ISTORIJOS FILOSOFIJA IR JOS PROBLEMOSkonspektas su naujausiàja literatura. Jame randame istorijos mokslà ðiaip apibßdinamà: —Die Geschich- ... Istorijos filosofijos ir metodologijos

69LOGOS 502007 SAUSIS � KOVAS

AKTUALIOJ I TEMA

ISTORIJOS FILOSOFIJA IR JOS PROBLEMOS*

Prof. Pr. D o v y d a i t i s, Kaunas.

Didþiojo karo pradþia èia pasiraðiusiam buvo davusi akstino paraðyt ðiokia patantraðte straipsná �Vilties� priede (1914 m., 9�10 Nr., 273�334 pusl.). Kadangi ðian-dien ir pati �Viltis� ir tas jos �nemokamas mokslo ir literatûros priedas� tegalimarasti tik arkivuose, o kalbamasis straipsnis ir iki ðiol, rodos, yra vienintelis tos rûðiesliteraturoj lietuviø kalba (prof. L. Karsavino �Istorijos teorija�, Kaunas, 1929, yragretimas, bet ne tos paèios srities darbas), tai jau nuo seniai rengiausi pagamint tostraipsnio �naujà, patobulintà� leidimà. Ðiandien tokios rûðies literatûra reikalin-ga ir istorijos studentams, kad patsai istorijos studijavimas jiems ágytø daugiau pras-mës, o neatrodytø tik koks beprasmiø ávykiø beprasmis apraðinëjimas. Dëlto rimtiistorininkai, imdami raðyt platesnio mato þmonijos istorijà, visuomet daugiau armaþiau vietos pradþioje paveda ir istorijos filosofijos problemoms panagrinëti vie-nu ar kitu atþvilgiais.1

PRANAS DOVYDAITIS

1* Perspausdinta ið 1932 m. filosofijos þurnalo �Logos�.11 Taip yra padaræ ir paèiø naujausiø, ðiuo metu iðeinanèiø istorijos enciklopedijø leidëjai.Antai, H e r d e r i o (Freiburg i. Br.) leidþiamoj veikalø serijoj �G e s c h i c h t e d e r f ü h r e n d e n

V ö l k e r� (vyriausi redaktoriai: Freiburgo universiteto profesorius H e i n r i c h a s F i n k e, buv. Vie-nos, dabar Kairo un-to prof. H e r m a n n a s J u n k e r�is ir Ðveicarijos Friburgo un-to prof G u s t a -v a s S c h n ü r e r�is � visi katalikai) istorijos filosofinis ávadas �Istorijos prasmë�, didelio þmonijos dva-sios plëtojimosi þinovo, specialybe teologo prof. D-ro J. B e r n h a r t�o paraðytas, sudaro arti pusantroðimto puslapiø didumo studijà, berods, paraðytà perdaug �aukðtu� stilium, kuri dël to pradedanèiamvargiai bus �ákandama�.

�Propylëjø� firmos (Propyläen-Verlag, Berlin) leidþiamoj veikalø serijoj �P r o p y l ä e n - W e l t g e s -c h i c h t e� (vyriausias redaktorius, kiekvienam tomui paraðæs ávado prakalbà, yra Leipcigo un-to prof.W a l t e r i s G o e t z�as), pirmajame tome, be vyriausio redaktoriaus ávedamojo þodþio, ádëti dar trysistorijos filosofinio pobûdþio straipsniai: H. F r e y e r�io apie þmonijos istorijà nagrinëjanèias sistemas,Fr. H e r t z�o � apie þmoniø rases ir istorijà ir W. V o g e l�io � apie þemæ ir istorijà.

PRANAS DOVYDAIT IS

70 LOGOS 502007 SAUSIS � KOVAS

Ðiais tat sumetimais besivaduodamas, ir ëmiausi kalbamàja tema vël raðyt, pa-imdamas senojo mano straipsnio antraðtæ. Betgi dirstelëjus á patá straipsná paaið-këjo, kad tenka já ne perdirbinëti ar tobulinti, bet raðyti visai ið nauja. Ið senojo,prieð pusantros deðimties metø pagaminto, straipsnio ðiam naujam darbui tik la-bai nedaug kas galës tikti. Kai pasiryþtama pastatyti naujas trobesys, erdvesnis irtvirtesnis uþ senàjá, tai ið senojo tegali tikti tik vienas kitas ràstas ar ðipulys, kurieyra iðlikæ sveiki. O didþiausioji dalis senos medþiagos lieka naujai statybai nesu-naudota.

ISTORIJOS, FILOSOFIJOS IR ISTORIJOS FILOSOFIJOSSÀVOKØ APIBRËÞIMAS

Þodis �istorija� lietuviø kalbai tikæs ið svetimø kalbø, kaip kad ir lietuviø kai-mynams slavams bei germanams. Jis yra senøjø graikø kalbos þodis. Ten jis buvoraðomas ÜstorÄa, tariamas historija ir turëjo keleriopos prasmës:

1) tyrinëjimas, iðtyrimas, gamtos reiðkiniø ir ypaèiai þmoniø gyvenimo ávykiø;2) klausinëjimu, pasiteiravimu ir savomis akimis patirtos þinios, mokslas; taip pat

dalykø eigos áþvelgimas, politinis sprendimas;3) praneðimas, dëstymas, pasakojimas, ypaèiai apie þmoniø gyvenimo ávykius; taip

pat tø ávykiø suraðymas, veikalas.Graikø kalba turëjo ir veiksmaþodá storÑw taip pat su ávairiomis prasmëmis:

klausinëti, teirautis; tyrinëti, patirti, paþinti, pastebëti; suþinoti; praneðti, pasakoti apieiðtirtus, suþinotus dalykus; o Naujojo Testamento kalboj dar ir apkeliauti, atlankyti,kad kà pamatytø, paþintø.2

Ið graikø kalbamàjá þodá su jo bent dvejopa prasme paëmë romënai, raðydamijá historia, tardami histórija, o ið romënø jis, ar visai nepakeistas ar kiek pakeistas,teko romanø, anglosaksø, germanø, slavø ir lietuviø kalboms: ispanø, portug. his-toria, angl. history, pranc. histoire, ital. Storia, lenk. istorija, rus. èñòîðiÿ. Germanøkai kurios tautos, berods, greta svetimo þodþio historie, dar pasidarë ir savàjá: vo-

Kembridþio senovës istorijos veikalø serijoj (Cambridge Ancient History; naujø laikø istorija � Camb-ridge Modern History � jau iðëjusi pirmiau, o viduriniø amþiø � Cambridge Medieval History � einadrauge su senosios istorijos serija) pirmajame tome (Egypt and Babylonia to 1580 b. C., 1924), ádëtasilgesnis tik antropologinis ir geologinis ávadas, o istorijos filosofiniai klausimai tik visai trumpai pa-liesti.

Pagaliau ir prancûzø kalba jau prieð deðimtmetá pradëta istorijos veikalø serija �L�Évoliution del�Humanité � Synthése collective� (�La Renaissance du livre�, Paris) keletà pirmøjø knygø iðleido kaipistorijos ávadus ávairiopais atþvilgiais.

12 W. G e m o l, Griechisch-Deutsches Schul- und Handwörterbuch. Wien 1918. � W. B a u e r, Grie-chich-Deutsches Wörterbuch zu den Schriften des Neuen Testaments, Giessen 1928. � Fr. Z o r e l l S.J., Lexicon graecum Novi Testamenti. Ed. Altera. Parìsìis 1931.

F ILOSOFI JOS ISTORI JA


kieèiai geschichte, olandai geschiedenis. Beje, ir latviai istorijà vadina vesture, t. y. �þi-niature. Á juos nusiþiûrëjæ, gal bût, ir senesnës kartos lietuviø istorininkai buvo iðistorijos padaræ �vistorijà� (Maironis). Taèiau ið lietuviø kalbos þodis istorija var-giai duosis iðstumiamas ir ðiø dienø kai kieno pasiûlomø naujadarø, tokiø kaip�buitraðtis� ar panaðiø, kadangi, numetæs lietuviø kalboj nesamà garsà h, jis visaiasimilavosi ir mûsø kalbos dvasiai greta keleto kitø ið svetur atëjusiø þodþiø supanaðiomis galûnëmis.

** *

Bent pavirðutiniai susipaþinæ su þodþio �istorija� istorija, dabar þiûrësim su ðiuoþodþiu riðamø sàvokø.

Jau graikø kalboj matome �istorijos� þodþiu vyriausiai reiðkiant dvejopà sàvo-kà: 1) tyrinëjimas ir 2) tyrinëjamasis dalykas, vyksmas. Su tàja dvilype prasme þodis�istorija� áëjo ir á kitas kalbas, kaip matome, vienose iðlaikydamas ir savo senàjápavidalà, o kitose iðstumtas vietinio kalbos þodþio. Taigi, ðiø dienø mokslo kalbojir �istorija� ávairiais pavidalais (history, histoire, storia ir t. t.) ir �geschichte�, ir�vçsture� reiðkia drauge ir o b j e k t i v ø v y k s m à ir (subjektivø) v y k s m o t y -r i n ë j i m à bei jo i ð d ë s t y m à, ið ko yra sudaromas istorijos mokslas.3

Vyksmo sàvokà imdami plaèiausia prasme, galësime kalbët apie Kosmo, þvaigþ-dþiø, Þemës ir gyvuliø bei augalø istorijà. Nes visoj visatoj nesustojamai vyko irvyksta tam tikri vyksmai. Bet istorijos sàvoka, paprastai, imama daug siauresneprasme, bûtent, tik kaip þ m o n i j o s g y v e n i m o v y k s m ø tyrinëjimas ir ið-dëstymas. Bet ir þmoniø gyvenimo vyksmai istorijai rûpi nevisi. Ji, bûtent, netyri-nëja þmoniø gyvenime tø vyksmø, kurie turi naturalinio pobûdþio, kitaip sakant,kurie yra grynai materialiniai ir vyksta kaipo bûtini gamtos tvarkoj. Tikruoju savodarbo objektu istorija laiko: t y r i n ë t l a i s v à e l g i m à s i þ m o n i ø k a i p op r o t i n g ø e s y b i ø, arba, kitaip sakant, k u l t u r i n á þmoniø v e i k i m à, t. y.Kûnijantá, gyvendinantá tas ar kitas idëjas.

Bet ir ðiaip apibrëþtà savo darbo plotà istorija dar siaurina. Ji domisi tik tais lais-vo þmoniø elgimosi vyksmais, kurie yra buvæ maþiau ar daugiau reikðmingi s o c i a -l i n i u a t þ v i l g i u, t. y. turëjæ reikðmës visumai. Tos reikðmës nustatymas galø galepareina nuo to, koks istorininkas kokià � bendresnæ ar specialesnæ � istorijà raðo.

Imdamas domën visus istorinio darbo momentus, vadovaujantis ðiø dienø is-torijos metodologas prof. E . B e r n h e i m�as istorijà, kaip mokslà taip apibûdina:�Istorijos mokslas yra toks mokslas, kuris laiko ir erdvës atþvilgiu nustatytus þmo-

3 J. N. B o w m a n, On the use of the word �history�. Forschungen und Versuche zur Gesch. desMittelalters und der Neuzeit. Festschrift Dietrich Schäfer zum 70. Geburtstag. 1915, 797 ss. (referuoja,kaip þodá �history� vartoja Amerikos istorininkai). Þodþio �Geschichte� ávairiopà prasmæ iðnagrinëjoP. E. G e i g e r�is savo disertacijoj: Das Wort �Geschichte� und seine Zusammensetzungen. Freiburg i.Br. 1908.

PRANAS DOVYDAIT IS


niø, jø (ir pavieniais ir typingais bei kolektiviais) veiksmais kaip socialiniø esybiø,plëtotës faktus iðtiria ir dësto suriðtus psichofiziniu prieþastingumu�.4 Tai yra trum-piausias ir stipriausias kodensuotas istorijos mokslo apibûdinimas.

** *

Dabar atsiminkime, kas yra ir ko siekia f i l o s o f i j a. �Filosofija�, imant þodþioetimologijà, kaip þinome, yra �tiesos meilë�. Savo esmëj filosofija jos kûrëjams grai-kams buvo visokeriopos rûðies tiesos paþinimas, visø, ir þmogiðkø ir dieviðkø, da-lykø mokslas. Vëlesniais laikais ið filosofijos pradëjo iðsiskirt atskiri, specialiejimokslai, pasiimdami turinët atskiras gamtos ir þmogaus dvasios pasaulio sritis. Mû-sø laikais mokslø specializacija yra taip toli nuëjusi, jog paèiai visø mokslø gim-dytojai, filosofijai, net nebenorëtas pripaþint buvimo racijos, arba bent laikyta ge-ru tonu vadinamiems tiksliesiems mokslams su filosofija visai nesusidët. Antai, pra-eitame ðimtmety buvo paleistas ðûkis: �Fizika, saugokis metafizikos!...�

14 �Die Geschichtswissenschaft ist die Wissenschaft, welche die zeitlich und räumlich bestimmtenTatsachen der Entwicklung der Menschen in ihren (singulären, wie typischen und kollektiven) Betäti-gungen als soziale Wesen im Zusammenhang psicho-physischer Kausalität erforscht und darstellt�.Lehrbuch der historischen Methode und der Geschichtsphilosophie. 5 u. 6 Aufl. Leipzig 1908, 9. (Ne-pakeistas ðio veikalo iðleidimas iðëjo dar 1914 m.). Istorijà studijuoti pradedanèiam betgi daugiau re-komenduotinas to paties prof. B e r n h e i m�o nedidukas veikalëlis �Einleitung in die Geschichtswis-senschaft� (Sammlung Göschen), kuris yra paties autoriaus pagamintas lyg koks jo didþiojo veikalokonspektas su naujausiàja literatura. Jame randame istorijos mokslà ðiaip apibûdinamà: �Die Geschich-tswissenschaft ist die Wissenschaft, welche die Tatsachen der räumlich-zeitlichen Entwicklung derMenschen in ihren Betätigungen als Gemeinschaftswesen im psicho-physischen, auf jeweilige Gemeins-chaftswerte bezogenen Kausalzusammenhang erforscht und darstellt� (3�41926, 46 p.).

Ðiàja proga nurodysime dar vienà kità istorijos metodologijos ir filosofijos veikalà, kuriuose gau-siai nurodoma ir toliau reikalingos literaturos: A. M e i s t e r, Grundzüge der historischen Methode;O. B r a u n, Geschichtsphilosophie (Grundriss der Geschichtswissenschaft I, 6) Leipzig 1913. � A. F e -d e r, S. J., Lehrbuch der historischen Methodik. Regensburg2 1921. � W. B a u e r, Einführung in dasStudium der Geschichte. Tübingen 2 1928.

Naujos orientacijos kryptis istorijos mokslui imasi nurodyt Dancigo istorininkas E r i c h a s K e y -s e r�is savuoju veikalu �Die Geschichtswissenschaft. Aufbau und Aufgaben�. (München und Berlin,Oldenburg 1931; dar bus ir 2-ji ðio veikalo dalis). Kritika kalbamàjá veikalà sutiko palankiai, laikyda-ma já pasirodþius paèiu laiku (þiûr. Historisches Jahrbuch 1932, 219�225 ir Historische Wierteljahrschrift1932, 177�181). Veikalo pastangos ðiaip bûdinamos: �Dieses Buch versucht einyn Umbau des Hausesder deutschen Geschichtswissenschaft�. O pateisinamas jis todël, kad �die Forschunsfelder, die seitden Tagen Rankes eröffnet und bebaut, die Fragen, die damit gestellt und terfweise beantwortet wur-den, und die Arbeitsweisen, die in Gang Kamën, erheischen in der Tat eine Übersicht über die Ge-sammtwissenschaft. Man hat das Gefühl, dass vielos alt geworden ist oder wenigstens stehen bleibtin der mit neuen Ideen und Fragestellungen wieder tortschreiten kann� (Histor. Vierteljahrschrift 177).

L i e t u v i ø k a l b a ið istorijos metodologijos tuo tarpu vienintelis veikalas yra pradþioj minëtaprof. L. K a r s a v i n o �Istorijos teorija� (Kaunas, 1929, 86 pusl. Humanitariniø Mokslø Fakulteto lei-dinys). Istorijos filosofijos ir metodologijos literaturos apþvalga, klasiðkøjø istorijos darbø sàraðas irtemos specialiems darbams èia uþpildo 50�83 pusl. Lietuvos istorijos veikalø sàraðà (80�83 pusl.) èiasustatë prof. Ig. J o n y n a s.



Taèiau ðiame ðimtmety vyksta ir tiksliøjø mokslø persiorientavimas filosofijoskryptimi. Aure, toki ðiø dienø vadovaujantieji astrofizikai kaip anglai E d d i n g -t o n�as ir J e a n s�as labai energingai stoja uþ filosofijos, ats. metafizikos problemas5,o didþiausias ðiø dienø vokieèiø fizikas M a k s a s P l a n c k�as neseniai vienà savovieðøjø paskaitø baigë tokiais þodþiais: �Bûta laikø, kuomet filosofija ir gamtos moks-las stovëjo prieð vienas kità kaip svetimi ir nedraugingi. Toki laikai jau seniai pra-ëjo. Filosofai pamatë, kad jiems nepridera davinët gamtininkams ásakymø, kokiaismetodais ir kuriems tikslams jie turi dirbti, o gamtininkai iðsiaiðkino, kad jø tyrinë-jamø pradedamasis punktas nëra vien tik jûsliø percepcijose ir kad taip pat ir gam-tos mokslas negali apsieiti be metafizikos tam tikros porcijos. Naujoji fizika visu grieþ-tumu kaip tik ir vël mums pabrëþia senà tiesà: esti tokiø realybiø, kurios nepriklau-so mûsø jûsliø jutimo, ir esti tokiø problemø bei konfliktø, kuriuose ðios realybësturi aukðtesnio vertingumo, kaip viso mûsø jûsliø pasaulio didþiausi lobiai�6.

Kuris tat yra filosofijos uþdavinys ðalia kitø mokslø? Labiausiai vykæs atsaky-mas ar tik nebus ðioks. Ðiaip mokslai tyrinëja r e i ð k i n i u s, o filosofija stengiasinueit a n a p u s r e i ð k i n i ø, pasiekt a u k ð è i a u s á p a þ i n i m à, gilinantis á da-lykø paèiø esmæ ir ieðkant jø g i l e s n i ø r y ð i ø, susekt jø p a s k u t i n i u s p a -g r i n d u s bei t i k s l u s. Ðiuo atþvilgiu filosofijà vadina p r i n c i p ø, arba p a s -k u t i n i ø p a g r i n d ø, m o k s l u.7

** *

Dabar filosofijos sàvokà bei uþdaviná taikinkime istorijai. Pagal dvilypæ istorijossàvokà, ir istorijos filosofijai tenka dvejopas uþdavinys. Jei istorija yra vyksmas, taiistorijos filosofija bus i s t o r i n i o v y k s m o f i l o s o f i j a. Ðiuo atþvilgiu istorijosfilosofijà galima vadinti dar i s t o r i j o s m e t a f i z i k a. Metafizika, visur ieðkoda-ma paskutiniø prieþasèiø, dalykø esmës bei jø galinio tikslo, ir istorijos vyksme ieð-ko to vyksmo v e i k s n i ø (prieþasèiø), d ë s n i ø ir p r a s m ë s (tikslo). O imant is-torijà kaip vyksmo iðtyrimà bei iðdëstymà, istorijos filosofijai tenka bûti i s t o r i n i op a þ i n i m o principø mokslu. Ðiuo pavidalu ji virsta i s t o r i j o s l o g i k a.

Seniau istorijos filosofija daugiausia yra buvusi istorijos metafizika. O naujes-niais laikais, kai Kanto poveikiu visa filosofija buvo nukreipta á paþinimo teorijà,tai ir istorijos filosofija daugiau buvo virtusi tik istorijos logika. Taèiau pilnà isto-rijos filosofijà sudaro istorijos metafizika ir istorijos logika drauge.

15 A. S. E d d i n g t o n, The nature of the physical world. Cambridge 1927. Vokiðkas vertimas: DasWeltbild der Physik und ein Versuch seiner philosophischen Deutung. Braunschweig 1931. � J. J e a n s,Tje univers around us. Cambridge 1929; vok.: Sterne, Welten und Atome Stuttgart 1931; The myste-rious universe T. p. 1930; vok.: Der Weltenraum und seine Rätsel. T. p. 1931.

16 M. P l a n c k, Physikalische Gesetzlichkeit im Lichte neurer Forschung. Die naturwissenschaften1926, 249�261 p.

17 Plaèiau apie metafizikos santykius su gamtos mokslais lietuviø kalba þiûr. R. S t ö l z l e, Gam-tos mokslas ir metafizika. Logos 1921�22, 72�80; A. G y l y s, Metafizika ir realûs mokslai. Logos 1925,43�50.

PRANAS DOVYDAIT IS


Mums èia rûpës pirmiausia istorijos metafizika, nes tik já deda pastangø nu-malðint þmogaus metafiziná troðkulá. Antra vertus, istorijos logikà jau gera dalimiiðnagrinëja istorijos metodologija. Be to, istorijos logika tûlu atþvilgiu suponuojametafizikà, nes ji nori parodyt ne tik kaip vyksta istorinis paþinimas, bet ir siekianustatyt jam normas.8

I. ISTORIJOS FILOSOFIJOS TRUMPA ISTORINË APÞVALGA

�Þmonija, sunkià savo kelionæ keliaudama, nepaliauja klausinëjusi, kur visa taituri nuvesti ir kodël jai tenka eiti jos keliu. Ðiame geisme ji taip pat atsiþvelgia ásavo praeitá, tyrinëja ir kiek stengdama atsimena buvusiuosius dalykus�.9 Tasai at-siþvelgimas á savo praeitá ir ieðkojimas joje prasmës yra þmonijos neatskiriama sa-vybë nuo pat jos egzistavimo pradþios. Tat pirm negu þiûrësime, kaip tà istorijosprasmæ supranta ðiø dienø galvotojai, bent trumpai pasipaþinsime su tuo, kas bu-vo mums èia rûpimais klausimais galvota praeity, nuo tø laikø, ið kuriø mes turi-me to galvojimo uþfiksuoto dokumentuose, kitaip sakant, padarysime bent trum-pà istorijos filosofijos istorinæ apþvalgà.

Istorijos filosofijos elementai prieðistoriniø laikø galvosenoj

Visiems þinomas reiðkinys, kad þmogus saugiau ar maþiau junta esàs susigyve-næs su tàja v i e t a, kurioje ilgiau ar trumpiau jam tenka gyventi. Paprasta kalba kal-bant sakoma, kad þmogus pripranta prie savo gyvenamos vietos, su jàja susigyvena,

18 Pagal Fr. S a w i c k i�o Geschichtsphilosophie (Band II der Philosophischen Handbibliotek) Kemp-ten� München 1920 (3 1923). Tai puikus istorijos filosofijos vadovëlis, kataliko autoriaus paraðytas. Jomintimis daþnai teks pasinaudot ir tolesniuose mûsø darbo skyriuose. � Paþymëtina, kad S a v i c k i oðá vadovëlá pirmoj vietoj tokia pat antraðte kitø knygø tarpe paþymëjo ir B e r n h e i m a s (Einleitung46 p.). Antroj vietoj su Bernheimu statome taip pat suprantamai paraðytà H. S c h n e i d e r�io Philo-sophie der Geschichte (jedermanns Bücherei) Breslau 1923, I ir II. Taèiau turime pridut, kad èia nevisai randi tà, ko lauki ið panaðia antraðte pavadinto veikalo, nes 1-ji knygeliø dalis dësto �Geschich-te der Geschichtswissenschaft:, o 2-ji, pavadinta �Logik und Gesetze der Geschichte� keturiuose sky-reliuose kalba apie istorijos filosofijà ir specialiàjà istoriografijà, apie istorijos ir gamtos mokslà, apieþmonijos plëtotës istorijos premisas ir apie tautø plëtotës dësnius.

Visø kitø svarbesniøjø istorijos filosofijos veikalø sàraðà su apþvalga � gaila, kad beveik tik vienøvokiðkø � teikia Fr. K a u f m a n n�o referatas �Geschichtsphilosophie der Gegenwart� (PhilosophischeForschungsberichte, Heft 10) Berlin 1931. Èia sudëta apþvalga veikalø didumoj ið paskutiniøjø trejetodeðimtø metø (1901�1930), nors vienas kitas suminëtas ir ið laikotarpio prieð 1900 m. Á kokius klausi-mus nukrypusi ðiø dienø istorijos filosofijos literaturos diduma, parodo Kaufmann�o apþvalgos pla-nas: 1) Istorinio ir istorinio filosofijos paþinimo teorijos: Windelbando-Rickerto ciklius, diskusijos dëlRickerto, Simmel�is, Troeltsch�as, ekskursas istorijos teologijos. 2) Istorinis typø mokslas (Geschichtli-che Typenlehre): strukturos typika (laiko typas siauresne prasme, idealinis typas) ir judëjimo typika(visumos gyvenimo dinamika, gyvenimo faktoriø dinamika). � 3) Istorinë gyvenimo filosofija ir isto-rijos ontologija: Dilthey, Heidegger.

19 Prof. J. B e r n h a r t�o þodþiai, kuriais jis pradeda savo straipsná �Istorijos prasmë� 1-me tomeserijos �Geschichte der führenden Völker� (þiûr. 1-jà pastabà).



prie jos prisiriða. Jis juntasi susigyvenæs netgi su negyvaisiais savo aplinkos daiktais,kuriuos jis paþino savo pojûèiais. Bûdamas priverstas iðsikelti ið tos vietos, kurioj bu-vo ilgesná laikà gyvenæs arba kurioj buvo gavæs ðiaip kokiø reikðmingø áspûdþiø beiiðgyvenimø, þmogus gailisi jà palikdamas, ir tà gailestá iðreiðkia atsisveikinimo po-ezija. O priverstas pasilikt naujoj vietoj, ilgisi savo senosios gyvenimo vietos, to ilgesiojausmus vël iðreikðdamas ávairiopa kûryba. Atsiminkime kad ir mûsø poezijos kû-rinius, prasidedanèius liûdnu �Su Diev�, ir ilgesingu �Leiskit á Tëvynæ�.

Ið kur kyla toki prisiriðimo ir pasiilgimo jausmai gyventai e r d v e i, vadinamitëvynës, gimtinës, gimtøjø namø meilës jausmais? Ðio reiðkinio nagrinëjimas musper toli nuvestø á ðalá. Já èia palietëme tik tam, kad nuo jo bûtø mums lengviauatkreipt dëmesá á kità panaðø reiðkiná, bûtent, á þmogaus susigyvenimà, á jo prisi-riðimà taip pat ir prie jo gyvenamojo l a i k o. Rodosi, kad galima rasti panaðumotarp þmogaus prisiriðimo prie jo gyvenamos erdvës ir prie jo gyvenamo laiko. Sa-vo prisiriðimà prie laiko þmogus juk taip pat reiðkia atatinkamos rûðies kûrybi-niais jausmais, maloniai atsimindamas savo praëjusios vaikystës, jaunatvës laikàir liûdëdamas, kad tas laikas jau daugiau nebegráð. Tiktai tarp paliktos erdvës irpraeitojo laiko tas yra skirtumas, kad su erdve þmogus gali atsiskirt savo noru,gali neatsiskirt; o skirtis su laiku visai nepareina nuo þmogaus noro: laikas patsai,kaip sakome eina arba net bëgte bëga, visai neatsiþiûrëdamas á tai, ar þmogus tonori ar ne. Ið pavienio þmogaus ir ið visø þmoniø drauge prisiriðimo prie iðgyven-to laiko, mes vedame ir visas tas visø amþiø þmogaus bei þmonijos pastangas þvelgtá savo praeitá, tàja praeitimi domëjimàsi, tos praeities pamilimà, tuos patarimus �iðpraeities semtis stiprybës� dabarèiai ir ateièiai, pagaliau, visas istorijos filosofijospastangas istorijos prasmës ieðkoti.

** *

Apie savo praeitá svajoti, jos prasmës ieðkoti þmonija pradëjo daug anksèiau,nekaip prasideda raðytoji þmonijos istorija. Graþiai apie tai sako vienas galvotojas:�Mes papratæ matyti, kaip ið darbø darosi idëjos, kad ið likimo smûgiø iðauga min-tys. Bet savo pirminëj bûklëj þmonija anksèiau iðbudo galvojimui negu subrendoveikimui � kaip kad ir vaikas, kurá rûpestinga gimdytojø meilë saugoja nuo betkokiø likimo smûgiø, kuris dar tolimas nuo gyvenimo darbø, o taèiau jau á savoþaidimus ir sapnus áneða labai gilias ir melancholingas mintis. Taip pat ir þmoniøgiminë jau buvo gyvenusi ir þaidusi neiðmatuojamai ilgus laikus, taip pat buvosapnavusi ir svajojusi, netgi galvojusi ir sau dvasià suformavusi � pirmiau negususitelkë krûvon istorijos faktai ir pasireiðkë pasaulio tautø likimas. Ir ið tø nieka-dos neuþgæstanèiø atsiminimø apie tuos seniausios praeities laikus visose Þemësgiminëse gyvos laikosi þinios apie istorijos neturinèius, rojaus, arba gamtinës ga-dynës, apie laikus prieð bet kokiam laikui prasidedant � kaip sëkla þemëj iðsprogsta

PRANAS DOVYDAIT IS


ir iðleidþia diegà pirmiau negu jis ið þemës iðlenda, taip pat ir þmonijos istorijossëkla iðsiskleidþia ne tuojau, bet ji dienos ðvieson iðeina po ilgo laukimo þmonijosviduje � ir tik tuomet prasideda istorija�.10

Nuo kada þmonijos gyvenime pradeda krautis medþiaga jos istorijai, nuo kadapradeda sprogt istorijos mokslo ir jos filosofijos sëkla? Manoma, kad istorijos irgamtos mokslø pradþia einanti ið prieðistorinës gadynës þmoniø reikalo suskirstytlaikà nusiþiûrëjus á dangaus kûnø judëjimus, kitaip sakant, ið prieðistorinës astro-nomijos. Prieðistorinius laikus matuojant archeologø pasiûlytu matu, istorijos moks-lo pradþia einanti ið v ë l y b e s n ë s a k m e n s g a d y n ë s (neolitiko), kurioje tu-rinti pradþià ir apskritai visa aukðtesnioji civilizacija bei kultura, k. a., þemës dar-bas, gyvuliø auginimas, namø statymas, indø (puodø) gaminimas, verpimas, au-dimas ir kt.11 O istorinë etnologija parodë, kad þemës darbo, o su juo drauge irvisos aukðtesnës civilizacijos pagrindai buvo padëti vadinamajame matriarchati-niame civilizacijos cikliuj.12 Vadinasi, istorinës medþiagos krovimosi pradþia bûtømatriarchatiniame cikliuj. Betgi jau ankstybais prieðistoriniais laikais vyko ir dvie-jø vyriausiø civilizacijos cikliø � matriarchatinio ir totemistinio � miðinys. Ðiamemiðiny tat tur bût ir tenka ieðkoti istorijos bei jos filosofijos pirmosios uþuomaz-gos. Apie tai ðiaip protaujama (H. Schneider):

Dirbant þemæ, randasi reikalo þinot, kuriuo metu yra laikas þemei arti ir sëklaisëti. Pirmoji gairë laiko eigai susekti � tai, sekant Saulës eigà, dienos ir nakties lygu-mo bent kiek tikslesnis nustatymas pavasario metu. Smulkesnio laiko suskirstymoþemdirbys savo darbui kol kas nesàs reikalingas. Ogi karingam vadui tokiø gimi-niø, kurios sësliai begyvendamos jau yra virtusios valstybe, vien anokio saulës me-tø þinojimo jau esà nebepakanka. Betgi taip galvodamas S c h n e i d e r�is apsilenkiasu istorinës etnologijos nusistatymu, kad karø pradþios reikia ieðkot ne ramiø mat-riarchatininkø þemdirbiø cikliuj, bet nenuoramø totemistø medþiokliø cikliuj, ku-riame kilo ir tokios, pirmiausiais laikais nepasireiðkusios aistros, kaip iðtaigingumopamëginimas, gobðumas, garbës troðkimas ir visokiø kaprizø uþgaidos.13 Priimtines-

10 Prof. Dr. H. E h r e n b e r g�o þodþiai ávade jo knygelës �Antike Geschichtsmythen (Fromannsphilosophische Taschenbücher). Stuttgart 1923.

11 H. S c h n e i d e r, Philosophie der Geschichte. Erster teil. Breslau 1927, 10 (þiûr. Ir 8-jà pastabà).Ðiàja proga nurodome ir á to paties autoriaus straipsnelá �Eine Einleitung zu einer Entwicklungsges-chichte der Menschheit�. Kultur-und Universalgeschichte. Walter Goetz zu seinem 60. leipzig 1927,397�402. Ðiame straipsnely autorius pasirodo dar kaip ne visai atsipalaidavæs nuo 19-jo ðimtmeèio pa-þiûrø á evoliucijos sàvokà. Uþtat ant naujoviðko pagrindo stovi F. K e r n�as savo straipsniu �Natur-und Gewissensgott. Typologische Querschnitte Dutch die Entwicklung der Weltanschauung� (403�431pusl.).

12 Apie civilizacijos ciklius þiûr. mano straipsná �Naujieji etnologijos keliai ir kai kurie uþdaviniai.Soter 1924, 3�35 p.

13 Þiûr. F r i t z K e r n, Kulturenfolge. Archiv für Kulturgeschichte XVII (1927) 2�19; apie totemis-tinio cikliaus gyvenimo iðkrypimus þiûr. 4�5 pusl. Ðis Bonnos un-to profesoriaus straipsnis visai tinkabûti suminëtas istorijos filosofijos literaturos sàraðe ir yra rekomenduotinas kiekvienam pradedanèiamistorijà studijuoti.



nis atrodo to paties autoriaus (H. Schneiderio) galvojimas, kad paprasèiausiu sau-lës metø ribos þinojimu negalëjo ilgainiui tenkintis ir ðalia vienas kitos gyvavusiosþemdirbiø valstybës dël to, kad patys saulës metai, kad ir eina visi vienodai, betgiþemdirbiø valstybëms neða n e v i e n o d à laimæ; todël vieni jø su pasitenkinimu at-simenami kaipo laimingi, o kitus tenka ið pareigos atsiminti, pav., dël padarytø su-tarèiø. Èia þmogui ir tenka paieðkoti priemonës, ávairius metus taip susiþymëti, kadjuos bûtø galima aiðkiai atskirt nuo vienus kitø ir suskaityti.

Raðytinës istorijos pirmosios uþuomazgos manoma reikiant ieðkot gal bût tuo-se ávairaus didumo akmenø (menhirais vadinamø) sutelkimuose ið vëlybosios ak-mens gadynës laikø, kuriuos manoma reikiant laikyt tos gadynës observatorijomisir kurie Vakarø Europos prieðistorininkø kalba vadinami kromlechais14. Akmenøiðdëstymo kombinacijos, manoma, turinèios ryðio su saulës ir mënulio pozicijomisávairiais metø laikais. Taèiau kai kurie naujieji prieðistorinës Europos tyrinëtojai,kaip, antai, S c h u c h h a r d t�as,15 neigia kromlechø ryðá su astronomija, o aiðkinajuos esant numirëliø laidojimo vietà bei jø kulto pastatus. Jei tiesà turëtø manan-tieji kromlechus esant saulës ðventnamius (Stukeley, Norman, Lockyer, Wilke,Güntert ir kt.), tai, aiðku, jog reiktø daryt iðvadà, kad kromlechø kûrëjai turëjo tamtikrà religinæ pasauliþiûrà, gal bût buvo iðdirbæ net tam tikrà saulës teologijà, kaip,pav., mano H a r v e y,16 ir ðventà istorijà apie saulës vaikà, kurià þinome ið vëles-niø padavimø, ir kurios esmë tokia:

Saulës vaikutis ið nakties ir þemumos iðkyla á ðviesà, iðauga graþus, uþkariaujair valdo visà pasaulá; bet pagaliau vis dëlto lieka klastingo prieðo nugalëtas ir liûd-nai numirðta.

Kadangi su ðiokiais padavimais buvo jungiami giminës karþygio bruoþai, taièia jau turime visokeriopos istorijos filosofijos uþuomazgà: apgiedant karþygá, gies-mëj iðgarbinamas ir apgailestaujamas giminës karþygis kaip saulës karþygis, neri-ðant jo su bet kurio laiku, ir ástatant já á amþinai pasikartojantá vyksmø ratà.

Kad neolitiko þmonës galëjo turët ir turëjo savo pasauliþiûrà, galime spræst iðanalogijos su ðiø dienø primitiviaisiais, kurie savo pasaulivaizdþiuose taip pat tu-ri idëjø apie pasaulio vyksmø pabaigà, taigi kad pasaulio istorija arba pasaulio pe-riodas sudaro uþdarà pilnatá. Antai, Australijos primitiviuose sutinkama tokia min-tis: seniausiais laikais dangus buvo iðkeltas aukðtyn ir pastatytas ant stulpø; tie stul-pai betgi pamaþu træðta, ir jei þmonës nepasirûpins jø laiku atnaujinti, tai vienàgraþià dienà stulpai sugrius, dangus nukris ant þemës ir sunaikins visus gyvusdaiktus.17 Idëjà apie panaðø, tik jau ávykusá þemës periodo galà G r a e b n e r�is mini

14 Apie juos þiûr. mano straipsny �Sotero� 1929 m. 18 pusl. ir kt.15 C a r l S c h u c h h a r d t (Berlino un-to prof.), Alteuropa. Eine Vorgeschichte unseres Erdteils.

Berlin 1926. Schuchhardto nuomonës, o taip pat ir kitaip mananèiø, ekscerpuotos mano straipsny apieVakarø Europos neolitiko gadynæ �Sotere� 1929 m.

16 The Ancient Temple of Avebury and its Gods 1923.17 A. W. H o w i t h, The native Pribes of South East Australia, London 1904, 427.

PRANAS DOVYDAIT IS


turint Afrikos nomadus. Panaðiø ávaizdþiø randama Polynesijoj; prie jø dar prisi-deda mintis apie draugingesná dabartinio pasaulio periodo galà. Rarotongoj Co-ok�o pirmà kart pasirodþiusá laivà vietos gyventojai palaikë esant laukiamàjá Tan-galojo laivà, Havajuose toká palaikë esant Rono laivà, kuris (Rono) turëjo pradëtnaujà gadynæ.18 Panaðaus, þinoma, baimingo laukimo bûta ir Naujojoj Zelandijoj;ten manyta, kad atëjæs laivas pasiims ir nusiveð vietos gyventojus.19

Kulturos istorinë etnologija sudaro metodà paþint istorijà vadinamø naturiniøtautø, arba tautø neturëjusiø ir neturinèiø raðytinës istorijos. Naturalizmo ir evo-lucionizmo antplûdþio gadynëj ðioms tautoms nebuvo pripaþinta sugebëjimo iðvi-sa gyvent tikru istoriniu gyvenimu ir todël visa þmonija buvo skirstoma á tautassu istorija ir tautas be istorijos.20 Ðiandien mokslininkø nuomonë apie vadinamus

18 Th. Waitz, Anthropologie der Naturvölker VI (von G. Gerland), Leipzig 1872, 237. � W. E l l i s,Polynesian researches during a residence of nearly eight years in the Society and Sandwich Islands.London 1853, I, 383, 386.

19 Visos citatos ið Fr. G r a e b n e r, Das Weltbild der Primitiven. Eine Untersuchung der Urformenweltanschaulichen Denkens bei Naturvölkern (Geschichte der Philosophie in Einzeldarstellungen he-rausg. von G. Kafka) München 1924, 68�69; plg, taip pat 123. Ðiame veikale kulturos istorinio etnolo-gijos metodo kûrëjas (Metode der Ethnologie. Heidelberg 1911), Bonnos un-to prof. Graebner�is pa-darë bandymà kulturos istorinës etnologijos priemonëmis paðviest á þmogaus dvasinës kulturos gel-mes ir ðá jo bandymà reikia laikyt visai nusisekusá.

20 Ir prof. K a r s a v i n o �Istorijos teorijoj� (Kaunas 1927, 7 pusl. 1 past.) skaitome:�Prie to iðsivystymo sàvoka praktiðkai ir laikinai aprëþia istorinio tyrinëjimo laukà. Istorikui þmo-

nija svarbi tik tiek, kiek ji socialiai veikli (t. y. kuria kultûrà) arba kultûringa. Tuo bûdu galima kalbë-ti apie nekultûringas tautas, kaip apie �neistorines�; jose mes nepastebime iðsivystymo ir ryðio su vie-nu istoriniu procesu. Ið kitos pusës, visai naturalu , kad �neistoriniø� tautø sritis sàlyginë ir jos nusta-tymas pareina nuo mûsø þiniø ir apie jas ir apie jø santyká su �kultûringa� arba �istorine� þmonija�.

Èia iðreikðta senoji praeito ir uþpraeito ðimtmeèiø apyvarton paleista nuomonë. Ðiø dienø paþiû-roms kalbamuoju klausimu pavaizduoti paimsime prof. K e r n�o ásidëmëtinus þodþius jo referate �Welt-geschichte der schriftlosen Kulturen� (Archiv für Kulturgeschichte XXII, 1931-32, 21�48, 161�198, 273�297 ir dar nebaigta), kuriame atpasakojama turinys Vienos un-to prof. O. M e n g h i n�o monumenti-nio veikalo �Weltgeschichte der Steinzeit� (Wien 1931) pradëjusio naujà periodà prieðistoriniø laikøtyrinëjime, reiðkianèio naujà, lemiantá etapà þmonijos visuotinai istorijai geriau suvokti (þiûr. Anthro-pos 1931, 243). K e r n�as, bûtent, raðo:

�Nesti jokiø, naturiniø tautø� (�Naturvölker�). Taip pat ir seniausios mûsø þinomos tautos, net irlaukinio maisto rankiotojai (Wildbeuter) turi tobulai iðdirbtà kulturà (vollkommen ausgebaute Kul-tur)... Visose kulturose dirba þmogaus prigimtis (Natur); nekeisdama savo esmës, ji keièia savo ap-raiðkø formas su kulturos formomis ir kulturos formose. Bet tarp �naturiniø tautø� ir kulturiniø tautøprieðingumo nëra, o yra tik kultûrø skirtumas, nes visos tautos yra kulturinës tautos; o anas atgyve-næs posakis (t. y. �naturinës tautos�) eina ið praeitos gadynës, kuomet ankstybøjø laikø kulturø tyrinë-jimas buvo subordinuotas gamtos mokslams ir, be to, dar kuomet á vadinamus laukinius buvo þiûri-ma Rousseau akimis. Tuomet ,kultura� (t. y. kulturinis þmoniø gyvenimas. Pr. D.) buvo laikoma pra-sidedanti tik nuo skaitymo ir raðymo, kaip kad ir istorija � nuo raðytiniø versmiø. Tiktai vienà daly-kà turime pasakyt: pagrindo kultura (Grundkultur) atrodo taip prisitaikiusi prie þmogaus prigimties,taip sakant, tiek yra su jàja identiðka, kad visos vëlybesnës kulturos pasireiðkia tik kaip koks sutrik-dymas ar panaikinimas to pusiausviros tarp þmogaus prigimties ir pagrindo kulturos, kokios (pusiau-sviros) esti pagrindo kultûroj�. (Kulturø skemà � Grundkultur, Tiefkultur, Hochkultur � ávairiais pa-vidalais K e r n�as atvaizdavo þurnale �Anthropos� 1929, 171 pusl.).



necivilizuotus, arba primitivius, þmones jø dvasiniø sugebëjimø atþvilgiu yra stip-riai pasikeitusi primitiviøjø naudai.21a �Kad naturaliniø tautø þmonës, taip pat irpatys didþiausi prastuolëliai bei vargingiausi tarp jø, esmingai nesiskiria nuo kul-turiniø tautø, ðiandien tai gali bût konstatuota kaip vienas labiausiai þinomø ir pri-

21a Þiupsnelis pavyzdþiø surinkta mano straipsny �Ðiø dienø mokslo persiorentavimas kai dël þmo-gaus dvasios prigimties praeity ir dabarty�. (Soter 1930, 1�18). Ðiuo kartu tø pavyzdþiø skaièius darpadidëjæs. Kadangi ano mano straipsnio tæsinys vargu ar greit pasirodys, tai keletà naujø pavyzdþiøsuminësiu ðioj vietoj.

8-me Internatiniame Psychologø Kongrese Groningene 1926 m. buvo skaityti net keturi referatai irapie vadinamø þemesniøjø rasiø psychologijà, bûtent B a r t l e t t�o (Cambridge) �The psychology ofthe lower races�. L é v y B r u h l�io (Paris) �La mentaline primityve�, M a y e r G r o s s�o (Heidelberg)�Zur Frage der psychologischen Eigenart der sogenannten Naturvölker� ir S t o r c h�o �Das primitiv-mythische Denken und seine Beziejungen zur Psychopathologie�. Ðiø paskaitø iðvadas reziumuoda-mas E. R i g n a n o savo þurname raðë: �Taigi nëra esminio skirtumo tarp civilizuoto ir primitivio þmo-gaus: ir vienas ir kitas pareiðkia dvejopø skirtingø veiksmø: aloginiø vaizduotës veiksmø (l�activitéimaginative alogique) ir loginiø praktikos veiksmø (l�activité pratique logique). Tiktai ðiø dviejø sri-èiø iðplitimo relativus laipsnis (le degré relatif d�extension de ces deux domaines) keièiasi su civiliza-cija ir keièiasi logikos naudai (a l�avantage de la logique) (�Scientia�. Privista di scienza. 1927, 41 to-mas 146 pusl.). (Apie paties E. Rignano filosofinius nusistatymus þiûr. Logos 1930, 138�143).

Helsinkiø profesorius R. K a r s t e n�as daugel metø Pietinëj Amerikoj studijavæs primitiviøjø dva-sià, savo straipsny �Die Seelenvorstellungen der Naturvölker� (Zeitschrift für Völkerpsychologie undSoziologie 1931, 168�181) griauja Levy-Bruhl�io teorijas apie primitiviøjø prelogiðkà galvosenà, tarpkita ko prikiðdamas jam (Levy-Bruhl�iui), kad jis pradedàs nuo gatavø teorijø ir bandàs joms suteiktiempirinio pagrindo tuo bûdu, kad etnologijos faktus jis aiðkinàs pagal savo ið anksto susidarytà nuo-monæ (nach seiner vorgefassten Meinung) (170 p.).

Prancûzø filosofas E. M e y e r s o n�as, imdamas domën Levy-Bruhl�io darbus apie primitiviuosiusþmones, prieina iðvadà, kad ðiø dienø (kvantus nustaèiusiø) fizikø protas ir primitiviøjø protas einavienu ir tuo paèiu keliu. (þiûr. jo straipsná �Le physicien et le primitif. Revue philosophique 1930, Mai-Juin 321�358 p.).

Þinomas religijø istorininkas ðvedas M. P. N i l s s o n�as prieð Levy-Bruhl�á gina paþiûrà, kad pri-mitivusis þmogus savo dvasios apraiðkomis esmingai nesiskiria nuo kulturinio þmogaus; pirm visa,jis nesiskiria saviðku mystiniu ir preloginiu mentalumu (þiûr. jo straipsná �Existe t-il une conceptionprimitive de l�âme? Revue d�Histoire et de Philosophie religieuses 1930, 113�125 p.).

Prieð Levy-Bruhl�io tvirtinimà, kad primitiviøjø þmoniø galvosenà ir elgesá esanti visiðkai apval-dþiusi magija, o kulturos þmogus galvojàs logiðkai, J. H i r s c h�as parankiojo pavyzdþiø, rodanèiø, jogir iðaugæs ðiø dienø kulturos þmogus yra varþomas ávairiø prietarø. Net universitetø profesoriai ðiuoatþvilgiu nesudaro iðimties (þiûr. jo str. �Magische und Magizistische Bindungen des erwachsenen Kul-turmenschen�. Zeitschrift für angewandte Psychologie 1931, 450�490 p.).

Panaðiai ir ðveicarø psychologas C. G. J u n g�as (þiûr. jo straipsná apie archaiðkà þmogø, ádëtà þur-nale Europäische Revue 1931, 3 Nr.) nurodo, kad ir mes savo psichës gelmëse dar esame archajiðki,primitivûs, galvojà �prelogiðkai� (pagal literarischer Handweiser 67, 1930-31, 499 p.).

Nurodysime dvejetà veikalø autoriø. � P. P e r r i e r�as, antai, raðo: �Kad ir koks didelis skirtumasbûtø tarp civilizacijos ir barbarybës, betgi ir civilizuotasai ir laukinis visuomet naudojosi tuo paèiuprotu� (P. P e r r i e r, L�Unité humaine, T. I Paris 1931, 158 p.). O ðveicaras F. P. E n d r e s savo kny-goj �Das Erbe unserer Ahnen�, gindamas senovës þmoniø dvasios kûrybiná pajëgumà, teisingai sako,kad tie milijonai ðiø dienø civilizuotø amerikieèiø ir europieèiø, kurie þavisi þiûrëdami á boksininkøþiaurias muðtynes ir delektuojasi skonio neturinèiomis filmomis bei ðokiais, pasirodo esàs begalo pri-mitivesni uþ vadinamus laukinius. (Pagal iðtraukà þurnale �Psychologische Rundschau� III, 1931-32,336 p.). Iðtisai pacituoti Endres�o graþias mintis tenka palikt kitai progai.

PRANAS DOVYDAIT IS


paþintø naujojo etnologinio tyrinëjimo daviniø. �Tie þmonës savo esmës giliausia-me pagrinde yra toki kaip mes� � ðiaip vienodai iðsireiðkia ir misijonoriai ir tyri-nëtojai, jei tik jie turëjo progos ilgiau ir intensiviau stebët vadinamus primitivuo-sius�... �Visa etnologiniu atþvilgiu suimta þmonija pridera didþiajai þmonijos ðei-mai; paskutiniame gale ji sudaro su jàja vienà didelá istoriná vienetà. Apie neisto-rinius, apie aloginius arba preloginius, apie nepilnai þmogiðkus arba kokius pu-siau gyvuliðkus þmones tikslioji etnologija nieko neþino; todël ji turi atmest ir vi-sus bandymus, kuriais mëginta naturines tautas laikyt bent istorijos neturinèias,gamtos supanèiotas þmogiðkas esybes. Etnologinë visuotina istorija ir drauge sujàja prieðistorinë archeologija þmogø paþásta tik kaip kulturà turinèià ir kulturà ku-rianèià esybæ.�21b

Ir apie prieðistorinio Europos þmogaus dvasiná aukðtá vis iðkyla naujos medþia-gos.22 Ádomiø nuomoniø ðiuo klausimu prieð keletà metø yra pareiðkæs Freiburgouniversiteto profesorius Hoche. Tas materialistinio nusistatymo psichiatras 1926 m.pabaigoj skaitë Freiburgo Mokslo Draugijoj paskaità apie �dvasiná bangavimà�. Èiajis, bendrai apþvelgdamas þmonijos dvasios istorijà, tvirtino, kad þmogaus dvasiasavo pagrindinëj strukturoj nuo paskutinio ledlaikio nepasikeitusi. �Þinoma� � sa-kë jis � jo galvojimo turinys tapo visai kitoniðkas, turtingesnis, be galo komplikuo-tesnis; bet jo galvojimo ir jautimo pagrindinës formos, jo gyvenimo reakcijos formostikrai kad nepasikeitë�. O paskaitos paskutinë iðvada tokia: �Galëtum... paklaustiklausimà, ar iðvisa toje plëtotëje, kurià mes turime akyse, ámanoma kokia paþanga.Turinio atþvilgiu taip yra; tas, kas þmogaus dvasiai rûpi ir jà pripildo, patapo begalo turtingesnis; bet þ m o g a u s e s m ë j (autoriaus pabr.), kuris juk kartà yra ban-gø judëjimo turëtojas, kiek seka atgal mûsø istorinë akis, paþangos ámatyt negali-ma. Tatai skamba neguodþiamai; bet mes neprivalome tokiø iðvadø nusigàsti, jeijos mums neiðvengiamos�.23 Tat nebus perdëjimas ir graþûs S c h r o d e r i o þodþiai:�Þmogaus dvasios stebuklas reiðkiasi jau þmonijos plëtojimosi pradþioj�.24

** *

21b W. K o p p e r s, Was ist und was will die völkerkundliche Universalgeschichte? Historisches Jahr-buch 52 (1932) 40�55, cituoti pavyzdþiai randami 42 ir 53 pusl. Ðis straipsnis yra Görres�o Draugijosistorijos susirinkimo paskaita paminët 25 metø sukaktá nuo dviejø, istorinei etnologijai labai reikðmingø,ávykiø: nuo 1906 m. kun. W. S c h m i d t�o pradëto leist internatinio etnologijos ir filologijos þurnalo�Anthropos� ir Fr. G r a e b n e r i o bei B. A n k e r m a n n�o tais paèiais metais Vokieèiø AntropologøDraugijoj skaitytø paskaitø apie kulturos ciklius bei kulturos sluoksnius Okeanijoj ir Afrikoj.

22 Þiûr. straipsnius: O. M e n g h i n�o �Aukø þymës ið senosios akmens gadynës�. Soter 1926; m a n o�Apie prieðistorinio þmogaus religijos pëdsakus Europoj� ten pat 1928 ir 1929 ir A. S e n n�o �Kalbossàvoka ir kai kurie jos pritaikymai�. Ten pat 1929.

23 A. H o c h e, Geistige Wellenbewegungen. Zeitschrift für Völkerpsychologie und Soziologie. 1927,1�17; cituoti posakiai randami 4 ir 17 pusl.

24 L. v o n S c h r ö d e r, Arische Religionen. I Leipzig 1904, 104.



Taip tat paskutiniais laikais pasikeitë mokslininkø nuomonës apie primitiviøjøir prieðistoriniø þmoniø dvasiná pajëgumà tø þmoniø naudai.25 Greta su tuo pasi-keitimu vyksta ir kitas persiorientavimas, bûtent, dël ankstybiausiø laikø þmogausdvasinës kûrybos, m y t a i s vadinamos. 19-jo ðimtmeèio racionalistinei galvosenaiatslûgus26 ir jos vietoj pradëjus atsigriebt simbolinei galvosenai,27 ir prieðmoksliniølaikø þmogaus dvasios kûriniai, k. a. kalba ir mytai pradëta laikyt ne menkesnë-mis aukðtesnio gyvenimo apraiðkomis, kaip ir mokslinë kûryba. Ðiuo atþvilgiu ypaèpaminëtini C a s s i r e r�io symboliniø formø filosofijos tyrinëjimai.28

Rusø galiotojas V y ð e s l a v c e v�as pradþioj savo straipsnio apie nuodëmën puo-limo mytà, patiekia keletà minèiø ir bendrai apie myto reikðmingumà ðiø dienømokslinës minties ðviesoj. �Ðis mytas � sako jis � yra kaþkas daug daugiau reikðmingair visuotina, negu vienkartinis istorinis faktas: mytas turi savy begalinæ daugybæ is-toriðkai iðgyventø typingø ir esminiø dvasiniø konfliktø bei situacijø. Ðis mytas, kaiptatai puikiai iðaiðkino J u n g�as, reiðkia teologiðkà sugulimà poþeminiø, pasàmoniniømûsø sielos klodø, ir priegtam kolektivinës, visø tautø arba netgi visos þmonijos sie-los. Kaip geologinë struktura yra kondensuota þemës istorija, taip mytas yra konden-suota sielos istorija. Todël mytà ir istorijos faktà statyt prieð vienas kità (kaip prieðin-gumus. Pr. D.) yra nesàmonë: mytas simbolizuoja (symballo � sujungiu, sugretinu) be-galinæ daugybæ faktø. Turëtø prasmës statyt prieð viena kità tik symbolistinæ ir re-alistinæ istorijà; betgi dar neþinia, kuriai istorijai reiktø duot pirmenybë reikðmingu-mo ir svarbumo atþvilgiu. Ðiaip ar taip, prieðistoriniai sielos klodai, pasislëpusieji pa-

25 Pridëk dar Fr. K e r n, Die Weltanschauung der eiszeitlichen Europäer. Archiv für Kulturgeschich-te 1926, 273�299.

26 K. J o e l, Die Überwindung des 19. Jahrhunderts im Denken der Gegenwart. Kant-Studien 1927,475�518.

27 M. R a d a k o v i c, Zur Wiedergeburt symbolischen Denkens. Hochland 29 (1931-32), I, 495�505.28 E. Cassirer, Philosophie der symbolischen Formon. I Teil: Die Sprache. II Teil: Das mythische

Denken. III Teil: Phänomenologie der Erkenntnis. Berlin 1923-29. Tai stambieji veikalai. Paminësimetaip pat ir maþesniuosius, kaip tik ypaèai tinkamus pradedanèiam nelengvà Cassirer�io filosofijà stu-dijuoti. Toki yra: Die Begriffsform im mythischen Denken (Studine der Bibliothek Warburg, Heft1) Leipzig 1922. Begriff des Symbolischen im Aufbau der Geisteswissenschaften (Vorträge der Bibl.Warburg I) Leipzig 1922, Sprache und Mythos. Ein Beitrag zum Problem der Götternamen (Stud. d.Bibl. Warburg Heft 6), Leipzig 1925. Ðiame paskutiniame darbe kaipo medþiaga panaudoti ir l i e t u -v i ø d i e v ø vardai, kuriuos S o l m s e n�as ið L a s i c k i o sàraðo (De diis Samagitarum) sudëjo á U s e -n e r�io veikalà �Götternamen� (Versuch einer Lehre von der religiosen Begriffsbildung. 2-sis nepakeistasleidimas, Bonn 1929).

Cassirer�io darbas yra rëmimas anuomet M a k s o S c h e l e r�io iðreikðtos tezës: �Tik nuo visai ne-seniai filosofijoj pradeda patekët áþvelgimas, jog paþinimo teorija vadinamoj disciplinoj didumoj bu-vo paisoma tik v i e n o s paþinimo rûðies, bûtent tosios, kuri taikoma pozitiviuose moksluose... O ko-kio �þinojimo� esama religijoj, mene, myte, kalboj,... tai tikj ðiandien vël pradëta teirautis ir nujausti�(Erkenntnis und Arbeit 243). Apie Cassirer�io darbà plaèiau referuoja J. R i t t e r�is: Ernst Cassirers Phi-losophie der symbolischen Formon. Neue Jahrbücher für Wissenschaft und Jugendbildung. 1930, 593�605. Apie Comte�o iðreikðtà �dvasios plëtojimosi dësná� þiûr. D. Hort, Comte oder Scheler? Zeitschrifffür Völkerpsychologie und Soziologie. 1931. 10�21.

PRANAS DOVYDAIT IS


sàmony, gali bût paþinti tik symboliø ir mytø metodu. � Be to, ir patys tikrieji vien-kartiniai istorijos faktai, k. a., þydø iðëjimas ið Egipto, Babelio puolimas ir kt., kai tikjie virsta sielai r e i k ð m i n g i, tuojaus apsirëdo legendø drabuþiais ir pavirsta m y -t a i s arba tampa simboliais. Aleksandras Makedonietis yra symbolinë asmenybë, taippat kaip ir Sokratas. Istorijos legenda kuriasi nepasiliaudama. Nemytiðka tik tai, kasneturi sielai jokios reikðmës, nes pati siela yra �mytiðka� esybë. J u n g�as sako: �Tikrayra tai, kas veikia�. Jei taip, mytas ir symbolis turi didþiausios tikrovës, nes jie uþ visastipriau veikia sieloj � sàmonëj ir pasàmony. � Taèiau myto ir symbolio reikðmë ðiuo-mi dar neiðsibaigia: jis turi savy begalinæ daugybæ istoriniø faktø, bet jame yra ir darkas daugiau: jø aiðkinimas, jø p r a s m ë, jø e s m ë. Mytas apie Kronà, kuris suëda sa-vo vaikus, turi savy begalinæ daugybæ negráþtamai iðnykusiø dienø, bet jame yra irdar kas daugiau: jis iðreiðkia e s m æ l a i k o, kaip neapgræþiamos eilës. Èia glûdi sym-bolinio myto brangumas ir iðmintis. Jis yra nediferencuota religijos, poezijos, moks-lo, etikos ir filosofijos vienybë, ið kurio plëtojasi ir diferencuojasi visos tos dvasios ða-kos ir þiedai; ir jie paskui vël susijungia ir uþsibaigia diferencuotame sintezy, kurioieðko filosofija ir iðsiplëtojusi religija. Paskutinioji vienybë, matyt, neiðreiðkiama ki-taip, kaip symboliu ir mytu. Taip mytà suprasti buvo linkæs S c h e l i n g�as ir prie to-kio supratimo kitais keliais gráþta ðiø dienø mintis�.29

Dar þiupsnis minèiø apie myto santykius su istorija ið vokieèiø istoriosofo H e -f e l ë�s straipsnio. Hefelë duoda mytui itin didelës reikðmës kaipo visokio istorinioelemento pirminei formai (Urform alles Geschichtlichen). Mytas � sako jis � suvo-kia pasaulá kaip gyvà medþiagà ir kaip betarpiðkà dabartá. Iðkildamas ið pirminiøþmogaus gyvenimo faktø (Urtatsachen) jis (mytas) pats yra þmogiðka pirminë for-ma, paveikslas ir jëga, vaizdas ir darbas draugëj, tikra prasme ir vienintelis þmo-gaus gimininio jausmo simbolis�... �Mytas neþino kitokiø istorijos versmiø, kaip tiksavo paties kraujà ir savo gyvà atsiminimà�... �Dvasinis organas, kuriuo valia pasi-naudoja mytui (sukurti), yra tikëjimo organas. Anapus protui prieinamo atsitikti-niø reiðkiniø pasaulio pastatoma kita, aukðtesnë ir grynesnë tikrovës egzistencija,toks pasaulis, kuris su organinio pasaulio centriniu punktu stovi artimesniuose irgyvesniuose santykiuose, negu protu suvokiamasai pasaulis (rational fassbare). Kai-po teisinga ir tikra tikràja prasme pripaþástama tik tai, kas gyvenimà kuria ir já ska-tina. Tai yra senojo Goethës paþiûra, kuris sako Eckermann�ui: �Iki ðiol pasaulis ti-këjo tokios Lukrecijos, tokio Mucijaus Scevolos karþygiðkumu, tuo ðildësi ir këlë sauûpà. O dabar ateina istorinë kritika ir sako, kad tie asmenys niekados negyveno, betkad juos reikia laikyti fikcijomis ir pasakomis, kurià sugalvojo romënø kilni valia.Bet kas mums veikti su tokia mizerna tiesa! O jei romënai buvo toki dideli panaðiastiesas sugalvot, tai mes bent turëtume bût bent ganëtinai dideli tuo tikëti. Supranta-ma, kad tokio dvasinio laikymosi vidinë prasmë reiðkia tà pat, kà ir principinis nu-

29 B. P. V y ð e s l a v c e v, Mif o griechopadenii. Put. Organ russkoj religioznoj mysli. 34 Nr. 1932 m.Liepos mën. (eina Paryþiuj).



sigræþimas nuo visokio racionalizmo ir nuo visokios racionalistinës tiesos sàvokos.Èia visai neklausiama, kas yra buvæ, ir neturi reikðmës, ar paveikslas savo pagrin-du turi faktà. Èia nulemia tik, kad paèiame paveiksle yra jëga, kuri veikia, kurie irtiesiog taiko á aktualaus gyvenimo ðirdá�...

�Kildamas ið meninës plëtojimosi valios, mytas siekia aktivaus tikslo kurt, keltir formint pirminá giminës gyvenimo jausmà. Þmogaus gyvybës pirminës jëgos irpirminës formos mytiniame paveiksle ir palyginime suranda savæs sàmonæ ir tuobûdu iðkyla intensingesnin gyveniman. Ir, bûtent, gyvenimas myte save ásisàmoni-na visuomet dideliame ryðy su visuma: ne individuali, bet kolektivi bûtis, paveiks-le jaustoji þmonytës vienybë, ar ðeimos, ar giminës, ar tautos vienybë. Ið visokerio-pos mytinio atsiminimo formos ðvieèia didelë politinë valia. Jau myto formuojamojimedþiaga turi politiná pobûdá: mytinë plëtojimo valia uþsidega dideliais þmoniø va-dais, bendros valios potencijomis, nukariautojais, valstybiø sukûrëjais ir ástatymødavëjais... Mytui rûpi bendruomenës likimas; juo stiprinasi, formuojasi, auklëjasi patibendruomenë. Valstybë yra jo pati gilioji prasmë... Mytas yra paveikslu virtusi vals-tybës valia�... �Mytas, istorinis vyksmas ir istorija medþiagos ir turinio atþvilgiu yralabai artimai susijæ... ir nesiduoda nuo vienas kito visai atskiriami net tuomet, kaijie esti paþinti kaipo dvasinio laikymosi ávairios formos. Geschichte sowohl als His-torie leben vom Mythus, der Urform alles Geschichtlichen�.30

J. B e r n h a r t�as mytà bûdina kaip istorinës sàmonybës (Bewusstheit) iðraiðkà:�Ypatingas pasaulio aiðkinimas yra mytas, kuris savo pareiðkimus apie Dievà irpaslaptá apdaro epiðkais drabuþiais, turëdamas ðventos baimës, kad jei norimojiiðreikðt tiesa bus reiðkiama pliku kasdienos þodþiu, tai ta tiesa galës bût per men-kai branginama. Tie patys laikai, kurie mytà pagamino, já vaizdavosi ir supratokaip þmogaus þodá apie dieviðkà prasmæ tikrovës erdvëj ir laike. Dar graikø gal-votojai gerbë mytà kaip praeitø laikø iðminties liûdininkà, sukurtà ið besistebimoásigilinimo á pasaulio másles, kas yra filosofavimo pradþia. Jau visai iðbudusios is-torinës sàmonës dienomis mytiðkà ir visoká poeziðkà dëstymà A r i s t o t e l i s (Po-etika 9) laikë esant filosofiniu atþvilgiu gilesná, vaisingesná sumanymà kaip istori-ja. Daug anksèiau negu buvo pradëta raðyt istorija, praeities þinios palaikomos; ojei jos buvo saugojamos kaip neiðmëginta medþiaga arba kûrybiniø jëgø perdirbi-mas, tai ir ðiokiame darbe veikë istorinë prasmë ir valia suteikt prasmæ bei reikð-mæ vyksmui su þmogumi ir vyksmui ið þmogaus. Niekur pasauly nei ðiais nei pra-eitais laikais nerandame, kad þmogaus bûtø gyventa be jokios istorinës sàmony-bës; primitivieji þmonës jos pareiðkia paproèiu visa, kas sena ir labai sena, apgaubtðventumo nimbum, diemedystës formas ir apeigas iðsaugot nepaþeistas ir gerbt se-nelius kaipo þinanèius apie praeities dalykus. Jobas sako: �Pas senuosius yra ið-

30 H. H e f e l e, Mythus, Geschichte und Historie. Hochland 23 (1925�26) II, 299�311; citatos ið 303,304, 305�306, 308�309 ir 311 pusl. Þiûr. taip pat K. V e l t e, Wort, Geschichte und Mythus. Zeitschriftfür Theologie und Kirche 1931, 286�297.

PRANAS DOVYDAIT IS


mintis, ir ilgame amþy atsargumas�.31 Juo tyrinëjimui aiðkiau atsiskleidþia pasauli-vaizdþiai ir galvosenos tautø prieð arba anapus þinomø iðaugusiø kulturø, juo da-rosi átikimiau, jog èia ir ten toki patys pagrindiniai akstinai nulemia þmones nusi-statyt atþvilgiu á pasaulio vyksmà...32

Ið tikrøjø, istorijos filosofijos pirmieji elementai eina jau ið tolimiausios seno-vës. Jø pradmenis randame jau senose religinëse tradicijose apie viso pasaulio kil-mæ, nes tose senøjø tautø k o s m o g o n i j o s e kalbama ir apie þmonijos kilmæ, plë-totæ ir jos galà. Tatai matome jau ir tuose aukðèiau minëtuose pavyzdþiuose ið ðiødienø primitiviøjø gyvenimo. Daugiau pavyzdþiø turi surankiojæ atatinkamai spe-cialûs tyrinëjimai.33

** *

Istorijos filosofijos elementai Rytø kûryboj

Ant ribos tarp prieðistoriniø ir istoriniø (raðytinës istorijos) laikø E h r e n -b e r g�as sako kilus i s t o r i n i u s m y t u s.

B a b y l o n i j o j Ehrenbergas neranda istorijos myto. �Nuo Babelio pirmaþmo-gio Gilgameðo jokia linija nenuveda toliau á laikø srovæ; mytas apie pirmaþmogádar nëra joks istorijos mytas�.34

Betgi ir Gilgameðo epe ir babilonieèiø lyrinëj poezijoj apsèiai randame istorijosfilosofiniø elementø. Èia kiekvienas istorinis ávykis grindþiamas ið þmogaus santy-kio su dievybe. Dievybë yra visagalë, teisinga, nemirðtama; tuo tarpu þmogus yrapriklausomas, suklysta ir tenka mirèiai. Gilgameðo epas atvaizduoja didingiausiokarþygio desperacijà dël neiðvengiamos mirties.35 Atgailos himnai moko kiekvienojnelaimëj pripaþint nuodëmæ ir maldaut dievybæ nusiþeminusiu paklusnumu.36

31 In antiquis est sapientia, et in multo tempoke prudentia� (Job. XII, 12) (pagal Vulgatà).32 Sinn der Geschichte 6�7 pusl. (þiûr. 1 ir 9 pastabas).33 Plg. kad ir naujausius ðios srities darbus: H. S c h l i e p e r, Die kosmogonischen Mythen der Na-

turvülker, Bonn 1931. � K. S c h i r m e i s e n, Mythos und Prähistorie, Untersuchungen über die Stu-fen der Mythenbildung, Landskron 1931.

34 Antike Geschichtsmythen 7�8 p.35 Das Gilgameð-Epos. Neu übersetzt von A r t h u r U n g n a d und gemeinverständlich erklärt

von H u g o G r e s s m a n n (Forschungen zur Religion und Literatur des Alten und Neuen Testaments,Nr. 14) Göttingen 1911.

36 H. Z i m m e r n, babylonische Hymnen und Gebete in Auswahl. (Der Alte Orint VIII, 3 ir XII,1) Leipzig 1905 ir 1911. Tenai nurodyta ir daugiau literaturos. � A. J e r a m i a s, babylonische Dich-tungen, Epen, Legenden. (A. O. XXV, 1) leipzig 1925. Nuo 1918 m. P. M a u r u s W i t z e l O. F. M.leidþia �Keilinschriftliche Studien�, kuriose iðleido ir du sàsiuviniu �ðumerø poezijos perlø�: �Perlensumerischer Poesie in Transkription und Übersetzung mit Kommentar� Jerusalem-Fulda 1929. � Darpaminësime: A. S c h o l l m e y e r, O. F. M., Sumerisch-babylonische Hymnen und Gebete an Ðamað,Paderborn 1912. � Fr. S t u m m e r, Summerisch-akkadische Parallelen zum Aufbau alttestamentlichenPsalmen. Ten pat 1922 (Studien zur Geschichte und Kultur des Altertums. XI, 1�2).



Ið atskirø epiniø kûriniø pamaþu susidaro jau sistemingesnë istorijos filosofijosminèiø eilë. Pasaulio sukûrimas yra padarinys tø apystovø, kad dievybë nugalichaoso galybes. Þmogus sukurtas bûti dievybës tarnu ir árankiu. Didelis tvanas jausenovëje buvo iðnaikinæs nusidëjusià þmonijà, palikdamas tik vienà dievobaimin-gà þmogø (Utnapiðtim � Xisuthros � Atrachasis).37 Sargonas I (nuo 2635 m. pr. Kr.,pirmasis semitiðkas valdovas Babilonijoj) padaromas dievybës iðrinkto valdovo pa-vyzdþiu. Kûdikystëj jis yra iðgelbëtas ið pavojaus gyvybei, ið þemybës pakilæs á sos-tà, padaryta palaimos neðëju visam pasauliui.

Istorija vyksta tokiu dësniu: nelaimë valstybëje, karo pralaimëjimas, maras, neder-lius � visa tai yra dievybës bausmë uþ valdovo nuodëmes; ogi laimë valstybëje, per-galë, sveikata, geras derlius yra dievø teikiamas atlyginimas uþ dievobaimingà val-dovà. Taèiau nesistengiama ðá dësná istorinëj medþiagoj sekti toliau ir já grieþèiau pa-grásti. Vieningai ásidirbti istorinën medþiagon trûksta logikos pajëgumo.

Taip pat ir senoji mytinë gadynë neiðplëtota á vieningà mokslà apie amþiø eigà.Skema apie prakeiksmo ir palaimos laikus lieèia tik atskiras dalis. Pagal tai ir dievybë,kad ir artinasi prie vienybës, betgi visiðkai prie jos neprieina. Mardukas, Babelio die-vas, tiek atsiskiria nuo savojo miesto, jog jis gali já bausdamas net palikti ir atiduotineprieteliui; bet Mardukas visuomet palieka pirmasis tarp keleto dievø.

S c h n e i d e r�io manymu, ðventoji istorija apie pirminæ saulës religijà Babilonijojnusiskaidë ir toliau plëtojosi atskirais vienetais; mëginama vieningu dësniu aiðkintvisus vyksmus, visà þmogaus likimà, atrodo esanti galima visos þmonijos istorija nuoseniausiø laikø iki bet kurio Babilonijos valdovo,38 � bet tatai palieka gabalai be vie-numo. �Praneðimai tik apie ávykius pavieniais metais suardo nuovokà apie didesnáryðá, padaro já vienaðaliðkà ir netikslø; trûksta jëgos vieningai apvaldyt medþiagàmintimi: b e v e i k monoteizmas, b e v e i k pasaulio istorija, b e v e i k tvirta era (val-dovo Nabunassaro era, kuomet ásisàmoninta, kad saulë savo eigà pavasará pradëjoAvino þvaigþdëvaizdy; 8 ðimtm. pr. Kr.) � tiek babilonieèiai yra nuveikæ�.39

Taèiau J e r e m i a s mano, kad semitiðkø babilonieèiø mokytojai nesemitiðki ðu-merai savo pasauliþiûroj, pirmieji turëjo idëjà apie pasaulio laikotarpius. Savo stu-dijø santraukoj J e r e m i a s tatai ðiaip formuluoja: �Sumeras intuitiviai pramatoe r d v ë s ir l a i k o i ð v i d i n á v i e n i n g u m à (aut. pabr.) kaip dvi tikrovës for-mas. Kosminio vyksmo rate, kuris kaip besiplëtojanti drama kovojant ir nugalinteina per prakeiksmo ir palaimos gadynes, �apatinis� (pradmuo) nurimsta þemyn,o �virðutinis� iðkyla aukðtyn. Tuo bûdu Sumero ðalis yra protëvynë mokslo apie

37 Plaèiau apie tai þiûr. G. K l a m e t h, Sumerø-akadø paralelës su bibline prieðistorija. Soter 1925,121�144.

38 Senøjø Rytø paproèiu, Babilonijos istorija pradedama nuo pasaulio sukûrimo. Panaðiai kaip Bib-lijoj laikas tarp pasaulio sukûrimo ir tvano uþpildytas deðimèia protëviø, gyvenusiø neátikimai dau-gel metø, taip ir Babilonijoj istorijos pradþioj ávairiuose miestuose vieðpatavæ 10 provaldoviø, kuriedrauge gyvenæ 432000 metø (pagal Berosà). Ðios paralelës panagrinëjimà þiûr. Soter 1925, 139�140.

39 Schneider I, 14�15.

PRANAS DOVYDAIT IS


p a s a u l i o l a i k o t a r p i u s (aut. pabr.) tûkstanèiuose jo varijantø ir protëvynëvisø mokslø apie �to paties gráþimà� iki ðiø dienø�.40

Betgi ðiokiais ir panaðiais tvirtinimais Jeremias kaþin ar tik nesireprezentuojakaipo dar ir ðiandien bent kiek perdaug pasidavæs tam �panbabylonizmo� ûpui,kuris nepaprastai buvo pakilæs ðio ðimtmeèio pirmàjá deðimtmetá, ir kuris paskuiveikiai atslûgo?�41

Baigdami su Tigro ir Eufrato senosiomis tautomis èia dar paminësime vienà,tik ðiais metais paskelbtà bandymà atsekt babilonieèiø erdvës povaizdá ir laiko jaus-mà. Tà bandymà daro Budapeðto profesorius E. M a d z s a r�as42. Jis, mat, pasiryþopatalkavot þinomam pokariniø metø istorijos filosofui, daug sensacijos sukëlusiamvakarø þuvimo pranaðui O s v a l d u i S p e n g l e r�iui tuo bûdu, kad kai kuriuosSpenglerio iðkeltus poþiûrius pritaikë babilonieèiø kulturai aiðkint. Spenglerio ma-nymu, kiekvienà aukðtà kulturà valdo tam tikra, tik jai vienai bûdinga laiko ir erd-vës sàmonë, kuri visiems tos kulturos kûriniams suteikia savotiðkà áspaudà, taipjog jie visi drauge pasireiðkia kaipo vienø vieno, jø pagrinde esamo pirminio sim-bolio (Ursymbol) iðreiðkimo formos. Pavyzdþiui, plastikinis kûnas yra antikinës kul-turos pirminis symbolis, begalinë erdvë � ðiø dienø faustiðkos kulturos symbolis.Turi tarp savæs ryðio toki, pirmu poþiûriu atrodà heterogoniðki, dalykai kaip Grai-kijos maþo ploto miestai � valstybës ir Euklido geometrija, mûsø eros 17-jo ðimt-meèio matematinës idëjos ir dinastinë uþsieniø politika, naujøjø laikø ûkio kredi-tinë sistema ir kontrapunktø muzika... Babylonieèiø kulturoj Spengleris pirminiosymbolio neástengë surasti. Tat dabar tà spragà ëmësi uþkiðt Madzsaras.

Babylonieèiø erdvës povaizdþiui susekti Madzsaras ima cikuratus, t. y. tuos ba-bilonieèiø architektûrai budingus �Babelio bokðtus� (ziqquratu), kurie pleitokinioraðto tekstuose mëgiami vadint �ryðium tarp dangaus ir þemës�. �Ðie savo masi-vumu iðdidûs ir iðkilûs pastatai regimai gyvai veikë Babilonijos tikinèiøjø religi-nius jausmus ir vaizduotæ. Ne maþiau, kaip egiptieèiø jausmus veikë piramidës,vieðpatavusios Nilo þemëvaizdþiui, kaip krikðèionio jausmus gotiko ar baroko ka-tedros savuojo dangaus ilgesiu, arba muslino jausmus veikë moðëja, kurios kupo-las paslaptingai susiskliautæs virðum tikinèiojo galvos�... �Biblijos pasakojimas apiedangun iðkylantá bokðtà babely, þodþio reikðmë (ziqqurat reiðkia �bûti smailiam�,�nusmailëti� arba �iðkilti�), o pirmoj eilëj daugybë pleitokinio raðto tekstø liudijauþ tai, kad ðie Mesopotamijos bokðtai buvo nemaþiau iðreiðkæ sursum corda idejà,kaip krikðèionybës katedros�. Toliau, Madzsaras su Dombartu teigia, kad cikura-tai reiðkæ dirbtinius kalnus, kad jie atvaizdavæ visà pasaulá, kurá babilonieèiai vaiz-davæsi kaip milþiniðkà kalnà, kurio virðûnë yra zenitas, o pamatas atsirëmæs á pa-

40 A l f r e d J e r e m i a s, Die Weltanschauung der Sumerer (A O XXVIII, 4) Leipzig 1929. Ðios irkitø ðiame konspekte iðreikðtø teziø pagrindimà Jeremias sako duodàs savo dideliame veikale �Hand-buch der altorientalischen Geisteskultur� (Berlin 1929).

41 Þiûr. Pr. D o v y d a i t i s, Biblija ir Babelis. Kaunas 1911, 50 pusl. ir kt.42 E m e r i c h M a d z s a r, Raumanschauung und Zeitgefühl in der babylonischen Kultur. Ein Be-

itrag zu Oswald Sprenglers Geschichtsphilosophie. Archiv für Kulturgeschichte. XXII (1931-32), 49�82.



saulio okeanà ir siekiàs iki poþemiø pasaulio. Tat ir cikuratai atvaizduojà pasauliokalnà, susidedantá ið dangaus, þemës ir poþemiø. Ir kaip ðie �kalnai�, taip ir babi-lonieèiø plastikos liekanos simbolizuojanèios t v i r t à p a s t o v u m o idëjà.

Babylonieèiø laiko jausmà paþinti duodà jø á plaèià mokslinæ sistemà iðdirbtiateities atspëjimai. Jie paremti tàja pagrindine mintimi, kad kiekvienoj dabartiesbuity ir vyksme esanti atvaizduota ateitis. Todël kai þmogus dabartá aiðkina kaipateities þenklà, tai jis tarytum ástengia lyg sustabdyt heraklitiðkos srovës amþinàjátikëjimà. Taip pat ir babilonieèio laiko jausmà valdo rimties, pastovumo, patvaru-mo principas, visiðkai prieðingas ðiø dienø faustiðko þmogaus amþinai judamamlaikui. Tuo bûdu tat babilonieèiø kulturos pirminis simbolis esanti �kalno ideja�.

Kas pasakytina dël ðiokiø konstrukcijø? Joms, gal bût, ir netektø daug ko pri-kiðti, jei tik jø autoriø nebus suklaidinæ panbabylonistai, kuriø raðtus jis patikëda-mas cituoja (nuo Winkler�io iki Jeremias�o), o pro panbabylonizmo kritikus praei-na nelabai jø paisydamas. Visos konstrukcijos tvirtumas pareina nuo to, ar Winc-klerio lygtis �Dangaus paveikslas = Þemës paveikslas� yra taikintina ir seniesiemsMesopotamijos laikams, ar ji yra tik vëlybø laikø galvosenos padarinys.

* *

Indø epinëj kûryboj istoriná mytà E h r e n b e r g�as randa esant M a h a b h a r a -t o s43 treèiojoj knygoj, kur kalbama apie keturias pasaulio gadynes, esanèias �tarppradþios ir pabaigos�. Tos gadynës bûdinamos pagal jose vieðpatavusios teisës kie-ká. Gadynës sustatomos ðalia viena kitos visai pagal sausà skemà. Gadyniø var-dai: Krita, Treta, Dvapara ir kali. Pirmojoj vieðpatavo teisës keturios ketvirtys, ant-rojoj � trys, treèiojoj � dvi, ketvirtojoj � viena ketvirtis. Gadyniø vardai kilæ ið indølabai mëgiamo kauleliais þaidimo. Galima prileisti, kad ir pati mintis apie pasau-lio gadynes indams atëjo galvon ið analogijos þaidimo su kauleliais: pasaulio ga-dynës metamos kaip kauleliai. Todël kai kas abejoja, ar èia esama visai rimto isto-rijos myto, ar tiktai moralizuojanèio pamokslo apie laikà, kuris (pamokslas) iðplë-totas istorinio paveikslo pavidalu. Taip manoma dar ir dël to, kad þodis �Kali�,kuriuo vadinama blogiausia gadynë, þaidime kauleliais kai kuriomis apystovomisgali paþymët ir pavykusá metimà.

43 Mahabharata (sanskr. �didysis Bharata�) yra milþiniðkas, ið 100000 dvilypiø eiliø sudëtas, epasapie Bharatos kovà ir kt.; jis pirmuoju savo pavidalu sudarytas apie 5 ðimtm. pr. Kr.; dabartiniu pa-vidalu siekia iki 5 ðimtm. po Kr. Ðiame epe sudëtà visa, kà indai turëjo ið legendø, filosofijos, etikos,religijos ir teisës dalykø, arba tiksliau pasakant, kà epo kompiliatoriai laikë esant jin dëtinà. Epo vy-riausià turiná, kurá beveik visai nustelbia daugybë paðaliniø epizodø, sudaro ilgus metus trukusi Bha-ratos ainiø, Kuro sûnø (Kuruidø, kaurava) kova su Pando sûnais (Panduidais, Pandava). � Epas yraiðverstas (bent jo dalys) angliðkai, prancûziðkai, vokiðkai. Ðiuo tarpu (nuo 1927 m.) rûpinamas kritið-kas Mahabharatos teksto iðleidimas. Ðá áþymiausià ðiø dienø sanskrito filologijos darbà dirba visa eilëáþymiausiø Europos ir Indijos sanskritininkø, o darbà organizuoja �Bhandarkar Oriental Researche Ins-titute� Poonoj. Þiûr. M. W i n t e r n i t z�o referatà Forschungen und Forschritte 1932 m. 33 Nr. (Lap-krièio mën. 20 d.).

PRANAS DOVYDAIT IS


Vis dëlto ðis Mahabharatos áterpimas apie pasaulio gadynes vertas dëmesio, kadir jame visai stinga istorinës spekuliacijos ir mytinio pajëgumo atþvilgiu jis stovi daugþemiau, kaip persø atatinkami mytai. Mat, nuo visybës apsvaigusiam indui trûkstareikalingo blaivumo laiko sàmonei turëti, o kur, kaip Kinuose to blaivumo esti, tenlaiko nuovoka pasireiðkia kronikiniais registravimais. O kur indø kûryba vis dëltopakyla iki myto, ten trûksta markantiðkø pradþios ir pabaigos stoèiø. �Fantazijospasaulis su laisvu kûrybiniu dþiaugsmu skuba laiko plotais, bet nëra pakankamaiðaltas, kad galvotø apie pradþià, nei pakankamai karðtas, kad galvotø apie pabai-gà; todël kalbamasis indø istorinis mytas ir stovi �tarp pradþios ir pabaigos�44.

** *

P e r s ø mitologija, E h r e n b e r g�o manymu, palyginta su didingomis babilo-nieèiø, egyptieèiø ir indø gamtinëmis sistemomis, atrodanti sausa ir neávairi. Ta-èiau ji prieð visas anas pasiþyminti tik jos vienos turimàja l a i k o mitologija. Josmyto vyriausios mintys � tai p r a d þ i a ir g a l a s. Jos pasaulis � ne vietoj stovinti,bet vykstanti sistema; jos forma � ne kosmografinë erdvë, bet biografinis laikas.Persø religijos kûrëjas Z a r a t h u ð t r a, grieþtai istorijos asmenybë, ið primitivølaipsniø sukûræs tikrai naujà religijà, tuo tarpu kai jam, kaipo religijos kûrëjui ta-riamai giminingas Buddha tëra pakeitæs formà, apvalæs ir reformavæs jau nuo se-niai visai iðplëtotà, beveik pernokusià tikëjimo sistemà. Buddha esàs ákûnijæs re-formatoriðko, Zarathuðtra�kûrybiðko þmogaus tipà.45 Ðiame sulyginime pasirodæsgrieþtai su laiku suriðtas (zeithaft) persø religijos ir mytologijos charakteris.

Pasaulis turi pradþià, turi ir pabaigà. Tarp pradþios ir galo randasi laikas. Pasauliogyvenimo laikas � 12000 metø. Tai pasaulio metai! Ðis skaièius uþtinkamas ðen beiten ir induose, ir graikuose; Platonas já trigubai padidina. Platonui � tai pasaulio me-tai, indams � Brahmos vienos dienos ilgumas. Taigi, persai savo iðmintá spaudþia ápedantiðkà skemà. Betgi mintis, kad pasaulio eiga turi ribas, yra didelë mintis. Tamintis taip pat iðreiðkia, kad ir pasaulis yra biografinis, kadangi Bios yra daugiau kaipKosmos, Vita reiðkia daugiau kaip Mundus, gyvas vertingesnis kaip numiræs.

44 Antike Geschichtsmythen 27�28 p. Èia patiekiama ir atatinkamas Mahabharatos teksto vokið-kas vertimas.

45 Dël ðito turime pastebëti, kad religijø istorininkai ir Z a r a t h u ð t r à (graikai raðë Z o r o a s t e r)laiko tik persø senosios religijos r e f o r m a t o r i u m. Þiûr. C. Clemen, Die Religionen der Erde.München 1927, 145, 149 p. Zarathuðtros istoriðkumu, kaip kad ir budistø, izraelitø ir krikðèioniø reli-gijos kûrëjø istoriðkumu tik nesveikas hyperkritizmas gali kelti abejoniø. Taèiau iki ðiol tyrinëtojai darnëra susitaræ dël Zarathuðtros pasirodymo laiko: nepavyksta nustatyti ne tik metai, bet ir ðimtmetis.Antai, O l d e n b e r g�as sakë reikiant pabûti ir graikø tradicijos, kurie Zarathuðtrà nukelia á tolimà se-novæ (5000 m. prieð Trojos karà!); L e h m a n n�as ir B a r t h o l o m a e já stato á laikà prieð vedø religi-jos persiformavimà apie 1000 m. pr. Kr., S ö d e r b l o m�as ir O r e l l i�s, eidami persø tradicija já skiriaá 6 ðimtmetá pr. Kr., D a r m e s t e t e r�is ir L a g r a n g e�as já atkelia dar vëliau � á helenizmo laikus.Þiûr. A. A n w a n d e r, Die Religionen der Menschheit. Freiburg i Br. 1927, 279 p.



Persø istorinis mytas kad ir negyvai suskemintas á keturias gadynes po 3000metø kiekviena, betgi drauge jis kupinas eschatologinio karðèio. Ar Zarathuðtra pat-sai laukia ðviesos dievo Ormazdo (ne Ormuzdo, kaip daþnai klaidingai raðoma ne-supratus angliðkos raðysenos) ásivieðpatavimà tuojaus ávyksiant ar vëlesnë persøteologija tà ásivieðpatavimà nukëlë á mesianinæ perspektivà laukdama ateisiant ant-rojo Zarathuðtros, � abiem atvejais akiratá valdo l a i k ø g a l o idëja. Parsizmo es-chatologija formos atþvilgiu turi panaðumo su Biblijos eschatologija. Bet kadangiBiblijoj visa ko centras yra Izraelio Dievas, o parsizme � dvejopas principas, taiparsizmo eschatologinë forma dengia visai kitoniðkà turiná: ne þmonijos istorijà,bet dievø istorijà; ir kova gerojo principo su piktuoju vyksta ne sukurtos þmonijostikrajame gyvenime, kaip tatai, pav., atvaizduoja Jobo kn., bet dviejø prieðingø die-vybiø sufantazuotame pasauly (Ehrenberg).

Taigi, Zarathuðtros religijoj, o tuo ir religijos filosofijoj stovi prieð vienas kitàsu neprietelingu principu: vienoj pusëj Ahura Mazda, Ormazdas, t. y. �iðmintinga-sis Vieðpats�, Spenta Mainyû, �ðventoji dvasia�, ir jo gerieji pagelbininkai bei kûri-niai; kitoj pusëj stovi Angra Mainyû, �piktoji dvasia�, kanèios ir priespaudos dva-sia, vëlybesnëj Avestoj vadinama dar ir Ahriman�u su savo demonø (drukhs arbadruj, daevas) pulku. Ðiedvi valstybës, Dievo ir velnio, tat ir kovoja su viena kitaistorijai einant. Þmogui tenka nusilemt, Katron pusën jisai stos. Tikintys á Mazdànusilemia aiðkiai ir grieþtai. Avestos � Persø Biblijos � toj daly, kuri vadinama Yasna,tikintysis taip pareiðkia: �Að esu penkiø dalykø dalyvis: � gerø minèiø, þodþiø,darbø, klusnumo ir Að�o, t. y. Amþino ástatymo; að nesu penkiø dalykø dalyvis:piktø minèiø, þodþiø, darbø, neklusnumo ir drukho, t. y. Gëdingo melo; ir taip aðlaikysiuos iki pagaliau dvasiø kova pasibaigs� (10, 16).

Kalbamoji pasaulio istorijos drama, pagal vëliau iðplëtotà mokslà, kaip aukð-èiau sakyta ávyksta per 12000 metø. Pirmøjø 3000 metø laikotarpy piktosios dva-sios galybës dar ið visa nejuntama. Antràjá laikotarpá piktoji dvasia dar bejëgë. Tre-èiàjá laikotarpá, vadinasi, 6000 metø praëjus, jau þmonijos istorijos pradþioj, piktojidvasia pradeda kovà. Bet ðio laikotarpio pirmajame tûkstantá metø vieðpatauja darrojaus gadynë ir pirmajai þmonijos istorijos pusei besibaigiant pasirodo galingasgerosios dvasios padëjëjas Zarathuðtra. Paskutinájá laikotarpy Dievo karalystë vislabiau ásigali, kad ir jai kartkartëmis kliudo demonø smarkûs puolimai. Betgi kiek-vienam tûkstanèiui metø praëjus, ið Zarathuðtros sëklos iðkyla gelbëtojai (Saoðy-ants), kurie Dievo karalystei padeda iðsilaikyt. Galop, trisdeðimèiai metø belikusiki pasaulio pabaigos, ateina paskutinysis Mesija, antrasis Zarathuðtra, ir padedagerajam principui galutinai laimëti. Po to ávyksta pasaulio teismas, numirusiø at-sikëlimas ir Dievo karalystë.

Ahrimanas nëra toks visaþinis ir visagalás kaip Ormazdas; jis tik paskiau suþi-no ir paskiau veikia, kad krikdinëtø Mazdos tikinèiuosius. Ahrimanas yra be savopaties turinio, jis tik melo, niekingumo, tuðtumo vieðpats. �Angros Mainyû pagrin-

PRANAS DOVYDAIT IS


dinis charakteris yra opozicija�. Prieðingumas tarp gero ir pikto yra galvojamas op-timistiðkai. Velnias yra atmuðamas. Betgi vëlesnëj persø mytologijoj velnio kara-lystë darosi formaliniu Dievo karalystës konkurentu.

Taèiau persø religijoj nestinga bandymø dualizmà � gërio ir pikto principà �visai panaikint. Jau senais laikais bûta sektos, kuri piktàjà dvasià laikë esant tikAhuros Mazdos mintá. Taip pat vadinamieji zervanitai (zervan = laikas) virðum du-alizmo pastatë �nesibaigiantá laikà�, ið kurio iðëjo ir Ormazdas ir Ahrimanas. �Tiekyra tikra: persø tautinës religijos dualizmas yra savotiðkos rûðies dualizmas, eti-nis-kultûrinis, ne metafizinis; jis nekvestionuoja gerojo principo aukðtumo ir vir-ðenybës� (Anwander). Ehrenbergo manymu, istorijos filosofijos atþvilgiu persø my-tai yra ádomûs tik savo pradþia ir pabaiga; o tarp ðiø dviejø stoèiø esanti þmoni-jos istorija paliekanti negyva.46

Istorijos filosofija graikø kûryboj

Senovës tautø galvojime istorijos filosofijos minèiø daugiausia galime tikëtis rasiàten, kur gausingiausiai pasireiðkë filosofinës dvasios ið visa. O tai buvus þinomegraikø þemëje. �Ðvelnioj, didingoj tarpuþemio jûriø gamtoj, nuo Jonijos krantø ikiSicilijos, kame þmogaus dvasiai darë áspûdþiø sustingæ kalnynai, ugnimi kvëpuo-jà vulkanai, virðum vandenø sklindanti fantastinga ðviesa, þmoningi miestai ir ra-mûs, tuðti horizontai, tenai þmoniø þvilgsniai krypo á iðvidiná ir iðvirðiná pasaulá,tenai galvota apie Chaosà ir Kosmà� (J. Bernhart). Istorijos filosofijos paþiûras grai-kai dëstë mytuose, lyrinëj poezijoj, filosofijoj ir istoriografijoj.

Berods, kai kurie þmonijos dvasios istorijos tyrinëtojai naujaisiais laikais nenoripripaþinti graikus turëjus istorijos filosofijos tikràja to þodþio prasme. Graikai esàneturëjæ tai filosofijai bûtinøjø premisø, kaip, antai, idejos, kad visa þmonija pride-ra vienon draugën, ir dël to, taigi, negalëjæ turët universinio istorijos poþvilgio. To-liau, graikai neturëjæ minties apie imanentinæ teleologinæ istorijos vyksmo strukturàir ávaizdþio istorijos eigà ávykstant tik vienà kartà. Dëlto graikø filosofijos pasauli-þiûra esanti neistorinë, jai stinga minties apie paþangà ir plëtotæ. Tiktai krikðèiony-bë iðkëlusi istorijos prasmës klausimà. Pirmasis istorijos filosofas esàs ðv. Augusti-

46 Antike Geschichtsmythen 11 p. Duodama ir teksto iðtraukø. � Daugiau þiniø apie Zarathuðtràir persø religijà galima rasti religijø istorijos vadovëliuose, kaip antai A n w a n d e r�io (Die religionender Menschheit. 1927; B e r t h o l e t�o-L e h m a n n�o (Lehrbuch der Religionsgeschichte. II Band, 1925),C l e m e n�o (Die Religionen der Erde. 1927), H u b y�o (Christus. Manuel d�histoire des religions. 1923),L e h m a n n�o (Illustreret Religionshistorie. 1924). Plaèiau raðoma specialiose monografijose, kuriø pa-minësime: J a c k s o n, Zoroaster the Prophet of Ancien Iran 1899; L e h m a n n, Zarathushtra, en bogom Perse nes gale tro, 2 t. 1890�1902; J a c k s o n, Die iranische Religion, enciklopedijoj �Grundrissder iranischen Philologie II, 1900�1904, 612 s. S.; H e n r i, Le parsismek 1905; D h a l l a, Zoroastrian.Theology from the Earliest Times to the Present date 1913; M o u l t o n, Early Zoroastrianisme 1913;P e t t a z z o n i, La religine di Zarathustra-nella storia religiosa dell� Iran 1921; B a r t h o l o m a e, Za-rathustra, Leben und Lehre 1924 (tik paskaita).



nas savuoju veikalu De civitate Dei, kurio pagrindinë mintis esanti iðreikðta jau ðv.Pauliaus þodþiais: �Taip ástatymas buvo mûsø vadovas á Kristø� (Gal. 3, 24). Ir tiknuo ðio laiko buvæs gautas vieningas poþvilgis istorijà svarstyti filosofiðkai.47

Paskuèiausiu laiku betgi prieð tai stojo vienas þinomas graikø filosofijos, religi-jos ir viso jø dvasios gyvenimo þinovas Dr. W. N e s t l e ilgu straipsniu apie grai-kø istorijos filosofijà.48 Ðis straipsnis yra ir dar ilgai bus ðiuo klausimu pagrindi-nis. Straipsnio pradþioj autorius pirmiausia atremia aukðèiau pareikðtus priekaið-tus, padarytus graikø istorijos filosofijos adresu. Ir atremia ðiais argumentais.

Mintis, kad visoj Þemëj gyvenanti þmonija pridera draugën, pilna prasme ta-pusi galima tik po geografiniø aptikimø naujaisiais laikais. Visuotinos istorijos ðiàjaprasme ið visa niekuomet negalës bûti, kadangi tikrai visi þmonës turi praeitá, betanaiptol ne visi vienà istorijà. Ogi kad kulturinës tautos pridera draugën ir ðiàjaprasme yra galima visuotina istorija, tatai jau buvo þinoma ir senovëje.49 Taip patnegalima tvirtinti graikus neturëjus idejos apie imanentinæ teleologijà pasaulio vyks-me, kaip tatai jau teisingai pastebëjo C. R i t e r i�is50. Mintis apie paþangà istorijojyra galima imant ne vien tik vieno karto vyksmà, bet taip pat ir galvojant apiepasikartojanèius pasaulio periodus, kaip tatai manë graikai, ir kaip tà mintá ið jøpaëmæs reiðkë Nietzsche net 19-me ðimtmety. Kad istorija graikams stovëjo atski-rai ðalia filosofijos, tatai tiesa. Bet neuþmirðkime, jog dar net iki 18-jo ðimtmeèiopabaigos istorija buvo priskiriama prie �groþinës literaturos�. Pagaliau, kai dël is-torijos prasmës, tai tikrai istorijos filosofija turima laikyti ir tokià filosofijà, kuri ta-roja reikiant tà prasmæ paneigti. Kad ið krikðèioniðko supratimo istorijos, kaip at-pirkimo istorijos, iðaugo tolimesne �þmoniø giminës auklëjimo� ideja, kuri pasi-reiðkia dar ir Lessing�o galvojime, tatai tiesa. Bet Herder�is savo idëjà apie tautøauklëjimà humanybei taip pat yra paëmæs ið graikø. Berods, uþdaros istorijos filo-sofijos sistemos graikai nesukûrë, bet mes pas juos randame ne maþa vertingø is-torijos filosofijos minèiø. Tiktai jø reikia ieðkoti ne tik filosofø raðtuose, bet taippat istorininkø ir poetø, istorijos filosofijà imant kuo plaèiausia prasme, kaip gal-vojimà apie istorinius vyksmus ir savo paties istoriná iðgyvenimà.

Graikø filosofijos lopðys, kaip þinome, buvo toj Graikijos teritorijoj, kurioj pir-miausia pasireiðkë aukðtesnës kulturos ir civilizacijos pradmenø, bûtent, MaþosiosAzijos kolonijose, pradëjusiose èia kurtis nuo pradþios pirmojo tûkstanèio metø

47 Tokiø nusistatymø graikø atþvilgiu reiðkia, antai, E u c k e n�as (Die Lebensanschauungender grossen Denker 1902, 339, 148 p.) M e h l i s (Lehrbuch der Geschichtsphilosophie 1915, 346 ss.,380 p.), D i l t h e y (Einleitung in die Geschichtswissenschaft 1922, I, 253 p.), H e u s s i (Vom Sinn derGeschichte 1930, 5 ss.).

48 W i l h e l m N e s t l e, griechische Geschichtsphilosophie. Archiv für Geschichte der Philosophie.Band XLI, Heft 1�2 (1932) 80�114 p. Ðis straipsnis imamas kaip apmatai ir mûsø ðiam skyriui.

49 Plg. M a x B ü d i n g e r, Die Universalhistorie im Altertum. 1895.50 C o n s t a n t i n R i t t e r, Platon, II, 1923, 629 ss.

PRANAS DOVYDAIT IS


prieð Kristø. Judriausi ir gabiausi ið graikø kolonistø èia buvo j o n ë n a i. Todël irdvasinis graikø augimas prasidëjo Maþosios Azijos Jonijoj, kurios kulturos ir civi-lizacijos centras buvo Mileto miestas.

Milete gimæs savarankiðkas filosofinis helenø galvojimas betgi savo pradþioj bu-vo visai nukrypæs tik á gamtos pasaulio problemas, á daiktus, kurie kiekvienam krintaá akis. Tai buvo vadinamas kosmologinis graikø filosofijos periodas. Ogi istorija tu-ri reikalo su þ m o n ë m i s, su þmoniø iðgyvenimais, su iðgyvenimais ne pavieniøþmoniø, bet su þmoniø grupëmis, sudaranèiomis gimines, miestus, tautas. Atskirasþmogus istoriniu þmogum tampa tiktai tuo bûdu, kad jo veikimas þymiai atsiliepiadidesnës ar maþesnës bendruomenës gyvenime. Draugingi ir neprietelingi þmoniøbendruomeniø santykiai ir sudaro istorijà. O istorijos filosofijà plaèiausia prasme tu-rime tik tada, kai istorinis iðgyvenimas virsta svarstymo objektu ir pradedama suda-ryt tam tikri ávaizdþiai apie vyksmø prieþastis bei ryðius. Todël graikø filosofijos pra-dþioj istorijos filosofijos problemos buvo nelieèiamos, nes þmogus, kaip filosofijos ob-jektas, graikø galvojiman áeina tik vëliau, bûtent, nuo sofistø gadynës.

Taèiau be istoriniø iðgyvenimø ir jiems prieþasèiø ieðkojimo judrios dvasios grai-kai neapsiëjo jau ir daug senesniais laikais. Jie tuos þmogaus iðgyvenimus, kaip irðalia þmogaus vykstanèius gamtos reiðkinius, apvilko m y t u drabuþiais, kaip kadir kitos tautos kad jau buvo padariusios. Berods, graikø galvosenoj mytiná apval-kalà jau ankstybais laikais sprogdino logikos galvojimas, pasireikðdamas bent pu-siau filosofinëmis spekuliacijomis apie istorijos vyksmà.

E h r e n b e r g�as apie graikø istorinius mytus pateikia tokiø protavimø. Tauta,kuri gyvena myte, dar ne visai gyvena laike, o tauta gyvenanti tik laike, jau nebe-gali gyvent myte. Graikai, kurie buvo atbaigæ myto esmæ, nebuvo gimæ istorijai(waren nicht zur Geschichte geboren) tiek pat, gal bût dar maþiau, kaip rytieèiai.Todël tik kà pergyventa praeitis graikams tuoj virsdavo mytiniais senovës laikais;protëvius jie padarydavo herojais ir pusdieviais. O ið kito ðono, mytø gadynæ jielaikë esant dabarties gadynæ. Bet graikas ákyriau jutæs santyká su laiku, negu ry-tietis. Gyvybë eina skubëdama laike, o laikas praeina. Laikinumas � graikui mirti-numo sinominas, o dieviðkumas � tai virð laiko pakilimas. Graikas nuo pat savogimimo dualistas. Tikrovë perskirta á du pasauliu � mirðtamøjø þmoniø ir nemirð-tamøjø dievø. Graikø dvasios istorijos pabaigoj P l a t o n a s neþemiðkas idejas pa-statë lygiomis su mytinëmis dievybëmis. Betgi tos idejos, daug anksèiau negu jasPlatonas sukûrë, jau buvo gimusios graikø dievybëse H o m e r o epà kuriant. He-rojus pasiprieðina likimui ir titanas gigantomachijoj (milþinø kovoj) suartina die-vø ir þmoniø pasaulá. Tuo bûdu, gaudamas savo gyvybei ðviesos ið herojø, þmo-gus iðkyla aukðèiau to liûdesio, kuris jame kyla matant, kaip viskas praeina, vis-kas nyksta. Toks liûdesys ðiaip yra apgaubæs ir Homerà. Todël suprasime, kodëlkaip tik Homeras buvo be istorinio myto, ir kodël laikais po Homero herojø mytoatmosferoj kristalizavosi ir istorijos mytas.51

51 Antike Geschichtsmytthen 30�31 p.



Ir N e s t l e sutinka su mintimi, kad mytinius laikus graikai laikë jei ne dabar-timi, tai bent tikrais istorijos laikais. Kà ðiandien vadiname graikø legendomis apieherojus, tatai dar iki 5-jo ðimtmeèio graikams buvo tikri istorijos ávykiai. Tos le-gendos, ir pirmoj eilëj legendos apie Trojos karà todël yra ta dirva, kurioj dygopirmosios graikø istorijos filosofijos mintys. Tuo bûdu tat seniausias graikø istori-jos filosofas yra Homeras arba tas kolektivas, kuris sukûrë Homero vardu vadina-màjá graikø epà (vadinamasis Homero klausimas èia mums nerûpi; paminësimenebent, kad Homero epai yra susiformavæ laikotarpy 1000�600 m. pr. Kr.52).

** *

Apraðant dievybës sukeltà pirmà didelá ávyká graikø istorijoj � Trojos karà, Ho-mero kûryboj jau labai aiðkiai iðkeliama istorijos filosofijos pagrindinë problema �laisvës ir bûtinumo antinomija. Dievybë atatinkamai pakreipia vadø, o drauge irjø vadovaujamø giminiø nusistatymus, atlygina iðtikimà tarnybà, baudþia iðpui-kusá atsimetimà ir áþeidimà. Bet ir paèius dievus valdo aukðèiau jø stovás likimas(Moira, vëliau ir daugiskaitoj: moiros).

Abstrakèioj likimo sàvokoj pirmu kart pasireiðkia mintis apie neiðvengiamà dës-ningumà, kuriuo eina taip pat ir istorijos vyksmas. Tas dësningumas taikomas irpaèiai Trojos tautai bei jos miestui, kurio iðgriovimas jau numatytas ið anksto. Taippat ir kai kuriø graikø bei Trojanø karþygiø likimas neatsiskiriamai ápintas á ben-dràjà istoriniø vyksmø eigà. Bet ir þmogaus laisvës jausmas reikalauja savo teisiø,ir tos laisvës bent ðiek tiek þmogui suteikiama. Þinoma, þmogaus spyrimasis ne-gali sulaikyt likimo geleþinës eigos, bet tatai akimirksniui þmogø gali truputá nu-kreipt á ðalá ið likimo vedamos linijos, kurion taèiau jis veikiai vël turi sugráþti. Taiyra toki atvejai, kuomet bet kas ávyksta �prieðingai likimui� (hyper moron, alsan).Ði nuostabi sàvoka, esanti lyg koks ventilis þmogaus laisvës sàmonei milþiniðka-me istorijos vyksmo átempime, vienà kartà pritaikoma taip pat ir visai þmonijai,kaip vienetui. Zeusas vienà kartà iðsitaria � o jis juk turi þinot kà kalba, � kad blo-gis pasauly eina ne ið dievø, bet �prieðingai likimui� þmonës savo paèiø piktaisdarbais uþsitraukia kentëjimà. Èia taigi, teisingai sako Nestle, uþ blogá ir jo pada-rinius padaroma atsakinga þmogaus valios laisvë. O valios suklydimas kitur aið-kinamas jos apakimu (ate), kuriam þmogø iðtikti leidþia dievai arba likimas.

Homeras istorijos ávykius svarsto tik visai bendrø spekuliacijø pavidalu. Tuotarpu vadinamø K y p r i j ø53 poetas iðkelia ir vienà atskirà, jau visai konkretø klau-simà, bûtent, karo prasmës klausimà. Antai, iðlikusiame Kyprijø pradþios fragmente

52 Þiûr. E. B e t h e, Die griechische Dichtung 1924 (Handbuch der Literaturwissenschaft herausg.Von O. W a l z e l. Wildpark-Potsdam).

53 Neiðaiðkintu Kyprijø (ta Kypria) vardu Aleksandrijos mokslininkai vadino tokius smulkesniusepus, kurie pradþioj nebuvo átilpæ Iliadës rëmuosna, o tik vëliau (VI ðimtm.) buvo neþinomo poetoIliadës pavyzdþiu sujungti vienan epan, ir suriðti su Iliade kaip jos prirengiamoji ir baigiamoji istori-ja. Þiûr. B e t h e 42 p. Ir t. t.

PRANAS DOVYDAIT IS


skaitome: �Kitados nesuskaitomos þmoniø masës slëgë þemæ; tuomet pilnas gai-lestingumo Zeusas nusprendë jai palengvint; jis sukëlë didelæ kovà dël Iliono, irmirë karþygiai Trojoj; Zeuso nutarimas iðsipildë�. Vadinasi, èia kad ir pasinaudo-ta myto forma, betgi nëra myto drabuþio: karas yra priemonë iðsigelbët nuo perdidelio gyventojø skaièiaus. Be to, èia dar kyðtelëja ir moralinë mintis ðiai þiauriaipriemonei pateisint: þmonës buvo patapæ piktadariais.

** *

Homero epas buvo sukurtas Maþojoj Azijoj. Jis atvaizduoja linksmà Jonijos ri-teriø gyvenimà Graikijos viduriniais amþiais. Betgi èia atvaizduotame gyvenimerandame gerokai ir p e s i m i s t i n ë s nuotaikos. Þmoniø giminës gyvenimas paly-ginamas su medþiø lapø gyvenimu miðke. Vieni lapai iðaugæ nubyra, jø vieton ið-auga kiti, tie vël nubyra ir t. t. Taip ir þmonës: iðauga ir iðnyksta. Ðen bei ten net-gi gyvenimo vertës klausimas palieèiamas. Þmonës daþnai vadinami �vargðaismirðtamaisiais� (deìloì brotoì). Stipriausias Homero karþygis Achilis iðsitaria, kadgyvenimas esàs kanèia. Zeusas savavaliðkai dalina þmonëms laimæ ir nelaimes. Kasgauna dþiaugsmo, sumiðusio su kentëjimu, tas jau turás bût patenkintas. Tûlà nuo-latos sekioja nelaimës. Kai kur galvojama visai ðopenhaueriðkai, kad protas þmo-gui kentëjimo jausmà ne silpnina, bet stiprina. Todël toki dievø mylëti þmonës,kaip Amfiarajas, numirðta jaunystëj. Taip pat paþvelgus ir á þmoniø generacijas;nematyt jokios paþangos geryn. Atvirkðèiai: vaikai tik iðimtinais atvejais esti ge-resni uþ savo tëvus; didumoj jie blogesni. Poeto amþininkai, �þmonës, koki jie da-bar yra�, negali lygintis savo sugebëjimais su herojø gimine, apie kurià jis pasako-ja... Betgi Homero þmonës nëra perdëm pesimistai ðopenhaueriðka prasme. Juoskartais apima tik n u o t a i k o s p e s i m i z m a s. Ðiaip jie labai prisiriðæ prie gy-venimo, ieðko kovø ir avantiurø. Jø vëlës tik nenoromis skiriasi ið ðios graþios, ðvie-sios þemës, jie apgaili savo likimà, kai tenka atsisveikint su jaunatve, vyriðka pa-jëga ir þengt á tamsos ir ðeðëliø ðalá54.

Kitaip yra antrojo didþio graikø senovës piko Hesiodo kûryboj. Hesiodas (bent100 metø vëliau gyvenæs po Homero) � ne Maþosios Azijos riteriø luomo, bet su-vargusiø Boiotijos ûkininkø atstovas ir jø vargø iðreiðkëjas. Ûkininkà sunkiai sle-gia ponø valdþia. Hesiodui atrodo, kad net ir dievus galima papirkti, kaip kad yrapaperkami þemës �valdovai�. Nuskriaustas, vargo spaudþiamas, savo þemës skly-pelá ádirbdamas jis raðo savo didaktiná epà �Darbai ir Dienos� (Erga kai Hemerai)ne aukðtiems ponams padeklamuoti susirinkimuose, bet pamokyti ir duoti nuro-dymø savo kaimynams ûkininkams, tokiems pat skurdþiams kaip ir jis pats. Ir ðisBoiotijos kaimietis savo epu tampa istorijos filosofu.

54 W. N e s t l e, Der Pessimismus und seine Überwindung bei den Griechen. Neue Jahrbücher fürdas klassische Altertum 1921, I, 81�97. Tenai surankiota daug pavyzdþiø ið graikø literaturos.



Homero herojø epe istorijos filosofijos mintims pasireikðti duoda progos tik at-skiri istorijos ávykiai. O Hesiodas didinga mytine koncepcija jau visos þmonijos is-torijà sprendþia vieningu poþvilgiu. E h r e n b e r g�o manymu, Hesiodas pirmàjágraikø istoriná mytà pagrindë literatûriðkai. Myto veikëjai � dievai, herojai, þmo-nës. Atatinkamai su graikø dualistine pasauliþiûra (apie tai aukðèiau) ir jø myto-logija suskyla á dualizmà: dievø keliai ir þmoniø keliai yra ávairûs. Hesiodas su-kuria du laiko mytu. Savo vyriausiame veikale �Teogonijoj� (Theogonia) jis iðdëstodievø giminës istorijà, o �Darbuose ir Dienose� jis nupasakoja þmonijos istorijà.Ðiuodu kuriniu ðiaip neturi nieko bendra; tiktai per abu eina vienas paveikslas,bûtent, tarpininko tarp dievø ir þmoniø pasaulio. Tas tarpininkas èia yra � gimæsarba iðaukðtintas � pusdievis Prometejus, Heraklis. Juodu yra graikiðkiausi ið visøfigurø helenø mytuose.

Skirstantis tëvo paliktà dalá, Hesiodà apgavo jo brolis Persis, papirkdamas �ky-ðius ryjanèius valdovus�, bajorus, kurie ir Boiotijoj, kaip Attikoj iki Drakono laikø,teismus darë pagal neraðytà teisæ. Nuskriaustas Hesiodas apeliavo á liaudá, aprëkësavo prieðininkà ir neteisingus teisëjus, reikalaudamas, kad jo byla bûtø iðspræstapagal �tiesiàjà teisæ�. Bet ðitai jam buvo tik proga pagalvot apie aukðtesnius daly-kus. Prikiðæs savo broliui tinginiavimà ir paraginæs já bûti uolø ir sàþiningà, o �val-dovams� parodæs jø padarytà neteisybæ, Hesiodas savo asmeninæ bylà perkelia áaukðtesnës bendros þmoniø dorovës plotmæ. Vis naujomis mintimis ir vaizdais beigilios prasmës istorijomis jis giria teisæ, kuri vienintelë veda á taikà, palaimà ir ge-rovæ. Jis ilgisi aukðtesnio pasaulio, kuris galëtø paguosti kenèiantá ant þemës þmo-gø. Sunkus þmoniø likimas. Vienintelá þmonijos geradará Prometejø Zeusas nubau-dë þiauriausiu bûdu. Jo sumanymo padarinys buvo blogio pasauly atsiradimas, kurádievai pasiuntë þmonëms per moters Pandoros nelemtà smalsumà.

Hesiodo pesimizmas aukðèiausià savo laipsná taèiau pasiekia jo myte apie pen-kias þmonijos istorijos gadynes (Erga 109 ir t.). Ðis mytas drauge yra ir tikra, kadir dar primitivi istorijos filosofija. Jo turinys toks.

Pirmiausia vieðpatauja a u k s i n ë gadynë. Joje þmonija gyveno nenusikalsdama,neturëdama jokiø vargø ir rûpesèiø, nereikalinga darbo. Paskui uþstojo s i d a b r i -n ë gadynë. Tuomet jau pradëjo reikðtis þmoniø iðpuikëjimas ir bedievëjimas. Po ðiosatëjo v a r i n ë gadynë, kurioj prasidëjo karai su visomis baisenybëmis, o gyvenimogale � mirtis (pirmiau þmonës gyvenimo pabaigoj bûdavo paverèiami á demonus,gera prasme ðià sàvokà imant). Tolyn labyn einantá þmonijos pablogëjimà pertrau-kia pusdieviðkø herojø giminë; tai yra tos generacijos, kurios kovojo Septyneto þy-gy á Tëbus ir kovose dël Trojos. Ðiø generacijø kovotojø dalis numirðta, dalis nuke-liama Þemës galan ant Palaimintøjø Salos. Jie èia Krono valdþioj gyvena palaimintàgyvenimà, tris kartus per metus atneðdami þemei vaisiø. � Pagaliau ateina penktoji,g e l e þ i n ë gadynë, kuriai pridera ir dabarties laikai. Tai yra aukðèiausias þmoniøsulaukëjimo (sugedimo) laipsnis: iðtikimybë ir tikëjimas iðnykæ, vieðpatauja þiaurus

PRANAS DOVYDAIT IS


smurtas, gërá nugalëjo blogis, dora ir teisë uþsidengusios sau veidus sugráþo á Olympàpas dievus, palikdamos þmonijà þûti.

Vadinasi, Hesiodas atsidëjæs iðplëtoja Homero tik pavirðutinai paliestà mintá, kadþmonijos istorija eina þemyn, smukimo, arba dekadencijos, keliu, tai yra nuo pir-minës tobulybës á degeneracijà. Degeneracijos laipsnius Hesiodas symbolizuoja ke-turiais metalais: auksu, sidabru, variu ir geleþimi. Vadinasi, Hesiodas atstovaujadekadencinei istorijos filosofijos idëjai, kurià matëme taip pat ir indø bei persø gal-vojime ir kuri �dar ir ðiandien gali bûti laikoma kaipo viena labiausiai iðsiplatinu-siø istorijos idejø� (Ehrenberg).

Hesiodas savo istorijos filosofinio myto idejà, bus paëmæs ið Rytø. Ir metalø sim-bolika Rytams buvo þinoma. Antai, apie tuos paèius keturis metalus kalba ir pra-naðas D a n i e l i s savoj apokalypsëj, aiðkindamas Nabuchodonosoro sapnà (2, 32ir t.). Betgi gelbëtojo ideja, þinoma Rytams, Hesiodo kûryboj visai iðnykus. Bevil-èiai dabarèiai iðaiðkint palieka tik vis gilyn smunkanèios þmonijos liûdna perspek-tiva. Kai kas mano, kad persams dar buvusi artima ideja istorijà einant ratu � kiek-vienai 3000 metø gadynei pasibaigus ateinàs Gelbëtojas ir procesas prasideda iðnaujo55. Hesiodas ðios idejos jau beveik neturás. Jos þymelë esanti galima ámanytnebent poeto nore, kad jis bûtø verèiau arba numiræs prieð penktajai (= dabarties)gadynei prasidedant arba bûtø gimæs jai pasibaigus.

Toks tat Hesiodo istorijos filosofinis p e s i m i s t i n i s mytas apie þmonijos do-rovës nupuolimà. Kad Hesiodas bûtø drauge sukûræs ir o p t i m i s t i n á mytà apieþmoniø c i v i l i z a c i j o s i ð k i l i m à Prometejaus pagalba, kaip mano E h r e n -b e r g�as, ðiokios minties teisingumu tenka abejoti. Juk Prometejaus þygis þmoniønaudai � ugnies pavogimas � atneðë þmonëms tik kentëjimus, kai ið Pandoros ati-darytos skrynelës iðbëgiojo po pasaulá visokios blogybës. Kad Hesiodas nepaliekavisai be vilties, kad jis tiki gyvenimà turint kartà pasitaisyt, tai tiesa. Juk gi Zeu-sas kreipia pasaulá á gera. Priemonë, kurios pagalba jo manymu galima prasimuðtper ðá piktà pasulá, yra darbas, kurá jis rekomenduoja ir savo tinginiui broliui. Gy-venimas yra kietas, Dievai giliai þemëj paslëpë gyvenimo reikmenis; þmogus tiksunkiai dirbdamas gali jas ið ten iðimti. Todël darbas yra palaima. �Darbas nie-kuomet negëda, tik nieko neveikimas daro gëdà�. Taip tat Hesiodas yra pirmasisdarbo dainius. Darbas jam yra lyg ðvieèianti þvaigþdë per gyvenimo tamsumas56.

Mytø autoriai nevienodai sprendþia apie þmoniø veiksmus, kai jie juos vertinadoriniais atþvilgiais. Antai, Kronos, Þemës dievas, èia vaizduojamas kaip laiminan-tis, skatinantis, visa ko atbaigëjas, visus ávykius kreipiàs á gerà galà, o èia jau kaip

55 R. R e i t z e n s t e i n, Altgriechische Theologie und ihre Quellen. Vorträge der Bibliothek War-burg 1924�25. Leipzig 1925. Plg. taip pat C. F r i e s, babylonische und griechiste Mytologie. NeueJahrbücher für das klassiche Altertum. 1902, I, 689�707.

56 Plaèiau apie Hesiodà þiûr. H é s i o d e. Théogonie. Les Travaux et les Jours. Le Bouclier. Textétabli et praduit par P. M a z o n. Paris 1928. � U. v o n W i l a m o w i t z - M o e l l e n d o r f f, HesiodsErga erklärt. Berlin 1928.



ardantis, ryjantis, kaip indø Siva57. Vienur tikima, kad ið Chaoso einama á Kosmà,kitur, kaip Hesiodo myte, skundþiamasi doros dekadencija. Taip vëliau ir poetaibei istoriografai: vieni tikëjo plëtotæ einant aukðtyn, kiti � þemyn, blogyn. Nuo Pyt-hagoro laikø iki Filono ir Tacito dienø laikosi mintis apie visø ávykiø amþinà su-kimàsi ratu, apie amþinà pasikartojimà. Ði mintis vargiai suderinama su viltimi pra-sidësiant tobulesnæ gadynæ ir tikëjimu, istorijà einant prasmingai á tikslà (Bernhart).

** *

Mums rûpimu atþvilgiu susipaþinæ su Homero ir Hesiodo kûryba, pirm eida-mi þiûrëti filosofø ir istorininkø, dar dirstelsime á graikø l y r i n æ p o e z i j à, su-kurtà vëlesniaisias po Homero ir Hesiodo ðimtmeèiais (VIII�VI).

Ir graikø lyrikoj, drauge su linksmo gyvenimo tonais, aidi ir pesimistiðkø garsø58.Antai, S i m o n i d a s ið K e o s o aukðèiau minëtà Homero palyginimà þmoniø

gyvenimo su medþiø lapais vadina esant graþiausià vietà jo kûryboj.M i m n e r m a s, taip pat atsiþvelgdamas á anà vietà, skundþiasi gyvenimo ir

ypaè jaunystës trumpumu, kurià jis lygina su ðmëþtelëjusiu ant grindø saulës spin-duliu; tuo tarpu mûsø neiðvengiamai laukia dvi nelaimiø galybi: senatvë ir mirtis.

O S e m o n i d a s ið Amorgo gyvenimà pieðia jau ir visai juodai: Zeusas pasaulávaldo savavaliðkai; þmogaus gyvenimas netur prasmës. Ir ið moters meilës Semo-nidas nelaukia gyvenimo pagraþinimo, bet ir jis, kaip Hesiodas, moterá laiko esantdidþiausià blogybæ, kokià Zeusas pasiuntë þmonëms, ir staèiokiðkoj satiroj ávairiusmoters typus lygina su ávairiomis gyvuliø rûðimis.

Ir T h e o g n i s, iðtremtas ið gimtosios Megaros ir netekæs turto, gyvenimà pie-ðia juodomis spalvomis. Pasak jo, þmonës esà tik dievø marionetkos; tikrovëj die-vai yra prieþastis to gero ir pikto, kurá padaro þmonës. Apie teisingumà gyveni-me në nemanyk. Poetas net klausia Zeuso, kaip tatai suderinama su jo visagalybeir visaþinybe, jei jis lygiomis traktuoja niekðà ir teisingàjá. Tikrai padoriø þmoniøvisame pasauly vargiai ir vienà laivà bepririnktum. Ið dieviðkø galybiø ant þemëstëra palikusi tik viena viltis, o visos kitos, iðtikimybë ir tikëjimas, drausmë ir pa-dorumas, pasaulá paliko ir sugráþo á Olympà.

Maldingasis P i n d a r a s taip pat junta gyvenimo sunkumà, mysterijø tikëjimukreipdamas savo þvilgsná á geresná pasaulá po mirties. Dievø ir þmoniø veiksmusnustato nesulauþomas dësnis, kietas dësnis, nulemiàs, kad stipresnis nugalës sil-pnesná, nepaisant kieno bus teisë. Ðá dësná poetas vadina �visø mirðtamøjø ir ne-mirðtamøjø valdovu�. Pindaras ne tik rezignuoja pripaþindamas pasaulio eigos kie-

57 Apie Krono ir Titanø problemà þiûr. M. P o h l e n z, Kronos und die Titanen. Neue Jahrbücherf. d. Klass. Alt. 1916, I, 549�594 ir U. v. W i l a m o w i t z - M o e l l e n d o r f f, Kronos und die Titanen.Sitzungsberichte der Berliner Akademie 1929, 35.

58 Plg. A. B a u m s t a r k, Der Pessimismus in der griechischen Lyrik. Heidelberg 1898. Èia daro-moji apþvalga eina pagal Nestle, Der Pessimismus etc.

PRANAS DOVYDAIT IS


tumà, betgi jis dar ásitikinæs, kad pikto pasauly yra daugiau kaip gero. �Dangausgyventojai (= dievai) vienam gerui mums davë po du piktu�. Prie to prisideda gy-venimo trumpumas. �Þmogus yra ðeðëlio sapnas�. (Skias ónar ånthropos). Todël þmo-gui yra geriausia bûti anksti mirties atðauktam ið gyvenimo. �Geriau nebûti gimu-siam� � aidëja ávairiais garsais ávairiø autoriø poezijos ir prozos raðtuose, � �o gi-mus ko veikiausiai numirti�.

Svarbiausia èia tai, kad tas pesimizmas laikomas esàs ne þmogaus iðmintis, odieviðkas apreiðkimas. Pesimistiðkai turi nuteikt ir mokslas apie �dievø pavydà�.Matyt, dievai nepakenèia, kas kad greta jø aukðtai iðkiltø. Jie mielai paremia men-kus þmones, bet nepakenèia iðkylanèiø, jiems pavyduliauja ir siunèia nelaimes.

Ðiø pavyzdþiø pakaks graikø lyrikø pesimistiðkai nuotaikai pavaizduoti. Poþvil-gis á atskiro þmogaus gyvenimà bûdina ir poþvilgá á visos þmonijos istorijos eigà.

** *

Dabar þiûrësime graikø filosofø mokslo. Pasaulio amþinumas � tai visos antiki-nës filosofijos pagrindinë dogma, kad ir apie patá pasaulio pagrindà bei jo santykiussu tolesne pasaulio plëtote buvo ávairiai manyta. Ne iðimtis ir Platonas, kuris �Timë-juje� dësto, rodytøsi, ir kitoniðkà mokslà apie pasaulio susiformavimà. O kadangigraikø filosofø manymu pasaulio esmei pridera kilimas ir sunykimas, vyksmas ir pa-sikeitimas, tai jie galvojo, kad per tam tikrus laiko tarpus ávyksta nuolatinis pasau-lio atsinaujinimas, pasikartojant vis tiems patiems reiðkiniams. Apie tà pasikartojimàgalvota dvejopai. Vieni tvirtino, kad pasikartojimai eina tik pasaulio reiðkiniuose, opaties pasaulio pagrindas palieka pastovus, tuo tarpu kiti � kad ir visas pasaulis yraátrauktas á tø pasikartojimø ratà, ir kad, taigi, jis kartojasi ið paèiø pagrindø.

P y t h a g o r o (apie 500 m. pr. Kr.) pasekëjai, neskelbë pasaulá kylant ir sunyks-tant periodais; betgi, rodos, jie pirmieji skelbë, kad pastoviame pasauly vyksta visako pasikartojimas, taip jog vëlesnëse gadynëse pasikartoja tai, kas buvo ávykæ anks-tybesnëse. Apie tai mums praneða Aristotelio mokinio Eudemo viena pastaba, ku-rià iðlaikë neoplatonikas Simplicius (Phys. 732, 26): �Jei tikëti pythagorininkams, kadtie patys daiktai ir ávykiai gráþta skaitmeniðkai, tai ir að ðià lazdelæ rankoj laikyda-mas, su jumis kalbësiu, o jûs prieðais mane sëdësite, ir visa kita taip pat pasikar-tos�. Gal bût, kad tas panaðumas ávykiø ant Þemës turi ryðio su dangaus kûno kos-telacijø panaðumu, nors to fragmente nepasakoma. O jei taip, tai èia bûtø ryðio subabilonieèiø galvojimu (þiûr. aukðèiau) Rytietiðkos galvosenos poveikis kitais atþvil-giais Pythagorui (pav. jo sielø kilnojimosi mokslui) yra neabejotinas.

Mileto fyzikø (= gamtos filosofø) filosofijos istorija dar susijusi su gamtos moks-lu. Pasaulio kilimà ir sunykimà periodais jø pirmasis skelbë A n a k s i m a n d r a s(611�545 m. pr. Kr.). Tatai jis aiðkiai iðreiðkë vieninteliame iðlikusiame (Theofrastoiðlaikytame) fragmente apie atlyginimo dësná uþ visø daiktø atsiradimà ir iðnyki-mà. Fragmentas sumoka bausmæ uþ jø nedorybæ pagal laiko tvarkà�. Èia iðreikðta



ir vedø bei orfikø mysterijose esanti mintis, paþyminti prieðeningà begalybës ver-tinimà ir ið begalybës iðeinanèius baigtinius pavidalus. Baigtiniai daiktai yra kaþ-kas neturás jokios teisës egzistuot teisinës ir religinës pasaulio tvarkos atþvilgiu.Kas kartà yra kilæs, tas yra ne tik vertas, bet ir tiesiog nusmerktas, kad iðnyktø.

Todël Anaksimandras skelbë esant nesuskaitomà daugybæ pasauliø, egzistuo-janèiø vienu metu ðalia vienas kito ir po vienas kito. Visa ko pagrindinis princi-pas, Apeiron�u pavadintas, bûdamas begalinis, teikia medþiagos pirmos rûðies pa-sauliø begalybei, o antros rûðies begalybæ palaiko nesiliaujamas vyksmo rytmas.Kiekvienas pasaulis jau turi savy mirties sëklà ir nulemtas þûti. Tik Apeiron�o ta-tai nelieèia. Kai kas dar mano, kad proceso vyksmà Anaksimandras galvojàs taip,kad sunyksta ir iðkyla ne visas Kosmos, o tik jo dalis59.

A n a k s i m e n a s (585�525 m. pr. Kr.) visus gamtos kûnus vedë ið susispau-dusio oro, ir tuo bûdu pasireiðkia kaip nuosaikiausias monistas. Ir jis skelbë, kadnuolatos atsiranda begalinë daugybë pasauliø, kuriuos jis vadino dievais. Anaksi-menas patapo protëvis stoikø mokslo apie visà pasaulá valdanèià �Pneumà�60.

H e r a k l i t a s ið Efezo (540�480 m. pr. Kr.) laikomas klasikiðkai formulavusiumintá, kad pasaulis kyla ir sunyksta tam tikrais periodais. Pasaulis yra kilæs ið pir-minës ugnies, ta ugnis já vël sunaikina; jis vël ið jos kyla ir taip be galo. Apie taikalba ðiuodu Heraklito fragmentu: �Ðios pasaulio tvarkos nesukûrë nei joks die-vas, nei joks þmogus, bet jis buvo visuomet, yra ir bus amþina gyvoji ugnis, èiasuliepsnojanti, èia uþgæstanti� (30 fragmentas Diels�o rinkiny). �Pakaitomis ávyks-ta apsikeitimas: visatos á ugná, ugnies á visatà, kaip aukso á prekes ir prekiø á auk-sà� (90 fr.). Kai kurie tyrinëtojai naujaisiais laikais (Schleiermacher, Lasalle, Bur-net, Reinhardt) savaip aiðkindami Heraklito ðiuos posakius, neigë já skelbus pa-saulio vyksmø periodus. Bet daugiau racijos senovëj èia bus turëjæs Aristotelis susavo mokiniais, o ið naujøjø tyrinëtojø Zeller�is, Gomperz�as, Diels�as.

Pastovumo vyksmo rytme reikalauja, kad kilimo ir iðnykimo pusës tiksliai ata-tiktø viena kità kiekybës ir laiko atþvilgiais. Pasaulio metø ilgis = 30 × 360 = 10800saulës metams; per ðá tat laikà pasaulis susiformuoja ir þûva sudegdamas (dël ðioskaièiaus, ar jis tikrai heraklitiðkas, galima ginèytis). Ugná Heraklitas laiko esantkaip koká pasaulio teismà bei jo nusmerkimà. Vadinasi ir Heraklitas, kaip Anaksi-mandras, á pasaulá þiûri religiniu-doroviniu poþvilgiu, kuriame þymu stipraus pe-simizmo. Ðis filosofas per daug ið gyvenimo tikrai nesitikëjo; nes jei bûtø manæskitaip, tai nebûtø pasakæs: �Graþiausia pasaulio tvarka yra lyg kaip pakliuvus ið-vertà sàðlavø krûvà�. Arba: �Laikas yra vaikas, kuris þaidþia ðiaip ir taip dësty-damas pagalëlius: vaiko valdþia�.

59 Plaèiau apie Anaksimandrà, nei kiek þiniø teikia filosofijos istorijos vadovëliai, raðo: H. D i e l s,Anaximander von Milet. Neue Jahrb. f. d. klass.Altertum 1923, I, 65�76. � P. N a t o r p, Über das Prinzipund die Kosmologie Anaximanders. Archiv für Gesch. der Philosophie B. X, 371 ss.

60 W. C a p e l l e, Geschichte der Philosophie I, 1 (Sammlung Göschen) Berlin, 1922, 29.

PRANAS DOVYDAIT IS


Heraklitas keliuose fragmentuose palieèia k a r à. Karas jam tëra bendrojo pa-saulio proceso specialus atvejis. Pasaulio procesas vyksta kaip prieðingybiø kova.Todël karas, vertingus þmones atskirdavo nuo menkaverèiø, jo manymu, ne tik re-guliuoja þmoniø likimà; kova jam yra ið visa �visø daiktø tëvas ir valdovas�. Bejos bûtø neámanoma pasaulio eiga. Gamtoj ir istorijoj karas vyksta grieþtai dësnin-gai. �Visi þmoniø ástatymai minta ið vieno dieviðko�. Didelë minia nedaug tereið-kia; juo labiau reiðkia áþymios asmenybës, kaip Bias ið Prienë�s. Nes �vienas manatstoja deðimtá tûkstanèiø, jei jis yra visø geriausias�61.

K s e n o f a n a s ið Kolofono (g. Apie 580�565 m. pr. Kr.), atstovaujàs skersme-nai prieðingai paþiûrai á pasaulá nei kokiai atstovavo Heraklitas, skiriasi nuo ðiojoir savo paþiûromis á þmonijos istorijos eigà. Jis, bûtent, ne pesimistas, bet optimis-tas, nes tiki þmonijos plëtotëj esant paþangos nuo grubios pradþios á aukðtesnæ kul-turà bei civilizacijà. Berods, jau ir graikø mytai pasakoja apie dievybes, padëjusiasþmonëms civilizuotis. Antai, be Prometëjaus, atneðusio þmonëms ugná, Demetra irDionysas þmones iðmokæ dirbt þemæ ir augint vynuoges, Atëna ir Hefaistas iðmo-kæ þmones visokiø amatø.

Bet savo gadynës racionalistas Ksenofatas, kaip þinoma, kovojo su graikø liau-dies religijos suantropomorfintomis dievybëmis, o taip pat ir su mytais. Tat jis at-meta dievø pagelba ir þmonëms civilizuojantis, sakydamas, kad sau naudingus ap-tikimus yra padaræ patys þmonës. �Ne dievai pradþioj viskà parodë mirðtamie-siems, bet jie patys (þmonës) ieðkodami laikui einant, rado kas geriausia�. Kseno-fano Dievo sàvokoj monoteizmas dar sumiðæs su panteizmu.

P a r m e n i d a s ið Elejos (gimæs apie 540 m. pr. Kr.) veda tolyn Ksenofano ra-cionalizmà bei monizmà ir stengiasi nugalët Heraklità. Jûsliø ir proto parodymai,jo manymu, nelygios vertës. Kà rodo pûslës, tai yra tik melas ir apgaulë; o tiesagalima iðtirt tik protu. Todël daiktø daugybë, kitimas, judëjimas tëra regimybë, ro-doma blogø liudininkø � akies, ausies ir pan. Tuo tarpu protas rodo visai kitokápasaulivaizdá; jis, bûtent, paþásta, kad b u i t i s y r a, o n e b u i t i e s n ë r a ir n e -g a l i b û t i. Vadinasi, ir istorijos vyksmas tëra regimybë, apgaulë.

Taigi, pirmøjø graikø filosofø gamtininkø galvosenoj istorija dar susijusi su gam-tos mokslu. Pripaþástant tik neasmeninæ buitá ir ieðkant dësningumo, galima rastitik gamtos dësnius, sukimasi ratu ir visatos vyksmuose ir atskiro þmogaus sieloj,bet èia nebus þmonijos istorijos. Istorija tikra prasme atsiras tik tuomet, kai buspriimama pasauly doroviðkai veikianèio vieno Dievo ideja (Schneider). Taèiau mo-

61 Literaturos apie Heraklità yra labai gausiai ávairiomis kalbomis. Jos sàraðà duoda U e b e r -w e g�o - P r a e c h t e r�io Grundriss der Geschichte der Philosophie des Altertums (11 Aufl. Berlin 1920,48*�50* pusl.). Naujausiàjà sumini ir H. M e y e r�io Geschichte der alten Philosophie, München 1925,22. Abiejø sàraðuose nerandu paminëta: E. H o w a l d, Heraklit und seine antiken Beurteiler, NeueJahrb. f. d. klass. Alt. 1918, I, 81�92 ir G. B u r c k h a r d t, Heraklit. Seine Gestalt und sein Künden,Einfü hrung, Übertragung, Deutung Zürich 1925. � Karo problemà Heraklito filosofijos ðviesoj nagri-nëjo B. D o n a t i, II valore della guerra e la filosofia di Eraclito. Genova 1913.



nistinis gamtotyros laipsnis iðëjo naudon ir istorijos mokslui. Ir istorijos medþiagaipradëta taikant gamtotyroj iðdirbti metodai: reikalaujant grieþtesnio moksliðkumo,skirt buitá nuo regimybës, kreipt dëmesá á esmingà branduolá ir pasikartojimus, áprieþastingà dësningumà. Gamtos mokslas atsiskiria nuo istorijos ir abu þengia prie-kin. Greta Jonijos gamtininkø netrukus atsistoja ir Jonijos istorininkai.

** *

Kaipo pirmasis Jonijos istorininkø tenka minëti H e k a t e j a s ið Mileto (apie500 m. pr. Kr.). Ir jis racionalistas, kaip gamtininkai, ir jis kritikuoja poetus; vietojpasakø reikia turët tikrø þiniø; todël jis norás raðyt taip, �kaip jam atrodo yra tei-singa; nes Helenai turi daug ir juokingø pasakojimø�. Taip kritiðkai nusistatæs, jissudarë 4 knygas �Genealogijø� nuo seniausiø gadyniø iki savo laikø. Tai buvo lygkoks mokslinës istorijos skeletas, kuriam medþiagos davë epai ir istoriniai regist-rai. Þmoniø generacijoms jis skiria vidutiniðkai po 40 metø amþiaus, kaip kad irþydø � krikðèioniø istorijos filosofijoj. Tuo bûdu jis apdirbo Heraklaièiø giminæ irsavo paties giminæ nuo emigracijos á Maþàjà Azijà. Jis taip pat pagrindo ir moks-linæ geografijà su etnografija savo veikalu �Kelionë aplink Þemæ� (Gés periodos),kurá paraðë dalimi pasiremdamas savo paties kelionëmis.

Penktojo ðimtmeèio pradþioj graikø istorijoj ávyksta dideliø ávykiø, turëjusiø di-dþiausios reikðmës ne tik tautiniam helenø augimui, bet davusiø taip pat stiprausakstino ir jø filosofiniam galvojimui apie istorijos ávykius, bûtent, pastûmëjusiø juosieðkot i s t o r i j o s v y k s m ø p r a s m ë s. Tas ávykis � tai graikø karai su persais.Iki 6-jo ðimtmeèio pabaigos mes uþtinkame graikø galvojime tik atskiras istorijosfilosofijos minèiø atðaiþas. O dabar H e r o d o t a s ið Halikarnasso (484�426 m. pr.Kr.), pirmasis didis graikø istorininkas ir �istorijos tëvas� ið visa, nesitenkina vientik istorijos ávykius referuodamas, bet istorijos vyksme stengiasi surast prasmæ.

Herodotas nepatenkintas nei Hekateju, nei kitais logografais. Jis nori ne tik ati-taisyt visus pasakojimus ið helenø gyvenimo, bet jis ið visa nenori tokiø pasakoji-mø raðyt; jis nori raðyt �istorijà�, t. y. �tyrinëjimà�. Taigi ið Herodoto eina ir pat-sai �istorijos� terminas, ir istorijos mokslo pagrindimas. Herodoto naujos rûðies vei-kalas yra laimingai ir nuo praþûties iðlikæs, tuo tarpu kai vadinamøjø logografødarbai yra dingæ.

Herodotas nori bût �tyrinëtojas�, grieþtas mokslininkas, ávairiomis kryptimis su-stiprindamas Hekatejo kritiðkà nusistatymà. Jis nori pateikt tiesà, faktus, o ne pa-sakas ir pasakojimus. Todël jis imasi apraðyt ne tolimàjà, bet artimàjà praeitá, bû-tent helenø kovas su barbarais nuo Lydþiø gadynës iki 479 m. pr. Kr., vadinasiistorijà paskutiniø 70 metø prieð savo gimimà. Apie ðá laikà jis gali surinkt tikrøduomenø, apklausinët savo akimis maèiusiø kovø dalyvius, rinkt gyvus atsimini-mus, susirast paminklus, referuot, kà ið kitø girdëjæs, patsai savo nuomonës netar-damas. Vadinasi, èia turime jau ir istorijos metodo taisykliø uþuomazgà. Jis nori

PRANAS DOVYDAIT IS


iðskirt sveikam protui neátikimus dalykus nuo átikimø. Jis, kad ir kaip Hekatejas,taip pat áraðo ir visokius girdëtus pasakojimus, bet tai jam yra priedas, lukðtas ap-link moksliná branduolá. Vieton plikø genealogijø, metraðèiø, kronikø ir registrø,jis patiekia logiðkai ir gyvai suriðtà istoriná pasakojimà, derindamas ir plëtodamasjá pagal vyriausià mintá. Herodotas junta kuriàs veikalà ir já kaip tragiðkà kurináperskaitë Olympijoj.

Apraðydamas graikø karus su persais, Herodotas apraðo þmonijos istorijos vie-nà laikotarpá betgi visai naujoviðkai, kaip istorijos kryþkelæ, kada senesnës tautosir kulturos vieðpatavimà pakeièia nauja tauta. Ðis reginys ávyksta trumpu laiku,bet yra amþinas savo prasme, kadangi jis pasikartoja. Antai, tolimoj praeity pa-saulá valdë egiptieèiai ir babilonieèiai su jø kulturomis. Kyro vedami iðkilo prieðmedus ir lydþius. Graikai karþygiðkai atsilaiko milþiniðkam prieðui. Sena persø vals-tybë pradeda smukt, o nauja, graikø, didþiausiø pavojø spaudþiama, pradeda spar-èiai kilt aukðtyn.

Apraðomosios istorijos kryþkelës ávykius Herodotas a i ð k i n a p r i e þ a s t i -m i s. Jis ðiuo atþvilgiu tampa Homero ir Aischylio mokiniu. Ðiuodu poetu jam nu-rodo tuodu pagrindu, kuriuodu jis ima savo aiðkinimui: ávaizdþiai apie dievybësesmæ ir þmogaus polinkius. Abu pagrindu Herodotas pastato ðalia vienas antro irjuodu sutaiko bûdamas ásitikinæs, kad þmogui pasisekimà uþtikrina protas, doro-vë ir ðaunumas, paremiami dievybës valia ir paties þmogaus jëgomis.

D i e v y b ë valdo visà pasaulá; ji daugeriopai pasireiðkia istorijos atsitiktinumais;ji yra vieninga savo esmëj, galinga, iðmintinga, tikra, kad ir daþnai neaiðki savoposakiuose, ir nepaperkamai teisinga. Ji padeda geram, maldingam ir nusiþemi-nusiam, iðmintingam ir narsiam; ogi iðpuikëliui, paikam bailiui ji neprietelinga. Gy-venimo aukðtumose vaikðèiojantieji þmonës ypaèiai veikiai nugriûva, kai jie savopasisekimø apakinti pasiduoda iðpuikimui (hybris). Artabanas ðiaip kalba Kserk-sui (VII, 10): �Tu matai, kad dievybë savo þaibais uþgauna aukðtus daiktus ir ne-pakenèia, kad jie pûstøsi, tuo tarpu kai maþi daiktai jos neerzina. Tu matai, kaipji (dievybë) savo ðoviniais taiko á aukðèiausius namus ir medþius, nes ji mëgstasugriaut visa, kas iðsiaukðtina. Taip ir tavo didelë kariuomenë, tokiu lëmimu galibûti sunaikinta. Jei dievybë, bûdama jai nepalanki, ávarys jai baimës arba pasiøsgriaustiná, tai ji negarbingai þus. Nes dievybë niekam daugiau neleidþia bûti di-deliam, kaip tik pati sau�. Èia, taigi, turime pavyzdá to �dievybës pavydo�, apiekurá jau minëjome ir pirmiau. Kserksas buvo iðpuikëjæs; savo valstybës riba jis no-rëjo laikyt tik �Zeuso eterá� (VIII, 8), t. y. pasidaryt viso pasaulio valdovu. Todëlir nudribo nuo savo aukðtumos; maþa graikø tauta, dievybës padedama, ástengë jánugalëti (VIII, 109).

Apie dievybæ þinot tiek ir tegalima, kiek aukðèiau pasakyta, bet ne daugiau.Todël reikia su pagarba laikytis tradicijos, net ir tais atvejais, kame ji atrodytø esantitik regimybë, poezijos kûrinys, vardas ir paveikslas. Reikia su pagarba traktuot visø



tautø dieviðkas paslaptis, pranaðavimus ir orakulius. Maldingumas yra geriausiasdarbas ir nëra prieðingas pasaulietiðkam ðaunumui. Senàjá atlyginimo ástatymà irHerodotas pripaþásta, bet jis nemëgina ið jo vesti istorijos vyksmo, jis þino tatai esantnegalima. Þmogui nëra leista áþvelgt á dievybës nuosprendþiø paslaptis, á likimonulëmimà, kuriam palenkta ir pati dievybë.

Þ m o g a u s veiksnys istorijos vyksmuose taip pat reikðmingas, jei þmogus su-geba tinkamai elgtis. Tinkamas elgimasis � elgimasis su saiku, atsiþvelgiant á savopajëgas ir jø ribas. Maldingumo ir dorovës ribose leistinas narsus þygis su minti-mi pelnyt garbæ ir vikrus gudrumas su mintimi turët naudos. Þmogus, kad ir pri-klauso likimo ir dievø palankumo, betgi yra laisvas ir savo laimæ turi savo ranko-se. Jo esmë visur ir kiekvienu laiku yra ta pati. Visur ir visuomet esti tokiø paèiøcharakteriø, tø paèiø skirtumø; visur yra kvailø ir iðmintingø, ðauniø ir menkø.Charakteristikai duodama tik keletas bruoþø. Typai kaip Kyras, Herodotui geriaupavyksta nucharakterizuot negu individai, kaip Themistiklis. Betgi Herodoto isto-rijoj pateikiamas labai gausingas ávairiø istoriniø figurø paveikslas, lemtø ir ne-lemtø darbø pavyzdþiai.

Visø istorijos vyksmø bendras vaizdas: pasistûmëjimas priekin, ir bûtinas atsi-lenkimas atgal. Èia nëra nieko patvaraus, �Þmogaus laimë niekuomet nepaliekastovët toj paèioj vietoj� (I, 5). Kur perþengiama mirðtamam þmogui skirta riba, tenbûtinai ávyksta jo atstûmimas atgal. Tatai, pav., rodo Kroiso (I, 32) ir Polykrato is-torija (III, 139 s.s.). Ir vienas ir antras buvo pasiekæ tokios didelës laimës, jog ne-palanki dievybë ið jødviejø tà laimæ atëmë. Þmogus visuomet turi bûti ásisàmoni-næs, jog yra mirðtamas padaras ir neturi norët bûti dievas.

Kad þmogaus iðpuikimas dievams nepakenèiamas, su istorininku Herodotu vie-nodai ásitikinæs ir kiek anksèiau gyvenæs karo su persais amþininkas, kovojæs Ma-ratono, Salamio ir Platëjos kovose, graikø dramos kûrëjas A i s c h y l a s (525�456m. pr. Kr.), kurio tragedija �Persai� yra paremta kaip tik ðiàja ideja. Jis netgi þen-gia þingsná tolyn tardamas, jog jei kartà þmogus ástojo á iðpuikimo kelià, tai dievy-bë pati já dar tolyn tuo keliu pastûmëja, idant já paskui juo tikriau praþudytø. Tai-gi, Aischylas, o su juo ir Herodotas èia atstovauja religinei-moralinei istorijos kon-cepcijai, kadangi tiki istorijoj pasireiðkianèià dorinæ pasaulio tvarkà.

Tautos, ið kuriø sudaryta þmonija, yra visos lygios; betgi kiekviena jø turi irsavotiðkumà. Tautø darbø ir paproèiø ávairumai pareina nuo jø gyvenamos vie-tos, nuo nevienodos padangës ir þemës, nuo nevienodo skaièiaus jose ðauniø þmo-niø. Tautø darbai � ir helenø ir barbarø � nepranyksta be atgarsio; juos iðtyrinëjaistorija. Bet visoj þmonijoj pirmutinæ vietà turi helenai, jie yra pasaulio centre sto-vinti tauta, jø ðalis � graþiausio metø laikø ir gërybiø kombinacijos ðalis. Jie pa-ðaukti visus pralenkti, kaipo jauniausi, visø paveldëjimà surinkti, kaipo saikingi iriðmintingi, maldingi ir ðaunûs; juose þmonija turës sau atbaigimà. Narsumu, iðsi-prusinimu, þmoniðkumu jie stovi visø prieky. Á jø atsparumà jau suduþo persø ga-

PRANAS DOVYDAIT IS


lybë. Atënai jau atsistatë ið griuvësiø ir bus dvasinis bei politinis pasaulio centras.Aplink Periklá, tà �liûtà�, kuris sukurs panhelenistinæ valstybæ, telkiasi toki poetai,galvotojai ir menininkai, kokiø jokia tauta neturëjo. Tautiðko pasididþiavimo ku-pinas, Herodotas raðo su tautiðku t i k s l u. Helenø netolimos praeities garbæ jis skel-bia savo dienø helenams, idant jie, atsimindami savo tëvø darbus, bûtø savo dar-bais jø verti, idant jie þinotø, kad bûti helenu � tai bûti tikru þmogum. Helenasgali bûti teisingas visoms tautoms, kadangi jis þino savo tautà esant aukðtesnæ uþvisas kitas. Heleno artimiausias politinis tikslas � ágyvendint Atënø vieðpatavimàHeladëj ir visoj Þemëj, kadangi ið to bus didþiausia laimë ne tik visiems helenams,bet ir visai þmonijai62.

** *

Herodotas raðë savo istorijà tokiais graikø gyvenimo laikais, kurie jiems buvopatys laimingiausi. Bet netrukus atsivertë kitas lapas, atëjo nelaimiø, savitarpio karolaikai, susikovus Atënams su Sparta dël hegemonijos graikø valstybëms. Visos He-rodoto turëtos viltys suduþo. Tà ateities vilèiø suduþimà pergyvena atënietis T h u -k y d i d i s (464/54�404/394 m. pr. Kr.). Jau Peloponeso karo pradþioj jis pramatotà karà turësiant reikðmës visai þmonijos istorijai ir nusprendþia já apraðyt. Savoveikalu �apie peloponesieèiø karà su atënieèiais� jis uþsirekomenduoja kaip kito-niðkos, negu Herodoto, istoriografijos ir istorijos filosofijos atstovas.

Herodotas raðo netolimos praeities istorijà, kadangi jis mano tokià istorijà esantgalima teisingai paraðyt. Sofistø mokinys63 Thukydidis ðiuo atþvilgiu yra skepti-kas. Jis ásitikinæs, kad tikrai galima þinot tik tai, kà pats matei, iðgyvenai, arba kàgali kritiðkai nustatyt kaip to meto gyventojas. Tat jis raðo tik savo laiko istorijà. Iðistorininko Thukydidis reikalauja sugebët stebët ávykius, kritiðkai iðmëgint þiniasir daryt tvirtai pagrástas, objektivias iðvadas. Manydamas turás visus tuos istori-ninkui bûtinus privalumus, jis ir imasi paraðyt tikrà tiesà apie tà karà, kaip apiekoká teisingai stebëtà gamtos ávyká. Jis patsai, tø ávykiø vaizduotojas menininkas,pro savo kûriná palieka visai nematomas.

Apraðomàjá karà jis ima kaipo pavyzdá, ið kurio galima p a s i m o k y t, koki yraþmonës, kaip jø aistrø ir proto jëgos gali pasireikðt ir siautët valstybëj ir valstybë-se, kaip ið to valstybës iðkyla, iðauga ir sudûþta. Tuo bûdu istorija virsta didelevisø m o k y t o j a: ir galvotojø, kurie þmoniø gyvenime ieðko veikianèiø jëgø beijø dësniø, ir þmoniø þinovø, norinèiø iðmokt kaip apseit su þmonëmis, ir valstybi-ninkø ir karo vadø. Tuo bûdu Thukydidis yra pirmasis sàmoningas klasikiðkas p a -m o k o m o s i o s, arba p r a g m a t i n ë s, istorijos atstovas. (Herodotas buvo toks pa-

62 Ið daugelio darbø apie Herodoto istoriografijà èia suminësime vienà naujausiøjø: Fr. F o c k e,Herodot als Historiker. Stuttgart 1927 (Tübinger Beiträge zur Altertumswissenschaft 1). Jo recenzijàþiûr. Gnomen 1930, 578�588.

63 W. N e s t l e, Thukydides und Sophistik. Neue Jahrbücher f. d. klass. Saltertum 1914, 1, 649�685.



sakojamosios istorijos atstovas). Peloponeso karo istorijos medþiagà jis laiko pamo-koma aukðèiausiam laipsny, kadangi èia trejetà deðimèiø metø kovoja aukðèiau-siai iðkilæ þmonës, pasiekæ aukðèiausio galybës, civilizacijos ir technikos laipsnio,kovoja dël vieðpatavimo pasauly, o kovos laukas � visas to meto civilizuotas pa-saulis iki tolimøjø vakarø. Jis raðo ne tokiems skaitytojams, kurie norëtø tik praei-tá paþinti, bet tokiems, kurie ið praeities norëtø pasimokyt dabarty ir ateity. Todëlmalonaus pasiskaitymo, kaip Herodoto istorijoj, èia nerasi. Èia suraðomos grieþ-tos, karèios, bet þinoti naudingos þinios.

Ið dviejø prieþasèiø, kuriomis Herodotas aiðkina istoriná vyksmà, dievybæ Thu-kydidis visiðkai iðskiria. Dievais jis, berods tiki; tiki ir kad jie visa þino ir visa galipraneðti. Bet orakuliai, jo ásitikinimu, daþnai klaidina; taip pat ir maldingas pasi-tikëjimas daþnai galás bût þalingas. Religinius dalykus jis palieèia tik tais atvejais,kur jie eina kaipo psichologiniai motivai. Ðiaip jis viska nori aiðkint gamtinëmisprieþistimis, istorijos ávykius jis aiðkina ypaè þ m o g a u s p r i g i m t i m i.

Þmogus visuomet ir visur tas pats; savo prigimtimi jis aistringas, gobðus turto,godus garbës; kad ir turi protà, bet elgiasi neapgalvotai ir baimingai; todël kenèianerimastá ir turi nepasisekimø. Ið to kyla susiskaldymas á partijas ir kovas, o ko-vos dar labiau kaitina aistras ir veda prie smurto darbø. Visame pasauly kovoja-ma uþ galybæ. Toks yra ir Peleponeso karas. Lakedaimonieèiai bijo ir pavydi Atë-nams jø auganèios galybës. O atënieèiai laiko lakedaimonieèius savo prieðais, no-rinèiais ir galinèiais uþkirst kelià jø stiprëjimui. Ir prasideda begalinis savæs susi-naikinimo karas. Kovoj uþ galybæ panaudojamos visos priemonës: pinigai, ginklai,sumanumas, mokslas, menas ir net idealai. Kai Sparta skelbia siekianti �iðlaisvintHeladæ�, o Atënai � padaryt galà �tyronijai�, tai ðitai yra tik kaukës.

Þmogaus prigimty, berods, esti ir tokiø jëgø, kurios kuria ir palaiko kulturà,taikà, gerovæ; kai kuomet jos tikrai pasireiðkia. Bet aukðèiausios kulturos laikotar-pis ðtai pasibaigë karu. Taika ir gerovë stiprina vieðpatavimà þiauriems skatuliams,o karas aistras paleidþia ir stiprina. Visoj þmonijos istorijoj daugiau pasireiðkia aist-ros, o protas, kultura, tvarka vis nyksta tartum su kai kuriuo bûtinumu.

Thukydidis vertina dideles a s m e n y b e s istorijoj. Þmogaus idealu jis laiko sà-þiningà, iðtikimà, tautø, maldingà, protingà, atsargø, saikingà, apsigalvojantá, nar-sø, besielgiantá pagal principus, teisingai, visumos naudai, valdantá kalbingumu irdvasia, o ne jëga (smurtu). Toki þmonës tik iðimtys. Tokiam idealui yra artimi The-mistoklis ir Periklis (Aristokratizmo atstovas Thukydidis, berods, ðiaip nesimpati-zuoja Perikliui, kaip demokratizmo reiðkëjui).

Istorijos vyksmus vieningai aiðkindamas ið þmogaus prigimties, o kovas aiðkin-damas aistromis, kurios sukyla prieð protà ir já pavergia sau tarnaut, Thukydidisjau pasireiðkia ir kaip istorijos filosofas. O filosofiðkas poþvilgis á istorijà verèia pra-plëst akiratá. Todël ir grieþtas dabarties istorininkas Thukydidis jauèiasi priverstasimtis spekuliacijø apie Heladës prieðistorinius laikus bei visà istorijà; ir visà praei-tá jis stengiasi iðvest taip pat ið þmogaus prigimties.

PRANAS DOVYDAIT IS


Jau minëjome, kad Thukydidis þmogaus prigimtá laiko nepasikeitusià nuo isto-rijos pradþios. Tà þmogaus prigimties pastovumà jis pakartodamas pabrëþia Go-ethës iðtartàja prasme: �Þmonija þengia tolyn, bet þmogus visuomet palieka taspats�. Þmonës, Thukydidþio manymu, nuo vienas kito per daug nesiskiria. Juk taiyra gamtos dësnis, kad pavargëliai ir menkieji pavydi turtingiems ir áþymiems ar-ba kad stiprus valdo silpnesná. Ir palinkimas á piktadarybes glûdi þmogaus pri-gimty. Todël bausmës nieko nepadeda. Taip buvo visuomet, taip ir paliks.

Ið þmogaus prigimties pastovumo eina ir jo darbø panaðumas visais istorijoslaikais, arba vyksmo analogija. Kad ir istorijos dësniø negalima nustatyti, tai betgiesti kai kuriø tipingø istorijos reiðkiniø, kurie panaðiai pasikartoja panaðiomis apy-stovomis. Karas, pav., visuomet turi savo dvejopà prieþastá � vieðà ir paslëptà. Ne-gali bûti kokiø visiðkai savotiðkø, nepaprastø, niekuomet nebuvusiø reiðkiniø. To-dël Thukydidis ir prieðistorinius laikus Heladej nelaiko buvus auksinës taikos die-vø gadynës laikais. Kadangi þmogus visuomet buvo neramus, kadangi maisto rei-kalas ir gobðumas já stûmë kovot, tai ir prieðistoriniais laikais tautos kovojo uþ ge-resnius þemës plotus ir plëðikavo sausumoj bei jûrëse. Paskui dideli vyrai, karþy-giai sumanumu ir prievarta sukûrë civilizacijà bei valstybes. Savo ðiokius iðprota-vimus Thukydidis vis paremia ir konkreèiais daviniais ið graikø istorijos. Tuo bû-du vieningai ið þmogaus prigimties ir ið Graikijos geografijos, ið kovø dël þemës irprekybos, pagaliau ið kovø uþ galybæ Thukydidis iðaiðkina visas graikø istorijosgadynes: seniausius laikus, karþygiø gadynæ, migracijø ir tyronø gadynæ, ir paga-liau kovas su persais bei tarpusavio kovas.

Thukydidþiui paaiðkëjo, kad politikos esmë yra galybë. Jis grieþtai prieðingasHerodotui tuo atþvilgiu, kad istorijoj nepripaþásta jokios dorovinës tvarkos. Jei ne-turi realios pajëgos, tai yra nesàmonë atsiðaukt á savo �teisingà reikalà� ir atsidëtdievais, kad jie padës nugalët. Teisingumas nëra kas absolutu, bet já nustato jëgøpusiausvira. O jei to nëra, tai galingieji daro, kas jiems patinka, o silpnieji nusi-leidþia. Toks yra anthropeios logos (V, 89). Panaðiai pasireiðkia ir theios logos, kaiþiûri á tikrovæ: juk tai nesugriaujamas gamtos dësnis, o taip pat ir istorijos dësnis,kad stiprusis savo jëgà panaudoja tam, kad savo valdþion paimtø tà, kurá pajëgiaáveikti. (Tai ne tik brutalaus Atënø imperializmo charakteristika ir kritika, bet irpaties Thukydidþio paþiûra). Todël maþas ir silpnas, jei jis turi proto, neturi më-gint galva pramuðt sienà, o turi ðità dësná þinot ir stipresniojo atþvilgiu bût kuk-lus. Tokiais principais vadovavosi ir Periklis; ir jis kiekvienà moralizuojantá paci-fizmà laikë utopija.

Taip tat Thukydidis istorijos filosofas istorijos vyksmus aiðkina vieningu prin-cipu � þmogaus prigimties pastovumu, gaudamas ið èia typingø reiðkiniø ir vyks-mu analogijà. Thukydidþio veikalas paraðytas prisilaikant idejos, kad visi istorijosvyksmai eina nesugriaujamu dësningumu, kuris istorijos gyvenime galioja ne ma-þiau, kaip ðalia þmogaus esamoj gamtoj.



Betgi, rodos, ir Thukydidis pripaþásta, kad istorijos vyksmuose pasireiðkia dar irtokiø principø, kurie netelpa á racionalaus aiðkinimo rëmus: ir tiksliausia, realiaisjëgos santykiais paremtà suskaièiavimà gali niekais paversti koks (nelaimingas arlaimingas) atsitikimas. Vadinasi, kiekviename istorijos vyksme esti dar kai ko irra-cionalaus; tatai Thukydidis vadina tyché (atsitiktinumas, likimas, laimë nelaimë)64.

** *

Thukydidá minëjome buvus s o f i s t ø mokiná. Sofistai, tie graikø racionalistai,subjektivistai bei relativistai, pradëjo graikø minties istorijoj naujà laikotarpá. Jie iristorijos filosofijoj pareiðkë tokiø minèiø, kurios buvo radikaliai prieðingos senøjøGraikijos galvotojø mintims, kaip, antai, tokio Hesiodo. Bet pirm negu þiûrësimesofistø, dar turime suminëti vienà filosofà ið vëlesniøjø gamtininkø, kuris, uþkliu-dydamas istorijà, laikësi senobiniø paþiûrø.

E m p e d o k l i s ið Akrago (g. 495 m. pr. Kr?), viena áþymiausiø figurø 5-meðimtmety, pilna nesuderinamø prieðingumø asmenybë � fyzikas ir mystika, natu-ralistas ir supranaturalistas � neabejotinai skelbë pasaulio proceso periodiná pasi-kartojimà. Pasaulá formuojamos ir ardomos jëgos esanèios Meilë (Filotés) ir nesan-taika (Neikos). Pagal tai, katra jø dviejø ásigali arba kai abi su viena kita kovojadël valdþios, cikliðkame pasaulio proceso vyksme turime keturis periodus. Pirma-sis yra Sferos vienybë, kuriame visi elementai sujungti meilës ásigalëjimu. Antra-sis periodas bûdingas nesantaikos pasirodymu ir prasidëjusiu elementø iðsijungi-mu (iðsiskyrimu). Treèiàjá periodà elementai galutinai iðsiskirstæ tik nesantaikai (ne-apykantai) ásigalëjus. Ketvirtàjá periodà meilë vël pradeda jungt elementus ir vëlgráþtama prie Sferos.

Ir þmonijos gyvenime dabarties periodo pradþioj Empedoklis, kaip ir Hesiodas,manë buvus palaimintà gadynæ. Antai, jo vienas fragmentas (128) sako: �Jie (auk-sinës gadynës þmonës) dar neturëjo jokio karo ir skerdyniø dievo, jokio valdovoDzeuso, ar Krono, ar Poseidono, bet tik vienà valdovæ � meilæ�65. O jei pasaulioprocesas kartojasi, tai iðeina, kad ir ði laiminga gadynë pasikartoja.

S o f i s t ø istorijos bei kulturos filosofija skersmenai prieðinga. Þmonijos pra-dþioj, pasak juos, vieðpatavo ne laimingi laikai, kurie paskiau pablogëjo, bet, at-virkðèiai, þmonija pradþioj buvo visai laukinë ir gyvuliðka, o paskui pakilo á do-resná gyvenimà. Tonà ðiokiam manymui pirmasis, rodos, buvo davæs sofistas P r o -t a g o r a s savo raðtu �Apie pirminæ bûklæ� (Perí tés en arché katastaseos), kurio svar-

64 Ið naujausios literaturos apie Thukydidá: F r i t z T e g e r, Thukydides. Stuttgart 1925 (betgi di-delis senas klasicistas prof. E. S c h w a r t z�as, patsai paraðæs veikalà apie Thukydidá, Teger�io knygàsukritikavæs vadina jà �das inhaltlose Buch�; þiûr. Gnomon 1926. 65�82 p.) Kritikos palankiau priim-tas W. S c h a e d e w a l d t�o veikalas: Die Geschichtsschreibung des Thukydides. Ein Versuch Berlin1929 (rec. Gnomon 1930, 76�100 p.). Daugiau naujesniø darbø apie Thukydidá þiûr. Jahresberichte überdie Fortschritte der klass. Altertumswisseschaft. Bd. 225, 1930.

65 H. D i e l s, Die Fragmente der Vorsokratiker. Griechisch und deutsch. 3 Aufl. I, Berlin 1912, 271.

PRANAS DOVYDAIT IS


biausios mintys yra iðlikusios Platono tuo vardu dialoge. Paskui ðiokià mintá pa-laikë ir kiti sofistai, kaip, antai, Kritijas, Euripidis, Moschionas ir Demokritas. Ðio-kia paþiûra reiðkiama ir orfikø poezijoj.

Sofistai, taigi, tikëjo kulturos gyvenime esant paþangos. Tà paþangà jie vaizda-vosi einant ne dievø pagalba, bet þmonëse esamomis jëgomis. Þmogaus dvasios kû-riniai yra religija, kalba ir valstybë. Valstybë gali laikytis tik pripaþástant dorovæ irteisæ. Teisës ir dorovës formos, nomai, gali bût labai ávairios: në viena jø nëra abso-liuti; taip pat nëra ir tokios instancijos, galinèios nuspræst, kuri jø bûtø geriausia arteisinga, bet kiekviena tauta turi savo dorovës paproèius bei dësnius ir visuomet juoslaiko geriausiais. Paþangos vyriausias variklis � vargas arba reikalas (chria). Jis visragina daryti naujus aptikimus (heuremata), kuriais pagerinami iðvirðiniai gyvenimosantykiai. Téchnai ágalina daryt racionalinæ paþangà. Aptikimø autoriais laikomi ar-ba pavieniai þmonës, kurie statomi dievø vietoj (kaip Palamedas vietoj Prometejaus)arba kai kurie miestai ir tautos. Á Demetrà ir Dionysà net mëginama þiûrëti kaip ásudievintus þemës darbo, vynuogiø auginimo ir kitø technø aptikëjus.

Sofistø ypaèiai uoliai galvota apie valstybæ. Geresne valstybe laikyta tokia, ku-rios átaisymai daugiau atatinka gamtà (fysis). Galvota apie idealià valstybæ, kurilabiau atatiktø gimtosios teisës reikalavimus negu istorijos valstybës. Apie gimtàjàteisæ vienodos nuomonës neturëta66. Taip pat ir apie valstybës kilimà. Pasak vie-nø, valstybes sukûrë despotai kaip Darijus ir Kserksas, pasinaudodami jëgos prie-monëmis ir nesivarþydami nei dora nei teise. Paskui tos stiprios asmenybës turë-davo pasitraukt, nes jas nugalëdavo menkos vertës þmogystos, atimdavo ið jø val-dþià ir leisdavo ástatymus savo naudai. Taip bûdavo iki vël iðkildavo stiprus vy-ras ir ásigalëdavo. Kiti nuomones apie virðþmogius laikydavo tik fikcijomis. Jie sa-kydavo, kad tarp fysis ir nómos nesà jokio prieðingumo, ir kad antrasis yra bûtinasir tikslus pirmojo padarinys.

Valstybës kilimà vieni vaizdavosi kaip nesavavaldá, kiti � manë jà kilus sàmo-ningu ir planingu bûdu. Skirtumus tarp luomø tautoj, ir netgi tarp helenø ir bar-barø, vieni nenaturalø ir neteisëtà reiðkiná, kiti buvo vadinamos �organinës vals-tybës idejos� ðalininkai, pagal kurià, kiekvienà liaudies dalis ir kiekvienas atskirasasmuo turi atatinkamà vietà ir teisæ pagal savo sugebëjimus. Buvo palieèiami irdidþiøjø asmenybiø santykiai su minia. Ðiokius klausimus këlë aikðtën jau tie geriir blogi patyrimai, kokiø graikø miestai buvo turëjæ su tyronais. Buvo sprendþia-ma problema: ar Themistoklis iðkëlë Atënus, ar atvirkðèiai? Klausimas buvo iðspræs-tas Themistoklio naudai. Dideliø asmenybiø reikðmë istorijoj dar pagrindingiau bu-vo nagrinëjama 4-me ðimtmety.

66 Plaèiau apie tai þiûr. V. E h r e n b e r g. Anfänge des griechischen Naturrechts. Archiv für dieGeschichte der Philosophie 35 (N. F. 28) B. 1923, 119�143. � W. N e s t l e, Griechische Naturrechtsthe-orien. Das humanistische Gymnasium 1926, 146�162. � Tas pats, Politik und Moral im Saltertum. NeueJahrb. f. d. kl. Alt. 1918, I, 225�244. � Tas pats, Die Vorsokratiker. Jena 31929. Taip pat to paties au-toriaus Platono �Protagoro� ir �Gorgijo� komentuoti iðleidimai Teubnerio firmos Leipzige.



** *

K s e n o f o n t a s ið Atënø (430�355 m. pr. Kr.), kaip istoriografas yra Thukydi-dþio mokinys, o filosofijoj � Sokrato mokinys. Savo veikalu �Hellenica� jis toliautæsë Thukydidþio darbà, apraðydamas savo laikø istorijà. Betgi istoriografijoj joreikðmë menkesnë kaip jo mokytojo. Jis veikiai pradeda filosofuot specialiais isto-rijos klausimais. Jis yra paraðæs vertingø atsiminimø (Anabasis, Memorabilijos) irnaudojæs istorijos medþiagà kitiems moksliniams tikslams. Ið Kyro biografijos jorankose pasidarë auklëjimo vadovëlis. Ir karo mokslo bei valstybës gerinimo va-dovëliams jis naudojo istorijos medþiagà. Asmenybiø reikðmæ istorijoj jis, kaip sok-ratininkas, vertina beveik tik þiûrëdamas etiniø asmens savybiø. Tatai matyt ið jau-nesniojo Kyro charakteristikos ir kitø atvejø. Iki tikrai politinio ir istorinio galvoji-mo bei asmenybës vertinimo ið ðios pusës Ksenofontas nepakilo. Ðiuo atþvilgiu ki-toks yra Atënø retorikas, sofisto Gorgijo mokinys.

I s o k r a t a s (436�338 m. pr. Kr.). Dideliø istoriniø asmenybiø reikðmë jam vi-sai aiðki. Jo �Eugoras� pradeda biografijos istorijà. Makedonijos Pilypà jis laiko to-kiu vyru, kuriam skirta didelë politinë ir istorinë misija. Pilypui pasiøstame raðtejis taip kalba (5, 150): �Manau, kad Tau nëra neþinoma, kuriuo bûdu dievai valdoþmoniø santykius. Jie nëra tiesioginë prieþastis laimës ar nelaimës, kuri þmonesiðtinka; bet jie atskiriems þmonëms ákvepia tokias mintis, kad abu dalyku mumstenka per mus paèius. Taip dabar jie man davë þodá (pavedë dirbt þodþiais), o Taujie paveda darbà�. Èia nedvejojamai aiðkiai iðreiðkia, kad atskiros áþymios asme-nybës kiekviena savo ypatingais sugebëjimais turi atlikti sau skirtà uþdaviná, tar-naudama pasaulá valdanèiai dievybei, kurios yra kaip ir inspiruojama ir pastatytaton vieton, kurioj ji stovi. Ðiàja mintimi, taigi, Isokratas nueina toliau, nei kiek sie-kë sofistø kulturos filosofija, kurià ðiaip ir jis palaiko, tiktai ypaè stipriai pabrëþ-damas didelæ reikðmæ, kurià turëjo aptikimas kalbos, kaipo specifiðkos priemonësþmonëms vienam su kitu susiprasti.67

Isokratas savo mokiniø tarpe turëjo ir dvejetà áþymiø istorininkø: Eforà ir The-opompà. E f o r a s paraðë veikalà apie kalbos suradimo teorijà, o T h e o p o m p a sperdëtai garbavojo Makedonijos Pilypà, kaip didþiausià tos gadynës politikà. Jovardu pavadintame istorijos veikale jis Pilypà këlë kaip bûsimàjá visos Europos val-dovà ir visus ávykius grupavo aplink jo asmená. To veikalo 8-oj knygoj Theopom-pas áterpë fantastiðkà idylæ, atvaizduodamas laimingà, idealià þmoniø bûklæ (�Me-ropis�). Eforas, berods, skytus atvaizdavo kaip nuo visokio neteisingumo laisvà,turtø bendrumu gyvenanèià laimingà gamtos tautà. Taigi, gamtos gyvenimu gy-venanèiø tautø idealizavimas, kurio þymiø randame jau Hemero ir Herodoto rað-tuose, buvo ir kai kuriø sofistø, kaip, antai, Antifono, ið naujo palaikytas, o pas-kiau stipriai paremtas Platono.

67 Plaèiau apie Isokratà mums rûpimu atþvilgiu þiûr. J. K e s s l e r, Isokrates und die panhellenis-che Idee. Paderbon 1910 (Studine zur Gesch. u. Kultur des Altertums IV, 2).

PRANAS DOVYDAIT IS


P l a t o n a s (427�347 m. pr. Kr.) istorijos vyksmø neëmë savo filosofijos objektu,kad ir pavyzdþiø savo etikai ieðkojo istorijoj. Platonas kreipë savo þvilgsná á amþi-nuosius ir patvariuosius principus, todël istorija su savo nykstamais reiðkiniais ðiuoatþvilgiu jam nieko nedavë. Jo visa valstybës filosofija yra kilusi ið nepasitenkinimoistorijoj susidariusiais santykiais, kuriuos jis laikë iðsigimimo poþymiais.

Statydamas savo idealià valstybæ, jis tik nedaug kà gali pasiimt ið graikø isto-rijos. Jis savo teorijà grindþia psichologiniais motivais, kadangi jo tikslas dorovi-nis: auklët pilieèiø dorà sub specie aeternitatis. Jo sukonstruota valstybë turi tiktine tik vienai kuriai tautai, bet ir visai þmonijai. Valstybæ Platonas veda ið þmo-gaus prigimties kilusià naturaliu keliu, be prievartos, nes þmogus tik draugëj sukitais sau lygiais gali pasigaminti, kas jam bûtina. Technikiniai iðradimai këlë þmo-gaus civilizacijà. Betgi civilizacija turi bût tik pagrindas kulturai, iðauklëjant pilie-èiø bendruomenæ dvasiniam-doroviniam gyvenimui.

Savo ankstybesniame amþy istorijos filosofiniø minèiø Platonas pareiðkia bû-dindamas ir kritikuodamas istorijoj susidariusias konstitucijas bei jø pagamintusjoms atatinkamus þmoniø typus (�Valstybës� 8-ji knyga). Filosofiðka yra jo mintissuponuojant dësningumà, pagal kurá kiekviena tø konstitucijø iðsigema ir su bûti-numu iðgamina kitokià artimiausià formà: ið timokratijos gema oligarchija, ið ðiosdemokratija, o ið ðios tyronija. Kiekviena jø þûva nuo savo specifiðkø ydø, pervir-ðindamos tuos principus, kuriais jos remiasi: timokratija gauna galà nuo garbët-roðkos, oligarchija � nuo pinigø godumo, demokratija � nuo nedrausmingumo, kailaisvë ir lygybë iðsigema.

Platono senatvës raðtuose, ypaè �Timëjuj� ir �Ástatymuose�, randame gausiaiistorijos filosofijos minèiø, ir jau gerokai pakitëjusiø. Èia jis eina mytografø keliais.Ir Platonas, kaip Hesiodas, dësto þmonijos dekadencijos teorijà. �Ástatymø� 3-oj kny-goj jis pasakoja apie laimingà þmonijos pirminæ gadynæ, kuomet dar nebûta jokiosnuosavybës ir neteisingumo. Þmonija gyvenusi patriarchaliðkai, kaip Homero kik-lopai. Tai buvo Krono gadynë. Po jos einanèioj Zeuso (herojø) gadynëj prasidëjobedievëjimas, o dar vëliau � þmoniø valdymo gadynëj � visiðkas sugedimas. Ne-laimës prasidëjo ákûrus miestus ir ávedus privatinæ nuosavybæ. Blogybes galimapaðalint, vieton istorijoj susiformavusiø valstybiø tik pastaèius protu sukurtà vals-tybæ, kurios uþdavinys kiek galima vël prisiartint prie auksinës gadynës savo átai-symø atþvilgiu. Kad pateisintø savo siûlomas naujovybes, kaip, antai, kad suly-gintø vyrus su moterimis, Platonas netgi kartkartëmis nurodo á barbariðkas gam-tos tautas, kaip Sauromatai. Ir mytas apie Atlantidæ nebaigtame dialoge �Kritijas�turi tikslo parodyt, kaip nukrypimas nuo turtø bendrumo ir siekimas asmens tur-tø praþudo tautas ir valstybes68. Atskirø tautø ir valstybiø, kaip, antai, persø, atënie-èiø, ir spartieèiø istorijos pasvarstymas sustiprina Platonui ásitikinimà, kad geriausiø

68 Apie Atlantidæ lietuviø kalba tuo tarpu vienintelis vis dar tëra M. Raèkausko straipsnis �Kos-mo� 1926 m. 163�180 pusl.; þiûr. taip pat �Kosmos� 1927 m. 128 pusl.



darbø jie nudirbo savo plëtotës pradþioje, kuomet ir jø santvarka buvo geriausia;o paskui pamaþu ëjo iðsigimimas. Kiekvienos valstybës konstitucija esanti atatin-kamo þmoniø charakterio pasireiðkimas. Geriausia esanti tokia konstitucija, kuriojsukombinuotos trys pagrindinës formos.

Savotiðkas dalykas Platono istorijos filosofijoj yra jo katastrofø teorija, iðdëstyta�Timëjuj�. Pasak jo, tam tikrais laiko tarpais èia vienoj, èia kitoj Þemës vietoj ávykstavandens ar ugnies katastrofos, sunaikinanèios visus ar dalá gyventojø. Kad lygu-mose, kur iðauga aukðtesnë civilizacija, kartas nuo karto ávyksta gamtos katastro-fos ir visa sunaikina, tatai, berods, skelbë ir Thukydidis. Betgi Platono katastroføteorija veikiau bus gimininga su senomis þmonijos tradicijomis apie tvanà, arbasu graikø padavimais apie Foronëjø, Niobæ, Daukalionà ir Pyrrhà arba Fajetonà.

Po katastrofos gyvenimas prasideda ið nauja; pradþioj þmonës gyvena taikoj;paèiø þmoniø nedaug, jie gyvena be metalø, todël nekariauja ir nepirkliauja; val-do juos valdovai patriarchaliniu bûdu. Paskui maþos grupës susideda draugën, su-sijungia bendru darbu ir sutartimis, atsiranda ástatymø davëjai, iðauga aristokratøar tyronø valdomos valstybës. Civilizuotas gyvenimas vël nusikelia á lygumas, áku-riami miestai, iðnaikinimas uþmirðtamas. Graikijoj tokios katastrofos buvo jau ávy-kusios keletà kartø. Istorijos ciklius nuo idealios valstybës pradþioj � per timokra-tijà, oligarchijà ir demokratijà � iki tyronijos, Platono psychologiðku pagrindimu,ávyksta per kiekvienus 9 ar 10 tûkstanèiø metø.

Kieno paþiûrø paveiktas Platonas sukonstruavo ðià teorijà, nevisai aiðku. Galbût ðià mintá jam pakiðo bendrieji plaèiai paplitæ mytologemai apie pasaulio þuvi-mà ir jo atsinaujinimà, kuriø atgarsá jutome jau ir Heraklito filosofijoj. Skirtumasèia tik tas, kad anuose ávaizdþiuose sunaikinamas ir atnaujinamas visas pasaulisarba visa Þemë, o Platono katastrofos iðtinka tik kai kuriuos aprëþtus Þemës pa-virðiaus plotus. (Katastrofø mokslas Platono Akademijon, rodos, bus áëjæs paskuti-niame Platono gyvenimo deðimtmetá, ávestas, gal bût, Eudokso).

Taigi, ir Platono koncepcijoj viso pasaulio ir þmonijos istorija eina ratu ir pagalanalogijà su þmogaus siela. Kaip siela, kilusi tyrø idejø pasauly, nupuola, esti ið-tremiama á ðá þemës pasaulá, èia sunyksta, kenèia ir esti atperkama, taip yra ir pa-sauliui, ir þmonijai ir atskirai valstybei. Ir patys dievai yra ðin ratan ásukti. Berods,kai kas pav., Ritter�is, linkæ manyt, kad þmonijos istorijos tikslà Platonas laikæs gy-venimà patvarios taikos valstybëj.69 Platono filosofijoj tiek yra dvasinio lobio, jogjis tik 2000 metø praëjus galëjo bût suprastas, ávertintas ir iðplëtotas, vis naujai pa-sirodanèiose monografijose apie ðá antikinio pasaulio dvasios milþinà idealistà70

* * *

69 C. R i t t e r, Platon II, 625 pasiremiant �Valstybës� 424 A ir 473 D vietomis.70 Literatûros sàraðus þiûr. U e b e r w e g�o Grundriss der Gesch. d. Phil. des Altertums 11 Aufl.

1920, 76*�118* pusl. Naujesnius pridëjo H. M e y e r Geschichte der alten Philosophie 1925. Ið naujau-siø: Fr. G e y e r Griechische Staatstheorien. Platon und Aristotelis. Zusammengestellt, München 1926;K. R e i n h a r d t, Platons Mythen, Bonn 1927.

PRANAS DOVYDAIT IS


A r i s t o t e l i s (384�322 m. pr. Kr.), áþymiausias Platono mokinys, yra �istorið-kos dvasios filosofas� (Meier). Jis istorijos judëjimà ima kaip nuolatos einanèià plë-totæ (evoliucijà). Jos pradþia turinti ypatingos vertës. Aristoteliui kaip istorininkuiyra bûdinga, kad jis vertina genetiná poþvilgá. �Kas þiûri á daiktus, kaip jie nuopradþiø iðauga, tas juos pamatys graþiausiai�, � sako jis. Aristotelis turi kritiðkaitvarkantá, paþangà pastebintá þvilgsná praeities ir dabarties laikø galvojimui. Jis ási-tikinæs, kad svarbiausios tiesos jau rastos, bet pigiu bûdu esti uþmirðtamos ir liekanesunaudotos, taip, jog jas vis tenka surast ið naujo. Todël jis visuomet, prieð pra-dëdamas bet koká mokslà dëstyt sistemiðkai, tyrinëdavo jo istorijà.

Aristotelis plaèiai, uoliai ir rûpestingai rankiojo savo pirmtakø paþiûras bei þi-nias ið filosofijos, valstybiø, poetikos ir retorikos istorijos. Beveik kiekvienà klausi-mà spræsdamas, jis þiûri to problemos istorijos. Negali istoriniu atþvilgiu bût objek-tyvesnis ir turiná trumpiau iðreikðti, kaip Aristotelis tai daro (Meier). Ðis medþiagosrankiojimas ir istoriðkas jo grieþtumas bei tikslumas turëjo didþiausios reikðmës grai-kø filosofijos istorijai. Aristotelio filosofijos sistemoj tuo bûdu turime pirmàjà filoso-fijos istorijà. Ið jo konstitucijø rinkinio turime Atënø konstitucijos istorijà. Mokytojopëdomis eidami Aristotelio mokiniai paliko mums ir kitø mokslø bei kultûrinio gy-venimo istorijà (Theofrastas � fizikos, Eudemas � matematikos ir astronomijos, Me-nonas � medicinos, Kallistenis � pythiniø þaidimø, Dikaiarchas paproèiø).

O betgi Aristotelio genetinis poþvilgis ir jo praktikinis domëjimasis praeities nuo-monëmis dar nieko neprisidëjo istorijos filosofijai plëtot. Jis nepriëjo istorijos ver-tint kaip istorijos, bûtent, jos reiðkinius suprast kaip vadovaujamus iðvidinio pro-to ir turinèius prasmës. Grásdamas politikà filosofija, skelbdamas þmogø esant so-cialiná gyvá, valstybës idejà buvus pirmesnæ negu kilæ konkreèios valstybës, su bû-tinumu iðaugusios ið naminiø ir ðeimyniniø bendruomeniø, Aristotelis ne kiek to-liau nueina uþ sofistikà, prie kurios, matyt, jis sàmoningai derinosi. Ypaè nuosta-bu, kad në Aristotelio auklëtinio Aleksandro Makedonieèio þygis sukurt pasauliovalstybæ sujungiant Vakarus su Rytais jam nepakiðo jokiø istorijos filosofijos min-èiø. Jis tik pasinaudojo Platono katastrofø teorija, pritaikë jà religijos ir filosofijosistorijai, parëmë jàja savo mokslà apie tam tikrais protarpiais ávykstantá tø paèiøtiesø pasikartojimà, savo mokslo apie sferø judintojus pirmàsias uþuomazgas tar-damas radæs dievø mytuose.

Taèiau pagrindas, ant kurio Aristotelis statë savo neoriginalias paþiûras á pa-saulio þmonijos ir kulturos istorijos filosofijà � tas pagrindas yra saviðkas, origina-lus. Su tuo pagrindu tat pirmiausia ir susipaþinkime.

Ir pasak Aristotelio, gamtoj bei kulturos istorijoj eina amþinas pasikartojimas.Gamtoj tatai vyksta nuolat atsinaujinant gyvuliø bei augalø rûðims ir gentims. Vi-sos gyvosios esybës sudëtos ið medþiagos ir formos. Forma, esanti tas pat, kas irveikiamoji bei tikslo prieþastis, ne tik pradeda tapsmo (pasidarymo) procesà, betji tartum pridaboja ir atskiras vyksmo stadijas, o plëtotës gale pasireiðkia aikðtën



kaip tikslas, kuriam realizuoti vyko visas procesas. Synonymijos dësnis, t. y., kadplëtotës proceso pradþia ir pabaiga atvaizduoja panaðià esminæ formà, yra vienaspaèiø pagrindiniø Aristotelio gamtos filosofijoj. Atskiras þmogus ðiandien yra, opo trumpo laiko jo jau nebër; bet þmogus apskritai vis nuolat sugráþta; generacijøeilëj vis atsinaujina þmogaus esmës forma. Juk gi visos gyvosios esybës siekia, kadpo savo mirties paliktø á save panaðià esybæ, idant joms bûtø leista dalyvaut am-þinybëj jei ne savo skaièium, tai bent savo rûðimi.

Analogiðkai su vyksmu gamtoj Aristotelis vaizdavosi ir kulturos eigà. Pasaulisyra amþinas. Kaip tat atsitinka, kad istorinæ plëtotæ mes galime atgal atsekt tik trumpàlaikà? Ðiam klausimui atsakyti Aristotelis ir pasinaudoja jau mums paþástama Pla-tono katastrofø teorija. Þemæ kartas nuo karto iðtinkanèios didelës katastrofos (po-tvyniai, gaisrai ir pan.), nuo kuriø þûvanti didesnioji þmonijos ir jø turëtos kulturosbei civilizacijos dalis. Likusiems þmonëms tenka vël pradët gyvent nuo pradþiø irið primitivumo pamaþi kilt aukðtyn. Tuo bûdu jau yra ávykæ daug katastrofø, kilæ irþuvæ daug valstybiø ir visokios gyvijos rûðiø. Bet kaip mes þinome tik apie vienøvienà potvyná � kad ir jø buvo nesuskaitoma daugybë � taip mes þinome tik ir apiemûsø kulturos periodo plëtotæ, kad ir jø Þemëj jau bûta daugybës. Ðitaip galvoja netik Aristotelis, bet ir paskesniø laikø antikinio pasaulio galvotojai.

Prie ðio galvojimo Aristotelis jungia kità, bûtent, kad ávairios mokslo nuomo-nës, politiniai, moksliniai, meniniai ir kitoki laimëjimai jau yra ir pirmiau buvæ,kad taigi kiekviename naujame kulturos periode vyksta lygûs arba bent panaðûsprocesai, kaip ir senesniuose perioduose. Kuo Aristotelis remia ðiokià savo nuo-monæ? Ji nëra savaime suprantama. Nes, imant ið savæs, kulturos plëtotë juk kiek-vienà kartà galëtø ágaut vis kitoká pavidalà. O Aristotelio manymu tatai negalima.

Mat, Aristotelio manymu, kiekvienas plëtotës procesas, taigi ir istorijos, yra en-telechijos pasireiðkimas. Kiekvienas plëtotës procesas yra áspielèiuotas tarp dviejøgaliniø punktø, bûtent, tarp sëklos ir tarp gaminio (produkto), kuriame pasireið-kia sëkloj uþdaryta atatinkamo daikto pilnoji buitis. Kai daiktas yra pasiekæs savoesminæ formà, tai procesas naturaliu bûdu yra pasibaigæs. Antai, Aristotelis sakoapie tragedijà, kad ji po daugelio pasikeitimø sustojo, kai buvo iðplëtota jos pri-gimtis = esmë.

Kaip èia, taip ir visose kitose srityse. Ir kiekvienas kulturos pabûklas turi savið-kà formà, savo ypatingà esmæ. Kai kultura (ir civilizacija, þinoma) yra perëjusi vi-sas stadijas ir priëjusi iki savo esmës ir tà esmæ yra pilnai iðplëtojusi (iðskleidusi),tuomet jau yra pasiekta, ko buvo siekiama, ir kulturos augimo procesas yra baigtas.Aristotelis bauginasi begalybës. Jis nepripaþásta (pasak Meyer�io, �nekenèia�) ne tikregressus in infinitum (atgaleigos be galo) bet ir progresus in infinitum (pirmynei-gos be galo). Ne paþanga be galo jam yra pats vertingiausias dalykas, bet plëtojan-tis, augant pasiekt savo ousiá, fysis, eidos, t. y. savo esmæ, prigimtá, esminæ formà. Ðiokssupratimas turi savo ðaknis aristoteliðko tapsmo (plëtotës, evolucijos) sàvokoj. Ðiaip

PRANAS DOVYDAIT IS


71 Apie Aristotelá kaip istorininkà vienas naujausiø darbø yra M. M e i e r i�io straipsnis �Aristote-lis als Historiker� rinkiny �Philosophia perennis� (Abhandlungen zu ihrer Vergangenheit und Gegen-wart. Festgabe Josef Geyser zum 60. Geburtstag. Regensburg 1930, I, 39�54). Betgi èia kalbama apieAristotelá tik kaip apie istorinës medþiagos rankiotojà ir sudirbëjà, o ne kaip apie istorijos filosofà. IrN e s t l e, ir S c h n e i d e r�is, ir B e r n h a r t�as ne kà daug turi ðiuo atþvilgiu apie Aristotelá pasakyt.Tik H. M e y e r�is savoj �Senovës filosofijos istorijoj� ir dar daugiau savo straipsny �Zur Lehre vonder ewigen Wiederkunft aller Dinge� (Beiträge zur Geschichte der christlichen Altertums und der By-zantischen Literatur Festgabe Albert Ehrhard zum 60. Geburtstag. Bonn 1922, 359�380) ilgiau stabte-lëjæ prie Aristotelio ir mums rûpimuoju atþvilgiu. Jo mintimis tat èia daugiausia pasinaudojome. Pas-kutinë iðvada imta ið S a w i c k i�o straipsnio �Die Geschichtsphilosophie als Philosophia perennis� sa-kytame rinkiny �Philosophia perennis� I, 519.

suprasti kulturos plëtotæ já stûmë jo jausmas vertint saikà ir apribojimà. Jei kulturosplëtojimosi nesunaikintø gamtos katastrofos ir jei ji nebûtø gràþinama atgal á primi-tivumo bûklæ, tai kulturos procesas bûtø senai pasibaigæs ir stovëtø stagnacijoj. Ir jopaties gyvenamàjá kulturos periodà jis laikë stovint arti pabaigos, reikðdamas vil-ties, kad jo darbai bus uþkaiðiojæ kai kuriuos trûkumus.

Visà istorijà laikydamas periodiðkà pasikartojimà panaðiø kulturos proceso reið-kiniø, jis bûtø galëjæs turët pagrindà þmonijos istorijos morfologijai konstatuot. Betjá domino tik ta kulturos fazë, kuriai jis pats priderëjo, kurià jis gerai paþinojo, ku-rios atskirø apraiðkø ávairumà buvo galima atsekt nuo paèiø jos pradþiø iki paèiøaukðtumø. O kadangi, jo supratimu, ðioj plëtotës linijoj dominuoja ne tai, kas vi-suotina, o tai, kas atskira, tai moksle istorija nedalyvauja. Nes, mat, Aristotelis, kaipir Platonas, palaikë tà paþiûrà, kad mokslo, þinojimo objektas turi bût visuotinasir amþinas, nekintamas ir patvarus. O toks objektas jam buvo esminë forma. Aris-totelis tà esminæ formà kad ir nenukëlë á transcendentiná pasaulá, kaip Platonas savoidëjas, tai jødviejø lygumas turinio atþvilgiu nebuvo paliestas, ir tuo bûdu galëjoatatikt tikrojo paþinimo reikalavimus.

Taigi, Aristotelis savo ásivaizdintà, baigtiná pasaulá laikë esant maþiau kompli-kuotà, negu koks jis ið tikrøjø yra. Aristoteliui taip pat buvo svetima mintis, kadkultûringa þmonija pridera draugën, kad todël, graikams iðmirus, ateis kitos tautos,kurios kulturos darbà dirbs tolyn. Ir vis dëlto nei tai nujausdamas, nei to geisdamasjis patapo bûsimø amþiø mokytoju. Kadangi nei Platonas, nei Aristotelis þmonijosir jos istorijos nesuvokë kaip vieneto, tai jø raðtuose nerandame istorijos prasmëssuvokimo, ir todël juose neturime istorijos filosofijos siauresne prasme. Betgi ið pla-tonizmo ir aristotelizmo eina per tûkstanèius metø patvëræs klasikiðkai iðreikðtas te-leologiðkas pasaulio aiðkinimas, kuris daiktø esmës santvarkà ir pasaulio vyksmàstengiasi suprast besivaduodamas tikslo mintimi; ið ten eina paþiûra, kad buities pa-sauly pasireiðkia dieviðkos idejos, ið ten atskyrimas dvasios nuo gamtos, ið ten pa-þinimas, kad gyvenimo prasmë yra dvasios atbaigimas ir ásivieðpatavimas.71

* * *H e l e n i z m o gadynëj graikø akiratis prasiplëtë. Prieð Aleksandro þygá á Ry-

tus, graikai skyrë þmonijà á dvi dali: á vieðpatauti paðauktà maþumà � helenus, ir



tarnauti skirtà �barbarø� masæ. Ðià paþiûrà dar klasikiðkai formulavo E u r i p i -d i s, á jà atsiðaukë A r i s t o t e l i s, jà remdamas klimato poveikiais (þiemiø tautosturi narsà be meno, rytieèiai � menà be narsos, helenai � ir narsà ir menà). Berods,jau sofistai buvo ðià paþiûrà ðiek tiek pralauþæ. Antai, viename neseniai aptiktamefragmente sofistas A n t i f o n a s sako: �Prigimtimi mes visi, helenai ir barbarai, esa-me lygûs visais atþvilgiais�; ðitai jis paremia visø þmoniø kûno organizacijos ly-gybe. Ir Gorgijo mokinys A l k i d a m a s pareiðkia: �Dievas visus þmones leido lais-vus; gamta niekà nepadarë vergà�. Ir P l a t o n à gauni justi savo viduj nesutikussu mintimi apie barbarø inferiorumà. S o k r a t o mokykloj ypaè k y n i k a i su sa-vo individualistiniu gyvenimo idealu skynë kelià kosmopolitizmui. D i o g e n a s irK r a t i s vieðai save tokiais laikë.

Bet tik po to, kai Makedonijos Pilypas sunaikino helenø polá, o Aleksandras nu-kariavo Rytus, kalbamos idëjos galëjo gauti atramos paèioj tikrovëj. Dabar visasgraikams þinomas geografinis þemës plotas buvo pradëtas laikyt vienetu (oikou-menë); ir taip pat jos gyvenanti þmonija, neþiûrint tautø ávairumo, buvo imta lai-kyt prideranti draugën72.

Ypaè s t o i k ø filosofija stipriai ðiokià mintá parëmë. Mat, stoikø idealas buvovieninga ið visos þmonijos sudaryta valstybë. Ðiokia mintis tat rëmë ir vieningosþmonijos istorijos mintá. Taip pat stoikø mokslas apie apvaizdà (prónioa) siûlë mintáistorijos eigà traktuot vieningai. D i o d o r o ið Sicilijos (apie 80�20 m. pr. Kr.) �Is-torinës Bibliotekos� ávade randame sàvokà organizmo, kuris pirmiau buvo pritai-kytas atskirai valstybei, paskui stoikø pritaikytas þmonijos valstybei, o dabar � þmo-nijos istorijai, kuri apvaizdos planu visoj pasaulio tvarkoj eina bûtinais, tautø ir jøvadø prigimty esanèiais dësniais ir, rodos, eina amþinuoju ratu. Ðioj þmonijos is-torijos eigoj ir didþiosios asmenybës turi sau skirtà vietà bei uþdavinius. Antai,Aleksandras Didysis vëlesnëms kartoms atrodo buvæs toks þmogus, kuris turëjoistorinæ misijà ágyvendint stoikø pasaulinæ valstybæ. Toká já atvaizduoja P l u t a r -c h a s (40�120 m. po Kr.). Aleksandro asmens vertinimas jam sukelia mintá, kadistorijà daro didieji þmonës. Toki yra buvæ ir Solonas, ir Miltiadis, ir Aristidis, irPeriklis, ir Brasidas, kurie savuoju ðaunumu (aretç) nugalëjo ir jiems besiprieðinantálikimà (tychç). Visai suprantama, kad nuo ðio istorijos herojø kulto buvo netrukusprieita apoteozuot helenizmo valdovus, o vëliau Romos imperatorius, kurie buvogarbinami kaip �dievai� (theoi) ir gelbëtojai (soteres)73.

Plutarcho atstovaujamos paþiûros prieð tai buvo reiðkiamos helenizmo filosofi-joj. Jau Aristotelio mokinys D i k a i a r c h a s ið Messanos reiðkia nuomonæ, kad fi-losofijos uþdavinys yra ne tik teorija, bet ir praktiðkas veikimas. Savo nuomonei pa-remti jis nurodo á praeities filosofus. Savo raðte �Tripolitikos� jis vël paima Platono(Ástatymuose) iðreikðtà mintá apie trijø pagrindiniø valstybës formø sujungimà á or-

72 J. K â r s t , Die antike Idee der Oikumene, 1903.73 Plg. O. W e i n r e i c h, Antikes Gottmenschentum. Neue Jahrb. f. Wissenschaft und Jugendbil-

dung 1926. 645 ss.

PRANAS DOVYDAIT IS


ganiná vienetà. Pagaliau savo veikale �Bios Hellådos� jis iðdëstë kulturos plëtojimositeorijà. Kulturos plëtojimasis eina trimis laipsniais. Pirmasis yra tas seniausis laips-nis, kuriame dar nëra kulturos; todël jame nëra ir blogio, kurá gamina kultûra; èiayra tikrasis branduolys padavimø apie auksinæ gadynæ. Antrajame laipsny jau gy-venama bastûnø ir medþiokliø gyvenimu: èia prasideda nuosavybë, o su jàja ir ka-ras. Treèiajame laipsny � dirbama þemë ir gyvenama sësliu gyvenimu; kultura darpakyla aukðtyn, bet su jàja eina didyn ir neiðvengiamai susijusios blogybës.

Dikaiarchas dar ëmë þmoniø kulturos plëtojimàsi einant tam tikru dësningu-mu. Betgi kitiems istorija, ypaèiai politinë, atrodë esanti kaþkoks netvarkingas at-sitikimo, tychës, þaidimas. Ðiuo metu atsiradæs ávaizdis, kad laimë stovinti ant be-siritanèio rutulio. Toks vyras, kaip Demetrijas Poliorkietis, dëliai ávairiø savo gy-venimo pasikeitimø, jautësi esàs tychës padaras, kurá ji èia aukðtyn pakeldavo, èiavël þemyn numesdavo. Kitas Aristotelio mokinys D e m e t r i j a s ið Falerono savoknygoj apie likimà (Perì tychçs), svarstydamas pakitëjusià pasauly padëtá sugriu-vus persø valstybei ir iðkilus Makedonijai, pareiðkia, kad �laimë pasaulá atnaujinavisai prieð mûsø suskaièiavimus ir savo galybæ parodo netikëtai�. Taigi, iðvada èiata, kad istoriná vyksmà valdo savavaliai kokia demoniðka jëga, o patsai tas vyks-mas nesilaiko jokiø dësniø ir nëra ið anksto numatomas.

Kitaip istorijos eiga atrodë s t o i k ø akyse. Stoikams viskas, kas vyksta Kosme,yra dieviðko Logo veikimas, viskas yra apvaizdos darbas; visa pasaulio eiga yra lygkokia ið anksto nustatyta harmonija. Taip pirmoj eilëj manyta apie gamtà. Bet ir þmo-gus, ir þmonija yra gamtos dalis, kuri taip pat ájungta á Kosmà, jame gyvena, pasi-daro ir iðnyksta. Taigi ir istorija yra gamtos dalis ir eina pagal likimà (heimarmenç).Stoikai priima Heraklito iðreikðtà posaká, kad visi þmoniø ástatymai minta vienu die-viðku. Bet greta supratimo, kad ástatymas (nómos) eina ið dieviðko gamtos dësnio,stoikai dar nomà ëmë ir kaipo prieðingumà gamtai (fysis) (kaip sofistai ir kynikai) irgamtos teisæ statë prieðais pozitivià, istorijoj susiformavusià teisæ. Ðiokio dvejopo su-pratimo jie nepajëgë visiðkai suderint. Todël neaiðku, ar jie galëjo turët mintá apieþmonijos plëtojimàsi istorijoj, toliau augant þmoniø jëgoms ir pradmenims. Vis dël-to stoicizmo filosofijoj bûta þymiø, rodanèiø stoikus tikëjus kulturos paþangà, t. y.istorijos plëtojimàsi. Ypaèiai tikëta tà paþangà ëjus per áþymiø þmoniø padarytusaptikimus. Tokiais þmonëmis laikyta pirmøjø laikø valdovai arba net dievai.

Ðioká ávaizdá lengva sujungti su stoikø ásivaizduoto iðminèiaus idealu. Nes toksiðminèius tai jau yra gimæs valdovas, basilikòs aner, kurá Platonas postuluoja savo�Politike�. Èion prisideda ir filantropijos (þmoniø meilës) etinë savybë. AntigonasGonatas cituoja graþø posaká, kad �karaliauti esanti garbinga tarnyba� (éndoksosdouleia). Ypaèiai viduriniø laikø stoikai, kai buvo pasauly ásivieðpatavusi Romosvalstybë, tos valstybës áspûdþio pagauti, ágavo supratimo apie istorijos plëtotæ iristoriná didingumà. Tuo bûdu P o l y b i a u s ir P o s e i d o n i a u s darbuose turimestoicizmo filosofijà susijungus su istoriografija ir virtus istorijos filosofija. Bet pirmeidami tolyn, dar ádëmiau þvilgtelsime á stoikø vaizduotàsi pasaulio ávykiø ëjimà



ratu, kadangi stoicizmas buvo paskutinis tos paþiûros etapas graikø galvojime, ta-rytum reziumuojantis visas pirmesnes paþiûras.

Stoicizmas sujungia Heraklito pagrindinæ mintá su pythagoriðka paþiûra tuo bû-du, kad periodiná pasaulio kilimà ir þuvimà vaizduojasi tuo bûdu, kad vienas kitàpakeièià pasauliai yra panaðûs iki smulkmenø. Kaip ið dieviðkos pirminës ugnies,ið tos dieviðkos pirminës substancijos, kuri pati yra nekilus ir nenykstama, pasida-ro visas pasaulis, taip pasaulis ugny ir pranyks, idant periodiniais laiko tarpais vëlið jos iðkiltø. Ðiais periodais ávyksta visa ko be iðimties pasikartojimas, pav. gyvi-joj ne tik rûðiø ir genèiø, bet taip pat ir individø.

Antai, jau stoicizmo grindëjas Z e n o n a s ið Kitiono (334�262 m. pr. Kr.) skelbë,kad gráþta tuo paèiu pavidalu ne tik pasaulis, bet kad sugráð tas pats Sokratas, kai-po to paties Sofronisko ir tos paèios Fainareyës sûnus, kad jis tuose paèiuose Atë-nuose gaus tà patá iðsimokslinimà, skelbs tà paèià filosofijà, bus áskøstas tø dviejøpaèiø skundëjø Anyto ir Meleto, bus taip pat nusmerktas, net dëvës tais paèiais dra-buþiais ir t. t. Ðiaip manë ankstybesnieji stoikai, o vëliau Poseidonus ir M. Aurelius.

Individualiø dalykø sugráþimas, rodos, këlë abejojimø jau ir patiems stoikams;todël jie ðá mokslà interpretavo tàja prasme, kad gráð ne tas pats Sokratas, bet kaþ-kas panaðus á Sokratà visais atþvilgiais ir tas kaþkas ves moterá visais atþvilgiaispanaðià á Ksantipæ, ir bus áskøstas þmoniø, visais atþvilgiais panaðiø á Anytà ir Me-letà. Visiðko panaðumo negalá bûti todël, kad asmens ir ávykiai ávyksta skirtingulaiku. Identiðkumui pridera ir vieningas laiko trukimas; o tuo tarpu kai du, kad irðiaip visai panaðiu, daiktu pasirodo ne vienu laiku, tai juodu jau yra du daiktu, iryra jau, taigi, nebeidentiðku.

Tik tokio skirtumo laiko atþvilgiu rodos ir teturi, stoikø manymu, begaliniu ra-tu pasikartojantieji pasauliai. Nes jei tame procese dieviðkoji ugnis tik pareiðkia savyuþdarytà turiná pagal jai imanentiðkà bûtinàjá dësningumà ir protingumà veikiantdraugëj tiems patiems prieþastingumo veiksniams, tuomet nematyt, kaip ið to galirastis padarinio skirtumas. Kai kurie stoikai, kuriems atrodë nepriimtinas visiðkasdaiktø panaðumas, berods pirminæ paþiûrà yra pakeitæ tàja prasme, jog vienam pe-riodui pereinant á kità, manë ávykstant pakitëjimø, kad ir menkø, nereikðmingø.Bet nenurodoma tø specialiø prieþasèiø, kurios tuos pakitëjimus sukeltø. Pasauliosusikûrenimas (ekpyrosis) ávyksta tuomet, kai planetø konstelacija pasidaro visai tapati, kaip pasaulio periodo pradþioj, t. y. kai planetos yra pasiekusios tuos punk-tus, kuriuose jos stovëjo pasaulio pradþioj.

Ne visi stoikai pripaþino ðioká mokslà apie daiktø cikliðkà (= ratu) kilimà ir su-nykimà. Panaitius ir Boethius gráþo á Aristotelio mokslà apie pasaulio amþinumàir apie laikas nuo laiko ávykstantá Þemës atsinaujinimà74

74 Sekant H. M e y e r�á: Zur Lehre von der ewigen Wiederkunft aller Dinge 365�367 p. Meyer�is(360 p. I past.) nurodo á jo neþinotà W. S t o h m a n n�o disertacijà: Überblick über die Geschichte desGedankens der Ewigen Wiederkunft mit Besonderer Berücksichtigung der �Palingenesus akker Din-ge�. München 1917. Ir mes ðio darbo nesame rankose turëjæ.

Documents

ISTORIJOS FILOSOFIJA IR JOS PROBLEMOSkonspektas su naujausiàja literatura. Jame randame istorijos mokslà ðiaip apibßdinamà: —Die Geschich- ... Istorijos filosofijos ir metodologijos