Keista istorija apie grandinines reakcijas, vykusias galvose, visuomenėje ir AE.

Prie Nemuno vėl išaušo kitas rytas, tiksi L. Andrikienės laikas, šienpjovių dainai pritardamos dūzgia AE turbinos.

Bet Vyčio vaikai ilgisi žygdarbių.

Taip lietuvaičiai 2000 m. vasario 15 d., nešini kabeliu, pasibeldė į ES duris.

Prasideda susijungimo sąlygų aptarimas.

Europiečiai kukliai užspaudžia savas rozetes ir giria vakarietiškas laisves ir vertybes.

Atrodo, apkabinti Europą, lietuvis galės tik visiškai išsielektrinęs (nusiįžeminęs).

Derybininkui Petrui, tuomet tikram konservatoriui, siūloma konservuoti Ignalinos AE.

Kabelį nušvilpia metalo vagys, elektros tiltus verčia patiltės vertelgos. Prieblanda.

Šviesos iš Briuselio parvežti siunčiamas visų galų meistras Aleksandras.

Europiečiai grubiai atmeta pragmatišką pasiūlymą AE vadinti akumuliatoriumi.

Referendume lietuvaičiai nepribalsuoja už AE darbo pratęsimą.

Kur buvęs, kur nebuvęs išnyra nacionalinis investuotojas LEO.

Sukilo narsuoliai ir nudyrė pontifikui LEO kailį.

Strateginį investuotoją iš Korėjos liūto likimas išgąsdino.

Nebėra investuotojų ir elektros, liko tautinės vertybės širdyse ir allegretto vinegreto galvose.

Kadangi 1975 m. pradėta statyti Ignalinos AE turėjo būti 4 blokų, Rusija lieka mums skolinga

2 nepastatytus blokus.

Tolima ateitis. 2XXX metai. Valdovų rūmų griuvėsiuose regime klajoklių lietuvių, bebrų

medžiotojų stovyklavietę.

Aš, Andrius Kubilius ir mano komanda įsipareigoju:- Įvykus atominei katastrofai per 24 valandas

prisistatyti į nelaimės vietą ir likviduoti padarinius …