bakalauro darbas (2) - eLABa

1

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS

SOCIALINĖS GEROVĖS IR NEGALĖS STUDIJŲ FAKULTETAS

SVEIKATOS STUDIJŲ KATEDRA

Kineziterapijos – biomedicinos sutrumpintų Ks2 – 12 studijų programa, IV kursas

Deividas Minginas,

11 – 16 METŲ VAIK Ų SU SPAZMINE DIPLEGIJA JUDESI Ų FUNKCIJOS

POKYČIAI PRITAIKIUS INTENSYVIOS KINEZITERAPIJOS

PROGRAMĄ

Bakalauro darbas

Bakalauro darbo

vadovė:

Asist. Inga Šimkutė

2014

2

Bakalauro darbo santrauka

Tebesiginčijama apie tai, kiek vertinga ir veiksminga yra kineziterapija, gydant

cerebrinį paralyžių (CP), kaip dažnai ir kiek ilgai ji turi būti skiriama. Šiuo metu manoma, jog

kineziterapija yra pakankamai veiksminga CP gydyti, jei ji pradedama taikyti pakankamai anksti.

Tačiau nėra pakankamai duomenų kiek kineziterapija veiksminga lavinant ar palaikant judesių

funkcijas bei raumenų jėgą paaugliams su spastine diplegija.

Bakalauro darbe analizuojami 11-16 metų vaikų su cerebrinio paralyžiaus spastine

diplegija judesių funkcijų ir raumenų jėgos pokyčiai. Buvo iškeltas tikslas - palyginti tiriamųjų

judesių funkcijų ir raumenų jėgos kaitą prieš ir po intensyvios kineziterapijos programos

sudarymo.

Tyrime dalyvavo šeši 11-16 metų Šiaulių specialiojo ugdymo centro mokiniai su

CP spazmine diplegija.

Vertinant raumenų tonuso spastiškumo lygį buvo naudojama modifikuota

Ashworth‘o skalė (Modified Ashworth Scale). Atsižvelgiant į tiriamų mokinių raumenų tonuso

ypatumus buvo testuojama raumenų jėga ( R.Lovett testas). Judesių funkcijos įvertinimui buvo

naudojama bendrosios motorikos funkcijų vertinimo skalė (Gross Motor Function Measure).

Atlikus pirminius judesių funkcijos, raumenų tonuso bei raumenų jėgos tyrimus 2013 metų

rugsėjo mėnesį buvo sudarytos intensyvios kineziterapijos programos (IKP). Programos buvo

sudarytos atsižvelgiant į tiriamųjų bendrosios motorikos funkcinės klasifikacijos sistemos lygį,

raumenų tonuso spastiškumo lygį bei individualias motorinės tiriamųjų savybes.

Atlikus eksperimentą galima teigti, kad intensyvios kineziterapijos programos

efektyvumas pasitvirtino. Pritaikius individualius pratimus, judesius, tinkamai parinkus padėtis,

formuojant teisingo judesio modelius, teigiamai kito tiriamųjų motorinės funkcijos ir raumenų

jėga. Intensyvios kineziterapijos programos efektyvumas pasitvirtino.

Visų tiriamųjų individualus bei bendras raumenų jėgos ir bendrosios motorikos

judesių funkcijos vidurkis intensyvios kineziterapijos programos taikymo metu teigiamai kito.

Esminės (reikšminės) sąvokos: CP – Cerebrinis paralyžius; GMFM – Gross Motor Function

Measure – Bendrosios motorikos funkcijų vertinimo skalė; NDT – Neurodinaminė terapija

(Bobath); KT – Kineziterapija; IKP – Intensyvios kineziterapijos programa.

3

Turinys

Bakalauro darbo santrauka .......................................................................................................... 2

ĮVADAS .......................................................................................................................................... 4

1 skyrius. VAIK Ų, TURINČIŲ CP SPAZMINĘ DIPLEGIJOS FORM Ą RAUMENŲ TONUSO IR JUDĖJIMO FUNKCIJ Ų YPATUMAI. ............................................................... 7

1.1. Cerebrinio paralyžiaus (CP) tipai. ................................................................................................. 7

1.2. Pagrindiniai spazmiškumo požymiai............................................................................................. 9

1.3. Asmenų, turinčių CP spazminę diplegiją motorinės raidos sutrikimai ....................................... 10

1.4. Kineziterapijos metodikos, svarba ir tikslai vaikams su spazmine diplegija .............................. 14

2 skyrius. INTENSYVIOS KINEZITERAPIJOS ĮTAKA VAIK Ų SU SPAZMINE DIPLEGIJA JUDESI Ų FUNKCIJOMS BEI RAUMEN Ų JĖGAI ........................................ 19

2.1. Tyrimo metodika ir organizavimas .................................................................................................. 19

2.2. Tyrimo dalyviai ................................................................................................................................ 21

2.3. Raumenų jėgos kaita taikant intensyvią kineziterapiją .................................................................... 23

2.4. Bendrosios motorikos judesių funkcijų kaita taikant intensyvią kineziterapiją ............................... 30

IŠVADOS ..................................................................................................................................... 38

Literat ūra ..................................................................................................................................... 39

PRIEDAI ...................................................................................................................................... 43

4

ĮVADAS

Cerebrinis paralyžius (CP) – tai neprogresuojantis galvos smegenų pažeidimas,

atsiradęs galvos smegenyse prenataliniu, perinataliniu, neonataliniu ar postnataliniu laikotarpiu.

Dažniausiai cerebrinis paralyžius apibūdinamas kaip būklė, kuriai būdingas paralyžius, raumenų

silpnumas, nekoordinuoti judesiai ir/arba kitokie motorinių funkcijų sutrikimai, sukelti dar

nesubrendusių vaiko smegenų pažeidimo (Hallahau, Kauffman, 2003). CP yra lėtinis

neurologinis neprogresuojantis sutrikimas. Tai reiškia, kad vaiko būklė neblogėja, tik jam augant

kinta dėl kaulų – raumenų sistemos ypatumų ir raumenų įtempimo sutrikimų. CP gali būti

įvairaus sunkumo, priklausomai nuo to, kuri smegenų dalis ir kiek pakenkta (Mikulėnaitė, 2003).

Daugelis autorių (Adomaitienė, Augustinaitytė-Jurčikonienė, Mikelkevičiūtė 2003; Prasauskienė

2003 ) sutinka, kad pažeidimo prigimtis gali būti įvairi, tačiau pagrindinis požymis yra kūno

pozos ir judesių sutrikimas su įvairiais kitais sindromais: pažintinių funkcijų, pojūčių ar

bendravimo sutrikimu ir t.t. Iš literatūros duomenų (Blackman, 1997) sužinome, kad pasaulyje

VCP diagnozuojama 1-2 atvejis iš 1000 gyvų gimusių kūdikių, o Tertelis (2003) teigia, kad net

2-4.

60 proc. vaikų su cerebriniu paralyžiumi turi spazmiškumą (Mikulėnaitė,

Juocevičius, 2007). Hagberg (2001) teigia, kad spąstiškumas nustatomas net 70-80 % vaikų.

Anot Budrio (2003) spastinė tetraplegija (kai pažeidžiamos visos keturios galūnės) yra didžiausią

negalią sukelianti CP forma, bet pasitaiko rečiausiai, tik 5 % atvejų. Taigi likusiai daliai vaikų su

cerebriniu paralyžiumi dažniausia diagnozuojama šiek tiek lengvesnės jo formos – diplegija arba

hemiplegija. Hemiplegija (kada pažeista viena kūno pusė ir labiau pakenkta būna ranka) yra

viena lengvesnių CP formų. Ją turintys vaikai dažniausia išmoksta vaikščioti, bet nesinaudoja

pakenkta ranka. Sudėtingiau yra spastinę diplegijos formą turinčių vaikų judesių bei motorinių

funkcijų formavime, ugdyme ir lavinime. Visas šias funkcijas reikia pradėti koreguoti kaip

galima ankščiau, tik pastebėjus pirmus požymius ir nustačius, kad vaikas turi vieną ar kitą CP

formą. Nuo to dažnai priklauso ne tik visas vaiko funkcinis vystymasis, bet ir ar vaikas vaikščios

savarankiškai, vaikščios vaikštynės pagalba arba visai nevaikščios (diplegijos formos atveju).

Tačiau net pasiekus gerų rezultatų, išugdytas funkcijas tokiems vaikams reikia nuolat lavinti ir

stengtis palaikyti aukščiausio pasiekto lygio formą, nes kitu atveju atsiranda kontraktūrų

susidarymo tikimybė, kurios neigiamai paveikia vaiko eiseną ir laikyseną. Todėl anot Budrio

(2003) visam šių motorinių funkcijų palaikymui labiau tiktų vartoti terminą „abilitacija“.

CP išgydyti neįmanoma, tačiau galima palengvinti pasekmes, padėti ligoniui,

turinčiam šį sutrikimą, ir jo šeimai įveikti sunkius vaiko raidos etapus, apsaugoti jį nuo

5

komplikacijų. Be kineziterapeutų ir kitų specialistų įsikišimo, nuolatinio ir teisingo judesio

skatinimo, įvairių pratimų kompleksų, pritaikomos kompensacinės korekcinės technikos, vaikas

pamažu regresuotų, imti mažėti jo judėjimo galimybės, atrofuotųsi motorinės funkcijos ir

invalido vežimėlis dar nebūtų šios grandies galutinis taškas. Todėl vaikams, sergantiems CP, nuo

pat pirmųjų gyvenimo dienų reikia taikyti įvairias terapijas, lavinti jų motorines funkcijas,

atsižvelgiant į kiekvieno vaiko individualias savybes.

Problema ir jos aktualumas. Cerebrinis paralyžius – dažniausia vaikų judesių

raidos problema, kuri sutrikdo individo santykį su aplinka ir apriboja jo dalyvumą. Deja, CP –

nepagydomas, bet jo sunkumo laipsnis keičiasi į gerąją pusę, jei vaikas tinkamai gydomas ir

reabilituojamas (Mikulėnaitė, 2003). Taigi ypač svarbu kuo ankščiau pradėti formuoti ir lavinti

vaiko motorines funkcijas, o vėliau palaikyti kuo aukštesnį šių funkcijų lygį bei ugdyti kuo

didesnį savarankiškumą socialinėje aplinkoje.

Tebesiginčijama apie tai, kiek vertinga ir veiksminga yra kineziterapija, gydant CP,

kaip dažnai ir kiek ilgai ji turi būti skiriama. Šiuo metu manoma, jog kineziterapija yra

pakankamai veiksminga CP gydyti, jei ji pradedama taikyti pakankamai anksti (Prasauskienė,

2003). Tačiau nėra pakankamai duomenų kiek kineziterapija veiksminga lavinant ar palaikant

judesių funkciją paaugliams su spastine diplegija.

Tyrimo objektas. 11-16 metų vaikų su CP spastine diplegija judesių funkcijos ir

raumenų jėga.

Tyrimo tikslas. Palyginti tiriamųjų judesių funkcijos ir raumenų jėgos kaitą prieš ir

po intensyvios kineziterapijos programos sudarymo.

Uždaviniai:

1. Išanalizuoti literatūrą apie cerebrinio paralyžiaus tipus, pagrindinius

spastiškumo požymius, raumenų tonusą bei CP gydymo metodikas.

2. Įvertinti bendrą intensyvios kineziterapijos programos efektyvumą vaikams

su spazmine diplegija.

3. Įvertinti intensyvios kineziterapijos poveikį vaikų, turinčių cerebrinio

paralyžiaus diplegijos formą, bendrosios motorikos judesių funkcijoms.

4. Įvertinti intensyvios kineziterapijos poveikį vaikų, turinčių cerebrinio

paralyžiaus diplegijos formą, raumenų jėgai.

Tyrimo metodai:

- mokslinės literatūros analizė;

- testavimas;

- eksperimentas;

6

- matematinė statistinė analizė (procentinis duomenų įvertinimas naudojant

Microsoft Excel programinę įrangą) bei duomenų analizė.

Tyrimo dalyviai – Šiaulių specialiojo ugdymo centro 11-16 metų 6 mokiniai su CP

spazmine diplegijos forma.

Bakaluro darbo struktūra. Šį bakalauro darbą sudaro: santrauka lietuvių kalba, įvadas, 2

skyriai, išvados, naudotos literatūros sąrašas (34 šaltinių), santrauka anglų kalba, priedai.

Tyrimo duomenis iliustruoja 2 lentelių, 30 paveikslų. Prieduose pateikiama testavimų pavyzdžiai

(Lovett, GMFM); intensyvios kineziterapijos programos. Darbo apimtis 41 psl.

7

1 skyrius. VAIK Ų, TURINČIŲ CP SPAZMINĘ DIPLEGIJOS FORM Ą RAUMENŲ TONUSO IR JUDĖJIMO FUNKCIJ Ų YPATUMAI.

1.1. Cerebrinio paralyžiaus (CP) tipai.

Cerebrinis paralyžius – tai neprogresuojantis galvos smegenų pažeidimas, atsiradęs

galvos smegenyse prenataliniu, perinataliniu, neonataliniu ar postnataliniu laikotarpiu.

Dažniausiai cerebrinis paralyžius apibūdinamas kaip būklė, kuriai būdingas paralyžius,

raumenų silpnumas, nekoordinuoti judesiai ir/arba kitokie motorinių funkcijų sutrikimai,

sukelti dar nesubrendusių vaiko smegenų pažeidimo (Hallahau, Kauffman, 2003). CP

dažniausiai sukelia galvos smegenų pažeidimai nėštumo laikotarpiu, neišnešiotiems –

pažeidimai gimdymo metu (Raugalė ir kt., 2004). Europos CP studijos duomenimis,

postneonatalinis CP gali būti sukeltas, vienų šalių atstovų nuomone, iki 1 metų, kitų − iki 7

metų amžiaus (Cans, 2000). Sergant CP sutrinka motorinė raida. Skirtingos sudėtingo

motorinę sferą įnervuojančio aparato pažeidimo vietos nulemia motorinės sferos pažeidimo

pobūdį (Daulenskienė, 1999). Pagrindinis cerebrinio paralyžiaus simptomas nustatomas

visiems CP turintiems vaikams yra stambiosios motorikos sutrikimas. Jai būdingi šie

patologiniai požymiai: raumenų tonuso anomalijos (spastiškumas, rigidiškumas,

besikeičiantis ar sumažėjęs raumenų tonusas). Spastiškumo atveju, padidėjusiam raumenų

tonusui būdingas padidėjęs pasipriešinimas greitam pasyviam judesiui; spastinis judesio

“užstrigimas” (“lenktinio peiliuko” simptomas) jaučiamas tuoj pat po judesio

pradžios; patologinės sinkinezės; patologiniai refleksai ar jų likučiai; nepakankama tam tikrų

raumenų veiklos ir laikysenos kontrolė; nepakankamas raumenų grupių veiklos reguliavimas,

nuspėjant padėties pokyčius; sumažėjęs gebėjimas išmokti unikalių judesių; pažeista

motorinė atmintis (Sanger ir kt, 2003). Visi autoriai sutinka, kad pažeidimo prigimtis gali

būti įvairi, tačiau pagrindinis požymis yra kūno pozos ir judesių sutrikimas su įvairiais kitais

sindromais: pažintinių funkcijų, pojūčių ar bendravimo sutrikimu ir t.t. (Adomaitienė,

Augustinaitytė-Jurčikonienė, Mikelkevičiūtė, 2003). Užsienio mokslininkų nuomone,

vaikams su cerebriniu paralyžiumi yra būdingas sulėtėjęs sensorinės informacijos

apdorojimas (Krumlinde-Sundholom, Eliasson, 2002).

Galvos smegenų pažeidimas perinataliniu laikotarpiu, naujagimiams bei ankstyvosios

vaikystės metu gali būti bet kurios kilmės. Atsižvelgiant į pažeidimo laiką, etiologiniai

veiksniai yra skirstomi (Prasauskienė, 2003):

• Prenatalinio laikotarpio (nėštumo laikotarpis iki gimdymo) galvos smegenų pažeidimai

yra nustatomi daugiau nei trečdaliui CP atvejų: tarp išnešiotų naujagimių - apie 50 % CP

8

atvejų, tarp vidutiniškai neišnešiotų (gestacijos amžius 32- 36 savaitės) - 28 % tarp giliai

neišnešiotų (jaunesni nei 32 savaičių gestacijos amžius) - 3 % atvejų. Dažniausiai

pasitaikančios šių pažeidimų priežastys: priešlaikinis gimdymas, hipotrofija, vaisiaus

augimo sulėtėjimas, smegenų vystimosi anomalijos bei genetiniai veiksniai.

• Perinatalinio laikotarpio (nuo 28 nėštumo savaitės iki 7 naujagimio gyvenimo paros).

• Neonataliniu laikotarpiu (pirmosios 28 gyvenimo paros) CP nustatomas 36% išnešiotų ir

25% neišnešiotų naujagimių. Pagrindinės šio laikotarpio galvos smegenų pažeidimo

priežastys: gimdymo trauma ar asfiksija. Hagberg, Beckung, Uvebrant (2001)

duomenimis, hipoksinė- išeminė išnešiotų naujagimių encefalopatija buvo diagnozuota

79% naujagimių.

• Postneonataliniu laikotarpiu (nuo 29 gyvenimo paros iki 1-7 metų amžiaus) CP

diagnozuojamas 5-10 % atvejų. Tai dažniausiai pokonvulsinės, trauminės, kraujagyslinės

arba infekcinės kilmės galvos smegenų pažeidimų pasekmės (Budrys, 2003).

V. Budrio (2003) teigimu, Europoje labiausiai paplitusi švediškoji CP klasifikacija. Pagal šią

klasifikaciją skiriami trys pagrindiniai CP tipai (1.1.1 lentelė).

1 lentelė. Švediškoji CP klasifikacija (pagal Prasauskienė, 2003)

Spastinis CP Ataksinis CP Diskinezinis CP

Hemiplegija Diplegija Vyraujant choreoatetozėms

Diplegija Įgimta ataksija (paprastoji) Vyraujant distonijai

Tetraplegija

Klasifikacija papildyta funkciniu CP suskirstymu į 4 grupes:

1. Nevikrūs judesiai, tačiau kasdienė veikla nesutrikusi.

2. Nerangūs judesiai, vaikšto be pagalbos, tačiau kasdienė veikla apribota.

3. Būdamas 5 metų dar nevaikšto savarankiškai.

4. Nėra naudingos motorinės veiklos.

1 ir 2 grupėms priskirtas CP laikomas lengvu, 3 ir 4 − sunkiu.

Funkcinei diagnozei ir prognozei taip pat siūloma taikyti stambiosios motorikos klasifikavimo

sistemą (angl. Gross Motor Function Clasiffication system for CP – GMFCS) (Prasauskienė ir

kt., 2003).

9

1.2. Pagrindiniai spazmiškumo požymiai

60 proc. vaikų su cerebriniu paralyžiumi turi spazmiškumą (Mikulėnaitė, Juocevičius, 2007).

Spastiškumas pastebimas daugelyje raumenų grupių. Kojose dažniausiai pakenkiami raumenys,

kurie leidžia pėdą žemyn. Gali būti įtraukti kelių lenkėjai, šlaunų pritraukėjai. Rankose

dažniausiai pakenkiami raumenys, kurie lenkia alkūnę ir riešą. Padidėjusį raumenų tonusą rodo

tendencija laikyti rankutes sulenktas per alkūnes, plaštakas − sugniaužtas į kumštelius, nykštį −

prispaustą prie delniuko (Toma simptomas). Klubai dažnai sulenkti ir addukcijos metu, keliukai

− kiek sulenkti ir iškrypę į šoną (valgus padėtis), pėdos − nukarusios (equinus padėtis) − tai

lemia polinkį eiti ant pirštų galų (Raugalė ir kt., 2004).

Spazmiškumo fiziniai pasireiškimo požymiai yra skausmas, nevalingi judesiai, nenormalios

padėtys ir pasipriešinimas judesiui. Spazmiškumas iš pradžių sukelia akivaizdų raumenų

sutrumpėjimą, bet pasyvi sąnario judesių amplitudė išlieka normali, vystosi dinaminė

kontraktūra. Jeigu ji nekoreguojama, fibroziniai pokyčiai bei kaulų deformacijos sukelia sąnario

fiksuotą kontraktūrą. Kaulų augimas taipogi paveikiamas nenormaliu sutrumpėjusių raumenų

pasipriešinimu. Negydomas spazmiškumas sukelia nenormalią kaulų rotaciją arba slopina

fiziologinę ilgųjų kaulų derotaciją (šlaunų pritraukiamųjų raumenų spazmiškumas rotuoja (suka)

šlaunikaulį į vidų ir slopina fiziologinį įgimtą šlaunikaulio sukimąsi pirmyn). Pėda, per ilgai

būdama equinus padėtyje dėl trigalvio blauzdos raumens (m.triceps surae) ir blauzdos

užpakalinio raumens (m.tibialis posterior) spazmiškumo, gali sukti blauzdą į vidų. Pirmasis

spazmiškumo valdymo tikslas – apsaugoti nuo tų provokacinių veiksnių, kurie didina

spazmiškumą. Antrasis tikslas – apsaugoti nuo spazmiškumo pasekmių. Kineziterapijos taikymas

gali apsaugoti nuo spazmiškumo tolimesnio vystymosi ir, jeigu spazmiškumas egzistuoja, nuo jo

didėjimo. Spazmiškumo sumažinimas leidžia cerebriniu paralyžiumi sergančiam pacientui

selektyviai, daug funkcionaliau ir efektyviau valdyti judesius (Flett, 2003).

Spazmiškumas yra tik vienas iš keleto centrinio motoneurono komponentų sindromų, kuris

charakterizuojamas raumenų hiperaktyvumu. Kiti komponentai – sausgyslių hiperrefleksija,

klonusas, lenkiamojo peilio fenomenas, fleksorių ir ekstenzorių spazmas, Babinskio požymis ir

spazminė distonija. Spazmiškumas – tai viena hipertonuso forma, išsivysčiusi dėl hiperaktyvaus

toninio tempimo reflekso. Jis priklauso nuo tempimo greičio – kuo greičiau tempsime raumenį,

tuo bus didesnis pasipriešinimas ir reflekso aktyvumas. Spazmiškumas kartu su sumažėjusia

valinga raumenų jėga, pusiausvyros deficitu, sutrikusiu judesių valdymu sukelia žymius

funkcinius sutrikimus.

10

Viena didžiausių spazminio cerebrinio paralyžiaus problemų – kontraktūrų formavimasis.

Dėl spazmiškumo, nepakankamo galūnių judrumo sumažėja sąnarių judesio amplitudė, gali

susiformuoti kontraktūros ir atsirasti deformacijos. Šių ortopedinių komplikacijų išvengimas yra

vienas iš pagrindinių terapijos uždavinių (Mikulėnaitė, Juocevičius, 2007).

1.3. Asmenų, turin čių CP spazminę diplegiją motorinės raidos sutrikimai

Spastinės diplegijos atveju sutrinka visų keturių galūnių funkcijos, bet kojos pažeidžiamos

labiau negu rankos. Kartais rankų funkcija gali būti sutrikusi gana ryškiai, bet vyrauja kojų

funkcijos sutrikimas. Spastinė diplegija būdinga neišnešiotiems naujagimiams, kurių motorinis

vystymasis atsilieka. Vaikščioti jie pradeda vėliau, vaikšto su pagalba, eidami mina pirštų galais,

kryžiuoja kojas. Jiems paprastai tenka koreguoti klubo sąnarių išnirimą, kelių kontraktūras ir

pėdų deformacijas (Raugalė ir kt., 2007).

Sunkios ar vidutinio sunkumo diplegijos atvejais motorinė raida pereina keletą aiškiai

apibrėžtų etapų. Tuoj po gimimo naujagimiui atsiranda požymiai, būdingi perinataliniam

smegenų pažeidimui: gilus slopinimas, maitinimo problemos, hipotonija, padidintas dirglumas.

Ši hipotoninė fazė pusei vaikų trunka nuo 1,5 iki 12 mėn. Palaipsniui ši fazė pereina į distoninę

su daugybe nevalingų judesių bei besikeičiančiu raumenų tonusu. Ilgai išlieka primityvūs

refleksai: asimetrinis kaklo toninis refleksas, griebimo refleksas rankose ir kojose, sustiprėję

sausgysliniai refleksai kojose. Distoninė fazė pusei vaikų nustatoma 2-12 gyvenimo mėnesį.

Distoninę fazę keičia rigidinė-spazminė fazė. Iš pradžių hipertonusas yra rigidinio tipo, vėliau

išryškėja lenkiančiųjų raumenų hipertonusas ir sausgyslinių refleksų sustiprėjimas (Prasauskienė,

2003). Galūnių pažeidimas labai dažnai yra asimetrinis. Būdingas kontraktūrų susiformavimas.

Jos sukelia ribotą šlaunų atitraukimą ir dislokaciją, equinus tipo pėdos deformaciją. Rigidinė –

spazminė fazė dažniausiai pasiekiama antraisiais – trečiaisiais gyvenimo metais. Vaiko motorinė

raida per visas šias fazes turi prognozinę reikšmę. Tie vaikai, kurie pasiekia spazmiškumo fazę

anksčiau, turi geresnę prognozę. Jei distonija išlieka ilgiau nei trejus vaiko gyvenimo metus,

vaikai savarankiškai vaikščioti nepradeda.

Sutherland ir Davids (1993) aprašė 4 tipiškus spazminės diplegijos eisenos sutrikimus,

kurie veikia kelį: šuoliuojanti eisena, eisena sulenkus kelius, eisena sustingusiais keliais, eisena,

kai vyrauja per didelis kelio sąnario tiesimas (hiperekstenzija). Dažnai tokie vaikai pasižymi

lėtesniu ėjimo greičiu, padidėjusiu energijos suvartojimu bei sutrikusiomis funkcinėmis

galimybėmis.

11

1 pav. Labiausiai paplitę eisenos modeliai: spazminė diplegija (Rodda ir kt., 2001, European

Journal of Neurology)

MČPĮ – mobilūs čiurnos - pėdos įtvarai

SČPĮ – standūs čiurnos – pėdos įtvarai

Analizuojant 2 paveiksle pateiktus eisenos modelius, pastebima, kad didžiausiu

spazmiškumu ir kontraktūromis pasižymi klubų ir kelių lenkiamieji raumenys bei pėdą

lenkiantieji raumenys. Jie labiausiai ir veikia eisenos modelius. Anot kai kurių tyrėjų (Rodda,

Graham ir kt., 2004), kojų deformacijos sagitalioje plokštumoje (raumenų-sausgyslių

kontraktūros) dažnai susijusios su šlaunikaulio ir blauzdikaulio sukamosiomis deformacijomis ir

prasta selektyvine motorine kontrole bei silpnumu. Dėl to neigiamai paveikiami visi eisenos

modeliai.

I. Tikra equinus padėtis

Kai vaikas, turintis spazminę diplegiją, pradeda vaikščioti, ima dominuoti blauzdos raumenų

spazmiškumas, dėl to atsiranda tikra equinus padėtis ir čiurna atramos fazėje išlieka plantarinės

fleksijos (lenkimo) padėtyje. Kelio ir klubo sąnariai yra ištiesti, dubuo būna normalioje padėtyje

arba pasviręs į priekį. Šio tipo eisenai būdingi pailgėję ir silpni užpakaliniai blauzdos raumenys

bei sutrumpėję ir spazmiški šlaunį ir blauzdą lenkiantieji raumenys. Šis eisenos modelis nėra

labai paplitęs ir retai stebimas tarp vaikų su spazmine diplegija.

II. Šuoliuojanti eisena (kai vyrauja nejudrus arba judrus kelio sąnarys)

Šis eisenos modelis dažnas spazminę diplegiją turinčių vaikų tarpe. Jis būdingesnis tiems

pacientams, kurie turi proksimalinio tipo pažeidimą su kelių ir klubų lenkiamųjų raumenų

spazmiškumu. Čiurna kulno pastatymo fazėje būna equinus padėtyje, klubas ir kelis

atsispyrimo/kulno pakėlimo fazėje išlieka lenkimo padėtyje ir niekuomet nepereina į pilną

I.

Tikra equinus

II.

Šuoliuojanti eisena

III.

Tariama equinus

IV.

Eisena pritūpus

a>90

m.gastrocnemius

-

a>90

m.gastrocnemius

m. hamstrings

a=90

(m.gastrocnemius)

m. hamstrings

a<90

-

m.hamstrings

12

tiesimą. Vyrauja priekinis dubens pasvirimas ir padidėjusi juosmeninė lordozė. Dažniausiai

stebimas sustingęs kelis dėl tiesiamojo šlaunies raumens (m. rectus femoris) aktyvumo

padidėjimo žingsnio fazėje ( Sutherland ir Davids, 1993).

Tikroji equinus ir šuoliuojanti eisena dažniau aptinkama jaunesnio amžiaus vaikų tarpe, kai

jie pradeda savarankiškai vaikščioti (Rodda ir kt., 2004).

III. Tariama equinus padėtis ( esant nejudriam arba judriam kelio sąnariui)

Tai eisenos modelis, kai vaikas dėl padidėjusio klubo ir kelio lenkimo eina

pasistiebęs. Čiurnos sąnario judesių amplitudė būna nepakitusi. Vaikui augant ir sunkėjant,

didėjant klubo ir kelio lenkimui, equinus padėtis gali palaipsniui mažėti (Sutherland ir Davids,

1993, Molenaers ir kt., 2001). Klubas ir kelis atramos fazės metu yra labai sulenkti. Dubuo būna

normalioje padėtyje ar pasviręs į priekį. Šis eisenos modelis būdingas daugeliui spazminę

diplegiją turinčių vaikų su vyraujančiu kelį ir klubą lenkiančiųjų raumenų spazmiškumu.

2 pav. a) pėdos equinus padėtis, kai kulnas pakeltas nuo žemės dėl kelio ir klubų lenkimo

b) abipusis šlaunikaulio pasisukimas bei klubinio juosmens raumens (m. iliopsoas) ir

blauzdą lenkiančiųjų raumenų kontraktūros (Rodda ir kt., 2004, Journal of Bone and Joint

Surgery)

Šio tipo eisenos gydymo algoritme didžiausias dėmesys kreipiamas į proksimalinius lygius:

šlaunis bei blauzdas lenkiantiesiems raumenims siūloma taikyti spazmiškumą mažinančias

priemones ar raumeninį-sausgyslinį pailginimą (Corry ir kt., 1999).

IV. Eisena pritūpus (kai vyrauja nejudrus kelio sąnarys)

Šio tipo eisena apibūdinama padidėjusia čiurnos dorzaline fleksija (lenkimu), kai padidėja

blauzdos ir šlaunies lenkimas. Dažniausia eisenos pritūpus priežastis – izoliuotas Achilo

sausgyslės pailgėjimas jaunesnio amžiaus vaikams (Borton ir kt., 2001). Jeigu blauzdų ir šlaunų

lenkiamųjų raumenų spazmiškumas/kontraktūra neadekvačiai gydoma atliekant Achilo

sausgyslės pailginimo operaciją, tuomet labai greitai atsiranda padidėjęs blauzdų ir šlaunų

13

lenkimas. Dėl to išsivysto daug energijos reikalaujantis eisenos modelis vyraujant priekiniam

kelio skausmui ir girnelės patologijai paauglystėje.

Norint išlaikyti kūno svorio centrą atramos ploto ribose, reikalingas judesių koregavimas.

Tai pasiekiama koordinuojant jutiminės sistemos, skeleto raumenų ir CNS veiklą.

2 lentelė. Pusiausvyros valdymo sudėtinės dalys (pagal Era, Schrooll, Ytting, 1996)

Jutimo sistema Skeleto-raumenų sistema CNS

Vestibulinė sistema, esanti vidinėje ausyje (pusratiniai kanalai ir otolitai)

Viršutinių ir apatinių galūnių raumenys

Tempimo refleksas

Regėjimas (tinklainė) Liemens raumenys Polisinapsiniai refleksai Propriorecepcinė sistema (raumeninės verpstės tipai I ir II, Goldžio receptoriai, sąnariniai receptoriai)

Kaklo raumenys Programuojamos reakcijos

Odos receptoriai Sinergistų veikla

Pozos valdymas reikalauja koordinuotos raumenų veiklos, pavyzdžiui adekvataus raumenų

susitraukimo (Era, Schrooll, Ytting, 1996). Kai išlaikant stabilią kūno padėtį yra aktyvi raumenų

veikla apie sąnarį, tuomet dominuoja čiurnos, kelio ir klubo sąnariai. Čiurnos sąnariui stabilumą

suteikia CNS reguliuojamas raumenų tonusas.

Vaikai su spazmine diplegija dažnai turi ir pusiausvyros sutrikimus, kurie prisideda prie jų

eisenos sutrikimų. Tačiau pusiausvyra nėra dažnai vertinama ambulatorinės reabilitacijos metu.

Nepakankama pozos kontrolė yra pagrindinis cerebriniu paralyžiumi sergančių vaikų eisenos

sutrikimų komponentas. Vaikams su cerebriniu paralyžiumi dažnai vėluoja judesių valdymas bei

ėjimo inicijavimas (Sutherland, Davids, 1993), ir tai gali turėti įtakos pozos kontrolės

vystymuisi. Nesusiformavusi kūno pozos kontrolė lemia platų atramos pagrindą ir sulenktų kelių

padėtį.

Esant spazminei diplegijai, įvairių formų raumeninių sinergijų kaitos proceso formavimasis

stabdomas ilgai išliekančio toninio labirinto reflekso. Be to, vaikams su spazmine diplegija,

bandant pakeisti kūno pozą, pasireiškia patologinė raumenų kokontrakcija (tiesėjų ir lenkėjų

tonuso padidėjimas). Tai apsunkina judesio atlikimą.

Viena iš didžiausių problemų gydant pacientus, sergančius cerebriniu paralyžiumi – įgyti

geras pusiausvyros reakcijas. Pusiausvyros reakcijų nebuvimas ar jų nepakankamumas turi

žalingą poveikį judėjimui. Stovėjimas, ėjimas, laikymasis visada reikalauja tam tikro pozos

kontrolės lygio. Nėra pakankamai duomenų, kokie raumenys yra svarbūs posturalinės kontrolės

išlaikymui ir kiek tai reikalauja jėgos. Atsižvelgiant į preliminarius Lowes (1996) tyrimus,

atliktus su cerebriniu paralyžiumi sergančiais vaikais, nustatyta, kad svarbiausi posturalinio

14

stabilumo rodikliai yra gebėjimas generuoti šlaunų tiesimą, atitraukimą ir čiurnų plantarinę

fleksiją.

Raumenų tonusu vadiname raumenų įtampą, kuri palaiko mūsų kūno padėtį, leidžia

judėti, keisti padėtis. Normalaus raumenų tonuso dėka mes išlaikome teisingą kūno padėtį, pvz.

sėdėdami tiesia nugara, galvą laikome iškėlę. Raumenų tonuso pagalba, tiksliau jo pasikeitimo

dėka, mes galime judėti. Pavyzdžiui, pakeliant rankas prie veido, priekinių rankos raumenų

tonusas didėja, jų apimtis sutrumpėja. Tuo pat metu kitoje pusėje esantys raumenys pailgėja ir

sumažina savo tonusą. Raumenys visada dirba subalansuotai, t.y. smegenys siunčia „žinias“ į

kiekvieną raumenų grupę, kurios raumenų tonusas keičiasi, priklausomai nuo atliekamo judesio.

Mockevičienė, Mikelkevičiūtė ir Adomaitienė (2005) cituoja Campbell, kuris teigia, jog

raumenų tonusą kontroliuoja centrinė nervų sistema (CNS). Todėl prenataliniai, perinataliniai ir

postnataliniai CNS pažeidimai gali sąlygoti raumenų tonuso pokyčius. Raumenų tonusas nurodo

kūno raumenų įtempimo lygį jiems esant ramybės būsenos. Tai gali būti apibūdinama kaip

raumenų „pasiruošimas“ atlikti judesį. Raumenų tonusas yra normalios kūno padėties ir

stabilumo išlaikymo pagrindas, įgyjant pusiausvyrą ir ugdant valingą judesį. Optimalus raumenų

tonusas turi būti pakankamai aukštas, kad būtų galima išlaikyti kūno padėtį, bet pakankamai

žemas, kad būtų galima atlikti judesį įvairiais kūno sąnariais.

1.4. Kineziterapijos metodikos, svarba ir tikslai vaikams su spazmine diplegija

Pediatrinės kineziterapijos tikslai vaikams su spazmine cerebrinio paralyžiaus forma -

motorinių funkcijų gerinimas, komplikacijų ir įgytų įgūdžių praradimo prevencija. Tačiau dažnai

iškeliami ir papildomi tikslai: vaiko fizinio, emocinio, socialinio potencialo skatinimas, vaiko ir

jo šeimos pasitikėjimo didinimas bei jų gyvenimo kokybės gerinimas. Šie tikslai skiriasi

priklausomai nuo vaiko amžiaus ir jo būklės sunkumo (Levitt, 1995). Pavyzdžiui, kineziterapija

pirmaisiais dvejais vaiko gyvenimo metais siekia išugdyti savarankiško mobilumo pagrindus

(posturalinę kontrolę, pusiausvyros ir tiesimosi reakcijas) ir skatinti normalų vaiko motorinį

vystymąsi prieš susiformuojant nenormaliems judesių modeliams (Levitt, 1995). Mokyklinio

amžiaus vaikams svarbu atlikti tęstinį, pasikartojantį vertinimą, konsultuoti tėvus bei kitus

specialistus ir skatinti optimalų vaiko funkcionavimą tiek mokykloje, tiek ir namuose.

Kineziterapijos tikslai skiriasi ir nuo to ar kineziterapeutas dirba akcentuodamas sutrikimo

lygmenį (pvz.; spazmiškumą) ar funkciją (pvz.; ėjimą). Dauguma vaikų, turinčių vidutinio

sunkumo CP formas, pasiekia tam tikro laipsnio funkcinį savarankišką vaikščiojimą ir tai

15

patvirtina standartizuota Stambiosios Motorikos Funkcijų Klasifikacijos Schema (Gross Motor

Function Classification Scheme), kuri gali prognozuoti vaiko su CP stambiosios motorikos raidą

(Rosenbaum, Walter 2002).

Kineziterapija yra viena iš būtiniausių sudedamųjų antispazminio gydymo dalių. Vaikams su

cerebriniu paralyžiumi kineziterapija, kartu su gipsavimu bei įtvarų taikymu, buvo ir yra

pagrindinis gydymo pasirinkimas mažinant raumenų tonusą, apsaugant nuo antrinių deformacijų

bei pagerinant funkcijas. Konservatyvus gydymas palankesnis jaunesniojo amžiaus vaikams,

kadangi tai užkerta kelią per dideliam raumenų ir sausgyslių pailgėjimui, infekcijoms bei

randėjimui. Vyresniojo amžiaus vaikams ortopedinė operacija tampa neišvengiama gydymo

dalimi. Farmakologinės priemonės yra tik pridėtinė kineziterapijos dalis. Pacientams su centrinio

motoneurono pažeidimu kineziterapija tampa gyvenimo dalimi, kadangi minėta patologija yra

negrįžtama.

Kineziterapija yra orientuota į optimalių judesio modelių skatinimą, paciento kuo

efektyvesnį funkcionavimą, kontraktūrų, deformacijų slopinimą bei geresnės gyvenimo kokybės

užtikrinimą. Sergančiojo cerebriniu paralyžiumi gydymą reikėtų vadinti abilitacija. Šis terminas

reiškia medicininių, pedagoginių ir socialinių priemonių visumą, kuri, panaudojant visas

sergančio CP vaiko turimas vidines galias, padeda kompensuoti niekada nebuvusias jo funkcijas

bei moko prisitaikyti prie gyvenimo reikalavimų. Šiam tikslui reikia įvairių specialistų

komandos, kurioje būtų vaikų neurologas ar pediatras, kineziterapeutas, psichologas, vaikų

ortopedas, logopedas, specialusis pedagogas, ergoterapeutas, socialinis darbuotojas. Procedūros

parenkamos kuo anksčiau, kiekvienam vaikui individualiai ir yra keičiamos atsižvelgiant į

augančio vaiko poreikius. Kineziterapeutas turi apmokyti tėvus kaip namie atlikti paprastas

procedūras, kaip mokyti įvairių pozų, judesių, formuoti įgūdžius (Raugalė, 2004).

Yra daugybė kineziterapijos metodų, naudojamų dirbti su vaikais, turinčiais CNS sutrikimų.

Atskirais laikotarpiais kineziterapijoje dominavo tam tikri madingi gydymo metodai, tačiau

pastaruoju metu dažniausiai taikoma skirtingų metodų kombinacija. Skiriamos trys pagrindinės

kineziterapinės kategorijos: biomechaninė, neurofiziologinė ir kognityvinė, nors dažniausiai jos

vadinamos autorių vardu. Bobath (1990) vadinama neurofiziologiniu metodu. Bobath (1978)

pirmą kartą aprašė neurofiziologinę judesių valdymo teoriją, jos hierarchinį modelį. Taikydami

šią terapiją raumenų tonusui normalizuoti kineziterapeutai naudoja refleksus slopinančias

padėtis. Gydymo procesas yra individualizuojamas. Metodas pagrįstas tuom, kad spastiškumo ir

patologinių refleksų slopinimas bei modifikavimas gali pagerinti judėjimą. Sunkesnius pratimus

vaikas atlieka lengvesniu būdu (padeda terapeutas). Pagalbinės priemonės skatina vaiką judėti

aktyviai ir patirti normalaus judesio pojūčius. Galutinis gydymo tikslas yra funkcinių judesių

išmokimas, jie didina vaiko savarankiškumą, todėl jis gali pasirengti tokiam normaliam paauglio

16

ar suaugusiojo gyvenimui, koks tik gali būti pasiektas. Labai didelis dėmesys yra skiriamas

aplinkai, kurioje vaikas gyvena, pritaikyti vaiko poreikiams ir galimybėms. Stengiamasi, kad

vaikas per dieną neatliktų patologinių judesių. Į gydymą įtraukiamas vaiko savarankiškumo

ugdymas (nusirengimas, apsirengimas, priemonės atsinešimas, perėjimas iš vienos vietos į kitą)

(Prasauskienė ir kt., 2003).

Vien tik šio metodo naudojimas neduoda pozityvių rezultatų.Visi pacientai turi pažeistą

centrinę nervų sistemą, todėl jų raumenų tonusas niekada netaps normalus. Labai svarbu prieš

intervencijos parinkimą atsižvelgti ir į kitus CNS sukeltus sutrikimus: raumenų jėgos

sumažėjimą, judesio planavimą ir pan. Bobath metodika kritikuojama už tai, kad terapijos metu

didelis dėmesys skiriamas atitinkamai funkcijai parengti (Carr ir Shepherd, 1998). Tačiau

Bobath parengimą laiko terapijos dalimi, ir ši dalis turėtų būtų įtraukiama į naudingą funkcinę

veiklą. Terapija susideda iš šių dalių:

• Sutrumpėjusių minkštųjų audinių ir/ar sąnarių mobilizacija.

• Raumenų pailginimas - judesys bus atliekamas tiksliau ir taisyklingiau.

• Geresnės biomechaninės kūno padėties užtikrinimas - atsiras geresnė raumenų veikla

ir pusiausvyra.

• Atskirų funkcinės užduoties komponentų mokymas, padedantis pacientui susipažinti

su visu reikiamu judesiu.

• Funkcinės užduoties, kurią pacientas pats nori atlikti, mokymasis, nustačius realius

tikslus.

Carr ir Shepherd (1987) pasiūlė biomechaninį terapijos modelį, aprašydami judesių

mokymo programą ir atsižvelgdami į biomechaniką ir kinematiką iš inžinierinio mokslo pusės.

Ši metodika atitolo nuo raumenų tonuso normalizavimo, tačiau pasisako už raumenų jėgos

didinimą bei funkcionalių, svarbių užduočių atlikimo skatinimą.

Pastaruoju metu įrodyta, kad judesių mokymo programos pagerina funkcijas. Carr ir Shepherd

(1998) detaliau aprašo šių technikų taikymą. Autoriai savo terapijos pagrindu laiko judesių

mokymo ir biomechanikos principus, pažymėdami raumenų ilgio, jėgos ir tinkamų raumenų

sinergijų aktyvinimą specifiškos užduoties kontekste. Vaikams bei suaugusiems, patyrusiems

CNS pažeidimus, kinta raumens ilgis, kuris daro įtaką sąnario biomechaninės padėties

pokyčiams. Dėl šios priežasties bei dėl nenormalaus judesių valdymo tarp abiejų raumenų porų,

nepakankamai užtikrinami raumenų aktyvinimo modeliai, vyksta nepakankama

agonistų-antagonistų ko-kontrakcija.

V. Vojta metodas. Gydytojo V. Vojta manymu judėjimo refleksai, kaip ir visa CNS,

susiformuoja prenataliniu laikotarpiu. Jo gydymas pagrįstas refleksinių judesių skatinimu. Anot

17

V. Vojta, judėjimo refleksus sudaro skirtingi, bet vienas nuo kito neatskiriami elementai

(Prasauskienė ir kt.. 2003):

• automatinis viso kūno skatinimas;

• judesiui reikalingi, statines padėtis palaikantys mechanizmai;

• tam tikros judėjimo rūšies periodiškai pasikartojantys judesiai.

Iš esmės, lokomocijos komplekso principai pagal Vojta yra ne tik motorikos vystimosi

gydymo forma, bet taip pat tai turi įtakos visam kūnui, įskaitant vegetacinę ir sensorinę nervų

sistemas. Todėl terapijos metu galime pamatyti kraujospūdžio, kvėpavimo ir periferinės

kraujotakos pakitimus, o ne vien poveikį motorinėms funkcijoms (Bauer, Appaji, Mundt, 1992).

Norint suvokti CP dinamiką ir patologinius judesius, reikia išanalizuoti normalaus vaiko

savaiminius judesius ir normalią motorinę raidą. Kasdieninė klinikinė padėtis parodė, kad

vaikams, sergantiems CP, sukeliami ir stebimi judesiai labai panašūs į normalius. Tai rodo, kad

ir naujagimio, ir vaiko, esant pažeistai CNS, refleksų sukelta aktyvi raumenų veikla turi bendrą

neurogeninį pagrindą požievyje, o ne žievės motorinėje srityje (Prasauskienė ir kt., 2003).

Gydymas mažai veiksmingas, kai vaikas atlieka stereotipinius judesius, yra žymus protinis

atsilikimas. Tuomet gydymo tikslas − gyvybinių funkcijų gerinimas. Meholjic, Knor (2011)

atliko tyrimą, kuriame dalyvavo vaikai sergantys cerebriniu paralyžiumi ir turintys judėjimo

sutrikimų. Vojta metodas buvo taikomas vaikams nuo 2 iki 24 mėn. amžiaus, tačiau gydymas

buvo pradėtas visiems skirtingu metu. Vaikai, kurie abilitaciją pradėjo anksčiau, greičiau pradėjo

verstis nuo nugaros ant pilvo, savarankiškai sėdėti bei vaikščioti. Kito tyrimo metu buvo

nustatyta, jog vertinant kūdikių kūno laikysenos refleksus pagal Vojta metodą, galima nuspėti

tolimesnį motorikos vystimąsi (Mehojlic, 2010).

Manoma, jog kineziterapijoje geriausius rezultatus lemia įvairių metodų kombinacija.

Pagrindiniai kineziterapijos aspektai:

• Raumenų ilgis. Spazmiškumas priklauso ne tik nuo tempimo greičio, bet ir nuo

raumens ilgio. Raumenų tempimui taikomos įvairios technikos, terapijos ir

metodikos: įtvarai, gipsavimas, padėčių pritaikymas (gulint, sėdint, stovint),

Redcord terapija, postizometrinė relaksacija ir pan. Taip pat atliekami pratimai,

kurių metu atliekamas priešingas judesys, mažinantis įtempto raumens tonusą,

taip pat pratimai, kurių metu atliekamas trumpas aktyvus trūktelėjimas ( ne

ilgesnis kaip ½ sek.) bet kuria kryptimi arba prieš vidutinio laipsnio

pasipriešinimą.

• Raumenų jėga. Damiano (2004) nustatė, kad vaikai su spazmine diplegija turi

sumažėjusią apatinių galūnių jėgą, ypač akcentuodamas šlaunų tiesiamuosius,

pėdų lenkiamuosius ir tiesiamuosius raumenis.

18

• Kineziterapeutas turi išanalizuoti, kaip pacientas juda, ir suteikti jam tokią

padėtį, kurioje jis panaudotų savo aktyvumo lygį. Sporto medicinoje taikoma

daug izokinetinių užduočių (spec. aparatūros pagalba), tačiau neurologiniams

sutrikimams bei spazmiškumui gydyti tai dar nėra plačiai taikoma. Anksčiau buvo

manoma, kad bet kokios paciento pastangos didins raumenų tonusą. Tačiau

Sheaan (2002) pakeitė šio tipo mąstymą, ir pastaruoju metu izokinetiniai pratimai

taikomi raumenų tonusui normalizuoti. Norint išvengti raumenų tonuso

padidėjimo, stiprinant raumenų jėgą, svarbu kontroliuoti ką pacientas gali ir ko

negali padaryti.

19

2 skyrius. INTENSYVIOS KINEZITERAPIJOS ĮTAKA VAIK Ų SU SPAZMINE DIPLEGIJA JUDESI Ų FUNKCIJOMS BEI RAUMEN Ų JĖGAI

2.1. Tyrimo metodika ir organizavimas

1. Testavimas (judesių funkcijos, raumenų tonuso bei raumenų jėgos tyrimas).

Tyrimas ir testavimai buvo atlikti Šiaulių specialiojo ugdymo centre nuo 2013 metų

rugsėjo mėn. iki 2013 metų gruodžio mėn. pabaigos.

Vertinant raumenų tonuso spastiškumo lygį buvo naudojama modifikuota

Ashworth‘o skalė (Modified Ashworth Scale). Šia skale vertinamas pasipriešinimas pasyviam

judesiui sąnaryje. Pasyvus judesys atliekamas per 1 sekundę (mintyse tariamas skaičius '21') ir

kartojamas tris kartus. Raumenų įtampa vertinama balais nuo 0 – 4:

• 0 – jokio raumenų tonuso didėjimo;

• 1 – lengvas raumenų tonuso didėjimas, atliekant greitą judesį, sumažėja

arba išlieka minimalus pasipriešinimas judesio pabaigoje, atliekant lenkimą-

tiesimą;

• 1+ - nežymus raumenų tonuso didėjimas, atliekant greitą judesį, jaučiamas

minimalus pasipriešinimas, atlikus mažiau nei pusę judesio;

• 2 – žymus raumenų tonuso didėjimas viso judesio metu, tačiau galūnė

judinama lengvai;

• 3 – žymus raumenų tonuso didėjimas, sunkiai atliekamas pasyvus judesys;

• 4 – pažeistoji kūno dalis rigidiška, atliekant lenkimą-tiesimą.

Atsižvelgiant į tiriamų mokinių raumenų tonuso ypatumus buvo testuojama

raumenų jėga ( R.Lovett testas) (žr. priedas Nr. 1). Raumenų jėgos testavimo metu

tiriamajam buvo nurodoma pradinė padėtis ir paaiškinamas judesys, kurį atliko

vertinama raumenų grupė. Jei tiriamasis atlikdavo pilnos amplitudės judesį,

kineziterapeutas suteikdavo pasipriešinimą judesiui. Raumens susitraukimo jėga

vertinama balais nuo 0 iki 5.(žr. 3 lentelė).

Tyrimo metu buvo vertinama šių raumenų grupių jėga:

- Šlaunies lenkėjų, tiesėjų, atitraukiamųjų, pritraukiamųjų, išorinės ir vidinės

rotacijos raumenų jėga.

- Blauzdos lenkėjų tiesėjų raumenų jėga.

- Pėdos dorsalinės, plantarinės, inversijos ir eversijos raumenų jėga.

Balai Aprašymas

20

5 – norma Pilna judesio amplitudė nugalint gravitacijos jėgas ir stiprų pasipriešinimą

4 – gerai Pilna judesio amplitudė nugalint gravitacijos jėgas ir nedidelį pasipriešinimą

3 - patenkinamai Pilna judesio amplitudė nugalint gravitacijos jėgas 2 – blogai Pilna judesio amplitudė pašalinus gravitacijos jėgų veikimą 1 Nėra judesio. Tik raumens susitraukimas 0 Nėra raumens susitraukimo 3 lent. Raumenų jėgos įvertinimas 5 balų sistema (R. Lovett testas) Judesių funkcijos įvertinimui buvo naudojama bendrosios motorikos funkcijų

vertinimo skalė (Gross Motor Function Measure) (žr. 2 priedas). GMFM – tai standartizuota

vaikų su cerebriniu paralyžiumi motorikos įvertinimo sistema. GMFM sudaro 88 parametrai,

kurie yra sugrupuoti į penkias skirtingas kūno judesių sistemas: A: gulėjimas ir vertimasis; B:

sėdėjimas; C: šliaužimas ir klūpėjimas; D: stovėjimas; E: ėjimas, bėgimas, šokinėjimas. Skalės

vertinimas remiasi 4 balų sistema: 0 – užduotis nepradedama; 1 – pradedama (inicijuoja judesį);

2 – dalinai užbaigia judesį; 3 – užbaigia judesį pilnai.

Raumenų tonusas buvo vertinamas vieną kartą, prieš intensyvios kineziterapijos

programos sudarymą, siekiant nustatyti raumenų tonuso spastiškumo lygį.

Raumenų jėgos testavimas pagal Lovett testą buvo atliktas du kartus – 2013 metų

rugsėjo mėn. ir 2013 metų gruodžio mėnesį.

Judesių funkcijos įvertinimas buvo atliktas taip pat du kartus – 2013 metų rugsėjo

mėn. ir 2013 metų gruodžio mėnesį.

2. Eksperimentas (intensyvios kineziterapijos programa).

Atlikus pirminius judesių funkcijos, raumenų tonuso bei raumenų jėgos tyrimus 2013

metų rugsėjo mėnesį buvo sudarytos intensyvios kineziterapijos programos (IKP).

Programos buvo sudarytos atsižvelgiant į tiriamųjų bendrosios motorikos funkcinės

klasifikacijos sistemos lygį, raumenų tonuso spastiškumo lygį bei individualias motorinės

tiriamųjų savybes. Programa buvo pavadinta intensyvios kineziterapijos todėl, kad įstaigoje

kiekvienam mokiniui su CP individualūs kineziterapijos užsiėmimai būna 2 kartus savaitėje,

o pritaikius IKP – kineziterapija buvo taikoma 4 kartus savaitėje.

Atsižvelgiant į anksčiau paminėtus programos sudarymo prioritetus, buvo sudarytos 6

intensyvios kineziterapijos programos kiekvienam mokiniui (žr. 3,4,5,6,7,8 priedai). Šiose

programose buvo numatytas pagrindinis tikslas – skatinti funkcionaluma, savarankiškumą

atliekant valingą judesį, normalizuoti raumenų tonusą aktyvinant atskiras raumenų grupes.

Taip pat buvo numatyti papildomi uždaviniai, kuriuos realizuojant būtų einama pagrindinio

tikslo link. Toliau buvo suformuluoti pratimai bei judesių komponentai, kuriuos sudarant

21

buvo remiamasi tokiomis terapijomis ir metodikomis kaip NDT (Neurodinaminė terapija –

Bobath), Redcord terapija, GYMNIC, raumenų tempimo ir kt.

3. Duomenų apdorojimas (procentinis duomenų įvertinimas naudojant Microsoft Excel

programinę įrangą) bei duomenų analizė.

2.2. Tyrimo dalyviai

Tyrime dalyvavo šeši 11-16 metų Šiaulių specialiojo ugdymo centro mokiniai su

CP spazmine diplegija. Pagal lytį tiriamieji pasirinkti pusiau – 3 vaikinai ir 3 merginos. Pagal

amžių trys vaikai yra 11-13 metų (2001 – 2003 metų gimimo) ir trys 15-16 metų (1998 – 1999

metų gimimo).

Anot Prasauskienės (2003) pagal stambiosios motorikos klasifikavimo sistemą

(Gross Motor Function Classification system for CP-GMFCS), pagrįstą vaiko savarankiškumu,

yra nustatyti penki klasifikacinės sitemos lygiai:

• 1 lygis – vaikas savarankiškai vaikšto viduje ir lauke, lipa laiptais, tačiau

greitis ir koordinacija nepakankami.

• 2 lygis – vaikšto be pagalbinių priemonių viduje ir trumpus nuotolius lauke,

tačiau sunku judėti nelygiu paviršiumi, nuokalne, minioje ir ankštoje

erdvėje. Minimalūs bėgimo ir šokinėjimo įgūdžiai.

• 3 lygis – vaikšto su pagalbiniais prietaisais. Lauke vaikas dažniausiai

vežiojamas vežimėlyje.

• 4 lygis – savarankiškas judėjimas ribotas. Vaikas vežiojamas, todėl išlieka

mobilumo galimybė lauke ir kolektyve.

• 5 lygis – savarankiškas judėjimas visiškai ribotas dėl sunkių smegenų

pažeidimų. Sėdėti ir stovėti gali tik pritaikius kompensacinę techniką.

22

Žemiau pateiktoje diagramoje (3 paveikslėlis) pateikiami apibendrinti duomenys

apie tiriamųjų pasiskirstymą pagal GMFCS.

3 pav. tiriamųjų pasiskirstymas pagal Bendrosios motorikos funkcinės

klasifikacijos sistemos lygius.

Kaip jau buvo minėta, prieš intensyvios kineziterapijos programos sudarymą, buvo

nustatytas kiekvieno iš 6 mokinių raumenų tonuso spastiškumo lygis pagal modifikuotą

Ashworth‘o skalę (Modified Ashworth Scale). Duomenys pateikti žemiau esančioje diagramoje

(4 paveikslėlis).

4 pav. Raumenų tonuso spastiškumo lygis pagal modifikuotą Asworth skalę balais

Kaip matome (pav. Nr. 4), pusei mokinių iš tiriamosios grupės nustatytas trečio

laipsnio raumenų tonuso spastiškumas, o tai reiškia, kad vyrauja žymus raumenų tonuso

didėjimas, sunkiai atliekamas pasyvus judesys. Likusiems trims mokiniams nustatytas

1 lygis; 1

2 lygis; 23 lygis ; 2

4 lygis; 1

0

1

2

3

4

5

6

0 balų 1 balų 1+ balų 2 balų 3 balų 4 balų

0 0

1

2

3

0

Tiri

amie

ji

23

lengvesnio laipsnio raumenų tonuso spastiškumas: dviem mokiniam – 2 balų (žymus raumenų

tonuso didėjimas viso judesio metu, tačiau galūnė judinama lengvai) ir vienam mokiniui – 1+

balo (nežymus raumenų tonuso didėjimas, atliekant greitą judesį, jaučiamas minimalus

pasipriešinimas, atlikus mažiau nei pusę judesio).

2.3. Raumenų jėgos kaita taikant intensyvią kineziterapiją

Atlikus anksčiau aprašytus vertinimus toliau buvo testuojama mokinių raumenų

jėga ( R.Lovett testas). Kadangi visiems tiriamiesiems nustatyta CP spazminės diplegijos forma

tai testuojama buvo tik apatinės kūno dalies raumenų jėga (šlaunis, kelis, čiurna). Žemiau

pateikti kiekvieno mokinio raumenų jėgos pirminio įvertinimo duomenys, taip pat palyginamieji

(pirminio įvertinimo ir po IKP taikymo) bei apibendrinti visų tiriamųjų raumenų jėgos

duomenys.

5 pav. mokinio M.M. apatinių galūnių raumenų jėgos vidurkiai balais.

Iš paveikslėlio (5 pav.) matome, kad dešinės pusės raumenų jėga yra didesnė už

kairės pusės (atitinkamai 3,6 ir 3 balai). Žiūrint į bendrą balų skaičių galime nustatyti, kad

tiriamojo raumenų judesiai turi pilnas judesio amplitudes, nugalint gravitacijos jėgas ir kai kurie

raumenys nugali gravitacijos jėgas su nedideliu pasipriešinimu.

1

2

3

4

5

Kairė pusė Dešinė pusė

3

3,6

Bal

ai p

agal

Lo

vett

24

6 pav. mokinio D.T. apatinių galūnių raumenų jėgos vidurkiai balais.

Iš paveikslėlio (6 pav.) matome, kad šio tiriamojo dešinės pusės raumenų jėga taip

pat yra didesnė už kairės pusės (atitinkamai 2,6 ir 1,9 balai). Žiūrint į bendrą balų skaičių galime

nustatyti, kad tiriamojo raumenų judesiai turi pilnas judesio amplitudes pašalinus gravitacijos

jėgų veikimą, o kai kur palpuojamas tik raumens susitraukimas.

7 pav. mokinio D.G. apatinių galūnių raumenų jėgos vidurkiai balais.

Iš paveikslėlio (7 pav.) matome, kad šio tiriamojo jau kairės pusės raumenų jėga

yra didesnė už dešinės pusės (atitinkamai 3 ir 2,3 balai). Žiūrint į bendrą balų skaičių galime

nustatyti, kad tiriamojo kairės pusės raumenų judesiai turi pilnas judesio amplitudes nugalint

gravitacijos jėgų veikimą, o dešinės pusės judesiai – tik pašalinus gravitacijos jėgų veikimą.

1

2

3

4

5


1,9

2,6

Bal

ai p

agal

Lo

vett

1

2

3

4

5


3

2,3

Bal

ai p

agal

Lo

vett

25

8 pav. mokinio A.P. apatinių galūnių raumenų jėgos vidurkiai balais.

Iš paveikslėlio (8 pav.) matome, kad šio tiriamojo dešinės pusės raumenų jėga yra

labai nežymiai didesnė už kairės pusės (atitinkamai 1,8 ir 1,6 balai). Žiūrint į bendrą balų skaičių

galime nustatyti, kad ne visi tiriamojo raumenų judesiai turi pilnas judesio amplitudes pašalinus

gravitacijos jėgų veikimą, dažnai palpuojamas tik raumens susitraukimas.

9 pav. mokinio K.N. apatinių galūnių raumenų jėgos vidurkiai balais.

Iš paveikslėlio (9 pav.) matome, kad šio tiriamojo kairės pusės raumenų jėga

didesnė už dešinės pusės (atitinkamai 2 ir 1,5 balai). Bet kaip buvo minėta verta atsižvelgti į

nesenai atliktą operaciją. Žiūrint į bendrą balų skaičių galime nustatyti, kad ne visi tiriamojo

raumenų judesiai turi pilnas judesio amplitudes pašalinus gravitacijos jėgų veikimą, kai kuriuose

raumenyse palpuojamas tik raumens susitraukimas.

1

2

3

4

5


1,61,8B

alai

pag

al L

ove

tt

1

2

3

4

5


2

1,5

Bal

ai p

agal

Lo

vett

26

10 pav. mokinio G.V. apatinių galūnių raumenų jėgos vidurkiai balais.

Iš paveikslėlio (10 pav.) matome, kad šio raumenų jėga yra labai nedidelė. Žiūrint į

bendrą balų skaičių galime nustatyti, kad dažniausia pas tiriamąjį tik palpuojamas raumens

susitraukimas.

Įvertinant tiriamųjų raumenų jėgą po IKP sudarymo praėjus 3 mėn., buvo

atsižvelgiama į pirminio vertinimo rezultatus. Tiriamųjų raumenų jėga, atskirų raumenų grupių

raumenų tonusas kito individualiai kiekvienam tiriamajam. Įvertinus, žemiau pateikiami

kiekvieno tiriamojo individualūs palyginamieji (pirminiai ir po programos taikymo – rugsėjo ir

gruodžio mėnesių) raumenų jėgos duomenys.

11 pav. mokinio M.M. apatinių galūnių raumenų jėgos kitimas balais.

Iš paveikslėlio (11 pav.) matome, kad tiriamojo raumenų jėga kito taip pat

teigiamai ir daugelį judesių dešine apatine galūne jis jau galėjo atlikti ne tik nugalėdamas

gravitacijos jėgas, bet ir su nedideliu pasipriešinimu.

1

2

3

4

5


1,3 1,3Bal

ai p

agal

Lo

vett

1

2

3

4

5

Rugsėjo mėn. Gruodžio mėn.

3 3,1

3,64

Bal

ai p

agal

Lo

vett


27

12 pav. mokinio D.T. apatinių galūnių raumenų jėgos kitimas balais.

Iš paveikslėlio (12 pav.) matome, kad tiriamojo raumenų jėga kito teigiamai, ypač

dešinės pusės, su kuria jis jau galėjo atlikti daugelį judesių nugalint gravitacijos jėgas.

13 pav. mokinio D.G. apatinių galūnių raumenų jėgos kitimas balais.

Iš paveikslėlio (13 pav.) matome, kad tiriamojo raumenų jėga kito teigiamai, nors ir

nelabai ženkliai. Šaunu, kad teigiamai kito ne tik stipresnės, bet ir silpnesnės (dešinės) apatinės

galūnės raumenų jėga (nuo 2,3 iki 2,6 balo).

1

2

3

4

5


1,92,1

2,6

3

Bal

ai p

agal

Lo

vett


1

2

3

4

5


3

3,4

2,32,6

Bal

ai p

agal

Lo

vett


28

14 pav. mokinio A.P. apatinių galūnių raumenų jėgos kitimas balais.

Iš paveikslėlio (14 pav.) matome, kad tiriamojo raumenų jėga kito teigiamai, nors ir

nelabai ženkliai. Per pirminį raumenų jėgos įvertinimą tiriamajam buvo nustatyta šiek tiek

silpnesnė kairė pusė, tačiau po intensyvios kineziterapijos programos taikymo raumenų jėga

buvo vienoda abiejose galūnėse.

15 pav. mokinio K.N. apatinių galūnių raumenų jėgos kitimas balais.

Iš paveikslėlio (15 pav.) matome, kad tiriamojo raumenų jėga po operacijos

atsistatė teigiamai ir susilygino su dešiniąja galūne.

1

2

3

4

5


1,6

21,8

2

Bal

ai p

agal

Lo

vett


1

2

3

4

5


2 2

1,5

2

Bal

ai p

agal

Lo

vett


29

16 pav. mokinio G.V. apatinių galūnių raumenų jėgos kitimas balais.

Iš paveikslėlio (16 pav) matome, kad tiriamojo raumenų jėga ne ženkliai, tačiau

kito teigiamai – nuo 1,3 iki 1,7 balo abiejuose galūnėse.

Apžvelgus kiekvieno tiriamojo individualius raumenų jėgos kitimus, beliko

apibendrinti visų tiriamųjų rezultatus ir nustatyti IKP efektyvumą raumenų jėgai. Žemiau

pateikiami apibendrinti duomenys.

17 pav. apibendrintas tiriamųjų apatinių galūnių raumenų jėgos kitimas balais.

Kaip matoma paveikslėlyje (17 pav.), raumenų jėgos rodikliai taip pat kito teigiama

linkme. Bendra tiriamųjų kairės pusės raumenų jėga pagerėjo per 0,05 balo – nuo 2,13 iki 2,18.

Dešinės kūno pusės raumenų jėga pagerėjo per 0,17 balo – nuo 2,38 iki 2,55 balo.

1

2

3

4

5


1,3

1,7

1,3

1,7

Bal

ai p

agal

Lo

vett


1

2

3

4

5

Rugsėjo mėn Gruodžio mėn

2,13 2,182,38

2,55

Bal

ai p

agal

Lo

vett

Kairė Dešinė

30

2.4. Bendrosios motorikos judesių funkcij ų kaita taikant intensyvią kineziterapiją

Taip pat buvo įvertintos bendrosios motorikos funkcijos, taikant bendrosios

motorikos funkcijų vertinimo skalę (Gross Motor Function Measure – GMFM). Žemiau pateikti

kiekvieno mokinio judesių funkcijos pirminio įvertinimo duomenys, taip pat palyginamieji

(pirminio įvertinimo ir po IKP taikymo) bei apibendrinti visų tiriamųjų raumenų jėgos

duomenys.

18 pav. mokinio M.M. pirminis įvertinimas procentais pagal GMFM skalę.

Kaip matome (pav. Nr. 18), tiriamojo bendrosios motorikos judesių funkcijos

procentinė išraiška gana aukšta ir arti maksimumo. Iš paveikslėlio duomenų galime ne sunkiai

nustayti, kad pagal stambiosios motorikos klasifikavimo sistemą šis tiriamasis priklauso pirmam

lygiui, t.y. savarankiškai vaikšto viduje ir lauke, lipa laiptais, tačiau greitis ir koordinacija

nepakankami.

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

A: gulėjimasir vertimasis

B: sėdėjimas C: šliaužimasir klūpėjimas

D: stovėjimas E: Ėjimasbėgimas ir

šokinėjimas

100 98,390,5

82 79,2

Pro

cen

tai

Judesiu f-ijų grupės

31

19 pav. mokinio D.T. pirminis įvertinimas procentais pagal GMFM skalę.

Kaip matome (pav. Nr. 19), tiriamojo bendrosios motorikos judesių funkcijos

procentinė išraiška gana aukšta pirmų trijų (A,B,C) kūno judesių sistemų, tačiau likusių dviejų

(D,E) per pus žemesnė. Iš šių duomenų galime nustatyti, kad tiriamasis juda savarankiškai,

tačiau trumpus nuotolius arba juda su pagalbinėm priemonėm (vaikštynė, stūmuoklis ir pan.).

20 pav. mokinio D.G. pirminis įvertinimas procentais pagal GMFM skalę.

Kaip matome (pav. Nr. 20),šio tiriamojo, kaip ir prieš tai buvusio, bendrosios motorikos judesių

funkcijos procentinė išraiška gana aukšta pirmų trijų (A,B,C) kūno judesių sistemų, tačiau

likusių dviejų (D,E) daug žemesnė. Iš šių duomenų galime nustatyti, kad tiriamasis juda tik

įsikibęs ar su pagalbinėm priemonėm (vaikštynė, stūmuoklis ir pan.) ir judėjimas gana ribotas.

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100




šokinėjimas

96,191,2

85,7

46,2

34,7

Pro

cen

tai

Judesių f-ijų grupės

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90




šokinėjimas

80,4 80

62

20,5

11

Pro

cen

tai


32

21 pav. mokinio A.P. pirminis įvertinimas procentais pagal GMFM skalę.

Kaip matome (pav. Nr. 21),šio tiriamojo bendrosios motorikos judesių funkcijos

procentinė išraiška yra šiek tiek aukštesnė nei 50 procentų tik pirmų dviejų (A,B) kūno judesių

sistemų, tačiau likusių procentas vis mažėja. Iš šių duomenų galime nustatyti, kad tiriamojo

judėjimas yra gana ribotas, tačiau jis gali stovėti ir šiek tiek judėti įsikibęs.

22 pav. mokinio K.N. pirminis įvertinimas procentais pagal GMFM skalę.


procentinė išraiška yra šiek tiek aukštesnė nei 50 procentų tik pirmų dviejų (A,B) kūno judesių

sistemų, trečioji nesiekia 50 procentų, o likusių procentas vis mažėja. Iš šių duomenų galime

nustatyti, kad tiriamojo judėjimas yra gana ribotas, tačiau jis gali stovėti ir šiek tiek judėti

įsikibęs. Reikėtų dar pridurti, kad šiam tiriamajam nesenai buvo atlikta dešinės pusės klubo

0

10

20

30

40

50

60

70




šokinėjimas

64,7 65

35,7

20,5

11P

roce

nta

i


0

10

20

30

40

50

60

70

80




šokinėjimas

70,663,3

45,2

12,89,7

Pro

cen

tai


33

sąnario subliuksacijos šalinimo operacija ir tyrimo metu judesius kaustė skausmas ir judesio

baimė.

23 pav. mokinio G.V. pirminis įvertinimas procentais pagal GMFM skalę.


procentinė išraiška yra gana žema. Iš jos matome, kad tiriamasis nevaikšto, o ir kiti judesiai yra

gana riboti.

Įvertinant tiriamųjų bendrosios motorikos judesių funkcijas po IKP sudarymo

praėjus 3 mėn., buvo atsižvelgiama į pirminio vertinimo rezultatus. Tiriamųjų judesių funkcijos

kito individualiai kiekvienam tiriamajam. Įvertinus, žemiau pateikiami kiekvieno tiriamojo

individualūs palyginamieji (pirminiai ir po programos taikymo – rugsėjo ir gruodžio mėnesių)

bendrosios motorikos judesių funkcijų duomenys.

24 pav. mokinio M.M. bendrosios motorikos judesių funkcijos kitimas.

Kaip matome iš paveikslėlio (pav. Nr. 24), bendrosios motorikos judesių funkcijos

kitimas šiam tiriamajam buvo gana teigiamas. Taigi galima teigti, jog teisingai buvo sudaryta

0

5

10

15

20

25

30

35

40



D:stovėjimas

E: Ėjimasbėgimas ir

šokinėjimas

31,4

40

9,5

0 0

Pro

cen

tai


0

20

40

60

80

100



D:stovėjimas


šokinėjimas

100 98,390,5

82 79,2

100 100 97,6 97,490,3

Pro

cen

tai



34

intensyvios kineziterapijos individuali programa, buvo parinkti tinkami pratimai, padėtys,

metodikos ir pan. Tiriamoji pilnai juda pati, gali daug ką atlikti savarankiškai, todėl dar prie to

pastiprinus silpnus, atpalaidavus įsitempusius raumenis, parinkus tinkamas padėtis ir teisingų

judesių modelius buvo pasiekti tokie rezultatai. Reiktų dar paminėti, kad pirminiai tyrimai buvo

atlikti po vasaros atostogų, o kaip rodo specialisto patirtis, po atostogų vaikai, turintys CP grįžta

prastesnės fizinės formos, nes daug laiko praleidžia namie ir mažai juda.

25 pav. mokinio D.T. bendrosios motorikos judesių funkcijos kitimas.


kitimas šiam tiriamajam buvo taip pat teigiamas, tik kai kuriose kūno judesių sistemose kitimas

mažiau ženklus, o kūno judesių sistemoje „A“ išvis nekito.

26 pav. mokinio D.G. bendrosios motorikos judesių funkcijos kitimas.

0102030405060708090

100



D:stovėjimas


šokinėjimas

96,191,2

85,7

46,2

34,7

96,1 10095,2

53,8

37,5

Pro

cen

tai



0102030405060708090




šokinėjimas

80,4 80

62

20,511

86,3 90

73,8

28,219,4P

roce

nta

i



35


kitimas teigiamas ir IKP, galima teigti, buvo sudaryta tinkamai, nes nauda akivaizdi.

27 pav. mokinio A.P. bendrosios motorikos judesių funkcijos kitimas.


kitimas gana ženklus. Buvo žinoma, kad tiriamasis juda vaikštynės pagalba ir žiūrint į tyrimo

duomenis galima teigti, kad vasaros metu tiriamasis judėjo mažai, todėl atsistatymas buvo

ženklus pritaikius reikiamus pratimus.

28 pav. mokinio K.N. bendrosios motorikos judesių funkcijos kitimas.


kitimas gana ženklus. Kaip jau buvo minėta pirminiame tyrime, šiam tiriamajam buvo atlikta

dešinės pusės klubo sąnario subliuksacijos šalinimo operacija ir pirminio tyrimo metu dešinėje

0

10

2030

40

50

60

70

8090



D:stovėjimas


šokinėjimas

64,7 65

35,7

20,511

86,378,3

47,6

30,8

18Pro

cen

tai



0102030405060708090

100



D:stovėjimas


šokinėjimas

70,663,3

45,2

12,8 9,7

92,283,3

59,5

2315,3

Pro

cen

tai



36

apatinėje galūnėje jis jautė skausmą, todėl džiugu, kad po IKP taikymo judesių funkcijos

teigiamai reabilitavosi.

29 pav. mokinio G.V. bendrosios motorikos judesių funkcijos kitimas.


kitimas ženklesnis tik „A“ kūno judesių sistemos, nes tiriamasis savarankiškai nestovi ir

programoje didžiausias dėmesys buvo skiriamas juosmens ir viršutinės dalies raumenynui. Vis

dėl to iš duomenų galima teigti, jog rezultatai pasiekti geri.

Apžvelgus kiekvieno tiriamojo individualius bendrosios motorikos judesių funkcijų

kitimus, beliko apibendrinti visų tiriamųjų rezultatus ir nustatyti IKP efektyvumą. Žemiau

pateikiami apibendrinti duomenys.

30 pav. apibendrintas tiriamųjų bendrosios motorikos judesių funkcijos kitimas.

0102030405060708090

100



D:stovėjimas


šokinėjimas

31,440

9,50 0

52,9

41,7

14,3

0 0

Pro

cen

tai



0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

M.M. D.T. D.G. A.P. K.N. G.V.

90

70,8

50,8

39,4 40,3

16,2

97

76,5

59,552,2 54,7

21,8

pro

cen

tai

tiriamieji


37


po IKP pritaikymo teigiamai kito visiems tiriamiesiems. Ypač ženklus kitimas nustatytas dviem

tiriamiesiems (A.P. ir K.N.), kitiems tiriamiesiems užfiksuotas teigiamas, iki 10 procentų

bendras motorikos judesių funkcijos kitimas. Taigi galima teigti, jog IKP buvo sudarytos

tikslingai ir teisingai, atsižvelgiant į kiekvieno tiriamojo individualias savybes ir parenkant

tinkamus pratimus, judesius bei padėtis.

38

IŠVADOS

1. Atlikus eksperimentą galima teigti, kad intensyvios kineziterapijos programos

efektyvumas pasitvirtino. Pritaikius individualius pratimus, judesius, tinkamai parinkus

padėtis, formuojant teisingo judesio modelius, teigiamai kito tiriamųjų motorinės

funkcijos ir raumenų jėga. Intensyvios kineziterapijos programos efektyvumas

pasitvirtino.

2. Visų tiriamųjų individualus bei bendras raumenų jėgos vidurkis intensyvios

kineziterapijos programos taikymo metu teigiamai kito, t.y. padidėjo kai kurių testuotų

raumenų jėga.

3. Bendrosios motorikos judesių funkcijos po intensyvios kineziterapijos programos

pritaikymo teigiamai kito visiems tiriamiesiems, t.y. tiriamieji tiksliau ir geriau ėmė

atlikti judesius, išmoko naujų judesių, pagerėjo judesių funkcijų grupių procentiniai

vidurkiai. Dviem tiriamiesiems kitimas ypač ženklus.

39

Literat ūra

1. Adomaitienė R., Augustinaitytė-Jurčikonienė G., Mikelkevičiūtė J. ir kt. (2003).

Taikomoji neįgaliųjų fizinė veikla. Kaunas: LKKA.

2. Aušiūrienė, R., Petrikonis, K. (2000). Kineziterapija su GYMNIC kamuoliais. Metodinės

rekomendacijos. Vilnius.

3. Bauer H., Appaji G., Mundt D. (1992). VOJTA neurophysiologic therapy. Institute of

Social Pediatrics and Medicine Adolescents, University of Munich, Germany, 59:37-51.

4. Bobath, B. (1990). Adult hemiplegia: evaluation and treatment. 3rd ed. Heinemann

Medical Books. London.

5. Borton, D., Walker, K., Pirpiris, M. (2001). Isolated calf lengthening in cerebral palsy:

outcome analysis of risk factors. Journal of Bone and Joint Surgery, 83, 364-370.

6. Budrys, V. (2003). Klinikinė neurologija (p. 50-57).

7. Cans C. (2000). Surveillance of cerebral palsy in Europe: a collaboration of cerebral

palsy surveys and registers. Developmental Medicine & Child Neurology. 42: 816–824.

8. Carr, J., Shepherd, R. (1998). Neurological rehabilitation – optimizing motor

performance. Butterworth-Heinemann. Oxford.

9. Corry, I., Cosgrove, A. (1999).Botulinum toxin A compared with stretching cast in the

treatment of spastic equinus: a randomized prospective trial. Journal Pediatric

Otrhopedics, 19, 304-311.

10. Damiano, D. (2004). Physiotherapy management in cerebral palsy: moving beyond

philosophies. Management of the Motor Disorders of Cerebral Palsy. Clinics in

Developmental Medicine No. 161, 2 ed. Mac Keith Press: London, 161-169.

11. Daulenskienė, J.N.V. (1999). Neurologija. Šiauliai.

12. Era, P., Schrooll, M., Ytting, H. (1996). Postural balance and its sensory-motor correlates

in 75 year old men and women: a cross-national comparative study. Journal of

Gerontology: Medical Sciences, 51, 53-63.

13. Flett, P. (2003). Rehabilitation of spasticity and related problems in childhood cerebral

palsy. Journal Paediatric Child Health, 39, 6-14.

14. Hagberg, B. (2001). The changing panorama of cerebral palsy in Sweden. Acta Pediatrica

Scandinavica, 85, 954-960.

15. Hallahan, D., Kauffman J. (2003). Ypatingieji mokiniai: specialiojo ugdymo įvadas.

Vilnius: Alma Littera.

40

16. Krumlinde-Sundholom L., Eliasson, A. (2002). Comparing tests of tactile sensibility:

Aspects relevant to testing children with spastic hemiplegia. Developmental Medicine

and ChildNeurology, 44, p604–612.

17. Krutulytė, G. (1999). Kineziterapija: judesių amplitudės matavimas, raumenų funkcijos

tyrimas, eisenos tyrimas. Kaunas.

18. Levitt, S. (1995). Treatment of cerebral palsy and motor delay. Oxford. Blackwell.

19. Lowes L., Linda P. T. (1996). Relationship Between Clinical Measures of Balance and

Functional Abilities in Children with Cerebral Palsy. Pediatric Physical Therapy, p176.

20. Mayer, M. (1999). Some manoeuvres for releasing the hypertonus of spastic and

shortened muscles. Acta Univ. Palacki, 142, 85-87.

21. Mayston, M. (2002). The Bobath concept – evolution and application. Movement

disorders in children. Karger, Basel.

22. Mehojlic A. (2010). Can a Motor Development of Risky Infants Be Predicted by Testing

Postural ReflexesAccording to Vojta Method? Pediatric Clinic, Clinical Center of

Sarajevo University, p127-131.

23. Meholjic A., Knor T. (2011). Cerebral Disorders of Movement and Habilitation by Vojta

Method. Pédiatrie Clinic, Clinical Centre of Sarajevo University, p32-36.

24. Mikulėnaitė L., Juocevičius A. (2007). Vaiko, sergančio cerebriniu paralyžiumi ir

gydomo botulino toksinu, funkcinės būklės gerėjimas. „Sveikatos mokslai“ Nr. 7,

Vilnius, p1443 – 1448.

25. Mockevičienė, D., Mikelkevičiūtė, J., Adomaitienė, R. (2005). Vaikų motorikos raida.

Šiauliai.

26. Prasauskienė, A. (2003). Vaikų raidos sutrikimai. Kaunas: Spindulys.

27. Raugalė A. (2004). Vaikų ligos. Vilnius. Vilniaus universiteto leidykla.

28. Raugalė A. (2007) Vaikų ligos. Vilnius. Vilniaus universiteto leidykla.

29. Rodda, J., Graham, H. (2001). Classification of gait patterns in spastic hemiplegia and

spastic diplegia: a basis for a management algorithm. European Journal of Neurology, 8

(5), 98-108.

30. Rodda, J., Graham, H. (2004). Sagittal gait patterns in spastic diplegia. Journal of Bone

and Joint Surgery, 86, 2, 251-259.

31. Rosenbaum, P.,Walter, S. (2002). Prognosis for gross motor function in cerebral palsy:

creation of motor development curves. JAMA, 288, 1399-1400.

32. Russell, D., Rosenbaum, P. (1993). The Gross Motor Function Measure. 2nd edn.

Toronto.

41

33. Sanger D., Mauricio R. Delgado, Deborah Gaebler- SpiraMark Hallett and Jonathan W.

Mink (2003). Classification and Definition of Disorders Causing Hypertonia in

Childhood. Pediatrics, 2003; 11; e89- e97.

34. Sheean, G. (2002). The pathophysiology of spasticity. European Journal of Neurology, 9

(1), 3-9.

35. Sutherland, D., Davids, J. (1993). Common gait abnormalities of the knee in cerebral

palsy. Clinical Orthopedics, 288, 139-147.

42

Deividas Minginas

CHANGES OF MOVEMENTS FUNCTIONS FOR 11-16 YEAR-OLD CHILDREN WITH SPASTIC DIPLEGIA AFTER AN INTENSIVE PHYSIOTHERAPY P ROGRAMME

The Bachelor Thesis

Summary

The ongoing dispute involves arguments about the value and efficacy, frequency and duration of

physiotherapy treatment in cerebral palsy (CP). Currently, physiotherapy is believed to be an

effective tool in CP treatment, especially in its early stages. However, there is a lack of data on

the efficacy of physiotherapy in exercising and supporting the functions of movement and

muscle strength in adolescents with spastic diplegia.

The bachelor thesis analyzes the changes of movement functions and muscle strength in 11-16

year-old children with spastic diplegia cerebral palsy. The objective is to compare movement

functions and muscle strength changes in the subjects before and after involvement in an

intensive physiotherapy programme.

The study involved six 11-16 year old students with spastic diplegia CP at Šiauliai Special

Education Centre.

The spasticity of muscle tone was assessed using a Modified Ashworth Scale. Muscle strength

was tested considering the specific muscle tone characteristics of the subjects (R.Lovett test).

The Gross Motor Function Measure was used to estimate the motion function. Based on the

initial motion function, muscle tone and muscle strength tests, intensive physiotherapy

programmes were developed in September 2013. The programmes were structured in view of the

gross motor functional classification level, spasticity of muscle tone and individual motor

characteristics of the subjects.

The experiment demonstrated that an intensive physiotherapy programme proved effective.

Individual exercises, movements, appropriate positions, correct movement patterns caused

positive changes in motor function and muscle strength. The intensive physiotherapy programme

has proven effective.

The individual and overall average of muscle strength and gross motor function for all subjects

underwent positive changes in the intensive physiotherapy programme.

Key concepts: CP - Cerebral palsy; GMFM - Gross Motor Function Measure; NDT –

Neurodevelopmental treatment (Bobath); PT - physiotherapy; IPTP - intensive physiotherapy

programme.

43

PRIEDAI

Documents

bakalauro darbas (2) - eLABa