VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS

KULTŪROS IR MENO EDUKOLOGIJOS INSTITUTAS

MENINIO UGDYMO KATEDRA

Regina Voitkevič

Paauglio asmeninės kompetencijos ugdymas teatru

Magistro darbas

Teatro edukologija

Darbo vadovė doc. dr. Aldona Vilkelienė

Vilnius, 2010

2

Darbo autorius: Regina Voitkevič

..............................

( parašas)

Darbo vadovas: doc. dr. Aldona Vilkelienė

........................................

( parašas)

Recenzentas: doc. dr. Kristina Kaluinaitė

...........................................

( parašas)

3

TURINYS

Turinys ......................................................................................................................................3

Įvadas .......................................................................................................................................4

1. TEATRO UŽSIĖMIMŲ GALIMYBĖS UGDANT PAAUGLIŲ ASMENINĘ

KOMPETENCIJĄ..............................................................................................................7

1.1. Asmeninių kompetencijų struktūra........................................................................7

1.2. Psichofiziniai paauglystės ypatumai....................................................................11

1.3. Paauglių ugdymo ypatumai................................................................................17

1.4. Ugdymo teatru galimybės gilinant asmenines kompetencijas............................18

2. PAAUGLIŲ ASMENINĖS KOMPETENCIJOS UGDYMO TEATRU GALIMYBIŲ

DIAGNOSTINIS TYRIMAS.......................................................................................................25

2.1. Diagnostinio tyrimo organizavimas ir metodika.................................................25

2.2. Paauglių požiūris į asmenines kompetencijas.....................................................28

2.3. Ugdymas teatru ir paauglių pasitikėjimo savimi kaitos vertinimas....................29

2.4. Ugdymas teatru ir paauglių gebėjimo valdyti stresą kaitos vertinimas..............33

2.5. Paauglių bendravimo ir bendradarbiavimo ugdymo galimybės teatro

užsiėmimuose.....................................................................................................38

2.6. Mokinių teatro užsiėmimų poveikio asmeninės kompetencijos ugdymui atvejų

analizė................................................................................................................44

2.6.1. Atvejo analizė. Izolda. Teatro užsiėmimo galimybės ugdant

bendravimą ir bendradarbiavimą............................................................44

2.6.2. Atvejo analizė. Agata. Teatro užsiėmimo galimybės ugdant

pasitikėjimą

savimi......................................................................................................48

Išvados ........................................................................................................................................53

Literatūros sąrašas........................................................................................................................54

Santrauka......................................................................................................................................57

Summary......................................................................................................................................59

Priedai...........................................................................................................................................61

4

ĮVADAS

Šiuolaikinėje visuomenėje dominuoja aktyvūs, veržlūs, pasitikintys savimi žmonės,

mokantys apginti savo teises ir užsitikrinti norimą padėtį visuomenėje (Breidokienė, 2006).

Kintantis pasaulis: nauji atradimai, technologijos, besikeičiančios vertybės, skatina žmogų

tobulėti, siekti daugiau žinių, tačiau kartu reikalauja stiprios asmenybės, kuri žinotų savo vertę,

mokėtų naudotis ir vertinti savo sugebėjimus, originaliai mąstytų, improvizuotų, todėl pirmiausia

šeima, o vėliau mokykla turi padėti paaugliui pasirengti naujiems iššūkiams ir reikalavimams.

A.Vaičiulienė teigė (pagal Eriksoną, 1998), jog paauglystėje praeities patyrimai ir

išgyvenimai turi didelį poveikį tolesniam vystymuisi, iškyla praeities problemos, kai kurie

paaugliai iš naujo išgyvena krizes ir nuopuolius, atsinaujina Edipo situacijų konfliktai (Freudas,

2002). Fizinis vystymasis retkarčiais suteikia nepatogumo jausmą, gėdą, nepasitikėjimą savimi,

sukelia papildomą stresą. Noras pritapti, priklausyti bendraamžių socialinei grupei dažnai trukdo

susirasti savo individualumą, tapatumą, vertybių visumą (Žukauskienė,2002).

Paauglystė — tai sunkus laikotarpis asmenybės ugdymuisi, kuris gali padaryti didelę žalą

tolesniam gyvenimui. Mokslinėje edukologijos literatūroje ir švietimo dokumentuose vis

dažniau prabylama apie meninio ugdymo svarbą žmogaus gyvenime. Pradinio ir pagrindinio

ugdymo bendrosios programos (2008) skelbia tokius tikslus ir uždavinius: „Mokėjimą

kūrybingai reikšti save meninės raiškos priemonėmis ir suprasti bei vertinti pačių ir kitų meninę

kūrybą..., turėtų gebėti savarankiškai ir pagrįstai rinktis tolesnio mokymosi bei dalyvavimo

meninėje kūryboje ir kultūroje galimybes, lanksčiai prisitaikyti prie sparčių darbo ir užimtumo

pokyčių šiuolaikiniame gyvenime...“. Tokiu būdu turėtų būti ugdoma brandi, savarankiška

asmenybė.

Mokykla atlieka itin svarbų vaidmenį ugdydama asmenybę. Tai aplinka, kurioje vaikas yra

visapusiškai ir pilnavertiškai ugdomas, ruošiamas tolesniam gyvenimui. R. Ercmonienė (2001)

teigia, kad teatro pamoka, kaip viena iš meninio ugdymo dalykų, visapusiškai ugdo asmenybę.

„... mokyklinis teatras – tai savita, unikali vertybė, ugdanti asmenybę visomis teatro

priemonėmis, padedanti jai prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų, sudaranti galimybes visapusiškai

saviraiškai...“ (Ercmonienė, 2001).

Kaip rašo J. Grigaitienė (1999), teatro (dramos) pamokos mokyklose pradėtos dėstyti nuo

1995 metų – vienur kaip privalomas, kitur kaip pasirenkamas dalykas. Dar visai neseniai teatro

pamokos buvo nevertinamos, užsiėmimus vesdavo etikos arba lietuvių kalbos mokytojai,

neturintys pakankamų kompetencijų vaiko vaidybiniams gebėjimams ugdyti, estetiniam bei

meniniam suvokimui lavinti. Dažniausiai jų tikslas būdavo greitas rezultatas ir jokios

visapusiškos veiklos.

5

Remiantis Lietuvos pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrosiomis programomis (2008)

teatro pamokos tikslas yra skatinti dvasinį mokinių brendimą, ugdyti pažinimo galias, padėti

įgyti teatro kompetencijos pagrindus, suteikti kokybišką patirtį.

Teatro užsiėmimai suteikia galimybę paaugliams turiningai praleisti laiką, išvengti

nusikalstamos veiklos, išbandyti naujus dalykus, suprasti save ir kitus. Scenoje vaidinami

personažai padeda išgyventi įvairias situacijas, problemas, kurių sprendimas skatina

tolerantiškumą, supratimą, ugdo kultūrinę patirtį. Mokiniai turi galimybę realizuoti savo idėjas,

atskleisti asmenybės individualumą, labiau pasitikėti savimi, savo jėgomis, atrasti naujų

pomėgių.

Taikomi metodai vysto paauglių fizinius gebėjimus, padeda išmokti valdyti savo emocijas,

stresą, plečia jų domėjimosi akiratį, o grupiniai vaidinimai, žaidimai padeda suprasti kitų

žmonių jausmus, surasti bendravimo modelį su kiekvienu dalyviu. Balso technikos lavinimas,

atsipalaidavimo ir susikaupimo pratimai, improvizacijos vysto vaizduotę, mąstymą,

kūrybiškumą.

Šiandien teatro užsiėmimui yra keliami ypatingi uždaviniai ir reikalavimai. Išleista nemažai

knygų ir straipsnių, kuriuose pabrėžiama teatro reikšmė žmogaus ugdymui. Jau seniai žinoma,

kad bendravimas bei bendradarbiavimas, streso valdymas, pasitikėjimas savimi yra šiuolaikinio

žmogaus varomoji jėga, o realus pasaulis tik diktuoja normas, nesuteikdamas galimybių įgauti

patirties, ištvermės bei drąsos, todėl ugdymas teatru yra puiki galimybė vystyti tai, ko neduoda

gyvenimo realybė. Trūksta tyrimų, kurie neleidžia objektyviai kalbėti apie teatro užsiėmimų

svarbą paauglio asmeninių kompetencijų ugdymui. Mokinys būdamas paauglystės brendimo

pakopoje yra labai pažeidžiamas, destruktyvus, todėl yra svarbus tinkamas metodų parinkimas.

Paaugliui sunku sklandžiai išsakyti mintis, kontroliuoti emocijas, todėl išaiškinti teatro

užsiėmimų svarbą besiformuojančiai asmenybei, jo asmeninei kompetencijai yra svarbi meno

pedagogikos problema.

Darbo tikslas – atskleisti paauglio asmeninės kompetencijos ugdymo teatru galimybes.

Darbo uždaviniai:

aptarti paauglių asmeninių kompetencijų ugdymo reikšmės teorines prielaidas;

ištirti paauglių požiūrį į savo asmenines kompetencijas;

išsiaiškinti, kaip per ugdymą teatru paaugliai pasitiki savimi;

nustatyti paauglių streso valdymo galimybes teatro užsiėmimuose;

išsiaiškinti paauglių bendravimo ir bendradarbiavimo galimybes teatro užsiėmimuose.

6

Objektas – paauglių asmeninė kompetencija teatro užsiėmime.

Tyrimo metodai:

teoriniai:

- mokslinės literatūros apžvalga;

- pedagoginės literatūros apžvalga.

empiriniai:

- anketinė – interviu apklausa;

- fokus grupės metodas;

- struktūrinis interviu;

- atvejų analizė;

- statistinė tyrimo duomenų analizė.

Darbo struktūra ir apimtis. Darbą sudaro įvadas, dvi dalys, išvados, literatūros sąrašas,

santrauka (lietuvių ir anglų kalba) ir priedai. Bendra apimtis 62 puslapiai (60 puslapiai be

priedų). Darbe pateikta 4 lentelės, 13 paveikslų. Panaudoti 62 literatūros šaltiniai.

7

1. TEATRO UŽSIĖMIMŲ GALIMYBĖS UGDANT PAAUGLIŲ ASMENINĘ

KOMPETENCIJĄ

Šiandienos gyvenime sparčiai didėja įvairių sričių plėtra, integracija ir bendradarbiavimas

ekonomikoje, politikoje, greitai vystosi technologijos, nauji atradimai mokslo srityje.

Mokslai, kelionės, kultūrinė ir meninė saviraiška, kitokia atsakomybė ir pareigos

socialinėje aplinkoje iš paauglio reikalauja išnaudoti visas gyvenimo teikiamas galimybes, koja

kojon eiti su besivystančiu pasauliu, turėti pilnavertį įgūdžių komplektą, kurį reikia nuolat

tobulinti ir atnaujinti.

1.1. Asmeninių kompetencijų struktūra

Bendrosios kompetencijos sudaro pamatą, kuris reikalingas normaliam asmenybės

vystymuisi: normaliam mokymuisi, bendravimui ir bendradarbiavimui, socialiniam gyvenimui,

savo pareigų ir tikslų įgyvendinimui.

„ Kompetencija – funkcinis sugebėjimas adekvačiai atlikti tam tikrą veiklą, turėti jai

pakankamai žinių, įgūdžių, energijos.“ (Psichologijos žodynas, 1993, p. 143).

J. Vyšniauskytė – Rimkienė (2006), E. Martišauskienė (2007), A. Globienė (2006)

tyrinėjo įvairių kompetencijų svarbą žmogaus gyvenime, jo vystymesi. Norint gražiai bei

sėkmingai tvarkyti, kurti savo gyvenimą, kiekvienas turi turėti tam tikrą vertybių, gebėjimų,

nuostatų, žinių kompleksą – kompetenciją, kuri leistų pasiekti užsibrėžtus tikslus, prisitaikyti

prie smarkiai besikeičiančio gyvenimo, visuomenės reikalavimų, toliau mokytis, atrasti ir įgyti

naujus gebėjimus, įgūdžius.

Bendrosiose ugdymo programose teigiama, kad kiekvienas mokinys, baigęs pagrindinio

ugdymo programą, tampa įgijęs bendrąsias kompetencijas:

mokėjimo mokytis;

komunikavimo;

pažinimo;

socialinę;

iniciatyvumo ir kūrybingumo;

asmeninę.

Bendrosiose pradinio ir pagrindinio ugdymo programose (2008) minima, kad ugdytinis

įgyja bendrąsias kompetencijas tada, kai:

8

„.<...>Teigiamai vertina save, pasitiki savimi, moka sutelkti jėgas siekdamas užsibrėžtų

tikslų. Atsparus nesėkmėms ir konfliktams, moka įveikti stresą, ieškoti paramos ir ją priimti.

Sąžiningai veikia, geba numatyti savo elgesio padarinius, rūpinasi savo ir kitų sveikata, saugiai

elgiasi, saugo aplinką.“ (Bendrosios pradinio ir pagrindinio ugdymo programos, 2008, p. 8 ).

Kaip pastebime, asmenines kompetencijas galima suprasti kaip žinių, nuostatų bei

gebėjimų visumą, leidžiančią išsikelti prasmingus tikslus, kurių siekiama mokantis visą

gyvenimą, dalyvaujant visuomeninėje veikloje, esant aktyviam ir garbingam piliečiui.

Teorijoje asmeninė kompetencija aprėpia labai daug įvairių elementų, kurie yra svarbūs ir

reikalingi. Galvojant apie tai, kaip teatro užsiėmime galėtų būti ugdoma asmenybė, hipotetiškai

galima teigti, kad jau vien nusiteikimas emociškai išreikšti ir atskleisti save, reikalauja daug

vidinių jėgų, savireguliacijos įgūdžių, ryšio su kitais žmonėmis, mokėjimo priimti ir tekti

pagalbą. Todėl atsižvelgiant į šituos požymius, buvo išskirti keli asmeninės kompetencijos

aspektai:

1. pav. Asmeninės kompetencijos struktūriniai elementai

Bendra - darbiavimas ir bendravimas

Moka įveikti

stresą

Pasitiki savimi

Asmeninės

kompe - tencijos

9

Visi trys išskirti asmeninės kompetencijos struktūros elementai yra svarbūs ir trapūs

paauglystės vystymosi laikotarpyje.

Anot L. Jovaišos (2002), būtent mokykloje yra išugdomas baimės ir nerimo jausmas –

stresas, kuris vėliau įtakoja paauglio būseną ir jis nemato prasmės toliau mokytis, įveikti

sunkumus, siekti tikslo. Dažnai gali pasireikšti depresija, agresijos priepuoliai, vandalizmas, ne

tik daiktų naikinimas, bet ir žmonių žalojimas – mūsų laikais visa tai tampa labai skaudžia ir opia

problema. Atsiranda mokymosi sunkumų, kurie trukdo paaugliui siekti norimų rezultatų, tikslų,

tačiau tuo pat metu tėvai, mokytojai kaltina juos aplaidumu ir tinginyste

Pasitikėjimas savimi yra neatsiejamas komponentas asmenybės raidoje.

Anot A. Maslowo, „ kiekvienam, neatsižvelgiant, kokio amžiaus jis būtų, ypač svarbu būti

pastebėtam ir priimtam tokiu, koks jis yra...“ (Butkienė, Kepalaitė, 1996, p. 100).

Paauglys turi pažinti pats save, jį supant pasaulį, kad taptų asmenybę. Savęs pažinimas

prasideda nuo kūno, norų, idėjų pažinimo. „Pažinti save – tai rasti savo tapatybę ir pastebėti savo

išskirtinumą , socialinę, kultūrinę aplinką, pačiam tvarkyti savo santykius su visuomene.“

( Vilkelienė, 2003, p. 25)

Pasitikintis savimi žmogus gyvena harmoningą ir laimingą gyvenimą, žino savo galimybes,

pasitiki jį supančia aplinka, supranta, kad viskas priklauso nuo jo pasirinktų vertybių,

darbingumo, požiūrio ir idėjų. Pasitikėjimas savimi kinta priklausomai nuo vykstančių įvykių

mūsų gyvenime.

Paaugliui, kuris nepasitiki savimi, nebendrauja, yra uždaras, pasaulis gali atrodyti kaip

baisus ir nenugalimas priešas. Susidūręs su problemomis, dažnai sutrinka ir pasimeta, jaučia

nepilnavertiškumo kompleksą, neatlieka pareigų, atsiriboja nuo supančio pasaulio ir žmonių. Tik

„<...>teigiamas savęs vertinimas yra visiškas ir besąlygiškas savęs priėmimas pripažįstant tai,

kad žmogus gali turėti tiek stipriąsias, tiek ir silpnąsias savybes, tiek teigiamus, tiek ir neigiamus

bruožus“ (Breidokienė, 2006) įgalina paauglį pozityviai elgtis.

Bendravimas yra vienas iš svarbiausių žmogaus poreikių. Nuo pat gimimo yra

poreikis būti su kažkuo, komunikuoti, o ypač tas poreikis sustiprėja paauglystėje (Dereškevičius,

1980).

L.Jovaiša (2002), A. Giddens (1990), A. Poškus (1990)., P. Schiler (2004), T. Bryzan

(2004), ir dar daugybė kitų tyrėjų kalba apie paauglio norą pritapti prie kitų bei susirasti

vienminčių, bendraamžių grupę. Bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžiai šiame vystymosi

laikotarpyje yra itin svarbūs, nes bendromis pastangomis pasiekiamas tikslas. Dirbdami kartu

paaugliai patiria buvimo kartu džiaugsmą (Schiller, Bryzan, 2004). Yra ir kitokių atvejų, kai

paauglys pasijunta vienišas: „Žmonės mane slopina, neparemia, per daug iš manęs reikalauja,

10

visada kritikuoja, nemyli, nepalieka manęs ramybėje, visą laiką priekabiauja, aš jiems nerūpiu, aš

jiems tartum pašluostė, manęs nesiklauso… (Hay,1998, p. 53).

Nepasitikėjimas savo išvaizda, fizinėmis galiomis, iškalba, girdima kritika, suaugusiųjų

normos dažnai trukdo paaugliams teigiamai save vertinti, neleidžia susirasti draugų, draugiškai

bendrauti, ugdyti socialinius gebėjimus, kurie yra reikalingi visą gyvenimą. Atsiribojęs paauglys

dar labiau nugrimzta depresijon, neigiamų minčių liūne.

Didelė vertybė paauglių gyvenime – tikra draugystė. „ Draugas – tai žmogus, kurio

buvimas šalia tave išaukština, dvasiškai sustiprina“ (Dereškevičius, 1980, p.112) mano beveik

kiekvienas paauglys, kuris išaukština tokius savo draugus, kurie tvirtai laikosi duoto žodžio,

neišduoda paslapčių, turi bendrų interesų, yra drąsūs bendraudami su suaugusiais.

Dažnai dėl noro pritapti draugų nuomonė paaugliams tampa svarbesnė už tėvų ar kitų

suaugusiųjų, todėl nepaisoma šeimos ir mokyklos reikalavimų. Suaugusiųjų noras padėti,

pasisakymai ar priekaištai yra priimami neadekvačiai, sunkiai. Paaugliai pradeda priešintis,

daryti viską atvirkščiai, todėl nuo draugų priklauso paauglių pažiūros, vertinimai, normos,

kasdienis elgesys.

Paaugliai, bendraudami su suaugusiais žmonėmis, geriau ir tiksliau suvokia savo

gebėjimus, poelgius, išmoksta teisingai vertinti savo ir kitų fizines bei psichines galimybes.

Bendravimas suteikia paaugliui galimybę skleistis, būti pripažintam ir priimtam

visuomenės, bendradarbiavimas su bendraamžiais leidžia šviesiau žvelgti į problemas ir jų

sprendimus, išvengiama stresinių situacijų.

Stresas – tai žmogaus fiziologinės ir psichinės įtampos būsena, kurią sukelia išoriniai ir

vidiniai dirgikliai (Psichologijos žodynas, 1993). Jis pasireiškia fiziniais, emociniais ir elgesio

pokyčiais. Emociniai streso simptomai tokie, kaip: įtampa, baimė, nervingumas, padidėjęs

įtarumas, nerimas, prislėgta nuotaika, būdingi paaugliams. Patiriamą stresą parodo paauglių

asocialus elgesys, padidėję nesutarimai šeimoje, nuolatinis užimtumas, rūkymas ar girtavimas,

narkotikų vartojimas, smurtavimas ir kiti faktoriai. Streso dirgikliais gali tapti nesantaika

šeimoje, (tėvų skyrybos, prievarta, psichologinis spaudimas), problemos su bendraamžiai

( nepripažinimas), mokymosi sunkumai (egzaminai, kontroliniai), santykiai su mokytojais. Stresą

paauglys gali patirti visur.

Paauglystė pasižymi greitu kūno brendimu, kuris sukelia stresą, besitęsiantį visą

paauglystės laikotarpį. Mokiniai dažnai būna žiaurūs, greitai pastebi išskirtinumus, netoleruoja,

šaiposi, naudoja jėgą, psichologinį spaudimą, kuris yra pats didžiausias stresas, sukeliantis

nepasitikėjimą savimi, žmonių vengimą, pradedama kovoti su savo išskirtinėmis ypatybėmis

(mergaitės pradeda laikytis dietų) .

11

Nevaldydami streso paaugliai jaučia nerimą be priežasties, būna perdėtai susirūpinę,

neramūs, pasipiktinę. Jie nesugeba atsipalaiduoti, prastai miega, sapnuoja košmarus, nepailsi,

persivalgo arba neprivalgo. Elgiasi impulsyviai ir atrodo emociškai nestabilūs bei anksčiau, nei

įprasta, pradeda kalbėti plonu balsu, būna įsitempę, perdėtai budrūs, nervingai juokiasi.

Gebėjimas įveikti bei valdyti stresą priklauso nuo daugybės veiksnių: tėvų, šeimos,

draugų, mokyklos, mokytojų, paveldėtų savybių, išsiugdytų asmenybės bruožų, ankstyvosios

vaikystės patirties įtakos, tikslų ir pasiekimų, norų. Dažniausiai pasirenkamas būdas išspręsti

problemas, pasijusti geriau, atsikratyti streso – narkotikų, alkoholio vartojimas (Navaitis, 2001)

Nuolatinis stresas neleidžia jaustis laimingam, aplinkos priimtam ir mylimam, prasideda

depresijos, nervinės ligos, nenoras bendrauti su žmonėmis.

1.2. Psichofiziniai paauglystės ypatumai

V. Petrunekas (1991) remdamasis V. Ivanovu teigia, kad „.būtent paauglystėje susikuria ir

keičiasi vertybinių orientacijų pagrindai, formuojasi interesų sistema, atsiranda pagrindiniai

poreikiai, kuriems paklūsta visi kiti, sprendžiamas klausimas - kaip kurti gyvenimą...“

(Petrunekas, Taranas, 1991, p. 10) .

Gyvenimo ir aplinkos pakitimai įtakoja paauglių mąstymą, skonį, įpročius, charakterį,

materialinius, buitinius ir kultūrinius poreikiams. Bandymas atrasti save dažnai sukelia daug

konfliktų, tiek vidinių, tiek išorinių. Naujos atsakomybės formos, fiziniai pokyčiai gąsdina

paauglį, stumia jį ties drastiškumo ir bejėgiškumo riba.

Sunkiausias laikotarpis žmogaus gyvenime yra paauglystė, nes keičiasi požiūris į

gyvenimą, kinta kūnas, atsiranda nauji socialiniai vaidmenys, suaugusieji kelia didesnius

reikalavimas, kyla svarbiausias klausimas: „ Kas aš esu? “

Anot A. Vaičiulienės (1998), paauglystė - tai toks laikotarpis, „ kai už bilietą kino teatre

reikia mokėti tiek, kiek suaugusiam, tačiau negalima žiūrėti suaugusiems skirtų filmų.“

G. Butkienė (1996) teigia, jog J.Piage paauglystės laikotarpį vadina formalių operacijų

stadija, kai „ vaikas mąsto ir numato įvykius, kurių dabar nėra arba nėra niekada, nebuvo

patirta..., formuluoja hipotezes, sprendžia problemas, gali įsivaizduoti naujus dalykus“

(Butkienė, Kepalaitė, 1996, p. 100).

J. Bruneris, Butkienės teigimu, apibūdina šį laikotarpį kaip simbolių stadiją – „ mintys

pasidaro abstraktesnės, lankstesnės, nesusijusios su konkrečiais vaizdais. Mąstyme pradeda

12

dalyvauti kalba, logika, matematika, atsiranda galimybė glaustai išdėstyti mintis...“ (Butkienė,

Kepalaitė, 1996, p. 100).

Mokslininkai vienbalsiai sutaria, kad paauglystė yra rizikos amžius, kuris gali ne tik

suformuoti fiziškai, socialiai ir dvasiškai sveiką žmogų, bet ir visko bijančią, silpną, deviantišką

asmenybę.

Paauglystės laikotarpis yra siejamas su vaiko perėjimu iš pradinės mokyklos į vidurinę

mokyklą. Kai kurie mokslininkai (A. Gordinas, I. Grebenikovas, B. Vulfovas A. Chripkova ir

t.t., 1984) teigia, kad paauglystė prasideda 10 – 11 metų ir baigiasi labai skirtingai. Vieni mano,

kad paauglystės pabaiga - 16-18 metai, tačiau yra manančių, kad kai kada šis laikotarpis

užsitęsia iki dvidešimties, o kai kurios paaugliškos problemos išlieka net iki dvidešimt trejų

metų.

„Paauglystės pabaigos tiksliai nurodyti neįmanoma; kai kuriuose šalyse paauglystė

baigiasi tada, kai individas visiškai subręsta lytiškai (tai fizinis organizmo subrendimo kriterijus),

kitose – kai subręstama psichiškai ir socialiai prisiimama atsakomybė“ (Žukauskienė, 2002, p.

295).

R. Žukauskienė skirsto paauglystės laikotarpį į ankstyvąją – nuo 12 iki 15 metų ir vėlyvąją

nuo 16iki 18 metų. Jos manymu, šis laikotarpis baigiasi, kai individas susikuria savo požiūrį,

vertybes, sugeba užmegzti ir palaikyti draugystės bei meilės ryšius.

Per trumpą laiką vaiko kūnas pastebimai pasikeičia: prasideda lytinis brendimas, kuris

trunka nuo 3 iki 4 metų, vyksta fiziologiniai kraujo spaudimo ir kraujo sudėties pakitimai,

vystosi kaulų sistema, smegenų aktyvumo struktūriniai ir funkciniai pakitimai, stipriai padidėja

paauglio svoris ir ūgis, paspartėja medžiagų apykaita, daugiau suvartojama energijos. Anot

A. Chripkovos, D. Kolesovo (1985), paauglių masės ir ūgio didėjimas priklauso nuo sezono,

daugiausias masės prieaugis būna rudens mėnesiais, ūgis, atvirkščiai, labiausiai didėja pavasarį.

Berniukų fizinis vystymasis paauglystėje pasižymi tuo, kad labai intensyviai auga

raumenys, ūgis didėja greičiau negu kūno masė, ilgesnės nei mergaičių galūnės, platesni pečiai

bei nugara, siauresnis dubuo, atsiranda kūno plaukuotumas, pasikeičia balso tembras.

Mergaitės pirmus kūne vykstančius pakyčius pajunta greičiau: 7 – 9 metų atsiranda

pirmieji lytinio brendimo požymiai, 11 metų prasideda spartus brendimas: klubų apvalėjimas,

krūtų augimas, padidėja ūgis, atsiranda mėnesinės.

Paauglystėje tiek mergaites, tiek berniukai daro labai daug nereikalingų judesių, kurie

yra „kampuoti“ ir nerangūs, tačiau šiuo metu paaugliams yra lengviausia išmokti įvairios

judesio technikos.

A. Vaičiulienė (1998) pabrėžia, kad paauglių odoje gaminasi daugiau riebalų, kurie

dažnai užkemša poras, atsiranda spuogai, inkštirai, didesnis plaukuotumas, labiau pastebimi

13

privalumai ir trūkumai. Atsiranda nepasitikėjimas savimi, savo išvaizda, paaugliai nenoriai išeina

į viešumą, atsiriboja nuo bendraamžių, juos supančių žmonių.

Mergaitės labiau rūpinasi savo išvaizda, daugiau laiko praleidžia prie veidrodžio,

nerimauja dėl didėjančio svorio, atsiranda dirglumas, baimė dėl kitų žmonių kritikos ir

nuomonių. Pokyčių, vykstančių tiek mergaičių, tiek berniukų kūne, atsiradimas sukelia stresą.

Fiziologinis lytinis brendimas prasideda labai skirtingu metu. Mergaitės pradeda bręsti

9 –14 metų, o berniukai – 12 –15 metų. 14 –15 metų berniukams atsiranda poliucijos, o 12- 14

metų mergaitėms - mėnesinės, pilnėja krūtys ir klubai, 16- 17 metų vaikinams ima želti barzda.

Vieni paaugliai bręsta anksčiau, kiti – vėliau. Dažnai ankščiau bręstančios mergaitės jaučiasi

nepatogiai dėl didesnio berniukų dėmesio, o vėliau bręstantys berniukai susiduria su

bendraamžių patyčiomis. A. Vaičiulienė (1998) remdamasi W. Marshal ir J. Tanner teigimu,

kalba, jei mergaitė sulaukusi 14 metų, o berniukas – 15 metų dar neturi jokių lytinio brendimo

požymių , tai nurodo uždelstą raidą. Šie skirtumai priklauso nuo klimatinių, etninių veiksnių,

mitybos, higienos ir medicininio aptarnavimo. Šį procesą taip pat gali lėtinti nuolatinis sportinis

aktyvumas, stresas.

Aktyvus lytinis brendimas paauglystėje, taip pat kūno formų pakitimas susilpnina

organizmo atsparumą ligoms, padidėja jautrumas, dirglumas. Paaugliai dažnai konfliktuoja, bėga

iš namų, nebesidomi anksčiau patikusiais dalykais, problemas sprendžia vartodami alkoholį ir

narkotikus.

Besiformuojančiai paauglio asmenybei gali atsirasti „ vaidmenų sumaištis“, kai išgyvena

netikrumą, nesugeba suprasti, kas jis yra, kokiai aplinkai priklauso. Savęs paieškos suaugusių

pasaulyje dažnai suteikia pasimetimo ir nevilties jausmą, kas yra teisybė ir realybė, o kas tik

prasimanymas ir tuštybė, paaugliai nežino, ar verta kovoti už save, stengtis siekti tikslų

(Gailienė, Bulotatė, Sturlienė, 1996, ).

Paauglystės laikotarpyje išgyvenamas nervingumas, neramumas, nuotaikų nepastovumas,

jautrumas. Kai kurie tyrėjai linkę tai vadinti „ hormonų audromis.“

„Anksčiau buvo aiškinama, kad paauglystė prasideda su lytiniu brendimu, yra jo

sąlygojama ir pasireiškia audringais kitimais augančio žmogaus psichikos struktūroje. Taigi

kitimai paauglio psichikoje buvo aiškinami biologiniais faktoriais, jų lemiama įtaka visai vaiko

psichinei veiklai ir elgsenai“ (Gučas, 1990, p. 215).

Vykstantis fiziologiniai kitimai nelieka nepastebėti paauglių, atsiranda susidomėjimas

jais, nes juos pastebi ir aplinkiniai. Dėl teigiamų ir neigiamų pastabų paaugliai patiria nemalonių

išgyvenimų. Psichikos persitvarkymą lemia ne tik fiziologiniai veiksniai, bet ir socialiniai- nauji

vaiko poreikiai ir tikslai, kuriuos realizuojant jam tenka susidurti su naujais sunkumais,

įvairiomis kliūtimis. Tas susidūrimas lemia vaiko socializacijos procesą. Paauglys nagrinėja

14

savo fizinius ypatumus, lygina save su kitais bendraamžiais, ieško būdų savo asmenybei

formuoti. Jam kyla daugybė klausimų: kas jis, ko siekia gyvenime, kaip mato jį kiti. Tokie

klausimai verčia daug ką persvarstyti ir keisti savo požiūrį į viską, suvokti tai, kad vaikystėje

susiformavęs pasaulis keičiasi.

Paauglystės laikotarpiu vyksta fizinė ir psichosocialinė raida. Iki 11 metų žmogus mato jį

supančius daiktus, reiškinius, supranta jų tarpusavio sąveiką, tik paauglystės laikotarpiu pradeda

išskirti save, kaip savarankišką, nepriklausomą žmogų, kuris veikia su kitais žmonėmis ir

daiktais. Vienas iš svarbių psichosocialinės raidos veiksnių – noras atrasti tapatumą.

„Paauglystėje emocinis ir protinis patyrimas persitvarko, elgesys pasidaro savarankiškesnis,

atsikratoma vaikiškų priklausomybių, mėginama į pasaulį žvelgti suaugusiųjų akimis, girdėti

vienmečių balsą ir nelikti jam abejingu“(Gučas, 1990, p. 222). Paaugliai jaučiasi tapę

suaugusiais, reikalauja, kad su jais būtų elgiamasi, kaip su subrendusia asmenybe, suteikiama

tiek pat laisvės ir atsakomybės, pasitikėjimo, o jei kas nors nesutinka su tuo, atsiranda konfliktų,

kurie galiausiai perauga į dideles problemas, fobijas.

Kognityviniai gebėjimai padaro jį naujai matomo pasaulio tyrėju, dažnai čia pasireiškia

egocentrizmas, savojo aš iškėlimas aukščiau visko, jie jaučia poreikį būti pastebėti, išgirsti,

išklausyti, suprasti ir priimti tokie, kokie yra, geri ir unikalūs, poreikį mylėti ir būti mylimi.

Paaugliai pradeda fantazuoti, kaip viskas turėtų būti, nori , kad viskas aplinkui būtų idealu, pagal

jų supratimą, ir norus. R. Žukauskienės (2002) teigimu, D. Elkindas kalba, kad paauglystės

laikotarpiu pradedama didesnį dėmesį skirti kitų žmonių nuomonei, jų vertinimui, todėl daromos

išvadas, kad kiti žmonės labai domisi jais ir visą laiką galvoja. „...elgiasi taip, tarsi būtų aktorius,

vaidinantis scenoje, o visi kiti — juo labai susidomėję žiūrovai“ (Žukauskienė, 2002, p. 305).

Intensyvus paauglio savęs suvokimas, vertinimas, savęs vaizdo susidarymas, pozicijos

gyvenime ieškojimas psichologų vadinamas identiškumo formavimu. Anot A. Gučo( 1990),

vaikui identiškumas formuojasi tada, kai plečiasi patyrimas ir pajėgumas svarstyti, susidaryti

sąvokas, vertinti reiškinius ir įvykius.

Šiuolaikiniame gyvenime paaugliai susiduria su žiniasklaidos įtaka, jau sudarytais

standartais ir normomis, sąvokų piršimu, todėl dažnai nukenčia jų patyrimas ir savosios

nuomonės turėjimas.

Paauglių pastangos atrasti naujų, kitus pranokstančių gebėjimų, nustebinti aplinką savo

asmenybet nebūtinai atsispindi išvaizdoje, tačiau ir elgesyje, kuris dažnai peržengia, suvokimo ir

nustatytų taisyklių ribas, netampa tokios vaisingos ir teigiamai vertinamos aplinkos.

Paauglystėje pradeda formuotis suaugusio žmogaus pamatas, todėl pirmieji brendimo

elementai yra labai svarbūs ir neatsiejami. Z. Freud’as šį periodą vadina genitaline stadija, kada

15

vėl atsinaujina Edipo situacijos konfliktai. Visuomenėje sukurti draudimai, ribojantys paauglio

seksualinį aktyvumą, skatina jį atsiskirti nuo šeimos. Eriksonas brendimą vadina „Identiškumu-

vaidmenų neaiškumu“, kai paaugliai turi galimybę pasiekti seksualinį, etninį, profesinį,

identiškumą arba neturi aiškaus supratimo apie ateityje jo laukiančius vaidmenis, ieško prasmės

tapatumui ir siekia prisiimti vertinamą vaidmenį suaugusiųjų visuomenėje. C.Rogers’as

akcentuoja individualumo svarbą, nes „funkcionuojanti asmenybė” turi pritapti suaugusiųjų

pasauly. Nuo gimimo esantis pasitikėjimas tėvais nyksta, atsiranda eksperimentų laikas,

smalsavimo amžius. Paauglys viską nori išbandyti, patirti, išmėginti savo kailiu.( Žukauskienė,

2002)

Labai didelį ir svarbų vaidmenį auklėjant paauglį vaidina tėvai. Tai pirmoji mokykla,

kurioje jis įgyja svarbiausias gyvenimo vertybes, mato suaugusio žmogaus gyvenimo pavyzdį.

Šeima – svarbiausioji vaikų ugdymo institucija, svarbiausia aplinka, kurioje vykdoma vaikų

socializacija. Šeimoje pateikiamos ir puoselėjamos tėvams ir vaikams brangiausios žmogiškosios

vertybės. Šeimos viena nuo kitos jos skiriasi auklėjimu, taisyklėmis, moralinėmis nuostatomis,

normomis. Paauglystės laikotarpiu, atsiranda nenoras bendrauti su tėvais, atsiribojimas nuo

šeimos, konfliktai, sukilimas prieš tėvus, artimesni pasidaro draugai, bendraamžiai. „Vaikui,

trokštančiam suprasti, kas jis, reikia pabūti kitokiam, negu jo tėvai“( Grant, 1998, p 5 ).

W. Grant ( 1998) kalbėdama apie paauglystę aptaria paauglio nenorą prie savo draugų

bendrauti su tėvais, rodyti jausmus, nes ryšių demonstravimas verčia jaustis mažu vaiku,

nesavarankišku. Skirtingas šeimų auklėjimas ir parengimas paauglystės laikotarpiui įtakoja jo

prisitaikymą prie naujų pareigų ir pasaulio. „Paauglystės pradžioje bręstantis individas ima

reikalauti, kad kiti pripažintų jam teisę laisvai reikšti savo pažiūras bet kuriuo gyvenimo ar

elgesio klausimu, rinktis draugus, leisti su jais laiką ir t.t...“ ( Gučas,1990, p. 216, 217 ).

A. Gučas (1990) kalba apie du auklėjimo būdus:

1. vaikams yra duodama visiška laisvė, ką nori tą ir daro.

2. vaikai yra kontroliuojami.

Pirmasis vyrauja šeimose, kurios duoda didelę laisvę paaugliams, leidžia patiems rinktis

veiklą, neturi jokių taisyklių, per daug pasitiki arba asocialių šeimų gyvenime, kai nekreipiama

dėmesio, nesirūpinama, nesidomima savo vaikais. Antrasis auklėjimo būdas pasitaiko šeimose,

kurios kontroliuoja kiekvieną paauglio žingsnį: bendraujant su draugais, mokykloje. Tėvai

sudaro šiltnamio sąlygas šeimoje, neleidžia mokytis iš savo klaidų, rizikuoti, būti atsakingiems.

Tėvams vaikus auklėti padeda ir visuomenė. R. Žukauskienė (2002) aprašo visuomenės

pagalbos paaugliui du būdus. Pirmasis, kai visuomenė pateikia vertybes, kurios yra laiko

patikrintos ir vis dar atlieka savo funkcijas, papročius, kurie nuo seniausių laikų palengvindavo

perėjimą iš vaikystės į suaugusio žmogaus amžių. Kiek tie veiksniai padeda, o kiek sunkina

16

padėtį, pirmiausia priklauso nuo visuomenės pagrindinių vertybių. Jei visuomenės nariai yra

vieningi, laikosi panašių religinių, moralinių, politinių, seksualinių pažiūrų, paauglio tapatumas

pasiekiamas gana greitai ir lengvai, asmeninės kompetencijos ugdomos tolygiai. Vaikas,

žengiantis paauglystės keliu, perima tuos vienintelius vaidmenis, kuriuos jis žino ir supranta,

mato, kaip jie veikia. Tačiau tokios sąlygos sudaromos yra retai, nes šiuolaikinis pasaulio

vystymasis teikia paaugliui daugybę tarpusavyje konfliktuojančių vertybių, šiuolaikinių

technologijų,todėl kiekvienai kartai tenka susidurti su vis didesniais socialiniais pasikeitimais.

Antrasis pagalbos būdas paaugliams teikiamas mokykloje. Mokykloje dirba pedagogai,

kurie padeda paaugliui atrasti naujus gebėjimus, suprasti vykstančius asmenybės pokyčius,

prisitaikyti prie permainų, suvaldyti stresą, bendrauti ir bendradarbiauti su kitais. Mokytojas savo

asmenybe, intelektu, elgesiu, sugebėjimais lavina bei formuoja mokinį, jo suvokimą bei

požiūrius.

„ Paauglio santykių su suaugusiais raidai svarbu ne tai, kaip patys suaugusieji žiūri į

tuos santykius, bet kaip paauglys juos suvokia, vertina ir išgyvena. Nuo paauglio požiūrio į tuos

santykius labai priklauso jo elgesys su suaugusiais“ (Gučas, 1990, p. 228).

Paauglystės laikotarpiu vaikas pradeda kaupti informaciją, stebėti suaugusius ir

vienmečius, samprotauti, ieškoti tinkamo sau modelio, pavyzdžio. Mokytojas – vedlys, kuris

padeda atrasti naują požiūrį, suprasti išgyvenamus jausmus, būti pavyzdžiu, kaip turėtų elgtis

suaugęs žmogus (Grebenikovas, Vulfovas, 1984)

Turėti grupę draugų yra vienas svarbiausių dalykų paauglio gyvenime. Bendraudami jie

subręsta, pradeda pažinti gyvenimą ir tampa nepriklausomi, todėl labai svarbus yra tėvų

pritarimas ir supratimas. Draugai gali ne tik turėti gerą įtaką, tačiau kartu ir nepageidaujamą

poveikį, skatinti nepadorų elgesį, blogus įpročius (Žukauskienė, 2001).

Paaugliams yra labai svarbus bendraamžių priėmimas, bendravimas, pasitikėjimas, todėl

norėdami tuos jausmus sustiprinti, turi su jais artimai draugauti. Ilgai bendraujama telefonu,

internetu. Dažnai pauaugliai bendraamžių poreikius iškelia aukščiau savųjų. Noras pritapti,

priklausyti vienodo amžiaus grupei, skatina paauglį eksperimentuoti: pradedama rūkyti, vartoti

narkotikus, gerti, naudojant fizinę jėgą įrodinėti savo pranašumą ir stiprumą, šaipytis, niokoti

kitų turtą (Adler, 2003)

Bendraamžiai taip pat suteikia saugumo, pastovumo jausmą. Žinojimas, kad kitas išgyvena

tą patį, palengvina paauglio susitaikymą su problemomis, o bendrai sprendžiant, aptariant

konfliktus išmokstama bendradarbiavimo, tolerancijos, susiklausymo, supratimo, draugiškumo.

Išsilaisvinę iš tėvų įtakos paaugliai noriai prisiima bendraamžių vertybes, požiūrį ir

taisykles. Draugai paveikia visą paauglio socialinį gyvenimą, todėl pradedama kalbėti apie

paauglių atskirą visuomenę, savitą kultūrą, su tradicijomis, taisyklėmis. Spartūs socialiniai

17

pokyčiai sukelia atotrūkį tarp kartų, ir todėl didėja bendraamžių grupės įtaka paauglio

socializacijai.

1.3. Paauglių ugdymo ypatumai

Švietimo tikslas yra atskleisti žmogaus prigimties galias, ugdyti jį laisvą, dorą ir atsakingą.

Šiuolaikinė ugdymo teorija bei praktika, atkreipdama dėmesį į nuolat besikeičianti gyvenimą,

reikalavimus ir normas, kelia naujus uždavinius mokyklai – užuot nurodinėjus mokiniams, ką jie

turi manyti ir žinoti, mokyti juos mąstyti. Svarbu padėti paaugliams išsiugdyti svarbiausius ir

reikalingiausius, pagrįstus įsisąmonintomis žiniomis, vertybinėmis, nuostatomis bei įgūdžiais,

gebėjimus, kurie padės ateityje jiems atrasti savo kelią bei vietą šiuolaikiniame pasaulyje, leis

sėkmingai dirbti, gerai jaustis, pasitikėti savimi, bendrauti bei bendradarbiauti.

D. Gailienė minėdama C. Rogersa teigia, kai leidi žmogui pasirinkti, jis visuomet rinksis

plėtrą ir augimą, o ne stovėjimą vietoje ar regresiją, kadangi jo viduje yra savirealizacijos ir

smalsumo jėga, kuri visą laiką stumia žmogų į priekį. Esant tinkamoms sąlygoms asmenybė

galės ir mokės rinktis, kas yra teisinga ir gera, o ne tai, kas destruktyvu ar bloga. Pasitikės savo

jėgomis, nuojauta (Gailienė, Bulotatė, Sturlienė, 1996).

Humanistinio ugdymo atstovai ( G. I. Brownas ir t.t.) teigia, kad „ugdymas turi būti

nukreiptas į visą žmogų, turi apimti ne vien jo intelektą, bet ir jo jausmus, vaizduotę, nuostatas,

vertybes, jo bendravimą su kitais žmonėmis (Lepeškienė, 1996, p. 21).

Paauglystės laikotarpiu mokytojas tampa priešu, kadangi yra priskiriamas prie suaugusiųjų,

kurie nenori pripažinti paauglio kaip subrendusios, savo teises ir norus žinančios asmenybės.

Kaip teigia D. Gailienė (1996), L. Bulotaitė (1996), L. Carroll (2007), J. Tober (2007). svarbu

yra žinoti ir suprasti mokinius, leisti jiems dalyvauti ugdymo procese, pasirinkti jiems įdomius ir

svarbius dalykus, toleruoti ir priimti jų pasirinkimą. Paaugliams svarbu perteikti ne tik

programoje numatytą medžiagą, tačiau kartu išmokyti tas žinias panaudoti praktikoje,

sprendžiant įvairias problemas.

Mokytojui yra skiriama sunki užduotis - surasti tinkamus ugdymo metodus, kurie tiek

mokinį, tiek mokytoją padarytų vienodai neišmanančiais ir suteiktų galimybę kartu ieškoti

galimų sprendimų, o ne vadovautųsi jau seniai sukurtais. Būtent tada vyksta visapusiškas

ugdymas, tolygus bendravimas, tolerancija, asmenybės vystymasis. Atsiranda abipusis

pasitikėjimas, pagarba, mokinys žino, kad gali rinktis, kokių žinių ir praktikos norėtų gauti,

išmoksta atvirai, pasitikėdamas savimi dalyvauti ugdymo procese. „Mokytojas turi suprasti, jog

auklėjant mokinius svarbu kuo mažiau aiškinti, įkalbinėti, moralizuoti, o daugiau skatinti tokią

18

jų veiklą, kad formuotųsi reikiamos psichologinės savybės ir patirtis, būtų įgyjami tam tikri

socialiniai įgūdžiai ir įpročiai“ (Gailienė, Bulotatė, Sturlienė, 1996, p. 48).

Mokytojų ir paauglių bendradarbiavimas praplečia elgesio galimybes, sumažina barjerų

atsiradimą dėl sunkumų baimės, padeda susivaldyti suatsirandančiu stresu, susidoroti su

iškilusiomis problemomis sunkiose situacijose. Paaugliai yra mokomi mąstyti ir spręsti

problemas turimomis žiniomis, gebėjimais ir išgalėmis, kartu jie ugdo pasitikėjimą savimi,

bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžius, toleranciją, meilę sau ir kitiems.

D. Gailienė (1996) pateikia C. Rogerso nurodytus principus, kuriais grindžiamas laisvas,

prasmingas mokymas: „Žmogus turi natūralias galimybes mokytis. Mokinys prasmingai

stengiasi mokosi, kai suvokia dalykinės medžiagos tikslai yra susiję su jo asmeniniais tikslais.

Geriausiai įsisąmoninamos tos žinios, kurios yra įdomios mokiniui, įtraukia visą jo asmenybę,

plečia intelekto galimybes.“ (Gailienė, Bulotatė, Sturlienė, 1996) Mokinys, dalyvaudamas

sąžiningai ir atsakingai mokymosi procese, išmoksta daugiau ir lengviau. Taip pat yra svarbu tai,

kad mokinys vertina, kritikuoja savo rezultatus ugdydamasis savarankiškumą, kūrybiškumą.

Naudingiausia yra, kad jis išmoktų, kaip reiktų mokytis, nes būtent tai gali užtikrinti atvirumą

gyvenimo pasikeitimams.

R. Ercmonienės – Varnės (2001) teigimu, mokiniai sąmoningai siekdami žinių, priima jas

su didesniu entuziazmu, pozityviau nusiteikę, todėl visuomenėje veikdami gražina kokybišką

produktą, taip pat papildydami jį savo proto ir gebėjimų investicijomis.

A. H. Maslow nurodė, kad švietimas, ugdymas turi būti orientuoti į žmogų, turi padėti jam

išreikšti save, tapti geresniu žmogumi. Vadinasi, mokymas tolygus tapsmui (Gailienė, Bulotatė,

Sturlienė, 1996, p.23).

Mokyklos uždavinys yra sudaryti sąlygas kiekvienam žmogui suvokti savo tikruosius

norus, tikslus, sugebėjimus bei išmokyti išreikšti juos savo gyvenime (Lepeškienė, 1996).

Ugdymas turi apimti ne tik žinių perteikimą, tačiau kartų skleisti žingeidumą, norą

mokytis, išmintį bei patirtį. Mokinys turi būti pasiruošęs naujiems, už mokyklos ribų,

laukiantiems iššūkiams, idėjoms, pareigoms.

1.4. Teatrinio ugdymo galimybės gilinant asmenines kompetencijas

T e a t r a s , i t g y v a s š a l t i n i o v a n d u o , g i m ę s i š g a m t o s , m a l š i n s s m a l s u m o i r

p a s l a p č i ų t r o š k u l į i r b u s a t r a m a ž m o g u i , l i n k u s i a m i e š k o t i s a v ę s .

Juozas Miltinis

19

Meninis lavinimas žmogaus kultūrinei brandai turi labai didelę reikšmę. Socialinė aplinka:

šeima, bendraamžiai, mokykla turėtų sudaryti galimybes paauglio sugebėjimams, pomėgiams:

muzikai, choreografijos, vaidybos, režisūros, piešimo, literatūros, ugdymuisi, kad jis galėtų

skleistis, atrasti save, susidaryti savo požiūrį, tapti kūrėju.

„ Menas, kaip vienas tautos dvasinės kultūros rodiklių, yra ne tik vaizduotės kūrinių

išraiška, bet ir fizinės bei dvasinės tikrovės pažinimo šaltinis“ (Jovaiša, 2002, p. 137 ). Todėl

reikia mokyti ir mokytis ne tik tam, kad mokiniai galėtų tapti profesionalūs atlikėjai, kūrėjai, bet

svarbiausia – išlaisvintų estetinį skonį, mokėtų vertinti grožį, kad jį galėtų taurinti ir įprasminti

savo vidiniame gyvenime, o taip pat gebėtų kurti grožį (Jovaiša, 2002).

Meninis ugdymas - individo ugdymas meno kultūros vertybėmis - kitaip tariant –

požiūrio ir nuostatų apie meną formavimas, žinių perteikimas. Meninio ugdymo procese yra

pabrėžiama kultūros tradicijų svarba, lavinama individo kūrybinė saviraiška, atskleidžiami

užslėpti jausmai, pasaulėžiūra, skatinamas supratimas ir pagarba kitokiam žmogui. „ Menas, kaip

simbolių sistema, atspindi realybę ir žmogaus santykį su ja<...>“ (Vilkelienė, 2005, p. 159)

„ Kaip tik per meno suvokimą bei meninę patirtį apskritai individas gali nuodugniai perimti

tautoje puoselėjamus visuomenės bei žmogaus idealus“(Matonis, 2000, p. 9)

Pagal Lietuvos pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrąsias programas (2008) teatro

pamokos tikslas yra skatinti dvasinį mokinių brendimą, ugdyti pažinimo išgales, padėti įgyti

teatro kompetencijos pagrindus, suteikti kokybišką patirtį. Šiuolaikinis požiūris į meninį ugdymą

teigia, kad teatro užsiėmimai nerengia teatro specialistų, aktorių, bet padeda paaugliams atrasti

savo tapatumą, visapusiškai ugdo asmenybę. Ypač ugdoma asmenybė teatro būreliuose, kuriuose

užsiėmimai apima įvairias veiklos sritis :

teatro raišką ( kūrybą);

vaidinimų stebėjimą, vertinimą, analizavimą;

teatro istoriją, socialinį pažinimą.

Teatro užsiėmimai apima visus ugdymo aspektus, kurie yra reikalingi paauglio vystymuisi.

Per užsiėmimus dalyviai bendrauja, bendradarbiauja, kolektyviai kuria idėjas, sprendžia

konfliktus, mokosi tolerancijos.

Anot A. Olekos – Žilinsko (1995), teatras turi „ kalbinti žmonių širdis: šitaip mes

pažadinsime ir paguosime, sustiprinsime kitus ir padėsime jiems gyventi“ (1995, p. 15). Teatre

paaugliai turi galimybę pasikeisti vaidmenimis, pabūti kitais žmonėmis, į savo problemas

pasižiūrėti per kitą prizmę.

Tyrėjai A. Guobys (2001), A. Navickaitė (1990), R. Melnikova (2007), L. Tupikienė

(1988), V. Kazragytė (2008) kalbėjo apie ugdymo teatru svarba mokinio asmenybės brandai,

gebėjimų ir įgūdžių tobulinimui bei atradimui.

20

„Teatras tarsi žmogaus gyvenimas, kurį pragyvenus lieka prisiminimas, tačiau jo

neįmanoma pakartoti“ (Savickaitė, 1990, p. 5).

Teatro pamokų, būrelio užsiėmimai sudaro galimybes paaugliui atsiriboti nuo jį supančios

realybės, suprasti save, išgirsti norus ir geidžiamus pasiekti tikslus, nes „teatras sugeba paliesti

neaprėpiamą daugybę nuomonių, skatina vaizduotės vyksmą, tobulina žmogų, perteikia išmintį,

supratimą“ (Melnikova, 2007, p.1).

Anot R. Melnikovos, mokiniai teatro užsiėmimuose turi galimybę įvertinti savo praeitį ir

patirtį improvizuodami kūrybos procese, tuo pat metu atskleisti bendražmogiškąsias vertybes,

taikomi įvairūs metodai leidžia skleistis, pajusti savo vertę, gerbti kito žmogaus orumą. Taip

pat įtakoja mokinių saviugdą, pozityviai veikia juos supantį pasaulį, arti esančius žmones.

„ Svarbus teatrinio ugdymo rezultatas<..>, yra ne tik tai, kad dalyviai sukaupia kultūrinę

patirtį<...>, bet ir pasiekia asmenybės tobulėjimo laimėjimų. Dalyviai tiksliau vertina save,

išmoksta surasti tikslingus sprendimus, būti komunikabilūs, tolerantiški ir atsakingi žmonės“

(Melnikova, 2007, p. 12).

Tim Prentki aiškina, kad teatras visados leidžia sukurti toki gyvenimą, apie kokį kiekvienas

svajoja, suteikia dalyviams galimybę išbandyti vaidmenis, su kuriais jie paprastai nesusiduria,

arba jie yra uždrausti: pavaldiniui galima tapti vadovu, moteris gali būti vyru. Visos nuodėmių

formos gali būti tiriamos ir visos tikrovės normos iškreiptos. Jei vystymasis yra suprantamas

kaip procesas, kuriame žmonių sąlygos materialios, socialinės, politinės ar kultūrinės visą laiką

keičiasi, tada teatras turi didžiulį transformacijos potencialą – tai yra ideali forma, per kurią būtų

galima ištirti bendruomenės vystymosi siekius ir galimybes“ (Prenki, 1998).

Anna Halprin’s teigia, kad teatro užsiėmimai tai vieta, kur natūraliai vyksta žmogaus kūno

ir proto harmonijos sklaida. Svarbu suvokti, kad visi žmonės yra apsupti tam tikrų normų,

pareigų, pažiūrų barjerų, kurie trukdo skleistis kūrėjams, kaip asmenybėms, gyventi pilnavertį

gyvenimą. Teatras tai terpė, kurioje galima atsikratyti tų apribojimų, pasijusti laisviems, pajusti

pasitenkinimą savo gyvenimu (Tean, Deak, 1976).

Teatro pagrindą sudaro veiksmas, todėl šio proceso svarbi dalis yra ne tik mąstymas, bet ir

vaizduotė, jausmai, plastika, emocijos, balsas, kūnas, gestai, mimika, balsas, kuris yra ypatinga

saviraiškos ir savirealizacijos priemonė, kuria galime bendrauti ir pasiekti norimų tikslų

(Vaigauskaitė, 2005). Berniukams vystantis keičiasi balso tembras, todėl balso lavinimo

užduotys padeda susidoroti su sunkumais. Kvėpavimo pratimai padidina plaučių apimtį, išmoko

taisyklingo kvėpavimo, kuris palengvina netolygų įvairių organų augimą. Paaugliai, o ypač

berniukai, mėgsta sportuoti, todėl šiuo laikotarpiu dažnai pasitaiko dusulys, kvėpavimo

sutrikimai.

21

Klabos lavinimo užduotys, kaip teatre, taip ir tikrajame gyvenime yra itin svarbios ir

reikalingos.

„ Scenos kalba — estetinė kategorija, talpinanti savyje taisyklingą, tikslią kalbą, lengvai

suprantamą didelėje patalpoje, pripildytą prasmingos ir emocingos informacijos, veikiančią ir

pačius atlikėjus ir auditoriją“ (Vaigauskaitė, 2005, p. 7).

Tai puikus būdas išmokti kalbėti garsiai, raiškiai ir taisyklingai, o tai svarbu ginant ir

išsakant savo nuomonę, norint būti išgirstam bei suprastam.

Teatro būrelio tikslas nėra parengti profesionalus, kurie kurtų spektaklius, vaidintų, būtų

savo dalyko žinovai. Mokiniai yra supažindinami su teatro pagrindais, kad galėtų pritaikyti

įgytas žinias bei įgūdžius gyvenime.

„<...> eisenos ir laikysenos taisymas; kūno lankstumo ir judrumo, jėgos, šoklumo

vystymas; laisvo raumenų įtempimo ir atpalaidavimo įgūdžių ugdymas; dėmesio, valios,

atminties, vaizduotės treniravimas <...> kvėpavimo, kalbos ir judesio koordinacijos vystymas

<...>“ (Adomaitytė, 1995, p. 68) praverčia kiekvienam žmogui.

A. Adomaitytės (1995) manymu, sceninis judesys vysto ne tik fizines galimybes,

įgūdžius, bet kartu ir psichines savybes, tokias kaip: valią, dėmesį, emocijas, vaizduotę. Kaip jau

buvo minėta anksčiau, paauglių fizinė sandara keičiasi, dažnas nejudrumas, ilgas, neteisingas

sėdėjimas prie kompiuterio ar televizoriaus deformuoja stuburą, silpnina regėjimą. A.

Adomaitytės (1995), O. Mockevičienės (1999), O. Okerio (1985) siūlomi pratimai, žaidimai

padeda teisingai vystytis, tobulinti savo kūno techniką, suprasti savo kūną ir jo poreikius.

„ Mano teatras dirba pagal „ akmenėlio, metamo į tvenkinį“ filosofiją, – duodi impulsą, jis

nuraibuliuoja ir neatspėsi, koks tolesnis jo kelias. Svarbu, kad impulsas būtų teigiamas“

(Oginskaitė, 2000, p. 230).

Svarbu, kad teatro pedagogas sugebėtų teisingai parinkti metodus, leisdamas paaugliams

realizuoti save ir atsipalaiduoti. Mokėjimas teisingai numatyti užsiėmimo veiklą, duoti reikiamą

impulsą teikia mokiniams galimybę ugdyti ne tik teatro būrelyje asmenines kompetencijas, bet

išbandyti jau įgytas savo veikloje, nes „ tik menas, skirtingai nuo psichologijos, jausmus ne

konceptualizuoja, o sudaro sąlygas jiems pabusti” (Matonis, 2000, p. 10).

Anot V. Kazragytės (2008), improvizavimo metu yra pažadinama intuicija, todėl

panaudotos vaidybinės raiškos priemonės pasižymi originalumu, kiekvieno individualiais

bruožais. Nuolat kintančios situacijos, įsivaizduojama aplinka padeda susidoroti ir priimti

netikėtumus, valdyti stresą, savo emocijas, pasitikėti savimi. Improvizacijos teikiami gebėjimai

vėliau gyvenime padeda ramiau reaguoti į netikėtumus, problemas, pasitikėti savimi, valdyti

stresą.

22

V. Kazragytė teigia, kad R. Junkevičius rašo, jog aktoriai pirmiausiai pamato, po to

įvertina ir tik tada reaguoja. Ne veltui teatro užsiėmimuose paaugliai yra mokomi teatrinių

metodų, gauna tas pačias žinias apie personažo kūrimą, dėmesio, balso, kūno valdymą scenoje,

kaip ir profesionalus aktorius. Tai padeda mokiniams išmokti susikaupti, analizuoti savo

jausmus, poelgius. Sprendžiant svarbius dalykus apmąstomos jų pasekmės ir tik tada, pasitikint

savimi, savo pasirinkimu, elgiamasi tinkamai. Būtent V. Kazragytė aktoriaus kūrybinį reagavimą

vadina problemų sprendimu, nes „aktorius mąsto, kaip reaguoti, ir pasirenka sprendimą, kurį

žiūrovai regi“ (Kazragytė, 2008, p. 39).

Teatro užsiėmimuose vaidinamos įvairios šiuolaikinės socialinės, psichologinės dramos,

kurios domina paauglius. Vaidindami mokiniai turi galimybę pajusti kitų mokinių emocijas,

pažvelgti į savo poelgius iš šalies ir iš naujo juos įvertinti.

„ Tai daroma ne todėl, kad augantis žmogus pasipuoštų dar vienu sugebėjimu – suvokti

teatro meną, o todėl, kad šie meno kūriniai gali daryti didelį poveikį mokinio asmenybės

brandai“ (Tupikienė, 1988, p. 8).

I. Drižilauskienė (2007) teigia, jog per teatro užsiėmimus paaugliai iškelia savo

svarbiausias gyvenimiškas problemas, ieško jų atsiradimo priežasčių, bando surasti teisingus

sprendimus, aktyviai išsako savo nuomonę vienu ar kitu klausimu. Tai padeda mokiniui eiti

savęs pažinimo ir atradimo link.

Profesionalaus aktoriaus vaidyba skiriasi nuo mokinių vaidybos, kadangi svarbu yra

atskleisti ir ugdyti paauglių gebėjimus, kompetencijas, padėti susirasti draugų, bendraminčių, o

taip pat žmonių, kurie priimtų juos tokius, kokie jie yra, leistų jiems skleistis ir ieškoti savęs.

L. Vilkytė (2007) aprašinėdama teatrini ugdymą Anglijos mokyklose, teigia, kad pedagogų,

dirbančių užsienyje, manymu – bendravimo, pasitikėjimo savimi, kitų kompetencijų bei įgūdžių

visumą moksleiviai įgyja būtent teatrinio ugdymo metu, teatro ir dramos būreliuose. Dramos,

teatro užsiėmimai Anglijoje užima labai svarbų vaidmenį lavinant moksleivių įgūdžius, todėl jie

yra labai vertinami ir prieinami visiems .

A. Želvys (1998) straipsnyje rašo, jog teatras, kaip menas, tik mokyklai specialių tikslų

neturi, jo esmė suteikti „bendrąsias teatrines kompetencijas“ – žinių, įvairių technikų, kurios

padės išreikšti save, apie save paskelbti visuomenei.

L. Tupikienės teigimu, M. Ross pastebi, kad siekiant sklandaus kūrybinio proceso, reikėtų

daugiausia dėmesio skirti mokinių pojūčių lavinimui, saviraiškos būdų pažinimui, meistriškumo

žinioms bei praktikai. Mokytojas turėtų supažindinti mokinius su įvairiais impulsų panaudojimo

būdais. M. Ross stengiasi parodyti, kaip svarbu suteikti vaikams galimybę darbuotis

kūrybiškai suvokiant to, ką daro, prasmę, nes, anot J. Geniušo, „ dramatizuodamas ir

23

inscenizuodamas, vaikas gali viską, kas buvo skaityta, girdėta, iš naujo apmąstyti, pergyventi ir

žodžiu, gestu, mimika, poza ir iš viso, scenos veiksmu išreikšti“ (Tupikienė, 1998, p. 13).

Vaidinimų stebėjimas, analizavimas ir vertinimas ugdo savitą požiūrį, supratimą,

kritiškumą, jautrumą kitų žmonių išgyvenimams, pastabumą, mokėjimą įžvelgti potekstes.

Teatro istorija ir socialinis pažinimas ne tik supažindina mokinius su kitų šalių ir amžių

teatrais, vaidinimo metodais, tačiau kartu skatina domėjimąsi kitų žmonių požiūriais, kitų kraštų

kultūra. Teatro užsiėmimų dėka paaugliai atranda save, suranda sprendimus, atsakymus į juos

dominančius klausimus, susipažįsta su vertybėmis bei normomis, yra ugdoma meilė savo kraštui,

Lietuvos menininkams.

Itin svarbų vaidmenį ugdymo procese užima teatro pedagogas, kuris ir reguliuoja,

nukreipia procesą. Kiekvienas teatro vadovas iškelia skirtingus mokymo ir ugdymo tikslus.

R. Ercmonienė (2001) ugdydama jauną, stiprią, šiuolaikišką asmenybę, siūlo būtent

tokius :

- lavinti balsą, tarties raišką, kalbos kultūrą, kad paauglys galėtų naudotis tuo kaip

instrumentu, o užaugęs šiuos įgūdžius valdytų nesąmoningai, be ypatingų pastangų;

- lavinti kūno plastiką, tikslinę veiksmo motyvaciją, mokyti valdyti kūną, erdvės pajautimą,

taisyklingos laikysenos, kvėpavimo, kad vėliau galėtų nevaržomai judėti, jaustis patogiai;

- lavinti mąstymą, abstraktųjį ir konkretųjį, sisteminamąjį ir detalizuojamąjį, loginį ir

asociatyvųjį, tiesiog padėti įgyti proto mankštos įgūdžius.

- ugdyti intelektą, bandant suderinti dramos pamokas su kitais mokslais;

- ugdyti emocionalumą, jausmų kontrolę, valingą susikaupimą, mokėjimą atsipalaiduoti;

- mokyti intuityviai mąstyti, „ skaitant tarp eilučių“, derinti pasąmoninę kūrybą, nuojautą.

Apibendrinant mokslinės literatūros analizę, daugelio psichologų (R. Žukauskienės

(2002), A. Chripkovos, D. Kolesovo (1985) A. Vaičiulienės (1998), A. Gučo (1990)) manymu,

paauglystės laikotarpis prasideda nuo 12 metų ir trunka iki 16, vėliausiai 18 metų. Paauglystės

amžius – sunkiausias ir sudėtingiausias iš visų amžiaus tarpsnių. Paauglystės periodu vyksta

visapusiškas paauglio vystimasis, apimantis anatominius, fiziologinius, intelektinius,

psichologinius pokyčius, paauglio pažiūrų į įvairius reiškinius formavimąsi ir kt. Per gani trumpą

laiką –3 – 4 metus – paauglys patiria daug svarbių pasikeitimų. Keičiasi kūno formos,

berniukams pasikeičia balso tembras, atsiranda plaukuotumas, padidėja ūgis, merginoms auga

krūtys, papilnėja klubai, problemos su oda, atsiranda nekoordinuoti judesiai.. Paauglys pradeda

samprotauti, filosofuoti apie gyvenimo prasmę, kurti savo asmeninę nuostatų ir vertybių sistemą.

Siekiant nurodytų tikslų teatro užsiėmimuose ugdoma gabi, visapusiškai išprususi, kultūrą

24

vertinanti asmenybė, kuri žino savo galimybes, pasitiki savimi, gali bendrauti ir bendradarbiauti,

susidoroti su emocijomis ir stresu. Galima teigti, jog teatro užsiėmimų uždaviniai yra patenkinti

paauglių norą save išreikšti per vaidybą, režisavimą – teatro meną; ugdyti sceninę kūrybą

grindžiančius gebėjimus: kūno ir dvasios laisvumą, jutimų, emocijų, dėmesio, mąstymo ir

vaizduotės sąmoningą valdymą; padėti susipažinti su judesio, kalbos, garso ir vaizdo raiška

scenoje bei gyvenime; ugdyti bendravimo ir bendradarbiavimo gebėjimus, pagarbą sau,

partneriui ir žiūrovui, toleranciją, gebėjimą paprašyti ir priimti pagalbą, atsakomybę už bendrą

darbą; supažindinti su Lietuvos ir pasaulio teatrais bei meniniais kūriniais; suvokti teatro vietą

visuomenėje; ugdyti bei lavinti gebėjimą suprasti, interpretuoti, vertinti teatro kalbą; padėti

atrasti savo tapatumą; ugdyti asmeninę kompetenciją.

25

2. TEATRO UŽSIĖMIMŲ POVEIKIO PAAUGLIŲ ASMENINEI KOMPETENCIJAI

DIAGNOSTINIS TYRIMAS

2.1. Diagnostinio tyrimo organizavimas ir metodika

Tyrimo anketos sudarymas, vertinimas ir kodavimas.

Pirmąją anketą, kuri buvo pateikta paaugliams, nelankantiems teatro užsiėmimų, sudarė

dvylika teiginių, kuriuos reikėjo įvertinti nuo 0 (visiškai nesutinku) iki 10 (visiškai sutinku)

balų, nuo 0 – 4 – žemas vertinimas, 4 – 7 – vidutiniškas, 7 – 10 – puikiai. Norint sužinoti

daugiau informacijos apie respondentus buvo pateikti klausimai, kurie leido sužinoti lytį ir

amžių.

Anketos tikslas buvo atskleisti paauglių (11- 15 metų), nelankančių teatro užsiėmimus,

požiūrį į asmenines kompetencijas bei teatro užsiėmimų reikalingumą bendrajame ugdyme.

Kiekvienam asmeninių kompetencijų elementui:

pasitikėjimui savimi

streso valdymui

bendradarbiavimui

buvo sudaryta po tris klausimus, kurie paaugliams buvo suprantami ir aiškūs. Kiekvienas

teiginys turėjo vertinimo skalę – informantai turėjo nurodyti sutikimą ar nesutikimą su kiekvienu

teiginiu: „0 – visiškai nesutinku“ iki „10 – visiškai sutinku“. Rezultatai buvo sumuojami ir

gautas atitinkamas vidurkis leido analizuoti vertinimus.

Fokus grupės metodu norėta sužinoti informantų – paauglių – požiūrį į asmenines

kompetencijas ir teatro užsiėmimų galimybes. Iš 101 informantų 13 ( 12 – 15 metų) mokinių

norėjo susipažinti su nauju dalyku – teatru, išbandyti savo jėgas. Per pirmą ir paskutinį

užsiėmimą buvo pateiktas struktūruotas interviu, kurį sudarė šeši sukoncentruoti teiginiai,

sudaryti remiantis pirmine anketa, kuri leido tiksliai sužinoti kiekvieno informanto požiūrį į savo

asmenines kompetencijas.

Tyrimo eiga – tyrimas buvo vykdomas 2010 metais tris mėnesius, užsiėmimai vyko du

kartus per savaitę po 1 val.

Tyrimo eigą sudarė trys etapai:

Pirmajame etape 101 paaugliui atsitiktine tvarka buvo išdalintos anketos, kuriose

reikėjo balais įvertinti asmenines kompetencijas: pasitikėjimą savimi, gebėjimą valdyti

stresą, komunikavimą su bendraamžiais.

26

Antrajame etape iš 101 mokinio dalyvavusio pirmajame etape susirinko 13 žmonių

fokus grupė, mokiniai patys norėjo dalyvauti tyrime, taip pat dalyvavo ir tyrėja. Šio

metodo tikslas buvo išaiškinti teatro būrelio galimybių spektrą paauglių asmeninių

kompetencijų ugdymui.

Susirinkusiems paaugliams (12 – 15 metų) buvo padarytas pirmas diagnostinis

pjūvis, kuris leido įvertinti kiekvieno informanto asmeninės kompetencijos lygį tęsiant

tyrimą. Tyrėja nedalyvavo tyrime kartu su mokiniais, nes beveik kiekviena užduotis

reikalaudavo vadovo- stebėtojo, kuris atsiradus grėsmei galėtų nukreipti situaciją tinkama

linkme. Po kiekvieno užsiėmimo vyko aptarimai, neformalūs pokalbiai, kuriuose

paaugliai galėdavo išsakyti savo emocijas, atradimus, išgyvenimus. Per fokus grupės

užsiėmimus vyko mokinių elgesio, emocijų, bendravimo ir bendradarbiavimo stebėjimas

ir analizavimas. Stebėjimo metu buvo sudarytas asmeninių kompetencijų vertinimas,

kuris padėjo išanalizuoti ir įvertinti mokinių elgesį, emocijas, gebėjimą prašyti pagalbos

ir ją priimti.

Trečiajame etape iš paauglių, dalyvavusių fokus grupės metode, buvo išrinkti du

mokiniai, kurie labiausiai išsiskyrė iš grupės savo elgesiu, nuotaikomis, taip pat remiantis

pirmo diagnostinio pjūvio rodikliais. Fokus grupei buvo pateiktos įvairios teatrinės

raiškos užduotys, kurių tikslai buvo ugdyti pasitikėjimą savimi, aplinka ir bendraamžiais,

padėti susikaupti ir suvaldyti savo emocijas bei stresą, bendradarbiaujant spręsti

problemas. Per visus fokus grupės užsiėmimus buvo stebima, kaip yra susidorojama su

pateiktomis užduotimis, analizuojamas 2 tiriamųjų mokinių elgesys ir bendravimas,

emocijos ir nuotaikos, pasitikėjimo savimi raiškos kaita.

Ketvirtojo etapo eigoje tiriamųjų grupei buvo pakartotinai pateiktas struktūruotas

interviu, kuriuo metu paaiškėjo paauglių asmeninių kompetencijų ugdymo teatru

galimybės.

Tiriamųjų imties charakteristika

Iš viso buvo apklaustas 101 respondentas. Iš jų 56 paauglės merginos (12 – 15 metų ),

45 paaugliai vaikinai ( 11- 15 metų).

27

12metų

13metų

14metų

15metų

11metų12metų13metų14metų15metų

Vaikinų Merginų

2 pav. Tyrime dalyvavusių paauglių merginų ir vaikinų amžius

Vaikinai nuo 12 iki 15 metų sudarė 44 %, o merginos – 11- 15metų – 57 %. Iš jų

daugiausia tyrime dalyvavo 12 metų vaikinai – 35 % ir 11 metų merginos – 32 %.

Fokus grupės tyrime dalyvavo 13 – 12 – 15 metų paaugliai, kurie savo noru sutiko

dalyvauti teatro užsiėmimuose, norėdami susipažinti su nauju dalyku ir išbandyti savo

gebėjimus bei jėgas.

1 lentelė

Tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį

Respondentai Amžius Mergaičių (moterų) Berniukų (vyrų)

N % N

% Mokiniai 12- 15 metų

10

76 3 24

Pastaba. Čia N – sveikas skaičius, % - procentais išreikštas sveikas skaičius

Susirinkusioje grupėje vyravo merginos, nes berniukai labiau yra linkę į tiksliuosius

mokslus, informatiką, mechaniką. Paauglystės laikotarpiu vaikinai nėra linkę dalintis savo

emocijomis, fantazijomis su mergaitėmis. Jie stengiasi tapti „ tikrais vyrais“ domėdamiesi

technika, sportu ir kitais aktyviais užsiėmimais.

Iš fokus grupės išrinkti du mokiniai - 13 ir 14 metų merginos, kurios sunkiai pritapo, turėjo

emocinių problemų, nepasitikėjo savimi.

28

2.2. Paauglių požiūris į asmeninę kompetenciją

Šiandienos gyvenime išlieka stipriausieji žmonės, savimi pasitikintys,

bendradarbiaujantys, tolerantiški, galintys įveikti nuolat didėjantį stresą. Suaugę žmonės,

jaunuoliai jau moka pasirūpinti savimi, apsiginti, yra drąsūs ir kupini ryžto. Didžiausius

sunkumus patyria paaugliai, kurie tarsi dar yra globojami bei saugomi tėvų, o taip pat kartu yra

reikalaujama pareigingumo, atsakomybės, brandumo. Susiduriama su naujais ir senais

konfliktais.

Norėdami ištirti paauglių požiūrį į asmenines kompetencijas, Vilniaus rajono gimnazijos

mokiniams ( 11- 15 metų) pateikėme anketą. Mokiniai skirtingai įvertino teiginius. Jie išsakė

savo nuomonę apie asmeninės kompetencijos elementus. ( 3 pav.)

123456789

10

pasitikėjimas savimi streso valdymas bendravimas irbendradarbiavimas

Paauglėsmerginos (nelankančiosteatro užsiėmimų)Paaugliai vaikinai (nelankantysteatro užsiėmimų)

3 pav. Teatro užsiėmimų nelankančių paauglių asmeninės kompetencijos vertinimo

vidurkis

Tyrimo rezultatai (3 pav.) rodo, kad vaikinai labiau pasitiki savimi, negu merginos, jų

vertinimo vidurkis – 7 balai. Galima teigti, jog vaikinai mažiau dėmesio kreipia į aplinkos

reakcijas, pastabas, kirtiką. Jiems užtenka nedidelės draugų grupės, kad būtų patenkintas

bendravimo poreikis.

Anketos rezultatai parodo, kad mergaitės jaučia didesnį aplinkinių spaudimą ir labiau

nepasitiki savimi negu berniukai. Jos pasitikėjimą savimi įvertino 6 balais. Kaip jau buvo minėta

(p. 10), šiuo sunkiu laikotarpiu moteriškosios lyties atstovės atkreipia dėmesį į savo išvaizdą,

kompleksuoja dėl jų manymų atsirandančių trūkumų, pilnėjančio ir besikeičiančio kūno. Joms

29

yra svarbus aplinkinių žmonių pripažinimas ir teigiamas vertinimas. Noras būti visų pastebėtoms

ir mylimoms, dažnai susikerta su besikeičiančio kūno proporcijų problemomis, todėl merginos

išgyvena depresiją, nenorą bendrauti, nepasitiki savimi. Taip pat didelę įtaką daro didėjantis

priešingos lyties atstovų dėmesys, visuomenėje vyraujantys išvaizdos kriterijai, televizijos

požiūris ir teigiamos vis besikeičiančios elgesio ir mados tendencijos.

Paaugliai nepasitiki savimi dėl daugelio priežasčių: nauji socialiniai vaidmenys, problemos

dėl besikeičiančio kūno, didesnė atsakomybė namuose, noras būti pripažintam ir kt. Visa tai

lemia vaiko užsisklendimą, savęs nuvertinimą.

„ Savęs vertinimas – tai individo savęs paties, savo galimybių, savybių ir vietos tarp kitų

žmonių vertinimas“ (Gailienė, Bulotatė, Sturlienė, 1996, p.48).

Streso valdymas mokinių, nedalyvaujančių teatro užsiėmimuose, buvo įvertintas vienodai –

6 balai.

Spartus gyvenimo tempas, informacijos gausa, pastangos rasti savo vietą gyvenime didina

psichologinę ir emocinę įtampą, todėl dažnai mūsų amžius yra vadinamas stresų amžiumi.

Didesnis susijaudinimas, susinervinimas, nuotaikų kaita neigiamai veikia organizmą.

Kiekvieną dieną mokykloje mokiniai susiduria su stresu, kuris daro įtaką paauglių

savijautai, emocinei būsenai, bendravimo bei bendradarbiavimo įgūdžiams. Patiriamas stresas

pamokose, bendraujant su bendraamžiais, mokytojais, trukdo jaustis laimingam, reikalingam.

Bendravimo ir bendradarbiavimo vidurkis skiriasi, merginos įvertino – 7 balais, o vaikinai

– 6 balais.

Paaugliams vaikinams užtenka nedidelės kompanijos bendraamžių, jie nesistengia visiems

įtikti, dažnai jų elgesys būna šiurkštus ir kandus. Norėdami pasijusti pranašesni ir stipresni

naudoja jėgą, linkę yra patys susidoroti su iškilusiomis problemomis.

Mergaitėms svarbus yra bendravimas, todėl jos stengiasi gražiai elgtis, bendrauti maloniai,

ieškoti kompromisų. Paauglystės laikotarpiu mergaitėms yra labai svarbus saugumo, pritapimo

pojūtis (Navaitis, 2001). Atsiranda poreikis patikti priešingos lytės atstovams, turėti draugių, su

kuriomis galėtų pasidalinti išgyvenimais ir džiaugsmais.

Atliktas tyrimas parodė (pav. 3), kad nelankančių teatro užsiėmimų paauglių

asmeninės kompetencijos vidurkis nėra aukštas. Visų pirma, paauglystės brendimo laikotarpiu

pagrindinė problema yra intensyvus savęs suvokimas, savęs vaizdo sudarymas, gyvenimo

pozicijos ieškojimas – savo tapatumo ieškojimas (Gailienė, Bulotatė, Sturlienė, 1996).

30

2.3. Ugdymas teatru ir paauglių pasitikėjimo savimi kaitos vertinimas

Savimi pasitikintį žmogų galima greitai atpažinti, jis maloniai ir atvirai bendrauja su

žmonėmis, drąsiai eina gyvenimo keliu, nebijo viešai kalbėti, išsakyti savo nuomonę.

„Savimi pasitikintys žmonės nesiskundžia ir neverkšlena.<...>Nemano, kad autobusas

atvyks jiems patogiausiu laiku arba eilė banke staiga sutrumpės, kai jiems prireiks grynųjų.

<...>Žino, kad padavėja prie jų galbūt akimirksniu ir neprišoks, o kirpėja, ko gero, neapkirps ir

nenudažys plaukų taip, kad jie virstų ta kino žvaigžde, kurios nuotraukos puikuojasi žurnaluose“

(Sheenah Hankin, 2005).

Paauglystės laikotarpiu svarbu yra žinoti savo gabumus, privalumus, mylėti save, savo

išvaizdą, kitaip tariant, pasitikėti savimi. Pasitikėjimas savimi padeda įveikti daugybę konfliktų,

sunkumų, atrasti save įvairiose gyvenimo srityse, kurti, bendrauti.

Kritiškas savęs vertinimas, destruktyvumas, ieškojimas savęs, kaip išskirtinio žmogaus,

daro įtaką paauglio mąstymui, jis vertina save pagal griežtus kanonus, reikalauja tobulumo ir

perfekciškumo. Paauglystės periodu vykstantis kūno kitimas: greitas galūnių augimas,

plaukuotumas, problemos dėl odos, balso tono kitimas, menstruacijų atsiradimas glumina ir

gąsdina, tuo pat metu reikalaudamas pateikti save kaip subrendusią, pasirengusią eiti tolyn

asmenybę (Grebenikovas, Vulfovas, 1982). Atsiranda prieštaravimai, kova su pačiu savimi,

noras būti pripažintam ir priimtam, kartu ir baimė – būti atstumtam, sukritikuotam.

R. Žukauskienė (2002) teigia, kad anot Piage, formalios mąstymo operacijos prasideda

maždaug nuo 11 metų, mokiniai gali suvokti simbolių sistemą ir logiškai bei abstrakčiai mąstyti,

11- 15 metų mokiniai jau pradeda skirti realius dalykus nuo fantazijos. Paauglystės laikotarpiu

pagrindiniai asmenybės vystymosi raidos procesai pasireiškia elgesyje, mokinys jau gali

sąmoningai stebėti ir vertinti save, savo elgesį, planuoti savo veiksmus. Skiriantis realybės

suvokimui, koks esu aš ir kokios yra visuomenės normos, atsiranda konfliktas – pradedama

nepasitikėti savimi, kritikuoti savo poelgius, destruktyviai žiūrėti į savo asmenybę.

Norint atskleisti, kaip teatras ugdo pasitikėjimą savimi bei kitus asmeninės kompetencijos

elementus, informantų grupei, kurią sudarė 13 žmonių, buvo pateiktas struktūrinis interviu,

kurio dėka galėjome palyginti įvykusius pasikeitimus.

31

0

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

Pasitikėjimas savimi

Paauglių vaikinųpirmasdiagnostinispjūvisPaauglių merginųpirmasdiagnostinispjūvisPaauglių vaikinųantrasdiagnostinis

4 pav. Paauglių vaikinų ir merginų fokus grupės pasitikėjimo savimi pirmo ir antro

diagnostinio pjūvio vertinimo vidurkiai

4 paveikslo duomenys rodo, kad vaikinai mažiau pasitiki savimi, negu merginos - pirmo

diagnostinio pjūvio metu – 6 balai, merginos – pirmo diagnostinio metu pasitikėjimą savimi

įvertino – 7 balais. Antro diagnostinio tyrimo metu vertinimas pasikeitė: merginos įvertino – 8

balais, o vaikinai – 7 balais.

Tyrimo metu teatro užsiėmimuose buvo taikyti įvairūs metodai, kurių dėka norėta

išryškinti ugdymo teatru galimybes:

pasitikėjimo metodai (pvz.: „Pasivaikščiojimas debesimis“, „Švytuoklė“ – visi susikabina

rankomis ir sustoja ratu labai glaudžiai, vienas atsistoja viduryje ir įsitempęs gali kristi į bet kurią

pusę, t.t.) – paaugliai, atlikę užduotį, labiau pasitiki savo jėgomis ir kitais;

patyrimo metodai (pvz.: „Gyvenimo sąlygos“, „Kitokie žmonės“ ir t.t.) ugdo savęs ir kitų

žmonių savitarpio supratimą;

improvizaciniai – paaugliai išmoksta greitai reaguoti į besikeičiančias situacijas, susidoroti

su iškilusiomis emocijomis, pasitikėti savo nuojauta ir jėgomis, kurti ir realizuoti savo idėjas.

Šiai metodais buvo siekta padėti dalyviams įveikti įvairias problemas, ugdyti asmenines

kompetencijas. Sudaryta saugi aplinka leido mokiniams ieškoti sprendimo būdų, atrasti naujų

galimybių, įgyti patirties, nes jie galėjo įvertinti savo veiksmus, jų pasekmes. Po neformalaus

ugdymo užduoties „ Traukinukai“ visiems dalyviams buvo užduotas klausimas: „Kieno vietoje

32

būdami: vairo, vairuotojo ar informacijos perdavėjo jautėtės geriausiai? Ar dabar elgtumėtės

kitaip?“ Dalyvių nuomonės išsiskyrė tačiau dauguma patvirtino, kad elgtųsi atsargiau, labiau

pasitikėtų savo, kaip vadovaujančiojo, jėgomis ir daugiau pasikliautų draugų vadovavimu.

Galima daryti išvadas, jog apribojus paauglių verbalinius gebėjimus (kadangi tokios yra

užduoties taisyklės), mokiniai pasimeta, nepasitiki savo jėgomis ir gebėjimais arba, atvirkščiai,

nesusimąstydami rizikuoja savo draugų sveikata, stengdamiesi sukelti kuo daugiau problemų,

tačiau patiriama praktika, o vėliau diskusija leidžia permąstyti savo poelgius, pasirinktus

sprendimus, įvertinti galimas savo veiksmų pasekmes, išgirsti draugų išgyvenimus. Kitą kartą

atlikus tokį pat pratimą mokiniai drąsiau ir atsargiau elgėsi, sugalvojo naujų sprendimų.

Tiriant mokinių grupę buvo stebima ir vertinama. Lyginant duomenis buvo pastebėta, kaip

keitėsi pasitikėjimas savimi.

5 pav. Asmeninės kompetencijos kaitos rezultatai

Pastaba. Kiekvienas mokinys buvo vertinamas atskirai, sudėjus, gautas skaičių vidurkis.

1 – drąsiai kalba, išsako savo nuomonę, nesigėdija savo išvaizdos, pasitiki savimi,

energingai dalyvauja užsiėmimuose, improvizuoja.

-2

-1

0

1

2

01 11 01 25 02 01 03 22

pasitikėjimassavimi

33

0 - dalyvauja bendroje veikloje, bet retai išsako savo nuomonę, kalba tyliai,

pasyvūs, bendrauja su visais, tačiau artimų draugų neturi, nesidalina įspūdžiais bei nuotaikomis,

išgyvenimais.

-1 – nepasitiki savimi, savo išvaizda, tyli, nerišliai kalba, nenoriai dalyvauja

veikloje.

Kaip rodo rezultatai, mokinių, dalyvavusiu teatro užsiėmimuose, pasitikėjimo savimi

rodiklis kito. Taikant įvairius aplinkos, partnerio pajautimo, emocijų, nuotaikos parodymo

metodus, kito ir paauglių pasitikėjimas savimi, užsiėmimo dalyviais bei aplinka. Atsiradus naujai

aplinkai, draugams, paaugliams iškyla naujų uždavinių. Kaip teigia G. Navaitis (2001), paauglio

„ Aš“ raida priklauso, nuo naujų uždavinių, kurias jis turi spręsti. Mokslininkas kaip svarbiausius

akcentuoja: „savarankiškumo įgijimą“, „savęs vertinimo pakitimus“, dėl kurių atsiranda didesni

reikalavimai sau, įvairiapusį vertinimą, „gebėjimo pasirinkti ilgalaikius tikslus raidą“,

„ moralės raidą“. Naujų užduočių dėka vyksta paauglio asmenybės raida (Navaitis, 2001).

Didžiausias skirtumas yra pastebimas trečio užsiėmimo metu. Žemiausias pasitikėjimo

rodiklis buvo dėl to, kad užduotys buvo susikurti savąjį pasaulį, kitaip tariant, pasidalinti savo

svajonėmis ir fantazijomis su kitais. Galima teigti, kad mokiniai nepasitikėjo savimi dėl to, kad

bijojo aplinkinių reakcijos, nepasitikėjo savo, kaip kūrėjo, jėgomis, bijojo suklysti. Būtent šis

aspektas nurodo paauglių norą pritapti prie grupės, būti priimtam ir suprastam.

Tyrimo pabaigoje ,kaip rodo 7 paveikslas, pasitikėjimas savimi išaugo ir pasiliko stabilus.

Atsiradusi saugi aplinka, pažįstami žmonės, teigiamos emocijos skatino paauglių pasitikėjimą

savo, kaip kūrėjo ir veikėjo, jėgomis, tinkamais pasirinkimais.

2.4. Ugdymas teatru ir paauglių gebėjimo valdyti stresą kaitos vertinimas

Šiais laikais išvengti streso yra neįmanoma. Dėl pastovaus nerimo, skubėjimo, neigiamų

emocijų, nuovargio patiriamas stresas, kuris sukelia širdies ligas, silpnina imunitetą, sukelia daug

kitų ligų, kurios suaugusiam didelė ir sunki problema, o paauglį visa tai traumuoja dvigubai.

Stresas lydi paauglystės laikotarpį, nuo jo priklauso psichologinė paauglio savijauta.

Netikėti, neišvengiami, nauji, vienu metu keli vykstantys pokyčiai, paauglio nesutarimai,

problemos su šeima, artimais draugais, kitais jam svarbiais žmonėmis sukelia stresą.

Nemokėjimas kovoti su stresu dažnai tampa lemtinga paauglio gyvenimo problema, nes

34

atsiradusius sunkumus pradedama spręsti vartojant alkoholį, narkotikus, elgiantis agresyviai.

Atsiranda depresija, o kritiniais atvejais bandoma nusižudyti ( Žukauskienė, 2002).

Įveikti stresą – tai susiremti su problema arba išvengti jos, imtis priemonių, kuriomis būtų

galima jos išvengti. Stresą galima valdyti, jis nėra nekontroliuojamas.

Ugdymas teatru suteikia galimybių išmokti kovoti su stresu, pasirengti susidoroti su

sunkiomis situacijomis, greitai reaguoti, atsipalaiduoti. Tai puiki vieta išbandyti savo jėgas,

pasiruošti ateičiai.

Tiriant paauglių streso valdymo ugdymo teatru galimybes buvo nustatyta:

0

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

Streso valdymas

Vaikinų pirminisdiagnostinis pjūvisMerginų pirmasdiagnostinis pjūvisVaikinų antras diagnostinispjūvisMerginų antras diagnostinispjūvis

6 pav. Paauglių vaikinų ir merginų fokus grupės gebėjimo valdyti stresą pirmo ir

antro diagnostinio pjūvio vertinimo vidurkiai

Pirminio diagnostinio pjūvio metu paauglių merginų ir vaikinų vertinimas buvo vienodas –

6 balai. Galima teigti, kad tiek merginos, tiek vaikinai patiria nuolatinį spaudimą, problemas dėl

emocijų, dėl nuotaikų kaitos. Antro diagnostinio pjūvio metu vaikinų vertinimas padidėjo net 2

balais, o merginų – 1 balu.

35

Paauglių psichologiniai savijautai įtaką daro nerimas, savigarba, požiūris į mokytojus bei

mokyklą, draugus. Mokiniai stengiasi išvengti streso, nugalėti drovumą, pabėgti nuo vienatvės,

atrodyti tokiais, kaip suaugusieji, patenkinti savo smalsumą. Paaugliai savo jėgomis kovoja su

nuolatine įtampa, emocijomis agresyviai elgdamiesi, smurtaudami, žalodami kitų turtą arba

žalodami save (Kvietkienė, 2000). Jie nespėja keistis taip greitai, kaip jiems norėtųsi. Jie jaučiasi

ne tokie protingi, gražūs, talentingi ar populiarūs, kaip kiti bendraamžiai; dažnai gali slėgti tėvų,

mokytojų spaudimas, verčiantis siekti, jų nuomone, nepasiekiamų, nenaudingų tikslų. Teatro

užsiėmimai leidžia patiems paaugliams pasirinkti veiklos būdus, tikslus, taikyti įvairius

vaidybinius etiudus, socialinę bei proceso dramą, išbandyti jėgas atkuriant jiems svarbias

situacijas, bendradarbiaujant su kitais mokiniais atsikratyti įvairių baimių.

Kaip rodo tyrimas, ugdymas teatru padeda susidoroti su stresu, išmokti jį valdyti, nebijoti,

labiau pasitikėti savimi.

Teatro užsiėmimuose streso valdymo gebėjimui ugdyti buvo taikytos įvairios

lokomotorinės, atsipalaidavimo ir susikaupimo užduotys (pvz.: dalyviai susėda vienas prieš kitą

dviem ratais į vidinį ir išorinį. Mokytojui davus ženklą, išorinio rato atstovai pasineria savyje,

pradeda „užsišaldyti“. Skiriamos dar dvi minutės susikaupti. Vidinio rato atstovai tuo metu sėdi

ramiai ir elgiasi kaip pašaliniai stebėtojai. Jiems negalima rėkauti ir liestis prie „užšaldytųjų“.

„Atšaldytaisiais“ vadinami tie, kurie susijuoks, prakalbės arba per 3 – 4 min. pakeis pozą.

Mokytojui davus ženklą „užšaldymo“ veiksmas pasibaigia ir prasideda pasikeitimas

vaidmenims. Dabar „užšaldytaisiais“ tampa vidinio rato dalyviai). Tokios užduotys lavina

gebėjimą susikaupti, nekreipti dėmesio į išorinius dirgiklius, ugdo savikontrolės ir savo emocijų

valdymo įgūdžius.

Pasitikėjimo, sudėtingų situacijų, baimės, emocijų tramdymo užduotys leidžia susipažinti su

nežinomybe, susijaudinimu, naujomis, netikėtomis situacijomis, prisitaikyti prie pokyčių ( pvz.:

Aklojo vedžiojimas. Žaidžiama poromis. Kad būtų lengviau susikaupti ir įsijausti į vaidmenį,

„aklajam“ galima užsirišti akis. Poros partneriai pasiskirsto vaidmenimis: vienas – „ aklasis“ turi

būti užsimerkęs, kitas – „ kurčnebylys“ turi tylėti. „Kurčnebylys“ veda „akląjį“ mišku. Vienas

kitą vedžioja 15 – 20 min., vėliau poros pasikeičia vaidmenimis).

Tyrimo metu pateikus klausimą: „ Ar netikėtose situacijose nepasimetate, drąsiai elgiatės?“

atsakymai buvo skirtingi:

36

2 lentelė

Tiriamųjų nepasimetimo netikėtuose situacijose, drąsos pasisakymo galimybės

tyrimo pradžioje

Paauglių merginų Paauglių vaikinų

Atsakymai:

N

%

N

%

Taip 3 24 1 7

Ne 5 39 2 14

Nežinau 2 16 _ _

Tyrimo rezultatai (3 lentelė) parodė, kad tyrimo pradžioje dalyviai kiekvienoje naujoje

situacijoje nerimauja, jaučiasi nesaugiai, nedrąsiai, jaučia stresą. 39 % merginų ir 14 % vaikinų

jaučia stresą ir tik 24 % merginų ir 14 % vaikinų jaučiasi drąsiai, kontroliuoja savo emocijas ir

baimes, jiems patinka „ adrenalino dozės“, „ šiurpuliukai“.

Paauglystės laikotarpiu bandymai prisitaikyti prie greitai vykstančių pokyčių, dideli

reikalavimai, pesimistiškas požiūris, problemos mokykloje su mokytojais ir bendraamžiais verčia

jaustis nesaugiai, bijoti, nerimauti. Paaugliai visą laiką yra sudirgę, nusivylę, pikti. Neigiamos

emocijos įtakoja jų fizinį ir psichologinį vystymąsi, asmenybės tapsmą.

Tyrimo pabaigoje pateikus pakartotinai tą pati klausimą: „Ar netikėtose situacijose

nepasimetate, drąsiai elgiatės?“ paauglių atsakymų rezultatai pasikeitė nežymiai:

3 lentelė

Tiriamųjų nepasimetimo netikėtuose situacijose, drąsos pasisakymo galimybės

tyrimo pabaigoje

Paauglių merginų Paauglių vaikinų

Atsakymai:

N

%

N

%

Taip 5 39 2 14

Ne 4 33 1 7

Nežinau 1 7 _ _

37

Rezultatai (4 lentelė) rodo, kad tiek merginos (39%), tiek vaikinai ( 14%) , dalyvaudami

teatro užsiėmimuose, pradėjo geriau kontroliuoti savo emocijas, nebijoti iššūkių, dalyvauti

įvairiose veiklose. Naujos situacijos, užduotys kėlė susidomėjimą ir norą sužinot bei išmokt,

neliko pasyvumo, baikštumo.

Paklausti: „ Kodėl?“ komentavo: „.<...> gali sužinoti daug naujų dalykų“, „ ne taip baisu,

kaip atrodo“, „būna labai įdomu“. Tie, kurie atsakė: „ Ne“, kalbėjo: „ patinka viską žinot iš

anksto“, „ labai jaudinuosi“ ir t.t.

Galima teigti, kad paaugliams tapti drąsesniems, labiau pasitikintiems savimi, galintiems

susidoroti su stresu, reikėjo tik atitinkamo ugdymo, kuris paskatintų jų galias ir norus, parodytų

ir išmokytų improvizuoti, pozityviai mąstyti, nebijoti rizikuoti, pasitikėti savimi ir kitais.

7 pav. Streso valdymo kaitos rodikliai

Pastaba. Kiekvienas mokinys buvo vertinamas atskirai, sudėjus, gautas skaičių vidurkis.

1 – susidoroja su emocijomis, naujose situacijose nepasimeta, kontroliuoja savo jausmus

ir nuotaikas, kalbėdami viešai nepasimeta.

0 – dažnai tyli, nereaguoja į aplinką, jaučia nerimą, dažnai pasimeta,

nekontroliuoja savo emocijų.

-1 – nesusitvarko su iškilusiomis emocijomis, kitų kritika, užsisklendę,

agresyviai elgiasi, dažnai pratrūksta, netikėtose situacijose pasimeta, jaučia stresą, dažna

nuotaikų kaita, pykčio protrūkiai.

-2

-1

0

1

2

01 11 01 25 02 15 03 22

streso valdymas

38

Tyrimo metu per pirmuosius užsiėmimus stresą jautė visi: negalėjimas išsakyti savo

minčių, bailumas, agresija, savigyna. Per visą tyrimą buvo juntami paauglių elgesio šuoliai –

viename užsiėmime vykdavo darbas sklandžiai, ramiai, noriai, kitame atsirasdavo nerimas,

baimės.

Vieno užsiėmimo metu nepavykus atlikti susikaupimo ir partnerio pajautimo užduoties

klasėje atsirado įtampa, paaugliai buvo nepatenkinti, garsiai išsakė savo nuomones, atsirado

pyktis. Užduoties tikslas buvo užsimerkus ir sustojus ratu susikaupti, išgirsti komandos narius ir

suskaičiuoti iki tiek, kiek buvo dalyvių rate. Jei vienu metu du mokiniai pasakė tą patį skaičių,

užduotis prasidėdavo iš naujo. Paaugliai pasijuto labai suirzę, prasidėjo didelis šurmulys.

Mergaitės, kurios buvo jaunesnės ir santūresnės, negalėjo nusėdėti vietoje, atsirado streso

pojūtis.

Nepasiekus tikslų, užduotis buvo nutraukta. Aptariant paaiškėjo, kad keli mokiniai tą dieną

turėjo kelis kontrolinius, dėl to jautėsi labai pavargę, ir negalėjo susikaupti, dar keli mokiniai

skundėsi sveikatos problemomis. Paklausus: „Ar jautėte stresą, kai nepavyko atlikti užduoties?

Ar turėjo įtakos kitų dalyvių pikti pasisakymai?“, atsakymai buvo skirtingi: „ bijojau kad

apkaltins mane“, „atsirado baimė“, „ jaučiausi labai blogai“. Berniukai nesijautė blogai, nes,

jų manymu, kalta buvo „bloga diena“ - pirmadienis“.

Galima prieiti išvadą, jog berniukai yra nelinkę gilintis į savo jausmus, emocijas,

paprasčiau žvelgia į dalykus: jiems nepavykusi užduotis sukėlė daug adrenalino ir norą surasti

teisingą būdą, kaip užbaigti užduotį. Mergaitės sureagavo jautriau, joms atrodė, kad bus

apkaltintos dėl pavykusios užduoties, draugai jas atstums, nenorės bendrauti ir bendradarbiauti.

Tyrimas parodė, jog streso valdymas yra pastovus, daug darbo reikalaujantis procesas,

kurio metu reikia išmokti kontroliuoti ne tik savo emocijas, nuotaikas, bet ir kūno reakcijas.

Menkiausias nepasisekimas, iškilusi neįveikiama problema sujaukia emocijas, atsiranda baimė ir

neviltis. Taip vyksta visą gyvenimą, nes keičiasi aplinka, atsiranda nauji iššūkiai, problemos,

kurios sukelia neigiamas emocijas – stresą.

39

2.5. Paauglių bendravimo ir bendradarbiavimo ugdymo galimybės teatro

užsiėmimuose

„Žmonių bendravimas – tai veidrodis, rentgenas, padedantis pažinti save.“

P. Dereškevičius

Paauglystėje didėjantis poreikis bendrauti su bendraamžiais, asmeninių savybių raida rodo,

kad jaunam žmogui sunku yra sėkmingai bendrauti ir bendradarbiauti. Mokiniai negalėdami

bendrauti, įsijungti į socialines grupes, kuriose galėtų jausti paramą, supratimą, reikalingumą,

jaučia neigiamas emocijas, patiria bendravimo bei elgesio sunkumų.

0

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

Bendravimas ir bendradarbiavimas

Vaikinų pirminisdiagnostinis pjūvisMerginų pirmasdiagnostinis pjūvisVaikinų antras diagnostinispjūvisMerginų antras diagnostinispjūvis

8 pav. Paauglių vaikinų ir merginų fokus grupės bendravimo ir bendradarbiavimo

pirmo ir antro diagnostinio pjūvio vertinimo vidurkiai

Bendravimo ir bendradarbiavimo įvertinimo rezultatai (11 ir 12 pav.) yra nežymūs,

tačiau skirtingi: merginų — pirmo diagnostinio pjūvio metu vertinimo vidurkis – 7 balai, antro

– 8. Vaikinų – pirmo diagnostinio pjūvio metu – 8 balai, o antro – 9 balai. Todėl galime spręsti,

kad merginoms pritapti prie socialinių grupių, grupių yra sunkiau, kadangi dažnai yra kreipiamas

dėmesys į elgesio, aprangos, stiliaus normas. Merginos iš prigimties yra jautresnės ir švelnesnės,

40

todėl kitų kritika ir pastabos dažnai yra priimamos itin jautriai, todėl atsiranda depresija,

neigiamas savęs vertinimas.

Kaip rodo diagrama, teatro užsiėmimai ugdo merginų bendravimą ir bendradarbiavimą,

nes vertinimo vidurkis pasikeitė, nors ir nežymiai. Rezultatai leidžia teigti, jok atitinkami

pratimai, psichologinė drama, socialinė drama leidžia įsijausti į kito žmogaus vietą, pajusti jo

jausmus, problemas. Atsiranda tolerancija, pagarba aplinkiniams.

Vaikinų vertinimo vidurkis atlikus pirminį interviu yra 8 balai. Teorinės prielaidos leidžia

teigti, jog berniukai nelabai kreipia dėmesį į išvaizdą, vyraujančias mados tendencijas, labiau yra

vertinamas nuoširdumas, bendri interesai, pomėgiai.

Kaip jau buvo minėta anksčiau (p. 31), paaugliams yra itin svarbus parodomasis „aš“,

kuris dažnai peržengia moralės ir leistinas ribas. D. Elkindas teigia, kad paauglystės periodu,

mokiniai pradeda fantazuoti, kurti, norėdami atrasti naujas idėjas ir realizuoti jas aplinkiniams,

kurie ne visada jas teigiamai vertina, nes dažnai naujos idėjos, mintys yra įgyvendinamos jėga,

naudojant psichologinį spaudimą, isteriją.

Tearto užsiėmimai suteikia galimybę atskleisti savo fantazijas, idėjas, nes teatras yra

tokia terpė, kurioje kiekvienas paauglys tampa kūrėju, atradėju, nebijodamas kritikos ir neigiamo

įvertinimo.

Per teatro užsiėmimus taikomi įvairūs bendradarbiavimo ir problemų sprendimo

metodai (pvz.: „Tiltai“, „Akla abėcėlė“, „Ant kėdžių“ – kėdės sustatomos ratu, mokiniai sustoja

ant kėdžių ir nekalbėdami pasikeičia vietomis pagal akių spalvą, gimimo dieną ir t.t.) (Bohner,

2002). Taip yra ugdomas bendradarbiavimas, pagalbos priėmimas iš kitų, tolerancija,

pasitikėjimas kitais, pagarba.

Tiriamieji, kurie dalyvavo užsiėmimuose, paklausti:„ Ar susidūrėte su neįveikiamomis

problemomis , nebijojote paprašyti mokytojų, bendraamžių pagalbos?“ - užsiėmimų pradžioje,

buvo nusiteikę gana skeptiškai, labiau pasikliovė savimi, kadangi dažniausi atsakymai buvo: „ Ir

taip niekas nepadės“, „ neturiu problemų“, „viską galių padaryti pati“. Tokie atsakymai, leidžia

daryti išvadas, jog mokiniai nepasitiki mokytojais, suaugusiais - geriau bandys savo jėgomis

susidoroti su iškilusia situacija, negu prašys kieno nors pagalbos.

Paklausti: „Ar kreiptųsi pagalbos į bendraamžius?“. Atsakymai buvo tokie:

41

4 lentelė

Tiriamųjų kreipimosi pagalbos į bendraamžius pasisakymo galimybės

Paauglių merginų Paauglių vaikinų

Atsakymai:

N

%

N

%

Taip 2 16 1 7

Ne 3 24 1 7

Galbūt 5 39 1 7

Kaip rodo pirminio struktūruoto interviu atsakymai, paaugliai ne itin pasitiki draugais.

Kadangi mergaičių buvo dauguma, tos, kurios atėjo jau pažinodamos vieną kitą, vertino

teigiamai, o kurios buvo vienos ir dar jaunesnės už kitus dalyvius, galėjo jaustis nejaukiai ir

vienišos. Berniukai pasiskirstė po lygiai: kiekvienas pasirinko vieną teiginį.

Antrinio struktūruoto interviu metu daugelio atsakymai buvo: „ Taip“, kreipčiausi pagalbos

į bendraamžį. Pažindami vienas kitą, artimiau pabendravę, mokiniai jaučiasi geriau, pasitiki

grupės draugais, yra tolerantiški, linkę į kompromisus.

Per teatro užsiėmimus dažnai buvo taikomi partnerio pajautimo, neverbaliniai, susikaupimo

pratimai (pavyzdžiui, „Energija“ – reikia sustoti visiems ratu ir susikibti už rankų. Energija juda

ratu ir yra perduodama rankos paspaudimu. Pradžioje vadovas siunčia energijos impulsą į vieną

pusę, paskui į kitą. Tada galima daryti pirmąjį testą: ar grupė pajėgi teisingai persiųsti du

priešingomis kryptimis sklindančius energijos impulsus. Tai reiškia, kad vienas asmuo gaus

energiją iš abiejų pusių tuo pačiu metu ir turės paspausti abi rankas, kad energija galėtų tekėti

toliau (Fuchs, 2003). Būtent jų dėka mokiniai ne tik susitaikė su savo fizinių vystymųsi,

besikeičiančių kūnų, taip pat pradėjo teigiamai vertinti savo bei kitų išvaizdą.

Patyriminės pedagogikos užduotis „Šokolado upė“ skirta kolektyvo kūrimui bei

neverbaliniam bendravimui vystyti (atsižvelgiant į dalyvaujančių skaičių ir vaikų amžių

nubrėžiamos keleto metrų ribos – du krantai. Visa komanda esti vienoje ,,upės“ pusėje. Žaidimo

esmė - persikelti į kitą pusę nepaliekant nė vieno komandos nario).

Komandai duodami – 8 A4 formato popieriaus lapai. Leidžiama dvi minutes pasitarti. Laikui

pasibaigus, kalbėti nebegalima. Į kitą krantą persikelti įmanoma tik uždėjus ne mažiau kaip dvi

žmonių galūnes ant lapo. Jei ant lapo telpa tik viena ranka ar koja, lapas nuskęsta ir yra

42

atimamas iš komandos. Jei kuris nors komandos narys atsiremia koja ar ranka į grindis, t.y.

,,upę“, žaidimo vedėjas gali liepti viską pradėti iš naujo.

Patyrimo užduotys „Šokolado upė“, „Bambuko lazda“ reikalavo greitų sprendimų,

pasitikėjimo savo ir kitų jėgomis, kūrybingumo, išradingumo, susiklausymo, meistriškumo.

Kiekvieno užsiėmimo pabaigoje vykusios diskusijos leido pamatyti besikeičiančias asmenybes,

atsiradusius naujus kontaktus, draugus, savitarpio supratimą.

9 pav. Bendravimo ir bendradarbiavimo vertinimo kaitos rodikliai

Pastaba. Kiekvienas mokinys buvo vertinamas atskirai, sudėjus, gautas skaičių vidurkis.

1 – mielai su visais bendrauja, dalinasi savo įspūdžiais ir išgyvenimais, maloniai

bendrauja, yra mėgstamas bendraamžių, draugiškai su visais elgiasi.

0 - pasitaikius galimybei, atsisako dalyvauti grupinėse užsiėmimuose, nenoriai

bendrauja su naujais žmonėmis, šalinasi žmonių, nedrąsiai kalba.

-1 – nepasitiki savimi, tyli, nenoriai dalyvauja užduotyse, nesugeba paprašyti

pagalbos, šalinasi bendraamžių, nesusitvarko su iškilusiomis emocijomis, kitų kritiką,

agresyviai elgęsi.

-2

-1

0

1

2

01 11 02 15 02 22 03 22

bendravimas irbendradarbiavimas

43

Bendravimo metu yra dalijamasi savo nuostatomis, požiūrių, žiniomis, kurios išsilaiko

ilgiau, nes jomis dalinantis aktyviai dalyvauja abiejų žmonių emocinis bei jausminis pasaulis

( Dereškevičius, 1980)

Tyrimas parodė, jog bendravimas ir bendradarbiavimas nėra taip lengvai pasiekiami

dalykai, jie reikalauja daug pastangų, atsidavimo, supratimo. Į teatro užsiėmimus susirinko

įvairių socialinių sluoksnių mokiniai, su savo nuostatomis, norais ir reikalavimais, todėl

pradžioje sunku buvo atrasti bendra ritmą, sprendimus. Nors pradžioje jautiesi nenoras dirbti

komandoje, vėliau susibūrė stipri komanda. Atsirado noras veikti, komunikabilumas,

draugiškumas, noras pasiekti bendrus tikslus.

44

2.6. Mokinių teatro užsiėmimų poveikio asmeninės kompetencijos ugdymui atvejų

analizė

2.6.1. Atvejo analizė. Izolda. Teatro būrelio galimybės ugdant

bendravimą ir bendradarbiavimą

Trylikos metu Izolda gyvena su mama, tėvo nepažįsta. Septintos klasės mokinė yra

vienturtė duktė, todėl motinos ir dukros ryšys yra labai stiprus. Sociologės teigimu, Izolda dažnai

dangsto mamos gėrimo problemas. Šeimoje yra sunki finansinė padėtis, kadangi mama nedirba,

o dėl dažno gėrimo nepajėgia susirasti darbo. Auklėtoja pasakoja, kad Izoldai dažnai tenka

miegoti pas giminaičius, nes mama nepajėgia ja pasirūpinti, trūksta maisto bei elementarių

higieninių sąlygų, kadangi gyvena sename name, be jokių patogumų. Giminaičiai mielai

rūpinasi ja, aprengia, tačiau Izolda nenori gyventi su jais ir kai tik mama nustoja girtauti, grįžta

gyventi į savo namus. Nors mama dažnai geria, su dukra bendrauja labai gražiai, paremia, myli ir

globoja pagal savo išgales ir supratimą.

Iki 5 klasės Izolda mokėsi kaimo mokykloje. Mokykloje, kurioje mokosi dabar Izolda,

nekonfliktuoja, tačiau artimų draugų nei klasėje, nei mokykloje neturi. Aprangos stilius:

panešioti, susidėvėję, nemadingi, dažnai per dideli arba per maži drabužiai ( kaip jau buvo

minėta (p. 10), apranga daro didelę įtaką paauglių bendravimui ir draugiškumui). Su mokytojais

bendrauja mandagiai, dažnai tyli, sutinka su kitų suaugusiųjų nuomonėmis, tačiau bendraklasių

kompanijoje dažnai elgiasi agresyviai, vartoja keiksmažodžius, į kritiką reaguoja piktai.

Mokiniai labai nenoriai su ja bendradarbiauja.

Mokytojai ją apibūdina kaip labai tylią, be savo nuomonės, paklusnią, negabią mokslams

mokinę. Izoldai sunkiai sekasi matematika, geografija, istorija, tik iš lenkų bei lietuvių kalbų turi

gerus pažymius. Atsižvelgiant į pateiktus faktus galima teigti, jog aplinka, kurioje Izolda gyvena,

nakvojimas pas įvairius giminaičius, dažnas mamos alkoholio vartojimas įtakoja mergaitės

mokymosi, bendradarbiavimo ir bendravimo su bendraamžiais galimybes.

Pirmuose teatro užsiėmimuose, kuriuos ji panoro lankyti pati, elgėsi labai nedrąsiai,

nebendravo su susirinkusiais mokiniais, nors buvo jos bendraklasiai. Susipažinimo žaidime

elgėsi labai atsargiai, kalbėjo tyliai, paklausta ilgai delsė, kol atsakė. Paaugliams išsakius

nepasitenkinimą atsakydavo pakėlusi toną: „ Ką noriu, tą ir darau“. Atlikdama įvairias teatrines

užduotis dažnai nežinodavo, po kurio mokinio turi pasisakyti, dažnai tekdavo kelis kartus

paaiškinti žaidimo arba užduočių taisykles.

45

Grupės draugai dažnai priekaištaudavo, kad jinai „ stabdo“ užsiėmimus, „ tempia laiką“.

Mergaitė jautėsi atstumta, nesuprasta ir negerbiama, kadangi ji nepasitikėjo savimi, savo

jėgomis. Taip pat trūko bendravimo su bendraamžiais įgūdžių, kurie labai paveikė Izoldos

komunikabilumą bei pritapimą prie kitų ir bendraamžių priėmimą. Vadinasi, teatro

užsiėmimuose ugdydami bendradarbiavimą, bendravimo įgūdžius, padėsime susirasti draugų,

stiprinsmei psichines bei emocines galias.

Teatro užsiėmimuose dažnai naudojamos apšilimo užduotys, tokios kaip: „energijos

siuntimas ratu“, „ skaičiavimas“, „pasisveikinimas“, leido visiems fokus grupės nariams

priprasti vienas prie kito, susipažinti. Mokiniai buvo priversti bendrauti vienas su kitu, įdėmiai

klausytis, reaguoti, bendradarbiauti. Izolda pradėjo labiau pasitikėti savimi ir aktyviau dalyvauti

atliekant užduotis. Improvizaciniai gyvūnų etiudai padėjo praskaidrinti grupėje buvusią įtampą.

Paleidus muziką kiekvienas turėjo vaidinti sugalvotą gyvūną, jo elgesį, skleidžiamus garsus. Ši

improvizacinė užduotis padėjo visiems atsipalaiduoti. Nors dar nebuvo pasiektas susikaupimo ir

tikslaus atlikimo lygmuo, paaugliai labai noriai ir kūrybiškai bandė atskleisti gyvūnus. Tai sukėlė

daug juoko, komentarų, atsirado bendrų pokalbio temų, į kurias įsijungė ir Izolda. Per aptarimą

paklausus, kaip visi jautiesi, kokios buvo nuotaikos ir potyriai, Izolda atsakė: „ Man labai patiko,

buvo linksma ir įdomu“. Švytinčios mergaitės akys išdavė, kad ji neapsimetinėja.

Kai reikėjo atlikti užduotis poromis, užsiėmimų pradžioje niekas nenorėdavo būti su

Izolda, nes, anot paauglių, „ jinai nieko nemoka“, „ su ja neįdomu“. Kadangi fokuso grupėje

dalyvavo nelyginis skaičius mokinių, dažnai tekdavo sudaryti porą iš trijų žmonių, kurioje

dažniausiai ir dalyvaudavo Izolda. Nors jinai nepasižymėjo idėjomis, tačiau paskirtus jai

vaidmenis bei darbus stengėsi atlikti labai sąžiningai ir tiksliai. Dažnai reikėdavo papildomai

aiškinti, tačiau mokiniai dalyvavę su ja poroje kantriai paaiškindavo taisykles. Galima teigti, kad

kiti paaugliai būdami su ja poroje išmoko kantrybės, tolerancijos bei ugdė bendradarbiavimo

įgūdžius.

Po pusantro mėnesio, jau įpusėjus teatro užsiėmimams, atliekant grupines neformalaus

ugdymo užduotis, tokias kaip: pasitikėjimo — „Traukinukai“, „Švytuoklė“;

bendradarbiavimo — „ Tiltai“, „Debesys“(Zlataravičienė, 2006) niekam nekilo klausimų,

kurioje grupėje bus Izolda, o ir pati mergaitė lengvai prisitaikė prie grupės narių, pradėjo laisvai

bendrauti, nors savo nuomonės ar naujų idėjų vis dar nesiūlydavo.

Per vieną užsiėmimą nepavykus įgyvendinti pateiktos užduoties, paaugliai buvo nusivylę,

tačiau niekas nekaltino Izoldos, nepriekaištavo, kad dėl jos jiems nepasisekė.

Mergaitės improvizaciniai gebėjimai pagerėjo: pradėjo laisviau jaustis scenoje, scenos

kalbos užduotys leido raiškiau kalbėti, todėl atsirado ir improvizacinių sakinių.

46

Pradžioje Teatro užsiėmimų pradžioje visiems dalyviams buvo pateiktas vienodas interviu.

Pagal pirminius rodiklius Izoldos savo asmeninių kompetencijų vertinimas buvo žemiausias iš

visų. Rezultatai parodė, kad mergaitė beveik nepasitiki savimi, kadangi jos vertinimas sudarė tik

5 balus. Galima teigti, kad ją stipriai veikė vidiniai prieštaravimai: „<...> nepasitikėjimas savimi,

savo jėgomis, savo temperamento valdymo sunkumai, nesugebėjimas pasiekti savo tikslą,

„ motyvų kova“ <...>“ (Jovaiša, 2002).

Pasibaigus teatro užsiėmimams pateiktas tas pats interviu parodė, kaip pasikeitė Izoldos

asmeninės kompetencijos.

0

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

pasitikėjimassavimi

streso valdymas bendradarbiavimas

Pirmas diagnostinis pjūvisAntras diagnostinis pjūvis

10 pav. Izoldos asmeninių kompetencijų kaitos rezultatai

Pastebimas skirtumas leidžia teigti, jog teatro užsiėmimai leido Izoldai pritapti prie

bendraamžių, pasijusti reikalingai ir svarbiai, atsirado tinkamas bendravimas su draugais, nebuvo

agresijos protrūkių, padidėjo pasitikėjimas savimi. Paskutinio užsiėmimo metu mergaitė

paklausta: „ Ar užsiėmimų metu praleistas laikas praėjo ne veltui?“, Izolda atsakė: „ <…>Man

labai patiko čia būti, susiradau naujų draugų, sužinojau daug naujų dalykų, išmokau vaidinti.

Norėčiau ir toliau čia lankytis.“

47

Mergaitė prie visų draugų drąsiai išsakė savo nuomonę, pasidalijo jausmais ir norais.

Pastebime didžiulį skirtumą, kaip mergaitė elgėsi per pirmuosius teatro užsiėmimus ir dabar

( Izolda pradžioje nenorėjo atlikti grupinių užduočių, tylėdavo arba labai nerišliai kalbėdavo).

Apie Izoldos pasitikėjimo savimi, streso valdymo, bendravimo ir bendradarbiavimo

pasikeitimą rodo jos atvejo tyrimo duomenys (žr. 11 pav).

11 pav. Izoldos stebėjimo asmeninės kompetencijos kaita

Pastaba. 1 – drąsiai kalba, išsako savo nuomonę, nebijo paprašyti pagalbos, mielai su

visais bendrauja, dalinasi savo įspūdžiais ir išgyvenimais.

0 - dalyvauja bendroje veikloje, bet retai išsako savo nuomonę, kalba tyliai,

pasyvi, maloniai su visais bendrauja, tačiau artimų draugų neturi.

-1 – nepasitiki savimi, savo išvaizda, tyli, nerišliai kalba, nenoriai atlieka

užduotis, nesugeba paprašyti pagalbos, nesusidoroja su iškilusiomis emocijomis, užsisklendusi,

agresyviai elgiasi.

Apibendrinus atvejo analizės rezultatus galima teigti, kad teatro užsiėmimai padeda

mokiniams skleistis, ugdyti savo gebėjimus bei kompetencijas. Izolda tapo atviresnė,

-2

-1

0

1

2

01 - 11 pirmasdiagnostinis pjūvis

03 - 22 antrasdiagnostinis pjūvis

pasitikėjimas savimi

bendravimas irbendradarbiavimas

streso valdymas

48

komunikabilesnė, drąsesnė. Gebėdama labiau valdyti emocijas, priimti kitų žmonių nuomonę,

kritiką, mergaitė pradėjo geriau jaustis, pasitikėti savimi, užmezgė draugiškus santykius su

bendraklasiais, bendraamžiais. Galima teigti, kad įgyti įgūdžiai leis ir toliau jai tobulinti bei

ugdytis asmenines kompetencijas, lengviau susidoroti su problemomis, susirasti naujų draugų,

suteiks galimybę tinkamai bendradarbiauti.

2.6.2. Atvejo analizė. Agata. Teatro būrelio galimybės ugdant

pasitikėjimą savimi.

Agata — keturiolikos metų mergaitė gyvena su mama. Vienintelis vaikas šeimoje.

Motina išsiskyrusi su tėvu, tėvai nebendrauja, kiekvieną savaitgalį Agata praleidžia su seneliais

iš tėvo pusės. Mergaitės ir mamos santykiai nėra labai geri. Sociologės teigimu, motina griežtai

auklėja dukrą, linkusi kontroliuoti jos veiksmus, draudžia susitikti ir bendrauti su tėvu. Pati

Agata yra pasakojusi, kad „mama neleidžia priimti dovanų iš tėčio, pakelti telefono ragelio, kai

jis skambina“. Mama dukrai nuolat primena. kad „ mes tėvui nereikalingos, nes jis turi kitą

šeimą“.

Agatos tėvas turi susikūręs kitą gyvenimą, šeimą, tačiau nepamiršta, kad turi dukterį.

Nors mergaitė su tėvu retai matosi, sakosi jaučianti jo meilę ir paramą, tik norėtų dažniau matytis

su juo. Per vieną improvizacinę užduotį Agatai reikėjo suvaidinti grįžusį iš darbo tėtį. Agata

nuleidusi akis pasakė, nežinanti, ką tėtis veikia po darbo, kaip jis elgiasi kiekvieną dieną, kokie

yra jo įpročiai.

Mokytojai Agatą apibūdina kaip stropią, tylią, labai gerą mergaitę, kuri visados padės,

viską atliks atsakingai ir laiku. Mokymosi sunkumų jinai neturi, tiktai sunkiau sekasi tikslieji

mokslai, ypač matematika, nors ji ir labai stengiasi.

Auklėtojos teigimu. klasėje ji neturi artimų draugų, tačiau ir nekonfliktuoja, klasės yra

nepastebima, kadangi per pertraukas sėdi savame suole, mažai bendrauja su bendraamžiais.

„ Agata nėra emocionali mergaitė, nedažnai pamatysi ją besišypsančią ar reiškiančia

nepasitenkinimą, jinai greičiau viską nutylės ir užgniauš savyje“ — teigia auklėtoja.

Galima teigti, kad dėl šeimoje vykstančių nesutarimų, „ galbūt tėvai jų nepastebėdavo“

(Rubino, 2006) mergaitė pasislepia savame pasaulyje (p. 13). Anot J. Rubino, tėvų nesutarimai,

kaip paauglys priima kasdienius išgyvenimus, matomas problemas, išvysto situaciją, kuri

priverčia galvoti neigiamai apie save. Atsiranda nepasitikėjimas savimi, nenoras bendrauti.

Teatro užsiėmimuose Agata dalyvavo labai sąžiningai, stengdavosi viską atlikti

kruopščiai ir teisingai, dažnai ateidavo jau iš anksto sugalvojusi etiudus, tačiau jos veikloje

nesimatė džiaugsmo, avantiūros, improvizacijos, gyvybės. Viskas buvo atliekama gana

49

mechaniškai, lyg jinai bijotų parodyti savo tikrus jausmus ir norus. Manoma, jog tam turėjo

įtakos motinos noras kontroliuoti ją, atsirado baimė padaryti ne taip, kaip buvo reikalaujama.

Paprašius atlikti etiudą su daiktu poroje Agata sutriko ir labai išsigando, nes reikėjo

nesurepetavus suvaidinti tušinuko pavogimą. Atliekant šį etiudą jautėsi didžiulis nepasitikėjimas

savimi, baimė išgirsti kritiką bei pastabas.

Užsiėmimų pradžioje Agata buvo nepastebimas žmogus, su niekuo nebendravo, tyliai

gražiai sėdėjo, paklausta visados mandagiai atsakydavo. Grupės paaugliai jos tiesiog

nepastebėdavo. Atliekant įvairius apšilimo pratimus, kur reikėdavo pasakyti draugų vardus,

dažnas paauglys pamiršdavo jos vardą. Agata neparodydama jokių jausmų eilinį kartą

pasakydavo, pakartodavo, ko reikalaudavo užduotis.

Atliekant atsipalaidavimo ir susikaupimo pratimus pastebėta, kad mergaitė pradeda

laisviau jaustis tarp naujų draugų. Kvėpavimo pratimai leisdavo jai aprimti ir prisitaikyti prie

komandos narių. Pagyrimai ir draugų pripažinimas leido pasijusti svarbiai, vertinamai ir

reikalingai. Agata buvo labai nustebusi, kai atlikusi „ Ieškomojo asmens“ užduotį, išgirdo iš

draugų labai daug gražių dalykų apie save. Mergaitė švytėjo ir jautėsi laiminga.

Atliekant „Jausmų ir vaidmenų pasikeitimo“ bei kitas užduotis atsirado emocijos,

gyvybingumas, energija. Agatai labai patiko vaidybinės užduotys grupėse, pastebėta jos idėjų,

atsirado nuomonė, dingo nerimas ir nepasitikėjimas savimi bei aplinka. Kai vieno užsiėmimo

metu nepavyko atlikti užduoties, Agata pasakė: „Kitą kartą padarysime“. Pasitikėjimo ir

bendradarbiavimo užduotys, tokios kaip: „Šokolado upė“, „Švytuoklė“, „Traukinukai“, „Aklojo

vedžiojimas“, pradžioje Agatai keldavo nedidelį, tačiau pastebimą nenorą atsiskleisti kitiems,

dalintis. Užsiėmimų pabaigoje svarbūs išbandymai leido sustiprinti draugiškumo saitus,

pasitikėjimą kitais, atsakomybės jausmą.

Užsiėmimų pradžioje ir pabaigoje pateiktas interviu parodė Agatos asmeninių

kompetencijų pokytį (12 pav.). Po trijų mėnesių Agata tapo labiau bendraujanti, pasitikinti

savimi. Atsiskleidė jo improvizaciniai gebėjimai bei tikslus draugų elgsenos atkartojimas. Tylus

sėdėjimas ir stebėjimas iš šalies leido mergaitei įdėmiai stebėti žmonių ypatybes, elgesį bei

įpročius.

50

0

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

pasitikėjimassavimi

streso valdymas bendradarbiavimas

Pirmas diagnostinis pjūvis

Antras diagnostinis pjūvis

12 pav. Agatos asmeninių kompetencijų kaitos rezultatai ( balais)

Agatos interviu rezultatai rodo, kad Agata tapo labiau pasitikinti savimi, atviresnė,

komunikabilesnė, emocingesnė. Dažniau pasisakydavo, kaip jaučiasi, atsirado draugės su

kuriomis, auklėtojos teigimu, atsirado artimesnis ryšys, bendri pomėgiai. Vieno užsiėmimo metu

uždavus klausimą: „ Ar jaučiatės čia saugūs?“, Agata atsakė: „ Taip“. Galima teigti , kad

atsirado pasitikėjimas aplinka, draugais. Spręsdama problemas mergaitė nebijodavo prašyti

draugų pagalbos ir pati su didžiausiu malonumu visiems padėdavo. Nors teatro užsiėmimų

pradžioje buvo pastebimas ryškus Agotos noras atsiskirti nuo šurmulio, diskusijų,

pasipasakojimų apie save, ilgainiui mergaitei pasidarė įdomu ir pati įsitraukė, pradėjo net tik

pasakoti savo gyvenimo istorijas, bet ir kurti bendras. Tai pastebėjo ir įvertino kiti užsiėmime

dalyvavę mokiniai: „ Tegul Agata papasakoja“, „ Agata žino geriausiai“. Auklėtojos teigimu,

prasiplėtė mergaitės draugų bei pažįstamų ratas: „ <...>valgykloje jai užimą vietą prie stalų,

kviečia atsisėst kartu (anksčiau to nebūdavo), klasėje aplanko ją vyresnės mergaitės<...>, namo

grįžta su draugais, Agata atrodo laimingesnė, emocionalesnė.“ Per vieną užsiėmimą Agata

vaidino medūzą. Visi dalyviai pradėjo juoktis, nes medūza pasirodė labai juokinga, Agata

nesutriko ir dar išradingiau pradėjo vaidinti, o vėliau kartu juoktis, mokiniai sakė: „ Pirmą kartą

matau tokią Agatą“, „ nesu matęs Agatos taip besijuokiančios“.

Akivaizdu, kad teatro ugdymas turi daug galimybių ugdyti asmenines kompetencijas.

Žemiausiai buvo įvertintas Agatos bendravimas ir pasitikėjimas savimi, tačiau streso valdymas

buvo įvertintas panašiai kaip visos fokus grupės. Galima teigti, kad tylus elgesys, nenoras

dalintis savo emocijomis, problemomis, ribojo mergaitės bendravimą su bendraamžiais, o

51

pasitikėjimo savimi trūkumas neleido susirasti artimų draugų, kurie paremtų, išklausytų ir

suprastų. Stebėjimas iš šalies, pasirengimas užduotims iš anksto garantavo Agatai emocinį

stabilumą.

13 pav. Agatos stebėjimo asmeninės kompetencijos kaitos rezultatai

Pastaba. 1 – drąsiai kalba, išsako savo nuomonę, nebijo paprašyti pagalbos, mielai su

visais bendrauja, dalinasi savo įspūdžiais ir išgyvenimais.

0 - dalyvauja bendroje veikloje, bet retai išsako savo nuomonę, kalba tyliai,

pasyvi, maloniai su visais bendrauja, tačiau artimų draugų neturi, nerodo jokių emocijų,

nuotaikų.

-1 – nepasitiki savimi, savo išvaizda, tyli, nerišliai kalba, nenoriai atlieka

užduotis, nesugeba paprašyti pagalbos, šalinasi bendraamžių, nesusitvarko su atsiradusiomis

emocijomis, kitų kritika, užsisklendusi, agresyviai elgiasi.

Apibendrinus tyrimo rezultatus galima teigti, kad Agatos emocinė bei psichologinė

savijauta pagerėjo, ji pradėjo labiau pasitikėti savimi, savo išvaizda. Mergaitė atrado terpę,

kurioje gali būti savimi: klysti, išsakyti savo nuomonę, kritikuoti, išlieti jausmus, nebijodama

kitų žmonių nepasitenkinimo, kritikos. Bendravimas padėjo jai pasiekti emocinės: Agata

-2

-1

0

1

2

01 - 11 pirmasdiagnostinis pjūvis

03 - 22 antrasdiagnostinis pjūvis

pasitikėjimas savimi

bendravimas irbendradarbevimas

streso valdymas

52

nebebuvo šalta, sustingusi. Gera savijauta, atsiradusi drąsa padėjo jai susirasti naujų draugų,

bendraminčių, t.y. padėjo skleistis kaip asmenybei.

53

Išvados

1. Išanalizavus mokslinę ir metodinę literatūrą, susijusią su paauglio raida, asmeninių

kompetencijų vystymusi ir svarba, buvo išskirtas, tyrėjos nuomone, svarbiausių

asmeninių kompetencijų struktūra: pasitikėjimo savimi, streso valdymo ir bendravimo bei

bendradarbiavimo ugdymas; teatro būrelių užsiėmimų reikšmės besiformuojančiai

asmenybei teorinės prielaidos; atskleista asmeninių kompetencijų kokybės svarba

paauglio asmenybės raidai.

2. Nustatyta, kad nelankančių teatro būrelio užsiėmimus paauglių asmeninės kompetencijos

vertinimas yra vidutinis. Paaugliai ne visada susidoroja su stresu, dažnai nepasitiki

savimi, turi bendravimo ir bendradarbiavimo problemų,

3. Tyrimo metu paaiškėjo - ugdymas teatru turi didelį galimybių spektrą pasitikėjimo

savimi ugdyme. Teatro užsiėmimuose taikomi metodai tokie, kaip proceso drama,

psichodrama, įvairios improvizacinės užduotys, kurių dėka paaugliai tampa drąsesni,

iškalbingesni, atsakingesni. Fokus grupės tyrimo metu paaiškėjo, kad vaikinai labiau

pasitiki savimi, yra drąsesni ir atviresni. Mergaitės pasitikėjimą savimi įvertino kritiškiau,

jų elgesys buvo santūresnis ir atsargesnis.

4. Analizuojant rezultatus pastebėta, kad ugdant teatru paauglio streso valdymo įgūdžius,

pasiekiami žymiai geresni rezultatai nei jų neugdant. Paaugliai elgiasi laisviau,

kontroliuoja savo emocijas, yra laisvesni, aktyvūs vidumi bei išore.

5. Išanalizavus tyrimo rezultatus, išryškėja ugdymo teatru galimybės paauglių bendravimui

ir bendradarbiavimui pakoreguoti. Teatro užsiėmimai – tai socialinė terpė, kuri padeda

realizuoti save, susidoroti su iškilusiomis problemomis, priimti pagalbą ir ją teikti

kitiems, išklausyti ir būti tolerantiškiems. Vyksta visapusiškas asmeninių kompetencijų

ugdymas teatru.

54

Literatūros sąrašas

1. Adler A., Žmogaus pažinimas. — Vilnius: Vaga, 2003.

2. Adomaitytė A., Aktoriaus plastikos pagrindai. —Vilnius: Žuvėdra, 1995, p. 68.

3. Andriulis E., Grinienė E., Černiauskienė M., Moksleivio fiziologija ir higiena. —

Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994.

4. Bitinas B. Ugdymo tyrimų metodologija. —Vilnius: Jošara, 1998 .

5. Bitinas B., Rupšienė L., Žydžiūnaitė V. Kokybinių tyrimų metodologija.— Klaipėda: S.

Jokužio leidykla — spaustuvė, 2009.

6. Bitinas B. Edukologinis tyrimas: sistema ir procesas. — Vilnius: Kronta, 2006.

7. Butkienė G. Kepalaitė A., Mokymasis ir asmenybės brendimas. —Vilnius: Margi Raštai,

1996, p. 100.

8. Breidokienė R., Pasitikėjimas savimi. — 2006 [žiūrėta 2010-04-12] Prieiga per

internetą: <www.psyvirtual.lt>.

9. Carrol L., Tober J., Indigo vaikai. —Vilnius: Alma litera, 2007.

10. Chripkova A., Kolesovas D. Berniukas — paauglys — jaunuolis. — Kaunas: Šviesa,

1985.

11. Dereškevičius P., Elgesio kultūra, — Vilius: Mintis, 1980.

12. Drižilauskienė I., „Teatro (dramos) vieta ugdymo procese“, Grigaitienė J., Mokyklinis

teatras: patirtis, problemos, perspektyva. — Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla,

2007.

13. Ercmonienė R. Praktinės režisūros abėcėlė. — Vilnius: Naujoji Rosma, 2001.

14. Ercmonienė – Varnienė R., „Dramos pamokos reikšmė mokinio ugdymo procese“,

Grigaitienė J., Mokyklinis teatras: patirtis, problemos, perspektyva. — Klaipėda:

Klaipėdos universiteto leidykla, 2007, p. 32.

15. Gailienė D., Bulotaitė L., Sturlienė N., Aš myliu kiekvieną vaiką. — Vilnius:

Valstybinis leidybos centras, 1996, p. 14 — 15, 23, 48.

16. Gaižutis A., Kūrybinė menininko galia. — Vilnius: Mintis, 1989.

17. Giddens A. Modernybė ir asmens tapatumas. — Vilnius Gučas A. Vaiko ir paauglio

psichologija. — Kaunas: Šviesa, 1990.

18. Globienė A., Akademinės bendruomenės informacinės kompetencijos ugdymas po

dvidešimties metų// Knygotyra T. 47, Vilnius: Vilniaus universitetas, 2006.

19. Grant W., Nuo 13 iki 19. - Kaunas: Šviesa, 1998, p 5.

20. Grebenikovas I., Vulfovas B., Paauglys. — Kaunas: Šviesa, 1984.

55

21. Gučas A., Vaiko ir paauglio psichologija. — Kaunas: Šviesa, 1990, p. 215, 216, 217

222, 228.

22. Grigaitienė J., Drama mokykloje. Tautos teatras Nr.1

23. Guobys A., Lietuvių teatro mokyklos. — Vilnius: Leidybos centras, 2001.

24. Hay L. L., Mylėdamas save tu būsi laimingas. — Šiauliai: A. S. Narbuto leidykla, 1998.

25. Hay L. L., Tavyje glūdanti stiprybė. — Kaunas: Gardenija, 2002.

26. Jovaiša L., Edukologijos įvadas. — Vilnius, 2002, p. 137.

27. Kazragytė V. Priešmokyklinio amžiaus vaikų vaidybos gebėjimų ugdymas. — Vilnius:

Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2008 p. 14, 39.

28. Kvietkienė G., Socializacijos pedagogika. — Vilnius: Baltijos Kopija, 2000.

29. Lietuvos vaidybos mokykla/Teatro edukologija. — Vilnius, 2004.

30. Lepeškienė V., Humanistinis ugdymas mokykloje. — Vilnius: Valstybinis leidybos

centras,1996, p. 21.

31. Martišauskienė E., Studentų asmenybinio ugdymo(si) pedagoginių kompetencijų sklaida

per pedagoginę praktiką.//Pedagogika T. 86, Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas,

2007, p. 1, 12.

32. Matonis V., Šiuolaikinės meninio ugdymo koncepcijos. — Vilnius: Enciklopedija, 2000,

p. 9, 10.

33. Melnikova R., Pasaulis - tai scena :integruotos teatro ir etikos pamokos 9 ir 10 klasei. —

Vilnius: Enciklopedija, 2007.

34. Mockevičienė O., Tarasonienė A., Stankevičienė K. ir kiti, Idėjos Vikų saviraiškai ir

kūrybai. — Vilnius: Minklės leidykla, 1999.

35. Navaitis G., Psichologinė parama paaugliui, —Vilnius: Kronta, 2001.

36. Oginskaitė R., Teatras be pasakų, — Vilnius: Tyto alba, 2000, p. 230.

37. Okeris O., Žaidimai visai šeimai. — Vilnius: Mintis, 1985.

38. Oleka — Žilinskas A., Vaidybos džiaugsmas. — Vilnius: Scena, 1995, p. 15, 26.

39. Petrunekas V., Taranas L., Nelengvas žingsnis į jaunystę. — Kaunas: Šviesa, 1991,

p. 10.

40. Pease A., Kūno kalba. — Kaunas: Dajalita, 2003.

41. Poškus A., Asmenybė ir religija. — Chicago: „Draugo“ spaustuvė, 1990.

42. Pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrosios programos. — Vilnius: ŠAC, 2008, p. 8

43. Psichologijos žodynas. — Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p.143.

44. Savickaitė A., Aktoriaus sceniniai gabumai. — Vilnius: Vaga, 1990, p.

45. Schiller P., Byrant T., Vertybių knyga. — Kaunas: Šviesa, 2004.

56

46. Tilidiėnė I., Paauglių iš pilnų ir nepilnų šeimų vertinimas ir santykis su

aplinka//Pedagogika T. 83, Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2006.

47. Tupikienė L. Mokykla ir teatras. Straipsnių rinkinys. — Kaunas: Šviesa, 1988, p. 8, 13.

48. Vaičiulienė A., Paauglystė — didelių permainų metas. — Vilnius, 1998, p. 1.

49. Vaigauskaitė D., Balso lavinimo technika. — Klaipėda:Klaipėdos universiteto leidykla,

2005, p. 7.

50. Vilkytė L., „ Teatrinis ugdymas anglijos mokyklose“, Grigaitienė J., Mokyklinis teatras:

patirtis, problemos, perspektyva. — Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2007,

p.123.

51. Vilkelienė A., Integruotas ugdymas: disciplinų integralumas nūdienos kontekste//

Pedagogika T. 80, Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2005, p. 159.

52. Vilkelienė A., Ypatingų jų vaikų integruotas muzikinis ugdymas. — Vilnius: Kronta,

2003.

53. Vyšniauskytė — Rimkienės J., Paauglių socialinės kompetencijos bendrojo lavinimo

mokykloje plėtojimas taikant socialinių gebėjimų lavinimo modelį//Pedagogika T. 81,

Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2006.

54. Vyšniauskytė — Rimkienė J., Moksleivių socialinės kompetencijos ugdymo galimybės//

Pedagogika T. 86, Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2007.

55. Zalataravičienė A., Mikalopaitė D., Buzaitytė — Kašalynienė J., Daubaraitė R.,

Gabrieliūtė V., Patyrimo pedagogika ir jos taikymas. — Vilnius, 2006.

56. Želvys A., „Teatro tikslai mokykloje vakar ir šiandien“, Grigaitienė J., Mokyklinis

teatras: patirtis, problemos, perspektyva. — Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla,

2007, p.130.

57. Žukauskienė R. Raidos psichologija. — Vilnius: Margi raštai, 2002, p.305,

58. Bohner T., Zabawy ułatwiajace nawiązywanie kontaktów. — Kielce: Jedność, 2002.

59. Domar A. D., Psychika i ciało. — Warszawa: Prószńska i S-ka, 1998.

60. Jean N., Deak F., Anna Halprin‘s theatre and therapy workshop, The drama review,

1976, vol. 20, n. 1, p. 52.

61. Fuchs B., Zabawy na rozwiązywanie konfliktów i napięć w grupie. — Kielce: Jedność,

2003.

62. Prentki T., Must the show go on?, Development in Practice,1998, vol. 8, n. 4, p. 420.

57

SANTRAUKA

Regina Voitkevič

Paauglio asmeninės kompetencijos ugdymas teatru

Šiandienos gyvenimas reikalauja veržlių, drąsių, pasitikinčių savimi, žmonių, kurie

nevaržomai siektų savo tikslų, bendrautų ir bendradarbiautų su kitais. Kad žmogus suaugęs taptų

pilnaverte asmenybe, žinančia savo kompetencijas, gebėjimus bei įgūdžius, reikia jį ugdyti nuo

mažens. Paauglystė – tai sunkiausias raidos tarpsnis, kuris gali iškreipti žmogaus vertybes,

pažiūras, savęs vertinimo normas.

Šiuo darbu norėta atskleisti, kokios yra teatro užsiėmimų galimybės ugdant paauglių

pasitikėjimą savimi, streso valdymą, bendravimą ir bendradarbiavimą. Tyrimo tikslas —

teorinėje ir praktinėje plotmėje atskleisti teatro užsiėmimų galimybes ugdant paauglių asmenines

kompetencijas. Tyrimo uždaviniai: aptarti paauglių asmeninių kompetencijų ugdymo reikšmės

teorines prielaidas, ištirti paauglių požiūrį į savo asmenines kompetencijas, išsiaiškinti, kaip per

ugdymą teatru paaugliai pasitiki savimi, nustatyti paauglių streso valdymo galimybes teatro

užsiėmimuose, išsiaiškinti paauglių bendravimo ir bendradarbiavimo galimybes teatro

užsiėmimuose.

Siekiant išanalizuoti rezultatus buvo pasitelkti šie metodai: psichologinės, pedagoginės

literatūros apžvalga, anketinė – interviu apklausa, statistinė tyrimo duomenų analizė, fokus

grupės metodas, struktūruotas interviu, mokinių atvejų analizė.

Paauglystės amžius nuo 12 iki 15 metų yra itin trapus ir svarbus žmogaus gyvenime,

kurio metu atrandamas tapatumas, vyksta spartus fiziologinis vystymasis, paauglius kamuoja

sunkūs išgyvenimai, akistata su buvusiais ir naujais konfliktais. Pradinio ir pagrindinio ugdymo

bendrosiose programose (Vilnius, 2008) teatro pedagogams iškeliami patys svarbiausi uždaviniai

ir tikslai, kuriuos įgyvendinus paaugliai įgyja naujų žinių, gebėjimų bei įgūdžių, labiau pasitiki

savimi, valdo stresą, bendrauja ir bendradarbiauja su bendraamžiais bei aplinka, atranda

individualumą.

Siekiant ištirti paauglių asmeninės kompetencijos ugdymą teatru buvo atsižvelgta į

Pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrąsias programas ir apibrėžta asmeninės kompetencijos

struktūra, išskirti svarbiausi trys jos elementai: pasitikėjimas savimi, streso valdymas,

bendravimas ir bendradarbiavimas. Tai padėjo parengti tyrimo medžiagą – klausimynus

paaugliams, užsiėmimų planus fokus grupės tyrimui.

58

Atlikto tyrimo duomenimis, teatro užsiėmimai įtakoja paauglių asmeninės

kompetencijos ugdymą: mokiniai lengviau bendrauja, užmezga naujus ryšius, pasitiki savimi,

savo veiksmais, kontroliuoja emocijas, suvaldo stresą.

Buvo pastebėta, kad paaugliai, pradėję lankyti teatro užsiėmimus, geriau jautėsi

bendraamžių draugijoje, lengviau integravosi į mokyklos gyvenimą, drąsiau elgėsi susidūrę su

netikėtomis problemomis.

Tyrimo rezultatai leidžia teigti, jog ugdymas teatru turi puikias galimybes plečiant,

ugdant paauglių asmenines kompetencijas. Ugdymo metodai turi būti parinkti atsižvelgus į

mokinių interesus, gebėjimus, individualias savybes. Naujos patirtys, draugai, kompetentingas

pedagogų darbas teatro užsiėmimuose padeda paaugliui ugdyti pasitikėjimą savimi, streso

valdymą, bendravimą ir bendradarbiavimą.

59

Summary

Regina Voitkevič

Personal Competences Development Through Theatre

Nowadays our life needs assertive, brave and self-confident people who could easy strive

for his goals, communicate and collaborate with others. To become a full-grown personality,

who could recognize one’s competences, abilities and skills which are necessary to be developed

since childhood. Adolescence is the most difficult period of development, which can distort

person’s values, viewpoints and the self-assessments standards.

This work was supposed to reveal what are the possibilities of the theatre classes

developing adolescents’ self confidence, stress management, communication and collaboration.

The aim of the research is to reveal the possibilities of theatre classes developing adolescents’

personal competences on the basis of theoretical and practical research. The main tasks are to

discuss the educational importance of theoretical assumptions of adolescents’ personal

competences, to explore the viewpoint to the personal competences, to sort out how confident

the adolescents may be by the means of theatrical education, to find out how the adolescents may

cope with stress during the theatre classes, to sort out the possibilities of communication and

collaboration during the theatre classes.

To analyse the results of the research the following methods were invoked: psychological

and pedagogical analysis of literature, questionnaire interview survey, statistical analysis of

survey data, focus group method, structured interviews and the students’ case analysis.

The adolescence between the age of 12-15 is extremely important and fragile in human’s

life, in which identity is found, the rapid psychological development is in process, adolescents

suffer from serious experiences, conformation with the old and new conflicts. The primary and

secondary educational programs (Vilnius, 2008) raised the most important tasks and aims for the

teachers of theatre after which adolescents gain great knowledge, abilities and skills, are more

confident, are able to cope with stress, communicate and collaborate with peers and

environment, discover their own individuality.

In order to explore adolescents’ personal competences development through theatre the

primary and secondary general education programs were considered, personal competences

structure was defined and three main elements: self-confidence, stress management,

communication and collaboration were explored. This helped us to prepare the material for the

research - questionnaires for adolescents, lessons plans for focus group research.

60

The results of the research present that theatre classes have influence on adolescents’ personal

competences development: students are able to communicate easier, establish new contacts, are

self-confident, self-reliant, control their emotions and cope with stress.

It was noted that adolescents who started attending theatre classes felt better with their peers,

could easier integrate into school life, acted more confidently when facing unexpected problems.

The study results suggest that training in theatre has excellent opportunities for expanding,

developing personal competences. Educational methods have to be chosen considering students’

interests, abilities, individual characteristics. New experiences, friends, competent teachers’

work in theatre classes help to develop self-confidence, stress management, communication and

cooperation for the adolescents.

61

Priedas nr. 1

ANKETA

Vilniaus pedagoginio universiteto teatro edukologijos magistrantė Regina Voitkevič atlieka magistro tiriamąjį darbą. Šiuo tyrimu siekiama nustatyti kaip teatro užsiėmimai įtakoja paauglio asmens kompetenciją, ar labai pasikeitė nuo užsiėmimo pradžios iki dabar. Prašome Jus atsakyti į visus žemiau pateiktus anketos teiginius. Įvertinkite balais nuo 0- visiškai nesutinku, 1, 2, 3...10 – visiškai sutinku. Anketa anoniminė, jos pasirašyti nereikia.

Lytis .......................... Amžius .....................

Dėkojame už atsakymus.

Teiginys, iliustruojantys paauglių asmenines kompetencijas.

Įvertinimas (nuo 0 – visiškai nesutinku, iki 10 – visiškai sutinku.)

Mokiniai pasitiki savimi.

Mokiniai nesivaržo savo išvaizdos.

Mokiniai moka atsipalaiduoti viešai kalbant.

Mokiniai kontroliuoja savo emocijas, drąsiai elgiasi.

Mokiniai moka susikaupti, sutelkti dėmesį.

Susidūrę su neįveikiamomis problemomis ,mokiniai nebijo paprašyti pagalbos mokytojų, bendraamžių.

Mokiniai pasitiki draugais, mokytojais.

Mokiniai yra komunikabilūs, draugiškai bendraują tarpusavyje.

Mokiniai yra supratingi, tolerantiški greitai įsijaučia į kitų žmonių problemas.

Mokiniai domisi kultūra: skaito knygas, lankosi spektakliuose.

Mokiniai yra kūrybingi, linkę improvizuoti.

Ugdymas teatru yra svarbus meninio ugdymo procese.

62

Priedas nr. 2

Struktūruotas interviu

Lytis .......................... Amžius .....................

Dėkojame už atsakymus.

Teiginys, iliustruojantys paauglių asmenines kompetencijas.

Įvertinimas (nuo 0 – visiškai nesutinku, iki 10 – visiškai sutinku.)

Pasitiki savimi.

Nesivaržai savo išvaizdos.

Moki susikaupi ir sutelkti dėmesį, atsipalaiduoti viešai kalbant.

Kontroliuoji savo emocijas, drąsiai elgiesi.

Susidūręs (- usi ) su neįveikiamomis problemomis , nebijai paprašyti pagalbos mokytojų, bendraamžių.

Esi yra komunikabilus (- li ), draugiškai bendrauji su bendraamžiais.