Na štai, ir ruduo - ryškiaspalvis piešėjas - brandumo ir nerimo senas nešėjas,

šalnas pasitelkęs savaip gamtą dažo ir šaipos iš žmogaus tapyto peizažo.

Jo potėpiai platūs per žemę nutįso. Jis vasaros apdarą keisti išdrįso.

Lapuočiai miškai it gaisrai suliepsnojo,mums pasakų burtus po kojų paklojo

Po mišką pabiro grybautojai smalsūs. Iš tolo atplaukia paklydusio balsas.

Tai gėrisi rudeniu girioje žmonės.

Per mišką nuklydo ir mano svajonės...

Nustebusios akys bėgioja po šalį - rudens spalvomis atsidžiaugti negali.

Bet šitas jo grožis labai trumpalaikis: kol šalnos nedrąsios ir vėjas palaikis.

Žinau aš ne vieną įžymią “beretę” paskyrusią rudeniui savo paletę.

Įamžinti geidusią jo spalvingumą, jog drobės primintų šio meto žavumą...

Vienišos sodybosdangstosi klevais.

Auksaplaukis vėjasritasi kalnais.

Eitum, rodos eitum kažkur per miškus,

Ilgesio pagautasvienas, nešnekus...