LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Indrė Rasimavičienė

Veiksniai įtakojantys kačių akmenligės pasireiškimą

Factors influencing feline urolithiasis

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: doc. dr. Rasa Želvytė

Kaunas, 2016

DARBAS ATLIKTAS ANTOMIJOS IR FIZIOLOGIJOS KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Veiksniai įtakojantys kačių akmenligės

pasireiškimą“.

1. Yra atliktas mano paties (pačios).

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

Indrė Rasimavičienė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ

ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

Indrė Rasimavičienė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

prof. dr. Rasa Želvytė

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

prof. dr. Judita Žymantienė

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os)

vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai

1)

2)

(vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus) vardas, pavardė) (parašas)

3

TURINYS

SANTRAUKA .............................................................................................................................. 5

SUMMARY .................................................................................................................................. 6

ĮVADAS ........................................................................................................................................ 7

1 LITERATŪROS APŽVALGA ............................................................................................... 9

Akmenligės apibrėžimas .................................................................................................. 9

Akmenligės istorinės prielaidos ....................................................................................... 9

Urogenitalinės sistemos anatomija .................................................................................. 9

1.3.1 Inkstai (renes) ........................................................................................................... 10

1.3.2 Šlapimtakiai (ureters) ............................................................................................... 10

1.3.3 Šlapimo pūslė ( vesica urinaria ) .............................................................................. 10

1.3.4 Patinų šlaplė ( urethra ) ............................................................................................ 11

1.3.5 Patelių šlaplė ( urethra ) ............................................................................................ 11

1.3.6 Akmenligės etiologija ............................................................................................... 11

1.3.7 Klinikiniai simptomai ............................................................................................... 12

Akmenligės patofiziologija ir akmenų diferenciacija .................................................... 12

1.4.1 Kalcio oksaltai .......................................................................................................... 13

1.4.2 Struvitai .................................................................................................................... 14

1.4.3 Uratai ( Purinai) ........................................................................................................ 15

1.4.4 Ksantino akmenys .................................................................................................... 16

1.4.5 Cistino akmenys ....................................................................................................... 16

Akmenligės diagnozavimas ........................................................................................... 17

1.5.1 Bendras šlapimo tyrimas .......................................................................................... 17

1.5.2 Šlapimo mėginio mikroskopinis tyrimas .................................................................. 17

1.5.3 Rentgenologinis šlapimo sistemos tyrimas............................................................... 18

1.5.4 Ultragarsinis šlapimo sistemos tyrimas .................................................................... 19

Akmenligės gydymas ..................................................................................................... 20

1.6.1 Kalcio oksalatų sukeltos akmenligės konservatyvūs gydymo būdai ........................ 20

1.6.2 Struvitų sukeltos akmenligės konservatyvūs gydymo būdai ................................... 20

1.6.3 Uratų (purinų) sukeltos akmenligės konservatyvūs gydymo būdai ........................ 21

4

1.6.4 Ksantinų ir cistinų sukeltos akmenligės konservatyvūs gydymo būdai ................... 21

2 TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ................................................................................ 22

Tyrimų objektas, laikas ir vieta ...................................................................................... 22

Tyrimo metodai .............................................................................................................. 23

Analizuojamų duomenų grupavimo principai ............................................................... 24

Tyrimo duomenų statistinė analizė ................................................................................ 25

3 TYRIMO REZULTATAI ..................................................................................................... 26

Kačių šlapimo sistemos susirgimų diferencinė diagnostika .......................................... 26

3.1.1 Anamnezės analizės rezultatai .................................................................................. 26

3.1.2 Apžiūros rezultatai .................................................................................................... 26

3.1.3 Kraujo biocheminio tyrimo rezultatai ...................................................................... 27

3.1.4 Šlapimo tyrimo rezultatai ......................................................................................... 27

3.1.5 Šlapimo mikroskopavimo rezultatai ......................................................................... 29

3.1.6 Šlapimo ultragarsinio tyrimo rezultatai .................................................................... 29

3.1.7 Šlapimo pūslės rentgenologinio tyrimo rezultatai .................................................... 30

Kačių šlapimo sistemos susirgimų analizė .................................................................... 30

Lyties ir lytinio aktyvumo įtaka šlapimo takų akmenligės pasireiškimui...................... 31

Šlapimo kristalų įtaka šlapimo takų akmenligės pasireiškimui ..................................... 32

Veislės įtaka šlapimo takų akmenligės pasireiškimui .................................................... 33

Amžiaus įtaka šlapimo takų akmenligės pasireiškimui ................................................. 34

4 REZULTATŲ APTARIMAS ............................................................................................... 35

IŠVADOS .................................................................................................................................... 37

LITERATŪROS SĄRAŠAS ....................................................................................................... 39

5

SANTRAUKA

Veiksniai įtakojantys kačių akmenligės pasireiškimą

Indrė Rasimavičienė

Magistro baigiamasis darbas

Tyrimo duomenys buvo renkami vienoje iš veterinarijos klinikų „UAB Vetvila”, 2012 – 2014

metų laikotarpiu. Darbo apimtis 42 puslapių, kuriuose 20 paveikslų, 1 lentelė ir naudota 50 literatūros

šaltiniai.

Darbo tikslas buvo išnagrinėti kačių susirgimo šlapimo takų akmenlige sergamumą 2012 – 2014

metais. Tiriamojo darbo uždaviniai buvo suformuluoti norint nustatyti šlapimo takų akmenligės

pasireiškimo dažnumą, priklausomai nuo kitų šlapimo sistemos susirgimų , atlikti šlapimo sistemos ligų

diferencinę diagnostika; kokių tipų kristalai buvo nustatyti tyrimo eigoje, bei susidariusių susirgimų

priklausomybę nuo amžiaus, lyties , veislės, lytinio aktyvumo.

Išanalizavus 137 ligos istorijas susijusias su šlapimo sistemos problemomis, buvo nustatyti 51

(37,23 proc.) šlapimo takų akmenligės atvejai. Visi sergantieji buvo išskirstyti į keletą skirtingų grupių,

remiantis keturiais pagrindiniais skirtumais: lytis, lytinis aktyvumas, amžius ir veislė. Grupės skirstomos:

I) pagal lytį, patelės (n=13) ir patinai (n=38); II) pagal lytinį aktyvumą , kastruoti (n= 41) , nekastruoti

(n= 10); III) pagal amžių, buvo sudarytos keturios grupės: nuo 0 iki 3 metų (n=6), nuo 3 iki 6 metų

(n=14), nuo 6 iki 9 metų (n=20) ir nuo 9 iki 12 metų (n=11); IV) pagal veislę, buvo išskirstyta į dvi

pagrindines grupes 1) grynakraujės katės (n=35) 11 skirtingų veislių ir 2) mišrūnės katės (n=16).

Apibendrinus atlikto tyrimo metu gautus rezultatus buvo padaryta išvada, kad šlapimo takų

akmenligė pasireiškė 37,23 proc. pacientų, iš visų susirgimų šlapimo sistemos ligomis. Iš visų tiriamųjų

gausiausiai sirgo grynakraujės katės 68,63 proc. (p<0,001), bei didžioji dauguma sirgusiųjų buvo

kastruoti patinai 80,49proc. Išnagrinėjus ir susisteminus visų tyrimų rezultatus buvo pastebėta, kad

dažniausiai kačių tarpe pasitaiko kalcio oksalato akmenys 41,18 proc., bei struvitinės kilmės akmenys

37,26 proc. Daugiausiai sergančių kačių amžius buvo nuo 6 iki 9 metų.

Raktažodžiai: akmenligė, šlapimo takai, katės.

6

SUMMARY

Factors influencing feline urolithiasis

Indrė Rasimavičienė

Master‘s Thesis

The data for this research was gathered at one of the veterinary clinics „UAB Vetvila“ in the

period between 2012 and 2014. This paper consists of 42 pages including 20 pictorial material, 1 table

and 50 academic references.

The main goal of this paper is to analyze the morbidity of feline urolithiasis in cats in the period

between 2012 and 2014. In order to do so, the aims of the paper were designed to a) investigate the

frequency of urolithiasis manifestations and its dependency on other urinary system diseases; b) to

perform differential diagnostics of urinary system disease; c) to identify which crystals were present in

the analysis stage; d) to establish whether there is a correlation between either age, sex, breed or sexual

activity and morbidity of feline urolithiasis.

After the analysis of 137 medical cases related to urinary system problems, it was found out that

51 of them (which represents 37.23%) contained instances of urolithiasis. All of subjects affected by the

disease were separated into groups based on I) sex II) sexual activity III) age and IV) breed. The groups

consisted of I) females (n=13) and males (n=38);

II) neutered (n=41) and non-neutered (n=10) subjects; III) cats aged between 0 and 3 years (n=6);

aged between 3 and 6 years (n=14); aged between 6 and 9 years (n=20); and aged between 9 and 12 years

(n=11) ; IV) purebred (n=35) and mixed-breed (n=16).

In conclusion, the research results indicated that urolithiasis was present at 37.23% of all subjects

affected by urinary system disease. The significant correlation was identified between urolithiasis and

type of breed where 68.63% of female purebreds were affected (p<0,001). Moreover, 80,49% of all male

neutered subjects had urolithiasis. Furthermore, data analysis indicated that the most frequent stones were

calcium oxalates (41,18%) and struvites (37,26%). Lastly, the majority of cats affected by urolithiasis

were aged between 6 and 9 years.

Keywords: urolithiasis, ureters, feline.

7

ĮVADAS

Šlapimo takų akmenligė, tai viena iš dažniausiai pasitaikančių problemų su kuriomis susiduriama

smulkių gyvūnų susirgimų diagnostikoje (1). Iš kristalų susidaro taip vadinamas smėlis arba urolitai,

kurie dirgina aplinkinius audinius ir sukelia žalą, pavyzdžiui, inkstų nepakankamumą ar kraujosruvas ant

šlapimo pūslės sienelės. To pasėkoje aptinkama hematurija, kuri matoma mikroskopuojant šlapimo

mėginį. Mažesni akmenys kelia papildomą pavojų, jų buvimas gali nuvesti prie vieno arba abiejų inkstų

obstrukcijos, kadangi užstrigę šlapimtakiuose jie sukelia kliūtį normaliai pratekėti šlapimui, dėl to katinas

negali iš dalies arba visiškai prasišlapinti. Jei laiku nepatinkama ir netaikomas joks gydymas, tai lemia

negrįžtamus inkstų pažeidimus ir gyvūno mirtį.

Apie 15-20 proc. kačių apatinių šlapimo takų susirgimų sudaro juose susiformavę urolitai, kurie

dažniausiai būna sudaryti iš kalcio oksalatų ir struvitų (magnio amonio fosfatų) (2). Vietos, kuriose

susidaro akmenys: dažniausiai urolitai aptinkami šlapimo pūslėje – 70 proc., šlaplėje – 11 proc., šlapimo

pūslėje arba šlaplėje – 15 proc. Retais atvejais akmenligė būna inkstų ir šlapimtakių, tai pasitaiko tik apie

1 proc.(3).

Dažniausiai naudojamos diagnostinės priemonės yra anamnezės metu surinkti duomenys,

ultragarsinio bei rentgenologinio tyrimų rezultatai. Ne visiems pacientams akmenligė diagnozuojama iš

karto, per pirmąjį apsilankymą. Katėms, pasireiškus trumpai polakiurijai, įtariama šlapimo pūslės

infekcija, kuri išgydoma antibiotikais.Katėms, pasireiškus apatinių šlapimo takų klinikai, ultragarsinis

tyrimas rekomenduojamas, ypač jei klinikiniai požymiai neišnyksta po antibiotikų kurso, arba jei

požymiai vis atsikartoja (4).

Kadangi akmenų formavimasis šlapimo takų sistemoje yra sudėtingas ir nepilnai išaiškintas

procesas, kaip ir įtakojančios tai priežastis, todėl išlieka tikimybė akmenų susidarymo procesui

atsikartoti, nors ir buvo taikytas gydymas (5).

Tiriant kačių akmenligės pasireiškimo atvejus yra išskirtos kelios priežastys, kurios kaip matoma,

gali turėti įtakos urolitui formavimuisi: lytis, lytinis aktyvumas, viršsvoris ir per mažas aktyvumas, veislė,

amžius, mitybą, sutrikęs metabolizmo procesas ir kai kurios įgimtos patologijos (pvz.: portosisteminio

šunto turėjimas).

Darbo tikslas buvo nustatyti kačių sergamumą šlapimo takų akmenlige ir šią ligą

predisponavusias priežastis 2012-2014 metais.

8

Darbo uždaviniai:

diferencijuoti šlapimo sistemos ligas ir įvertinti kačių sergamumą skirtingomis šlapimo takų sistemos

ligomis ;

ištirti kačių šlapimo takų akmenligės pasireiškimą priklausomai nuo lytinio aktyvumo ir lyties;

įvertinti kačių šlapimo takų akmenligės pasireiškimą priklausomai nuo veislės ir grynakraujiškumo bei

amžiaus;

išanalizuoti kačių šlapimo takų akmenligės pasireiškimą priklausomai nuo susidariusių kristalų.

9

1 LITERATŪROS APŽVALGA

Akmenligės apibrėžimas

Akmenligė gali būti apibrėžiama kaip nuosėdų susidarymas, bet kurioje šlapimo sistemos vietoje,

šlapime nuosėdos susidaro iš vieno ar keleto mažai tirpių kristaloidų. Šlapimo akmenų formavimasis

apima kelis fiziologinius bei patologinius procesus (6). Terminas akmenligė yra kilęs iš graikų kalbos -

oûron, reiškia šlapimas ir -lithos reiškia akmuo (7).

Akmenligės istorinės prielaidos

Inkstų akmenų liga (inkstų akmenligė) buvo gerai žinoma dar prieš kelis šimtmečius. Tai

patvirtina ir archeologų atlikti tyrimai , bei raštuose randami aprašai apie skausmingus akmenų

sukeliamus dieglius bei terapinius bandymus juos pašalinti (8). Manoma ,kad seniausias urolitas buvo

rastas jūros roplio skelete, kuris gyveno prieš 80 milijonų metų , dar prieš žmonijos erą. Rastas urolitas

buvo sudarytas iš kalcio karbonato ir kalcio fosfato. Vėliau akmenys buvo rasti urvinio lokio šlapimo

pūslėje , bei aukojimui skirtų gyvūnų inkstuose ir šlapimo pūslėje(9). Nuo tada šlapimo sistemos takuose

susidarę akmenys buvo rasti pas daugelį žinduolių, tame tarpe ir pas žmones , arklius, asilus, karves,

avis, triušius , jūrų kiaulytes, šinšilas, kates, bei šunis (10). Tik XVIII amžiaus pabaigoje, buvo galima

išanalizuoti šlapimo , bei susidariusių akmenų sudėtį. Taip buvo pastebėta ,jog šlapime esančios šlapimo

rūgšties padidėjimas lemia šlapimo akmenų susidarymą (11). Vėliau buvo ištirti kiti veiksniai

įtakojantys akmenligę, išsiaiškinta, jog ,akmenys sudaryti iš kalcio oksalatų yra plačiai paplitę, taip pat

buvo rasta retai aptinkamų medžiagų tokių kaip ksantino ar cistino (12). Tačiau šie tyrimai nagrinėjantys

akmenų susidarymą buvo netrukus pamiršti ir daugiau dėmesio buvo skirta aiškintis sukeltas patologijas,

bei sukeltus simptomus. Šlapimo pūslės akmenligės susirgimų sumažėjo palyginus su praeitais

šimtmečiai. Tačiau pagrindinės priežastys dėl ko šis susirgimas vystosi, tebėra klausimas. Tai gali būti

susiję su mityba, vitaminų ar mineralų kiekiu, skysčių vartojimu, ar šlapimo takų infekcijomis. Nepaisant

to, šlapimo pūslės akmenligė tebėra reikšminga medicinos problema besivystančiame pasaulyje. (13).

Urogenitalinės sistemos anatomija

Šlapimo takų sistemai priskiriami šie organai: 1) Poriniai inkstai ( renes) iš kraujo ,kuris prateka

pro inkstuose esančius glomerulus susidaro šlapimas ; 2) šlapimtakiai (ureters) per juos keliauja susidaręs

10

šlapimas nuo inkstų iki šlapimo pūslės ; 3) šlapimo pūslė (bladder) joje kaupiasi atkeliavęs šlapimas ir

4) šlaplė (urethra) pro ja susikaupę šlapimas pašalinamas iš organizmo (14).

1.3.1 Inkstai (renes)

Inkstai yra išsidėstę retroperitonealiai, ventraliai stuburo. Dešinysis inkstas paprastai būna ties

pirmu-trečiu juosmens slanksteliu, kairysis - ties antru-ketvirtu slanksteliu. Pas pateles abiejų inkstų

kaudalinis polis susisiekia su kiaušidžių pasaitu. Pas kates inkstai pupelės formos ir iš išorės apsupti

riebaliniu audiniu dar vadinamu adiposine kapsule. Ji padeda sudaryti inksto guolį, suvienodina inksto

aplinkos temperatūrą, amortizuoja smūgius, bei padeda išlaikyti inkstą įprastinėje padėtyje. Pupelės

formos įgaubime yra taip vadinami inkstų vartai per kuriuos į inkstą ateina inkstų arterija, išeina iš jų

inkstų vena, bei šlapimtakis. Inkstai sudaryti iš šerdinės bei žievinės dalies. Žievinėje dalyje yra išsidėstę

glomerulai ,nuo jų žemyn eina kanalėlių kompleksas , kuris tęsiasi šerdinėje dalyje. Pjūvyje šerdinės

dalies kontūrai trikampio formos – tai inksto piramidės. Glomerulas su kanalėlių kompleksu sudaro

inkstų funkcinį vienetą- nefroną(15) (16).

1.3.2 Šlapimtakiai (ureters)

Šlapimtakiai – raumeniniai vamzdeliai jungiantys inkstų geldeles su šlapimo pūsle. Jie guli

retroperitonealiai, greta pojuosmeninių raumenų. Šlapimtakiai skiriami į pilvo , bei dubens dalis.

Pasiekęs dubens ertmę šlapimtakis pasuka medialiai link plataus gimdos raiščio pas pateles , pas

patinus link sėklatakio pasaito ir pasiekia šlapimo pūslę pereina šlapimo pūslės kaklelio sienelę išilgine

kryptimi (14).

1.3.3 Šlapimo pūslė ( vesica urinaria )

Šlapimo pūslė yra laikinas šlapimo kaupimosi organas, kuris neturi pastovaus dydžio, padėties

bei sąlyčio su aplink esančiais organais. Tuščia šlapimo pūslė maža, sferiška, su nepaprastai tvirta sienele

ir nežymiai padidėjusiu spindžiu. Susitraukusi šlapimo pūslė guli ant gaktikaulio kaulo, mėsėdžių

prisipildžiusi šlapimo pūslė padidėja ir taip patenka į pilvo ertmę. Tuomet šlapimo pūslė būna kriaušės

formos, sudaryta iš kranialiai nukreiptos viršūnės , vidurinės dalies – kūno ir kaudaliai esančio kaklelio,

kuris susiaurėja ir sudaro vidinę šlaplės angą, kuria šlapimo pūslė jungiasi su šlapimtakiu (17). Šlapimo

pūslės sienelė stora, ypač storas jos raumeninis sluoksnis. Jis sudarytas iš trijų lygiųjų raumenų sluoksnių:

vidinio ir išorinio išilginių ir vidurinio žiedinio Sienelei įsitempus epitelis pavirsta dvieiliu. Po juo eina

11

storas jungiamojo audinio sluoksnis. Šlapimo pūslės sienelėje yra tankūs kraujagyslių ir limfagyslių

tinklai bei juntamųjų nervų skaidulų.

1.3.4 Patinų šlaplė ( urethra )

Patinų šlaplė prasideda šlapimo pūslės kaklelio vidine anga pereinančia į išorinę dalį, laisvoje

varpos dalyje. Priklausomai nuo šlaplės padėties ji dalinama į dubens ir varpos dalis. Dubeninė šlaplės

dalis sudaryta iš sėklatakio ir vezikulinio (ejekuliacinio) latakų, kurie atsiveria netoli šlapimo pūslės,

todėl patinų šlaple išsiskiria šlapimas ir sperma (15).

1.3.5 Patelių šlaplė ( urethra )

Patelių šlaplė guli kaudaliai dubens ertmės, po reprodukcines sistemos organais. Ji išilgai pereina

makšties sienelę ir atsiveria makšties prieangyje. Patelių šlaplės struktūra yra tokia pati kaip ir šlapimo

pūslės (15).

1.3.6 Akmenligės etiologija

Šlapimo sistemos funkcija – pašalinti nereikalingas medžiagas iš organizmo. Tačiau kai kurios iš

jų mažai tirpios, todėl susidaro nuosėdos, iš kurių, palaipsniui, gali susiformuoti kristalai. Mikroskopinių

kristalų susidarymas ir jų agregacija seka iki urolitų susiformavimo (18) .

Akmenų susidarymo mechanizmas nėra iki galo išaiškintas, kačių bei šunų susirgimo akmenlige

atveju. Tačiau yra išskiriamos trys pagrindinės teorijos kaip susiformuoja urolitai : 1) homogeninio

branduolio susidarymas (matricos), tai palengvina pradinį akmenų susidarymą. 2) vykstančiam

kristalizacijos procese organiniu ir neorganinių inhibitorių trūkumas 3) kristalų nusėdimas šlapimo takų

gleivinėje – tai sudėtingas mechanizmas tarp šlapime esančių medžiagų ir kitų cheminių veiksnių ,kurie

įtakoja geras sąlygas kristalizacijai. Nepriklausomai nuo pagrindinių mechanizmų, akmenys šlapimo

takuose nesiformuoja, nebent šlapime yra pakankamai didelė koncentracija urolitus formuojančių dalelių

, bei užsitęsęs kristalų keliavimas per šlapimo sistemos takus, tokiu atveju prasideda akmenų

formavimasis (19). Tikėtina, kad visi šie veiksniai katėms įtakoja akmenų formavimąsi, nors neseniai

įrodyta, kad svarbiausias mechanizmas kačių akmenų susidaryme yra kristalų nusėdimas šlapimo takų

gleivinėje (20).

Svarbiausias veiksnys - akmenis sudarančių jonų koncentracija šlapime. Kai jonų kiekis didesnis

už tą, kuris gali šlapime ištirpti, atsiranda persotinimo būklė - lemiama sąlyga akmenims susidaryti.

Tačiau kristalų susidarymą ir augimą gali įtakoti ir kai kurie faktoriai:

12

Šlapinimosi dažnumas ir kiekis (21).

Šlapimo sudėtyje esantys mukoproteinai, ląstelių nuolaužos ar svetimkūniai, pavyzdžiui, bakterijos,

kurios skatina kristalizacijos procesą, bei akmens branduolio susidarymą (21).

Įvairių aktyvatorių bei inhibitorių, kurie atsakingi už urolitų susidarymą, balansas šlapime (pvz.:

glikosaminoglikų, pirofosfatų, citratų ). Aktyvatoriai ir inhibitoriai veikia skirtingai skirtingus

kristaloidus - pavyzdžiui magnis, įeinantis į struvitų sudėtį , jo perteklius skatina struvitų

susidarymą, tuo pačiu slopindamas oksalatų susidarymą (21).

šlapimo pH - pH poveikis skirtingai veikia skirtingų kristalų susidarymą. Kai šlapimo pH šarminis,

tai atsiranda galimybė susidaryti struvitams, kai rūgštinis- oksalatams (21).

Kačių gyvenimo būdas, viduje gyvenančios katės turi didesnę rizika sirgti akmenlige , nei tos, kurios

gyvena lauke. Be to katės gyvenančios namuose , gyvena sėslų gyvenimą ir to pasėkoje turi

viršsvorio (22).

Lytinis aktyvumas, kastruotiems patinams ir sterilizuotoms patelėms rizika didesnė sirgti akmenlige

(22).

1.3.7 Klinikiniai simptomai

Pas smulkius gyvūnus akmenys dažniausiai susiformuoja šlapimo pūslėje, taip pat aptinkami

šlaplėje, šlapimtakiuose ,bei inkstuose. Kai kurie susiformavę urolitai nesukelia jokių klinikinių požymių

ir gali būti aptikti atsitiktinai (23). Klinikiniai požymiai, priklauso nuo akmenų susidarymo vietos.

Bendri simptomai yra dažnas šlapinimasis (polakurija) , kraujingas šlapimas (hematurija) ir

skausmingas šlapinimasis (dizurija). Pasitaiko, kad katėms susidaręs akmuo užstringa šlaplėje (14). Šis

užstrigimas gali sukelti kraujo varvėjimą iš apyvarpės ar vulvos ne šlapinimosi metu (23). Esant

užstrigimui gali pasireikšti tokie simptomai, kaip dažnas, bet nesėkmingas bandymas šlapintis, vėmimas,

depresija, bendras silpnumas, ir nuolatinis urogenitalijų laižymas. Akmens užstrigimas tampa pavojingas

gyvybei, kai katinas negali prasišlapinti , dėl to gali trūkti šlapimo pūslė(14).

Akmenligės patofiziologija ir akmenų diferenciacija

Urolitų formavimąsi sudaro keli fiziologiniai ir patologiniai procesai. Norint išsiaiškinti

akmenų susidarymo procese dalyvaujančių ir šlapime esančių elementų įtaka akmenligės susirgimui,

pirmiausia reikia išsiaiškinti kokią svarbą šiame procese užima mityba. Inkstai atlieka dvi pagrindines

funkcijas organizme, pirmoji – pašalina metabolizmo proceso metu susidariusias šalutines medžiagas.

Antroji funkcija yra palaikyti skysčių, bei elektrolitų balansą organizme. Yra medžiagų, kurios turi būti

13

pašalinamos iš kraujo, ypač po metabolizmo susidarę galutiniai produktai tokie kaip šlapalas ,

kreatininas, šlapimo rūgštis bei uratai, sutrikus inkstų funkcijai jie prastai reabsorbuojami ir todėl

išsiskiria dideliais kiekiais. Pakilusi šlapimo rūgšties koncentracija kraujyje vadinama hiperurikemija, ji

paprastai išsivysto dėl nepakankamo šlapimo rūgšties išskyrimo per inkstus. Šlapimo rūgštis blogai

tirpsta kraujo plazmoje, todėl gali susidaryti natrio uratų kristalai, kurie kaupiasi šlapimo takuose,

sukeldami šlapimo takų akmenligę. Elektrolitai, tokie kaip natrio jonai, chloro jonai ir bikarbonato jonai

gerai reabsorbuojasi , todėl tik nedideli jo kiekiai išsiskiria su šlapimu, sutrikus inkstų filtracijai jų

išsiskiria didesniais kiekiais , todėl tai įtakoja akmenligės pasireiškimui (24).

1.4.1 Kalcio oksaltai

Kalcio oksalatų kristalai dažniausiai randami monohidrato forma negu dihidrato (1 pav.). Kalcio

oksalatų tirpumas padidėja šlapime, kurio pH > 6,5, o šlapime, kurio pH <6,5 kalcio oksalatų kristalai

linkę susidaryti. Susidarę kalcio oksalatų akmenys gali turėti aštrių išsikišimų, kurie pažeidžia šlapimo

takų gleivinę taip sukeldami kraujavimą. Veiksniai sukeliantys kalcio oksalatų susidarymo patogenezę

tiek šunims, tiek katėms nėra iki galo išaiškinta , tačiau iš dalies, tai įtakoja šlapimo prisotinimas kalciu

bei oksalatais. Hiperkalciurijai (kalcio koncentracijos padidėjimas šlapime) pasireikšti tikimybė

atsiranda po valgio , nes tai susiję su padidėjusia kalcio rezorbcija iš žarnyno. Hiperkalciurija taip pat

gali atsirasti kaip antrinė liga pasėkoje hiperkalcemijos. Kita hiperkalciurijos priežastis sutrikusi kalcio

reabsorbcija inkstų kanalėliuose. Trečioji priežastis yra padidėjus demineralizacija iš kaulų, to pasėkoje

išsiskiria kalcis ir fosforas į kraujotaką. Visi šie mechanizmai gali būti susiję tarpusavyje. Pavyzdžiui,

sutrikusi kalcio reabsorbciją inkstų kanalėliuose stimuliuoja paratiroidino gamybą ir išsiskyrimą , kuris

prisijungia prie osteoklastų (seną kaulinį audinį ardančios ląstelės) receptorių ir skatina jų veiklą. Taip

kauluose esantis kalcis ir fosforas atlaisvinamas ir patenka į kraujotaką. Atstačius kalcio koncentraciją

kraujyje paratiroidino gamyba sumažėja. Vitamino C, glicino ir glioksilato metabolizmas gali padidinti

oksalatų gamybą ir išskyrimą. Gydymas tam tikrais medikamentais (pvz, gliukokortikoidais,

furozemidu) arba maiste padidintas kalcio ar natrio chlorido kiekis taip pat gali sukelti hiperkalciurija.

Sumažėjus šlapime inhibitorinių medžiagų tokių kaip: glikozaminoglikanų, Tamo-Horsfolo (Tamm-

Horsfall) baltymo, nefrokalcino ,osteopontino, ir / arba citrato, atsiranda palankios sąlygos kalcio

oksalatų kristalizacijai (5). Manoma ,kad žarnyne esanti nepatogeninė Oxalobacter formigenes bakterija

mažina riziką susirgti kalcio oksalatų akmenlige (25). Nutukimas taip pat perdisponuojantis veiksnys

pasireikšti akmenligei. Katėms, šeriamoms mažai natrio arba kalio turinčiais pašarais, arba toms, kurioms

sudaryta mityba rūgštinanti šlapimą, didėja rizika susirgti kalcio oksalatų akmenlige. Be to, metabolinė

14

acidozė didina kalcio mobilizaciją iš kaulų ir padidina riziką susirgti hiperkalciurija, taip pat sumažina

citrato išsiskyrimą su šlapimu. Pagal epidemiologinius duomenis yra identifikuojamas ryšys tarp rizikos

susirgti akmenlige ir gyvenimo būdo, mitybos, fiziologinių, genetinių veiksnių bei lyčių skirtumo.

Pavyzdžiui, sėslus gyvenimo būdas, nutukimas ir veislė (rodo genetinę arba metabolizmo etiologiją) visi

šie veiksniai buvo susijęs su padidėjusia rizika susirgti akmenlige (26). Rizikos faktoriams susirgti kalcio

oksalatų akmenlige priskiriami: patinai, nuo vidutinio iki senyvo amžiaus, šeriami žmonių maistu , bei

pašaru kuriame padidintakalcio ir / arba oksalatų koncentracija.

1 paveikslas. Kalcio oksalatai dihidratai ir monohidratas (5).

1.4.2 Struvitai

Struvitų kristalus ar akmenims sudaro magnio amonio fosfato heksahidratas. Susidarę struvitiniai

akmenys gali labai skirtis dydžiu, nuo smėlio kruopelės dydžio iki sedimentų, kurių skersmuo gali būti

didesnis nei 1 centimetras. Jie gerai išryškėja rentgenologinio tyrimo metu. Šie akmenys gali suformuoti

skirtingas formas, bet dažniausiai pasitaiko sferinės arba piramidinės formos išvaizda (2pav.) (23). Kad

susidarytų struvitai šlapimas turi būti persotintas magnio, amonio, bei fosfatų jonais. Taip pat tai gali

įvykti kaip šlapimo takų infekcijos pasekmė ,kurią sukėlė ureazę gaminančios Staphylococcus ir Proteus

rūšys, toks susidaręs struvitas bus vadinamas -infekcijos sukeltu struvitu arba , kai susidarymo neįtakoja

jokia infekcija - sterilus struvitas (27). Susidaręs šlapalas padidina amoniako koncentracija šlapime, todėl

šarminamas šlapimas ir padidėja fosforo bei amonio kiekis (28). Struvito kristalai tirpsta, kai šlapimo pH

< 6,5 ir kristalizacijos rizika padidėja kuomet šlapimo pH >6,3 (29). Katėms maždaug 45% susidariusių

akmenų yra struvitinės kilmės, ir dauguma jų susidaro steriliame šlapime. Tokių struvitų susidarymo

patofiziologija yra sunkiai suprantama, tačiau tam įtakos turi mitybos ir medžiagų apykaitos veiksniai,

dėl kurių šarmėja šlapimo pH ir padidėja magnio, amonio ir fosfato koncentracija. Mityba turinti daug

magnio, fosforo, kalcio, natrio chlorido, bei ląstelienos priskiriama rizikos veiksniams susirgti struvitine

akmenlige (26). Dėl kačių gebėjimo kaupti šlapimą ilgesnį laiką (palyginus su šunimis, kuriems

struvitinė akmenligė dažniausiai susijusi su infekcija), šlapimas būna labiau prisotintas, ir tai gali iš dalies

15

įtakoti akmenligės formavimąsi. Papildomas veiksnys mažinantis akmenų susidarymo rizika yra

vandens suvartojimas ir susidaręs šlapimo tūris. Vandens vartojimas dideliais kiekiais gali lemti

kancerogeninių medžiagų koncentracijos sumažinimą šlapime, taip sumažinant akmenligės formavimosi

riziką (30).

2 paveikslas. Struvitų kristalai (31).

1.4.3 Uratai ( Purinai)

Amonio uratų kristalai yra dideli ir netaisyklingos formos, šlapimo rūgšties - ploni ir šešiakampiai

kristalai (3pav.). Susidarę akmenys dažniausiai randami šlapimo pūslėje ar šlaplėje (23). Uratų akmenys

gali atsirasti kaip pasekmė įtakota kepenų ligos, konkrečiau dėl portosisteminio šunto. Pas kates uratų

akmenligės formavimasis- idiopatinis. Šių akmenų formavimasis priklauso nuo amonio ir šlapimo

rūgšties koncentracijos šlapime , bei dėl keleto kitų mažai suprantamų priežasčių. Sumažėjęs kepenų

biologinis mechanizmas perversti šlapimo rūgštį alantoinu, nėra susijęs su sumažėjusiu urikazės

aktyvumu, bet susijęs su sulėtėjusios kepenų šlapimo rūgšties pernešimo funkcija (32). Jei mityboje yra

didelis kiekis baltymų ir mažas kiekis vandens , atsiranda tikimybė susidaryti uratų akmenims. Taip pat

mažas šlapimo pH didina galimybę susidaryti šiems akmenis, todėl kad uratai mažiau tirpūs rūgščiame

šlapime (33). Kačių lytis ar veislė nėra perdisponuojantis veiksnys šiai akmenligei. Tačiau pasitaiko

dažniausiai katėms, kurios yra <4 metų , uratų akmenligė , susijusi su širdies ir kraujagyslių anomalija

dažnai randama pas kates iki vienerių metų (34).

16

3 paveikslas. Šlapimo rūgšties kristalai (35).

1.4.4 Ksantino akmenys

Ksantinas susidaro purino metabolizmo metu , dalyvaujant fermentui ksantino oksidazėms ir yra

skaidomas iki šlapimo rūgšties . Trūkstant ksantinoksidazių , galutinis skilimo produktas būna ne

šlapimo rūgštis, o ksantinas. Ksantino akmenys panašūs į amonio uratus, nedideli nuo 1 iki 5 mm, jų

paviršius lygus , spalva - geltona, šviesiai ruda arba ruda, kristalai ovalios formos, lygiais kraštais (

4pav.). Kadangi jie mažai tirpūs , tai su šlapimu jie išsiskiria dideliais kiekiais. Rūgštus šlapimo pH,

koncentruotas šlapimas , bei retas šlapinimasis padidina ksantino akmenligės susiformavimo riziką.

Pastebėta, kad natūraliai ksantinas išsiskiria dažniau pas kates, nei pas šunis. Kodėl taip nutinka nėra

išaiškinta, daroma tik prielaida ,jog tai įtakoja paveldimumas , ar įgimtas fermentų ksantinoksidazių

trūkumas , tačiau veislės , kurios turėtų polinkį į ksantinų akmenligę nebuvo pastebėtos (36).

4 paveikslas. Ksantino kristalai (36).

1.4.5 Cistino akmenys

Cistino akmenys susiformuoja, kai šlapimas būna persotintas cistino. Kristalai – bespalvės

šešiakampės plokštelės (5pav.). Cistinas yra disulfidas, kurio sudėtyje yra amino rūgšties, kuri yra

paprastai filtruojama ir reabsorbuojama proksimaliniuose inkstų kanalėliuose. Todėl cistinurija ( amino

17

rūgščių sutrikimas) vystosi dėl proksimalinių inkstų kanalėlių defekto ir dėl to šlapime padidėja cistino,

taip pat ornitino, lizino ir arginino koncentracija, o tai įtakoja cistininių akmenų vystymąsi. Cistino

akmenys susidaro mažiau nei pas 1% kačių, taip pat pastebėta, jog šie akmenys pasireiškia vienodai tiek

pas patinus, tiek pas pateles (37).

5 paveikslas. Cistino kristalai (31).

Akmenligės diagnozavimas

Diagnozuojant akmenligę gali pagelbėti ligos išrašai, kurie suteikia informacijos, pavyzdžiui,

apie prieš tai buvusią akmenligę , taip pat savininko pastebėti požymiai būdingi šiam susirgimui.

Atliekami įprastiniai laboratoriniai tyrimai (bendras šlapimo, šlapimo nuosėdų mikroskopavimas) gauti

rezultatai neparodo ar šlapimo sistemoje yra susidarę akmenys, bet jie suteikia informaciją apie palankias

sąlygas urolitų formavimuisi. Taip pat susidarę akmenys gali būti apčiuopiami šlapimo pūslėje

palpuojant pilvą. Rentgeno ir ultragarso tyrimai atliekami siekiant aptikti akmens buvimo vietą, jų

skaičių, bei dydį.

1.5.1 Bendras šlapimo tyrimas

Bendro šlapimo tyrimo rezultatai parodo šlapimo pH, bei bakterinės infekcijos buvimą , šlapimo

tankį. Šlapimo tyrimą geriausia atlikti per 30 minučių nuo mėginio paėmimo. Mėginio šaldymas padeda

išsaugoti šlapimo mėginį, tačiau gali pakeisti tam tikras savybes. Laikas ir šaldymo temperatūra gali

įtakoti šlapimo pH , todėl gavus tokius rezultatus nebūtų galima spręsti apie tam tikrų kristalų

formavimąsi ,kuriems įtakos turi rūgštinis ar šarminis šlapimo pH (38).

1.5.2 Šlapimo mėginio mikroskopinis tyrimas

Šlapimo nuosėdų mikroskopavimas kliniškai svarbus komponentas vertinant bendrą šlapimo

mėginį. Tinkamai įvertinus šlapimo nuosėdas galima identifikuoti ląsteles (pvz. raudonuosius kraujo

kūnelius, baltuosius kraujo kūnelius, epitelines ląsteles) , mikroorganizmus ir kristalus. Norint, kad

ląstelės ( raudonieji ir baltieji kraujo kūneliai) nenusėstų šlapimo mėginio konteinerio dugne ( ir būtų

18

įvertinti) , šlapimo mėginys sumaišomas prieš dedant centrifuguoti. Mikroskopuojant sveiko šuns ar

katės šlapimo nuosėdas galima aptikti keletą ląstelių, bakterijų ar kristalų , tai laikoma norma. Norint

tiksliai įvertinti mėginį , jis turi būti mikroskopuojamas iškart po centrifugavimo (t.y. kuo ilgiau

paliekamas centrifuguotas šlapimo mėginys , tuo didėja tikimybė įvykti nuosėdose morfologiniams

pokyčiams (39).

Rūgštiniame šlapime dažniausiai randama uratų ,ksantino, kalcio oksalatų ir cistitinių kristalų,o

šarminiame šlapime galime rasti struvitinių, ar amonio kristalų.

1.5.3 Rentgenologinis šlapimo sistemos tyrimas

Kai šlapimo pūslė pilna arba puspilnė, tai ji matoma paprasto rentgenografinio tyrimo metu.

Tačiau norint atlikti detalesnį šlapimo pūslės tyrimą, tam reikalingas kontrastas. Taip pat, tinkamas

paciento paruošimas tyrimui yra labai svarbus. Jei įmanoma gyvūnas 18 valandų prieš tyrimą turi būti

alkinamas, atliekama klizma. Jei prireikia gyvūnas gali būti seduojamas. Pradžioje atliekamas paprastas

rentgenografinis tyrimas lateraline ar ventrodorzaline pozicija, atliekant kontrastinį rengenologinį tyrimą

turi būti ištuštinama šlapimo pūslė (40).

Kontrastinė citografija. Kontrastinė medžiaga praskiedžiama šiltu, steriliu vandeniu arba

fiziologiniu tirpalu santykiu 10:20. Paruoštas kontrastinis tirpalas leidžiamas kateteriu, įvestu per šlaplę

iki šlapimo pūslės, kol pūslė pusiau prisipildo. Dažniausiai reikia 6-12 ml/kg kontrastinio tirpalo. Šis

tyrimas, taip pat gali būti atliekamas ir su specialia kontrastine medžiaga, kuri suleidžiama į veną (40).

Dvigubo kontrasto citografija. Pradžioje į šlapimo pūslę suleidžiama nedidelis kiekis praskiestos

kontrastinės medžiagos, tada gyvūnas pavartomas, kad kontrastas padengtų šlapimo pūslės sieneles.

Padaroma lateralinė arba ventrodorzalinė rentgenograma. Tada iš pūslės pašalinami visi esantys skysčiai

ir suleidžiamas nedidelis kiekis oro ir vėl padaroma rentgenograma. Dažniausiai daroma lateralinė

pozicija nes ji informatyviausia (40).

Dažniausiai pas kates randami fosfatiniai akmenys, taip pat uratai, cistitai, oksalatai ir mišrūs

akmenys. Radiokontrastišti yra fosfatiniai, ir oksalatiniai akmenys. Ne rentgenokontastiški yra cistitiniai

ir urolitiniai akmenys, todėl norint juos nustatyti reikalingi kontrastniai metodai (40).

19

6 paveikslas. Katės rentgenograma. Inkstuose ir šlapimo pūslėje aptikti akmenys (5).

1.5.4 Ultragarsinis šlapimo sistemos tyrimas

Šlapimo pūslės ultragarsinis tyrimas atliekamas, kai pacientas yra paguldytas dorsalinėje

pozicijoje. Ši pozicija yra optimaliausia norint įvertinti šlapimo pūslę. 5 MHz daviklio signalas turi būti

naudojamas diagnostikos metu, tačiau 7,5 MHz daviklio signalas dažnai yra tinkamesnis. Šlapimo pūslė

neturėtų būtu tuščia , nes nebus galima jos įvertinti. Esant nepažeistai šlapimo pūslei, galima naudoti

diuretinius preparatus (furozemidas 1-2 mg/kg kūno svorio) norint ,kad šlapimo pūslė prisipildytų.

Skirtingai negu rengenologinio tyrimo metu šlapimo pūslė negali būti kateterizuojama ir į ją negali būti

suleisti skysčiai, nes kartu gali patekti oro burbuliukai, kurie gali sukelti didelius artefaktus. Šlapimo

pūslės akmenys yra lengviau ir dažniau diagnozuojami sonografinio tyrimo metu, nes akmenys

rentgenologinio tyrimo metu gali būti neaptinkami. Susidarę kristalai, priklausomai nuo šlapimo pūslės

padėties, krenta sukeldami stiprų chaosą ir duslinius akustinius šešėlius. Kai kurie dideli kristalai sudaro

linijinį distalinį šešėlį. Norint įvertini kristalų kiekį ir jų dydį, reikia sujudinti akmenis. Tai galima atlikti

pakeitus paciento padėtį (41).

20

6 paveikslas. Ultragarsinio tyrimo metu rasti urolitas šlapimo pūslėje (42).

Akmenligės gydymas

Gydant akmenligę, skiriama speciali akmenis tirpinanti dieta. Ji skiriama atsižvelgiant į kokios

rūšies akmenys susidarė. Visą paskirtos specialios mitybos laiką atliekami tyrimai ir stebima ar kristalai

bei urolitai tirpsta. Jei mityba nepadeda, akmenys šalinami chirurgiškai. Jei susidarę akmenys maži

daromas šlapimo pūslės plovimas, įvedamas kateteris ir leidžiamas fiziologinis tirpalas, tokiu būdu

nedideli akmenys pasišalina iš šlapimo pūslės. Tačiau didesnius akmenis reikia išimti chirurginiu būdu

tokia procedūra vadinama cistotomija (14).

1.6.1 Kalcio oksalatų sukeltos akmenligės konservatyvūs gydymo būdai

Vienas iš svarbiausių veiksnių gydant kalcio oksalatų sukeltą akmenligę yra padidinti išgeriamo

vandens kiekį, kad šlapimo savitasis tankis būtų <1.020 šunims ir <1,030 katėms, bei subalansuoti

mitybą, kuri nebūtų rūgštinanti šlapimą ir joje būtų sumažinti baltymų, kalcio, oksalatų bei natrio

kiekiai. Šėrimas konservuotu pašaru labiau rekomenduojamas negu sausu, nes į konservų sudėtį įeina

didelis vandens kiekis. Taip pat reiktų vengti vitaminų C ir D norint išvengti kalcio oksaltų susidarymo

po cistotomijos. Turi būti ribojimas šėrimas tokiais maisto produktais, kuriuose yra didelis kalcio ir /

arba oksalatų kiekis (5).

1.6.2 Struvitų sukeltos akmenligės konservatyvūs gydymo būdai

Šeriant akmenis tirpinančiais pašarais galima ištirpinti tiek sterilius, tiek infekcijos įtakotus

struvitus. Tokie pašarai rūgština šlapimo pH, bei sudėtyje turi mažesnį magnio kiekį. Laikas, per kurį

susidarę akmenys ištirpsta, skirtingas, vidutiniškai nuo dviejų iki trijų mėnesių tirpsta infekcijos įtakoti

21

struvitai ir nuo trijų iki šešių savaičių – sterilūs struvitai. Infekcijos įtakoti struvitai tirpsta greičiau, jei

kartu su mityba derinama ir antibiotikų terapija. Prieš paskiriant antibiotikus turi būti nustatytas bakterijų

jautrumas antimikrobinėms medžiagoms (23).

1.6.3 Uratų (purinų) sukeltos akmenligės konservatyvūs gydymo būdai

Jei katėms uratų akmenys susidarė dėl kepenų portosisteminio šunto, tokiu atveju gydymo

paprastai nėra. Kad pašalinti susidariusius akmenis daromas šlapimo pūslės plovimas ar cistotomija (43).

1.6.4 Ksantinų ir cistinų sukeltos akmenligės konservatyvūs gydymo būdai

Šiuo metu, chirurgija yra patikimiausias būdas pašalinti susidariusius akmenis iš šlapimo takų.

Jeigu aptiktas urolitas pakankamai mažas, kad pereitų per šlaplę, jis paliekamas, nes yra tikimybė, jog jis

pasišalins kartu su šlapimu. Dietos, kurios skatina purino išsiskyrimą, bei rūgština šlapimą gali padidinti

ksantino akmenligės pasireiškimo riziką. Todėl rekomenduojama mityba, kuri yra skiriama prie inkstų

nepakankamumo. Siekiama padidinti susidariusio šlapimo kiekį, bei šarminti šlapimą. Jei šeriama sausu

pašaru, reikia padidinti geriamo vandens kiekį, kad pasiekti šlapimo savitąjį tankį < 1,025 (36).

*****

Apibendrinant literatūros apžvalgoje pateiktus duomenis, galime teigti, kad šlapimo takų

akmenligė yra aktuali problema veterinarijoje. C. Mateescu su kitais mokslininkais, analizavę kačių

šlapimo sistemos įvairių ligų atvejus, nurodo, kad net 56 proc. kačių buvo diagnozuota akmenligė. Nuo

diagnozės tikslumo priklauso gydymo metodo pasirinkimas ir gydymo rezultatas (44).

Kačių šlapimo takų akmenligės priežastys gali būti įvairios. Jų analizė yra svarbus veiksnys ligos

prevencijai (45). Todėl šio darbo esmė buvo, nustačius tikslią šlapimo takų akmenligės diagnozę, įvertinti

šią ligą sukėlusias priežastis.

22

2 TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA

Tyrimų objektas, laikas ir vieta

Tyrimas buvo atliktas 2012–2014 metų laikotarpiu Kauno rajono veterinarijos klinikoje UAB

„Vetvila“ analizuojant kačių šlapimo sistemos akmenligės priežastis.

Retrospektyvinės analizės metodu išanalizuotos 137 įvairių veislių kačių ligos istorijos. Detaliam

tyrimui buvo pasirinktos 51 ligos istorijos, iš kurių 35 – veislinių kačių ir 16 – mišrūnų ir jų amžius buvo

nuo 1 mėnesio iki 12 metų (vidurkis 7,1 metų). Tokį ligos istorijų pasirinkimą nulėmė anamnezės

duomenys, klinikinis tyrimas, bendras šlapimo tyrimas, šlapimo mikroskopavimo, ultragarsinio ir

rentgenologinio tyrimų rezultatai, kurie patvirtino akmenligės diagnozę.

Atlikto tyrimo schema pateikta 7 paveiksle.

7 paveikslas. Tyrimo schema

Kraujo biocheminis

tyrimas

Šlapimo nuosėdų

mikroskopavimas

Bendras šlapimo

tyrimas

Esant šlapimo pūslės

pilnam užsikimšimui:

Daromas ultragarso

tyrimas

Esant šlapimo pūslės

praeinamumui:

Paimamas šlapimo

mėginys

Klinikinis tyrimas

Anamnezės surinkimas

Rentgenologinis

tyrimas

23

Tyrimo metodai

Tyrimas atliktas retrospektyvinės analizės metodu, kurio metu analizuojami duomenys, nustatyti

prieš tam tikrą laiką. Taip pat ieškoma priežasčių ar veiksnių, kurie pasireiškė praeityje ir gali turėti

įtakos dabartiniam vykdomam tyrimui.

Diferencijuojant šlapimo takų akmenligę nuo kitų šlapimo sistemos susirgimų taikyti įvairūs

tyrimų metodai:

Anamnezės duomenys (n=137), kai gyvūno šeimininkas apibūdina pastebėtus simptomus.

Klinikinio tyrimo duomenimis (n=137), apžiūros metu buvo įvertinta bendra katės išvaizda (kūno

sudėjimas), pamatuota kūno temperatūra, atlikta šlapimo pūslės palpacija. Klinikinio tyrimo rezultatai

papildomi kitais pagalbiniais tyrimais kaip: kraujo ir šlapimo tyrimais.

Biocheminis kraujo tyrimas. Inkstų veiklai įvertinti buvo atliekamas biocheminis kraujo tyrimas (n=40).

Tiriami buvo šie rodikliai: CREA (kreatininas -norma iki 159 μmol/l) ir UREA (šlapalas- norma iki 13,65

mmol/l). Kraujas tyrimui buvo paimtas iš priekinės kojos poodinės venos - v. cephalica (n=34) arba

blauzdos venos – v. saphena (n=6). Prieš tai buvo paruošta kraujo paėmimo vieta - pašalinti plaukai, bei

dezinfekuota oda. Biocheminiui tyrimui kraujas buvo imamas į sterilų mėgintuvėlį, iš kurio buvo

paimamas kraujas specialia pipete užlašinamas ant indikatorinių juostelių, skirtų reflotron

analizatoriams, kurios įdedamos į kraujo biocheminių rodiklių analizatorių- Reflotron® Plus (

Šveicarija).

Šlapimo tyrimas (n=97). 48-nių kačių šlapimo atnešė savininkai, 10-ai kačių šlapimo mėginiai tyrimui

buvo paimti kateterizavus šlapimo pūslę, 39-nių – šlapimas buvo gautas spaudus šlapimo pūslę. Visais

tirtais atvejais buvo atliekamas bendras šlapimo tyrimas, šlapimo takų bei inkstų veiklai įvertinti

analizatoriumi- H-50 (Kinija).

Šlapimo tyrimo reikšmės:

Urobilinogenas (UBG): norma nuo 3,4 μmol/L iki 17 μmol/L (jeigu normoje – rašo

normal);

Ketoniniai kūnai (KET): + ( iki 17 mmol/L); ++ (iki 51 mmol/L); +++ (iki 103 mmol/L);

Raudonieji kraujo kūneliai (BLD): + ( iki 10-25 Ery/μL); ++ (iki 80 Ery/μL); +++ (iki

200 Ery/μL);

Baltymai (PRO): + (iki 0,3 g/L); ++ (iki 1 g/L); +++ (iki 3 g/L); ++++ (iki <=20 g/L);

Nitritai (NIT): nitritų neturi būti visiškai;

24

Leukocitai (LEU): + - (iki 15 Leu/μL); + (iki 70 Leu/μL); ++ (iki 125 Leu/μL); +++ (iki

500 Leu/μL);

pH nežymima jokiais vienetais ir nustatomi pagal indikatorinės juostelės spalvinę gamą.

Mikroskopinis šlapimo nuosėdų tyrimas (n=66). Šlapimo nuosėdų ištyrimui šlapimas 15-20 minučių

buvo paliekamas švirkšte vertikalioje pozicijoje, adata žemyn, užlašinama porą lašelių šlapimo ant

objektinio stiklelio ir mikroskopuojamas (buvo ieškoma kristalų, įvairių ląstelių). Mikroskopas:

Shinova DM-130, žiūrėta 10x objektyvu (Kinija), rasti pavieniai susidarę kristalai, dar nepatvirtina

šlapimo takų akmenligės, nes kačių šlapime per visą mėginį rasti keli kristalai laikomi norma.

Šlapimo pūslės kateterizacija buvo atlikta tik gyvūną premedikuojant (buvo naudojami

medikamentai tokie kaip: Xylazine 2 proc. inj. bei Ketamidor 10 proc. inj. tirpalai). Kateterizuojant

buvo imamas sterilus vienkartinis kateteris (Buster 1,0x130mm arba Buster 1,0x100mm). Šlapimo

pūslės kateteris buvo įstatomas į šlaplę ir palengva, atsargiai įkišamas iki šlapimo pūslės. 9-iems

katinams jis buvo prisiūtas prie perpucijaus ir paliktas 1-3 paroms.

Ultragarso tyrimas (n=5). Nepavykus gauti šlapimo mėginio dėl įtariamo šlapimo takų

nepraeinamumo, užstrigus urolitui, atliktas ultragarsinis tyrimas diagnostiniu ultragarsiniu prietaisu

(LogicScan 64 FLT-2T, JAV).

Rentgenologinis tyrimas (n=2). Siekiant nustatyti susiformavusius akmenis, bet kurioje šlapimo

sistemos vietoje buvo atliktas rentgenologinis tyrimas rentgeno aparatu (PXP-60HF, JAV). Šio

tyrimo metu buvo aktualiausia ar nėra susidarę akmenys šlaplėje.

Analizuojamų duomenų grupavimo principai

Tiriant kačių šlapimo sistemos akmenligės priežastis, tyrime analizuotos ligos istorijos (n=51) su

patvirtinta diagnoze buvo suskirstytos į grupes pagal šiuos veiksnius:

lytinį aktyvumą: kastruoti/sterilizuoti (n=41) ir nekastruoti/nesterilizuoti (n=10);

kačių amžių: 0-3 metų (n=6), 3-6 metų (n=14), 6-9 metų (n=20), virš 9-12 metų (n=11);

šlapime nustatytus kristalus: struvitai (n=19), oksalatai (n=21), struvitai ir oksalatai (n=5), amonio

uratai (n=1), netirti (n=5);

lytį: patelės (n=13) ir patinai (n=38);

veislę: britų trumpaplaukės (n=14), Persų ilgaplaukės (n=4), Egzotų katės (n=3), Bengalijos katės

(n=1), Abisinijos katės (n=1), Meino meškėnas (n=1), Siamo (n=2), Rusų mėlynoji (n=3), Škotų

nulėpausė (n=3), Škotų stačiaausė (n=2), Sibiro katė (n=1), mišrūnas (n=16);

Grynakraujiškumą– veislinės katės (n=35) ir mišrūnės (n=16).

25

Tyrimo duomenų statistinė analizė

Rezultatų analizei naudota Microsoft Excel 2007 programa. Duomenys buvo laikyti statistiškai

patikimais, kai p <0,001.

26

3 TYRIMO REZULTATAI

Kačių šlapimo sistemos susirgimų diferencinė diagnostika

3.1.1 Anamnezės analizės rezultatai

Į kliniką kreipėsi kačių šeimininkai pastebėję ydingą katės elgesį. Pirmiausia buvo

surinkta anamnezė. Pastebėta, jog katės pasidarė neramios, dažnai eina į dėžutę, padaro nedaug arba išvis

neprasišlapina, kelioms katėms pasireiškė nebūdinga šlapinimosi vieta pvz.: ant kilimo, sofos, kampuose

ir t.t. 90 kačių šlapinosi neapsunkintai, 32 - apsunkintai, o 15 kačių visiškai neprasišlapino. 49-ioms

katėms buvo pastebėtas kraujas šlapime, 61-ai – kraujo nebuvo, o 27-ioms katėms kraujas šlapime buvo

pastebimas periodiškai – kartais kraujo pėdsakų nebūdavo, o praėjus tam tikram laikotarpiui ir vėl

šlapime buvo aptinkama kraujo priemaišų. Kai kuriais atvejais šeimininkai pastebėjo, jog katės pradėjo

lakti neįprastai daug vandens ir gausiai šlapintis, pasidarė apatiškos, prasidėjo vėmimas kelis kartus per

dieną ir/ar viduriavimas, apetito nebuvimas. Visi šie anamnezės duomenys pasitaikantys prie šlapimo

sistemos sutrikimų ,todėl reikalingi tolimesni diferencinės diagnostikos metodai.

3.1.2 Apžiūros rezultatai

Patikrinus kūno sudėjimą: sukūdusios (n=30), nutukusios (n=39), normalaus sudėjimo (n=68).

Išmatavus kūno temperatūrą, 54-ioms katėms temperatūra buvo fiziologinės normos ribose ir vidutiniškai

sudarė 38,3C°±0,05. 40-čiai kačių nustatėme temperatūrą žemesnę už normalią. Šių kačių vidutinė

temperatūra buvo 35,9C°±0,18. 43-ioms katėms kūno temperatūra viršijo fiziologinę normą ir buvo

vidutiniškai 39,8C°±0,06. Lyginant šių kačių kūno temperatūrą, nustatyti statistiškai reikšmingi

skirtumai (p<0,001).

Atlikus šlapimo pūslės palpaciją (n=137), nustatyta, jog palpacijai skausminga šlapimo pūslė 85-

kioms katėms, o 52-iems atvirkščiai- neskausminga. Šio tyrimo procentinė išraiška patekta 8 paveiksle.

27

8 paveikslas. Kačių šlapimo pūslės palpacijos rezultatai.

3.1.3 Kraujo biocheminio tyrimo rezultatai

Įtarus Inkstų veiklos sutrikimą , informatyvus – kraujo biocheminis tyrimas. Buvo tirta 40-imt

kačių kraujas. Rezultatai pateikti 1 lentelėje. Lyginant šių kačių kraujo biocheminius rodiklius, tarp

grupių nustatyti statistiškai reikšmingi skirtumai (p<0,001).

1 lentelė. Kačių kraujo biocheminių rodiklių rezultatai.

Rodikliai Kiekis ir kačių skaičius

Fiziologinė norma Viršija normą

Kreatininas 106,4±6,898

n=10 249,5±11,8478

n=30

Šlapalas 8,6±0,6228

n=21

24,9±1,4984

n=19

3.1.4 Šlapimo tyrimo rezultatai

Svarbiausias šlapimo tyrimo įtariant akmenlige laikytas šlapimo pH. Atlikus tyrimą (n=97) 35-

ioms katėms nustatytas šlapimas rūgštinis - 5,9±0,19 , 31-ai - šlapimas šarminis – 7,5±0,25 (p<0,001) ir

31-ai - šlapimas neutralus – 7,0 pH. Lyginant šių kačių šlapimo pH, tarp grupių nustatyti statistiškai

reikšmingi skirtumai (p<0,001). Procentinė šio rezultato išraiška pateikta 9 paveiksle.

Skausminga šlapimo pūslė

62%

Neskausminga šlapimo pūslė

38%

28

9 paveikslas. Kačių šlapimo pH .

Atlikus katėms šlapimo tyrimą, 7-ioms šlapimo pakitimas buvo tik pH (n=2) – šarminis , (n=5)

rūgštinis. Likusių kačių šlapimo tyrime buvo rasta pakitimų.

Pastebėta 54-ioms katėms (tai sudarė 60 proc.) šlapimo tyrimų parametruose dominuoja

eritrocitai: 39-nioms katėms (43,3 proc.) eritrocitų kiekis šlapime buvo labai didelis – iki 200 Ery/uL, o

12-ai kačių (13,3 proc.) raudonųjų kraujo kūnelių kiekis šlapime buvo rastas kiek mažesnis – iki 80

Ery/Ul.

Šlapime 66-ioms katėms (73,3 proc.) buvo nustatyti baltymai: 30-iai kačių (iš viso 33,3 proc.)

baltymų kiekis šlapime buvo iki 3 g/L, 18-kai kačių ( 20 proc.) proteinų kiekis šlapime sudarė iki 1g/L,

o dar 18-kai kačių (20 proc.) baltymų kiekis šlapime siekė tik iki 0,3 g/L.

Netgi 84-ioms katėms (tai sudarė 93,3 proc.) šlapime buvo nustatyti leukocitai: 54-ioms katėms

(60 proc.) šlapime buvo nustatytas gana žymus baltųjų kraujo kūnelių iki 500 Leu/uL,21-ai katei (23,3

proc.) jų kiekis šlapime siekė iki 125 Leu/uL, o 9-oms katėms (10 proc.) leukocitų kiekis šlapime buvo

iki 70 Leu/uL.

Padidėjęs urobilinogeno kiekis šlapime buvo aptiktas 6-iems gyvūnams (6,6 proc.) , o 30 kačių

(tai sudarė 33,3 proc.) šlapime buvo rasti ketoniniai kūnai – iki 17 mmol/L.

Nitritai buvo rasti 9-nioms katėms (10 proc.).

Šarminis šlapimas32%

Rūgštinis šlapimas

36%

Neutralus šlapimas

32%

Šarminis šlapimas Rūgštinis šlapimas Neutralus šlapimas

29

3.1.5 Šlapimo mikroskopavimo rezultatai

Šlapimas mikroskopuotas 66-ioms katėms. 46-ioms katėms šlapime rasti kristalai (10 pav.), 20-

čiai – kristalų nerasta. Tolimesnė rastų kristalų diferenciacija pateikta 17 paveiksle (žr. 3.4. skyr.).

10 paveikslas. Susidarę kristalai, šlapimo mėginyje, 10x padidinimu. ( Autorės nuotrauka)

3.1.6 Šlapimo ultragarsinio tyrimo rezultatai

Šlapimo pūslės ultragarso tyrimas buvo atliktas 5-kiems pacientams , visiems jiems rasta

susidariusių kristalų (11 pav.). Urolitų nebuvo aptikta.

11 paveikslas. Šlapimo pūslėje susidarę kristalai. ( Autorės nuotrauka)

30

3.1.7 Šlapimo pūslės rentgenologinio tyrimo rezultatai

2-iems gyvūnams buvo atliktas rentgenografinis šlapimo pūslės bei šlapimo takų tyrimas.

Kadangi ne visi akmenys yra rentgenokontrastiški, tai tirtų kačių šlapimo sistemoje nebuvo pastebėta

susidariusių akmenų.

Kačių šlapimo sistemos susirgimų analizė

Per dvejus metus veterinarijos klinikoje buvo nustatyti 137 ligų atvejai dėl šlapimo sistemos

sutrikimų. Daugiausiai net 37,23 proc. pacientų buvo nustatyta šlapimo takų akmenligė, 33,58 proc.

pacientų buvo nustatytas cistitas, 29,20 proc. pacientų buvo nustatytas inkstų nepakankamumas. Kačių

šlapimo sistemos susirgimų skaičius pateiktas 12-13 paveiksluose.

12 paveikslas. Kačių šlapimo sistemos susirgimai.

13 paveikslas. Procentinė kačių šlapimo takų akmenligės atvejų išraiška

31

Lyties ir lytinio aktyvumo įtaka šlapimo takų akmenligės pasireiškimui

Tiriant lyties ir lytinio aktyvumo įtaką kačių šlapimo takų akmenligės pasireiškimui, nustatyta,

kad šia liga dažniau sirgo atitinkamai patinai ir kastruoti/sterilizuoti pacientai. Tyrimo rezultatai pateikti

14–16 paveiksluose.

14 paveikslas. Kačių susirgimo šlapimo takų akmenlige priklausomybė nuo lytinio aktyvumo

Iš 14 paveiksle pateiktų duomenų matoma, kad susirgimų šlapimo takų akmenlige dažniau

pasitaikė kastruotų/sterilizuotų pacientų tarpe, tai yra 41 - 80,39% pacientas. O iš nekastruotų /

nesterilizuotų kačių tarpe – 10 - 19,61% pacientai

15 paveiksle pateiktų duomenų nustatyta, kad susirgimų šlapimo takų akmenlige dažniau

pasitaikė patinų tarpe, tai yra 38 pacientams (74,51%). Iš visų sirgusių, patelių buvo 11 (25,49%)

sergančios.

80,39%

19,61%

Kastruoti/sterilizuoti Nekastruoti/nesterilizuoti

32

15 paveikslas. Kačių susirgimo šlapimo takų akmenlige priklausomybė nuo lyties

16 paveiksle matoma, jog nekastruotų/nesterilizuotų kačių tarpe (19,61%) sirgusiųjų pasitaikė

po lygiai tiek patinų -50% tiek patelių -50%. Tačiau kastruotų/sterizuotų kačių tarpe (80,39%)

sergančiųjų buvo: 19,51% patelės ir 80,49% patinai.

16 paveikslas. Lytinio aktyvumo pasiskirstymas pagal lytį.

Šlapimo kristalų įtaka šlapimo takų akmenligės pasireiškimui

Mikroskopinio šlapimo tyrimo metu, buvo identifikuojami pastebėti kristalai (17 pav.). Tyrimo

metu buvo tiriamas 51-nos sergančios katės šlapimas: 41,18 % pacientų buvo rasti kalcio oksalatų

38

13

Patinai Patelės

33

5

8

5

0

5

10

15

20

25

30

35

Kastruoti/sterilizuoti Nekastruoti/nesterilizuoti

Serg

anči

ųjų

ska

ičiu

s

Lytinis aktyvumas

patinai patelės

33

kristalai, 37,26 % pacientų struvitų kristalai, 9,80 % sergantiesiems oksalatų ir struvitų kristalų mišinys,

1,96% pacientų buvo rasta amonio uratų. Šlapimo mikroskopinis tyrimas buvo neatliktas 9,80 % pacientų

17 paveikslas. Šlapimo mikroskopinio tyrimo metu rastų kristalų tipai

Veislės įtaka šlapimo takų akmenligės pasireiškimui

2012 – 2014 metais atlikto tyrimo metu buvo nustatytas akmenligės pasiskirstymas priklausomai

nuo kačių veislės (18 pav.) Daugiausiai sirgusiųjų buvo mišrūnai 31,38 %, antroje vietoje pagal

sergančiųjų skaičių buvo Britų trumpaplaukių veislės katės 27,45 %, trečioje- Persų ilgaplaukės katės

7,85 %, ketvirtoje vietoje: Egzotų , Rusų mėlynoji, Škotų nulėpausės katės po 5,88 %. Po 3,92 % šio

susirgimo buvo nustatyta Siamo ir Škotų stačiaausių veislės katėms. Likusioms Bengalijos, Abisinijos,

Meino meškėnų, Sibiro veislių katėms akmenligė diagnozuota po 1,96%.

18 paveikslas. Kačių susirgimo šlapimo takų akmenlige priklausomybė nuo veislės.

2022

6

1

0

5

10

15

20

25

Struvitai Oksalatai Struvitai iroksalatai

Amonio uratai

Pac

ien

tų s

kaič

ius

Kristalai

14

34

1 1 12

3 32

1

16

02468

1012141618

Pac

ien

tų s

kaič

ius

Veislė

34

Tyrimo metu buvo pastebėta , jog dažnesnis šlapimo takų akmenligės pasireiškimas grynaveislių

kačių tarpe 68,63% (p <0,001) , negu tarp mišrūnų 31,37% ( 19pav.).

19 paveikslas. Kačių susirgimo šlapimo takų akmenlige priklausomybė nuo grynakraujiškumo.

Amžiaus įtaka šlapimo takų akmenligės pasireiškimui

Išnagrinėjus duomenis pacientai buvo suskirstyti į keturias amžiaus grupes. Pirmojoje amžiaus

grupėje nuo 0 iki 3 metų buvo 11,76 % sergančiųjų, antrojoje amžiaus grupėje nuo 3 iki 6 metų 27,45 %

sergančiųjų. Trečiojoje amžiaus grupėje nuo 6 iki 9 metų buvo 39,22 % sergančiųjų, ketvirtojoje amžiaus

grupėje virš 9-nių metų buvo 21,57 % sergančiųjų. (20 pav.)

20 paveikslas. Kačių susirgimo šlapimo takų akmenlige priklausomybė nuo amžiaus

6

14

20

11

0

5

10

15

20

25

0-3m. 3-6m. 6-9m. 9-12m.

Pac

ien

tų s

kaič

ius

Amžiaus grupė

35

4 REZULTATŲ APTARIMAS

Literatūroje minima, kad iš apatinių šlapimo takų susirgimų išskiriami du pagrindiniai susirgimai,

tai akmenligė ir idiopatinis cistitas. Maždaug 20% kačių, kurios turėjo apatinių šlapimo takų sutrikimų

buvo diagnozuota akmenligė; struvitai ir kalcio oksalatai (CaOx) yra du dažniausiai pasireiškiantys

urolitai (46). Tai tampa aktuali problema, nes dauguma kačių ,kurios gyvena namuose būna kastruotos/

sterilizuotos ir šeimininkai jų neišleidžia į lauką, bijodami, kad kas nors nenutiktų jų augintiniui. Dėl to

katės nutunka, nes neturi tiek fizinio krūvio kiek turėtų gauti ėsdamos pašarą. O tai vienas iš rizikos

veiksnių susirgti šlapimo takų akmenlige (22).

Išanalizavus turimus duomenis buvo nustatyta, kad per pastaruosius du metus veterinarijos

klinikoje buvo diagnozuoti 137 šlapimo sistemos sutrikimų atvejai. Pasitelkus diagnostinio

diferencijavimo metodus , iš 137 atvejų buvo atrinkti šlapimo takų akmenligės susirgimai.

Pagal šeimininkų pateiktą anamnezę, susirgimai buvo priskirti šlapimo sistemos ligoms. Reikia

atsižvelgti į tai, jog cistitas bei inkstų veiklos nepakankamumas gali išsivystyti dėl šlapimo takų

akmenligės, todėl visais tirtais atvejais buvo atliktas klinikinis tyrimas. Esant aukštesnei nei 39C°

temperatūrai buvo įtartas cistitas, nes esant nekomplikuotai šlapimo takų akmenligei temperatūra būna

normos ribose, tik urolitams sukėlus uždegimą temperatūra pakyla. Priešingu atveju, kai temperatūra

buvo gerokai mažesnė už normalią (35C°-37C°) kilo įtarimas inkstų veiklos nepakankamumo. Todėl

diferencinei diagnostikai buvo pasitelktas biocheminis kraujo tyrimas, tirtas kreatininas ir šlapalas.

Cistito diferencijavimas nuo akmenligės atliktas pasitelkus šlapimo bendrąjį tyrimą, akmenligės atvejų

šlapimo pH būna arba rūgštinis, arba šarminis. Tiksliausias metodas- šlapimo mėginio mikroskopavimas

(jei pavyksta gauti paciento šlapimo), akmenligės atvejų matomi susidarę kristalai, esant cistitui

mėginyje buvo matomi tik pavieniai kristalai , arba jų nebuvo aptikta visai. Tyrimo metu 5-kiems

pacientams nebuvo galima įvesti kateterio, bei nepavyko gauti šlapimo mėginio, todėl buvo atliktas

ultragarsinis tyrimas, atlikus šį tyrimą, buvo matomi šlapimo pūslėje esantys kristalai, tačiau akmenų

nebuvo rasta. Todėl 2-iems pacientams atlikus rentgenologinį tyrimą, akmenų neaptikta, nes kaip vėliau

buvo išsiaiškinta (buvo taikytas chirurginis gydymas, šlaplėje buvo susikaupę akmenys) jie nebuvo

rentgenokontrastiški.

Daugiausiai net 51 pacientui buvo nustatyta šlapimo takų akmenligė, tai 5 pacientais daugiau nei

cistito susirgimo atveju ir 11 pacientų daugiau nei inkstų veiklos nepakankamumo.

Šlapimo takų akmenligė pasireiškė dažniausiai tiems pacientams, kuriuos vargino šlapimo

sistemos sutrikimas (negausus arba visiškas neprasišlapinimas).

36

Šlapimo takų akmenligės susirgimas tyrimo metu 2,9 karto dažniau pastebėtas tarp patinų nei tarp

patelių. Atlikus visų diagnostikos tyrimų rezultatų duomenų analizę buvo nustatyta ,kad akmenligę

sukėlė oksalatai nustatyti 21 pacientui, ir 2 pacientams mažiau pasireiškė struvitai. Pasak Houston ir jos

kolegų (47) atlikto tyrimo metu, Kanados Veterinariniame urolitų centre, per dešimties metų laikotarpį

buvo nustatyta, jog 92% kačių, kurios sirgo šlapimo pūslės akmenlige akmenys susidarė iš magnio

amonio fosfato (struvitų) ar kalcio oksalatų. Pastebėta kad per 10-ties metų tyrimo periodą nebuvo

reikšmingo pokyčio tarp struvitų ir kalcio oksalatų akmenų susidarymo (47).

Tyrimo metu nustatyta, kad rizikos grupei susirgti šlapimo takų akmenlige priskiriami

kastruoti/sterilizuoti katės ir katinai, nes jų buvo 4,1 karto daugiau negu nekastruotų/ nesterilizuotų kačių.

Taip pat pastebėta, jog kastruoti/sterilizuoti patinai sudarė 4,1 karto didesnę dalį, negu patelės. Tyrimo

metu buvo sudarytos keturios amžiaus grupės, išanalizavus turimus duomenis buvo nustatyta, kad

didžiausias sirgusiųjų skaičius buvo grupėse nuo 6 iki 9 metų - 20 pacientų, tai 6 pacientais daugiau negu

grupėje nuo 3 iki 6 metų, atitinkamai 9 pacientais daugiau negu grupėje nuo 9 iki 12 metų ir net 14

pacientų daugiau grupėje kur amžius iki 3 metų. Todėl galima teigti, kad vienas iš rizikos faktorių susirgti

šlapimo takų akmenlige yra amžius. Gauti rezultatai patvirtina faktus, kurie yra pateikti literatūroje, kad

šlapimo pūslės akmenlige labiau linkę sirgti naminiai vidutinio amžiaus kastruoti katinai (48). Taip pat

pagal gautus duomenis, katės susirgo šlapimo pūslės akmenlige vidutiniškai būdamos 7,0 m. Pasak

Picavet jo kolegų (49) atlikto tyrimo metu vidutinis kačių akmenligės pasireiškimo amžius - 7,2 m. (49).

Viso tyrimo metu daugiausiai sergančiųjų buvo grynakraujų veislės katės, tai 2,2 karto daugiau,

negu mišrūnių (p<0,001). Daugiausiai sirgusiųjų buvo Britų trumpaplaukės katės. Houston ir jos kolegų

(47) atlikto tyrimo metu daugiausia kristalų buvo aptikta pas trumpaplaukės ir ilgaplaukes beveisles

kates, tik paskui sekė grynakraujės Himalajų, Persų ir Siamo veislės katės (47).

Viso tyrimo metu sergančiųjų tarpe buvo pastebima tendencija tarp veislių, kurioms pasireiškė

šlapimo takų akmenligė, tai: Britų trumpaplaukių, sirgusiųjų buvo 14, tai 3,5 karto daugiau pacientų negu

buvo Persų ilgaplaukių, ir atitinkamai 4,7 karto daugiau negu Egzotų, Rusų mėlynoji, Škotų nulėpausių,

bei 7 kartus daugiau negu Škotų stačiausių veislių kačių, iš gautų rezultatų galima spręsti, jog šių veislių

katės yra rizikos grupėje dėl susirgimo šlapimo pūslės akmenlige. Tai patvirtina ir Lekcharoensuk ir jo

kolegų (50) atlikto tyrimo metu išskirtos kačių veislės tokios kaip Britų trumpaplaukės, Egzotų,

Orientalų, Havanos rudosios, Himalajų, Persų bei Škotu nulėpausės katės, pas kurias buvo aptikta kalcio

oksalatų (50).

37

IŠVADOS

1. Per 2012-2014 m. buvo nustatyti 137 ligų atvejai dėl šlapimo sistemos sutrikimų. 51-am pacientui buvo

nustatyta šlapimo takų akmenligė, cistitas – 41-am pacientui ir 40-čiai – inkstų veiklos

nepakankamumas;

2. Šlapimo takų akmenligė dažniau diagnozuota kastruotiems patinams 80,49 proc. (n=33);

3. Šlapimo takų akmenligė dažniau diagnozuota grynaveislėms katėms - 68,63 proc. (p<0,001), iš kurių

daugiausiai sirgo Britų trumpaplaukės katės (n=14), bei vyresnėms katėms, 6-9 metų amžiaus (n=20);

4. Tirtų kačių šlapimo takuose daugiausiai buvo rasta kalcio oksalatų 41,18 proc.

38

Pasiūlymas

Vadovaujantis šio tyrimo rezultatais, kačių šlapimo takų akmenligės įtarimo atveju, siūlome ypač

atkreipti dėmesį į šią ligą predisponuojančius veiksnius:

lytinį aktyvumą – kastruoti/sterilizuoti gyvūnai šia liga sirgo 4 kartus dažniau;

lytį – kastruoti/sterilizuoti patinai sirgo 4 kartus dažniau nei patelės;

amžių – 6-9 metų amžiaus katės sirgo 2,5 karto dažniau nei kitų amžiaus grupių gyvūnai;

veislę – grynaveislės katės sirgo 5 kartus dažniau nei mišrūnės.

39

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Kalinski K., Marycz K., Czogala J., Serwa E., Janeczek W.. An application of scanning electron

microscopy combined with roentgen microanalysis (SEM-EDS) in canine urolithiasis. Journal of

Electron Microscopy. 2012. 61(1). p 47-55;

2. Hostutler R. A., Chew D. J., DiBartola S.P. Recent Concepts in Feline Lower Urinary Tract Disease. Vet

Clin Small Anim 35 (2005) p 147–170 ;

3. Hesse A., Neiger R.. A Colour Handbook of Urinary Stones in Small Animal Medicine. 2009. p 106-

128, 176;

4. Ross, S. J., Osborne C. A., Lekcharoensuk C., Koehler L. A., Polzin D. J. A case control study of the

effects of nephrolithiasis in cats with chronic kidney disease. Journal of the American Veterinary

Medical Association, 2007;230:1854–9 ;

5. Gregory F. Calcium Oxalate Urolithiasis. [elektroninis išteklius] [žiūrėta 2015 m. rugsėjo 4 d.]. Prieiga

per internetą: http://www.cliniciansbrief.com/article/calcium-oxalate-urolithiasis;

6. Osborne, C.A., Kruger, J.M., Lulich, J.P. Feline lower urinary tract disorders - definition of terms and

concepts. Veterinary Clinics of North America 1996;26:169-79;

7. Osborne, C.A., Lulich, J.P., Polzin, D.J. Medical dissolution and prevention of canine struvite

urolithiasis. Veterinary Clinics of North America 1999;29:73-111;

8. Eknoyan, G.History of urolithiasis.Clinical Reviews in Bone Mineral and Metabolism, 2004;2: 177–85;

9. Hesse, A., Steffes H. J., Graf C. Pathogenic factors of urinary stone formation in animals. Animal

Physiology and Animal Nutrition.1994;80:108–19;

10. Weber H., Steffes H., Steinlechner S. , Hesse A. Ammonium urate urolithiasis, specific occurence in

Eurasian otters, Lutra lutra. In: Proceedings of the 9th In ternational Symposium on Urolithiasis. eds

Rodgers A. L., Hibbert B. E., Hess B. University of Cape Town, Cape Town, South Africa, 2000:836–

8;

11. Richet G. The chemistry of urinary stones around 1800: A first in clinical chemistry. Kidney Int 1995. p

876–86;

12. Richet G.Nephrolithiasis at the turn of the 18th to 19th centuries: biochemical disturbances. Am J

Nephrol 2002;22:254–9;

13. López M., Hoppe B. History, epidemiology and regional diversities of urolithiasis. Journal of Pediatric

Nephrology.January 2010;25:49-59;

14. Bladder Stones, Feline. [elektroninis išteklius] [žiūrėta 2015 m. rugsėjo 28 d.]. Prieiga per internetą:

http://www.vetmedclinic.com/?p=286.

40

15. Konig H. E., Liebich H. G.Veterinary Anatomy of Domestic Mammals Textbook and Colour Atlas. 2007.

p 399-12;

16. Foster R., Smith M. Urinary System in Mammals: Anatomy and Function. [elektroninis išteklius] [žiūrėta

2015 m. spalio 3 d.]. Prieiga per internetą:

http://www.peteducation.com/article.cfm?c=18+1798&aid=3015;

17. Dyce K. M., Sack W. O., Wensing C. J. G.Textbook of Veterinary Anatomy. 2010. p 181;

18. (patikrint)Osborne C. A., Lulich J. P.. Changing Paradigms in Diagnosis and Treatment of Urolithiasis.

An Issue of Veterinary Clinics: Small Animal Practice, 1e. The Clinics: Veterinary Medicine. 2009. p

240;

19. Urolithiasis in Small Animals. [elektroninis išteklius] [žiūrėta 2015 m. spalio 28 d.]. Prieiga per

internetą:http://www.merckvetmanual.com/mvm/urinary_system/noninfectious_diseases_of_the_urinar

y_system_in_small_animals/urolithiasis_in_small_animals.html;

20. Goldstein R. E. Feline stone disease – struvite versus calcium oxalate – the dilemma. [elektroninis

išteklius] [žiūrėta 2015 m. rugsėjo 30 d.]. Prieiga per internetą:

http://www.fvmace.org/FVMA%2082nd%20Annual%20Conference/Proceedings/FELINE%20STONE

%20DISEASE%20-

%20STRUVITE%20VERSUS%20CALCIUM%20OXALATE%20%E2%80%93%20THE%20DILE

MMA.html;

21. Sparkes A. H, Clémentine J. P. Urolithiasis in cats. – managing the risks. [elektroninis išteklius] [žiūrėta

2015 m. lapkričio 6 d.]. Prieiga per internetą: veterina.com.hr/pdf/Urolithiasis-in-cats.pdf ;

22. Scarlett J.M, Donoghue S, Saidla J, Wills J. Overweight cats: prevalence and risk factors. Int J Obes

Relat Metab Disord 1994;18:22–8;

23. Bowles M.. Stalking stones: An overview of canine and feline urolithiasis. 2008[elektroninis išteklius]

[žiūrėta 2015m. lapkričio 23 d.]. Prieiga per internetą: http://veterinarymedicine.dvm360.com/stalking-

stones-overview-canine-and-feline-urolithiasis?rel=canonical;

24. Tion M. T., Dvorska J., Saganuwan S. A. A review on urolithiasis in dogs and cats. Bulg. J. Vet. Med.,

2015;18:1–18;

25. Kaufman D.W., Kelly J.P., Curhan G.C., Anderson T. E., Dretler S. P., Preminger G. M., et al.

Oxalobacter formigenes May Reduce the Risk of Calcium Oxalate Kidney Stones. Journal of the

American Society of Nephrology. 2008;19(6):1197–203;

26. Lekcharoensuk C, Osborne C.A, Lulich J.P. Association between dietary factors and calcium oxalate and

magnesium ammonium phosphate urolithiasis in cats. JAVMA 2001; 219:1228-37;

41

27. Osborne C.A., Lulich J.P., Kruger J.M. Medical dissolution of feline struvite urocystoliths. J Am Vet

Med Assoc 1990;196:1053-63;

28. Barsanti J.A., Finco D.R., Brown S.A. Diseases of the lower urinary tract. In Sherding R.G. (ed): The

Cat: Diseases and Clinical Management, 2nd ed. New York: Churchill Livingstone, 1994; 1769-1823;

29. Osborne C.A., Lulich J.P., Kruger J.M., Ulrich L.K., Bird K.A., Koehler L.A. Feline urethral plugs:

Etiology and pathophysiology. Vet Clin North Am: Small Anim Pract 1996;26(2):233-53;

30. Smith BH, Stevenson AE, Markwell PJ. Urinary relative supersaturations of calcium oxalate and struvite

in cats are influenced by diet. J Nutr 1998;128:2763;

31. Microscopic Urinalysis. [elektroninis išteklius] [žiūrėta 2015m. lapkričio 23 d.]. Prieiga per internetą:

http://uoitclinicalbiochemistry.weebly.com/urinalysis-crystals.html;

32. Kahn C. M.. The Merck Veterinary Manual 10th (tenth) edition. 2010. p 2831 ;

33. Pibol P., Biourge V., Elliott D.. Encyclopedia of Canine Clinical Nutrition. 2006. p 518 ;

34. Bartges JW, Kirk CA. Nutrition and lower urinary tract disease in cats. Vet Clin North Am Small Anim

Pract 2006;36(6):1361-76;

35. Uric acid crystals. [elektroninis išteklius] [žiūrėta 2015m. lapkričio 28 d.]. Prieiga per internetą:

http://ic.steadyhealth.com/uric-acid-crystals;

36. Osborne C.A. How would you manage feline xanthine urocystoliths. 2003. [elektroninis išteklius]

[žiūrėta 2015m. gruodžio 2 d.]. Prieiga per internetą: http://veterinarynews.dvm360.com/how-would-

you-manage-feline-xanthine-urocystoliths?id=&pageID=1&sk=&date=;

37. Osborne C.A., Kruger J.M., Lulich J.P., Feline lower urinary tract diseases. In: Ettinger SJ, Feldman EC,

editors. Textbook of veterinary internal medicine. 5th edition. Philadelphia: WB Saunders, 1999. p 1710–

46;

38. Osborne C.A., Lulich J.P., Ulrich L.K., Feline crystalluria. Detection and interpretation. Vet Clin North

Am Small Anim Pract 1996;26(2):369-91;

39. Dennis J. C. , DiBartola S.P. Interpretation of Canine and Feline Urinalysis. 2004. p 21;

40. Kealy J. K., McAllister H.. Diagnostic Radiology and Ultrasonography of the Dog and Cat. 2000 .p 431;

41. Nautrup C. P., Tobias R.. An Atlas and Textbook of Diagnostic Utrasonography of the Dog and Cat.

2007. 396 p. Focus. 2010. Volume 10. No 1. p . 10–13;

42. Lulich J., Osborne C.A. Medical Management of Struvite Disease in Cats. . [elektroninis išteklius]

[žiūrėta 2015m. gruodžio 9 d.]. Prieiga per internetą: www.HillsVet.com/ConferenceProceedings

43. Chew D.J., Buffington C.A. Feline urolithiasis, in Proceedings. VCA Antech Semin: Update on

Nephro/Urol 2006; p 1-5;

42

44. Mateescu C., Tudor N., Mateescu R., Vlăgioiu C. Study concerning the urinary tract diseases in cats in

the Dâmboviţa county. Veterinary Journal. 2012; LVIII:248-53;

45. Appel S. L., Houston D. M., Moore A. E.P., Weese J. S. Feline urate urolithiasis. Can Vet J.

2010;51:493–6 ;

46. Buffington C.A., Chew D.J., Kendall M.S., Scrivani P.V., Thompson S.B., Blaisdell J.L., et al. Clinical

evaluation of cats with nonobstructive urinary tract diseases. J Am Vet Med Assoc 1997;210:46–50;

47. Houston D. M., Moore A. E. P.. Canine and feline urolithiasis: Examination of over 50 000 urolith

submissions to the Canadian Veterinary Urolith Centre from 1998 to 2008. The Canadian Veterinary

Journal. 2009;50(12):1263-8 ;

48. Palma D., Langston C., Gisselman K., McCue J. Feline Struvite Urolothiasis. Animal Medical Center.

New York. 2009 p E1-E6 ;

49. Picavet P, Detilleux J, Verschuren S, Sparkes A, Lulich J, Osborne C, et al. Analysis of 4495 canine and

feline uroliths in the Benelux. A retrospective study: 1994–2004. Journal of Animal Physiology and

Animal Nutrition. June 2007;91:247–51 ;

50. Lekcharoensuk C, Lulich J.P., Osborne C.A., Koehler L.A., Urlich L.K., Carpenter K.A., et al.

Association between patient-related factors and risk of calcium oxalate and magnesium ammonium

phosphate urolithiasis in cats. Journal of the American Veterinary Medical Association.

2000;217(4):520-5;