VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS

LITUANISTIKOS FAKULTETAS

VISUOTINĖS LITERATŪROS KATEDRA

INGA MĖLINAUSKAITĖ

ALBERT„O CAMUS RECEPCIJA LIETUVOJE

Magistro darbas

Darbo vadovė doc. dr. Nijolė Kašelionienė

Vilnius, 2009

2

SUMMARY

ALBERT CAMUS„S RECEPTION IN LITHUANIA

Key words: Albert Camus, reception, existent, absurdity, relevancy.

The purpose of the work is to discuss Albert Camus„s reception in Lithuania and answer

the specific question of the criticism trend: what did Albert Camus„s works meant to Lithuanian

readers in different decades; why were they relevant; why is the author well considered - the same

works by A. Camus have often been republished, moreover, stage directors dramatized a lot of

works by the author.

Lithuanian translations of Albert Camus„s writings have been read since 1965. After

three years rather active interest in the author has begun: articles appear in periodicals, readers.

The works of Albert Camus have been read not only by the young generation of the soviet

occupation, but also by the generation of the 21st century. His longevity was determined by the

relevancy of the topics, acceptable perception of the world, understanding human‟s entity, existing,

destiny.

What is more, the writer is significant because he contributes to the understanding of

French literature in our country. Albert Camus by his works helps to perceive other French writers

(for example, F. Kafka). Today„s reader and literature critic have a possibility to search for the

notion, reflecting absurdity in Camus„s works. The writer„s creation is deep with reflection about

death, absurdity, pride, freedom, philosophy. Albert Camus gives readers a glimpse of hope and

belief in tomorrow, painting the world of his works with the gloomiest colours. Writer„s rebellion

becomes the rebellion of a reader, enabling him to act, forcing to make changes, giving stamina

and determination.

While considering why Albert Camus is attractive to a Lithuanian reader, it is necessary to

emphasise his courage of creativity and disregard of dogmas and stereotypes. The French writer

inspires the possibility not to grovel, to talk straight. A protagonist of the writer is often different,

unappreciated. However, it is typical for Camus‟ protagonists to be themselves.

According to foreign critics, Albert Camus is one of the most read 20th

century novelist.

Therefore, many works of the writer were republished and translated in Lithuania. For instance,

one of the first novels to appear were “The Plague” and “The Stranger”. „The Plague“was

republished four times, „The Stranger“– six. Consequently, the popularity of Albert Camus in

Lithuania is determined by world tendency.

3

TURINYS

SANTRAUKA ANGLŲ KALBA ............................................................................................ 2

ĮVADAS ..................................................................................................................................... 4

I. RECEPCINĖS KRITIKOS AKTUALUMAS .................................................................... 5

II. ALBERT„O CAMUS RECEPCIJOS YPATUMAI:

1. Bibliografijos bruoţai:

a) A. Camus vertimai į lietuvių kalbą................................... 7

b) Straipsniai ir atsiliepimai apie rašytoją............................ 8

2. A. Camus recepcija lietuvių kritikoje .......................................... 9

a) Sovietmečio spaudoje ........................................................ 9

b) Nepriklausomoje Lietuvoje ............................................. 13

3. A. Camus recepcija Lietuvos teatre …………………………... 28

a) Dvi „Kaligulos“ interpretacijos ...................................... 28

b) Originali „Svetimo“ samprata G. Varno spektaklyje .. 35

c) R. Abukevičiaus teatras–dar viena recepcijos kryptis? 38

III. IŠVADOS .......................................................................................................................... 42

IV. DARBO AUTORĖS SURINKTA ALBERT„O CAMUS BIBLIOGRAFIJA ............. 44

NAUDOTA LITERATŪRA .................................................................................................. 55

PRIEDAI:

1. 1-as priedas. Interviu su reţisieriumi Jonu Vaitkumi..................................... 57

2. 2-as priedas. Interviu su reţisieriumi Ignu Jonynu ........................................ 60

3. 3-as priedas. Interviu su reţisieriumi Gintaru Varnu ................................... 62

4

ĮVADAS

Šiame magistro darbe tiriama prancūzų rašytojo Albert‟o Camus recepcija Lietuvoje.

Rašytojas keletą dešimtmečių ţinomas mūsų šalies skaitytojams, literatūrologams, bet jo

kūrybos tyrinėjimui daug dėmesio neskiriama. Manome, jog atėjo laikas pasiaiškinti, kodėl šio

nekomercinio rašytojo kūriniai yra perleidţiami, nors apie jį patį nėra daug kalbama. Todėl šio

darbo objektas - straipsnių, recenzijų, atsiliepimų apie A. Camus kūrybą Lietuvoje aptarimas.

Tikslas - išsiaiškinti prielaidas ir rasti atsakymą, kodėl rašytojas aktualus mūsų kultūrai.

Manome, jog šiame kelyje itin svarbi yra surinkta informacija apie vertimus, nes vertimų

daţnumas, jų kartojimas labiausiai liudija rašytojo populiarumą.

Skaitytojui prieinama lietuviškoji šio rašytojo bibliografija nėra išsami, todėl vienas

iš darbo uždavinių – ją papildyti, tai yra, surinkti kuo tikslesnę A. Camus kūrybos vertimų į

lietuvių kalbą bei atsiliepimų apie autorių bibliografiją. Suvokiant, jog tai yra šaltinis, kuriuo

remiantis galima tirti skaitytojų „lūkesčio horizontą“. Tad bene svarbiausias mūsų uţdavinys –

surinktą bibliografiją detaliai aptarti, ieškant atsakymo į iškeltą klausimą, kodėl A. Camus yra

mums reikalingas. Tačiau didţiausią dėmesį kreipsime į tas publikacijas, kurios mūsų nuomone

labiausiai prisidėjo prie Camus recepcijos formavimo Lietuvoje. O kadangi net kelis Albert‟o

Camus kūrinius Lietuvos teatruose yra statę skirtingi reţisieriai, dar vienas šio darbo uždavinys

– ištirti rašytojo recepciją mūsų šalies teatre.

Tyrimo metodologinis pagrindas – recepcinė kritika, tad visų pirma būtina

pasiaiškinti šios kritikos aktualumą ir jos principus. Tai trumpai apţvelgsime teorinėje darbo

dalyje.

5

I. RECEPCINĖS KRITIKOS AKTUALUMAS

„Recepcinė kritika formavosi kaip tekstinių teorijų išplėtimas skaitytojo ir skaitymo

istorinių kontekstų kryptimi“1, kitaip tariant, siekta išplėtoti kritikos rūšį, kuri atsigręţtų į skaitytoją

bei skaitomąjį laiką, nes istorinė, socialinė situacija neretai diktuoja ir savotišką tam tikrų reiškinių,

vertybių suvokimą. Vadinasi, greta svarbios estetinės literatūros funkcijos atsiranda recepcinė

paskirtis, kuri akcentuoja kūrinio aktualumą tam tikro istorinio konteksto skaitytojui, nes kūrinys

yra gyvas tiek, kiek aktualus, artimas tos dienos skaitytojui.

Recepcinė kritika tapo patraukli XX amţiuje, nes skaitytojui suteikė laisvės ir pasiūlė

galimybę tekstą priimti taip, kaip jam atrodo reikalinga ir būtina, svarbu, atmesdama neginčijamai

teisingą ir vienodą teksto interpretavimą. Literatūros kūrinio padiktuotos prasmės turi rasti atgarsį

visuomeniniame gyvenime, nes tik tada gali skaitytoją įtikinti savo svarbumu ir vertingumu.

Primesta, neretai šabloniška, vienintelė ir teisinga teksto prasmė atgraso nuo noro domėtis literatūra.

Vadinasi, ne menas dėl meno, bet menas ţmogui ir toks, kokio tam ţmogui reikia. „Ką kūrinys

reiškia čia ir dabar? – tai svarbiausias recepcinės kritikos klausimas“2. Interpretacijų laukas

praplečiamas, o svarbiausia, reikšmingiausia kūrinio informacija tampa ta, kuri yra reikalinga tam

tikru momentu skaitančiajam. Tekstas diktuoja parsmę, kuri svarbi dabar, o ne kuri buvo

akcentuojama kaţkada. Kaip buvo minėta, aktuali parsmė tekstą prikelia naujai egzistencijai.

Anot Hanso Roberto Jausso (Hanso Roberto Jausso studija „Literatūros istorija kaip

literatūros mokslo provokacija“3), kiekvienas skaitymas atsiduria tarp dviejų „lūkesčių horizontų“:

skaitytojo ir teksto. Teksto suvokimą lemia ne tik skaitytojo savybės, bet ir tam tikri teksto

poţymiai: ţanras ir jo aktualumas, sąveika su to meto kūriniais, poetinės kalbos priimtinumas

konkrečiu istoriniu - kultūriniu metu. Teksto suvokimui svarbi ne tik literatūrinė skaitytojo patirtis,

bet ir gyvenimiškoji patirtis, jį dominančios aktualijos, išgyventas metas. Skaitytojo ir teksto

susitikimas, vieno kitam atitikimas/neatitikimas lemia jų suartėjimą/nutolimą, t.y. susiformuoja

„lūkesčių horizontas“. Jei tekstas ir skaitytojas atitinka, pateisina vienas kito lūkesčius, kūrinys tam

tikru būdu pakylėjamas į aukštosios, elitinės literatūros erdvę; priešingu atveju gali būti išstumtas

net uţ literatūros ribų. Vadinasi, Jaussas siūlė literatūros skaitymo ir suvokimo modelį, kurio ašimi

1 Jurgutienė A, Fenomenologinis, hermeneutinis ir recepcinis teksto interpretavimas, XX amžiaus literatūros

teorijos,Vilnius: VPU leidykla, 2006, p. 34. 2 Jurgutienė A, Fenomenologinis, hermeneutinis ir recepcinis teksto interpretavimas, XX amžiaus literatūros

teorijos,Vilnius: VPU leidykla, 2006, p. 47. 3 Jauss H. R, Literatūros istorija kaip literatūros mokslo provokacija, Senoji Lietuvos literatūra. Kn. 17. Literatūros

istorija ir jos kūrėjai: [straipsnių rinkinys]/ Sudarytojas ir redaktorius Sigitas Narbutas, Vilnius: LLTI, 2004;

Arlauskaitė, p. 50–52.

6

taptų skaitymo ir suvokimo atitikimas. Toks poţiūris artimas recepcinės kritikos idėjai, jog

skaitomas tekstas yra svarbus, reikšmingas ir aktualus tiek, kiek reikalingas skaitytojui.

Šveicarų tyrinėtojas J. Jurtas „siūlo atkreipti dėmesį į periodinę spaudą, laikraščių ir

ţurnalų anketas tiriant konkrečių autorių recepciją“4. Nes periodiniai leidiniai yra terpė, kurioje

kritikai, literatūrologai išsako nuomonę apie veikalus, jų autorius. Išsisakydami jie formuoja poţiūrį

į autorių ar atskirą veikalą. Ypač didelį poveikį tai gali daryti kitataučio autoriaus recepcijai. Nes

verstinis tekstas – jau yra recepcija, kadangi jis paliestas vertėjo suvokimo. Tekstas apie tekstą –

recepcijos produktas, nes kalbant apie kitos kultūros tekstą, neišvengiamai perteikiamas poţiūris į tą

kultūrą ir jos santykis su gimtąja kultūra. Todėl būtina sukaupti bibliografiją gimtąja kalba apie

rašytoją, jo kūrybą, nes tinkamai perskaityta bibliografija tampa unikaliu šaltiniu rašytojo recepcijos

sklaidai svetimoje kultūroje suvokti.

Kiekviena karta atsirenka svarbiausius, labiausiai jos lūkesčius atliepiančius dalykus.

Kiek kūrinys geba būti paveikus čia ir dabar, tiek jis ir yra svarbus to meto kultūrai. „Kūrinio

recepcija keičiasi dėl to, kad keičiasi pati istorija“5, todėl interpretacijų prasmes savotiškai diktuoja

istorinė situacija bei socialinės aktualijos. Kuo tokių aktualijų daugiau kūrinyje atsispindi, tuo jis

reikalingesnis to meto skaitančiajai visuomenei.

Remdamiesi aptarta teorija, galime nusibrėţti aiškią recepcinę gairę, kuria sekama

tyrimo metu. Mums svarbu surasti prieţastis, dėl kurių Albert„as Camus tapo patrauklus, įdomus,

aktualus Lietuvos skaitytojui. Kaip kito (mes darome prielaidą, kad tuo pačiu ir gilėjo) literatūros

kritikų poţiūris į rašytojo tekstus bėgant metams, keičiantis santvarkoms, kintant visuomeniniam

gyvenimui. Ir, be abejo, aptarti, kaip rašytojo recepciją šalyje formavo periodinė spauda bei teatro

reţisieriai. Pastaruosius vertiname kaip tarpininkus tarp rašytojo kūrinių horizonto ir ţiūrovo

lūkesčių horizonto.

Visus šiuos probleminius aspektus padės atskleisti pasitelktas recepcinės kritikos

metodas.

4 Vaičiulėnaitė – Kašelionienė N, Komparatyvistikos pagrindai. Mokomoji knyga filologijos studentams, Vilnius: VPU

leidykla, 2006, p. 37. 5 Vaičiulėnaitė – Kašelionienė N, Komparatyvistikos pagrindai. Mokomoji knyga filologijos studentams, Vilnius: VPU

leidykla, 2006, p. 72.

7

II. ALBERT„O CAMUS RECEPCIJOS YPATUMAI

1. Bibliografijos bruoţai

A. Camus vertimai į lietuvių kalbą. Lietuvoje išverstas ne vienas Albert‟o Camus

kūrinys. Kai kurie tekstai yra versti ir perleisti ne kartą. Skyriuje „Darbo autorės surinkta

bibliografija“ pateikiamas lietuviškai verstų Albert„o Camus kūrinių sąrašas chronologine tvarka.

Čia, vien tik apţvelgę kūrinių išleidimo duomenis, pateiksime keletą išvadų, apibendrinančių A.

Camus kūrinių leidybą Lietuvoje:

Pirmieji lietuviški vertimai pasirodė ne atskirais leidiniais, o periodikoje (pavyzdţiui,

„Pergalėje”, „Literatūroje ir mene”).

Albert‟o Camus darbus vertė ne vienas vertėjas. Tai liudija kūrybos populiarumą ir

recepcijos aktyvumą, kadangi vertimas yra svarbiausia recepcijos forma. Daugiausiai

kūrinių išvertė ilgametė Vilniaus universiteto prancūzų literatūros ir stilistikos dėstytoja,

docentė Laima Rapšytė ir vertėja, daugiau nei dešimtmetį dirbusi Vilniaus Gedimino

technikos universitete, o nuo 1997 metų laisvai smadoma vertėja Violeta Tauragienė.

Visų pirma Lietuvos skaitytojas susipaţino su A. Camus romanais, novelėmis. Nors pats

rašytojas pirma sukūrė ir išleido apybraiţų knygas „Geroji ir išvirkščioji pusė“ (1935) bei

„Vestuvės“ (1937). Vėliau aptarsime, jog kai kurie kritikiai (pavyzdţiui, A. Šliogeris)

mano, kad Albert„as Camus Lietuvoje buvo paţintas netinkamu būdu, t.y. nuo romanų.

Nuo 2006 metų leidykla „Baltos lankos” pradeda leisti seriją „Albert‟o Camus kūrybos

rinktinė” (nors kai kurios serijoje leistos knygos jau ne kartą ir ne taip seniai buvo

išleistos). Galima manyti, kad pakartotina knygų leidyba Lietuvoje yra nulemta pasaulinio

A. Camus populiarumo. Verstiniame Adelės King straipsnyje pateikiama keletas įrodymų,

bylojančių apie A. Camus kūrybos sėkmingumą. Paskutinis romanas „Pirmasisi ţmogus“

nuo pasirodymo dienos buvo parduodamas dideliais tiraţais, populiariausi dienraščiai ir

savaitraščiai spausdino knygos recenzijas. Knygos išleidimas tapo ir mokslo įvykiu, nes

„tarptautinė draugija „Societe des Etudes Camusiennes“, po romano pasirodymo

suorganizavo metinį suvaţiavimą tema „Pirmieji įspūdţiai apie „Pirmąjį ţmogų“.

Prancūzijoje <...> jau parašyta magistro darbų. <...> Plačios skaitytojų auditorijos ir

mokslininkų dėmesį iš dalies paaiškina auganti Camus, kaip vieno labiausiai pasaulyje

skaitomų šio amţiaus romanistų, reputacija, kurią liudija leidyklos suvestinės

8

(„L„Etranger“ („Svetimas“) daugelį metų buvo ir tebelieka labiausiai perkamas romanas)“6,

- A. Camus populiarumą svarsto A. King. Taigi galime daryti prielaidą, jog Lietuvoje šis

autorius atitinkamai populiarus kaip ir pasaulyje ir vienas to įrodymų – pakartotinė knygų

leidyba.

Straipsniai ir atsiliepimai apie rašytoją. Toliau minėtame skyriuje pateikiama

lietuviškų straipsnių apie Albert‟ą Camus bibliografija. Straipsniai taip pat pateikiamai

chronoligine tvarka, išskiriant keletą ryškesnių etapų. Straipsnių chronologija ir bibliografiniai

duomenys leidţia pateikti keletą apibendrinančių išvadų:

Literatūrologai ir kritikai nebuvo abejingi šiam rašytojui nuo pat pirmųjų lietuviškai verstų

tekstų. Periodikoje nuolat aptarinėjami Albert‟o Camus veikalai, verčiami ir publikuojami

pasisakymai, pokalbiai, interviu.

Daugiausia dėmesio periodinėje spaudoje rašytojas susilaukė 1995 – 1997, 2004, 2006

metais. Straipsnių pagausėjimą galima sieti su tuo, jog 1995 metais teatre pasirodo G.

Varno spektaklis ,,Svetimas”, o 2004 – I. Jonyno „Kaligula“ bei R. Abukevičiaus „Ir visada

bus per vėlu“ (pagal Albert„o Camus romaną „Krytis“). Spaudoje pasirodę atsiliepimai apie

spektaklius, neišvengiamai susiję ir su kūrinių autoriumi. Taip pat, matyt, recenzijas

skatino rašyti vis pasirodantys vėl iš naujo leidţiami A. Camus kūriniai.

Kartais straipsnių pagausėjimą lemia vieno kurio kritiko, mokslininko susidomėjimas

konkrečiu rašytoju. Ko gero, tokiu pavyzdţiu galime laikyti filosofę, literatūros kritikę

Jūratę Baranovą, kurios publikacijų daţnumas suintensyvėja nuo 2006 metų, ieškant

panašumų bei skirtumų tarp filosofų (daţniausiai egzistencialistų) ir analizuojant jų kūrybą

aiškinantis, kas jie: rašytojai ar filosofai.

Šių metų spaudoje taip pat randama straipsnių apie Albert„ą Camus. Aktualumo ir

įdomumo jis nepraradęs ir vis dar atsiduria kritikų, literatūrologų dėmesio centre. Be abejo,

knygų perleidimas tam taip pat turi įtakos.

6 King A, „Pirmasis ţmogus“: nebaigtas A. Camus romanas“, Lietuvos rytas/Mūzų malūnas, 1995, birţ. 2 d., Nr. 128,

p. 40.

9

2. A. Camus recepcija lietuvių kritikoje

Albert„as Camus (1913 m. lapkričio 17d. – 1960 m. sausio 4d.) – rašytojas, išgyvenęs du

pasaulinius karus bei nihilizmo nuotaikas jam praslinkus. Negandų metai formavo rašytojo

pasaulėţiūrą. Pats A. Camus rašė: „Kartu su visais savo vienmečiais aš augau dundant pirmojo

pasaulinio karo būgnams, ir mūsų istorija buvo ištisinė ţudymų, neteisybių ir smurto grandinė“7.

Patirti išgyvenimai rado atgarsį ir kūryboje. Todėl A. Camus kūriniai buvo ir liko populiarūs ne

vienoje Europos valstybėje, kurių istorija lydima karo atsiminimų. Lietuva išgyveno ne tik karą,

bet ir sovietų priespaudą, todėl nihilizmo bei pesimizmo nuotaikų mūsuose buvo daugiau.

Vyraujant tokioms nuotaikoms Albert„o Camus kūriniai buvo aktualūs ir savo dvasia artimi

skaitytojams. Ir pats rašytojas vėliau ne kartą pastebėjo, jog polinkis į pesimizmą bene visą

gyvenimą išliko kardinaliai svyruojantis: viename kūrybiniame etape jo daugiau, kitas – rodosi

gerokai šviesesnis, skaidresnis.

Rašytojas sakė, jog jo meto ţmonėms teko išgyventi dvidešimt beprotiškos istorijos metų

(prasidėjo kruvinasis šimtmetis, kokio ţmonija anksčiau nebuvo mačiusi. Jis atnešė neregėtos

naikinamosios galios ginklų. Pasaulį drebino tautinės neapykantos pliūpsniai, fašizmo ir

komunizmo idėjomis grindţiamų totalitarinių reţimų atsiradimas; ketvirtajame dešimtmetyje daug

kam pasidarė neaišku, ar liks gyvi) ir tada atrodė, jog nerašyti negalima, jog pati istorinė situacija

neleidţia kitaip elgtis ir įpareigoja imtis plunksnos. O Lietuvos skaitytojams šito konteksto aiškinti

nereikėjo, nes jie buvo to liudininkai. Todėl tiems, kurie dvasinę ramybę randa knygose, kurie

atgaivos, paguodos, atsakymų ieško literatūroje, Albert„as Camus tapo reikalingas ir skaitomas.

Per gana neilgą savo gyvenimą Albert„as Camus paliko nemaţą literatūrinį palikimą, su

kuriuo susipaţinę ir Lietuvos skaitytojai. Ne vienas šio rašytojo darbas mūsų šalyje buvo leistas

pakartotinai. A. Camus mokė gyventi absurdo, kuris ţmonijos egzistavime yra neišvengiamas,

sąlygomis.

Čia aptartos rašytojo gyvenimo aplinkybės, istorinės situacijos tiesiogiai veikė ir formavo jį

kaip rašytoją. Kūrybiškai subrendęs tuo metu jis tapo aktualus, reikalingas ir skaitomas tapataus (ir

ne tik) likimo, patirties šalyse. Tarp kurių yra ir Lietuva.

Sovietmečio spaudoje. Apţvelkime, kokį A. Camus regi Lietuvos kritikai, literatūrologai,

kokia rašytojo recepcija mūsuose kuriama. Aptariant darbus, skirtus A. Camus asmenybei ar

kūrybai, svarbu sekti chronologinę tvarką ir skirti publikacijas iki nepriklausomybės ir po jos.

Sovietmečiu Lietuvos kultūrinis gyvenimas, knygų leidyba, spauda buvo priţiūrima cenzūros, todėl

tikėtina, jog tai paveikė ir rašiusiųjų įţvalgas, nes daţniau buvo leidţiama kalbėti taip, kaip reikia,

7Gaidamavičienė I, Gyvenimo ir būties sūpuoklėse, Kamiu A. Svetimas. Krytis, Vilnius: Vaga, 1991, psl. 164.

10

kaip nepavojinga, o ne kaip norėtųsi. Tuo tarpu po 90-ųjų situacija pasikeitė. Gal tai viena

prieţasčiu, kodėl, kaip minėjome, ir Lietuvos periodikoje padaugėjo publikacijų, skirtų A. Camus

kūrybos aptarimui.

„Svetimas“, „Maras“, „Kelionė į Tipazą“ – pirmieji 1965, 1968 metais į lietuvių kalbą

versti Albert„o Camus kūriniai, kurie atvėrė naujas filosofines erdves, parodė kitokią gyvenimo

sampratą gana santūriai ir paklusniai gyvenusiai lietuvių tautai, daţnai be didesnių pasipriešinimų ir

nuolankiai priimdavusiai primestas santvarkas, diktuojamą tvarką, taisykles. Rašytojas iškėlė drąsos

ir brolystės vertybes, kurios padėjo ţmonėms telktis ir kovoti prieš juos engiančią santvarką.

Albert„o Camus kūriniai skyrėsi nuo tuo metu turėtos lietuviškosios literatūros. Čia nebuvo

nuolankaus susitaikymo ir prisitaikymo, paklusnumo ir nuolankumo. Tokia kūriniuose išryškėjanti

pozicija stebino. Buvo kalbama apie ţmogaus išbandymą vienatve. Tikėjimo svarbą. Mėginta

atskleisti būties prasmę aiškinantis: ko vertas ţmogaus gyvenimas? Kuo prasminga mūsų

egzistencija, jei viskas praeina ir baigiasi? Kam gyventi, jei niekas pasaulyje nuo tavęs nepriklauso?

Nors greta to buvo kalbama, kad gyvenimas neturi jokios aukštesnės prasmės, tačiau kiekvienas

privalo egzistuoti taip, kad tą prasmę sukurtų. Gyvenimas pats savaime nėra nei prasmingas, nei

vertingas, mąstė Albert„as Camus. O krikščioniškomis vertybėmis grįstame pasaulyje tokia pozicija

neturėjo likti be atgarsio.

Viena pirmųjų Albert„ą Camus lietuvių skaitytojui pristato ilgametė Vilniaus universiteto

uţsienio literatūros dėstytoja, docentė Galina Bauţytė-Čepinskienė. Ji paţymi, kad Albert„as Camus

- „XX amţiaus rašytojas humanistas. Mąstytojas – moralistas, kurio meninė kūryba neatsiejama

nuo filosofijos“8. Cituojamame straipsnyje apie rašytoją kalbama gana sudėtingai ir giliai.

Akivaizdu, jog straipsnio adresatas – literatūrinį, filosofinį kontekstą išmanantis skaitytojas.

Straipsnio autorė G. Bauţytė gana daţnai pabrėţia A. Camus kūrinių aliuzijas į F. Dostojevskio

veikalus. Metais vėliau T. Venclova rašys recenziją, pavadinimu „Dostojevskio mokinys“.

Galėtume teigti, kad šie kritikai, gretindami Albert„o Camus ir Dostojevskio kūrybą, savotiškai

apeliuoja į lietuvio skaitytojo vadinamąjį „lūkesčių horizontą“, nes ţinome, jog F.Dostojevskio

romanus bent jau intelektualioji mūsų visuomenės dalis labai vertina. Camus kaip „Dostojevskio

mokinys“ galėjo tapti šiai visuomenės daliai dar priimtinesnis. Tačiau greta G. Bauţytė akcentuoja,

iškelia ir keletą socialistinei – komunistinei santvarkai palankių aspektų, pavyzdţiui,:

„Antikolonijinės Kamiu nuotaikos buvo jį kurį laiką suartinusios su komunistais“9. Toliau tame

pačiame straipsnyje objektyviai aiškinamos kitokios A. Camus paţiūros: „Vėliau autorius smerkia

socialistinę revoliuciją <...> privertė jį nutraukti ryšius su komunistų partija ir buvusiais

8 Bauţyė G, Alberas Kamiu ir jo romanai, Pergalė, 1968 Nr. 9, p. 69.

9 Bauţyė G, Alberas Kamiu ir jo romanai, Pergalė, 1968 Nr. 9, p. 69.

11

Pasipriešinimo kovos draugais“10

. Be šių kelių nuorodų, uţuominų, kurios, beje, yra pagrįstos

tikrais gyvenimo faktais, A. Camus nėra vaizduojamas kaip komunizmui palankus rašytojas.

Galima manyti, jog cenzūra ne visuomet draudė laisvesnės minties raišką arba ne visuomet

įsigilindavo į tai, kas rašoma. Kita vertus, aptariamas straipsnis galėtų būti priskirtas, jei galime taip

sakyti, nepavojingjųjų, nekenksmingųjų kategorijai, nes jis dėl savo sudėtingos kalbos, problemiško,

filosofinio turinio aktualus tik tam tikram – literatūra bei literatūrologija rimtai besidominčiam –

skaitytojų ratui.

Kokius vertybinius kūrinio aspektus G. Bauţytė iškelia kone pirmojoje A. Camus

recenzijoje Lietuvoje? Kodėl, anot jos, Lietuvoje turėtų būti skaitomas šis prancūzų rašytojas?

Recenzentė nuolat pabrėţia kūriniams būdingą filosofinį klodą, neatmetant tragiškumo

jausmo, tačiau išryškinant, jog nuo amţininko Sartro šis rašytojas skiriasi pozicija, „jog ţmogus

sutvertas būti laimingu. Jo tikslas – numatyti laimės galimybes absurdo pasaulyje“11

. Straipsnio

pabaigoje autorė dar kartą akcentuoja, jog pagrindinę A. Camus vertę lemia kova prieš nihilizmą ir

išeities ieškojimas net iš absurdiškų situacijų. Vyraujantis polinkis į pesimizmą, tačiau tuo pačiu

akivaizdţiai šviesesnis ţvilgsnis į ţmogaus likimą buvo pastebėtas ir vėlesnių, nepriklausomybės

metais rašiusių, recenzentų. Ši jo išskirtinė savybė nekelia diskusijų ir šiomis dienomis. Galima

teigti, jog neţinant straipsnio publikacijos datos, vien iš skelbiamų idėjų, sunku būtų numanyti, kad

tai bene pirmoji A. Camus kūrinių recenzija Lietuvoje.

G. Bauţytė prabyla ir apie tai, ką A. Camus duoda skaitytojui: „Visi Kamiu groţiniai

veikalai <...> verčia mus giliai susimąstyti apie ţmogaus gyvenimo esmę, jo paskirtį, apie individo

ir pasaulio santykį“12

. Tai išvada, tinkanti bet kuriam istorinaima kontekstui, situacijai, amţiui.

Visais laikais buvo ţmonių, kurie nuolat savęs klausė, kodėl ir kam jie yra, ką gali (ir ar privalo)

duoti šiam pasauliui. Bėgant amţiams tobulėja technika, keičiasi santvarkos, bet ţmogus kinta labai

pamaţu, jį vis dar kamuoja tie patys egzistenciniai klausimai, į kuriuos atsakymą, deja, rasti

pavyksta ne kiekvienam. A. Camus kūryba visada buvo vienas šaltinių, padedančių susivokti

savyje, bent iš dalies atsakyti į dvasią neraminančius klausimus.

Tačiau be kilnių turinio idėjų, rašytojo proza turi ir trūkumų, kurių vienas „sausoka ir

racionalistiška“13

kalbos maniera, kurią išprusęs skaitytojas perpranta. Ir tuo metu jau buvo

susiţavėjusių, A. Camus kalbos maniera. Tomas Venclova 1969 metais recenziją apie „Marą“

susiţavėjęs pradeda tokia šlovinamąja ode rašytojui: „Pavydţiu jaunuoliams, kurie šiandien pirmą

sykį skaito Albero Kmiu „Svetimą“ ir „Marą“. Prieš dešimt metų mano bendraamţiai medţiojo šias

10

Bauţyė G, Alberas Kamiu ir jo romanai, Pergalė, 1968 Nr. 9, p. 71. 11

Bauţytė G, Alberas Kamiu ir jo romana, Pergalė, 1968 Nr. 9, p. 70. 12

Bauţytė G, Alberas Kamiu ir jo romana, Pergalė, 1968 Nr. 9, p. 71. 13

Bauţytė G, Alberas Kamiu ir jo romana, Pergalė, 1968 Nr. 9, p. 71.

12

knygas bet kuria, net menkai tepaţįstama kalba ir vakarais skolinosi vieni iš kitų, iškilmingai

prisiekdami iš ryto grąţinti. Manau, daugelio iš jų gyvenimas, perskaičius Kamiu, šiek tiek

pakitėjo“14

. Recenzentas teigia, kad A. Camus dar net neverstas į lietuvių kalbą buvo populiarus ir

skaitomas. Apmąstant to meto situaciją formuojasi nuomonė, jog Albert„o Camus skaitomumą lėmė

temų ir turinio aktualus, rašytojo rūpinimasis ţmogaus likimu, pavergęs skaitytoją. Ko gero, tuo

metu, kai pasirodė lietuviškieji A. Camus leidiniai, labiusiai jais domėjosi, kaip sako T. Venclova,

jaunuoliai (matyt, kalbama apie studentiško ar neseniai studijas baigusių ţmonių amţiaus tarpsnį).

Tokio amţiaus ţmonės yra kupini idealų, neįgyvendinamų uţmojų, todėl A. Camus kalbos apie

pasaulio beprasmiškumą, egzistencijos nykumą, privalėjimą gyvenimui suteikti prasmę turėjo

atitikti minėtų adresatų interesus. Vos keli dešimtmečiai po karo dar turėjo įtakos ţmonių

pasaulėţiūrai.

Istorinio laiko dvasios, nuotaikos paveiktas ir G. Bartkaus poţiūris, atskleistas 1974-

aisiais pasirodţiusioje ,,Filosofijos istorijos chrestomatijoje. XIX ir XX amţių Vakarų Europos ir

Amerikos filosofija“, kur teigiama, kad rašytojo pasaulėţiūra ribota, kad jis puola burţuazinį

pasaulį ir Tarybų Sąjungą („Knygoje – pastaba „Pirmasis ţmogus“ – A. Kamiu uţsipuola tiek

burţuazinį pasaulį, tiek Tarybų Sąjungą, nematydamas tarp jų jokių esminių skirtumų“15

),

neteisingai juos tapatindamas. Rašytojas kaltinamas tuo, kad neskiria būtinosios, ţmogui naudą

nešančios prievartos nuo išnaudotojiškos prievartos („Jis neskiria prievartos, kaip istorinės

būtinybės, kaip klasių kovos priemonės, nuo prievartos, kurią gimdo burţuazinė, išnaudotojiška

visuomenė“16

), todėl jis net kenksmingas sovietinei santvarkai, bet palankus burţuazijai („Tokia

A. Kamiu pozicija <...> gali pasitarnauti burţuazijos apologetams ir pakenkti revoliuciniam

darbininkų judėjimui, nes sąmoningai bei organizuotai darbininkų klasės kovai rašytojas

priešpastato individualybės maištą, ţmogaus dvasios sukilimą“17

). G. Bartkaus poţiūris

akivaizdţiai paveiktas santvarkos, bet taip ir lieka neaišku, ar tai nuoširdus jo įsitikinimas, ar

kalbėjimas kaip reikia, kaip buvo reikalaujama. Nes pateikta paskutinė citata lyg ir turi potekstinę

uţuominą, kad A. Camus – mąstyti ir išlaisvinti save iš rėmų raginantis rašytojas. O praėjus

devyneriems metams, Rimgailė Bagdonaitė, rašydamą įvadą pačios verstam B. Merčlendo

straipsniui, minėtą G. Bartkaus publikaciją įvertino taip: „A. Kamiu kūryba iš marksistinių pozicijų

14

Venclova T, Dostojevskio mokinys, Pergalė, 1969 Nr. 6, p. 169. 15

Bartkus G, A.Kamiu ir absurdo filosofija, Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX ir XX amžių Vakarų Europos ir

Amerikos filosofija, V., 1974, p. 411. 16

Bartkus G, A.Kamiu ir absurdo filosofija, Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX ir XX amžių Vakarų Europos ir

Amerikos filosofija, V., 1974, p. 411. 17

Bartkus G, A.Kamiu ir absurdo filosofija, Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX ir XX amţių Vakarų Europos ir

Amerikos filosofija, V., 1974, p. 411.

13

neblogai yra įvertinta respublikos literatūros mokslininkų, filosofų. Ypač solidţiai A. Kamiu įdėjų

raida nušviesta G. Bartkaus straipsnyje“18

.

Apibendrinant 1968 – 1989–ųjų kritiką apie A. Camus Lietuvoje, galime padaryti keletą

išvadų. Rašytojas buvo aktualus ir įdomus gyvenimo prasmės ieškojimu. Tuo, jog atskleisdamas

pasaulio beprasmiškumą, bandė įprasminti ţmogaus paskirtį. Dėl to Lietuvoje daţnai buvo

skaitomas jaunesnių ţmonių, kuriems reikėjo susikurti tvirtą vertybinį pamatą. Turėti orientyrą,

kuriuo būtų galimą sekti.

Šiandien galima įţvelgti, jog A. Camus savo idėjomis galėjo būti nepalankus sovietinei

valdţiai, kurios okupacijoje tuo metu buvo Lietuva. Bet skaitant tų metų straipsnius, formuojasi

dvejopa nuomonė apie tai: arba cenzūra taikliai suveikė panaudodama A. Camus kaip intelektualinį

sąjungininką prieš sau nepalankią opoziciją – fašizmą. Arba kai kurie rašantieji tuo buvo įtikėję ir jų

kreipti nereikėjo. O kita dalis recenzentų, negausiomis, bet iškalbingomis potekstėmis byloja, jog

svarbiausia, kad A. Camus pasisakė prieš bet kokią asmenybę varţančią santvarką.

Net ir dvidešimt metų pavėlavęs A. Camus tuo metu buvo itin aktualus ir skaitomas

autorius, matyt, dėl to, kad pats savęs ir kiekvieno skaitančiojo klausė, kokia yra ţmogaus buvimo

pasaulyje prasmė. Labai sudėtinga ir neišsemiama, galime sakyti, amţina tema.

Nepriklausomoje Lietuvoje. Nepriklausomybės metais atgauta ţodţio laisvė, nukritę

kontrolės pančiai, kardinaliai nepakeitė Albert„o Camus interpretacijų. Matyt, šis rašytojas mūsuose

visada buvo traktuojamas gana teisingai, nepateko į dogmatinės sistemos pinkles, todėl vėliau

neteko aiškintis skaitytojui ar atitaisinėti kadaise galbūt melagingų įţvalgų. Galima daryti prielaidą,

jog gana panašų ir kryptingą A. Camus suvokimą skirtingais dešimtmečiais lėmė jo filosofinė

kūryba. Filosofija, kaip ir ideologija, matyt, nekintantys dalykai, tik vienu metu labiau ar maţiau

aktualūs, todėl ir supratimas skirtingais laikais yra gana panašus.

Tuo tarpu Vytautas Bikulčius jau nepriklausomybės metais spaudoje skleidė priešingas

idėjas, kurios nepalankios tarybinei santvarkai, nes, anot jo, A. Camus „ţmonijos ateities nesiejo

su komunizmo aušra“19

. Rašytojas labiau uţ bet kokią ideologiją, santvarką, partiją vertino

niekieno nevarţomą ir laisvą ţmogų, todėl „visur ir visuomet pirmiausia gynė ţmogiškumą, apie

kurio stoką totalitarinėje TSRS valstybėje buvo galima prirašyti ištisus tomus“20

. Visiškos

nepriklausomybės ir laisvės siekis ţmogų lydi nuo pasaulio pradţios, bet jis vargiai įmanomas.

Todėl jautriau pasaulį jaučiantys A. Camus likimo broliai, nuolat ieško būdo ţmogaus

išlaisvinimui. Pačiam A. Camus vienas iš būdų buvo kūryba, kurioje pasitelkdamas alegoriją

18

Merčlendas B, Alberas Kamiu: maištininkas, Literatūra ir menas, 1983 vasario 5d. p. 13. 19

Bikulčius V, Nutrūkusi išpaţintis, Šiaulių kraštas,1997, vasario 13, p. 10. 20

Bikulčius V, Nutrūkusi išpaţintis, Šiaulių kraštas,1997, vasario 13, p. 10.

14

sprendė ţmogaus būties problemas. Dėl to liko aktualus ir suprantamas, nepaveikiamas laiko

daugelio šalių skaitytojams. Ir, svarbiausia, išlaikė įvairių, ne visada teisingų, interpretacijų

išbandymą.

Nepriklausomybės metais Kęstutis Rastenis rašė, kokį įspūdį A. Camus paliko poetui

Broniui Radzevičiui (1940-ųjų gimimo karta) ir, kaip jis sako, daugeliui vyresnės kartos (t.y.

sovietmečio kartos) rašytojų. B. Radzevičius suţavėjimą Albert„u Camus atskleidţia „Priešaušrio

vieškelių“ antrame tome (Radzevičius B, Priešaušrio vieškeliai, Vilnius: Viltis, 1995, p. 171, 172),

kur poetizuotai aprašo, kokį gilų įspūdų šis rašytojas paliko vienam jo personaţui, kuris apie A.

Camus pirmą kartą išgirdo, kai per radiją buvo skelbiama, kad automobilio katastrofoje ţuvo

prancūzų rašytojas, Nobelio premijos laureatas Albert„as Camus. Ir tada jis pajutęs nenusakomą

gėlą, pasąmonėje priėmęs kaip ţenklą, kad A. Camus taps jo idėjiniu mokytoju: „Tada jis dar

neţinojo, kiek daug jo gyvenime lems šis ţmogus <...> kaip godţiai jis tyrinės to ţmogaus veidą;

kaip nesąmoningai net pamėgdţios jo manieras <...> kaip gaudys kiekvieną jo ţodį, rankios

taiklias, išraiškingas citatas“21

. Turime įrodymų, jog A. Camus buvo ne tik jaunuolių, brendusių

sovietinėje okupacijoje, dvasios mokytojas, vedlys, bet ir tuo metu kūrusių paveikus įkvėpėjas.

Buvo tas, kuriuo norėjosi sekti, kuris ţavėjo ir vedė paskui save nemaţą būrį, patikėjusių

gyvenimo absurdiškumu.

„Svetimas“ ir „Maras“lietuviškai išversti buvo daugiau nei po dvidešimties metų. Romanai

pavėlavo laiko atţvilgiu. Bet vis tiek buvo skaitomi ir vertinami. Vadinasi, po daugelio metų

neišblėsęs aktualumas ir naujoms kartoms, liudija kūrinių išliekamąją vertę: „Šiandien Kamiu gali

prabilti į protą ir sąţinę lygiai taip pat, kaip pirmąją savo knygų pasirodymo dieną. Tai lemta

nedaugeliui rašytojų“22

. Šią T. Venclovos frazę galėtume atkartoti ir šiandien pasirodančioje

recenzijoje. Viskas atrodytų savo vietoje. Skirtumas tas, kad T. Venclovos (ir dešimtmečiu

jaunesnių) kartai A. Camus buvo mokytojas, atliekantis kone tiesioginę kelrodţio funkciją. Šiandien

A. Camus nebėra naujas, išskirtinis, bet jis tiesiog turi savą skaitytojų ratą. O tada buvo „rašytojas

didaktas, pedagogas. <...> Tai visiems prieinamas, neelitinis, giliai demokratiškas autorius. Tarsi

Dostojevskis“23

. Didaktas, pedagogas – matyt, cenzūros paragintas A. Camus apibūdinimas.

Diskusijai kviečia recenzento pastaba apie visiems prieinama, suprantamą rašytoją. Juk A. Camus

savo dvasine pajauta, pasaulio suvokimu gilių tekstų autorius, todėl, drįstume teigti, priešingai, ne

eilinio, bet specifinio skaitytojo reikalaujantis autorius.

21

Radzevičius B, Priešaušrio vieškeliai, Vilnius: Viltis, 1995, p. 171, 172. 22

Venclova T, Dostojevskio mokinys, Pergalė, 1969 Nr.6, p.169. 23

Venclova T, Dostojevskio mokinys, Pergalė, 1969 Nr.6, p.171.

15

Tą patį kūrinį panašiu metu recenzuodamas Kęstutis Trečiakauskas bando polemizuoti su

T. Venclova sakydamas, kad šis „Marą“ nurašo pernelyg paprastom schemom. Tai, kad

nesivarţoma, skatinama drąsi, diskusinė ir laisva mintis 1969-aisiais, ţavi. Tačiau K. Trečiakausko

recenzija įdomi tuo, jog joje itin išryškinama, kad A. Camus kūriniai savo mintimis tik įrodo ir

patvirtina, jog viena didţiausių pasaulį ištikusių blogybių – fašizmas.

Rašiusieji iki nepriklausomybės akcentavo A. Camus poziciją prieš bet kokią primestą

santvarką, reţimą, prieš ţmogaus pasirinkimo varţymą. Vieni kalbėjo apie tai, jog Albert‟ui Camus

netinkama atrodė socialistinė santvarka, kiti įrodinėjo, kad Albert‟as Camu pasisako apskritai prieš

bet kokią ţmogų engiančią arba prievarta skirtą santvarką, o štai K. Trečiakauskas su uţsidegimu

tvirtina, kad A. Camus filosofija nukreipta prieš fašizmą. Kaip ir T. Venclova, jis kuria A. Camus –

mokytojo įvaizdį, nes ,,A. Kamiu ryškiai išreiškė individualią koncepciją, magiškai veikusią

gilesnių etinių principų neturinčią burţuazinės visuomenės dalį”24

. Visuomenės, kuri nusivylė, kad

pripaţintas ir dėmesio sulaukęs mąstytojas, kūrėjas, nepateisino jų lūkesčių ir kūrė kitokio pasaulio

modelį. Grieţtai ir vienareikšmiškai recenzentas toliau aiškina lietuviškai pasirodţiusių A. Camus

kūrinių svarbą: „Garsas apie rašytoją, net ir lietuvių kalba pasirodţius jo kūriniams („Svetimas“ ir

„Maras“) tebuvo tik reklama, priviliojusi didoką skaičių snobų, vėliau nusivylusių savo susikurtu

idealu“25

arba „Tai skamba kaip įspėjimas pasaulio tautoms, kaip blaivus protesto balsas prieš

fašizmą, reakcija, prieš naivų netikėjimą tuo, kas ištiko ţmoniją, laiku nesustabdţius hitlerinio maro

epidemijos“26

. Šis poţiūris bene labiausiai politiškai ideologizuotas iš visų, kurie randami to meto

periodikoje. Atrodo, jog autorius dangstydamasis kūriniu siekia viešai pasmerkti visus, kurie ne su

juo, ne jo pusėje. Tuo pačiu ši recenzija leidţia suprasti, jog kiekvieną filosofiją, ideologiją,

pasaulėţiūrą gali suvokti, priimti ir paaiškinti taip, kaip tau palankiau.

Albert„as Camus neprarado aktualumo nei pasaulyje, nei Lietuvoje su demokratijos ir

laisvės įsivyravimu. Pasikartosime, jog vienas įrodymų – ne kartą vis perleidţiamos knygos, o anot

V. Bikulčiaus, „skaitytojus vilioja nemari A.Camus šlovė, kurioje slypi ir smalsumo, ir nostalgijos

elementas. Kitaip juk nepaaiškinsi to fakto, kad jau ištisus metus šis romanas figūruoja įvairiuose

bestselerių sąrašuose“27

(kalbama apie „Pirmąjį ţmogų“). Vadinasi, sėkmė turi būti lydima turinio

aktualumo. Minėjome, kodėl A. Camus buvo reikalingas sunkiu ne tik Lietuvai, bet ir pasauliui

metu, kai vyravo okupacijos, primesti reţimai. Tačiau pasaulis tą išgyveno, viskas sustojo į savo

vietas, bet A. Camus nepamirštas. Be abejo, pamiršti jo negalėjo sovietinės okupacijos metais skaitę

jaunuoliai, kurie nepriklausomoje Lietuvoje buvo jau vyresnio amţiaus skaitytojai. Bet A. Camus

24

Trečiakauskas K, Pasaulio tragedija Orano kronikoje, Literatūra ir menas, 1969 liepos 19, p. 11. 25

Trečiakauskas K, Pasaulio tragedija Orano kronikoje, Literatūra ir menas, 1969 liepos 19, p. 11. 26

Trečiakauskas K, Pasaulio tragedija Orano kronikoje, Literatūra ir menas, 1969 liepos 19, p. 11. 27

Bikulčius V, Paskutinis Alberto Camus romanas, Naujoji Romuva, 1995 Nr. 6 – 7 (501 – 502), p. 28.

16

jiems išliko mokytojas, dvasinis palaikytojas, stiprybės ir vidinio nerimo, maišto įkvėpėjas. Kita

vertus, pasibaigus okupacijai per vieną dieną niekas nepsikeitė. Svarbiausia, kad nepasikeitė pats

ţmogus, todėl vis dar aktuali liko literatūra su tomis pačiomis idėjomis – ţmogiškumo, pasaulio ir

aplinkos negailsetingumo, vienišumo, nesuprastumo, buvimo kitokiu -, skaitantįjį raginančiomis

apmąstyti patį save, nes mes, ţmonės, pasaulį darome absurdišką. Praėjus keleriems metams po

Nepriklausomybės paskelbimo K. Rastenis, aptardamas A. Camus kūrybą, pesimistiškai įrodinėjo,

kad iš esmės niekas nepasikeitė, gyvenimas ir toliau neretai lydimas absurdo jausenos: „Išaugs

kioskelių ir benzino kolonėlių vaikų karta, uţsidirbusi pinigų ir neturinti net vidurinio išsilavinimo

– įdomus bus gyvenimas. Jau dabar įdomus. <...> Tai ar vėl gyvename ne absurdo metą? Kaip ir

dalis postkomunistinės Europos?“28

. Laisvė visada susijusi ir su grėsmėmis, todėl staiga ištrūkę,

neturintys, gilių, skaudţių išgyvenimų, karčios patirties, tinkamų moralinių vertybių greitai buvo

materializmo pavergti. Deja, neretas pamiršęs apie prasmingiausią ţmogaus misiją ţmėje – tiesiog

būti ţmogumi. Kad ţmonės skirtingi, kad jie nepriima ir nesupranta kitokių, kad neįsiklauso į šalia

esantį, suprato ir A. Camus, todėl įvairiais amţiais, dešimtmečiais rado savo skaitytoją, kuriam

aktualios buvo rašytojo svarstomos problemos.

Paprastai kiekvienas straipsnis turi sakinį ar pastraipą, kurioje bandoma taikliai apibūdinti

autorių, išskiriant jam būdingiausius bruoţus. 1990-aisiais Vaida Paulauskaitė straipsnyje,

analizuojančiame „Kaligulą“, autorių pristato taip: „A. Camus – absurdo pranašas, maišto,

saviţudybės, mirties filosofas“29

. Niūrus ţvilgsnis į rašytoją. Tačiau tame pačiame straipsnyje

autorė paaiškina, jog anot A. Camus pasaulio suvokimo filosofijos, „absurdo pojūtis – amţina

idealo ir realybės drama XX a. ţmogaus sieloje“30

. Paaiškinime atsiranda svarbi amţinumo

kategorija. Šiomis dienomis galime patvirtinti, jog iš tiesų A. Camus rūpestis dėl ţmogaus situacijos

ir jausenos pasaulyje pasiteisino. Jo rūpestis buvo aktualus XX amţiaus viduryje, liko aktualus

paskutiniame amţiaus dešimtmetyje. Būtent dėl to susilaukia dėmesio ir šiomis dienomis. Kalbėti

apie problemas, kurios amţinos, nekintančios ir neišnykstančios jokiose santvarkose, paranku, bet

tuo pačiu rizikinga. Kūrinys nepraranda aktualumo, jei skelbia amţinas temas. Bet rizikuoja likti

banalus. Kad būtų išvengta monotonijos, vystant populiarią temą, veikalas privalo būti savitas,

išskirtinis, kokybiškas. Tokie yra A. Camus kūriniai. Skirtingų šalių skaitytojai juos vertina uţ

originalią, neretai pesimistišką kalbėjimo manierą, po kuria slepiasi optimistiška potekstė; beje,

28

Rastenis K, Mokęs gyventi absurdo sąlygomis, Literatūra ir menas, 1994 rugsėjo 24 d., Nr. 39 (2494), p. 13. 29

Paulauskaitė V, Ţmogaus egzistencijos problema, Gimtasis žodis, 1990 vasario 2 d, p. 1. 30

Paulauskaitė V, Ţmogaus egzistencijos problema, Gimtasis žodis, 1990 vasario 2 d, p. 1.

17

pastarąją įţvelgia tik tas, kas turi ţinių apie egzistencializmą ir absurdo teoriją, tas, kuris geba

atpaţinti A. Camus alegoriją.

Kritikas ir filosofas Arvydas Šliogeris, rašęs ir okupacijos metais, ir nepriklausomoje

Lietuvoje, ne kartą svarstė, kodėl A. Camus svarbus mūsų kultūrai. Ketvirtaisiais nepriklausomybės

metais jis reiškė abejonę, ar vis dar reikalingas ir aktualus A. Camus mūsų epochai, kurioje jau yra

maišto patirties, pasaulio absurdiškumo suvokimo. Gal metas leisti A. Camus būti „paskutiniuoju

moralistu, paskutiniuoju krikščionimi ir paskutiniuoju tragiškuoju herojumi“31

? Ir čia pat nė

akimirkos nedvejodamas atsako: „Jei tikime ateitimi ir jos laukiame, Alberto Camus maištas negali

netapti mūsų savastimi“32

. Vadinasi ieškančiai savasties asmenybei, toks rašytojas negali atsidurti

nuošalėje, o priešingai - išlieka aktualus.

Greta svarstymų, kad Albert„as Camus jau praranda aktualumą, esama ir priešingų

nuomonių, skelbiančių, kad rašytojas kūriniuose aprėpė tiek daug aspektų, kurie ir šiandien yra

aktualūs. Tokiu pavyzdţiu galime laikyti „Kaligulą“ – draminį kūrinį, kuris unikalus savo temų ir

aspektų gausumu. V. Paulauskaitės teigimu, tai „idėjų drama, kurioje gausu įvairiausių – socialinių,

istorinių, politinių, filosofinių - motyvų, metafizikos, paradoksų, metaforų, silogizmų,

meditacijų“33

. Nepaprasta būtų rasti kitą nedidelės apimties kūrinį, kuriame tyrinėtojai išskirtų tokią

gausybę realizuojamų idėjų. „Kaligula“ šiuo atveju unikalus kūrinys. Todėl natūralu, kad

neprarandantis aktualumo, nes pernelyg daug jame telpa, todėl kiekviena karta, santvarka,

asmenybė joje randa kaţką savo. „Kaligula“ – terpė, leidţianti mąstyti apie politiką, moralę, baimę,

nuolankumą, gyvenimą, mirtį, meilę, smurtą, išmintį, beprotybę. Apibendrindami galime teigti, jog

tai kūrinys, kalbantis tiesiog apie gyvenimą ir ţmogų, kuris turi „didelę gyvenimo aistra paţenklintą

sielą“34

. Ţmogaus ir pasaulio santykis – nesibaigianti viena aktualiausių būties problemų.

Straipsnio autorė, pradėjusi pesimistinėm nuotaikom, kryptingai siekia formuoti Kaligulos

– sudėtingos, bet tuo vertingos asmenybės įvaizdį, kuris yra tipiškas egzistencializmo filosofijai,

kuriai atstovauja A. Camus (ir per kurį Lietuva turi galimybę susipaţinti su šia filosofijos kryptimi;

tai autorei labai svarbu). Todėl akcentuojama, kad Kaligula – absurdo ţmogus, savo egzistencijos

forma pasirinkęs maištą <...> maištas duoda vertę gyvenimui“35

. V. Paulauskaitė akcentuoja

Kaligulos – kankinio įvaizdį.

31

Šliogeris A, Albert„o Camus maištas, Literatūra ir menas, 1994, vasario 26 d., p. 3. 32

Šliogeris A, Albert„o Camus maištas, Literatūra ir menas, 1994, vasario 26 d., p. 3. 33

Paulauskaitė V, Ţmogaus egzistencijos problema, Gimtasis žodis, 1990 Vasario 2 d., p. 2. 34

Paulauskaitė V, Ţmogaus egzistencijos problema, Gimtasis žodis, 1990 Vasario 2 d., p. 2. 35

Paulauskaitė V, Ţmogaus egzistencijos problema, Gimtasis žodis, 1990 Vasario 2 d., p. 4.

18

Įdomu tai, jog minėta autorė išsako poziciją, kodėl kūrinys turi būti įtrauktas į mokyklinę

programą ir sulaukti didesnio mokytojų dėmesio (Pastaba: „Gimtasis ţodis“ tuo metu turėjo

prierašą: Lietuvos TSR liaudies Švietimo ministerijos ţurnalas). Apgailestaujama, jog XX a.

antrosios pusės visuotinei literatūrai mokykloje dėmesio beveik nebuvo skirta, todėl uţaugo kartos,

kurioms vakarų literatūra nepaţįstama (arba menkai paţįstama). Nuo 1989-ųjų į mokyklinę

programą įtraukta daugiau autorių, siekiant reabilituoti visuotinės literatūros situaciją. Siūloma imtis

nelengvo darbo ir lyginti Kaligulos ir Hamleto, Kaligulos ir Fausto, Kaligulos ir Kaino charakterius

argumentuojant, jog taip bus skatinamas gebėjimas matyti kūrinį/personaţą/autorių kultūriniame bei

meno raidos kontekste. Ir dar kartą retoriniu klausimu pabrėţiama, koks aktualumo neprarandantis

šis kūrinys ir jo personaţas: „Kaligula“ – ţmonijos dvasinės destrukcijos istorija. Dramos herojų

pasaulėţiūra, gyvenimo būdas, vertybinė destrukcija – ar tai nėra ir mūsų epochos situacija?“36

.

Praėjus devyniolikai metų, mokyklose galime uţduoti tą patį klausimą tikėdamiesi tokio pat

atsakymo. Šioje vietoje norisi pasikartoti, jog A. Camus, matyt, amţiną aktualumą lėmė tai, jog tiek

ţmogus, tiek filosofija kinta labai pamaţu.

Pačioje Prancūzijoje dar gyvam esant rašytojui jam buvo segamos (ateistinio)

egzistencialisto, filosofo etiketės. Nors pats rašytojas „norėjo atsiriboti nuo egzistencializmo, o ypač

nuo Ţ. – P. Sartro, ir save laikė absurdo literatūros atstovu“37

. Lietuvos kritikai, literatūrologai,

ţurnalistai, rašantys literatūros temomis (minėti aptariant iki nepriklausomybės pasirodţiusią kritiką

ir vėliau rašę, pavyzdţiui, A. Šliogeris, J. Baranova, E. Naujokaitienė, K. Rastenis ir kiti) taip pat

pristatydami A. Camus mini jo ryšį su egzistencializmu ir neretame straipsnyje Albert„ą Camus lydi

tokie apibūdinimai: „Absurdo pranašas, maišto, saviţudybės, mirties filosofas“38

, “Rašytojas

moralistas <...> pripaţindamas absurdą kaip vyraujantį pasaulio dėsnį su juo nesitaiko“39

etc.

Esama kritikų, pavyzdţiui A. Šliogeris (Šliogeris A., Konkretumo liudytojas//Kultūros

barai, 1994 Nr. 7, p. 74 – 77.), kurie mano, jog Lietuvoje Albert„as Camus buvo paţintas

netinkamu būdu. Lietuvoje pirmiau pasirodė rašytojo romanai, o tik vėliau eseistika. Tuo tarpu tai

yra tas rašytojas, kurį reikėtų paţinti būtent nuo eseistikos, nes tik ji veda į gilų ir išsamų romanų

suvokimą. Taip nenutiko. Todėl belieka pasidţiaugti, kad A. Camus Lietuva apskritai paţino, nes

kūrinių atėjimo į mūsų kultūrą chronologijos jau nebegalime pakeisti.

36

Paulauskaitė V, Ţmogaus egzistencijos problema, Gimtasis žodis, 1990 Vasario 2 d., p. 5. 37 Bartkus G. A. Kamiu ir absurdo filosofija. Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX ir XX amžių Vakarų Europos ir

Amerikos filosofija. V., 1974, p. 406. 38

Paulauskaitė V, Ţmogaus egzistencijos problema A. Camus dramoje „Kaligula“, Gimtasis žodis, 1990 Nr. 2, p. 1. 39

Bauţytė G, Albertas Kamiu ir jo romanai, Pergalė, 1968 Nr. 9, p. 69.

19

A. Camus rašytojas, kuris iš skaitytojo reikalauja dvasinio pasirengimo, filosofinio

išprusimo. Arvydas Šliogeris aptardamas lietuviškai išleistą rašytojo veikalą „Rinktiniai esė“

apibrėţdamas skaitytojų ratą teigė, jog knygai reikia įsipareigojančio ir atsakingo skaitytojo, nes

„tiems, kurie knygose ieško tik malonumų ar estetinių išgyvenimų, šios knygos geriau neskaityti“40

.

Aptariant skaitytojų ratą, šioje vietoje derėtų prisiminti minėtą T. Venclovos recenziją, kurioje

dţiaugiamasi, kad jaunuoliai sulaukė verstų A. Camus darbų. A. Šliogeris pasitikdamas „Rinktinius

esė“ taip pat dţiaugsmingai sušunka: „Pagaliau sulaukėme!”41

. Tačiau čia pat paaiškina, jog

pasirodţiusi knyga dţiugina jo kartos, kaip pats sako, penkiasdešimtmečių karta, ţmones, o

jaunesniems ko gero menkai aktuali: „Gal jis bus reikalingas ir dabarties jaunuomenei, bet

prisipaţinsiu, šie tiek tuo abejoju“42

. T. Venclova gimė trylika metų anksčiau uţ A. Šliogerį, tačiau

iš emės juodu galima laikyti to paties meto, tos pačios kartos ţmonėmis, kuriems A. Camus buvo

labai reikalingas ir aktualus tiek jaunystės metais, tiek sulaukus brandos. Tačiau drįstume teigti, jog

pesimistinė A. Šliogerio nuojauta, jog ateinančioms kartoms A. Camus bus neaktualus, nėra visiškai

teisinga, nes, kaip vėliau paaiškės, reţisieriui Ignui Jonynui, kuris dvidešimt penkeriais metais

jaunesnis, A. Camus pasaulėţiūra aktuali. Tačiau ne tik A. Šliogeris uţsimena apie blėstantį A.

Camus aktualumą.

Jau prieš penkiolika metų Elina Naujokaitienė recenzuodama A. Camus „Rinktinius esė“

pastebėjo, jog šis prancūzų rašytojas, anot jos, ne tik mūsuose praradęs aktualumą: „Camus keltos ir

svarstytos temos pačios savaime nebėra tokios pat įdomios ir aktualios, kokios jos buvo prieš keletą

dešimtmečių, ypač su rezistencija ir „tragiškojo humanizmo“ filosofija glaudţiai susijusiai prancūzų

intelektualų daliai“43

. A. Šliogerio pozicija šiuo atţvilgiu tapati. Jis mano, kad A. Camus į Lietuvą

atėjęs per vėlai prarado galimybę atsiskleisti visu savo aktualumu. Kritikas mano, jog jo kartai

rašytojas buvo reikalingas „didţiųjų vilčių brėkšmoje”, kai reikėjo kaţko, kas kalba atvirai, yra

tauraus charakterio, maištingos sielos ir nepaperkamos sąţinės. O ar A. Camus aktualus ir

reikalingas dabarties bendruomenei, A. Šliogeris drįsta abejoti. Tačiau tenka pripaţinti, jog po

Alber„to Camus mirties jokia pasaulio šalis nebeišaugino tokio mąsto „sąţinės ir proto riterio,

galbūt paskutinio intelektualinio herojaus ir aristokrato”44

. Lietuvos skaitytojui A. Camus aktualus

ir savo skurdţia kilme. Kaip pats rašytojas yra sakęs, jį subrandino saulė ir skurdas. Kaip vėliau

pamatė visas pasaulis, subrandino didį filosofą, prozininką, eseistą, dramaturgą ir tiesiog ţmogų.

40

Šliogeris A., Konkretumo liudytojas, Kultūros barai, 1994, Nr. 7, p. 77. 41

Šliogeris A., Konkretumo liudytojas, Kultūros barai, 1994, Nr. 7, p. 74. 42

Šliogeris A., Konkretumo liudytojas, Kultūros barai, 1994, Nr. 7, p. 77. 43

Naujokaitienė E, Alberto Camus eseistika, Metai, 199, Nr. – 11, p. 150. 44

Šliogeris A., Konkretumo liudytojas, Kultūros barai, 1994, Nr. 7, p. 77.

20

Lietuviai – skurdi tauta. Ir daţnai to skurdo gėdijamasi, veidmainiaujama, dedamasi kitokiais. Kai

tuo tarpu A. Camus pavyzdys įrodo, jog iš nepritekliaus gali išaugti gili dvasia.

Akivaizdu, jog kritikai nesutaria (o gal ir neieško bendro poţiūrio): aktualus ir svarbus A.

Camus nepriklausomoje Lietuvoje, ar vis dėlto jau baigėsi jo era. Yra manančių, jog A. Camus

negali greit išnykti iš skaitytojų akiračio todėl, kad jis savo įsijautimu į ţmogaus problemą tampa

daugiau nei knygos autoriumi. Jis tampa dvasiniu draugu. Vėliau reţisierius Ignas Jonynas sakys,

kad A. Camus filosofija jam buvo svarbi ir paveiki, kad iš jos jis daug ko išmoko. Viename

straipsnių Vygantas Šiukščius cituoja amerikiečių literatę ir intelektualę Susan Sontag, kuri lygina

A. Camus su kitais kūrėjais išryškindama jo pranašumą, kitoniškumą: „Albert Camus suţadina

tikros meilės jausmą. Kafka sukelia gailestį ir siaubą, Joyce„as – susiţavėjimą, Proustas ir Gide„as –

pagarbą, tačiau nė vienas nūdienos rašytojas, išskyrus Camus, man regis, nėra sukėlęs meilės

jausmo“45

. Taip kalba uţsienio kritikė. Bet juk anksčiau įrodėme, jog ne vienas ir mūsų krašto

kūrėjas liko suţavėtas A. Camus kūryba ir kaip skaitytojas, ir kaip rašytojas, ieškantis įkvėpimo,

kūrybinio mokytojo. Gal apie A. Camus rečiau kalbama, jis rečiau cituojamas ir akcentuojamas, bet

iš mūsų kultūros nedingęs ir nepamirštas: skaitomas, suprantamas, vadinasi ir reikalingas.

Rašytojas reikšmingas ne tik savo kūryba, bet ir tuo, jog mūsų šalyje papildo supratimą

apie prancūzų literatūrą, o pats A. Camus savo darbais leidţia paţinti ir kitus prancūzų prozininkus

(pavyzdţiui, F. Kafką). Šiandieninis skaitytojas ir literatūrologas A. Camu„s kūryboje turi ieškoti

minties, atspindinčios absurdą. Rašytojo kūryba gili susimąstymais apie mirtį, absurdą, išdidumą,

laisvę, filosofiją.

K. Rastenis iškelia lietuvių ir prancūzų tautų skirtingumą, bet tuo pačiu jis pabrėţia, jog tai

ne kliūtis puoselėjant panašias vertybes, paţiūras literatūroje. To meto Prancūzija daug palankesnė

terpė iššūkiams, naujiems poţiūriams, tuo tarpu Lietuvoje į naujoves ţiūrima atsargiau, jos

priimamos santūriau. Albert„o Camus absurdo ţmogus buvo suprastas ir teigiamai įvertintas

Lietuvoje, nes lietuvio prototipui absurdo herojus buvo artimas savo pozicija, jausmais, potyriais,

todėl A. Camus tapo savotišku dvasiniu pagalbininku mąstančiam Lietuvos skaitytojui ir kūrėjui.

Minėjome, jog A. Camus savo kūryba santūriam ir tikinčiam Lietuvos kraštui galėjo

pasirodyti pernelyg ateistiškas. A. Šliogeris viename savo straipsnių pateikia visiškai priešingą

poţiūrį, tvirtindamas, kad A. Camus nėra nei ateistas, nei mirties apaštalas. O viltį ţmogaus

gyvenimui gali suteikti „ne malda dievams, ne tikėjimas aukščiausiuoju protu ar istorija, o būtent

visiškas atvirumas absurdui yra pirmas ţingsnis į ţmogaus dalios pateisinimą“46

. A. Camus nėra

neigiantis Dievą. Bet jis jam nepriskiria stebuklingų galių, kuriomis ţmogus tikėdamas tarytum

45

Šiukščius V, Albert„o Camus išpaţinimai, Tarp knygų, 1996 Nr. 6, p. 17. 46

Šliogeris A, Alberto Camus maištas, Literatūra ir menas, 1994 vasario 26, p. 3.

21

laukia Dievo apvaizdos. Rašytojas buvo narsus išdrįsdamas pasakyti, kad tik ţmogus gali išgelbėti

savo gyvenimą sukurdamas jam parsmę, nes pats savaime nei ţmogus, nei jo gyvenimas nėra

prasmingas, kaip skelbia baţnyčia. Būdamas Dievo tvariniu ţmogus dar netampa stebuklu.

Stebulkingu gyvenimas tampa kai yra įprasminamas. Drąsi, ypač Lietuvos aplinkoje, mąstysena.

Bet teisinga. Todėl A. Camus išliko. Todėl jis dar yra. Gyvenimas absurdiškas, todėl pasaulį lydi

tokios rykštės kaip šizofrenija, saviţudybės, nes ţmogus ne visada pajėgus taikstytis su absurdu

pasaulyje. Be to, susitaikyti geba tik išmanantys daugybę gyvenimo ir būties dėsnių. Vadinasi,

intelektualūs. Tokia savybe turi pasiţymėti ir A. Camus skaitytojai, kurie ne tik skaito, bet ir

supranta, įsisąmonina. Bėgti ir uţsimiršti yra daug sunkiau, nei bandyti suprasti, kodėl taip ir ką aš

galiu pakeisti. Albert„o Camus tekstų perskaitymas yra veikiamas mūsų kultūros, gana gilių

krikščioniškų tradicijų, todėl neretai nepriimtinas galėjo atrodyti ne vienas rašytojo pamąstymas, ir

tik gilesnis paţinimas padeda suprasti, kad vis dėlto A. Camus ţmogų jaučiantis ir atjaunčiatis

kūrėjas. Kuris ne visada sutinka su Dievo tiesomis, bet jų neneigia. K. Rastenis yra rašęs, kad „mes

vis dėlto racionaliai pasirenkame A. Camus poţiūrį ir esame veikiami tiesiog kraujy esančios

katalikiškos tradicijos. Patirti absurdo ţmogaus laisvę, laikantis aukštų moralinių nuostatų, mums

nėra lengva. Bet... nėra ir neįmanoma“47

. Kriterijus nelengva, bet įmanoma gali slėpti dar vieną A.

Camus patrauklumo aspektą. Ţmogaus prigimtis neretai nori patirti tai, kas jai neskirta; pasiekti tai,

kas sunkiai pasiekiama; paţinti tai, kas jai nepaţinu. Absurdas, paremtas aukštomis moralinėmis

nuostatomis, - ne kiekvienam patiriama būsena, jausena. Tam reikia moralios, daug su savim

dirbančios asmenybės. Tokio skaitytojo reikia ir A. Camus. Lietuvoje, kaip ir pasaulyje, atsiranda

metančių iššūkių pačiam sau. Tada jiems prireikia moralinės atramos. Kai kurie ją randa A. Camus

tekste.

Tai, ką kiti kritikai įvardija kaip ateistinį egzistencializmą, antikriščioniškų vertybių

išryškinimą ir dominavimą kūryboje, rodant pasaulio absurdiškumą, A. Šliogeris vadina

įsiţiūrėjimu į gyvenimo tamsiąją pusę: „Neţinau kito ţmogaus, kuris būtų taip atidţiai įsiţiūrėjęs ir

taip aistringai įsimąstęs į tamsiąją gyvenimo pusę, o kartu gyvenimą mylėjęs beveik su demonišku

atkaklumu“48

. Tenka sutikti su šiuo autoriumi, jog A. Camus buvo kraštutinumų ţmogus ir mylėjęs,

ir nepakentęs visomis išgalėmis. Ir nors kūryboje daug dėmesio skiriama pokalbiams apie

saviţudybę, apie ţmogaus gyvenimo beprasmiškumą ir mirties absurdiškumą, tai kyla ne iš protesto

prieš krikščionišką bendruomenę, o iš protesto prieš patį gyvenimą, prieš jame vyraujančią

neteisybę. Priešinimasis absurdui buvo toks stiprus, kad neretai panašėjo į demonišką atkaklumą.

47

Rastenis K, Mokęs gyventi absurdo sąlygomis, Literatūra ir menas, 1994 rugsėjo 24 d., Nr. 39 (2494), p. 13. 48

Šliogeris A, Konkretumo liudytojas, Kultūros barai, 1994, Nr. 7, p. 74.

22

Albert„as Camus niekada neneigė (priešingai, visa savo kūryba jis tą teigė), jog ţmogus turi būti

laimingas.

Toliau A. Šliogeris įrodinėja, kad A. Camus niekada neneigė Dievo. Rašytojas sakęs, kad

pasitraukus Dievui lieka tik istorija ir jėga, o nei vienos, nei kitos jis pakęsti negalėjo. Prisiminkime

anksčiau minėtą faktą, jog gana pesimistišką ir nihilistišką A. Camus poţiūrį į gyvenimą bus

suformavusi būtent istorija, gyvenamasis metas, kuriame nestigo ţiaurumo, jėgos, apsireiškusios

karo pavidalu. Nei mirtis, nei gyvenimas nepadeda ţmogui spręsti amţinųjų būties klausimų.

Albert„as Camus – įvairaus spektro rašytojas. Ir ţurnalistas, ir filosofas, ir groţinių tekstų kūrėjas, o

pats save apibūdino paprasčiausiai kaip menininką. A. Šliogeris mano, kad rašytojas sau iškėlė

mirtingajam nepakeliamą šventosios trejybės rolę: „Tokia triguba rolė galbūt ir lengva Dievui, kaip

ţinia, sugebančiam būti iškart trijuose asmenyse, bet labai sunki, o gal ir nepakeliama

mirtingajam“49

. Pats rašytojas suvokė esąs kitoks, todėl suprato, kad yra reikalingas tik panašiems į

jį.

Konfliktiškas, bet ne neigiantis, A. Camus santykis su Dievu yra išryškėję ne viename jo

pasisakyme. Prieš keletą metų „Šiaurės Atėnai“ spausdino rašytojo pokalbį su draugu metodistų

kunigu Howardu Mumma. Iš judviejų pokalbio aišku, kad A. Camus daug dėmesio gyvenime skyrė

religijai, bandymui ją suprasti ir išsiaiškinti, kokia jos egzistavimo prasmė, ką reikšmingo Dievas ir

tikėjimas gali duoti ţmogui. Tos prasmės rašytojas ieškojo visą gyvenimą. Anot H. Mumma uţrašų,

rašytojas sakęs: „Į baţnyčią ateinu, nes ieškau. <...> Ieškau kaţko, kas uţpildytų mano jaučiamą

tuštumą. <...> Visuomenė ir mano romanų skaitytojai, pajutę tą tuštumą, neranda atsakymų mano

kūryboje. <...> Esi teisus – ieškau kaţko, ko pasaulis man nesuteikia“50

. Čia svarbu pastebėti

tikrumo aspektą. Rašytojas neleido sau kūrinuos kalbėti apie tai, ko nesupranta, į ką pats negali

atsakyti. Todėl visaip bandė uţpildyti slegiančią tuštumą, išsiaiškinti, kas yra tai, ko taip trūksta, nes

jautė, kad skaitytojas ir visuomenė negali būti apgaudinėjami, nes greitai tą perpras. A. Camus

kūryboje greta amţinos ţmogaus egzistavimo prasmės temos galime išskirti dar vieną, kurios

aktualumo neveikia laikas, - tikėjimas ir ţmogaus santykis su Dievu. Matyt, buvo tokių, kurie A.

Camus skaitė ir dėl pastarojo aspekto. Juolab, paţvelgę į publikacijų apie A. Camus bibliografiją,

pamatytume, kad ne kartą šio rašytojo pamąstymus publikavo ir krikščioniškos pakraipos leidinys

„XXI amţius“. Vėlgi, matyt, dėl to, kad rašytojas kalbėjo apie sudėtingą kelią ieškant Dievo, apie

kiekvienam savą ir skirtingą jo radimą, apie skaudų, kartais konfliktišką, savo paties santykį su

Dievu, bet jokiu būdu jo neneigiant ir nesipriešinant jo buvimui.

49

Šliogeris A, Konkretumo liudytojas, Kultūros barai, 1994, Nr. 7, p. 75. 50

Mumma H, Pašnekesiai su Camus, Šiaurės Atėnai, 2007 m. vasario 10 d. Nr. 6, p. 4.

23

Sovietinėje Lietuvoje spausdintuose straipsniuose beveik niekur nekalbama apie A. Camus

dievoiešką. Tuo tarpu bandyta gilintis į būties ir ţmogaus santykio problemą paaiškinant, jog „A.

Kamiu, panašiai kaip jo amţininkai egzistencialistai, iš anksto atsiribojęs nuo klausimų apie dievą,

dvasią“51

ir gilinasi į ţmogų.

Camus mokė ţmogų kovoti, nes be kovos gyvenimas praranda visas prasmes. Toks iš

pirmo ţvilgsnio paprastas gyvenimo traktavimas yra didţiojo būties tragizmo suvokimas, ne

gniuţdantis ţmogų, bet priešingai – jį išlaisvinantis. Tokią rašytojo susiformuotą pasaulėţvalgą

pripaţįsta visi kritikai, tik ne visi vienodai interpretuoja. Minėtas A. Šliogeris parodo Albert„ą

Camus kaip rašytoją, teigiantį gyvenimo prasę, dţiaugsmą, kurį temdo absurdiškoji gyvenimo pusė,

tačiau A. Camus kūryba moko, kaip maištaujant nugalėti visą ardančią jėgą - absurdą. Anot A.

Šliogerio, Albert„as Camus absurdą įveikia cinizmu, kurio „akiratyje absurdas praranda tragizmą“52

.

Šis prancūzų rašytojas lietuvių kultūroje svarbus kaip groţiniuose kūriniuose

egzistencines gyvenimo prasmes aiškinantis filosofas. Niūriausiomis spalvomis tapydamas savo

sukurtą pasaulį, A. Camus geba suteikti vilties ir tikėjimo rytojumi skaitytojui. Rašytojo maištas

tampa skaitytojo maištu, įgalindamas jį veikti, pastūmėdamas pokyčiams, suteikdamas jėgų ir ryţto.

Ţmogus turi prarasti, netekti, nusivilti, ţodţiu, išgyventi tragediją, kad galėtų atpaţinti viltį. Tokia

yra A. Camus kūryba, dėl šios prieţasties ji reikalinga lietuviškajam adresatui.

Albert‟o Camus filosofija savotiškai atliepė Lietuvos socialinę situaciją nuo tada, kai

kūriniai pradėti versti į lietuvių kalbą. Lietuvai teko patirti priespaudą, cenzūrą, bandymą susidoroti,

savų kultūros ţmonių išdavystę. Tauta skilo: vienus tenkino esama situacija, kuri atrodė palanki,

priimtina, geresnė; kitus siutinio bandymas pakeisti, pavergti, paversti tuo, kas nesi; treti liko

viskam abejingi, manydami, kad neturint galios keisti, neverta ir kovoti. Siūlome pasigilinti į A.

Camus kūryboje atsispindinčią pasaulėţiūrą. Gal tada išaiškės naujos aktualumo mūsų kultūrai

prieţastys.

Rašytojas negalėjo taikytis su dirbtinumu pasaulyje, su tuo, kas prieštarauja ţmogaus

prigimčiai. Čia jis priskiria ir biurokratizmą, ir materializmą, kurio gyvenime radosi vis daugiau. A.

Camus ţmogiška prievole laikė įsipareigojimą visuomenei, bet ne pataikaujant, o kalbant apie jos

ydas, iškeliant tai, kas purvina, negera, antihumaniška. Tai daug sudėtingesnis, tikrensis ir didesnę

naudą pasauliui teikaintis ţmogaus įsipareigojimas visuomenei. „Visa savo eseistika, bent jau

didţiąja jos dalimi, A. Camus buvo labai aktyviai įsijungęs į visuomeninių problemų svarstymą.

Tuo poţiūriu jis buvo vienas įtakingiausių to meto intelektualų. Bet tai irgi savotiškai stojiška

51 Bartkus G, A.Kamiu ir absurdo filosofija. Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX ir XX amžių Vakarų Europos ir

Amerikos filosofija. V., 1974, p. 406. 52

Šliogeris A, Konkretumo liudytojas, Kultūros barai, 1994, Nr. 7, p. 75.

24

nuostata: nėra kitos išeities“53

, - teigia Astrida Petraitytė. Camus buvo rašytojas, netikėjęs nei

socializmo, nei jokiais kitais vartotojiškais visuomenės idealais. Ir visą laiką sakęs, jog nors

visuomenė be ydų yra neišvengiama, kiekvienam derėtų pasistengti būti nors kiek geresniam. Ypač

Albert‟as Camus pasisakė prieš konclagerių visuomenę. Smerkė ją sakydamas, kad tai milijonus

ţmonių naikinantis aparatas. Visos šios idėjos, be abejo, atsispindėjo kūryboje, ypač eseistikoje.

Visos jos atpaţįstamos mūsų šalies istorinėje praeityje. Buvo bandoma palauţti mūsų ţmogaus

prigimtį, atimant laisvę ar juo tiesiog atsikratant, bet tai išgyventa. Su stabų kultu atėjo ir jį sekančių

negerovių šleifas. Bet ir tai išgyventa, stabais atsikratyta.

Didieji rašytojai atvirai nemoralizuoja, jų kūrybos paskirtis kur kas gilesnė,

sudėtingesnė. Rašyti taip, kad paveiktum giliausius ţmogaus pasąmonės klodus jam pačiam to net

nesuprantant. Atrodo, jog Lietuvos kultūroje praėjusio amţiaus septintajame, aštuntajame

dešimtmetyje Albert‟as Camus tokią galią turėjo. Rašė apie tai, ko ţmogui labai reikėjo. Bet kad tai

suprastum, turėjai būti kitoks – įţvalgus, plataus akiračio, mąstantis ir suvokiantis – skaitytojas. Ir

tokių Lietuvoje buvo.

Albert‟as Camus suvokė, kad pasauliui ţmogiškumo trūksta, todėl ėmėsi „daugybės

darbų, teoriškai grįsdamas humanistinių vertybių būtinybę ir praktiškai diegdamas jas į Vakarų

pasaulio visuomenės sąmonę (Rytų pasauliui daugelis jo pasakymų tuo metu buvo neprieinami)”54

.

„Pirmajame ţmoguje” A. Camus kalbėjo apie tai, kad ţmogaus laime reikia pradėti rūpintis jau

dabar ir daryti tą kasdien, neatidedant rytojui. Kad šviesios ţmonijos ateities negalima kurti

negarbingomis priemonėmis. Ir tai nebuvo vien personaţų deklaracijos. Visų pirma tai buvo gili

dvasinė būsena, pasaulėţiūra. Savo tiesa rašytojas tikėjo ir įtikinamai apie tai kalbėjo. Todėl

įţvalgesnis skaitytojas Camus kūryboje rado daug ką artimo ir reikalingo. Rašytojas nebyliai,

potekstėmis kvietė skaitytojus pasauliniam susivienijimui „geresnio pasaulio kūrimui, o šią vienybę

ragino kurti dialogu, derinant nuomonių įvairovę, siekiant santarvės ir solidarumo. Jis protestavo

prieš bet kokius tironiškus reţimus, nesvarbu kokiais, kairiaisiais ar dešiniaisiais lozungais jie

dangstytųsi”55

. A. Camus kūryba – ţinutė pasauliui, kad taiką, santarvę, ramybę, gėrį kuria

kiekvienas iš mūsų; kad tai – ţmogiškumo padarinys. Priespaudos metu tokia ţinutė Lietuvai buvo

itin reikalinga.

Buvęs ne tik rašytoju, bet ir aktyviu visuomenininku, A. Camus ne tik į ţmogaus sielą,

sąţinę apeliavo, bet bandė įsijungti ir į ratą tų, kurie priima politinius sprendimus. Regis, turime ne

53

Petraitytė A, Skurdo ir saulės mąstytojas, Šiaurės Atėnai, 1996 vas. 24, p. 5. 54

Deksnys B, “Pirmasis ţmogus” – paskutinis Albert‟o Camus humanizmo akcentas, Naujoji Romuva, 1997 Nr.: 3 – 4,

p. 81. 55

Deksnys B, “Pirmasis ţmogus” – paskutinis Albert‟o Camus humanizmo akcentas, Naujoji Romuva, 1997 Nr.: 3 – 4,

p. 81.

25

tik rašytojo teoretiko, bet ir praktiko pavyzdį, kuris kūryboje iškeltas moralines normas siekė (arba

bent jau bandė) įgyvendinti kasdienybėje. Vienas tokių pavyzdţių galėtų būti grieţtas rašytojo

pasisakymas, protestavimas prieš mirties bausmę, kuri yra trukdis, kuriant vieningą Europą.

Bronius Deksnys mano, kad A. Camus kūryboje aptinkama ir nostalgijos dėl praėjusių

vaikystės dienų linija, todėl šiuo aspektu rašytojas atpaţįstamas ir savas. Nes, anot jo, mes, Lietuvos

ţmonės, tokią nostalgiją atpaţįstame Šatrijos Raganos „Sename dvare”, Adomo Mickevičiaus

kūrinyje „Ponas Tadas”. Greta jų galime statyti A. Camus „Pirmąjį ţmogų”.

A. Camus būdamas filosofu, mąstydamas apie ţmogaus egzistenciją labai brangina

ţodį. Jo ţodis talpus savo turiniu. Vertėjams su šio rašytojo darbais teko paplušėti. Vien pavadinimų

vertimai sukeldavo dvejonių. Kas taikliau: „La Chute” – Krytis/Kritimas ar Nuopolis; „L‟Etranger”

- Svečias ar Svetimas? Arba „La Peste” - Maras, „neţinia, kaip teisingiau šią epidemiją lietuviškai

įvardinti: pavadinti maru, atrodo, tarsi pasakyti per daug”56

, - svarsto Vytautas Bagdanavčius. „Le

premier homme“: Pirmasis žmogus ar Pirmasis vyras. Ţodis homme prancūzų kalboje turi

dviprasmybę. Vartotinas ir vyro, ir ţmogaus reikšme. Daugiaprasmis pavadinimas: vienu atveju

pasakoma per daug; kitu – per maţai. Toks ir tekstas: vienoks skaitytojas perskaito viską, net jei tai

neparašyta; kitas – kiek paviršutiniškiau, tiesiog sekdamas situaciją, siuţetą. Tiesa, atrodo, kad ir

pats A. Camus susidurdavo su iššūkiais rinkdamas taiklų pavadinimą kūriniui. Ryškiausiai tai

atsiskleidţia paskutiniojo kūrinio – „Pirmasis ţmogus“ - pavyzdys. Tai nebaigtas rašytojo kūrinys,

apie kurį po mirties rasta nemaţai įrašų uţrašų knygelėje. Nuo 1942-ųjų A. Camus uţrašų knygelėje

mini kaţkokį romaną įvairiais pavadinimais: „Visatos romanas“, „Romanas apie Tiesą“, „Ištaisytas

kūrimas“, „Sistema“. „Be abejonės, turėta galvoj būsimas „Pirmasis ţmogus“, ir tai labai lengva

įrodyt: dauguma temų ir siuţetinių linijų, detalių, netgi frazių iš penktojo dešimtmečio bloknotų

pateko į mus pasiekusį romaną „Pirmasis ţmogus“57

, - įrodinėja Manuk Ţoţjan. Lietuviškai verstų

kūrinių pavadinimą lėmė vertėjų poţiūris. Jie savo vertimais formavo rešytojo recepciją.

Ne vienas kritikas, literatūrologas pabrėţia, kad A. Camus aktualus savo drąsa.

Prabilęs tada, kai daugelis ţinojo, ką reikia sakyti, bet nė vienas nedrįso. Albert‟as Camus kiekvienu

kūriniu pabrėţia vis kitą svarbų bruoţą, be kurio visavertis ţmogaus gyvenimas neįmanomas. Antai

„Mare” aktualizuojamas racionalumas, proto galia, nes būtent protas įgalina ţmogų veikti teisinga

linkme.

Albert‟as Camus buvo tas, kuris drįso kritikuoti politines jėgas. „A. Kamiu iš pagrindų

kritikuoja marksizmą. Gindamas asmenybės maištą prieš neteisybę, jis pasmerkė revoliucijas,

56

Bagdanavičius V, Kamiu A. Maras recenzija, Naujasis židinys, 1997 Nr. ½, p. 86. 57

Ţoţjan M, Paskutinis Albert„o Camus kūrinys,Šiaurės Atėnai, 1997 sausio 25 d. Nr. 3 (347), p. 10.

26

vedančias tik prie teroro ir totalitarinio komunizmo”58

, - mano Kazimieras Vikonis. Nors vadintas

ateistiniu egzistencialistu, A. Camus puoselėjo daugybę krikščioniškų vertybių. Smerkė ţmogui

nepalankią santvarką, pasisakė uţ humanizmą, skatino protinių galių gilinimą ir daugelį kitų dalykų,

kurių dėka ţmogaus gyvenimas tampa tauresnis. Tik, deja, ţmogui grobuoniškoje visuomenėje ne

taip paprasta šių elementarių tiesų laikytis.

Iškalbinga ir nominacija, uţ kurią skirta rašytojui Nobelio premija: „Uţ kūrybą,

išryškinusią problemas, kylančias nūdienos ţmonių sąmonėje”59

. Atrodo, kad 1935-aisiais

kūriniuose fiksuojama nūdiena tęsiasi ir šiandien. Nes kurį kūrinį bepaimtumėme, kokiomis

literatūrologų citatomis, kad ir prieš dešimtmetį ar kelis rašytomis, jį aplipintumėme, vistiek atrodo,

kad kalbame apie šių dienų pasaulį. Ir šiandien bet kurioje kultūroje aktualus vėlyvuosiuose esė

iškeltas rašytojo klausimas: „Kodėl, siekdami gėrio, einate negerais prievartos, ţmogţudysčių,

apgaulės keliais ir tuo galiausiai pasmerkiate ir save, ir į save panašius pasiekti kareivines, vietoj

išsvajotosios laisvės?“60

. Retas ţmogus geba būti atviras ir laisvas visa savo esybe. Tokia

suvarţymams negailestinga rašytojo pozicija kai kuriuos piktino. Minėjome, jog buvo metas, kai

Rytai atsiribojo ir savo ţmones saugojo nuo tokių A. Camus postringavimų, bet jis jau tada turėjo

visus, kurie sugebėjo išgirsti, nuginkluojantį atsakymą: „Juk ne aš sumaniau ţmogaus skurdą ar

baisias dieviškojo prakeismo formules. Juk ne aš sušukau tą Nemo bonus (Niekas nėra geras –

lot.)”61

. Ir jau anksčiau savo kūrinių mintimis, veikėjų frazėmis jis prakalbo apie tai, kad nuo jo

(kaip ir nuo kiekvieno atskirai) nepriklauso pasaulyje niekas. Kaligula naikinamas vis ištardavo:

„Aš dar gyvas”. Kaip ir blogis, kuris pasaulyje nesunaikinamas ir neišraunamas vienu atoveiksmiu,

keliais gerais darbais. Tvirta pozicija išsakoma ir „Maro” pabaigos mintimi apie neišnykusias maro

bacilas”62

. Nelengvą metą teko išgyventi kūrėjui, kai nutarė, kad ţmonijos ateitis yra nesiejama su

komunizmo aušra. Lietuvoje ne kiekvienas skaitytojas tuo metu turėjo galimybę išsamiai susipaţinti

su rašytojo pasaulėţiūra. O kūriniai, įvilkti į alegorinį pradą ir prabylantys tikrosiomis prasmėmis

tik tam, kuris turi patyrimą, šifravimo kodą. Gal tame slypi atsakymas, kodėl cenzūros metu ir

Lietuvą pasiekė ne vienas vertimas. Kaip mano reţisierius Jonas Vaitkus (ţiūrėti 1-ą priedą), tuo

metu daug kas buvo leidţiama, daug kas praeidavo cenzūrą, tik stigo ţmonių, norėjusių tą daryti. O

atsakingi asmenys, matyt, neįţvelgė grėsmės tekstuose, nes gal patys nelabai gebėjo įţvelgti, kas uţ

tos alegorijos slypi. Bet kuriuo atveju dţiugu, kad dar okupacijos metais pasirodė A. Camus

vertimai mūsų literatūroje, kurie įnešė maišto dvasios daugiausia, ko gero, pačių menininkų, kūrėjų,

58

Vikonis K, Šventumo link, greta krikščionybės, XXI amžius, 2002 – 12 – 18 Nr.: 95, p. 7. 59

Vikonis K, Šventumo link, greta krikščionybės, XXI amžius, 2002 – 12 – 18 Nr.: 95, p. 7. 60

Vikonis K, Šventumo link, greta krikščionybės, XXI amžius, 2002 – 12 – 18 Nr.: 95, p. 7. 61

Kamiu A, Netikintys ir krikščionys. Pranešimo, padaryto 1948 metais Latour – Maubourg‟o domininkonų

vienuolyne, fragmentai, XXI amžius, 2003 – 01 – 15 Nr.: 4, p. 6. 62

Deksnys B, “Pirmasis ţmogus” – paskutinis Albert‟o Camus humanizmo akcentas, Naujoji Romuva, 1997, p. 85.

27

mąstytojų sąmonėje. Vytautas Bikulčius, nelikęs abejingas tokiai tikrai, sunkiai ir, svarbiausia,

nuoširdţiai rašytojo kovai, yra taip išsakęs savas simpatijas: „A. Camus yra viena ţaviausių XX

amţiaus asmenybių”63

. Kiekvienam savo, bet darbų, prieštaraujančių ar atmetančių šį prancūzų

kūrėją, jo idėjas, neteko regėti lietuviškoje periodikoje.

63

Bikulčius V, Nutrūkusi išpaţintis, Naujoji Romuva, 1995 Nr. 6/7, p. 10.

28

1. A. Camus recepcija Lietuvos teatre

Prie rašytojų recepcijos formavimo prisideda ne vien literatūros kritikai savo

recenzijomis, moksliniais darbais, ne tik periodikoje publikuojami straipsniai, bet nemenkas indėlis

tenka ir kinui, teatrui. Lietuvos scenoje statytas ne vienas Albert„o Camus darbas ir ne kartą. Todėl

šiame skyriuje apţvelgsime keleto reţisierių statymus, nes jų interpretacija, autoriaus pateikimas

scenoje, formuoja Albert„o Camus įvaizdį Lietuvoje.

Albert„ą Camus teatro scenoje interpretuoti iki šiol bandė keletas reţisierių: Juozas

Miltinis („Requiem vienuolei“, 1979), Jonas Vaitkus (‚Kaligula“, 1983), K. Braiţiūnas („Teisieji“,

1992), Juozas Sabolius („Nesusipratimas“, 1994), Gintaras Varnas („Svetimas“, 1995), Ignas

Jonynas („Kaligula“, 2004) ir Ramūnas Abukevičius („Ir visada bus per vėlu“, pagal A. Camus

„Krytį“, 2004). Bandysime giliau pasiaiškinti, kodėl reţisieriai rinkosi Albert„ą Camus, ką jame

įţvelgė, kodėl skirtingais metais (net dešimtmečiais) reţisieriams atrodė prasminga imtis būtent šio

prancūzų egzistencialisto kūrinių. Išsamiau aptarsime J. Vaitkaus ir I. Jonyno „Kaligulos“

statymus, G. Varno „Svetimą“, R. Abukevičiaus „Ir visada bus per vėlu“.

Dvi „Kaligulos“ interpretacijos. Jonas Vaitkus (1983-iaisias) ir Ignas Jonynas (2004-

aisiais) pasirinko tą pačią pjesę „Kaligula“. Ypač svarbus šiame kontekste yra reţisierius Jonas

Vaitkus, kurio spektaklis turėjo didelį pasisekimą. Svarbu, jog J. Vaitkus išdrįso A. Camus statyti

sovietmečiu. Tuomet „Kaligula“ turėjo atrodyti pavojingas kūrinys, nes skatino mąstyti, kalbėjo apie

valdţią pajutusio ţmogaus niekingumą, apie valdţios jėgą ir nepaisymą paprasto ţmogaus interesų;

prabilo apie šokiruojančius meilės ryšius, apie despotų vyravimą visuomenėje. Nepatogus kūrinys su

nepatogiomis temomis. Kaip teigia pats reţisierius, A. Camus „Kaligula“ yra kūrinys, raginantis

kalbėti apie „daug ką: apie valdţios engimą, apie nepasiekiamo siekimą, apie pamišimą. Statant

„Kaligulą“ norėjosi kalbėti apie dalykus, kurie gyvenime nekinta. Ir vienas jų yra valdţia. Valdţia,

ypač to meto, prievartauja ţmogų, primeta jam nepriimtiną santvarką, taisykles, kurių jis turi paisyti.

Kaip ir liepimas atnešti mėnulį – neįmanoma uţduotis. Bet kiek tokių neįmanomų uţduočių ţmogui

duoda valdţia. O baisiausia tai, jog atsigręţi atgal, pasiţiūri į šių dienų situaciją ir supranti, kad

niekas nepasikeitė, kad ţmogus vis dar yra valdţios prievartaujamas ir engiamas“ (ţiūrėti 1-ą

priedą). Samprotaudamas apie kūrinio prasmes, reţisierius J. Vaitkus atskleidţia vieną recepcinę

dramos gairę – diktuojamų temų aktualumą mūsų kultūrai, ir ne tik buvusiu akivaizdţiu laisvės

ribojimo metu. Reţisierius išskyrė ne vieną kūrinio diktuojamą kalbėjimo galimybę, kuri buvo

aktuali XX amţiaus ţmogui ir liko aktuali XXI amţiuje.

Istorinė Lietuvos situacija, kurioje kūrė, brendo, formavosi reţisierius Jonas Vaitkus,

savo dvasine būsena panaši į A. Camus gyvenamojo meto laiką: kolonijinės Alţyro priespaudos

29

liudininkas, išgyventas tarpukario, karo ir pokario metas; gyvenamoji vieta – Alţyras – Prancūzijos

kolonija (tiesa, pačios Prancūzijos laikyta ne kolonija, o dalimi), kurioje daţni neramumai, o nuo

1954 metų prasideda Alţyro nepriklausomybės karas. Rašytojas buvo prieš bet kokią ţmogaus

privartos formą, todėl kurdamas savąjį humanizmą neapsiėjo be prievartos ir laisvės sąvokų. Šios

dvi kategorijos svarios bene visuose jo kūriniuose. „Kaliguloje“ taip pat. Be abejo, Lietuvai

nepriklausomybės aušroje jos taip pat esminės. A. Camus – negandų krečiamos Europos kūrėjas.

Tas laikas viena prieţasčių kodėl, anot filosofo, publicisto Arvydo Juozaičio, „ne A. Camus

pasirinko egzistencializmą, o egzistencializmas jį. Būti sąţiningu kūrėju tarpukario Europoje reiškė

būti ir egzistencialistu“64

. Tiek A. Camus, tiek J. Vaitkus išgyveno grobuonišką pasaulio bei

Lietuvos istorijos laiką. Todėl, ko gero, natūraliai susiklostė neigiama reakcija į pinigus, valdţią,

dominavimą. Savo darbais norėjosi tam priešintis, iškeliant kardinaliai kitas vertybes. Šiuo atţvilgiu

jie tapo savotiškais kūrybos broliais, bendraţygiais, partneriais: A. Camus su aktualiu tekstu; J.

Vaitkus su jo realizavimu, nes nekalbėti tokiu metu menininkas teisiog negali. 1957 metais A.

Camus Nobelio kalboje išsakė poziciją, jog rašytojas privalo būti istroiją išgyvenančių, o ne ją

darančių pusėje. Toks buvo Albert„as Camus, tokiais kūrėjais galime laikyti ir Joną Vaitkų bei Igną

Jonyną. „Kaligulos“ pastatymai tai įrodo.

Ir vis dėlto stebina, kaip J. Vaitkui buvo leista statyti tokią savo drąsiomis idėjomis

valdţiai neparankią pjesę. Atrodo, lyg cenzūros ir nebūtų buvę. Pats reţisierius apmąstydamas tą

metą svarsto: „Teatro cenzūra buvo labai aktyvi. Visų pirma reikėjo surengti premjerą ministerijos

ţmonėms, o tik po to gaudavai leidimą. Kaip ir kodėl aš jį gavau, neįsivaizduoju. Po to man ne

vienas sakė, kad neįtikėtina, jog leidimas buvo duotas. Bet, galvoju, kad gal aš jau buvau visus šiek

tiek pripratinęs prie drąsios minties teatre. Jau buvo pastatytas daug labiau šokiruojantis „Karalius

Ūbas“ (1977 m. J. Vaitkus Kauno dramos teatre statė A. Jurry „Karalių Ūbą“). O gal spektaklis

nebuvo uţdraustas dėl to, kad buvo skirtas tik vietinei publikai? Iš tiesų, norint ir tais laikais buvo

galima daug ką padaryti, tik neretas dangstėsi bailumo kauke“ (ţiūrėti 1-ą priedą). Apţvelgiant J.

Vaitkaus repertuarą, akivaizdu, jog šis reţisierius teatre diktavo tendencijas ir to meto ţiūrovams

teikė kokybišką produkciją. Pats reţisierius sako, kad cenzūros metu kurti buvo galima, bet reikėjo

pasiryţti. O mes pridurtume, kad tik tokie drąsūs, viskam pasiryţę menininkais galėjo pasiūlyti

originalių teatrinių sprendimų.

Jau minėjome, kad intelektualus pokario jaunimas A. Camus kūrybą skaitė ir vertino.

O kaip ţiūrovai lankė spektaklį, pagal A. Camus kūrinį? Reţisieriaus J. Vaitkus tvirtinimu,

spektaklis surinkdavo pilnas sales ţiūrovų ir Kaune, ir Vilniuje. „Gal ne viską tuo metu ţmonės

64

Juozaitis A, Albert„o Camus „Dantraštis“, Naujoji Romuva, 1997, Nr. 7 – 8, p. 25.

30

suprato, bet buvo aišku, jog kaţko kitokio buvo išsiilgę“, - taip reţisierius apmąsto ano meto

Lietuvos teatro ţiūrovą (ţiūrėti 1-ą priedą). Galime teigti, kad tokiu atveju vadinamasis kūrinio

„lūkesčio horizontas“ sutapo su ţiūrovų „lūkesčių horizontu“, ir tai yra neabejotinas reţisieriaus,

kaip nesąmoningo šių lūkesčių derintojo, nuopoelnas. Reţisierius tampa mediatoriumi, pritaikančiu

kūrinį ţiūrovui.

Reikia paţymėti, kad „Kaligulos“ pastatymas buvo gana modernus. Scenoje įrengtos

video projekcijos, scenoje dekoracijų nedaug, dėmesys koncentruojamas į aktorių vaidybą ir jų

tariamą testą, per kurį atskleidţiamos kūrinio prasmės: pasaulio absurdas, engėjo ir engiamojo

santykiai. Aktorių meistriškumą ir įtaigią vaidybą (dėl ko, galime numanyti, spektaklis buvo

populiarus) paţymėjo ir teatro kritikai. Teatrologė Daiva Šabasevičienė rašė taip: „Vaitkaus reţisūra

iš aktorių pareikalavo gebėjimo ir drąsos stoti prieš ţiūrovą išgyvenant aukščiausią dvasinę įtampą.

<...> Reikalauja iš aktoriaus ypatingo nervingumo, aštrumo ir nenuspėjamų reakcijų“65

. Dėl to

aktorių ir reţisieriaus pastangos negalėjo likti neįvertintos.

Jono Vaitkus „Kaligula“. Nuotraukoje Valentinas Masalskis – Kaligula. Nuotrauka gauta iš Kauno

valstybinio dramos teatro atstovės spaudai Eugenijos Ramanauskaitės.

65

Šabasevičienė D, Teatro piligrimas, Vilnius: Krantai, 2007, p. 14.

31

Ţiūrovų aktyvumas – iš tiesų svarus rodiklis, bylojantis apie temos, problemų, aktualumą.Ko gero

svarbu ir tai, jog scenoje susitiko du iškilūs menininkai: A. Camus – jau turintis savą gerbėjų ratą ir

Lietuvoje; ir J. Vaitkus – savotiškas lietuviško teatro fenomenas, didelio pasisekimo sulaukęs

reţisierius. O kūryboje atsispindintys istorinis laikas ir niūri realybė garantavo aktualumą. Minėtos

teatrologės teigimu, „reţisierius ieško atsakymo į klausimą: ar besugebės mūsų amţininkas

išsaugoti dvasingumą?“66

.Tai dar vienas aktualus (ir tada, 1983-iaisiais, ir dabar, 2009-aisiais)

klausimas, į kurį atsakymų ieškoma (ir randama) Albert„o Camus kūryboje.

2004-aisiais Ignui Jonynui, matyt, nebeliko poreikio kalbėti apie valdţios uţguitą

ţmogų. Recepcinės kritikos poţiūriu svarbu išsiaiškinti, kodėl po dvidešimties metų kūrinys

neprarado aktualumo ir buvo įdomus ir reţisieriui, ir ţiūrovui. Be abejo, nepriklausomybės metais,

kai kūrėjas yra nevarţomas, tam tikro kūrinio realizavimą gali skatinti ir vidinės ambicijos. Šis

veiksnys neaplenkė Igno Jonyno, kuris savo pastatymo ištakas aptaria taip: „Man visada patiko

aštrus, dramatiškas ir paradoksalus poţiūris į bet kokius reiškinius. Tai galima rasti

egzistencializmo filosofijoje. Absurdo suvokimas, bandymas išgyventi, išlaikant asmeninį orumą,

neišvengiamybės suvokimas, ėjimas prieš srovę – visa tai randu A.Camus kūryboje. Tai man

artima“ (ţiūrėti 2-ą priedą), todėl natūralu, kad ir scenoje norėjosi ta tema kalbėti. Ignas Jonynas

mano, jog „Kaligula“ – kūrinys, leidţiantis kalbėti apie tikėjimą, „kad gali pakeisti gyvenimo

principus. Siekti neįmanomo. Nepasiekiamo. Nes tau suteikta valdţia arba bent jau galimybė. Bet

kokia kaina. Net ir ţinant, kad tai baigsis tragiškai. Kad tai bus nepakeliamai skausminga sau

pačiam ir aplinkiniams. Būti įsitikinusiam šita kruvina edukacine programa. Bet tik taip įprasminti

savo gyvenimą. Tai absoliučiai svetima mūsų laikmečiui – dėl to taip aktualu“ (ţiūrėti 2-ą priedą).

Paradoksalu: aktualu, nes svetima. Bet ko gero patraukli tezė šiuolaikiniam teatro ţiūrovui.

I. Jonyno spektaklis buvo sunkus, ilgas, todėl skirtas savotiškai kančiai pasiryţusiam

ţiūrovui. Tačiau scenovaizdis labai skyrėsi nuo J. Vaitkaus pastatymo. Šiuo atveju scenovaizdis

tarytum nukelia į Romos imperijos laikus, čia viešpatauja pamišęs Kaligula, kurį įkūnija Rolandas

Kazlas, visa savo esybe demonstruojantis valdţios galią ir tragišką jos didybę. Akivaizdu, kad

praėjus dvidešimt vieneriems metas po Jono Vaitkaus pastatymo, naujas reţisierius turėjo didesnes

technines galimybes: šviesos efektai, dūmai.

66

Šabasevičienė D, Teatro piligrimas, Vilnius: Krantai, 2007, p. 14.

32

Igno Jonyno „Kaligula“. Nuotraukoje Kaligula – Rolandas Kazlas. Nuotrauka iš asmeninės

režisieriaus svetainės www.ignasjonynas.com.

Ignas Jonynas spektaklio ţiūrovus įvertino šiais ţodţiais: „Spektaklio ţiūrovas

susiformavo gana greitai ir labai gerai lankė spektaklius. Jautėsi, kad tai specifinė auditorija. Galima

buvo nujausti iš salės reakcijų, kad ţiūrovas su tam tikru intektualiniu bagaţu. Ne atsistiktinė

publika, atėjusi papramogauti, o norintys gauti progą pamąstyti. Tai dţiugino“ (ţiūrėti 2-ą priedą),

kad 2004-aisiais tokių ţiūrovų buvo ir kad iš teatro reikalaujama ne vien tik pramogos, bet peno

dvasiai, kuris ne visada pasiekiamas lengvai. Neretai tam reikai ir dvasinių, intelektinių paties

ţiūrovo pastangų. Bet tokios kančios, tokio sukrėtimo Lietuvos ţiūrovai norėjo ir 2004-aisiais

metus įvertino I. Jonyno „Kaligulos“ statymą. Vadinasi, ir A. Camus mūsų krašte vėl buvo

įvertintas. Reţisierius neapsiriko pasirinkęs šį sudėtingą prancūzų rašytoją.

Ignui Jonynui „Kaligula“ buvo kūrybinis iššūkis, savęs pasitikrinimas, savirealizacija.

Jonui Vaitkui tai buvo kova. Pasiryţimas imtis šio spektaklio „reiškė nekelekūpsčiavimą prieš

valdţią, nebijojimą kalbėti drąsiai ir taip, kaip yra, kaip reikia, o ne kaţkas nori girdėti. Be abejo,

svarbi ir vidinė drama, kai ţmogus nori nepasiekiamo, to, ko negali turėti. Ir kaip išlikti pasaulyje,

kai esi kitoks, toks kaip Šarūnas, Kaligula ar kuris kitas“ (ţiūrėti 1-ą priedą). Abu savo ir pasiekė,

įtvirtindami ir dar kartą įprasmindami A. Camus kūrybinį palikimą mūsų kultūroje.

Tas pats draminis kūrinys, lyg ir tos pačios temos, rūpinčios dviems skirtingiems

reţisieriams skirtingu metu. Ir vis dėlto aišku, kad kūrinio pristatymas paveiktas laiko aktualijų, t.y.

abu reţisieriai pateikia skirtingą kūrinio interpretaciją. J. Vaitkui „Kaligula“ – galimybė kalbėti apie

destrukcinę valdţios apraišką. I. Jonynui „Kaligula“ – bandymas keisti pasaulį, naudojantis valdţios

suteikta privilegija.

33

Kyla klausimas, kodėl reţisierių poţiūris į valdţios temą skirtingas. Atsakymas lyg ir

aiškus – skirtinga socialinė santvarka šalyje: sovietmetis, aktyvios cenzūros laikas ir keturioliktieji

nepriklausomybės metai. Galima nujausti, jog nemenkas veiksnys originalioms interpretacijoms yra

ir reţisierių amţius. Abu kūrybiškai subrendę, turintys ambicijų kovoti uţ savo idėjas, siekti jų

realizavimo. J. Vaitkui „Kaligulos“ pastatymo metu buvo 39-eri, I. Jonynui – 33-eji. Nei vienam

„Kaligula“ nebuvo debiutas, abu jau turėjo savitą teatrinį braiţą. Ypač ryškus jis J. Vaitkaus darbe.

Maţdaug nuo 80-ųjų jis iškelia stiprių, maištaujančių ir, svarbiausia, kitokių asmenybių kultą teatre:

pakanka prisiminti „Šarūną“ (1980), „Statytoją Solnesą” (1980), „Kingą” (1980), „Kaligulą”(1983),

„Ričardas II” (1985). Reţisierius prisipaţįsta: „Norėjau formuoti ir ugdyti ţiūrovą – asmenybę,

kuriam norėjosi parodyti, kad vidumi stiprų, pasaulėţiūra kitokį visada bus norima suvienodinti,

suţlugdyti ar juo tiesiog atsikratyti. Norėjosi parodyti tragiškus likimus ir tai, jog ţmogus turi

pasirinkimo galimybę, tačiau atrodo, jog ţmogus iš svetimo pavyzdţio nesimoko“ (ţiūrėti 1-ą

priedą). Siekiai lyg ir aiškūs – kitokios, išskirtinės asmenybės pasirodymas teatro scenoje turi

suţibėti, būti efektingas.

Dviejų skirtingų kartų reţisierių susitikimas scenoje iš tiesų kontraversiškas: atrodo, į

diskusijų nekeliantį reiškinį – valdţią – gebama paţiūrėti skirtingai ir originaliai. Pats Albert„as

Camus valdţią laikė svarbiu ţmogaus likimą koreaguojančiu veiksniu. Tačiau jo politinės paţiūros

nublanko prieš egzistencializmo įtaką ir begalinę gyvenimo aistrą. O jei tekdavo rinktis politinę

barikadą, rašytojas visada atsidurdavo silpnųjų pusėje. Reţisieriaus J. Vaitkaus politinių paţiūrų

neaptarinėsime, bet darbai kalba patys uţ save. Akivaizdu, jog buvo eita prieš stipriausią jėgą.

I. Jonynas neturėjo galimybės matyti J. Vaitkaus pastatymo, bet pastarasis apie

jaunesniojo kolegos spektaklį yra atsiliepęs taip: „I. Jonyno sprendimas man buvo įdomus, bet jam

gal kiek kita „Kaligulos“ idėja rūpėjo“ (ţiūrėti 1-ą priedą). Reţisierius Gintaras Varnas, matęs abu

pastatymus, dalijasi tokiais įspūdţiais: „Mačiau abu „Kaligulos“ pastatymus. Vertindamas visus

spektaklius galiu pasakyti, jog Camus ir lieka Camus. Pamenu, Masalskio Kaligula, tai ir buvo

grynas egzistencializmas“ (ţiūrėti 3-ią priedą).

Apskritai suvokiame, jog reţisierius yra ne tik kūrinio interpretatorius, perteikėjas, bet

visų pirma skaitytojas, susiduriantis su kūrinio inspiruotais estetiniais išgyvenimais. Pastarieji

vėliau atveria suvokimą, ką kūriniu galima parodyti ir ką duoti ţiūrovui. Manome, jog svarstant,

kodėl A. Camus yra patrauklus Lietuvos skaitytojui, dera akcentuoti tai, apie ką jau prasitarėme.

Visų pirma A. Camus kūryba akcentuoja drąsą ir dogmų bei stereotipų nepaisymą (ši idėja buvo

itin artima J. Vaitkui). Prancūzų rašytojas nurodo būdą ir inspiruoja galimybę (kiekvienam, matyt,

skirtingai) nekeleklūpsčiauti, kalbėti tiesiai, kaip atrodo reikalinga, o ne kaip kaţkas liepia.

34

Reţisieriui nepaprastai svarbu, kad visa tai palydima vidinės dramos: rašytojo protagonistas daţnai

yra kitoks, nesuprastas, bet nori būti savimi ir išlikti.

Interviu su reţisieriais metu (ţiūrėti 1-ą ir 2-ą priedus) pasidomėjome, kodėl jie

nusprendė savo repertuarą papildyti būtent A. Camus kūriniu. Reţisierius, be abejonės, renkasi jam

aktualų ir svarbų tekstą. O kodėl kūrinys aktualus, svarbus klausimas recepciniu poţiūriu. Nei

vienas, nei kitas reţisierius lyg ir nepateikia tikslaus, aiškaus, konkretaus atsakymo, kodėl Albert„as

Camus ir jo „Kaligula“. Labiau ryškėja dvasinis rašytojo artumas skaitančiajam, pasaulėţiūrų

sutapimas arba ţavėjimasis kitokiu, drąsiu, netikėtu A. Camus ţvilgsniu į pasaulį. Tokį santykį mini

ir patys reţisieriai. Jonas Vaitkus sako: „A.Camus kūryba man visada buvo aktuali, aš juo ţavėjausi.

Atsiradus tekstui neabejojau, jog reikia „Kaligulą“ statyti, juolab, kad ir tokios tematikos teatre dar

nebuvo. Dar niekas nekalbėjo apie ţmogaus aistras, kraujomaišą, tam tikrą pamišimo formą“

(ţiūrėti 1-ą priedą). Dera pastebėti, jog Jonas Vaitkus „Kaligulą“ pastatė anksčiau, nei pjesė pasiekė

skaitytoją spausdintu variantu: spektaklis rodytas 1983-iaisiais metais; „Kaligula“ publikuota

rinkinyje „XX amţiaus prancūzų dramos“ 1984-ais.

Po 21-erių metų kitos kartos reţisierius Ignas Jonynas savo paţintį su A. Camus

kūryba komentuoja taip: „Man visada patiko aštrus, dramatiškas ir paradoksalus poţiūris į bet

kokius reiškinius. Tai galima rasti egzistencializmo filosofijoje. Absurdo suvokimas, bandymas

išgyventi, išlaikant asmeninį orumą, neišvengiamybės suvokimas, ėjimas prieš srovę – visa tai

randu A.Camus kūryboje. Tai man artima“ (ţiūrėti 2-ą priedą). Abu reţisieriai išskiria asmeninių

simpatijų svarbą. Reziumuodami galime teigti, jog rašytojas bet kurios kartos skaitytoją Lietuvoje

ţavi savo asmenybe (galbūt ir likimu, kurio pats pasirinkti negalėjo), aštriomis temomis, kurios

nepaveikios laikui, paradoksaliomis išvadomis ir nuoseklumu, t.y. visoje kūryboje dominuojančia

panašia tematika, raiška, pozicija. O sovietmečiu aktualus ir temų naujumu. Laikui bėgant temos ir

Lietuvos literatūriniame pasaulyje nebebuvo naujos, tačiau aktualumo neprarado. Ramunė

Balevičiūtė, rašydama I. Jonyno spektaklio recenziją, polemizuoja su čia išsakytomis mintimis

teigdama, jog „šiandien egzistencialistinis patosas vargu ar gali jaudint“67

. Prisiminkime periodikoje

išsakytą nuomonę apie A. Camus aktualumą. Ten taip pat atsirasdavo tokių, kurie tvirtindavo, esą

A. Camus jau nebeaktualus šiandieniniame pasaulyje. Bet taip teigiančių maţuma. Be abejo,

rašytojas nėra aktualus ir reikalingas besąlygiškai visiems, tačiau savo gerbėjų ratą Lietuvoje jis

neabejotinai turi.

Kad poţiūrių į tą patį literatūros ir kultūros reiškinį būta įvairių, patvirtina ir kita tam

pačiam I. Jonyno pastatymui skirta recenzija, kurioje neneigiamas A. Camus aktualumas: „Kas

67

Balevičiūtė R, Jeigu būtų uţtekę meilės, Literatūra ir menas, 2004-04-09 Nr. 2996, p. 18.

35

išprovokavo Igną Jonyną po 20 metų grąţinti „Kaligulą" į teatro sceną? Galbūt paties Camus

ţodţiai: „Kaligula nemirė. Jis tūno kiekviename iš mūsų. Jeigu jūsų rankose būtų valdţia, jei jūsų

krūtinėje plaktų išdidi širdis, patys išvystumėte, kaip išsilaisvina toji pabaisa arba angelas, tūnantis

jumyse"68

. Ir greta to priduriama: „Prancūzų rašytojo Camus romanai Lietuvoje vis dar populiarūs.

Iki šiol prisimenama ir 1983 m. Kauno dramos teatre Jono Vaitkaus statyta Camus „Kaligula“69

.

Vadinasi, aktualūs, patrauklūs liko ne tik rašytojo darbai, bet ir jų interpretacijos.

A. Camus gana universalus kūrėjas, giliai suvokiantis konfliktišką ţmogaus būtį,

atidţiai tiriantis asmenybės veiklą ir daţnai absurdo jauseną lemiančias socialines aplinkybes. Šis

rašytojas aktualus visada, nes kalba apie nekintančius dalykus, kurių vienas – valdţia. Kaip sako J.

Vaitkus, „valdţia niekada nesikeičia. Kiek kartų ji būtų perrinkta, visada ten nuėjęs tampa didesniu

ar maţesniu tironu, kitaip ţiūrinčiu į paprastą ţmogų ir visai nesupranatnčiu jo interesų. Todėl

Lietuvos situcijai „Kaligula“ aktualus visada“ (ţiūrėti 1-ą priedą).

A. Camus Lietuvoje surado sielos brolių, kurie rašytoją vertino dėl gebėjimo

formuluoti šiuolaikiniam ţmogui artimą pasaulėţiūrą. Čia tinka I. Jonyno pavyzdys, kuris teigia:

„Egzistencializmas yra man artima pasaulėţiūra. Nesiryţtu spręsti apie jos ilgaamţiškumą, bet

gyvenimo absurdas tęsėsi ir 2004 metais, tęsiasi ir dabar“ (ţiūrėti 2-ą priedą). Tik asmeniškai man

atrodo paradoksalu (o gal ironiška), kad pats autorius nuolat kratėsi egzistencialisto etiketės. O

šiandien būtent uţ tas jo kūryboje aptinkamas idėjas ne vieno yra mėgiamas. Vadinasi, Albert„as

Camus reikalingas ir kaskart vis iš naujo aktualus. O aktualiausias, matyt, susitelkimu į ţmogų ir jo

dvasinį augimą, nepaisant visų asmenybės sklaidą ribojančių aplinkybių.

Originali „Svetimo“ samprata G. Varno spektaklyje. Nepriklausomybės laikais

kuriantys menininkai turi pasirinkimo lasivę. Todėl reţisieriai galvoja ne vien apie tai, ko reikia

ţiūrovui, bet rūpinasi, kaip realizuoti save. Jau RAŠĖme, kad saviraiška buvo itin svarbi I. Jonynui,

renkantis ,,Kaligulą”,. Gintaras Varnas taip pat ieškojo vidinės dermės tarp savo ir A. Camus

pasaulių. Mūsų susitikimo metu reţisierius teigė: ,,A. Camus dėl to, kad tai vienas mėgiamiausių

mano rašytojų, kurį paţinau tikriausiai nuo „Maro“. „Svetimą“ skaičiau vieną karštą vasarą Nidoje

ir labai graţiai sutapo skaitymo ir kūrinio situacija (karšta vasara čia, Nidoje, o romane – Alţyre). O

iš tikrųjų kūrinį pasirinkau dėl to, kad tai egzistencinis tekstas, kuris sprendţia labai aktualius ne

vienadienius, ne šiuolaikiškus, o egzistencinius klausimus“ (iš interviu su G. Varnu. Ţiūrėti 3-ią

priedą). Verta pastebėti, kokias skirtingas asociacijas A. Camus kūriniai kelia reţisieriams: Gintarui

68 Jaunimiečiai pakvies į „Kaligulą“, 7 meno dienos, 2004-03-12 Nr. 605, p. 10.

69 Jaunimiečiai pakvies į „Kaligulą“, 7 meno dienos, 2004-03-12 Nr. 605, p. 10

36

Varnui Alţyras ir Nida su deginančiu karščiu; Jonui Vaitkui Alţyras ir Lietuva – kova dėl laisvės ir

ţmogaus.

Teatrologė Daiva Šabasevičienė Gintaro Varno ir Albert‟o Camus susitikimą įvertina

taip: ,,Camus labai tinka lėtam, būsenas fiksuojančiam reţisieriaus G. Varno mąstymui”70

. Du

menininkai, fiksuojantys vidinę būseną, besigilinantys į ţmogų ir jam rūpinčius dalykus. Toks

teatras, kalbantis apie būseną, jauseną, išgyvenimus, buvo ţiūrovų vertinamas. Ţmogui vis daţniau

norisi teatro, veikiančio jo pasąmonę, raginančio mąstyti, daryti išvadas. Jau J. Vaitkus buvo nutaręs

atsisakyti vien į siuţetą sutelkto teatro. Jo spektakliai suteikė galimybę detaliai ir giliai nagrinėti

atskirus charakterius. Be abejo, siekiama ir estetinio poveikio. Kaţko gilesnio ir sudėtingesnio

liaudis buvo išsiilgusi, matyt, ir 1994-aisiais. Tokioje situacijoje A. Camus buvo patrauklus ir

reţisieriui, ir ţiūrovui. Galime teigti, jog sutapo dviejų skaitančių pusių ,,lūkesčių horizontai”:

reţisieriaus lūkestis kurti kiek kitokį, dvasine dimensija gilesnį teatrą; ţiūrovo lūkestis – gauti

galimybę, ar net būdą, dar kartą apmąstyti jam rūpimus, svarbius egzistencijos klausimus.

Kaip neretai pasitaiko teatro pasaulyje, kritikai, teatrologai, kiti recenzentai

prieštaringai vertina spektaklius. Taip nutiko ir G. Varno spektakliui pagal A. Camus ,,Svetimą”.

Dera paţymėti, kad scenarijų rašė pats reţisierius. Kaip ţinia, ,,Svetimas” – romanas, todėl

reţisieriui adaptuojant teko paplušėti, bandant perteikti neutralų A. Camus stilių, nepaprastą

atitikimą tarp kalbinės raiškos ir turinio. Albert‟o Camus tekste labai gili turinio ir formos dermė,

todėl G. Varnui buvo svarbu jos nepaţeisti. Atrodo, niekas neabejojo, kad G. Varnui tai pavyko.

Pats reţisierius prisimena: ,,Prozos tekstas nėra kliūtis, jei kūrinys to grieko vertas, nes pjesių

įdomių nėra pakankamai. <...> Teatras yra menas ir A. Camus yra pretekstas kurti meną. Jis labai

minimalistinis ir teatriškas savo intriga, maţa kūrinio forma. „Svetimas“ man tiko dėl vieno

centrinio personaţo ir daugybės, kuriuos jis sutinka. Pati romano struktūra yra pjesiška,

dramaturgiška“ (ţiūrėti 3-ią priedą). Reţisieriaus pastangas vertindami kritikai klausė: kas tai,

,,personaţo ar reţisieriaus drama?”71

, - nesunku nuspėti, jog pasmerkdami G. Varno kone Sizifišką

kūrybinį uţmojį. Ramunė Balevičiūtė bando likti objektyvi gretindama skirtingus poţiūrius ne tik į

G. Varno, bet ir į Arūno Sakalausko, atlikusio pagrindinį vaidmenį, indėlį: ,,Dalis kritikų tiesiog

alpėjo dėl ,,ţodţiais nenupasakojamos" Sakalausko vaidybos: neįtikėtinai intymu, nuoširdu, tikra,

jautru, subtilu. (Vis dėlto reikia pripaţinti, kad retai kuriam Sakalausko vaidmeniui tiktų tokie

apibūdinimai.) Kiti gi pasigedo „kaţko labai svarbaus". <...> Merso nebuvo nelaimingas

nepritapėlis, nebuvo auka, kenčianti dėl savo kitoniškumo. Jis sąmoningai pasirinko tokį gyvenimą,

70

Šabasevičienė D, Personaţo ar reţisieriaus drama?, Kultūros barai, 1995 Nr. 6. p. 33. 71

Šabasevičienė D, Personaţo ar reţisieriaus drama?, Kultūros barai, 1995 Nr. 6. p. 33.

37

galbūt todėl jo autorefleksijos galėjo publikos ir nesujaudinti“72

. Kaip ten bebūtų, G. Varno

pastatymas iš tiesų teatro repertuare išsilaikė ne itin ilgai. Vadinasi, spektaklis, matyt, ne

visapusiškai nusisekęs buvo. Nors pats reţisierius teigia, kad ţiūrovai jo pastangas įvertino: „Kiek

pamenu, jis buvo mėgiamas ţiūrovų. Labai geras aktorių darbas ir visų prima Arūno

Sakalausko“(ţiūrėti 3-ią priedą).

Gintaro Varno „Svetimas“. Nuotraukoje Merso – Arūnas Sakalauskas. Nuotrauka iš Lietuvos

nacionalinio dramos teatro Literatūrinės dalies vedėjos Daivos Šabasevičienės.

G. Varnas mano, kad kartais spektaklį verta statyti dėl vienos frazės. „Svetimo“ atveju

itin reikšmingas buvo visas finalinis Merso monologas, pratrūkimas myriop nuteisto ţmogaus,

klausantis uţ jį besimeldţiančio kunigo: „Ką man reiškia kitų mirtis, motinos meilė, ką man reiškia

jo Dievas, vienokie ar kitokie ţmonių gyvenimai ir likimai, jeigu vienintelis gyvenimas turėjo

pasirinkti mane patį, o kartu su manimi milijardus išrinktųjų. <...> Visi – išrinktieji. Visi, visi –

išrinktieji. Jie taip pat vieną dieną bus nuteisti. Jis taip pat bus nuteistas“73

. Visi esame išrinkti kada

nors mirti. Akivaizdus gyvenimo beprasmiškumas: gyveni, kad mirtum? Camus savo kūryba bando

pateisinti gyvenimo prasmę ir suteikti jam vertę, todėl neretai prieš gyvenimo dţiaugsmo atradimą

jis leidţia herojams klajoti, ieškant atsakymų.

Paklausę, kodėl A. Camus buvo aktualus reţisieriui 1995-aisiais ir kodėl turėjo būti

įdomus ţiūrovui, išgirstame G. Varno pamąstymus: „Visada yra kūrinių ir spektaklių, kurie labai

aktualūs tai dienai ir stipriai jaučiantys laiko pulsą. Bet yra tokių, kurie aktualūs visada. Ţinoma,

72

Balevičiūtė R, Slapukas, Literatūra ir menas, 2002-08-23 Nr. 2913, 73

Kamiu A, Svetimas. Krytis, Vilnius: Vaga, 1991, p. 92.

38

atskiras mokslo objektas, kodėl vienu metu teatre populiarūs Čechovo kūriniai, kitu – Ibseno, dar

vėliau – Šekspyro. A. Camus aktualus savo universalumu, tom bendraţmogiškom problemom.

Lygiai tiek pat yra aktualus/neaktualus F. Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“. Tai grupė

kūrinių, kurie aktualūs visada. O kodėl stačiau būtent tuo metu, aš jau nepamenu. Matyt, kaţkas

tokio buvo. Neturiu galvoj socialinio, visuomeninio aktualumo. Matyt, man jis buvo aktualus.

Kartais kūrinį verta statyti dėl vienos frazės. Mano atveju buvo labai svarbus Merso finalinis

monologas“ (ţiūrėti 3-ią priedą). Vadinasi, prisiminę literatūrologų įţvalgas bei ankstesnius teatro

reţisierių pasisakymus, galime daryti išvadą, jog Albert„o Camus aktualumas yra nepraeinantis. Jis

turės savo skaitytojų ratą, kol gyvens ţmogus ir domėsis, kokia jo buvimo ţemėje paskirtis, kokia jo

būties ir egzistencijos prasmė. Gintaras Varnas tik dar kartą patvirtina, kad yra rašytojų, kūrinių ir

idėjų, kurios savyje talpina paprastą, bet tuo pačiu gilią ir visada ţmogui rūpinčią prasmę. „Ar A.

Camus būtų dabar aktualus? Kodėl ne? Gal dar labiau aktualus. Bet aš ţodį aktualus keisčiau

gyvybingas, reikalingas. Kodėl imiesi statyti vieną ar kitą autorių, priklauso nuo tavo pojūčių šiame

laike. Negaliu atsakyti, ar statyčiau dabar. Bet įsivaizduoju, kad jei kas nors pastatytų dabar A.

Camus, aš tikrai nueičiau į spektaklį. „Svetimas“ man atrodo labai įdomus kūrinys ir man pačiam

aktualumo neprarado. <...> A. Camus aktualus egzistencine dimensija, tuo gyliu, kurio daugelis

pjesių neturi. Tikras teatras turi turėti savo gylį, o ne sekti išorine intriga. A. Camus kūriniai yra tie,

kuriuose kiekvienas gali matyti ir save, ir kiekvieną, kurį nori matyti“, - tvirtina reţisierius (ţiūrėti

3-ią priedą).

Tekstas atitinka reţisieriaus dvasinius lūkesčius; rašytojas gvildena rūpimas temas;

kūrinys neapsunkintas aprašymų gausa; turintis gilesnę prasmę, kuri ţmogų ragina mąstyti ir

herojaus prototipe išvysti save arba kaţką artimo ir paţįstamo – štai kokią galimybę reţisieriams

duoda A. Camus tekstas ir, matyt, uţ šias galimybes yra jų pamėgtas. Albert„as Camus – kūrėjas, į

savo tekstus įdėjęs amţino gyvybingumo ir kaţko, kas visada reikalinga, dalelę.

R. Abukevičiaus teatras – dar viena recepcijos kryptis? Reţisieriaus Ramūno

Abukevičiaus teatrinis sprendimas visiškai netikėtas. Visų pirma reţisierius teatro studiją įsirengė

apleistame senamiesčio bute ir spektakliai, kuriuose vaidina pats R. Abukevičius, kai kada į pagalbą

pasikviesdamas keletą aktorių, vyksta kone griuvėsiuose. Ţiūrovų tik trylika. Aktorius labai arti,

todėl neturi galimybės sumeluoti išgyvenamus jausmus. Jie turi būti tikri, arba spektaklis patirs

fiasko. Tokiai aplinkai reikia ypatingo teksto, su personaţu, turinčiu ir galinčiu daug ką pasakyti

savo vidumi. Vienas tokių tekstų reţisieriui buvo Albert„o Camus „Krytis“.

Atrodo, jog A. Camus tekstų R. Abukevičius tyčia neieškojo. Natūraliai tekstas pats jį

susirado. Viename interviu reţisierius yra teigęs, jog Albert„ą Camus geriau paţinti pradėjo nuo

2000-ųjų, o po kelerių metų kūrinį perkėlė į savo namus - teatrą: „Idėja „Kryčiui“ kilo dar 2000-

39

aisiais, kai gerą pusmetį viename Vilniaus sandėlyje pjausčiau ir pardavinėjau nerūdijantį plieną. Ir

skaičiau A. Kamiu“74

. Reţisierius, meno ţmogus ir darbas su nerūdijančiu plienu bei greta to

skaitomas Albert„as Camus? Vėlgi regime bene visiems reţisieriams būdingą kūrinio pasirinkimo

situaciją: tekstas turi būti patrauklus ir pevikus pačiam reţisieriui kaip skaitytojui ir tik tada su

didele meile jis perkeliamas į sceną, tikintis, kad ţiūrovas supras, ką norėta pasakyti. Skaitydamas

A. Camus ir dirbdamas darbą, kurio metu nereikia didelių intelektinių pajėgų, R. Abukevičius turėjo

galimybę apmąstyti, ką skaitęs ir akivaizdu, jog skaitymai nepraėjo nepalikę pėdsako pasąmonėje.

Menininkai vienas kitą atranda, tęsia vieni kitų kūryba savo darbuose, kai sutampa jų interesai,

pasaulėţiūros, vertybės. Kaip matome, A. Camus kūryba paliko pėdsaką ne vieno Lietuvos

kultūrinio gyvenimo veikėjo sąmonėje.

Kyla klausimas, koks tas paliktas pėdsakas? Ramūnui Abukevičiui tai ţmogaus

likimas ir poţiūris į patį ţmogų apskritai, nors, kaip yra sakęs reţisierius, „mano poţiūris į

gyvenimą, visuomenę nėra toks neigiamas, iš dalies sutinku su A. Camus herojaus pamąstymais“75

.

Natūralu, kad skaitytojas nepriima kūrinio tiesiogiai. Kad darytų didelį, įtaigų poveikį, literatams

neretai tenka naudotis padidinimu, situacijos suaštrinimu, o skaitytojas, atpaţinęs priimtiną,

jaudinančią situaciją, pasiima tiek, kiek reikia. Minimas reţisierius iš A. Camus pasiima istoriją

apie ţmogų, „teisybės vardan atsisakiusį karjeros ir komforto“76

ir vaidinimui skirtoje erdvėje

(kurios scena pavadinti negalime) pasirodo „virtęs sarkastišku tipu“77

. Čia galime prisiminti

paradoksalų Igno Jonyno pasakymą: visiškai svetima situacija, todėl tokia aktuali. „Kryčio“ herojus

taip pat sunkiai rastų atitikmenį realybėje tiek dabar, tiek 2004-aisiais. Nes materialinę gerovę

aukojančių vardan tiesos šiais laikais nebėra. Ko gero tai tik iš literatūros kūrinių beatpaţįstamas

ţmogaus tipaţas, kuris tokiu poelgiu visuomenėje tampa nesuprastu, todėl belieka į viską ţvelgti

sarkastiškai, nes kitos galimybės nėra. Taip ir pasielgia reţisierius, interpretuodamas tema aktualų

A. Camus tekstą, kuris be visa ko padeda jam kurti personaţą, išgyvenantį vidinę dramą.

74

Knieţaitė M, R. Abukevičiaus monospektaklių reklama – iš lūpų į lūpas, Respublika, p. 23. http://www.ramuno-

atelje.org/images/uploads2/velu002.jpg 75

Pakalnienė R., Aktorius vaidina trylikai ţiūrovų, Lietuvos žinios, 2004 spalio 30, p. 18. 76

Vaidinimas vyksta griuvėsiuose, Lietuvos rytas, priedas Mūzų malūnas, 2005 vasario 1, p. 2. 77

Vaidinimas vyksta griuvėsiuose, Lietuvos rytas, priedas Mūzų malūnas, 2005 vasario 1, p. 2.

40

Ramūno Abukevičiaus „Ir visada bus per vėlu“. Nuotraukoje Klamansas – R. Abukevičius.

Nuotrauka iš režisieriaus asmeninio tinklapio www.ramuno-atelje.org.

Beveik dramatiška buvo ir paties reţiseriaus situacija, kai ėmėsi A. Camus kūrinio.

Pats savo to meto gyvenimą apibūdina taip: „Situacija buvo beviltiška – ryšiai su teatru nutrukę,

atrodė, nėra jokių perspektyvų. Skaitinėjau A. Camus ir svarsčiau, kaip tą medţiagą pritaikyti

scenai“78

. Iš širdies daromi darbai negali trykšti dţiaugsmu, spinduliuoti laime, jei tuo metu tave

drasko abejonės, nerimas, nusivylimas. Taip ir Ramūnas Abukevičius pasirinko tekstą, kuriame

aprašomas ţmogaus, balansuojančio ties riba, gyvenimas, nes tai sutapo su reţisieriaus vidine

būsena, atitiko jo paties gyvenimo situaciją. Visais laikais, tik ne vienu metu, ţmonėms tenka

išgyventi nerimą dėl ateities, todėl tokie tekstai kaip A. Camus „Krytis“ visada turi skaitytoją, kurio

vidiniai interesai sutampa su rašytojo lūkesčiais. Tik ne visada skaitytojas ir kūrinys suranda vienas

kitą. Spektaklis padidina galimybę kita forma susitikti su tekstu, atspindinčiu tavąją vidinę būseną.

„Spektaklis – tai herojau monologas, skaudi išpaţintis ir bandymas suvokti melagingą

prasmę“79

, - reziumuoja R. Abukevičius ţodţiais, kuriuos be papildomų paaiškinimų suprato

ţiūrovas 2004-aisiais, supranta dabar (beje, tai vienintelė A. Camus inscenizacija Lietuvoje, kuri dar

rodoma), supras ateityje ir būtų supratęs kai pasirodė pirmieji lietuviškai versti A. Camus darbai.

Monologas, perţengiantis laiko barjerą. Jau ne kartą įsitikinome, kad Albert„o Camus temos ištveria

laiko išbandymą. O greta to rašytojo tekstai ţavūs ir skaitomi, nes „atveria sudėtingą ir skaudų

78

Pkalnienė R., Aktorius vaidina trylikai ţiūrovų, Lietuvos žinios, 2004 spalio 30, p. 18. 79

Aleksaitė I., Ramūno ateljė: Ramūno Abukevičiaus monospektaklis „Krytis“, 7 meno dienos, 2005 sausio 7, p. 10.

41

ţmogaus pasaulį“80

, ir būtent to R. Abukevičius pasigedo teatre, todėl A. Camus tekstas tampa

reikalingu vidinei būsenai atskleisti, parodyti vidinę dramą ţiūrovui ir apmąstyti ţmogaus būtį.

Ramūnas Abukevičius pateikia emocionalią, sukrečiančią ir abejingų nepaliekančią

Albert„o Camus interpretaciją. Apeliuojama į vieną jautriausių ţmogaus dvasios vietų – pinigai ir

geras gyvenimas ar besąlygiška tiesa ir vidinis išdidumas. Ţiūrovai noriai priima tokios vidinės

dramos pateikimą, paţindami kiek drastiškesnį A. Camus. Nes R. Abukevičius savo rolę atlieka

giliai išgyvendamas ir įsijausdamas. Tuo tarpu A. Camus tekstas kiek ramesnis, santūresnis.

Galime daryti išvadas, jog Albert„as Camus Lietuvos teatre ne kartą statytas dėl keleto

prieţasčių. Rašytojo kūriniuose randame įvairių temų, neprarandančių aktualumo ir reţisieriams

teikiančių daugybę galimybių realizuoti save. Savirealizacija arba su A Camus ar jo herojais

panašus poţiūris į tuos pačius reiškinius, taip pat stiprino reţisierių norą inscenizuoti šio rašytojo

kūrinius. Kadangi Albert„o Camus kūriniuose nestinga pesimizmo, nihilizmo, nusivyliko, bet greta

to esama tikėjimo ţmogumi, jo išskirtinumu, ne vienu atveju A. Camus pasirinkimas reţisierių

gyvenime sutapo su pakilimo arba lūţio momentais, pavyzdţiui, J. Vaitkus „Kaligulos“ ėmėsi

produktyviausiu, kūrybiškai brandţiausiu ir sėkmingiausiu metu, o R. Abukevičius tuo metu, kai

atrodė, jog vilties maţa visame kame. Albert„o Camus tekstai puikiai tinkantys, norint kalbėti apie

kraštutinumus, todėl reţisieriai šia galimybe pasinaudoja.

Ţmogus – vietoje nenustygstantis sutvėrimas. Augantis, tobulėjantis, besivystantis. O

tokia dvasia reikalauja sukrečiančių potyrių, sunkių išgyvenimų, kad galėtum mąstyti, kad patirtum

kaţką nepaţinaus arba kaip tik artimo ir lengvai atpaţįstamo. A. Camus kūryba suteikia galimybę

visa tai patirti. Daţnas nori būti kitoks, išskirtinis, veinintelis. Menininkai – reţisieriai – to ypač

trokšta, todėl A. Camus tekstas neretai pasirinktas kaip galimybė išsiskirti, būti kitokiu, dar

neregėtu (ar savo repertuare nenaudotu), nenuobodţiu būdu prabilti apie ţinomus, niekada

nekintančius dalykus, kurie, rodos, ţinomi, pabodę, bet staiga pasirodantys visai kitaip. Viso to

Lietuvos reţisieriai pasiekė naudodamiesi A. Camus tekstu.

80

Aleksaitė I., Ramūno ateljė: Ramūno Abukevičiaus monospektaklis „Krytis“, 7 meno dienos, 2005 sausio 7, p. 10.

42

III. IŠVADOS

Šiandien galima tvirtinti, jog A. Camus savo idėjomis buvo nepalankus sovietinei Lietuvos

valdţiai. Skaitant tų metų straipsnius, išryškėja dvejopas poţiūris į šį rašytoją: cenzūra taikliai

suveikė panaudodama A. Camus kaip intelektualinį sąjungininką prieš sau nepalankią opoziciją –

fašizmą. Tačiau ir tuo metu buvo recenzijų, negausiomis, bet iškalbingomis potekstėmis bylojančių,

jog A. Camus pasisakė prieš bet kokią asmenybę varţančią santvarką.

Lietuviškai verstų A. Camus tekstų sulaukėme dviem dešimtmečiais vėliau, tačiau rašytojo

aktualumas dėl to nesumaţėjo: jo laukė ir skaitė. Akivaizdu, jog šio rašytojo tekstų „lūkesčių

horizontas“ atitiko Lietuvos skaitytojo „lūkesčių horizontą“ dėl bendraţmogiškų, egzistencijos

problemas apmąstančių aspektų, kurie rūpėjo bet kurio istorinio meto ţmonėms. Todėl vis

skirtingos kartos grįţo prie Albert„o Camus kūrinių, ieškodami atsakymų į, pavadinkime,

amţinuosius klausimus: kokia ţmogaus buvimo pasaulyje prasmė? Kiek pats ţmogus gali lemti

savo gyvenimą? Ką jis turi (ir ar privalo) pasauliui duoti, palikti po savęs?

Šis prancūzų rašytojas lietuvių kultūroje svarbus kaip groţiniuose kūriniuose egzistencines

gyvenimo prasmes aiškinantis filosofas. Niūriausiomis spalvomis tapydamas savo sukurtą pasaulį,

A. Camus geba suteikti vilties ir tikėjimo rytojumi skaitytojui. Rašytojo maištas tampa skaitytojo

maištu, įgalindamas jį veikti, pastūmėdamas pokyčiams, suteikdamas jėgų ir ryţto. Ţmogus turi

prarasti, netekti, nusivilti, ţodţiu, išgyventi tragediją, kad galėtų atpaţinti viltį. Tokia yra A. Camus

kūryba, dėl šios prieţasties ji reikalinga lietuviškajam adresatui. Albert‟o Camus filosofija

savotiškai atliepė Lietuvos socialinę situaciją nuo tada, kai kūriniai pradėti versti į lietuvių kalbą.

Lietuvai teko patirti priespaudą, cenzūrą, bandymą susidoroti, savų kultūros ţmonių išdavystę.

Tauta skilo: vienus tenkino esama situacija, kuri atrodė palanki, priimtina, geresnė; kitus siutinio

bandymas pakeisti, pavergti, paversti tuo, kas nesi; treti liko viskam abejingi, manydami, kad

neturint galios keisti, neverta ir kovoti. Tokioje situacijoje ţmogui labai svarbu susivokti ir suprasti,

kurioje pusėje aš esu ir kur einu. Neretai atsakymai randami literatūroje. Šiuo atveju vėl įvyksta

„lūkesčių horizontų“ sutapimas tarp teksto siūlomų prasmių ir skaitytojo interpretavimo.

Apţvelgę keletą Albert„o Camus kūrinių statymų Lietuvos teatre pastebime, jog tuo pačius

kūrinius skirtingais metais teatro reţisieriai interpretuoja prieštaringai. Pavyzdţiu galime laikyti J.

Viatkų ir I. Jonyną, kurie pateikia skirtingas „Kaligulos“ interpretacijas. J. Vaitkui „Kaligula“ –

galimybė kalbėti apie destrukcinę valdţios apraišką. I. Jonynui „Kaligula“ – bandymas keisti

43

pasaulį, naudojantis valdţios suteikta privilegija. Skirtingą poţiūrį į valdţią lemia socialinė

santvarka šalyje: sovietmetis, aktyvios cenzūros laikas ir keturioliktieji nepriklausomybės metai.

Dviejų skirtingų kartų reţisierių susitikimas scenoje iš tiesų kontraversiškas: atrodo, į diskusijų

nekeliantį reiškinį – valdţią – gebama paţiūrėti skirtingai ir originaliai. Pats Albert„as Camus

valdţią laikė svarbiu ţmogaus likimą koreaguojančiu veiksniu. Tačiau jo politinės paţiūros

nublanko prieš egzistencializmo įtaką ir begalinę gyvenimo aistrą.

Albert„o Camus kurti tekstai atitiko aptartų Lietuvos reţisierių dvasinius lūkesčius,

rašytojas gvildena rūpimas temas, kūrinai turi gilesnę prasmę, kuri ţmogų ragina mąstyti ir herojaus

prototipe išvysti save arba kaţką artimo ir paţįstamo. Rašytojas aktualus ir skaitomas dėl pasirinktų

temų ilgaamţiškumo. Albert„as Camus gebėjo sukurti tokį kūrinių pasaulį, kuris suprantamas ir

paţįstamas įvairaus istorinio laiko ţmonėms. XX amţiaus paskutiniųjų dešimtmečių kritikoje buvo

sakoma, kad A. Camus puikiai atspindėjo amţiaus situaciją, todėl buvo populiarus. Galime

patikslinti, jog rašytojas temų aktualumu peršoko į kitą amţių, kuriame liko toks pat aktualus ir

suprantamas.

Albert„o Camus tekstai inspiruoja kalbėti apie nekintančius dalykus – valdţią, būtį,

gyvenimo prasmę -, todėl reţisierių yra mėgiami, nes spektakliams suteikia gilesnę dimensiją.

Atsisakoma populiarumo, sąlyginio aktualumo, komerciškumo, dėl galimybės pasakyti ţiūrovui,

kad jis tebėra toks pat, koks buvo Kaligula, Merso ir Klamansas prieš tris ar keturis dešimtmečius.

Kaip teigė Gintaras Varnas, A. Camus tekstai yra prieţastis kurti gerą meną.

44

IV. DARBO AUTORĖS SURINKTA ALBERT„O CAMUS BIBLIOGRAFIJA

Lietuviškai versti Albert„o Camus darbai:

1. Kamiu A.

Svečias. Vertė V. Girčys. – Jona, arba Menininkas dirba. Vertė A. Merkytė. Novelės.[su

trumpomis biogr. ţiniomis]. Pergalė, 1965, Nr. 6, P. 76 -105.

2. Kamiu A.

Svetimas. Romanas. – „Pergalė”. 1968. Nr. 8. P. 73 – 76, 81 – 99; Nr. 9. P. 41 – 64. Iš

prancūzų kalbos vertė Laima Rapšytė.

3. Kamiu A.

Maras/ vertė R. Jankevičiūtė. Vilnius: Vaga, 1968. 397 p.

4.Kamiu A.

Sugriţimas į Tipazą. – „Literatūra ir menas“, 1972, birţelio 17, su portr. ir trumpom biogr.

ţiniom.

5. Prancūzų novelės/ [sudarė ir vertė A. Camus iš prancūzų kalbos Laima Rapšytė]. – Vilnius:

Vaga, 1984 (Kaunas: K. Poţelos sp.). 362 p.

6. Camus, Albert

Jona, arba dailininkas dirba/ Alberas Kamiu; vertė Aldona Merkytė// Prancūzų novelės. –

Vilnius: Vaga, 1984. p. 167 – 190.

7. Camus, Albert

Kaligula: keturių veiksmų pjesė/ Alberas Kamiu; iš prancūzų kalbos vertė Birutė Gedgaudaitė//

XX a. prancūzų dramos. – Vilnius: Vaga, 1988. P. – 213 – 279.

8. Camus, Albert

Elenos ištrėmimas: Iš pranc. k. vertė A. Šliogeris/ Krantai. 1989. Kovas /Nr. 3/ - P. 48 -49.

9. Kamiu A.

Svečias:/Apsakymas//Iš pranc.. k. vertė J. Stiundţaitė//Švyturys. – 1990. – Nr. 9. – P. 20 – 23:

iliustr.

10. Kamiu A.

Jungtuvės Tipazijoje: /Fragmentas iš rink. „Jungtuvės“ (1938 //Knygnešys. – 1991. – Nr. 8. –

P. 20 -22:

11. Camus A.

Migdolmedţiai. Prometėjas pragare: /Esė: Su A. Šliogerio prier. Apie aut. /Iš pranc.. k. vertė

V. Tauragienė „Kultūros barai“ – 1991. Nr. 12: portr.

12. Camus A.

Vėjas Dţeminėje: Dykuma:[Esė]/Iš pranc.. k. vertė V. Tauragienė//Krantai. – 1991. – Nr. II/12

– P. 73 – 79. Bibliogr. išnašos.

45

13. Camus A.

Svetimas; Krytis: [romanas]/ Alberas Kamiu; iš prancūzų kalbos vertė Laima Rapšytė. -

Vilnius: Vaga, 1991.

14. Camus A.

Nuopuolis : [romanai]/ Iš prancūzų kalbos vertė A. Kaškonaitė. Leidykla Taura, 1991.

15. Kamiu A.

Neištikima ţmona: //Apsakymas. Iš pranc.. k. vertė J. Čeperis//Nemunas. – 1992. – Nr. 4. – P.

30 (37) – 40.

16. Camus, Albert

Rinktiniai esė// Iš pranc. k. vertė Violeta Tauragienė. – V.: Baltos lankos, 1993.

17. Camus, Albert

Apsėstieji: trijų dalių pjesė pagal F. Dostojevskio romaną – B. d./ Iš prancūzų kalbos vertė

Birutė Gedgaudaitė// Metai – 1994, Nr. 7, p. 68 – 54.

18. Camus, Albert

Apsėstieji: trijų dalių pjesė pagal F. Dostojevskio romaną – B. d./ Iš pranc. k. vertė Birutė

Gedgaudaitė – Pav. Pradţia: Nr. 7// Metai – 1994, Nr. 10, p. 56 – 69.

19. Camus, Albert

Apsėstieji: trijų dalių pjesė pagal F. Dostojevskio romaną – B. d./ Iš prancūzų kalbos vertė

Birutė Gedgaudaitė – tęs. Pradţia: Nr. 7// Metai – 1994, Nr. 10, p. 56 – 69. 1994, Nr. 8/9, p. 80

– 113.

20.Camus, Albert

Nesusipratimas. Trijų V. pjesė/ Iš prac. k. vertė Laima Rapšytė// Proskyna. 1994, Nr. 6, p. 370

– 384.

21. Camus, Albert

Apsėstieji: 3 d pjesė pagal F. Dostojevskio romaną (Iš rusų k. vertė B. Gedgaudaitė)// Metai.

1994 – Nr. 7. P. 68 – 94; Nr. 8/9 – P. 80 – 113.

22. Camus, Albert

Apsėstieji: 3 d pjesė pagal F. Dostojevskio romaną (Iš prancūzų k. vertė B. Gedgaudaitė)//

Metai. 1994 – Nr. 10. – P. 56 – 69; - Pabaiga. Pradţia: Nr. 7.

23. Camus, Albert

Maras: [romanas]-/ Iš prancūzų kalbos vertė R. Jankevičiūtė. Vilnius: Valst. leidybos centras,

1994.

24.Camus Albert

Pirmasis ţmogus/ Albert Camus; iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė. - Vilnius: Baltos

lankos, 1996.

46

25. Laureato kalba/ Albert Camus: [su prierašu apie autorių], iš prancūzų kalbos vertė Laima

Rapšytė// Kalba Nobelio premijos laureatai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997.

P. 72 – 78.

26. Camus, Albert

Laureato paskaita. Menininkas ir jo laikas/ Albert Camus, iš prancūzų kalbos vertė Laima

Rapšytė// Kalba Nobelio premijos laureatai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997.

P. 79 – 96.

27. Camus, Albert

Sizifo mitas/ Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė. Vilnius: Baltos lankos, 1997.

28. Camus, Albert

Neapykantos vergovė: [prancūzų rašytojo A. Kamiu interviu]/ vertė V. Tauragienė// XXI

amţius. – 2002, gruod 18, p. 7.

29. Camus, Albert

Rinktinės esė-/ Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė. Vilnius: Baltos lankos, 2002.

30. Camus, Albert

Netikintys ir krikščionys: pranešimo, padaryto 1984 m. Latour – Maubourg„o domininkonų

vienuolyne, fragmentai/Alberas Kamiu: [su K.V. pastabomis]// XXI amţius. 2003, saus. 15, p.

6 – 7.

31. Camus, Albert

Interviu/ Alberas Kamiu; [kalbėjosi Emilis Simonas]; parengė Kazimieras Vikonis// XXI

amţius. 2003, saus. 15, p. 7.

32. Camus, Albert

Uţrašų knygelės: Albert„ui Camus – 90/ Albert Camus; iš prancūzų kalbos vertė Violeta

Tauragienė// Naujoji Romuva. 2003, Nr. 4, p. 17 – 22.

33. Camus, Albert

Maras: romanas/ Albert Camus; iš prancūzų kalbos vertė Roţė Jankevičiūtė. – Vilnius: Vaga,

2003. – 493 p.

34. Camus, Albert

Apmąstymai apie giljotiną/ Alberas Kamiu; iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė.//

Metai. 2004, Nr. 11, p. 123 – 134.

35. Camus, Albert

Svetimas/iš prancūzų kalbos vertė Laima Rapšytė.// Baltos lankos, 2005.

36. Camus, Albert

Sizifo mitas/ iš prancūzų kalbos vertė V. Tauragienė.// Baltos lankos, 2006.

37. Camus, Albert

Svetimas/ iš prancūzų kalbos vertė L. Rapšytė.// Baltos lankos, 2006.

47

38. Camus,Albert

Maras/ iš prancūzų kalbos vertė R. Jankevičiūtė.// Baltos lankos, 2006.

39. Camus,Albert

Maištaujantis ţmogus/ iš prancūzų kalbos vertė V. Bikulčius// Kronta, 2006.

40. Camus, Albert

Nihilizmas ir istorija: ištrauka iš filosofijos esė „Maištaujantis ţmogus“/ Albert Camus; vertė

Vytautas Bikulčius// Mūzynas [Kn.] 3, 2006, p. 191 – 193.

41. Camus, Albert

Laiminga mirtis/ iš prancūzų kalbos vertė V. Tauragienė.// Baltos lankos, 2007.

42. Camus,Albert

Esė rinktinė, I dalis/ iš prancūzų kalbos vertė V. Tauragienė.// Baltos lankos, 2008.

Straipsniai apie A. Camus Lietuvoje

Iki Nepriklausomybės

1968

1. Bauţytė G.

Albertas Kamiu ir jo romanai// „Pergalė“ 1968, Nr. 9. P. 69 – 79.

1969

1. Bauţytė G.

Absurdo ir maišto problemos Alberto Kamiu dramaturgijoje // „Literatūra“ 1969, Nr. – XI (3), P.

95 – 114. –Bibliogr. išnašose. reziume rusų ir pranc. k.

2. Rec.: Dostojevskio mokinys. //,,Pergalė“, 1969, Nr. 6, P. 169 – 171. Venclova T.

Kamiu A.

Maras V., ,,Vaga”, 1968.

3. Rec.: Trečiakauskas K. Pasaulio tragedija Orano kronikoje.// Literatūra ir menas, 1969,

liepos 19, p. 11.

Kamiu A.

Maras V., ,,Vaga”, 1968

1972

1. Bauţytė G.

Albertas Kamiu, - Leid.: Bauţytė G. XV a. Vakarų drama. – 1972. P. 54 – 83. – bibliogr. išnašose.

48

1974

1. Bartkus G.

A.Kamiu ir absurdo filosofija. –Leid. Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX ir XX amţių Vakarų

Europos ir Amerikos filosofija. V., 1974, p. 404 – 411, su portr.

2. Mačėnas K. Ţmogaus egzistencija absurdo aplinkoje ir ţmonių solidarumas A. Kamiu

„Mare“. – „Literatūra“, 1974. t. 16, sąs. 3, p. 89 – 97. – Santr. rusų ir prancūzų k. bibliografinės

nuorodos išnašose.

1983

1. Merčlandas B.

Albertas Kamiu: maištininkas: /Esė iš kn.: Camus A. collection of critical essays 1962/ -Literatūra

ir menas, 1983, vasario 5.

1984

1. Prancūzų novelės/ [sudarė Laima Rapšytė]. – Vilnius: Vaga, 1984 (Kaunas: K. Poţelos

sp.). 362.

2. Šiuolaikinės prancūzų novelės, p. 346 – 353. Apie autorius, p. 354 – 363/ Laima Rapšytė

3. Rastenis K.

Absurdas ir istorija: /A. Kamiu kūryba/. – Vakarinės naujienos, 1984, spalio 25; lapkričio 3.

Pirmasis Nepriklausomybės dešimtmetis

1990

1. Paulauskaitė V.

Ţmogaus egzistencijos problema A. Camus dramoje „Kaligula“//Gimtasis ţodis. – 1990. –Nr. 2. –

P. 1- 5.

1991

1. Rastenis K.

Albert Camus: ,,Akmens, dangaus ir vandens evangelijos”: [Apie A. Kamiu ankstyvuosius esė] //

Krantai. – 1991. – Nr. II/12. –P.72.

1992

1. Bagdonavičius Vytautas.

Despoto veiklos analizė Camus dramoje „Kaligula“. / Nepriklausoma Lietuva. – 1992. – Vas. 26.

– P. 6 – 7. – Prancūzų.

49

1993

1. Būsima ir kt.:[Apie leidţiamą Nobelio premijos laureato A. Camus „Rinktiniai esė“/Parengta

pagal V. Tauragienės įţ. ţod. tai knygai]/Šiaurės Atėnai. – 1993. – Lapkr. 5 – parašas: -vg-.

1994

1. Bagdonavičius, Vytautas

[Recenzija]/ V. Bagdonavičius – Rec. kn.: Maras/ A. Kamiu; iš pranc. k. vertė R. Jankevičiūtė.

Vilnius: Valst. leidybos centras, 1994// Naujasis ţidinys – 1997, Nr. 1/2 , p. 86 – 87.

2. Gedgaudas, Valdas

Dviratis ir trys kryţiai [A. Camus „Nesusipratimas“ Lietuvos jaunimo teatre. Reţ. J. Sabolius] –

Iliustr// Literatūra ir menas – 1994, Saus. 1. p. 14.

3. Rastenis, Kęstutis

Mokęs gyventi absurdo sąlygomis// Literatūra ir menas, Nr. 39 (2494), 1994 m. rugsėjo 24 diena.

1995

1. Sändig, Brigitte

Alberas Kamiu: biografinė apybraiţa/ Brigita Zėnding; iš vokiečių k. vertė E. Striaukas. – Kaunas:

Europa, 1995 (Kaunas: Aušra). – 165, [2].

2. Aleksaitė, Ieva

Tai buvo nelaimė... [A. Camus „Svetimas“ Lietuvos valst. Dramos teatre. Reţ. G. Varnas]//

Literatūra ir menas. 1995, Geg. 20, p. 16.

3. Deksnys, Bronius

„Pirmasis ţmogus” – paskutinis Albert„o Camus humanizmo akcentas/ Bronius Deksnys – Santr.

angl. – Bibliogr.: 15 pradţ./tęs. Pradţia: 1995, Nr. 3// Filosofija, sociologija. Nr. 3, p. 20 – 28.

4. Jauniškis, Vaidas

Svetimo būsena – būtinybė ar kaukė?: [Spekt. „Svetimas“ pagal A. Camus romaną Vilniaus

akadem. teatre. Reţ G. Varnas]// Kultūros barai – 1995, Nr. 6, p. 35 – 36

5. Kaţukauskaitė, Neringa

„Viskas apie vieną ţmogų ir dėl vieno ţmogaus“: [Apie A. Kamiu romano „Svetimas“

inscenizaciją Vilniaus akad. dramos teatre. Reţ. G. Varnas]// Diena. – 1995, Bal. 28., p. 14.

6. King, Adelė

„Pirmasis ţmogus“: nebaigtas A. Camus romanas: [Apie prancūzų rašyt. A. Camus]/ Vertė Julius

Keleras// Lietuvos rytas, 1995, birţ. 2 d. Nr. 128, p. 40.

50

7. Paukštytė, Rasa

Visi jūs svetimi; [A. Camus „Svetimas“ Lietuvos valst. dramos teatre. Reţ. G. Varnas]// Literatūra

ir menas. 1995, Geg. 13, p. 14.

8. Šabasevičienė, Daiva

Personaţo ar reţisieriaus drama?: [Spekt. „Svetimas“ pagal A. Camus romaną Lietuvos valstyb.

akadem. dramos teatre. Reţ. G. Varnas]// Kultūros barai, 1995, Nr. 6, p. 33 – 34.

9. Vasiniauskaitė, Rasa

Nuteistojo myriop neviltis: [A. Camus „Svetimas“ Lietuvos akad. dramos teatro maţ. salėje. reţ.

G. Varnas]// 7 meno dienos. 1995. Geg. 12, p. 10.

10. Bikulčius V.

Paskutinis Alberto Camus romanas:[Apie 1994 m, Gallimard„o l-kloje išl. romaną „Pirmas

vyras“]//Naujoji Roma. – 1995. – Nr. 6/7. – P. 28.

1996

1. Navakas, Kęstutis

Paskutinis Sizifo romanas: [recenzija]/ Kęstutis Navakas – Rec. kn.: Pirmasis ţmogus/A. Camus.

Vilnius: Baltos Lankos, 1996// Kauno diena 1997, vas. 15, p. 19.

2. Sventickas, Valentinas

„Knyga turi būti nebaigta” [recenzija]/ V. Sventickas – Rec. kn.: Pirmasis ţmogus/ A. Camus.

Vilnius: Baltos lankos, 1996// Metai – 1997, Nr. 12, p. 140 – 143.

3. Šliogeris, Arvydas

„Skurdo ir saulės“ mąstytojas: apie A. Camus pasakoja prof. A. Šliogeris/ Kalbėjosi Astrida

Petreikytė// Šiaurės Atėnai, 1996, vas. 24, p. 5, 8.

1997

1. Laureato kalba/ Albert Camus: [su prierašu apie autorių]// Kalba Nobelio premijos laureatai.

Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997. P. 72 – 78.

2. Nuo Kierkegoro iki Kamiu: tekstai ir Astridos Petraitytės pokalbiai su Lietuvos filosofais. –

Vilnius: Pradai, 1997 (Vilnius: Pradai). – 332, [1].

3. Baranova, Jūratė

Albert„o Camus iššūkis beprasmybei: [recenzija]/ Jūratė Baranova – Portr – rec. kn.: Uţrašų

knygelės/ A. Camus. Vilnius: Regnum, 1997// Literatūra ir menas. – 1997, birţ. 14, p. 4.

4. Bikulčius, Vytautas

Nutrūkusi išpaţintis: [recenzija]/ Vytautas Bikulčius – Rec. Kn.: Pirmasisi ţmogus/ A. Camus.

Vilnius: Baltos lankos, 1997// Šiaulių kraštas.

51

5. Šiukščius, Vygantas

Albert„o Camus išpaţinimai: [recenzija]/ A. Šiukščius – Rec. kn.: Pirmasis ţmogus/ A. Camus.

Vilnius: Baltos lankos, 1997// Tarp knygų – 1997, Nr. 6, p. 17 – 18.

6. Deksnys, Bronius

„Pirmasis ţmogus” – paskutinis Albert‟o Camus humanizmo akcentas/ Bronius Deksnys// Naujoji

Romuva, 1997, Nr. ¾, psl. 80 – 85.

7. Juozaitis, Arvydas

Albert‟o Camus ,,Dantraštis”: [recenzija]/ A. Juozaitis – Rec. kn. Uţrašų knygelės/ A. Camus.

Vilnius: Regnum fondas, 1997 m. saus – 1951// Naujoji Romuva – 1997, Nr. 7/8, p. 24 – 27.

8. Ţaţojan, Manuk

Paskutinis Albert„o Camus kūrinys: [Apie A. Camus romaną „Pirmasis ţmogus“]/ Manuk Ţaţojan.

Vertė Graţina Gedienė// Šiaurės Atėnai. 1997, saus. 25, p. 10.

1999

1. Kaip susivaidijo [rašytojai] Ţanas Polis Sartras ir Albertas Kamiu/ parengė V.B.// Klaipėda,

1999, lapkr. 13, p. 19.

Antrasis Nepriklausomybės dešimtmetis

2000

1. Valenta, Alvydas

Kaip nugalėti absurdą, arba Ričardas Gavelis prieš Albertą Camus// Šiaurės Atėnai – 2000, bal. 15,

p. 11.

2001

1. Tood, Olivier

Alberas Kamiu pelno Nobelio premiją: iš knygos „Alberas Kamiu, gyvenimas“/ Olivjė Todas,

vertė Petras Venclova// Nemunas, 2001, Nr. 7/8, p. 45 – 47.

2002

1. Valenta, Alvydas

Vaterlo; Įrašas Alberto Kamiu uţrašų knygelėje, rastas po jo mirties. Neviltis. Iš neţinomo romėnų

istoriko dingusio veikalo/ Alvydas Valenta// Literatūra ir menas. 2002. rugs. 20., p. 4.

2. Vikonis, Kazimieras

Maištaujantis ţmogus: [apie rašytoją A. Kamiu]/ K. Vikonis// XXI amţius – 2002, gruod. 18, p. 7.

3. Stelmokas, Saulius

A.Camus racionalumo atmetimas ir paţinimas, kaip išminties įgyjimas// Racionalumas ar laisvė:

konfrontacija ar harmonija?: respublikinės konferencijos medţiaga. Lietuvos filosofų draugija,

Šiaulių universiteto Filosofijos katedra. –Šiauliai: ŠU l-kla, 2002, p. 83 – 86.

52

2003

1. Vikonis, Kazimieras

Šventumo link, greta krikščionybės.// XXI amţius – 2003, saus. 15. p. 5, 16.

2. Jurelionis, Romualdas

Du ţmogţudţiai: Raskolnikovas ir Merso: esė// XXI amţius – 2003, lapkr. 19. p. 5, 8

3. Putinaitė, Nerija [sudarytoja ir mokslinė redaktorė].

Tikėjimo prieigos: filosofinės studijos// Vilnius: Aidai, 2003.

Gyvenimas – lipnus marmeladas ar Dievo pėdsakas?: [straipsnyje remiamasi J. P. Sartre„o ir A.

Camus romanais]/ Dalia Zabielaitė// P. 318 – 343.

2004

1. Trinkūnaitė, Šarūnė

„Kaligula“ nesiryţta prasibrauti iki prasmės// Lietuvos rytas, 2004, kovo 16, priedas ,,Mūzų

malūnas“, p. 2.

2. Lozoraitis, Julius

Du ištvirkėliai po vienu stogu// Laikas, 2004, kovo 19 – 25 (Nr. 12), p. 19.

3. Vasiniauskaitė, Rasa

Tragedijos kasdienybė: Albert„o Camus „Kaligula“ Jaunimo teatre// 7 meno dienos, 2004, kovo

19, p.7.

4. Balevičiūtė, Ramunė

Jeigu būtų uţtekę meilės...: [spektaklis „Kaligula“, reţ. I. Jonynas]// Literatūra ir menas, 2004, bal.

9, p. 18.

5. Gailė, Agnesė

Albert„as Camus – dvigubai svetimas: [pokalbis su Alţyro universiteto literatūros dėstytoja Y.

Haraoui – Ghebalou apie prancūzų rašytoją A. Camus]// Literatūra ir menas, 2004, bal. 30, p. 8.

6. Kalpokaitė, Vlada

Mėnulio iššaukimas// Kultūros barai, 2004, Nr. 5, p. 44 – 47.

7. Trinkūnaitė, Šarūnė

Kančios įkvėptieji// Teatras, 2004, Nr. 1 (15), p. 38 – 39.

8. Deksnys, Bronius

XX amţius: atviros visuomenės vertybių proverţis// -Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno

institutas, 2004. – 313, [3] p.

Albert‟as Camus: būti ţmogumi absurdo pasaulyje/ Bronius Deksnys// P. 117 – 186.

9. Jaunimiečiai pakvies į „Kaligulą“// 7 meno dienos, 2004 – 03 – 12 Nr. 606, p. 10.

10. Pakalnienė, Rasa

Aktorius vaidina trylikai ţiūrovų/ Rasa Pakalnienė// Lietuvos ţinios – 2004, spal. 30, p. 18.

53

11. Šliogeris, Arvydas

Kaligulos sindromas/ Arvydas Šliogeris// Naujoji Romuva – 2004, Nr. 3, p. 48 – 52.

2005

1. Aleksaitė, Irena

Ramūno ateljė: Ramūno Abukevičiaus monospektaklis „Krytis“// 7 meno dienos, 2005, saus. 7, p.

10.

2. Navakas, Kęstutis

Knygų ţiurkės etaţerė (XIV)// Nemunas, 2005, rugp. 18 – 24 (Nr. 32), p. 9.

3. Ruggiero, Vincenzo

Nusikaltimas literatūroje: groţinės literatūros ir deviacijų sociologija// -Kaunas: Poligrafija ir

informatika, 2005. -231, [1] p.

Atavizmas ir konfliktas: Dostojevskis ir Camus// P. 15 – 30.

4. Vaidinimas vyksta griuvėsiuose// Lietuvos rytas – 2005, vas. 1, priedas „Mūzų malūnas“, p. 2.

5. Aleksaitė, Irena

Ramūno ateljė: Ramūno Abukevičiaus monospektaklis „Krytis“/ Irena Aleksaitė// 7 meno dienos –

2005, saus. 7, p. 10.

2006

1. Jakimavičius, Liudvikas

Akmenys: pamokoma esė, nusiţiūrėta iš A. Camus „Sizifo mito“// Literatūra ir menas, 2006, birţ.

16, p. 24

2. Kazlauskaitė, Giedrė

Plaukiojimo rašmenys: esė// Literatūra ir menas, 2006, liep. 7, p. 2, 5.

3. Baranova, Jūratė

A.Camus: „absurdo“ sąvokos filosofiniai ir literatūriniai aspektai// Gimtasis ţodis, 2006, Nr. 1, p.

6 – 12.

4. Baranova, Jūratė

A.Camus ir M. Heideggeris: gyvenimas mirties link// Gimtasis ţodis, 2006, Nr. 2, p. 26 – 29.

5. Baranova, Jūratė

Filosofija ir literatūra: priešpriešos, paralelės, sankirtos: monografija// -Vilnius: Tyto alba, 2006. -

451, [2] p.

Albert‟as Camus: daugiau rašytojas nei filosofas// P. 114 – 142.

2007

1. Gečaitė, Rasa

Trys klabos apie laisvę// Atgimimas, 2007, kovo 16 – 22 (Nr. 11), p. 14 – 15.

54

2. Ostapenko, Marija

Prancūzų kalbos savaitė prasidėjo knygos pristatymu// Šiaulių kraštas, 2007, kovo 1, p. 14.

3. Mumma, Howard

Pašnekesiai su Camus/ Howard Mumma; vertė Kęstutis Pulokas// Šiaurės Atėnai, 2007, vas. 10, p.

4.

4. Mockūnas, Liūtas

Nelygiavertės paralelės: publicistika ir kritika// -Vilnius: Versus aureus, [2007]. -615, [1] p.

Albert Camus – moralistas// P. 69 – 79.

Kovotojui mirus: [A. Camus]// P. 80 – 81.

5. Bielskis, Andrius

Albert„o Camus literatūrinė vaizduotė ir pasipriešinimo politika// Darbai ir dienos. –Kaunas, [T.]

48. -2007. -342, [1] p. 175 – 184.

2008

1. Baltrušaitytė, Renata

Laimės nelaimingas atsitikimas: [recenzija]// Veidas, 2008, Nr. 2 (saus. 14), p. 58.

2. Ulozaitė, Nijolė

Kelionė į namus, pas mamą// Gyvenimas, 2008, geg. 3, p. 1.

3. Šatkauskaitė, Gintarė

„Nerekomenduoju sau miegoti naktimis“: [pokalbis su reţisieriumi C. Grauţiniu]// Respublika,

2008, gruod. 16, p. 17 – 18.

2009

1. Binoklis, Aknius

Apie kalėdines Dėdės Cezario dovanas// Literatūra ir menas, 2009, saus. 2, p. 12.

2. Baliutavičiūtė, Elena

A.Camus – filosofuojantis donţuanas// Lietuvos ţinios, 2009, vas. 6, p. 16 – 17.

3. Baliutavičiūtė, Elena

A.Camus – filosofuojantis donţuanas// Lietuvos ţinios, 2009, vas. 12, p. 14 – 15.

4. Baliutavičiūtė, Elena

A.Camus – filosofuojantis donţuanas// Lietuvos ţinios, 2009, vas. 19, p. 14 – 15.

55

NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Aleksaitė I., Ramūno ateljė: Ramūno Abukevičiaus monospektaklis „Krytis“, 7 meno dienos,

2005 sausio 7, p. 10

2. Bagdanavičius V, Kamiu A. Maras recenzija, Naujasis židinys, 1997 Nr. ½, p. 86.

3. Balevičiūtė R, Jeigu būtų uţtekę meilės, Literatūra ir menas, 2004-04-09 Nr. 2996, p. 18.

4. Balevičiūtė R, Slapukas, Literatūra ir menas, 2002-08-23 Nr. 2913,

5. Bartkus G, A.Kamiu ir absurdo filosofija, Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX ir XX amžių

Vakarų Europos ir Amerikos filosofija, V., 1974, p. 411.

6. Bauţyė G, Alberas Kamiu ir jo romanai, Pergalė, 1968 Nr. 9, p. 71.

7. Bikulčius V, Nutrūkusi išpaţintis, Šiaulių kraštas,1997, vasario 13, p. 10.

8. Bikulčius V, Paskutinis Alberto Camus romanas, Naujoji Romuva, 1995 Nr. 6 – 7 (501 – 502), p.

28.

9. Deksnys B, „Pirmasis ţmogus” – paskutinis Albert‟o Camus humanizmo akcentas, Naujoji

Romuva, 1997 Nr.: 3 – 4, p. 81.

10. Gaidamavičienė I, Gyvenimo ir būties sūpuoklėse, Kamiu A. Svetimas. Krytis, Vilnius: Vaga,

1991, psl. 164.

11. Jaunimiečiai pakvies į „Kaligulą“, 7 meno dienos, 2004-03-12 Nr. 605, p. 10

12. Jauss H. R, Literatūros istorija kaip literatūros mokslo provokacija, Senoji Lietuvos literatūra.

Kn. 17. Literatūros istorija ir jos kūrėjai: [straipsnių rinkinys]/ Sudarytojas ir redaktorius Sigitas

Narbutas, Vilnius: LLTI, 2004; Arlauskaitė, p. 50–52.

13. Juozaitis A, Albert„o Camus „Dantraštis“, Naujoji Romuva, 1997, Nr. 7 – 8, p. 25.

14. Jurgutienė A, Fenomenologinis, hermeneutinis ir recepcinis teksto interpretavimas, XX amžiaus

literatūros teorijos,Vilnius: VPU leidykla, 2006.

15. Kamiu A, Netikintys ir krikščionys. Pranešimo, padaryto 1948 metais Latour – Maubourg‟o

domininkonų vienuolyne, fragmentai, XXI amžius, 2003 – 01 – 15 Nr.: 4, p. 6.

16. Kamiu A, Svetimas. Krytis, Vilnius: Vaga, 1991, p. 92.

17. King A, „Pirmasis ţmogus“: nebaigtas A. Camus romanas“, Lietuvos rytas/Mūzų malūnas,

1995, birţ. 2 d., Nr. 128.

18. Knieţaitė M, R. Abukevičiaus monospektaklių reklama – iš lūpų į lūpas, Respublika, p. 23.

http://www.ramuno-atelje.org/images/uploads2/velu002.jpg

19. Merčlendas B, Alberas Kamiu: maištininkas, Literatūra ir menas, 1983 vasario 5d. p. 13.

56

20. Mumma H, Pašnekesiai su Camus, Šiaurės Atėnai, 2007 m. vasario 10 d. Nr. 6, p. 4.

21. Naujokaitienė E, Alberto Camus eseistika, Metai, 199, Nr. – 11, p. 150.

22. Pakalnienė R., Aktorius vaidina trylikai ţiūrovų, Lietuvos žinios, 2004 spalio 30, p. 18.

23. Paulauskaitė V, Ţmogaus egzistencijos problema, Gimtasis žodis, 1990 Vasario 2 d, p. 1.

24. Petraitytė A, Skurdo ir saulės mąstytojas, Šiaurės Atėnai, 1996 vas. 24, p. 5.

25. Rastenis K, Mokęs gyventi absurdo sąlygomis, Literatūra ir menas, 1994, rugsėjo 24 d., Nr. 39

(2494), p. 13.

26. Šabasevičienė D, Teatro piligrimas, Vilnius: Krantai, 2007, p. 14.

27. Šabasevičienė D, Personaţo ar reţisieriaus drama?, Kultūros barai, 1995 Nr. 6. p. 33.

28. Šiukščius V, Albert„o Camus išpaţinimai, Tarp knygų, 1996 Nr. 6, p. 17.

29. Šliogeris A, Albert„o Camus maištas, Literatūra ir menas, 1994, vasario 26 d., p. 3.

30. Šliogeris A., Konkretumo liudytojas, Kultūros barai, 1994, Nr. 7, p. 77.

31. Trečiakauskas K, Pasaulio tragedija Orano kronikoje, Literatūra ir menas, 1969 liepos 19, p. 11

32. Vaičiulėnaitė – Kašelionienė N, Komparatyvistikos pagrindai. Mokomoji knyga filologijos

studentams, Vilnius: VPU leidykla, 2006.

33. Vaidinimas vyksta griuvėsiuose, Lietuvos rytas, priedas Mūzų malūnas, 2005 vasario 1, p. 2.

34. Venclova T, Dostojevskio mokinys, Pergalė, 1969 Nr. 6, p. 169.

35. Vikonis K, Šventumo link, greta krikščionybės, XXI amžius, 2002 – 12 – 18 Nr.: 95, p. 7.

36. Ţoţjan M, Paskutinis Albert„o Camus kūrinys,Šiaurės Atėnai, 1997 sausio 25 d. Nr. 3 (347), p.

10.

57

PRIEDAI

1-as priedas

INTERVIU SU JONU VAITKUMI (2009 – 03 – 25)

Inga Mėlinauskaitė: - Esate vienas pirmųjų reţisierių Lietuvoje statęs A. Camus. Kodėl

būtent šį autorių pasirinkote 1983 metais? Kokia Jūsų paţintis su A. Camus? Kaip šis kūrėjas

atsirado Jūsų repertuare: atsitiktinumas ar pamėgtas autorius?

Jonas Vaitkus: - A.Camus kūryba man visada buvo aktuali, aš juo ţavėjausi. Atsiradus tekstui

neabejojau, jog reikia „Kaligulą“ statyti, juolab, kad ir tokios tematikos teatre dar nebuvo. Dar

niekas nekalbėjo apie ţmogaus aistras, kraujomaišą, tam tikrą pamišimo formą.

Pirmasis pastatymas buvo su aktoriumi R. Adomaičiu, kuris puikiai, labai subtiliai

perteikė Kaligulą. Spektaklyje naudojome netgi video projekcijas, bet šis variantas buvo rodomas

neilgai, nes R. Adomaičiui atsirado sunkumų bandant suspėti visuose darbuose ir aktorius

nusprendė, kad veţti šį vaidmenį jam per sunku. Todėl pastatymas kiek koreguotas, Kaligulą

įkūnijo V. Masalskis, kuris labai domėjosi personaţu, bet kartais gal pernelyg įsigyvendavęs į tą

vaidmenį ir gyvenime pradėjęs įsikūnyti į Kaligulą, nebeskirti scenos ir realybės. Tai man nebuvo

priimtina, bet apskritai aktorių darbą vertinu teigiamai.

- Kokią idėją, kokių lūkesčių turėdamas ėmėtės statyti „Kaligulą“?

- Statydamas „Kaligulą“ norėjau kalbėti apie daug ką: apie valdţios engimą, apie ţmogų valdančią

aistrą, apie nepasiekiamo siekimą, apie pamišimą. Norėjosi kalbėti ir apie tai, jog yra dalykų, kurie

gyvenime nekinta ir vienas jų kaţkodėl yra valdţia. Valdţia, ypač to meto, prievartauja ţmogų,

primeta jam nepriimtiną santvarką, taisykles, kurių jis turi paisyti. Kaip ir liepimas atnešti mėnulį –

neįmanoma uţduotis. Bet kiek tokių neįmanomų uţduočių ţmogui duoda valdţia. O baisiausia tai,

jog atsigręţi atgal, pasiţiūri į šių dienų situaciją ir supranti, kad niekas nepasikeitė, kad ţmogus vis

dar yra valdţios prievartaujamas ir engiamas.

- Ar statant neteko susidurti su sunkumais, draudimais, cenzūra, nes kūrinio turinyje galima

įţvelgti formuojamą neigiamą poţiūrį į valdantįjį sluoksnį?

- Aišku, tai buvo metas, kai negalėjau įgyvendinti visų sumanymų, nes nebuvo elementarių

galimybių. Kaip ir dabar nėra Lietuvoje tiek galimybių, kiek ţmogus gali turėti įdėjų. Pavyzdţiui,

kartais labai daug gali pasakyti spalva, bet net kine mes dar ir šiandien ne viską galime įgyvendinti.

Vadinasi, tenka prisitaikyti prie esamų sąlygų. Tiesa, kinas man visada darė didelę įtaką. Ir minėtų

video projekcijų „Kaligulos“ pastatyme idėja atėjo iš kino. Statydamas „Kaligulą“ jau buvau baigęs

kinematorgafijos mokyklą Maskvoje, todėl kino atgarsiai teatre man nebuvo svetimi. Vėliau ir

spektaklius į ekraną bandţiau perkelti.

Na, o tuo metu teatro cenzūra buvo labai aktyvi. Visų pirma reikėjo surengti premjerą

ministerijos ţmonėms, o tik po to gaudavai leidimą. Kaip ir kodėl aš jį gavau, neįsivaizduoju. Po to

man ne vienas sakė, kad neįtikėtina, jog leidimas buvo duotas. Bet, galvoju, kad gal aš jau buvau

visus šiek tiek pripratinęs prie drąsios minties teatre. Jau buvo pastatytas daug labiau šokiruojantis

„Karalius Ūbas“ (1977 m. J. Vaitkus Kauno dramos teatre statė A. Jurry „Karalių Ūbą“). Gal prie

manęs pripratę jau buvo. O gal dėl to, jog ţinojo, kad niekur nebus išveţtas spektaklis, o čia viduje

tegul būna rodomas, nieko nenutiks.

Iš tiesų norint ir tais laikais buvo galima daug ką padaryti, tik neretas dangstėsi

bailumo kauke, o kam daryti, jei cenzūra nepraleis. Bet padarydavai ir pamatydavai, kad daug kas

58

gali praeiti. Jei ne iš pirmo karto, tai po kelių bandymų, kaip nutiko su „Literatūros pamokomis“

(aut. pastaba: režisieriui nepavyko po pirmo statymo gauti leidimo spektaklį rodyti, bet po dviejų

metų pastatymą jis atgaivino ir 1985 m. Kauno dramos teatre buvo pastatytas spektaklis

„Literatūros pamokos“). O aktorių nenustebinau ir nešokiravau, nes jie jau buvo pruošti ir

pripratinę su jau minėtu „Karaliumi Ūbu“ .

- Kokie buvo teatro kritikų atsiliepimai? Kaip visuomenėje sutiktas spektaklis? Ar tais metais

tai nebuvo gana drąsus pastatymas? Ką apskritai manote apie lietuvių teatro kritiką?

- Kokie buvo kritikų atsiliepimai, net neţinau, nes nelabai jie buvo ko verti, taip pat buvo cenzūros

veikiami, todėl jais net nesidomėjau. Bet ţiūrovų sales surinkdavome ir Kaune, ir Vilniuje. Gal ne

viską tuo metu ţmonės suprato, bet buvo aišku, jog kaţko kitokio buvo išsiilgę.

Apskritai Lietuvoje ir šiomis dienomis nėra teatro kritikos. Tokios kritikos, kuri

nuosekliai apţvelgtų visą Lietuvos teatrą. Yra rašančių recenzijų ir besidominčių pavieniais

reţisieriais ar teatrais, bet nėra nei leidinio, nei ţmonių, kurie ryţtųsi apţvelgti kiekvieną pastatymą,

kiekviename Lietuvos teatre, o ne tik iškiliausių asmenybių. Kita vertus ir teatro situacija liūdna.

Negali teatrui vadovauti profesionalus vadybininkas, kuris nėra teatro ţmogus. Manau, jog nei

viena moteris nenorėtų vyro profesionalo, visi norim šalia turėti artimą ţmogų: klystantį, sergantį,

dėmesingą, jautrų, o ne profesionaliai atliekantį savo darbą. Taip ir teatrui reikia vadovo, kuris

supranta aktorių, reţisierių, teatro ţmogų, o ne tokio, kuris svetimas ir abejingas tų ţmonių

problemoms.

- Jūsų kūryboje pastebima stiprių asmenybių linija: „Šarūnas“ (1980), „Statytojas Solnesas”

(1980), ,,Kingas” (1980), ,,Kaligula”(1983), ,,Ričardas II” (1985) ir dar daugiau. Kas tai ir

kodėl? Tai kaţkoks motyvas, idėja, dėl kurios skauda, kurią norisi išsakyti?

- Norėjau formuoti ir ugdyti ţiūrovą – asmenybę, kuriam norėjosi parodyti, kad vidumi stiprų,

pasaulėţiūra kitokį visada bus norima suvienodinti, suţlugdyti ar juo tiesiog atsikratyti. Norėjosi

parodyti tragiškus likimus ir tai, jog ţmogus turi pasirinkimo galimybę, tačiau, atrodo, jog ţmogus

iš svetimo pavyzdţio nesimoko.

- Ar teatras pajėgus formuoti ţiūrovų literatūrinį, meninį skonį? Ar pastebėjote, kokie

ţiūrovai renkasi į Jūsų spektaklius, kaip jie reaguoja į tai, kas vyksta scenoje? Ar reţisierius

svajoja apie „idealų ţiūrovą“?

- Kas labiau: literatūra teatrą ar teatras literatūrą gal nelabai aišku, nėra takoskyros, bet ir vienas, ir

kitas formuoja. Priklauso nuo ţmogaus gebėjimų: ar jis geresnis skaitytojas, ar ţiūrovas. Bet teatras

turi galią atlikti pokalbio funkciją, kai pasikalbi, pasiaiškini, atrodo, kad viskas geriau, lengviau

suvokiama.

Ţiūrovai, jei jie dėsningai domisi reţisieriaus pastatymais, po to išmoksta įţvelgti tuos

pačius dalykus: skaityti simbolius, pamatyti tuo pačiu būdu perteikiamas prasmes. Kitaip taraint,

esama ţmonių, kurie ir tylėdami susikalba arba iš pusės ţodţio vienas kitą supranta. Toks santykis

atsiranda ir tarp reţisieriaus bei ţiūrovo.

- Recepcinė literatūros kritika teigia, jog kiekvienas kūrinys yra reikšmingas ne savo

amţinosiosmis, neginčijamomis prasmėmis, o tuo, kiek jis yra reikšmingas ir vertybėmis,

idėjomis reikalingas tam tikro meto skaitytojui, t.y. ką kūrinys reiškia čia ir dabar? Ką Jums

A. Camus „Kaligula“ reiškė 1983?

59

- Tai reiškė nekelekūpsčiavimą` prieš valdţią, nebijojimą kalbėti drąsiai ir taip, kaip yra, kaip reikia,

o ne kaţkas nori girdėti. Be abejo, svarbi ir vidinė drama, kai ţmogus nori nepasiekiamo, to, ko

negali turėti. Ir kaip išlikti pasaulyje, kai esi kitoks, toks kaip Šarūnas, Kaligula ar kuris kitas.

- Po Jūsų, praėjus dvidešimt vieneriems metams, „Kaligulą“ pastatė I. Jonynas. Kaip manot,

A.Camus yra autorius, kurį gali statyti ne kiekvienas reţisierius, ar tai yra autorius, kurio

pastatymai reikalauja ypatingos istorinės, socialinės situacijos?

- A. Camiu reikalauja socialinių aplinkybių, bet kita vertus jis yra aktualus visada, nes valdţia

niekada nesikeičia. Kiek kartų ji būtų perrinkta, visada ten nuėjęs tampa didesniu ar maţesniu

tironu, kitaip ţiūrinčiu į paprastą ţmogu ir visai nesupranatnčiu jo interesų. Todėl Lietuvos situcijai

„Kaligula“ aktualus visada. I. Jonyno sprendimas man buvo įdomus, o R. Kazlas taip pat

charakteringai atliko vaidmenį. Nemanau, kad reikėtų lyginti V. Masalskį su R. Kazlu. O ir I.

Jonynui gal kiek kita „Kaligulos“ idėja rūpėjo.

Pokalbį uţrašė Inga Mėlinauskaitė

60

2-as priedas

INTERVIU SU REŢISIERIUMI IGNU JONYNU

Inga Mėlinauskaitė: - Kaip A. Camus atsirado Jūsų repertuare?

Ignas Jonynas: - Man visada patiko aštrus, dramatiškas ir paradoksalus poţiuris į bet kokius

reiškinius. Tai galima rasti egzistencializmo filosofijoje. Absurdo suvokimas, bandymas išgyventi,

išlaikant asmeninį orumą, neišvengiamybės suvokimas, ėjimas prieš srovę – visa tai randu A.Camus

kūryboje. Tai man artima.

- Tikriausiai buvote girdėjęs apie J. Vaitkaus pastatymą. O gal ir matėte, arba domėjotės

atsiliepimais ir galbūt galite palyginti šiuos du pastatymus. Reţisieriui Jonui Vaitkui atrodo,

kad Jūsų pastatymas yra vykęs ir kad Judu lyg ir skirtingus kūrinio aspektus akcentavote, ką

manote Jūs?

- Deja, neteko matyti J.Vaitkaus pastatymo. Girdėjau, kad tuo metu tai buvo daug dėmesio sulaukęs

spektaklis. Kaip ir V.Masalskio vaidmuo jame. Galiu tik nujausti, kad tais laikais tai buvo aktualu

kaip aliuzija į sovietinę realybę, kaip metaforiška ţinia apie neţabotą valdţios jėgą griaunančią

asmenybę ir patį ţmogiškumą. Bet tai tik spėlionės. Ne daugiau.

Aš akcentavau sąmoningai suvoktą asmenybės pasirinkimą, jo fatališką nuosprendį sau eiti keliu,

pasmerktu tragiškai baigčiai. Paversti savo gyvenimą pamoka kitiems – tam gali ryţtis tik ypatingai

stiprios ir tam tikra prasme idealistiškos asmenybės.

- Ką norėjote pasakyti ţiūrovui savąja interpretacija? Kokia „Kaligulos“ idėja Jums buvo

svarbiausia? Ar pavyko ją perteikti?

- Tikėtis, kad gali pakeisti gyvenimo principus. Siekti neįmanomo. Nepasiekiamo. Nes tau suteikta

valdţia arba bent jau galimybė. Bet kokia kaina. Net ir ţinant, kad tai baigsis tragiškai. Kad tai bus

nepakeliamai skausminga sau pačiam ir aplinkiniams. Būti įsitikinusiam šita kruvina edukacine

programa. Bet tik taip įprasminti savo gyvenimą. Tai absoliučiai svetima mūsų laikmečiui – dėl to

taip aktualu.

Manau, kad spektaklis kalbėjo būtent apie tai.

- Gal galite tarti keletą ţodţių apie aktorių kolektyvą. Kam geriausiai sekėsi, o kas, galbūt,

nepateisino Jūsų vilčių? Kaligula – Rolandas Kazlas atitiko Jūsų lūkesčius?

- Negaliu kritikuoti ţmonių, kurie nueina su manim gana ilgą vidinio pasaulio kelią. Man malonu

dirbti su mąstančiais aktoriais, o ne vien atlikėjais. Tokie buvo „Kaligulos” artistai. Rolandas ypač.

Tai nerami asmenybė. Ieškanti. Provokuojanti. Principinga. Manau, jis visiškai atitiko Kaligulos

energetiką ir maksimalizmą ir tikrai talentingai sukūrė vaidmenį.

- Kaip teatro kritikų ir visuomenės buvo sutiktas spektaklis? Vis dėlto A. Camus nėra labai

populiarus, tai tam tikro, išprususio skaitytojo reikalaujantis autorius. Kaip manote, ar jo

pjesei reikalingas specialus ţiūrovas? Kokį ţiūrovą tikėjotės išvysti salėje Jūsų spektaklio

metu? Koks, Jūsų nuomone, turėtų būti šio spektaklio poveikis visuomenei?

- Kritika sutiko spektaklį šaltai. Jis nebuvo atraktyvus. Pakankamai ilgas. Sunkus. Publikos reakcija

kardinaliai skyrėsi nuo kritikos. Spektaklio ţiūrovas susiformavo gana greitai ir labai gerai lankė

spektaklius. Jautėsi, kad tai specifinė auditorija. Bilietai buvo greitai išperkami. Galima buvo

nujausti iš salės reakcijų, kad ţiūrovas su tam tikru intektualiniu bagaţu. Ne atsistiktinė publika,

61

atėjusi papramogauti, o norintys gauti progą pamąstyti. Tai dţiugino. Tiesioginio poveikio

visuomenei spektaklis nedaro. Jis suteikia progą išgyventi dalykus apie kuriuos kasdienybės

rutinoje nesusimąstai. Tai dvasinės energijos apsikeitimas. Itelektuali pramoga. Proto mankšta. Ne

daugiau.

- Recepcinė literatūros kritika teigia, jog kiekvienas kūrinys yra reikšmingas ne savo

amţinosiosmis, neginčijamomis prasmėmis, o tuo, kiek jis yra reikšmingas ir vertybėmis,

idėjomis reikalingas tam tikro meto skaitytojui, t.y. ką kūrinys reiškia čia ir dabar? Ką Jums

A. Camus „Kaligula“ reiškė 2004 m.? Ar ateityje norėtumėte grįţti prie šio ar kito A.Camus

veikalo?

- Egzistencializmas yra man artima pasaulėţiūra. Nesiryţtu spręsti apie jos ilgaamţiškumą, bet

gyvenimo absurdas tęsėsi ir 2004 metais, tęsiasi ir dabar.

Atsakymus uţrašė reţisierius Ignas Jonynas ir atsiuntė elektroniniu paštu

62

3-as priedas

INTERVIU SU REŢISIERIUMI GINTARU VARNU (2009 m. geguţė 24 d.)

Inga Mėlinauskaitė: - Kaip A. Camus atsidūrė Jūsų repertuare? Ir kodėl prozos tekstas?

Prisiėmėte didelę atsakomybę (net ir naštą) nutaręs adaptuoti kūrinį scenai.

Gintaras Varnas: - A. Camus dėl to, kad tai vienas mėgiamiausių mano rašytojų, kurį paţinau

tikriausiai nuo „Maro“. „Svetimą“ skaičiau vieną karštą vasarą Nidoje ir labai graţiai sutapo kūrinio

situacija su ta karšta vasara ten, Alţyre.

O iš tikrųjų kūrinį pasirinkau todėl, kad tai egzistencinis tekstas, kuris sprendţia labai

aktualius nevienadienius, ne šiolaikiškus, o egzistencinius klausimus. Prozos tekstas nėra kliūtis, jei

kūrinys to grieko vertas, nes pjesių įdomių nėra pakankamai.

- Kuo „Svetimas“ 1995 metais buvo aktualus Jums arba ţiūrovui? Kokią ţinutę norėjote

perduoti šiuo statymu?

- Visada yra kūrinių ir spektaklių, kurie labai aktualūs tai dienai ir stipriai jaučiantys laiko pulsą..

Bet yra tokių, kurie aktualūs visada. Ţinoma, atskiras mokslo objektas, kodėl vienu metu teatre

populiarūs Čechovo kūriniai, kitu – Ibseno, dar vėliau – Šekspyro.

A. Camus aktualus savo universalumu, tom bendraţmogiškom problemom. Lygiai

tiek pat yra aktualus/neaktualus F. Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“. Tai grupė kūrinių, kurie

aktualūs visada.

O kodėl stačiau būtent tuo metu, aš jau nepamenu. Matyt, kaţkas tokio buvo. Neturiu

galvoj socialinio, visuomeninio aktualumo. Matyt, man jis buvo aktualus. Kartais kūrinį verta

statyti dėl vienos frazės. Mano atveju buvo labai svarbus Merso finalinis monologas.

- Kritika, kaip daţnai būna, spektaklį sutiko dvejopai. Kaip, Jūsų manymu, jį sutiko

ţiūrovai?

- Kiek pamenu, jis buvo mėgiamas ţiūrovų. Labai geras aktorių darbas ir visų prima Arūno

Sakalausko.

- Kaip manote, kodėl A. Camus gana mėgiamas Lietuvos reţisierių?

- Jo neįmanoma nestatyti. Gaila, kad jo dabar nebėra. Labai protingas ir trapus, ir jautrus. Duok

Dieve, kad jis buvo statomas.

- Recepcinė literatūros kritika teigia, jog kiekvienas kūrinys yra reikšmingas ne savo

amţinosiosmis, neginčijamomis prasmėmis, o tuo, kiek jis yra reikšmingas ir vertybėmis,

idėjomis reikalingas tam tikro meto skaitytojui, t.y. ką kūrinys reiškia čia ir dabar? Ką Jums

A. Camus „Svetimas“ reiškė 1995?

- Aišku, kad laikas veikia teatrą ir labiau nei kiną. Ar A. Camus būtų dabar aktualus? Kodėl ne?

Gal dar labiau aktualus. Bet aš ţodį aktualus keisčiau gyvybingas, reikalingas.

Kodėl imiesi statyti vieną ar kitą autorių, priklauso nuo tavo pojūčių šiame laike.

Negaliu atsakyti, ar statyčiau dabar. Bet įsivaizduoju, kad jei kas nors pastatytų dabar A. Camus, aš

tikrai nueičiau į spektaklį.

„Svetimas“ man atrodo labai įdomus kūrinys ir man pačiam aktualumo neprarado.

63

Mačiau abu „Kaligulos“ pastatymus. Vertindamas visus spektaklius galiu pasakyti, jog

Camus ir lieka Camus. Pamenu, Masalskio Kaligulą, tai ir buvo grynas egzistencializmas. Jo raiška

ir yra mūsų bendrybės.

A. Camus aktualus egzistencine dimensija, tuo gyliu, kurio daugelis pjesių neturi.

Tikras teatras turi turėti savo gylį, o ne sekti išorine intriga.

A. Camus kūriniai yra tie, kuriuose kiekvienas gali matyti ir save, ir kiekvieną, kurį

nori matyti. Teatras yra menas ir A. Camus yra pretekstas kurti meną. Jis labai minimalistinis ir

teatriškas savo intriga, maţa kūrinio forma. „Svetimas“ man tiko dėl vieno centrinio personaţo ir

daugybės, kuriuos jis sutinka. Pati romano struktūra yra pjesiška, dramaturgiška.

Pokalbį uţrašė Inga Mėlinauskaitė