DU ŽYDRI AKMENĖLIAI

Du kaštono dydžio akmenėliai gulėjo upokšnio seklumoje. Aplink juos buvo tūkstančiai kitų akmenų, didelių ir mažų, tačiau šiedu iš visų skyrėsi. Mat jie buvo ryškiai žydros spalvos. Kai juos paglostydavo saulės spindulys, jie sužvilgėdavo tarsi du dangaus gabalėliai, nukritę į vandenį. Jie puikiai žinojo, kad yra patys dailiausi visame upokšnyje ir tuo gyrėsi nuo ryto iki vakaro. Užjaučiamai žiūrėjo į kitus akmenis – pilkus, baltus, rusvus, ruožuotus, dėmėtus.

- Mes – dangaus vaikai, - sušukdavo, kai koks prastuoliškas akmuo per arti prisilinkdavo. – Laikykitės deramo atstumo. Mes esame mėlyno kraujo. Neturime su jumis nieko bendra.

Taigi jie buvo nepakenčiami didžiuokliai. Ištisas dienas svarstė, kuo taps, kai kas nors juos suras.- Mus būtinai įsegs į vėrinį kartu su kitais brangakmeniais, tokiais kaip mes.- Atsidursime ant balto laibo iškilios damos pirštelio...- Olandijos karalienės karūnoje...- Ant Anglijos princo kaklaryšio segtuko...- Prabangūs viešbučiai, kruizai, šokiai, šventės, priėmimai... Nukeliausime į Katmandu.Vieną gražų rytą, saulės spinduliams žaidžiant su vandens purslų nėriniais šalia didžiųjų akmenų, į vandenį

paniro žmogaus ranka ir ištraukė du žydrus akmenėlius.- Valio, - suriko abu vienu balsu. – Iškeliaujam.Jie atsidūrė kartono dėžėje drauge su kitais spalvotais akmenimis.- Čia neilgai teužsibūsime, - tarė sau, įsitikinę savo neginčytinu grožiu.Tačiau viskas tęsėsi ilgiau nei manyta. Du akmenėliai buvo mėtomi tai šen, tai ten, atsidurdavo vis kitoje

dėžėje, daug sykių jos svėrė, čiupinėjo šiurkščios rankos. Dėžėje jie liko paskutiniai.Po to viena ranka juos ištraukė ir nelemtai prispaudė prie sienos tarp kitų akmenėlių ant siaubingai lipnios

cemento juostos.- Ei. Atsargiau. Mes brangūs. – šaukė žydrieji akmenėliai. Tačiau keli skambūs plaktuko dūžiai juos dar

giliau nugramzdino į cementą.Akmenėliai raudojo, maldavo, grasino. Tuščios pastangos. Du žydri akmenėliai liko pritvirtinti prie sienos. Nuo užplūdusio apmaudo ir nusivylimo jie ėmė žaižaruoti

violetine spalva.- Pusgalvių, asilų, nevispročių giminė. Jie nieko apie mus nenutuokia.Laikas ėmė slinkti labai iš lėto. Du žydri akmenėliai vis labiau niršo ir galvojo tik apie vieną dalyką:

pabėgimą. Deja, nebuvo lengva ištrūkti iš nesukalbamų ir nepaperkamų cemento gniaužtų. Tačiau du akmenėliai neprarado ryžto. Susibičiuliavo su vandens srovele, kartkartėmis juos užliedavusia. Kai įsitikino vandens palankumu, paprašė didžiausios paslaugos, kokios tik galėjo trokšti:

- Malonėk įsismelkti po mumis. Ir atplėšk mus nuo tos prakeiktos sienos.Vandeniui to kartoti nereikėjo. Smelktis į sienas buvo jo aistra. Kas galėjo būti maloniau, kaip plėsti įtrūkius

ir trupinti cementą. Vanduo dėjo visas pastangas ir po kelių mėnesių akmenėliai savo cemento nišoje jau galėjo pajudėti.

Pagaliau vieną drėgną vėsią naktį bum, bum: du akmenėliai nukrito žemėn.- Laisvė.Atsidūrę ant grindų, metė žvilgsnį aukštyn, į savo buvusį kalėjimą.- Ooooo...Pro didelį langą sklindanti mėnesiena apšvietė įspūdingą mozaiką. Iš tūkstančių spalvotų akmenėlių buvo

sudėta mūsų Viešpaties figūra. Tai buvo pats gražiausias Jėzus, kokį du akmenėliai kada nors buvo matę. Tačiau veide, švelniame Viešpaties veide buvo kažkas keista. Jis atrodė tarsi aklas. Jo akyse trūko vyzdžių.

- O ne.Du žydri akmenėliai suprato. Tai jie buvo Jėzaus vyzdžiai. Kaip gražiai ten aukštai jie atrodė ir spindėjo,

kaip traukė susižavėjusių stebėtojų žvilgsnius...Karčiai apgailėjo savo sprendimą. Kaip paikai jie pasielgė.Ryte išsiblaškęs zakristijonas užkliuvo už akmenėlių. Kadangi prieblandoje ir dulkėse visi akmenys atrodo

vienodi, pakėlė juos ir bambėdamas įmetė į šiukšlių dėžę.Kaip žemai benukristum vis tiek liksi Dievo akių vyzdys.

ĄSOTIS

Didelėje Burundžio karalystėje, pačioje Afrikos širdyje, gyveno galinga Mokambių šeima. Ponas ir ponia Mokambiai, nors turtingi ir įtakingi, ilgai negalėjo susilaukti vaikų.

Ir štai įsivaizduokite visus apėmusį džiaugsmą, kai ponia Mokambi suprato, kad laukiasi. Net būsimi seneliai šokinėjo iš laimės.

Tačiau ta diena, kai kūdikis išvydo pasaulį, buvo labai liūdna, visi liko be žado. Mat vietoj taip laukto vaikelio gimė ąsotis. Taip, jūs gerai supratote: būtent ąsotis, savo forma primenantis moters figūrą molio indas, skirtas laikyti vandeniui. Ką daryti? Kas per prakeiksmas, burtai ar gamtos nelaimė buvo šis namų apyvokos daiktas?

Visi nusprendė iškeliauti iš tos vietos: tėtis, mama, seneliai, tarnai, šunys, katės ir vištos. Paliko namus ir tą pasidygėtiną pabaisą. Tačiau vargšelis ąsotis ridenosi jiems iš paskos ir šaukė: „Ąsočio tėti ir mama, palaukite savo vaiko ąsočio.“

Kuo garsiau jis šaukė, tuo didesnę jiems varė baimę ir tuo greičiau jie bėgo. Ąsotis ridenosi ir verkė. Pagaliau vėjui pagailo vargšelio, švelniai pakėlė ąsotį į orą ir nunešė jį girios glūdumon, ant minkštų kvapnių samanų kilimo.

Mokambiai su palengvėjimu atsikvėpė, jausdamiesi visiems laikams išsivadavę nuo juos ištikusio klaiko. Atkakę pas galingą savo šalies princą, paprašė prieglobsčio.

Bėgo metai. Ir štai, jau tapęs karaliumi, princas jojo mišku. Pasiekęs saulės nutviekstą proskyną nulipo nuo žirgo, norėdamas valandėlę nusnūsti ant minkštos žolės, ir tarp krūmokšnių išvydo gulintį ąsotį.

„Koks dailus“, sušuko. Pakėlė jį ir nugabeno į savo dramblio kaulo ir deimantų rūmus. Pastatė ąsotį kaip puošmeną pokylių salės prieangyje.

Nors karaliaus rūmai buvo labai prabangūs, juose stigo tvarkos ir švaros. Mat tarnai buvo tingūs ir nebuvo karalienės, kuri prižiūrėtų namus. Tačiau nuo tos dienos, kai ąsotis atsidūrė rūmuose, viskas pasikeitė.

Kas rytą tarnai rasdavo sales iššluotas, sutvarkytas, niekur nė dulkelės. Niekaip neįstengė suprasti, kieno čia darbas, tačiau tuo džiaugėsi ir leido sau dienas lošdami kortomis įvairius žaidimus.

Karalių taip pat pagavo smalsumas, kai pamatė išblizgintą ir spindintį savo sostą. Vieną naktį, užuot ėjęs miegoti, pasislėpė už durų ir ėmė stebėti ąsotį.

Lygiai vidurnaktį iš ąsočio išlindo nepaprasto grožio mergina ir nieko nelaukusi ėmė šluostyti dulkes bei valyti baldus. Į karalių tarsi žaibas trenkė. Jis beprotiškai įsimylėjo tą dailią ir išmintingą nepažįstamąją.

Paėmė ją už rankos ir tarė: „Tučtuojau išeik iš mirusiųjų karalystės ir įženk į gyvųjų.“ Po to jai pasipiršo ir pasodino į sostą šalia savęs.

Rūmuose buvo surengta didžiulė šventė, kokios dar niekas tame krašte neregėjo. Visi pavaldiniai turėjo ateiti pagerbti naująją dailiąją Burundžio valdovę.

Atvyko ir Mokambių šeima. Kai karalienė juos išvydo, pasislėpė ąsotyje ir sušuko: „Ąsočio tėti ir mama, palaukite savo vaiko ąsočio.“ Mokambiai neteko amo; išlipusi iš ąsočio karalienė juos apkabino. Ponas ir ponia Mokambiai dar labiau suglumo, akimirksniu suvokė turį dukrą ir tapę karaliaus uošviais.

Po to karalienė rimtu balsu tarė: „Niekuomet neapleiskite savo atžalos: tai žmogus, su kuriuo privalu elgtis kaip su kitais. Tai, kas jums atrodo tik ąsotis, gali virsti karaliene.“

Kiek nuostabių karalienių slypi po „menkaverčiu apdangalu.“

PILKAS ŽVIRBLIS

Sykį gyveno mažas pilkas žvirblis. Visa jo egzistencija buvo nerimas ir nesibaigiantys klausimai.Dar neišsiritęs iš kiaušinio, baiminosi: „Ar sugebėsiu pralaužti kietą lukštą? Ar neiškrisiu iš lizdelio? Ar

tėvai rūpinsis, kad būčiau sotus?“Vos praėjo šios baimės, užplūdo kitos, kai drebėdamas ant šakos turėjo pirmą kartą skristi: „Ar sparnai mane

išlaikys? O jei bumbtelsiu ant žemės?.. Kas iškels mane?“Žinoma, skraidyti jis išmoko, tačiau ir vėl ėmė verkšlenti: „Ar susirasiu kaimą? Ar turėsiu kur susisukti

lizdelį?“Jam pasisekė, bet vis vien nerimavo: „Ar kiaušiniams nieko nenutiks? Juk gali žaibas trenkti į medį ir

sudegtų visa mano šeima... O jei atskris vanagas ir prarys mažiukus? Ar pajėgsiu juos išmaitinti?“

Kai žvirblio mažyliai – gražūs, sveiki ir guvūs – išmoko skraidyti, žvirblis aimanavo: „Ar jie susiras pakankamai maisto? Ar mokės pasprukti nuo katino ir kitų grobuonių?“

Ir štai vieną dieną po medžiu stabtelėjo Mokytojas. Parodė mokiniams žvirblį ir tarė: „Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų Dangiškasis Tėvas juos maitina.“

Mažas pilkas žvirblis staiga suprato, kad turėjo viską ... Tik nepastebėjo.Sudaryk sąrašą dalykų, kuriuos turi ir būk laimingas.

VALYTUVAI

Lietingą popietę judria miesto gatve moteris vairavo automobilį. Ji įdėmiai stebėjo šlapią slidžią kelio dangą. Staiga šalia sėdėjęs sūnelis tarė:

- Žinai, mama, aš galvoju apie vieną dalyką.Mamai buvo smalsu sužinoti, kokios mintys sukosi jos septynmečio galvoje tokią apniukusią dieną.- Apie ką galvoji? – paklausė.- Lietus, - pradėjo vaikas, - tai tarsi nuodėmė, o lango valytuvai – Dievas, kuris žmonių nuodėmes valo.Nustebinta netikėto palyginimo, moteris paklausė:- Ar pastebėjai, lietus visą dieną nesiliauna? Ką, tavo manymu, tai galėtų reikšti?Vaikas nesvyravo:- Mes nuolat nusidedame, o Dievas mums vis atleidžia.Nėra knygos, kurioje būtų surašytos žmonių nuodėmės. Dievas neturi registracijos žurnalo, nesudarinėja

katalogo. Jis mus mato šią akimirką ir apglėbia savo besąlygiška meile.

STEBUKLINGAS SIŪLAS

Berniukas, vardu Maksas, nemėgo laukti. Kai ateidavo žiema ir jis čiuožinėdavo ant ledo, laukdavo nesulaukdavo vasaros, kai galės maudytis, o kai ateidavo taip laukta vasara, jis troško rudens, kad didžiulėje miesto parko aikštėje galėtų žaisti su savo aitvaru.

Taigi jei kas nors Makso paklausdavo, ko jis labiausiai gyvenime trokšta, išgirsdavo aiškų atsakymą: „Norėčiau, kad laikas bėgtų greitai...“ Vieną rudens dieną Maksas išgirdo jį šaukiant: staiga atsisukęs pamatė švelniai jį stebėjusią senutę. Ši parodė berniukui sidabro dėželę su skylute, pro kurią kyšojo aukso siūlas ir tarė:

- Pažvelk, Maksai. Tai tavo gyvenimo siūlas. Jei išties nori, kad laikas tau bėgtų greičiau, tereikia už šio plono siūlelio truputį patraukti. Mažytė siūlo dalelė – tavo gyvenimo valanda. Tik niekam nesakyk, kad turi šią dėželę. Sėkmės.

Senutė išnyko. Kitą dieną mokykloje Maksas nusprendė pasinaudoti siūlu, kad sutrumpintų pamoką. Ryžtingai trūktelėjęs išgirdo mokytojo balsą:

- Pamokos baigtos. Galite eiti namo.Maksas susimąstė: „Norėčiau jau būti baigęs mokyklą ir dirbti.“ Stipriai patraukė siūlą, o kai kitą rytą

nubudo, jis jau buvo ūsuotas inžinierius, fabriko savininkas. Maksas labai džiaugėsi savo darbu ir kurį laiką tik truputį trukteldavo siūlą, kad greičiau gautų algą mėnesio pabaigoje.

Susipažino su Marija, dailia mergina. Iškėlė smagias vestuves. Tik vienas dalykas Maksui kėlė nerimą: paseno ir visiškai pražilo jo mama. Pasigailėjo taip dažnai traukęs stebuklingąjį siūlą ir sau prižadėjo, kad dabar, kai jis jau suaugęs, to daugiau nedarys.

Vieną dieną Marija šypsodamasi jam pranešė, kad laukiasi kūdikio.Žodžio „laukti“ Maksas niekada nemėgo. Neatsispyrė pagundai kuo greičiau apkabinti savo atžalą, tad

beveik kasdien trukteldavo siūlą. Vieną vakarą truktelėjo kiek per daug: rytojaus dieną jis jau buvo gerokai senstelėjęs ir turėjo du vaikus: vienas mokėsi gimnazijoje, o kitas studijavo universitete.

Taip viskas prasidėjo iš pradžių. Kai tik iškildavo kokia problema, Maksas patraukdavo siūlą, kad viskas greičiau išsispręstų: kai pablogėdavo darbo reikalai, kai kas nors susirgdavo, kai jį pagaudavo smalsumas, kas laimės futbolo čempionatą, kai užsimanydavo tuoj pat sužinoti, kas vyks kitose televizijos serialo serijose...

Vieną rytą Maksas pažvelgė į veidrodį ir pamatė, kad pražilo. Jautėsi labai pavargęs ir nepatenkintas. Dabar jo namai stovėjo tušti, o Marija (vaje, ji irgi taip greitai paseno) negalėjo suprasti, kodėl jie abu beveik neturėjo ką prisiminti iš savo bendro gyvenimo praeities.

- Ar ir tau taip atrodo, kad viskas prabėgo lyg akimirka? – klausė vyro. – Kaip tai įmanoma, kad vaikai taip greitai užaugo?

Maksas negalėjo atskleisti jai tiesos, todėl labai liūdėjo. Jie buvo du paliegę senučiukai, o dienos jiems slinko ilgai ir nuobodžiai. Tačiau dabar Maksas nieku gyvu nesilietė prie stebuklingojo siūlo.

Vieną dieną snūduriuodamas parke ant savo pamėgto suolelio senolis Maksas išgirdo jį šaukiant. Atmerkęs akis išvydo senutę, kuri prieš daugelį metų dovanojo jam dėželę su stebuklinguoju siūlu.

- Na, Maksai, kaip sekasi? Ar stebuklingasis siūlas padarė tavo gyvenimą laimingą, ar viskas vyko pagal tavo norus?

- Nė nežinau, ką atsakyti... Dėl to siūlo man niekada neteko gyvenime laukti ar labai kentėti, bet dabar matau, kad viskas prabėgo pernelyg greitai ir štai esu toks senas ir silpnas... Norėčiau vėl būti vaikas, - atsiduso kiek gėdydamasis, - ir gyventi savo gyvenimą be stebuklingojo siūlo. Gyventi kaip visi kiti žmonės, kantriai priimti visa, ką gyvenimas man siunčia.

- Tuomet tau tereikia grąžinti man dėželę ir... geros kloties, Maksai.Vos tik Maksas įdėjo senutei į rankas dėželę, jį apėmė gilus miegas.- Ei, miegaliau. Kelkis.Maksas atsimerkė ir suprato esąs senojoje savo lovoje, o šalia stovėjo besišypsanti mama (jauna ir graži).

Nubėgo prie veidrodžio ir išvydo savo putlų vaikišką veidelį. Apkabino ir pabučiavo mamą taip, lyg būtų su ja nesimatęs šimtą metų.

Šiandien esi senesnis nei bet kada anksčiau, bet esi jaunesnis nei bet kada vėliau.

IEŠKOTI PRARASTOS TĖVŲ MEILĖS

Paulinos mamos ir tėčio meilė užgeso. Geraširdė jautri mergaitė viską suprato. Tėvai buvo pritvinkę pykčio ir šnairomis dėbčiojo vienas į kitą. Sykį, trenkęs kumščiu į stalą, tėvas sudaužė stiklinę, o mama trenkė antausį Paulinai, nes kelti rankos prieš vyrą nedrįso.

Paulina glaustėsi čia prie vieno, čia prie kito, stengėsi juos pralinksminti pasakodama visokias juokingas istorijas ir naujienas iš mokyklos gyvenimo. Mergaitė įvairiausiais būdais bandė sutaikyti tėvus.

Vieną dieną, kai tėvai šaukė vienas ant kito it pamišę, Paulina suvaidino, kad apsinuodijo benzino garais. Tikėjosi, kad prie jos lovos tėvai susitaikys.

Praėjus trims mėnesiams, šeimyninių riaušių banga ir vėl pakilo. Paulina tęsė savo darbą kaip skruzdėlytė. Neprarasdama vilties. Naktį prieš užmigdama, ji stipriai prie širdies prispausdavo pliušinį tigriuką, vardu Titas, kuris buvo aptrintas ir išblukęs nuo daugybės glėbesčiavimų, bučinių, riešutinio kremo ir ašarų, kurių per devynerius metus Paulina ant jo buvo išliejusi visą jūrą.

Iš tėvų kambario dažnai girdėdavosi riksmai ir keiksmai, o kur dar trankomų durų garsai. Tokiomis akimirkomis Paulina užsikimšdavo pirštais ausis ir melsdavosi: „Viešpatie, padaryk, kad jie liautųsi.“

Kai į namus užsukdavo koks svečias ir negalėdavo nepastebėti paraudusių mamos akių bei nuo rėkimo užkimusio tėvo balso, Paulina puldavo ginti tėvus: „Suprantate, tai vis per tuos svogūnus.“ Arba: „Gal žinote kokį vaistą mano tėčiui? Jam labai skauda gerklę ir jis negali kalbėti.“

Vieną naktį Pauliną prižadino įprasti garsai. Ji miegojo apsikabinusi Titą ir už sienos aiškiai išgirdo:- Viskas baigta. Ilgiau taip tęstis negali. – šaukė mama.- Žinoma, visada turi būti tavo viršus. – rėžė tėvas. – Ką gali pasiūlyti, protinguole?- Skirkimės... Dinkim vienas kitam iš akių ir nėra daugiau apie ką kalbėti.Namai nutilo.Girdėjosi tik nerimastingas Paulinos širdelės plakimas: „Tuk... tuk... tuk...“, o akys prisipildė ašarų.

„Nenoriu. Nenoriu.“ – tyliai šnabždėjo mergaitė.- Tada keliauk – staiga pasigirdo balselis.Paulinai net kvapą užėmė iš netikėtumo.- Kas čia? Kas čia kalba? – paklausė išsigandusi.- Tai aš. Titas, - su pasididžiavimu atsakė balselis.Paulina uždegė stalinę lempą ir ėmė atidžiai apžiūrinėti pliušinį tigriuką.- Tu gali kalbėti?Stiklinės Tito akys sublizgo kaip gyvos.

- Kai reikia, tai reikia, - suniurnėjo. – Kas labai myli, gali panorėjęs prakalbinti net akmenis. Dabar atidžiai manęs paklausyk: aš galiu kalbėti tik kartą gyvenime, nors pliušinio žaislo gyvenimas ne toks jau trumpas, tikrai neturiu kuo skųstis. Nors... gyventi su tavimi yra pernelyg drėgna.

- Atleisk, - sušnabždėjo Paulina.- Nieko tokio. Kai buvai trijų mėnesių, aplaistydavai mane ir dar kai kuo... Štai ką dabar turi daryti: keliauk

atgauti prarastos savo mamos ir tėčio meilės.- Kur?- Yra tokia vieta, kur sukrautos visos prarastos meilės. Negaišk laiko – reikia ją susigrąžinti, kol ji dar bent

šiek tiek gyva, šilta ir gali šviesti. Jei apvėluosi, bus viskas veltui... Eiti ten gali tik tu viena. Pasiimk kuprinę – mamos ir tėčio meilė sunki.

- Bet aš nežinau kelio, - aiškinosi Paulina, skubiai vilkdamasi drabužius ir dėdamasi kuprinę ant pečių.- Kelią tu surasi. Ženk tiesiai prieš save.- Čia juk siena.- Pasitikėk manimi. Ženk tiesiai.Paulina užmerkė akis ir... kiaurai perėjo sieną.Atsidūrė tankiame sode, išraizgytame takų takelių. Leidosi vienu iš jų. Keik paėjėjusi pastebėjo, kad ant

suolelio kažkas blizga. Prisiartinusi mergaitė išvydo gabalėli savo tėvų meilės. Ją pažino iškart, nes iš jos vaikai ir yra atsiradę. Dar už kelių žingsnių, po didžiuliu ąžuolu, Paulina pamatė kitą tėvų meilės dalelę, tarsi dulkių debesį. Priėjusi pažvelgė į užrašą ant šalia stūksančio gruoblėto kelmo: „Ričardas ir Ornela, amžinai“.

- Tai mama ir tėtis, - sukuždėjo mergaitė. Susėmė blizgančias dulkeles ir subėrė į kuprinę kartu su gabalėliu, kurį buvo radusi prieš tai. „Jei terasiu po dulkelę, man prireiks ištiso šimtmečio“, - pagalvojo. Pakėlusi akis, ji išvydo lentelę su užrašu: „Prarastų meilių sandėlis. Eiti šia kryptimi“.

„Ačiū“, vėl sušnabždėjo ir žengė toliau. Mažylei bekeliaujant, gamtovaizdis ėmė keistis, papūtė šaltas atšiaurus vėjas. Paulina drebėdama susigūžė į kamuoliuką. Tik švelni meilės dulkelių šiluma teikė jai jėgų. Gilėmis nusėtas takas atvedė ją į niūrią ir grėsmingą pelkę. Voratinkliais apkibęs užrašas skelbė: „Mano – mano raistas“.

- Eiti tiesiai – balsu tarė sau Paulina. Sugniaužė kumštelius ir leidosi tiesiai į pelkę.Kojas statyti darėsi vis sunkiau ir sunkiau, klampus dumblas kaustė žingsnius. Tačiau vargais negalais

mergaitė pasiekė kitą krantą. Tada kelias ėmė kilti stačiu šlaitu aukštyn ir po kelių vinių staiga nutrūko. Paulina buvo išvargusi, tad pamačiusi, kas jos laukia dabar, neteko drąsos ir žingtelėjo kelis žingsnius atgal.

- O, ne.Prieš jos akis žiojėjo giliausia kada nors matyta bedugnė. Be to, Paulina visuomet bijojo aukščio. Ant

skardžio krašto buvo įsmeigta lentelė su užrašu: „Pasitikėjimo šuolis“. Nuo žodžio „šuolis“ Paulinai pasidarė silpna. Kita vertus, grįžti į liulančią pelkę irgi nebuvo patraukli mintis.

Ji prišliaužė prie skardžio viršūnės, užsimerkė, sugniaužė kumštelius ir šoko.Nusileido minkštai. Tiesiai ant didžiulių, kvepiančių, įvairiaspalvių, minkštų lyg šilkas rožių kilimo.

Mergaitė atsistojo ir ryžtingai žengė. Deja, neapskaičiavo jėgas. Į jos kojas susmigo ilgi rožių spygliai, ėmė lašėti kraujas.

- Ai – suriko Paulina iš skausmo.Aplinkui tarsi miniatiūrinis malūnsparnis dūzgė bitė, nešina medaus kibirėliu. Bitė ją griežtai įspėjo:- Jei nori eiti rožėmis, turi labai švelniai statyti kojas. Nežinojai?- Ačiū, ponia bite. Aš ieškau prarastos savo tėvų meilės.- Esi jau beveik vietoje. Keliauk tiesiai. Tik nepamiršk... Švelniai ir atsargiai.Paulina ėjo tolyn, dėmesingai žiūrėdama, kur stato kojas. Rožių takas, regis, darėsi vis kietesnis ir ne toks

pavojingas.Galiausiai už saulėlydžio nurausvintos kalvelės Paulina pamatė keistą pastatą. Užrašas nekėlė abejonių:

„Prarastų meilių sandėlis. Čekį išmušti kasoje“.Paulinos džiaugsmą užtemdė susirūpinimas. Kuprinės kišenėlėje teturėjo kelis centus. Kiek galėtų kainuoti

prarastos meilės čekis?Prie niūrios išvaizdos kasininko, laikančio rankose svarstykles, stovėjo eilė žmonių. Kasininkas ant vienos

svarstyklių lėkštės dėjo prarastą meilę, o ant kitos – sumą, kurią prašytojas buvo pasirengęs sumokėti. Mergaitė matė, kad nė vienas neturėjo pakankamos sumos. Nepermaldaujamas kasininkas siuntė prašytojus šalin.

Priešais Pauliną eilėje stovėjo liūdnas pilko veido žmogus. Jis padėjo ant svarstyklių lėkštės milijardą – tūkstantį milijonų vieną ant kito. Tačiau svarstyklių lėkštė net nekrustelėjo. Prarasta meilė buvo sunki, nepalyginamai sunkesnė. Žmogus nuėjo, dar liūdnesnis ir pilkesnis nei pirmiau.

Paulina ne juokais išsigando. Sugniaužusi delne dvi smulkias monetas, ji pažvelgė į kasininką ir gailiu balseliu tarė:

- Norėčiau prarastos savo tėvų meilės.Kasininkas atidarė spintą, ištraukė didžiulę meilę ir uždėjo ją ant svarstyklių.„Visa laimė, kad ji dar šilta ir švytinti“, pagalvojo mažylė.- Kiek sumokėsi? – griežtai paklausė kasininkas.Paulina dvejodama ištiesė jam monetas, bet staiga, pagauta nelaukto įkvėpimo, pati užšoko ant tuščios

svarstyklių lėkštės.Svarstyklės sujudėjo ir susilygino.- Puiku. Kaina teisinga. – pasakė kasininkas.Paulina iš laimės jį apkabino. Pasičiupusi mamos ir tėčio meilę... atsidūrė namie.Kai mama ir tėtis susėdę prie stalo ruošėsi pusryčiauti, Paulina įbėgo į virtuvę su pižama ir, netarusi nei

žodžio, padėjo ant stalo susigrąžintą meilę.Šiluma, laimė, bučiniai ir noras dainuoti pripildė namus. Mama ir tėtis meilingai žiūrėjo dukrai į akis. Paulina laukė.Tada tėvai nusišypsojo. Stebuklingais keliais meilė grįžo ten, kur ir buvo jos vieta.- Ačiū, Paulina, - padėkojo mama su ašaromis akyse. – Mes supratome.- Dabar ir mes ten turime nukeliauti. Dabar mes... – tęsė tėtis.Paulina juos abu apkabino. Iš mergaitės krūtinės išsiveržė ilgas ir gilus palengvėjimo atodūsis. Net meilė turi savo kainą. Tai tu.

NEPAPRASTA KNYGA

Jaunas statybininkas griovė restauruojamo namo sieną. Nuskėlęs tinko gabalą, rado sienoje įmūrytą storą knygą. Smalsumo pagautas, ją ištraukė. Tai buvo Biblija. Ir kaip ji čia pateko?..

Jaunasis darbininkas nesidomėjo religija, tačiau šį kartą pietaudamas ėmė tą knygą vartyti.Negalėjo atsitraukti iki vakaro, po to, grįžęs namo, ją skaitė toliau ir taip daugybę vakarų iš eilės. Pamažu

suprato, kad Dievas savo žodžius skiria būtent jam. Jaunuolio gyvenimas pasikeitė iš esmės.Po dviejų metų įmonę, kurioje statybininkas dirbo, pakvietė darbuotis Arabijoje, taigi teko išvykti.

Darbininkai mažuose kambarėliuose gyveno po du. Vieną vakarą kambario draugas, matydamas prie knygos palinkusį jaunuolį, paklausė:

- Ką skaitai?- Bibliją.- Oho. Bibliją. Tai bent. Žinai, ką prisiminiau? Kažkada, statydamas namą netoli Milano, į sieną įmūrijau

Bibliją. Įdomu, ar koks velnias sugebėjo ją iš ten ištraukti?Apstulbęs jaunuolis pažvelgė į draugą.- O jei tai būtų ta pati knyga?- Iškart atpažinčiau, nes ją paženklinau.Jaunuolis ištiesė Šventąjį Raštą draugui:- Ar čia yra tas ženklas?Šis, paėmęs knygą į rankas, neteko žado. Tai buvo ta pati Biblija, kurią jis įmūrijo į sieną, sakydamas

dirbusiems kartu: „Įdomu, kaip ji iš čia išlįs?“Jaunuolis šyptelėjo:- Kaip matai, ji grįžo pas tave.„Tavo žodis, Viešpatie, tveria amžinai, - Tvirtai jis laikos danguje.Ištikimybė tavo trunka per visas kartas“(119 psalmė).

LAIKRUODIS SU ŠVYTUOKLE

Vieno išminčiaus darbo kambaryje kabojo milžiniškas laikrodis su švytuokle, iškilmingai lėtai ir itin garsiai mušdavęs valandas.

- Ar jūsų tai neblaško? – pasiteiravo mokinys.- Ne, - atsakė išminčius. – Kaskart man tai dingstis savęs paklausti: ką nuveikiau per šią pralėkusią

valandą?O ką per ką tik pralėkusią valandą nuveikei tu?

TRYS AKMENSKALDŽIAI

Viduramžiais vienas piligrimas padarė įžadą nukeliauti į tolimą šventovę, kaip tais laikais buvo įprasta.Po kelių dienų priėjo takelį, kylantį aukštyn dyka, saulės išdeginta negyvenama kalva. Nuo tako vėrėsi

vaizdas į daugybę pilko akmens skaldyklų. Šen bei ten sėdintys ant žemės žmonės tašė milžiniškus uolų luitus, kad išgautų kvadrato formos akmenis statyboms.

Piligrimas priėjo prie pirmojo darbininko. Užjaučiamai pažvelgė į jį. Dėl dulkių ir prakaito sunku buvo įžiūrėti jo veido bruožus, nuo akmens dulkių paraudusios akyse matėsi begalinis nuovargis. Jo ranka atrodė susiliejusi su sunkiasvoriu kūju, kuriuo ritmingai daužė akmenį.

- Ką darai? – paklausė piligrimas.- Nematai? – šiurkščiai atšovė žmogus, nepakeldamas galvos. – Galuojuosi iš nuovargio.

Piligrimas nieko nesakęs tęsė kelią. Veikiai susidūrė su kitu akmenskaldžiu. Šis taip pat buvo pavargęs, susižeidęs, dulkinas.

- Ką darai? – paklausė piligrimas.- Nematai? Plušu nuo ryto iki vakaro, kad išmaitinčiau žmoną ir vaikus, - atsakė darbininkas.Tylėdamas piligrimas žingsniavo toliau. Pasiekė beveik kalvos viršūnę. Ten darbavosi trečiasis

akmenskaldys. Jis buvo mirtinai nusikamavęs kaip ir kiti. Jo dulkėtu veiku taip pat žliaugė prakaitas, tačiau akmens atšaižų sužeistos švietė keista ramybe.

- Ką darai? – paklausė piligrimas.- Nematai? – atsakė išdidžiai šypsodamasis žmogus. – statau katedrą.Ir ranka pamojo į klonį, kuriame kilo didingas statinys, turtingas kolonų, arkų ir smailių puošnių į dangų

šaunančių pilko akmens bokštelių.Tu stati katedrą.

VERTĖ

Ponia nusipirko siaubingą lovatiesę. Įsigijo ją iš nevilties už penkis eurus dėvėtų drabužių parduotuvėje. Klodama lovą tiesdavo lovatiesę dygiai susiraukusi.

Vieną dieną, vartydama atsitiktinai į rankas patekusį prekių katalogą, pamatė, tokią pat lovatiesę, prie kurios puikavosi žymaus stilisto pavardė. Lovatiesė kainavo tris šimtus eurų.

Tačiau net ir suvokusi tikrąją lovatiesės kainą, moteris ne iš karto ėmė į ją palankiau žiūrėti.Kad ir ką galvotum apie save patį, Dievo akyse tave vertė – pati didžiausia.Kai kurie žmonės nežino,Kaip svarbu, kad jie yra čia.Kai kurie žmonės nežino,Kaip pasidaro gera, vien juos pamačius.Kai kurie žmonės nežino,Kaip nudžiugina jų šilta šypsena.Kai kurie žmonės nežino,Koks padrąsinantis yra jų artumas. Kai kurie žmonės nežino,Kiek daug netektume, jei jų čia nebūtų.Kai kurie žmonės nežino,

Kad jie yra dangaus dovana.Tačiau sužinotų, jei mes jiems tai pasakytume.

ŽINOVAS

Jaunas kinas nusprendė tapti profesionaliu nefrito raižytoju. Atvyko pas geriausią šio amato meistrą visoje Kinijoje ir įsidarbino jo dirbtuvėje.

Pirmą dieną mokytojas įdėjo mokiniui į ranką nefrito gabalą ir pasakė:- Stipriai jį laikyk.Kiaurą dieną jaunuolis laikė kumštyje suspaudęs nefritą. Nedarė nieko kito.Kitą dieną drąsiai įžengė pas mokytoją, įsitikinęs, jog šį kartą išmoks kažką nauja. Mokytojas, įdėjęs jo

rankon nefrito gabalą, tarė:- Tvirtai suspausk.Ir vėl visą dieną mokinys sėdėjo nieko neveikdamas, tik laikydamas nefritą. Ir taip – kasdien ištisus metus.Vieną rytą, kaip jau buvo įpratęs, jaunuolis priėjo prie mokytojo, ištiesęs delną. Ir vėl pastarasis jam įdėjo

akmenį į delną.Tačiau akmuo subraižė jam delną ir jaunuolis sušuko:- Bet juk tai ne nefritas.Mokytojas nusišypsojo:- Dabar matau, kad nefritą pažįsti.Kad kažką pažintume, reikia būti su juo kartu.

SMĖLIS SAUJOJE

Trylikametis vaikštinėjo su mama smėlėta jūros pakrante. Staiga jos paklausė:- Mama, pagaliau pavyko, surasti draugą. Kaip jį išsaugoti?Motina minutėlę patylėjo, paskui pasilenkė ir prisėmė abi saujas smėlio. Laikydama rankas delnais į viršų,

vieną saują stipriai sugniaužė. Smėlis ėmė srūti pro pirštus ir kuo labiau gniaužė, tuo smarkiau smėlis byrėjo. Kitą delną laikė atvirą: smėlis liko saujoje. Keletą akimirkų berniukas nustebęs žiūrėjo, o paskui sušuko:

- Supratau.Nedidukėje kalnų bažnytėlėje radau kažkieno pamirštą paveikslėlį su Dievo Motinos atvaizdu. Kitoje

paveikslėlio pusėje buvo užrašyta: „Draugystės malda“. Štai ji:Viešpatie, padėk man tapti visų draugu,Tokiu draugu, kuris kantriai laukia,Sutinka su giedra šypsena,Visuomet išklausoIr su džiaugsmu padėkoja,Kuris nepalieka nelaimėje,Yra ištikimas ir išlaiko žodį. Padėk man skleisti susitaikymą ir ramybę,Tavo ramybę, Viešpatie.Padaryk, kad nepraeičiau abejingai pro tuos,Kurie jaučiasi silpni ir vieniši.Tada net ir nedarydamas jokių išskirtinių darbųPadėsiu kitiems pajusti, kad Tu esi šalia,Meilės ir švelnumo Viešpatie.

PIRMOJI GĖLĖ

Viename kalnų kaimelyje gyvuoja labai graži tradicija. Kasmet pavasarį vyksta kaimo gyventojų varžybos. Kiekvienas stengiasi surasti pirmąją pražydusią gėlę. Kas ją randa ir nuskina – laimi ir yra tikima, kad visus metus jį lydės sėkmė. Todėl varžybose dalyvauja visi, ir jauni, ir seni.

Vienais metais, prasidėjus pavasariui, kai ėmė tirpti sniegas ir atsivėrė dideli drėgnos žemės plotai, kaimelio gyventojai leidosi ieškoti pirmosios gėlės. Valandų valandas ieškojo aukštai kalnuose ir žemai, kalnų atšlaitėse, bet nerado jokio žiedelio. Jau buvo benuleidžią rankas, kai staiga išgirdo šūksnį.

- Ji čia. Radau.Tai buvo vieno berniuko balsas. Vyrai, moterys ir vaikai pasileido prie jo bėgti. Mažylis plojo rankomis ir

šokinėjo iš džiaugsmo. Jis rado pirmąją gėlę.Tačiau šis pirmas žiedas buvo pražydęs tarp akmenų, keletą metrų žemiau stačios uolos krašto. Vaikas,

ištiesęs ranką žemyn, rodė į gėlę, tačiau negalėjo jos pasiekti, nes baiminosi grėsmingo skardžio. Ir vis dėlto vaikas troško tos gėlės labiau už viską pasaulyje. Jis norėjo laimėti varžybas. Norėjo, kad visus metus jam šypsotųsi sėkmė.

Geraširdžiai kaimo gyventojai nusprendė berniukui padėti. Penki vyrai atnešė storą lyną. Ketino pririšti vaiką ir nuliesti jį iki gėlės, kad šis galėtų ją nuskinti. Tačiau vaiką kaustė baimė. Jis bijojo aukščio, bijojo, kad lynas gali trūkti.

- Ne, ne, - pravirko, - aš bijau.Atvilko dar storesnį lyną. Ne penki, bet penkiolika vyrų nusprendė jį laikyti. Visi drąsino berniuką.Staiga vaikas liovėsi verkęs.Ryžtingai nusišluostė ašaras. Kaimo gyventojai nutilo, norėdami išgristi, ką gi jis pasakys.- Gerai, - tarė berniukas, - leisiuosi žemyn. Tačiau tik tuomet, jei lyną laikys mano tėvas.Tokia yra Jėzaus žinia: „Nebijok, Tėvas laiko tavo gyvenimo lyną“.

VAIRUOTOJAS

Niūrus ir šaltas žiemos rytas. Autobusas sausakimšas studentų ir dirbančiųjų. Keleiviai susispaudę vienas šalia kito, susigūžę, apsitūloję storais sunkiais žieminiais drabužiais, apsnūdę nuo monotoniško variklio gaudimo ir nuo šiokios šokios šilumos. Niekas neiškalba. Kas rytą vis tie patys veidai, tačiau vieni nuo kitų slepiasi už išskleistų laikraščių.

Staiga pasigrista balsas:- Dėmesio. Dėmesio.Sušlama laikraščiai, pakyla galvos.- Kalba jūsų vairuotojas.Tyla. Visi sužiūra į vairuotojo pakaušį. Jo balsas skamba įsakmiai.- Tuoj pat padėkite laikraščius į šalį.Laikraščiai iš lėto nusileidžia.- Dabar pasukite galvas ir pažvelkite į šalia sėdintį žmogų.Keista, tačiau visi paklūsta. Kai kas nusišypso.- O dabar kiekvienas ištarkite šalia sėdinčiam: „Labas rytas, kaimyne.“Iš pradžių balsai tylūs, nedrąsūs, tačiau netrukus barjeras peržengiamas. Daugelis spaudžia vienas kitam

ranką. Studentai net apsikabina. Žmonės ima gyvai šnekėtis, autobusas prisipildo šurmulio.Labas rytas, kaimyne.

ŠVARI SĄŽINĖ

Seniai seniai miško viduryje gyveno keista mėsėdžių augalų šeima, kurią laikui bėgant ėmė graužti sąžinė dėl tokios neįprastos mitybos. Mat gerasis vėjas atnešdavo miške sklindančio nepasitenkinimo ir skundų atgarsius.

Jautrūs kritikai augalai pajuto pasidygėjimą mėsa ir po kiek laiko ėmė taip ja bjaurėtis, kad visiškai atsisakė ją valgyti. Juos pykindavo vien ją pamačius.

Mėsėdžiai augalai nusprendė tapti vegetarais. Nuo tada jie pradėjo valgyti vieni kitus ir ramiai sau gyveno, kadangi visame miške buvo tik ir kalbama apie tai, kokie jie pavyzdingi.

Taip atsitinka daugelyje šeimų. „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai. Jūs valote taurės bei dubens išorę, o viduje esate pilni gobšumo ir nesivaldymo. Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai. Jūs panašūs į pabalintus antkapius, kurie iš paviršiaus gražiai atrodo, o viduje pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų. Taip ir jūs iš paviršiaus atrodote žmonėms teisūs, o viduje esate pilni veidmainystės ir nedorumo: (Evangelija pagal Matą23,25.27-28).

Kas nori bet kokia kaina sudaryti apie save gerą nuomonę, paprastai nužudo tiesą ir tikrojo susitaikymo galimybę.

DUKTĖ

Mergina buvo prastai nusiteikusi. Tarsi ežys, kankinama šuns, buvo atstačiusi aštrius savo dyglius. Mokykloje per daug užduoda namų darbų, per daug klausinėja, visko per daug...

Motina kasdien kartoja vis tuos pačius pamokslus, prašymus, įspėjimus.Mergina darėsi vis niūresnė ir niūresnė. Sykį pažvelgė motinai tiesiai į akis ir tarė:- Mama, aš pavargau nuo tavo pamokslų. Užuot tuščiai aušinusi burną, kodėl neprieini ir manęs

neapkabini? Šito man reikia labiau nei visų tavo patarimų.Motinai iš nuostabos užgniaužė kvapą. Dukters žvilgsnis maldaute maldavo apkabinti. Su ašaromis akyse,

drebančiu balsu motina tarė:- Tu nori... tu nori, kad tave apkabinčiau? Bet ar žinai, kad ir aš... ir aš noriu, kad tu mane apkabintum?Ištiesusi rankas apglėbė dukterį ir tarsi mažą mergaitę stipriai priglaudė prie savęs.Kiekvienas, nesvarbu, kiek jam metų (net ir septyniasdešimtmetis), nori būti apkabintas, stipriai priglaustas,

nori patirti, kad yra mylimas. Dažnai tampame pernelyg santūrūs, pernelyg drovūs ir gėdijamės rodyti tikruosius savo jausmus. Slepiamės po šalta ir griežta kauke, kad tie, kuriuos mylime, neįžvelgtų, kokie esame jautrūs ir pažeidžiami, kad nesuprastų, ką jaučiame iš tikrųjų.

Tačiau tik žmogiška šiluma gali mus išgelbėti nuo didžiųjų šios epochos šalčių.

VAIVORIKŠTĖ MILŽINUI

Pats ankstyviausias Oskaro prisiminimas – Milžino veidas, didelis ir baisingas, su pilna dantų plačia burna. Keista buvo to veido išraiška.

„Dabar jis mane suės“, pagalvojo Oskaras ir ėmė klykti, pasitelkęs visą savo mažų, bet stiprių balso stygų jėgą.

Atbėgo mama ir Milžinas dingo. Prisiglaudęs prie mamos krūtinės Oskaras neatgaudamas kvapo ėmė aiškinti: „Mamyte, ką tik prie mano lovelės buvo milžinas ir norėjo mane suryti. Jis toks baisus. Su didžiule burna ir gausybe dantų“. Žinoma, iš jo lūpų sklidę garsai tebuvo „Gu-gu. A-a“, tačiau mama buvo puiki tos kalbos vertėja ir viską suprato.

Milžinas ir toliau sukinėjosi netoliese. Sykį paėmė berniuką ant rankų. Oskaras jautėsi lyg šapelis Milžino rankose. Buvo bepradedąs klykti, tačiau pajuto, kad Milžino ranka buvo šilta ir švelni, o balsas, sudundenęs „O-lia-lia“, nebuvo toks jau grėsmingas. Anaiptol.

Taip Oskaras pamažu išmoko gyventi su Milžinu. Vaikas gerai nežinojo, ką Milžinas veikia. Didžiąją dienos dalį jis kažkur dingdavo, tačiau kai atsirasdavo, Oskaras jautėsi laimingas, saugus, apgintas.

Turėti tau tarnaujantį milžiną – ne taip jau blogai, svarstė vaikas.Kai piktas pono Pakučio šuo ėmė urgzti, taikydamasis grybštelti dantimis Oskarui į minkštą jo kojelę,

Milžinas nubaidė keturkojį vien savo pasirodymu. Milžinas mokėjo skaičiuoti ir rašyti raides, taip pat pasakoti visokias istorijas apie savo šalį, kurioje gyveno žmogėdros, fėjos, slibinai ir karžygiai. Vieną dieną parke sekiojo jį iš paskos, prilaikydamas dviratį pirštu, kol Oskaras pagaliau pats išmoko išlaikyti pusiausvyrą.

Pum, pum, dundėjo Milžino žingsniai. Oskaras pajuto, kad kai išgirsdavo tą pum, pum, išsisklaidydavo visos jo baimės.

Bet štai vieną dieną paimti Oskaro iš mokyklos atėjo senelis. Berniukas suprato, kad kažkas čia ne taip, nes turėjo ateiti mama. Tą vakarą jie visi ketino švęsti jų bičiulės Lauros gimtadienį. Kai senelis pasakė, kad Milžiną ištiko širdies smūgis, Oskaras pagalvojo, jog senelis juokauja. O supratęs, kad tai ne pokštas, pamanė, jog mirs ir jis pats. Buvo taip sukrėstas, kad neįstengė išlieti nė ašaros. Jautėsi sustingęs ir bejėgis. Jo galvoje vis sukosi

mintys: „Kodėl? Juk buvai toks didelis, stiprus ir sveikas. Kasdien dirbai po atviru dangumi.“ Kam jau kam, bet tikrai ne jam gauti širdies smūgį.

Įžengti į ligoninę buvo baisu. Milžinas gulėjo ištiktas komos. Aplink jį – daugybė vamzdelių ir medicininės įrangos. Atrodė nepanašus į save. Oskaras drebėjo. Jis troško tik vieno – kad Milžinas pabustų iš to klaikaus sapno ir jie grįžtų kartu namo.

Į ligoninę prigužėjo žmonių. Jie labai mandagiai elgėsi su Oskaru. Vaikas nežinojo, kad Milžinas turėjo tiek daug gerų draugų. Čia buvo ir Laura, tačiau gimtadienio švęsti neketino.

Po tos pirmos dienos sekė kitos dvi nerimo, budėjimo ir maldų dienos. Nepadėjo, vasario 26 įvyko pats tragiškiausias dalykas per visus dešimt Oskaro gyvenimo metų, o gal ir per visą jo būsimą gyvenimą. Milžinas mirė.

Kovą atėjo tėčio šventė. Oskaras nupirko gražią sveikinimo atvirutę ir parašė laišką:Nė nežinau, ar mane girdėjai, kaiš ištariau tau sudie. Niekada anksčiau man neteko dalyvauti laidotuvėse,

bet buvau apstulbintas, kad atėjo per tūkstantį žmonių. Dalyvavo visi giminės ir draugai, taip pat gausus būrys man nepažįstamų žmonių. Pamaniau, kad su tais žmonėmis elgeisi taip ypatingai, kaip su manimi. Štai kodėl visi taip tave mylėjo. Žinoma, aš visada žinojau, kad esi ypatingas, nes juk esi mano tėtis. Tą dieną suvokiau, kad buvai ypatingas ir daugybei žmonių.

Nors jau praėjo nemaža laiko, visuomet apie tave galvoju ir man labai tavęs trūksta. Kartais naktimis verkiu kol užmiegu, tačiau stengiuosi pernelyg nepulti į neviltį. Žinau, kad už daug ką esu tau dėkingas. Per dešimt metų tu man davei tiek meilės, kiek daugelis kitų vaikų negauna per visą savo gyvenimą. Tiesa, dabar jau negali savaitgaliais žaisti su manimi kamuoliu, vestis manės pusryčių į kavinę, pasakoti įvairiausių istorijų ar slapta įbrukti man į delną kokį pinigėlį.

Bet aš žinau, kad tu vis dar esi su manimi. Esi mano širdyje ir mano kauluose. Girdžiu savyje tavo balsą, kuris man padeda ir veda gyvenimo keliu. Kai nežinau, ką daryti, stengiuosi įsivaizduoti, ką tu man patartum. Esi vis dar čia, duodi man patarimų ir padedi suvokti daugelį dalykų. Žinau, kad ir kas atsitiktų, visada tave mylėsiu ir prisiminsiu.

Girdėjau sakant, kad kai kas nors miršta, Dievas nuteisia vaivorykštę, jog paimtų žmogų pas save į rojų. Tądien, kai mirei, danguje pasirodė dviguba vaivorykštė.

Tu buvai beveik dviejų metrų ūgio. Turbūt nusivesti tave į rojų vienos vaivorykštės nepakako.Myliu tave, tėti.Oskaras.

ŽIRGAS IMPERATORIUI

Sykį tolimoje Kinijos karalystės provincijoje gyveno dailininkas, ištisas dienas stengęsis nutapyti matoma ir nematoma. Jo gimtąjį kaimą dažnai gaubė rūkas. Pasakojama, kad tame krašte pasirodžius saulei imdavo loti tenykščiai šunys.

Dailininkas buvo pasižadėjęs nutapyti ant didžiulių iš ryžių pagaminto popieriaus lakštų nuostabius kaimą supusius gamtovaizdžius, tačiau juos pernelyg dažnai slėpė tiršta miglos skraistė. Jis buvo taip puikiai įvaldęs teptuką, kad gebėjo vienu plaštakos judesiu, greitu lyg žaibo tvyksnis, nutapyti ežerus, uolas, paukščius ir kalnus.

Žavėdamiesi ir tylėdami kaimo žmonės mėto žiūrėti, kaip ant balto popieriaus lakšto stebuklingai atsiranda kalnai, kloniai, užburiantys gamtos vaizdai, didingi vaisiais apkibę medžiai, karališkai oriai žydru vandens paviršiumi plaukiančios nuostabios gulbės, vaivorykštės spalvų plunksnomis besipuikuojantys povai.

Apie dailininką ėmė sklisti kalbos – iš lūpų į lūpas, iš kaimo į kaimą.Garsas apie jį ėjo vis toliau ir toliau, peržengė provincijos ribas ir pasiekė imperatoriaus ausis. Tad vieną

rytą, lydimas savo vyriausiojo sūnaus ir gausios dvariškių svitos, imperatorius atkako prie dailininko namelio slenksčio.

Sujaudintas tokios garbės, dailininkas daug sykių lenkėsi imperatoriui iki žemės.Galiausiai valdovas tarė:- Girdėjau kalbant, kad tu esi geriausias mano imperijos dailininkas. Noriu tuo įsitikinti. Nutapyk man patį

nuostabiausią pasaulyje žirgą, tokį, kokio dar niekas nėra regėjęs.- Gerai, pone, - nuolankiai sutiko menininkas. - Kiek tau prireiks laiko?

- Dešimties metų, pone, - paprastai ir nuoširdžiai atsakė žmogus.- Dešimties metų, kad nutapytum žirgą?- Kad nutapyčiau puikų žirgą, pone.- Gerai. Aš palauksiu. Grįšiu čia lygiai po dešimties metų.Imperatorius su savo palyda iškeliavo. Didinga jų eisena išnyko migloje.Prabėgo dešimt metų. Išaušo sutartoji diena. Imperatorius su savo dvariškiais vėl pasirodė prie dailininko

namų durų:- Atėjau savo žirgo. Kur jis?Dailininkas atnešė didžiulį ryžių popieriaus lakštą. Tačiau jis buvo visiškai baltas...Imperatoriaus ir dvariškių akyse šmėkštelėjo nuostaba, apmaudas, nusivylimas, bet jie nespėjo ištarti nė

žodžio.Dailininkas keltą sekundžių susikaupė tyloje, po to ryžtingai pamirkė teptuką į dažus. Prieš nustebusio

imperatoriaus akis dailininkas mikliais rankos judesiais ir keliais teptuko brūkštelėjimais nutapė tokį gražų žirgą, kad sujaudintas valdovas neįstengė sulaikyti nuoširdaus susižavėjimo šūksnio.

Pakerėtas meninės išraiškos meistriškumo, imperatorius žiūrėjo į paveikslą tylomis.Čia viskas buvo tobula: linijų tikslumas, formų darna, judesio grakštumas, akių gyvumas. Galiausiai

atsigręžė į dailininką:- Niekada neregėjau puikesnio paveikslo už šį. Ir tikiu, kad niekada kito tokio nebus nutapyta. Sveikinu

tave. Tavo žmona ir vaikai galės laimingai gyventi. Čia esančių liudininkų akivaizdoje prižadu, kad padovanosiu jiems pilį, ežerą ir mišką. Tačiau tu, teptuko burtininke, būsi nubaustas mirtimi: liepsiu tau nukirsti galvą, nes pasityčiojai iš manęs, liepęs man laukti dešimt metų to, ką padarei per kelias minutes.

Netaręs nė žodžio dailininkas nuleido galvą ir, jo šeimai paplūdus ašaromis, leidosi sukaustomas grandinėmis.

Tačiau imperatorius sūnus, karališkojo kraujo princas, genamas smalsumo, įžengė į skurdžią dailininko klėtį.Vedant suimtąjį lauk, pasigirdo princo šūksnis:- Tėve, tėve. Ateikite pasižiūrėti. Ateikite tučtuojau.Visa klėtis buvo pilna didelių ir pažų popieriaus lakštų, jie mėtėsi ant žemės, buvo sukrauti šūsnimis

kampuose, prikabinti prie sienų, o ant jų buvo nutapyta tūkstančiai, milijonai žirgų. Dešimt metų dieną naktį dailininkas lavinosi, kad savo imperatoriui padovanotų jo vertą meno kūrinį.

Šiandienos pastangos ir darbas yra tavo rytojaus sėkmė.

KILNIAŠIRDIS MEDIS

Laukymėje augo medis, kuris mylėjo mažą berniuką. Vaikas kasdien ateidavo prie jo.Rinkdavo nukritusius lapus ir iš jų, pasidaręs karūną, vaizduodavo esąs miško karalius. Įsikoręs į medį,

supdavosi ant šakų. Derliaus metui atėjus, valgydavo medžio vaisius, o jo paunksmėje žaisdavo slėpynių. Pavargęs griūdavo ant žolės ir užsnūsdavo, o medžio lapai šnarėdavo jam lopšinę.

Visa savo maža širdele vaikas mylėjo medį. Ir medis buvo laimingas. Bėgo laikas, berniukas augo. Medis vis dažniau likdavo vienas. Sykį berniukui atėjus prie medžio, šis jam

pasiūlė:- Prieik arčiau, sūneli, įsilipk į mane, pasisupk ant šakų, paskanauk mano vaisių, pažaisk mano paunksmėje

ir būk laimingas.- Esu per didelis, kad laipiočiau po medžius ir žaisčiau, - atsakė berniukas. – Noriu daug ką įsigyti ir

linksmai gyventi nieko nestokodamas. Tam reikia pinigų. Ar gali man jų duoti?- Labai gaila, - atsiduso medis, - bet pinigų aš neturiu. Galiu pasiūlyti nebent savo vaisius. Susirink juos,

keliauk į miestą ir parduok. Gausi pinigų ir būsi laimingas.Berniukas, įsilipęs į medį, nuskabė vaisius ir išsinešė. Medis buvo laimingas.Praėjo daug laiko. Berniukas nesirodė. Medis darėsi vis liūdnesnis. Vieną rytą berniukas netikėtai atėjo.

Suvirpėjęs iš Džiaugsmo medis prakalbo:- Prisiartink, mano vaike, įsiropšk į mane, pasisupk ant šakų ir būk laimingas.- Aš labai užsiėmęs, neturiu laiko karstytis po medžius, - atsakė berniukas. – Man reikia erdvaus namo.

Galvoju vesti žmoną ir susilaukti vaikų. Ar gali man duoti namą?

- Neturiu jokio namo, - tarė medis gailiu balsu, - mano namai – ši laukymė. Tačiau galėtu nupjauti mano šakas ir susiręsti sau namą. Tuomet būsi laimingas.

Berniukas, nusirėžęs šakas, išsigabeno medieną statyboms. Medis buvo laimingas.Ilgą laiką berniukas nesirodė. Kai vėl grįžo, medis taip apsidžiaugė, kad iš susijaudinimo vos įstengė

prakalbėti:- Prieik prie manęs, sūnau, - sušnabždėjo. – Pažaisk mano pavėsyje.- Esu senas ir nusivylęs, tad kokie čia dar žaidimai, - pasiguodė berniukas. – man reikia laivo, noriu kuo

toliau sprukti iš čia. Ar duosi man laivą?- Nupjauk mano kamieną ir pasidirbk laivą, - paragino medis. – Galėsi išplaukti ir būsi laimingas.Berniukas, nupjovęs medžio kamieną, pasistatė laivą ir leidosi kelionėn. Medis buvo laimingas, bet... ne

visiškai.Po daugelio metų berniukas sugrįžo.- Kaip gaila, kad neturiu tau ką pasiūlyti, - prabilo medis. – Ant manęs seniai nebeauga vaisiai.- Mano dantys per silpni kramtyti vaisius, - atsakė berniukas.- Likau be šakų, - tęsė medis. – Neturėsi kur suptis.- Esu per senas suptis ant šakų, - papurtė galvą berniukas.- Netekau ir kamieno, - kalbėjo medis. – Nebus kur įsiropšti...- Aš toks paliegęs, kaip galėčiau ropštis? – atsiduso berniukas.- Iš manęs nieko neliko, - sudejavo medis. – Taip norėčiau tau ką nors padovanoti, bet nieko neturiu... Esu

senas kelmas. Kaip gaila... - Dabar man jau nieko nebereikia, nebent ramios vietelės atsisėsti, - patikino berniukas. – Jaučiuosi toks

nuilsęs...- Tuomet, - medis išsitiesė kiek galėjo, - tuomet šis senas kelmas kaip tik tai, ko tau reikia. Prieik artyn,

mano vaike. Prisėsk ir atsipūsk.Berniukas taip ir padarė.Medis buvo laimingas. (Shel Silverstein)Prisėsk šį vakarą kokiame ramiame kamputyje ir nuoširdžiai padėkok visiems savo gyvenimo „medžiams“.

RITERIO MARŠKINIAI

Riterio akyse atsispindėjo rausva šviesa, kai auštant, stovėdamas tarp dantytų pilies bokštų, jis žvelgė į rytus, į auksiniame danguje tekančią saulę.

Baigėsi lietingasis laikotarpis, ilga ūkanota žvarbi žiema, dienos be saulės ir be saulėlydžių.Vėl atėjo metas išvykti.Lengvas virpulys perbėgo per džiūgaujantį jo kūną tą rytą. Tik lengvas virpulys, tačiau nemalonus.

Skausminga mintis nedavė jam ramybės dienas, metus, daug laiko.Jo ginklai, kažkada blizgėję ir žėrėję, dabar buvo paženklinti daugybės kovų žymių, gryno plieno kalavijas

nebežvilgėjo kaip anksčiau, o auksuoti rankenos raižiniai buvo apsitrynę. Tarsi pikta ranka mėgaudamasi būtų viską apdengusi apnašomis.

Tačiau virš riterio palapinės plazdėjo laimėtojo vėliava. Niekas niekuomet nesugebėjo jos išplėšti, ir riterio širdis vis dar troško didžių žygių. Jo plaukai pilkėjo ir žilo, bet per ilgus rytinius pasijodinėjimus ilgos sruogos vis dar plaikstėsi vėjyje. Akys dar mokėjo svaidyti žaibus, o jo narsioje sieloje garsiau nei bet kada dundėjo pergalių būgnai.

Tūkstančiai dvikovų, tūkstančiai mūšių paliko ant jo skydo įlinkimų, randų ant viso kūno ir švelnių raukšlių ant veido. Kai ant savo pašėlusio žirgo šuoliuodavo paraduose, apsuptas šilkiniais auksu siuvinėtais drabužiais apsivilkusių pažų, o prieš jį ant mažų arabiškų žirgų jodavo būrys greitų šauklių, iškėlusių ilgus sidabro trimitus, susižavėjusių žmonių minios suplūsdavo jo pasveikinti karščiausiais plojimais.

Prieš riterį jodavo jo ginklanešys, kuris tvirtai ir išdidžiai iškėlęs tarsi trofėjų laikydavo plačiai pagarsėjusius garbinguosius riterio marškinius. Šie raudono šilko marškiniai keturiasdešimt devyniose vietose buvo perplėšti. Keturiasdešimt devynis drakonus riteris buvo iškvietęs dvikovon ir juos nukovęs. Tas vėjyje plevėsuojantis sudriskęs raudonas skiautinys buvo didžiausia jo garbė. Joks kitas riteris visame pasaulyje negalėjo nieku panašiu pasigirti.

Kiekviena perplėšta vieta riteriui priminė išlietą prakaitą ir kraują. Taip pat riaumojimą, staugimą, ugnies liežuvius, nagus, pergalės svaigulį, triumfą.

Keturiasdešimt devynis kartus.Ir štai, kai tyliai bundant dienai riteris stovėjo giliai susimąstęs, pasigirdo patrakęs šuoliavimas, dusulingas

kvėpavimas, šūksnis:- Drakonas. Prie Reno upės tilto milžiniškas drakonas,Akimirksniu visą kaimą ir pilies gyventojus pervėrė baimė. Buvo girdėti šaunant durų sklendes, vyrai iš

strėlinių traukė strėles, valstiečiai varė gyvulius tarp aukštų pilį juosiančių sienų, sunerimusios motinos ieškojo savo vaikų.

Iš toli, nuo horizonto linijos ir plačiosios upės, sklido grėsmingas dundesys. Nesunku numanyti, kiek bus liepsnų, dūmų, kaip viskas bus be gailesčio sugriauta.

Visi pakėlė akis į pilies bokštą.Tik riteris, tik jis vienintelis galėjo juos išgelbėti.Riteris buvo pasirengęs. Per kelias sekundes apsivilko šarvus, paėmė į rankas sunkiasvorius ginklus. Išjojo

vienas, drąsus kaip visuomet. Neištarė nė žodžio. Tą vakarą raudono šilko marškiniai paprasčiausiai būsią paženklinti dar vienu įplyšimu.

Drakonas atrodė tarsi juodas šešėlis danguje, jo akys laidė raudonus blyksnius, ugningas alsavimas kaitino orą, uodega talžė medžių viršūnes.

Riteris stebėjo drakoną tylėdamas. Nenuleido nuo jo akių. Iškvietė jį į kovą, tvirtai laikydamas už pavadžių išsigandusį žirgą.

Riteris ketino nugalėti pabaisą ne jėga, bet gudrumu.Įviliojo drakoną į miško tankmę. Apimtas žvėriško įtūžio, siaubūnas jį nusekė į didžiulių susipynusių šakų

žabangus. Dabar riteris turėjo tik palaukti. Jis žinojo, kur reikia smogti: į storą tvinksinčią arteriją ties žaliais žvynais apaugusia gerkle.

Po ilgos siautulingos kovos išsekęs drakonas nuleido galvą priešais laukiantį nejudantį nepermaldaujamą riterį. Kova buvo baigta. Didžiulėse kraujo pasruvusiose pabaisos akyse žiaurumą pakeitė išgąstis ir neviltis.

Mirties skraistė apgaubė mišką. Riteris nukreipė kalaviją į traukulių tampomą arteriją. Turėjo ryžtingu smūgiu ją perkirsti: netekusi kraujo pabaisa būtų išleidusi paskutinį kvapą.

Riteris įtempė raumenis, tačiau kalavijas taip ir nenusileido žemyn. Riteris kai ką pajuto. Jį vėl apniko skausminga šio ryto mintis.

Drakono širdis plakė vienu ritmu su riterio širdimi. Gyvybės būgnas esti vienas vienintelis, jis pagalvojo. Staigiu judesiu įkišo kalaviją į makštį ir pasuko žirgą, glostydamas apsvilusius jo karčius: „Grįžkime namo“, tarė.

Kaime jį pasitiko nustebimo ir nusivylimo kupina slogi tyla. Riteris jojo per kaimą taip pat tylėdamas. Pasuko link kalvos, kur gyveno jo šeima. Išvydęs didelį pilko mūro namą, nusviedė žemėn geltonomis ir raudonomis plunksnomis išpuoštą šalmą, po to skydą, šarvus, kojas ir rankas dengusius geležies apkaustus.

Netekęs sunkios naštos, žirgas pasileido šuoliais.Tarsi kažką nujausdami, riterio šeimos nariai išėjo jo pasitikti. Žmona (kokia ji dar jauna ir graži, kaip jis

galėjo tiek laiko apie ją negalvoti), vaikai (Dieve, kaip jie išaugo), namai (reikia kuo skubiau nulakuoti duris)... Visa jam atrodė tarsi nauja.

Kai apkabino žmoną ir vaikus (kada paskutinį sykį jis tai darė?), skausminga mintis išnyko.„Gyvenimas – tai visa, ką turime... visa, ką turime“, šnabždėjo.Po to pririšo garbinguosius raudonus marškinius sode prie obels šakos. Iš toli jie atrodė kaip gėlė, o gal kaip

žvirblių baidyklės liekanos.Gyvybės būgnas yra vienas vienintelis. Tas, kuris plaka tavo krūtinėje. Įsiklausyk į jį šiandien.

SUMANIAUSIAS SŪNUS