VYTAUTO DIDŢIOJO UNIVERSITETAS

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

KULTŪRŲ STUDIJŲ IR ETNOLOGIJOS KATEDRA

Aidas Kulbokas

ETNOGRAFINĖ KAIMO FOTOGRAFIJA

NACIONALINIO M. K. ČIURLIONIO DAILĖS MUZIEJAUS FONDUOSE:

XIX A. PAB. – XX A. VID.

Magistro baigiamasis darbas

Lyginamųjų kultūrų studijų programa, valstybinis kodas 621U80001

Etnologijos ir folkloristikos studijų kryptis

Vadovė doc. dr. Rasa Račiūnaitė – Pauţuolienė _______________ _____________

(Parašas) (Data)

Apginta prof. Ineta Dabašinskienė _____________ __________ (Parašas) (Data)

Kaunas, 2015

TURINYS

Santrauka......................................................................................................................................3

Summary......................................................................................................................................4

ĮVADAS…………....…………………….…………..................................................................6

1. ETNOGRAFINIŲ EKSPEDICIJŲ ORGANIZAVIMAS IR FOTOGRAFAVIMAS...........12

1.1. Etnografinių ekspedicijų pobūdis ir organizavimo problemos..............................12

1.2. Fotografavimas etnografinių ekspedicijų metu......................................................14

2. ETNOGRAFINIŲ EKSPEDICIJŲ FOTOGRAFIJOS IR JŲ KŪRIMO PRIEŢASTYS......19

2.1. Etnografinių fotografijų objektai ir temos..............................................................19

2.2. Nereţisuotos etnografinės fotografijos....................................................................22

2.3. Sureţisuotos etnografinės fotografijos....................................................................28

2.4. Svarbiausios etnografinių fotografijų kūrimo prieţastys........................................38

3. GRAFŲ KOSAKOVSKIŲ ETNOGRAFINIŲ FOTOGRAFIJŲ RINKINYS IR JŲ

KŪRIMO PRIEŢASTYS............................................................................................................44

3.1. Grafų Kosakovskių fotografijų kolekcija................................................................44

3.2. Etnografinės grafų Kosakovskių fotografijos.........................................................46

IŠVADOS..................................................................................................... ..............................53

ŠALTINIAI................................................................................................................................55

LITERATŪRA...........................................................................................................................55

PRIEDAI....................................................................................................................................59

3

Santrauka

Šio darbo objektas – etnografinė kaimo fotografija Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės

muziejaus fonduose. Galima išskirti kelias šių fotografijų rūšis: vienos darytos dvarininkų dar XIX a.

pabaigoje – XX a. pradţioje, kitos – nuo XX a. 3-ojo dešimtmečio prasidėjusių tikslingų etnografinių

ekspedicijų metu surinkta medţiaga.

Darbo tikslas – ištirti, kokia XIX a. pab. – XX a. vid. etnografinė kaimo fotografija vyrauja

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Liaudies meno bei Fototekos ir dokumentacijos skyrių

fonduose. Pagrindinė tyrimo problema – nustatyti etnografinių fotografijų autentiškumo problemą: kiek

jose įamţinti vaizdai yra etnografiškai objektyvūs, o kiek sureţisuoti? Darbo metodai: vizualinės

analizės, aprašomasis, lyginamasis, interpretacinis.

Perţvelgus etnografinių ekspedicijų fotografijų archyvą, išskirtos jų teminės grupės, taip pat

reţisuotos ir nereţisuotos etnografinės fotografijos. Pastarosios pasiţymi tuo, kad jose įamţinti vaizdai

yra fotografo neįtakoti: materialinės kultūros objektai vaizduojami natūralioje savo buvimo vietoje, o

ţmonės ir jų veikla fiksuoti tarsi einant pro šalį ar netikėtai uţklupus. Sureţisuotų fotografijų yra

nemaţai: vienose jų yra įamţinti įvairūs buities daiktai, darbo įrankiai, baldai paprastai jiems

nebūdingose vietose, kitose – matyti akivaizdţiai pozuojantys ţmonės. Dar viena dalis uţfiksuotų

vaizdų, kur specialiai stengtasi kurti menines, romantizuotas etnografinės tematikos fotografijas. Darbe

išsiaiškinta, kad etnografinių fotografijų siuţetai buvo reţisuojami dėl keleto prieţasčių: fotoaparato

ribotų techninių galimybių, prasto apšvietimo uţdarose patalpų erdvėse, studijinės fotografijos įtakos,

meniškumo siekio, noro romantizuotai atvaizduoti Lietuvos kaimą, pačių pateikėjų iniciatyvos,

fotografo noro atskleisti praeities gyvenimo atspindţius dėl nykstančių tradicijų. Pastarajam reiškiniui

didelės reikšmės turėjo tarpukariu vykdytas kaimų skirstymas į vienkiemius ir naujovių sklaida

modernėjančioje visuomenėje.

Kita darbe analizuota fotografijų grupė – tai grafų Kosakovskių XIX a. pab. – XX a. pr.

etnografiniai vaizdai. Tarp daugelio dvarininko St. K. Kosakovskio įamţintų dvaro aplinkos gyvenimo

nuotraukų yra ir valstiečių lauko darbų scenos, aplinkinių kaimų vaizdai, juose gyvenančių ţmonių

grupinės fotografijos, net elgetų portretai. Iš šių darytų vaizdų, kitų grafo pomėgių ar veiklų galima

spręsti, kad ne vien smalsumo, pramogos ar meninių ieškojimų vedinas jis įamţino etnografinius, kai

kur kone antropologinius vaizdus. Manoma, kad St. K. Kosakovskis galėjo numatyti minėtų fotografijų

išliekamąją vertę, vizualinės kultūros paveldo svarbą ateities kartoms. Be to grafų etnografinėse

nuotraukose galima atrasti ir tam tikrų panašumų su tarpukario ekspedicijose darytais vaizdais.

4

Summary

The subject of this paper is the rural ethnographic photography in the collections of the National

M. K. Čiurlionis Museum of Art. The photographs can be grouped into two categories: taken by manor

house residents at the turn of the twentieth century or produced as material in the 20s as part of a

special-purpose ethnographic expedition.

The aim of this paper is to study the predominant types of photography from the end of the

nineteenth century to the middle of the twentieth to be found in the museum's collections from the Folk

Art Department and the Department of Photographic Archives and Documentation. The main objective

of the paper is to find out what ethnographic objects and narratives were photographed by both cyclists

and photographers from interwar expeditions as well as to determine the ethnographic objectivity of the

images. Methods: visual analysis, descriptive, comparative, interpretation analysis.

An overview of the photos taken during the ethnographic expeditions revealed several thematic

groups as well as the fact that some photographs had been staged. Pictures that had not been staged

were not influenced by the photographer: objects of material culture were pictured in their natural

locations, and the people as well as their activity were caught on film as if the photographer was just

passing by or happened upon them accidentally. However, there are also many staged photographs.

Some show various articles of daily life, tools and furniture in places where they are not naturally

found, and others depict individuals that are clearly posing. Another portion of the archives consists of

specially staged artistic and romanticised photographs relating to ethnographic themes. Research

revealed that the narratives of ethnographic photos were staged due to various reasons: the limited

technical possibilities of photographic equipment in poorly lit closed spaces, the influence of studio

photography, the desire to create artistic pictures and portray the Lithuanian countryside in a romantic

light, the initiative of the submitters themselves, and the photographer's wish to reveal reflections of a

fading style of life influenced by dying traditions. The latter phenomenon was greatly impacted by the

interwar reorganisation of villages into stand-alone farmsteads and the spread of a new culture in a

modernising society.

The other group of pictures studied were made by the Kosakovski counts at the end of the

nineteenth century and the beginning of the twentieth. Among the many photographs of the manor

house environment taken by nobleman St. K. Kosakovski, are scenes of working peasants, surrounding

villages and group portraits of the people living in them, even the odd portrait of a homeless traveller.

The count's inclinations and activities, as apparent from the images he produced, lead to the conclusion

5

that it was not simply curiosity, fun or artistic exploration that fuelled his wish to immortalise the

ethnographic and occasionally even anthropological sights. It is believed that St. K. Kosakovski could

have foreseen the lasting value of the photographs and the importance of visual cultural heritage to

future generations. In addition to this, certain similarities can be found between the counts'

ethnographic photographs and the images taken during the interwar expeditions.

6

ĮVADAS

Etnografinė fotografija tiek etnologų, tiek menotyrininkų, istorikų ar pačių fotografų nėra

aiškiai apibrėţta. Šio ţanro fotografiją dar galima skaidyti į įvairias rūšis pagal tematiką, vietovę,

pavyzdţiui, į kaimo ir miesto, pagal fotografijos ţanrą – į dokumentinę, reportaţinę ir kt. Etnografinė

fotografija Lietuvoje daţniausiai siejama su tradicine kaimo kultūra, bendruomeniniu, paprotiniu

gyvenimo būdu, senąja pasaulėţiūra ir kaimo buitimi. Anot A. Petrašiūno, aptariama fotografijos rūšis

yra tokia, kurioje yra įamţinti kaimai, miestai ir miesteliai, ten gyvenantys ţmonės ir jų aplinka, taip

pat tai fotografijos, kuriose matomas tradicinės kultūros palikimas ir paminklai.1 Šiame darbe

didţiausias dėmesys bus kreipiamas tik į kaimiškąją kultūrą, bus stengtasi apţvelgti kokia etnografinė

fotografija vyrauja Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fonduose, kokie kaimo gyvensenos

bruoţai jose atsispindi, taip pat koks išryškėja minėtos fotografijos vaizdavimo objektas ir kūrimo

principai.

Darbo naujumas ir aktualumas. Nors knygų, monografijų, fotografijų albumų, straipsnių apie

fotografiją netrūksta, tačiau etnologijos mokslo atstovų senosios fotografijos nėra tyrinėtos per

vizualinės antropologijos prizmę. Daugiausia vizualinio pobūdţio tyrimo kryptį pasirenka

menotyrininkai, fotografai ir istorinės fotografijos specialistai. Tyrinėjant senąsias fotografijas,

vizualinė tyrimo kryptis daţnai pasitelkiama, kai nagrinėjama fotografų kūryba, fotografijos istorija,

kai stengiamasi išsiaiškinti pavaizduotus istorinius įvykius, istorines asmenybes, vietoves, architektūrą

ir panašiai. Etnologijos mokslas vizualinės antropologijos teorinės ir metodologinės prieigos dar

pakankamai gerai neišnaudoja gilindamasis į visuomenės gyvenimo būdą, jo kaitą.

Šio darbo objektas – etnografinė kaimo fotografija Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės

muziejaus fonduose. Galima išskirti kelias šių fotografijų rūšis: vienos darytos dvarininkų dar XIX a.

pabaigoje – XX a. pradţioje, kitos – nuo XX a. 3-ojo dešimtmečio prasidėjusių tikslingų etnografinių

ekspedicijų metu surinkta medţiaga, kuri sudaro visų etnografinių kaimo fotografijų rinkinio pagrindą

minėtame muziejuje.

Darbo tikslas – ištirti, kokia XIX a. pab. – XX a. vid. etnografinė kaimo fotografija vyrauja

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Liaudies meno (ČDM LMS) ir Fototekos ir

dokumentacijos skyrių (ČDM FDS) fonduose.

1 Petrašiūnas A. Uţfiksuoti Lietuvos praeities palikimą. - Fotografija. Paveldas ir dabartis. II. Šiauliai: ,,Titnago“

spaustuvė, 1995, p. 4.

7

Uždaviniai:

Apţvelgti Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fonduose saugomą XIX a. pab. – XX

a. pr. dvarininkų etnografinių kaimo nuotraukų kolekciją (grafų Kosakovskių fotografijų

rinkinys).

Aptarti ir suklasifikuoti tarpukariu Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus organizuotų

ekspedicijų etnografines kaimo fotografijas.

Nustatyti etnografinėse kaimo fotografijose daţniausiai vaizduojamus objektus ir jos kūrimo

principus.

Apţvelgus Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fonduose saugomą etnografinės

fotografijos medţiagą, išskirti nereţisuotus ir reţisuotus kaimo gyvenimo, objektų vaizdus ir

aptarti jų kūrimo principus.

Tyrimo problema – nustatyti etnografinių fotografijų autentiškumo problemą: kiek jose

įamţinti vaizdai yra etnografiškai objektyvūs, o kiek sureţisuoti?

Darbo metodai. Vizualinės analizės, aprašomasis, lyginamasis, interpretacinis metodai.

Vizualinės analizės ir interpretaciniu metodu siekima išanalizuoti muziejaus fonduose esančią

etnografinę kaimo fotografiją nuo XIX a. pabaigos iki XX a. vidurio. Aprašomuoju metodu siekiama

apţvelgti pačias etnografines fotografijas, pagrindinius jų autorius, etnografines ekspedicijas.

Lyginamuoju metodu norima palyginti skirtingų autorių, laikotarpių ir šalių etnografines kaimo

nuotraukas.

Teorinė darbo prieiga ir metodologija. Kaip minėta anksčiau, perţiūrint fotografų darbus,

naudotasi vizualinės analizės ir interpretacijos metodais bei metodologija. Darbe daugiau

orientuojamasi į pačias etnografines fotografijas, kaip tyrimo objektą ir analizės šaltinį, taip pat

naudojama papildoma informacija – etnografinių ekspedicijų medţiaga, dienoraščiai, dokumentai, kaip

tam tikras tyrimo kontekstas. Britų antropologinės fotografijos istorikės Elizabeth Edwards teigimu,

,,fotografijos visada bus naudojamos kaip lauko uţrašai stipriam įspūdţiui sukelti, kaip tarpkultūrinių

socialinių sąveikų vietos, analizės šaltiniai, kaip tyrimo objektas bei vizualinės ir sensorinės sistemos

<...>”.2 Sarah Pink teigimu, nuotraukos yra kaip kultūriniai tekstai, etnografinių ţinių pristatymas, kaip

socialinės sąveikos ir individualios patirties laukai, kurie patys formuoja etnografinių lauko tyrimų

vietas.3 Apie fotografiją, kaip etnografinių ţinių šaltinį, kalba ir Joanna Cohen

Scherer, kuri aptarė antropologinio tyrimo metodologiją naudojant etnografines fotografijas, jos tikslus,

2 Edwards E. Tracing Photography, - Made to Be Seen: Perspectives on the History of Visual Anthropology. Chicago,

London: The University of Chicago Press, 2011, p. 187. 3 Pink S. Doing Visual Ethnography. London: Sage, 2001, p. 1.

8

taip pat nurodė, kaip nuotraukos naudojamos siekiant suteikti ţiūrovams etnografinės informacijos.4

Taigi šiame darbe į etnografines fotografijas ţvelgiama kaip į tam tikrus lauko uţrašus, socialinių

sąveikų vietas bei vizualines ir sensorines sistemas. Kitas vizualinės antropologijos tyrinėtojas

Marcusas Banksas savo knygoje ,,Vizualiniai metodai socialiniuose tyrimuose“ (,,Visual Methods in

Social Research“) (2001) aptaria vizualinių metodų ir vizualinės metodologijos taikymą tiek tyrinėjant

fotografijas, tiek ir dirbant su archyvine medţiaga. Minėtoje mokslinėje studijoje Oksfordo universiteto

profesorius yra rašęs, kad tyrinėtojai prie vaizdinės medţiagos archyvo daţnai pereina antrame savo

tyrimo etape, kad pasiektų istorinę vizualinę perspektyvą atliekamo tyrimo klausimais.5 Tad ir šio

darbo atveju, dar pirmajame tiriamajame darbe apţvelgus literatūrą, susijusią su tyrinėjama tema, dabar

jau galima prieiti ir prie pačios vizualinės medţiagos aptarimo ir analizės. M. Banksas yra paskelbęs ar

kartu su savo kolegomis sudaręs ir daugiau tyrinėjimų vizualinės antropologijos tema: ,,Vizualinių

duomenų naudojimas kokybiniame tyrime“ (,,Using Visual Data in Qualitative Research“) (2007)6,

,,Padaryti matomą: Vizualinės antropologijos istorinės perspektyvos“ (,,Made to be Seen: Perspectives

on the History of Visual Anthropology“) (2011)7, ,,Vizualinės antropologijos perţiūrėjimas“

(,,Rethinking Visual Anthropology“) (1997)8.

Šaltiniai ir literatūra.

Šaltiniai. Vienas svarbiausių šio darbo šaltinių yra Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės

muziejaus Liaudies meno skyriuje saugomas etnografinių ekspedicijų metu sukauptas fotografijų

archyvas, tarp jų ir ţymiausio tarpukario kraštotyrininko, fotografo Balio Buračo darbai. Šiam darbui

buvo perţiūrėta dar kol kas nepilnai nuskenuota stiklo negatyvų dalis (daugiau kaip 1000 fotografijų) ir

neskaitmeninta pozityvų kartoteka (apie 6000 – 7000 fotografijų). Atsirinkti juose uţfiksuoti

charakteringiausi, vizualiai patraukliausi ir labiausiai ,,iškalbingi” vaizdai.

Kitas šaltinis – to paties muziejaus Fototekos ir dokumentacijos skyriuje saugomi grafų

Kosakovskių nuotraukų albumai (65 albumai su daugiau kaip 6000 nuotraukų) ir pavienės fotografijos

(apie 300 vienetų). Šiam darbui buvo perţiūrėtos visos muziejuje saugomos šių dvarininkų nuotraukos

ir atsirinkti bene visi su kaimo kultūra, etnografija susiję vaizdai.

Dar vienas šaltinis – tai tarpukariu vykdytų etnografinių ekspedicijų dienoraščiai (23

sąsiuviniai), Vytauto Didţiojo kultūros muziejaus ataskaitos, tarpukario institucijų ir muziejaus

4 Scherer J. C. Ethnographic Photography in Anthropological Research, - Principles of Visual Anthropology. Berlin:

Mouton de Gruyer, 2003, p. 201. 5 Banks M. Visual methods in Social Research. London: Sage Publication, 2001, p. 100. 6 Banks M. Using Visual Data in Qualitative Research. London: Sage, 2007. 7 Banks M., Ruby J. (eds.) Made to Be Seen: Perspectives on the History of Visual Anthropology. Chicago, London: The

University of Chicago Press, 2011. 8 Banks M., Morphy H. (eds.) Rethinking Visual Anthropology. London, New Haven: Yale University Press, 1997.

9

susirašnėjimų gaunami ir siunčiami raštai, tuometinio muziejaus direktoriaus įsakymai. Palyginimui

naudotasi ir Latvijos Nacionalinio istorijos muziejaus parengta virtualia tarpukario etnografinių

ekspedicijų fotografijų paroda.

Literatūra. Straipsnių ar leidinių apie etnografinių ekspedicijų fotografijas nėra labai daug,

tačiau apie Balio Buračo tuo laiku fotografuotas nuotraukas yra paskelbta nemaţai tyrinėjimų. Bene

daugiausia apie jį ir jo darytus etnografinius vaizdus yra rašęs Skirmantas Valiulis9, kur įvairių leidinių

įvaduose kalbama ne tik apie patį fotografijų autorių, jo atliktus reikšmingus darbus, bet ir

apţvelgiamos prieţastys, lėmusios etnografinės tematikos pasirinkimą. Išsamesnį B. Buračo darbų

tyrimą yra atlikusi Rūta Statulevičiūtė. Savo straipsnyje ,,Balio Buračo ţanrinė fotografija“ (2011)10

autorė aptaria Buračo fotografijų vaizdų bruoţus Lietuvos kontekste, taip pat lygina su to meto

Europoje ir JAV nuveiktais darbais ţanrinės fotografijos srityje. Taip pat apie ţymiausią tarpukario

kraštotyrinės fotografijos propaguotoją dar sovietmečiu yra rašę V. Juodakis (1971)11

, L. Skeivienė

(1987)12

, dabartiniais laikais – B. Kulnytė (1991)13

, A. Šidlauskas (2006)14

. Apie tai kaip fiksuoti

etnografinę medţiagą, patarimų į ką reikėtų atkreipti dėmesį yra Igno Končiaus (1936)15

ir Kazio

Lauciaus (1936)16

dar tarpukariu rašytuose straipsniuose. Šiais laikais atsigręţti į kaimo vertybes ir jas

įamţinti ragina Aloyzas Petrašiūnas (1995)17

. Grafų Kosakovskių fotografijų kolekciją ir pačių

dvarininkų asmenybes yra daugiausia tyrinėjusi Eglė Lukoševičiūtė. Ji yra paskelbusi ne vieną

straipsnį18

, taip pat yra išleidusi kol kas išsamiausią leidinį ,,Grafų Kosakovskių albumas“ (2004)19

apie

Vaitkuškio dvaro savininkus ir jų fotografijų palikimą. Apie kito dvarininko Benedikto Henriko

Tiškevičiaus gyvenimą ir etnografine tematika jo kurtas nuotraukas yra rašęs Saulius Ţukas (2002)20

ir

9 Valiulis S. Balys Buračas, - Balys Buračas: Fotografijos/ Photographs. Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 7-11; Balys Buračas. Tarpukario veidai. Kaunas: Šviesa, 2006; Balys Buračas. Vaikai. Kaunas: Šviesa, 2006; Balys Buračas. Portretai.

Kaunas: Šviesa, 2006; Balys Buračas. Darbai ir šventės. Kaunas: Šviesa, 2006. 10 Statulevičiūtė R. Balio Buračo ţanrinė fotografija, - Ţiemgala, 2011, nr. 2(28), p. 38-47. 11

Juodakis V. Balys Buračas. Vilnius: Vaga, 1971. 12 Skeivienė L. Sugrįţimas prie B. Buračo kūrybos, - Pergalė, 1987, nr. 7, p. 183. 13 Kulnytė B. Balio Buračo 1924-1928 metų laiškai Adomui Varnui, - Etnografija. Metraštis I. Vilnius: Lietuvos istorijos ir

etnografijos muziejus, 1991, p. 30-43. 14 Šidlauskas A. Šviesioji Balio Buračo aura, - Nemunas, 2006, nr. 39. Prieiga per internetą:

http://test.svs.lt/?Nemunas;Number%28151%29;Article%283382%29 (Ţiūrėta 2014-11-14) 15 Končius I. Matininkams ir kultūrtechnikams etnografijos klausimais pastabėlė, - Ţemėtvarka ir melioracija, 1936, nr. 2, p.

64. Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=7992&biRecordId=2729 (Ţiūrėta 2015-

05-05) 16 Laucius K. Prašome visus į fotomėgėjišką talką!, - Ţemėtvarka ir melioracija, 1936, nr. 2, p. 58-63. Prieiga per internetą:

http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=7992&biRecordId=2729 (Ţiūrėta 2015-05-05) 17 Petrašiūnas A. Uţfiksuoti Lietuvos praeities palikimą. - Fotografija. Paveldas ir dabartis. II. Šiauliai: ,,Titnago“

spaustuvė, 1995, p. 3-4. 18 Lukoševičiūtė E. Grafai Kosakovskiai Vaitkuškio aplinkoje, Lietuvos bajoras, 2003, nr. 7, p. 6-9; Vaitkuškio fotografijos

kolekcija (XIX a. pab.), - Fotografija. Paveldas ir dabartis. II. Šiauliai: ,,Titnago“ spaustuvė, 1995, p. 41-42. 19 Lukoševičiūtė E. Grafų Kosakovskių albumas. Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2004. 20 Ţukas S. Įvadinis ţodis, - Tyszkiewicz: Fotografijų albumas / Photographies. Vilnius: Baltos lankos, 2002, p. 5-7.

10

Aldona Snitkuvienė (199521

, 199822

, 201223

). Apie fotografijos istoriją ir kartu apie etnografinę jos

kryptį yra rašę nemaţai tyrinėtojų: V. Juodakis24

, A. Vaitkevičius25

, M. Lipšic26

, Z. Budrytė27

, D.

Junevičius28

, V. Milius29

, S. Valiulis30

, S. Ţvirgţdas31

. Pastarieji du autoriai yra kartu paskelbę ne vieną

straipsnį, kur kalbama tyrinėjama tema32

. Apie įvairių laikotarpių fotografiją rašoma ir neretai apie

etnografinę jos kryptį minima Zitos Pikelytės sudarytame leidinyje ,,Iš Panevėţio praeities: fotografijos

kontekstas ir paveldas“ (2006)33

. Saulė Matulevičienė yra paskelbusi straipsnį apie antropologijos

tyrinėjimus folkloristikoje ir fotografijoje (2009)34

, taip pat buvo skelbtas jos interviu tyrinėjama tema

su jau minėtu kino ir fotografijos kritiku S. Valiuliu (2011)35

. Neseniai pasirodė du Rasos Račiūnaitės-

Pauţuolienės straipsniai: vienas darbas apie vizualinės antropologijos metodus, taikomus tyrinėjant

fotografijas (2014)36

, kitas – apie lietuvių etnografinės fotografijos raidą nuo XIX a. pabaigos iki šių

dienų (2014)37

. Nedidelis Vaidos Almonaitytės-Navickienės straipsnelis apie prieškario etnografinę

fotografiją, kaip tuometinį tautinės savimonės ugdymo įrankį, yra publikuotas viename iš Lietuvoje

21 Snitkuvienė A. Grafas B. Tiškevičius – uţmirštas XIX a. pab. – XX a. pr. Lietuvos fotografas, - Fotografija. Paveldas ir

dabartis. II. Šiauliai: ,,Titnago“ spaustuvė, 1995, p. 10-11. 22 Snitkuvienė A. Raudondvaris. Grafai Tiškevičiai ir jų palikimas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1998. 23 Snitkuvienė A. Orientas Benedikto Henriko Tiškevičiaus fotografijose, - Rytai – Vakarai: Komparatyvistinės studijos XII.

Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 401-417. 24 Juodakis V. Lietuvos fotografijos istorija 1854-1940. Vilnius: Austėja, 1996. 25 Vaitkevičius A. Apie fotografiją Lietuvoje 1918-1940 m. Prieiga per internetą: http://fotomodern.projektas.lt/istorija.html

(Ţiūrėta 2014-09-10) 26 Lipšic M. Iš Lietuvos fotografijos istorijos: 1839-1920. Prieiga per internetą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008-

03-12-monika-lipsic-is-lietuvos-fotografijos-istorijos-1839-1920/9705 (Ţiūrėta 2014-11-14); Lipšic M. Iš Lietuvos

fotografijos istorijos: 1919-1950. Prieiga per internetą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008-04-01-monika-lipsic-is-

lietuvos-fotografijos-istorijos-1919-1950/9683 (Ţiūrėta 2014-11-14) 27 Budrytė Z. Lietuvos fotografų darbai XIX a. – 1915 m. Vilnius: LTSR istorijos ir etnografijos muziejus, 1985. 28 Junevičius D. Lietuvos fotografijos istorijos apţvalga: fotografijos atsiradimas Lietuvoje. Prieiga per internetą:

http://daugenis.mch.mii.lt/apsamogitia/KULTURA/fotoapzvalga.lt.htm (Ţiūrėta 2015-04-30) 29 Milius V. Lietuvių etnografinė ikonografija: šaltiniai, publikacijos, tyrinėjimai, poreikiai, - Etninė kultūra ir tapatumo

išraiška. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 1999. 30 Valiulis S. Apie fotografiją. Vilnius: Lietuvos fotomeninkų sąjungos fotografijos fondas, 2011; Lietuvos fotoţurnalistikos

pradţia Europos kontekste, - Ţurnalistikos tyrimai, 2008, nr. 1, p. 143-153; It tolimų laikų atšvaitas / Like a Reflection of

Distant Times. Prieiga per internetą: http://www.photography.lt/lt.php/Metrastis?met=9&page=11 (Ţiūrėta 2014-11-14) 31 Ţvirgţdas S. Mūsų miestelių fotografai. Vilnius: Lietuvos fotomenininkų sąjunga, 2003. 32 Valiulis S., Ţvirgţdas S. Fotografijos slėpiniai. Vilnius: Lietuvos fotomenininkų sąjunga, 2002; XX a. Lietuvos

fotografija, - XX a. Lietuvos fotografijos antologija. Vilnius: Lietuvos fotomenininkų sąjungos fotografijos fondas,

2011, p. 11-16; Lietuvos fotografija Pasaulinėje parodoje Paryţiuje 1900 metais, - Lietuvos spaudos fotografija’ 11.

Vilnius: Lietuvos spaudos fotografų klubas, 2011, p. 164-169. 33 Pikelytė Z. (sud.) Iš Panevėţio praeities: fotografijos kontekstas ir paveldas. Panevėţys: Panevėţio kraštotyros muziejus,

2006. 34 Matulevičienė S. Antropologinės perspektyvos folkloristikoje: lietuvių fotografijos kontekstas, - Literatūra, 2009, nr. 51

(1), p. 95-108. 35 Matulevičienė S. Gerai padarytas darbas, unikalus, pats unikaliausias..., - Liaudies kultūra, 2011, nr. 2, p. 62-72. 36 Račiūnaitė-Pauţuolienė R. Antropologijos vizualizacija: nuo fotografijos iki vizualinės antropologijos, - Logos, 2014, nr.

80, p. 112-118. 37 Račiūnaitė-Pauţuolienė R. Lietuvių etnografinė fotografija: raidos aspektai, - Logos, 2014, nr. 81, p. 128-136.

11

išleistų senųjų nuotraukų albumų (2008)38

. Artimas darbui yra Zitos Pikelytės atliktas tyrimas, kurį ji

paskelbė daktaro disertacijoje ,,Lietuvos provincijos fotografija 1918-1940 metais“ (2012)39

. Jame

autorė rašo apie tarpukario Lietuvos miestelių ir kaimų profesionalius fotografus (amatininkus), jų

darbą, kūrybą ir, be abejo, darytus etnografinius vaizdus.

Darbo struktūra. Darbą sudaro įvadas, trys skyriai ir išvados. Pirmajame skyriuje

,,Etnografinių ekspedicijų organizavimas ir fotografavimas“ rašoma apie etnografinių ekspedicijų

specifiką, pobūdį, problemas, iškilusias jų metu, taip pat bandoma išsiaškinti prieţastis, kurios nulėmė,

jog vieni etnografiniai objektai būdavo braiţomi, o kiti fotografuojami. Antrajame skyriuje

,,Etnografinių ekspedicijų fotografijos ir jų kūrimo prieţastys“ pristatomos pagrindinės nuotraukų

temos ir jose daţniausiai uţfiksuoti objektai, taip pat pateikiami nereţisuotos ir reţisuotos etnografinės

kaimo fotografijos pavyzdţiai. Skyriuje aptariamos prieţastys, nulėmusios tokių vaizdų atsiradimą, taip

pat lyginama su Latvijos tarpukario etnografinių ekspedicijų metu surinkta medţiaga. Trečiajame

skyriuje ,,Grafų Kosakovskių etnografinių kaimo fotografijų rinkinys ir jų kūrimo prieţastys”

aptariamos paties grafo St. K. Kosakovskio darytos kaimo aplinkos ir valstiečių nuotraukos, gilinamasi

į tokių etnografinių fotografijų atsiradimo prieţastis ir pateikiama kitų tuo metu gyvenusių dvarininkų,

fotografų, fiksavusių panašius vaizdus, pavyzdţių. Išvadose apibendrinami viso darbo rezultatai.

38 Almonaitytė-Navickienė V. Prieškario etnografinė fotografija: tautinės savimonės link, - Lietuvos karininko fotoalbumas

– 2: Aukštaitijos ir Ţemaitijos kaimas XX amţiaus 3-4 dešimtmetyje. Kaunas: Keliautojo ţinynas, 2008, p. 21. 39 Pikelytė Z. Daktaro disertacija, Lietuvos provincijos fotografija 1918-1940 metais. Vilnius: Vilniaus dailės akademija,

2012.

12

1. ETNOGRAFINIŲ EKSPEDICIJŲ ORGANIZAVIMAS IR

FOTOGRAFAVIMAS

1.1. Etnografinių ekspedicijų pobūdis ir organizavimo problemos

Didţiausia Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugomų etnografinių kaimo

fotografijų dalis yra sukaupta Liaudies meno skyriuje. Įamţintų vaizdų archyvinę medţiagą daugiausia

sudaro stiklo negatyvai ir gerokai maţesnė dalis pozityvų. Didelis jų kiekis buvo uţfiksuotas tarpukariu

ir kelis dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo. 1921 metais įkūrus M. K. Čiurlionio galeriją, 1927

metais jos vadovybė nusprendė latvių pavyzdţiu organizuoti tautodailės rinkimo ekspedicijas.40

Tais

metais galerija išleido ir nedidelės apimties, tuometinio jos direktorius Pauliaus Galaunės parašytą,

metodinį leidinį ,,Padėkite rinkti tautodailę”41

, tačiau daugiausia tokiam darbui laiko skyrė tik pavieniai

ţmonės. Maţdaug po dešimties metų šios galerijos, pavadintos Vytauto Didţiojo kultūros muziejaus

vardu, to paties direktoriaus P. Galaunės iniciatyva buvo pradėtos organizuoti kompleksinės

ekspedicijos liaudies meno ir buities objektams rinkti bei inventorinti.42

Jų metu muziejuje dirbę ar

kviestiniai tiek profesionalūs, tiek mėgėjai fotografai keliaudavo po įvairias Lietuvos vietoves ir

fiksuodavo kaimo kasdienybę, buitį, tradicinę architektūrą, potencialius muziejaus eksponatus. Šiuos

etnografinius objektus, anot Zitos Ţemaitytės, vis dėlto daţniausiai fotografuodavo iš šalies pakviesti

šio amato ţinovai: ,,Galerija neturėjo nei nuolatinio fotografo, nei fotolaboratorijos, tad sudarinėjo

laikinas sutartis su fotografais.“43

Iš M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugomos korespondencijos, įvairių (gaunamų ir

siunčiamų) raštų, tuometinio direktoriaus įsakymų yra ţinoma, kad į M. K. Čiurlionio galerijos, vėliau

Vytauto Didţiojo kultūros muziejaus rengiamas ekspedicijas daţniausiai vykdavo viena ar dvi grupės,

sudarytos iš trijų – penkių ţmonių. Pavyzdţiui, kaip buvo organizuojama 1939 metų vasaros

ekspedicija, galima suvokti iš minėto muziejaus direktoriaus P. Galaunės ir Etnografinio skyriaus

vedėjo A. Rūkštelės rašto, skirto Kultūros reikalų departamento direktoriui:

,,Kiekviena ekspedicijos grupė sudaroma iš 4 asmenų: vieno eksponatų rinkėjo, dviejų piešėjų-

braiţytojų /inventorizatorių/ ir vieno fotografo. Į pirmąją grupę įeis: 1. Maţiulis Antanas – eksponatų

40 Ţemaitytė Z. Paulius Galaunė. Vilnius: Vaga, 1988, p. 125. 41 Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus P. Galaunės biblioteka: ČDM GB-4559. 42 Ţemaitytė Z. Paulius Galaunė. Vilnius: Vaga, 1988, p.156. 43 Ten pat, p.127.

13

rinkėjas. 2. Krivickas Alfonsas – braiţytojas. 3. Ivanauskas Feliksas – braiţytojas. 4. Miškinis Vladas –

fotografas. Į antrąją grupę įeis: 1. Čerbulėnas Klemensas – Etnografinio Skyr. muziejininkas –

eksponatų rinkėjas. 2. Vilutis Jonas – braiţytojas. 3. Vijaikis Vladas – braiţytojas. 4. Ţukauskas Vincas

– fotografas. Etnografinei ekspedicijai vadovaus V. D. Kultūros Muziejaus Etnografinio Skyriaus

vedėjas A. Rūkštelė.”44

Taigi ekspedicijų dalyviai iš anksto būdavo susiskirstę darbais, kiekvienas atlikdavo savo

funkciją, tačiau, pasikeitus netikėtoms aplinkybėms, vienas kitą galėjo pakeisti ar papildyti. O netikėtų

dalykų ekspedicijų metu pasitaikydavo gana daţnai ir įvairių. Ne viename dienoraštyje yra minima apie

susirgusius ekspedicijos dalyvius, kuriems ekspedicijos metu pakildavo aukšta temperatūra. Prastos

apgyvendinimo sąlygos gadindavo kai kurių kraštotyrininkų nuotaikas. Vieniems ekspedicijos

dalyviams tekdavo pajusti ir blusų ar net blakių antpuolius. Keliaujant iš kaimo į kaimą gesdavo

dviračiai, motociklai, lūţdavo arklių traukiami veţimai. Vaţiuojant šiomis transporto priemonėmis

įvykdavo nedidelių nelaimių, net būdavo suţeidimų.

Dar viena nepalanki ekspedicijoms aplinkybė – lietingi orai. Paprastai keliauti po kaimus

stengtasi geru oru. Jei būdavo labai prastas oras, ekspedicijos dalyviai daţnai likdavo savo apsistojimo

vietose ir tvarkydavo jau surinktą medţiagą, rūšiuodavo ją, aprašinėdavo. Vienas tokių pavyzdţių

aprašytas ir V. Bičiūno 1927 metų ekspedicijos dienoraštyje: ,,Rugpiūčio 18 d. Blogas oras sutrukdė

uţvakar išvykimą ,,malėtiškių”. Bet jie veltui negaišino laiko: tvarkė negatyvus, taisė piešinius, vedė

registraciją.”45

Dienoraščiuose galima aptikti ir kitų panašių ekspedicijos dalyvių įrašų: ,,Liepos 26.

Diena ukanota, lytinga, nepalanki nei fotografavimui, nei paišymui bei kitiems darbams. Dėlto baigiau

perpaišyti (iš škicų) kai kurius Kuktiškiuos nebaigtus paišyti daiktus.”46

Kadangi ekspedicijos daţniausiai vykdavo vasarą, kada būdavo didţiausias darbymetis, todėl

jų dalyviai retai kada ţmones rasdavo namuose. Tad kartais ir geri orai nepalengvindavo ekspedicijų,

nes kaimiečiai tokiu metu skubėdavo nudirbti laiko darbus. 1936 m. ekspedicijos, vykusios Rytų

Aukštaitijoje, dienoraštyje V. Kuprevičius ir B. Buračas rašo: ,,15 d. liepos m. rytą perėjom Balčių

kaimo kiemus fotografuodami ir apţiūrinėdami kiekvieną kiemą ir kiekvieną grįčią didelę ir maţą.

Daugelis ţmonių buvo išėję rugių piauti. Čia rugiai piaunama piautuvais, todėl piauti eina visi vyrai ir

44 1939 m. geguţės 27 d. V. D. kultūros muziejaus direktoriaus P. Galaunės ir Etnografinio skyriaus vedėjo A. Rūkštelės

raštas Nr. 397 Kultūros reikalų departamento direktoriui, ČDM LMS, b. V. D. kultūros muziejaus – Valst. M. K. Čiurlionio

V. dailės muziejaus siunčiamieji raštai 1937-1946 m. 45 ČDM LMS La-1370, p. 90. 46 Ten pat, p. 10.

14

moterys.”47

Kitame 1929 metų Balio Buračo dienoraštyje taip pat guodţiamasi kiek nepalankiu metu

ekspedicijai: ,,Kibučių kaimas, Tytuvėnų vlsč., Raseinių ap. Kaimas gana senas, bet dėl darbymečio

nieko nebuvo galima išnagrinėti. Ţmonės buvo uţsiėmę bulvių sėjimu.”48

Vasaros darbymečiu

ekspedicjos dalyviams sunkiai sekdavosi bendrauti su kaimo ţmonėmis, nes pastarieji būdavo uţimti

lauko darbų rūpesčiais ir į kraštotyrininkus, atvykusius iš miesto, ţiūrėdavo kiek nepalankiai. Apie tai

rašo ir B. Buračas: ,,Kaime neaptikta nieko. Ţmonės nepalankūs apsilankantiems ,,dykaduoniams”

laike darbymečio, tai jie aiškiai išreiškė man čia. <...> Darbymetis. Visur dobilus ir šieną pjauna.

Karšta.”49

Daţnokai ekspedicijos dalyviams dirbant be išeiginių, rinkti medţiagą sutrukdydavo ir

sekmadienio diena: ,,Šį tą nufotografavęs ir muziejui įgijęs, apėjau kitus kaimynus, bet šventadienis –

visi baţnyčioje.”50

Be visų čia išvardintų nepatogumų, kartais ekspedicijoms ,,koją pakišdavo” per maţas jų

finansavimas ar nepakankama pinigų suma reikalingai įrangai įsigyti. Būdavo ir tokių atvejų, kai

pinigai baigdavosi vos ekspedicijai įpusėjus. Daţnai tokiais atvejais ţmonės toliau tęsdavo kraštotyrinį

darbą tik didţiulio entuziazmo vedini, degdami dideliu noru ką nors padaryti Lietuvai, įamţinti

benykstančią kultūrą. Bene pats ţymiausias Lietuvoje tarpukario kaimo fotografas Balys Buračas 1926

m. laiške Adomui Varnui yra paminėjęs, kad svarbu ,,pasidarbuoti ne taip dėl pelno, kaip dėl ţūstančių

brangenybių gelbėjimo“51

. Neretai dirbdami uţ minimalų atlygį, jie suprato, kad neverta laukti geresnių

laikų, bet reikia rinkti, fiksuoti etnografinius kaimo objektus, tradicinį gyvenimo būdą dabar, kol dar

visa tai neišnyko.

Tad nepaisant įvairių nepalankių aplinkybių, netikėtumų, nelaimių ir kitų panašių dalykų,

etnografinės ekspedicijos intensyviai vyko ir tokiu būdu muziejuje buvo sukaupti didţiuliai, tradicinę

lietuvių gyvenseną atspindintys, daiktų, fotografijų, brėţinių fondai.

1.2. Fotografavimas etnografinių ekspedicijų metu

Ekspedicijų dalyviai, norėdami įamţinti vieną ar kitą etnografinį daiktą, gyvenamuosius ar

ūkinius pastatus, turėdavo pasirinkti – ar tik nubraiţyti, ar nufotografuoti, ar padaryti norimo objekto

brėţinį ir fotografiją. Pasirinkimą nulemdavo įvairios aplinkybės, kurias bandysiu apţvelgti šiame

skyriuje. 47 ČDM LMS La-1382, p. 7. 48 ČDM LMS La-1372, p. 11. 49 ČDM LMS La-1373, p. 18. 50 ČDM LMS La-1372, p. 5. 51 Kulnytė B. Laiškai Adomui Varnui, Etnografija. Metraštis I. Vilnius, Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejus, 1991, p.

34.

15

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Liaudies meno skyriuje išsaugotuose

ekspedicijų dienoraščiuose daţnai uţsimenama, kad dėl prasto apšvietimo nufotografuoti vieno ar kito

daikto, jo detalės nepavykdavo. Tuomet į pagalbą ateidavo braiţytojas. Viename iš 1936 m.

ekspedicijos, vykusios Rytų Aukštaitijoje, dienoraštyje Viktoras Kuprevičiaus ir Balys Buračas rašo:

Vienoje kamaroje radome graţiai tapytą senovės laikų spintą, sako, ją nupiešęs A. Rukštelė iš

Degučių, kuris čia vaţinėjęs po kaimus su dviračiu. Kamara tamsi, fotografuot negalima, o piešinį

abejo jau (A. K. – beabejo) Čiurlionies galerija gavo iš minėtojo piešėjo, todėl spintą palikome

ramybėje.52

Kitu atveju braiţytoją pakeisdavo fotografas, kai nepakakdavo laiko braiţymui, nes šis darbas

pakankamai ilgai uţtrukdavo. Kadangi ekspedicijų trukmė būdavo trumpa, kartais būdavo paprasčiau ir

greičiau fotoaparatu uţfiksuoti norimą braiţyti daiktą, įrenginį, ornamentą, architektūrinę detalę. Kitas

atvejis minimas 1931 metų etnografinės ekspedijos dienoraštyje, kurį uţrašė V. Trinka su P. Kiaulėnu.

Jame uţsimenama, kad brėţiant brėţinius jų nepakanka ir pilną namo vaizdą galinti uţfiksuoti tik

fotografija.53

Tad daţnai darant sodybos brėţinius, būdavo ir fotografuojama. Norint susidaryti aiškų

gyvenamosios vietos išorės ir vidaus išplanavimo, statybos, pastatų puošybos vaizdą, brėţiniai ir

fotografijos vieni kitus labai puikiai papildydavo. Apie tai išsamiai viename iš dienoraščių rašo ir

ekspedicijos dalyvis Kostas Dambrauskas:

Norime šią sodybą aprašyti ir foto nuotraukomis, piešiniais, planais, piūviais ją detaliai

atvaizduoti. Šis mudviejų sutelktinis darbas savo originalumu bus, rodos, vienintėlis. Visa tvarkoma

taip, kad sodyboje nebuvęs galėtų (foto vaizdus ţiūrėdamas ir aprašymą skaitydamas) sodybą

įsivaizduoti. Kiekvienas vaizdas, maţa detalė yra logingai jungiami su pastato ar sodybos visuma.

Jokio atskiro, pavienio vaizdelio, juk etnogr. eksp. foto nuotraukos ir planai – ne pašto ţenklų

kolekcija, kurioje trūkstant vienos kitos markelės, visa kolekcija maţa tenukenčia. / Sodybos aprašymas

vyksta šiokia prasme: (vaizdai) artėjame prie kaimo, kaimo gatvė, vaizdas iš gatvės į sodybą, kieme,

ţvalgomi pastatai, pakluonėse, ţvalgomi kluonas, darţinė, tvartai, pirtis. / Einame pirkios link. Durys,

priemenės vaizdas, pirkios vaizdai. / Pirkaitės, kamaros vaizdai. / Baldai, indai, rateliai, audţ. stakl. ir

t.t. / Po apţvalgos seka planas, piūviai, statybos detalės ir kita technikinė medţiaga. Tikslūs matavimų

duomenys. / Trumpai: susipaţįstama su neţinoma sodybos visuma, paskui susipaţįstama su atskirų

52 ČDM LMS La-1382, p. 8. 53 ČDM LMS La-1380, p. 9.

16

pastatų išvaizda, galiausia, techninė ir etnogr. – mokslinė apţvalga (brėţiniai ir t.t.). / Orientacijos

planuose ţymimos vietos, iš kurių pastatai buvo fotografuojami ar piešiami.54

Tai bene pavyzdinis sodybos aprašymas ir jos pavaizdavimas popieriuje, tačiau daţnai dėl laiko

stokos išsamaus sodybos aprašymo būdavo atsisakoma. Skaitant dienoraščius galima suţinoti, kad

daţniau būdavo apsiribojama ne pilnu sodybos ištyrinėjimu, o tik būdingesnių to krašto ar

išskirtinesnių pastatų ar jų detalių, išplanavimų braiţymu ir fotografavimu. Be to, nuotraukos ir

brėţiniai vienas kitą labai gerai papildydavo, jeigu, sudarytuose sodybų planuose, būdavo paţymima, iš

kurios vietos fotografuota, kurios vietos objektai įamţinti fotoaparatu.

Kai kuriais atvejais fotografijai būdavo teikiama pirmenybė, nes pastaroji vertinta labiau nei

brėţinys. Apie tai uţsimenama V. Bičiūno rašytame 1927 metų ekspedicijos dienoraštyje. Jame rašoma

apie tai, kaip ekspedicijos dalyviai fiksavo metalinius kryţius vienose kaimo kapinėse: ,,Dėl to vieną

charakteringesnį išfotografavome, o kitą (su pakabučiais) nupaišiau.”55

Iš ekspedicijų dienoraščių

galima suţinoti, kad vienus daiktus, architektūros ar maţosios architektūros pavyzdţius

fotografuodavo, kitus braiţydavo. Kokie buvo tokios atrankos kriterijai, nėra iki galo aišku. Galima

svarstyti, kad sudėtingesnius pavyzdţius, ypač sudėtingos konstrukcijos įrenginius, galbūt pasirinkdavo

braiţyti, nes iš fotografijos buvo sunku susidaryti aiškų vaizdą. Viename iš ekspedicijos dienoraščių,

kurį 1931 metais rašė Kipras Ausiejus, minima: ,,Prieinam išvados, kad geriausias daikto aprašytojas

geras brėţinys, todėl daroma daiktų brėţiniai. / Padaryta grindų, lubų ir daiktų, išdėstymas gyvenamo

namo ir daug visokių daiktų iš namų apyvokos įrankių brėţiniai.”56

Kitu atveju, techninės fotoaprato galimybės neleisdavo perteikti norimo vaizdo, t. y. jau minėtas

apšvietimo trūkumas, taip pat vaizdo apimties stoka. Pavyzdţiui, namo išplanavimo joks fotoaparatas

negalėjo perteikti. Taip pat buvo ribotas ir kadrų skaičius, nes fotomedţiagos nemaţai kainavo. Kaip

mini B. Buračas viename 1936 metų ekspedicijos po Salako valsčių dienoraštyje: ,,1/VIII rugpjūčio.

Baigiasi visai fotografinė medţiaga, baigiasi paskutinieji centai mūsų abiejų kišenėse, todėl vykstame

paskutinei kelionei į šios apylinkės kaimus.”57

Taigi finansinės galimybės taip pat ribodavo

etnografinių ekspedicijų fotografijų skaičių. Dar prie brėţinių būdavo pereinama ir dėl nepatvarios,

kelionės metu nuolat gendančios fototechnikos. B. Buračas jau minėtame 1936 metų ekspedicijos

dienoraštyje kiek su šypsena prisimena kelionę iš vieno kaimo į kitą:

54 ČDM LMS La-1384, p. 81-83. 55 ČDM LMS La-1368, p. 51. 56 ČDM LMS La-1378, p. 15. 57 ČDM LMS La-1383, p. 18.

17

30/VII Ketvirtadienis. Keliaujame Nariūnų ir vyţelių kaimų link. Kelelis siauras ir vingiuotas,

eina per aukštus smėlio kalneliu. Vaţiuojant ratai baisiausiai krato, bevaţiuojant atsisuko net stipriai

uţsuktos aparato objektyvo linzės. Ties Nariūnais pasimetė atsišriubavę aparato štatyvo šriūbai.

Nelygiu keliu bevaţiuojant per miško šaknis ir akmenis iškritau iš ratų su visais foto aparatais, o

paskui iškrito ir mūsų veţėjas, bet ratai nė neapvirto. Kaunietis ţmogus tokiu keliu keliaudamas gali

sprandą nusisukti. Šiaip taip gyvi pasiekėme Nariūnų kaimelį.58

Kitame 1929 m. Balio Buračo dienoraštyje prisimenamas kitas su fotografavimu susijęs

nesėkmingas atvejis: ,,Tuojau apţiūrėjau baţnyčios vidų, aukštą, zakristiją ir kitą. Iš vidaus

nufotografavau, iš oro ir iš trijų vietų nufotografavau, bet kelionėje sugedo visos Šaukote darytosios

nuotraukos.”59

Ten pat rašoma ir apie kitą nelaimingą atvejį: ,,Fotografijas kelyj sunaikinta per

neatsargumą dviračiu vykstant.”60

Tų pačių metų dar vienos ekspedicijos dienoraštyje B. Buračas rašo:

,,Spičių km., Šiaulėnų vl., Šiaulių ap. Čia gyvena pasiţymėjusios audėjos motina ir duktė

Kavaliauskaitė. Surasta įdomių divonų, padaryta foto nuotraukos, kurios per nelaimę kelionėj sugadinta

liko.”61

Tad, skaitant etnografinių ekspedicijų dienoraščius, tokių uţrašytų nutikimų galima rasti

pakankamai nemaţai. Tai rodo, kokia nepatvari buvo fototechnika, kokios jautrios buvo fotomedţiagos

ir tai, kad kelionių metu įvykdavo įvairių nenumatytų atvejų ir nelaimingų atsitikimų. Tad kartais

netinkamas fotovaizdas gaudavosi ne vien dėl fotoaparatų prastos kokybės ir nepatvarumo, bet ir dėl

paties fotografo kaltės ar neišmanymo. Daţnokai pasitaikydavo, kai nepavykus uţfiksuoti kokių nors

etnografinių objektų, reikėdavo grįţti į tą patį kaimą ar sodybą ir iš naujo įamţinti norimą vaizdą.

Ekspedicijų metu darytuose negatyvų sąrašuose galima aptikti ne vieną panašų įrašą kaip šis, rašytas

Adomo Varno 1926 metais: ,,Nutraukti nevykusiai ir reikalingi antrą kart traukti.” Tad kelionės metu

sugadinus jau padarytus kadrus ar pastebėjus, kad jie yra nekokybiški, reikėdavo vėl neplanuotai grįţti į

vaizdo fiksavimo vietą ir pakartoti dar kartą.

Ekspedicijos dalyvių fotoaparatai išties buvo paprasti, skirti tik objektams uţfiksuoti, tačiau

sudėtingesnėm kompozicijom, sąlygom ar meninei fotografijai jau netinkami. Apie pastarąjį dalyką

uţsimenama Kosto Dambrausko 1937 metų dienoraštyje:

Saulei leidţiantis ir šviesai įstriţai krintant į pastatus susidaro įspūdingas vaizdas. Gaila, kad

nėra foto aparato. Toks reliefiškas ir etnografiniai ,,fotogeniškas” vaizdas yra retas dalykas. Tenka

58 ČDM LMS La-1383, p. 11-12. 59 ČDM LMS La-1373, p. 7. 60 Ten pat. 61 ČDM LMS La-1374, p. 3.

18

gailėtis, kad sodybų tyrėjai V. J. ir K. D. neturi solidaus foto aparato. Esamasis naudojamas

daţniausia eksponatams fotografuoti.62

Ekspedicijos dalyviai turėdami prastos kokybės aparatus, būdavo priversti fotografuoti tik esant

geresniam orui ar palankesniam apšvietimui. Tame pačiame 1937 metų dienoraštyje K. Dambrauskas

rašo apie to meto fotoaparatų menkas galimybes:

Rytą J. Timukas su foto, V. J. ir K. D. vyksta į Ripaičius. Nelaimei, dangus niaukiasi, saulė

slepiasi, fotografas raukosi. O vakar toki patogi foto nuotraukoms daryti diena buvo... Pastatus

fotografuoti galima tik momentą nutaikius. Dienos metas, nušvietimas, verčia fotografą progos

momentą, kaip medţiotojas ar meškeriotojas grobį, tykoti. / Fotografas ar foto aparatas sodybų pastatų

fiksuotojams yra būtinas, nes jie visą dieną sodyboje būdami gali tinkamus fotografuoti momentus

pagauti. / Nors diena ir nušvietimas ne koks, bet J. Timukas drauge su K. D. ir V. J. pagamina apie 30

foto nuotr. / Ţilėnienės sodybos pastatai stovi taip, kad juos tinkamai fotografuoti galima tik vidurdienį

ir saulei leidţiantis ar tekant.63

Taigi norint uţfiksuoti nykstančią etninę kultūrą, daţnai neuţtekdavo nubraiţyti vien tik

kryţiaus ar pastato brėţinių. Daţnai ir dėl laiko stokos neįmanoma buvo to daryti, todėl į pagalbą

visada būdavo pasitelkiamas fotoaparatas, nepaisant ribotų jo techninių galimybių, kitų fotografavimo

trūkumų ar nesėkmių. Tokiomis vargingomis sąlygomis nufotografuoti tarpukario etnografinių

ekspedicijų stiklo negatyvai ir pozityvai dabar sudaro didţiulę visos Nacionalinio M. K. Čiurlionio

dailės muziejaus fotografijų kolekcijos dalį. Juose uţfiksuotas etninės kultūros paveldas: liaudies meno,

tradicinės architektūros pavyzdţiai, buities daiktai, darbo įrankių ar baldų pavyzdţiai, taip pat kaimo

darbai, papročiai, ţmonių portretai.

62 ČDM LMS La-1384, p. 53. 63 Ten pat, p. 69.

19

2. ETNOGRAFINIŲ EKSPEDICIJŲ FOTOGRAFIJOS IR

JŲ KŪRIMO PRIEŽASTYS

2.1. Etnografinių fotografijų objektai ir temos

Etnografinių ekspedicijų fotografijos yra saugomos Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės

muziejaus Liaudies meno skyriuje. Rašant darbą buvo perţvelgta ne tik nuskenuota stiklo negatyvų

(apie 1000) dalis, bet ir perţiūrėta apie 6000-7000 pozityvų iš 10 000 pozityvų kartotekos. Pastaroji

sudaryta iš ant kartonėlių priklijuotų nuotraukų su minimaliu aprašymu. Aprašyme nurodoma vietovė,

kur fotografuota, fotografo pavardė, kelintais metais fotografuota ir kas nuotraukoje pavaizduota. Šios

dar tarpukariu pradėtos pildyti kartotekos fotografijos yra padarytos iš muziejuje saugomų negatyvų.

Reikėtų pastebėti, kad kartoteka nėra pilna, nes negatyvų Liaudies meno skyriuje saugoma kur kas

daugiau, nei kartotekoje yra pozityvų.

Kartoteka buvo pradėta pildyti, kad būtų lengviau naudotis surinkta etnografine vaizdo

medţiaga. Joje yra bandyta grupuoti ir išskirti fotografijų temas, tačiau tai padaryta ne iki galo ir ne itin

kruopščiai. Daţnai temos kartotekoje yra tarpusavyje persipynusios, kartojasi keliose vietose, kartais

jose galima išskirti ir kitas teminines grupes, ne viena nuotrauka gali būti keliose temose.

Nepaisant to, pabandysiu aptarti pagrindines temines grupes, vyraujančias muziejaus Liaudies

meno skyriaus etnografinių fotografijų kartotekoje:

1) Tradicinės liaudies architektūros teminė grupė. Pirmiausia ,,į akis krenta” gausus su tradicine

lietuvių architektūra susijusios fotografijos: gyvenamieji namai, klėtys, tvartai, kluonai, jaujos, pirtys,

darţinės, dūminės pirkios, durys, prieangiai, langai, tvoros, stogai/lėkiai ir t.t.

2) Kita temų grupė – baldai: suolai, lovos, rankšluostinės, skrynios/kuparai, spintos, stalai,

kėdės, krosnys ir pan.

3) Buities daiktai ir rankandai. Nemaţą dalį temų sudaro įvairių buities daiktų fotografijos:

indai, sūrinės/sūrio slėgtuvai, pintinės, kubilai, geldos, sląstai ir kita.

4) Ţemės ūkio padargai ir darbo įrankiai. Kartotekoje galima aptikti daug ţemės ūkio padargų,

darbo įrankių nuotraukų: dalgiai/pjautuvai, grėbliai, sietai, sėtuvės, šakės, akėčios, ţagrės ir kiti

panašūs daiktai.

5) Maţoji architektūra. Ši teminė grupė uţima vieną didţiausių grupių muziejaus pozityvų

kartotekoje. Jos temos išskirtos tokios: kryţiai, koplytstulpiai, koplytėlės ant ţemės, stogastulpiai,

20

Svirskio kryţiai, metaliniai ir mūriniai kryţiai, koplytėlės prie medţio, Kalvarijos koplytėlės,

koplytėlės prie sienos ir dar keletas kitų.

6) Įvairūs ūkiniai darbai. Aptariamoje kartotekoje yra uţfiksuoti ne vien materialiosios kultūros

objektai, bet yra ir su ţmonėmis bei jų veikla susijusių etnografinių fotografijų. Vienos tokių – įvairių

ūkinių darbų nuotraukos, išskirtos pagal temas: linų apdirbimas, verpimas/audimas, moterų darbai,

darbai sodyboje, lauko darbai, amatininkų darbai, ţūklė, siuvinėjimas, vaikų darbai, įvairūs darbai ir

kita.

7) Šventės, apeigos, papročiai. Su ţmonėmis susijusios šios temos: šventės/apeigos/papročiai,

laidotuvės, vestuvininkai.

8) Pavieniai ar grupiniai portretai. Kartotekoje yra įamţinta ir pavienių ar grupinių portretų:

šeima/vaikai ir suaugę, valstiečiai, elgetos, muzikantai, liaudies meistrai.

Šios temos beveik atitinka 1936 metais ţurnalo ,,Ţemėtvarka ir melioracija” antrame numeryje

Kazio Lauciaus publikuotame straipsnyje išskirtas fotografuotinas sritis:

1) gamtovaizdis su jo būdingais paţymiais; 2) dirvos sudėtis ir jos apdirbimas; 3) senųjų ir

naujųjų laikų architektūra; 3) gyvenamieji trobesiai sodţiuose ir vienasėdţiuose; 5) atskirų mūsų

tautos šakų (aukštaičių, ţemaičių, dzūkų, kapsų, suvalkiečių) tipai, amatų atstovai (kurpiai, staliai,

kalviai ir kt.); 6) senovės rūbai, papročiai, liaudies apeigos; 7) įrankiai ūkyje, amatuose, pramonėje,

susisiekime; 8) tautos menas seniau ir dabar; 9) tipinių Lietuvos gyvulių ir augalų pasaulis; 10) įvairūs

sodţiaus ţmonių darbai; 11) įvairūs kiti dalykai (ţanrinio pobūdţio).64

Kartotekoje yra temų, kur perţiūrėjus ir išnagrinėjus nuotraukas, galima pakankamai išsamiai

susipaţinti su tyrinėjamu dalyku. Pakankamai išsami yra su tradicine lietuvių architektūra susijusi

medţiaga. Šiai temai skirtos fotografijos yra darytos įvairiuose Lietuvos regionuose, išskyrus Vilniaus

kraštą, kurį tarpukariu buvo okupavusi Lenkija. Tradicinės architektūros objektai, atrodo, įamţinti visi,

kokie tik tuo periodu galimi. Išsamus ir vertingas yra maţosios architektūros rinkinys. Kryţiai,

koplytstulpiai, stogastulpiai, koplytėlės ar skulptūrėlės taip pat yra fiksuotos įvairiuose Lietuvos

regionuose, ţinoma, išskyrus Vilniaus kraštą. Be materialinės kultūros objektų išsamaus archyvo, yra ir

kai kurių kaimo darbų fotografijų grupės, kurios puikiai supaţindina su tam tikros valstiečių veiklos

ypatybėmis. Tai ypač ryšku ,,Linų apdirbimo” tematikoje, kur galima susipaţinti nuo linų apdirbimui

skirtų įrankių iki paties linų apdirbimo proceso. Be abejo, didţiają dalį sudaro materialinių daiktų

64 Laucius K. Prašome visus į fotomėgėjišką talką!, - Ţemėtvarka ir melioracija, 1936, nr. 2, p. 61-62. Prieiga per internetą:

http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=7992&biRecordId=2729 (Ţiūrėta 2015-05-05)

21

nuotraukos: mintuvai, linų minimo mašinos, linams skirtos šukos ir šepečiai, volai linams kulti, ,,oţiai”

linams šukuoti. Nors darbo procesas ne taip gausiai iliustruotas, bet irgi yra įamţintas įvairiose

fotografijose : linus rauna (ČDM LMS Ng-10564), linus bruka (ČDM LMS Ng-11150), linus šukuoja

(ČDM LMS Ng-8678). Yra ir pora fotografijų, kur matyti kaip linai surišti į gubas (ČDM LMS Ng-

11995, Ng-12403). Liaudies meno skyriaus kartotekoje galima rasti ir tokių nuotraukų, kaip linmarkų

(iškastas tvenkinys skirtas linams merkti) vaizdų (ČDM LMS Ng-2046, Ng-8401), taip pat uţfiksuotos

duobės linams dţiovinti (ČDM LMS Ng-5704, Ng-5705). Kartotekos ,,Linų apdirbimas” skyreliui yra

priskirtos ir pastatų – lininės fotografijos (ČDM LMS Ng-9910, Ng-9960, Ng-10164, Ng-10165 ir kt.).

Galiausiai šią teminių nuotraukų grupę uţbaigia keletas vaizdų, kur matosi saulėje balinamos lininės

drobės (ČDM LMS Ng-3425, Ng-10565). Tad iš šių fotografijų galima neblogai susipaţinti su lino

keliu nuo augalo uţsimezgimo iki lino drobės atsiradimo.

Vis dėlto gaila, kad ne visos kartotekoje išskirtos temos yra taip išsamiai pristatytos. Nemaţa

dalis teminių grupių yra nebaigtos pildyti ar nekokybiškai pavaizduotos fotografijose: trūksta įamţintų

kai kurių procesų ar materialinės kultūros objektų. Reikėtų pastebėti, kad aptariamoje kartotekoje

materialiniai objektai yra gana išsamiai pristatyti, turi gausų archyvą, tačiau dvasinės kultūros, papročių

medţiaga yra pakankamai skurdi. Ţinoma, dėl šios prieţasties tarpukario ekspedicijos dalyvius galima

ir pateisinti, nes pastaruosius dalykus kur kas sunkiau uţfiksuoti, tuo labiau kai tradicijos buvo

pradėjusios nykti.

Panaši situacija ir su stiklo negatyvais, kurių kol kas nuskenuota dar labai maţa dalis. Ši

medţiaga ir esanti kartotekoje kartais dubliuojasi, bet, kadangi negatyvų yra ţymiai didesnis kiekis nei

padarytų pozityvų, galima atrasti labai idomių, vertingų ir nematytų vaizdų. Perţvelgus apie pusę

amţiaus kauptą stiklo negatyvų fotomedţiagą, taip pat galima susidaryti įspūdį apie to meto Lietuvos

kaimo gyvenimą, darbus, pramogas, buitį. Kaip ir kartotekoje, iš pirmo ţvilgsnio atrodo, kad

etnografinių ekspedicijų metu uţfiksuoti vaizdai yra vienalyčiai ir skirti tik tradicinės lietuvių

architektūros, maţosios architektūros (kryţių, koplytstulpių, stogastulpių, koplytėlių ir kt.), baldų,

namų apyvokos daiktų, darbo įrankių, tekstilės tyrinėtojams. Tačiau klasifikuojant atsirinktus

etnografinių ekspedicijų metu uţfiksuotus vaizdus, išryškėjo įvairialypė medţiaga, taip pat daţniausiai

pasitaikanti tematika ir skirtingų objektų grupės. Visų pirma, tai fotografijose atsispindintys lietuvių

materialinės kultūros objektai. Iš daugiausia tarpukariu darytų stiklo negatyvų galime suţinoti apie

tradicinę kaimo architektūrą: nufotografuoti pastatai, jų detalės, interjeras, puošybos elementai. Yra ir

paties kaimo ar jo kraštovaizdţio vaizdų. Perţiūrėjus etnografines fotografijas, galima suţinoti ir apie

to meto kaimo ţmonių buitį: kokie darbo įrankiai buvo naudojami, buities daiktai, kokiais baldais buvo

apstatyti kambariai. Dar viena nuotraukų grupė, kur įamţinti liaudies meno ar maţosios architektūros

22

objektai: kryţiai, koplytstulpiai, stogastulpiai, koplytėlės, skulptūrėlės ir kita. Kita labai svarbi

fotografijų dalis – skirtingiems socialiniams sluoksniams priklausantys individualūs ţmonių portretai,

grupinės jų nuotraukos. Taip pat yra dalis fotografijų vaizdų, kur ţmonės uţfiksuoti dirbantys,

švenčiantys, kita kasdienine veikla uţsiimantys.

Taigi atsirinkus ir išsamiau aptarus tarpukariu uţfiksuotus vaizdus pagal vyraujančias

temines grupes, matyti, kad Liaudies meno skyriuje didţiausią fotografijų grupę sudaro materialinės

kultūros objektai. Antra vertus, pastebėta, kad tarp materialinės kultūros nuotraukų yra gausi

fotografijų dalis, kurioje įamţinti kaimo ţmonių portretai, grupinės fotografijos, darbai, šventės. Norint

susidaryti bendrą to laikotarpio gyvensenos vaizdą, be tuo metu gyvenusių ţmonių, tai padaryti

neįmanoma, nes vien materialinių objektų be jų vartotojų neuţtenka.

2.2. Nerežisuotos etnografinės fotografijos

Toliau darbe atsirinktos Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Liaudies meno

skyriuje saugomos etnografinių ekspedicijų fotografijos bus nagrinėjamos pagal šio darbo autoriaus

sudarytą klasifikaciją. Be to, aptariant nereţisuotus, vėliau reţisuotus kadrus, nebus atsiţvelgiama į tai,

ar vaizdas yra iš nuskenuoto stiklo negatyvo, ar kartotekos pozityvo, nes tyrimui tai nesuteikia jokios

papildomos informacijos.

Pirmiausia bus aptariama nereţisuota etnografinė kaimo fotografija. Ją daugiausia sudaro

tradicinės kaimo architektūros (sodybų, atskirų pastatų ar detalių), maţosios architektūros (kryţių,

koplytstulpių, stogastulpių, koplytėlių ar skulptūrėlių) fotografijos. Šie vaizdai nėra kaţkaip dirbtinai

kuriami. Įamţinti tokie objektai yra natūralioje savo buvimo vietoje ir ekspedicijų dalyviams tereikėjo

tik visa tai uţfiksuoti fotoaparatu. Taigi ties pastaraisiais fotografijos vaizdais darbe nebebus

apsistojama, nebent išskiritiniais atvejais. Visai kas kita, kai vaizduojamos fotografijos su ţmonėmis ir

jų atliekama veikla. Čia jau atsiranda ir paties fotografo įtaka vaizdų kūrimui. Vis dėlto yra nemaţa

dalis fotografijų, kur ekspedicijos dalyvių įsikišimo nėra, jo nesimato arba jis tobulai paslėptas.

Etnografinėse fotografijose ţmonės įamţinti įvairiose vietose: namuose arba prie jų,

laukuose. Ţiūrint į kai kuriuos nuskenuotus stiklo negatyvus ar kartotekoje esančius pozityvus susidaro

įspūdis, kad fotografas tiesiog ėjo per kaimus, maţus miestelius ir fiksavo tai, ką tuo metu matė: tai prie

savo namų sėdintį ant suoliuko senyvą ţmogų, tai prie namo kieme lakstančius vaikus, tai laukuose

dirbančius ţmones. Beje, pastaruosius savo ţemės plotus bedirbančius ar derlių nuimančius ţmones

galbūt net daţniau sutikdavo nei būnančius savo namuose ar prie jų. Visa tai yra įamţinta ir

23

fotografijose: vienoje iš jų B. Buračo 1922 metais darytame kadre matyti kaip kaimo moterys

palinkusios sodina runkelius (ČDM LMS Ng-5448) [13 il.], kitoje to paties autoriaus 1923 metais

darytoje nuotraukoje matyti rugiapjūtės talkoje besidarbuojantys ţmonės (ČDM LMS Ng-5466). Įdomi

yra bulviakasio nuotrauka, daryta B. Buračo 1934 metais (ČDM LMS Ng-5463) [14 il.]. Joje matyti

palinkusios prie ţemės penkios moterys renkančios bulves ir nė kiek nekreipiančios dėmesio į

fotografą. Fotografija įdomi ir estetiškai patraukli savo kompozicija, šviesos ir tamsos kontrastu: labai

graţiai, kone meniškai atrodo tamsiame ţemės fone baltai švytinčios moterų skarelės. Kitos dvi 1935

metais uţfiksuotos linaminio talkos nuotraukos taip pat atrodo etnografiškai graţios (ČDM LMS Ng-

2297, Ng-2299). Jose matyti kaip kaimo ţmonių būrys, sustojęs prie mintuvų mina linus. Toks vaizdas

kiek stebina, kai vienoje vietoje tiek daug minėtų darbo įrankių ir ţmonių, kurie labai įnykę į darbą.

Lauko darbų tema yra ir daugiau uţfiksuotos fotomedţiagos. Vienas tokių įamţintų kadrų, darytų J.

Dovydaičio 1932 metais, kuriame matyti kaip susirinkusios moterys skalbia: vienos prie vandens

telkinio, kitos įbridusios į vandenį (ČDM LMS Ng-4470). To paties autoriaus ir tais pačiais metais

darytoje kitoje nuotraukoje matyti, kaip namo prieangyje susirinkę mėšlaveţio talkininkai sėdi prie

didelio stalo ir pusryčiauja (ČDM LMS Ng-3609) [24 il.].

Ţvegliant į nuotraukas susidaro įspūdis, kad minėtose fotografijose uţfiksuoti ţmonės

specialiai tam nepozavo. Tai patvirtina ir ekspedicijų dienoraščiuose išlikusi informacija. Ekspedicijų

dienoraščiuose yra uţsimenama, kad tenka tiesiog uţtikti bedirbančius ar kokia kita veikla

uţsiimančius ţmones. Pavyzdţiui, V. Bičiūnas 1927 metais rašo: ,,Mudu uţtikome Šimkūną bedirbant

ilgus dailius suolus – sėdynes Utenos ţydų (turtuolių) sinagogai.”65

Arba kitame 1927 metų

dienoraštyje jau minėtas ekspedicijos dalyvis pamini: ,,Drusenoj uţtikome vieną senuką – Juodelę,

dirbantį (su tam tikrais originaliniais papuošimais) pečius.”66

Etnografinėse fotografijose yra ne vienas

uţfiksuotas panašus vaizdas, kuriame ţmogus ką nors gamina. V. Ţukauskas 1939 metais yra

nufotografavęs kryţių bedroţiantį dievdirbį Joną Urboną (ČDM LMS Ng-10142) [11 il.]. Kartotekoje

taip pat yra nedidelis pluoštelis nuotraukų, kur kaimo ţmonės įamţinti pinantys krepšius (ČDM LMS

Ng-7274, Ng-9283, Ng-9921, Ng-9922, Ng-9962, Ng-9965) arba gaminantys vyţas (ČDM LMS Ng-

9211, Ng-9212, Ng-9213, Ng-9214). Jose uţfiksuoti ţmonės taip pasinėrę į darbą, kad sunku spręsti

apie tai, ar yra kokia išorinė fotografų įtaka. Pastarasis klausimas kyla ţiūrint ir į dar vieną B. Buračo

1930 metų fotografiją, kuri pavadinta ,,Tekintojas – ratelnikas” (ČDM LMS Ng-12523) ir į J. Timuko

1938 metais įamţintą puodţių (ČDM LMS Ng-7138). Šiuose vaizduose matosi kaip amatininkai

įsijautę į darbą: vienas tekina medines ţaislų detales, kitas ţiedţia dubenėlį. Tuo tarpu fotografas,

65 ČDM LMS La-1368, p. 8. 66 ČDM LMS La-1370, p. 103.

24

atrodo, ţmones ir jų veiklą būtų uţfiksavęs tarsi eindamas pro šalį ir netikėtai uţklupęs. Šioje

pastraipoje paminėtose nuotraukose amatininkai daţniausiai yra uţfiksuoti savo dirbtuvėse arba tokioje

aplinkoje, kur matyti daug įrankių, jau padarytų ar daromų daiktų pavyzdţių. Tokias fotografijas Z.

Pikelytė yra pavadinusi portretais-teiginiais ir išskiria šių vaizdų grupę, kur portretuojamas asmuo

komponuojamas jam būdingoje aplinkoje, iš kurios fotografuojamo ţmogaus amatas būtų

atpaţįstamas.67

Minėta autorė pateikia ir labai panašų, tik jau profesionalaus fotografo įamţintą vaizdą:

Štai Povilo Šinskio uţfiksuotame Geleţių savamokslio medţio droţėjo, liaudies menininko

Jono Baruolio portrete meistras uţsiėmęs savo darbu, susidomėjęs tik savo prietaisais ir tarsi nė

nemato esąs fotografuojamas. Meistro aplinka nėra labai iškalbinga – ant stalo pora prietaisų, kiek

tolėliau – įrėmintas brėţinys, panašu, jog Geleţių baţnyčios altoriaus ir klausyklos, kuriuos meistras

buvo padaręs.68

Vis dėlto iš šių fotografijų iki galo nėra aišku, ar ţmogus neprisėdo prie darbo to paprašytas

ekspedicijos dalyvių ar profesionalių fotografų, ar nebuvo sąmoningai sukonstruotas nuotraukos

vaizdas.

Viename iš 1936 m. ,,Ţemėtvarka ir melioracija” ţurnalo numerių K. Laucius pateikia

praktiškus patarimus kaip fotografuoti besidarbuojančių kaimo ţmonių portretus: ,,Kiekvienas turi

taikytis prie vietos sąlygų ir ieškoti būdų, kaip nukreipti savo ,,artistų” dėmesį į dirbamą darbą. Daug

sykių gal galės įtikinti, kad neţiūrėtų į aparatą, o dirbtų savo darbą. Daţnai gal pasiseks, panaudojus

nedidelę apgaulę, pav., nufotografuojant, kol dar pozuotojai tebesiruošia ,,vaidinti”, gauti natūralią

nuotrauką.”69

Galbūt šiais ar panašiais patarimais vadovavosi ir bene ţymiausias tarpukario

kraštotyrininkas Balys Buračas.

Laima Skeivienė pastebėjo, kad jis mokėjo išlaukti, kol ţmogus pasiners į darbą, į save, ir

nufotografuoti jį nepalytėtą deformuojančios fotografo įtakos.70

Šias mintis papildo Rūta Statulevičiūtė.

Ji savo straipsnyje ,,Balio Buračo ţanrinė fotografija” rašo, kad net naudojant reţisūrą, vis dėlto tai

buvo bandymas daryti ţanrines fotografijas, ir geriausiuose kadruose B. Buračas pasiekė „sustabdytos

akimirkos“ įspūdį, tarsi būtų netikėtai uţklupęs ţmones darbe, turguje ar vestuvėse.71

Visa tai yra

67 Pikelytė Z. Daktaro disertacija, Lietuvos provincijos fotografija 1918-1940 metais. Vilnius: Vilniaus dailės akademija,

2012, p. 94. 68 Ten pat. 69 Laucius K. Prašome visus į fotomėgėjišką talką!, - Ţemėtvarka ir melioracija, 1936, nr. 2, p. 63. Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=7992&biRecordId=2729 (Ţiūrėta 2015-05-05) 70 Skeivienė L. Sugrįţimas prie B. Buračo kūrybos, - Pergalė, 1987, nr. 7, p. 183. 71 Statulevičiūtė R. Balio Buračo ţanrinė fotografija, - Ţiemgala, 2011, nr. 2(28), p. 40.

25

pastebėjusi ir Zita Pikelytė: ,,B. Buračo nuotraukos, kaip ir fotografų amatininkų, didţia dalimi

sureţisuotos, tačiau jis gebėjo portretuojamuosius įkomponuoti į tokią kasdienybės aplinką, kurioje jie

atrodytų natūraliai, tarsi netikėtai uţklupti kasdienėje veikloje ar trumpam stabtelėję pasisveikinti su

fotografu.”72

Iš tiesų, perţvelgus B. Buračo nuotraukas, sunku nuspręsti ar jis yra kiek padaręs įtakos

uţfiksuotam vaizdui, ar ne. Tarkim vienoje jų vaikai tvarko prie namo esantį gėlių darţelį: berniukas

purena ţemę, o mergaitė laisto augalus (ČDM LMS Ng-5444). 1931 metų fotografijoje matyti kaip

vaikai įsijautę į darbą, kuriuos tarsi nepastebėtas fotografas uţfiksavo. Panašiai yra ir nuotraukoje

,,Puodininkės Einkytės išbraiţo pagraţinimus” (ČDM LMS Ng-5477) [10 il.]. 1932 metais taip pat B.

Buračo įamţintame vaizde merginos tiek atrodo įsitraukusios į puodų puošybos darbą, kad nepastebi

kas vyksta aplink – priešais jas stovi fotografas. Analogiškas atvejis pastebimas ir dar vienuose to

paties autoriaus 1930 metais darytuose kadruose, kur matosi įbridusios į upelį skalbėjos (ČDM LMS

Ng-5471 [15 il.], Ng-12524). Tad iš paţiūros nereţisuotos pastorosios fotografijos atrodo perdaug

tobulos, ne kiek dokumentinės, kiek labiau meniškos. Perţiūrėjus didţiulius kiekius muziejuje saugomų

etnografinės tematikos nuotraukų, galima buvo įsitikinti, kad iš ekspedicijos dalyvių tik Balys Buračas

galėjo sukurti tokius vaizdus. Juose aiškiai nesimato fotografo įtakos, taip nepaţeidţiamas vaizdo

objektyvumas, o kompoziciškai fotografija atrodo nepriekaištinga, lyg prie įamţinto vaizdo būtų

nemaţai padirbėta.

Kartais ekspedicijos dalyviai vienoje ar kitoje kaimo sodyboje praleisdavo ne vieną pusdienį

ar dieną, kol padarydavo sodybos ir joje esančių daiktų brėţinius, fotografijas. Tokiu būdu pasisekdavo

uţfiksuoti ir sodybos šeimininkų atliekamus kasdieninius darbus, specialiai nereţisuojant. Tai buvo

vienas geriausių būdų natūraliai įamţinti to meto kaimo gyvenimą. Tam pritarė ir savo straipsniuose

ypač tai skatino daryti Ignas Končius: ,,Ypatingai patogu ir našu tai stebėti, nuolat gyvenant tyriamoj

aplinkoj ištisą kurį metų tarpą.”73

Ţinoma, tokiu būdu buvo galima geriau susipaţinti su stebima

aplinka ir uţfiksuoti labai vertingų nuotraukų, tačiau laiko stoka beveik visada vertė ekspedicijos

dalyvius rinktis kitus būdus kaip įamţinti nykstančią kaimo etninę kultūrą. Vienas tokių iš nedaugelio

pavyzdţių, kada ekspedicijos dalyviai apsistoja pas ţmones galimai bent keletą dienų ir fiksuoja vieną

iš kasdieninių veiklų – duonos kepimą, apie kurį rašoma 1931 metų ekspedicijos po Ţemaitiją

dienoraštyje: ,,Šiandien šeimininkė kepa duoną. Fotografuojama, nes mes manom, kad fotografijos iš

72 Pikelytė Z. Daktaro disertacija, Lietuvos provincijos fotografija 1918-1940 metais. Vilnius: Vilniaus dailės akademija,

2012, p. 37. 73 Končius I. Matininkams ir kultūrtechnikams etnografijos klausimais pastabėlė, - Ţemėtvarka ir melioracija, 1936, nr. 2, p.

64. Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=7992&biRecordId=2729 (Ţiūrėta 2015-

05-05)

26

buities yra rimčiausia medţiaga etnografiniam gyvenimui paţinti.”74

Tokių tarsi iš šalies stebimų ir

fotoaparatu fiksuojamų kadrų, kuriuose vaizduojamas duonos kepimo procesas, pavyko aptikti ir

sudarytoje muziejaus pozityvų kartotekoje. Jos skyrelyje ,,Moterų darbai” įamţintos šeimininkės,

minkančios ir dedančios į krosnį duoną (ČDM LMS Ng-3642 [9 il.], Ng-3779, Ng-12329, Ng-12331,

Ng-12332). Apie fotografuotus buitinius, nereţisuotus kadrus rašoma ir jau minėtame ekspedicijos po

Ţemaitiją dienoraštyje: ,,Pasiekiam Budrius pakeliui padarydami keletą nuotraukų, sakysim koplytėlių

ir iš buities. Kaip antai karves vedant į laukus ir t.t.”75

Kaip tik muziejaus Liaudies meno skyriaus

kartotekoje teko aptikti genamų karvių, avių į laukus ar iš jų fotografijų (ČDM LMS Ng-3167, Ng-

3168, Ng-3804, Ng-3805, Ng-5375, Ng-5376, Ng-5426). Beje, pirmosiose dvejose nuotraukose šiek

tiek matosi arklio traukiamo veţimo kampas, iš kurio, kaip manoma, ekspedicijos dalyvis Kazys

Varnelis ir fotografavo moterį ir jos genamą karvių bandą. Kaip ir prieš tai cituotame viename iš

ekspedicijos dienoraščių buvo rašyta apie kelionės iš vieno kaimo į kitą metu darytus nereţisuotus

kadrus, taip ir jau minėtos dvi fotografijos (galbūt ir kitos) yra darytos keliaujant veţimu kaimo

keliukais.

Etnografinių ekspedicijų dienoraščiuose daţnokai pasitaiko išsamių tekstų apie kaimo, sodybos,

vidaus interjero vaizdo aprašymą. Kartais atrodo, kad tie aprašymai turėtų kartotis su tuo metu galbūt

darytomis fotografijomis. Atsekti tai nėra lengva uţduotis, tačiau tiek dienoraščiuose, tiek nuotraukose

galima pastebėti nereţisuotą to meto kaimo gyvenimą. Vienas iš tarpukario ekspedicijų dalyvių J.

Andriejauskis 1931 metais rašytame etnografinių darbų dienyne yra vaizdţiai aprašęs vienoje kaimo

sodyboje matytą vaizdą:

Tai Sirmanauskio ūkis su dar nevedusiu jaunu gaspadoriu. Aplink lentas slankiojo ţąsis su

ţąsiukais, o priemenėje višta su vištyčiais. Troboje nuostabus vaizdas. Pati troba negrįsta, gale trobos

su lova, antrame šone senoviškas stalas su pusryčiais: duonos puskepalis, rūgštas pienas blėkinyje

bliudelyje ir košės pusbliudyje, valgo mediniais šaukštais. <...> Troba gana ţema, kad net pakaušį

prasiskėliau. Prie lovos kojos pririšta višta, kuri turi saugoti maţyčius, tik ne viščiukus, bet ţąsyčius,

mat vargšę vištelę apgavo.76

Šis tekstas primena kaimo aplinkos tirštą aprašymą, kur pavaizduotos smulkios kasdieninio

gyvenimo buities detalės. Kitas kaimo gyvenimo kasdienybės pavyzdys pateiktas B. Buračo iš 1936

metų ekspedicijos po Salako valsčių:

74 ČDM LMS La-1378, p. 21. 75 Ten pat, p. 31. 76 ČDM LMS La-1377, p. 7.

27

Privaţiuojam Gruodiškės kaimelį. Kaimas maţas ir biednas. Vieno ūkininko graţus prieangis ir

langų išpjaustymai, tiko dėl fotografavimo. Kitos trobelės pasitaikė prieangio maţas langelis

nufotografuoti. Prieangyje šimtametė senelė guli ant ţemės ir valgo juodus blynus, o tie blynai padėti

ant plikos ir nešvarios ţemės. Kaimo mergaitės 12-14 metų amţiaus vaikšto gatvėje vienmarškinės, be

jokių sijonėlių. Taip darydavo visur seniau, bet dar galima ir šiandien uţtikti, tik jau labai retai.77

Taigi kaimo skurdas atsispindi ne vienoje muziejuje saugojamoje etnografinėje kaimo

fotografijoje, o taip pat vaizdţiai nupasakojamas ir ekspedicijų dienoraščiuose. Dar viename tokių

dienoraščių 1931 metais V. Trinka su P. Kiaulėnu rašė: ,,Beeidami iš kiemo į kiemą, daug ką

pastebėjome: senoviškumo, daug apsileidimo (nešvaros) ir vargo ir nemaţa ţemaitiškumo.”78

Prasta

socialinė ţmonių padėtis atsispindi ir nemaţame 34 nuotraukų pluoštelyje, pavadintame ,,Elgetos”.

Norėdami atspindėti realų to meto gyvenimą, ekspedicijos dalyviai nevengė fotoaparato nukreipti ir į

labiausiai nepasiturinčius, ţemiausio socialinio sluoksnio atstovus, išmaldos prašančius ţmones. Šios

fotografijos daţniausiai nebuvo reţisuojamos, elgetos įamţinti natūraliai, savo buvimo vietoje,

specialiai tam nepozuojant. Balys Buračas fotografuodamas savo gimtajame krašte, sudarytoje pozityvų

kartotekoje nevengė uţrašyti ir išsamesnių aprašymų apie įamţintus šio socialinio sluoksnio ţmones.

Vienoje 1922 metais uţfiksuotoje nuotraukoje apie senyvo amţiaus elgetą pateikiams toks aprašymas:

,,Senelis Danielius, jo niekas net vardo neţino, nes visi jį tik Danieliumi vadina. 91 met. senukas darbo

negaudamas elgetauja, bet gavęs darbą mėgsta dirbti uţ pinigus ar uţ valgį. Jis daug įdomių dalykų

pasakoja apie senovės laikus.” (ČDM LMS Ng-5483) [28 il.]. Kitoje 1930 metais B. Buračo darytoje

elgetos fotografijoje yra įamţinta stambi moteris: ,,Elgeta Haikė Lieja, 44 m. amţiaus (1931 m.)

Šiaulių Storoji, niekas jos kitaip nevadina ir tikros pavardės neţino. Ji tuo įdomi, kad visą savo kraitį su

savim nešiojasi, todėl ji ir stora. Čia ji turi ne tik patalynę, bet ir didelę dalį įvairių ir kitų reikmenų

kasdieniniam gyvenimui reikalingų.” (ČDM LMS Ng-5456) [29 il.]. Visgi didţiausia tokių

nepasiturinčių ţmonių dalis uţfiksuota per atlaidus įvairiuose Lietuvos miesteliuose: ,,Škapliernikas per

atlaidus Kartenos mt.” (ČDM LMS Ng-3849), ,,Elgeta per atlaidus Kretingos mt.” (ČDM LMS Ng-

5263, Ng-5264, Ng-5265, Ng-5266, Ng-5267), ,,Elgetos Kelmės mt. šventoriuje” (ČDM LMS Ng-

9167), ,,Ūkininkė dalija duonos riekutes, prašydama pasimelsti. Elgetos susirinko per pirmąją Sekminių

dieną.” (ČDM LMS Ng-3284). Muziejaus Liaudies meno skyriaus kartotekoje prie fotografijų galima

aptikti ir tokių su elgetomis susijusių vaizdų įvardijimų: ,,Elgetų tipai” (ČDM LMS Ng-5456), ,,Du

tipingi ţemaičių ubagai” (ČDM LMS Ng-4006). Šie nuotraukų pavadinimai tarsi apeliuoja į tyrinėtojo,

77 ČDM LMS La-1383, p. 4. 78 ČDM LMS La-1380, p. 10.

28

vizualinės antropologijos specialisto ţvilgsnį, siekiant įvertinti kas ,,tipiška” ar ,,netipiška”. Jau minėtas

įvardijimas ,,Elgetų tipai”, taip pat ,,Ţemaitės tipas” (ČDM LMS Ng-5214), grupinės valstiečių

nuotraukos įvardijimas ,,Tipai” (ČDM LMS Ng-3621) [23 il.] arba kartotekoje išskirtų vaizdų grupės

,,Vyrų tipai” ar ,,Moterų tipai” tarsi nusako ekspedicijos dalyvių norą fizinės antropologijos metodais

klasifikuoti, tvarkyti surinktą medţiagą pagal mokslinius standartus. Tokiu būdu šios fotografijos

tampa ne tik paprastais ţmonių portretais, bet ir puikia medţiaga antropologijos mokslui. Etnografinės

ekspedicijos fotografo neįtakotų ţmonių portretų yra ir daugiau. Viena tokių yra V. Miškinio 1939

metų fotografija, pavadinta ,,Poteriauja”, prie kurios pateiktas prierašas ,,Ūkininkas sekmadienio rytą”

(ČDM LMS Ng-10562). Fotografijoje profiliu sėdintis ant lovos vyras įamţintas su roţančiumi

rankose. Atrodo, kad šis vaizdas tarsi būtų uţfiksuotas fotografui neegzistuojant, bet stebint iš šalies

kaimo ţmogaus gyvenimą. Iš šios ir iš panašių fotografijų galima spręsti apie ekspedicijų dalyvių

holistinį supratimą, kad svarbu įamţinti visą ţmogaus kasdienybę, net ir liaudies pamaldumo formas, t.

y. tai, kaip ţmogus poteriauja. Noras fotoaparatu uţfiksuoti tokius, net ir labai asmeninius, kasdieninio

gyvenimo momentus, buvo toliaregiškas ţvilgsnis į ateitį.

Taigi apţvelgus etnografines fotografijas, galima pastebėti, kad to meto kaimo gyvenimą

atspindi ne vien materialūs daiktai, bet ir ţmonės, jų išvaizda, apranga, elgesys, atliekamas darbas, taip

vadinama kasdienybės etnografija. O tokiose nuotraukose vaizduojami objektai galėjo būti pateikti tiek

natūraliame, tiek, kaip bus galima įsitikinti kitame skyrelyje, ir sureţisuotame aplinkos kontekste.

2.3. Surežisuotos etnografinės fotografijos

Atidţiau perţvelgus ir išanalizavus Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugomų

etnografinių ekspedicijų fotomedţiagą, kyla klausimas, ar autentiški juose vaizuojami etnografiniai

vaizdai? Kiek jie atspindi gyvenimo realybę, o kiek jie yra fotografo sukurtos subjektyvios realybės

atspindys? Nuotraukose kartais galima pastebėti labai akivaizdţiai sureţisuotus etnografinius kaimo

vaizdus ar fotografuojamų objektų kompozicijas. Minėtą problemą aptarsime plačiau šiame skyriuje.

Visų pirma tarp etnografinių kaimo nuotraukų labai daug vaizdų, kur įvairūs namų apyvokos

daiktai, baldai, ţemės ūkio padargai yra specialiai išnešti iš savo būvimo vietos ir nufotografuoti visai

jiems nederamose vietose. Kyla klausimas, kodėl fotografuojant daiktai nėra palikti autentiškoje savo

aplinkoje. Pavyzdţiui, vienoje nuotraukoje I. Končiaus ir V. Švipo ekspedicijoje, vykdytoje 1934

metais uţfiksuoti sląstai ţiurkėms, kurie padėti vidury kiemo ant plikos, ţole neuţţėlusios ţemės

(ČDM LMS Ng-439) [5 il.]. Kitoje fotografijoje J. Timukas 1937 metais yra įamţinęs verpimo ratelį,

29

kuris pastatytas kaţkur kieme ant ţolės (ČDM LMS Ng-4255). Panašių daiktų, kurie būtų ne pastato

viduje - namuose, klėtyje, yra įamţinta ir daugiau: kėdutė pastatyta viduryje pievos ir nufotografuota J.

Timuko 1937 metais (ČDM LMS Ng-5822), kuparas išneštas ir pastatytas viduryje sodybos kiemo ir

įamţintas minėto autoriaus 1938 metais (ČDM LMS Ng-6718) [3 il.], rankšluostinė, padėta lauke ant

ţemės, atremta į kitą rakandą ir nufotografuota K. Varnelio 1939 metais (ČDM LMS Ng-8413),

kabykla drabuţiams kabinti taip pat išnešta į lauką ir įamţinta ekspedicijos fotografo L. Kazoko 1940

metais (ČDM LMS Ng-11471). Pastarajame vaizde, kad graţiau ir įtikinamiau atrodytų, jog tai

kabykla, dar uţkabintas ir paltas. Kitose nuotraukose matyti, kad daiktai, kurie paprastai turėtų kabėti

namo viduje, viename iš kambarių, yra išnešti į lauką ir pakabinti ant išorinės gyvenamojo namo ar

ūkinio pastato sienos. Pavyzdţiui, Aleksandro Lengvino 1935 metais nufotografuotas laikrodis

pakabintas ant vieno iš sodybos pastatų lauko pusėje sienos (ČDM LMS Ng-3558) [4 il.]. Kadangi

aiškiai matyti nuo daikto saulės spindulių mestas šešėlis ir pastatų išorei būdingesnė sienos faktūra,

galima teigti, kad ir kitos nuotraukos yra fotografuotos ne viduje: skirtingų fotografų ir skirtingais

metais įamţintos rankšluostinės (ČDM LMS Ng-3559, Ng-5871, Ng-19257). Gana komiškai atrodo

viename stiklo negatyve uţfiksuotas toks vaizdas: lovos rėmas su dailiai padarytais jos galais pastatytas

pievoje, o uţ jos nuo kalno tolyn atsiveria graţus gamtos vaizdas su eţeru (ČDM LMS Ng-7867) [1 il.].

Šis gana kontrastingas daikto ir aplinkos vaizdas, ţiūrint mūsų akimis, net kelia juoką. Tačiau minėto

kadro esmė – uţfiksuoti jau nebenaudojamą kukliai puoštą lovą. Šios fotografijos autorius J. Timukas,

dalyvavęs 1937 metų etnografinėje ekspedicijoje, galbūt net nesiekė specialiai sukurti tokio iš paţiūros

siurrealistinio vaizdo. Panaši nuotrauka yra uţfiksuota 1934 metais, kur lentynėlė – šaukštdėtė pastatyta

ant ţolės šalia nedidelio tvenkinėlio, tolumoje matosi ūkinis pastatas (ČDM LMS Ng-1543). Gana

komiškai atrodo dar kita, tik ne itin kokybiška fotografija, kurioje matyti spintos durys, pastatytos ant

ţolės, neţinia ar į ką nors atremtos, ar iš kitos pusės jas prilaiko ţmogus (ČDM LMS Ng-845). Kaip ir

aptartoji lova, kurios buvo likę tik rėmai, ar spintos durys, taip ir nemaţa dalis kitų daiktų yra

nufotografuoti tik atskiromis dalimis. Pavyzdţiui, pakabinamo suduţusio ţibinto, padėto ant ţemės,

nuotrauka, daryta 1931 metais (ČDM LMS Ng-4774), stalo koja pastatyta šalia pastato ir

nufotografuota J. Timuko 1937 m. (ČDM LMS Ng-5791) [6 il.].

Galima pastebėti, kad fotografuojant stengtasi įamţinti ne tik išlikusius, dar naudojamus daiktus,

bet ir jau seniai nebenaudojamas jų dalis, išlikusius puošybos elementus. Kokios buvo prieţastys,

nulėmusios tokios materialinės kultūros fiksavimą? Modernėjant visuomenei įvairūs senieji daiktai,

ţemės ūkio padargai būdavo vis labiau uţmirštami, padedami kur giliai ūkiniame pastate, mediniai –

sukūrenami, todėl ekspedicijos dalyviai daţnai įamţindavo jau aplūţusius, sutrūnijusius, be kai kurių

dalių likusius daiktus. Daţnai senieji savos gamybos ir puošybos daiktai jau nebebūdavo jiems skirtose

30

vietose ir nebeatlikdavo savo funkcijos. Norint juos įamţinti fotoaparatu, reikėdavo pasistengi juos

ištraukti į dienos šviesą iš nebenaudojamų rakandų krūvos. Galbūt todėl, vien dėl apšvietimo stokos

gyvenamojo namo ar ūkinio pastato patalpoje, labai daţnai daiktai būdavo išnešami į lauką, pastatomi

ant ţemės ir fotografuojami. Daţnai ir etnografinių ekspedicijų dienoraščiuose yra minima, kad dėl

fotoaparatų to meto prastos kokybės nebuvo įmanoma net ir namų aplinkoje nufotografuoti dar galbūt

naudojamų buities daiktų, baldų. Ypač sudėtinga buvo fotografuoti uţdarose patalpose – klėtyse ar

kituose ūkiniuose pastatuose – esančių daiktų, kur dėl langų stokos natūralios dienos šviesos

apšvietimo nebuvo. B. Buračas viename 1936 metų ekspedicijos po Salako valsčių dienoraštyje mini:

,,Gryčioje stovi sena šėpelė raudonai daţyta ir juodos papuošimų gėlės išrašytos. Nors rizikingas

fotografavimas tamsių raštų ant tamsaus fono, bet bandau fotografuoti, nes čia nėra ir vilties daugiau ką

gerą berasti.”79

Kaip matyti iš aprašo, esant dar netobuloms fotoaparato techninėms galimybėms,

nufotografuoti pastato viduje daţnai buvo neįmanoma. Apie tai viename iš savo straipsnių, kaip

tinkamai fotografuoti etnografinius objektus, yra rašęs Kazys Laucius: ,,Daiktus ar audinius dėl šviesos

sąlygų daţnai gali tekti išnešti iš kambarių į orą.”80

Kartais ir lauke fotografas ieškodavo gana įdomių

sprendimų, kaip geriau įamţinti tam tikrą objektą, pavyzdţiui, rugienoms grėbti skirtą labai platų grėblį

(ČDM LMS Ng-135). Kad geriau matytųsi minėtas darbo įrankis, jis buvo šonu pastatytas prie įėjimo į

namą. Pastato durys atidarytos, o viduje matyti tik tamsa, todėl tokiame fone labai gerai išryškėja

šviesus grėblys.

Manoma, kad taupant kadrus ir fotomedţiagas, neretai ekspedicijos dalyviai sustatydavo grupę

etnografinių daiktų ir nufotografuodavo. Vienas tokių vaizdų įamţintas J. Lingio 1939 metais, kuriame

matyti į tvorą atremti šeši darbo įrankiai (ČDM LMS Ng-8083). Kartotekos kortelėje ant priklijuoto

pozityvo yra abėcelės raidėmis suţymėti, o apačioje iš eilės įvardinti uţfiksuoti objektai: ,,Dvi kaponės,

šakelės mėšlui kratyti, grėbliukas darţams, du kabliai mėšlui versti.” Panašus atvejis yra ir dar vienoje

1939 metais to paties ekspedicijos dalyvio uţfiksuotoje nuotraukoje. Joje matosi nufografuoti trys

buities daiktai, pastatyti kaţkur ant pievos, vėliau suţymėti raidėmis ir įvardinti: lenktuvas, muštukė ir

ţibinčius (ČDM LMS Ng-8174). Kita panašaus pobūdţio 1934 metų fotografija, kurioje yra įamţinti

labai skirtingi objektai – tai spąstai pelėms ir ant jų padėtos trejos skirtingų raštų pirštinės (ČDM LMS

Ng-743). Nėra iki galo aišku, ar taupydamas kadrus fotografavas padarė tokią neįprastą daiktų

kompoziciją, ar tiesiog jam pasirodė, kad spąstai yra labai geras pagrindas pirštinėms padėti ir jas

uţfiksuoti.

79 ČDM LMS La-1383, p. 16. 80 Laucius K. Prašome visus į fotomėgėjišką talką!, - Ţemėtvarka ir melioracija, 1936, nr. 2, p. 62. Prieiga per internetą:

http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=7992&biRecordId=2729 (Ţiūrėta 2015-05-05)

31

Prastos fotografijos technikos galimybės nulėmė ir kitų nuotraukų, nufotografuotų neautentiškoje

aplinkoje, atsiradimą. Jose kaimo ţmonės nufotografuoti lauke prie darbo įrankių, kuriuos paprastai

naudoja namuose. Nemaţai teko aptikti nuskenuotų fotografijų negatyvų ir pozityvų, kur įamţintos

beverpiančios moterys prie savo namų lauke (ČDM LMS Ng-894, Ng-895, Ng-896, Ng-4106, Ng-

4258, Ng-7884 [7 il.], Ng-15754 ir kt.), nors paprastai toks darbas atliekamas namų aplinkoje, viduje.

Šiuo atveju moterys sėdi prie verpimo ratelio ar verpstės savo namų kieme ir vaizduoja dirbančios.

Kitoje 1931 metų nuotraukoje net audimo staklės išneštos į sodybos kiemą ir prie jų sėdi moteris (ČDM

LMS Ng-4699). Ji vaizduoja tariamai audţianti, nors staklės yra tuščios, jokių siūlų ar audinių nėra.

Galima manyti, kad staklės yra nebenaudojamos, o atgabentos į kiemo vidurį tik ekspedicijos dalyvių

prašymu nufografuoti. Dar viename panašaus pobūdţio J. Dovydaičio 1935 metais Nidoje

uţfiksuotame kadre yra senyvo amţiaus moteris, inventorinėje knygoje įvardijama kaip ţvejė, sėdinti

prie namo ant laiptų ir malanti kavą (ČDM LMS Ng-4485) [8 il.]. P. Kiaulėno 1931 metų fotografijoje

matyti sodybos kieme dvi moterys: viena atsisėdusi šalia vytuvų veja siūlus, kita netoliese stovi su

sviestamūše ir muša sviestą (ČDM LMS Ng-4042). Šios, aiškiai sureţisuotos, fotografijos darytos

lauko sąlygomis tikriausiai vien dėl prasto apšvietimo gyvenamojo namo patalpose. Jei namuose tamsu

ir vis vien norima įamţinti kadrą, pavyzdţiui, verpėją, sumanyta tai geriau daryti prie namo, kieme.

Galbūt, kitu atveju, pastaroji vieta yra patrauklesnė ir labiau tinkama estetiškai graţiai ir kokybiškai

nuotraukai, nei namų vidaus aplinka. Vis dėlto ne vien fotografavimo aplinka išduoda sureţisuotą

darbo procesą. Pasitaiko fotografijų, kada paprašyti nusifotografuoti, daţnai nuotraukoje kaimo ţmonės

atrodo susikaustę, statiški ir ţiūrintys tiesiai į fotoaparato objektyvą. Vienas tokių kadrų – tai 1934

metų I. Končiaus ir V. Švipo ekspedicijoje įamţinta verpianti moteris (ČDM LMS Ng-894, Ng-895,

Ng-896). Kita fotografija daryta J. Timuko 1937 metais, kurioje merginos pozuoja prie darbo įrankių:

viena prie audimo staklių, kita prie verpimo ratelio, trečia – tariamai padeda audėjai (ČDM LMS Ng-

4294) [18 il.]. Tais pačiais metais ir to paties fotografo daryta dar viena nuotrauka, kurioje vyras

pozuoja bedirbantis, t. y. rodo kaip karšia vilnas (ČDM LMS Ng-7942). Ţinoma, nėra abejonių, kad

šiose minėtose fotografijose, ţmonės ne vien prieš fotoaparato objektyvą uţsiima tomis veiklomis,

kurias šiuo atveju akivaizdţiai demonstruoja. Šių kaimo ţmonių kasdienybėje tuo metu dar nebuvo

išnykę nuotraukose įamţinti verslai ir amatai, tik fotografuojami kai kurie ţmonės minėtuose kadruose

atrodo labiau pasitempę, galbūt net graţiau apsirengę. Yra dalis fotografijų, kurios verčia suabejoti

natūralaus vaizdo objektyvumu. Atrodo toks sunkus ir alinantis darbas yra šienapjūtė ar rugiapjūtė, bet

ţmonės nuotraukose darbymečiu atrodo graţūs, nenuvargę.

Ekspedicijos dalyviai yra uţfiksavę ne vieną fotografiją, kur su lauko darbų įrankiais pozuojama

kone meniškiems siuţetams. Viena tokių nuotraukų uţfiksuota B. Buračo 1934 metais: nupjautų rugių

32

lauke stovi du vyrai su ant peties uţdėtais dalgiais, iš šonų dvi moterys, kurių viena laiko pabaigtuvių

vainiką, kitą glėbyje laiko pluoštą rugių, uţ jų matosi dar besidarbuojantis ir nupjautų rugių pluoštą

laikantis vyras (ČDM LMS Ng-5482) [17 il.]. Kita, kurią jau galima pavadinti menine etnografine

fotografija yra taip pat B. Buračo 1932 metais fotografuota, kurioje pozuoja ant nulinkusios medţio

šakos sėdinti pasipuošusi jauna mergina su grėbliu rankose (ČDM LMS Ng-5489) [20 il.]. Dar viena to

paties autoriaus 1934 metais fotografuota nuotrauka, kurioje puošniai apsirėdţiusi mergaitė su

nedideliu grėbliu rankoje stovi tarp sustatytų kviečių gubų (ČDM LMS Ng-5461) [19 il.]. Zita Pikelytė

savo daktaro disertacijoje ,,Lietuvos provincijos fotografija 1918 – 1940 metais” taip pat yra

pastebėjusi kaip buvo reţisuojamos lauko darbų scenos:

Veikiausiai kraštotyrinės fotografijos įtakoje etnografinių motyvų yra uţfiksavęs Povilas Šinskis.

Jo fotografijose aiškiai matyti, jog veikėjai kruopščiai ruošėsi būsimai scenai: grėbėjos vilki švariais

kaimiškais drabuţiais, iš tolo šviečia baltos moterų skarelės ir prijuostės; šienpjoviai taip pat dar

nuovargio neišsekinti, dar tik pradėję varyti savas pradalges, su drobiniais apdarais, tiesa, antrojo

vyriškio kelnės ties keliais sulopytos, bet tai tik suteikia akimirkai natūralumo. Abi fotografijos

grupinės, tačiau abi jos turi po pirmaplanę dominuojančią figūrą, geraširdiškai besišypsančią,

ţvelgiančią tiesiai į objektyvą ir galinčią būti visiškai savarankiška. Likusios nuotraukų figūros,

sustingusios tam tikroje pozoje ar tam tikrame judesyje, tik papildo kompoziciją ir padeda perteikti

šieno pjovimo ar grėbimo įspūdį.”81

Ţymiausias Lietuvos etnografinės fotografijos atstovas B. Buračas išties mėgo romantizuoti

kaimo gyvenimą, ūkio darbus. Tai matyti ir kitame jo 1931 metais darytame kadre, kuriame įamţinta

taip pat maţa mergaitė, klūpinti ant lieptelio. Stiklo negatyvas inventorinėje knygoje įvardintas taip:

,,Alytė Buračaitė velėja baltinius” (ČDM LMS Ng-5484) [16 il.]. Dar viena nuotrauka, daryta to paties

autoriaus, atrodo, atitinka visus idealaus etnografinio vaizdo kanonus. Joje įamţinta prie verpimo

ratelio sėdinti senyva moteris, apsirengusi tautiniais drabuţiais, ryšinti nuometą (ČDM LMS Ng-

12527). 1935 metais Kupiškio krašte daryta nuotrauka yra akivaizdţiai sureţisuota. Vaizdas kurtas

pagal tai, kaip buvo įsivaizduojamas idealus XIX a. pabaigos – XX a. pradţios kaimas. Ţinoma,

nagrinėjamoje fotografijoje matomas portretas neatitinka realaus gyvenimo vaizdavimo. Tai, kad

šventiniais drabuţiais vilkinti moteris dirba įprastinius, kasdieninius darbus, t.y. verpia, labiausiai ir

išduoda reţisuotą kadrą.

81 Pikelytė Z. Daktaro disertacija, Lietuvos provincijos fotografija 1918-1940 metais. Vilnius: Vilniaus dailės akademija,

2012, p. 108.

33

Panaši fotografija, kur mergina vilki stilizuotą tautinį kostiumą ir verpia rateliu, yra įamţinta XX

a. 4-ajame dešimtmetyje profesionalaus fotografo Antano Naruševičiaus. Šią ir kitas minėto autoriaus

panašaus pobūdţio nuotraukas, išleistas reprezentacinių atvirukų pavidalu, savo daktaro disertacijoje

aptaria Zita Pikelytė. Ji teigia, kad nepriklausomoje Lietuvoje, kuriant valstybės įvaizdį bei formuojant

piliečio sąmoningumą, savęs, kaip tautos, suvokimą, į pirmą planą buvo iškeltas etnokultūrinis

paveldas, taip pat tuo laiku didelis dėmesys skirtas tautiniam kostiumui propaguoti ir įtvirtinti.82

Tuo

metu tautiškai ideologijai skleisti pasitelkta fotografija: reprezentacinėse ketvirtojo dešimtmečio

nuotraukose, publikuotose spaudos puslapiuose, ypač leidţiamose atvirukais, perteikiama idealizuota

realybė, išryškinami nacionaliniai atributai, tokių fotografijų estetikos pagrindą sudaro dirbtinai sukurta

simbolika.83

Galima pastebėti, kad nuo bendrų tautinių idėjų ir jų propogavimo įamţintuose vaizduose

neatsiliko ir fotografuojantys ekspedicijų dalyviai.

Nenatūraliai uţfiksuotų portretų yra nemaţai išlikę. Kitos dvi fotografijos yra darytos taip pat B.

Buračo, kuriose prie siuvimo mašinų įamţinti keliaujantys kaimo siūvėjai: mergina (ČDM LMS Ng-

12510) ir du jauni vyrai (ČDM LMS Ng-12511). Iš nuotraukų matyti, kad šios tuo metu svarbios

profesijos atstovai mielai pozuoja fotografui. Įdomių kaimo ţmonių portretų galima aptikti ir daugiau.

Vienas tokių pavyzdţių – Vlado Miškinio 1940 metų fotografija ,,Eina sėti rugių” (ČDM LMS Ng-

12502). Joje uţfiksuoti besiruošiantys sėjai valstiečiai: vyras – sėjėjas per petį persimetęs drobinį

maišelį su grūdais, o moteris – birţytoja rankose, laiko šiaudų pluoštelį birţėms ţymėti. Dar viena

dviejų ţmonių portretinė nuotrauka uţfiksuota su tokiu įrašu: ,,Rūgiapiūtės pabaigtuvių (nuobaigų)

vainikas, įteikiamas šeimininkei, juosta šeimininkui” (ČDM LMS Ng-7353). Fotografijoje stovi

moteris su rugių nupintu pabaigtuvių vainiku, o vyras rankoje laiko iš tų pačių rugienų nupintą juostą.

Šioje K. Meko 1938 metais darytoje portretinėje nuotraukoje, kaip beje, ir prieš tai minėtose, matyti,

kaip ţmonės noriai pozuoja etnografinių ekspedicijų fotografams. Akivaizdţiai reţisuotas 1930 metais

B. Buračo fotografuotos moters portretas, pavadintas ,,Nerėja” (ČDM LMS, eksponatas numerio

neturi). Nors joje gerai ir nesimato ar moteris neria vąšeliu, ar mezga virbalais, tačiau labiausiai ,,į akis

krenta” ant jos kelių graţiai sudėti rankdarbiai: įvairių raštų pirštinės ir siūvinėta staltiesė. Tokia, kiek

šypseną keliančia fotografija, buvo norima ne tik įamţinti tam tikra veikla uţsiimančią moterį, bet ir

kartu parodyti jos jau anksčiau nuveiktus darbus. Mielai B. Buračui pozuoja dar vienoje nuotraukoje

savo namų aplinkoje įamţinta labai skurdţiai gyvenanti šeima – vyras, ţmona ir maţametis vaikas

(ČDM LMS Ng-12513). Prie 1938 metų pozityvo yra ir trumpas fotografuoto namo aprašymas:

82 Pikelytė Z. Daktaro disertacija, Lietuvos provincijos fotografija 1918-1940 metais. Vilnius: Vilniaus dailės akademija,

2012, p. 82. 83 Ten pat.

34

,,Nudrėbtas iš molio, priešaky ţvirduobės sargas J. Skudrys su šeima. Trobelė be langų, be baldų

viduje, miegama asloje ant šiaudų.” Tokios fotografijos, kuriose uţfiksuotas ne vien tik namas, bet ir

šalia stovintys jo gyventojai, yra nepaprastai vertingos. Iš gyvenamo būsto, ţmonių aprangos, išvaizdos

galima spręsti apie jų to meto turtinę, socialinę padėtį. Labai išraiškingi yra kiti dviejų moterų portretai.

V. Ţukausko 1939 metais įamţinta senolė (ČDM LMS Ng-9882), kuri, kaip įvardinta nuotraukos įraše,

yra kaimo ,,daktarė”. Neţinia, kodėl pastarasis ţodis uţrašytas tarp kabučių, bet labiausiai tikėtina, kad

moteris yra taip vadinama ragana, kuri kaimuose ţinodavo įvairiausių būdų, kaip uţkalbėjimais,

ţolelėmis ir kitomis panašiomis priemonėmis gydyti ţmones. Kitos panašios moters portretas yra

darytas B. Buračo 1930 metais (ČDM LMS Ng-12522). Fotografijoje ji įamţinta ne viena, nes rankose

dar laiko kūdikį, o šalia yra toks įrašas: ,,Kaimo burtininkė – kerėtoja Labikienė M. Rankose laiko

mergaitės pamestą kūdikį”.

Kitą portretinių nuotraukų dalį sudaro daugiausia moterys, apsirengusios tradiciniais šventiniais

ar darbo drabuţiais arba jų dalimis, kurios įvairiais rakursais pozuoja fotografui. Vieni geriausių tokių

nuotraukų pavyzdţių uţfiksuoti keliose 1938 metais K. Meko darytose fotografijose. Vienoje jų

moteris, apsivilkusi tradiciniais darbiniais drabuţiais, nufotografuota iš nugaros (ČDM LMS Ng-7341),

o kitoje – iš priekio (ČDM LMS Ng-7342). Ţiūrint į vaizdus, galima manyti, kad savo sodybos kieme

įamţinta moteris tuo metu ir vilkėjo šiais drabuţiais, tačiau ekspedicijos dalyvio paprašyta, ji mielai

juos demostravo ir leidosi nufotografuojama iš visų pusių. Visai kas kita, kai kalbama apie šventinius

drabuţius, kuriuos moterys vilkėdavo nedaţnai ir ypatingomis progomis. Labiausiai tikėtina, kad jais

vilkinčios moterys juos specialiai apsivilkdavo ar uţsirišdavo kokią nors tradicinę galvos dangą.

Pastarasis atvejis puikiai matomas pluoštelyje nuotraukų, kur moterys riša nuometą ar dėvi ,,čypką”.

Tarp 1934 metų fotografijų tos pačios moters, rišančios nuometą, yra keletas iš įvairių rakursų:

pirmiausia, įamţinta kai rišama minėta galvos danga (ČDM LMS Ng-700), jau rišančios nuometą ir

sėdinčios prie įėjimo į namą ar klėtį portretas (ČDM LMS Ng-705), minėta galvos danga

pasipuošusios, stovinčios namo kieme ir rankose laikančios roţančių nuotrauka (ČDM LMS Ng-699,

Ng-703), pasisukusios profiliu ir demonstrujančios sudėtingą nuometo rišimą vaizdas (ČDM LMS Ng-

701, Ng-704). Kituose kadruose moterys ant galvos uţsidėjusios tradicinę galvos dangą – ,,čypką” ar

,,čypką” kartu su skarale (ČDM LMS Ng-1485, Ng-1486, Ng-6570). Beje, pirmosiose dvejose

fotografijose yra uţfiksuota ta pati moteris, kuri rišėjo ir nuometą. Matyt, ekspedicijos dalyvio ji buvo

paprašyta pademonstruoti turimus galvos dangos pavyzdţius: nuometą, ,,čypką” ar skarelę. Vienoje B.

Buračo 1938 metais darytoje nuotraukoje įamţinta moteris uţsidėjusi puošniai atrodančią, kaip

aprašyme nurodyta, svočios kepurę (ČDM LMS Ng-7819). Kita moteris buvo paprašyta apsivilkti ir

pademonstruoti sermėgą arba, kaip apraše įvardinta, milinę. Basa, prie ţydinčio gėlių darţelio stovinti

35

moteris apsivilkusi storą ţieminį drabuţį nufotografuota iš priekio (ČDM LMS Ng-816) ir iš šono

(ČDM LMS Ng-817). Ţymusis tarpukario kraštotyrininkas yra sukūręs panašių kadrų, kur vienas tokių

darytas 1932 metais ir įvardintas įrašu: ,,Buračienė su senoviniais rūbais ir čypkeliu” (ČDM LMS Ng-

5488). Galimai fotografo motinos ar giminaitės apranga nėra nederanti pagal amţių, ko nebūtų galima

pasakyti apie kitą to paties ekspedicijos dalyvio 1934 metais darytą nuotrauką. Joje matyti senyva

moteris tautiniu kostiumu, kuris įvardintas, kaip pamergės parėdai (ČDM LMS Ng-5451) [21 il.]. V.

Miškinio 1940 metais darytas kadras irgi yra neįprastas, nes prie senyvos moters portreto yra prierašas:

,,Rozalija Kudabienė, apsivilkusi vestuvine trumpike (zakietu)” (ČDM LMS Ng-12463). Tad

pastarosiose fotografijose įamţintos moterys, iš pirmo ţvilgsnio atrodo apsirėdţiusios joms tinkama

apranga. Tik perskaičius uţrašus po nuotraukomis, galima suprasti, kad, gal būt ekspedicijos dalyvių

įkalbėtos nusifotografuoti, apsirengė pagal amţių netinkamais tradiciniais drabuţiais. Viename

tarpukariu rašytame straipsnyje tokias fotografijas tarsi pateisina K. Laucius, dalindamasis patarimais,

kaip tinkamai fiksuoti etnografinius objektus: ,,Senovinius rūbus fotografuojant, labai gera, jei jų

savininkai jais apsivilktų, nes uţvilkus ant kito, pav., jauno, nuotrauka tik juoko sukeltų.”84

Tačiau šiuo

atveju šypseną kelia prieš tai aptarti vaizdai, nors ir atitinka minėto autoriaus išsakytą nuomonę:

jaunystės drabuţiais apsivilkusios jų savininkės senyvos moterys. Kitos ekspedicijose darytos

fotografijos yra jau kone meniškos, jose kuriamas romantizuotas lietuvės portretas. Pilnu tautiniu

kostiumu apsirengusios moterys įamţintos ir labai graţiose vietose tarp gėlių ir kitų augalų (ČDM LMS

Ng-5459) [22 il.], su gėlių puokšte rankose (ČDM LMS Ng-2317). Ţinoma, vienos iš pastarųjų

nuotraukų autorių yra ir pats Balys Buračas.

Kartais sureţisuotą kadrą sunku iš karto pastebėti, kaip, pavyzdţiui, kitose dvejose fotografijose,

kur matyti namų statybos procesas. Abi nuotraukos darytos B. Buračo, viena – 1923 m. (ČDM LMS

Ng-5447), kita – 1925 metais (ČDM LMS Ng-5452) [12 il.]. Nors fotografuoti ţmonės jose yra

atsisukę į fotoaparato objektyvą, tačiau iš pirmo ţvilgsnio atrodo, kad tiesiog viduryje darbo, pastebėję

fotografą, jie atsisuko ir taip liko įamţintas kadras. Tačiau, atidţiau išnagrinėjus nuotraukas, pastebėta,

kad tam buvo specialiai pozuota. Abiejose fotografijose kaimo vyrai yra būtinai pasiėmę po kokį nors

įrankį: kas pjūklą, kas kirvį, kas matuoklį ir, atsisukę į objektyvą, tarsi rodytų kaip dirba. Pastarieji yra

pasilipėję ant namo pastolių ir graţiai kompoziciškai sustoję, o moterys ir vaikai sustoję apačioje prie

statomo namo. Tokius senosiose fotografijose, tik iš pirmo ţvilgsnio fotografo neįtakotus vaizdus, yra

pastebėjusi ir Z. Pikelytė, kuri savo daktaro disertacijoje rašo:

84 Laucius K. Prašome visus į fotomėgėjišką talką!, - Ţemėtvarka ir melioracija, 1936, nr. 2, p. 62. Prieiga per internetą:

http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=7992&biRecordId=2729 (Ţiūrėta 2015-05-05)

36

Etnografiška, gana įdomi ir motinos įtaką šeimoje iliustruojanti fotografija aptikta Kupiškio

etnografijos muziejaus skaitmeniniame archyve: joje – keturios merginos, vadovaujamos netoliese

sėdinčios motinos, palei namą tvarko gėlynus. Iš pirmo ţvilgsnio natūrali akimirka tik atrodo natūrali

ir nesuvaidinta. Atidţiau patyrinėjus nuotrauką matosi fotografo reţisūra: motina sėdi ant kelių

pasidėjusi pluoštą ţurnalų ,,Ţemės ūkis” (ir vėl taip, kad būtų perskaitomas pavadinimas) ir pirštu

rodo, ką dukros turėtų padaryti; trys merginos, nors ir dirba savus darbus, atsigręţusios klausosi

motinos, tik ketvirtoji stovi ţvilgsnį nukreipusi kaţkur tolyn į priešingą pusę; įsiţiūrėję geriau

pamatysime ir dar vieną veikėją – pro langą sceną stebintį jaunuolį (brolį ir sūnų).85

Didelė dalis sureţisuotų fotografijų fiksuoja vaizdus, kuriuose matyti kaimo ţmonės su tam

tikrais daiktais rankose, kurie galėtų būti potencialiais eksponatais muziejuje. Keletas tokių pavyzdţių,

kur specialiai komponuoti ţmonių su daiktais portretai, daţniausiai kaimiečių, uţsiimančių kokia nors

veikla – verslais ar amatais – sukonstruoti vaizdai. Vienas tokių, 1936 metų nuotraukoje

nufotografuotas dievdirbys Juozapas Paulauskas su Šv. Jurgio skulptūrėle rankose (ČDM LMS Ng-

2029) [25 il.]. Kitas kadras uţfiksuotas V. Kuprevičiaus 1932 metais, kuriame matyti kitas dievdirbys,

laikantis rankose koplytėlę (ČDM LMS Ng-19456) [26 il.]. Dar vienoje 1937 metais darytoje

fotografijoje įamţinta moteris apsistačiusi skulptūrėlėmis ir vieną laikanti rankose (ČDM LMS Ng-

3171). Nuotraukos apačioje yra aprašymas: ,,Prie statulėlių stovi dievdirbio Mikalauskio ţmona,

dievdirbys turi apie 60 m.”. Matyt, pačiam darbų autoriui nepanorus fotografuotis, tą padarė jo ţmona.

Taip pat įdomi nuotrauka yra nufotografuota 1934 metais, kurioje pirmame plane matyti labai daili,

įvairiais išraitymais ir droţiniais puošta, lazda (ČDM LMS Ng-533). Ją laiko maţa, su lyg lazda ūgio,

mergaitė. Ji, kaip įvardinta, ,,nabago darbo” lazdą laiko taip, kad uţstoja save ir savo veidą. Iš to galima

suprasti, kad šiame vaizde svarbiausia yra lazda, o antrame plane stovinti mergaitė tik puikiai ją

prilaiko geram kadrui padaryti. Daugelyje panašių nuotraukų įamţinti ne tik daiktų (skulptūrėlių,

maţosios architektūros pavyzdţių) savininkai, bet ir jų gamintojai. Tokiose nuotraukose daţnai matyti

daikto ir jo savininko ryšys: pastarasis jį gamino, daiktas savininkui labai svarbus arba tai darbo

įrankis, be kurio kaimo ţmogus neįsivaizduoja savo kasdienybės. Svarią prieţastį fotografuoti ţmones

ir jų daiktus, nagrinėdama B. Buračo kūrybą, nurodo Rūta Statulevičiūtė:

Net ir portretuose didelę dalį reikšminės erdvės uţima portretuojamojo profesiją atspindintys

daiktai (…). Jo fotografijos pilnos buitinį modelį charakterizuojančių detalių, kurias fotografas

85 Pikelytė Z. Daktaro disertacija, Lietuvos provincijos fotografija 1918-1940 metais. Vilnius: Vilniaus dailės akademija,

2012, p. 108.

37

pabrėţia nepagraţindamas ir nekeisdamas. Daiktas savo svarba prilyginamas ţmogui, todėl daţnai

stebime asmens ir jo materialios aplinkos portretą. Dėmesingumas aplinkos elementams ir

objektyvumas daro B. Buračo fotografijas dokumentalias.86

Panaši tarpukario etnografinių fotografijų situacija buvo ir Latvijoje. Su tokia 1924 – 1931 metais

etnografinių ekspedicijų metu įamţinta vaizdine medţiaga galima susipaţinti Latvijos Nacionalinio

istorijos muziejaus parengtoje virtualioje parodoje.87

Ši paroda sudaryta atrinkus kelias dešimtis

nuskenuotų stiklo negatyvų iš 802-ejų, kurie buvo įrašyti į UNESCO programos ,,Pasaulio atmintis”

Latvijos nacionalinį registrą. Kaip rašoma latviškame UNESCO organizacijos internetiniame

puslapyje, šiose tarpukario agrarinės reformos įgyvendinimo laikotarpiu darytose fotografijose

uţfiksuotas XX a. pradţios Latvijos tradicinis gyvenimo būdas.88

Iš tiesų medţiaga, saugoma viename

iš nacionalinių Latvijos muziejų, yra labai vertinga, kurioje matyti kaimų ir miestelių ţmonių atliekami

kasdieniai, daugiausia namų, ţemės ūkio darbai, taip pat kur kas maţesnė dalis įamţintų švenčių.

Tačiau, perţiūrėjus suskaitmenintus vaizdus, matyti, kad artimiausioje Lietuvai kaimyninėje šalyje taip

pat buvo nevengiama reţisuoti fotografijas. Nuotraukose įamţinti vaizdai labai artimi lietuvių

reţisuotiems kadrams, tokiems, kaip Balio Buračo, ar kitų ekspedicijų dalyvių. Tarkim, aiškiai

reţisuota yra J. Students 1927 metais daryta nuotrauka, kur prie namo lauke sėdi moteris ir veja siūlus,

o šalia ant palangės pasodintas maţametis vaikas. Fotografui J. Bikše 1927 metais darytam kadrui

vyras demonstruoja kaip suka virves. Taip pat tais pačiais metais įamţintame vaizde matyti, kaip

senyvas vyras iš tošies gamina kubilo formos indus ir ţiūri tiesiai į fotografo H. Trops objektyvą. Dar

viena reţisuota 1927 metų fotografija, kur laukuose per šienapjūtę sustoję vyrai ir berniukai pozuoja

fotografui A. Punkai. Vis dėlto nenuostabu, kad ir Latvijoje tarpukario etnografinių ekspedicijų

nuotraukos buvo reţisuojamos, nes situacija šioje šalyje buvo panaši, kaip ir Lietuvoje. Aptariamu

laikotarpiu ir kaimyninėje Latvijoje sparčiai ėmė nykti tradininis kaimas, keitėsi valstiečių gyvenimo

būdas ir kai kuriuos objektus ar reiškinius jau būdavo sunku uţfiksuoti. Be to ir paties fotografavimo

galimybės buvo ne ką labiau paţengusios nei Lietuvoje.

Taigi išanalizavus Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Liaudies meno skyriuje

saugomų tarpukario etnografinių ekspedicijų fotografijas, buvo išskirta atskira reţisuotų etnografinių

fotografijų grupė. Šios grupės nuotraukose uţfiksuoti etnografiniai vaizdai nors ir atspindi gyvenimo

86 Statulevičiūtė R. Balio Buračo ţanrinė fotografija, - Ţiemgala, 2011, nr. 2(28), p. 40. 87 LNVM. Latvijas Nacionālā vēstures muzeja virtuālā izstāde, Tradicionālo prasmju un dzīvesveida dokumentēšana

Pieminekļu valdes 1924. – 1931. gada ekspedīciju fotonegatīvos. Prieiga per internetą: http://lnvm.lv/?p=4320 (Ţiūrėta

2015-04-30) 88 Latvijas Nacionālais vēstures muzejs. 802 fotonegatīvi no LNVM krājuma nominēti UNESCO. Prieiga per internetą:

http://www.tvnet.lv/izklaide/notikumi/488601-802_fotonegativi_no_lnvm_krajuma_nomineti_unesco (Ţiūrėta 2015-04-30)

38

realybę, tačiau yra sureţisuoti. To meto fotoaparatų menkos techninės galimybės, prastas pastatų

apšvietimas, fotografo noras atskleisti senojo kaimo realybę paskatino atsirasti šios grupės fotografijai.

2.4. Svarbiausios etnografinių fotografijų kūrimo priežastys

Reikėtų paminėti, kad reţisuoti nuotraukų siuţetus vertė ir kitos aplinkybės, dėl kurių tikriausiai

vyko tarpukariu prasidėjusios etnografinės ekspedicijos. Modernėjant visuomenei sparčiai pradėjo

nykti XIX – XX amţiaus pradţios kaimas su savais papročiais, darbais, šventėmis, buitimi. Būtent

reţisūrinė fotografija paplito tarpukariu, kada sparčiai keitėsi tradicinis kaimas, kada jau vis sunkiau

būdavo rasti ką nors senoviško, autentiško. Todėl tiek daiktai, tiek ţmonės bei jų verslai buvo

fiksuojami norint bent kiek įamţinti tą laikotarpį.

Kino ir fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis apie tarpukario kraštotyrininką Balį Buračą rašo:

,,<...> fotografas daug kur etnografinius siuţetus pareţisuodavo pagal XIX amţiaus kaimo gyvenimo

stilių, nes jo kelionių laikais prieš Antrąjį pasaulinį karą ir vėliau Lietuvos kaimo kultūra jau buvo

smarkiai aptirpusi, sparčiai keitėsi ir modernėjo.“89

Daţnai fotografuojamą vaizdą norėta idealizuoti,

romantizuoti. Tą yra pastebėjusi ir L. Skeivienė savo straipsnyje apie Balio Buračo ţanrinę fotografiją,

kuriame ji mini autoriaus naivumą arba savotišką romantizmą, norą uţfiksuoti stereotipinius

tautosakoje pasitaikančių situacijų modelius.90

Kitą reţisūrinės fotografijos prieţastį, ypač pastebimą vaizduose su ţmonėmis, nurodo Rūta

Statulevičiūtė: ,,Dar viena prieţastis, galėjusi lemti pozavimą ţanrinėse fotografijose ir portretuose, –

studijinė fotografija. Esant ilgam ekspozicijos laikui, fotografuojami ţmonės privalėjo atitinkamą laiko

tarpą sėdėti nejudėdami (patogumo dėlei buvo išrastas specialus galvos laikiklis, o stovinčiam atsiremti

naudojamos kolonos, sienelės, staliukai ir t. t.). Manau, kad ši pozavimo tradicija galėjo pasireikšti ir B.

Buračo fotografavimo laikotarpiu.”91

K. Laucius tarpukariu rašytame straipsnyje, pavadintame

,,Prašome visus į fotomėgėjišką talką!”, rašo apie tai, kaip sunku daryti nesureţisuotus etnografinius

vaizdus: ,,<…> reikia stengtis fotografuoti nepastebimai, t. y., kad tie, kuriuos fotografuoji, to

nematytų. Tačiau sodţiuje labai sunku šį patarimą pritaikyti praktikoje. Turint maţą aparatuką, dar

galima šį tą padaryti, bet su dideliu, ypač su plokšteliniu, vargu ar daţnai pavyks būti ,,nepastebimu”.

Taigi, daţniausiai, tur būt, teks daryti inscenizuotas nuotraukas, <…>.”92

89 Valiulis S. Balys Buračas, - Balys Buračas: Fotografijos/ Photographs. Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 7. 90 Skeivienė L. Sugrįţimas prie B. Buračo kūrybos, - Pergalė, 1987, nr. 7, p. 183. 91 Statulevičiūtė R. Balio Buračo ţanrinė fotografija, - Ţiemgala, 2011, nr. 2(28), p. 40. 92 Laucius K. Prašome visus į fotomėgėjišką talką!, - Ţemėtvarka ir melioracija, 1936, nr. 2, p. 63. Prieiga per internetą:

http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=7992&biRecordId=2729 (Ţiūrėta 2015-05-05)

39

Nereikėtų uţmiršti, kad tarpukariu vykdytas kaimų skirstymas į vienkiemius jau vietomis

nebeleido ekspedicijų dalyviams uţfiksuoti buvusioje natūralioje, autentiškoje aplinkoje esančių daiktų,

liaudies meno, architektūros pavyzdţių. Kaip teigia Skirmantas Valiulis ir Stanislovas Ţvirgţdas, kad

tuo metu, kai Lietuvoje buvo pradėtas fotografuoti senasis kaimas, rusai, prancūzai, amerikiečiai ar

anglai jau buvo tai padarę.93

Galbūt per vėlai visuotinai imtasi fiksuoti jau kiek ,,aptirpusią” lietuvių

etninę kultūrą, buvo galima tą pradėti anksčiau, bet tam neleido įvairios prieţastys.

Apie nepriklausomybės laikotarpiu vykdytas reformas uţsimenama V. Juodakio knygoje

,,Lietuvos fotografijos istorija 1854-1940“. Joje rašoma, kad visame krašte kaimus skirstė į

vienkiemius, o perkeliant senovinius, su vertinga liaudies ornamentika trobesius, naujoje vietoje jie

prarasdavo savo etnografinę vertę, nes atstatydavo jau ne tokius.94

Taigi B. Buračui rūpėjo viską, ką

rasdavo kaimuose dar nesugiauta, kuo skubiau nufotografuoti.95

Minėtas fotografas kartu su Viktoru

Kuprevičiumi 1936 metų ekspedicijos dienoraštyje dalinasi viename kaime patirtais įspūdţiais: ,,Į

pietus nuo Salako uţ kokio ketverto kilometrų radome didoką Aţelių kaimą jau draskomą į

vienkiemius. Kitos trobos jau po pusę nugriauta ir išveţta vienkiemin. Kaimo seniūnas jau gyvena

vienkiemy.”96

Tame pačiame dienoraštyje rašoma ir apie kitą kaimą: ,,Privaţiuojam Pratkūnų kaimą.

Kaimas išdalytas į vienkiemius, trobos nugriautos ir iškeltos iš kaimo. Sodybose likusi geroka kaimo

dalis, kurios gal būt likosi tik laikinai.”97

Lietuvos matininkų ir kultūrtechnikų sąjungos pirmininkas M. Chmieliauskas bei Fotografijos

sekcijos pirmininkas M. Niemčinavičius 1937 metų rašte, skirtame Vytauto Didţiojo kultūros

muziejaus direktoriui P. Galaunei, guodţiasi besikeičiančia Lietuva ir dţiaugiasi nykstančio kaimo

fotografavimu:

Per keliolika nepriklausomo gyvenimo metų Lietuvos kraštovaizdis ţymiai pakito. Senasis kaimas

su savo sodybinėmis ypatybėmis, senybinės statybos nuotrupomis, ornamentiniais pagraţinimais

uţleidţia vietą naujoviškos dvasios statybai, koplytėlės, pakelių iškrypę kryţiai baigia nykti ir griūti

vėjo ir lietaus niokojami, patsai gamtovaizdis ryškiai pakito <…>. Naujovės dvasia baigia nustelbti

perkrypusį ir atgyvenusį ištisų amţių palikimą, dar keli laiko ţingsniai, ir nebeliks nė blankesnių

praeities pėdsakų. / Turėdami prieš akis tokį veikų ir kontrastingą Lietuvos kraštovaizdţio kitimą,

ryţomės foto nuotraukoje būsimosioms kartoms nors maţa dalimi išsaugoti tai, ko po kelerių metų jau

93 Valiulis S., Ţvirgţdas S. XX a. Lietuvos fotografija, - XX a. Lietuvos fotografijos antologija. Vilnius, Lietuvos

fotomenininkų sąjungos fotografijos fondas, 2011, 1, p. 11. 94 Juodakio V. Lietuvos fotografijos istorija 1854-1940. Vilnius, Austėja, 1996, p. 121. 95 Ten pat. 96 ČDM LMS La-1382, p. 8. 97 Ten pat, p. 20.

40

nebebus galima paprasta akim stebėti.98

Tarpukariu būta ir pasipiktinimų dėl nefiksuojamų etnografinių vaizdų bei skatinimų tai daryti.

Minėtu laikotarpiu profesorius Ignas Končius pabrėţė etnografinį fotografijos kryptingumą ir teigė, kad

jie, kaip Lietuvos fotomėgėjų sąjungos nariai, turi galingą ginklą – fotografiją, jie uţkirs kelią mūsų

krašto senienoms dingti, išsaugos etnografinius paminklus, jų surinkta medţiaga bus gausiausias

ateičiai skirtas praeities šaltinis.99

Taigi dalis etnografinėse ekspedicijose darytų fotografijų buvo reţisuotos, o ne iš šalies stebėtos

fiksuojant natūralius vaizdus. Kokios prieţastys skatino taip elgtis? Visų pirma, etnografiniai daiktai

buvo tiesiog dokumentiškai įamţinami, ţinant, kad tie vaizdai pateks į muziejaus archyvą. Tuo metu

vyravo poţiūris, kad daikto tradicinė funkcionavimo vieta nėra svarbi. Fotografuojant svarbus buvo tik

pats objektas. Visa tai įamţindami, ekspedicijos dalyviai puikiai numanė, kad pastarieji etnografiniai

daiktai ilgai nebebus naudojami, juos išstums modernesni, gamyklose pagaminti ūkio padargai, namų

apyvokos rakandai, baldai ir kita. Manyta, kad senieji daiktai sutrūnys, pasens ar šeimininkai tiesiog

jais atsikratys. Tai rodo ir ne vienas ekspedicijos dalyvių įrašas dienoraščiuose. Viename iš jų V.

Bičiūnas 1927 metais rašė: ,,Viena – kita moteris pasisakė sukūrenusi senus verpstus, nes jie buvę

nebereikalingi.”100

Iš to galima suprasti, kad kaimo ţmonės nevertino viso to, kaip muziejinių vertybių

ir daţnai, kas buvo įmanoma sukūrenti, tai ir padarydavo.

Etnografinės ekspedicijos buvo rengiamos M. K. Čiurlionio galerijos (vėliau pavadintos Vytauto

Didţiojo kultūros muziejaus vardu), todėl vienas svarbiausių tokių kelionių po kaimus tikslų buvo

liaudies meno, kitų etnografinių eksponatų rinkimas. Tokiu būdu ţmonės atsikratydavo ūkyje

nebenaudojamais padargais, buities rakandais, muziejui atiduodavo iš supuvusios koplytėlės

išbyrėjusius ir išsaugotus šventuosius ar kitokias muziejines vertybes.101

Deja, būsimų eksponatų ne

visada taip lengvai pasisekdavo gauti: ţmonės per didelės sumos uţ juos paprašydavo, arba tiesiog

nenorėdavo jų atiduoti. Todėl norint bent įamţinti ekspedijų metu rastus, tačiau negautus norimus

eksponatus, didţiausiu pagalbininku tapdavo fotoaparatas. Apie tai uţsimenama ne viename

išlikusiame ekspedicijų dienoraštyje, kaip 1931 metų K. Ausiejaus: ,,Šiandien pradedu derybas su

šeimininkais dėl eksponatų įsigijimo. Nutarėm blogiausiu atveju, jei eksponatas sunkiai išgaunamas

98 1937 balandţio 26 d. Lietuvos matininkų ir kultūrtechnikų sąjungos pirmininko M. Chmieliausko ir Foto sekcijos

pirmininko M. Niemčinavičiaus raštas Nr. 478 V. D. kultūros muziejaus direktoriui P. Galaunei, ČDM LMS, b. V. D.

kultūros muziejaus – Vast. M. K. Čiurlionio v. dailės muziejaus gaunamieji raštai 1936-1948 m. 99 Juodakio V. Lietuvos fotografijos istorija 1854-1940. Vilnius: Austėja, 1996, p. 155. 100 ČDM LMS La-1370, p. 100. 101 Pikelytė Z. Daktaro disertacija, Lietuvos provincijos fotografija 1918-1940 metais. Vilnius: Vilniaus dailės akademija,

2012, p. 42.

41

pasiūlyti nufotografuoti. Nutarimas vykęs.”102

Kartais ekspedicijų dalyviai įsigudrindavo įvairiais

būdais gauti būsimas muziejaus vertybes. Apie tai 1927 metais vykusios ekspedicijos dienoraštyje rašo

V. Bičiūnas: ,,Pirkinių tuo tarpu nepadaryta nei vieno. Bet daugelis prašo, kad juos nufotografuoti.

Fotografuoti sutinkame, bet su sąlyga, kad fotografuojami ţmonės mainais ką – nors mums uţ tai duotų

(audinių, mezginių, ar kitką).”103

Dar vienas panašus pavyzdys minimas J. Andriejauskio 1931 metais

rašytame etnografinių darbų dienyne: ,,Jiems prašant aš su savo aparatu 9 x 12 nufotografavau visą

šeimą ir atskirai pavieniui. Fotografijas nutarėm duoti veltui, kaip ir kaitą uţ eksponatus.”104

Tad iš

aprašymo galima suprasti, kad ţmonės labai noriai fotografuodavosi, net patys prašydavosi įamţinami

ir nepagailėdavo uţ tai ką nors atiduoti muziejui. Norą fotografuotis paaiškina ir Liaudies meno

skyriuje saugomuose negatyvuose ir pozityvuose esanti gausi vaizdų su ţmonių portretais kolekcija.

Dar vienas dalykas, kuris vertė reţisuoti įamţinamus vaizdus – tai meniškumo siekis. Tai ypač

ryšku Balio Buračo fotografijose. Tarpukario tapytojas, meno istorikas, etnografas, muziejininkas

Antanas Rūkštelė nurodė įvairių fotografijos rūšių skirtumus. Jis išskyrė mokslinę fotografiją: ,,<...> iš

profesionaliosios fotografijos ţmogus verčiasi, pragyvena, o meninė reikalauja tik išlaidų, nes tai esąs

pomėgis ieškoti groţio, mokslinė fotografija nesusijusi nei su pasipelnymu, nei su menu – čia

svarbiausia aiškiai atspindėti fotografuojamą objektą. Meninei fotografijai svarbu ne ką fotografuoti, o

kaip, kokia forma. Jai patogesnis tas motyvas, kuris neturi nei mokslinės, nei kultūrinės reikšmės.“105

Tad iš jo minčių galima suprasti, kad profesionalioji fotografija buvo kaip amatas, kuriuo uţsiimdavo

daţniausiai savo fotoateljė turintys fotografai, meninė fotografija buvo fotografų menininkų sritis, o

mokslinė – tai tokia fotografija, kuri galėjo būti naudinga įvairių sričių mokslui. Kalbant apie pastarąją,

reikia paţymėti, kad jai priklausytų ir etnografinė fotografija. Tačiau iš nemaţos dalies B. Buračo

fotografijų galima suprasti, kad jų autorius puikiai mokėjo derinti – tiek mokslinę, tiek meninę

fotografijos rūšis. Tik tokiu atveju vis dėlto labiau nukenčia įamţintų vaizdų moksliškumas, nes

meninė jų kryptis reikalaudavo reţisūros, paties fotografo įsikyšimo. Tai kartais prasilenkdavo ir su

etnografinių ekspedicijų nerašytais nuostatais – įamţinti tai, kas dar išlikę, tačiau apie reţisavimą, kad

ir pakankamai objektyvų, niekur neminima. Galima pastebėti, kad apie kraštotyrininką B. Buračą,

fotografas ir kritikas Skirmantas Valiulis yra uţsiminęs, kad jis daug kur pareţisuoja situaciją ir pozas,

tačiau nepaţeidţia etnografijos objektyvumo.106

Kaip buvo galima įsitikinti, perţiūrėjus didţiulį Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus

102 ČDM LMS La-1378, p. 18. 103 ČDM LMS La-1368, p. 13-14. 104 ČDM LMS La-1377, p. 18. 105 Juodakis V. Lietuvos fotografijos istorija 1854-1940. Vilnius, Austėja, 1996, p. 86. 106 Valiulis S. 1997: It tolimų laikų atšvaitas / Like a Reflection of Distant Times. Prieiga per internetą:

http://www.photography.lt/lt.php/Metrastis?met=9&page=11 (Ţiūrėta 2014-11-14)

42

etnografinių fotografijų archyvą, iš daugelio ekspedijų fotografų Balys Buračas išsiskyrė, kaip

didţiausias romantikas, graţiausių, meniškiausių Lietuvos kaimo vaizdų kūrėjas. Jis, ieškodamas kaimo

aplinkoje lietuvio tapatybės ţenklų, atrodo, kartais ir persistengdavo. Norėdamas kuo graţiau parodyti

etnografinį vaizdą, neretai nemaţai įdėdavo ir savo paties pastangų, bandydavo komponuoti būsimą

kadrą iki idealaus, kone meninio etnografinio vaizdo. Zita Pikelytė apie B. Buračą ir jo fotografijas

rašo: ,,Akivaizdus gebėjimas komponuoti, manipuliuoti šviesa ir šešėliais, perteikti esamo laiko ir

erdvė pajautą vaizdams suteikia meniškumo. Ir tai nenuostabu – juk augo jis meniškoje aplinkoje, o

1929-1930 m. mokėsi grafikos Kauno meno mokykloje.”107

Tai aptariamo autoriaus kurtuose

vaizduose pastebėjo ir Aleksandras Šidlauskas: ,,Etinis ţvilgsnis į daugelį etninio paveldo reiškinių,

raiški kompozicija, natūrali kadruotė, judri šviesos ir tamsos gama, ryškus patriarchalinio kaimo

garbinimas, meilė kaimiečiui menininkui liudija itin didelę B. Buračo kūrybos meninę įtaigą.”108

Vis

dėlto ne vien jis fotografuodavo meniškai etnografiškus vaizdus. Tarpukariu vis daugiau ekspedicijos

dalyvių norėdavo ne vien tik dokumentiškai fiksuoti etnografinius objektus, bet tą daryti kuriant

patrauklius vaizdus. Kaip Z. Pikelytė pastebi, kad tuo laiku buvo pradėta kreipti dėmesį ne vien į tai ką

fotografuoja, bet ir kaip tai daro: ,,Nuotraukų kompozicija tapo įvairesnė, atsirado stambaus plano

vaizdų, kurių visą erdvę uţima dirbantis ţmogus, agregatas ar pastatas. Ypatingas dėmesys skiriamas

šviesai, pagaunami momentai, kai ji vienas detales išryškindama, kitas palikdama tamsoje ţaidţia

linijomis, formomis, kuria atitinkamą nuotaiką.”109

Tą skatino daryti ir to meto etnografas, fizikas,

ţymus visuomenės ir kultūros veikėjas Ignas Končius. Jis tarpukario spaudoje ragino fiksuoti

besikeičiantį kaimą ir tai daryti ne bet kaip: ,,<...> pasaugoti tinkamą apšvietimą, pryšakinį ar

uţpakalinį foną, ir vaizdai gali išeiti ne tik etnografiškai vertingi, bet ir dailūs, meniški.”110

Taigi fotoaparatas be galo daug prisidėjo prie tarpukariu kilusio visuomeninio judėjimo, siekusio

uţfiksuoti nykstačią kaimo materialinę kultūrą, ţmones ir jų veiklas. Nors tuo metu buvo netobula

fotografijos technika, tačiau etnografinių ekspedicijų metu jos pagalba buvo įamţintos unikalios

etnografinės nuotraukos, praeities vaizdai, kurių šių dienų kaime jau nebematome. Kaip yra rašiusi

amerikietė Susan Sontag, kiekvienas kaimas turi savo istoriją, kurią fotoaparatas gali išsaugoti.111

Dalis

kaimų istorijos yra išsaugota ir aptartuose vaizduose, darytuose tiek mėgėjų, tiek profesionalių 107 Pikelytė Z. Daktaro disertacija, Lietuvos provincijos fotografija 1918-1940 metais. Vilnius: Vilniaus dailės akademija,

2012, p. 37. 108 Šidlauskas A. Šviesioji Balio Buračo aura, – Nemunas, 2006, nr. 39. Prieiga per internetą:

http://test.svs.lt/?Nemunas;Number%28151%29;Article%283382%29 (Ţiūrėta 2014-11-14) 109 Pikelytė Z. Daktaro disertacija, Lietuvos provincijos fotografija 1918-1940 metais. Vilnius: Vilniaus dailės akademija,

2012, p. 33. 110 Končius I. Matininkams ir kultūrtechnikams etnografijos klausimais pastabėlė, - Ţemėtvarka ir melioracija, 1936, nr. 2,

p. 64. Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=7992&biRecordId=2729 (Ţiūrėta

2015-05-05) 111 Sontag S. Apie fotografiją. Vilnius: Baltos lankos, 1999, p. 65.

43

fotografų. Sukurtas liaudies meno, buities daiktų, paties kaimo vaizdų ir juose gyvenančių ţmonių

fotoarchyvas yra labai svarbus etninės kultūros paveldo dokumentas, paliktas ateities kartoms.

Tad kaip atskleidė autoriaus atliktas tyrimas, nuotraukų siuţetai buvo reţisuojami dėl keleto

prieţasčių: fotoaparato ribotų techninių galimybių, prasto apšvietimo uţdarose patalpų erdvėse,

studijinės fotografijos įtakos, meniškumo siekio, noro romantizuotai pavaizduoti Lietuvos kaimą, pačių

pateikėjų iniciatyvos, fotografo noro atskleisti praeities gyvenimo atspindţius dėl nykstančių tradicijų.

Pastarajam reiškiniui didelės reikšmės turėjo tarpukariu vykdytas kaimų skirstymas į vienkiemius ir

naujovių sklaida modernėjančioje visuomenėje.

44

3. GRAFŲ KOSAKOVSKIŲ ETNOGRAFINIŲ

FOTOGRAFIJŲ RINKINYS IR JŲ KŪRIMO

PRIEŽASTYS

3.1. Grafų Kosakovskių fotografijų kolekcija

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Fototekos ir dokumentacijos skyriuje saugomas

XIX a. pabaigos – XX a. pradţios nemaţas fotografijų rinkinys, kuriame yra ir etnografinės kaimo

tematikos. Ši, viena vertingiausių muziejuje, nuotraukų kolekcija iki 1920 metų priklausė grafų

Kosakovskių giminei, gyvenusiai Vaitkuškio dvare netoli Ukmergės. Ją sudaro 65 albumai su daugiau

kaip 6000 nuotraukų ir apie 300 pavienių fotografinių vaizdų.

Daugelio šios nemaţos kolekcijos kadrų autorius yra pats grafas Stanislovas Kazimieras

Kosakovskis. Lietuvoje dar XIX a. antroje pusėje mėgėjiška fotografija buvo tik pasiturinčiųjų

uţsiėmimas. Kaip straipsnyje ,,Apie fotografiją Lietuvoje 1918 – 1940 m.” rašo Alvydas Vaitkevičius,

,,pomėgis fotografuoti plito tik pasiturinčiųjų gyventojų sluoksnyje, nes vien noro, kad ir didelio, šiame

reikale neuţteko – reikėjo nemaţai lėšų aparatūrai, negatyvinėms plokštelėms (vėliau juostelėms),

cheminėms medţiagoms, fotopopieriui ir t.t“.112

Grafas buvo pasiturintis, turėjęs valdų ir dvarų

tuometinėse Kauno, Minsko, Gardino, Penzos ir Simbirsko gubernijose, todėl tuo metu galėjo sau leisti

uţsiimti fotografijos pomėgiu. St. K. Kosakovskis, kaip manoma, šia technikos naujove galėjo

susidomėti dar vaikystėje: ,,Nenuostabu, kad daugialypiais polinkiais ir kūrybine energija apdovanotas

St. K. Kosakovskis negalėjo likti abejingas vienam įspūdingiausių epochos išradimų – fotografijai. Su

ja susipaţino vaikystėje, su tėvais keliaudamas po Vakarų Europos šalis. Antai Paryţiuje jaunasis

aristokratas ne kartą varstė ateljė duris, naudojosi fotografų paslaugomis, turėjo savo portretinių

dagerotipų.”113

Kita prieţastis, galėjusi paskatinti grafo susidomėjimą fotografija – tai kultūrinė Lenkijos ir

Lietuvos aplinka: ,,Buvusiose Abiejų Tautų Respublikos ţemėse nuo septintojo dešimtmečio

fotografija sparčiai populiarėjo. Daug bajorų išbandė ,,šviesos tapybos” galimybes. St. K. Kosakovskis

nebuvo išimtis: įsigijęs reikiamą įrangą, apie 1890-1894 m. Vaitkuškio rūmuose jis įkūrė nuosavą

112 Vaitkevičius A. Apie fotografiją Lietuvoje 1918-1940 m. Prieiga per internetą: http://fotomodern.projektas.lt/istorija.html

(Ţiūrėta 2014-09-10) 113 Lukoševičiūtė E. Grafų Kosakovskių albumas. Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2004, p. 12.

45

fotolaboratoriją.”114

Nors viso fotografijų rinkinio autorystė daţnai priskiriama pačiam grafui, vis dėlto

Vaitkuškio dvare ne vienas jis tuo uţsiimdavo. Kaip Eglė Lukoševičiūtė straipsnyje ,,Grafai

Kosakovskiai Vaitkuškio aplinkoje” mini, kad apie 1890-uosius metus grafas į rūmus pasikvietė dirbti

profesionalų fotografą Juozapą Krajevskį, kuris ne tik fotografavo, bet ir buvo atsakingas uţ visą

laboratoriją.115

,,Grafų Kosakovskių albumo” įvadiniame straipsnyje minima, kad fotografuoti

išdrįsdavo ir kiti St. K. Kosakovskiui artimi ţmonės: ,,Regis, grafo paraginti, retkarčiais taip

pramogaudavo ir jo šeimos nariai bei svečiai.”116

Tad fotografija šiai dvarininkų šeimai buvo viena iš

pramogų, į kurią įtraukdavo ir į Vaitkuškį atvykusius svečius, gimines.

Grafas St. K. Kosakovskis fotografuodavo ne vien kilmingus savo aplinkos ţmones, bet ir šalia

gyvenančius tarnus, kaimiečius. Aptariamoje kolekcijoje vienos įdomiausių etnologams turėtų būti

etnografinės kaimo nuotraukos. Nėra iki galo aišku, kodėl tarp dvarininkų pasiturintį gyvenimą

atspindinčių kadrų, daţnai yra įsimaišę ir tuo metu buvusio skurdaus kaimo vaizdai, nepasiturintys

ţmonės, kai kur net elgetų portretai. Iš šių laikų perspektyvos ţiūrint, atrodo visai tikslinga buvo

fiksuoti ne vien tik pagraţintą, paradinę dvaro pusę, bet ir aplink jį esančią aplinką. Toks

nevienašališkas fotografo poţiūris šiandien leidţia objektyviau susidaryti to meto gyvenimo vaizdinį.

Tik neţinia ar taip galvojo ir pats St. K. Kosakovskis. Ar jis galėjo numatyti šių kadrų svarbą ateityje,

kaip tai numatė XX a. 3-jame dešimtmetyje prasidėjusių etnografinių ekspedicijų dalyviai, tam

tikslingai fiksavę nykstantį kaimą?

Apie dvarininko sukurtus etnografinių fotografijų siuţetus svarsto ir E. Lukoševičiūtė: ,,Sunku

būtų įvardinti prieţastis, kurių vedinas Stanislovas Kazimieras fiksavo laukuose dirbančius ar

rugiapjūtės pabaigtuvių proga prie Vaitkuškio rūmų susirinkusius valtiečius, senas bakūţes, Ukmergėje

vykusius turgus ar šiaip įdomius liaudies tipaţus.”117

Gali būti ir taip, kad grafas tiesiog fiksavo savo

aplinką, ką matydavo, su kuo susidurdavo kiekvieną dieną, ir apie ateities kartas ar kaip būsimą svarbų

palikimą labai negalvojo. Apie tai uţsimenama ir straipsnyje ,,Grafai Kosakovskiai Vaitkuškio

aplinkoje”: ,,... 1904 m. ţurnalo ,,Fotograf Warszawski” puslapiuose tokio mėgėjiško pobūdţio

fotografiją labai tiksliai apibūdino straipsnio autorius Al. Janowskis. Jo nuomone, fotografai, aplinką

fiksavę tik dėl įdomumo ar malonumo, padarė ypač vertingą paslaugą kraštotyrininkams. Bėgant laikui

keičiasi vietovės, ţmonės, tradicijos, etnografiniai tipai, todėl nuolatinis jų fiksavimas gali padėti

istorikui, etnografui, antropologui ir kitiems ieškoti sąsajų tarp praeities, dabarties ir ateities.“118

Iš to

114 Lukoševičiūtė E. Grafų Kosakovskių albumas. Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2004, p. 13. 115 Lukoševičiūtė E. Grafai Kosakovskiai Vaitkuškio aplinkoje, - Lietuvos bajoras, 2003, nr. 7, p. 8. 116 Lukoševičiūtė E. Grafų Kosakovskių albumas. Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2004, p. 17. 117 Lukoševičiūtė E. Grafai Kosakovskiai Vaitkuškio aplinkoje, - Lietuvos bajoras, 2003, nr. 7, p. 8. 118 Ten pat.

46

galima manyti, kad minimas dvarininkas į fotografavimą ţiūrėjo kaip į pramogą, kūrybinių paieškų

terpę, o apie nykstantį tuometinį tiek kaimo, tiek ir paties dvaro gyvenimą galėjo ir negalvoti.

3.2. Etnografinės grafų Kosakovskių fotografijos

Perţvelgus grafų Kosakovskių nuotraukų archyvą, buvo atrinkti su kaimo gyvenimu ir jo

aplinka susiję vaizdai. Labiausiai iš šios atsirinktos fotografijų grupės ,,krito į akis“ valstiečių lauko

darbų scenos. Šiose nuotraukose pastebimas fotografo St. K. Kosakovskio indėlis norint sukurti

nepriekaištingą vaizdą. Tad grafas jose nevengė reţisūros: liepė kaimo ţmonėms tinkamai sustoti,

pozuoti, ţiūrėti į fotoaparato objektyvą, ar suvaidinti paties darbo sustabdytą akimirką. Vienose iš 1901

metais darytų rugiapjūtės nuotraukų valstiečiai sustoję į eilę, kuri nusitęsia tolyn nuo fotografo (ČDM

FDS Ta-372 [33 il.], Ta-5231/3292, Ta-5231/3293). Jose paaeiliui sustoję vyrai ir moterys: pastarosios

rankose laiko rugių pluoštus, o vyrai laiko darbo įrankius – dalgius ir pjautuvus. Kita kompoziciškai

labai panaši fotografija yra daryta jau 1904 metais (ČDM FDS Ta-5241/4552) [34 il.]. Joje taip pat į

eilę sustoję kaimo vyrai ir moterys, tik šiuo atveju jie neţiūri tiesiai į objektyvą, o vaizduoja dirbantys,

t. y. vyrai tarsi uţsimoję dalgius ir pasiruošę pjauti, o moterys laukiančios nupjautų rugių pluoštų. Nors

sukuriamas įspūdis, kad yra uţfiksuota darbo akimirka, tačiau iš tolygaus ţmonių sustojimo ir tarsi jų

sustingimo, kol bus nufotografuoti, matyti, kad kadras yra reţisuotas. Kita dalis fotografijų fiksuoja

graţiai sustojusius valstiečius jau nupjautų rugių lauke, vienose jų vyrai į viršų iškėlę dalgius (ČDM

FDS Ta-373 [32 il.], Ta-5256, Ta-5231/3294, Ta-5241/4553). Tad ţiūrint į nuotraukas nekyla abejonių,

kad valstiečiai specialiai tam nebuvo kviečiami nusifotografuoti rugių lauko fone su darbo įrankiais, o

tiesiog darbo metu buvo paprašyta kaimo ţmonių specialiai vienaip ar kitaip sustoti, pozuoti. Šios

reţisuotos rugiapjūtės fotografijos labai primena jau minėtus tarpukario etnografinėse ekspedicijose

uţfiksuotus vaizdus, kaip Balio Buračo fotografijoje ,,Rugiapjūtės pabaigtuvės“ (ČDM LMS Ng-5482)

[17 il]. Tad etnografinių vaizdų sąsajų galima atrasti skirtingų laikotarpių ir skirtingo statuso fotografų

darbuose.

Kita grupelė nuotraukų, kuriose kartu su valstiečiais rugių lauke įamţinti ir patys dvarininkai.

Yra dvi 1899 metais darytos fotografijos, kur matyti kaip arkliu kinkomu brikeliu atvykęs ponas stovi

jau nupjautame rugių plote, o uţ jo matyti valstiečiai (ČDM FDS Ta-5219/2341 [35 il.], Ta-

5219/2342). Dar vienas grafų Kosakovskių albume 1902 metais uţfiksuotas vaizdas – tai puošniai

apsirėdţiusi dvarininko šeima fotografuojasi su valstiečiais rugių lauke, šalia nupjautų jų pluoštų

(ČDM FDS Ta-5235/3609) [36 il.]. Kita nuotrauka daryta 1901 metais, kur grafo artimieji (ponios ir

47

mergaitė apsivilkusios puošniomis sukniomis, vyrai – kostiumais) pozuoja tarp sustatytų gubų nupjautų

rugių lauke (ČDM FDS Ta-5230/3275). Taip pat panaši fotografija uţfiksuota 1898 metais, kurioje

dvarininkai pozuoja tarp rugių gubų, kiti uţsilipę ant pakrauto veţimo (ČDM FDS Ta-5215/2017). Tad,

kaip matome, kilmingojo sluoksnio atstovai nevengia kartu nusifotografuoti su laukuose

besidarbuojančiais ţmonėmis. Fotografas stengiasi atrasti graţesnių, įdomesnių kadrų, sukonstruoti

neįprastą dvarininkams aplinką, todėl puošniai apsirėdţiusius dvarininkus įamţina uţ dvaro ribų

esančioje kaimo aplinkoje.

Lauko darbų tema yra įamţinti ir arkliais kinkytu plūgu besidarbuojantys vyrai (ČDM FDS Ta-

370 [31 il.], Ta-5237/3745). Taip pat yra 1903 metais fotografuota nuotrauka su arkliu pakinkytu

veţimu, prikrautu medienos (ČDM FDS Ta-5238/3848). Ant pastarųjų rąstų sėdi kaimo vaikas, šalia

stovi valstietė moteris. Kaimo ţmonių portretų ar grupinių jų fotografijų yra ir daugiau. Viena tokių

grupinė moterų, vaikų ir vieno vyro nuotrauka prie rąstinio namo, fotografuota 1896 metais Vaitkuškio

kaime (ČDM FDS Ta-5202/927) [41 il.]. Kitame, manoma St. K. Kosakovskio įamţintame vaizde,

matyti nemaţa grupė kaimo ţmonių prie medinio, šiaudais dengtu stogu namo (ČDM FDS Ta-

5236/3705) [42 il.].

Labai įdomūs yra kaimo elgetų portretai, fotografuoti 1904 metais paties dvaro teritorijoje prie

didţiulio tapyto audinio, vaizduojančio peizaţą su Vaitkuškio dvaro pastatais (ČDM FDS Ta-

5243/4770 [43 il.], Ta-5243/4771 [44 il.], Ta-5243/4772). Ţiūrint ypač į pastarąsias nuotraukas, kyla

klausimas, kokį tikslą turėjo grafas, fotografuodamas skurdţiai atrodančius ţmones dvaro aplinkoje.

Atrodo, turtingiems ir kilmingiems ţmonėms, elgetos, skurdţiai atrodantys kaimiečiai turėjo kelti kone

pasibjaurėjimą, atstūmimą. Šiuo atveju matyti atvirkštinis variantas, kada dvarininkas įamţina minėtus

kaimo tipaţus, net kartu su jais fotografuojasi. Reikėtų pastebėti, kad elgetų portretai yra

antropologiški, pabrėţiantys antropologinį tipaţą.

Elgetų ir valstiečių tipų portretus tuo pačiu laikotarpiu fotografavo ir kitas dvarininkas –

Benediktas Henrikas Tiškevičius. Kaip Saulius Ţukas pastebi, stropias, sakytum, antropologijos

studijas primenančias fotografijas, - kai mergina fotografuojama iš šono, po to iš priekio, kai

pavadinime parašoma – ,,tipiški valstiečiai“, - rodo norą ne tik fiksuoti neįprastus eksponatus, bet ir

pastangas apibendrinti, gilintis į vaizdavimo medţiagą.119

Minėtas autorius leidinio ,,Tyszkiewicz:

Fotografijų albumas / Photographies“ įvadiniame straipsnyje vardina fiksuotus ne tik dvaro, bet ir

kaimo siuţetus: tai prie Kauno esančio Tiškevičių dvaro – Raudondvario gyvenimo vaizdai, dvariškių

portretai, dvaro skalbėjos, sargo namelio vidus, valstiečiai su tautiniais drabuţiais, portretinės jų

119 Ţukas S. Įvadinis ţodis, - Tyszkiewicz: Fotografijų albumas / Photographies. Vilnius: Baltos lankos, 2002, p. 6.

48

studijos, valstiečių gyvenamoji aplinka, scenos prie upelio ir pan.120

Aldona Snitkuvienė straipsnyje

,,Grafas B. Tiškevičius – uţmirštas XIX a. pab. – XX a. pr. Lietuvos fotografas“ rašo: ,,Grafas B. H.

Tiškevičius gan daţnai atvaţiuodavo į Raudondvarį pasimelsti uţ mirusią ţmoną, aplankyti gimines,

pamedţioti bei maloniai pasibūti vasaros rezidencijoje Vialoje (netoli Minsko). <...> Būtent čia

vasarodamas jis sukūrė daug etnografinių nuotraukų.121

Kitame leidinyje ,,Raudondvaris. Grafai

Tiškevičiai ir jų palikimas“ A. Snitkuvienė apie minėto dvarininko pomėgį fotografuoti rašo: ,,Vialoje

ir Raudondvaryje B. H. Tiškevičius fotografijai rasdavo vis naujų siuţetų, mėgo inscenizuoti.

Fotografavo giminaičius, valstiečius, tarnaites, ubagus...“122

Reikėtų pastebėti, kad ne vienas, panašiu laiku gyvenęs kilmingo sluoksnio atstovas, domėjosi

fotografija ir įamţino ne tik savo dvaro aplinką, bet ir kaimo ţmones, jų kasdienybę. Dar vienas tokių,

anot Dainiaus Junevičiaus, buvo grafas Aleksandras Choisselis Gouffier (A. K. – kitur nurodoma

lietuviška vardo ir pavardės forma, kaip Aleksandras Šuazelis Gufjė), kuris įamţino savo šeimą,

Platelių dvarą ir valstiečius.123

Apie šio dvarininko fotografijas V. Juodakis teigia, kad tai vertingi

dokumentai apie to meto ţmonių tipus, drabuţius, apavą, madas.124

Kitas, tik jau vėlesniais metais

gyvenęs, taip pat Ţemaitijoje esančio dvaro savininkas Juzefas Perkovskis apie 1928 metus pradėjo

fotografuoti gamtą, ţemaičių tipus, buitį.125

XIX a. pabaigos – XX a. pradţios laikotarpiu gyvenęs, tik jau valstiečių šeimoje gimęs,

fotomėgėjas Povilas Višinskis, keliaudamas po Ţemaitiją, atliko antropologinius matavimus ir taip pat

fotografavo – padarė 170 nuotraukų.126

Kaip rašoma Virgilijaus Juodakio knygoje ,,Lietuvos

fotografijos istorija 1854-1940“, dar būdamas studentu, P. Višinskis nutarė patyrinėti ţemaičių

antropologiją bei etnografiją.127

Be to, anot autoriaus, jis buvo bene pirmasis Lietuvoje, kuris

fotografiją pritaikė antropologijos mokslui.“128

Galbūt St. K. Kosakovskis, darydamas ne vien savo

šeimos, gimaičių ar dvaro svečių, bet kaimo ţmonių portretus, irgi turėjo tokių uţmačių.

Elgetų ir kitų ţmonių tipaţus įamţino ir vienas ţymiausių aptariamo laiktarpio Vilniaus ir

jo apylinkių fotografų – Stanislavas Filibertas Fleury. Jis vienas pirmųjų profesionalių kūrėjų, kuris

120 Ţukas S. Įvadinis ţodis, - Tyszkiewicz: Fotografijų albumas / Photographies. Vilnius: Baltos lankos, 2002, p. 6. 121 Snitkuvienė A. Grafas B. Tiškevičius – uţmirštas XIX a. pab. – XX a. pr. Lietuvos fotografas. - Fotografija. Paveldas ir

dabartis. II. Šiauliai: ,,Titnago“ spaustuvė, 1995, p. 10. 122 Snitkuvienė A. Raudondvaris. Grafai Tiškevičiai ir jų palikimas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1998, p. 72. 123 Junevičius D. Lietuvos fotografijos istorijos apţvalga: fotografijos atsiradimas Lietuvoje. Prieiga per internetą:

http://daugenis.mch.mii.lt/apsamogitia/KULTURA/fotoapzvalga.lt.htm (Ţiūrėta 2015-04-30) 124 Juodakis V. Lietuvos fotografijos istorija 1854-1940. Vilnius: Austėja, 1996, p. 102. 125 Ten pat, p. 104. 126 Ten pat, p. 113. 127 Ten pat. 128 Ten pat, p. 115.

49

pradėjo fotografuoti etnografinius objektus.129

Apie pirmąjį yra rašoma Z. Budrytės leidinyje – kataloge

,,Lietuvos fotografų darbai XIX a. – 1915 m.”: ,,Fotografija turi didelę reikšmę ir etnografijos mokslui.

S. F. Fleury vienas pirmųjų pradėjo fotografuoti etnografinius objektus. Jis fotografavo miestiečius ir

kaimiečius turguje, gatvėse <…>.”130

Kaip įvadiniame albumo ,,Stanislaw Filibert Fleury“ straipsnyje

rašo Jūratė Gudaitė, kad nors Fleury buvo vienas pirmųjų, pradėjęs fotografuoti tipaţus, tačiau

charakterinis portretas nebuvo jo mėgstamas ţanras ir jis mieliau ţmones fotografuodavo turguose,

gatvėse, dirbančius laukuose.131

Fotografas, kaip ir grafas Kosakovskis, į savo ateljė kviesdavosi

įvairaus socialinio sluoksnio ţmones, o tarp jų būdavo ir elgetų. J. Gudaitė apie Fleury rašo: ,,Fleury

bendravo ne tik su pasiturinčiais ţmonėmis, jį paţinojo kiemsargiai, gatvės prekeiviai, policininkai,

paprasti vilniečiai, net elgetos. Fotografas su jais susipaţindavo rinkdamasis tipaţus charakteringiems

portretams, todėl šie ţmonės buvo daţni jo ateljė lankytojai ir pozuotojai.“132

Tad, kaip galima

įsitikinti, S. F. Fleury, net ir būdamas prancūzų bajorų palikuonimi, nevengė bendrauti su skurdţiai

apsirengusiais, namų neturinčiais, daţnai išmaldos prašančiais ţmonėmis. Galbūt su nepasiturinčiais

miestiečiais jis bendraudavo ne vien geranoriškumo vedinas, bet ir siekdamas naudos: matė juose

neįprastus portretus, tipaţus savo kūrybiniems ieškojimams patenkinti.

Iš gausaus bene ţymiausio XX a. pradţios Vilniaus fotografo Jano Bulhako fotografijų

palikimo, galima aptikti nedaug, bet reikšmingų elgetų, tipinių Vilniaus krašto gyventojų portretų133

ar

etnografinių darbų nuotraukų.134

Būdamas pirmosios profesionalios Vilniaus fotografijos mokyklos

įkūrėju ir vadovu, vėliau Vilniaus Stepono Batoro universiteto Meninės fotografijos katedros, Vilniaus

fotografijos mėgėjų draugijos ir Vilniaus fotoklubo įkūrėju135

, jis daugiausia dėmesio skyrė miestų

architektūros ir gamtovaizdţių meniniams kadrams, tačiau kartais fotografo fotoaparato objektyvas

nukrypdavo ir į išskirtinės išvaizdos ţmones, įdomesnius tipaţus. Staipsnyje ,,Iš Lietuvos fotografijos

istorijos: 1839-1920” apie J. Bulhako kurtus vaizdus Monika Lipšic rašo: ,,Bandydamas fotografiją

priartinti prie meno, nevengė ir charakterizuojančių portretų, juose uţfiksuoti Vilniaus elgetos,

valstiečiai, vaikai.”136

Zita Pikelytė straipsnyje ,,Senų kiemų ir skersgatvių aidas – iš Vilniaus“ rašo:

129 Budrytė Z. Lietuvos fotografų darbai XIX a. – 1915 m. Vilnius: LTSR istorijos ir etnografijos muziejus. 1985, p. 6. 130 Ten pat. 131 Gudaitė J. Kasdienybės vaizdų metraštininkas, - Stanisław Filibert Fleury, 1858-1915: Fotografijos / Photographs.

Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2007, p. 14. 132 Ten pat, p. 23. 133 Katalog fotografii, - Jan Bułhak: Fotografik / Pictorial Photographer, sud. M. Plater-Zyberk. Warszawa: Muzeum

Narodowe w Warszawie, 2007, p. 378, 380-383. 134 Ten pat, p. 395, 600, 604. 135 Jan Bułhak (1876-1950) fotografijos, - Kolekcijų istorijos: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, sud. D.

Kamarauskienė. Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2013, p. 119. 136 Lipšic M. Iš Lietuvos fotografijos istorijos: 1839-1920. Prieiga per internetą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008-

03-12-monika-lipsic-is-lietuvos-fotografijos-istorijos-1839-1920/9705 (Ţiūrėta 2014-11-14)

50

,,Fotografuoti pradėjęs atsitiktinai – ţmonai gavus dovanų fotoaparatą, ir gana vėlai – būdamas

ketvirtoje dešimtyje, J. Bulhakas netruko visa esybe panirti į naują uţsiėmimą, savo dvarelyje įsirengė

fotostudiją ir laboratoriją, fotografavo gamtovaizdţius, kaimo tipaţus, jų buitį <...>.“137

Tik vėliau, J.

Bulhakui persikėlus gyventi į Vilnių, jo fotografija pakrypo labiau į meninę pusę.138

Tad, susipaţinus

su fotografo kurtais vaizdais, galima teigti, kad jie turi ne tik dokumentinę, bet ir meninę reikšmę, nes

kiekvieną kartą įamţindamas kadrą stengdavosi jį daryti ne bet kaip.

Grįţtant prie grafo St. K. Kosakovskio, dar yra keletas įdomių darytų nuotraukų prie tapyto

audinio su Vaitkuškio dvaro vaizdu. Šiuo atveju vaizduojami jau dvaro aplinkos ţmonių portretai:

vienoje įamţinta moteris su sviestamuše (ČDM FDS Ta-5232/3401) [45 il.], kitose dviejose skirtingu

rakursu darytose fotografijose pavaizduota ta pati moteris su grėbliu rankose (ČDM FDS Ta-

5234/3585, Ta-5234/3586) [46, 47 il.]. Dar yra dvi grupinės dvarininkų nuotraukos su kitu etnografiniu

objektu – verpimo rateliu (ČDM FDS Ta-5195/435, Ta-5195/436) [48, 49 il.]. Šios fotografijų

kompozicijos su darbo įrankiais paįvairina jų siuţetus, ko tikriausiai ir siekė fotografas. Pastarosios

nuotraukos su sviestamuše, grėbliu ar verpimo rateliu labai primena ir Liaudies meno skyriuje

saugomus jau šiame darbe minėtus B. Buračo meniškus vaizdus: mergaitė su grėbliu tarp kviečių gubų

(ČDM LMS Ng-5461) ar mergina su grėbliu, sėdinti ant nulinkusios medţio šakos (ČDM LMS Ng-

5489) [20 il.]. Tikėtina, kad meninių tikslų siekdami etnografinius daiktus fotografijose naudojo

skirtingų laikotarpių fotografai: tiek grafo titulą turintis dvarininkas St. K. Kosakovskis, tiek

ţymiausias tarpukario kraštotyrininkas B. Buračas.

Be nuotraukose įamţintų kaimo ţmonių portretų yra nemaţa dalis fotografijų, skirtų paties

kaimo vaizdams: medinis vėjo malūnas Vaitkuškyje (ČDM FDS Ta-5201/866 [37 il.], Ta-5231/3347,

Ta-5254), kaimų ir jų pastatų vaizdai (ČDM FDS Ta-368, Ta-369, Ta-374 [39 il.], Ta-5201/864, Ta-

5201/865, Ta-5202/926, Ta-5234/3558 [40 il.], Ta-5234/3578, Ta-5236/3701, Ta-5237/3746). Grafų

Kosakovskių albumuose ir pavienėse fotografijose taip pat galima aptikti nemaţai ir turgaus vaizdų.

Nors didelė dalis tokių nuotraukų yra daryta pačioje Ukmergėje, tačiau ten susirinkę daugiausia kaimo

ţmonės, kurie suvaţiuoja iš aplinkinių vietovių. Įspūdingiausiai atrodantys yra arklių turgaus minėtame

mieste vaizdai (ČDM FDS Ta-366, Ta-5196/475 [38 il.], Ta-5225/2768, Ta-5225/2769, Ta-5225/2770,

Ta-5231/3298, Ta-5231/3299, Ta-5231/3300, Ta-5231/3301). Šiose išvardintose fotografijose

įamţintas nuostabą keliantis atvykusių iš aplinkinių kaimų ţmonių kiekis, arklių su veţimais gausa.

Nuotraukose matyti, kaip atvykę valstiečiai ir labiau pasiturintys ţmonės renkasi pirkti arklius, kaip

137 Pikelytė Z. Senų kiemų ir skersgatvių aidas – iš Vilniaus, Panevėţio rytas. Panevėţys: 2008, Nr. 223 (4499), p. 14. 138 Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Fototekos ir dokumentacijos skyriaus fonduose saugomos Jano Bulhako

meninės miestų ar gamtos peizaţų fotografijos, kurios darytos 1912-1918 metais, kada jų autorius jau gyveno Vilniuje

(ČDM FDS 1196-1331, 4909-4912).

51

sustoję juos apţiūrinėja ar bando pajodinėti. Iš šių vaizdų galima susidaryti įspūdį, kokie tuo metu buvo

populiarūs turgūs, kiek jie sutraukdavo ţmonių.

Darbe aptariamos grafams Kosakovskiams priklausančios etnografinės tematikos fotografijos

kartu su kitais, labiau paties dvaro aplinką atspindinčiais vaizdais yra dalyvavusios ne vienoje tuomet

organizuotoje parodoje. Kaip viename straipsnyje mini Eglė Lukoševičiūtė, pats grafas nebuvo pasyvus

fotografas ir jau nuo 1897 metų dalyvavo įvairiose parodose, tame tarpe ir fotografinėse.139

Tame

pačiame straipsnyje autorė teigia: ,,Iš svarbesnių parodų, kuriose dalyvavo Stanislovas Kazimieras

paminėtina 1901 m. Varšuvos Rotušės paviljone suorganizuota fotografijos paroda. Joje grafas pristatė

65 foto vaizdus, uţ kuriuos buvo apdovanotas sidabro medaliu. Dalis čia eksponuotų fotografijų

atspindėjo etnografinę Vaitkuškio aplinką, rugiapjūtės momentus, dvaro apylinkes.“140

1903 metais

dvarininkas dalyvavo dar vienoje parodoje: ,,<...> Panevėţyje įvykusioje pramonės ir ţemės ūkio

parodoje eksponavo 29 fotografijas. Čia uţfiksuoti etnografiniai motyvai ir ţemės ūkio

šiokiadieniai.“141

Viename muziejaus Fototekos ir dokumentacijos skyriuje saugomame albume yra

nufotografuota 1903 metais Daugpilyje eksponuota St. K. Kosakovskio fotografijų paroda (ČDM FDS

Ta-5240/4023) [50 il.]. Joje matyti visos tuo metu parodoje kabojusios grafui priklausančios

nuotraukos. Tarp vaizdų, patekusių į parodą, galime pastebėti ir etnografinių siuţetų. Tad be paties

dvaro, jo interjero, aplinkos, yra ir valstiečių rugiapjūtės fotografijų, kaimiečių, stovinčių prie medinio

namo, nuotrauka. Taigi dvarininkui buvo svarbūs pastarieji įamţinti kaimo aplinkos vaizdai. Jeigu šios

fotografijos tarp daugelio kitų buvo atrinktos parodai, galima manyti, kad jas grafas laikė meniškomis,

vizualiai vertingomis. Yra ţinoma, kad uţ šias etnografines kaimo nuotraukas St. K. Kosakovskis yra

gavęs ne vieną apdovanojimą.

Tad, galima manyti, kad pasiturintiems dvarininkams fotografavimas buvo ne vien pramoga.

Jiems tikriausiai turėjo būti svarbu ką įamţina, dėl ko tai daro. Tą patvirtina ir St. K. Kosakovskio

nuotraukų registro knyga (ČDM FDS Ta-5255), kurią kruopščiai pildė, suskirstė fotografinius vaizdus

temomis, vietovėmis. Pastarasis dalykas rodo, kad buvo galvota apie ateitį, apie ateities kartas, kad tie

įamţinti vaizdai tolimesnėms kartoms gali kaţką reikšti. Tokiam suvokimui didelės reikšmės galėjo

turėti grafo domėjimasis istorija, archeologija, giminės geneologija. Susidomėjimą šiomis sritimis

galbūt lėmė ir bendros Apšvietos amţiaus idėjos, prasidėjusios XVII amţiaus pabaigoje Anglijoje, o

XVIII amţiuje apėmusios visą Europą.142

Anot Algio Kazulėno, XIX amţiuje bajorų sluoksnyje

didėjančią išsilavinimo reišmę, domėjimąsį mokslu lėmė ne tik minėtos kultūros epochos įtaka, bet ir

139 Lukoševičiūtė E. Grafai Kosakovskiai Vaitkuškio aplinkoje, - Lietuvos bajoras, 2003, nr. 7, p. 9. 140 Ten pat. 141 Ten pat. 142 Kuolys D. Apšvieta. Prieiga per internetą: http://www.šaltiniai.info/index/details/956 (Ţiūrėta 2015-05-05)

52

kitos prieţastys:

Patekus į Rusijos sudėtį, bajorijai sumaţėjo politinės veiklos galimybės. Sustabdţius Lietuvos

Statuto veikimą, bajorija neteko svarbiausių ir tradicinių savo veiklos sričių – karo, valstybės valdymo

ir teismo. Dėl šių pokyčių smulkioji ir vidutinė bajorija verţėsi į mokslus. Jau XIX a. viduryje

išsilavinimas tarp bajorų, ypač tarp jaunosios kartos, tapo prestiţo ţenklu, net tam tikra mada.

Salonuose tuščius pokalbius keitė diskusijos rimtais mokslo, literatūros ar socialiniais klausimais.

<…> Medţioklę, kortas ir gėrimą ėmė stumti ne tik laikraščių skaitymas, bet ir knygos, mokslo

veikalai, moksliniai tyrinėjimai ar folkloro rinkimas.143

Tad visi šie pokyčiai vykę dvarininkų gyvenime, galbūt ir paskatino juos kiek atsigręţti į kaimą,

į savo kraštą, kuriame gyveno, taip pat paskatino domėtis etnografija, istorija ar archeologija, rinkti,

fiksuoti su tuo susijusias vertybes. Matyt, bendrų šio socialinio sluoksnio ţmonių idėjų veikiamas ir

grafas Kosakovskis susidomėjo mokslo naujovėmis, tokiu būdu atrado dideliu pomėgiu tapusią

fotografiją, pradėjo fiksuoti savo dvaro apylinkes, kaimus, jo ţmones.

Palyginus tarpukariu etnografinėse ekspedicijose vykdytus fotografų darbus su XIX – XX a.

sandūroje dvarininkų fotografijomis, išryškėjo tam tikri skirtumai. Tarpukariu etnografinėse

ekspedicijose fotografavimas buvo įvardijamas kaip darbas, tačiau, gerokai ankstesnių metų kaimo

gyvenimo fiksavimas buvo pasiturinčių dvarininkų pramoga. Ţinoma, pastarojo dalyko negalima taip

vienareikšmiškai sureikšminti, nes XIX ir XX amţių sandūroje, dar nebuvo prasidėjęs nykstančio

kaimo fiksavimo visuomeninis judėjimas, plačiai pradėjęs reikštis XX a. 3-jame dešimtmetyje. Anot

Skirmanto Valiulio, Europoje etnografinė fotografija suklestėjo XIX a. septintajame – aštuntajame

dešimtmetyje, o Lietuvoje ja imama domėtis XIX a. pabaigoje.144

Tačiau pastaruoju laiku mūsų krašte

tuo domėtis pradėjo tik pavieniai ţmonės, nes fotoaparatas buvo dar naujovė, kurią, kaip pramogą ar

darbo įrankį, galėjo išbandyti tik pasiturintis ţmogus.

Tad grafams Kosakovskiams priklausantis nepaprastai vertingas vaizdinis palikimas rodo, kad

kaimo aplinkos ir joje gyvenančių valstiečių fotografavimas buvo svarbus to meto kilmingos giminės

atstovams. Vis dėlto, galima teigti, kad St. K. Kosakovskis galėjo numatyti savo fotografijose įamţintų

etnografinių kaimo vaizdų svarbą ateityje, nes jis fiksavo ne vien tik dvaro gyvenimą, bet plėtojo ir

etnografines temas.

143 Kazulėnas A. Dvarai – reikšmingas Lietuvos kultūros palikimas. Prieiga per internetą:

http://www.museums.lt/biblioteka/kazulenas.htm (Ţiūrėta 2015-05-05) 144 Valiulis S. Lietuvos fotoţurnalistikos pradţia Europos kontekste, - Ţurnalistikos tyrimai, 2008, nr. 1, p. 149.

53

IŠVADOS

1. Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui (tuometiniam Vytauto Didţiojo kultūros muziejui) nuo

1927 metų pradėjus organizuoti etnografines ekspedicijas, buvo sukauptas didţiulis etnografinių

fotografijų archyvas. Daugiausia fotografijų buvo sukaupta tarpukariu, kiek maţiau – pokario metais.

Pačių kraštotyrininkų didţiulio entuziazmo dėka etnografinės ekspedicijos vyko intensyviai, nepaisant

įvairių nepalankių aplinkybių – nepakankamo finansavimo, organizacinių nesklandumų, įvairių

netikėtumų ar nelaimingų atsitikimų.

2. Vizualinė etnografinių ekspedicijų medţiaga buvo renkama dviem būdais: fotografuojant ir braiţant

etnografinių objektų brėţinius. Ekspedicijose dalyvaudavo daţniausiai iš šalies samdamas fotografas ir

braiţytojai. Pastarieji kartu su fotografais dalindavosi darbais: neretai būdavo sprendţiama ar

materialinės kultūros objektą geriau fotografuoti ar braiţyti. Nepaisant ribotų fotografavimo technikos

galimybių, daţnai dėl laiko stokos būdavo naudojamasi fotografo paslaugomis. Kartais sudėtingų

brėţinių, tokių kaip sodybos išplanavimas, negalėdavo pakeisti jokia fotografija, nepaisant to, kad jų

braiţymas trukdavo ilgai.

3. Perţvelgus etnografinių ekspedicijų fotografijų archyvą, išskirtos tokios teminės grupės: 1) tradicinė

liaudies architektūra; 2) baldai; 3) buities daiktai ir rankandai; 4) ţemės ūkio padargai ir darbo įrankiai;

5) maţoji architektūra; 6) įvairūs ūkiniai darbai; 7) šventės, apeigos, papročiai; 8) pavieniai ar grupiniai

portretai. Šios teminės grupės yra nevienodai išsamios: vienose yra įamţinti visi galimi objektų tipai,

surinkti iš skirtingų Lietuvos regionų, o kitose – medţiagos pateikta labai skurdţiai.

4. Darbe išskirtos dvi – reţisuotos ir nereţisuotos – etnografinės fotografijos grupės. Pastaroji grupė

pasiţymi tuo, kad vaizdai įamţinti natūralioje, fotografo neįtakotoje, aplinkoje. Daugelyje nereţisuotų

kadrų yra uţfiksuoti materialinės kultūros objektai įprastoje savo buvimo vietoje. Nuotraukos, kuriose

vaizduojami ţmonės, jau sunkiau atskirti ar yra fotografuojančio ekspedicijos dalyvio įtaka kūriamam

vaizdui. Pasitaiko tokių fotografijų, kur iš pirmo ţvilgsnio atrodo natūraliai uţfiksuotas kadras, tačiau

geriau įsiţiūrėjus, galima atrasti detalių, kurios išduoda specialiai sukonstruotą vaizdinį.

5. Sureţisuotų fotografijų yra nemaţai: vienose jų yra įamţinti įvairūs buities daiktai, darbo įrankiai,

baldai paprastai jiems nebūdingose vietose, kitose – matyti akivaizdţiai pozuojantys ţmonės. Dar viena

dalis uţfiksuotų vaizdų, kur specialiai stengtasi kurti menines, romantizuotas etnografinės tematikos

fotografijas. Pastaroji vaizdų grupė labiausiai būdinga Balio Buračo nuotraukoms. Tarpukario

etnografinių ekspedicijų dalyviai latviai akivaizdţiai reţisuotus vaizdus įamţino ir savo šalies

kaimuose.

54

6. Etnografinių fotografijų siuţetai buvo reţisuojami dėl keleto prieţasčių: fotoaparato ribotų techninių

galimybių, prasto apšvietimo uţdarose patalpų erdvėse, studijinės fotografijos įtakos, meniškumo

siekio, noro romantizuotai atvaizduoti Lietuvos kaimą, pačių pateikėjų iniciatyvos, fotografo noro

atskleisti praeities gyvenimo atspindţius dėl nykstančių tradicijų. Pastarajam reiškiniui didelės

reikšmės turėjo tarpukariu vykdytas kaimų skirstymas į vienkiemius ir naujovių sklaida

modernėjančioje visuomenėje.

7. Kita darbe analizuota fotografijų grupė – tai grafų Kosakovskių XIX a. pab. – XX a. pr. etnografiniai

vaizdai. Dvarininkas St. K. Kosakovskis savo fotografijose daugiausia yra įamţinęs dvaro aplinkos

gyvenimą. Tačiau tarp daugelio tokių nuotraukų yra valstiečių lauko darbų scenos, aplinkinių kaimų

vaizdai, juose gyvenančių ţmonių grupinės fotografijos, net elgetų portretai. Grafas, ieškodamas

įdomesnių kadrų, savo aplinkos ţmones – dvarininkus įamţino jiems maţiau įprastoje kaimo aplinkoje:

nupjautame rugių lauke, tarp sustatytų gubų ar su etnografiniais daiktais.

8. Skirtingai nei tarpukariu organizuotose etnografinėse ekspedicijose fotoaparatas grafams

Kosakovskiams buvo pramoga, o ne darbo įrankis. Dvarininkų etnografinės nuotraukos, nors ir yra kito

laikmečio, ir tarsi fiksuotos visai kitais tikslais, tačiau galima atrasti ir tam tikrų panašumų su minėtais

tarpukariu ar pokario metais darytais vaizdais. Visų pirma tai, kad grafas, kaip ir gerokai vėliau vykusių

ekspedicijų dalyviai, nevengė reţisuoti etnografinių siuţetų, pavyzdţiui, rugiapjūtės darbų scenų.

Antra, tiek St. K. Kosakovskio, tiek ir tarpukario fotografų įamţintuose vaizduose galima aptikti

valstiečių, įdomesnių kaimo tipaţų ar net elgetų potretų. Trečia, meniški ţmonių su etnografiniais

darbo įrankiais portretai buvo įamţinti tiek minėto dvarininko, tiek įvairių tarpukario kraštotyrininkų

darbuose. Ketvirta, kaimų, pastatų, turgaus vaizdai aptinkami skirtingu laikotarpiu darytose

nuotraukose.

9. Fotografija grafui St. K. Kosakovskiui buvo daugiau laisvalaikio uţsiėmimas, pramoga, kurią tuo laiku

sau leisti galėjo ne kiekvienas, o tik pasiturintis ţmogus. Iš kruopštaus nuotraukų registro sudarymo ir

jų aprašymo, tam tikros tematikos vaizdų, objektų ar socialinių tipaţų įamţinimo, taip pat iš grafo

domėjimosi istorija, archeologija, giminės geneologija, galima spręsti, kad ne vien smalsumo, pomėgio

ar meninių ieškojimų vedinas jis įamţino etnografinius, kai kur kone antropologinius vaizdus.

Manoma, kad St. K. Kosakovskis, kaip ir daugelis kitų Lietuvoje tuo metu gyvenusių dvarininkų,

fiksavusių kaimo etnografiją, galėjo numatyti minėtų fotografijų išliekamąją vertę, vizualinės kultūros

paveldo svarbą ateities kartoms. Etnografinės tematikos fotografijų siuţetai rodo, kad St. K.

Kosakovskis savo dėmesį buvo sukoncentravęs į platesnę socialinę visuomenės analizę, o ne vien tik

siekė uţfiksuoti savo giminės istoriją, skirtą būsimoms jos kartoms.

55

ŠALTINIAI

1. ČDM FDS – Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Fototekos ir dokumentacijos

skyriaus archyvas.

2. ČDM LMS – Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus archyvas.

3. Katalog fotografii, - Jan Bułhak: Fotografik / Pictorial Photographer, sud. M. Plater-Zyberk.

Warszawa: Muzeum Narodowe w Warszawie, 2007, p. 198-696.

4. LNVM – Latvijas Nacionālā vēstures muzeja virtuālā izstāde, Tradicionālo prasmju un

dzīvesveida dokumentēšana Pieminekļu valdes 1924. – 1931. gada ekspedīciju fotonegatīvos.

Prieiga per internetą: http://lnvm.lv/?p=4320 (Ţiūrėta 2015-04-30)

LITERATŪRA

1. Almonaitytė-Navickienė V. 2008. Prieškario etnografinė fotografija: tautinės savimonės link, -

Lietuvos karininko fotoalbumas – 2: Aukštaitijos ir Ţemaitijos kaimas XX amţiaus 3-4

dešimtmetyje. Kaunas: Keliautojo ţinynas. P. 21.

2. Banks M. 2001. Visual methods in Social Research. London: Sage Publication.

3. Budrytė Z. 1985. Lietuvos fotografų darbai XIX a. – 1915 m. Vilnius: LTSR istorijos ir etnografijos

muziejus.

4. Edwards E. 2011. Tracing Photography, - Made to Be Seen: Perspectives on the History of Visual

Anthropology. Chicago, London: The University of Chicago Press. P. 159–189.

5. Gudaitė J. 2007. Kasdienybės vaizdų metraštininkas, - Stanisław Filibert Fleury, 1858-1915:

Fotografijos / Photographs. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus. P. 9-29.

6. [Jan Bułhak] 2013. Jan Bułhak (1876-1950) fotografijos, - Kolekcijų istorijos: Nacionalinis M. K.

Čiurlionio dailės muziejus, sud. D. Kamarauskienė. Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės

muziejus. P. 119.

7. Junevičius D. 2000. Lietuvos fotografijos istorijos apţvalga: fotografijos atsiradimas Lietuvoje.

Prieiga per internetą: http://daugenis.mch.mii.lt/apsamogitia/KULTURA/fotoapzvalga.lt.htm

(Ţiūrėta 2015-04-30)

8. Juodakis V. 1971. Balys Buračas. Vilnius: Vaga.

9. Juodakis V. 1996. Lietuvos fotografijos istorija 1854-1940. Vilnius: Austėja.

10. Kazulėnas A. [2015]. Dvarai – reikšmingas Lietuvos kultūros palikimas. Prieiga per internetą:

http://www.museums.lt/biblioteka/kazulenas.htm (Ţiūrėta 2015-05-05)

56

11. Končius I. 1936. Matininkams ir kultūrtechnikams etnografijos klausimais pastabėlė, - Ţemėtvarka

ir melioracija. Nr. 2. P. 64. Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biEx

emplarId=7992&biRecordId=2729 (Ţiūrėta 2015-05-05)

12. Kulnytė B. 1991. Balio Buračo 1924-1928 metų laiškai Adomui Varnui, - Etnografija. Metraštis I.

Vilnius: Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejus. P. 30-43.

13. Kuolys D. [2015]. Apšvieta. Prieiga per internetą: http://www.šaltiniai.info/index/details/956

(Ţiūrėta 2015-05-05)

14. Matulevičienė S. 2009. Antropologinės perspektyvos folkloristikoje: lietuvių fotografijos

kontekstas, - Literatūra. Nr. 51 (1). P. 95-108.

15. Matulevičienė S. 2011. Gerai padarytas darbas, unikalus, pats unikaliausias..., - Liaudies kultūra.

Nr. 2. P. 62-72.

16. Milius V. 1999: Lietuvių etnografinė ikonografija: šaltiniai, publikacijos, tyrinėjimai, poreikiai. –

Etninė kultūra ir tapatumo išraiška. Vilnius, Lietuvos istorijos institutas.

17. [Latvijas Nacionālais vēstures muzejs] 2013. 802 fotonegatīvi no LNVM krājuma nominēti

UNESCO. Prieiga per internetą: http://www.tvnet.lv/izklaide/notikumi/488601-

802_fotonegativi_no_lnvm_krajuma_nomineti_unesco (Ţiūrėta 2015-04-30)

18. Laucius K. 1936. Prašome visus į fotomėgėjišką talką!, - Ţemėtvarka ir melioracija. Nr. 2. P. 58-

63. Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=7992&biRecor

dId=2729 (Ţiūrėta 2015-05-05)

19. Lipšic M. 2008. Iš Lietuvos fotografijos istorijos: 1839-1920. Prieiga per internetą:

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008-03-12-monika-lipsic-is-lietuvos-fotografijos-istorijos-

1839-1920/9705 (Ţiūrėta 2014-11-14)

20. Lipšic M. Iš Lietuvos fotografijos istorijos: 1919-1950. Prieiga per internetą:

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008-04-01-monika-lipsic-is-lietuvos-fotografijos-istorijos-

1919-1950/9683 (Ţiūrėta 2014-11-14)

21. Lukoševičiūtė E. 2003. Grafai Kosakovskiai Vaitkuškio aplinkoje, - Lietuvos bajoras. Nr. 7. P. 6-9.

22. Lukoševičiūtė E. 2004. Grafų Kosakovskių albumas. Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės

muziejus.

23. Lukoševičiūtė E. 1995. Vaitkuškio fotografijos kolekcija (XIX a. pab.), - Fotografija. Paveldas ir

dabartis. II. Šiauliai: ,,Titnago“ spaustuvė. P. 41-42.

24. Petrašiūnas A. 1995. Uţfiksuoti Lietuvos praeities palikimą. – Fotografija. Paveldas ir dabartis. II.

Šiauliai: ,,Titnago“ spaustuvė. P. 3-4.

57

25. Pikelytė Z. 2012. Daktaro disertacija, Lietuvos provincijos fotografija 1918-1940 metais. Vilnius:

Vilniaus dailės akademija.

26. Pikelytė Z. 2008. Senų kiemų ir skersgatvių aidas – iš Vilniaus, Panevėţio rytas. Nr. 223 (4499). P.

14-15.

27. Pink S. 2001. Doing Visual Ethnography. London: Sage.

28. Račiūnaitė-Pauţuolienė R. 2014. Antropologijos vizualizacija: nuo fotografijos iki vizualinės

antropologijos, - Logos. Nr. 80. P. 112-118.

29. Račiūnaitė-Pauţuolienė R. 2014. Lietuvių etnografinė fotografija: raidos aspektai, - Logos. Nr. 81.

P. 128-136.

30. Scherer J. C. 2003. Ethnographic Photography in Anthropological Research, - Principles of Visual

Anthropology. Berlin: Mouton de Gruyer. P. 201-216.

31. Skeivienė L. 1987. Sugrįţimas prie B. Buračo kūrybos, - Pergalė. Nr. 7. P. 183.

32. Snitkuvienė A. 1995. Grafas B. Tiškevičius – uţmirštas XIX a. pab. – XX a. pr. Lietuvos

fotografas, - Fotografija. Paveldas ir dabartis. II. Šiauliai: ,,Titnago“ spaustuvė. P. 10-11.

33. Snitkuvienė A. 2012. Orientas Benedikto Henriko Tiškevičiaus fotografijose, - Rytai – Vakarai:

Komparatyvistinės studijos XII. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas. P. 401-417.

34. Snitkuvienė A. 1998. Raudondvaris. Grafai Tiškevičiai ir jų palikimas. Vilnius: Vilniaus

universiteto leidykla.

35. Sontag S. 1999. Apie fotografiją. Vilnius: Baltos lankos.

36. Statulevičiūtė R. 2011. Balio Buračo ţanrinė fotografija, - Ţiemgala. Nr. 2(28). P. 38-47.

37. Šidlauskas A. 2006. Šviesioji Balio Buračo aura, – Nemunas. Nr. 39. Prieiga per internetą:

http://test.svs.lt/?Nemunas;Number%28151%29;Article%283382%29 (Ţiūrėta 2014-11-14)

38. Vaitkevičius A. Apie fotografiją Lietuvoje 1918-1940 m. Prieiga per internetą:

http://fotomodern.projektas.lt/istorija.html (Ţiūrėta 2014-09-10)

39. Valiulis S. 2011. Apie fotografiją. Vilnius: Lietuvos fotomeninkų sąjungos fotografijos fondas.

40. Valiulis S. 1998. Balys Buračas, - Balys Buračas: Fotografijos/ Photographs. Vilnius: Baltos

lankos. P. 7-11.

41. Valiulis S. 1997. It tolimų laikų atšvaitas / Like a Reflection of Distant Times. Prieiga per internetą:

http://www.photography.lt/lt.php/Metrastis?met=9&page=11 (Ţiūrėta 2014-11-14)

42. Valiulis S. 2008. Lietuvos fotoţurnalistikos pradţia Europos kontekste, Ţurnalistikos tyrimai. Nr. 1.

P. 143-153.

43. Valiulis S., Ţvirgţdas S. 2011. XX a. Lietuvos fotografija, - XX a. Lietuvos fotografijos antologija.

Vilnius: Lietuvos fotomenininkų sąjungos fotografijos fondas. P. 11-16.

58

44. Valiulis S., Ţvirgţdas S. 2002. Fotografijos slėpiniai. Vilnius: Lietuvos fotomenininkų sąjunga.

45. Valiulis S., Ţvirgţdas S. 2011. Lietuvos fotografija Pasaulinėje parodoje Paryţiuje 1900 metais, -

Lietuvos spaudos fotografija’ 11. Vilnius: Lietuvos spaudos fotografų klubas. P. 164-169.

46. Ţemaitytė Z. 1988. Paulius Galaunė. Vilnius: Vaga.

47. Ţukas S. 2002. Įvadinis ţodis, - Tyszkiewicz: Fotografijų albumas / Photographies. Vilnius: Baltos

lankos. P. 5-7.

48. Ţvirgţdas S. 2003. Mūsų miestelių fotografai. Vilnius: Lietuvos fotomenininkų sąjunga.