Vilniaus edukologijos universitetas

Socialinių mokslų fakultetas

Ekonomikos katedra

LINA DRANGINYTĖ

UNIVERSITETINIŲ STUDIJŲ KOKYBĖS TOBULINIMAS

Magistro baigiamasis darbas

studijų programa Švietimo įstaigų vadyba ir administravimas

Vadovas (-ė) doc. dr. Vytas Navickas

(parašas)

Recenzentas (-ė)

(parašas)

Vilnius, 2012

2

Turinys

Įvadas ....................................................................................................................................................... 3

1. Kokybės ir universitetinių studijų sampratos teorinių aspektų analizė ............................................ 7

1.1. Kokybės sąvokos teorijos .......................................................................................................... 7

1.2.Universitetinių studijų identifikacija ......................................................................................... 14

1.3.Kokybės samprata universitetinėse studijose ............................................................................ 18

2. Universitetinių studijų kokybės užtikrinimas ................................................................................. 23

2.1. Aukštojo mokslo kokybės vertinimas ir užtikrinimas ............................................................. 23

2.2. Studijų kokybės būklė ir užtikrinimas nacionaliniu lygiu ....................................................... 30

2.3. Bolonijos procesas ir studijų kokybės užtikrinimas tarptautiniu lygiu .................................... 38

2.4. Lietuvos universitetinės studijos tarptauniniame kontekste .................................................... 46

3. Lietuvos universitetinių studijų kokybės tyrimas ........................................................................... 51

3.1. Tyrimo metodikos aprašas ir pagrindimas ............................................................................... 51

3.2. Tyrimo analizė ir rezultatai ...................................................................................................... 55

Išvados .................................................................................................................................................... 66

Santrauka ................................................................................................................................................ 68

Summary ................................................................................................................................................ 69

Literatūra ................................................................................................................................................ 70

Priedas .................................................................................................................................................... 74

3

Įvadas

Temos aktualumas. Šių dienų visuomenėje kaita tapo įprastu reiškiniu, tad dvidešimt pirmąjį amžių

galime įvardinti nepaliaujamos kaitos amžiumi, kai ne tik pokyčiai nesustoja, bet vis spartėja, tapdami

vis sudėtingesniais. Tokie staigūs šuoliai kelia naujus reikalavimus ir aukštajam mokslui. Susidūrimas

su naujomis kultūromis, didėjantis visuomės mobilumas įtakoja didesnį pažinimo, galimybių ir

prioritetų rato formavimąsi. Globalizacijos procese žinios įgauna ypatingą reikšmę – jos tampa

stabilumo ir socialinio gerbūvio garantu. Ne veltui Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatyme

randame šią studijų ir mokslo misiją: “Darni mokslo ir studijų sistema grindžia žinių visuomenės

plėtotę, žiniomis grįstos ekonomikos stiprėjimą ir darnų šalies vystymąsi, dinamišką ir konkurencingą

šalies ūkio gyvenimą, socialinę ir ekonominę gerovę; ugdo kūrybingą, išsilavinusią, orią, etiškai

atsakingą, pilietišką, savarankišką ir verslią asmenybę, puoselėja civilizacinę Lietuvos tapatybę,

palaiko, plėtoja ir kuria šalies ir pasaulio kultūros tradicijas.”1

Besikeičiančioje visuomėne būdingas spartus vystymasis. Pokyčių būtinybė buvo

reikalinga ir anksčiau, kuomet Lietuva įstojo į Europos sąjungą ir visi Lietuvos piliečiai tapo

pilnateisiais Europos nariais. To pasekoje turi keistis švietimas ir aukštasis mokslas, kad Lietuvos

piliečiai galėtų naudotis savo gauta laisve, globalizacija, informacijos gausa, staigios kaitos įtaką

pajausti ne iš blogosios pusės, bet pasinaudoti teigiamomis galimybėmis. Kad aukštasis mokslas

sėkmingai galėtų atlikti savo vaidmenį, būtina tolimesnę pertvarką derinti su kitomis reformomis ir,

žinoma, su Europos Sąjungos švietimo bei aukštojo mokslo politikos siekiais. Tad Lietuva, būdama

viena iš Europos šalių, yra pritarusi konceptualiam dokumentui- „Europos aukštojo mokslo kokybės

užtikrinimo nuostatoms ir gairėms“, kurio įtaką ir reikšmę aukštajam mokslui ir jo raidai jau galime

vertinti.

Lietuvos švietimo plėtotės strateginės nuostatos 2003 – 2012 metams numatė Lietuvos

švietimo praktinę viziją, mėginama siūlyti, kaip tinkamai panaudoti nacionalinį biudžetą, privatų

kapitalą ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas, kad švietimo sistema taptų efektyvi ir visiems

prieinama, suteikianti galimybę į kokybišką mokslą ir mokymąsi visą gyvenimą. Siekiant šių tikslų,

siekiama maksimaliai išnaudoti glaudų mokslo ir verslo bendradarbiavimą. Universitetinų studijų

sistema turi tiklslingai veikti rinkos ir atviros visuomenės sąlygomis. Procesas turi apimti visus

švietimo sektoriaus dalyvius.

1 Lietuvos Respublikos Mosklo ir studijų įstatymas 2009 Nr. XI-242

4

Vykstant pokyčiams visuomenėje keitėsi ir pati universiteto idėja, kartu keisdama studijų

tikslus ir funkcijas „Sovietmečiu visuomenei buvo primestas diskursas apie „socialinį užsakymą“,

„progreso“ gairės būdavo nužymimos kompartijos suvažiavimuose, o šiuo metu vis dažniau raginama

atsižvelgi į „rinkos“ poreikius, rengti verslo ir pramonės struktūroms labiausiai reikalingus

„specialistus“. Kita vertus, vis dažniau ir, turiu pripažinti pagrįstai, aimanuojama, kad devolvuojamos

bendražmogiškos vertybės, o jas įtvirtinanti humanitaristika išgyvena krizę.“2 Šiuolaikinėje

visuomenėje, kada informacija ir žinios nuolat yra kintančios ir atnaujinamos, akcentuojamos studentų

kompetencijos, kurios turi būti lavinamos mokymo/mokymosi procese, studentai turi gebėti

savarankiškai mąstyti, kurti, planuoti, pritaikyti gautas žinias, kritinio mąstymo ugdymas ir

pritaikymas, gebėjimas prisitaikyti naujose situacijose ir daugelis kitų kompetencijų, tad šių dienų

visuomenėje itin aktuali auštojo mokslo studijų kokybės svarba, kuri tiesiogiai atsiskleidžia

dinamiškoje aplinkoje, kada kylančių dilemų neįmanoma išspręsti vien įgytomis specialybės žiniomis.

Žinoma, nedera pamiršti kitos itin svarios priežasties - Lietuva yra viena iš Europos Sąjungos

valstybių, o mūsų šalies universitetai konkuruoja su kitų šalių universitetais, tad kokybė yra esminė

sąlyga, nuo kurios priklauso pasitikėjimas, tinkamumas, mobilumas ir suderinamumas Europos

aukštojo mokslo erdvėje (Salamankos konvencija).

Mokslinis ištirtumas. Universitetinių studijų kokybės užtikrinimas yra aktuali tema ir

problema ne tik Lietuvoje, jai skiriamas vis didesnis poreikis ir dėmesys. Jau ne vienas dešimtmetis

visuotinai pripažinta mokslo, žinių, naujausių technologijų, informacijos, intelekto svarba, nes būtent

intelektas ir žmonių kompetencija, lemia gyvenimo kokybę ir aukštą konkurencingumą pasaulinėse

rinkose. Todėl nenuostabu, kad daugelyje išsivysčiusių valstybių mokslas ir studijos laikomi

valstybiniu prioritetu. Lietuvoje universitetinių studijų kokybė nėra gera, yra nemažas kelias link

tobulumo, todėl ši tema yra nuolatinių diskusijų tema ne tik akademinėje erdvėje. Europoje studijų

kokybės plėtojimas skatinamas Bolonijos deklaracija ir su ja susijusių konvencijų dokumentais.

Kokybė nėra duota savaime, ji turi būti sukurta ir plėtojama vardan konkurencingumo ir, žinoma,

patrauklumo. Iki 2010 metų Europa turi tapti konkurencingiausiu regionu - tokį tikslą iškėle Europos

šalys pasirašiusios Bolonijos deklaraciją, kuri susilaukė didelio dėmesio ne tik Europos mastu, dėl

savo sėkmės Bolonijos procesas, keldamas naujus tikslus ir toliau lieka aukštojo mokslo struktūrų

reformų varikliu, kadangi Lietuva yra Europos Sąjungos viena iš šalių, šie tikslai yra aktualūs ir mūsų

valstybei. Studijų kokybę tyrė Lietuvos mokslininkai – R. Želvys, E. Stumbrys, R. Laužackas, B.

Pociūtė, V. Lamanauskas ir kiti, taip pat ir užsienio šalių atstovai – D. Green, M. Clarke, P. McGhee,

R. Barnett ir daugelis kitų.

2Samalavičius A. Universieto idėja ir akademinė industrija. Vilnius: Kultūros barai, 2003. p. 136

5

Praktinė nauda. Ši tema yra aktuali ir problematiška, dėl to, kad ištyrimo lygis,

greičiausiai, niekada nebus pakankamas, pats tobulinimas yra nuolatinis procesas dėl nuolatinės kaitos.

Todėl ne tik svarbu išsiaškinti Europos Sąjungos teikiamus siūlymus bei patirtį, kad Lietuvos

universitetų studijos, kaip Europos Sąjungos narės, būtų patrauklios kitoms šalims, kad Lietuva būtų

konkurencinga šioje srityje, nes laiduotų aukštą universitetinių studijų kokybę, bet ir kiek studijos

nukreiptos į praktinį pritaikymą dirbant darbą pagal gautą specialybę. Darbe atlikto tyrimo pagrindas

ištirki, kiek universitetinės studijos naudingai įprasminanos siekiant karjeros.

Tyrimo objektas. Lietuvos universitetinių studijų tobulinimas.

Hipotezė. Lietuvos universitetai skiria nepakankamai dėmesio studijų kokybės

tobulinimui, tad dėl šios priežasties kenčia universitetinių studijų kokybė.

Darbo tikslas. Nustatyti Lietuvos universitetinių studijų kokybės problematinius

aspektus ir tobulinimo kryptis, remiantis Europos Sąjungos siūlymais dėl universitetinių studijų

tobulinimo, atsižvelgiant į studijas baigusių asmenų studijų metų gautą informaciją bei jos galimybes

pritaikyti praktiškai dirbant.

Darbo uždaviniai:

1. Išnagrinėti mokslinę literatūrą studijų kokybės gerinimo klausimais.

2. Atlikti teisės aktų, susijusių su universitetinių studijų kokybe apžvalgą.

3. Išnagrinėti universitetų studijų kokybės vertinimo rodiklius.

4. Aptarti Lietuvos universitetų studijų kokybės būklę.

5. Sukurti tyrimo instrumentarijų bei atlikti grupinį interviu su šešiais skirtingų

universitetų aboslventais, dirbančiais pagal gautą specialybę.

6. Suformuluoti išvadas ir pasiūlymus Lietuvos universitetinių studijų kokybės

tobulinimui.

Tyrimo bazė ir imtis. Tyrime dalyvaus šešių skirtingų Lietuvos universitetų dešimt

absolventų, kurie baigę skirtingas studijų programas bei dirba pagal įgytą specialybę.

Tyrimo metodai. Šis darbas paremtas mokslinės literatūros, publikacijų analize, taip pat

teisės aktų, statististinių duomenų bei kitokio informacinio pobūdžio duomenų (straipsnių) ir kitų

aktualių dokumentų apžvalga. Gilesniam problemos suvokimui naudotas empirinis (grupinis interviu)

metodas. Gauta informacija bus lyginama, daroma sintezė, tyrimo duomenys analizuojami,

grupuojami.

6

Darbo stukrtūra. Šis magistro darbas bus sudarytas iš trijų pagrindinių dalių. Pirmoje

teorinėje dalyje, remiantis moksliniais šaltiniais bus aptariamos kokybės, universiteto sąvokos, bei

kokybiškų studijų samprata, bei studijų kokybę laiduojantys teoriniai aspektai. Antroje teorinėje darbo

dalyje bus atlieka teisės aktų apžvalga, bei jų įtaka universitetinėms studijoms ir Lietuvos

universitetinių studijų būklės apžvalga. Trečioji darbo dalis bus skirta analitiniam autoriniam Lietuvos

universitetinių studijų kokybės būklės tyrimui, bus pagrįsta hipotezė, aprašyti probleminiai aspektai

bei galimos tobulinimo kryptys. Darbo pabaigoje pateiktos išvados ir pasiūlymai.

7

1. Kokybės ir universitetinių studijų sampratos teorinių aspektų analizė

1.1. Kokybės sąvokos teorijos

Šioje darbo dalyje bus analizuojamos kokybės sąvokos reikšmė, samptratos bei

įgyvendinimo principai.

Dažnai išskiriamos dvi žmogaus sąmonei gan priešingos sąvokos – kokybė ir kiekybė,

dėl pastarosios aiškumo diskusijų nekylą, tačiau kokybės sąvoka pasirodo kaip itin sudėtinga.

Manoma, kad pirmasis kokybę moksliškai pradėjo nagrinėti Aristotelis ketvirtame šimtmetyje prieš

mūsų erą. Ši sąvoka yra itin svarbi, jai apibūdinti naudojamami įvairiapusiški apibrėžimai, kurių

egzistuoja daugybė dėl jos platumo. Pagal požiūrį į kokybę D. Garvinas (1988) išskyrė penkis punktus:

Transcendentinis požiūris – kokybė nėra nei materija, nei daiktas, jos negalima

apčiuopti ar apibrėžti, bet vis dėlto egzistuoja žinojimas kas yra kokybė. Pasak D.

Garvino kokybė yra tiesiog trečia objektyvi realybė, dėl kurios kokybiškas

produktas yra pranašesnis už visus kitus. Šį požiūrį D. Garvinas iliustruoja

pasitelkdamas rankų darbo vienetinius gaminius, kurie yra kokybiškesni už

masinės gamybos produktus.

Produkto kokybė – šiuo požiūriu kokybė yra aiškiai apibrėžta, kuri vertinama

pagal produkto požymius ir savybes. Kuo daugiau produktas turi jų, tuo yra

brangesnis ir kokybiškesnis, nes pagaminti produktą, turintį daugiau savybių ir

požymių, kainuoja daugiau.

Kokybė vartotojui – vartotojo iškeltas produkto kokybės atitikimo lygis. Pagal šį

požiūrį sunku nustatyti produktų kokybę, nes egzistuoja įvairūs vartotojai su

skirtingais lūkesčiais bei poreikiais.

Kokybė gamyboje – tai kokybė, kuri iš anksto apibrėžiama reikalavimais,

standartais ir kitais dokumentais, bet koks nukrypimas nuo jų laikomas defektu.

Vertės požiūris – apibrėžiama kaštų ir kainos sąvokomis. Kokybišku produktu

laikomas tas, kuris turi gerą charakteristiką arba jo eksplotavimas įmanomas

priimtinais kaštais ir kaina.

Nors D. Garvinas pateikia įvairiapusiškus požiūrius į kokybę, tačiau jie nėra pakankami

ir nei vieno iš jų negalime traktuoti kaip išsamiai apibūdinančio šią sąvoką. Kokybė yra priklausoma

nuo įvairių veiksnių, kurie atsiranda dėl skirtingų požiūrių, tai ir yra pagrindinis veiksnys, nulementis

8

įvairių kokybės koncepcijų egzistavimą. Remdamiesi tarpautiniu kokybės standartu ISO 9000: 2000,

kokybę apibūdiname kaip turimų charakteristikų visumos ir reikalavimų atitikimo laipsnį. Kadangi

reikalavimai daugeliu atvejų nustatomi remiantis vartotojo poreikiais ir lūkesčiais, kokybę galima

apibrėžti dar trumpesniu terminu: „kokybė – tai vartotojo patenkinimo lygis.”3 Tačiau, kad ir kaip

apibrėžtume kokybę, jos esmės nepavyks galutinai atskleisti, nes apibrėždami šią savoką vienu

požiūriu, neapibrėšime kitu požiūriu. „Ši problema, anot D. Garvino, kyla dėl to, kad egzistuoja kitos

produkto kokybės kategorijos.“ 4 Kad ir kiek diskutuotume apie visapusišką kokybės sąvokos

apibrėžimą, galiausiai vis tiek nerastume vieningo kompromiso, tačiau viena galima teigti – kokybė

glaudžiai siejasi su produkto ar paslaugos vartotoju, klientu: „kiekviena organizacija veikia tik todėl,

kad ji turi išorinių vartotojų, kurių poreikių tenkinimas yra pagrindinių organizacijos siekių uždavinys.

Remiantis grįžtamuoju ryšiu iš vartotojų, tobulinami veiklos darbo rezultatai ir produktai, siekiant

patenkinti nuolat didėjančius vartotojų poreikius.“5 Tad viena svarbiausių visuotinės kokybės

sudedamųjų dalių ir yra vartotojų patenkinimas. Tradicinėje vadyboje akcentuojamas kokybiškas

darbas, jeigu jis yra atliktas pagal tam tikrą dokumentaciją – standartai, techninės sąlygos, receptai ir

kt. Visuotinėje kokybėje darbų atlikimas pagal tam tikrus reikalavimus yra tik priemonė tikslui

pasiekti, bet ne tikslas savaime. Tikslu visuotinė kokybė nurodo į vartotojų poreikių patenkinimą

mažiausiais kaštais, produktas tobulinamas pagal vartotojų poreikius tol, kol ir esami vartotojai, ir

namatomi būtų visiškai patenkinti, o dar geriau, pranokti poreikius ir pateikti tokį produktą ar

paslaugą, kurio nesitikėjo, nes bet kokia organizacija praradusi vartotojų susidomėjimą, praranda

vartotojus taip ir pati nustodama egzistuoti. Norint kuo geriau patenkinti vartotojų poreikius atsiranda

būtinybė pažinti vartotojus, tai yra žinoti, kas jie yra. Remiantis grįžtamuoju ryšiu iš vartotojų, nuolat

tobulina organizacijos veikla, tad organizacija, kuri remiasi visuotinės kokybės vadybos filosofija yra

dinamiška ir lanksti, sugebanti prisitaikyti prie greitų pasikeitimų. Šioje vietoje galime išskirti keletą

kokybės vadybos principų:

Kokybės gerinimas padeda sutaupyti pinigų ir laiko;

Darbas yra integruotas procesas;

Kiekybė neturi prasmės be kokybės;

Kokybė reiškia nuolatinį gerinimą, tobulinimą;

Tik 100 procentų yra pakankama;

Kokybė turi atsirasti nuo pačios pradžios;

3 Kaziliūnas A. Kokybės analizė, planavimas ir auditas: monografija. Vilnius: MRU leidykla, 2006. p. 11

4 Vanagas P. Visuotinės kokybės vadyba. Kaunas: Technologija, 2004, p. 19

5 Ten pat, p. 19

9

Tiekėjai turėtų jaustis kaip jūsų partneriai;

Vartotojai yra neatsiejama dalis nuo organizacijos;

Tinkamas vadovavimas ir mokymas esamų darbutojų leis pasiekti optamalių

rezultatų.

Visuotinė kokybės vadybos filosofija ir metodai apima visą organizaciją bei visus

darbuotojus, siekdama kuo geriau patenkinti, o idealiu atveju, ir pranokti vartotojų lūkesčius, nuolatos

gerina kokybę, o tai reiškia, kad vyksta nuolatinis organizacijos tobulėjimas. Kad būtų įmanoma

pasiekti norimą kokybės lygmenį, privaloma, kad visais organizacijos lygiais būtų laikomasi kokybės

principų, o organizacijos veikla būtų gerinama, remiantis išanalizuota grįžtamąja informacija iš

vartotojų, klientų. Sėkmingai pritaikyta kokybės vadyba paslaugų srityje padeda plėsti rinką, didinti

produktyvumą bei mažinti išlaidas ir, be abejo, gerinti paslaugų teikimą ir taip didinti kliento

pasitenkinimą. Kalbant apie paslaugas teikiančias organizacijas, veikla paslaugų kokybės srityje turi

būti taip pat nukreipta ir į žmogiškuosius aspektus, susijusius su paslaugų teikimu:

Socialiniu procesų, susijusių su paslauga, valdymu;

Žmonių sąveikos pripažinimu svarbiausia paslaugos kokybės dalimi;

Kliento požiūrio į organizacijos įvaizdį, kultūtą ir darbą svarbos pripažinimu;

Darbuotojų sugebėjimų ir galimybių ugdymu;

Darbuotojų skatinimu gerinti kokybę ir tenkinti kliento lūkesčius.

Kaip matome, kokybės yra politinis, kultūrinis ir socialinis procesas. Jis, kaip ir techninis

ar gamybinis, gali būti planuojamas, valdomas, gerinamas taikant technines ir vadybines žinias – teigia

A. Kaziliūnas monografijoje „Kokybės analizė, planavimas ir auditas“. A. Juodaitytė teigia, kad

„visuotinė kokybė – tai filosofija, kurios pagrindu valdomos sistemos gali tiesiogiai paveikti

organizacijos tiklsus, tenkinančius vartotojų poreikius, nes pastovus kokybės siekimas tampa

organizacijos veiklos būdu. Iki šiol buvo žinomi du požiūriai į universitetinių studijų kokybę: mokslo

įstaigos akreditavimas ir rezultatų vertinimas. Visa tai apima išorinį studijų kokybės vertinimą.

Visuotinės kokybės filosofijoje siūloma kontrolės funkcijas įterpti į patį studijų procesą. Tokiu atveju

kokybės siekimas integruojamas ir suvokiamas kaip akademinės bendruomenės gebėjimas

savarankiškai palaikyti ir tobulinti studijų standartus atsižvelgiant į studentų, tėvų, organizacijų ir kitų

visuomeninių grupių poreikius. Valstybinė akreditacija ir rezultatų vertinimas yra svarbi, tačiau ne

10

pagrindinė kokybės užtikrinimo grandis.“6 Tad norint parengti ir supratsi kokybės užtikrinimo veikimo

principus, pirmiausia būtina suprasti kaip veikia pagrindiniai kokybės užtikrinimo principai.

Garsus kokybės vadybos mokslininkas E. Demingas pasiūlė pakeisti kokybės vadybos

filosofiją, keičiant vadovų ir darbuotojų elgesį taip, kad kuo efektyviau, pigiau ir našiau būtų pasiekta

kokybė, šiame procese akcentuojama pagarba visų organizacijos narių veiklai. Remdamasis pagarbos

ir vertinimo idėja darbuotojams, E. Demingas sukūrė keturiolika principų, kurių reikia laikytis, norint

sėkmingai diegti kokybės programas, kurių esmę būtų galima trumpai nusakyti taip: kad kokybės

kultūra būtų sėkmingai įgyvendinta, visa organizacija turi dirbti kartu, darbuotojai atsakingi už

sėkmingą įgyvendinimą, o aukščiausi vadovai atsakingi už sėkmingą kokybės strategijos planavimą

bei rengimą. Kadangi vadovybė turi visas galimybes numatyti, suplanuoti, motyvuoti ir vykdyti

reikalingus pokyčius organizacijoje, ji ir yra atsakinga už jos sėkmę. Pagal šį darbuotojų ir vadovybės

skirstymą, mokslininkas išskiria du pagrindinius kokybės problemų piežasčių tipus. Pirmąsias galima

įvardinti kaip vietinės reikšmės, lengvai išsprendžiamos ir pastebimos, nes kyla dėl darbuotojų kaltės,

šias klaidas gali nustatyti ir išspręsti patys darbuotojai. Antrojo tipo klaidų priežastys kyla dėl

neteisingo vadovybės planavimo, kadangi planavimas yra vadovybės prerogatyva, tik ji šias klaidas

gali ištaisyti, už 94 procentus kylančių klaidų yra atsakinga vadovybė7. Kad klaidų būtų išvengta, E.

Demingas siūlo sprendimo būdą, kuris vadinamas Demingo ratu/ciklu, jo veikimas paremtas keturiais

punktais – planuok, daryk, tikrink, veik – PDTV (anglų kalboje PDCA):

6 Juodaitytė A. Studijų kokybė aukštojoje mokykloje: valdymo filosofija ir prakseologija// Aukštojo mokslo kokybė.

Kaunas: VDU, 2004, Nr. 1, p. 13

7 Martin R. James. Summary of Deming, W. E. 1993. The New Economics For Industry, Government & Education.

Cambridge: Massachusetts Institute of Technology Center for Advanced Engineering Study. Prieiga internete:

http://maaw.info/ArticleSummaries/ArtSumDeming93.htm, žiūrėta 2011 12 10

Veik Planuok

Tikrink Daryk

1 pav. PDTV Demingo ciklas

11

Detalesnis Demingo ciklo paaiškinimas:

Planuok veiklą ir rezultatus;

Daryk visada ką suplanavai;

Tikrink, ar viskas vyksta gerai;

Veik, numatyk koregavimus ir tobulinimo priemones naujam ciklui.

Kartais tobulint negaunamas norimas rezultatas, tokiais atvejais reikia bandyti iš naujo,

tačiau pradėti ne grįžtant atgal prie paskutinio žingsnio, o pradedant visą ciklą nuo pirmo žingsnio, taip

numato PDTV ciklo koncepcija. Žinoma, tolimesnė veikla turi būti vykdoma remiantis ankstesniais

rezultatais bei žiniomis. Jeigu problemos priežastys nubus galutinai atskleistos, jos vėl vers

pakartotinai nagrinėti situaciją. Jeigu rezultatai teigiami ir visiškai išnagrinėti, bus galima eiti prie

tolimesnių problemų. Taigi šio ciklo vadinimas Demingo ratu, tik paryškina nenutrūkstamą tobulinimo

eigą – kokybės tobulinas reikalauja būti kartojamas. Bet kokiu atveju, kartojimas formuoja naujus

įgudžius, gilesnį problemos supratimą, bei suteikia didesnes galimybes problemai išspręsti.8

1991 metais buvo parengtas Europos kokybės vadybos fondo Europos verslo tobulumo

modelis, vėliau buvo tobulinamas ir 1999 metais pradėtas naudoti naujas, kuris apibrėžiamas

aštuoniomis pagrindinėmis koncepcijomis:

Orientacija į rezultatus – organizacijos veikla suinteresuotų grupių poreikių

subalansavimas ir patenkinimas;

Dėmesys klientams – klientai yra galutiniai paslaugos ar produkto vertintojai.

Organizacijos sėkmė priklauso nuo klientų išsaugojimo ir jų lojalumo, todėl

organizacija turi orientuotis ir į dabartinius jų poreikius ir numatomus;

Vadovavimas ir tikslo pastovumas – ilgalaikių tikslų žinojimas ir nepertraukiamas

jų siekimas;

Valdymas orientuojantis į procesus ir remiantis faktais – „organizacijos

efektyviau veikia, kai yra suprasta ir sistemingai valdoma tarpusavyje susijusių

procesų veikla. Sprendimai, svarbūs dabartinei veiklai ir patobulinimams,

8 Moen R., Norman C. Evolution of the PDCA Cycle. Prieiga internete:

http://pkpinc.com/files/NA01MoenNormanFullpaper.pdf, žiūrėta 2011 12 10

12

priimami remiantis patikima informacija, į kuią įeina ir suinteresuotųjų

organizacijos veikla šalių poreikių suvokimas“;9

Žmonių ugdymas ir įtraukimas – pasitikėjimas organizacijoje, kurioje darbuotojai

savo kompetencija gali įsitraukti į veiklos tobulinimo procesus;

Nepertraukiamas mokymasis ir veiklos tobulinimas - nuolatinis mokymasis ir

informacijos pasidalinimas;

Bendradarbiavimas – „organizacija efektyviau veikia, kai yra sukūrusi abipusiškai

naudingus ryšius, paremtus pasitikėjimu, žinių dalijimusi ir integracija su savo

partneriais“10

Atsakomybė visuomenei – visuomenės lūkesčių tenkinimas, teisinių normų

laikymasis – tuo vadovaudamasi organzicija gali turėti ilgalaikę sėkmę.

Šiuo modeliu remiantis, vertinimas vyksta pagal devynis kriterijus (2 pav.)

2 pav. Europos kokybės vadybos fondo tobulinimo modelis (remiantis EFQM)

Tai puikus ir plačiai pritaikomas modelis savianalizei atlikti – įsivertinimui. Pirmieji

penki kriterijai skirti visuotinės kokybės vadybos lygiui tirti, likusieji keturi skirti įvertinti

organizacijos pasiektus rezultatus ir jų gerėjimą įgyvendinant visuotinės kokybės vadybą.

Vadovų veikla – vertinama vadovų elgsena, kreipiant organizaciją į visuotinę kokybę. Šis

kriterijus parodo kaip visų lygių vadovai sugeba motyvuoti ir įkvėpti darbuotuojus eiti nuolatinio

tobulėjimo keliu.

9 Vanagas P. Visuotinės kokybes vadyba. Kaunas: Technologija, 2008. p. 118

10 Ten pat, p. 118

Galimybės Rezultatai

Mokymas, kūrybingumas ir naujovių diegimas

Vadovų

veikla

Žmogiškieji

ištekliai

Planavimas

ir strategija

Partneriai ir

ištekliai

Procesai,

produktai

ir

aptarnavi

mas

Į darbuotojus

nukreipti

rezultatai

Į klientus

nukreipti

rezultatai

Poveikis

visuomenei

Pagrindin

ės veiklos

rezultatai

13

Žmogiškųjų išteklių vadyba – parodo kiek organizacija panaudojus darbuotojų potencialą

nuolatiniam tobulimui įgyvendinti, žinių plėtojimui, kvalifikacijos didinimui, kaip kiekvienas

darbuotojas įtraukiamas į nuolatinio tobulinimo procesą, kiek efektyvus organizacijoje bendravimas

tiek „iš viršaus į apačią”, tiek „iš apačios į viršų”.

Strategija ir planavimas – vertinama kiek organizacijos politika remiasi visuotinės

kokybės koncepcija, ar grindžiama tinkama ir išsamia informacija, ar verslo planų daryme remiamasi

politika ir strategija, vidiniai ir išoriniai politikos ir strategijos ryšiai, ar reguliariai vyksta jų

atnaujinimas.

Partnerystė ir ištekliai – šis kriterijus vertina kaip nuolatinis verslo tobulinimas

pasiekiamas valdant finansų, informacijos, tiekėjų, medžiagų, statinių, įrenginių bei technologinius

pasiekimus.

Procesų ir pokyčių valdymas – sėkmę lemiančių procesų nustatymas ir valdymas, analizė

ir uždavinių tobulumo link formulavimas; kūrybiškumo ir naujovių skatinimas, pokyčių įgyvendinimas

ir naudingumo įvertinimas.

Į darbuotojus orientuoti rezultatai – vertinama, ką organizacija padarė darbuotojų

pasitenkinimui skatinti.

Į klientus orientuoti rezultatai – vertinama, ką organizacija padarė siekdama patenkinti

savo išorinius vartotojus.

Poveikis visuomenei – šis kriterijus skirtas visuomenės lūkesčiams ir reikmėms

analizuoti. Ką organizacija padarė, kad būtų saugojami aplinkos ir gyvenimo kokybės lūkesčiai.

Pagrindinės veiklos rezultatai – organizacijos pasiekimų lyginimas su planuotais

finansiniais uždaviniais.

Šio modelio paskirtis – skatinti visas Europos šalių organizacijas veikti pagal visuotinės

kokybės vadybą. Šis modelis naudojamas dviems tikslams:

Remiantis šio modelio kriterijais organizuojami Europos kokybės apdovanojimų

konkursai;

Ir svarbiausia – organizacijos nuolatiniam tobulėjimo mechanizmui sukurti.

Europos kokybės vadybos fondo tobulumo modelio nauda organizacijai:

Parodo kaip tobulai veikia organizuota kompanija;

Pagal šį modelį galima įvertinti organizaciją, sustiprinti silpnas jos vietas;

14

Taikant šį modelį galima sužinoti organizacijos vidinį potencialą;

Taip pat jis gali priminti, kad dabar gaunamas pelnas, nieko negali pasakyti apie

organizacijos ateities perspektyvas.

Europos kokybės vadybos fondas yra užsibrėžęs tikslą tapti pagrindine organizacija, kuri

propaguoja bei padeda įgyvendinti visuotinės kokybės vadybą Europoje. Mūsų kontinentas taps

pranašesniu, lyginant su visu pasauliu, jeigu visuotinės kokybės vadybos filosofija ir nuostatos taps

integruotos į visas įmanomas sritis. Europos kokybės vadybos fondo aiškus privalumas yra tas, kad jo

veikloje dalyvauja skirtingos organizacijos, universitetai, kompanijos, kurios dalijasi savo patirtimi,

dėl šios priežasties fondo nariai dirbdami kartu gali sukurti didelį potencialą, kuris naudingas

atskiroms sritims siekiant aukščiausių rezultatų, nes kokybė paverčiama pagrindiniu aspektu, laimint

pasaulinę konkurencinę kovą.

1.2.Universitetinių studijų identifikacija

Kalbant apie aukštąjį universitetinį mokslą, pirmiausia reikėtų suprasti pačią universiteto

ir universitetinių studijų idėją, todėl šioje darbo dalyje bus kalbama būtent apie tai. „Universitetas, kaip

ir visi kiti dalykai, turi savo vietą visuomenėje, bet ši vieta nėra tarnystės kuriai nors kitai visuomenės

veiklai funkcija, ji turi būti savimi ir ne kuo nors kitu. Pirminė ir svarbiausia universiteto veikla yra

siekti mokslo, – niekas negali pakeisti šios universitetinės veiklos. Antra, jis užsiima tam tikro

pobūdžio ugdymu, kuris kyla iš šios veiklos. Universitetas liausis egzistavęs, kai lavinimas jame

išsigims į tai, kas šiandien vadinama moksliniais tyrimais, kai dėstymas jame virs paprasčiausiu

instruktažu, užpildančiu visą studentų laiką, ir kai studentai nebus genami intelektualinės laimės

paieškų, o ateis visiškai negyvybingi ir išsekę, tenorintys gauti praktišką ir pritaikomą moralinių bei

intelektinių žinių bagažą, kai jie ateis be jokio supratimo apie pokalbio manieras, tetrokšdami įgyti

kvalifikaciją, padėsiančią užsidirbti pragyvenimui, arba diplomą, leisiantį jiems įsisukti į pasaulio

eksploataciją“11

- teigia britų filosofas, Kembridžo universiteto ir Londono Ekonomikos mokyklos

politikos mokslų profesorius Michaelas Oakeshottas.

11 Oakenshott M. Univerisiteto idėja. Naujasis Židinys-Aidai”, nr. 12. Prieiga internete:

http://www.lrytas.lt/-12941669591292736679-p6-universiteto-id%C4%97ja.htm, žiūrėta 2012 01 09

15

Kintant visuomenei, kartu su ja nepaliaujamai kinta ir įvairios žmogaus sukurtos sferos,

keičiama ne tik tai, kas pačio žmogaus sukurta, bet ir tai kas sukurta gamtos, taip atsiranda nauji

mokslai, pavyzdžiui genų inžinerija, pretenduojantys pakeisti tai, kas sukurta gamtos. Tad nenuostabu,

kad vis reiklesne tampanti visuomenė iš aukštojo mokslo reikalauja vis daugiau, tuo labiau, kad

universitetai ir visa akademinė industrija turi būti inteletualinis židinys, vedantis visą visuomenę į

priekį bei klojantis išsilavinusios, kūrybingos, gebančios suvokti savo pačios dinamiškumą ir vis

didėjntį globalumą, žmonijos pamatą. Organizacijos, darbdaviai iš absolventų tikisi sulaukti konkrečių

specialybinių žinių, tačiau turint omenyje universitetus baigusius, ar tikrai tokie lūkesčiai pateisinami

ir nemaišomi su kolegijoms ar profesinėms mokykloms keliamais tiklslais, juk pastarosios mokymo

įstaigos pretenduoja suteikti siaurą, daugiau praktika paremtą mokslą. Tad kalbant apie universitetines

studijas ir jų kokybę, pirmiausia vertėtų aptarti pačią universiteto ir universitetinių studijų idėją.

Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatyme išskiriami du tipai aukštųjų mokylų –

universitetai ir kolegijos, toliau rašoma minėtame įstatyme: „aukštoji mokykla organizuoja ir vykdo

studijas, teikia šiame įstatyme nustatytas aukštojo mokslo kvalifikacijas, vykdo mokslinius tyrimus,

eksperimentinę (socialinę, kultūrinę) plėtrą ir (arba) meno veiklą, taiko mokslinių tyrimų ir

eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros rezultatus, kaupia mokslo žinias, plėtoja kūrybinę

veiklą ir kultūrą, puoselėja akademinės bendruomenės vertybes ir tradicijas.“12 Aukštoji mokykla yra

autonomiška, ši teisė reiškiama akademinėje, administracinėje, ūkio ir finansų tvarkymo veikloje.

Galima teigti, kad autonomija, mokslo bei studijų vienovė, akademinė laisvė, demokratiškumas – tai

universiteto pirminiai ir pagrindiniai bruožai bei tradicijos, kurios nekito net ir tada, kai šiuolaikinė

visuomenė kėlė savus iššūkius.

Pačios universiteto idėjos ištaką galime surasti dar Platono akademijoje, Aristotelio

soduose – Antikinėje Graikijoje, kur klestėjo demokratija, tai buvo puiki erdvė filosofijos mokykloms

skleistis „nors neformalios antikinės proto lavinimo institucijos labai skyrėsi nuo viduramžiais

atsiradusio universiteto, tačiau laisva ir nevaržoma intelektualinė atmosfera, viešų disputų kultas

ilgainiui virto tradicija, kuria buvo galima tvirtai remtis.“13

Buvo laikomasi nuostatos, kad gautos

žinios turi būti naudingos bei praktiškai pritaikomos. Pasitelkiant dialogą buvo plečiamos žinios bei

kritikuojamos turimos, taip lavinant kritinį bei analitinį mąstymą. Šių dienų aukštąjį mokslą

nagrinėjantis R. Barnett (Barnett R. (1990). The Idea of Higher Education.Buckingam:Open

University Press) platoniškąjį modelį laiko pagrindu, ant kurio vėliau buvo statomi viduramžių

universitai: XI amžiuje Bolonijos universitetas, XII Paryžiaus ir Oksfordo universitetai, kurių

12 Lietuvos Respublikos Mokslo ir studijų įstatymas 2009 Nr. XI-242

13 Samalavičius A. Universiteto idėja ir akademinė industrija. Vilnius: Kultūros barai, 2003. p.11

16

atsiradimas tapatinamas su aukštojo mokslo ištakomis - „universitetai telkė savy mokymą ir iš dalies

mokslo žinių kūrimą. Žinios tapo kultūrine jėga, universitetai rengė daug inteligentijos atstovų, kurie

stūmė priekin visą to meto gyvenimą.“14

Tiesa, universitetas nebuvo tapatinamas su vieta, universitetas

veikiau reiškė studentų ir dėstytojų draugėn susibūrusią bendruomenę. Iki šių dienų liko keletas

tuometinių universitetų bruožų, pavyzdžiui autonomija - laisvė nuo kontrolės; demokratiškumas –

atvirumas, kuris nepaiso kompetentingumo skirtumų, tiesa, dėl pastarojo punkto ne visi mokslininkai

sutinka, vien turint omenyje religijos svarbą. Tačiau vėliau religija buvo palikta nuošalyje ir pereita

prie empirinių tyrimų, kurių svarba itin išryškėjo prasidėjus Naujiesiems amžiams, kai naujus tiklsus

universitetams pradėjo kelti industrializacija ir naujos technologijos. Prasidėjo naujas universitetų

raidos etapas, kurio metu buvo įtvirtinta mokslo ir tyrinėjimų svarba. Nauja universiteto idėja leido

dėstytojams įsitraukti į tyrimus, kurti naujus dalykus, o studentams buvo suteikta galimybė rinktis

studijų programas „W. von Humboldt pasiūlyti naujai steigiamo Berlyno universiteto principai lėmė

universiteto, kaip institucijos, modernizavimo pradžią: tai mokslinių tyrimų ir studijų vienovės

principas bei dėstytojų ir studentų paritetiškumą garantuojančios akademinės laisvės principas.“15

Taigi toje pačioje institucijoje buvo įteisintas ir mokslas, ir tyrimai, kurie galiausiai tapo neatsiejami

nuo universitetų. Studentų mokymas tyrinėti, pritaikyi ir tranformuojant turimas žinias tapo

pagrindiniu universitetų lavinimo tikslu. Tuo metu pakito dėstytojų bei studentų santykiai, atnešdami

studentams daugiau laisvės bei savarankiškumo. Ši vokiškojo universiteto ideologija XX amžiuje

galutinai įsitvirtino aukštojo mokslo sistemoje. Buvo siūlyta ir kita ideologija, kuri nebuvo pritaikyta

praktiškai, tačiau reikšminga, įtakojanti vėlesnius aukštojo mokslo teoretikus – tai XIX amžiuje

sukurta J. H. Newmano. Jo manymu universitetų teikiamas išsilavinimas turi būti plataus pabūdžio,

specializuotas žinojimas buvo atmestas, visas dėmesys sutelktas ties visuotiniu žinojimu

„universitetinis išsilavinimas, autoriaus nuomone, yra nesuderinamas su rengimu konkrečios profesijos

praktikai. Jo manymu, universiteto idėja – būti laisvo tyrinėjimo ir laisvo mokymo įstaiga, visų

mokslinių darbų židiniu.“16

Newmano universiteto ideologija tuometinėje kapitalistinėje visomenėje

pasirodė kaip akibrokštas, nebuvo mėginta prisitaikyti prie industrinės visuomenės poreikių „jis

skatino nesitaikstyti su moderniojo projekto plėtros logika ir šioje institucijoje sukurti tokią

intelektualinę aplinką, kad žmogus galėtų įgyti platų, organizuotą, sistemingą, išlaisvinantį žinojimą,

turintį, kaip manyta, savaiminę vertę.“17

Ispanų filosofas Ortega y Gassetas išskyrė tris universiteto

14 Tinfavičienė I. Istorinė universitetinio aukštojo moklso sampratos raida. Acta pedagogica vilnensia. Vilnius. 2007, p. 187

15 Ten pat, p. 188

16 Ten pat, p. 189

17 Samalavičius A. Universiteto idėja ir akademinė industrija. Vilnius: Kultūros barai. 2003, p. 37

17

uždavinius – kultūros perteikimas, profesinis rengimas, tyrimai ir mokslininkų rengimas, nors filosofo

koncepcija apėmė ir mokslą, ir kultūrą, pastoroji užėmė pagrindinę vietą. Panašią nuomonę išsakė ir

vokiečių filosofas K. Jaspersas, jis taip pat išskyrė tris pagrindinius universiteto tiklus – profesinis

išsilavinimas, visapusiškas bendrasis išsilavinimas bei tyrimai. Jau minėtas britas M. Oakeshottas

neišskyrė konkretaus universiteto tikslo, teigdamas, kad universitetas yra lavinimo bendrija, kurioje

domimasi civilizacijos intelektiniu palikimu, tačiau ne kaip žinių sankaupa, o kaip mąstymo būdų

įvairove.

Buvo sukurta įvairių universito idėjų, tačiau pagrindu buvo laikomos, nors ir priešingas

nuomones išreiškusios, Humboldto ir Newmano universitetų koncepcijos, kurių samplaika tapo

dominuojanti ir modeliuojanti visuotinį požiūrį į aukštąjį universitetinį mokslą. Tuo tarpu dvidešimt

pirmasis amžius kelia dar papildomų reikalavimų – globalizacija, standartizacija, komercializacija, tai

tik keletas iššūkių šiandieniniam universititui: „didinti „geografinį ir tarpsektorinį mobilumą“, išplėsti

realią universitetų autonomiją ir atskaitomybę, peržiūrėti universitetų finansavimo sistemą ir užtikrinti

tinkamą jos veikimą; stiprinti bendradarbiavimą su socialiniais partneriais, plėsti tarpdalykiškumą,

atnaujinti mokymo programas siekiant aukštojo mokslo kokybės.“18

Kalbant apie universitetą šiuolaikinės visuomenės kontekste, kyla natūralus klausimas –

kas yra universitetas šiandien ir koks vaidmuo jam atitenka šiomis dienomis. Allanas M. Carteris

teigė, kad universitetams tradiciškai tenka trys uždaviniai, pirmu įvardindamas žinių kaupimą,

saugojimą, bei jų skleidimą, antrasis – šiuolaikiškai diegti praktines žinias ir ugdyti įgūdžius, padaryti

prieinamą profesinį rengimą, trečia – eksperimentai ir tyrimai, bei jų skatinimas. A. Samulavičius

svarstydamas apie Lietuvos universitetus pateikia tokį jų vertinimą – pirmasis iš šių uždavinių šiaip ne

taip dar įgyvendinamas (vis dėlto pati universiteto tradicija tam įpareigoja), antrasis klimsta gausybėje

keblių (ypač šiuolaikinio ugdymo atžvilgiu) problemų, o tračiasis šiandieninės Lietuvos

intelektualiniame kontekste tėra tik miglota tolimos ateities perspektyva. Šiuolaikiškas žinių, įgūdžių ir

profesinių kvalifikacijų ugdymas adekvačiai gali būti realizuojamas tik tuo atveju, jei universitetas iš

tiesų jaučia ir suvokia visuomenės kaitą, jei konstruoja simbolinę ugdymų ir tyrimų sistemą,

išsipainioja iš įsišaknijusių biurokratinės „racionalizacijos“ procedūrų. Įgyvendinant visus tris Carterio

apibrėžtus uždavinius trukdo akademinio gyvenimo konservatyvumas, tampantis neįveikiamu

slenksčiu. Lietuvos universitetuose įsitvirtinusi specializacija labai menkai susijusi su praktika, su tuo,

kaip profesijos funkcionuoja už universiteto ribų, todėl įstengia pasiūlyti tik abstraktų, knyginį, taigi

abejotiną profesinių kvalifikacijų supratimą. Ne mažiau pavojinga tampa A. Samulavičiaus įvardinta

vienos krypties specializaciją, kuri universitetą gali palikti specializuota profesine amato mokykla, taip

18 Tinfavičienė I. Istorinė universitetinio aukštojo moklso sampratos raida. Acta pedagogica vilnensia. Vilnius, 2007. p. 187

18

profesinių žinių diegimas tampa universitetų problema; trečiasis tikslas „ateities kūrimas“, kuris

reikalauja naujų disciplinų diegimo ir laisvės intelektualinėms avantiūroms, universitetai nesiekia ir

link jo neveda. Ieškant geriausio sprendimo, Lietuvos aukštojo mokslo sistema natūraliai susiduria su

tomis problemomis, kurios buvo diskutuojamos pasaulyje. Kaip pavyzdį galima įvardinti vartotojų

visuomenės logikos įsigalėjimą, kuris Vakarų šalyse įsitvirtino jau prieš keletą dešimtemčių. Tokia

logika remiantis, universitetams keliamas „siauros“ specializacijos absolventų rengimas. Susiklosčiusi

istorinė Lietuvos situacija A. Samulavičiaus teigimu, sunaikino universiteto idėją, „universitetai buvo

verčiami taikytis prie specializacijos ideologijos ir technologinių imperatyvų <...> Lietuvoje kol kas

nėra ne tik aukštojo mokslo filosofijos, bet ir kertinių atspirties taškų, ant kurių ji galėtų išaugti. <...>

Aukštojo mokslo įstaigos jaučia nuolat didėjantį politinį ir administracinį jų spaudimą, vis agresyviau

diegiama nuostata, kad žinios turi būti naudingos, specializuotos ir pritaikomos.“19

Universitetai

verčiami tarnauti rinkos poreikiams, toks mąstymas naikina universiteto prasmę, nes universitetas turi

išsižadėti pagrindinių savo funkcijų. Universitetai nepaliaujamai virsta verslo ir paslaugų įmone,

konstatuoja A.Samulavičius , toliau svarstydamas univesriteto misiją teigia – „universitetai privalo

ugdyti ne siauros specializacijos specialistą, o žmogų, gebantį savarankiškai daryti svarbius

sprendimus ir numatyti jų padarinius.“20

Šį tikslą įgyvendinti padeda humanistinės programos, todėl

pasaulyje prestižiniais laikomi universitetai nebeišsižada jų, nes jų raidos istorija rodo, kad siaurai

„technokratinė aukštojo mokslo strategija stumia universitetus į nuokalnę, o moderniojoje epochoje jie

ten jau ne kartą atsidūrę.“21

Tad kad Lietuvos universitetai būtų kultūros bei intelekto tęstinumą

išlaikantys centrai, turi būti suderintos šios viena kitai prieštaraujančios kryptys.

1.3.Kokybės samprata universitetinėse studijose

Kalbant apie aukštąjį mokslą dažniausiai, tiek mokslininkai, tiek skirtingų šalių

dokumentai nurodo, kad aukštasis mokslas turi būti patrauklus, atviras, konkurencingas, skaidrus,

patikinimas, dinamiškas, kokybiškas, taip pat nepamirštamas ir nacionalinių vertybių puoselėjimas, ne

gana to, šiuolaikinės studijos susiduria su daugybe kitų iššūkių „didėjanti konkurencija, globalios

ekonomikos reikalavimais, itin sparčia ir didelę įtaką visuomenei darančia informacinių technologijų

kaita formuojant vieningą Europos aukštojo mokslo ir ekonomikos erdvę, - tad viena iš jos prioritetų

19 Samalavičius A. Universiteto idėja ir akademinė industrija. Vilnius: Kultūros barai. 2003, p. 140

20 Ten pat, p. 141

21 Ten pat, 142

19

yra aukštojo mokslo kokybės užtikrinimas.“22

Kokybės užtikrinimas yra tapęs ne tik nacionaliniu

reikalavimu, tačiau ir tarptautiniu lygiu, taigi universitetas turi būti tokia institucija, kurioje asmens

siekis tobulėti gali būti kokybiškai įgyvendintas. Svarbiausiu asmens turtu turi būti laikomas

išsilavinimas, o ne vien gautas diplomas, kurio turėjimas savaime negalės tapti atspirties tašku kuriant

karjerą, bei žmonijos ateitį, Seymour (On Q: Causing Quality in Higher Education. New York:

Macmillan, 1993) nurodo, kad net 88 procentai baigiančių universitetus, netiki, kad diplomas jiems

suteiks garantiją gauti gerai apmokamą darbą. Aukšatasis mokslas – tai „visuomeninė gėrybė ir

visuomenės pareiga.“23

Tad nenuostabu, kad vis dažnesniu diskusijų objektu yra tapusi universitetinių

studijų kokybė. Tiksliai ir nekintamai įvardinti, kas yra studijų kokybė veikiausiai neįmanoma, M.

Misiūno teigimu kokybė nėra uždavinys, kurį įmanoma išspręsti vienu kartu ir visiems laikams;

kokybės turi būti siekiama nuolatos. Išryškėjusį požiūrį į kokybę įvairovė sąlygoja kokybės sampratos

daugiasluoksniškumą. Aukštojo mokslo institucijos veiklos kokybė yra kompleksinė sąvoka,

priklausanti nuo įvairių veiksnių: studentų, studijų programų, personalo, materialiųjų išteklių ir kt. Su

kokybe susijusių veiksnių intensyvumas ir kintamumas sąlygoja ir kokybės sampratos dinamiškumą.

Kalbėjimas apie studijų kokybę kelia problemą dar ir todėl, kad sunku apibrėžti vartotoją, pavyzdžiui,

vienokius reikalavimus gali kelti studentai, kitus darbdaviai, dar kitokius valstybė ir t.t. A. Juodaitytės

manymu šiuo metu vis labiau įsigali nuomonė, kad visuotinės kokybės principus galima taikyti ir

universitetiniam išsilavinimui. Tai pagarba žinioms bei pastovus jų atnaujinimas, pripažįstant būtinybę

kiekvienam besimokančiam išsiugdyti nuolatinio mokymosi visą gyvenimą siekį. Visuotinės kokybės

praktikai taip pat pripažįsta žinių reikšmingumą universitetuose, pavyzdžiui D. Green (What is Quality

in Higher Education? London: Jessica Kingsle Publisher, 1994) universitetinį išsislavinimą traktuoja

kaip visuotinę kokybę garantuojančių veiksnių: „būtina universitetinį išsilavinimą suvokti kaip

siekiamybę tobulėti. To turėtų siekti kiekviena organizacija, ir tai būtu ne tik atksirų žmonių bruožas,

bet visų jos darbuotojų ypatumas.“24

Tad universitetinių studijų kokybė turi atsispindėti asmens

kompetencijoje, o nuolatinius pokyčius visuomenėje turi vertinti ne kaip pavojus, tačiau kaip naujas

galimybes tobulėti, to turėtų suteikti universitetinės studijos, todėl ir patys universitetai neturėtų

22 M. Misiūnas. Vidinė kokybės užtikrinimo sistema ir jos įgyvendinimas Kauno kolegijoje. Aukštojo mokslo kokybė.

VDU. Kaunas. 2007, Nr. 4, p. 39

23 Svarbiausi Bolonijos proceso dokumentai. Bolonijos – Bergeno laikotarpis 1999 – 2005 m. LR ŠMM: Vilnius. 2005, p.

35

24 Green D.What is Quality in Higher Education? London: Jessica Kingsle Publisher, 1994, p. 223

20

baugintis kaitos ir visuomenės dinamiškumo “tinkamai panaudojusi šią galimybę aukštoji mokykla

orientuotų savo veiklą ne tik į dabarties poreikius, bet ir ateitį.”25

D. Green nuomone, didesnis dėmesys studijų kokybei kilo dėl keleto priažasčių – greitas

studentų didėjimas, geresnių paslaugų paieška, didėjanti konkurencija švietimo rinkoje, efektyvumo ir

kokybės santykis, M. Freizeris prideda dar vieną – visiuomenės keliamą reikalavimą atvirumo

aplinkai. Taip pat išnykę sienos tarp šalių sąlygoja kokybę. Taigi aukštosios mokyklos turi formuoti

tokią politiką, kuri skatintų kokybę. „Pagrindinė kokybės vadybos įgyvendinimo sąlyga yra tinkama

terpė – tinkama organizacijos kultūra. Istorijoje nėra atvejo, kad organizacijos kultūra būtų

susiformavusi be jokių pastangų. Visada reikia ilgo bei kruopštaus organizacijos kultūros keitimo ar

formavimo proceso, nes tik tai leidžia jai pasiekti norimą statusą.“26

Remiantis įvairiais autoriais

(Kearney, Witcher, Wilkinson ir kt.) neretai visuotinės kokybės vadybos sistemas įdiegti būna sunku

dėl darbuotojų nenoro dėti pastangų diegiant šias sistemas. Pagrindine nesėkmės priežastimi galima

įvardinti vadovybės nemokėjimą suformuluoti realių organizacijos tikslų, greitai atsiradęs noras

pasiekti naudos, dar nespėjus įsigyventi naują kultūrą. Kokybės siekimas organizacijoje reikalauja visų

jos narių pasišventimo. „Kokybės vadybos sėkmę lemia vadovų gebėjimai kiekvieną organizacijos narį

įtraukti į kūrimo procesą.“27

Lietuvos aukštojo mokslo sistemos plėtros plane kokybė siejama su besimokančiųjų

poreikiais ir visuomenės pažanga. 1992 metais priimtoje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje buvo

įtvirtinta aukštųjų mokyklų autonomija. Įstatymai numato, kad aukštojo mokslo studijų turinį planuoja

ir realizuoja pati aukštoji mokykla, tai leidžia suprasti, kad ji už tai ir atsako. Taip pat už pačias

kokybės užtikrinimo sistemas, jų pasirinkimą bei diegimą yra atsakingos pačios aukštosios mokyklos.

Analizuojant studijų kokybę ir jos valdymą, galime teigti, kad studijų kokybės pagrindą

sudaro konkrečios valdymo procedūros - strategijos, procesai, projektai, individuali veikla ir kitos

kokybės valdymo procedūrose, kurios veikia apimdamos universitetų misiją bei yra tarpusavyje

derinamos, siekiant nuolat gerinti surasti geriausius būdus geriausiems rezultatams pasiekti. Buvęs

studijų kokybės vertinimo centro vadovas Eugenijus Stumbrys, kalbėdamas apie „Kokybės vadybos

sistemas aukštojoje mokykloje“ (2002 11) pirmiausia teigia, kad aukštosios mokyklos kokybės

vadybos sistema skirta nuolat vertinti ir tobulinti jos veiklos kokybę. Ši sistema turi apimti:

25 25

Juodaitytė A. Studijų kokybė aukštojoje mokykloje: valdymo filosofija ir prakseologija// Aukštojo mokslo kokybė.

Kaunas: VDU, 2004, Nr. 1, p. 17

26 Aukštojo mokslo kokybės užtikrinimo nuostatos.: studija. Kaunas: Technologija. 2007, p. 58

27 Ten pat, p. 59

21

Misiją ir viziją;

Kokybės politiką;

Kokybės tikslus, uždavinius ir jų įgyvendinimo programas;

Atsakomybę ir įgaliojimų paskirstymą;

Procesų nustatymą ir jų veiklos vykdymą.

Aukštosios mokyklos kokybės politika, turi būti paremta jos vizija ir misija, vykdanti

nuolatinį kokybės gerinimą ir reikalavimus. Taip pat turi būti paskirtas asmuo atsakingas už kokybės

vadybos sistemą, jo funkcijos:

Užtikrinti, kad veiktų ir būtų prižiūrima kokybės vadybos sistema;

Teikti informaciją aukštosios mokyklos vadovybei apie sistemos funkcionavimą;

Organizuoti vadybos sistemos vadovybinę analizę;

Kontroliuoti vadovybinės analizė metu priimtų sprendimų vykdymą.

Organizuoti kokybės politikos įgyvendinimą bei priežiūrą.

Taigi aukštojoje mokykloje veikianti vidinė studijų kokybės užtikrinimo sistema gali būti

apibūdinta, kaip priemonių visuma, kuri apima institucijos veiklos kokybės vertinimą bei valdymą, o

jos pagrindinis tikslas studijų kokybiškumas. Bolonijos proceso reikalavimu universitetai turi sukurti

tokią vidinę studijų kokybės užtikrinimo sistemą, kuri duotų geriausius rezultatus tobulinat ir

įgyvendinant studijų kokybę. LR mokslo ir studijų įstatyme vienas iš mokslo ir studijų principų yra

orientavimasis į tarptautinius kokybės standartus. Dėl unikalaus universitetinių institucijų statuso, už

kokybės užtikrinimą atsako pačios aukštosios mokyklos, kokybės užtikrinimą Lietuvos Respublikos

mokslo ir studijų įstatymas (2009), kuriame nurodoma, kad valstybinės auštosios mokyklos senatas

tvirtina vidinę studijų kokybės užtikrinimo sistemą ir kontroliuoja, kaip ji yra įgyvendinama.

Universiteto misija ir tikslu remiantis, veiklos planavimas vyksta strateginio planavimo lygmenyje,

universitete gali veikti atskira taryba, kurios veikla apimtų planavimą, veiksmus, kuriais susietų

atskirus universiteto dalinius, numatytų ryšius studijų kokybei pasiekti: “procesų valdymas – tai

planavimas ir veiksmų, padendančių studijų kokybei pasiekti numatymas, ryšių tarp atskirų

universiteto padalinių užtikrinimas. Projektų komandinis valdymas – tai veiksmų, būtinų kokybei

užtikrinti namatymas, kokybės atskiruose universiteto padaliniuose valdymas, jos siekia darbuotojų

komandos. Personalijų kokybė reiškia, kad kiekvienas kolektyvo narys individualiai planuoja savo

22

veiklą ir siekia joje reikiamo kompetentingumo.”28

2012 metų kovo menesį Lietuvos studentų

atstovybė organizavo konferenciją „Alma mater: aukštojo mokslo reformai – treji“, kurios metu

sveikinimo žodį taręs premjetas Andrius Kubilius, didelį dėmesį skryrę konkurencinės aplinkos

kūrimui „be tinkamai sutvarkytos konkurencinės erdvės aukštosios mokyklos negalėtų užtikrinti

geriausios išsilavinimo kokybės mūsų studentams,“ - kalbėjo vyriausybės atstovas.29

Tačiau toje

pačioje konferencijoje buvo paminėta - „galimas daiktas, kad būtent dėstymo kokybė Lietuvoje –

nekonkurencinga.“30

Šioje vietoje ir galime atrasti kiekvieno organizacijos individo svarbą, ypač

kalbant apie aukštąjį mokslą, kurio savaiminis tikslas turi būti kokybės užtikrinimas, nes jis žinių

tiekėjas.

Lietuvoje egzistuoja kokybės užtikrinimo principai, kurių vienas nukreiptas į vidinę

studijų kokybę, o kitas į išorinę. Šie principai apima ir vieną, ir kitą studijų kokybės užtikrinimą :

visuomenės suinteresuotumas;

aukštųjų mokyklų atsakomybė prieš valstybę, visuomenę bei kitas

socialinę partnerystę reiškiančias puses;

tikslingumas (nuolatinis studijų turinio tobulinimas);

skaidrumas ir vidinio bei išorinio vertinimo derinimas;

kokybės užtikrinimo kultūros diegimas;

racionalumas ir tarptautiškumas;

organizuotumas;

atskaitomybės ir tobulinimo dermė;31

28 Juodaitytė A. Studijų kokybė aukštojoje mokykloje: valdymo filosofija ir prakseologija// Aukštojo mokslo kokybė.

Kaunas: VDU, 2004, Nr. 1, p. 15

29 Noreikia M. Aukštojo mokslo reforma dar tik prasideda. Prieiga per internetą: http://www.15min.lt/naujiena/studentu-

zona/karstos-zinios/aukstojo-mokslo-reforma-dar-tik-prasideda-234-201634, žiūrėta 2012 03 09

30 Ten pat

31 Lietuvos aukštojo mokslo sistemos plėtros 2007 – 2012 m.: konkurencingumas ir finansavio modelis. Prieiga per

internetą: http://www.smm.lt/svietimo_bukle/docs/tyrimai/LAM_pletros_pasiulymas_260207.pdf), žiūrėta 2012 03 21

23

R. Želvys kalbėdamas apie švietimo kokybę pabrėžia, kad kokybės sąvoka nėra

vienareikšmė, pasilekdamas McGinn ir Borden (1985) pavyzdžiu, teigia, kad visuminę šveitimo

kokybę sudaro ne mažiau kaip penkios svarbios dalys:

Pradinių sąlygų kokybė – mokymosi aplinka, priemonės, technologijos ir kt.;

Proceso kokybė – ugdymo, kokymo, tarpusavio santykiai ir kt.;

Rezultatų kokybė – egzaminų, pasiekimų rezulatai ir kt.;

Švietimo padarinių kokybė – ilgalaikės pasekmės, pavyzdžiui, kaip kultūros lygio

didėjimas, nedarbo augimas ir kt. ;

Pridedamoji vertė – ugdymo įstaigos indėlio svarumas.

Pagal panašų kokybinį modelį remiasi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros

organizacijos švietimo ekspertai (OECD, 2004), taip pat analogišką modelį pasirinko ir Lietuvos

Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. Lietuvos švietimo apžvalgose kokybės rodikliai, R.

Želvio pastebėjimu, skirstoi į tris pagrindines grupes. Kokybės rodikliai apibūdina švietimo sąlygas,

švietimo procesus ir švietimo rezultatus (Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, 2004).

Šiais trimis pjūviais R. Želvys kalba apie doktorantūros studijų kokybę, tad tokiu kokybės vertinimo

modeliu logiška remtis vertinant ir kitų pakopų universitetinių studijų kokybę.

2. Universitetinių studijų kokybės užtikrinimas

2.1. Aukštojo mokslo kokybės vertinimas ir užtikrinimas

Studijų kokybė – tai sąlygų tinkamumas, asmens saviugdai plėtoti ir kvalifikacijai įgyti.

Tačiau kaip matuoti ir įvertinti kokybę? R. Želvys kalbėdamas apie kokybės sampratą išskiria tris

dažniausiai naudojamas matavimo kategorijas32

:

Atitiktis ekspertų nustatytiems kokybės standartams;

32 Želvys R. Švietimo organizacijų vadyba. Vilnius: VU, 2003. p. 98

24

Atitiktis bendru susitarimu nustatytiems kriterijams;

Individualus klientų poreikių patenkinimas.

Paprastai stengiamasi derinti visas tris kategorijas, tačiau skirtingose šalyse gali būti

akcentuojami ir vertinami skirtingi kriterijai. Aukštojo mokslo sistemoje kokybė vertinama nevienodai.

Ilgą laiką kokybiškiausiais buvo laikomi seniausi universitetai, turintys giliausias tradicijas, tačiau tokį

požiūrį ėmė keisti aukštojo mokslo tapimas masišku reiškiniu, kada „aukštosios mokyklos nebepajėgė

tenkinti sparčiai augančio aukštojo išsilavinimo poreikių, o įprasti akademiniai standartai ėmė vis

mažiau atitikti nemažos dalies aukštojo mokslo siekiančio jaunimo charakteristikas ir sparčiai

kintančios darbo rinkos reikalavimus. Šia tema rašantys autoriai dažnai pažymi, kad dabartiniu

laikotarpiu galima išskirti du vyraujančių aukštųjų mokyklų tipus – tradicinį, arba mokslo, universitetą

ir į klientą orientuotą, arba paslaugų, universitetą.“33

Galima paminėti keletą esminių šių dviejų

universitetų tipų skirtumų – mokslo universitete vyksta akademinės studijos, mokslas svarbiau už

studijas, laisvas tyrimo objekto pasirinkimas ir kt., tuo tarpu paslaugų universitete studijos

specializuotos, mokslas ir studijos vyksta lygiagrečiai skirtinguose padaliniuose, planavimas

centralizuotas ir tyrimai užsakomieji ir kt. Taigi, pirmasis universitetų tipas labiau orientuotas į

ekspertų nustatymus, standartus; antrasis – į sutartinius, studijuojančių poreikių tenkinimą. Kokybiškas

ugdymo turinys taip pat suvokiamas skirtingai. Net ir specialistai ne visada sutaria, kiek tai, kas

dėstoma mokymo įstaigoje, yra aktualu sparčiai besikeičiančiai visuomenei, - teigia R. Želvys, toliau

pridurdamas, kad pagrindinė ugdymo turinio kokybės problema yra pusiausvyra tarp šių trijų

prioritetų:

perteikti ir išsaugoti kultūros paveldą;

suteikti žinių apie šiuolaikinę visuomenę;

palikti užtektinai erdvės gebėjimams formuoti ir tobulinti, atsisakant ugdymo

turinio perkrovos faktine medžiaga.

Ekonomistų nuomone remiantis išsilavinimas reikalingas, nes išmoko bendradarbiauti bei

dirbti komandose, doro individus civilizuotus, tolerantiškus, išugdo praktinės veiklos įgūdžius, išmoko

priimti sprendimus, remiantis turimomis žiniomis.

Nacionaliniu lygmeniu universitetų išorinį studijų kokybės įvertinimą atlieka kokybės

užtikrinimo agentūros, Lietuvoje veikia 1995 metais įkurtas studijų kokybės vertinimo centras,

33 Ten pat, 99

25

universiteto lygmeniu studijų kokybės įvertinimą dažniausiai atlieka pati universiteto bendruomenė,

retesniais atvejais kviečiami šalies ar užsienio ekspertai. Agentūros, norėdamos įvertinti studijų

kokybę, turi numačiusios universitetinėms studijoms reikalavimus bei kriterijus, kuriais besiremdamos

vertina studijų būklę.

Universitetinių studijų kokybės užtikrinimas paremtas studijų kokybės būklės įvertinimu

instituciniu lygmeniu. Kad būtų įmanoma imtis kokybės gerinimo veiksmų, pirmiausia būtina kuo

objektyviau įvertinti studijų kokybės būklę. Norint tai atlikti instituciniu lygmeniu, reikia išsamios

studijų kokybės dimensijų analizės. „Tai daug laiko atimantis ir pastangų reikalaujantis darbas.

Siekiant išryškinti nuoseklesnės analizės reikalaujančias universitetinių studijų kokybės sritis,

naudinga remtis subjektyviu studijų proceso dalyvių ir organizatorių nuomonių vertinimu.“34

I.Savickienė ir K. Pukelis staipsnyje “Institucinis studijų kokybės vertinimas: dimensijos,

kriterijai ir rodikliai”(2004) įvardina pasaulyje dažniausiai išskiriamas studijų kokybės dimensijas –

universiteto misija, institucijos valdymas, plėtros startegija ir spendimų priėmimas, personalo

kompetentingumas, studentai, studijų tobulinimas ir valdymas/organizavimas, dėstymo ir tyrimų

kokybė, tyrimų strategija ir organizavimas, paslaugos bendruomei, kokybės užtikrinimo sistema,

misijos įgyvendinimas ir tikslų pasiekimas, suinteresuotų grupių pasitenkinimas, visuomenės

informavimas ir išoriniai ryšiai. Misija ir tikslai turi būti tinkamai suformuluoti; valdymą ir politikos

dimensiją yra susijusios tarpusavyje, jos dalinai apimtos misijos ir tikslų dimensijoje, autoriai vietoje

šių dviejų dimensijų siūlo vertinti vieną – vadovimo dimensiją. Personalo komepetentingumas svarbi

sąlyga, kuri nuliama asmens tobulėjimą ir kvalifikacijos įgijimą, pati dėstymo kokybė labai priklauso

nuo kompetentingumo. Studentai – visos sąlygos, suteikiamos asmens studijoms, gali priklausyti šiai

dimensijai, - teigia autoriai. Finansavimas – dažnai priklauso ne tik nuo pačios institucijos, bet ir nuo

išorinių veiksnių, tinkamas finansinių išteklių paskirstymas itin svarbus vidinei studijų kokybei

užtikrinti. Studijų tobulumo ir valdymo/organizavimo dimensija siejama su kitomis dimensijomis,

pavyzdžiui, personalo kompetentingumo, valdymo ir politikos ir kt., todėl ji turėtų būti vertinama

pagal kitas dimensijas. Dimensijos apimančios tyrimus yra svarbios studijų kokybės užtikrinimui, tai

viena akademinio personalo veiklos rūšių. Paslaugos visuomenei – tikimasi, kad ateityje jos bus

aktualesnės. Kokybės užtikrinimo sistema - ši dimensija lemia studijų kokybės lygmenį, visuomenės

informavimas ir išoriniai ryšiai gali atnešti papildomą teigiamą poveikį, kylantį iš bendradarbiavimo.

34 Valiuškevičiūtė I., Druskytė R., Mikutavičienė I. Universitetinių studijų kokybės vertinimas: akademinės bendruomenės

požiūris. Aukštojo mokslo kokybė. Kaunas: VDU. 2004, p. 39)

26

Siekiant įvertinti studijų kokybę, būtina įvardinti požymius, kriterijus, kuriais remiantis,

būtų nustatoma sąlygų būklė. Misijos ir tikslų įgyvendinimą apimantys kriterijai, turėtų nustatyti

universiteto išskirtinumą sistemoje, jo esmę ir siekius, remiantis misija kuriami tikslai, kurie turėtų

nusakyti kaip bus pasiektas misijos įgyvendinimas. Vadovavimo veiksmingumą įtakoja vadovo

asmenybė ir tinkamas vadovavimo stiliaus pasirinkimas tam tikrose situacijose. Studentų priėmimas ir

paramos jiems organizavimas – universitetai turėtų vadovautis tinkama studentų priėmimo sistema,

kurią sudarytų logiški ir pagrįsti reikalavimai bei komplektavimo strategija, - teigia I. Savickienė ir K.

Pukelis. Informacija, pateikiama apie studijas, turėtų būti aiškiai nusakanti sąlygas, galimybes ir

reikalavimus būsimiems studentams. Priimami į studijas tokie asmenys, kurie galėtų įvykdyti

numatytus tikslus. Administracija ir dėstytojai turėtų skirti pakankamai laiko, kad studentai galėtų kuo

greičiau tampti universiteto bendruomenės dalimi. Konsultuoti, platinti naujausą informaciją susijusią

su studijomis, taip pat svarbu išsiaiškinti akademinio krūvio tinkamumą. Studijuojant studentai turėtų

nepaliaujamai tobulėti – tiek akademiniu, tiek profesiniu, tiek ir asmenybės požiūriu, kas vėliau leistų

kurti karjerą ar tęsti tolimesnes studijas. Tad ir dėstytojų kvalifikacija turi būti tinkama – didaktinė

veikla, studijų dalyko turinio tobulinimą ir nuolatinį atnaujinimą, bei mokslinis darbas “kalbant apie

akademinio personalo kvalifikaciją, taip pat svarbu įvertinti jos tobulinimo sistemingumą ir sąlygas,

kurie yra svarbūs studijų kokybės užtikrinimo kriterijai.”35

Materialinių išteklių valdymas - vertinant jų

tinkamumą bei prieinamumą, vertėtų išanalizuoti ar auditorijos, laboratorijos, bibliotekos ir kt. ar yra

pritaikyta ir pakankama studijoms. Kalbant apie išorinių ryšių palaikymą ir plėtojimą, vertėtų

išsiaiškinti ar bendradarbiavimas su kitomis institucijomis, organizacijomis ir pan. yra naudingas ir

vertingas siekiant geresnių rezultatų, ar ryšiai yra pastovūs bei atnešantys naudingos patirties, kurią

galima pritaikyti studijų metu. „Tiriant studijų kokybės sistemos efektyvmą, reikėtų išanalizuoti, kaip

sistema veikia universitete. Kadangi svarbus vaidmuo kokybės užtikrinimo sferoje tenka vertinimui,

vertinimo proceso analizei reikėtų skirti ypatingą dėmesį. Vertinimas yra sistemingas informacijos

rinkimas, jos analizė ir panaudojimas siekiant studijų kokybės. Jis turėtų vykti planingai, tam tikru

ciklu ir pagal tam tikrą sistemą. Studijų kokybę reikėtų vertinti pagal sudarytą planą atsižvelgiant į jo

etapus. Svarbu, kad vertinimas apimtų įvairias dimensijas, turinčias įtakos studijų kokybei, ir

atspindėtų įvairių grupių atstovų nuomones. Vertinimo rezultatai turi būti žinomi visai mokyklos

bendruomenei – juos reikėtų skelbti viešai.“36

Siekiant gauti informaciją apie tam tikrą dimensiją,

reikia paruošti tos dimensijos esmę atitinkančius instrumentus, kurie suteikų galimybę surinkti tos

srities informaciją, leidžiančią spręsti apie aukštosios mokyklos būklę tam tikroje srityje. Gauti

duomenys vadinami studijų kokybės instituciniais rodikliais – tai kokybinės ir kiekybinės institucijos

35 Ten pat, 33

36 Ten pat, 33

27

veiklos rezultatų išraiškos. Nustačius institucinius studijų kokybės rodiklius, reikia išanalizuoti jų

prasmę, gauti rezultai turėtų būti lyginami su studijų kokybės standartiniais rodikliais, kurių

pasiekimas reikštų studijų kokybiškumo pripažinimą. „Studijų kokybės dimensijų, kriterijų ir

standartinių rodiklių visuma sudaro studijų kokybės standartą – reikalavimus, kurių turi būti laikomasi

siekiant sudaryti tinkamas sąlygas esmens saviugdai plėtoti ir kvalifikacijai įgyti konkrečiame

universitete ar kitoje aukštojoje mokykloje.“37

Nuspręsti ar studijos kokybiškos sudėtinga dėl

skirtingos kokybės suvokimo, tad sprendimas turi būti priimamas remiantis visos universiteto

bendruomenės nuomonėmis. Jeigu daugumos teigimu studijų sąlygos yra pakankamos, tada reikėtų

pripažinti, kad studijų kokybė yra tinkama, jeigu visi vertina skirtingai, reikėtų išsamiau paanalizuoti

priežastis. Kadangi studijų kokybę visi gali įvertinti skirtingai, tai sprendimo priėmimas, remiantsi

bendruomenės grupių požiūriais, būtų tinkama išeitis, - teigia I. Savickienė ir K. Pukelis.

Turint omenyje kokybės sąvokos daugiareikšmiškumą, B. Pociūtė straipsnyje

„Pagrindinė akademinės bendruomenės vertybė – kokybės kultūra“ teigia, kad kokybė kaip atitiktis

tikslams reiškia, kad rezultatai, produktai, paslaugos atitinka iš anksto numatytus tikslus. Tie tikslai,

pagal L. Harvey gali būti kliento nustatyti ir turi atitikti kažkokius reikalavimus, o gali būti ir

institucijos iškelti tikslai, kurie atspindi universiteto misiją ar programos siekius.38

Studijų kokybės

daugiareikšmiškumas pasireiškia ne tik universitetų išteklių skirtingumu, dėstytojų kvalifikacija, „bet

ir todėl, kad skiriasi kokybės suvokimas, net ir esant panašioms sąlygoms, skiriasi samprata, kokiais

kriterijais vertinti kokybę<…>kad ir kaip leistų, kokybė yra sudėtingas reiškinys ir nėra lengva apimti

šiuos visus kriterijus:”39

Reikalingi ir tinkami mokymosi ir mokymo šaltiniai (biblioteka, IT ir pan.);

Adekvatūs žmogiškieji mokymo ir mokymosi ištekliai, tinkama personalo

kvalifikacija;

Aiškūs studijų programų tiklsai ir uždaviniai, suprantami personalo bei studentų;

Dalyko turinys atitinka programos tikslus ir uždavinius;

Studento aktyvumas ir atsakingumas už savo mokymosi rezultatus;

37 Ten pat, 35

38 Pociūtė B. Pagrindinės akademinės bendruomenės vertybė – kokybės kultūra. Acta Paedagogica Vilnensia. Vilnius.

2005, 15, p. 191

39 Ten pat, 191

28

Programos standartas atitinka apdovanojimus;

Įvertinimas validus, objektyvus ir sąžiningas;

Įvertinimas apima visą turinį, atitinkantį dalyko tikslus ir uždavinius;

Studentų gaunama grįžtamoji informacija vertinant ir pasiektos pažangos

išsaugojimas;

Studentai įvykdo programą turėdami įgūdžių ir žinių, kurias geba panaudoti

kitomis situacijomis.40

Pastaraisiais metais daug dėmesio skiriama studijų kokybei, tam tikslui pradėti EUA

kokybės kultūros projektai, kuriais siekiama atkreipti dėmesį į universiteto vidaus kokybės palaikymo

procesus, projektai siekiama tokių tikslų kaip vid vidinės kokybės poreikio didinimas; gerinant vidinės

kokybės vadybą ir taip kelti visą kokybės lygį; plačiai ir aktyviai skleisti kokybės kultūros gerąją

praktiką; padėti konstruktyviai priimti išorės kokybės kontrolės ir palaikymo procedūras; stiprinti

Europos aukštojo mokslo erdvės patrauklumą.

Studijų kokybės užtikrinimas apima vidinį ir išorinį vertinimą. Lietuvos Respublikos

mokslo ir studijų įstatymas namuto “mokslo ir studijų institucijos atsako už mokslo (meno) veiklos,

studijų ir kitos veiklos kokybę. Jos turi viešai skelbti savo veiklos kokybės rodiklius ir kartu su

vertinimo institucijomis puoselėti mokslo ir studijų veiklos kokybės kultūrą.”41

Lietuvos aukštojo

mokslo sistemos plėtros 2007 – 2012 .: konkurencingumo ir finansavimo modelyje pabrėžiama, kad

aukštosios mokyklos turi būti įteisinusios studijų programų bei suteikiamų kvalifikacijų periodinio

vertinimo tvarką. Studijų programų savianalizė turi būti rengiama ne vien atliekant išorinį vertinimą, o

kas du ar tris metus, ją rengia studijų programų komitetai, kurie sudaryti iš dėstytojų, studentų,

socialinių partnerių, absolventų ir kt. Studijų programų vertinimas turėtų apimti – studijų rezultatų

peržiūrėjimą ir tikslinimą; studijų turinio atitikimo studijų rezultatams įvertinimą; įvairių studijų formų

poreikių peržiūrą; studentų pasiekimų analizę; grįžtamojo ryšio (iš studentų, absolventų, socialinių

partnerių) įvertinimą; dėstytojų kompetencijų įvertinimą; studentų išteklių ir paramos studentams

analizę; informacijos apie studijas kaupimą, analizę ir naudojimą.

„Išorinio įvertinimo paskirtis – remiantis išorinio vertinimo išvadomis nustatyti mokslo ir

studijų institucijų veiklos kokybę, teikti rekomendacijas gerinti jų kokybę, ugdyti mokslo ir studjų

40 Green D. What is Quality in Higher Education. 1994, p. 115

41 Lietuvos Respublikos Mokslo ir studijų įstatymas 2009, Nr. XI-242

29

kokybės užtikrinimo kultūrą.“42

Išorinis vertinimas skirstomas į du tipus – studijų programų ir

institucinį. Studijų programų vertinimas gali apimti konkrečių institutų, fakultetų vydomų studijų

programų kokybės vertinimą. Apie institucinį vertinimą jau buvo aptarta, esminis šio vertinimo

skirtumas – vertinama visa institucijos veikla, pradedant misija ir tikslais, baigiant visuomenės

informavimu, paslaugomis bendruomenei. Išorinio kokybės užtikrinimo principai43

– tikslų ir uždavinių

suderinamumas tarp visų proceso dalyvių; atžvalga į vidinio kokybės užtikrinimo rezultatus; kokybės

kriterijų aiškumas ir viešumas; procesų adekvatumas tikslams ir uždaviniams; vertinimo išvadų

prieinamumas; išvadų ir rekomendacijų pritaikomumas; vertinimo periodiškumas ir vertinimų

analizavimas. Švietimo ir mokslo ministerija kas šešis metus inicijuoja išorinį veiklos vertinimą. Iki

1995 metų kokybe rūpinosi pačios aukštosios mokyklos, nuo 1995 metų buvo įkurtas studijų kokybės

vertinimo centras, kuris jau buvo nepriklausomas nuo aukštųjų mokyklų, pradėtas išorinis mokslo ir

studijų kokybės vertinimas. LR mokslo ir studijų įstatymas apibrėžia du pagrindinius šios institucijos

veiklos uždavinius – skatinti aukštųjų mokyklų veiklos kokybę per išorinį vertinimą bei institucijų ir

studijų programų akreditavimą, ir antra, kurti palankias laisvo asmenų judėjimo sąlygas organizuojant

ir vykdant užsienio institucijose įgytų, su aukštuoju mokslu susijusių kvalifikacijų vertinima ir (arba)

pripažinimą Lietuvoje ir atliekant kitas Vyriausybės nustatytas funkcijas. Studijų kokybės vertinimo

centrui pavesta organizuoti išorinį mokslo ir studijų kokybės vertinimą. Centro veikloje kviečiami

dalyvauti kitų šalių bei institucijų ekspertai, kurie gali dar kritiškiau ir objektyviau pažvelgti į

vertinimą objektą. Ekspertai turi žinoti norminius aktus, vertinimo sistemą bei jos etapus ir kitą

metodinę medžiaga, su kurią parengia Studijų kokybės vertinimo centras, taip pat, ekspertai turi būti

susipažinę su Lietuvos aukštojo mokslo ir studijų problemomis ir panašios krypties užsienio patirtimi.

Vertinimo grupė atlikdama vertinimą, išnagrinėja institucijos savianalizę bei apsilanko vertinamoje

mokykloje, parengiamos pirminės vertinimo išvados, su kuriomis supažindinama vertinama institucija.

Po pirminių vetinimo išvadų, parengiamos baigiamosios vertinimo išvados. Jos pateikiamos Studijų

kokybės vertinimo centrui, kurios svarstomos bei aptariamos Mokslo ir studijų institucijų veiklos

vertinimo ekspertų taryboje. Po to, baigiamojo vertinimo išvados kartu su ekspertų tarybos nutarimu

pateikiamas Švietimo ir moklso ministerijai, kuri vėliau, remdamasi gautomis išvadomis, dokumentais,

išleidžia įsakymą dėl vertintų studijų programų akreditavimo. Vertinta institucija, atsižvelgdama į

gautą vertinimą, turi savo veiklos trūkumus ištaisyti per tam tikrą nustatytą laiką, jeigu institucija

gauna neigiamą atsakymą – ji vertinama kaip prastos kokybės žinių teikėja, jos veikla gali būti

42 Ten pat

43 Lietuvos aukštojo mokslo sistemos plėtra 2007 – 2012 m.: konkurencingumas ir finansavimo modelis. VDU:Kaunas

2006, p. 14

30

apribota arba nutraukta įstatymų namatyta tvarka. Greta atliekamų vertinimų studijų kokybės

vertinimo centras rengia seminarus, dalomąją medžiaga, taip pat konsultuoja.

2.2. Studijų kokybės būklė ir užtikrinimas nacionaliniu lygiu

Lietuvos valstybės vizija pateikta Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros ilgalaikė

strategijoje, skelbia „žiniomis pagrįsta ekonomika tampa prioritetiniu Lietuvos siekiu. ES yra

užsibrėžusi sukurti žinių visuomenę per artimiausią dešimtmetį; 2015 metais šioje srityje Lietuva gali

būti pasiekusi panašų lygį. Tačiau žinių visuomenė yra itin sudėtingas iššūkis Lietuvai ir su juo gali

nepavykti susitvarkyti, jei nebus pasiektas plačių visuomenės sluoksnių susitarimas ir stipri intelektuali

politinė valia.“44

Toliau Lietuvos Respublikos Seimo nutarime dėl valstybės ilgalaikės raidos

strategijos rašoma – „Mokslas ir švietimas ir toliau liks prioritetinė šalies plėtros sritis, bus įkurta

darni, veiksminga ir visoms gyventojų kategorijoms prieinama švietimo sistema, sudaranti sąlygas

Lietuvos gyventojams mokytis visą gyvenimą, įgyti visuomeninę ir dalykinę kompetenciją,

puoselėjanti visuomenės bendruomeniškumą ir kultūrą, panaudojanti mokslo žinias subalansuotai

krašto plėtrai, suteikianti didžiausią nacionalinio produkto prieaugį ir užtikrinanti optimalią valstybės

raidą didėjančios pasaulinės konkurencijos sąlygomis. Darbo jėgos rinkoje vyraus kvalifikuotų,

mokančių naudotis moderniomis informacinėmis technologijomis specialistų poreikis. Internetas, be

kita ko, sudarys sąlygas neakivaizdžiai eiti mokslus garsiausiuose pasaulio universitetuose.

Kvalifikacijos lygis Lietuvoje mažai tesiskirs nuo vakarietiškojo. Išsilavinimo struktūra ir turinys

geriau atitiks ūkio poreikius, darbo jėga taps mobilesnė.“45

Buvęs demokratinės politikos isntituto prezindentas Mantas Adomėnas kalbėdamas apie

Lietuvos aukštąjį mokslą, pirmiausia pabrėžia, kad analizuojant ateities procesus bei planuojant

permainas, svarbiausia realistiškai įvertinti esamą padėtį, „kad aukštajame moksle knibždėte knibžda

problemų, neigti galėtų nebent itin užkietėjęs esamos tvarkos šalininkas. Lietuvos aukštasis mokslas –

sistema, kuri dėl ilgamečio užleistumo ir finansavimo stygiaus, netikusio valdymo, - tai pernelyg

smulkmeniško ir griežto, tai per daug nereiklaus – beigia prarasti bet kokį norą siekti kokybės.

Gyvenimas „iš bėdos“, ant skurdo ribos aukštojo mokslo sistemai tapo įprastas. Pasitraukė didelė dalis

daug žadančių žmonių. Dar daugiau jų čia nė neatėjo: pabaigę studijas, parašę daktaro disertacijas

44Lietuvos Respublikos Seimas Dėl valstybės ilgalaikės raidos strategijos nutarimas 2002, Nr. IX-1187, prieiga per

internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=193888, žiūrėta 2012 04 02

45 Ten pat

31

svetur, ten ir pasiliko dirbti. O žmonės, dar nepabėgę į valstybės tarnybą ar verslą, dabar kur kas

dažniau galvoja, kaip dirbant akademinį darbą sudurti galą su galu, ne kaip įvykdyti esminį perversmą

mokslo srityje, sukurti kažką naujo ar išauklėti į gyvenimą naują kūrybiškai mąstančią

kartą.<...>Universitetų finansavimas menkas, dėstytojai privesrti dirbti daugybę darbų, užuot skyrę

laiko moksliniam, kūrybiniam darbui ir tyrimams, kurie yra ir paskaitų įkvėpimo šaltinis. Daug

dėstytojų ir studentų nesuinteresuoti bendradarbiauti abipusio tobulėjimo labui. Ir vieniems, ir kitiems

neretai labiau rūpi sulaukti paskaitos, metų, studijų proceso pabaigos, o tada gražiai išsiskirti. Vieni

gauna diplomą, o kiti atsikrato dar vienos kartos studentų.“46

Toliau M. Adomėnas svarstydamas

teigia, kad išskyrus retas išimtis universitetai nėra suinteresuoti savo kaita, vadovaujasi ne kokybės, o

vietų išsaugojimo saviems žmonėms principu, „ne taip svarbu siūlomų specialybių šviežumas, kokybė

ar paklausa, priimami anaiptol nebūtinai gabiausi ar labiausiai motyvuoti studentai – svarbu, kad

studijų vietos būtų užpildytos ir taip universitetą pasiektų valstybės pinigai.“47

Specialistai studentų

skaičių Lietuvoje vadina skandalingu, pagal aukštojo mokslo siekiančiųjų abiturientų skaičių mūsų

šalis viršija Europos vidurkį, tačiau kalbant apie studijų kokybę, Lietuva nėra viena iš pirmaujančių, o

finansavimas vienas skurdžiausių Europoje. E. Stumbrio teigimu, mūsų universitetų suteikiamas

aukštojo mokslo diplomas anaiptol ne visuomet reiškia aukštąjį mokslą. MOSTA duomenimis

Lietuvoje 1990 metais buvo 67 tūkstančiai studentų, o 2008 metais studentų skaičius pasiekė 211

tūkstančių, taigi per šį aštuoniolikos metų tarpą, Lietuvoje studentų skaičius išaugo daugiau tris

kartus. „Tokia sparti plėtra lėmė tai, kad pagal studentų skaičių tūkstančiui gyventojų Lietuva pirmauja

tarp ES šalių, <...> tačiau išskirtiniai aukštojo mokslo plėtros tempai reiškia, kad Lietuvoje šie iššūkiai

pasireiškia gerokai stipriau ir intensyviau.“48

Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis į universitetines aukštąsias mokyklas

Lietuvoje stojo 78 procentai abiturientų, 49 procentai įstojo į universitetus, įstojusių skaičius buvo

išaugęs iki 52,3 procentų. Buvusio Studijų kokybės vertinimo centro vadovo E. Stumbrio teigimu, šis

skaičius absurdiškai didelis, „natūralu, kad ne visų žmonių gabumai vienodi. Paprastai aukštojo

mokslo siekia ir jį pasiekia patys gabiausi. Taigi, kad Lietuva yra kuo nors ypatinga šalis ir kad tiek

daug jaunuolių gali baigti aukštąjį mokslą, nėra jokio pagrindo. <...> Tai netiesiogiai pasako ir apie

mūsų studijų lygį – ar visada aukštojo mokslo diplomas tą aukštąjį mokslą ir suteikia – aš drįstu tuo

46 Aukštojo mokslo ateitis: vizija 2020 – iesiems. British Council, 2008, p. 5

47 Ten pat, p. 5

48 MOSTA. Mokslo ir studijų būklės apžvalga 2009. Prieiga per internetą:

(http://www.mosta.lt/images/documents/stebesena/bukles_apzvalga/mokslas_ir_studijos_2009.pdf), žiūrėta 2012 04 05

32

abejoti.“49

Švietimo ir mokslo ministras G. Steponavičius taip pat teigia, kad Lietuvoje aukštojo

mokslo siekia dar per daug abiturientų „masinis – apie 75 - 80 procentų – abiturientų stojimas į

aukštąsias mokyklas lenkia beveik visų Europos Sąjungos šalių vidurkius.“50

Nepaprastai greitai

augant universitetų studentų skaičiui Lietuvoje, universitetai nespėja plėsti tam reikalingos

infrastruktūros, akademinio personalo ir pan., to pasekoje universitetai pradėjo didinti studentų,

priimamų į neakivazidines studijas, skaičių. Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis

neakivaizdine forma studijuojančių sudarė 40 procentų visų studentų, tokia padėtis smugdo

universitetinio išsilavinimo kokybę, padėtį bei pasitikėjimą visuomenėje. Ministro teigimu, patrauklia

alternatyva reikia paversti profesinį mokymą, kad proporcijos tarp aukštojo ir profesinio mokslo

atitiktų pasaulinę praktiką. Didinti profesinio mokymo patrauklumą reikia dar ir dėl to, kad darbo

rinkoje trūksta „paprastų profesijų specialistų, parengtų deramai dirbti“ – teigia G. Steponavičius,

toliau pridurdamas „mes matome, kad daug aukštųjų mokyklų absolventų neranda darbo, nes yra

kreivų veidrodžių karalystėje kol kas. <...> Apie 60 studijų programų yra nerentabilios šiais metais

(2010), jos nesurinko studentų, tai natūralu – arba jos turės būti uždaromos, arba turės būti

atnaujinamos. Skiriame europinius pinigus, kad atsirastų daugiau naujoviškų, anglų kalba kokybiškų

programų.“51

Laisvų valstybės finansuojamų vietų neužpildymas, demonstruoja studentų

sąmoningumą. Šiaip ar taip, pinigų valstybė skiria per mažai „trūkstamus pinigus universitetai priversti

susirinkti iš tų studentų, kurie moka už savo studijas, tad vakarinio ir neakivaizdinio skyriaus studentai

tarsi subsidijuoja besimokančius deniniuose skyriuose. Tai – skurdo ekonomika. <...> Taigi kardinali

mokslo ir studijų reforma reikalinga“52

– teigia M. Adomėnas. Pabrėžiant pokyčių poreikį Britų

Tarybos projekto „Kuriant aukštąjį mokslą XXI amžiui“ buvo sudaryta Lietuvos ekspertų grupė, kuri

parengė SSGG analizę, kuri pagrindė M. Adomėno išsakytą nuomonę. Išskirtos šios Lietuvos aukštojo

mokslo stiprybės:

„Aukštojo mokslo sektorius Lietuvoje labai vertinamas ir gerbiamas visuomenės.

Universitetai yra tarp penkių viešųjų institucijų, kuriomis pasitikima labiausiai. Tai iš dalies atspindi

paveldėta pagarbą išsilavinimui, o iš kitos pusės – nedaugelio, bet tarptautiniu mastu konkurencingų

49 Petkeviūtė G. Studentų skaičių Lietuvoje specialistai vadina skandalingu. Prieiga per internetą:

http://www.ve.lt/naujienos/lietuva/lietuvos-naujienos/studentu-skaiciu-lietuvoje-specialistai-vadina-skandalingu-386410/,

žiūrėta 2012 04 05

5015 min. G.Steponavičius: Lietuvoje į aukštąsias stoja dar per daug abiturientų. Prieiga per

internetą: http://www.15min.lt/naujiena/studentu-zona/karstos-zinios/g-steponavicius-lietuvoje-i-aukstasias-stoja-dar-per-

daug-abiturientu-234-111294#ixzz1uPY2OW00, žiūrėtą 2012 04 05

51 Ten pat

52 Aukštojo mokslo ateitis: vizija 2020 – iesiems. British Council, 2008, p. 5

33

tyrėjų, profesionalių mokslininkų, dirbančių istorijos, biotechnologijų, informacijos technologijų ir

lazerių technologijų srityse, matomumą. Aukštojo mokslo sistema išsiplėtė – daugiau nei 70 proc.

Vidurinių mokyklų abiturientų įstoja į universitetus ir kolegijas – tai palengvina aukšta viduriniojo

mokslo kokybė. Nors aukštojo mokslo kokybė suprastėjo, šis sistemos išsiplėtimas Lietuvai padeda

vystytis kaip žinių ekonomikai.“

Silpnybės:

„Lietuvos aukštojo mokslo silpnybę rodo žema produkcijos ir rezultatų kokybė.

Nepakankami ištekliai yra viena pagrindinių kliūčių aukštojo mokslo plėtrai Lietuvoje. Šia problemą

apibūdina: labai mažas finansavimas – tūkstantmečio pradžioje finansavimas vienam studentu sudarė

maždaug 40 proc. ES vidurkio; maži atlyginimai bei pratos darbo sąlygos universitetuose ir kolegijose

– tai trukdo pritraukti ir išlaikyti kvalifikuotus darbuotojus; prastai subalansuota darbuotojų amžiaus

stuktūta – daugiau nei pusė akademinio personalo ir tyrėjų yra vyresni nei 50 m.; neišvystyta tyrimų

infrastuktūra neleidžia plėtoti mokslinių tyrimų ir kelti akademinio personalo kvalifikacijos; skurdžių

išteklių problemą sustiprina neskaidri ir neveiksminga finansavimo sistema; netinkamas valdymas – ir

visame aukštojo moklso sektoriuje, ir universitetų bei kolegijų viduje.“

Galimybės

„Valios vykdyti reformas yra. Politikai atsiliepia į didėjantį visuomenės susirūpinimą

aukštojo mokslo kokybe. Didėjanti internacionalizacija atveria naujas galimybes. Tai apima junsgtines

studijų programas, tyrimų projektus ir bendradarbiavimo tinklus su partneriais iš Baltijos jūros/Šiaurės

Europos regiono. Be to, narystė leidžia pritraukti tarptautinių ekspertų, kurie gali pagelbėti naujose

iniciatyvose – tokiose kaip reformos programų rengimas ir kokybės aukštajame moksle užtikrinimo

įgyvendinimas.“

Grėsmės

„Protų nutekėjimas – tyrėjų ir geriausių studentų išvykimas į užsienio tyrimų centrus;

žema aukštojo mokslo kokybė gali kliudyti Lietuvos universitetų diplomus pripažinti tarptautinėse

darbo ir švietimo rinkose; galimas studentų skaičiaus sumažėjimas didėjant socialinių programų

finansavimo poreikiui gali nukreipti finansinius išteklius ir politinį dėmesį nuo aukštojo mokslo į

gerovės programas.“53

53 Ten pat, 11

34

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime dėl Lietuvos aukštojo mokslo sistemos

plėtros 2006 – 2010 metų plano patvirtinimo Lietuvos aukštojo mokslo sistemą po Nepriklausomybės

atgavimo galime vertinti kaip nuolatos judančią, o Lietuvos pažanga įgyvendinat Bolonijos proceso

tikslus įvertinta kaip labai gerai, tačiau norint sėkmingai įgyvendinti Europos Sąjungos ir Bolonijos

proceso nuostatas bei Lietuvos universitetus padaryti konkurencingais bei patraukliais Europos ir

pasaulio žinių rinkoje, reikia kuo aiškiausiai suvokti problemas ir, žinoma, pokyčių neišvengiamumą,

kurie vyktų pagal turimą ateities įžvalgą ir konkrečią strategiją, sprendimus vykdyti tiek valstybės, tiek

pačių institucijų lymeniu. Nepamiršti vertinti ne tik laimėjimus, dėmesys turi būti kreipiamas ir į

klaidas bei iš jų kylančias pasekmes. Minėtame nutarime studijų sistemos plėtojimas kritikuojamas dėl

neatsižvelgimo į žinių viesuomenės poreikius „kartais dėl aukštųjų mokyklų, ypač universitetų, lokalių

interesų. Aukštosiose mokyklose daug siauros specializacijos, dubliuojamų studijų programų, kartais

jų turinys neatitinka studijų krypties, per mažai orientuotas į praktinius įgūdžius, komunikabilumą,

atsakingumą, tolesnį gebėjimų tobulinimą ir aktyvų pilietiškumą – tai trukdo absolventų profesinei

karjerai ir mažina gebėjimą prisitaikyti prie kintančios darbo rinkos. Studentai per menkai

orientuojami įgyti tokius gebėjimus, kurie leistų jiems atsirinkti, vertinti specialiąsias žinias,

savarankiškai naudotis įgytomis žiniomis ir įgūdžiais mokantis visą gyvenimą. Švietimo ir mokslo

ministerijos organizuotų tyrimų duomenimis, didžiuma mokinių ir studentų orientuojasi ne į verslą, o į

valstybės tarnybą. Studentams trūksta paskatų įgyti profesinių žinių ir pasirengti konkuruoti darbo

rinkoje. Kvalifikacijų struktūra pradeda neatitikti darbo rinkos poreikių – stinga kvalifikuotų

darbininkų ir techninių darbuotojų, o kai kurių sričių specialistų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, -

perteklius. Aukštosios mokyklos per mažai derina studijų programas su darbo rinka, todėl nemažai

absolventų įsidarbina ne pagal įgytą profesiją ir išsilavinimo lygį. Dėl silpnų ryšių su socialiniais

partneriais mokslo, technologijų ir eksperimentinės plėtros rezultatai nepakankamai naudojami versle.

Mokslinių tyrimų kryptys menkai susijusios su verslo plėtros kryptimis ir jo poreikiais, todėl verslas

mažai investuoja į moklsą, technologijas, eksperimentinę plėtrą ir neskatinamas to daryti. Aukštosios

mokyklos ir mokslinių tyrimų įstaigos praktiškai neskatina kurtis naujų inovacinių įmonių.“54

Šių metų

vasarį vykusiame forume, kuris buvo skirtas Lietuvos aukštojo mokslo perspektyvoms N. Pačėsa, ISM

Vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius, dabartinę situaciją komentavo taip – “matyt,

susiformavo tokios tradicijos, kad mūsų mokslas izoliuotas ir jį galima daryti tik užsidarius

laborotorijose. Jei paklaustumėte, kas kaltas dėl to, mokslininkai sakytų, kad verslininkai, o pastarieji –

kad mokslininkai.” Toliau pridurdamas, kad kokybiškas verslo ir mokslo bedradarbiavimas, šaliai

leistų išeiti iš juodadarbystės ir dėl inovacijų leistų sukurti didesnę vertę. Švietimo ir mokslo ministras

54 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl Lietuvos aukštojo mokslo sistemos plėtros 2006 – 2010 metų plano

patvirtinimo, 2006, Nr. 335

35

G. Steponavičius kaip vieną iš priežasčių kodėl buvo pradėta vykdyti aukštojo moklso reforma būtent

ir įvardino, kad “aukštosios mokyklos atsivertų ir kad verslas galėtų glaudžiau su mokyklomis

bendradarbiauti. Iki pastarojo meto aukštosios mokyklos buvo užsidariusios, vyravo požiūris: skirkit

mums pinigus ir netrukdykit mums vykdyti mokslinės veiklos.”55

Po keliolikos metų neryžtingų

sprendimų buvo pradėta aukštojo mokslo reforma, kurios pradžia galėtume įvardinti 2007 metų

birželio 14 dieną, kai Lietuvos parlamentinės partijos pasirašė susitarimą dėl moklso ir studijų

sistemos, R. Žakaitėnies, tuo metu buvusios Švietimo ir mokslo ministrės, teigimu – susitarimo

principai atveria kelius reformos įgyvendinimo darbų pradžiai. Dabartinio Švietimo ir mokslo ministro

teigimu – ji buvo inicijuota viešai, į jos rengimą ir aptarimą įtrauktas platus ratas akademinės

bendruomenės. „Modernizuodami mokslo ir studijų sistemą siekiame sudaryti sąlygas kilti aukštojo

mokslo kokybei. Pagrindiniai reformos tikslai yra trys: kokybė, efektyvumas, prieinamumas. Švietimo

ir mokslo ministerijos kaip reformos iniciatorės tikslas yra sudaryti sąlygas, kad visos suinteresuotos

šalys ir plačioji visuomenė siektų kokybiškų mokslo ir studijų sistemos permainų ir kad tos permainos

būtų įgyvendintos,“56

– G. Steponavičius. Pertvarka pradėta daryti remiantis supratimu, gyvybingą,

konkurencingą, kokybišką mokslo ir studijų sistemą galima sukurti tik gerbiant žmogaus orumą,

pasitikint jo gebėjimais priimti racionalius, humaniškus, ateitį kuriančius sprendimus. Pagrindiniais

mokslo ir studijų srities veikėjais turi tapti studijuojantieji, mokslininkai ir visuomenė, o ne valstybės

valdžia ar siaurai suinteresuotos grupės. Laikomasi nuostatos, kad mokslo ir studijų srityje pozityviai

veikia konkurencijos naudingumo vartotojui principas, todėl kiek įmanoma atsisakoma sprendimų „iš

viršaus“ ir biurokratinio reguliavimo, dėl kurio prarandama raidos dinamika, įvairovė, lankstumas,

patiriama papildomų viešųjų išlaidų. Pagrindiniais reformos tikslai – sąlygų bei specialių paskatų

sukūrimas, dėl kurių vyktų esminis mokslo ir studijų kokybės gerėjimas, būtų užtikrintas studijų

prieinamumas, mokslo ir studijų sistema taptų valstybės gerovės katalizatorium, o valstybės skiriami

ištekliai būtų panaudoti efektyviai. Švietimo ir mokslo ministerijos išleistoje „Mokslo ir studijų

reformos analizėje“ išskiriami pagrindiniai principai, kuriais remiasi reforma – pasitikėjimas

stojančiaisiais, studentais ir aukštosiomis mokyklomis; sveikos konkurencijos naudingumas; reali

aukštųjų mokyklų autonomija ir atsakomybė; atviro ir dialogo su visuomene vyksmas; valstybės

paramos sutelkimas gerai besimokantiems; privataus sektoriaus įtraukimas į mokslo ir studijų plėtrą.

Vienas iš reformos tikslų yra aukštojo mokslo institucijų savarakiškumo stiprinimas. Šio tikslo

55 Purytė S. Lietuvos verslininkai ir mokslininkai neranda bendros kalbos. Prieiga per internetą: http://www.lrytas.lt/-

13300127471327856734-lietuvos-verslininkai-ir-mokslininkai-neranda-bendros-kalbos.htm, žiūrėta 2012 03 29

56 BNS. G.Steponavičius: aukštojo mokslo reformos rezultatai bus matyti 2015 m. Prieiga per internetą:

http://www.delfi.lt/news/daily/education/gsteponavicius-aukstojo-mokslo-reformos-rezultatai-bus-matyti-2015-

m.d?id=24853509)#ixzz1uPdopYqF, žiūrėta 2012 03 29

36

siekiama paliekant studentams ir moksleiviams galimybę patiems spręsti, kokią specialybę ir kurioje

aukštoje mokykloje studijuoti, toks būdas turėtų skatinti aukštojo moklso institucijas teikti geresnės

kokybės paslaugas. „Krepšelio“ principu pagrįstas finansavimas reiškia, kad lėšos, kurias skirs

valstybė studijoms seks paskui geriausius studentus į jų pasirinktas aukštąsias mokyklas, prieš reformą

pinigai aukštosioms mokyklos buvo skirstomi pagal tam tikras nustatytas proporcijas, studentų

pasirinkimas jų dydžiui įtakos neturėjo. „Studijų krepšelio lėšos bus tam tikromis iš anksto

nustatytomis dalimis paskirstytoms visoms mokslo sritims, todėl visose srityse bus garantuotos

nemokamos studijos daliai stojančiųjų, turinčių geriausius balus. Paskirstymas atskiroms sritims

remiasi tiek per ilgą laiką nusistovėjusia praktika ir universitetinių studijų bendrąja sankloda, tiek

abiturientų pageidavimų studijuoti tendencijomis, tiek darbo rinkos poreikių tyrimais – kiek ir kokių

specialistų reikės ateityje. Toks valstybės reguliavimas studentams naudingas tuo, kad atsiras

mechanizmai, užtikrinantys konkrečių sričių specialistų balansą valstybėje ir mažinantys tikimybę, jog

studijas baigęs asmuo sunkiai įsitvirtins darbo rinkoje vien dėl to, kad darbo rinkoje yra jo srities

specialistų perteklius.“57

„Krepšelio“ principas lems tik tai, kad stojantieji į socialines, humanitarines

ar kitos srities studijas, galės laisvai rinktis aukštąsias mokyklas, tad gali būti taip, kad vienos srities

„krepšeliai“ susirinks geriausioje mokykloje, taigi tokios konkurencinės sąlygos turėtų tapti rimta

paskata aukštosioms mokykloms gerinti studijų kokybę, kas savaime pritrauktų geriausius studentus,

kurie ateidami studijuoti, kartu su savimi atsineštų valstybės finansavimą. Tad studento pasirinkimas

tiesiogiai lemia aukštosios mokyklos finansavimo dalį, tenkančią iš valstybės.

„Viena svarbiausių studijų kokybės gerinimo priemonių – paslaugos gavėjo (studento)

pasirinkimas ir paslaugos teikėjo (aukštųjų mokylų) konkurencija. Kitos esminės priemonės – parama

geriausiems (tiek studentams, tiek jų pasirenkamoms mokykloms, studijų programoms), sisteminis

studijų programų sandaros, turinio ir dėstymo metodų atnaujinimas, teisiniai reikalavimai plėtoti

aukštųjų mokyklų vidines studijų kokybės priežiūros sistemas, išorinius aukštojo mokslo kokybės

priežiūros, stebėsenos ir informavimo apie ją sistemos tobulinimas.“58

Dėl konkurencijos aukštosios

mokyklos privalės save padaryti kiek įmanoma patrauklesnėmis ne tik studentams, bet ir dėstytojams,

kurie ir yra tikrasis kokybiškų studijų pagrindas.

Nuo reformos pradžios praėjo trys metai, ta proga šių metų kovo 6 dieną Lietuvos

studentų sąjunga surengė konferenciją „Alma mater: aukštojo mokslo reformai – treji“, kurios metu

buvo aptariama reformos įtaka aukštajam mokslui, aukštųjų mokyklų vadovai sutiko, kad pertvarka

57 Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerija. Mokslo ir studijų reformos padarinių analizė. LR ŠMM: Vilnius,

2009, p. 16

58 Ten pat, 29

37

vyko ir iki reformos, tačiau jos pabaigos dar nematyti. Konkurencingumas – kaip viena pagrindinių

paskatų siekti kokybės, konferencijos metu buvo iškeltas klausimas ar vien konkurencingumo

pakanka. Premjeras A. Kubilius, tardamas sveikinimo žodį, pabrėžė konkurencingos aplinkos kūrimo

svarbą, teigdamas, kad „be tinkamai sutvarkytos konkurencinės erdvės aukštosios mokyklos negalės

užtikrinti geriausios išsilavinimo kokybės mūsų studentams.“ 59

Tačiau aukštųjų mokyklų atstovų buvo

pastebėta, kad konkurencija aukštojo mokslo sistemai daro ir žalos, tvirtindami, kad yra svarbesnių

kriterijų, pagal kuriuos turi būti vertinamas aukštasis mokslas – tinkamumas, kokybė, „galiausiai,

galimas daiktas, kad būtent dėstymo kokybė Lietuvoje – nekonkurencinga.“60

MRU prorektorius G.

Viliūno teigimu, konkurencija aukštojo mokslo sistemoje buvo pritaikyta remiantis ekonomine logika

– „tai išplaukia iš ekonominio mąstymo, kurio tikslas – bendrojo vidaus produkto augimas ir šalių

tarpusavio konkurencija. Bet ar šis parametras gerai pamatuoja aukštojo mokslo būklę? Mums reikia

konkurencingo ar tinkamo ir kokybiško aukštojo mokslo?“61

M. Misiūno nuomone, kokybė turėtų prasidėti nuo dėstytojų ir studentų santykio,

dėstymo kokybe ir kompetencija turėtų konkuruoti aukštosios mokyklos, tačiau Kauno kolegijos

direktoriaus teigimu, būtent šią sritį reforma mažiausiai palietė. Vilniaus universiteto tarptautinių

reikalų prorektoriaus R. Vaitkaus pasisakymu „2009 metais buvo pasirinkta, kad visos studijų

programos konkuruos tarpusavyje, tačiau kokia konkurencija tarp agronomijos ir medicinos? Negalima

suplakti fizikos, chemijos ir matematikos į vieną krūvą ir pasakyti: jūs konkuruokit. <...> Tai kokia

valstybės politika? Negalima leisti tokios palaidos balos kai kalbame apie valstybės pinigus – o pinigai

tikrai nemaži ir reikia galvoti, kur juos padėti.“62

Aptardamas biotechnologijų pavyzdį, R. Vaitkaus

pastebėjimu, šiuo metu yra trys biochemijos programos skirtingose institucijose, tačiau reikalinga

įranga, laboratorijos, dėstytojai išliko tie patys – jų nepadaugėjo, krepšelių įtakota konkurencija,

sukurtos programos, todėl, kad specialybė patraukli, tačiau neturint tinkamų resursų įgyvendinimui,

darydamas išvadą, jog „šis finansavimo modelis, kuris įtvirtina nežabotą rinką, nepasiteisino.

Konkuruoti mums reikia ne tarpusavyje, o su užsieniu. Turime žiūrėti, kaip mes atrodome Europos,

pasaulio mastu.“63

Tuo tarpu M. Misiūnas siūlė studento, kaip reformos centro, žaidimą žaisti iki galo,

suteikiant jam ne tik teises ir laisves, bet ir atsakomybę už save. „Negalima aukštosios mokyklos

vertinti pagal tai, kiek ją baigusių sėkmingai įsidarbino. Reformos esmė – studentas renkasi. Jei jis

59 Noreika M. Aukštojo mokslo reforma dar tik prasideda. Prieiga per internetą: http://www.15min.lt/naujiena/studentu-

zona/karstos-zinios/aukstojo-mokslo-reforma-dar-tik-prasideda-234-201634, žiūrėta 2012 04 09 60

Ten pat

61 Ten pat

62 Ten pat

63 Ten pat

38

pasirinko – jis prisiėmė atsakomybę“64

, - studijų kokybės vertinimo sistemą kritikavo Kauno kolegijos

direktorius.

Švietimo ir mokslo ministras G. Steponavičius kalbėdamas apie aukštojo moklso reformą

pabrėžia, kad finansavimas skiriamas už rezultatus, tad apsnūdėliai yra priversti pabusti, o geriausi

dirbti dar geriau. Ministro teigimu „jau matyti optimizmą grindžiantys ženklai. Tai – ėmę vykti realūs

konkursai į pareigas aukštosiose mokyklose, dėstytojų korpuso jaunėjimo procese ne viename

unversitete, skirtų milijoninių lėšų programų atnaujinimui prasmingas naudojimas. <...> Ne sykį esu

kartojęs, kad reforma atveria duris kaitai, užprogramuoja plačias galimybes pačioms bendruomenėms

atsinaujinti, imtis tiesioginės priedermės siekti aukščiausių akademinių standartų, žengti kūrybiškumo

ir atradimų keliu.“65

2.3. Bolonijos procesas ir studijų kokybės užtikrinimas tarptautiniu lygiu

Kokybiškas aukštasis mokslas įvardijamas vienu reikšmingiausių veiksnių, įtakojančių

spartų vystymąsi, žiniomis grįstos ekonomikos sąlygos užtikrina subalansuotą ekonomikos plėtrą bei

socialinį gerbūvį. Europos Sąjunga skelbė ambicingus planus - tapti konkurencingiausiu ir sparčiausiai

besivystančiu regionu, šiam planui įgyvendinti 1999 m. birželio 19 d. Europos šalių ministrai,

atsakingi už aukštąjį mokslą, pasirašė deklaraciją, kuri tapo politiniu veiksniu bei postūmiu Europos

šalyse pradėti permainas, kuriomis siekiama susieti nacionalines aukštojo moklso sistemas į bendrą

Europos aukštojo mokslo erdvę. Bolonijos deklaracija numatė pagrindinius tikslus ir gaires, sukurti

bendrą Europos aukštojo moklso erdvę - deklaracijoje buvo įvardyta kaip ir kokias įrankiais bus

pasiekta šio tikslo – aiškių ir palyginamų laipsnių sistema, grindžiama dviem ciklais, kreditų sistemos

įvedimas, mobilumo skatinimas – tiek studentų, tiek dėstytojų, aukštojo mokslo kokybės užtikrinimas,

bei pačios Europos aukštojo mokslo idėjos plėtimas. Buvo pradėta gausybė reformų, kad būtų pasiekta

Europos aukštojo mokslo suderinamumas, palyginamumas, potrauklumas ir konkurencingumas ne tik

europiečiams, bet ir kitų kontinentų studentams bei mokslininkams. Pagrindinius Bolonijos proceso

tikslai: bendros aukštojo mokslo erdvės kūrimas; aukšto lygio išsilavinimo užtikrinimas tiek Europos

piliečiams, tiek užsienio studentams; Europos švietimo sistemos konkurencingumo ir patrauklumo

skatinimas; aukštos kvalifikacijos specialistų rengimas Europos darbo rinkai; dėstytojų ir studentų

mobilumo skatinimas; aukštojo mokslo sistemos skaidrumo ir lankstumo didinimas.

64 Ten pat

65 Steponavičius G. Aukštojo mokslo reforma: dar kartą apie politinius užkalbėjimus ir miglas. Prieiga per

interntetą: http://www.delfi.lt/news/ringas/politics/gsteponavicius-aukstojo-mokslo-reforma-dar-karta-apie-politinius-

uzkalbejimus-ir-miglas.d?id=50696288#ixzz1uPlBX9Jx, žiūrėta 2012 04 17

39

Bolonijos proceso ištakomis laikoma Sorbonos deklaracija (1998), kurios pagrindiniai

principai laikomi pamatiniais siekiant Europos aukštojo mokslo erdvės sukūrimo, tai – programų

aiškumo ir kvalifikacijų pripažinimo gerinimas tarptautiniu lygiu; studentų ir dėstytojų mobilumo

didinimas Europoje bei integracijos kontinento darbo rinkoje lengvinimas; bendros laipsnių sistemos

sukūrimas, kuris apimtų diplomines ir podiplomines studijas. Papildydami Sorbonos deklaracijos

tikslus, 1999 m. Bolonijos deklaracijoje ministrai pasižadėjo – priimti aiškių ir palyginamų moklso

laipsnių sistemą; diegti dviejų pakopų studijų sistemą; sukurti studijų kreditų sistemą; remti

akademinės bendruomenės mobilumą; skatinti Europos bendradarbiavimą kokybės užtikrinimo srityje;

vystyti Europai bendrus aukštojo mokslo aspektus.66

Dėl nuolatinės paramos bei priežiūros

reikalingumo buvo sutarta susitikti kas dvejus metus. Kas dvejus metus vykstančiuose susitikimuose,

pabrėžiama kokybės būtinybė. Per kiekvieną susitikimą kalbama apie kokybės užtikrinimą ir

numatomos užtikrinimo gairės. Prahos komunikate (2001) akcentuota bendradarbiavimo būtinybė, bei

nubrėžtos tolimesnės veiklos krypys – mokymosi visą gyvenimą plėtojimas; aukštųjų mokyklų ir

studentų įtraukimas į Bolonijos procesą bei priemonių būtinybė Europos aukštojo mokslo erdvės

didininmui. 2003 metais Berlyne apibendrinat rezultatų apžvalgą, prieita išvados, kad aukštojo mokslo

kokybė yra pagrindas kuriamos Europos aukštojo moklso erdvės pagrindas, ministrai įsipareigojo

užtikrinti kokybę instituciniu, nacionaliniu, europiniu lygmeniu. Pasak jų, vadovaujantis institucijų

autonomijos principu, pirminė atsakomybė už aukštojo moklso kokybės užtikrinimą tenka pačiai

institucijai ir tai suteikia pagrindą tikrai akademinės sistemos atsakomybei nacionalinėje kokybės

sistemoje (Svarbiausi Bolonijos proceso dokumentai, 2008). 2005 metais Norvegijoje pasirašytas

Bergeno komunikatas, buvo aptariami Europos aukštojo mokslo erdvės kūrimo pusiaukelės rezultatai,

kurie įvertinti konkrečiose šalyse skirtingai, pažanga, siekiant Bolonijos proceso tikslų, įvertinta kaip

didelė, pasidžiaugti nuolat didėjančiu dalyvių skaičiumi. Ministrų konferencijoje patvirtintos Europos

aukštojo mokslo kokybės užtikrinimo nuostatos ir gairės (ENG), šiame dokumente nurodyti europinių

standartų ir gairių kūrimo principai, tikslai ir uždaviniai, pateikti vidinio ir išorinio vertinimo kriterijai

bei standartai, taikomi išorinį vertinimą atliekančioms agentūroms. Taip pat patvirtinta Europos

aukštojo mokslo erdvės kvalifikcijų sistema (EAMEKS). Ministrai įsipareigojo sukurti nacionalinį

kokybės užtikrinimo modelį, kuriame būtų apibrėžtos dalyvaujančių institucijų atsakomybės,

atliekama institucijos savianalizė ir išorinis vertinimas, užtikrinamas studentų dalyvavimas, viešas

rezultatų skelbimas, rekomendacijų įgyvendinimas, tarptautinių ekspertų įtraukimas ir

bendradarbiavimas. Po dviejų metų Londone ministrai pažymėjo, kad pasiekti žymi pažanga, o

kokybės užtikrinimo standartai ir gairės, priimtos Bergene, buvo stripri varomoji jėga keičiant kokybės

66 Svarbiausi Bolonijos proceso dokumentai. Leveno – Budapešto/Vienos laikotarpis 2009 – 2010 m. LR ŠMM: Vilnius,

2010, p. 9

40

užtikrinimo procesą (Svarbiausi Bolonijos proceso dokumentai, 2008). Taip pat buvo nutarta, kad

pradėtą veiklą būtina tęsti ir po 2010 metų. 2009 metais minstrų susitikimas vyko Levene ir

Naujajame Luvene, konferencijos metu buvo aptarti laimėjimai, pabrėžė aukštojo mokslo pertvarkos

bei Europos kreditų kaupimo ir perkėlimo sistemos ir diplomo priedėlio reikšmę. Leveno ir Naujojo

Luveno komunikate išdėstyti šie ministrų įsipareigojimai – „iki 2020 metų kiekviena šalis turi nustatyti

uždavinius siekiant plėsti dalyvaujančiųjų aukštajame moksle ratą ir įtraukti nepakankamai

atstovaujamas socialines grupes; pasiekti, kad 2020 metais absolventai, dalį studijų praleistų kitoje

šalyje, sudarytų ne mažiau kaip 20 procentų; mokymasis visą gyvenimą ir gebėjimas įsidarbinti yra

svarbūs aukštojo mokslo uždaviniai; studijų pertvarkų tikslas turi būti į studentą orientuotas

mokymas.“67

2010 metais Budapešte ir Vienoje įvyko neeilinė konferencija, kurioje buvo atverta

Europos aukštojo mosklo erdvė, kaip ir buvo numatyta 1999 metų Bolonijos deklaracijoje. Šios

konferencijos metu ministrai įsipareigojo tinkamai įgyvendinti ateinačio dešimtmečio tikslus, kurie

buvo sutarti Leveno ir Naujojo Luveno komunikate. Taip pat pradėtas rengti Bolonijos politikos

forumas. Buvo sutarta dėl pagrindinių principų didinti aukštojo mokslo vaidemį visuomenės vystymesi

– „mokymosi visą gyvenimą ir lygių mokymosi galimybių prieinamumą; viešosios investicijos,

nepaisant ekonomikos krizės; tarptautiniai mainai aukštajame moksle, grindžiami akademinėmis

vertybėmis siekiant dėstytojų, tyrėjų ir studentų mainų balanso ir nešališkos produktyvios „protų

cirkuliacijos“, kaip alternatyvos „protų nutekėjimui“68

. Atrajame Bolonijo politikos forume buvo

diskutuojama apie tai, jog aukštosios mokyklos ir visa sistema turi reaguoti į augančius poreikius ir

lūkesčius bei siekti konkuravimo ir bedradarbiavimo pusiausvyros tarptautinėje erdvėje; taip pat

akcentuotas ryšys, kuris turi būti palaikomas tarp Bolonijos procese dalyvaujančių šalių; iškeltas

studentų dialogo rėmimas pasauliniu mastu. Šeštoji ministrų konferencija išsiskyrė tuo, kad joje buvo

apibendrinti Bolonijos proceso per dešimtmetį tikslų rezultatai, kurie buvo iškelti 1999 metais, buvo

nustatytos gairės naujam dešimtmečiui. „Konferencijoje buvo konstatuota, kad nepaisant netolygumų

Bolonijos proceso dešimtmetis yra pasaulinio masto sėkmė, traukianti likusių pasaulio regionų dėmesį.

<...> Procesas išskirtinumas tas, kad jis nėra pagrįstas centralizuotu politiniu vadovavimu, bet didžiulio

skaičiaus partnerių savanorišku koordinavimusi.“69 Nuo Bolonijos proceso pradžios įdiegti

pagrindiniai elementai, namtytantys galimybes sukurti vieningą EAME – trijų pakopų studijos,

nacionalinės kvalifikacijų sąrangos, kurios buvo susietos su Europos kvalifikacijų sąranga, pagrįstos

67 Svarbiausi Bolonijos proceso dokumentai. Leveno – Budapešto/Vienos laikotarpis 2009 – 2010 m. LR ŠMM: Vilnius,

2010, p. 12

68 Ten pat, p. 12

69 Bolonijos procesas 2020 – Europos aukštojo mokslo erdvė naujajame dešimtmetyje. Prieiga per internetą:

http://www.smm.lt/t_bendradarbiavimas/docs/bp/2009.05.11%20Bolonijos%20ministru%20konferencija_Leuven_2009_4.

pdf, žiūrėta 2012 04 29

41

mokymosi pasiekimais ir studento darbo krūviu; įvestas vieningas ir visuotinai pripažįstamas diplomo

priedėlis; Europos kreditų kaupimo ir perkėlimo sistema; vieningos Europos studijų kokybės

užtikrinimo gairės. Vienu reikšmingiausių pasiekimų laikomas europinio aukštųjų mokyklų kokybės

užtikrinimo agentūrų registro (EQAR) įsteigimas. „Vidinės kokybės užtikrinimo sistemos aukštosiose

mokyklose, susietos su išorės ekspertiniu įvertinimu ir pasilyginimu, prieš dešimtmetį Europoje dar

buvo retenybė. Pažymėta, kad Europa sukūrė veiksmingą instrumentą, ir dabar laikas pasinaudoti jo

teikiamomis galimybėmis.“70

Pastebėta, kad kai kurie principai ir procedūros veikia netolygiai,

suvokiami gan formaliai. Todėl ateinančiame dešimtmetyje uždaviniai turės būti įgyvendinti iki galo

ir realiai veikti, atsakomybė atitenka aukštosioms mokykloms. Ateinatį dešimtemtį dėmesį siūloma

nukreipti į aukštojo mokslo kokybę, prieinamumą ir aukštojo mokslo sistemų įvairovės plėtojimą.

Ateinančio dešimtmečio Europos aukštojo mokslo erdės tobulinimo prioritetai – „prieinamumas

visoms socialinėms grupėms; mokymosi visą gyvenimą dimensija turėtų tapti visų aukštojo mokslo

sistemų norma; absolventų įsidarbinimas; orientavimasis į studentą, tuo pačiu pabrėžiant aukštojo

mokslo mokomąją misiją; ugdymo, tyrimų ir naujovių vienovė; globalinis atvirumas; studentų ir

dėstytojų mobilumas; duomenų surinkimas stebėsenos, palyginimo ir planavimo tikslais; įvairialypių

skaidrumo priemonių diegimas; finansavimo šaltinių įvairovė.“71

Europos aukštojo mokslo uždaviniu

artimiausią dešimtmetį įvardinamas studijų turinio ir metodų atnaujinimas, kuris būtų orientuotas į

studentą ir jo mokymosi pasiekimus, o akademinių disciplinų plėtojimas nustatomas darbo rinkos

poreikiais ir studijų proceso partnerių susitarimais, „studijų kokybės parametrų perorientavimas į

studentą, į mokymosi pasiekimus yra neatskiriamas nuo socialinio dialogo pagrindų stiprinimo.

Konferencijoje gyvai skambėjo „įsiklausyk į studentą“ ir dialogo su kitais partneriais, visų pirma

darbdaviais, motyvas, buvo atidžiai sekama, kad jų dalyvavimas būtų užfiksuotas visuose studijų turinį

ir studijų kokybę aptarnaujančiuose komunikato punktuose.“72

Taip pat buvo kalbama apie aukštojo

mokslo lankstumą, kuris turi atitikti ir neatsilikti nuo greitai kintančios pasaulio įvairovės. Pabrėžta

studijų prieinamumo svarba, šis aspektas yra vienas pagrindinių Bolonijos procesų iki 2020 metų

uždavinių, reikia pažymėti, kad prieinamumo apibrėžimas vartojamas labai plačiai, į jį įeina labai

plačios grupės, prieinamumas turi būti garantuotas socialinėms, ekonominėms grupėms, rasė, lytis,

įgalumo, skirtingos kultūros, geografinė padėtis ir pan. neturi būti potencialių studentų atskirties

priežastis. Mobilumo skatinimas ir svarba išreikšta ne tik kaip turinti tiesioginę įtaką akademinei ir

mokslo tobulėjimo reikšmei, mobilumas yra vienas didžiausių vieningos Europos veiksnių, siekiama

70 Ten pat

71 Ten pat

72 Ten pat

42

įtraukti apie 20 proc. studentų. Buvo svarstoma apie europinę aukštojo mokslo institucijų

klasifikavimo ir reitingavimo sistemą, kuri geriau atspindėtų institucijų misijų įvairovę, nes dabar

egzistuojančios sistemos akcentuoja selektyvinius aukščiausio lygio mokslinių pasiekimų kriterijus.

Europos reitingavimo sistema būtų ne tiek lenktyniavimo, bet informavimo šatinis, kartu būdama

daugiafunkcine ir daugialype klasifikacija, apimanti ne tik EAME, globali ir nepriklausoma, savo

skaidrumu tarnautų kaip veina iš patrauklumo priemonių. Vienas iš aktyviai aptartų taškų, kaip ir

daugeliu atvejų, buvo finansavimas, galiausiai prieita išvados, kad studentams mokesčiais neturėtų būti

didinami, tačiau ir Europos verslo asocija pasipriešino formuluotei, kad papildomi finansavimo

šaltiniai pirmiausia būtų verslas ir privatūs fondai. Finasavimo tema pasirodė kaip itin problematiška ir

politiškai jautri, tačiau buvo užsiminta, kad studentų finansinis įnašas neišvengiamas, tačiau kiek

įmanoma vengtinas ir neskatinamas dalykas. Aukštosios mokyklos turi orientuotis į geriausius savo

srities pasiekimus „Europos aukštojo mokslo institucijos turi išvystyti savo unikalius profilius,

koncentruodamos pastangas į tas savo veiklos sritis, kuriose turi aukščiausius pasiekimus. Tik tai joms

leis išsikovoti vietą dėstytojų ir studentų mainuose, globaliuose intelekto srautuose. Niekam nėra

prasmės važiuoti iš savo universiteto arba šalies, jeigu priimančiose institucijose ras tik tą patį vidutinį

lygį.“73

Šių metų balandžio 26 – 27 dienomis vyko Bolononijos šalių ministrų aštuntoji konferencija

Bukarešte, kurios metu konstatuota – „stipri ir patikima aukštojo mokslo sistema yra žinių visuomenės

klestėjimo pagrindas. Todėl net sunkiu laikotarpiu, kurį išgyvena Europos šalys, svarbu užtikrinti

finansinę ir kitokią paramą aukštosioms mokykloms, kurios rengia kūrybingus, inovatyvius, kritiškai

mąstančius ir atsakingus absolventus, prisidedančius prie ekonomikos vystymosi.“74

Iškeltis tikslai iki

kitos 2015 metų konferencijos, dėmesys bus skiriamas kokybiškesniam aukštajam mokslui,

geresniems absloventų įsidarbinimo rodikliams ir stipresnei mobilumo sistemai. Anot Lietuvos

studentų sąjungos prezidento D. Dikšaičio, kuris konferencijoje dalyvavo kaip šalies delegacijos narys,

teigimu, norint pasiekti komunikate iškeltų tikslų mūsų šalyje, būtina stiprinti ne tik aukštųjų mokyklų,

bet ir aukštąjį mokslą prižiūrinčių institucijų kompetencijas. Jo manymu, Lietuva dar nėra pasiruošusi

kurti inovatyvius sprendimus, kurie padėtų pasivyti pažangiausias Bolonijos proceso šalis.

Kalbant apie kokybę ir aukštosios mokyklos vaidmenį, reikia pabrėžti, jog remiantis

Europiniais standartais ir gairėmis vidinio kokybės užtikrinimo srityje didžiausias vaidmuo vis dėlto

tenka aukštosios mokyklos vidaus politikai. Norint vykdyti kokybės užtikrinimą, reikia įgyvendinti

šiuos principus (Nacionalinė Bolonijos proceso ekspertų grupė, 2008) - aukštosios mokyklos

73 Ten pat

74 LSS. Ministrai susitarė dėl švietimo tikslų Bolonijos šalyse iki 2015 – ųjų. Prieiga per internetą:

http://www.lss.lt/paskutines-naujienos-30/lt/ministrai-susitare-del-svietimo-tikslu-bolonijos-salyse-iki-2015-uju-369.html,

žiūrėta 2012 05 01

43

atsakomybė už studijų kokybę; visuomenės suinteresuotumo aukštojo mokslo kokybe didinimas;

tudijų programų tobulinimas, atsižvelgiant į suinteresuotų šalių poreikius; reikalinga struktūra, kuri

užtikrintų studijų programų vykdymą ir tobulinimą; skaidrumas; aukštojo mokslo institucijų kokybės

užtikrinimui turi būti palanki terpė; aukštojo mokslo institucijos atskaitomybė; atskaitomybės tikslas

derinamas su tobulinimo tikslu; kokybė lyginama šalies ir tarptautiniame lygmenyje; priemonės neturi

trukdyti įvairovėms ir naujovių diegimui.

Aukštojo mokslo institucijoms keliami vis nauji tikslai, Bolonijos procesas ir toliau lieka

aukštojo mokslo kaitos ir reformų varomąją jėga. Kokybės užtikrinimas akcentuojamas stiprinant

pasitikėjimą, didinant skaidrumą tarp pačių aukštojo mokslo institucijų, taip pat ir socialinių partnerių

ne tik Europos lygiu, bet ir nacionaliniu. Kokybės vertinimas yra svarbus siekiant pagrindinių

Bolonijos proceso tikslų, tokių kaip didinat mobilumą, kvalifikacijų pripažinimo bei palyginimo,

absolventų įsidarbinimo didinimo. Siekiant įgyvendinti šiuos tikslus, išorinį kokybės vertinimą

atliekančioms agentūroms būtina turėti bendrus kokybės užtikrinimo standartus ir gairių principus,

reikia pasiekti, kad „kokybės vertintojai patys vertintų kokybiškai, kad jų vertinimo rezultatais būtų

pasitikima,“ – teigia E. Stumbrys.

EAME pasauliui daro didelį įspūdį „EAME geografinė ir kultūrinė aprėptis, kvalifikacijų

pripažinimas, aukštojo mokslo vertinimo mechanizmai, kvalifikacijų sąranga, sistemiškas požiūris į

studentų ir dėstytojų mobilumą. Taip pat su pagarba kalbėta, kad šis milžiniškas darinys yra atsiradęs

pasitikėjimo ir socialinių partnerių dialogo pagrindu, bei apie vieną jo vertybių – socialinę

atsakomybę.“75

Kalbant apie Bolonijos procesą būtina paminėti Europos aukštojo mokslo kokybės

nuostatas ir gaires, šis dokumentas vertinamas kaip išties konceptualus, kurio įtaką ir reikšmę

aukšatojo mokslo sistemai jau galime vertinti. Šias aukštojo mokslo kokybės gaires galime laikyti

geros praktikos pavyzdžiu „kitaip sakant, šis dokumentas galėtų būti keičiamas ir turtinamas, randantis

kitiems geros praktikos pavyzdžiams. Nuostatos reiškia esminius apsisprendimus, o gairės gali būti

tikslinamos ir papildomos.“76

Nuostatas ir gairės numato praktiškai visų dalyvavimą – administracijos,

dėstytojų, studentų, ekspertų, išorinio vertinimo organizatorių. Kokybės užtikrinimą reikia suvokti ne

kaip baudimą, bet kaip nuolatinį tobulimą, kuriame dalyvauja visos minėtos grupės. Deja, dažnai tenka

75 Bolonijos procesas 2020 – Europos aukštojo mokslo erdvė naujajame dšimtmetyje. Prieiga per internetą:

http://www.smm.lt/t_bendradarbiavimas/docs/bp/2009.05.11%20Bolonijos%20ministru%20konferencija_Leuven_2009_4.

pdf), žiūrėta 2012 05 02

76 Aukštojo mokslo kokybės užtikrinimo nuostatos. SKVC: Vilnius, 2006, p. 4

44

nusivilti, nes daugumos nuomone, kokybės vertinimas ir apskritai kokybė suvokiama kaip

inspektavimas, tačiau taip mąstyti nevertėtų, kokybė pirmiausia yra kultūra. Europos kokybės

užtikrinimo nuostatos ir gairės padės giliau suvokti Europos ir pasaulio kryptis siekiant užtikrinti

aukštojo mokslo kokybę, jos išorinę priežiūrą, padės giliau suvokti, kad kokybę gali užtikrinti ne

kokybės vertinimo agentūra, inspekcija ar ministerija, bet tik paslaugos teikėjas – aukštoji mokykla.

Tik sutelkę visų pastangas – tiek aukštųjų mokyklų, tiek vertintojų – galėsime pasakyti, kad judame

reikiama kryptimi, - tokią nuomonę išsakė E. Stumbrys (2006).

2003 m. rugsėjo 19 dienos oficialiame Berlyno pranešime Bolonijos deklaraciją

pasirašiusios valstybės kreipėsi į ENQA, kad „ši, bendraudama su EUA, EURASHE ir ESIB, sukurtų

bendras kokybės užtikrinimo nuostatas, procedūras ir gaires, išnagrinėtų, kaip sukurti tinkamą

ekspertinio vertinimo sistemą, taikytiną kokybės užtikrinimo ir/ar akreditavimo agentūroms, ir per

Bolonijos tolesnės veiklos grupę pateiktų ataskaitą ministrų susitikimui 2005 m. Ministrai taip pat

paprašė ENQA „atitinkamai atsižvelgti ir į kitų kokybės užtikrinimo agentūrų ar asociacijų patirtį“.77

Į

darbą įsitraukė įvairios organizacijos ir suinteresuotos šalys. ENQA ir partneriai pasinaudojo patirtimi,

bei tarptautiniais kontaktais, kad tarptautinis požiūris būtų įtrauktas į procesą. Europa turi įrodyti, kad

rūpinasi savo aukštojo mokslo studijų programomis ir suteikta laipsnių kokybe, tai būtina padaryti,

jeigu siekis tapti dinamiškiausia pasaulyje bei turėti žiniomis pagrįstą ekonomiką nepasiliktų tik

lūkesčių lygmenyje. Visų įsitraukimas geras ženklas įgyvendinant europinę kokybės užtikrinimo

dimensiją, šitaip stiprinama Europos aukštojo mokslo erdvė ir didinamas jos patrauklumas. EAME

valstybės yra skirtingos, tas skirtybes galima vadinti Europos pasididžiavimu, tačiau dėl šios

priežasties vienintelio požiūrio į nuostatas ir kokybę negalima pateikti, todėl nuostatose ir gairėse

labiau vertinamas bendrasis principas, orientuotas į specifinius reikalavimus, kadangi labiau tikėtina,

kad toks požiūris bus lengviau priimtas ir taps tvirtu pagrindu suartinti skirtingas aukštojo mokslo

sistemas visoje EAME. „Vis dėlto vienas bendrojo principo padarinys yra tas, kad nuostatos ir gairės

orientuotos į tai, kas turėtų būti padaryta, bet ne į tai, kaip tai turėtų būti pasiekta“.78

Galiausiai

atsiskleidė ir tai, kad net pačios kokybės užtikrinimo bendruomenės turi skirtingas nuomones, kokie

turėtų būti sukurti aukštųjų mokyklų ir jų išorinių vertintojų santykiai. Vieni mano, kad išorinis

kokybės užtikrinimas susijęs su vartotojo apsauga, todėl turėtų būti išlaikytas aiškus atstumas tarp

kokybės užtikrinimo agentūros ir vertinamos aukštosios mokyklos. Kitos agentūros mano, kad

pagrindiniu išorinio kokybės užtikrinimo tikslu turi būti patarimai ir gairės, siekiant studijų programų

ir susijusių kvalifikacijų tobulinimo, šiuo atveju ryšys tarp abiejų pusių būtinas. Išryškėjo ir trečia

77 Ten pat, p. 14

78 Ten pat, p. 16

45

pozicija, kuri pasisakė už atskaitomybės ir tobulinimo pusiausvyrą. Skirtingos nuomonės išryškėja ne

tik tarp agentūrų, aukštųjų mokyklų ir studentų atstovybių interesai taip pat dažnai išsiskiria, nes

mokyklos nori autonomijos su minimaliu reguliavimu ar išoriniu vertinimu, o antri, kad institucijos

būtų viešai atskaitingos nuolat vertinant programas ir kvalifikacijas. „Nuostatos ir gairės, susijusios tik

su trimis Bolonijos deklaracijoje aprašytais aukštojo mokslo ciklais, nesiekia apimti mokslinių tyrimų

srities ar bendro institucinio valdymo.“79

Nuostatos ir gairės sukurtos taip, kad būtų tinkamos visoms

Europos aukštosioms mokykloms bei kokybės užtikrinimo agentūroms, nepriklausomai kokios jų

struktūros, funkcijų ar sistemos, kurioje jos veikia. Mokykloms ir agentūroms leista spręsti pačioms

kaip nuostatos bus taikomos. Nuostatos ir gairės neprieštarauja institucinė autonomijos principui –

pirminė atsakomybė už studijų kokybę priklauso pačiai intitucijai, o tai leidžia sudaryti galimybes

sukurti realų nacionalinės kokybės struktūros pagrindą, todėl buvo ieškoma atitinkamos pusiausvyros

tarp vidinių kokybės kultūrų kūrimo ir plėtojimo bei vaidmens, kurį gali atlikti išorinio kokybės

užtikrinimo procedūros.

Europos standartai ir gairės vidiniam kokybės užtikrinimui aukštojo mokslo

institucijose: aukštojo mokslo institucijos siekdamos užtikrinti kokybę turi turėti plotiką, procedūras

bei strategiją, jos turi būti viešai skelbiamos ir formalios, akcentuojant studentų ir socialinių partnerių

įtraukimą; programų ir kvalifikacijų monitoringas bei periodiški tvirtinimo mechanizmai; studentai

vertinami pagal iš anksto patvirtintus bei paskelbtus kriterijus ir taisykles; adekvačių ištekklių

užtikrinimas visoms programoms ir studijų formoms; studijų proceso valdymui turi būti efektyvi

informacinė sistema, kuri užtikrintų informacijos kaupimą ir analizę; informacija apie studijų

programas ir kvalifikacijas turi būti nešališka, naujausia bei viešai pateikiama, tiek kiekybinė, tiek

kokybinė.

Europos standartai ir gairės išoriniam kokybės užtikrinimui aukštojo mokslo

institucijose: vykdnant išorinės kokybės užtikrinimo procedūras, turi būti atsižvelgiama į vertinamoje

institucijoje veikiančias vidines kokybės užtikrinimo procedūras ir jų veiksmingumą; kokybės

užtikrinimo procesų tikslai ir uždaviniai apibrėžiami pirmiausia, po to kuriami procesai, kurie turi būti

viešai publikuojami (kartu su procedūromis), dalyvaujant visoms suinteresuotoms šalims; kriterijai,

pagal kuriuos vertinama, turi būti paskelbti iš anksto viešai, sprendimai priimami juos taikant

nuosekliai; visi išorinio kokybės užtikrinimo procesai turi atitikti jiems keltus tikslus; vertintojų gautos

išvados privalo būti suprantamos bei pasiekiamos visoms suinteresuotoms šalims; ekspertų

rekomendacijoms turi būti nustatytos išankstinės procedūros, kuriomis besiremiant rekomendacijos

bus įgyvendintos; išorinis vertinimas tiek institucinis, tiek programų turi būti atliekas periodiškai,

79 Ten pat, p. 18

46

periodo trukmė ir procedūros nustatomos iš anksto; kokybės užtikrinimo agentūros periodiškai skelbia

vertinimo ataskaitų rezultatus, bendras tendencijas ir gerąją patirtį.

Europos standartai, kurie keliami kokybės užtikrinimo agentūroms: privalo būti oficialiai

pripažintos bei turėti juridinį statusą; periodiškai vykdyti kokybės užtikrinimo veiklą; finansiniai ir

žmogiškieji ištekliai pakankami veiklos vykdymui; agentūros misijoje suformuluoti aiškūs uždaviniai

ir tikslai; agentūros privalo būti nešališkos ir nepriklausomos; turi patvirtintas atskaitomybės

procedūras.

Kokybės užtikrino agentūros taip pat turi būti vertinamos. „Kokybės užtikrinimo

agentūrų vertinimo sistema turėtų apimti ne tik patį vertinimo procesą, bet ir rūpestingą kokybės

nuostatų numatymą, kuriomis būtų remiamasi atliekant vertinimą. <...> Agentūrų vertinimas turėtų

būti suprantamas kaip būdas pasiekti skaidrumo ir agentūrų kokybės palyginimo tikslą.“80

Agentūrų

vertinimas turėtų susidaryti iš penkių etapų: vertinimo taisyklių ir užduoties suformulavimas;

kandidatų į ekspertus atranka ir ekspertų grupės sudarymas; agentūros savianalizė; ekspertų grupės į

agentūrą; vertinimo ataskaitos pateikimas.

2.4. Lietuvos universitetinės studijos tarptauniniame kontekste

Ypatingas dėmesys ir vieta studijų kokybei atitenka visuose prestižiniuose

universitetuose. Jeigu sektume Jungtinės Karalystės universitetų pavyzdžiu, turėtume atlikti

nacionalinį studentų nuomonių tyrimą, ši kokybės užtikrinimo ir palaikymo priemonė Jungtinėje

Karalystėje taikoma nuo 2005 metų. Tačiau vien tuo nesivadovaujama, dauguma universitetų savo

viduje turi efektyviai veikiančias studijų kokybės užtikrinimo sistemas. „Apibūdinant Lietuvos

universitetų studijų kokybės stebėsenos ir palaikymo būklę galima remtis Mokslo ir studijų stebėsenos

ir analizės centro (MOSTA) atliktais tyrimais, kur teigiama, kad apie pusė tirtų universitetų studijų

kokybės kriterijus buvo apibrėžę, tačiau jie nebuvo susisteminti, kituose jie buvo apibrėžti iš dalies,

atnaujinami ar kuriami. Ten pat, vertinant vidinio studijų kokybės užtikrinimo sistemos diegimo būklę

Lietuvos universitetuose, užfikuota, kad, atsakingų už studijų kokybę atstovų teigimu, nė viename iš jų

kol kas nėra specialios kokybės užtikrinimo strategijos ar programos.“81

Kalbant apie studijų kokybę,

80 Ten pat, p. 50

81 Galinienė B., Martinavičius J. Studijų kokybės užtikrinimas fakultete: universitetinių ekonomikos studijų patirtis. Acta

Peadagogica Vilnensia. Vilnius, 2011. p. 109)

47

nesuklysime teigdami, kad tai nuolatos kintanti, dinaminė sistema, proceso vertintojai gali turėti

skirtingus vertinimo kriterijus, kurių atsiradimas yra įtakotas pačių vertintojų skirtingų interesų.

Vykstant kaitai, paliečiami patys procecų tikslai. B. Galinienė ir J. Martinkevičius konstatuoja –

bendru atveju turime „savo šešėlio vijimosi“ paradoksą, o tai reiškia, kad išsamus sudėtingos sistemos

aprašymas negalimas. Paprastai tenkinamasi daliniais sprendimais – vertinami tam tikri svarūs

parametrai ar procesai. Studijų kokybės matavimas – vienas tokių sudėtingos sistemos plėtros

vertinimų. Naudojama rodiklių sistema nėra vienareikšmė, o nežinant „idealių“ (optimalių) rodiklių

reikšmių kiekvienas vertinimas yra sąlyginis ir nevienaprasmis.82

Nemažai autorių kalbėdami apie

kokybė, naudojasi standartų ir esamos būsenos palyginimu, tačiau dažniausiai vertinimas remiasi

subjektyviu požiūriu – įvairios apklausos ir pan., kur matuojamas dalyvių poreikių atitikimo laipsnis

“matuojamas ne pats procesas ir jo rodikliai, o vertinimas gaunamas naudojant subjektyviai atliktus

proceso matavimus. <...> Jungtinės Karalystės universitetų praktika studijų kokybės užtikrinimui ir

palaikymui naudoti nacionalinį studentų nuomonės tyrimą patvirtina teiginį, kad ir netiesioginis

matavimas – subjektyvių nuomonių apibendrinimas – yra pakankamai geras instrumentas studijų

kokybei išmatuoti ir gautus vertinimus efektyviai naudoti studijų kokybės problemoms spręsti.“83

Vilniaus universitetas – vienas geriausių laikomas Lietuvos univesrsitetų, nuo 2009 metų pradėjo

formuoti universitetinių studijų kokybės palaikymo sistemą, kurioje buvo naudojama grįžtamojo ryšio

priemonių kūrimas, elektrninės studentų apklausos sistemos. Prieš tai minėti du mokslininkai

apibendrindami studijų kokybės vertinimo, užtikrinimo ir palaikymo patirtį teigia, kad paprastai

Lietuvos universitetai orientuojasi į vidinę studijų kokybės vertinimo ir užtikrinimo sistemą, kuri

įdiegta ar diegiama ne vienoje Lietuvos aukštojoje mokykloje ar universitete. Šios sistemos, pagrįstos

ISO 9001 kokybės vadybos sistemos standartų taikymu, pagrindinis pranašumas yra galimybė pažinti

ir valdyti studijų kokybės procesą savo padalinyje. 2008 metais MOSTA atliko studijų kokybės tyrimą

Lietuvos universitetuose, šio tyrimo idėja perimta iš, jau minėtos, Jungtinėje Karalystėje vykdomos

patirties, tai nacionaliniu mastu atliekamos studentų apklausos. Buvo tiriamos šešios studijų kokybę

atspindinčios veiksnių grupės. Lietuvos studentų apklausos rezultatai parodė, kad reikšmingiausias

studijų kokybės vertinimo veiksnys – „dėstymo – mokymosi proceso organizatoriaus vaidmuo bei

asmeninio tobulėjimo prielaidos. Kur kas mažiau svrabi studijų infrastuktūra ir studentų pasiekimų

vertinimas.“84

82 Ten pat, p. 110

83 Ten pat, p. 110

84 LR ŠMM. Kas lemia studijų kokybę? Prieiga internete:

http://www.smm.lt/svietimo_bukle/docs/pr_analize/SPA(8)_Kas%20lemia%20studiju%20kokybe.pdf, žiūrėta 2012 05 02

48

MOSTA studijų ir mokslo būklės apžvalgoje (2009) ieškoda sėkmės receptų atkreipia

dėmesį į finansavimo svarbą, bei išskiria pagrindines tendencijas, kurios išryškėjo išsivysčiusiose

Vakarų šalyse, išskiriamos trys atskiros grupės – tendecijas apibrėžiantys lyderiai; sekėjai, kurie siekia

pagauti „bangas“; plūduriančios šalys, kurios ganėtinai smarkiai atsilieka nuo minėtų pirmųjų grupių

tiek savo valdymą, tiek pagal rezultatus, todėl „tokia situacija lėmė išaugusį akademinės

bendruomenės ir politikos praktikų susidomėjimą mokslo ir studijų sistemų sėkmės receptais: ką daro

geriausios šalys ir ko nedaro atsiliekančios?“85

Diskutuojama kokie mokslo ir studijų finansavimo

mechanizmai yra efektyviausi, leidžiantys pasiekti akivaizdžios pažangos. XX amžiaus gale Vakarų

Europoje išpopuliarėjo neoliberalia ideologija ir naujosios viešosios vadybos idėjomis grįsti

finansavimo ir reguliavimo mechanizmai. Priežastys įvardijamos kelios - tai JAV kopijavimas,

nepasitikėjima biurokratija, ribotos valstybės galimybės vertinti mokslo ir studijų kokybę, spaudimas

dėl augančių studentų kiekio. Atsirado poreikis reaguoti į pokyčius stiprinant universitetų autonomiją,

tuo pačiu suteikiant daugiau galimybių priimant strateginius sprendimus. Universitetų ir valstybės

santykiai vis dažniau tapo paremti sutartimis, atsakomybė stiprinama, pagrindinis dėmesys skiriamas

mokslo ir studijų sistemos rezultatams. „Tuo pačiu reikėtų pastebėti, kad šie mechanizmai nėra

universaliai taikomi, jų funkcionavimo pobūdis stirpriai priklauso nuo specifinio kiekvienos šalies

konteksto. Be to, labai sunku nustatyti, ar „sėkmingiausios“ šalys pasiekia geriausių rezultatų dėl to,

kad taiko specifinius finansavimo ir reguliavimo mechanizmus, ar dėl kitų veiksnių: Suomijos ir

Jungtinės Karalystės mokslo ir studijų sistemos neretai išskiriamos kaip „geriausios praktikos

pavyzdžiai“, tačiau abiejose šalyse yra taikomi iš esmės skirtingi finansavimo ir reguliavimo

mechanizmai.“86

Taip pat diskutuojama dėl idealaus moklso ir studijų valdymo modelio, norint

kopijuoti Skandinavijos šalių modelį, reikėtų paminėti keletą svarbių punktų – bendradarbiavimo

stiprinimas tarp įvairių mokslo, studijų ir inovacijų centrų prasmingas tik tada, kai šie centrai yra patys

savaime stiprūs, pridurti vertėtų ir kitą svarbų momentą – Skandinavijos šalyse bedradarbiavimo

kultūra paplitusi tiek viešąjame, tiek privačiame sektoriuje, deja, Lietuva tuo nepasižymi arba pasižymi

per mažu lygiu. Diskusijos dėl idealių modelių vis intensyvėja, tačiau nei empiriškai, nei teoriškai nėra

surastas konkretaus idealaus valdymo modelio, kuris veiktų kaip panacėja, bei garantuotų puikius

rezultatus mokslo ir studijų srityje. Kadangi konkretaus ir universalaus sėkmės recepto MOSTA

apžvalgoje nesurado, išskyrė keletą empirinių veiksnių, kurie pirmaujančias šalis išskiria –

lyderiaujančios šalys pasižymi aukštu mokslinės veiklos produktyvumo laipsniu; lyderiaujančios šalys

taip pat pasižymi ženkliais finansiniais ištekliais, kurie skiriami mokslinei tiriamajai veiklai, būtina

85MOSTA. Mokslo ir studijų būklės apžvalga 2009. Vilnius, p. 15, prieiga internete:

http://www.mosta.lt/images/documents/stebesena/bukles_apzvalga/mokslas_ir_studijos_2009.pdf, žiūrėta 2012 0502

86 Ten pat, 15

49

paminėti, kad kai kuriose šalyse daugiau nei pusė finansavimo atkeliauja iš privataus sektoriaus;

lyderiaujančios šalys stengiasi koncentruoti išteklius, taip siekdamos optimaliai išnaudoti

infrastruktūrą, finansines bei intelektines galimybes. „Apibendrinant, šiuo metu vyksta intensyvios

diskusijos dėl to, kokie valdymo modeliai ar specifiniai valdymo instrumentai leistų atsiliekančioms

šalims pasivyti „pirmūnes“. Nepaisant besikeičiančių „ideologinių madų“, iki šiol nėra pakankamai

įrodymu, leidžiančių teigti, kad konkretūs valdymo modeliai galėtų tapti atsiliekančių šalių mokslo ir

studijų plėtros katalizatoriumi. <...> Todėl Lietuvoje formuojant uždavinius mokslo ir sudijų sistemai,

vertėtų dėmesį sutelkti ties veiklos produktyvumu ir efektyvumu, gebėjimu pritraukti privataus

sektoriaus investicijas ir išteklių koncentracija.“87

Kadangi studijų kokybė tiesiogiai priklauso nuo

gebėjimo vykdyti tarptautiniu mastu reikšmingus tyrimus, atliktame tyrime užsienio mokslininkai

prognozuoja, kad iki 2015 metų Lietuvoje neliks magistarntūros ir doktorantūros studijų dėl per žemo

mokslinio lygio ir tarptautinio nepripažinimo.88

Taip pat, vykdant mokslo ir studijų reformą,

pagrindinis dėmėsys sutelktas ties reguliavimo ir finansavimo instrumentų kaita, o mokslinių tyrimų

sričiai skirtas gerokai mažesnis dėmesys. Nors Lietuvoje ir parengiamas nemažas kiekis mokslinės

produkcijos, tačiau tik 10 proc. vertinama kaip aukštos kokybės, taip pat priduriama, jog nėra

mechanizmų, skatinančių vykdyti aukštos kokybės tyrimus. Nepaisant spartaus augimo Lietuvos

MTEP išlaidos 2007 metais buvo 0,82 proc. BVP, šis procentas gana artimas Europos vidurkiui

skiriamam iš viešojo sektoriaus, prastus rodiklius lėmė privataus sektoriaus investicijos – Lietuva

lenkia tik Kiprą ir Graikiją, todėl būtina kurti paskatų mechanizmus, kurie skatintų augti investicijas iš

privataus sektoriaus. Išteklių koncentacija Lietuvoje kritikuotina, nes “siekiant koncentruoti išteklius,

jie vis tiek išskaidomi daugybėje tyrimų sričių ir daugybėje regionų.”89

MOSTA atlikta apžvalga

Lietuvos mokslo ir studijų padėtį, vertinant tarptautiniame kontekste, nuspalvino ganėtinai niūriomis

spalvomis, tačiau šis pasirinktas būdas neleido atskleisti smulkesnių Lietuvos studijų ir mokslo

pavyzdžių, kurie gali susidaryti optimistinį ateities vaizdą. „Tačiau reikia pastebėti, kad įsiliejimas į

Europos aukštojo moklso ir mokslinių tyrimų erdvę, Bolonijos procesą mus verčia lygiuotis ne į

Europos ar pasaulio vidutiniokus, bet į daugiausia mokslo ir studijų srityje pasiekusias šalis. Todėl

Lietuvos sistemos lyginimas su šiomis šalimis pateikia kiek pasimistinį Lietuvos mokslo ir studijų

sistemos būklės vaizdą. <...> Galima įžvelgti ir svarbių teigiamų tendencijų. Visų pirma, per pastarąjį

dešimtemtį ženkliai augo mokslo ir studijų sistemos finansavimas. Ir nors jis vis dar išlieka žemas,

lyginant su ES lyderėmis, ryškūs santykiniai pokyčiai yra teigiami – jie parodo apsisprendimą toliau

87 Ten pat, p. 20

88 Ten pat, p. 47

89 Ten pat, p. 49

50

investuoti į šią visuomenės raidai svarbią sritį. Konstruojami kokybiniai pokyčiai mokslo srityje –

planuojami „slėnių“ programų, nacionalinių programų įgyvendinimas, institutų tinklo optimizavimas.

Ilgai atidėliota, tačiau 2009 metais pagaliau pradėta mokslo ir studijų reforma sutelkia dėmesį į

sistemos efektyvumą ir siekia išjudinti mokslą ir studijas iš sąstingio. Taigi, valstybė siekia ne vien

didinti finansavimą, bet ir ieškoti būdų, kaip efektyviau išleisti šias lėšas. Ši reforma atspindi

pagrindines tarptautines tendencijas, o tai rodo norą toliau lygiuotis į šalis – lyderes ir siekti esminių

pokyčių šioje nacionalinės ekonomikos konkurencingumui ir visai visuomenei itin aktualioje viešosios

politikos srityje. Belieka tikėtis, kad kartu su reforma diegiant iš politikos sėkmių ir jos klaidų

besimokantį valdymą, ilgainiui mokslo ir studijų efektyvumo ir rezultatyvumo rodikliai privers mus

didžiuotis daugiau nei nedideliais siauruose sektoriuose užtinkamais laimėjimų pavyzdžiais.“90

90 Ten pat, p. 49

51

3. Lietuvos universitetinių studijų kokybės tyrimas

3.1. Tyrimo metodikos aprašas ir pagrindimas

Pasirinkti tyrimo metodai, priklauso nuo užsibrėžtų tyrimo tikslų ir tyrimo objekto.

Pačios populiariausios tyrimų rūšys yra: apklausa, interviu, stebėjimas ir eksperimentas. Mokslinėje

literatūroje sociologiniai tyrimai yra skirstomi į kiekybinius ir kokybinius. Įvairioms teorijoms pagrįsti

naudojami įvairūs tyrimo metodai, kurie turi atitikti bendrus reikalavimus, kuriuos būtina žinoti, norint

tinkamai planuoti ir atlikti tyrimus.

Tyrimas atliekamas remiantis magistrinio darbo tema – „Universitetinių studijų kokybės

tobulinimas“. Kadangi studijų kokybė yra aktuali ir nagrinėjama tema, tyrimų, jai tirti, taip tap

atliekama pakankamai gausiai tiek nacionaliniu, tiek ir instituciniu ar net programų lygmeniu.

Dažniausiai pasirenkamas vienas iš optimaliausių empirinių tyrimo metodų – kokybinis tyrimas,

naudojant sociologinę apklausą tarp pasirinktų apklausti tyrimo grupių, dėl šios priežasties šiame darbe

pasirinktas kokybinis tyrimas – grupinis interviu. Šio tyrimo metodo privalumas tas, kad vienu metu

apklausiama nedidelė grupė asmenų, interviu vedamas kaip pokalbis - diskusija iš anksto numatyta

tema pagal pasiruoštą planą. Nuoširdi tarpusavio bendravimo aplinka, padeda atsiskleisti grupės

dalyvių požiūriams, privalumas išryškėja dar ir dėl to, kad iškilus būtinybei, galima užduoti papildomų

klausimų, detaliau paaiškinti nesuprastą klausimą ar situaciją. Grupinei diskusijai netaikomi

kiekybiniai parametrai, nekeliami reprezentatyvumo reikalavimai, nevertinama statistinė paklaida.

Svarbiausia tampa turinio gilumas, išsamumas ir interpretacija, o ne statistinė analizė.

Metodo veiksmingumas ir tikslingumas, ar jį naudojant gaunami reikšmingi rezultatai,

pasiekiami užsibrėžti tyrimo tikslai, dažniausiai priklauso nuo to, kaip vienas ar kitas tyrimo metodas

yra naudojamas ir kaip struktūriškai sudarinėjami klausimai. Šiuo atveju grupinio interviu klausimai

bus suformuluoti remiantis teorinėje magistro darbo dalyje nagrinėtais aspektais, tam kad tyrimo

pradžioje iškeltas tikslas būtų kuo geriau įgyvendintas.

Kadangi studijų kokybė sudaro sąlygas visuomenės gerbūviui ir visaverčiui gyvenimui, tai

tema, kuri nuolatos nagrinėjama, dėl kintančių aplinkos veiksnių, studijų kokybė reikalauja nuolatinio

dėmesio ir tobulinimo, tad iškeltas tikslas - nustatyti Lietuvos universitetinių studijų kokybės

problematinius aspektus bei tobulinimo kryptis, taip pat šiuo tyrimu siekiama patvirtinti iškeltą

hipotezę, kad Lietuvos universitetai skiria nepakankamai dėmesio studijų kokybei. Tyrimas buvo

atliekamas šiais etapais:

Universitetų absolventų apklausa naudojant grupinio interviu metodą;

52

Duomenų apdorojimas naudojant kokybinę turinio analizę;

Lyginamoji duomenų analizė;

Tyrėjo iškeltos hipotezės pasitvirtinimo/nepasitvirtinimo patikrinimas;

Tyrimo išvadų ir rekomendacijų nustatytoms problemoms spręsti pateikimas.

Didžioji dalis tyrimų, kuriais siekiama nustatyti universitetinių studijų kokybės būklę, bei ištirti

tobulinimo kryptis, atliekami pačiuose universitetuose, apklausiant esamus studentus. Šio tyrimo

informantais pasirinkti asmenys, kurie jau baigę universitetines studijas ir dirba pagal įgytą specialybę.

Tokie informantai pasirinkti neatsitiktinai, tokie asmenys gali geriau įvertinti studijas ir jų kokybę, bei

praktinę naudą, darbo rinkoje bei asmenybės tobulėjimo ir įgūdžių lavinimo aspektais, nes visų pirma

studijos yra orientuotos į studijuojantį, visos sudarytos studijų sąlygos, vertinimo dimensijos įtakoja

studijuojantį individą bei jo tobulėjimo ir įsitvirtinimo darbo rinkoje galimybes, tai skelbia ir

Bolonijos procesas – „įsiklausyk į studentą“, be to, „siekant išryškinti nuoseklesnės analizės

reikalaujančias universitetinių studijų kokybės sritis, naudinga remtis subjektyviu studijų proceso

dalyvių <...> vertinimu.“91

R. Želvys kalbėdamas apie dažniausiai naudojamas kategorijas, taip pat

mini individualų klientų poreikių patenkinimą.92

Klausimai sudaryti remiantis McGinn ir Borden

pavyzdžiu, visuminę švietimo kokybę sadaro ne mažiau kaip penkios svarbios dalys – pradinių sąlygų

kokybė, proceso kokybė, rezultatų kokybė, švietimo padarinių kokybė ir pridedamoji vertė.

Peržvelgus įvairių interviu tipų išskiriamus privalumus ir trūkumus, buvo nuspręsta pasirinkti

tarpinį variantą tarp neformalaus ir formalaus interviu – iš dalies struktūrizuotą interviu, kuris dažnai

laikomas priimtiniausiu atliekant kokybinius tyrimus. Šio interviu esmė, jog iš anksto numatyti

klausimai gali būti papildyti papildomais klausimais, jeigu jaučiama, kad pirminių atsakymų gali

neužtekti analizuojant tyrimo duomenis arba siekiant išvengti nesusikalbėjimo su pašnekovu. Tai buvo

daroma siekiant gauti kuo daugiau nuomonių bei faktų, nesuvaržyta, neoficiali aplinka leidžia sukurti

laisvą pokalbį ar diskusiją, kurios metu, skirtingomis ir bendromis nuomonėmis galima prieiti prie

gilesnių išvadų ir pastebėjimų, tai buvo daroma sąmoningai, įvertinus universitetinių studijų

daugiareikšmiškumą ir problematišką vertinimą.

Kandidatų atranka buvo atliekama tikslingai, atsižvelgiant į tyrimo objektą ir tikslą, buvo

suformuluoti klausimai, pagal kuriuos pasirinkti informantai, atitinkantys tyrimo poreikius. Visi

91 Valiuškevičiūtė I., Druskytė R., Mikutavičienė I. Universitetinių studijų kokybės vertinimas: akademinės bendruomenės

požiūris. Aukštojo mokslo kokybė. Kaunas: VDU, 2004. p. 39

92 Želvys R. Švietimo organizacijų vadyba. Vilnius: VU, 2003. p. 98

53

atrinktieji universitetuose studijas baigę asmenys, tiek bakalauro, keletas ir magistrantūros studijas,

nuolatinė studijų forma. Kandidatus siekta atrinki iš įvairių universitetų bei skirtingas programas

baigusius, kurie savo asmenine patirtimi gali lyginti studijų sąlygas bei kokybę. Dirbantys pagal

specialybę atrinkti taip pat tikslingai, kadangi tai geras būdas įsitikinti kiek studijos buvo naudingos ir

panaudojamos praktiškai. Tyrimo metu, siekta aptarti studijų sąlygas, kas labiausiai turėjo įtakos

asmeniniam ir profesiniam tobulėjimui. Tikimasi gauti įvairių atsakymų, taip siekiant situaciją

apžvelgti iš įvairių pusių. Kadangi buvo pasirinktas grupinio interviu metodas, remiantis tyrimų

metodologine literatūra (Bitinas B., Rupšienė L., Žydžiūnaitė V. Kokybinių tyrimų metodologija.

Vadovėlis vadybos ir adminitravimo studentams, II dalis. Socialinių moklsų kolegija: Klaipėda. 2008),

interviu dalyvavo dešimt informantų (remiantis literatūra reikalaujama 8 – 12) – trys iš Lietuvos

edukologijos universiteto, du studijas baigė Mykolo Romerio universitetą ir Vilniaus universitete, po

vieną informantą iš Šiaulių universiteto, Kauno technologijos universiteto ir Vilniaus Gedimino

technikos universiteto, reikia pažymėti, kad dėmesys kreipiamas ne į konkrečios studijų programos

kokybę, šiuo tyrimu siekiama išsiaiškinti bendras universitetinių studijų kokybės tobulinimo

tendencijas bei kryptis. Toks informantų skaičius tinkamas remiantis grupinio interviu metodologija,

taip pat leižia lyginti pastebėjimus bei skirtingas patirtis, tačiau didesnis kietis informantų apsunkintų

tyrimo metu gaunamų atsakymų fiksavimą bei būtų sunkiau suvaldyti situaciją.

Tyrėja iki interviu buvo asmeniškai pažįstamas su informantais, tačiau interviu metu užėmė

neutralią klausytojo poziciją, informantai nebuvo įtakojami priimti tyrėjai naudingas išvadas, tad

galima teigti, kad šiais atžvilgiais pavyko užtikrinti objektyvumo sąlygas. Taip pat, buvo

vadovaujamasi nuostata, kad tiriamieji pateikė išsamią ir objektyvią informaciją.

Duomenys buvo renkami pasitelkiant iš anksčiau pasiruoštus atvirus klausimus (žr. 1 priedas).

Klausimynas buvo sudarytas atsižvelgiant į studento, kaip paslaugos gavėjo svarbą ir jo poreikių

tenkinimą.

Pasirinkta metodologija gali padėti atskleisti Lietuvos universitetų studijų kokybę bei požiūrį į

studijas ir iš studijų gaunamą pridėtinę vertę individo gyvevime bei karjeros kūrime, taip pat, tokiu

būdu galima išsiaiškinti studijų trūkumus bei tobulintinus aspektus.

Tyrimo objektas. Lietuvos universitetinės studijos ir jų tobulinimas.

Tyrimo tikslas. Remiantis tyrimo dalyvių nuomone, įvertinti ir išanalizuoti Lietuvos

universitetinių studijų kokybės būklę bei reikalingo tobulinimo kryptis.

Raktiniai žodžiai: Lietuvos aukštojo mokslo institucijos, universitetinių studijų kokybė,

studentai, dėstytojai, paskaitos, studijų sąlygos.

54

Tyrimo uždaviniai:

Išsiaiškinti informantų nuomonę, kas įeina į kokybiškų universitetinių studijų

sąvoką;

Nustatyti informantų universitetinių studijų kokybės vertinimus, kokie privalumai

ir trūkumai išryškėjo studijų metu;

Išsiaiškinti, koks studijų praktinis naudingumas darbe;

Išnagrinėti informantų nuomones dėl universitetinių studijų kokybės tobulinimo;

Remiantis tyrimo medžiaga parengti išvadas ir rekomendacijas.

Tyrimo metodai:

Empirinis: kokybinis tyrimas – grupinis interviu apklausiant pagal specialybę dirbančius

universitetų absolventus;

Galutiniai tyrimo rezultatai apdorojami taikant kokybinę turinio analizę.

Tyrimo bazė ir imtis: grupinis interviu buvo atliktas neutralioje aplinkoje, tyrime

dalyvavo 10 informantų: trys iš Lietuvos edukologijos universiteto, du studijas baigė Mykolo Romerio

universitetą ir Vilniaus universitete, po vieną informantą iš Šiaulių universiteto, Kauno technologijos

universiteto ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto.

Tyrimo laikotarpis. 2012 m. balandžio mėnesį.

Tyrimo eiga. Kokybiniam tyrimui atlikti buvo pasirinktas grupinio interviu metodas. Šis

būdas pasirinktas dėl jo lankstumo, bei galimybės esant būtinybei patikslinti klausimus ar situacijas,

bei užduoti papildomus klausimus, jei intuityviai jaučiamas patikslinimo poreikis. Taip pat grupinis

interviu gali būti vertinamas kaip dalyvių idėjų katalizatorius, diskutuojant su daugiau dalyvių galima

prieiti prie išsamių ir įvairiai apžvelgtų nuomonių bei išvadų. Informantų nuomonei ištirti prieš grupinį

interviu buvo pasiruošti klausimai (žr. 1 priedas). Naudojami atviri klausimai.

Tyrimo etika. Informantai buvo supažindinti su informacija apie tyrimą ir jo tikslus.

Surinkti duomenys naudojami tik tyrimui, anonimiškumas garantuotas. Tyrimas buvo atliktas Vilniuje,

visiems patogiu laiku.

55

3.2. Tyrimo analizė ir rezultatai

Informantai norėjo likti anonimiški, todėl analizuojant tyrimą, kad paprasčiau būtų

apdoroti informaciją, informantai sužymėti skirtingais skaičiais atsitiktine tvarka.

Informantai (amžius 24 – 28, nuolatininės studijos) :

1 – Vilniaus universitetas, lazerių fizika ir optinės technologijos (bakalauras), dirba

aukštųjų technologijų įmonėje lazerių inžinieriumi.

2 – Vilniaus universitetas, buhalterinė apskaita ir auditas (bakalauras), dirba vienoje iš

„didžiojo ketverto“ (Big 4) įmonių auditoriaus padėjėja.

3 – Vilniaus Gedimino technikos universitetas, architektūra (bakalauras), dirba

gyvenamųjų namų projektavimo įmonėje.

4 – Lietuvos edukologijos universitetas, filosofija (bakalauras), dirba etikos mokytoja.

5 – Lietuvos edukologijos universitetas, socialinis darbas (bakalauras), socialinė

slaugytoja.

6 – Lietuvos edukologijos universitetas, švietimo įstaigų vadyba ir administravimas

(magistrantūra), mokytoja.

7 – Mykolo Romerio universitetas, viešasis administravimas (magistrantūra), vyr.

specialistė, Sodra.

8 – Mykolo Romerio universitetas, teisė (magistrantūra), dirba advokatų kontoroje.

9 – Kauno technologijos universitetas, taikomoji matematika (bakalauras),

programuotoja/analitikė.

10 – Šiaulių universitetas, anglų filologija (bakalauras), anglų kalbos mokytoja.

Atliekamas grupinis interviu buvo įrašinėjamas, gavus informantų sutikimą, tačiau

atsižvelgus į nepakankamus įrangos techninius parametrus (pašaliniai garsai neleido aiškiai suprasti

atsakymų), interviu buvo fiksuojamas iš karto tyrėjai užrašinėjant atsakymus užrašuose. Informantai

buvo iš anksto supažindinti su nagrinėjama tema, buvo paprašyti apsvarstysi jų studijų kokybę, taip pat

pagalvoti kaip ši problematiška sritis galėtų būti tobulinama ateityje. Analizuojant duomenis visa

informacija prieš tai buvo kelis kartus perskaityta, siekiant kuo aiškiau pateikti grupinio interviu

esminius aspektus, taip lyginant nuomones, ieškant bendrumų bei skirtumų. Pats grupinis interviu

56

užtruko dvi valandas dešimt minučių. Interviu metu ne kartą buvo jaučiamas informantų įsijautimas,

todėl pasitaikė „užbėgimas už akių“, tačiau viso grupinio interviu metu buvo laikomasi numatyti

klausimų eigos, tikintis kas dalyvaujantys asmenys patvirtins darbo metu iškeltą hipotezė ar net įžvelgs

naujų pastebėjimų konkrečiu klausimu. Tyrimo metu smulkesni klausimai suskirstyti į didensius

kokybę įtakojančias kategorijas, grupinio interviu metu jie tokiu principu ir buvo užduodami bei

aptariami, todėl ir analizuojami atsakymai bus pateikti būtent taip, tokiu būdu patogiau ir aiškiau

išskirti problematinius aspektus bei įgyvendinti nuoseklų nagrinėjimą. Su tyrime dalyvaujančiais

informantais buvo susipažinta iš anksčiau, tyrėja žinojo jų baigtas studijų programas, bei padėtį darbo

rinkoje, tyrėjos prašymu ši informcija buvo pateikta iš anksto.

Pirmiausia buvo aptariama studijų ir aukštojo mokslo institucijų pasirinkimo motyvai.

Pirmu numeriu pažymėtas informantas komentavo pasirinkimo priežastis taip – „mokyklos baigimo

metu tai buvo viena perspektyviausių ir geriausiai apmokamų specialybių (iš tiksliųjų mokslų), be to,

buvo specialistų trūkumas, Vilniaus universitetą pasirinkau todėl, kad tuo metu jo įvaizdis buvo

geriausias, tokia pati specialybė buvo ir Kauno technologijos universitete, jo nesirinkau todėl, kad

nepatiko miestas, bei atsiliepimai apie jo fizikos fakultetą buvo prastesni. Po studijų, darbo reikalais

buvau prisilietęs prie šio universiteto, supratau, kad pasirinkdamas Vilniaus universitetą nesuklydau,

nes Kauno technologijos universiteto techninė bazė siplnesnė, ir baigus jį sunkiaus įsidarbinti.“

Informantė 9 taip pat pažymėjo, kad pasinkta specialybė perspektyvi, visada jaučiamas specialistų

poreikis, svarbiu rodikliu buvo ir vidutinis darbo atlyginimo dydis, „man matematika patiko kiek save

atsimenu, man labai svarbu studijuoti, tai kas man patinka ir domina iš tikrųjų“, universitetą pasirinko,

nes studijų programa buvo patraukliausia. 3, 8, 4 informatai studijas pasirinko įtakoti tėvų nuomonės.

10 – įgyvendino vaikystės svajonę, Šiaulių universitetą pasirinko dėl patogios georgrafinės padėties, 7

– “viešąjį administravimą pasirinkau, nes visą laiką norėjau dirbti valstybės tarnyboj, Mykolo Romerio

universitete studijavo mano sesė, dėl to ir aš jį pasirinkau.” 6 – studijų programa pasirodė įdomi bei

perpektyvi, „įstaigos, kurioje studijuoju per daug nesureikšminau, nemanau, kad tai svarbu“. 2

informantės apsisprendimą nulėmė nuolatinis specialistų poreikis, bei didelės perspektyvos,

universiteto pasirinkimą geras įvaizdis visuomenėje. 5 informantės pasirinkimą nulėmė „pašaukimas“,

universitetą pasirinko dėl smažesnės studijų kainos. Taigi, šioje grupėje išryškėja gan įvairūs

pasirinkimo motyvai, nemaža dalis informantų atsižvėlgė į ateities perspektyvas ir darbo rinką, taip pat

nemaža dalis paklausė tėvų patarimų, buvo ir vaikystės svajonės ar mėgiamo dalyko realizavimo

noras. Renkantis aukštąją mokyklą taip pat neišryškėjo vieningos tendencijos, nors keli pažymėjo, kad

buvo svarbus geras įvaizdis visuomenėje, tačiau universitetų reitingai nebuvo lemiama jėga renkantis

instituciją.

57

Studijos ir darbo rinka. Uždavus pirmą visi vieningai sutiko, kad studijų metu gaunamos

žinios bei įgūdžiai yra labai svarbu, dauguma pabrėžė, kad dėl to ir pradėjo studijuoti universitete, nes

tikėjosi įgyti svarių žinių bei įgūdžių, kurie suteiktų galimybę gerai įsitvirtinti darbo rinkoje bei

sėkmingai kurti karjerą. Konkrečias žinias iš studijų darbe naudoja 1, 2, 3, 4, 8, 9, 10 informantai.

Naujausios informacijos būtinybę visi vieningai teigę, tačiau kalbėdami apie savo asmeninę patirtį

studijose negalėjo patvirtinti, kad naujausia ir aktualiausia informacija buvo dėstoma visose

disciplinose, 4, 5, 7, 8, 9 informantai pažymėjo, kad studijuojant buvo keletas svarbių disciplinų, kurių

metu dėstytojai užuot pateikę naujausią informaciją „skaitė iš jau parudavusių lapų, kas greičiaučiai

nereiškia ir nesudaro šviežios informacijos įspūdžio, nors dėstomamas dalykas reikalavo informacinių

technologijų naujovių, mums buvo pristatoma sistema, kuri pradėjo veikti turbūt kokiais 90 metais ir

jau seniai nebenaudojama, tokia paskaita buvo visiškai nenaudinga, todėl į ją net nėjau“ – teigė buvęs

teisės studentas (8). Taip pat pridurdamas, kad minėtą paskaitą dėstė garbaus amžiaus sulaukusi

dėstytoja. Dėl naujausios infomacijos pateikimo priekaištų neturėjo informatas, kuris studijavo lazerių

fiziką ir optines technologijas (1) – „dėstytojai visada supažindindavo su naujausia informacija bei

moksliniais tyrimais, tiesa, visa informacija buvo pateikia užsienio kalba, didžiąja dalimi anglų.“

Integracija į rinką buvo svarbus aspektas renkantis studijas, tai leidžia suprasti ir tai, kad tikslas dirbti

pagal specialybę buvo įgyvendintas.

Studentų interesų atstovavimas. Keli informantai apie studentų įtraukimą į studijų

mokybės tobulinimą atsakė teigiamai, ketvirtu ir penktu numeriu pažymėtos informatės teigė, kad

buvo renkami geriausio dėstytojo rinkimai „tačiau tai buvo labiau žaidybinė forma, nei kad rimta

tobulinimo programa“ – teigė 4. 2 numeriu pažymėta informantė teigė, kad buvo įtraukta į tokias

programas, kiti tvirtino, kad niekada nedalyvo. Visi sutiko, kad studijų kokybės tyrimų rezultatai būtų

skelbiami viešai bei būtų lengvai pasiekiami, tačiau svarbumą ir aktualumą pažymėjo tik stojantiems,

vienas informantas, pirmu numeriu pažymėtas, teigė, kad prieš stojant tokia informacija domėjosi ir tai

įtakojo studijų pasirinkimą. Dėl studijų kokybės informacijos viešumo sutiko antru numeriu pažymėta

informantė, ji teigė, kad tokią informaciją galima pasiekti universiteto internetinėje svetainėje.

Apibendrinant užduotas klausimas ar svarbu, kad priimant svarbius sprendimus, būtu atsižvelgta į

studentų nuomonę (per studentų atsovyvę ar pan.), informantai sutiko, tačiau pirmu numeriu pažymės

informantas, teigė, kad tai gali iškreipti vaizdą, jo nuomone tikslingiau atsižvelgti į rinkos kuriamus

poreikius nei į studentų, ketvirtu numeriu pažymėta informantė teigdama, kad universitetas pirmiausia

turi būti į asmenybės tobulėjimą orientuotas, o ne kuriantis siauros profesijos individus, orientacija į

rinką būtent tai ir padarytų, būtų iškreitpa universitetinių studijų ideologija, todėl pasisakė už kiek

įmanoma didesnį studentų atstovavimą ir dalyvavimą. Šioje vietoje galime pastebėti dvi skirtingas

universitetų ideologijas, informantai, kurių specialybė krypsta į relialinį profilį, ir apskirtai, kurie

58

studijose buvo rengiami kaip siauresnės srities specialistai, pasisako už Humboltd univeriteto idėją, o

respondantė pažymėta ketvirtu numeriu palaiko Newman ideologiją.

Studentų poreikių tenkinimas per dėstytojus. Visi informantai vieningai sustarė, kad

dėstytojo gebėjimas sudominti yra labai svarbus. „Jeigu dėstytojas sugeba sudominti savo dalyku,

sumažėja kitų problemų, pavyzdžiui, nusirašinėjimo. Jeigu esi sudomintas, pagautas „akademinio

azarto“ pats domiesi, ieškai, tokiu atveju mokymasis netampa prievole, o malonumu, su tokiu požiūriu

studentas daug daugiau pasiekia, nei kad versdamasis lankyti paskaitas, nes lankomumas irgi

vertinamas, ne lankomumu turi vedamas studentas turi eiti į universitetą, o noru sužinoti.“ – trečiu

numeriu pažymėtas informantas. Aštuntu numeriu pažymėtas informantas apgailestavo, kad tokių

dėstytojų pasitaikė tik keli jo studijų metu – „galiausiai paaiškėja, kad tokie dėstytojai iš tikrųjų net

nėra „tikri“ dėstytojai, jie į universitetą ateina savo malonumui, kaip viena laisvalaikio praleidimo

formų jiems paskaitos ir bendravimas su studentais, tokios paskaitos išlieka ilgam, kai pasakojimas

gyvas, su realiai nutikusiais pavyzdžiais, tada nereikėdavo laukti, kada baigsis paskaita, jau laukdavau

ir ateinančios.“ Respondentas pažymėtas pirmu numeriu – „lazerių fizika ir optinėmis technologijomis

sudomino mane dėstytoja, kuri dėstė lazerių įvadą, todėl nusprendžiau pakeisti studijų programą,

turbūt tai vienas geriausių mano padarytų sprendimų; sugebėjimas sudominti labai stiprus veiknys

norint turėti geras/kokybiškas studijas. Gaila, kad tokiais sugebėjimais pasižyminčių dėstytojų yra

nedaug.“ Antru numeriu pažymėta informatė pridūrė – „jeigu dėstytojas sudomindavo, į paskaitas

nereikėjo eiti su mintim, kad galbūt kažkada turėsiu gerą darbą, kai baigsiu studijas, atirasdavo vidinė

motyvacija mokytis, nes kažkas parodydavo, kat tai žinoti ne tik naudinga, bet ir įdomu.“ Aptardami

pirmąjį klausimą informantai iš esmės atsakė ir į antrą – buvo dėstytojų, kurie sudomino savo dalyku,

tačiau tokių dėstytojų turėtų būti kur kas daugiau, šioje vietoje, grupėje iškilo klausimas kokios

priežastys lemia, kad didesnė dalis atrodo pavargę, nei kad sužavėti tuo ką daro. Šeštu numeriu

pažymėtos informantės studijos jai patiko, visų nuostabai – „negaliu teigti, kad mano magistrantūros

studijų programoje buvo visi tokie neįdomūs, mane sudomino ne vienas dalykas, na bet atidžiau

pažiūrėjus turbūt dauguma buvo „netikri dėstytojai“ kaip jūs sakot, tai inovacijų centro vadovas,

politikas ar pan.“ Į klausimą ar dėstytojai suprantamai pateikia medžiagą nebuvo vieningos nuomonės.

Devintu numeriu pažymėta respondentės teigia – „man studijų kokybės matas yra dėstytojas, taip

vertindama sakyčiau, kad mano studijų kokybė vidutiniška, nes yra keli labai geri , kiti vidutiniški ar

net apgailėtini. Dėstytoją vertinu pagal tai, kaip gerai supranta savo dalyką ir moka perteikt.

Pavyzdžiui, fizikos praktikos dėstytojas nevisada sprendžia pavyzdžius ant lentos, leidžia patiems

spręsti, o grupėje buvo daug tokių, kurie fizikos po dešimt klasių neturėjo, žinoma, kad jie išspręsti jų

negalėjo patys. Matematikos teorijos dėstytoja buvo tokia, kur teoremas tik padiktuodavo, bet

neaiškindavo. Matematikos praktikos dėstytoja buvo atsipalaidavus, visą laiką juokaudavo, bandė

drauge būt ir neparuošdavo mūsų atsiskaitymams.“ Pirmas numeris- „kalbant apie dėstytojus, pas

59

mane buvo tik du dėstytojai, kurie vertė abejoti savo kompetencija.“ Visiems buvę, kad vieno ar kito

dalyko medžiagos nesuprato, jei būdavo galimybė, prašydavo paaiškinti išsamiau, jeigu ne,

konsultuodavosi su grupės draugais. Taip pat buvo prieita išvados, kad jeigu būtų galimybė vienokias

ar kitokias situacijas spręsti praktiškai ar realiais pavyzdžiais remtis, nesupratimo problemų sumažėtų.

Mokymosi tempas visiems buvo aktualus, devintu numeriu pažymėta informantė minėjo, kad norint

viską puikiai išmokti reikėjo atsisakyti viso laisvalaikio, nes namuose atliekamų užduočių kiekis labai

didelis, o ir atsiskaitymai dažni, trečiu numeriu pažymėtas informantas teigė – „krūvis neišlygintas –

pradžioje semestro būna lengva, paskui užsiverčiame brėžiniais, maketais ir t.t. ir miegoti gaunam vos

2 h per naktį.“ Prieita prie gan bendros išvados – jeigu būtų dirbama nuosekliai, temtai atitiktų

galimybes, tačiau didžioji dauguna pripažino (išskyrus pirmu numeriu pažymėtą informantą), kad

nekartą buvo nutikę taip, kad studijos vykdavo tik prieš atsiskaitymus.

Studijų metu įgytos kompetencijos ir jų atspindys darbe. Informantai – 1, 2, 3, 9

atliekamos užduotys lavino loginį mąstymą, studentams, kuriems reikėdavo atlikti laboratorines

užduotis pabrėžė, kad jų nauda pasireiškė dirbant, “tačiau ne dėl konkrečių žinių, daugiausia išugdė

kruopštumą, išmokė vykdyti instrukcijas, bei dirbti su įvairia technika, darbe tai padėjo sparčiau

įsisavinti naujas užduotis, tačiau laboratorijose įgytos žinios nebuvo pritaikytos tiesiogiai.” Išskiriamos

tokios pagrindinės kompetencijas, kurios dirbant įtakoja efektyvumą – gebėjimas atlikti analizę ir

sintezę; organizavimas ir planavimas; darbas ir grupėje, ir individualiai; gebėjimai mokytis ir tobulėti;

gebėjimas taikyti žinias praktikoje; kūrybingumas. Minėtos kompetencijos dažniausia išryškėja darbe.

Daugiausia buvo pasigesta kūrybinio mąstymo lavinimo.

Rezultatų vertinimas. Visada aiškūs, žinomi iš anksto, tokie vertinimo kriterijai buvo

informantų – 1, 2, 6, 8, 9. Likę informantai teigė, kad vertinimo kriterijai dažnai būdavo neaptariami,

kartais aptariami po gautų rezultatų vertinimo. Studijų metų objektyviai vertinamais jautėsi pirmas

numeris ir devintas, jie aiškina, kad tiksliuosiuose moksluose sunku vertinti kitaip, nes klaidos yra

konkrečios, o ne interpretacinio pobūdžio. Likę aštuoni informantai rezultatų vertinimą apibūdino

labiau kaip subjektyvų, „kartais atrodydavo, kad dėstytojai į vertinimą įtraukia asmenines simpatijas ir

antipatijas, toks gautas vertinimas sunkiai paaiškinamas, dėl šios priežasties manau, kad vertinama

buvo nevisai objektyviai“ – tokią nuomonę išsakė ketvirtu numeriu pažymėta informantė. Užduočių

komentavimą visi dešimt informantų įvertino kaip puikų būdą, atkreipti dėmesį į klaidas, be to mažinti

nesupratimo lygių, dėstytojo komentaras siejamas su objektyvumu ir galimybe konsultuotis,

komentavimas galėjo būti dažniau ir išsamiau atliekamas. Tačiau paaiškėjo, kad dėstytojų komentarai

ne visada korektiški, kartais žeidžiančio pobūdžio. Paklausus apie nusirašinėjimą, neatsirado nei

vieno, kuris nebūtų to daręs. Informantai 5, 6, 7, 8, 10 praktiškai vienbalsiu pasakė – „tai aišku“.

Dešimtu numeriu pažymėta informantė – „pas mus buvo pakanakamai lengva tai padaryti. Patys

60

dėstytojai leidžia. Jei studentas žino, kad pas dėstytoją galima nusirašyti, iš karto krenta motyvacija

mokytis, nes tiesiog galima nusirašyti ir negaišti laiko ruošiantis atsiskaitymui.“ Pirmu numeriu

pažymėtas informantas – „pavyzdžiui fizikoje be nusirašinėjimo, kai kurių dalykų išlaikyti tiesiog

neįmanoma. Esminė problema, kad dažniausiai tie dalykai būna nepritaikomi praktikoje. Visiškai

sausa teorija. Nebuvo jokios motyvacijos į tai gilintis. Jeigu dėstytojai to norėdavo išsireikalauti,

būdavo darbo gynimas žodžiu.“ Daugiausia nusirašinėdavo teoriją, nes „nematė prasmės mokytis

sausą, niekur nepritaikomą informaciją.“

Didaktinės kompetencijos. Dėstymo metodus įvardino kaip gan pastovius ir vienodus,

dešimtu numeriu pažymta informantė – „paskaitos ar tradicinės paskaitos efektyvu, bet jei būtų

taikomos įvairios priemonės – vaizdas, garsas, vyktų viskusijos, grupinis darbas, jei tai būtų taikoma,

paskaitos būtų įvairesnės, įdomesnės, todėl iš karto pakiltų studentų motyvacija, bent man, tai padarė

teigiamą efektą.“ Buvo pastebėta, kad taikant darbą grupėsę, neretai nutikdavo taip, kad iš visos grupės

dirbdavo tik keli studentai, tačiau tie, kurie grupiniam darbe dalyvavo jį vertina teigiamai, kaip

galimybę darbą padaryti efektyviau ir išsamiau, todėl ir žinios atitinkamai tampa gilesnės ir

išsamesnėss, nei darytos vieno žmogaus. „Svarbu, kad būtų parinkti tinkami metodai, nes pas mus

labai pamėgtas grupinis metodas nevisada duodavo patenkinamų rezultų,“- penktu numeriu pažymėta

informatė. Teorinės dalies užtvirtinamas praktiniais pavyzdžiais - geriausias būdas įsisavinti medžiagą,

vieningai sutarė grupė, tačiau buvo pastebėtas praktikos trūkumas. Trečiu numeriu pažymėtas

informantas - „jeigu nebūčiau dirbęs studijų metu pagal specialybe, greičiausiai trūktų praktikos“.

Dėstytojai pateikta literatūra, daugeliu nebuvo sudėtingai gaunama, dažnai patys dėstytojai atnešdavo

literatūros susipažinti (1), kiek didesnių bėdų kilo ketvirtu numeriu pažymėtai interviu dalyvei „na,

mano dalykas buvo filosofija, populiariosios literatūros pakankamai daug, bet kai kurių atskirų

mąstytojų kūrinius buvo pakanakamai sūdėtinga pasiekti, tačiau dėstytojai, galima sakyti visi, kiek

įmanoma supaprastindavo literūros paiešką, dažnai leisdavo naudotis ir savo asmeninės bibliotekos

knygomis. Manau ir dėstytojai, ir studentai buvo suinteresuoti sėkmingais užsiėmimais, todėl dėl

literatūros problemų nekildavo.“ Dėl savarankiškų namuose atliekamų užduočių toliau tęsė buvusi

filosofijos studentė, kuri teigė, kad keletui dalykų turėjo pratybų sąsiuvinius, kurie leido geriau suprasti

mąstytojų filofiją, taip pat „prie originalių tekstų, kuriuos tudėdavome perskaityti namuose, dėstytojai

nurodydavo nuorodas, klausimus, kartais patiems reikėdavo pasidaryti knygų planus, kad geriau

suprastume minties eigą, tai tikrai labai padėdavo seminarų metu.“ Devintu numeriu pažymėta

informantė – „be namuose atliekamų savarankiškų atlikimo, dabar, nemanau, kad galėčiau pasigirti

tokiais gerais rezultatais, savarankiškas darbas namuose, duoda labai gerų rezultatų, nes esi paliktas

vienas ir pats turi susirasti sprendimą, kaip išspręsti problemą, taigi ieškant tų sprendimų, buvo

peržiūrėta daug medžiagos, kuri vėliau tikrai pravertė. Dar norėčiau pridurti, kad savarankiškai

atliekamas darbas geriau įsisavinamas, nes viską galima patikrinti praktiškai ir gauti vienokius ar

61

kitokius rezultatus.“ Savarankiškas užduočių atlikimas tikrai padeda geriau įsisavinti medžiagą. Dėl

aktyvaus įsitraukimo į paskaitas nebuvo priimta vieningos nuomonės. Bet galima teigti, kad

įsitraukimas priklausė nuo studijuojamo dalyko ir disciplinos. Iš aptartų situacijų, galima spręsti, kad

jei dėstytojai ir bandydavo aktyviai įtraukti studentus į paskaitą, to padaryti nevisada pavykdavo, nes

studentai būdavo nusiteikę gan pasyviai. „Būdavo ir tokių, kurie per visą semestrą nepratardavo nė

žodžio“. Bedravimą su dėstytojais visi dalyviai įvertino gerai, antru numeriu pažymėta informantės

teigimu – „ buvo ne vienas, su kuriuo buvo labai sunku bendrauti, norėjosi net į paskaitas neiti, kiek

girdėjusi, mano universiteta gan dažnai pasitaiko tokių nusiskundimų“. Tačiau bendru atvėju,

dėstytojai nusiteikę geranoriškai studentų atžvilgiu, linkę bedrauti ir padėti. Septintu numeriu

pažymėta informantė teigė -„viena dėstytoja mus konsultuodavo ir po paskaitų per „Skype“. Taigi,

bandant įtraukti ar bendrauti su studentai, kartais problema ne tik dėstytojuose būna, bet ir pačiuose

studentų nenorėjime įsitraukti.

Administracija. Šeštu numeriu pažymėta informtė – „jeigu iškildavo nesklandumų,

neaiškumų ar šiaip reikėdavo pažymos, visada buvo galima gauti, administracijos darbą vertinu tikrai

gerai, nes suteikdavo naudingos informacijos dėl studijų, dėstytojų.“ Septintu numeriu pažymėta

informantė – „gal nevisada labai noriai, bet informaciją gaudavom.“ Devintu numeriu pažymėta

informantė – „pažymas įvairias gaudavom gan greitai, tačiau dėl informacijos teikimo – kartais pati

administracija nežinodavo.“ Administracijos teikiamą informaciją ir konsultacijas įvardijo kaip

esančias svarbias - „kitaip ir būti negali – paskalom ar nuogirdom, vargu ar kas nori vadovauti“ (1).

Universitetai ir išorės ryšiai. Visos informantės iš Lietuvos edukologijos universiteto

vieningai tvirtino, kad jokių seminarų ar susitikimumų su nebuvo, tiesa vėliau ketvirtu numeriu

informantė atsiminė – „per filsofijos dienas, buvo susitikimas su jau senokai baigusiais filosofiją,

tačiau, kiek atsimenu, nei vienas neužsiminė bent kažkuo susijusiu su filosofija, nors visi sėkimgai

buvo įsitvirtinę, nemanau, kad tai gera paskata ar motyvacija studijuoti“. Antru nemuriu pažymėta

informantė, džiaugėsi – „pas mus universitete buvo organizuojamos karjeros dienos, nemanau, kad

atsirastų bent vienas, kuris sakytų, kad taip buvo nenaudinga, nes būdavo daug seminarų su pačioms

sėkmingiausioms įmonėm, tai buvo iš tiesų labai naudinga, pavyzdžiui, aš taip ir susiradau savo darbą,

apskritai tokie dalykai suteikia daug praktinių dalykų, kurie padeda įsitvirtinti darbo rinkoje, galų gale

gali puikiai išsiaiškinti, kur nori save matyti ateityje.“ 10, 8, 7 teigė, kad nebuvo jokių seminarų su

išorės ryšiais, tačiau aštuntu numeriu pažymėtas informantas teigė – “susitikimų ar seminarų nebuvo,

tačiau savotiški ryšiai su išore buvo, na tarkim, aš dabar dirbu pas savo buvusį dėstytoją advokatų

kontoroje.” Paskaitų su vizituojančiais dėstytojais iš užsienio nebuvo nei vieno informanto studijų

metu. Grupė vertino tokias iniciatyvas gerai – “greičiausiai būtų atnešę “naujų vėjų” (10), tačiau

pažymėjo, kad tai gali turėti ir savų minusų, kuriuos keltų kalbos barjeras. Dėl mainų programų

62

išsiskyrė skirtingos nuomonės, informantai pažymėjo, kad svarbu universitetas, su kuriuo vyksta

mainai, pritardami pirmo informanto nuomonei – „nelabai matau prasmės važiuoti į universitetą, kuris

yra prastesnis, nei Lietuvoje, gal būtų įdomu dėl kultūros, tačiau dėl akademinės naudos abejoju, be to,

įdomu kaip su kalba, kiek esu girbėjęs, kartais nevisada pavyksta gauti naudos iš paskaitų dėl

kalbos.“Antru numeriu pažymėta informantė paminėjo, kad buvo išvykusi studijuoti į Olandiją, bet dėl

asmeninių priežasčių teko grįžti į Lietuvą – „studijavau Tilburgo universitete, studijos ten daug

geresnės nei Lietuvoje ir kokybe, ir dėstytojų požiūriu, naujoviškumu ir t.t., ten pastudijavus ir čia,

pasidarė aišku, kad Lietuvoje nemoko mąstyti, o kalti, jei turėčiau galimybę, noročiau išvažiuoti ne

mainų programai, bet apskritai ten studijuoti.“

Infrastruktūra. „Skaitykloj galėtų būti kambarys, kur būtų galima mokytis, neleistų

kalbėt. Fizikos laboratorija normali, buvo galima rasti ko reikia. Kompiuteriai programavimui labai

lėti ir seni. Su biblioteka reikalų mažai turėjau, nes knygas pirkau, bet kiek ėjau iš karto gavau ko

reikia,“ - devinta informantė, pirmas informantas iš esmės pritarė jai – „buvo ko reikia, bet technikos

tikrai nebūtų galima įvardinti kaip naujos.“ Visi informantai manė, kad biobliotekos ir skaityklos

ištekliai pakankamai geri, buvo galimybė kopijuoti, tad jei visiems ir neužtekdavo, kompromisą

rasdavo. Aštuntas informantas - „per sisiją skaitykloje galėjai būt kad ir per naktį“. Skaitykloje

visiems kompiuterių užteko, dauguma pritarė, kad didesnė apgultis būdavo atsiskaitymų metu,

internetas veikė, daugumai buvo galima prisijungti ir su savo kompiuteriu, programinės įrangos rašyti

tradiciniams darbams pakako. Visose įstaigose veikė valgykla, bufetas, kai kur net po kelis.

Auditorijos įvardino kaip pakankamai geras, taip pat nemažai buvo atnaujinamų. Dešimta informantė –

„priemonių, kompiuterių, projektorių ir pan. buvo ir užteko, tačiau buvo mažai naudojami.“

Apgyvendinimas. Universitetų suteikiamais bendrabučiais nei vienas nesinaudojo, nes

dauguma studijavo gimtam mieste. Pirmas respondentas - „atvažiavau į Vilnių iš Klaipėdos, tačiau

gyventi bendrabutį kategoriškai nenorėjau, man svarbi ramybė, kiek girdėjau bendrabučiuose to nėra,

buitinės sąlygos taip pat sudėtingos.“ Devinta informantė į paskaitas važinėjo iš kito miesto –

„bendrabutyje tikrai gyventi nenorėjau - sąlygos nekokios, kelis mėnesius nuomojausi būtą, tačiau ir

taip nepatiko, todėl nusprendžiau važinėti iš tėvų namų, Kauną nuo mano miesto skyrė kažkur 60 km.”

Grupinio interviu dalyvių apibendrinamoji nuomonė apie studijų kokybę ir galimas

gerinimo priemones, toks klausimas pateiktas tikslingai siekiant patvirtinti darbo hipotezę, bei darant

išvadas bei pasiūlymus, nenurodant jokių kriterijų laisvai pasvarstyti apie studijas, bei jų ryšį ir

atsispindėjimą darbe. Dešimta informantė – “dauguma mokosi tik dėl “popieriaus” – diplomo, nors

aišku ne visi tokie. Aš apskritai manau, kad studijų kokybė labai daug priklauso nuo pačio dėstytojo.

Kai Lietuvoje tokia studijų kaina, studentai, kurie tikrai nori mokytis, važiuoja studijuoti kitur, nes pas

mus dabar tikrai kaina neatitinka kokybės. Dauguma medžiagos nenaudinga.” Trečiu numeriu

63

pažymėtas informantas – “aš nemanau, kad studijų kokybė priklauso vien nuo dėstytojo, studentas čia

vaidina labai didelį vaidmenį, nes jei nenorima mokytis, kaip dešimta informantė sakė, tik dėl diplomo,

tada neverta net vargintis ir kalbėti apie studijų kokybę. Tarkim aš, gal net nebūčiau pradėjęs dirbti

studijuodamas, bet galima sakyti, kad praktikos nebuvimas privertė, nes norint įsitvirtinti darbo rinkoje

reikia ne vien teorinių žinių, tad į studijas būtina įtraukti praktikos ir kuo daugiau, čia taip pat kaip

mokymasis plaukti, jei perskaitysi knygą ir ją visą išmoksi, vargu ar paplauksi. Devinta informantė

taip pat išskyrė dėstytojų svarbą kokybiškoms studijoms – “jeigu dėstytojas neteisingai aiškina

medžiagą, darydamas klaidas, ir tu nusprendi mokytis iš paskaitų užrašų, kokiu specialistu gali tapti, o

taip yra buvę. Taip pat ir ne juokus studijuojame, man nereikia, kad dėstytojas būtų draugas, aš noriu

gauti kuo daugiau žinių, konsultacijų, pagalbos, jei reikia, aišku nesakau, kad geros atmosferos

nereikia, tačiau ne didžioji dalis juokai turi būti. Negaliu sakyt, kad bendradbiavimo nebuvo.<…> Iš

savo pusės galiu teigti, kad gerinčiau dėstytojų atranką, kiek atsimenu pirmą kursą, matematiką dėstė

doktorantas, kuris išvis nebuvo sužavėtas dėstymu, tai tikrai nekelia motyvacijos pirmakursiams, taip

pat manau, kad reikėtų mažesnių studentų grupes, reikėtų naujesnės ir galingesnės techninės bazės,

kompiureriai programavimui tikrai labai seni ir lėti. Galėtų būti didesnis bendradarbiavimas su išore,

kartu galėtų būti ir priemonė studentų motyvacijai kelti ir papildomas finansavimo šaltinis

universitetui.” Penktu numeriu pažymėta informantė – “mano nuomone, nesvarbu kokią specialybę

pasirinktumėte – populiarią ar ne tokią prestižinę, svarbu, kad taptumėte savo srities specialistais,

tokiais, kuriuos pakeisti būtų sunku, todėl manau, kad labai svarbus praktikos vaidmuo, jos tikrai labai

trūksta.<…> Dėstytojo vaidmuo labai svarbus, manau, kad universitetai turėtų ieškoti žmonių, kurie ne

tik būtų teorijos ar statistikos žinovai, bet realiai dirbantys, knygas jau mokame skaityti, nereikia

dėstytojų, kurie diktuotų, o studentai užsirašinėtų. Gautos medžiagos praktinis pritaikomumas tikrai

labai mažas.” Antru numeriu pažymėta informantė - “būtina imtis priemonių, kad būtų sumažintas

nusirašinėjimo lygis, darbų pirkimas ir pan., dauguma dėstytojų leidžia nusirašinėti, apsimesdami, kad

nemato, tai reiškia, kad jiems nesvarbu, kaip studentai išmoks ir įsisavins dalyką, todėl nenuostabu,

kad ir pas mus ateina atlikti praktiką studentų, kurie nelabai suvokia ką daryti su dvejybiniu įrašu, o tai

yra buhalterijos pradžia, ką kalbėti toliau apie tokius. Darbe tikrai neprireiks biografijos pasakojimų,

reikia labiau koncentruotis ties dėstoma medžiaga ir jos praktiniu įtvirtinimu. Kartais susidaro įspūdis,

kad asmenys ateinantys dirbti labiau vertinami pagal tai, ką dirbo studijų metu, o ne pagal baigtas

studijas, tarkim pas mus, reikia tik tam tikros krypties (informantė dirba auditoriaus padėjėja), naujokai

gauna jau patyrusį specialistą ir mokosi padėdami atlikti projektus, beje, pamiršau paminėti, kad

naujokai praeina stiprius kelių savaičių apmokymus, tokiu būdu pati išmokau turbūt daugiau nei per

studijas.”Septintu numeriu pažymėta informantė – “universinės studijos būtų daug kokybiškės, jei

studentams nereikėtų rūpintis kaip gauti pinigų pragyvenimui, stipendijos turėtų būti didenės, tai būtų

ir motyvacija studentams, siekti geresnių rezultatų. Dauguma studentų dirba, o tai neleidžia pilnai

64

atsidėti studijoms. Kol kas dirbdama neradau nei vieno konkretaus dalyko, kurį galiu pritaikyti darbe,

todėl manau, kad medžiaga turėtų būti labiau pritaikoma praktikoje. Beje, manau, kad dėstytojai turėtų

būti supratingesni, universitetas nesuteikia visiems tinkamos paramos, tad dirbantys studentai, ne

visada gali lankyti visas paskaitas, reiktų sistemos, kurioje būtų galima pasižiūrėti paskaitą ar

medžiagą, tai būtų ne tik naudinga nedalyvavusiems, bet ir kartojantis namuos. Žinoma tokiu būdu

būtų galima tikrinti ir pačius dėstytojus, manau, kad taip paskaitos būtų kur kas efektyvesnės, ko

pasekoje ir studijos kokybiškesnės.” Visi informantų nuomone studijose turėtų būti didinamas

praktikos kiekis, sumažintas netikslingos medžiagos kiekis, suteiktos galimybės gauti paramą iš

universtiteto, kas veiktų ir kaip motyvuojantis rodikli. Kuriems buvo reikalingos laboratorijos,

kompiuteriai ir kita technika, minėjo, kad nors ir yra ji, tačiau per sena, nevisada leidžianti dirbti

efektyviai. Visi sutiko, išsakytai idėjai (ketvirtos informantės mintis) dėl studentų priėmimo į

aukštąsias mokyklas, kad būtina keisti sistemą, kai priėmimas vyksta tik pagal baigiamųjų egzaminų

balus, jų nuomone tai turėtų būti ne vienintelis kriterijus, reikia visiems universitetams pradėti rengti

motyvacinius testus, pokalbius ar pan. Aštuntu numeriu pažymėtas informantas- “dažnai susidaro

įspūdis, kad universitetuose, kai kurios programos yra tik tam, kad universitetas gautų pinigų iš

studentų, dažniausiai tai neakivaizdinės studijos, čia ir patys studentai eina tik dėl “popieriaus”, tačiau

tai stipriai kenkia pačiam universiteto įvaizdžiui ir apskritai universitetines studijas baigusių asmenų

vertinimui. Apskritai, tokiu atvėju sunku surasti studijas, tad apie kokybę nelabai prasminga kalbėt.”

Pirmu numeriu pažymėtas informantas apie studjų kokybė kalbėdamas, kartu pasiųlė įdomų ir netikėtą

studjų kokybės užtikrinimo būdą – “visada mokaisi tik dėl žinių, todėl mokytis dalykus, kurių, maniau,

galima pritaikyti praktikoje buvo daug paprasčiau. Medžiagos užteko, dėstytojai pateikdavo naujausią

literatūrą. Konsultacijų galimybė taip buvo. Kadangi jau teko matyti kelis užsienio universitetus,

manau, kad Leituvos universitetai stipriai atsilieka. Net viena stiprių laikomų studijų programų –

lezerių fizika, pasauliniam kontekste nėra aukštumoje. <…> Reikėtų daugiau specialybinių dalykų, bei

studijų orientuotų ne į tam tikros informacijos atkartojimą, tačiau į mąstymo ugdymą. Dar, manau, kad

studijų programos turėtų būti orientuotos pagal darbo rinkos poreikius. Studijų kokybę vertinčiau pagal

tokius kriterijus: 1. kiek studijas baigęs studentas uždirbo po pirmų metų ir po penkių; 2. kiek

absolventų dirba pagal specialybę. Tokiu principu turėtų būti reitinguojami universitetai, nes tai

vieninteliai objektyvūs kriterijai ir tokia informacija, kuri gali būti surenkama. Tendencijos būtų

aiškios. Stititika turėtų būti aiški. Dar prie minėtų kriterijų pridėčiau galimybes studijas toliau tęsti

užsienio universitetuose. Jeigu tokia informacija būtų pateikta, manau, kad situacija pradėtų keistis.

Lietuvos universietai, kad išliktų turės keistis. Aplinkos kišimasis į universitetus neduos naudos.

Manau, tik finansinėm priemonėm ir per knkurenciją bus galima kelti studijų kokybę. Daugiausia

naudos duotų teisingas valdymas ir teisingo valdymo skatinimas bei motyvavimas finansinėmis

priemonėmis. Pavyzdžiui, esant universiteto pajamų augimui,tik tokiu atvėju galėtų augti rektoriaus,

65

dėstytojų ar pan. atlyginimas, tada būtų suinteresuotumas ilgalaikiais rezultatais. Universiteto pajamos

daugiausia ateinantys studentai, projektai, kuriuos daro dėstytojai ir moksliniai darbuotojai bei

pajamos iš spinofų – įmonių, kurios sukurtos kokio nors išradimo pagrindu. Jeigu valstybė

investuotuojų į aukštosios švietimą renkantis tinkamesnę specialybę (pagal darbo rinkos poreikius) ir

pagal tai, kiek baigę studentai pagal įgytą specialybę dirba, tokiu atvėju valstybė sutauptų pinigų ir

galtų finansiškai remti tam tikras paklausiausias specialybes, pavyzdžiui, jeigu 90 proc. studentų dirba

pagal savo specialybę, tai reiškia, kad 90 proc. investicijų nenuėjo veltui. Kitaip tariant, galėtų būti

devynis kartus mažiau studentų ir devynis kartus didesnis finansavimas tenkantis vienam studentui.

Rezultate turėtume tiek pat kvalifikuotų specialistų dirbančių pagal savo specialybę. Tai būtų stiprus

finansinis pagrindas vytis užsienio universitetus. Taip pat naujesnė ir didesnė duomenų bazė

išradimams, naujų technologijų kūrimui ir pan., iš to naujos įmonės, naujų išradimų pagrindu, grąžins

pinigus į valstybės biudžetą. Tačiau tokiu pagrindu humanitariniai ir meno dalykai turi mažesnį

potencialą kilti.“

Apibendrinus galima daryti išvadą, kad atliktas reprezentatyvus tyrimas, kuriame dalyvavo

šešių skirtinų Lietuvos universitetų, skirtingų specialybių ir patyrimo, pagal spacialybę dirbantys

individai, kurio metu nustatytos pagrindinės Lietuvos universitetinių studijų kokybės problemos ir

tobulino kryptys. Tyrimo hipotezė: Lietuvos universitetai skiria nepakankamai dėmesio studijų

kokybės tobulinimui, tad dėl šios priežasties kenčia universitetinių studijų kokybė patvirtinta.

66

Išvados

1. Išnagrinėta analitinėje dalyje literatūra leidžia daryti išvadą, jog Lietuvoje

univeristetinės studijos po nepriklausomybės atgavimo buvo keičiamos, tačiau

Lietuvos aukštosios universitetinės mokyklos jų kokybei vis dar skiriama per mažai

dėmesio. Neefektyvią studijų kokybę įtakoja kokybės sąvokos sudėtingumas ir

daugiareikšmiškumas. Studijų kokybė – kompleksinė sąvoka, kuri priklauso nuo

įvairių veiksnių. Intensyvumas ir kintamumas, sąlygoja kokybės sąvokos

dinamiškumą, universitetai nespėja keistis su greitai kintančia visuomene.

2. Dauguma universitetų dar neturi vidinės studijų kokybės užtikrinimo sistemos ir

vidinės kokybės kultūros. Be to, sudėtinga pasiremti sėkmingųjų patirtimi, nes nėra

sukurta vieno „sėkmės recepto“.

3. Kokybiškoms universitetinėms studijoms labai svarbūs ištekliai, tiek teorinės

studijos, tiek tyrimas parodė, kad universitams trūksta stiprios finansinės bazės, per

žema žmogiškųjų išteklių kokybė, nepakankama infrastuktūra.

4. Universitetai per uždari – mažai bendrauja su verslu, privačiu sektoriumi, kas

neleidžia gauti papildomo finansavimo ir kitos naudos. Studijų nukreiptumas į darbo

rinkos reikalavimus per mažas.

5. Atlikto tyrimo metu, paaiškėjo, kad studijų kokybei didžiausią įtaką daro dėstytojo

kompetencija bei didaktiniai gebėjimai, daug dėstytojų nesuinteresuoti studentų

tobulėjimo galimybėmis, studijų turinys atnaujinamas per retai;

6. Studijų metu gaunama informacija sunkiai pritaikoma praktiškai, studentai

nemokomi mąstyti, dauguma studijų paremtos informacijos atkartojimu, ženklus

praktikos trūkumas.

7. Universitetuose aukštas nesąžiningumo lygis, ko pasekoje, kenčia studijų kokybė.

67

Pasiūlymai:

Sukurti ir įdiegti efektyvią vidinę studijų kokybės užtikrinimo sistemą, išnagrinėjant

lyderiaujančių universitetų patirtį, taip pat skatinti kokybės kultūrą, įtraukiant kiekvieną

universiteto bendruomenės narį.

Didinti bendravimą su socialiniais partneriais, tai galėtų veikti kaip studentų motyvavimo

priemonė ir kaip papildomų finansavimo šaltinių gausinimas, tai leistų gerinti sąlygas, bei

suteiktų didesnes galimybes, pavyzdžiui, užsienio dėstytojų vizitai, infrastruktūros

atnaujinimas ir platesnis asortimentas.

Studijų programų ir jų turinio naujumas ir aktualumas bei orientacija į praktiką ir darbo rinką.

Studijos turėtų būti paremtos mąstymo lavinimu, o ne medžiagos atkartojimu, tam pasiekti būtų

naudingas dėstytojų įvairumas ir jų motyvacijos didinimas įvairiomis priemonėmis.

Surasti priemones akademinio nesąžiningumo mažinimui, pavyzdžiui keičiant rašto darbus į

atsiskaitymus žodžiu ir pan., esant aukštam akademinio nesąžiningumo lygiui, studijos netenka

prasmės, toks absolventas netinkamas integruotis į darbo rinką, krenta universitetinio

išsilavinimo vertė.

68

Santrauka

Magistro darbe atlikta universitetinių studijų kokybės analizė, atskleista sąvokų

daugiareikšmiškumo bei daugiasluoksniškumo problema, dėl ko kyla problemų vertinant universitetinių studijų

kokybę. Aptarta Lietuvos būklė, kokybės vertinimo aspektai ir įstatyminė bazė, kuri leistų laiduoti kokybiškas

universitetines studijas Lietuvoje. Taip pat nagrinėtas Bolonijos procesas, kuris vertinamas kaip varomoji jėga,

studijų kokybei pasiekti. Aptarta universitetų lyderių patirtis.

Tyrimo objektas. Lietuvos universitetinės studijos ir jų tobulinimas.

Darbo tikslas. Nustatyti Lietuvos universitetinių studijų kokybės problematinius aspektus

ir tobulinimo kryptis, remiantis Europos Sąjungos siūlymais dėl universitetinių studijų tobulinimo,

atsižvelgiant į studijas baigusių asmenų studijų metų gautą informaciją bei jų galimybes pritaikyti

praktiškai dirbant.

Darbo uždaviniai:

1. Išnagrinėti mokslinę literatūrą studijų kokybės gerinimo klausimais.

2. Atlikti teisės aktų, susijusių su universitetinių studijų kokybe apžvalgą.

3. Išnagrinėti universitetų studijų kokybės vertinimo rodiklius.

4. Aptarti Lietuvos universitetų studijų kokybės būklę.

5. Sukurti tyrimo instrumentarijų bei atlikti grupinį interviu su šešiais skirtingų

universitetų aboslventais, dirbančiais pagal gautą specialybę.

6. Suformuluoti išvadas ir pasiūlymus Lietuvos universitetinių studijų kokybės

tobulinimui.

Tyrimo metodai: vykdant tyrimą buvo taikomas kokybinis metodas – grupinis interviu.

Atlikta turinio analizė.

Tyrimo metu nustatytos pagrindinės prižastys, lemiančios nekokybiškas universitetines

studijas: silpni ištekliai (finansiniai, žmogiškieji, infrastuktūra), neatnaujinamas studijų turinys, mažas

pritaikomumas praktikoje.

69

Summary

In this Master’s thesis, the analysis of theoretical aspects of higher education quality was

carried out, and revealed the complexity of polysemy of it, which is the main problem to perform

assessment of higher education quality. The case of present Lithuania’s situation was discussed, it was

talked about quality assessment dimensions and the legislative basis, that can ensure good quality of

higher education in Lithuania. It was also examined the Bologna process, which is seen as a driving

force to achieve quality and excellent esults in higher education. And the experience of leading

universities was carried out too.

Subject of the research: Lithuanian university studies an their development.

The aim of the work: set Lithuanian higher education quality and topical aspects of development

directions based on European Union’s proposals for improvement of university education, according

to gradutes experience applying academic knowledge in their work.

Objectives of the work:

1. Examine scientific literature about education quality improvement issues.

2. Carry out the laws relating with quality of higher education.

3. Examine university education quality assessment indicators.

4. Discuss about Lithuanian university study quality.

5. Creat a research instrument and a group interview with different graduates from

different universities who are working their actual speciality.

6. To formulate conclusions and proposals for the development of Lithuanian higher

education quality.

Research methods: when carrying out the research, a qualitative method – group

interview was applied and performed a content analysis.

The study identifies major reasons determining low quality of university studies: weak

resources (financial, human, infrastructure), rarely renewed curriculum, small application in practice.

70

Literatūra

1. Aukštojo mokslo ateitis: vizija 2020-iesiems. Demokratinės politikos institutas: Vilnius, 2008.

2. Aukštojo mokslo kokybės užtikrinimo nuostatos. Studjų kokybės vertinimo centras: Vilnius,

2006

3. Barnett, R. Improving Higher Education: total quality care. Buckingham; Bristol : The Society

for Research into Higher Education : Open University Press, 1995

4. Bitinas L., Rupšienė L., Žydžiūnaitė V. Kokybinių tyrimų metodologija: vadovėlis vadybos ir

administravimo studentams, II dalis. Socialinių mokslų kolegija: Klaipėda, 2008

5. BNS. G.Steponavičius: aukštojo mokslo reformos rezultatai bus matyti 2015 m. Prieiga per

internetą: http://www.delfi.lt/news/daily/education/gsteponavicius-aukstojo-mokslo-reformos-

rezultatai-bus-matyti-2015-m.d?id=24853509)#ixzz1uPdopYqF

6. Bolonijos procesas 2020 – Europos aukštojo mokslo erdvė naujajame dšimtmetyje. Prieiga per

internetą:

http://www.smm.lt/t_bendradarbiavimas/docs/bp/2009.05.11%20Bolonijos%20ministru%20ko

nferencija_Leuven_2009_4.pdf

7. Galinienė B., Martinavičius J. Studijų kokybės užtikrinimas fakultete: universitetinių

ekonomikos studijų patirtis. Acta Peadagogica Vilnensia. VU leidykla: Vilnius, 2011

8. Gudaitytė, D., Aukštojo mokslo tapimo masiniu reiškinio ypatumai: pasaulinės tendencijos ir jų

projekcija į Lietuvą. Kaunas: KTU, 2000

9. Green D. What is Quality in Higher Education. Bristol: Society for Research into Higher

Education and Open University Press, 1995

10. Juodaitytė A. Studijų kokybė aukštojoje mokykloje: valdymo filosofija ir prakseologija.

Aukštojo mokslo kokybė. VDU: Kaunas, 2004, Nr. 1

11. Kaziliūnas A. Kokybės analizė, planavimas ir auditas: monografija. MRU leidykla: Vilnius,

2006

12. Kas lemia studijų kokybę? LR ŠMM: Vilnius, 2008. Prieiga internete:

<http://www.smm.lt/svietimo_bukle/docs/pr_analize/SPA(8)_Kas%20lemia%20studiju%20ko

kybe.pdf>.

71

13. Kokybės vadybos sistema aukštojoje mokykloje, 2002. Prieiga internete:

http://studijos.su.lt/projektas/doc/kokybvadybsistem.ppt

14. LAMA BPO. Priėmimo į universitetus ir kolegijas duomenys. Prieiga internete:

<http://www.lamabpo.lt/rezultatai.pdf>

15. Lietuvos aukštojo mokslo sistemos plėtra 2007 – 2012 m.: konkurencingumas ir finansavimo

modelis. VDU: Kaunas, 2006

16. Lietuvos mokslininkų sąjunga. Bolonijos procesas ir aukštojo mokslo raida. 2006. Prieiga

internete: http://ml.lms.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=1054&Itemid =46

17. Lietuvos Respublikos Seimas Dėl valstybės ilgalaikės raidos strategijos nutarimas 2002, Nr.

IX-1187, prieiga internete: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=193888

18. Lietuvos Respublikos Mokslo ir studijų įstatymas, 2009 Nr. XI-242. Internete:

http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=343430&p_query=&p_tr2=

19. Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerija. Mokslo ir studijų reformos padarinių

analizė. LR ŠMM: Vilnius, 2009

20. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl Lietuvos aukštojo mokslo sistemos plėtros

2006 – 2010 metų plano patvirtinimo, 2006, Nr. 335. Prieiga internete:

www.smm.lt/teisine_baze/docs/nutarimai/2006-04-05-335.doc

21. Lietuvos aukštojo mokslo sistemos plėtros 2007 – 2012 m.: konkurencingumas ir finansavio

modelis. Prieiga internete:

http://www.smm.lt/svietimo_bukle/docs/tyrimai/LAM_pletros_pasiulymas_260207.pdf

22. LSS. Ministrai susitarė dėl švietimo tikslų Bolonijos šalyse iki 2015 – ųjų. Prieiga per

internetą: http://www.lss.lt/paskutines-naujienos-30/lt/ministrai-susitare-del-svietimo-tikslu-

bolonijos-salyse-iki-2015-uju-369.html

23. Martin R. James. Summary of Deming, W. E. 1993. The New Economics For Industry,

Government & Education. Cambridge: Massachusetts Institute of Technology Center for

Advanced Engineering Study. Prieiga internete:

http://maaw.info/ArticleSummaries/ArtSumDeming93.htm

24. Misiūnas M. Vidinė kokybės užtikrinimo sistema ir jos įgyvendinimas Kauno kolegijoje.

Aukštojo mokslo kokybė. VDU: Kaunas. 2007, Nr. 4

72

25. Moen R., Norman C. Evolution of the PDCA Cycle. Prieiga internete:

http://pkpinc.com/files/NA01MoenNormanFullpaper.pdf

26. MOSTA. Mokslo ir studijų būklės apžvalga 2009. Prieiga per internetą.

http://www.mosta.lt/images/documents/stebesena/bukles_apzvalga/mokslas_ir_studijos_2009.p

df

27. Oakenshott M. Univerisiteto idėja. Naujasis Židinys-Aidai”, nr. 12. Prieiga internete:

http://www.lrytas.lt/-12941669591292736679-p6-universiteto-id%C4%97ja.htm

28. Petkeviūtė G. Studentų skaičių Lietuvoje specialistai vadina skandalingu. Prieiga per internetą.

http://www.ve.lt/naujienos/lietuva/lietuvos-naujienos/studentu-skaiciu-lietuvoje-specialistai-

vadina-skandalingu-386410

29. Pociūtė B. Pagrindinės akademinės bendruomenės vertybė – kokybės kultūra. Acta

Paedagogica Vilnensia. VU: Vilnius. 2005, 15

30. Purytė S. Lietuvos verslininkai ir mokslininkai neranda bendros kalbos. Prieiga per internetą:

http://www.lrytas.lt/-13300127471327856734-lietuvos-verslininkai-ir-mokslininkai-neranda-

bendros-kalbos.htm

31. Rajeckas V. Švietimas: raida, dabartis. Parama: Vilnius, 2001

32. Salamavičius, A., Universiteto idėja ir akademinė industrija. Vilnius: Kultūros barai, 2003

33. Savickienė I. Pukelis K.Institucinis studijų kokybės vertinimas: dimensijos, kriterijai ir

rodikliai. Aukštojo mokslo kokybė. VDU: Kaunas, 2004

34. Steponavičius G. Aukštojo mokslo reforma: dar kartą apie politinius užkalbėjimus ir miglas.

Prieiga per interntetą: http://www.delfi.lt/news/ringas/politics/gsteponavicius-aukstojo-mokslo-

reforma-dar-karta-apie-politinius-uzkalbejimus-ir-miglas.d?id=50696288#ixzz1uPlBX9Jx

35. Stumbrys E. Vidinis ir išorinis aukštojo mokslo kokybės užtikrinimas, Aukštojo mokslo

kokybė. VDU: Kaunas, 2004

36. Svarbiausi Bolonijos proceso dokumentai, Bolonijos – Londono laikotarpis, 1999-2007 m.

Švietimo ir mokslo ministerija: Vilnius, 2008

37. Svarbiausi Bolonijos proceso dukumentai. Leveno – Budapešto/Vienos laikotarpis 2009 – 2010

m. Švietimo ir moklso ministerija: Vilnius, 2010

38. Tinfavičienė I. Istorinė universitetinio aukštojo moklso sampratos raida. Acta pedagogica

vilnensia. VU: Vilnius, 2007

73

39. The EFQM Excellence Model. Prieiga internete:

http://www.efqm.org/en/tabid/132/Default.aspx

40. Vanagas P. Visuotinės kokybės vadyba. Technologija: Kaunas, 2004

41. Valiuškevičiūtė I., Druskytė R., Mikutavičienė I. Universitetinių studijų kokybės vertinimas:

akademinės bendruomenės požiūris. Aukštojo mokslo kokybė.VDU: Kaunas, 2004

42. Želvys R.. Švietimo organizacijų vadyba. VU: Vilnius, 2003

74

Priedas

Kokios priežastys nulėmė pasirinktą profesiją ir aukštojo mokslo instituciją?

Studijos ir darbo rinka

Kiek Jums svarbu, kad studijų metu įgytos žinios ir įgūdžiai būtų pritaikomi darbo metu?

Kiek Jums svarbu, kad studijų metu įgytos žinios būtų aktualios ir šiuolaikiškos? Ar

tokios ir buvo?

Kai rinkotės studijas, mokėtės, Jums buvo svarbi integracija į darbo rinką po studijų

baigimo?

Studentų interesų atstovavimas

Ar manote, kad studentai įtraukiami į studijų kokybės ir programų tobulinimo

programas?

Ar Jums svarbu, kad informacija apie studijų kokybės atliktus tyrimus būtų viešai

skelbiama bei lengvai prieinama? Ar ji tokia ir buvo, rasdavote ją universitete? Kiek Jums tokia

informacija naudinga ir naudojama?

Kaip manote ar svarbius sprendimus priimant dėl studijų, studentai turėtų dalyvauti,

turėti atstovą?

Dėstytojų atitiktis studentų poreikiams tenkinti

Ar svarbu, kad dėstytojas sudomintų savo dalyku? Kodėl taip manote?

Kokia buvo situacija – ar Jus pavyko sudominti studijų metu?

Ar dėstytojai pateikia medžiaga suprantamai?

Ka galite pasakyti apie krūvį ir tempą – ar atitiko Jūsų realias galimybes?

Studijų metu įgytos kompetencijos ir jų atspindys darbe

Galite paminėti kompetencijas, kurias įgijote studijų metu?

Kurios labiausiai ir dažniausiai praverčia darbant?

Kokių kompetencijų lavinimo pritrūko?

75

Rezultatų vertinimas

Ar vertinimo kriterijai aiškūs ir žinomi iš anksto?

Ar studijų metu buvo objektyvus? Kodėl taip manote?

Kaip vertinate atliktų užduočių komentavimą?

Ką galite pasakyti apie nusirašinėjimą?

Didaktinė kompetencija

Ar dėstytojai taiko įvairiu dėstymo metodus? Kiek Jums tai svarbu?

Teorinės dalies pateikimas ir jos įprasminimas praktiniais pavyzdžiais, užduotimis.

Literatūros rekomendacijos? Ar prieinami šaltiniai?

Ar turėdavote užduočių, kurias turėdavote atlikti namuose, kurių tikslas padėti geriau

įsigilinti į naują medžiagą? Kaip tai vertinate?

Koks paskaitų metu studentų elgesys –ar buvote aktyviai įtraukiami į paskaitas?

Kaip vertinate studentų ir dėstytojų komunikaciją ir bendradarbiavimą?

Administracija

Įvertinkinte administracijos darbą. Ar teikė informaciją studijų klausimais, konsultavo?

Universitetas ir išoriniai ryšiai

Ar buvo organizuojami seminarai/konsulacijos ir pan. su socialiniais partneriais? Kaip tai

vertinate?

Ar buvo paskaitų su vizituojančiais dėstytojais? Kaip tai vertinate?

Ką manote apie mainų programs, galbūt dalyvavote?

Infrastruktūra

Kaip vertinate universiteto infrastruktūrą?

Apgyvendinimas

Kaip vertinate universiteto suteikiamas gyvenimo sąlygas? Kodėl taip vertinate? Ar

pasinaudojote galimybe gyventi universiteto bendrabutyje?

76

Apibendrinimui

Kaip vertinate universitetinių studijų kokybę? Kokių priemonių imtumėtės, kad

universitetinės studijos būtų geresnės kokybės?