13 mokslo darbai / LiteratūroLogija

AnotAcijA: šiame straipsnyje siekiama atsigręžti į Maironio drami-nę trilogiją, rašytą kūrybinės brandos metais, mėginant išsiaiškinti, ar dramos tikrai yra šio lietuvių klasiko menkiausia palikimo dalis, ar tautos atgimimo poetas sugebėjo sukurti tik tiesmukas patrio­tines dramas, kurios neturi jokios išliekamosios vertės. Dramų analizė liudija, kad šie kūriniai anaiptol nėra schemos, perkeltos iš paties Maironio rašyto istorijos vadovėlio, o saviti istoriosofiniai veikalai, svarstantys politikos ir moralės klausimus, analizuojantys pačius politinio veikimo principus. Dramaturgas nekuria ideali-zuotos Lietuvos istorijos, o rodo skaudžių praradimų momentus. Vienas pirmųjų Lietuvoje Maironis pradėjo vaizduoti tuos įvykius, kurių nenorima prisiminti: tarpusavio rietenas ir žudynes, rėmimąsi priešais, didžiausios ir galingiausios Europos valstybės valdovo nesugebėjimą tapti nepriklausomam nuo Lenkijos ir užtikrinti savo politikos tęstinumą. Maironis rašė tragedijas: parodė tragiškąją is-torijos pusę, vaizdavo Vytautą Didįjį ne spindinčioje savo didybė-je, o abejojantį, kenčiantį, patiriantį savo galių ribotumą.

AnnotAtion: The article aims to look back on Maironis’ dramatic trilogy written during the years of his creative maturity in order to find out if dramas are really the part of little importance of this Lithuanian classic and if the poet of national revival was able to create only straightforward patriotic dramas of no lasting value. Drama analysis shows that these works are far from schemes

Aurelija Mykolaitytė

mairoNio dramaTUrGiJa: isToriJos TraGiZmas

ĮVADAS

„Maironio dramaturgija yra mažiausiai vaisinga jo kūrybinio darbo dalis, nedavusi impulsų šio žanro raidai lietuvių literatūroje“,1 – rašė autoritetinga Maironio kūrybos tyrinėtoja Vanda Zaborskaitė, o šią dogma tapusią tezę kartojo ne vienas vėlesnis literatūrologas. Tokį įsitvirtinusį vertinimą ne taip lengva pakeisti, tuo labiau kad jis pa-remtas ganėtinai ilga recepcijos tradicija: panašiai į Maironio dra-mas žvelgta ir tarpukariu paties Maironio amžininkų. Štai Vincas Mykolaitis­Putinas, į kurio autoritetą atsiremta ir V. Zaborskaitės, nurodė, kad Maironis dramomis tik atkūręs „Lietuvos istoriją“: „dra-mos – vaizdingas vadovėlio priedas“2. Bene vienintelis, suabejo-jęs tokiu griežtu sprendimu, buvo Jonas Lankutis. Įdėmus dramų tyrinėtojas, prieš akis turėdamas didžiulį lietuvių dramaturgijos kontekstą, rašė, kad ne visai norėtų sutikti su V. Zaborskaitės iš-vada, išdėstyta pirmajame knygos „Maironis“ leidime 1968 m.: jo nuomone, herojines ir patriotines šių dramų nuotaikas specialiai stengtasi pabrėžti valstybinių švenčių ir jubiliejų progomis3. Tyrinė-tojas akcentuoja, kad Maironis sąmoningai pasirinko kitą kelią nei Vincas Krėvė, V. Mykolaitis­Putinas ar Balys Sruoga: „Jis rašė poli-tinės problematikos ir politinius konfliktus vaizduojančias dramas“4, nurodo, kad tokie kūriniai „taip pat įsijungia į bendrą dramaturgijos raidos procesą“5. Tyrinėtojo nuomone, trilogijoje „į pagrindinę vie-tą iškyla aštri politinė to meto gyvenimo situacija ir apskritai sudė-

taken from the history textbook written by Maironis himself, but distinctive historiosophical works on moral and political issues, analyzing the political principles of action. The playwright does not create an idealized history of Lithuania, but shows severe moments of losses. One of the first in Lithuania, Maironis began to portray the events nobody wanted to remember: internal wars and massacres, reliance on enemies, the most powerful ruler of the state’s inability to become independent from Poland and ensure the continuity of his policy. Maironis wrote tragedies: he showed the tragic side of history, showing Vytautas the Great not in his shiny glory, but doubting, suffering, facing limits of his power.

tyrimo objektAs: Maironio trilogija „Kęstučio mirtis“ (1921), „Vytautas pas kryžiuočius“ (1925), „Didysis Vytautas – karalius“ (1930).

tyrimo tikslAs: apibrėžti draminės trilogijos koncepciją.Uždaviniai: atskleisti, kaip Maironis suvokia istoriją, analizuoti

svarbiausių personažų paveikslus ir išsiaiškinti, kokias savybes labiausiai pabrėžia dramaturgas.

Metodai: hermeneutinė fenomenologinė analizė, lyginamoji analizė.

Pagrindiniai žodžiai: istorinė drama, trilogija, tragizmas, po-litika, moralė.

Key words: historical drama, trilogy, tragedy, politics, morality.

tingas krašto likimas“6. Priešingai įprastai šių kūrinių perskaitymo strategijai, knygoje Lietuvių dramaturgijos raida“ J. Lankutis pabrė-žia: „Trilogijos įvykiai ir žmonės vaizduojami be paradinio blizgesio ir majestotiškų užmojų“7. Šios įžvalgos toliau plėtojamos ir dramas palydinčiame įvadiniame trečiojo Maironio „Raštų“ tomo straips-nyje „Maironio dramaturgija“, kur jau drąsiai teigiama: „Šiandien mūsų literatūros klasiko pavaizduota senovė vargu kam gali atro-dyti vien „kunigaikščių kultas“ ar „praeities idealizacija“8. Būtent J. Lankučio mintys, polemizuojančios su įprasta vertinimo tenden-cija, tapo paskata naujai pažvelgti į Maironio trilogiją, patyrinėti tuos kūrinius, kurie buvo palikti lietuvių literatūros paraštėse.

PIRMOJI DALIS: „KĘSTUČIO MIRTIS“

Trilogija Maironis siekia parodyti tragiškus lietuvių istorijos momentus, atskleidžiančius ne Vytauto didvyriškumą, o jo po-litinės kovos tragizmą: tėvo Kęstučio, dviejų sūnų praradimą kovojant dėl Vilniaus sosto ir galiausiai nesugebėjimą įtvirtinti savarankiškos Lietuvos, kuri būtų nepriklausoma nuo Lenkijos valstybės. „Autorius sąmoningai koncentruoja dėmesį į pačius skaudžiausius įvykius“9, – pabrėžia J. Lankutis.

Pirmoji dalis „Kęstučio mirtis“ labiausiai išryškina tarpusavio ne-santaiką, kurią provokuoja svetimieji, kryžiuočiai ir gudai. Jau pačio-je dramos pradžioje, pirmajame veiksme, parodomi kryžiuočių pla-

14 mokslo darbai / LiteratūroLogija

nai pasirašant sutartį su Jogaila: „Pradžia padaryta: Kęstučiui mirtis!/ Paskui... jūs visi mums vergausit kaip Prūsai,/ Ir laukiamas galas, jaučiu, nebetoli“10. Kartu Maironis vaizduoja gudrias artimųjų, moti-nos Julijonos, brolio Skirgailos, svainio Vaidilos, manipuliacijas, ku-rioms pasiduoda Jogaila: jis tiki ginąs savo paveldėtą teisę į sostą.

Bene labiausiai išplėtotas šioje dramoje Lietuvos didžiojo ku-nigaikščio Jogailos paveikslas: siekdamas įtvirtinti savo valdžią Vilniuje, jis pasirašo sutartį su kryžiuočiais ir remiasi Gudų galia, kurią garantuoja jo motina Julijona. Panašiai, kaip ir B. Sruogos „Milžino paunksmėje“ (1932), jis yra silpnas ir lengvai kitų įtakai pasiduodantis kunigaikštis: Jogaila manipuliuoja vieni ir kiti, ti-kėdamiesi sau naudos. Kartu jis parodomas kaip politikas, prie-kaištaujantis sau dėl veidmainiško elgesio:

Sakykit, kaip norit! Aš visgi jaučiuos,Lyg kažką nedorą padaręs... ir kaltas!Ir sąžinė mano tarytumei sako,Kad tas pasibaigti negali gerai11.

Drama sugestijuoja, kad Jogaila nėra blogas, o tik silpnas žmogus: šią personažo traktuotę daug labiau išplėtos po de-šimtmečio B. Sruoga, bet jau ir šiame kūrinyje matyti tam tikri pokyčiai ta pačia linkme. Kad įtvirtintų tokį Jogailos paveikslą, Maironis linkęs keliskart pabrėžti Jogailos kitiems ir sau pačiam pripažįstamą kaltę: tai tampa kuriamo paveikslo dominante. Kai kunigaikštis Kęstutis išsiaiškina klastingą sutartį su kryžiuo-čiais, Jogaila prisipažįsta kaltas. Maironis parodo Jogailos nu-sižeminimą, atsisakymą Gedimino sosto ir prašymą pasigailėti: „Duok, dėde, laiko pataisyt man klaidą!/ Aš noriu Lietuvai dar būt naudingas“12. Nors Kęstutis nėra linkęs tikėti šia atgaila, bet

Jogailą užtaria Vytautas, prašydamas leisti jam valdyti Vitebs-ką. Ketvirtajame veiksme, kai galios persvara jau ne Kęstučio, o Jogailos pusėje, dar kartą parodomas šio politiko vidinis nera-mumas ir sąžinės priekaištai, išsakomi sau pačiam: „Tiesiog ne-galiu!.. ne tiktai kad kalbėti,/Pažvelgt į akis neturėčiau drąsos!“13 Maironis vaizduoja Jogailą, bėgantį nuo moralinės atsakomybės ir galiausiai visiškai pasiduodantį aplinkybėms: jis yra pernelyg silpnas, kad pats valdytų situaciją. Paskutiniame, penktajame, veiksme, kada vaizduojamas Kęstučio nužudymas, Jogaila visiš-kai nepasirodo: nusikaltimas atliekamas kitų rankomis.

Kodėl tiek dėmesio Maironis skiria būtent Jogailai, palikdamas gana nuošaly tiek Kęstutį, tiek Vytautą? Dramaturgas priešpriešina dvi politinio elgesio strategijas: Jogailos politikai siekiant įtvirtinti savo valdžią aklai paklūstant aplinkybėms, Maironis priešina Vy-tauto pastangas kurti savitarpio pasitikėjimą suvokiant, kad „jie nori tyčia mus supjudyti ir sudrumstame vandeny žvejoti“14. Dramoje parodoma, kad būtent ši morali strategija politikoje pasmerkta pra-laimėti: jos auka tampa Vytauto tėvas Kęstutis, klastingai Skirgailos pakviečiamas tartis ir suimamas, vėliau nužudomas. Kęstučio lai-dotuvių scena tampa tikra veidmainiškos politikos apoteoze: „Ma-tys visi, kaip moka Lietuva / Pagerbti savo mirusius didvyrius“15, – sako Skirgaila, žudynių organizatorius. Tai vienas ryškiausių šioje dramoje ironijos pavyzdžių: parodomas akivaizdus politinių veikėjų cinizmas. Maironis liudija tik moralinį Vytauto pranašumą, bet kaip politikas jis vaizduojamas kaip visiškai nieko negalintis pakeisti: pri-verstas bėgti iš kalėjimo persirengęs moters rūbais.

Kai kurios šios dramos užuominos liudija, kad rašydamas apie Vytauto laikus dramaturgas svarstęs ir apie savo meto politinę

Kernavė, Širvintų r. 2004. Romualdo Požerskio nuotrauka. Iš „Žiemgalos leidyklos“ rinkinių

15 mokslo darbai / LiteratūroLogija

situaciją: kova dėl Vilniaus pabrėžiama tiek dramos pradžioje, tiek pabaigoje, parodant, jog ja labiausiai suinteresuoti svetimieji: „Kieno čia bus kalėjimas?/ Gal Lietuvos visos, kas žino!.../ O mes tuo tarpu vis gilyn,/ Vis „Drang nach Ost!“16. Tokiais nurodančiais realią grėsmę žodžiais bandyta kalbėti apie svetimųjų agresiją pa-sinaudojant krašto nestabilumu po Pirmojo pasaulinio karo: dra-moje vis užsimenama apie Vilnių, kuris eina iš vienų rankų į kitas. Parodydamas Vytautą kaip per silpną pasipriešinti svetimųjų už-mačioms, Maironis galbūt mąstė ir apie savo meto Lietuvos situa-ciją: politinių galybių akivaizdoje nelieka vietos moraliai politikai.

Dramaturgas šioje trilogijos dalyje, svarstydamas apie poli-tiką, atsiskleidžia kaip pesimistas: Vytautas yra pralaimėjęs he-rojus, tragiškas savo beviltiškomis pastangomis kurti santarvę ir pasitikėjimą. Jogailos užtarimas tuo metu, kai šio likimas visiškai priklausė nuo Kęstučio ir Vytauto malonės, skaudžiai atsisuka prieš patį Vytautą: politiniai oponentai neturi jokio pasigailėjimo ir elgiasi beatodairiškai siekdami didinti savo politines galias, ku-nigaikščio kliovimasis pusbroliu pasirodo naivus ir kainuojantis tėvo gyvybę. Vienintelė jėga, kurią Maironis mano esant pajėgią atsilaikyti prieš politikos brutalumą, – pati tauta, kuri geba pasi-priešinti klastai aukodamasi. Dramaturgas šioje trilogijos dalyje idealizuoja ne politikos didžiuosius, o paprastus žmones, kurie tampa tikraisiais savo krašto gynėjais: tik dviejų jaunų vienas kitą mylinčių žmonių Laimutės ir Eimučio dėka išlieka tikėjimas ge-resne ateitimi – būtent jie išvaduoja Vytautą iš nelaisvės. Todėl tragedija baigiama gana viltingai: nors politiniai sprendimai veda į aklavietę, tautos valia parodoma kaip stipri išlaisvinanti jėga.

Taigi jau pirmojoje trilogijos dalyje istorinė medžiaga tampa tik pagrindu apmąstymams, bet anaiptol nėra jokia vadovėlinių tiesų iliustracija. Maironis nekuria garbingos Lietuvos mito: jis „deistorizuoja“ praeitį, kad galėtų pateikti savą istorinio vyks-mo interpretaciją. Beje, šią Maironio poetikos savybę yra pa-stebėjusi ir V. Zaborskaitė: „Maironiui, žinoma, ne tiek rūpėjo išsiaiškinti praeityje vykusias kovas, kiek įžvelgti jų sąskambį su savo amžiaus reiškiniais. Užtat jis savo dramoje stipriai mo-dernizuoja istoriją, tiek stipriai, kad veikalas (beje, kaip ir kitos jo istorinės dramos) visiškai netenka vietos ir laiko kolorito, to jaudinančio senovės aromato, tokio ryškaus kad ir V. Krėvės dramose.“17 Šis ganėtinai neigiamas vertinimas iš šiandienos perspektyvos žiūrint atrodo kaip dramos savitumas: analizuo-jant praeitį spręsti savojo laiko problemas. Gana panaši priei-ga prie istorinės medžiagos ir dramaturgo Juozo Grušo, kuris, gūdžiais sovietmečio metais kurdamas „Herkų Mantą“ (1957), kėlė moralinės atsakomybės problemą.

ANTROJI DALIS: „VYTAUTAS PAS KRYŽIUOČIUS“

Antrojoje trilogijos dalyje „Vytautas pas kryžiuočius“ daugiausia dėmesio skiriama pačiam Vytautui ir jo politiniams tikslams. Pana-šiai kaip ankstesnėje dramoje Jogaila, šioje dėl savo vykdomos politikos sau priekaištauja Vytautas, kuris jau nebetiki taikaus su-sitarimo galimybe. Santykiai su valdžios siekiančiu Jogaila pa-remti prievarta: siekiama jėga priversti pripažinti teises į Vilnių. Visiškai taip pat, kaip ir ankstesnėje dramoje, šioje jau Vytautas imasi derėtis su kryžiuočiais: „Jei giminaičiai ir draugai apvylė,/ belieka kreiptis vien į priešus“18. Maironis siekia atskleisti, kad šis bičiuliavimasis su priešais Vytautui nėra lengvas, bet jis nemato kitos išeities: antraip jo lauktų Kęstučio likimas. Tokios politikos, kai tenka kovoti prieš savuosius, našta parodoma kaip sunki, vi-

diniai Vytauto apmąstymai prasiveržia monologais: antrojo veiks-mo pabaigoje, kai kiti linksminasi puotoje paskelbus kryžiaus karą prieš Lietuvą, politikas prisipažįsta sau: „Ir aš! aš pats prie to pridėsiu savo ranką!“19, trečiojo veiksmo pradžios monologe, ruošiantis susirėmimui su Jogaila, apgailestaujama dėl sunaikinto krašto ir žuvusio brolio Tautvilos: „Bet kas toliau? Tiek sunaikinta krašto!/ Tiek žuvo nekaltai žmonių!..“20 Vytautas parodomas kaip svyruojantis, matantis savo politikos pragaištingumą ir nežinantis, ką daryti, kaip tinkamai pasielgti: „Dabar... tuojau turiu galutinai/Išrišti klausimą: Jogaila ar kryžiuočiai?“21 – taip pradedamas tre-čiasis monologas. Šiame monologe išsikristalizuoja Vytauto politi-ka, perimta iš pačių kryžiuočių: „Kad visos priemonės su priešais geros,/ Jei tik pasiekia tikslą. O aš tik Lietuvai norėčiau gera.“22 Vytautas, atsižadėdamas moralios politikos dėl siekiamo Lietuvos gėrio, parodomas kaip abejojantis dėl tokio savo pasirinkimo: „Ar bus tai veidmainystė?/ Ar tik politika ir išmintis?“23 – klausia savęs ketvirtame šios dramos monologe. Maironis Vytautą vaizduoja kaip tragišką istorijos asmenybę: ne didybė, galia ir valdžia, o abejonė dėl politinių priemonių tampa šio paveikslo dominante. Lietuvos kunigaikštis pripažįsta karčią politikos tiesą:

O taip skurdu ir taip skaudu,Kad per lavonus reikiaPrie tikslo kai kada kilniausio žengti!..Ir taip bus dar ilgai!24

Taigi Maironis dar kartą antrina, kad laimi politikoje tie, kas el-giasi klastingai, geba pasinaudoti kitais. Vytautas šioje dramoje parodomas kaip ne mažiau gabus „divide et impera“ strategijos meistras, gebantis pasinaudoti kitų slaptomis užmačiomis ir siekti savo tikslų. Kuo tokiu atveju Vytauto klasta skirtųsi nuo Jogailos? Dramaturgas aiškiai atskleidžia jų politinės veiklos skirtumus: pir-mojoje trilogijos dalyje Jogaila vaizduotas kaip įrankis kitų rankose, kuriuo lengva manipuliuoti, o Vytautas šioje dramoje parodomas kaip turįs stiprią politinę valią ir pats kuriąs savo veiklos strategiją: jis siekia būti tuo, su kurio sukurta valstybe turėtų skaitytis Rytai ir Vakarai. Kartu pabrėžiama, kad tokia valdžia pasiekiama didžiule kaina: Vytauto politikos įkaitais tampa sūnūs, kuriuos kryžiuočiai įsako nužudyti. Dramos pabaiga nerodo jokios perspektyvos kaip ankstesnioji. Paskutiniai kryžiuočių didžiojo magistro Valenrodo žodžiai, kuriais baigiamas kūrinys, skamba kaip prakeiksmas:

Tu apjuokei mane, o džiaukis, džiaukis!Bet irgi tu raitysies skausmuose bejėgisIr lig gyvos galvos mane minėsi!O kad daugiau neturėtumei sūnųIr nepaliktum Lietuvai nė įpėdinio vertoO tuomet net iš karsto... griaučių šypsenaAš prasijuoksiu: cha, cha, cha!25

Pirmojoje dramoje „Kęstučio mintis“ kovoje dėl valdžios auka tampa tėvas, antrojoje dramoje „Vytautas pas kryžiuočius“ auka – sūnūs. Vienu ir kitu atveju politika parodoma kaip negailestinga, žmogų paverčianti savo vergu. Vaizduojamas kenčiantis Vytautas, kuris jau iš anksto numato tokį savo sūnų likimą: „O nelaimingas aš kaip vergas, surištas retežiais,/Kurių sutraukyt nepajėgsiu, negaliu“26. Anaiptol tai ne didybės soste sėdįs Vytautas, o skau-džiai aimanuojantis dėl savo žmogiškų pralaimėjimų. Akivaizdu, kad dramaturgas siekė parodyti Vytautą ne tik kaip sumanų valdo-vą: greičiau kaip kenčiantį žmogų, kurio politiniai tikslai tampa jam tikra žmogiška našta: „O kiek tai man brangių aukų kainavo! Ir guli ant širdies... jos man/Uola sunkiausia, kaip koksai akmuo!../ O ar

16 mokslo darbai / LiteratūroLogija

tai galas?“27. Maironis šiame savo kūrinyje neteigia jokios Vytauto herojystės kaip galbūt tikėtasi iš jo artėjant Vytauto Didžiojo me-tams: rodo politiko vidinę kovą ne tiek su išoriniais priešais, kiek su pačiu savimi. Galbūt todėl šioje dramoje tiek daug monologinių intarpų, kurių dramaturgas kitose trilogijos dalyse vengė.

Savita šioje trilogijos dalyje tai, kad Maironis akivaizdžiai aktuali-zuoja savojo laiko geopolitinius svarstymus. Galima atpažinti Stasio Šalkauskio mintį apie Rytų ir Vakarų įtaką Lietuvos istorijoje, apie abiejų galybių susidūrimą varžantis dėl Lietuvos28. Šalkauskiškas modelis pasitarnauja parodant Vytauto geopolitinį mąstymą: kry-žiuočius Vytautas gąsdina didėjančia Maskvos ir rusų kunigaikščių įtaka, kuri kelia grėsmę ir pačiam ordinui, nes „rytuose sudarys galingą vieną gyvą fronto sieną“29, ir ragina, jog „reikėtų Lietuvoj sustiprint savitumą/ ir vakarų ten įtakos įnešti“30. Kad dramoje kal-bama ne tik apie istorinius laikus, o apie savąjį metą, liudija ir tokia tarsi atsitiktinė susiruošusiųjų karo žygin kryžiuočių ištarmė: „Valio, valio į karą!/ Deutschland, Deutschland über alles...“31 Maironis jau 1925 m. bando reflektuoti dvi grėsmes: einančias iš Rytų ir iš Vaka-rų, kurios susikerta kovojant dėl Vilniaus, sostinės, susigrąžinimo. Dramaturgas gana tiksliai numatė, kad ši politinė kova pareikalaus iš Lietuvos didelės aukos, kurią Pupų Dėdė (Petras Biržys) atėjus laikui apibūdins lakoniška fraze: „Vilnius mūsų, o mes rusų“.

Šioje dramoje Maironis labai raiškiai pabrėžia, kad istorija nėra vien tik herojiški žygiai: joje daug kančios, kurios niekas nenori atsiminti. Į istoriją žvelgiama iš mąslios perspektyvos, kuri padeda atskleisti ne tik šviesiąją, bet ir tamsiąją istorijos pusę:

Ir vėl kaip viesulas nerimstąs karžygysSudrums nurimusio gyvenimo kampelį!..Tiek vėl kančių, kovų, nelaimiųIr kraujo latakų, beprasmio keršto!..Ir kam? Kuriems galams? Kad juos paskuiIstorija paskelbtų didžiavyriais!..Ir skundžiasi paskui sau žmonės,Kam žemė – ašarų pakalnė! Cha cha cha!32

Šie juokdario, kuris ne kartą pasirodo Maironio dramoje „Vy-tautas pas kryžiuočius“, žodžiai liudija anaiptol ne herojiškos isto-rijos patirtį. Tokia figūra, tarsi perimta iš Wilhelmo Shakespeare‘o dramaturgijos, siekiama perteikti metafizinę būties dimensiją: visi istoriniai įvykiai tėra tik trumpam pasirodantis istorijos spek-taklis. Reflektuojamas visų žemiškų siekių praeinamumas ir iš to kylantys prieštaringi jausmai:

Pasaulio amžinasis ratasKovų ir siekių sūkuryVienus išneš aukštyn,Kitus žemyn nutrenks, O tau belieka, juokdary,Aukščiau to viso pasikėlus,Tiktai per ašaras bejuoktis:Cha cha cha!33

Šioje dramoje net tris kartus girdėti makabriškas juokas, paro-dantis žmogaus būties laikinumą ir trapumą kaip ir paskutiniame, priešmirtiniame Maironio eilėraštyje „Vakaro mintys“, rašytame 1932 m. Tai dar vienas ryškus ironijos pavyzdys: mirties akivaiz-doje bet kokios politikų pastangos įsitvirtinti atrodo tuščios, be-prasmės, juokingos. Šis juoko pro ašaras motyvas galbūt atsklei-džia dramos koncepciją: parodyti žmogaus kone prometėjiškas pastangas įveikti visas kliūtis siekiant užsibrėžto tikslo ir kartu šių pastangų laikinumą ir galbūt bergždumą žvelgiant „platesniu

žmogiškosios būties požiūriu“: pasak J. Lankučio, „tokiais atvejais jo herojai tarsi išvysta įvykius ir savo pačių išgyvenamas kolizijas kitu aspektu, pakyla į „aukštesnę“ filosofinių svarstymų plotmę“34.

TREČIOJI DALIS: „DIDYSIS VYTAUTAS – KARALIUS“

Trečioji trilogijos tragedija „Didysis Vytautas – karalius“ la-biausiai už visas ankstesnes dramas pabrėžia Lietuvos didžio-jo kunigaikščio Vytauto galybę ir įtaką: jam nešamos brangios dovanos ir reiškiama net didžiausių priešų pagarba, savieji paklūsta ir nusilenkia. Vienas ryškiausių Vytauto svarbos liudi-jimų: Lucko susirinkimo scena, kur Vytautas parodomas kaip didingas Europos valdovas. Kartu Maironis šia drama siekia paliudyti, kad Vytauto tikslas sukurti nepriklausomą nuo Len-kijos įtakos valstybę taip ir lieka nepasiektas net didžiausios galybės laikais: karūnavimo po mirties epizodas simbolizuoja žmogaus pastangų trapumą ir menkumą.

Kuriamas visai kitoks Vytauto kaip politiko paveikslas: jis jau neturi nei jaunatviško tikėjimo moralia politika ir pasitikėjimo ki-tais, kaip pirmojoje dramoje, nėra linkęs imtis ryžtingų tikslan nukreiptų sprendimų, kaip politinės brandos metais, rodomais antrojoje dramoje: šioje trilogijos dalyje Lietuvos didysis kuni-gaikštis yra atsargiai viską apskaičiuojantis ir tikintis savo suma-nymų sėkme: mano galiausiai galėsiąs perimti Lenkijos sostą iš nusenusio Jogailos, neturinčio jokio palikuonio. Tokią atsargią politinę strategiją Vytauto dvariškiai suvokia kaip senatvės žen-klą. Goštauto žodžiais:

Senatvėje mat žmonės daug atsargesni Ir ranką tiesia tik tada,Kai vaisius jau nunokęs ir kadaTikri, kad jį pasieksią35.

Taigi pats trumpas žmogaus amžius neleidžia įgyvendinti visų sumanymų, – dramoje ne kartą pabrėžiamas ribotas žmogiška-sis laikas. Netikėta Vytauto mirtis taip pat gali būti interpretuo-jama kaip akivaizdus visagalio laiko triumfas: Lietuvos didysis kunigaikštis nespėja sulaukti karūnos.

Visiška priešprieša senatviškam Vytauto delsimui siekiant įgy-vendinti savo planus – beatodairiškos lenkų politikų pastangos didinti įtaką Lietuvai. Įvykius lemiančių politikų priešakyje jau yra ne nusenęs Jogaila, o jaunas Zbignevas Olesnickis, Krokuvos vyskupas ir Lenkų kancleris. Maironis nedviprasmišku tekstu sako, kad būtent šio politiko „stebuklas“ – Jogailaičių dinasti-ja: pirmiausia tai juokdario Henės pašaipa36, vėliau Vytauto37 ir galiausiai Julijonos, Vytauto žmonos, kai šiai meilindamasis Lie-tuvos kancleris Sepinskis užsimena apie tokį pat galimą spren-dimą dėl įpėdinio. „Jei tokio dėkingumo, ponas kancleri, manei sulauksiąs,/Tai pamiršai, kad aš ne Lenkų karalienė,/Tik Didžio Vytauto žmona!“38 Nieko panašaus negalėtume aptikti Maironio „Lietuvos istorijoje“: akivaizdu, kad dramaturgas tik literatūros tekste leidžia sau kurti tokias istorijos versijas, žaidžia istorijos medžiaga ne mažiau nei po metų B. Sruoga „Milžino paunksmė-je“. Sepinskio dialogas su Julijona parodomas kaip bandymas atkartoti lenkų politinio elgesio schemą, kuri Lietuvoje nesulaukia pritarimo. Išskirtinė ši scena dar ir tuo, kad „gundymas“ vyksta prieš pat Vytauto mirtį: kaip ir ankstesnėse dramose, Maironis ieško aštriai kontrastuojančių vaizdų, kurie geriausiai parodytų iškreiptą politikos veidą. „Makabrišką atomazgą vos ne grotes-kiškai nuspalvina kanclerio Sepinskio bandymas sugundyti Juli-joną Vytautienę tuo momentu, kai didysis kunigaikštis krinta nuo

17 mokslo darbai / LiteratūroLogija

pabaidyto žirgo“39, – nurodo J. Lankutis. Maironis dar kartą pa-brėžia politikos „tikslas pateisina priemones“ amoralumą ir kartu parodo, kad toks ciniškas veikimo būdas yra politinė tikrovė.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto vidinis tragizmas šio-je trilogijos dalyje labiausiai sietinas su dvasinės įpėdinystės tema, kuri tampa svarstymų leitmotyvu. Lietuvos kunigaikštis, sulaukęs senatvės, neturi kam perduoti savo sukurtos vals-tybės, nepalieka jokio įpėdinio. Jau pirmajame šios dramos veiksme kanklininkas gieda: „Bet tavo, dauggalingas pone,/Švenčiausioji suduš svajonė!/Tu nepaliksi nei sūnaus, nei ver-to pasekėjo“40. Šis motyvas kaip priekaištas žmonai Julijonai atkartojamas antrajame veiksme41, galiausiai apmąstomas pa-skutiniame šios dramos Vytauto monologe:

Kodėl man Dievas nedavė sūnaus?Kokią aš būčiau jam palikęs Lietuvą galingąToliau valdyti ir tvarkyti išmintingai,Kaip Dovydas karalius Saliamonui!Visas jam būčiau savo paslaptis palikęs Ir savo ilgą prityrimą!..42

Taigi šioje dramoje Maironiui svarbu paliudyti Vytauto sena-tvės rūpestį: nėra kam perduoti to, kas per tokią auką sukurta. Šią skaudžią tiesą apie save kunigaikštis išsako ir mirties akivaizdoje: vieni paskutinių jo žodžių yra tokie: „Deja, aš įpėdinių nepalieku“43 ir kaip priesakas visiems skamba tokie mirštančiojo žodžiai: „Ne-leiskite pažemint Lietuvos!“44 Galbūt šiais Vytauto žodžiais Mairo-nis norėjo pabrėžti, kad įpėdinystė atitenka ateinančioms kartoms, kurios vis dar girdi amžių balsą: tai ypač akcentuojama trilogijos epiloge, kuriame dramaturgo žvilgsnis krypsta jau ne į praeitį, o į laikus po penkių šimtų metų, kada „kita jau gadynė“45. Šis ilgas is-torijos tarpsnis suvokiamas kaip nesiliaujanti kova už tai, ko siekė savo gyvenimu Vytautas, ginčas su lenkais dėl Vilniaus taip pat reflektuojamas kaip kažkada buvusių istorinių įvykių tąsa.

Visa Maironio trilogija baigiama viltingai: tragiškas žmogaus galy-nėjimasis su ribotomis galimybėmis jam skirtu laiku vis dėlto baigiasi

dvasios triumfu. Akivaizdu, kad dramaturgas siekia skirtingomis trilo-gijos dalimis paliudyti žmogiškų galių ribotumą, bet tokia optimistine pabaiga sugestijuoja ribų nepripažįstančios dvasios veikimą. Pasku-tinės eilės skamba įsakmiai patriotiškai ir greičiausiai būtent jos lėmė gana paviršutinišką viso kūrinio perskaitymą, trilogiją suvokiant ne kaip politiko žmogišką dramą, o kaip valdovo didybės apoteozę.

Maironio visos trilogijos išskirtinumas galbūt yra tai, kad drama-turgas nėra dogmatiškas istorinių įvykių vertintojas. Už praeities faktų ir dabarties realijų analizės slypi Maironis mąstytojas, kuris, pasak J. Lankučio, „tarytum formuoja kūrinyje kitą regimybę, kur dominuoja ontologiniai tikrovės aspektai, vyrauja didžiosios žmo-nių aistros ir dvasiniai polėkiai, tvyro tiesos ieškojimų įtampa“46. Šią Maironio atrastąją Vytauto Didžiojo laikų vaizdavimo linkmę galbūt meniškai įtaigiai būtų išbaigęs Janis Rainis: garsusis lat vių klasikas buvo sumanęs rašyti dramą apie Vytautą, ketino aprėpti tuos pačius laiko tarpsnius, kaip ir Maironis. Iš viso šio sumanymo liko tik apmatai, kurie liudija ketinus pažvelgti į Lietuvos valdovą griežtai atmetant ideologinį naratyvą ir kuriant poetinę fikciją. Mai-ronio nuopelnas yra tas, kad jis bent pamėgino eiti šia linkme.

IŠVADOSIlgą laiką lietuvių literatūrologijoje vyravo nuostata, kad Maironio dramos tęsia XIX a. pabaigos – XX a. pradžios istorinių dramų tradiciją ir nieko nauja neduoda tarpukario Lietuvos dramaturgi-jai, kurioje tvirtą poziciją užima V. Krėvės, V. Mykolaičio­Putino, B. Sruogos istorinės dramos. Vis dėlto pati dramų analizė, ne-siekiant jų iš anksto atmesti kaip teziškai patriotinių, liudija visai kitokį šių kūrinių, rašytų Maironio kūrybinio kelio pabaigoje, po-būdį. Trilogiją galima būtų pavadinti pirmtake tų istorinių veikalų, kuriuose vaizduojama ne tautos herojai, jų pasiaukojantys žygiai dėl tėvynės – tai buvo svarbu tautinio atgimimo pradžioje lietuvių savimonei ugdyti, bet priešingai: Maironis, nors ir rodo garbingą istorinės Lietuvos tarpsnį – Vytauto Didžiojo laikus, tačiau anaiptol nesiekia iškelti šio Lietuvos valdovo herojystės, jo žygių didybės.

Maironis. 1920. Nuotrauka iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus rinkinių

Darbo kambarys. 1937. Nuotrauka iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus rinkinių

18 mokslo darbai / LiteratūroLogija

Pasirenkami vaizduoti tie momentai, kuriuos galima būtų pava-dinti didžiausiomis istorinėmis nesėkmėmis: Kęstučio žūtis nuo savųjų rankos; Vytauto bėgimas pas priešus prašant pagalbos ir niokojant savo paties kraštą, prarandant abu sūnus; galiausiai ab-surdiškas aštuoniasdešimtmečio valdovo kritimas nuo žirgo, kai karūnacijai jau niekas nesipriešino. Tai tikrai ne istorinės šlovės, o greičiau negarbingų įvykių istorija, ne didybės, o žmogiškų siekių žlugimo tema. Maironio dramaturgijoje galima aptikti užuomazgų to, ką vėliau talentingai išplėtojo B. Sruoga „Milžino paunksmėje“ ir ypač „Kazimiere Sapiegoje“. Maironis Lietuvos istorijos tragiz-mą perteikia vaizduodamas bet kokių žmogiškų ambicijų ribas. Vytautas Didysis visose trijose trilogijos dalyse parodomas kaip nuolat susiduriantis su išorinėmis ir vidinėmis kliūtimis. Viena iš ryškiausių problemų, sprendžiama šiose dramose: kiek politi-ka gali būti morali? Ar politikoje galioja tik vienintelis principas: tikslas pateisina bet kokias priemones? Maironis labiausiai at-skleidžia tamsiąją politikos pusę: valstybių gyvenime dominuoja makiaveliški veikimo būdai, tarpusavyje vyksta nuolatinės grum-tynės dėl valdžios, kurias nugali įžūliausieji, nepaisantys jokios moralės. Vytauto paveikslas nėra šioje trilogijoje idealizuojamas: kad pasiektų savo politinių tikslų, jis neretai turi eiti prieš sąžinę. Konfliktišką vidinę būseną išduoda monologai: valdovas parodo-mas kaip išgyvenantis neatitikimą tarp savo siekių ir realybės, ku-rią bando valdyti, bet neretai jo pastangos baigiasi visiška nesė-kme. Taigi Maironis, šioje trilogijoje keldamas politikos moralumo klausimą, rodydamas konfliktus, liudijančius ne didingą istoriją, o ribotų galimybių žmogų istorijoje, galėtų būti įdomus ir šių dienų skaitytojui ar žiūrovui, jeigu iš anksto nebūtų nurašomas į patrioti-nės tematikos dramų kūrėjų gretas.

„Dar ne visos Maironio istorinių dramų, kaip ir visos drama-turgijos, interpretavimo galimybės išsemtos, laikas verčia naują jų suvokimo puslapį“47, – akcentavo Maironio „Raštų“ sudarytoja Irena Slavinskaitė. Galbūt šio straipsnio įžvalgos bus stimulas ir kitiems tyrinėtojams naujai pažvelgti į lietuvių istorinės dramos tradiciją, kurios savitas atstovas yra literatūros klasikas Maironis.

n U o r o d o s :1 Zaborskaitė V. Maironis. Antras leidimas. Vilnius: Vaga, 1987, p.344.2 Mykolaitis­Putinas V. Naujoji lietuvių literatūra. T.1, Kaunas: Humanitari-nių mokslų fakultetas, 1936, p. 278.

3 Lankutis J. Lietuvių dramaturgijos raida. Vilnius: Vaga, 1979, p. 253.4 Ten pat, p. 251.5 Ten pat, p.252.6 Ten pat, p.253.7 Ten pat, p.254.8 Lankutis J. Maironio dramaturgija. Maironis. Raštai. T.3, parengė Irena Slavinskaitė. Vilnius: Vaga, 1988, p.6.

9 Ten pat, p.15.10 Maironio dramaturgija. Maironis. Raštai. T.3, parengė Irena Slavinskai-tė. Vilnius: Vaga, 1988, p. 124.

11 Ten pat, p. 150.12 Ten pat, p. 159.13 Ten pat, p. 175.14 Ten pat, p. 140.15 Ten pat, p. 184.16 Ten pat, p. 181.17 Zaborskaitė V. Maironis. Antras leidimas. Vilnius: Vaga, 1987, p. 337.18 Maironio dramaturgija. Maironis. Raštai. T.3, parengė Irena Slavinskai-tė. Vilnius: Vaga, 1988, p. 208.

19 Ten pat, p. 241.

20 Ten pat, p. 246.21 Ten pat, p. 252.22 Ten pat, p. 252.23 Ten pat, p. 254.24 Ten pat, p. 260.25 Ten pat, p. 307.26 Ten pat, p. 297.27 Ten pat, p. 259.28 Svarbiausią savo veikalą apie Vakarų ir Rytų kultūrų įtaką Lietuvai „Sur les confins de deux Mondes“ S. Šalkauskis paskelbė Ženevoje 1919 m., lietuviškai teksto dalis pasirodė 1921 m. „Romuvoje“.

29 Ten pat, p. 229. 30 Ten pat, p. 230.31 Ten pat, p. 239.32 Ten pat, p. 277.33 Ten pat, p. 218.34 Lankutis J. Lietuvių dramaturgijos raida. Vilnius: Vaga, 1979, p. 256.35 Maironio dramaturgija. Maironis. Raštai. T.3, parengė Irena Slavinskai-tė. Vilnius: Vaga, 1988, p. 358.

36 Ten pat, p. 367. 37 Ten pat, p.374.38 Ten pat, p. 433.39 Lankutis J. Maironio dramaturgija. Maironis. Raštai. T.3, parengė Irena Slavinskaitė. Vilnius: Vaga, 1988, p.20.

40 Ten pat, p. 347.41 Ten pat, p. 354.42 Ten pat, p. 419.43 Ten pat, p. 437.44 Ten pat, p. 437.45 Ten pat, p. 443.46 Lankutis J. Maironio dramaturgija. Maironis. Raštai. T.3, parengė Irena Slavinskaitė. Vilnius: Vaga, 1988, p. 7.

47 Slavinskaitė I. Komentarai. Maironis. Raštai. T.3, parengė Irena Slavins-kaitė. Vilnius: Vaga, 1988, p.509.

SCIENTIFIC WORKS / LITERATUROLOGY

Aurelija Mykolaitytė

MAIRONIS’ DRAMATURGY: THE TRAGIC SIDES OF THE HISTORY

SummaryThe article aims to go deep into a little researched Maironis’ dramatic trilogy “Kęstučio mirtis” (Kęstutis’ Death), “Vytautas pas kryžiuočius” (Vytautas at the Crusaders) and “Didysis Vytautas – karalius” (Vytautas the Great – the King), and to show the place of them in the history of Lithuanian drama. There are doubts about the hard­core attitude that this drama is an irrelevant part of the classic’s creational work. The analysis revealed a distinctive concept of the playwright, showing that Maironis did not repeat the previous schemes of the drama, but sought to reveal the unique approach to the history and the man in it. Dramas are not illustrations of textbook truths: the playwright tries to analyze problems of political life, reflects on the collision of different principles and shows the greatness and insignificance of human aspirations. These works may be of interest as distinctive examples of the historical drama demonstrating a break with drama tradition in the end of the 19th century and the beginning of the 20th century.

A. Mykolaitytė, doc., dr.Vytauto Didžiojo universitetasK. Donelaičio g. 52, LT­44248, Kaunasa.mykolaityte@hmf.vdu.lt

Gauta 2012 09 17Atiduota spausdinti 2012 11 30