VETERINARIJOS AKADEMIJA VETERINARIJOS FAKULTETAS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

VETERINARIJOS FAKULTETAS

BIOLOGINIŲ SISTEMŲ IR GENETINIŲ TYRIMŲ INSTITUTAS

Aleksandra Kliščenko

Šunų klubo sąnario displazijos genetiniai aspektai

Canine hip dysplasia genetic aspects

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovė: prof. dr. Ilona Miceikienė

KAUNAS 2014

2

3

TURINYS

Santrauka..............................................................................................................................................5

Summary...............................................................................................................................................6

Terminų ir santrumpų sąrašas...............................................................................................................7

Įvadas....................................................................................................................................................8

1. Literatūros apžvalga.........................................................................................................................9

1.1. Klubo sąnario sandar.................................................................................................................9

1.2. Audinių pokyčiai, esant displazijai..........................................................................................10

1.3. Klinikiniai klubo sąnario displazijos ligos požymiai..............................................................11

1.4. Klubo sąnario displazijos diagnostika.....................................................................................12

1.4.1. Klubo sąnario displazijos diagnostikos metodas - OFG...................................................13

1.4.2. Klubo sąnario displazijos diagnostikos metodas - PennHip.............................................14

1.4.3. Klubo sąnario displazijos diagnostikos metodas - DNR tyrimas.....................................15

1.5. Klubo sąnario displazijos gydymas.........................................................................................15

1.5.1. Klubo sąnario displazijos ambulatorinė / konservatyvi terapija

(gydymas)...........................................................................................................................................16

1.5.2. Klubo sąnario displazijos medikamentinis gydymas.......................................................17

1.5.3. Klubo sąnario displazijos chirurginis gydymas................................................................18

1.6. Šunų klubo sąnario displazijos atsiradimo genetiniai veiksniai..............................................19

1.7. Šunų klubo sąnario displazijos atsiradimo negenetiniai veiksniai..........................................21

1.8. Literatūros apžvalgos aptarimas..............................................................................................22

2. Tyrimų medžiaga ir metodai..........................................................................................................23

2.1. Klubo sąnario displazijos tyrimo medžiaga...........................................................................23

2.2. Klubo sąnario displazijos tyrimo metodika pagal UAB "Jakovo veterinarijos centras"

(taisyklės sudarytos atitinkamai LKD ir FCI reikalavimams ir Митин В. Н., Ягников С. А.,

Любимов В. А. Журнал "Ветеринар". 1999. P. 7 – 9.)...................................................................23

2.2.1. Tyrimo atlikimo eiga.......................................................................................................24

2.2.2. Klubo sąnario displazijos parametrų diagnostinis įvertinimas........................................26

2.2.3. Klubo sąnario displazijos laipsniai...................................................................................27

2.2.4. Klubo sąnario displazijos sertifikatas...............................................................................31

3. Tyrimų rezultatai............................................................................................................................32

3.1. Šunų klubo sąnario displazijos pasireiškimas. Tyrimai atlikti UAB "Jakovo veterinarijos

centras"...............................................................................................................................................32

3.2. Veislės įtaka šunų klubo sąnario displazijos paplitimui..........................................................33

4

3.3. Amžiaus įtaka šunų klubo sąnario displazijos

pasireiškimui.......................................................................................................................................36

3.4. Lyties įtaka šunų klubo sąnario displazijos pasireiškimui......................................................37

3.5. Šunų klubo sąnario displazijos tyrimų monitoringo duomenys..............................................41

4. Rezultatų aptarimas........................................................................................................................45

5. Išvados ir rekomendacijos..............................................................................................................48

5.1. Išvados.....................................................................................................................................48

5.2. Rekomendacijos......................................................................................................................48

6. Literatūros sąrašas..........................................................................................................................50

7. Padėkos...........................................................................................................................................53

5

SANTRAUKA

Baigiamojo darbo tema Šunų klubo sąnario displazija genetiniai aspektai

Baigiamasis darbas atliktas 2012 - 2014 metais Biologiniu sistemų ir genetinių tyrimų institute, K.

Janušausko gyvūnų genetikos laboratorijoje. Baigiamojo darbo kiekis 53 puslapių, 15 paveikslėlių ,

8 lentelės.

Darbo objektas ir uždaviniai. Išanalizuoti šunų klubo sąnario displazijos paveldimumą .

Uždaviniai: išanalizuoti literatūrą apie šunų klubo sąnario displazijos genetinius aspektus ,

klinikinius požymius , diagnostikos ir gydymo metodus , priežastis, paveldėjimą , įvairių veislių

šunų displazijos paplitimą, įvertinti genetinių veiksnių - veislės, amžiaus ir lyties įtaką - šunų klubo

sąnario displazijos atsiradimui.

Mokslinių tyrimų metodologija. Surinkti ir išanalizuoti literatūrą apie šunų klubo sąnario

displazijos paplitimą " Jokovo veterinarijos centras" smulkių gyvūnų klinikoje.

Rezultatai ir išvados. 2009 - 2013 metais buvo ištirta 638 šunų, iš kurių 169 nustatyta KDS, tai

sudaro 26,5% visų ištirtų šunų. Dažniausiai KDS sirgo Amerikiečių stafordšyro terjerai (66,6%),

Bordo dogai (66,6 %), Kaukazo aviganiai (57,1%), Anatolijos Karabašai (50%), Korsikos šuo

(50%), Leonbergeriai (50%) ir Rytų Europos aviganiai (50%). Rečiausiai sirgo - Sibiro haskiai

(7,1%), Amerikiečių akita (10%), samojedai (10%) ir dobermanai (11,1%). Dažniau KSD

pasireikšdavo patelėms (31,5%) nei patinams (26,3%). Pagal pasaulinės organizacijos OFA

duomenis, atliktus 1974 - 2012 metais Bordo dogai, senbernarai ir juodieji Rusų terjerai užima

pirmaujančias pozicijas pagal ligos pasireiškimo dažnumą. Pagal „Jakovo veterinarijos centras“

surinktus duomenis pirmaujančias vietas pagal ligos vystymosi dažnumą užima Amerikiečių

stafordšyro terjerai, Bordo dogai ir Anatolijos Karabašas. Lyginant penkerių metų duomenis - 2013

metais nustatytas mažiausias ligos dažnumo pasireiškimas ( 8,3 %). Tai rodo, kad veisėjai

atsakingai žiūri į jų augintinių sveikatą ir remiasi veterinarijos gydytojų patarimais neveisti

nesveikų gyvūnų.

6

SUMMARY

Topic of Final study thesis Canine hip dysplasia genetic aspects

Final work accomplished in the year 2012 – 2014 in Institute of Biology Systems and Genetics, K.

Janušauskas Laboratory of Animal Genetics. Volume of Final work 53 page original, 15 pictures, 8

tables.

Object and tasks of work. Analyse heredity of canine hip dysplasia.

Tasks: analyse literature about canine hip dysplasia genetic aspects, clinical signs, diagnosis and

treatment methods, causes, inheritances, prevalence of dysplasia in different breeds of dogs;

evaluate influence of genetic factors - breed, age and sex – to occurrence of canine hip dysplasia.

Research methodology. Gathering and analysing literature about canine hip dysplasia prevalence

in “Jokov veterinary center”.

Results and conclusions. During 2009 – 2013 years were examined 638 dogs for hip dysplasia

manifestation, of which 169 established HD, accounting for 26,5% of the tested dogs. Mostly HD

had the American Staffordshire Terrier (66.6%) Dogue de Bordeaux (66.6%), Caucasian shepherd

(57.1%), the Anatolian Shepherd Dog (50%), the Corsican dog (50%), Leonberger (50%) and East

European shepherd (50%). Least amount of HD were in - Siberian Huskies (7.1%), American akita

(10%), Samoyed (10%) and a Dobermans (11.1%). More often CHD were fixed in bitches (31,5%)

than in male dogs (26,3%). Up to 18 months age, hip dysplasia established 26,6%, and over 18

months – 31,8%. According to the global organization of OPA made researches in 1974 - 2012

Bordeaux Great Dane, St. Bernard and Black Russian Terrier occupies a leading position in the

disease occurrence frequency. According to “Yakov veterinary center “collected information

leading figures in disease development of frequency takes American Staffordshire Terriers, Dogue

de Bordeaux and the Anatolian Shepherd Dog. Comparing the five years of data in 2013, fixed the

lowest incidence of the disease (8.3%). This shows that the breeders responsibly approach to their

pets' health and is based on the vets advice not to breed sick animals.

TERMINŲ IR SANTRUMPŲ SĄRAŠAS

Abdukcija – atitraukimas.

7

Acetabulum – klubaduobė, gūžduobė.

Alelis – savita tam tikro geno forma.

Artritas – tai uždegiminė liga, kuri pažeidžia sąnarius

Autbridingas – kryžminimasis tarp dviejų populiacijų individų, kurie neturi giminingų ryšių.

CHD - šuns klubo sąnario displazija (canine hip dysplasia).

DNR – genetinė medžiaga, kurioje nukleotidų sekamos užrašyta biologinė informacija.

Fenotipas – organizmo savybių, požymių, sandaros struktūrų ir funkcijų visuma, susidariusi per jo

individualaus vystymosi procesą.

Fibroblastas - jungiamojo audinio ląstelės, gaminančios tarpląstelinio užpildo komponentus.

Genas – DNR segmentas, kuriame glūdi biologinė informacija apie baltymo ar RNR struktūrą.

Genotipas – organizmui saviti aleliai tiksliai apibrėžtame genų lokusų skaičiuje.

Hematomezis – vėmimas su krauju.

Hiperekstenzija – pertempimas.

Hipertrofija - organo arba audinio pernelyg didelis išaugimas dėl ląstelių apimties padidėjimo

(nekintant jų skaičiui).

Hipotrofija – ląstelių ir audinių degeneracija dėl nepakankamos mitybos.

Inbrydingas – kryžminimasis tarp dviejų populiacijų individų, kurie yra artimiau giminingi negu

tai būtų atsitiktinai tikėtina.

Intercondylar – tarkrumplinis.

Korelaicinis – kintantis.

Kranialinis – priekinis.

KS - klubo sąnarys.

Lateralinis – šoninis, išorinis.

Makrofagocitas - monocitų kilmės ląstelė, kurios pagrindinės funkcijos – fagocitozė ir

dalyvavimas imuninėje sistemoje.

Melena – juodos spalvos išmatos.

NVNU - nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo.

OFA - Orthopedic Foundation for Animals (Ortopedijos fondas gyvūnams).

Osteoartritas (OA) - tai lėtinė degeneracinė sąnarių liga, pasireiškianti židinine kremzlės

destrukcija, lydima pokyčių pokremzliniame kaule ir naujų darinių – osteofitų susidarymu.

Proksimalinis – artimasis.

Sagitalinis – strėlinis.

Sesamoidinis – sezamiškasis kauliukas.

Įvadas

8

Žodis "displazija" yra kilęs iš graikų kalbos žodžių (dys - tai reiškia nuokrypis nuo normos ir

plasia - plėtra ir formavimas). Displazija - vystymosi sutrikimas. Klubo sąnario displazija - tai

neišsivysčiusios sąnario duobutės anatominis defektas, kuris yra pavojingas ir gali pažeisti dubens

galūnių judėjimo funkciją (Ягников, 2005).

Klubo sąnario displazija (KSD) - paveldima liga, kuriai būdingas kongruentiškumo

(sutapimo, suderinimo) nebuvimas tarp acetabulumo (klubaduobė) ir šlaunikaulio galvutės, todėl

gali išsivystyti sunkūs patologiniai susirgimai: dislokacijos, išnirimai, artritas arba osteoartritas

(Филиппов, 2013).

Paveldimumas yra organizmo gebėjimas perduoti palikuonims savo požymius ir

individualios raidos savitumus. Paveldėjimas yra požymių perdavimo palikuonims būdas (Rančelis,

2000).

Liga gali pasireikšti 50 ar daugiau procentų kai kurių didelių veislių šunims. Šunų KSD

nenustatoma jiems gimstant, bet gali būti identifikuojama pirmais gyvenimo metais. (Todhunter et

al., 2005).

Etiologiniu arba priežastiniu šunų KSD fonu yra laikomas veiksnių paveldimumas. Šis

terminas kilęs iš ūkiui ir skerdimui skirtų gyvūnų, ir teigia, kad ne tik paveldimumas, bet ir aplinkos

veiksniai - ypač mityba – vaidina svarbų vaidmenį nustatant ligos charakteristiką. Santykinė šių

veiksnių svarba išreiškiama kaip paveldimumo laipsnis. Genetiniai veiksniai lemia apie 60% šunų

KSD susidarymų (http://www.dogheirs.com/dogheirs/posts/2162-canine-hip-dysplasia-symptoms-

diagnosis-treatment-and-prevention\).

Darbo uždaviniai:

1. Surinkti ir išanalizuoti literatūrą:

apie šunų displazijos klinikinius požymius

apie šunų displazijos diagnostikos ir gydymo metodus

apie šunų displazijos atsiradimo aplinkos ir genetines priežastis

apie šunų displazijos paveldimumą

apie displazijos paplitimą įvairiose šunų veislėse

2. Ištirti šunų displazijos pasitaikymo dažnumą įvairiose veterinarinėse klinikose Lietuvoje.

3. Įvertinti veislės, amžiaus ir lyties įtaką šunų displazijos atsiradimui ir vystymuisi.

Darbo tikslas: išanalizuoti genetinių veiksnių įtaką šunų klubo sąnario displazijos atsiradimui ir

vystymuisi.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Klubo sąnario sandara

9

Klubo sąnarį sudaro užpakalinės kojos tvirtinimasis prie kūno ir yra šlaunikaulio

„kamuolys“ bei lizdas (klubaduobė). Kamuolio dalis yra šlaunikaulio galvutėje, o klubaduobė

(acetabulum) yra ant dubens. Esant sveikam sąnariui kamuolys laisvai sukasi lizde (klubaduobėje).

Siekiant palengvinti judėjimą kaulų formos puikiai dera tarpusavyje, taip pat ir galvutė su

klubaduobe (kamuolys su lizdu). Sąnariui sustiprinti, du kaulai susijungia tarpusavyje stipriu

raiščiu. Raištis tvirtai laiko šlaunikaulio galvutę klubaduobėje. (1 pav.) Sąnaris yra tarp dviejų

priešingų kaulų paviršių, kiekvieną jų dengia sąnarinė kremzlė ir jis apsuptas sąnario kapsule

(Kealy et al, 2011). Be to, sąnario kapsulė, kuri yra labai stipri, jungiamojo audinio juosta juosia du

kaulus, pridedant papildomo stabilumo ir tvirtumo. Sritis, kur kaulai liečiasi vienas su kitu,

vadinamas sąnariniu paviršiumi. Sąnarinis paviršius idealiai lygus ir minkštas, su akytu kremzlės

sluoksniu. Be to, sąnaryje yra labai klampus skystis, kuris sutepa sąnarinį paviršių. Šuns su sveikais

sąnariais visi šitie faktoriai veikia kartu, kad užtikrintų sklandų ir stabilų sąnarių veikimą. Klubo

sąnario displazija yra susijusi su nenormalia sąnarių ir raumenų, jungiamojo audinio ir raiščių

struktūra bei silpnumu, kurie paprastai palaiko sąnarį. Pradedant vystytis sąnarių silpnumui, abiejų

kaulų sąnariniai paviršiai praranda tarpusavio ryšį. Toks dviejų kaulų atsiskyrimas sąnaryje

vadinamas subliuksacija (laisvumas), ir tai sukelia staigius sąnario dydžio ir formos pokyčius.

Dauguma displastinių šunų gimsta su normaliais sąnariais, bet dėl genetinių ir aplinkos veiksnių

minkštieji audiniai, supantys sąnarį, vystosi nenormaliai ir sukelia laisvumą. Būtent šis panirimas ir

klubo sąnario pakitimai, kurie sukelia displazijai būdingus simptomus, yra siejami su liga. KSD

gali būti, o gali ir nebūti abipusė; gali įtakoti kaip kairįjį taip ir dešinįjį sąnarius (Foster et al.).

Klubaduobė

Sąnarinis paviršius

Šlaunikaulio kaklelis

Šlaunikaulio galvutė

Šlaunikaulis

1 pav. Sveikas klubo sąnarys (http://www.peteducation.com/article.cfm?c=2+2084&aid=444)

1.2. Audinių pokyčiai, esant diplazijai

10

Prieš pasireiškiant bet kokiems požymiams, kuriuos galima įvertinti rentgenu,

įvyksta struktūriniai raumenų, raiščių ir kremzlių audinių pokyčiai. Ląsteliniai ir molekuliniai

pokyčiai įvyksta sąnario kapsulėje ir sinovijos skystyje. Sinovijos skysčio tūris sąnaryje padidėja, ir

apvalusis raištis, kuris jungia šlaunikaulio galvutę su klubaduobę išsiplečia. Paprastai, lygus

sąnarinis kremzlės paviršius, dengiantis šlaunikaulio galvutės ir klubaduobės kraštus, nusitrina ir

susilpnėja, ir išsivyto sąnario kapsulės uždegimas bei sutirštėjimas (Todhunter et al., 2005).

Tyrimas parodė, kad vienas iš pirmųjų pastebimų ligos pokyčių yra pectineus (skiauterinis

raumuo) raumens raumeninių skaidulų hipertrofija arba patinimas. Yra manoma, kad hipertrofija

yra kompensuojamasis prisitaikymas prie ekstremalios susitraukimų įtampos ir gali būti raumenų

masės padidėjimo, siekiant išlaikyti klubaduobę ir šlaunikaulio galvutę tinkamoje padėtyje,

rezultatas. Buvo manoma, kad liga apima tik šalia KS esančius audinius. Tačiau, duomenys rodo,

kad peties ir kelio sąnariai ir sąnariai tarp stuburo slankstelių dažnai parodo panašius pokyčius. Šis

pastebėjimas rodo, kad KSD yra tiesiog ryškiausiai pastebima bendra anomalija, įtakojanti sąnarius

(Todhunter et al., 2005).

Kitas tyrimas parodė, kad pectineus raumens struktūra gerokai skiriasi tarp 2 mėnesių

amžiaus šuniukų, kurių galiausiai išsivystė sveiki sąnariai, ir tų, kurie turėjo displazijos požymių iki

24 mėnesių amžiaus. Dvi grupės skyrėsi pagal raumenų skaidulų dydį, bet šį kartą, gyvūnų su

displazija raumeninių skaidulų buvo mažiau (hipotrofija), ir santykis tarp kontaktilinių ir

nekontaktilinių audinių buvo žemesnis. Taigi, pažeistų gyvūnų ne tik sumažėjo gebėjimas

susitraukti raumenims, bet ir jų raumenys tapo mažiau elastingi. Šis tyrimas kelia sąnarių

nestabilumo (silpnumo) klausimą: kartą ištemptas, ar raumuo bus linkęs išsitempti, ko pasekoje

klubo sąnarys taps laisvesnis. Deja, neįmanoma atsakyti ar tokie skirtumai yra priežastiniai ar

koreliaciniai (priežastiniai, priklausomi). Vis dėlto, displazija apibūdinama kaip sąnarių laisvumas.

Ar toks sąnarių laisvumas yra patologinio ligos proceso rezultatas, ar laisvumas yra ligos priežastis,

nustatyti neįmanoma. Tačiau, reikia žinoti, kad sąnarių laisvumas ir KSD sutinkami kartu. Yra šioks

toks pastebėjimas: visų šunų, turinčių KSD, sąnariai yra laisvi, bet ne visi šunys su laisvais

sąnariais serga KSD. Nežinoma, kas atsiranda pirmiau: kaulinių paviršių pokyčiai, vedantys prie

padidėjusio sąnarinių paviršių susidėvėjimo ir sąnario nestabilumo ar atvirkščiai. Gali būti, kad abu

procesai vyksta kartu ir yra pasikartojantys. Kiti pokyčiai, kurie gali įtakoti klinikinius požymius,

tokius, kaip skausmas, eisenos sutrikimai, arba radiologinius KSD požymius, yra sąnario kapsulės

sustorėjimas ir apvalaus raiščio patinimas. Subtilūs ir išankstiniai sąnario kremzlės struktūriniai

pokyčiai taip pat atsiranda prieš klinikinius požymius. Paveiktų gyvūnų A ir B tipų ląstelių santykis

skiriasi nuo normos. A tipo ląstelės – makrofagai, tai yra didelės vienbranduolės ląstelės, kurias

gamina imuninė sistema, kurios prarija pažeistas ląsteles ir kraujo audinius. B tipo ląstelės –

fibroblastai, jie yra jungiamojo audinio pirmtakai. Vieno tyrimo metu A tipo ląstelių populiacijos

11

skaičius padidėjo. Svarbu žinoti, kad tokie pokyčiai buvo pas šunis, kurių radiologiniai tyrimai

parodė visiškai sveikus sąnarius (Cargill et al., 2011).

1.3. Klinikiniai klubo sąnario displazijos ligos požymiai

Šunų KSD yra paveldima patologija, dėl kurios šlaunikaulio galvutė palaipsniui išstumiama

iš klubaduobės ir vystosi sąnario nestabilumas ir uždegiminiai pakitimai (Kvalkauskas, 2013).

Simptomai priklauso nuo sąnario laisvumo ar silpnumo laipsnio, uždegimo stadijos ir degeneracijos

būklės. Svarbu pažymėti, kad skausmo barjeras ne visada sutampa su ligos progresavimu. Kai kurie

šunys su lengva displazijos forma gali kęsti ekstremalų skausmą. Tuo tarpu, šunys su sunkia

displazijos forma pripranta prie skausmo ir gali nerodyti jokių ligos požymių

(http://www.dogheirs.com/dogheirs/posts/2162-canine-hip-dysplasia-symptoms-diagnosis-

treatment-and-prevention\).

KSD pasireiškia ne iš karto, o tik šuniui augant. Tik retais atvejais galima sąnario displaziją

įtarti šuniukams iki 4 mėnesių amžiaus. Šuniukai daugiau guli, mažai juda. 4-9 mėnesių šuniukai

jaučia skausmą klubo sąnaryje, todėl sunkiau keliasi, guldami griūva, stengiasi ne bėgioti ristele, o

šuoliuoti. Šuniukų klubo sąnario raumenys būna sunykę, atsiranda pakitimų juosmens - kryžiaus ir

kelio sąnariuose. Vyresni nei 9 mėnesių šunys vaikšto trumpu žingsniu, nuleidę galvą, o bėga

šokdami kaip kiškiai – atsispirdami iškart abiem užpakalinėmis letenomis.

Klubo sąnario paviršiai skausmo receptorių neturi (įnervuota tik sąnario kapsulė), todėl

nežymūs sąnario pakitimai ilgą laiką gali likti nepastebėti. Daug skausmo receptorių yra antkaulyje,

todėl sąnario displazijos keliami skausmai gali pasireikšti gana įvairiai, priklausomai nuo ligos

sukeltų pakitimų pobūdžio.

Pirmasis klinikinis požymis – skausmas. Šunys nenoriai keliasi, eina, bėga. Vėliau, ligai

vystantis, pasireiškia kiti klinikiniai požymiai, tokie kaip silpnumas po poilsio, nesugebėjimas

pasukti galūnės įvairiomis kryptimis. Pagrindinis klubo sąnario displazijos simptomas – abiejų

klubo sąnarių laisvumas, besikartojantis arba pastovus šlubavimas (Kvalkauskas, 2013).

Būdingi klubo sąnario displazijos požymiai:

zuikio šuoliai (ypač eianant laiptais į viršų);

pratimų netoleravimas;

svyruojanti eisena (užpakalinė dalis juda pirmyn ir atgal labai ryškiai);

standumas / skausmas;

sunkumas atsistoti iš gulimos ar sėdimos pozicijos;

sėdėjimas "varlės" padėtyje (vienas klubas išsinarina atgal);

12

nenoras bėgti, šokinėti, lipti laiptais;

parodomas skausmas palietus;

užpakalinių galūnių šlubavimas, dažniau pablogėja po apkrovos;

užpakalinės kojos daug arčiau viena prie kitos nei priekinės (pvz., siaura stovėsena)



Progresuojančios klubo sąnario displazijos simptomai:

užpakalinių ketvirčių raumenų masės sumažėjimas;

artritas (ypač vėlesnėse stadijose);

labai nenori būti paliestas;

neaiškios kilmės agresyvus elgesys;



1.4. Klubo sąnario displazijos diagnostika

Pagrindinė priemonė diagnozuojant ligą yra preliminari fizinė apžiūra ir rentgenologiniai

tyrimai, patvirtinantys susirgimą. Į fizinį patikrinimą įeina tokios manipuliacijos, kurios padeda

nustatyti skausmą ir klubo sąnario judesių amplitudę. Palpuojant nustatomas laisvumo laipsnis, ir

Ortolani tyrimas (fizinės apžiūros dalis dėl KSD, kurio metu pakeičiama klubo sąnario dislokacija),

kurio metu galima nustatyti šlaunikaulio galvutės poslinkį į sąnario duobutę, vadinamą acetabulum

(klubaduobė). Tikslesnė diagnozė nei tradicinė - klubo išplėstinis rentgenologinis tyrimas, gali būti

pateikiama naudojant dorsolateralinio panirimo (DLS) tyrimą, kuris neseniai buvo sukurtas

Kornelio universitete (Todhunter et al., 2005).

Jeigu šuniui pasireškia pirminiai artrito pažymiai, tai dažniausiai nesunku nustatyti ir

sąnario pokyčius, kurie gali būti matomi rentgeno nuotraukoje. Be to, galima jausti sąnario

laisvumą palpuojant ir sukelti skausmą sukant ir sulenkiant gyvūno koją. Nepaisant to, rezultatai yra

paprasti ir juos nesunku interpretuoti (Beale, 2004). Palpacija turi tokią pačią reikšmę kaip ir

rentgeno tyrimai, nustatnt KSD, kai šuo yra anestezuojamas arba giliai seduojamas. Tikslas yra

įvertinti pasyvų klubo laisvumą kiekybiškai ir kokybiškai (Brinker et al, 2006).

Tyriamų šunų amžius. Daugeliui veislinių šunų klubo sąnario displazijos ekspertizė

atliekama jau nuo 12 mėnesių amžiaus, tačiau gigantiškų veislių šnims, tokiems kaip: Neapolio

mastinai, bulmastifai, mastifai, Bordo dogai, Brazilų mastifai, Pirėnų mastifai, Ispanų mastifai,

13

leonbergeriai, Kaukazo aviganiai, Vidurinės Azijos aviganiai, senbernarai, broholmeriai, Maljorkos

buldogai, tozos, Korsikos šunys, Kanarų dogai, Anatolijos karabašai, Pirėnų kalnų šunys, Tibeto

mastifai, Vokiečių dogai, Berno zenenhundai, didieji Šveicarų zenenhundai, juodieji Rusų terjerai,

niūfaundlendai ir landsyrai, HIP displazijos ekspertizė atliekama nuo 18 mėnesių amžiaus

(http://www.vetmed.lt/index.php/lt/veisejams/sunuveisejasmeniun/hd-ed-displazijos-

ekspertizes.html). Ne kartą buvo įrodyta, kad amžius tyrimo metu yra veiksnys, kuris įtakoja visas

klubo sąnario displazijos rūšis (Wood et al., 2003a). Standartinis tyrimo amžius buvo pasiūlytas

toks, kai pasireiškia pirminiai požymiai, bet kol nėra antrinių požymių pasireiškimo

(http://www.fecava.org/sites/default/files/fecava_17.2_0.pdf ).

Gimimo sezonas. Taip pat įtakoja klubo sąnario būklę (Wood et al., 2003b), tačiau yra

akivaizdžiai daug sunkiau standartizuoti šitą parametrą. Vis dėlto galima atkreipti į jį dėmesį, kaip į

faktorių, įtakojantį klubo sąnario displazijos vystymąsi, apskaičiuojant veisimo rodiklius

(http://www.fecava.org/sites/default/files/fecava_17.2_0.pdf ).

Pozicionavimas (kūno pozicijos parinkimas). Patikrinimo metu yra veiksnys, kurį galima

įtakoti parenkant tinkamą gyvūno fiksavimą

(http://www.fecava.org/sites/default/files/fecava_17.2_0.pdf).

Sedacija. Buvo įrodyta, kad sedacija tyrimo metu ženkliai įtakoja rezultatus (Malm et al., 2006) ir

turėtų būti standartizuojama (http://www.fecava.org/sites/default/files/fecava_17.2_0.pdf).

Taip pat paimamas kraujas biocheminiams tyrimams, elektrolitų balansui nustatyti ir

šlapimo tyrimai. Jie padeda matyti bendrą ligos vaizdą. Bet kokia informacija apie šuns giminingus

ryšius taip pat yra naudinga (http://www.dogheirs.com/dogheirs/posts/2162-canine-hip-dysplasia-

symptoms-diagnosis-treatment-and-prevention/).

Maždaug pusė gyvūnų, kuriems atliekamas klubo sąnarių sveikatos patikrinimas nerodo

jokių fizinių požymių ir yra tinkami veisimui. Yra du skirtingi tyrimo metodai, kuriuos galima

atlikti. Tradicinis yra OFG tyrimas. Kitas, santykinai naujesnis tyrimas - PennHip metodas (Beale,

2004).

1.4.1. Klubo sąnario displazijos diagnostikos metodas - OFG

Ortopedijos Fondo Gyvūnų (OFG) registras buvo įkurtas 1966 metais, ir tapo didžiausiu

pasaulyje visų veislių registru, kuriame yra duomenys apie įvertintą klubo sąnario sveikatingumą

šimtiems tūkstančių šunų. Veterinarijos gydytojai naudojasi specialiomis rekomendacijomis, kurias

pateikia OFG, kaip atlikti KSD tyrimą – padarę nuotraukas pagal rekomendacijas siunčia OFG

organizacijai, kurioje radiologai įvertina ir sertifikuoja šunį. Diagnostikos tikslumas didėja po 24

mėnesių nuo šuns gimimo, todėl, norint užtikrinti didesnį tikslumą, OFG numato tyrimus atlikti ne

14

jaunesniems, kaip 2 metų šunims. Kadangi, kai kurios kalės patiria padidėjusią klubo sąnario

subliuksaciją (laisvumą) kai jos yra šilumoje, nėščios arba žindančios, OFG pataria nedaryti tyrimų

šiuo laikotarpiu. Norint gauti teisingus rezultatus ir užtikrinti, kad raumenys yra atsipalaidavę, OFG

rekomenduoja, kad šuo būtų anestezuotas atliekant rentgenogramą. OFG radiologai įvertina klubo

jungčių atitikimą, kongruentiškumą, klubaduobės būklę, dydį, formą ir struktūrą šlaunikaulio

galvutės ir šlaunikaulio kaklelio. Radiogramos peržiūrimos trijų radiologų ir jie duoda bendrą

įvertinimą. Rezultatai paskiriami remiantis gyvūno klubo konformacija (susiformavimas), palyginus

su kitais individais tos pačios veislės ir amžiaus. Toliau OFG priskiria įvertintus gyvūnus vienai iš

septynių kategorijų (laipsnių). Normalūs sąnariai apibūdinami kaip: puikūs, geri ar taisyklingi. Jei

sutarimo prieiti nepavyko, šuniui priskiriama ribinė displazija. Šunys, su ryškiais KSD požymiais,

skirstomi į: lengvo, vidutinio, sunkaus laipsnio. Šunys, kuriems nustatyta ribinė arba lengvo,

vidutinio ir sunkaus laipsnio displazija, neturi teisės gauti OFG selekcinių numerių.

OFG taip pat teikia preliminarius vertinimus (atliktus vieno OFG radiologo) šunims

jaunesniems nei 24 mėnesių amžiaus, norint padėti veisėjams pasirinkti veislinį gyvūną.

Preliminaraus vertinimo patikimumas svyruoja tarp 70 ir 100%, priklausomai nuo veislės (Beale,

2004).

1.4.2. Klubo sąnario displazijos diagnostikos metodas - PennHip

Pensilvanijos klubo tobulinimo programa (Hip Improvement Program (PennHIP)) naudoja

unikalius šuns klubo sąnario rentgeno vaizdus, kad tiksliau nustatytų ir kiekybiškai įvertintų bendrą

sąnario būklę ir paslankumą. Ši programa buvo sugalvota 1983 metais ir pradėta naudoti 1993 m.

Darant rentgeno nuotraukas šuo giliai seduojamas, nuotraukas galima daryti jau nuo 16 gyvenimo

savaitės. Nuotraukos daromos dviejose pozicijose užpakalinėms galūnėms esant neutralioje

padėtyje, norint užtikrintų maksimalų sąnarių paslankumą. Jie vadinasi atitraukimo ir suspaudimo

rentgeno vaizdais. Svoris ir išoriniai prietaisai naudojami siekiant padėti pastumti šlaunikaulio

galvutę prie arba nuo oacetabuliumo (klubaduobės). Šlaunikaulio galvutės poslinkių suma yra

įvertinama naudojant tempimo indeksą arba TI. TI svyruoja nuo 0 iki 1 ir apskaičiuojamas,

matuojant atstumą nuo šlaunikaulio galvutės centro, judant į šonus nuo acetabulum centro ir dalijant

jį iš šlaunikaulio galvutės spindulio. TI lygus 0 rodo, kad jungtis labai nelaidi. TI lygus 1, rodo

visišką išnirimą su mažai arba be jokios šlaunikaulio galvutės apimties. Su indeksu 0,6 sąnarys yra

60% išniręs ir yra dvigubai silpnesnis negu sąnarys su TI lygu 0,3. Trečioji radiografijos pozicija

yra tokia pati, kaip darant OFG. Sąnario išplėstinis vaizdas naudojamas norint gauti papildomą

informaciją apie galimas sąnarių ligas (Beale, 2004).

15

Norint nustatyti galutinę diagnozę "klubo sąnario displazija", gyvūnui atliekama streso

rentgenograma pagal Fluckiger metodą. Atlikus rentgenogramą nustatomas išsiblaškymo

(distrakcijos) indeksas (II), kuris yra lygus “d” ir “r” dydžių santykiui. II (išsiblaškymo indeksas) =

d/r

II <0,3 tikimybė susirgti displazija yra minimali;

II > 0,5 didelė tikimybė išsivystyti KS displazijai (Ягников, 2005).

1.4.3. Klubo sąnario displazijos diagnostikos metodas – DNR tyrimas

„Bioiberica Veterinaria“, po kelerių metų tyrimų, sukūrė „Dysgeną“, pirmąji DNR lustą

(čipas), kuris leis nustatyti genetinį polinkį į KSD, visų amžių šunims. Naudojant paprastą kraujo

mėginį, „Dysgenas“ gali vienu metu aptikti septynis genetinius žymenis, susijusius su KSD. Turint

šią informaciją iki pirmųjų klinikinių KSD simptomų pasireiškimo, bus galima imtis prevencinių

priemonių, kad būtų galima kiek įmanoma atitolinti ligos vystymąsi. „Dysgenas“ buvo prieinamas

labradoro retriverio veislės šunims; artimiausiu metu jis bus prieinamas ir kitų veislių šunims. Nors

KSD yra kompleksinė (poligeninė) paveldima liga, nes ligos išsivystyme dalyvauja daugiau nei

vienas genas, „Dysgenas“ įvertina atitinkančius genetinius žymenis, susijusius su šia liga, ir

parodo, jeigu šuo turi genetiškai nulemtą rizikos variantą. Naudojant matematinį prognozavimo

modelį, „Dysgenas“ klasifikuoja šunis pagal jų lygį, atitinkantį genetinį polinkį į KSD: rizika gali

būti minimali, vidutinė, maža arba didelė. Sužinojuss, kad rizikos lygis bus lemiamas, galima iš

anksto parengti individualų gydymą kiekvienam šuniui. „Dysgenas“ leidžia suteikti kiekvienam

šuniui individualią stebėseną ir gydymą, pakoreguoti jų riziką susirgti klubo sąnario displazija

(http://www.bioiberica.com/News/Pets/V222/S1/Bioiberica_develops_the_first_DNA_test_to_deter

mine_genetic_predisposition_to_hip_dysplasia_in_dogs.html).

1.5. Klubo sąnario displazijos gydymas

Šunų KSD yra laikoma nepagydoma liga. Diagnostika ir gydymas vykdomi augimo ir

skeleto formavimosi laikotarpiu. Visais gydymo metodais siekiama pašalinti arba sumažinti

skausmo simptomus ir sulėtinti antrinio osteoartrito progresavimą. Gydymo pasirinkimas priklauso

nuo klinikinių simptomų ir rentgenologinių displazijos parametrų, amžiaus ir gyvūno kūno svorio,

raumenų atrofijos laipsnio, gyvūno paskirties ir gretutinių susirgimų buvimo (Ягников, 2005).

Gydymo galimybės dažnai priklauso nuo šuns displazijos progresavimo greičio. Klubo

sąnario displazija gali būti gydoma dviem būdais: konservatyviu arba operaciniu


treatment-and-prevention\.

16

Daugelis sąnarių ligų yra gydomi medikamentais, o ne chirurginiu būdu. Elementarios žinios

apie nechirurginį ir chirurginį sąnarių ligų gydymą suteikia galimybę kokį metodą pasirinkti

(Fossum et al,. 2007).

Praktinės priemonės gali suteikti komfortą displastiniams gyvūnams. Kai kurie analgetikai ir

priešuždegiminiai vaistai gali sumažinti skausmą. Tačiau tokie vaistai negali sustabdyti

destruktyvių pokyčių sąnaryje. Injekcijos ir net peroralinis angliavandenių polisulfato panaudojimas

parodė teigiamus rezultatus displazijai gydyti. Galima papildomai skirti dietą su chondroitino ir

gliukozės sulfatais, taip pat Omega 3 riebalų rūgščių. Šie natūralūs produktai gali padėti sumažinti

skausmą ir padeda pagerinti KS kontūrą. Šie junginiai neišgydo KSD, tačiau daugelis šunų gauna

tam tikros naudos iš šio gydymo (Todhunter et al., 2005).

1.5.1. Klubo sąnario displazijos ambulatorinė / konservatyvi terapija (gydymas)

Bendrosios rekomendacijos esant klubo sąnario displazijai

Sumažinti kūno svorį. Antsvoris veda prie sunkio centro poslinkio kaudaliai, kas didina

dubens galūnių apkrovą, ir sukelia antrinį KS osteoartrito progresavimą. Kontroliuoti gyvūno kūno

svorį galima grindžiantis šiais kriterijais: gyvūno šonkauliai lengvai apčiuopiami palpuojant, o

trumpaplaukių šunų pastebimi gyvūnui judant. Lėtinio skausmo, sukelto antrinio osteoartrito,

klinikinis pagerėjimas gali būti pasiektas tik sumažėjus kūno masei. Po svorio sumažėjimo

daugeliui šunų nebereikia kasdieninio priešuždegiminio gydymo.

Judesių apribojimas. Šunys, su padidėjusiu sąnarių nestabilumu augimo laikotarpiu ir

suaugę gyvūnai su išsivysčiusia KSD turi vengti ilgalaikio fizinio apkrovimo, nes tai veda prie

klubo sąnario displazinio osteoartrito vystymosi ir progresavimo. Gyvūnui, sergančiam KSD po

pasivaikščiojimo neturi pasireikšti silpnumas ir užpakalinių galūnių šlubavimas. Jeigu šitie

simptomai pasireiškai po pasivaikščiojimo, tai reiškia, kad apkrova per didelė ir turi būti sumažinta.

Gyvūnams, kurie buvo vedžiojami ant minkštos dangos (žolė, pieva), ligos paūmėjimas

pasireikšdavo daug rečiau, negu gyvūnams, kurie buvo vedžiojami ant asfalto. Šunims, sergantiems

KSD, rekomenduojama maudytis, nes vandenyje judėjimas mažiausiai apkrauna sąnarius ir labiau

apkrauna raumenis, kas skatina jų sustiprėjimą. Savininkai turėtų vengti gyvūno judėjimo slidžia

danga, nes užpakalinių galūnių skleidimasis gali įtakoti sąnarių žalojimo padidėjimą.

Šaltis ir drėgmė. Šalti ir drėgni orai dažnai veda prie displazijos osteoartrito paūmėjimo,

šlubavimo padidėjimo, naktinių skausmų paūmėjimo. Šunys, sergantys KSD, turėtų būti šiltoje,

sausoje vietoje (Ягников, 2005).

Konservatyvi terapija apima vaistų ir fizioterapijos taikymą, kaip ligos valdymo priemonę.

Svorio kontrolė. Jei šuo turi antsvorio, svorio kontrolė padeda atsistatyti, nes sumažinamas

17

spaudimas į skausmingą sąnarį ir mažina uždegimą. Šuniukams taikomos specialios dietos, skirtos

greitai augančių didelių veislių šunims, taip pat gali sumažinti KSD laipsnio sunkumą, padedant

šuniuko kaulams ir raumenims augti tinkamu greičiu tinkamam vystymuisi.

Skausmą mažinantys vaistai (analgetikai).

Maisto papildai (pvz., gliukozaminai, chondroitino sulfatas, midijos / „žalios midijų lupos“,

Omega - 3 riebiosios rūgštys) (http://www.dogheirs.com/dogheirs/posts/2162-canine-hip-

dysplasia-symptoms-diagnosis-treatment-and-prevention\) Omega - 3 riebalų rūgštys yra

maisto papildai, specialiai dedami į šunų pašarus, norint valdyti sąnarių ligas. Jos taip pat gali

būti įtrauktos į komercinius pašarus. Omega - 3 riebalų rūgštys veikia priešuždegimiškai, kai

skiriamas teisingas dozavimas ir veikia pakeičiant arachidono rūgštis (AA - arachidonic acid)

ląstelių sienelėse kartu su eikozapentaeno rūgštimis (EPA - eicosapentaenoic acid). Omega-3

riebalų rūgštys taip pat gali padėti sumažinti uždegimą blokuojant kai kuriuos genus,

sukeliančius uždegimą displastiniame sąnaryje (Fossum et al,. 2007).

Masažas ir Kineziterapija (fizinė terapija). Lengvo poveikio pratimai, kurie apima

užpakalinių galūnių raumenų tiesimą ir priežiūrą yra labai rekomenduojami. Tokia veikla apima

pasivaikščiojimą, bėgiojimą ir ypač plaukimą (hidroterapija). Aktyvių pratimų, tokių, kaip

šokinėjimas ar lėkštės gaudymas (frisbee), sukeliančių papildomą spaudimą į sąnarį, turėtų būti

vengiama (http://www.dogheirs.com/dogheirs/posts/2162-canine-hip-dysplasia-symptoms-

diagnosis-treatment-and-prevention\).

Priešuždegiminiai vaistai. Kortikosteroidai veiksmingai sumažina sinovijos uždegimą,

slopina fosfolipazės A aktyvumą ir mažina ciklooksigenazės bei lipoksigenazės gamybą. Taip

pat apsaugo kremzlės matricą mažinant metaloproteinazės veiklą, tačiau jie slopina chondrocitų

metabolizmą ir pakeičia matricos sudėtį mažindami proteoglikanų ir kolageno sintezę (Fossum

et al,. 2007).

1.5.2. Klubo sąnario displazijos medikamentinis gydymas

Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo - NVNU yra pagrindiniai preparatai gydant displaziją.

Šių vaistų poveikis displazijai yra tik simptominis, t.y. degeneracinius pokyčius sąnaryje

neįmanoma nei sustabdyti, nei nutraukti. Skausmo pašalinimas veda prie displazijos progresavimo

sergančių gyvūnų sąnariuose. Todėl, kiekvienas medikamentinis vaistas nuo uždegimo ir turintis

skausmo malšinimo poveikį turėtų būti naudojamas tik laikantis griežtų sąlygų ir judėjimo

apribojimų. Gydant displaziją NVNU ir kortikosteroidiniais vaistais, gydymas vertinamas pagal

18

šiuos kriterijus: veiksmingumą mažinant skausmo simptomus (šlubavimas); sąnarinės kremzlės

poveikį, šalutinio poveikio atsiradimo dažnį. Nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai,

naudojami veterinarinėmis dozėmis neviršijančiomis klinikines dozes, nedaro neigiamo poveikio

displazijos kremzlių metabolizmui. Dažniausias NVNU šalutinis poveikis yra - gastropatija, kuri

pasireiškia viduriavimu ir / ar vėmimu, kartais su kraujo priemaiša (melena, hematomezis),

hemoragijos, erozijos ir virškinamojo trakto opos. Medikamentinis displazijos gydymas turi būti

taikomas atsižvelgiant į sekančius kriterijus: sumažinti skausmo simptomus, sinovitą, ir sąnarinės

kremzlės mitybos sutrikimus ir raumenų hipotrofiją (Ягников, 2005).

1.5.3. Klubo sąnario displazijos chirurginis gydymas

Jauniklių gaktos simfizė (JPS - Juvenile Pubic Symphysiodesis surgery) - atliekama

šunims, kurie yra jaunesni nei šešių mėnesių amžiaus. Idealus JPS amžius - 4 mėnesiai. Operacijos

esmė: dalį dubens kaulų sujungti kartu, siekiant pagerinti KS stabilumą. Iš esmės, JPS turi tokį patį

poveikį kaip ir dvišalė triguba osteoektomija (TPO), išskyrus tai, kad čia atliekama tik viena

procedūra. Šuniukai prieš operaciją turi būti kastruoti, siekiant išvengti neetiško veisimo. JPS yra

mažiau invazinė ir pigesnė procedūra, negu TPO (http://www.dogheirs.com/dogheirs/posts/2162-

canine-hip-dysplasia-symptoms-diagnosis-treatment-and-prevention\).

Trivietė Dubens Osteoektomija (TPO - Triple Pelvic Osteotomy) - yra stabilizuojanti

klubo sąnario rekonstrukcija. Atliekama jauniems šunims (iki vienerių metų) su prastu šlaunikaulio

galvutės paviršiumi. Ji padeda sustabdyti išnirimą ir laisvumą , kas gali sukelti sunkų artrito

išsivystymą. Taikant TPO gydymą padaroma vieno ar dviejų mėnesių pertrauka tarp gydymo

etapų. Tai yra patikimas būdas, kuris turi atitikti tam tikrus atrankos kriterijus, kad butų

naudojamas. TPO - geriausias būdas jauniems, nuo 5 iki 18 mėnesių amžiaus šuniukams, kuris

suteikia gerą funkcinę prognozę iki 92%. http://www.dogheirs.com/dogheirs/posts/2162-canine-hip-

dysplasia-symptoms-diagnosis-treatment-and-prevention\, (Ватников, 2009).

Šlaunikaulio Galvutės Osteoektomija (FHO - Femoral Head Ostectomy ) / Klubo

sąnario pakeitimas - yra "gelbėjimo" tipo operacija, kuri atliekama suaugusiems šunims, kuriems

nepadeda konservatyvus gydymas, kenčiantiems nuo sunkaus osteoartrito. Pašalinama šlaunikaulio

galvutė ir kaklelis ir susiuvama sąnario kapsulė. Rekomenduojama, kad šuo neturėtų viršsvorio

prieš operaciją. Po operacijos reikalinga kineziterapija (masažai). Mažų ir vidutinių veislių šunys po

operacijos paprastai jaučiasi gerai ir greitai atsistato. Didelių veislių šunys turi sunkiau nuspėjamus

rezultatus, bet dažniausiai jaučiasi geriau ir patogiau

19



Klubo Sąnario Endoprotezavimas (THR - Total Hip Replacement) - apima klubaduobės

pakeitimą didelės molekulinės masės polietileno plastiku, ir galvutės pakeitimą kobalto - chromo ar

titano metalų lydiniu. Specialusis kaulų cementas naudojamas užtvirtinti implantų vietą, tačiau yra

sistemos ir be cemento arba kombinuotos sistemos, kurios taip pat yra naudojamos. Iš esmės, THR

metu sukuriamas dirbtinis klubas. Taikant šį metodą, šuo turi jau nebeaugti, dažniausiai 9 iki 12

mėnesių amžiaus. Paprastai, THR taikoma šunims, sveriantiems apie 18 kilogramų arba daugiau.

Šunims, sergantiems artritu, nesukeliančiu skausmo, THR metodas netaikomas. THR yra brangus

metodas, bet turi aukštą sėkmės rodiklį (http://www.dogheirs.com/dogheirs/posts/2162-canine-hip-

dysplasia-symptoms-diagnosis-treatment-and-prevention\). Šis metodas gali būti taikomas nuo 10

mėnesių amžiaus. Jo trūkumas yra palyginti didelės kainos ir osteomielito rizika. Prognozė - puiki

(95%) (Ватников, 2009).

Sąnario pašalinimas (artroplastika) - atliekamas, kai KS pakeitimo operacija yra pernelyg

brangi. Tai metodas, kai šlaunikaulio galvutė pašalinama paliekant raumenis, kurie veiks kaip

jungtis. Ši operacija geriausiai tinka šunims, sveriantiems mažiau kaip 20 kilogramų, ir šunims,

turintiems gerus klubo raumenis



Pektinektomija - klubo aduktoriaus operacija, geriausias pasiektas rezultatas iki 6 mėnesių

amžiaus šuniukams (Ватников, 2009).

1.6. Šunų klubo sąnario displazijos atsiradimo genetiniai veiksniai

Ne kartą buvo įrodyta, kad KSD, nepriklausomai nuo to kaip ji yra apibrėžiama, turi

poligeninį paveldimumą visose iki šiol ištirtose populiacijose (Hedhammar et al., 1979). Net jei

dalyvaujančių genų skaičius yra tiksliai nežinomas, logiška manyti, kad jie turi įtakos struktūros

įvairovei ir keičia besivystančio klubo veikimą. Genai yra atsakingi už klubaduobės paviršiaus

atitikimą šlaunikaulio galvutės formai, taip pat už šlaunikaulio galvutės silpnumą ir jos blogą

atitikimą dubens klubaduobei, ir tai taip pat gali įtakoti antrinių pokyčių atsiradimą, tokius, kaip

artrozės (http://www.fecava.org/sites/default/files/fecava_17.2_0.pdf).

Mokslininkai iš Beikerio instituto ir Kornelio koledžo (Todhunter et al., 2005) atrado sritis

šuns genome, kurios turi genus, atsakingus už displazijos išsivystimą. Šios sritys yra žinomos kaip

kiekybinių požymių lokusai. (QTL – quantitatitive trait locus). Problema yra ta, kad šios QTL

20

chromosomų sritys yra labai didelės, ir papildomai turi šimtus genų, kurie prisideda prie genų,

atsakingų už KSD vystymąsi. Tyrimo tikslas yra atskirti genus, kurie prisideda prie KSD vystymosi

nuo likusių QTL genų. Kadangi palikuonys gali paveldėti kelių kombinacijų genus, vienus gautus iš

kalės, kitus iš patino, - palankius ir nepalankius alelius, todėl savaime suprantama, kad pas du

sveikus šunis gali netikėtai gimti šuniukai su displazija (Todhunter et al., 2005).

Manoma, kad KSD gali sukelti trijų skirtingų recesyvinių porų derinys, vadinamas aa, bb ir

cc. Kiekvienas šuo neša dvi kopijas kiekvieno geno ir kiekvienam palikuoniui tenka tik vienas

genas. Šuo, kuris turi kombinaciją AaBbCc gali perduoti ABC, ABc, Abc AbC, aBC, aBc arba

abc bet kuriam šuniukui. Žalingas genas turi būti paveldėtas iš abiejų tėvų. Tai reiškia, kad motina

ir tėvas (nešiotojai), turintys bent vieną recesyvinę kopiją kiekvieno iš trijų genų, ir perduoda po

vieną iš kiekvieno geno konkrečiam šuniukui – tada šuniukas paveldės polinkį sirgti displazija.

Kiti, tos pačios vados šuniukai gali paveldėti tik po vieną iš kiekvieno geno arba vieną a ir vieną b

ir nei vieno c iš viso, arba bet kokią iš daugelio kombinacijų. Šuniukas, turintis abc rinkinį, gali

perduoti visas tris kopijas palikuonims, kurie turės displaziją, tuo atvėju, jeigu jis sukergiamas su

kitu šuniu, visų trijų recesyvinių genų nešiotoju. Šuniukas, turintis ab rinkinį, gali niekada nevesti

displastinių palikuonių, nes jis neturi c geno kopijos (jis gali gauti tik vieną kopiją iš kiekvieno

tėvo). Visi šitie genetiniai deriniai ir kiti gali atsirasti toje pačioje vadoje.

Taip pat gali būti, kad genai, kurie atsakingi už klubo sąnario displazijos pasireiškimą, yra

dominantiniai - A, B ir C. Tokiu atveju būtina tik viena kopija kiekvieno geno, ir kiekvienas iš jų

gautas tik iš vieno iš tėvų. Displastinis šuo (AaBbCc) galėtų lengvai perduoti visus tris genus

vienam ar daugiau šuniukų vadoje nepriklausomai ar kitas tėvas bus sveikas ar sergantis,

palikuoniams nepageidaujamas genas vis tiek pasireikš.

Susidaryti recesyviniams deriniams (aabbcc) tikimybė yra didesnė, kai yra taikomas

inbrydingas (giminingas veisimas). Genai perduodami šeimos linija, ir yra didesnė tikimybė juos

rasti kituose tos pačios linijos nariuose.

Keleto nepriklausomų genų (ABC) suderinimo tikimybė yra didesnė tais atvejais, kai yra

taikomas autbrydingas (negiminingas kryžminimas). Nesvarbu, kiek kartų bus įvesta į tos pačios

kilmės liniją A ir B genai, displazija nepasireikš, nebent į liniją bus įvestas C genas. Kadangi nėra

įrodytas nei vienas iš abiejų ligos perdavimo kelių, sunku rekomenduoti kokį veisimo metodą

reikėtų taikyti (http://www.bordercollie.org/health/kphips.html).

1.7. Šunų klubo sąnario displazijos atsiradimo negenetiniai veiksniai

21

Aplinkos veiksniai veikia fenotipinius KSD pasireiškimus ir gali būti skirstomi į tipus, kurie

veikia sąnarį jam besivystant, ir tuos, kurie veikia sąnarį patikrinimo metu. Pastarieji daugiau

ar mažiau turi stipresnį poveikį, kuris turėtų būti mažinamas standartizavimo tvarka.

Buvo įrodyta, kad augimo laikotarpiu šėrimo intensyvumas taip pat ir pratybų tipas (Sallander

et al, 2006) turėjo įtakos klubo sąnario būklei

(http://www.fecava.org/sites/default/files/fecava_17.2_0.pdf). Šėrimo intensyvumas - tai yra pašaro

kiekis/kalorijų sunaudojimas augimo laikotarpiu – turi įtakos augimo greičiui, o taipogi KSD

paplitimui ir laipsnio sunkumui. Ribotas kalorijų vartojimas sumažina KSD pirminių požymių

paplitimą ir sunkumą. Įrodyta, kad nei vitaminas C, nei bet kokie kiti vitaminai arba mineralinės

medžiagos neapsaugo nuo KSD. Vis dar reikia įrodymų, ar yra kiti biologiškai aktyvūs papildai,

kurie gali palankiai įtakoti KSD vystymosi sumažinimą. Tačiau, šitos naujos priemonės gali

naudingai veikti organizmą, kas neabejotinai sumažins pašaro suvartojimą


Šuns augimo greitis turi įtakos ligos pasireiškimui ir progresavimui. Tyrimai parodė, kad

sulėtinus augimo greitį pirmais gyvenimo mėnesiais galima sumažinti KSD sunkumo laipsnį ir

galbūt net išvengti ligos. Buvo padarytas tyrimas: atrinktos dvi imlios ligai šuniukų grupės, nuo

aštuonių savaičių iki dvejų metų amžiaus ir vyresni. Pirmos grupės šuniukams buvo šeriama 24

procentais mažiau pašaro, nei antros grupės šuniukams, kuriems buvo leista ėsti tiek, kiek jie

norėjo, to paties dietinio pašaro. Po dvejų metų, grupė, kurioje buvo ribojamas pašaro kiekis 46

procentais buvo mažesnis ligos pasireiškimas, negu grupėje, kur pašaro kiekis nebuvo ribojamas.

Yra pageidautina šerti šunis reguliuojant jų svorį. Tačiau šitas metodas nepakeičia ligos genetinio

polinkio sirgti, jei gyvūnas jį paveldėjo (Todhunter et al., 2005).

Mokslininkai Marc Torel Klaus ir Dieter Kammerer mano, kad šunų klubo sąnario displazija

turi savo virškinimo/hormonų etiologiją ir patogenezę, susijusią su netinkama mityba ir padidėjusia

somatotropino, trijodtironino (T3), tiroksino (T4), parathormono ir į insuliną panašaus augimo

faktoriaus IGF – I gamybą, šunų organizme. Autoriai padarė išvadas dėl šunų mitybos ir laikymo

sąlygų ir pateikė rekomendacijas dėl jų skeleto ligų prevencijos. Jų nuomone, šunų KSD yra

mitybos ir hormonų kilmės. Prasta mityba sukelia augimo hormono, skydliaukės hormonų

trijodtironino ir tiroksino, parathormono ir į insuliną panašaus augimo faktoriaus, gamybos

padidėjimą. Autoriai pateikia išsamią prastos mitybos analizę ir jos neigiamą poveikį

(http://www.naturalcanines.com/gpage1.html).

Tyrimai parodė, kad Vokietijos šiurkščiaplaukiai pointerių, anglų seterių, Airių seterių,

Gordono seterių ir labradoro retriverių šuniukų, gimusių pavasarį ir vasarą, klubo sąnario

22

displazijos sergamumas buvo mažesnis, negu šuniukų, gimusiųjų rudenį ir žiemą

(http://siriusdog.com/dysplasia-hip-dog-chd-ofa-pennhip-2.htm).

Ligos išsivystymas taip pat gali būti dažniau nustatomas ir intensyviai darbintiems šunims -

paieškos ir gelbėjimo gyvūnams, kurie dirba ant kietų paviršių ilgą laiką



1.8. Literatūros apžvalgos aptarimas

Gyvūnų atranka veisimui, atsižvelgiant į jų klubo sąnario būklę daugelyje valstybių

vykdoma privalomai nuo 1960 metų. Kai ji atliekama nuosekliai, žymiai sumažėjo klubo sąnario

displazijos paplitimas atskirose populiacijose ir net veislėse (Swensson et al., 1997). Tose šalyse,

kur dauguma įvairių veislių šunų jau yra patikrinti ir neturi displazijos, sunku toliau įtakoti ligos

paplitimo sumažinimą, taikant tik patelės ir patino fenotipinės atrankos rezultatus. Todėl,

pateikiamos rekomendacijos (Maki et al, 2004) pasinaudoti papildoma informacija apie gyvūno

giminaičius (giminystės ryšius), įskaitant jau atvestus palikuonis. Tai pat kai kuriose šalyse jau

pradėtas KS genetinis tyrimas, kuris keičia situaciją iš esmės, kadangi galima ištirti ir nustatyti

šunis (tyrimą galima atlikti ir tik ką gimusiam šuniukui), kurie yra klubo sąnario displazijos genų

nešiotojai ir jau ankstyvame amžiuje eliminuoti juos iš veisimo


2. TYRIMŲ MEDŽIAGA IR METODAI

23

2.1. Klubo sąnario displazijos tyrimo medžiaga

Duomenys apie šunų KSD ligos pasireškimą buvo surinkti UAB „Jakovo veterinarijos cen-

tras“ smulkių gyvūnų veterinarijos klinikoje. Buvo surinkti penkių metų duomenys nuo 2009 metų

iki 2013 metų. Visi tyrimai buvo atlikti gavuu gyvūnų savininkų raštišką sutikimą ir laikantys

Nacionalinių ir Europos Sąjungos teisės reikalavimų: Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laiky-

mo ir naudojimo įstatymo Nr. VIII – 500/1997

(http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=227203); ir Europos konvencijos dėl

stuburinių gyvūnų, naudojamų eksperimentiniams ir kitiems moksliniams tikslams apsaugos

(http://conventions.coe.int/treaty/en/treaties/html/123.htm).

Tyrimo objektas – 35 stambių veislių 638 šunys: Airių volfhaundas, Aliaskos malamutas,

Amerikiečių akita, Anatolijos Karabašas, Amerikiečių buldogas, Amerikiečių kokerspanielis,

Amerikiečių stafordšyro terjeras, Anglų kokerspanielis, Argentinos dogas, Auksaspalvis retriveris,

Australų aviganis, Barzdotasis kolis, Belgų aviganis Griunendalis, Belgų aviganis Malinua, Berno

zenenhundas, bludhound, bobteilas, borderterjeras, Bordo dogas, boseronas, bulmastifas,

Čekoslavakų vilkšunis, Česapyko įlankos retriveris, čiau čiau, didysis Šveicarų zenenhundas,

dobermanas, dratharas, entlebucherio zenenhundas, erdelio terjeras, garbanotas retriveris,

llgaplaukis kolis, karališkasis pudelis, Kaukazo aviganis, Korsikos šuo, labrodoro retriveris,

landsyras, leonberger, lygiaplaukis retriveris, micelšnauceris, niūfaundlendas, Pietų Rusijos

aviganis, Rytų Europos aviganis, , ryzenšnauceris, Rodezijos ridžbekas, rotveiliris, samojedas,

senbernaras, Sibiro haskis, šarpėjus, šelti, Šeltlando aviganis, Šveicarų baltasis aviganis, Tibeto

mastifas, trumpaplaukis Vengrų vižlas, Vidurinės Azijos aviganis, Vokiečių aviganis, Vokiečių

bokseris, Vokiečių dogas, Vokiečių spanielis, volfšpicas.

2.2. Klubo sąnario displazijos tyrimo metodika pagal UAB „Jakovo veterinarijos

centras“ (taisyklės sudarytos atitinkamai LKD ir FCI reikalavimams ir Митин В. Н.,

Ягников С. А., Любимов В. А. Журнал "Ветеринар". 1999. P. 7 – 9.).

Klubo sąnario tyrimo sertifikatas išduodamas dėl paveldimų sąnarių ligų. Norint atlikti

tyrimą reikalingi šie dokumentai:

1. šuns kilmės liudijimo originalas;

2. LKD arba LKD priklausančio klubo siuntimas atlikti ekspertizę;

3. gyvūno savininko sutikimas atlikti ekspertizę

2.2.1. Tyrimo atlikimo eiga

24

1. Vieną parą prieš ekspertizę gyvūnas nemaitinamas, kaulų negalima duoti 1 savaitę

prieš ekspertizės atlikimą. Ekspertizės išvakarėse, o taip pat ekspertizės dienos rytą patariama

naudoti Bisakodyl rektalines žvakutes. Žvakutė įkišama į šuns analinę angą ir 5-10 min.

prispaudžiama šuns uodega, po to gyvūnas išvedamas pasivaikščioti, tam kad galėtų tinkamai

išsituštinti.

Teisingas gyvūno paguldymas nustato rentgeno tyrimų kokybę. Kad tyrimai būtų kokybiški

ir nekomplikuotų eigos bei kokybės gyvūną patartina nešerti prieš sedaciją.

2. Klubo sąnarių rentgeno tyrimai atliekami taikant bendrąją nejautrą, kad gyvūno raumenys

atsipalaiduotų.

3. Ant padarytos nuotraukos su žymekliu užrašoma informacija: šuns mikročipo numeris,

kilmės dokumentų numeris, veislė, vardas, radiografijos atlikimo data, raidžių žymės iš kairės ir

dešinės.

2 pav. Rentgeno aparatas – skaitmenizuota 3 pav. Rentgeno aparatas

dalis (aut. A. Kliščenko) (aut. A. Kliščenko)

4 pav. Pagalbinė priemonė – papil - 5 pav. Pagalbinė priemonė – „ka -

domas svoris (aut. A. Kliščenko) rutis“ (aut. A. Kliščenko)

4. Gyvūno kūno padėties pozicijos darant rentgenografinius tyrimus:

25

I pozicija: Šuo dedamas ant specialaus stalo, ant nugaros. Gyvūno dubuo talpinamas į

rentgeno juostos centrą, kurios dydis yra 30x40 cm. Rentgeno spindulys sutelktas į šlaunikaulio

vidurį. Užpakalinės galūnės turi būti ištemptos, maksimaliai priartintos prie stalo, pasuktos į vidų, ir

išdėstytos lygiagrečiai viena kitos. Tokioje padėtyje sėdinkaulio iškilimai proektuojami į

šlaunikaulio medialinį kontūrą. Kelio girnelė turi būti ant kelio sąnario kampo viršūnės, kuri yra

intercondylar duobės centre. Jeigu galūnės yra pakankamai ištemptos, apatinis kelio girnelės kraštas

turėtų būti išsidėstęs apatinio medialinių sesamoidinių (sezamiškasis kauliukas) kauliukų krašto

lygyje. Taip pat ant nuotraukos turi matytis: juosmens slanksteliai (L 6 -7), kryžkaulis, dubuo,

šlaunikauliai, proksimalinė (artimiausias) blauzdikaulio dalis.

6 pav. Šuns kūno padėtis I pozicijoje

(http://www.dogstatus.ru/articles.php?mid=14&pmid=6&art=5).

II pozicija („Frog – leg position“ - varlės padėtis): šuo paguldomas ant nugaros, dubuo

išdėstomas rentgeno kasetės viduryje (kasetės dydis 24x30cm), rentgeno spindulys orientuojamas į

gaktikaulio kranialinį (priekinis) kraštą. Užpakalinės galūnės sulenkiamos ties kelio sąnariais,

atitraukiamos į šonus ir šiek tiek palenkiamos į priekį, taip, kad šlaunikaulio ašis su sagitaline

(strėlinė) plokštuma sudarytų 45° kampą. Kulno sąnariai nuleidžiami ant juostos krašto.

7 pav. Šuns kūno padėtis II pozicijoje

(http://www.dogstatus.ru/articles.php?mid=14&pmid=6&art=5).

III pozicija (« Faux » - profilis (lateralinė)- papildoma): naudojama siekiant nustatyti kaklo

veleno kampą ir antetorsii kampą, kai nustatyti atitinkami piakitimai I ir II pozicijose. Šuo

guldomas ant šono, ant to klubo sąnario, kuriame įtariami pakitimai. Juostos dydis 30x40 cm.

Priešinga galūnė ranka yra atitraukiama į maksimalios abdukcijos (atitraukimas) padėtį, taip, kad

tarp dubens plokštumos ir juostos plokštumos susiformuotų 60° kampas. Tiriamasis klubo sąnarys

26

turi būti išsidėstęs statmenai išilginės dubens plokštumos. Svarbu, kad didysis gumburas ir

lateralinis (šoninis, išorinis) šlaunikaulio krumplis liestų stalo paviršių. Siekiant išvengti atsitiktinės

dubens rotacijos, koja sulenkiama ties kelio sąnariu 90° kampu ir išdėstoma ant stalo paviršiaus.

Rentgeno spindulys sutelkiamas į tiriamojo sąnario šlaunikaulio galvutę. Norint įvertinti rentgeno

nuotrauką, ant jos turi būti: dubuo, acetabulum (gužduobė) acetabulum, šlaunikaulis, kelio sąnarys

ir proksimalinis blauzdikaulio trečdalis.

8 pav. Šuns kūno padėtis III pozicijoje

(http://www.dogstatus.ru/articles.php?mid=14&pmid=6&art=5)

2.2.2. Klubo sąnario displazijos parametrų diagnostinis įvertinimas

1 parametras. Norbergo kampas. Šiuolaikiniai tyrimai rodo teigiamą koreliaciją tarp

Norbergo kampo dydžio ir displazijos laipsnio. Tol, kol yra pastebimas kampo dydžio nuokrypis

nuo normos, yra manoma, kad šuo serga displazija.

2 parametras. Šlaunikaulio galvutės įkritimo į šlaunikaulio gūžduobę indeksas. Nustatomas

santykis tarp padengtos galvutės viršutiniu gūžduobės kraštu dalies (X) ir šlaunikaulio galvutės

spinduliu (Y). Normoje santykis yra 1, t. y. X = Y, arba pusė šlaunikaulio galvutės padengta

gūžduobe. Šis kriterijus apibūdina šlaunikaulio galvutės poslinkio laipsnį iš gūžduobės ir

nepriklauso nuo artefaktų.

3 parametras. Fiksavimo plokštelės gūžduobės arkos būklė. Pokyčiai - sklerozė,

rentgenogramoje apibrėžiama kaip intensyvi ryški juosta palei fiksavimo plokštelės gūžduobės arka.

Apibūdina netolygų spaudimo pasiskirstymą į gūžduobę esant apkrovai ir yra netiesioginis slapto

klubo išnirimo požymis.

4 parametras. Galvutės forma ir šlaunikaulio proksimalinės ([lot. proximus —

artimiausias]), anat. esantis arčiau kūno vidurio.) dalies architektonikos pokyčiai. Apibūdinama

kaulinių sijų būkle (pagal I, II ir III sijų sistemas). Atspindi šlaunikaulio galvutės formos pokyčius

priklausomai nuo įvairios galvutės padėties sąnaryje (nestabili padėtis, panirimas, išnirimas).

27

5 parametras. Egzostazė (tai kaulų ar kaulų ir kremzlių užaugimas, ne navikinio tipo, ant

kaulų paviršiaus) ant priekinio šlaunikaulio kaklelio paviršiaus Morgan linijos srityje (I pozicija).

Egzostazės viršutiniame ir užpakaliniame kaklelio paviršiuose (II pozicija). Yra pokyčių galvutės

perėjimo į kaklelį zonoje, t.y. ten, kur yra fiksuojama sąnario kapsulė. Šie pokyčiai atspindi

pradinius klubo sąnario displazijos požymius ir apibūdina kapsulės hiperekstenziją (pertempimas),

dėl sąnario nestabilumo.

2.2.3. Klubo sąnario displazijos laipsniai

Kliniškai ir rentgenologiškai reikia ištirti visus šunis nuo 12 - 18 mėnesių amžiaus, kurie

naudojami veisimui. Visi veisliniai patinai bei kalės, sergantys bet kokio laipsnio displazija iš

veisimo programos turi būti pašalinami. Iš veisimo šalinami tiek patys palikuonys, tiek jų tėvai –

displazijos genų nešiotojai (Kvalkauskas, 2013).

1 lentelė. Veislės, kurių veisimui reikalingas klubo sąnario displazijos tyrimas

FCI

gr.Veislės

Minimalus

amžius

Kergimui leistini displazijos

laipsniai

Ivisos veislės, išskyrus šelčius, valų

korgius, šiperkes12 mėn.

A,B,C

IČekoslovakų vilkšuniai

12 mėn.A,B,C

IIcvegšnauceriai, nykštukiniai pinčeriai,

afenpinčeriai, pinčeriai, Anglų buldogai

nereikalinga

II rotveileriai, dobermanai 12 mėn. A,B

II

mastifai, bulmastifai, Bordo dogai,

Brazilų mastifai, Pirėnų mastifai,

Ispanų mastifai, leonbergeriai, Kaukazo

aviganiai, Vidurinės Azijos aviganiai,

senbernarai, broholmeriai, Maljorkos

buldogai, tozos, Korsikos šunys,

Kanarų dogai, Anatolijos karabašai,

18 mėn.

A,B,C,D - vienam iš poros turint

laipsnį D, kito turi būti A ar B.

Kalės su A, B, C laipsnio KSD gali

būti kergiamos kitoje šalyje su

nepatikrintu patinu, jei toje šalyje

neatliekami KSD tyrimai.

1 lentelės tęsinys

FCI

gr.Veislės

Minimalus

amžius

Kergimui leistini displazijos

laipsniai

28

Pirėnų kalnų šunys, Tibeto mastifai

Kanarų dogai, Anatolijos karabašai,

Pirėnų kalnų šunys, Tibeto mastifai

II

Vokiečių dogai, Berno zenenhundai,

didieji Šveicarų zenenhundai, juodieji

Rusų terjerai

18 mėn.

A,B,C

IIniūfaundlendai

18 mėn.A,B,C - vienam iš poros turint

laipsnį C, kito turi būti A

II

landsyrai

18 mėn.

A,B,C,D ( D - tik kalėms) -

vienam iš poros turint laipsnį C

arba D kito turi būti A.

II kiti 12 mėn. A,B,C

III Erdelio terjerai 12 mėn. A,B,C

IV visos veislės nereikalinga

V

akitos, Aliaskos malamutai, čiau čiau,

samojedai, volfšpicai, Sibiro haskiai,

Amerikiečių akitos

12 mėn.

A,B,C

VI Rodezijos ridžbekai, bladhaundai 12 mėn. A,B,C

VII visos veislės 12 mėn. A,B,C

VIIIvisos veislės (spanieliams, gimusiems

po 2007 01 01)12 mėn.

A,B,C

IX didieji pudeliai 12 mėn. A,B,C

X Airių vilkogaudžiai 12 mėn. A,B,C

0Lietuvių skalikai, Amerikiečių

buldogai, Rytų Europos aviganiai12 mėn.

A,B,C

(http://www.kinologija.lt/?page_id=640)

Kai kergimui leistini laipsniai yra A, B, C, ir vieno iš poros laipsnis C, kitas turi turėti A arba

B laipsnį; kalės su A ir B laipsnio HD gali būti kergiamos kitoje šalyje su nepatikrintu patinu, jei

toje šalyje neatliekami HD tyrimai (http://www.kinologija.lt/?page_id=640).

Klubo sąnario laipsniai.

(A) - Norma;

(B) - Minimalūs pakitimai klubo sąnaryje;

(C) - Lengva klubo sąnario displazija;

29

(D) - Vidutinė klubo sąnario displazija;

(E) - Sunki klubo sąnario displazija.

A (puikiai). Šlaunikaulio galvutė tvirtai laikosi gūžduobėje, sąnario ertmė minimali. Gūžduobė

apgaubia beveik visą šlaunikaulio galvutę. Sąnarys aukščiausios kokybės: ertmė labai ankšta.

9 pav. Normalus sąnarių vystymasis (aut. J. Šengaut)

B (patenkinamai). Laipsnis skiriamas, kai KS yra minimalių pakitimų. Sąnarys platesnis nei

įvertintas A laipsniu. Šlaunikaulio galvutė šiek tiek išlindusi iš gūžduobės, sąnarys šiek tiek

nestabilus. Laisvesnė sąnario ertmė, gūžduobė patenkinamai apgaubia šlaunikaulio galvutę.

C (silpna displazija). Šlaunikaulio galvutė pastebimai neatitinka gūžduobės, sąnario ertmė

akivaizdžiai padidėjusi. Gūžduobė tik dalinai apgaubia šlaunikaulio galvutę. Artritinių pakitimų

dažniausiai dar nėra, bet tyrimai šuniui turėtų būti dar kartojami. Daugumai šunų displazija vystosi

toliau, atsiranda ankstyvų artrozės požymių. Kadangi liga yra progresuojanti, diagnozės tikslumas

priklauso nuo šuns amžiaus. Sąnarys akivaizdžiai nestabilus. Gūžduobė negili, šlaunikaulio galvutė

apgaubta tik dalinai.

10 pav. „C“ laipsnio klubo sąnario displazija (aut. J. Šengaut)

30

D (vidutinė displazija). Stiprus sąnario nestabilumas, šlaunikaulio galvutė vos atitinka negilią

gūžduobę. Sąnario ertmė labai plati. Ant šlaunikaulio galvutės ir kaklo yra antrinių artritinių

pakitimų, kaulų išaugų (osteofitas). Kartu pasireiškia ir kaulų medžiagos pakitimai (sklerozė).

Nustačius artritą, simptomai toliau tik sunkėja.

11 pav. „D“ laipsnio klubo sąnario displazija (aut. J. Šengaut)

E (sunki displazija). Sunkus sąnario nestabilumas. Šlaunikaulio galvutė vos laikosi negilioje

gūžduobėje, gali būti visai iš jos išėjusi. Daug antrinių artritinių pakitimų ties šlaunikaulio galvute ir

kakleliu, stiprūs osteofitiniai ir skleroziniai pakitimai. Negili gūžduobė vos gaubia šlaunikaulio

galvutę. Akivaizdūs artritiniai sąnario pakitimai

(http://www.offa.org/hd_grades.html).

12 pav. „E“ laipsnio klubo sąnario displazija (aut. J. Šengaut)

2.2.4. Klubo sąnario displazijos sertifikatas

31

13 pav. Klubo sąnario displazijos 14 pav. Klubo sąnario displazijos sertifikatas

sertifikatas

(http://alabajai.www2.lt/viewtopic.php?f=7&p=1449&sid=4bbdd080ec9c67602b32e1d2d92

29162), (http://www.tornado-beta.lt/nauji-diplomai-sertifikatai-dokumentai-new-year-new-

certificates/).

3. TYRIMŲ REZULTATAI

32

3.1. Šunų klubo sąnario displazijos pasireiškimas. Tyrimai atlikti UAB „Jakovo veterinarijos

centras“

„Jakovo veterinarijos centras“ klinikoje 2009 – 2013 metais buvo surinkti duomenys apie

šunų KSD pasireiškimą. Išanalizavus duomenis, nustatyta, kad 2009 – 2013 metais buvo patikrinta

638 grynaveislių šunų, iš kurių 169 (26,4%) turėjo įvairių laipsnių klubo sąnario/sąnarių displaziją.

Iš jų „B“ laipsnis nustatytas 81 (47,9%), „C“ laipsnis – 45 (26,6%), „D“ laipsnis 31 (18,3%) ir „E“

laipsnis – 12 (7,1%) šunų. Tarp šunų, kuriems buvo nustatyta klubo sąnario displazija, buvo 114

(31,5%) patelių ir 46 (26,3%) patinų.

Dažniausias KSD pasireiškimas buvo nustatytas 2010 metais. Tai sudarė 28,4% visų atvejų.

2009 metais tyrimų rezultatai buvo nežymiai mažesni – 26,6%. 2011 ir 2012 rezultatai buvo vienodi

(18,3%) ir jie ženkliai skirėsi nuo 2010 metų tyrimų rezultatų. 2013 metais užfiksuotas mažiausias

ligos pasireiškimo dažnumas (8,3%). Tai rodo, kad veisėjai atsakingai žiūri į savo augintinių

sveikatą ir remiasi veterinarijos gydytojų patarimais neveisti sergančių gyvūnų.

Šunų klubo sąnario displazijos pasireiškimai pagal metus

15 pav. Šunų klubo sąnario displazijos pasireiškimas pagal metus

3.2. Veislės įtaka šunų klubo sąnario displazijos paplitimui

0

20

40

60

80

100

120

140

160

180

200

2009 2010 2011 2012 2013

Ištirta

Nustatyta %

33

2 lentelė. Įvairių veislių šunų klubo sąnario displazijos atliktų rentgeno tyrimų rezultatai 2009

- 2013 m.

Šuns veislė Ištirta

Nustatyta klubo

sąnario displazija

n %

Aliaskos malamutas 6 1 16,7

Amerikiečių Akita 10 1 10

Amerikiečių Kokerspanielis 4 1 25

Amerikiečių Stafordšyro terjeras 3 2 66,6

Anatolijos Karabašas 2 1 50

Anglų Kokerspanielis 8 3 37,5

Argentinos Dogas 2 1 50

Auksaspalvis Retriveris 32 15 46,9

Belgų aviganis Griunendalis 6 1 16,7

Berno Zenenhundas 42 5 11,9

Bordo Dogas 3 2 66,6

Bulmastifas 11 3 27,3

Čekų vilkšunis 7 3 42,9

Čiau Čiau 38 16 42,1

Didysis Šveicarų Zenenhundas 7 1 14,3

Dobermanas 9 1 11,1

Erdelio Terjeras 6 2 33,3

Ilgaplaukis Kolis 16 2 12,5

Kaukazo aviganis 7 4 57,1

Korsikos šuo 16 8 50

Labradoras Retriveris 58 13 22,4

Landsyras 7 3 42,9

Leonberger 2 1 50

Micelšnauceris 4 1 25

Niūfaundlendas 15 5 33,3

Rytų Europos aviganis 6 3 50


34

Šuns veislė Ištirta

Nustatyta klubo

sąnario displazija

n %

Rotveileris 11 2 18,2

Samojedas 10 1 10

Senbernaras 5 1 20

Sibiro Haskis 14 1 7,1

Šarpėjus 6 1 16,7

Šveicarų baltasis Aviganis 5 1 20

Vidurinės Azijos Aviganis 38 12 31,6

Vokiečių Aviganis 116 40 34,5

Vokiečių Dogas 8 5 62,5

Iš viso 540 163 30,2

2009 - 2013 metais buvo ištirta 540 šunų, kuriems buvo įtariama klubo sąnario displazija ir

iš jų pasitvirtino 163 šunims, tai sudaro 30,2 % visų ištirtų šunų (2 lentelė ). Iš 2 lentelėje pateiktų

duomenų matome, kad dažniausiai KSD sirgo Amerikiečių stafordšyro terjerai (66,6%), Bordo

dogai (66,6 %), Kaukazo aviganiai (57,1%), Anatolijos Karabašai (50%), Korsikos šuo (50%),

leonbergeriai (50%) ir Rytų Europos aviganiai (50%). Mažiausiai sirgo - Sibiro haskiai (7,1%),

Amerikiečių akita (10%), samojedai (10%) ir dobermanai (11,1%).

3 lentelė. Įvairių veislių šunų klubo sąnario displazijos sergamumo laipsnis

Šuns veislė Tirta A% B% C% D% E%

Aliaskos malamutas 6 83,3 - 16,7 - -

Amerikiečių Kokerspanielis 4 75 25 - - -

Amerikiečių Stafordšyro terjeras 3 33,3 33,3 33,3 - -

Anatolijos Karabašas 2 50 - - - 50

Anglų Kokerspanielis 8 62,5 12,2 25 - -

Argentinos Dogas 2 50 - 50 - -

Auksaspalvis Retriveris 32 53,1 25 12,5 9,4 -

Belgų aviganis Griunendalis 6 83,3 - - 16,7 -

Berno Zenenhundas 43 88,4 - 4,7 7 -


35

Šuns veislė Tirta A% B% C% D% E%

Bordo Dogas 3 66,7 39,3 - - -

Bulmastifas 11 72,7 9,1 9,1 9,1 -

Čekų vilkšunis 7 57,1 28,6 14,3 - -

Čiau Čiau 37 59,5 21,6 8,1 10,8 -

Didysis Šveicarų Zenenhundas 7 85,7 - 14,3 - -

Dobermanas 9 88,9 11,1 - - -

Erdelio Terjeras 6 66,7 - 16,7 16,7 -

Ilgaplaukis Kolis 16 87,5 - 6,3 6,3 -

Juodasis Rusų terjeras 4 50 - 50 - -

Kaukazo aviganis 7 42,9 14,3 42,9 - -

Korsikos šuo 16 75 18,8 12,5 18,8 -

Labradoras Retriveris 58 77,6 10,3 5,2 3,4 3,4

Landsyras 7 57,1 14,3 14,3 14,3 -

Leonberger 2 50 50 - - -

Micelšnauceris 4 75 25 - - -

Niūfaundlendas 15 66,7 20 6,7 - 6,7

Rytų Europos Aviganis 6 50 50 - - -

Rotveiliris 11 81,8 - 9,1 9,1 -

Samojedas 10 90 10 - - -

Senbernaras 5 80 - 20 - -

Sibiro Haskis 14 92,9 7,1 - - -

Šarpėjus 6 83,8 - - - 16,7

Šveicarų baltasis Aviganis 7 85,7 14,3 - - -

Vidurinės Azijos Aviganis 38 68,4 10,5 7,9 10,5 2,6

Vokiečių Aviganis 116 65,5 22,4 6,9 1,7 3,5

Vokiečių Bokseris 8 37,5 25 12,5 25 -

Volfšpicas 2 50 50 - - -

Iš viso: 538 67,9% 22,8% 17,3% 11,3% 13,8%

Iš 3 lentelės duomenų matome, kad dažniausiai šunys sirgo "B" laipsnio klubo sąnario displazija -

22,8%. Veislės, linkusios dažniausiai sirgti "B" laipsnio displazija – leonbergeriai (50%), Rytų

Europos aviganiai (50%) ir volfšpicai (50%). Sunkaiusia klubo sąnario displazijos forma - "E"

36

nustatoma - 13,8% šunų, ja serga šarpėjai (16,7%), niūfaundlendai (6,7%), Vokiečių aviganiai

(3,5%), labradorai retriveriai (3,4%) ir Vidurinės Azijos aviganiai (2,6%).

3.3. Amžiaus įtaka šunų klubo sąnario displazijos pasireiškimui

4 lentelė. Įvairių veislių šunų sergamumas klubo sąnario displazija pagal šunų amžių

Šuns veislė

Amžius

12 - 18 mėn. Vyresni nei 18 mėn.

Ištirta Rasta Ištirta Rasta

n % n %

Aliaskos Malamutas 1 0 - 5 1 20

Amerikiečių Kokerspanielis 2 1 50 2 0 -

Amerikiečių Stafordšyro terjeras 1 1 100 2 1 50

Anatolijos Karabašas - - - 2 1 50

Anglų Kokerspanielis 2 1 50 6 1 16,7

Argentinos Dogas - - - 2 1 50

Auksaspalvis Retriveris 5 2 40 27 14 51,9

Belgų aviganis Griunendalis 1 0 - 5 1 20

Berno Zenenhundas 11 2 18,2 32 3 9,4

Bordo Dogas - - - 3 1 33,3

Bulmastifas 3 0 - 8 3 37,5

Čekų vilkšunis 4 2 50 3 1 33,3

Čiau Čiau 19 7 36,8 19 7 36,8

Didysis Šveicarų Zenenhundas - - - 7 1 14,3

Dobermanas 5 0 - 4 1 25

Erdelio Terjeras - - - 6 2 33,3

Ilgaplaukis Kolis 3 0 - 13 2 15,4

Juodasis Rusų terjeras 1 1 100 3 1 33,3

Kaukazo aviganis - - - 7 4 57,1

Korsikos šuo 1 1 100 15 6 40

Labradoras Retriveris 9 1 11,1 49 12 24,5

Landsyras 1 0 - 6 3 50

Leonberger - - - 2 1 50

37


Šuns veislė

Amžius

12 - 18 mėn. Vyresni nei 18 mėn.


n % n %

Micelšnauceris - - - 4 1 25

Niūfaundlendas 1 0 - 14 5 35,7

Rytų Europos Aviganis - - - 6 3 50

Rotveiliris 5 1 20 6 1 16,7

Samojedas 2 0 - 8 1 12,5

Senbernaras - - - 5 1 20

Sibiro Haskis 3 0 - 11 1 9,1

Šveicarų baltasis Aviganis 3 0 - 2 1 50

Vidurinės Azijos Aviganis 3 1 33,3 35 11 31,4

Vokiečių Aviganis 79 23 29,1 37 17 45,9

Vokiečių Bokseris 3 1 33,3 5 4 80

Volfšpicas 1 0 - 1 1 100

Iš viso 169 45 26,6 362 115 31,8

Pagal 4 lentelės duomenis matome, kad tiriant išoriškai sveikus, klinikinių patologijos

požymių neturėjusius veislinius šunis, iki 18 mėn. amžiaus, klubo sąnario displazija nustatyta

26,6%, o vyresniems kaip 18 mėn. šunims - 31,8%. Galima teigti, kad pirmi ligos pasireiškimo

požymiai išryškėja vėlesniame amžiuje.

3.4. Lyties įtaka šunų klubo sąnario displazijos pasireiškimui

5 lentelė. Įvairių veislių šunų sergamumas klubo sąnario displazija pagal šunų lytį

Šuns veislė

Lytis

Patelė Patinas


n % n %

Aliaskos Malamutas 4 - - 2 1 50

Amerikiečių Kokerspanielis 2 - - 2 1 50

38


Šuns veislė

Lytis

Patelė Patinas


n % n %

Amerikiečių Stafordšyro

terjeras2 1 50 1 1 100

Anatolijos Karabašas 2 1 50 - - -

Anglų Kokerspanielis 6 2 33,3 2 1 50

Argentinos Dogas 1 - - 1 1 100

Auksaspalvis Retriveris 21 11 52,4 11 4 36,4

Belgų aviganis Griunendalis 3 - - 3 1 33,3

Berno Zenenhundas 31 3 9,7 11 2 18,2

Bordo Dogas 3 1 33,3 - - -

Bulmastifas 7 2 28,6 4 1 25

Čekų vilkšunis 2 1 50 5 2 40

Čiau Čiau 25 11 44 13 4 30,8

Didysis Šveicarų Zenenhundas 5 1 20 2 - -

Dobermanas 5 1 20 4 - -

Erdelio Terjeras 3 1 33,3 3 1 33,3

Ilgaplaukis Kolis 8 2 25 8 - -

Juodasis Rusijos terjeras 4 2 50 - - -

Kaukazo aviganis 5 3 60 2 1 50

Korsikos šuo 11 4 36,4 5 3 60

Labradoras Retriveris 42 9 21,4 16 4 25

Landsyras 5 3 60 2 - -

Leonberger 1 - - 1 1 100

Micelšnauceris 3 1 33,3 1 - -

Niūfaundlendas 11 3 27,3 4 2 50

Rytų Europos Aviganis 5 3 60 1 - -

Rotveiliris 10 2 20 1 - -

Samojedas 4 1 25 6 - -

Senbernaras 4 2 50 1 - -

Sibiro Haskis 10 1 10 4 - -

39


Šuns veislė

Lytis

Patelė Patinas


n % n %

Šarpėjus 4 1 25 2 - -

Šveicarų baltasis Aviganis 4 1 25 3 - -

Vidurinės Azijos Aviganis 22 8 36,4 16 4 25

Vokiečių Aviganis 80 27 33,75 36 10 27,8

Vokiečių Bokseris 5 4 80 2 1 50

Volfšpicas 2 1 50 - - -

Iš viso: 362 114 31,50% 175 46 26,30%

Pagal 5 duomenis matome, kad iš patelių dažniausiai serga Vokiečių bokseriai (80%),

Kaukazo aviganiai (60%), landsyrai (60%) ir Rytų Europos aviganiai (60%), t. y. 31,5% ; iš patinų -

Amerikiečių stafordšyro terjerai (100%), Argentinos dogai (100%), leonbergeriai (100%) ir

Korsikos šuo (60%), t. y. 26,3% . Patelės sirgo dažniau negu patinai 5,2 kartus. Patelių sergamumas

sudarė trečiadalį visų tirtų šunų, o patinų - ketvirtadalį. Remiantis duomenimis, galima teigti, kad

didesnį polinkį sirgti klubo sąnario displazija turi patelės.

6 lentelė. Įvairių veislių šunų klubo sąnario displazijos sergamumo laipsnis

priklausomai nuo lyties

VeislėPatelė Patinas

Tirta A% B% C% D% E% Tirta A% B% C% D% E%

Aliaskos malamutas 4 100 - - - - 2 50 - 50 - -

Amerikiečių

Kokerspanielis

2 100 - - - - 2 50 50 - - -


terjeras2 50 50 - - - 1 - - 100 - -

Anatolijos Karabašas 2 50 - - - 50 - - - - - -

Anglų Kokerspanielis 6 66.7 - 33.3 - - 2 50 50 - - -

Argentinos Dogas 1 100 - - - - 1 - - 100 - -

Auksaspalvis Retriveris 21 47.6 28.6 9.5 14.3 - 11 63.6 18.2 18.2 - -

40




Belgų aviganis

Griunendalis

3 100 - - - - 3 66.7 - - 33.3 -

Berno Zenenhundas 32 90,6 - 6,3 3,1 - 11 81,8 - - 18,2 -

Bordo Dogas 3 66,7 33,3 - - - - - - - - -

Bulmastifas 7 71,4 - 14,3 14,3 - 4 75 25 - - -

Čekų vilkšunis 2 50 50 - - - 5 60 20 20 - -

Čiau Čiau 24 54,2 25 8,3 12,5 - 13 69,2 15,4 7,7 7,7 -

Didysis Šveicarų

Zenenhundas5 80 - 20 - - 2 100 - - - -

Dobermanas 5 80 20 - - - 4 100 - - - -

Erdelio Terjeras 3 66,7 - 33,3 - - 3 66,7 - - 33,3 -

Ilgaplaukis Kolis 8 75 - 12,5 12,5 - 8 100 - - - -

Juodasis Rusų terjeras 4 50 - 50 - - - - - - - -

Kaukazo aviganis 5 40 20 40 - - 2 50 - 50 - -

Korsikos šuo 10 60 10 10 20 - 6 33,3 33,3 16,7 16,7 -

Labradoras Retriveris 42 78,6 9,5 4,8 2,4 4,8 16 75 12,5 6,3 6,3 -

Landsyras 5 40 20 20 20 - 2 100 - - - -

Leonberger 1 100 - - - - 1 - 100 - - -

Micelšnauceris 3 66,7 33,3 - - - 1 100 - - - -

Niūfaundlendas 11 72,7 - - - 9,1 4 50 50 - - -

Rytų Europos Aviganis 5 40 60 - - - 1 100 - - - -

Rotveiliris 10 80 - 10 10 - 1 100 - - - -

Samojedas 4 75 25 - - - 6 100 - - - -

Senbernaras 4 75 - 25 - - 1 100 - - - -

Sibiro Haskis 10 90 10 - - - 4 100 - - - -

Šarpėjus 4 75 - - - 20 2 100 - - - -

Šveicarų baltasis

Aviganis

4 75 25 - - - 3 100 - - - -

Vidurinės Azijos

Aviganis

24 66,7 8,3 8,3 12,5 4,2 14 71,4 14,3 7,1 7,1 -

Vokiečių Aviganis 80 67,5 20 6,3 2,5 3,8 36 61,1 27,8 8,3 - 2,8

41


Pagal 6 lentelės duomenis, patelės dažniausiai sirgo "B" laipsnio klubo sąnario displazija

(27,9%), iš jų - Rytų Europos aviganiai (60%), Amerikiečių Stafordšyro terjerai (50%),

Čekoslavakijos vilkšuniai (50%) ir volfšpicai (50%), rečiausiai - "D" laipsnio klubo sąnario

displazija (13%), iš jų - Labrodoro retriveriai (2,4%), Vokiečių aviganiai (2,5%), ir Berno

zenenhundai (2,4%); patinai dažniausiai sirgo "C" laipsnio klubo sąnario displazija (37,8%), iš jų -

Amerikiečių stafordšyro terjerai (100%) ir Argentinos dogai (100%), rečiausiai - "E" laipsnio klubo

sąnario displazija (2,8%), iš jų - Vokiečių aviganiai (2,8%) ir volfšpicai (2,8%).

3.5. Šunų klubo sąnario displazijos tyrimų monitoringo duomenys

7 lentelė. Šunų klubo sąnario displazijos tyrimai daryti nuo 1997 iki 2002 metų ir nuo

2009 iki 2013 metų UAB "Jakovo veterinarijos centras" smulkių gyvūnų klinikoje

Šuns veislė

Ištirta

1997-

2002 m.

Nustatyta klubo

sąnario displazija

Ištirta

2009-

2013 m.

Nustatyta klubo

sąnario displazija

n % n %


terjeras3 2 66,7 3 2 66,7

Auksaspalvis Retriveris 3 1 33,3 32 15 46,9

Belgų aviganis Griunendalis 3 - - 6 1 16,7

Berno Zenenhundas 6 6 100 42 5 11,9

Čiau Čiau 2 1 50 38 16 42,1

Dobermanas 3 - - 9 1 11,1

Ilgaplaukis Kolis 3 - - 16 2 12,5

Kaukazo aviganis 2 1 50 7 4 57,1

Landsyras 2 - - 7 3 42,9

Micelšnauceris 1 - - 4 1 25



Vokiečių Bokseris 6 33,3 33,3 - 33,3 - 2 50 - 50 - -

Volfšpicas 2 50 50 - - - - - - - - -

Iš viso: 364 69,7 27,9 17,9 13 15,3 174 77,5 36,2 37,8 14,9 2,8

42


Šuns veislė

Ištirta

1997-

2002 m.

Nustatyta klubo

sąnario displazija

Ištirta

2009-

2013 m.

Nustatyta klubo sąnario

displazija

n % n %

Niūfaundlendas 2 1 50 15 5 33,3

Rotveiliris 18 9 50 11 2 18,2

Šarpėjus 2 - - 6 1 16,7

Vidurinės

Azijos

Aviganis

1 1 100 38 12 31,6

Vokiečių

Aviganis

8 5 62,5 116 40 34,5

Iš viso 59 27 45,8 350 110 31,4

7 lentelės duomenimis nuo 1997 metais darytų tyrimų sparčiai didėja tyriamų šunų skaičius

(beveik 6 kartus). Bet KDS pasireiškimo procentas ženkliai sumažėjo: 1997 – 2002 metais jis

sudarė 45,8%, o nuo 2009 iki 2013 metų darytų tyrimų sumažėjo iki 31,4%. Todėl galima daryti

prielaidą, kad yra ligos mažėjimo tendencija. 1997 – 2002 metais dažniausiai sirgo Berno

zenenhundai (100%), Vidurinės Azijos aviganiai (100%), Amerikiečių stafordšyro terjerai (66,7%)

ir Vokiečių aviganiai (62,5%). Dažniausiai sirgusių 2009 – 2013 metais darytų tyrimų veislių šunys:

Amerikiečių stafordšyro terjerai (66,7%), Kaukazo aviganiai (57,1%), auksaspalviai retriveriai

(46,9%) ir landsyrai (42,9%). Duomenys rodo, kad visai nepasikeitė Amerikiečių stafordšyro terjerų

(66,7%) sergamumo skaičius. Taip pat 1997 – 2002 metais tyrimų duomenimis ne visi šunys turėjo

ligos požymių ( pvz.: . Belgų aviganiai Griunendaliai,

dobermanai, ilgaplaukiai koliai, landsyrai, ir micelšnauceriai).

43

8 lentelė. OFA (Orthopedic foundation for animals) 1974 - 2012 m. tirtų ir „Jakovo

veterinarijos centras“ smulkių gyvūnų veterinarijos klinikoje 2009-2013 m. tirtų šunų

sergamumas klubo sąnario displazija pagal veisles

Šuns veislė

OFA duomenys„Jakovo veterinarijos centras“

duomenys

VietaTyrimų

skaičius

Serganči

ų %Vieta

Tyrimų

skaičius

Serganči

ų %

Bordo Dogas 3 431 57,3 2 3 66,7

Senbernaras 7 2124 46,8 16 5 20

Juodasis Rusų

terjeras9 499 43,3 5 4 50

Korsikos šuo 11 771 39,8 6 16 50

Argentinos Dogas 12 203 38,9 4 2 50

Amerikiečių

Stafordšyro

terjeras

23 2944 25,9 1 3 66,7

Niūfaundlendas 25 15118 25 13 15 33,3

Bulmastifas 28 5509 24,3 14 11 27,3

Rotveiliris 32 93301 20,2 17 11 18,2

Auksaspalvis

Retriveris34 133383 19,6 8 32 46,9

Čiau Čiau 37 5286 19,4 9 38 42,1

Vokiečių

Aviganis

40 105204 19 11 116 34,5

Berno

Zenenhundas58 17384 15,8 22 42 11,9

Leonberger 69 1664 14,1 7 2 50

Šarpejus 74 9572 13,3 20 6 16,7

Labradoras

Retriveris88 227013 11,7 15 58 22,4

Aliaskos

malamutas91 13808 11,4 19 6 16,7

Erdelio Terjeras 92 5887 11,4 12 6 33,3

44


Samojedas 94 15905 11 23 10 10

Anatolijos

Karabašas98 1795 10,2 3 2 50

Anglų

Kokerspanielis135 6874 5,7 10 8 37,5

Belgų aviganis

Griunendalis155 3999 2,9 18 6 16,7

Ilgaplaukis kolis 157 2909 2,8 21 16 12,5

Sibiro Haskis 163 17293 2 24 14 7,1

Pagal pasaulinės organizacijos OFA duomenis, atliktus 1974 - 2012 metais Bordo dogai,

senbernarai ir juodieji Rusų terjerai užima pirmaujančias pozicijas pagal ligos pasireiškimo

dažnumą. Pagal „Jakovo veterinarijos centras“ surinktus duomenis pirmaujančias vietas pagal ligos

vystymosi dažnumą užima Amerikiečių stafordšyro terjerai, Bordo dogai ir Anatolijos Karabašas.

Paliginus abu rezultatus matome, kad Bordo dogai užima panašias vietas ir serga dažniausiai. Pagal

2009 – 2013 metais surinktus duomenis senbernarai užima net 16 vietą, o juodieji Rusų terjerai

panašiai kaip ir 1974 – 2012 metų duomenimis pagal sergamumą užima pirmaujančias pozicijas – 5

vietą. „Jakovo veterinarijos centras“ ir OFA duomenimis rečiausiai serga Sibiro haskiai.

45

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Pirmą kartą KSD buvo nustatyta 1930 metais. Iki tol liga buvo beveik nežinoma. Tačiau, 1965

metais KSD tapo dažna liga ir buvo nustatyta 55 veislių šunims visame pasaulyje. Per tokį trumpą

laikotarpį taip pat buvo pastebėtas kitų skeleto ligų pasireiškimas ir spartus vystymasis. Jis apėmė

peties, alkūnės ir kulno displazijas, kurios vos per kelis dešimtmečius kilo iš retų arba anksčiau

neegzistavusių, o dabar yra smarkiai paplitusios. Akivaizdu, kad liga egzistavo ir daug anksčiau,

tačiau nepasireikšdavo klinikiniai požymiai, arba ji tiesiog nebuvo pastebėta iki 1930 metų.

(http://www.naturalcanines.com/gpage1.html)

Tyrimas, demonstruojantis šunų KSD poligeninius ir daugiaveiksnius aspektus yra atliktas 1991

metais Vokietijoje didelėje Vokiečių aviganių populiacijoje. Buvo ištirti 10.595 šunys. Šiuo tyrimu

buvo kiekybiškai įvertinti aplinkos ir genetinių veiksnių poveikis KSD dažnių pasireiškimui. Šunys

tyrimui buvo atrinkti pagal sekančius kintamuosius - nepriklausomų atsitiktinių dydžių kriterijus:

amžius, gimimo metai, sezonas, vados dydis, rentgeno tyrimų procentas kiekvienoje vadoje ir lyčių

santykis vadoje; ir pagal fiksuotus nepriklausomus kintamuosius: patinai ir patelės. Keli linijiniai ir

nelinijiniai regresijos metodai parodė, kad patinas, patelė, lytis ir amžius, darant rentgeno

nuotraukas, statistiškai reikšmingai įtakoja KSD pasireiškimą. (Cargill et al., 2011). Mūsų tyrimų

duomenys koreliuoja su gautais Vokietijos mokslininkų duomenimis – lytis ir amžius taip pat turi

didelę įtaką KSD vystymuisi. Pagal darytus tyrimus patelės daug dažniau serga KSD ne patinai, net

5,2 kartus. Tai gali priklausyti nuo genetiškai nulemtų patelių anatominės struktūros ypatumų.

Amžius taip pat turi didelę reikšme KSD pasireiškimui. Nustatyta, kad vyresni nei 18 mėnesių

amžiaus šunys serga dažniau nei iki 18 mėnesių amžiaus. Todėl galima teigti, kad ligai, nors ir

genetiškai deteriminuoja, reikia laiko, kad fenotipiškai pilnai pasireikštų.

Panašius tyrimus atliko ir kitų šalių mokslininkai. Švedijoje 2000 metais buvo ištirti 68 200

šunų dėl displazijos pasireiškimo dažnumo. Iš 10000 tirtų rotveilerių sirgo 32%, Berno aviganių -

25%, žemiausias sirgusiųjų procentas buvo bokserių - 6% (Kvalkauskas, 2013). Prancūzijoje atlikti

tyrimai parodė, kad dažniausiai sirgo gordono seterių (40%), briarų (28%) ir ryzenšnaucerių (26%)

veislių šunys (Kvalkauskas, 2013). Mūsų tyrimų duomenimis dažniausiai liga buvo nustatyta

Amerikiečių stafordšyro terjerų (66,6%), Bordo dogų (66,6%), Kaukazo aviganių (57,1%),

Anatolijos Karabašų (50%), Korsikos šunų (50%), leonbergerių (50%) ir Rytų Europos aviganių

(50%) veislių šunims. Galima daryti prielaida, kad vis dėlto dažniausiai KSD serga stambių ir

gigantinių veislių šunys. Kai kurios veislės dėl savo genetinių ypatumų yra labiau imlios klubo

silpnumui ir turi didesnę riziką susirgti KSD, tokios, kaip: Vokiečių aviganiai, Auksaspalviai

retriveriai, labradoro retriveriai, rotveileriai, dogai ir senbernarai.


46

treatment-and-prevention\). Mišrios veislės taip pat serga klubo sąnario displazija. Serga ir mažų

(žaislinių) veislių šunys, bet žymiai rečiau. Didelių veislių šunys, kurie gana retai serga klubo

sąnario displazija yra šitie: borzoi, dobermanai, dogai, kurtai, Airių volfhaundai ir Sibiro haskiai

(Todhunter et al., 2005). Mūsų tyrimų duomenys koreliuoja su gautais kitų mokslininkų

duomenimis - rečiausiai liga pasireiškė Sibiro haskių (7,1%), Amerikiečių akitų (10%), samojedų

(10%) ir dobermanų (11,1%) veislių šunims.

Pagal pasaulinės organizacijos OFA duomenis, atliktus 1974 - 2012 metais Bordo dogai,


dažnumą. Pagal „Jakovo veterinarijos centre“ surinktus duomenis pirmaujančias vietas pagal ligos

vystymosi dažnumą užima Amerikiečių stafordšyro terjerai, Bordo dogai ir Anatolijos Karabašas.

Palyginus abu rezultatus matome, kad Bordo dogai užima panašias vietas ir serga dažniausiai.

Pagal 2009 – 2013 metais surinktus duomenis „Jakovo veterinarijos centre“ senbernarai užima net

16 vietą, o juodieji Rusų terjerai panašiai kaip ir 1974 – 2012 metų duomenimis pagal sergamumą

užima pirmaujančias pozicijas – 5 vietą. „Jakovo veterinarijos centras“ ir OFA duomenimis

rečiausiai serga Sibiro haskiai.

Šunų veisimas turi būti vykdomas atsižvelgiant į šunų sveikatingumą, o ne tik į žmogaus

poreikius bei norus. Norint užtikrinti klubo sąnario paveldimos ligos sumažėjimą, būtina remtis

mokslininkų atliktais tyrimais ir pateiktomis išvadomis. Yra nuomonių, kad tikrai geras šuo turi

būti naudojamas bet kokiu atveju, ir problema susitvarkys vėlesnėse kartose. Būtent, tikrai geras šuo

su tikrai blogais klubų sąnariais, yra didžiausias pavojus. Jeigu jis atveda aukščiausios kokybės

šuniukus ir jo genai patenka į genealogiją bei pagrindines kraujo linijas, jo displastiniai genai paplis

po visą veislę. Anksčiau ar vėliau jo palikuonys bus veisiami tarpusavyje ir liga pasireikš

fenotipiškai (http://www.bordercollie.org/health/kphips.html).

Nors aplinkos poveikis, įskaitant dietas ir mankštas, gali atlikti svarbų vaidmenį mažinant

arba sustabdant klinikinių požymių ir simptomų pasireiškimą, displazija lieka genetiškai plintanti

liga Tai gi, jeigu tėvai turi KSD, tai palikuonių rizika susirgti šia liga yra labai didelė. Naudojant

selekcinį veisimą, galima žymiai sumažinti KSD susirgimų skaičių. Bet, deja, visai panaikinti ligos

pasireiškimo selektyvus veisimas negali. Kitaip tariant, jei veisiami displazija sergantys šunys,

labai tikėtina, kad liga gali pasireikšti ir palikuonims, tačiau nebūtinai to paties laipsnio. Jei bus

veisiami nedisplastiški šunys, tokie šunys vis dėlto gali būti ligos nešiotojai ir liga greičiausiai

pasireikš vėlesnėms kartoms. Štai kodėl gali būti sudėtinga panaikinti ligą veislėje ar konkrečioje

rūšies linijoje. Todėl ypatingai svarbūs yra šunų genetiniai tyrimai, kurie leidžia diagnozuoti ne tik

sergančius klubo sąnario displazija šunis bet ir šią ligą sukeliančių genų nešiotojus ir nenaudoti juos

veisimui. (Beale, 2004). Reikia tikėtis, kad „Bioiberica Veterinaria“ sukurtas testas „Dysgenas“ bus

47

pradėtas naudoti ne tik mokslo tikslais bet ir praktikoje ir ženkliai pagerins šios dažnos ir sunkios

šunų ligos prevenciją.Tik griežta genetinė atranka sumažina sergamumą (Leppanen et al., 2000).

48

5. IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS

5.1. Išvados

1. 2009 - 2013 metais buvo ištirta 638 šunų, iš kurių 169 nustatyta KDS, tai sudaro 26,5 %

visų ištirtų šunų. Lyginant penkių metų duomenis 2013 metais užfiksuotas mažiausias ligos

pasireiškimo dažnumas (8,3%). Tai rodo, kad veisėjai atsakingai žiūri į savo augintinių

sveikatą ir remiasi veterinarijos gydytojų patarimais neveisti sergančių gyvūnų.

2. Dažniausiai KDS sirgo Amerikiečių stafordšyro terjerai (66,6%), Bordo dogai (66,6 %),

Kaukazo aviganiai (57,1%), Anatolijos Karabašai (50%), Korsikos šuo (50%),

Leonbergeriai (50%) ir Rytų Europos aviganiai (50%). Rečiausiai sirgo - Sibiro haskiai

(7,1%), Amerikiečių akita (10%), samojedai (10%) ir dobermanai (11,1%).

3. Ištyrus 538, „A“ laipsnis nustatytas 67,9%, ,,B“ laipsnis nustatytas 22,8%, „C“ laipsnis –

17,3%, „D“ laipsnis 11,3% ir „E“ laipsnis – 13,8% šunų.

4. Tarp šunų, kuriems buvo nustatyta klubo sąnario displazija, buvo 31,5% kalių ir 26,3%

šunų. Remiantis duomenimis, galima teigti, kad didesnį polinkį sirgti klubo sąnario

displazija turi patelės.

5. Iki 18 mėn. amžiaus, klubo sąnario displazija nustatyta 26,6%, o vyresniems kaip 18 mėn.

šunims - 31,8%. Galima teigti, kad pirmi ligos pasireiškimo požymiai išryškėja vėlesniame

amžiuje.

6. Pagal pasaulinės organizacijos OFA duomenis, atliktus 1974 - 2012 metais Bordo dogai,


dažnumą. Pagal „Jakovo veterinarijos centras“ surinktus duomenis pirmaujančias vietas

pagal ligos vystymosi dažnumą užima Amerikiečių stafordšyro terjerai, Bordo dogai ir

Anatolijos Karabašas. Palyginus abu rezultatus matome, kad Bordo dogai užima panašias

vietas ir serga dažniausiai.

7. „Jakovo veterinarijos centras“ ir OFA duomenimis rečiausiai KSD serga Sibiro haskiai.

5.2. Rekomendacijos

Nors aplinkos poveikis, įskaitant dietas ir mankštas, gali atlikti svarbų vaidmenį mažinant arba

sustabdant klinikinių požymių ir simptomų pasireiškimą, displazija lieka genetiškai plintanti liga.

Tik griežta genetinė atranka sumažina sergamumą. Tuo pačiu, turi įtokos normalus šuniukų kūno

sudėjimas, kurie reguliariai atlieka pratimus, ir reikia vengti veisti gyvūnus iš vados, kurie turi KSD

49

požymių. Tikėtina, kad net normalus pratimų lygis gali padidinti KSD fenotipo išraišką genetiškai

linkusių susirgti šunų.

Jei KSD nustatyta nors vienam iš šuniukų, toks gyvūnas brokuojamas ir tolimesniam

veisimui neturi būti naudojamas.

Norint užtikrinti, kad kuo mažesnis procentas šuniukų gimtų su KSD, būtina prieš kergima

tikrinti abu tėvus ir brokuoti netinkamus veisimui.

Laikyti LKD (Lietuvos kinologų draugija) reikalavimų ir patarymų dėl šunų klubo sčąnario

displazijos tyrimų ir šunų veisimo.

50

6. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Kvalkauskas J. Šunų klubo ir alkūnės sąnarių displazija. 2013.

2. Rančelis V. Genetika. Lietuvos mokslų akademijos leidykla. Vilnius. 2000. P. 10 – 11

3. Beale, BS. Use of nutraceuticals and chondroprotectants in osteoarthritic dogs and cats. Vet-

erinary Clincis of North America Small Animal Practice: Nutraceuticals and other Biologic

Therapies. Philadelphia. 2004. P. 271-289.

4. Brinker, Piermattei D. L., Flo G. L., DeCamp C. E. Handbook of small animal orthopedics

and fracture repair. Fuorth edition. 2006. P. 486.

5. Cargill J. C., Thorpe-Vargas S. Canine hip dysplasia part II – causative factors of canine hip

dyspalasia. 2011.

6. Cordula Poulsen Nautrup, Tobias R. Edited by Cartee R. E. An atlas and textbook of diag-

nostic ultrasonography of the dog and cat. 2007. P. 1143 – 1144, 1147, 1150.

7. Fossum T. W., Hedlund C. S., Johnson A. N., Schulz K. S., Howard B. Seim, III, Willard

M. D., Bahr A., Carrol G. L. Small animal surgery. Third edition. 2007. P. 1143 – 1144,

1147, 1150.

8. Foster, Smith. Hip dysplasiain dogs: diagnosis, treatment, and prevention. Veterinary and

aquatic services department.

9. Hedhammar A., Olsson S. E., Andersson S. A., Persson L., Pettersson L., Olausson A.,

Sundgren P. E. Canine hip dysplasia: study of heritability in 401 litters of German Shepherd

dogs. 1979.

10. Kealy K. J., McAllister H., Graham J. P. Diagnostic radiology and ultrasonography of the

dog and cat. Fifth edition. 2011. P. 360.

11. Leppane M., Maki K., Juga J., Saloniemi H. Factors affecting hip dysplasia in German

shepherd dogs in Finland: efficacy of the current improvement programme. 2000. P. 19 –

23.

12. Maki K., Janss L. L., Groen A. F., Liinamo A. E., Ojala M. An indication of major genes af-

fecting hip and elbow dysplasia in four Finnish dog populations. 2004.

13. Malm S., Strandeberg E., Danell B., Audell L., Swenson L., Hedhammar A. Impact of seda-

tion method on the diagnosis of hip and elbow dysplasia in Swedish dogs. 2006.

14. Sallander M., Hedhammar A., Trogen M. Diet, exercise and weight as risk factors in Hip

Dysplasia and Elbow Arthrosis in Labrador Retrievers.

51

15. Swenson L., Audell L., Hedhammar A. Prevalence and inheritance of and selection for hip

dysplasia in seven breeds of dogs in Sweden and benefi t: cost analysis of a screening and

control program. 1997.

16. Todhunter R. J., Mateescu R., Lust G., Burton-Wurster N. I., Dykes N. L., Bliss S. P., Wil-

liams A. J., Vernier-Singer M., Corey E., Harjes C., Quaas R. L., Zhang Z., Gilbert R.

O.,Volkman D., Casella G., Wu R., Acland G. M. Quantitative trait loci for hip dysplasia in

a cross-breed canine pedigree. 2005. P. 720.

17. Wood J. L., Lakhani K. H. Effect of month of birth on hip dysplasia in labrador retrievers

and Gordon setters. 2003. P. 69-72.

18. Wood J. L., Lakhani K. H. Hip dysplasia in labrador retrievers: the effects of age at scoring.

2003. P. 37-40.

19. Ватников Ю. А. Дисплазия тазобедренных суставов собак. 2009.

20. Митин В. Н., Ягников С. А., Любимов В. А. Журнал "Ветеринар". 1999. P. 7 – 9.

21. Филиппов Ю.И. Kафедра ветеринарной хирургии ФГБОУ ВПО «Московская

государственная академия ветеринарной медицины и биотехнологии имени К.И.

Скрябина». Москва. 2013.

22. Ягникова С. А. Дисплазия тазобедренных суставов у собак. Диагностика и лечение

(ТБС). Санкт-Петербург. 2005.

23. http://www.peteducation.com/article.cfm?c=2+2084&aid=444: prieiga per internetą 2013 m.

sausio 19 d.

24. http://www.dogheirs.com/dogheirs/posts/2162-canine-hip-dysplasia-symptoms-diagnosis-

treatment-and-prevention\: prieiga per internetą 2013 m. vasario 7 d.

25. http://www.bioiberica.com/News/Pets/V222/S1/Bioiberica_develops_the_first_DNA_test_t

o_determine_genetic_predisposition_to_hip_dysplasia_in_dogs.html: prieiga per internetą

2013 m. vasario 10 d.

26. http://dogcity.ru/vet_i_uhod/podrobnee/vet/displazia/: prieiga per internetą 2013 m. vasario

19 d.

27. http://www.fecava.org/sites/default/files/fecava_17.2_0.pdf: prieiga per internetą 2013 m.

kovo 7 d.

28. http://www.bordercollie.org/health/kphips.html: prieiga per internetą 2013 m. kovo 11 d.

29. http://siriusdog.com/dysplasia-hip-dog-chd-ofa-pennhip-2.htm: prieiga per internetą 2013 m.

kovo 27 d.

30. http://www.kinologija.lt/?page_id=640: prieiga per internetą 2013 m. balandžio 17 d.

52

31. http://www.dogstatus.ru/articles.php?mid=14&pmid=6&art=5: prieiga per internetą 2013 m.

balandžio 18 d.

32. http://www.naturalcanines.com/gpage1.html: prieiga per internetą 2013 m. balandžio 29 d.

33. http://www.offa.org/hd_grades.html: prieiga per internetą 2013 m. gegužės 14 d.

34. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=227203: prieiga per internetą 2013

m. rugsėjo 12 d.

35. http://conventions.coe.int/treaty/en/treaties/html/123.htm: prieiga per internetą 2013 m.

spalio 15 d.

36. http://www.vetmed.lt/index.php/lt/: prieiga per internetą 2013 m. spalio 22 d.

37. http://www.vetmed.lt/index.php/lt/veisejams/sunuveisejasmeniun/hd-ed-displazijos-

ekspertizes.html: prieiga per internetą 2013 m. lapkričio 3 d.

38. http://alabajai.www2.lt/viewtopic.php?f=7&p=1449&sid=4bbdd080ec9c67602b32e1d2d922

9162: prieiga per internetą 2013 m. lapkričio 13 d.

39. http://www.tornado-beta.lt/nauji-diplomai-sertifikatai-dokumentai-new-year-new-

certificates/: prieiga per internetą 2013 m. gruodžio 6 d.

53

7. PADĖKOS

Norėčiau nuoširdžiai padėkoti savo darbo vadovei prof. dr. Ilonai Miceikienei už sutiktą

informaciją, pagalbą, patarimus ir konsultaciją, ir kantrybę ruošiant darbą ir atliekant tyrimus.

Tai pat dėkoju UAB "Jakovo veterinarijos centras" įmonės vadovui Jakovui Šengaut už

suteiktą galimybę ir geranoriškumą surinkti duomenis apie šunų klubo sąnario displazijos paplitimą

Lietuvoje, už patarimus, konsultaciją ir pagalbą ruošiant darbą.

Documents

VETERINARIJOS AKADEMIJA VETERINARIJOS FAKULTETAS