Antanas Kontautas, Kęstutis Matiukas

UPELIŲ TYRIMAI

Klaipėda, 2001

UDK 627.1 Ko-245

Parengta nauja upelių tyrimų metodika skirta moksleiviams ir mokytojams, supa-žindinanti projekto dalyvius ir visus besidominčius su vandens kokybės tyrimų ir stebėjimų metodais. P a r e n g ė :

Ekologinis klubas “Žvejonė”

Klaipėdos universitetas, BPATPI

P r o j e k t o v a d o v a s : Antanas Kontautas A u t o r i a i : Antanas Kontautas, Kęstutis Matiukas, K a l b o s r e d a k t o r ė s : Roma Nikžentaitienė, Jūratė Morkvėnaitė D i z a i n e r ė s : Aida Rubavičienė, Janina Kalnėnaitė M a k e t u o t o j a i : Ingrida Sirvydaitė, Algirdas Petrauskas I l i u s t r a c i j o s : Sauliaus Karaliaus V i r š e l i o n u o t r a u k a : Erlando Paplauskio R ė m ė j a i :

Europos Sąjungos ACCESS programa

Švarios Baltijos koalicija

Antanas Kontautas, 2001 Ekologinis klubas “Žvejonė”, 2001

ISBN 9955-9389-2-7

TURINYS

Pratarmė ....................................................................................................5 Vandens svarba .........................................................................................6 Mūsų upės .................................................................................................8 Upių vardai ................................................................................................8 Upės ir jų vagos .......................................................................................10 Kas gyvena mūsų upėse ..........................................................................13 Augalai ir žuvys upelių ekosistemose .....................................................14 Upinė nėgė (Lampetra fluviatilis L.) ........................................................18 Šlakys (Salmo trutta trutta L.) .................................................................19 Margasis upėtakis (Salmo trutta fario L.) ................................................20 Kiršlys (Thymallus thymallus L.) .............................................................21 Lydeka (Esox lucius L.)............................................................................23 Kuoja (Rutilus rutilus L.) ........................................................................24 Paprastoji aukšlė (Alburnus alburnus L.) .................................................25 Gružlys (Gobio gobio L.) .........................................................................26 Rainė (Phoxinus phoxinus L.) ..................................................................27 Šližys (Noemacheilus barbatulus L.) .......................................................29 Kirtiklis (Cobitis taenia L.) ......................................................................29 Ešerys (Perca fluviatilis L.)......................................................................30 Devynspyglė dyglė (Pungitius pungitius L.)............................................31 Trispyglė dyglė (Gasterosteus aculeatus L.)............................................31 Paprastasis kūjagalvis (Cottus gobio L.) ..................................................32 Vėgėlė (Lota lota L.) ................................................................................33 Upės baseino samprata ............................................................................34 Vandens kokybė ......................................................................................39 Biologiniai ir cheminiai vandens kokybės tyrimo metodai ir jų

palyginimas .......................................................................................42 Biologiniai tyrimai ..................................................................................43 Dažniausiai upelių dugne aptinkamos gyvūnų grupės ............................44

Galvastraublių (Cephaloryncha) tipas .........................................46 Blakstienuotosios kirmelės (Turbellaria) .....................................46 Mažašerių kirmelių (Oligochaeta) klasė ......................................48 Dėlių (Hirudinea) klasė ...............................................................50 Voragyvių (Arachnoidea) klasė ...................................................52 Vėžiagyvių (Crustacea) klasė ......................................................53 Vabzdžių (Insecta) klasė ..............................................................55 Žirgelių (Odonata) būrys .............................................................56

3

Lašalų (Ephemeroptera) būrys .....................................................57 Ankstyvių (Plecoptera) būrys ......................................................63 Blakių (Hemiptera) būrys ............................................................66 Vabalų (Coleoptera) būrys ...........................................................70 Kabasparnių (Megaloptera) būrys ...............................................72 Dvisparnių (Diptera) būrys ..........................................................73 Apsiuvų (Trichoptera) būrys ........................................................78 Moliuskų (Mollusca) tipas ...........................................................85

Dugno gyvūnų rinkimas ..........................................................................88 Tyrimų vietos ir laiko pasirinkimas .........................................................90 Gautų duomenų apibūdinimas ir įvertinimas ...........................................91

Vandens kokybės vertinimas ........................................................92 Biotinio indekso (BI) nustatymas .................................................94 BMWP balų sistema .....................................................................97

PRATARMĖ

Upeliai, lyg veidrodis, atspindi mūsų požiūrį į mus supančią aplin-ką, o jis, deja, kol kas dar labai savanaudiškas. Mes naudojame upelius savo poreikiams – jie ištiesinti, sugrūsti į vamzdžius, paversti šiukšly-nais ar nutekamųjų vandenų kanalais. Kartu prie vandens ieškome dar žmogaus nepaliestų vietų poilsiui ar atsipalaidavimui nuo kasdienių rūpesčių. Čia mes leidžiame savo laisvalaikį maudydamiesi ar plaukio-dami valtimi, maitindami vandens paukščius ar tiesiog džiaugdamiesi ramybe.

Beveik prie kiekvienos mokyklos galime rasti upę ar upelį. Juos lengva tyrinėti, o kartu galima puikiai susipažinti su natūraliomis ar pažeistomis ekosistemomis. Tekantys vandenys – dėkingas gamtos paži-nimo objektas. Todėl nenuostabu, kad susidomėjimas upelių tyrimais Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, vis didėja. Tyrimų metu iškyla dau-gelis nenumatytų problemų, klausimų, į kuriuos reikia atsakyti, todėl moksleiviai ar gamtos bičiuliai stengiasi suvienyti savo pastangas kokio nors projekto rėmuose, nacionaliniu ar net tarptautiniu mastu. Vienas iš tokių tarptautinių, siejančių daugelio pasaulio šalių moksleivius, be-sidominčius upeliais, yra Pasaulinis upių aplinkos tyrimo tinklas – GREEN (Global River Environmental Education Network). GREEN jau keletą metų veikia ir Lietuvoje. Pirmieji darbo metai iškėlė daugelį problemų, susijusių su tuo, kad iki šiol upių ir ypač mažųjų upelių tyri-mams Lietuvoje buvo skiriama labai nedaug dėmesio. Ypač trūksta lite-ratūros, skirtos upių ir upelių faunai pažinti ir prieinamos ne tik biolo-gams, bet ir platesniam besidominčių būriui. Siekdami nors iš dalies užpildyti šią spragą, mes ir parengėme šią metodinę knygą. Ji daugiau-sia skirta tiems, kurie domisi biologiniais upelių tyrimais. Čia Jūs rasi-te patarimų, kaip rinkti dugno gyvūnus, kaip juos atpažinti ir kaip, nau-dojantis surinktais duomenimis, įvertinti upelių vandens kokybę. Knyge-lėje nesistengta pateikti visko, kas susiję su šia tema, o tik bandyta kiek galima paprasčiau paaiškinti upelių tyrimams taikomus metodus, atpa-žinti bent jau kai kurias dažniau aptinkamas upelių dugno gyvūnų gru-pes. Galų gale, tai bent jau palengvins pradėti dirbti šioje srityje, ku-rioje bent jau iš pirmo žvilgsnio atrodo dirbti gana sudėtinga.

Tikimės, kad šis leidinys bent iš dalies pagelbės Jūsų darbe.

Antanas Kontautas

4 5

V a n d e n s s v a r b a

Vanduo Žemėje yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių gy-vybės buvimą mūsų planetoje praeityje, dabar ir ateityje. Jis sudarė tą pirminę terpę, kurioje prasidėjo gyvybė, be jo negalėjo apsieiti ir tie gyvi organizmai, kurie vėliau persikėlė gyventi į sausumą. Žmo-gus jau seniai suprato vandens svarbą: be maisto mes galime išgy-venti ilgiau negu be vandens. Senieji mąstytojai vandenį įvardijo kaip vieną iš gamtos stichijų, be kurios nebūtų gyvybės, o kartu ir žmogaus. Šiuolaikinis mokslas teigia, kad be vandens negali egzis-tuoti joks gyvas organizmas, negali funkcionuoti ekosistemos, jis yra svarbus kaip veiksnys, į visumą siejantis vandens ir sausumos ekosistemas.

Vanduo tekėdamas, keisdamas savo būvį iš dujinio į skystą, iš skysto į kietą ir atvirkščiai atlieka didelį darbą: jis išnešioja ištirpu-sias druskas ir dujas, o kartu ir maisto medžiagas. Vandeniui perei-nant iš vieno būvio į kitą yra sunaudojama energija: kad pavasarį nutirptų ledas upėje ar ežere, yra sunaudojamas didelis saulės ener-gijos kiekis, kad galėtume išgarinti vandenį, reikia taip pat nemažai energijos. Taigi vanduo yra svarbus veiksnys, reguliuojantis tempe-ratūros svyravimus, kuriuos sukelia į Žemę patenkantis besikeičian-tis Saulės energijos kiekis.

Vandens apykaita tarp vandenyno, jūros, ežero, upės, atmosferos bei žemės yra vadinama vandens ciklu. Dėl saulės energijos vanduo garuoja nuo žemės paviršiaus, o paskui, garams atmosferoje kon-densuojantis, iškrenta kritulių pavidalu. Vandens ciklas yra pasto-vus, nes kiek jo išgaruoja, tiek ir iškrenta. Kadangi sausumoje iš-krenta daugiau kritulių negu virš vandenynų, tai dalis jų virsta pavir-šiniu nuotėkiu, kuris suformuoja vieną nuostabiausių gamtos reiški-nių – ežerus ir upes. Dalis vandens taip pat yra išgarinama dėl auga-lų transpiracijos. Mokslininkų teigimu, Žemėje laisvai cirkuliuoja tik apie 5% viso planetoje esančio vandens, kurio didžioji dalis yra vandenyne. Gėlas vanduo tesudaro apie 3% vandens atsargų, o di-džioji jo dalis (apie trys ketvirtadaliai) yra sukaupta ledynuose.

Žmogus savo reikmėms tiesiogiai naudoja gėlą vandenį, kurio

pagrindinis šaltinis yra upių nuotėkis ir gruntinis vanduo, kurio, mokslininkų teigimu, yra gerokai daugiau nei ežerų ir upių vandens kartu paėmus.

Mes šioje knygelėje kalbėsime apie upių vandenį, kuris labai svarbus tiek gamtai, tiek ir žmogui. Upės priskiriamos gėlo vandens lotinėms (tekančio vandens) ekosistemoms, kitaip tariant, joms bū-dingas nuolatinis vandens judėjimas, maišymasis, tas vanduo visą laiką kinta, todėl, kaip sakė senovės graikų mąstytojas Heraklitas, “negalima du kartus įbristi į tą pačią upę”. Taip jis vaizdžiai apibū-dino visoje gamtoje vykstantį kitimą.

Schema: Vandens ciklas

6 7

Mū sų u p ė s

Lietuvoje upės jau nuo seno traukė žmonių dėmesį, prie jų yra įsikūrę beveik visi didieji Lietuvos miestai, daug miestelių ir kaimų. Lietuvoje yra priskaičiuojama apie 29 000 upių ir upelių, kurių ben-dras ilgis yra apie 63,7 tūkst. kilometrų. 750 upių yra ilgesnės nei 10 kilometrų, o 19 – ilgesnės nei 100 kilometrų. Taigi didelių upių pas mus yra nedaug, jų bendras ilgis – apie 3500 kilometrų, o tai sudaro tik 5,5% bendro upių tinklo, kuris mokslininkų yra vadinamas hid-rografiniu tinklu. Didžiąją jo dalį Lietuvoje sudaro trumpesnės nei 10 kilometrų ilgio upės.

Upių nuotėkį formuoja krituliai. Kai kurių autorių duomenimis, iš viso Lietuvos upėmis iš šalies teritorijos nuteka apie 23 km3 van-dens per metus, sausesniais metais – mažiau, drėgnesniais – dau-giau. Daugumos Lietuvos upių nuotėkis nėra didelis, kadangi jų ba-seinai (teritorijos dalis apibrėžta takoskyros) yra maži.

Didžiąją dalį Lietuvos teritorijos užima Nemuno upės baseinas, kur susiformuoja apie 71% bendro upių nuotėkio. Nemuno upės ba-seinui priklauso ir didesnių mūsų upių baseinai: Merkio, Neries su Šventąja ir Žeimena, Nevėžio, Dubysos, Mituvos, Jūros, Minijos (dešinieji Nemuno intakai) bei Šešupės, kuri yra vienintelis didesnis kairysis Nemuno intakas.

Prie pagrindinių hidrografinių baseinų taip pat yra priskiriami Akmenos-Dangės (įteka į Kuršių marias ties Klaipėda), Šventosios (įteka į Baltijos jūrą ties Šventąja), Bartuvos (įteka į Baltijos jūrą Latvijos teritorijoje), Ventos (įteka į Baltijos jūrą Latvijos teritorijo-je), Mūšos su Nemunėliu (įteka į Baltijos jūrą Latvijos teritorijoje) ir Dysnos (kairysis Dauguvos upės intakas) baseinai. Visų kitų mažes-nių upių ir upelių baseinai įeina į šių didesnių upių baseinus, sufor-muodami bendrą Lietuvos hidrografinį tinklą.

U p i ų v a r d a i

Kalbininkas A. Vanagas teigė: “Kalba – tai milžiniška registraci-jos knyga”. Kalboje, žmogaus vartojamuose žodžiuose, atsispindi tie daiktai ir reiškiniai, su kuriais žmogui tenka susidurti. Todėl daug

įvairių sričių specialistų ir šiaip žingeidžių žmonių kalboje gali rasti aibę sau įdomių dalykų. Ne išimtis yra ir vietovardžiai: vardus turi upės, ežerai, miškai ir miškeliai, pievos, pelkės, kaimeliai ir mieste-liai bei didieji miestai. Vien upių ir ežerų vardų Lietuvoje žinoma apie dešimt tūkstančių. Labai gražiai vandenvardžiai (kaip moksli-ninkai sako, hidronimai) yra aprašyti jau minėto lietuvių kalbininko knygoje “Lietuvių vandenvardžiai” (Vilnius, 1988). Mes tik trumpai nusakysime, į ką reikėtų atkreipti dėmesį, stebint upių ir upelių ap-linką.

Dažniausiai upėvardžiai reiškia ką nors, kas susiję su vandeniu: upė, srovė, vanduo ir jo savybės. Daugumas jų yra labai seni ir mums jau nieko nesako, pvz., Nemunas, Minija, Nevėžis, nes jų pirminės reikšmės jau seniai yra pamirštos. Galima sakyti, kad kuo didesnė upė, tuo senesnis jos vardas, nes upių vardai labai retai kei-čiami: net dabartinėje Rusijos Kaliningrado srityje (buvusiame Ka-raliaučiaus krašte) didžiausios ten upės Priegliaus lietuviškas pava-dinimas nebuvo pakeistas – jos vardas buvo tik suslavintas, ir dabar upė ten vadinasi Priegolj. Visi mažesni upeliai (kaip ir kiti vietovar-džiai) po Antrojo pasaulinio karo Karaliaučiaus krašte įgijo slaviš-kus vardus, pvz., viena gražiausių to krašto upių Rominta buvo pa-vadinta Krasnaja. Naujasis pavadinimas iš tikrųjų nieko mums nesa-ko (gal ten raudonas vanduo teka, nes yra upių, kurių vardai rodo vandens spalvą, pvz., Juodupis). Tuo tarpu senasis pavadinimas žy-mi buvus tose apylinkėse romovę: senųjų baltų genčių šventą vietą. Taigi upių ir ežerų pavadinimai kartu yra ir mūsų istorijos dalis, žy-mi kadaise čia gyvenusių tautų teritoriją, yra tų tautų kalbos atspin-dys. Upėvardžius dažnai keitė atsikraustę naujieji gyventojai ar už-kariautojai. Tokių pavyzdžių ypač gausu Šiaurės ir Pietų Amerikos, Australijos žemynuose. Savo ženklą kitos tautos ar gentys yra palikę ir mūsų upių vardyne (tiesa, jų nėra daug): tai keliasdešimt slaviškų, germaniškų ir finougriškų vandenvardžių, pvz., Oporas – upelis Pa-kruojo rajone (lenkiškai opar – šlapia, neužšąlanti vieta, bala), Blie-kis – upelis, tekantis Priekulės apylinkėse (iš germanizmo bliekis – vok. Bleiche – tvenkinys), arba Jara – upė, ištekanti iš Jaros ežero Svėdasų apylinkėse (greičiausiai pavadinimas kilęs iš suomių kalbos žodžio jarvi – ežeras).

8 9

Kaip teigia A. Vanagas, vandenvardžiai pažymi ir bendrus upės bruožus ir kartu kažką išskirtinio, kad būtų galima skirti vieną upę nuo kitos. Taip ir susidarė per ilgus amžius ta vandenvardžių įvairo-vė, kurią turime dabar. Nemaža upelių vardų dalis yra susijusi su vandens spalva: Lietuvoje yra ne vienas Juodupis, Baltupis ar Baltu-pė. Kitų pavadinimai yra kilę iš baltumo, švytėjimo, žėrėjimo ir pa-našių bendrinės reikšmės žodžių – Balsupis (iš balsis – baltas gyvu-lys), Žvelsa (iš žvilti – blizgėti) ir pan. Dar kiti upėvardžiai yra susiję su žmonių tikėjimais bei prietarais, pvz., Perkūnupis – pavadinimas susijęs su pagonių dievo Perkūno vardu, Šventoji – su senovės lietu-vių tikėjimu, Laumupis – su mitologinės būtybės laumės vardu, Velniupis – su mitologinės būtybės velnio vardu ir pan.

Bene būdingiausia upių vardams yra tai, kas susiję su tekančiu vandeniu, upe, upės srove ir jos tekėjimu. Mes sakome – upė teka, tačiau lietuvių kalba turi daug žodžių, kurių mes jau neprisimename, reiškiančių upės tekėjimą. Kaip teigia kalbininkas A. Vanagas, dalis jų kaip tik ir išlikę upelių pavadinimuose. Pvz., upelių Alantas, Alė-ja, Aluona vardai yra kilę iš veiksmažodžio alėti – bėgti, tekėti, var-vėti; upelio Salantas vardas – iš veiksmažodžio salėti – tekėti. Yra upėvardžių, kurie apibūdina vandens tėkmę: Sriautas, Srovė, Upė, Strėva, Verdenis.

Dalis upėvardžių yra kilę iš gyvūnų (Meškupis) ar augalų pava-dinimų (Karklė), dar kiti reiškia fizinę upės būklę (Sausinė – upė išdžiūsta vasaros metu) ar žymi kažkokią tos upės vandeniui būdin-gą savybę (Rūdupis, Geležė – upės vandenyje yra geležies).

Yra upių, turinčių ne vieną pavadinimą: Akmena-Dangė, Mava-Kliurkė-Minija. Tai rodo, kad upė kažkurioje dalyje labai pasikeičia arba teka per ežerus ir kiekviena protaka turi savo vardą.

Taigi tiriant upelį galima sužinoti daug naujo vien išsiaiškinus jo vardo kilmę, aprašius vardus intakų ir intakėlių, įtekančių šaltinių, kurių nemaža dalis baigia nueiti užmarštin dėl žemių kultūrinimo ir melioracijos, pavertusios daugelį mažų upelių melioracijos kanalais.

U p ė s i r j ų v a g o s

Upės vanduo teka žemyn – keliu, kurį sau nusipiešia vanduo. Kuo didesnė upė, tuo margesnis tas piešinys. Vanduo teka lygumo-

mis, kalvomis ir kalnais, todėl upių vagų ir slėnių įvairovė yra labai didelė. Lietuvos reljefui būdingos lygumos ir kalvos, todėl tokių sraunių upių kaip kalnuose pas mus nėra. Tačiau ir mūsų upeliai, kurie nuteka nuo Aukštaitijos, Dzūkijos ar Žemaitijos kalvų, yra gana sraunūs, per ilgą laiką išgraužė gilias vagas ir suformavo slė-nius. Slėnių formavimąsi daug lėmė paskutinio apledėjimo metu susidariusio ledo tirpsmas, kritulių kiekis, uolienų pobūdis.

Kalbant apie upės slėnį, galima išskirti tokias jo dalis: aktyvioji vaga (slėnio dalis, kuria teka upės vanduo), salpa (slėnio dalis, kuri periodiškai gali būti užliejama) ir slėnio šlaitai. Slėnio šlaitai gali turėti terasas, t.y. istorinių upės vagų liekanas, bet terasos būdingos tik didelių upių vidurupių ir žemupių slėniams (pvz., Nevėžio že-mupys). Paprastai upelio aukštupyje slėnis dar neryškus, vėliau vaga gilėja, nes daugėja tekančio vandens, formuojasi salpa, kurioje ir vingiuoja upės vaga. Dar toliau slėnis platėja, tampa neryškus ir upė baigiasi žiotimis arba delta, kur upės vanduo įsilieja į kitą upę, ežerą ar jūrą. Jei upės vagos vingiai gana dažni, ypač mažesnių upių, tai slėnio vingiai yra daug retesni. Upių vagų vingiavimas vadinamas meandravimu, o pats bangos (arba S) pavidalo upės vingis – mean-dru. Šis upės vingio pavadinimas yra kilęs iš seno graikiško labai vingiuotos Turkijos upės – Didžiojo Mendereso pavadinimo. Ne visos upės vienodai vingiuoja: vienos teka gana tiesiai, o kitos – taip, kad sunku suskaičiuoti tuos vingius. Taip pat nevienodai upės vingiuoja ir atskirose upės dalyse: daugiau vingių yra upių aukštu-piuose ir vidurupiuose, o mažiau – žemupiuose. Upių vingiavimą lemia daug veiksnių, iš kurių pagrindiniai yra reljefas, nuolydis, nuotėkio dydis ir uolienų sudėtis. Kur upė sraunesnė, gruntas gana minkštas (t.y. vagos krantai yra smėlingi), galima stebėti, kaip vos per penkerius ar dešimtį metų pasikeitė upės vingiai. Ypač tai gerai matyti po pavasarinių potvynių. Tai taip pat gali būti upės aplinkos stebėjimų dalis (stebėti, kaip “keliauja” upės vaga), tik tam reikia ilgesnio laiko. Bet jei jūs naudosite fotoaparatą, tai jaunesnieji jūsų draugai po kelerių metų jau galės nesunkiai palyginti, kiek ir kur nukeliavo vienas ar kitas upės vingis.

Taigi upės fizinės aplinkos (arba upės sistemos) vystymąsi ir formavimąsi lemia integruotų gamtinių geologinių (žemės pavir-šiaus reljefas ir uolienų sudėtis), hidrologinių (upės nuotėkio dydis ir

10 11

pasiskirstymas per metus, vagos nuolydis) ir hidraulinių (vandens srovės greitis, sūkuriavimas, arba turbulencija) veiksnių visuma. Tų veiksnių integruoto poveikio rezultatas atskirose upės dalyse bus skirtingas: eidami palei upę, mes rasime sraunių upės ruožų, kur vanduo šniokščia ir kunkuliuoja (tai rėvos ir sraunumos), rasime gilių ramumų (sietuvų) ir plačių seklumų, kur vanduo teka ramiai ir vienodai. Todėl upės vagoje susiformuoja skirtingos buveinės, ku-riose gyvena skirtingi gyvi organizmai.

Lietuvoje tokių natūralių upių vagų nedaug teišlikę. Labai keitėsi upių vagų pobūdis, netgi pats upių ilgis, dėl hidrografinio tinklo kai-tos, kurią vykdė žmogus. Lietuvoje upių vagų keitimas prasidėjo XIX amžiuje, kai buvo pradėtos melioruoti dvarų žemės. Dar anks-čiau atsirado pirmieji tvenkiniai. Iki 1918 metų buvo iškasta 375 km atvirų kanalų, buvo pradėta kasti Dovinė, pradėta sausinti ir uždaru drenažu. 1919 – 1939 metais buvo numelioruota apie 0,57 mln. hek-tarų žemės, paversta kanalais daug upių ir upelių aukštupių, ištiesin-ta daug upių vagų. Iki 1985 metų buvo iškasta daugybė kanalų ir griovių, kurių bendras ilgis pasiekė apie 59 tūkst. kilometrų. XX amžiaus 3-iajame dešimtmetyje vidutinis vandentėkmių tankis buvo 0,4 km/km2, o 6-ajame dešimtmetyje pasiekė apie 1,0 km/km2. Taigi dėl žmogaus ūkinės veiklos bendras vandentėkmių ilgis labai padi-dėjo, bet taip buvo sureguliuotas upių nuotėkis ir sunaikinta daugybė natūralių mažų upelių bei upių aukštupių. Duomenys apie natūralių vandentėkmių skaičių įvairiuose Lietuvos kraštovaizdžio tipuose pateikti 1 lentelėje.

1 lentelė

Lietuvos upių natūralumas (pagal P. Kavaliauską, E. Vaitkevičių, 1990)

Krašto tipas

Vandentėkmių tankis (km/km2)

Vandentėkmių natūralu-mas (%) nuo bendro hid-

rografinio tinklo ilgio Agrarinės 2,00 – 2,50 4 – 9 Lygumos Miškingos 1,1 – 1,9 12 Agrarinės 1,0 – 1,55 15 Aukštumos Miškingos 0,25 – 0,50 43

Vykdant upelių aplinkos stebėjimus, būtų visai įdomu pasekti, kaip per paskutinį šimtmetį keitėsi upelio ar upės vaga. Tuo tikslu galima panaudoti įvairių laikotarpių kartografinę medžiagą bei dar gyvenančių senų žmonių pasakojimus.

Apie upes galima daugiau paskaityti K. Kilkaus knygoje “Upės ir žmonės” (Vilnius, 1992), o apie mažuosius mūsų upelius – P. Kavaliausko ir E. Vaitkevičiaus knygoje “Mažųjų upelių likimas” (Vilnius, 1990).

K a s g y v e n a m ū sų u p ė s e

Upėse ir upeliuose, kaip ir bet kurioje kitoje ekosistemoje, be ne-gyvosios (abiotinės), yra ir gyvoji (biotinė) dalis. Būtent gyvoji ir negyvoji upės aplinka, veikdamos viena kitą, sukuria tekančio van-dens ekosistemą, kuri skiriasi nuo kitų gėlavandenių ekosistemų (ežerų, tvenkinių ar mažų kūdrų) tuo, kad yra funkcionuojanti, sa-vaime tranzitinė ekosistema, per kurią pernešamos medžiagos ir net gyvi organizmai iš vienos ekosistemos į kitą (pvz., iš sausumos į ežerą).

Gyvajai upės ekosistemos daliai būdinga tokia pat struktūra, kaip ir kitoms ekosistemoms. Pirminės produkcijos gamintojai čia yra autotrofiniai organizmai. Tiesa, jie tampa reikšmingi tik upių vidu-rupiuose ar žemupiuose, nes natūraliuose upių aukštupiuose reika-lingą organinės medžiagos kiekį upė daugiausia gauna iš ją supančių sausumos ekosistemų: medžių lapai ir nukritę šakelės, pakrantės augalija yra organinės medžiagos šaltinis detritofagams (mažiems organizmams, kurie maitinasi smulkiomis organinės medžiagos da-lelėmis) ir maisto medžiagų šaltinis aukštesniesiems augalams. Vabzdžiai, krintantys nuo medžių, jų lervos yra maisto šaltinis žu-vims, kurios taip pat smaguriauja ir upės vandenyje gyvenančiomis vabzdžių lervomis. Upei didėjant, mažėja tų pakrančių ekosistemų įtaka, bet ji išlieka ilgai, o mažų upelių ekosistemoms ji, ko gera, yra pagrindinis veiksnys, nulemiantis jų gyvenimą.

12 13

A u g a l a i i r ž u v y s u p e l ių e k o s i s t e m o s e

Vandenyje aptinkama daug įvairių augalų: vieni jų yra labai ma-ži, kiti gali užaugti kelių metrų aukščio ar ilgio. Vandeny augantys didesnieji augalai vadinami hidrofitais. Pagal tai, kur augalai upėje auga ir gyvena, jie yra skirstomi į:

a) tikruosius vandens augalus: • pelaginiai vandens augalai – gyvena neprisitvirtinę prie

dugno. Tai yra mikrofitoplanktonas, makrofitoplankto-nas, neustonas (sudaro plėvelę vandens paviršiuje), pleustonas – vandens paviršiuje plūduriuojantys augalai su šaknimis,

• bentosiniai vandens augalai – prisitvirtinę prie dugno vandens augalai. Jiems priskiriami siūliniai dumbliai (mikrofitobentosas), povandeninės samanos, žiediniai augalai;

b) pusiau apsemtus vandens augalus: vandenyje lapai, virš vandens tik žiedynai, pvz., siauralapės ir plačialapės plūdės lapai plauko vandens paviršiuje;

c) pelkėtų krantų augalus (didesnė augalo dalis yra virš van-dens). Čia priskiriamos nendrės, meldai, švendrai, asiūkliai, bėžiai, šiurpiai, dumblialaiškiai, duoniai, papliauškos.

Didelę reikšmę, kaip ir kitose vandens ekosistemose, turi mažieji

autotrofiniai organizmai, kurie yra vadinami fitoplanktonu. Iš visų vandens ekosistemų (ežerų, upių) upėse fitoplanktono yra mažiau-siai. Visi fitoplanktoniniai organizmai skirstomi į 4 dideles grupes:

• melsvadumblius (pvz., Anabaena sp. – vandenkrėtis), • titnagdumblius (pvz., Navicula sp. – valtelė, Tabellaria

sp. – narstiklė), • žiuželinius (pvz., Euglena sp. – euglena), • žaliadumblius (Chlorella sp., Scenedesmus sp.).

Kiekybiškai fitoplanktonas yra tiriamas surinkus jį specialiais

tinkleliais. Planktonas išpilstomas į buteliukus, filtruojamas formali-

nu ir nustatomas ląstelių (ar svorio vienetų) kiekis litre. Mažiausi fitoplanktoniniai organizmai yra bakterijos, kurios vadinamos bakte-rioplanktonu. Tai yra svarbus bestuburių vandens gyvūnų maisto objektas. Šie smulkūs organizmai gyvena vandeny, ant substrato, grunte ir yra labai svarbūs vandens valymosi nuo organinių medžia-gų procese: kuo daugiau šių organizmų – tuo mažesnis pH. Mikro-organizmų gausiausia yra dumblino dugno upių dalyse, mažiau jų yra upėse su smėlėtu dugnu, dar mažiau ten, kur dugną sudaro žvy-ras, gargždas ar akmenys.

Fitoplanktono kiekį upėje lemia: • upės srovė; • srovės turbulentiškumas. Pagal sugebėjimą išgyventi upės srovėje (atsparumą mechani-

niam vandens srovės poveikiui) fitoplanktoniniai organizmai yra skirstomi į tris grupes:

• upinį planktoną (savo vystymosi ciklą praeina nešami srovės, todėl jo daugiau gali susikaupti upių sietuvose, įlankėlėse, t.y. ten, kur upės srovė yra sulėtėjusi ar visai lėta),

• fitoplanktoninius organizmus (galinčius gyventi upėje, bet niekada netampančius vyraujančiais),

• fitoplanktoninius organizmus, kurie patenka į upę atsitiktinai (iš ežerų, kūdrų ir pan.).

Fitoplanktoninių organizmų rūšinė ir grupinė sudėtis per metus

kinta: vasarą mes aptiksime daugiau žaliadumblių, o rudenį – titnag-dumblių. Žiemą fitoplanktono kiekis mūsų upėse labai sumažėja, nes esant žemai temperatūrai jiems išgyventi yra labai sunku.

Kita dalis autotrofinių organizmų – mikrofitobentosas – gyvena upės dugne ar ant įvairaus substrato (akmenų, kelmų, lapų ir pan.).

Mikrofitobentosiniai organizmai skirstomi į keletą grupių: • litoreofiliniai (gyvena ant akmenų, stambaus žvirgždo ir pan.), • fitoreofiliniai (gyvena ant aukštesniųjų vandens augalų ar jų

liekanų), • psamoreofiliniai (gyvena ant smėlėto dugno), • peleoreofiliniai (gyvena ant dumblingo dugno).

14 15

Aukštesnieji augalai (makrofitai) daugiausia auga įsišakniję upės dugne ar pakrantėje, laisvai plaukiojančių jų yra mažai (laisvai plau-kioja plūdenos, kurios tarsi žaliu kilimu vasaros pabaigoje ar anks-tyvą rudenį padengia kai kurių mūsų upių vandens paviršių). Jų pa-siskirstymą upės vagoje lemia srovės greitis, dugno substratas, che-minė dugno nuosėdų ir vandens sudėtis. Kur daug aukštesniųjų van-dens augalų, ten srovės greitis vandens paviršiuje beveik lygus nu-liui, o priedugniniame sluoksnyje siekia tiktai 0,2 m/s. Augalai aug-dami sukuria stovinčio vandens užutekius, kur gali vystytis kito tipo gyvų organizmų bendrijos, būdingos ežerams ar mažoms kūdroms, ypač jei yra nedidelių senvagių. Aukštesniųjų augalų atsiranda daug tuomet, kai upelis gausiai maitinamas biogeninėmis medžiagomis. Tai būdinga stipriai pažeistoms upių ekosistemoms, pvz., Jūros upė ties Rietavu (čia upės vaga kanalizuota, aplinkui dirbamieji laukai ir ganyklos, todėl čia patenka daug maisto medžiagų – azoto ir fosforo, – kurios yra trąša augalams): čia augalai dengia beveik 100% van-dens paviršiaus, todėl susidaro patvanka. Formuojasi savotiškas au-galinis producentų filtras biogeninėms medžiagoms.

Mūsų upių natūralus zonavimas pagal jose augančius augalus ga-li būti toks: mikrofitinės ir nuosekliai pereinančios į makrofitinį tipą. Kuo stipresnis antropogeninis poveikis, tuo labiau tas nuoseklumas pažeidžiamas: mikrofitinės bendrijos išstumia makrofitines.

Kita gyvų organizmų grupė, gyvenanti vandenyje, yra gyvūnai. Didžiąją jų dalį sudaro vandens bestuburiai, kurie gyvena ploname sluoksnyje tarp vandens masės ir dugno substrato, įsirausę dugne ar prisitvirtinę ant įvairaus substrato. Čia upės srovės greitis beveik lygus nuliui. (Upės srovės greitis yra minimalus prie dugno dėl jo šiurkštumo, kaip sako hidrologai, o maksimalus yra prie vandens paviršiaus.) Upės srovė padeda aprūpinti vandenį deguonimi: kuo didesnis srovės greitis, tuo daugiau O2 prateka. Be to, ten, kur van-duo teka labai maišydamasis, padidėja jo aeracija (sraunumose ar rėvose).

Būtent srauniose vietose dėl gero apsirūpinimo deguonimi ir dugno substrato įvairovės aptinkamos turtingiausios bei įvairiausios gyvūnų bendrijos. Kad galėtų išgyventi srauniose vietose, vandens bestuburiai organizmai yra labai prisitaikę, jiems būdinga gyventi prisitvirtinus prie substrato. Galima paminėti, kad jų kūnas yra ištį-

sęs arba plokščias (kad būtų mažesnis pasipriešinimas vandens sro-vei), apatinės jų kūno dalys yra lipnios, jie turi įvairiausių kabliukų ar siurbtukų. Šiems gyvūnams yra būdingas teigiamas reotaksis (ju-dėjimas prieš srovę) bei teigiamas tigmotaksis (reakcija į prisilieti-mą). Kitaip tariant, tie gyvūnėliai visuomet stengiasi judėti prieš srovę ir tvirtintis prie substrato.

Didžiausia vandens bestuburių organizmų gausa stebima tuomet, kai srovės greitis yra apie 0,3 – 0,4 m/s: tai užtikrina gerą apsirūpi-nimą deguonimi bei galimybę būti nenuneštam vandens srovės iš pamėgtos vietos. Dauguma šių organizmų nemėgsta gilių vietų, nes gilesnėse vietose yra mažiau šviesos, o jie mėgsta gyventi iki trisde-šimties centimetrų gylyje. Pastebėta, kad produktyviausios upių vie-tos yra ten, kur upės gylis siekia 0,15 – 0,9 m.

Pagal savo maitinimosi būdą vandens bestuburiai gyvūnai yra skirstomi į šias ekologines grupes:

• aktyviai maistą renkantys dugno makrobestuburiai (ankstyvių, lašalų, apsiuvų, dvisparnių lervos, šoniplaukos),

• maistą gaunantys, filtruodami vandenį (apsiuvų, dvisparnių lervos, dvigeldžiai moliuskai),

• maistą renkantys, jį nugremždami nuo paviršiaus ar graužda-mi (lašalų, apsiuvų, vabalų lervos, vabalai ir pilvakojai mo-liuskai),

• plėšrūnai (ankstyvių, dvisparnių, žiogelių lervos). Dugno bestuburiai gyvūnai labai svarbūs upės ekosistemoje, ka-

dangi yra viena iš svarbiausių grandžių mitybinėje grandinėje. Jie yra daugumos upių žuvų pagrindinė sudėtinė maisto dalis ir sudaro nuo 30% iki 60% viso žuvų suvartojamo maisto. Kadangi šie gyvū-nai gyvena sąlyginai pastoviai tam tikroje upės vietoje, tai yra nau-dojami kaip indikatorius vandens kokybei vertinti.

Kita didelė vandens organizmų grupė, priklausanti stuburiniams gyvūnams ir gyvenanti upėse, yra žuvys. Žuvų pasiskirstymą ir ben-drijų sudėtį lemia:

• vandens kokybė, • maisto kiekis ir maitinimosi vietos, • nerštui ir ikrelių vystymuisi tinkamos vietos, • slėptuvės ir jų skaičius.

16 17

Žuvys, skirtingai nei vandens bestuburiai organizmai, gali daug aktyviau judėti vandens storymėje, todėl vandens srovės greitis nėra toks svarbus jų gyvenime, tačiau ne visos žuvys mėgsta didelį van-dens srovės greitį. Yra tokių žuvų rūšių, kurios gyvena tik srauniame vandenyje (reofilinės žuvų rūšys, tokios kaip upėtakis, strepetys ar srovinė aukšlė), o kitos atvirkščiai – mėgsta lėtai tekantį ar stovintį vandenį (limnofilinės žuvų rūšys, tokios kaip kuojaKai kurios žuvų rūšys aptinkamos tiek tekančiamčiame vandenyje, jei tik kitos sąlygos yra palankios

Dalis žuvų mėgsta tik švarų, neturintį daug orgvandenį, nemėgsta staigių aplinkos sąlygų pasikeitruoja gana didelį vandens kokybės pablogėjimą ddžiagos prietakos, pvz., kuoja.

Lietuvos upių žuvų fauna yra gana įvairi, bet jžinoma, labai priklauso nuo upės dydžio, maisto kišioje knygelėje pateikiame tik dažniausiai upeliuosrūšių aprašymus.

U p i n ė n ė g ė ( L a m p e t r a f l u v i a t i l i s L

Nėgės yra giminingos žu-vims, bet pri-mityvesnės. Jų kūnas ilgas, apvalus. Oda gleivėta, be žvynų. Nugžalsva ar pilka, šonai šviesesni, pilvas balkšvas. Tarojo nugaros pelekų yra mažas tarpelis. Žiotys primpritaikytos siurbti maistą įsikibus į auką. Neturi poskiriasi nuo žuvų. Visų nėgių bendras sisteminis piltuvėlyje esančių dantukų forma. Kaulų nėgės net

Nėgės užauga iki 50 cm ilgio. Jos yra paplitusipatenka, keliaudamos iš jūros neršti. Todėl jos dar vėmis. Lietuvoje nėgės Nemunu plaukia neršti į Mtąją, Nerį ir kitas upes. Neršia gegužės mėnesį ant to. Po neršto žūva. Taip papildo organinės medžiag

mažamaisčiuose upeliuose ir upių aukštupiuose. Nėgių jaunikliai vadinami vingiliais arba graužavirbomis. Jie gyvena upių dugne apie 5 metus, per tą laiką užauga ir keliauja į jūrą.

Nėgių nėra Islandijoje, Alpėse.

Š l a k y s

18

, karšis ar lynas). e, tiek ir stovin- (ešerys, lydeka). aninės medžiagos imų, o kitos tole-ėl organinės me-

os rūšinė sudėtis, ekio ir pan. Todėl e aptinkamų žuvų

. )

ara tamsiai ruda, rp pirmojo ir ant-ena piltuvą ir yra

rinių pelekų – tuo bruožas – žiočių uri. os upėse, į kurias vadinamos praei-iniją, Jūrą, Šven-akmenuoto grun-os kiekį sąlyginai

( S a l m o t r u t t a t r u t t a L . )

Tai lašišinių šeimos žuvis. Išvaizda ir gyve-nimo būdu suaugęs šla-kys labai panašus į laši-šą, o jaunas – į upėtakį. Tai keliaujanti žuvis. Upeliuose šlakių palikuonys virsta margaisiais upėtakiais, patekusie-ji į ežerus – ežeriniais upėtakiais. Suaugusių šlakių kūnas aukščiau ir žemiau šoninės linijos yra išmargintas tamsiomis dėmėmis, prime-nančiomis X formą, uodegos galas šiek tiek įpjautas ar net tiesus. Riebalinis pelekas dažnai turi raudoną ruožą.

Liepos mėnesį per Kuršių marias šlakiai pradeda traukti į mūsų upių (Neries, Žeimenos, Šventosios, Jūros, Minijos) šaltiniuotus in-takus neršti. Ši kelionė trunka 2 – 3 savaites. Šlakiai neršia spalio – lapkričio mėnesiais žvirgždėtame sraunesnių upių dugne. Šios žuvys ikrelius deda į kūnu ir uodeginiu peleku iškastus lizdus ten, kur šal-tųjų upelių tėkmė atsiremia į povandeninių seklumų šlaitus, įsi-skverbdama į gilesnius grunto sluoksnius. Iš ikrelių lervos išsirita vasario – kovo mėnesiais.

Šlakių jaunikliai vandeninguose upeliuose gyvena kelerius me-tus, o iš seklių vietų į pagrindines upes traukia jau antraisiais gyve-nimo metais. Šlakiai maitinasi uodų, lašalų, apsiuvų, ankstyvių ler-vomis, oro vabzdžiais. Antrą gyvenimo vasarą jie kurį laiką dar lai-kosi prie šaltiniuotų upių žiočių, pamažu įpranta prie šiltesnio van-dens ir keliauja jūros link. Į jūrą patekę šlakiai minta smulkiomis žuvimis: silkėmis, stintomis, dyglėmis, kirmėlėmis. Šlakiai gali už-augti iki 1,2 m ilgio ir 13 kg svorio, dažniausiai sugaunama iki 5 kg svorio šlakių.

19

Upėse šlakiai dažniausiai laikosi slenksčiuose arba arti jų ties pa-grindine tėkme, tarp akmenų, molio luitų, duobėse. Grobį jie puola labai staigiai, energingai ir tuoj grįžta atgal. Apskritai šlakiai yra labai žvalūs, bet atsargūs; tai energingiausia lašišinių šeimos žuvis.

M a r g a s i s u p ė t a k i s ( S a l m o t r u t t a f a r i o L . )

Margasis upėtakis – viena gražiausių žuvų, gyvenančių mū-sų vandenyse. Nuo kitų lašišinių šeimos žuvų jis skiriasi ap-valiu kūnu ir trumpu buku snukiu. Standus upėtakio kūnas padengtas labai smulkiais žvynais, nugara alyviškai žalia su tamsiais ruožais, šonai – žalsvai gelsvi su juodomis, baltomis ir raudonomis ar oranžinėmis dėmelė-mis; dėmės būna apjuostos baltais ar melsvais žiedais. Upėtakio pil-vas pilkai baltas. Nugarinis pelekas – dėmėtas, pauodeginis – ryškiai geltonas. Uodeginis pelekas dėmių neturi. Riebalinis pelekas – švie-sus, dažniausiai su geltona ar rausva viršūne.

Upėtakis – sėslus šlakio porūšis. Negalėdamas patekti į jūrą, jis prisitaikė gyventi gėluose vandenyse. Dirbtinai perkėlus margąjį upėtakį į jūrą, jis sparčiai auga ir įgauna tipišką šlakio spalvą. Suau-gusių upėtakių spalva labai priklauso nuo gyvenamosios vietos: šva-riuose skaidriuose vandenyse jis esti šviesesnis, o tamsesniuose vandenyse jo spalvos tamsėja.

Margieji upėtakiai auga lėtai ir retai užauga iki 50 cm ilgio ir 1 – 2 kg svorio. Auginamų tvenkiniuose svoris gali viršyti ir 10 kg. Upėtakių patinai subręsta antraisiais, o patelės – trečiaisiais gyveni-mo metais. Jų nerštas prasideda spalio mėn. ir su pertraukomis gali trukti iki vasario mėn. Prieš nerštą upėtakių patinai darosi labai jud-rūs, žaismingi. Jie upelyje pliuškenasi, sukasi ratu, pražioję žiomenis ryškiai baltais dantimis vaikosi ir stengiasi sugriebti vienas kitą. Pa-telės prieš nerštą ir per ilgesnes pertraukas tarp neršto aktų tūno pa-

sislėpusios po kerpėmis. Išneršušios dalį ikrelių, jos ramiai ilsisi, prigludusios prie dugno. Upėtakių jaunikliai pasirenka geresnes slėptuves ir maitinimosi vietas, sparčiau auga, ir jų išlieka daugiau. Maži upėtakiai dažnai laikosi nedideliais būreliais, o didesni gyvena pavieniui. Upėtakiai dažniausiai vengia atviro vandens, ypač dieną, ir didesnę laiko dalį praleidžia tūnodami įvairiose slėptuvėse po ak-menimis, šaknimis, olose. Iš savo buveinės nuo ankstyvo pavasario iki rudens margasis upėtakis budriai seka artėjantį grobį, kurį čium-pa labai staigiai ir paskui grįžta atgal. Savo mėgstamą vietą upėtakis

20

apleidžia tik esant dideliam potvyniui, labai nusekus vandeniui ir neršto metu. Vikrumą margasis upėtakis ypač parodo tais atvejais, kai ima vaikytis dienos metu ant vandens nukritusius vabzdžius, ku-riuos griebia su triukšmu, kartais net iššokdamas iš vandens. Išgąs-dintas margasis upėtakis plaukia labai greitai; tai ypač gerai paste-bima sekliuose upeliuose, kai jis labai sparčiai tolsta, plaukdamas nuo vienos slėptuvės prie kitos.

Margieji upėtakiai minta vandeninių vabzdžių lervomis, kirmė-lėmis, sliekais, vėžiagyviais, moliuskais, buožgalviais, į vandenį nukritusiais vabzdžiais. Paaugę upėtakiai pasidaro gana plėšrūs ir ima medžioti kitas žuvis, varles, į vandenį patekusius smulkius žin-duolius.

K i r š l y s ( T h y m a l l u s t h y m a l l u s L . )

Lašišinių žuvų šeimos atstovo kiršlio galva yra palyginti maža, jo burna nedidelė, skersa, su ma-žais, šiek tiek lenktais dantimis, kūnas verpstės formos, žiotys mažos. Kiršlių spalvos būna įvairios: nugara dažniausiai žalsvai pilka, šonai balsvai sidabriški. Kai kurių kiršlių kūne esti tamsių dėmelių. Kūno šonuose pastebimos gelsvos išilginės linijos. Poriniai pelekai būna murzinai geltonos spalvos, o neporiniai – violetinės. Nuo kitų lašiši-nių žuvų kiršlys skiriasi stambiais šiurkščiais žvynais ir labai aukštu

21

nugariniu peleku, kuris išmargintas keliomis eilėmis spalvingų ke-turkampių dėmių. Patinus nuo patelių atskirti galima iš to, kad pir-mųjų nugarinis pelekas esti 15 – 20 procentų aukštesnis ir ilgesnis negu antrųjų.

Kiršliai labai mėgsta upių sraunumas (ypač vasarą), vietas aukš-čiau ir žemiau slenksčių, akmenų sąvartas, žvyringą ir žvirgždėtą dugną. Kiršliai – labai atsargios žuvys, todėl šiaip upėje jų sunku pamatyti. Dieną dažniausiai slepiasi už akmenų, dugno įdubimuose, už kerplėšų ir ypač tose vietose, kur greta sraunumų yra ir ramių gelmių. Maitinasi prieblandoje ir naktį. Jautrūs vandens užterštumui ir deguonies stygiui. Jie judrūs, bet vasarą toli nekeliauja, laikosi savo pamėgtos rėvos. Žiemą praleidžia gilesnėse rėvose.

Tiek maži, tiek ir stambesni kiršliai mėgstamose vietose laikosi būreliais, kuriuose dažniausiai būna po keliolika įvairaus amžiaus žuvų. Tik labai stambūs kiršliai susiburia vienoje vietoje po kelis.

Kiršlys – vidutinio dydžio žuvis, retai užauga iki 40 – 50 cm ir 1 – 1,5 kg. Neršia pavasarį, tuoj išplaukus ledams, kai vandens tempe-ratūra pakyla aukščiau kaip 5 laipsnius. Tuo metu kiršliai pasipuošia – jų spalvos paryškėja, šonai įgyja žalsvai auksinį atspalvį.

Kiršliai minta įvairiu maistu: dumbliais, vėžiagyviais, moliuskais (praryja net akmenėlius su prikibusiais moliuskais), kirmėlėmis, vabzdžių lervomis, vabzdžiais. Stambesnieji neatsisako ir smulkių žuvelių: gružlių, vėgėlių, rainių. Kiršlys ypač mėgsta lašišų bei upė-takių ikrelius, kartais neatsisako ir savųjų. Tai labai godi žuvis.

Maisto pasirinkimo atžvilgiu kiršlys yra įnoringas. Per dieną vie-nu metu jis noriai vaikosi vabzdžius, o kitu – minta ant dugno esan-čiu maistu. Vabzdžius kiršlys gaudo labai įspūdingai. Jis čiumpa juos nuo vandens paviršiaus, snukio galu truputį jį paliesdamas (“burbsėdamas”). Todėl iš tolo galima pastebėti susidarančius rati-lus. Skrendančius vabzdžius jis gaudo tiesiog iššokdamas iš vandens (“žaisdamas”). Kartais šiltais ramiais gegužės pavakarais kiršliai taip masiškai įninka šokinėti į skraidančių virš vandens vabzdžių – uodų ir muselių – pulkelius, kad nuo jų sukelto triukšmo vanduo tiesiog “verda”.

L y d e k a ( E s o x l u c i u s L . )

Tai viena plėš-riausių gėlųjų vande-nų žuvų, kartais dar vadinama vandenų vilku. Jos kūnas pa-ilgas, padengtas smulkiais žvynais, galva didelė, iš viršaus smarkiai suplota. Lydekos žiotys labai plačios, kaulėtos, su gausybe dantų. Apatiniame žandi-kaulyje dantys yra iltiniai, viršutiniame – dantų iš viso nėra, užtat gomuryje dantys išsidėstę trimis “šepečiais”. Smulkių aštrių dantelių yra ant liežuvio ir ant žiauninių lankų. Lydekų kūno spalvos visada labai prisiderinusios prie aplinkos. Pagrindinė jos kūno spalva – pil-kai žalsva, pilkai gelsva ar pilkai ruda; nugara visada esti tamsesnė, o šonai šviesesni su įvairaus didumo ir įvairiai išdėstytomis dėmė-mis, pilvas baltas. Daug dėmių esti ir pelekuose. Jaunos lydekaitės paprastai būna žalsvos spalvos, artimos vandeninių augalų varsoms.

Lydeka – anksti subręstanti gėlavandenė žuvis. Greičiausiai auga jaunos (daugiau į ilgį). Vėliau ilgio augimas sulėtėja, bet padidėja svoris. Lydekos išauga gana stambios – iki 1,5 m ir 40 kg. Neršia anksti pavasarį, kai upėse ir ežeruose atšyla ledas ir vanduo užtvindo pievas. Upėse dažniausiai nerčia kovo pabaigoje, ežeruose – balan-džio pradžioje. Jeigu pavasaris užsitęsia, tai lydekos išneršia po le-du. Nors lydekos laikosi pavieniui, bet nerštui jos renkasi būreliais: vieną stambesnę patelę lydi 2 – 4 patinėliai. Neršia prie žolėmis ap-augusių krantų, apsemtose pievose, sekliose įlankėlėse ir grioviuose.

Lydekų jaunikliai iš pradžių maitinasi planktonu, paskui dugne esančiu maistu, kuriame daugiausia randa vabzdžių lervų. Tuo laiko-tarpiu jie paprastai laikosi būreliais. Pasiekę 4 – 6 cm ilgį, jie pasida-ro plėšrūs, čiumpa daugiausia karpinių žuvų jauniklius, bet uoliai gaudo ir šiek tiek už save mažesnes lydekaites. Todėl jau pirmaisiais metais lydekos pradeda gyventi pavieniui.

22 23

Lydekos daug neplaukioja ir paprastai tūno prie žolių, medžių bei krūmų šaknų, akmenų, kerplėšų, o stambesnės – duobėse. Šiose vie-tose lydekos, pamažu judindamos pelekus, atidžiai seka aplinką ir pastebėjusios artėjančią žuvį staigiu šuoliu metasi prie grobio, kurį pagriebusios tuojau sustoja. Jeigu grobis kartais pasprunka arba iš-sprūsta iš lydekos nasrų, puola pakartotinai, kol pagaliau jai pavyks-ta su juo susidoroti. Lydekos puola ne tik žuvis, bet ir varles, vande-ninių paukščių jauniklius, vandenines žiurkes. Intensyviausiai lyde-kos ieško grobio tuojau po neršto ir rudenį, bet jos plėšikauja ir ki-tais metų laikais, net žiemą.

K u o j a ( R u t i l u s r u t i l u s L . )

Kuojos pailgos, jų nugara tamsiai mels-va, jaunų žuvų šonai melsvai sidabrinės, didesnių – gelsvos spalvos, pilvas balkš-vas. Akys gelsvos, rausvos, jų viršutinėje dalyje yra po raudoną dėmę. Krūtinės pelekai rausvi ar raudoni, nu-garos ir uodegos – pilki. Kuojų žiotys nukreiptos į apačią, pritaiky-tos maitintis dugno organizmais. Akių rainelė paprastai būna gelto-nos, oranžinės ar raudonos spalvos. Iš pirmo žvilgsnio kuoją sunku atskirti nuo raudės, nes jos daug kuo panašios, bet iš tikrųjų šias žu-vis skiria daugelis požymių.

Kuojos užauga iki 1,5 – 1,8 kg svorio ir 50 cm ilgio. Neršia ba-landžio – gegužės mėn., pasirinkdamos seklias pakrantes, kuriose gausu povandeninės augalijos, nendrynų, nuskendusių augalų.

Po neršto kuojos leidžiasi į gilesnes vietas. Ten jos gaudo įvai-riausius smulkius gyvūnėlius nuo povandeninių augalų ir nuo dug-no. Šios žuvys mėgsta dugninius vėžiagyvius, vabzdžius, apsiuvų, lašalų, trūklių lervas, smulkučius vandens sliekučius, įvairius mo-liuskus. Nevengia jos ir siūlinių žaliųjų dumblių ar kitų augalų. Tiek

mažos, tiek ir suaugusios kuojos mėgsta būriuotis. Dažnai galima pastebėti, kad būrelius sudaro įvairaus amžiaus žuvys. Jos laikosi netoli vandens augalijos, arčiau pakrančių. Jų mėgstamos vietos, – 1,5 – 2,5 m giluma, smėlėtas ar žvyringas dugnas ir rami tėkmė. Kai rudenį vanduo atšąla, kuojos iš pakrančių pasitraukia į gilesnes vie-tas. Sočių kuojų būreliai lėtai plaukioja įvairiuose vandens sluoks-niuose, tačiau į paviršių retai teiškyla. Išalkusios kuojos esti labai smalsios ir nuolat siuva iš vienos vietos į kitą, ieškodamos maisto. To jų labai dažnai galima pamatyti netoli kranto ir pavilioti, me

vie

są žuilgplopložvkrinape

tve– 1spuopribavik

gu

24

kių kuo

tant į vandenį molio gniužulus. Kuoja – atspari žuvis. Ją galima pamatyti ir upėse, netoli nuo tų tų, kuriose įteka nešvarūs vandenys, atnešantieji maisto.

P a p r a s t o j i a u k š l ė ( A l b u r n u s a l b u r n u s L . )

Tai nedidelė, švie-ir šilumą mėgstanti velė. Jos kūnas pa-as, siauras, iš šonų kščias su labai nais sidabriniais

ynais, kurie smunka vos paliesti. (Iš žvynuose esančių guanino stalų gaminami dirbtiniai perlai.) Aukšlės nugara pilkai žalia, šo-i ir pilvas – žvilgančios sidabrinės spalvos. Nugarinis ir uodeginis lekai būna pilki, kiti pelekai – šviesūs, akys – pilkos. Aukšlės gyvena upėse, šiltuose upeliuose, ežeruose, pratakiuose nkiniuose. Vengia vandens, kuris vasarą nebūna šiltesnis kaip 15 6 laipsnių šilumos. Aukšlės visą laiką juda, taigi yra savotiškos

ortininkės. Jos moka atsigulti ant šono, sulenkti kūną, atsispirti dega, iššokti virš vandens. Stipriam vėjui pučiant, aukšlės ieško eglobsčio netoli kranto tarp augalijos. Paprastosios aukšlės – la-i baikščios ir smalsios žuvys: pajutusios mažiausią pavojų, jos riai išsislapsto, bet tuoj grįžta pažiūrėti, kas jas išbaidė. Aukšlės yra trumpaamžės 7 – 15 cm žuvytės. Jos neršia nuo ge-

žės pabaigos iki liepos pradžios ežerų pakraščiuose, įlankose,

25

upių žiotyse, ant povandeninės augalijos, rečiau – ant akmenuoto grunto. Pirmiausia neršia didesnės aukšlės. Nerštas vyksta triukš-mingai, žuvys darosi neatsargios ir jas lengvai galima pagauti su samteliu. Kartais neršiančios aukšlės iššoka ant sausumos ir žūva.

Aukšlių jaunikliai minta vėžiagyviais ir smulkiomis vabzdžių lervomis. Paūgėjusios ir suaugusios aukšlės esti gana rajos ir maiti-nasi skraidančiais vabzdžiais, kuriuos čiumpa ne tiktai nuo vandens paviršiaus, bet taip pat gaudo juos iššokdamos iš vandens, ypač ry-tais, vakarais arba prieš lietų. Taip pat minta vėžiagyviais, uodų lvomis. Vėlų rudenį renka maistą nuo dugno. Paprastųjų aukšdaug išgaudo lydekos, sterkai, vėgėlės, ešeriai ir vandeniniai paučiai.

G r u ž l y s ( G o b i o g o b i o L . )

Šios nedidelės žuvies kūnas pail-gas, apvalus, prie galvos truputį sto-resnis, prie uode-gos šiek tiek su-plotas. Gružlio nu-gara pilkai žalia, šonai šviesūs su ryškiomis mėlynomis dėmėmis, papilvė gelsvai bta. Jo akys gana didelės, judrios. Gružlio kūnas padengtas didokplonais, silpnai besilaikančiais žvynais. Jo snukio apačioje yra pčios žiotys su mėsingomis lūpomis. Žiočių kampuose yra po vieūselį, kurie siekia akių apačią. Nugarinis gružlio pelekas aukštuodeginis pelekas iškirptas. Patinėlių krūtinės pelekai yra ilgi ir veik siekia pilvinių pelekų pagrindą, patelių krūtinės pelekai būkur kas trumpesni. Gružlio dydis, spalva, ūselių ilgis labai priklaunuo gyvenamosios vietos. Gružlys gyvena šiltesniuose, srauniuoupeliuose, upėse, ežeruose, kur švarus vanduo ir smėlėtas, žvirgžtas arba akmenuotas dugnas. Gružliai yra dugninės žuvys, nuogyvenančios būreliais prie dugno ir pakylančios aukščiau tik ret

atvejais (prieš lietų arba patekusios į gilias vietas su joms netinkamu dugnu). Iš savo pamėgtų vietų gružliai retai toli pasitraukia. Nors pagal spalvą jie labai prisitaikę prie gyvenamosios vietos, tačiau dažnai gružlių būrelius galima pastebėti prie upės ar upelio kranto, ant dugno prigludusius ir lėtai judančius, atkreiptomis prieš srovę galvomis. Pabaidyti gružliai vikriai plaukia pasroviui, o po kurio laiko vėl pamažu visu būreliu grįžta atgal. Jie taip pat kolektyviai, visu būriu metasi prie grobio, kurį čiumpa labai staigiai ir energin-gai, jeigu tik įstengia apžioti. Vandeniui atšalus ir žiemą gružliai

26

er-

lių kš-

al-ais la-ną as, be-na so se

dė-lat ais

tūno gilesnėse upių ir ežerų vietose. Gružlys – lėtai auganti žuvis. Suaugęs gružlys esti 50 – 100 g

svorio ir 15 – 18 cm ilgio. Susitelkę dideliais pulkais, neršia gegužės – birželio mėnesiais seklesnėse vietose, kur yra vandeninių augalų bei akmenų. Neršto metu patinai patamsėja, jų kūną išberia nerštas-puogiai.

Jauni gružliai, plaukiodami dideliais pulkais, minta zooplankto-nu, vėliau – smulkiais dugniniais bestuburiais. Suaugusios žuvytės, susimetusios į nedidelius būrius, minta vabzdžių vikšrais, kirmėlė-mis, vėžiagyviais, žuvų ikrais. Gružlius lengva vilioti įbridus, sukė-lus kojomis dumblą ar išjudinus smėlį.

R a i n ė ( P h o x i n u s p h o x i n u s L . )

Nedidelės mažuose upeliuose, upių aukštupiuose gyvenančios žuvys. Atskirti galima gana nesunkiai, nes kitų, panašių į raines, žu-velių upėse yra nedaug. Spalva šiek tiek įvairuoja atsižvelgiant į upės dugną, vandens spalvą bei vandens augmeniją. Mėgsta rames-nes vietas sraunumose, paprastai laikosi netoli kranto bei kitų tin-kamų slėptis vietų. Mėgsta gyventi būriais, nes tai palengvina apsi-saugoti nuo priešų (lydekų, upėtakių, vėgėlių).

Kūnas yra margas, šonai žalsvai gelsvi, pilvas baltas, spalvos ypač paryškėja neršto metu. Auga lėtai, gyvena apie penkerius me-tus. Užauga iki 10 cm ilgio, bet dažniausiai aptinkama 4 – 8 cm ilgio žuvelių. Neršia pavasarį, balandžio – gegužės mėnesiais, ant žvirgž-dėto grunto. Maitinasi, kaip ir kitos upių aukštupiuose gyvenančios

27

žuvys, vandens bestuburiais bei vabzdžiais, patenkančiais į vandenį iš sausumos.

Einant upelio pakrante galima stebėti didelius šių žuvelių būrius, ramiai plaukiojančius vandenyje. Pabaidytos išsisklaido į pašalius, bet po kelių minučių vėl susirenka į būrį. Kur vanduo labiau teršia-mas ar daug plėšrūnų, šių žuvų beveik nepamatysime: kur nešvaru, jos negyvena, o kur daug plėšrūnų, – slepiasi pakrantėje, vandens augmenijos sąžalynuose ar tarp dugno akmenų.

Dėl gana gražių spalvų prieš nerštą ir neršto metu mažo dydžio rainės gali būti laikomos akvariume. Mėgėjai praleisti laiką prie upių su meškere kartais pagauna šių žuvelių. Bet kadangi jos nėra didelės, niekas jų maistui nevartoja. Kartais jos yra naudojamos kaip masalas kitoms plėšrioms žuvims, ypač upėtakiams ir lydekoms, gaudyti.

Kadangi rainės mėgsta švarų vandenį, stebint šių žuvelių skai-čiaus kitimą upėje, galima pasakyti, ar vandens kokybė upelyje gerėja ar blogėja.

Š l i ž y s ( N o e m a c h e i l u s b a r b a t u l u s L . )

Šios žuvytės kūnas yra cigaro formos, nugara tamsiai ruda, šonai tamsiai geltoni, išmarginti neryškiomis rudomis dėmelėmis. Išilgai šonų tęsiasi dvi siauros šviesesnės juostelės. Smulkūs žvyneliai den-gia tik šonus. Uodegos pelekas lyg nukirstas. Aplink žiotis yra 6 ūseliai.

Lietuvoje šližiai paplitę daugelyje upių ir upelių su smėlėtu ir akmenuotu gruntu. Tai dugninės, sėslios žuvys. Didžiąją gyvenimo dalį praleidžia slėptuvėse, tarp akmenų, kerplėšų ar augalų. Slėptu-vės ir margas kūnas gelbsti juos nuo priešų. Nepalankiomis aplinkos sąlygomis (išdžiūvus ar įšalus upeliui) gali įsirausti į dumblą ir ilgai išlikti gyvi. Jaučia oro permainas. Krentant atmosferos slėgiui, jie dažnai išplaukia į vandens paviršių, įkvepia oro ir lėtai neria žemyn.

Šližiai užauga iki 15 cm ilgio, retai iki 15 – 20 g. Neršia pavasarį, gegužės – birželio mėn. Minta dugno bestuburiais, detritu.

K i r t i k l i s ( C o b i t i s t a e n i a L . ) rainė

kūjagalvis Kirtiklio kūnas pailgas, plokščias iš šonų, nugara ir šonai žalsvai

rudi arba pilki, dėmėti, pilvas gelsvas arba balsvas. Ant viršutinės lūpos yra keturios, žiočių kampuose – dvi poros trumpų ūselių. Išil-gai kūno tęsiasi kelios juodai rudų dėmelių eilės. Žvyneliai labai maži, jais padengtas visas kūnas. Galva apvali, akys mažos. Šalia akių yra po aštrų spyglį, kurį gali iškišti arba paslėpti odos raukšlėje. šližys

Kirtikliai gyvena ežeruose, upeliuose. Išgąsdinti įsirausia į smėlį, iškiša tik galvą. Tai sėslios dugninės žuvelės, gyvenančios pavie-niui. Dieną dažniausiai slepiasi. Aktyviai ieško maisto lietingu oru ir prieblandoje.

Tai mažos žuvelės. Užauga iki 13 cm ir sveria apie 10 g. Neršia ant augalų, jų šaknų, smėlio. Minta detritu, dugno bestuburiais.

kirtiklis

28 29

E š e r y s ( P e r c a f l u v i a t i l i s L . )

Kiek kuprotas ir iš šonų suspaus-tas ešerio kūnas padengtas smul-kiais, kietais, stip-riai besilaikančiais žvynais. Nugara tamsiai žalia, šonai žali, žalsvai gelsvi, jaunų žuvų žalsvai melsvi, su keliomis skersinėmis tamsiomis dė-mėmis. Pilvas balkšvas, akių rainelė geltona.

Ešeriai retai būna ilgesni kaip 50 cm ir sunkesni negu 3 kg. Nors jie yra gana judrūs bei vikrūs ir intensyviai maitinasi, auga nespar-čiai. Neršia balandžio – gegužės mėnesį. Neršto metu ešeriai keliau-ja į upių aukštupius, o gyvenantys ežeruose traukia prie pakrančių ir seklumų. Neršia ant vandeninių augalų, žagarų, akmenų, nugrimz-dusių medžių ir kitų daiktų.

Ešerio jaunikliai laikosi litoralėje, maitinasi zooplanktonu, bento-siniais organizmais, žuvų ikrais bei žuvytėmis, kurias pajėgia nuga-lėti. Ešerius labai vilioja išsinėrę vėžiai. Suaugęs ešerys yra plėšrus, ryja kuojas, aukšles, pūgžlius, dygles, stintas. Grobį ešeriai medžioja gana vikriai. Keletą kartų iššokę iš vandens, ešeriai mėgsta sustoti ir nejudėdami laikytis prigludę prie žolių ar akmenų. Iš tokių vietų jie staigiais judesiais puola praplaukiančias žuvis. Jeigu iš karto laimi-kio nenugali, tai jį persekioja, neretai iššokdami iš vandens arba įplaukdami į seklumas. Ešerys yra labai godi žuvis ir grobį visuomet čiumpa labai energingai.

Ešeriai mėgsta švarų ir daug deguonies turintį vandenį: jie laikosi nesrauniose upėse, ežeruose, tvenkiniuose, netgi durpinguose miškų ežerėliuose, kur didelis vandens rūgštingumas, taip pat sūrokuose vandenyse, pavyzdžiui, Baltijos jūroje ties upių deltomis, kai ku-riuose dideliuose ežeruose. Ešeriai mėgsta pulkuotis, sudarydami maždaug vienodo dydžio būrius. Tiktai stambūs vienetai nesudaro

didelių būrių. Ešeriai labiau mėgsta vandenis su akmenuotu, žvyrin-gu bei žvirgždėtu dugnu. Dažnai didelius ešerių būrius galima aptik-ti gilių ežerų seklumose. Žiemą ešeriai paprastai praleidžia gilumo-se.

D e v y n s p y g l ė d y g l ė ( P u n g i t i u s p u n g i t i u s L . )

Maža žuvis, kū-nas pailgas, verps-tės formos, su plo-

30

nu uodegos stiebe-liu ir smailu snu-kiu. Galva maža, žiotys didelės, vir-šutinės. Žvynų nėra, bet išilgai uodegos stiebo driekiasi mažų kauli-nių plokštelių eilė, sudarydama aštrią briauną. Prieš nugaros peleką yra 6 – 9 aštrūs, palinkę į šonus spygliai. Nugara melsvai žalsva, šonai išmarginti mažomis tamsiomis dėmėmis, pilvas sidabriškas.

Devynspyglės dyglės dažniausiai užauga iki 5 – 6 cm ilgio ir 1 – 2 g svorio, retai iki 9 cm. Neršia gegužės – rugpjūčio mėn. Neršto metu dyglių patinų šonai ir pilvas pajuosta, o spygliai – pabąla, pate-lės yra ne tokios ryškios. Prieš nerštą patinėlis stato lizdą iš augalų, juos sutvirtindamas išskiriamomis iš kūno šonų gleivėmis. Lizdelius pritvirtina prie žolių stiebelių ar šakelių. Patinėlis vaiko pateles tol, kol įgena į lizdą.

Jaunikliai telkiasi į būrelius vandens telkinių pakrantėse. Minta planktonu, smulkiais bentosiniais gyvūnais ir žuvų ikrais.

T r i s p y g l ė d y g l ė ( G a s t e r o s t e u s a c u l e a t u s L . )

Maža žuvis, kūnas pailgas, verpstės formos, plokščias iš šonų, su plonu ir trumpu uodegos stiebeliu ir smailu snukiu. Žiotys didelės, viršutinės. Žvynų nėra, bet kūno šonus dengia daugiau kaip 20 stambių skersinių kaulinių plokštelių. Prieš nugaros peleką yra 3

31

aštrūs spygliai, todėl ji ir vadi-nama trispygle dygle. Nugara pil-kai žalsva, šonai gelsvi ar sidabriš-ki. Jaunesni indi-vidai būna šviesesni.

Trispyglė dyglė yra daug dažniau aptinkama už devynspyglę. Jos dažniausiai būna iki 4 – 5 cm ilgio ir 1 – 2 g svorio, gali užaugti ir iki 10 cm. Neršia gegužės – liepos mėn. Neršto metu patinai labai pagražėja: sutviska aukso, raudona, melsva spalvomis. O ant patelių šonų atsiranda tamsios dėmės, papilvė gelsva. Prieš nerštą patinėliai stato lizdą iš augalų, juos sutvirtindami savo gleivėmis. Skirtingai negu devynspyglių, trispyglių dyglių lizdai būna ne ant žolių, bet ant dugno. Ir šis patinėlis vaiko pateles tol, kol įgena po vieną į lizdą.

Dyglės prisitaikė gyventi švariuose ežeruose ir upėse, aptinka-mos ir šaltuose upeliuose, ir šiltose upių senvagėse. Dyglių maistas – planktonas, smulkūs dugno gyvūnai, įvairių vabzdžių lervos, vė-žiagyviai, žuvų ikrai ir kiti smulkūs organizmai.

P a p r a s t a s i s k ū j a g a l v i s ( C o t t u s g o b i o L . )

Kūjagalvinių šeimai priklausantis paprastasis kūjagalvis yra ti-piška dugno žuvis. Jos kūnas pilkas arba šviesiai rudas, nusėtas tam-siomis dėmelėmis. Pilvas šviesus, pelekai dėmėti. Galvos šonuose, prie žiaunadangčių, yra labai trumpi dygleliai. Akys didelės, išsidės-čiusios viršutinėje kūno dalyje, arti viena kitos, tamsiai rudos.

Paprastieji kūjagalviai gyvena švariose, srauniose upėse ir upe-liuose, kuriuose yra akmenuotas gruntas. Gyvena pavieniui, dėl kū-no margumo sunkiai pastebimi. Kūjagalviai jautrūs deguonies trū-kumui, todėl vengia stovinčio vandens, ežeruose jų aptinkama retai, dažniausiai gyvena protakose.

Šios žuvys dažniausiai y– 20 g svorio. Neršia balanant apatinės jų pusės. Patinlės padėtus ikrelius.

Kūjagalviai minta smulvomis, vėžiagyviais. Ėda žu

( L

Vėgėlė priklau-so menkinių žuvų šeimai. Tai vienin-telė gėlavandenė šios šeimos žuvis. Jos kūnas apvalus, uodega iš šonų suplota, į galą laibėjanti, gčios; jose gausu neaštrių dgu viršutinis. Vėgėlės odadaug vos matomų plonų žvrusvomis dėmelėmis ir juovėgėlės tamsios, beveik jušnervių – du trumpi ūseliai.

Vėgėlės mėgsta švarų,dugną, stačius krantus. Josplėšomis ir kitose landynėapleidžia tiktai naktį, vykdmiai tūno dugne. Vasarą, knesimaitina. Išbaidyta iš slMažesnių vėgėlių galima aslepiasi gilumose.

Vėgėlės gali užaugti iksvorio. Neršia vėlai rudenį to. Jaunos vėgėlės yra benrais, mailiumi. Suaugusios

32

ra 6 – 8 cm, rečiau 10 – 12 cm ilgio ir 8 džio – gegužės mėnesiais po akmenimis as smėlyje padaro duobutę ir saugo pate-

kiąja dugno gyvūnija, ypač vabzdžių ler-vų ikrus ir jauniklius.

V ė g ė l ė o t a l o t a L . )

alva plati, iš viršaus priplota. Žiotys pla-antų, apatinis žandas kiek trumpesnis ne- minkšta, stora, gana slidi. Šonuose yra ynų. Nugara ir šonai pilkai žali su juodai stomis. Nugaroje turi du pelekus. Jaunos odos. Pažandėje yra vienas ilgas, šalia šaltą vandenį, akmenuotą ir dumblotą gyvena po akmenimis, urvuose, po ker-se, kuriose dienomis slapstosi ir kurias omos ieškoti grobio. Kartais vėgėlės ra-ai vanduo esti šiltas, vėgėlės pasislepia ir ėptuvės vėgėlė vėl netrukus grįžta atgal. ptikti arčiau krantų, o stambios paprastai

i 60 – 80 cm ilgio ir net iki 10 – 12 kg ar net žiemą ant smėlio, žvirgždėto grun-tofagai, minta zoobentosu, kitų žuvų ik- yra plėšrios: minta žuvimis (pūgžliais,

33

dyglėmis, ešeriais), varlėmis, vėžiais, žuvų ikrais. Kartais jos puola ir stambų grobį, kurio neįstengia įveikti. Būta net atvejų, kai jos me-džioja įvairaus amžiaus vėgėles.

Aprašant žuvis buvo naudotasi šia literatūra:

Adamonis R., Balevičius K., Banionienė J. ir kt. (1982). Žvejo vadovas. Vilnius.

Bergas V., Bulota A., Butkevičius Z. ir kt. (1968). Medžiotojo ir meškerio-tojo vadovas. Vilnius.

Bukelskis E., Kesminas V., Repeška R. ir kt. (1998). Lietuvos žuvys. Vil-nius.

Kavaliauskas P., Vaitkevičius E. (1992). Mažųjų upelių likimas. Vilnius: Mokslas.

Kilius A. (1992). Upės ir žmonės. Vilnius: Mokslas. Vanagas A. (1990). Lietuvių vandenvardžiai. Vilnius: Mokslas.

Be žuvų, upėse dar galima aptikti ir žinduolių, bet jie nėra tikri

vandens gyvūnai, nors nemaža jų gyvenimo dalis yra susijusi su vandens aplinka. Žinomiausi yra ūdra (retas gyvūnas, įrašytas į Lie-tuvos Raudonąją knygą), bebras ir ondatra. Aprašant upelių aplinką bus įdomu stebėti šiuos gyvūnus, nors stebėjimai reikalauja daug kantrybės. Tačiau bebrų namelių ir užtvankų statybos, jų šeimos gyvenimas gali suteikti daug malonių akimirkų stebėtojui.

U p ė s b a s e i n o s a m p r a t a

Kaip jau buvo minėta, upės, upeliai, ežerai ir pelkės reprezentuo-ja apie 0,03% visos Žemės paviršiaus sausumos vandens. Šis van-duo yra būtinas vandens telkinio baseino sistemos funkcionavimui. Ežerai, upeliai ir pelkės yra tik dalis vandens telkinio baseino siste-mos tinkle. Šiose dalyse stebima didelė fizinių, cheminių ir biologi-nių sąlygų įvairovė. Vienas pagrindinių veiksnių, kuris formuoja ežerų, upelių ir pelkių ekosistemas, yra nuotėkio režimas, arba dide-lis vandens kiekio judėjimas ekosistemoje.

Vandens telkinio baseinas (upės baseinas) yra žemės paviršiaus plotas, apribotas takoskyros. Iš jo vanduo teka į upelius, ežerus ir pelkes. Takoskyra dažniausiai eina per aukštesnes žemės paviršiaus vietas (dažniausiai per kalnus ar aukštumas) ir skiria gretimus upių baseinus. Yra besijungiančių baseinų – vanduo tada teka tai į vieną, tai į kitą upę. Upelių sistema, kuria keliauja vanduo, nešmenys ar kitos fizikinės, cheminės bei biologinės medžiagos (dalelės), yra vadinama, kaipgrindinės upės

• pagrind• intakai,• upės slė• takosky• žmogau Vienas iš s

tiniai procesai,nius procesus variacijas upėstekėdamas vanmedžiagą. Dirjos sudėtį ir str

Kitas labai racijos dydį (adžiagių (azoto sudaro pagrind

Kaip buvo mvieną upės bas

Ežerams, tvka labai lėtai alentinėmis (netarp sausumosreguliuoja potvsulaiko teršalusuoju metų laipat sukuria nasaugykla.

34

jau buvo minėta anksčiau, hidrografiniu tinklu. Pa- baseino dalys yra: inė upė, nis, ros (vandenskyros topografinė riba), s padarytos užtvankos, tiltai, kanalai ir t.t.

varbesnių veiksnių upės baseino sistemoje yra klima- kurie lemia nutekančio vandens tūrį, nuotėkį, erozi-ir kt. Nuolydis ir erozija kuria topografines reljefo baseine. Krituliai suformuoja upes ir upelius, kuriais duo perneša mažas dirvos daleles ir kitą nuosėdinę

vožemio struktūra upės baseine lemia augalų bendri-uktūrą, dirvos eroziją, paviršinio nuotėkio dydį. svarbus komponentas yra augalija, kuri lemia transpi-ugalų išgarinamo vandens kiekį), reguliuoja maistme-ir fosforo) srautus, formuoja ir kuria buveines, kurios ą gyvybės formų įvairovei upės baseine.

inėta anksčiau, upės, upeliai, ežerai ir pelkės sukuria eino sistemą. Koks yra skirtumas tarp šių dalių? enkiniams ir pelkėms būdinga tai, kad vanduo čia te-rba yra stovintis. Tokio tipo ekosistemos vadinamos

tekančio vandens). Pelkės yra tarsi pereinamoji zona ir vandens. Jų vaidmuo upės baseinui labai svarbus: ynio vandens nutekėjimą laike bei nešmenų srautus,

s, kuria naujas buveines ir papildo upės nuotėkį sau-ku. Ežerai ir tvenkiniai yra taip pat svarbūs: jie taip ujas buveines, sulaiko teršalus ir kartu yra vandens

35

Kaip buvo minėta, upės ir upeliai yra tekančio vandens ekosiste-mos, kurios vadinamos lotinėmis sistemomis. Upeliai dažniausiai yra klasifikuojami pagal jų ilgį. Leisdamiesi upe žemyn, mes maty-sime vis besikeičiantį vaizdą, o tai reiškia, kad upės ilgyje keičiasi ir upės savybės.

Upės kontinuumo sąvoka išreiškia sisteminį požiūrį į tekančio vandens ekosistemas ir suprantama kaip tęstinė geografiškai fiziki-nių gradientų ir su jais susijusios biotos visuma. Taigi upės baseinas yra pagrindinis upių ir upelių tyrimų vienetas.

Dabartiniu metu upės baseino sistemos funkcionavimui vis di-desnę įtaką turi žmogaus ūkinė veikla. Žmonės naudoja vandenį įvairiems tikslams:

• fiziologiniams poreikiams tenkinti (niekas geriau nenumalši-na troškulio kaip švarus ir tyras vanduo),

• maisto gamybai, • buičiai, • įvairiems kroviniams gabenti (tai yra savotiški vandens ke-

liai), • pramonei, • žemės ūkiui, • žvejybai, • rekreacijai. Žmonių naudojimosi žeme ir vandeniu upės baseino ekologinėje

sistemoje rezultatas yra vandens kokybės ir kiekybės keitimasis bei natūralių buveinių sunaikinimas. Kai kurie pasikeitimai turi teigia-mus, kai kurie – neigiamus efektus.

Melioracija, užtvankų ir dambų statymas, kelių tiesimas ir tiltų statyba neišvengiamai keičia upės fizinę aplinką: tiesinamos upių vagos, keičiamas natūralus nuotėkio pasiskirstymas tiek upės basei-no teritorijoje (t.y. geografiškai), tiek ir per metus (t.y. laike). Tai sukelia natūralių buveinių degradaciją ir biologinės įvairovės mažė-jimą. Ne veltui nemažoje dalyje šalių (JAV, Danija, Vokietija ir kt.) vis intensyvėja upių atkūrimo darbai.

Miškų kirtimas, pievų pavertimas ariamąja žeme, žemės drėki-nimas ir vandens saugyklų suformavimas veikia ir hidrologinį ciklą, nes mažėja augalijos transpiracinės galimybės bei bendras nuotėkio dydis, kadangi dalis vandens tiesiog prarandama.

Vandens naudojimas ir jo išleidimas atgal į vandens telkinius la-bai veikia vandens kokybę, ypač upių sistemose. Tarša pažeidžia natūralią gamtinę upėje gyvenančių gyvų organizmų aplinką, dėl to dalis augalų ir gyvūnų išnyksta. Tai lemia nuodingų teršiančių me-džiagų veikimas bei deguonies sunaudojimas organinei medžiagai skaidyti.

Mažų upelių ekosistemos taršos požiūriu labai kenčia nuo spartė-jančių eutrofikacijos procesų. Eutrofikacija – tai upės ar kito van-dens telkinio trofiškumo lygio kitimas. Jam būdinga didėjantis pir-minės produkcijos kiekis, besikeičiantis upės vandens hidrocheminis režimas (lokaliai besiformuojanti bedeguonė aplinka) ir biologinės įvairovės mažėjimas vėlesnėse eutrofikacijos proceso fazėse.

Šio reiškinio esmė yra natūraliai vykstantys fotosintezės ir kvė-pavimo procesai gyvų organizmų ląstelėse:

106CO2 + 16NO3– + HPO4

2– + 122H2O + 18H

+ +

+ (mikroelementai, energija) → C106H263O110N16P1 + 138O2. Ši lygtis rodo, kokią didelę reikšmę turi fosforas. Kiekvienas P

atomas (PO42- pavidalu) padeda fiksuoti 106 anglies atomus, o kai ta organinė medžiaga nusėda ir pradedama skaidytis, ji tampa poten-cialiu 138 deguonies molekulių vartotoju. Kol vandens aplinkoje yra laisvo deguonies, bendras kvėpavimo ir organinės medžiagos skai-dymo rezultatas yra atvirkščias fotosintezei, t.y. kiek organinės me-džiagos pagaminama fotosintezės metu bendros pirminės produkci-jos pavidalu, tiek jos ir gali būti suskaidyta ir sunaudota ląstelinio kvėpavimo metu. Ir kuo daugiau jo bus sunaudojama organinės me-džiagos skaidymo metu, tuo mažiau deguonies liks augalų ir gyvūnų poreikiams tenkinti (ląsteliniam kvėpavimui).

C106H263O110N16P1 + 138O2 → 106CO2 + 16NO3– + + HPO4

2– +

+ 122H2O + 18H+

.

36 37

Tačiau jei molekulinio O2 nėra arba jis išnaudotas, tai organinės

medžiagos ardymas (skaidymas) vyksta pagal keletą kitų reakcijų: 1) denitrifikacija

2,5Corg + 2NO3– + 2H

+ → N2 + 2,5CO2 + H2O,

2) amino rūgščių skaidymas amino r. → jung. be azoto + NH3; NH3 → NH4

+,

3) fermentacija

Corg + 2H2O → CO2 + CH4. Visos šios reakcijos vyksta dalyvaujant bakterijoms, kurios šias

reakcijas naudoja kaip reikalingos jų gyvybei palaikyti energijos gavimo būdą. Pirmiausia naudojamos tos reakcijos, iš kurių bakteri-jos gauna daugiausia energijos. Taigi ir bedeguonėje aplinkoje gali egzistuoti gyvybė, tačiau ar mums patiktų gyventi tik tokioje aplin-koje (žinoma, jeigu išgyventume)?

Upėse beveik niekada nesusidaro bedeguonė aplinka, išskyrus tuos atvejus, kai išleidžiamose nuotėkose yra bedeguonė aplinka ir jų tūris viršija upės nuotėkį išleidimo vietoje. Vykstant skiedimo procesams, kurie didėja tolstant nuo išleidimo vietos ir prisijungiant naujiems intakams, upės vandens kokybė vėl pagerėja.

Kai vandenyje yra daug maistmedžiagių, stebimas vandens “žy-dėjimo” reiškinys, – tai yra masinis ir staigus dumblių dauginimasis, o kartu ir biomasės didėjimas. Vėliau tie gyvi organizmai žūva, ir vykstant sparčiam organinės medžiagos ardymui staiga ima mažėti deguonies, dėl to gali pradėti žūti vandens gyvūnai. Nemuno van-dens žydėjimas buvo aprašytas jau 1922 ir 1936 m. Dabar kiekvie-nais metais, esant šiltai vasarai, galima stebėti vandens žydėjimą Kuršių mariose ir Baltijos jūros paplūdimiuose, kur jaučiamas Kur-šių marių vandens poveikis. Vandens žydėjimas būdingas ir kai ku-rioms labiausiai teršiamoms mūsų upėms (Nemunui, Nevėžiui, Ak-menai-Dangei ir kitoms).

* * *

Ką įdomaus mes galime rasti šiame darbe? Jei norime suprasti, kas vyksta upėje, teks nagrinėti tai, kas vyks-

ta visame upės baseine. Tam teks domėtis visa upės baseino aplinka: • klimatiniais veiksniais, • topografija, • geologija, • vandens ištekliais, • dirvožemiu, • augalija, • gyvūnija, • istoriniais faktais, • žemės naudojimu, • vandens naudojimu, • rekreacine veikla ir kt. Galutinis mūsų darbo tikslas turėtų būti mūsų žinių taikymas

upės baseino aplinkai saugoti ir atkurti. Vienas iš svarbiausių užda-vinių šiam tikslui pasiekti yra tikslus vandens kokybės įvertinimas, jos pablogėjimo priežasčių nustatymas ir siūlymų, kaip elgtis toliau, parengimas.

V a n d e n s k o k y b ė

Prieikime prie vieno iš upelių arčiau, įdėmiai įsižiūrėkime į van-denį ar upelio dugną ir pamatysime, kad upelis – tai ne tik vanduo. Štai paviršiumi prabėgo vandens čiuožikas, tarp lapų šmėkštelėjo vandeninis vabalas ar dugnu nurėpliojo akmenukais pasidabinusi apsiuvos lerva. Net ir labiausiai užterštame upelyje galima aptikti kokį nors gyvūnėlį. Kodėl vienuose upeliuose jų daug, kituose ne?

Panagrinėkime iš arčiau, kaip keičiasi vandens kokybė natūra-liame, žmogaus veiklos dar nepaliestame upelyje ar upėje.

38 39

Upių aukštupiai – tai daug mažyčių upokšnių, ištekančių daž-niausiai iš šlapių, šaltiniuotų, miškais apaugusių vietovių. Šių upokšnių vanduo, panašiai kaip ir šaltinių, pasižymi švarumu. Čia net ir vasarą vanduo išlieka šaltas ir skaidrus. Ištirpusių mineralinių medžiagų jame mažai, ir tik nukritę medžių lapai dažnai būna vie-nintelis ten gyvenančių dugno gyvūnų maisto šaltinis. Todėl nenuos-tabu, kad stambesnių gyvūnų tokiuose upokšniuose daug neaptiksi-me. Čia galime rasti tik labai švarius ir sraunius vandenis mėgstan-čių kai kurių ankstyvių lervų ar vieną kitą plokščiųjų kirmėlių rūšį. Tokiuose vandenyse labai daug galima rasti nebent šoniplaukų, ku-rių vienas iš pagrindinių maisto šaltinių ir yra nukritę lapai bei ant jų įsikūrę bakterijos ar mikroskopiniai grybai.

Vėliau upokšniai jungiasi vienas su kitu, platėja. Srovė lėtėja, vanduo dažnai teka per lygumas, upių pakrantėse mažiau medžių, todėl vanduo, ypač vasarą, daug šiltesnis. Maisto medžiagų daugėja – tai ir yrantys medžių lapai, srovės atnešti iš aukštupių, ir žuvusių vandens gyvūnų liekanos. Padidėjęs maisto kiekis, šiltesnis vanduo ir saulės šviesa skatina dumblių vystymąsi, o tai, savo ruožtu, dar labiau didina maistui tinkamų medžiagų kiekį vandenyje, todėl gy-vūnų vis daugėja. Tiesa, čia jau nebeaptiksime šaltamėgių, labai jautrių vandens kokybei gyvūnų, juos išstumia kitos gyvūnų rūšys, kurios nėra tokios jautrios vandens kokybei. Tokiame vandenyje aptinkame daug apsiuvų, dvisparnių lervų, dėlių, moliuskų bei vė-žiagyvių.

Kuo arčiau upės žiotys, tuo daugiau vandenyje ištirpusių organi-nių ir mineralinių medžiagų. Atitinkamai dėl padidėjusio organinės medžiagos kiekio gausėja ir ja mintančių vandens organizmų: maža-šerių kirmėlių, uodo trūklio lervų, bakterijų. Organinėms medžia-goms skaidyti reikia deguonies, jei organinių medžiagų susikaupia daug, deguonies gali nebeužtekti, ir tada organinės medžiagos ar-dymas vyksta anaerobinėmis sąlygomis, dažnai išsiskiriant toksi-nėms medžiagoms. Jautresnių gyvūnų rūšių dėl deguonies stokos, padidėjusios pavojingų medžiagų koncentracijos ar uždumblėjimo čia nebeaptinkama. Tokiame vandenyje išlieka tik labai atsparios vandens kokybės pablogėjimui rūšys, tokios kaip jau minėtosios mažašerės kirmėlės, ypač tubificidai, uodo trūklio lervos ir panašiai.

Taip natūraliai nuo ištakų iki žiočių keičiasi vandens kokybė žmogaus veiklos dar nepaliestoje natūralioje upėje. Šis procesas – maisto medžiagų ir organinės medžiagos vandenyje gausėjimas ir su tuo susiję pakitimai vandens ekosistemose – vadinamas eutrofikaci-ja. Kitas procesas, nuolat vykstantis upėje, – tai savaiminis vandens apsivalymas. Jo esmė ta, jog vandenyje esančias mineralines ir or-ganines medžiagas įsisavina vandenyje augantys augalai, gyvūnai bei mikroorganizmai. Šiomis medžiagomis jie minta, naudoja jas savo kūno statybai, tuo sumažindami jų koncentraciją vandenyje ir taip apvalydami vandenį.

Dėl žmonių veiklos upeliuose vykstantys eutrofikacijos procesai greitėja, savaiminio apsivalymo galimybės mažėja ir vandens koky-bė blogėja.

Pagal teršimo pobūdį galime išskirti du žmogaus veiklos įtakos upių ir upelių vandens kokybei būdus: tai upių fizinės aplinkos pa-keitimas ir tiesioginis vandens teršimas įvairiais cheminiais jungi-niais, esančiais buitiniuose ir pramoniniuose nutekamuosiuose van-denyse.

Upės fizinės aplinkos degradacija pasireiškia keičiant upės ar upelio fizinius ir hidrologinius parametrus. Tai, pavyzdžiui, miškų prie upės kirtimas, ypač upelių aukštupiuose. Iškirtus miškus labiau įšyla vanduo ir mažiau ištirpsta deguonies, be to, intensyvėja dumblių ir kitų aukštesniųjų vandens augalų augimas, dėl ko didėja organinės medžiagos kiekis vandenyje ir greitėja vandens eutrofikacija.

Kitas pavyzdys galėtų būti upelių ir upių aplinkos melioracija ir su tuo susiję upių vagos pakeitimai. Dėl melioracijos upės iš natūra-lių vandens telkinių, kuriuose vyksta natūralūs savaiminio vandens apsivalymo ir eutrofikacijos procesai, virsta kanalais pertekliniam vandeniui iš dirbamų laukų nuleisti. Tiesinant upių vagas, naikinant rėvas, mažėja ir biotopų įvairovė, didėja nešmenų kiekis, greitėja dumblėjimo procesai. Be to, melioracija lengvina trąšų plovimą iš dirvožemio ir jų patekimą į vandenį per po žeme nutiestus kanalus, apeinant apsauginę pakrantės augalų juostą.

Tarša įvairiomis cheminėmis medžiagomis su nutekamaisiais vandenimis ar dėl medžiagų išplovimo iš apylinkėse esančių dirba-mų laukų gali būti dvejopa. Visų pirma, tai upelių teršimas toksinė-mis nuodingosiomis medžiagomis. Tai sunkiųjų metalų jonai, įvai-

40 41

rūs pesticidai, herbicidai, chloro organiniai junginiai ir pan. Šios medžiagos, didesnėmis koncentracijomis patekę į vandenį, naikina visa, kas gyva, neatsižvelgiant į organizmų atsparumą taršai, be to, jos gali būti labai pavojingos ir žmogui. Todėl reikia daryti viską, kad tokios medžiagos nepatektų į vandens telkinius.

Kiek kitaip upių ir upelių gyvūnai ir augalai reaguoja į taršą, pa-tenkančią į vandens telkinius kartu su nevalytais nutekamaisiais vandenimis. Didžioji dalis ištirpusių tokiame vandenyje medžiagų – tai įvairūs biogeninių elementų junginiai ir organinės medžiagos. Visos šios medžiagos ne tik nepavojingos gamtai, bet net ir būtinos. Augalai, gyvūnai ir mikroorganizmai jas naudoja savo gyvybinėms funkcijoms palaikyti, tačiau mažais kiekiais.

Biogeniniai elementai (N, K, P), patekę į vandenį, skatina masinį dumblių augimą, kartu vandenyje smarkiai didindami kiekį organi-nės medžiagos, kurios kartu su fekaliniais vandenimis ir taip daug pakliūva į vandenį. Kaip žinia, organinėms medžiagoms skaidyti bakterijos naudoja deguonį, dėl to jo kiekis vandenyje staigiai mažė-ja ir esant daug organinės medžiagos gali pasiekti minimalias reikš-mes. Be to, anaerobinėmis sąlygomis prasideda organinės medžia-gos puvimo procesai ir išsiskiria nuodingieji junginiai. Visa tai suke-lia aukštesniųjų gyvūnų žūtį, todėl jautresnių gyvūnų tokiame van-denyje nebeaptiksime.

B i o l o g i n i a i i r c h e m i n i a i v a n d e n s k o k y b ė s t y r i m o m e t o d a i i r jų p a l y g i n i m a s

Norint įvertinti upelių vandens kokybę, palyginti atskiras upelio atkarpas ar skirtingus upelius, reikia biologinių ar cheminių upelių tyrimų.

Biologiniai ir cheminiai vandens kokybės tyrimai skiriasi dauge-liu aspektų. Kadangi vandens gyvūnai dalį ar net visą gyvenimą pra-leidžia vandenyje, tai ir šis vanduo visą tą laiką turi atitikti tokias sąlygas, kokios būtinos vandens gyvūnams. Žinoma, tai nėra abso-liutus teiginys, nes gyvūnams, kaip žinome, išgyventi vandenyje reikia ne tik tinkamos kokybės vandens, bet ir kitų sąlygų: slėptuvių, nerštui tinkamų vietų, tinkamo maisto ir panašiai. Kaip jau minėta,

melioruojant ar tiesinant upelius, dažnai sunaikinamos būtent šios papildomos sąlygos ir tada, neatsižvelgiant į paties vandens kokybę, atskirų rūšių galimybės išgyventi sumažėja. Todėl biologiniai tyri-mai rodo ilgalaikę vandens būklę, upelio tinkamumą gyvybei.

Skirtingai nuo biologinių, cheminiais metodais mes galime nusta-tyti tik momentinę vandens būklę tiriamame taške. Cheminių tyrimų trūkumas tas, kad atlikę tyrimus kitu metu ar šiek tiek kitoje vietoje, galime gauti jau visiškai kitokius duomenis. Be to, egzistuoja che-minių ir fizinių parametrų svyravimai per parą ar metiniai ritmai. Žinoma, šiuos trūkumus galima kompensuoti dažniau atliekant tyri-mus ir didinant tyrimo vietų skaičių.

Cheminių tyrimų pranašumas yra tas, kad su jų pagalba galima tiesiogiai sužinoti teršimo pobūdį ir paskui lengviau aptikti teršimo šaltinį. Taigi, tirdami gyvūnų įvairovę, galime sužinoti apie gyveni-mo vandenyje sąlygas, o cheminiai parametrai teikia daugiau infor-macijos apie pačius taršos šaltinius.

Pabaigoje reikėtų paminėti, kad cheminei analizei atlikti reikia daugiau įrangos, įvairių reagentų ir išankstinio pasirengimo, kartu cheminiai tyrimai yra daug brangesni nei biologiniai tyrimai.

Kartais dėl minėtų priežasčių biologiniais ir cheminiais metodais nustatyta vandens kokybės klasė gali skirtis. Jei biologinių ir chemi-nių tyrimų metu gauti duomenys labai skiriasi, tai reikia atlikti pa-pildomus tyrimus, ieškant šių skirtumų priežasčių.

B i o l o g i n i a i t y r i m a i

Kaip žinome, kuo geresnė upelio būklė, tuo daugiau gyvų orga-nizmų rūšių gali jame gyventi. Todėl, norint įvertinti tiriamo van-dens būklę, visiškai nebūtina atlikti brangios ir nuobodžios chemi-nės vandens analizės – pakanka patyrinėti vandenyje gyvenančius organizmus. Be to, dėl įvairių priežasčių pablogėjus vandens koky-bei, atitinkamai mažėja tiek augalų, tiek ir dugne ar vandens plote gyvenančių gyvūnų rūšių skaičius. Lieka tik nereiklios, atsparios vandens taršai rūšys. Taigi norint įvertinti tiriamo upelio būklę, už-tenka patyrinėti vieną kurią nors gyvųjų organizmų grupę.

42 43

Pats paprasčiausias ir todėl labiausiai paplitęs, ypač tarp nespe-cialistų, vandens kokybės vertinimo būdas ir yra pagrįstas dugno bestuburių gyvūnų – bentosinių organizmų – tyrinėjimais.

Bentosiniai organizmai – tai gyvūnai, kurių gyvenimas labai susijęs su vandens telkinio dugnu. Vieni jų gyvena įsirausę į gruntą, kiti prisitvirtinę prie akmenų ar kerplėšų. Bentosiniai gyvūnai yra labai prisitaikę išsilaikyti prie dugno net ir stiprios potvynio srovės metu. Tai ir plokščia kūno forma, ir įvairūs siurbtukai ar kabliukai, ir tvirti sunkūs nameliai ar moliuskų kriauklės.

Kodėl upelių vandens kokybei tirti siūlome pasirinkti būtent ben-tosinius gyvūnus? Visų pirma, bentosiniai gyvūnai yra gana stam-būs, gerai matomi, be to, jie palyginti nejudrūs, todėl juos lengva rinkti. Jie, lyginant su kitomis vandens gyvūnų grupėmis, geriau ro-do tiriamo upelio vandens kokybę, nes, patekus teršalams į vandenį, negali išvengti jų poveikio kaip, pavyzdžiui, žuvys. Be to, dauguma bentosinių gyvūnų praleidžia vandenyje daugiau nei metus, todėl pagal bentoso rūšinę sudėtį galime spręsti apie vandens kokybę ne tik tyrimo metu (ką iš dalies sužinome ir atlikdami chemines anali-zes), bet ir per tam tikrą laikotarpį, nes bentoso sudėtyje, kaip ir me-džių rievėse, atsispindi vandens telkinio būklės pakitimai.

Sąlyginai dugno gyvūnus galime skirstyti į tris grupes: mikro-, mezo- ir makrobentosą. Makrobentosu laikome gyvūnus, kurių dy-dis viršija 3 mm. Paprasčiausi vandens kokybės vertinimo metodai pagrįsti būtent makrozoobentosinių gyvūnų tyrimais.

D a ž n i a u s i a i u p e l ių d u g n e a p t i n k a m o s g y vūnų g r u p ė s

Kaip žinome, gyvūnų, o ypač bestuburių, pasaulyje yra labai daug. Vien tik vabzdžių priskaičiuojama daugiau nei milijonas rūšių. Todėl tokią gausybę rūšių reikia susisteminti.

Pagrindinis sisteminis vienetas – tai rūšis, kurios sąvoką dar XVII amžiuje įvedė švedų mokslininkas Karlas Linėjus. Kiekviena rūšis turi binarinį (dviejų žodžių) pavadinimą, iš jų pirmasis nurodo gentį, kuriai priskiriamas tas ar kitas gyvūnas, o antrasis – pačią rūšį. Kartais prie pavadinimo dar gali būti pateikta mokslininko, pirmą kartą apra-

šiusio rūšį, pavardė ar jos santrauka ir metai, kuriais ši rūšis pirmą kartą buvo aprašyta. Pvz.: Helix pomatia Linné, 1758 – tai kai kuriose Lietuvos vietovėse gana dažnai aptinkama vynuoginė sraigė.

Be pagrindinio sisteminio vi