LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Roberta Čėsnaitė

Veiksniai įtakojantys kačių kepenų lipidozę, jos

diagnozavimas ir gydymas

Factors Influencing Feline Hepatic Lipidosis, Diagnosis

and Treatment

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: prof. dr. Gintaras Zamokas

Kaunas, 2018

2

DARBAS ATLIKTAS DR. L. KRIAUČELIŪNO SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Veiksniai įtakojantys kačių kepenų

lipidozę, jos diagnozavimas ir gydymas “.

1. Yra atliktas mano paties (pačios).

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

Roberta Čėsnaitė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS

TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

Roberta Čėsnaitė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

Gintaras Zamokas

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

Birutė Karvelienė

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os)

vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai

1) Jūratė Juodytė

2) Dovilė Svetikienė

(vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus) vardas, pavardė) (parašas)

3

TURINYS

SANTRAUKA..................................................................................................................................... 5

SUMMARY......................................................................................................................................... 6

SANTRUMPOS .................................................................................................................................. 7

ĮVADAS .............................................................................................................................................. 9

1. LITERATŪROS APŽVALGA ................................................................................................. 11

1.1. Kepenų mikroskopinė anatomija ir funkcijos .................................................................... 11

1.2. Etiologija ir patofiziologija ................................................................................................ 12

1.3. Klinikiniai požymiai .......................................................................................................... 14

1.4. Diagnostika ........................................................................................................................ 14

1.4.1. Laboratoriniai tyrimai ................................................................................................ 14

1.4.2. Ultragarsinis ir rentgeninis tyrimai ............................................................................ 16

1.4.3. Citologinis ir histopatologinis tyrimai ....................................................................... 16

1.5. Gydymas ............................................................................................................................ 17

2. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI ..................................................................................... 20

2.1. Tyrimo vieta ir objektas ..................................................................................................... 20

2.1.1. Gyvūno anamnezė ..................................................................................................... 20

2.1.2. Gyvūno klinikinis tyrimas ......................................................................................... 20

2.2. Diagnostiniai tyrimai ......................................................................................................... 21

2.2.1. Laboratoriniai kraujo tyrimai..................................................................................... 21

2.2.2. Rentgeninis ir ultragarsinis tyrimai ........................................................................... 22

2.2.3. Histopatologinis tyrimas ............................................................................................ 22

2.3. Duomenų statistinė analizė ................................................................................................. 22

3. TYRIMO REZULTATAI.......................................................................................................... 23

3.1. Veiksnių įtaka kačių sergamumui kepenų lipidoze ........................................................... 23

3.1.1. Lyties įtaka ................................................................................................................ 23

3.1.2. Veislės įtaka ............................................................................................................... 23

3.1.3. Amžiaus įtaka ............................................................................................................ 24

3.2. Klinikinių požymių pasireiškimas ..................................................................................... 25

3.3. Diagnostiniai tyrimai ......................................................................................................... 26

3.3.1. Kraujo morfologinio tyrimo rezultatai ...................................................................... 27

4

3.3.2. Kraujo biocheminio tyrimo rezultatai........................................................................ 28

3.3.3. Rentgeninio tyrimo rezultatai .................................................................................... 30

3.3.4. Ultragarsinio tyrimo rezultatai................................................................................... 30

3.3.5. Histopatologinio tyrimo rezultatai ............................................................................. 31

3.4. Tyrimo metu taikytos gydymo priemonės ......................................................................... 32

3.5. Tyrimo metu nustytos kepenų lipidozės priežastys ........................................................... 33

4. REZULTATŲ APTARIMAS.................................................................................................... 34

5. IŠVADOS .................................................................................................................................. 36

LITERATŪROS SĄRAŠAS ............................................................................................................. 37

5

SANTRAUKA

Veiksniai įtakojantys kačių kepenų lipidozę, jos diagnozavimas ir gydymas

Roberta Čėsnaitė

Magistro baigiamasis darbas

Darbo tikslas: išanalizuoti kokie veiksniai dažniausiai įtakoja kačių sergamumą kepenų lipidoze,

įvertinti dažniausiai taikomus diagnozavimo metodus ir gydymo ypatumus per 2015 – 2017 metus

„X” smulkiųjų gyvūnų veterinarijos klinikoje.

Surinkti 30 kačių duomenys: 15 sergančių kepenų lipidoze ir 15 kliniškai sveikų kačių, kaip

kontrolinė grupė. Surinkti sveikų ir sergančių gyvūnų duomenys tokie kaip: veislė, amžius, lytis.

Buvo renkama gyvūnų anamnezė, atliekamas klinikinis tyrimas bei specialieji tyrimai: kraujo

morfologinis ir biocheminis tyrimai, rentgeninis, ultragarsinis ir histopatologinis tyrimai. Gautų

duomenų statistinė analizė atlikta pasinaudojus kompiuterine programa „Microsoft Excel 2017“.

Tyrimo rezultatai parodė, kad veislė ir lytis įtakos kačių kepenų lipidozės pasireiškimui neturi,

tačiau didesnę predizpoziciją sirgti turi vyresnio amžiaus katės. Dažniausi nustatyti klinikiniai

požymiai buvo: anoreksija, apatiškumas, gelta. Diagnozuojant susirgimą biocheminis kraujo tyrimas

yra reikšmingesnis nei morfologinis, dėl ryškaus ALP, GOT, GPT, T-BIL rodiklių didėjimo ir BUN

rodiklio mažėjimo tendencijos, tačiau morfologinio kraujo tyrimo metu nustatyta nežymi anemija.

Katėms sergančioms kepenų lipidoze dažniausiai taikomas medikamentinis gydymas, kurio

pagrindinis principas yra normalizuoti organizmo metabolizmą ir suteikti trūkstamų maisto

medžiagų. Dažniausios kačių kepenų lipidozės priežastys tai negydomos pirminės ligos bei patirtas

stresas.

Raktažodžiai: katė, kepenų lipidozė, veiksniai, diagnozavimas, gydymas.

6

SUMMARY

Factors Influencing Feline Hepatic Lipidosis, Diagnosis and Treatment

Master‘s Thesis

The aim of the research was to identify the factors influencing feline hepatic lipidosis, to

determine the most commonly used diagnostic methods and treatment features during the period of

2015-2017 in the small animal veterinary clinic „X”.

Data were collected from 30 cats: 15 patients with hepatic lipidosis and 15 healthy cats

randomly collected as control group. Collected data of healthy and ill animals, such as breed, age,

gender. Animal anamnesis was collected, physical examination and special diagnostic methods were

performed: blood morphological and biochemical examination, X-ray, ultrasound and

histopathological examination. The statistical analysis of the collected data was performed using the

"Microsoft Excel 2017".

The results of the study showed that there is no breed and gender predisposition, but older cats

are more affected. The most common clinical signs: anorexia, lethargy, jaudince. It has been

determined that blood biochemical evaluation are more significant than morphological because of

marked tendency of increased ALP, GOT, GPT, T-BIL and decreased BUN, but blood morphological

evaluation shows a slight anemia. Cats with hepatic lipidosis were most commonly treated with

medication, the basic principle of which is to restore the body's metabolism and to supply nutrients

that are missing. The most common causes of cats with hepatic lipidosis are stress and primary illness

which are not treated.

Key word: feline, hepatic lipidosis, influencing factors, diagnosis, treatment.

7

SANTRUMPOS

a/d – griežta dieta

ALP – šarminė fosfatazė

BHB – beta hidroksibutiratas

BUN – šlapalas

Cv – variacijos koeficientas

EDTA - etildiaminotetraacto rūgštis

EOS – eozinofilų skaičius

FA – riebalų rūgštys

GGT – gama gliutamiltransferazė

GOT (AST) – asparagino transaminazė

GPT (ALT) – alanino transaminazė

Gran – granuliocitų skaičius

HCT – hematokritas

HDL – didelio tankio lipoproteinai

HGB – hemoglobinas

LDL – mažo tankio lipoproteinai

Lymph – limfocitų skaičius

LPL – lipoproteino lipazė

MCH – vidutinis hemoglobino kiekis eritrocite

MCHC – vidutinė eritrocitų hemoglobino koncentracija

MCV – vidutinis eritrocitų tūris

Mon – monocitų skaičius

NaCl – natrio chloridas

PLT – trombocitų skaičius

RBC – eritrocitų skaičius

RDW – eritrocitų pasiskirstymas pagal dydį

RER – energijos poreikis

SDH – sorbitolio dehidrogenazė

SN – standartinis nuokrypis

T – BIL – bendras bilirubinas

TAG – trigliceridai

VLDL – labai mažo tankio lipoproteinai

WBC – leukocitų skaičius

8

Pav – paveiksliukas

Proc – procentai

Vit – vitaminas

9

ĮVADAS

Kepenų ligų klinikiniai požymiai katėms ir šunims gali būti labai įvairūs, pradedant nuo

anoreksijos ir svorio kritimo, iki geltos ir kepenų komos. Tačiau nei vienas iš šitų požymių nėra

būdingas tik kepenų ligoms, todėl kiekvienas požymis turi būti individualiai įvertintas, nes galimi

kitų organų bei sistemų pažeidimai (1). Dažniausiai diagnozuojamos kepenų ligos katėms yra

lipidozė, cholangiohepatitas ir limfoma, rečiau - įgimtas portosisteminis šuntas, amiloidozė,

neoplazija, kačių infekcinis peritonitas, toksoplazmozė, apsinuodijimai (2).

Kačių kepenų lipidozei yra būdinga lipidų akumuliacija kepenyse ir yra viena iš dažniausiai

pasitaikančių kepenų sutrikimų katėms (3). Lipidai kaupiasi kepenyse dėl sutrikusios mitybos, riebalų

metabolizmo arba intoksikacijų atvejais, ko pasėkoje pažeidžiamos kepenų funkcijos. Laiku suteikus

gyvūnui pagalbą šie pažeidimai, daugeliu atveju, grįžtami (4). Dažniausiai serga katės nuo 0,5 iki 20

metų amžiaus (5).

Kepenų lipidozė gali būti kaip antrinė liga, kitos ligos pasekmė, kurios metu būna sumažėjęs

katės apetitas. Anoreksijos periodas gali būti trumpas bei trukti tik 2 -7 dienas. Dažniausiai gyvūnams

diagnozuojamos susirgimai, dėl ko sutrinka apetitas, tai: kepenų, plonojo žarnyno ligos, pankreatitas,

neoplazijos, inkstų ligos, cukrinis diabetas (6).

Dažniausiai diagnozė yra paremta anamneze, klinikiniais požymiais, kraujo tyrimais,

ultragarsiniu bei rentgeniniu kepenų (7) tyrimais (8). Tačiau galutinei diagnozei nustatyti yra

paimamas, kontroliuojant ultragarsu, kepenų aspiratas ir atliekamas jo citologinis tyrimas (7) arba

kepenų bioptatas paimamas laparoskopijos/laparotomijos metu (9). Taip pat diagnozuojant kačių

kepenų lipidozę retais atvejais yra atliekamas kompiuterinės tomografijos tyrimas (10, 11).

Išgyvenamumas kačių, sergančių kepenų lipidoze, per pastaruosius 15 metų ženkliai pagerėjo

dėl ilgalaikio (3 - 8 sav.) ir priverstino šėrimo per vamzdelį (pasveiksta daugiau negu 80% sergančių

kačių). Nepaisant pagerėjimo, anoreksija, baltymų nepriteklius ir pernelyg didelė periferinių baltymų

mobilizacija, turi didžiulę reikšmę kačių kepenų lipidozės patofiziologijai. (3).

Darbo tikslas: išanalizuoti kokie veiksniai dažniausiai įtakoja kačių sergamumą kepenų

lipidoze, įvertinti dažniausiai taikomus diagnozavimo metodus ir gydymo ypatumus per 2015 – 2017

metus „X” smulkiųjų gyvūnų veterinarijos klinikoje.

Darbo uždaviniai:

1. Įvertinti kačių amžiaus, lyties ir veislės įtaką sergamumui.

2. Išanalizuoti kokie klinikiniai simptomai dažniausiai pasireiškia katėms, sergančioms

kepenų lipidoze.

10

3. Išanalizuoti dažniausiai naudojamus specialiosios diagnostikos metodus susirgimui

diagnozuoti.

4. Išnagrinėti kačių, sergančių kepenų lipidoze, kraujo rodiklių kaitą.

5. Išanalizuoti dažniausiai taikomus gydymo metodus.

6. Išanalizuoti kepenų lipidozės priežastis.

11

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Kepenų mikroskopinė anatomija ir funkcijos

Kepenys yra didžiausias vidaus organas gyvūno kūne. Suaugusio mėsėdžio kepenys maždaug

sudaro nuo 3% iki 4% visos kūno masės. Visų rūšių naujagimių kepenys sudaro didesnį procentą viso

kūno svorio, negu suaugusių (12). Mėsėdžių kepenys išsidėsčiusios centre, priekinėje pilvo dalyje,

tačiau yra šiek tiek pasislinkusios į dešinę pusę ir ribojasi su diafragma (13).

Klasikinis, funkcinis kepenų subvienetas yra kepenų skiltelė (lot. lobulus hepatitis), kuri yra

šešiakampės formos nuo 1 iki 2 mm dydžio. Skiltelės centre yra centrinė vena, kuri yra intakas kepenų

venai, o šešiakampio kampuose išsidėsčiusios kepenų triados. Kepenų triados yra sudarytos iš tulžies

latakų, vartų venos šakų, kepenų arterijos šakų, nervų ir limfagyslių bei viskas yra apsupta kolagenine

stroma (1 pav.) (12).

1 pav. Kepenų mikroskopinė anatomija (14)

Jungiamasis

audinys

Centrinė vena

Tarpskiltelinė

vena

Kepenų

skiltelė

Centrinė

vena

Hepatocitai

Sinusai

Vartų venulė Vartų arteriolė

Tulžies latakas

Iš vartų venos

12

Kepenys atlieka daug funkcijų, kurios yra svarbios palaikyti gerai sveikatai:

1. Angliavandenių metabolizmas;

2. Baltymų metabolizmas;

a. Plazmos baltymų sintezė,

b. Šlapalo gamyba,

3. Riebalų metabolizmas;

4. Tulžies gamyba;

5. Senų raudonųjų kraujo kūnelių sunaikinimas;

6. Naujų raudonųjų kraujo kūnelių gamyba;

7. Vitaminų saugykla;

8. Geležies saugykla;

9. Kūno temperatūros ir šilumos gamybos reguliavimas;

10. Tam tikrų medžiagų detoksikacija;

11. Steroidinių hormonų sujungimas ir detoksikacija (15).

1.2. Etiologija ir patofiziologija

Kepenų lipidozė yra gerai atpažįstamas, potencialiai mirtinas metabolinis sutrikimas katėms,

kuris yra charakterizuojamas kaip trigliceridų akumuliacija hepatocitų citoplazmoje. Hepatocitai

išdidėja ir pradeda spausti tulžies latakėlį, tulžies pratekamumas sumažėja, atsiranda cholestazė, o

vėliau ir kepenų nepakankamumas (10). Kepenų lipidozė gali būti kaip pirminė arba antrinė liga,

tačiau bet kuriuo atveju asocijuojasi su dideliu mirtingumu, jeigu katė nėra intensyviai maitinama.

Kepenų lipidozės atsiradimo galimos priežastys:

Idiopatinės:

• mitybos įpročiai (1);

• maisto atėmimas katei;

• maisto pakeitimas;

• staigus gyvenimo sąlygų pasikeitimas;

• stresas (pvz. skrydis lėktuvu, naujo gyvūno atsiradimas namuose (16, 17);

• dietos pakeitimas.

Pirminiai susirgimai:

• viršutinių kvėpavimo takų infekcija;

• cukrinis diabetas;

• kitos kepenų ligos;

• inkstų funkcijos nepakankamumas;

13

• pankreatitas;

• neoplazija;

• plonojo žarnyno ligos;

• badavimas (16).

Atsiradus stresui, dėl kurio katės pradeda nebeėsti arba dėl maisto trūkumo atsiradimo, kačių

organizmas pradeda kaupti didelį kiekį riebalų kepenyse, kurie dalyvauja organizmo metabolizme.

Dauguma sukauptų ir neesterifikuotų riebalų rūgščių kepenyse yra konvertuojamos į mažo tankio

lipoproteinus, kurie yra panaudojami audiniams energija aprūpinti. Tačiau kačių sergančių kepenų

lipidoze kepenys gauna didelį kiekį neesterifikuotų riebalų rūgčių, kuris apsunkina kepenų pajėgumą

sintetinti ir išskirti mažo tankio lipoproteinus, todėl riebalai kaupiasi kepenyse (2 pav.). Kai riebalų

kaupimasis tampa intensyvus, kepenų funkcijos sutrinka ir katėms atsiranda klinikiniai požymiai.

(17).

2 pav. Badaujančios katės lipidų metabolizmas. Badaujančios katės skatina lipolizę riebaliniame

audinyje ir laisvų riebalų rūgščių transportavimą į kepenis (1). Kepenyse riebalų rūgštys yra

perdirbamos į trigliceridus (TAG) (2), kurie yra išskiriami iš kepenų kaip labai mažo tankio

lipoproteinai (3) arba pernešami per mitochondrijos membraną naudojant L-carnitiną β-oksidacijai

(4). Kepenų apkrova riebalų rūgštimis taip pat padidėja dėl riebalų rūgščių biosintezės, dėl acetato

anglies šaltinio (5), naudojant ketogenezę (6). Lyginant šiuos skirtingus kepenų lipidų metabolizmo

aspektus, atsiranda lipidų kaupimasis kepenyse, kuris yra parodytas kaip geltoni riebalų lašeliai (18).

Žarna

Chilomikronas Chilomikrono

likučiai

Raumuo Riebalinis

audinys

Susidarę

Transformuoti

Dietiniai riebalai

Tulžies

rūgšties

judėjimas

14

1.3. Klinikiniai požymiai

Anoreksija yra pirminis, o kartais ir vienintelis požymis katėms sergančioms kepenų lipidoze.

Anoreksijos periodas gali būti trumpas - 2 – 7 dienos, tačiau dažniausiai trunka iki kelių savaičių.

Kiti klinikiniai požymiai gali būti vėmimas, svorio netekimas, viduriavimas arba vidurių

užkietėjimas, plaukų išretėjimas, blyškumas, gelta (apie 70 %) (3 pav.) (7, 9).

3 pav. Kietojo ir minkštojo gomurio gelta, katės sergančios kepenų lipidoze (8)

Dauguma kačių yra judrios, tačiau kai kurios gali būti apatiškos ir depresiškos dėl hepatinės

encefalopatijos arba silpnos dėl elektrolitų svyravimų (pvz. hipokalemija). Klinikinės apžiūros metu

matome dehidratacijos požymius (odos išsausėjimą, sausas gleivinės membranas, įdubusias akis,

blausias ragenas), nukarusį pilvą dėl hepatomegalijos, svorio praradimas dažniausiai pastebimas dėl

sumažėjusių nugaros raumenų (8).

Klinikiniai požymiai nėra specifiški tik kepenų lipidozei, tačiau kačių nutikimas yra rizikos

faktorius ligai pasireikšti. Kai anoreksija pasireiškia prie tam tikros ligos, galime įtarti kepenų

lipidozę kaip antrinę ligą. Įvairios ligos gali būti susietos su kepenų lipidozės pasireiškimu dėl

organizmo medžiagų apykaitos sutrikimo (9).

1.4. Diagnostika

1.4.1. Laboratoriniai tyrimai

Morfologinis kraujo tyrimas, katėms sergančios kepenų lipidoze, dažniausiai yra normos ribose

(19), tačiau galime rasti nespecifinius nukrypimus, tokius kaip lengva arba vidutinio sunkumo

normocitinę, normochrominę arba neregeneruojančią anemiją, poikilocitozę, didelį kiekį Heinso

kūnelių, limfopeniją ir nežymią leukocitozę (5). Neregeneruojanti anemija pasireiškia 30% sergančių

kačių (2).

15

Kraujo biocheminio tyrimo pokyčiai katėms, sergančioms kepenų lipidoze, yra tipiški

intrahepatinei cholestazei (5). Hiperbilirubinemija yra randama daugiau nei 95%, o ALP daugiau nei

80% sergančių kačių (1). Nuo silpno iki ryškaus pakilimo gali būti ALT ir AST (20). Katėms su

pirminiu uždegiminiu procesu, kuriame dalyvauja kasa, kepenys, tulžies latakai arba tulžies pūslė,

yra pakilęs GGT, kuris kelis kartus viršija ALP pakilimą. Kitų ligų susietų su kepenų lipidoze atveju

GGT yra normalus arba labai mažai pakilęs (7) (1 lentelė). Funkciniai kepenų pažeidimai gali būti

atpažįstami dėl hipoglikemijos, hipoalbuminemijos ir žemo BUN (9). Hipokalemija ir

hipofosfatemija pasireiškia maždaug apie 17% atvejų, kartais taip pat gali pasireikšti

hipomagnezemija (1).

1 lentelė. Biocheminiai pokyčiai esant įvairiems kepenų sutrikimams (N - norma, ↑ - pakilęs, ↓ -

sumažėjęs, b jeigu hemolizinė liga yra priežastis audinių hipoksijos, tada pasireiškia

hiperbilirubinemija, cALP dažniausiai daug ryškiau padidėjęs negu GGT šioje būklėje) (21)

Sutrikimai ALT, AST,

SDH

ALP,

GGT Bilirubinas

Tulžies

rūgštys Albuminai

Daugiažidininė kepenų nekrozė ↑ N N N N

Hipoksija/širdies ligos ↑ N Nb N N

Ūmi kepenų nekrozė ↑ N iki ↑ N iki ↑ N iki ↑ N

Didelis lokalizuotas pažeidimas N iki ↑ N iki ↑ N N N

Kepenų lipidozė ↑ ↑c ↑ ↑ N

Kortikosteroidų hepatopatija ↑ ↑ ↑ ↑ N

Cholangitas/tulžies obstrukcija N iki ↑ ↑ ↑ ↑ N iki ↓

Chroniškos, progresuojančios

kepenų ligos N iki ↑ ↑ ↑ ↑ N iki ↓

Įgimtas portosisteminis šuntas N N N iki ↑ ↑ N iki ↓

Neoplazija N iki ↑ N iki ↑ N iki ↑ N iki ↑ N iki ↓

Kačių sergančių kepenų lipidoze šlapime randama bilirubinuriją ir lipiduriją, kuri gali būti

pastebėta atlikus šlapimo sedimentaciją (5). Taip pat atlikus tyrimus pastebėta, kad sergančios katės

turi padidėjusią BHB koncentraciją (20, 22).

Koaguliacijos sutrikimai ir klinikinio kraujavimo tendencijos yra pastebėtos 45% – 73% kačių

sergančių kepenų lipidoze. Tai ypač pastebėta atliekant venipunktūrą arba kateterio įvedimą, arba

atliekant invazines procedūras, tokias kaip enterinio maitinimo zondo įvedimas arba kepenų biopsija

(19).

16

1.4.2. Ultragarsinis ir rentgeninis tyrimai

Ultragarsinis tyrimas yra vienas iš dažniausiai naudojamų tyrimų kepenų vizualizacijai bei

leidžia pamatyti kitus pilvo organų pakitimus susijusius su ligomis, kurios yra kartu su kepenų

lipidoze. Hepatomegalija yra vienas iš dažniausiai matomų pakitimų (5), taip pat yra stebimas

padidėjęs kepenų echogeniškumas, kuris yra charakterizuojamas kaip hiperechogeniška kepenų

parenchima lyginant su inkstų žieve ir sumažėjusia vizualizacija gilesnių struktūrų, tokių kaip

diafragmos ir mažų periferinių kraujagyslių (2 lentelė) bei dažnai randamas ascitas. (23). Taip pat

kepenų echogeniškumas gali būti lyginamas su blužnimi vietoj inkstų (7) .

2 lentelė. Židininių ir daugiažidininių kepenų pažeidimų diferencinės diagnostikos palyginimai (24)

Neechogeniškas Hipoechogeniškas Hiperechogeniškas Mišrus

echogeniškumas

Cista

Nekrozė

Abscesas

Cistos navikas

Biloma

Hematoma

Limfoma

Metastazės

Pirminė neoplazija

Nekrozė

Komplikuota cista

Metastazės

Mielolipoma

Granulioma

Pirminė neoplazija

Mineralizacija

Dujos

Ekstramedulinė

hemopoezė

Metastazės

Hematoma

Abscesas

Pirminė neoplazija

Atliekant rentgenologinį tyrimą daroma krūtinės ląstos arba pilvo rentgeno nuotrauka, tačiau

radiografija yra indikuojama pacientams, kurie yra senesni arba yra įtariamos širdies ligos (8).

Hepatomegalija taip pat matoma rentgeno nuotraukoje (25).

1.4.3. Citologinis ir histopatologinis tyrimai

Kačių kepenų lipidozės galutinė diagnozė dažniausiai reikalauja mikroskopinio įvertinimo. Yra

keli skirtingi metodai kepenų audiniui paimti, kurie turi privalumų ir trūkumų (26). Tai yra:

• Kepenų audinio aspiracija su smulkia adata (5, 19, 26),

• Kepenų biopsija ultragarso pagalba (26, 27),

• Kepenų biopsija laparoskopijos metu,

• Kepenų biopsija laparotomijos metu (9, 26).

Aspiracija smulkia adata su citologiniu įvertinimu yra atliekama smulkiems gyvūnams su

kepenų ligomis, nes tai yra pigu ir lengva atlikti. Aspiracija su smulkia adata tai – procedūra, kurią

atliekant dažniausiai nereikia sedacijos, vietinės anestezijos (26) ar bendros nejautros pacientams,

17

todėl komplikacijų rizika yra maža. (19). Procedūra yra atliekama su ultragarso pagalba, kad adata

būtų tiksliai duriama į kepenis ar konkrečią kepenų vietą. Aklas metodas taip pat yra galimas, tačiau

tik tada kai kepenys palpuojant yra išdidėjusios ir gerai apčiuopiamos, bei yra įtariamos difuzinės

ligos tokios kaip piktybinė limfoma arba lipidozė (26). Aspiracinė citologija gali patvirtinti

riebalinius pakitimus kepenyse, tačiau lokalizuotų pakitimų gali neparodyti (9), todėl šis tyrimas yra

labiau tinkamas difuzinėms kepenų ligoms nustatyti (26).

Kepenų biopsija reikalauja bendrosios nejautros bei paciento bendros būklės įvertinimo (19),

todėl ne visoms katėms, kurioms yra įtariama kepenų lipidozė, yra rekomenduojama daryti kepenų

biopsiją. Skysčių, elektrolitų, medžiagų apykaitos ir koaguliacijos sutrikimai turi būti stabilizuoti

prieš atliekant bendrąją nejautrą (5). Pastebėta, kad kepenų biopsijos metu naudojant “Tru-Cut„

adatas buvo asociacija su vagotoninio šoko katėms atsiradimu, kuris apibūdinamas kaip bradikardija

bei širdies ir kraujagyslių šoku, kuris prasideda po biopsijos atlikimo praėjus 30 minučių. Kepenų

biopsija turėtų būti atliekama tada, jeigu pacientams po paskirto tinkamo gydymo nėra pagerėjimo ir

klinikiniai arba patologiniai požymiai kelia įtarimą dėl kitų kepenų ligų, o ne vien kepenų lipidozės

(19).

1.5. Gydymas

Kačių kepenų lipidozės gydymo pagrindas - atstatyti skysčių, elektrolitų ir medžiagų apykaitos

deficitą (7, 9). Pirminės ligos (cukrinis diabetas, pankreatitas, neoplazija, širdies ligos ir kt.) turėtų

būti nustatytos ir gydomos. Organizmas turi gauti pakankamai energijos, kad jame būtų:

1. Sustabdytas katabolizmas iš amino rūgščių energijai gauti,

2. Slopinama lipolizė,

3. Išvengta pernelyg didelio energijos eikvojimo, kuris skatina trigliceridų akumuliaciją

kepenyse (28).

Skysčių terapija kompensuoja organizmo skysčių trūkumą bei taiso organizmo elektrolitų

deficitą atsiradusį dėl anoreksijos ir vėmimo. Taigi atsiradus dehidratacijai, ji gali būti vertinama

procentais klinikinės apžiūros metu (3 lentelė) (19).

3 lentelė. Klinikinis dehidratacijos vertinimas (19)

Dehidratacijos vertinimas

(% kūno svorio) Klinikinės apžiūros metu rasti požymiai

< 5 Jokių požymių.

5 – 6 Odos turgoras šiek tiek sumažėjęs; gleivinės sausos.

18

3 lentelės tęsinys

Dehidratacijos

vertinimas

(% kūno svorio)

Klinikinės apžiūros metu rasti požymiai

7 – 8 Odos turgoras vidutiniškai sumažėjęs; gleivinės sausos.

8 – 10 Odos turgoras stipriai sumažėjęs; membranos sausos, akys įdubusios.

10 – 12

Odos turgoras stipriai sumažėjęs; membranos sausos, akys įdubusios;

pradiniai šoko požymiai (nežymi tachikardija, blyškios/rausvos gleivinės,

silpnas periferinis pulsas).

12 – 15 Klinikiniai šoko požymiai (tachikardija, blyškios gleivinės, silpnas

periferinis pulsas, ilgas kapiliarų prisipildymo laikas).

Skysčių terapijai geriausia naudoti 0,9% NaCl (7) ir Ringerio laktatą (5), tačiau reikėtų vengti

skysčių su gliukoze, nes ji sumažina intrahepatinių riebalų rūgščių panaudojimą β-oksidacijai (7).

Kačių kepenų lipidozės gydymo kertinis akmuo yra greitas mitybos sureguliavimas (8).

Maitinimas gali būti enterinis arba parenterinis. Jeigu tik įmanoma enterinis maitinimas yra labiau

pageidautinas negu parenterinis, nes jis padeda išsaugoti žarnyno struktūrą ir funkcijas (19).

Maitinimas per jėgą ir apetito stimuliantai yra nerekomenduojami katėms sergančioms kepenų

lipidoze, todėl tai yra dažniausiai kaip atsarginis planas ankstyviems ir lengviems atvejams arba kai

enterinio maitinimo yra atsisakoma dėl finansinių sumetimų (5). Tokiems pacientams yra didelis

kalorijų trūkumas, todėl yra sukurta formulė reikalingam kalorijų kiekiui apskaičiuoti:

𝑅𝐸𝑅 (𝑘𝑐𝑙

𝑑𝑖𝑒𝑛𝑎) = 𝐾𝑆(𝑘𝑔) × 30 + 70

Maitinimas įgyvendinamas duodant 25 – 33 proc. paskaičiuoto kalorijų kiekio per dieną, kuris gali

būti susiskirstytas į dažnus maitinimus (kas 2 – 4 val.) arba gali būti suduota visa dozė su pastoviu

infuzijos greičiu, priklausomai nuo maitinimo būdo (20). Kiekvieną dieną kalorijų kiekis

padidinamas po 10 proc. iki kol pasieks maksimalų kalorijų kiekį per dieną (9).

Enterinis maitinimas gali būti kai zondas įvedamas per nosį, per stemplę arba per skrandį (4

pav). Dažniausiai pasirenkamas maitinimo būdas yra kai zondas vedamas per nosį, nes tokio zondo

įvedimas nereikalauja bendros nejautros ar stiprios sedacijos. Katės sergančios kepenų lipidoze

dažnai yra nestabilios būklės ir turi koaguliopatijos sutrikimų, todėl zondo įvedimas per stemplę ir

skrandį vertinamas potencialiai nesaugiu (19).

19

4 pav. Katė su zondu per nosį (A) ir stemplę (B)(19)

Sergančios katės turėtų būti šeriamos maistu, kuriame yra daug baltymų ir kalorijų (20), nes

toks maistas yra efektyvus mažinat lipidų akumuliaciją kepenyse bei reikalingas katėms dėl mažo

energijos balanso (5). Toks maistas gali būti Hill’s a/d , EUKANUBA High Calorie (20). Proteinų

apribojimas katėms sergančioms kepenų lipidoze yra kontraindikuotinas, išskyrus retus atvejus kai

kartu yra sergama hepatine encefalopatija (6). Angliavandeniai yra mažiau toleruojami negu riebalai

kaip kalorijų šaltinis. Dieta, kurioje yra per daug angliavandenių gali iššaukti viduriavimą, pilvo

spazmus ir hiperglikemiją (5).

20

2. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI

2.1. Tyrimo vieta ir objektas

Tyrimo duomenys apie kačių sergamumą kepenų lipidoze buvo renkami Klaipėdoje esančioje

„X” smulkiųjų gyvūnų veterinarijos klinikoje nuo 2015 metų sausio 1 d. iki 2017 metų rugpjūčio 31

d. Iš viso tyrimui atrinkta 30 kačių, iš jų 15 sergančių kepenų lipidoze ir 15 kliniškai sveikų kačių,

kaip kontrolinė grupė.

Kontrolinė grupė buvo sudaryta iš atsitiktinai atrinktų 15 sveikų kačių. Buvo surinkti

duomenys, tokie kaip: katės veislė, amžius, lytis. Buvo imtas kraujas iš priekinių kojų poodinės venos

(v. cephalica) bei atliktas kraujo morfologinis ir biocheminis tyrimai.

Tiriamoji grupė buvo sudaryta iš 15 sergančių kačių. Buvo renkama šių gyvūnų anamnezė,

atliekamas klinikinis tyrimas bei specialieji tyrimai: kraujo morfologinis ir biocheminis tyrimai,

rentgeninis ir ultragarsinis tyrimai ir histopatologinis tyrimas.

Visi tyrimai buvo atlikti vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos

įstatymu bei Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymu, gyvūnų gerovės reikalavimais atliekant kai

kurias veterinarines procedūras, nepažeidžiant mokslo ir mokymo tikslais naudojamų gyvūnų

laikymo, priežiūros ir naudojimo reikalavimų.

2.1.1. Gyvūno anamnezė

Anamnezės metu buvo renkami duomenys apie gyvūnų amžių, veislę, lytį, klinikinius

požymius bei jų pasireiškimo laikotarpį. Gyvūnų savininkai turėjo išsamiai papasakoti, kada

pasireiškė pirmieji klinikiniai požymiai ir kas galėjo įtakoti jų pasireiškimą. Buvo klausiama ar

gyvūno rutina bei kasdieninis ritmas buvo galimai sutrikdytas,. Taip pat turėjo būti pateikta

informacija apie gyvūno šėrimą, apie anksčiau buvusias ir esamas ligas, ir dažniausiai

pasireiškiančias problemas, kaip jos buvo sprendžiamos, koks taikytas gydymas bei ligos baigtis. Be

to buvo klausiama ar šeimininkai pasireiškus pirmiems ligos simptomams bandė gyvūnus gydyti

patys ar buvo pas kitus veterinarijos gydytojus, jei taip, kokie tyrimai buvo taikyti, kokie gauti tyrimų

rezultatai bei skirtas gydymas.

2.1.2. Gyvūno klinikinis tyrimas

Klinikinio tyrimo metu buvo įvertinama gyvūno išvaizda, apžiūrėtos galvos, krūtinės, juosmens

ir dubens sritys. Apžiūrėtos patelių pieno liaukos, atlikta jų palpacija dėl besiformuojančių ar jau

susiformavusių navikų, matuojama kačių rektinė temperatūra, apžiūrimos gleivinės, jų spalva ir

drėgnumas, įvertinamas kapiliarų prisipildymo greitis, odos elastingumas, auskultuojama širdis,

21

atliekama pilvo palpacija. Esant poreikiui vertinta kvėpavimo, lyties ir šlapimo organų bei nervų

sistema.

2.2. Diagnostiniai tyrimai

2.2.1. Laboratoriniai kraujo tyrimai

Kraujo mėginiai buvo imami iš poodinės venos (v. cephalica) arba iš užpakalinės kojos šoninės

venos (v. saphena). Numatoma dūrio vieta prieš procedūrą buvo nuskutama arba apkerpama žirklėmis

ir gerai aseptizuota spiritiniu tirpalu. Kraujo paėmimui naudota injekcinė adata G arba injekcinė adata

G su 2 ml švirkštu ir specialūs konteineriai kraujo paėmimui – vakutaineriai. Morfologiniams kraujo

tyrimams naudoti vakutaineriai su violetiniais kamšteliais ir EDTA antikoaguliantu, o biocheminiams

kraujo tyrimams su geltonais kamšteliais be antikoagulianto.

Morfologiniai kraujo tyrimai buvo atliekami visoms katėms, kurioms buvo įtariama kepenų

lipidozė bei kontrolinės grupės katėms. Tyrimui naudotas „Mindray BC-2800Vet“ analizatorius (5

pav.). Šiuo aparatu buvo nustatyti ir vertinti kraujo rodikliai: leukocitų skaičius (WBC), limfocitų

absoliutus skaičius ir procentai (Lymph), monocitų absoliutus skaičius ir procentai (Mon),

granuliocitų absoliutus skaičius ir procentai (Gran), eritrocitų skaičius (RBC), hemoglobinas (HGB),

hematokritas (HCT), vidutinis eritrocitų tūris (MCV), hemoglobino vidutinė koncentracija (MCHC),

vidutinis hemoglobino kiekis eritrocite (MCH), eritrocitų pasiskirstymas pagal dydį (RDW),

trombocitų skaičius (PLT), eozinofilų skaičius procentais (EOS).

5 pav. Kairėje „Mindray BC-2800 Vet“ analizatorius, dešinėje „Spotchem EZ SP-4430“

biocheminis kraujo analizatorius (autoriaus nuotrauka)

Biocheminiai kraujo tyrimai buvo atliekami taip pat visom sirgusioms ir kontrolinės grupės

katėms. Tyrimui atlikti buvo naudojamas „Spotchem EZ SP-4430“ (5 pav.) biocheminis kraujo

22

analizatorius. Šiuo aparatu buvo vertinti tokie rodikliai: asparagino transaminazė (GOT (AST)),

alanino transaminazė (GPT (ALT)), bendras bilirubinas (T-BIL), šarminė fosfatazė (ALP) ir šlapaslas

(BUN).

2.2.2. Rentgeninis ir ultragarsinis tyrimai

Atlikus tyrimą buvo vertinama kepenų padėtis ir dydis, žiūrima ar pilvo ertmėje nesimato

susikaupusių skysčių ir kitokių pakitimų. Tyrimas atliktas kilnojamuoju rentgeno diagnostikos

aparatu 12-P6, kuris yra pagamintas 1992 metais. Darytos laterolateralinės rentgeno nuotraukos.

Atliekant procedūrą kelios katės, dėl neramaus elgesio buvo seduotos su butorfanoliu ir

deksmedetomidino hidrochloridu.

Ultragarsinio tyrimo metu buvo vertinamas kepenų dydis bei echogeniškumas. Taip pat buvo

apžiūrima pilvo ertmė ar nėra susikaupusių skysčių. Atliekant tyrimą pilvo sritis iki šonkaulių linijos

buvo nuskutama bei užtepamas specialus ultragarsui laidus gelis. Tyrimui naudotas „Mindray M7

Vet“ ultragarso aparatas.

2.2.3. Histopatologinis tyrimas

Mėginiai buvo paimti, laparotomijos metu arba atlikus skrodimą gaišusioms arba

eutanazuotoms katėms, ir fiksuoti 10 proc. formalino tirpale. Histopatologiniai tyrimai buvo atlikti

Lietuvos sveikatos mokslų universitete, Veterinarijos akademijoje, Patologijos centre. Po fiksacijos

mėginiai buvo supjaustyti ir sudėti į biopsines kasetes ir 24 val. plaunami šaltu tekančiu vandeniu. Po

to kasetės sudėtos į įmirkimo procesorių „Shandon Pathcentre, JAV“, kuriame audiniai

dehidratuojami, skaidrinami ir impregnuojami parafinu. Po to mėginiai įliejami į parafininius blokus

ir juos atšaldžius pjaustomi su rotaciniu mikrotomu „Accu - Cut®SRM

TM“. Atpjauti pjūviai

ištiesinami 37 0C temperatūros vandens vonelėje ir perkeliami ant objektinių stiklelių. Po 24 val.

audinių pjūviai dažomi hematoksilinu – eozinu.

2.3. Duomenų statistinė analizė

Gautų duomenų statistinė analizė atlikta pasinaudojus kompiuterine programa „Microsoft

Excel 2017“. Buvo nagrinėjami kokybiniai ir kiekybiniai požymiai. Buvo apskaičiuoti duomenų

vidurkiai, vidurkių standartinės išraiškos, variacijos koeficientas, chi kvadratas, moda, kuri nurodo

dažniausiai pasikartojantį grupės skaičių ir mediana, kuri nurodo vidurinį grupės skaičių. Taip pat

buvo apskaičiuota duomenų koreliacija naudojant Pirsono koreliacijos koeficientą. Koreliacija

laikyta statistiškai reikšminga jei p reikšme < 0,05, < 0,01 arba <0,001.

23

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1. Veiksnių įtaka kačių sergamumui kepenų lipidoze

3.1.1. Lyties įtaka

Klaipėdos mieste esančioje „X” klinikoje 2015 – 2017 metais buvo atlikta 15 kačių, sergančių

kepenų lipidoze, analizė. Iš jų buvo 6 patelės ir 9 patinai (p>0,05) (6 pav.).

6 pav. Procentinis pasiskirstymas sergančių kačių pagal lytį

3.1.2. Veislės įtaka

Lyginant veislės įtaką kačių sergamumui kepenų lipidoze nustatyta, kad mišrios veislė katės

(n=8) sirgo 1,1 kartą dažniau negu veislinės katės (n=7) (p>0,05) (7 pav.).

7 pav. Veislių pasiskirstymas procentais

patelės

40%

patinai

60%

patelės patinai

Mišrūnės

53%

Veislinės katės

47% Mišrūnės

Veislinės katės

24

Remiantis gautais duomenimis buvo pastebėta, kad dažniausiai sirgo mišrios veislės katės (53,3

proc.), o iš grynaveislių kačių dažniausiai sirgo Persų veislės katės (13,3 proc., n=2). Rečiau sirgo

Egzotų, Rusų mėlynosios, Siamo, Britų trumpaplaukės, Meino meškėnai ir Škotų nulėpausės (6,67

proc., n=1) veislių katės (8 pav.).

8 pav. Sirgusių kačių pasiskirstymas pagal veislę ir lytį

3.1.3. Amžiaus įtaka

Analizuojant gautus duomenis buvo nustatyta, kad dažniausiai kačių kepenų lipidozė buvo

diagnozuota ≥ 5 – 9 < metų (n=8) ir ≥ 9 – 13 < metų (n=4) amžiaus grupėse, o rečiausiai sirgo katės

iki 5 metų (n=1) ir virš 13 metų (n=2). Kačių amžius svyravo nuo 4 m. iki 14 m., o amžiaus vidurkis

buvo 8,4±0,78 m. (p<0,05) (9 pav.).

3

0

1

0

1

0

1

5

1

0

2

0

1

00

1

2

3

4

5

6

Gyvū

nų

sk

aič

ius,

vn

t.

patelė patinas

25

9 pav. Kačių kepenų lipidozės pasireiškimas skirtingo amžiaus grupėse

3.2. Klinikinių požymių pasireiškimas

Įvertinus duomenis, katėms dažniausiai pasireiškė anoreksija (93,3 proc.), apatiškumas (80

proc.) ir gelta (66,7 proc.). Kiek rečiau pasireiškė dehidratacija (60 proc.), vėmimas (60 proc.) ir

svorio praradimas (46,7 proc.). Rečiausiai buvo pakilusi kūno temperatūra (36,3 proc.), diarėja (36,3

proc.), pilvo apimties padidėjimas (20 proc.), skausminga kepenų sritis (13,3 proc.), vidurių

užkietėjimas (6,7 proc.) ir dusulys (6,7 proc.) (10 pav.)

< 5 m.

7%

≥ 5 - 9 < m.

53%

≥ 9 - 13 < m.

27%

≥ 13

13%

26

10 pav. Klinikinių požymių pasireiškimas katėms sergančioms kepenų lipidoze

3.3. Diagnostiniai tyrimai

Analizuojant turimus sergančių kačių duomenis nustatyta, kad dažniausiai iš specialiųjų tyrimų

buvo atliktas kraujo morfologinis (n=15) ir kraujo biocheminis (n=15) tyrimai. Ultragarsinis tyrimas

(n=7) buvo taikytas 2,1 kartą rečiau negu kraujo biocheminis ir morfologinis tyrimai. Rentgeninio

(n=10) ir histopatologinio tyrimo (n=11) taikymo dažnumas buvo panašus. (11 pav.).

11 pav. Diagnostikos metodų taikymas katėms, sergančioms kepenų lipidoze

14

1

10

12

7

9

4

1

4

3

2

9

0 2 4 6 8 10 12 14 16

Anoreksija

Dusulys

Gelta

Apatiškumas

Svorio praradimas

Vėmimas

Diarėja

Vidurių užkietėjimas

Pakilusi kūno temperatūra

Pilvo apimties padidėjimas

Skausminga kepenų sritis

Dehidratacija

Gyvūnų skaičius, vnt.

100 100

66,7

46,7

73,3

0

20

40

60

80

100

120

Kraujo morfologinis

tyrimas

Kraujo biocheminis

tyrimas

Rentgeninis tyrimas Ultragarsinis tyrimas Histopatologinis

tyrimas

Pro

cen

tai,

%

27

3.3.1. Kraujo morfologinio tyrimo rezultatai

4 lentelėje pateikti kačių (n=15), sirgusių kepenų lipidoze, kraujo morfologinių tyrimų

rezultatai.

Įvertinus gautus duomenis buvo pastebėta, kad sirgusioms katėms keitėsi tokie kraujo

morfologiniai rodikliai: leukocitų skaičius (WBC), limfocitų skaičius (Lymph), monocitų skaičius

(Mon), eritrocitų skaičius (RBC), hemoglobinas (HGB), hematokritras (HCT), vidutinis eritrocitų

tūris (MCV), vidutinė hemoglobino koncentracija eritrocite (MCHC), eritrocitų pasiskirstymas

pagal dydį (RDW), trombocitų skaičius (PLT), tačiau palyginus gautų rezultatų vidurkius ryškiausi

pakitimai matomi tik leukocitų, eritrocitų, hemoglobino ir hematokrito kiekio pokyčiuose.

6 katėms leukocitų skaičius viršijo normos ribas, mažiausia reikšmė buvo 8,4 109/l, o

maksimali reikšmė – 61,3 109/l, leukocitų vidurkis 25,29 109/l ženkliai viršijo normos ribas (p ≤

0,05).

8 katėms eritrocitų skaičius nesiekė normos ribos, mažiausia reikšmė – 2,2 1012/l, o didžiausia

– 8,8 1012/l, eritrocitų vidurkis, nors ir labai nežymiai, tačiau rodė nežymią anemiją 4,59 1012/l (p ≥

0,05).

8 kačių hemoglobinas nesiekė normos ribos, mažiausia reikšmė buvo 43 g/l, o didžiausia 116

g/l, hemoglobino reikšmių vidurkis buvo normos ribose 84,26 g/l (p ≥ 0,05).

4 kačių hematokritas nesiekė normos ribos, o 9 kačių hematokritas – virš normos ribos.

Mažiausia reikšmė buvo 15,3 %, o didžiausia – 70,1 %, hematokrito vidurkis normos ribose 44,83 %

(p ≤ 0,05).

4 lentelė. Kačių, sirgusių kepenų lipidoze, kraujo morfologinių tyrimų rezultatai

Sveikų

kačių

vidurkis

Minimali

reikšmė

Maksimali

reikšmė

Vidurki

s

SN* Cv** Moda Median

a

P

WBC,

109/l

12,81±

1,2

8,4 61,3 25,29±

4,6

17,6

7

69,9 - 18,3 ≤0,05

Lymph

, 109/l

4,43±

0,6

2,4 10,3 6,53±

0,6

2,47 37,8 8,9 7 ≥0,05

Mon,

109/l

0,96±

0,1

0,6 2 1,15±

0,1

0,46 39,8 1,5 1,1 ≥0,05

Gran,

109/l

9,12±

0,9

1,9 14,6 9,72±

1,0

3,89 40,0 - 10,1 ≥0,05

RBC,

1012/l

6,9±

0,5

2,2 8,8 4,59±

0,5

1,98 43,0 2,2 4,4 ≥0,05

28

4 lentelės tęsinys

Sveikų

kačių

vidurkis

Minimali

reikšmė

Maksimal

i reikšmė

Vidurkis SN* Cv** Moda Median

a

P

HGB

g/l

127,67±

5,6

43 116 84,26±

5,2

19,9

9

89,3 90 88 ≥0,05

HCT,

%

38,38±

1,7

15,3 70,1 44,83±

5,1

29,6

0

43,8 - 55,1 ≤0,05

MCV,

fL

45,57±

1,9

24,3 67,7 42,27±

2,9

11,3

5

26,9 - 40,4 ≥0,05

MCHC,

g/l

351,8±

5,9

292 387 324,53±

7,8

30,2

0

0,3 332 312 ≥0,05

MCH,

pg

16,13±

0,7

13,1 19,8 16,30±

0,6

2,40 14,7 13,1 16,3 ≥0,05

RDW,

%

16,1±0,3 12,5 17,8 14,81±

0,3

1,35 9,1 14,7 14,7 ≥0,05

PLT,

109/l

358,07±

32,7

164 548 332,27±

36,7

142,

21

42,7 - 324 ≥0,05

EOS, % 1,87±0,4 0,2 4,8 2,31±0,4 1,69 73,1 - 2,16 ≥0,05

* - Standartinis nuokrypis, ** - Variacijos koeficientas

3.3.2. Kraujo biocheminio tyrimo rezultatai

5 lentelėje pateikti kačių, sirgusių kepenų lipidoze, biocheminių tyrimų rezultatai.

Visų sirgusių kačių (n=15) GOT (asparagino transaminazė) viršijo normos ribas, mažiausia

reikšmė buvo 50 U/I, o didžiausia – >1000 U/I, GOT vidurkis stipriai viršijo normos ribas 375,27 U/I

(p ≤ 0,001)

14 sirgusių kačių GPT (alanino transaminazė) viršijo normos ribas, o 1 katės rodiklis buvo

normos ribose. Mažiausia nustatyta reikšmė buvo 15 U/I, o didžiausia – >1000 U/I. GPT vidurkis

ryškiai pakilęs virš normos ribos 375,27 U/I. Apskaičiuotas didelis standartinis nuokrypis, kuris rodo,

kad GPT imties dydžiai buvo išsibarstę (p ≤ 0,001).

T-BIL (bendras bilirubinas) rodiklis buvo pakilęs 13 iš 15 sergančių kačių. Mažiausia reikšmė buvo

normos ribose 7 μmol/l, o didžiausia reikšmė – 175 μmol/l. T-BIL vidurkis – 49,1 μmol/l (p ≤ 0,001).

29

Visoms sirgusioms katėms (n=15) ALP (šarminė fosfatazė) buvo virš normos ribos. Mažiausia

reikšmė tik labai nedaug viršijo normos ribas 90 U/I, o didžiausia reikšmė buvo >1500 U/I. ALP

vidurkis labai ryškiai pakilęs virš normos ribos 500,33 U/I. Apskaičiuotas didelis standartinis

nuokrypis 426,70, kuris rodo, kad ALP imties dydžiai buvo išsibarstę (p ≤ 0,001).

5 sirgusių kačių BUN (šlapalas) rodiklis buvo žemiau normos ribų, o 4 kačių virš normos ribų,

o likusios 6 katės buvo normos ribų intervale. Mažiausia reikšmė buvo 3,2 mmol/l, o didžiausia –

30,1 mmol/l. Iš visų analizuotų kraujo biocheminių rodiklių vidurkių, BUN vidurkis buvo vienintelis

normos ribose 11,5 mmol/l (≤ 0,001).

5 lentelė. Kačių, sirgusių kepenų lipidoze, kraujo biocheminių tyrimų rezultatai

Sveikų

kačių

vidurkis

Minimali

reikšmė

Maksimal

i reikšmė

Vidurkis SN* Cv** Moda Median

a

P

GOT

(AST),

U/I

29,2±2,5 50 >1000 375,27±

68,4

264,

85

70,6 - 276 ≤

0,001

GPT

(ALT),

U/I

38,6±3,9 15 >1000 310,47±

58,5

226,

61

72,9 181 224 ≤

0,001

T-BIL,

μmol/l

7,75±0,7 7 175 49,1±

11,3

43,8

7

89,4 - 36 ≤

0,001

ALP,

U/I

65,67±4 91 >1500 500,33±

110,2

426,

70

85,3 >1500 347 ≤

0,001

BUN

mmol/l

11,56±

0,6

3,2 30,1 11,50±

2,0

7,60 65,5 - 9,6 ≤

0,001

* - Standartinis nuokrypis, ** - Variacijos koeficientas

Nustytos sirgusių kačių kraujo biocheminių rodiklių tarpusavio koreliacijos (6 lentelė). GOT ir

GPT susiję tarpusavyje vidutiniu, teigiamu koreliacijos ryšiu. BUN stipriai ir statistiškai patikimai,

teigiamai koreliuoja su T-BIL. Tarp kitų rodiklių nustatyti statistiškai nereikšmingi arba silpni

koreliaciniai ryšiai.

6 lentelė. Kačių biocheminių kraujo rodiklių tarpusavio koreliacija

GOT (AST) GPT (ALT) T-BIL ALP BUN

GOT (AST) * 0,694004582 -0,143691734 0,160076556 -0,007733499

GPT * -0,13457689 0,060541427 0,340033365

30

6 lentelės tęsinys

GOT (AST) GPT (ALT) T-BIL ALP BUN

T-BIL * 0,363149692 0,701762411

ALP * 0,24327145

BUN *

p ≤ 0,05 p ≥ 0,05

3.3.3. Rentgeninio tyrimo rezultatai

Šis tyrimas buvo taikytas 10 iš 15 sirgusių kačių, tai yra 66,7 proc. 30 proc. sirgusių kačių

atlikus rentgeninį tyrimą buvo rastas ascitas, 50 proc. hepatomegalija ir 20 proc. kačių kepenys buvo

nepakitusios (12 pav.).

12 pav. Kepenų pokyčiai rentgeno nuotraukose

3.3.4. Ultragarsinio tyrimo rezultatai

Ultragarsinis tyrimas buvo taikytas 7 iš 15 sirgusių kačių, tai yra 42,9 proc. Katėms, kurioms

atliktas ultragarsinis tyrimas buvo pastebėtos hiperechogeniškos kepenys (n=3), hepatomegalija

(n=4), rastas ascitas (n=1) bei nepakitusios kepenys (n=2) (13 pav.)

3

5

2

0

1

2

3

4

5

6

Ascitas Hepatomegalija Nepakitusios

Gyvū

nų

sk

aič

ius,

vn

t.

31

13 pav. Kepenų pokyčiai rasti atlikus ultragarso tyrimą

3.3.5. Histopatologinio tyrimo rezultatai

Įvertinus sirgusių kačių būklę,11 kačių buvo paimtas kepenų mėginys histopatologiniam

tyrimui. Visoms katėms, kurioms buvo atliktas šis tyrimas buvo rasta kepenų lipidozė.

14 paveikslėlyje matomas 4 metų, persų veislės katės histopatologinio tyrimo rezultatas.

Paveikslėlyje matomos lipidų sankaupos.

42.9

57.1

14.3

28.6

0

10

20

30

40

50

60

Hiperechogeniškos Hepatomegalija Ascitas Nepakitusios

Pro

cen

tai,

%

Riebalų

lašeliai

Hepatocitai

32

14 pav. Katės kepenų lipidozė ( 100 x padidinimas) (autoriaus nuotrauka)

15 paveikslėlyje yra 14 metų, mišrios veislės katino kepenų histopatologinio tyrimo rezultatas.

Kepenyse aiškiai matomos lipidų sankaupos.

15 pav. Katės kepenų lipidozė (200 x padidinimas) (autoriaus nuotrauka)

3.4. Tyrimo metu taikytos gydymo priemonės

Išanalizavus gautus duomenis nustatyta, kad gydymas taikytas 80 proc. (n=12) sirgusių kačių,

o 20 proc. (n=3) gydymas nebuvo taikytas. Dažniausiai sirgusioms katėms buvo paskirti maisto

papildai skatinantys apetitą bei gerinantys žarnyno absorbciją ir peristaltiką (n=12) bei kepenų veiklą

reguliuojatys vaistai (fenoksi-2-metil-2-propiono rūgštis) (n=12). Taip pat taikyta intraveninė skysčių

terapija (Natrio chloridas, Ringerio laktatas) (n=11) ir duoti vitaminai (Vit. C). Daugiau nei pusei

kačių buvo paskirta dieta (n=10), kad gyvūno organizmas gautų kuo daugiau baltymų. Taip pat buvo

duoti kortikosteroidai (metilprednizolonas) (n=8). NVNU (karprofenas) (n=6), antiemetiniai vaistai

(maropitantas) (n=5) ir antibiotikai (amoksicilinas) (n=4) buvo taikyti rečiausiai (16 pav.).

Riebalų lašeliai

Hepatocitai

33

16 pav. Dažniausiai taikytos gydymo priemonės katėms, sergančioms kepenų lipidoze

3.5. Tyrimo metu nustytos kepenų lipidozės priežastys

Tyrimo metu buvo nustatytos idiopatinės (n=5) ir antrinės kilmės (n=10) priežastys. Iš

idiopatinių priežasčių dažniausiai pasitaikė stresas (80 proc.), o likusios priežastys buvo susijusios su

šerimo ydomis. Tarp antrinės kilmės priežasčių dažniausiai pasitaikė pankreatitas (50 % proc.), rečiau

neoplazija (30 proc.) ir hepatitas (20 proc.).

17 pav. Kepenų lipidozės priežasčių rūšys

33%

67%

Idiopatinės

Antrinės kilmės

92

50

92

100

33

67

42

100

83

0 20 40 60 80 100 120

Intraveninė skysčių terapija

NVNU

Vitaminai

Kepenų veiklą reguliuojantys

vaistai

Antibiotikai

Kortikosteroidai

Antiemetiniai vaistai

Maisto papildai

Dieta

Procentai, %

34

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Analizuojant gautus duomenis sirgusių kačių rezultatai buvo lyginami su sveikų kačių

rezultatais, tam, kad būtų apskaičiuotas kuo tikslesnis patikimumas. Buvo lyginamos sveikų ir

sergančių kačių lytis, amžius, veislė bei kraujo rodikliai.

Tiriamojoje grupėje pasiskirstymas pagal lytį buvo: sirgo 60 proc. patinų ir 40 proc. patelių.

Šiame tyrime nustatyta, kaip ir kitų autorių tyrimuose aprašyta, kad lytis įtakos ligos atsiradimui

neturi (5), tačiau viename tyrime paminėta, kad patelės serga dažniau, nes yra labiau linkusios į

nutukimą (29).

Anot literatūros, kačių kepenų lipidozės atsiradimui, veislė įtakos taip pat neturi (6). Tačiau

gautuose rezultatuose buvo pastebėta, kad mišrios veislės katės sudarė didžiąją dalį visų sirgusių

kačių 53,3 proc. Tokį procentą galėjo įtakoti atsitiktinės imties sudarymas bei tai, kad Lietuvoje

mišrios veislės kačių yra didesnė populiacija negu veislinių kačių.

Anksčiau atliktuose tyrimuose nustatyta, kad dažniausiai kepenų lipidoze serga vidutinio

amžiaus katės, kurių vidurkis yra apie 7 metus, tačiau amžius gali svyruoti 0,5 metų iki 20 metų

amžiaus (9). Šio tyrimo metu kačių amžius taip pat buvo labai įvairus, tačiau dažniausiai katės sirgo

nuo 5 metų iki 8 metų amžiaus ir sudarė 53,3 proc. visų sirgusių kačių (p<0,05).

Analizuojant klinikinių požymių pasireiškimą buvo gauti tokie pat rezultatai kaip ir kitų autorių

tyrimuose. Dažniausiai pasireiškiantys požymiai buvo anoreksija 93,3 proc., apatiškumas 80 proc.

bei gelta 66,67 proc. (30).

Šiame tyrime, kaip ir kituose tyrimuose, buvo atlikti 100 proc. kraujo morfologiniai ir kraujo

biocheminiai tyrimai (20). Literatūroje plačiai aprašomas ultragarso panaudojimas diagnozuojant

kačių kepenų lipidozę (23). Šiame tyrime tiek ultragarso panaudojimas ligos diagnozavime (46,67

proc.), tiek rentgeninis tyrimas (66,67 proc.) atliktas rečiau. Atliekant tyrimus dažniausiai buvo

panaudojamas arba rentgeninis, arba ultragarsinis tyrimo metodas atskirai, o ne abu, nes dažniausiai

tai nulemdavo kiti faktoriai, kaip finansinis ir pan. Galutinė tiksli ir patvirtinta diagnozė gaunama

atlikus kepenų histopatologinį tyrimą (27), kuris šiame tyrime buvo atliktas 73,3 proc. kačių.

Kaip kituose tyrimuose, taip ir šitame, analizuojant morfologinius kraujo tyrimus buvo

pastebėta švelni mikrocitinė anemija (20), kurią gali parodyti RBC, HGB, HCT ir MCV, tačiau iš šitų

rodiklių vienintelis HCT (44,83±5,1 %) rodiklio pokytis buvo statistiškai reikšmingas (p<0,05). Be

šitų rodiklių pokyčių taip pat buvo pastebėtas WBC vidurkio nuokrypis nuo normos ribų (25,29±4,6

109/l , p<0,01), tačiau tai galėjo įtakoti pirminės kepenų lipidozės ligos. Kiti rodikliai buvo normos

ribose arba labai nestipriai nukrypę nuo normos ribos ir statistiškai nereikšmingi (p>0,05).

Analizuojant pasirinktus biocheminius kraujo rodiklius buvo nustatytas jų ryškus padidėjimas.

Autorių teigimu, kai katės sergančios cholangitu yra palyginamos su katėmis sergančiomis kepenų

35

lipidoze, lipidozės atvejuose yra tendencija turėti labiau pakilusius T-BIL, ALP ir GPT rodiklius,

esant funkciniams kepenų pažeidimams taip pat būdingas žemas BUN (9). Šiame tyrime gauti

rezultatai yra analogiški kitų autorių atliktiems tyrimams, nes yra ryški biocheminių rodiklių ALP,

GOT, GPT, T-BIL didėjimo tendencija ir būdingas BUN rodiklio mažėjimas. Visi analizuoti

biocheminiai kraujo rodikliai yra statiškai labai reikšmingi (p<0,001).

Vertinant sergančių kačių biocheminių kraujo rodiklių tarpusavio koreliaciją, nustatyta GOT ir

GPT vidutinė teigiama tarpusavio koreliacija, kuri parodo, kad kylant vienam rodikliui kyla ir kitas.

Taip pat nustatyta T-BIL ir BUN stipri teigiama ir statistiškai patikima tarpusavio koreliacija.

Atlikus rentgeninį ir ultragarso tyrimą katėms dažniausiai randamas pokytis buvo

hepatomegalija, o echoskopuojant rastos hiperechogeniškos kepenys, kurių echogeniškumas, kaip

literatūroje rašoma, priklauso nuo riebalų sankaupų kiekio kepenyse (23). Keletui sergančių kačių,

kurioms atliktas rentgeninis ir ultragarsinis tyrimas, kepenys buvo nepakitusios. Anot autorių kepenys

gali būti nepadidėjusios, kai yra lipidozės ligos pradžia (29).

Visoms katėms, kurioms buvo paimtas kepenų mėginys histopatologiniam tyrimui nustatyta

kepenų lipidozė. Lipidų kiekis skirtingoms katėms skyrėsi: vienoms katėms lipidų kiekis buvo

didesnis, kitoms mažesnis. Tačiau nors galutinė ir tiksli diagnozė gali būti patvirtinta tik atlikus šitą

tyrimą, kepenų biopsija nėra rekomenduoja arba būtina visoms katėms, kurioms įtariama kepenų

lipidozė, dėl bendrosios anestezijos, kurios, dėl prastos būklės, katės gali neatlaikyti (5).

Tyrimo metu 20 proc. kačių buvo negydytos dėl savininkų atsisakymo gydyti ir pageidavimų

jas eutanazuoti, dėl labai prastos kačių būklės. Visoms likusioms katėms, kurioms taikytas gydymas,

buvo paskirtas tik medikamentinis gydymas, nors literatūroje plačiai aprašomas enterinis maitinimas,

kaip pagrindinis ir svarbiausias kačių kepenų lipidozės gydymo principas (27), tačiau toks gydymas

reikalauja daug dėmesio, laiko bei didelių finansinių išlaidų.

Literatūroje yra nurodoma, kad antrinės kilmės lipidozė yra dažnesnė, negu pirminė (23). Šiame

tyrime išanalizavus sirgusių kačių gautus duomenis nustatyta, kad antrinės kilmės lipidozė pasitaiko

2 kartus dažniau, negu idiopatinės kilmės. Dažniausiai lipidozė išsivystė sergant pankreatitu, o

idiopatinės kilmės lipidozė, dėl patirto stipriaus streso.

36

5. IŠVADOS

1. Katėms sergančioms kepenų lipidoze veislės ir lyties įtaka nebuvo nustatyta (p>0,05). Kepenų

lipidoze dažniausiai sirgo vidutinio amžiaus katės nuo 5 metų iki 8 metų amžiaus (53,3 proc.)

(p<0,05).

2. Dažniausi simptomai, sergant kepenų lipidoze, buvo anoreksija (93,3 proc.), apatiškumas (80

proc.) ir gelta (66,7 proc.).

3. Diagnozuojant kepenų lipidozę, dažniausiai buvo atliekami kraujo morfologiniai ir

biocheminiai tyrimai (100 proc.). Kiek rečiau buvo taikomas histopatologinis (73,3 proc.) ir

rentgeninis (66,7 proc.) tyrimai, o rečiausiai buvo taikomas ultragarsinis (46,7 proc.) tyrimas.

4. Katėms sergančioms kepenų lipidoze buvo nustatyta nežymi anemija (p>0,05), leukocitozė

(p<0,01), ženkli fermentemija (ALP, GOT, GPT), bilirubinemija bei šlapalo kiekio

sumažėjimas (p<0,001).

5. Visoms kepenų lipidoze sergančioms katėms buvo taikomas medikamentinis gydymas

normalizuojantis organizmo metabolizmą ir skiriamos trūkstamos maisto medžiagos.

6. Dažniausios kačių kepenų lipidozės priežastys buvo negydomos pirminės ligos (67 proc.) bei

patirtas stresas (26,7 proc.).

37

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Nelson Richard W, Couto, C., Guillermo. Small Animal Internal Medicine. 4th ed. St. Louis :

Mosby Elsevier; 2009. p. 485.

2. Jacquie Rand. Problem - based Feline Medicine. Elsevier Saunders; 2006. p. 143.

3. Biorge Vincent C. FELINE HEPATIC LIPIDOSIS: PREVENTION AND TREATMENT.

Orlando : NAVC; 2005. p 431 .

4. Twedt David C. HOW I TREAT FELINE HEPATIC LIPIDOSIS. Geneva : WSAVA; 2010.

35th World Small Animal Veterinary Congress. p. 2-4.

5. Amstrong P Jane. Feline Hepatic Lipidosis. The 5th Annual Vet Education International

Online Veterinary Conference. Vet Education; 2014. p 2-8.

6. Amstrong P Jane. Jeju : Proceedings of the 36th World Small Animal Veterinary Congress

WSAVA; 2011 October; 13(2): 2 - 6.

7. Center Sharon A. Feline Hepatic Lipidosis. MSD Manual Veterinary Manual. [Elektroninis

išteklius] [žiūrėta 2017 m. rugsėjo 12 ]. Prieiga per internetą

http://www.msdvetmanual.com/digestive-system/hepatic-disease-in-small-animals/feline-

hepatic-lipidosis.

8. Pachtinger Garret E. How I Treat Feline Hepatic Lipidosis. Levitown : Veterinary Specialty

& Emergency Center; 2016 October: 20-25.

9. Amstrong Jane, Blanchard Geraldine. Hepatic Lipidosis in Cats. [Elektroninis išteklius]

[žiūrėta 2017 m. spalio 2];2009 June; 39(3): 600-614. Prieiga per internetą

https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/19524794 DOI: 10.1016/j.cvsm.2009.03.003

10. Lam Richard, Niessen Stijn J, Lamb Christopher R. X-Ray Attenuation of the Liver and

Kidney in Cats Considered at Varying Risk of Hepatic Lipidosis. American College of

Veterinary Radiology; 2013 Oct. 13;55(2):1.

11. Nakamura Momoko, Chen Hui-Min, Momoi Yasuyuki, Iwasaki Toshiroh. Clinical

Application of Computer Tomography for the Diagnosis of Feline Hepatic Lipidosis. Journal

of Veterinary Medical Science; 2005; 67(11):1,2.

12. James Zachary F. PATHOLOGIC BASIS of VETERINARY DISEASE. 6th ed. St Louis :

Elsevier; 2017. p. 29.

13. McGavin M Donald, Carlton William W, Zachary James F. Thomson's Special Veterinary

Pathology. 3rd ed. St. Louis : Mosby, Inc.;2001. p. 364-366.

14. OpenStax College. Anatomy & Physiology. Houston : OpenStax College;2013.

38

15. Aspinall Victoria, Cappelo Melania. Inroduction to Veterinary Anatomy and Physiology

Textbook. 2nd ed. Butterworth Heinemann, Elsevier; 2009. p. 109.

16. Morgan Rhea V. HANDBOOK of Small Animal Practice. 5th ed. St. Louis : Saunders

Elsevier; 2008. p. 214.

17. Klein Bradley G. Cunninghams's Textbook of Veterinary Physiology. 5th ed. St. Louis :

Elsevier Saunders; 2013. p. 356.

18. Verbrugghe Adronie, Bakovic Marica. Peculiarities of One-Carbon metabolism in the Strict

Carnivorous Cat and the Role in Feline Hepatic Lipidosis. Nutrients; 2013 July 19;5(7): 2820.

19. Valtolina Chiara, Favier Robert P. Feline Hepatic Lipidosis. Elsevier;2017 May;47(3):6-14.

20. Kuzi Sharon, Segev Gilad, Kedar Shay, Yas Einat, Aroch Itamar. Prognorstic markers in

feline hepatic lipidosis: a retrospective study of 71 cats. [Elektroninis išteklius] [žiūrėta

2017 spalio 16];2017 October 4:3. Prieiga per internetą

http://veterinaryrecord.bmj.com/content/181/19/512 doi: 10.1136/vr.104252.

21. Latimer Kenneth S. Duncan & Prasse's Veterinary Laboratory Medicine: Clinical Pathology.

5th ed. Chichister : John Wiley & Sons; 2011. p. 228.

22. Gorman L, Sharkwy LC, Amstrong PJ, Little K, Rendahl A. Serum Beta Hydroxybutyrate

Concentrations in Cats with Chronic Kidney Disease, Hyperthyroidism, or Hepatic Lipidosi.

John Wiley & Sons, Inc, 2016;30(2):614.

23. Lessa Andréia S, Paredes D Bruno, Dias V Juliana, Carvalho B Adriana, Quintanilha

Fernando Luiz, Takiya M Christina, Tura R Bernardo, Rezende FM Guilherme, Carvalhode

C Campos Antonio, Resende MC Célia, Goldenberg CS Regina. Ultrasound imaging in an

experimental model of fatty liver disease and cirrhosis in rats. [Elektroninis išteklius]

[žiūrėta 2017 spalio 16];2010 Januar 29; 6(6):2-8. Prieiga per internetą

https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC2835689/ doi:10.1186/1746-6148-6-6

24. Danielle Mauragis. Small Animal Abdominal Ultrasonography Liver & Gallblader: Part 1.

Eastern States Veterinary Association Inc; 2016;6(3):6.

25. Mayhew P D, Holt D E, McLear R C, Washabau R J. Pathogenesis and outcome of

extrahepatic biliary obstruction in cats. Small Animal Practice;2002 June;43(6):249.

26. Rothuizen Jan, Twedt David C. Liver Biopsy Techniques. Elsevier Inc; 2009 May; 39(3):1-

12.

27. Vaitolina Chiara, Vaandrager B Arie, Favier p Robert, Robben h Joris, Tuohetahuntila

Maidina, Kummeling Anne, Jeusette Isabelle, Rothuizen Jan. No up-reguliation of the

phosphatidylenthanolamine N-methyltransferase pathway and choline production by sex

hormones in cats. BMC Veterinary Research; 2015;11(280):1-8.

28. Marks Stanley L. How I Treat Feline Hepatic Lipidosis and Feline Cholangitis. São Paulo :

39

WSAVA, 2009. p. 2.

29. Sharon A Center, Mary A Crawford, Louis Guida, Hollis N. Erb, John King. Retrospective

Study of 77 Cats With Severe Hepatic Lipidosis: 1975-1990. Journal of Veterinary Internal

Medicine; 1993;7(6):3

30. Akol G Kelly, Washabau J. Robert, Saunders H Mark, Hendrick J Mattie. Acute Pancreatitis

in Cats With Hepatic Lipidosis. Journal of Veterinary Internal Medicine;1993 July;7(4):6-10