Embed Size (px)
Citation preview
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Viktorija Večerkevič
Veislinių kačių ligų priklausomybė nuo veislės, amžiaus,
lyties ir sezoniškumo
Purebred feline diseases dependence on breed, age, sex
and season
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: prof. dr. Vaidas Oberauskas
Kaunas, 2016
2
DARBAS ATLIKTAS ANATOMIJOS IR FIZIOLOGIJOS KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Veislinių kačių ligų priklausomybė
nuo veislės, amžiaus, lyties ir sezoniškumo“.
1. Yra atliktas mano paties (pačios).
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
2016-12-15 Viktorija Večerkevič
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS
TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
2016-12-15 Viktorija Večerkevič
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
2016-12-15
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os)
vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai
1)
2)
(vardas, pavardė) (parašai)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus) vardas,
pavardė)
(parašas)
3
TURINYS
SANTRAUKA ................................................................................................................................ 4
SUMMARY .................................................................................................................................... 5
ĮVADAS .......................................................................................................................................... 6
1. LITERATŪROS APŽVALGA ............................................................................................... 8
1.1. Šlapimo sistemos ligos ...................................................................................................... 8
1.1.1. Policistinė inkstų liga ................................................................................................ 8
1.1.2. Šlapimo takų ligos ..................................................................................................... 8
1.2. Reprodukcinės sistemos ligos ......................................................................................... 10
1.3. Alergijos .......................................................................................................................... 11
1.4. Parazitozės ...................................................................................................................... 12
1.5. Kvėpavimo takų ligos ..................................................................................................... 13
1.6. Burnos ertmės ligos ........................................................................................................ 13
1.7. Ausų ligos ....................................................................................................................... 14
1.8. Akių ligos ........................................................................................................................ 15
1.9. Virškinimo sistemos ligos ............................................................................................... 15
1.10. Navikai ........................................................................................................................ 16
1.11. Grybelinės infekcijos................................................................................................... 16
1.12. Širdies ligos ................................................................................................................. 17
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ................................................................................. 18
3. TYRIMO REZULTATAI...................................................................................................... 21
4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS ............................................................................... 30
IŠVADOS ...................................................................................................................................... 32
LITERATŪROS SĄRAŠAS ......................................................................................................... 34
4
SANTRAUKA
Veislinių kačių ligų priklausomybė nuo veislės, amžiaus, lyties ir sezoniškumo
Viktorija Večerkevič
Magistro baigiamasis darbas
Tyrimo metu buvo fiksuojami duomenys apie veislinės kates, atvežtas į veterinarijos kliniką
Vilniuje 2009 – 2016 metais. Tuo laikotarpiu į veterinarijos gydyklą buvo atvesta 21 skirtingų
kačių veislių atstovai, viso - 403 veislinės katės. Iš jų 235 buvo sveikos (atvežtos vakcinacijai arba
kastracijai/sterilizacijai), 168 katėms nustatyta klinikinė diagnozė. Visi duomenys buvo fiksuojami
Vet 2009 programoje, dažniausios klinikinės diagnozės tyrimo tikslais buvo sugrupuotos į 14
grupių. Nustatyta, kad mažiausias sergamumas buvo Rusų mėlynosios veislės kačių (65 proc.
sveikų gyvūnų). Į veterinarijos gydyklą sveikų patinų kreipėsi daugiau, nei patelių (52,77 proc.).
Ištirta, kad metų laikas, kurio metu buvo diagnozuota liga, daugiausiai įtakos turėjo sergamumui
šlapimo sistemos ligoms, burnos ertmės ligoms, virškinamojo trakto sutrikimams. Jauniems
gyvūnams dažniausiai pasireiškia kvėpavimo takų ligos, suaugusiems – šlapimo sistemos
sutrikimams, o vyresniems kaip 8 metų amžiaus gyvūnams dažnesni vėžiniai susirgimai.
Dažniausiai diagnozuojamos šlapimo sistemos ligos. Britų trumpaplaukių veislės katėms
dažniausiai diagnozuojami susirgimai jauname amžiuje, tačiau sveikiems šios veislės gyvūnams
virš 8 metų gydyklose retai nustatomi sveikatos sutrikimai.
Raktiniai žodžiai: veislė, amžius, lytis, sezonas, katė.
5
SUMMARY
Purebred feline diseases dependence on breed, age, sex and season
Viktorija Večerkevič
Master‘s thesis
For the purposes of this research, all data about purebred cats arrived to veterinary clinics in
Vilnius was collected. During time period from year 2009 to year 2016, 403 representatives of 21
different feline breeds were examined. 235 of them were identified as healthy (the purpose of
arrival was vaccination or castration/sterilisation), however, 168 felines had certain health issues.
All the data was collected from veterinary program Vet 2009. The most common diagnoses were
divided to 14 groups. Research showed that Russian blue cats were established as the most healthy
ones (65% healthy animals arrived to clinic). Male cats were identified healthy more often than
female cats (52,77% healthy males). It was found that the season in which a health issue was
diagnosed mattered mostly for urinary system, oral cavity and digestive system disorders. Young
felines up to 2 years old were most oftenly diagnosed with respiratory system diseases, adult cats
were most oftenly diagnosed with urinary system disorders, while for the elderly cats the cases of
cancer were diagnosed much more often than for the other age groups of felines. The urinary
system disorders was the most common disease. Health issues for British Shorthair cats were most
oftenly diagnosed at young age, however, the number of senior British Shorthair cats was very low
in comparison to other feline breeds.
Keywords: breed, age, sex, season, feline.
6
ĮVADAS
Yra žinoma, kad kiekviena kačių veislė turi tam tikrą specifinį polinkį sirgti vidaus ligomis,
genetiškai paveldimą iš kartos į kartą (1). Viena vertus, informacija apie galimus sveikatos
sutrikimus gyvūnui vystantis yra naudinga informacija savininkui – tai leidžia susimąstyti apie
ligos prevenciją bei žinoti, ko tikėtis ateityje. Kita vertus, išvedant naujas veisles gyvūno
sveikatingumas ne visada būna prioritetu. Ne vieną šimtmetį veislės yra kuriamos norint išryškinti
gyvūno rūšiai tam tikrą būdingą požymį, kuris pirmiausia būtų naudingas būtent žmogui - arba
praktiniu, arba estetiniu požiūriu. Produkcijos gyvūnai veisiami atsižvelgiant į pieno, mėsos
išteklius, sportiniai žirgai – atsižvelgiant į jų greitį, vikrumą, sumanumą; šunų veislės –
atsižvelgiant į tai, kokio pagalbininko kasdieniame gyvenime reikalauja žmogaus gyvenimo būdas
bei į jį supančią aplinką. Tačiau katė mūsų laikais virto tik gyvūnu -kompanionu, o jos pelių
gaudymo funkcija vis labiau užmirštama savininkų bei veisėjų, todėl šiais laikais veisiant kates
paprastai atsižvelgiama į jų išvaizdą bei būdą ir vis mažiau kreipiama dėmesio į tai, ar sugebės
gyvūnas išgyventi pats, be žmogaus pagalbos. Norint palikuonims įskiepyti tam tikras trokštamas
savybes, buvo pradėtas naudoti taip pat ir inbrydingas, kuris savo ruožtu suteikė didesnę galimybę
pasireikšti recesyviniams genams (1).
Naminė katė – populiariausias naminis gyvūnas-kompanionas Europos šalyse (2),
prijaukintas prieš 9000 metų (3). Lietuvoje kačių populiacija sudaro 620 000 individų (2).
Neveisliniai gyvūnai sudaro didžiąją dalį namuose laikomų kačių (4). Skirtingai nuo žirgų, šunų
ar avių veislių, kurios žinomos jau ne vieną tūkstantmetį, dauguma kačių veislių atsirado tik prieš
150 metų (5). Šiuo metu žinoma daugiau, nei 200 įvairių kačių genetinių ligų (6), iš jų 31 liga yra
būdinga tam tikroms veislėms (1). Žinant kačių veislės, amžiaus, lyties bei sezoniškumo įtaką tam
tikrai ligai galima daryti išvadas, kokią įtaką grynaveisliams gyvūnams daro gyvūnų veislė,
defektų kraštutinumai bei maža genetinė įvairovė bendram kačių populiacijos sveikatingumui
(47).
7
Darbo tikslas:
Ištirti kačių ligų pasireiškimo priklausomybę nuo veislės, amžiaus, lyties ir sezoniškumo.
Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti, ar gyvūnų veislė turi įtakos ligų pasireiškimo dažniui;
2. Ištirti, kokios lyties gyvūnai, turintys sveikatos sutrikimų, dažniau atvežami į
veterinarijos gydyklą;
3. Nustatyti, kokių ligų pasireiškimui įtaką daro sezoniškumas;
4. Nustatyti, kokios klinikinės diagnozės nustatomos skirtingų amžiaus kategorijų
katėms;
5. Ištirti, kokios diagnozės dažniausiai nustatomos skirtingų veislių katėms bei kiek veislė
turi įtakos diagnozei;
6. Nustatyti, kokia kačių lytis dominuoja skirtingose sergančių gyvūnų amžiaus grupėse;
7. Nustatyti sergančių veislinių gyvūnų pasiskirstymą įvairiose amžiaus grupėse.
8
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Šlapimo sistemos ligos
1.1.1. Policistinė inkstų liga
Policistinė inkstų liga yra pavedima bei laikoma viena svarbiausių inkstų nepakankamumo
priežasčių (7). Labiausiai susirgimas paplitęs Jungtinėse Amerikos Valstijose, Australijoje,
Jungtinėje Karalystėje bei kai kuriose Europos šalyse (Vokietija, Prancūzija, Italija). Nustatyta,
kad ši liga pasireiškia 37-49 proc. Persų veislės katėms, tačiau dėl paplitusio šios veislės
kryžminimo su kitomis gyvūnų veislėmis dabar būdinga ir Britų trumpaplaukiams, ir Škotų
nulėpausėms, ir Amerikiečių trumpaplaukėms katėms. Nežiūrint į tai, nėra atrasta būdingų
fenotipo bruožų, kuriais remiantis galima būtų teigti, kad tai yra patikimas heterozigotiškumo
rodiklis. Kadangi cistų susidarymas inkstuose taip pat priklauso ir nuo amžiaus, ir nuo ligos
sunkumo, sudėtinga nustatyta, kokia veislės populiacijos dalis yra mutavusio geno nešiotojai (7).
Tačiau mutavęs PKD-1 alelis, nustatytas naudojant polimerazinę grandininę reakciją, buvo
aptiktas 33 proc. Persų veislių kačių genomuose. Šis mutavęs alelis buvo nustatytas tik 7 proc.
neveislinių kačių (8).
Nežiūrint į tai, kad šis susirgimas yra žinomas ne pirmą dešimtmetį, vis dar didelė Persų
veislės kačių populiacijos dalis yra šio geno nešiotojai. Manoma, kad taip nutinka dėl šių
priežasčių:
1) Mutavusio PKD1 alelio nešiotojams klinikiniai simptomai paprastai nepasireiškia
jauniems gyvūnams;
2) Daugelis gyvūnų veisėjų vis dar nežino apie šią ligą ir jos poveikį gyvūno organizmui;
3) Echoskopija policistinės inksų ligos diagnozavimo tikslais arba negalima, arba kainuoja
per brangiai;
4) Sprendimas naudoti gyvūną veisimui priimamas prieš nustatant tikslią diagnozę;
5) Kadangi liga yra labai paplitusi, veisėjai, atsisakantys kryžminti mutavusio alelio
nešiotojus, negalėtų kryžminti apie 40 proc. veisimui skirtų gyvūnų (7).
1.1.2. Šlapimo takų ligos
Kačių šlapimo takų ligos – tai viena iš 25 dažniausių priežasčių, dėl kurių gyvūnų savininkai
kreipiasi į veterinarijos gydyklas – tokie duomenys buvo gauti analizuojant kačių populiaciją
Tailande (9). Šios susirgimų grupės simptomai paprastai būna panašūs. Šeimininkai pastebi
tipiškus kačių šlapinimosi sutrikimus - gyvūnai šlapinasi dažniau, negu paprastai, šlapimas
9
išsiskiria ne srovele, o po vieną ar kelis lašus ir sukelia ryškų skausmą. Dažnai katės, anksčiau
neturėjusios tokio elgesio sutrikimo, pradeda šlapintis ne savo smėlio dėžutėje. Galima hematurija
(10).
Remiantis aukščiau išvardintais ligų simptomais galima teigti, kad greičiausiai šių klinikinių
požymių priežastimi tapo viena iš šių šlapimo takų ligų:
Idiopatinis cistitas. Idiopatinis cistitas taip pat skirstoms į obstrukcinį bei neobstrukcinį,
tačiau obstrukcinis cistitas žymiai dažniau pasireiškia patinams (15). Ši šlapimo takų liga
65,2 proc. atvejų pasireiškia gyvūnams iki 10 metų amžiaus (11). Nors ankstesnieji atlikti
tyrimai rodė, kad gyvūno veislė gali predisponuoti idiopatinio cistito pasireiškimą (12),
Belgijoje 2011 metais atlikti tyrimai nurodo, kad grynaveisliams gyvūnams ligos
pasireiškimo dažnumas atitinka pasireiškimo dažnį neveislinėms katėms (13).
Šlapimo takų bakterinė infekcija – katėms pasireiškia rečiau, negu šunims ir sudaro 1–3
proc. visų apatinių šlapimo takų ligų. Tačiau iš Europos šalių veterinarijos klinikų gauti
duomenys leidžia daryti prielaidą, kad šiame regione ligų pasireiškimo dažnis yra didesnis
(15). Bakterinė infekcija dažniau pasireiškia katėms virš 10 metų amžiaus – net 45 proc.
senyvų kačių su šlapimo takų ligų simptomais buvo nustatyta bakterinė infekcija. 61,4
proc. šia liga sergančių gyvūnų yra patinai (11).
Šlaplės nepraeinamumas. Nors patelių šlaplės nepraeinamumas nebūdingas, patinams tai
dažniausiai sutinkamas šapimo takų sutrikimas. Dažniausiai šlaplės nepraeinamumas
sukeliamas struvitų sankaupos arba baltyminės kilmės darinių (15) ir nustatomas 10 proc.
gyvūnų, kurių šeimininkai kreipėsi į veterinarijos gydyklą dėl šlapinimosi sutrikmų (11).
Akmenys šlapimo takuose. Manoma, kad dabartinis šios ligos paplitimas sudaro 7 proc.
visų šlapimo takų ligų (11). Dažniausiai tiek struvitai, tiek oksalatai randami šlapimo
pūslėje (15). Kadangi skirtingų mineralų rūšių paplitimas kačių urolituose kinta
pakankamai greitai, manoma, kad veislė, lytis ir amžius neturi įtakos jų pasireiškimui (14).
Navikinių procesų formavimasis.
Nežiūrint į tai, kad apatinių šlapimo takų ligų simptomai yra pakankamai aiškūs, tik
trečdaliui klinikinių atvejų paprastai nustatoma tiksli diagnozė (15). Dažniausiai pasireiškianti
šlapimo takų ligos tiek veislinėms, tiek neveislinėms katėms – cistitas (58,08 proc. visų šlapimo
takų ligų atvejų) bei akmenligė (56,06 proc. visų šlapimo takų ligų atvejų) (16).
Nustatyta, kad kačių šlapimo takų ligų pasireiškimui įtakos turi ne tik lytis, amžus ir veislė,
bet ir tokie faktoriai, kaip gyvenamoji vieta, fizinis gyvūno aktyvumas, viršsvoris, mityba bei
stresas (17). Katės, dažniau šeriamos sausu maistu, sirgo dažniau, tačiau daug didesnę tikimybę
susirgti turėjo gyvūnai su viršsvoriu – tokioms katėms šlapimo takų ligų pasireiškimo rizika
padidėja keturis kartus, lyginant su normalų kūno svorį turinčiomis katėmis (9). Didesnę susirgimo
10
riziką taip pat turi katės, laikomos kartu su kitomis katėmis vienoje patalpoje (15). Duomenys apie
šios ligų grupės pasireiškimą veisliniams gyvūnams varijuoja.
Gyvūno lytis taip pat turi įtakos šlapimo takų ligų pasireiškimui – patinų ir patelių
sergamumo šlapimo takų ligomis santykis yra 1,27 : 1 (17). Tokį ligų pasiskirstymą tarp dviejų
lyčių galima paaiškinti tuo, kad patinų šlaplės skersmuo yra mažesnis, nei patelių. Dėl šios
priežasties patinų šlapimo takai užsikemša kristalais bei kitais dariniais sparčiau ir lengviau (18).
Vokietijos veterinarijos klinikose atlikta statistinė analizė (1) parodė, kad šlapimo takų
ligomis visų veislių katės daugiausiai serga vasarą bei rudenį, tačiau atlikus Chi kvadrato analizę
paaiškėjo, kad skirtumas nėra pakankamai didelis. Tačiau didžioji dalis tiriamųjų kačių (83,8
proc.) gyveno namuose ir neišėjo į lauką, taigi temperatūra bei oro drėgmė visais metų laikais
išliko pastovi.
1 lentelė. Kačių sergamumo šlapimo takų ligomis sezoniškumas (11).
Metų laikas Sergamumas šlapimo takų ligomis
Pavasaris 23,5 proc.
Vasara 27,2 proc.
Ruduo 26,8 proc.
Žiema 22,5 proc.
1.2. Reprodukcinės sistemos ligos
Piometra – vienas iš svarbesnių reprodukcinės sistemos sutrikimų patelėms. Nors katėms
piometra nėra tokia dažna, kaip šunims, tačiau ši liga vis tiek yra sutinkama veterinarinėje
praktikoje ir charakterizuojama kaip progesterono kiekio organizme sukelti pokyčiai (19).
Amžius – svarbus veiksnys ligos sergamumo dažniui. Dažniausiai liga aptinkama katėms
virš 8 metų amžiaus, netgi tuo atveju, jeigu buvo atlikta ovariorektomija (20). Kačių ir šunų
piometros klinikiniai požymiai yra panašūs – dažniausiai pastebimos išskyros iš gimdos,
anoreksija, letargija (21). 2013 metais Švedijoje atliktas apdraustųjų kačių piometros atvejų
tyrimas (22) parodė, kad kačių mirtingumas diagnozavus pirometrą siekia 5,7 proc.
11
2 lentelė. Kačių piometros diagnozavimas (proc.) įvairių veislių gyvūnams iki 13 metų
amžiaus (22).
Veislė Piometra ( proc.)
Visos veislės 2,2
Norvegų miškinė katė 14,8
Birmos 3,1
Persas 3,4
Siamo 8,8
Neveislinė 0,9
1.3. Alergijos
Alerginė reakcija – labiausiai paplitęs kačių dermatologinis susirgimas. 15,8 proc. visų
dermatozių sudaro alerginės reakcijos į dirgiklius (23). Odos alerginė reakcija į pašarus sudaro 1-
6 proc. visų dermatozių (24). Kačių alerginės reakcijos priežasties nustatymas – sudėtinga užduotis
veterinarijos specialistams. Išskiriamos kelios pagrindinės priežastys, iššaukiančios organizmo
perdėtą imuninį atsaką, tačiau didžiausia grupė - reakcija į blusų įkandimus (29 proc. visų atvejų)
(28).
Katėms pasireiškianti reakcija į pašarus sąlyginai gali būti skirstoma į dvi grupes:
imunologinę ir neimunologinę reakcijas. Hiperjautrumas įvairiems pašarams – tai imunologinė
organizmo reacija, dažnausiai įvykstanti dėl pirmojo tipo alergijos - imunoglobulino E reakcijos
organizme (25).
Tačiau taip pat galima ir neimunologinė reakcija, pasireiškianti kaip cheminis ir biologinis
atsakas į tam tikrus pašarinius komponentus – šiuo atveju simptomų pasireiškimas neturi nieko
bendro su organizmo imunologine reakcija (26).
Dažna alerginės reakcijos priežastis – atopinis dermatitas (27). Nors nustatyta, kad lytis
neturi įtakos atopinio dermatito reakcijos pasireiškimui (24), niežtėjimo simptomai (eliminavus
blusinio dermatito galimybę) pasireiškė patinams rečiau, nei patelėms – 41 proc. visų atvejų (28).
Paprastai atopinis dermatitas pasireiškia amžiaus tarpsnyje nuo 3 mėnesių iki 12 metų visų veislių
katėms, tačiau didesnė tikimybė alergijai pasireikšti jauniems gyvūnams – atlikti tyrimai
Jungtinėse Amerikos Valstijose parodė, kad 62 proc. kačių pirmieji požymiai pasireiškia iki 3 metų
amžiaus. Polinkį atopinio dermatito simptomų pasireiškimams turi mišrūnės katės, o taip pat
grynakraujai Abisinijos bei Devon Rex veislių atstovai. Tačiau nėra tiksliai žinoma, ar mišrių
12
veislių gyvūnams alerginė reakcija dažniau pasireiškia dėl paveldimumo, ar dėl įtaką darančių
aplinkos sąlygų (29).
2011 metais atlikti tyrimai parodė, kad grynaveislės katės, ypatingai Abisinijos veislės, turi
didesnį polinkį alerginės ne blusų sukeltos reakcijos pasireiškimui, nei katės-mišrūnės (28).
Manoma, kad sezoniškumas neturi įtakos alerginių simptomų pasireiškimui katėms – 80
proc. visų tirtų gyvūnų klinikiniai simptomai niekaip nepriklausė nuo metų laiko ir tik 18 proc.
gyvūnų alerginės reakcijos požymiai pasireikšdavo tam tikru sezonu bei aprimdavo kitais metų
laikais (29).
1.4. Parazitozės
Tiek Europos šalyse, tiek visame pasaulyje parazitozių grėsmė iškyla ne tik benamiams
gyvūnams, bet ir naminėms katėms. Kai kurie iš kačių parazitų taip pat pavojingi ir žmonėms bei
gali būti perduodami tiesioginio kontakto su gyvūnu būdu arba per užkrėstą aplinką (30).
Ypatingai didelę tikimybę sirgti parazitinėmis ligomis turi benamės arba į lauką išeinančios katės
– dažniausiai šeimininkams priklausantys gyvūnai užsikrečia nuo šeimininkų neprižiūrėtų gyvūnų
(31).
Endoparazitozės
Nustatyta, kad Europos šalyse nuo 20 proc. iki 40 proc. visų kačių turi endoparazitų (32) -
daugiau, nei ektoparazitais užsikrėtusių gyvūnų. Katės su endoparazitozėmis sudaro didesniąją
dalį– 35,1 proc. visų tirtų naminių kačių, auginamų pas šeimininkus. Prie šios grupės buvo
priskiriamos gastrointestinalinės helmintozės, parazituojantys pirmuonys bei plaučių parazitai.
Duomenys apie tai, kokia lytis turi didesnę tikimybę užsikrėsti gastrointestinaliniais parazitais,
varijuoja. 2008 metais Kašano mieste atliktas benamių kačių tyrimas parodė (33), kad
gastrointestinalinėmis parazitozėmis buvo užsikrėtę 40,7 proc. patelių bei 59,3 proc. visų tirtų
patinų. Kita vertus, 2013 metų tyrimo duomenys rodo, kad patelės turi didesnę užsikrėtimo riziką
– 28 proc. lyginant su 10 proc. užsikrėtusių patinų (34). Suaugę gyvūnai mažiau imlūs
gastrointestinaliniams parazitams – 21,42 proc. tirtų suaugusiųjų kačių buvo užsikrėtę
helmintozėmis, kačiukų – 30 proc. (34).
Ektoparazitozės
Ektoparazitais užsikrėtusios katės sudaro 29,6 proc. visų naminių kačių – 17,4 proc.
užsikrėtę ausų erkėmis, 15,5 proc. turi blusų, 1,4 proc. – erkių (35). Svarbiausias faktoriai,
lemiantys ektoparazitinių infekcijų paplitimą – gyvūnų amžius. Jauni gyvūnai yra imlesni
užsikrėtimui ausų erkėmis Otodectes cynotis (dėl užsikrėtimo paprastai pažeidžiama ir kačiukų
13
ausis), tačiau vyresniojo amžiaus gyvūnai dažniau paveikiami blusų (36). Jaunų kačiukų imlumas
ausų erkių užsikrėtimui aiškinamas tuo, kad jaunikliai gali užsikrėsti nuo motinos (37), tačiau
nustatyta, kad lytis neturi įtakos užsikrėtimo dažnumui (38).
Kačių bendras užsikrėtimais ektoparazitais ( blusos Ctenocephalides felis, Ctenocephalides
canis, Nosopsyllus fasciatus, erkės Otodectes cyanotis, Sarcoptes scabiei) taip pat priklauso ir nuo
sezoniškumo – didžiausia užsikrėtimo tendencija yra šiltuoju metų laiku, vasarą, tačiau
ektoparazitų aktyvumas ryškiai sumažėja žiemą (36).
1.5. Kvėpavimo takų ligos
Viršutinių kvėpavimo takų ligos – dažnas susirgimas katėms, kurį gali sukelti daugiau nei
vienas priežastinis veiksnys. Dažniausiai susirgimas siejamas arba su kačių herpesviruso sukėlėju
FHV-1 arba kačių kalcivirozės sukėlėjo virusu FCV, tačiau priežastimi taip pat gali būti ir
Bordetella bronchiseptica, Chlamyophilia felis ar Mycoplasma genties bakterijos. Visų šių
sukėlėjų ligų klinikiniai požymiai yra panašūs (39). Dažnai ligą apsunkina kryžminė infekcija –
50,8 proc. tirtų gyvūnų su tipiškais viršutinių kvėpavimo ligų simptomais buvo nustatytas daugiau
nei vienas sukėlėjas. Jeigu sukėlėjų nustatoma daugiau, negu vienas, didesnė tikimybė, kad liga
nebus asimptomė – 71 proc. tirtų gyvūnų, kuriems buvo nustatyti keli infekcijos sukėlėjai, buvo
būdingi vienas (35 proc.) ar keli (28 proc.) matomi klinikiniai požymiai (42).
Didelę įtaką susirgimo tikimybei daro gyvūno amžius – net 84,9 proc. tirtų sergančių gyvūnų
buvo jaunesni, nei 2 metų amžiaus. Taip pat virusinio rinotracheito sukėlėjams daug imlesni yra
patinai – 74,56 proc. visų susirgimo atvejų (40). Ligos atvejai dažniausiai fiksuojami gyvūnų
prieglaudose, kur gyvūnai kontaktuoja vieni su kitais, todėl FHV-1 viruso sukelti viršutinio
kvėpavimo takų ligų simptomai dažniausiai fiksuojami neveisliniams gyvūnams (79,2 proc.
atvejų) (40). Tačiau veislinės katės turi didesnį polinkį sirgti kvėpavimo takų ligomis, nors
priežastingumas kol kas lieka neaiškus (41). Kita vertus, nebuvo išskirta konkrečios kačių veislės,
kuri būtų imlesnė viršutinių kvėpavimo takų ligų simptomus sukeliančioms ligoms (42).
1.6. Burnos ertmės ligos
Gingivostomatitas
Kačių chroniškas gingivostomatitas – tai liga, sukelianti uždegiminį procesą burnos ertmėje,
dažnai sunkiai pasiduodanti gydymui bei nustatoma 0,7 proc. visų kačių veterinarijos klinikose
(43).
14
2007 metais atlikus tyrimus nustatyta (44), kad lytis neturi įtakos ligos pasireiškimo dažniui
– gingivostomatitas pasireiškia vienodu dažniu tiek patinams, tiek patelėms. Tai patvirtina 2014
metų tyrimų analizė – chroniškas gingivostomatitas neturi jokios įtakos nei gyvūnų veislei, nei
gyvūnų lyčiai (45).
Periodontitas
Periodontitas – dažniausiai sutinkama burnos ertmė patologija, nustatoma 85 proc. katinų,
vyresnių nei 3 metų amžiaus (46). 15,1 proc. visų katinų, atvežtų į veterinarijos gydyklą, buvo
pastebėtos burnos ertmės patologijos, iš jų 13,9 proc. nustatytas periodonto sutrikimas (47).
Liga pasireiškia uždegiminiu procesu - tai atsakas į besiformuojančius dantų konkrementus
– dantų akmenų bakterijos, išskiriančios metabolinius toksinus, sukelia dantenų uždegimą, o ligai
progresuojant taip pat ir padidėjusius tarpus tarp danties ir dantenų, kaulinio audinio irimą, o
galiausiai – dantų iškritimą (46).
1.7. Ausų ligos
Otitas – tai problema, su kuria susiduria kiekvienas veterinarijos gydytojas. Nors katėms ši
liga pasireiškia rečiau, negu šunims (48), vis dėlto sėkmingam gydymui reikalinga ne tik
diagnozuoti ligą, bet ir suprasti jos pasireiškimo priežastingumą.
2013 metais atlikus otitais sergančių kačių tyrimų statistinę analizę paaiškėjo, kad otitu serga
visų amžiaus grupių gyvūnai, amžius taip pat nedaro jokios įtakos sergamumui. Tačiau kai kurios
kačių veislės buvo imlesnės. Ištyrus 76 kates paaiškėjo, kad imliausios ausų uždegimui veislės –
Turkų Angora bei Persai. Net 39,47 proc. Turkų Angoros bei 35,53 proc. Persų veislės kačių buvo
nustatyti otitui būdingi simptomai. Neveisliniai ostitu sergantys gyvūnai sudaro 17 proc. visų
neveislinių kačių populiacijos, o atspariausia šiai ligai yra Siamo veislė – 7,89 proc. visų atvejų
(49). Dažniausiai aptinkamos Malassezia genties bakterijos bei kokai, taip pat dažnas ir
kombinantinis užkrečiamumas (50). 50 proc. visų atvejų priežastingumu įvardijamos ausų erkės
(Otodectes spp.) (51). Šios ligos sezoniškumas priklauso nuo bakterinės kultūros, sukeliančios
organizmo atsaką.
3 lentelė. Kačių sergamumas Otitis externa pagal sezoniškumą (51).
Mėnuo 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12
Atvejų
skaičius
(proc.)
2,8 2,8 4,7 7,6 9,5 12,4 14,3 15,4 11,4 9,5 5,8 3,8
15
1.8. Akių ligos
Konjuktyvitas – dažna naminių kačių problema (52). Ši liga gali būti tiek infekcinio
pobūdžio, tiek gali būti sukelta kitų priežastinių veiksnių, pavyzdžiui, traumų, įgimtų anatominių
pakitimų arba hiperjautrios reakcijos į aplinką. Infekcinį konjunktyvitą dažniausiai sukelia kačių
herpesviruso sukėlėjas FHV-1, taip pat Chlamydophilia felis bei Mycoplasma felis (53,54).
Paprastai FHV-1 sukeltas konjunktyvitas išlieka ne daugiau keleto savaičių, tačiau liga gali pereiti
į chronišką bilateralią formą (55). Infekcinių patogenų sukeltam konjunktyvitui imliausi maži
kačiukai (56).
Didžiojoje Britanijoje 2014 metais atliktas tyrimas (47) parodė, kad sergamumas
konjunktyvitu nepriklauso nuo gyvūno veislės – tiek veislinėms, tiek neveislinėms katės ši
patologija pasireiškė santykinai vienodai – iš tirtų 108 gyvūnų sirgo 3 proc..
Alerginis konjunktyvitas – neretas reiškinys. Akies konjunktyvos paviršius padengtas
ląsteliniais imuninės sistemos komponentais ir dėl šios priežasties veikia kaip pirminis atsakas į
alerginę reakciją. Alerginis konjunktyvitas dažniau pasireiškia pacientams, paveiktiems
dermatologinių ligų. Simptomai varijuoja nuo nežymių iki smarkiai išreikštų. Simptomų
pasireiškimas gali kisti priklausomai nuo kitų alerginės reakcijos simptomų bei alergeno
sezoniškumo.
1.9. Virškinimo sistemos ligos
Nustatyta, kad sergamumas virškinimo sistemos ligomis priklauso nuo kačių amžiaus – kuo
vyresnis gyvūnas, tuo didesnė yra tikimybė pasireikšti virškinamojo trakto sutrikimams. Veislinės
katės virškinamojo trakto sistemos ligomis serga rečiau, negu neveislinės (57).
Gastritas – tai problema, su kuria susiduria tiek šunų, tiek kačių savininkai, tačiau kačių
sergamumas gastritu yra retesnis, nei šunų – manoma, dėl to, kad šunys dažniau ėda neėdamus
objektus (15). Tačiau chronišku gastritu katės serga dažniau – galimai tai susiję su sergamu
chronišku enteritu. Dažniausi gastrito požymiai – vėmimas (nuo karto per savaitę iki kelių kartų
per dieną), pašaro atsisakymas (15). Virškinamojo trakto ligų sukėlėjais gai tapti ir virusinės
infekcijos šaltinis – pavyzdžiui, kačių parvovirusinio enterito sukėlėjas labiausiai paveikia
kačiukus iki 12 savaičių amžiaus (15). Enteritų priežastiniais veiksniais taip at gali tapti ir
netaisyklingas maitinimas, pašaro pakeitimas, pašarų cheminiai priedai ir/arba parazitinės
16
infekcijos. Enteritų priežastingumo veiksniai nustatomi retai, tiksli diagnozė dažniausiai
išsiaiškinama tik parvovirusinio enterito ir parazitozių atvejais.(15)
1.10. Navikai
Vėžinių susirgimų atvejų registravimas šiuo metu leidžia identifikuoti veiksnius, lemiančius
navikų vystymąsi bei jų prevencijos priemones – tokie tyrimai gali daryti įtaką terpinių priemonių
tobulėjimui. Navikinių susirgimų dažnis skiriasi priklausomai nuo veislės – 2015 metais atlikus
tyrimą Švedijoje (58) buvo nustatyta, kad iš visų pacientų su navikiniais susirgimais neveislinės
katės sudarė 46,81 proc., tačiau dar 38,4 proc. gyvūnų veislė nebuvo nurodyta. Mažiausias
navikinių susirgimo dažnis buvo Birmos veislės katėms (15,93 proc.) bei Persams (25,88 proc.),
didžiausias – neveisliniams gyvūnams. Skyrėsi ir piktybinių navikų atvejų dažnumas, mažiausias
– Birmos veislės (62,16 proc.), didžiausias – Devon Rex veislei (94,44 proc.) (58).
Amžius taip pat turi įtakos ligos pasireiškimui – navikų pasireiškimo dažnumas tiesiogiai
proporcingas gyvūno amžiui iki 16 metų, tačiau po šios amžiaus ribos navikinių susirgimų
dažnumas po truputį pradeda mažėti.
Dažniausiai navikiniai susirgimai pasireiškia sterilizuotoms katėms (43,63 proc. atvejų) bei
kastruotiems katinams (36,62 proc. atvejų), tačiau analizuojant visus veiksnius iš karto (lytis,
amžius, kastracija, veislė) paaiškėjo, kad tikimybė pasireikšti navikui kastruotiems katinams yra
ženkliai mažesnė, negu nekastruotiems, o sterilizuotoms katėms – mažesnė, negu nesterilizuotoms
(58).
Dažniausiai neoplazijos katėms pasireiškia galvos ir kaklo srityje (35 proc.), taip pat dažni
odos navikai – 31 proc. atvejų. Limfohemopoetinė sistema – 11 proc. atvejų; kvėpavimo sistemos
ir krūtinės neoplazijos pasireiškimo dažnis – 9 proc. atvejų (59). 20 proc. kačių patelių neoplazijų
– pieno liaukos navikai, būdingesni Siamo veislės katėms (60).
1.11. Grybelinės infekcijos
Microsporum gypseum, Microsporum canis ir Trichophython mentagrophytes – vieni iš
pagrindinių kačių ir šunų dermatofitozių sukėlėjų (61), tačiau dažniausiai sutinkama Microsporum
canis (62). 2013 metais atlikus tyrimą Italijoje (63) buvo nustatyta, kad 0,7 proc. tirtų kačių yra
paveikti vieno iš šių patogenų. Microsporum gypseum paplitimas kiekvienais metais varijuoja nuo
0 proc. iki 1,9 proc., tačiau taip pat priklauso ir nuo sezoniškumo – pavasarį ir vasarą užsikrėtimo
17
atvejų tris kartu daugiau, nei žiemos ir rudens sezonais (63). Yra žinoma atvejų, kai grybelinės
infekcijos sukėlėjas taip pat buvo rinito ir stomatito priežastimi katėms (64).
Ypatingai šios ligos užkrečiamosios protrūkis pavojingas gyvūnų prieglaudose – labiausiai
paveikiami yra kačiukai, be to, tikėtinas ir žmonių užsikrėtimas nuo gyvūnų (65).
Gyvūnų lytis, amžius, kailio ilgis bei geografinis pasiskirstymas nedarė įtakos
dermatofitozių paplitimui kačių populiacijoje. Sezoniškumas taip pat neturėjo didelės įtakos – 47,3
proc. atvejų buvo užregistruoti šaltuoju metų laiku (rudenį ir žiemą), 52,7 proc. - šiltuoju (pavasarį
ir vasarą (65).
1.12. Širdies ligos
Dažniausia diagnozuojama kačių širdies liga – hipertrofinė kardiomiopatija, kurios nereta
pasekmė – staigi gyvūno mirtis (66). Hipertrofinė kardiomiopatija – tai miokardo liga,
pasireiškianti kairiojo skilvelio hipertrofija. Dėl šios priežasties sutrinka širdies funkcija, kairysis
skilvelis nebegali pilnai išstumti kraujo iš širdies. Fenotipinė ligos išraiška gali būti labai skirtinga
– pavyzdžiui, kairysis skilvelis gali būti hipertrofuotas tiek simetriškai, tiek asimetriškai, be to,
didžiausias sustorėjimas gali būti pastebimas tiek ties širdies vožtuvo pertvara, tiek ties visa
kairiojo skilvelio sienele (67). Nustatyta, kad ligos baigties prognozė yra blogesnė tuo atveju, jeigu
pacientas atvyko į veterinarijos gydyklą jau su išreikštais ligos simptomais (68), taip pat tuo atveju,
kai kairysis prieširdis yra padidėjęs (69), o gyvūnas nebejaunas. Iš kačių veislių didžiausią polinkį
sirgti šia liga turi Meino meškėnai, Persai, Britų trumpaplaukiai ir Regdolai (70).
Kita vertus, nustatyta, kad už hipertrofinės kardiomiopatijos paveldimumą atsakingi genai
skiriasi priklausomai nuo veislės. Pavyzdžiui, MyBP-C geno mutacija, sukelianti hipertrofinę
kardiomiopatiją Meino meškėnams, yra būdinga tik šiai veislei ir niekaip nesusijusi su kitų veislių
ligos pasireiškimu.(70)
Nustatyta, kad ligos pasireiškimo amžius taip pat priklauso nuo kačių veislės. Anksčiausiai
liga pasireiškia Meino meškėnams ir Sfinksams (tarp 2-4 metų amžiaus), Kartūzų veislės katėms
bei neveisliniams gyvūnams liga paprastai diagnozuojama nuo 8 metų amžiaus, o Persų veisės
katėms ji diagnozuojama 10-12 metų amžiaus (67).
18
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
Statistinei analizei duomenys buvo renkami veterinarijos gydykloje Vilniuje, nadojantis Vet
2009 programa, kurioje atvejai buvo registruojami 2009 – 2016 m. Buvo renkami duomenys apie
visas veislines kates – tiek sveikas, tiek sergančias. Apie kiekvieną gyvūną atskirai iš programos
surinkta ši informacija:
Veislė;
Amžius (kreipimosi į vet. gydyklą metu;)
Lytis;
Kreipimosi į vet. gydyklą mėnuo;
Nustatyta klinikinė diagnozė.
Kadangi tyrimo tikslas buvo nustatyti kačių susirgimų lyties, amžiaus, sezono bei genetinių
ligų predispoziciją, katės, kurioms klinikoje nustatytas arba įtariamas apsinuodijimas bei trauma,
nebuvo įtrauktos į sergančių gyvūnų grupę. Gyvūnai, atvežti kastracijai, sterilizacijai arba
vakcinacijai, priskirti sveikų gyvūnų grupei. Veterinarijos gydykloje 2009 – 2016 metais iš viso
lankėsi 6583 gyvūnai, iš kurių veislinių kačių buvo 403. Iš jų 235 gyvūnai priskirti sveikų kačių
grupei, o 168 katėms diagnozuotas susirgimas. Tyrimo tikslais visos nustatytos klinikinės
diagnozės buvo suskirstytos į 14 ligos grupių:
Šlapimo sistemos ligos – į šią grupę buvo įtrauktos šios ligos: cistitas (18 atvejų),
šlapimo takų akmenligė (5 atvejai), inkstų nepakankamumas (6 atvejai);
Reprodukcinės sistemos ligos – į šią grupę buvo įtrauktos šios ligos: kriptorchizmas
(2 atvejai), piometra (3 atvejai), abortas (1 atvejis);
Alergijos – į šią grupę buvo įtrauktos šios ligos: idiopatinė alerginė reakcija (10
atvejų), alergija pašarams (4 atvejai);
Parazitozės – į šią grupę buvo įtrauktos šios ligos: blusinis dermatitas (6 atvejai),
helmintozė (1 atvejis), otodektozė (12 atvejų);
Kvėpavimo takų ligos – į šią grupę buvo įtrauktos šios ligos: bronchitas (1 atvejis),
laringitas (5 atvejai), plaučių uždegimas (1 atvejis), rinitas (1 atvejis), rinotracheitas
(19 atvejų);
Burnos ertmės ligos – į šią grupę buvo įtrauktos šios ligos: dantų konkrementai (3
atvejai), gingivitas (2 atvejai), stomatitas (4 atvejai);
Ausų ligos – į šią grupę buvo įtrauktos šios ligos: išorinės ausies otitas (4 atvejai),
ausies hematoma (1 atvejis), ausies polipas (1 atvejis), vidinės ausies otitas (1 atvejis)
19
Akių ligos – į šią grupę buvo įtrauktos šios ligos: konjunktyvitas (14 atvejų),
blefaritas (1 atvejis);
Virškinimo trakto ligos – į šią grupę buvo įtrauktos šios ligos: enteritas (7 atvejai),
gastritas (4 atvejai);
Abscesai – į šią grupę buvo įtrauktos šios ligos: abscesai po mechaninės traumos (6
atvejai), plaučių abscesas (1 atvejis);
Navikai – į šią grupę buvo įtrauktos šios ligos: pieno liaukos navikai (7 atvejai)
Mikozės – į šią grupę buvo įtrauktos šios ligos: grybelinė infekcija, sukėlėjas
nenustatytas (3 atvejai);
Širdies ligos – į šią grupę buvo įtrauktos šios ligos: širdies nepakankamumas (5
atvejai);
Kiti susirgimai – į šią grupę buvo įtrauktos šios ligos: bambos išvarža (1 atvejis),
dermatitas (2 atvejai), epilepsija (2 atvejai), hepatitas (1 atvejis), kalcivirozė (1
atvejis), kepenų nepakankamumas (1 atvejis), radikulitas (1 atvejis).
Visi gyvūnai taip pat buvo suskirstyti į grupes pagal:
Veislę: Angora (3 katės); Balio (2 katės); Bengalas (15 kačių); Birmos (4 katės); Britų
trumpaplaukis (59 katės); Cornish-Rex (20 kačių); Devon-Rex (3 katės); Egzotas (24
katės); Europos trumpaplaukis (1 katė); Maine Coon (7 katės); Oriental (6 katės); Persas
(77 katės); Piterbald (7 katės); Ragdoll (1 katė); Rusų mėlynoji (60 kačių); Sfinksas (32
katės); Siamo (58 katės); Sibirinė (4 katės); Škotų nulėpausė (14 kačių); Škotų stačiaausė
(5 katės); Tajus (1 katė). Kadangi į kliniką dažniausiai kreipėsi Persų, Britų trumpaplaukių,
Rusų mėlynųjų bei Siamo veislės kačių savininkai ir šios gyvūnų veislės sudaro didžiausią
imtį, tolesni tyrimai, tiriantys veislės predispoziciją ligai, buvo atliekami remiantis
duomenimis apie surinktas šias 4 kačių veisles.
Lytį (204 patinai, 199 patelės);
Amžiaus kategorijas (tik sergantys):
1 kategorija – gyvūnai iki 2 m. amžiaus – 55 katės;
2 kategorija – gyvūnai nuo 2 iki 7 m. amžiaus imtinai – 77 katės;
3 kategorija – gyvūnai 8 m. amžiaus ir vyresnės – 36 katės.
Sezoną, kada buvo nustatyta klinikinė diagnozė (pavasaris, vasara, ruduo, žiema).
Tyrimo duomenys buvo apdoroti statistiškai Microsoft Office Excel 2016 bei R project
programomis. Taikant statistinę analizę atliekami šie skaičiavimai:
Dispersinė analizė;
Pasikliautinis intervalas apskaičiuotas pagal Wilson‘ą.
20
Procentinė analizė.
Statistiškai reikšmingais laikomi rezultatai, kurių P<0,05.
21
3. TYRIMO REZULTATAI
Tyrimo rezultatai parodė (1 pav.), kad be nustatytų sveikatos problemų dažniausiai kreipiasi
Rusų mėlynųjų kačių savininkai – net 39 katės iš 60-ties buvo kliniškai sveikos. Daugiausiai
sergančių gyvūnų buvo Siamo kačių veislės grupėje – iš 58 gyvūnų 25 buvo sergantys (p = 0.009).
1 pav. Didžiausią imtį sudarančių kačių veislių sergančių ir sveikų gyvūnų skaičiaus
palyginimas
Pagal vienfaktorinę dispersinę analizę (ANOVA) kačių veislė neturėjo reikšmingos įtakos
(R2= 0,05356; p= 0,3671) kačių sergamumui.
Veislinių kačių patinų ir patelių sergamumas pateiktas 2 paveiksle.
42.37% 40.26%35.00%
43.10%
57.63% 59.74%65.00%
56.90%
0.00%
10.00%
20.00%
30.00%
40.00%
50.00%
60.00%
70.00%
Britų trumpaplaukis Persas Rusų mėlynoji Siamo
Gyv
ūn
ų s
kaič
ius,
%
Veislė
Sergantys Sveiki
22
2 pav. Veislinių kačių patinų ir patelių sergamumas
Nustatyta, kad daugiau nei pusė (52,77 proc.; 95 proc. PI 46,4 – 59,0 proc.) veislinių kačių
patinų savininkų į veterinarijos gydyklą kreipiasi be sveikatos sutrikimų, gyvūnai atvedami
kastracijai arba vakcinacijai. Patelės dažniau atvežamos sergančios – sveikų patelių yra 47,23 proc.
(95 proc. PI 40,9 – 53,6 proc.) Alerginės reakcijos vienodu dažniu pasireiškia tiek patinams, tiek
patelėms, tačiau kvėpavimo takų ligomis dažniau serga patinai (62,96 proc.; 95 proc. PI 44,2 –
78,4 proc.), o šlapimo takų sutrikimai dažniau pasireiškia patelėms (55,17 proc. ; 95 proc. PI 37,6
– 71,6 proc.). Pagal vienfaktorinę dispersinę analizę veislinių kačių lytis neturėjo reikšmingos
įtakos (R2= 0,001862; p= 0,3877) kačių sergamumui.
Kaip matoma iš 3 pav., sergamumas šlapimo takų ligomis dažiausiai pasireiškia vasaros ir
rudens sezonais (vasarą 27,59 proc., rudenį 31,03 proc. visų susirgimų), žiemą pacientų šioje ligos
grupėje sumažėja (17,24 proc.). Burnos ertmės ligos dažniau būdavo nustatomos vasarą ir rudenį
(44,44 proc.), o didžiausias sergamumas virškinamojo trakto ligomis pasireiškė vasaros mėnesiais
(63,63 proc.), tuo tarpu 2009 – 2016 metų žiemos sezonu neužfiksuota nei vieno veislinių kačių
virškinamojo trakto sutrikimo. Parazitinės infekcijos gyvūnams buvo dažniausiai diagnozuojamos
šaltuoju metų laiku (žiemą 36,84 proc.), rečiausiai – pavasarį (15,79 proc.). Pagal vienfaktorinę
dispersinę analizę metų sezoniškumas neturėjo reikšmingos įtakos (R2= 0,009331; p= 0,664)
veislinių kačių sergamumui.
13
1
7
10
17
3
3
6
6
5
1
1
3
4
124
16
5
7
9
10
6
4
9
5
2
6
2
2
5
111
0 20 40 60 80 100 120 140
Šlapimo takų ligos (1)
Reprodukcinės sistemos ligos (2)
Alergijos (3)
Parazitozės (4)
Kvėpavimo takų ligos (5)
Burnos ertmės ligos (6)
Ausų ligos (7)
Akių ligos (8)
Virškinimo trakto ligos (9)
Abscesai (10)
Navikai (11)
Mikozės (12)
Širdies ligos (13)
Kiti susirgimai (14)
Sveiki (15)
Gyvūnų skaičius
Ligo
s gr
up
ės
Patelės Patinai
23
3 pav. Sergamumo įvairiomis ligų grupėmis pasireiškimo sezoniškumas
Veislinių kačių sergamumo pasireiškimas įvairiose amžiaus grupėse pateiktas 4 paveiksle.
Nustatyta, kad daugiausiai susirgimų atvejų buvo užfiksuota katėms nuo 2 iki 7 metų
amžiaus – kreipėsi 77 gyvūnų savininkai, tai sudaro 45,83 proc. (95 proc. PI 38,5 – 53,4 proc.)
visų kačių. 32,74 proc. kačių amžius nesiekė 2 metų amžiaus, kai pirmą kartą buvo nustatyta
klinikinė diagnozė veterinarijos gydykloje Vilniuje. 36 katės buvo virš 8 metų amžiaus, kai buvo
nustatyta klinikinė diagnozė – tai sudaro 21,43 proc. (95 proc. PI 15,9 – 28,2 proc.) visų gyvūnų.
Kaip matyti iš 4 paveikslo, kvėpavimo takų ligos dažniau pasireiškia jauniems gyvūnams
(51,85 proc.), viškinamojo trakto bei šlapimo sistemos sutrikimai paprastai išsivysto 2 – 7 metų
amžiaus gyvūnams, o vėžiniai dariniai dažniau pasireiškia katėms, vyresniems nei 8 metai. Jauni
gyvūnai su burnos ertmės susirgimais sudarė tik 11,11 proc. visų atvejų, šiai ligos grupei
daugiausiai priskiriami gyvūnai nuo 2 iki 7 metų amžiaus – jie sudaro 55,56 proc. visų šios ligos
grupės kačių.
Pagal vienfaktorinę dispersinę analizę kačių amžiaus grupės neturėjo reikšmingos įtakos
(R2= 0,007288; p= 0,539) veislinių kačių sergamumui.
7
2
4
3
5
0
2
3
0
2
1
0
1 1
8
3
4
5
8
4
3
5
7
3
1
3
0
1
9
1
2
4
7
4
0
5
2
1
2
0
2
4
5
0
4
7 7
1
2 2 2
1
3
0
2
3
0
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
Gyv
ūn
ų s
kaič
ius
Ligos grupė
Pavasaris Vasara Ruduo Žiema
24
4 pav. Veislinių kačių sergamumo pasireiškimas įvairiose amžiaus grupėse
5 pav. Sergančių veislinių gyvūnų skaičius įvairiose ligos grupėse
Remiantis 5 pav. pateiktais rezultatais galima teigti, kad įvarių veislių katėms dažniausiai
buvo diagnozuojami šlapimo sistemos sutrikimai (7,20 proc. visų ligų) bei kvėpavimo takų ligos
2
4
3
8
14
1
2
10
1
1
2
3
0
4
18
1
10
6
8
5
3
5
9
4
2
0
2
4
9
1
1
5
5
3
2
0
1
2
3
0
3
1
0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 20
Šlapimo sistemos ligos
Reprodukcinės sistemos ligos
Alergijos
Parazitozės
Kvėpavimo takų ligos
Burnos ertmės ligos
Ausų ligos
Akių ligos
Virškinimo trakto ligos
Abscesai
Navikai
Mikozės
Širdies ligos
Kiti susirgimai
Gyvūnų skaičius
Ligo
s gr
up
ė
> 8 m. 2 - 7 m. < 2 m.
29
6
14
19
27
9
7
15
11
7
7
3
5
9
0 5 10 15 20 25 30 35
Šlapimo sistemos ligos
Reprodukcinės sistemos ligos
Alergijos
Parazitozės
Kvėpavimo takų ligos
Burnos ertmės ligos
Ausų ligos
Akių ligos
Virškinimo trakto ligos
Abscesai
Navikai
Mikozės
Širdies ligos
Kiti susirgimai
Gyvūnų skaičius
Ligo
s gr
up
ė
25
(6,70 proc.), rečiausiai buvo diagnozuojamos mikozės (0,74 proc. visų atvejų) bei širdies ligos –
jos sudaro 1,24 proc. visų atvejų.
Iš 6 paveikslo matyti, kad Persų veislės katėms dažniausiai nustatomos šlapimo sistemos
ligos (19,35 proc. visų atvejų; 95 proc. PI 9,2 – 36,3 proc.), ausų ligos bei širdies ligos. Nebuvo
nustatyta nei vieno mikozės atvejo, taip pat rečiausiai buvo diagnozuojami abscesai, virškinamojo
trakto ligos, kvėpavimo takų ligos bei reprodukcinės sistemos ligos. Lyginant su susirgimų dažniu
visoms gyvūnų veislėms, Persų veislės katės daug rečiau serga kvėpavimo takų ligomis (p = 0.03).
6 pav. Persų veislės katėms diagnozuojamos ligos
Remiantis 7 paveikslu galima daryti išvadą, kad Rusų mėlynosios veislės katėms dažniausiai
diagnozuojamos kvėpavimo takų ligos (23,81 proc. visų atvejų; 95 proc. PI 10,6 – 45,1 proc.) bei
įvairios parazitozės (19,05 proc. visų atvejų; 95 proc. PI 7,7 – 40,0 proc.). Nebuvo užfiksuota
širdies ligų, mikozių, ausų ligų bei reprodukcinės sistemos sutrikimų, abscesai, virškinamojo
trakto sutrikimai ir burnos ertmės ligos diagnozuojamos tik po vieną kartą – tai sudaro po 4,76
proc. visų atvejų. Duomenys yra statistiškai nepatikimi (p > 0.05).
6
1
3
2
1
3
4
2
1
1
2
0
3
2
0 1 2 3 4 5 6 7
Šlapimo sistemos ligos
Reprodukcinės sistemos ligos
Alergijos
Parazitozės
Kvėpavimo takų ligos
Burnos ertmės ligos
Ausų ligos
Akių ligos
Virškinimo trakto ligos
Abscesai
Navikai
Mikozės
Širdies ligos
Kiti susirgimai
Gyvūnų skaičius
Ligo
s gr
up
ė
26
7 pav. Rusų mėlynosios veislės katėms dažniausiai diagnozuojamos ligos
8 pav. Britų trumpaplaukių veislės katėms dažniausiai diagnozuojamos ligos
Atsižvelgiant į 8 paveiksle pateiktus rezultatus galima teigti, kad Britų trumpaplaukių veislės
katėms dažniausiai buvo diagnozuojami šlapimo sistemos sutrikimai bei kitos ligos, neatitinkantys
nei vienos išvardintos ligos grupės (bambos išvarža, 2 epilepsijos atvejai, radikulitas). Po 12 proc.
visų avejų sudarė akių ligos bei alergijos. Duomenys yra statistiškai nepatikimi, p > 0,05.
2
0
2
4
5
1
0
1
1
1
2
0
0
2
0 1 2 3 4 5 6
Šlapimo sistemos ligos
Reprodukcinės sistemos ligos
Alergijos
Parazitozės
Kvėpavimo takų ligos
Burnos ertmės ligos
Ausų ligos
Akių ligos
Virškinimo trakto ligos
Abscesai
Navikai
Mikozės
Širdies ligos
Kiti susirgimai
Gyvūnų skaičius
Ligo
s gr
up
ė
4
2
3
2
2
1
2
3
1
0
0
0
1
4
0 0.5 1 1.5 2 2.5 3 3.5 4 4.5
Šlapimo sistemos ligos
Reprodukcinės sistemos ligos
Alergijos
Parazitozės
Kvėpavimo takų ligos
Burnos ertmės ligos
Ausų ligos
Akių ligos
Virškinimo trakto ligos
Abscesai
Navikai
Mikozės
Širdies ligos
Kiti susirgimai
Gyvūnų skaičius
Ligo
s gr
up
ė
27
Kaip matyti iš 9 paveikslo, dažniausiai Siamo veislės katėms diagnozuojamos kvėpavimo
takų ligos (24 proc. visų atvejų; 95 proc. PI 11,5 – 43,4 proc.) bei šlapimo sistemos ligos (20 proc.
visų atvejų; 95 proc. PI 8,8 – 39,1 proc.). Nebuvo užfiksuota mikozių, akių, ausų ligų bei
reprodukcinės sistemos sutrikimų, alerginių reakcijų pasireiškimas taip pat retas (4 proc. atvejų).
Duomenys statistiškai nepatikimi, p >0,05.
9 pav. Siamo veislės katėms dažniausiai diagnozuojamos ligos
10 pav. Patinų ir patelių sergamumas įvairiose amžiaus grupėse
Vertinant 10 paveikslą matome, kad pacientų grupėse iki 2 metų amžiaus bei virš 8 metų
amžiaus ligos buvo dažniau diagnozuojamos patelėms, o tarp gyvūnų nuo 2 iki 7 metų amžiaus
imtinai sveikatos sutrikimai dažniau nustatomi patinams. Sergantys patinai iki 2 metų amžiaus
5
0
1
2
6
2
0
0
2
3
2
0
1
1
0 1 2 3 4 5 6 7
Šlapimo sistemos ligos
Reprodukcinės sistemos ligos
Alergijos
Parazitozės
Kvėpavimo takų ligos
Burnos ertmės ligos
Ausų ligos
Akių ligos
Virškinimo trakto ligos
Abscesai
Navikai
Mikozės
Širdies ligos
Kiti susirgimai
Gyvūnų skaičius
Ligo
s gr
up
ė
24
40
16
31
37
20
0
5
10
15
20
25
30
35
40
45
< 2 m. 2-7 m. > 8 m.
Gyv
ūn
ų s
kaič
ius
Amžius
Patinas Patelė
28
sudarė 30 proc., nuo 2 iki 7 metų amžiaus – 50 proc., o nuo 8 metų amžiaus – 20 proc. visų tos
lyties gyvūnų. Patelėms ligos dažniausiai diagnozuojamos nuo 2 iki 7 metų amžiaus (42,05 proc.),
patelės iki 2 metų amžiaus sudarė 35,23 proc, o patelės virš 8 metų – 22,73 proc. (p > 0,05).
Pagal dvifaktorinę dispersinę analizę kačių amžiaus grupės ir lytis neturėjo statistiškai
reikšmingos įtakos (R2= 0.008165; p= 0.7099) veislinių kačių sergamumui.
11 paveiksle pateikti Siamo, Britų trumpaplaukių, Rusų mėlynųjų ir Persų veislės sergančių
kačių pasiskirstymas amžiaus kategorijose.
11 pav. Siamo, Britų trumpaplaukių, Rusų mėlynųjų ir Persų veislės sergančių kačių
pasiskirstymas amžiaus kategorijose
Kaip matoma iš 11 paveikslo, Britų trumpaplaukių kačių veislių savininkai retai kreipiasi į
veterinarijos kliniką su vyresniais, nei 8 metai gyvūnais – šią amžiaus kategoriją sudaro tik 7,69%
visų tirtų šios veislės kačių. Visoms 4 veislėms, sudarančioms didžiausią imtį tyrime, dažniausiai
susirgimai diagnozuojami nuo 2 iki 7 metų amžiaus. Net 37,50 proc. (95 proc. PI 22,9 – 54,7 proc.)
Persų veislės katinams sveikatos sutrikimai diagnozuojami vyresniems, nei 8 metų amžiaus. Siamo
veislės katėms susirgimai vienodu dažniu diagnozuojami tiek katėms nuo 2 iki 7 metų amžiaus,
tiek katėms, vyresnėms nei 8 metai. Britų trumpaplaukių veislės katėms susirgimai dažnai
diagnozuojami jaunesniems, nei 2 metų amžiaus – ši grupė sudaro 34,62 proc. (95 proc. PI 19,4 –
53,8 proc.) visų šios veislės kačių. Duomenys yra statistiškai patikimi, p = 0.002.
12 paveiksle pateikti įvairių veislių sergančių gyvūnų pasiskirstymas skirtingose amžiaus
grupėse rezultatai.
6
8
9
6
14
9
15
10
12
4
2
10
0 2 4 6 8 10 12 14 16
Persas
Rusų mėlynoji
Britų trumpaplaukis
Siamo
Gyvūnų skaičius
Vei
slė
> 8 m. 2 - 7 m. < 2 m.
29
12 pav. Įvairių veislių sergančių gyvūnų pasiskirstymas skirtingose amžiaus grupėse
Kaip matome iš 12 paveikslo, dažniausiai susirgimai diagnozuojami katėms nuo 2 iki 7 metų
amžiaus – 45.93 proc. (95 proc. PI 38,6 – 53,4 proc.) visų atvejų. Rečiau susirgimai diagnozuojami
iki 2 metų amžiaus gyvūnams (32,56 proc.; 95 proc. PI 26,0 – 39,9 proc.), rečiausiai – gyvūnams,
kurių amžius yra 8 metai arba daugiau – 21,51 proc. (95 proc. PI 16,0 – 28,2 proc.).
56
79
37
< 2 m. 2 - 7 m. > 8 m.
30
4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS
Tyrimo metu buvo nustatyta, kad mažiausiai sveikatos sutrikimų buvo nustatyta Rusų
mėlynosios veislės katėms, o daugiausiai sergančių gyvūnų buvo Siamo kačių veislės grupėje.
Galimai tokie duomenys buvo gauti todėl, kad Rusų mėlynosios kačių veislės katės, kaip teigia
Gough A. Ir Tomas A. (1), buvo beveik pilnai išnaikintos Antrojo pasaulinio karo metais ir veislei
atstatyti išlikę gyvūnai buvo kryžminami su kitų veislių katėmis – tokiu būdu populiacijos
genofondas buvo papildytas ir buvo sudarytos geresnės sąlygos gyvūnų atsparumo išsivystymui.
Atlikta vienfaktorinė dispersinė analizė (ANOVA) parodė, kad kačių veislė neturėjo reikšmingos
įtakos (p= 0,3671) kačių sergamumui.
Tyrimo rezultatuose atlikta dispersinė analizė parodė, kad lytis neturėjo įtakos (p= 0,3877)
gyvūnų sergamumui. Taip pat nustatėme, kad patinai kvėpavimo takų ligomis (ypatingai
rinotracheitu) sirgo daug dažniau, nei patelės – šie rezultatai atitinka tyrimo rezultatus, kurie buvo
gauti tiriant naminių kačių populiaciją Australijoje 2009 – 2012 metais (40), tačiau tokių rezultatų
pagrįstumas nebuvo nustatytas. Nors literatūroje nurodoma, kad kačių užsikrėtimas parazitozėmis
(tiek blusomis, tiek niežų erkėmis) ryškiai sumažėja žiemą, tyrimo metu didžioji dalis parazitozių
buvo diagnozuota būtent šaltuoju metų laiku (36). Tačiau kadangi tyrimas, su kuriuo lyginami
rezultatai, buvo atliekamas kitoje klimatinėje zonoje, nei Lietuva, tyrimo duomenys galėjo
nesutapti dėl skirtingo klimato.
Taip pat nustatėme, kad sezoniškumas neturi įtakos (p= 0,664) veislinių kačių ligų
pasireiškimui. Tačiau nustatyta, kad sergamumo šlapimo takų ligomis atvejų padaugėja vasaros ir
rudens mėnesiais – tokie duomenys sutampa su duomenimis, gautais 2014 metais atlikus tyrimą
kačių populiacijoje Vokietijoje (11). Dorsch R. ir kiti autoriai daro prielaidą, jog taip yra dėl to,
kad šeimininkus turinčios katės (o veislinių kačių tokių yra dauguma) į lauką išleidžiamos tik
šiltuoju metu laiku ir turi didesnę tikimybę susirgti, nei būdamos visą dieną namuose žiemą.
Atlikta vienfaktorinė dispersinė analizė taip pat parodė, kad kačių amžiaus grupės neturi
statistiškai reikšmingos įtakos (p= 0,539) veislinių kačių sergamumui. Nustatėme, kad daugiausiai
veislinių kačių šeimininkai kreipėsi į veterinarijos gydyklą su 2 – 7 metų amžiaus katinais. Burnos
ertmės ligos labai retai diagnozuojamos jauniems gyvūnams. Šie rezultatai atitinka A. Alabarado
atliktus tyrimus (46), nurodančius, kad dažniausiai sutinkama kačių burnos ertmės liga
(periodontitas) dažniausiai nustatomas vyresniems, nei 3 metų amžiaus gyvūnams.
Tyrimo rezultatai parodė, kad kvėpavimo takų ligomis labai dažnai serga jauni gyvūnai.
Kačiukų imunitetas yra silpnesnis, negu suaugusių gyvūnų, be to, jauniems gyvūnams kvėpavimo
takų ligų požymiai būna ryškesni, taigi tiksli klinikinė diagnozė nustatoma paprasčiau (40).
31
Virškinamojo trakto ligos dažniausiai nustatomos suaugusiems gyvūnams, kaip nurodo ir Nelson
R.W. – viena iš priežasčių gali būti tokia, kad dažnai šių ligų priežastimi tampa netaisyklingas
gyvūnų šėrimas bei pašarų cheminiai priedai. Lietuvos visuomenė taip pat dar nėra pilnai
informuota apie kačių taisyklingą šėrimą, todėl galime teigti, kad dalis virškinamojo trakto ligų
išsivysto dėl nepakankamo gyvūnų šeimininkų švietimo, o klinikiniai simptomai pasireiškia jau
suaugusioms katėms (15).
Įvairioms kačių veislėms dažniausiai diagnozuojamos ligos buvo šlapimo sistemos ligos,
kvėpavimo takų ligos ir akių ligos. Skirtingų veislių katėms diagnozuojamos ligos taip pat skyrėsi
– tyrimo rezultatai parodė, kad Persų bei Britų trumpaplaukių veislės katėms dažniausiai
diagnozuojamos šlapimo sistemos ligos, Rusų mėlynosioms ir Siamo veislės katėms – kvėpavimo
takų ligos, tuo tarpu Suomijoje atliktas tyrimas (57) nurodo, kad Persų veislės katėms dažniausiai
diagnozuojamos burnos ertmės, akių bei patelių lyties organų ligos, Britų trumpaplaukėms, Rusų
mėlynosios ir Siamo veislės katėms – burnos ertmės ligos. Tačiau autoriai nurodo, kad sudėtinga
nustatyti tikslų ligos priklausomybės nuo veislės patikimumą, nes dažniausiai tyrimo rezultatus
iškreipia daugelis kitų parametrų – gyvenamoji aplinka, šėrimas bei gyvūno aktyvumas. Be to,
didelę įtaką daro ir galimas giminingas veislinių gyvūnų veisimas.
Tyrimo rezultatai taip pat parodė, kad Britų trumpaplaukių veislės kačių šeimininkai retai
kreipiasi į veterinarijos klinikas su gyvūnais, vyresniais, nei 8 metų amžiaus. Tokie duomenys gali
būti gauti todėl, kad šios kačių veislės vidutinė gyvenimo trukmė yra mažiausia iš populiariausių
kačių veislių – tokie duomenys buvo gauti analizuojant veislinių kačių vidutinę gyvenimo trukmę
Jungtinėje Karalystėje (71). Tuo tarpu Persų veislės katėms įvairūs susirgimai dažnai buvo
fiksuojami ir vyresnio amžiaus gyvūnams – šios veislės vidutinė gyvenimo trukmė yra ilgesnė.
32
IŠVADOS
1. Mažiausias kačių sergamumas lyginant su sveikų gyvūnų imtimi buvo Rusų mėlynosios
veislės kačių (65 proc. kačių savininkų į kliniką kreipėsi su sveikais gyvūnais), daugiausiai
sergančių į gydyklą kreipėsi Siamo veislės kačių (56,90 proc. sveikų gyvūnų) bei Britų
trumpaplaukių kačių savininkai (42,37 proc. sergančių gyvūnų).
2. Į veterinarijos gydyklą atvežtų 52,77 proc. visų katinų ir 47,23 proc. patelių neturėjo sveikatos
sutrikimų.
3. Tam tikros ligų grupių diagnozavimo dažnis priklauso nuo metų laiko – sergamumas šlapimo
sistemos ligomis dažniausiai pasireiškia vasarą (27,59% visų atvejų), burnos ertmės ligos
dažniau diagnozuojamos rudens bei vasaros mėnesiais (po 44,44 proc. visų atvejų), 63,63
proc. viršinamojo trakto sutrikimų pasireiškia šiltuoju metų laikų, dažniausiai vasarą. Tačiau
sezoniškumas neturėjo įtakos (p= 0,664) veislinių kačių visų tirtų ligų pasireiškimui.
4. Nustatyta, kad 51,85 proc kvėpavimo takų ligų pasireiškia gyvūnams iki 2 metų amžiaus – tai
dažniausiai jaunoms veislinėms katėms diagnozuojama liga, ypatingai dažnai pasireiškianti
Rusų mėlynosios veislės gyvūnams. Katėms nuo 2 iki 7 metų amžiaus dažniausiai
diagnozuojami šlapimo sistemos sutrikimai (62,07 proc. visų šlapimo sistemos ligų); katėms,
vyresnėms, nei 8 metai, vėžiniai susirgimai pasireiškia dažniau, negu jauniems gyvūnams
(42,86 proc.).
5. Įvarių veislių katėms dažniausiai buvo nustatomi šlapimo sistemos sutrikimai (7,20 proc. visų
atvejų), kvėpavimo sistems sutrikimai (6,70 proc. visų kačių) bei akių ligos (3,72 proc.
gyvūnų). Rusų mėlynosios bei Siamo veislių katėms dažniausiai diagnozuojami kvėpavimo
sistemos sutrikimai (23,81 proc. ir 24 proc.), Persų bei Britų trumpaplaukių veislės katėms
dažniausi buvo šlapimo sistemos sutrikimai. Gyvūnų veislė neturėjo įtakos (p= 0,3671) kačių
sergamumui.
6. Nustatyta, kad tarp visų jaunų gyvūnų iki 2 metų amžiaus sergančių patelių yra mažiau, nei
patinų, tačiau amžiaus kategorijoje nuo 2 iki 7 metų sergančių gyvūnų daugiau yra patinų (52
proc.). Amžiaus grupėje nuo 8 metų amžiaus sveikų patelių yra daugiau, nei pusė – 52 proc.
7. Nustatyta, kad iki 2 metų amžiaus daugiausiai serga Britų trumpaplaukių veislės katės (34,62
proc. visų Britų trumpaplaukių kačių susirgimų atvejų), amžiaus grupėje nuo 2 iki 7 metų
amžiaus taip pat daugiausiai užfiksuota Britų trumpaplaukių veislės kačių susirgimų atvejų,
tačiau sergančių šios veislės gyvūnų virš 8 metų amžiaus užfiksuota mažiausiai – iš visų
33
veislių – 7,9 proc. Amžiaus grupėje nuo 8 metų amžiaus susirgimai dažniausiai
diagnozuojami Siamo veislės katėms.
34
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1) Gough A, Thomas A. Breed predispositions to disease in dogs and cats. 2nd ed. John
Wiley & Sons; 2011 Sep 26. p. 5-7.
2) FEDIAF Facts and Figures. The European Pet Food Industry. 2014 [cituota 2016-11-28].
Interneto prieiga: www.fediaf.org.
3) Driscoll CA, Menotti-Raymond M, Roca AL, Hupe K, Johnson WE, Geffen E, Harley
EH, Delibes M, Pontier D, Kitchener AC, Yamaguchi N. The Near Eastern origin of cat
domestication. Science. 2007 Jul 27;317(5837):519-23.
4) Online Mendelian Inheritance in Animals (OMIA). Faculty of Veterinary Science,
University of Sydney. 2016 [cituota 2016-11-27]. Interneto prieiga: http://omia.angis.org.au/.
5) Lipinski MJ, Froenicke L, Baysac KC, Billings NC, Leutenegger CM, Levy AM, Longeri
M, Niini T, Ozpinar H, Slater MR, Pedersen NC. The ascent of cat breeds: genetic evaluations of
breeds and worldwide random-bred populations. Genomics. 2008 Jan 31;91(1):12-21.
6) Pontius JU, Mullikin JC, Smith DR, Team AS, Lindblad-Toh K, Gnerre S, Clamp M,
Chang J, Stephens R, Neelam B, Volfovsky N. Initial sequence and comparative analysis of the
cat genome. Genome research. 2007 Nov 1;17(11):1675-89.
7) Lyons LA, Biller DS, Erdman CA, Lipinski MJ, Young AE, Roe BA, Qin B, Grahn RA.
Feline polycystic kidney disease mutation identified in PKD1. Journal of the American Society of
Nephrology. 2004 Oct 1;15(10):2548-55.
8) Scalon MC, da Silva TF, Aquino LC, Carneiro FT, Lima MG, Lemos MD, Paludo GR.
Touchdown polymerase chain reaction detection of polycystic kidney disease and laboratory
findings in different cat populations. Journal of Veterinary Diagnostic Investigation. 2014 Jul
1;26(4):542-6.
9) Pusoonthornthum R, Pusoonthornthum P, Osborne CA. Risk factors for feline lower
urinary tract diseases in Thailand. The Thai Journal of Veterinary Medicine. 2012 Dec
1;42(4):517.
10) Buffington CT, Westropp JL, Chew DJ. From FUS to Pandora syndrome Where are we,
how did we get here, and where to now?. Journal of feline medicine and surgery. 2014 May
1;16(5):385-94.
11) Dorsch R, Remer C, Sauter-Louis C, Hartmann K. Feline lower urinary tract disease in
a German cat population. Tierärztliche Praxis Kleintiere. 2014;42(4):231-9.
35
12) Cameron ME, Casey RA, Bradshaw JW, Waran NK, Gunn‐Moore DA. A study of
environmental and behavioural factors that may be associated with feline idiopathic cystitis.
Journal of small animal practice. 2004 Mar 1;45(3):144-7.
13) Defauw PA, Van de Maele I, Duchateau L, Polis IE, Saunders JH, Daminet S. Risk
factors and clinical presentation of cats with feline idiopathic cystitis. Journal of Feline Medicine
& Surgery. 2011 Dec 31;13(12):967-75.
14) Osborne CA, Lulich JP, Kruger JM, Ulrich LK, Koehler LA. Analysis of 451,891 canine
uroliths, feline uroliths, and feline urethral plugs from 1981 to 2007: perspectives from the
Minnesota Urolith Center. Veterinary Clinics of North America: Small Animal Practice. 2009 Jan
31;39(1):183-97.
15) Nelson R. W., Couto CG. Small animal internal medicine. Elsevier Health Sciences;
2014 Feb 15. p. 455-461, 689-691.
16) Mateescu C., Tudor N., Mateescu R., Vlagioiu C. Study Concerning the Urinary Tract
Diseases in Cats in the Dambovita County. Scientific Works, C Series, Veterinary Medicine. 2012.
Vol. 58, p. 248-253.
17) Yamazaki M., Ioue M., Sugiura K. Association Between Age, Breed and Sex in Relation
to Urinary Disorders in Insured Cats in Japan During Fiscal Year 2012. Journal of Veterinary
Medical Science. 2016 Jun. 03. Vol. 78, p. 1521-1524.
18) Summers A. Common Diseases of Companion Animals. 3rd ed. Elsevier, Philadelphia;
2014.
19) de Faria VP, Norsworthy GD. Pyometra in a 13-year-old neutered queen. Journal of
feline medicine and surgery. 2008 Apr 1;10(2):185-7.
20) Dong WY, Jiang CY, Qian CZ. Histopathological Observations on the Uterus and Ovary
of a Cat with Pyometra. Pakistan Veterinary Journal. 2013 Jan 1;33(3):395-7.
21) Hagman R, Kindahl H, Fransson BA, Bergström A, Holst BS, Lagerstedt AS.
Differentiation between pyometra and cystic endometrial hyperplasia/mucometra in bitches by
prostaglandin F 2α metabolite analysis. Theriogenology. 2006 Jul 15;66(2):198-206.
22) Hagman R, Holst BS, Möller L, Egenvall A. Incidence of pyometra in Swedish insured
cats. Theriogenology. 2014 Jul 1;82(1):114-20.
23) Scott DW, Miller WH, Erb HN. Feline dermatology at Cornell University: 1407 cases
(1988–2003). Journal of feline medicine and surgery. 2013 Apr 1;15(4):307-16.
24) Muller GH, Kirk RW, Scott DW. Feline food hypersensitivity. Small animal
dermatology, 6th edn. Philadelphia: WB Saunders. 2001:624-27.
25) Verlinden A, Hesta M, Millet S, Janssens GP. Food allergy in dogs and cats: a review.
Critical reviews in food science and nutrition. 2006 Apr 1;46(3):259-73.
36
26) Gaschen FP, Merchant SR. Adverse food reactions in dogs and cats. Veterinary clinics
of North America: small animal practice. 2011 Mar 31;41(2):361-79.
27 Scott D. W. Small Animal Dermatology. Saunders Co., Philadelphia; 2013. Chapter 8.
Skin immune system and allergic skin diseases.
28) Hobi S, Linek M, Marignac G, Olivry T, Beco L, Nett C, Fontaine J, Roosje P, Bergvall
K, Belova S, Koebrich S. Clinical characteristics and causes of pruritus in cats: a multicentre study
on feline hypersensitivity‐associated dermatoses. Veterinary dermatology. 2011 Oct 1;22(5):406-
13.
29) Ravens PA, Xu BJ, Vogelnest LJ. Feline atopic dermatitis: a retrospective study of 45
cases (2001–2012). Veterinary dermatology. 2014 Apr 1;25(2):95-e28.
30) Deplazes P, van Knapen F, Schweiger A, Overgaauw PA. Role of pet dogs and cats in
the transmission of helminthic zoonoses in Europe, with a focus on echinococcosis and
toxocarosis. Veterinary parasitology. 2011 Nov 24;182(1):41-53.
31) Canto GJ, Guerrero RI, Olvera-Ramírez AM, Milian F, Mosqueda J, Aguilar-Tipacamu
G. Prevalence of fleas and gastrointestinal parasites in free-roaming cats in central Mexico. PloS
one. 2013 Apr 3;8(4).
32) Capári B, Hamel D, Visser M, Winter R, Pfister K, Rehbein S. Parasitic infections of
domestic cats, Felis catus, in western Hungary. Veterinary parasitology. 2013 Feb 18;192(1):33-
42.
33) Arbabi M, Hossein H. Gastrointestinal parasites of stray cats in Kashan. Trop Biomed
2008; 26(1):16-22
34) Memon AH, Gadahi JA, Bhutto B, Arijo AG, Akhter N. Prevalence of gastrointestinal
parasites in Felis catus. Veterinaria 2013;1(1):21-3.
35) Beugnet F, Bourdeau P, Chalvet-Monfray K, Cozma V, Farkas R, Guillot J, Halos L,
Joachim A, Losson B, Miró G, Otranto D. Parasites of domestic owned cats in Europe: co-
infestations and risk factors. Parasites & vectors. 2014 Jun 25;7(1):1.
36) El-Seify MA, Aggour MG, Sultan K, Marey NM. Ectoparasites in Stray Cats in
Alexandria Province, Egypt: A Survey Study. Alexandria Journal of Veterinary Sciences. 2016
Jan 1;48(1):115-20.
37) Salib FA, Baraka TA. Epidemiology, genetic divergence and acaricides of Otodectes
cynotis in cats and dogs. Vet World. 2011 Mar 1;4(3):109-12.
38) Mosallanejad B, Alborzi AR, Katvandi N. Prevalence and intensity of Otodectes cynotis
in client-owned cats in Ahvaz, Iran. Asian Journal of Animal and Veterinary Advances. 2011 Jun
1;6(6):642-7.
37
39) Cohn LA. Feline respiratory disease complex. Veterinary Clinics of North America:
Small Animal Practice. 2011 Nov 30;41(6):1273-89.
40) Wong WT, Kelman M, Ward MP. Surveillance of upper respiratory tract disease in
owned cats in Australia, 2009–2012. Preventive veterinary medicine. 2013 Oct 1;112(1):150-5.
41) Edwards DS, Coyne K, Dawson S, Gaskell RM, Henley WE, Rogers K, Wood JL. Risk
factors for time to diagnosis of feline upper respiratory tract disease in UK animal adoption
shelters. Preventive veterinary medicine. 2008 Nov 17;87(3):327-39.
42) Fernandez M, Manzanilla EG, Lloret A, León M, Thibault JC. Prevalence of feline
herpesvirus-1, feline calicivirus, Chlamydophila felis and Mycoplasma felis DNA and associated
risk factors in cats in Spain with upper respiratory tract disease, conjunctivitis and/or
gingivostomatitis. Journal of feline medicine and surgery. 2016 Feb 26.
43) Healey KA, Dawson S, Burrow R, Cripps P, Gaskell CJ, Hart CA, Pinchbeck GL,
Radford AD, Gaskell RM. Prevalence of feline chronic gingivo-stomatitis in first opinion
veterinary practice. Journal of Feline Medicine & Surgery. 2007 Oct 31;9(5):373-81.
44) Healey KA, Dawson S, Burrow R, Cripps P, Gaskell CJ, Hart CA, Pinchbeck GL,
Radford AD, Gaskell RM. Prevalence of feline chronic gingivo-stomatitis in first opinion
veterinary practice. Journal of Feline Medicine & Surgery. 2007 Oct 31;9(5):373-81.
45) Farcas N, Lommer MJ, Kass PH, Verstraete FJ. Dental radiographic findings in cats with
chronic gingivostomatitis (2002–2012). Journal of the American Veterinary Medical Association.
2014 Feb 1;244(3):339-45.
46) Albarado A. Managing feline oral diseases. 2007. [cituota 2016-10-29]. Interneto
prieiga:
https://www.banfield.com/getmedia/92e88148-8f4b-4993-9fad-5ff5426290dc/3_3-Managing-
feline-oral-diseases
47) O'Neill DG, Church DB, McGreevy PD, Thomson PC, Brodbelt DC. Prevalence of
disorders recorded in cats attending primary-care veterinary practices in England. The Veterinary
Journal. 2014 Nov 30;202(2):286-91.
48) Koch SN. Feline otitis: diagnosis and treatment. 8th world congress of veterinary
dermatology. 2016, p. 230
49) Waly NE, Khalaf MA. Otitis externa and Otitis media in Cats in Assiut: a Retrospective
study of presenting signs, causes, diagnosis and treatment. Assiut Veterinary Medical Journal.
2013;59(137):93-9.
50) Perego R, Proverbio D, De Giorgi GB, Della Pepa A, Spada E. Prevalence of otitis
externa in stray cats in northern Italy. Journal of feline medicine and surgery. 2013 Nov 13.
38
51) Topala R, Burtan I, Fantanaru M, Ciobanu S, Burtan LC. Epidemiological studies of
otitis externa at carnivores. 2007. [cituota 2016-10-29]. Interneto prieiga:
http://usabtm.weburl.ro/vol7MV/117_vol7.pdf
52) Holst BS, Frössling J. The Swedish breeding cat: population description, infectious
diseases and reproductive performance evaluated by a questionnaire. Journal of Feline Medicine
& Surgery. 2009 Oct 31;11(10):793-802.
53) Low HC, Powell CC, Veir JK, Hawley JR, Lappin MR. Prevalence of feline herpesvirus
1, Chlamydophila felis, and Mycoplasma spp DNA in conjunctival cells collected from cats with
and without conjunctivitis. American journal of veterinary research. 2007 Jun 1;68(6):643-8.
54) Hartmann AD, Hawley J, Werckenthin C, Lappin MR, Hartmann K. Detection of
bacterial and viral organisms from the conjunctiva of cats with conjunctivitis and upper respiratory
tract disease. Journal of feline medicine and surgery. 2010 Oct 1;12(10):775-82.
55) Stiles J. Ocular manifestations of feline viral diseases. The Veterinary Journal. 2014 Aug
31;201(2):166-73.
56) Bennett S. Development of multiplex real-time PCR screens for the diagnosis of feline
and canine infectious disease. 2015. Doctoral dissertation, University of Glasgow.
57) Vapalahti K, Virtala AM, Joensuu TA, Tiira K, Tähtinen J, Lohi H. Health and
Behavioral survey of over 8000 Finnish cats. Frontiers in Veterinary Science. 2016;3.
58) Graf R, Grüntzig K, Hässig M, Axhausen KW, Fabrikant S, Welle M, Meier D, Guscetti
F, Folkers G, Otto V, Pospischil A. Swiss Feline Cancer Registry: A Retrospective Study of the
Occurrence of Tumours in Cats in Switzerland from 1965 to 2008. Journal of comparative
pathology. 2015 Nov 30;153(4):266-77.
59) Zambelli AB. Feline Cancer Prevalence in South Africa (1998-2005): Contrasts with the
Rest of the World. Journal of Basic & Applied Sciences. 2015 Jan 1;11:370.
60) Dobson J. M., Lascelles B. D. Canine and Feline Oncology. 3rd edition. BSAVA, 2013.
61) Miller WH, Griffin CE, Campbell KL, Muller GH. Muller and Kirk's Small Animal
Dermatology7: Muller and Kirk's Small Animal Dermatology. Elsevier Health Sciences; 2013.
62) Proverbio D, Perego R, Spada E, Bagnagatti de Giorgi G, Della Pepa A, Ferro E. Survey
of dermatophytes in stray cats with and without skin lesions in Northern Italy. Veterinary medicine
international. 2014 May 13;2014.
63) Nardoni S, Mugnaini L, Papini R, Fiaschi M, Mancianti F. Canine and feline
dermatophytosis due to Microsporum gypseum: a retrospective study of clinical data and therapy
outcome with griseofulvin. Journal de Mycologie Médicale/Journal of Medical Mycology. 2013
Sep 30;23(3):164-7.
39
64) Ziglioli V, Panciera DL, LeRoith T, Wiederhold N, Sutton D. Invasive Microsporum
canis causing rhinitis and stomatitis in a cat. Journal of Small Animal Practice. 2016 Jun
1;57(6):327-31.
65) Newbury S, Moriello KA. Feline dermatophytosis Steps for investigation of a suspected
shelter outbreak. Journal of feline medicine and surgery. 2014 May 1;16(5):407-18.
66) Abbott JA. Feline hypertrophic cardiomyopathy: an update. Veterinary Clinics of North
America: Small Animal Practice. 2010 Jul 31;40(4):685-700.
67) Trehiou‐Sechi E, Tissier R, Gouni V, Misbach C, Petit AM, Balouka D, Carlos
Sampedrano C, Castaignet M, Pouchelon JL, Chetboul V. Comparative echocardiographic and
clinical features of hypertrophic cardiomyopathy in 5 breeds of cats: a retrospective analysis of
344 cases (2001–2011). Journal of Veterinary Internal Medicine. 2012 May 1;26(3):532-41.
68) Payne J, Luis Fuentes V, Boswood A, Connolly D, Koffas H, Brodbelt D. Population
characteristics and survival in 127 referred cats with hypertrophic cardiomyopathy (1997 to 2005).
Journal of Small Animal Practice. 2010 Oct 1;51(10):540-7.
69) Schober KE, Zientek J, Li X, Fuentes VL, Bonagura JD. Effect of treatment with atenolol
on 5-year survival in cats with preclinical (asymptomatic) hypertrophic cardiomyopathy. Journal
of Veterinary Cardiology. 2013 Jun 30;15(2):93-104.
70) Khor KH. Feline hypertrophic cardiomyopathy–prevalence, risk factors and pathological
aspect. Jurnal Veterinar Malaysia. 2013;25(1&2):15-21.
71) O’Neill DG, Church DB, McGreevy PD, Thomson PC, Brodbelt DC. Longevity and
mortality of cats attending primary care veterinary practices in England. Journal of feline medicine
and surgery. 2014 Jun.
