Latvių literatūros istorijos seminarai - su.lt · literatūros istorijos mokyti VDU studentus. Tad Latvių literatūros istorijos seminarai (XIX a. pabaiga Œ XX a. pirma pusė)

�IAULIŲ UNIVERSITETAS LITERATŪROS ISTORIJOS IR TEORIJOS KATEDRA

Vigmantas Butkus

Latvių literatūros istorijos seminarai

(XIX a. pabaiga � XX a. pirma pusė)

Mokomoji knyga

V�Į �iaulių universiteto leidykla 2007

2

Recenzentai: doc. dr. Silvestras Gai�iūnas (Lietuvių literatūros ir

tautosakos institutas, Baltoskandijos akademija), prof. habil. dr. Kęstutis Nastopka (Vilniaus universitetas)

Leidinį apsvarstė �iaulių universiteto Literatūros istorijos ir teorijos katedra (2007-05-31, protokolo Nr. 24),

aprobavo ir publikuoti rekomendavo �iaulių universiteto Humanitarinio fakulteto taryba (2007-06-18, protokolo Nr. 42)

© Vigmantas Butkus, 2007 © Kęstutis Nastopka (straipsnis 6 seminare), 2007

© �iaulių universitetas, 2007 © V�Į �iaulių universiteto leidykla, 2007

ISBN 978-9986-38-793-0

3

Turinys Pratarmė � � � 4

Seminarai 1 seminaras Auseklio (1850�1879) eilėra�tis ��viesos pilis� (1876; 1888) � � � 10 2 seminaras Janio Poruko (1871�1911) kūryba � � � 29

Variantas A Janio Poruko poema �Nesantysis ir du vieni�ieji� (1904) � � � 29 Variantas B Janio Poruko apysaka �Perlų �vejys� (1895) � � � 51

3 seminaras Rainio (1865�1929) dramaturgija: drama �Aukso �irgas� (1909) � � � 56 4 seminaras Rainio poezija: eilėra�čių rinkinys �Galas ir prad�ia� (1912) � � � 70 5 seminaras Fricio Bardos (1880�1919) romantizmo teorija ir eilėra�tis �Svetimasis� (1912) � � � 74 6 seminaras Aleksandro Čako (1901�1950) poezija � � � 106 7 seminaras Edvarto Virzos (1883�1940) �Straumenai� (1933) � � � 114

Priedai 1 priedas Janis Porukas. �Menininkas� (1900), �Virėjų akademija� (1901) � � � 117 2 priedas Manifestas �Mūsų meno motyvai� (1906) � � � 125 3 priedas Zenta Maurinia (1897�1978). �Dvi kultūros �aknys� (1943) � � � 131 4 priedas Latvistinės studijos lietuvi�kai (pagrindinė bibliografija) � � � 149

Pratarmė

Latvių literatūros istorijos kursas �iaulių universitete (�iaulių pedagoginiame institute)

sistemingai pradėtas dėstyti nuo 1982 m., kai čia atvyko dirbti literatūrologas baltistas Silvestras

Gai�iūnas. �is kursas atsirado vietoj filologams lituanistams buvusios privalomos ap�valginės

disciplinos �TSRS tautų literatūra�. Pastarąją S. Gai�iūnas natūraliai, nors anuomet ne visai

�legaliai�, ir pakeitė latvių literatūros studijomis, kone programi�kai plėsdamas baltistinį-latvistinį

būsimųjų �iauliečių lituanistų akiratį (latvių kalbos ir prie� tai mokyta jau daug metų). �io leidinio

autorius, klausęs S. Gai�iūno latvistinių paskaitų, latvių literatūros istorijos kursą �iauliuose iki �iol

skaito nuo 1988 m. Tiesa, su kelerių metų doktorantūros pertrauka (1993�1997 m.), kai kurso

skaityti į �U vėl buvo kviečiamas S. Gai�iūnas, o pačiam tuo metu teko vieną semestrą latvių

literatūros istorijos mokyti VDU studentus.

Tad Latvių literatūros istorijos seminarai (XIX a. pabaiga � XX a. pirma pusė) yra leidinys,

pirmiausia skirtas bei taikytas �iaulių universiteto studentams lituanistams, klausantiems kol kas

privalomojo latvių literatūros kurso, leidinys, tiesiogiai i�augęs i� to kurso dėstymo tradicijos ir

praktikos. Tačiau �iuo leidiniu galės naudotis ir kitų universitetų, neuniversitetinių mokyklų

studentai, kurie studijuoja latvių literatūros, kultūros dalykus, galės naudotis ir tie, kurie norėtų

savaranki�kai pradėti pa�intį su kaimyninės tautos literatūriniu palikimu.

Rengiant leidinį, buvo laikomasi keleto paprastų principų, kuriuos pamėginsiu trumpai

papunkčiui i�vardyti, pakomentuoti, argumentuoti.

Visų pirma, ne tik rengiant Seminarus, bet ir apskritai dėstant latvių literatūros istorijos kursą,

laikomasi nuostatos, kad efektyvesnis, produktyvesnis studijavimo būdas yra ne paskaitinis, t. y.

ap�valginis, bet seminarinis, t. y. gilinamasis (�metoniminis�). Seminare interaktyviai, kolektyviai

analizuojamas paprastai vienas kūrinys (tai gali būti net visi�kai nedidelės apimties kūrinys, pvz.,

eilėra�tis). Tačiau jis analizuojamas ne tik pakankamai giliai teksto po�iūriu, bet ir pakankamai

plačiai konteksto po�iūriu: ir kaip u�baigta savaranki�ka idėjinė, semantinė, stilistinė, estetinė

visuma, ir kaip tam tikrą didesnę, platesnę literatūrinę visumą reprezentuojanti �metoniminė� tos

visumos dalis. Paprastai did�ioji teksto analizės darbo dalis gula ant studentų, o konteksto � ant

dėstytojo pečių. Turimas galvoje konkrečiam kūriniui suprasti, analizuoti reikalingas latvių (ir ne tik)

literatūros, tautosakos, mitologijos, etnologijos, kultūros, istorijos ir pan. kontekstas. Dėl �ios

prie�asties latvių literatūros istorijos kurse skaitomos tik 3�4 plataus ap�valginio profilio paskaitos ir

vedami 12�13 seminarų (galvojama parengti ir antrąją Seminarų dalį, skirtą vėlesnei latvių

literatūros raidai).

5

Beje, paskaitinio, ap�valginio pobūd�io knyga apie latvių literatūros istoriją buvo 1998 m.

i�spausdinti Latvių literatūros eskizai: iki XIX a. pabaigos (1998 m.). O �is leidinys, i� dalies

būdamas savoti�ku anos knygos tęsiniu, yra kitokio pobūd�io: kitokios specifikos, struktūros,

paskirties. Jis, tiksliau, atskiros pagrindinės jo dalys (1�7 seminarai), atspindi auditorinių seminarų

struktūrą: klausimai, privalomos ir rekomenduojamos papildomos literatūros sąra�ai, reikalavimai,

jei reikia, paai�kinimai, komentarai bei pastabos, kūriniai, straipsniai. Kitaip tariant, stengtasi vienoje

vietoje sistemingai sukaupti ir pateikti kuo daugiau seminariniam darbui reikalingos med�iagos, be

to, pateikti med�iagą taip, kad: (a) studijuojančiajam reikėtų gai�ti kuo ma�iau laiko ie�kant, renkant

ją i� įvairiausių �altinių, (b) ji būtų sukomponuota kryptingai, racionaliai ir funkcionaliai. Apskritai

vienas i� pagrindinių �io leidinio tikslų � funkcionalumas, t. y. siekiama, kad leidinys būtų

intensyviai, aktyviai naudojamas latvių literatūros istorijos seminarų metu, ypač rengiantis jiems.

Suprantama, daugiausiai klausimų, dvejonių gali kelti �iame leidinyje � ir atitinkamai pačiuose

akademiniuose �iaulių universiteto seminaruose � analizuojamų autorių, kūrinių atranka. Kodėl

analizei pasirenkamas vienas, o ne kitas ra�ytojas, vienas, o ne kitas kurio nors ra�ytojo kūrinys ar

net to kūrinio analizės aspektas(-ai)? Atrankos kriterijai, kuriais vadovautasi:

• stengtasi susikoncentruoti ties tais autoriais, kurie yra įtakingiausi, reprezentatyviausi latvių

literatūros kūrėjai, esteti�kai ir konceptualiai įtaigiausiai i�rei�kiantys vienos ar kitos kultūrinės

epochos, literatūrinės srovės ar pan. dominantes, plačiai reflektuojami latvių literatūros mokslo,

darę įtaką vėlesnei latvių literatūros, kultūros raidai;

• teko rinktis i� tų autorių, tų kūrinių, tų tekstų, kurie jau buvo versti į lietuvių kalbą (arba pačiam

juos versti ir pateikti �iame leidinyje), kadangi did�ioji studijuojančiųjų dauguma latvių kalba

nesugebėtų adekvačiai perskaityti, studijuoti sudėtingų klasikos kūrinių � nors tam tikrais

atvejais seminaruose lyginimas su originalu yra nei�vengiamas; kita vertus, originalo kalba

dauguma kūrinių sunkiai prieinami;

• i� į lietuvių kalbą jau i�verstų kūrinių teko rinktis: (a) tuos, kurie yra optimalios, paprastai �

ma�esnės, apimties, kadangi latvių literatūros istorijos kurso apimtis tik du kreditai (todėl,

pavyzd�iui, nėra galimybių į seminarus įtraukti profesionaliau, meistri�kiau ir �iuolaiki�kiau

i�verstos, bet ilgos Rainio dramos �Juozapas ir jo broliai�, o tenka apsiriboti trumpesne, nors ir

ne taip gerai i�versta, gal ir ne tokia konceptualia drama �Aukso �irgas�), (b) tuos, kurie �iuo

metu bibliotekose, skaityklose yra pasiekiami be didesnių problemų ir jų yra pakankamas

skaičius.

Keletas pastabų dėl Seminaruose esančio ir geriausiai jų �klausimų� rubrikose atsispindinčio

analizės aspektų ir metodų įvairavimo, dėl jų pasirinkimo motyvų. Stengtasi parinkti tokius analizės

aspektus ir metodus, kurie būtų adekvatūs pačiam analizuojamam objektui, kiek įmanoma i�plauktų

6

i� jo paties imanencijos. Kita vertus, renkantis orientuotasi: ir į (1) latvių literatūros istorikų

nuostatas1, kurios apskritai yra konvenci�kesnės, tradici�kesnės nei įprasta pas mus, ir ypač � į

(2) Lietuvos literatūrologų latvistų, baltistų tyrimus, kurie, (a) i�ry�kina netikėtesnius, paprastai

lyginamuosius analizės rakursus, (b) skirtingai nei latvių literatūrologų darbai, studijuojantiesiems

yra nepalyginamai lengviau prieinami, tad studentai gali jais pasiremti, su jais diskutuoti. Tiesa,

lyginamasis lietuvių � latvių literatūrų, kultūrų rakursas leidinyje nei�vengiamai tampa vienu

da�nesnių, nes yra turbūt vienas tinkamiausių lietuvių filologijos studentams, be to, kaip minėta, yra

pats populiariausias Lietuvos literatūrologų latvistų, baltistų darbuose (S. Gai�iūno, Kęstučio

Nastopkos, Audronės �entelytės, Aurelijos Mykolaitytės, Ingos Vaičekauskaitės (Balionienės,

Stepukonienės), i� dalies ir Birutės Masionienės). �ių autorių, ypač pirmųjų dviejų, darbai leidinyje

�dalyvauja� ganėtinai aktyviai: da�niausiai pagrindinės ar papildomos kritinės literatūros sąra�o

nuorodų pavidalu, o vienu atveju, suprantama, su autoriaus �inia ir pritarimu, net integruoti į leidinį

(6 seminare K. Nastopkos straipsnis apie Aleksandro Čako poeziją, jos vertimą į lietuvių kalbą).

Komparatyvistinė lietuvių ir latvių literatūrų, kultūrų analizė bei interpretacija �ių autorių

darbuose, tad, suprantama, ir Seminarų leidinyje, ir pačiuose akademiniuose seminaruose neretai

priartėja prie tokių svarstymų, kuriuos Vidurio ir Rytų Europos lyginamųjų literatūros studijų

autoritetas Endre Bojtáras vadina regionine literatūros istorija, beje, pats abejodamas tokios istorijos

patvarumu, net ją kritikuodamas2. Taigi kai kurios literatūrologinės baltistikos, kaip báltų �alių

literatūras regioni�kai (etni�kai, istori�kai, lingvisti�kai ir pan.) vienijančios disciplinos, nuostatos

seminaruose yra aktualizuojamos, sykiu aktualizuojant ir minėtas abejones bei kritiką.

Analizės rakursų ir būdų polifoni�kumas � nuo stilistinio iki genetinio, tipologinio ar �anrinio

aspekto, nuo mitopoetinio metodo, kai pasitelkiamos Mircea�s Eliade�s analizės strategijos, iki

hermeneutiniam artimo metodo, kai remiamasi Arūno Sverdiolo darbais, ar plačiau minėto

komparatyvistinio metodo ir kt. � naudojamas sąmoningai, autorefleksyviai. Tai rei�kia, jog

seminarų metu ai�kiai įvardijamos ��aidimo taisyklės�, jų galimybės bei ribos, grėsmės bei

potencijos. Vadinasi, taip sykiu kiek plečiamas ir studentų teorinis, metodologinis sąmoningumas,

papildomai, nors, �inoma, labai minimaliai, epizodi�kai supa�indinama su vieno ar kito aspekto,

metodo galimybėmis, jo praktiniu taikymu. Ir savaime supantama, kad vykstant seminarams, kurie

humanitarinėse studijose yra tiesiog par excellence pats laisviausias, improvizaci�kiausias

akademinis �anras, paliekama erdvės studentų iniciatyva ar abipuse studentų ir dėstytojo bendravimo

iniciatyva atsirasti kitokioms į�valgoms, kitokiems analizės aspektams, probleminiams klausimams,

kitokio pobūd�io analitinėms strategijoms nei yra fiksuota Seminarų klausimuose bei visoje jų

med�iagoje.

7

Apskritai laikomasi labai grie�tos pagrindinės nuostatos, jog ir nurodytos privalomos, ir

papildomos literatūros sąra�uose pateikta literatūros kritika (straipsniai, knygų skyriai, poskyriai,

fragmentai ir pan.) tėra traktuotina tik kaip orientacinė, diskusinė, nepateikianti jokių galutinių

kūrinio analizės tiesų, o tik galimus jos variantus. Seminarų metu siekiama, kad studijuojantieji �ią

kritiką ne pasyviai referuotų, bet aktyviai reflektuotų, kad ji neu�go�tų autenti�ko analitinio

studijuojančiųjų santykio su latvių literatūros istorija, su ją reprezentuojančiais ir analizei

pateikiamais kūriniais. Į �į autenti�ką analitinį santykį, kylantį i� savaranki�ko studijavimo,

mąstymo, ie�kojimo, seminaruose ir yra kreipiamas pats did�iausias dėmesys, įsitikinus, jog

optimalus seminaras turi virsti dinami�ku analitiniu poliloginio pobūd�io procesu, o ne stati�ku

analizės rezultatų (tegu ir gilių, i�samių ir i�baigtų) referavimu.

Leidinyje nesistengta laikytis formalaus kompozicinės simetrijos principo, todėl atskirų jo

skyrių (atskirų seminarų, atskirų priedų) apimtis yra labai nevienoda: nuo kelių iki keliasde�imties

puslapių. Tokia kompozicija susiklostė natūraliai, kadangi daugiau vietos teko tiems autoriams,

(a) kurių kūriniai, veikalai i�versti specialiai �iam leidiniui ir publikuojami pirmą kartą, (b) apie

kurių kūrybą yra ra�ęs �io leidinio autorius, čia patogumo sumetimais perpublikuojantis kai kuriuos

savo straipsnius3. Ir atitinkamai ma�iau vietos teko tiems autoriams, kurių kūriniai buvo seniau

i�versti ir yra prieinami kitur, apie kuriuos daugiau (ar, deja, ir nepakankamai daug) ra�yta ne �io

leidinio autoriaus, o kitų baltistų.

D�iugina tai, kad leidinyje vienaip ar kitaip buvo galima pasinaudoti �U studentų lituanistų,

seniau ar ir nelabai seniai klausiusių latvių literatūros istorijos disciplinos, darbais, konkrečiau �

vertimais i� latvių kalbos. Taip seminare apie Janio Poruko apysaką �Perlų �vejys� nurodoma

skaityti buvusios tos disciplinos klausytojos Renatos Nausėdaitės atliktas apysakos vertimas, o

seminare apie Fricį Bardą publikuojami studenčių Rūtos Či�auskaitės ir Erikos �ivickaitės vertimai.

Tokiu būdu latvių literatūros istorijos kursas, nors ir labai minimaliai, tačiau jau tarsi per�engia vien

akademines ribas, plėtodamas savaranki�ką latvių literatūros, kultūros sklaidą.

Dėl vertimų, atliktų ir minėtų studenčių, ir �io leidinio autoriaus (kurį kartais galima pavadinti

leidinio vertėju, kartais � sudarytoju), leidinys �iek tiek virsta savoti�ka minimalistine klasikinės

latvių literatūros bei kultūros antologija. Tokio tikslo siekta sąmoningai ir tikslingai: čia pirmą kartą

publikuojami tokie klasikiniai, fundamentalūs latvių literatūros, kultūrologinės, eseistinės minties

tekstai kaip J. Poruko poema �Nesantysis ir du vieni�ieji�, F. Bardos studija �Romantizmas kaip

meno ir pasaulė�iūros centrinė problema�, Zentos Maurinios studija �Dvi kultūros �aknys� ir kt. Dėl

to yra atsiradusi ir antroji leidinio dalis (�Priedai�), papildanti, i�plečianti seminarų med�iagą,

pateikianti bent kiek platėlesnį studijuojamojo laikotarpio literatūrinį-kultūrinį Latvijos kontekstą.

8

Baigiant pratarmę, reikėtų pasakyti, kad bet kokie seminarų planai, bet kokia seminarų

med�iaga etc. tėra �nuoga� partitūra, kurios �atlikimo� profesionalumas, meistri�kumas,

kūrybingumas labiausiai priklauso nuo vieno ar kito konkretaus seminaro dalyvių: nuo to, kuris

seminarui vadovauja, bet labai daug nuo tų, kuriems yra vadovaujama.

Taip pat norėtųsi padėkoti visiems, kurie prisidėjo rengiant, koreguojant ir taisant �į leidinį:

recenzentams docentui Silvestrui Gai�iūnui ir profesoriui Kęstučiui Nastopkai, redaktorei Romai

Butkienei, �iaulių universiteto Literatūros istorijos ir teorijos katedros kolegoms, ypač � visiems

�iaulių universiteto studentams lituanistams, su kuriais keliolika metų dirbta literatūrinės latvistikos

baruose, sykiu ie�kant latvių literatūros studijavimo principų, metodų, būdų, u�fiksuotų leidinyje

Latvių literatūros istorijos seminarai (XIX a. pabaiga � XX a. pirma pusė). Atskirai noriu tarti ačiū

buvusioms lietuvių filologijos specialybės bakalaurantėms, o dabar bakalaurėms Rūtai Či�auskaitei

ir Erikai �ivickaitei � sudėtingo F. Bardos veikalo �Romantizmas kaip meno ir pasaulė�iūros

centrinė problema� vertimo bendraautorėms.

Pastabos 1 Kalbant apie latvių literatūros istorikų nuostatas, galvoje turimos įvairios įvairiu metu i�leistos literatūrologinės latvistinės knygos, studijos, įvairūs periodiniai ir neperiodiniai latvių literatūros mokslo ir kritikos leidiniai, rinkiniai ir pan., kuriais daugiau ar ma�iau, tiesiogiai ar netiesiogiai buvo pasiremta Seminaruose. Visų jų nei čia, nei kur nors kitur �iame leidinyje nėra prasmės vardyti, nes susidarytų labai ilgas ir ne�inia kam adresuotas sąra�as. Norėčiau i�skirti tik du veikalus, kurie, suprantama, dėl savo pobūd�io i� latvi�kų knygų galbūt labiausiai padėjo formuojant Seminarų struktūrą, pačią jų strategiją. Tai dvi latvių literatūros istorijos, apimančios laikotarpį nuo latvi�kos ra�tijos prad�ios iki XXI a.: Latvijos Mokslų akademijos Literatūros, tautosakos ir meno instituto mokslininkų parengta ir i�leista tritomė Latvie�u literatūras vēsture trīs sējumos ([Rīga]: Zvaigzne ABC, 1998�2001, vyriausias redaktorius akademikas Viktoras Hausmanis) ir literatūros kritiko, literatūros istoriko, ra�ytojo, eseisto Gunčio Berelio para�yta vieno tomo Latvie�u literatūras vēsture. No pirmajiem rakstiem līdz 1999. gadam ([Rīga]: Zvaigzne ABC, 1999). �ios dvi istorijos � kolektyvinė ir autorinė � yra skirtingos (pirmoji akademi�ka, pretenduojanti į objektyvumą, i�sami faktografi�kai, turininga ikonografi�kai ir bibliografi�kai; antroji eseisti�ka, atvirai subjektyvi, improvizacinė, kiek provokuojanti), dėl to viena kitą labai produktyviai papildančios. 2 Endre Bojtārs, �Vai eksistē reģionāla literatūras vēsture?�, Karogs, 2002, nr. 3, 161.�167. lpp.; Endre Bojtár, �Ar egzistuoja regioninė literatūros istorija?�, �Kultūros barai�, 2003, nr. 3, p. 21�25. 3 Perpublikuojamieji leidinio autoriaus straipsniai (nurodant jų bibliografinius duomenis) �iame leidinyje nėra i� naujo redaguoti. Kai kuriuose i� jų atlikti tik minimalūs stilistiniai ar labai minimalūs dalykiniai pataisymai.

Seminarai

1 seminaras Auseklio (1850�1879) eilėra�tis ��viesos pilis� (1876; 1888)

Auseklis (tikr. Mikelis Kruogzemis)

Klausimai

1. Auseklio (tikr. Mikelis Kruogzemis) gyvenimas ir kūryba.

2. Eilėra�čio ��viesos pilis� genezė.

3. Nuosekli ir detali eilėra�čio ��viesos pilis� kaip tautinio romantizmo teksto analizė.

4. Lyginamoji Auseklio eilėra�čio ��viesos pilis� ir Maironio eilėra�čio �Trakų pilis� analizė

(mėginant nusakyti latvių tautinio romantizmo ir lietuvių tautinio romantizmo literatūrų skirtumus

bei pana�umus).

Pastabos dėl 2-ojo seminaro klausimo

Eilėra�čio ��viesos pilis� genezė, �inoma, labai epizodi�kai yra galima atsekti tokiu būdu: pirmiausia,

t. y. prie� eilėra�čio ��viesos pilis� sukūrimą Auseklis u�ra�ė, o u�ra�ydamas pats kiek prikūrė,

perkūrė, stilizavo liaudies padavimą (��viesos pilis (I� Kur�emės padavimo)�), po to sukūrė ketureilį

eilėra�tį �Mėlynasis kalnas� ir eilėra�tį �Mėlynajam kalnui�. Visi �ie trys kūriniai (pa�odiniai,

11

�prasminiai� jų vertimai) čia publikuojami (�r. toliau), kad būtų galima bent fragmenti�kai atsekti

eilėra�čio ��viesos pilis� genezę.

Privaloma literatūra

1�3 klausimams: ● V. Butkus, Latvių literatūros eskizai: iki XIX a. pabaigos, �iauliai: �U l-kla, 1998,

p. 43�51 (poskyris �Auseklis�).

3�4 klausimams: ● V. Butkus, �Maironio ir latvių poeto Auseklio paralelės� (publikuojama toliau

�iame leidinyje).

2�4 klausimams: ● M. Eliade, Am�inojo sugrį�imo mitas. Archetipai ir kartotė, Vilnius: Mintis, 1996,

p. 15�20, 36�49, 71�88 (poskyriai �Centro simbolika�, �Mitai ir istorija�, �Nuolatinis laiko

atsinaujinimas�).

Papildoma literatūra

● K. Nastopka, Lietuvių ir latvių literatūrų ry�iai, Vilnius: Vaga, 1971, p. 62�79 (poskyris �Romantinė Lietuva

latvių literatūroje�).

● S. Gai�iūnas, Kultūros tradicijos baltų literatūrose. XX a. paralelės ir kontaktai, Vilnius: Vaga, 1989, p. 76�

78.

Seminarui reikalingi kūriniai

Seminare reikia turėti Auseklio eilėra�tį ��viesos pilis� (publikuojamas toliau �iame leidinyje) bei

Maironio eilėra�tį �Trakų pilis�. Pravartu būtų turėti dar �iuos Auseklio kūrinius: prozinį padavimą

��viesos pilis�, ketureilį eilėra�tį �Mėlynasis kalnas� ir eilėra�tį �Mėlynajam kalnui� (publikuojami

toliau �iame leidinyje).

Kūriniai

Auseklis

GAISMAS PILS. �VIESOS PILIS.

KURZEMES TEIKA KUR�EMĖS PADAVIMAS Kurzemīte, Dievzemīte, Kur�emėle, Dievo �eme,

Brīvas tautas auklētāj, Laisvos tautos globotoja,

Kur palika sirmie dievi? Kur �ili dievai pradingo?

Brīvie tautas dēliņi? Kur laisvi tautos sūneliai?

12

Tie līgoja vecos laikos Jie senais laikais lygavo

Gaismas kalna galotnē. �viesos kalno vir�ūnėj.

Visapkārti egļu me�i, Aplinkui eglynai,

Vidū gai�a tautas pils. Vidury �viesi tautos pilis.

Zelta stabiem, zītarjumtu, Aukso stulpai, gintaro stogas,

Sidrabotiem pamatiem. Sidabruoti pamatai.

To negāza gaisa vētras, Jos nenuvertė audros

Kara viļņu bangojums. Nė karo bangų mū�a.

Asiņainas dienas ausa Kruvinos i�au�o dienos

Tēvu zemes ielejā, Tėvynės kloniuose,

Vergu valgā tauta nāca, Tauta pateko vergo kilpon,

Nāvē krita varoņi. Krito didvyriai kovoj.

Ātri grima, ātri zuda Greit nugrimzdo, greit pra�uvo

Gaismas kalna staltā pils. �viesos kalno didingoji pilis.

Tur guļ mūsu tēvu dievi! Miega ten tėvų dievai!

Tautas gara greznumi. Tautos dvasios pa�ibos.

Sirmajami ozolami �ilieji ą�uolai

Pēdīgajo ziedu dod: �ydi paskutinįkart:

Tas slēpj svētu piles vārdu Slepia �ventą pilies �odį

Dziļās sir�u rētiņās. Giliuose �ird�ių randuos.

Ja kas vārdu uzminētu, Jei kas �odį tą įspėtų,

Aug�ām celtos vecā pils! Auk�tyn kiltų senoji pilis!

Tālu laistu tautas slavu, Toli skleistų tautos �lovę,

Gaismas starus margodam�. �ėrėdama �viesos spinduliais.

Zilā gaisā plivinātos Dangaus �ydrynėj plaikstytųs

Sarkan balti karogi, Raudonai baltos vėliavos,

Dobji, dobji atskanētu Dusliai, dusliai ataidėtų

Sirmo garu daiņojums. �ilųjų dvasių dainos.

13

Tautas dēli uzminēja Tautos sūnūs įspėjo

Sen aizmirstu svētumu: Seniai u�mir�tą �ventenybę:

Gaismu sauca, gaisma ausa, �viesą �aukė, �viesa au�o,

Aug�ām ceļas Gaismas pils! Auk�tyn kyla �viesos pilis!

(eilėra�tis para�ytas 1875�1876 m., i�spausdintas 1888 m.; pa�odinis V. Butkaus vertimas)

Auseklis

�VIESOS PILIS (I� KUR�EMĖS PADAVIMO) Tais laikais, kai latviai dar patys kaip laisvi �monės valdė savo tėvynę bei jos mi�kus, laukus ir

pievas, ant �viesos kalno, tamsių eglynų viduryje, i�didi ir galinga kilo į dangų latvių pilis. U� jos

tvirtų ir kietų mūrų karų metais prieglobsčio ie�kodavo aplinkiniai gyventojai ir tą prieglobstį ten

visada rasdavo.

Kai geriausioji tautos dalis krito kare, �i latvių pilis su visu senuoju tikėjimu ir tautos dievais

prasmego kalne [kalna galā pazuda].

Riteriai pastatė naują pilį. Senosios pilies vardas [vārds � �vardas�, ��odis�] buvo patikėtas

[saugoti] vienam senam med�iui, po kuriuo anksčiau latvių tauta savo dievams aukas aukojo. �is medis

laikė i�skėtęs savo ve�lų kupolą vir� sraunaus upelio ir rūpestingai u�sklendė jam patikėtąją svarbią

paslaptį savo �irdyje. Tačiau jei kas nors paslėptąjį senosios pilies vardą įmintų [uzminētu � �įmintų�,

�atmintų�, �įspėtų�, �atspėtų�], tuomet naujoji pilis staiga prasmegtų į bedugnes �emės gelmes, o

senoji latvių pilis i�kiltų i� tamsaus �emės glėbio. Saulės nu�viesta senoji pilis �ėrėtų itin didinga,

puo�ni ir daili. Sykiu su senąja pilimi i�kiltų ir i� ilgo miego pabudę jos tvirtieji kariai.

Vienas Jaunpilės [Jaunpils � �Naujosios pilies�, �Naujapilės�] ponas senosios pilies vietoje

kasdamas mūrus esą kai ką aptikęs � tarytum kaminą. Liepęs vienam vyrui į �ią skylę nusileisti [�ai

trūbā ieākpt]. Tas nusileidęs, bet i� i�gąsčio greit i�lipęs atgal laukan ir negalėjęs papasakoti, ką matęs

ir patyręs, nes palikęs nebyliu.

(pa�odinis V. Butkaus vertimas; publikuojamas pirmą kartą)

Auseklis

ZILAIS KALNS Brīvības pils, miera krēslis, cik brīvi, cik sveiki, cik laipni tava galva sniedz padebesīs, rotāta ar

zilo miera vaiņagu.

Cik brīvi, cik gara brīvi mūsu tēvi līgsmoja tavā galotnē, draudzību slēgdami ar nemirstīgiem

dieviem, Pērkoņa valstības robe�ās.

14

Auseklis

MĖLYNASIS KALNAS Laisvės pilie, ramybės buveine, kaip laisvai, kaip pilnatvi�kai, kaip i�did�iai tavo galva siekia

debesis, papuo�ta mėlynu ramybės vainiku.

Kaip laisvai, kaip dvasia laisvai mūsų tėvai linksminosi tavo vir�ūnėje, sutvirtindami draugystę

su nemirtingais dievais, Perkūno vie�patijos ribose.


Auseklis

MĖLYNAJAM KALNUI Mano giesmės visados �lovins tavo dievi�ką vir�ūnę, o mano kuoklės

skelbs apie buvusią tavo garbę!

Kolei a� galiu laisvai kalbėti, ir mano dvasia neatsi�adėjusi brangiųjų

protėvių turtų. Lyguo!

Kas yra matęs tave i�kylant ir dievų aukurą sutviskant ant tavo

vir�ūnės?!

Tavo pamatai galingojo K r ū g i o nukalti i� vario. An�lavas papuo�ė

tavo vainiką �viesos spinduliais! Lyguo!

P r a m � a n a s ir P e r k ū n a s buvo tavo stipriosios atramos.

L y g a i�puo�ė tavo kaktą d�iaugsmo vijomis! Lyguo!

I� tavo vir�ūnės i�try�ko gyvybės �altinis, gaivindamas �emę,

gydydamas ligotus ir luo�us.

Tavo ą�uolai liudijo dievi�kosios pilnatvės jėgą; �lovės dvasia alsavo

tavo pu�ys. Lyguo!

Tavo aukuras dvelkė gėlių ir mirtų kvapu; kraujo nebuvo ten, kur

gyvuoja d�iaugsmas ir draugystė. Lyguo!

Taurės ir ragai buvo kupini putojančio alaus, aromatingo midaus;

kieno buvo dievi�ka dvasia, tas sėmė ir ragavo dievi�kus

gėrimus. Lyguo!

I� tavo vir�ūnės ataidėjo smagūs būgno garsai ir d�iaugsmingi trimitai,

skelbdami taiką, ramybę iki �emės pakra�čių. Lyguo!

Ir latviai �lovino tave kaip vir�iausią dievų buveinę; nes L y g o s

maloni ir romi �ypsena ten �vietė i� toli ir laimės, ir vargo

15

dienomis. Lyguo!

�venta tauta, kuri prie tavo kojų mėgavosi dangi�kąja palaima!

Lyguo! lyguo! lyguo!


Komentaras apie Mėlynąjį kalną ir jo literatūrinį įvaizdį

Mėlynojo kalno, kurio vir�ūnėje aukso am�iaus laikais laiminga latvių tauta euforijoje �venčia kone

antlaiki�ką vasaros saulėgrį�os Lyguo �ventę, įvaizdį latvių tautinio romantizmo literatūros klasikai

Auseklis ir Andrėjis Pumpuras, pasak latvių literatūros istoriko Jazepo Rudzyčio, yra tiesiogiai perėmę

i� voki�kai para�ytos labai populiarios Baltijos vokiečio Garlybo Helvigo Merkelio literatūrinės

legendos �Vanemas Imanta� (�Wannem Ymanta�, 1802)1. J. Rudzytis ra�o: �Kalnai, kalvų grupės

pana�iu pavadinimu [Mėlynasis, Mėlynosios] i�simėtę po įvairias Latvijos vietas. Padavimuose yra

keletas bandymų paai�kinti �į pavadinimą; kai kuriuose padavimuose nurodoma, kad minėtasis kalnas

ar kalnai tarsi apsitraukę melsvu rūkeliu, migla, ir pateikiamas pasaki�kas �io rei�kinio paai�kinimas. I�

visų Mėlynųjų kalnų pats �ymiausias yra kalnas �iaurės Vid�emėje (Valmieros rajonas, Mujanai, netoli

Estijos sienos). Ka�kada �is kalnas laikytas �ventu ir buvo plačiai �inomas dėl jame esančio �altinio,

kuriam priskirdavo stebuklingas gydomąsias savybes. Mi�kelyje ant kalno nebuvo galima nė �akelės

nulau�ti. Ant �ito kalno i� tolimiausių vietų suva�iuodavo valstiečiai �vęsti Joninių nakties. Dėl

garavimo, kylančio i� aplinkinių pelkių, i� tolo ir atrodo, jog kalno vir�ūnė apgobta melsvo rūko.

Būtent �is kalnas įkvėpė G. Merkelį jam ra�ant �Vanemą Imantą�. G. Merkelio kūrinys, be abejonių,

vienas i� svarbiausių literatūrinių �altinių, stimuliavusių Mėlynojo kalno vaizdavimą Auseklio ir

Pumpuro kūryboje. Labai pervertindamas Mėlynojo kalno reik�mę straipsnyje �Apie latvių dainavimą�

(1873) Auseklis palygina Joninių nakties �ventimą ant �io kalno su senovės graikų Olimpinėmis

�aidynėmis. [�] Pumpuro epe [�Lačplėsis�] sakoma, kad ant Mėlynojo kalno Joninių i�vakarėse

susirenka �visa tauta� (VI giesmė, 95�96 eil.), į �ventę atvyksta seniūnai ir vadai i� tolimiausių

Latvijos vietų. Gali būti, kad �is perdėjimas ai�kintinas ne tik pasakiniu epo stiliumi, ne tik menine

tikro etnografinio fakto hiperbolizacija, bet ir tuo metu � XIX a. antroje pusėje � tarp latvių literatų

paplitusiu supratimu apie Mėlynąjį kalną Valmieros rajone kaip apie visiems latviams bendrą Joninių

�ventimo vietą� (cituojama i�: Я. Рудзитис, «Примечания к эпосу �Лачплесис�», А. Пумпур,

Лачплесис. Латышский народный герой, Ленинград: Советский писатель, 1985, с. 267�268).

Pastaba 1 Apie kūrinį �Vanemas Imanta� �r. V. Butkus, Latvių literatūros eskizai: iki XIX a. pabaigos, p. 19�21.

Straipsnis

Vigmantas Butkus

MAIRONIO IR LATVIŲ POETO AUSEKLIO PARALELĖS Paradoksalu, bet tą fenomeną, kad Maironis yra �daugiau negu poetas� [Mykolaitis-Putinas 1984:

286]1, iki �iol intensyviausiai ir, reikia pripa�inti, labai konceptualiai ai�kinosi patys poetai: Vincas

Mykolaitis-Putinas, kuriam ir priklauso čia cituojamoji frazė, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Justinas

Marcinkevičius, Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Tomas Venclova. Poetų (ir ne tik) pateikiamą

Maironio sampratą tyrinėjusi Brigita Speičytė ra�o: �Marcinkevičiui Maironis yra universalus tautos

atgimimo � pavasario � simbolis, universalios kultūrinio atgimimo programos [�] autorius�; S. Gedos

ra�tuose �Maironis pakeliamas į dievo � titano, bendruomenės tėvo [�] rangą, Maironio poezijai

suteikiama �ventra�čio reik�mė� [Speičytė 1998: 117, 123].

Straipsnyje �Laimei, Maironis�, i�spausdintame 1982 metais, T. Venclova yra i�sakęs tokią

mintį: �Savo mitologiją, istoriją, net geografiją didele dalimi tebematome pro Maironio prizmę�

[Venclova 1992: 287]2. Mitologija, istorija ir geografija, suprantama, visų pirma nurodo laiką bei

erdvę, kitaip sakant, nurodo pačius pagrindinius, esmingiausius pasaulį charakterizuojančius dyd�ius �

svarbiausias nacionalinio pasaulio koordinates. O ką reik�tų jas matyti pro Maironio prizmę? Tas

�matymas� tikrai nebuvo ir negalėtų būti suprantamas kaip ka�koks �turistinio� pobūd�io pa�intinis

stebėjimas. Turbūt jis nėra suvoktinas � ypač turint omenyje T. Venclovos pilietinę visuomeninę

laikyseną � ir kaip vien pasyvus estetinis i�gyvenimas ar kaip vien meditatyvus pasaulė�iūros

formavimosi procesas. Greičiausia tai � ir intensyvus vyksmas, suponuojantis kokius nors asmeninio ar

visuomeninio politinio poveikio stimulus, kuriais siekiama kaip nors daryti įtaką nacionaliniam

pasauliui.

1982 metais, kada buvo para�ytas T. Venclovos straipsnis, ir apskritai per visą tarybinę epochą

minėtasis �matymas� galėjo reik�ti archetipi�kai, kone geneti�kai perduodamą giluminę, gerokai

u�slaptintą, bet labai įtakingą kolektyvinės tautinės pasąmonės (savi)discipliną. Galima daryti

prielaidą, kad pastaroji, prasimu�dama pro komunistų partijos direktyvų u�tvaras, tam tikra dalimi

lėmė netgi u� Lietuvos raidą politi�kai ir ideologi�kai atsakingų konjunktūrinių partinių asmenų bei

asmenų grupių sprendimus. Kitaip tariant, i� dalies minėtasis �matymas� turėjo neregimą,

nedeklaruojamą, bet jaučiamą nacionalinio pasaulio modeliavimo galią, kadangi Maironio ir pana�ūs

tekstai, matyt, net oficialiuose sluoksniuose neoficialiai, pasąmoningai vis dėlto funkcionavo kaip

tikrųjų, t. y. nacionalinių humanistinių verčių skleidėjai.

B. Speičytė pastebi, jog nuo 1988 ar net nuo 1987 metų kaip tokių verčių skleidėjai �ie tekstai

pradėjo funkcionuoti vie�ai: �nuo pat Atgimimo �prie�au�rio� [�] visuotinai atnaujinamos kai kurios

ankstesnės Maironio pavidalo reik�mės bei jo apyvartos būdai�, Maironis �patenka į naujo tradicijos

formavimosi ir formavimo proceso centrą� [Speičytė 1998: 114]. Tiesa, B. Speičytė kaip Maironio

17

sklaidos lauką labiau akcentuoja kultūros terpę, tik labai prabėgomis teu�simindama apie politikos bei

ideologijos akiračius, tačiau visi�kai akivaizdu, jog netrukus (1988�1991 m.) maironi�kasis �matymas�

ėmė funkcionuoti ne tik vie�ai kultūri�kai, bet ir oficialiai valstybi�kai. Jis įgijo retrospektyvaus,

retroaktyvaus, visuotinio, kone totalaus ir beveik nekvestionuotino nacionalinio pasaulio

modeliatoriaus galią ir prasmę: galima neabejoti, kad Maironio (bei maironi�kosios paradigmos tekstai,

pvz., Adolfo �apokos, Bernardo Brazd�ionio, Justino Marcinkevičiaus) įvairiausiomis

konfigūracijomis yra įsipynę net į administraci�kai funkcionalius politinius tekstus. Tokia stipri

�intertekstinė invazija� truko kelerius metus. �iuo metu ji labai susilpnėjusi, bet yra pagrindo teigti,

kad įgavusi naujas, �ymiai deklaratyvesnes formas, tebeegzistuoja kaip pakankamai reik�mingas ir

įdomus fenomenas.

Visos tos sunkiai apčiuopiamos įtakos, painios są�aukos tebelaukia ir, matyt, nei�vengiamai

sulauks literatūrologinės sociologijos tyrimų, aktualizuojančių Maironio ir galbūt įtakingų

maironi�kosios tradicijos tęsėjų recepcijos reik�mę. Pirmiausia turima minty politinė recepcija. Ir ne tik

plačiąja politinės ideologinės minties, tauti�kų bei valstybi�kų mąstymo struktūrų gimties bei raidos

prasme, kuri yra jau pakankamai i�diskutuota3, bet ir siaurąja (empirine, �dokumentuota�) prasme.

T. y. pavidalu tokių metodų, kurie, tarkim, galėtų priki�amais statistiniais stilistiniais teksto analizės ar

pana�aus tyrimo faktais Arvydo �liogerio posakį apie tarpukario Lietuvą: �Maironio ar4 Smetonos

Lietuva� [�liogeris 1997], kuo labiau priartinti prie tiesioginės reik�mės rango posakių bei teiginių. To,

tiesa, siekia ir pats A. �liogeris, bet toli gra�u ne empiri�kais metodais.

Kitaip tariant, tada, kada kalbama apie svarbiausius, esminius kokios nors bendruomenės tekstus,

vadinamuosius �did�iuosius pasakojimus�, i�kyla i� tiesų aktualus klausimas: kaip gvildenti ne tik

pasaulio atspind�io tekste, bet ir teksto atspind�io, jo įspaudų pasaulyje problemą. �inoma,

nesupaprastinant jos, pavyzd�iui, vien tik iki tautinės ideologijos generatoriaus bei stimuliatoriaus

lygmens sprendinio. Mat pasaulio ir �did�iųjų pasakojimų�, metanaratyvų (nesvarbu kokių:

literatūrinių, religinių, mitologinių ir t. t.) at�vilgiu atspindys ir poveikis paprastai yra abipusis,

ambivalenti�kas. Tokie kūriniai geneti�kai patys būdami gyvenimi�kosios tikrovės i�krovomis vėliau

labai aktyviai �ki�asi� į gyvenimą, koreguodami jo sampratą ir jį patį: siūlydami ar net suteikdami jam

pavidalus, nurodydami raidos kryptis, pateikdami tos raidos modelius, net represuodami (nebūtinai

instituci�kai, bet galbūt morali�kai, psichologi�kai).

Taigi neslūgstąs ir visapusi�kas Maironio tekstų aktualumas suteikia pagrindą vis naujai juos

analizuoti įvairiausiais aspektais, rakursais, remiantis įvairiomis metodologijomis. Straipsnyje siūlomas

lyginamasis po�iūris, kurį atveria literatūrologinės baltistikos perspektyva, leid�ia kontekstualiau

pa�velgti į atskirus Maironio (ir Áuseklio) poezijos motyvus, konkretizuojant ir specifikuojant tam

tikrus abiejų kūrėjų poetikos akcentus.

Minėtąjį teksto ir pasaulio, nacionalinio pasaulio, atspind�io ambivalenti�kumą, remiantis

lyginimo ir analogijos principu, yra įdomu ir paranku pasekti analizuojant �latvi�kojo Maironio�, latvių

18

tautinio atgimimo poeto Auseklio (Mikelio Kruogzemio, 1850�1879) eilėra�tį ��viesos pilis

(Kur�emės padavimas)� (Gaismas pils (Kurzemes teika), par. 1876 m., i�sp. 1888 m.). �is eilėra�tis yra

vienas reik�mingiausių Auseklio kūrinių, savo svarba lygintinas, pavyzd�iui, su Maironio �Trakų

pilimi� (1892). �tai visas Auseklio eilėra�čio tekstas:

Kurzemīte, Dievzemīte, Kur�emėle, Dievo �eme,

Brīvas tautas auklētāj, Laisvos tautos globotoja,

Kur palika sirmie dievi? Kur �ili dievai pradingo?

Brīvie tautas dēliņi? Kur laisvi tautos sūneliai?

Tie līgoja vecos laikos Jie senais laikais lygavo

Gaismas kalna galotnē. �viesos kalno vir�ūnėj.

Visapkārti egļu me�i, Aplinkui eglynai,

Vidū gai�a tautas pils. Vidury �viesi tautos pilis.

Zelta stabiem, zītarjumtu, Aukso stulpai, gintaro stogas,

Sidrabotiem pamatiem. Sidabruoti pamatai.

To negāza gaisa vētras, Jos nenuvertė audros

Kara viļņu bangojums. Nė karo bangų mū�a.

Asiņainas dienas ausa Kruvinos i�au�o dienos

Tēvu zemes ielejā, Tėvynės kloniuose,

Vergu valgā tauta nāca, Tauta pateko vergo kilpon,

Nāvē krita varoņi. Krito didvyriai kovoj.

Ātri grima, ātri zuda Greit nugrimzdo, greit pra�uvo

Gaismas kalna staltā pils. �viesos kalno didingoji pilis.

Tur guļ mūsu tēvu dievi! Miega ten tėvų dievai!

Tautas gara greznumi. Tautos dvasios pa�ibos.

Sirmajami ozolami �ilieji ą�uolai

Pēdīgajo ziedu dod: �ydi paskutinįkart:

Tas slēpj svētu piles vārdu Slepia �ventą pilies �odį

Dziļās sir�u rētiņās. Giliuose �ird�ių randuos.

Ja kas vārdu uzminētu, Jei kas �odį tą įspėtų,

Aug�ām celtos vecā pils! Auk�tyn kiltų senoji pilis!

Tālu laistu tautas slavu, Toli skleistų tautos �lovę,

Gaismas starus margodam�. �ėrėdama �viesos spinduliais.

Zilā gaisā plivinātos Dangaus �ydrynėj plaikstytųs

Sarkan balti karogi, Raudonai baltos vėliavos,

Dobji, dobji atskanētu Dusliai, dusliai ataidėtų

19

Sirmo garu daiņojums. �ilųjų dvasių dainos.

Tautas dēli uzminēja Tautos sūnūs įspėjo

Sen aizmirstu svētumu: Seniai u�mir�tą �ventenybę:

Gaismu sauca, gaisma ausa, �viesą �aukė, �viesa au�o,

Aug�ām ceļas Gaismas pils! Auk�tyn kyla �viesos pilis!

[AKR 1923: 278�279; pa�odinis vertimas � V. B.]

Kaip matyti, eilėra�tyje gana nuosekliai pasakojama apie ka�kada senovėje �viesos kalno

vir�ūnėje stovėjusią tvirtą, daug karų ir audrų atlaikiusią ��viesią tautos pilį�. I�tikus baisiam

kataklizmui, kuris nėra konkretizuojamas, bet skaitytojo nesunkiai asocijuojamas su vokiečių ordino

įsigalėjimu Latvijoje, toji pilis prasmenga, nugrimzta, tarytum �u�sikonservuoja� �emės gelmėse. Pilis

eilėra�tyje yra nesunkiai de�ifruojamas latvių, nacionalinės sąmonės, apskritai tauti�kumo, latvi�kumo,

Latvijos simbolis. Pagal nesunkiai atpa�įstamas folklorines mitologines formules tą prasmegusią pilį,

vadinasi, latvių bendruomenę, latvių �emę galima i�kelti, atgaivinti naujam �lovingam gyvenimui,

įspėjus vardą, įspėjus ��ventą pilies �odį�, kurį saugo �imtamečiai ą�uolai. Kūrinys ir baigiamas

�od�io, vardo įspėjimu bei triumfali�ku pilies i�kilimu.

Kiek atsiribojus nuo įprastos, chrestomatinės �io chrestomatinio kūrinio traktuotės, pateikiamos

daugelio latvių literatūros istorikų darbuose [�r.: Līgotņu Jēkabs 1927: 29�30; Losberga 1987: 318�

319; Gudriķe 1998: 170], galima pastebėti, kad visas �is eilėra�tis kaip vieninga visuma, kaip vieningas

�enklas įsitraukia į savo paties kuriamą pasakojimą, į savo kuriamą fikciją kaip į realiausią realybę �

eilėra�tis virsta kone pagrindiniu savęs paties veikėju. Tai skamba paradoksaliai, net kiek

oksimoroni�kai, bet paai�kinimas yra ganėtinai paprastas: turint galvoje anuometinį kultūrologinį ir

istorinį latvių �emių kontekstą, nesunku nuspėti, jog �imtamečių ą�uolų saugotas ��ventas pilies �odis�,

latvių prisikėlimo, atgimimo �odis, pirmiausia yra ne kas kita kaip pats Auseklio eilėra�tis ��viesos

pilis�. XIX a. 8�9 de�imtmečiais problemi�ka kalbėti apie latvių ar lietuvių tautą �iuolaikine prasme,

tad eilėra�tyje kalba gali eiti veikiau ne tik apie ka�kokį tautos atgimimą, prisikėlimą, bet apie jos

telkimą ar net kūrimą pačiu to eilėra�čio ra�ymo procesu. Eilėra�tis (galbūt nesąmoningai) yra be galo

savirefleksyvus: �tautos sūnūs�, įspėjantys �odį, gali būti / yra Auseklis, jaunalatviai, o Lietuvoje

analogi�kai � Maironis, au�rininkai, kitaip tariant: visi vadinamieji latvių ar lietuvių tautiniai

romantikai. Tekstas jau gimsta ne tik ir ne tiek kaip tikrovės, nacionalinės tikrovės atspindys, bet

did�iąja dalimi kaip aktyvus jos kūrimo veiksnys, tarytum evangelinis Logos, pats tveriantis,

spinduliuojantis, modeliuojantis nacionalinę tikrovę.

Maironio kūryboje tokio tiesaus motyvo, kuris leistų daryti i�vadą: kūrinys įsisąmonina save kaip

pradinį verbalinį lietuvi�kumo branduolį, geriausias pavyzdys turbūt yra poemos �Tarp skausmų į

garbę� devintoje giesmėje, kurioje persona�ai skaito ir auk�tina Maironio poemą: �Tai kraujas i� kraujo

ir kūnas i� kūno! � [�] // Dabar Lietuva jau per am�ius i�tvers� [MR 1988: 424�425]. Netiesioginių

20

pana�ios savirefleksijos pavyzd�ių, paremtų nuojautomis, aliuzijomis, u�uominomis, abiejų autorių

ra�tuose esama ir daugiau.

Apie Auseklio kaip romantiko tikėjimą �od�io galia, tik analizuodamas kitą eilėra�tį labai

simptomi�ku pavadinimu �Tebūnie!� (�Lai top!�), u�simena Guntis Berelis: ��odis keičia � ar bent

siekia keisti � pasaulį. Ne �odyje yra u�koduota galia, bet �odis kuria galią�, �autorius nėra

instrumentas tradicijų rankose, bet pasaulio kūrėjas� [Berelis 1999: 23]. Audronės �entelytės manymu:

�per dainą atgyti gyvenimui � toks yra lietuvių tautinio atgimimo poezijos, įveikiančios istorijos

negalią, credo� [�entelytė: 1998, 72]. A. �liogerio kategori�ku teigimu, modernioji Lietuva kaip

valstybė atsirado i� kalbos � i� inteligentų, kultūrininkų ra�ytinės kalbos. Ji, beje, pasak filosofo, pačia

giliausia savo esme yra politinė kalba, pamatus gavusi i� Martyno Ma�vydo: �vienintelė politinė

med�iaga, i� kurios au�rininkai ir jų įpėdiniai nulipdė utopinį moderniosios Lietuvos projektą, buvo

kalba� [�liogeris 1997].

Taigi ir Latvijos, ir Lietuvos nacionalinis pasaulis did�ia dalimi buvo ir tebėra atspindėtas

verbalinio pasaulio � minėtų �did�iųjų pasakojimų�, metatekstų, kuriems pirmiausia ir priklauso

Maironio bei Auseklio kūryba. Be to, kaip matyti, pastaroji yra savirefleksyvi: pakanka �enklų,

rodančių, kad abu autoriai daugiau ar ma�iau suvokė ar bent nujautė save kaip �did�iuosius

pasakotojus�, kaip pirminius Steigėjus.

* * *

Kiek prisilietus prie teksto ir pasaulio atspind�io ambivalenti�kumo problemos, kuri spręstina

pasitelkiant literatūros sociologiją bei literatūros recepcijos metodiką, toliau bus grę�iamasi į

komparatyvistinio tyrimo suteikiamas galimybes i�ry�kinti ne tiek pana�ią kūrybos strategiją XIX a.

pabaigos Lietuvoje ir Latvijoje (o ji, kaip buvo bandyta pademonstruoti, yra tikrai pana�i, kone tapati),

bet labiau � toje pana�ybėje besiskleid�iančius skirtumus. Mat nacionalinės kultūros, nacionalinio

pasaulio savitumo, specifi�kumo klausimus visada produktyviau gvildenti i� lyginamųjų perspektyvų.

Natūralu, kad atsakymai į juos gali skirtis priklausomai nuo lyginamosios perspektyvos pasirinkimo.

�tai A. �liogeris cituotame straipsnyje renkasi smulkiau neskaidomą Vakarų Europos kontekstą,

kuriame verbalinė kilmė padaro Lietuvą �nenormalia�, t. y. kitokiu, neįprastu būdu atsiradusia

valstybe: �[n]ormalios valstybės atsiranda, i�auga ir galbūt suklesti visai ne taip kaip modernioji

Lietuva� [�liogeris 1997], o tai tarytum suteikia lietuvi�kajam substratui ypatingo i�skirtinumo,

unikalumo, nes straipsnyje, deja, nėra minimi visi�kai jokie analogai. Prie�ingai � labai daug analogų

(Italija, Serbija, Slovakija, Čekija, Estija, Latvija, Vengrija, Ukraina) jų nedetalizuodamas pamini

Marijus Jonaitis (�idlauskas), teigdamas ne i�skirtinumą, o natūralų unifikacinį Lietuvos įsiliejimą į

��tautų pavasario� regioną� [Jonaitis 1994: 88].

Labiau detalizuotas latvi�kasis kontekstas gali pasitarnauti minėtojo savitumo ir specifi�kumo

i�ry�kinimui nauju rakursu.

21

Bus remiamasi dviem konkrečiais tekstais, kurie yra pana�ūs ne tik ideologi�kai, esteti�kai,

tipologi�kai, bet ir temati�kai. Tai ką tik pristatytasis Auseklio eilėra�tis ��viesos pilis� ir Maironio

eilėra�tis �Trakų pilis� tokia pačia figūra, pilies figūra, simbolizuojantys būtent nacionalinius

pasaulius, Latviją ir Lietuvą5. �iuodu eilėra�čiai traktuojami kaip vieni i� patikimiausių, autenti�kiausių

klasikinės nacionalinės literatūros, nacionalinės kultūros, apskritai nacionalinio mentaliteto kūrėjų bei

reprezentantų. Nors i� karto darytina i�lyga, kad nė vienas reprezentantas nėra absoliučiai vispusi�kas,

tikslus, besąlygi�kai patikimas.

* * *

Dėl akivaizd�ių skirtingos abiejų tautų raidos prie�asčių Maironis i�ry�kina istorines realijas,

kurios yra �iek tiek mitologizuojamos, o Auseklis � folklorines, mitologines realijas, į kurias įterpiami

abstrahuoti istorijos elementai. Tai bene pagrindinis ne tik �ių dviejų eilėra�čių, bet ir apskritai lietuvių

tautinio romantizmo ir latvių tautinio romantizmo literatūros skirtumas: nacionalinė lietuvių literatūra

buvo labiau formuojama ir reprezentuojama kaip istorijos dominanatės literatūra, o latvių � kaip

folkloro dominanatės literatūra (istorinė Trakų pilis ir pasakojimas apie ją versus stilizuota legendinė

�viesos pilis ir pasakojimas apie ją). �i skirtybė esminga, nulemianti daug kitų svarbių nacionalinio

pasaulio modeliavimo kriterijų, pavyzd�iui, labai svarbias erdvės ir laiko koncepcijas.

Maironis lietuvių literatūroje ir nacionalinėje kultūrinėje savimonėje įdiegia, įtvirtina istorinio

laiko sampratą, tiesa, jungiamą su natūralizacija [Donskis 1994: 252], kada istori�kumas, anot Vytauto

Kavolio, įtalpinamas �į gamtinių procesų rėmus�, ciklizuojamas [Kavolis 1994: 433]. Vanda

Zaborskaitė, ra�ydama apie eilėra�tį �Trakų pilis�, i�skiria �kintamumo, praeinamumo, nepastovumo

jausmą�, �bevilti�k[ą] paskutiniųjų eilučių most[ą]� [Zaborskaitė 1987: 100 ir 101], kurie, suprantama,

sietini su laiko istori�kumo, negrį�tamumo pojūčiu. Pastebima, jog istorinis laikas čia neatsiejamai

susipynęs su asmeniniu intensyvių psichologinių i�gyvenimų laiku.

Auseklio eilėra�tyje atsiskleid�ia visi�kai nuasmeninto, depsichologizuoto ciklinio mitologinio

laiko samprata, įteisinanti pabaigos ir prad�ios susiliejimą, jų kokybinį tapatumą, tautinio �aukso

am�iaus� arba, Maironio �od�iais, �laikų brangiausių� nei�vengiamą sugrį�imą. Apskritai latvių

tautinio romantizmo ir kitoje nacionaliai anga�uotoje literatūroje labai ry�kiai akcentuojami tokie

motyvai: harmoningos tautos būties, tautos �aukso am�iaus� u�sikonservavimas, u�migimas,

nugrimzdimas, t. y. patekimas į ka�kokią laiko tėkmei visi�kai nepavald�ią dimensiją, ir sunkus,

komplikuotas, bet nei�vengiamas prisikėlimas, sugrį�imas. Auseklio pilis �[g]reit nugrimzdo, greit

pra�uvo�, Andrėjo Pumpuro eilėra�čio �Imanta� (1874) herojus Imanta miega po Mėlynuoju kalnu,

herojus Lačplėsis A. Pumpuro epe �Lačplėsis� (1888) ir Rainio misterijoje �Ugnis ir naktis� (1905)

nugrimsta į Dauguvos gelmes, �viesos pilis abiejuose pastaruosiuose kūriniuose piktųjų jėgų yra

nugramzdinta, �u�konservuota� e�ero dugne. Po kurio laiko visas �ias simbolines figūras (herojus, pilis

ir pan.) galima �pa�adinti�, prikelti visi�kai nepakitusias, tarsi atgaunant jų ir jomis simbolizuojamo

kolektyvinio tautinio veikėjo status quo.

22

Lietuvių tautinio romantizmo ir kartais neoromantizmo literatūroje irgi eksploatuojamas

�(pa)�adinimo�, (pri)kėlimo motyvas � itin parankus pavyzdys yra skyrius �Lietuvos �odis� i�

Vai�ganto �Pragiedrulių�: įspėjus Lietuvos �odį, �atsivertų Piliakalnis, atsidarytų dabar ta uola u�ristos

durys, pasirodytų � Nauja Valstybė, kur visi miega, �monės ir kareiviai, kur visi Lietuvos ginklai ir

turtai� [VP 1989: 468]. Tačiau nepalyginamai stipresnis yra pirmapradi�kai nebeatstatomų tautos

simbolių / tautos (su)irimo, (su)griuvimo, (su)nykimo motyvas. Pavyzd�iui, nebeatstatomai griūva

Trakų pilis, i�kertamas Anyk�čių �ilelis, sudeginami Pilėnai (Marcelino �ik�nio �Pilėnų kunigaik�tis�,

1905), i�ardoma pagoni�koji �ventykla ant Birutės kalno (Vydūno �Am�ina ugnis�, 1913) ir pan. Apie

ateities perspektyvas da�niau kalbama ne konstatuojamąja intonacija ir tiesiogine nuosaka, bet

modalinėmis intonacijomis, klausiamąja nuosaka: �Laikai brangiausi! Ar mums dar sugrį�te?�; �[a]�

norėčiau prikelti nors vieną senelį / I� kapų mil�inų� [�A� norėčiau prikelti�; MR 1987: 53], �[v]erkia

Lietuva didvyrių: Jų neprikelia (! � V. B.) tėvynė. // Kas mums praeitį grą�intų / Ir jos garsą, ir jos

galią?� [�Mi�kas ū�ia�; MR 1987: 100], �[j]ei po am�ių kada skaudūs pančiai nukris� [�Jei kada

pančiai nukris�; MR 1987: 99].6

Kalbama apie tai, kad Maironio poetinėje kūryboje ir apskritai XIX a. II pusės � XX a. pr.

(neo)romantinėje lietuvių literatūroje:

1. Nebeatstatomo, rezignuoti verčiančio griuvimo, irimo motyvas yra �ymiai da�nesnis,

svarbesnis nei latvių.

2. Latvių romantinėje literatūroje dominuoja tendencija prisikėlimo motyvus i�reik�ti ne

modaliai, bet konstatuojančiomis, dabar vykstantį ar jau įvykusį veiksmą rei�kiančiomis formomis.

Auseklis: �[a]uk�tyn kyla �viesos pilis�, A. Pumpuras �Lačplėsyje�: �[k]itą rytą baisiai stebėjosi

Burtniekų �monės, / E�ero viduryje ant nebūtos salelės i�vydę [i�keltą] / Senąją protėvių pilį� [PL

1959: 73]. Lyginant su �iomis nuostatomis Maironis � kai nei�rei�kia pageidaujamojo klausimo ar noro

� labiau i�kelia įvyksiantį veiksmą, vartoja būsimąjį laiką: �[l]aikai juk mainos: slėgė pikti, - / Nu�vis

kiti / Lietuvai, mūsų tėvynei� [�Vilnius. Prie� au�rą�; MR 1987: 173], �[n]ebeu�tvenksi upės bėgimo�,

�[n]ebsulaikysi naujo kilimo�, �[n]esustabdysi bėgančio laiko� [�Nebeu�tvenksi upės�; MR 1987:

107], �[a]tsibus tėvynės sūnūs, / Did�ią praeitį atminę� [�Tu girele, tu �alioji��; MR 1987: 101].

Tiesa, kartais ir esamasis laikas įsipina į būsimojo laiko srautą, bet jis labiau �ymi ne patį prisikėlimą, o

tik prana�ingus jo nei�vengiamumo �enklus: �[u]�trauksim naują giesmę, broliai�, [d]rąsiai, auk�tai /

Pakils balsai�, �[a]u�ra naujos gadynės teka: / Nu�vis ir saulės spinduliai�, �[p]aimsme arklą, knygą,

lyrą / Ir eisim Lietuvos keliu� [�U�trauksme naują giesmę�; MR 1987: 105�106], �[d]ienos �viesesnės

ateitis rausta�, bet kol kas �[d]id�ios nelaimės spaud�ia tėvynę� [�Nedaugel mūsų�; MR 1987: 104].

3. Maironio laiko samprata, lyginant ją su analogi�ku latvi�kuoju kontekstu, (a) yra gerokai

lineari�kesnė, (b) cikli�kumo rai�ka joje nėra tokia stipri ir taip ai�kiai akcentuota, i�/u�baigta kaip

Auseklio ir kitų to laikotarpio latvių ra�ytojų. Tokia laiko suvokimo logika nei�vengiamai gimdė

tragi�kesnį santykį su nacionaliniu pasauliu. Maironio kūryboje, lietuvių tautinio romantizmo, tautinės

23

orientacijos literatūroje palyginus su kaimynų analogais yra daugiau skausmo, kančios �enklų, daugiau

pesimistinių �trichų, daugiau meditacinio pasyvumo � t. y. ne senovės, tautos �lovės prikėlimo akto

konstatavimo, bet norėjimo prikelti, ne įvykių, veiksmų (Lačplėsio, �tautos sūnų� veiksmai), bet

emocijų, nuteikiančių veiksmams, ketinimo veikti (�[u]�trauksim naują giesmę�, �[p]aimsme arklą,

knygą, lyrą / Ir eisim Lietuvos keliu� ir pan.). Tad diskutuotinos yra V. Kavolio mintys apie Maironio

(mano manymu, ne visai pagrįstai jo lyginamo su Kristijonu Donelaičiu) pasinaudojimą �ne

�evoliucin[iu]�, bet �ciklin[iu]� gamtinio proceso model[iu]� [Kavolis 1994: 432]. Lyginamoji latvi�koji

(Auseklio) perspektyva akivaizd�iai patvirtina M. Martinaičio į�valgą: �Taigi Maironis i�tiesino

istorinį laiką, įveikęs jo u�darumą, kalendorinį cikli�kumą. Laiko i�klotinėje istorija tęsiasi, primena

save, nesibaigia savimi, kartais � kaltina dabartį (�Trakų pilis�, �Mil�inų kapai�, �Eina garsas� ir kt.), o

tai jau projekcijos į ateitį� [Martinaitis 1998: 5].

Kiekvienas su Mirceae Eliade�s darbais bent kiek susipa�inęs Auseklio poezijos skaitytojas i�syk

pastebės, kad ��viesos pilies� erdvės modelis yra kone idealus rumunų mitologo apra�yto mitinės

erdvės modelio variantas. M. Eliade netgi būtų galėjęs �į latvių poeto eilėra�tį sykiu su įvairia ir gausia

mitologine, folklorine med�iaga panaudoti kaip itin vertingą �altinį savo teorijos sukūrimui. �viesos

kalnas, �iūrint i� eliadi�kosios perspektyvos, atsiveria ne tik kaip Kur�emės ar Latvijos7, bet ir kaip

viso pasaulio centras, kaip pasaulio vertikalė, a�is. �viesos kalno vir�ūnėje stovinti �viesos pilis yra

dangaus ir �emės jungties figūra, dievybės ir �monių, dievybės ir tautinės bendruomenės (��ili dievai�

ir �laisvi tautos sūneliai�) utopinės koegzistencijos vieta. Jis yra variantas �ventojo Kalno, �ties kuriuo

susitinka �emė ir Dangus� [Eliade 1996: 15], pana�iai kaip Golgotos kalnas rytų krik�čionių

tautosakoje [Eliade 1996: 17].

Trakų pilis Maironio eilėra�tyje projektuojama tik kaip Lietuvos valstybės �irdis, ji yra, tiksliau,

buvo tautos politinio ir karinio elito, �auk�tų valdovų� rezidencija. Taigi lietuvių autorius labiau

akcentuoja horizontaliai centruotą erdvę, latvių autorius � ir horizontaliai, ir vertikaliai centruotą.

Trakų pilis, nepaisant antrame posme pavartoto prieveiksmio ��emyn� keliamų asociacijų, nyksta,

griūva tarsi į plotį, ją ardo �platyn� besiver�iantis e�eras. Be to, kūrinyje svarbus horizontalumą

pabrė�iantis kelio, keleivio, keleivio-�pasakotojo� motyvas, kuris atskleid�ia, kad pati pasakojimo

�iūra yra �horizontali�. Dominuojanti Auseklio eilėra�čio kryptis � nepaisant to, kad labai ai�kiai

i�ry�kintas ir horizontalusis centras, �[a]plinkui eglynai, / Vidury �viesi tautos pilis�, � visgi i�lieka

esmingai vertikali: pilis grimsta � kyla.

Auseklio eilėra�čio erdvė yra i� principo simetri�ka, ji konstruojama racionaliai, pasakotojui

�velgiant i� ka�kokio �apibendrinto�, �objektyvaus� �iūros ta�ko, kuris yra visur ir niekur konkrečiai.

�iuo atveju autorius, tiksliau, adresantas atsistoja į visa�inio lėmėjo poziciją ir tarytum tampa pana�us į

ka�kokį mitologinį mitologinio pasaulio (su)kūrėją, manipuliuojantį jau minėta Logoso galia.

Verbalinis motyvas erdvės poetikos po�iūriu eilėra�tyje svarbus ne tik dėl to, jog Auseklis siu�eti�kai

varijuoja folklorinę latvių ir kitų tautų padavimuose da�ną �od�io atspėjimo sceną, bet ir dėl to, jog

24

visas eilėra�čio erdvinis peiza�as tarytum gimsta ne i� pirminės, gamtinės, vizuoliosios realybės, bet i�

antrinės, t. y. verbalinės realybės, konkrečiai � i� kūrybi�kos etimologinių ir istorinių padavimų

simbiozės. Dėl �ių prie�asčių metaliteratūros, metateksto lygmenyje Auseklio ��viesos pilies� erdvės

modelis yra vidinis � jis manifestuojamas kaip gryna meninė vizija, kaip vien tik dvasios akimis

teregima fikcija, kitaip tariant, kaip absoliučiai verbalinė konstrukcija.

Maironio tekste situacija kiek kitokia. Jo eilėra�čio erdvė metaliteratūri�kai gali būti traktuojama

kaip i�orinė, mat poetas manipuliuoja ar bent jau sudaro įspūdį, kad manipuliuoja, tiesiogiai pirminės

realybės � architektūrinės, istorinės, geografinės, psichologinės � fragmentais.

Erdvinė opozicija vidus � i�orė, interior � exterior ilgaam�ėje literatūros ir kultūros tradicijoje

paprastai būna lydima daugelio kitų stabilių opozicijų: interior �enklu pa�ymėtos figūros saistomos su

subjektyvumu, emocijomis, jausmais ir pan.; exterior �enklu pa�ymėtos figūros � su objektyvumu,

racionalumu ir pan. Analizuojamieji eilėra�čiai �iuos stereotipus gerokai pakoreguoja. �Trakų pilyje�

�iūros ta�kas yra nurodytas pakankamai konkrečiai � tai sentimentalaus keleivio pozicija: �[k]ada tik

keliu va�iavau pro Trakus, / Man verkė i� skausmo �irdis�. Pasakojantysis subjektas yra tame pačiame

lgmenyje kaip ir apra�oma, apraudama pilis ir, nors pilies zonoje jis tebūna labai epizodi�kai, pilį ir jos

aplinką stipriai subjektyvizuoja. Eilėra�čio erdvė suintyminama, sujausminama, psichologizuojama.

Auseklio eilėra�tyje prie�ingai: i� erdvinių pilies ir nacionalinio peiza�o įvaizd�ių beveik visi�kai

eliminuotos emocijos, psichologizmas, akcentuojama olimpinė ramybė, i�kilmingas himni�kas patosas.

Paradoksalu, bet tokiu būdu pasakojančiojo (ir veikiančiojo) subjekto santykių su pačia pasakojamąja

erdve aspektu i�galvota, fiktyvi �viesos pilis atrodo esanti objektyvesnė, realesnė lyginant su istorine

Maironio Trakų pilimi.

Kaip minėta, pilies įvaizdis abiem atvejais traktuotinas kaip simbolis, koduojantis latvių ar

lietuvių tautinę bendruomenę, valstybę. Tačiau radikaliai skirtinga vieno ir kito simbolio prigimtis,

genezė. �is skirtingumas yra labai reik�mingas dėl įvairių �iuodu eilėra�čius įtakojusių kontekstų,

nacionalinių tradicijų, todėl analizuotinas plačiau.

Dėl to, kad �viesos pilis, kaip Latvijos �irdis, centras, yra visi�kai i�galvota, Auseklis jos niekur

konkrečiai nelokalizuoja, nesusieja su jokiu konkretesniu vietovard�iu (toponimas �Kur�emė� yra

pernelyg abstraktus). Maironis tokių ar pana�ių Lietuvos centrų nei�galvoja, savo kūryboje jis jų ie�ko

lokaliai, topografi�kai: prie Dubysos ar Nemuno upių, Birutės, �atrijos ar Medvėgalio kalnų vir�ūnėse,

Vilniaus mieste, Trakų pilyje ir pan. �ios pozicijos suponuoja vieną svarbią, komparatyvistinių

kultūrologinių apibendrinimų reikalaujančią i�vadą: Maironio Trakų pilis yra metoniminis simbolis, o

Auseklio �viesos pilis metaforinis simbolis. Remiantis �iuo, bene akivaizd�iausiu, ir kai kuriais kitais

pana�iais literatūros istorijos faktais, galima i�kelti hipotezę, jog apskritai lietuvių romantinėje

literatūroje pasaulio vizija, jo modelis buvo sukurtas labiau remiantis metonimi�ko mąstymo principais,

o latvių romantinėje literatūroje � labiau remiantis metafori�ko mąstymo principais. Geneti�kai �is

skirtumas, manytume, ai�kintinas siejant jį ne tik (1) su jau akcentuotąja ry�kesne istorijos dominante

25

Lietuvos kultūroje ir ry�kesne folkloro, mitologijos dominante Latvijos kultūroje, bet ir � (2) su

katalikybės Lietuvoje bei protestantizmo, liuteronizmo Latvijoje tradicijų įtakomis.

Kataliki�koji, taip pat ir istorizmo paradigma pasaulį nei�vengiamai metonimizuoja, t. y. susaisto

su realiais, konkrečiais abstrakčias vertybes įkūnijančiais objektais, su konkrečiomis vietomis, kuriose

tie objektai lokalizuoti. Erdvė yra hierarchizuojama: sakraliausia � sakrali � sekuliari. Maironis yra

sukūręs kelis eilėra�čius, tiksliau, religines giesmes ne tik katalikų garbinamai Dievo motinai Marijai,

bet ir konkrečioms Marijos manifestacijoms, daikti�kosioms jos emanacijoms: dvi giesmės skirtos

Au�ros vartų �ventojo paveikslo Marijai, viena, anot dedikacijos, giedama �[p]rie stebuklingo

�v. Marijos paveikslo Krekenavos ba�nyčioje� [MR 1987: 92]. Taip religinė Marijos asmenybės idėja,

abstrakcija yra dvigubai metonimizuojama. Analogi�kai metonimizuota ir Lietuvos, nacionalinio

kontinuumo erdvinė abstrakcija, pasinaudojant Trakų pilies įvaizd�iu kaip konkrečia topografine

realija, kaip akivaizd�ia erdvine sinekdocha.

Protestanti�koji paradigma dar XVI a., kada ba�nyčiose buvo griaunami altoriai, radikaliai

atsisakė konkretizacijos, daikti�kumo � abstrakčių vertybių įdaiktinimo idėjos. Tai rei�kia, jog pasaulis

i� principo metaforizuojamas. Religinių, dvasinių vertybių erdvinis centras, pavyzd�iui, Latvijos

hernhūtams (ir ne tiktai hernhūtams) galėjo būti bet kur: nėra svarbi ir sureik�minama kokia nors vieta.

Centras yra ten, kur jis įsivaizduojamas � be jokių topografinės lokalizacijos �enklų. Geografinė erdvė

nehierarchizuojama. Auseklio eilėra�tyje �viesos kalno vir�ūnėje stūksanti ��viesi tautos pilis� neturi,

nesuponuoja jokių toponiminių asociacijų, dėl to ji yra tiesiog pavyzdinis metaforinės simbolizacijos

rezultatas. Analogi�kos simbolizacijos rezultatas (nepriklausomas nuo jokių konkrečių istorinių

asmenvardinių asociacijų) yra ir pagrindinis nacionalinis latvių herojus Lačplėsis. Palyginimui:

Maironio �Trakų pilyje� paminėtasis didysis kunigaik�tis Vytautas � kaip bene pagrindinis lietuvių

tautos herojus � yra tipi�ka metoniminė figūra.

�ios apibendrinančios pastabos jokiu būdu nerei�kia, kad latvių romantinėje literatūroje nėra

apra�yti ir labiau ar ma�iau poetizuoti geografiniai objektai: Baltijos jūra, Dauguva, Gauja, Staburagas,

Salaca ir kt. [�r.: Briedis 1993: 184; Kursīte 1998: 7�19] (ar kad lietuvių romantinėje literatūroje nėra

geografines realijas imituojančių metaforinių abstrakcijų). Skirtumas būtų tas, kad lietuvių tautinio

romantizmo poezijoje pana�ūs objektai yra daug daikti�kesni, gerokai natūralesni, �ymiai ai�kiau

juntama jų �faktūra�. Tarkim, Maironio poezijoje geografija funkcionuoja ne vien kaip sąlyginių

simbolinių �enklų rinkinys, bet kaip jutimi�kai apčiuopiamų, betarpi�kai subjektyviai i�gyvenamų vietų

ir objektų arealas. Latvių poetai geografinį (ir etnografinį) daikti�kumą, betarpi�kumą apra�o kitos

rū�ies literatūros tekstuose: Auseklis vadinamuosiuose �Lai�kuose i� Lielvardės�, A. Pumpuras �

atsiminimuose, bet poezijoje toponimus jie da�niausia personifikuoja, o jais �ymimas konkrečias

erdvines realijas tarytum �i�daiktina�. �Dauguva motule�, �Staburago mote�, - ra�o Auseklis eilėra�tyje

�Staburadzei� [AKR 1923: 255], �Salacėle, �ventoji mergaite�, - pradeda jis eilėra�tį �Prie Salacos�

[AKR 1923: 251], i� konkretaus kalvų masyvo pavadinimo Kangarai A. Pumpuro epe gimsta herojaus

26

Lačplėsio antagonistas Kangaras. Auseklio eilėra�tis �Latvija� prasideda eilute �Latvijos kalnynuose,

Latvijos slėniuose� [AKR 1923: 250], Jurio Alunano eilėra�tyje �Lyguo �ventė� yra eilutė �[l]yguoja

kalnuose, lyguoja slėniuose� [LDzA 1970: 166]. Priminsiu, jog Maironio poezijoje tokie įvaizd�iai

kaip �kalnai�, �slėniai� ar pana�ūs rečiau tepriskiriami Lietuvai apskritai, paprastai jie lokalizuojami

precizi�kiau, toponimizuojami: �[k]ur puikūs slėniai sraunios Dubysos�, �tamsus Nevė�is / Kaip juosta

juosia �aliąsias pievas� [MR 1987: 108]. Taip Maironis eilėra�tyje �Lietuva brangi� akcentuoja ne

Lietuvos slėnius ar Lietuvos pievas, bet Dubysos slėnius, Nevė�io pievas. Maironio eilėra�tyje saulė

teka �[u]� Raseinių, ant Dubysos� [MR 1987: 121], o ką tik cituotame J. Alunano eilėra�tyje dusyk �

teksto viduryje ir pabaigoje � kartojama eilutė �[l]ig pat saulei tekant kalnuos� [LDzA 1970: 166],

sąmoningai nenurodant bent apytikrės �kalnų� vietos.

Pravartu ir įdomu tos pačios paradigmos rėmuose palyginti gamtos vaizdinių traktavimą Auseklio

��viesos pilyje� ir Maironio �Trakų pilyje�. Auseklio eilėra�tyje ��ilieji� ą�uolai yra truputį

personifikuoti ir ry�kiai ideologizuoti: po pilies nugrimzdimo jie tampa tautos galią saugančia, dangų,

�emę ir po�emį jungiančia gamti�kąja vertikale. Kitaip tariant, gamtai suteikiamos visi�kai negamti�kos

funkcijos. Maironio eilėra�tyje gamtos atributai ne saugo pilį, bet ją ardo, griauna, jie nėra atskirti nuo

pilies, susilieja su ja. Trakų pilis pati lyg tampa ka�kokia gamtos zona: yra �[p]elėsiais ir kerpe

apaugus�, deformuojasi nuo drėgmės, nuo e�ero bangavimo. Dinami�ka gamta susiduria su stati�ka

civilizacija (buvusia civilizacija), ją transformuoja, pama�u integruoja, �u�kariauja�.

* * *

Baigiant reikia priminti, jog straipsnyje turėti omeny tik romantinės lietuvių ir latvių literatūros

pavyzd�iai i� XIX a. ir XX a. pr. Kitokios literatūros kontekstas, pavyzd�iui, Reinio ir Matyso

Kaudzyčių romanas �Matininkų laikai� (1879), Rudolfo Blaumanio, �emaitės ar Jono Biliūno

apsakymai reikalautų atskiros lyginamosios analizės.

Straipsnyje aktualizavus skirtingas tendencijas, galutinė i�vada vis dėlto darytina tokia, kad

nepaisant visų čia i�vardintų pakankamai svarbių nacionalinės tikrovės modeliavimo skirtumų, abiejų

poetų eilėra�čiuose toji tikrovė i�rei�kiama tokia pačia figūra, pilies figūra, kuri, būdama pagrindiniu

kūrinius struktūruojančiu elementu, be abejo, vienija stipriau nei gali atriboti visi skirtumai. Būtent

pilies figūros sureik�minimas XIX a. ir XIX a. prad�ioje (turiu galvoje ne tik Auseklį ir Maironį)

byloja apie abiejų baltų kultūrų savisaug�ką u�sklęstumą, savoti�ką savisaugos instinktą, apie �ių

kultūrų ir nacionalinio mentaliteto izoliaciją, vienu atveju apie gynybinį (Auseklis), kitu � labiau apie

puolamąjį (Maironis), bet abiejuose tekstuose apie gerokai prie�i�ką, nepatiklų ir įtarų nacionalinio

pasaulio santykį su i�oriniu pasauliu.

Be to, Maironio ir Auseklio pilys kaip erdvinės figūros yra analogi�kos prigimties izotopi�kos ir

homogeni�kos struktūros, t. y. paremtos viena stabilia ir nekintančia koordinačių sistema. Ma�daug

tuomet laisvų ar laisvesnių Europos tautų literatūrose, modernizmo poezijoje, dramaturgijoje, prozoje

jau pradedamos eksploatuoti heterotopinės tokių figūrų strategijos, kada, naudojantis Nerijaus

27

Mileriaus formuluotėmis, viskas sukasi ne apie �vieną horizontalę ir vertikalę, bet neribotą daugį

paraleliai i�sidėsčiusių ar persiklojančių horizontalių ir vertikalių, kurios prie�ingai izotopi�kai erdvei,

nėra suburtos aplink vieną bendrą atskaitos ta�ką� [Milerius 2001: 174�175]. Intriguojantys vėlesnės

literatūros pavyzd�iai palyginimui: Franzo Kafkos romanas �Pilis� ar Balio Sruogos eilėra�tis �Mano

pily nėra laiko�.

Pastabos 1 �altinių ir literatūros nuorodas �r. toliau. 2 M. Martinaitis kone analogi�kai teigia, jog Maironis yra �tarsi įgarsintas visoj mūsų kultūros erdvėj, kalboj, �monių klausoje ir atmintyje, neretai jo tekstus mokantis ne i� knygų, o vienam i� kito. Tai choro balsas, girdimas nuo vaikystės, įsimenamas ir priimamas kaip savaime esantis kalboje, gyvensenoje, rodos, net gamtoje� [Martinaitis 1998: 7]. 3 Pradedant Adomo Jak�to, Juozo Tumo-Vai�ganto darbais, prisimenant Vandos Zaborsakaitės, Viktorijos Daujotytės, Marijaus Jonaičio (�idlausko), Audronės �entelytės, Artūro Tere�kino ir kt. tyrinėjimus. M. Jonaitis: ��Pavasario balsuose� bundančios visuomenės ideologija tampa i�reik�ta, poeti�kai sukonkretinta ir suformuluota. Kartu ji platinama ir gilinama, t.y. aktyviai formuojama� [Jonaitis 1994: 90]. A. Tere�kinas: Maironio kūryba �dalyvavo (ir nūnai tebedalyvauja) formuojant ir deformuojant tautinę istoriją�, �jo dainoms suteikta galia formuoti lietuvį ir galia kontroliuoti jo identitetą� [Tere�kinas 2001: 79�80]. 4 �Ar� �ioje frazėje turi jungtuko �ir� reik�mę. 5 Latvi�ka �ių dviejų eilėra�čių lyginamosios analizės versija, tiesa, siauresniu, vien tik erdvės poetikos aspektu yra spausdinta: Butkus 2003: 7�16. 6 Net ką tik cituoto Vai�ganto formos pana�ios: �atsivertų�, �atsidarytų�, �pasirodytų�. 7 Raimondas Briedis primena, jog Arvedo �vabės redaguotame Enciklopediniame �odyne yra i�kelta tezė, �kad prad�ioje �odis �Latvija� rei�kė �Kur�emė�� (Briedis 1993: 183�184).

�altiniai ir literatūra

• AKR 1923: Auseklis, Kopoti raksti, Rīga. • LDzA 1970: Latvie�u dzejas antoloģija septiņos sējumos, 1. sēj., pirmā sējuma sastādītājs J. A. Jansons, Rīga:

Liesma. • MR 1987: Maironis, Ra�tai, t. 1, Vilnius: Vaga. • MR 1988: Maironis, Ra�tai, t. 2, Vilnius: Vaga. • PL 1959: Pumpuras A., Lačplėsis. Latvių tautos didvyris, vertė Vyt. Blo�ė ir D. Luk�ys, Vilnius: Valstybinė

gro�inės lit-ros l-kla. • VP 1989: Vai�gantas, Pragiedruliai. Vaizdai kovos dėl kultūros, Vilnius: Vaga.

• Berelis G. 1999: Latvie�u literatūras vēsture. No pirmajiem rakstiem līdz 1999. gadam, Rīga: Zvaigzne ABC. • Briedis B. 1993: ��Tur ir Latvija, tur ir Baltija..� Latvie�u tautas telpas un laika izpratne 19. gadsimta 60.�70.

gados�, Karogs, Nr. 7, 180.�189. lpp. • Butkus V. 2003: �Telpas poētika Mairoņa dzejolī �Traķu pils� un Ausekļa dzejolī �Gaismas pils��, Valoda un

literatūra kultūras apritē. Starptautiskas zinātniskās konferences materiāli, Rīga: Latvijas Universitāte, 7.�16. lpp.

• Donskis L. 1994: �Maironis lietuvių istoriografijos ir istoriosofijos paradigmų kontekste�, Donskis L., Moderniosios sąmonės konfigūracijos. Kultūra tarp mito ir diskurso, [Vilnius]: Baltos lankos, p. 248�259.

28

• Eliade M. 1996: Am�inojo sugrį�imo mitas. Archetipai ir kartotė, Vilnius: Mintis. • Gudriķe B. 1998: �Nacionālās atmodas laika literatūra. 19. gs. 50. gadu vidus�19. gs. 80. gadi�, Latvie�u

literatūras vēsture trīs sējumos, 1. sēj., No rakstītā vārda sākumiem līdz 1918. gadam, Rīga: Zvaigzne ABC, 111.�180. lpp.

• Jonaitis M. 1994: Poetas ir visuomenė XIX�XX am�ių sankirtose, Klaipėda: Eldija. • Kavolis V. 1994: �mogus istorijoje, Vilnius: Vaga. • Kursīte J. 1998: �Nacionālā ainava 19. gs. latvie�u literatūrā�, Letonica. Humanitāro zinātņu �urnāls.

Literatūra. Folklora. Māksla, Nr. 1, Rīga: Literatūras, folkloras un mākslas institūts, 7.�19. lpp. • Līgotņu Jēkabs 1927: Auseklis (Krogzemju Mikus). Biografija un rakstu izlase, Rīga: A. Jessens. • Losberga M. 1987: �Latvie�u nacionālās literatūras sākuma periods (no 19. gs. vidus līdz 80. gadu beigām)�, Čakars O., Grigulis A., Losberga M., Latvie�u literatūras vēsture. No pirmsākumiem līdz XIX gadsimta 80. gadiem, Rīga: Zvaigzne, 167.�339. lpp.

• Martinaitis M. 1998: ��iapus ir anapus Maironio�, Literatūra, nr. 36 (1), p. 5�9. • Mykolaitis-Putinas V. 1984: �Maironis. 100-tosioms gimimo metinėms paminėti�, Mykolaitis-Putinas V.,

Literatūros vertybių ie�kant, Vilnius: Vaga, p. 286�292. • Milerius N. 2001: �Kasdienio pasaulio chrakteristikos: kelias, įprotis, laikas, erdvė�, Darbai ir dienos, nr. 27,

p. 169�182. • Speičytė B. 1998: �Maironio interpretacijos XX a. antrojoje pusėje�, Literatūra, nr. 36 (1), p. 106�126. • �liogeris A. 1997: �Ma�vydas ir Lietuva�, Literatūra ir menas, vasario 15 d. • Tere�kinas A. 2001: �Tautos kūnas ir kūno tauta: keletas falologizmų apie Maironio poeziją�, Tere�kinas A.,

Kūno �ymės: seksualumas, identitetas, erdvė Lietuvos kultūroje, [Vilnius]: Baltos lankos, p. 79�92. • Venclova T. 1992: �Laimei, Maironis�, Venclova T., Vilties formos. Eseistika ir publicistika, Vilnius:

Lietuvos ra�ytojų s-gos l-kla, p. 282�289. • Zaborskaitė V. 1987: Maironis, Vilnius: Vaga. • �entelytė A. 1998: �Lietuvių tautinio atgimimo mitologija�, Literatūra, nr. 36 (1), p. 55�73.

Bibliografija Straipsnis perpublikuojamas i�: �Maironio ir latvių poeto Auseklio paralelės�, Lietuvių ir latvių gretinamosios

stilistikos klausimai / Lietuvie�u un latvie�u sastatāmās stilistikas jautājumi. Mokslinių straipsnių rinkinys,

�iauliai: �iaulių univ-to l-kla, 2006, p. 173�191.

Ne�ymiai kitokia �io straipsnio versija buvo publikuota: �Maironio ir latvių poeto Auseklio paralelės�,

Literatūra, 2003, E-4, http://www.literatura.lt/TXT/E-403/butkus.htm

2 seminaras Janio Poruko (1871�1911) kūryba

Variantas A Janio Poruko poema �Nesantysis ir du vieni�ieji� (1904)

Janis Porukas

Klausimai

1. J. Poruko estetika: formavimasis, įtakos, dominantės.

2. Poemos �Nesantysis ir du vieni�ieji� analizė: pasaulio dualumo ir vienovės problema; poetikos

specifika.

3. Lyginamoji J. Poruko poemos �Nesantysis ir du vieni�ieji� bei Mikalojaus Konstantino Čiurlionio

dailės darbų �Rex� kompozicijų eskizai, �Rūtos� draugijos salės u�dangos eskizai, �Angelas.

Preliudas�, �Demonas�, ��vaig�d�ių sonata�, �Rex� analizė: dualistinių kosminių vizijų rai�ka

verbalumu ir vizualumu.


1 klausimui: ● S. Gai�iūnas, Baltų Faustas ir Europos literatūra, Kaunas: Knygų naujienos, 2002,

p. 358�367 (poskyris �Tarp Goethe�s, Fausto ir Spenglerio (J. Poruko estetinis kontekstas)�).

2 klausimui: ● Ten pat, p. 389�391.

30

3 klausimui: ● S. Gai�iūnas, Kultūros tradicijos baltų literatūrose. XX a. paralelės ir kontaktai,

p. 123�126.


● A. Mykolaitytė, Jugendo stilistika lietuvių ir latvių prozoje, Kaunas: Vytauto Did�iojo u-tas, 2004, p. 30�43,

66�80 (skyriai �Vienovės su pasauliu vizija�, �Fantazijos vaizdiniai�).

● Z. Maurinia, Knyga apie �mones ir daiktus, Kaunas: Markas, 1998, p. 205�214 (skyrius �Kosmoso

garbintojas�).

● J. Umbrasas, Lietuvių tapybos raida, 1900�1940. Srovės ir tendencijos, Vilnius: Mokslas, 1987, p. 78�81.

● M. Etkindas, Pasaulis kaip didelė simfonija, Vilnius: Vaga, 1976, p. 118�122, 129�130 ir kt.


Seminare reikia turėti J. Poruko poemą �Nesantysis ir du vieni�ieji� (publikuojama toliau �iame

leidinyje). Taip pat būtų gerai turėti M. K. Čiurlionio kūrinius: �Rex� kompozicijų eskizai, �Rūtos�

draugijos salės u�dangos eskizai, �Angelas. Preliudas�, �Demonas�, ��vaig�d�ių sonata�, �Rex� (jų

reprodukcijos publikuojamos toliau �iame leidinyje).

Kūrinys

Janis Porukas

NESANTYSIS IR DU VIENI�IEJI1

FRAGMENTAS Baltasis, �ilasis Karaliau,

sėdintis savo soste,

kuris gyvybę gimdai mintimis,

kuris �vaig�des į�iebi mostais,

prie kurio kojų �ydi baltos ro�ės,

kuris sutvėrei gėrį ir gro�į,

kuris visa apglėbi meile, �

Tave a� myliu � �

* * *

Atkaklusis, �alzganai bly�kus Demone,

drėgnais, melsvais it metalo blizgesys plaukais,

sielą perveriančiu a�triu �vilgsniu,

31

liūdno ironiko �ypsena,

Tave a� myliu � �

Vesk mane tamson,

vesk mane naktin;

jeigu a� ten tapsiu neregiu,

vadinasi, nesu vertas �viesos!

Tamsą prakeikia

tik vien�ali�kas naivuolis,

tik tas, kurio sielos akys aklos,

kuris skiria gėrį ir blogį,

juoda ir balta,

kuris juokingai pasitikėdamas savimi �

dėl silpnabūdi�kumo,

dėl kvailo naivumo �

auk�tina �viesą �lovės himnais!

Man tamsa yra didi ir gili mįslė

su nematomo pasaulio

negatyviais pavidalais;

a� tikiu, kad tamsa

yra kūno akimis neregima

svetima �viesa!

* * *

Kas gali visa apimti,

tas visa myli;

kas visa myli, tas yra

Dievas!

Kas gali viską naikinti,

tas visko neapkenčia;

kas visko neapkenčia, tas yra

�ėtonas!

�ie du vieni�ieji yra mano idealai, ir trečiasis �

auk�čiausias mano idealas yra

Nesantysis.

* * *

32

Vir� dviejų vieni�ųjų sostų

sklando Nesantysis

it sidabro garas,

it tirpstančio aukso dvasia,

it baltas �ilkas, kuris spindi mėnesienoj,

tačiau neturi pavidalo nei svorio,

yra anapus jėgos, materijos,

anapus sistemų ir erdvių,

anapus gyvybės ir mirties.

Vir� dviejų vieni�ųjų sostų

sklando Nesantysis

neregimas ir negirdimas,

tačiau visada nujaučiamas.

Jo dvasia

įsilieja į kiekvieną mintį �

ji apima kiekvieną mūsų jausmą;

ilgesys yra jo galia,

jo visa sukrečianti jėga.

Ilgesys �udo buvusįjį, esantįjį �

viltimi,

kad Nesantysis ka�kada bus � �

Ilgesys dega tro�kuliu

aplink abiejų vieni�ųjų sostus.

Ilgesys pakylėja mano �irdies jausmus

vis auk�čiau,

kur skaidrėja �vilgsnis ir ai�kiau matai varguolio

niūrų pasaulį.

Ilgesys dega saulėje,

ilgesys balina mėnesį,

ilgesys �ėri

i� �vaig�d�ių deimantų;

ro�ės ir lelijos liepsnoja ilgesy;

ir ilgesio varomas

teka vanduo į jūrą.

I� Nesančiojo sklinda ilgesys �

tai ilgesys to,

33

ko nebuvo,

ko nėra ir nebus, �

kas tvirtai jungia abiejų vieni�ųjų sostus.

Kaip nebūty susilygina prie�ai �

taip Nesančiajame susivienija abu vieni�ieji,

ilgesio vejami prie Ne�inomojo,

visų dailiausiojo, visų geriausiojo.

Jiedu pultų vienas kitam į glėbį,

jie susitaikytų � bet juos

skiria ir vieną nuo kito atstumia

buvusysis, esantysis ir

vargana ateitis,

toji i��aukta, i�rėkta ateitis,

dėl kurios skausmingai �ypsos abu vieni�ieji.

* * *

Nesantysis

vienija prie�tarų dvasią.

Tą, kurio nėra buvę,

visi myli kaip kilnų,

kaip gra�ų ir idealų, �

apie jį įtemptai mąsto

abu vieni�ieji.

* * *

Nebūtis pasiglem�davo i� am�inybės

metų metus,

darbai griuvo,

nyko, kylant naujiems;

apgaulės vald�ia siautėjo pasaulio erdvėj,

vie�patavo jėgos teisė;

galų gale gyvybę visur

įveikdavo mirtis

savo �altu miegu.

Tautos kilo ir nyko,

herojai ateidavo ir �ūdavo,

34

�emė paplūdo

krauju ir a�aromis.

Dėl �lovės, turto,

dėl teisybės ir

bausmės rūsčio

karo triuk�mas drebino orą.

Valdovas neapkentė valdovo,

mylėdami tik save,

melo ir u�sispyrimo kalavijas

nulemdavo tiesą,

beprotybė tapo

pavyzd�iu, kurį gerbė �monės,

�monės sukėlė nelaimes, pra�ūtį ir u�traukė gėdą;

visa tai kartodavosi tūkstantmečiais.

Abu vieni�ieji stebėjo �ią beprotybės dramą,

abu vienas kitam prikai�iojo dėl idėjų,

prie�asčių,

kurios dusino pasaulį ne�inioje.

�ilasis, baltasis Karalius verkė,

�alzganas, bly�kusis Demonas

juokėsi,

juokėsi taip � lyg piktas perkūnas

griaustų padangėse.

I� baltojo, �ilojo Karaliaus a�arų

i�try�ko srovė;

ji liejos skaidri it kristalas

iki Demono sosto,

prie kurio kojų

raudonavo pragaro vartų skersiniai�

Stipriai a�arų srovei

įsiliejant am�inojon pragaro kaitron,

su mil�ini�ka jėga auk�tyn �ovė

garai, dūmai.

Pragaro vidus kūpėjo,

�niok�tė garai, kurie

did�iuliais, baltais kamuoliais

35

kilo į melsvą dangaus giẽdrumą

ir ją aptemdė.

�emė drebėjo

nuo smūgių;

pragaro vartai

lū�o kaip skalos:

pragaras pagimdė

�ilojo Karaliaus dukterį2,

kuri,

i�sisklaid�ius dūmams ir garams,

stovėjo tarp abiejų sostų

gra�i kaip stebuklas.

Ir skambiu balsu

pa�aukė baltasis Karalius: �Ateik,

mano U�uojauta!�

Ir Demonas labai įdėmiai

�iūrėjo į ją.

Jo pragare,

kur bejėgi�kumas ir did�iausi skausmai,

gimė naujoji �monijos karalienė

U�uojauta.

Daili mergelė U�uojauta

jautėsi nelaiminga, kada abu vieni�ieji

i�tiesė į ją rankas;

Demonas geidė jos

malonumams,

tačiau ji nusigrę�ė nuo Demono

tamsiojo sosto

ir klausėsi �ilojo, baltojo

Karaliaus balso, kuriame buvo girdėti

siaubingos �monijos kančios.

Bet, prie� suvokdama

Buvusįjį,

Esantįjį,

ji juto, kad visų kilniausias yra

Nesantysis,

36

kuris sklandė aplink ją

kaip �velnus gegu�ės dienos dvelksmas.

* * *

U�uojauta pamilo Nesantįjį,

tą Nesantįjį, kurio niekada nesulauks.

Savo ilgesiu

siekė jį apkabinti, bet jis

i�tirpo jos rankose kaip svajonių mira�as,

ir ji belaistė jo pėdas graud�iomis a�aromis.

* * *

Baltasis, �ilasis Karalius

pakvietė U�uojautą,

priglaudė ją savo glėbyje.

I� jų bučinių i�skrido

Meilė,

jų glamonėse

pra�ydo skaisčiai raudonos ro�ės,

ir Silpnybė atne�ė pasauliui judviejų �lovę.

�monija

akimirką atgijo nuo naujosios �inios,

kuri liejosi i� dangaus it �iltas dvelksmas.

�mogus �mogų

pradėjo vadinti broliu,

seserimi;

�iek tiek meilės,

�iek tiek u�uojautos ir teisybės

atsirado pasaulyje.

* * *

Ir Nesantysis įgavo

�mogaus pavidalą,

tačiau �monės suprato,

kad jis nėra �mogus,

kad jis nėra

37

Buvusysis,

Esantysis,

kuris ir toliau privalo būti bei kentėti;

Nesantysis liko Nesančiuoju,

�mogaus pavidalas liko �mogui.

Tačiau naujoji nuojauta

su�avėjo visų protus,

�monės �lovino

naujus, nesuprantamus rei�kinius,

kurie prie�taravo

visiems gamtos dėsniams,

�monės �lovino Meilę,

giedojo U�uojautai ir Nesančiajam

skambias �irdies giesmes � � �

* * *

Tada Demonas

�aibuojančiais, veriančiais �vilgsniais

nusigrę�ė nuo savo kaimyno ir

net dusdamas i� pykčio spjovė tris kartus:

i� po Demono sosto i�lindo

i�verstaakė pilkai melsva

Neapykanta.

�Eik, u�kurk savo didįjį lau�ą,

tegu visas pasaulis įsiliepsnoja,

tegu pra�ūva Meilės �lovė,

nes ji yra trapi, menka, mirtinga �

u�traukia mano kaimynui am�iną gėdą!

Eik, sukelk pasaulyje karą,

nes mylintis �mogus yra juokingas,

o karo beprotybėje jo veidas mane �avi.

Eik, u�kurk savo didįjį lau�ą!� �

taip Demonas kalbėjo Neapykantai.

Neapykanta nuskriejo �emėn �ibančia ugnies juosta,

kuri nusitęsusi tarp �emės ir dievų sferų.

Netrukus įsiliepsnojo mil�ini�kas Neapykantos lau�as,

38

apglėbdamas liepsnomis �mones, gyvūnus, augalus;

net uolos įkaito ir i� neapykantos skilinėjo pusiau,

o griūdamos grumėjo, �nyp�tė putojančioje jūroje.

Saulę u�dengė dūmai,

ir lyg raudona kraujo akis

ji �velgė pro kar�tą tvaiką:

�mogus su�vėrėjęs puolė kitą �mogų,

�emėje dundėjo patrankos � � �

* * *

Tada �ilasis, baltasis Karalius

pakėlė balsą:

�Argi temoki vien Neapykantą kurstyti,

argi Tu, Demone, nieko, nė vieno nemyli?� �

�Taip, a� myliu vienintelį�,

skambiai ir atkakliai

�aukė Demonas galingu balsu,

�a� myliu Nesantįjį!�

Tada �ilasis, baltasis Karalius nuleido galvą.

Jis persisvėrė

per �oninę sosto atramą

ir liūdnai pasakė:

�Jį ir a� visų labiausiai myliu!

Ir kadangi mes

Esančiojo, Buvusiojo ir to, kas bus,

esame am�inai atskirti,

tačiau mylim vieną abu,

mylim visų kar�čiausiai Nesantįjį, �

tad i�kelkim jį vir� mūsų

į vieną vienintelį galingą sostą,

ir patys rimsim Nirvanoje � � �

Teateinie ir tevaldo tad mūsų Idealas,

Teateinie ir tevaldo

Nesantysis!�

* * *

39

�A� niekinu Nirvaną

taip pat kaip Tave ir pasaulį,

ir mano Nesantysis

nėra tavo Nesantysis.

Jei Tavęs nebūtų,

tada gyvuotų mano Nesantysis,

dėl Tavęs jis man

am�iams �uvęs!�

Ir Demonas nugrę�ė veidą

nuo savo kaimyno sosto.

* * *

Bet i� pasaulio degančio lau�o

lyg feniksas atsinaujinęs pakilo �

pakilo Nesantysis;

nei prie vieno, nei prie kito vieni�ojo

jis nebepriskrido.

Kaip �aibas jis rai�ė

am�inąsias erdves,

i�skėsdamas į begalybę savo sparnus,

siekė atskirti

savo skaidrų ai�kumą

nuo niūrių abiejų vieni�ųjų pasaulio erdvių,

kur visa alsuoja

bausmės bei trapumo dvasia.

* * *

Po �io apsirei�kimo mano siela

�lovina Nesantįjį.

Ją gaivina ai�kumas,

pasiekiamas tik mintimis.

Kilniosios minties perlai

atstoja rojų, o tikėjimas

�velniomis, �iltomis rankomis apsiveja kaklą,

ramiai, meiliai pabučiuoja

ir migdo protą, kad �is nebla�kytų

40

gerų, malonių minčių:

apie tai, kad Nesantysis kartą bus ir gyvybę valdys,

apie tai, kad kils ramybės ir santarvės valstybė!

Ir stebuklo trok�ta

mūsų varg�ės �irdys.

* * *

Ant auk�tos baltosios dievų uolos

putojančios jūros pakrantėje

po audringu dangum paslėpti

mums am�iais neregimi

stovi abiejų vieni�ųjų sostai.

Tai, kas �monijai �emėje yra laikai ir erdvės,

jiems auk�tybėse yra am�inybė, begalybė.

Mūsų kančios turi pabaigą,

rūpesčiai � ribas,

o jų kančios liepsnoja per am�ių am�ius.

Kas jiems

U�uojauta, Meilė,

kas Neapykanta ir am�inieji prakeiksmai,

kas i�ganymas ir �ventumas,

kas pragaras ir dangus, �

visa tai seniai abiejų vieni�ųjų

patirtà tu�tuma.

Mes tiriam, jie

jau seniai viską patyrę.

Mes mėginam atverti gamtos vartus, jie

yra atvėrę tūkstančius vartų ir �

atradę tu�tumą.

Jie netiki vienas kitu,

tačiau abu taurina pasaulį.

Jie am�inai vargsta

nepatirdami laimės

ir laukia,

ir laukia

Nesančiojo�

41

* * *

Ir galbūt kils �is naujasis stebuklas,

Nesantysis � � �

ir taps kūni�ka tiesa!

Ir galbūt �is stebuklas surankios

i�barstytas mūsų trūnėsių dulkes

ir sukurs naujus pavidalus �

suvienys mūsų dvasios i�bla�kytas mintis,

kurios ka�kada gyvybingai bangavo

po skaidrų eterį,

ir genijai i� �vaig�d�ių trimituos:

�Tapk, raskis, tikroji gyvybe!

Kilk, au�k,

�ventas ramumo ryte!

Ramumas ir gyvybė yra

brolis � sesuo!

Pasirodo Nesantysis

visa savo didybe!�

* * *

Stebuklas,

taip � stebuklas

teateinie pas mus visus!

Pro autore

Nesantysis man pasirodo

apgaubtas meiliomis, ro�inėmis spalvomis,

lydimas tobulos garsų dermės �

kaip vizija,

kaip sapnas,

kurį ilgesingai vejiesi pabusdamas.

Tauriais marmuro propilėjais

jis kopė auk�tyn

�venton, �ibančion �vieson.

A� stovėjau ant realios �emės �

42

dulkių tvaike,

pavydo, neapykantos ir

neramumų atmosferoje �

ir i�tiesiau rankas į Nesantįjį.

Jis nusisuko nuo

karčios tiesos,

nuo manęs,

nuo Sizifo ir Danaid�ių.

Ir ka�koks balsas �aukė i� auk�tybių;

�Nelauk manęs!�

� � � � � � � � � � � � � � � � � � � � � �

Finis

Atgarsis eilėms

�Nesantysis ir du vieni�ieji�


�iuos �od�ius a� gird�iu

tyliomis naktimis.

Tai stebuklinga Idealo byla, rei�kianti

mums prakeiksmą, o jam �lovę.

�Nelauk manęs!� �

tai sukrečia mano �irdį,

nes a� jį myliu �

Nesantįjį.

�Nelauk manęs!� �

tai skamba lyg trimitas,

ir mano nevilties riksmas

paskęsta negailestingai o�iančiame am�ių mi�ke

kaip pasiklydusio keleivio �auksmas.



Duslūs mano kapo varpai

tėra �vangučiai palyginus su �iais

galingais Idealo �auksmo dū�iais.

43


* * *

�A� myliu Nesantįjį!�

Tos berg�d�ios Demono svajonės!

Mylėti tą, kurio i� viso nėra!

Ir ar Demonas apskritai gali mylėti?

Tačiau jo �irdis

trok�ta Nesančiojo,

tiktai mintis apie Nesantįjį

gali sukelti aistringus ginčus

dėl Esaties;

minties gyvybė

plačiai atveria vartus

į tolimąją �ios minties

meilės �ventovę.

Jei Demonas myli � tada

pasaulio pabaiga.

1904 m.

(filologinis, �prasminis� V. Butkaus vertimas; publikuojamas pirmą kartą;

versta i�: Jānis Poruks, Raksti, 1. sēj., Rīga: Liesma, 1971, 192.�204. lpp.)

Pastabos 1 S. Gai�iūnas J. Poruko poemos pavadinimą, kuris latvi�kai yra toks: Nebiju�ais un divi vientuļi, knygoje �Kultūros tradicijos baltų literatūrose. XX a. paralelės ir kontaktai� verčia �Nebūtasis ir du vieni�ieji�, o knygoje �Baltų Faustas ir Europos literatūra� � �Neregėtasis ir du vieni�ieji�. Mano manymu, ir teksto, ir konteksto po�iūriu autenti�kiausias, adekvačiausias pavadinimo vertimas yra �Nebuvusysis ir du vieni�ieji�. Toks variantas iki �iol buvo pateikiamas studentams seminaruose. Dabar pasirinktas variantas �Nesantysis ir du vieni�ieji� pasiūlytas �io leidinio rankra�tį skaičiusios Dalios Jakaitės. U� �į pasiūlymą esu jai labai dėkingas, kadangi vertimas Nesantysis (a) trumpesnis, poeti�kesnis, (b) pagyvindamas poemos vertimo stilistiką, nekeičia jos semantikos, (c) esamojo laiko dariniai (nesantysis; nesamybė; tai, ko nėra) pana�iuose kontekstuose lietuvių kalboje turi platesnę vartojimo tradiciją. Poemos autorinė paantra�tė yra �Fragmentas�, tačiau poema � vientisas ir i�baigtas kūrinys. 2 Plg. su Rainio misterijos �Ugnis ir naktis� eilutėmis: �Nuo to laiko, kai prie� naktį ugnis kovoja, / Atsivėrė neapykantos praraja: / Nakty gimė �viesa, / Gyvybė i�lėkė i� mirties� (J. Rainis, Kopoti raksti 30 sējumos, 9. sēj., Rīga: Zinātne, 1980, 168. lpp.).

Kūriniai lyginamajai analizei

M. K. Čiurlionis. Rex, kompozicijų eskizai. 1904�1905 m.

M. K. Čiurlionis. Rūtos draugijos salės u�dangos eskizai. 1908 m.

M. K. Čiurlionis. Angelas. Preliudas. 1908�1909 m.

M. K. Čiurlionis. Demonas. 1909 m.

M. K. Čiurlionis. �vaig�d�ių sonata. Allegro. 1908 m.

M. K. Čiurlionis. �vaig�d�ių sonata. Andante. 1908 m.

M. K. Čiurlionis. Rex. 1909 m.

2 seminaras Janio Poruko (1871�1911) kūryba

Variantas B Janio Poruko apysaka �Perlų �vejys� (1895)

Janis Porukas

Klausimai

1. Hernhūtizmas (pietizmo at�aka) Latvijoje ir i�pa�intinės hernhūti�kosios (pietistinės)

autobiografijos fenomenas.

2. Apysakos �Perlų �vejys� kaip neoromantinį asmenybės tapsmą atskleid�iančio ir poetizuojančio

teksto analizė (i�ry�kinant autobiografi�kumo, autorefleksijos aspektus; meilės sampratos specifiką;

mokinio�mokytojo, realaus�utopinio pasaulių santykių konfigūracijas).

3. Kultūriniai-literatūriniai intertekstai ir jų semantinės bei stilistinės funkcijos apysakoje �Perlų

�vejys�.

4. Perlo įvaizd�io / simbolio semantinės bei stilistinės funkcijos apysakoje �Perlų �vejys�.


1 klausimui: ● A. Butkus, Latviai, Kaunas: Aesti, 1995, p. 35�36; ● S. Pivoras, Lietuvių ir latvių

pilietinės savimonės raida. XVIII a. pabaiga � XIX a. pirmoji pusė. (Lyginamasis aspektas), Kaunas:

52

Vytauto Did�iojo univ-to l-kla, 2000, p. 30�31; ● G. Lazdynas, Vokiečių Bildungsromanas. Teorinis

aspektas, �iauliai: �iaulių univ-to l-kla, 2002, p. 35�37 (poskyris �Pietistinė i�pa�intis�).

2�4 klausimams: ● S. Gai�iūnas, Baltų Faustas ir Europos literatūra, p. 367�374 (poskyris

�Fausti�koji siela tarp did�iųjų dvasių (apysaka �Perlų �vejys�)�; ● V. Butkus, Latvių klasika �iaulių

leidykloje (publikuojama toliau �iame leidinyje).


● U. Ģērmanis, Latvių tautos nutikimai, Kaunas: �viesa, 1998, p. 139�142 (skyrius ��it ir ateina latvių

I�ganytojas!�).

● S. Gai�iūnas, �Kelionė su perlų �veju�, J. Porukas, Perlų �vejys, �iauliai: Saulės deta, 1996, p. 5�8.

● S. Gai�iūnas, Kultūros tradicijos baltų literatūrose. XX a. paralelės ir kontaktai, p. 165�167.


Seminare reikėtų turėti J. Poruko apysaką �Perlų �vejys� (J. Porukas, Perlų �vejys, vertė Renata

Nausėdaitė, �iauliai: Saulės deta, 1996).

Straipsnis

Vigmantas Butkus

LATVIŲ KLASIKA �IAULIŲ LEIDYKLOJE Pirmoji verstinė �iaulių leidyklos �Saulės delta� knyga Janio Poruko (1871�1911) �Perlų

�vejys�1 palydi į lietuvių skaitytojui kol kas beveik nepa�įstamo latvių literatūros klasiko meninį

pasaulį. Tai stambiausias ir vienas i� vertingiausių J. Poruko kūrinių, balansuojantis ant apysakos ir

romano �anrų ribos. Jis sukurtas prie� �imtą vienerius metus ir drauge su kitais to paties autoriaus

darbais �ymi nepaprastai reik�mingos latvių literatūros krypties � neoromantizmo prad�ią.

�Perlų �vejys� gali būti ir, matyt, bus perskaitytas taikant įvairius kodus, pasitelkiant įvairius

kontekstus. Jausmingas svajotojas liūdną Ansio Vairuogo likimą greičiausiai suvoks meilės romanų ir

sentimentalių jų ekranizacijų fone. Rimtas muzikas �ioje knygoje atras Richardo Wagnerio muzikinių

dramų komentarą ir parafrazes. Lituanistinio i�silavinimo �mogus į�velgs latvi�ką �atrijos Raganos,

Igno �einiaus, Antano Vaičiulaičio kūrybos paralelę. Germanistas i� karto atpa�ins XVIII a. pab. �

XIX a. pr. vokiečių romantinės prozos ir romantizmo estetikos struktūras ir pan. Tiesa, pastarosios

struktūros ir sudaro �Perlų �vejo� karkasą. Knygos įvadinio straipsnio autorius Silvestras Gai�iūnas yra

įsitikinęs, jog �latvi�kasis �Perlų �vejys� mums, lietuviams, XX a. pabaigoje (tik dabar!) praveria

vartus į vokiečių romantinio romano tradicijos pasaulį, kuris iki �iol (du �imtus metų!) lietuvių kalba

dar nebuvo reprezentuotas.�2

53

Ką gi � latvistinis �Saulės deltos� leidinys tampa tiltu į reik�mingą Europos kultūrinio gyvenimo

paradigmą, kylančią i� Ludwigo Tiecko, Novalio, Friedricho Hölderlino romanų dvasios. Tai neturėtų

labai stebinti, nes J. Porukas buvo bene pats europocentri�kiausias latvių autorius, i� prad�ių ra�ęs

veikalus vokiečių kalba.

Siu�eto lygmeny �Perlų �vejys� � tragi�ka jaunuolio Ansio Vairuogo meilės istorija. Populiarioji

reklaminė katalogizacija �iai apysakai, be abejonės, duotų tokią paantra�tę: �Knyga apie meilę�, tuo

atbaidydama vieną ir pritraukdama kitą skaitytojų ratą. Tačiau būtent dėl to, kad meilė čia traktuojama

(neo)romanti�kai, prie psichologinio determinizmo pripratusiam skaitytojui gali būti ne visai

suprantami kai kurie esminiai siu�etiniai vingiai bei herojaus poelgiai.

Garsus romantizmo ideologas Friedrichas Schlegelis viena savo �Idėjų� (1800) rinkinio maksima

skelbia: �Tik per meilę ir meilės supratimą �mogus tampa �mogumi�3. �ioje tezėje lyg gemalinėje

ląstelėje u�koduota visa �Perlų �vejo� problematika, ji � raktas į Ansio Vairuogo paslaptį. �inoma,

naudojantis tuo raktu, turi būti be galo intensyviai i�gyvenama metafizinė, krik�čioni�koji, mitologinė

ir t. t. sąvokos �meilė� gelmė, antraip nesunku nuslysti pavir�iumi, i� tragi�kų gaidų i�spaud�iant tik

lengvą melodrami�ką melodijėlę.

J. Poruko punktyri�kai nu�ymėtas asmenybės tapsmas, dvasinis tobulėjimas per nenutrūkstančią

meilės metamorfozių grandinę veda prie �i�siskleidimo kitose erdvėse� (p. 88), prie čiurlioni�kos

daugiadimensinės universumo harmonijos, kuomet: �viskas darniai gaud�ia it mil�ini�ka simfonija, į

kurią įsilieja kiekvieno balsas� (p. 89).

Herojus paverčiamas vizionieri�ku alchemiku, pa�auktu i�gryninti meilės jausmą, neutralizuojant

ir visi�kai eliminuojant i� jo bet kokį fiziologi�kumą. Jis i�siskiria su mylimąja, palieka savo kūną

gulėti lovoje ir leid�iasi į protu nevaldomas klajones po sielos ir dievi�kojo aprei�kimo labirintus. Tai

ne hipersentimentalūs meniniai triukai, o itin jautriai J. Poruko apčiuopta epochos tendencija, vėliau

pasirei�kusi ir konkrečiais gyvenimi�kais pavyzd�iais, kuomet estetizuotos �baltosios meilės� vardan,

kūni�kumo (seksualumo) būdavo atsisakoma net vedybiniame gyvenime (�ymiojo rusų simbolisto

Aleksandro Bloko ir Liubovės Mendelejevos-Blok pavyzdys). �Tikra meilė yra nusigrę�imas ir

nutolimas nuo pasaulio, susitapatinimas su dievybe� (p. 43).

Sapnai, svajonės, kūrybiniai i�gyvenimai, pasąmoniniai regėjimai � visa, kas kūni�kąją energiją

kristalizuoja į sielos perlus, apysakoje įgauna apoloni�kai skaidrių ir �viesių įvaizd�ių formas.

Pastarosios labai nesudėtingos, lyg ką tik paimtos i� poetikos abėcėlės. Tačiau po i�orine formų ramybe

ir tarsi ka�kokia nebranda, tyru vaiki�kumu (koks elementarus mums, XXI a. knygų gurmanams, gali

pasirodyti �sielos perlo�, ��irdies perlo� simbolis!) kibirk�čiuoja begalinė kūrybinė egzistencijos aistra,

sprogte sprogsta įgimtų inteligencijos var�tų vos i�laikomi vidinio dinamizmo atomai.

Tai jauno kūrėjo bruo�as. �Perlų �veją� J. Porukas para�ė eidamas 25-uosius metus, kai

spontani�kas poreikis i�sisakyti vietomis buvo net stipresnis u� mokėjimą tai profesionaliai,

virtuozi�kai padaryti. J. Poruko jėga da�nai slypi u� stilistikos, sintaksės, leksikos� valdų. Ka�kur

54

prie�kalby. Energetinėje sąmonės ar pasąmonės valioje, susidūrimo su �od�iais bei sakiniais

akimirkomis. Tuomet �odinė įvairovė ir ornamentika tampa nebesvarbi, ir per i�tisus puslapius ima

kartotis koks nors vienas ir tas pats veiksma�odis, asmenvardis ar sintaksinė konstrukcija. Latvių kalba

ir kalbinė sąmonė tokiam kartojimuisi nesiprie�ina, lietuvių � stojasi piestu.

Dėl tos prie�asties itin pagirtinas jaunos debiutuojančios vertėjos Renatos Nausėdaitės darbas,

sulietuvinant Ansio Vairuogo istoriją. �is vertimas buvo pradėtas R. Nausėdaitei dar tebestudijuojant

�iaulių pedagoginiame institute lituanistiką ir (savaranki�kai) latvistiką, ra�ant diplominį ir magistro

darbus i� lyginamosios baltų folkloristikos bei literatūrologijos. �inia, pradedantysis vertėjas visuomet

jaučia totalų originalo spaudimą, bet netgi tai sumaniose rankose įgyja teigiamų pusių, pavyzd�iui,

padeda i�laikyti nesuimprovizuotą, neperre�isuotą pagal savo kalbos taisykles latvi�kąją autentiką.

J. Porukas nėra agrarinės orientacijos ra�ytojas, todėl R. Nausėdaitės tekstas ai�kiai leid�ia

pajusti, kokia klastinga akustine apgaule kartais gali virsti afi�uojamasis lietuvių ir latvių kalbų

artimumas. Mes iki �iol neturime Lietuvoje deramai i�leistų Janio Rainio veikalų4 � Kosto Korsako ir

Eugenijaus Matuzevičiaus vertimai da�nai prasilenkia su did�iojo latvių dramaturgo mintimis kone

visais 180 laipsnių. Tokiame fone vertindami jaunosios vertėjos pastangas, turėtume pripa�inti, kad jai

teko nelengvas, bet � jei jau jo ėmėsi, � matyt, patrauklus ir įdomus darbas. Jis atliktas tikrai

są�iningai.

Taigi lietuvių skaitytojai pagaliau gali susipa�inti su vienu i�kiliausių latvių talentų. Poetas

Viktoras Eglytis manė, jog J. Porukas yra kamienas, i� kurio i�auga visa modernioji latvių literatūra.

Tas kamienas labai daugia�akis, nes J. Porukas ra�ė ir eilėra�čius, poemas, ir apsakymus, noveles,

apysakas, ir draminius kūrinius, ir esė, aforizmus, straipsnius, recenzijas� Liko įpusėtas romanas

�Ryga�, kurio protagonistą (kaip, beje, ir Ansį Vairuogą) kritikai vadina paties autoriaus dvasiniu

antrininku.

J. Porukas darė įtaką ne tik latvių literatūros raidai, bet ir religinei, filosofinei minčiai. Jo

palikimo apmąstymui atskiras monografines studijas paskyrė literatai Viktoras Eglytis, Janis Lapinis,

Rūdolfas Eglė, Valdemaras Ancytis, filosofai Zenta Maurinia, Paulas Dalė, teologas Voldemaras

Malduonis. Kritiko Andrėjo Johansono įsitikinimu, J. Porukas net kasdienybėje nemokėdavęs mąstyti

paprastai, vienmati�kai, viską siekęs įminti it mįslę, i�narplioti it sudėtingiausią problemą.

Skausmingas įsijautimas į gyvenimą, jautri reakcija tiek į i�orinius, tiek ir į vidinius dirgiklius atvedė

prie asmenybės susiskaldymo � jo gyvenimo kelias pasibaigė psichiatrijos klinikoje. Atidesnis

skaitytojas pastebės, kad bema� visa jo kūryba pa�ymėta tuo pačiu �enklu, kaip ir F. Hölderlino ra�tai,

Friedricho Nietzschės traktatai, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslai. Tik sunku įspėti to

�enklo vardą, tvyrantį ka�kur u� pasąmonės ribų, ten, kur savo gyvenimo saulėlydy i�ėjo visi �ie

kūrėjai.

55

Pastabos 1 Janis Porukas, Perlų �vejys, �iauliai: Saulės delta, 1996. Straipsnyje cituojant �ią knygą skliaustuose nurodomi jos puslapiai. 2 Silvestras Gai�iūnas, �Kelionė su perlų �veju�, Janis Porukas, Perlų �vejys, p. 7. 3 Friedrich Schlegel, �Ideen�, Friedrich Schlegel, Kritische Schriften, München: Carl Hanser Verlag, 1971, S. 98. Dėl �ios nuorodos esu dėkingas Gintarui Lazdynui. 4 Situacija �ymiai pagerėjo tik vėliau, kai pasirodė Kęstučio Nastopkos sudaryta, Sigito Gedos, Jono Strielkūno, Albino Bernoto ir kitų versta bei Silvestro Gai�iūno straipsniu palydėta knyga: Janis Rainis, Poezija. Dramos, Vilnius: Vaga, 1998.

Bibliografija Straipsnis su labai ne�ymiomis korekcijomis perpublikuojamas i�: �Latvių klasika �iaulių leidykloje�, V. Butkus, �iauliai: provincijos miestas palatvėje. Tekstai, �iauliai: Saulės delta, 2005, p. 120�123. Kiek kitokia (pirminė) �io straipsnio versija buvo publikuota: �Latvių klasika �iaulių leidykloje�, �iaulių kra�tas: Atolankos, 1996-07-11, p. 10.

3 seminaras Rainio (1865�1929) dramaturgija: drama �Aukso �irgas� (1909)

Rainis (tikr. Janis Pliek�anas)

Klausimai

1. Kalno (i�orinės-vidinės erdvės), aukso (�alcheminio�-psichoanalitinio tapsmo), saulės

(mitologinio-istorinio konteksto) semantika dramoje �Aukso �irgas�.

2. Etinių vertybių sistema dramoje �Aukso �irgas�.

3. Tautosakinės pasakos ir literatūrinės pasakos skirtis dramoje �Aukso �irgas�.

4. �Depsichologizuota� dramos �Aukso �irgas� stilistika ir nacionaliniai jos ypatumai lyginant su

analogi�ku lietuvi�kuoju kontekstu.


1�3 klausimams: ● V. Butkus, �Janio Rainio dramos �Aukso �irgas� semantika� (publikuojama toliau

�iame leidinyje). ● S. Gai�iūnas, �Janio Rainio dvasinio likimo linija: tarp �iaurės ir pietų�, J. Rainis,

Poezija. Dramos, Vilnius: Vaga, 1998, p. 763�767.

4 klausimui: ● V. Butkus, �Pastabos apie kalbinį stilistinį lietuvių ir latvių neoromantinės

dramaturgijos skirtumą� (publikuojama toliau �iame leidinyje).


● J. Kalninis, Rainis, Vilnius: Vaga, 1981, p. 317�326 (poskyris �Aukso �irgas�).

57

● S. Gai�iūnas, Kultūros tradicijos baltų literatūrose. XX a. paralelės ir kontaktai, p. 247�269 (poskyris

�Universalistiniai principai kūryboje. �anrai ir poetika�).

● B. Masionienė, Baltijos tautos, Vilnius: Aidai, 1996, p. 98�103 (poskyris �J. Rainio dramos�).


Seminare reikėtų turėti Rainio dramą �Aukso �irgas� (J. Rainis, �Aukso �irgas�, vertė Eugenijus

Matuzevičius, J. Rainis, Poezija. Dramos, Vilnius: Vaga, 1998, p. 253�378 a r b a Rainis, Aukso

�irgas, vertė Eugenijus Matuzevičius, Vilnius: Vaga, 1964).

Straipsniai

Vigmantas Butkus

JANIO RAINIO DRAMOS �AUKSO �IRGAS� SEMANTIKA 1991 m. I. Zieduonis i�leido knygą �Am�inybės temperamentas. Studijos apie Rainį�. Joje

J. Rainis paverčiamas �lygybės �enklu� tarp �monijos kultūros lobyno ir pačių latvių kultūros,

vadinamas vertėju-ai�kintoju, visomis kalbomis įvardytą dvasios evoliuciją �verčiančiu� į latvių kalbą.

Knygos epiloge daroma i�vada, kad J. Rainio kūrybos daugiadimensi�kumas ka�in ar gali būti iki galo

suprastas ir i��ifruotas, kadangi �mes nesam skaitę to, ką jis studijavo, jausdamas nepasotinamą

am�inybės alkį: Goethę ir graikus, �ydus ir Egiptą, Gilgame�ą ir Lao Dze, Konfucijų, liaudies dainas,

latvių mitus, vedas, Marxą, socializmą, mistiką, vaikus, istoriją, archaiką��1. Kitaip sakant,

įtaigaujama, kad gilinantis į vieną ar kitą J. Rainio kūrinį, privalu dairytis įvairių kultūrinių bei

literatūrinių potekstės klodų, kurių �ifras, anot I. Zieduonio, svyruoja plačia skale nuo Gilgame�o iki

J. W. Goethes.

Daugelis J. Rainio dramų sukurtos pagal �inomus siu�etus. Siu�etai imami i� tautosakos,

mitologijos arba literatūros. Misterija �Ugnis ir naktis� sukurta pagal A. Pumpuro epą �Lačplėsis�,

tragedijos �Indulis ir Arija� bei �Meilė stipresnė u� mirtį� � pagal istorinius latvių padavimus, drama

�Juozapas ir jo broliai� para�yta gerai �inomos Senojo Testamento legendos motyvais, o drama �Ilja

Muromietis� � rusų bylinų motyvais. Tai rodo, kad J. Rainiui rūpėjo ne siu�etinė istorija bei jos

originalumas, bet tos istorijos prasmė, tiksliau, n a u j a s jos įprasminimas. Tai liudija, kad J. Rainis

did�iąją savo kūrybinės energijos dalį atiduodavo ne elementariajam, t. y. fabuliniam kūrinio

lygmeniui, o susikoncentruodavo į semantiką.

Drama �Aukso �irgas� (1909 m.) ra�yta pagal estų pasakos �Kaip karaliaus dukra septynerius

metus miegojo� siu�etą. Ją J. Rainis perskaitė �Kalevo sūnaus� kūrėjo F. Kreutzwaldo sudarytame estų

pasakų rinkinyje. J. Rainis skaitė voki�ką to rinkinio vertimą.

58

Pasakos pagrindą sudaro keliaujantis, daugelio Europos tautų folklore aptinkamas siu�etas apie

tai, kaip piktosios jėgos pagrobia karalaitę, ją u�buria (u�migdo), paguldo karste auk�to kalno

vir�ūnėje, tą kalną saugo. Karalaitę reikia i�vaduoti po 7-erių metų ir 7 dienų, karalius u� tai paskiria

atlygį. Daug kas mėgina savo jėgas, bet pasiseka tik vienam. Tradicinė folklorinė situacija. J. Rainis

i�laiko nepakeistą jos karkasą, i�laiko i�orinę pasakos atributiką. Jo dramoje irgi veikia 3 broliai, visus

konkurentus nugali gerasis jaunėlis brolis Añtinis � jis i�vaduoja karalaitę, padedamas stebuklingų

pagalbininkų. Antinis nori įveikti kalną vario, sidabro ir pagaliau aukso �irgu, ir tik aukso �irgas

u�ne�a jį į vir�ūnę pas karalaitę.

Tačiau tokią labai �abloni�ką siu�etinę formą, kurios sugestijai noromis nenoromis pasiduoda

daugelis �ios dramos interpretatorių2, J. Rainis u�pildo visi�kai nauju probleminiu turiniu. I� �ios

folklorinės med�iagos jis sukuria turbūt meni�kiausią latvių literatūroje simbolistinę dramą. Kiekvienas

persona�as, kiekvienas fiksuojamas judesys ar i�tariama frazė joje tampa daugiareik�miu kokios nors

prasmės �enklu.

Centrinis dramos simbolis, apie kurį grupuojamos visos kitos reik�mės, yra s t i k lo k a l n a s , tas

kalnas, kurio vir�ūnėje miega u�burtoji karalaitė Saulcerytė3. Stiklo kalnas nėra vien geografinė, fizinė

erdvė, o, kalbant teatro kalba, nėra ir negali būti vien efektinga dekoracija, kurios pilnaverčiam

funkcionavimui reikalingi kokie nors techniniai re�isūros triukai4. Jis savo esme yra tapatus Th. Manno

u�burtam kalnui i� to paties pavadinimo romano, tapatus paslaptingajai Zonai i� A. Tarkovskio filmo

�Stalkeris� � tai metafizinė erdvė, daranti poveikį pačioms esmingiausioms �mogaus sielos gelmėms.

Stiklo kalnas yra moralinių ir dvasinių i�bandymų kelias. Į jį neįmanoma įkopti (ir i�vaduoti karalaitę)

pasikliaujant gudrumu, klasta ar vien fizinėmis jėgomis. Bet kokie bandymai tai padaryti baigiasi arba

komi�kai, arba tragi�kai. Kalną įveikti gali tik tyros (stiklinės) sielos, �varios (stiklinės) są�inės

�mogus. Ne veltui pasirinkta tokia figūratyvinė i�rai�ka � s t i k l o kalnas. Tai tyrumo, skaistumo,

permatomumo simbolis, veikiantis it dvasinis rentgenas. Bet kokia są�inės dėmė jo fone yra lengvai

pastebima ir demaskuojama.

Antra vertus, �is kalnas gali pasirodyti esąs tik mira�as, vizija: stiklas perregimas, jis yra ir jo

nėra; jis lyg materializuota �mogaus asmenybės a�is, jungianti pasąmonę su vir�sąmone, id su super-

ego. Kalno visai nėra, yra tik hermeti�ka interiori dimensija, pavadinta Stiklo kalno vardu, kurioje

�mogus susitinka save tokį, koks jis yra i� tikrųjų, ir gauna �ansą apsivalyti. Susitikimas su savimi, su

demoni�komis pasąmonės gelmėmis, deginančiomis kar�čiau u� pragaro ugnį, - pats pavojingiausias,

nors ir labiausiai (dėl galimo gausaus atlygio) viliojantis. Jis gali nuvesti į nemirtingumą ir Dievą, kurį

dramoje �enklina Baltasis tėvas, tačiau gali virsti susitikimu su mirtimi, perteikiama Juodosios motės5

paveikslu. Viskas priklauso nuo pasiry�usiojo �engti Stiklo kalno, o tiksliau � s a v ę s link. Kokius

kėslus turėdamas ir ko siekdamas jis �engia tą �ingsnį? Juodoji motė nusine�a akistatos su savo esme

nei�laikiusių persona�ų � vyresniųjų Antinio brolių � gyvybes.

59

Stiklo kalno vir�ūnėje įkalinta karalaitė Saulcerytė � mieganti �monijos dvasios valdovė. Dramos

intrigą galima nusakyti taip: jeigu �emėje neatsiras nė vieno verto, nė vieno i � r i n k t o jo , galinčio

įkopti į kalną ir i�vaduoti karalaitę, vadinasi, �monija neverta atpirkimo. I� esmės �i drama � kūrinys

apie atpirkimą. Juk karalaitės i�vadavimas rei�kia ne ką kita kaip sielų i�vadavimą � jų ir jų nuodėmių

atpirkimą. Nuolat skambantis potekstinis dramos refrenas byloja: gelbėkite savo sielas!

Dramos herojus jaunėlis brolis Antinis tampa �itokiu Dievo i�rinktuoju atpirkėju. Kaip minėta,

dramoje daugiaveid�io dievo vaidmuo suteikiamas Baltajam tėvui, kuris turi daugiau pagoni�ko,

nacionalinio latvių Dievinio bruo�ų, bet i� esmės teigia krik�čioni�kąsias nuostatas. Antinis nueina su

Baltuoju tėvu, kaip apa�talas su Kristumi, palikęs ir praradęs viską: savo tėvą, brolius, namus, kuklias

santaupas, net drabu�ius ir paskutinį kąsnį, pasiimdamas tik viltį ir tikėjimą, kad dvasios valdovė

ka�kada bus i�laisvinta. Kalnas tampa stipriausiu jo tikėjimo ir valios i�mėginimu: ataidi tie Atpirkėjo

kančių keliai, kurių prad�ią Evangelijose �enklina Alyvų kalnas. I�vadavęs karalaitę Antinis tuo

veiksmu sutaiko �moniją su auk�tesniosiomis galiomis, su dangi�kąja karalyste. Vienintelis dalykas,

padėjęs Antiniui įveikti visas kliūtis, yra vadinamasis kanti�kasis imperatyvas � absoliučiai gera valia.

Kodėl Antinis u�joja į Stiklo kalną aukso �irgu? Ką rei�kia tokia seka: v a r io �irgas ir drabu�iai

(�arvai), s i d a b r o �irgas ir drabu�iai, a u k s o �irgas ir drabu�iai? Kiekvienu �irgu į Kalną u�jojama

vis auk�čiau, kol galop pasiekiama vir�ūnė. Varis � sidabras � auksas. Tai nėra paprastas metafori�kos

prigimties laipsniavimas. �ita seka ir jos prasmė dramoje idealiai atitinka metalų transmutacijos

pagrindinius etapus, i�sikristalizavusius tūkstantmeteje alchemijos tradicijoje. Empirinė alchemija

siekė i� gele�ies i�gauti auksą; metafizinė alchemija tą procesą ir metalų pavadinimus suvokė kaip

simbolinius �enklus, �yminčius paties alchemiko tobulėjimo, savęs keitimo ir taurinimo procesą (kaip

auksas � taurusis metalas). Varis virsta sidabru, o pastarasis � auksu. Trys �irgų ir drabu�ių / �arvų

metamorfozės. I� tikro � tai Antinio sielos nuskaidrėjimo ir taurėjimo kryptis. Metalų taurėjimas čia

�ymi sielos taurėjimo pakopas, i�rei�kia jas apčiuopiamais poetiniais, i� pasakos atėjusiais įvaizd�iais.

Anot alchemijos tyrinėtojų, �kelias nuo gele�ies į auksą yra atsivertimas, ilgėjimasis tobulybės, kuri

pasiekiama per stebuklą mediatoriaus � filosofinio akmens � pagalba�6.

IV am�iaus alchemikas Zosimas Panopolitietis viename traktate ra�ė: �Drakonas i�sitiesė prie

slenksčio. Jis saugo �ventyklą, u�valdęs ją. U�mu�k jį, nudirk jo kailį ir, nudyręs jį iki pačių kaulų,

i�klok juo laiptus, vedančius į �ventyklą. Įeik į ją, ir tu rasi tai, ko tro�kai, nes �ios �ventyklos �ynys,

ka�kada buvęs varinis, pakeitė savo spalvą, vadinasi, ir savo prigimtį, ir tapo sidabriniu. Praėjus keletui

metų, jei panorėsi, tu pamatysi jį esant auksinį�7. Tas, kuris, u�mu�ęs drakoną, įeina į �ventyklą, ir tos

�ventyklos �ynys čia yra tas pats asmuo. Jis transmutuojasi: u�mu�ęs drakoną (paprasčiau sakant,

įveikęs savo �emuosius geidulius ir tro�kimus), i� varinio tampa sidabriniu, o po to, po ilgų maldų ir

meditacijų, - auksiniu. Toks yra ir Antinio, įjojusio į Stiklo kalno erdvę, virsmas. Transmutacija, arba

sielos nuskaidrinimas, i�taurinimas, tegali vykti hermeti�koje erdvėje, kurios visus po�ymius turi tiek

Zosimo Panopolitiečio �ventykla, tiek J. Rainio Stiklo kalnas.

60

J. Rainio dramos paantra�tė skelbia, kad tai �Penkių veiksmų saulės grą�os pasaka�. J. Rainis

Kalėdoms, t. y. �iemos saulėgrį�ai, ra�ė dramą apie pavasario lygiadienį. Antinis yra mitų ir pasakų

archetipinio herojaus, kurį apibendrintai galima pavadinti Saulės vaduotoju, variacija. Karalaitė

SAULcerytė Antinį vadina SAULved�iu, kitaip tariant, Saulės vedliu, ir pra�o: �Saulvedy, kelk mane

auk�tyn!�8. Tai atitinka tiek �iemos, tiek pavasario ar vasaros saulėgrį�os realijas. Antinio rankomis

teka �saulės kar�tasis kraujas�9.

Antinis prikelia Saulcerytę, kuri yra Saulės metonimas, ir pats savy jaučia �saulės kraują� tada,

k a i v i l k i a u k s o d r a b u � i a i s . Taigi apibendrinti visas �ias siu�etines realijas belieka taip: aukso

�irgas ir drabu�iai suartina Antinį su Saulceryte, t. y. a u k s a s priartina jį prie S a u 1 ė s , suvienija su

ja. Po tokios konstatacijos norom nenorom kyla klausimas: ar atsitiktinis čia a u k s o ir S a u l ė s ry�ys

ir net susiliejimas? Kosmologine mitologija ir tautosaka besiremianti dramos interpretacija į tą

klausimą neatsako arba gal joje esančio atsakymo �io straipsnio autoriui dar nepavyko surasti.

Alcheminės tradicijos kontekstas, verčiantis čia tiek auksą, tiek Saulę suvokti kaip simboli�kus

herojaus dvasinės būsenos �enklus, į i�keltąjį klausimą atsako vienareik�mi�kai: ry�ys tarp aukso ir

Saulės yra neatsitiktinis ir labai tvirtas. Alchemijos istorijos ir teorijos tyrinėtojas V. Rabinovičius daro

tokią i�vadą: �Auksas rodo į Saulę kaip į savo kitabūtinį, �ventą pateisinimą. Saulė [rodo] į auksą kaip į

įkūnytą, �mogaus rankomis įdaiktintą savo būtį�10. Kitais �od�iais tariant, Saulė esanti giliausioji

metafizinės alchemijos aukso prasmė. Aukso, kuris �ymi neginčytiną ir galutinę tiesą, kuris yra, �v.

Augustino �od�iais, �mogaus sielos Dievo valstybė.

Taigi Antinis nueina visą alcheminės transmutacijos kelią, u�sibaigiantį absoliutaus dvasingumo

stadija, kuri yra antlaiki�ka ir todėl garantuoja nemirtingumą. Rytiečių alchemikų daoistų nuomone,

�mogaus kūne yra i�liejama �auksinė nemirtingumo piliulė� (dramoje jos atitikmenys � �aukso �irgas�

ir �aukso drabu�iai�), ir tas liejimo procesas rei�kiąs visi�ką dvasios pergalę prie� kūną, rei�kiąs

nemirtingumą ir priartėjimą prie Dievo. Antinio virtimą bekūne dvasia dramoje simbolizuoja du

momentai: 1) pir�to su Saulcerytės u�mautu �iedu nukirtimas (pir�tas metonimi�kai atstoja visą kūną);

2) vieno i� persona�ų � Turtingojo princo, kurį tekstas leid�ia suvokti kaip kūni�kąjį Antinio

antrininką, - mirtis ir paguldymas į tą patį karstą, kuriame gulėjo Saulcerytė. Antinio kūnas

i�taurinamas kaip ne�vari gele�is, verčiant ją auksu, sudvasinamas, ir Antinis tampa nemirtingas. Dievo

galiomis dramoje apdovanotas Baltasis tėvas finalinėse scenose apie Antinį sako tokius �od�ius:

�Mirtis to jau nebįveiks, / Kurs mirties nebijojo, [�] Jis [Antinis] yra mano, bet sau �mogum yra tapęs,

/ Palau�damas mudviejų abiejų galią! / Atsiduodamas nugalėjo. / � Gaus, kas atiduos, nugalės, kas

praras, / I�liks, kas keisis!�11 (pa�od. vert.).

J. Rainio dramos vaizdų seka rodo, kad joje pačiais bendriausiais bruo�ais ir ry�kiomis

esminėmis detalėmis atsikartoja universali archetipinė bendra�mogi�ka situacija: kelias į tobulybę. Tą

kelią XX am�iuje C. G. Jungas pavadino individuacijos procesu, vedančiu tapatumo su savimi

61

(Selbst)12, arba, vydūni�kai tariant, sau �mogaus link. Tokia yra viena i� galimų Antinio kelionės į

Stiklo kalną prasmių.

Kitos prasmės atsivertų interpretuojant �ią pjesę mitų apie Saulės pagrobimą kontekste. Arba

skaitant ją kaip misteri�ką ritualų, skirtų gamtos tvarkai ir cikli�kumui palaikyti, transformaciją, kada

magi�kais veiksmais kiekvienąmet reikia prisi�aukti Saulę, inspiruojant saulėgrį�ą13. Tai rei�kia chaoso

nugalėjimą ir kosmoso atstatymą. Beje, anot E. O. von Lippmanno, alchemikas irgi tarytum i� naujo

kuria kosmosą i� chaoso, tuo pat metu atlikdamas antrajį kosmoso atpirkimą per dievi�kosios dvasios

galių i�laisvinimą i� materijos vergovės14.

Vadinasi, įmanoma mūsų pateiktoji ir įvairios kitos J. Rainio kūrinio interpretacijos. Tik svarbu,

kad jos apsaugotų dramą nuo kol kas labai gyvybingo po�iūrio į ją kaip į gra�ią, poeti�ką, bet

trafareti�ką ir vienaplanę pasakaitę ma�iems ir dideliems. J. Rainio �Aukso �irgo�, kaip ir kiekvieno

gero kūrinio, vertė slypi galimybėje jį perskaityti įvairiais aspektais.

Pastabos 1 I. Ziedonis, Mū�ības temperaments. Studijas par Raini, Rīga: Liesma, 1991, 117. lpp. 2 Su tradicine latvių literatūros istorijoje dominuojančia tokio tipo interpretacija (beje, linkstančia į alegorinio nacionalumo akcentavimą) galima susipa�inti ir lietuvi�kai: J. Kalninis, Rainis, Vilnius: Vaga, 1981, p. 317�326. 3 Lietuvi�kajame dramos vertime Sauliaveidė. �r.: Rainis, Aukso �irgas, vertė Eugenijus Matuzevičius, Vilnius: Vaga, 1964. 4 Nors, pavyzd�iui, �ymųjį rusų re�isierių M. Čechovą, kuris 1937 m. Dartingtone (Anglija) pastatė �Aukso �irgą� (The Golden Steed), anot T. Lazdinios, dominę ne dramos �minčių turtingumas�, idėjos, bet �trečiojo veiksmo sceniniai privalumai�. �r.: T. Lazdiņa, �Piezīmes par �Zelta zirgu� Dartingtonā�, Raiņa un Aspazijas gadagrāmata 1970. gadam, RAF izdevums, 1969, 56. lpp. 5 Lietuvi�kajame Eugenijaus Matuzevičiaus dramos vertime Juodoji motina. 6 В. Л. Рабинович, Алхимия как феномен средневековой культуры, Москва: Наука, 1979, c. 89. 7 Ten pat, p. 92. 8�9 J. Rainis, Kopoti raksti 30 sējumos, 9. sēj., Lugas, Rīga: Zinātne, 1980, 477., 478. lpp. Lietuvi�kajame vertime cituotieji sakiniai (kaip ir apskritai beveik visas dramos tekstas) neleistinai subuitinti: �Tu padėk man atsikelti� ir �Kraują kaitina man saulė� (p. 161). 10 В. Л. Рабинович, Алхимия как феномен средневековой культуры, c. 119. 11 J. Rainis, Kopoti raksti 30 sējumos, 9. sēj., 512. lpp. 12 К. Г. Юнг, «Введение в религиозно-психологическую проблематику алхимии», К. Г. Юнг, Архетип и символ, Москва: Ренессанс, 1991, c. 247�249. 13 �r., pavyzd�iui, Э. Б. Тайлор, Первобытная культура, Москва: Издательство политической литературы, 1989, c. 150�176. 14 E. O. von Lippmann, Entstehung und Ausbreitung der Alchemie, Bd. 1, Berlin, 1919, S. 77�78.

Bibliografija Straipsnis perpublikuojamas i�: �Janio Rainio dramos �Aukso �irgas� semantika�, Gimtasis �odis, 1995, nr. 9, p. 27�30.

62

Ne�ymiai kitokia �io straipsnio latvi�ka versija buvo publikuota: �Raiņa �Zelta zirgs�: Kalna, Zelta un Saules semantika�, Karogs. Literatūras mēne�raksts, 1995, Nr. 9, 162.�167. lpp.

Vigmantas Butkus

PASTABOS APIE KALBINĮ STILISTINĮ LIETUVIŲ IR LATVIŲ NEOROMANTINĖS

DRAMATURGIJOS SKIRTUMĄ Pradėti derėtų nuo įdomaus ir i�kalbingo fakto konstatavimo. Lietuvių ir latvių literatūrų

lyginamuosiuose tyrinėjimuose (turiu minty čeko Radegasto Paroleko, latvės Aijos Priedytės, lietuvių

Kęstučio Nastopkos, Silvestro Gai�iūno, Audronės �entelytės ir kitų mokslininkų darbus) daugiausia

dėmesio yra skiriama asmeninių-kultūrinių kontaktų1, tematinio bendrumo2, o ypač � įvairiausioms

literatūros krypčių bei �anrų poetinės tipologijos problemoms3. Poetinėje tipologijoje koncentruojamasi

ties semantiniu, kompoziciniu-struktūriniu ar figūratyviniu lygmenimis ir tik epizodi�kai

teatsigrę�iama į kalbinį stilistinį lygmenį. O jei ir atsigrę�iama, �is lygmuo analizuojamas arba kaip

įvaizd�ių bei simbolių rai�kos laukas4, arba kaip kokiõs nors stilizacijos pastangos (pvz., ornamentinės

folkloro stilizacijos), sykiu pasi�yminčios �anrinio sinkretizmo ar pana�iomis tendencijomis5.

Kitaip tariant, lyginamoji literatūrologinė baltistika, kuri Lietuvoje jau turi pakankamai

pastebimas tradicijas, yra grind�iama labiau ne rai�kos, bet turinio ir semantikos lygmenimis. Tai �iek

tiek stebina, nes pati fundamentaliausia, vadinasi, ir pati svarbiausia abiejų literatūrų jungtis, be jokios

abejonės, yra kalba. Romanas Jakobsonas savo �ymiąją studiją �Lyginamõsios slavų literatūrologijos

pagrindai� (1953)6, kuri galėtų būti metodologiniu pavyzd�iu daugeliui tokio tipo komparatyvistinių

tyrinėjimų, pradeda nuo apra�ymo, kaip bendra slavams kalbinė med�iaga (fonetinė, akcentologinė,

morfologinė, leksikologinė, sintaksinė) veikia įvairių slavų tautų literatūrų poetinę formą: ritmiką,

metriką, stiliaus figūrų susidarymą bei funkcionavimą ir t. t. Ir tik po to R. Jakobsonas epizodi�kai

pereina prie charakterio, ideologijos ir kitų pana�ių slavi�kųjų bendrybių, kurias i�kelia ir analizuoja

labai atsargiai, darydamas įvairias i�lygas.

Taigi galima konstatuoti, kad kol kas nėra atlikta tyrinėjimų, kaip bendra balti�ka kalbinė

med�iaga paveikia lietuvių ir latvių literatūras, jų poetiką bei specifiką ir ar i� viso paveikia.

Lyginamieji baltistų literatūrologų darbai paprasčiausiai neu�griebdavo to stilistikos klodo, kuris

betarpi�kai susijęs su kalbine rai�ka ir yra prie lingvistinės stilistikos ribos. Arčiausia tos ribos atsiduria

i�sami įvairių J. W. Goethe�s �Fausto� vertimų į lietuvių bei latvių kalbas analizė, atlikta S. Gai�iūno

[Gai�iūnas 2002: 302�333]. Visgi reikia pastebėti, kad S. Gai�iūnas aptaria ne pačios lietuvių ar latvių

kalbos teikiamas stilistines i�rai�kos galimybes, o � pačių vertėjų (Rainio, Jekabo Maseno, Vald�io

Bisenieko, Aleksio Churgino, Antano A. Jonyno) vertimo strategijos padiktuotus fonikos, leksikos,

įvaizd�ių bei simbolikos pasirinkimo klausimus.

63

Straipsnyje bus bandoma aktualizuoti būtent kalbinės stilistikos pusę, ie�kant prie�asčių vienam

esmingam skirtumui baltų literatūrose, konkrečiau, neoromantinėse lietuvių ir latvių dramose

paai�kinti. Tačiau prie� pereinant prie stilistinės pačių dramų analizės, būtinas trumpas ekskursas į

neoromantinės baltų dramaturgijos istoriją.

Ir lietuvių, ir latvių neoromantinėje dramaturgijoje, kuri buvo kurta XIX a. pabaigoje � XX a.

pirmaisiais de�imtmečiais, ry�kiai i�siskiria dvi stilistinės pakraipos: psichologinis neoromantizmas ir

simbolistinis neoromantizmas. Pavyzd�iui, Bronius Va�kelis apibendrinamojo pobūd�io straipsnyje

apie lietuvių dramaturgiją geriausias ra�ytojo Vinco Krėvės (1882�1954) dramas sieja su

�neoromantinės bei psichologinės dramos tradicija� (i�skirta � V. B.), o Vydūno (tikr. Vilhelmas

Storosta, 1868�1953) dramas � su �stipria neoromantizmo ir simbolizmo įtaka� [Va�kelis 1967: 7�8;

i�skirta � V. B.]. Kitaip tariant, nors B. Va�kelis to specialiai ir neakcentuoja, neoromantizmas lietuvių

dramose jo yra i�keliamas lyg koks bendras vektorius, galintis i�siskleisti ir per sugestyvų

psichologizmą, ir per filosofi�kai meditatyvų simbolizmą. Pirmoji stilistinė pakraipa paprastai būna

artimesnė charakterių dramos modeliui, antroji � idėjų dramos modeliui. Be to, pirmoji vyrauja

istorinėse tragedijose, dramose, antroji � misterijose, dramose-pasakose ir pana�iuose �anruose.

Kone analogi�ka padėtis yra ir latvių dramaturgijoje. Pavyzd�iui, Janio Akuraterio

neoromantinės dramos (istorinės tragedijos �Kaupo, lyvių vir�aitis� (Kaupo, līvu virsaitis; past. 1913,

i�sp. 1922) bei �Viesturas, �iemgalos vir�aitis� (Viesturs, Zemgales virsaitis; past. 1920, i�sp. 1921))

yra ai�kiai psichologinio pobūd�io kūriniai, kaip ir Rainio istorinė tragedija �Indulis ir Arija� (Indulis

un Ārija; 1911). Bet dauguma kitų Rainio dramų (pvz., �Ugnis ir naktis� (Uguns un nakts; 1905),

�Aukso �irgas� (Zelta zirgs; 1909) ir t. t.), o taip pat dauguma Aspazijos, Anos Brigaderės dramų yra

priskirtinos simbolistinio neoromantizmo krypčiai.

Problema, kuri i�keliama svarstymui ir turi tam tikrą aksiologinį atspalvį, yra tokia: kodėl lietuvių

neoromantinėje dramaturgijoje vis dėlto dominuojantys, meni�kai įtaigesni ir paveikesni yra

psichologinės pakraipos kūriniai, geriausiai reprezentuojami V. Krėvės tragedijos ��arūnas, Dainavos

kunigaik�tis� (1911), o latvių neoromantinės dramaturgijos vir�ūnės, prie�ingai, yra simbolistinės

orientacijos, kurią optimaliausiai galėtų reprezentuoti, tarkim, Rainio misterija �Ugnis ir naktis�?

Rainis pats sykį yra prisipa�inęs, kad viena i� dviejų pagrindinių jo kūrybos ir mąstymo paradigmų

(greta �partijos retorinės�) yra �romantikos simbolistinė� [Rainis 1986: 375; i�skirta � V. B.]. O

psichologizmas Latvijoje labiau ir daug natūraliau i�siliejo ne neoromantinės, o realistinės-socialinės

dramos pavidalais (įrodymas � meistri�ki Rudolfo Blaumanio draminiai kūriniai).

Svarstomąją problemą galima suformuluoti ir kiek kitaip: kodėl simbolistinio stiliaus

neoromantinė dramaturgija lietuvių literatūroje liko ai�kiai antraeilė, periferinė? Čia turimos minty

Vydūno, kai kurios V. Krėvės, Vinco Mykolaičio-Putino (1893�1967), Liudo Giros (1884�1946),

Marijos Pečkauskaitės-�atrijos Raganos (1877�1930) ir kitų autorių dramos, kurias lietuvių kritikos

opinija vertino kriti�kai arba visai nutylėjo kaip nereik�mingas. Kad tuo įsitikintume, pakanka

64

prisiminti garsiąsias triu�kinančias ra�ytojo ir kritiko Balio Sruogos recenzijas �urnale �Skaitymai�

apie M. Pečkauskaitės �Pančius� (1920) bei Vydūno �Jūrų varpus� (1920), neigiamą kritiko Juozapo

Albino Herbačiausko nusistatymą Vydūno ir L. Giros misterijų, V. Krėvės dramos �Likimo keliais�

(1926, 1929) at�vilgiu ar vos prie� kelerius metus vieno viduriniosios generacijos lietuvių kritiko

i�sakytą nuostatą, tyliai, manytume, aprobuojamą literatūros istorikų daugumos, jog lietuvių gro�inės

literatūros pradininko Kristijono Donelaičio (1714�1780) pasakėčių mė�lavabalis esąs daug

gyvybingesnė ir vertingesnė estetinė figūra u� visus Vydūno dramų veikėjus, jo pavadintus

��mėklomis�.

�iame kontekste labai reik�mingas atrodo ir lietuvių literatūrologo S. Gai�iūno [Gai�iūnas 1989:

213], ir latvių literatūrologo Janio Zalyčio [Zālītis 2001: 166] dėmesį patraukęs faktas, kad 1924 m.

Kauno Valstybės teatre buvo sudaryta speciali komisija simbolistinei Rainio dramai �Aukso �irgas�

įvertinti. Komisija �ią dramą �pripa�ino esant menkaverte� [Zālītis 2001: 166] (!) ir nerekomendavo jos

statyti. Priminsiu, jog taip buvo pasielgta su drama, priklausančia latvių literatūros aukso fondui, jog

�ios dramos meni�kumo nekvestionavo ne tik latvių kritika, bet ir �ymusis rusų simbolistas Valerijus

Briusovas, kuris i�vertė ją į rusų kalbą ir i�leido 1916 m., t. y. vos �e�eriems metams tepraėjus po jos

pasirodymo latvi�kai. V. Briusovo vertimas �rusų kalba buvo i�leistas daug kartų� [Hausmanis 1980:

575], be to, �Aukso �irgas� taip pat i�verstas į vokiečių, estų ir anglų kalbas.

Netgi jei manysime, kad minėtajai komisijai neįtiko ne pati Rainio drama, bet Boriso Melngailio

atliktas dramos vertimas, bus galima klausti: kodėl vertėjui B. Melngailiui, puikiai mokėjusiam abi

kalbas, buvo sunku sulietuvinti �ią simbolistinę latvių autoriaus dramą?

Į �į ir pana�ius klausimus, kurie skirti gvildenti minėtajai kalbinio-stilistinio neoromantinės baltų

dramaturgijos skirtumo problemai, bus mėginama bent fragmenti�kai atsakyti atliekant nedidelį

eksperimentą. Apsiribosim palygindami po vieną Vydūno misterijos �Am�ina Ugnis� (1913) ir jai

visais po�iūriais labai artimos Rainio misterijos �Ugnis ir naktis� prologų ketureilį. Beje, reikia

pa�ymėti, jog �iedu lyginamieji ketureiliai esmingiausiai i�rei�kia abiejų misterijų koncepciją bei

poetiką, kad juos galima laikyti ne tik savoti�kais tų kūrinių branduoliais, bet ir apskritai tiksliausiais

lietuvių bei latvių neoromantinio simbolizmo dramaturgijos atspind�iais.

Vydūno �Am�inos Ugnies� prologe, pavadintame �Liepsnų ryto giesmė�, yra tokia strofa:

Ir �odis tapo Ugnimi-�viesa.

Ta liejosi į erdvę srovėmis.

Jos kvapas viso gyvybė yra.

Bet �od�io siela rei�kias liepsnomis.

[Vydūnas 1968: 44]

Rainio �Ugnies ir nakties� �Prologe� labai pana�i strofa skamba taip:

65

Kop� pret nakti uguns cīnās,

Vērās naida plaisma:

Naktī tapa gaisma,

Dzīve izlēca iz nāves.

[Rainis 1980: 168]

Kaip matyti, ir vienu, ir kitu atveju: 1) operuojama stebėtinai pana�ia ar net tapačia leksika (ugnis

� uguns; �viesa � gaisma; gyvybė � dzīve, tapsmas � tap�ana), 2) kone identi�kas sintaksinis

komponavimas (po keturis teiginius-sakinius su ai�kiai i�reik�tais gramatiniais centrais: i�sakyti visi

veiksniai ir tariniai; tik visi keturi lietuvi�kieji segmentai atskirti ta�kais, o latvi�kieji � kitais skyrybos

�enklais), 3) labai pana�i idėja (gyvybės atsiradimas i� ugnies ar i� ugnies-�viesos). �od�iu, viskas be

galo pana�u, tačiau ir labai skirtinga, �iūrint aksiologiniu aspektu, nes latvi�kasis tekstas tradicinei

estetinei klausai atrodo skambus ir sklandus, o lietuvi�kasis � ne. Kyla klausimas kodėl?

Galima nueiti paprasčiausiais keliais ir atsakymo ie�koti apeliuojant vien tik į tikrai (ar tariamai)

nevienodą abiejų autorių kūrybinį pajėgumą. Arba apeliuojant į stiprią vokiečių kalbos sintaksės įtaką

Vydūnui. �ie keliai, �inia, nėra klaidingi, bet turbūt ir teisingi jie tik i� dalies. Mat juos pasirinkus,

automati�kai kyla klausimas: kodėl ir pamėginus cituotąjį Vydūno dramos ketureilį perredaguoti pagal

lietuvių sintaksės dėsnius, jis vis viena �neskambės�? Arba kitas, daug platesnis, bet labai esmingas tos

pačios problematikos klausimas: dėl ko simbolistinė V. Krėvės drama �Likimo keliais� yra meni�kai

silpnesnė (tiksliau: yra laikoma meni�kai silpnesne) u� psichologinę to paties autoriaus dramą

��arūnas�. Ir atitinkamai: dėl ko simbolistinė L. Giros drama �Beau�tanti au�relė� (1913) yra meni�kai

silpnesnė u� jo psichologinę dramą �Ker�tas� (1910), simbolistinė V. Mykolaičio-Putino drama

�Nuvainikuotoji Vaidilutė� (1927) � u� psichologinę jo dramą �Valdovas� (1928), simbolistinė Kazio

Puidos (1883�1945) drama �Rudens gaisai� (1924) � u� čechovi�kos orientacijos psichologinę jo pjesę

�Stepai� (1920) ir t. t., sąra�ą būtų galima dar tęsti. Kitaip tariant, kodėl lietuvių neoromantizmo

simbolistinė dramaturgija savo meninėmis savybėmis akivaizd�iai ir dėsningai nusileid�ia

psichologinei?

Galima daryti prielaidą, kad visi �ie sugretinimai atsakymo verčia ie�koti ne autoriaus institucijos

lygmenyje, ne i�vardintųjų ra�ytojų, lietuvių literatūros klasikų, mokėjime ar nemokėjime valdyti

kalbą, bet � pačioje kalboje, ypač leksiniame-semantiniame jos sluoksnyje.

Ra�ytojas ir kritikas Antanas Vaičiulaitis (1906�1992) yra taikliai pastebėjęs, jog lietuvių

simbolistinio neoromantizmo dramaturgijos pradininko ir klasiko Vydūno draminių kūrinių �pasaulis ir

jo �odis yra asketi�kas, tartum �emės nesiekiąs� [Vaičiulaitis 1992: 127]. Akivaizdu, kad tokia ��emės

nesiekiančia� kalba para�ytos ir straipsnyje jau minėtosios simbolisti�kosios dramos: V. Krėvės

�Likimo keliais�, L. Giros �Beau�tanti au�relė�, V. Mykolaičio-Putino �Nuvainikuotoji Vaidilutė� ir

kt. Tokiu būdu logi�kai ry�kėja i�vada, kad ��emės nesiekiantis�, �asketi�kas� �odis, t. y. abstrakčioji

66

leksika kirtosi su lietuvių lingvistine kultūrine terpe ir valstieti�kosios (�emės) leksikos dominavimu

joje, su empiri�ka kataliki�kąja tradicija, kurios buvo atviros konkretybei ir daikti�kumui, tiesioginiam

jusliniam patyrimui, bet buvo prie�ingos simbolizuojančiam racionalumui, abstrakčiam simbolistiniam

konstruktyvumui bei tarpi�kam refleksyviam i�gyvenimui. Konstruktyvios simbolinės neoromantinių

dramų kalbos formos, nepalydėtos, �neiliustruotos� tapybi�kais vaizdais, neapipintos emoci�kai

konotuota leksika ir, anot kritiko Jono Griniaus, nesintezuojančios �visų psichinių �mogaus galių

estetinei kontempliacijai� [Grinius 1973: 116; i�skirta � V. B.], taip deramai ir neprigijo Lietuvoje. Bet

jos prigijo Latvijoje, kur �itokios kalbos bei stiliaus formos organi�kai įsikomponavo į protestanti�kojo

pasaulėvaizd�io ir germani�kosios mąstysenos įtakotą kultūrą, buvo tos kultūros nuosekliai i�augintos7.

Dramaturgas Vydūnas, pasak Nidos Norkūnienės, �neradęs lietuvi�kai pasaulėjautai priimtinos

meninės formos� [Norkūnienė 1990: 18], �iuo atveju yra geras pavyzdys, nes jis irgi protestanti�kosios

pasaulėjautos ir germani�kosios civilizacijos augintinis � galbūt dėl to iki �iol savo dramine kūryba

Lietuvoje tebesąs savas ir sykiu lyg svetimas. Priminsiu, jog Vydūnas gimė ir gyveno Vokietijai

priklausiusiame regione � Klaipėdos kra�te, Ma�ojoje Lietuvoje (ilgiausiai � Til�ėje). S. Gai�iūnas,

kuris i�kelia religijos, istorijos, kultūrinių įtakų, geopolitinių aplinkybių svarbą Vydūno ir Rainio

kūrybai, ra�o: �Lietuvių ir latvių etninį bendrumą gerokai i�skyrė istorija, tuo tarpu Klaipėdos kra�to,

Ma�osios Lietuvos ir Latvijos likimas daug kuo artimas istorijos po�iūriu (ilgaam�ė germanizacija,

tikėjimo, kalbų, dvasinių orientacijų bendrumas), ir kultūrinės tradicijos Rygą labiau suartina su Til�e

ar Klaipėda [�], o ne su Panevė�iu ar �iauliais, Kaunu ar Vilniumi� [Gai�iūnas 1989: 239]. Galbūt

todėl simbolisti�kąją Vydūno dramaturgiją palankiai vertino latvis Rainis: 1) jo bibliotekoje i� lietuvių

autorių daugiausia buvo Vydūno kūrinių, 2) dramos �Jūrų varpai� egzemplioriuje Rainio paliktos

marginalijos, pasak S. Gai�iūno, rodo, kad �is kūrinys, kuris kritikui B. Sruogai atrodė silpnas, latvių

ra�ytojui �darė didelį įspūdį� [Gai�iūnas 1989: 251], 3) Rygos nacionalinio teatro scenoje Rainis

norėjo matyti pastatytą Vydūno dramos �Am�ina Ugnis� antrąją dalį �Romuva�, �kuri istorijos

filosofijos ir senovės interpretacijos po�iūriu gimininga paties Rainio kūrybai� [Zālītis 2001: 166].

Taigi Vydūno dramos frazės: Ugnis-�viesa �liejosi į erdvę srovėmis�, ��od�io siela rei�kias

liepsnomis� (kaip ir, pavyzd�iui, V. Mykolaičio-Putino simbolistinės dramos �Nuvainikuotoji

Vaidilutė� įvadinis ketureilis: �I� am�ių paslaptingos glūdumos / Mūs �emės skelbia didį Meilės �odį. /

I� jo dvasia kūrybos galių semia � / Juomi maitinasi tautos gyvybė� [Mykolaitis-Putinas 1927: 9] ar

pan.) lietuvių kalbinėje literatūrinėje erdvėje skamba kaip esteti�kai nei�baigtos, tarytum reikalautų,

anot Jurijaus Lotmano terminijos, ikoni�kumo, t. y. papildomo apčiuopiamo vizualumo, vertinamojo

santykio su ka�kokiu numanomu veiksmo subjektu. Latvi�kasis mentalitetas su tokios stilistikos tekstu

rezonuoja visai kitaip: Rainio �Ugnies ir nakties� fragmentas Kop� pret nakti uguns cīnās�

nebereikalauja �vertimo� į kokį nors konkretesnį, psichologi�kesnį ir subjektyvesnį vaizdą, jis pats

savaime yra (yra priimamas kaip) i�baigtas ir sugestyvus.

67

Gaila, kad nėra meninio cituotosios Rainio strofos ir �ios jo dramos vertimo į lietuvių kalbą. Bet

nurodytąją tendenciją, pratęsiant anksčiau pradėtąjį eksperimentą, galima pademonstruoti ir

netiesiogiai: per nemeninį vertimą, per vertimą į kitas kalbas. S. Gai�iūnas monografijoje �Kultūros

tradicijos baltų literatūrose� mokslo tikslais yra atlikęs �ios strofos pa�odinį vertimą, kuriame eilutė

Naktī tapa gaisma yra i�versta ne visai pa�od�iui, t. y. ne �Nakty tapo �viesa�, bet �Nakty gimė

�viesa� [Gai�iūnas 1989: 256]8. Nuo pa�odi�kumo (ar vadinamojo paraidi�kumo), kaip matyti,

tyrinėtojo nukrypta tik vienu �od�iu9, bet tai yra be galo dėsningas nukrypimas, demonstruojantis

straipsnyje i�keltąją tendenciją: vietoj abstraktaus, konstruktyvaus, simboli�kai filosofi�ko

veiksma�od�io (beje, �ioje frazėje veiksma�odis tapt siejasi su sakraliuoju lai top! � tebūnie!)

pasirinktas daug konkretesnis, jutimi�kesnis ir, neabejotinai, ikoni�kesnis, vizualesnis.

Lietuvi�kojo meninio Rainio dramos �Ugnis ir naktis� vertimo nebuvimą i� dalies ir, suprantama,

i� didelės bėdos gali atstoti Rainio ketureilio vertimas į kitą kalbą, pavyzd�iui, į rusų. Rusi�kasis

vertimas, atliktas Vsevolodo Ro�destvenskio, skamba taip:

Ночь с огнем вступила в битву,

Тьмою зло одето,

Но победу света

Торжествует жизнь над смертью.

[Райнис 1976: 348]

Suprantama, čia nė neketiname leistis į rusi�kojo konteksto aktualizavimą. Vs. Ro�destvenskio

vertimas �iuo atveju yra labai parankus vien tiktai tuo, kad jį galima perskaityti kaip numanomo,

labiausiai galimo ir labiausiai prognozuotino lietuvi�kojo vertimo provaizdį, realizuojantį tradici�kai

būdingiausią potencialaus lietuvi�kojo vertimo strategiją. Strategiją, kurios esminis bruo�as būtų

konkretinti ir subjektyvinti simbolistines Rainio abstrakcijas antropomorfizmų зло одето,

торжествует жизнь ar kokių nors pana�aus tipo stiliaus figūrų pagalba.

Tad baigiant belieka dar sykį pakartoti i�vadą, jog simbolistinės pakraipos neoromantinių lietuvių

dramų kūrėjai susidūrė su nemenku kalbos pasiprie�inimu tokio pobūd�io dramoms charakteringai

poetikai. Visi�kai skirtingai nei latvių autoriai, kurių neoromantinėje dramaturgijoje i�laikoma labiau

ne psichologinė ikoni�koji, bet simbolinė, abstrahuojančiojo pobūd�io leksika ir atitinkamas stilius.

Pastabos 1 Ypač tuo pasi�ymi kai kurie skyriai i� knygų: Nastopka 1971; Gai�iūnas 1989. (�altinių ir literatūros nuorodas �r. toliau.) 2 Pats ry�kiausias �io tyrinėjimų tipo pavyzdys: Priedīte 1992. 3 Minėtosios K. Nastopkos ir S. Gai�iūno knygos, kitų tyrinėtojų straipsniai: �entelytė 1986; �entelytė 1988; �entelytė 1989; Balionienė 1996; Vaičekauskaitė 1999; Butkus 1994; Butkus 2001. 4 Pvz.: Gai�iūnas 1989: 262�266.

68

5 A. �entelytės tyrinėjimai, skirti baltų neoromantinės prozos stilistinės vienovės problemai. 6 Якобсон 1987: 23�79. 7 Reikia priminti, kad Rainis, kurio neoromantinės dramos čia yra labiausiai aktualizuojamos, nebuvo protestantas tiesiogine �io �od�io reik�me (u� �į priminimą esu nuo�ird�iai dėkingas dr. Ilgai �uplinskai), bet bendresne prasme, be jokios abejonės, jis buvo protestanti�kosios kultūrinės ir literatūrinės terpės augintinis. 8 Ten pat po vertimu pa�ymėta, kad tai yra būtent pa�odinis vertimas. 9 Ir nukrypta, �inoma, nesąmoningai, nes nebuvo keliamas tikslas analizuoti kalbinį �Ugnies ir nakties� stiliaus lygmenį.

�altiniai ir literatūra

• [Mykolaitis]-Putinas [V.] 1927: �Nuvainikuotoji Vaidilutė�, �idinys, nr. 7�8. • Rainis J. 1980: Kopoti raksti 30 sējumos, 9. sēj., Rīga: Zinātne. • Rainis J. 1986: Kopoti raksti 30 sējumos, 24. sēj., Rīga: Zinātne. • Vydūnas 1968: Am�ina ugnis. Probočių �e�ėliai. Pasaulio gaisras, Vilnius: Vaga. • Райнис Я. 1976: «Огонь и ночь», перевод Вс. Рождественского, Райнис Я., Стихотворения. Пьесы, Москва: Художественная литература.

• Balionienė I. 1996: �Atsigrę�us į prie�istorę. Prad�ios mito poetinė transformacija S. Gedos ir L. Bried�io

kūryboje�, Darbai ir Dienos, nr. 2 (11), p. 153�184. • Butkus V. 1994: �Da�as tipoloģiskas paralēles (H. Ibsens, Rainis un V. Krēve)�, Raiņa lasījumi: 1992,

Daugavpils: Multinacionālas kultūras centrs, 23.�28. lpp. • Butkus V. 2001: �Neoromantinė istoriosofija V. Krėvės ��arūne� ir J. Rainio �Indulyje ir Arijoje��, Metai,

nr. 8�9, p. 109�123. • Gai�iūnas S. 1989: Kultūros tradicijos baltų literatūrose. XX a. paralelės ir kontaktai, Vilnius: Vaga. • Gai�iūnas S. 2002: Baltų Faustas ir Europos literatūra, Kaunas: Vie�. įstaiga �Knygų naujienos�. • Grinius J. 1973: Veidai ir problemos lietuvių literatūroje, t. 1, Roma: LKMA. • [Hausmanis V.] 1980: �Komentāri�, Rainis J., Kopoti raksti 30 sējumos, 9. sēj., Rīga: Zinātne, 517.�582. lpp. • Nastopka K. 1971: Lietuvių ir latvių literatūrų ry�iai, Vilnius: Vaga. • Norkūnienė N. 1990: �Vydūno dramos paslaptis�, Literatūra, nr. 32 (1), p. 14�23. • Priedīte A. 1992: �Lietuvie�u karalis Mindaugs � varas iemiesojums Mindauga tēlā Raiņa, Zīverta un

Marcinkēviča lugās�, Raiņa lasījumi: 1990, Daugavpils: Saule, 40.�78. lpp. • Vaičekauskaitė I. 1999: �Lietuvių ir latvių prozos paralelės. 1988�1997 metai�, Darbai ir Dienos, nr. 8 (17),

p. 165�190. • Vaičiulaitis A. 1992: Knygos ir �monės, Vilnius: Vaga. • Va�kelis B. 1967: �Contemporary Lithuanian Drama�, Lituanus, vol. 13, no. 3, Chicago: Illinois, p. 7�12. • Zālītis J. 2001: �Raiņa tulkotājs Boriss Melngailis�, Rainis rado�o meklējumu spogulī. Literatūrzinātnisku

rakstu krājums, sast. Gundega Grīnuma, [Rīga]: Zinātne, 162.�168. lpp. • �entelytė A. 1986: �Kultūros tradicijos ir nacionalumo samprata lietuvių ir latvių neoromantizme�, Literatūra,

nr. 28 (1), p. 18�26. • �entelytė A. 1988: �Valstieti�kasis baltų epas. Tautos būtis lietuvių ir latvių neoromantinėje prozoje�,

Pergalė, nr. 3, p. 139�150. • �entelytė A. 1989: �Lietuvių ir latvių neoromantinės prozos moteris�, Literatūra, nr. 31 (1), p. 38�51. • Якобсон Р. 1987: «Основа славянского сравнительного литературоведения», Якобсон Р., Работы по поэтике, Москва: Прогресс, c. 23�79.

69

Bibliografija Straipsnis perpublikuojamas i�: �Pastabos apie kalbinį stilistinį lietuvių ir latvių neoromantinės dramaturgijos skirtumą�, Lietuvių ir latvių gretinamosios stilistikos klausimai / Lietuvie�u un latvie�u sastatāmās stilistikas jautājumi. Mokslinių straipsnių rinkinys, �iauliai: �iaulių univ-to l-kla, 2006, p. 161�172. Ne�ymiai kitokia �io straipsnio latvi�ka versija buvo publikuota: �Pastabos apie kalbinį stilistinį lietuvių ir latvių neoromantinės dramaturgijos skirtumą�, Linguistica Lettica. Latvie�u valodas institūta �urnāls, 2003, Nr. 12, 117.�128. lpp.

4 seminaras Rainio poezija: eilėra�čių rinkinys �Galas ir prad�ia� (1912)

Rainis

Klausimai

1. Filosofinės poezijos samprata: jos aktualizavimas Rainio eilėra�čių rinkinio �Galas ir prad�ia�

analizei.

2. Rinkinio �Galas ir prad�ia� struktūra, kompozicija.

3. Rinkinio �Galas ir prad�ia� tematika, problematika, stilistika.

4. Eilėra�čio �Pabusdamas po sapno ar po darbo� (Cik sapņa izmodos, cik darba trok�ņa) analizė:

ontologinė (būties) problematika.

Dvi pastabos dėl 1-ojo seminaro klausimo

Rainis yra ra�ęs: �Naujųjų laikų poezija turi pakilti iki filosofijos, tokiu būdu ji taps reik�minga jėga

gyvenime� (Rainis, �No dzejnieka piezīmju lapiņām�, Raiņa gadagrāmata 1982, Rīga: Liesma, 1982,

12. lpp.). Latvių literatūros kritikas ir istorikas Guntis Berelis apie Rainio poeziją ra�ė: �jo poezijoje

mąstytojas da�nai ima vir�ų prie� poetą� (G. Berelis, Latvie�u literatūras vēsture. No pirmajiem

rakstiem līdz 1999. gadam, Rīga: Zvaigzne ABC, 1999, 74. lpp.).

71


1 klausimui: ● V. Daujotytė, Lyrikos teorijos pradmenys, Vilnius: Mokslas, 1984, p. 50�51.

2 klausimui: ● S. Gai�iūnas, �Janio Rainio dvasinio likimo linija: tarp �iaurės ir pietų�, J. Rainis,

Poezija. Dramos, p. 774�777).

3�4 klausimams: ● S. Gai�iūnas, Baltų Faustas ir Europos literatūra, p. 471�482.


● J. Kalninis, Rainis, p. 378�383.


Seminare reikia turėti Rainio eilėra�tį �Pabusdamas po sapno ar po darbo� (Cik sapņa izmodos, cik

darba trok�ņa). Taip pat reikėtų turėti lietuvi�kai verstus Rainio rinkinio �Galas ir prad�ia� eilėra�čius

(J. Rainis, �I� rinkinio �Galas ir prad�ia��, vertė Jonas Strielkūnas [ir Kostas Korsakas], J. Rainis,

Poezija. Dramos, p. 64�143).

Eilėra�tis analizei

Rainis

Cik sapņa izmodos, cik darba trok�ņa,

Tik sāpes jutu kā no dziļas vāts,

Ko rokā iegrauzusi dzel�u sprādze;

Tik dziņu jutu kā no zemes uguns,

Kas neiedegta deg kop� mū�iem sen.

Es neapjēdzu sevi, kur es? kas es?

Ko sāpes grib, ko pasaule, ko dziņa?

Jo dzina meklēt sevi pasaulē

Un izprast sevi pasauli un mieru. �

� Es metos septiņ�ķērpu pasaulē.

Viss nāk un iet, un zūd � un manis ņau;

Kur tveru pasauli, tur tās � vairs ņau;

Kur liekos mierā, grimst � un turmes ņau;

Viss vaidot mainās, visā sāpes rit.

72

� Vai pa�ās sāpēs ir tā būtība?

Es sāpju vāti berzu līdz pat nāvei,

Līdz acis melnas metās, lūpas zilas: �

Nau sāpēs būtības! � nau pa�ā ļaunā,

Nau pa�ā nāvē! � nāk un iet, un zūd,

Un bālst priek� vientulības mēļā vaiga.

Ļauns, sāpes, nāve, maiņa, pasaule

Tik mutuļveidi tur, kur vārās visums,

Un viens tik ir un bij, un būs, un paliek:

Tā pati meklētāja dziņasdvēsle

Un pati meklējamā aizsaule.

Tās abas lielās būtības ir viena:

Top dvēsle liela � apņemt aizsauli,

Top aizsaule ar dvēsli � prasmē dzīva;

Un, abām plūstot vienā būtībā,

Top laime, miers un gals, un jaunais sākums.

Pabusdamas po sapno ar po darbo,

Jutau tik skausmą � it gilios �aizdos,

Kurią grandis įrė�ė gele�inė,

Tik jaudulį jutau � lyg �emės ugnį,

Kuri nuo am�ių dega mumyse.

Nesuvokiau savęs: kur esu? Ir kas a�?

Ką �ada skausmas, jaudulys, pasaulis?

Jie �aukė �emėje ie�kot savęs,

Suprast save, pasaulį ir ramybę, �

Ir puoliau a� į septynbriaunę būtį.

Kur viskas keičias, ten manęs nėra,

Kur stvert bandau pasaulį, jo nėra,

Kur smegt imu � ir atramos nėra,

Būties kaitoj vien skausmas, vien dejonės.

Nejau tas; skausmas ir yra būtis?

73

Lig pat mirties a� aitrinau tą �aizdą,

Pajuodo paakiai, pamėlo lūpos.

Nėra skausme būties! � nėr nei piktybėj,

Nei pačioje mirty! � praeina viskas,

Nublanksta prie� vienatvės juodą veidą.

Gėla, mirtis, piktybė ir pasaulis �

Tik vaizdiniai sūkuriuose visatos,

Yra tik viena, bus tik tai, kas buvo:

�ioje būty nerims klajūnė siela,

Ie�kodama būties anapusinės.

Tos dvi did�iulės būtys susilieja,

Ir siela tampa did�iule � aprėpia

Aną pasaulį ir �iame gyvena,

Tų abiejų būčių susiliejimas �

Ramybė, laimė, galas ir prad�ia.

(į lietuvių kalbą vertė Jonas Strielkūnas; vertimas perpublikuotas i�:

J. Rainis, Poezija. Dramos, Vilnius: Vaga, 1998, p. 65�66)

Komentaras

J. Strielkūno atlikti Rainio eilėra�čių vertimai pasi�ymi stipriu polinkiu įvaizdinti, metaforizuoti

originalą, kuris u� vertimą yra gerokai labiau linkęs į sąvokinį ar, tiksliau, į sąvokinį-vaizdinį pasaulio

matymą. �iuo atveju (ir pastarojo eilėra�čio vertime, ir kitų rinkinio �Galas ir prad�ia� eilėra�čių

vertime) pasirei�kia tos pãčios Lietuvoje ir Latvijoje nevienodos estetinių-stilistinių sampratų

tendencijos, kurios aptariamos straipsnyje �Pastabos apie kalbinį stilistinį lietuvių ir latvių

neoromantinės dramaturgijos skirtumą� (�r. 3 seminaro med�iagą).

5 seminaras Fricio Bardos (1880�1919) romantizmo teorija ir eilėra�tis �Svetimasis� (1912)

Fricis Barda

Klausimai

1. Romantizmo koncepcijos specifika F. Bardos studijoje �Romantizmas kaip meno ir pasaulė�iūros

centrinė problema�.

2. Dualumo ir sintezės idėjos F. Bardos studijoje �Romantizmas kaip meno ir pasaulė�iūros centrinė

problema� ir J. Poruko poemoje �Nesantysis ir du vieni�ieji�: lyginamasis po�iūris.

3. Eilėra�čio �Svetimasis� analizė: neoromantinio subjekto gimimas (�dvasinės iniciacijos� aspektas,

taikant mitopoetinį eliadi�kąjį po�iūrį).


1�3 klausimams: ● V. Butkus, ��vaig�dės ir �emė� (publikuojama toliau �iame leidinyje).

3 klausimui: ● M. Eliade, �ventybė ir pasaulieti�kumas, Vilnius: Mintis, 1997, p. 140�143 (poskyris

��Antrasis gimimas� ir dvasinis gimdymas�).

75


Seminare reikia turėti F. Bardos eilėra�tį �Svetimasis� (publikuojamas toliau �iame leidinyje). Taip pat

būtų gerai turėti F. Bardos studiją �Romantizmas kaip meno ir pasaulė�iūros centrinė problema�

(publikuojama toliau �iame leidinyje).

Tekstai analizei

Fricis Barda

ROMANTIZMAS KAIP MENO IR PASAULĖ�IŪROS CENTRINĖ PROBLEMA I.

Ketvirtadienį, 1909 m lapkričio 5 d., Karalių [Ķeniņu] salėje buvo surengtas ra�ytojų vakaras,

kuris atkreipė mūsų dėmesį net keliais po�iūriais. Nors, suprantama, ne dėl to, kad jame būtų įvykę kas

nors ypatinga, bet kaip charakteringas mūsų laikų rei�kinys. �inome, kad prie� apsilankant kokiame

nors vakare, reikia i�siai�kinti, kas ten bus, ką mes i� jo perimsime sau, savo gyvenimui, savo tikram,

realiam gyvenimui, kokios naujos, kovoje dėl i�likimo vertingos idėjos ten bus į�iebtos mūsų sielose ar

kokių dalykinių �inių mes ten įgysime? Vietoj atsakymų u�meskime akį į vakaro programą! Kokios tos

temos, kurios domino aktyvius vakaro dalyvius? Kaukių balius! Karaliai, o jei ne jie, tai bent jau jų

krosniakuris; romantizmas! Jame esą net problemą suradę! Ir dar kokią! Tai esanti centrinė

pasaulė�iūros ir meno problema! Na kas, vien �iuos pavadinimus perskaitęs, nepradės juoktis! Bet ką

daro publika? Nors nedaug, nors salė pustu�tė, tačiau vis dėlto buvo susidaręs pulkelis, kurį, kaip

matyti, dar ir �iandien domina pana�ūs dalykai.

A� jau sakiau, jog tai charakteringas mūsų laikų rei�kinys, ir mes labai rimtai turime klausti: ką

tai rei�kia? Tai rei�kia, kad reakcionizmo pabaisa vėl kelia galvą, kėsindamasi į mūsų dvasinį

gyvenimą, kad mūsų sveikoji realioji kryptis [veselīgais reālais virziens], pozityvioji kova, sykiu ir

mūsų progresyvieji stimulai pradeda silpti; pradeda silpti stimulai, nuo kurių vien tik ir tepriklauso

visas mūsų progresas, ypač mūsų plačiųjų masių dvasinė ir materialinė gerovė � gerovė � gerovė ir t. t.,

ir t. t.

Ka�ką labai pana�aus būtų galima perskaityti kokiame nors pas mus plačiai tira�uojamame

rytdienos dienra�tyje. O �iuo dienra�čiu tikintis skaitytojas sulig kiekviena eilute, kurioje pasirodo

�odis �reakcija�, sakytų: oi! � o sulig tomis, kuriose pasirodo �od�iai �progresas�, �gerovė�, sakytų:

puiku! Ir tiek pačiam autoriui, tiek laikra�čio redaktoriui atrodytų, kad jie visi�kai įsitikinę dirba

�monijos bei kultūros labui, ir dabar, ačiū Dievui, pasėjo dar vieną sveiką grūdą į derlingą �emę. Bet

gali atsitikti ir taip, kad koks nors dar progresyvesnis autorius juos nukonkuruotų kokiu nors dar

progresyvesniu straipsniu, pavyzd�iui, apie tai, kad vakar kokia nors progresyvi panelė nuėjo į

lombardą u�statyti palaidinės, o lombardo tarnautojas u� palaidinę davęs tik du rubliu, tuo metu, kai,

76

autoriaus ir redaktoriaus įsitikinimu, u� ją būtų buvę galima duoti net visus tris. Beje, gali atsitikti ir

taip, kad minėtai panelei netrukus į lombardą teks ne�ti dar ir antrą palaidinę, o tai jau, suprantama, gali

turėti neprognozuojamų pasekmių. Dėl to �io laikra�čio rytdienos numeris būtų dar progresyvesnis.

Tokiu atveju tikriausiai anas [�urnalistas] ra�ytojų vakarų kritikas kitą vakarą dar labiau susiimtų, bet

tik tegul niekas nesako, kad tam sociokriti�kai nusiteikusiam kovotojui po dviejų savaičių

�progresyvumo� lenktynėse vis viena netektų likti paskutiniam. Tik � vargas jums, aktyvieji kito

vakaro dalyviai!

A� dabar kalbu tarsi apie kuriozus, tarsi apie paradoksus, o tai bet kokiu atveju būtų

nedovanotina, nepateisinama, jeigu mūsų epocha nebūtų kuriozų ir paradoksų kupina. Bet ar paskutinis

mano teiginys pats nėra paradoksas: mūsų epocha juk yra �vietimo, kar�tligi�kiausios edukacijos

epocha; dorovinių santykių, religinių santykių, o ypač pats intensyviausias socialinių santykių

formavimo laikas � formavimo, kuris apima ne kokią nors vieną atskirą valstybę ar tautą, bet, �iuo

metu jau neperdedant galima sakyti, - visus mūsų planetos gyventojus. Argi nėra visi�kai natūralu, kad

mes absoliučiai atsiduodame �iai idėjai � ja gyvename, jaučiame, galvojame ir kvėpuojame, kad ji

tvyro visoje mūsų dvasinėje atmosferoje, prasiskverbia net į smulkmenas, pokalbius, dienra�čių

kronikas, nes: kas gyvena savo laikui, tas gyvena am�inybei! Argi jau vien dėl to nėra kuriozi�ka

pradėti kalbėti apie tokius archai�kus dalykus kaip romantizmas? Dabar metas kalbėti ne apie

romantizmą ir r o m a n t i n ę pasaulė�iūrą, bet nuolat, nuolat � apie marksizmą, apie istorinio

materializmo pasaulė�iūrą. Ne apie tai, kaip misticizmas pereina į romantizmą, bet apie tai, kaip

marksizmas pereina į sindikalizmą. Ne apie Novalį, Fr. ir V. �legelius, bet apie Sorelį, apie Artūrą ir

Antonijų Labriolas; ne apie religinį universalizmą ir Meterlinką, bet apie universalųjį monizmą ir jo

prana�ą Ernstą Hekelį. Kokie naujų mokslo �inių ir minčių lobynai mums čia atsiveria!

Kokie horizontai! Kaip begalinis vilnijantis �aliuojantis mi�kas! Taip, mi�kas! Kiek tik akys

aprėpia � mi�kas, mi�kas, vien tik mi�kas! Tik � nė vieno med�io! Ir pabaigos �od�iai skamba tokie,

kurie visą tą gro�į paverčia kuriozu. Čia mus moko mylėti �moniją, tautas, klases, bet tiktai ne �mogų.

Mes rūpinamės įvairiausiomis aplinkybėmis ir patogumais, socialine ir moraline gerove, sveikais

miestais, puo�niais tautos namais ir gra�iais būstais, bet niekada � gra�ia siela. Netrukus, būdami

laisvesni u� pauk�čius ir auk�tesni u� debesis, orlaiviais i�rai�ysime neaprėpiamas dangaus platybes,

bet tuo pat metu mūsų fantazija, kaip vis akivaizd�iau demonstruoja tam tikrų nuostatų besilaikantys

ra�ytojai, tebesimoko vaik�čioti molinėmis kojomis � ir vis sunkesnėmis. Kai tik giliau susimąstoma

apie kokį nors vieną i� tų tūkstančių i�orinės kultūros dalykų, tai vien tik apmaudas gali apimti dėl

klaidingai suprasto mūsų cituoto posakio apie gyvenimą savo laikui � tas, kuris gyvena sezono madai,

negyvena am�inybei; am�inybei gyvena tas ir vien tik tas, kuris gyvena savo sielai, nes siela pati savy

globia am�inybę, ir neturime mes kitos am�inybės kaip vien tik sielos ir auk�čiausių jos vertybių

am�inybę. Bet kuri epocha su siela santykiauja tik kaip atsitiktinumo nulemtas jos �aprangos stilius�,

jos i�orinės i�rai�kos pavidalas; sielai epocha rei�kia tiek pat, kiek madingi rūbai ar madinga avalynė

77

rei�kia fiziniam �mogui. Mes visi juos dėvime, avime � i�imtis galbūt fanatikai ir asketai � ir visai

nenorime prie� juos kovoti, bet mes reikalaujame, kad jiems būtų skiriama atitinkama vieta, nes negali

būti nieko bjauresnio u� moderniai i�dabintą apsigimėlį, ypač kai jis dar pradeda maivytis, vaizduoti

jauną Apoloną. Bet kaip mūsų epocha vertina tokį atitinkamos vietos skyrimą? Kas nevaik�to su

marksizmo ir hėgelizmo knygne�io uniforma � �uvęs, tačiau net labiausiai apgailėtinas dvasinis

neū�auga, dėvintis �ią uniformą, yra kone olimpietis. Taip vertinama vadinamuosiuose plačiuosiuose

visuomenės sluoksniuose. Tačiau truputį i�mintingesni bei apsukresni laikosi truputį i�mintingesnio bei

lankstesnio devizo: �mogus gali viską �inoti, viską suprasti, viską apibendrinti prie�astingumo formule.

Tas pats, suprantama, galioja ir tam, kas specifi�kai susiję su siela. I� tikrųjų, negalima skųstis, kad

mūsų laikais apie sielą drovėtųsi kalbėti: mes net turime i�samių darbų apie gyvūnų psichinį, arba

sielos, gyvenimą; dar daugiau: apie psichinio gyvenimo i�sivystymą pirmuonių valdose, t. y. tokių

organizmų, apie kuriuos mokslas dar net negali pasakyti, ar jie priskirtini prie gyvūnų, ar prie augalų.

Paskutiniu metu mokslininkai eksperimentininkai visai atvirai pradeda kalbėti net apie augalų sielą, o

visa tai tikriausiai bus vainikavęs profesorius Fervornas savo moksliniu darbu apie ,,molekulių

psichologiją�. I� tiesų � negi neįdomu visa tai �inoti? Ir jeigu a� būčiau prisiėmęs tokį vargą � paruo�ti

�iam vakarui prane�imą apie vieną i� �ių darbų, pvz., apie pirmuonių arba atliekų dė�ėse besivystančių

mikrobų sielos gyvenimą, tai bet kuriuo atveju skambėtų labai moksli�kai ir jau i� anksto man būtų

garantuotas klausytojų dėmesys, simpatijos bei pripa�inimas. Bet jei a� pasirinkčiau temą apie kokias

nors keisčiausias ir giliausias � m o g a u s sielos problemas, tuomet, suprantama, tai būtų labai rizikinga

ir a� turėčiau būti pasiruo�ęs labai įvairaus pobūd�io �komplimentams�. Jei būtų kalbama, pvz., apie

tai, apie ką mokslinių darbų autoriai, Čemberleno �od�iais tariant, klausia vos i�siritusio vi�čiuko: ar

erdvės sąvoka įgimta, ar tik vėliau įgyjama, ir tuo tikslu verčia jį tuoj pat pradėti lesti, t. y. pataikyti

snapu į mink�tas kruopas, ir priklausomai nuo to, ar vi�čiukas į kruopas pataikė, ar ne, pasiskirsto į

stovyklas u� arba prie� Kanto filosofiją, paskelbdami ją arba ,,moderniojo mokslo auk�tyn kojomis

apversta�, arba i� dalies pagrįsta, bet su trūkumais ir nemoksli�kai suformuota. �od�iu, jei būtų

kalbama apie tokį sielos mokslą, kuris baigiamąją savo i�vadą pasakytų ma�daug taip: jokių sielos

stebuklų, jokių sielos mįslių i� tikrųjų nėra, visa tėra vien prie�astinių gamtos dėsnių grandinė, - tada,

suprantama, nebūtų nieko bloga. Tik, dėl Dievo, nekalbėkite apie tai, kas yra giliau, ko suvokimui

nepakanka eksperimento.

Mūsų epocha bijo �mogaus sielos, bėga nuo jos, jis bijo, nekenčia jos. �iandienos mūsų

komplikuoto gyvenimo sūkury �i i�vada, man atrodo, galėtų labai daug ką paai�kinti, labai daug ką

teisingai nu�viesti. Vis dėlto mano tikslas nėra ilgiau apsistoti ties �ia problema. A� tik i�kelsiu

klausimą: kaip paai�kinti tokią baimę, tokį bėgimą nuo savęs paties, tokią absoliučiai �ėtoni�ką

neapykantą visam, kas mumyse, mūsų sieloje giliausia, �venčiausia? Nes i� tikrųjų neįtikėtinas dalykas:

niekas kita �iais laikais �monių akyse tavęs taip smarkiai negali sukompromituoti, kaip tai, jeigu apie

tave su�inos, jog be valgymo, �urmuliavimo, dauginimosi, be viso, kas su �iais trimis dalykais

78

glaud�iai susiję, tu per dieną dar surandi galbūt kokią valandėlę, surandi ją � na, visi�kiems niekams �

sielai. Jeigu tą trumpą pavakario prieblandos valandėlę, kada dienos �viesa gęsta, o �vakę degti dar per

anksti, tu galbūt nori paaukoti vien tik sau, kitaip sakant, nori i�simaudyti savo sieloje it tamsiame,

�iltame vasaros vakaro e�ere, tada tokį tavo norą palaikys sunkesniu nusikaltimu u� tą, jei tu,

pasinaudojęs �ia prieblandos valanda, būtum pasisavinęs ką nors, kas tau nepriklauso, kas buvo blogai

saugoma. Jeigu �mogus visi�kai smunka, degraduoja tiek, kad tampa stor�ievi�ku nusikaltėliu

profesionalu ar gatviniu valkata, net tada i� jo �iais laikais nesijuokia ir pir�tais nebado; tačiau, jei

su�inos, kad tu dvide�imtajame am�iuje galbūt verkei prie Heinės ar Lermontovo ra�tų, tu, �mogau, esi

�uvęs � ir gali būti tikras, kad pasitaikius kiekvienai progai tau u� nugaros pasigirs: che-che-che�

Todėl a� vėl kartoju klausimą: kaip paai�kinama �i �ėtoni�ka neapykanta? �is klausimas, savaime

suprantama, nėra naujas, jau daugelį kartų jis buvo i�tartas � ir atsakytas. Be to, iki �iol atsakymas vis

būdavo ma�daug toks: mūsų laikų �mogus daugiausiai dar savęs nepa�įsta, jis dar nesąs pakankamai

i�sivystęs, i�silavinęs, ypač tuo po�iūriu, kuris susijęs su grynuoju sielos gyvenimu, - meno, estetikos

po�iūriu. Jis dar net ne�inąs, kad toks, antrasis, skaistesnis ir �ventesnis, pasaulis, kurį vadina siela ir

sielos gyvenimu (a�, suprantama, �ių �od�ių čia nevartoju kokia nors siaura religine dogmatine

prasme), kad toks apskritai egzistuoja. Bet tai savo ruo�tu susiję su blogomis gyvenimo sąlygomis, su

visuotiniu nei�silavinimu, su sunkia, vis intensyvėjančia kova dėl i�gyvenimo, reikalaujančia visos

gyvenimo energijos ir viso laiko! Todėl visai logi�ka, kad i� prad�ių reikia �mones mokyti, rūpintis jų

�vietimu ir sąlygų pagerinimu, o jau tada � kaip natūralus padarinys � atsirasiantis ir tas dvasinis

subtilumas, tada ir tik tada atsirasianti eventuali galimybė reik�ti priekai�tus dėl auk�čiausių

reikalavimų ignoravimo. Toks paai�kinimas atrodo i� tikrųjų pakankamai pagrįstas ir rimtas, o

metodine ir auklėjamąja prasmėmis dėl savo optimisti�kumo neabejotinai vertas dėmesio. Bet jei mes

turime galvoje mus supančio realaus gyvenimo momentą ir bandome giliau į jį įsiskverbti, u�čiuopti,

taip sakant, pačias paslaptingiausias idėjines bei emocines jo gijas, tada turėtume pripa�inti: �iame

paai�kinime yra viena dalelė, bet labai ma�a dalelė, tiesos, tiesos, kad mūsų dienomis dar yra �monių,

kurie tiesiog dūsta gilioje dvasios tamsybėje; yra ir tokių, kuriems pirmasis dvasios rytas dar nei�au�o:

potraukių go�iami jie jo dar nelaukė, ir i� i�orės dar niekas aprūkusių jų pirkios langų nepravėrė. Tokių

tikriausiai atsirastų pačiose atkampiausiose kaimų vietovėse, retkarčiais galbūt ir �en bei ten pas mus

miestuose. Bet i� tikrųjų apie juos čia nėra ir negali būti kalbama, nes dvasiniame gyvenime, mūsų

vadinamojoje dvasinėje atmosferoje, jie nevaidina jokio vaidmens! Tuomet jie nėra ir negali būti tie,

kas palaiko tos sąmoningos neapykantos gyvybę ir ja įkvepia mases. Čia bet kokiu atveju veikia kitos

jėgos, kurios patvirtina, jog m e s p e r ė j o m e p r i e k u o i n t e n s y v i a u s io s d v a s i n ė s

k o v o s . Klasi�kiausias nūdienos nusikaltėlis jau nebėra paliegęs, i�alkęs vėjo brolis ar skarmalais

apsivilkęs pasaulio klajūnas, nūdien jis � su cilindru ir fraku traukinio kupe pasaulio kultūros centrus

apkeliaujantis, auk�tojo i�silavinimo ragavęs Azazelis. Nūdienos velnias jau seniai yra atsisakęs o�io

ragų, galvijų uodegos kaip per daug komi�kų, neprakti�kų kaukių. Dabar jis � nuo galvos iki kojų

79

auk�čiausios klasės d�entelmenas, dirbantis i�syk kelis darbus, kuriam atviros visos durys. O kalbant

konkrečiai apie mus, latvius, tai kaip ir visuose kituose reikaluose, taip, ai�ku, ir �iuo klausimu mes nuo

did�iųjų tautų esame dar labai atsilikę; nei meno, nei mokslo srityse neturime auk�čiausios prabos

genijų, neturime ir auk�čiausios prabos velnio, t. y. pačiais visuotiniausiais mokslais bei

nepriekai�tingu d�entelmeni�kumu f o r m a l i a i apsiginklavusio tamsuolio. Pas mus �i veislė dar labai

pilka. Nenuginčijama tik tai, kad ji, palyginus su kitomis mūsų aplinkybėmis, yra pakankamai

emancipuota ir �iuo metu jau pasistūmėjo tiek, kad jos rankose yra, pavyzd�iui, did�ioji dalis mūsų

spaudos organų, kad ji vienoje ar kitoje vietinėje u�eigoje da�nai patebima kalbėtojų tribūnose �

lektorių-prane�ėjų ir pan. pavidalu. Jiems priklauso ir tie sunkiasvoriai krovinių ve�ikai, kurie savo

gyvenimo tikslu pavertė siekį ve�ti smėlį į dykumą, ir tie, kurie su nei�senkančia energija pas mus

vadovauja tokiems rei�kiniams kaip Senasis Biūchneris ar doro biologo, bet filosofinio klouno Ernsto

Hekelio filosofi�kų bukagalvysčių durpynai ir t. t., ir pan. Tegyventų kaip gyvenę su savuoju

i�silavinimu, suprantamu platesne �io �od�io reik�me, bet juk neteisinga būtų teigti, kad jie absoliučiai

nei�silavinę arba yra taip u�siėmę kova dėl i�gyvenimo, jog jiems nebelieka nė trupučio laiko stabtelėti

ir susivokti. Jie juk ir yra būtent tie, kurie �iomis temomis daugiausiai produkuoja, o produkuodami

turbūt ka�ką ir galvoja. Tik prisiminkime tuos tomus, kurie buvo i�spausdinti mūsų jaunos, dar naivios,

vaiki�kos, neretai tarsi padau�i�kos, nepaklusnios, bet vis dėlto daugiausiai vaiki�ko nuo�irdumo ir

svajonių kupinos besiskleid�ainčios mūsų literatūros nu�udymui! Ir su kokiu stipriu entuziazmu,

d�iūgavimu tuos ap�viestuosius hotentotus sveikino beveik visa mūsų �iniasklaida ir � inteligentija.

Ne�inojimas nėra radikaliai naujas, bet yra rambus arba stor�ievi�kas. Taip pat jis pats savaime,

be sugestijos i� i�orės niekada nėra apimtas neapykantos, nes kaipgi �mogus galėtų neapkęsti to, ko jis

nepa�įsta, kas jam visi�kai neegzistuoja? Taigi ne�inojimas nė kiek neprisidėjo prie to, kad pas mus

bendrumo jausmu disponuojama nepalankiai, prie�i�kai nusistačius prie� sielą. �io prie�i�kumo,

neapykantos �aknys daug gilesnės, ir pagaliau a� turiu pateikti trumpą ir tikslų atsakymą į jau seniai

i�keltą klausimą. Man nelengva i�tarti �iuos �od�ius, bet i�tarti juos reikia: t a i K a i n o s ąmo n ė .

Tai dar blogiau u� Kaino sąmonę, tai supratimas, kad �mogus nu�udė arba sistemingai �udo pats savo

sielą. Ne savo brolio, bet savo paties. Ne brolio kraujas �aukiasi jo � nuo brolio kraujo gal dar būtų

galima pabėgti, akimirkai u�simir�ti, - bet paties nu�udyta siela, kurią, nors ir negyvą, suluo�intą, vis

dėlto ir toliau reikia ne�iotis krūtinėje. Ir nėra siaubingesnės agonijos u� mir�tančios sielos agoniją, ir

nėra siaubingesnio lavono u� sielos lavoną savo paties krūtinėje. Tai �tai, i� kur atsiranda �i baimė:

kalbėkite apie viską, tik nekalbėkite apie sielą! O jei norite apie ją kalbėti, tai kalbėkite apie gyvūnų

sielą, apie augalų sielą, apie molekulių ir apie mė�lo duobėse besivystančių mikrobų sielą, tik, dėl

Dievo, nekalbėkite apie �mogaus sielą, nes tada krūtinėje suspurda �altasis lavonas � ir, kas �ino,

galbūt jis pradės tyliai ink�ti, nes u�gniau�ti jį galutinai vis dėlto nėra lengva ir ne taip greitai pavyksta.

Oi, kaip tai nelengva!

80

Tik taip paai�kinama ta �ėtoni�ka neapykanta, ta siaubinga baimė, kurių gilioji prie�astis yra,

viena vertus, nusikaltimas, Kaino sąmonė, o kita vertus � pavydas: jei mes nu�udėme savąją sielą,

kodėl tuomet tu ją tebeturi! Kodėl tu lendi mums į akis ir �adini tai, ką nutildyti labai sunku! Tad �

�alin ir tave! Ir prie�ingai: kokie mieli esate jūs, bičiuliai, kurie su savo siela padarėte tąpat. A� jos

neturiu, ir tu taip pat jos neturi. Tu man sakai: jos niekada nėra nė buvę. Ir a� sakau tau: niekada nėra

jos buvę! O kar�tligi�kiausias i� mūsų sako: apie ją kalbėti � rei�kia ligą, charakterio silpnybę ir

moralinį pakrikimą! I�mintingiausias sako: tai euristika, metafizika bei romantizmas! Storiausias: tai

vaiki�ka jaunystės puikybė, kar�tako�i�kumas, realaus gyvenimo nepa�inimas! O tas atvėpusia lūpa

sako: tai perdėta! Ir pagaliau tas, kuris yra visų dievinamas, u�sirop�čia ant savo fantazijos molinių

kojų, pasikelia į auk�čiausiasias savo dvasios sferas ir �aukia i� ten �emyn: didis ir galingas yra sveikas

realusis mūsų �mogus! Ir didis yra jo tikslas � gerovė. Didūs, stiprūs, galingi ir �avūs esame mes visi!

�lovė!

Man atrodo, kad mes ką tik i�vydome � nors ir pavir�utini�kai, schemati�kai, tarsi

sukarikatūrintą, nes be �ypsenos bei apmaudo sunku apie tuos dalykus kalbėti, - vieną būdingiausių

realiosios, arba dogmati�kosios, pozityvisti�kos pasaulė�iūros bruo�ą. Jo po�ymis yra u� ne�varią

są�inę pirktas vienpusi�kumas ir, nepaisant visos grie�tos logikos, vis dėlto nelogi�kumas (nes reikia

pripa�inti nelogi�ku poelgį: parduoti galvą, kad nusipirktum kepurę, arba � o tai lygiai tas pat �

ai�kinti, kad �mogaus galvos svarbiausioji ir vienintelė paskirtis ta, kad ant jos būtų galima u�sidėti ir

ne�ioti skrybėlę). Tai, kad visa toji vadinamoji realioji gerovė tėra tik skrybėlė, tik apsauga nuo

ka�kokių rūstesnių jėgų, o sekli pozityvistinė teorinė pasaulė�iūra tėra blizgantis atlasinis tos skrybėlės

pamu�alas, tai �monija, ypač jautresnioji jos dalis, į�velgė visada, jau nuo seniausiųjų laikų. Bet sykiu

su tos į�valgos budimu randasi dualizmas, randasi kova. Dvasia paskelbia kovą materijai, o �mogaus

siela, kalbant Dostojevskio �od�iais, tampa mū�io lauku, kuriame Dievas kovoja su velniu dėl pergalės.

Visas dvasinio �monijos vystymosi stadijas mes lengvai galime įvertinti �ios kovos po�iūriu.

Kiekvienos epochos ir joje dominuojančios pasaulė�iūros reik�mę mes galime vertinti pagal tai, kokiu

intensyvumu vyksta �i kova ir į kurią i� tų dviejų kovotojų pusių krypsta pergalė. �i kova yra

reikalinga, net būtina, nes vien tik kovoje pasirei�kia a k t y v u m a s , vertybių tikrumas ir apskritai �

gyvybė, arba kaip sako Herakleitas: kova yra visa ko motina.

Tačiau, jei jau kova yra būtina, tai, kad ji i� viso galėtų vykti, yra būtini ir minėtieji prie�ininkai,

nes be jų kova neegzistuotų, sykiu neegzistuotų ir tikras, intensyvus, sąmoningas dvasinis gyvenimas.

Taip prieiname prie gana keistos i�vados, kad, pvz., nesant kitos i�eities, mums reikėtų minėtus

prie�ininkus susikurti dirbtinai, nes kaipgi kitaip vyktų kova? Ir jeigu net tai nebūtų reikalinga

prakti�kai, jei likimas �iuo atveju būtų p a k a n k a m a i palankus, tai bent jau idėjų lygmenyje �itokios

i�vados poreikis atrodo kaip nei�vengiamybė. Matyt, esame priartėję prie pačių paskutinių, pačių

tamsiausiųjų �monijos klausimų slenksčio, prie tikrosios sfinkso mįslės. Mes bijome tą i�vadą

formuluoti, tarsi instinktyviai jaučiame, kad toji i�vada yra siaubingas absurdas, nes tuomet nusitrina

81

visos ribos, �ūva visos absoliučios vertybės, suyra visi am�inieji idealai, nors, priminsiu, yra �monių,

stebėtinai giliaminti�kų, i�mintingų �monių, kurie narsiai tą i�vadą formulavo, �inoma, ne taip, kaip

Nyčė, pervertinęs visas vertybes, bet kurie paprasčiausiai pripa�ino, kad radikalus blogis yra

absoliučiai reik�mingas ir absoliučiai būtinas, taip elgėsi, pvz., �inomas vokiečių mistikas Jakobas

Bėmė. Man asmeni�kai atrodo, kad gali būti surasta ir kitokia i�eitis i� �ios sudėtingos dilemos. A�

netikiu, kad �mogus yra ar gali būti radikaliai, absoliučiai blogas. Tai ir i�sakiau pasakodamas alegoriją

apie sielos nu�udymą. Tai, �inoma, būtų pats did�iausias, pats baisiausias blogis, bet vis dėlto jis dar

neįvyko. Bent kiek grynojo idealizmo turi i�laikęs kiekvienas �mogus, nors i�ori�kai niekada to nėra

parodęs. Taip pat kiekvienas �mogus turi bent kiek to, kas negatyvu, prie�i�ka idealiajam pradui, nors

ir t o i�ori�kai nebuvo pasirodę.

�od�iu, kiekviename �moguje glūdi dualizmas, vadinasi, kiekvienas �mogus i� anksto nulemtas

kovai, ir �i kova visų pirma turi vykti j a m e p a č i a m e . Toji kova turi būti kilni ir humani�ka. O

humani�koji kova nekelia reikalavimo sunaikinti prie�ininką � taip kovodavo senosios tautos, taip

kovoja dabartinės laukinių tautos; taip kovoja ir tie barbarai mūsų civilizuotame pasaulyje, tarp mūsų,

kurie pasisavino kultūrą tik i�ori�kai. Kilnios kovos principas: pasiekti, kad prie�ininkas būtų

nekenksmingas, tačiau nesunaikinti jo esmės. Galbūt �i kova dėl galutinių savo pasekmių yra dar

baisesnė, tragi�kesnė, bet tokia jau yra vystymosi eiga: nuo to, kas ma�iau intensyvu, prie to, kas

intensyviau, nuo to, kas pavir�utini�kiau, prie to, kas giliau ir tragi�kiau. (Pateiksiu paprastą pavyzdį i�

realaus gyvenimo: man atrodo, kad admirolo Ro�destvenskio at�vilgiu būtų gerokai ma�iau tragi�ka,

jei Togo savo ietimi jį būtų nudūręs, negu tai, kad jis kitą dieną po mū�io aplankė admirolą kaip

su�eistą belaisvį, atne�damas jam puo�nią gėlių puok�tę.) Ir kovoje su blogiu mums reikėtų laikytis

tokio principo: mes negalime jo sunaikinti � kiekviena inkvizicija yra �vėri�kumas. Mes galime i�drįsti

jį tik su�eisti �viesos strėle, mes galime i�drįsti tik priversti jį pasiduoti į �viesos nelaisvę, mes galime

i�drįsti tik paraly�iuoti jo aktyvumą, pasitelkdami intensyvesnį savo pačių aktyvumą.

Prisimenu, kad ka�kada skaičiau, jei neklystu, profesoriaus Mantegacos fantaziją apie 3000-

uosius metus. Tarp kitko, joje pasakojama, kad mokslas tuo metu būsiąs taip toli pa�engęs, jog bus

galima diagnozuoti tik ką gimusiam kūdikiui, ar jo smegenyse nėra centrų, kurie jam augant verstų jį

tapti nusikaltėliu. Tokie centrai su fenomenaliai i�vystytos chirurgijos pagalba naujagimiui tuoj pat

būsią i�operuoti. Kaip matyti, tada �monija labai paprastai galėsianti i�sivaduoti nuo piktadarių ir

kitokių nusikaltėlių, ir liksią vien geri �monės. Kad ir kaip gra�iai tai skambėtų, man �i fantazija vis

dėlto primena barbaro fantaziją. Būtų visai kas kita, jei senasis profesorius sutiktų, kad mokslas tada

sugebės į vaiko smegenis, taip sakant, įskiepyti naujus, stipresnius g e r ų polinkių centrus. Tokiu būdu

niekas nebūtų naikinama, o ugdytųsi komplikuotų, gilių ir tragizmo kupinų sielų �monės, kurie vis

dėlto niekada negalėtų būti a k t y v i a i blogi. Todėl į�valgesnis psichologas yra basakojis Gorkis, kuris

savo kūrinyje ,,Velnias� vaizduoja, kaip ka�koks idealistas liepia velniui i�operuoti visus savo blogus

polinkius: pyktį, pavydą, neapykantą ir t. t. Tačiau po tos operacijos i� idealisto lieka tik �alsvai pilka

82

masė, kurią velnias lengvai įsiki�a į ki�enę ir nueina. Jei Mantegacos fantazija i�sipildytų, ka�kas

pana�aus atsitiktų su visa �monija.

Dabar reziumuosime tai, kas ką tik buvo i�sakyta: �mogaus sielos giliausioji esmė yra dualizmas;

jis pasirei�kia kova; toji kova yra tai, kas skiria sąmoningumą nuo chaoti�kumo, kas paverčia gyvenimą

gyvybingu, kas veda prie visų auk�čiausių vertybių suvokimo; kova pirmiausiai turi vykti paties

individo vidiniame pasaulyje, o bendrąją aplinką ji veikia tik netiesiogiai, reflektyviai; �ios kovos

tikslas nėra negatyvumą sunaikinti, bet tik paraly�iuoti naikinantį jo aktyvumą. Tos epochos, kurios į

pastarąjį reikalavimą nekreipia dėmesio, vėliau u� tai brangiai sumoka; pvz., taip nutiko ankstesniųjų

am�ių krik�čioni�kai moralei, kuri tokiu būdu i�augino visą dabartinį seklų pozityvizmą bei

ekstremalų, profani�ką nyčizmą. Po to natūraliai ir kyla klausimas, tai koks gi tuomet turėtų būti tas

idealus �mogaus tipas, kokia turi būti, jei taip galima formuluoti, jo sielos konstrukcija, kuri būtų

pritaikyta visiems �iems auk�tiems reikalavimams? Jei man reikėtų trumpai ir ai�kiai jį apibūdinti, tai

turbūt geriausiai a� tai galėčiau padaryti pasitelkdamas �inomo idealizmo kankinio, italų mistiko ir

filosofo D�ordano Bruno �od�ius: �A n t r i b o s tarp am�inybės ir laikinumo, tarp pimyk�tės būklės

(Urbild) ir galutinio tvarinio, tarp proto ir jausmų, nuolatos dalyvaudamas �ių abiejų pasaulių

egzistencijoje, tarsi u�pildydamas tu�tumą tarp abiejų tolstančių polių, - taip, įsikūręs ant gamtos ir

dievybės horizonto, stovi �mogus.�

Taip, i� tikrųjų tai yra �mogus, teisingiau, tai � am�inas �mogaus idealas! Tai toks �mogus, kuris

neniekina �emės, bet pa�įsta ir dangų, nori likti jiems i�tikimas ir kenčia dėl jų; kuris neneigia proto,

bet pa�įsta ir tą sritį, kur baigiasi logika, pa�įsta sielos gelmes, sielos ryto �aras ir gėlėtas jos

vaivoryk�tes � nori joms melstis ir likti joms i�tikimas, ir kenčia dėl jų. �od�iu, kuris realumo ir

pozityvumo kaip tokių neniekina, bet vis dėlto �ino, kad juos nuolat, kasdien reikia i� naujo įveikti,

pakilti vir� jų. Tai toks �mogaus tipas, kuriam gyvenimas yra am�ina kova, bet ir am�ina atgimimo

�ventė; tai sielos tapsmas, am�inoji sielos pergalė, am�ina �e�toji pasaulio kūrimo diena.

Leiskite man prisipa�inti, kad a� jūsų dvasios akims eskizi�kai nutapiau r o m a n t i k ą . Vien i�

�ių pavir�utini�kų kontūrų matyti, kad jis savyje vienija visų plačiausią, visų talpiausią s i n t e z ę . Taip

vyksta, pasak cituotų Bruno �od�ių, abiejų tolstančių polių susijungimas. Ir �is susijungimas, tiek, kiek

jis i� viso �mogaus sieloje įmanomas, sukuria ka�ką visi�kai nauja, ka�ką, ko nebuvo [nebiju�u]; visai

pana�iai kaip du cheminiai elementai, pvz., vandenilis ir deguonis, kurių vienas dega, o kitas degimą

palaiko, susijungę sukuria ka�ką naujo � vandenį, kuris degimą naikina, - taip ir �iuo atveju dvi

prie�i�kos pasaulė�iūros susijungdamos sukuria ka�ką, kas nė į vieną i� jų nėra pana�u, o abi naikina, -

sukuria kra�tutinį bekraujį idealizmą, kuris Plotino lūpomis sako: viskas yra siela, visa gamta � tiktai

siela; tai viena vertus, bet, kita vertus, - sukuria brutalų materializmą, kurį nepaprastai taikliai

apibūdino Kapila: kadangi viskas yra materija, tai i� tikrųjų nieko nėra, a� juk visi�kai neegzistuoju �

manęs i� tikrųjų nėra.

Taip sintezė sunaikina tezę ir antitezę.

83

A� jau i� pat sykio norėčiau ypač pabrė�ti �ią romantizmo savybę: jis yra sintezė, o ne tezė ar

antitezė, kaip jis paprastai traktuojamas. Net tokie rimti vyrai kaip Papardė (dr. Valteris) savo darbe

�Latvių kritika� i�sako tokias mintis: romantizmas esąs protestas prie� tai, kas atgyvenę ir pasenę,

kitaip sakant, pirmasis �ingsnis, pirmoji ka�kokių naujų tro�kimų banga. Vadinasi, tai tarsi pirmasis

Ikaro skrydis va�ko sparnais, Ikaro, kuris ar anksčiau, ar vėliau vis vien turės nukristi atgal ant �emės,

t. y. atgal į vienpusį realizmą, ir sumokėti u� nutrūktgalvi�kumą savo gyvybe. Būtent toks po�iūris ligi

�iol nuolatos ir kurdavo, i�laikydavo gyvastingus prietarus apie romantizmą, pateikdamas jį kaip ka�ką,

kas yra vaiki�ka, kas tik dabar gimsta, tampa, yra dar nesubrendę, vadinasi, i� tikrųjų kaip ka�ką, į ką

neverta kreipti specialaus dėmesio, ką reikia įveikti � ir kuo greičiau, tuo geriau. Jei geriau įsi�iūrėtume

į kultūros raidą ir atskirai analizuotume kultūros periodus, pamatytume visai ką kita. Bet kuris kultūros

svyravimas, bet kuris vertybių perkainavimas, bet kuris stilių pokytis prasideda nuo natūralizmo bei

realizmo. Galima būtų įsivaizduoti tokią bendrąją kultūros raidos shemą: egzistuojančios senosios

etikos, estetikos, mokslo, religijos dogmos pradedamos suvokti kaip atgyvenusios, sustabarėjusios,

negyvos, nes pama�u atsiranda nauji i�gyvenimai, naujos į�valgos, nauji faktai, kurie jau �nebetelpa� į

senąsias formules, net prie�tarauja joms. Senieji autoritetai praranda savo reik�mę, jų dogmomis,

dėsniais jau nebetikima. Nebetikima ne todėl, kad tarsi jau būtų suformuota ka�kokia nauja, i�dailinta,

i�baigta, harmoninga pasaulė�iūra, kuri galėtų u�imti senosios vietą, bet tik atskiri autenti�ki

atsitikimai, atskiri faktai prie�tarauja senajai pasaulė�iūrai, tokie kaip: moksliniai atradimai bei

eksperimentai ar nauji �vie�iu natūralistiniu stiliumi sukurti meno kūriniai, ar trumpalaikėms buitinėms

sąlygoms labiau pritaikyti ir teisingesni doroviniai reikalavimai. To pakanka, kad ankstesne

pasaulė�iūra jau nebetikėtų. Suprantama, kad prasidėjusią kovą vis labiau laimi tai, kas nauja, nes per

naujumą ir pasirei�kia pats to meto, tos akimirkos gyvenimas. Ir kuo daugiau atsiranda senajai

pasaulė�iūrai prie�taraujančių faktų, tuo geriau, tuo aistringesni tampa tokių faktų ie�kotojai, tuo labiau

nei�vengiamas pasidaro visi�kas senųjų dogmų �lugimas. Jos i� tikrųjų ir �lunga, joms ir privalu �lugti.

Bet kas gi u�ima jų vietą? Ne kokia nors visuminė vienijanti pasaulė�iūra, bet faktai, viena kita

pavir�utini�ka spekuliacija ir vėl tiktai faktai. Netrukus toks faktų chaosas kiekvienam vientisesnio

charakterio ir dėl to labiau vieningumo ie�kančiam individui tampa nepakeliama, slegiančia na�ta. Toks

individas mėgina pabirus faktus susisteminti, kad pasiektų kokią nors harmoniją, kokį vieningesnį

po�iūrį. �inoma, �itoks u�davinys paprastai yra ne vieno �mogaus jėgoms, ir nebelieka nieko kita, kaip

visam tam faktų chaosui prie�prie�inti� vien tik save, savo �a�� bei imanentinius �io �a�� principus. I�

natūralizmo kaip t e z ė s gimsta a n t i t e z ė � kra�tutinis individualizmas, kuris tokiais atvejais (turint

galvoje, kad prie� tai visas intymusis, gilusis vidinis sielos gyvenimas buvo ignoruojamas ir kojomis

trypiamas, nes visų dėmesys krypo vien į i�orę � į faktų med�ioklę) pasirei�kia arba grynuoju

misticizmu, jeigu asmenybė yra pakankamai plačių ir pakankamai gilių pa�iūrų, arba dekadenti�kumu,

jeigu ji yra egzaltuota ir siaurai mąstanti. (Suprantama, atsiranda ir kitokių, tarpinių, ne tokių tipi�kų

srovių, nes gyvenimo spektro spalvos susilieja viena su kita taip pat nepastebimai, kaip ir saulės

84

spektro, bet jų kol kas neminėsiu, kad dėl jų čia ai�kinama paprasta schema nepasidarytų per sudėtinga,

sunkiai suvokiama.) Taip pama�u pradeda busti visuotinė antipatija vien tik i�oriniams, realiems,

konkretiems faktams, nors ir jų atsisakyti nebeįmanoma, nes jie jau tapę praktinio gyvenimo pagrindu.

Todėl juos reikia susisteminti, redukuoti į nedaugelį visaapimančių, universalių principų, o tai yra toks

darbas, kuris visa, kas realu, sudvasina, kuris realybę apgaubia siela lyg stebuklingu �ydu, dėl kurio tai,

kas realu, tampa jungtimi, kuria sąmonė, mūsų �a�� dar glaud�iau susiejami su absoliučia esme, tampa

dar intensyvesni, visaapimantys. Tai sintezės ir romantizmo laikas.

Dabar į �ią schemą įtrauksiu konkrečias asmenybes, kad ji taptų dar reljefi�kesnė ir

suprantamesnė, ir manau, kad geriausia asmenybes bus rinktis i� dabarties, i� to, kas arti mūsų.

Tezė � natūralizmas: Zolia, Ibsenas.

Antitezė � kra�tutinis individualizmas: a) mistikas panteistas Meterlinkas; b) isterikas dekadentas

P�ibi�evskis.

Sintezė � romantizmas; taip, bet ką gi pasitelkti kaip pavyzd�ius? Kokias asmenybes paminėti?

Jos juk būtent dabar ir bręsta! Tikriausiai kiekvienam teko girdėti ką nors apie mūsų epochą, pradedant

chemija ir Mendelejevo periodinės sistemos �lugimu, paminint kol kas dar galbūt gana pavir�utini�ką,

bet vis dėlto į�ymią Ostvaldo gamtos filosofiją ir �iuo metu gimstančią vadinamąją vertybių filosofiją,

o baigiant pačiomis plačiausiomis neokantizmo problemomis.

Suprantama, kad ir menas stovi �ioje kry�kelėje, ir tai jau leid�ia daryti i�vadą, jog mes stovime

ant naujos romantizmo epochos slenksčio. Bet jei man būtinai reikėtų pateikti pavyzd�ius, a� ir

pateikčiau: galbūt Meterlinkas paskutiniu kūrybos etapu; galbūt Ibsenas mirties patale: [drama] �Kada

mes, mirusieji, pabundame�. Ai�ku, tai tik pirmieji bandymai, pirmosios kreg�dės. Tai tik au�tančios

epochos pabudinti romantikai � vienas i� realizmo, antras i� misticizmo; geriausiąsias savo jėgas jie,

taip sakant, kiekvienas paaukojo pirmajai savo meilei. Bet tikro, prigimtinio romantiko dar nėra, jam

dar reikia laiko subręsti. Lygiai tokią pat schemą a� galėčiau pateikti i� XVIII a. pabaigos ir XIX a.

prad�ios, tik yra vienas skirtumas � tuomet �ioje, sintezės, vietoje įra�yčiau konkrečią asmenybę, labai

�ymią asmenybę � net ne asmenybę, o i�tisą pasaulį. Turiu galvoje Volfgangą Gėtę. Ir vėl turiu

pastebėti, kad visi nesusipratimai ir lyg jau i� pat pirmo �vilgsnio akivaizdus vidinis prie�taravimas,

glūdintys tame pavyzdyje, kurį ką tik pateikiau, bus paai�kinti vėliau, kai bus ir smulkmeni�kai

nu�viesti, ir i� esmės i�gvildenti santykiai tarp romantizmo bei vadinamojo klasicizmo, vien tik kurio

kontekste tėra įprasta minėti Gėtės vardą. Taigi, suprantama, detalesnės motyvacijos taip pat

neatsisakysiu, bet dabar man buvo svarbu tik schemati�kai pademonstruoti ankstėliau pateiktą pirmą ir

svarbiausią romantizmo ypatybę: romantizmas kaip sintezė. Gal kai kam pasirodys ne ma�iau netikėta

po romantizmo vėliava matyti ir kitus praėjusio �imtmečio pirmo ry�kumo genijus: Nyčę, Vagnerį ir �

kas bent i�drįstų apie tai pagalvoti � �openhauerį.

Ir taip pagaliau priėjome prie pačios temos.

85

A� nujaučiu, kad ne vienas nustebęs pats savęs paklaus: bet argi toks tas romantizmas, toks

sudėtingas, toks rimtas? Romantizmas � tai juk ka�kas labai miela ir saldu kaip cukrus: balti ėriukai su

mėlynais kaspinėliais, altana, mėnesiena, pasibučiavimai ir atodūsiai, ro�inis lai�kų popierius ir

neu�mir�tuolytės � juk tai yra tikrieji romantizmo palydovai ir atributai. A� visai nesistebiu, kad ne tik

kaimo mergaičiukėms, bet ir mūsų inteligentijai toks salsvasis romantizmas [sīrupromantisms] yra

vienintelis, kokį jie įsivaizduoja. Ir tai natūralu, net labai. Jei įsigilintume į įvairius mūsų straipsnių

rinkinius, �urnalus, net į vadinamąsias literatūros istorijas, kur kalbama apie romantizmą, tai

pamatytume daugybę labai juokingų [�pāsīgu] dalykų, o sykiu ir tai, kad visų tų leidinių autoriai,

i�skyrus salsvojo romantizmo sampratą, arba neturi visi�kai jokio, arba turi labai menkutį supratimą

apie tai, kaip romantizmas suvokiamas kitų �alių kultūros pasaulyje. Tikiuosi, kad prie �ių mūsų

romantizmo sampratų ateityje man atsiras proga sugrį�ti ir truputį i�samiau ties jomis apsistoti. Man

atrodo, dabar mes jau i�siai�kinome, kad, norint i�mokti bent kiek orientuotis romantizmo klausimu,

reikalingos rimtos pastangos, rimtas įsigilinimas. Pats objektas reikalauja į jį gilintis dviem aspektais:

pirma, istoriniu aspektu � kaip jis atsirado, kaip susiformavo, kaip jį suprato chrestomatinio

romantizmo kūrėjai, ypač romantikai broliai �legeliai, Novalis, Tykas, o i� filosofų ypač �elingas;

antra, grynai psichologiniu aspektu, kai bandysiu parodyti, koks yra grynasis psichologi�kai filosofinis

romantizmo pagrindas, nepriklausomas nuo i�orinių � visuomeninių, politinių ir kitų � sąlygų ir

kokiomis tiesomis arba kokiomis nei�vengiamomis premisomis remiantis mums reikia pripa�inti

romantizmą pačia visumi�kiausia bei idealiausia pasaulė�iūra, i� kurios gyvybinių jėgų semiasi kone

visa, kas, ypač mene, yra sukurta su am�inos i�liekamosios vertės �enklu. Tuomet mums irgi reikės

apsispręsti ir atsikratyti visų tų labai lėk�tų, net ne�varių dalykų, kurie, pasislėpę po romantizmo kauke,

mėgsta įsbrauti į vieno kito nelabai dėmesingo meno ie�kotojo akiratį, kad jį nuviltų ir sugadintų

romantizmo renomė, pvz., sentimentalizmas, estetizmas, seksualizmas, monarchizmas [cesārisms] ir

t. t.

Ai�ku, taikantis prie �io vakaro dienotvarkės, nė vieno i� �ių sumanymų man neįmanoma

įgyvendinti, todėl tikiuosi, kad netolimoje ateityje atsiras galimybė sugrį�ti prie �ios temos, kurią �įkart

suspėjome tik pateikti, tik nusakyti tas prie�taringas pasaulė�iūras, i� kurių ji i�kyla, ir atkreipti dėmesį,

jog mes turime teisę, net būtinybę ir pareigą atkreipti į ją rimtą dėmesį, mums, kurie gyvename ne vien

tik fiktyvaus sindikalizmo, bet ir naujos romantizmo epochos au�roje. Gal tokioms įvadinėms

paskaitoms prireiks dar bent dviejų tokių literatūrinių vakarų. O tai, kas susiję su mūsų aplinkine

temperamentinga varlių kūdra ir jos nendryne ū�iančia, viską perrėkiančia choro daina: gerovės,

gerovės (�inoma, savitąja jų prasme), - tai, man atrodo, geriau būtų elgtis vadovaujantis Poruko

�od�iais:

Atsigę�t, nusi�ypsoti

ir toliau lėtai �ingsniuoti.

86

II.

�iandieninė mano tema � istorinis romantizmas, t. y. romantizmo idėjos raida istorijos

perspektyvoje. I� karto reikia pasakyti ir, man atrodo, kiekvienam, kas kada nors yra mėginęs pasekti

kokios nors reik�mingesnės idėjos raidą per i�tisus �imtmečius, bus suprantama, jog, norint atlikti tokį

darbą bent pakankamai gerai, reikėtų prira�yti i�tisus tomus, ir tai atrodytų, kad jų dar ma�a, kad jie

tėra tik nei�baigtas, pavir�utini�kas eskizas. Kiekvienoje didesnėje, auk�tesnę kultūrinę raidą

pasiekusioje tautoje yra did�ių menininkų, sykiu ir did�ių romantikų, kurių kiekvienas turi pakankamai

nusistovėjusią savitą pasaulė�iūrą, vertą plačių studijų ir gilinimosi. Jas ap�velgti ka�kaip bendrai, be

niveliacijos beveik nėra galimybių. Tik prisiminkime tokias i�kilias �vaig�des kaip anglų Baironas ir

�elis (�ekspyro kol kas nė neminint), prancūzų Hugo, ispanų Servantesas, italų Dantė, apie kurias,

suprantama, dar sukasi visas pulkas ma�esnių �viesulių-palydovų. Ir jei apsistotumėm ties kokia nors

viena tauta, pavyzd�iui, ties mums artimiausiais vokiečiais, kurių paskutinis romantizmo laikotarpis

ypač derlingas ir valdė vokiečių dvasinį gyvenimą ma�daug visą pus�imtį metų (1780�1830), tai vien

čia mums atsivertų tokia med�iagos gausa ir įvairovė, kad, norint ją suvaldyti, reikėtų para�yti visą �io

laikotarpio kultūros, o ypač literatūros istoriją. Taigi suprantame, kad atskleisti �ią temą taip, kaip ji to

verta, disponuojant tokiu ribotu laiku, nėra jokios galimybės. Todėl i� pat prad�ių reikia apsiriboti,

nusibrė�ti tam tikrus kontūrinius ribo�enklius, kurių laikysimės. Visų pirma noriu atsisakyti pirmąjį

vakarą duoto savo pa�ado ap�velgti teorinius straipsnius apie romantizmą mūsų literatūroje. Atsisakyti

man lengva, nes juose mes atrastumėm tik negatyvumą, t. y. tai, ko, rimtai vertinant, negalima traktuoti

kaip romantizmo; nors i�samiam suvokimui ir negatyvus po�iūris gali būti labai reik�mingas, vis dėlto

pirmenybę teiksime pozityviajam, kuris savaime atskleis ir negatyvųjį. A� net ne�inau, kokia intonacija

reikėtų pradėti diskutuoti su tokiais romantizmo teoretikais, kaip, pvz., prisimenant kad ir pirmą

pasitaikiusį autorių Klaustinį, kuris savo straipsnyje �Aspazija ir Veidenbaumas kaip tipi�ki

neoromantikai� (I ra�yt. alman.) pristato romantizmą kaip svaiginimosi priemonę greta alkoholio ir

pasileidimo, o baigdamas su kartėliu bei apgailestavimu atsidūsta, kad tokių romantikų, kaip Aspazija,

i�vis neįmanoma padaryti �n e � u l i n i a i s r e a l i ų s i e k ių a s i l a i s � (a� cituoju autorių).

Priekai�tas Aspazijai, kuri, be abejonės, yra romantinė poetė, dėl tų realių siekių, dėl jų trūkumo

nuskamba kaip kinų kalba. Tačiau jeigu �itam kritikui labiausiai rūpi tai, kaip paversti poetą ne�uliniu

asilu, reikalas paai�kėja. Kai tai gird�iu, norisi � parodijuojant Heinės �od�ius �

Man taip ir nie�ti rankos

�io kritiko ausis u�spausti

Ir melsti Dievo, kad jis niekad

Neleistų joms pavargti.

87

Bet ir ap�velgiant kitų tautų romantikų pa�iūras, mums teks apsiriboti tiktai keliomis

svarbiausiomis idėjomis bei principais, tais principais, kurie geriausiai tiktų bendrajai romantizmo

charakteristikai, pagal galimybes parodant, kad didieji romantizmo reprezentantai nuolatos visais

laikais tuos principus ir suprasdavo kaip svarbiausius. A� ypač pabrė�iu �visais laikais�, nes ir did�ioji

kitataučių literatūros istorikų dalis, nekalbant jau apie mūsi�kius, kaip romantizmo am�ių supranta vien

tą visuotinai i�auk�intą �mėlynosios gėlės� laikotarpį XVIII a. pabaigoje � XIX a. prad�ioje. Retas

kuris droviai teu�simena, kad ir viduram�iais yra dominavusios romantinės srovės (jei sąvoką

�romantinės srovės� vartosime konvencionalia, visuotinai priimta prasme) ir pamini tuos fanati�kus

riterių romanus, kuriuose �alsvomis mėnesienų naktimis svarbiausią vaidmenį vaidina riteri�ki

meilu�iai, kapinės, kry�iai, dvasios, senos, sugriuvusios pilys, pelėdos ir �ik�nosparniai � visa, kas

labai ma�ai ką bendra teturi su romantizmu gilesniąja prasme. Todėl pa�ymėtina, kad elgiantis

dėmesingai, be jau minėto laikotarpio, galima i�skirti ir kitus charakteringus romantizmo laikotarpius,

kurių Europos kultūros raidoje galima pa�ymėti net tris. Pirmasis i� jų ie�kotinas am�ių glūdumoje �

jau pačiame mūsų kultūros lop�yje, Graikijoje, ma�daug iki V a. pr. Kr. Kaip �ios epochos pagrindiniai

atstovai minėtini Talis, Anaksimandras, pitagoriečiai, ypač Herakleitas. Visi jie yra vadinamieji

ikisokratikai, o kartu su Sokratu, �iuo dievi�kai �viesiu, tačiau vienpusių abstrakcijų ir a�traus proto

valdomu �mogumi, ateina �io laikotarpio pabaiga. Truputį nuklystant į �oną, sykiu galima paminėti tai,

kad paskutinis didis mūsų romantikas Nyčė, kurio pa�iūros buvo kitokios, instinktyviai jautė Sokratui

didelį prie�i�kumą ir, praėjus dviems tūkstantmečiams, did�iajam graikui įkandin metė �iuos �od�ius:

Sokrates war ein Hanswurst! �is pirmasis archai�kasis, arba ikisokratinis, romantizmo laikotarpis,

buvo, taip sakant, natūralus romantizmo bei pirminės natūralios sintezės am�ius, kada �mogaus

pa�inimas dar nebuvo diferencijavęsis, kada dievai dar nebuvo atsiskyrę nuo �emės sūnų ir dukrų, kada

grie�to proto pasaulis dar tik formavosi ir nebuvo u�go�ęs sveiko natūralių jausmų pasaulio, o visa, ką

pa�ino smegenys, tą giedojo ir gyslomis tekantis kar�tasis kraujas; tai buvo laikas, kada didysis Panas

(Visata) tegyveno pirmyk�čiu naivumu ir pirmyk�te tikrove. Antruoju did�iu romantizmo laikotarpiu

laikytinas viduram�ių renesansas, kada dėl krik�čioni�kosios ba�nyčios vienpusi�kai i�stypusią ir dėl

anapusinio pasaulio idėjų i�bly�kusią dvasią u�lieja �ilta, stipri kraujo banga, kuri gra�iomis ugnies

raudonumo ro�ių pynėmis supina draugėn �emę ir dangų. �mogaus dvasia laisviau i�skleid�ia sparnus,

pagreitėja gyvenimo ritmas. Nuo pirmojo romantizmo etapo iki antrojo praėjo beveik 1000 metų, o nuo

antrojo iki trečiojo � tiktai apie 200 metų, nes jau XVIII a. antroje pusėje prasideda naujas �

skaidresnis, ai�kesnis � neoromantizmo laikotarpis. Gyvenimo ritmas tampa dar sraunesnis, dar

kar�tligi�kesnis, nespėja prabėgti nė 100 metų, ir mes vėl stovime naujos romantizmo epochos

kry�kelėje. (Čia reikia pa�ymėti, kad istori�kai neteisinga, todėl neleistina �iuo metu besiformuojantį

romantizmą vadinti neoromantizmo vardu, nes �į �odį jau prie� 100 metų vartojo �legeliai ir Tykas

savo epochai apibūdinti. Mums belieka pasitelkti chronologines sąvokas ir reikėtų kalbėti apie XX a.

romantizmą.) �is mano romantinių epochų, laikotarpių klasifikavimas ir apibūdinimas kai kam gali

88

pasirodyti nepagrįstas ir ganėtinai savavali�kas, nes kas gi bendra galėtų būti tarp ikisokratikų ir

XVIII�XIX am�ių romantikų Novalio, �legelio, Nyčės, kuriuos skiria daugiau nei du tūkstančiai metų?

Veikiau jau atrodo, kad jų visi�kai neįmanoma palyginti � taip stipriai viena nuo kitos skiriasi

�ios dvi asmenybių kartos, jų dvasinė bei kultūrinė atmosfera. �is priekai�tas man atrodo natūralus ir

tam tikru mastu pagrįstas: jeigu mes lygintume pirmuosius du dygstančio augalo lapelius su kitais

dviem, tai da�niausiai nepastebėtume tarp jų jokio i�orinio pana�umo; o jeigu pirmuosius lapelius dar

palygintume su vėliau pra�ystančiu įvairiaspalviu �iedu, tai, �inoma, jie ir �iedas atrodytų visi�kai

skirtingi, - ir vis dėlto tai yra vienas ir tas pats augalas, nes jų viena ir ta pati �aknis. Taigi i� prad�ių

mums reikia surasti bendrą �aknį, i� kurios i�auga toks pasaulio suvokimo būdas. Jeigu tai mums

pavyktų, tada ir tokia epochų klasifikacija būtų pateisinama. O jau pirmojoje paskaitoje apie pagrindinį

romantizmo po�ymį, apie jo gyvybės ir galios nervą a� ypač i�skyriau tą titani�ką �mogaus sielos siekį,

kuris nori aprėpti ir įtraukti savin viską, kuris nori sujungti pačias did�iausias prie�ybes ir sukurti

vienovę i� pačių prie�taringiausių kontrastų, pvz., i� kra�tutinio pozityvizmo ir kra�tutinio idealizmo.

Tai yra sintezės siekis. Beliktų parodyti, kad �i tendencija yra dominuojanti visais minėtais

laikotarpiais. Ir atrodo, kad geriausiai tai padaryti pavyktų suteikiant �odį pačių tų epochų atstovams.

Bet prie� tai a� įterpsiu kelias visi�kai psichologines pastabas, kurios mums padės viską, kas bus

sakoma po to, geriau suprasti.

Man atrodo, kiekvienam kada nors yra kritę į akis, kad tai, kas mūsų suvokime yra visų

intensyviausia, visų betarpi�kiausia, - tai jausmai. Mūsų jausmai, vaizdingai kalbant, yra toji �iltoji

srovė, kuri nuolatos srūva per mūsų suvokimą, jį pildo, suteikia jam turinį, yra svarbiausioji,

būti�kiausioji jo dalis. Mūsų valia slypi ka�kur giliau, sunkiau, da�nai u� suvokimo slenksčio, protas

sklando auk�čiau, lengviau, nepriklausomas, o jausmai visuomet yra dabartyje, visuomet yra aktyvuoti.

Ir pagal savo prigimtį jausmai yra neramūs kaip i�dykę vaikai: jiems nepatinka suvystytiems gulėti

lop�yje, jie ver�iasi laukan, nori būti matomi, objektyvuoti [objektivētas]. Ir objektyvuodamasis

kiekvienas jausmas ie�ko savo pavidalui, savo charakteriui labiausiai tinkančio rūbo arba kaukės �

linksmas linksmos, liūdnas liūdnos. Ir tai nėra vien tik kaukė � jausmai tarytum identifikuojasi su

giminingu objektu, susilieja su juo į vienovę. Niūrus jausmas, norėdamas būti i�reik�tas, �aukiasi

niūraus vaizdinio, niūraus paveikslo, pvz., rudens vakaro, ir, aptikęs jį, tarytum susilieja su juo ir tik

tada tampa tikru � a� perkeliu savo subjektyvų jausmą į realų objektą, o sykiu objektas tampa tarsi

mano dalimi, subjekto dalimi. Psichologi�kai galima sakyti: a� savo jausmus projektuoju į i�orinį

pasaulį, a� juos objektyvuoju. �į �aidimą mes galime stebėti visur ir visada � gyvenime, poezijoje,

pokalbiuose, kiekviename �ingsnyje. Na�laitė liaudies dainoje liūdesį ir ilgesį savo motulei i�gyvena

taip stipriai, kad ją regi, jaučia kaip savo dalį ir vienatvėje tarsi prisiglaud�ia prie jos savo daug

i�kentusia siela; ir tada �ydinti, �iedus it snaiges berianti obelis pilkoje vakaro prieblandoje na�laitei

virsta a�aras beriančia motina. �Prie obels prisiglaud�iu kaip prie savos motu�ėlės�� Rainis tvirtą savo

kovos dvasią ir pergalės viltis projektuoja pajūrio kopų pu�yse; jis nemoka lankstytis, jis lū�ta sykiu su

89

jomis ir vis dėlto � nors tai pakankamai nelogi�ka, kadangi laive i� pirminio i�didaus pu�ų pastovumo

nieko nebelikę, - pasiekia tolius, kur�

Filosofas �openhaueris � visus niekinantis, galiausiai visų niekinamas � vis dėlto nesugeba

i�plė�ti i� sielos prigimtinio draugi�kumo jausmo likučių. Kol �is jausmas gyvena viduje, tol jis ver�is į

i�orę, �tai � filosofas jausmus perkelia, jis juos projektuoja į� savo �unį, jis myli jį pačia idealiausia

draugo meile. Kasdienybėje mes da�nai matome, kaip �iam gyvūnėliui tenka laimė tapti

nei�sipild�iusių motini�kų meilės jausmų objektu. Labai neteisinga manyti, kad tokiais atvejais �uo ar

katė mylimi kaip jie patys. Ne �unį myli senmergė ar bevaikė motina, o vaiką, kurio i� tikrųjų

objektyviajame pasaulyje ji neturi, tačiau � vidujai � subjektyviai jį turi, i�gyvena ir visus jam skirtus

jausmus � meilę, rūpestį, pasiaukojimą ir t. t., - kurie ka�kaip turi cirkuliuoti, turi i�siver�ti į i�orę. Tad,

suprantama, patogiausia yra įsigyti kokį nors mopsiuką arba taksiuką ir atsiduoti nepavydėtinai

iliuzijai, kad pri�iūrimas sūnelis ar dukrelė.

Rusų ra�ytojas Sologubas vaizduoja, kaip vieni�as berniukas, kurio erotinis pasaulis tik bunda,

įsimyli baltą ber�elį tarsi idealią savo svajonių mergelę, ir jų �santykiai� pasistūmėja taip toli, kad

berniukas, apimtas erotinės ir seksualinės ekstazės, mir�ta �alia ber�elio. Labai tipi�kos nenormalių

erotinių ir seksualinių jausmų projekcijos vyksta vienuolynuose, kurių įnamiai, atriboti nuo natūralios

meilės santykių, nesugeba susitvarkyti su savo kūni�komis aistromis, todėl projektuoja jas į dangaus

gyventojus; vienuoliai eroti�kai myli Mariją (ne veltui Marijos kultas labiausiai klesti ten, kur

dvasininkams u�drausta santuoka), o vienuolės � savo dangi�kąjį su�adėtinį Kristų. �ios pastabos nėra

perdėtos. Visai neseniai viename u�sienio laikra�tyje man teko skaityti apie tragi�ką atsitikimą Brigės

vienuolyne, kur ka�kokia vienuolė, apimta religinio-erotinio pavydo, stipriai su�eidė savo jaunesniąją

draugę. Tačiau kada su�eistoji pasveiko, jai pasirodė, kad Kristus jos var�ovę mylįs labiau ir todėl jai

likusi viena apskritai visiems nelaimingiems įsimylėjėliams �inoma i�eitis � savi�udybė, ji ir nusi�udo.

Man atrodo, kad i� �ių pavyzd�ių bus galima suprasti tai, ką noriu pasakyti. Subjektyvumo

antplūdis, jausmų perteklius natūraliai pereina į objektyvybę. Kiekvienas stipresnis subjektyvus

jausmas dairosi sau objekto, kuriame galėtų atsispindėti. Lyri�kas �mogus yra ne tiktai jaučiantysis, bet

ir stebintysis; visa, ką jis jaučia, jis nori į�velgti paveiksluose, vaizduose, formose. Ir kol jis to

nei�vysta, jo jausmai nėra pakankamai suprantami ir skaidrūs. Taip subjektyvumas tampa objektyvumo

prie�astimi, o individualizmui reikalingas realizmas, kad galėtų būti per jį i�reik�tas. Detaliau gilinantis

į �į principą, matyti, kad jis tinka ne vien jausmams, bet visam �mogaus pa�inimui: ir grynajam protui,

ir pačioms abstrakčiausioms filosofinėms sistemoms, ir empirinio mokslo hipotezėms bei praktinėms

schemoms, ir netgi kra�tutiniams grynojo proto rei�kiniams, kaip, pvz., atomų teorijai ar, mano atveju,

istoriniam materializmui.

Tačiau čia mano tikslas nėra spręsti gnoseologines problemas, ką jos domina, tie tegu skaito

Kantą ir moderniuosius gnoseologus. A� tik norėčiau pasakyti trumpą pastabą, kad mes turime tiek pat

prielaidų ir netgi dar daugiau ne tik �mogaus sielą ai�kinti per fizinį pasaulį, i� fizinio pasaulio pusės,

90

bet, tam tikra dalimi, ir fizinį pasaulį ai�kinti per �mogaus sielą, i� jos, apskritai � objektyvumą per

subjektyvumą. Tai ir yra romantinis pasaulio supratimas ir ai�kinimas. �iuo atveju siela tarsi

materializuojasi, o pasaulis dematerializuojasi. Kaip matome, ji [romantinė pasaulėvoka] nė kiek

neneigia objektyvumo, tik jos kelias yra toks: i� subjekto į objektą. Kadangi subjektas � mūsų sąmonė

� yra atskira, u�dara vienovė, yra ka�kas, kas i�baigta ir nedalu, tai ir projektuojamas į objektyvųjį

pasaulį jis į�velgia visumoje vienovę, sintezę. Visi�kai prie�ingas yra grynojo realisto kelias, kurį, kad

geriau jį suprastume, čia trumpai palyginimui referuosiu. Jo i�eities ta�kas � objektas, i�ori�kumas. Jo

siela labiau pasyviai laukia i�orinių įspūd�ių, o kokio sulaukusi dėkinga jį priima bei i�gyvena; bus

įspūdis � bus ir i�gyvenimas, tačiau įspūdis turi ateiti pirma. Taip pama�u realistas artėja prie logi�kos

i�vados, kad be objektyvios prie�asties negali būti dvasinių i�gyvenimų, kad kuo stipresnis i�orinis

įspūdis, tuo gilesnis subjekto i�gyvenimas ir prie�ingai. Tokią sielą galima palyginti su ramiu tvenkinio

pavir�iumi, jei į jį nemesi akmens � bangos nekils, bet kuo didesnis akmuo, tuo didesnės bangos; tačiau

romantikas tokiame palyginime būtų po�eminis �altinis, kuriam reikalinga aplinka ir platybės, į kurias

jis galėtų i�silieti. Jeigu tokių platybių nebus, jis negalės lietis, liks sukaustytas, sustingęs, negyvas.

Taigi dabar mes jau nebeturėtume stebėtis, kad tokia tipi�ka realistinė jausena, kai kiekvienas

i�gyvenimas primena, jog viskas ateina i� i�orės, pama�u priartina i�vadą: vienintelė tikrovė, vienintelė

esatis yra tik tai, kas realu, kas yra i�orėje, yra materialu. O tai, kas vadinama dvasia, siela, - na, tiktai

dėl tam tikrų organinių santykių susiformavusi reflekso forma ar ka�kas pana�aus. Matome, kaip

natūraliai ir skland�iai atsiveria pozityvisti�kos pasaulio sampratos kelias, kelias į istorinį ir filosofinį

materializmą, į sielos, kaip nuolatinio dvasinio principo, paneigimą. O jeigu dar ir kiltų abejonių, ar

taip yra i� tikrųjų, tai paskutinį �odį turi tarti protas ir mokslas. Tačiau protas tęsia tai, ką pradėję

jausmai: realias būtybes vis labiau rū�iuoja, dalija, analizuoja, kol prieina iki atomo, ir tai esą visų

mįslių įminimas. Natūralu: jei pats subjektas stipriai nejaučia ir nei�gyvena vienovės, tai kur jau čia

begalinė aplinkinė įvairovė sudarys vientisumą!

Dabar reziumuosime: ap�elgėme du kelius; antrasis buvo i� objekto į subjektą � realizmas,

heterogenizmas, atomizmas, materializmas, materialistinis monizmas, o pirmasis buvo i� subjekto į

objektą; pastarasis nuo pat prad�ių i�laiko stiprų supratimo vientisumą, ir visa, ką jis tarytum priima i�

i�orės, jau turi prad�ią, yra įaugę �iame vientisume, tai, kas subjektyvu, tampa objektyvu, tai, kas

objektyvu, tampa subjektyvu; kuo stipresni subjektyvūs jausmai, tuo grandiozi�kesnėmis objektyvumo

formomis jie linksta pasireik�ti. Čia abi prie�ingybės nuolat susipina į v i e n o v ę , s i n t e z ę . Tai ir yra

romantizmas.

Galima pridurti, kad i� �ios jausenos formos, jei ją valdo vienpusi�kumas, jei jai trūksta potraukio

objektyvuotis, pasireik�ti i�oriniais pavidalais, i�auga ir misticizmas. Jei sugrį�tume prie ankstesnio

palyginimo, kai romantizmą lyginom su po�eminiu �altiniu, kuriam reikalinga platuma, kad jis galėtų

i�silieti ir ver�tis tolin, - tai mistinė jausmų banga nebūtų lengvai bei�siliejantis �altinio vanduo, o kaip

kokia rūg�tis, kuri įsigeria į kiekvieną daiktą, kurį pasiekia, įsisunkia, įsisiurbia į pačią jo gilumą. �i

91

savybė didesniu ar ma�esniu mastu būdinga pirmiesiems romantizmo laikotarpiams, ikisokratikams ir

renesansui, ir tai, tarp kitko, paai�kinama siauresniu tų epochų �monijos dvasiniu akiračiu �

nei�sivysčiusia tiksliąja �inija, paties gyvenimo siaurumu, netobulu susisiekimu ir t. t. Tačiau mes

negalime vadinti �ių laikotarpių tikrai mistiniais (i�skyrus kelias asmenybes), nes juose pernelyg

stipriai jaučiami romantiniai, t. y. sintetiniai, prie�ybes vienijantys siekiai; jų subjektyvumas vis dėlto

nori ir bando objektyvuotis, ir tai labai gerai pastebima tada, kai juos palyginame su indi�ku, visi�kai

mistiniu pasaulio supratimu, kuris prie�i�kai �iūri į visa, kas i�ori�ka ir objektyvu, kuriame labai ma�a

simbolių ir realių elementų, o da�nai ir vienam rei�kiniui, pvz., septyneriems vidinės pilnatvės vartams,

Budos mokinys turi paaukoti visą gyvenimą, ir laikoma labai dideliu pasiekimu, jei gyvenimo

saulėlydy jis yra pa�inęs kokius ketverius ar penkerius vartus.

Dabar pa�velgsime, ar mūsų mintys tikrai pasitvirtina istori�kai, ar visomis minėtomis epochomis

pastebimas polinkis sujungti įvairias prie�ybes sąmonėje kaip auk�čiausioje sintezėje. Atramos ta�ku

pasirinksime neseniai minėtas prie�ybes: subjektyvumą ir objektyvumą. Pirmiausia ikisokratikai.

Talis sako, kad visa, kas realu, yra kupina dievi�kumo, net akmenys turį sielas. Herakleitas

savuoju groteski�ku būdu sykį palygino sąmonės suvoktą pasaulį su naminio alaus bokalu, kurį

nuolatos reikia judinti, nes kai tik sustojama, nuosėdos atsiskiria sau, o skaidrus skystis � sau. Nesunku

atspėti, kas čia vadinama nuosėdomis, o kas svaiginančiu skysčiu. Reikia manyti, kad vidinės vienybės

jausmas ir buvo tas, kuris vertė ikisokratikus ai�kinti, kad viskas atsirado i� vieno pirminio elemento:

Talis sako, kad viskas atsirado i� vandens, Anaksimenas � kad i� oro, Herakleitas � kad i� ugnies.

Pastarasis simbolis, kuris tiksliausiai charakterizuoja brand�ią, sklidiną sielą, da�nas ir vėlesniųjų

romantikų bei mistikų kūryboje. Renesanso laikais Bėmė beveik pakartoja Herakleito �od�ius: visa esą

atsiradę i� ugnies. Ir Leonardas teigia: liepsna sukūrė materiją, materija i�laiko liepsną, be to, pati

semiasi i� jos jėgų. Tą patį pakartoja Fr. �legelis, net liepiąs ugnį gerbti. Pana�iai pasisako ir Nyčė, itin

da�nai pats save vadinąs liepsna. Subjektyvumo ir objektyvumo sintezę gra�iai i�rei�kia Paracelsas,

pavadindamas gamtą i�oriniu �mogumi. Baironas ka�kurioje savo darbų vietoje charakteringai teigia:

a� negyvenu vienas savyje, a� tampu dalimi to, kas yra a p l i n k m a n e , ir auk�tieji kalnai yra tiktai

mano jausmai. Novalis, kuris visada gebėdavo viską suformuluoti taikliai ir a�triai, �ūkteli: metafizika

ir astronomija yra vienas ir tas pat. Ir dar: poezija yra absoliučiai reali. O santūrusis Gėtė sako: ir mūsų

viduje yra universumas, o kitoje vietoje:

Nichts ist drinnen, nichts ist draußen,

denn was innen, das ist außen!

Natūralu, kad tokios auk�čiausios sintezės jausmas pasirei�kia ir visame dvasiniame gyvenime.

Romantikai m ė g s t a [mīl] grie�tuosius, tiksliuosius mokslus, tačiau jie juos priima savoti�kai. Tai

gana gerai atspindi paties pagrindinio �mėlynosios gėlės� ie�kotojo Novalio gyvenimas, Novalio,

kuriam gerai pa�įstamas rėksnių pulkas paprastai nenori pripa�inti nė pusės uncijos sveiko proto. O vis

92

dėlto jis studijavo ir su did�iuliu susidomėjimu dirbo labai konkrečioje mokslo srityje � geologijos,

kalnakasybos moksluose, kuriuos jis mėgo, tačiau �velgė į visa per savo dvasios prizmę. �Jeigu nori

panirti į f i z i k o s esmę, - sako jis, - leiskis į�ventinamas į poezijos misterijas.� Arba vėl: gamtos

tyrinėtojai ir poetai visada kalbėjo [viena] kalba kaip viena tauta. O su kokiu entuziazmu jis kalba apie

patį abstrakčiausią ir objektyviausią i� mokslų � matematiką: �Matematikai � �tai vieninteliai

laimingieji.� Arba vėl: �Dievų gyvenimas yra matematika. Matematikas �ino viską.� Ir dar:

�Kiekvienas istorinis mokslas siekia tapti matematiniu, o matematinis � filosofiniu, po to poetiniu, po

to moraliniu ir pagaliau � religiniu.�

Matome � i�nyksta visos ribos, kurios skiria protą nuo jausmų funkcijų; taip kad da�nam i� mūsų

vienpusi�kų [vienstīgas] �matematikų� galbūt �ie paskutiniai �od�iai sukels juoką. Bet a� jam

priminčiau labai religingą Keplerį su jo veikalu Mysterium Kosmographicum ir kone Biblijos psalmes

primenančiais himnais apie m a t e m a t i � k a i pripa�intą universumą bei �mogaus dvasios did�ią

harmoniją. Čia galbūt kas nors prie�taraus: tai dėl visagalės viduram�ių ba�nyčios ir prietaringumo

įtakos. Tada tegul pasidomi vienu garsiausių tų laikų matematikos mokslų reprezentantų � astronomu

Flamarionu, kurio mokslo modernumas tikriausiai nenuginčijamas, tačiau kuris, man atrodo, ne ma�iau

religingas u� Keplerį (tai, pvz., parodo jo i�samusis veikalas �Dievas gamtoje�).

Kategori�kai proto ir jausmų sintezės reikalauja ir �legelis; jis teigia: �Visas menas turi tapti

mokslu ir visas mokslas � menu. Menas ir mokslas turi susijungti.� Ir dar: �Atskirti filosofą nuo poeto

yra ligos po�ymis. Mąstyti ir ra�yti poeziją � tai vienas ir tas pats.� Ir dar labiau: mąstymas tesąs tik

tarpinis etapas, kurį vėliau reikia įveikti pirmaprad�ių jausmų stiprybe. Pvz., Novalis teigia:

�Mąstymas tėra jausenos sapnas; nuo instinkto �mogus visa pradeda, instinktu jis turi ir pabaigti.�

Suprantama, �is, paskutinis, instinktas i� tikrųjų yra auk�čiausioji minčių ir jausmų sintezė, kuriai

nesvetimos jokios mintys, tačiau jos bus perėjusios, galima sakyti, �mogaus pirminę esatį, taip

asimiliuotos su �mogumi, kad kiekviena mintis būtų tarsi prisisiurbusi kraujo. Tą patį patvirtina ir

Nyčė: �Mūsų mintys yra tiktai mūsų jausmų �e�ėlis, - sako jis, nekęsdamas bet kokio �abloni�kumo ar

schemati�kų sistemų. � Jie yra i�mokę daryti konsekvencijas ir sprendimus taip, kaip batsiuvys batus, ir

sistemos jie ie�ko tik tam, kad galėtų joje i�simiegoti.� Taigi matome � kaip anksčiau idealaus ir

realaus, taip dabar jausmų ir minčių pasaulių sintetinis susijungimas, net toks platus kaip matematika,

i�tiesia ranką instinktui. Jungiantysis elementas ir �iuo atveju, suprantama, yra jausmai; jie suburia

draugėn visus kontrastus, bet kokias tezę ir antitezę sulieja auk�čiausiojon vienovėn. Bet jie patys i�

esmės yra pavaldūs vadinamajam a n t i t e t i k o s dėsniui. Jie nuolatos gyvena prie�taringumais,

kontrastais � kiekvieną potvynį pakeičia atoslūgis. Tai �inojo jau archaji�kieji romantikai Herakleitas ir

Anaksagoras, mokę, kad jausmai galį viską pa�inti tiktai per prie�taringumus. To paties moko ir senasis

Alkmeonas bei pitagoriečiai: visa laikosi ant prie�ybių ir įvairovės, tačiau kiekviena prie�ybė trok�ta

neutralizacijos [izlīdzinā�anās], harmonijos, harmoningo vieningumo. Jausmai yra tai, kas sukuria

prie�taringumus, bet taip pat jausmai �iuos prie�taringumus ir kreipia prie harmonijos. Renesanso

93

laikais [apie jausmus] kalbama taip pat ir beveik tais pačiais �od�iais. Paskutiniai, XIX a., romantikai

�ią nuostatą jau laiko savaime suprantama tiesa. �Kas sustoja prilipęs vienoje vietoje, - sako �legelis, -

tas yra niekas daugiau, kaip tik protaujanti austrė.�

Nyčė prisipa�įsta: �Tik tai, kas keičiasi, yra man gimininga.� Ir i� tikrųjų � kad ir į kokias

vertybių bei jausmų prie�taringybes mes bepa�velgtume, romantikai pripa�įsta jas visas. Jau anksčiau

minėjau, kad konvencionalus blogis bei gėris jų akyse praranda reik�mę, ir Bėmė, pavyzd�iui,

pripa�įsta radikalų blogį, pridurdamas, kad �ėtonas esąs puolęs angelas. Visus savo formuluotėmis

pralenkiantis Nyčė sako: �Judėti �monijai į priekį padėjo pačios stipriausios ir pačios pikčiausios

dvasios.� O ka�kurioje kitoje vietoje, lyg parodijuodamas Bėmę, �ūkteli: �Ar visi dievai nėra �ventais

tapę velniai?�

D r a u g y s t ė i r k a r a s . Argi tai nėra tokie rei�kiniai, kurie vienas kitą visi�kai paneigia?

Tačiau atkreipkime dėmesį, kaip juos vertina romantikai: susi�avėjimas ir u�uojauta, ir kova jų

ra�tuose pinasi kaip paralelūs leitmotyvai, pasikartojantys įvairiausiomis variacijomis jau pradedant

Herakleitu, kuris pabrė�ia, kad kova yra visų daiktų motina, kad be mū�io nėra gyvasties, bet vis dėlto

jo �irdis trok�ta susitaikymo ir meilės. Tas pats pasakytina ir apie visi�kai nesutaikomą kovotoją Nyčę.

�Jūs sakote � geri dalykai karą pateisiną; bet a� jums sakau: karą pateisina bet kokie dalykai. Karas ir

drąsa yra nuveikę daug daugiau nei artimųjų meilė.� Ir Zaratustra sako savo mokiniams: �Jūsų morale

tegul tampa karo moralė, be galo alkstanti pergalės�; �Gyvenkite kovodami su savimi ir į save

pana�iais.� Jau ankstyvojoje jaunystėje �ios mintys Nyčei turbūt buvo artimos, o sykį, lyg

įsimbolindamas �į mokymą, jis liepė nufotografuoti save su apnuogintu kardu rankoje. Ir vis dėlto

atėjo metas, kada jis ra�ė: �A� �inau, kad, tiktai regėdamas t i k r ą v a r g ą ir tikrą nelaimę, a� esu

�uvęs.� Ir atėjo metas, kada �is grie�čiausias artimo meilės niekintojas, mirtinas jos prie�as, sykį

prasitaręs, jog did�iausias siaubas yra u�uojauta, dieną naktį dirbo kaip paprastas ligonių slaugytojas,

kol galutinai i�vargęs palū�o susirgęs sunkiai gydoma u�krečiama liga. Ir vėl tie patys prie�taringumai,

kuriems Zaratustra atranda tikslią formuluotę: �A� jus myliu i� visos �irdies, ir a� esu jūsų geriausias

prie�as.�

Jeigu mes susidurtumėm su tokiomis tarsi net fizi�kai viena kitą paneigiančiomis prie�ingybėmis:

viena vertus, su ligomis, skausmais, kita vertus, su d�iaugsmu, laime, ir tai pastebėtume tą patį siekį

susijungti, tą patį abiejų pusių neatskiriamumą. Jau Herakleitas teigia: �Dėl ligų sveikata atrodo

maloni�. Bėmė klausia: �Kas galėtų pa�inti d�iaugsmą, prie� tai nei�gyvenęs skausmo ir kančios?�

Mąstydami apie XIX a. romantikus, aptinkame i�tisus himnus skausmui ir kančiai, be to, �i filosofija

visi�kai skiriasi nuo ortodoksi�kojo krik�čionių po�iūrio: krik�čionys pripa�įsta gyvenimo sunkumus

bei kančias vien todėl, jog viliasi jais patikti Dievui, įgyti jo prielankumą ir taip u�sitarnauti anapusinį

pasaulį, romantikai pripa�įsta tuos pačius dalykus dėl visi�kai racionalių prie�asčių � kaip priemonę

pasiekti intensyvesnį pasimėgavimą, auk�tesnę dvasinę raidą, kad taip galėtų daugiau u�sitarnauti čia,

�iame pasaulyje.

94

Novalis sako: �Liga praskaidrina, suteikia subtilumo, i�auk�tina; ja reikėtų did�iuotis. Liga skiria

�mogų nuo gyvūno ir augalo.� Kitoje vietoje: �Liga � tai viena geriausių �mogaus pramogų.� �Kuo

stipresnis skausmas, tuo stipresnis d�iaugsmo pojūtis jame slypi.� Apie ligą kaip apie tobulesnės raidos

stimulą Novalis yra pasakęs tokius nuostabius, o sykiu paradoksalius �od�ius: �Akmenų liga � tai

vegetacija (turimas galvoje � perėjimas į augalų pasaulį), augalų liga � animalizacija (turimas galvoje

perėjimas į gyvūnų pasaulį), o gyvūnų liga � racionalizacija (turimas galvoje virsmas į �mogų).�

Tokias pačias mintis labai da�nai įvairiausiomis variacijomis pakartoja Tykas, �legeliai, Helderlynas ir

kt. Ypač ry�kią formuluotę jos įgauna Nyčės darbuose: �A� n o r i u , kad man būtų taip sunku, kaip kad

sunku i� viso �mogui gali būti.� Kitoje vietoje: �Jūs norite i�naikinti skausmą! Mes norime, kad jis

būtų dar didesnis ir baisesnis.� Dar tokie �od�iai: �Pabaigoje taip ir lieka neatsakytas klausimas, ar mes

galime i�gyventi be ligos � net mūsų dorovinės raidos prasme, - ar mūsų supratimo bei savikliovos

tro�kuliu serganti siela nėra tokia pat reikalinga kaip ir sveika.� �Kančios � tai ta jėga, kuri visų

greičiausiai pajėgia atvesti mus prie pilnatvės.� Ir pabaigoje �is tarsi visai nesuprantamas

prisipa�inimas: �Niekada nesu pajautęs tiek daug laimės, kaip pačių sunkiausių ligų, paties did�iausio

skausmo kamuojamas.� Tai yra tas pats �mogus, kuris ra�o:

Schmerz spricht: vergeh,

doch alle Lust will Ewigkeit,

will tiefe, tiefe Ewigkeit.

Kas gi belieka? Ar bėra didesnių kontrastų, ry�kesnių prie�taringumų, kurių jie nesugebėtų

sujungti? Atrodo � ne. Ir vis dėlto dar vienas likęs. Jis � tarsi visko, kas buvo, tarsi apskritai visos

esaties paskutinė pakopa; tai � gyvybė ir mirtis. Bet ir jas sujungti romantikui nėra neįmanoma. Jis tiki

sielos nemirtingumu, tiki ne todėl, kad to i� jo reikalautų kokia nors dogma, tiki natūralios vidinės

būtinybės skatinamas, kaip Gėtė ka�kur yra pasakęs:

Tavo mintyse � nemirtingumas,

ar jo prie�astį �inai?

Taip. O svarbiausia � net

gyvent be jos negalėčiau.

Jau Herakleitas da�nai kalbėdavo apie gyvenimą po mirties, o, pvz., �iuo sakiniu �suverpia� tuos

du absoliučiai prie�taringus principus it juodą ir baltą gijas į vieną siūlą: �Nemirtingieji yra mirtingi, o

mirtingieji � nemirtingi; abipusi�kai jie gyvena mirčiai ir mir�ta gyvenimui�. Pitagorizmo filosofijoje

apstu mokymų apie nemirtingumą, pomirtines sielos keliones. O Empedoklis �į mokymą paverčia

pagrindine dogma. Pasak jo, �mogaus siela galinti persikelti net į augalą � tai esąs slydimas �emyn;

tačiau ji galinti ir kilti auk�tyn, pilnatvėn, ir priartėti prie dievų. �A� ka�kada buvau jaunuolis, ka�kada

� mergina, ka�kada � krūmas, ka�kada � pauk�tis, ka�kada � jūros �uvis�, - sako jis.

95

Galų gale aptinkame dar ir tokius Herakleito �od�ius: �Hadas ir Dionisas � tai vienas ir tas pat.�

Taigi, mirties dievas ir dievas, pervir� kupinas gyvybinės jėgos, - vienas ir tas pat. Renesanso epochoje

�itokie teiginiai kartojami daugybę kartų. Net Paracelsas ir Kepleris jiems pritaria: mirties nesą,

kiekviena mirtis tesanti atgimimas. Savaime suprantama, kad XVIII ir XIX a. romantikai �iuo klausimu

negalėjo laikytis kitokio po�iūrio. Ir kaipgi kitaip, mat net toks tvirtas kriti�ko proto �mogus kaip

Lesingas (tikriausiai dėl �lejermacherio įtakos [laikam zem �leiermahera iespaida])1 tikėjo

daugkartiniu �mogaus sugrį�imu į �į pasaulį, kad tokiu būdu pama�u būtų artėjama prie visi�kos

pilnatvės. Jei pavartome, pvz., Novalio darbus, tai aptinkame vieną u� kitą a�tresnes čia referuotų

minčių formuluotes: �Mirtis � tai gyvybės p r i e m o n ė �; �Gyvybė ir mirtis i� tikrųjų yra vienas ir tas

pat�; �Per mirtį gyvybė tampa stipresnė.� Ir dar tokia formuluotė: �Argi ir ten, aname pasaulyje, nėra

mirties, kurios rezultatas � gyvybė �ioje �emėje?� Ir �legelis pabrė�ia: visa gyvena am�inai, o mirtis

esą tiktai iliuzija. Mestis į �io pasaulio gyvenimą � tai priklausą vien tik nuo paties �mogaus laisvo

pasirinkimo. Atrodo, kad �ias mintis labiausiai gėdijasi i�sakyti Nyčė, tas tiesiog rė�iančiai grie�tas

� io pasaulio, � i o gyvenimo prana�as, bet jis taip pat negali be jų apsieiti. Savo �Teigimo ir baigties�

giesmėje jo Zaratustra prisipa�įsta, kad jis dega am�inybės ilgesiu, �iedų �iedo � am�inojo sugrį�imo

�iedo � ilgesiu. �openhaueris �engia dar toliau: nori po�iūrį apie daugkartinį sielos sugrį�imą į �emę

susieti su statistika ir taip paai�kinti rė�iantį akį gimstamumo padidėjimą po didelių epidemijų.

Taigi matome, kad net vienintelį saugų mūsų visų �ios �emės gyvenimą romantikai įstengia

paversti teze, kaip antitezę prie�prie�indami gyvenimą prie� gimimą ir po mirties, ir visa tai sujungti

misti�kai bei metafizi�kai spekuliatyvia sinteze � am�inybe. Baigdami mes dar galėtume prieiti prie

i�vados, kad n e t i e s i o g i a i , tačiau vis dėlto radome vieną patikimą ir nesikeičiantį romantikų

pasaulė�iūros punktą: jog tikėtų tokiais dalykais, kaip daugkartinis sielos grį�imas į �į pasaulį, bet

kokiu atveju �ie �monės turi būti religingi! Tačiau greitai suprantame, kad ir �iuo atveju apsigavome.

Pasiklausykime, ką apie tai kalba Tykas: pietistus ir �ventvagius skiria tiktai vienas �ingsnelis, nes jei

jausmai ir tikėjimas yra vienas ir tas pats, tai net ar�iausią ateistą reikia laikyti religingu. Kitoje vietoje

jis reikalauja, kad juokas būtų paverstas religija. Ir Novalis, tas pats Novalis, kurio ne vienas kūrinys

yra perėjęs am�inam naudojimui į ba�nytinių giesmių knygas, sako: �Nuodėmė yra pats did�iausias

gundymas Dievo meilei.� Kitur: �Tikrai religingam nėra nieko nuodėmingo, jam viskas leista.� O kad

�ioje religijoje būtina ir nuodėmė, jis ai�kiai i�sako �od�iais: �Kada �mogus norėjo prilygti Dievui, jis

padarė nuodėmę.� �legelis atvirai pasisakė, kad religija galinti pasireik�ti visų jausmų pavidalais: tiek

pykčiu, skausmu ir neapykanta, tiek nekaltu vaiko �ypsniu, todėl nori visas religijas sujungti į vieną,

prikeldamas net ir tas, kurios yra mirusios. Apie a�traus ateistinio Nyčės jausmo ry�į su religingumu

pastaruoju metu buvo da�nai kalbama. Todėl prie �ios bet kokiu atveju įdomios problemos ilgiau

neu�truksiu.

Trumpai tariant, galima pasakyti, kad Nyčė i� tikrųjų neniekina Dievo, bet niekina tai, kad,

kalbant jo paties �od�iais, �Dievu pradėta vadinti tai, kas s i l p n i n a.� Todėl jis religi�ku laiko viską,

96

kas tinka stiprinti �mogaus valią ir instinktus, artinti jį prie ant�mogio, tad �iam tikslui tinka, kaip jis

pats sako, visa, kas blogiausia, siaubingiausia, tinka visokios velnystės (Teufelei jeder Art). O pati

ant�mogio idėja, kad ir kaip ją temptų į darvinizmo Prokrusto lovą, i� tikrųjų nėra sumanyta kaip rimta

realistinė idėja ir negali būti suprantama kaip o b j e k t y v i r e a l y b ė , ji traktuotina tik kaip religinė

psichologinė funkcija, kuria nevaldoma vulkani�ka, begalinės vidinės jėgos kupina siela meni�kai

projektuojama ir atspindima tame fiktyviame ant�mogio vaizdinyje. Taip pasaulį nustebinti galėjo

tiktai tas, kurio pirmasis dvasios produktas buvo religinis �odis, tas, kuris dar būdamas mokinys klasėje

taip skaitydavo religines giesmes, kad klasė pradėdavo �niurk�čioti. �A� i e � k a u Dievo, mes esame jį

nu�udę�, - �is Nyčės posakis, man atrodo, yra daugiau nei vien tik �od�ių �aismas.

Matome, kad ir vėl mums įprastos konvencionalios ribos i�nyksta, prie�taringos sąvokos susilieja

� religingumas pereina į ateizmą, ateizmas į religingumą, abu atrodo reik�mingi ir būtini, abu

susijungia �mogaus sieloje ir vienas antrą tarytum papildo. Ir kiek dar tokių prie�taringumų mes

beaptiktume, galų gale vis viena prieitume prie to paties.

Todėl turbūt nebėra labai prasminga �ias analizes tęsti, pateiktieji pavyzd�iai, manau, yra

pakankmai i�kalbingi. Dabar i�kelsime klausimą: kokias i�vadas i� viso to galėtume padaryti? Ko tad i�

tikrųjų �io tipo �monės nori pasiekti, koks jų idealas? Tam tikri mums pa�įstamo sukirpimo psichologai

bei filosofai �į klausimą greitai i�spręstų, o jų atsakymas būtų labai trumpas: tai paprasčiausias

mėtymasis, nepastovumas, charakterio trūkumas ir i�sigimimas � o dar, ko gero, ir ne�ulinio asilo

pa�aukimo trūkumas. I� tikrųjų toks atributas kaip nepastovumas romantikams anaiptol nėra svetimas.

Pvz., Nyčė sako: �A� turiu tokį talentą būti nei�tikimas�, o kitoje vietoje: �Tik tai, kas keičiasi, yra man

gimininga.� Ir jau anksčiau citavau: �Kas sustoja prilipęs vienoje vietoje, tas yra niekas daugiau, kaip

tik protaujanti austrė.� Tačiau Nyčei nepriki�i charakterio trūkumo. Vadinasi, nepastovumas pats

savaime dar nieko nerei�kia � kiekvienas augimas yra nepastovumas. Todėl ir Nyčė sako: �Mus

neteisingai supranta, nes mes augame ir am�inai keičiamės, kiekvieną pavasarį i�sineriame i� senos

odos.� �inoma, tiems, kurie gimsta ir mir�ta su ta pačia oda, tokios permainos atrodo visi�kai

neįmanomos ir absurdi�kos. Tai yra tie valstiečių sūnūs i� Niedros pasakos (prie� jų kelionę į pasaulį),

kurie aria į vieną pusę, vagos gale apgrę�ia arklį ir aria į prie�ingą pusę, tačiau velėna gula vienon ir

ton pačion pusėn. Tai yra tie da�yti mediniai laikrod�iai prie parduotuvių durų, kurie visuomet rodo

vieną ir tą pačią valandą.

Savo ruo�tu jie gali did�iuotis, kad kartą per dieną ir kartą per naktį laiką jie rodo idealiai tiksliai.

Bet vis dėlto laikrod�iais jų nepavadinsi. Valstiečio sūnui atsibodo matyti dalykus tik i� vienos pusės, ir

jis i�ėjo į pasaulį ie�koti senosios motulės, kuri i�mokytų jį matyti ir antrąją visų dalykų pusę. Ir kada

jis pakelėje pra�alaičio pasiteiravo teisingesnio [taisnākā] kelio, jam atsakė: teisingesnis tas kelias,

kuris tolesnis. Toks kelias yra romantiko kelias. O jo tikslas � surasti tąją i�mintingąją �ilą motulę �

likimo audėją, kuri moko pro du savo langelius visus dalykus matyti i� abiejų pusių todėl, kad pats

tikriausiasis, pats giliausiasis supratimas yra įmanomas tik per prie�taringumus ir jų sujungimą vienu

97

auk�tesniuoju, visa apimančiuoju sinteti�kuoju matymu. Taigi, mes jau galėtume teigti: romantiko

tikslas yra visa aprėpti [visaptverība]. Jis nori aprėpti visą ir dvasinio, ir realaus pasaulių esamybę,

pana�iai kaip Oskaras Vaildas vienoje vietoje apibūdina paskutiniojo anglų renesanso romantiką: �Jis

yra visų laikų ir visų būsenų stebėtojas. Jam nė viena forma neatrodo i�sisėmusi, nė viena med�iaga

pasenusi; viskas, ką pasaulis per aistrą ir meilę kada nors yra pa�inęs � tiek Indijos tyruose, Arkadijos

kloniuose, tiek Trojos ar Damasko griuvėsiuose, tiek �monių u�tvindytose negra�iose modernių miestų

gatvėse, - viskas prie� jį kaip atversta knyga, viskas pulsuoja aistria gyvybe.�

Taigi, jei mes darsyk paklaustume: ko gi jie i� tikrųjų nori? � mums reikėtų atsakyti pana�iai,

kaip atsakė Plūduono Na�lės sūnus stovėdamas prie�ais mokslo ir meno pilį, o jis atsakė: a� esu tas,

kuris nori viską �inoti! � mūsų atveju reikėtų atsakyti: a� esu tas, kuris nori viską aprėpti! Jis siekia

viską aprėpti savo kar�ta, plačiai besiliejančia siela; jis nori, kad jo vidinė, jo sielos begalybė

atsispindėtų visos būties begalybėje. Ir taip galų gale galbūt galėtume vienu �od�iu apibūdinti giliausią

romantizmo esmę bei siekinį: tai u n i v e r s a l i z m a s . Būtent tokia dvasia romantinę poeziją

charakterizuoja ir neginčijamas romantizmo autoritetas Fr. �legelis. Jis sako: �Romantinė poezija yra

progresyvi universalioji poezija.� �Jos u�davinys ne tiktai i� naujo suvienyti visas atskirtas pezijos

formas, ne tiktai poeziją priartinti prie filosofijos bei muzikos. Ji siekia, jai būtina sujungti ir sulydyti

poeziją ir prozą, genialumą ir kritiką, meno poeziją ir gamtos poeziją.� I� tikrųjų, a� jau minėjau

prad�ioje, kad paprastai kaip prie�i�kas romantizmui traktuojamas realizmas romantikui irgi yra būtinas

elementas, ir jeigu asmenybė i� esmės yra, taip sakant, romanti�kesnė, t. y. universalesnė, imlesnė ir

stipresnė, tuo stipresnis ir rai�kenis bus realizmas, kuriuo ji i�reik� save. Tik, �inoma, neleistina �itokį

realizmą painioti su tuo kitu, kurį irgi jau minėjau, su tuo, kuris be vidinės gyvybės, kuris protokoli�kai

perimamas i� i�orinio pasaulio, kuris nei�auga organi�kai i� vidinės vienovės, vidinės būtinybės ir kurį

taip narsiai gina spygaujantys mūsų literatūros grafomanai. Tai atskirti yra labai svarbu.

Kad ai�kiau tai suprastume, paminėsiu du vardus: Tolstojų ir Zolia. Kaip �inia, visi mūsų

literatūros kritikai kaip menininkus juos �sumeta� vienon � realistų � krūvon ir labai da�nai pateikia

pavyzd�iu Tolstojų, kad apgintų tikrą savo trumparegi�kumą. Vis dėlto �iedu menininkai yra

diametraliai prie�ingi ir diametraliai prie�ingas yra jų realizmas. Zolia viską ima i� i�orės � nusiklauso

moderniausias mokslo idėjas, pvz., apie prigimties svarbą ar ką pana�aus, ir tada, apsikrovęs popieriaus

pakais, va�inėja aplinkui protokoluodamas ir fotografuodamas reikalingą aplinką, kol galiausiai grynu

kanceliariniu darbu rekonstruoja romaną, suprantama, ne be tam tikro pasisekimo. O Tolstojus viską

semia i� vidaus. Jo idėjos yra tos pačios, kokias prie� tūkstančius metų vidiniame savo pasaulyje

puoselėjo Kristus, Buda, Konfucijus, Lao Dzė, - kalbama apie tai, kas universaliausių �monių

prigimtyje yra am�ina ir nekintama, kas egzistuos tol, kol egzistuos mūsų planeta. O jo i�rai�kos

priemonės yra jo dvasios veidrodis. Suprantama, nenoriu čia i�sakyti skuboto teiginio, kad ir Tolstojus

be i�lygų priskirtinas prie romantikų, tuo labiau todėl, kad dabar nėra galimybių �ią problemą labiau

nu�viesti, vis dėlto sunku be �ypsenos klausytis, kaip mūsi�kiai �iaudiniai realistai jį vadina savi�kiu.

98

Tačiau tai, kad jo jausenos ir pasaulio suvokimo būdas i� tikrųjų yra pana�us į mūsų neseniai aptartąjį

romantiko pasaulio suvokimo būdą, liudija �ie jo paties �od�iai: �Yra du būdai pa�inti i�orinį pasaulį.

Vienas jų yra grubaus pa�inimo būdas � per did�iausią atkaklumą, pasiry�imą. Tokiu keliu pasaulis,

kokį mes jį pa�įstam, negalėtų susiformuoti mūsų sąmonėje, �is kelias nuvestų prie chaoso, sukurto

įvairių atskirų jutimų. Tačiau antrasis [i�orinio pasaulio pa�inimo] būdas mus moko pirmiausia meilėje

pa�inti save, o tada jau � kitas būtybes. Jis mus moko m i n t i m i s įsigyventi į kitą �mogų, gyvūną,

augalą, net akmenį. Tik �iuo keliu galima pa�inti i � mū s ų v i d u j y b ė s p a v i d a l ą įg a v u s į visą

pasaulį taip, kaip mes jį pa�įstame. �is pavidalas yra tai, ką vadina poetiniu talentu. O tai yra meilė. Tai

yra sugriautos visų būtybių v i e n y b ė s atnaujinimas. Taip mes i�sivaduojame nuo savęs ir įsijaučiame

į kitus. Ir � įmanoma įsijausti į viską. Į viską. Tai rei�kia � s u s i j u n g t i su Dievu � su viskuo.� Taip

kalba Tolstojus. Ir jeigu man leistų laikas, nebūtų sunku pateikti gal �imtus citatų i� romantikų ra�tų,

kuriuose bema� paraid�iui pasakoma tas pats � ypač apie įsijautimą į įvairias būtybes, apie visa

vienijančią meilę, apie visos būties centrą, arba dievybę, apie ką romantikai yra sukūrę net i�tisą

pakankamai originalų ir komplikuotą mokymą. Jeigu Tolstojaus negalima vadinti romantiku, tai tiktai

todėl, kad jis yra romantinio absoliuto įsikūnijimas, jis ne tik siekia universumo, jis jau pats yra tapęs

universumu, taip pat kaip Gėtė, apie kurį ne veltui sakoma: kai gamta norėjo pamatyti, kaip ji atrodo, ji

sukūrė Gėtę. Ir i� tikrųjų � XVIII a. romantikai atvirai, nesvyruodami ir i�sikelia �itokius �gyvuosius

universumus� kaip am�inuosius savo idealus, o vadinamasis jų trijų �vaig�d�ių �vaig�dynas

(Dreistern) buvo �ekspyras, Dantė ir Gėtė.

I� viso, kas čia pasakyta, ai�kėja, kad vadinamasis klasicizmas nėra romantizmui prie�i�kas, netgi

traktuotinas kaip romantizmo i�sipildymas; tai i� esmės yra labiau f o r m o s klausimas, kad

harmoningais, plasti�kai i�baigtais pavidalais i�keliama tai, kas liepsnoja romantiko sieloje. Tiktai

reikia nepamir�ti, kad niekas negali būti tikras klasicistas i�ori�kai, savo kūriniais, jeigu jis nėra tikras

romantikas viduje, savo dvasia, jeigu jo dvasia neaprėpia begalybės � universumo. Kaip sakė Gėtė: ir

vidujybėje yra universumas. Tai mums ypač reikia turėti galvoje, kai savo dabarties dvasiniame

danguje ie�kome naujų ryto �vaig�d�ių. Mes puikiai �inome, kad vadovaujantis tokiais romantikų

įsitikinimais dabar yra sunku �ingsniuoti per gyvenimą, kadangi mūsų laikų �mogus niekina viską, kas

nėra grubu, �ema, kas jo nepritraukia prie �emės, prie gyvūni�kumo [nenostāda blakus dzīvniekam].

Kantas, grie�tas racionalistas, vienintelis tikras mūsų pa�inimo ribų �ymėtojas, prisipa�ino: yra du

dalykai, kurie d�iugina jo dvasią niekada nemenkstančiu susi�avėjimu � �vaig�dėto dangaus begalybė

vir� jo, sielos begalybė ir absoliučios moralinės laisvės supratimas jame. Tačiau jeigu pasiteirautume

nūdienos gudreivų bei racionalistų, kaip jiems atrodo �ie du dalykai, tai galbūt i�girstume visi�kai

keistą, bet vis dėlto labai �aismingą atsakymą. Pirmasis, ai�ku, būtų tai, kad jis kilęs i� be�d�ionės,

antrasis, kad jo moralinė sąmonė visuomet priklauso nuo jo apetito. Geriau skambantys �od�iai �

materialinės sąlygos, kova dėl i�likimo, ekonominiai pasiekimai ir pan. � suprantama, nieko nekeičia.

99

Ką gi čia bedarytų romantikas su savo universalizmu? Taigi matome, kad nors daugelyje

anksčiau pateiktų citatų ir buvo pabrė�iama, jog romantikas visa myli ir jam viskas esą leista, vadinasi,

tarytum leista ir atsisakyti nuo bet kokios disciplinos, nuo apibrė�to tikslo, - vis dėlto pasirodo, jog

egzistuoja i�tisos gyvenimo srovės bei giliai įsi�aknijusios pasaulė�iūros, kuriems jis galų gale jaučiasi

svetimas, į kuriuos �velgia i� kovos pozicijų. Romantiko kelias nėra platus ir lengvas, o labai siauras,

kupinas sunkių vidinių kovų. Didieji pavyzd�iai, kuriuos jis regi savo dvasios akimis, i� jo reikalauja

daug, labai daug. Ir nors tie ma�ytėliai niekada neprilygs, nė i� tolo nepriartės prie tų nedaugelio

did�iųjų dvasios mil�inų, - tai nieko, juk i� tų milijonų milijonų krik�čionių ir budistų, gyvenusių

pastaraisiais tūkstantmečiais, irgi nė vienas neprilygo Kristui ar Budai, bet tai dar nerei�kia, kad yra

nereik�minga būti krik�čionimi ar budistu.

(į lietuvių kalbą vertė Rūta Či�auskaitė, Erika �ivickaitė, V. Butkus; vertimas publikuojamas

pirmą kartą; versta i�: F. Bārda, Raksti divos sējumos, 1. sēj., Rīga: Liesma, 1990, 223.�262. lpp.)

Pastaba 1 Teigdamas, kad G. E. Lessingas (1729�1781) patyrė F. D. Schleiermacherio (1768�1834) įtaką, F. Barda klysta: kai 1781 m. mirė G. E. Lessingas, F. D. Schleiermacheris tebuvo vaikas. �į neatitikimą pastebėjo ir nurodė Latvių literatūros istorijos seminarų rankra�tį skaitęs Gintaras Lazdynas.

Fricis Barda

SVETIMASIS Nuo valandos tos, motina, nuo valandos,

kai mėlyna pavasarinio ryto gulbė1

vir� mūsų pirkios stogo pralėkė

�emai taip, jog sparnų galais prisilietė

prie smilgų, kur ant mūsų stogo auga, -

nuo valandos tos, motina, nuo �itos valandos

ka�kas ir manyje pabudo,

ko nenutildysi jau niekados.

Tu prisimink dar � tuo metu į kiemą

u�klydęs buvo svetimas keleivis.

Jis buvo pervargęs ir pra�ė gerti.

Ir tu dar pasiuntei tada mane į klėtį

atne�ti mūsų naujo rudojo ąsočio,

kuriam ant �ono i�pie�tos dvi �alios kreg�dės.

100

A� po alyvomis kieme daviau jį svečiui.

Tačiau staiga alyvos taip sald�iai u�kvipo

taip svaigiai ir sald�iai,

jog mano rankos apmirė ir sudrebėjo.

Jis į mane keistai pasi�iūrėjo,

ir a� galėjau jo akis i�vysti.

Ir akimis, tokiom kaip jo,

gal te�velgė tik jaunas ir pavargęs briedis,

tokiom � eglynų sutemos prilytom,

tokiom � tik mi�ko juodą vandenį regėjusiom.

Tada ranka jam irgi sudrebėjo �

(turbūt jis buvo pervargęs kelionėj!).

Ąsotis nejučiom i�sprūdo mums i� rankų �

a� ne�inau � i� mano ar i� jo �

ir į �ukes sudu�o mums abiems prie kojų�

Ir i�siliejęs juodu upeliu vanduo

po �akomis alyvų vingriai nutekėjo.

Jis vieną mirksnį tesustojo

ir dviem naktim su�iuro į mane �

tom juodo mi�ko dviem �ventom naktim.

Ir atsisveikino neatsigėręs,

ir i�keliavo vėl bejėgiais �ingsniais.

A�, lengvą svaigulį patyrusi,

alyvmed�ių melsvybe apibirusi,

�vilgsniu tei�lydėjau jį apmirusi.

Jis atsisuko jau beveik ber�yne,

kai jam pečius geltonos �akos apipynė. �

Nuo valandos tos, motina, nuo �itos valandos


ko nenutildysiu daugiau jau niekados �

Man regis � a� nesu jau tavo vaikas.

A� ne�inau jau, motina, kas a� esu.

A� gal esu tamsus tylus upelis,

sruvenąs prie pavargusio keleivio kojų

101

pro sverdinčias �iedynais alyvas,

kvapia melsvybe apibirusi

ir am�iams svaigulį patyrusi�

Tu man sakai: a� irgi vaik�čiodavau

po �e�ėliuotą sodą, po paunksnes,

pro ber�ynėlį po laukus ir pievas.

Bet tai daugiau jau nebe a� �

ak, kaip tu nematai to, motina,

kad mėlynas upelis mano atspindį tenusine�!

Ak, kaip tu nematai, kad vakare

lyg tas upelis a� grį�tu namo

ir tamsoje guliu apmirusi,

lyg tas upelis �vaig�dėmis dar apibirusi�

Bet naktimis bly�ki vaivoryk�tė

�iltoj tamsioj many i� lėto lenkiasi,

ir aistriai, ir ilgai ji geria i� manęs �

a� ne�inau pati, ką geria.

Lyg kiltų nuo manęs migla, raudona ir lipni,

ir visa, visa leiptų, svaigtų, maustų taip sald�iai many.

Bet vos tik pabundu � ji bėga irdama,

nune�dama drauge ir bly�kų bly�kų veidą

su eglių sutemos prilijusiom akim,

su juodo mi�ko dviem �ventom naktim.

Tada a� greit einu kiemu. Ant stogo

dar smilgos tebesisupa be vėjo

kaip kitados, kai mėlynoji gulbė pralėkė

ir kai sudu�o mūsų molinis ąsotis

prie bly�kiaveid�io svetimojo kojų.

Nuo valandos tos, motina, nuo �itos valandos


nuo ko viena mirtis tei�vaduos�

(eilėra�tis pirmąsyk i�spausdintas 1912 m.; į lietuvių kalbą vertė Judita Vaičiūnaitė;

vertimas perpublikuojamas i�: Literatūra ir menas, 1980-09-30)

102

Pastaba 1 Latvių kalboje ne�ymėtasis narys yra gulbis, t. y. vyri�kos giminės daiktavardis, kurį eilėra�čio originale ir vartoja F. Barda. Tai reikia turėti galvoje analizuojant eilėra�tį, kadangi �iuo atveju giminės kategorija yra svarbi. Visais kitais po�iūriais J. Vaičiūnaitės vertimas yra tikrai adekvatus, atliktas labai profesionaliai ir kūrybi�kai.

Straipsnis

Vigmantas Butkus

�VAIG�DĖS IR �EMĖ Tik XX a. paskutiniojo de�imtmečio prad�ioje Rygos leidykla Liesma prad�iugino skaitytojus,

padovanodama jiems Fricio Bardos (1880�1919) �Ra�tų� dvitomį1. Pokarinėje Latvijoje tai pirmasis

F. Bardos kūrybinio palikimo visumą apimanti leidinys. Jame � eilėra�čiai, straipsniai, literatūrologinės

bei filosofinės studijos, recenzijos, prozos kūriniai, lai�kai. �Ra�tus� sudarė, įvadą, komentarus bei

platesnį pabaigos straipsnį para�ė literatūrologė Inta Čakla.

F. Barda Lietuvoje beveik nepa�įstamas. Nepa�įstamas tikrai nepelnytai, nors ir dėsningai. Mat

F. Barda ne i� tų, kuriuos penketą de�imtmečių protegavo sovietiniai funkcionieriai, atsakingi u�

�kultūrinius mainus� tarp sovietinių respublikų. Ir pačioje Latvijoje F. Barda ilgai skendo

socrealistiniuose andrėjų upyčių �vandenėliuose�, buvo i� esmės kupiūruojamas, u�kalbamas

�klystančio�, �istorinio proceso nesuprantančio� ir pana�iais marksistiniais burta�od�iais.

Nors F. Barda tei�leido vieną vienintelį poezijos rinkinį (��emės sūnus�, 1911), jam pavyko gana

greitai i�populiarėti. Minėtasis rinkinys � kaip ir poeto brolio sudarytasis pomirtinis �Giesmės ir

maldos Gyvybės med�iui� (1922) � pirmosios Nepriklausomybės dvide�imtmečiu pakartotinai i�leistas

net �e�is kartus!

F. Bardos populiarumą, neabejotiną jo kūrybos bei pasaulė�iūros vertę i� dalies nulėmė jo

sugebėjimas i�reik�ti esmingąją ir universalią �tarp� situaciją, dvilypės �mogaus prigimties tragizmą ir

palaimą. �monijos idealą poetas siejo su įsivaizduojama romantiko asmenybe, kurią postulavo

cituodamas ir komentuodamas G. Bruno �od�ius apie �mogų, jungiantį am�inybę ir laikinumą, stovintį

ties gamti�kumo ir dievi�kumo horizontais.

Zvaigznes un zeme, zvaigmes un zeme �

Cie�anas � gaviles, skumjas un prieks.

Zvaigznes un zeme, zvaigznes un zeme �

Cietumnieks esmu un valdinieks.2

Ketureilis ��vaig�dės ir �emė� nėra i� tų F. Bardos eilėra�čių, kuriuos galėtume pavadinti

geriausiais, jis netgi neatspindi tikrojo F. Bardos stiliaus, įprastos poetinės manieros, linkusios į

103

subtilią, estetizuotą plastiką, sodrius vaizdus, bet jis i�rei�kia bendrą konceptualinę poeto eilių ir

filosofinių apmąstymu kryptį (��mogaus sielos giliausioji esmė yra dualizmas�). Be to, �is ketureilis

beveik be vertimo suprantamas lietuvių skaitytojui, kuris i� karto su�uks: putini�ka! Nesunku �į įspūdį

čia pat sutvirtinti, pavyzd�iui, dviem tokiomis eilutėmis: �Ir am�ius mano � tai �vaig�d�ių mirgėjimas /

tarp vakaro ir ryto� (eil. ��vaig�dės�). Tačiau dar lengviau jį čia pat ir sugriauti, i�sklaidyti �imtais

eilučių i� bet kurio kito eilėra�čio. Taigi, ne �putini�ka�, o universalu, nei�semiama, da�no poeto

varijuojama iki begalybės ir da�no skaitytojo i�gyvenama vis i� naujo. Kiekvienai poeti�kai �ird�iai

lemta i�girsti sald�iąją �emės dvasios ir begalinę Am�inybės giesmę (eil. ��irdis�).

F. Barda buvo � nusakant jo vietą gausių ir įvairių XX a. prad�ios literatūros srovių at�vilgiu �

galbūt pats sąmoningiausias, savirefleksyviausias (neo)romantikas. Literatūrologas K. Karklinis

F. Bardos neoromantizmą vadino filosofiniu. Čia derėtų prisiminti, jog poetas studijavo filosofiją

Vienoje, tiesa, studijų nebaigė. Tikinama, kad ten ir susiformavo jo pasaulė�iūros sistema (ai�ku,

paveikusi ir poetinę kūrybą), kurią vėliau jis i�dėstė įvairiuose darbuose, o bene i�samiausiai � dviejų

dalių studijoje �Romantizmas kaip meno ir pasaulė�iūros centrinė problema�. Romantizmas joje

suprantamas labai plačiai, vietomis yra traktuojamas beveik kaip psichologinė kategorija, i�rei�kianti

ka�kokį papildomą jausmą ar ypatingą būseną, kuri kyla i� anksčiau minėto �mogaus dvilypumo.

Na o poezijoje i�ry�kėja pabrė�tinai pozityvus santykis su Novalio, F. Hölderlyno epochos

idealais. �Kam savo dainą dainuoju?�, - klausiama programiniame kūrinyje �Mano daina� ir su

atsakymais tuoj pat skubama pasinerti į romantinių vaizdinių srautą: �mėlynam toliui�, �blėstančiai

rytą au�rinei�, �baltai stebuklų piliai, kur bok�tai �vaig�dynuose skęsta�. Ir visa tai � nepaisant

skepti�kojo XX a. patyrimo, bylojančio: �Mes �inom gerai: taip tik atrodo, / tad tolyje dangūs �emę

paliečia� (eil. �Toliai�). F. Barda suvokia, kad jo ilgesinguosius tolius, tarsi nusitęsiančius iki

C. D. Friedricho paveikslų, kaip ir �io tradicinio įvaizd�io metafizinius pagrindus � Dievą, sielos

nemirtingumą etc. neigia, �demaskuoja� naujųjų laikų molochas � racionalus �inojimas, pa�inimas. Gal

todėl jis ra�o studiją �Mintys apie religiją�, kurioje imasi įtikinėti, jog mokslo �inių, proto argumentų ir

apskritai visos �racionalizmo siaurybės� paskirtis � tik �u�tikrinti mūsų fizinę egzistenciją�. �Intuityvių

sprendimų galia�, �intuicijų �altinis�, besislepiąs giliojoje mūsų prigimtyje, �tyroji vidinė intuicija� �

�tai kas, anot F. Bardos, turbūt paties nuosekliausio Latvijoje bergsonisto ir iracionalisto, - veda prie

Dievo ir dievi�kumo, vadinasi, ir prie romantinių idealų. Jaunosios kartos latvių inteligentiją,

�besigėdinčią religijos� ir svajingos romantikos, poetas kreipia dievoie�kos link, atrasdamas sektinių

pavyzd�ių Rusijoje (Levas Tolstojus, Dmitrijus Mere�kovskis, Nikolajus Berdiajevas, Sergejus

Bulgakovas, Vasilijus Rozanovas), Prancūzijoje (�Ir i� tiesų � argi tai ne stebuklas, kad Sorbonos

studentai savo filosofijos profesoriumi i�sirenka kataliką Viktorą Delbo [Victor Delbos � V. B.],

kategori�kai atsisakydami klausytis profesorių socialistų, kuriuos 1900-aisiais metais ne�iojo ant

rankų!�). Pats F. Barda kuria novali�kai skambančius, sugestyvius eilėra�čius, kartais artėjančius prie

maldų stilistikos ir kupinus i�sipildymo d�iaugsmo.

104

Ir veltui a� ilgai mąsčiau, kur nėr Tavęs? kur nėr Tavęs?

kol supratau:

nėra atomo, kuriame Tavęs nebūtų!

Tik tie Tavęs ie�kot dar gali, mano Dieve,

kas mãno: esi Tu pasislėpęs!

(�Mano Dievas�; visi vertimai yra straipsnio autoriaus,

visi jie yra pa�odiniai)

�mogus � tai �iedadulkė, dainuojančių am�inybės vėjų ne�ama tolyn nuo savojo �iedo, o ��io

�iedo vardas � Dievas�. Tačiau ir �mogus, ir� Dievas tesą du pavidalai i� tos formų gausos, po kuria

vedanti�koji maja slepianti Did�iąją Gyvybę (�i� esmės mes esame vienis�). Tarsi apsvaigęs nuo

poeti�kos kosmologinių mitų melodijos F. Bardos eilių herojus pasijunta pačiu ma�iausiu ploniausios

visatos med�io �akelės pumpurėliu, trok�tančiu skleistis �kartu su saule ir �vaig�dėmis, ir am�inybe�.

Tokie motyvai nėra atsitiktiniai: F. Barda i�rei�kia beveik visų romantikų ir neoromantikų programinę

nuostatą apie tai, kad menininkui privalu kurti naująją mitologiją. Jo įsitikinimu, menas turi septynias

pakopas, kurių auk�čiausioji � mitas. Todėl sektinu pavyzd�iu poetas i�kelia R. Wagnerio kūrybą,

teigia, jog naujasis mitas �mus vėl i�mokys suvokti mūsų dievi�kosios dvasios, mūsų �a�� gelmes ir

horizontus�.

F. Barda para�ė nema�ai puikių, visus romantinės literatūros kanonus atitinkančių balad�ių.

Baladi�kų nuotaikų yra apimta did�ioji ir turbūt pati i�kiliausioji jo poezijos dalis. �ios nuotaikos,

matyt, stimuliavo dar vieną ry�kų F. Bardos eilių bruo�ą � mirties poetizaciją, beveik apologiją. �Ak �

mirtie, mirtie, mirtele � / būsim mes draugai�, - familiariai kalbina poetas, pra�ydamas būtinai

pavasarinio ir būtinai saulėto rendez-vous. Mirtis yra saldybė. Poetas bando įteigti, jog tikroji tiesa

�mogui atsiskleid�ia tada, kai jį paguldo ant dro�lių pagalvėlės. Savoti�kas F. Bardos atsivėrimas

anapusybei (�ramybės Dievui�) yra paskutinis jo eilėra�tis, prasidedantis tokiu posmu:

Kas yra gyvenimas �is, kurį gyvenu,

prie� gyvenimą, alsuojantį lūkesčiuos mano?

Prie pir�tų galų virpantys la�eliai

prie� jūrą galingą ir plačią!

Tiesa, F. Barda tarsi mėgina atstatyti �pusiausvyrą�, giedodamas giesmes Gyvybės med�iui, bet

nejučiomis vis pasvyra į prie�ingą pusę: �kaip saldu yr� u�simir�ti, / kaip saldu nueit ilsėtis!�

Z. Maurinia daktaro disertacijoje �Fricio Bardos pasaulė�iūra� vadina poetą �gyvybės ir mirties

bičiuliu�. Galbūt toji bičiulystė ir padeda jausti, kaip �

...mirga sparnai erdvėje,

ir rojaus �iedlapiai krinta ant veido.

105

Pastabos 1 F. Bārda, Raksti divos sējumos, 1.�2. sēj., Rīga: Liesma, 1990�1992. 2 Į lietuvių kalbą verstinos tik dvi eilutės � antroji: �Kančios � linksmybės, liūdesys ir d�iaugsmai� bei ketvirtoji: �Kalinys esu ir valdovas�.

Bibliografija Straipsnis su ne�ymiais pakeitimais perpublikuojamas i�: ��vaig�dės ir �emė�, Baltoskandija. Baltoskandijos akademijos informacinis biuletenis, Panevė�ys, 1993, nr. 3, p. 3.

6 seminaras Aleksandro Čako (1901�1950) poezija

Aleksandras Čakas (tikr. Aleksandras Čadarainis)

Klausimai

1. Miesti�kasis (rygieti�kasis) A. Čako poezijos pasaulėvokos ir pasaulėjautos koloritas: įvaizd�iai,

motyvai, pojūčiai etc.

2. Pagrindiniai A. Čako poezijos stilistikos ir eilėdaros ypatumai.

3. Konspektyvus A. Čako poezijos ir keturvėjininkų kūrybos palyginimas.

4. Eilėra�čio �Miesto vaiki�čias� analizė (i�ry�kinant programinę-manifestinę eilėra�čio specifiką,

poleminį patosą, �anrinio eksperimento ir stilistinės rai�kos ypatumus).


1�4 klausimams: ● K. Nastopka, �Aleksandras Čakas lietuvi�kai� (publikuojama toliau �iame

leidinyje). ● Vertėjas [V. �imkus], ��ydinčių daiktų pasaulyje�, A. Čakas, Poezija, Vilnius: Vaga,

1973, p. 123�126. ● K. Vaisvalavičienė, �Lietuvi�kosios ir latvi�kosios miesto temos plėtotės

kontroversija XX a. tarpukariu: K. Binkis ir A. Čakas�, Acta Baltica�99, Kaunas: Aesti, 1999, p. 89�

96.

107

1 klausimui: ● V. Butkus, �Ryga kaip ilgesys� ir A. Čakas, �Keli rygieti�ki eilėra�čiai�, V. Butkus,

�iauliai: provincijos miestas palatvėje, �iauliai: Saulės delta, 2005, p. 106�119 ir 124�131.


● K. Nastopka, Lietuvių ir latvių literatūrų ry�iai, p. 241�278 (poskyris �Kairiųjų ra�ytojų bendravimas�).


Seminare reikia turėti A. Čako eilėra�tį �Miesto vaiki�čias�, būtų gerai turėti ir V. �imkaus lietuvi�kai

verstą A. Čako poeziją (A. Čakas, Poezija, vertė Vladas �imkus, Vilnius: Vaga, 1973).

Eilėra�tis analizei

Aleksandras Čakas

PILSĒTAS ZĒNS Jums � o, biju�ie cūkgani, klausaties,

Talkā nāku es � pilsētas zēns,

Ielu smakas un rupjības piezīdies,

Nīstot vīsu, kas mierīgs un lēns.

Vēl tāds pat es, kāds biju reiz zēnībā,

Traks, ar spļāvieniem mutē ka zvērs:

Man jau nebij, kas ievada lēnībā,

Tā kā jūs � pļavas, govis un jērs.

Tamdēļ tīk jums uz stabules dudināt

Un zem vītoliem sapņot un skumt.

Man � uz bulvāra uzsvilpt un putināt,

Dzīvi tāļāk kā divričus stumt.

Es, kam tēvs bijis sētnieks un kārtībnieks,

Lai kā boā jums palieku maigs?

Sirdi rīziņā iespļaut un aizmirst nav nieks,

Kas par to, ka man burlacīgs vaigs!

Es no torņiem un skursteņiem mācījos

Vēl pirms mir�anas debesīs kāpt

Un no spuldzēm, kas iepirktas Vācijā,

108

Naktīm spītēt un gai�umu glābt.

Kas par niekiem uz stūra kā ekspresim

Salt un gaidīt, kad gadījums būs! �

Ek, uz to, ka es nekauņa, iedzersim,

Mīļie biju�ie cūkgani� jūs.

(eilėra�tis para�ytas 1929 metais ir yra pirmasis, įvadinis ketvirtojo A. Čako eilėra�čių

rinkinio �Apa�as su fraku� (1929) kūrinys, deklaruojantis programines poeto nuostatas,

tiksliau, - ekspresyviai i�rei�kiantis jo ankstyvosios kūrybos laikyseną)

MIESTO VAIKI�ČIAS

Jūs, kadais paskui degląją vaik�čioję!

Į pagalbą jums a� ateinu,

Į�ūlus ir �iurk�tus miesto vaiki�čias,

Negalįs pasigirt lėtumu.

Nesutramdomas, neprijaukinamas

Ir su paruo�tu nuolat spjūviu.

Nebuvau romybės mokinamas,

Kaip kad jūs � i� laukų ir avių.

Jums � padūsaut po gluosniu nukarusiu,

Dar dūdelę paliurlint paskum,

Man gi � �vilpaut ir siausti bulvaruose,

Kaip ve�imą gyvenimą stumt.

Vaikas kiemsargio, gatvės augintinis �

Negi būsiu �velnus lyg boa?

Ne juokai � tėk�ti �irdį ant grindinio,

Kas, kad veidas banditi�kas, bra!

Kaminai ir gotika mokė čia

Dar prie� mirtį į dangų nukakt,

O lemputės, pirktos i� vokiečių, �

Prie�gyniauti tamsai pernakt.

Gal kaip kurjeriui stipti per darganą,

Pakol progą likimas atsiųs?

109

Ak, verčiau u� padau�ą i�gerkime,

U� mane, buvę piemenys� jūs.

(į lietuvių kalbą vertė Vladas �imkus; vertimas

perpublikuotas i�: A. Čakas, Poezija, Vilnius: Vaga, 1973, p. 7�8)

Straipsnis

Kęstutis Nastopka

ALEKSANDRAS ČAKAS LIETUVI�KAI

Neu�minkite �

Ant trotuaro Čako �irdis, �

taip prasideda O. Vaciečio eilėra�tis �Čakas�1. Latvių skaitytojui Aleksandro Čako poezija � ne pagarbi

klasika, o gyvas pasaulis su savo ritmais, čaki�ku grauduliu ir ironija, čaki�ku lietum ir prieblanda,

čaki�ku Rygos siluetu.

Čakas (1901�1950) � pirmasis ry�kus latvių urbanistas. Eilėra�tyje �Miesto vaiki�čias�, kuriuo

pradedama lietuvi�ka rinktinė2, poetas programi�kai atsiriboja nuo kaimieti�kos pasaulėjautos, lėtumo

ir romybės, �lovina miesto siautulį ver�lumą, �nesutramdomus, neprijaukinamus� jausmus. �iandien

tas urbanizmas nebeatrodo toks radikalus. Jauną Majakovskį primenanti civilizacijos ir gamtos

prie�prie�a (Pravėręs langą, čia galiu lig nuobodumo �iūrėt į lemputes �vaig�dynų vietoj) yra daugiau

i�orinė poza, kaip ir valiūki�ka bravūra, bene i� Jesenino3 nusi�iūrėta. �ių literatūrinių kaukių Čakas

gana greit atsisakė. Jam svetimas futuristinis technikos kultas. Būdingiausias Čako poezijos peiza�as �

Rygos priemiestis: su skurd�iomis pa�iūrėmis, tilind�iuojančiais o�kų varpeliais, karvių ir vi�tų kvapu,

priemiestis, kuris dar nėra visi�kai atsiskyręs nuo gamtos, kuriame girdėti, kaip toli mi�kuose

�vaig�d�ių spinduliai i�traukia i� �emės grybus, kaip į purią smėlynę rausias �aknys tarytum geltoni

sliekai, kaip srovė sugundo krantus plaukti kartu į jūrą. Mylimiausi jo persona�ai � pusrūsių

berniūk�čiai, pirkiniais apsikrovusios moterys, uosto krovikai, valkatos. �monės, nustumti į �emiausią

socialinės hierarchijos pakopą, bet nepraradę i�didumo, jėgos.

U�dariems miesto mūrams, negyvam akmeniui Čako poezijoje prie�inasi �mogaus dvasia (kaip ir

mūsų K. Binkio: O dvasia i�sitiesė didelė didelė, nuo �emės lig u�u sietyno). Miesto peiza�e pabrė�ta

vertikalė: į dangų kylantys kaminai ir bok�tai, telegrafo stulpai, stogvamzdis, primenantis likimą visų,

kurie ver�ias į auk�tį i� gatvių ank�tybės ir gausmo, i� būties tuklumo pigaus, laiptai. Miesto tapyba

tampa poetine miesto mitologija. Daiktai i�juda i� įprastų vietų, susikeičia vieni su kitais. Kioskai �

ramūs kaip �ventieji Dalai-Lamos, / kantrūs kaip asfaltas padarai. Ir Migla lig mėnulio plona kaip

laum�irgio sparnas (originale kā mu�as spārns � �kaip musės sparnas�).

Daiktai keistai kaip vaiduokliai �ibės,

110

O a�, įsitaisęs rakto skylėj,

U�grosiu fleita, ir garsai nuvirpės

Dygūs ir smulkūs kaip �iurpuliai.

(�Manasis prūsokų ansamblis�)

Hiperbolinis Čako vaizdingumas siejamas su rusų ima�inistų, i� dalies ir su V. Majakovskio

įtaka. Ankstyvesniuose eilėra�čiuose jis kartais kiek i�ori�kas. Gana monotoni�kai kartojama ta pati

palyginimo konstrukcija su kaip, vertime vykusiai paįvairinta sinonimi�kų lyg, tarsi. Pavyzd�iui, vien

eilėra�tyje ��aliasis priemiestis�: kaip griovį per�engti skausmą, � galvą ne�ioju i�keltą tarsi lemputę

�Osram� spindulingą, � moterų lūpos man tolimos kaip kūdikystė manoji, � lyg ba�nyčioje

tilind�iuoja o�kų varpeliai, � �ydinčios obelaitės tarsi �ibintai �viesą aplinkui skleid�ia, � lyg

porcelianas nuo �ydros padangių at�laitės debesys balti nusileid�ia ir t. t. Vėlesnėje Čako poezijoje

abu palyginimo komponentai susilydo. Metafora nustoja buvusi i�oriniu ornamentu, i�si�akoja per visą

eilėra�tį.

Po to, kai buvo parengtas lietuvi�kos rinktinės prospektas, pirmose Čako ra�tų penkiatomio

knygose (1971�1972) paskelbti anksčiau nespausdinti karo metų rinkiniai, keletas poemų. �iuose

kūriniuose randame iki �iol ma�ai kam pa�įstamą Čaką � subtilų lyriką, dramati�kos ir tragi�kos

vaizduotės poetą. Gaila, kad toks Čakas lietuvių skaitytojo kol kas nepasieks. Nors ir nereformuojant

prospekto, vis dėlto vertėjo atsi�velgti į autenti�kesnes siūlomų kūrinių redakcijas. Pavyzd�iui,

eilėra�tis �Baironui� prasideda strofa, kurios pirmasis dvieilis ka�kaip kertasi su antruoju ir visu

eilėra�čiu:

�emėj ne veltui

Kruvinas prakaitas �vilga.

Delnus ro�iniu vandeniu vilgau,

O burną � selteriu.

Vertėjas laikėsi rinkinio �Po auk�ta �vaig�de� (1948) teksto: Ne velti cilvēku / darbi un mokas

(�Ne veltui �monių darbai ir kančios�). �Ra�tų� komentaruose nurodoma, kad �is variantas � redaktorių

sukurtas, Čako rankra�tyje: Viss velti: / cilvēku darbi un mokas (�Visa veltui��).

Dar painesnis poemos �Gyvybė� autenti�kumo klausimas. �Ra�tuose� spausdinamas pirminis jos

variantas �Grok, muzikante!�. �Gyvybė� � tai ma�daug trečioji poemos dalis. Kai kurios strofos čia

perredaguotos pana�iai kaip eilėra�čio �Baironui� prad�ia, kai kurios nemotyvuotai praleistos,

pasikeitusi ir pati kūrinio koncepcija. Poemoje �Grok, muzikante!� kertasi dvi realybės � menas ir

tikrovė. Auk�tinama kūrybinė vaizduotė, meno galia įveikti �mogaus ribotumą ir nuolat primenamas

meno iliuzori�kumas. �Gyvybėje� �io prie�taringumo nėra, plėtojamas tik meno galios motyvas,

i�reik�tas V. �imkaus puikiai i�verstomis spontani�komis metaforomis:

111

Tu i�skelk i� �irdies tokią �ventę

Kad i� akmenio skleistųs �iedai.

Negailėk, muzikante, ugnies tu,

Trenki pir�tais į klavi�us,

Kad melodija dangų liestų,

Kol ekstazėj balsai u�lū�.

Mintyse liepsnojančio lau�o

Mes armonika esam. I�drįsk

Atiduot jai save. Kaip neklau�ada

Tegu skrenda į am�ius �irdis.

V. �imkaus vertimuose i�tikimybė originalui, tiksliai perteiktos metaforos, ritmika, rimavimo

sistema gra�iai derinasi su lanksčia intonacija, natūralia fraze. Vertimai �ai�aruoja aliteracijomis,

netikėtais rimais (klasikinio rimavimo strofose da�nai i�radingesniais negu originale: latvių rimavimo

tradicijos skiriasi nuo mūsų). Rasta gerų atitikmenų miesti�kai leksikai, mūsų poezijoje nelabai dar

įprastai. Lietuvi�kame vertime Rygos gatvėmis plūsta drumzlinos nuotako srovės, latakai, atstojantys

upes (originale miesti�ka �argonybė rensteles � �vandens nuotėkis�). Kry�gatviuose stovi tvarkos

pareigūnai, o kai leid�ia ironi�kas kontekstas � ir tvarkos apa�talai (originale familiarus policininko

apibudinimas kaip kārtībnieks � �tvarkdarys�). Vienur kitur, nesuradus lakoni�ko atitikmens,

verčiamasi tradiciniu lietuvi�ku urbanizmu � grindinys: Ne juokai � tėk�ti �irdį ant grindinio (originale

Sirdi rīziņā iespļaut � ��irdį spjauti kanalizacijos skylėn�), drėgmė sidabru grindinį krapina (renstelēs

ūdens apklust � �nuotėkiuose vanduo nutyla�). Dingusį �argonizmą kompensuoja emocinis

veiksma�od�io rai�kumas.

V. �imkus sumaniai panaudoja stilistinę �od�io spalvą, charakterinę miesto vaiki�čio kalbą

(paliurlint, u�simauk�linti, velnia�in kokioj marmalynėj, po fokstroto nustekentų frau). Poetiniam

�aismui pasitelkiami specifiniai lietuvių kalbos resursai: archaizmai (Kodėl a� Kaire / ro�inis gandras

n e s m i ?, �tai tu m a n ę s p i ateini / i� rausvo svaigulio ir garo), priesaginiai dariniai (nei k o j y č i ų

gundantys kerai, � nuo jų kojų, d r a m b l i � k i a u s i ų kojų) ir net kanceliarizmai (kioskų trūksta

r o j a u s i n v e n t o r i u j , � O kada kvatot ar verkt jų l u o m u i ).

Vertėjas gerai jaučia eilėra�čio perspektyvą, verčia ne atskiras eilutes, kartais ir ne atskiras

strofas, o kūrinio visumą. Cituotoji �Manojo prūsokų ansamblio� strofa nėra pedanti�kas originalo

atitikmuo. Vertime � daiktai keistai kaip vaiduokliai �ibės. Originale � visas lietas pieņems dīvainu

veidu (�visi daiktai įgis keistą pavidalą�). Vaiduokli�kas �ibėjimas čia ne vertėjo susigalvotas, o

atkeltas i� tolimesnės strofos � istabas spīdumā miklā, spoguļu spokainā stiklā (�kambario drėgname

spindėjime, ant veidrod�ių vaiduokli�ko stiklo�). Eilėra�čių �Manasis prūsokų ansamblis�, �Baladė

112

apie mano d�iaugsmą�, �Nerimas�, �Trok�tu kito pavidalo� vertimai �avi nevar�omu laisvumu. Bet

V. �imkui paklūsta ir i�radingos strofos disciplina (�Ant auk�to kranto�, i�tisi �Gyvybės� pasa�ai).

Atkakliau vertėjui pasiprie�ino romansinis eilėra�tis. Eilėra�čio �Prisipa�inimas� vertime įspūdį

gadina ne to stiliaus niūrus smegenų labirintas, disonuojantys ritminiai perkėlimai. Populiariąją

eilėra�čio prad�ią Miglā asaro logs (�Migloje a�aroja langas�) i�kreipia be reikalo pagarsinta metafora,

balsių eufonijos neatstoja aliteruotas r: Rūkas langą pravirkdo. Galima būtų paabejoti dar dėl vienos

kitos frazės stilistinio tikslingumo (dalyvių samplaika ��aliajame priemiestyje� � Grį�damas vėl į

gausmą bulvarų, stingdančių �irdį į alavą au�tantį, nederanti įmantrybė eilėra�tyje �Baironui� �

Namuos a� ne vienas. Ką gi, kompanijos neįvairinu). Tačiau tos abejonės nenustelbia pasitenkinimo,

kad Vladui �imkui pavyko rasti taką į savitą Čako pasaulį, prakalbinti jį lietuvi�kai4. Nors Čako vardas

lietuvių skaitytojui �inomas nuo �Trauksmės� ir �Trečio fronto� bendravimo laikų, tikroji pa�intis su

juo prasideda �ia rinktine.

1974�1979

Pastabos 1 �is profesoriaus Kęstučio Nastopkos straipsnis, kaip jau buvo u�siminta pratarmėje, čia yra perpublikuojamas su autoriaus �inia ir sutikimu. 2 A. Čakas, Poezija, vertė V. �imkus, Vilnius: Vaga, 1973. 3 Vladimiras Majakovskis (1893�1930), Sergejus Jeseninas (1895�1925) � �ymūs rusų poetai (V. Butkaus pastaba). 4 Vertėjas ir poetas Vladas �imkus apie poezijos vertimą apskritai ir apie A. Čako poezijos vertimą straipsnyje �Kukli, bet įnoringa mūza� (Meninio vertimo problemos, Vilnius: Vaga, 1980, p. 443) ra�o: �Pripa�įstu tik vieną principą � i�tikimybę originalui. Yra konkretus tekstas, kurį reikia maksimaliai suvokti, pajusti ir kuo tiksliau atkurti. Laisvų vertimų, sekimų ir kitokios savivalės laikai praėjo. Bet kokie �pagra�inimai�, �papildymai nuo savęs� mane tiesiog erzina. Jie kvepia arba originalo nesupratimu, arba silpna vertėjo technika ir skubotu darbu, arba pataikavimu savam skaitytojui (galbūt prastam savo redaktoriaus skoniui). O da�niausiai susiplaka visos �itos blogybės.

Juk poezijos kūrinys � i�baigta visuma, autoriaus silpnybės kartu yra ir jo jėga. Papuo�dami savais blizgučiais, apvagiame kūrinio esmę. Įgudusiam vertėjui tikrai nesunku �praturtinti� lietuvių liaudies dainas �iuolaikiniais rimais arba Strazdo eiles įspūdingom metaforom, tačiau kas i� to? Tik nukentės mąstysenos savitumas, ta primityvaus meno ekspresija, kurios poveikis dabartinei niūsų poezijai toks akivaizdus (pvz., Just. Marcinkevičiui, M. Martinaičiui, S. Gedai).

Sakysim, Aleksandras Čakas ir lietuvių �keturvėjininkai� turi kai kurių sąsajų, bet ar galima jomis pasikliauti Čako vertėjui? Anaiptol. Mūsų futurizmas nuvyto dorai nesulapojęs, palikdamas vien tu�čią manierą. O Čako poezija � gyvas organizmas, dramati�kai augantis nuo jaunystės valiūkavimo iki skausmingų apmąstymų. Tai, kuo �keturvėjininkai� �aidė, Čakui buvo gyvenimas. Perteikti jo estetinį ir etinį aktualumą gali padėti tik pats Aleksandras Čakas, įkvėpdamas vertėją ir vesdamas jį savo �ai�aruojančiomis eilutėmis. Jeigu mano vertime ir atsispindi lietuvi�kas futurizmas � tai nebent toks, koks galėjo būti, bet nebuvo. �ią spragą teko pagal i�gales u�pildyti man.

Nėra dviejų nacionalinių literatūrų ir nėra dviejų poetų, atitinkančių vienas kitą. Nėra eilėra�čio, kuris tilptų kokios nors epochos, srovės ar mokyklos rėmuose. Todėl gatavo rakto vertėjas neturi. Kiekvieną kartą

113

tenka būti novatoriumi, atkurti nepakartojama. Atskleisti originalo savitumą nelengva, bet tik �itaip patiriam atradimo d�iaugsmą, tik �itaip galim pasitarnauti savo tautos poezijai.� (V. Butkaus pastaba.)

Bibliografija Straipsnis perpublikuojamas i�: K. Nastopka, �Aleksandras Čakas lietuvi�kai�, Meninio vertimo problemos, Vilnius: Vaga, 1980, p. 252�256.

7 seminaras Edvarto Virzos (1883�1940) �Straumenai� (1933)

Edvartas Virza (tikr. Jekabas Eduardas Liekna)

Klausimai

1. E. Virzos �Straumenų� (t. y. į lietuvių kalbą i�verstų �io kūrinio skyriaus �Ruduo� fragmentų)

analizė ir jų lyginimas su Mariaus Katili�kio apsakymu �Polaidis� Arūno Sverdiolo i�skirtuoju

steigties ir saugos aspektu.

2. Erdvėlaikio modeliavimo ypatumai �Straumenuose�: pasaulio / kosmoso centras; �aukso am�iaus�

buveinė; i�baigtas, harmoningas ir hermeti�kas agrarinis-gamtinis kontinuumas; transcendencijos,

dievi�kumo ir kasdienybės dermės vieta etc.

3. Pagrindinio veikėjo problema: �eima / bendruomenė / kolektyvas, jo santykis su atskiru individu

etc.

4. Svarbiausieji �Straumenų� stiliaus ypatumai.


1 klausimui: ● A. Sverdiolas, Steigtis ir sauga. Kultūros filosofijos etiudai, [Vilnius]: Baltos lankos,

1996, p. 225�238 (poskyris ��emės akiratis: Marius Katili�kis�; pravartu, bet neprivaloma perskaityti

ir visą skyrių ��iapusybės akiračiai� (p. 175�243), kuriam priklauso čia paminėtas poskyris).

115

2�4 klausimams: ● A. �entelytė, �Praregėjimo stebuklas�, Naujasis �idinys / Aidai, 1992, nr. 11, p. 33�

35.


● A. �entelytė, �Valstieti�kasis baltų epas. Tautos būtis lietuvių ir latvių neoromantinėje prozoje�, Pergalė,

1988, nr. 3, p. 139�150.

● K. Nastopka, Lietuvių ir latvių literatūrų ry�iai, p. 278�296 (poskyris �Nacionalinio savitumo ie�kant�).


Seminare būtų gerai turėti lietuvi�kai verstas E. Virzos �Straumenų� i�traukas ir M. Katili�kio

apsakymą �Polaidis� (E. Virza, ��Ruduo�. Fragmentai i� �Straumenų��, vertė Audronė �entelytė,

Naujasis �idinys / Aidai, 1992, nr. 11, p. 26�32; M. Katili�kis, �Polaidis�, M. Katili�kis, U�uovėja;

I�ėjusiems negrį�ti: Romanai, Vilnius: Vaga, 1990, p. 18�32).

Priedai

1 priedas Janis Porukas �Menininkas� (1900), �Virėjų akademija� (1901)

Janis Porukas

Komentaras

J. Poruko apsakymai �Menininkas� ir �Virėjų akademija� vienaip ar kitaip, pirmasis kontrasto

principu, antrasis paralelizmo principu, savoti�kai varijuoja, pratęsia apysakoje �Perlų �vejys� (�r. 2

seminaro variantą �b�) i�plėtotus vaizdinius ir mintis, ypač � neoromantinę �mogaus koncepciją,

pateikia net jos parodiją, tiksliau, autoparodiją.

Apie pirmąjį kūrinį S. Gai�iūnas ra�o: �J. Porukas pavaizdavo ir atvirk�čią, i�kreiptą �perlų

�vejo� variantą: novelėje �Artistas� jis parodė jaunuolį, kuris, neturėdamas talento, įsivaizduoja galįs

suvaidinti ką nori � Otelą, Ričardą III, Faustą�, parodė jaunuolį �nuo Baltijos krantų, ka�kur u�sieny

kliedint[į] Faustu, tačiau neturint[į] i� ko gyventi ir vis kaulijant[į] tėvo materialinės paramos�,

skaitytojų suvokiamą �kaip tragikomi�ką natūrą� (S. Gai�iūnas, Kultūros tradicijos baltų literatūrose.

XX a. paralelės ir kontaktai, p. 167.).

�Virėjų akademija� yra groteski�kos parabolės poetika para�ytas kūrinys, XX a. prad�ios latvių

literatūros kontekste ganėtinai savitai modeliuojantis erdvėlaikio parametrus, grind�iantis pastaruosius

sociumo ir individo konfliktu � konfliktu tarp trivialios ir labai sparčiai, tiesiog hiperbolizuotai sparčiai

galutinai sutrivialėjančios visuomeninės realybės bei i�silavinusios, sudėtingos, bet labai mimozi�kos

neoromantinės asmenybės.

118

Pastaba 1 Manytume, kad tikslesnis pavadinimo Mākslenieks (dabartinėje latvių kalboje vartojama forma mākslinieks) vertimas vis dėlto yra �Menininkas�, kadangi jis apima ne vien aktorystės, artistizmo, t. y. scenos meno, bet platesnį meno, menininko apskritai prasmių ir prasminių niuansų lauką, plėtojamą kūrinyje.

Kūriniai

Janis Porukas

MENININKAS

IMPRESIONISTI�KAS PIE�INYS1 Yra pasaulyje �monių, norinčių skrajoti padangėmis be sparnų ir įsitikinusių, kad, nepaisant

nieko, sykį tai jiems būtinai pavyks. �ios rū�ies dvikojams priklauso ir tie menininkai, kurie i� tikrųjų

nėra menininkai, t. y. tie, kuriems trūksta menui reikalingų gabumų; tačiau jie lanko barzdaskutį

ma�iausiai dusyk per savaitę, kad �is kar�tomis �irklėmis susuktų jų plaukus menininkui

priderančiomis garbanomis. Tai siaubinga �monių padermė. Jie pasiruo�ę kiekvieną akimirką

sukritikuoti Gėtę, �ekspyrą, Bethoveną, visus reprezentacinių teatrų dainininkus bei aktorius ir tada

grasinasi para�ysią veikalą, pana�ų į �Faustą�, kuris, ai�ku, �Faustą� pranoks tiek idėjomis, tiek poetine

technika. Arba pasi�auna suvaidinti Hamletą nepalyginamai geriau u� garsiuosius Matkovskį, Kaincą,

atlikti Zygfrido partiją puikiau u� Antesą, o Ansio Zakso � i�rai�kingiau u� �eidemantelį� �ie

�mogučiai am�inai nepatenkinti Vienos, Berlyno bei Dresdeno rūmų teatrų orkestrais, ir jie veikiau

mirs badu nei imsis proto ir kokio nors rimto darbo. Kiekvienas menas turi tokių į jį visomis keturiomis

įsikabinusių siaubūnų. Yra tapytojų, kurie nemoka tapyti, yra ra�ytojų, kurie nemoka ra�yti, ir yra

kompozitorių, kurie nemoka kurti muzikos. O dar kalba, kad pasaulyje nebūna stebuklų! Tėvas � visų

gerbiamas pasiturintis stalius, o sūnus sako: a� esu kompozitorius! Sūnus pasipučia, tėvas atsipučia, ir

galiausiai sūnus i�keliauja į margą pasaulį � mirti badu� Gyvenime vyksta daug pana�ių tragedijų.

Skaitytojau! �iame pasakojime ma�a poezijos, nes tai karti tiesa! Gyvendamas u�sienyje

susipa�inau su vienu jaunuoliu, kuris taip pat buvo Baltijos sūnus. Paai�kėjo, kad jo tėvas yra �ymus

miesto R. prekybininkas.

� Mano tėvas yra stiklo fabriko savininkas, banko direktorius, pusiau milijonierius, � did�iavosi

Stegas.

Stego tėvas i� tikrųjų turėjo pusę milijono. U�tat sūnus u�sienyje nuo tėvo praminto kelio

nuklydo taip toli, kad �kolegos� buvo priversti sumesti pinigų jo kelionei į Pirmontą. Ten jaunasis

Stegas vasarą, kurortinio sezono metu, buvo anga�uotas aktoriumi nereik�mingiems vaidmenims. Ir

nors mes visi gerai �inojom, kokie vaidmenys Pirmonto vasaros teatre Stegui bus patikėti, vis dėlto jis

nesigėdijo meluoti ir did�iuotis.

119

� Pirmiausia a� imsiuosi �Hiutenbezicerio�, tai menkas vaidmuo; po to vaidinsiu Kyną (Kean).

Direktorius mano vaidmeniu bus su�avėtas� jūs matysit�

Mane nukrėtė �iurpas: Stegas ir menas! Tarp juoda ir balta ma�esnis skirtumas. Bet

kelionpinigiai buvo surinkti, ir Stegas antros klasės vagonu i�va�iavo į Pirmontą, nepalaukęs net savo

kolegos Vagnerio � padoraus vaikino, sumaniusio tapti komiku. Mat ir Vagneris buvo anga�uotas tame

pačiame Pirmonto teatre, bet jis nerentė oro pilių.

� Galų gale, jei nesiseks, grį�iu į Leipcigą ir vėl imsiuos statinių, � sakydavo jis.

Mirdamas Vagnerio tėvas jam Leipcige paliko statinių dirbtuves ir nema�ai grynais. Jaunasis

Vagneris turėjo akivaizd�ių komiko gabumų. �inovų patariamas jis galiausiai paliko dirbtuves motinos

prie�iūrai ir įstojo į vieną didesniųjų Vokietijos konservatorijų, kur specialiai buvo ruo�iami aktoriai.

� Vagneri, jei Stegas Pirmonte vaidins Hamletą, tai tu būk Polonijumi ir pasiklausyk, ar jo

Hamletas neatsidūsės, kai Ofelija i�tars: �Kaip su�alota �i kilni dvasia!..� Gal tikrai Stegas pats

susipras, kaip siaubingai jis sumaitojo geriausią �ekspyro herojų!..

Vagneris nusijuokė ir pasakė:

� �is �mogus jau nebepataisomas! Stegas įsitikinęs, kad Hamleto niekas geriau u� jį nesuvaidins.

Jo manymu, jis esąs did�iausias �iuolaikinės scenos genijus!

Vagneris irgi i�va�iavo, mes visi vasaros atostogų i�sklidom kas kur.

* * *

Praėjo kokie metai. Gyvenau Berlyne. Ir a� buvau u�metęs savąjį meną, dirbau knygyne

pardavėju. Jau pusmetis nė vieno i� senųjų draugų nebuvau matęs.

Vieną rytą eidamas į darbą net krūptelėjau. Bereno gatvėje prie skelbimų stulpo stovėjo Stegas ir

susikaupęs skaitė teatro afi�ą. Tačiau tai nebebuvo ankstesnysis Stegas! Ankstesnysis Stegas �

eleganti�kai apsirėdęs ponaitis, o dabar jis atrodė kaip tikras didmiesčio elgeta.

� Labas rytas, pone rūmų teatro aktoriau! � �ūktelėjau.

� A, labas rytas! � ka�kaip pro nosį, bet su neprilygstamu patosu atsakė Stegas, nė klek

nesigėdydamas savo apdaro.

� Atsitiko nelaimė. Prie gele�inkelio mane apvogė� Dabar laukiu nema�os piniginės perlaidos,

� paai�kino.

Galėjo juk taip atsitikti, kad Stegą apvogė.

� Kur tu Berlyne apsistojai? � pasiteiravau.

� �iuo metu dar niekur, � atsakė. � Ką tik pradėjau skaityti teatro afi�as, tikėdamasis surasti kokį

pa�įstamą.

� Jei drįsčiau pasiūlyti: pra�om kelioms dienoms pas mane�

A� Stegui pasakiau, kokioje gatvėje, kuriame name gyvenu, ir pa�adėjau jo laukti pietums.

Kai ėjau i� knygyno pietauti, Stegas jau laukė manęs ant laiptų.

120

� Tu manai, kad a� galėčiau pasilikti pas tave kelioms dienoms? � pasitikslino jis.

Nuojauta man sakė, kad tai geruoju nesibaigs.

� Suprantama� kelioms dienoms�

� Puiku, labai puiku� Esu nutaręs gastroliuoti Vakarų teatre� Tu juk �inai, kad �auniausias

mano vaidmuo yra Faustas! Visi�kai nauja traktuotė! Faustą reikia vaidinti �altakrauji�kai � kaip

Ričardą III. Matysi, koks bus pasisekimas!

Susėdus pietauti, a� lyg netyčia paklausiau apie Pirmontą.

� Banali publika. Ar Vagneris tau nieko nepasakojo?..

� Ne! A� nuo to laiko Vagnerio nemačiau.

Stegas akimirksniu pradrąsėjo ir pradėjo siaubingai meluoti:

� Pirmonte banali publika� Manęs laukė benefisas. Tik pamanyk, po benefiso a� gavau brangų

auksinį laikrodį. Viena mano gerbėja grafienė V. man jį padovanojo.

� Parodyk man tą laikrodį!

� Kaip jau sakiau, esu apiplė�tas�

Apiplė�tasis menininkas pasiliko pas mane gyventi. Jis para�ė tris lai�kus namo, bet pinigų

nesulaukė. Pinigas yra didelis keistuolis. A� buvau priverstas pasiimti algą avansu�

Vietoj pinigų senasis Stegas atsiuntė sūnui ilgą lai�ką. Daug dienų Stegas man nieko nepasakojo,

kas ten ra�oma. Galų gale jis garsiai perskaitė lai�ką, kurio turinys, kiek pamenu, buvo ma�daug toks:

Mano sūnau! Nesuprantu, kaip Tu drįsti kreiptis į mane, pra�ydamas paramos. Kol tarnavai mokiniu pas mane

kontoroje, a� Tave laikiau savo sūnumi, tačiau nuo to momento, kada i�va�iavai, pasi�ovęs tapti pasauline garsenybe, vien prisiminus Tave, man suspaud�ia �irdį. Nuo to laiko mane kamuoja klausimas: ar Tu tebesi mano sūnus? Ne, Tu � valkata! �imtus kartų Tau sakiau: eik, vaidink savo Faustus, tapk į�ymus ir turtingas, bet duok man ramybę. A� nesiruo�iu Tau siųsti pinigų (kad paskui u� mano nugaros �aipytumeisi i� savo kvailo tėvo!). Ne, pinigų a� Tau nesiųsiu tol, kol nepasitaisysi!

Tavo tėvas K. Stegas

� Ką tu pasakysi, ar manasis senis viso proto? A� negaliu suprasti, kodėl prekybininkai taip

nusistatę prie� aktorius. Tas pinigų mai�as nesupranta, kad net auk�tuomenės ponai laiko garbe susitikti

su aktoriais, kuriems nusi�ypsojo Fortūna�

� Ra�yk senajam, kad nori mesti aktorystę� Ra�yk, kad atėjai į protą ir pakeitei pa�iūras�

� Kvailys! � su�nyp�tė Stegas. � Ir tu nieko nenutuoki apie sceną� A� noriu i�tverti� Visi

garsūs aktoriai yra perėję kančių kelius�

Stegas kamavo mane kiekvieną mielą vakarą, deklamuodamas čia Narcizą, čia Ben Akibą,

rodydamas, kaip reikia vaidinti �eiloką ir Otelą. Buvau priverstas vartytis lovoje ir kentėti sukandęs

dantis, nes Stegas supainiojo Narcizą su Faustu. Jis vienodai vaidino ir �eiloką, ir Melchtalą. O

įsijautęs į Mortimero vaidmenį taip traukė pečiais, kad a� juokiausi u� pilvo susiėmęs. Stegas buvo

įsitikinęs, kad jis yra genijus, kad [garsusis aktorius] Zonentalis nevertas nė jo ma�ojo pir�telio�

121

Kadangi a� buvau vienintelė Stego �genialiojo� meno publika, nesunku įsivaizduoti, kad per tris

savaites, mudviejų praleistas drauge, mano �karo lauko kasa� taip i�tu�tėjo, jog pradėjau galvoti, ar a�

i� tikrųjų gyvenu, ar sapnuoju� I� nevilties para�iau Stego tėvui.

Did�iai gerbiamas pone! Nors Jūs manęs ir nepa�įstate, tačiau a� turiu garbės gyventi su Jūsų sūnumi po vienu stogu,

netgi viename kambaryje. �is kambarys virto teatru, kurio aktorius yra Jūsų sūnus ponas Stegas ir kurio publika esu a�. Bet paskutiniuoju metu mūsų teatro galerijoje i�ry�kėjo trūkumas, ir atsirado grėsmė būti nu�vilptiems� Jūs suprantate: mums u�tenka visko, trūksta tiktai kritikos. Ar Jūs, gerb. pone, nenorėtumėte aplankyti Berlyną ir tapti mūsų teatro kritiku?

Pagarbiai N. N.

Ir po penkių dienų, kai mūsų namų teatre jau pradėjo rodytis sulysę vaiduokliai, o a� �karo lauko

kasoje� jau maniausi atradęs ketvirtąją dimensiją, kuri gyvenimą paverčia sapnu, staiga pasirodė

senasis Stegas ir rūsčiai nu�velgė mus pro akinius � visai kaip kritikas.

Senasis Stegas mane suprato�

Vakare savo kambaryje radau sulū�usią nendrinę lazdą. Ne�inau kodėl, bet man atėjo į galvą

mintis: ar tik ne į jaunojo Stego nugarą ji sulū�o?..

Nuotykis baigėsi tuo, kad tėvas parsive�ė sūnų į tėvynę. Dėl to, �inoma, menas patyrė skaud�ią

netektį, bet tėvynei vienas jos narys buvo i�gelbėtas nuo visi�kos pra�ūties�

Jaunasis Stegas dabar va�inėja automobiliu po miestą R. Jis tapo prekybininku. Tačiau kartais

pakyla į amatininkų arba prekybininkų draugijos sceną ir deklamuoja: Sein oder nicht sein�2

O koks nors protingas ponas parteryje aikčioja:

� Ak, �i siaubinga Nerono gentis!..

1900

(į lietuvių kalbą vertė V. Butkus; versta i�: Jānis Poruks, Raksti, 2. sēj., Rīga: Liesma,

1972, 326.�330. lpp.; su nedideliais pataisymais perpublikuota i�: Literatūra ir menas, 1993-04-24)

Pastabos 1 Paantra�tės originalas Zīmējums no impresionista tiesiogiai sunkiai i�verčiamas. Pa�od�iui (�paraid�iui�) jį galima būtų versti ma�daug taip: �Pie�inys [Eskizas / Vaizdelis] pagal impresionistą [impresionizmą] / impresionistine maniera�.

2 �Būti ar nebūti� vokiečių kalba (vert. past.).

Janis Porukas

VIRĖJŲ AKADEMIJA

VAIZDELIS Namas � didingas ir auk�tas � buvo ką tik baigtas statyti, kai �monės pradėjo plūsti pas jo

�eimininką. �is buvo prakti�kas �mogus ir nenorėjo įsileisti pirmų pasitaikiusių nuomininkų.

122

Pirmiausia jis �iūrėjo, ar nuomininkai bus pajėgūs susimokėti. Jis ypač abejojo dėl vieno kandidato,

kuris ketino nuomoti visą auk�tą.

� Ką jūs veiksit su i�tisu namo auk�tu?

� A� noriu įsteigti virėjų akademiją! � i�did�iai parei�kė jaunasis ponas.

�eimininkas nusijuokė:

� Virėjų akademiją?..

Jaunasis ponas nė i� tolo nepriminė profesoriaus; bet tai juk niekis, jei ant pečių gudri galva.

� Bet ar jūs pajėgsite sumokėti didelę nuomą? � pasitikslino �eimininkas.

� �inoma, � pasitikinčiai atsakė jaunasis ponas, atsistodamas didvyrio poza. � �inoma, kad

sumokėsiu!

� A� pagalvosiu. Pra�au u�teiti rytoj, � nusprendė �eimininkas.

Kitą rytą virėjų akademijos direktorius vėl prisistatė � ir ne vienas, o su �mona, kuri buvo

eleganti�kai apsirengusi ir elgėsi kaip tikra direktorienė.

� Sakykit, kiek visas tas auk�tas kainuoja? � paklausė ponia.

� Tiek ir tiek! � �eimininkas u�sipra�ė labai solid�ios sumos.

� Ar pigiau nebus? � ramiai nuskambėjo ponios klausimas.

� Ne!

Ji i�sitraukė piniginę ir paklojo ant stalo pusės metų nuomą u� visą auk�tą. �eimininkui neliko

nieko kita kaip tik i�ra�yti kvitą gautai sumai.

Po mėnesio virėjų akademija pradėjo darbą. Studentės plūdo i� visų pa�alių, ir netrukus visas

auk�tas buvo grūste prigrūstas visokiausių � ir visai jaunų, ir pagyvenusių � merginų, kurių �irdis

tro�ko auk�tesnių �inių apie sriubos virimą, pyragų kepimą ir subtilias manieras prie viryklės. Virimo

meno profesorės buvo savo amato �inovės ir vedė net privačias pamokas prie �ibalinės krosnelės.

Akademijos laboratoriją sudarė mil�ini�ka virtuvė, o joje daugiau nei �imtas studenčių su baltais galvos

apdangalais �iūrėjo į �idinį, kuriame �nyp�tė garas, vijosi liepsnos, smilko dangi�kas kepsnių kvapas,

įdegdamas vis kar�tesnį ilgesį jaunų �monių �irdyse.

Kerintis kepsnių kvapas plūdo vis tolyn, ne tik į vir�utinius auk�tus, bet ir į apačią, į rūsį, plūdo į

gatvę ir per gatvę � į kaimyninius namus, u�puldavo, taip sakant, �mogų i� pasalų, sukeldamas jam

baisingą apetitą. Greitai visas miestas pateko virėjų akademijos vald�ion, nes alkis kankino visus

gyventojus, o i� akademijos sklido u�buriantis ir jokių u�tvarų nepaisantis keptos mėsos kvapas. Toje

gatvėje, kur įsikūrė virėjų akademija, anksčiau gerbė meną, menininkus irgi laikė �monėmis. Tačiau

dabar atėjo kiti laikai. Keptos mėsos kvapas gyventojams tapo daug mielesnis nei Bethoveno sonatos,

Rafaelio paveikslai ir Gėtės Faustas! Tegriebia velnias visą meną, visus gra�umus, kurie mūsų

nemaitina! Eisim į virtuvę, mokysimės gyvenimo, tikro gyvenimo, stebėdami, kaip mūsų jaunoji karta

klaupiasi prie �idinio, kaip įpučia ugnį, negalėdami sulaukti did�io pasimėgavimo, kurį �mogus

pajaučia, suleisdamas dantis į sultingą tro�kintos mėsos gabalą.

123

�iuo metu tūlas ponas skuba į koncertą. Jam reikia praeiti pro namą, kuriame įsikūrusi virėjų

akademija. Kerintis kvapas sklinda i� vir�aus pro atvertus laboratorijos langus. Ponas sustoja. Jo

krūtinė prisipildo sald�iųjų bif�tekso vilčių, jo burna geid�ia gelsvai rusvo kalakutienos kepsnio. I�

prad�ių jis stovi kaip prikaltas, o paskui sunkiais �ingsniais dro�ia per gatvę ir įsmunka į restoraną

pasilepinti �aunia vakariene.

�Velniai rautų tą koncertą! Jeigu �mogus esi kaip reikiant pasisotinęs, to ir pakanka!� � taip

galvoja ponas, pasiri�damas pasmakrėje servetėlę.

�unys, i�sirikiavę apačioje ant trotuaro po atvertais langais, unk�čia, i�leidę lie�uvius. Elgetauti

i�vytas ma�as berniukas, kuris visą dieną nė kąsnio burnoje neturėjo, o nuo ryto tesurinko tik porą

kapeikų, i� prad�ių pasidavė akademijos kvapų kerams, bet paskui nei i� �io, nei i� to ėmė taip lėkti

tolyn, tarsi pats nelabasis jį vytųsi.

Prie akademijos durų stoja ve�imai. Ponai ir ponios, laikydami u� rankų dukras ir sūnelius, lipa i�

ve�imų ir suka laboratorijos pusėn. Net ve�ikai pamir�ta �altį ir � uod�ia. Argi Eliziejaus ro�ės gali

kvepėti kilniau u� �ias virpančias oro bangas, kurios ver�iasi pro virėjų akademijos langus? Atrodo,

kad visas pasaulis pateko virėjų akademijos vald�ion�

Akademija jau u�ėmė visą did�iulį namą, i�skyrus pastogės patalpas, kurias i�sinuomojo

ka�kokia moteris, kad savo ruo�tu nuomotų kambarėlius kitiems: pardavėjams, pasiuntinukams,

tarnautojams ir studentams, kurie, suprantama, čia ilgai neu�sibūdavo, nes laikas � pinigai, o pinigų

visi �ie piliečiai turi ma�ai. Atrodo, kad vien �is vir�utinis auk�tas ir liko dar neįsisąmoninęs laiko

dvasios. Tačiau laiko dvasia prasiskverbia visur, taigi galų gale prasiskverbė ir čia. Akademijos

studenčių skaičius taip i�augo, jog visoms nebeu�teko patalpų �emesniuosiuose auk�tuose. Dvi �vitrios

merginos i� kaimo pasipra�ė vietos pas senąją nuomotoją čia, auk�tai. Senajai mergiotės patinka: jų

skruostai tokie sveikai rausvi, kad, rodos, tuoj ply� pusiau. Ji praveria vienas duris ir piktai u�rinka:

� Kada jūs i�sinė�dinsit laukan? �adėjot jau vakar tai padaryti; gal reikės pra�ytis policijos

pagalbos!

Mergiotės pa�velgia vidun. Lovoje susirietęs guli jaunas �mogus. Jis i�balęs, negra�us. Galbūt jis

yra nelaimingas vien tik dėl savo kaltės, bet jis yra nelaimingas. I�sikraustys i� čia, � o kur dėsis?

Pasileidėlis, argi negali dirbti?..

Senoji pri�ada mergiotėms kambarį. Vėliausiai po dviejų dienų jos galinčios atsikraustyti.

* * *

Jaunuolis guli lovoje su visais drabu�iais krečiamas drugio. Jis nieko nevalgęs. Kvapai i� apačios

jį glumina. Jis pa�oka, suvaitoja, tada i�eina i� kambario ir svirduliuodamas leid�iasi �emyn. Porą

valandų jis klaid�ioja gatvėmis. Kur dėsies? Ligotas. Alkanas. Idealistas� Taip, taip, reikia suprasti

laiko dvasią. Nereikia gerti, tik valgyti � kad net velniams būtų kar�ta, � valgyti ir tukti, tada ateis ir

kreditai, ir laimė, ir garbė, ir �lovė!

124

Po gana ilgai trukusio pasivaik�čiojimo jaunuolis sugrį�ta atgal. Tačiau kylant laiptais jį suėmė

baimė: galbūt senoji jau i�metė jo menką mantelę į koridorių, galbūt sveikata tryk�tančios kaimo

mergiotės jau �eimininkauja jo kambarėlyje. Jis paskambino drebančia ranka. �eimininkė atidarė duris.

� Jūs vėl sugrį�ote? � barasi ji. � Na, �iąnakt dar galit pernakvoti, bet rytą ruo�kitės i�sikraustyti.

Tos freilinos kambaryje jau pasidėjo savo daiktus�

Jaunuolis įėjo į kambarį. Čia viskas pasikeitę. Kampe stovi du u�dengti krep�iai ir dė�ė. Ant

stalelio, �alia jo knygų, puikuojasi ir svetimos. Jis ap�iūri. Svetimųjų knygų antra�tės tokios:

�Penkiasde�imt metų po �eme�, Senalių And�io �Meilės ir sentimentų zingės� ir �Patiekalų knyga�.

Greta patiekalų knygos guli �openhauerio veikalas; �openhauerio veikalas priklauso jam,

�Patiekalų knyga� � kaimo mergiotėms. Abi knygos jam atrodo it prie�ininkės.

�Matysim, kuri nugalės�, � mąsto jis.

Suprantama, jog nugalės �Patiekalų knyga�, � �nab�da ka�koks paslaptingas balsas. Jaunuolis

apsigrę�ia, bet u� jo nieko nėra. Jis jaučia, kad kliedi.

Vidurnaktis. Languose u�geso �viesos. Jaunuoliui kyla temperatūra. Jo rūpesčiai, skausmas ir

alkis susilydo į savoti�ką kar�tligę, ir jam atrodo, jog �eimininkė įsiver�ė su �luota ir jam grasina.

� A� eisiu, eisiu! � su�unka jis. Bet senoji vis dar grūmoja.

Jaunuolis pa�oka i� lovos.

� Argi čia nė vienas nesupranta �openhauerio? Nė vienas, nė vienas! A� eisiu, eisiu!

Ir jis i�bėga į koridorių, kur kūną persmelkia �iurpi vėsa. Jis truputėlį atsipeikėja, karčiai

nusijuokia ir atsisėda ant palangės. Pro langą matyti kiemas. Jame pastatytas mil�ini�kas katilas, po

kuriuo kūrenasi stipri ugnis. Katile verda kopūstai su mil�ini�ka kiaulės galva. Aplinkui stovi merginos

su baltais galvos apdangalais ir su samčiais rankose. Viena atne�a malkų, kita ka�ką ne�a prijuostėje�

�Sustok!� � nori surikti jis, bet balsas neklauso. Mergiotė svied�ia į ugnį jo mėgstamą

�openhauerio knygą. O virėjystės genijus nudribusiais tukliais skruostais, baltu drabu�iu, su mil�ini�ku

samčiu vienoje ir atversta patiekalų knyga kitoje rankoje nuo stogo u�sikvempia vir� kiemo, �ibėdamas

ugnies at�vaitų spalvomis.

� Mes nugalėjome! � �aukia virėjystės genijus, o apačioje, aplink didįjį katilą, kuriame verda

kopūstai ir mil�ini�ka kiaulės galva, aidi juokas.

Kitą rytą jaunuolį rado ant akademijos laiptų. Jis buvo baigtas, visi�kai baigtas�

1901

(į lietuvių kalbą vertė V. Butkus; versta i�: Jānis Poruks, Raksti, 3. sēj., Rīga:

Liesma, 1973, 106.�110. lpp.; perpublikuota i�: �iaurės Atėnai, 1996-06-22)

2 priedas Manifestas �Mūsų meno motyvai� (1906)

Sykiu su manifestu i�spausdinta kolektyvinė jo autorių fotografija.

Sėdi (i� kairės): Karlis Jakobsonas, Zemgaliečių Birutė, Augustas Baltpurvinis, Eduardas Calytis; stovi (i� kairės): Karlis �tralas, Janis Akurateris, Karlis Krūza, Karlis Skalbė, Janis Jaunsudrabinis

Komentaras

XX a. prad�ioje ir kiek vėlėliau Europos literatūros, meno padanges vienas po kito nu�viesdavo

įvairių ra�ytojų, menininkų grupių manifestai. Futuristų, dadaistų, siurrealistų� Italijoje, Prancūzijoje,

�veicarijoje, Vokietijoje, Rusijoje� Keturvėji�kai truputį ir Lietuvoje.

1906 m. vasarą toks manifestas plykstelėjo ir Latvijos literatūros bei meno padangėje. Jis buvo

sutiktas labai kontroversi�kai, sukėlė daug estetinių bei intelektualinių aistrų, i�judino daugybę poetinių

potencijų, kurios vėliau buvo realizuotos įvairiausiomis formomis. Jis labai neįtiko ir nepatiko tuo metu

stipriai kairiajai, socialdemokrati�kajai latvių kritikai (Janiui Jansonui-Braunui ir kt.), todėl, pvz.,

sovietiniais metais pačioje Latvijoje buvo minimas tik negatyviai arba neminimas i� viso. Tad gal dėl

to platesniam literatūra, jos istorija besidominčių lietuvių skaitytojų būriui iki �iol likęs ne�inomas, nes

Lietuvoje vien jo pavadinimas tėra �mėk�telėjęs viename kitame akademinio pobūd�io straipsnyje, o

pats manifestas kiek platėliau tepakomentuotas 2004 m. Aurelijos Mykolaitytės knygoje Jugendo

stilistika lietuvių ir latvių prozoje.

Latvių literatūros istorikai manifestą �Mūsų meno motyvai� tradici�kai vadina dekadentų

manifestu, siedami jį su latvių dekadentizmo (mes sakytume: modernizmo) klasikų Fallijo (Konrado

126

Bullano; 1877�1915), Viktoro Eglyčio (1877�1945) ir Haraldo Eldgasto (Janio Mikelsno; 1882�1926)

vardais bei darbais. Vera Vaverė ir kiti latvių literatūrologai jį pirmiausiai sieja su Fallijo programine-

manifestine eiliuota satyra �Pavasario sapnas� (1901), su tuo metu labai įtakinga, net revoliucinga

literatūrologine-kultūrologine V. Eglyčio studija �Porukas� (1903) ir su H. Eldgasto, pirmojo latvių

modernistinio romano ��vaig�dėtos naktys� (1905) autoriaus, programiniu-teoriniu įvadu į �į romaną

�Am�inybės keliais�� Tiesa, terminas �dekadentizmas�, taikant jį manifestui �Mūsų meno motyvai�,

dabartinėje latvių literatūros istorijoje vartojamas su tam tikromis i�lygomis, eliminuojant i� jo galimus

neigiamus atspalvius bei vertinimus, tiesiog i�laikant ilgmetę � jau �imtmečio � tradiciją. Tiesą sakant,

sunkoka būtų �į manifestą tipologizuoti kaip nors kitaip, pasitelkiant vieną kokią nors klasifikacinę

literatūros, meno istorijos sąvoką. V. Vaverė ra�o, kad �dekadentai nebuvo homogeni�ka grupė, kurią

būtų buvę galima be i�lygų priskirti kokiai nors krypčiai. �i sąvoka sujungė labai skirtingus ra�ytojus �

ir simbolistus, ir impresionistus, ir neoromantikus, ir realistus ir net natūralistus.�1 Kartais dar minimi

modernizmo, estetizmo, individualizmo, jugendstiliaus ir kt. vardai.

Vis dėlto, jei atmetę įtakų, tuometinės latvių literatūros padėties, vėlesnės jos raidos ir kitus

kontekstus pa�velgtume vien į manifesto tekstą, pirmiausia i�vystume romantinį, tiksliau, neoromantinį

laisvos kūrybinės asmenybės mai�tą bei polėkį, aistringą siekį kurti am�inuosius meno simbolius kaip

nenykstančius �io ir ano pasaulių atspind�ius, kuriuose �tarsi uolose i�kalti � i�lieka am�inieji

ra�menys apie �monijos norą pasiekti atpirkimą ir harmoniją� (�r. manifestą).

Pirminį manifesto tekstą para�ė latvių literatūros klasikas Janis Akurateris (1876�1937), o

galutinį jo variantą pasira�ė net devyni ra�ytojai, kurie i� tikrųjų buvo labai įvairios ir labai skirtingos

asmenybės: ir pirmo ry�kio latvių literatūros �vaig�dės (J. Akurateris, Janis Jaunsudrabinis, Karlis

Skalbė, Karlis �tralas), ir latvių ra�tijai ma�iau nusipelnę, ir neoromantikai, ir realistai, ir prozininkai,

ir poetai� Matyt, dėl to jie ir deklaravo: �mes pasirodome ne kaip meno artelė, bet kaip atskiri

individai, vienijami bendro jausmo: kovoti su meno ir menininko profanacija� (�r. manifestą).

Kovingasis manifestas sykiu su visų jį pasira�iusių ra�ytojų kolektyvine fotografija buvo i�spausdintas

K. �tralo redaguojamo �urnalo Dzelme (�Gelmė�; 1906�1907) 1906 m. 5-me (rugpjūčio) numeryje. I�

�io �urnalo jis ir i�verstas.

Pastaba 1 Vera Vāvere, �Latvie�u literatūra no 1906. līdz 1918. gadam�, Latvie�u literatūras vēsture trīs sējumos, 1. sēj., No rakstītā vārda sākumiem līdz 1918. gadam, Rīga: Zvaigzne ABC, 1998, 263. lpp. Pana�ios mintys apie manifestą, jo genezę, autorius ir t. t. i�samiau pėtojamos: Vera Vāvere, ��Dzelmes� grupa un tās nozīme latvie�u literatūrā�, Materiāli par latvie�u literārajiem grupējumiem, Rīga: Zinātne, 1993, 6.�24. lpp.

Tekstas

MŪSŲ MENO MOTYVAI Kai senovės graikų skulptorius Fidijas sukūrė Dzeuso statulą, visus sukrėtė jos didybė ir gro�is.

Vienas poetas Fidijui tada pasakė: �Arba tu buvai pakilęs iki Olimpo auk�tybių ir pats savo akimis

regėjai Dzeusą, arba jis buvo nusileidęs pas tave, kad pasirodytų tau kaip n e m i r t i n g a j a m , - kitaip

tu nebūtum galėjęs sukurti jo tokio i�baigto [tik pilnīgu].�

�ie �od�iai ir �iandien, praėjus tūkstantmečiams, gali būti suprantami kaip auk�čiausias meno

įvertinimas. Kuo didesnis menininkas, tuo labiau jis i�silaisvinęs nuo to, kas netikra, atsitiktina, kas

traukia jį �emyn, kas u�laiko jį prie bendrybių bei atsitiktinumų, - tuo auk�čiau jis pakilęs prie

�vaig�dėtų debesų, prie am�inybės. Jo sielon jau nusileidęs dievybės dvelksmas, įgalinęs patirti

dievi�kai gra�ų, nemirtingą jausmą. Vienintelė realybė, kurią gali apimti ir suprasti �mogaus sąmonė,

yra vidiniai, gilieji jo sielos i�gyvenimai, tos akimirkos, kai jis tarsi nuo tolimų auk�tumų ap�velgia

platųjį stebuklų kupiną pasaulį ir integruoja jį į savo vidinę esatį. Ir jeigu kūryba u�siims toks

menininkas, kuris jau asmeni�kai patyrė, kad stebuklingosios �io pasaulio galios yra nei�semiamos, -

būtent jo darbai ir taps tikraisiais meno kūriniais. Nes siela yra kaip dievų palietas e�eras, kuriame

atsispindi visas pasaulis, visų daiktų prad�ia ir pabaiga, gyvenimas, mirtis ir am�inybė. Jame atsispindi

�mogaus svajonės ir tro�kimai, kančios ir klaid�iojimai, am�inas gro�io ir teisingumo siekis.

Menininkas regi �iame e�ere tūkstančių tūkstančius stebuklų ir paverčia juos gra�iais dievi�kais

pavidalais � simboliais. Tokiuose simboliuose � tarsi uolose i�kalti � i�lieka am�inieji ra�menys apie

�monijos norą pasiekti atpirkimą ir harmoniją. Did�iuose meno kūriniuose regimas �monijos kelias.

Tokie meno kūriniai suvirpina, sujaudina �monių sielas, patraukia tuos, kurie ilgisi tolimosios

gelmės, pakylėja auk�tesnion būtin kiekvieną, kurio prisiliečia am�inasis meno dvelksmas. Meno

kūriniai �monių sielose į�iebia ka�kokią vidinę liepsną, neturinčią nieko bendra su kasdieni�komis

kokios nors konkrečios epochos mintimis bei sprendimais.

Taip menas tampa ypač harmoningu gro�io pojūčiu, naujuoju pamaldumu � religiniu meno kultu.

Religinės ekstazės vietoje i�kyla meno ekstazė. Giliausias, mistines sielos paslaptis su�adins ir ap�vies

menas. Tokiu būdu vienintele, giliausia ir teisingiausia ateities religija taps gro�io religija. Menas bus

kaip apvalanti liepsna; subtiliausias gyvenimo akimirkas ir menininkas, ir visa tauta i�gyvens meno

erdvėje. Vìsa susilies did�iojoje visuotinėje misterijoje.

* * *

Tokie yra mūsų meno motyvai. Bet mes, jų besilaikantieji, tebesame vieni�i. Visą mūsų

visuomenę tebevaldo bendras po�iūris, kad menas turįs teikti ka�kokios tiesioginės naudos, turįs

propagandi�kai skleisti vienokią ar kitokią pasaulė�iūrą ar klasinį po�iūrį, kad menas turįs būti

128

dogmati�kai progresyvus � bet tik siaura nūdienos prasme. I�keliamos iki nuobodulio nudrengtos

dogmatinės srovės �menas gyvenimui� arba �menas menui�. Mes nepalaikome nė vienos i� jų. �iuo

atveju mes atvirai deklaruojame, kad mums menas negali būti visuomenės tarnas, nes mums jis yra ne

priemonė, bet p a t s t i k s l a s . Mene atsispindi sielos būsena, religinių potyrių kultas, o menininkas

yra tas, kuris gali �ias būsenas i�reik�ti poezija, muzika, tapyba, marmuru.

Kai aplinkinė gamta, �monės, mintys apie am�inybę, neviltis ar d�iugesys pa�adina �mogaus

sieloje gilias ir gra�ias akimirkas, menininkas turi būti tuo, kuris �ias akimirkas gali įam�inti savo

kūriniais. Ir jeigu jam tai pavyksta, jam visi�kai nerūpi, ar jį auk�tina, ar peikia, ar prakeikia, ar

apvainikuoja. Jis sukūrė, nes negalėjo nesukurti.

Dauguma �monių dar tebėra toli nuo meno. Minia dar neturi poreikio ir galimybės pajusti meną

kaip religi�kai i�laisvinančią jėgą, kaip dievybę. Minia dar nesiilgi s i e lo s i � l a i s v i n i m o i� ilgo

tamsybės slogučio, ji viską tebematuoja pagal vieną matą: ar tai n a u d i n g a , ar n e n a u d i n g a .

Svarbiausiais ir visų �venčiausiais tebelaikomi būtini kasdienybės poreikiai: valgis, apdaras,

būstas. Minia dar tebėra pana�i į akląjį, kuris eina savo kelią rankomis apsičiupinėdamas ir yra

laimingas, jei nenuklysta nuo pa�įstamų, lengvai apčiuopiamų daiktų, kuris gyvena, mir�ta ir niekada

nesu�ino, kad egzistuoja dar ir �vaig�dėtas dangus, ir �ydinti �emė. Ji supranta tik dvi sąvokas:

naudinga ir nenaudinga.

Vis dėlto patenkinus būtinuosius gyvenimi�kus poreikius bei įvairių prabangos dalykų alkį,

sykiais prisiliečiama ir prie meno. Knygoms, paveikslams, teatro vaidinimams � viskam prieina eilė.

Bet ir tada tučtuojau u�duodamas grėsmingas klausimas: k i e k n a u d i n g a yra to ar kito poeto

poezija ar dailininko tapyba? Kokią naudą ji duoda visuotinei ar tautos gerovei? Ar koks nors

konkretus teatro vaidinimas gina kokios nors klasės interesus, ar ne? O tai, kam �ie klausimai

nekeliami, tetinka tik lengvam laiko leidimui, tetinka linksmybėms ir prasibla�kymui. Taip dabar pas

mus i�niekinamas menas ir pa�eminamas menininkas. O blogiausia tai, kad tų n a u d i n g u m o sąvokų

yra tiek pat daug, kiek ir socialinių klasių ar net asmenų.

Tokia padėtis menininkus lydi nuolatos, bet ji yra ypač paa�trėjusi pas mus, latvių gyvenime.

Kiekvienas visuomenės sluoksnis reikalauja i� menininko tiktai to, kas naudinga jam. Kas yra

gyvybi�kai būtina bur�uazijai, tas yra nuodai socialdemokratams, ir prie�ingai. Teskirdami tiktai tai,

kas naudinga ir kas nenaudinga, jie nori, kad menininkai tarnautų jiems, kad naudotų savo �venčiausias

galias jų pasaulė�iūros gynimui. Niekas daugiau nebelaukia, kad menininkas i�reik�tų tai, ką jis pats

jaučia, o pra�o i�reik�ti tai, ką mano esant gera ir naudinga viena ar kita visuomenės klika. Jeigu taip

nedaroma ar neįstengiama daryti, pasipila kritika ir prakeiksmai, esą menininkas yra arba retrogradas

�bur�ujų �uo�, arba anarchistas �i�sigimėlių vaizduotojas� bei �valstybės pamatų griovėjas�.

Ir menininkas, jeigu jis nori gyventi taip, kaip gyvena visi �protingi� �monės, turi pasiduoti. Tada

jis kiekvieną dieną turi akylai stebėti, kurion pusėn ir kiek kryptelėjo visuomeninė ar moralinė

vėtrungė, jog �inotų, kokio turinio ra�yti naują eilėra�tį, kokią temą pasirinkti naujam apsakymui,

129

dramai ar paveikslui. Tada nuo �mogaus sielos, nuo am�inojo gro�io, nuo savo �ventumo menininkui

reikėtų pereiti į įvairių prie�ininkų stovyklas ir tapti �lovės dainų arba raudų dainiumi, kad tik galėtų

pelnyti kūni�kojo maisto.

Menininko individualybė yra nu�udyta ir sunaikinta. Menininkas daugiau nebegali turėti savojo

a�, savo paties vidinių atradimų. Jis turi nugrimzti į tą lygiavi�kumo pelkę, kurioje egzistuoja tiktai

n a u d i n g a ir n e n a u d i n g a , bet kurioje nėra sąvokų: g r a � u ir a m � i n a . Menininko pagarba yra

sudėvėta iki paskutinio siūlo, jis turi tarnauti įvairioms visuomenės klasėms, kurios net pačius

did�iausius ir tragi�kiausius tautų istorijos įvykius, taip pat ir meną nusmukdė iki kasdienybės ir

banalybės.

Matydami anksčiau apra�ytą padėtį ir ai�kiai jausdami, kad tai mūsų meno raidą gali sustabdyti

ilgesniems laikams, daugiau nebegalėjome tylėti ir susitaikyti su tais vaidmenimis, į kuriuos mus nori

įsprausti visokios klasės ir grupės. Ilgiau mes jau nebegalėjome taikstytis su meno kaip tarno

vaidmeniu. Todėl mes i�einame į vie�umą su �iuo savo protestu bei paai�kinimu. Mes pasirodome ne

kaip meno artelė, bet kaip atskiri individai, vienijami bendro jausmo: kovoti su meno ir menininko

profanacija. Bet mes �inome ir tai, kad, pasisakant bendrai u� meno atnaujinimą bei i�laisvinimą,

galima i�saugoti net tuos jaunus pirmųjų atsitiktinių meninių ie�kojimų bandymus bei pa�iūrų į

menininko u�davinį miglotumą, nery�tingumą, kurie neretai nuveda prie įvairių menui nereikalingų

eksperimentų.

Mes �inome ir tai, kad toks bendrumas, suartindamas individualybes, gali nu�viesti joms kelią,

parodyti kryptį, gali sustiprinti ir nuskaidrinti jų siekius ir egzistenciją.

Ir pirmą kartą mes būtent čia galime i�sakyti savo protestą, savo laisvą �odį. Prie� tai mus ginė

�alin i� vienos laikra�čio redakcijos todėl, kad mes esame �reakcionieriai�; antras laikra�tis plūdosi,

kad mes esame �revoliucionieriai� ir sugadinsime jaunąją kartą; trečiame ir ketvirtame mus i� viso

ignoravo kaip �veltėd�ių klasę� � ir apskritai literatūra buvo palaikyta visi�kai nereikalingu rei�kiniu.

Mes paliekame menininkams ir visuomenei pagal jų pa�iūras spręsti apie mus kaip apie

visuomenės narius, bet kaip ra�ytojai ir poetai mes laikomės ir laikysimės individualistinių principų.

Meno esmė tūkstantmečiais buvo ir bus viena ir ta pati. Kiek mes sugebėjome priartėti prie �ios esmės,

tai teparodys mūsų darbai. Suprantama, kaip dabartinės epochos piliečiai mes esame tvirtai suaugę su

�ios epochos psichologija ir, pripa�indami, kad didi kova yra didis gro�is, mes galime i�reik�ti �ią kovą

savo kūriniuose, tačiau mes ją i�reik�ime tiktai taip, kaip m e s ją jaučiame, o ne taip, kaip mums

į s a k y s viena ar kita visuomenės klasė.

Visomis jėgomis sieksime vesti tautą prie teisingo [patiesas] gro�io ir meno pripa�inimo. Mes

tikime, jog artėja laikas, kada menas taps visos tautos �ventenybe. Bet tai įvyks tada, jei jis sykį

są�iningai i�silaisvins nuo visų �vidurio kelio� ie�kotojų, k o n f o r m i s t ų , pseudonacionalistų, nes jie

visada laviravo tarp meno, tautos ir menininkų.

130

Mes kviečiame kiekvieną menininką, kurio įsitikinimus čia i�sakėme, dirbti su mumis kartu u�

meno ir menininko i�laisvinimą ir prie� samdytus meno i�naudotojus.

Ryga, 1906 m. rugpjūčio 7 d.

Ed. Calytis, Karlis Krūza, Zemgaliečių Birutė, J. Akurateris, J. Jaunsudrabinis,

Karlis �tralas, A. Baltpurvinis, Karlis Jakobsonas, Karlis Skalbė

(į lietuvių kalbą vertė V. Butkus; versta i�: Dzelme, 1906, nr. 5,

193.�197. lpp.; perpublikuota i�: �iaurės Atėnai, 2007-04-07)

Manifesto pabaigos faksimilė (Dzelme, 1906, Nr. 5, 197. lpp.)

3 priedas Zenta Maurinia (1897�1978) �Dvi kultūros �aknys� (1943)

Zenta Maurinia

Komentaras

�ymios latvių kultūrologės, literatūrologės, eseistės, ra�ytojos Zentos Maurinios straipsnis �Dvi

kultūros �aknys� yra, matyt, vienas konceptualiausių, programi�kiausių jos darbų. Jame kaip pačios

adekvačiausios, svarbiausios, fundamentaliausios bet kokios tikros, autenti�kos �kultūros �aknys� t. y.

kultūros atramos, jos pamatai pristatomos centrinėmis straipsnio kategorijomis tapusios sąvokos

�pagarbumas� bei �u�uojauta�. Beje, ne vienas �iuolaikinis �mogus, net kultūros �mogus, perskaitęs ar

tik permetęs akimis straipsnį, gali pasakyti, jog jame dėstomos ir daugiausia latvi�kais, bet toli gra�u ne

tik latvi�kais folkloro, literatūros, filosofijos, dailės pavyzd�iais iliustruojamos labai paprastos ir labai

senos kultūrologinės, kultūrfilosofinės tiesos. Naujojo sukirpimo (post)modernieji kultūrininkai gal net

kalbėtų be jokių sentimentų ir vartotų būdvardį �pasenusios� tiesos. Ir, matyt, tai i� tikrųjų yra

paprastos abėcėlinės tiesos, tiesos i� �imtmečiais gludintos kultūros abėcėlės.

Kam versti ir publikuoti straipsnį, jei jis atskleid�ia senas kultūrologines abėcėlines tiesas?

Turbūt tam, kad būtų galima bent kiek susipa�inti su latvių kultūrologinės minties istorija, jos raida, su

vienos i� įtakingiausių Latvijos kultūrologijos figūrų etapiniu darbu, lyginant jį, pavyzd�iui, su

pana�aus laikotarpio lietuvi�kąja kultūrologijos mokykla. Tam, kad įvyktų dar artimesnė pa�intis su

meistri�ka Z. Maurinios eseistinio ra�ymo maniera, jos stiliumi, lakiu jos minties asociatyvumu

132

(�inoma, jei vertimu bent i� dalies pavyko tai perteikti). Tam, kad lietuvių skaitytojas i�vystų, kokia

linkme XX a. viduryje kultūrologi�kai buvo plėtojamos �iame Seminarų leidinyje pristatytų ir

Z. Maurinios atskirose studijose tyrinėtų, apmąstytų ra�ytojų, daugiausia (neo)romantinių ra�ytojų

J. Poruko, Rainio, F. Bardos, mintys, idėjos, sumanymai. Tam, kad ir per latvi�kąją kultūrologinę

prizmę nebūtų pamir�tama kultūros abėcėlė � pirminė kultūrų matrica, sparčiai u�sine�anti laiko ir

interpretacijų dulkėmis. Galų gale tam, kad būtų galima u�duoti klausimą, kurį vieni laikys retoriniu,

kiti � ne: ar sensta klasika?

Post scriptum Z. Maurinios ir visiems Seminaruose esantiems �io leidinio autoriaus vertimams.

Vertimas, kaip �inia, visuomet yra interpretacija ir �iokia tokia improvizacija. Buvo galima ir

Z. Maurinios, ir F. Bardos, ir bet kurį kitą čia publikuojamą tekstą labiau ar ma�iau �sumoderninti�,

renkantis �iuolaikinėje lietuvių literatūroje, literatūrologijoje, kultūrologijoje, apskritai �iuolaikinėje

lietuvių �tekstodaroje� cirkuliuojančius �od�ius, sąvokas, jų blokus, terminologiją ir pan. Tačiau to

sąmoningai atsisakyta � įvairiais lygmenimis (net paliekant senąją nelietuvi�kų pavard�ių ra�ybą)

stengiantis i�saugoti autenti�kumą, net tam tikrą XIX a. pabaigos � XX a. pirmos pusės retro manierą.

Nes juk ir Z. Maurinios straipsnyje �Dvi kultūros �aknys� apoteozuojamos kultūros �aknys, deja, dabar

jau yra retro.

Tekstas

Zenta Maurinia

DVI KULTŪROS �AKNYS Apkeliavau i�tisus �imtmečius, vie�ėjau pas dvasios mil�inus, stebėjau gyvenimą i� arti ir i� toli,

ie�kodama atsakymo, kas skiria �mogų nuo gyvulio, nes �mogaus ir gyvulio pana�umas yra tiesiog

bauginantis. Karų ir katastrofų metai apnuogina �mogų; jo didybė, taip pat ir apgailėtina jo menkystė

stoja tiesiai prie� akis. Lemiamomis i�bandymų dienomis į ne�emi�kas auk�tumas i�kyla didvyriai. Dar

vakar jie buvo paprasti �monės, o �iandien tauta į juos �iūri su pasidid�iavimu � kaip į tikruosius savo

sūnus. Tačiau pagret su didvyri�kumu atsiskleid�ia ir �monių menkystė bei piktumas, toks

pamėkli�kas, kad stebint realybę kartais atrodo � sklaidom ne Gyvenimo knygos lapus, bet Gojos

�Kapričus�, kuriuose vienuolė įgauna raganos pavidalą, vienuolis � i�tvirkėlio i�vaizdą, o asilų, kiaulių

bei avinų jau nebeatskirsi nuo �monių. ��mogus i� esmės yra laukinis, baisus �vėris. Mes su juo

susiduriame daugiausia dresavimo ir sutramdymo valandomis (im Zustande der Bändigung und

Zähmung), kurias ir vadiname civilizacija�, - sako �openhaueris. Jis �mogų vadina vieninteliu gyvūnu,

kuris kitiems suteikia skausmo be prie�asties, be būtinybės. Ir Gobino (Gobineau) �mogų laiko

i�skirtinai piktu �vėrimi � l�animal méchant par excellence. Prisimenant tolimesnę praeitį, galima

133

paminėti ir Sofoklio � puikaus �monių vaizduotojo � posakį: �Kas nusileis į �mogaus gelmę, visuomet

atras blogį�. Net Servantesas, kuris ie�kodamas riteri�kos sielos asmenybės sudarė �mogi�kų ydų

kalendorių, verčia savo i�mintingąjį filosofą, �unį Sypijoną, i�tarti: �Potraukis daryti bloga yra įgimtas,

todėl to i�mokti mums nėra sunku�.

Mes, pergyvenę du pasaulinius karus ir Tvaiko metus, �inom, kad taip yra i� tikrųjų: �mogus �

ypač piktas �vėris. Tačiau besikerojančios �moguje tamsos apmaudui į jo sielą yra įsimetusi �aknis, i�

kurios i�auga kultūros medis, plačiai i�si�akojantis menu, mokslu, religija, meile bei draugyste. Kas yra

toji �aknis, kuri įsimeta vien tik �mogaus sielon, atskirdama jį nuo gyvulio?

Vienu metu buvau pasekėja prancūzų i�minčiaus Paskalio, kuris, sekdamas Plotinu, teigė, kad

gra�iausioji �mogaus puo�mena yra mąstymas. ��mogus yra mąstanti nendrė.� Bet kurį laiką

pagyvenusi svaiginančiame ir asketi�kame Paskalio pasaulyje, ilgiau jame u�sibūti negalėjau: galbūt

mąstymas, savivoka �mogų ir atskiria nuo kitų tvarinių, tačiau jis �mogaus dar nepaverčia gera, eti�kai

vertinga būtybe, nepaverčia � vartojant latvi�ką terminologiją � baltu �mogumi1. Mintys gali būti

dievi�kos, bet jos gali būti ir �ėtoni�kos. Ir Mefistofelis mąsto, bet mąsto, kad vìsa, kas egzistuoja, yra

verta tiktai �ūties. Protas, �i �monėms duota dangi�koji �viesa, jų dar neapsaugo nuo gyvuli�kų būsenų:

�Kam tu davei jam kibirk�tėlę �ventą, / Kurią protu vadinti mėgsta jis, / Nors elgiasi bjauriau kaip

gyvulys?�2 Lavindami �mogaus protą, dar neugdome jo etinių vertybių. Faustas baigė ne vieną

fakultetą, Mefistofelis �ino dar daugiau u� jį, bet kas drįstų tvirtinti, jog Mefistofelis yra eti�ka,

kultūringa būtybė?

Vienu metu, u�sidariusi nuo i�orinio pasaulio, gyvenau rusų krik�čionybės mistiko Solovjovo

prieblandos paslaptimi spindinčiame vienuolyne. Solovjovas �mogų vadina gyvuliu, kuris gėdisi, -

�ivotnoje stidia�čejesja. Jo manymu, svarbu ne tai, kad �mogus gėdisi, o tai � ko gėdisi: �mogus gėdisi

savo gyvuli�kos prigimties, savo gyvuli�kų funkcijų, tuo gėdos jausmu įrodydamas, jog jis i�kilęs vir�

savojo fiziologizmo, siejančio jį su gyvulių pasauliu. �i i�vada tikrai giliaminti�ka, bet ji pernelyg aklai

neigia tai, kas yra, kas natūralu, paversdama natūralius poreikius gėda, o patį �mogų � am�inu

nusidėjėliu. Nuolatinis gėdos jausmas i�augina �moguje pačią pavojingiausią bacilą, kiekvienos laisvos

ir įvairiapusės �mogi�kosios būties kenkėją � nepilnaverti�kumo jausmą.

Palikusi Solovjovą, pavargusi mistikų svaiguly, ie�kojau prieglobsčio pas Karaliaučiaus mil�iną,

pačioje blaiviausioje ir skaidriausioje filosofijoje. Kantas skiriamuoju �mogaus bruo�u laiko orumą,

nurodydamas: kiekvienas daiktas turi savo vertę [cena], bet tik �mogui būdingas orumas [cieņa]3 �

t. y. vidinė, absoliuti vertė. Was eine Preis hat, an dessen Stelle kann auch etwas anderes als

Äquivalent gesetzt werden, was dagegen über allen Preis erhoben ist [�] das hat eine Würde.4 �i

mintis, kuri pirmą akimirką labai su�avi, vėliau, kruop�čiai į ją gilinantis, nebepatenkina. Kantas

�mogaus orumą pagrind�ia morale, o moralę � �mogaus orumu. Atsiduriame u�burtame minčių rate,

kuris neturi nei prad�ios, nei pabaigos.

134

Apkeliavusi įvairiausius dvasios kontinentus, sugrį�au dainų pasaulin. Jame a� atradau

heliocentrinę jėgą � eti�ko �mogaus pirminę ląstelę, kultūros �aknį: pagarbumą, kuris ilgaam�i�ką

mūsų dainų pasaulį vienija su Europos kultūros simboliu Gėte, - tai toliau ir mėginsiu pademonstruoti.

Pamėginkime įsigilinti į pagarbumo esmę.

Pagarbumas � tai tikėjimas, kad �monėms ir daiktams būdinga dievi�ka galia ir tvarka, kurios

vísa sieja ir vísa valdo.

Pagarbumas yra subtili tylos, tylaus susi�avėjimo ir nuostabos galia. Ji slypi nuojautose, kad

mūsų proto pastangos, nors ir labai i�tobulintos, turi ribas: gyvenimo, mirties ir meilės paslaptys tūno

gelmėse, į kurias dar niekam nėra pavykę nusileisti.

Baimę jaučia ir gyvulys, pagarbą � vien tik �mogus. Baimė verčia gyvulį drebėti dėl bausmės,

pagarba verčia �mogų sulaikyti kvapą i� nuostabos. Biologi�kam, primityviam, gyvuli�kam �mogui bet

kuri jėga, pa�įstama ir nepa�įstama, sukelia baimę, kuria jis bando atsikratyti, o pagarbumą

i�gyvenantis kultūros �mogus dėkingas jaučia vien jam pasiekiamus dvasios lobius. Baimėje slypi

egoizmas, pagarbumas yra socialus jausmas, nukreiptas į kitą individą.

Kas patyrė pagarbumą, �ino, kad pačių gra�iausių dalykų nenupirksi u� pinigus, o pačių giliausių

� nei�sakysi �od�iais. Pagarbumo nuotaika yra i�kilminga ir linksma rimtis. Simbolinė pagarbumo

i�rai�ka yra galvos nulenkimas, jo prie�ingybė � gū�čiojimas pečiais arba rankos ki�enėse.

Pagarbumą reikia skirti nuo respektabilumo. Respektabilumą sukelia autoritetas ir įstatymas,

pagarbumą � i�ugdo �irdis. Įsakymais pastarojo neįmanoma pasiekti, taip pat kaip neįmanoma įsakyti

mylėti.

Pagarbumo esmė � godoti ir saugoti net tik tai, kas naudinga, ne tik tai, kas mums prakti�kai

reikalinga. Kur gerbia tik tai, kas yra naudinga, - nyksta kultūra. Remdamiesi naudingumo principu,

mes niekada negalėtume suprasti, kodėl darbo dienomis tu�čių ba�nyčių nevalia paversti maisto prekių

parduotuvėmis, o erdvių kapinių � sporto aik�tėmis. Kultūra remiasi suvokimu, kad reikalinga ir tai,

kas nėra naudinga. Antikos graikų vazą reikia saugoti, nors joje ir nei�virsi ko�ės, o Laisvės paminklas5

neliečiamas, nors kelių tiesimui bei namų statybai ir trūktų akmens.

Kai i�nyksta pagarbumas � įsivyrauja chaosas ir nihilizmas.

Pagarbumo pagrindas � distancija. Gamta netolygiai i�dalina savo dovanas, o kultūros jėga ir

pasirei�kia tuo, kad tie, kurie yra negavę ypatingų gamtos dovanų, padėtų jas sergėti tiems, kuriuos

jomis gamta apdovanojo. Pati gamta panorėjo distancijos. Pastaroji atskiria vieną būtybę nuo kitos.

Gamta yra prie� niveliaciją. Kokia distancija tarp paprastos bitės ir bitės motinėlės avilyje! Motinėlė

yra neliečiama. Bitė darbininkė savo geluonį nukreipia prie� tranus, parazitus, bet niekada � prie�

motinėlę. Entomologai teigia, kad bitė darbininkė niekada nei�drįsta tapti motinėlės �udike. Dvi

motinėlės negali gyventi viename avilyje � viena turi i�eiti arba mirti, bet tiktai motinėlė turi teisę

nu�udyti kitą motinėlę. Bitės tik todėl ir pajėgia statyti savo va�kinius rūmus, kad pripa�įsta

hierarchiją. Galima reikalauti, jog vienodus darbus precizi�kai atliktų ma�inos, bet ne gyvos būtybės.

135

Įsi�iūrėkite į bičių avilį: motinėlė nieko kito neveikia, tik leid�iasi maitinama ir gimdo palikuonis. O

bitės darbininkės � simboli�kai kalbant, �viesos kūrėjos � vienos gamina va�ką, kitos renka medų, dar

kitos yra architektės, lipdančios matemati�kai tikslius narvelius. Entomologai nustatė, jog motinėlės

lytiniai organai i�sivystę dėl to, kad yra nei�sivysčiusios jos smegenys. Bičių darbininkių prie�ingai �

i�sivystę smegenys, bet lyties organai � ne. Kas svarbiau? Gimdyti palikuonis ar rinkti medų, statyti

būstą ar gaminti va�ką? Tai kvailas klausimas. Svarbiausia, kad kiekvienas darytų tą darbą, kurį

geriausiai i�mano.

Kas patiria pagarbumą?

Kai kurie net subtilybėms jautrūs �monės jau gimsta turėdami pagarbos jausmą, bet dauguma ir

mir�ta jo niekada nepatyrę. Gimsta �monės su natūraliu potraukiu sudėti rankas maldai, gimsta ir tokie,

kurie turi potraukį sugniau�ti kum�tį. Yra �monių, kurie ir nebaigę auk�tų mokslų �ino, kad Brolių

kapinėse6 neaptarinėjamos la�inių kainos, ir yra tokių, kurių namuose ant sienų kabo įstiklinti diplomai,

bet jie ramiausiai prisidega papirosą nuo altoriaus �vakių. Pagarbumas taip pat kaip ir muzikalumas

gali būti įgimtas, bet tai i�imtys. Da�niausiai pagarbumas i�ugdomas �eimoje ir mokykloje. Jei

sutinkam �mogų, galintį �emai nulenkti galvą ir tylėti nei�ai�kinamos paslapties akivaizdoje,

nejučiomis paklausiam: kas jam rodė kelią, kur jis augo?

Pamėginkim apibrė�ti, kokios pagrindinės ypatybės charakterizuoja pagarbų �mogų.

Norint jausti pagarbą, pirmiausia reikia pajusti �ventumą � auk�tesnių u� �mogų galių prsilietimą.

Pasitaiko �monių, kurie apie viską kalba taip, tarytum visas �e�ias tvėrimo dienas būtų stovėję �alia

Vie�paties. Tikėtis pagarbumo i� tokių reik�tų tą pat, ką liepti kurčiam groti �Mėnesienos sonatą�.

Antra: pagarbumą gali jausti tik stiprus �mogus. Silpnasis nulenkdamas galvą bijo, kad parkris ir

nebepajėgs atsikelti, o stiprusis �ino, kad nusilenkdamas genijui dvasi�kai pats dar labiau sutvirtės.

Trečia: pagarbus gali būti tik dėkingas �mogus, tai, kas didinga ir gra�u, priimantis ne kaip savaime

suprantamus dalykus, o tarytum dovaną. Kaip jau daugsyk savo darbuose esu u�siminusi, riteris Don

Kichotas yra dėkingumo �enklu pa�ymėta asmenybė, o jo tarnas Sanča Pansa dėkingumo nepa�įsta �

todėl nejaučia ir pagarbos. Ir ketvirta: pagarbumas yra susijęs su i�tikimybe � gi nėra prasmės būti

i�tikimu tam, dėl ko traukai pečiais. Don �uanas ignoravo i�tikimybę, ir kas ry�tųsi tvirtinti, kad jis

galėjo jausti pagarbą?

Yra du pagarbumo pavidalai: jame slypi arba �avėjimasis ka�kokiomis auk�tesnėmis galiomis,

kurias �lovinam, į kurias norim būti pana�ūs, arba � u�uojauta silpnesniam, kurį siekiam globoti ir

saugoti. Kultūringus �mones ir tautas galima suskirstyti į dvi grupes priklausomai nuo to, kuris jų

polinkis labiau i�vystytas � polinkis garbinti ar polinkis padėti, kitaip tariant: nulenkti galvą prie� tai,

kas didingesnis u� mus, ar pasilenkti prie to, kam sunkiau nei mums. Latvio �ird�iai artimesnis antrasis

pagarbumo pavidalas. Tiesa, mūsų dainose netrūksta pagarbumo ir tam, kas didingesnis u� �mogų,

pagarbumo gerajam artojų, na�laitėlių gynėjui, �irdies skaidros sergėtojui � baltajam Dievuliui, taip pat

� likimo lėmėjai Laimai, Saulei, �velnumu prilygstančiai vien tik motinos �velnumui. Senovės latvis

136

pavalgęs, numal�inęs tro�kulį nepamir�ta pagerbti Dievo, jis �ino, kad Dievui įeinant kambarin būtina

tylėti, Dievo ir Laimos laukiant reikia �variai nu�luoti kelią:

Gėdykitės, jaunosios mergelės,

Nurinkit �abus nuo kelelio.

Dievulis jojo, laimė va�iavo,

Parkrito laimės �irgu�ėlis.7

Bet �ioje ir pana�iose dainose nėra tos did�iulės distancijos (kokia būdinga kitų tautų

charakteriui) tarp pagarbumą i�gyvenančiojo ir to, kam pagarbumas skirtas. Latvis Dievą ir Saulę

vadina deminutyvi�kai, nes jis juos jaučia labai artimai, betarpi�kai. Tam pagarbumo pavidalui, kuris

nukreiptas į vir��mogi�kąsias substancijas, reikia priskirti pagarbumą darbui, gro�iui ir ypač gyvybei.

Nedaug yra tokių tautų, kurios i�eidamos U�usauliuosna8 tęstų �emėje pradėtus darbus. Turbūt tik

senovės latvis u� rojaus vartų gano bandą, aud�ia, sėja ir aria. Senųjų latvių etikos principai yra

stebėtinai skaidrūs: geras yra tiktai tas, kas dirba, o pasigėrėjimo vertas � tas �mogus (�iandien

pasakytume: ta asmenybė), kuris dirbdamas kuria gro�į. I�liko labai daug dainų, kuriose i�ry�kėja

pagarba gro�iui, nesvarbu kokiam � kūno, rūbo, dainos ar gamtos gro�iui. Pikti �monės pavydi, o

gerieji drauge su Dievuliu d�iaugiasi ir �gra�iomis dainomis�, ir baltomis puo�niomis kojinėmis,

�vytruojančiomis po kasdieniais juodais sijonais. Tiesa, gra�us kūnas bei gra�us rūbas ka�kaip dar gali

būti susieti su nauda (gra�us stuomuo byloja apie sveikatą, gra�us rūbas � apie uolumą ir turtingumą),

bet d�iaugsmas dėl dainos melodingumo, dėl mirguliuojančio upės srovės sidabro bei aukso, kurių

nepaversi pinigais, ai�kiai liudija, jog gro�is senovės latviams buvo savaiminė vertybė. Dar

polifoni�kiau u� pagarbą darbui ir gro�iui mūsų dainose skamba pagarba gyvybei. Kiek man �inoma,

tik latvių ir lietuvių kalbose vienai ir tai pačiai gyvenimo sąvokai i�reik�ti yra trys �od�iai: gyvenimas,

gyvybė ir am�ius9. Vien jau �itoks i�rai�kos turtingumas byloja apie tai, kaip atkakliai ir pagarbiai

latvis glaud�iasi prie gyvenimo: kam skiriam daugiausia dėmesio, tam ir vardus parenkam kuo

įvairesnius.

Pagarbumą, pasirei�kiantį sau lygios būtybės i�auk�tinimu, mūsų dainose aptiksi palyginti retai,

mat latviui, u�sidarėliui, viensėdininkui, veikiamam vidinio poreikio gyventi sau, suktis apie savo a�į,

�a�� tu� problema, socialinė problema, yra svetima. Pagarbumas artimui i�ry�kėja tose nedaugelyje

dainų, kur vienas kitam pasiūlo kėdę, palinki labo ryto, pasako �Dieve padėk�:

Vaikis vaikį pagerbė,

Nukėlė kepurėlę.

Arba:

Nebuvau toks i�didus

Kaip kiti tėvelio sūnūs.

137

Nukėliau kepurėlę,

Lig �emei nusilenkiau.

Pagarbumas sau lygiam pasirei�kia brolio prielankumu sesei ir prie�ingai. Brolis pats eina

pėsčias, nes davė sesei savo �irgą, kad nesumirktų josios rūbų klostės. I�keliavęs kartu su seserimi, jis

prilaiko �irgą, kad sesuo galėtų pasipuo�ti baltais ievos �iedais. Brolis yra stipresnis u� seserį, todėl

jaučia pareigą ją ginti bei linksminti. Pagalba sesei gra�iausiai perteikta dainoje:

Gėdykitės, sveteliai, -

Atsistokite,

�tai įėjo mūs sesulė,

Kaip ievu�ė �ydinti.

Prisiminus �ią dainą, nejučiom kyla klausimas, kiek �iais laikais yra tokių brolių, kurie pra�o

svečius atsistoti vien dėl to, kad kambarin įėjo sesuo?

Senovės latviui pa�įstamas ir pagarbumo sau pačiam, savigarbos jausmas, tačiau ne toks

egzaltuotas kaip riterių tautose, kur u� garbės į�eidimą mokėdavo gyvybe. Yra daug dainų, kuriose

apdainuota savigarba, savigarbos vertė. Mergina, suprasdama savosios garbės svarbą, i�did�iai sako:

Kalbėkit, �monės, kaip tinkami,

A� � savosios garbės gaubiama.

Savigarba yra tarsi nematomas vainikas, kuris puo�ia merginą. Savigarbos motyvas pasitaiko tik

kai kuriose dainose, netampa dainų leitmotyvu. Toks pagarbumo pavidalas yra susijęs ne su gėrėjimusi

ar pasitikėjimu savimi, bet su u�uojauta: latviams sunkiomis gyvenimo sąlygomis meilė artimui

pra�ydo kaip balta, svaiginančiai kvapni gėlė tamsioje girios paunksmėje. Kalbant apie vienos ar kitos

tautos dorybes bei ydas, būtina atskirti prigimtines savybes nuo istorijos tėkmėje įgautųjų. Įgimta latvio

artojo dorybė yra romumas, tačiau �iandienos latviui jau būdingas � to nepaneigsi � �iaurumas

[ne�ēlība]10 ir pozityviąja, ir negatyviąja prasmėmis. Nereikia būti apsimetėliais ir u�simerkti prie�

faktus: tarp čekistų buvo ir latvių. Tas �iaurumas, kurį latvių tautoje pastebim �iandien, dainose nėra

apdainuotas. Kruvinų �ygdarbių, kraujo upių, kokios plūsta �Kalevaloje�, mūsų dainose neaptiksi.

Tiesa, latvių sūnūs dainuoja: �Geriau �ūti karo lauke negu pakelėj�, - bet latviui pa�įstami tiktai

gynybiniai, o ne puolamieji karai. Karas latviui � ne marga smagi nuotykių virtinė, o rimta pareiga.

Arklai perlydomi į kalavijus, jei prie�as grasina Tėvynei, tačiau kai tik jis i�vytas, kalavijai vėl

perlydomi į arklus. Dainų intensyvios kūrybos laikas pasibaigė XV-XVI am�iais, tad charakterizuojant

latvių tautą dainų pagrindu, reikia pripa�inti, jog iki to laiko �iaurumas dar nebuvo tapęs viena

ry�kiausių latvių savybių.

Dabar pamėginsim pasigilinti į specifinę latvi�ko pagarbumo formą, kuri kartais neatsiejamai

suaugusi su u�uojauta. Kai kalbama apie tai, kad nevalia nulau�ti ber�o vir�ūnės, tokiu atveju

138

pagarbumas yra tvirtai susijęs su u�uojautos i�gyvenimu. Mat sunku pasakyti, ar liaudies dainorėlis,

u�jausdamas medį, kenčia sykiu su juo, ar jaučia pagarbą med�io gro�iui. Dainos, kuriose mergelė

pra�o gyvulių ėsti, bet nemind�ioti �aliosios �olės, kuriose jinai pra�o baltojo dobilo neaugti pakelėje,

kad pro�al va�iuojantys ponai jo botagais nesukapotų, kuriose nedorėle vadinama ta mergina, kuri

įmeta į vandenį bitę, dar gali būti �įtariamos� ka�kokiu pragmatizmu, �įtariamos� tuo, kad juose

glūdinti u�uojauta paremta naudos principu: i�trypta �olė, nukapoti dobilai nebetinka pa�arui, bitės

mirtis ma�ina medaus kiekį. Tačiau absoliučiai skaidri pagarba ir u�uojauta be menkiausių utilitarinių

motyvų i�ry�kėja tose dainose, kuriomis saugomas niekam nereikalingas juodas vabalėlis:

Vai juodasis vabalėli,

Duok artojui kelią:

Artojėlio sunkios kojos,

Smiltimis aplipusios.

�inoma mand�iūrų legenda pasakojanti, kad vaikai nebepagalinčius dirbti tėvus įsodina rogėsna

ir nuve�a į mi�ko gilumą. Mūsų dainos yra tiesiog prie�ingybė �iai pasakai. U�uojauta, kylanti i�

pagarbumo na�laičiui, varg�ui ar senam �mogui, yra da�niausiai pasikartojantis motyvas net

�e�iasde�imtyje tūkstančių dainų. Na�laitėlės a�aros vertos aukso krislų, jos krinta Dievo skreitan.

Doras �mogus gerbia dorą �mogų, o Dievas nepamir�ta varg�o:

Doras doram siūlė kėdę,

O kas � varg�ui?

Dievas siūlė varg�ui

Ir varg�o vaikeliui.

Savo etiniu kilnumu jaudina tos dainos, kuriose sakoma, jog seną �mogų paėmus u� rankos reikia

ne tik apvesti apie gilų griovį, bet ir apie balą, kad jis nesu�laptų kojų, jog jis sodintinas į pačią

patogiausią kėdę, jog jam įeinant į kambarį privalu atsistoti. Pagarba senam �mogui susijusi su

dėkingumo jausmu:

Atsisėsk, pailsėk,

Senoji motute,

Gana privargai,

Mane ma�ą augindama.

A� nesijuokiu i� seno,

Paties senatvė laukia;

Imu seną u�u rankos,

Sodinu krėslelin.

139

Jei reikėtų nurodyti dainą, kurioje ry�kiausiai atsiskleid�ia latvių tautos etosas, dainą, kuri

skambėjo mano sieloje, kai ra�iau romaną �Gyvenimo traukinyje� ir kūriau pagrindinių persona�ų �

Maijos bei Dr. Alnio � paveikslus, paminėčiau �ią:

Auk, mergele, ir gra�ėki,

Kito kojomis netrypk.

A� sukūriau skalų ugnį

Vie�o kelio pakra�ty,

Tegu �ildos tie vaikeliai,

Kas be tėvo, motinėlės.

Kas trempia kojomis kitus, tas sutrempia save patį, taip sunaikindamas i� Dievo ateinantį gro�į.

�i mintis aidu atsikartoja labiausiai vertinamų latvių ra�ytojų kūriniuose. Kaip liūdna melodija ji

skamba Poruko poezijoje, tapybi�ku impresionistiniu vaizdu ji įsiskverbusi į Skalbės pasakas, kaip

tvirta i�vada yra kalte i�kalta Rainio mene: �Nemindyk kitų ir kilsi pats�. �is motyvas gyvybingas ir

naujausioje mūsų lyrikoje: Zinaidos Làzdos meniniame pasaulyje, kuris ��velniai marguoja tarsi

sesuo�, dagys, kandis ir netgi vandeninė blusa nėra i�stumti u� poezijos rato: vir� smulkių, pilkų,

kasdienybėje sumenkintų dalykų spindi ma�a gro�io vaivoryk�tė. Ir Andrėjis Eglytis � u�simenu apie

antrąjį labiausiai mėgstamą dabarties lyriką � savo �Kantatoje� pra�o: �Dieve, neversk krauju plauti

kraują nuo latvių �emės�. Latvių pasaulė�iūroje didybė ir galia nėra siejamos su kraujo praliejimu.

* * *

Dabar mėginsim giliau pa�velgti į u�uojautą11, kuri yra labai esmingai susijusi su latvi�kuoju

pagarbumo i�gyvenimu.

U�uojauta paprastą �mogų paverčia poetu: svetimų i�gyvenimų sujaudintas jis juos atkuria

�od�iais ir spalvomis. Jeigu egzistuoja vartai į kito �mogaus pasaulį, tai tie vartai yra u�uojauta; ji

praturtina psichologijos �inias labiau nei patys precizi�kiausi stebėjimai, ji atidengia sielos paslaptis

geriau nei patys atid�iausi tyrinėjimai. U�uojauta nutiesia nematomas gijas, kuriomis kito �mogaus

sielos i�gyvenimai perduodami mums. Tačiau reikia skirti u�uojautą nuo gailesčio: elgetos gailimės,

kankinį u�jaučiame, kenčiame sykiu su juo. Gailestis yra pasyvus, u�uojauta � aktyvi. Gailestis yra

konfortabilus, o u�uojauta yra įpareigojanti. Kristus ne gailėjosi �monių, bet u�jautė juos, kentėjo

drauge su jais. Norėdamas suma�inti jų skausmus, jis ant savo pečių u�sivertė kančių kry�ių. Jis

neraudojo atėjęs prie mirusio Lozoriaus, o prikėlė jį, ir tai yra didis tikrosios u�uojautos pavyzdys.

Kristus ne�ė d�iaugsmo �inią. Kur jis ėjo, ten įsikūnydavo prisikėlimo mintis. U�uojauta be pagarbos

jausmo virsta paprasčiausiu gailesčiu.

140

Gailestis �emina. Gailėdamiesi kokio nors �mogaus, verčiame jį pajusti bejėgi�kumą, patys

patirdami farizieji�ką pasitenkinimą, kad nelaimė aplenkė mus. O u�jausdami, i�gyvendami kančią

drauge, �avimės jėga to, kuris ne�a savo kry�ių, ir pagarbiai klausiame: ar patys pakeltume tokią na�tą?

Į tą, kurio gailimės, �iūrime i�did�iai, i� auk�to, o prie� tą, kurį u�jaučiam, �emai nulenkiam galvą.

Besigailinčiojo tokia mink�ta �irdis, kad jis, negalėdamas �iūrėti į kraują ir votis, geriau leid�ia

su�eistajam nukraujuoti, negu perri�a jo �aizdas. O u�jaučiantysis, norėdamas padėti, pasilenkia prie

ligonio net tada, kai �is serga u�krečiamąja liga. Gailestingieji mink�ta�ird�iai a�aroja kino salėje,

stebėdami ekrane Rembranto ar kurio kito genijaus kančių kelius, o grį�ę namo, aklinai u�sidaro duris

ir langines, kad alkani praeiviai nematytų jų gausiai nukrautų stalų.

Gamtoje u�uojauta neegzistuoja. Pauk�čiai, i�skrendantys į pietus, neatideda savo kelionės dėl

sergančio draugo. Bengtas Bergas, puikus gamtos �inovas, poetas ir filosofas, pauk�čius mylintis

labiau nei �mones savo knygoje apie laukines �ąsis apra�o atsitikimą, kada dėl sergančio patinėlio

patelė, laimingai pragyvenusi su juo visą vasarą, atsisakė keliauti į pietus. Tačiau tai buvo i�imtis.

Gamtos dėsniai nepalieka vietos u�uojautai. Įdomius bičių gyvenimo pavyzd�ius pateikia Langstrotas,

D�. Lebokas ir Meterlinkas: jei avilin kokia bitė darbininkė grį�ta taip su�alota, kad daugiau nebegali

dirbti, ją, atlikėlę, be gailesčio i�veja. Bitės darbininkės ir tranai yra vienos motinos vaikai, jie u�auga

viename avilyje, tačiau kai tranai savo priedermę atlieka, bitės juos, savo brolius, abejingai ir

sistemingai nu�udo. Tranas, įvykdęs savo pareigą, turi mirti. Tai bičių etika: naudingumo principas

paverstas įstatymu. Gyvūnas puikiai jaučia, kas slopina ar kelia jo gerovę. �uo akimirksniu pastebi

de�rą ar botagą �eimininko rankoje, bet nekreipia dėmesio į gedulo drabu�ius, kuriais �eimininkas

vilki. Tiktai �mogus gali patirti u�uojautą, tačiau ne kiekvienas. Kad skausmo valandą galėtų u�jausti

kitą �mogų, u�jaučiančiojo siela visų pirma turi būti pagarbi. Antra, ji privalo būti aktyvi, pasiruo�usi

pradėti kovą prie� kančias. Ji turi būti pasiruo�usi � kad suma�intų kitų skausmą � ant savo pečių

persiimti vieną na�tos dalį. U�uojautos dovaną turintys ra�ytojai nebijojo dėl savo įsitikinimų eiti į

tremtis ir kalėjimus. Geriausiai mums, latviams, pa�įstamas u�uojautą i�gyvenantis herojus yra Añtinis,

kurį, deja, Latvijos teatrai paprastai vaizduoja pernelyg gailestingą: Añtinis gi nėra pasyvus gailautojas,

jis neverkia kalno papėdėje dėl Saulcerytės kančių, o prisiima pačius did�iausius sunkumus � joja į

stiklo kalną jos gelbėti12. Trečia: būtinà fantazija, galėjimas įsijausti į tai, kas akimis nematoma,

galėjimas i�gyventi tai, ko fizi�kai savo kūnu pats nejauti. �monės be fantazijos lygintini su nepabaigtu

statyti namu, kurio langai ir durys u�kalti lentomis: niekas į tokį namą negali įeiti ir net dangaus �viesa

į jį nei dieną, nei naktį neprasiskverbs. �mogų be fantazijos įtakoja tik tai, ką galima paliesti rankomis,

pasverti ir pamatuoti. Viena i� prie�asčių, kodėl mūsų gyvenimas tapo toks plok�čias kaip betonuotas,

med�iais neapsodintas plentas yra fantazijos trūkumas. Klaidinga manyti, jog fantazija reikalinga tik

menininkams. Mokslas ir prakti�kasis gyvenimas nyksta be fantazijos sparnų. Geram astronomui ji

reikalinga ne ma�iau nei geram virėjui ar gerai siuvėjai. Jau vien dėl to, kad gyvūnas neturi fantazijos,

jis nepajėgus patirti u�uojautos. Galbūt netgi galima teigti, jog �mogus � tai fantaziją turinti esybė. Ir

141

ketvirta: kad pajustum u�uojautą, būtinas bendrumo jausmas, verčiantis �mogų solidarizuotis su į jį

pana�iomis būtybėmis. Jei skruzdėlynui gresia pavojus, tuoj paskelbiamas aliarmas ir skruzdės i� visų

pa�alių skuba gintis, tačiau, pamačiusi savo kely nebegyvą ar su�alotą draugę, gyvoji, sveikoji

skruzdėlė nestabtelės nė akimirkai: ramiausiai perlips per savo bendrabūvės kūną � tarsi per �apelį. Tai

skruzd�ių etika.

Dvasi�kai nejautrus, primityvus �mogus kaip ir �vėris jaučia vien tuos skausmus, kurie gresia tik

jo asmeninei egzistencijai. �mogeliui malonu sėdėti patogiame krėsle �iltame kambaryje ir skaityti apie

karo baisumus:

Smagu pasi�nekučiuoti �ventą dieną,

Kaip turkų �emėje, toli,

Pulkai kovoja, �vangindami plieną,

Ir verda mū�iai dideli.

Tu prie stikliuko puikiai leidi laiką,

Į margus burlaivius pro langą sau �iūri �

Ir linksmas dūlini namo pavakary,

�irdingai laimindamas taiką.

Argi rūpi tūkstančiai �ūstančių, jei paties gerovei niekas negresia:

[�] Baisiai rūpi man,

Kad ten, u� �imto mylių, jie kapojas�

Lai nors ir visi prasmenga pragaran!

Mums, ačiū Dievui, negresia pavojus.13

Disonansu �iam miesčioni�kam pliurpalui skamba Fausto balsas: �Visos �mogi�kosios bėdos

mano �irdį �eid�ia�, kurio atgarsis yra Rainio �od�iai: �A� � pasaulio dalis, atsakingas u� viską�.

Eilinis �mogus jaučia savo �eimos, savo draugų skausmus ir kuo labiau jis nutolęs nuo savo

protėvio, t. y. gyvūno, tuo a�triau jis tuos skausmus i�gyvena. Kūrėjas, poetas, menininkas kaip �aizdą

savo kūne jaučia visos tautos kančias, o kas i�gyvena visos �monijos skausmus � yra genijus.

U�uojauta yra gra�iausia krik�čionies puo�mena, bet neteisinga būtų u�uojautą sieti vien tik su

krik�čioni�kąja tikyba. Jau minėjome, kad dainose, nepriklausomai nuo krik�čionybės tiesų,

susiformavo u�uojautos pagrindai. Penkiuose pagrindiniuose senovės kinų įstatymuose įra�yta ir

u�uojauta. Graikų epe apdainuojami atstumiantys �iaurumai, tačiau pats �iaurumas nėra �lovinamas.

Plutarcho �Moralijose� teigiama, kad net darbinio gyvulio, i�tikimai tarnavusio �eimininkui, negalima

senatvėje parduoti, o reikia kar�inti.

Sokrato mokiniai verkia, mirties valandą atsisveikindami su did�iuoju meistru. Ir tikėtina, kad

Gėtė, veikiamas Faidono, para�ė �ias plačiai �inomas eilutes: �Leiskite man verkti, verkiantys vyrai yra

142

geri�. Verk�lenančio girtuoklio a�aros yra atstumiančios, stipraus vyro a�aros � taurios. A�aros byloja

ne apie gailestingumą, o apie sugebėjimą i�gyventi stiprų dvasinį jaudulį.

Dar iki krik�čionybės įsi�aknijimo Suomijoje buvo sukurta �Kalevala�, nacionalinis suomių epas,

alsuojantis vyri�kumu, heroji�ka dvasia, ker�to ir �iaurumo ugnimi. Tačiau centrinis �Kalevalos�

herojus, pagrindines suomių tautos galias įasmeninantis simbolis � senasis prana�as Veinemeinas,

kurio giesmių jėga pakelia ir skraidina uolas, kuris nė pir�to nepajudinęs, vien savo asmenybės

vir��mogi�kumu nugali prie�ą, irgi verkia � ir ne sykį. Jis verkia ilgėdamasis tėvynės, verkia pats savo

giesmės galios sujaudintas; ir jo a�aros, nuriedėjusios į vandenį, virsta stebuklingais melsvais perlais;

jis verkia praradęs savo did�iausią turtą, dalį savo sielos, savo stebuklingąsias kankles � savo kantelę.

* * *

Pagarbą jaučia kiekvienas kultūringas �mogus, tačiau pagarbos gelmes i�gyvena tik genijai. Kurti

sugeba tiktai tas, kuris yra i�saugojęs sugebėjimą nuo�ird�iai nustebti, kuris įeina pasaulin taip, kaip

Adomas įėjo į Rojaus sodus � kiekvieną daiktą i�vysdamas pirmąsyk ir duodamas jam vardą. Buku

pie�tuku nepara�ysi, buka dvasia � juo labiau. Kurti galima, jei sielą apima �venta nuostaba dėl

kiekvieno daikto ir rei�kinio, kurie iki mūsų jau buvo stebėti ir apra�yti �imtus kartų. ��venta

nuostaba� � tai tik kitas pagarbumo įvardijimas, ją gali sukelti ir smiltelė, ir �vaig�dė, ir kūdikis

lop�yje, ir Devintosios simfonijos kūrėjas.

Visuomet, kai susiduriame su kultūra, susiduriame ir su pagarbumu kaip pagrindiniu jausmu.

Studijuojant did�ių �monių biografijas, galima įsitikinti, jog jie augo stebėdamiesi kitais did�iaisiais:

Dostojevskis � �avėdamasis Pu�kinu ir Balzaku, Gėtė � antikos graikais, mūsi�kis Porukas � Vagneriu,

Gėte bei �ekspyru, Rainis � gėrėdamasis Gėtės genijumi, o mūsų jaunoji poetų karta � Poruku ir

Rainiu.

Ra�ytojus ir filosofus, kaip ir apskritai visus kultūros �mones, galima suskirstyti į dvi grupes,

atsi�velgiant į tai, ar jų sukurtojo dvasinio kosmoso centras yra u�uojauta, ar pagarba. �openhauerio

filosofijoje etikos pagrindas yra u�uojauta. Das Mitleid [�] die wahre Quelle aller echter

Gerechtigkeit und Menschenliebe.14 �moguje slypi plė�rus �vėris, kuris tik ir laukia progos įsisiausti ir

sutrypti vìsa, kas stovi jam ant kelio. �į �vėrį galima sutramdyti i�saugant savy u�uojautos dorybę.

�openhaueris teisus, patardamas sutikus �mogų nesiteirauti apie jo statusą ir reik�mingumą, apie jo

proto miklumą ir nuveiktus darbus; tam, kad apie �mogų susidarytum teisingą nuomonę, reikia

paklausti, kokias kančias jis yra i�kentėjęs, kokias bėdas, vargus, skausmus ir kokią vienatvę yra

i�gyvenęs. To klausdami pajusim dvasinę giminystę, u�uojauta i�stums paniekos jausmus, ir siena,

skirianti du �mones, sugrius.

Filosofas Paulsenas laikosi prie�ingos nuomonės. Savajame etikos moksle15 ap�velgdamas

dorybes, ant kurių, pasak jo, yra i�kilęs kultūros ruimas, jis neigia, jog tarp jų gali būti ir u�uojauta.

Das Mitleid ist die natürliche Grundlage für die soziale Tugend des tätigen Wohlwollens, aber

143

keineswegs ist sie selbst eine Tugend.16 Paulsenas nurodo u�uojautos sukeliamus pavojus, tvirtindamas,

jog u�uojauta aptemdo sprendimų ai�kumą, gali sutrikdyti precizi�ką chirurgo rankos judesį.

U�simindamas apie u�uojautos keliamus pavojus, Paulsenas kalba apie Wehleidigkeit ir

Gefühlsduselei17, - tai mes vadiname gailavimu, verksmingumu ir tai i� tikrųjų yra vienas

nepatraukliausių gyvenimo rei�kinių: jam atsiduodantys �monės rauda prie mirusiojo kapo parkritę ant

kelių, nors anksčiau kasdien u�kraudavo jam vis naujus sunkius darbus.

Gėtė buvo principingas mirties bausmės �alininkas. Tad u�uojauta nėra jo pasaulė�iūros

dominantė, nėra jo meno leitmotyvas, kaip kad yra, pavyzd�iui, Dostojevskio kūryboje. Dostojevskis

labai i�puoselėjo u�uojautos kultą, Gėtė � pagarbumo. Gėtė, kaip �inia, did�iausia �mogaus laime

mano esant asmenybės susiformavimą. Asmenybė, laikantis Gėtės sampratos, labiau yra linkusi ne

u�jausti, bet i�gyventi stiprų pagarbumo jausmą, linkusi tobulėti, nors ir var�oma ribotų �emi�kų

formų. Romanuose apie Vilhelmą Meisterį, analizuodamas pagarbumo esmę, Gėtė, kaip minėta,

sukuria i�tisą pagarbumo kultą. Jis skiria tris pagarbos rū�is. Pirmiausia tai pagarba auk�tesniosioms

jėgoms; �ią pagarbos formą mums įdiegia tėvai, mokytojai ir galiausiai � Dievas. Antra: pagarba tam,

kas yra menkesnis u� mus. Pastarąjį pagarbos pavidalą Gėtė laiko sunkiausiai pasiekiamu. Jį, jo

manymu, gali i�siugdyti tik tikras krik�čionis, kuris ir neturtą, vargą, kančias bei patyčias priima kaip

Dievo siųstas dovanas. Tarp �ių dviejų pagarbos formų įsiterpia ir trečioji � pagarba sau lygiam. �itoji

pagarbos forma vienija visus dorus, i�mintingus ir į prana�ystes linkusius �mones, visus filosofus � o

filosofas, Gėtės manymu, yra tas, kuris jau rado pusiausvyrą tarp �emi�kumo ir dangi�kumo. Kai yra

pasiektos visos trys minėtosios pagarbos formos, be kurių neįsivaizduojama nė viena religija nei

kultūra, tada kiekvieno �mogaus auk�čiausiasis tikslas � pagarbumas sau pačiam, savigarba. Tai Gėtės

pagarbumo mokymo branduolys, jo mokymo epicentras. Mes tik fragmenti�kai galime atkreipti dėmesį

į tai, koks turiningas buvo Gėtės pagarbumo jausmas. Jis jautė pagarbą senovės Graikijai, ypač

Sokratui, kuris jo akyse buvo daugiau nei �mogus � tiesiog dievi�ka asmenybė. Jis jautė pagarbą savo

epochos �monėms, tai puikiai atskleid�ia lai�kai Herderiui. Jis jautė pagarbą kitų tautų genijams: �Ką

mes bekalbėtume apie �ekspyrą, visa tai yra per seklu�. Jis jautė pagarbą ir tiems, kuriuos jo tautiečiai

laikė prie�ais, net i�sivaduojamojo karo metu neprarado pagarbos Nepoleonui. 1813 m. baland�io 22 d.

Kiornerio (Körner) namuose tauti�kai nusiteikusioje draugijoje nepabijojo pareik�ti: Schüttelt nur an

euren Ketten! Der Mann ist euch zu groß. Ihr werdet sie nicht zerbrechen. � ��vanginkit savo

grandinėmis! �is vyras jums per didis. Grandinių jūs nesutraukysit.� Gėtė jautė pagarbą gamtai, menui,

meilei, mirčiai, kančiai. Antraip nebūtų ra�ęs: �Leiskite man verkti, verkiantys vyrai yra geri�. Jis

i�gyveno pagarbumą praeities, nei�ai�kinamo likimo, paslapties akivaizdoje. Kupinas tauraus

dėkingumo senatvėje Gėtė prisiminė visas savo meiles ir draugystes, nesvarbu, ar jos buvo jam

suteikusios daugiau kančių, ar d�iaugsmo. Sulaukęs a�tuoniasde�imties metų ka�kada jį i�juokusiai ir

vie�ai ap�mei�usiai poniai fon �tein skiria gra�ų eilėra�tį �Lidai�. Analizuojant Gėtės pagarbumo kultą,

atskirai reikėtų pa�ymėti jo pagarbos jausmo galią, narsą. Gėtė jautė pagarbą netgi tuo atveju, jeigu ir

144

pats ką nors pripa�indavo esant netobulu; Ekermanui jis prasitarė, jog Frydrichas �lėgelis

nepakenčiamai ra�ęs apie Euripidą: Euripidas esąs toks didis, kad jam kokią klaidą ar trūkumą priminti

gali tiktai tas, kuris prie� jį yra parkritęs ant kelių.

Ai�kintojai, kurie neaprėpia viso kokio nors filosofo sistemos statinio, o ap�iūrėję tik vieną

kambarį, laiko jį visu pastatu, kurie naudojasi citatomis, nesirūpindami, ar atskiras teiginys

reprezentuoja visą mąstytojo pasaulė�iūrą, Nyčę pavadino �iaurumo filosofu. Betgi viena giliausiųjų

Nyčės kūrybos problemų yra u�uojautos metafizika. Kalbant apie u�uojautos problemą Nyčės

darbuose, pirmiausia derėtų skirti du periodus: jaunystės ra�tuose, sukurtuose �openhauerio įtakoje, jis

nesaikingai �lovina u�uojautą, o vėlesniuosiuose veikaluose leitmotyvu tampa maksima: �Būk tvirtas,

tik pats kilniausias yra tvirtas�. Ir antra: kas siekia suprasti Nyčę, turi �inoti, kad kiekvienai jo ra�tuose

i�sakytai minčiai galima atrasti prie�ingą mintį. Ir vien tie, kurie geba savo sieloje i�balansuoti Nyčės

prie�taravimus, gali tvirtinti, kad pajuto �io filosofo didybę bei savitumą, kaip padarė Ernstas

Bertramas savo puikiojoje knygoje18. Nyčė yra dionysi�kojo d�iaugsmo �lovintojas, tačiau � ir

giliaminti�kiausias vokiečių kultūros kančių, skausmo perteikėjas. Knygoje �Anapus gėrio ir blogio�

Nyčė visgi yra pasakęs, jog viskas, ką vadiname auk�tąja kultūra, pagrįsta �iaurumo sudvasinimu ir

sureik�minimu. Fast alles, was wir höhere Kultur nennen, beruht auf der Vergeistigung und Vertiefung

der Grausamkeit � dies ist mein Satz; jenes wilde Tier ist gar nicht abgetötet worden, es lebt, es blüht,

es hat sich nur vergöttlicht.19 Tačiau Nyčė grie�čiau pasisako ne prie� gailestį ir u�uojautą, o prie�

mink�takūni�kumą, kuris i� tikrųjų yra visi�kai nesuderinamas su bet kokiu kilnumu. Jo

negailestingumas pirmiausia atgrę�tas prie� save patį. Tai negailestingumas tiesos vardan: tiesos

ie�kojimo ir tobulėjimo kelyje privalu atsisakyti to, prie ko linksta �irdis, reikia nusigrę�ti nuo to, prie

ko miela būtų likti. Deimantinės i�tvermės ir tvirtybės �lovintojas Nyčė 1870 m. ra�ė Deisenui: Mitleid

wird uns eine wahrhaft vertraute Empfindung. � U�uojauta tampa mums tikrai artimu jausmu. �is

lai�kas ai�kiai liudija ir tai, kokio pobūd�io negailestingumą Nyčė �lovino: su konkrečiu �mogumi

reikia elgtis u�jaučiančiai ir nuolaid�iai, tačiau formuojant savą pasaulė�iūrą, privalu būti

nepalenkiamu kaip senovės romėnų moralė. Dem einzelnen Menschen gegenüber seien wir mitleidig

und nachgebend, im Aussprechen unserer Weltanschauung � starr wie die alte Römertugend. O po

�e�erių metų, 1876 m. baland�io 14 d., ra�o Malvydai fon Meizenbūg, kad bet kuris vyras, skaitydamas

jos memuarus, susigės dėl savo nevyri�kumo, nes retas vyras teturi tokią savybę, kokia būdinga jai, jo

geriausiajai draugei, - meilę, bet kuriuo metu nuteikiančią nesavanaudi�kai tarnystei. Filosofas dėkoja

jai u� vieno i� auk�čiausių jausmų � fiziniais ry�iais nepagrįstos, motini�kos meilės � patirtį. �į

biologi�kumui nepavaldų jausmą jis pavadino kone did�iausiu karitatyvumo apsirei�kimu.

Nyčė sukilo ne prie� u�uojautą, o prie� u�uojautos i�sigimimą: prie� aimanavimą, verk�lenimą,

bestuburi�kumą. Jis patyrė did�ios aukos �ventumą ir mistinį u�uojautos �vytėjimą. Netrukus po to, kai

pasibaigė pats produktyviausias jo gyvenimo periodas � 1888-ieji, metai, kada įsiliepsnojo visos jo

kūrybinės potencijos, įsiliepsnojo, kad jį patį sudegintų ir paliktų akloje tamsoje, jis, �mogus savo

145

gyvenimą pavertęs nenutrūkstančia auka, 1889 m. sausio 6 d. ra�ė Burkhartui: Man muß Opfer

bringen, wie und wo man lebt. � Nesvarbu, kur ir kaip begyventume, turime aukotis. Kraupiai

simboli�ka yra jo dvasinio pakrikimo valanda: 1889 m. sausio 3 d. Nyčė kaip paprastai i�ėjo i� savo

namų Turine į ilgą pasivaik�čiojimą. Pasiekęs Carlo Alberto aik�tę, pamatė, kaip ka�koks brutalus

ve�ikas negailestingai pliekia botagu savo seną, pavargusį arklį. Jis pribėgo, verkdamas apsikabino

gyvulio kaklą ir susmuko. �ioje kraupioje scenoje tikrovė susiliejo su sapno kliedesiu. Pelenų, dulkių,

puvėsių, voratinklių ir pelėsingos prietemos prie�as Nyčė taurinančioje savo gyvenimo ugnyje

sudegino visus senus altorius, kad ai�kioje vidudienio ir tiesos saulėje i�keltų naujus, � drąsiam ir

tauriam �mogui, kuriam nesvaigsta galva einant pačiu bedugnės pakra�čiu, kuris net nevilties akimirką

�ino turįs ka�ką, ko negalima prarasti: tai pagarbumas sau, savigarba � die vornehme Seele hat

Ehrfurcht vor sich20.

Būtent tie ra�ytojai, kurie gerai pa�įsta gyvenimo �iaurumą, nesvarbu, i� asmeninės patirties ar

per vaizduotę, yra did�iausi u�uojautos garbintojai. Viena i� �iauriausių istorinių epochų yra

Renesansas, o dvi ry�kiausios Renesanso figūros Servantesas ir �ekspyras tuo pat metu pasirei�kia ir

kaip siaubingiausių �iaurumų vaizduotojai, ir kaip u�uojautos vėliavne�iai. Servantesas, didysis

kovotojas u� tikrąjį riteri�kumą, u� �mogų, ginantį silpnuosius, be gailesčio atsigrę�iantį prie� engėjus,

ne tik Don Kichotą, bet ir savo herojus i�mintinguosius �unis Bergansą ir Sypijoną verčia stoti į

pa�emintųjų pusę. Negailestingas Servanteso menas kiekvieną daiktą pavadina tikruoju vardu;

nevengiama natūralistinio apra�inėjimo. Jo �Pamokomosiose novelėse� i�tvirkavimas, �iaurumas,

lie�uvavimas susilieja su bukaproti�kumu, suti�imu ir godumu. Vis dėlto kaip ir visas klasikinis menas

�Pamokomosios novelės� yra idealistinis kūrinys: vir� nedorybių liūno sklando u�jaučianti Servanteso

dvasia. Jo Don Kichotas �ino, jog i� dviejų �mogui duotų gėrybių � tiesos ir u�uojautos � būtent

u�uojauta Dievo akims yra gra�esnė. Ir net Servanteso �unys, tie �mogaus orumo sargai, stoja

kenčiančiųjų pusėn.

Nėra kruvinesnės tragedijos u� �Ričardą III�. �ekspyras buvo toks stiprus, jog jam nereikėjo

u�simerkti �iaurumo akivaizdoje, kaip daro i�te�ę pseudoidealistai ir isteri�ki �pasaulio lopytojai�.

Viena nuostabiausių vietų ne tik �Hamlete�, bet galbūt net visoje �ekspyro kūryboje yra Hamleto

susitikimas su aktoriais (II veiksmo 2 scena). Verkia aktorius, deklamuojantis apie Hekubės kančias.

Įsijautęs į Hekubės skausmą, neviltį, aktorius i�bąla, jo balsas u�sikerta: �Ir tai dėl ko? / Dėl ka�kokios

Hekubės! / Kas jam Hekubė arba jis Hekubei, / kad reiktų verkt dėl jos?�21 Lygindamasis su �iuo

aktoriumi, save Hamletas pavadina apgaviku ir niekingu vergu. Tėvas nu�udytas, bet jis ir toliau sau

ramiai gyvena, kalbasi, juokiasi, �ypsosi kaip paprastai, o aktorius rauda net dėl ka�kokios Hekubės!

�iuo atveju sugebėjimas u�jausti bei įsijausti yra dvasinio kilnumo matuoklė.

Kad neu�sisklęstume vien filosofijos ir literatūros rate, savo minčių pagilinimui paminėsiu ir kokį

nors dailės pavyzdį. Hansas Holbeinas, puikios drobės �Mirties �okis� autorius, yra negailestingiausiai

i� visų pavaizdavęs Kristų. Jis turbūt vienintelis dailininkas, i�drįsęs tapyti Kristų, paliestą irimo.

146

Holbeino �Bazelio Kristų� didysis plunksnos meistras Dostojevskis laikė geriausiu paveikslu,

įkvėpusiu jį daugeliui darbų. Vien dėl to, kad pamatytų �į paveikslą, Dostojevskis savo kelionės metu

aplankė Bazelį. Romane �Idiotas� ra�oma: �Paveiksle pavaizduotas tik ką nuo kry�iaus nuimtas

Kristus� Paprastai dailininkai tapydavo Kristų i�imtinai gra�ų, gro�į jo veide i�saugodavo ir

siaubingiausių kančių akimirkomis, o Holbeino drobėje �io gro�io nelikę nė la�o. Čia, tiesiogine �ių

�od�ių prasme, kūnas �mogaus, i�kentusio begalines kančias� Veidas siaubingai sumu�tas, i�tinęs, su

baisiomis, kruvinomis mėlynėmis, akys atmerktos, vyzd�iai �vairuoja.�22 Tačiau Holbeinas garsus ne

tik natūralisti�kai, be gailesčio nutapytu Kristumi, jį i�garsino ir jo Darm�tato Madona � �velni jauna

motina, trapus �iedelis �monių apsuptyje.

* * *

Yra ra�ytojų, kurių kūryboje labiau akcentuojamas u�uojautos motyvas, netrūksta ir tokių, kurie

labiau i�ry�kina pagarbumo motyvą, tačiau nedaug tesama tokių, kurių kūriniuose pagarbumo ir

u�uojautos balsai skambėtų vienodai galingai. Tvirtas kaip uola ir i�didus kaip jo tėvynės �ventovės yra

Dantė Aligjeris. Jis � verčiau sutikęs eiti akmenuotu tremties keliu ir valgyti karčią tremtinio duoną,

miręs svetimoje �emėje, bet neatsisakęs savo pa�iūrų � yra u�uojautos ir pagarbos virtuozas. Savo

akimis tuo įsitikina tas, kam tenka laimė pamatyti Orkanijo freską San Maria Novella ba�nyčioje:

sudėjęs rankas maldai ir atlo�ęs galvą Dantė �velgia tolin, į am�inosios �viesos �altinį. Didelės kančios

jo veide brė�te i�brė�ė grie�tas linijas. Didelėse tamsiose akyse, rodos, atsispindi viso pasaulio kančios,

o grie�ti, tvirti veido bruo�ai liludija, kad �ios kančios tiesiogiai palietė ir jį. Vis tiktai jis randa jėgų

sudėti rankas maldai. Jis turi įgimtą polinkį nusilenkti ir garbinti. Pats yra pateikęs patį did�iausią

pagarbos pavyzdį. Net pragare dėkoja savo mokytojui Bruneto Latini � savo dvasiniam tėvui, kuris

atskleidė jam dvasios pasaulio turtus. Dantė tikėjo absoliučiu Dievo teisingumu: Dievui privalu

Bruneto Latini bausti u� jo sodomi�kas nuodėmes, tačiau pats Dantė savo mokytojui jaučia tiktai

dėkingumą. Matyt, vienintelis Dantė buvo pajėgus atsiklaupti net pragare. Dievi�kojoje giesmėje jis

pamini visus savo draugus bei mokytojus, net ir pragare jaučia pagarbą tiems, kurie gyvenime jam

buvo brangūs.

Aistringai Dantė i�gyvena ne tik pagarbumą, bet ir u�uojautą. Penktojoje giesmėje jis kartu su

Frančeska kenčia jos meilės skausmus, kol praranda sąmonę: �A� sudrebėjau, jėgos man i�seko, / ir

�emėn a� lyg u�mu�tas kritau.�23 Tai nepaprastai stipri u�uojauta. Reikia būti paties auk�čiausiojo

meilės stiliaus i�pa�inėju, kad taip intensyviai kentėtum dėl Frančeskos ir Paolo skausmų. Frančeska ir

Paolo nusidėjo svetimavimu, dėl to pateko pragaran. Jiems neskirti besaikiai kankinimai, jie neatskirti

vienas nuo kito, stipriai susiglaudę jiedu sklando pragaro tamsybėse. Iki sielos gelmių Dantę sukrečia

vien mintis, kad tokios gra�ios ir mielos būtybės gali patekti į pragarą. Jis verkia ne tik sutikęs savi�udį

septintajame pragaro rate, ne tik i�vydęs raganius burtininkus į nugarą apgrę�tais veidais

(devynioliktoji giesmė), verkia net dėl pilvapenystės vergo, besočio rajūno Čako, kuris �emi�kajame

147

gyvenime ū�ė prie apkrautų stalų ir kuriam dabar priseina mirkti pragari�koje darganoje. Pamatęs jį

Dantė su�unka: �O Čakai, tavo nuoskauda baisi / Man a�arom karčiom u�tvindė veidą��24 (�e�toji

giesmė). Dantei a�aras i�spaud�ia ne tiek patys nusidėjėliai, kiek mintis, kad �mogus � pasaulio

tvėrinijos �iedas � gali nusiristi tokion pra�ūtin. Ra�ytojas suvokia: �Kuo tobulesnis yra pats �mogus,

tuo giliau jis turi pajusti skausmus, d�iaugsmą�. �velgiant į pragaro nusidėjėlius, Dantę apima ne

pasibjaurėjimas ar piktas d�iaugsmas, bet nuo�irdi u�uojauta. Jis nevengė natūralistinėmis spalvomis

apra�inėti baisumus: ir tuos, kuriuos matė savo akimis, ir tuo labiau tuos, kurie atsiskleidė sielos akims,

tačiau pats jis visada lieka i�kilęs vir� �itų baisumų � ir nėra jėgos, galinčios palau�ti jo �mogi�kumą.

Pragaro tamsą nu�viečia Dantės dievinamos �vaig�dės, patekančios kiekvienos kūrinio dalies

pabaigoje: �meilė [�] ta, kuri ir saulę valdo, ir erdves �vaig�dėtas�. Dantės, am�inojo mano minčių

palydovo, siela buvo katedra, kurioje gaudė ir skambėjo du varpai: pagarba bei u�uojauta. �iedu varpai

privertė jį degti, liepsnoti, sudievino jo giesmę, padarė jį did�iu mokiniu ir dar didesniu meistru. �ių

varpų gausmas lydi jį pragaro tamsoje, skaistyklos kalne, u�kelia į pačias dangaus auk�tumas.

* * *

Mūsų dienomis, kada blogis ver�iasi i� �mogaus ir menkystės, ir �vėri�kumo pavidalais, kada per

vieną naktį kiekvieno namai gali virsti griuvėsių krūva, laime apvainikuotasis � tapti Jobu, draugas �

i�daviku, brolis � prie�u, �mogui reikia budėti, kad nepra�udytų savo sielos. Kas dienai prasidedant ir

baigiantis savo sieloje girdi skambant pagarbumo ir u�uojautos varpą, tas i�saugojo savo vidinį

�mogi�kumą nuo pra�ūties.

Karo fronte yra prad�ia ir pabaiga, karas kultūros plotuose � niekada nesibaigia. Kultūros karas

reikalauja visų heliocentrinių jėgų mobilizacijos. Kad i�saugotume kultūros �aknis, reikia didelių aukų,

reikia savanorių ir didvyrių.

Ryga, 1943 m.

(į lietuvių kalbą vertė V. Butkus; vertimas publikuojamas pirmą kartą; versta i�:

Mauriņa Zenta, Domu varavīksne. Izlase: 1944�1978, Rīga: Liesma, 1992, 182.�201. lpp.)

Pastabos 1 Būdvardis �baltas� tradicinėje latvių kultūroje, literatūroje �ymi ne tik spalvą. Jis yra folklori�kai, mitologi�kai konotuotas ir gali būti nusakytas ma�daug tokiu lietuvi�kų atitikmenų kompleksu: geras, doras, tyras, skaistus ir pan. (Visos pastabos vertėjo.) 2 Aleksio Churgino vertimas. 3 Z. Maurinia �ioje teksto vietoje �aid�ia paronimais: latvi�kas �odis cena rei�kia �kainą�, �vertę�, o �odis cieņa � �pagarbą�, �savigarbą�, �orumą�. 4 �Tai, kas turi vertę, galima pakeisti ir kitu ekvivalentu, u�tat tai, kas pakyla auk�čiau u� bet kokią vertę [�], turi orumą.� 5 Turimas galvoje �ymusis skulptoriaus Karlio Zalės sukurtas Laisvės paminklas Rygoje.

148

6 Ten palaidoti Latvijos savanoriai. 7 Latvių dainų vertimas beveik pa�odinis. 8 Latvi�kas �odis Aizsaule, rei�kiantis pomirtinį pasaulį, dausas. 9 Latvi�kai: dzīve, dzīvība, mū�s. 10 Latvi�kas �odis ne�ēlība į lietuvių kalbą 1977 m. Vilniuje �Mokslo� leidyklos i�leistame Jono Balkevičiaus ir Jono Kabelkos �Latvių-lietuvių kalbų �odyne� verčiamas taip: ��iaurumas�, �nuo�mumas�, �negailestingumas�. Taip pat �is �odis verčiamas ir 2003 m. Kaune �Aesti� leidyklos i�leistame �Latvių-lietuvių kalbų �odyne� (sudarytojas ir ats. redaktorius Alvydas Butkus). 11 Latvi�kas �odis līdzcietība į lietuvių kalbą, ir anot minėto J. Balkevičiaus, J. Kabelkos �odyno, ir anot minėto A. Butkaus �odyno gali būti verčiamas taip: �gailestis�, �pagaila�, �u�uojauta�. Straipsnio minčiai autenti�kai i�reik�ti tinkamiausias variantas, be abejonės, yra �u�uojauta�. Tačiau reikia turėti galvoje ir tai, kad �io straipsnio centrine sąvoka (greta sąvokos �pagarbumas� / �pagarba�) virstantis latvių kalbos daiktavardis līdzcietība yra analogi�kos sandaros kaip voki�kasis Mitleid ar rusi�kasis сострадание: tai prie�dėliniai (līdz-, mit-, со-) dariniai, kurių pagrindą sudaro �odis �kentėjimas�, �kančia�, �kentėti�. Tad ir tiesiogiai, ir kontekstualiai pa�odinis, tiksliau, �paraidinis� daiktavard�io līdzcietība vertimas būtų �tai toks: �bendras kentėjimas�, �kentėjimas kartu, draugè�. 12 Kalbama apie Rainio dramą �Aukso �irgas�. 13 A. Churgino vertimas. 14 �U�uojauta [�] yra viso grynojo teisingumo ir �monių meilės tikrasis �altinis.� 15 1902 m. Berlyne i�leistame 2 tomų veikale System der Ethik (�Etikos sistema�). 16 �U�uojauta yra natūralus veiksmingo palankumo � socialinės dorybės � pamatas, tačiau pati anaiptol nėra dorybė.� 17 �Padidintas jautrumas skausmui; verksmingumas, graudumas� ir �sentimentalumas�. 18 Z. Maurinia turi galvoje Ernsto Bertramo veikalą Nietzsche (�Nyčė�; 1918 m.). 19 �Beveik viskas, ką mes vadiname auk�tąja kultūra, paremta �iaurumo sudvasinimu ir pagilinimu � tokia yra mano tezė; laukinis �vėris nėra u�mu�tas, jis gyvena, jis klesti, jis tiktai yra sudievintas.� 20 �[�] kilni siela jaučia pagarbumą sau, savigarbą.� 21 A. Churgino vertimas. 22 Versdama �ią �Idioto� atkarpėlę, Z. Maurinia grie�tai nesilaikė originalo. 23 A. Churgino vertimas. 24 A. Churgino vertimas.

4 priedas Latvistinės studijos lietuvi�kai (pagrindinė bibliografija)

Literatūra

! Vigmantas Butkus, Latvių literatūros eskizai: iki XIX a. pabaigos, �iauliai: �iaulių univ-to l-kla,

1998.

! Vigmantas Butkus, Neoromantinė baltų drama (Individas ir tautos būtis istorinėje praeityje),

�iauliai: �iaulių pedagoginis i-tas, 1991.

! Silvestras Gai�iūnas, Kultūros tradicijos baltų literatūrose. XX a. paralelės ir kontaktai, Vilnius:

Vaga, 1989.

! Silvestras Gai�iūnas, Baltų Faustas ir Europos literatūra, Kaunas: Vie�. įstaiga �Knygų

naujienos�, 2002.

! Janis Kalninis, Rainis, Vilnius: Vaga, 1981.

! Aurelija Mykolaitytė, Jugendo stilistika lietuvių ir latvių prozoje, Kaunas: Vytauto Did�iojo u-tas,

2004.

! Kęstutis Nastopka, Lietuvių ir latvių literatūrų ry�iai, Vilnius: Vaga, 1971.

! Inga Vaičekauskaitė-Stepukonienė, Naujasis lietuvių ir latvių romanas: raidos tendencijos 1988�

2000-taisiais, Kaunas: VDU l-kla, 2006.

Kultūra, istorija, kalba

! Alvydas Butkus, Latviai, Kaunas: Aesti, 1995 (pirmas, ne toks i�samus �ios knygos leidimas:

Alvydas Butkus, Mūsų broliai latviai, Vilnius: Mokslas, 1990).

! Zenonas Butkus, Lietuvos ir Latvijos santykiai 1919�1929 metais, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų

l-kla, 1993.

! Uldis Ģērmanis, Latvių tautos nutikimai, Kaunas: �viesa, 1998.

! Jonas Kabelka, Latvių kalba, Vilnius: Mokslas, 1987 (pirmas �ios knygos leidimas: Jonas Kabelka,

Latvių kalba, Vilnius: Mintis, 1975).

! Latvių�lietuvių kalbų �odynas / Latvie�u�lietuvie�u vārdnīca, sudarytojas ir ats. redaktorius

Alvydas Butkus, Kaunas: Aesti, 2003.

! Lietuvių ir latvių gretinamosios stilistikos klausimai / Lietuvie�u un latvie�u sastatāmās stilistikas

jautājumi. Mokslinių straipsnių rinkinys, sudarytoja ir ats. redaktorė Regina Kva�ytė, �iauliai:

�iaulių univ-to l-kla, 2006.

150

! Birutė Masionienė, Baltijos tautos. Kultūros istorijos metmenys, Vilnius: Aidai, 1996.

! Saulius Pivoras, Lietuvių ir latvių pilietinės savimonės raida. XVIII a. pabaiga � XIX a. pirmoji

pusė. (Lyginamsis aspektas), Kaunas: Vytauto Did�iojo univ-to l-kla, 2000.

! Algirdas Sabaliauskas, Mes baltai, Vilnius: Gimtasis �odis, 2002 (pirmas, ne toks i�samus �ios

knygos leidimas: Algirdas Sabaliauskas, Mes baltai, Kaunas: �viesa, 1986).

! Laimonas Tapinas, Ne�k, Dauguva, atminimą, Vilnius: Vyturys, 1988.

Butkus, Vigmantas Latvių literatūros istorijos seminarai. XIX a. pabaiga � XX a. pirma pusė. Mokomoji knyga / Vigmantas Butkus. � �iauliai: V�Į �iaulių universiteto leidykla, 2007. � 151 p.: iliustr.

ISBN 978-9986-38-793-0

�is leidinys skirtas universitetų studentams lituanistams, klausantiems latvių literatūros istorijos kurso, tačiau juo galės naudotis ir neuniversitetinių mokyklų studentai, kurie studijuoja latvių literatūros, kultūros dalykus, galės naudotis ir tie, kurie norėtų savaranki�kai pradėti pa�intį su kaimyninės tautos literatūriniu palikimu. Pagrindinės leidinio dalys (seminarai) atspindi auditorinių seminarų struktūrą: yra pateikiami klausimai, privalomos ir rekomenduojamos papildomos literatūros sąra�ai, reikalavimai, jei reikia � paai�kinimai, komentarai bei pastabos, kūriniai ir straipsniai. Kitaip tariant, stengtasi vienoje vietoje sistemingai sukaupti ir pateikti kuo daugiau seminariniam darbui reikalingos med�iagos, be to, pateikti med�iagą taip, kad studijuojančiajam būtų paranku ja naudotis. Apskritai vienas i� pagrindinių �io leidinio tikslų � funkcionalumas, t. y. siekiama, kad leidinys būtų intensyviai, aktyviai naudojamas latvių literatūros istorijos seminaruose, ypač rengiantis jiems.

Redaktorė Roma Butkienė

SL 843. 2007-08-28. 18 leidyb. apsk. l. U�sakymas 91.

I�leido V�Į �iaulių universiteto leidykla, Vilniaus g. 88, LT-76285 �iauliai. El. p. [email protected], tel. 8*41 595790, faks. 8*41 520980. Interneto svetainė http://leidykla.su.lt

Documents

Latvių literatūros istorijos seminarai - su.lt · literatūros istorijos mokyti VDU studentus. Tad Latvių literatūros istorijos seminarai (XIX a. pabaiga Œ XX a. pirma pusė)