REFLEKSYVIOJI POEZIJA: TAUTVYDOS MARCINKEVIČIŪTĖS … · 2020. 10. 10. · Bakalauro baigiamasis darbas Lietuvių filologijos ir leidybos studijų programa, valstybinis kodas 612U10016

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

LITUANISTIKOS KATEDRA

Monika Staugaitytė

REFLEKSYVIOJI POEZIJA: TAUTVYDOS MARCINKEVIČIŪTĖS

„VEIKSMA-ŽODINĖ“ IR MINDAUGO NASTARAVIČIAUS „BENDRATIS“

Bakalauro baigiamasis darbas

Lietuvių filologijos ir leidybos studijų programa, valstybinis kodas 612U10016

Lietuvių filologijos studijų kryptis

Vadovas (-ė) doc. dr. Vijolė Višomirskytė ________________

(parašas) (data)

Apginta doc. dr. Rūta Eidukevičienė __________________

(parašas) (data)

Kaunas, 2020

TURINYS

Refleksyvioji poezija: Tautvydos Marcinkevičiūtės „Veiksma-žodinė“ ir Mindaugo Nastaravičiaus

„bendratis“ ........................................................................................................................................... 1

Reflexive Poetry: Tautvyda Marcinkevičiūtė’s "Veiksma-žodinė" and Mindaugas Nastaravičius’s

"bendratis" ........................................................................................................................................... 2

ĮVADAS .............................................................................................................................................. 3

1. TYRIMO TEORINĖS PRIEIGOS ................................................................................................ 6

1.1. Literatūros savybės .................................................................................................................... 6

1.2. G. Genette’o paratekstų teorija ................................................................................................... 7

1.3. J. Culler lyrikos teorija ir naratyvumas poezijoje ........................................................................ 8

1.4. Signifikantų nepastovumas kalbos teorijoje................................................................................ 9

2. KALBOS SISTEMOS REFLEKSIJA ..........................................................................................11

2.1. Atsigręžimas į kalbos sistemą Veiksma-žodinėje .......................................................................11

2.1.1. Knygos pavadinimo ir epigrafo analizė ...............................................................................11

2.1.2. Atsigręžimas į rašytinį ir sakytinį žodį ................................................................................12

2.1.3. Idiomų refleksija ................................................................................................................14

2.2. Atsigręžimas į kalbos sistemą bendratyje ..................................................................................16

2.2.1. Lingvistinių terminų refleksija per pavadinimą ...................................................................16

2.2.2. Kalbos ir žodžių kaip materialių objektų refleksija .............................................................17

2.3. Veiksma-žodinės ir bendraties palyginimas ...............................................................................18

3. LITERATŪROS REFLEKTAVIMAS ............................................................................................20

3.1. Poezija – tai ne vien lyrika ........................................................................................................20

3.1.1. Melpomenės ir Polymnijos mirktelėjimas Veiksma-žodinėje ...............................................20

3.1.2. Istorijų pasakojimas bendratyje ..........................................................................................22

3.2. Poezijos intertekstualumas ........................................................................................................24

3.2.1. T. Marcinkevičiūtės kambariokai .......................................................................................24

3.2.2. M. Nastaravičiaus bendrakeleiviai ......................................................................................27

4. AUTORIAUS VEIKLOS IR KNYGOS MATERIALUMAS ..........................................................28

4.1. Kūrybos proceso apmąstymas ...................................................................................................28

4.2. Autorės pasirodymas tekste.......................................................................................................30

4.3. Knygos medialumo atidengimas ...............................................................................................30

5. IŠVADOS .......................................................................................................................................32

6. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA .......................................................................................................34

1

Refleksyvioji poezija: Tautvydos Marcinkevičiūtės „Veiksma-žodinė“ ir Mindaugo

Nastaravičiaus „bendratis“

Santrauka

Šiame darbe nagrinėjamas poezijos refleksyvumas Tautvydos Marcinkevičiūtės knygoje

Veiksma-žodinė ir Mindaugo Nastaravičiaus bendratyje. Remiamasi J. Culler’io įvardintomis

literatūros savybėmis ir lyrikos teorija, G. Genette’o paratekstų teorija ir J. Derrida požiūriu į kalbą.

Pirmiausia analizuojama, kaip poezija atsigręžia į kalbą kaip sistemą. Nagrinėjami paratekstai ir

eilėraščiai reflektuoja kalbos gramatiką, jos dalis, atkreipia dėmesį į morfologiją ir svarsto, kokia yra

žodžio, kalbos prigimtis, ką ji gali. Abi poezijos knygos atsigręžia į kitas literatūros rūšis ir formas.

Veiksma-žodinė – į dramą, o bendratis savo tekstais primena prozą.

Darbe taip pat tyrinėjama poezijos refleksija per eilėraščių intertekstualumą, kuris

Marcinkevičiūtės knygoje ryškesnis, nei bendratyje. Intertekstais atsigręžiama į svarbius autorius,

autoritetus, reflektuojamos kitos literatūros lauko sudedamosios dalys.

Refleksyvūs gali būti ne tik eilėraščiai, bet ir knyga kaip materialus vienetas, jos kompozicija,

tokia yra bendratis. Tyrinėjant ją matyti, kaip atidengiamas knygos medialumas, atkreipiamas dėmesys

į leidybos, skaitymo konvencijas. Veiksma-žodinėje dėmesys į skaitymo procesą atkreipiamas per

autorės pasirodymą eilėraštyje.

Darbe taip pat analizuojama ir lyginama, kaip abu rašytojai savo tekstais reflektuoja kūrybinį

procesą. Iš analizės galima pastebėti, kad abu juos prilygina darbui, tik skirtingais aspektais.

Atliktas tyrimas parodo literatūros kaip medijos unikalumą, platų refleksijos spektrą, apimantį

visą literatūros lauką ir gebėjimą kalbėti pačiai apie save.

2

Reflexive Poetry: Tautvyda Marcinkevičiūtė’s "Veiksma-žodinė" and Mindaugas

Nastaravičius’s "bendratis"

Summary

In this thesis the reflexivity of poetry is analyzed in Tautvyda Marcinkevičiūtė’s "Veiksma-

žodinė" and Mindaugas Nastaravičius’s "bendratis". Reference is made to J. Culler's named literary

properties and theory of lyricism, G. Genette's theory of paratexts, and J. Derrida's approach to

language.

At first, it is analyzed how poetry reflects language as a system. Examined paratexts and poems

reflect on the grammar of language, its parts, pay attention to morphology and consider the nature of

the word and the language. Both poetry books reflect on other types and forms of literature. Veiksma-

žodinė on drama and bendratis by its texts is similar to prose.

Thesis also contains an analysis of the intertextuality of poetry which is more apparent in

Marcinkevičiūtė’s book than in bendratis. Through intertexts she reflects important authors, authorities

and other parts of the literary field.

Not only poems can be reflective, but also a book as a material unit, its composition, such is

bendratis. Research shows how the mediality of the book is revealed, attention is paid to the

conventions of publishing and reading. In Veiksma-žodinė attention to process of reading is drawn

through author herself appearance in the poem.

In the thesis it is analyzed and compared how both authors through their poems reflect on the

creative process. Through analysis it can be seen that both equate creativity to work only in different

aspects.

The research shows the uniqueness of literature as a medium, a broad spectrum of reflection

covering the entire field of literature and the ability to speak itself.

3

ĮVADAS

Žodis „refleksyvumas“, kilęs iš lotynų kalbos (lot. reflexio – atgręžimas), apibūdinamas kaip

polinkis veikti apgalvotai, kritiškai analizuoti, įsisąmoninti ir įprasminti mąstymo turinį, formas bei

prielaidas. Taigi, kaip gali būti refleksyvus subjektas, kurį apibrėžia gebėjimas atsigręžti į savo

veiksmus, mąstymo turinį ir juos įsisąmoninti, taip yra ir refleksyvi literatūra, atsigręžianti pati į save.

Refleksyvumas egzistuoja ir kitose srityse, gramatikoje – sangrąžiniai veiksmažodžiai, dar vadinami

refleksyvais, apibrėžiami per veiksmą, nukreiptą į subjektą.

Literatūros refleksyvumas, kaip vienas iš postmoderniosios literatūros bruožų, kritikų ir

teoretikų darbuose minimas jau seniai. Linda Hutcheon knygoje „A Poetics of Postmodernism: History,

Theory, Fiction“ (1988) teigia, kad viena iš postmoderniosios literatūros dominančių yra istoriografinė

metafikcija, kai literatūros kūriniai apjungia refleksyvumą ir faktinę istorinę tikrovę (Hutcheon 1988, p.

5). Ta pati autorė kitame straipsnyje rašo apie tai, kad refleksija padaro kūrimo procesą matomu, tai

būdinga visoms literatūros rūšims (Hutcheon 2005, p. 495).

Iš tiesų, nors teorijoje daugiausia rašoma apie prozos, dažniausiai romanų refleksyvumą, tai

būdinga ir lyrikai. Eilėraščių, kurie atsigręžia į pačią kalbą, į kūrybą, yra parašyta daugybė.

Šiuolaikinėje poezijoje ne tik patys tekstai, bet ir knyga, kaip materialus vienetas, pasitelkiant grafinius,

leidybinius sprendimus, įvairius paratekstus, gali būti matoma kaip refleksyvios literatūros

reprezentacija, atsigręžimas į poezijos savybes ir prigimtį.

M. Kyndrup, knygoje Why study literature (2011) teigia, kad literatūra kaip medija yra

išskirtinė. Ji nereikalauja specialios erdvės (kitaip nei tapyba ar performatyvusis menas), galima daryti

jos fizines kopijas ir kūrinio autentiškumas nenukentės (kitaip nei tapyboje). Svarbiausia savybė,

skirianti ją nuo kitų medijų – gebėjimas pasitelkus ženklų sistemą kurti dvigubą signifikanto reikšmę.

Nukreipti ją ne tik į išorinį nuo literatūros kūrinio pasaulį, bet ir į pačią save. To, pavyzdžiui, negali

padaryti muzika, nes natos reikšmė gali būti tik viena, egzistuojanti muzikos teorijoje (Kyndrup 2011,

p. 90).

Šio darbo tyrimo objektas – poezijos refleksyvumo apraiškos. Darbo tikslas – išanalizuoti,

kaip poezija reflektuoja save ir į ką yra atsigręžiama pasirinktose poezijos knygose. Norint pasiekti šį

tikslą, buvo iškelti tokie uždaviniai:

4

1. Glaustai aprašyti literatūros savybes pagal J. Culler’į, G. Genette’o paratekstų teoriją, Culler’io

lyrikos teoriją bei pagrindines naratologijos sąvokas, pristatyti F. de Saussure’o, J. Derrida ir R.

Barthes’o įžvalgas apie signifikantų nepastovumą;

2. Atrinkti pasirinktų knygų tekstus, kuriuose būtų reflektuojama poezija;

3. Išanalizuoti, kaip eilėraščiais ir paratekstais atsigręžiama į kalbos sistemą;

4. Aptarti kitų literatūros rūšių refleksiją;

5. Išanalizuoti, į ką atsigręžiama eilėraščių intertekstais;

6. Išnagrinėti, kaip reflektuojamas autoriaus veiklos ir knygos materialumas.

Uždaviniams atlikti pasirinkti šie tyrimo metodai. Apžvalginis ir aprašomasis – teorinei medžiagai

pristatyti. Analitinis ir semiotinis – paratekstams ir eilėraščiams analizuoti.

Šaltiniai: Tautvydos Marcinkevičiūtės poezijos knyga Veiksma-žodinė (2018). T.

Marcinkevičiūtė (g. 1955) – poetė, vertėja iš anglų kalbos. 2013 m. „Poezijos pavasario laureatė“. Yra

išvertusi daug amerikiečių poečių S. Plath, A. Sexton, J. Kane ir kt. kūrybos. Autorės bibliografijoje –

keliolika poezijos knygų suaugusiesiems ir vaikams. Rašytoja labai aktyvi, kasmet arba kas porą metų

išleidžia po poezijos knygą. 2017 metais išleistos knygos „Mano poe(ma)ma“ pavadinimas, kaip ir

pasirinktos tyrinėti darbe, yra refleksyvus.

Mindaugo Nastaravičiaus poezijos knyga bendratis (2018). M. Nastaravičius (g. 1984) – poetas,

dramaturgas, žurnalistas. Dirbo įvairiose žiniasklaidos priemonėse – savaitraščiuose

„Atgimimas“, „Veidas“, „15min“. Nuo 2005-ųjų dirba LRT – kultūrinių laidų vedėju ir redaktoriumi.

Anksčiau išleistos poezijos knygos – „Dėmėtų akių“ (2010), „Mo“ (2014).

Abi pasirinktos tyrinėti knygos yra išleistos tais pačiais metais, autoriai yra skirtingų rašytojų

kartų atstovai, bet knygose galima rasti tematinių persidengimų: šeima, senatvė, liga, mirtis ir t.t.

Teorinės prieigos (teorinė ir kritinė medžiaga). Apibrėžiant pagrindines literatūros savybes

remtasi J. Culler’io knygos A Very Short Introduction to Literary Theory (1997) skyriumi „What is

Literature and Does it Matter?“ Darbe taip pat remiamasi paratekstų teorija, išdėstyta G. Genette’o

knygoje Paratexts: Thesholds of Interpretation (1997). Kadangi analizuojami poetiniai tekstai, pravarti

buvo J. Culler’io lyrikos teorija, išdėstyta straipsnyje „The Language of Lyric“ (2014), taip pat

aptariant eilėraščių naratyvumą buvo remiamasi pagrindinėmis naratologijos sąvokomis, aprašytomis J.

Culler’io knygos A Very Short Introduction to Literary Theory (1997) skyriuje „Narrative“.

Analizuojant bei interpretuojant eilėraščius ir jų ženklų reikšmes buvo atsispirta nuo Ferdinando de

Saussure’o kalbos teorijos, išdėstytos Lindos M. Shires ir Steven’o Cohan’o knygoje Telling Stories: A

5

Theoretical Analysis of Narrative Fiction (1993), taip pat naudotasi J. Derrida įžvalgomis iš knygos

Apie gramatologiją (2005) ir F. de Saussure’o knyga „Bendrosios kalbotyros kursas“ (2014)

Temos ištirtumas. Nei T. Marcinkevičiūtės, nei M. Nastaravičiaus poezija anksčiau tyrinėta

nebuvo.

Pagrindinės sąvokos, vartojamos darbe: Literatūros refleksyvumas, paratekstas, naratyvas.

Literatūros refleksyvumu galima vadinti tam tikrus kūrinius ar jų savybes, kurie savo struktūra,

temomis atsigręžia patys į save, apsvarsto literatūros, kalbos prigimtį. Paratekstu vadinama visa

papildoma kūrinio tekstinė medžiaga, kuri padeda interpretuoti patį tekstą. Pavadinimas, paantraštė,

epigrafas – paratekstų tipai, aptariami darbe. Naratyvas – pasakojimas, kuriame įvykiai išdėstomi

laikantis tam tikros tvarkos, ne padrikai.

Darbo struktūra. Darbą sudaro įvadas, santrauka lietuvių ir anglų kalbomis, keturios dėstymo

dalys, išvados bei šaltinių ir literatūros sąrašas. Pirmoji dėstymo dalis skirta teorinės medžiagos

pristatymui, antroji – kalbos sistemos refleksijai. Trečiojoje dalyje tyrinėjama į kokias literatūros rūšis

ir intertekstus atsigręžia pasirinktos poezijos knygos. Ketvirtoji darbo dalis skirta aptarti autoriaus

veiklos ir knygos materialumui.

Darbe naudojamos santrumpos: cituojant iš Marcinkevičiūtės knygos Veiksma-žodinė darbe

naudojama santrumpa V, o iš Nastaravičiaus – b.

6

1. TYRIMO TEORINĖS PRIEIGOS

Šioje dalyje glaustai pristatoma teorinė tyrimo medžiaga. 1.1. skyriuje aprašomos literatūros

savybės pagal J. Culler’į, 1.2. skyriuje aptariama G. Genette’o paratekstų teorija. 1.3. skyrius skirtas J.

Culler’io lyrikos teorijai, pagrindinių naratologijos sąvokų ir jų vietos poezijoje aptarimui. 1.4. skyriuje

aprašoma Ferdinando de Saussure’o ir J. Derrida ir R. Barthes požiūris į kalbą ir tekstą.

1.1. Literatūros savybės

J. Culler’is antrame knygos A Very Short Introduction to Literary Theory (1997) skyriuje

„What is Literature and Does it Matter?“ svarsto, kas literatūrą daro literatūra, dėl kokių pagrindinių

savybių, požymių tam tikrą tekstą vertiname kaip literatūros kūrinį. Autorius teigia, kad labai dažnai

mes identifikuojame kažką kaip literatūrą vien todėl, kad tai yra kontekste, kuriame reikėtų tai traktuoti

kaip literatūrą, pavyzdžiui, knygyne, bibliotekoje, poezijos knygoje (Culler, 1997, p. 27). Vis dėlto

literatūros teoretikų toks atsakymas netenkina, todėl Culler’is skyriuje bando apibrėžti pagrindines

savybes, kuriomis pasižymi literatūra. Svarbiausi, tyrinėjamoms knygoms aktualūs požymiai aptariami

šiame poskyryje.

Pirmiausia, literatūra pabrėžia kalbą (angl. literature as the ‘foregrounding’ of language) – ji

naudoją kalbą taip, kad atkreiptume dėmesį į ją pačią. Ypač poezijoje, kur fonologinis kalbos lygmuo

dažnai būna itin svarbus. Kalba būna struktūruota taip, kad atkreiptų dėmesį į savo lingvistines

struktūras (Culler 1997, p. 28-29). Kita savybė, kurią išskiria Culler’is, tai fikcija (angl. literature as

fiction). Literatūrinis kalbėjimas kuria su pasauliu išgalvotą (angl. fictional) santykį. Nors atrodytų, kad

šis požymis labiau būdingas prozai, juo galima remtis ir kalbant apie poeziją, nes, pavyzdžiui, deiktinės

nuorodos poezijoje turi visai kitą reikšmę, nei kasdienėje, ne literatūrinėje kalboje (Culler 1997, p. 31),

tai, kaip priimamas kalbėjimas, priklauso nuo interpretacijos. Todėl net jeigu eilėraščiai yra naratyvūs,

proziški, arba, pavyzdžiui, poezija išpažintinė, kurioje remiamasi asmeninėmis patirtimis, visada fikcinį

diskursą nuo ne fikcinio skirs tai, kad ne fikcinis diskursas dažniausiai egzistuoja tokiame kontekste,

kur aišku, kaip jį priimti, nėra daug galimybių interpretacijai (pvz.: pokalbis su draugu, tariantis, kur ir

kada pasimatyti) (Culler 1997, p. 31).

Kita svarbi literatūros kūrinio savybė, pasak Culler’io, intertekstualumas ir refleksyvumas

(angl. literature as intertextual or self-reflexive construct) (Culler 1997, p. 33). Autorius abu aspektus

pateikia viename punkte, tačiau praktiškai tyrinėjant atskirus tekstus, viena ar kita savybė gali išryškėti

labiau. Intertekstualumas – terminas, po kuriuo telpa teoretikų požiūris, kad vieni darbai yra padaryti iš

7

kitų, jie transformuojasi, kartojasi, yra susiję su kitais diskursais (Culler 1997, p. 33). Literatūros

refleksyvumą autorius apibrėžia kaip poezijos galimybę kalbėti apie pačią poeziją. Tokie tekstai gali

apimti poetinės vaizduotės operacijų, interpretacijos apmąstymą. Literatūra, pasak autoriaus, yra sritis,

kurią rašytojai nori nuolat keisti, vis atrasti kažką naujo, todėl refleksyvumas yra neišvengiamas (Culler

1997, p. 34).

1.2. G. Genette’o paratekstų teorija

Paratekstai pasak G. Genette’o – interpretacijos slenksčiai. Jie gali literatūros kūrinyje atlikti

komentavimo funkciją, taigi, ir ta tikrą refleksiją. Teoretikas knygoje Paratexts (1997) pirmiausia

aprašo ne žodinius paratekstus, bet dėmesį skiria vizualiniams elementams, pavyzdžiui, viršeliui.

Popierinis viršelis, toks, kokį esame pratę matyti, yra pakankamai naujas dalykas, atsiradęs tik

devynioliktojo amžiaus pradžioje. Anksčiau buvo įprasta, kad visos knygos leidžiamos odiniuose

įrišimuose (Genette 1997, p. 23), todėl viršeliai ir nebūdavo itin svarbus ir atpažįstamas knygos

elementas. Vėliau, pasikeitus leidybos technologijoms ir tradicijoms, net knygos viršelio spalva, pasak

Genett’o, gali aiškiai nurodyti knygos tipą, pavyzdžiui, dvidešimtojo amžiaus pradžioje, geltoni knygų

viršeliai buvo siejami su vulgariomis prancūziškomis knygomis (Genette 1997, p. 24).

Pavadinimas kaip paratekstas – daug komplikuotesnis, nei knygos viršelis. Tai ne vientisa,

keletą elementų talpinanti sąvoka (Genette 1997, p. 55). Nuo XVI a. pavadinimai dažnai būdavo labai

ilgi, galima išskirti tris dalis – pavadinimas, paantraštė ir žanro indikacija. Vėliau jie keitė savo

struktūrą, ne visi elementai buvo vienodos svarbos, o dabar dažniausiai naudojamas tik pirmasis

elementas. Išskiriamos trys pagrindinės pavadinimo funkcijos: identifikuoti darbą, nurodyti jo tematiką

ir išskirti darbą, privilioti tikslinę auditoriją (angl. to play up the work). Visos šios funkcijos neprivalo

būti įgyvendintos ir nėra išdėstytos hierarchine tvarka. Pavyzdžiui, pavadinimas gali būti semantiškai

„tuščias“, niekaip nenurodyti knygos temos, šie funkciniai elementai laisvai gali veikti tiek kartu, tiek

po vieną. Anksčiau poezijos knygoms apskritai būdavo pasirenkami bendri, tik žanrą nurodantys

pavadinimai, pavyzdžiui, Eilėraščiai, Odės, Satyros, Elegijos ir t.t.

Autorius taip pat pastebi, kad knygos pavadinimo klausimas dengia du aktus: pirmą, kai tam

tikras pavadinimas yra sugalvojamas motyvuotai, dėl tam tikrų priežasčių ir antrą, kai pavadinimas

pradeda laisvai cirkuliuoti kalboje tik kaip tam tikras identifikacijos ženklas, jau nebeturėdamas jokio

ryšio su pasirinkimo priežastimi. Knygos identifikavimas tokiu atveju tampa svarbiausia pavadinimo

funkcija, tačiau lygiai tokią pačią funkciją galėtų atlikti ir nemotyvuotos skaičių sekos. Vadinasi,

pavadinimas turi kažkokį perviršį, simbolinę, o ne tik praktinę funkciją knygoje. Tokį efektą, kuriamą

pavadinimo, Genette’o terminais galima vadinti konotacine funkcija (angl. Connotative).

8

Dar vienas paratekstas, į kurį darbe atkreipiamas dėmesys – epigrafas. Tai citata, esanti knygos

ar knygos skyriaus pradžioje. Pirma epigrafų funkcija, į kurią dėmesį atkreipia Genette’as, tai

komentavimas, dažnai autoritetingas, ir skirtas ne pačiam tekstui, bet visų pirma pavadinimui (Genette

1997, p. 156). Kita funkcija jau yra paties teksto komentavimas, netiesiogiai nurodant į jo temą.

Genette’as pabrėžia, kad dažnai svarbiau yra net ne tai, kas epigrafe parašyta, bet kas yra citatos

autorius. Galima pastebėti ir tam tikrų „madų“ epigrafų tradicijoje, pavyzdžiui, romantizmo laikotarpiu

epigrafų naudojimas buvo labai dažnas, kylantis iš intelektualinės pretenzijos. Septintajame ir

aštuntajame dešimtmetyje jauni autoriai naudojo tokias pačias priemones tam, kad patys gautų

patepimą iš prestižinių autorių. (Genette 1997, p. 160). Taigi, epigrafas pats savaime yra kultūrinis

signalas, kol autorius laukia, kad apie jo kūrinį kalbėtų leidiniai, literatūros pasaulis, epigrafas tam tikra

prasme jau apie jį kalba.

1.3. J. Culler lyrikos teorija ir naratyvumas poezijoje

J. Culler’is straipsnyje „The Language of Lyric“ (2014) kelia klausimą, ar egzistuoja savita

lyrikos kalba ir teigia, kad visgi eilėraštį nuo prozos skiria skirtingas kalbos įrankių panaudojimas.

Dažniausiai skaitydami eilėraštį lengviau pagauname kalbos ritmiškumą, rimą, pasikartojimus ir t.t.,

negu tam tikrą naratyvą, veikėjus. Taigi, lyriką nuo prozos skiria ritualistinis kalbos registras (Culler

2014, p. 162). Autorius, kalbėdamas apie lyrikos kalbą, daug dėmesio skiria eilėraščio deiktiniams

žodžiams. Asmens kategorijoje dažniausias pirmasis asmuo, laiko plotmėje dominuoja esamasis laikas,

o vietos – „čia“. Aš, čia ir dabar – eilėraščio deiktiniai centrai. Tačiau visi šie centrai yra priklausomi

nuo to, kas tuo metu juos perskaito ir suvokia. Poeto „čia“ gali visiškai skirtis nuo skaitytojo „čia“.

Culler’is teigia, kad šios lingvistinės nuorodos poetiniame tekste gali ir turi funkcionuoti daug plačiau

nei vien tik kaip lingvistinės detalės (Culler 2014, p. 175). Lyrikos kalba nuo kitų kalbos režimų ir

skiriasi tuo, jog iš elementų, kuriuos vartojame kasdienėje kalboje, sukomponuotų į tam tikrą struktūrą,

gali kurti stiprius efektus. Straipsnio autorius mini, kad lyrikos pedagogika nuo naujosios kritikos laikų

buvo linkusi į eilėraštį žiūrėti kaip į realaus pasaulio fikcinę imitaciją ir suprasti tekstą reiškė atsakyti į

klausimus, kas ir kodėl, kokioje situacijoje būtent taip kalbėtų, tačiau tokia vienpusė prieiga prie

kūrinio trukdo pastebėti būtent išskirtinai lyrikai būdingas kalbines savybes: intertekstualumą, ritmą,

akustinį „raštą“. Vis dėlto darbe analizuojamuose tekstuose negalima nepastebėti ir tam tikrų

naratyvinių elementų, todėl atrodo svarbu susipažinti, ką apie naratyvą rašo tas pats autorius savo

knygoje A Very Short Introduction to Literary Theory (1997), tam, kad galima būtų ištirti, ar įmanoma

kalbėti apie tekstus naudojant naratologines sąvokas, bet taip pat nepamiršti ir ritualistinės lyrikos

kalbos plotmės.

9

Knygos skyriuje „Narrative“ Culler’is išdėsto pagrindinius naratyvo elementus. Pirmiausia,

siužetas (angl. plot). Sąvoka įvairiai apibrėžiama skirtingų teoretikų, tačiau šiame darbe naudosiuosi

Culler’io apibrėžimu. Jis siužetą apibūdina kaip tam tikrą seką, nes padriki įvykiai dar nesukuria

istorijos (Culler 1997, p. 84). Įvykiai suprantami kaip žaliava, o siužetas – kaip jų pateikimas,

priežastingumas, būtent tas priežastingumas ir sukuria istoriją. Toliau analizuojant naratyvą svarbu jo

prezentacija (angl. presentation). Kas kalba? Tai gali būti pirmo ar trečio asmens naracija. Kada kalba?

Naracija gali vykti lygiagrečiai pačiam įvykiui, pasakojimą iš karto gali sekti kiti įvykiai, arba naracija

vyksta žiūrint atgal į jau nutikusius įvykius (Culler 1997, p. 89). Kokia kalba? Kiekvienas naratorius

turi savitą balsą. Tai gali būti ir suaugęs vyras, ir mažas vaikas, jų abiejų kalbėjimas bus skirtingas. Dar

viena svarbi sąvoka – fokusuotė. Ji apibrėžia, kieno matymas pasakojime yra akcentuojamas. Tai nėra

tas pats, iš kieno perspektyvos yra pasakojama, kas yra naratorius. Pavyzdžiui, naratorius gali būti

suaugęs žmogus, bet fokusuotė yra vaikiško matymo perspektyvoje.

Naratyvui, pasakojimams žmonės jaučia natūralų poreikį, todėl pirmiausia jie teikia malonumą.

Taip pat pasakojimai gali parodyti, kaip veikia pasaulis, padaryti tai iš daug skirtingų perspektyvų.

Naratyvas, kaip teigia Culler’is, pasiūlydamas daugybę įvairių „žinojimų“, kompensuoja mūsų pačių

žinojimo apie „kitą“ spragas (Culler 1997, p. 91).

1.4. Signifikantų nepastovumas kalbos teorijoje

Linda M. Shires ir Steven’as Cohan’as knygoje Telling Stories: A Theoretical Analysis of

Narrative Fiction (1993) analizuoja naratyvą ir su juo susijusius konceptus, bet pirmieji skyriai

„Theorizing language“ ir „Analyzing textuality“ aptaria teorinius kalbos aspektus, ženklo ir reikšmės

santykį, todėl gali pasitarnauti ir analizuojant poetinius tekstus. Skyriuje „Theorizing language“

autoriai primena ir apžvelgia XX a. lingvisto Ferdinando de Saussure’o kalbos teoriją, kurios

pagrindinė idėja – kalba yra ženklų sistema. Ši sistema struktūruoja ryšį tarp ženklų ir įgalina reikšmės

artikuliaciją (Shires, Cohan 1993, p. 9). Ženklas lingvisto teorijoje – dvilypis (Saussure 2014, p. 100).

Jį sudaro signifikantas – ženklo raidinė išraiška, pavyzdžiui, „medis“, ir signifikatas – sąvoka, kurią

turime galvoje, kai išgirstame ar perskaitome žodį „medis“. Ryšys tarp signifikanto ir signifikato yra

arbitralus, arba tiksliau, kalbos ženklas yra arbitralus (Saussure 2014, p. 102). Nėra jokio būtinojo ryšio

tarp grafinės išraiškos „medis“ ir koncepto, kurį turime mintyse. Saussure’as padarė ir perskyrą tarp

kalbos sistemos, pavadindamas ją „kalba“ (pranc. langue) ir kalbos ištarimo, pavadindamas jį „šneka“

(pranc. parole). Nors jis teigė, kad kalba yra uždara sistema ir pirmenybę teikė sinchroninei kalbos

analizei, kuri kalbą mato kaip statišką, belaikį darinį, vėliau atsirado mąstytojų, kurie polemizavo su

tokia kalbos sistemos samprata. Kalba nėra universali sistema, valdoma nekintančių taisyklių, ženklai

10

visada egzistuoja diskurse, ji yra tik abstrakcija, paradigminių principų visuma, kurie valdo faktinį

kalbos vartojimą ir žymi diskurse reikšmės galimybes. Pasak Shires ir Cohan, nei kalba, nei diskursas

nėra uždari ir nekintantys, jie visada yra istoriniai, kultūriniai ir pliuralūs (Shires, Cohan 1993, p. 17).

Prancūzų filosofas Jacques Derrida knygoje Apie gramatologiją (2006) prieštarauja Saussure’ui

dėl to, kad jo teorijoje rašytinė kalba egzistuoja tik tam, kad reprezentuotų sakytinę. Derrida teigia, kad

rašymas įrašo, atidengia tą nesatį, kurią kalbėjimas paslepia (Derrida 2006, p. 60). Jei rašymas

atidengia kalbėjimo paslėptas reikšmes, tai reiškia, kad ir reikšmės gali būti pliuralios – kalbėjimas yra

pajėgus perduoti vienas, o rašymas – kitokias. Analizuodami bet kokį tekstą, pavyzdžiui, poetinį,

siekiame atskleisti signifikantų reikšmes, bet jie, kaip aptarta anksčiau, egzistuoja kintančiame

diskurse, o ne uždaroje sistemoje. Kitas prancūzų teoretikas, R. Barthes, minimas toje pačioje Shires ir

Cohan knygoje Telling stories (1993), būtent ir kalba apie signifikantų žaismą. Jis teigia, kad tekstinė

analizė neturi uždaryti teksto, generuoti kažkokios galutinės signifikato idėjos, (Shires, Cohan 1993, p.

25). Jam tekstas yra ne rezultatas, o procesas, savyje talpinantis pliuralius signifikatus.

11

2. KALBOS SISTEMOS REFLEKSIJA

Šioje darbo dalyje analizuojama, kaip knygų pavadinimai reflektuoja kalbos sistemą, kaip ir į

kokias jos dalis atsigręžiama pasirinktuose eilėraščiuose. 2.1. skyrius skirtas aptarti T.

Marcinkevičiūtės Veiksma-žodinei, o 2.2. skyrius – M. Nastaravičiaus bendračiai. 2.3. skyriuje

apibendrinamos analizės išvados.

2.1. Atsigręžimas į kalbos sistemą Veiksma-žodinėje

Šiame skyriuje bus analizuojamas T. Marcinkevičiūtės knygos pavadinimas ir epigrafas.

Nagrinėjama, kaip šie paratekstai gali komentuoti darbą, siejant su knygoje esančiais tekstais, taip pat

kaip ir kokias kalbos sistemos dalis reflektuoja kiti knygos eilėraščiai.

2.1.1. Knygos pavadinimo ir epigrafo analizė

Pasak G. Genette’o, pavadinimas gali turėti kelis elementus ir kelias funkcijas, jis yra daug

komplikuotesnis paratekstas, nei, pavyzdžiui, viršelis (Genette 1997, p. 55). Remiantis paratekstualumo

teorija, paantraštę taip pat galima laikyti sudėtine pavadinimo dalimi. T. Marcinkevičiūtės knygos

pavadinimas sudarytas iš dviejų žodžių, atkreipiant dėmesį į kalbos galimybes, morfologiją, kalbos

mokslo dalį, perskirtas brūkšneliu – Veiksma-žodinė. Brūkšnelis akcentuoja lingvistinio termino

„veiksmažodis“ sandarą: dviejų žodžių „veiksmas“ ir „žodis“ susidūrimą. Brūkšnelis, kaip skyrybos

ženklas, labiau dėmesį nukreipia į rašytinę kalbą, o ne sakytinę. Iš daiktavardžio „veiksmažodis“ autorė

padaro kitą kalbos dalį – būdvardį, žymintį daikto ypatybę. Ketvirtajame viršelyje poetė rašo: „Taigi

man labiausiai rūpėjo išsiaiškinti žodžio ir veiksmo sąsajas“. Veiksma-žodinė teikia tokią pačią svarbą

tiek veiksmui, tiek žodžiui, pavadinimu klausdama, kokios yra sąsajos tarp veiksmo ir žodžio, kokią

įtaką jie daro vienas kitam ir veikia tarpusavyje. J. Culler’is knygoje A Very Short Introduction to

Literary Theory (1997) rašo apie poeziją kaip apie žodį ir kaip apie aktą. Jis teigia, kad poezija yra iš

žodžių sudaryta struktūra, bet taip pat ir įvykis, verbalinė konstrukcija, kurios ir semantiniai, ir

nesemantiniai (ritmas, rimas ir t.t.) elementai turi reikšmę (Culler 1997, p. 73). Paantraštė „eilėraščiai“

yra visiškai įprasta, nurodanti žanrą. Remiantis G. Genette’u galima teigti, kad pavadinimas turi tik dvi

dalis, o antroji (paantraštė) atlieka trečiosios, žanrinės indikacijos, funkciją. Pavadinimą galima laikyti

tematiniu, o ne rematiniu, nes pagal jį greičiau įmanoma interpretuoti, kokios tematikos bus tekstai, o

ne ką apie tekstus nori pasakyti pati autorė, rematine dalimi būtų galima laikyti paantraštę.

Dar vienas paratekstas, kuriuo atsigręžiama į kalbą, žodį kaip materialų vienetą – epigrafas. „Et

Verbum caro factum est / Et habitavit in novis“. Pati autorė ketvirtajame viršelyje apie jį rašo: „<...> iš

šeimos draugo gavau kalėdinį sveikinimą, kuriame lotynų kalba buvo įrėžta ši prasmė: Tas žodis tapo

12

kūnu / Ir gyveno tarp mūsų Jn 1, 14“. Toks epigrafo pasirinkimas iš Evangelijos pagal Joną vėlgi

aiškiai siejasi su knygos pavadinimu – žodis, kuris materializuojasi, „tampa kūnu“, gali veikti.

Epigrafas, pasak Genette’o, dažnai atlieka komentavimo funkciją (Genette 1997, p. 159), tai yra lyg

tam tikra tematinė visos knygos koncentracija. Dažnai net nėra taip svarbu, kas sakoma epigrafe,

didesnę simbolinę vertę turi jo šaltinis. Šiuo atveju, žinant šaltinį ir prisimenant eilutes, einančias prieš

epigrafą („Pradžioje buvo Žodis. / Tas žodis buvo pas Dievą, / ir Žodis buvo Dievas Jn 1, 1“), galima

teigti, kad šioje knygoje jis atlieka kultūrinio signalo, komentuojančio visų pirma pavadinimą, funkciją.

Autorė tokiomis eilutėmis gali netiesiogiai komentuoti ne tik apskritai kalbą, bet ir poeziją, kaip

turinčią dievišką prigimtį.

Keliuose poetės eilėraščiuose pasikartoja žodis iš knygos pavadinimo. Vienas iš jų – „Įeiti

draudžiama“. Jau įžanginiame knygos eilėraštyje „Įeiti draudžiama“ pastebimas atgarsis iš pavadinimo:

„taip pat su vieno veiksma-žodinio / darinio pagalba: / Maloniai kviečiu / į šį teatrą“ (V, p. 4). Prieš tai

tame pačiame eilėraštyje rašoma apie patyrimo išreiškimą žodžiais:

„ir saugomas tik su verb (veiksmažodis, angl.)

o ne su lietuviškų verb’ų pagalba,

verbalizuojant

mano

konkrečius patyrimus“,

tai tiesiogiai susiję su pavadinimu. Kaip teigė J. Derrida, prieštaraudamas Saussure’ui, ženklai

neegzistuoja baigtinėje sistemoje, todėl visada atsiranda galimybė signifikantų žaismui. Taip ir šiame

eilėraštyje tris kartus pakartotas žodis „veiksmažodis“ įgauna vis kitus signifikatus. Angliškas žodis

„verb“, kitoje eilutėje lietuviškas „verba“ (kilęs nuo žodžio „virbalas“, mezgimo įrankio, vadinasi,

kažko, kas apjungia, iš atskirų dalių sujungia į vieną, su kuriuo galima veikti), o dar vėliau atsiranda

žodis su ta pačia šaknimi „verbalizuojant“, kuris jau reiškia informacijos pateikimą žodžiu. Lotyniškai

„verbum“ reiškia „žodis“, tad sudurtinis pavadinimas Veiksma-žodinė, keliaujant per skirtingas

natūraliųjų kalbų sistemas (nuo lietuvių per anglų ir prie lotynų), ima žaisti, mirgėti. Visi žodžių

variantai viename tekste atkreipia į save dėmesį, pati kalba atkreipia į save dėmesį kaip į sistemą. Tai

viena iš J. Culler’io įvardintų literatūros savybių – lingvistinių kalbos struktūrų iškėlimas į priekį.

Veiksmas tampa dar glaudžiau susietas su žodžiu, patyrimų perteikimas žodžiu ir tampa tuo veiksmu.

2.1.2. Atsigręžimas į rašytinį ir sakytinį žodį

„Veiksma-žodinė“ – ne tik knygos, bet ir vieno iš knygos eilėraščių pavadinimas. Jis eina iš

karto po „Prologo“ ir pradedamas kreipiniu:

„Veiksma-žodine, veiksma-žodine,

13

Ko dar mes esam nepagadinę?

Žodis – tai veiksmas, tark jį pirmiausia,

Ir tuoj pat tu atoveiksmį gausi“. (V, p. 6)

Žodis ir veiksmas čia yra lygiaverčiai, netgi tapatūs dėmenys. Žodis toks pats materialus,

turintis pasekmes, kaip ir veiksmas, nes po jo seka atoveiksmis. Pabrėžiamas žodžio ir veiksmo

santykis, atkreipiamas dėmesys į sakytinę kalbą. Eilėraštyje žodį galima pastebėti turint ir maginę,

ritualistinę galią. Ištarti žodžiai visada turi pasekmes, todėl su jais reikia elgtis atsakingai:

„Nepasimesk: Visatos galybei

Tau neatsakius, žodžiai išklibę

Bus čia kalčiausi – tad neplepėki,

<...> pajutęs tą tylą,

Prieš jiems susprogstant tarsi trotilui:

Atsakingas už aktą teroro,

Žiopčiosi, burna stvarstysies oro...“. (V, p. 6)

Tam tikri žodžiai, kad ir „išklibę“, vadinasi, netinkami, galbūt pikti, nebūtini, tekste traktuojami

kaip turintys didesnę galią nei Visatos tvarka, pasaulio dėsniai. Jie gali būti „kalti“, todėl kalbantysis

ragina neplepėti. Plepėti – , tai naudoti žodžius visai be jokio reikalo, be jokio būtinumo, per daug

negalvojant, kas yra kalbama ir kokias tai gali turėti pasekmes. Pasakyti žodžiai eilėraštyje metaforiškai

lyginami su trotilo bomba, kuri gali sukelti teroro aktą, sprogdinti. Bombos, teroro metafora nurodo į

agresiją. Naudojant žodžius neapgalvotai, plepant, galima sukelti teroro aktą, už kurį kalbėtojas ir bus

atsakingas.

Antroji eilėraščio „Veiksma-žodinė“ dalis vėl prasideda kreipiniu, eilutėmis kreipiamasi į pačią

knygą:

„Veiksma-žodine, veiksma-žodine,

Tu dar be veiksmo tartum undinė

Į uodegos remiesi ramentą,

Žodžiais kol kas dar neapraminta“. (V, p. 7)

Knyga dar tik prasideda, todėl dar be žodžių, „be veiksmo“. Knyga „be veiksmo“ metaforiškai

prilyginama undinei, kuri turi ramstytis ramentu, yra „žodžiais kol kas dar neapraminta“. Undinės yra

mitinės vandens būtybės, todėl ramentas tekste yra joms visiškai nenatūralus, svetimas atributas. Kaip

ir pirmoje eilėraščio dalyje, taip ir šioje tęsiama sąsaja tarp veiksmo ir žodžio. „Be veiksmo“ knyga lyg

su ramentais, o be žodžių – neapraminta. Tik literatūra, kuri yra išpildoma ir kaip aktas, ir kaip žodis,

pagal J. Culler’į, gali būti „be ramentų“.

14

Žodis veikia ne tik kaip bomba, galinti sukelti veiksmų ir atoveiksmių grandinę, bet ir kaip

išlaisvinantis dalykas. Eilėraštyje „Veiksmo sonetas“ kalbėjimas – materialus procesas. Kalbėti žmogus

mokosi visą gyvenimą, bet gali taip ir neišmokti, tai nesibaigiantis veiksmas. Eilėraštis atsigręžia į

sakytinę kalbą. Išmokti kalbėti – gebėti naudoti žodžius taip, kad jie ne pančiotų, o išlaisvintų, kaip

raktas „atrakintų grandines“. Tai ne atskirų žodžių mokėjimas, o žinojimas, kokius žodžius panaudoti,

kokie yra svarbiausi ir būtiniausi, o ne „plepėjimas:

„Ir šliaužiam, mokydamiesi kalbėt,

Gyvenimui prabėgant, augant ego,

Nors taip ir neišmokdami to, bet

Tai vėl ne daiktą reiškia – veiksmą: ergo?

Pašlovinkim žodžius svarbiausius, nes

Jie nuima nuo mūsų grandines. (V, p. 44)

Eilėraštyje žmogaus amžius tokiam žinojimui neturi jokios reikšmės, autorė bėgančius metus apibūdina

kaip ego augimą, kuris galbūt ir supančioja. Jeigu svarbiausi žodžiai gali išlaisvinti, vadinasi, grandinės

įvaizdis yra kažkas priešinga kalbėjimui – tylėjimas. Tai žmogų tik suvaržo kaip grandinė. Vis dėlto

šiame tekste, kaip ir ankstesniajame, svarbi žodžių atranka. Teisingi žodžiai gali išlaisvinti, o

neapgalvoti – sprogti kaip bomba.

2.1.3. Idiomų refleksija

Marcinkevičiūtės eilėraštyje „Netaisyklingas sonetas“ atsigręžiama į dar vieną kalbos sistemos

ypatybę – idiomas. Lingvistikoje tai yra nemotyvuotos reikšmės, pastovus vaizdingas žodžių junginys,

kurio vientisa reikšmė nesutampa su atskirai paimtų dėmenų reikšmėmis:

„Kalboj labiausiai žavi idiomos

Taip idiotiškai surizgę junginiai

Net Jungo tyrinėjimai įdėmūs

Nebeatskleis ką žinom nuo seniai“. (V, p. 31)

Idiomos eilėraštyje metaforiškai prilyginamos idiotiškai surizgusiems junginiams, kurių

neatskleis net Jungo tyrinėjimai. Bendrašaknių žodžių (junginiai, Jungas) fonetinė įtampa parodo tam

tikros kalbinės konstrukcijos (idiomos) autonomiją ir arbitralumą kalbinėje sistemoje – jos nepaaiškins

net ir jokie psichoanalitiniai tyrinėjimai. Kalbant apie idiomas vėl galima prisiminti Derrida

signifikantų žaismo teoriją, tokia lingvistinė konstrukcija kaip idioma jį ir atspindi: vieni signifikantai

atskirai reikš ne tą patį, ką reiškia tam tikra jų kombinacija, esanti kontekste. Galima pastebėti dar

vieną panašumo aspektą, ne tik fonetinį, tarp ženklų idioma ir idiotiškas. Idioma – tik vienai konkrečiai

kalbai būdingas sustabarėjęs žodžių junginys, apibūdinti ją kaip idiotiškai surizgusį junginį galima dėl

15

to, kad sen. gr. kalboje „idios“ reiškė „privatus, pats sau“. Taigi, sujungiama tai, kas yra „pats sau“,

nesusiejama, bet vis dėlto turi visiems suprantamą reikšmę. Dėl šio ryšio dar labiau išryškėja idiomos

autonomiškumas kalboje.

„Įžindami su motinos jie pienu

<...>

Besikartodami jie teikia peną“. (V, p. 31)

Šie žodžių junginiai eilėraštyje traktuojami kaip įgyjami kartu su motinos pienu per burną, ne

įgimti. Burna, liežuvis susiję su kalbėjimu, sakytine kalba. Žodis „penas“, surimuotas su „pienu“,

metaforiškai susiejami, nes kaip pienas teikia gyvybiškai svarbias medžiagas kūnui, taip penas yra

naujų dvasinių patyrimų, įspūdžių signifikantas – abu šie elementai „įgyjami“ vienas dėl kito. Kaip ir

eilėraštyje „Veiksma-žodinė“, taip ir šiame, rašant apie kalbą naudojami militaristiniai, kovos motyvai:

„Kalbos garsais lyg didmeistriai šachmatais

O svetimi kariai su automatais

Prilygt negali jiems jokiu simultanu“. (V, p. 31)

Kalba prilyginama šachmatams, simultanas reiškia vieno šachmatininko žaidimą su daugeliu

šachmatininkų tuo pačiu metu. Vadinasi, kalba ne tik išlaisvina, bet ją galima pasitelkti ir kaip kovos

priemonę. Eilėraštyje matoma šachmatų ir automatų opozicija. Šachmatai, intelektinė veikla, žaidimas,

kuriame varžomasi ir kovojama mąstant, supriešinami su automatais, nesubtilia, automatizuota galia,

kuria taip pat galima kautis. Šioje opozicijoje pirmenybė teikiama šachmatams. Taip leidžia manyti ir

didmeistrių bei svetimų karių opozicija. Šachmatų (kalbos garsų) didmeistriams negali prilygti svetimi

kariai su automatais. Šiomis tarpusavyje susijusiomis opozicijomis išryškinamas gimtakalbio,

mokančio kalbą, ją „gavusio“ pranašumas prieš negimtakalbį.

„Tartum per kūlgrindą brendi per kalbą“, – taip rašoma eilėraštyje. Kūlgrinda buvo slaptas

akmenimis grįstas takas po vandeniu, kuriuo senovės lietuviai gelbėdavosi nuo užpuolikų. Šiomis

eilutėmis pabrėžiamas kalbos nepažinumas, metaforiškas sutapatinimas su kūlgrinda. Visada kažkuri

jos dalis „priešui“, neperpratusiam kalbos, bus nematoma, neišmokstama: „Ir prieky nendrinukė garsiai

ulba / Kad priešui kalbą tą išmokt neliks dienų“.

Lingvistinės struktūros, kurios yra viena iš poezijos sudedamųjų dalių, eilėraštyje metaforiškai

reflektuojamos ir kaip kovos priemonės, ir kaip būdas išsigelbėti, išsilaisvinti. Taip pat išryškinamos

tam tikros kalbos savybės, kurias galima įgyti tik būnant gimtakalbiu, per kitų žmonių kalbėjimą,

akcentuojama sakytinė kalba. Iš eilėraščio analizės ir tematinės linijos matyti idiomų, o žvelgiant

plačiau, kalbinės sistemos autonomiškumas kalbos subjekto atžvilgiu.

16

2.2. Atsigręžimas į kalbos sistemą bendratyje

Šiame skyriuje nagrinėjamas Nastaravičiaus knygos pavadinimas ir tekstai, kuriuose pasikartoja

žodis iš pavadinimo įvairiomis formomis. Taip pat analizuojami eilėraščiai, kurie atsigręžia į žodį ir

kalbą.

2.2.1. Lingvistinių terminų refleksija per pavadinimą

M. Nastaravičiaus knygos pavadinimas bendratis, kaip ir Veiksma-žodinė, taip pat tiesiogiai

žymi lingvistikos (gramatikos) terminą, abu pavadinimus sieja tai, kad jie žymi tą pačią kalbos dalį,

kuri reiškia daikto veiksmą ar būseną – veiksmažodį.

Žodis „bendratis“ – lingvistinis terminas, reiškiantis neasmenuojamąją pagrindinę

veiksmažodžio formą (DLKŽ), kuri lietuvių kalboje neturi nei asmens, nei laiko, nei nuosakos

kategorijų. Lietuvių kalbos sistemoje – tai viena iš trijų pagrindinių veiksmažodžio formų, iš kurių

sudaromos visos kitos veiksmažodžių formos, žodynuose rašoma pirma. Veiksmažodžių bendraties

forma visada stabiliai tokia pati. Knygos pavadinimas nekelia informacinio „triukšmo“, kuria

vientisumo efektą. Toks efektas sukuriamas atkreipus dėmesį į žodžio „bendratis“ šaknį. Jis

bendrašaknis su šiais žodžiais: „bendras“, „bendrumas“, „bendrystė“, kurie reiškia tam tikrą

vientisumą, stabilumą. Knygos pavadinimas bendrašaknis ir su žodžiu „bendrauti“. Svarbiausia kalbos

funkcija lingvistikoje laikoma komunikacine, o atsigręžus į anglų kalbos sistemą matyti, kad žodis

„communication“ ateina iš žodžio „commune“, kuris reiškia bendruomenę. Vadinasi, Nastaravičiaus

knygos pavadinimas atkreipia dėmesį ne tik į lingvistinius terminus, bet ir kalbos funkciją.

Poroje eilėraščių, kaip ir Marcinkevičiūtės knygoje, bendratyje galime rasti pasikartojančių

žodžių iš pavadinimo. Jau pirmajame eilėraštyje, išspausdintame ant knygos priekinio viršelio randame

signifikantą „bendratis“:

„ir ėjome atgal į autobusą, dulkėjo

neuždengti pelenai, semiu juos dabar ir barstau

šitoj amžinoj bendraty ant nesančios sienos griuvėsių“. (b)

Čia „bendratis“ jau aiškiai ne tik veiksmažodžio forma, o tam tikra būsena, kurioje esama, amžina

būsena. Žodžių junginys „amžina bendratis“ asocijuojasi su kažkokiu amžinu ryšiu, bendryste. Vėl

grįžtant prie anglų kalbos sistemos, reikia atkreipti dėmesį į anglišką žodžio „bendratis“ vertimą –

„infinitive“. Kitas tos pačios šaknies angliškas žodis „infinite“ – „begalinis“, kilęs iš lot. kalbos žodžio

„infinitus“, taip pat reiškiančio begalybę. Atsigręžiant į tuos pačius terminus skirtingose kalbų

sistemose galima pastebėti tam tikrus prasminius panašumus, kurie sudėlioja akcentus interpretacijoje.

Lingvistiniais terminais eilėraštyje reflektuojami egzistenciniai klausimai. Pelenai, kurie galėtų

nurodyti į mirtį, mirusiųjų pasaulį, tekste iš konteksto suprantami kaip sudegintų nuotraukų pelenai

17

(„todėl deginom / tėvų nuotraukas už tvarto, kol sukūrenom“). Signifikantai keičia savo signifikatus

priklausomai nuo konteksto.

Kitame poeto eilėraštyje matome panašų atvejį:

„klūpiu prie jo ir mokausi

klūpiu šalia ir stebiu

kaip mėlsta nagai, kaip sukasi

kruvinas beñdratis”. (b, p. 27)

Užrašytame žodyje užtenka pakeisti tik vieną detalę, kirčio ženklą perkelti ant n raidės, ir jo reikšmė

visiškai pasikeičia, prasminis akcentas atsiranda ant žodžio „ratas“, taip išryškėja dar viena potenciali

žodžio interpretacija, nebe lingvistikos terminas. Žinoma, žodis „ratas“ tu kelias reikšmes. Pirmiausia,

transporto priemonės ratas taip pat gelbėjimosi ratas, rinkimų dalis („rinkimai vyko dviem ratais“),

sfera („interesų ratas“), grupė žmonių, kuriuos kažkas vienija. Prieš tai eilėraštyje yra eilutės „visi jo

taisyti dviračiai ir triračiai / padangos ir ratlankiai yra tuščiame tvarte“, jos nurodo, kad jame žodį

„ratas“ reikėtų interpretuoti kaip transporto priemonę. Dviračiai, triračiai – transporto priemonės,

skirtos vienam, daugiausiai dviems žmonėms, o tekste po to atsirandantis „beñdratis” nurodo į bendrą,

kolektyvinį judėjimą. Amžinumas taip pat susijęs su rato figūra, pasikartojimu, nes ratas neturi nei

pradžios, nei pabaigos. Beñdračio sukimasis implikuoja kažkokį nuolatinį judėjimą. Kaip pirmajame

knygos eilėraštyje bendratis asocijuojasi su amžina būsena, taip šiame – su nesibaigiančiu procesu. Tas

procesas, sukimasis, atrodo, irgi yra bendras, kolektyvinis. Nors atrodo, kad judėjimas turėtų kažkur

nuvesti, vis dėlto tai tik sukimasis ratu, galbūt vienoje vietoje. Kadangi, pasak Genette’o, paratekstai

daro įtaką tekstų interpretavimui, analizuojant šį pavadinimo aidą eilėraštyje reikėtų prisiminti, kad

pirminė žodžio „bendratis“ reikšmė nekaitoma, nekintanti veiksmažodžio forma. Todėl ir šiame

eilėraštyje analizuojant „beñdratį“ interpretacija krypsta į šio ženklo kaip potencialaus judėjimo, tačiau

tuo pat metu ir jokio keitimosi nebuvimo, tik nuolatinio kartojimosi, reikšmę.

2.2.2. Kalbos ir žodžių kaip materialių objektų refleksija

M. Nastaravičiaus knygoje du eilėraščiai atsigręžia į žodį, kalbą kaip į tam tikrą įrankį ar

instrumentą, atliekantį konkrečią funkciją.

Vieno iš eilėraščių eilutėse, kuriomis imituojama vaiko kalba („kodėl mirusių žmonių

neįmanoma / atmirtinti, kodėl juos laidojame žemėje, o ne danguj“), atkreipiamas dėmesys į

morfologiją, naujų žodžio formų sudarinėjimą. Pridedant tam tikrą priešdėlį, priesagą sukuriami kalbos

sistemoje neegzistuojantys žodžiai, kurie turi stiprų prasminį krūvį ir geba kalbėti apie egzistencinius

klausimus: žmogaus mirtį ir gyvenimą. Nors eilėraštyje tai pateikiama kaip vaiko kalba, poetas žaidžia

ir užsiima su kalba lygiai taip pat – kurdamas naujas formas, skambesius, kurie įprastoje kalboje

18

nepastebimi. Čia išryškėja anksčiau jau minėta Culler’io įvardinta literatūros savybė –kalbos iškėlimas

į priekį. Toliau tame pačiame eilėraštyje nagai prilyginami žodžiams:

„stiebkis, kabinkis nagais tarsi žodžiais

į trupantį grumstą dangaus, krintantį žemėn“. (b, p. 42)

Strofoje susiduria ir frazeologizmo nuotrupa, ir metafora „nagais tarsi žodžiais“. Frazeologizmas

„nagais ir dantimis“, kuris reiškia „visomis jėgomis“, eilėraštyje apsiriboja tik vienu elementu, nagais.

Taip akcentuojami ne burnos srityje esantys dantys, kurie galėtų būti sakytinio žodžio metonimija, bet

tai, kas priklauso plaštakai – nagai – rašytinio žodžio metonimija. Nagai, visiškai įprasta mūsų

fiziologijos dalis, metaforiškai prilyginami žodžiams. Tokiu būdu žodis nėra traktuojamas kaip kažkoks

virš žmogaus esantis, dvasingas dalykas (taip galima teigti ir dėl eilutės, kurioje kalbantysis ragina

kabintis į grumstą, pagal reikšmę siejamą su žemės, tačiau krentantį iš dangaus.), bet „įžeminamas“,

prilyginamas natūraliam, kiekvieną dieną net nesąmoningai naudojamam, bet visada egzistuojančiam

žmogiškam atributui, kuris atlieka konkrečią apsauginę, išgyvenimo funkciją. Sangrąžinė

veiksmažodžio forma „kabinkis“ asocijuojasi su stabilumo, aiškumo ieškojimu „visomis jėgomis“, o

„stiebkis“ – su augimu, tiek fiziniu, tiek intelektualiniu. Frazeologizme į žodžius pakeičiamas

elementas nagai nurodo į rašytinio žodžio galią tą stabilumą ir augimą surasti.

Dar vienas pavyzdys, kuriame į kalbą atsigręžiama per metaforą:

„neįtardamas, kad visus instrumentus – ylą, plaktuką

kalbą – užkasu už tvarto“. (b, p. 27)

Jeigu anksčiau aptartame eilėraštyje autorius žodį prilygina fiziologinei savybei, tai čia kalba eina greta

su kitais įrankiais – yla ir plaktuku. Vėlgi ji traktuojama kaip materialus, apčiuopiamas dalykas, kuris

turi labai konkrečią funkciją. Šiame eilėraštyje poetas rašo apie dviračio taisymą vaikystėje su tėvu.

Kalba, kaip ir įrankiai, gali padėti ištaisyti tam tikras klaidas ar padėtį, jeigu moki jais naudotis, kaip

reikia išmokti naudotis ir yla. Žodžių junginys „užkasti kalbą“ nurodo į tylėjimą. „Užkasti“ –

sąmoningas veiksmas, pasirinkimas paslėpti, nes užkasama ne matomoje vietoje, pavyzdžiui, kiemo

viduryje, bet „už tvarto“. Užkasti įrankius, užkasti kalbą, vadinasi, sąmoningai pasirinkti nekalbėti,

nebandyti kalba kažko „sutaisyti“, išspręsti.

2.3. Veiksma-žodinės ir bendraties palyginimas

Iš aptartų knygų pavadinimų ir tekstų analizės matyti, kad abu autoriai savo knygomis

pirmiausia atsigręžia, atkreipia dėmesį į kalbą kaip sistemą, kalbos mokslą. Abu knygų pavadinimai

naudoja lingvistikos terminus, tik skirtingai. Marcinkevičiūtė iš daiktavardžio „veiksmažodis“ padaro

daikto ypatybę žymintį būdvardį, brūkšneliu atkreipiamas dėmesys į rašytinę kalbą. Nastaravičius

19

pavadinime esantį žodį transformuoja per kirčio ženklą, pakeisdamas fonetines savybes, taip

akcentuojamas sakytinis žodis.

Pavadinimai ir vėliau kituose eilėraščiuose pasikartojantys jame esantys žodžiai reflektuoja

vieną iš Culler’io apibrėžtų literatūros savybių – kalbos pabrėžimą, iškėlimą į pirmą planą,

pavadinimais atsigręžiama į kalbos gramatines savybes.

Iš Marcinkevičiūtės eilėraščių matyti, kad tekstais atsigręžiant į žodį, jo prigimtį, dažniausiai

sutelkiamas dėmesys į sakytinę žodį ir jos savybes. Jis turi galią, veikia, yra prilyginamas bombai, kuri

gali sprogti arba atvirkščiai, išlaisvinantis, jei mokama ir juo naudotis. Marcinkevičiūtei kalba yra

įgyjama kartu su motinos pienu. M. Nastaravičiaus tekstuose kalba ir žodis taip pat metaforiškai

prilyginami instrumentams, fiziologiniams objektams – nagams, daugiau akcentuojamas rašytinis

žodis, morfologija. Poetas žodžių savybę keisti savo darybą reflektuoja kaip gebėjimą kalbėti apie

egzistenciniu klausimus. Iš aptartų eilėraščių matyti, kad abu poetai tekstais daugiausia atsigręžia į

žodžio funkcijas ir savybes.

20

3. LITERATŪROS REFLEKTAVIMAS

Šioje darbo dalyje aptarsiu, kaip T. Marcinkevičiūtės ir M. Nastaravičiaus poezijos knygose

skirtingai reflektuojami kiti literatūros žanrai ir rūšys. Taip pat nagrinėsiu vieną iš J. Culler’io įvardintų

literatūros savybių – intertekstualumą. 3.1. skyrius skirtas rūšių ir žanrų refleksijai, o 3.2. – poezijos

knygų intertekstualumui.

3.1. Poezija – tai ne vien lyrika

Nors poetiniai tekstai, kaip teigia J. Culler’is, išsiskiria savitu kalbos registru, rituališkumu

(Culler 2014, p. 162), pasirinktose poezijos knygose galima rasti ir naratyvo užuomazgų. 3.1.1.

poskyryje aptariama Veiksma-žodinė, o 3.1.2. – bendratis.

3.1.1. Melpomenės ir Polymnijos mirktelėjimas Veiksma-žodinėje

Pirmiausia T. Marcinkevičiūtės poezijos knygos kompozicija atsigręžia į kitą negu lyrika

literatūros rūšį – dramą. Knygos skyriai pavadinti veiksmais (1-asis veiksmas, 2-asis veiksmas ir t.t.)

Knyga turi penkis veiksmus. Ant knygos nugarėlės rašoma: „<...> šiek tiek misterijos šioje knygoje,

teatralizuoto žodžių palydėjimo, dalijimo net į 5 (kaip, beje, ir mano mėgstamo W. Shakespear’o

pjesėse) veiksmus“. Kaip ir dramos kūrinyje, knygos pradžioje yra „Prologas“, eilėraštis pavadinimu

„Įeiti draudžiama“, kuris suveikia kaip „įėjimas“ į knygą:

„verbalizuojant

mano konkrečius patyrimus

taip pat su vieno veiksma-žodinio

darinio pagalba:

Maloniai kviečiu į šį teatrą“. (V, p. 4)

Paskutinė eilėraščio eilutė „Maloniai kviečiu į šį teatrą“ knygą leidžia traktuoti kaip teatrą, o skaitymą

– kaip spektaklio žiūrėjimą. Eilėraštis turi ir epigrafą: „Po antrojo skambučio žiūrovai į salę atpučiami,

/ susimirkčiojus Melpomenei ir Polymnijai“. Melpomenė graikų mitologijoje – tragedijos, vieno iš

dramos žanrų mūza, o Polymnija graikų mituose atstovavo lyrinę poeziją ir iškalbą. Šios dvi mūzos

„susimirkčioja“, vadinasi, knygoje dialogą kuria dvi skirtingos literatūros rūšys – lyrika ir drama.

Epigrafo pradžia taip pat nurodo į teatrinę aplinką, kur dažniausiai dramos ir būna vaidinamos.

Žiūrovai čia – skaitytojai.

Knygos paskutinė dalis, 5-asis veiksmas turi paskutinį eilėraštį, pavadinimu „Pabaiga“. Jame

taip pat galima rasti nuorodų į teatrą: „Pabaigai nuleiskite Šekspyrą / Iš dangaus kaip uždangą“ (V, p.

126). Šekspyras metonimiškai prilyginamas teatro scenos uždangai. Knygos pradžioje susimirksėjusios

21

tragedijos ir lyrikos mūzos tiesiogiai siejasi su Šekspyru, nes literatūros klasikas visame pasaulyje

žinomas ir dėl dramų, ir dėl lyrikos kūrinių, taigi ir pats yra svarbus autorius abejose literatūros rūšyse.

Ne tik knygos kompozicija ar keli intertekstai sudaro dramos imitavimo įspūdį, bet ir knygoje

vis besikeičiantys balsai bei tam tikra eilėraščių forma. Eilėraščiuose kalba skirtingi balsai, kaip

skirtingi veikėjai dramoje. Svarbiau ne kas kalba, o kaip kalba. Pirmiausia dėmesį į save atkreipia tokie

tekstai, kuriuose žaidžiama su panašaus skambesio žodžiais – „Durys“, „Kepurinė“, „Lapė“,

„Išsinešei“, „Lyg loterijoj lyg Lotaringijoj“, „Iš proto“. Pavyzdžiui, eilėraštis „Kepurinė“:

„O kepše kepurošaukle kepurinrūgštele

Kur kepuriejiesi jei kepurnėtis kepurlink

Nejau kepurintysis bekepuris ūgteli

Jei kepuriaudamas sukepurebejosguli“. (V, p. 76)

Arba „Lapė“:

„lapės siela tik lapt lapt ir įlapsės

lyg iš laptevų grįžtanti tremtinė

gyvenime likus ant ledo

rusvu užsilikusiu lapu“. (V, p. 78)

Dvi kitos kategorijos tekstų, kurie savo forma išsiskiria perskaičius visą knygą, yra eilėraščiai

be jokių skyrybos ženklų ir parašyti tik mažosiomis raidėmis („Lietuviai Sibire“, „Jaunystės

fotografija“, „Odė triušiui“, „Pūga“, „Quattrocento“, „Savam“) ir tekstai, parašyti labai taisyklingai,

kaip keli sakiniai, pradedant didžiosiomis raidėmis ir baigiant taškais gale („Įeiti draudžiama“,

„Laukimas“, „Titanikas“, Ne pro duris“, „Skalbėja“, „Dvynės“, „Paprieštaravimas S. Plath,“, „Tamsos

polifonija“, „Milijonierius“ ir t.t.). Du eilėraščiai palyginimui, pirmasis „Ne pro duris“:

„Besisukančios durys: šičia – viešbuty

Jos sukasi ir sukasi, ir sukas,

Ir jei į jas įšokai – tuoj ir veš į būtį –

Lėktuvas? Vežimėlis? Ne! – Barsukas.“ (V, p. 30),

o kitas, savo forma priešingas pirmajam – „Jaunystės fotografija“:

„tai buvo aštuonių tūkstančių straipsnių

senumo žurnalistė išnuomotu automobiliu

lėkusi per savaną sava net berberų

berniukų iniciacijos ceremonijoje <...>“. (V, p. 72)

Nepaisant to, kad knygos kompozicija imituoja dramą, joje galima rasti ir kanoniškų lyrikos

tekstų – sonetų. Dominuoja itališkieji (du ketureiliai ir du trieiliai) sonetai – „Nepavergti“,

„Netaisyklingas sonetas“, „Nereikia“, „Būtasis“, „Iš proto“, „Karaliaus jambų“, bet yra ir pora

angliškųjų (trys ketureiliai ir vienas dvieilis) – „Veiksmo sonetas“, „Pasekėjai“.

22

Į skirtingus balsus, veikiančius knygoje atkreipiamas dėmesys ne vien todėl, kaip yra kalbama,

bet ir apie ką kalba. Keliose knygos dalyse galima rasti eilėraščių, einančių vienas po kito ir kalbančių

panašiomis temomis. Pavyzdžiui, tekstai „Pas de Calais“, „Malda už kruvinojo penktadienio Paryžiaus

aukas“, „Paryžiaus įsčių vaisius“ ir „Aukštosios visuomenės namai“ turi tą pačią temą – rašoma apie

Prancūziją, o konkrečiau Paryžių ir skirtingus miesto istorinius kontekstus. Kita serija eilėraščių,

kuriuos vienija panaši tematika – tekstai, kalbantys apie Tėvynę, Lietuvos nepriklausomybę, visi jie

susiję su kovo 11d. akto signataru Algirdu Patacku („Didžiavyris“, „Prašymas danguje esančios

valdžios atstovui Algirdui Patackui“, „99 nepriklausomybės metai“).

Taigi, apie T. Marcinkevičiūtės knygą galima kalbėti naudojant daugiabalsiškumo sąvoką.

Poezija Veiksma-žodinėje ne tik kuria efektus poezijai įprastais būdais, tokiais kaip ritmas, rimas,

žaidimas žodžių skambesiu ir garsais, bet kalbą kaip mediją pasitelkia perteikti ir skirtingiems

kalbėjimo registrams, balsams, kurie tarpusavyje sąveikauja visoje knygoje. Pasakojimas, kuriamas

skirtingų balsų, kaip teigė J. Culler’is, gali skaitytojui suteikti kelis skirtingus žinojimus apie pasaulį

(Culler 1997, p. 91).

3.1.2. Istorijų pasakojimas bendratyje

M. Nastaravičiaus knygoje atsigręžiama į naratyvą, čia nėra daugybės skirtingų balsų, greičiau

vienas, einantis dviem kryptimis, o knygos paantraštė „vieno eilėraščio istorija“ jau nurodo iš anksto,

kad reikėtų tikėtis ne visai įprasto poezijos rinkinio, kuriame būtų surinkti atskiri eilėraščiai, suskirstyti

tam tikromis temomis, ar pagal kitus kriterijus. Nei vienas eilėraštis, kaip jau minėta, neturi pavadinimo

ir kiekvienas atskirai nekuria tokio efekto, kaip skaitant juos visus iš karto, vieną po kito. Visa knyga

sukomponuota kaip vienas eilėraštis. Taip yra todėl, kad įtampa, tam tikra dramaturgija, pasakojimas

knygoje kuriami iš lėto, jungiant vieną tekstą su kitu. Knygą, kompoziciškai išskirtą į dvi dalis, sudaro

29 istorijos, pirmoje 16, o antroje – 13. Eilėraščius sieja viena tema, viena istorija, kuri yra pasakojama

iš skirtingų laiko, gyvenimo aplinkybių perspektyvų. Tekstai beveik nerimuoti ir mažiau primenantys

įprastą lyrikos kalbą, proziški, išsiskiria naratyviniais elementais. Jeigu reikėtų knygą „perpasakoti“

prozos forma, tai nebūtų labai sudėtinga užduotis, nes tekstai kupini kasdienių realybės ženklų,

materialių objektų, iš vieno eilėraščio į kitą persikelia tie patys veikėjai, jų pokalbių su naratoriumi

perfrazavimai. Naracija vyksta trimis lygmenimis – atsigręžiant atgal:

„paskutinėmis dienomis tėvas beveik nejudėjo, viskas

turbūt neblogai – sakė jis, bet teks gydytis kaulus

<...>

tėvas mirė ne lovoje, o ant grindų –

iškritęs ertmėn tarp kitų laiko dulkių“ (b, p. 17),

23

dabartyje, lygiagrečiai su įvykiais:

„viešbutyje prie jūros esu vienintelis klientas

sėdžiu prie stalo, kurį vadinu darbo stalu, prie lapų –

jiems pavadinti dar neturiu žodžių

Galvoju apie vieną eilėraštį, bet, užuot jį parašęs

rašau apie jį – lapas, išplėštas iš kasdienybės

prisipildo amžinų iliuzijų“ (b, p. 33),

ir žvelgiant į ateitį:

„kai tau bus dveji, imsi stiebtis

mes prašysime tavęs žengti drąsiai, vis spustelėdami

prie žemės, bet tu vis tiek – pirštų galais

kai atvešime prie jūros, tu nežinosi

ko apie ją paklausti“. (b, p. 42)

Eilėraščiai „pasakoja“ apie tėvo ligą ir mirtį („tėve mano, kurs nesi danguje / nes ką tik

palikome žemėje“ (b, p. 31)), mintimis naratoriui grįžtant į vaikystę, paauglystę („čia tu gimei –

pakartodavo mama / grįžtant iš turgaus namo / tavo tėvas išlipo prie stadiono / atėjo į palatą ir įteikė

man „Šilelį““ (b, p. 3), prisimenant santykius su tėvu, vėl atsirandant dabartyje, pačiam reflektuojant

buvimą tėvu. Pasakotojas yra ir vaikas, ir jau suaugęs sūnus, o antroje knygos dalyje atsiranda dar kita

perspektyva – pasakojama iš sūnaus, tapusio tėvu, pusės („stengsiuosi atsakyti į visus tavo klausimus /

vildamasis kada nors iš tavęs paties išgirsti / kur tu buvai, kai tavęs dar nebuvo“ (b, p. 38)).

Sigitas Parulskis knygos paskutiniame puslapyje rašo: „Ateina laikas, kai supranti, kad esi ir

sūnus, ir tėvas, kad nuo šiol žiūri abiem kryptimis, ir abi jos svarbios, nors tau nepavaldžios. Tai šios

istorijos dramatizmas ir jėga“. Nastaravičiaus knygoje, atvirkščiai nesigirdi tiek daug balsų, istorija,

pasakojimas čia kuriamas pasitelkiant atmintį. Ant knygos priekinio viršelio esančiame eilėraštyje

autorius rašo:

„pagalvojau, kad viską

jau parašiau, nors nė žodžio

nežinojau apie tave, ir tada supratau, kad laikas

šitam atminties kambary išgriauti nešančią sieną

išversti tą menką konstrukciją, laikančią žmogų ar tvartą

lūkesčius jūsų ir mano, palengva slopstančius“.

Tekstuose kuriamas proziškos kalbos įspūdis, atsigręžiama į galbūt jau pamirštas istorijas. Nors knyga

ir naratyvi, jos forma vis dėlto leidžia tas istorijas papasakoti kitaip, nei tai padarytų prozos tekstas,

24

kurti įtampas ne pačiuose įvykiuose, o tuo, kokia kalba pasitelkiama jiems įvardinti. Nastaravičiaus

knygos naratyvumas tam tikra prasme atsigręžia į pirmąją Culler’io įvardintą literatūros savybę –

kalbos pabrėžimą, nes lyrikos tekstuose iš pirmo žvilgsnio tikimasi ne tokios proziško kalbėjimo,

būtent tuo kontrastu poetas ir atkreipia dėmesį į kalbą.

3.2. Poezijos intertekstualumas

Darbo skyriuje analizuojama, į kokius literatūros lauko dalyvius, procesus atsigręžiama, kokius

autorius šalia savęs pastato T. Marcinkevičiūtė ir M. Nastaravičius. 3.2.1. poskyryje aptariami

Veiksma-žodinės eilėraščiai, o 3.2.2 skyriuje rašoma apie bendratį.

3.2.1. T. Marcinkevičiūtės kambariokai

Ryškiausiai T. Marcinkevičiūtės eilėraščiuose pasikartojantis intertekstas – amerikiečių poetės

Sylvios Plath asmenybė ir jos kūryba, tai galima sieti ir su faktu, kad autorė yra išvertusi daug Plath

kūrybos. Eilėraščiuose „Sylvia“, „Tulpės“, „Paprieštaravimas S. Plath“, „Lampade da terra“ girdėti

apmąstymai apie poetės gyvenimo istoriją, nuorodos į tam tikrus biografinius faktus:

„Tu išėjai karštakošiškai, pačiame žydėjime,

Tačiau padvelkus tokiam vidiniam

Speigui, kad galvą teko kišti

Į orkaitę, prieš tai užmigdžius vaikus“. (V, p. 107)

„Vidinis speigas eilėraštyje“ – Plath psichologinės problemos, dėl kurių ji nusižudė galvą įkišusi į

dujinę orkaitę. Marcinkevičiūtė gretina savo pačios gyvenimo įvykius su S. Plath biografija, nors

poečių gyvenamasis laikas nesutampa, taip tik parodydama, kokia Plath yra svarbi asmeniškai

(„Vasario 11-oji! Po trijų dienų turėtų būti / Mano dukters gimtadienis“ (V, p. 107)), kuriamas dialogas:

„Du ilgus mėnesius

Kalbėjausi su Tavimi lyg su kambarioke,

Mėgindama išgauti Tavo asmenybės

Paslaptį:

Ačiū, Sylvia. Tavo atneštos ir pamerktos

Tulpės ryja orą taip, jog tu atrodai arti“. (V, p. 108)

Versti kito autoriaus tekstus – lyg kalbėtis su jais, todėl ir verčiamas autorius tampa kambarioku. Per

verčiamus tekstus ir galima kurti dialogą, priartinti „mėginti išsiaiškinti Tavo asmenybės paslaptį“.

Apostrofuotas kreipinys, kuriuo kreipiamasi į mirusį asmenį, jį sugyvina. Eilėraščiais ne tik dėkojama

Plath, bet ir pabrėžiamas jos kaip poetės autoritetas, svarba:

„verčiu Plath: platininę banko

kortelę: ji duoda daug, tik reikia žinoti

pinkodą;“. (V, p. 106)

25

Plath prilyginama platininei banko kortelei, materialiam daiktui, kuris savyje turi finansinę, piniginę

vertę. Kaip su banko kortele galima pasiimti pinigų, tik reikia žinoti kaip, taip ir skaitant poetės kūrybą,

radus tinkamą būdą ir perspektyvą, galima intelektualiai praturtėti.

Dar vienas intertekstualus eilėraštis – „Slemas“, dedikuotas Mariui Povilui Elijui Martynenko.

Autorius – jaunosios kartos rašytojas, turintis platų jaunų skaitytojų ratą, labiausiai išpopuliarėjęs per

slemo renginius. Eilėraštyje Marcinkevičiūtė atsigręžia į dar gana naują lietuvių literatūros lauko

reiškinį – slemo poezijos renginius. Tokiu renginių esmė – dažniausiai neformalioje aplinkoje gyvai

skaitomas tekstas, kurį dešimtbalėje gali vertinti iš tame pačiame renginyje esančių žiūrovų atsitiktinai

sudaryta komisija. Autorė tekstu pirmiausia reflektuoja jaunąją skaitytojų kartą:

„Ir ką išgirsti čia jauni norėtų?

Gi tai, kas lyg strėlė iš arbaleto

Juos pervertų ligi širdies gelmių!

Gyvenimo druska tatai rupioji“. (V, p. 13)

Slemo klausytojus domina tik tikros, intensyvios, asmeniškos patirtys, papasakotos šmaikščiai:

„Tad tik tasai, kas visa tai patyrė,

Po to nepasidaręs charakirio,

Žvilgsnius jaunų prikaustęs nemeluos.

Ir ne bet kaip tai išsakys – bet šmaikščiai“. (V, p. 14)

Autorė, galbūt pati būdama jau tolokai nuo tokio poezijos žanro, nenori parodyti savo autoriteto ar

sukritikuoti, greičiau ji tiesiog susidomėjusi stebi viską iš šono ir pastebi tam tikrus dėsningumus.

Kitame eilėraštyje „Atsakymas recenzentui, kodėl aš nesiveržiu į priekinį planą“ poetė pamini

dar vieną intertekstą – poetą G. Patacką, kuris taip pat yra ir jos vyras. Čia autorė ne tik rašo apie jų

šeimą kaip apie kūrėjų porą, bet mini ir kitus literatūros laiko dalyvius – kritikus, recenzentus.

Eilėraštis pateikiamas kaip paaiškinimas recenzentui, kodėl ji nesiveržia į priekinį planą, nenori būti

dėmesio centre. Socialinėje, viešojoje erdvėje ne vien rašytojų, bet apskritai bet kokių meno rūšių

atstovų porose vienas iš poros dažnai būna nustumiamas į „antrą planą“, arba bent jau toks yra dažnai

girdimas įsitikinimas. Dažnai tai būna moteris, nes ji turi daugiau atsakomybių, nei vyras. Kuriantis

vyras dažniausiai gali visą savo dėmesį ir laiką skirti darbams, o moterys dar ir rūpinasi namais, buitimi

ir t.t. Toks yra dažniausiai pasitaikantis stereotipas, tačiau Marcinkevičiūtė eilėraštyje pabrėžia savo

nuo vyro atskirumą ir autonomiškumą:

„Ir atskirai mes būnam, nes kūrėjams,

Galvoj kurių poemų lūžta rėjos,

Prie vienas kito glaustis nėr kada <...>

Ir pabendravimui mes laiko skiriam

26

Tada, o šiaip po vieną vaikštom, skyrium, –

Meluoja tas, kas pavaizduoja mus,

Sukibusius lyg svogūnus į pynę“. (V, p. 11)

Poetė kritikuoja ambicingą varžymąsi, atskiria šeimos ir kūrybinę plotmes: „Man negražu alkūnėm,

kumščiais / Pastumti kitą ir girdėt, kaip unkščia <...> / jei dominuoti / Poroj jis nori, bet juk domino tai

/ Kauleliai perstumdomi, o ne aš“ (V, p. 11).

Marcinkevičiūtės kambariokai – ne tik konkretūs autoriai, bet ir visa rašytojų bendruomenė,

todėl ir eilėraštyje „Vištos“ ji kritiškai žiūri į literatūros lauką, jame esančią konkurenciją ir galios

žaidimus. Ji ironiškai žiūri į rašytojus, kartojančius pačius save, prilygindama juos vištoms, o

eilėraščius – kiaušiniams. Kiaušinis tradiciškai simbolizuoja gyvybę, bet eilėraštyje kiaušiniai

padedami mirusių vištų, vadinasi, taip pat negyvi, taip pabrėžiant kūrybos netikrumą, naujumo

nebuvimą:

„Lenktyniaujame,

kuris parašys daugiau, įspūdingiau,

talentingiau,

<...>

seniai numirusių klasikių vištų

su įkvėpimu padėtų kiaušinių

panaudojant tas pačias teorines dėžutes;“ (V, p. 96)

„Tos pačios teorinės dėžutės“ eilėraštyje nurodo į tai, kas jau yra įprasta, patikrinta, nepasiduoda

eksperimentavimo galimybei.

Kituose Veiksma-žodinės eilėraščiuose taip pat atsigręžiama į literatūros lauką, galima pastebėti

literatūrinių intertekstų. Pavyzdžiui, eilėraštis „Knygų mugė“, jau anksčiau minėtas Šekspyras

paskutiniame eilėraštyje „Pabaiga“, A. Nyka-Niliūnas „Auklėse“, S. Nėris eilėraštyje „Tulpės“. Daug

intertekstų iš graikų mitologijos (Niobė, Polymnija, Achilas, Odisėjas ir t.t.). Taip pat epigrafuose,

esančiuose po tekstais, dažnai galima pastebėti tam tikrų autorių (Cvetajevos, Dumas) citatas. Toks

platus intertekstų spektras parodo ir pačios autorės platų literatūrinį, kultūrinį matymą.

Iš autorių, į kuriuos atsigręžiama tekstais, galima pastebėti, kas svarbu pačiai poetei, su kokiais

autoriais tekstų pagalba kuriamas dialogas, nes, kaip teigė J. Culler’is, visi tekstai yra atsiradę iš kitų

tekstų ir egzistuoja sąveikaudami vieni su kitais (Culler 1997, p. 34). Per intertekstus rašytojai gali būti

atgaivinami, parodomas jų autoritetas.

27

3.2.2. M. Nastaravičiaus bendrakeleiviai

M. Nastaravičiaus poezijos knygoje tiesioginių intertekstų nėra, bet viename tekste užsimenama

apie kitus poetus, kaip apie tam tikrą bendruomenę, kuri patiria panašius dalykus, juos jungia panašios

bėdos ir patirtys. Taip atsigręžiama į kolektyvines rašytojų patirtis, atkreipiamas dėmesys į jų

pasikartojamumą:

„šiame viešbutyje buvo apsistoję daugybė poetų

žvelgdamas į jų portretus

ant koridoriaus sienų

Žinau, kad ir viešbutis jų žodžiams

ne ką tepadėjo“. (b, p. 36)

Iš eilučių „šiame viešbutyje buvo apsistoję daugybė poetų“ galima suprasti, kad rašoma apie rašytojų

poilsio namus „Plunksa“, esančius Nidoje. Eilėraščiu reflektuojamas ir vienas iš konceptų, gyvuojančių

literatūros lauke – rašytojų rezidencijos ir idėja, kad tam tikra specialia vieta, skirta tik rašymui, gali

daryti didelę įtaką pačiam kūrybos procesui, kad jis bus „sėkmingesnis“, negu rašant kažkur kitur. Vis

dėlto poetas rašo: „Žinau, kad ir viešbutis jų žodžiams / ne ką tepadėjo“, tokią idėją paneigdamas.

Portretai, kabantys ant sienų, lyg virtualūs kambariokai ir autoritetai, stebi rašytoją, kuris, suprasdamas,

kad ir autoritetams, žvelgiantiems iš paveikslų, kartais nesisekdavo kurti, gali nusiraminti.

Eilėraščių, kuriuose būtų tiesiogiai minimos rašytojų pavardės nėra, bet Nastaravičiaus

kambarioku būtų galima pavadinti knygos anotacijos, minėtos ankstesnėje dalyje, autorių, poetą,

prozininką Sigitą Parulskį. Vis dėlto tai, kas rašo anotacijas knygose taip pat nėra atsitiktinis

sprendimas. Kaip, pasak Genette’o, komentuoti gali epigrafai, taip tokią funkciją gali atlikti ir

anotacija. Žmogus, kuris pasirenkamas tai parašyti, gali parodyti, kas yra svarbu knygos autoriui, kokie

jo autoritetai.

28

4. AUTORIAUS VEIKLOS IR KNYGOS MATERIALUMAS

Ši darbo dalis skiriama aptarti kūrybos proceso reflektavimui, knygos medijos materialumui ir

kaip jis gali padėti atsigręžti į tam tikras leidybines konvencijas. Taip pat nagrinėjamas autoriaus

„pasirodymas“ eilėraštyje ir į ką tokiu būdu atkreipiamas dėmesys. 4.1. skyrius skiriamas atsigręžimui į

kūrybinį procesą, 4.2. – T. Marcinkevičiūtės „pasirodymui“ savo pačios tekste, o 4.3. skyriuje

analizuojamas Nastaravičiaus knygos materialumas.

4.1. Kūrybos proceso apmąstymas

Šioje darbo dalyje aptariamos abi poezijos knygos ir eilėraščiai, kuriuose yra reflektuojamas

rašymo procesas, lyginama, kaip apie kūrybos procesą kalba T. Marcinkevičiūtė, ir kaip M.

Nastaravičius.

Poroje T. Marcinkevičiūtės Veiksma-žodinės eilėraščių išryškėja atsigręžimas į rašymo procesą,

eilėraščio kūrimą. Tekste „Laukimas“ autorė eilėraščio rašymą prilygina gimdymui:

„<...> tuoj pasirodys,

Nustūmęs viską, šiurpindamas odą,

Eilėraštis, nespausdamas akių“. (V, p. 9)

Tekstas šiurpina odą, viską nustumia, ir gimdymo metu, kai moteris raumenų pagalba atlieka stūmimo

procesą. Eilėraštis, poezija poetei turi tokią galią, kad jo laukimo procesas, rašymas priverčia pamiršti

fizinį, materialų pasaulį, buitį („Aš pamirštu gėles, kurios jau džiūva“, „Aš pamirštu, kad laukia dar ir

džiaugsmas, / Kurį išskalbti reikia ir padžiauti“, „Aš pamirštu, matyt, pasaulį visą“). Eilėraštis ne tik

„nuima nuo mūsų grandines“ (p. 44), bet ir turi galią padėti pamatyti pasaulį kitaip, nespausdamas akių.

Kaip tapus motina, pasaulis apsiverčia aukštyn kojom, daug dalykų pradedami matyti kitaip, taip ir

parašytas eilėraštis atidengia kitokią pasaulio, realybės perspektyvą.

Į rašymą kitame eilėraštyje „Lampade da terra“ žvelgiama kaip į prisiminimų aktualizavimą,

tam tikros patirties užrašymą:

„atiduodu mūsų brangiausius prisiminimus popieriui,

skaisčiai raudonoms pop-pies“. (V, p. 77)

Rašymas išsaugo ir padeda nepasimiršti tam, kas brangiausia, bet tuo pat metu parašyti žodžiai gali

atverti ir opą: „kad atsiradusi opa / galėtų sukelti ginčus“ (p. 77).

M. Nastaravičiaus knygoje kalbėtojas eilėraštyje pradeda reflektuoti net ne patį rašymo procesą,

o mąstymą apie jį. Pavyzdžiui, vienas iš pirmųjų knygos tekstų:

29

„stovėdamas anapus stadiono galvoju –

apie tai parašysiu eilėraštį

tik kol kas nežinau

apie ką“. (b, p. 3)

„Stovėti anapus stadiono“ – nepriklausyti tai aplinkai, būti „už ribos“. Stadionas reiškia vietą, kurioje

vyksta įvairios varžybos, yra konkuruojama, todėl stovėti anapus – tame nedalyvauti, o tik stebėti viską

iš šalies. Šią strofą galima interpretuoti kaip bandymą padaryti perskyrą tarp eilėraščio kaip idėjos „tik

kol kas nežinau / apie ką“ ir paties rašymo proceso, po kurio eilėraštis pradeda egzistuoti kaip

materialus faktas („apie tai parašysiu eilėraštį“).

Kitame poeto eilėraštyje rašymas traktuojamas kaip darbas, bent jau iš kalbėtojo, poeto

perspektyvos:

„sėdžiu prie stalo, kurį vadinu darbo stalu, prie lapų –

jiems pavadinti dar neturiu žodžių

galvoju apie vieną eilėraštį, bet, užuot jį parašęs

rašau apie jį <...>“. (b, p. 33)

Abejuose eilėraščiuose subjektas pradeda kalbėti esamuoju laiku, žiūrėdamas į viską iš viršaus. Šiame

tekste galvojama jau ne apie eilėraščio parašymą, bet apie konkretų eilėraštį, dar neparašytą. Kūrybos,

rašymo procesas parodomas per labai konkrečias, materialias jo dalis ir veiksmus, kurie, jeigu

tarpusavyje nesusieti kažkokiu bendru vardikliu – nereiškia poezijos. Stalas, prie kurio sėdima, tampa

darbo stalu, tik jeigu taip yra įvardinamas. Lapai, nors tai galima traktuoti kaip knygos metonimiją, gali

būti kažkaip įvardijami tik tada, kai bus rasti tinkami žodžiai ir parašytas eilėraštis. Kažkokio dalyko

pavadinimas žodžiais parodo, kad kalba padeda įvardinti abstrakčius dalykus, gali suteikti žmogui

aiškumo. Antrasis pavyzdys labai tiesiogiai parodo poezijos refleksiją, rašomas ne eilėraštis, bet apie

eilėraštį, atsiranda meta kalbėjimas. Eilėraštis išskaidomas iki labai materialios medžiagos, popieriaus

lapų, taigi čia atsigręžiama į grynai rašytinį žodį, jo aktualizavimo sąlygas. Tam reikalinga materiali

medija ir žodžiai, kol nėra kurio nors vieno iš jų – eilėraščio negalima įvardinti kaip eilėraščio.

Kitas pavyzdys iš Nastaravičiaus knygos, kuriame atsigręžiama į eilėraščio pasaulio

konstravimą reflektuoja ir parašytų žodžių reikšmingumą. Parašytas ir įamžintas žodis čia patikimesnis

ir tikresnis už žmogų:

„<...> dabar, mums sugrįžus

rašau šiuos žodžius

kurie kada nors labiau už mane

30

ir bus manimi. (b, p. 60)

Strofoje autorius kaip žmogus ir jo žodžiai yra sutapatinami.

Taigi, abu autoriai kūrybinį procesą reflektuoja skirtingai, nors panašumų yra. Marcinkevičiūtės

tekste rašymas prilyginamas gimdymui – visiškai fizinei veiklai, kurią galima prilyginti darbui.

Nastaravičius viename iš tekstų implikuoja, kad rašymas yra darbas, nes sėdi prie „darbo stalo“. Abu

pavyzdžiai nurodo į rašymą kaip tam tikrą darbą, nekalbama apie mūzas ar įkvėpimą. Nastaravičius

daug reflektuoja patį mąstymo apie rašymą procesą, parašytas žodis jam yra tikresnis už žmogų, o

Marcinkevičiūtė į tai neatsigręžia, ji žiūri į rašymą kaip į prisiminimų užrašymą.

4.2. Autorės pasirodymas tekste

Skyriuje analizuojamas Marcinkevičiūtės eilėraštis „Pabaiga“, kuriame autorė pasirodo pati, ir

ką tai reflektuoja.

T. Marcinkevičiūtės knygos paskutiniame eilėraštyje „Pabaiga“ staiga atsiranda pati autorė,

tiesiogiai kalbėdama su skaitytoju:

„Gal jūs žiovaujat, gal knygą metat,

Nes jau Facebook’ui atėjo metas, -

Ligi kito karto, nes man žiauriai

Būt patiko su jumis“. (V, p. 126)

Tokiu kreipimasis atsigręžia į patį skaitymo procesą. Procese dalyvauja skaitytojas, knyga ir poetė, kuri

metaforiškai yra kartu. T. Marcinkevičiūtė sutapatina save su knyga, jos vieta knygoje. Šioje strofoje

susiduria trys virtualumo lygmenys. Poezijos knyga atsiranda šalia miego ir šiuolaikinės virtualybės.

Žiovulys implikuoja miego būseną, o miegas psichoanalizėje yra būseną, kurioje žmogaus psichika

būna lygiai tokia pat aktyvi, gal net aktyvesnė, negu nemiegant, tik kitame lygmenyje. Facebook’as –

dar kita plotmė, kurioje taip pat vyksta gyvenimas tam tikra forma. Facebook’e, kaip ir knygoje, galima

patirti bendrumo efektą, nesvarbu, ar jis tariamas, ar ne. Realiai mes nesame su poete, kaip ir nesame

kartu šiuolaikinėje virtualybėje, tačiau knygos pagalba galima tą efektą sukurti. Vadinasi, skaitymo

procesas, skaitytojo ir rašytojo įsitraukimas į jį per knygos mediją padaro kūrybą „gyvą“,

egzistuojančią. Visi šie elementai yra būtini. Autorės „pasirodymas“ tekste suteikia eilėraščiui dvigubą

dugną, kuris atkreipia dėmesį į patį skaitymo procesą, dažnai laikomą savaime suprantamu.

4.3. Knygos medialumo atidengimas

Skyriuje aptariamas M. Nastaravičiaus poezijos knygos viršelis ir jos kompozicija, nagrinėjama,

ką reflektuoja tokie materialūs knygos elementai.

Mindaugo Nastaravičiaus knyga bendratis tiek vizualine, tiek kompozicine prasme yra labai

31

minimalistinė – viršelis baltos spalvos, priekinis ir galinis viršeliai apkeisti vietomis. Ten, kur turėtų

būti pagrindinis knygos viršelis, yra eilėraštis, o ketvirtajame viršelyje, baigę skaityti knygą ir ją

užvertę, pamatome pagrindinį, tipinį viršelio maketą, su aiškioje, matomoje vietoje išspausdintu vardu,

pavarde ir knygos pavadinimu. Autoriaus pavardė, pavadinimas ir paantraštė užrašyti galiniame

viršelyje, o priekiniame – tik eilėraštis be pavadinimo. Toks leidybinis sprendimas teikia svarbą ne

formaliems, pirmiausia pastebimiems elementams, bet pačiam tekstui, skaitytojas į knygą „įmetamas“

be jokio perspėjimo ar įžangos. Taip pat atkreipiamas dėmesys į mums savaime suprantamas skaitymo

ir leidybos konvencijas, nes sprendimas yra ne tipinis, o jeigu norėtume pradėti skaityti knygą nuo

„teisingo“ viršelio, puslapius verstume priešingai, nei įprasta – iš kairės į dešinę pusę.

Bendratis ne tik kad neturi jokių skyrių, bet ir visi knygos tekstai be pavadinimų, tik atskirti

brūkšneliais, su kiekvienu eilėraščiu po vieną vis pridedant. Vienintelis ženklas, nurodantis, kad

kompozicija yra aiški ir apgalvota, tai knygos vidurys, perskirtas raudonų siūlų įrišimu. Pirmojoje

knygos dalyje tekstai atspausdinti dešinėje pusėje, o po raudono siūlo jie atsiranda kairėje pusėje. Tai

tiesiogiai susiję su eilėraščių tematika, kalbėtojo perspektyva. Pirmojoje pusėje kalbama iš vaiko

perspektyvos tėvui ir apie tėvą, o kitoje dalyje – tas pats kalbantysis atsiduria tėvo vaidmenyje ir lyg

kalba vaikui. Knygos kompozicija, tas nepertraukiamas kalbėjimas, viduryje tik padarant mažą pauzę,

pagrindžia ir knygos paantraštę – „vieno eilėraščio istorija“. Viršeliu ir netradicine kompozicija

atsigręžiama į knygos medijos materialumą, į pirmą planą iškeliami ne tekstai, o knyga kaip medija.

32

5. IŠVADOS

Darbe, remiantis J. Culler’io ir G. Genette’o literatūros teorijomis, Ferdinando de Saussure’o ir

J. Derrida požiūriu į kalbą buvo tyrinėtas poezijos refleksyvumas T. Marcinkevičiūtės knygoje

Veiksma-žodinė ir M. Nastaravičiaus knygoje bendratis.

Pirmiausia darbe buvo nagrinėjama, kokiomis priemonėmis atsigręžiama į kalbą kaip į sistemą,

tada analizuojama, kokias literatūros rūšis reflektuoja knygų eilėraščiai ir į ką atsigręžiama per

intertekstus. Paskutinė darbo dalis buvo skirta autoriaus veiklos ir knygos materialumo analizei.

Išanalizavus, kaip knygose reflektuojama kalbos sistema pastebėta, kad abiejų knygų

pavadinimai atkreipia dėmesį į lingvistinius terminus, gramatines struktūras ir galimybę transformuoti

jų formą pakeičiant signifikatus. Marcinkevičiūtė pabrėžia rašytinę kalbą, o Nastaravičius – sakytinę.

Abiejų knygų pavadinimai atsigręžia į vieną iš Culler’io minėtų literatūros savybių – kalbos iškėlimą į

pirmą planą.

Autorių tekstai taip pat reflektuoja kalbą kaip sistemą, tiksliau, jos dalį – žodžius ir jų savybes.

Marcinkevičiūtės knygoje apie žodžius rašoma pasitelkiant militaristinius terminus, daugiau

akcentuojamas sakytinis žodis, jis prilyginamas veiksmui. Poetės eilėraščiuose kalba galima ir griauti,

ir kurti, svarbu tik mokėti tinkamai ja naudotis, o tas mokėjimas įgyjamas, pabrėžiamas kalbos sistemos

autonomiškumas žmogaus atžvilgiu.

Nastaravičiaus tekstuose kalba prilygsta fiziologinėms savybėms ar instrumentams (nagams,

ylai, plaktukui). Eilėraščiais atkreipiamas dėmesys į skirtingų kalbų sistemų sąsajas, morfologiją

(lietuvių, anglų, lotynų). Veiksma-žodinėje žodis lygus veiksmui, o bendratyje – įrankiui.

Tolesnėje darbo dalyje išsiaiškinta, kad abi knygos atsigręžia į kitas nei lyrika literatūros rūšis.

Veiksma-žodinė reflektuoja dramą, tai daugiausiai darydama per knygos formą ir intertekstus,

susijusius su teatru, bet taip pat ir per skirtingus kalbėjimo registrus juos keisdama, kaip keičiamos

kaukės.

Bendratyje daugiau sugrįžtama į pasakojimą, prozą. Eilėraščiai savo naratyvumu, kalbėjimu,

priešingu, nei tikimasi iš lyrikos, kuria ne poezijos, o vienos istorijos įspūdį, kaip ir rašoma knygos

paantraštėje, tai „vieno eilėraščio istorija“.

Intertekstualumo aspektu Marcinkevičiūtės knyga įvairesnė, atrasti intertekstai aprėpia ne tik

autorei svarbius rašytojus, bet ir apskritai literatūros lauke egzistuojančius reiškinius: tradicijos įtaką,

konkurenciją, naujų literatūros formų atsiradimą. Nastaravičiaus knygoje tik per netiesioginius

intertekstus atsigręžiama į rašytojus kaip į bendruomenę, vienijamą panašių patirčių.

33

Paskutinėje darbo dalyje tyrinėtas autoriaus veiklos ir knygos materialumas parodė, kad knygos

kaip medijos materialumas labiausiai atsiskleidžia bendratyje. Neįprasti leidybiniai pasirinkimai ir

knygos kompozicija atkreipia dėmesį į savaime suprantamas, neįsisąmonintas skaitymo ir kūrinio

struktūros konvencijas: pirmasis viršelis atsiduria ketvirtojo vietoje, visi tekstai yra be pavadinimo ir

neaišku, iš kurios pusės knygą reikėtų pradėti skaityti.

Veiksma-žodinė, atvirkščiai, nors savo viršeliu ar leidybos ypatumais nėra labai refleksyvi,

viename iš knygos tekstų autorės pasirodymas atgręžia skaitytoją į patį skaitymo procesą, knygą, senąją

mediją patalpina šalia kitų dviejų virtualumo galimybių: miego ir naujųjų medijų.

Kūrybos proceso reflektavimas poetų tekstuose kiek skiriasi, nors yra ir panašumų.

Marcinkevičiūtė eilėraščio rašymą traktuoja kaip gimdymą, fizinį „darbą“, priverčiantį pamiršti

materialų pasaulį.

Nastaravičius apie rašymą taip pat kalba kaip apie darbą, bet jo eilėraščiuose labiau matyti ne

svarstymas, ką reiškia kurti, rašyti, bet labiau tai, kokios dalys sudaro tą procesą, koks yra jo materialus

pagrindas. Tai ne tik idėjos, bet ir darbo stalas, popierius, galvojimas ir rašymas apie patį rašymą.

Skirtingų pasirinktų poezijos knygų lygmenų analizė atskleidžia literatūros kaip medijos

unikalumą ir gebėjimą kalbėti apie save savo pačios priemonėmis. Autorių tekstuose matyti labai platus

refleksijos spektras. Jame galime atrasti literatūros sudedamąsias dalis, pradedant nuo kalbos kaip

gramatinės sistemos ir knygos kaip materialaus objekto, baigiant žodžio, kalbos galios apklausinėjimu

ir intertekstų reikšme.

Tolimesniuose tyrinėjimuose analizę būtų galima išplėsti įtraukiant įvairesnių laikotarpių kitų

autorių knygas, kurios turi refleksyvumo požymių bandant išsiaiškinti, kaip priklauso tai, kas svarbu

pačiai literatūrai atsigręžiant į save nuo laiko, erdvės, konteksto, kuriame egzistuoja knyga.

34

6. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

Šaltiniai:

Marcinkevičiūtė, T. 2018, Veiksma-žodinė, Homo liber, Vilnius.

Nastaravičius, M. 2018, bendratis, Tyto alba, Vilnius.

Literatūra:

Alber, J. et al. 2011, „Mediality in Literature“ in Why Study Literature?, Aarhus University Press,

Aarhus, p. 85–96. Prieiga per internetą: EBSCOhost duomenų bazė. [žiūrėta 2020 m. birželio 2 d.].

Culler, J. 1997, „Narrative“ in A Very Short Introduction to Literary Theory, Oxford University Press,

Oxford, p. 82-94.

Culler, J. 1997, „What is Literature and Does it Matter?“ in A Very Short Introduction to Literary

Theory, Oxford University Press, Oxford, p. 1842.

Culler, J. 2014, „The Language of Lyric“, Thinking Verse, vol. IV, Issue I, p. 175.

Derrida, J. 2006, Apie gramatologiją, Baltos lankos, Vilnius.

Genette, G. 1997, Paratexts: Thesholds of Interpretation, Cambridge University Press, Cambridge.

Hutcheon, L. 1988, A Poetics of Postmodernism: History, Theory, Fiction, Routledge, New York.

Hutcheon, L. 2005, „Reflexivity“ in Routledge Encyclopedia of Narrative Theory, Routledge, New

York, p. 494-495.

Shires, M. L., Cohan, S. 1993, Telling Stories: A Theoretical Analysis of Narrative Fiction, Routledge,

New York.

Saussure, F. 2014, Bendrosios kalbotyros kursas, Vilniaus universiteto leidykla, Vilnius.

Documents

REFLEKSYVIOJI POEZIJA: TAUTVYDOS MARCINKEVIČIŪTĖS … · 2020. 10. 10. · Bakalauro baigiamasis darbas Lietuvių filologijos ir leidybos studijų programa, valstybinis kodas 612U10016