Upload
others
View
4
Download
0
Embed Size (px)
Citation preview
1
LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS
ISTORIJOS FAKULTETAS
ETIKOS KATEDRA
ŽANA GABRIELĖ PUŽAUSKIENĖ
ŠVENTO KRYŽIAUS JONO ETINIO TOBULĖJIMO SAMPRATA
Magistro darbas
Darbo vadovas: Dr. Augustinas Dainys
VILNIUS
2015
2
Turinys
Įvadas ................................................................................................................................................... 3
1.Etinio tobulėjimo per tikėjimą samprata ........................................................................................... 5
1.1.Religijos ir etikos santykis ......................................................................................................... 5
1.2.Etinio tobulėjimo samprata ........................................................................................................ 9
2.Šv.Kryžiaus Jono etinio tobulėjimo kelias ..................................................................................... 16
2.1.Kas buvo šv. Kryžiaus Jonas? .................................................................................................. 16
2.2.Šv. Kryžiaus Jono kopimas į Karmelio kalną .......................................................................... 21
2.3.Š. Kryžiaus Jono vienovės su Dievu etika ............................................................................... 26
3.Šv. Kryžiaus Jono etinio tobulėjimo panaudojimas etinio ugdymo procese .................................. 31
3.1. Etinio ugdymo samprata ......................................................................................................... 31
3.2. Dorinimo problemos “aktyviosios mokyklos” teorijoje ir praktikoje .................................... 34
3.3.Šv. Kryžiaus Jono pažiūrų pritaikymas etikos pamokose ........................................................ 39
Išvados ............................................................................................................................................... 43
Literatūros sąrašas .............................................................................................................................. 45
Santrauka ........................................................................................................................................... 49
Summary ............................................................................................................................................ 50
Priedai ................................................................................................................................................ 51
Sąžiningumo deklaracija .................................................................................................................... 79
3
Įvadas
Darbo aktualumas. Krikščioniškoji etika gyvuoja nuo viduramžių laikų. Kaip teigia D. M.
Stančienė (2004)1. Vieni šią epochą menkina, kiti aukština, vieniems – tai šviesa, kitiems – tamsa.
Tačiau visi sutaria, kad vienas iš svarbiausių tos epochos požymių, suvienijęs Europą, yra
krikščionybės priėmimas. Per visą tūkstantmetį Bažnyčia buvo politinės valdžios patarėja ir
sąjungininkė, kūrusi krikščioniškąją kultūrą. Viduramžiška Europos mąstymo ir doktrinų vienovė
yra grindžiama krikščionišku tikėjimu.
Krikščioniškąją etiką galima suprasti kaip dar viduramžiais suformuotą krikščioniškųjų
mąstytojų puoselėjamą etinę tradiciją. Vėliau Imanuelis Kantas krikščionybę įvardijo kaip moralinę
religiją ir pabrėžė, kad ji skiriasi nuo paprasto kulto religijų tuo, kad būtent krikščionybė itin didelį
dėmesį skiria etiniam, doriniam tobulėjimui.
Krikščioniškoji etika ir jos dogmos yra grindžiama krikščioniškuoju tikėjimu. Šio
laikotarpio etika apima moralės filosofiją ir laimės sampratą. Moralės filosofijoje kalbama apie
protą, apreiškimą, dorybių sistemą ir žmogaus laisvą valią. Laimė yra siejama su amžinuoju
gyvenimu.
Darbe etinio tobulėjimo kelias analizuojamas pasitelkiant šv. Kryžiaus Jono mokymą.
Kryžiaus Jonas (1542–1591) – kunigas, Bažnyčios daktaras, „doctor mysticus“ (mistinis rašytojas),
karmelitų ordino reformatorius. Jis vadinamas Kryžiaus Jonu, nes savo celėje turėjo tik kryžių ir
kiauras naktis melsdavosi iškėlęs kryžiumi rankas. Jonas gimė netoli Avilos, jaunystėje patyrė
skurdą. Mokėsi neturtingųjų mokykloje, vėliau tapo ligoninės direktoriaus tarnu. Tuo metu jis
studijavo ir jėzuitų kolegijoje. Nors būdamas jaunas, daug atgailavo. Jis suprato, kaip vertinga
aukoti savo maldas dėl Jėzaus meilės. Būdamas 21-erių, Jonas pajuto pašaukimą tapti karmelitu.
Svarbiausi jo veikalai, parašyti poetine forma, rodo jį buvus didelį mistiką ir askezės mokytoją,
siekusį sielos vienovės su Kristumi. 1726 m. Benediktas XIII paskelbė jį šventuoju. Pijus XI
paskelbė jį Bažnyčios daktaru 1926 m. Šventasis yra pagarsėjęs savo dvasinėmis knygomis, kurios
moko mus augti Viešpaties artumoje. Svarbiausiais savo veikalais – „Solida al Monte Carmelo“,
1 Stančienė D. M. Viduramžių filosofija ir etika. Vilnius, 2004. P. 4
4
„Noche obscura del alma“, parašytais poetine forma, Jonas davė naują kryptį katalikų asketikai ir
mistikai.2
Darbo problema: kaip Šv. Kryžiaus Jono etinio tobulėjimo kelią panaudoti etikos
pamokose?
Darbo objektas: šv. Kryžiaus Jono etinio tobulėjimo samprata.
Darbo tikslas – išanalizuoti šv. Kryžiaus Jono etinio tobulėjimo sampratą.
Darbo uždaviniai:
1. Atskleisti etinio tobulėjimo per tikėjimą sampratą.
2. Išnagrinėti Šv. Kryžiaus Jono etinio tobulėjimo kelią.
3. Praktiškai sukurti modelį, kaip Šv. Kryžiaus Jono etinio tobulėjimo kelią panaudoti etikos
pamokose.
2 Šv. Kryžiaus Jonas, kunigas, Bažnyčios daktaras // http://www.bernardinai.lt/straipsnis/sv-kryziaus-jonas-kunigas-baznycios-daktaras/7380
5
1.Etinio tobulėjimo per tikėjimą samprata
1.1.Religijos ir etikos santykis
Etika dažnai yra vadinama praktine filosofija. Ji tiria žmogaus veiksmus, poelgius, formuoja
moralės normas. Kiekvieno žmogaus gyvenime pagrindinę vietą užima veikla.
Taigi pirmiausia tikslinga apibrėžti religijos ir filosofijos santykį. A.Anzenbacheris
filosofijos ir religijos santykį vadina “žinojimo ir tikėjimo santykiu”3.
A. Šliogeris mano, kad filosofijos ir religijos santykių ypatumus geriausiai išryškina Vakarų
kultūra, “kur religija ir filosofija išsiskyrė į savarankiškas sritis. Tik Vakarų kultūroje atsirado du
unikalūs <…> tipai: žynys-kunigas, religinės bendruomenės galva, ir filosofas vienišius, savo
elgseną ir mąstyseną kartais net polemiškai priešpriešinęs bendruomenei, kurios mąstysena ir
elgsena dažnai buvo grindžiama būtent religija“4.
A. Šliogeris neabejoja, kad “filosofijos kaip kultūros reiškinio įsčios yra religija. Sąmoningo
žmogiškumo raidoje filosofija atsiranda ne tik vėliau už religiją, bet ir iš religijos. Vakarų filosofija
pirmą kartą pasirodo žmogaus pasaulio paviršiuje, išsiverždama iš graikų religijos, apėmusios tris
esminius sandus: mitą, politeizmą ir pilietiškumą. (Šliogeris A. Kas yra filosofija? // Strofa, 2001 –
P.76). Mitologiniai pasakojimai dažnai tapdavo organiška filosofijos dalimi. <…> Platonas savo
idėjoms perteikti ir pagrįsti sėkmingai naudojo ne tik abstrakčius loginius įrodinėjimus, bet ir
mitologinius pasakojimus. Negana to, svarbiausios Platono idėjos išsakytos būtent mito kalba“5.
Svarbiausias skirtumas yra šis : religija save laiko proto dalyku. Tas protas, savaime aišku,
yra žmogaus protas. Filosofijos klausimai apie neempirines patyrimo sąlygas yra keliami žmogaus
proto pastangomis ir atsakomi jo ribose. Filosofija atmeta visus teiginius, kurie negali būti pateikti
ir apginti iš grynojo proto pozicijų. Religijose taip pat protas vaidina tam tikrą vaidmenį.
Išvystytose religijose egzistuoja mokslinė-sisteminė tikėjimo refleksija, kuri yra vadinama teologija.
Tačiau teologija yra labiau specialus mokslas, kadangi ji apibrėžia savo tyrinėjimo dalyką – t.y.
galutinį prasmės pagrindą arba Dievą – kaip specialų tyrinėjimo objektą. Be to, teologija remiasi ir
tokiais pagalbiniais mokslais kaip istorija ar kalbos mokslai (pvz., interpretuojant Šventą Raštą).
3 Anzenbacher A. Filosofijos įvadas //Katalikų pasaulis, 1992. P.29 4 Šliogeris A. Kas yra filosofija? // Strofa, 2001. P.76 5 Šliogeris A. Kas yra filosofija? // Strofa, 2001. P.77
6
Ypatingas klausimas yra proto klausimas teologijai. Tačiau teologija nėra toks pat proto mokslas
kaip filosofija. Aukščiau proto ji iškelia tikėjimą.
Pagrindinis religijos komponentas yra tai, kad ne pats žmogus susigalvoja galutinį
prasmės pagrindą, bet šis pagrindas (Dievas) pats iš savęs save apreiškia. Dievas save apreiškia
pasauliui ir jį išgano – tuo yra tikima. Apie Dievo apsireiškimą ir išganymo vyksmą kalba mitai,
tradicijos arba knygos (pvz., Šventas Raštas). Šis “pagrindas pats iš savęs” ir yra problema.
Žmogaus protas negali jo pagrįsti. Iš dieviško prasmės pagrindo kylantis judesys nėra žmogaus
kontroliuojamas dalykas. Todėl religijoje mes susiduriame su tuo, kas yra aukščiau proto, o ne yra
protinga ar neprotinga. Teologija, kuri atlieka religinio tikėjimo mokslinę-sisteminę refleksiją (t.y.
bando moksliškai –sistemiškai tikėjimą pagrįsti ir apmąstyti), bando judėti šioje aukštesnėje
plotmėje. Todėl teologija dažnai kalba teiginiais, kurie negali būti įrodyti grynojo proto. Jeigu ji
bando suprasti Apreiškimą, tai reiškia, kad ji bando susivokti, kaip save apreiškia kažkas didesnis
už žmogaus protą. Todėl religija bando moksliškai-sistemiškai išreikšti tai, kas transcenduoja (t.y.
peržengia) žmogaus protą (ji yra nukreipta į judesį, kurįs kyla iš galutinio prasmės pagrindo, o ne iš
žmogaus proto).
Kalbant apie teologijos ir filosofijos skirtumą, kas reiškia skirtumą tarp filosofijos ir
“tikėjimo, kurį tikime kaip mokymą”(fides quae creditur), tai kitas religiją ir filosofiją skiriantis
dalykas yra susijęs su tikėjimu, per kurį ar kuriuo yra tikima, t.y. egzistenciniu tikėjimo aktu.
Žmogus pats nesukuria egzistencinio saito su Dievu. Tikintis žmogus savo ryšį su Dievu suvokia
kaip malonę ir kaip Dievo dovaną.. “Ir ką gi tu turi, ko nebūtum gavęs?”( Šv.Paulius, 1 Kor 4,7).
Kadangi tikėjimas yra malonė, jis yra nepaaiškinamas žmogaus protu. Tikėjimas yra buvimas
išrinktu. Renkasi ne pats žmogus, bet iš galutinio prasmės pagrindo kylantis judesys. (Todėl
tikintys žmonės savo tikėjimo dažnai negali pateisinti, motyvuoti, perteikti kitam ar racionaliai
pagrįsti). Egzistencinis saitas su dievybe yra paties Dievo malonė. Kadangi egzistencinis saitas su
dievybe nulemia visą žmogaus gyvenimą, mes sakome, kad religijai žmogaus praktika yra malonės
dalykas. Tuo tarpu filosofija, kuriai žmogaus praktika giliausia prasme yra moralinė praktika,
žmogaus veiksenoje (praktikoje) visų pirma ieško laisvės ir laisvo apsisprendimo.
Tokiu būdu skirtumas tarp religijos ir filosofijos yra aiškus : 1) religija turi reikalą su
dalykais, kurie yra aukščiau proto, su apreiškimu, kai filosofija apsiriboja protu; 2) religija žmogaus
praktikoje mato malonę ir išrinktumą, kylantį iš galutinio prasmės pagrindo; tuo tarpu filosofija
ieško paties žmogaus laisvės ir laisvo apsisprendimo.
7
Etika – filosofijos šaka. Etika – mokslinė disciplina, kuri pagrindžia moralinius klausimus,
kylančius tarp žmogaus ir aplinkos, tarp žmogaus su kitu žmogumi, tarp žmonių, susijusių įvairiais
ryšiais. Visi ryšiai susiję per gėrio ir blogio prizmę. Tai sąvoka, kilusi iš žodžio ethos, kuris reiškia
paprotį, įprotį. Pirmasis etiką kaip moralės teoriją įvardijo Aristotelis6.
Etika susidomėta pirmiausia JAV po Antrojo pasaulinio karo. XX amžiaus penktajame
dešimtmetyje įvairūs etiniai klausimai dažnai buvo aptariami teologiškai. Religiniai lyderiai
keldavo klausimus apie teisingus atlyginimus, darbo praktikos ir kapitalizmo moralę. Katalikiškoji
socialinė etika kreipė dėmesį į darbininkų teises, pragyvenimo lygį, kėlė moralines vertybes
aukščiau už materialines, pasisakė už nepasiturinčiųjų gyvenimo sąlygų gerinimą.
XX amžiaus septintajame dešimtmetyje etika tapo rimtų mokslinių studijų objektu. Teologai
ir religiniai mąstytojai davė tam pagrindus ir siūlė pritaikyti religinius principus. Nuo šiol daugelyje
JAV aukštųjų mokyklų profesoriai pradėjo dėstyti ir mokyti studentus bendrosios socialinės
atsakomybės.7
XX amžiuje buvo ypač iškeliamas klausimas, kodėl žmogus tiki. Fromas mano, kad
žmogaus atsidavimo poreikį sąlygoja žmogaus egzistencijos sąlygos. Žmogus yra vienintelis
gyvūnas, kuriam jo paties egzistavimas yra problema. Jis turi išvystytą protą, todėl gali bodėtis savo
egzistencija, jaustis nepatenkintas. Žmogus nori patvirtinti sau, kad jo egzistavimas prasmingas. Be
to, ne viską žmogaus protas pajėgus pažinti. Todėl jam reikia į kažką atsiremti, jaustis, kad kažkas
yra aukščiau jo. Todėl žmogui ir reikalingas tikėjimas. Atsidavimas tikslui, idėjai arba žmogų
pranokstančiai galiai – Dievui – yra gyvenimo pilnatvės poreikio išraiška8.
Šiandienos skirtingų stilių bei orientacijų filosofinis mąstymas tampa (tebėra?) vėl
dėmesingas afopatizmo problematikai. Šiuolaikinį filosofinį mąstymą reprezentuojančiose
struktūrose imama ieškoti negatyviojo mąstymo apraiškų.
Emanuelis Levinas (1906 01 12-1995 12 25) yra žinomas kaip kritiškai pasisakęs
vadinamosios pozityviosios teologijos atžvilgiu. Iš Levino pozicijų žvelgiant, pozityvioji teologija
sugriauna transcendencijos religinę situaciją. Pozityvios teologijos kalba apie Dievą skamba
demonstratyviai. Tačiau Levinas atmeta ir negatyviąją teologiją9.
6 Vyšniauskienė D., Kundrotas V. Verslo etika. Kaunas: Technologija, 2002 7 Kundrotas V. Verslo etika. Kaunas, Technologija, 1999 8 Fromas Ė. Psichoanalizė ir religija. Vilnius: Mintis, 1981 9 Šerpytytė R. Šiuolaikinė filosofija ir negatyvioji teologija: E. Levinas. // Logos, 2005. Nr. 1
8
E. Levinas padeda suprasti Heideggerį, išsiaiškinti jo klaidas. Jis atstatė santykį tarp religijos
ir filosofijos. Tas santykis XX amžiaus filosofijoje buvo praradęs savo vietą. E.Levinas leidžia
suvokti, kad net modernioje filosofijoje religija turi savo vietą. Jis daug kalba apie meilę ir santykį
su Kitu. E.Levinas yra žydas, ir jis moko gerbti kitą. Čia derėtų pasakyti, jog E.Levinas buvo
kviečiamas skaityti paskaitų ir katalikiškų institucijų. 1972 metų rudenį jis skaitė pranešimą
konferencijoje, kurią surengė Amsterdamo aukštoji katalikų teologijos mokykla. 1980 metų
pavasarį Tėvo Dorė seminaruose Paryžiaus katalikų institute kalbėjo apie Senąjį ir Naująjį
Testamentus.
E. Levinui rūpėjo etikos klausimai, etikos vieta religijoje. Sakoma, kad pati etikos galimybė
XX ir XXI amžių sandūroje yra kompromituojama teoriškai postmodernistinio mąstymo prielaidų,
o praktiškai paties gyvenimo tragiškų įvykių. Nepaisant to, E. Levinas ne tik stengėsi pagrįsti etiško
elgesio prasmingumą, bet etiškumo perspektyvoje performulavo pačios filosofijos pamatinį siekį.
Jis atkreipė dėmesį į tai, kad iškiliausi filosofijos klasikai – Platonas, Descartes, Kantas – vienaip ar
kitaip nurodė į etiškumą kaip į filosofavimą apibrėžiančią galutinę instanciją. Viena opiausių
nūdienos žmogaus dvasinių problemų yra žmogaus autentiškumo problema. Logiškai šią problemą
provokuoja garsioji Descartes’o ištara ‘cogito ergo sum’10.
Nors iš tiesų religija ir etika siejama nuo seniausių laikų. Krikščionybės ir etikos sąsajos
matomos dar patristikos laikais. Patristikos laikotarpis pasižymi Bažnyčios Tėvų pastangomis
suderinti krikščionišką mokymą ir Antikos filosofiją. Jau Apologetai (tikėjimo gynėjai) 2 amžiuje
norėjo filosofijos pagalba sutvirtinti krikščionišką mokymą. Žymiausias patristikos atstovas yra
Aurelijus Augustinas (354-430). Augustinas gali būti laikomas ir krikščioniškos etikos bei
filosofijos pradininku. Augustinui žinojimas ir tikėjimas papildo vienas kitą. Nors tikėjimas ir turi
pirmenybę prieš intelektualinį supratimą, tačiau žinojimas turi tikėjimą įtvirtinti. Reikia tikėti, kad
pažintum, ir pažinti, kad tikėtum.
Mums viduramžiai dažniausiai asocijuojasi su tamsa, sustingimu, t.y., mes priimame
humanistų tezę, kad tai buvo tamsos laikotarpis žmonijos istorijoje, netgi žingsnis atgal palyginti su
Antika. Tačiau kartu pripažįstame, kad tuo metu buvo sukurta nemažai didingų literatūros ir meno
kūrinių. Viduramžiams turime būti dėkingi ne tik už šį palikimą, bet ir universitetų atsiradimą11.
Ankstyvaisiais viduramžiais krikščionybės susitikimas su mokslu nebuvo labai drąsus:
graikų filosofija, su kuria tikintiesiems pirmiausia teko susipažinti, dėl savo pobūdžio ne visai tiko
10 Jankauskas S. Etika kaip pirmoji filosofija: senamadiška ar šiuolaikiška? // Problemos, 2006 (69) 11 Šidlauskas R. Viduramžių intelektualai apie mokslą. // Logos, 1991. Nr. 3. P. 47
9
Kristaus mokslui išreikšti. Pirmieji krikščionys įrodinėjo, kad graikų filosofai dar tik ieško tiesų, o
krikščionims jos jau paskelbtos, todėl jie yra išmintingesni. Tai pabrėžė ir šv. Paulius savo laiškuose
Korintiečiams. Tačiau jis suprato, kad Bažnyčia yra įsteigta tiesai skleisti ir kartu yra universali
mokykla12.
VI-VII a. nuo pagoniško mokymo buvo galutinai pereita prie krikščioniškojo13.
Vėlyvaisiais viduramžiais iškilo ir mokslo kvalifikacijos problema. Žmogaus žinioms
viduramžiais buvo pritaikytas motyvas, susijęs su šventuoju išsigelbėjimu, ir protavimas negalėjo
visiškai išsilaisvinti iš svarbiausių krikščioniškos teologijos principų. Mokslų kvalifikacija rėmėsi
graikų filosofija. Platono skirstymą per stoikus ir epikūriečius priėmė Bažnyčios Tėvai ir patvirtino
šv. Augustinas. (Šidlauskas R. Viduramžių intelektualai apie mokslą. // Logos, 1991. Nr. 3. P. 51).
Mokoma viduramžiais buvo vienuolynuose ir prie bažnyčių įsteigtose mokyklose. Tai visai
neturėtų stebinti, žinant, kad absoliuti dauguma to meto intelektualų buvo tiesiogiai susiję su
bažnyčia14. Juolab, kad viduramžiais ir pats mokslas siejosi su tikėjimu. Aurelijaus Augustino
“Išpažinimuose” pateikiama filosofijos samprata - kaip “tikėjimo ir žinojimo santykis”.
1.2.Etinio tobulėjimo samprata
Aurelijus Augustinas (354-430) didžiausia vertybe ir visa ko prasme laikė meilę. Ir pats
Dievas yra meilė. Ši aksioma yra krikščioniškosios etikos pagrindas. ,,Kai mylima, mylimas
objektas grįžtamai veikia mylintį subjektą. Mylintysis tampa savo objekto atvaizdu. Meilė
materialiems dalykams ir laikiniems daiktams yra materiali ir pasmerkta išnykti. Mylint tai, kas
amžina meilė tampa amžina, mylėti dievą, vadinasi, tapti Dievu15. Šv. Augustinas gyvenimą be
Dievo laiko beprasmiu, nes žmogui būtina Dievo meilė: „Kas aš esu be tavęs, jei ne vedlys į
pražūtį?16.
Taigi, Augustino etika pirmiausia yra meilės etika, nes geriausi darbai gimsta tik iš meilės, o
labiausiai iš meilės aukščiausiajam gėriui – Dievui. Augustinas teigia, kad tik meile galima pasiekti
laimę, nes Dievas „mylėdamas atgaivina sielas ir padaro, kad mylinčios jį būtų laimingos“. Todėl
žmogaus prigimtį atspindi ne protas, o jausmai arba širdis, arba aktyvi valia: „tik per valią
12 Šidlauskas R. Viduramžių intelektualai apie mokslą. // Logos, 1991. Nr. 3. P. 48 13 Šidlauskas R. Viduramžių intelektualai apie mokslą. // Logos, 1991. Nr. 3. P. 50 14 Šidlauskas R. Viduramžių intelektualai apie mokslą. // Logos, 1991. Nr. 3. P. 47 15 Baranova J. Etika: filosofija kaip praktika. Vilnius: Tyto alba, 2002. P. 121 16 Augustinas A. Išpažinimai. Vilnius, 2004. P. 264
10
nusipelnome ir gyvename garbingą bei laimingą gyvenimą, tik per valią – ir gėdingą bei
nelaimingą“. Žmogaus prigimtis reiškiasi ne tuo, ką žino, bet tuo, ko nori, aiškina Augustinas ir šia
savo teorija įtvirtina voliuntaristinę kryptį tiek filosofijoje, tiek etikoje. Augustinas ypač akcentavo
tikėjimo vaidmenį pažinime, nes, jo nuomone, Dievą, kuris persmelkė žmogaus prigimtį ir kurio
esmė yra valia, galima pažinti ne protu, o tikėjimu. Valia Augustino filosofijoje yra iškeliama virš
proto ir yra svarbiausia dvasinio gyvenimo apraiška17.
Žmogus siekdamas tobulybės turi atsisakyti žemiškų dalykų: ,,Aš netrokštu nieko, kas yra
žemiška: nei aukso, nei sidabro, nei brangakmenių, puošnių drabužių, nei garbingų pareigų, nei
valdžios, nei kūno malonumų, nei to, kas būtina šioje mūsų gyvenimo kelionėje, - tai yra viso to,
kas pridedama mums, ieškantiems tavo karalystės ir tavo teisingumo”18. Šv. Augustinas ragina
kreipti dėmesį į dvasiškus amžinus dalykus: „reikia mylėti ne ištvirkimą, o dorą“19. Augustinas
laimę laiko neatskiriamu nuo pažinimo. ,,Ne žmogus visa pavadino. Dievas pasakė: ,,O amžinasis
gyvenimas - tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų - Mesiją. Vis dėlto
pernelyg akivaizdu, kad pažinimas pagal Augustino koncepciją niekada nepasiektų tikslo, jeigu jis
būtų vien pažinimas. Todėl ši maksima papildoma antrąja, be kurios būtų nesuvokiama laimę
teikiančio žinojimo prigimtis. ,,Jėzus jam pasakė: Mylėk Viešpatį savo Dievą, visa širdimi, visa
siela ir protu". Galutinis tikslas, į kurį veda pažinimas, yra žinojimas, kuris leidžia mums pasiruošti
tobulam džiaugsmui20. Einant tobulumo link žmogus turi siekti pažinti bei suprasti Dievą ir jo
kelius: ,,Jau seniai degu noru pamąstyti apie tavo įstatymą ir čia parodyti savo žinojimą ir savo
nepatyrimą, pirmuosius tavo šviesos blykstelėjimus ir mano tamsos likučius, kol mano silpnumo
neįveikė tavo stiprybė”21.
Taigi, Aurelijus Augustinas etinį žmogaus tobulėjimą sieja su didžiausia vertybe ir visa ko
prasme meile Dievui.
Tomas Akvinietis (1224-1274). Tomas Akvinietis teigė, kad „veiksmas ir judėjimas yra
nukreiptas į tikslą. Egzistuoja daugybė tikslų, kurių galima siekti, pavyzdžiui, garbė, galia
malonumas. Tačiau nė vienas šių tikslų, neveda į laimę. Neveda sukurtas gėris. Laimę gali suteikti
tik visuotinis gėris - pats Dievas, kuris yra kiekvieno judėjimo pagrindas ir pirmoji nekintama
17 Stančienė D. M. Viduramžių filosofija ir etika. Vilnius, 2004. P. 9 18 Augustinas A. Išpažinimai. Vilnius, 2004. P. 264. P. 267 19 Augustinas A. Dialogas: Apie laisvąjį apsisprendimą. Katalikų pasaulis, 2001. P. 185 20 Baranova J. Etika: filosofija kaip praktika. Vilnius: Tyto alba, 2002. P. 122 21 Augustinas A. Išpažinimai. Vilnius, 2004. P. 265
11
priežastis. Todėl siekdami gėrio visi daiktai nesąmoningai siekia Dievo“22. Tomas Akvinietis Dievą
laiko pirmuoju judintoju ,,būtina prieiti iki kažkokio pirmojo judintojo, kurio niekas kitas nejudina.
Tokiu judintoju visi laiko Dievą“23.
Tomas Akvinietis vertino žmogiškojo proto galią. „Žmogaus išganymui, be filosofijos
mokslų, kurie remiasi žmogaus protu, buvo reikalingas tam tikras mokslas, pagrįstas dieviškuoju
Apreiškimu. Tai buvo būtina pirmiausia dėl to, kad žmogus santykiauja su Dievu kaip su tam tikru
savo tikslu. [...] O reikia, jog tikslas būtų iš anksto žinomas žmonėms, kad jie suderintų su juo savo
pastangas ir veiksmus. Tai rodo, jog žmogui būtina dėl savo išganymo žinoti kažką tokio, ko
nesuvokia jo protas, bet ką atskleidžia dieviškasis Apreiškimas“24.
Būties hierarchiją Tomas Akvinietis pateikia ją vaizduodamas pasaulio kūrimo procesą, jis
buvo šalininkas teizmo, t.y., požiūrio, kad Dievas yra protinga asmeninė ir antgamtinė esybė,
sukūrusi pasaulį, bet su juo nesutampanti25.
Pagal Tomo Akviniečio etiką, žmogus yra Dievo kūrinys, kurio esmė glūdi žmogiškosios
būtybės gelmėje ir pasireiškia jo gebėjimais ir veiksmais, todėl žmogus nieko negali atlikti be Dievo
tarpininkavimo. Todėl visi žmogaus veiksmai yra skiriami Dievui. Todėl pagal Tomo Akviniečio
etiką, visos dorybės, įgytos kantriai ugdant žmogiškąsias savybes, skirtos vis labiau tobulinti savyje
Dievo atvaizdą. Tapti Dievo atvaizdu - tai didžiausias žmogaus gyvenimo tikslas“26.
Tomo Akviniečio mokymo turinio aktualumo, yra ir tam tikrų istorinių priežasčių, kodėl
gilinamasi į jo etinę doktriną. Akviniečio etika atsirado kaip tik tuo metu, kai Bažnyčiai ypač
reikėjo metodo, padedančio spręsti konkrečias etikos problemas, paplitus individualios išpažinties
praktikai. 1215 metais ketvirtasis Laterano Susirinkimas paskelbė, kad visiems krikščionims
privaloma kasmetinė išpažintis. Todėl išpažinčių klausytojams reikėjo mokėti skirti tinkamą atgailą
ir atgailaujančiam nurodyti tinkamą dvasinio tobulėjimo kryptį. „Teologijos sumos“ antrojoje dalyje
Akvinietis, remdamasis prigimtimi ir prigimtiniu įstatymu, kalba tiek apie kunigų, tiek apie
pasauliečių moralės klausimus: pavyzdžiui, apie seksualinės nuodėmės pavojingumo laipsnius bei
girtumo tipų klasifikaciją. Tomas pabrėžia, kad nėra tokios žmogaus veiklos srities, kuri būtų
moraliai neutrali, todėl etikai jis skyrė daug dėmesio. Daugeliu atvejų moralines problemas jis
22 Akvinietis T. Teologijos sąvadas. Filosofijos etikos chrestomatija XI-XII kl., 2001. P. 216 23 Akvinietis T. Teologijos sąvadas. Filosofijos istorijos chrestomatija. Viduramžiai.Vilnius: Mintis, 1980. P. 411 24 Akvinietis T. Teologijos sąvadas. Filosofijos istorijos chrestomatija. Viduramžiai.Vilnius: Mintis, 1980. P. 405 25 Nekrošius E. Filosofijos įvadas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006 26 Baranova J. Etika: filosofija kaip praktika. Vilnius: Tyto alba, 2002. P. 152
12
nagrinėjo kaip teologas, bet nevengė jas analizuoti ir filosofijos sferoje, ypač garsiajame Aristotelio
„Nikomacho etikos“ komentare.
Tomas Akvinietis parodė, kad svarbiausi etikos pradai yra bendrasis gėris, laisvė, protas ir
valia. Praktinis protas, remdamasis pagrindiniu prigimtinio įstatymo nurodymu, kad „gėrį reikia
daryti ir jo siekti, o blogio vengti“, skiria moralinius principus, taisykles ir konkrečias pareigas.
Prigimtinį įstatymą Tomas Akvinietis vadina „prigimtinio proto šviesa“. Taigi viduramžių filosofija
padėjo išspręsti žmogaus gyvenimo prasmės ir dorovinių vertybių pasirinkimo problemą ir nubrėžė
teologinių, moralinių ir intelektinių dorybių, kurių paskirtis yra tobulinti žmogų, nagrinėjimo ribas.
Moralumo instancija yra sąžinė, kuri sprendžia apie motyvaciją ir veiksmų moralinę kokybę.27
Sorenas Kierkegaardas (1813 – 1855). Daugelis to meto teologų mokėsi filosofuoti iš
Kierkegaardo. Jie ypač pabrėžė tikėjimo svarbą, o nuo krikščionių Evangelijos tarsi nubraukė
stebuklų sluoksnį, atmetė mistinius, legendinius aspektus ir įsiskverbė į tikrąją egzistencinę jos
šerdį. Galbūt Kierkegaardo filosofijos poveikis buvo ne visai toks, kokio tikėjosi jis pats; tačiau jo
ryški žmogiškosios egzistencijos vizija, stulbinanti literatūrinė vaizduotė. Kvietimas tikėti yra
suprantami, prasmingi ir mūsų laikais.
Remdamasis asmenine patirtimi Kierkegaardas išskyrė tris žmogiškosios egzistencijos
stadijas: estetinę, etinę ir religinę.
Pirmoji stadija yra estetinė arba grynai juslinė, egzistencija. Žmogus, nepajėgdamas
realizuoti savęs paties ištirpsta pasaulyje. Ši stadija yra asmeninio estetinio mėgavimosi sfera, jo
požiūriu , yra permainingas, vien egoistinis malonumų vaikymasis. Vienintelis siektinas gėris yra
patenkinti savo poreikius. Bet kai kuriems vis dėlto pasiseka apsispręsti ir išsilaisvinti iš
priklausomybės pasauliui. Kai atsisakoma to ,kas jusliška pereinama į kitą stadiją – etinę
egzistenciją.28
Etinė stadija nėra egoistinė, tai veikiau neasmeniškas idealas, dėsnis, pagrįstas ne asmenine
nauda, o protu. Šioje pakopoje gyvenimas yra ne virtinė malonumo akimirkų, o ilgalaikio,
racionaliais principais pagrįsto plano vykdymas. “ Tai – savęs pažinimo ir savęs realizavimo stadija,
reikalaujanti aiškaus apsisprendimo : arba- arba!”29. Čia negali būti kompromisų. Etinė egzistencija
yra sprendimų subjektas, todėl gyvenimas įgyja rimtumą ir nuoseklumą. Tačiau ši pakopa negali
27 Stančienė D. M. Viduramžių filosofija ir etika. Vilnius, 2004. P. 60 28 Kierkegaard S. Baimė ir drebėjimas. Vilnius: Aidai, 2002 29 Fűrst M., Trinksas J. Filosofija. Vilnius, 1995. P. 167
13
būti užbaigtis, nes egzistuoja kaltės galimybė, todėl žmogus negali gyventi idealiai, kol jį valdo
nuodėmė.
Bachmetjevas V.30 pastebi, kad Kierkegaardo tekstuose yra pakankamai nuorodų, jog etinė
stadija nėra vienintelė etikos samprata, kuria operuoja Kierkegaardas. Rekonstravus antrosios etikos
sąvoką ir turinį, aptinkame, jog ji yra sietina su religine stadija. Tai leidžia permąstyti Kierkegaardo
egzistencinių stadijų teoriją apskritai, o taip pat leidžia iš naujo permąstyti religingumo ir etikos
santykį Kierkegaardo filosofijos kontekste. Remiantis Kierkegaardo religiniais tekstais bei Meilės
darbais, galima daryti išvadą, jog religinė etika, nors ir su apribojimais, nėra etika be
komunikuojamo turinio. Greičiau darytina išvada, jog tas turinys yra prasmingas tik tiems, kuriems
krikščioniškojo religinio diskurso pirmieji teiginiai nereikalauja verifikavimo.
Visa tai veda į religinę egzistencijos stadiją. Pasiekti ją savo jėgomis žmogus negali.
Suvokdamas save kaip nuodėmingą, žmogus suvokia, kad krikščionybės požiūriu jis vienas pats
nepajėgus išsivaduoti iš nuodėmės, nes tik Dievas gali nustatyti tiesos sąlygas.31 Kierkegaardo
įsitikinimu, aukščiausioje pakopoje žmogus pasiekia įžvalgą, kad religija reikalinga kaip subjektyvi
sąsaja su tiesa.
Interiorizavus etiką ar bent jau jos šaltinį, etika tampa ne tik subjektyvia, bet ir
nekomunikuojama. Ji yra praktikuojama privačiai, tyloje, be jokios nuorodos į viešą, bendrąją
erdvę. Dar daugiau, kadangi ji yra interiorizuota, kitas asmuo čia įgauna išvestinį, atsitiktinį pobūdį.
Iš tiesų, Kierkegaard’o pseudoniminiuose veikaluose esama begalės vietų, kurios atrodo
palaikančios tokius kaltinimus. Paminėkime kad ir vieną: „Baimėje ir drebėjime“ Johannesas de
Silentio, kalbėdamas apie Abraomą, pakartoja keletą kartų: „Abraomas negali kalbėti.“32 Jei jis
negali kalbėti, teigia kritikai, jis negali pasiaiškinti, jei jis negali pasiaiškinti, jis yra už racionalios
bendruomeninės erdvės ribų. Etinė-religinė stadija yra ne tik individuali ta prasme, kad sąlygoja
asmens singuliarumą, ji taip pat neigia bendruomenę, nes ji neigia bendravimą ir šia prasme
socialinę erdvę žmogiškam tarpusavio santykiui.
Tikėjimas – didžioji Kierkegaardo tema, jam tikėjimas- tai stebuklas, keičiantis visą
žmogaus gyvenimą. Dievas pažįstamas tik intensyviomis individualiomis pastangomis, taigi Dievo
tiesa yra išgyventa asmeninė tiesa. Tada nebereikia jokių įrodymų, tėra tiktai tikėjimas.33
Kierkegaardas filosofinės diskusijos objektu padarė visiškai naują dimensiją, būtent
30 Bachmetjevas V. Etinė stadija ir jos ribos Søreno Kierkegaard'o filosofijoje // Žmogus ir žodis, 2012. Nr. 4 31 Kierkegaard S. Baimė ir drebėjimas. Vilnius: Aidai, 2002 32 Kierkegaard S. Baimė ir drebėjimas. Vilnius: Aidai, 2002. P.111 33 Kierkegaard S. Baimė ir drebėjimas. Vilnius: Aidai, 2002
14
egzistenciją. Tai – tarpinis būvis tarp mąstymo ir būties. “ Privalau egzistuoti, kad galėčiau mąstyti,
ir privalau galėti mąstyti, kad egzistuočiau”34. Filosofas teigia, kad egzistavimas yra pirmesnis
dalykas, kad jis yra mąstymo sąlyga.35 S. Kierkegaardas savo filosofines mintis priešpastato
tradicinei filosofijai bei priekaištauja, kad jie vardan mąstymo yra užmiršę egzistavimą.
Kierkegaardas aistringai neigė , kad individualią patirtį galima įsprausti į kokią nors sistemą
arba suskaidyti į elementarias tiesas. Filosofas neapkentė empirizmo sistemų ir objektyvumo idėjos.
Visų labiausiai jis nekentė tais laikais vyravusios Hėgelio filosofijos, kuri viską susistemino .Jo
teigimu, “ gali būti loginė sistema, bet negali būti egzistencijos sistemos”.36 Juk sistema yra uždara,
o žmogus visada lieka atviras pačiu tuo, kad jis yra laisvas ir todėl nepramatomas savo galimybėse.
Egzistencija Kierkegaardui – tai integralus žmogaus būvis: mąstymo, valios, jausmų, o
svarbiausia – ir veikimo vienovė. Kiekvieną kartą ta vienovė turi būti kuriama iš naujo.37 Todėl
egzistavimas yra savęs paties kūrimas savo būtyje, nuolatinis santykis su pačiu savimi, su pasauliu
ir su Dievu.
Religiškumo temą ir religinio paradokso struktūrą Kierkegaardo filosofijoje plačiai ir
įvairiapusiškai išanalizavo daugelis jo mąstysenos tyrinėtojų ir interpretatorių. Tokiu atveju ši darbo
dalis gali būti laikytina kaip esminių pagrindinės minties (jog Kierkegaardo koncepcijoje lemiantį
vaidmenį turi refleksijos dėka atliktas pakartojimas, įgaunantis paradokso struktūrą) akcentų
sudėliojimas, pasitelkus atliktas interpretacijas tikėjimo paradokso aspektu. Labai įdomų
pastebėjimą pateikia Šliogeris, atkreipdamas dėmesį, kad Baimėje ir drebėjime, svarstydamas apie
tris egzistavimo stadijas, pirmųjų dviejų aptarimui Kierkegaardas pasitelkia istorinius personažus –
Don Žuaną, Faustą, Agamemnoną, kai tuo tarpu trečiosios pavyzdys – Abraomas – paimtas iš mito
terpės. Beje, šis dviejų stadijų „sudėjimas į vieną pusę“ ir priešpastatymas trečiajai, religinei, dažnas
atvejis paties Kierkegaardo tekstuose, o tai, matyt, leidžia manyti, jog pirmosios dvi – estetinė ir
etinė – priskirtinos neautentiškajai pusei ir esančios tarsi pakopinės, įveiktinos, o tuo metu trečioji,
religinė – pageidautina, siektina net paties Kierkegaardo egzistencijoje, autorinėje veikloje.38
Benediktas Spinoza (1632-1677). Benedicto Spinozos etikos ypatybė moralės problemų
svarstymas, naudojantis geometrijos metodu. Metodo pasirinkimas nėra atsitiktinis. Autorius
34 Fűrst M., Trinksas J. Filosofija. Vilnius, 1995. P. 165 35 Kierkegaard S. Baimė ir drebėjimas. Vilnius: Aidai, 2002 36 Girnius J. Raštai.T.1. Vilnius, 1991. P. 523 37 Kierkegaard S. Baimė ir drebėjimas. Vilnius: Aidai, 2002 38 Gustas V. Autentiškas judesys Kierkegaardui – paradoksas kaip reflektuotas pakartojimas // http://aplinkkeliai.lt/musu-tekstai/akademybe/autentiskas-judesys-s-kierkegaardui-paradoksas-kaip-reflektuotas-pakartojimas/
15
įsitikinęs, kad egzistuoja viena substancija ir mes patys esame jos apraiškos, tad visa tai, kas yra,
reikia ir yra įmanoma pažinti remiantis tais pačiais, visoje visatoje veikiančiais dėsniais. Kartais
Spinozos teiginiai skatina interpretatorius tvirtinti, kad žmogaus jausmų bei poelgių paaiškinimas
mechanikos principais leidžia neigti religija paremtą etiką. Vargu, ar tai yra taip paprasta. Spinozos
koncepciją vieni kritikai laiko beveik ateistiška, kiti . didžiai teologiška39. Spinoza Dievą apibūdina
kaip substanciją, ,,susidedanti iš begalės atributų, kurių kiekvienas išreiškia amžiną ir begalinę
esmę, būtinai egzistuoja“40. Tačiau priklausomybė ir tarnavimas gamtai, kaip visumai, kurią B.
Spinoza vadina Dievu, yra kartu ir jo laimės sąlyga. Tarnavimas Dievui - tai paklusnumas gamtos
dėsniams. Žmogus, kol tai daro yra laimingas. Jei Dievas norėtų žmogų nubausti, Jis neleistų, kad
pastarasis jam tarnautų. B. Spinoza siūlo įsivaizduoti mąstančią esybę, visiškai priešingą Dievui, be
paliovos jam besipriešinančią. Tokį mes matome esant velnią. Tai būtų, sako Spinoza,
nelaimingiausia būtybė pasaulyje, ir jei maldos galėtų jam padėti, „reiktų melstis už jo
atsivertimą“41. Spinozos nuomone, kiekvienas turi teisę galvoti, ką nori ir kalbėti ką galvoja.
Spinozos etika turi natūralizmo, utilitarizmo ir racionalizmo bruožų. Kaip ir epikūriečiai,
Spinoza pripažįsta, jog gyvenime verta patirti malonumų. Kaip ir stoikai, pamatiniu gyvenimo
principu laiko savisaugą bei nurodo, kad geriausiai gyvena tas, kas elgiasi pagal savo protą ir
prigimtį, kad neįmanoma išvengti savo likimo, bet verta pažinti pačius save bei visus mus supančius
dalykus ir kantriai iškęsti tai, ko neįmanoma pakeisti. Kaip ir Aristotelis, Spinoza vertybe pripažįsta
mąstymo tobulinimą, aukščiausią gėrį mato mintyse apie absoliutą.42
39 Vabalaitė R. M. Kelyje į žmogaus tobulumą: Spinozos moralės filosofija // Logos, 2009. Nr.55. P. 23 40 Spinoza B. Etika. Vilnius: Pradai, 2001. P. 16 41 Baranova J. Etika: filosofija kaip praktika. Vilnius: Tyto alba, 2002. P. 176 42 Vabalaitė R. M. Kelyje į žmogaus tobulumą: Spinozos moralės filosofija // Logos, 2008. Nr. 55
16
2.Šv.Kryžiaus Jono etinio tobulėjimo kelias
2.1.Kas buvo šv. Kryžiaus Jonas?
Šv. Kryžiaus Jonas (isp. Juan de la Cruz, 1542 m. birželio 24 d. Funtiveros mieste – 1591 m.
gruodžio 14 d. Ubedoje, Ispanijoje) – katalikų šventasis, rašytojas ir poetas, mistikas, karmelitų
ordino reformatorius, Bažnyčios mokytojas. Tikrasis vardas Chuanas de Jepes Alvaresas (Juan de
Yepes Álvarez). Gimė Funtiveros mieste aukšto luomo, bet nuskurdusioje dvarininkų šeimoje,
gyvenusioje netoliese Avilos. Jaunystėje ligoninėje prižiūrėjo ligonius. Išsimokslinimą gavo jėzuitų
mokykloje Medina de Kampo miestelyje, kur persikėlė jo šeima po tėvo mirties, ieškodama pajamų
pragyvenimui. 1568 m. įstojo į karmelitų ordiną, religinį išsimokslinimą gavo Salamankoje.
Karmelitų ordine vykstant Teresės Avilietės sukeltoms diskusijoms dėl ordino reformų, Jonas tapo
šalininku reformatorių, kurie norėjo grįžti prie senų karmelitų idealų – griežtumo ir asketizmo ir
įkūrė pirmąjį reformuotą (arba „basųjų“) karmelitų vienuolyną Duruele. 1570–1572 m. buvo
Manceros vienuolyno naujokų mokytoju, nuo 1572 m. – Avilos vienuolyno, kuriame gyveno šv.
Teresė Avilietė, nuodėmklausiu ir dvasios vadovu. Tarp reformuotų ir nereformuotų karmelitų kilus
ginčui dėl jurisdikcijos, Jonas 1577 m. gruodžio 3 d. naktį nereformuotųjų karmelitų buvo suimtas
ir uždarytas į Toledo vienuolyną, iš kur 1578 m. pabėgo. Nelaisvėje pradėjo rašyti eiles,
persmelktas ypatingos mistinės dvasios ir religingumo. Liturginė Šv. Kryžiaus Jono diena minima
gruodžio 14 d.43
Šventasis Kryžiaus Jonas 1926 m. popiežiaus Pijaus XI buvo paskeltas Bažnyčios mokytoju,
tradiciškai vadinami Doctor mystuicus. Kaip teigė M. Heideggeris, tai epochai buvo būdingas
Dievo praradimas, nes pasaulis, ypač Europa, išgyveno tragiškus totalitarinių režimų metus, Antrojo
pasaulinio karo dramą, žmogus išgyveno nihilizmo pagundą, daugybės fizinių ir dvasinių kančių
beprasmybę. Kai prarandamas Dievas, žmogus nebemoka mylėti, nesupranta mirties ir kančių
prasmės. Tik Dievas gali apšviesti ir išlaisvinti žmogų, o žmogus pilnatviškai išgyvena savo orumą
ir laisvę tik tada, kai savo gelmėse patiria, kaip nurodo šv.Kryžiaus Jonas, Kristaus atperkamąją ir
perkeičiančiąją malonę. Tikroji žmogaus laisvė – tai bendrystė su Dievu.
Brolis Jonas rašo, kas atsitinka, kai siela, viską palikusi, pasuka Dievo link. Dvasinės
tikrovės gelmę bene pirmąkart mistikos istorijoje išsakoma su didžiule poetine jėga ir filosofiniu
43 Omenas Dž. Krikščioniškas dvasingumas katalikiškose tradicijose. Leidykla: Šventasis kryžius, Roma-Liublinas, 1994
17
tikslumu. Brolis Jonas pats išgyveno viską, ką aprašė – tai gąsdinantis ir trikdantis patyrimas. Jis
nepalieka vietos niekam, kas nėra tikra. Bet šie tekstai skirti ne atbaidyti, o sustiprinti.
„Kopimas į Karmelio kalną“ – tai vedlio užrašai. Jis rašo ne tik apie Dievo artumą, bet ir
apie jo nutolimą, vienatvę, gyvenimą ne tik be Dievo, bet ir be jokios žemiškos paguodos. Šioje
sukrečiančioje patirtyje belieka viena atrama – meilė, kuri ieškantįjį galiausiai atveda į jo Tikslą.
Šv. Kryžiaus Jonas (1542- 1591) – katalikų šventasis, rašytojas ir poetas, mistikas, karmelitų
ordino reformatorius, Bažnyčios mokytojas. Jonas laikomas vienu garsiausių ispanų literatūros
lyrikų. Jo pagrindiniai kūriniai yra šie: „Kopimas į Karmelio kalną“, „Tamsioji naktis“, „Dvasinė
giesmė“ ir „Gyvoji meilės liepsna“.
Šv. Kryžiaus Jono savo kūriniuose nagrinėja tokias temas kaip Dievas, žmogus, būtis, meilė
kančia, mirtis, vienuoliškas gyvenimas.
Šventasis Kryžiaus Jonas yra didis kelių, vedančių į vienybę su Dievu, mokytojas. Pasak
Kryžiaus Jono, visa, kas egzistuoja, kas sukurta Dievo, yra gera. ,,Tik Dievas gali apšviesti ir
išlaisvinti žmogų. O žmogus pilnatviškai išgyvena savo orumą ir laisvę tik tada, kai savo gelmėse
patiria, kaip nurodo šventasis Kryžiaus Jonas, Kristaus atperkamąją ir perkeičiančiają malonę.
Tikroji žmogaus laisvė - tai bendrystė su Dievu“44. Dievas, vienintelis tobulumo tikslas. Iškeliama
vienybės su Dievu idėja. ,,Dievo ir žmogaus santykio tikslas yra vienybė. Kaip ir draugystė, ji yra
augančios meilės tikslas. Draugyste jau gyvenama jai rengiantis ar į ją linkstant, nes bręsdama ją
sukels ta pati meilė. Taip ir vienybė su Dievu meilėje įgyvendinama visame kelyje. Tai vienybės
kelias, ne tik kelias į vienybę. Visiškas jos įgyvendinimas arba ,,meilės lygybė“ atitinka iškiliausią
tarpsnį45.
Paaiškindamas kas yra vienybė su Dievu, Šv. Kryžiaus Jonas teigia, ,,dera žinoti, kad Dievas
gyvena kiekvienoje sieloje, net didžiausio pasaulio nusidėjėlio sieloje, ir esmiškai ją palaiko. Visada
egzistuoja ši Dievo ir visų kūrinių vienybė, dėl kurios jis išsaugo jų turimą būtį. Tad jei jos nebūtų,
jie tuoj pat išnyktų ir liautųsi buvę. (Šv. Kryžiaus Jonas, 2013, p.169).
Šv. Kryžiaus Jono įsitikinimu vienybė su Dievu atsiranda tik tada, kai atsiranda meilės
pranašumas ,,kalbėdami apie sielos vienybę su Dievu, kalbame ne apie esmišką, visada esamą
vienybę, bet apie tokią sielos vienybę su Dievu ir perkeitimą į jį, o tai įvyksta ne visada, bet tik tada,
kai atsiranda meilės pranašumas. Todėl ši bus vadinama pranašumo vienybe, o ana - esmės arba
44 Šv. Kryžiaus Jonas. Kopimas į Karmelio kalną. Smulkieji raštai. Aidai, 2013. P. 11 45 Šv. Kryžiaus Jonas. Kopimas į Karmelio kalną. Smulkieji raštai. Aidai, 2013. P. 38
18
substancijos vienybe. Ana prigimtinė, o ši antgamtinė. Ji atsiranda, kai dvi, t,y. sielos ir Dievo,
valios atitinka viena kitą, ir vienoje nėra nieko, kas prieštarautų kitai. Šitaip siela, visiškai
nusimetusi tai, kas prieštarauja dieviškajai valiai ir neatitinka jos, per meilę bus perkeista į Dievą“46.
Kryžiaus Jonas pateikia svarbiausią įsakymą: ,,mylėti Dievą visa savo širdimi, visa savo siela ir
visomis jėgomis. Autorius svarsto, kad žmogaus jėga glūdi jo džiaugsmo, baimės, vilties ir skausmo
aistrose. Todėl jo darbas - sukaupti visą aistrų jėgą ir per meilę sutelkti ją į Dievą, idant taip žmogus
įvykdytų svarbiausią įsakymą“47.
Vienybę su Dievu Šv. Kryžiaus Jonas apibūdina kaip kelionę, ,,kelionę apibūdina ir skatina
meilės vienybė su Dievu. Aiškiai primygtinai kartojamas toks ar kitoks atitinkamas posakis. Tai
viso judėjimo tikslas, ašis, variklis. Tai ir patirties, ir sistemos raktas. Viskas sukasi aplink ją ir
viskas ją paaiškina48.
Vienybės su Dievu trunka visą gyvenimą. ,,Pasak Jono, Dievas, mums suteikiantis visa, ko
reikia, nuvelka senąjį mūsų gyvenimą ir apvelka mus naujuoju, krypstančiu ir vedančiu tik į Jį. Šis
vyksmas yra gryna dovana, nepelnyta malonė. To negalime nuveikti savo jėgomis ir tai neįvyksta
pernakt. Šis vyksmas dažniausiai trunka visą gyvenimą, apima konkrečias mūsų gyvenimo
aplinkybes ir įvykius“49.
Perkeitimas į dieviškąją meilę reiškia, kad būtent Šventoji Dvasia veikia mumyse ir per mus,
kai vis pasiduodame judinami Šventosios Dvasios galybės. Šiuo dvasinio augimo tarpsniu visa, ką
mes darome iš meilės – taip pat visi mūsų veiksmai – gali būti vadinami dieviškais, nes, anot
šventojo Kryžiaus Jono, būtent Dvasia juos atlieka, veikdama perkeistame žmoguje ir darbuodamasi
per jį, per jo meilę bei darbus.
Todėl Šv. Kryžiaus Jonas laikosi įsitikinimo, kad nėra tikros meilės vienybės su Dievu, jei
tos vienybės viršūnė nėra trejybinis susivienijimas. ,,Būti mylimam Dievo, leistis būti mylimam
Dievo Jėzuje Kristuje ir meile atsiliepti į meilę. Kas myli, tas įgyja suvokimą, patenka į šviesą ir
sutinka gyvenimą“50. Šv. Kryžiaus Jonas pateikia esminį patarimą tiek tikinčiam, tiek netikinčiam
"Kur nėra meilės, įdėkite meilės ir gausite meilės...“51.
46 Šv. Kryžiaus Jonas. Kopimas į Karmelio kalną. Smulkieji raštai. Aidai, 2013. P. 170 47 Šv. Kryžiaus Jonas. Kopimas į Karmelio kalną. Smulkieji raštai. Aidai, 2013. P. 99 48 Šv. Kryžiaus Jonas. Kopimas į Karmelio kalną. Smulkieji raštai. Aidai, 2013. P. 33 49 Richard P. Hardy. Šv. Kryžiaus Jonas ir sudievinimo pažadas. Žodis tarp mūsų. Rugsėjis – spalis, 2009 50 Šv. Kryžiaus Jonas. Kopimas į Karmelio kalną. Smulkieji raštai. Aidai, 2013. P. 11 51 Šv. Kryžiaus Jonas. Kopimas į Karmelio kalną. Smulkieji raštai. Aidai, 2013. P. 11
19
„Dvasinėje giesmėje“ Šv. Jonas pateikia sielos apvalymo kelią, t. y. pamažu vis didesnį
džiugų Dievo turėjimą, kol pagaliau siela pajaučia, kad myli Dievą tokia pačia meile, kokia ji yra
mylima Jo paties. „Gyvojoje meilės liepsnoje“ tęsiama ta pati perspektyva ir nuodugniai aprašomas
perkeičiančio susivienijimo su Dievo būvis. Palyginimui Jonas nuolat pasitelkia ugnies įvaizdį: juo
karštesnė ugnis ir juo daugiau sunaudoja medienos, juo labiau ji žėruoja ir galiausiai virsta liepsna.
Lygiai taip pat Šventoji Dvasia, tamsią naktį valanti ir „švarinanti“ sielą, ilgainiui apšviečia ir
sušildo, tarsi būtų liepsna. Sielos gyvenimas yra nuolatinė Šventosios Dvasios šventė, leidžianti
išvysti susivienijimo su Dievu šlovę amžinybėje52.
Šv. Kryžiaus Jonas siekia atrasti darną su Dievu. „Gyvosios meilės liepsnos“ prologo tema
išnyra visuose Jono veikaluose: „Nes Dievas paskelbė, kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia
apsigyvens tuose, kurie Jį myli, ir taip padarys juos gyvenančius Dievo gyvenimą ir esančius Tėve,
Sūnuje ir Šventojoje Dvasioje.“ Jonas poemoje rašo apie tą vyksmą, kurio metu mes imame gyventi
naują gyvenimą, nes Trejybė įsikuria mūsų širdyse ir padeda mums gyventi Dievo gyvenimą čia ir
dabar. Su Dievu savyje galime matyti taip, kaip Dievas mato, mylėti taip, kaip Jis myli. Tokia meilė
ir toks matymas apima ne tik intelektualinius mūsų gebėjimus, tai įtraukia visą žmogų. Perkeitimas
apima kūną ir kraują, protą ir jausmus – viską. Pasak šv. Kryžiaus Jono, visi žmogiškosios
prigimties elementai – kūnas ir siela, protas ir dvasia – naujai suderinami ir pripildomi Dievo
gyvybės bei meilės53.
Visoms poemoms, gyvybingumo teikia gyvenimo judėjimas: Tą vieną naktį tamsią aš
trokštu iš meilės degdama (Tamsioji naktis), išėjau tave šaukdama (Dvasinė giesmė), meilės
plyksniuose (Gyvosios meilės liepsna). Šis pradinis ritmas nuolat auga visuose veikaluose. Dievas
veikia galingai, atvirai ar slapta; žmogus juda pagal maksimalius savo siekius ir gebėjimu“54.
Šv. Kryžiaus Jonas kūrinyje „Tamsioji naktis“ nagrinėja vilties sampratą ir atskleidžia jos
reikšmę žmogaus dvasinio tobulėjimo procese. Šv. Kryžiaus Jonas amžinojo gyvenimo vilčiai
suteikia daug platesnę prasmę. Amžinasis gyvenimas– tai ne vien paguoda, padedanti suvaldyti
mirties baimę, o ypatingas tikslas, atskleidžiantis tikrąją gyvenimo prasmę55.
Pagrindiniai Šv. Kryžiaus Jono kūriniai padeda mums prisiartinti prie esminių taškų jo
plataus ir gilaus mistinio mokymo, kuriuo siekiama parodyti patikimą kelią į šventumą, tobulumo
52 Popiežius BENEDIKTAS XVI, 2011. Apie Šventąjį Kryžiaus Joną. Tikėjimo metai // http://www.tikejimometai.lt/w/index.php?id=134&nid=361&pg=1 53 Richard P. Hardy. Šv. Kryžiaus Jonas ir sudievinimo pažadas. Žodis tarp mūsų. Rugsėjis – spalis, 2009 54 Šv. Kryžiaus Jonas. Kopimas į Karmelio kalną. Smulkieji raštai. Aidai, 2013. P. 32 55 Pribušauskaitė A.(Red.). Šv. Kryžiaus Jonas. Tamsioji naktis. Kaunas: Caritas, 1998. P. 17
20
būvį, į kurį mus visus kviečia Dievas. Pasak Kryžiaus Jono, visa, kas egzistuoja, kas sukurta Dievo,
yra gera. Per kūrinius galime atrasti tą, kuris juose paliko savo paties pėdsaką. Tačiau tikėjimas yra
vienintelė versmė, dovanota žmogui pažinti Dievą tokį, koks jis yra pats savaime, kaip vieną ir
trejybinį Dievą. Visa, ką Dievas norėjo pranešti žmogui, pasakė Jėzuje Kristuje, kūnu tapusiame
Žodyje. Jėzus Kristus yra vienintelis ir galutinis kelias pas Tėvą (plg. Jn 14, 6). Visa, kas sukurta,
yra niekas, palyginti su juo, ir niekas be jo neturi vertės: vadinasi, kiekviena kita meilė, kad pasiektų
tobulą Dievo meilę, Kristuje turi supanašėti su dieviškąja meile. Štai kodėl šv. Jonas primygtinai
pabrėžia būtinybę apsivalyti ir viduje ištuštėti, kad būtum padarytas toks kaip Dievas, vienintelis
tobulumo tikslas. Tas „švarumas“ yra ne tiesiog daiktų stygius ir nesinaudojimas jais; kas sielą daro
tyrą ir laisvą, veikiau yra netvarkingo prisirišimo prie daiktų pašalinimas. Visa įkeltina į Dievą kaip
gyvenimo centrą ir tikslą. Ilgas ir sunkus tyrinimo procesas, žinoma, reikalauja asmeninių pastangų,
bet pagrindinis veikėjas yra Dievas: visa, ką žmogus gali padaryti, yra tik „pasirengti“ būti atviras
dieviškajam veikimui ir jam nekliudyti. Gyvendamas dieviškosiomis dorybėmis, žmogus pakyla ir
suteikia vertės savo pastangoms. Ritmas, kuriuo auga tikėjimas, viltis ir meilė, eina ranka rankon su
tyrinimu ir laipsnišku susivienijimu su Dievu, kol žmogus perkeičiamas Jame. Pasiekusi šį tikslą,
siela panyra į trejybinį gyvenimą: pasak šv. Jono, ima mylėti Dievą tokia meile, kokia Jis ją myli, o
Jis ją myli Šventojoje Dvasioje. Todėl Bažnyčios mistikos mokytojas laikosi įsitikinimo, kad nėra
tikros meilės vienybės su Dievu, jei tos vienybės viršūnė nėra trejybinis susivienijimas. Šiame
iškiliame būvyje šventoji siela pažįsta viską Dieve ir, kad jį pasiektų, jai nereikia jo ieškoti per
kūrinius. Siela dabar jaučiasi užlieta dieviškosios meilės ir joje pilnatviškai džiaugiasi56.
Šv. Kryžiaus Jono visas mokymas remiasi tuo, kaip svarbu nuoširdžiai ieškoti ir rasti
Apreiškimo šaltinį - Kristų, Tėvo žodį ir Dovaną. ,,Autorius įkalbinėja žmogų palikti nuošalyje
visa, kas galėtų trukdyti tikėjimui, ir suveda akivaizdon su Kristumi, su Tuo, kuris atskleidžia ir
dovanoja tiesą ir dieviškąjį gyvenimą Bažnyčioje. Kryžiaus Jonas ne kartą pabrėžia, jog Kristus
atrandamas Bažnyčioje, kurios Magisteriumas laiduoja tikėjimo teisingumą, kuri gydo mūsų žaizdas
ir yra malonės šaltinis. Jėzus Kristus, sutinkamas per Bažnyčią, yra kelias, kuriame ,,rasime gausių
vaisių“57.
56 Popiežius BENEDIKTAS XVI, 2011. Apie Šventąjį Kryžiaus Joną. Tikėjimo metai // http://www.tikejimometai.lt/w/index.php?id=134&nid=361&pg=1 57 Šv. Kryžiaus Jonas. Kopimas į Karmelio kalną. Smulkieji raštai. Aidai, 2013. P. 11
21
Vienybės su Dievu kalbėjo nemažai bažnyčios tėvų ir teologų, tačiau Šv. Kryžiaus Jono
naujumas tas, kad šiam mokymui ir patyrimui jis suteikė tiek jėgos, jog pavertė viso krikščioniškojo
gyvenimo nuo smulkiausių dėmenų iki išsamiausio mistinio gyvenimo centru“58.
Apibendrinant galima teigti, kad Šv. Kryžiaus mokymas, praplečia etinio tobulėjimo
sampratą, žmogus turi įsisąmoninti, kad Dievas gyvena kiekviename žmoguje ir nori jį perkeisti;
kiekvienas žmogus gali būti perkeistas ir net sudievintas; tai gali užtrukti visą gyvenimą, bet būti
suvienytam su Dievu yra pats garbingiausias gyvenimo tikslas ir didingiausias būdas teikti Jam
garbę.
2.2.Šv. Kryžiaus Jono kopimas į Karmelio kalną
Visą mokymą apie kopimą į Karmelio kalną brolis Jonas išdėstė giesmėse, kuriose glūdi
būdas, kuriuo galima užkopti iki kalno viršūnės. Kalnas atrodo taip:
• viršūnė, kurios centre yra Dievo buvimas, supamas dorybių ir Dievo dovanų;
• vidurinis kelias, siauras ir status, „grįstas“ žodžiu „nieko“, pakartotu 7 kartus;
• du platūs, bet niekur nevedantys keliai abipus jo su efemeriškomis gėrybėmis ir
įsakymu jų atsisakyti;
• keli stulpeliai, surašyti Kalno papėdėje, mokantys, kaip reikia kopti.
Kalno viršūne brolis Jonas vadina sielos vienybę su Dievu. Giesmėse apgiedama palaiminga
sėkmė, einat į vienybę su Dievu, tačiau prieš tai reikia sielai pereiti tamsiąją naktį. Tamsioji naktis –
tai tamsybės ir vargai, kuriuos paprastai pereina laimingosios sielos, kad galėtų pasiekti dieviškąją
šviesą – tai yra, didelio tobulumo būseną. Toms tamsybėms suprasti nepakanka nei išmanymo, nei
patirties tam išreikšti. Tik tas, kas pereina, geba pajusti, bet ne apsakyti, todėl brolis Jonas ėmėsi
labai sunkaus uždavinio – apsakyti.
Šis sielos perėjimas į vienybę vadinasi naktis todėl, kad dėl sielos pradinio taško ji turi
netekti malonumą teikiančio godumo visiems turėtiems pasaulio dalykams ir paneigti juos. Šis
paneigimas ir stygius yra neliginant visų žmogaus pojūčių naktis. Taip pat kelias, kuriuo eina siela
link vienybės su Dievu yra žmogaus protui nesuprantamas – tamsus kaip naktis. Žmogaus protas
58 Šv. Kryžiaus Jonas. Kopimas į Karmelio kalną. Smulkieji raštai. Aidai, 2013. P. 33
22
taip pat negali suvokti paties Dievo, bet koks jo suvokimas žmogiškam protui neįmanomas, jis
tamsus kaip naktis. Dievu reikia tikėti, o ne jį suvokti. Tikėjimas Dievu čia vadinamas slaptaisiais
laiptais, nes visi tikėjimo tarpsniai ir dėmesys yra slapti ir paslėpti nuo bet kokio pojūčio ir proto.
Taigi siela, atsisakiusi visų žemiškų malonumų pasijunta visiškai tuščia – kaip glotni lenta.
Tačiau tai būtina, nes atmetusi ir paneigusi tai, ką gali gauti per pojūčius, gali pasiekti vienybę su
Dievu. Taip yra dėl to, kad, pasak filosofijos mokymo, dvi priešybės negali tilpti viename subjekte.
Todėl siela, norėdama vienybės su Dievu, ir turi atsisakyti tai, ką malonaus gaudavo per pojūčius.
Brolis Jonas teigia, kad tai verta. Jis cituoja Saliamoną ir sako, kad visas kūrinių grožis, palyginti su
begaliniu Dievo grožiu, yra didžiausias bjaurumas.
Brolis Jonas moko, kad atsikratant visų žemiškų pojūčio būtina visada linkti:
• Ne į tai, kas lengviausia, bet į tai, kas sunkiausia,
• Ne į tai, kas gardžiausia, bet į tai, kas prėskiausia,
• Ne į tai, kas malonu, bet pirmiausia į tai, kas mažiausiai malonu,
• Ne į tai, kas teikia poilsį, bet į tai, kam reikia pastangų,
• Ne į tai, kas paguodžia, bet į tai, kas nepaguodžia,
• Ne į tai, kas daugiausia, bet į tai, kas mažiausia,
• Ne į tai, kas aukščiausia ir puikiausia, bet į tai, kas žemiausia ir labiausiai niekinama,
• Ne ko nors norėti, bet nieko nenorėti,
• Ieškoti ne to, kas iš žemiškų dalykų geriausia, bet to, kas blogiausia, ir dėl Kristaus
trokšti įžengti į visišką nuogumą bei tuštumą ir neturtą viso to, kas tik pasaulyje yra,
atžvilgiu.
Ir užtenka tik to kas pasakyta, kad siela pajustų vienybę su Dievu. Tai nedaug, tačiau tai gali
būti sunku. Tai gali suteikti kančią.
Apie kančios prasmę kalbėjo ir filosofai. Maceina A. teigia, kad laimę galima suvokti tik per
išvirkščiąją jos pusę – kančią, per laimės netekimą: „laimės galia yra patiriama tik per jos sudužimą.
Nesudužusi ir atrodanti nedūžtanti laimė mus nuvilioja į kasdienybę ir prapuldo pasaulyje. Tuo
tarpu kančia kaip tik mus išbloškia iš šios kasdienybės. Būdamas laimingas, žmogus mano, kad
pasaulis ir jo apraiška kasdienybė yra tikroji jo buvimo erdvė. Kančia, suardydama šią erdvę,
kviečia žmogų kažkur kitur. Ji parodo, kad prapuolimas pasaulyje nėra pagrindinis žmogaus būties
apsisprendimas; priešingai, jis yra netikra žmogaus būsena, pridengianti tikrąją, kurią kančia tik
23
atskleidžia. Kančia yra liudytoja, kad žmogus yra pasaulyje“.59 Taigi iš nemąstančios kasdienybės
gali pažadinti tik kančia.
Apie kančią kalba ir Juozas Girnius. Jis mano, kad kančios temos žmonės vengia: Bėgimas
nuo kančios svarstymų yra viena žmogiškojo mūsų bėgimo apraiška. Žmogus paprastai nenori būti
pats sau atviras“60. Kaip ir Maceina, Girnius kančią laiko varomąja jėga: „Kančios nuveikime
ryškiausiai apsireiškia žmogiškosios jėgos šaltiniai ir jo galios paslaptis. Šia prasme kančia yra
vienas didžiųjų žmogaus bandymų ir drauge jo vertės matų“61.Kančią Girnius laikė žmogiškosios
tobulybės kaina: „Žmogus – kenčianti būtybė. Jis vienas pasaulyje pažįsta kančią. Visos kitos
būtybės savo ribotybę aklai pergyvena. Tik žmoguje visus kūrinius esmingai žyminčios baigtinybės
išgyvenimas pasiekia sąmonės, atseit kančios, rango. Kančia yra ne kas kita, kaip sąmoningas
laisvos žmogiškosios būtybės savosios baigtinybės pergyvenimas“62
Brolis Jonas teigia, kad gali atsitikti taip, jog Dievas ves sielą aukščiausiu tamsiosios
kontempliacijos ir sausros keliu, o jai atrodys, kad ji pasiklydo ir, būdama tokioje būsenoje, tamsi ir
varginga, prislėgta ir gundoma, ji susitiks tokį, kuris kaip Jobo guodėjai pasakys, kad tai dėl
melancholijos ar nepaguodos, ar charakterio, ar galbūt kokios slaptos jos blogybės Dievas ją
apleido. Toliau paprastai linkstama nuspręsti, kad siela turbūt labai bloga, jei jai nutinka tokie
dalykai. Gali atsirasti ir tokių, kurie sakys, jog ji grįžtant atgal, nes jau neberandanti Dievo
dalykuose paguodos, kaip iki šiol, taip padvigubindami vargšės sielos vargą, nes gali būti, kad
labiausiai ji kenčia dėl savo varganumo pažinimo. Jai atrodo, kad ji kupina blogybių ir nuodėmių,
nes tokią kontempliacijos naktį Dievas duoda jai šios pažinimo šviesos, o radus, kas patvirtintų tokį
jos įsitikinimą, sakydamas, kad taip yra dėl jos kaltės, sielos širdgėla ir suspaudimas išauga be galo,
ir tai būna blogiau už mirtį.
Tačiau žmogus yra laisvas rinktis. Kaip teigia Žarskus A.63, svarstydamas apie žmogaus
laisvą valią, jis remiasi teologine kenozės, arba Dievo apsiribojimo, susisiaurinimo, samprata.
Dievo susisiaurinimas pasireiškia tuo, kad Dievas tiesiogiai nebyloja nei istorijoje, nei gamtoje, nei
žodžiu, nei veiksmu. „Niekur ir niekada nesutikdami Dievo kaip Dievo (t. y. tokio, koks jis iš tiesų
yra – Absoliuto) mes savaime esame laisvi apsispręsti tiek jo paties, tiek jo veiklos atžvilgiu“.
59 Maceina A. Jobo drama // Raštai. III. Vilnius: Mintis, 1990. P. 458 - 459 60 Girnius J. Raštai. T. 1. Vilnius: Mintis. P. 225 61 Girnius J. Raštai. T. 1. Vilnius: Mintis. P. 225 62 Girnius J. Raštai. T. 1. Vilnius: Mintis. P. 226 - 227 63 Žarskus A. Lietuviška savimonė Antano Maceinos filosofijoje // Nemunas, 2008-02-28 nr.8 (188-629)
24
Jeigu būtų priešingai, t. y. jei Dievas pasireikštų visa savo galia, mes neturėtume laisvos
valios. Absoliuto akivaizdoje laisvas žmogaus apsisprendimas nebūtų įmanomas.
Kenotinis, arba save apribojantis, Dievo veikimas ar Jo kalba palieka vietos žmogaus
laisvei. Kenozė yra žmogaus laisvės sąlyga: „Visur girdime tik žmogaus žodį, visur regime tik
gamtos ar istorijos vyksmą. O ar šis žodis ir šis veiksmas yra Dievo, turime apsispręsti mes patys,
jokių specifinių dieviškumo ženklų neįtaigojami ir jokių dieviškumo dėsnių neverčiami, vadinasi,
būdami laisvi, nevaržomi“.
Taigi gali atsirasti sielų, kurios pačios arba jų nuodėmklausiai manytų, kad Dievas veda jas
šiuo dvasinio skaistinimo tamsiosios nakties keliu, o iš tiesų taip nebus, bet bus tik kokio nors jų
netobulumo. Taip pat esama daug sielų, kurios mano neturinčios maldos, bet iš tiesų turi labai daug,
o esama ir tokių, kurios mano turinčios daug, bet yra ne daugiau negu niekas. Esama dar ir kitų,
kurios labai stengiasi ir vargsta, bet, deja, grįžta atgal ir ieško naudingų vaisių tame, kas visiškai
nenaudinga ir veikiau kliudo, o kitos pažengia toli. Esama apsikraunančių ir apsisunkinančių tomis
pačiomis dovanomis, kurių Dievas joms duoda tam, kad eitų pirmyn, ir nepajudančių į priekį.
Daugybė dalykų gali nutikti šiame kelyje Dievo sekėjams – džiaugsmo, širdgėlos, vilčių ir
skausmo: vieni jų kyla iš tobulumo dvasios, kiti – iš netobulumo.
Kai siela išeina į pojūčių naktį, dar lieka šiokios tokios šviesos, išlikus protui ir intelektui,
kuris neapanka. Tačiau ši dvasios naktis, t.y. tikėjimas viską atima tiek iš proto, tiek iš pojūčių.
Todėl siela eina „tamsoj ir apgobta“. Juo mažiau siela remiasi savo gebėjimu, juo ji saugesnė, nes
labiau remiasi tikėjimu. Tikėjimas yra įstabi priemonė siekiant tikslo, t.y. Dievo. Tikėjimą kaip
priemonę brolis Jonas lygina su vidurnakčiu. Tad galima sakyti, kad sielai ši dalis tamsesnė už
pirmą ir tam tikra prasme – už trečią nakties dalį. Pirmą, t.y. pojūčių naktį, galima palyginti su
nakties pirma puse, kai jau nebematyti jokių pojūčiais patiriamų objektų, taigi ji ne taip nutolusi nuo
šviesos kaip vidurnaktis. Trečia dalis, t.y., priešaušris, jau arti dienos, tad ne toks tamsus kaip
vidurnaktis, nes čia jau pat dienos nušvitimas ir žinia, o dieną galima palyginti su Dievu. Tad nors
sielai Dievas iš tiesų yra tokia pat tamsi naktis, kaip ir tikėjimas, kalbant prigimties prasme,
pasibaigus šioms trims nakties dalims, kurios savaime tokios yra ir sielai, Dievas jau pradeda
antgamtiškai apšviesti savo dieviškosios šviesos spinduliu, kuris yra pradžia tos tobulosios
vienybės, ateinančios pasibaigus trečiai, galima sakyti, mažiau tamsiai nakčiai.
Ji tamsesnė už pirmą, nes ši priklauso žmogaus žemesniajai (pojūčių) daliai, vadinasi,
išoriškesnei. Tuo tarpu antra – tikėjimo naktis priklauso aukštesniajai žmogaus daliai (protui),
vadinasi, ji viduje tamsesnė, nes atima proto šviesą – apakina. Todėl teisinga ją lyginti su
vidurnakčiu, kuris yra giliausia ir tamsiausia nakties dalis.
25
Žinoma, šiuo keliu eina nedaugelis sielų.
Jau pojūčių naktyje išgyvenusi apleidimą ir sausrą, taipogi atsižadėjimo skausmą, eidama
per dvasios naktį, siela turi būti pasirengusi iškentėti atpirkimo kančias, tapdama Kristaus kančios
dalininke.
Kad iš kaip šis išgyvenimas būtų pasiektas, jis visiems toks pat: sugriūva buvusi tvarka,
suyra schemos ir planai. Tamsoje nėra jokių kelrodžių; nėra tiesioginio, aiškaus religinio
išgyvenimo, į kurį galėtume atsiremti. Jei išvis dar galime melstis, tai kalbamės su geležiniu
dangumi, kuriame nematyti jokių ženklų. “Tikėjimo amžiuje” tai buvo laikoma Dievo pykčio
išgyvenimu: Dievas pasitraukė iš sielos, jis ją atstūmė. Šiandien daug labiau esame linkę manyti,
jog tai bet kokios, apskritai visos religijos prasmės žlugimas. Jei kalbėjimas apie Dievą negali
atlaikyti tokio išbandymo, iš jo nėra jokios naudos; jis negali nieko išreikšti, o tikrovė yra be Dievo,
taigi galiu išlikti religingas tik atsukęs nugarą tikrovei.
Į tokį išgyvenimą gali būti tik vienintelė reakcija. “Leisk, kad tave apsuptų tamsa, – rašė
Eliotas, – kuri bus Dievo tamsa”. Tą patį, tik ilgesne fraze pasakė ir Kryžiaus Jonas, XVI a.
šventasis, neprilygstamai aiškiai ir nuoširdžiai analizavęs “tamsią naktį”. Jonas sako, kad tikrasis
klausimas yra toks: ko tu iš tiesų sieki – “dvasingumo”, mistinių išgyvenimų, vidinės ramybės, o
gal vis dėlto Dievo? Jei ieškai Dievo, tada privalai būti pasirengęs išsižadėti visų – absoliučiai visų
– jį atstojančių intelektinių ir emocinių pasitenkinimo atmainų. Turi pripažinti, kad Dievas toks
nepanašus į tai, kas apie jį mąstoma ar kaip jis vaizduojamas, jog atsidūręs už savanaudiško
religingumo ribos nebegalėsi būti tikras jokiais jausmais, jokiomis žiniomis. Atsiduri priešais
tuštumą, ir kiekvienas mėginimas nuo to pabėgti arba išsisukti – tai grįžimas į patogių religijos
žaidimų lygmenį.64
Paskutinis etapas – sielos vienybė su Dievu, vedanti į mistinę santuoką. „Gyvojoje Meilės
Liepsnoje“ Jonas bando įžodinti šią patirtį, aiškiai suprasdamas, kad šio slėpinio išsakyti
neįmanoma. Komentuodamas jis vėl ir vėl paliečia Švenčiausios Trejybės slėpinį, ir kruopščiai
aprašo įvairius būdus, kaip trys dieviškieji Asmenys sieloje atlieka išganymo darbą. Tėvą Jonas
lygina su švelniąja ranka, nes jis perkeičia sielą; Sūnų vadina jautriu palytėjimu, nes jis leidžia
skonėtis sielai amžinuoju gyvenimu; Šventąją Dvasią vadina deginančia žaizda, nes ji uždega
sieloje naikinančią ir perkeičiančią meilės liepsną.
64 Williams R. Tamsi naktis // http://www.bernardinai.lt/straipsnis/rowanas-williamsas-tamsi-naktis/8046
26
2.3.Š. Kryžiaus Jono vienovės su Dievu etika
Šv. Kryžiaus jojo kopimas į Karmelo kalną – tai mistinė patirtis. Dvasinė žmonijos istorija
demonstruoja dvi skirtingas fundamentalias pozicijas santykyje su nematomu, ir su būdus, kaip
žmogus bando prie to nematomo prisiliesti. Tie du būdai, keliai – tai magija ir misticizmas.65 Šios
sąvokos dažnai painiojamos, tačiau reikia pabrėžti, kad magija neturi nieko bendro su krikščionybe,
o misticizmas gali būti kelias į Dievo pažinimą, į vienovę su juo. Kaip pabrėžė E. Underhill66,
pagrindinis skirtumas tarp magijos ir misticizmo yra tas, kad magija nori gauti, o misticizmas nori
duoti.
Magija yra atskira ezoterikos rūšis, kuri veikia nepriklausomai nuo okultizmo, nors šis ir
padarė nemenką įtaką jos vystymuisi. Dažnai pavadinimai okultizmas ir magija vartojami kaip
sinonimai, kas nėra teisinga, nes okultizmas yra tik siaura maginės filosofijos kryptis egzistavusi
XIX a. – XX a. pr. Šiuo metu galima kalbėti nebent apie neookultizmą. Ankstyvosioms magijos
formoms okultizmas įtakos negalėjo turėti dėl pakankamai vėlyvo savo atsiradimo. Magija yra be
galo senas reiškinys. Magija visada vienokiu ar kitokiu pavidalu visada lydi religiją, nors paprastai
religija priešinasi jos egzistavimui, tačiau liaudyje visada galima atrasti jos apraiškų, dažniausiai
prietarų pavidalu. Didžioji dalis archajinių religijų, magiją laikė neigiamu ar nuodėmingu dalyku.
Štai senovės šumerai, magiją buvo uždraudę net valstybiniu lygmeniu. Nuo magijos bandyta
apsisaugoti įvairiausiais būdais: ritualais, raganų medžioklėmis, draudimais ir pan.. Verta pastebėti,
jog raganų medžioklė nėra vien krikščionybėje sutinkamas reiškinys. Visos archajinės religijos,
vienu ar kitu vystymosi etapu, turėjo, o ir mūsų laikais turi, šio fenomeno apraiškų. Antikiniame
pasaulyje terminas „magija“ buvo siejamas su Persijos šventikais kurie buvo žodinės tradicijos
perdavėjai. Jie buvo vadinami „magi“ arba „magos“. Gana greitai „magos“ buvo susietas su
graikiškuoju „goēs“ t.y. burtininkais ir jų abejotinomis praktikomis. Magijos terminas buvo
naudojamas iki XIX a. pr.67
Misticizmo sąvoką apibrėžė E. Underhill68, autorė teigia, kad misticizmas – tai mistinė
sąmonė. mistinė patirtis reiškia visišką harmoniją su transcendentine tvarka, kokia teologine
formule ta tvarka bebūtų išreiškiama. Ši patirtis palaipsniui apima visą žmogaus sąmonę, kryptingai
65 Underhill E. Misticizm. Sofija, 2000 66 Underhill E. Misticizm. Sofija, 2000 67 Klimenta G. E. Kas yra magija bei kai kurie etiniai jos principai // http://anomalija.lt/2013/05/kas-yra-magija-bei-kai-kurie-etiniai-jos-principai/ 68 Underhill E. Misticizm. Sofija, 2000
27
veikia gyvenimą ir pasiekia savo tikslą/pabaigą tame, kas paprastai vadinama mistine sąjunga arba
vienybe.
Kaip pastebi Ch.L. Gonsales69, dauguma mistikų pritarė neoplatoniškoms pažiūroms, nes jų
siekis buvo patirti Dievą – kaip pačią aukščiausiąją ir nenusakomą dvasią. Mistikai trokšta aukštinti
Dievą – jie teigia, kad jokia žmogaus sukurta teorija negali paaiškinti dieviškumo esmės. Mistikai
buvo įsitikinę, jog tikrasis Dievo pažinimas negali būti suvokiamas protu, racionalus, tik intuityvus.
„Dievas yra pažįstamas ne per mokymą ar per racionalųjį protą, bet per mistinį regėjimą/matymą,
kurio metu žmogus ištirpsta pačiame dieviškume“70. Todėl, kad Dievo pažinti protu neįmanoma,
todėl Dievo pažinimas yra mistiškas reiškinys.
Taip pat mistiką galima apibūdinti kaip pamaldumą, kuriam svarbiausia – vidinės religinės
patirties akcentavimas, religijos įgyvendinimas sieloje. Tokiu būdu misticizmas yra grynoji religinė
intraversija71.
Krikščionybė – svarbiausia Vakarų kultūros religija – irgi turi tam tikrų ezoterizmo bruožų.
Religijos ezoteriškumui įvardinti yra net vartojamas terminas ezoterinė krikščionybė72. Taigi
misticizmas – ezoterinė kategorija. Religinis misticizmas yra privaloma slaptųjų mokymų dalis.
Pačios giliausios, individualiausios tikėjimo formos yra ezoteriškos. Kaip teigia ezoterikas L.
Ovajus73, ezoterizmas net neprieštarauja jokiai religijai. Priešingai - jis padeda paimti ne tik
kosminę energiją, įveikti proto ribotumus, bet traukti į save šventąją dvasią, pajusti ekstazės jėgą,
kuri veda į dieviškąjį praregėjimą. Misticizmas padeda žmogui praregėti ir atrasti žmonijos išmintį
– ir tik tada prabyla intuicija ir vaizduotė; tai kas buvo slapta, tampa atvira, prieinama.
Kaip teigia Raeper, W., Smith, L.74, ezoterika religijoje reiškiasi įvairiomis formomis. Iš
esmės tai tikėjimas, kylantis iš individualios universaliosios vienovės patirties. Ezoterinė patirtis
leidžia atskiriam individui įsilieti į būties visumą. Tai tokia sąmonės nuskaidrėjimo būsena, kai
žmogus tarsi pakyla viršum pasaulio kentėjimų ir blogio. Vienovės su Dievu pajautimas – tai
ezoterinė patirtis.
Žmogaus ir Dievo vienovės nori pats Dievas. Dievas mus sukūrė bendrauti su Juo. Jėzus
sako: „Aš esu gyvenimo duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane,
69 Gonsales CH. L. Istorija christianstva. Sankt-Peterburgas: Biblija vsem, 2003 70 Gonsales CH. L. Istorija christianstva. Sankt-Peterburgas: Biblija vsem, 2003 71 Bieliauskas Ž. Misticizmas // Kultūra ir religija. Vilnius, 1995 72 Эзотеризм: енциклопедия. Минск, 2002 73 Ovajus L. Kas yra magija ir okultizmas? // Žmogus, 1996, Nr. 2 74 Raeper, W., Smith, L. Po idėjų pasaulį: religija ir filosofija seniau ir dabar. Vilnius, 1996
28
niekuomet nebetrokš.“75 Jėzus kvietė žmones ne tik klausytis jo mokymo, bet kartu sekti juo pačiu.
Jis sakė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.“76
Fundamentalus Šv. Kryžiaus Jonas tikėjimas grindžiamas tuo, kad Dievas yra viskas, o
žmogus – niekas. Reiškia, kad pasiektumei visišką susijungimą su Dievu, taigi ir šventumą, reikia
savo apsivalymui skirti visas sielos ir kūno galimybes. Žmogus sielą turi išvalyti nuo bet kokios
žemiškosios įtakos, tik tada bus pasiekta vienovė su Dievu. Tai labai sunku, žmogus, valydamas
savo sielą turi pereiti „Tamsiąją naktį (Jis taip užtvėrė man kelią, kad negaliu praeiti, ir apgaubė
mano taką tamsybe” (Job 19, 8)“77
Vienintelis ginklas, kuriuo religija kada nors galėjo ar kada nors galės apsiginti nuo
kaltinimų, neva ji esanti tik jauki išmonė, – tai tie išgyvenimai ar apmąstymai, kuriuos
krikščioniškieji rašytojai, bent jau nuo kokio XVI amžiaus, vadina “dvasios naktimi”. Toji “dvasios
naktis” arba “sielos naktis” dažnai laikyta kitokio pobūdžio religine patirtimi, labai egzaltuotu, labai
skausmingu, labai dramatišku ir mistiniu Kristaus kančių išgyvenimu ar kuo nors panašiu. Bet iš
tiesų ji, deja, daug paprastesnė ir daug grėsmingesnė. Tai religinio išgyvenimo pabaiga, visiška
misticizmo priešprieša. Tai siena, užtvėrusi kelią, kaip sako Jobas; tai prasmės panaikinimas. Ėjome
ir ėjome ratais savo keleliu, ir staiga pamatėme, kad tas kelias sukasi aplink duobę, juodą ir
neįžvelgiamą bedugnę. Visų mūsų religinių sąvokų centre, jei tik mums pakaks nuoširdumo geriau
pažvelgti, yra tuštuma. Ji paverčia niekais bet kokį maldingumą, bet kokią religiją, konservatyvią ar
radikalią. Žmonės įvairiais būdais suvokia šią tuštumą. Vieniems tai asmenybės formavimosi
maldoje rezultatas, neišvengiamai atvedantis į tašką, kai nebepadeda nei žodžiai, nei knygos, nei
įvairios technikos; tada aplink tiktai nesąmonė ir tamsa, atsiranda visiško apleistumo pojūtis.
Kitiems tai asmeniška krizė, kurioje žmogiškųjų išgyvenimų kančia ir beprasmybė staiga pasirodo
tokia neapsakomai teisinga, kad išryškėja, kokios pigios ir melagingos yra banalios religinės
formulės. Gal “radikalui” toks patyrimas ateina suvokus, kad žmonės nesuvaldomi, kai žodžiai
“išlaisvinimas” bei “teisingumas” ir privačioje, ir socialinėje plotmėje nustoja vertės, susidūrę su
vyrų ir moterų neišgydomu destruktyvumu. O gal staiga išsilieja ant Bažnyčios ir liturgijos ilgai
kaupęsis apmaudas: kai kuriems modernios liturgijos lėkštumas ir banalumas leido susivokti, kad
joje niekada nebuvo jokios prasmės.78
75 Evangelija pagal Joną 6: 35 76 Evangelija pagal Joną 14: 6 77 St. John of the Cross // http://www.newadvent.org/cathen/08480a.htm 78 Williams R. Tamsi naktis // http://www.bernardinai.lt/straipsnis/rowanas-williamsas-tamsi-naktis/8046
29
Tamsi naktis yra Dievo puolimas prieš religiją. Jei tu iš visos širdies trokšti vienovės su
neapsakoma Dievo meile, tada turi būti pasirengęs tam, kad tavo “religijos” pasaulis subyrės į
šipulius. Jei manai, kad pamaldumo veiksmai, teologinės įžvalgos ar net labdara padeda tau kaip
nors prisiartinti Dievą, vadinasi, vis dar tebežaidi žaidimus. Kita vertus, jei pajėgi priimti tamsos
išgyvenimą ir net juo džiaugtis, jei pajėgi susitaikyti su tuo, kad Dievas – tai daugiau negu idėja, su
kurios pagalba tu organizuoji savo religines, filosofines ar politines pažiūras – tada galbūt vėl atrasi
kelią atgal į religiją, filosofiją ar politiką, tavo santykis su jomis bus daug kūrybiškesnis, nes tu
geriau suvoksi keistą, nevaldomą tiesą, glūdinčią visa ko šerdyje. Tai ir yra tikroji žodžio
“atsiribojimas” reikšmė – tai ne būsena “virš kovos”, bet dalyvavimas joje tokiu pavidalu, kad
darosi įmanoma sąžiningai susikauti su bet kuo, nesibijant nežinomybės. Tai savotiškas
pasirengimas netikėtumams, jei tokia frazė ne pernelyg paradoksali.79
Williams R.80 klausia: kodėl reikalinga būtent ši, o ne kitokia reakcija? Kodėl ją reikia
aiškinti teigiamai, o ne neigiamai? Aišku, kiekvienas žmogus į šį klausimą turi atsakyti savaip. Bet
kažkas tokio pačiame krikščioniškame tikėjime, jo giliausiose šaknyse, gali būti laikoma užuomina
– tas kažkas leido rimtiems krikščionims įvairiais amžiais aiškinti “tamsią naktį” kaip keistos ir
nesugaunamos paties Dievo tikrovės išgyvenimą. Aišku, tai tas pats evangelijose pasikartojantis
motyvas apie būtinumą atsisakyti savo gyvenimo, prisiimti kryžių, pasikrikštyti Jėzaus krikštu ir
taip toliau. Jo viršūnė ir centras – tai paties Jėzaus kančia ir mirtis Getsemanėje bei Kalvarijoje.
Jėzus mums rodomas kaip vienintelis žmogus, išgyvenantis nesąlygišką artumą su Dievu, tam tikru
atžvilgiu turintis Dievo valdžią; tačiau šis artumas jį verčia eiti savo mirties link – į kankinančią ir
beprasmę mirtį: “Kodėl tu mane apleidai?” Būtent artumas Dievui pasiunčia jį į šį kančios pragarą.
Getsemanėje aiškiai matome ir artumą “Aba, Tėve”, ir jo reikalavimus. Artumas Dievui reiškia, kad
tenka atsisakyti visų guodžiančių Dievo pakaitalų ir ištverti šito padarinius. Getsemanėje Jėzus iš
tikrųjų Tėvui sako štai ką: “Aš iš Tavo rankų priimsiu viską, kad ir kas nutiktų. Niekas negali
sunaikinti mūsų bendrystės, net ir tada, kai aš jos beveik nematau ar nejaučiu. Esu pasirengęs visą
save atiduoti Tau, ir man nesvarbu, kokia kaina”.
Kad pasiektų vidinę vienybę su Dievu, žmogus turi būti laisvas nuo visų saitų; tapti
„tuščias“ nuo įspūdžių bei visų kūrinių, kad savo viduje būtų pralaidus persmelkiančiam „dieviškos
meilės spinduliui“. Jonas moko, jog turime palikti savo „triūsą“ ir įžengti į nieko neveikimą, viską
79 Williams R. Tamsi naktis // http://www.bernardinai.lt/straipsnis/rowanas-williamsas-tamsi-naktis/8046 80 Williams R. Tamsi naktis // http://www.bernardinai.lt/straipsnis/rowanas-williamsas-tamsi-naktis/8046
30
palikti. Dievas – Slėpinys, į kurį turėtume leistis gramzdinami. Ilsėtis, leistis į gelmę, leistis
nešamam – pagrindinės šv. Kryžiaus Jono naudojamos sąvokos.
Maldoje nereikia daug žodžių; dar daugiau – turėtume išsivaduoti nuo minčių keliamo
triukšmo. Žmogus, kaip priimantysis, gali leistis būti perkeičiamas Dievo. Šis perkeitimas yra sielos
skaistinimas, skausmingas sielai ir Kryžiaus Jono vadinamas tamsiąja naktimi. Tačiau jis būtinas,
norint pasiekti Šviesą, aiškią ir gryną Dievo kontempliaciją.
31
3.Šv. Kryžiaus Jono etinio tobulėjimo panaudojimas etinio ugdymo procese
3.1. Etinio ugdymo samprata
„Etiškai auklėti – vadinasi, kryptingai formuoti asmenybės dorovinę sąmonę, charakterio
bruožus bei įpročius, valią ir elgesį. Dorovinio ugdymo tikslas – visuomenėje priimtas dorovės
normas paversti vidiniais asmenybės elgesio imperatyvais, suformuoti elgesio savireguliacijos
sistemą”81 Mokslininkai pažymi, kad bendroji asmenybės dorovinė kultūra negalima, jeigu
neišugdytos dorovinės pažiūros, įsitikinimai ir jausmai, jei vaikai nežino sąvokų, kas yra gera ir kas
bloga, jeigu tarp žmogaus įsitikinimų bei praktinės veiklos nėra vienybės. Vokiečių filosofas ir
pedagogas I.Kantas teigia: „Doroviškai auklėjant reikia iš anksto vaikams suformuoti sąvokas apie
tai, kas yra gera ar bloga”.82
15 Švietimo įstatymo straipsnis skelbia, jog visiems moksleiviams yra privalomas dorovinis
ir pilietinis ugdymas, o tikybos mokoma moksleiviams ar jų tėvams, globėjams, rūpintojams
pageidaujant.83
Dorovinis ugdymas mokykloje vyksta per visų dalykų pamokas ir papildomojo ugdymo
renginius. Kryptingam doriniam ugdymui skiriami etikos ir tikybos dalykai, vieną kurių moksleiviai
laisvai pasirenka kiekvienais mokslo metais.
Dorovinio ugdymo paskirtis - padėti moksleiviui atskleisti bendrąsias žmogaus vertybes ir
jomis grįsti asmeninį bei visuomeninį gyvenimą. Mokykloje lavinami asmens gebėjimai
savarankiškai svarstyti asmeninius žmogaus egzistencijos klausimus, atsakingai apsispręsti ir veikti
sudėtingame šiandienos pasaulyje. Sykiu ugdoma asmens pagarba tradicinėms gimtojo krašto ir
Vakarų kultūros pagrindus sudarančioms vertybėms.
Kiekvienoje šalyje laikomasi vis kitokios dorinio ugdymo koncepcijos, nes vadovaujamasi
skirtingomis dorinimo sampratomis. Vieni ją sieja su elgesio normų išmanymu (kitaip tariant,
etiketu), kiti dorinimą laiko pilietiškumo ugdymu, ugdytinio charakterio lavinimu. Dorinį ugdymą
galima sieti ir su filosofine etika, religinėmis dogmomis, tikėjimu ir dvasingumu.
81 Žemaitis V. Dorovinės sąvokos. Vilnius,1983. P.78 82 Kantas I. Apie pedagogiką. Kaunas, 1990 83 www.smm.lt
32
Ne visos Europos valstybių mokyklos turi atskirą etikos discipliną. Remiantis praeito
dešimtmečio duomenimis, etika kaip praktinė filosofijos dalis dėstoma Prancūzijoje, Švedijoje,
Ispaninjoje, Danijoje. Vokietijoje etika dėstoma ir kaip filosofijos dalis, ir kaip atskiras dalykas,
alternatyvus religijos pamokoms. Krikščioniškos, gilias religines šaknis turinčios tautos moralumą
sieja su krikščioniška pasaulėžiūra. Tokių šalių švietimo sistemos turi atitikti Bažnyčios mokymą.
Tokios šalys yra Ispanija, Italija, Portugalija. Tuo tarpu JAV, Prancūzija daugiausia skiria dėmesio
pilietiškumo ugdymui, jaunimą skatina domėtis žmogaus teisėmis.
Lietuvoje mokiniai dorinio ugdymo pamokas renkasi iš dviejų alternatyvų – etikos ir
tikybos. Profilinėje mokykloje dėstoma filosofinė etika.
Daugelio etikos mokymo priemonių profilinei mokyklai autorė Jūratė Baranova sukūrė
etikos mokymo struktūrą, parengė pirmąją individualią etikos mokymo programą, kuri vėliau tapo
bendraja programa. Jos pastangų dėka atsirado visa medžiaga, reikalinga interpretacijos, darbo su
tekstu metodikos naudojimui: išleista knyga mokytojams, dirbantiems su filosofiniais tekstais,
paveikslais ir naudojantiems interpretacijos metodą, parengti metodiniai patarimai, kaip dirbti su
tekstais. Rengiami seminarai, atsirado filosofės pasekėjų ir bendraminčių ratas. Ji bendradarbiauja
su T. Sodeika, R.Šerpytytė, J.Jankūniene, L.Duobeliene, V.Asakavičiūte ir kitais mokslininkais bei
mokytojais.
Dauguma Lietuvos švietimo ir dorinio ugdymo specialistų (filosofai K. Stoškus, J. Balčius,
B. Kuzmickas) nostalgiškai kalba apie dvasinį ugdymą. Šiuolaikinėje filosofijoje, paneigus doro
elgesio vienareikšmę sampratą ir normatyvumą, daugiau linkstama į dvasingumo ugdymą, kurio
aptartis tarsi nereikalauja didelio aiškumo, leidžia daugiau kalbėti apie holizmą.84 Holizmas – tai
pasaulio kaip visumos suvokimo koncepcija, kai problemos sprendimas pradedamas nuo visumos,
tik vėliau, pereinant prie komponentų. Holizmas priešingas elementarizmui, kuris traktuoja visumą
kaip atskirų dalių sumą. Holizmas (iš graikų klb. žodžio holos, reiškiančio visas, pilnas) yra idėja,
kad sistemą, kaip visumą, didžiąja dalimi apsprendžia tai, kaip elgiasi jos sudėtinės dalys; sistemoje
atsiranda sinergijos efektas, kuris nulemia sistemos elgesį ir savybes. Pagrindinį holizmo principą
apibrėžė Aristotelis savo „Metafizikoje“: „Visuma yra daugiau nei jos dalių suma“.85
Lietuvoje atsiranda vis daugiau ugdymo institucijų, kurios dorinį ugdymą grindžia Amerikos
mokyklų charakterio ugdymo modeliais. Remiamasi amerikiečio T. Lickonos sukurta charakterio
ugdymo teorija ir filosofijos klasikais. Tai mokymas, dažniausiai grindžiamas Aristotelio
84 Duobelienė L. Šiuolaikinė ugdymo filosofija. Vilnius: Tyto alba, 2006 85 Ansbacher H. L. On the origin of holism. The Journal of Adlerian Theory, Research & Practice, 1994
33
pateiktomis dorybėmis, vertybių hierarchija, klusnumu ir pagarba autoritetams. Čia taip pasireiškia
I. Kanto plėtoto imperatyvymo ir maksimų įtaka.86
Tačiau nūnai Amerikos mokyklos yra kritikuojamos. Pirmiausia Aristotelio koncepcija buvo
skirta to meto socialinei sanklodai ir vergovei įteisinti, kad daugelis klusnumo dalykų buvo
propaguoti turint aiškius politinius tikslus ir tai nesisieja su šiandienos demokratinėmis
visuomenėmis. Mokyklos nėra maži klusnių gyventojų rezervatai. Doriniai įgūdžiai dažniausiai
galioja tik pačiose ugdymo bendruomenėse, o už jų ribų vadovaujamasi visai kitokiomis elgesio
taisyklėmis ir nuostatomis. Be to, autoritetų baimė slopina kai kurių ugdytinių poreikį patiems
svarstyti, spręsti. Nevertėtų šios kritikos suvokti tiesmukiškai, vis dėl to derėtų jos paisyti.87
Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose jau įsigalėjo tradicija siūlyti ugdytiniui pačiam
surasti atsakymą į jam iškylančias etines dilemas. Šios tradicijos plėtotoja J. Baranova parengė daug
etikos mokymo priemonių, tokio mokymo programą ir metodiką. Jos darbuose nėra aiškiai
suformuotų moralumo taisyklių, principų, čia pateikiama polemika su autoriais, jų nuomonių ir
dialogų interpretacijos. Moralė šiuo atveju kuriama sokratiškojo pažinimo būdu – per dialogą; taip
pat skatinama empatija, lyginant panašius skirtingų autorių ir pašnekovų išgyvenimus, siūloma
svarstyti ir reflektuotus tekstus, jų sąsajas ir savo paties samprotavimus apie juos.88
Jūratė Baranova ragina įsiklausyti į argumentus, kuriuos teikė dvi skirtingos, netgi
priešingos mokyklos, formuluodamos moralinio ugdymo prielaidas: viena jų pabrėžė proto
vaidmenį moraliniame ugdyme (Sokratas, Kantas, Hare’as, Popperis), kita (Hume’as, Scheleris,
Rorty, Williamsas) – jausmų svarbą. Pastebimas ne tik šių išeities taškų skirtingumas, bet ir
nesuderinamumas. teigia: „Mes leisime sau suabejoti tokiu radikaliu proto ir jausmo atskyrimu bei
supriešinimu. Kantas ir Hume’as negalėjo surasti bendrų sąlyčio taškų, nes vaizduotę Kantas buvo
perkėlęs į estetinio skonio pasaulį ir atskyręs nuo moralinio ugdymo. Tačiau ir Popperis, ir Rorty,
nors ir žvelgia į moralinį ugdymą iš radikaliai skirtingų perspektyvų, kalba apie vaizduotės svarbą
moraliniam asmenybės tapsmui. Popperis labiau pabrėžia techninį, mokslinį vaizduotės teikiamą
išradingumą, Rorty – humanitarinį, literatūrinį, tačiau ir vienu, ir kitu atveju vaizduotė reikalauja
gebėjimo atsitolinti nuo tiesioginės situacijos ir įsivaizduoti nebūtus, bet galimus pasaulius. Tai
ugdo ir universalizavimo, apie kurį rašo analitiškasis Hare’as, gebą, ir empatiją, kurią propaguoja
antiteoriškai nusiteikęs Rorty. Vaizduotė ir galėtų būti ta asmens vidinės galios teritorija, kurioje
susitiktų protas ir jausmas, radikaliai neneigdami vienas kito, nekeldami vienas kitam grėsmės. Iš
86 Duobelienė L. Šiuolaikinė ugdymo filosofija. Vilnius: Tyto alba, 2006 87 Duobelienė L. Šiuolaikinė ugdymo filosofija. Vilnius: Tyto alba, 2006 88 Duobelienė L. Šiuolaikinė ugdymo filosofija. Vilnius: Tyto alba, 2006
34
moraliai brandžios asmenybės paprastai tikimės ir gebėjimo argumentuoti (kaip pažymi Hare’as ir
Popperis), ir gilesnių principų suvokimo (Hare’as), ir gebėjimo atpažinti ir vertinti naujus, netikėtus,
atsitiktinius dalykus (Popperis, Rorty). Pritartume Williamsui, teigiančiam, kad moraliniame
ugdyme būtina ieškoti proto bei jausmo harmonijos. Tokia prielaida remiantis (derinant filosofiją,
poeziją, prozą, vizualųjį meną) buvo parengti filosofinės etikos vadovėliai, jau dešimt metų
naudojami dalies mokinių Lietuvos mokyklose.89 Pastebimas ne tik šių išeities taškų skirtingumas,
bet ir nesuderinamumas. Tačiau J. Baranova prieina išvados, kad ši priešprieša, pasiekianti ir
šiuolaikinę ugdymo filosofiją, yra pernelyg sureikšminama ir pasiūlo ieškoti tarpusavio dermės tarp
dviejų skirtingų asmens galių – proto ir jausmo, pasitelkus vaizduotę, jas sujungiant. Nors problema
nėra paprasta ir nukrypimai į vieną ar kitą pusę visada galimi, moralinio ugdymo tikslas galėtų būti
šių dviejų galių dermė – moraliniam ugdymui panaudojami ir filosofiniai, ir literatūriniai tradicijos
aspektai.
Kitas Lietuvos doriniame ugdyme įsigalėjęs metodas grindžiamas J. Dewey ir M. Lipmano
filosofija, jis skatina kritinį mąstymą, racionaliai svarstyti etines problemas. Jį plėtoja L. Degėsys ir
R. Aškinytė. M. Lipmanas teigia, kad organizuojant ugdymo procesą, daroma esminė klaida -
pagrindiniais įgūdžiais laikomi skaitymas, rašymas ir skaičiavimas, dar kalbėjimas, klausymas.
Mąstymas, pagrįstas logikos taisyklėmis būtinu įgūdžiu nelaikomas.
Šie metodologiniai orientyrai tik iš dalies atitinka pedagogų ir psichologų populiarinamą L.
Kohlbergo tripakopį metodą, kuris grindžiamas J. Piaget kognityvine psichologija. L. Kohlbergo
ikikonvencinis, konvencinis ir pokonvencinis moralės etapai gerokai kritikuojami, nors jų pakaitalą
rasti gana sunku. Moralės ugdymo filosofas F. Oseris dialogą siūlo kaip alternatyvą. Lietuvoje
stiprėjanti dialogo filosofijos įtaka yra vienas iš būdų kiek pakoreguoti L. Kohlbergo poveikį
švietimui, taip pat ir šiuo metu nepaveikius normatyvinius, grindžiamus imperatyvais, modelius.90
3.2. Dorinimo problemos “aktyviosios mokyklos” teorijoje ir praktikoje
Moralės filosofija – tai mokslas, kuris tyrinėja plačiąja prasme gėrio ir blogio santykį.
Moralės filosofija kelia klausimus apie tai, kas yra gera/bloga, (derama/nederama, privalu/laisvai
89 Baranova J. Filosofinės abejonės dėl mąstymo ir jausmų priešpriešos moralinio ugdymo procese // Acta paedagogica Vilnensia, 2009. Nr. 22 90 Duobelienė L. Šiuolaikinė ugdymo filosofija. Vilnius: Tyto alba, 2006
35
pasirenkama) kaip atskirti vieną nuo kito, kodėl reikia deramai elgtis, kas yra pati moralė, kokiais
principais remtis praktiniame gyvenime ir pan. Moralės filosofija siekia teorinio moralės sąvokos
pagrindimo ir optimizuoti praktinę veiklą normų ir atitinkamų taisyklių pagrindu. (Ką turiu
daryti?)91
Moralinė filosofija remiasi vertybinėmis nuostatomis. Vertybė - tai tikėjimas arba pojūtis,
kuris apima daugybę žmonių ir laikomas svarbiu jų tapatybės faktoriumi. Pavyzdžiui, veiklumas,
individualumas, lygybė, autoritetas - tai vis vertybės, kurios daro didelę įtaką žmonių gyvenimo
būdui, nuo jų hierarchijos priklauso ir tai, kaip jie gali būti valdomi, nes tai lemia, ką vieni ar kiti
žmonės vertina.
Dabar Lietuvos visuomenė išgyvena vertybių sistemos virsmą - akivaizdu, kad skirtingų
kartų vertybių sistemos jau nesutampa ne vien dėl amžinojo kartų konflikto, bet ir todėl, kad kartos
orientuojasi į skirtingas gyvenimo aplinkybes, nes iš tikrųjų gyvenimas labai pasikeitė. Vertybių
konfliktas įvyksta tuomet, kai viena vertybė prieštarauja kitai arba ją riboja. Štai kad ir tokia vertybė
kaip individualumas - jaunosios kartos ji nepalyginti labiau vertinama nei vyresniosios. Šios akyse
ji kartais kotiruojama netgi neigiamai, kaip išsišokimas kenkiant bendram reikalui. Galima būtų
sakyti, kad krikščioniško nuolankumo, autoriteto vertybės (ne vienu atveju panašios į socialistinės
visuomenės vertybes) artimesnės vyresniajai kartai, o jaunesniajai būdingesnės pragmatiškos
laisvajai rinkai būdingos individualumo, veiklumo vertybės.
Bendrųjų vertybių išraiška yra normos, kuriomis vadovaujamasi tam tikroje situacijoje.
Keičiantis vertybėms, keičiasi ir normos. Laikantis skirtingų normų, konfliktas neišvengiamas. Kita
vertus, vertybių reliatyvizmas neišvengiamas, nes jis reiškia, kad nėra tokių universalių standartų,
kuriais galima būtų kurias nors kultūras ar normas laikyti geromis ar blogomis, kiekvieną vertybę
reikia vertinti atskirai ir tam tikru jos gyvavimo periodu. Tų pačių ar panašių normų išpažinimas
vienija žmones į bendrijas, grupes. Tai tampa motyvacija laikytis vienų ar kitų normų: būti
panašiam į tos grupės ar bendrijos narius, kuriai žmogus norėtų būti priskirtas ar kuriai siekia būti
priskirtas. Persigrupuojant bendrijoms ar grupėms normų ribos tampa ne tokios aiškios.
Vertybės yra nepaprastai svarbios ugdymo procese. Jos yra vienas iš ugdymo filosofijos
objektų. Tačiau šiais laikais yra ugdytojų ir pačių ugdytinių tarpe iškilęs konfliktas tarp alternatyvių
ir tradicinių vertybių. Vertybės tapo diskusine problema.
B. Bitinas skiria tris ugdymo struktūroje funkcionuojančių vertybių lygmenis.
91 Moralės filosofija filosofijų struktūroje // http://www.vsv.lt/mokymas/Morales_filosofija/2008.html
36
Pradinis asmenybės socialinio formavimosi lygmuo implikuoja daiktiškąsias vertybes; jos
yra esminis socializacijos turinio komponentas. Kai asmenybės socialinis formavimasis
konkretinamas, tai yra siekiama valdyti akultūrizacijos procesą, daiktiškųjų vertybių pasaulis labai
susiaurėja – ugdymo turinyje lieka tik vertybės, reikšmingos tai kultūrai, kurioje rengiamas
ugdytinis. Tad ugdymo realybėje vertybės yra parenkamos. Juo konkretesnis ugdymo lygmuo, juo
labiau ribojama vertybių funkcionavimo sritis.92
Šis reiškinys skiria antrąjį vertybių pedagoginio funkcionavimo lygmenį – jų tapsmą
ugdymo tikslais. Pavyzdžiui, lavinimo turinys, traktuojamas kaip ugdymo tikslas, ugdymo proceso
dalyviams tuo pat metu yra vertybė, nes priešingu atveju mokiniai nesimokytų, o mokytojas
nemokytų.93
Dar sudėtingesnė aksiologijos problema – kaip vertinti tuos objektus, kurie aptariami
ugdymo turinyje, funkcionuoja ugdymo procese žinių bei gebėjimų pavidalu. Šis aspektas yra
trečiasis vertybių funkcionavimo ugdymo procese lygmuo.94
B. Bitinas teigia, kad vertybės, nors ir yra esminis ugdymo tikslų komponentas, tėra
abstrakčios aksiologinės kategorijos tol, kol ugdymo turinyje nėra išreiškiamos kaip dalykinio
lavinimo, papildomo ugdymo ar kitokios ugdomosios veiklos sudedamoji dalis.95
Tas faktas, kad ugdymo realybės struktūroje vertybės funkcionuoja kaip savarankiškas jos
komponentas, iškelia klausimą apie paties ugdymo vertingumą, jo reikšmingumą individui,
visuomenei bei žmonijai. Akivaizdu, kad ugdymas turi tarnauti jaunosios kartos vertybinių
orientacijų gyvybiškumo ir patvarumo formavimuisi.96
B. Bitinas pabrėžia ugdytinio individualios vertybių sistemos socialinį reikšmingumą. Anot
jo, ši problema yra itin aktuali šiuolaikinėje visuomenėje, kai, atsisakius autoritariškai diegiamų
ugdymo procese vertybių, neaišku, kaip parinkti racionalius vaikų ir jaunimo auklėjimo tikslus.
Vertybinis vakuumas, socialinė apatija – bene pagrindinės šiuolaikinio jaunimo blogybės. Vieną,
vienintelę visiems ugdymo proceso dalyviams privalomą vertybių sistemą pakeitus kita privaloma
(etnine, konfesine, individualistine ar pan.), pedagoginė būtis išliktų deformuota (gal keistųsi tik
deformacijos pobūdis bei kryptis).97
92 Bitinas B. Ugdymo filosofija. Vilnius: Enciklopedija, 2000. P. 173 93 Bitinas B. Ugdymo filosofija. Vilnius: Enciklopedija, 2000. P. 173 94 Bitinas B. Ugdymo filosofija. Vilnius: Enciklopedija, 2000. P. 173 95 Bitinas B. Ugdymo filosofija. Vilnius: Enciklopedija, 2000. P. 174 96 Bitinas B. Ugdymo filosofija. Vilnius: Enciklopedija, 2000. P. 175 97 Bitinas B. Ugdymo filosofija. Vilnius: Enciklopedija, 2000. P. 175
37
Vadinasi, vienintelė išeitis – vertybinis pliuralizmas kaip pagrindinis auklėjimo turinio
sudarymo principas.
Įgyvendinant vertybinio pliuralizmo principą, auklėjimo proceso organizatoriams kyla
galutinio tikslo problema: skatinti ugdytinių individualiųjų vertybinių sistemų įvairovę ar,
priešingai, siekti, nors ir latentine forma, ugdytinių grupės kaip auklėjimo subjekto vertybinio
sutelktumo. Ši dilema itin aktuali švietimo politikams, kai reikia spręsti, kokios taktikos laikytis
nacionalinių mažumų atžvilgiu: iš vienos pusės, natūralus yra siekis per visuomeninio ugdymo
sistemą jas integruoti į nacionalinės valstybės struktūrą, iš kitos – akivaizdus uždavinys išsaugoti
bei plėtoti mažumų nacionalinę kultūrą, etnines ypatybes ir panašiai.98
Apibendrindamas B.Bitinas teigia, kad tik vertybių sistema, kurios hierarchinėje viršūnėje
yra pagarbos bei pakantumo vertybės, ugdymui suteikia individo tapatinimo su žmonija prasmę.
Vadinasi, reikia iš esmės keisti pačią ugdymo realybę (visų pirma ugdytojo asmenybę) ir šią realybę
aprašančią teoriją. Šį uždavinį ir padeda įgyvendinti ugdymo aksiologija99.
Kadangi vyrauja vertybių pliuralizmas, iškilo konfliktas tarp tradicinių ir alternatyvių vertybių.
Atsižvelgiant į Lietuvos visuomenės nusistovėjusią vertybinę orientaciją, galima būtų
išskirti tam tikras vertybių grupes: religinę, moralės, socialinę - politinę, šeimos, kultūrinę.
Tarp tradicinių vertybių reikėtų paminėti religines vertybes. Moralinis krikščionybės idealas
- žmogus, suvokiantis savo atsakomybę už moralinę pasaulio būklę ir savanoriškai prisiimantis kitų
žmonių kaltes. Socialinis krikščionybės idealas - visų žmonių tarnas.
Labai svarbios iš tradicinių vertybių yra moralinės vertybės. Praktiškai visos koncepcijos
pagrindine objektyvia vertybe laiko gėrį, pagrindine subjektyvia vertybe - moralumą. Religinėse
filosofinėse koncepcijose teigiamas absoliutus ir transcendentinis gėris (Platono Gėrio idėja; Plotini
Vienis). Pagrindinės priemonės, leidžiančios tokį gėrį pasiekti arba bent jau jo siekti, yra savęs
tobulinimas ir savęs atsižadėjimas. Kadangi savęs atsižadėti sugeba nedaugelis žmonių, religinėse
filosofinės koncepcijose buvo svarbi moralinio įstatymo samprata. Šiuo atveju Dievas, ar
Absoliutus gėris, suvokiamas ne kaip moralinės veiklos tikslas, o sąlyga, moralinio įstatymo kūrėjas
ir palaikytojas. F. Dostojevskio romanas "Nusikaltimas ir bausmė" - vienas ryškiausių bandymų
atskleisti bei pagrįsti tokio įstatymo egzistavimo būtinumą. Juk jeigu moralinio įstatymo nėra, tada,
to paties autoriaus herojaus D. Karamazova žodžiais tariant, „viskas leista“.
98 Bitinas B. Ugdymo filosofija. Vilnius: Enciklopedija, 2000. P. 176 99 Bitinas B. Ugdymo filosofija. Vilnius: Enciklopedija, 2000. P. 176 - 177
38
Religinėse etinėse koncepcijose moralumas suvokiamas kaip veikla, palaikanti arba bent
nedaranti žalos gyvybei visose jos pasireiškimo formose. Pagrindinės tokios veiklos sąlygos -
pagarba, užuojauta, atsakomybės jausmas. Kaip rašė A. Schweitzeris, „etika - tai begalinė
atsakomybė už visa, kas gyva“.100 Jis suformulavo principą, kuris jungia savęs tobulinimo ir
aukojimosi etikas: "Pagrindinis etiškumo principas, logiškai būtinas, turįs savo turinį, nuolat, gyvai
ir dalykiškai polemizuojantis su tikrovę, suformulavus skamba taip: aukotis gyvenimui iš didžiosios
pagarbos gyvenimui“.101
Kadangi šiomis dienomis dauguma jaunuolių stokoja moralinių principų, dorovinių
vertybių, jaučia vidinę tuštumą, susvetimėjimą, moralinis auklėjimas, dvasinis jaunimo ugdymas
darosi aktualesnė dabarties problema. Įdomių ieškojimų moralinio auklėjimo srityje slypi
“naujosios, aktyviosios mokyklos” patirtyje.
Aktyviajai mokyklai rūpi ne tik mokymo, bet ir moralinio auklėjimo problemos.102
Naujojo ugdymo pradžia – XIX a. pab. Ir XX a. pradžios Vakarų Europos ir JAV
mokyklose. Buvo siekiama, kad mokykla atitiktų ekonominius ir kultūrinius laikmečio
reikalavimus. Pakito pedagoginių ir psichologinių mokslų vertinimo kriterijai, pedagogai siekė vis
glaudesnių kontaktų vieni su kitais. Tuo tikslu buvo rengiami tarptautiniai kongresai moralinio
auklėjimo klausimais. 1920 metais Ženevos kongrese buvo mėginama parengti universalias
dorovinio auklėjimo taisykles. Naujumas tas, kad į dorinį auklėjimą buvo žvelgiama kaip į
nuolatinę vaiko patirties rekonstrukciją.103
Visų šalių “aktyviosios mokyklos” atstovai neigiamai vertino autoritarinius metodus.
Akcentuojama, jog mokytojas neturi teisės primesti vaikui savo moralės.104
“Aktyvios mokyklos” autoriai išskyrė tris pagrindinius principus: parodyti vaikui gėrio
privalumus, skatinti pagarbą ir meilę gėriui, ugdyti vaike gėrį.105
“Aktyviosios mokyklos” idėjos atsispindėjo Lietuvos pedagogų ieškojimuose 1918 – 1940
metais.106
100 Šveiceris A. Kultūra ir etika. Vilnius: Mintis, 1984 101 Šveiceris A. Kultūra ir etika. Vilnius: Mintis, 1984 102 Acta paedagogica Vilnensia. VII. V., 2000. P. 132 103 Acta paedagogica Vilnensia. VII. V., 2000. P. 127 104 Acta paedagogica Vilnensia. VII. V., 2000. P. 130 105 Acta paedagogica Vilnensia. VII. V., 2000. P. 131 106 Acta paedagogica Vilnensia. VII. V., 2000. P. 132
39
3.3.Šv. Kryžiaus Jono pažiūrų pritaikymas etikos pamokose
Šv. Kryžiaus Jono pažiūros – tai krikščioniškųjų vertybių teigimas. Pamokų metu
mokiniams diegiamos krikščioniškosios vertybės, kontekste pasakojama mokiniams apie šv.
Kryžiaus Joną, nagrinėjamas jo etinio tobulėjimo kelias.
Krikščioniškosios vertybės milijonams žmonių suteikia pusiausvyros ir stabilumo jausmą.
Sutarti gali įvairių kultūrų, tautų, tikėjimų žmonės. Svarbu, kad būtų puoselėjamos amžinos
civilizacijos vertybės: Meilė, Tikėjimas, Tiesa, Žmogaus orumas. Kelias į civilizacijų dialogą ir
žmonijos stabilumą yra gana aiškus, tai – pagarba praeičiai, pasitikėjimas šiandiena ir viltingas
tikėjimas ateitimi, kurie ir sudaro civilizacijų dialogo esmę.
Dabar Lietuvos visuomenė išgyvena vertybių sistemos virsmą - akivaizdu, kad skirtingų
kartų vertybių sistemos jau nesutampa ne vien dėl amžinojo kartų konflikto, bet ir todėl, kad kartos
orientuojasi į skirtingas gyvenimo aplinkybes, nes iš tikrųjų gyvenimas labai pasikeitė. Vertybių
konfliktas įvyksta tuomet, kai viena vertybė prieštarauja kitai arba ją riboja. Štai kad ir tokia vertybė
kaip individualumas - jaunosios kartos ji nepalyginti labiau vertinama nei vyresniosios. Šios akyse
ji kartais kotiruojama netgi neigiamai, kaip išsišokimas kenkiant bendram reikalui. Galima būtų
sakyti, kad krikščioniško nuolankumo, autoriteto vertybės (ne vienu atveju panašios į socialistinės
visuomenės vertybes) artimesnės vyresniajai kartai, o jaunesniajai būdingesnės pragmatiškos
laisvajai rinkai būdingos individualumo, veiklumo vertybės.
Bendrųjų vertybių išraiška yra normos, kuriomis vadovaujamasi tam tikroje situacijoje.
Keičiantis vertybėms, keičiasi ir normos. Laikantis skirtingų normų, konfliktas neišvengiamas. Kita
vertus, vertybių reliatyvizmas neišvengiamas, nes jis reiškia, kad nėra tokių universalių standartų,
kuriais galima būtų kurias nors kultūras ar normas laikyti geromis ar blogomis, kiekvieną vertybę
reikia vertinti atskirai ir tam tikru jos gyvavimo periodu. Tų pačių ar panašių normų išpažinimas
vienija žmones į bendrijas, grupes. Tai tampa motyvacija laikytis vienų ar kitų normų: būti
panašiam į tos grupės ar bendrijos narius, kuriai žmogus norėtų būti priskirtas ar kuriai siekia būti
priskirtas. Persigrupuojant bendrijoms ar grupėms normų ribos tampa ne tokios aiškios.
Krikščioniškosios vertybės – mažiausios kintančios vertybės, todėl jos ir buvo pasirinktos
nagrinėti šiame darbe. Kaip yra rašęs Bitinas B., „Moralinis krikščionybės idealas - žmogus,
40
suvokiantis savo atsakomybę už moralinę pasaulio būklę ir savanoriškai prisiimantis kitų žmonių
kaltes. Socialinis krikščionybės idealas - visų žmonių tarnas“107.
Pagal krikščioniškąjį mokymą asmenybė geba „pažinti ir mylėti savo Kūrėją“.108 Asmenybė
yra autonomiška. Žmogaus asmuo yra savo minčių, veiksmų ir padarinių subjektas.
Asmenybiškumas – tai laisvė. Be asmens valios laisvės negalima dorovinė atsakomybė, praranda
prasmę kaltė ir atgaila, atlygis ir bausmė, gailestis ir satisfakcija.109
Asmenybiškumas – tai vienatvė. Žmogus, kaip asmenybė, vienas pats turi išgyventi laisvės,
atsakomybės ir sąžinės akistatą. Žmogaus asmenybiškumas – tai supratimas, kad jis ne pats save
sukūrė, jis turi jausti bendrystę su Dievu.110
Kūdikis – jau asmuo ir, jeigu jis pakrikštytas, yra Dievo vaikas ir Kristaus kūno dalis.111
Socialiniu teologiniu požiūriu jungimasis per Kristaus kūną yra glaudžiausias žmonių
tarpusavio vienybės ir vienybės su triasmeniu Dievu principas. Vienas trijuose asmenyse Dievas
sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą, todėl galime daryti išvadą, kad „Dievo socialumas atsispindi
žmogiškame socialume.112
Maceina pateikia gilinasi į teistinio egzistencializmo sampratą, esmę. Autorius pateikia
egzistencializmo sąvoką: „Egzistencializmu šiandien yra vadinama toji filosofijos srovė, kurios
problemų centre stovi ne tiek amžinoji žmogaus esmė, kiek laikinis ir žemiškasis jos buvimas“. Nuo
Aristotelio laikų yra žinoma, kad žmogus – tai protingas gyvūnas – animal rationale. Autorius
iškelia klausimą: „o kaipgi būna šis protingas gyvūnas, kokia jo būtis šioje tikrovėje?“ Į šį klausimą
ir atsako egzistencializmas.113
Tačiau nėra vienintelio atsakymo, kiekvienas žmogus pats atsako į šį klausimą apie savo
egzistenciją, apie savo gyvenimą, apie savo paskirtį šioje žemėje.
Krikščioniškasis socialinis mokymas teisingumą laiko viena iš pagrindinių dorybių. Dorybė,
kuri yra pagrista prigimtine teise. Pagrindinis teisingumo uždavinys: garantuoti teisių ir pareigų
pusiausvyrą. Teisingumas yra neatsėjamas nuo žmogaus gerovės. Teisingas žmogus – geras,
sąžiningas, orus žmogus. Teisingumas yra žmogaus gyvenimo tvarkytojas.
107 Bitinas B. Ugdymo filosofija. Vilnius: Enciklopedija, 2000 108 Hofner J. Krikščioniškasis socialinis mokymas. Vilnius: Aidai, 1996. P. 29 109 Hofner J. Krikščioniškasis socialinis mokymas. Vilnius: Aidai, 1996. P. 29 - 30 110 Hofner J. Krikščioniškasis socialinis mokymas. Vilnius: Aidai, 1996. P. 30 - 31 111 Hofner J. Krikščioniškasis socialinis mokymas. Vilnius: Aidai, 1996. P. 31 112 Hofner J. Krikščioniškasis socialinis mokymas. Vilnius: Aidai, 1996. P. 33 113 Maceina A. Raštai. III. Vilnius: Mintis, 1990
41
Glaudus sutuoktinių gyvenimo ir meilės ryšys yra Kūrėjo nustatytas ir aprūpintas savais
įstatymais. Pats Dievas yra santuokos autorius. Pašaukimas santuokai yra įrašytas pačioje iš Kūrėjo
rankų išėjusių vyro ir moters prigimtyje. Santuoka nėra grynai žmonių išrasta institucija, nors per
daugelį amžių skirtingose kultūrose, visuomeninėse struktūrose ir dvasinėse sanklodose labai
įvairavo. Ši įvairovė neturi palikti užmarštyje bendrų ir pastovių santuokos bruožų. Nors šios
institucijos orumas ne visur vienodai aiškiai matomas, vis dėlto visose kultūrose daugiau ar mažiau
suvokiama santuokinio ryšio didybė, nes paskiro asmens ir žmonių bei krikščionių visuomenės
gerovė yra itin glaudžiai susijusi su sutuoktinių ir šeimos bendruomenės klestėjimu.
Dievas, sukūręs žmogų iš meilės, pašaukė jį meilei, kuri yra pagrindinis ir įgimtas kiekvieno
žmogaus pašaukimas. Juk žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, o „Dievas yra
meilė“114 . Kadangi Dievas sukūrė vyrą ir moterį, jų tarpusavio meilė yra absoliučios ir
nesibaigiančios Dievo meilės žmogui atvaizdas. Kūrėjo akyse ta meilė gera, labai gera.
Dievo laiminama santuokinė meilė yra skirta būti vaisinga ir tarnauti bendram tikslui
palaikyti kūriniją: "Dievas juos palaimino tardamas: 'Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite
žemę ir valdykite ją'"115. Šventasis Raštas tvirtina, kad vyras ir moteris sukurti vienas kitam:
"Negera žmogui būti vienam".
Pasaulis egzistuoja tik žmogaus dėka, kadangi tik žmogus gali suvokti pasaulį kaip visumą.
Pasaulis atrandamas žmogiškajame pažinime. Augalas erdvėje įsišaknijęs, gyvūnas joje juda, tuo
tarpu žmogus erdvę suvokia kaip pasaulį. Ši visuma įvairiai mąstoma mituose, religijose, moksluose
ar vaikų vaizdiniuose. Kiekvienas žmogus turi savo pasaulėvaizdį, t.y., jis suvokia save kaip esantį
tam tikroje visumoje. Žmogus, kuris kaip savimonė pats sau yra problema ir kuriam “savojoje
būtyje rūpi ta pati būtis”, sykiu kelia klausimą: kodėl yra būtis, o ne veikiau niekas? Savo
sugebėjimu klausti, žmogus padaro abejotiną bet kokią klausinėjimo ribą ir taip ją peržengia.116
Žmogus pasaulį ne tik suvokia, žmogaus buvimas pasaulyje yra veiklus buvimas. Tai teorinė
veikla, vedanti nuo paprasto patyrimo per mokslą prie grynosios teorijos; praktinė veikla, kuria
vadinamas pats savaime vertingas veikimas, būtent dorovinis elgesys; poetinė veikla (techninis-
gamybinis darbas bei meninė kūryba). Žmogus veikia, nes reikia apsirūpinti. Pasauliškumas iš pat
pradžių ir reiškiasi tuo apsirūpinimu ir rūpinimusi kitais žmonėmis. Rūpestis, kaip ir apsirūpinimas
ir rūpinimasis, visada žymi pačios žmogaus būties svarbą jam pačiam. Veikla visada paženklinta
114 1 Jn 4, 8. 16 115 Pr 1, 28 116 Anzenbacher A. Filosofijos įvadas //Katalikų pasaulis, 1992. P. 213 - 214
42
prasmės. Veiklos prielaida yra tai, kad žmogus visada žino prasmės visumą. Bet kokia veikla, anot
Aristotelio, yra laimės siekimas.117
Be žmogaus nėra ne tik pasaulio – nėra ir laiko. Laikas egzistuoja tik todėl, kad žmogaus
dvasia prisimindama sudabartina praeitį ir laukdama sudabartina ateitį. Žmogus visada žino, kad
jo gyvenimas yra baigtinis. Jį riboja gimimas ir mirtis. Žmogaus autentiškajai būčiai iš esmės
priklauso tai, ,kad jis privalo priimti savo gyvenimą kaip buvimą mirties link.118
Taigi, galima išskirti tokias pagrindines krikščioniškąsias vertybes: meilė, tikėjimas, tiesa,
žmogaus orumas. Būtent jas ir reikia diegti mokiniams per etikos ir dorinio ugdymo pamokas.
Taip pat reikia pabrėžti mokiniams, kad Dievas yra vienas: „Kai kalbame apie religiją, iš
tiesų kalbame apie žmonių religijos priėmimą, kuris per šimtmečius materializavosi religinių
mąstytojų raštuose. Žmonių religingumas yra dinamiškas ir nuolat besikeičiantis, lygiai taip pat
kaip žmonių supratimas apie gamtą ir visuomenę“119. Skirtingų religijų atstovai tik skirtingai Dievą
garbina skirtingais ritualais. Skirtingų religijų atstovai vienas kitą netgi žudo. Tuo tarpu mistikai
vienas kitą supranta, nes misticizmas – universaliausia religijų kalba. Gyvasis tikėjimas (mistika,
Dievo patyrimas) iš esmės skiriasi nuo dogmatiško tikėjimo ne tik teologine prasme, bet ir savo
įtaka asmenybei. Dogmatiškas tikėjimas – sustingusi teiginių ar idėjų sistema, pasak mitologo D.
Razausko, „gyvą sielą, tiesioginius jos išgyvenimus, jausmus, patyrimus bei mintis, patį psichinį bei
dvasinį gyvenimą kaip tokį grasina sukaustyti gatavomis „idėjomis“, lietuviškai tariant, – sustabdyti
stabais.“120 Taigi „misticizmas yra grynoji religinė intraversija“121.
Misticizmą mokiniai geriausiai gali suvokti būtent įsigilinę į šv. Kryžiaus Jono etinio
tobulėjimo kelią.
117 Anzenbacher A. Filosofijos įvadas //Katalikų pasaulis, 1992. P. 215 - 216 118 Anzenbacher A. Filosofijos įvadas //Katalikų pasaulis, 1992 . P. 218 - 220 119 Bahhi E. Islamas ir žmogaus teisės // http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2006-11-16-islamas-ir-zmogaus-teises/4927 120 Razauskas D. Sustabarėjusi sąmonė: „dvasinės stabmeldystės“ samprata // Kultūrologija. Nr. 14 121 Bieliauskas Ž. Misticizmas // Kultūra ir religija. Vilnius, 1995
43
Išvados
1. Aurelijus Augustinas etinį žmogaus tobulėjimą sieja su didžiausia vertybe ir visa ko prasme
meile Dievui. Tomas Akvinietis parodė, kad svarbiausi etikos pradai yra bendrasis gėris,
laisvė, protas ir valia. Laimę gali suteikti tik visuotinis gėris - pats Dievas, kuris yra
kiekvieno judėjimo pagrindas ir pirmoji nekintama priežastis. B. Spinoza nuomone, tikrasis
Dievo garbinimas esąs paprastas jo minties supratimas, atsidavimas jam visa širdimi,
laikantis teisingumo ir meilės principų. Šv. Kryžiaus mokymas, praplečia etinio tobulėjimo
sampratą, žmogus turi įsisąmoninti, kad Dievas gyvena kiekviename žmoguje ir nori jį
perkeisti; kiekvienas žmogus gali būti perkeistas ir net sudievintas; tai gali užtrukti visą
gyvenimą, bet būti suvienytam su Dievu yra pats garbingiausias gyvenimo tikslas ir
didingiausias būdas teikti Jam garbę. Pagrindiniai Šv. Kryžiaus Jono kūriniai padeda
prisiartinti prie esminių taškų jo plataus ir gilaus mistinio mokymo, kuriuo siekiama
parodyti patikimą kelią į šventumą, tobulumo būvį, į kurį visus kviečia Dievas.
2. Šv. Kryžiaus Jonas (1542- 1591) – katalikų šventasis, rašytojas ir poetas, mistikas, karmelitų
ordino reformatorius, Bažnyčios mokytojas. Šv. Kryžiaus Jono savo kūriniuose nagrinėja
tokias temas kaip Dievas, žmogus, būtis, meilė kančia, mirtis, vienuoliškas gyvenimas. Kad
pasiektų vidinę vienybę su Dievu, žmogus turi būti laisvas nuo visų saitų; tapti „tuščias“ nuo
įspūdžių bei visų kūrinių, kad savo viduje būtų pralaidus persmelkiančiam „dieviškos meilės
spinduliui“. Jonas moko, jog turime palikti savo „triūsą“ ir įžengti į nieko neveikimą, viską
palikti. Tai mistinė patirtis. Mistiką galima apibūdinti kaip pamaldumą, kuriam svarbiausia
– vidinės religinės patirties akcentavimas, religijos įgyvendinimas sieloje. Tokiu būdu
misticizmas yra grynoji religinė intraversija. Krikščionybė – svarbiausia Vakarų kultūros
religija – irgi turi tam tikrų ezoterizmo bruožų. Religijos ezoteriškumui įvardinti yra net
vartojamas terminas ezoterinė krikščionybė122. Taigi misticizmas – ezoterinė kategorija.
Religinis misticizmas yra privaloma slaptųjų mokymų dalis. Pačios giliausios,
individualiausios tikėjimo formos yra ezoteriškos. Kaip teigia ezoterikas L. Ovajus123,
ezoterizmas net neprieštarauja jokiai religijai. Priešingai - jis padeda paimti ne tik kosminę
energiją, įveikti proto ribotumus, bet traukti į save šventąją dvasią, pajusti ekstazės jėgą,
kuri veda į dieviškąjį praregėjimą. Misticizmas padeda žmogui praregėti ir atrasti žmonijos
122 Эзотеризм: енциклопедия. Минск, 2002 123 Ovajus L. Kas yra magija ir okultizmas? // Žmogus, 1996, Nr. 2
44
išmintį – ir tik tada prabyla intuicija ir vaizduotė; tai kas buvo slapta, tampa atvira,
prieinama.
3. Šv. Kryžiaus Jono pažiūros – tai krikščioniškųjų vertybių teigimas. Pamokų metu
mokiniams diegiamos krikščioniškosios vertybės, kontekste pasakojama mokiniams apie šv.
Kryžiaus Joną, nagrinėjamas jo etinio tobulėjimo kelias. Galima išskirti tokias pagrindines
krikščioniškąsias vertybes: meilė, tikėjimas, tiesa, žmogaus orumas. Būtent jas ir reikia
diegti mokiniams per etikos ir dorinio ugdymo pamokas per religiją. Taip pat reikia pabrėžti,
kad mistika – universaliausia religijų kalba, nes skirtingų religijų atstovai vienas kitą žudo, o
mistikai tarpusavyje susišneka.
45
Literatūros sąrašas
1. Acta paedagogica Vilnensia. VII. Vilnius, 2000
2. Akvinietis T. Teologijos sąvadas. Filosofijos etikos chrestomatija XI-XII kl., 2001
3. Akvinietis T. Teologijos sąvadas. Filosofijos istorijos chrestomatija. Viduramžiai.Vilnius:
Mintis, 1980
4. Ansbacher H. L. On the origin of holism. The Journal of Adlerian Theory, Research &
Practice, 1994
5. Anzenbacher A. Filosofijos įvadas //Katalikų pasaulis, 1992
6. Augustinas A. Dialogas: Apie laisvąjį apsisprendimą. Katalikų pasaulis, 2001
7. Augustinas A. Išpažinimai. Vilnius, 2004
8. Bachmetjevas V. Etinė stadija ir jos ribos Søreno Kierkegaard'o filosofijoje // Žmogus ir
žodis, 2012. Nr. 4
9. Bahhi E. Islamas ir žmogaus teisės // http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2006-11-16-
islamas-ir-zmogaus-teises/4927
10. Baranova J. Etika: filosofija kaip praktika. Vilnius: Tyto alba, 2002
11. Baranova J. Filosofinės abejonės dėl mąstymo ir jausmų priešpriešos moralinio ugdymo
procese // Acta paedagogica Vilnensia, 2009. Nr. 22
12. Basic issues in medieval philosophy :selected readings presenting the interactive discourses
among major figures, 2006. 1.
13. Bieliauskas Ž. Misticizmas // Kultūra ir religija. Vilnius, 1995
14. Bitinas B. Ugdymo filosofija. Vilnius: Enciklopedija, 2000
15. Bogue R. To chotose to chotose: To Believe in this World// Afterimages of Gilles Deleuze
Film Philosophy. London, Minneapolis: University of Minnesota Press, 2010
46
16. Code of Canon Law Latin – English edition. Canon Law Society of America. Washington,
2006
17. Damasio, Antonio R. Looking for Spinoza :joy, sorrow, and the feeling brain 2003
101.9(092)
18. De Wulf, MauriceAn Introduction to Scholastic Philosophy :Medieval and Modern
(Scholasticism Old and New)195623)
19. Duobelienė L. Šiuolaikinė ugdymo filosofija. Vilnius: Tyto alba, 2006
20. Evangelija pagal Joną 14: 6
21. Evangelija pagal Joną 6: 35
22. Fromas Ė. Psichoanalizė ir religija. Vilnius: Mintis, 1981
23. Fűrst M., Trinksas J. Filosofija. Vilnius, 1995
24. Garrett, Stephen M. God’s beauty-in-act :participating in god’s suffering glory 2013 7.01
25. Girnius J. Raštai. T.1. Vilnius, 1991
26. Gonsales CH. L. Istorija christianstva. Sankt-Peterburgas: Biblija vsem, 2003
27. Gustas V. Autentiškas judesys Kierkegaardui – paradoksas kaip reflektuotas pakartojimas //
http://aplinkkeliai.lt/musu-tekstai/akademybe/autentiskas-judesys-s-kierkegaardui-
paradoksas-kaip-reflektuotas-pakartojimas/
28. Hofner J. Krikščioniškasis socialinis mokymas. Vilnius: Aidai, 1996
29. Huber, Carlo. Speaking of God 2001 231
30. Yardan, John L. God and the challenge of evil :a critical examination of some serious
objections to the good and omnipotent God 2001 231
31. Jankauskas S. Etika kaip pirmoji filosofija: senamadiška ar šiuolaikiška? // Problemos, 2006
(69)
32. Kantas I. Apie pedagogiką. Kaunas, 1990
33. Kierkegaard S. Baimė ir drebėjimas. Vilnius: Aidai, 2002
34. Klimenta G. E. Kas yra magija bei kai kurie etiniai jos principai //
http://anomalija.lt/2013/05/kas-yra-magija-bei-kai-kurie-etiniai-jos-principai/
35. Kundrotas V. Verslo etika. Kaunas, Technologija, 1999
47
36. Leu E.The Role of Teachers, Schools, and Communities in Quality Education: A Review of
the Literature, AED Global education centrer academy for education development, 2005
37. Maceina A. Jobo drama // Raštai. III. Vilnius: Mintis, 1990. P. 432
38. Maceina A. Raštai. III. Vilnius: Mintis, 1990
39. Marenbon, John. Medieval philosophy :an historical and philosophical introduction, 2009. 1
(091).
40. Moralės filosofija filosofijų struktūroje //
http://www.vsv.lt/mokymas/Morales_filosofija/2008.html
41. Nekrošius E. Filosofijos įvadas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006
42. Omenas Dž. Krikščioniškas dvasingumas katalikiškose tradicijose. Leidykla: Šventasis
kryžius, Roma-Liublinas, 1994
43. Ovajus L. Kas yra magija ir okultizmas? // Žmogus, 1996, Nr. 2
44. Popiežius BENEDIKTAS XVI, 2011. Apie Šventąjį Kryžiaus Joną. Tikėjimo metai //
http://www.tikejimometai.lt/w/index.php?id=134&nid=361&pg=1
45. Pribušauskaitė A.(Red.). Šv. Kryžiaus Jonas. Tamsioji naktis. Kaunas: Caritas, 1998
46. Raeper, W., Smith, L. Po idėjų pasaulį: religija ir filosofija seniau ir dabar. Vilnius, 1996
47. Ramonas A. Kryžiaus teologija: J. Moltmanas, H. U. von Balthasaras // Logos, 2008. Nr. 55
48. Razauskas D. Sustabarėjusi sąmonė: „dvasinės stabmeldystės“ samprata // Kultūrologija. Nr.
14
49. Richard P. Hardy. Šv. Kryžiaus Jonas ir sudievinimo pažadas. Žodis tarp mūsų. Rugsėjis –
spalis, 2009
50. Roy, Arundhati The god of small things 1997 821.111(540)-3
51. Schirrmacher, Thomas God wants you to learn, labour, and love 1999 248.1
52. Spinoza B. Etika. Vilnius: Pradai, 2001
53. St. John of the Cross // http://www.newadvent.org/cathen/08480a.htm
54. Stančienė D. M. Viduramžių filosofija ir etika. Vilnius, 2004
55. Šerpytytė R. Šiuolaikinė filosofija ir negatyvioji teologija: E. Levinas. // Logos, 2005. Nr. 1
56. Šidlauskas R. Viduramžių intelektualai apie mokslą. // Logos, 1991. Nr. 3
48
57. Šliogeris A. Kas yra filosofija? // Strofa, 2001
58. Šv. Kryžiaus Jonas, kunigas, Bažnyčios daktaras // http://www.bernardinai.lt/straipsnis/sv-
kryziaus-jonas-kunigas-baznycios-daktaras/7380
59. Šv. Kryžiaus Jonas. Kopimas į Karmelio kalną. Smulkieji raštai. Aidai, 2013
60. Šveiceris A. Kultūra ir etika. Vilnius: Mintis, 1984
61. The Chief Works of Benedict de Spinoza :On the Improvement of the Understanding. The
Ethics. Correspondence 1955 101.9(4)
62. Underhill E. Misticizm. Sofija, 2000
63. Vabalaitė R. M. Kelyje į žmogaus tobulumą: Spinozos moralės filosofija // Logos, 2008. Nr.
55
64. Vabalaitė R. M. Kelyje į žmogaus tobulumą: Spinozos moralės filosofija // Logos, 2009.
Nr.55.
65. Vyšniauskienė D., Kundrotas V. Verslo etika. Kaunas: Technologija, 2002
66. Wangerin, Walter The book of God :[the Bible as a novel] 1996 821.111(73)
67. Williams R. Tamsi naktis // http://www.bernardinai.lt/straipsnis/rowanas-williamsas-tamsi-
naktis/8046
68. www.smm.lt
69. Žarskus A. Lietuviška savimonė Antano Maceinos filosofijoje // Nemunas, 2008-02-28 nr.8
(188-629)
70. Žarskus A. Lietuviška savimonė Antano Maceinos filosofijoje // Nemunas, 2008-02-28 nr.8
(188-629)
71. Žemaitis V. Dorovinės sąvokos. Vilnius,1983
72. Эзотеризм: енциклопедия. Минск, 2002
49
Santrauka
Krikščioniškąją etiką galima suprasti kaip dar viduramžiais suformuotą krikščioniškųjų mąstytojų puoselėjamą etinę tradiciją. Vėliau Imanuelis Kantas krikščionybę įvardijo kaip moralinę religiją ir pabrėžė, kad ji skiriasi nuo paprasto kulto religijų tuo, kad būtent krikščionybė itin didelį dėmesį skiria etiniam, doriniam tobulėjimui. Darbe etinio tobulėjimo kelias analizuojamas pasitelkiant šv. Kryžiaus Jono mokymą. Kryžiaus Jonas (1542–1591) – kunigas, Bažnyčios daktaras, „doctor mysticus“ (mistinis rašytojas), karmelitų ordino reformatorius.
Darbo tikslas – išanalizuoti šv. Kryžiaus Jono etinio tobulėjimo sampratą. Tikslui pasiekti iškelti šie uždaviniai: atskleisti etinio tobulėjimo per tikėjimą sampratą; išnagrinėti Šv. Kryžiaus Jono etinio tobulėjimo kelią; praktiškai sukurti modelį, kaip Šv. Kryžiaus Jono etinio tobulėjimo kelią panaudoti etikos pamokose. Aurelijus Augustinas etinį žmogaus tobulėjimą sieja su didžiausia vertybe ir visa ko prasme meile Dievui. Tomas Akvinietis parodė, kad svarbiausi etikos pradai yra bendrasis gėris, laisvė, protas ir valia. Laimę gali suteikti tik visuotinis gėris - pats Dievas, kuris yra kiekvieno judėjimo pagrindas ir pirmoji nekintama priežastis. B. Spinoza nuomone, tikrasis Dievo garbinimas esąs paprastas jo minties supratimas, atsidavimas jam visa širdimi, laikantis teisingumo ir meilės principų. Šv. Kryžiaus mokymas, praplečia etinio tobulėjimo sampratą, žmogus turi įsisąmoninti, kad Dievas gyvena kiekviename žmoguje ir nori jį perkeisti; kiekvienas žmogus gali būti perkeistas ir net sudievintas; tai gali užtrukti visą gyvenimą, bet būti suvienytam su Dievu yra pats garbingiausias gyvenimo tikslas ir didingiausias būdas teikti Jam garbę. Pagrindiniai Šv. Kryžiaus Jono kūriniai padeda prisiartinti prie esminių taškų jo plataus ir gilaus mistinio mokymo, kuriuo siekiama parodyti patikimą kelią į šventumą, tobulumo būvį, į kurį visus kviečia Dievas. Šv. Kryžiaus Jonas (1542- 1591) – katalikų šventasis, rašytojas ir poetas, mistikas, karmelitų ordino reformatorius, Bažnyčios mokytojas. Šv. Kryžiaus Jono savo kūriniuose nagrinėja tokias temas kaip Dievas, žmogus, būtis, meilė kančia, mirtis, vienuoliškas gyvenimas. Kad pasiektų vidinę vienybę su Dievu, žmogus turi būti laisvas nuo visų saitų; tapti „tuščias“ nuo įspūdžių bei visų kūrinių, kad savo viduje būtų pralaidus persmelkiančiam „dieviškos meilės spinduliui“. Jonas moko, jog turime palikti savo „triūsą“ ir įžengti į nieko neveikimą, viską palikti. Šv. Kryžiaus Jono pažiūros – tai krikščioniškųjų vertybių teigimas. Pamokų metu mokiniams diegiamos krikščioniškosios vertybės, kontekste pasakojama mokiniams apie šv. Kryžiaus Joną, nagrinėjamas jo etinio tobulėjimo kelias. Galima išskirti tokias pagrindines krikščioniškąsias vertybes: meilė, tikėjimas, tiesa, žmogaus orumas. Būtent jas ir reikia diegti mokiniams per etikos ir dorinio ugdymo pamokas. Raktiniai žodžiai: Šv. Kryžiaus Jonas, Karmelo kalnas, krikščioniškoji etika, misticizmas, vienovė su Dievu, etinio tobulėjimo kelias.
50
Summary
Christian Ethics we understand as the cherished ethical tradition of the Christian thinkers in the middle ages. Later Emanuel Kant identified Christianity as a moral religion and emphasized that it differs from a simple religion cult as Christianity pays particular attention to the ethical and moral perfection. In this work the way of ethical perfection is being analyzed referring to St. Cross John’s teaching. St. Cross John (1542-1591) was a priest, a doctor “doctor mysticus” (a mystical writer), reformator of the Carmelits Order.
The aim of this work is to analyze St. Cross John’s understanding of ethical perfection. In order to reach this aim such task were risen: to show the understanding of ethical perfection through faith; analyze St. Cross John’s way of ethical perfection and create a practical model how to use St. Cross John’s way of ethical perfection in the lessons of Ethics.
Aurelius Augustin links the perfection of a man with the biggest value and the significance of love to God. Thom Aquinas showed that the essential origin of Ethics consists of common goodness, freedom, mind and will.
Only the general goodness can give happiness. This general goodness is God itself. He is the basis of every motion and the first immutable reason. B. Spinoza thinks that the real worship of God is the understanding of his thought, commitment to him with all heart and following the principles of justice and love. The teaching of St. Cross John broadens the understanding of the ethical perfection. Man must realize that God lives in every person and wants to transform him. Every person can be transformed and even deified. It may last for the whole life but it is the most honorable aim of life – to be united with God and worship him. The main works of St. Cross John help us to approach to the essential points of his wide and deep mystical teaching and it shows the reliable way to sanctity , the state of perfection to which the God invites us .
St. Cross John was a Catholic Saint, a writer and a poet, mystic, the reformer of the Order of Carmelits and a teacher of Church. St. Cross John analyses such themes as God, man, existence, love, suffering, death and monastic life. Man must be free from all the ties and become ‘empty’ from all the impressions and creations if he wants to achieve the unity with God, he must be permeable to the piercing beam of a diving love. John teaches that we must leave our ‘toil’ and enter into ‘doing nothing’, leave everything.
St. Cross John’s view is the affirmation of Christian values. During the lessons the Christian values are introduced and in the context the students are introduced with St. Cross John, his way of ethical perfection. We could pick out such main Christian values as love, truth and human dignity. Exactly these values we must spread during the lessons of Ethics and Moral.
Keywords: St. Cross John, the hill of Carmel, Christian Ethics, mysticism, unity with God, the way of ethical perfection.
51
Priedai
IŠPLĖSTINIS PAMOKOS PLANAS Nr. 1
Tema. Prasmingo gyvenimo atradimas (pagal Šv. Kryžaus Joną).
Klasė. 10 klasė
Probleminis klausimas: Kas yra prasmingas gyvenimas?
Uždaviniai (susiję su mokinių veikla, priemone ir rezultatu). Skaitydami Šv. Kryžiaus Jono
kūrinių ištraukas, mokiniai įvertins, kokią svarbą jie asmeniškai teikia gyvenimo prasmei, ir
suformuluos motto, kuo pagrįstas jų požiūris. Diskutuodami grupėse mokiniai analizuos tris „
dieviškąsias dorybes“.
Pagrindiniai šaltiniai. Šv. Kryžiaus Jonas. 1998 Tamsioji naktis. Caritas
Šv. Kryžiaus Jonas. 2013. Kopimas į Karmelio kalną. Smulkieji raštai. Aidai
Popiežius BENEDIKTAS XVI, 2011. Apie Šventąjį Kryžiaus Joną.
Metodai. Pokalbis, situacijų analizė, filosofinių tekstų skaitymas ir interpretacija.
Vertinimo būdai. Vertinant atsižvelgiama į aktyvų mokinių dalyvavimą pamokoje; gebėjimą
analizuoti ir apibendrinti mokomąją medžiagą. Mokinio darbas pamokoje vertinamas taškais.
Priemonės. Įvairių spalvų lipnūs lapeliai, rašymo priemonės, dalomoji medžiaga.
Pamokos situacija. Pamokoje mokiniai skatinami apmąstyti, kas yra prasmingas gyvenimas.
PAMOKOS EIGA
Pamokos
dalys/
metodai
Mokytojo veikla Mokinių veikla Gebėjimas
52
Organizaci
-nė dalis
Mokinių
nu-
siteikimas
darbui
1 min.
Pasisveikinimas
Pasisveikina.
Mokiniai nusiteikia darbui.
Temos ir
uždavinio
skelbimas
.
5 min.
Lentoje užrašoma
tema: ,,Prasmingo
gyvenimo atradimas"
Uždaviniai:
Remdamiesi Šv.
Kryžiaus Jono
kūrinių ištraukomis,
išsiaiškinkite, kas
yra prasmingas
gyvenimas?
Mokiniai klausosi,
suvokia pamokos
tikslą.
Išryškins pamokos temą.
Suvoks pamokos uždavinį.
Naujos
medžiago
s
perteikim
as
(28 min.)
Šv. Kryžiaus kūrinių
ištraukų skaitymas
(žr. Priedą Nr.1-2).
Tekstas skaitomas
(pvz., susėdus ratu)
pagal eilės numerį.
Remiantis Šv.
Kryžiaus Jono
gyvenimo prasmės
samprata, sukurti jo
gyvenimo motto.
Motto – tai frazė ar
sakinys, kuris
Mokiniai
komentuoja, kokias
mintis ar asociacijas
sukėlė skaityti
tekstai.
Motto - kūrimas.
Mokiniai dirbdami su Šv. Kryžiaus Jono
kūrinių ištraukomis suvokti gyvenimo
prasmę bei dvasinio tobulėjimo svarbą.
53
išreiškia žmogaus
požiūrį į gyvenimą,
užsibrėžtą tikslą.
Išdalinami lipnūs
lapeliai ant, kūrių
mokiniai surašo
gyvenimo motto
pagal Šv. Kryžiaus
Joną.
Įtvirtinimas
pamokos
refleksija
(10 min.)
Mokiniams
pateikiamas
klausimai:
Šią pamoką
supratau, kad
svarbu mąstyti apie
gyvenimo prasmę,
nes… Mane
nustebino,
sukrėtė…¬
Mokiniai atsakinėja į
pateiktus, klausimus,
reflektuoja.
Gebės analizuoti, apibendrinti savo patirtį
ir ieškoti atitinkamų išvadų.
1 priedas. Ištraukos iš Šv. Kryžiaus Jono kūrinių
,,Tikėjimas reikalingas proto pritemdymui, kad ruoštų žmogaus sielą susivienijimui su Viešpačiu.
„Siela, išeidama iš namų apsisiaučia tokiu drabužiu, kuris ryškiausiai parodo jos vidinį nusiteikimą
Todėl šis drabužis yra trijų spalvų: baltos, žalios ir raudonos. Jos žymi tris dieviškąsias dorybes –
tikėjimą, viltį ir meilę. Tikėjimas tampa pirmuoju drabužiu, ant kurio velkami visi kiti. Baltu
drabužiu vilkinčią sielą sunku pastebėti šėtonui, todėl tikėjimas suramina visas proto galias, o
kiekvienas norintis vienytis su Dievu, turi turėti savo viduje tikėjimą. (Šv. Kryžiaus Jonas. 1998
Tamsioji naktis, 1998, 131 p.). Viltis ruošia amžinajam gyvenimui, jos tikslas atitraukti žmogaus
širdį nuo pasaulio tuštybių, kurie yra siūlomi. Viltis žmogų skatina žvelgti vien link Dievo. Viltis
veikia tarsi filtras, naikinantis blogas mintis, kad siela galėtų pakilti dar aukščiau, iki dieviškosios
meilės platybių.
54
Kad siela galėtų artėti prie Dievo meilės, šv. Kryžiaus Jonas (1998) kalba, kad žmogus turi pereiti
tam tikrus etapus „nuo mąstymų iki dieviškųjų dalykų kontempliacijos“ (Šv. Kryžiaus Jonas, 1998,
62 p.), kurie galimi tik su Dievo veikimu ir vedimu. Taip siela yra Dievo ruošiama ypatingam
dalykui: „pilnam taikos ir meilės Dievo įsiliejimui, uždegančiam sielą meilės liepsna“ (Šv. Kryžiaus
Jonas, 1998, 64 p.).
Ištrauka iš Popiežius BENEDIKTAS XVI, 2011. Apie Šventąjį Kryžiaus Joną
Kryžiaus Jonas gimė 1542 m. Gonzalo de Yepeso ir Catalinos Alvarezų šeimoje,
gyvenusioje nedideliame Fontiveroso miestelyje netoli Avilos Senojoje Kastilijoje. Šeima buvo
labai neturtinga. Tėvas, kilęs iš kilmingos Toledo giminės, buvo išvarytas iš namų ir neteko
palikimo, nes vedė Cataliną, paprastą šilko audėją. Jau vaikystėje neteko tėvo, devynerių metų su
motina ir broliu Pranciškumi patraukė į Medina del Kampą netoli Valjadolido, prekybos ir kultūros
centro. Čia lankė Colegio de los Doctrinos ir dirbo kai kuriuos paprastus darbus vienuolyno prie
Šventosios Marijos Magdalietės bažnyčios seserims. Dėl savo žmogiškųjų savybių ir pasiekimų
mokykloje iš pradžių ligonių slaugytoju priimtas į Immaculada Concepción ligoninę, paskui į
jėzuitų kolegiją, kaip tik įsteigtą Medina del Kampe. Į kolegiją Jonas įstojo aštuoniolikos ir čia
trejus metus studijavo humanitarinius mokslus, retoriką ir klasikines kalbas. Ugdomojo kurso
pabaigoje jis jau aiškiai matė prieš akis savo pašaukimą – vienuoliškąjį gyvenimą ir iš visų
Medinoje veikusių ordinų labiausiai jautėsi šaukiamas į Karmelį.
1563 m. vasarą pas miesto karmelitus pradėjo noviciatą ir pasirinko vienuoliškąjį Mato
vardą. Kitais metais buvo išsiųstas į garsųjį Salamankos universitetą, kur trejus metus studijavo
laisvuosius menus ir filosofiją. 1567 m. įšventintas kunigu, grįžo į Medina del Kampą, supamas
saviškių švęsti pirmųjų šv. Mišių. Čia jis pirmą kartą susitiko su Jėzaus Terese, susitikimas abiem
buvo lemtingas: Teresė išdėstė savo planą, kaip reformuoti Karmelį, taip pat ir ordino vyriškąją
atšaką, bei pasiūlė Jonui „dėl didesnės Dievo garbės“ prisidėti. Jaunasis kunigas taip susižavėjo
Teresės idėjomis, kad tapo karštu plano rėmėju. Abu kelis mėnesius bendradarbiavo ir dalijosi
idealais bei pasiūlymais, siekdami kuo greičiau atidaryti pirmuosius Basųjų karmelitų namus. Jie
duris atvėrė 1568 m. gruodžio 28 d. Duruele, nuošalioje Avilos provincijos vietovėje. Šią pirmąją
reformuotąją vyrų bendruomenę sudaro Jonas ir dar trys bendražygiai. Atnaujindami
vienuoliškuosius įžadus pagal pradinę regulą, visi keturi pasirinko naujus vardus: Jonas, pasivadinęs
Kryžiaus Jonu, šiuo vardu vėliau išgarsėjo visame pasaulyje. 1572 m. pabaigoje, prašomas šv.
Teresės, Jonas tapo Avilos Įsikūnijimo vienuolyno, kurio priore buvo šventoji, nuodėmklausiu ir
kapelionu. Tas laikas buvo artimo bendradarbiavimo ir abu praturtinusios dvasinės draugystės
metai. Būtent šiuo laikotarpiu datuojami svarbiausi Teresės veikalai ir pirmieji Jono raštai.
55
Karmelio ordino reforma rutuliojosi sunkiai ir Jonui atnešė didelių kančių.
Skausmingiausias įvykis buvo jo pagrobimas ir įkalinimas, melagingai apkaltinus, senosios regulos
karmelitų vienuolyne Tolede 1577 m. Šventasis kalėjo kelis mėnesius ir patyrė fizinio bei moralinio
vargo ir prievartos. Čia jis sukūrė eilėraščių, tarp jų ir garsiąją „Dvasinę giesmę“. Naktį iš 1578 m.
rugpjūčio 16-osios į 17-ąją jam pagaliau su nuotykiais pavyko pabėgti ir surasti prieglobstį miesto
Basųjų karmeličių vienuolyne. Šv. Teresė ir reformuotieji karmelitai jo išsilaisvinimą sutiko su
didžiuliu džiaugsmu. Po trumpo poilsio Jonas jėgoms atgauti buvo išsiųstas į Andalūziją, kur dešimt
metų praleido įvairiuose vienuolynuose, pirmiausia Granados. Ordine ėjo įvairias pareigas ligi pat
provincijos vikaro ir užbaigė savo dvasinius veikalus. Tada kaip Teresės vienuoliškosios
šeimos, jau įgijusios visišką autonomiją, generalinės vadovybės narys grįžo į gimtuosius kraštus.
Gyveno Segovijos karmelyje, kur ėjo bendruomenės vyresniojo pareigas. 1591 m. buvo atleistas iš
visų pareigų, ketinant išsiųsti jį į naują ordino provinciją Meksikoje. Kartu su dešimt bendražygių
rengdamasis ilgai kelionei, pasitraukė į vienišą vienuolyną Chaene, kur sunkiai susirgo. Jonas
didžiulius kentėjimus pakėlė pavyzdingai ramiai ir kantriai. Mirė naktį iš 1591 m. gruodžio 13-osios
į 14-ąją, konfratrams recituojant Rytinę. Su jais atsisveikino žodžiais: „Šiandien Valandų liturgijos
išeinu melstis į dangų.“ Jo marieji palaikai buvo perkelti į Segoviją. 1675 m. Klemenso X
paskelbtas palaimintuoju, 1726 m. Benedikto XIII – šventuoju.
Jonas laikomas vienu garsiausių ispanų literatūros lyrikų. Jo pagrindiniai kūriniai yra šie: „Kopimas
į Karmelio kalną“, „Tamsioji naktis“, „Dvasinė giesmė“ ir „Gyvoji meilės liepsna“.
„Dvasinėje giesmėje“ šv. Jonas pateikia sielos apvalymo kelią, t. y. pamažu vis didesnį
džiugų Dievo turėjimą, kol pagaliau siela pajaučia, kad myli Dievą tokia pačia meile, kokia ji yra
mylima Jo paties. „Gyvojoje meilės liepsnoje“ tęsiama ta pati perspektyva ir nuodugniai aprašomas
perkeičiančio susivienijimo su Dievo būvis. Palyginimui Jonas nuolat pasitelkia ugnies įvaizdį: juo
karštesnė ugnis ir juo daugiau sunaudoja medienos, juo labiau ji žėruoja ir galiausiai virsta liepsna.
Lygiai taip pat Šventoji Dvasia, tamsią naktį valanti ir „švarinanti“ sielą, ilgainiui apšviečia ir
sušildo, tarsi būtų liepsna. Sielos gyvenimas yra nuolatinė Šventosios Dvasios šventė, leidžianti
išvysti susivienijimo su Dievu šlovę amžinybėje.
„Kopime į Karmelio kalną“ dvasinis kelias vaizduojamas kaip laipsniškas sielos tyrinimas,
kuris būtinas norint pasiekti aukščiausią krikščioniškojo tobulumo tašką, simbolizuojamą Karmelio
kalno viršūnės. Jis pateikiamas kaip kelias, kuriuo žmogus suka bendradarbiaudamas su dieviškuoju
veikimu, kad išlaisvintų sielą nuo visokio Dievo valiai priešingo prisirišimo ar polinkio.
Ištyrinimas, kuris, norint meilės kupinam susivienyti su Dievu, turi būti tobulas, prasideda nuo
juslinio gyvenimo ir tęsiamas per tai, kas įgyjama trimis dieviškosiomis dorybėmis – tikėjimu,
viltimi ir meile, nuskaistinančiomis ketinimą, atmintį ir valią.
56
„Tamsiojoje naktyje“ aprašomas „pasyvusis“ aspektas, tai yra Dievo veikimas šiame sielos
„tyrinimo“ procese. Mat vienų žmogaus pastangų neužtenka norint prasiskverbti iki asmens
polinkių bei blogų įpročių giliausių šaknų: jis juos gali tik tramdyti, bet ne iki galo išrauti. Tam
reikalingas ypatingas Dievo veikimas, iš pagrindų nuskaistinantis dvasią ir parengiantis ją meilės
kupinam susivienijimui su Dievu. Šv. Jonas šį tyrinimą vadina „pasyviu“, nes jį, nors siela ir
priima, slėpiningu veikimu atlieka Šventoji Dvasia, kaip ugnies liepsna išdildanti kiekvieną
nešvarumą. Šiuo tarpsniu sielą užgriūva visi įmanomi išbandymai, tarsi ji būtų tamsioje naktyje.
Šie pagrindiniai šventojo kūriniai padeda mums prisiartinti prie esminių taškų jo plataus ir
gilaus mistinio mokymo, kuriuo siekiama parodyti patikimą kelią į šventumą, tobulumo būvį, į kurį
mus visus kviečia Dievas. Pasak Kryžiaus Jono, visa, kas egzistuoja, kas sukurta Dievo, yra gera.
Per kūrinius galime atrasti tą, kuris juose paliko savo paties pėdsaką. Tačiau tikėjimas yra vienintelė
versmė, dovanota žmogui pažinti Dievą tokį, koks jis yra pats savaime, kaip vieną ir trejybinį
Dievą. Visa, ką Dievas norėjo pranešti žmogui, pasakė Jėzuje Kristuje, kūnu tapusiame Žodyje.
Jėzus Kristus yra vienintelis ir galutinis kelias pas Tėvą (plg. Jn 14, 6). Visa, kas sukurta, yra
niekas, palyginti su juo, ir niekas be jo neturi vertės: vadinasi, kiekviena kita meilė, kad pasiektų
tobulą Dievo meilę, Kristuje turi supanašėti su dieviškąja meile. Štai kodėl šv. Jonas primygtinai
pabrėžia būtinybę apsivalyti ir viduje ištuštėti, kad būtum padarytas toks kaip Dievas, vienintelis
tobulumo tikslas. Tas „švarumas“ yra ne tiesiog daiktų stygius ir nesinaudojimas jais; kas sielą daro
tyrą ir laisvą, veikiau yra netvarkingo prisirišimo prie daiktų pašalinimas. Visa įkeltina į Dievą kaip
gyvenimo centrą ir tikslą. Ilgas ir sunkus tyrinimo procesas, žinoma, reikalauja asmeninių pastangų,
bet pagrindinis veikėjas yra Dievas: visa, ką žmogus gali padaryti, yra tik „pasirengti“ būti atviras
dieviškajam veikimui ir jam nekliudyti. Gyvendamas dieviškosiomis dorybėmis, žmogus pakyla ir
suteikia vertės savo pastangoms. Ritmas, kuriuo auga tikėjimas, viltis ir meilė, eina ranka rankon su
tyrinimu ir laipsnišku susivienijimu su Dievu, kol žmogus perkeičiamas Jame. Pasiekusi šį tikslą,
siela panyra į trejybinį gyvenimą: pasak šv. Jono, ima mylėti Dievą tokia meile, kokia Jis ją myli, o
Jis ją myli Šventojoje Dvasioje. Todėl Bažnyčios mistikos mokytojas laikosi įsitikinimo, kad nėra
tikros meilės vienybės su Dievu, jei tos vienybės viršūnė nėra trejybinis susivienijimas. Šiame
iškiliame būvyje šventoji siela pažįsta viską Dieve ir, kad jį pasiektų, jai nereikia jo ieškoti per
kūrinius. Siela dabar jaučiasi užlieta dieviškosios meilės ir joje pilnatviškai džiaugiasi.
57
IŠPLĖSTINIS PAMOKOS PLANAS NR. 2
Tema. Kas yra meilė?
Klasė. 10 klasė
Probleminis klausimas: Ar gali žmogus nugyventi gyvenimą nieko nemylėdamas?
Uždaviniai (susiję su mokinių veikla, priemone ir rezultatu). Remiantis, filosofiniais ir
religiniais tekstais, ieškoti atsakymų kas yra meilė. Pagrindiniai šaltiniai. Šv. Kryžiaus Jonas.
1998 Tamsioji naktis. Caritas
Šv. Kryžiaus Jonas. 2013. Kopimas į Karmelio kalną. Smulkieji raštai. Aidai
Šv. Pauliaus laiškas Korinkiečiams
Popiežius BENEDIKTAS XVI, 2011. Apie Šventąjį Kryžiaus Joną.
Richard P. Hardy, 2009. Šv. Kryžiaus Jonas ir sudievinimo pažadas. Žodis
tarp mūsų. Rugsėjis - spalis
Metodai. Pokalbis, situacijų analizė, filosofinių tekstų skaitymas ir interpretacija.
Vertinimo būdai. Vertinant atsižvelgiama į aktyvų mokinių dalyvavimą pamokoje; gebėjimą
analizuoti ir apibendrinti mokomąją medžiagą. Mokinio darbas pamokoje vertinamas taškais.
Priemonės. Internetas, dalomoji medžiaga, rašymo priemonės
Pamokos situacija. Pamokoje mokiniai skatinami apmąstyti, ką reiškia meilė filosofiniu ir religiniu
samprotavimu.
Pamokos situacija. Pamokoje mokiniai skatinami apmąstyti, ką reiškia meilė filosofiniu ir religiniu
samprotavimu.
PAMOKOS EIGA
Pamokos Mokytojo veikla Mokinių veikla Gebėjimas
58
dalys/
metodai
Organizaci-
nė dalis
Mokinių nu-
siteikimas
darbui
1 min.
Pasisveikinimas
Pasisveikina.
Mokiniai nusiteikia darbui.
Temos ir
uždavinio
skelbimas.
5 min.
Lentoje užrašoma
tema: Kas yra
meilė?
Uždaviniai:
Ieškoti atsakymų į
meilės klausimus,
remiantis
filosofiniais ir
religiniais tekstais
bei jas interpretuoti.
Remiantis Šv.
Kryžiaus Jono
kūriniais apibūdinti
kas yra meilė.
Mokiniai
klausosi, suvokia
pamokos tikslą..
Išryškins pamokos temą.
Suvoks pamokos uždavinį.
Naujos
medžiagos
perteikimas
(28 min.)
Mokiniams
pateikiama užduotis,
naudojantis
internetu, surasti 3-5
įžymių filosofų
mintis apie meilę.
Mokiniai atlieka
užduotį bei
pristato klasei.
Mokiniai skaito
59
Skaitoma ištrauka iš
apaštalo Pauliaus
,,Himnas meilei" (žr.
1 priedą)
Skaitomos ištraukos
iš Šv. Kryžiaus Jono
kūrinių, ieškant
atsakymo kokią
meilės sampratą
pateikia autorius?
ištrauką, atrenka
labiausiai
patinkančias
eilutes, jas užrašo
ir paaiškina.
Darbas grupėse
ieškant atsakymų.
Į pateiktą
klausimą
mokiniai atsako
raštu
argumentuotai
(užsirašo 3-5
mintis)
Įtvirtinimas
pamokos
refleksija
(10 min.)
Mokiniams
pateikiamas
klausimai:
Ar gali žmogus
gyventi nieko
nemylėdamas?
Kokios filosofų
mintys apie meilę
išsiminė labiausiai?
Mokiniai
atsakinėja į
pateiktus,
klausimus,
reflektuoja.
Gebės analizuoti, apibendrinti savo patirtį
ir ieškoti atitinkamų išvadų.
1 Priedas. Ištrauka iš Šv. Pauliaus laiškas Korinkiečiams ,,Himnas meilei"
Aš trokštu jums nurodyti
dar prakilnesnį kelią:
Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis,
bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau
60
žvangantis varis ir skambantys cimbolai.
Ir jei turėčiau pranašystės dovaną
ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą;
jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti,
tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas.
Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu,
jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti,
bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau.
Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi;
meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.
Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos,
nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,
nesidžiaugia neteisybe,
su džiaugsmu pritaria tiesai.
Ji visa pakelia, visa tiki,
viskuo viliasi ir visa ištveria.
Meilė niekada nesibaigia.
2 priedas. Ištraukos iš Šv. Kryžiaus Jono kūrinių
,,Būti mylimam Dievo, leistis būti mylimam Dievo Jėzuje Kristuje ir meile atsiliepti į meilę. Kas
myli, tas įgyja suvokimą, patenka į šviesą ir sutinka gyvenimą"(Šv. Kryžiaus Jonas, 2013, p. 11).
Šv. Kryžiaus Jonas pateikia esminį patarimą tiek tikinčiam, tiek netikinčiam "Kur nėra meilės,
įdėkite meilės ir gausite meilės... "(Šv. Kryžiaus Jonas, 2013, p. 11).
„Nes Dievas paskelbė, kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia apsigyvens tuose, kurie Jį myli, ir taip
padarys juos gyvenančius Dievo gyvenimą ir esančius Tėve, Sūnuje ir Šventojoje Dvasioje.“ Jonas
poemoje rašo apie tą vyksmą, kurio metu mes imame gyventi naują gyvenimą, nes Trejybė įsikuria
mūsų širdyse ir padeda mums gyventi Dievo gyvenimą čia ir dabar. Su Dievu savyje galime matyti
taip, kaip Dievas mato, mylėti taip, kaip Jis myli. Tokia meilė ir toks matymas apima ne tik
intelektualinius mūsų gebėjimus, tai įtraukia visą žmogų. Perkeitimas apima kūną ir kraują, protą ir
jausmus – viską. Pasak šv. Kryžiaus Jono, visi žmogiškosios prigimties elementai – kūnas ir siela,
protas ir dvasia – naujai suderinami ir pripildomi Dievo gyvybės bei meilės" (Richard P. Hardy,
2009).
61
,,Nėra tikros meilės vienybės su Dievu, jei tos vienybės viršūnė nėra trejybinis susivienijimas.
Šiame iškiliame būvyje šventoji siela pažįsta viską Dieve ir, kad jį pasiektų, jai nereikia jo ieškoti
per kūrinius. Siela dabar jaučiasi užlieta dieviškosios meilės ir joje pilnatviškai džiaugiasi.
(Popiežius BENEDIKTAS XVI, 2011)."
,,Meilė – tai Dievo paveikslas, darantis žmones panašius į Kūrėją" ( Šv. Kryžiaus Jonas. 1998
Tamsioji naktis. Caritas).
,,Siela Dievo meilėje, patiria beribį džiaugsmą. Toks žmogus yra laimingas savanoriška tarnyste
Dievui, kuri keičia ne tik dvasinį jo gyvenimą, bet įgalina ir išorinį veiklumą: „rodo uolumo, kuo
daugiau padaro ir padaro iš meilės, nes trokšta kuo daugiau padaryti iš šventos meilės jam“ (Šv.
Kryžiaus Jonas. 1998 Tamsioji naktis. Caritas, p.46).
62
IŠPLĖSTINIS PAMOKOS PLANAS Nr. 3
Tema. Koks aukščiausias žmogaus tikslas?
Klasė. 11 klasė
Tikslas:
Uždaviniai (susiję su mokinių veikla, priemone ir rezultatu). Svarstydami Šv. Kryžiaus Jono
įžvalgas mokiniai paaiškins, kokią prasmę žmogaus gyvenime turi gyvenimo tikslas, suvoks
gyvenimo įprasminimo pakopas. Aptars ir analizuos savo asmeninius tikslus.
Pagrindiniai šaltiniai. Šv. Jonas. 2013. Kopimas į Karmelio kalną. Smulkieji raštai. Aidai
Metodai. Pokalbis, diskusija, minčių lietus, rašymas, skaitymas, mąstymas, kūrybinis darbas,
darbas grupėse.
Vertinimo būdai. Vertinant atsižvelgiama į aktyvų mokinių dalyvavimą pamokoje; gebėjimą
analizuoti ir apibendrinti mokomąją medžiagą. Mokinio darbas pamokoje vertinamas taškais.
Priemonės. IKT skaidrės, dalomoji medžiaga, rašymo priemonės.
Pamokos situacija. Pamokoje mokiniai skatinami apmąstyti koks yra aukščiausias žmogaus tikslas.
PAMOKOS EIGA
Pamokos
dalys/
metodai
Mokytojo veikla Mokinių veikla Gebėjimas
Organizaci-
nė dalis
Mokinių nu-
Pasisveikinu.
Pasidžiaugiu
susirinkusiais
Pasisveikina.
Mokiniai nusiteikia darbui.
63
siteikimas
darbui
1 min.
mokiniais.
Praeitos
pamokos
kartojimas.
2 min.
Pateikiami
klausimai.
- Kokią temą
gvildenome praeitą
pamoką?
Mokiniai prisimena
praėjusią pamoką ir
Atsakinėja į
pateikiamus
klausimus.
Prisimins praeitą pamoką.
Savo atsakymus pagrįs argumentuotais
teiginiais.
Temos ir
uždavinio
skelbimas.
5min.
Lentoje užrašoma
tema: Koks
aukščiausias
žmogaus tikslas?
Įvadiniai klausimai: Kokią prasmę žmogaus gyvenime turi viena ar kita veikla? Ar kiekvienas žmogus gali būti doras ir laimingas? Koks yra aukščiausias žmogaus gyvenimo tikslas?
Uždavinys:
Remdamiesi Šv.
Kryžiaus Jono
kūrinio ištraukomis,
išsiaiškinite, koks
aukščiausias
žmogaus tikslas?
Analizuodami
Mokiniai įdėmiai
klausosi
pasakojimo,
atsakinėja į
pateiktus
klausimus.
Išryškins pamokos temą.
Suvoks pamokos uždavinį.
64
pateiktą medžiagą,
savarankiškai juos
susiesite su savo
gyvenimu.
Įvadinė
dalis.
5 min.
Mūsų humanistinėje
visuomenėje žmonės
siekia įvairiausių
tikslų, galvodami
kad ras gyvenimo
prasmę. Paminėsiu
tik keletą tikslų:
karjera, turtai, geri
santykiai, gerų darbų
darymas. Žmonės
pripažįsta, kad net ir
pasiekus užsibrėžtus
tikslus dėl turtų ar
malonumų, jie vis
tiek viduje jaučia
tuštumą, ir atrodo,
kad jos niekas negali
užpildyti.
Pamąstykite, kodėl
taip vyksta?
Mokiniai klausosi
Mokiniai atsako į
klausimą.
Išsiaiškins pamokos temos pagrindinę mintį.
65
Naujos
medžiagos
perteikimas
( 10 min.
ruošiasi, 5
min.
pristatymui)
Mokiniai
suskirstomi
grupėmis
Užduoties
paaiškinimas.
Kiekviena grupė
gauna ištrauką iš
Šv. Kryžiaus Jono
kūrinio. (Žr. Priedą
Nr.1). Ją perskaitę
turite atskleisti
ištraukos pagrindinę
mintį ir
argumentuotai
atsakyti į klausimus:
Koks aukščiausias
gyvenimo tikslas
pagal Šv. Kryžiaus
Jono mokymą?
Kaip atrasti
svarbiausią
gyvenimo tikslą?
Ar lengva pasiekti
aukščiausią
gyvenimo tikslą?
Mokiniai nusiteikia
darbui grupėse.
Klausosi užduoties.
Darbas grupėse
ieškant atsakymų.
Atsakymus į
pateiktus klausimus
mokiniai atsako
raštu
argumentuotai.
Mokiniai gebės išklausyti šalia esantį,
išdėstyti savo mintis ir reziumuoti
užduoties išvadas.
Mokiniai dirbdami su Šv. Kryžiaus Jono
kūrinių ištraukomis gebės pritaikyti
jau turimas žinias ir savo asmeninę
patirtį, suvoks dvasinio tobulėjimo svarbą.
Įtvirtinimas
( 15 min.)
Ant lentos surašomi
svarbiausi gyvenimo
tikslai pagal Šv.
Kryžiaus Jono
mokymą.
Mokiniai užsirašo
pagrindinius
teiginius
Mokiniai išsako
Gebės analizuoti, apibendrinti savo patirtį
ir ieškoti atitinkamų išvadų.
66
Atviras klausimas
mokiniams: Koks Jūsų
tikslas?
savo nuomonę.
Grįžtamasis
ryšys.
(1 min.)
- Ar galite pasakyti
kuo ši pamoka buvo
reikšminga?
Mokiniai prisimena
ir įvardija
pagrindinius
pamokos aspektus.
Mokiniai skatinami įsigilinti į esminius dalykus išsakytus
pamokoje.
Apibendri-
nimas.
(1min.)
Paprašau mokinių
gautuose
paveikslėliuose
pažymėti savo vietą,
kuri atspindėtų jų
dalyvavimą
pamokoje.
Mokinių darbas
įvertinamas
kaupiamaisiais
taškais.
Mokiniai pažymi
savo vietą.
Garsiai išsako savo
pastebėjimus.
Įsivertina pamoką
kaupiamaisiais
taškais.
Gebės glaustai papasakoti išeitą pamokos
temą, apibendrinti.
Objektyviai įsivertins savo dalyvavimą
pamokoje.
Pamokos
užbaigimas
(1 min.)
Padėkoju mokiniams
už darbą
Mokiniai klausosi,
atsisveikina.
67
1 priedas. Ištraukos iš Šv. Jonas. 2013. Kopimas į Karmelio kalną. Smulkieji raštai.
Aidai
,,Mylėti Dievą visa savo širdimi, visa savo siela ir visomis jėgomis. Autorius svarsto, kad
žmogaus jėga glūdi jo džiaugsmo, baimės, vilties ir skausmo aistrose. Todėl jo darbas - sukaupti
visą aistrų jėgą ir per meilę sutelkti ją į Dievą, idant taip žmogus įvykdytų svarbiausią įsakymą"
(Šv. Kryžiaus Jonas, 2013, p.99)
,,Kelionė apibūdina ir skatina meilės vienybė su Dievu. Aiškiai primygtinai kartojamas toks
ar kitoks atitinkamas posakis. Tai viso judėjimo tikslas, ašis, variklis. Tai ir patirties, ir sistemos
raktas. Viskas sukasi aplink ją ir viskas ją paaiškina (Šv. Kryžiaus Jonas, 2013, p.33).
,,Pasak Jono, Dievas, mums suteikiantis visa, ko reikia, nuvelka senąjį mūsų gyvenimą ir
apvelka mus naujuoju, krypstančiu ir vedančiu tik į Jį. Šis vyksmas yra gryna dovana, nepelnyta
malonė. To negalime nuveikti savo jėgomis ir tai neįvyksta pernakt. Šis vyksmas dažniausiai trunka
visą gyvenimą, apima konkrečias mūsų gyvenimo aplinkybes ir įvykius"(Richard P. Hardy, 2009).
,,Nes Dievas paskelbė, kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia apsigyvens tuose, kurie Jį myli,
ir taip padarys juos gyvenančius Dievo gyvenimą ir esančius Tėve, Sūnuje ir Šventojoje Dvasioje.“
Jonas poemoje rašo apie tą vyksmą, kurio metu mes imame gyventi naują gyvenimą, nes Trejybė
įsikuria mūsų širdyse ir padeda mums gyventi Dievo gyvenimą čia ir dabar. Su Dievu savyje galime
matyti taip, kaip Dievas mato, mylėti taip, kaip Jis myli. Tokia meilė ir toks matymas apima ne tik
intelektualinius mūsų gebėjimus, tai įtraukia visą žmogų. Perkeitimas apima kūną ir kraują, protą ir
jausmus – viską. Pasak šv. Kryžiaus Jono, visi žmogiškosios prigimties elementai – kūnas ir siela,
protas ir dvasia – naujai suderinami ir pripildomi Dievo gyvybės bei meilės (Richard P. Hardy,
2009).
68
IŠPLĖSTINIS PAMOKOS PLANAS NR. 4
Tema. Kodėl sunku rasti gyvenimo prasmę?
Klasė. 12 klasė
Probleminis klausimas: Kodėl nelengva atrasti gyvenimo prasmę?
Uždaviniai (susiję su mokinių veikla, priemone ir rezultatu). Analizuodami, Šv.
Kryžiaus Jono kūrinius, mokiniai gebės suvokti Kokios vertybės įprasmina žmogaus
gyvenimą.
Pagrindiniai šaltiniai. Šv. Jonas. 2013. Kopimas į Karmelio kalną. Smulkieji raštai. Aidai
Kryžiaus Jonas. 1998 Tamsioji naktis. Caritas
Metodai. Filosofinio teksto nagrinėjimas, diskusija, darbas grupėse.
Vertinimo būdai. Vertinant atsižvelgiama į aktyvų mokinių dalyvavimą pamokoje; gebėjimą
analizuoti ir apibendrinti mokomąją medžiagą. Mokinio darbas pamokoje vertinamas taškais.
Priemonės. dalomoji medžiaga, rašymo priemonės.
Pamokos situacija. Pamokoje mokiniai skatinami apmąstyti Kodėl sunku rasti gyvenimo prasmę?
PAMOKOS EIGA
Pamokos
dalys/
metodai
Mokytojo
veikla Mokinių veikla Gebėjimas
Organizaci-
nė dalis
Mokinių nu-
Pasisveikinimas
.
Pasidžiaugimas
Pasisveikina.
Mokiniai nusiteikia darbui.
69
siteikimas
darbui
1 min.
susirinkusiais
mokiniais.
Praeitos
pamokos
kartojimas.
2 min.
Pateikiami
klausimai.
- Kokią temą
gvildenome
praeitą pamoką?
Kas yra
reikalinga
pasiekti
prasmingą
gyvenimą.
Mokiniai prisimena
praėjusią pamoką ir
Atsakinėja į
pateikiamus klausimus.
Mokiniai pristato esė ,,
Prasmingam gyvenimui
reikalinga...
Prisimins praeitą pamoką.
Savo atsakymus pagrįs argumentuotais
teiginiais.
Temos ir
uždavinio
skelbimas.
5min.
Lentoje
užrašoma tema:
Kodėl sunku
rasti gyvenimo
prasmę?
Pateikiamas
klausimas: Kaip
manote, kodėl
sunku rasti
gyvenimo
prasmę?
Uždavinys:
Remdamiesi Šv.
Kryžiaus Jono
kūrinio
ištraukomis,
Mokiniai diskutuoja,
bei pateikia
argumentus.
Mokiniai įdėmiai
klausosi, išsiaiškina
užduotį.
Išryškins pamokos temą.
Suvoks pamokos uždavinį.
70
išsiaiškinti, kas
yra gyvenimo
prasmė? Kokias
vertybes
gyvenimo
prasmės pamatą,
iškelia Šv.
Kryžiaus Jonas?
Įvadinė
dalis.
5 min.
Mokiniams
pateikiama
pirmoji
užduotis.
Sudaryti
vertybių sąrašą,
sudaromas
vertybių sąrašas,
užrašant jas ant
lentos.
Naudojant minties
lietaus metodą
mokiniai, pateikia
vertybes.
Išsiaiškins pamokos temos pagrindinę mintį.
Naujos
medžiagos
perteikimas
( 10 min.
ruošiasi, 5
min.
pristatymui)
Mokiniai
suskirstomi
grupėmis
Užduoties
paaiškinimas.
Kiekviena grupė
gaunate
ištrauką iš Šv.
Kryžiaus Jono
kūrinio. (Žr.
Priedą Nr.1). Ją
perskaitę turite
atskleisti
Mokiniai nusiteikia
darbui grupėse.
Klausosi užduoties.
Darbas grupėse ieškant
atsakymų.
Atsakymus į pateiktus
klausimus mokiniai
atsako raštu
argumentuotai.
Mokiniai gebės išklausyti šalia esantį,
išdėstyti savo mintis ir reziumuoti
užduoties išvadas.
Mokiniai dirbdami su Šv. Kryžiaus Jono
kūrinių ištraukomis gebės suvokti,
kad vertybės yra prasmingo gyvenimo
pagrindas.
71
ištraukos
pagrindinę mintį
ir argumentuotai
atsakyti į
klausimus:
Kas yra
gyvenimo
prasmės
pagrindas?
Kokios vertybės
yra svarbiausios
pagal Šv.
Kryžiaus Jono
mokymą?
Įtvirtinimas
( 15 min.)
Mokiniams
pateikiama
užduotis, iš ant
lentoje surašytų
vertybių,
pasirinkti 5
svarbiausias bei
sunumeruoti
pagal svarbumą.
Diskusija, kokią
įtaką pasirinktos
vertybės turi
prasmingam
gyvenimui.
Mokiniai atlieka
užduotį.
Gebės analizuoti, apibendrinti savo patirtį
ir ieškoti atitinkamų išvadų.
Grįžtamasis
ryšys.
(2 min.)
Kuo naudinga,
jums buvo ši
pamoka.
Mokiniai prisimena ir
įvardija pagrindinius
pamokos aspektus.
Mokiniai skatinami įsigilinti į esminius dalykus išsakytus
pamokoje.
72
Įdėmiai klauso namų
užduoties.
1 priedas. Ištraukos iš Šv. Kryžiaus Jono kūrinių:
,,Šv. Kryžiaus Jonas kūrinyje „Tamsioji naktis“ nagrinėja vilties sampratą ir atskleidžia jos reikšmę
žmogaus dvasinio tobulėjimo procese. Šv. Kryžiaus Jonas amžinojo gyvenimo vilčiai suteikia daug
platesnę prasmę. Amžinasis gyvenimas– tai ne vien paguoda, padedanti suvaldyti mirties baimę, o
ypatingas tikslas, atskleidžiantis tikrąją gyvenimo prasmę (Šv. Kryžiaus Jonas. 1998 Tamsioji
naktis, 1998, p .17).
,,Meilė yra tai, kas tyrina ir nuskaistina sielas ir ji degina sielą tol, kol visiškai nuvalo, o tada
įsiliepsnoja galinga jėga, gaunama per Viešpaties apreiškimą"(Šv. Kryžiaus Jonas. 1998 Tamsioji
naktis, 1998, 131 p .17).
,,Tik Dievas gali apšviesti ir išlaisvinti žmogų. O žmogus pilnatviškai išgyvena savo orumą ir laisvę
tik tada, kai savo gelmėse patiria, kaip nurodo šventasis Kryžiaus Jonas, Kristaus atperkamąją ir
perkeičiančiają malonę. Tikroji žmogaus laisvė - tai bendrystė su Dievu" (Šv. Kryžiaus Jonas, 2013,
p.11). Dievas, vienintelis tobulumo tikslas. Iškeliama vienybės su Dievu idėja. ,,Dievo ir žmogaus
santykio tikslas yra vienybė. Kaip ir draugystė, ji yra augančios meilės tikslas. draugyste jau
gyvenama jai rengiantis ar į ją linkstant, nes bręsdama ją sukels ta pati meilė. Taip ir vienybė su
Dievu meilėje įgyvendinama visame kelyje. tai vienybės kelias, ne tik kelias į vienybę. visiškas jos
įgyvendinimas arba ,,meilės lygybė" atitinka iškiliausią tarpsnį (Dvasinė giesmė, 38).
73
IŠPLĖSTINIS PAMOKOS PLANAS NR.5
Tema. Žmogaus tobulumo paieškos
Klasė. 12 klasė
Probleminis klausimas: kur slypi žmogaus tobulumas?
Uždaviniai (susiję su mokinių veikla, priemone ir rezultatu). Analizuodami, Šv. Kryžiaus Jono
kūrinius, mokiniai nusako savo gyvenimo įprasminimo kelius.
Pagrindiniai šaltiniai. Šv. Jonas. 2013. Kopimas į Karmelio kalną. Smulkieji raštai. Aidai
Metodai. Pokalbis, demonstravimas, filosofinio teksto nagrinėjimas, diskusija, esė rašymas ir
įvertinimas.
Vertinimo būdai. Vertinant atsižvelgiama į aktyvų mokinių dalyvavimą pamokoje; gebėjimą
analizuoti ir apibendrinti mokomąją medžiagą. Mokinio darbas pamokoje vertinamas taškais.
Priemonės. IKT skaidrės, dalomoji medžiaga, rašymo priemonės.
Pamokos situacija. Pamokoje mokiniai skatinami apmąstyti kaip pasiekti tobulumą.
PAMOKOS EIGA
Pamokos
dalys/
metodai
Mokytojo veikla Mokinių veikla Gebėjimas
Organizaci-
nė dalis
Mokinių nu-
siteikimas
darbui
1 min.
Pasisveikinimas.
Pasidžiaugimas
susirinkusiais
mokiniais.
Pasisveikina.
Mokiniai nusiteikia darbui.
Praeitos
pamokos
kartojimas.
Pateikiami
klausimai.
- Kokią temą
Mokiniai
prisimena
praėjusią pamoką
Prisimins praeitą pamoką. Savo atsakymus
pagrįs argumentuotais teiginiais.
74
2 min. gvildenome praeitą
pamoką?
ir Atsakinėja į
pateikiamus
klausimus.
Temos ir
uždavinio
skelbimas.
5min.
Lentoje užrašoma
tema: Žmogaus
tobulumo paieškos
Uždavinys:
Remdamiesi Šv.
Kryžiaus Jono
kūrinio
ištraukomis,
išsiaiškinti, kas yra
prasmingas ir
tobulas gyvenimas
?
Analizuodami
pateiktą medžiagą,
savarankiškai juos
susiesite su savo
gyvenimu, kokį
gyvenimą jūs
laikote prasmingu?
Mokiniai įdėmiai
klausosi,
išsiaiškina
užduotį.
Išryškins pamokos temą.
Suvoks pamokos uždavinį.
Įvadinė
dalis.
5 min.
Pateikiami
klausimai
diskusijai:
Ar pakanka turėti
tikslą ir siekti, jo
Mokiniai
dalyvauja
diskusijoje.
Išsiaiškins pamokos temos pagrindinę mintį.
75
kad gyvenimas
būtų prasmingas?
Kokie tikslai verti
tikro gyvenimo?
Dėl ko verta
gyventi?
Naujos
medžiagos
perteikimas
( 10 min.
ruošiasi, 5
min.
pristatymui)
Mokiniai
suskirstomi
grupėmis
Užduoties
paaiškinimas.
Kiekviena grupė
gaunate ištrauką iš
Šv. Kryžiaus Jono
kūrinio. (Žr. Priedą
Nr.1). Ją perskaitę
turite atskleisti
ištraukos
pagrindinę mintį ir
argumentuotai
atsakyti į
klausimus:
Kokių nurodymų
būtina laikytis,
siekiant prasmingo
gyvenimo pagal
Šv. Kryžiaus Jono
mokymą?
Kiekviena grupė,
turi išrinkti po 3,
jūsų nuomone,
Mokiniai
nusiteikia darbui
grupėse. Klausosi
užduoties.
Darbas grupėse
ieškant atsakymų.
Atsakymus į
pateiktus
klausimus
mokiniai atsako
raštu
argumentuotai.
Mokiniai gebės išklausyti šalia esantį,
išdėstyti savo mintis ir reziumuoti užduoties
išvadas.
Mokiniai dirbdami su Šv. Kryžiaus Jono
kūrinių ištraukomis gebės pritaikyti jau
turimas žinias ir savo asmeninę patirtį,
suvoks prasmingo gyvenimo svarbą.
76
svarbiausius
patarimus, siekiant
įprasminti savo
gyvenimą.
Įtvirtinimas
( 15 min.)
Remiantis asmenine
patirtimi ir Šv.
Kryžiaus Jono
kūriniais, užrašyti
tris argumentus:
Prasmingam
gyvenimui
reikalinga.....
Mokiniai atlieka
užduotį.
Gebės analizuoti, apibendrinti savo patirtį
ir ieškoti atitinkamų išvadų.
Grįžtamasis
ryšys.
(2 min.)
- Ar galite pasakyti
kuo ši pamoka
buvo reikšminga?
Užduodama namų
darbų užduotis,
pasirinkti vieną iš
suformuluotų
argumentų,
prasmingam
gyvenimui
reikalinga...
Mokiniai
prisimena ir
įvardija
pagrindinius
pamokos
aspektus.
Mokiniai skatinami įsigilinti į esminius
dalykus išsakytus pamokoje.
77
Parašyti 1 puslapio
esė.
Įdėmiai klauso
namų užduoties.
1 priedas. Ištraukos iš Šv. Jonas. 2013. Kopimas į Karmelio kalną. Smulkieji raštai. Aidai (psl.
149-420)
Tobulumo laiptai:
1. Nė už ką pasaulyje nedaryti jokios nuodėmės, net sąmoningos lengvosios, nei akivaizdžios
klaidos.
2. Stengtis visada, kiek tik leidžia darbai, vaikščioti Dievo akivaizdoje - tikroviškoje,
įsivaizduojamoje ar vienijančioje.
3. Nedarykite ir nesakykite nieko, ko Kristus nebūtų aiškiai sakę ar daręs, būdamas mano luome,
tokio pat amžiaus ir tokios pat sveikatos kaip aš.
4. Visur siekite didesnės Dievo garbės ir šlovės.
5. Dėl jokio užsiėmimo neapleisti minties maldos, nes ji maitina sielą.
6. Dėl jokio užsiėmimo neapleisti sąžinės patikrinimo, už kiekvieną kaltę atlikti kokią nors atgailą.
7. Laisvai siektis dėl prarasto ar be meilės Dievui praleisto laiko.
8. Dievas tebūna jūsų visų kilnių ir menkų reikalų tikslas, antraip neaugsite nei tobulumu, nei
nuopelnais.
9. Niekada neapleiskite maldos; atkakliai jos laikykitės, ypač patirdami sausrą ir sunkumus, nes
Dievas nori dažnai pasižiūrėti, kas jūsų sieloje, o po to nematyti, kai lengva ir malonu.
10. Danguje ir žemėje - visada tai, kas mažiausia, o vieta ir pareigos - žemiausios.
78
11. Niekada nesikiškite, kur neliepta, ir neužsispirkite, net būdamas teisus. O kur liepta, nestverkite
visos rankos, jei duodamas tik pirštas (kaip sakoma), nes kai kurie apsigauna, manydami esą
įpareigoti atlikti tai, ko daryti, gerai pagalvojus, niekas jų neįpareigoja.
12. Nesidomėkite kitų reikalais, nei blogais, nei gerais, nes be nuodėmės pavojaus, čia dar glūdi ir
išsiblaškymo bei silpna - dvasiškumo priežastis.
13. Visada stenkitės atlikti išpažintį, gerai suprasdamas savo vargingumą, aiškiai ir skaidriai.
14. Nenusiminkite, jei pareigos ar darbai taptų sunkūs ir varginantys, nes tai tęsis ne visada, o sielą
išmėginantis Dievas, įsakymus vaizduojantis sunkius, netrukus pavers gėriu ir nauda.
15. Visada atminkite: visa, kas ištiktų, sėkminga ar priešinga, kyla iš Dievo, idant nesipūstumėte dėl
vieno ir neliūdėkite dėl kito.
16. Atminkite visada, kad atėjote čia tik tam, kad taptumėte šventu, tad neleiskite savo sieloje
viešpatauti niekam, kas neveda į šventumą.
17. Visada mieliau džiuginkite kitus negu save, ir tada nei pavyduliausite artimui, nei jį savinsitės.
Tai dera suprasti kaip tobulumo siekiamybę, nes Dievas labai pyksta ant tų, kurie labiau brangina
tai, kas patinka žmonėms, negu tai, kas patinka Jam.
79
Sąžiningumo deklaracija
AKADEMINIO SĄŽININGUMO DEKLARACIJA DĖL MAGISTRO DARBO “ŠVENTO KRYŽIAUS JONO ETINIO TOBULĖJIMO SAMPRATA” 2015 m. gegužės 18d. Patvirtinu, kad prieš įteikdama darbą susipažinau su Etikos didaktikos katedros mokslinių darbų rašymo ir gynimo tvarka, Akademinio sąžiningumo gairėmis bei patvirtinu, jog katedrai įteikiamas darbas:
.
Atliktas savarankiškai ir nepažeidžiant Akademinio sąžiningumo gairių reikalavimų.
.
Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
Darbe pateikiamas visas naudotas literatūros sąrašas.
.
Darbas atitinka Mokslinių darbų rašymo ir gynimo tvarkos reikalavimus
Žana Gabrielė Pužauskienė.