LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO

VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Edita Naktinytė

ŠUNŲ ODOS HISTIOCITOMA

CANINE CUTANEOUS HISTIOCYTOMA

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovė: Doc. dr. Nomeda Juodţiukynienė

Kaunas, 2016

2

DARBAS ATLIKTAS UŢKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų odos histiocitoma“.

1. Yra atliktas mano paties (pačios).

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir uţsienyje.

3. Nenaudojau šaltiniu, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visa naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBE UŢ LIETUVIU KALBOS

TAISYKLINGUMA ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo(-os) vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai

1)

2)

(Vardas, Pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus) vardas, pavardė) (parašas)

3

TURINYS

SANTRAUKA .................................................................................................................................... 4

SUMMARY ........................................................................................................................................ 5

SANTRUMPOS .................................................................................................................................. 6

ĮVADAS .............................................................................................................................................. 7

1. LITERATŪROS APŢVALGA ....................................................................................................... 8

1.1. Histiocitai .............................................................................................................................. 8

1.2. Histiocitiniai sutrikimai ........................................................................................................ 9

1.2.1. Histiocitinės sarkomos kompleksas ................................................................................. 10

1.2.2. Reaktyvios histiocitozės ................................................................................................... 11

1.3. Šunų odos histiocitoma ....................................................................................................... 14

1.3.1. Etiologija .......................................................................................................................... 14

1.3.2. Formavimasis ................................................................................................................... 14

1.3.3. Pasireiškimas .................................................................................................................... 14

1.3.4. Patomorfologija ................................................................................................................ 15

1.3.5. Histologija ir citologija..................................................................................................... 16

1.3.6. Poveikis gyvūnui .............................................................................................................. 17

1.3.7. Regresija ........................................................................................................................... 17

1.3.8. Odos histiocitomos pasireiškimas kitose gyvūnų rūšyse ................................................. 18

1.4. Šunų odos histiocitomos diferenciacija .............................................................................. 18

1.4.1. Uţkrečiamasis šunų lyties organų navikas ....................................................................... 19

1.4.2. Limfoma ...................................................................................................................... 20

1.4.3. Mastocitoma ..................................................................................................................... 21

1.4.4. Plazmocitoma ................................................................................................................... 22

2.TYRIMO METODIKA IR MEDŢIAGOS .................................................................................... 24

3.TYRIMŲ REZULTATAI .............................................................................................................. 26

4. REZULTATŲ APTARIMAS ....................................................................................................... 37

5. IŠVADOS ...................................................................................................................................... 40

6. LITERATŪROS SĄRAŠAS ......................................................................................................... 41

4

SANTRAUKA Šunų odos histiocitoma

Edita Naktinytė

Magistro baigiamasis darbas

Tikslas: įvertinti šunų odos histiocitomų histopatologinius ir epidemiologinius ypatumus.

Uţdaviniai: įvertinti, kiek onkologinių susirgimų pasireiškė šunims 2010 – 2015m., kokia šių

navikinių darinių dalis pasireiškė odoje ir kokia procentinė dalis priklausė odos histiocitomoms.

Įvertinti odos histiocitomų histologinius ypatumus, lyties, amţiaus ir veislės priklausomybę šio

susirgimo pasireiškimui.

Metodai: analizuojami LSMU Veterinarijos akademijos Patologijos centre archyvuoti šunų

organų histologiniai mėginiai 2010 – 2015 metais ir praktikos metu veterinarijos klinikoje, UAB

„Ernista“, surinkti šunų odos mėginiai. Sudaryti statistiniai modeliai ir įvertinta lyties, veislės ir

amţiaus priklausomybė odos histiocitomų pasireiškimams, regresijos laipsnis.

Tyrimo rezultatai: Iš nagrinėtų 150 šunims atliktų navikinių darinių histologinių tyrimų

duomenų, odos histiocitomos nustatytos 12 proc. tirtų gyvūnų. Odoje histiocitomos sudaro 21,43

proc.. Nustatyta, jog 18 odos histiocitomų atvejų 11 pasireiškė patelėms, 7 – patinams. Vidutinis

šunų amţius odos histiocitomos pasireiškimui buvo 3,31 metai. Patelių vidutinis amţius– 3,02 m.,

patinų – 3,79m. Odos histiocitoma pasireiškė bokserių, Maltos bišonų, Stafordšyro terjerų,

amerikiečių bulterjerų, Dţeko Raselo terjerų, Sibiro haskių, Leiklendo terjerų, šnaucerių veislėse.

Šnauceriams (n=3), prancūzų buldogams (n=2), rotveileriams (n=2) ir Vakarų Škotijos baltiesiems

terjerams (n=2) susirgimas pasitaiko daţniau. Susirgimas būdingas ir neveisliniams gyvūnams.

33,33 proc. tirtų mėginių limfocitų koncentracija - 0. Navikai paimti pirmojoje regresijos stadijoje –

27,78 proc., antrosios – 16,67 proc. Paskutiniosios stadijos, kuomet naviko didţiąją dalį sudaro

limfocitai – 22,22 proc..

Išvados: Odos histiocitomos pasireiškė 12 proc. tirtų šunų ir sudarė 21,43 proc. visų odoje

pasireiškiančių navikų atvejų. Daugiausia odos histiocitoma pasireiškė iki 3 metų amţiaus

gyvūnams. Patelėms navikas pasireiškė daţniau ir ankstyvesniame amţiuje nei patinams. Navikas

daţniausiai buvo aptiktas šnaucerių veislės šunims. Daugiausia mėginiuose fiksuotas regresijos

nebuvimas.

Raktaţodţiai: šuo, odos histiocitoma, histiocitinių ląstelių proliferacinės būklės, apvaliųjų

ląstelių navikai.

5

SUMMARY Canine cutaneous histiocytoma

Edita Naktinyte

Master„s Thesis

Aims: assess histopathological and epidemiological features of canine cutaneous

histiocytoma.

Tasks: assess oncologic diseases occurrence in dogs in 2010 – 2015 years. Assess how many

oncological diseases were located in a skin and what percentage was canine cutaneous

histiocytoma. Assess canine cutaneous histiocytoma histological features, sex, age and breed

predisposition for this disease.

Methods: Analyzed archives of LUHS Veterinary academy Pathology center of 2010 -2015

years and collected canine skin tumours in practice in veterinary clinic “Ernista”. Statistic models

were made and sex, breed and age predisposition was calculated, the regression of canine cutaneous

histiocytoma was assessed.

Results: Canine cutaneous histiocytoma occurred in 12 % of 150 examined histological

specimens data of tumour formations in dogs. 84 (56%) tumours occured in the skin in which

cutaneous histiocytoma consisted of 21,43%. Cutaneous histiocytoma consisted 47.37 % of all

occurred round cell tumours. Out of 18 cutaneous histiocytomas, 11 occurred in females, 7 in

males. Average age for cutanous histiocytoma occurance – 3,31 years. Average age for females –

3,02, for males – 3,79 years. In research the cutaneous histiocytoma occurred in Boxer, Maltese,

Staffordshire terrier, American bull terrier, Jack Russell terrier, Siberian Husky, Lakeland Terrier

only once. Schnauzers (n=3), French bulldogs (n=2), Rottweiler (n=2), West Highland White

Terriers (n=2). Tumour also occurred in one mongrel. In study, 33.33% of cutaneous histiocytomas

were without signs of regression (concentration of lymphocytes – 0), with a little lymphocytes

concentration (+) – 27.78%, with bigger lymphocytes concentration (++) – 16.67%, when

lymphocytes dominate in tumour –22.22%.

Conclusions: Cutaneous histiocytoma contained 12% of all tumours found in canine

organisms and 21,43% of tumours of the skin. Most commonly tumour occured till 3 years of age.

Females were more commonly affected than males, moreover tumour occured in earlier age in

females than males. The mostly affected dog breed was Schnauzers. Most part of researched

cutaneous histiocytomas were without signs of regression.

Key words: Dog, cutaneous histiocytoma, histiocytic diseases, round cell tumours.

6

SANTRUMPOS

MFS – Mononuklearinių fagocitų sistema

CD34+ – pirminės kaulų čiulpų ląstelės

LHS – lokalizuota histiocitinė sarkoma

IHS – išplitusi histiocitinė sarkoma

LCH – Langerhanso ląstelių histiocitozė

FLT3 – tirozino kinazės ligandas,

GM-CSF – ganuliocitų-makrofagų kolonijas stimuliuojantis faktorius

TNF-α; – alfa navikų nekrozės faktorius

IL-2 – interleukinas 2

IL-4 – interleukinas 4

IFN – γ – interferonas gama

TGF-β – transformuojantis augimo faktorius beta

MHC – Pagrindinis Audinių suderinamumo kompleksas ( ang. Major Histocompatibility Complex)

MLR – mišri leukocitų reakcija

Pav. – paveikslėlis.

7

ĮVADAS

Vystantis pramonei ir tobulėjant technologijoms, aplinkoje padidėjo organizmui kenksmingų

medţiagų kiekis, ţalingai veikiantis ne tik ţmones, bet ir gyvūnus, be išimties ir šunis, gyvenančius

tiek kaimo ir tiek miesto sąlygomis. Gyvūnai kiekvieną dieną kontaktuoja su šiomis medţiagomis.

Oda yra didţiausias šuns kūno organas, sudarantis apsauginį barjerą nuo aplinkos ţalingo

poveikio, reguliuojantis šilumos atidavimą iš organizmo bei suteikiantis gyvūnui galimybę jausti

aplinkoje vykstančius pokyčius, pavyzdţiui, temperatūros svyravimus. Priklausomai nuo veislės ir

amţiaus, oda gali sudaryti 12-24% šuns kūno masės.

Oda yra nuolatos veikiama įvairių biologinių, cheminių ir fizinių veiksnių, todėl joje daţnai

vystosi navikiniai ir nenavikiniai proliferaciniai procesai. Odos navikai yra daţniausiai

diagnozuojami dariniai veterinarinėje medicinoje. Tam įtakos gali tūrėti ir lengva susidariusių

navikų diagnostika (1). Šie dariniai yra įvairūs piktybiniai ir gerybiniai susirgimai,

besiformuojantys iš įvairaus tipo ląstelių.

Jungtinėje Karalystėje vykdyto tiriamojo darbo metu buvo nustatyta, jog oda ir minkštieji

audiniai yra daţniausiai navikų (tiek piktybinių, tiek gerybinių) paţeidţiamos organizmo struktūros

su 1427 pasireiškimo atvejais tenkančiais 100 000 gyvūnų kiekvienais metais (2). Be odos ir

minkštųjų audinių, daţnai paţeidţiamos pieno liaukos, šalinimo sistemos organai, limfoidiniai

audiniai, endokrininė sistema, virškinamasis traktas, burna ir ryklė (2).

To paties tyrimo metu nustatyta, jog šunų odos histiocitoma buvo daţniausiai šunims

pasireiškiantis navikas su 337 susirgimais pasireiškiančiais 100 000 gyvūnų kasmet (2).

Šunų odos histiocitoma yra gerybinis navikas, tačiau, dėl savo panašumo į kitus linkusius

piktybėti procesus, turi būti tinkamai diferencijuojama.

Tyrimo objektas: šunų odos histiocitomos.

Darbo tikslas: įvertinti šunų odos histiocitomų histopatologinius ir epidemiologinius

ypatumus.

Uţdaviniai:

1. Įvertinti, kiek onkologinių susirgimų pasireiškė šunims 2010 – 2015 metais, kokia dalis navikinių

darinių pasireiškė odoje ir kokia procentinė dalis priklausė odos histiocitomoms.

2. Įvertinti odos histiocitomų histologinius ypatumus.

3. Įvertinti šio susirgimo pasireiškimo daţnumą priklausomai nuo šuns lyties, amţiaus, veislės.

8

1. LITERATŪROS APŢVALGA

1.1. Histiocitai

Ląstelių sistema, XX amţiaus pradţioje Ludviko Asčovo (ang. Ludwig Aschoff) pavadinta

retikuloendoteline sistema, vėliau įgavo mononuklearinių fagocitų sistemos vardą (MFS). MFS yra

ląstelių sistema, kurios pagrindinė funkcija – organizme esančių svetimkūnių fagocitozė ir antigeno

pristatymas limfocitams (1).

Pagrindinės MFS ląstelės, mononukleariniai fagocitai ar histiocitai, atstovauja grupę

anatomiškai ir funkciškai skirtingų ląstelių (1). Šiuo metu histiocitais yra vadinamos dendritinės ir

makrofaginės ląstelės (2). Ląstelės vystosi iš kaulų čiulpuose esančių CD34+ kamieninių ląstelių

pirmtakų. Veikiamos įvairių citokinų ir augimo faktorių (FLT3, GM-CSF, kamieninių ląstelių

faktoriai, TNF-α, IL-4 ir TGF-β), kaulų čiulpų ląstelės diferencijuoja į ląsteles, priklausančias

makrofagų arba dendritinių ląstelių tipui (2). Šių ląstelių klasifikacija remiasi (i) fagocitozės ir

antigeno pernešimo galimybėmis, (ii) morfologiniais ir ultrastruktūriniais poţymiais, (iii) bendrų

fermentų ekspresija, (iv) bendrais ląstelės paviršiaus antigenais ir (v) bendrais reguliaciniais

citokinais ir transkripcijos faktorių tinklu (3, 4, 5, 6, 7).

Palikę kaulų čiulpus, dendritinės ląstelės ir makrofagai yra kraujo išnešiojami į įvairias

organizmo vietas (8). Krauju keliaujančios ląstelės yra vadinamos monocitais. Geriausiai šunų

organizme diferencijuojamos dendritinės ląstelės, kurios yra randamos odoje, Langerhanso ląstelių

ir odos dendritinių ląstelių (ţarnyno dendritinių ląstelių tipas) pavidalu (3).

Makrofagai yra paplitę visame kūne, didelė jų koncentracija randama gleivinėse ir kitose,

potencialiose patogeninių mikroorganizmų patekimo vietose. Makrofagai yra įgimto ir įgyto

imuniteto dalis, pasiţymintys pašalinių mikroorganizmų fagocitoze ir uţdegiminių citokinų

išskyrimu, kurie įtakoja uţdegiminių ląstelių atsaką. Taipogi, šios ląstelės pasiţymi geba pernešti ir

pristatyti pašalinių organizmų antigenines daleles T limfocitams, tačiau nėra tokie efektyvios kaip

dendritinės ląstelės. Makrofagai pasiţymi didele ląstelių funkcine įvairove, kuri priklauso nuo

makrofago lokalizacijos organizme. Grupei priskiriami pilvo ertmės ir minkštųjų audinių

makrofagai, Kuperio, putotosios, sinovijos ląstelės, osteoklastai ir mikroglijos ląstelės,

prisidedančios prie audinių augimo, atstatymo ir pertvarkos (7).

Kita mononuklearinių fagocitų grupė, dendritinės ląstelės, pirmą kartą aprašytos 1973 metais

Steinmano ir Kono (ang. Steinman ir Cohn) (6). Terminas „dendritinės ląstelės“ kilęs dėl unikalios

ląstelių formos, daţnai primenančios medţio šakas, citoplazminės aberacijos (graik. δενδρεον).

Dendritinės ląstelės daţniausiai lokalizuotos odoje, gleivinėse, kaulų čiulpuose, bluţnyje,

limfiniuose mazguose, uţkrūčio liaukoje. Langerhanso ląstelės, pirmą kartą identifikuotos XIX

9

amţiaus pabaigoje Polo Langerhanso (ang. Paul Langerhans), yra mononuklearinės su neţymia

citoplazmos vakuolizacija ir iškreiptos formos branduoliu (6).

Lyginant su makrofagais, dendritinės ląstelės pasiţymi silpnesne fagocitoze, tačiau atlieka

pagrindinį vaidmenį inicijuojant pirminę T limfocitų reakciją į antikūną. Pagrindinis dendritinių

ląstelių poţymis yra jų brendimas iš jaunų, periferijoje lokalizuotų, gebančių prijungti antigeną

ląstelių į subrendusias, imuninį atsaką stimuliuojančias ląsteles (7). Ši specifinė charakteristika ir jų

gebėjimas migruoti sudaro fizinę ir funkcinę jungtį tarp periferinių audinių ir antrinių limfoidinių

organų, kuriuose vyksta limfocitų brendimas.

Nuo dendritinių ląstelių vystymosi ir migracijos aspektų priklauso ir gyvūnų histiocitinių

susirgimų vystymasis (4).

1.2. Histiocitiniai sutrikimai

Mokslinėje literatūroje aprašomi keli gerai išnagrinėti susirgimai, pasireiškiantys dėl

histiocitinių ląstelių sutrikimų. Pastarieji varijuoja nuo lokalizuotų, reaktyvių ir gerybinių procesų

iki sistemiškai piktybinių ligų, kurios pasireiškia greitu klinikiniu progresavimu ir mirtimi (2, 3).

Pirmą kartą histiocitiniai sutrikimai, pasireiškiantys šunims, aprašyti 1970 metais. Pirmasis

uţfiksuotas atvejis – susijęs su odos pavienių histiocitinių paţeidimų pasireiškimais, kuriems buvo

suteiktas šunų odos histiocitomos terminas. Po jų, greitai sekė kitų histiocitinių sutrikimų

pasireiškimas, ypač Berno zenenhundų veislės šunims (3).

Nuo pradinių ţinių apie gyvūnų histiocitines ligas atlikti esminiai tyrimai leido išskirti

histiocitinių ligų poţymius, į kuriuos atsiţvelgiant sukurta atskirų sutrikimų charakteristika ir

klasifikacija. Ţmonėms dalis šių susirgimų nėra laikytini piktybiniais, tuo tarpu kiti histiocitiniai

sutrikimai laikomi stipriai agresyviais navikais su dideliu mirtingumo koeficientu (3, 2).

Didţioji histiocitinių susirgimų dalis šunų tarpe yra gerai aprašyta, priešingai, nei kačių tarpe,

kuriame šie susirgimai pasireiškia retai.

Šunų histiocitiniai susirgimai klasifikuojami į tris pagrindines kategorijas:

nenavikinė histiocitų proliferacija;

gerybiniai histiocitiniai navikai;

piktybiniai histiocitiniai navikai.

10

Šios trys kategorijos apima keturis sindromus:

šunų odos histiocitoma (gerybinis histiocitinis navikas);

šunų histiocitozės (odos ir sisteminė) (nenavikinė histiocitų proliferacija);

lokalizuota histiocitinė sarkoma (LHS; piktybinis navikas);

išplitusi histiocitinė sarkoma (IHS; piktybinis navikas) (9).

Mokslinėje literatūroje taip pat išskiriamas navikas – piktybinė fibrozinė histiocitoma, kuri

yra minkštųjų audinių sarkoma, sudaryta iš histiocitinių ir fibroblastinių ląstelių. Naviko kilmė nėra

histiocitinė, tačiau dėl panašių morfologinių charakteristikų turi būti diferencijuojama nuo

histiocitinės sarkomos (3).

1.2.1. Histiocitinės sarkomos kompleksas

Terminas „histiocitinė sarkoma“ buvo priimtas norint įtraukti neoplastinių histiocitų

piktybinių navikų spektrą, kuris yra imunoteigiamas ląstelių paviršiaus markeriui CD18. Šunų

histiocitinė sarkoma atitinka ţmonėms pasireiškiančius piktybinius navikus (10). Šunų histiocitinės

sarkomos vystymosi metu proliferuoja abu histiocitų tipai: makrofagai ir dendritinės ląstelės (11).

Lokalizuota histiocitinė sarkoma (LHS) pasireiškia audinyje ar organe pavieniais ar daugybiniais

ţidiniais. Kuomet paţeidimai įtraukia kitus organus ar audinius ir susirgimas išplinta, jis vadinamas

išplitusia histiocitine sarkoma (IHS). Ankščiau, išplitusi histiocitinė sarkoma buvo vadinama

piktybinės histiocitozės terminu (2).

IHS yra veislei būdingas susirgimas, daţniausiai pasireiškiantis Berno zenenhundams ir

lygiaplaukiams retriveriams. Susirgimas gali pasireikšti net 25 proc. Berno zenenhundų veislės

šunims ir 20 proc. lygiaplaukių retriverių (12, 13). IHS taip pat vyrauja retriverių ir rotveilerių

veislėse (13). Lygiaplaukių retriverių veislės šunims histiocitinė sarkoma, ar ją primenantys

dariniai, pasireiškia pavieniais navikais, atsirandančiais galūnių raumenyse ar fascijose bei sąnarių

srityse, taip pat, gali pasireikšti agresyvi histiocitinės sarkomos forma bluţnyje. Histiocitinės

sarkomos kompleksas nėra tik šioms veislėms būdingas susirgimas, jis gali sporadiškai pasireikšti

bet kurioje veislėje. Paţeidimai gali išsivystyti iš vienos vietos. Pirminė vieta daţniausiai yra

poodis, daugiausia galūnių srityse (3). Pirminiai paţeidimai gali būti aptinkami ir minkštuosiuose

audiniuose aplink sąnarius, bluţnyje, plaučiuose, smegenyse, nosies ertmėje ir kaulų čiulpuose (3,

14). 1995 metais Padgetas (ang. Padgett) savo darbuose teigė, jog 25,4 proc. Berno zenenhundams

diagnozuotų navikų buvo histiocitinės kilmės ir, nagrinėjant 127 sergančių šios veislės šunų

11

duomenis, buvo padaryta išvada, jog šios veislės šunims polinkis sirgti histiocitine liga yra

paveldimas (13). Šiomis dienomis, tiriant genetikos įtaką histiocitinės sarkomos pasireiškimui

Berno zenenhundų ir lygiaplaukių retriverių veislių šunims, uţ susidarymo slopinimą atsakinguose

genuose (CDKN2A/B, RB1 ir PTEN) buvo aptiktos anomalijos, kurios yra artimos ţmonėms

pasireiškiantiems histiocitiniams sutrikimams (15).

LHS ir IHS kačių tarpe pasireiškia ţymiai rečiau nei šunims. Katėms histiocitinės sarkomos

pasireiškimo lokalizacija ir ligos progresavimas yra indentiškas šunų sutrikimams (16, 17).

Klinikiniai histiocitinės sarkomos poţymiai neapibrėţti – daţnai pasireiškia anoreksija, svorio

maţėjimas, letargija (14). Kiti poţymiai priklauso nuo to, kokie organai yra paţeidţiami:

paţeidţiant centrinę nervų sistemą, gali pasireikšti traukuliai, koordinacijos sutrikimai, ir

paralyţius, tuo tarpu, paţeidus sąnarius, daţnas simptomas - šlubavimas. Paveiktiems šunims gali

pasireikšti galūnių edemos, tačiau šeimininkai daţniau pirmiausia pastebi šlubavimo paţeistą

galūnę ir tik vėliau susidariusią masę (3). Ligos piktybiškumui nustatyti reiktų atlikti kraujo

morfologinį ir biocheminį tyrimą, šlapimo tyrimą, krūtinės ląstos ir pilvo ertmės radiografiją ar

ultragarsą, taip pat reikalinga kaulų čiulpų biopsija. Metastazių nustatymui atliekamas mėginių iš

limfinių mazgų ėmimas (3). Histiocitinei sarkomai išsivysčius iš dendritinių ląstelių, pasireiškia

neregeneruojanti anemija (13, 18). Hemofagocitinės histiocitinės sarkomos atveju pasireiškia

intensyvesnė regeneruojanti anemija, trombocitopenija, hipoalbuminemija ir hipocholesterolemija.

Galima ir hiperkalcemija (3 proc. atvejų) (18).

LHS gydoma chirurginiu būdu arba, jei paţeidimas aptinkamas galūnėje, galūnės amputacija

(3). Gydomoji spindulinė terapija rekomenduojama, kai neįmanoma pašalinti navikų. Šunys su LHS

turi geresnę ligos prognozę nei IHS atveju ir, LHS pasireiškimo metu, neturėtų būti automatiškai

rekomenduojama ar svarstoma eutanazijos galimybė (14).

1.2.2. Reaktyvios histiocitozės

Skiriami du reaktyvios histiocitozės tipai: odos histiocitozė, kai paţeidimas pasireiškia odoje

ir paviršiniuose limfiniuose mazguose, bei sisteminė histiocitozė – paţeidimas pasireiškia ir kituose

organuose. Pirmas sisteminės histiocitozės pasireiškimo atvejis aprašytas Berno zenenhundams,

todėl susirgimas asocijuojamas su šia veisle (2). Histiocitinės sarkomos ir sisteminės histiocitomos

pasireiškia tose pačiose Berno zenenhundų šunų šeimose, tačiau sisteminės histiocitomos progresija

į histiocitinę sakomą neţinoma. Sisteminė histiocitozė pasireiškia ir kitų didelių veislių šunims.

Sisteminė histiocitozė sutinkama retai, odos histiocitozė daug daţnesnė. Odos histiocitozė iš

12

pradţių buvo aprašoma kaip neţinomos etiologijos susiformuojantis ir pranykstantis dermatitas ir

panikulitas, kuriame dominuoja histiocitai (2).

Supratimas, jog odos histiocitozė ir sisteminė histiocitozė yra susijusios ligos susiformavo,

priskyrus identišką paţeidimo topografiją ir histiocitų imunofenotipą abejoms histiocitozės

formoms (2). Odos ir sisteminė histiocitozės yra giminingos histiocitinės ligos – abiejų patogenezė

grindţiama imuninės reguliacijos sutrikimu. Remiantis mokslinės literatūros šaltiniais, paţeidimai

yra sukeliami histiocitų reakcijos su antigenu metu, tačiau tikslus antigenas iki šiol nėra nustatytas

(19).

Paţeidimai vystosi, kuomet suaktyvintos audiniuose esančios dendritinės ląstelės ir T-

limfocitai, daţnai infiltruojantys odos kraujagyslių sieneles, sukelia limfohistiocitinį vaskulitą.

Paţeidimai plečiasi nuo paveiktų kraujagyslių ir jungdamiesi formuoja mases giliuosiuose odos

sluoksniuose ir poodiniuose riebaluose. Ligos pasireiškia apskritais, pagrindu platesniu nei viršus

dariniais, kurie turėtų būti diferencijuojami nuo odos histiocitomų, kurių viršutinė dalis yra platesnė

nei pagrindas. Dariniuose aptinkama T limfocitų, kurie daţniausiai būna CD8+ tipo. T limfocitų

kiekis varijuoja to paties darinio srityse ir ţymiai skiriasi atskiruose paţeidimuose. Šių ląstelių

vaidmuo neţinomas. Paţeidimų regresija susijusi su CD8+ T limfocitais nevyksta, kaip

histiocitomų atveju. T limfocitai gali veikti kaip antigenas, sukeliantis dendritinių ląstelių

proliferaciją ir aktyvaciją, veikiančią per citokinus GM-SF ir TNF-α (2, 19, 20).

Sutrikimų klinikinis pasireiškimas ir atsakas į terapinį gydymą stiprina hipotezę, jog

imunoreguliacijos deficitas grindţia odos ir sisteminės histiocitozės vystymąsi ir progresiją (2).

Klinikinės terapijos metu pasireiškia spontaninės remisijos ir recidyvai, ypač pradinėje stadijoje.

Taip pat, vienintelis efektyvus gydymas pasiekiamas naudojant imunosupresinius ir

imunomoduliacinio poveikio preparatus – prednizoloną, ciklosporiną A, tetracikliną (21, 22).

Galima spontaninė rezoliucija netaikant terapinio gydymo. Tai apsunkina terapinio efekto

įvertinimą (2).

1.2.2.1. Odos histiocitozė

Odos histiocitozė yra limfohistiocitinis proliferacijos sutrikimas, kuris pirmiausia paţeidţia

odą ir poodinius audinius. Mokslinės literatūros duomenimis, odos histiocitozė daţniau pasireiškia

koliams ir šelti veislės šunims (23), nors kitų autorių teigimu – veislė neturi įtakos šio susirgimo

pasireiškimui (15, 22). Lyties polinkio susirgimams nėra, sergančiųjų amţius intervalas 3 – 9 metai

(15, 23).

Paţeidimai gali paveikti regioninius limfinius mazgus, tačiau limfinių mazgų paţeidimo

daţnumas nėra ţinomas, kadangi, imant biopsinį odos mėginį, neimamas šalia esančio regioninio

13

limfinio mazgo mėginys. Mėginys imamas tuo atveju, kuomet pastebimas limfinių mazgų

padidėjimas (15). Paţeidimai pasireiškia daugybiniais odos ir poodţio (iki 4 cm dydţio) mazgeliais.

Pavieniai dariniai pasitaiko retai. Daţni išplitę išopėjimai. Galimos spontaninės regresijos vienoje

vietoje su tuo pat metu vykstančiu formavimusi kitose kūno zonose. Paţeidimai sutinkami snukio,

nosies, kaklo, liemens, galūnių, pėdučių, tarpvietės ir sėklidţių srityse (2, 15). Ligos pasireiškimas

panašus į sisteminės formos pasireiškimą odoje.

1.2.2.2. Sisteminė histiocitozė

Liga aprašyta Berno zenenhundams, rotveilerių, Labradoro retriverių, basetų, airių

vilkogaudţių ir kitų veislių atveju. Sisteminė histiocitozė yra generalizuota histiocitinė proliferacinė

liga, paţeidţianti odą, akių ir nosies gleivines, periferinius limfinius mazgus. Serga jauni ir

vidutinio amţiaus šunys (2 – 8 metai) (2), susirgimas daţniau aprašomas patinams, nei patelėms

(15).

Klinikiniai poţymiai varijuoja priklausomai nuo ligos sunkumo ir ligos išplitimo. Gali

pasireikšti anoreksija, ţymiu kūno svorio maţėjimu, kvėpavimo sutrikimais, konjunktyvitais su

ţymia chemoze. Daţnai pasireiškia mazgelių paviršiaus išopėjimais. Paţeisti limfiniai mazgai

padidėję. Be odos ir poodţio paţeidimų, sisteminės histiocitozės mazgeliai gali susiformuoti nosies

gleivinėje, odenoje, plaučiuose, bluţnyje, kepenyse ir kaulų čiulpuose (15). Galimos ligos

spontaninės remisijos ir recidyvai, ypač pradinėse ligos stadijose (2).

1.2.2.3. Ţmonių Langerhanso ląstelių histiocitozė

Langerhanso ląstelių proliferacijos sutrikimai geriausiai apibrėţti ţmonių medicinoje. Ţmonių

Langerhanso ląstelių histiocitozė (LCH) apima sutrikimus nuo lokalizuotų iki greitai

progresuojančių sisteminių ligų. Lokalizuota forma daţniausiai sutinkama kaulų čiulpuose. Aprašyti

lokalizuotos LCH paţeidimai rūkančių ţmonių plaučiuose, sumaţėjantys metus šį ţalingą įprotį.

Lokalizuota forma taip pat gali paţeisti ţmogaus odą, tačiau paţeidimai pastebimi kaip sisteminių

susirgimų dalis. Pastaruoju atveju LCH pasireiškia prieš pasirodant sisteminam susirgimui. LCH

paţeidţia limfinius mazgus, bluţnį, kepenis, plaučius kaulų čiulpus. LCH centrinėje nervų

sistemoje aprašyta, tačiau reta (24).

LCH diagnozė, ţmonių tarpe, priklauso nuo Birbeko granulių pasireiškimo, kuris yra

Langerhanso ląstelių ultrastruktūrinis poţymis. LCH atipinių ląstelių CD1a ir CD207 ekspresija yra

svarbūs Langerhanso ląstelių imunofenotipo indikatoriai (2, 24).

14

1.3. Šunų odos histiocitoma

1.3.1. Etiologija

Šunų odos histiocitomos pasireiškimo etiologija neţinoma. Sprendţiant pagal naviko

vystymosi epizootologinius ir elektroninės mikroskopijos metu gaunamus duomenis, nustatyta, jog

vystymosi prieţastis yra infekcinės kilmės. Tačiau ląstelės, aptinkamos darinyje, neparodo

infekcinių ligų sukėlėjo (22). Taip pat buvo keliama idėja, jog odos histiocitoma yra savitas

uţdegiminis paţeidimas. Tačiau monomorfinės darinio ląstelės, daugybinės mitotinės figūros,

greitas augimo tempas, invazija į odą ir retos, tačiau pasitaikančios metastazės rodo, jog paţeidimai

labiau atitinka neoplazijų aprašą nei uţdegiminę reakciją (2).

Tolimesni poţymiai, rodantys, jog histiocitinės ląstelės yra neoplastinių ląstelių pradmuo, yra

stiprus odos histiocitomų ląstelių potencialas alogeniškų limfocitų reakcijos metu, kuris yra vienas

iš svarbiausių dendritinių ląstelių poţymių in vitro metodu (19).

1.3.2. Formavimasis

Odos histiocitomos susidaro per labai trumpą laikotarpį (1 – 4 savaitės). Navikas didėja,

formuojasi pavieniai, retais atvejais daugybiniai, kupolo pavidalo, retai plaukais padengti, mazgeliai

(2, 25, 26). Kai kuriais atvejais darinio paviršiuje stebima hiperkeratozė ar epidermio hiperplazija,

kitais – darinį dengiantis epidermis būna suplonėjęs ir lengvai paţeidţiamas, daţnai pasireiškia

išopėjimai ir darinio nekrozės poţymiai. Dėl šios prieţasties neoplazijos paviršius būna paraudęs ar

įgavęs nekrozei būdingą spalvą, lokalizuotas tikrojoje odoje ir daţnai paţeidţia poodinius

riebalinius audinius. Susiformuoja apvalūs, 0,5 – 2,5cm ( kiti šaltiniai nurodo iki 4cm) skersmens,

aiškiomis ribomis dariniai (4, 12, 15, 26, 27).

1.3.3. Pasireiškimas

Dţeinė Dobson, ilgametė ekspertė onkologijos srityje, teigia, kad šunų odos histiocitoma yra

daţniausias šunims pasireiškiantis navikas, po kurio seka lipoma, adenoma, minkštųjų audinių

sarkomos, mastiocitoma ir limfoma (26).

15

Odos histiocitoma yra epiteliotropinis gerybinis odos navikas, pasireiškiantis šunims. Ji

daţnai formuojasi šunų odoje, pasireiškimų atvejai sudaro 3 – 19 proc. visų susidarančių odos

navikų (26, 28).

Šunų odos histiocitoma daţniausiai sutinkama jaunų šunų tarpe, iki 3 metų amţiaus (2 – 4

metai) (2, 26, 29, 30). Nors naviko pasireiškimas daţnesnis jaunų gyvūnų odoje ir šuniui senstant

susidarymo tikimybė maţėja, moksliniai tyrimai rodo, jog histiocitomos gali pasireikšti ir vyresnio

amţiaus gyvūnams (26, 30). Darinys būdingas Labradoro retriveriams, anglų buldogams,

lygaplaukiams retriveriams, škotų terjerams, kurtams, bokseriams, Bostono terjerams, taksams,

kokerspanieliams, vokiečių dogams, škotų aviganiams, šarpėjams, amerikiečių bulterjerams,

Stafordšyro bulterjerams, tačiau dariniai gali būti sutinkami ir kitų veislių šunų organizmuose (2, 3,

31). Pudelių veislės šunys turi ţymiai maţesnę tikimybę odos histiocitomos pasireiškimui (26).

Lyties priklausomybė naviko pasireiškimui nenustatyta (27, 32).

Dariniai gali susiformuoti ant viso kūno odos paviršiaus, tačiau, daţniausia lokalizacija

priekinėje kūno dalyje (29). Daţnai paţeidţiama galvos sritis, nasrai, ausų kaušeliai, kaklas, ypač

jaunesniems gyvūnams. Rečiau, vyresnio amţiaus gyvūnams, neoplazijos gali formuotis liemens

srityje, ant galūnių, daţnai įtraukiamos pėdos ir pirštai, taip pat aptinkami dariniai kapšelio srityje

(25). Tik 1,5 – 4 proc. darinių randama genitalijų srityje. Odos histiocitomų neaptinkama gleivinėse.

Labai retai odos histiocitomos susiformuoja keliose atskirose vietose (28), tačiau daugybiniai

navikai galimi ir sudaro 0,5 - 4 proc. visų pasireiškiančių histiocitomų ir daţniausiai sutinkamos

šarpėjų ir šarpėjų mišrūnų organizmuose (4, 12, 26, 27).

Darinių klinikiniai ir patologiniai poţymiai atspindi dalį ţmonėms būdingų Langerhanso

ląstelių histiocitozės formų (33, 34).

1.3.4. Patomorfologija

Operacijos ar patomorfologinio tyrimo metu, pjaunant neoplaziją, iš pradţių ji būna minkštos

konsistencijos, pjaunant giliau, konsistencija kietėja ir tampa elastingesnė. Pjūvyje matomi balkšvi,

su gelsvu atspalviu audiniai, kurie neţymiai verčiasi į išorę. Darinio masė homogeniška, nors

galimos margos ar pailgos rausvos zonos. Odos mazgelis prastai diferencijuojamas nuo

neepiteliotropinės ar epiteliotropinės odos limfomos. Darinio ribos aiškiai atskiriamos nuo

aplinkinių audinių, tačiau darinys nėra įkapsuliuotas. Kraštai tęsiasi iki poodinių audinių ir gali būti

tiesūs arba pusskritulio formos. Naviko pagrindas siauras, viršūnė platėjanti. Navikas neturi

kapsulės ir jo ląstelės be aiškių ribų pereina į aplinkinius audinius (26).

16

1 pav. Šunų odos histiocitomos pjūvis

(http://cal.vet.upenn.edu/projects/derm/Home/HISTIOCYT/benign/cut.htm)

1.3.5. Histologija ir citologija

Mokslinės literatūros duomenimis, odos histiocitomas sudarančios ląstelės yra išsidėsčiusios

tankiai, gilesniuose odos sluoksniuose padrikai, arčiau odos paviršiaus ląstelės gali išsidėstyti

eilėmis, statmenai odos-epidermio jungčiai. Skirtingai nuo reaktyvių histiocitų kaupimosi

kraujagyslės dengiamuosiuose audiniuose, odos histiocitomą sudarantys histiocitai buriasi į krūvą ir

skverbiasi į odą ar poodį. Taip pat apvaliųjų ląstelių darinio dalis gali būti lokalizuota gilesniuose

odos sluoksniuose. Kolageninės skaidulos ir oda sudaro į odos paviršių išsikišusią ataugą (26).

Mikroskopuojant odos histiocitomas galima matyti individualias, nevienodo dydţio ląsteles,

su minimalia ar lengva anizocitoze ir anizokarioze. Ląstelės yra uţpildytos bazofiline citoplazma,

kuri daţnai nusidaţo šviesiau nei platformos fonas, ląstelės periferijoje esanti citoplazma šviesesnė

nei citoplazmos dalis esanti aplink ląstelės branduolį. Galima pastebėti bespalves vakuoles (6).

Ląstelės branduolio forma varijuoja nuo apvalios iki kiaušinio, kartais pailgos, inksto, C raidės

formos, susiraukšlėjęs ar beformis. Branduolys daţnai išsidėstęs ląstelės periferinėje dalyje, jo

viduje pastebimas siūlų pavidalo chromatinas ar branduolėlis (9, 12).

Mikroskopuojant odos histiocitomas, priklausomai nuo naviko vystymosi stadijos,

fiksuojamas varijuojantis limfocitų kiekis jose. Tiriant odos histiocitomas ankstyvoje vystymosi

stadijoje, matomas maţesnis limfocitų kiekis, tuo tarpu regresuojančiuose dariniuose – limfocitų

kiekis didėja (35). Histologinis vaizdas dėl uţdegiminių ląstelių kiekio gali priminti Pautrier

mikroabscesus, daţniausiai aptinkamus epidermotripinės limfomos atveju (28).

17

Kadangi odos histiocitomos citologiškai negali būti diferencijuojamos nuo odos ar

sistematinės histiocitozės, įtarimai dėl šių susirgimų pasireiškimo turėtų kilti jei odos paviršiuje

pastebimi daugybiniai, odos histiocitomas primenantys, dariniai. Taip pat dėl histiocitomos ląstelių

migracijos sukeliamas regioninių limfinių mazgų padidėjimas, kuris daţniausiai pranyksta su odoje

susidariusiais dariniais, tačiau jei fiksuojama regioninių limfinių mazgų patologija, gali būti

įtariama sisteminė histiocitozė (12, 26).

1.3.6. Poveikis gyvūnui

Buvimo laikotarpiu darinys gyvūnui paprastai nepatogumų nesukelia, tačiau tai priklauso nuo

naviko lokalizacijos. Dariniai, susiformavę akių vokuose ar ant ausų kaušelių, gali gyvūnui sukelti

nemalonių pojūčių. Maţėjant dariniui gali būti sukeliamas nieţulys. Mechaniškai paţeidus naviką

gali padidėti ţaizdos uţdegiminių reakcijų tikimybė, vystytis infekcijos. Odos histiocitomų

metastazių atvejai registuoti, tačiau pasireiškimo atvejai yra reti (3). Gaišimų, susijusių su odos

histiocitomomis, neaprašyta, tačiau remiantis moksline literatūra, odos histiocitomai pasireiškus

vyresnio amţiaus šunims ir prailgėjus jos nykimo laikotarpiui, reikėtų taikyti chirurginį gydymą

(26).

1.3.7. Regresija

Nepaisant to, jog navikas pasiţymi ląstelių branduolių pleomorfizmu ir aukštu mitotiniu

indeksu, odos histiocitomos sparčiai nyksta dėl spontaninės nespecifinio imuniteto reakcijos.

Negydomos, nepaţeistos odos histiocitomos gali išnykti per 1 – 4 mėnesius. Dariniai gali

spontaniškai pranykti 6 savaičių laikotarpyje. Pasireiškus daugybinėms neoplazijoms, darinių

regresija gali uţsitęsti iki 9 – 12 mėnesių (26). Daugybinės odos histiocitomos išnyksta per ilgesnį

laiką, dėl senųjų masių nykimo ir naujų darinių susidarymo toje pačioje vietoje (15).

Mokslinės literatūros duomenimis, fenomenali naviko regresija sukeliama, kai į darinį

pradedami infiltruoti limfocitai (30). Mikroskopuojant neseniai išsivysčiusius darinius, juos sudaro

navikui būdingos ląstelės, ilgesnį laiką organizme išlaikytų darinių mikroskopiniame mėginyje

pastebimas padidėjęs limfocitų kiekis. Koreliacijos tarp limfocitų invazijos laipsnio ir naviko

buvimo laiko nefiksuojama, kadangi surinkta duomenų bazė yra neišbaigta ir nepatikima.

Navikuose, su didesniu limfocitų infiltratu, buvo pastebėti ţaibinės koaguliacinės nekrozės ţidiniai

ir kiti degeneracijos poţymiai. CD8+ tipo limfocitų buvimas nykstančiuose dariniuose yra daţnas ir

18

teigiama, kad jų išskiriami citokinai įtakoja darinio regresiją, tačiau šio reiškinio in vitro metodu

atlikti nepavyksta (36).

Odos histiocitomos su plazmos ląstelių infiltratu, tačiau be T-limfocitų, gali rodyti pailgėjusį

regresijos laikotarpį, kuris gali prasitęsti iki 12 mėnesių. Šis pasireiškimas daţnas šarpėjų veislės

šunims. Spontaninės regresijos in vivo palaiko antinavikinio organizmo atsako teoriją (2).

Navikų regresija vertinama pagal limfocitinio infitrato padidėjimą, susieta su nereguliariomis

IL -2, TNF –α, IFN – γ, iNOS, mRNA išskyrimais. Naviko pradinė infiltracija CD4+ T-ląstelėmis,

Th1 citokino išskyrimas ir antinavikinio CD8+ T ląstelių efektoriaus įtraukimas apibūdinamas

naviko regresijos mechanizmo principu. Auglio nykimas siejamas su pasikeitimais MHC-II

išskyrime iš citoplazmos į ląstelės paviršių ir padidėjus MHC-I, MCH-II ir ICAM-1 ekspresijai ir

ţemesnei E-kadherino ekspresijai (3, 20, 37).

Kai kurie autoriai teigia, jog naviko histiocitai galėtų patys sukelti savo naikinimą, jei jie

funkcionuotų kaip antigeną pristatančios ląstelės (3). Tačiau, negalima atmesti darinyje esančių

interstinalinių dendritinių ląstelių įnašo MLR (37). Remiantis moksline literatūra, normalių

dendritinių ląstelių, ne navikinių ląstelių, migracija į limfinius mazgus reguliuoja antigenų

pristatymą naujai susiformavusiems T limfocitams ir atminties T limfocitų siuntimą į odos

paţeidimą. Nepaisant nuolat pasireiškiančių spontaninių, odos histiocitomų, regresijos atvejų, šis

biologinis fenomenas nėra iki galo ištirtas (36).

1.3.8. Odos histiocitomos pasireiškimas kitose gyvūnų rūšyse

Histiocitomos daţnos šunų tarpe, tačiau retos kitose gyvūnų rūšyse. Aprašomi pasireiškimo

atvejai katėms (38), oţkoms (39) ir galvijams (40). Pasireiškimai primena šunims pasireiškiančius

darinius su vykstančia regresija. Aprašomi daugybiniai kačių odos histiocitomos atvejai.

1.4. Šunų odos histiocitomos diferenciacija

Šunų odos apvaliųjų (dendritinių) ląstelių navikų diferenciacija, remiantis histopatologiniais

duomenimis yra ganėtinai sunki (35). Skirtingi apvaliųjų ląstelių navikai gali turėti panašią

morfologinę išvaizdą ir net specialūs daţai gali būti nenaudingi, ypač sunkiai diferencijuojamiems

darinių atveju. Svarbu nustatyti tikslią diagnozę nustatant ligos prognozę ir paskiriant gydymą (35).

Nesugebant navikų diferencijuoti histologinio tyrimo metu, galima vadovautis informacija apie

naviko susiformavimo laiką, gyvūno amţių, naviko lokalizaciją, darinių skaičių ir limfinių mazgų

19

dalyvavimą procese (41). Taip pat remiamasi imunohistocheminių tyrimų rezultatas, kurių pagalba

histiocitai identifikuojami pagal paviršinius antigenus (pvz.: CD1a, CD1b, CD1c ir CD11c būdingi

odos histiocitomai). CD1 molekulių ekspresija leidţia diferencijuoti dendritines ląsteles nuo

makrofagų. Teigiami markeriui CD18 ir neigiami markeriams CD3 ir CD79a rezultatai rodo

limfocitinės kilmės susirgimą. II klasės MHC markeris dendritinėms ląstelėms specifiškesnis nei

CD18, tačiau T ir B limfocitai taip pat į MHC II markerį reaguoja teigiamai. Taip pat naudojant

triptazės, chimazės ir serotonino tyrimą galima identifikuoti putliąsias ląsteles (35).

Visos apvaliosios ląstelės turi panašias citologines charakteristines savybes kaip apvali forma,

ląstelės išsidėsčiusios individualiai arba sluoksniais. Šie navikai lengvai lupasi sluoksniais, tai

leidţia išskirti mėginius su dideliu ląstelių skaičiumi. Kiekvienas apvaliųjų ląstelių navikas turi savo

skiriamuosius poţymius:

Uţkrečiamasis šunų lyties organų navikas

Limfoma

Mastocitoma

Plazmocitoma

1.4.1. Uţkrečiamasis šunų lyties organų navikas

Uţkrečiamasis šunų lyties organų navikas, kitaip ţinomas kaip uţkrečiamoji sarkoma,

venerinė granulioma, uţkrečiamoji limfosarkoma ar Stikerio navikas (ang. Sticker tumour) yra

gerybinis retikulioendotelinis navikas, sutinkamas abiejų lyčių šunų organizme, daţniausiai

sukeliantis paţeidimus išoriniuose ir vidiniuose lytiniuose organuose. Dariniai galimi ne tik

genitalijų srityje, bet ir odoje, nosies ertmėje, konjuktyvoje, burnoje ir analinės angos gleivinėje

(41).

Dariniai daugiausia sutinkami jaunų, lytiškai subrendusių šunų grupėje (vidutinis amţius 4 –

5 metai), uţsikrėtimas įvyksta kergimo metu. Gali uţsikrėsti ir kiti šuninių šeimos atstovai (42, 43).

Uţkrečiamasis šunų lyties organų navikas gali augti lėtai keletą metų arba būti invazinis ir su laiku

tapti piktybiniu dariniu ir metastazuotis. Pasitaiko atvejų, kuomet susidarę navikai regresuoja (42).

Pradiniai paţeidimai yra paviršiniai, nuo rausvos iki raudonos spalvos, 1 – 3mm diametro.

Daugybiniai mazgeliai susilieja tarpusavyje formuodami didesnes hemoragines, ţiedinio kopūsto

formos purias mases. Masių diametras svyruoja 5 – 7cm ribose, skverbiantis į gilesnius audinius

darinių diametras gali padidėti iki 10 – 15cm. Navikui greitai augant, jį dengiantys audiniai lengvai

plyšta, taip sukeliamas kraujavimas ir didinama kontaminacijos tikimybė (42).

20

Histologiniame vaizde ląstelės išsidėsčiusios kompaktiškomis masėmis arba susiliejančiais

lakštais. Kartais jos išsidėsčiusios eilėmis ar laisvai išsidėsčiusios tarp smulkios stromos (44, 45).

Tiriant darinį citologiškai, matomos apvalios ar ovalios formos ląstelės, jose daţnai

pastebimos mitotinės figūros su į gumulus susisukusiu chromatinu. Ląstelės viduje matomi vienas,

kai kuriais atvejais du apvalūs branduoliai. Skiriamasis poţymis – aiškiai išreikštos skaidrios

apvalios vakuolės. Ląstelių vidus uţpildytas šviesia bazofiline citoplazma (12). Daţnai stebina

limfocitų, plazmocitų ir makrofagų infiltracija (43).

1.4.2. Limfoma

Limfomos daţniausiai sutinkamos bokserių, bulmastifų ir buldogų veislėse,taip pat basetams,

senbernarams, škotų terjerams, Erdelio terjerams, flamadų buvjė, Labradoro retriveriams ir

rotveileriams (31).

Limfomos yra grupė įvairių neoplazmų, kurios pasiţymi bendra limforetikulinių ląstelių

kilme. Navikai formuojasi limfoidiniame audinyje, limfiniuose mazguose, bluţnyje ir kaulų

čiulpuose, tačiau gali susiformuoti ir bet kuriuose organizmo audiniuose. Limfomos daţniausiai

formuojasi vidutinio amţiaus šunims (vidutinis amţius 6 – 9 metai). Tyrimai rodo, kad patelėms

paţeidimai sutinkami rečiau, tačiau kiti pranešimai teigia, kad lyties polinkio nėra (41).

Išskiriamos dvi odos limfomos formos: 1) epiteliotropinė odos limfoma; 2) neepiteliotropinė

odos limfoma (54).

Daugumos limfomų pirminis vystymosi poţymis yra staigus limfinių mazgų padidėjimas.

Makroskopiškai pastebimi poţymiai gali varijuoti priklausomai nuo pasireiškimo lokalizacijos.

Pavyzdţiui, odos forma, pasireiškia generalizuota arba daugiaţidinine forma, dariniai atrodo kaip

mazgeliai, opos, eksfoliacinis dermatitas. Leukeminė forma, kurios atveju neformuojamas navikinis

darinys, pasireiškia maţiau nei 10 proc. sergančių šunų (41).

Citologinis tyrimas yra svarbus diagnostikos metodas, leidţiantis identifikuoti susirgimą.

Kuomet uţdegiminių limfocitų kiekis mėginyje viršija 50 proc. visų ląstelių kiekio diagnozuojama

limfoma, tačiau atliekant limfocitinės limfomos tyrimą, diagnozavimas yra apsunkinamas. Tiriant

piktybines limfomas histopatologiškai, matomos platus ląstelių spektras, varijuojantis nuo smulkių

limfocitinių iki imunoblastinių ląstelių. Citologiškai pastebimos apvalios ląstelės su dideliu,

apvalios formos šviesesniu branduoliu ir aplink jį ţiedu išsidėsčiusia, tamsia bazofiliškai

nusidaţiusia citoplazma. Citoplazmoje galima pastebėti nedidelį kiekį eozinofilinių granulių.

Naviką sunku atskirti nuo histiocitomą sudarančių ląstelių, jei neišryškinama aplink branduolį

einanti šviesi zona (12).

21

1.4.3. Mastocitoma

Mastocitomos, dar vadinamos putliųjų ląstelių navikais, yra nepaprastai invaziniai,

metastazuojantys ir daţniausiai pasireiškiantys apvaliųjų ląstelių navikai šunų organizme,

sudarantys 7 – 21 proc. visų odos navikų pasireiškiančių šunų rūšyje (31, 46). Šunų mastocitomos

turi įvairių pasireiškimo formų, varijuojančių nuo pavienių gerybinių navikų, kuriuos galima gydyti

chirurginiu būdu, iki sistematinių ir potencialiai mirtinų metastazinių susirgimų (47, 48) ir yra

visada laikomos potencialiai piktybinėmis, tačiau jų metastazinis potencialas nėra iki galo ištirtas

(49). Tiksli naviko susidarymo etiologija nėra ţinoma, tačiau mokslinės literatūros duomenimis,

darinių susidarymą gali įtakoti kelios prieţastys veikiančios vienu metu (49).

Nors mastiocitoma daţniausiai pasireiškia vyresnio amţiaus šunims (vidutinis amţius 8 – 9

metai), dariniai gali susidaryti ir jaunesniems gyvūnams. Lyties polinkis susirgimui nenustatytas.

Didţioji dalis darinių formuojasi mišrūnams, tačiau kelios veislės yra jautresnės susirgimui, kaip

buldogų kilmės šunys (bokseriai, Bostono terjerai, anglų buldogai, mopsai), Labradoro ir

auksaspalviai retriveriai, bigliai, kokerspanieliai, šnauceriai, Stafordšyro terjerai. Navikai

daţniausiai pavieniai, nors galimi ir daugybiniai paţeidimų pasireiškimai, tačiau jie išlieka

gerybiniai. Šarpėjų veislės šunims didesnė tikimybė biologiškai agresyvių mastocitomų

susidarymui (41). Labradoro retriveriai linkę turėti agresyvesnes formas, auksaspalviai retriveriai –

daugybinius paţeidimus (50).

Putliųjų ląstelių navikų išvaizda varijuoja. Dėl šios prieţasties, negalima spręsti apie ligos

baigtį ir piktybiškumą vien iš klinikinės išvaizdos. Vieni navikai gali išlikti kelis mėnesius ar metus

ir po to greitai išplisti, kiti būna agresyvūs nuo pat susiformavimo pradţios (51). Gerai nuo kitų

audinių atskirti mazgeliai odoje gali padidėti iki 1 – 10cm diametro dydţio. Dauguma darinių yra

prastai išreikšti ir primena endeminius tynius. Daţniausiai lokalizuojasi uţpakalinių ketvirčių srityje

(41).

Tiriant histologinį mėginį, matomos prastai jungiamuoju audiniu atskirtos mastocitomą

sudarančios neoplastinės ląstelės. Darinys pasiţymi dideliu jį sudarančių ląstelių kiekiu, ląstelių

pleomorfizmu ir varijuojančia morfologine struktūra. Kai kuriose naviko zonose neoplastinės

ląstelės gali nusitęsti į poodinius audinius. Jos turi ryškias ribas ir įvairų, šviesios ar ryškiai

eozinofilinės citoplazmos kiekį. Ląstelių viduje yra nepastovus eozinofilinių ar bazofilinių

citoplazminių granulių kiekis (48).

Citologinė ekspertizė rodo apvalias ląsteles su dideliu metachromatiškai nusidaţiusių granulių

kiekiu citoplazmoje. Branduoliai apvalūs, išsidėstę ląstelės centre, gali būti prasčiau nusidaţę. Jų

22

dydis įvairus, su aiškiai išreikštu branduolėliu, atipinėmis ir mitotinėmis figūromis, kurias dėl

bazofilinių granulių sunku įţiūrėti. Tarpląstelinė ertmė uţpildyta plyšusių ląstelių bazofilinėmis

granulėmis. Taip pat galima aptikti eozinofilų (12, 47).

1.4.4. Plazmocitoma

Plazmocitomos daţniausiai pasitaiko mišrūnams ir kokerspanieliams. Lytis darinių

pasireiškimui įtakos neturi. Daţniausiai formuojasi 9 – 11 metų šunims. Katėms - navikas retas (9).

Plazmocitomos išskiriami kaip piktybiniai navikai kilę iš diferencijavusių B limfocitų.

Plazminių ląstelių neoplazmos pasireiškia ekstameduliarinių plazmocitomų, pavienių plazmocitomų

arba daugybinių mielomomų forma (52).

Daugybinės mielomos forma pasireiškia kaulų čiulpuose, odos ir gleivinių paţeidimų atveju

susidaro iškilūs dariniai – pavienės plazmocitomos. Ekstramedialinės plazmocitomos formuojasi

vidaus organuose (53).

Kadangi plazmocitomos laikomos navikais, susiformavusiais iš galutinai diferencijuotų B tipo

ląstelių, jos klasifikuojamos pagal limfoidinių ir kraujotakos navikų tipą. Ekstramedialinės

plazmacitomos turėtų būti diferencijuojamos nuo daugybinių mielomų. Terminas naudojamas

apibūdinti sisteminės piktybinių plazminių ląstelių proliferaciją ar jos pirmtakus, įtraukiant kraujo

čiulpus. Antra vertus, lokalizuoti ir iš pirmo ţvilgsnio gerybiniai dariniai, subrendusių plazmocitų

proliferacijos kategorizuojamos kaip pavienės ar ekstameduliarinės plazmocitomos. Tiriant

histologiškai, jos neatskiriamos, atskirti būtų galima, pagal kitų anomalijų poţymius, būdingus

daugybinei miolomai. Aptikus bent dvi pateiktas anomalijas, galima teigti, jog tiriamas navikas nėra

pirminis, bet yra antrinė daugybinė mioloma: kaulų čiulpų plazmocitozė, osteolitiniai kaulų

paţeidimai, monokloninė gamapatija, proteinurija, Benco-Dţonso proteinų buvimas šlapime (46,

53).

Makroskopiškai, navikai neturi jokių skiriamųjų charakteristikų. Burnos ertmėje

susiformavusios plazmocitomos būna raudoni, skiltėti gumbai, retai paţeidţiantys kaulus. Odoje

daţniausiai neiškilūs mazgeliai (0,25 – 6,0 cm skersmens) (9), nors, kai kuriais atvejais, gali

formuoti iškilius gumbus. Susiformavus gumbams, galimas jų traumavimas ir išopėjimas. Tiriant

citologiškai, matomi plazmocitai su periferijoje išsidėsčiusiu branduoliu. Daţnai pastebimos ląstelės

su dviem ar didesniu kiekiu branduolių. Citoplazma nusidaţiusi bazofiliškai. Perinuklearinėje dalyje

citoplazma šviesesnė nei periferijoje (12).

Histologiškai, plazmocitomos yra stipriai tarpusavyje suspaustų navikinių ląstelių darinys,

apsuptas kolageninių skaidulų stroma. Kartais darinyje būna kitų, skirtingos morfologijos ląstelių,

23

kurios gali sudaryti didţiąją naviko dalį. Šunų plazmocitomos gali būti apibūdinamos kaip

hialininiai, asinchroniai dariniai (46).

Šunų gleivinių ir odos plazmocitomos yra vertinami kaip gerybiniai dariniai, kuriuos svarbu

diferencijuoti nuo daugybinių miolomų ir ekstameduliarinių plazmocitomų vidaus organuose,

kurios daţnai metastazuojasi. Pašalinus, odos ir gleivinių navikus chirurgiškai, navikai

neatsinaujina ilgą laiko tarpą, nors aprašyti atvejai, kuomet aptiktamos metastazės limfiniuose

mazguose (53).

Odos plazmocitomos ligos baigtis nėra aiški sprendţiant pagal anatominę padėtį ar histologinį

išvaizdą, tačiau gerai diferencijuojami navikai daţniausiai randami lūpose gleivinėje ar odoje,

kuomet prastai diferencijuojami dariniai daţniausiai randami pirštų odoje (52).

24

2.TYRIMO METODIKA IR MEDŢIAGOS

Tyrimui naudoti LSMU Veterinarijos akademijos Patologijos centre archyvuoti šunų organų

histologiniai mėginiai 2010 – 2015 metais ir 2015 liepos 7d – 2015 rugsėjo 14 d. atliktos praktikos

metu veterinarijos klinikoje, UAB „Ernista“, surinkti šunų odos navikų mėginiai. Mėginiai surinkti

atlikus eutanaziją ir atliekant patologinį tyrimą arba chirurginių intervencijų metu, prisilaikant

gyvūnų gerovės, bei veterinarinių reikalavimų.

Surinkta ir įvertinta Patologijos centro archyvuose saugoma informacija apie paţeidimus

šunyse atsiţvelgiant į lytį, amţių ir veislę. Dėl nenurodyto paţeidimo tipo, į taikytus onkologinių

susirgimų skaičiavimus neįtraukti 32 šunų organų paţeidimai. Surinkti odos navikų mėginiai

paruošiami darbui mikroskopu.

Histologinis tyrimas. 5 mėginiai surinkti, chirurginių operacijų metu ir eutanazavus gyvūnus,

UAB „Ernista“ klinikoje. Mėginiai imti laikantis sanitarijos reikalavimų. Jie dėti į 10 proc.

formalino buferinį tirpalą. Suvesta visa ţinoma gyvūno informacija, aprašytas tiriamas audinys ar

darinys, jo pasireiškimo aplinkybės, lokalizacija ir išvaizda. Surinkti mėginiai pristatyti į

Patologijos centro laboratoriją. Tiriamas audinys supjaustytas ir sudėtas į biopsines kasetes, kuriose

laikytas 24 val. ir plautas šaltu tekančiu vandeniu norint pašalinti naudotą formalino tirpalą. Tuomet

naudojant 60˚, 80˚, 96˚ stiprumo etilo alkoholį ir izopropanolio alkoholį, atlikta audinio

dehidratacija audinių įmirkymo aparate. Etilo alkoholiu dehidratacija vyko 2 – 3 val., izopropanolio

alkoholiu 1 – 3 val.. Audinius ruošiant impregnavimui parafinu, po dehidratavimo vykdytas

skaidrinimo procesas naudojant chloroformą (1 – 3 val.). Paruoštas mėginys impregnuotas parafinu

po 1 val.

Sustingę parafininiai blokeliai su tiriamąja medţiaga, naudojant automatinį rotacinį

mikrotomą, supjaustyti 4 μm storio mikropjūviais. Atidalintas, nuo blokelio, pjūvis dėtas į vonelę su

37˚C temperatūros vandeniu ir adatėlių pagalba ištiesintas. Iš vandens pjūvis išimamas objektiniu

stikleliu. Objektinis stiklelis su mėginiu dţiovintas ir daţytas hematoksilinu ir eozinu, naudojant

histologinių pjūvių automatinį daţymo įrenginį. Nudaţyti stikleliai padengti saugojimo dengiamąja

terpe ir uţdėtas dengiamasis stiklelis. Gauti preparatai analizuojami mikroskopu. Preparatų

histologinis vaizdas fotografuojamas „Olympus DP72 BX63“ analizatoriumi.

Histiocitomų mikroskopinio vertinimo kriterijai. Tiriant odos regresijos laipsnį, įvertintas

limfocitų kiekis mėginiuose:

O – limfocitų preparate nėra;

+ – limfocitų preparate nedidelis kiekis, vyrauja histiocitai;

++ – limfocitų ir histiocitų kiekis pasiskirstęs tolygiai;

25

+++ – limfocitų koncentracija didesnė uţ histiocitų koncentraciją.

Sudaryti statistiniai modeliai ir apskaičiuota lyties, veislės ir amţiaus priklausomybė odos

histiocitomų pasireiškimui. Įvertintas šunų odos histiocitomų regresijos laipsnis, remiantis limfocitų

kiekiu histologiniuose preparatuose ir įvertintas rodiklių statistinis patikimumas. Tyrimo duomenys

patikimi kai p<0,05, p<0,01, ir p<0,001 ir nepatikimi, kai p> 0,05.

Tyrimų statistiniai duomenys ir rezultatai apskaičiuoti kompiuterine programa „Microsoft

Office Excel 2010“. Visos toliau naudotos nuotraukos magistrinio darbo autorės.

26

3.TYRIMŲ REZULTATAI

Iš 2010 – 2015m Patologijos centre surinktų archyvo duomenų ir praktikos metu surinktų

mėginių, 580 šunų buvo atlikta histologiniai tyrimai. Navikinių darinių statistiniuose

skaičiavimuose nenaudoti 32 paţeidimų atvejai dėl nepilno duomenų pateikimo. Iš 580 šunų, tirtų

histologiškai, 149 šunys buvo tiriami dėl navikinių darinių susiformavimo. Kiekvienais metais

tiriamų darinių procentinė išraiška, kuri pateikta pirmoje lentelėje, varijuoja.

1 lentelė. Šunys su navikiniais dariniais skaitinė ir procentinė išraiška 2010 – 2015 m.

Metai Navikai Šunyse Šunys su navikais Navikai

(proc.)

2010 76 12 15,79

2011 84 27 32,14

2012 62 22 43,55

2013 80 35 43,75

2014 143 29 20,28

2015 135 24 17,78

Viso: 580 149 25,69

Surinktuose duomenyse, iš 580 šunų histologinio tyrimo atvejų, 149 (25,69 proc.) šunų

pasireiškė navikiniai dariniai. Į šią grupę įėjo visos navikų paţeistos organizmo sistemos. Likę

histologiniai tyrimai (74,31 proc.) atlikti dėl kitų prieţasčių.

27

3 pav. Navikinių darinių susidarymas atskiruose organuose (procentais).

Analizuojant archyvo duomenis, įvertintas procentinis navikinių darinių pasiskirstymas

įvairiuose kūno organuose (3 pav.). Paţeistų organų kiekis: šlapimo takai (n=2), inkstai (n=2),

limfiniai mazgai (n=4), kasa (n=1), gerklos (n=1), ţarnynas (n=3), bluţnis (n=2), kepenys (n=2),

tulţies pūslė (n=1), Oda ir poodis (n=84), varpa (n=1), gimda (n=2), nagas (n=1), gleivinės (n=5),

paranalinės liaukos (n=4), pieno liaukos (n=27), sėklidės (n=3), ausies piramidė (n=1), lieţuvis

(n=1), smegenys (n=1), antinksčiai (n=2). Bendras navikų paţeidimų skaičius – 150. Skaičius

skiriasi nuo šunų su navikiniais dariniais kiekio dėl dviejų tipų navikinių darinių pasireiškimo tame

pačiame šunyje. Didţiausia navikinių susirgimų dalis (56 proc.) aptinkama odoje, antroje vietoje –

pieno liaukose (18 proc.). Nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (p<0,001) tarp navikinių

paţeidimų kiekio odoje ir kituose organuose.

56%

1%

18%

8%

1% 4%

2% 1%

2%

1%

1%

1%

1%

3%

Oda ir poodis

Ausies piramidė

Pieno Liaukos

Virškinimo organai

Blužnis

Lytiniai organai

Šalinimo sistema

Antinkščiai

Limfiniai mazgai

Smegenys

Gerklė

Akiduobė

Nagas

Paranalinės liaukos

28

4 pav. Navikų, tirtų šunų organizme, tipas ir pasireiškimo dažnumas procentais.

Nustatyta daug pavienių navikų pasireiškimo atvejų (4 pav.): hemangiosarkoma (n=1), Sartoli

ląstelių navikas (n=1), Leidigo ląstelių navikas (n=1), lokalizuota histiocitozė (n=1), išplitusi

histiocitozė (n=1), mioblastoma (n=1), melanoma (n=1), karcinosarkoma (n=1), fibroadenoma

(n=1), limfosarkoma (n=1), fibropapiloma (n=1), fibrokarcinoma (n=1), hemangiopericitoma (n=2),

fibroma (n=2), lejemioma (n=2), papiloma (n=2), mieloepitelioma (n=2), hemangioma (n=3).

Daţniau pasireiškė: adenoma (n=5), limfoma (n=5), bazilioma (n=4), plazmocitoma (n=5),

adenokarcinoma (n=6), fibrosarkoma (n=5), histiocitinė sarkoma (n=5), epitelioma (n=4).

Daţniausiai aptinkama: mastocitoma (n=11), sarkoma (n=12), lipoma (n=13) ir karcinoma (n=32).

Odos histiocitomos sudaro 12 proc. (n=18) visų šunims besiformuojančių navikinių darinių. Odos

histiocitomos pasireiškimas lyginant su kitais šunų organizme susiformavusiais navikais yra

statistiškai reikšmingas (p<0,001).

0,00%

5,00%

10,00%

15,00%

20,00%

25,00%

Ad

eno

ma

Sart

oli

ląst

elių

…

Leid

igo

ląst

elių

…

Loka

lizu

ota

…

Lim

fom

a

Išp

litu

si h

isti

oci

tozė

Kar

cin

om

a

Hem

angi

om

a

Mie

loep

ite

liom

a

Mio

bla

sto

ma

Baz

ilio

ma

Me

lan

om

a

Lip

om

a

Pla

zmo

cito

ma

Hem

angi

osa

rko

ma

Kar

cin

osa

rko

ma

Fib

road

eno

ma

His

tio

cito

ma

Sark

om

a

Mas

toci

tom

a

Pap

ilom

a

Leje

mio

ma

Ad

eno

karc

ino

ma

Fib

rosa

rko

ma

Lim

fosa

rko

ma

Fib

rom

a

Hem

angi

op

eric

ito

ma

Fib

rop

apilo

ma

Fib

roka

rcin

om

a

His

tio

citi

nė

sark

om

a

Epit

elio

ma

Pro

cen

tai

(%)

Naviko pavadinimas

29

Iš 150 mėginių, su įvairių organų navikiniais dariniais, išskirti 84 (56 proc.) dariniai,

susiformavę odoje.

5 pav. Navikai pasireiškiantys odoje, procentinė išraiška.

Tirtuose mėginiuose nustatyta 16 tipų navikų, pasireiškiančių odoje (5 pav.). Pavieniai

pasireiškimo atvejai fiksuoti melanomos bei mieloepiteliomos atveju (n=1). Fibrosarkoma,

limfoma, hemangiopericitoma ir fibroma pasireiškė po 2 kartus. Plazmocitoma, hemangioma ir

histiocitinė sarkoma pasireiškė po 3 kartus, tuo tarpu, bazalioma, epitelioma, sarkoma – po 4 kartus.

Daţnai sutiktos mastocitomos (n=10), karcinomos (n=12), lipomos (n=13). Nagrinėjama odos

histiocitoma tiriamuose mėginiuose buvo daţniausiai pasireiškiantis odos navikas, sudarantis 21,43

proc. (n=18) visų odoje nustatytų navikų skaičiaus. Odos histiocitomos pasireiškimas lyginant su

kitais šunų odoje susiformavusiais navikais yra statistiškai reikšmingas (p<0,001).

0,00%

5,00%

10,00%

15,00%

20,00%

25,00%

Pro

cen

tai

(%)

Naviko pavadinimas

30

6 pav. Apvaliųjų ląstelių navikų pasireiškimas odoje (procentais)

Tiriamų šunų duomenų bazėje nustatyti keturių tipų apvaliųjų ląstelių navikiniai dariniai (6

pav.). Uţkrečiamojo šunų lyties organų naviko pasireiškimas neaprašytas. Plazmocitoma ir

limfocitoma pasireiškė po 5 kartus (po 13,16 proc.), tuo tarpu, mastocitoma – 10 kartų (26,32

proc.). Odos histiocitoma pasireiškė 18 kartų ir sudarė 47,37 proc. visų aprašytų apvaliųjų ląstelių

navikų. Odos histiocitomos pasireiškimas odoje lyginant su kitais apvaliųjų ląstelių navikais odoje

statistiškai reikšmingas (p<0,01).

Iš odoje pasireiškiančių 84 diagnozuotų navikinių darinių, atrinkti 18 odos histiocitomų

pasireiškimo atvejai (2 lentelė). Nagrinėta lyties, veislės ir gyvūnų amţiaus įtaka odos histiocitomų

formavimuisi.

2 lentelė. Šunų, su pasireiškusia odos histiocitoma, duomenys.

Eil. Nr. Gyvūno

rūšis Lytis Veislė Amţius, (metais)

1. Šuo patelė Rotveileris 2

2. Šuo patelė Prancūzų buldogas 0,75

3. Šuo patelė Cveršnauceris 0,5

4. Šuo patelė Bokseris 6

5. Šuo patelė Maltos bišonas 2

6. Šuo patinas Mitelšnauceris 5

7. Šuo patinas Cvergšnauceris 6

8. Šuo patelė Vakarų Škotijos baltasis

terjeras 1,5

9. Šuo patinas Prancūzų buldogas 5

10. Šuo patelė Stafordšyro terjeras 3

11. Šuo patelė Amerikiečių bulterjeras 8

12. Šuo patelė Rotveileris 0,5

0,00% 10,00% 20,00% 30,00% 40,00% 50,00%

Histiocitoma

Plazmocitoma

Limfoma

Mastocitoma

Procentai (%)

Na

vik

o p

av

ad

inim

as

31

13. Šuo patinas Dţeko Raselo terjeras 5

14. Šuo patinas Vakarų Škotijos baltasis

terjeras 2

15. Šuo patelė Sibiro haskis 6

16. Šuo patelė Mišrūnas 3

17. Šuo patinas Laiblendo terjeras 1,5

18. Šuo Patinas Amerikiečių

kokerspanielis 2

7 pav. Lyties priklausomybė odos histiocitomų pasireiškimui (procentais).

Iš 18 tirtų odos histiocitomos mėginių, 11 arba 61,11 proc. atvejų, nustatyta patelėms. Patinai

sudarė 38,98 proc. (n=7) atvejų. Nustatytas statistinis patikimumas (p<0,01). Rezultatai pateikti 7

pav.

0,00% 10,00% 20,00% 30,00% 40,00% 50,00% 60,00% 70,00%

Patinas

Patelė

Procentai (%)

Šu

ns

lyti

s

32

8 pav. Šunų amžiaus rodikliai odos histiocitomos pasireiškimo atveju.

Nagrinėjant 18 tirtų šunų su pasireiškusia odos histiocitoma, gyvūnai suskirstyti į tris atskiras

amţiaus grupes: 0 – 3m., 4 – 6m. ir 7 – 10m.. Kiekvienai grupei priskirtas atitinkamas gyvūnų

skaičius. Pagal 8 paveikslėlio duomenis matyti, jog 11 atvejų iš 18 pasireiškė gyvūnams iki 3 metų

amţiaus, 6 atvejai 4 – 6 m. amţiaus grupei ir 1 atvejis 7 – 10 m. amţiaus grupei. Nustatyta amţiaus

įtaka odos histiocitomų pasireiškimui statistiškai reikšminga (p<0,05). Apskaičiuota, kad vyriausias

gyvūnas, kuriam buvo nustatyta odos histiocitoma buvo 8 metų amţiaus, jauniausiam gyvūnui – 6

mėnesiai. Šunų amţius vidurkis, naviko pasireiškimo atveju – 3,31 metai.

9 pav. Histiocitomų pasireiškimo dažnumas priklausomai nuo lyties amžiaus grupėse.

0

2

4

6

8

10

12

0 - 3 m. 4 - 6 m. 7 - 10 m.

Gy

vū

nų

sk

aič

ius

(vn

t.)

Šunų amţiaus grupė

0

1

2

3

4

5

6

7

8

9

0 - 3 m. 4 - 6 m. 7 - 10 m.

Gy

vū

nų

sk

aič

ius

(vn

t.)

Gyvūnų amţiaus grupė

Patelės

Patinai

33

Taip pat, gyvūnai suskirstyti į 0 – 3m., 4 – 6m., 7 – 10m. amţiaus grupes, atsiţvelgiant į šuns

lytį (9 pav.). Analizuojant odos histiocitomos pasireiškimą patelėms, 8 pasireiškimo atvejai fiksuoti

iki 3 metų amţiaus, 2 atvejai 4 – 6m. amţiaus ribose ir 1 – 7 – 10m. amţiaus grupėje. Patinų atvejų

daugiausia – 4 – odos histiocitomų pasireiškimo atvejų fiksuota 4 – 6m. amţiaus grupėje, 3 atvejai

iki 3 metų amţiaus, 7 – 10 m. amţiaus grupėje tiriamų patinų nebuvo. Amţiaus priklausomybė

atskirose lytyse statistiškai nepatikima (p>0,05). Jauniausia patelė su odos histiocitoma – 6 mėnesių

amţiaus, patinas – 1,5 metų amţiaus. Vyriausia patelė, kuriai nustatyta odos histiocitoma, buvo 8

metų, tuo tarpu, patinas – 6 metų amţiaus. Patelių, su pasireiškusia odos histiocitoma, amţiaus

vidurkis – 3,02 metai, patinų – 3,79 metai.

10 pav. Veislės priklausomybė odos histiocitomos pasireiškimui.

Iš 18 nagrinėtų odos histiocitomos atvejų atsiţvelgiant į šuns lytį (10 pav.), daug pavienių

pasireiškimo atvejų nustatyta bokserių, Maltos bišonų, Stafordšyro terjerų, amerikiečių bulterjerų,

Dţeko Raselo terjerų, Sibiro haskių, Leiblendo terjerų, amerikiečių kokerspanielių veislių atţvilgiu

ir pasireiškimas fiksuojamas vienam mišrūnui. Rotveilerių, prancūzų buldogų ir Vakarų Škotijos

baltųjų terjerų veislės atţvilgiu pasireiškimai fiksuoti po du kartus. Tyrime išsiskyrė odos

histiocitomos pasireiškimas šnauceriams. Šios veislės atţvilgiu fiksuoti 3 pasireiškimo atvejai iš 18

tiriamųjų. Du cvergšnauceriai, mitelšnauceris ir sugrupuoti į vieną grupę. Veislės priklausomybė

odos histiocitomos pasireiškimui statistiškai nereikšminga (p>0,05).

00,5

11,5

22,5

33,5

Gy

vū

nų

sk

aič

ius

(Vn

t.)

Šunų veislės

34

Vertinama limfocitų koncentracija tiriamuosiuose histologiniuose preparatuose (11 - 13 pav.)

11 pav. Odos histiocitoma. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x400. Šuo, Džeko Raselo terjeras,

patinas, 5 metai. Gausu įvairaus dydžio ir formos navikinių histiocitų. Ląstelės išsidėsčiusios

sluoksniais. Limfocitų koncentracija – 0.

12 pav. Odos histiocitoma. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x400. Šuo, bokseris, patelė, 6 metai.

Gausus jungiamojo audinio kiekis, įvairios formos ir dydžio navikiniai histiocitai, nedidelis kiekis

limfocitinių ląstelių. Limfocitų koncentracija - +.

35

13 pav. Odos histiocitoma. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x400. Šuo, cvergšnauceris, patelė, 6

mėnesiai. Darinyje didelis kiekis jungiamojo audinio, įvairaus dydžio ir formos histiocitai.

Limfocitų koncentracija - ++.

14 pav. Odos histiocitoma. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x400. Šuo, Stafordšyro terjeras, patelė,

3 metai. Matomas nedidelis jungiamojo audinio kiekis, rausvi eritrocitai. Minimalus kiekis naviko

histiocitinių ląstelių. Limfocitų koncentracija - +++.

36

15 pav. Limfocitų kiekis tiriamuose odos histiocitomos mėginiuose.

Tiriant 18 odos histiocitomos mėginių įvertintas regresijos laipsnis vertinant limfocitų kiekį

histologiniame preparate (15 pav.). 33,33 proc. (n=6) vertintuose preparatuose limfocitų nenustatyta

(0), 27,78 proc. (n=5) rastas nedidelis limfocitų kiekis (+), 16,67 proc. (n=3) didelė limfocitų

koncentracija, tačiau dominavo naviką sudarantys histiocitai (++). 22,22 proc. (n=4) didţiąją naviko

dalį sudarė limfocitinės ląstelės (+++). Tyrimas statistiškai nepatikimas (p>0,05).

0,00%

5,00%

10,00%

15,00%

20,00%

25,00%

30,00%

35,00%

0 (+) (++) (+++)

Atv

ejų

kie

kis

(%)

Limfocitų koncentracijos laipsnis

37

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Išnagrinėjus LSMU VA Patologijos centro archyvuose esančius ir praktikos metu surinktų

mėginių duomenis, iš 580 histologinių tyrimų atliktų šunims, atrinkti 149 (25,69 proc.) gyvūnai,

kuriems pasireiškė navikiniai procesai. Iš viso atlikta 150 histologinių tyrimų, nes vieno gyvūno

atveju, pasireiškė dviejų tipų navikiniai dariniai. Odos histiocitomos bendrai nustatytų 150 tyrimų

atţvilgiu, sudaro 12 proc. visų pasireiškiančių navikinių darinių. Odos histiocitoma – antras pagal

daţnumą organizme pasireiškiantis navikas, nusileidţiantis tik karcinomoms (21,33 proc.). Odos

histiocitomos pasireiškimas organizme statistiškai patikimas (p<0,001).

Iš 150 histologinių tyrimų atrinkti 84 odoje susiformavę dariniai. Tai sudaro 56 proc. visų

organizme pasireiškiančių navikinių darinių. Tai patvirtina ţinias, jog daţniausiai navikinių procesų

paţeidţiamas organas yra oda (27). Odos histiocitoma odos paţeidimuose sudaro 21,43 proc. atvejų

ir yra daţniausiai pasireiškiantis darinys. Tai viršija daţniausiai aprašomą odos histiocitomos

pasireiškimo procentą (3 – 19 proc.) odoje (26, 28). Odos histiocitomos pasireiškimas odoje

statistiškai reikšmingas (p<0,001).

Tiriamuose duomenyse aprašytas 4 apvaliųjų ląstelių tipų navikų pasireiškimas. Neaprašytas

nei vienas uţkrečiamo šunų lyties organų naviko atvejis. Iš visų 38 apvaliųjų ląstelių navikų, odos

histiocitoma sudarė netgi 47,37 proc. ir buvo daţniausiai sutinkamas apvaliųjų ląstelių navikas.

Odos histiocitomos dominavimas lyginant su kitais apvaliųjų ląstelių navikais statistiškai patikimas

(p<0,01).

Mokslinėje literatūroje nurodoma, jog odos histiocitomos pasireiškimui lyties polinkio nėra

(27, 32), šiame darbe rasta, jog šio tipo navikas daţniau pasireiškia patelių organizme. Iš tirtų 18

odos histiocitomos atvejų, 11 atvejų arba 61,11 proc. pasireiškė patelėms, kuomet likę 7 arba 38,39

proc. – patinams. Lyties priklausomybė odos histiocitomos pasireiškimui statistiškai patikima

(p<0,01).

Dauguma odos histiocitomos pasireiškimo atvejų fiksuojama jaunesniame amţiuje

daţniausiai iki 3 m. (2), kai kuriuose šaltiniuose iki 4 metų amţiaus (30). Galimas pasireiškimas ir

vyresniame amţiuje, tačiau daug retesnis (2). Atlikto tyrimo metu nustatyta, jog 11 atvejų iš 18

pasireiškė gyvūnams iki 3 metų amţiaus, 6 atvejai 4 – 6 m. amţiaus grupėje ir 1 atvejis 7 – 10 m.

amţiaus grupėje. Tai pagrindţia mokslinės literatūros duomenis, kad odos histiocitomos daţniau

pasireiškia jaunesniame amţiuje (2, 30). Amţiaus priklausomybė odos histiocitomų pasireiškimui

statistiškai patikima (p<0,05). Nustatyta, kad vyriausias gyvūnas, kuriam buvo nustatyta odos

histiocitoma buvo 8 metų amţiaus, jauniausiam gyvūnui 6 mėnesiai. Šunų amţius vidurkis, naviko

pasireiškimo atveju – 3,31 metai.

38

Tiriant odos histiocitomos pasireiškimo priklausomybę pagal amţių išskiriant lytis, gaunami

skirtingi duomenys. Patelių atveju, 8 pasireiškimo atvejai fiksuojami iki 3 metų amţiaus, 2 atvejai 4

– 6m. amţiaus ribose ir 1 atvejis 7 – 10m. amţiaus grupėje. Patinams daugiausia – 4 – odos

histiocitomų pasireiškimo atvejų fiksuojama 4 – 6m. amţiaus grupėje, 3 atvejai iki 3 metų amţiaus,

7 – 10 m. amţiaus grupėje tiriamų patinų nebuvo. Patelių atveju didesnis odos histiocitomos

pasireiškimas iki 3 metų amţiaus, patinams daţniau pasireiškia vyresniųjų (4 – 6m.) tarpe. Amţiaus

priklausomybė, išskiriant lytį statistiškai nepatikima abejoje lytyse (p>0,05). Jauniausia patelė su

odos histiocitoma – 6 mėnesių amţiaus, patinas – 1,5 metų amţiaus. Vyriausia patelė, kuriai

nustatyta odos histiocitoma buvo 8 metų, tuo tarpu patinas – 6 metų amţiaus. Tokie tiriamų

duomenų rodmenys įtakojo ir amţiaus vidurkių skirtumą lytyse. Patelių, su pasireiškusia odos

histiocitoma, amţiaus vidurkis – 3,02 metai, patinų – 3,79 metai. Nagrinėjant mokslinę literatūra

nerasta duomenų apie amţiaus įtaką atskirose lytyse.

Dariniai gali susiformuoti ant viso kūno odos paviršiaus, tačiau, daţniausia lokalizacija

priekinėje kūno dalyje (29). Daţnai paţeidţiama galvos sritis, nasrai, ausų kaušeliai, kaklas, ypač

jaunesniems gyvūnams. Rečiau, vyresnio amţiaus gyvūnams, neoplazijos gali formuotis liemens

srityje, ant galūnių, daţnai įtraukiamos pėdos ir pirštai, taip pat aptinkami dariniai kapšelio srityje

(25). Tyrimo metu nebuvo galima nustatyti daţniausių pasireiškimo lokalizacijų odoje, dėl jų

trūkumo nagrinėjamoje duomenų bazėje.

Mokslinėje literatūroje nurodoma, jog odos histiocitoma būdinga Labradoro retriveriams,

anglų buldogams, lygiaplaukiams retriveriams, škotų terjerams, kurtams, bokseriams, Bostono

terjerams, taksams, kokerspanieliams, vokiečių dogams, škotų aviganiams, šarpėjams, amerikiečių

bulterjerams, Stafordšyro terjerams, tačiau dariniai gali būti sutinkami ir kitų veislių šunų

organizme (3, 2). Grynaveisliai šunys susirgimui jautresni (2). Tyrimo metu dariniai aptikti

bokserių, Maltos bišonų, Stafordšyro terjerų, amerikiečių bulterjerų, Dţeko Raselo terjerų, Sibiro

haskių, Leiklendo terjerų, amerikiečių kokerspanielių, rotveilerių, prancūzų buldogų ir Vakarų

Škotijos baltųjų terjerų, cvergšnaucerių, mitelšnaucerių veislėse. Kaip ir literatūroje nurodyta (2)

navikas daţnai sutinkamas trumpasnukių šunų veislėse: bokseriai, prancūzų buldogai po du

pasireiškimo atvejus iš 18. Daţnai sutinkamas pasireiškimas šnaucerių tipo šunims, kuriems

fiksuojami 3 pasireiškimo atvejai. Taip pat vienas pasireiškimo atvejis fiksuojamas ir mišrūnams,

todėl galima teigti, kad susirgimas būdingas ne tik grynaveisliams gyvūnams. Skaitytoje literatūroje

neaprašytas naviko pasireiškimas Leiblendo terjerų, Dţeko Raselo terjerų, Sibiro haskių, Maltos

bišonų veislėse, taipogi neminėtas pasireiškimas šnaureciams, kuriems tyrime nustatytas

daţniausias pasireiškimas. Veislės priklausomybė odos histiocitomos pasireiškimui statistiškai

nepatikima (p>0,05). Tyrimo statistinį nereikšmingumą gali įtakoti nepakankamas tyriamų gyvūnų

skaičius šio rodiklio nustatymui.

39

Remiantis moksline literatūra, naviką infiltruojantys T limfocitai turi įtakos spontaniniam

odos histiocitomos nykimui (36). Mikroskopuojant naujai susiformavusias histiocitomas, galima

pastebėti, jog mėginyje vyrauja naviką sudarantys histiocitai ir, galimai esantis, jungiamasis

audinys, tačiau limfocitų neaptinkama. Vėliau navike limfocitų kiekis laipsniškai didėja ir po truputį

sudaro vis didesnę procentinę išraišką. Vėlyvosios regresijos stadijos metu preparate pagrinde

matoma labai gausi limfocitų ir nedidelė histiocitų koncentracija. Pagal šį bruoţą, galima spręsti,

kokiu vystymosi laikotarpiu tyrimui paimtas odos histiocitomos mėginys.

Šio tiriamojo darbo metu nustatyta, jog iš 18 tirtų odos histiocitomos atvejų, 6 arba 33,33

proc. mėginiuose mikroskopinio tyrimo metu limfocitų infiltracijos nerasta (limfocitų kiekis – 0).

Navikų paimtų pirmojoje stadijoje – 27,78 proc (n=5), antrosios – 16,67 proc (n=3). Paskutiniosios

stadijos, kuomet naviko didţiąją dalį sudaro limfocitai – 22,22 proc. (n=4). Nustatyta limfocitų

koncentracija tiriamose odos histiocitomose statistiškai nereikšminga (p>0,05). Pagal limfocitų

kiekį navike galima spręsti apie navikinių darinių diagnostikos kokybę. Mėginiai be ar su maţu

limfocitų kiekiu tiriamose odos histiocitomose rodo, kad mėginiai pastebėti ankstyvose vystymosi

stadijose ir lengviau identifikuoti nuo kitų apvaliųjų ląstelių odos navikų bei kitų, sunkesnių,

histiocitinių susirgimų ir galima skirti atitinkamą gydymą. Taigi, galima teigti, jog dauguma

nagrinėjamų darinių diagnostika buvo ankstyva ir tik dalis darinių tyrimui buvo paimti paūmėjus

regresijos procesui.

40

5. IŠVADOS

1. Odos histiocitomos pasireiškė 12 proc. tirtų šunų.

2. Odos histiocitoma sudarė 21,43 proc. visų odoje pasireiškiančių navikų atvejų ir šio darbo

duomenimis buvo daţniausias odos navikas šunims.

3. Daţniausiai odos histiocitoma pasireiškė iki 3 metų amţiaus gyvūnams.

4. Patelėms navikas pasireiškė daţniau nei patinams.

5. Patelėms navikas diagnozuotas ankstyvesniame amţiuje lyginant su patinais.

6. Šio darbo duomenimis odos histiocitoma daţniausiai sutinkama šnaucerių veislės šunims.

7. Daugiausia (33,33 proc.) tirtose histiocitomose fiksuojamas regresijos nebuvimas, kas leidţia įtarti

kad navikas šalintas pačioje jo vystymosi pradţioje.

41

6. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Shahlaee, Amir H., Arceci RJ. Histiocytic disorders. Primary Health Care 2006; 15:340 - 359.

2. Moore PF. A Review of Histiocytic Diseases of Dogs and Cats. Veterinary Pathology 2014

January; 51(1):167-184.

3. Fulmer AK, Mauldin GE. Canine histiocytic neoplasia: An overview. Canadian Veterinary Journal

2007 October; 48:1041 - 1050.

4. Nowak M, Madej JA, Gotowiecka M, Kanzawa H, Dzięgiel P. Inflamatory form of histiocytoma

with malignant course in a dog. A case report. Bulletin of the Veterinary Institute in Pulawy 2009;

53:153-157.

5. Ramos-Vara. JA, Miller MA. Immunohistochemical expression of E-cadherin does not distinguish

canine cutaneous histiocytoma from other canine round cell tumors. Veterinary Pathology 2011;

48(3):758 - 763.

6. Chorro L, Geissmann F. Development and homeostasis of 'resident' myeloid cells: the case of the

Langerhans cell. Trends In Immunology 2010; 31(12):438 - 45.

7. Shahlaee, Amir H., Arceci RJ. Histiocytic disorders. Primary Health Care 2006; 15:340 - 359.

8. Palucka K, Banchereau J. Cancer immunotherapy via dendritic cells. Nature Reviews Cancer 2012

April; 12:265 - 265.

9. Avallone G, Helmbold P, Caniatti M, etc. The spectrum of canine cutaneous perivascular wall

tumors: Morphologic, phenotypic and clinical characterization. Veterinary Pathology 2007; 44:607

- 620.

10. Steinman RM, Banchereau J. Taking dendritic cells into medicine. Nature 2007; 449:419 - 426.

11. Boerkamp KM, van Steenbeek FG, Penning LC, Groot-Koerkamp MJA, van Leenen D, Vos-

Loohuis M, et al. The Two Main Forms of Histiocytic Sarcoma in the Predisposed Flatcoated

Retriever Dog Display Variation in Gene Expression. PloS 2014 June 2; 9(6).

12. Barger, A. Cytology of neoplasia an essential component of diagnosis. Today‟s Veterinary Practice

2012 September/October; 2(5).

13. Abadie J, Hedan B, Cadieu E, De Brito C, Devauchelle P, Bourgain C, et al. Epidemiology,

pathology, and genetics of histiocytic sarcoma in the Bernese mountain dog breed. Journal of

Heredity 2009 July - August; 100(1):19 - 27.

14. Moore PF. Histiocytic sarcoma and malignant histiocytosis. www.histiocytosis.ucdavis.edu

(internetinė prieiga 2015.12.06).

15. Coomer AR, Liptak J.M. Canine histiocytic diseases. Compedulium 2008 April:202-217.

16. Pinard J, Wagg CR, Girard C. Histiocytic sarcoma in the tarsus of a cat. Veterinary Pathology 2006;

43(6):1014-1017.

42

17. Friedrichs KR, Young KM. Histiocytic sarcoma of macrophage origin in a cat: case report with a

literature review of feline histiocytic malignancies and comparison with canine hemophagocytic

histiocytic sarcoma. Veterinary Clinical Pathology 2008; 37(1):121 - 128.

18. Moore PF, Affolter VK, Vernau W. Canine hemophagocytic histiocytic sarcoma: a proliferative

disorder of CD11dþ macrophages. Veterinary Pathology 2006; 43(5):632–645.

19. Shortman K, Naik SH. Steady-state and inflammatory dendritic cell development. Nature Reviews

Immunology 2007; 7(1):19 - 30.

20. Baines SJ, McInnes EF, McConnell I. E-cadherin expression in canine cutaneous histiocytomas.

Veterinary Record 2008; 162(16):509-513.

21. Moore PF. Histiocytic proliferative diseases. In: Weiss DJ, K. Jane Wardrop, K. Jane. Schalm‟s

Veterinary Hematology. 6th ed. Ames: Wiley-Blackwell; 2010. p. 540 - 549.

22. Palmeiro BS, Morris DO, Goldschmidt MH. Cutaneous reactive histiocytosis in dogs: a

retrospective evaluation of 32 cases. Veterinary Dermatology 2007; 18(5):332 - 340.

23. Lewis TP. Reactive histiocytosis. 2015; Available at: www.dermatologyforanimals.com.

(internetinė prieiga 2015.12.05)

24. ) Jaffe R, Weiss LM, Facchetti F. Tumours derived from Langerhans cells (39). WHO

Classification of Tumors of the Haematopoietic and Lymphoid Tissues. 4th ed. Lyon, France; 2008.

p. 358–360.

25. Trappler MC, Popovitch CA, Goldschmidt MH, Goldschmidt KH, Risbon RE. Scrotal Tumors in

dogs: a retrospective study of 676 cases (1986 - 2010) (7). Canadian Veterinary Journal 2014

January; 55(1):1229 - 1233.

26. Baines, Stephen J. Histiocytes, Histiocytoses and Dendritic Cells: A Review of the Histiocytic

Diseases of the Dog. Association of Veterinary Soft Tissue Surgeons. Autumn Scientific Meeting

3rd – 4th October 2008.Surgical Oncology.; 3rd – 4th October 2008.

27. Chikweto A, McNeil P, Bhaiyat MI, Stone D, Sharma RN. Neoplastic and Nonneoplastic

Cutaneous Tumors of Dogs in Grenada,West Indies. ISRN Veterinary Science 2011 December 15:1

- 6.

28. Patial V., Masand A., Kumar, N. Gross and histopathological evaluation of canine cutaneous

histiocytoma. Comparative Clinical Pathology 2013;22 1267-1269.

29. Villalobos A, Kaplan L. Canine and Feline Geriatric Oncology: Honoring the Human-Animal

Bond. 1st ed. Iowa, USA: Blackwell; 2007.

30. Pires I, Queiroga F, L., Alves A, Silva F, Lopes C. Decrease of E-Cadherin Expression in Canine

Cutaneous Histiocytoma Appears to be Related to its Spontaneous Regression. Anticancer Research

2009; 29:2713-2718.

43

31. Dobson JM. Breed-Predispositions to Cancer in Pedigree Dogs. ISRN Veterinary Science 2013;

2013:1-23.

32. Pakhrim B, Kang M, Bae I, Park M, Jee H, You M, et al. Retrospective study of canine cutaneous

tumors in Korea. Journal of Veterinary Science 2007; 8(3):229-236.

33. Busch MD, Reilly CM, Luff JA. Feline pulmonary Langerhans cell histiocytosis with multiorgan

involvement. Veterinary Pathology 2008; 45(6):816-824.

34. Merad M, Ginhoux F, Collin M. Origin, homeostasis and function of Langerhans cells and other

langerin-expressing dendritic cells. Nature Reviews Immunology 2008;8(12):935-947.

35. Fernandez NJ, West KH, Jackson ML, Kidney BA. Immunohistochemical and Histochemical Stains

for Differentiating Canine Cutaneous Round Cell Tumors. Veterinary Pathology 2005;42:437 - 445.

36. Moore PF, Affolter VK, Keller SM. Canine inflamed nonepitheliotropic cutaneous T-cell

lymphoma: a diagnostic conundrum. Veterinary Dermatology 2013; 24(1):204 - 211.

37. Kaim U, Moritz A, Failing K, Baumgärtner W. The regression of a canine Langerhans cell tumour

is associated with increased expression of IL-2, TNF-alpha,IFN-gamma and iNOS mRNA.

Immunology 2006;118(4):472-482.

38. Day MJ, Lopatkin I, Lucke VM, Whitbread TJ. Case report: Multiple cutaneous histiocytomas in a

cat. Veterinary Dermatology 2000;11:305-310.

39. Roth L, Perdrizet J. Cutaneous histiocytoma in a goat. Cornell Vet. 1985; 75(2):303.

40. Sutton RH, McLennan MW. Cutaneous histiocytoma in a heifer. J Comp Pathol 1987; 97(4):463;

41. Stephen JW, David MV. Withrow and MacEwen's Small Animal Clinical Oncology. 5th ed. St.

Louis, Missouri, USA: Saundres; 2013.

42. Purohit G. Canine Transmissible Venereal Tumor: A Review. The Internet Journal of Veterinary

Medicine 2008;6(1); (internetinė prieiga 2015.11.13).

43. Martins MIM, Ferreira de Souza F, Gobello C. The Canine Transmissible Venereal Tumor:

Etiology, Pathology, Diagnosis and Treatment. International Veterinary Information Service

(www.ivis.org) 2014 (internetinė prieiga 2015.11.13).

44. Florez MM, Pedraza F, Fabrizio Grandi F, Rocha NS. Cytologic subtypes of canine transmissible

venereal tumor. Veterinary Clinical Pathology 2012;41(1):3-5.

45. Marcos R, Santos M, Marrinhas C, Rocha E. Cutaneous transmissible venereal tumor without

genital involvement in a prepubertal female dog. Veterinary Clinical Pathology 2006; 35:106-109.

46. Villamil JA, Henry CJ, Bryan JN. Identification of the most common cutaneous neoplasms in dogs

and evaluation of breed and age distributions for selected neoplasms. American Veterinary Medical

Association 2011; 239(7):960-965.

47. Hosseini E. Cutaneous mast cell tumor (Mastocytoma): Cyto- histopathological and haematological

investigations. Diagnostic Pathology 2014; 9(9).

44

48. Welle MM, Rohrer BC, Howard J. Canine mast cell tumours: a review of the pathogenesis, clinical

features, pathology and treatment. Veterinary Dermatology 2008; 19:321-339.

49. Webster J, Yuzbasiyan-Gurkan V, Miller R, Kaneene J, Kiupel M. Cellular proliferation in canine

cutaneous mast cell tumors: associations with c-KIT and its role in prognostication. Veterinary

Pathology 2007;44:298-308.

50. Murphy S, Sparkles AH, Blunden AS, Brearley MJ, Smith KC. Effects of stage and number of

tumours on prognosis of dogs with cutaneous mast cell tumours. Veterinary Record 2006;

158(9):287-291.

51. Muresan C, Bolfa P, Catoi C, Gal A, Taurescu F, Tabaran F, et al. Clinical and pathological aspects

in 2 cases of canine mastocytoma. Lucrari Stiiniifice Medicina Veterinara 2009; 42(2).

52. van Wetterre AJ, Linder KE, Suter SE, Olby NJ. Solitary Intracerebral Plasmacytoma in a Dog:

Microscopic, Immunohistochemical and Molecular Features. Veterinary Pathology 2009; 46:949-

951.

53. Murphy, S. Skin neoplasia in small animals. Common canine tumours. In Practice 2006; 28(7):398-

402.

54. Juodţiukynienė Nomeda. Citologinis tyrimas. Šunų ir kačių navikų citologija. 1st ed. Kaunas,

Lietuva: Terra Publica; 2013.