SKAUTŲ AIDAS RUDUO

„Skautų aidą“ leidžia Lietuvos skautija. Žurnalas išeina kartą į ketvirtį.

Kūrybinis kolektyvas „Mums ne vis vien“,

arba nuobodžiau – redakcija:

Vyr. redaktorė: Jorė Astrauskaitė (skautu.aidas@gmail.com)

Maketavo: Jurgis MalinauskasKalbos redaktorė: Giedrė Zurbaitė

Autoriai: Indrė Beganskaitė,

Greta Bingelytė,Gerdą Kvedaraitė,

Laima Dagytė, Gražina Kačergytė,

Dalia Navickaitė, Vytautas Rukštelė, Vytenis Šimokaitis,

Dainius Urbonavičius.

2 SKAUTŲ AIDAS

TURINYS

5 Numerio svečias8 Ugdymas meile vietoje baimės 10 Betliejaus Taikos Ugnis11 Sporto mugė13 Tikrųjų arijų žemėje18 Lietuviškosios skautijos istorija19 Ginčai20 Sisteminis požiūris ar istorijos pagrindimas22 Goroskopai21 Naujas kaklaraištis Lietuvos skautijoje23 Ką daryti, jei sulaužei broliui ranką

32010 RUDUO

4 SKAUTŲ AIDAS

REDAKCIJOS SKILTIS

O tu pašvilpauki, bernioke!

Tyčia ar netyčia, „Skautų aidas“ pradeda dar vienerius gyvavimo metus. Kankinsim jus ilgesniais nei 140 simbolių straipsniais ir mesim tinklus bandydami sudominti tuo skauta-vimu, kuris slepiasi už mazgų rišimo ir laužų kūrenimo. Stengsimės padėti gilinti skauta-mokslio įgūdžius ir pasiūlyti įdomių užsiėmimų sueigoms. Tik nesutarėm, kas geriausiai mokėtų prikurti tiek laiškų, kad būtų iš ko skaitytojų laiškų skiltį daryti, tad tokios nebus,

nors man atrodo, kad be tokios skilties žymiai smunka bet kokio žurnalo kokybė.

Viso kūrybinio kolektyvo „Kam ne vis vien“ vardu raginu Tave ne tik skaityti, bet ir pasirūpinti, kad kiti skaitytų. Palik atspausdintą žurnalą savo vieneto būkle, per draugovės

sueigą papasakok apie perskaitytą straipsnį, o skilties nariams atsiųsk nuorodą į „Skautų aido“ elektroninę versiją. Juk kuo daugiau skaitančių, tuo smagiau.

Pažiūrėkim, kas gausis. Nežinau, kaip Tau, bet man – labai smalsu!

Skaitykim,

Jorė

PRENUMERUOK SKAUTŲ AIDĄ!!!

Skautų aidas tampa dar labiau pasiekiamu. Jei nedažnai apsilankai skauta-tinkyje ir neseki skautijos naujienų veidaknygėje – menka bėda. Nuo šiol

Skautų aidas pats pas tave ateis. Tiesiai į pašto dėžutę. Brūkštelk laiškelį el. p. skautu.aidas@gmail.com ir būsi įtrauktas į prenumeratorių sąrašus.

Jei sutinki apsimokėti spausdinimo, susegimo ir siuntimo išlaidas, gali gauti ir popierinę versiją tiesiai į namus. Tik prieš tai prisimink 6 skauto priesaką ir pagalvok apie sparčiai nykstančius atogražų miškus. Gal geriau skaityti

elektroninę versiją?

Pasirinkdama mokytis ispanų kalbos, nė neįtariau, kad ne tik turėsiu galimybę žinių semtis iš vieno geriausių ir šviesiausių iki šiol sutiktų dėstytojų, bet ir gausiu progą daugiau sužinoti apie lietuvišką ir ne visai lietuvišką skautavimą Lotynų Amerikoje. Algimantas Dug-nas augo išeivių iš Lietuvos šeimoje Venesuelo-je, o būdamas dešimties išvyko mokytis į Europą – Italijoje įkurtą kunigų saleziečių mokyklą lietuvių emigrantų vaikams. Ten ir prasidėjo pir-moji rimtesnė jo pažintis su skautiškąja idėja...

Papasakokite, kaip pradėjote skautauti?

Pirmą kartą su skautais susidūriau dar būdamas visai mažas Venesueloje: matydavau kitus vaikus, pasipuošusius skautiškomis unifor-momis – jau tada tai žavėdavo. Dar nuostabiau būdavo, kai lietuvių bendruomenės kapelionas kun. Antanas Perkumas vietoj kunigo sutanos apsi-rengdavo skautišką uniformą. Kai buvau dešimties, mane išsiuntė mokytis į šiaurės Italiją. Ten kunigai saleziečiai buvo atidarę mokymo įstaigą tremtinių vaikams. Mūsų buvo susirinkę iš kokių trisdešimties šalių, visi lietuvių kilmės. Toje mokykloje susidarė dvi didelės grupės – ateitininkų ir skautų. Tai buvo apie 1962–1964 metus. Atostogas mes leisdavome Alpių kalnuose. Man labai patiko kopti į kalnus, taip pat skautiškos idėjos bei veikla, taigi prisijungiau skautauti prie italų kalnų skautų. Ir nors skautavau vos dvejus metus, per tą laiką ėjome į ne vieną didelį žygį.

O kokie tada būdavo skautiški žygiai ir stovyklos?

Nemanau, kad stovyklos ir žygiai tais laikais ir dabar labai skiriasi – juk visada vadovaujamasi to-mis pačiomis taisyklėmis. Pavyzdžiui, aš galiu lyginti

tuometinius Italijos skautus ir skautus Venesue-loje – viskas labai panašu. Skautai visada būdavo linksmi, Venesueloje gal šiek tiek labiau išdykę, nes pietiečiams sunkiau laikytis geležinės drausmės. Skautamokslio poreikis, žinoma, skyrėsi dėl gam-tos sąlygų. Italijoje skautams pirmiausia reikėdavo išmokti teisingai kvėpuoti, nes kopiant į kalną retėja oras. Vėliau reikėdavo mokytis, kaip teisingai sustatyti palapines aplink laužą – tekdavo statyti glaudžiu ratu, kad visą naktį būtų patogu kurstyti laužą, nes 2–3 tūkst. metrų aukštyje naktimis smark-iai nukrenta temperatūra. O Venesueloje būdavo jau kitaip: ten reikėdavo gintis nuo pavojingų uodų, musių, vorų, įvairių kitokių vabzdžių, skorpionų ir ypač gyvačių. Vienos pirmųjų skautiškų pamokų naujokams būdavo išmokti naudoti tinkamus kre-mus nuo pavojingų vabzdžių. Taip pat reikėdavo mokėti pastatyti palapinę taip, kad gyvatė negalėtų po ja palįsti, taigi tekdavo ieškoti didelių akmenų ir jais kamšyti palapinių šonus. O kalnuose daug svar-biau būdavo apsiginti nuo šalčio, mokėti taip su-kurti laužą ir sustatyti palapines, kad naktį pučiant stipriam vėjui jos neužsidegtų. Skirtingos būdavo ir aprangos – į kalnus reikėdavo lipti su ilgomis kelnėmis, o Lotynų Amerikoje į žygius eiti su šortais. Čia taip pat reikėdavo saugotis kaitrios saulės, todėl kepurė būdavo privalomas skauto atribu-tas. Žinoma, skyrėsi ir dainos. Man visada vienas įspūdingiausių dalykų būdavo lipant į kalną dainu-oti. Einant pro mažus kalnų kaimelius, mus visada gražiai priimdavo, nes jau iš tolo išgirsdavo dainu-ojant. Vietiniai žmonės susiburdavo vienintelėje kaimo gatvelėje ir mums einant pro šalį plodavo, dalindavosi duona ir kitaip sveikindavo.

Man visada sunkiausia būdavo rišti mazgus. Daug geriau sekdavosi, pavyzdžiui, kurti laužą. Aišku, einant į kalnus geras mazgų išmanymas visa-da praverčia, bet viskas dar priklauso nuo maršruto.

Algimantas Dugnas apie pietietišką skautavimąAlgimantas Dugnas apie pietietišką skautavimą

52010 RUDUO

Numerio svečias

Nors kalnų skautai buvo lyg ir susieti su alpinizmu, bet labai sudėtingomis trasomis mes neidavome. Į žygius eidavo labai skirtingo amžiaus broliai – nuo 8 iki 16 metų, tad mažiesiems sudėtingesni maršrutai galėjo būti per sunkūs. Tokie žygiai ypač mokydavo pagalbos artimui, nes vyresnieji visada padėdavo mažesniesiems. Tarkim, vyresnieji nešdavo ku-prines, o mažesnieji kažką lengvesnio.

Ar broliai ir sesės skautaudavo kartu?

Italijoje berniukai ir mergaitės skautauda-vo atskirai. O kai grįžau į Venesuelą, brolių ir sesių skautavimas jau buvo sujungtas. Žinoma, stovyk-lose jie gyvendavo atskirai, tačiau nepraleisdavo progos vieni kitus paerzinti ar iškrėsti išdaigų. Tai jau buvo normalu.

O kokia veikla vykdavo tarp žygių ir stovyklų?

Vykdavo žaidimai, mokydavomės įvairių karinių dalykų. Be abejo, daug dainuodavome, kai kurie burdavosi į skautišką teatrą – kas ką išmokdavo, tas ir su kitais pasidalindavo. Netgi tie, kurie gro-jo kokiais nors instrumentais, atsinešdavo juos ir mokydavo groti kitus. Daug įdomios veiklos būdavo organizuojama gamtoje. Kai užkopdavom į kokių 3000 metrų aukštį, rinkdavom ir mokydavomės atpažinti akmenis. Visi išsiskirstę kiaurą dieną rink-davom akmenis, o vėliau turėdavom užduotis juos rasti kataloge ir surašyti pavadinimus. Kai iškylaudavom prie miško, gaudavom užduotį rinkti ir pažinti medžių lapus. Taigi, kaip ir mokė B.P. – vis-kas per gamtą. Dažniausiai užduotis atlikdavom, įgūdžius įtvirtindavom ir kitą veiklą vykdėm būtent gamtoje. Taip daug išmokdavome: pavyzdžiui, Venesueloje skautams svarbu pažinti žoles, nes kai kurios jų pjauna aštriai kaip peilis.

O kaip skautaujant su italų skautais buvo ugdo-mas Jūsų asmeninis pilietiškumas? Juk skautiškas „Tėvynei“ ten turėjo reikšti „Italijai“?

Italijoje iš pradžių veikė lietuviška skautų grupelė, o vėliau jie ėmė vis dažniau jungtis prie vietinių skautų veiklos. Tai daugiausiai vyko dėl noro pasikeisti kultūrine patirtimi. Taip italai pramok-davo lietuviškų dainų, o lietuviai – itališkų žaidimų. Prisijungti prie italų masino ir jų organizuojamos didelės stovyklos, kuriose dalyvaudavo daug svečių iš kitų Europos šalių. Indėlis, kurį kiekviena valstybė įnešdavo į tokias stovyklas buvo labai gražus: vaikai

noriai keisdavosi skautavimo patirtimi, dainomis, pasisveikinimais, žaidimais ir pan.

Kalbant apie Venesuelą, iš pradžių ten gyva-vo ir skautai lietuviai, tačiau šalies valdžia primygti-nai ragino imigrantų skautų bendruomenes jungtis prie vietinių. Kadangi lietuviai prisijungti nesutiko, jų veikla sustojo. O metams bėgant, kas galėjo, išvyko iš Lotynų Amerikos kitur. Venesuelos lietuvių skautų veikla nutrūko tiek dėl valdžios spaudimo, tiek dėl sunkios tuometinės lietuvių ekonominės padėties, nes skautai visgi reikalavo šiek tiek išlaidų.

Kai grįžote į Venesuelą, taip pat skautavote?

Ne, aktyviai nebeskautavau. Tačiau vienoje Venesuelos parapijoje dirbau kaip savanoris, tad tekdavo susidurti su skautais. Parapija jiems leido naudotis patalpomis, o skautai padėdavo savano-riaudami parapijos iškilmėse. Skautiška uniforma buvo kažkas ypatinga, nes žmonės labai gerbė šią organizaciją. Net jei pats mažiausias skautukas per iškilmes ateidavo ir pasakydavo, kad tam tikroje vietoje negalima stovėti, visi klusniai pasitraukdavo.

Norėčiau pastebėti, kad Venesueloje, skautai labai aktyviai reiškiasi visuomenėje. Pavyzdžiui, savaitgaliais Venesueloje visame mieste gali stebėti skautus, kurie tiesiog žygiuoja, lanko muziejus arba susirinkę kokioje nors aikštėje dainuoja. Be abejonės, dauguma skautų vienetų susieti su viena ar kita parapija, tad jei vyksta didelės religinės ar panašios šventės – pasipuošę uniformomis skautai visada jose dalyvauja.

Venesueloje skautai turi pranašumą prieš įvairius meninius būrelius, nes jų pasirinkimas mažas, o ir veikla tinkamai neišvystyta. Taip pat skautai ten labai reklamuojasi per laikraščius, radiją, taip pat daug prisideda katalikiškos parapijos ir mokyklos, kur skautai ateina pristatyti savo veiklos. Taigi Venesueloje skautai veikia labai plačiai. Galima sakyti, kad dauguma šalies jaunuolių savaitgaliais vienaip ar kitaip prisideda prie skautiškos veiklos.

Venesueloje ypač aktyviai veikia ugdymas per skautišką pavyzdį. Kadangi ten žmonės daug laisvesni ir neretai daug tingesni, į griežtą drausmę ir discipliną reaguoja nekaip. Taigi, geriausiai jaunųjų motyvaciją sužadina įvairūs filmai apie kitų šalių skautus arba varžybos tarp kelių skautiškų vienetų iš skirtingų miestų.

6 SKAUTŲ AIDAS

Numerio svečias

O kaip su skautišku broliškumu? Ar jautėte skirtumą tarp skautų ir paprastų žmonių?

Na, lotynų amerikiečiai iš prigimties yra broliški. Jų nereikia mokyti pagalbos artimui, nes tai jiems yra įgimta. Jeigu jie mato, kad senutei reikia pagalbos pereinant gatvę, jie tiesiog jai padeda. Kai užklumpa didžiosios nelaimės, tarkim, potvyniai, žemės drebėjimai ar pan., skautai net nekviesti apsirengia uniformas ir bėga į pagalbą. O visuomenė juos laiko tokia patikima organizacija, kad dažnai skautai tiesi-ogiai padeda kariuomenei, pavyzdžiui, renka ir tvar-ko labdarą. Įdomu ir tai, kad kai paprasti savanoriai vaikščiodavo po namus ir rinkdavo vaistus humani-tarinei pagalbai, žmonės jais dažnai nepasitikėdavo ir neaukodavo, o kai tuo užsiimdavo skautai, soli-darumas būdavo daug didesnis. Venesueloje skautai laikomi šimtu procentų patikima organizacija. Nors atrodo, kad ir čia susirenka įvairiausių žmonių ir visko gali nutikti, bet kai tu užsidedi uniformą, ji tave kažkaip pakeičia, tu tampi kitu žmogumi. Tai įpareigoja. Skautai Venesueloje užsiima didele ir svarbia socialine veikla. Jau mažiausieji būna mo-komi elgtis įvykus potvyniui ar žemės drebėjimui.

Ar pati skautiška idėja buvo svarbi Jūsų tolimesn-iame gyvenime?

Manau, kad taip. Italijoje mokydamasis pas kunigus saleziečius, pastebėjau daug panašumų tarp šių dviejų organizacijų. Ir vieni, ir kiti mokėsi veikdami, o man tai buvo labai svarbu, nes niekad nebuvau žmogus, kuris galėtų nuo ryto iki vakaro sėdėti raštinėje. Visada turėjau užsiimti aktyvia veikla, ką gavau iš skautų. Netgi visai neseniai, stebėdamas gamtovaizdį ir kažką galvodamas, pri-siminiau paskutinį B.P. laišką, kuriame jis dar kartą priminė šūkį „Dievui, Tėvynei, artimui“. Pilietiškumas man labai svarbus, tad ir Venesueloje būdavo gražu stebėti, kaip skautai šalia stipraus Dievui, nepamiršta ir Tėvynei. O B.P. žodžiai „tikriausias kelias į laimę yra nešti laimę kitiems žmonėms“, man labai padėdavo užsiimant savanoriška veikla. Todėl Venesueloje, nors ir nebeįsitraukęs į aktyvią veiklą, aš visada glo-bojau skautus.

Ko palinkėtumėte Lietuvos skautams?

Augti, stiprėti, rodytis viešumoje ir labiau įsivelti į socialinį gyvenimą, nes tai geriausias būdas praplėsti atsakingų jaunuolių gretas.

Algimantą Dugną kalbino psktn. Laima Dagytė

Apie VenesueląOficialus pavadinimas: Venesuelos Bolivaro Respublika (Bolivarian Republic of Venezuela)Prezidentas: Hugo Chavez (nuo 1999 m.)Sausumos plotas: 882 050 km2Visa teritorija: 912 030 km2Gyventojų sk. (2010 m.): 27 223 228Sostinė: Karakasas (Caracas)Valiuta: Bolivaras (1000 VEB = 1 LTL)Kalba: Ispanų (oficiali), daugybė vietinių dialektų.Tautybės/rasės: ispanai, italai, portugalai, arabai, vokiečiai, afrikiečiai, vietiniai gyventojaiReligija: Katalikai 96%, protestantai 2%Šaltinis: http://www.infoplease.com/

Įdomu:- Venesuela tapo nepriklausoma nuo Ispanijos 1811 metų liepą, o nepriklausoma respublika ji tapo 1821 metais.- Aukščiausia Venesuelos viršūnė – Bolivaro viršukalnė (Pico Bolivar) – 5007 m.- Venesueloje esantis Marakaibo (Maracaibo) ežeras yra didžiausias Pietų Amerikoje.- Kerepakupai-Meru, arba Anchelio krioklys, yra aukščiausias pasaulyje krintantis krioklys.- Venesueloje gyvena didžiausias pasaulyje graužikas – kapibara.Šaltinis: http://lifestyle.iloveindia.com/

72010 RUDUO

Numerio svečias

8 SKAUTŲ AIDAS

Ištrauka iš lordo Roberto Baden-Powellio kalbos, sakytos 1922 m. rugpjūčio 1 dieną Ženevoje vykusiame Tarptautiniame moralinio ug-dymo kongrese.

Kariniam ugdymui reikia pakaitalo

Didelę savo gyvenimo dalį praleidau būdamas kareivis ir mačiau karo metu žmonių leidimu žudomus mūsų brolius vyrus, griaunamus jų namus, kenčiančias nekaltas moteris, jų vaikus ir iš to kylančius žiaurumus bei siaubą.

Kita vertus, taip pat pats mačiau kare atsiskleidusius puikius tikro vyriškumo pavyzdžius, kurie yra akivaizdūs visose karingose tautose. Savanoriškas paklusnumas griežtai drausmei, ištvermė susidūrus su sun-kumais, ištikimybė draugams ir grupės moralė, didvyriškumas bei siekis drąsos, kuri sutvirtina vyrus ir veda į bebaimę mirtį dėl savo šalies – visa tai privalo būti įvertinta, kaip plačiai paplitusių vyrų – kaip vyrų kūnu, protu ir dvasia – karinių mokymų rezultatai.Būgštaujama, kad panaikinus armiją, šios vertingos vyriškumui savybės atrofuotųsi ir išnyktų.

Williamas Jamesas Atlantic Monthly Journal spausdintame dėmesio vertame straipsnyje „Moralus karo atitikmuo“ (The Moral Equiv-alent for War) nesenai rašė, kad žmonijai atėjo laikas rasti karo pakaitalą, mokantį Taikos, bet neatimantį iš tautos vyriškumo bei negarsinantį jos bailiais ir „tokia daugybe verksnių“. Jis sako: „Karo baisumai yra pigus būdas išsigelbėti nuo vienintelės galimos alternatyvos: nuo valdininkų ir mokytojų pasaulio, bendro vaikinų ir merginų mokymo ir zoofilijos, vartotojų sąjungų, nevaržomo industrializmo ir drąsaus feminizmo. Jokios paniekos, jokių sunkumų, daugiau jokio narsumo! Gėda tokiam planetos galvijų kiemui!.. Karinės dorybės vis dar turi būti tvirtu cemen-tu; bebaimiškumas, minkštumo niekinimas, savų interesų atsisakymas, paklusnumas komandoms turi išlikti uola, ant kurios pastatytos Valsti-jos.“

Istorijos pamokos apie Romos imperijos žlugimą įrodė šio ar-gumento stiprumą. Dalis modernių valstybių išsaugojo karo prievolę tiek dėl ugdymo, tiek dėl karo tikslų, tiek dėl savo rasės vyriškumo išsaugojimo.

Kaip išsaugoti vyriškumą tautoje

Retas nesutiks, kad reikia ugdyti vyriškumą ir charakterį, bet esmė yra sukurti metodą, kuriuo tai būtų galima atlikti neruošiant vyrų karui ir apsieinant be kraujo praliejimo.Jamesas kaip sprendimą siūlo idėją, kuri greta ištvermės ir drausmės

Ugdymas meile vietoje baimės II dalis

B.P.

92010 RUDUO

skiepijimo suteiktų galimybę dykinėjantiems tur-tuoliams mokytis vyriškumo kartu su vargstančiais skurde; jis siūlo visiems šalies jaunuoliams metus tarnauti ne kariuomenėje, bet anglies ir geležies kasyklose, krovininiuose traukiniuose, žvejybos laivuose žiemą, tiesiant kelius, kasant tunelius, dirbant liejyklose ir šachtose, statant dangoraižius ir t.t.

Tai tikras mokinių grūdinimas, nors nežinia, ar darbdaviai norėtų savo lėšomis apmokyti jokios patirties neturinčius jaunus žmones.Vis dėl to, fizinis tvirtumas nėra vienintėlė reika-linga savybė. Šie užsiėmimai, nors ir duoda daug vertingų rezultatų grūdinant individą ir mažinant skirtumus tarp klasių, nebūtinai yra veiksmingi for-muojant charakterį, ko labai reikia ugdant ateities kartas.Puiki ugdomoji priemonė galėtų būti jūreivystė, nes reikalauja drausmės, drąsos, išradingumo ir pan., be to, ji sudaro sąlygas taikiems tarptautin-iams kontaktams ir nėra sunkiai prieinama papras-tam žmogui; deja, jūrinės prekybos mastai leistų ją išbandyti tik labai nedideliam kiekiui jaunuolių.

Tarptautinis sportas, žinoma, yra dar vi-ena galima vyriškumo ir geros savijautos ska-tinimo priemonė, tačiau tokiu atveju nebūtų įtraukti dirbantieji ir silpnesnieji. Maža to, visos šios priemonės skirtos tik vienai lyčiai – vyrams. Šiandieniniame pasaulyje moterys darbu dali-nasi kartu su vyrais. Nuo jų daugiau nei nuo vyrų priklauso ateities kartos kūno ir proto sveikumas. Efektyvus moterų ugdymas yra mažų mažiausiai tos pačios vertės kaip ir vyrų. Jos taip pat turi būti mokomos.

Ugdymasis savo noru yra įmanomas

Argi neturime idealų, nesusijusių su karu ir kraujo praliejimu, kuriuos pasiūlę berniu-kams vis tiek ugdytume juose vyrišką veržlumą, susižavėjimą vyriškumu ir drąsa, pasitikėjimą savimi, didvyriškumą, pasiaukojimą ir riteriškumą?

Tereikia patiems paklausti berniukų arba pažiūrėti, kokias knygas jie skaito. Tiesa, jie skaitys knygas apie mūšius ir kovas, bet leiskite jiems pa-sirinkti ir jie žymiai mieliau rinksis pasakojimus apie nuotykius jūroje ir sausumoje, tyrinėtojų istorijas apie didžiuosius medžioklės žaidimus, gyvenimą miškuose, oreivystę ir kitas gyvenimo sritis, kur veikėjai demonstruoja pačias tauriausias žmogiškas savybes.

Ne kiekvienas berniukas nori ar moka skaityti, bet nėra berniuko, nesvarbu raštingo ar ne, kuris nenorėtų prilygti tokiems herojams ir išbandyti jų užsiėmimų.

Raudonųjų indėnų ar zulusų amatai, cer-emonijos ir įrankiai domina kiekvieną jaunuolį; nuotykiai svetimose šalyse ar būriuojant, kopimas į kalnus, gamtiniai tyrimai miškingose vietovėse ir miškuose, stovyklavimas ir miško pažinimas, pio-nierijos įgūdžiai – visa tai žavi berniuką. Įtraukiant

B.P.

10 SKAUTŲ AIDAS

šiuos smagius užsiėmimus į ugdomąją veiklą, galima ją padaryti įdomesnę. Ugdymą aš suprantu ne kaip žinių kišimą berniukui, bet kaip noro siekti žinių sužadinimą jame, parodant tam tinkamus metodus. Mano supratimu, ugdyme svarbiausia yra ne grūsti berniukui kuo daugiau informacijos, bet sužadinti jame troškimą siekti žinių ir išmokyti mokytis.

Greta akademinio mokymosi, šiuolaikiniu ugdymu siekiama vystyti individo charakterį, tech-ninius įgūdžius ir fizinę sveikatą. Minėti įgūdžiai gali būti vystomi naudojant anksčiau pasiūlytus užsiėmimus, bet tokiu atveju juos vedantieji turi būti įsigilinę į veiklą ir padaryti ją judrią.

Be to, gyvenimas po atviru dangumi, gamtos pažinimas, stovyklavimas, tyrinėjimai, kartografija, eskizavimas ir t.t. lygiai taip pat yra naudinga ir mergaitėms. Taigi panašu, kad visas pasaulio jaunimas yra pasiruošęs ir laukia, kol jiems bus pasiūlyti tokie mokymai ir sudarytos galimybės juos išbandyti. Jiems tokie mokymai būtų nepriverstinė ugdy-mosi forma, į kurią jie pasinertų savo noru, su visa jaunatviška energija ir entuziazmu.

Tai neturėtų kirstis ir su jaunimo mokykliniu ugdymu. Užsiėmimai galėtų vykti po pamokų – tuo laisvu laiku, kada dažniausiai visą mokykloje gautą naudą užgožia žalinga aplinka ar pomėgiai.

Vien dėl šios priežasties tokia idėja turėtų patikti mokytojams.

Pradžia – vasaros „Skautų aide“, tęsinys – kitame numeryje. Visą tekstą anglų kalba galima perskaityti www.scout.org bibliotekoje.

B.P.

„BETLIEJAUS UGNIS“ VĖL KE-LIAUS PER LIETUVĄ IR PASAULĮ

Betliejaus Taikos ugnis – tai žmonijos brolybės, draugystės ir taikos simbo-lis. Simboline žvakės liepsna sieki-ama įžiebti taiką ir ramybę mūsų visų širdyse, kad skleistume ją savo šeimoje, bendruomenėje, šalyje ir visame pasau-lyje. Iš rankų į rankas per visą pasaulį per-duodama ugnis neša viltį ir taiką. Akcijos tikslas – pasiekti kuo daugiau žmonių ir paskatinti kiekvieną aktyviai kurti taiką savo aplinkoje, siekti tolerancijos visoms etninėms, kultūrinėms, politinėms ar religinėms grupėms.

Betliejaus taikos ugnies idėja kilo 1986 m. Austri-joje, socialinės paramos akcijos „Šviesa tamsoje“ metu. Šios akcijos metu pasižymėjęs vaikas iš Aus-trijos keliaudavo į Palestiną ir Betliejuje uždegdavo žvakę, kurią kaip taikos ir vilties simbolį parveždavo į Vieną ir platindavo savo šalyje. Iš pradžių ši tradicija gyvavo tik Austrijoje, tačiau labai greitai taikos ug-nis, skautų bei visų geros valios žmonių dėka, išplito po visą pasaulį. Šiuo metu Taikos šviesos nešimas yra virtęs nauju džiaugsmingu Kalėdiniu papročiu, užkariavusiu širdis žmonių, siekiančių taikos šiame neramiame XXI amžiuje.

Betliejaus Taikos ugnis vėl atkeliaus ir į Lietuvą, tad pradėkime po truputį ruoštis, dairytis vietų, kuriose ši ugnelė būtų reikalinga, kalbinti vaikus – pasakoti apie akciją, kodėl ji vyksta ir kodėl joje smagu daly-vauti. Šiais metais akciją toliau koordinuos vyr. sk. Indrė Beganskaitė, tad galite drąsiai kreiptis el. paštu indre@ppemc.lt arba telefonu 867197370.

vyr. sk. Indrė Beganskaitė

112010 RUDUO

Ugdymo sritis: fizinis lavinimasisAmžius: 8 – 11 metų (jaunesnieji skautai)

Užsiėmimo santrauka:

Sporto šakos, kurios yra labai populiarios tam tik-rose kultūrose ar socialiniuose sluoksniuose, gali atrodyti labai keistos ten, kur dauguma žmonių nežino to žaidimo taisyklių ir nemoka jo žaisti. Šio užsiėmimo metu gauja pasidalina į daug mažesnių komandų ir priima iššūkį išmokti naujų sportinių žaidimų, mokyti jų kitas grupeles ir praktikuotis visą dieną žaidžiant juos.

Vieta: Erdvė lauke, kurioje galima užsiimti pasir-inktomis sporto šakomis.Trukmė: Dalis gaujos sueigos ir viena pilna diena.Dalyviai: Gauja, dirbanti kartu ir mažomis grupelėmis.

Užsiėmimo tikslai:1. Sudominti naujų sporto šakų ieškojimu;2. Vystyti tyrinėjimo ir informacijos ieškojimo įgūdžius;3. Išmokti ir tobulintis naujose sporto šakose;4. Vystyti lyderystės įgūdžius.

Šis užsiėmimas padeda pasiekti šių ugdymo tikslų:

Vidurio vaikystė1. Dalyvauju užsiėmimuose, kurie padeda man augti stipresniam, greitesniam, vikresniam ir miklesniam.2. Jei kas nors mane erzina, sakau tai, todėl neprireikia kovoti.3. Mėgstu užsiėmimus lauke.4. Mėgstu sportuoti.5. Mėgstu žaisti su bendraamžiais.

Vėlyvoji vaikystė:1. Vis geriau valdau savo rankas, kojas, plaštakas ir pėdas.

2. Barnius su draugais išsprendžiu nenaudo-damas jėgos.3. Sportuoju, žinau taisykles ir neliūdžiu pralaimėjęs.4. Mėgstu žaisti su kitais berniukais ir mergaitėmis, laikausi žaidimo taisyklių.

Reikalingos priemonės

Kiekvienam dalyviui: tinkama sportinė apranga, vadovų paruošti diplomai, pagrindinę užsiėmimo dieną – pietūs.Gaujai: pasirinktoms sporto šakoms reikalingos priemonės.

UŽSIĖMIMO APRAŠYMAS

Prieš pirmąją sueigąVadovai sudaro sąrašą komandinių sportinių žaidimų, kurių gauja dar niekada nėra žaidusi, ir išrenka žaidimams tinkamą vietą. Iš anksto paren-giami dalyvavimą užsiėmime įvertinantys diplo-mai kiekvienam gaujos nariui.

Kad būtų „nauja“, sporto šaka neprivalo būti visiškai negirdėta. Pakaks, jei ji nėra populiari ir dažnai žaidžiama vaikų aplinkoje. Pavyzdžiui, krik-etas, beisbolas arba amerikietiškas futbolas bus ti-krai naujovė Pietų Amerikoje, o JAV arba Kanadoje egzotiškai atrodys europiečiams įprastas futbolas. Kai kuriose šalyse neįprasti gali būti žolės riedu-lys, rankinis ar regbis. Sportiniai žaidimai, kurie yra glaudžiai susiję su viena konkrečia kultūra, greičiausiai bus nauji visuose kituose kraštuose. Pavyzdžiui, prancūziška petankė (petanque) ar itališka bočė (bocce).

Pirmojoje sueigoje

Įprastos gaujos sueigos metu vadovai pristato užsiėmimą, dalyvius sudomindami atsineštu sporto šakų sąrašu. Vaikai gali pasirinkti labiausiai

Sporto mugė

Vadovui

12 SKAUTŲ AIDAS

dominančias sporto šakas ir papildyti vadovų sąrašą savomis.

Gauja pasidalina į keturias grupes ir kiekviena jų išsirenka po skirtingą sportinį žaidimą. Vadovai paaiškina, kad per savaitę kiekviena grupė turi išsiaiškinti, kaip žaidžiamas jų pasirinktas žaidimas ir kokios yra jo taisyklės. Specialios dienos trukmės sueigos lauke metu kiekviena grupelė savo žaidimo turės išmokyti likusius gaujos narius. Grupės taip pat bus atsakingos už žaidimui reikalingų priemonių radimą – tai padaryti jiems padės vadovai.

Jei vaikai pasirenka žaidimus, kurie reikalauja la-bai įvairių ir specializuotų aikštelių ar vietų, jie gali išmokti jų ir pamėginti juos žaisti skirtingomis dien-omis ir skirtingose vietose. Tai praturtins užsiėmimą, palengvins jo organizavimą, sustiprins tikrąjį mokymąsi ir išlaikys vaikų susidomėjimą.

Išsirinkusios žaidimus, grupelės turės savaitę padirbėti atskirai, todėl reikia susitarti dėl grupelės susitikimo laiko ir vietos bei pasidalinti pareigomis.

Galiausiai vadovai ir vaikai susitaria, kokią sportinę aprangą dėvės ir ką atsineš pietums. Susitariama kada visi susirinks gaujos sueigų vietoje, iš kurios

kartu keliaus į pasirinktą sporto mugės vietą.

Per pasiruošimo savaitę

Kiekviena grupė skaito reikiamas knygas, šnekasi su sporto mokytojais ar treneriais, lanko sporto centrus, klubus arba kitaip išsiaiškina savo pasir-inkto žaidimo taisykles ir kaip jį reikia žaisti. Taip pat vaikai pasirūpina žaidimo mokymui reikalingomis priemonėmis ir surengia savo grupės ekskursiją-treniruotę.

Vadovai turi paruošti pristatymo laiškus ar palydėti vaikus į atitinkamas sporto įstaigas, iš kurių jie pasiskolintų reikalingas priemones. Vadovai nuolat palaiko ryšį su kiekviena grupele, kad žinotų, kokios pagalbos ar patarimų jiems reikia. Apie užsiėmimą reikia informuoti tėvus ir susitarti, kad leistų savo vaikams jame dalyvauti.

Išvykos diena

Gauja susirenka sutartu laiku ir kartu keliauja į pasirinktą sporto stadioną. Atvykus prasideda spor-to mugė.

Kiekviena grupė gauna laiko paaiškinti savo žaidimo taisykles ir pademonstruoti, kaip jis žaidžiamas. Reikia turėti omenyje, kad norint iš tiesų ko nors išmokti, reikia derinti teoriją ir praktiką. Likusią dienos dalį jaunesnieji skautai žaidžia visus žaidimus. Kiekvienos grupės nariai gali sudaryti atskiras komandas arba susimaišyti.

Vakarop užsiėmimas baigiamas vadovų paruošta paprasta prizų įteikimo ceremonija. Kiekvienas dalyvis gauna diplomą, įvertinantį jo pasirodymą ir pastangas.

Vadovai gali pasinaudoti džiugia atmosfera ir kartu su dalyviais trumpai įvertinti užsiėmimo sėkmę. Vaikų įspūdžiai bus svarbus sėkmingo užsiėmimo tikslų pasiekimo rodiklis. Jų nuomonė apie užsiėmimą taip pat padės pasiruošti kitiems panašiems užsiėmimams.

Versta iš leidinio „Ugdomieji užsiėmimai 7 – 11 metų skauta-ms“.Išleista Amerikos regiono, el. versiją galima rasti www.scout.org bibliotekoje

Vadovui

132010 RUDUO

Nuotykiai

Metų pradžia pradėjo jaukti planus ir vienas po kito dėl jiems svarbių priežasčių at-krito keletas žmonių. Brolis Vygis, turėjęs būti ekspedicijos vadu, taip pat turėjo rasti sau pamainą. Nors jo paties fiziškai ir nebuvo su mumis kalnuose, tačiau kiekvien-ame pasirengimo etape jautėme Vygio globą. Nukraujavęs skautų vyčių branduolys ir naujasis vadas paskelbė rekrūtų paiešką. Neradus norinčių keliauti vyčių

tarpe, teko vartyti kiekvieno dalyvio adresų knygelę ir siūlyti jungtis prie ekspedicijos keliones mėgstantiems draugams, kursio-kams, bičiuliams. Po ilgų paieškos savaičių galiausiai pavyko surinkti

dešimt ekspedicijos dalyvių.

Dešimt vyrukų (iš jų 6 skautai vyčiai) liepos 1-ją pradėjo savo kelionę, kurios tikslas – užlipti į gražiąsias Fanų kalnų aukštumas ir taip paminėti 600-ąsias Žalgirio mūšio metines.

Kelionės dieną visi susitikome Vilniuje ir pajudėjome į Rygos oro uostą. Per kelias va-landas smagaus dardėjimo ir šnekučiavimosi spėjome pasin-erti į kelionės ritmą. Rygos oro uoste didesnių nuotykių nebu-vo, išskyrus tai, kad išgirdome savo pavardes per vietinius gar-siakalbius. Jie skelbė, jog mūsų reiso vartai už kelių minučių bus uždaryti ir kad mes ne-bepateksime į lėktuvą... Suneri-mome, teko paskubėti. Lėktuvas

TIKRŲJŲ ARIJŲ ŽEMĖJE

Kelionė į Fanų kalnus (Pamyro dalis) prasidėjo dar pernai, kai bro-lis Vygis, sulaukęs tinkamos akimirkos, pakuždėjo į ausį, jog rezga planą surengti ekspediciją į kalnus. Pradinis keliaujančiųjų skaičius gana greitai tapo aiškus ir prasidėjo visi parengiamieji darbai. Visi gavo bent po mažą atsakomybę iki kelionės ir jos metu: kam buvo patikėta rūpintis mūsų skrandžiais, kam piniginiais reikalais, kam kelione (alpinistine) įranga, kam galimu jos remontu ir t.t.

14 SKAUTŲ AIDAS

Nuotykiai

buvo sausakimšas, žmonės kiek paniurę prieš ilgą ir varginantį, beveik šešių valandų skrydį į

Tadžikistano sostinę Dušambę.

Skrydis būtų kaip skrydis, niekuo neišsiskiriantis iš kitų, jei ne lauktuvės, kurias parūpino ir savo kolegėms paliko stiuardas sk. vytis Julius! Tęsėsi nuo kelionės pradžios pradėti pašnekesiai. Vi-enus jie užmigdė, kitiems kaip tik suteikė daugiau energijos. Lėktuvas pradėjo leistis, už lango išvydome naujos dienos šviesą. Buvo keista išlipus iš lėktuvo – nors ir ankstyvą rytą, lauke buvo labai šilta (bent jau mums, šiauriečiams). Vos įžengę į oro uosto patalpas, iškart supratome, kas čia kiečiausias vyrukas – ogi tas, kurio kepurė remia lubas. Visi milicijos pareigūnai tokias turi (labai panašios į mūsų Sporto rūmų stogą). Užpildėm po lapą reikiamų duomenų, patikrinom vietinį oro uosto tualetą (vėliau popierių teko naudoti jau iš savo resursų) ir jau stovėjom prie besisukančių ratu lagaminų bei kuprinių. Čia vienam iš mūsiškių geranoriškai padėjo vietinis vyru-kas: pavežėjo kuprinę vežimėliu ir paprašė dolerio. Niekur nedingsi,

reikėjo atsiskaityti.

Išėję iš oro uosto, dairėmės savo transporto, tačiau matėm tik savo pagalbą siūlančių tadžikų minią. Vieni siūlėsi mus pavežti, kiti – nakvynę, vaikai zujo ra-tais, baksnodami pirštais į mūsų kuprines ir į savo karučius. Po kelių skambučių ir geros valan-dos laukimo pagaliau atvyko mūsų transportas ir nuvežė mus į miesto pakraštį tiesiai pas Sadulo (vietinės turistinės įmonės šefą). Rajonas apšiuręs, gatvės siau-ros, o tvorų sienos aukštos, daug šiukšlių, tačiau kiekvienas kie-mas – mažas oazės lopinėlis. La-bai nustebom, kai išvydom nau-

jai statytą trijų aukštų namą iš

pažiūros labai skurdžiame rajone.

Daug negaišę nusiprausėm ir sugulėm porai valandų poil-sio. Rolis vis vartėsi ir negalėjo užmigti, nes jį puolė musės; kiti, matyt, buvo labiau pavargę ir iškart užmigo. Pakilom, kai lauke jau buvo tikrų tikriausias praga-ras. Karštis buvo žvėriškas, tačiau šeimininkai sakė, jog pats geru-

mas mūsų dar tik laukia...

Lengvai užkandę pajudėjom į vietinį turgų nusipirkti reikalingų maisto produktų. Pasiskirstėm į dvi grupeles ir nėrėm į minią. Akys iškart užkliuvo už mums nesuvokiamo kiekio įvairiausių vaisių, o melionai buvo tokie

dideli, kad vos galėjai pakelti vi-ena ranka. Tačiau tądien mes laikėmės pirmosios taisyklės:

jokiais būdais nepiktnaudžiauti vietinėmis gėrybėmis, nes išlepinti europietiški skrandžiai gali būti per silpni azijietiškiems vaisiams. Apsipirkę nuvažiavome į čaichana, vietinių taip vadinamą valgymo vietą, ir pradėjome pažintį su tadžikų virtuve. Kas ragavo plovą, kas avienos šašlyką, kas kaušą vietinio alaus. Buvo be proto gardu ir sotu (gal tik jų alus ne visus pradžiugino). Po to-kios pažinties su miestu grįžome atgal į savo apartamentus. Prasidėjo maisto svėrimas, daiktų rūšiavimas ir pakavimas. Išjudėti turėjom kitos dienos ankstyvą rytą, tad reikėjo ilsėtis, tačiau tam koją pakišo Pasaulio futbo-lo čempionatas. Kurgi nežiūrėsi rungtynių, kai susitinka Olan-dija prieš Braziliją! Nebūtume europiečiai – favoritais pasirink-ome oranžinę komandą. Aistros nerimo ir per antras rungtynes, nors jau matėsi pirmieji nuovar-gio požymiai. Atidavus duoklę futbolui, liko pora valandų poilsio, tad be ilgų šnekų visi draugiškai

„atlūžo“.

Ankstyvas rytas toks pat šiltas kaip ir ankstesnysis. Paskutinis palin-dimas po dušu, greiti pusryčiai ir mes jau GAZ‘ike, vežančiame mus į kalnus. Kelionėje iki alpinistinės bazės mus lydėjo ir kartu su mumis linksmai juokavo vietinė gidė pravarde Zviozdacka (Žvaigždutė). Kelionė neprailgo, buvo smagu žvalgytis į aplinkui stūksančius kalnus, krentančius krioklius bei sruvenančias kalnų upes. Pasiekėm vieną aukščiausių pasaulio tunelių (apie 3300 m aukštyje virš jūros lygio). Nors tunelis ką tik pastatytas, tačiau jo būklė tragiška: keliu teka upė, duobės kas porą metrų, apšvietimo nėra, ką jau kalbėti apie ventiliavimo sistemą... Vargais negalais pamatėm šviesą tunelio gale. Išvažiavę iš tunelio

152010 RUDUO

Nuotykiai

sustojome įkvėpti gaivaus kalnų oro.

Kitas sustojimas buvo skirtas ankstyviems pietums. Užvalgėm taip, lyg ryt nebegautume jokio maisto. Buvo sunku pakilti nuo minkštų čiužinių. Kelionė iki kalnų dar vis tęsėsi, prasidėjo siauras, jau nebeasfaltuotas kaimus jungiantis keliukas. Kaimo gyventojai, ypač vaikai, mojo rankomis, šūkavo. Kelias pradėjo statėti, o mašina riedėti vis lėčiau. Prasidėjo serpanti-nai ir kalnų upės šlaitų apačioje. Jausmas buvo geras: atrodė, kad mašinai gali nutikti bet kas, tačiau vairuotoju pasitikėjome – jis mintinai žinojo šį kelią. Dar keli kilometrai ir mes jau vietoje – alpinistinėje bazėje „Vertikal“. Mus pasitiko šeimininkai maskviečiai ir supažindino su taisyklėmis, o mes, besidžiaugdami, kad baigėsi dardėjimas gaziku, su savo manta nužygiavome iki upelio – ten ir įsikūrėme. Atidėjome dalį mais-to, kurį turėjome pasiimti po

kelių dienų. Be kuprinių išėjome apsižvalgyti po apylinkes. Ėjome tuo keliu, kuriuo kitą dieną

turėjome pradėti savo žygį į kalnus. Praėjome kelis nuostabaus grožio ežeriukus, vien-ame jų išsimaudėme (ne visi išdrįso). Van-duo buvo toks le-dinis, kad ilgai būti jame tikrai nesinorėjo. Grįždami į alpinistinę bazę, pas vietinį miškininką išgėrėmė

žalios arbatos čaichanoje, įrengtoje po atviru dangumi ir su vaizdu į kalnus. Vakaras buvo puikus, besileidžiančios saulės nudažyti kalnai žadėjo nuotyki-us ir visą krūvą

išbandymų.

Grįžusių į bazę, mūsų laukė vakarienė ir poilsis prieš

kitą dieną. 1-oji diena p r a s i d ė j o anksti. Bud-intieji kėlėsi apie penktą ryto, o pajudėti su visa manta turėjome iki septin-tos. Kaip ir kiekvieną mūsų kopi-mo rytą, taip ir šį, eiti buvo gera, ne per karšta. Kuprinės sunkios (svoris buvo 24–29 kg asmeniui), pradėjo veržti pečius, o kelias į kalnus vis statėjo. Stengėmės eiti

vienodu tem-pu, o atsisukti pažiūrėti atgal į įveiktą atkarpą buvo prabanga, nes tuomet tek-davo vytis kitus. P e r t r a u k ė l ė s buvo labai laukiamos. Tą dieną mūsų laukė pirmo-

ji žygyje perėja Alaudin (3720 m). Daugeliui tai buvo pirmoji perėja gyvenime. Ji buvo įveikta, tačiau jėgų taip pat pareikalavo nemažai. Ant perėjos viršaus ir jos šiauriniame šlaite radę sniego, gana greitai nusileidome keliais šimtais metrų žemiau ir susto-jome pietauti. Kaip lėtai slinkdavo ėjimo laikas, taip žaibiškai greitai pralėkdavo pertraukėlės ar pietų metas. Taigi, užsimetę kuprines leidomės dar žemyn – iki Dušako ežerų. Prie vieno iš kalnų upelio įsirengėme stovyklavietę. Į vieną pusę atsivėrė kalnų sienos vaiz-das, į kitą – nuostabaus slėnio platybės. Vakarėjant sulaukėme daugiau kalnų turistų: tai buvo

penkių britų grupė lydima 5 asilų ir 8 nešikų komandos. Iš jų vedlio sužinojome apie jų tolimesnius planus ir apie tai, jog jie ketina keliauti panašiu maršrutu kaip ir mes. Ilgai nevakaroję ėjome

ilsėtis.

2-oji diena buvo labiau poilsinė, nes vadas norėjo apsižvalgyti prieš snieginės perėjos šturmą, tad mums beliko leistis į slėnį ir paieškoti mažesnių bei šiltesnių ežerėlių, kad galėtume išsimaudyti. Be kuprinių lėkėme kaip vėjas, turėjome tik sausą pietų davinį ir vandens. Šiltus ežerėlius radome – tai buvo tikra atgaiva kūnui. Bevaikščiodami po slėnį priėjome kišlaką (laikiną piemens

16 SKAUTŲ AIDAS

Nuotykiai

būstą). Piemuo ir jo šeimyna, kaip ir visi kalnuose esantys žmonės, buvo labai svetingi, iškart patiesė čiužinius, atnešė savo keptos du-onos ir rūgpienio. Pabendravę ir mažumėlę pasistiprinę leidomės

toliau.

Pakeliui į stovyklą nusprendėme užkopti į vieną neaukštą viršūnę, nuo kurios atsiveria vaizdai į ki-tus kalnų slėnius. Į Fruorit viršūnę (3445 m) kopėme skirtingais keliais, tačiau visi atvedė mus į vieną vietą. Sudoroję pietų davinį leidomės iki stovyklos. Va-kare sulaukėme pirmojo lietaus, tačiau jis praėjo nepastebimai greitai. Tas vakaras mus apdova-nojo reginiu: nuo priešais esančio kalno žemyn nusirito lavina. Daugiau nuotykių nebuvo, o ryt-diena turėjo prasidėti anksti, tad

ilgo vakarojimo teko atsisakyti. 3-ioji diena prasidėjo nuo daiktų pakavimo, ankstyvų pusryčių ir ėjimo link Adamtašo perėjos (4000 m). Eiti nebuvo lengva, nes kelias vis statėjo. Prasidėjo sniego šlaitas ir čia jau teko trauk-ti kates bei ledkirčius. Žingsniai tapo lėtesni, bet žymiai tvirtesni. Iš už kalno pasirodžius saulei, kopti buvo dar sunkiau. Metras po metro, žingsnis po žingsnio perėją įveikėme. Perėjos ture

(tai akmenų krūva aukščiausioje perėjos vietoje) radome pernai metų čekų grupės raštelį. Jie buvo paskutinieji įveikę šią perėję. Kiek pailsėję pradėjome leistis link mažyčio ežero Piala. Leistis buvo sunku, akmenys labai nestabilūs, birūs. Kojos slydo, vienam kitam teko prisėsti ir ant žemės. Po po-ros valandų leidimosi priėjom gražią pievutę, kur išsitraukėm pietų davinį, tačiau šįkart maistas ne visiems buvo mielas. Nuovar-gis darė savo: nesinorėjo nieko daryti, tik gulėti ir ilsėtis (ypač autoriui). Kur buvęs, kur nebuvęs, pakilo vadas ir tarė: „po 5 min. pajudam”. Be sustojimų nusileido-me iki minėto ežero. Saulė buvo

pačiame zenite.

Buvo be proto karšta. Bud-intieji ėmėsi daryti mutinio (suvalkietiška receptūra), kuris, saldus ir šaltas, sugražino praras-tas jėgas. Tądien Lietuvoje buvo Mindaugo karūnavimo šventė, o mes surengėme šventę pilvams – valgėme kelionės atradimu tapu-

sius koldūniukus su mėsa. Taip pat sveikinom ir tarp mūsų esantį Mindaugą bei sutartą valandą giedojome Lietuvos himną. Taip ir

baigėme sunkią dieną.

4-oji diena buvo paskutinė iš radialinio žygio dienų. Kėlėmės kiek vėliau nei įprastai, papusryčiavome ir su tuščiomis kuprinėmis leidomės iki alpinistinės bazės pasiimti paliktų daiktų ir maisto produktų. Ėjimas žemyn buvo paprastas, o arbūzas,

laukęs mūsų šaltame sandėliuke, sprogo akimirksniu. Nusiprausę bazės dušuose ir persipakavę mantą, ėjome atgalios. Pas miškininką ant minkštų čiužinukų suvalgėme po lėkštę vietinio plo-vo, pasilepinom arbata. Poilsinė diena ėjo į pabaigą, teko persi-

krauti pasunkėjusias kuprines ir laukti rytojaus.

5-oji žygio diena buvo smagi: kylant link Mutnyje ežerų pakeliui sutikome švilpikų koloniją, kurie mus pamatę ėmė švilpti atsistoję ant akmenų. Jie panašūs į dide-lius žiurkėnus (maždaug žmogui iki kelių), rudo kailio ir labai pro-fesionaliai švilpauja. Prie ežerų tolumoje pamatėme grupelę keliautojų, pradedančių kopimą į Čimtargos perėją. Jie pradėjo kopti, kai saulė jau buvo kaitri, tuo tarpu mes nusprendėme įkurti stovyklą ir pasižvalgyti po rytdienos maršrutą. Eiti to-liau su daiktais per sekinantį karštį nebuvo prasmės. Pasiekę matytų keliautojų nakvynės vietą, sutikome vieną iš jų grupės vedlių – Piotrą. Vyrukas tvirto būdo, linksmas, o jo kuprinė vos lengvesnė už jį patį – apie 40 kg. Pasišnekučiavę, palinkėję sėkmės, palydėjome jį vytis savo kompanijos. Vakare, saulei kiek mažiau kepinant, pasiėmėm savo alpinistinį inventorių ir užnešėm iki saugios vietos tuo keliu, kuri-uo kitą dieną ketinome eiti – vis mažiau svorio vienu metu nešti. Taip viena karščiausių dienų ir

baigėsi.

172010 RUDUO

Nuotykiai

6-oji diena prasidėjo labai anks-ti – 6 val. ryto jau žygiavome išsirikiavę į vorą. Kol aukščiau kalnų nepakilo saulė, lipti buvo

gerai, o saulei vis karčiau kai-tinant, jėgos vis labiau apleisdavo kūną. Keliems grupės nariams lip-ti buvo ypač sunku, kiti prisitaikė prie tempo, prie birių akmenų ir

prie snieginių šlaitų. Kuo toliau, tuo labiau paskutinieji atsilikda-vo nuo grupės branduolio. Teko sustoti, o vėliau paaiškėjo, kad ši vieta taps stovykla kelioms nak-tims. Rukštė iki sustojimo vietos vos vilko kojas, Gytis, pagulėjęs ant saulės, gavo šilumos smugį,

tad teko statytis palapines (apie 4200 m) ir laukti vakaro. Vakare nuo kalnų nuslinkdavo viena kita nedidelė lavina, saulė pasislėpė

po debesimis, tapo net kiek vėsu. Atrodė, jog jėgos grįžo, tad pasiruošėm Čimtargos perėjos (4600 m) ir Energijos viršūnės (5105 m) šturmui. Susidėjom tik

tuos daiktus, kurie reikalingi kopi-ant, ir ėjome ilsėtis.

7-oji diena, kaip ir ankstesn-ioji, prasidėjo labai anksti. Kopi-mas į perėją vieniems buvo la-bai sunkus, kitiems pusėtinas. Kai visi susitikome ant perėjos,

patraukėme ketera viršūnės link. Aukštis pradėjo daryti savo: de-guonies trūko, norėjosi kvėpuoti kuo giliau, bet einant to daryti nesisekė. Teko rinktis, ar eiti aukštyn ir lėtinti visos grupės tempą, ar pripažinti, jog šiai di-enai aš (Rukštė) to negaliu pad-aryti. Pasirinkau antrąjį variantą ir išdėliojęs iš akmenų ženklus (į garsą dėl didelio vėjo niekas nereagavo), kad grupė manęs nelauktų, prisėdau užuovėjoje stebėti kaip tolsta žmonių

figūrėlės.

Užkopę iki 4800 m visi likusieji pradėjo ruoštis viršūnės šturmui. Iš pavienių žodžių, atskriejančių per snieguotas viršūnes, supra-tau, jog dar du dalyviai nusprendė nebekopti aukščiau. Tai buvo jų savanoriškas apsisprendimas. Kas jie tokie, tuo metu dar negalėjau pasakyti. Palaukęs, kol pagrindinė grupė pradėjo kopimą į viršūnę, ėmiau leistis. Galva svaigo, buvo bloga, tačiau situaciją kontro-liavau. Taip po truputį pasiekiau palapines. Reikėjo prigulti, tad artimiausias kelias valandas pra-leidau miegmaišyje. Nusileido Mindaugas, o kiek vėliau ir An-tanas. Būtent jiedu ir buvo tie nusprendusieji nekopti į viršūnę. Sveikata pagerėjo, išlindau į lauką ir trise aptarėm kopimo etapus. Iš šūksnių supratome, kad viršūnė leido mūsų bendrakeleiv-iams save įveikti. Dar po keleto valandų nusileido ir pirmieji Ener-gijos viršūnės įveikėjai. Buvo visai nusibaigę, tačiau labai laimingi. Dar per valandą nusileido ir pas-kutinieji dalyviai. Įspūdžiai liejosi laisvai, akys žibėjo, nuovargiui ne-

liko vietos.

Tęsinys kitame „Skautų Aido“ nu-meryje

sk. v. Vytautas Rukštelė

18 SKAUTŲ AIDAS

Skautų istorija

... tuo metu, kai visi skuba kapinėse besiilsinčius artimuosius sušildyti žvakių liepsnelėmis, jau 92-uosius metus Lietuvos skautai dega žvakelę ir savo gimtadieniui. Kodėl būtent toks datos sutapimas? Taip jau susiklostė istorija, kad 1918 m. lapkričio 1 d. Vilniuje, Vytauto gim-nazijoje, buvo įsteigtas pirmasis skautų vienetas. Ši data – lietuviškosios skautijos gimtadienis.

Pirmojo lietuviško skautiško vieneto vadu buvo Petras Jurgelevičius-Jurgėla*. Šis mūsų brolis gimė 1901 m. rugsėjo 30 d. Džersio Sityje (Naujojo Džersio valstijoje, JAV). Kadangi apylinkėse nebuvo lietuviškos mokyklos, jam teko lankyti parapijinę lenkų mokyklą. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Jurgelevičių šeima sugrįžo į Lietuvą, bet prasidėjus karui pasitraukė į Taganrogo miestą prie Azovo jūros. Ten P. Jurgėla tęsė mokslus rusų gimnazijoje, artimai bendravo su klebonu kun. J. Narkevičiumi, kuris turėjo nemažą lietuvišką biblioteką. P. Jurgėla pradėjo dalyvauti dramos būrelio ir Lietuvių liaud-ies sąjungos Taganrogo skyriaus veikloje. Nors P. Jurgėla šeimoje buvo jauniausias, tuo metu jau pradėjo galvoti, kaip uždegti lietuvių jaunimą, kad šis dar jaunystėje pradėtų dirbti tautos ir tėvynes labui.

Dauguma P. Jurgėlos draugų buvo skautai, o lenkai buvo geriau organizuoti negu rusai, tad 1915 m. spalio mėn. P. Jurgėla įstojo į lenkų T. Kosciuškos draugovę. Dalyvaudamas draugovės veikloje, jis studijavo skautišką literatūrą, dalyvavo iškylose ir rudeninėje stovykloje. 1916 m. gegužės 3 d. tautinėje lenkų šventėje P. Jurgėla su kitais skiltininkais davė įžodį. Jis prisimena: Žengiau prie vėliavos, saliutuoju dviem pirštais (t. y. Dievui ir Tėvynei) ir duodu įžodį: „...pasižadu ištikimai tarnauti Dievui ir Tėvynei...“ Draugininkas pertraukia: „Dievui ir Lenkijai“. Pareiškiu: „Esu pasiryžęs įsipareigoti tik Tėvynei – Lietuvai“. Sa-liutuodamas pažvelgiau į T. Kosciuškos atvaizdą vėliavoje, į besišypsantį lietuvį kapelioną, rusų draugininką, apsisuku, išeinu iš salės.“

Po šio nuotykio jis įstojo į 121-ąją rusų-ukrainiečių draugovę, vadovaujamą S. Nalivajkos. Tapęs draugininko pavaduotoju, P. Jurgėla šią draugovę padarė veiklią ir organizuotą. Tą pasiekti

jam padėjo patyrimas, įgytas būnant su lenkų skautais. 1916 m. rugpjūčio mėn. komisijos siūlymu Charkovo apygardos rusų štabas P. Jurgėlą pakėlė į paskautininkus. 1917 m., įstojęs į M. Yčo lietuvių gimnaziją Voroneže, pradėjo burti jaunimą skautiškam darbui ten. Tų pačių metų pabaigoje grįžo į Taganrogą, ir atkūrė 121-ąją rusų-ukrainiečių skautų draugovę, o prie jos įkūrė lietuvišką skiltį. 1918 m. rudenį, vokiečiams leidus vykti į Lietuvą, Jurgelevičių šeima apsistojo Vilniuje. Čia pradėjo steigti skautiškus vienetus bei populiarino skautų judėjimą. Sunkiausias darbas buvo kurti skautišką terminologiją.

Iki 1917 m. pabaigos už Lietuvos ribų veikė 4 lietuviški skautiški vienetai. Nemažai lietuvių skautavo kitų tautų skautiškuose vienetuose.

Gyvendamas Vilniuje P. Jurgėla įstojo į Vytauto gimnaziją, kur 1918 m. spalio 1 d. daly-vavo ateitininkų susirinkime. Jame skaitė paskaitą apie skautus. Po paskaitos dvi mergaitės ir dešimt berniukų susibūrė į skiltį, kurios pirmoji sueiga įvyko tą patį vakarą. Prasidėjo sistemingas dar-bas, skautiška šeima augo. 1918 m. lapkričio 1 d. gimnazijos salėje įvyko Vilniaus lietuvių skaučių ir skautų draugovės pirmoji sueiga. Gruodžio vi-duryje iš skaučių buvo sudaryta Birutės, o iš skautų – Vytauto draugovė. 1919 m. pavasarį jau buvo keturiasdešimt skaučių ir aštuoniasdešimt skautų, tačiau po 1920 m. lenkų agresijos prasidėjus persekiojimams, skautiški vienetai suiro – vi-eni skautai įstojo į kariuomenę, kiti pasitraukė į nepriklausomą Lietuvą.

1919 m. pavasarį mišrią skiltį įkūrė ir jai vadovavo K. Vaitkus. Po poros mėnesių ši skiltis išaugo į Rimgaudo draugovę. Dar po metų nuo šios draugovės atsiskyrė sesės ir sudarė Birutės draugovę. Beje, Vilniaus ir Kauno draugovės leido laikraštėlius. Taip pat reikia paminėti, kad susidomėjimas skautais buvo didelis, nes 1920 m. pabaigoje Lietuvoje veikė septynios draugovės, 1925 m. skautiški vienetai jau veikė penkiasdešimtyje vietovių.

sktn. vyr. sk. Dalia Navickaitė

Ar beprisimename, kad...

192010 RUDUO

GinčaiPastaruoju metu man už akių užkliuvo įvairūs ginčai tarp skautų. Jie kyla dėl to, kad norime padaryti skautišką veiklą geresnę, patrauklesnę ir įdomesnę. Tokie ginčai kyla, nes giname savo nuomonę ir idėjas. Taigi, šiame straipsnyje noriu pakalbėti apie ginčą.Ginčytis visada sunku, nebent ginčai būtų jūsų gyvenimo būdas. Taip pat ginčas perauga į konfliktą, kuomet atsiranda tikimybė sugadinti santykius su savo draugais.

Bet ne viskas ginčuose būna blogai – juose visada gali rasti tiesą ir tinkamus problemų sprendimo būdus. Tereikia labai nedaug: korektiškumo ir objekty-vumo savo draugo atžvilgiu – tai neretai padeda prieiti prie vienin-gos nuomonės. Visgi dažniausiai jau po antrojo argumento pere-inama prie asmeniškumų, po to seka įsižeidimas ir nebelieka vilties kokiam nors konstrukty-vumui. Ginčas, kaip ir bet koks žaidimas, turi savo taisykles, deja jų dažnai niekas nesilaiko.

Bet kokiame ginče labai didelės įtakos turi įtaiga ir čia labai svarbi mūsų balso intonacija. Daugumos manipuliatorių ginčų mėgėjų tonas būna pasitikintis, ryžtingas ir tvirtas. Praktiškai kas antras žmogus, ginčo metu išgirdęs pakeltą toną pasimeta. Intonacija – galinga jėga, nes ji veikia mūsų pasąmonę ir net jei mes jaučiamės visiškai užtikrintai gindami savo poziciją, kartais pakanka oponentui vieną kartą pakelti intonaciją, kad nejučiomis imtume trauktis. Vienintelis išsigelbėjimas – susiimti ir pe-reiti nuo apibendrintos kalbos prie konkrečių faktų – konkretu-

mas mažiau priklausomas nuo jausmų bei intonacijų.

Nepasiduokite „kalimui prie kryžiaus“. Pavyzdžiui, naudo-damasis dar neįrodytu, o kar-tais ir melagingu teiginiu, Jūsų oponentas sako: „negi negirdėjai, negi neskaitei naujausių mokslinių duomenų? Net vilkiu-kui aišku...“ Užtenka Jums užkibti ant šito jauko ir prisipažinti, kad apie tai girdite pirmą kartą, ir vis-kas – Jūs jau kabote oponentui manipuliatoriui ant kabliuko. Jūs priverstas su juo sutikti ir gausite dar vieną porciją makaronų ant ausų. Būkite atsargus – Jūsų užduotis ne tik neužkibti ant kab-liuko, bet ir suvokti, kad būtent šios tezės oponentui yra be galo reikšmingos. Pasakykite: Stop! Čia kažkas ne taip.

Dar vienas ginčo būdas yra perėjimas prie naudos ar žalos klausimo. Tokie argumentai dar vadinami „kišeniniais“, nes jie visada po ranka ir patogūs. Jei jau įvarėte savo oponentą į kampą ypač geru argumentu, jis tuoj pat pasuka kalbą į naudos ir žalos klausimą. Atrodo, kad jūs vis dar kalbate apie tą patį, tačiau pagrindinis argumentas tampa nauda Jums, organizacijai ar kitiems žmonėms. Jūsų argu-mentas tampa kreivo veidrodžio atspindžiu, nes naudos klausimai visada labai reliatyvūs ir mi-gloti. Suprantama, nes kai mes jaučiame, jog pasiūlymas mums naudingas, nors ir turi neigiamų pasekmių kažkam kitam, mes greičiau su juo sutinkame. Šia žmogiška silpnybe naudojasi nesąžiningi oponentai, dary-dami spaudimą ir akcentuodami ne teisybę, o naudą. Deja, ši gudrybė veikia hipnotizuojančiai.

Esame pripratę gerbti vyresnius; net vienas iš skautų priesakų

sako: „skautas paklusnus tėvams ir vyresnybei“. Mes a priori ma-nome, kad vyresni visada teisūs. Ir tik labai nepriklausomi nuo stereotipų žmonės galvoja, kad bet kuris žmogus gali būti netei-sus vienoje ar kitoje situacijoje, ir nenusileidžia ginčydamiesi vien dėl to, kad oponentas tinka jam į tėvus ar užima aukštesnes parei-gas. Štai tipiškos frazės, į kurias turėtumėte atkreipti dėmesį: „Tu pirma nugyvenk tiek metų, kiek aš nugyvenau...“, „Pirma mok-slus pabaik, tada pakalbėsim...“, „Atsisėk į mano kėdę, tada galėsi mokyti, kaip dirbti...“. Tokie argumentai dažnai vadinami „nurašymu“.

Dar viena gudrybė – pabrėžti žodžių ir veiksmų neatitikimą – visada veikia kaip smūgis žemiau juostos. Kai tik sėkmingai įvarote savo oponentą į kampą ir jis nebeturi argumentų, jis pakreipia kalbą apie Jūsų žodžių ir veiksmų neatitikimą, taip pat apie jūsų požiūrio ir gyvenimo būdo neatitikimą. Tokių priešpriešų kiekvieno žmogaus gyvenime būna apstu, tačiau apskelbęs šį faktą konkrečiame ginče, priešininkas Jus nuginkluoja: la-bai sunku rasti naujų argumentų, nes vis tiek susidaro įspūdis, kad Jūs teisinatės ir, vadinasi, esate neteisus. Ši „žudanti“ gudrybė pridaro dar daugiau nuostolių, jei ginče dalyvauja liudininkai, kurie tuoj pat pereina Jūsų opo-nento pusėn. Tiesiog tokiu būdu „užčiaupiama“ burna.

Pabaigai noru palinkėti gražių ir konstruktyvių ginčų, ir nenaudoti šių gudrybių. Kaip sakė vienas mano mėgstamas personažas Katinas Leopoldas: „vaikai, gyven-kime draugiškai“.

psktn., sk. v., senj. Vytenis Šimokaitis

Ant bačkos

20 SKAUTŲ AIDAS

Ant bačkos

Kai pradėjau skautauti 1989-ųjų pabaigoje nė nenutuokiau, kiek daug žmonėms gali reikšti kaklaraištis. Ta skarelė, spalvotos medžiagos gaba-las, iškilmingos ceremonijos metu užkabintas ant kaklo tampa kažkuo panašiu į ordiną, kurio negali nei išsižadėti, nei atsisakyti – pernelyg didelė garbė ją turėti. B-P dar kartą įrodė savo genialumą, naudo-damas ką turėjo po ranka. Tuomet net iki 1992-ųjų LSS suvažiavimo, kuomet apie savo atsiskyrimą nuo ką tik atgimusios orga-nizacijos oficialiai pareiškė Europos skautai, bei per patį suvažiavimą LSS skilo į “jaunesnių” ir “senesnių” skautų dalis, kaklaraiščių sistema atrodė teisinga ir vienalytė. Tačiau pokyčiai buvo ir yra neišvengiami, kai kritinė dalis organizacijos vadovų pakeičia savo nuomonę.

Kai berods 1997 metais sugalvojau pasiūlyti bendrame vadovų renginyje naują kaklaraištį, skirtą naujiems suaugėliams (tuo metu chaki spalvos) manęs ir kitų trijų brolių vos neišmetė iš renginio už nesankcionuotą kitokių kaklaraiščių nešiojimą. Dabar pilki kaklaraiščiai niekam nekelia abejonių. Niekam nekelia abejonių, kaip yra gaunami jaunimo programos kaklaraiščiai – nuo oranžinio iki vyšninio.

Su mėlyna ir violetine spalvomis yra neaiškumų, bet juos kaip tik ir nagrinėja bei sprendžia patys vyr. skautai. Visgi šio straipsnio tikslas – išsiaiškinti ne jaunimo programos, o saugusiems skautams, vado-vams, skirtų kaklaraiščių prasmę ir sistemingumą.

Šiandien LS suaugusiam žmogui, kuris ne-nori dalyvauti jaunimo programoje gali pasiūlyti motyvacinę sistemą, kurią sudaro 3 kaklaraiščiai: pilkas (suaugusiojo skautybėje), žalias (skauti-ninko) ir smėlio spalvos (gilvelininko). Saugusiojo skautybėje kaklaraištis yra suteikiamas tiems suau-gusiems žmonėms, kurie perlipo jaunimo pro-gramos rėmus arba naujai įstojo į organizaciją ir dar neturi jokių ypatingų nuopelnų. Tai kaklaraištis, kurio senai reikėjo augti siekiančiai organizacijai. Jis neįpareigoja būti kažkuo daugiau nei paprastu skautu ir tai yra nuostabu! O toliau LS turi 2 vadovų kaklaraiščius, kuriuos dirbtinai bandoma atskirti: tipo vienas – vadovo, o kitas – lyderio. Nesąmonė! Abu kaklaraiščiai organizacijoje yra tik dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių, o ne dėl aiškios loginės priežasties.

Skautininko kaklaraištis yra dar tarpu-karyje LSS sugalvoto modelio palikimas, kuom-et, neturint pilko kaklaraiščio, kažkaip reikėjo išsiskirti aukštesnį vyresniškumo laipsnį bei didesnį autoritetą turintiems skautams. Beje, reikia primin-ti, kad tarpukario Lietuvoje Gilvelio kursų nebuvo. Visi buvę Gilvelininkai importiniai. Betgi nenešiosi vyšninio visą gyvenimą (nors tokių pavyzdžių būta!). LSS iš esmės iškreipė laipsnių sistemą, pagal kurią žemesnieji vyresniškumo laipsniai žymimi juostelėmis, o aukštesnieji – kaklaraiščiu, išryškinančiu ypatingą statusą. Šią tradiciją gyvybin-gai perėmė LS ir toliau „kepa“ žaliaskarelius skauti-ninkus. Buvo daug minčių kurti skautininkų gildiją ir saugoti tik skautininkams būdingas tradicijas, bet, deja, laipsnio pagrindu skautai mažai vienijasi.

Gilvelininko kaklaraištį sugalvojo B-P Gilve-lio kursus baigusiems vadovams. Jis, atvirkščiai nei skautininko, simbolizuoja ne pasipūtimą, o nuosaikumą. Neatsitiktinai ir spalva yra ta, kuri

SISTEMINIS POŽIŪRIS AR ISTORIJOS PAGRINDIMAS

212010 RUDUO

Naujas kaklaraištis Lietuvos skautijoje

-Ką reiškia tas naujas kaklaraištis ? – klausi-mas šią vasarą buvo užduotas ne vieną kartą, pamačius sesę ar brolį, ryšinčius šviesiai žalsvos spalvos kaklaraištį.

Dvylika Lietuvos skautijos sesių ir brolių – vadovų, šią vasarą sėkmingai baigė 1-ąją Gilvelio kursų dalį-stovyklą. Šio fakto įrodymas – šviesiai žalsvos spalvos Gilvelio kursanto kaklaraištis su totemu kaklaraiščio trikampyje bei ruda, odine kaklaraiščio mova.

Įveikę karštį, badą ir kitokį nepriteklių, šie Lietuvos skautijos vadovai imsis iki kitų metų balandžio mėnesio įgyvendinti savo skautiškus Gilvelio projektus. Na, o 2011 m. gegužės mėnesį dalyvių lauks baigiamoji Gilvelio kursų dalis.

Gilvelio komandos vardu,Vyr. sktn., gilv., fil. s. Gražina Kačergytė

Ant bačkos

mažiausiai krenta į akis. Tai kaklaraištis, simbolizuo-jantis praktinę kompetenciją – ne tik žinojimą, bet ir sugebėjimą. Baigęs Gilvelio kursus Danijoje, kai LS dar nebuvo WOSM nare, dalyvavau šio kaklaraiščio įteikimo ceremonijoje ir jo negavau – šį kaklaraištį LS įgijo teisę įtraukti į nešiojamų kaklaraiščių gretas tik po to, kai tapo pilnaverte WOSM nare. Taigi, gilve-lininko kaklaraištis irgi yra istorinis palikimas. Tai vi-enintelis kaklaraištis, kuris šiandien jungia daugumą pasaulio skautų organizacijų ir visas, kurios priklau-so WOSM.

Jeigu suaugusiojo skautybėje kaklaraištis yra pirmoji ir unikali pakopa suaugusiam žmogui tapus skautu, tai tolimesni skautininko ir gilvelin-inko kaklaraiščiai yra praktiškai tokią pačią esmę atspindintys dalykai. Kol kas mūsų organizacijoje mes turime abu, bet, nuoširdžiai jums sakau, tam nėra jokios išskirtinės prasmės. Nustokime būti savo įpročių vergais. Laipsnius žymėkime laipsniams skir-tais ženklais – galime tiesiog palikti esamą sistemą nerišant kaklaraiščio. Juk raudoną lelijėlės foną ir taip nesunku pastebėti. Pagaliau vadovo išskirtinumą demonstruoja žinios, patirtis, kompetencija, o ne ženklai per visą krūtinę. Dėl suteikto laipsnio never-skime žmonių duoti įžodžio. Kai kurie net specialiai to vengia ir vis dar nėra jo davę. Jeigu dabar mane kviestų paskautininko laipsniui duoti įžodį, mielai pastarojo atsisakyčiau. Juk laispnis – tai vadovavimo nuopelnų pripažinimas, o ne įsipareigojimas tiems nuopelnams! Kažkokia atbulinė tvarka. Palikime senąją gerąją dar B-P sugalvotą tradiciją dėl gilve-lininko kaklaraiščio, šio ir saugusiojo skautybėje kaklaraiščių spalvas kaip labai artimas ne tik spalvin-iu saskambiu. Gilvelininko ir suaugusiojo skautybėje kaklaraiščiai sudaro nuoseklią ir aiškią sistemą, kurią ypač gražiai papildytų tiesiog aukštesnieji vyresniškumo laipsniai.

Perėjimo paprastumui užtikrinti, siūlyčiau visiems skautininkams tiesiog pasikeisti žalią į pilką kaklaraištį, neduodant jokio papildomo įžodžio. Naujo kaklaraiščio užrišimo ceremoniją, nenurišant senojo, galėtų pravesti kraštų seniūnai, tuntininkai ar draugininkai. Jeigu reikės, aš būsiu pirmas, kuris savo daugiau nei 10 metų tarnavusį, įžodinį skautininko kaklaraištį, pakabinsiu ant vinies – juk vyresniškumo laipsnis niekur nedings.

gilv. sk. v. Dainius Urbonavičius

22 SKAUTŲ AIDAS

Goroskopai

BINGELYTeS GOROSKOPAI

Šį rudenį visoms amžiaus grupėms numatomas gausus stovyklų pasirinkimas. Nors ir teks uždaryti maudynių sezoną, bus nemažai galimybių gerai praleisti laiką ne tik savo, bet ir kitų vienetų organizuojamose stovyklose ir ypač žygiuose.

Jaunesnieji skautai. Gali užpulti lengvi mokslo rūpesčiai, tačiau juos kompensuos gausūs nuotykiai. Pasistenkite itin stropiai atlikti namų darbus, padėti tėvams bei klausyti mokytojų, kitaip galite pakliūti į nemalonę, o ir tikri vilkai taip tikrai nedarytų. Nepamirškite stebėti, kaip keičiasi gamta ir kas dieną padaryti bent po vieną gerąjį darbelį. Labai palankios sąlygos išmokyti savo bendramokslius mėgstamiausio skautiško žaidimo.

Skautai. Nuo pat pirmųjų dienų numatoma kova už būvį mokyklos suole. Tikėtinos ir itin intriguojančios pažintys su priešingos lyties atstovais. Gali būti progų pasierzinti ir vienas kitą švelniai apvardžiuoti, bet nepasiduokit – juk skautas kilnus ir riteriškas, tad atsakykite komplimentu, o skautė mandagi ir kukli – tiesiog padėkokite. Nuobodžiauti tikrai neteks. Labai tinkamas metas paskutinius kartus pasivažinėti dviračiu, riedučiais ar tiesiog gerai padūkti lauke. Numatoma daug galimybių žaisti žaidimą „kurioj klasėj daugiau skautų“. Pakviesk klasiokus, kurie nėra skautai, į sueigą ir jūs tikrai laimėsite!

Patyrę skautai. Tikėtina, kad mokykloje akį patrauks naujokas. Parodykite jam savo gerąją pusę ir leiskite jam Jumis žavėtis, kol pasakosite apie vasaros nuotykius žygiuose ir stovyklose – tegu mato Jūsų visapusiškumą ir universalumą! Atviliokite jį į skautus –parodykite tikrąją romantiką gamtoje. Bus daug pagundų bėgti iš pamokų, išsisukti nuo namų darbų ir užsiiminėti beprasmiu laiko leidimu – nepasiduokite. Rekomenduojame savo geru pavyzdžiu užkrėsti kitus – teisingai elgiantis, žvaigždės Jums bus palankios. Ypač reko-menduojama visus savaitgalius išnaudoti žygiams.

Vyresniosios skautės ir gintarės. Žvaigždės žada puikias dienas organizuoti rudens gėrybių šventes ir savo gražiais darbais ir globa šildyti aplinkinius. Bus nemažai progų išreikšti savo meilę broliams – nepraleiskite jų. Retkarčiais gali slėgti rudeniniai buities rūpesčiai – nepykite ir nesinervinkite, geriau švilpaukite, o jei nemokate – dainuokite. Sunki-omis akimirkomis greičiausiai sulauksite stipraus žodinio palaikymo iš sesių ir fizinio iš brolių.

Vyčiai ir budžiai. Tikėtina, kad jus, kaip ir seses, slėgs rudens gėrybės. Ypač daug jų numatoma studentų mies-tuose įsikūrusių būrelių tarpe. Numatomas rudeninis šviežių kandidatų derlius. Visgi tai reiškia vieną – darbus ir tarnavimą. Tikėtinas gausus sesių šilumos kiekis, tad nieko nebijokite ir nepamirškite atsilyginti tuo pačiu. Palankus metas romantiškiems pasivaikščiojimams rudens spalvomis nusidažiusiose vietovėse, o vakarai – palankus metas apglėbti šąlančius sesių pečius.

Vadovai. Kartu su pirmokais, ateis ir nauji būriai didelių akių, susižavėjusių skautų judėjimu. Gali prireikti kantrybės – į viską reaguokite ramiai ir džiugiai. Ištikus bėdai, švilpaukite. Rudenį numatoma daugybė galimybių mokytis, ypač iš jaunesnių brolių ir sesių. Į gyvenimą vėl grįš džiaugsmas ir reiks prisiminti teisingus skautiškus tekstus.

Skautų giminės, draugai ir artimieji. Sezonas tik prasideda. Laukia labai geri metai ir jei vis dar skaitote šį tekstą, gal jau metas pačiam išeiti su savo skautu į gamtą? ;)

psktn., vyr. sk. Greta Bingelytė

232010 RUDUO

Skautamokslis