PROFESINIO BAKALAURO STUDIJOS: MOKSLO TAIKOMIEJI … · 2016-02-26 · 2 Leidinio sudarytoja Ieva Bilbokaitė (Šiaurės Lietuvos kolegija) Redaktorių kolegija Socialinių mokslų

ISSN 2029-1752

PROFESINIO BAKALAURO STUDIJOS:

MOKSLO TAIKOMIEJI TYRIMAI

Kolegijos studentų moksliniai darbai

2014 (7)

Šiauliai 2014

2

Leidinio sudarytoja Ieva Bilbokaitė (Šiaurės Lietuvos kolegija)

Redaktorių kolegija

Socialinių mokslų dr. Mykolas Dromantas (Šiaurės Lietuvos kolegija)

Socialinių mokslų dr. Renata Veršinskienė (Šiaurės Lietuvos kolegija)

Fizinių mokslų dr. Liudas Kaklauskas (Šiaulių universitetas)

Lekt. Dalius Vaičiulis (Šiaurės Lietuvos kolegija)

Lekt. Eglė Šimkevičienė (Šiaurės Lietuvos kolegija)

Informacinių technologijų katedros vadovė dr. Kristina Vaitkuvienė (Šiaurės Lietuvos kolegija)

Socialinių mokslų katedros vadovė Kristina Šmidtienė (Šiaurės Lietuvos kolegija)

Kolegijos adresas

Tilžės g. 22

78243 Šiauliai

Tel. / faks. (8 41) 525 100

El. p. [email protected]

www.slk.lt

© Šiaurės Lietuvos kolegija, 2014

3

TURINYS

EKONOMIKA. VERSLO VADYBA...........................................................................................5

DOMINYKA BALEIKAITĖ, JŪRATĖ MARCIŠAUSKIENĖ (mokslinis vadovas)

AB „Šiaulių bankas“ finansinių santykinių rodiklių analizė ir investicinio projekto

ekonominis vertinimas .......................................................................................................................5

KAROLINA BARANAUSKIENĖ, RENATA VERŠINSKIENĖ (mokslinis vadovas)

Darbo streso priežasčių identifikavimas Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Siemens“ arenų

darbuotojų nuomonės lyginamosios analizės kontekste ...............................................................19

PIOTR BOGDAN, RENATA VERŠINSKIENĖ (mokslinis vadovas)

Logistikos paslaugų vertinimas UAB „Eternit Baltic” įmonėje ...................................................27

RITA BUIVYDIENĖ, JŪRATĖ MARCIŠAUSKIENĖ (mokslinis vadovas)

AB „Rokiškio sūris“ finansinė analizė 2008–2012 metais ............................................................38

AGNĖ KAKLYTĖ, LINA ŠNEIDERAITIENĖ (mokslinis vadovas)

UAB Vakarų spaustuvė ir UAB „Šiaulių knygrišykla-spaustuvė“ darbo streso priežasčių

lyginamoji analizė rinkodaros kontekste ........................................................................................49

LAURA MAŽUKNAITĖ, RENATA VERŠINSKIENĖ (mokslinis vadovas)

Organizacijos įvaizdžio analizė Šiaulių dailės galerijos pavyzdžiu .............................................63

KRISTINA SIRUTAVIČIENĖ, JŪRATĖ MARCIŠAUSKIENĖ (mokslinis vadovas)

Lietuvos pieno sektoriaus įmonių pelningumo rodiklių analizė ...................................................74

SONATA ŠAULIENĖ, JŪRATĖ MARCIŠAUSKIENĖ (mokslinis vadovas)

AB „SEB“, AB „Swedbank“, AB „Šiaulių bankas“, AB „DNB“ finansinių santykinių

rodiklių analizė .................................................................................................................................90

UGNĖ VILČIKAUSKAITĖ, RENATA VERŠINSKIENĖ (mokslinis vadovas) ..........................105

Šiaulių miesto renginių organizavimo įmonių išorinės komunikacijos lyginamoji analizė

INFORMACINĖS IR KOMUNIKACINĖS TECHNOLOGIJOS.......................................116

DONATAS JARMOLAVIČIUS, KRISTINA VAITKUVIENĖ (mokslinis konsultantas)

Fotofilmo kūrimas panaudojant „hyperlapse“ technologiją ......................................................116

DAINA LAPINSKAITĖ, RITA MISIULIENĖ (mokslinis vadovas)

Mokomosios medžiagos kūrimas panaudojant multimedijos technologijas .............................127

MANTAS PILIPAVIČIUS, LIUDVIKAS KAKLAUSKAS (mokslinis vadovas)

Nutolusių įmonės padalinių kompiuterių tinklo saugaus apjungimo atvejų analizė ...............133

4

VILIUS PLUŠČIAUSKAS, SAULIUS ČEPLINSKAS (mokslinis vadovas)

Darbo vietų virtualizacijos sprendimai, taikant VMware programinę įrangą ........................ 141

TEISĖ..........................................................................................................................................155

ROMUALDA BARZDŽIUVIENĖ, EGLĖ ŠIMKEVIČIENĖ (mokslinis vadovas)

Žalos asmeniui atlyginimo problematika, remiantis civilinę atsakomybę

reglamentuojančiais teisės aktais ................................................................................................. 155

NEIMANTĖ KAREIVAITĖ, STEPONAS VAITKUS (mokslinis vadovas)

Baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimą ir turto išvaistymą valstybės tarnyboje:

teorija ir praktika .......................................................................................................................... 167

LAURA KAZILIONYTĖ, VIRGILIJUS JANUŠKA (mokslinis vadovas)

Teisė į informaciją viešajame administravime ............................................................................ 178

BENITA KUNICKAITĖ, VIRGILIJUS JANUŠKA (mokslinis vadovas)

Rinkimų teisė renkant savivaldybės tarybos narius ................................................................... 189

ARVYDAS RAŠČIKAS, EGLĖ ŠIMKEVIČIENĖ (mokslinis vadovas)

Sutarčių neįvykdymo teisinės pasekmės: teoriniai ir praktiniai aspektai ................................ 205

MARIUS RAŠINSKIS, TADAS BALTUŠKA (mokslinis vadovas)

Individualių administracinių teisės aktų reikalavimai ............................................................... 214

TOMA ŠREIDERĖ, VIRGILIJUS JANUŠKA (mokslinis vadovas)

Aplinkai padarytos žalos atlyginimo teisinis reguliavimas ........................................................ 229

ASTA UTARAITĖ, VIRGILIJUS JANUŠKA (mokslinis vadovas)

Prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai ir jų taikymo praktiniai aspektai ............................... 244

5

EKONOMIKA. VERSLO VADYBA

AB „ŠIAULIŲ BANKAS“ FINANSINIŲ SANTYKINIŲ RODIKLIŲ ANALIZĖ IR

INVESTICINIO PROJEKTO EKONOMINIS VERTINIMAS

Dominyka Baleikaitė

Mokslinis vadovas lekt. Jūratė Marcišauskienė

Anotacija. Straipsnyje nagrinėjami finansinių santykinių rodiklių analizės ir investicinio projekto teoriniai

aspektai, pateikiama atlikta 2009–2013 m. AB Šiaulių bankas finansinių santykinių rodiklių analizė. Atlikus

mokslinės literatūros apžvalgą, empirinėje dalyje pateikti AB Šiaulių bankas finansinių santykinius rodiklių analizė

ir pasiūlomas AB Šiaulių bankas išmaniųjų" debetinių ir kreditinių mokėjimo kortelių naujo produkto įdiegimą

atlikus investicinio projekto efektyvumo ir ekonominį vertinimą.

Pagrindinės sąvokos: banko finansiniai santykiniai rodikliai, investicinio projekto efektyvumo ir

ekonominis vertinimas.

ĮVADAS

Straipsnio aktualumas – sparčiai plėtojantis technologinėms naujovėms pasaulyje pasidaro vis

sudėtingiau nustebinti vartotoją nauja paslauga. Bankai, reaguodami į tai kas vyksta pasaulyje vis dažniau

kuria ir diegia naujus produktus bei paslaugas. Išbando įvairiausius variantus, strategijas, kurios padėtu

tinkamai pristatyti naują paslaugą vartotojui. Kiekvienas bankas investuodamas į naujų paslaugų diegimą

stengiasi sukurti pridėtinę vertę, kuri vartotojui atneštu didžiausią galimą naudą. Norint, kad nauja

paslauga išliktų rinkoje ji turėtų būti naudinga pačiam vartotojui, turėtų sutaupyti laiko, pagerinti

gyvenimo kokybę. Taip pat turėtų juntamą ekonominį – socialinį efektą.

Straipsnio problema – kokie finansiniai analizės metodai leidžia atlikti finansinę santykinė

analizę? Kokie finansiniai santykiniai rodikliai taikomi finansinėje analizėje? Kaip atliekamas

investicinio projekto efektyvumo rodiklių ir ekonominis vertinimas?

Straipsnio tikslas – išanalizuoti AB Šiaulių bankas finansinius santykinius rodiklius 2009–2013

metais, pagrįsti naujo produkto –"išmaniųjų" debetinių ir kreditinių mokėjimo kortelių investicijų diegimą

atlikus investicinio projekto efektyvumo ekonominį vertinimą.

Straipsnio uždaviniai:

1. Išanalizuoti finansinės santykinių rodiklių analizės sampratą, finansinės analizės metodais.

2. Teoriniu aspektu išanalizuoti investicinio projekto efektyvumo ekonominio vertinimo metodus.

3. Atlikti 2009–2013 metais AB Šiaulių bankas finansinių santykinių rodiklių analizę.

4. Pagrįsti AB Šiaulių bankas išmaniųjų" debetinių ir kreditinių mokėjimo kortelių naujo produkto

įdiegimą atlikus investicinio projekto efektyvumo ir ekonominį vertinimą.

Straipsnio objektas – AB Šiaulių bankas 2009–2013 metais finansinių santykinių rodiklių analizė

ir investicijų efektyvumo ekonominis vertinimas.

Tyrimo metodai: santykinių rodiklių analizė, investicinio projekto efektyvumo rodiklių analizė.

BANKO FINANSINĖ SANTYKINĖ ANALIZĖ IR INVESTICINIO PROJEKTO EKONOMINIS

VETINIMAS

Banko finansinių santykinių rodiklių grupės – finansinę santykinę analizę galima apibūdinti

kaip įvairių koeficientų analizę. Analizuojant santykinius rodiklius galima pakankamai objektyviai ir

tiksliai įvertinti įvairias veiklos sritis, o tai padeda numatyti ir priimti optimalius valdymo sprendimus

(Poškaitė, 2011, p. 56). Santykinius rodiklius reikia vertinti labai atsargiai, nes jie susiję su kitais

rodikliais. Kai kurie santykiniai rodikliai kinta priklausomai nuo kitų santykinių rodiklių, nes jiems įtaką

daro tie patys veiksniai (Mackevičius, 2006, p. 100). Remiantis J. Mackevičiumi pateikiamas įvairių

lietuvių ir užsienio autorių finansinių santykinių rodiklių grupavimas (1 lentelė).

Išanalizavimus šiuos grupavimus straipsnyje buvo pasirinkta analizuoti keturias rodiklių grupes,

kurios susideda iš pelningumo, mokumo ir likvidumo, veikos efektyvumo ir finansinio sverto. Toliau bus

aprašyti ir pateikti keturių finansinių rodiklių grupių skaičiavimo metodai, kurių pagalba bus išanalizuoti

Šiaulių banko finansiniai rodikliai.

6

1 lentelė. Finansinių santykinių rodiklių grupavimas

Lietuvos autoriai Rodiklių grupės

Bagdžiūnienė V. (2005, p. 139–163)

1. Apyvartumo

2. Mokumo ir stabilumo

3. Pelningumo

Juozaitienė L. (2000, p. 44–48; 90–96)

1. Pelningumo ir sąnaudų lygio

2. Trumpalaikio mokumo

3. Bendrojo mokumo

Užsienio autoriai Rodiklių grupės

Black G. (2004, p. 285–293)

1. Pelningumo

2. Efektyvumo

3. Likvidumo

4. Ilgalaikių skolų

5. Investicijų

Weygandt J. J., Kieso D. E., Kimmel P. D.

(2005, p. 774–785)

1. Likvidumo

2. Pelningumo

3. Ilgalaikių skolų

Šaltinis: sudaryta autorės, remiantis J. Mackevičiumi (2006)

Pelningumo rodikliai – teigiama, kad geriausiai įmonės veiklos galutinius rezultatus atspindi

pelningumo rodikliai. Jie parodo kokią realią naudą galėtų gauti investuotojai ir akcininkai rizikuodami

investuoti savo turimą kapitalą (Bagdžiūnienė, 2006, p. 162). Įvairūs autoriai santykinius rodiklius

grupuoja įvairiai, tyrime naudojamasi atitinkamai rodikliais (1 pav.).

1 pav. Pelningumo rodikliai

Šaltinis: sudaryta autorės

V. Vaškelaičio (2003) teigimu, centriniai bankai ar kitos kontrolės instancijos nereguliuoja

pelningumo rodiklių, nes pelnas – tai kiekvieno banko tikslas ir veiksmingumo kriterijus. Tačiau

pabrėžtina tai, kad veiklos rizikos normatyvai neturėtų viršyti nustatytų ribų. Apibendrinant pelningumo

rodiklių grupę galima teigti, kad šie rodikliai daugiausiai dėmesio skiria įmonės veiklos pelningumui

įvertinti.

Kapitalo normatyvo ir likvidumo rodiklis (Banko riziką ribojantys normatyvai) – yra

nustatyti keturi banko riziką ribojantys normatyvai. Lietuvos Respublikos bankų įstatyme, 48 straipsnyje,

pateikti tokie rodikliai:

2 pav. Banko riziką ribojantys normatyvai

Šaltinis: sudaryta autorės remiantis, Lietuvos respublikos bankų įstatymai, 48 str.

Straipsnyje bus analizuojamas kapitalo pakankamumo ir likvidumo rodikliai, kadangi tik šie du

rodikliai yra santykiniai. Apibendrinant likvidumo ir kapitalo normatyvu grupes, galėtume išskirti

pagrindinį šių grupių rodiklių tikslą : šie normatyvai užtikrina bankų galimybę prireikus padengti

atsiradusius nuostolius, tai pat apsaugo indėlininkus ir investuotojus ir banką išlaiko stabiliu.

Veiklos efektyvumo ir finansinio sverto rodikliai – veiklos efektyvumas yra neatsiejamas nuo

įmonės pelningumo. Didinamas veiklos efektyvumas taip pat prisideda prie pagrindinio įmonės tikslo,

pelno didinimo (Poškaitė, 2011, p. 113). Finansinio sverto rodikliai padeda išanalizuoti kaip įmonės

7

veiklą įtakoja įvairūs pokyčiai finansų struktūroje ir parodo koks procentas viso turimo turto yra

finansuojamas skolintomis lėšomis. Kitaip tariant, parodo, koks procentas verslo turto priklauso

savininkams ir koks kreditoriams (Adelmas, 2007, p. 150).

2 lentelė. Pelningumo rodiklių apibūdinimas

Rodiklio

pavadinimas Rodiklio apskaičiavimas Apibrėžimas

Veiklos efektyvumo rodikliai

Nepalūkaninių

išlaidų koeficientas

Rodiklis rodo, kokia

nepalūkaninių išlaidų dalis tenka

vienam banko bendrų pajamų

litui.

Nepalūkaninių

pajamų ir išlaidų

santykis

Rodiklis rodo, kiek

nepalūkaninių pajamų tenka

vienam banko nepalūkaninių

išlaidų litui.

Finansinio sverto rodikliai

Finansinio sverto

koeficientas

Rodiklis rodo, kiek nuosavo

kapitalo tenka vienam turto litui.

Normatyvas – neturėtų būti

žemesnis nei 2%.

Nuosavo kapitalo ir

turto santykis

Rodiklis rodo, kiek turto tenka

vienam nuosavo kapitalo litui.


Veiklos efektyvumo rodiklių grupės pagrindinis tikslas parodyti kaip greitai turimas turtas ar

įsipareigojimų rodiklis padaro pilną apyvartą, taip pat veiklos efektyvumo rodikliai yra įtakojami veiklos

dydžio apimties ir paslaugų teikimo ir jų realizavimo greičio. Finansinio sverto rodiklių pagrindinė

užduotis yra padėti įvertinti įmonės veiklą įtakojančius pokyčius įmonės finansų struktūroje. Finansinio

sverto koeficiento rodiklis gali parodyti, kokio dydžio yra banko kapitalo rizika, o nuosavo kapitalo ir

turto santykio rodiklio reikšmė yra priklausoma nuo banko kapitalo pakankamumo reguliavimo, taip pat

yra susijęs su banko kapitalo struktūros formavimu.

Investicinio projekto efektyvumo ekonominis vertinimas – R. Norvaišienė (2005) teigia, kad

finansinių investicijų valdymo efektyvumo vertinimas yra susijęs su dviem pagrindiniais tikslais:

išsiaiškinti, ar sugebėjo investuotojas pasiekti geresnį rezultatą;

nustatyti, kokiu būdu rezultatas buvo pasiekti.

Dažniausiai finansinė projekto analizė yra grindžiama remiantis numatomais pinigų srautais.

Projektui svarbių sąlygų kokybės ir jų prognozių patikimumo priklauso ir finansinės analizės rezultatų

patikimumas, todėl prieš analizę reikia įsitikinti projektinių duomenų pagrįstumu. (Ališauskas, 2005,

p.128).

Pinigų srautų metodai – investicinio projekto ekonominis vertinimas yra grindžiamas

projektuojamais pinigų srautais. Šie srautai rodo būsimas investicijas bei veiklos pajamas ir išlaidas.

(Cibulskienės, 2007, p. 64-65). Laikas, per kurį projekto pinigų srautai padengia investicijas, vadinamas

investicijų atsipirkimo laiku (AP) ir yra apskaičiuojamas taip:

; (1)

Čia: AP – atsipirkimo periodas;

t – metų, prieš visiškai padengiant investicijas, skaičius;

- nepadengta investicijų dalis;

- metų pinigų srautai.

Pagal L. Juozaitienę (2007) atsipirkimo laikotarpis yra nesudėtingas ir greitai apskaičiuojamas, jis

turi trūkumų: šis metodas netinka, kai nėra didelės pradinės investicijos ar investicijos išskaidytos per

laiką; ignoruoja pinigų srautus, gaunamus po to, kai pradinė investicija padengiama; neįvertina pinigų

laiko vertės.

Diskontuotų pinigų srautų metodai – G. Kancerevyčius (2009) teigia, kad diskontuotų pinigų

srautų metodas turi privalumų ir trūkumų. Kaip privalumą autorius išskiria tai, kad metodas pagrįstas

turto fundamentaliomis charakteristikomis, ir dėl to mažiau priklauso nuo rinkos lūkesčių ir nuomonių

svyravimo.

8

Vertinant investicijų efektyvumą, dažniausiai taikomi šie diskontavimo būdai:

Grynosios dabartinės vertės metodas – NPV;

Vidinės pelno normos metodas - IRR;

Modifikuotos vidinės pelno normos metodas – MIRR;

Rentabilumo (pelningumo) indekso metodas – PI.

Grynosios dabartinės vertės metodas (NPV) - labiausiai paplitęs ir vienas iš svarbiausių

investicijų efektyvumo finansinio vertinimo kriterijų. Projekto dabartinė grynoji vertė yra skirtumas tarp

piniginių dabartinės vertės įplaukų ir piniginių išlaidų. (Ališauskas, 2005, p. 149). NPV galima

apskaičiuoti taikant formulę:

; (2)

Čia: NPV – gryna dabartinė vertė;

NCF(t) – pinigų srautas laikotarpiu (t);

d – diskonto norma;

T – investicinio projekto gyvavimo laikotarpis.

Pasak R. Norvaišienės (2005) grynoji esamoji vertė parodo absoliutų efektą, atsižvelgiant įlaiko

veiksnį.

Vidinės pelno normos metodas (IRR) – tai tokia diskontuojant naudojama palūkanų norma, kuriai

esant reguliariai gaunamų pajamų kapitalizacija atitinka sumą, prilystančią investicijoms. (Cibulskienė,

2007, p. 101). Kuo didesnė vidinės grąžos normos reikšmė, tuo didesnis vertinamo projekto investicinis

patrauklumas. (Norvaišienė, 2005, p.170). IRR galima apskaičiuoti taikant formulę:

; (3)

Čia: NCFt— grynųjų pinigų srauto elementas t metais;

IRR – vidinė grąžos norma;

t – analizuojamo laikotarpiu numeris;

I – pradinės investicijos.

Nustatyti IRR prasminga tik tada, kai kainos parodo geriausią kiekvieno ištekliaus panaudojimo

alternatyvą. Todėl pagal šį metodą renkamasi tą projektą, kuris turi didžiausią IRR, viršijančią palūkanų

normą. (Smalenskas, 2007, p. 131).

Modifikuotos vidinės pelno normos metodas (MIRR) – tai diskonto norma, kuriai esant projekto

investicijų dabartinė vertė lygi projekto įplaukų būsimosios vertės dabartinei vertei, kai tarpiniai pinigų

srautai reinvestuojami taikant nustatytą ribinę normą. (Buškevičius, 2010, p. 283).

MIRR galima apskaičiuoti taikant formulę:

; (4)

Čia: CF(t) – pinigų srautas laikotarpiu (t);

t – investicinio projekto gyvavimo laikotarpis;

k – diskonto norma;

It – investicijos t metais.

Rentabilumo (pelningumo) indekso metodas (PI) – rodiklis išreiškia dabartinių pajamų ir iki tos

pačios datos diskontuotų investicinių išlaidų santykį. (Cibulskienė, 2007, p. 97) Skirtingai nuo grynosios

dabartinės vertės, kuri išreiškiama piniginiais vienetais, šis rodiklis yra santykinis, jis parodo pajamų lygį

vienam išlaidų vienetui. (Katkauskas, 2010, p. 208). Pi galima apskaičiuoti taikant formulę:

; (5)

Čia: NPV – gryna dabartinė vertė;

It – investicijos t metais;

k – diskonto norma. Yra nustatyta, kad kuo aukštesnis rentabilumas, tuo geriau. Investiciniams projektams įvertinti

rekomenduojamas nemažesnis kaip 28 – 30 proc. rentabilumas. (Smolenskas, 2007, p. 131)

Investicinio projekto ekonominio vertinimo metodai – rizikos analizė yra planavimo funkcija,

kuri atliekama siekiant identifikuoti ir įvertinti rizikos elementus arba rizikos veiksnius, kurie gali

paveikti projekto rezultatą. (Norvaišienės R., 2006).

Naudojant rizikos įvertinimo metodus, bazinio atvejo analizės išvados yra testuojamos, t. y.

keičiamos prielaidos ir nustatoma šių pakeitimų įtaka rezultatams. D. Cibulskienė ir M. Butkus (2007)

išskiria šiuos investicijų rizikos įvertinimo metodus:

9

Jautrumo analizė;

Scenarijaus analizė;

Lūžio taško analizė;

Modeliavimas;

Sprendimų medis ir kt.

Investavimo sprendimas laikomas nerizikingu, jeigu rezultatas nusakytas vienareikšmiškai. Šie

metodai sumažina riziką, nes leidžia pastudijuoti daugiavariantinį galimų pasekmių vaizdą, priklausomai

nuo sąlygų pasikeitimo.

Jautrumo analizė – pagal D. Cibulskienę ir M. Butkų pagrindinis jautrumo analizės tikslas yra

išryškinti svarbiausius veiksnius, kurie labiausiai gali turėti įtakos projektui, bei patikrinti kiekvieno

iš jų nuoseklių pasikeitimų įtaką projekto rezultatams. NPV elastingumas vieno ar kito parametro

atžvilgiu apskaičiuojamas taip:

; (6)

Nežiūrint daugelio jautrumo analizės metodo privalumų, reikėtų pabrėžti, kad jis turi kai kurių

trūkumų. Vienas iš tokių trūkumų yra tai, kad jis įvertina tik vieno veiksnio pokyčio įtaką

projektui, todėl nėra įvertinami galimi ryšiai tarp atskirų veiksnių. (Cibulskienė, 2007, p. 137).

Lūžio taško analizė – R. Bagdziavičienė ir R. Norvaišienė teigia, kad lūžio taško analizė metodas

leidžia nustatyti lūžio tašką, parodantį pardavimų apimtį, kuri būtina, kad įmonė padengtų patiriamas

veiklos išlaidas. Lūžio taškas gali būti randamas grafiniu būdu arba skaičiuojamas pasinaudojus

matematine formule:

; (7)

Čia: Q - lūžio taškas, vnt.

Vv- kintamųjų sąnaudų dydis gaminiui, Lt./vnt.

Kv- prekės kaina, vnt./Lt.

F - pastoviųjų sąnaudų suma, Lt.

Lūžio taško analizė vienareikšmiškai neatsako į klausimą, ar priimti projektą, ar jį atmesti, ji

suteikia tik papildomos informacijos. Analizuojant lūžio tašką galima įvertinti sprendimo saugumą.

(Cibulskienė, 2007, p. 141).

Išanalizavus surinktą teorinę medžiagą galima teigti, jog finansinių santykinių rodiklių analizę

reikia atlikti nuosekliai ir laikantis normų. Naudojant surinktą teorinę medžiagą bus atliekama AB Šiaulių

bankas finansinių santykinių rodiklių analizė. Taip pat praktinėje tyrimo dalyje bus siekiama parodyti,

kad naujo produkto investicinio projekto dėka AB Šiaulių bankas galėtų padidinti turimą banko pelną.

AB „ŠIAULIŲ BANKO“ FINANSINIŲ SANTYKINIŲ RODIKLIŲ ANALIZĖ 2009–2013

METAIS

Pelningumo rodikliai – Analizuojant AB Šiaulių bankas turto pelningumo rodiklius 2009–2013

metais, nustatyta, kad 2009 ir 2010 metais šio rodiklio reikšmė buvo neigiama, atitinkamai 1,46 ir 1,099

proc. Lyginant šiuos metus su šalies turto pelningumo rodiklio vidurkiu, iš 8 pav., matyti, kad AB Šiaulių

bankas 2009 metais savo turimą turtą valdė efektyviau nei daugelis kitų šalies bankų. Patirtus nuostolius

labiausiai lėmė Pasaulyje ir Lietuvoje vyravęs ekonomikos nuosmukis, dėl kurio AB Šiaulių bankas šiais

metais dirbo nuostolingai, atitinkamai 30 114 tūkst. lt. ir 24 149 tūkst. Lt. Kitu analizuojamu laikotarpiu

turto pelningumo rodiklis išliko teigiamas, tačiau 2013 metais pastebimas turto panaudojimo efektyvumo

sumažėjimas 0,263 proc. punktais. Rodiklio mažėjimui turėjo įtakos išaugusi banko turto vertė, kuri nuo

2009 metų iki 2013 metų padidėjo daugiau nei 3191,558 mln. lt., taip pat lyginant su 2012 metais grynojo

pelno sumažėjimas 4 145 tūkst.lt. Palyginus vidutinio sektoriaus rodiklį su AB Šiaulių bankas turto

pelningumo rodikliu 2011, 2012 ir 2013 metais, pagal rodiklio skirtumus galima teigti, kad kiti šalies

bankai efektyviau panaudoja savo turimą turtą nei AB Šiaulių bankas.

Nagrinėjant AB Šiaulių bankas nuosavo kapitalo pelningumo rodiklius 2009–2013 metų laikotarpiu

pastebima, kad rodiklis 2009 metais gerokai skiriasi nuo šio sektoriaus vidurkio, tai rodo, kad AB Šiaulių

bankas per 2009 metus patyrė 37 proc. punktais mažesnius nuostolius nei vidutiniškai patyrė visi šalies

bankai. Tuo tarpu 2010 metais AB Šiaulių bankas patyrė didesnius nuostolius nei sektoriaus vidurkis, o

tai sudarė apie 4,74 proc. punktus. Daugiausiai tam įtakos turėjo tai, kad AB Šiaulių bankas dirbo

nuostolingai. Nuostolis 2009 ir 2010 metais atitinkamai buvo 30 114 tūkst. lt ir 24 149 tūkst. lt.

Analizuojant tokius duomenis, galima teigti, kad bankas tiek 2009, tiek 2010 metais patyrė nuostolių ir

10

neuždirbo akcininkams dividendų. Didėjanti banko įsipareigojimų suma nuo 2433,958 mln. lt. iki

4929,603 mln. lt didino banko nuosavybės grąžą, kas 2011, 2012 ir 2013 metais banko vienam kapitalo

litui uždirbo apie 4,233 litus grynojo pelno. Lyginant šį rodiklį su šalies sektoriaus rodikliu ir atsižvelgus į

skirtumą tarp jų, galima teigti, kad AB Šiaulių bankas buvo valdomas neefektyviai. Taip pat palyginus

turto pelningumo rodiklį (ROA) su nuosavo kapitalo pelningumu (ROE) , matyti, kad ROA 2011, 2012 ir

2013 metais sudarė apie 0,43 proc., o ROE – apie 4,267 proc. Toks skirtumas tarp rodiklių rodo, kad AB

Šiaulių bankas daugiausiai naudojasi skolintu kapitalu uždirbti nuosavybės grąžai.

3 lentelė. AB Šiaulių bankas ir vid. bankų sektoriaus ROA, ROE dinamika 2009–2013 metais

Metai AB „Šiaulių bankas“ ROA Šakos ROA AB „Šiaulių bankas“ ROE Šakos ROE

2009 m. -1,460% -4,230% -11,217% -48,420%

2010 m. -1,099% -0,340% 9,467% -4,720%

2011 m. 0,505% 1,380% 4,627% 15,230%

2012 m. 0,525% 0,990% 4,825% 8,710%

2013 m. 0,262% 1,300% 3,352% 11,500%


2009–2013 metais analizuojant AB Šiaulių bankas palūkanų pajamų ir turto santykį, matyti, kad

rodiklis turėjo tendenciją kiekvienais metais nežymiai mažėti. Nors ir turimas banko turtas kiekvienais

analizuojamais metais didėjo, tačiau AB Šiaulių bankas nesugebėjo iš to uždirbti daugiau palūkanų

pajamų, dėl to rodiklis per visą analizuotą laikotarpį sumažėjo 3,438 proc. punktais. Bankas daugiausiai

palūkanų pajamų uždirbo 2009 metais ir tai sudarė 6,821 proc. turimo banko turto vertės. Nuo 2010 metų

pastebimas nagrinėjamo rodiklio reikšmės nežymus mažėjimas, nuo 4,599 proc. iki 2013 metų – 3,383

proc. Galėtume manyti, kad palūkanų normos mažėjimas rinkoje, 2009 metais palūkanų norma Lietuvoje

buvo 9,026 proc., o 2013 metais – 4,5 proc., turėjo įtakos AB Šiaulių bankas palūkanų pajamų ir turto

santykio rodiklio mažėjimui. Mažėjanti palūkanų norma mažino AB Šiaulių bankas uždirbamas

palūkanines pajamas.

4 lentelė. AB Šiaulių bankas palūkanų pajamų ir turto santykio grynųjų palūkanų pajamų maržos

dinamika 2009–2013 metais

Metai AB „Šiaulių bankas“ palūkanų pajamų

ir turto santykis (GROSS)

AB „Šiaulių bankas“ grynųjų

palūkanų pajamų marža (NIM) Šakos NIM

2009 m. 6,821% 1,340% 1,427%

2010 m. 4,599% 1,235% 1,152%

2011 m. 4,249% 1,832% 1,655%

2012 m. 4,231% 1,891% 1,475%

2013 m. 3,383% 1,582% 1,373%


AB Šiaulių bankas grynųjų palūkanų pajamų marža analizuojamu 2009–2013 metų laikotarpiu kito

nežymiai, pastebimas nežymus rodiklio sumažėjimas 2010 metais 0,105 proc. punkto ir 2013 metais –

0,309 proc. punkto. Lyginant AB Šiaulių bankas grynųjų palūkanų pajamų maržos rodiklio duomenis su

vidutinio sektoriaus grynųjų palūkanų pajamų maržos rodiklio duomenimis, matyti, kad tarp jų nėra

didėlių rodiklio skirtumų. Todėl atsižvelgus į AB Šiaulių bankas turimus duomenis galima teigti, kad tiek

AB Šiaulių bankas tiek ir kiti šalies bankai finansuodami savo veiklą daugiau rėmėsi indėlių lėšomis ir

kitais finansavimo šaltiniais, nes palūkanų už išduotas paskolas pakankamai neuždirbo.

Per analizuojamą 2009–2013 metų laikotarpį nepalūkaninių pajamų ir turto santykis kito nežymiai,

išsilaikė ties 0,5595 proc. riba, tik 2013 metais rodiklis padidėjo 1,236 proc. punktais ir sudarė 1,802

proc. Gauti rodiklio duomenys rodo, kad nagrinėjamu laikotarpiu AB Šiaulių bankas už vieną investuotą

litą į turtą nuo 2009 iki 2012 metų uždirbo apie 0,5595 litus nepalūkaninių pajamų, o 2013 metais jau 1,8

lito nepalūkaninių pajamų. Dėl žemos rodiklio reikšmės 2009 – 2012 metais, galima daryti išvadą, kad

bankas nebuvo plačiai išvystęs kitas pajamas uždirbančios banko veiklos, todėl bankas buvo valdomas

neefektyviai, tačiau 2013 metais AB Šiaulių bankas uždirbo 14 582 tūkst. lt iš kitos pajamas uždirbančios

veiklos ir tai yra 14 074 tūkst. lt daugiau nei buvo uždirbta 2009 metais. Tai rodo, kad AB Šiaulių bankas

kiekvienais analizuojamais metais sugebėjo vis daugiau uždirbti iš išvystytos kitas pajamas uždirbančios

banko veiklos. Analizuojant AB Šiaulių bankas pelno maržos rodiklį 2009 – 2013 metais pastebima, kad 2009 ir

2010 metais rodiklis buvo neigiamas, tam didžiausios įtakos turėjo patirtas AB Šiaulių bankas grynojo

11

pelno nuostolis. Taip pat 2013 metais pastebimas mažiausia teigiama rodiklio reikšmė, kuri yra 4,690

proc., ir lyginant su 2012 metais ji sumažėjo 5,36 proc. punktais. Tokį rodiklio mažėjimą įtakojo

palūkanų išlaidų didėjimas 26 015 tūkst. lt ir kitos veiklos išlaidų didėjimas 25 912 tūkst. lt. Kitais

analizuojamais 2011 ir 2012 metais pokyčiai nebuvo žymūs, šiais metais bankas geriau nei kitais metais

kontroliavo savo patiriamas išlaidas.

5 lentelė. AB Šiaulių bankas nepalūkaninių pajamų ir turto santykio ir maržos dinamika 2009–2013 metais

Metai AB „Šiaulių bankas“ pelno marža AB „Šiaulių bankas“ nepalūkaninių pajamų ir turto

santykis

2009 m. -18,509% 0,628%

2010 m. -19,600% 0,527%

2011 m. 9,431% 0,518%

2012 m. 10,080% 0,566%

2013 m. 4,690% 1,802% Šaltinis: Sudaryta autorės

Įvertinus AB Šiaulių bankas pelningumo rodiklius nustatyta, kad 2009 – 2013 metais AB Šiaulių

bankas daugiausiai naudojosi skolintu kapitalu uždirbti nuosavybės grąžai. Taip pat mažėjanti palūkanų

norma šalyje sumažino iš to uždirbamas palūkanines pajamas. Tačiau AB Šiaulių bankas sugebėjo vis

daugiau uždirbti iš kitas pajamas uždirbančios banko veiklos bei sugebėjo geriau kontroliuoti savo

patiriamas veiklos išlaidas.

Kapitalo normatyvo ir likvidumo rodiklių analizė – nagrinėjamu laikotarpiu 2009 - 2013 metais

AB Šiaulių bankas likvidumo normatyvo rodiklis visais metais buvo didesnis nei yra nustatyta Lietuvos

banko valdybos – 30 proc. likvidumo rodiklis analizuojamu laikotarpiu buvo apytiksliai apie 41,3225

proc.

6 lentelė. AB Šiaulių bankas ir vid. bankų sektoriaus likvidumo ir kapitalo pakankamumo rodiklio


Metai AB „Šiaulių

bankas“ likvidumas

Vidutinis bankų

sektoriaus rodiklio

vidurkis

AB „Šiaulių bankas“

kapitalo pakankamumas

Vidutinis bankų

sektoriaus rodiklio

vidurkis

2009 m. 38,23% 49,9% 13,90% 14,20%

2010 m. 46% 42,8% 14,06% 15,60%

2011 m. 38,36% 44,1% 13,05% 13,90%

2012 m. 42,78% 40,8% 12,81% 14,40%

2013 m. 53,94% 39,3% 11,40% 15,60%

Šaltinis: Sudaryta autorės

Per didelis likvidumas rodo, kad bankas nesugeba tinkamai panaudoti efektyviai turimų lėšų pelnui

uždirbti. Tačiau palyginus AB Šiaulių bankas likvidumo rodiklius su šalies sektoriaus likvidumo

vidurkiu, matyti, kad ir šalies sektoriaus rodiklis buvo didesnis nei 30 proc. Tai leidžia daryti išvadą, kad

tiek AB Šiaulių bankas tiek ir visi šalies bankai geba optimaliai panaudoti turimas skolintas lėšas

pajamoms uždirbti, taip pat rodo, kad bankas yra stabilus ir jei prireiktų sugebėtų padengti turimus

įsipareigojimus.

Analizuojant AB Šiaulių bankas kapitalo pakankamumo normatyvą 2009–2013 metų laikotarpiu

pastebimi nežymūs rodiklio svyravimai, tačiau jis nei vienais metais nebuvo mažesnis nei nustatytas 8

proc. normatyvinis dydis. Apytiksliai AB Šiaulių bankas kapitalo pakankamumo rodiklis išsilaikė ties

13,455 proc. riba ir buvo nežymiai mažesnis nei vidutinis sektoriaus kapitalo pakankamumo normatyvo

vidurkį. AB Šiaulių bankas mažiausia rodiklio reikšmė buvo 2013 metais ir sudarė 11,4 proc. Gera šio

rodiklio reikšmė užtikrina AB Šiaulių bankas veiklos stabilumą, sumažina kredito, rinkos bei operacinę

riziką, taip pat apsaugos indėlininkus ir investuotojus nuo galimų nuostolių.

Įvertinus likvidumo ir kapitalo pakankamumo rodiklius, gauta, kad AB Šiaulių bankas visu analizuojamu

laikotarpiu 2009 – 2013 metais, vykdė Lietuvos banko nustatytus normatyvus. Tai rodo, kad AB Šiaulių

bankas yra stabilus ir jei prireiktų sugebėtų padengti turimus įsipareigojimus bei geri banko rezultatai

sumažina kredito, rinkos bei operacinę riziką, taip pat apsaugos indėlininkus ir investuotojus nuo galimų

nuostolių.

Veiklos efektyvumo ir finansinio sverto rodikliai – AB Šiaulių bankas nepalūkaninių išlaidų

koeficientas analizuojamu 2009–2013 metų laikotarpiu didėjo, o per visą laikotarpį padidėjo 9,905 proc.

12

punktais. Rodiklio didėjimą lėmė didėjančios paslaugų ir komisinių išlaidos kurios nuo 2009 iki 2013

metų padidėjo 5858 tūkst. lt.

7 lentelė. AB Šiaulių bankas nepalūkaninių išlaidų koef. ir nepalūkaninių pajamų ir išlaidų santykio

rodiklių dinamika 2009–2013 metais

Metai AB „Šiaulių bankas“ nepalūkaninių

išlaidų koef.

AB "Šiaulių bankas" nepalūkaninių

pajamų ir išlaidų santykis

2009 m. 22,195% 72,920%

2010 m. 26,751% 56,217%

2011 m. 31,165% 44,890%

2012 m. 32,160% 47,260%

2013 m. 32,100% 65,780%


Taip pat išaugusios administracinės ir kitos veiklos sąnaudos, kurios nuo 2009 iki 2013 metų

padidėjo beveik 33702 tūkst. lt., daugiausiai tam įtakos turėjo padidėjusios 20 679 tūkst. lt. atlyginimų,

socialinio draudimo ir kitos susijusios sąnaudos. Didėjančios išlaidos mažino AB Šiaulių bankas

pelningumą, dėl to buvo uždirbta mažiau pajamų. Analizuojant nepalūkaninių pajamų ir išlaidų santykį 2009–2013 metas, iš (3 pav.) matyti, kad

būtent 2009 metais nagrinėjas AB Šiaulių bankas buvo valdomas efektyviausiai, kadangi sugebėjo

sėkmingai diversifikuoti veiklas. Nuo 2011 metų iki 2013 metų pastebimas nepalūkaninių pajamų ir

išlaidų santykio rodiklio didėjimas, kuris sudarė 0,2291 koef. punkto. Visu analizuojamu laikotarpiu

rodiklis sumažėjo 0,0714 koef. punkto, o tai reiškia, kad ir vienam AB Šiaulių bankas nepalūkaninių

išlaidų litui teko mažiau uždirbtų banko nepalūkaninių pajamų.

0,1233 0,1097 0,10890,1087

0,06117

0

0,1

0,2

2009 m. 2010 m. 2011 m. 2012 m. 2013 m.

Koeficientas

AB "Šiauliųbankas"finansinio svertokoef.

3 pav. AB Šiaulių bankas finansinio sverto dinamika 2009–2013 metais


Nagrinėjant finansinį svertą 2009–2013 metais, iš (4 pav.), matyti, kad rodiklis visu analizuojamu

laikotarpiu išliko stabilus ir buvo apie 0,113 koeficiento, tik 2013 metais rodiklio reikšmė sumažėjo 0,052

koef. punkto. Finansinio sverto koeficiento rodiklis buvo visais metais aukštesnis už 2 proc. normatyvą.

Galima teigti, kad 2009 – 2012 metais vienam turto litui tenka apie 0,113 lito nuosavo kapitalo, o 2013 m.

– 0,0612 lito. Kadangi gauti rodiklio duomenys yra didesnis nei yra reikalaujama pagal normatyvą

galima, teigti, kad 2009 – 2012 metais AB Šiaulių bankas kapitalo rizika buvo ganėtinai žema ir kapitalo

pakankamumo reguliavimas yra valdomas pakankamai efektyviai. Tačiau 2013 metais pagal gauto

rodiklio mažėjimą galima spręsti, kad nežymiai didėjo AB Šiaulių bankas kapitalo rizika ir banko veiklos

finansavimas.

8,1069,114 9,178

9,193

16,3467,9 8,9 10,7 11,7

0

10

20

2009 m. 2010 m. 2011 m. 2012 m. 2013 m.

Koeficientas

AB "Šiaulių bankas" nuosavokapitalo ir turto santykis

Vidutinis bankų sektoriausrodiklio vidurkis

4 pav. AB Šiaulių bankas ir vid. bankų sektoriaus nuosavo kapitalo ir turto santykio rodiklio dinamika

2009–2013 metais


Nuosavo kapitalo ir turto santykis 2009–2013 metais didėjo. Didžiausias pasikeitimas pastebimas

2013 metais kai rodiklis išaugo 7,153 punktais. Šiais metais vienam kapitalo litui teko apie 16,346 lito,

kai kitais analizuojamais 2009–2012 metais teko apie 8,897 lito. Pastebimas pokytis atsirado todėl, kad

padidėjo AB Šiaulių bankas turto vertė, kuri nuo 2012 metų – 2,9 mln. lt iki 2013 metų – 5,2 mln. lt., toks

staigus turto didėjimas buvo įtakotas prisijungus bankrutavusio AB "Ūkio bankas" turtą. Lyginant AB

Šiaulių bankas nuosavo kapitalo ir turto santykį su vidutiniu sektoriaus nuosavo kapitalo ir turto santykio

13

rodikliu, matyti iš (19 pav.), kad 2009 ir 2010 metais AB Šiaulių bankas turėjo prisiėmęs nežymiai

didesnius įsipareigojimus ir didesnę banko kapitalo riziką nei kiti šalies bankai, tačiau 2011 ir 2012

metais buvo mažiau rizikingesni nei kiti bankai.

Įvertinus veiklos efektyvumo rodiklius nustatyta, kad AB Šiaulių bankas analizuojamu

2009–2013 metų laikotarpiu dėl didėjančių komisinių išlaidų uždirbo mažiau bendrųjų pajamų bei ne taip

sėkmingai paskirsčius AB Šiaulių banką sveikas, kaip tai darė 2009 metais, bankas uždirbo mažiau

nepalūkaninių pajamų. Įvertinus finansinio sverto rodiklius nustatyta, kad 2013 metais prisijungęs AB

"Ūkio bankas" prie AB Šiaulių bankas nežymiai padidino banko veiklos finansavimo ir kapitalo riziką.

Taip nutiko dėl to, kad AB Šiaulių bankas prisiėmė daugiau įsipareigojimų, nei turėjo ankščiau.

AB ŠIAULIŲ BANKAS „IŠMANIOSIOS MOKĖJIMO KORTELĖS“ INVESTICINIO

PROJEKTO EFEKTYVUMO EKONOMINIS VERTINIMAS

AB Šiaulių bankas darbo pradžia – 1992 m. vasario 4 d. Jau daugiau kaip 20 metų bankas yra

ištikimas savo veiklos krypčiai ir siekia visapusiškai patenkinti privačių klientų poreikius, skatina

smulkiojo ir vidutinio verslo plėtrą, regioninės reikšmės projektų įgyvendinimą. Per daugiau kaip 20

veiklos metų AB Šiaulių bankas įgijo patikimo, stabiliai dirbančio, nuosekliai augančio ir ypatingą

dėmesį smulkiajam bei vidutiniam verslui skiriančio banko vardą. Pradėjęs darbą AB Šiaulių bankas

nuolat plėtėsi ir šiuo metu kasdieniniu banko darbu gali džiaugtis 76 teritorinių padalinių klientai 36

Lietuvos miestuose. Tokie veiklos principai leido bankui tapti vienu didžiausiu lietuviško kapitalo dalį

turinčiu banku.

Siūloma, kad AB Šiaulių bankas investuotų į naujo produkto kūrimą siekiant ir toliau visapusiškai

patenkinti privačių ir verslo klientų poreikius. Savo klientams galėtų siūlyti naujos kartos "išmaniąsias"

debeto ir kredito mokėjimo korteles. Naujosios mokėjimo kortelės turėtų būti su integruotu ekranu ir

lietimui jautriais mygtukais dėl glaudesnio kontrolės ir saugumo ryšio. Mokėjimo kortelė veikia

integruotos baterijos principu, kuri veikia trejus metus, vėliau reikia pakeisti kortelę nauja. Pagrindiniai

šios kortelės privalumai:

Ši kortelė esamame ekrane rodo realaus laiko informaciją, pavyzdžiui, turimų kredito likučio,

lojalumo ar lojalumo taškų, naujausių sandorių ir kitos interaktyvios informacijos. Kortelė yra naudojama

kuriant vienkartinius slaptažodžius jungiantis prie internetinės bankininkystės, taip sukuriama papildoma

saugumo priemonė atliekant mokėjimo operacijas. Kortelių savininkai galės kontroliuoti savo finansus,

greičiau. Kortelės pavyzdys pateikiamas 5 paveiksle.

5 pav. „Išmanioji“ mokėjimo kortelė

Šaltinis: Sudaryta remiantis portalo BBC News duomenimis

Išanalizavus AB Šiaulių bankas 2013 metų išleistų debetinių ir kreditinių mokėjimo kortelių kiekį

į apyvarta, gauta, kad bankas iš to uždirbo apie 640 mln. lt. pajamų. Įvertinus kiek per 2014 metus būtų

galima išleisti į apyvartą "išmaniųjų" mokėjimo kortelių ir sudėjus su 2013 metų kortelių apyvarta gauta,

kad AB Šiaulių bankas apyvarta dėl mokėjimo kortelių padidėtų apie 132 mln. lt. Duomenys pateikti

8lentelėje.

8 lentelė. Mokėjimo kortelių apyvartos pasikeitimas 2014m. įdiegus „išmaniąsias“ mok. korteles

2013 metų debeto ir kredito mokėjimo kortelių apyvarta

Debeto ir kredito mok. kortelės iš viso Debeto ir kredito kortelių apyvarta Apyvarta 1 kortelei

1000385 640.114.194,22 Lt 639,868 Lt

2014 metų apyvarta sudėjus naujos rūšies "išmaniąsias" korteles

2013m. debeto ir kredito

mok. kortelių kiekis

Pridedamas naujų

"išmanių" debeto ir kredito

mok. kortelių kiekis

Kortelių

iš viso

Nauja mokėjimo

kortelių

apyvarta

Išaugusi kortelių

apyvarta

1000385 205340 1205725 771.504.657,5 Lt 131.390.463,31 Lt


14

Viso investicinio projekto vertė sieks 2,67 mln. litų. Planuojama, kad AB Šiaulių bankas visą

projektą finansuos iš nepaskirstyto pelno ir investicijoms skirs 2,67 mln. litų. Taip pat iš šių 2,67 mln. lt

bus skiriama 82,235 tūkst. lt. spausdinimo aparatui "Embosser 1000", kuris ant kortelių išspaus raides,

bei bus galima pagal savo pasirinktą šabloną spausdinti ant pačių kortelių. Per valandą šiuo aparatu

daugiausiai būtų galima pagaminti apie 150 kortelių.

Diskontuotų pinigų srautų vertinimas. Atlikus skaičiavimus pastebima, kad grynieji pinigų

srautai per pirmuosius tris metus pasiekia didžiausią prieaugį, nuo 697,432 tūkst. lt. iki 1,19 mln. lt.,

toliau ketvirtaisiais ir penktaisiais metais jis mažėja, nuo 1,024 mln. lt. iki 867,629 tūkst. lt. (7 lentelė).

Projekto atsipirkimo periodas įvertina per kiek laiko projekto generuojami pinigų srautai padengia

pradinės investicijas (9 lentelė).

9 lentelė. Grynųjų pinigų srautų pasikeitimas

Investicinio projekto metai Grynieji pinigų

srautai (NCF) (Lt)

Dabartinė vertė

(NCF) (Lt) Sukaupti (NCF) (Lt)

0-niai -2672975,53 -2672975,53 -2672975,53

1-ieji 697432,99 653222,87 -2019752,66

2-ieji 976266,58 856418,83 -1163333,83

3-ieji 1199649,13 985668,59 -177665,23

4-ieji 1024895,50 788706,02 611040,79

5-ieji 867629,38 625358 1236398,79


Taigi investicijos atsiperka visiškai per 4,180 metus (177665,23 / 985668,59 = 0,180). Per

analizuojamą penkerių metų laikotarpį sukaupti grynųjų pinigų srautai sudarytų 1236398,79 litų. Galima

daryti išvadą, kad šis investicinis projektas yra priimtinas ir jį galima laikyti efektyviu.

Nepaskirstyto pelno kaina: nepaskirstytojo pelno kaina apskaičiuojama remiantis nuosavo

kapitalo pelningumo metodu, kai nepaskirstytojo pelno kaina prilyginama vidutiniam nuosavo kapitalo

pelningumui per paskutinius 3 metus.

10 lentelė. Nuosavo kapitalo pelningumas

Nuosavo kapitalo pelningumas

2011 m. 4,627 proc.

2012 m. 4,825 proc.

2013 m. 3,352 proc.


Vidutinis nuosavo kapitalo pelningumas – 4,627 + 4,825 + 3,352 = 12.804 / 3 = 4,268proc.

(nuosavo kapitalo kaina). Dabartinė pinigų srautų vertė – nustatoma diskonto norma. Taip pat būtina

įvertinti infliacijos įtaką diskonto normai, kurios pokytis turės įtakos grynosios dabartinės vertės dydžiui.

Apskaičiuojame: ; (8)

AWCC= 1 * 0,04268 = 0,04268 t.y. 4,268 proc. ;

; (9)

Diskonto norma (k) = 2,5 + 4,268 = 6,768 % t.y. 0,06768 koef.

Grynosios dabartinės vertės (NPV) skaičiavimas: grynoji dabartinė vertė, parodo, kiek projektas

yra vertas jo įgyvendinimo pradžioje. Apskaičiavus gaunama, kad projekto grynoji dabartinė vertė (NPV)

sudaro 1 236 398,79 Lt.

Tai parodo, kad ne tik būtų padengtos pradinės investicijos, bet AB Šiaulių bankas dėl efektyvaus

investicinio projekto per 5 metus uždirbtų daugiau nei 1 mln. litų. Kadangi šis rodiklis daugiau už 0,

projektą tikslinga įgyvendinti. Vidinės pelno normos (IRR) skaičiavimas: dėl patirtų investicinių išlaidų projekto laikotarpio

pradžioje buvo patirti neigiami pinigų srautai, tačiau vėliau, pardavimų didėjimo įtakoje grynieji pinigų

srautai tapo teigiamais, kadangi pardavimai pradėjo viršyti veiklos sąnaudas ir visus investicines išlaidas.

Kuo vidinė pelno norma didesnė, tuo didesnis investuotų efektyvumas. Pagal apskaičiuota grynųjų pinigų

15

srautą investicijų finansinė vidinė pelno norma lygi 22 proc. Projektą galima priimti, kadangi IRR

ženkliai didesnis už investicinio projekto kapitalo kaštų kainą, kuri buvo – 4,268 proc. Galima daryti

išvadą, kad projekto veiklos pajamos galėtų padengti veiklos sąnaudas ir visus investicinius kaštus.

Norint išvengti klaidingos reinvestavimo prielaidos, toliau skaičiuojama modifikuota vidinė grąžos

norma. Modifikuotos vidinė pelno norma (MIRR): modifikuota vidinė pelno norma yra investicijų

pelningumas, kai pinigų srautų reinvestavimo norma yra aiškiai apibrėžta. Iš gauto rezultato matyti,

kad vidinė pelno norma yra 16 proc. Kadangi projekto MIRR yra didesnė nei kapitalo kaštų norma 4,268

proc., projektas yra patraukli investavimo alternatyva, kadangi MIRR taip pat gana ženkliai didesnis už

diskontavimo normą. Turėdami IRR ir MIRR rodiklius galime apskaičiuoti infliaciją, kuriai esant

projektas dar atsipirks. Rentabilumo indekso (PI) skaičiavimas: siūloma projektą atmesti, kurio PI yra mažesnis už 1,

nes tokiu atveju nėra užtikrinama diskonto norma. Rentabilumo indeksas yra lygus 1,46. Per 5 metus

vienas investuotas litas uždirbtų 1,463 lito, o per vienerius metus vienas investuotas AB Šiaulių bankas

litas uždirbtų (1,463/5) = 0,295 Lt. Galima daryti išvadą, jog ši investicija būtų pelninga.

Apibendrinant apskaičiuotus efektyvumo rodiklius, nustatyta, kad planuojamas investicinis

projektas yra priimtinas, nes visi projekto apskaičiuoti efektyvumo rodikliai atitinka normatyvų

reikalavimus.

Jautrumo analizė: atliekant jautrumo analizę, rodiklius vertinti reikia atskirai, t.y. kelių pokyčių

vienu metu vertinti negalima. Jautrumo analizei atlikti pasirinkti veiksniai: mokėjimo kortelių kainos ir

kiekio kitimas bei kintamų kaštų kitimas.

6 pav. NPV priklausomybė nuo kintamų išlaidų apimties, mokėjimo kortelių kiekio kitimo ir kainos kitimo

pokyčio, %. Šaltinis: sudaryta autorės

Vertinant NPV jautrumą, galima teigti, kad jautriausiai reaguoja su mokėjimo kortelių kainos

pokyčiu. Mokėjimo kortelių pardavimo kiekio ir kintamų išlaidų pokyčiai tiek neįtakoja investicinio

projekto NPV kaip mokėjimo korteles kainos pokytis. Priežastis ta, kad mokėjimo kortelių kainą sunkiau

kontroliuoti, kadangi ją veikia keletas skirtingų veiksnių tokių kaip esamas šalies infliacijos lygis, taip pat

priklauso ir nuo paklausos poreikio pokyčio. Todėl mokėjimo kortelių gamybos apimtis ir kintamąsias

išlaidas yra lengviau kontroliuoti nei mokėjimo kortelių kainą.

Lūžio taško analizė. Apskaičiuoti lūžio tašką galima žinant naujo produkto gamybines veiklos

pajamas ir sąnaudas. Šis taškas parodo, keik reikia pagaminti naujos produkcijos, kad pardavimų pajamos

susilygintų su gamybos kintamomis ir pastoviomis sąnaudomis. Lūžio taško apskaičiavimų prognozė

pateikiama 11 ir 12 lentelėje.

11 lentelė. Kreditinių kortelių lūžio taško apskaičiavimas 2015–2019 m.

2015 m. 2016 m. 2017 m. 2018 m. 2019 m.

Kredito kortelės, vnt 80016 88018 96819 92947 89229

1 kredito kortelės kaina, lt 17,03 18,05 19,13 18,75 18,38

Lūžio taškas, Lt 22.757 Lt 22.029 Lt 21.436 Lt 24.442 Lt 28.366 Lt

Lūžio taškas, Vnt 1336 1220 1120 1303 1544


Iš 12 lentelėje pateiktų duomenų, „išmaniųjų“ kreditinių mokėjimo kortelių lūžio taškas

vidutiniškai analizuojamu laikotarpiu litais siekia 23,806 tūkst., o vienetais – 1305. Gauti rezultatai rodo,

kad būtent tiek reiktų pagaminti "išmaniųjų" kreditinių kortelių tam, kad pardavimų pajamos susilygintų

su gamybos kintamomis ir pastoviomis sąnaudomis. Taip pat iš gautų duomenų nustatyta, kad

planuojamos „išmaniųjų“ kreditinių kortelių gamybos apimtis vidutiniškai sudarytų analizuojamu

laikotarpiu 89406 vnt., t.y. 60 kartų daugiau, nei apskaičiuotas lūžio taškas. Vadinasi, įgyvendinus

16

projektą, realus gamybos planas turėtų ženkliai viršyti nenuostolingumo tašką ir pagal šį rodiklį projektas

yra priimtinas.

12 lentelė. Debetinių kortelių lūžio taško apskaičiavimas 2015–2019 m.

Debeto kortelių lūžio taško analizė

2015 m. 2016 m. 2017 m. 2018 m. 2019 m.

Debeto kortelės vnt 84256,00 92681,60 101949,76 97871,77 93956,90

Debeto kortelės lt 17,03 18,05 19,13 18,75 18,38

Lūžio taškas, Lt 23.962 Lt 23.196 Lt 22.571 Lt 25.737 Lt 29.869 Lt

Lūžio taškas, Vnt 1407 1285 1180 1372 1625


„Išmaniųjų“ debetinių mokėjimo kortelių lūžio taškas, pateiktas 15 lentelė, vidutiniškai

analizuojamu laikotarpiu litais siekia 25,067 tūkst., o vienetais – 1374. Iš šių duomenų, matyti, kad būtent

tiek reiktų pagaminti "išmaniųjų" debetinių kortelių tam, kad pardavimų pajamos susilygintų su gamybos

kintamomis ir pastoviomis sąnaudomis. Taip pat nustatyta, kad planuojamos "išmaniųjų" debetinių

kortelių gamybos apimtis vidutiniškai sudarytų analizuojamu laikotarpiu 94143 vnt., t.y. 60 kartų

daugiau, nei apskaičiuotas lūžio taškas. Vadinasi, įgyvendinus projektą, realus gamybos planas turėtų

ženkliai viršyti nenuostolingumo tašką ir pagal šį rodiklį projektas yra priimtinas.

Įvertinus rezultatus, kurie buvo gauti, vertinant ekonominį efektyvumą iš pasiriktų metodų,

galima teigti, kad naujo produkto investicinis projektas – „išmaniųjų“ mokėjimo kortelių įdiegimui yra

priimtinas. Kadangi investavus į šį projektą AB Šiaulių bankas po penkerių metų iš jo turėtų uždirbti apie

1,2 mln. lt.

IŠVADOS

1. Pagrindinis tikslas apibūdinant finansinės santykinės analizės esmę yra banko veiklos rodiklių

įvertinimas. Toks įvertinimas parodo banko veiklos rezultatų neigiamus pokyčius bei kitimo

tendencijas. Skirtingi autoriai išskiria, kad santykinė finansinė analizė yra plačiausia ir ją skirsto į

skirtingas dalis, kuri išsamiausiai atspindi banko finansinę padėtį.

2. Investicijos yra vienas iš svarbiausių veiksnių, turinčių įtakos įmonių finansinei būklei, veiklos

tęstinumui, plėtrai ir konkurencingumui. Atliekama investicinių projektų efektyvumo analizė

padeda nuspręsti, kurį projektą pasirinkti. Teigiama, kad investicinis projektas tai apibrėžtas

sprendimas, kuris apima tiek strateginius, tiek verslo plėtros, tiek valdymo sprendimus, kurie

atsispindės ateityje.

3. Įvertinus AB „Šiaulių bankas“ pelningumo rodiklius nustatyta, kad 2009–2013 AB „Šiaulių

bankas“ daugiausiai naudojosi skolintu kapitalu uždirbti nuosavybės grąžai. Taip pat mažėjanti

palūkanų norma šalyje sumažino iš to uždirbamas palūkanines pajamas. Tačiau AB ŠIAULIŲ

BANKAS sugebėjo vis daugiau uždirbti iš kitas pajamas uždirbančios banko veiklos bei sugebėjo

geriau kontroliuoti savo patiriamas veiklos išlaidas. Įvertinus likvidumo ir kapitalo pakankamumo

rodiklius, gauta, kad AB ŠIAULIŲ BANKAS visu analizuojamu laikotarpiu 2009–2013 metais,

vykdė Lietuvos banko nustatytus normatyvus. Tai rodo, kad AB „Šiaulių bankas“ yra stabilus ir

jei prireiktų sugebėtų padengti turimus įsipareigojimus bei geri banko rezultatai sumažina kredito,

rinkos bei operacinę riziką, taip pat apsaugos indėlininkus ir investuotojus nuo galimų nuostolių.

Įvertinus veiklos efektyvumo rodiklius nustatyta, kad AB ŠIAULIŲ BANKAS analizuojamu

2009–2013 metų laikotarpiu dėl didėjančių komisinių išlaidų uždirbo mažiau bendrųjų pajamų

bei ne taip sėkmingai paskirsčius AB Šiaulių bankas veiklas, kaip tai darė 2009 metais, bankas

uždirbo mažiau nepalūkaninių pajamų. Įvertinus finansinio sverto rodiklius nustatyta, kad 2013

metais prisijungęs AB „Ūkio bankas“ prie AB Šiaulių bankas nežymiai padidino banko veiklos

finansavimo ir kapitalo riziką. Taip nutiko dėl to, kad AB Šiaulių bankas prisiėmė daugiau

įsipareigojimų, nei turėjo ankščiau.

4. Parengtas investicinis projektas atsiperka visiškai per 4,180 metus. Tai parodo, kad ne tik būtų

padengtos pradinės investicijos, bet AB Šiaulių bankas dėl efektyvaus investicinio projekto per 5

metus uždirbtų papildomų pajamų. Kadangi NPV > 0, projektą tikslinga įgyvendinti. Taip pat

projektą galima priimti, kadangi IRR ir MIRR yra ženkliai didesni už investicinio projekto

kapitalo kaštų kainą, kuri buvo – 4,268 proc. Gauta, kad esant infliacijai 11,73 proc., o kapitalo

17

kainai esant 6 proc. mažesnei investicinis projektas dar atsipirktų. Apskaičiavus gauta, kad PI>1,

tai reiškia, kad investicijos rentabilios ir būtų pelningos. Vertinant NPV jautrumą, galima teigti,

kad jautriausiai jis reaguoja su mokėjimo kortelių kainos pokyčiu. Mokėjimo kortelių pardavimo

kiekio ir kintamų išlaidų pokyčiai tiek neįtakoja investicinio projekto NPV kaip mokėjimo

korteles kainos pokytis. Atlikus lūžio taško analizę "išmaniųjų" debetinių ir kreditinių mokėjimo

kortelių nustatyta, kad įgyvendinus projektą, realus gamybos planas turėtų ženkliai viršyti

nenuostolingumo tašką ir pagal šį rodiklį projektas yra priimtinas. Įvertinus visus rezultatus, kurie

buvo gauti, vertinant ekonominį efektyvumą iš pasiriktų metodų, galima teigti, kad naujo

produkto investicinis projektas – „išmaniųjų“ mokėjimo kortelių įdiegimui yra priimtinas.

Kadangi investavus į šį projektą AB Šiaulių bankas po penkerių metų iš jo turėtų uždirbti apie 1,2

mln. lt., taip pat turėtų padidėti mokėjimo kortelių apyvarta apie 132 mln. lt.

REKOMENDACIJOS

Įgyvendinti planuojamą investicinį projektą, kadangi investuotos lėšos atsipirktų per ketverių metų

laikotarpį, išaugtų AB Šiaulių bankas gaunama apyvarta iš mokėjimo kortelių, padidėtų gaunamas pelnas,

o rizika patirti nesėkmes – minimali. Taip pat rekomenduojama kiekvienais metais atlikti įmonės

finansinės būklės analizę, vykdyti investicinio projekto įgyvendinimo kontrolę, kad būtų išvengiama

galimos rizikos. LITERATŪRA

1. Ališauskas, K. ir Kazlauskienė, Ž. (2005). Investicinių projektų rengimas, valdymas ir vertinimas. Šiauliai: VšĮ

ŠU leidykla.

2. Antwis,S., Boadi, K. E. and Lartey, C. V. (2013). The relationship between net interest margin and return on

assets of listed banks. Research journal oj finance and accounting. Vol 14, No 16.

3. Bagdzevičienė, R., Norvaišienė, R. (2000). Investicinių projektų rizikos vertinimo metodai. Kaunas:

Technologija.

4. Bagdžiūnienė, V. (2006). Įmonių veiklos planavimas ir analizė. Vilnius: Conto litera.

5. Buškevičius, E., Kanapickienė, R. ir Patašius, M. (2010). Finansinių rezultatų analizė. Kaunas: Technologija.

6. Buškevičiūtė, E., Kaupeckienė, R. ir Patašius, M. (2010). Finansų rezultatų analizė. Kaunas: Technologija.

7. Buškevičiūtė, E., Mačerinskienė (2008). Finansų analizė. Kaunas: Technologija

8. Cibulskienė, D. ir Butkus, M. (2007). Investicijų ekonomika: realios investicijos. Šiauliai: VšĮ ŠU leidykla.

9. Dzikevičius, A., Mickevič, E. ir Ževžikova, O. (2008). Stochastinis verslo vertinimo modelis. Verslas: Teorija ir

praktika (9 (3): 229 - 237).

10. Finmin. (2009). Apskaita ir atskaitomybė. Žiūrėta 2014, balandžio 26 per internetą:

< http://www.finmin.lt/c/portal/layout?p_l_id=PUB.1.56 >

11. Investopedia. (2010). Financial ratios turtorial. Žiūrėta 2014, balandžio 23 per internetą:

< http://www.investopedia.com/university/ratios/>

12. Islahuzzaman. A. (2013). The correlations between banking ratio (BR), return on assets (ROA), capital

adequacy ratio (CAR) with going concern in audit opinion. International conferenc on mangment, economics

and finance.

13. Juozaitienė, L. (2007). Įmonės finansai: analizė ir valdymas. Šiauliai: ŠU leidykla.

14. Kanapackienė, R. (2007). Įmonės vidaus kontrolė. Žiūrėta 2014, balandžio 26 per internetą:

<http://www.mzinios.lt/lt/2007-06-03/straipsniai/apskaita/imones_vidaus_kontrole.html>

15. Kanceryvičius, G. (2009). Finansai ir investicijos, III atnaujintas leidimas. Kaunas: Smaltijos leidykla.

16. Katkauskis, P. (2010). Finansinių skaičiavimų pagrindai. Vilnius: VU leidykla.

17. Kumar Soni, A. and Singh Saluja, H. (2013). Financial ratio analysis of dcc bank limited rajnandgaon a case

study. International Journal of Accounting and Financial Management Research (IJAFMR) ISSN 2249-6882

Vol. 3, Issue 18. Kumbirai, M. and Webb, R. (2010). A finacial ratio analysis of commercial bank performance in South Afrika.

Journal African Review of Economics and Finance, Vol .2, No .1.

19. Lakis, V. (2008). Finansinių ataskaitų klastojimas rinkos ekonomikos ir globalizacijos procesų palydovas.

Ekonomika ISSN 1394 – 1258; 82.

20. Lietuvos bankas. Bankų veiklos apžvalga. (2013). Žiūrėta 2014, balandžio 23 per internetą:

< https://www.lb.lt/metu_ataskaita_2013 >

21. Lietuvos bankas. Bankų veiklos riziką ribojantys normatyvai ir reikalavimai. Žiūrėta 2014, balandžio 28 per

internetą: <https://www.lb.lt/banku_veiklos_rizika_ribojantys_normatyvai_ir_reikalavimai >

22. Lietuvos bankas. Palūkanos. Žiūrėta 2014, gegužės 11 per internetą:

<http://www.lbank.lt/stat_pub/statbrowser.aspx?group=7281&lang=lt>

23. Lietuvos bankų asociacija. Kortelių statistikas 2013 m. Žiūrėta 2014, gegužės 11 per internetą:

<http://lba.lt/go.php/lit/Statistika/133 >

18

24. Lietuvos respublikos seimas. LR Bankų įstatymas. Žiūrėta 2014, balandžio 28 per internetą: <>

25. Mackevičius, J. (2002). Apskaitos ir finansų aktualijos. Vilnius: Lietuvos žemės ukio universitetas.

26. Mackevičius, J. (2006). Finansinių santykių rodiklių skaičiavimas ir grupavimas. Ekonomika, ISSN 1392 –

1258, 75.

27. NASDAQ OMX Vilnius.(2010). Įmonių finansinė analizė. Žiūrėta 2013, gegužės 26 per

internetą:<http://www.nasdaqomxbaltic.com/files/vilnius/leidiniai/Rodikliu_skaiciavimo_metodika-final.pdf >

28. Norvaišienė, R. (2005). Įmonės investicijų valdymas. Kaunas: Technologija.

29. Pabedinskaitė, A. (2005). Koreliacinė regresinė analizė. Prognozavimas. Vilnius: Technika.

30. Poškaitė, D., Mačkevičius, J. ir Vilis, L. (2011). Finansinė analizė. Vilnius: MRU leidykla.

31. Šiaulių banko finansinės ataskaitos. Žiūrėta 2014, vasario 25 per internetą: <http://www.sb.lt/lt/apie-

banka/finansine-informacija/finansines-ataskaitos%2C-rodikliai-ir-prospektai/ >

32. Tomaševič, V. (2010). Investicinių projektų efektyvumo vertinimas grynosios dabartinės vertės metodu.

Verslas: Teorija ir praktika (11 (4): 362-369).

33. Tomaševič, V. (2010). Investicinių projektų ekonominio efektyvumo analizė ir vertinimas. Disertacija.VGTU

34. Vaškelaitis, V. (2003). Pinigai: komerciniai bankai ir jų rizikos valdymas. Vilnius: Lietuvos mokslų redakcija.

JSC „ŠIAULIŲ BANKAS“ FINANCIAL RATIOS PROJECT INVESTMENT ANALYSIS AND

ECONOMIC ASSESSMENT

Summary. The article examines the relative performance of financial analysis and theoretical aspects of the

investment project, provided conducted 2009 - 2013 m. AB, as the bank ratio analysis. After the literature review,

the empirical part presents JSC “Šiaulių Bankas” financial ratios and analysis offered in Siauliai AB Bank smart

"debit and credit cards for payment after the introduction of the new product investment project efficiency and

economic evaluation ..

Keywords: bank financial ratios, investment and economic efficiency of the project evaluation.

19

DARBO STRESO PRIEŽAŠČIŲ IDENTIFIKAVIMAS KAUNO „ŽALGIRIO“ IR

VILNIAUS „SIEMENS“ ARENŲ DARBUOTOJŲ NUOMONĖS LYGINAMOSIOS

ANALIZĖS KONTEKSTE

Karolina Baranauskienė

Mokslinis vadovas doc. dr. Renata Veršinskienė

Anotacija. Europos saugos ir sveikatos darbe agentūros duomenimis, stresas yra antras iš veiksnių, susijusių

su sveikatos problemomis darbe iš dažniausiai pranešamų, veikiantis 28 proc. darbuotojų. Per 50 proc. darbuotojų

dirba greitu tempu ar per įtemptai mažiausiai ketvirtį savo darbo laiko per dieną (Pajarskienė, Jankauskas, 1998),

stresas darbe sukelia daugiau nei ketvirtadalį visų su darbu susijusių sveikatos sutrikimų, dėl kurių netenkama

darbingumo dviem ar daugiau savaičių. Stresas darbe gali sukelti depresiją, nerimą, nervingumą, nuovargį ir širdies

ligas. Jis taip pat labai ženkliai įtakoja darbo našumą, kūrybingumą ir konkurencingumą. Nepriklausomai nuo

įmonės dydžio stresas darbe gali paveikti bet kurį įmonės skyriaus darbuotoją (Europos komisija, 2001), todėl

svarbu tinkamai identifikuoti darbo streso priežastis organizacijose ir tinkamai elgtis prevenciškai.

Pagrindinės sąvokos: stresas, darbo stresas.

ĮVADAS

Straipsnio aktualumas. Pastaruoju metu mūsų gyvenime netrūksta stresinių situacijų. Daugelis

stresų ir įtampos rodiklių nuolat daugėja ir vis gausėja streso sukeltų susirgimų. Stresas reiškia įtampą,

vidinį spaudimą, pasireiškiančiais įvairiais fiziologiniais pokyčiais. Streso paveikti žmonės būna lengviau

pažeidžiami, kasdieniai sunkumai mažina jų darbingumą bei darbo kokybę. Ištiktas streso žmogus gali

tapti išsiblaškęs, vengti įtampos ar didesnio krūvio. Verta žinoti, kad stresas, tai žmogaus organizmo

reakcija ir, kad ją galima bent iš dalie valdyti (Kasiulis, Barvydienė, 2001).

Straipsnio problema. Daugelyje įmonių kasdien susiduriama su įvairiomis problemomis ir

užduotimis, kurios vienaip ar kitaip veikia žmones. Jei nuolat kylantys, su darbu susiję klausimai tampa

sunkiai arba visiškai neišsprendžiami, atsiranda stresinė būsena, kurios pasėkoje blogėja darbo rezultatai

ir atmosfera kompanijoje, todėl straipsnio kontekstas ir yra susijęs su darbo streso priežasčių

identifikavimu ir prevencija.

Straipsnio tikslas – aptarti Kauno „Žalgirio“ ir „Siemens“ arenų darbuotojų darbo streso priežastis

lyginamosios analizės kontekste.

Uždaviniai:

1. Aptarti streso sampratą, stresorius, streso požymius, darbinio streso esmę bei darbo streso

pasekmes ir prevencijos priemones.

2. Aptarti kiekybinio tyrimo, anketinės apklausos, rezultatus lyginamosios analizės kontekste,

pateikiant išvadas ir pasiūlymus.

Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė darbo streso tematika, kiekybinis tyrimas, anketinė

apklausa.

DARBO STRESO TEORINĖ ANALIZĖ

Streso sąvokos apibrėžimas. Stresą sukeliantys veiksniai – stresoriai ir streso požymiai.

Darbo streso esmė

H. Selye stresą apibūdino kaip nespecifinę organizmo reakciją į bet kokius jam keliamus

reikalavimus. (Kasiulis, Barvydienė, 2001). Dabar streso sąvoka, priešingai H. Selye teorijai, yra

išsiplėtusi: ji reiškia ir būseną, ir reakciją, ir išorines sąlygas.

Stresas (angl. stress) – žmogaus būsena, kylanti dėl įvairių ekstremalių poveikių, t.y. stresorių

(Psichologijos žodynas, 1993). Stresas – subjektyviai žmogaus suvokiamas neatitikimas tarp aplinkos

reikalavimų ir žmogaus galimybių atitikti tuos reikalavimus (Legkauskas, 2001). Stresas – (angl. stress –

įtampa), įtampos būsena – visuma apsauginių fiziologinių reakcijų, atsirandančių žmogaus arba gyvūno

organizme kaip atsakas į nepalankių veiksnių poveikį (Tarptautinių žodžių žodynas, 1999, p. 447). Stresu

mes vadiname įvairiausius jausmus: nerimą, kaltę, baimę, pyktį, išgąstį, susierzinimą, gėdą ir panašiai.

Tuo tarpu stresas gali būti ne tik neigiamas, bet ir labai teigiamas (Psichikos sveikatos prielaidos, 2002,

p.51). Stresas – tai tam tikrų įvykių, kuriuos mes laikome grėsmingais, sunkiais, vadinamais stresoriais,

suvokimas ir reagavimas į juos (Medicinos enciklopedija, II t., 1994). Stresas – būsena, atsirandanti esant

didelei psichinei įtampai, dideliems psichiniams krūviams, pavojaus akimirkomis, sunkiais ir atsakingais

20

momentais dėl įvairių ekstremalių poveikių (Psichologijos žodynas, 1993). Stresas – anglų k. žodis,

reiškiantis padidintą įtampą. Šis terminas kiek skirtingai suprantamas kasdieniniame gyvenime,

biologijoje, medicinoje ir psichologijoje. Svarbu, kad stresas – vidinė būsena, pasižyminti tuo, kad visada

sukelia padidintus reikalavimus adaptaciniams organizmo sugebėjimams ir jį aktyvuoja (pvz.: tuo, kad

sustiprina organizmo hormonų – kortikosteroidų, katecholaminų ir kt. gamybą) (Bandzevičienė, 1994).

Stresoriais galime vadinti beveik visus pokyčius mūsų gyvenime, nes atsiranda poreikis susidoroti su

nauja situacija. Stresas gali turėti ir teigiamą ir neigiamą poveikį mūsų gyvenime.

J. Pikūnas, A. Palujanskienė (2005) stresą sukeliančius veiksnius skirsto į išorinius stresorius ir

vidinius stresorius. Išoriniai, kurie įtakoja mus supančią aplinką. Tai politinė – ekonominė situacija.

Gyventojai dažniausiai sąmoningai ar nesąmoningai kreipia į ją dėmesį, reiškia susirūpinimą. Didėja

šeimų problemos. Vienas asmuo, turintis emocinių, psichinių ar kitokių sutrikimų, ima veikti normalų

savo šeimos funkcionavimą. Tai sukelia grandininę reakciją – sutrikdo ne tik vienos šeimos narių

jausmus, bet ir daro įtaką aplinkai, mokyklai, darbovietei ir net visuomenei. Taip pat mums daro įtaka ir

aplinka. Būtinybė apmokėti sąskaitas, kamščiai gatvėse, sezoninės ligos, triukšmas, kaimynų ginčai ir t.t.

Vidiniai stresoriai – tai nervų sistemos ypatumai, atsiskleidžiantys per reakcijų, tame tarpe ir psichinių,

greitį, per dirginimo ir slopinimo reiškinius, galų gale per tam tikrą elgesio būdą, kuris pats savaime

sukelia psichinę įtampą, adekvačiai didina susidariusios situacijos įveikimui reikalingą įtampą iki

nenormalios (Pikūnas, Palujanskienė, 2005). Vidiniai stresoriai yra tam tikras mūsų nusiteikimas. Vis

didėjantis gyvenimo tempas, besikeičiančios darbo sąlygos ir augantys kompetencijų reikalavimai verčia

žmogų nuolatos suktis darbų verpete. Nepriklausomai nuo įmonės dydžio, dėl per didelio darbo tempo

vienas iš trijų darbuotojų gali patirti stresą darbe. Galima teigti, kad stresas yra kasdieninio gyvenimo

sudedamoji dalis. Trumpas, pozityvus stresas darbe padeda susikoncentruoti ties atliekama veikla,

motyvuoja kovoti su iššūkiais, tačiau darbuotojas susidūręs su tokiomis aplinkybėmis, kurias nėra tikras

ar sugebės įveikti, patiria stresą. Stresas darbe yra emocinė būsena (ar nuotaika), kurios priežastis –

prieštaravimas tarp darbe keliamų reikalavimų ir asmens sugebėjimo atlikti juos, arba – subjektyvus

reiškinys, asmens suvokimas, jog nesugebės atitikti darbinės situacijos keliamiems reikalavimams

(Andrikienė, 1992). Pernelyg didelis darbo krūvis, ribotas užduočių atlikimo laikas, nesutarimai su

bendradarbiais, reiklus ir nejautrus viršininkas – veiksniai, lemiantys patiriamo streso darbe lygį. Stresas

darbe patiriamas, kai darbo užduotys viršija darbuotojo gebėjimą jas įvykdyti (arba kontroliuoti) (Europos

saugos ir sveikatos darbe agentūra, 2000). Bet kurioje organizacijoje streso priežastimi gali būti

neatitikimas to, kas reikalaujama iš darbuotojo ir to, ką tas darbuotojas gali padaryti konkrečioje

situacijoje, žinodamas savo sugebėjimus, galimybes ir patirtį. N. Chmiel (2005) teigimu darbinio streso,

stresinius stimulus galima skirstyti į keturias kategorijas: darbo turinio, darbo sąlygų, įdarbinimo sąlygų ir

socialinių santykių darbe.

Darbo streso pasekmės ir prevencijos priemonės

Anot M. Furst (1998), streso pasekmės pasireiškia trimis lygiais:

1) fiziologinės reakcijos į stresą: pulso dažnis, hormonų išsiskyrimas (iškart įvykstančios

reakcijos) ir ilgalaikiai psichosomatiniai bei somatiniai sutrikimai (širdis ir kt.);

2) psichologinės reakcijos į stresą: pyktis, nesaugumas, ilgalaikis prislėgtumas ir dirglumas;

3) rezultatų lygmuo: pasikeičia atliekamos veiklos kokybė ir greitis.

Darbo reikalavimų valdymo momentinės ir ilgalaikės pasekmės susijusios su laiku ir rezultatais.

Momentines darbo krūvio pasekmes (angl. acute effects) galima įsivaizduoti kaip tiesioginį poveikį darbo

rezultatams (nevykęs užduočių ir darbo planavimas gali sukelti klaidas ar sudaryti situacijas, skatinančias

nekreipti dėmesio į papildomas užduotis). Ilgalaikės darbo krūvio pasekmės (angl. chronic effects)

reiškiasi per ilgesnį laiką. Su šiais poveikiais susiję rezultatai atsiliepia žmogaus gerovei bei sveikatai, o

tai savo ruožtu gali daryti netiesioginę įtaką darbo rezultatams (Furst, 1998). Momentinės pasekmės – tai

dvigubų ar daugialypių užduočių dalinis sutapimas. Tokiose situacijose darbo krūvis gali kelti problemų,

ypač kai reikalavimai kinta ir yra nereguliarūs. Ilgalaikės pasekmės – darbo, kurio metu žmogaus

fiziologinė ir emocinė būsena veikiama ilgesnį laiką, padariniai. Jie susiję su platesniais darbiniais ir

organizaciniais reikalavimais (pvz., žmonės gali jaustis vis labiau pavargę dėl nepertraukiamo darbo

reikalavimų, kuriuos reikia efektyviai valdyti, todėl per ilgesnį laiką įgūdžiai gali išsekti)

A. Bagdonas (2004) pateikia K. Hurrelman mintis, kad stresas ir baimė sukelia depresiją,

atsiranda kaltės jausmas, miego sutrikimai, kas iššaukia dažną medikamentų vartojimą, pereinantį į

alkoholizmą. J. Kasiulis V. Barvydienė (2001) atkreipia dėmesį į, jų nuomonę, svarbiausius streso

įveikimo būdus:

21

Gyvenimo pozicija arba kognityvinis perorientavimas. Yra situacijų, kurių neįmanoma pakeisti.

Kai kurias problemas tikrai sunku išspręsti. Tada dera keisti požiūrį į situaciją (kognityvinis

perorientavimas). Lengviau susidorojantys su stresais asmenys geba atidėti problemas iki to

momento, kada pajėgs jas išspręsti; susidorojantys su stresais asmenys specialiai atsipalaiduoja,

kad kūnas ir protas pailsėtų nuo fizinių bei psichinių krūvių; tokie žmonės valdo stresinių

situacijų plėtotę, realiai planuodami ir įsikišdami į jas taip, kad stresai jų nesugniuždytų; jie

pasirengę susidurti su sunkumais; žino savo galimybes ir neleidžia sau persitempti; nepasineria į

depresiją, nesilaiko labai griežtų planų; aktyviai riboja įsitraukimo į darbo lygį.

Racionalus jėgų paskirstymas. Gebėjimas veikti pasitikinčiai, užtikrintai, energingai, išradingai

reikalauja emocinio brandumo. Tai mokėjimas pasitikti sudėtingas, kritines situacijas,

rezultatyviai su jomis susidoroti, nesijaudinti dėl savo veiksmų, žinoti, kaip visa tai kitą kartą

pagerinti. Išmokti efektyviai panaudoti ir gausinti savo jėgas yra sudėtinga. Galimi tokie

metodai kaip: asmenybės analizė, jausmų atvirumas, glaudžių asmeninių ryšiu ir kontaktavimo

su aplinkiniais siekimas, iššūkių ieškojimas, nesėkmių sutikimas ir mokymasis iš jų ir individo

vertės įvertinimas.

Racionalus laiko naudojimas. Kaip suskirstyti savo laiką? Skrupulingai, taupiai naudoti savo

darbo ir viso gyvenimo laiką. Nuolat klausti savęs: Ar man reikia tai daryti? Ar aš noriu tai

daryti? Kokie gali būti potencialūs rezultatai? Kaip man paprasčiausiai tai padaryti? Ar galiu

pasitelkti papildomų resursų? Ar galiu tuo pačiu metu dirbti kelis darbus?

Sudvejinimas. Idėja: „O gal galiu vienu metu dirbti dar ir ką nors kita?“ Sudvejinimas – kelių

darbų darymas tuo pačių metu: skaitymas kelionėje, laukiant transporto, pokalbiai valgant ir kt.

(Kasiulis, Barvydienė, 2001).

Anot A. Jakubausko (2002), streso valdymas darbe apima ir prevenciją, ir jo mažinimą ar

pašalinimą. Galima išskirti kelias technikas, kurių pagalba bus įmanoma palengvinti streso poveikį

organizacijoje. Organizacinės technikos: organizacijos pinigus praranda ne tik per pervargusius ir

sergančius darbuotojus, bet ir per teismus. Todėl svarbu ne tik streso požymių gydimas individo

lygmeny, bet ir darbo sąlygų keitimas. Organizacinėms technikoms priskiriamos: emocinio klimato

kontrolė; socialinės paramos suteikimas; darbuotojo vaidmens naujas apibrėžimas; per didelio ir per

mažo darbo krūvio vengimas; stresą patyrusio darbuotojo palaikymas. Darbuotojų ir jų atstovų

dalyvavimas šiame procese yra svarbus, nes reikia klausti darbuotojų, kas jiems sukelia stresą, reikia

nustatyti kokios darbuotojų grupės yra veikiamos streso ir numatyti priemones, kuriomis galima jiems

padėti. Individualios technikos: kai kurios individualios technikos gali būti panaudotos organizacijos

mokymuose, kitos yra naudojamos individualiai. Individualioms technikoms priskiriama: relaksacijos

technika; bioatgalinis ryšys; elgesio modifikacija; ne tokio formalios individualios priemonės yra stipraus

socialinio tinklo susikūrimas už darbo ribų, ieškant daugiau interesų be darbo. Kiekvienas žmogus

pasirenka sau tinkamus būdus (Jakubauskas, 2002).

DARBO STRESO PRIEŽAŠČIŲ IDENTIFIKAVIMAS ŽALGIRIO IR SIEMENS ARENŲ

DARBUOTOJŲ NUOMONĖS LYGINAMOSIOS ANALIZĖS KONTEKSTE

Kiekybinio tyrimo duomenų lyginamoji analizė ir aptarimas

Informantams buvo taikoma neatsitiktinė atranka – apklausti tie asmenys, kurie dirba Vilniaus

„Siemens“ ir Kauno „Žalgirio“ arenose. Iš viso tyrime „Darbo streso priežasčių identifikavimas Kauno

„Žalgirio“ ir Vilniaus „Siemens“ arenų darbuotojų nuomonės lyginamosios analizės kontekste“ dalyvavo

47 informantai. 23 – iš Vilniaus „Siemens“ arenos ir 24 informantai iš Kauno „Žalgirio“ arenos. Vilniaus

„Siemens“ arenoje dirba 57 proc. moterų, 9 proc. vyrų ir 4 proc. apklaustųjų neatsakė į pateiktą klausimą.

Kauno „Žalgirio“ arenoje dirba 67 proc. moterų ir 33 proc. vyrų.

Tyrime dalyvavo 61 proc. „Siemens“ arenos darbuotojų, kurių amžius siekė nuo 32 iki 45 metų, 22

proc. 26 – 31 m., 13 proc. 46 – 55 m. ir 4 proc. informantų virš 55 metų amžiaus. Kauno „Žalgirio“

arenoje dirba net 45 proc. informantų kurių amžius nuo 32 iki 45 m., 38 proc. nuo 26 iki 31 m., ir 17

proc. darbuotojų amžius siekia nuo 45 iki 55 metų. Vilniaus „Siemens“ arenoje dirba net 78 proc.

darbuotojų turinčių aukštąjį išsilavinimą ir 22 proc. apklaustųjų turi aukštesnįjį išsilavinimą.

Kauno „Žalgirio“ arenoje dirba 75 proc. informantų turinčių aukštąjį išsilavinimą ir tik 25 proc.

darbuotojų turi aukštesnįjį išsilavinimą. Vilniaus „Siemens“ ir Kauno „Žalgirio“ arenoje daugiausiai dirba

darbuotojų turinčių aukštąjį išsilavinimą. 31 proc. Vilniaus „Siemens“ arenos darbuotojų organizacijoje

22

dirba nuo 4 iki 7 metų, po lygiai, 26 proc., pasiskirstė virš 7 ir nuo 1 iki 3 metų organizacijoje dirbančių

darbuotojų ir tik 17 proc. darbuotojų įmonėje dirba iki 1–erių metų.

Kauno „Žalgirio“ arenoje 45 proc. darbuotojų dirba nuo 4 iki 7 m., po 21 proc. virš 7 ir nuo 1 iki 3

metų ir tik 13 proc. darbuotojų dirba iki 1–erių metų. 44 proc. „Siemens“ arenos darbuotojų stresą

suvokia kaip tam tikrų įvykių kuriuos laikome grėsmingais, sunkiais, vadinamais stresoriais suvokimas ir

reagavimas į juos.

Po 17 proc. informantų stresą suvokia kaip žmogaus būseną kylančią dėl ekstremalių poveikių, bei

subjektyviai žmogaus suvokiamas neatitikimas tarp aplinkos reikalavimų ir žmogaus galimybių atitikti

tuos reikalavimus. 13 proc. apklaustųjų stresą supranta kaip vidinės įtampos būsena - fizinė ir psichinė

organizmo reakcija į slegiančias situacijas, keliančias grėsmę individo gerovei, sveikatai ar gyvybei, ir tik

9 proc. darbuotojų stresą suvokia kaip nespecifinę organizmo reakciją į bet kokius jam keliamus

reikalavimus. Kauno „Žalgirio“ arenos darbuotojai labai akivaizdžiai neišskiria konkretaus jiems

priimtino streso apibrėžimo, 28 proc. darbuotojų stresą supranta kaip subjektyviai žmogaus suvokiamą

neatitikimą tarp aplinkos reikalavimų ir žmogaus galimybių atitikti tuos reikalavimus. 25 proc.

informantų stresą supranta kaip tam tikrų įvykių, kuriuos laikome grėsmingais, sunkiais, vadinamais

stresoriais, suvokimas ir reagavimas į juos.

Po 17 proc. apklaustųjų stresą suvokia kaip nespecifinę organizmo reakciją į bet kokius jam

keliamus reikalavimus, bei vidinės įtampos būsena – fizinė ir psichinė organizmo reakcija į slegiančias

situacijas, keliančias grėsmę individo gerovei, sveikatai ar gyvybei, ir tik 13 proc. darbuotojų stresą

supranta kaip žmogaus būsena kylanti dėl įvairiausių ekstremalių poveikių. Vilniaus „Siemens“ arenos

darbuotojai vienareikšmiai pasisakė, jog patiria stresą darbe. Kauno „Žalgirio“ arenoje 92 proc.

darbuotojų patiria stresą ir tik 8 proc. – nepatiria. 12–ai Vilniaus „Siemens“ arenos darbuotojams kartais

stresą sukelia monotoniškas, rutininis darbas. 1–am informantui toks darbas stresą sukelia dažnai, ir 10-

čiai – niekada. Neaiškūs darbo tikslai 4–iems darbuotojams stresą sukelia dažnai, ir 9–iems informantams

šis reiškinys stresą sukelia kartais ir niekada.

Sudėtingas darbas 7–iems darbuotojams stresą sukelia kartais, 16–ai – niekada. 7–iems

informantams neįdomus darbas stresą sukelia kartais ir 16–ai – niekada ir žinoma kitos priežastys 19–ai

darbuotojų stresą sukelia kartais, ir 4–iems – niekada. 11–ai Kauno „Žalgirio“ arenos darbuotojams

kartais stresą sukelia monotoniškas, rutininis darbas. 3 informantams toks darbas stresą sukelia dažnai, ir

10–čiai – niekada. Neaiškūs darbo tikslai 3 darbuotojams stresą sukelia dažnai, 9–iems informantams šis

reiškinys stresą sukelia kartais ir net 12–ai darbuotojų niekada. Sudėtingas darbas 5–iems darbuotojams

stresą sukelia kartais ir 19–ai – niekada. 11–ai informantų neįdomus darbas stresą sukelia kartais, 13–ai –

niekada ir žinoma kitos priežastys 17–ai darbuotojų stresą sukelia kartais, ir 7–iems – niekada.

Vilniaus „Siemens“ ir Kauno „Žalgirio“ arenų darbuotojams neaiškūs darbo tikslai stresą sukelia

dažnai, nors ir nedaugeliui darbuotojų ir kitos priežastys jiems stresą sukelia tik kartais. 13–kai „Siemens“

arenos darbuotojų per didelis darbo krūvis stresą sukelia kartais, 5–iems darbuotojams dažnai ir 4–iems

informantams niekada. Netiksliai apibrėžtos pareigos 12–ai darbuotojų stresą sukelia kartais, 9–iems

niekada ir 2–iems darbuotojams netikslus pareigų apibrėžimas stresą sukelia dažnai. Per aukšti

reikalavimai darbo kokybei 9–iems darbuotojams stresą sukelia dažnai, 8–iems kartais ir 6–iems –

niekada. 5–iems informantams stresą darbe kartais sukelia fiziškai sunkus darbas, 9–iems darbuotojams

kartais stresą sukelia psichiškai sunkus darbas. Įtempti darbo atlikimo terminai 12–ai darbuotojų stresą

darbe sukelia dažnai, 9–iems kartais ir tik 2–iems darbuotojams niekada.

Dėl netenkinamo atlyginimo kartais stresuoja 10 darbuotojų, dėl menkų karjeros perspektyvų 11

informantų. Blogai planuojami darbai 2–iems informantams stresą sukelia dažnai, 12–ai kartais ir 11–ai

niekada. 2–iems informantams stresą darbe dažnai sukelia netikęs laiko valdymas ir 13–ai darbuotojų jis

stresą sukelia kartais. Net 14–ai darbuotojų kartais stresą sukelia blogos darbo sąlygos. Per mažai laiko

pertraukoms, poilsiui darbe 1–am darbuotojui stresą sukelia dažnai ir 15–kai darbuotojų niekada ir

žinoma kitos priežastys susijusios su darbo krūviu, atlyginimu, planavimu 16–kai darbuotojų stresą

sukelia kartais. 10–čiai „Žalgirio“ arenos darbuotojų per didelis darbo krūvis stresą sukelia dažnai, 8–

iems darbuotojams kartais ir 3–ims informantams nuolat.

Netiksliai apibrėžtos pareigos 10–čai darbuotojų stresą sukelia kartais, 12–ai niekada ir 1–am

darbuotojui nuolat bei dažnai. Per aukšti reikalavimai darbo kokybei 5–iems darbuotojams stresą sukelia

dažnai, 12–ai kartais, 6–iems – niekada ir 1–am nuolat. 2–iems informantams stresą darbe kartais sukelia

fiziškai sunkus darbas ir 6–iems darbuotojams kartais stresą sukelia psichiškai sunkus darbas. Įtempti

darbo atlikimo terminai 10–čai darbuotojų stresą darbe sukelia dažnai, 7–iems kartais ir 4–iems

darbuotojams nuolat.

23

Dėl netenkinamo atlyginimo kartais stresuoja 5 darbuotojai, dėl menkų karjeros perspektyvų 2

informantai. Blogai planuojami darbai 10–čai darbuotojų kartais sukelia stresą ir 14–ai niekada. 5–iems

informantams stresą darbe dažnai sukelia netikęs laiko valdymas ir 6–iems darbuotojams jis stresą sukelia

kartais. Net 10–čai darbuotojų kartais stresą sukelia blogos darbo sąlygos. Per mažai laiko pertraukoms,

poilsiui darbe 5–iems darbuotojams stresą sukelia kartais ir 19–kai darbuotojų niekada, ir žinoma kitos

priežastys susijusios su darbo krūviu, atlyginimu, planavimu 15–kai darbuotojų stresą sukelia kartais.

Vilniaus „Siemens“ arenos darbuotojams stresą darbe kartais sukelia konfliktiški santykiai

kolektyve net 11–ai darbuotojų, sekinantis (varginantis) bendravimas 12–ai informantų, nepasitikėjimas

kolegomis 4–iems darbuotojams. Kitos priežastys susijusios su socialiniais santykiais darbe 2–iems

informantam stresą sukelia dažnai ir 15–ai darbuotojų kartais.

Kauno „Žalgirio“ arenos darbuotojams kartais stresą darbe sukelia konfliktiški santykiai kolektyve

11–kai darbuotojų, nepasitikėjimas kolegomis 6–iems darbuotojams. Sekinantis (varginantis)

bendravimas 2–iems darbuotojams stresą sukelia dažnai ir 6–iems informantams kartais. Taipogi kitos

priežastys susijusios su socialiniais santykiais kolektyve 1–am darbuotojui stresą sukelia dažnai ir 7–iems

informantams kartais. 6–iems „Siemens“ arenos darbuotojams stresą darbe kartais sukelia bloga nuotaika

(dvasinė būsena), 2–iems informantams darbo motyvacijos praradimas ir 6–iems darbuotojams konfliktai

šeimoje dėl darbo sukelia stresą darbe. Poilsio po darbo stoka 3–ims darbuotojams stresą darbe sukelia

dažnai, 9–iems kartais. Miego trūkumas 3–ims darbuotojams dažnai sukelia strerą ir 10–čiai informantų

kartais. Neramumai dėl darbo ateityje 2–iems darbuotojams stresą sukelia dažnai ir 12–kai darbuotojų

kartais, ir žinoma kitos priežastys 1–am darbuotojui stresą sukelia dažnai, o 14–ai darbuotojų kartais.

Kartais Kauno „Žalgirio“ arenos darbuotojams stresą sukelia bloga nuotaika (dvasinė būsena) 4–

iems darbuotojams, darbo motyvacijos praradimas 1–am informantui, konfliktai šeimoje kylantys dėl

darbo 6–iems darbuotojams ir kitos priežastys 15–ai darbuotojų. Neramumai dėl darbo ateityje 4–iems

darbuotojams dažnai sukelia stresą ir 7–iems informantams kartais. Miego trūkumas 1–am darbuotojui

nuolat sukelia stresą, 3–ims dažnai ir tik 2–iems kartais. Poilsio po darbo stoka 10–čiai darbuotojų kartais

sukelia stresą darbe, 2–iems dažnai ir tik1–am darbuotojui nuolatos. 4 proc. Vilniaus „Siemens“ arenos

darbuotojų stresą darbe patiria nuolat, 30 proc. informantų stresą patiria dažnai ir 66 proc. apklaustųjų

stresą darbe patiria tik kartais. 29 proc. Kauno Žalgirio“ arenos darbuotojų stresą darbe patiria dažnai, 63

proc. – kartais ir 8 proc. darbuotojų į pateiktą klausimą neatsakė. Abiejuose organizacijose daugiausia

darbuotojų stresą darbe patiria kartais ir tik maža dalis darbuotojų stresą patiria dažnai.

Net 66 proc. „Siemens“ arenos darbuotojų imasi iniciatyvos, kad sumažintų patiriamą stresą, 30

proc. – nesiima ir 4 proc. apklaustųjų nepateikė atsakymo. Kauno „Žalgirio“ arenoje 71 proc. informantų

taip pat imasi iniciatyvos, kad sumažintų patiriamą stresą ir 29 proc. darbuotojų nesiima jokių veiksmų

stresui mažinti. Dauguma darbuotojų abiejuose organizacijose imasi iniciatyvos patiriamam stresui

mažinti.

Siekiant suvaldyti stresą darbe Vilniaus „Siemens“ arenos darbuotojai imasi individualios

iniciatyvos. Dažniausiai net 13–ka darbuotojų stengiasi nedirbti po darbo, 12–ka darbuotojų laisvalaikiu

daugiau bendrauja su šeima ir draugais ir 11–ka darbuotojų stengiasi daugiau pailsėti namie. Kartais net

15–ka darbuotojų į stresą nekreipia dėmesio ir dirba toliau, 13–ka darbuotojų streso metu suvartoja

daugiau maisto, kad padėtų nusiraminti ir 19–ka darbuotojų užsiima kita veikla.

Kauno „Žalgirio“ arenos darbuotojai siekdami suvaldyti patiriamą stresą dažnai laisvalaikiu

bendrauja su šeima ir draugais, net 15–ka darbuotojų, 12–ka informantų stengiasi daugiau pailsėti namie

ir 16–ka darbuotojų kartais užsiima kita veikla. 96 proc. Vilniaus „Siemens“ arenos darbuotojų atsakė,

kad jų vadovas domisi streso priežastimis įmonėje ir 4 proc. darbuotojų pasisakė, kad nesidomi. Net 92

proc. Kauno „Žalgirio“ arenos darbuotojų teigė, kad įmonės vadovas domisi streso priežastimis įmonėje ir

8 proc. teigė, kad nesidomi. Vilniaus „Siemens“ arenoje, apie patiriama darbuotojų stresą įmonės vadovas

sužino iš pačių darbuotojų, nes 9 proc. patys pasisako vadovui apie darbo vietoje patiriamą stresą, 30

proc. darbuotojų teigia, kad jų patiriamas stresas būna akivaizdžiai matomas ir 61 proc. darbuotojų

pasisakė, kad vadovas apie patiriama jų stresą sužino iš kitų priežasčių.

Panašiai pasiskirstė ir Kauno „Žalgirio“ arenos darbuotojų atsakymai. 17 proc. darbuotojų patys

pasisako vadovui apie patiriamą stresą, 29 proc. darbuotojų patiriamas stresas būna akivaizdžiai matomas

ir 54 proc. darbuotojų teigia kad įmonės vadovas apie darbuotojų patiriama stresą darbe sužino iš kitų

priežasčių. 91 proc. Vilniaus „Siemens“ arenos darbuotojas teigia, kad įmonės vadovas taiko prevencines

priemones stresui darbe mažinti ir tik 9 proc. darbuotojų pasakė, kad netaiko jokių prevencinių priemonių.

Panašiai darbuotojų atsakymai pasiskirstė ir Kauno „Žalgirio“ arenoje, 92 proc. darbuotojų teigia, kad

vadovas taiko prevencines priemones stresui mažinti ir 8 proc. – kad netaiko. 40 proc. „Siemens“ arenos

darbuotojų teigia, kad vadovas stengiasi sukurti draugišką ir saugią darbo aplinką, 30 proc. informantų

24

pasisakė, kad vadovas taiko kitas prevencines priemones stresui darbe mažinti, 26 proc. darbuotojų teigia,

kad vadovas organizuoja seminarus streso tema ir tik 4 proc. darbuotojų teigia, kad vadovas pateikia

informaciją apie streso mažinimo būdus.

29 proc. Kauno „Žalgirio“ darbuotojų teigia, kad įmonės vadovas norėdamas sumažinti darbuotojų

patiriamą stresą darbe organizuoja seminarus streso tema, stengiasi sukurti draugišką ir saugią darbo

aplinką ir naudoja kitas prevencines priemones ir tik 13 proc. darbuotojų teigia, kad vadovas pateikia

informaciją apie streso mažinimo būdus. 9–iems darbuotojams labai svarbu, kad vadovas stengtųsi

sukurti draugišką ir saugią darbo aplinką, po to sektų seminarų organizavimas streso tema (9 darbuotojai),

pateikia informaciją apie streso mažinimo būdus (8 darbuotojai), kviečia psichologą, kuris konsultuotu

darbuotojus iškilus stresinėms situacijoms (11 darbuotojų), mažiausiai darbuotojams svarbu, kad įmonės

vadovas organizuotų išvykas, keliones, kad darbuotojai galėtų atsipalaiduoti nuo stresinių situacijų

(14 darbuotojų). 12–ai darbuotojų labai svarbu, kad vadovas stengtųsi sukurti draugišką ir saugią darbo

aplinką, po to sektų seminarų organizavimas streso tema (12 darbuotojų), pateikia informaciją apie streso

mažinimo būdus (7 darbuotojai), kviečia psichologą, kuris konsultuotu darbuotojus iškilus stresinėms

situacijoms (11 darbuotojų), mažiausiai darbuotojams svarbu, kad įmonės vadovas organizuotų išvykas,

keliones, kad darbuotojai galėtų atsipalaiduoti nuo stresinių situacijų (16 darbuotojų). Vilniaus „Siemens“

arenos darbuotojams ir Kauno „Žalgirio“ arenos darbuotojams yra svarbiausia, kad įmonėse būtų

draugiška ir saugi darbo aplinka, kad darbuotojams nekeltų papildomo streso.

IŠVADOS

1. Stresas tai proceso eiga, kurioje mes įvertiname ir reaguojame į tam tikrus grėsmę ar iššūkius

keliančius įvykius, vadinamuosius stresorius. Stresoriaus poveikis gali būti teigiamas, kai jis mus

motyvuoja įveikti sunkumus. Tačiau daug dažniau stresoriai kelia grėsmę mums: mūsų giliems

įsitikinimams, mūsų visuomeniniai padėčiai bei saugumui darbe, mūsų artimųjų sveikatai ir

gerovei. Stresoriai – stresą sukeliantys veiksniai, kurie gali turėti ir teigiamą, ir neigiamą poveikį

mūsų gyvenime. Teigiamai stresas gali veikti individo ar grupės žmonių gyvenimą, o neigiamai –

gali sukelti įvairias ligas. Dar stresoriai yra skirstomi į išorinius ir vidinius. Išoriniai – įtakoja mus

supančią aplinką, o vidiniai – pasireiškia per tam tikrą elgesio būdą, kuris savaime sukelia

psichinę įtampą. Kiekvienam žmogui streso požymiai būna skirtingi ir pasireiškia skirtingai.

Dažnai mes streso požymius supainiojame su tam tikros ligos pasireiškiančiais simptomais (pvz.;

jei dažnai skauda galvą, mes dažniausiai pagalvojame, kad prasidėjo migrena, nors galvą skauda

tik dėl stresinių priežasčių). Tačiau ilgai užtrukęs stresas gali sukelti net rimtų sveikatos

problemų.

2. Stresas darbe yra emocinė būsena (ar nuotaika), kurios priežastis – prieštaravimas tarp darbe

keliamų reikalavimų ir asmens sugebėjimo atlikti juos, arba – subjektyvus reiškinys, asmens

suvokimas, jog nesugebės atitikti darbinės situacijos keliamiems reikalavimams. Bet kokioje

organizacijoje streso priežastimi gali būti neatitikimas to, kas reikalaujama iš darbuotojo ir to, ką

tas darbuotojas gali padaryti konkrečioje situacijoje, žinodamas savo sugebėjimus, galimybes ir

patirtį. Galimos streso pasekmės darbe yra: pravaikštos, vėlavimai, kadrų kaita, dažni klientų

skundai, nepakankama koncentracija, bloga darbo kokybė ir kt., kurios gali pasibaigti darbo

praradimu. Valdyti stresą vadinasi stoti akistaton su problema arba išvengti jos ir imtis priemonių,

kad ji vėl neiškiltų. Deja, streso išvengti neįmanoma. Todėl, kad žmogus visada yra didesnėje ar

mažesnėje parengties būsenoje t.y. civilizacinėje įtampoje. Pirmiau nei valdyti kitus, būtina

išmokti valdytis pačiam, bent jau tam, kad nežlugtumėm. Geri tarpusavio santykiai padeda įveikti

darbe patiriamą įtampą. Neigiamomis emocijomis, sunkiais išgyvenimais dalinamasi tik

draugiškoje ir saugioje aplinkoje. Galimybė kontroliuoti situaciją mažina įtampą darbo vietoje.

Pasitikintys savimi darbuotojai ne taip neigiamai reaguoja į įtampą darbe. Jie lengviau prisitaiko

prie padidėjusio darbo krūvio, ilgesnio darbo laiko. Kartais gali atrodyti, kad vienintelis būdas

padėsiantis įveikti stresą – jo išvengti. 3. Išanalizavus darbo streso šaltinių įvertinimą, susijusius

su darbo krūviu, paaiškėjo, kad Vilniaus „Siemens“ arenų darbuotojams dažniausiai stresą sukelia

įtempti darbo atlikimo terminai ir per aukšti reikalavimai darbo kokybei. Kauno „Žalgirio“ arenos

darbuotojams stresą dažniausiai sukelia per didelis darbo krūvis ir įtempti darbo atlikimo

terminai. Išanalizavus socialinių santykių darbe veiksnius paaiškėjo, kad „Siemens“ arenos

darbuotojams kartais stresą sukelia sekinantis (varginantis) bendravimas ir kitos priežastys.

Kauno „Žalgirio“ arenos darbuotojams stresą kartais sukelia konfliktiški santykiai kolektyve.

Išanalizavus asmeninių priežasčių veiksnius išaiškėjo, kad Vilniaus „Siemens“ arenos

25

darbuotojams stresą darbe kartais sukelia neramumai dėl darbo ateityje, o Kauno „Žalgirio“

arenos darbuotojams – poilsio po darbo stoka. Įmonės darbuotojai siekdami sumažinti patiriamą

stresą naudoja individualias streso valdymo priemones. „Siemens“ arenos darbuotojai dažniausiai

stengiasi nedirbti po darbo, pailsėti namie ir daugiau bendrauti su šeima. Kauno „Žalgirio“ arenos

darbuotojai dažniausiai stengiasi laisvalaikiu daugiau bendrauti su šeima ir pailsėti namuose.

Atlikus tyrimą paaiškėjo kad įmonių darbuotojų labiausiai norėtų, kad vadovai stengtųsi sukurti

draugišką ir saugią darbo aplinką.

REKOMENDACIJOS

Vilniaus „Siemens“ ir Kauno „Žalgirio“ įmonių vadovams:

Vadovai turėtų ugdyti darbuotojų saviveiksmingumą tam, kad stresas patiriamas darbe mažėtų bei,

kad prisitaikymas organizacijoje būtų lengvesnis ir greitesnis.

Vadovai turi pasirūpinti, kad darbuotojų socializacija vyktų kuo sklandžiau, tuomet naujieji

darbuotojai galėtų greičiau tapti komandos nariais.

Vadovai turėtų domėtis, kokių prevencinių priemonių norėtų darbuotojai, kad patiriamas stresas

būtų sumažintas.

Vilniaus „Siemens“ ir Kauno „Žalgirio“ įmonių darbuotojams:

Stengtis pasirinki darbą, kad netektų patirti darbinio streso dėl darbo ne pagal savo galimybes.

Pajutus pirmuosius įspėjamuosius streso ženklus, kreiptis į įmonės vadovą ar į kolegas.

Išsikalbėjimas ne tik skatina problemos nykimą, bet kiti žmonės gali duoti alternatyvių sprendimų

problemai spręsti.

Stengtis ugdyti saviveiksmingumą patiems, stebint labiau patyrusių kolegų atliekamas užduotis.

LITERATŪRA

1. Andrikienė, L. (1992). Atsparumas stresui. Psichologija Tau. Vilnius.

2. Bagdonas, A. (2004) Mokyklos stresas ir mokyklos baimė: mokytojų nuomonių tyrimas. Pedagogika. Nr.70,

p.26–31.

3. Bandzevičienė ,R. (1994). Savireguliacija ir streso įveikimas. Vilnius: Arėjas, p. 2–32.

4. Bell, V. (2004). Job burnout: the real causes. Žiūrėta 2014, kovo 11 per internetą:

< http://www.thefabricator.com/article/shopmanagement/job-burnout-part-1>.

5. Chmiel, N. (2005). Darbo ir organizacinė psichologija. UAB „Poligrafija ir informatika“.

6. Dubauskas, G. (2006) Organizacijos elgsena. Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija.

7. Europos komisija (2001) Žiūrėta 2014, vasario 4 per intetrnetą: <http://ec.europa.eu/index_lt.htm>.

8. Furst, M. (1998) Psichologija. Vilnius: Lumen.

9. Jakubauskas, G. (2002). Socialinė psichologija. Žiūrėta 2014, kovo 11 per internetą:

<http://www.nemokamospdfknygos.lt/moksline-literatura/122-psichologija/862-jakubauskas-socialine-

psichologija.html>.

10. Jankauskas, R., Pajarskienė, B. (1998) Streso darbe įvertinimas pagal psichosocialinius darbo veiksnius ir

stresines dirbančiojo reakcijas. Vilnius: Higienos institutas.

11. Jusienė,R., Laurinavičius, A. (2007). Psichologija. Vilnius: MRU.

12. Kasiulis, J., Barvydienė, V. (2001) Vadovavimo psichologija. Kaunas: Technologija.

13. Legkauskas, V. (2001) Psichologijos įvadas. Kaunas: VDU l–kla.

14. Lemme, B. H. (2003) Suaugusiojo raida. Kaunas: Poligrafija ir informatika.

15. Medicinos enciklopedija II t. (1994). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

16. Myers, D.G. (2000). Psichologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika.

17. O'Hanlon, B. (1999). Stresas [iš anglų kalbos vertė Darius Kaunelis]. Kaunas: Mažoji poligrafija.

18. Pajarskienė, B., Jankauskas, R. (1997). Psichinį stresą darbe sukeliantys veiksniai ir jų įvertinimas. Vilnius:

Higienos institutas.

19. Pikūnas, J., Palujanskienė, A. (2005). Stresas: atpažinimas ir įveikimas. Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros,

mokslo ir švietimo centras.

20. Pranulis, V. P. (2007). Marketingo tyrimai teorija ir praktika. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

21. Psichikos ir sveikatos prielaidos (2002). Žiūrėta 2014, kovo 8 per internetą:

<www.scribd.com/doc/86198830/Psichikos-sveikatos-prielaidos-2002-Krantai>.

22. Psichologijos žodynas.Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993.

23. Tarptautinių žodžių žodynas (1999). Vilnius: Žodynas.

24. Valackienė, A. (2004). Sociologinis tyrimas. Kaunas: Technologija.

25. Weigand, V. (1998). Moterų stresai: kaip juos įveikti. Vilnius: Alma littera.

26

IDENTIFYING CAUSES OF STRESS AT WORK IN THE CONTEXT OF COMPARATIVE

ANALYSIS OF KAUNAS „ZALGIRIS” AND VILNIUS „SIEMENS” ARENAS STAFF OPINIONS

Summary. Our life currently is full of stressful situations. Number of stresses and tension indicators is

constantly growing, increasing the number of stress-caused diseases. Stress means tension, internal pressure,

expressing in various physiological changes. Stress-affected people are vulnerable, daily difficulties reduce their

workability and performance quality. Affected by stress person can become distracted, avoid tension or larger load.

It is worth to know that stress is human body’s reaction and that it can be controlled at least partially. Reasons of

stress of Kaunas “Zalgiris” and Vilnius “Siemens” arenas staff.

Aim. To describe reasons of stress of Kaunas “Zalgiris” and Vilnius “Siemens” arenas staff in the context of

comparative analysis.Tasks:

1. To analyse stress concept, stressors, stress symptoms, stress experienced by men and women.

2. To discuss essence of stress at work, its consequences and preventive measures.

3. To analyse results of quantitative research and questioning survey results in the context of comparative

analysis.

Methods: scientific literature analysis, stress at work topic; quantitative research and questioning survey

performed.

Keywords: Stress; Stress at work.

27

LOGISTIKOS PASLAUGŲ VERTINIMAS UAB „ETERNIT BALTIC“ ĮMONĖJE

Piotr Bogdan


Anotacija. Straipsnyje nagrinėjama UAB „Eternit Baltic“, vienintelės pluoštinio cemento stogo

dangų gamintojos Pabaltijo šalyse, logistikos paslaugų kokybė, remiantis klientų nuomone. Kokybės

tyrimas leidžia pamatyti silpnąsias, tobulintinas įmonės teikiamas logistikos paslaugų puses. Yra

apžvelgiama paslaugos ir logistinės paslaugos samprata, paslaugos savybės ir logistikos paslaugos

specifiškumas, paslaugos kokybės samprata, logistikos paslaugos kokybės apibrėžtis, kokybės valdymo

sistemos ir paslaugų kokybės modeliai.

Pagrindinės sąvokos: kokybė, logistikos paslaugos, paslaugos kokybė, kokybės modeliai.

ĮVADAS

Straipsnio aktualumas. Šiuolaikiniam vartotojui kokybė yra pagrindinis paslaugos įsigijimo

kriterijus. Paslaugų kokybė įtakoja kliento pasitenkinimo lygį, o tai turi įtakos įmonės vidinei atmosferai,

įvaizdžiui bei darbų apimčiai (Bagdonienė ir Hopenienė, 2005). Logistikos paslaugų tikslas – užtikrinti

produktų pristatymą į reikiamą vietą reikiamu laiku bei palaikyti optimalų klientų aptarnavimo lygį

mažiausiomis bendrosiomis išlaidomis (Palšaitis, 2005). Daugelis teoretikų ir praktikų pabrėžia, jog

tiksliai apibūdinti logistikos paslaugų kokybę nėra lengva, nes kokybė gali būti suvokta ir įvertinta tiek

objektyviai, tiek subjektyviai. Kokybė esti objektyvi, kai susijusi su išoriniais apčiuopiamais dalykais,

kuriuos galima išmatuoti, faktais, o subjektyviai kokybė – kai suveikia vartotojo vaizduotė, asmeniniai

išgyvenimai, emocijos, lūkesčiai, požiūris. Taip pat labai svarbus logistikos paslaugų kokybės aspektas –

ją įvertinti galima tik vartojimo metu, nes paslaugos, skirtingai nei prekės, yra patirties produktas.

Vartotojų reikšmingumas įpareigoja paslaugų teikėjus išsamiai išanalizuoti visus veiksnius, lemiančius

logistikos paslaugų kokybę, ir kartu priimti reikiamus sprendimus, sudarančius galimybes paslaugų

teikėjui tinkamai atlikti savas funkcijas / įsipareigojimus. Kokybės tyrimas leidžia atskleisti klientų

požiūrį į įmonės teikiamų logistikos paslaugų kokybę bei padeda nustatyti galimybes, kurios užtikrintų

sėkmingą logistikos paslaugų teikimą įmonėje bei garantuotų geresnę paslaugų kokybę, negu tai gali

padaryti konkurentas.

Straipsnio problema. Logistikos paslaugų kokybės vertinimas tampa vis svarbesniu dėl

didėjančios konkurencijos paslaugų rinkoje, kur įmonių sėkmė priklauso nuo gebėjimų pritraukti klientus

ir juos išlaikyti. Pagrindinė logistikos užduotis įmonėje yra nukreipti profesinę įvairių logistikos

specialistų veiklą viena kryptimi siekiant geriausiai aptarnauti klientus ir gauti kiek įmanoma didesnį

pelną. Klientas – pagrindinis logistikos paslaugų vertintojas, todėl svarbu sužinoti, kokie yra klientų

lūkesčiai bei poreikiai kokybiškom logistikos paslaugom, kurie logistikos paslaugų elementai yra

svarbiausi, kurie tobulintini. Įvertinus gautus duomenis, bus galima matyti įmonės logistikos paslaugų

silpnybes, kuriomis remdamiesi įmonės specialistai turės galimybę ieškoti būdų geresnei paslaugų

kokybei. Problemą būtų galima įvardinti probleminiu klausimu: kaip vertinamos įmonės UAB „Eternit

Baltic“ logistikos paslaugos?

Straipsnio tikslas – aptarti UAB „Eternit Baltic“ logistikos paslaugų kokybės vertinimą.

Straipsnio uždaviniai: 1. Aptarti paslaugos ir logistikos paslaugos teorinius aspektus, paslaugos ir logistikos paslaugos

vertinimą, paslaugų kokybės valdymo sistemas bei matavimo modelius teoriniame kontekste.

2. Aptarti klientų logistikos paslaugų vertinimą UAB „Eternit Baltic“ įmonėje.

Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė, anketinė apklausa, tyrimo duomenų sisteminimas

ir analizė.

LOGISTIKOS PASLAUGŲ VERTINIMO TEORINĖ SAMPRATA

Paslaugos ir logistinės paslaugos teorinė apibrėžtis. Paslaugos savybės ir logistikos paslaugos

specifiškumas

E. Vitkienė (2004), paslaugą apibūdina kaip gana komplikuotą reiškinį, kurį sudėtinga apibūdinti.

Esminiu paslaugos ir prekės skirtumu įvardijama - paslauga tuo pačiu metu esanti ir veikla, ir rezultatu.

28

Anot B. Vengrienės (2006) paslauga – tai tarsi veiksmas ar daugiafazis veiklos procesas, neturintis

materialaus apčiuopiamo rezultato bei skiriamas patenkinti kito ūkinio subjekto poreikius. Tiek cit.

Grönroos (2000) tiek cit. Strandvik & Liljander (1995), teigia, kad paslaugos yra procesai, kurie iš esmės

orientuoti į kliento kokybės suvokimą ir jo kintamumą per tam tikrą laiką (Palaima, Banytė, 2006).

Autoriai cit. Ch. Grönroos (1990) paslaugos apibrėžimą pateikia, kaip jų manymu informatyviausią ir

labiausiai atitinkantį dabartinį paslaugos suvokimą. „Paslauga – tai daugiau ar mažiau neapčiumpamos

prigimties veiksmas ar nuosekli jų visuma, kurie pasireiškia kaip vartotojų ir paslaugų teikėjų ir/arba

fizinių išteklių ar prekių ir/arba paslaugų teikėjų sistemų sąveika“ (Šalkauskienė, Žalys ir Žalienė, 2006,

p. 5). T.P.Hill paslaugą apibūdina kaip „ekonominio subjekto (asmens ar jų grupės, t.y. namų ūkio ar

organizacijos) arba jam priklausančios gėrybės būklės pakeitimas, kurį atlieka vienas subjektas kito

prašymu. Taigi paslauga gali būti tik ta veikla, kuri tampa mainų objektu“ (Bagdonienė, Hopinienė, 2004,

p.49).

Logistikos paslaugas klientai supranta kaip logistikos veiklą, sudarytą iš daugelio elementų:

Pristatymo trukmė – apima laikotarpį nuo užsakymo gavimo iki prekių pristatymo užsakovui. Jis

sudarytas iš užsakymo apdorojimo, produkcijos gamybos, atrinkimo, įpakavimo, perkrovimo ir gabenimo

trukmės. Pristatymo patikimumas pagrįstas pristatymo terminų tikrumu. Jis reiškia, jog bus laiku ir

pakankamai įvykdytos sudarytos sutartys; pristatymo parengtis yra pagrindinis tiekėjo rūpestis; privalės

būti išlaikyti pristatymo terminai bei punktualiai pateiktas suderintas paslaugų pajėgumas. Pristatymo

lankstumas – tai sugebėjimas greitai prisitaikyti prie pakitusios rinkos reikalavimų, greitai tenkinti klientų

norus ir poreikius. Į pristatymo lankstumą įeina: pirkimo kiekis, pirkimo trukmė, įpakavimo klausimai,

persiuntimo klausimai, reakcija į trukdymus vykdant sutartį, bendradarbiavimo klausimai ir kt. Pristatymo

kokybė reiškia tikslų pirkimo sutarties realizavimą, susijusį su pristatomų prekių rūšimi, pristatomu

kiekiu, prekių kokybe, prekių būkle jas priimant (Minalga, 2001, p. 55-56). Mokslininkai (Lay, Cheng,

2008; Minalga, 2007, Garalis, 2003, Palšaitis, 2005, Paulauskas, 2005) išskiria penkias bendriausias

logistikos paslaugą apibūdinančias savybes: aprūpinimą, saugumą, greitį, ekonomiškumą,

informatyvumą.

Vienareikšmiškai apibūdinti visas paslaugas gan sudėtinga, kadangi egzistuoja didelė paslaugų

įvairovė ir nėra vieningos paslaugų klasifikacijos (Vitkienė, 2004). Paslaugų savybių sampratą, kaip jau

minėta anksčiau, autoriai aiškina įvairiai: Neapčiuopiamumas. V. Kindurys (1998), J. Rudžionienės

(2007) teigia, jog vartotojams kyla sunkumų suvokiant ir įvertinant, kas parduodama, kokia paslaugos

nauda, kadangi paslaugos negalima pamatyti, paragauti, paliesti, išgirsti ar užuosti tol, kol jos

neįsigyjama, nepasinaudojama, o kartais net ir ja pasinaudojus. Pavyzdys galėtų būti čerpės kaip prekė ir

jų pristatymas kaip paslauga. Pirkdamas čerpes, vartotojas gali iš anksto apžiūrėti, įvertinti, tačiau

užsakydamas įmonėje čerpes, jis viso būsimo tiekimo/pristatymo proceso matyti negali. Todėl paslaugų

įmonių klientai priversti tikėti viltimi ir pasitikėti paslaugų teikėjo veiksmais. Tai lemia įmonėms

kylančius sunkumus: sudėtinga parodyti klientams savo teikiamas paslaugas bei dar sudėtingiau

klientams paaiškinti, už ką jie moka pinigus. Pavyzdžiui, čerpių pristatymo klientas niekaip negalės

paliesti. Tačiau, pasak Bagdonienės, Hopinienės (2004), norint padidinti paslaugos apčiuopiamumą, būtų

galima į paslaugos teikimo struktūrą įvairiomis galimomis formomis įtraukti materialios prekės elementą,

pvz. brošiūras, bukletus ir kitus materialius dalykus, padedančius klientams išsamiau suvokti įmonės

teikiamas paslaugas. Nors iš esmės tai – tik pažadai. Kol nepasinaudojo paslauga, vartotojas nežino, ar

organizacija sugebės suteikti atitinkamos sudėties, kokybės paslaugą iki žadėto termino.

Gamybos ir vartojimo vienovė (neatskiriamumas). Paslauga egzistuoja kol vartojama. Teikimo ir

vartojimo neatskiriamumas reiškia, kad paslauga teikiama realiu laiku, tai yra paslauga teikiama

dalyvaujant vartotojui, šalia yra paslaugos teikėjas ir pirkėjas (Bagdonienė, Hopenienė, 2004;

Šalkauskienė, Žalys, Žalienė, 2006). „Kai kurių paslaugų teikimo ir vartojimo laikas taip pat sutampa,

pavyzdžiui, informacijos teikimas skaitytojui bibliotekoje, rodomas spektaklis“ (Rudžionienė, 2007, p.

46). V. Kindurys (1998) pažymi, jog kai kurios paslaugos gali būti teikiamos vartotojui nedalyvaujant,

pavyzdžiui: drabužių valymas, buitinių prietaisų remontas ir kt. Tačiau sutinka, kad paslauga yra

neatskiriama. Jo manymu paslaugų teikimas bei vartojimas glaudžiai susiję ir negali būti atskirti. Pasak

paslaugų marketingo specialistų, tai - svarbiausias veiksnys, teikiamas paslaugas paverčiantis realiomis ir

skiriantis jas nuo materialių prekių.

Kliento dalyvavimas. Pasak B. Vengrienės (1998), paslaugos gamybos ir vartojimo vienovė

nulemia dar vieną svarbią paslaugos savybę — tai klientų dalyvavimas gamybos procese. Anot L.

Bagdonienės, R. Hopenienės (2004), paslauga reikalauja teikėjo ir vartotojo kontakto, kai pastarasis tam

tikru momentu su organizacija tiesiogiai ar telekomunikacijos kanalais turi užmegzti ryšį. Kitaip tariant,

paslaugų teikimo sistemoje vartotojas atlieka du vaidmenis: vartotojo ir dalyvio.

29

Neįmanomas kaupimas bei sandėliavimas. „Kaupti galima daiktus, o ne procesą ar veiksmą“

(Langvienė, Vengrienė, 2005, p. 28). Pavyzdžiui, įmonė gali kaupti čerpes sandėlyje, tačiau negali kaupti

logistikos paslaugų, šiuo atveju jų pristatymo.

Nėra nuosavybės perdavimo. Ši paslaugų savybė priskiriama prie esminių. Anot L. Bagdonienės ir

R. Hopenienės (2004), paslauga — tai procesas, neturintis nuosavybės. Paslaugų teikėjai laikinam

naudojimuisi perduoda kai kurias materialias vertybes, o ne pačią paslaugą, pavyzdžiui: nusipirkęs čerpes,

klientas juos gaus numatytu/sutartu laiku; biblioteka – knygas, nuomos paslaugų įmonės – automobilius,

rūbus ir t.t.

Heterogeniškumas. Banytės, Palaimos (2006), Bagdonienės, Hopinienės (2004) teigimu,

pasinaudojęs paslauga vartotojas susikuria jos stereotipą, tačiau identiškų paslaugų nėra . L. Bagdonienė,

R. Hopinienė (2004) svarbiausia paslaugų heterogeniškumo priežastimi įvardina žmonių santykius. O

pagrindinis kontaktinio personalo uždavinys yra atpažinti vartotojo poreikius, užmegzti santykius su juo

ir suteikti pageidaujamą paslaugą. Logistinė veikla, remiantis Garalis A. (2003) bei R. Palšaitis (2005),

pagal funkcijas skirstoma į dvi pagrindines veiklos rūšis: pagrindines ir pagalbines paslaugas. Pagrindinės

veiklos rūšys: vartotojų aptarnavimo standartai; sandėliavimas. Pagalbinės veiklos rūšys: medžiagų

valdymas; medžiagų ir produktų įsigijimas, produkcijos įpakavimas; informacijos apdorojimas ir

tvarkymas.

Paslaugos kokybės samprata. Kokybės valdymo sistemos. Paslaugų kokybės modeliai

Vienas svarbiausių momentų skatinančių įmones bei organizacijas konkuruoti, padedančių

išsilaikyti ar užkariauti rinką – parduodamų prekių, paslaugų kokybė (Vitkienė, 2004, p. 34).

Kokybės sąvoka nuo seno tyrinėjama daugybės akademinių bei verslo sričių atstovų, tačiau dėl

universalaus kokybės apibrėžimo iki šiol susitarti nepavyko. Priežastis yra kokybės sąvokos

sudėtingumas ir platumas, kuriuos lemia didelė kokybės objektų įvairovė ir kokybės veiksnių bei jos

sukeliamų problemų gausa (Ruževičius, 2005, p.48). L. Bagdonienė, R. Hopenienė (2004) remdamasi

profesoriumi D. A. Garvin, į kokybės apibrėžtį pateikia penkis požiūrius. Kiekvienas jų akcentuoja tam

tikrą kokybės determinantą: įgimtą tobulumą, akcentuojantį, kad žmonės mokosi pažinti kokybę, įgiję

patyrimo; produktą. Kokybę apibūdina tiksliai nusakomi ir išmatuojami kintamieji, pvz. paslaugos

atlikimo trukmė; vartotoją, kuris pats nusprendžia paslauga kokybiška ar ne; procesą. Kokybiška paslauga

yra ta, kuri atitinka nustatytus prekės gamybos ar paslaugų teikimo standartus; vertę. Kokybės sampratoje

integruojama vertė ir kaina. Kokybiškai paslaugai būdinga rezultato arba atlikimo ir vartotoją

tenkinančios kainos pusiausvyra. Anot V. Dikavičiaus ir S. Stoškaus (2003, p. 4), kokybę būtų galima

apibrėžti kaip visumą gaminio savybių, visiškai tenkinančių vartotojo specifinius poreikius duotame

visuomenės vystymosi etape.

Kokybė – tai visuma produkto savybių, lemiančių jo tinkamumą tenkinti išreikštus bei numatomus

vartotojo poreikius apibrėžtomis produkto vartojimo pagal paskirtį sąlygomis (Ruževičius, 2006).

Kokybė – tai vartotojo pasitenkinimo lygis (Kaziliūnas, 2007). B. Kenney (2008) kokybę apibrėžia, kaip

statistinį rodiklį pramoninėje industrijoje, kuri formuoja įmonės įvaizdį, todėl visas personalas yra už ją

atsakingas. Kokybės galutinis tikslas yra vartotojo visiškas pasitenkinimas turima preke ar gaunama

paslauga. Kenney (2008) pažymi, kad kokybė formuoja įmonės įvaizdį, už kurį atsakingas personalas.

Nepaisant heterogeniškos paslaugos prigimties, paslaugos teikėjas turi stengtis suteikti paslaugą taip, kad

klientas liktų maksimaliai patenkintas, būtų viršyti vartotojo lūkesčiai (Jurkauskas, 2006). Paslaugos

kokybė - integruota koncepcija, kuri jungia paslaugos teikimo ar paslaugos koncepcijas, taip pat techninę

ir technologinę bei funkcinės proceso kokybės ir vartotojo pasitenkinimo koncepcijas. Tai gali būti

apibūdinama kaip paslaugos kokybės valdymo procesas. Jis apima: paslaugų vartotojus, paslaugų teikėjus

bei paslaugų įmonių technines, technologines galimybes, šių įmonių organizacinę kultūrą. D, Hoffman, et

al., (2005). Paslaugos kokybė – per ilgą laikotarpį susiformavęs visapusiškas vartotojo požiūris į

paslaugos teikimą. L. Bagdonienė, R. Hopenienė, (2004). Paslaugos kokybė išreiškia paslaugos vartotojo

pasitenkinimo lygiu, tikrasis kokybės matas – vartotojų poreikių patenkinimas. Vengrienė, B.(2006).

Paslaugos kokybė – sąveika tarp teikėjo suvoktos kokybės ir vartotojo kokybės supratimo. Integruota

sąvoka, kuriai lemiamą reikšmę turi paslaugos vartotojo kokybės vertinimas.

Siekiant, užtikrinti kokybišką įmonės valdymą, gaminių bei paslaugų teikimą, diegiama kokybės

vadybos sistema, kurios tikslas suteikti pasitikėjimą klientams, jog sertifikuotų įmonių produktai.

Trumpai pristatant populiariausias ir Lietuvoje dažniausiai taikomas kokybės vadybos sistemas, svarbu

paminėti, jog vieni modeliai dažniausiai naudojami kaip organizacijos kokybės vadybos sistemos

pagrindas (pvz.; ISO 9000), o kiti labiau naudojami kaip organizacijos veiklos kokybės vertinimo

30

modelių pagrindas (pvz.: EFQM). LEAN (dar vadinama “taupi vadyba”) - procesų gerinimo sistema,

atsiradusi iš gamybos procesų, o dabar taikoma visuose verslo procesuose. LEAN metodika yra pagrįsta

vertės nekuriančių procesų identifikavimu ir šalinimu (UAB „Viae Ventus”). Kitaip tariant, LEAN esmę

geriausiai nusako šie principai: nuolatinis tobulėjimas ir nereikalingų veiklų (nuostolių) šalinimas. Tai

klientui ir įmonei vertės nekuriančių procesų eliminavimas arba mažinimas, sukuriant nuolatinio

tobulėjimo kultūrą organizacijos viduje. LEAN sistemos tikslas – naudojant mažesnius išteklius sukurti

didesnę vertę klientui ir didinti savo konkurencinį pranašumą (UAB „Efektyvūs procesai“).

OHSAS 18001 – standartas, apibrėžiantis reikalavimus darbuotojų saugos ir sveikatos (DSS)

valdymo sistemai (Occupational Health and Safety Management Systems, angl.). Standarte pateikiamos

vadybos sistemos gairės, kurios pagrįstos gerai žinomu vadybos principu: planuok-daryk-tikrink-veik.

UAB „Bureau Veritas Lit" pateikiamoje informacijoje apie OHSAS 18001, standarto tikslas - paremti bei

skatinti gerą darbuotojų saugos ir sveikatos praktiką, išlaikant pusiausvyrą su socialiniais ir ekonominiais

poreikiais. EFQM - Europos kokybės vadybos fondo tobulumo modelis, kuris grindžiamas aštuoniais

principais: orientacija į rezultatus, dėmesiu vartotojams, vadovavimu ir tikslo pastovumu, valdymu

orientuojantis į procesus ir remiantis faktais, žmonių ugdymu ir įtraukimu, nepertraukiamu mokymu ir

veiklos tobulinimu, bendradarbiavimo plėtojimu, atsakomybe visuomenei. BVM - Bendrojo vertinimo

modelis. Jis sukurtas pagal EFQM Tobulumo modelio pavyzdį ir daugiausia naudojamas viešojo

sektoriaus įstaigų savęs įvertinimui nustatant įstaigų stipriąsias ir silpnąsias vietas bei palyginant gautus

rezultatus su kitų įstaigų analogiškais rezultatais (dalinantis gerąja patirtimi). Šio modelio pagrindas -

devyni kriterijai, leidžiantys įvertinti organizacijos veiklos rezultatus. Penki kriterijai (lyderystė, strategija

ir planavimas, žmogiškųjų išteklių valdymas, partnerystė ir ištekliai, procesų ir pokyčių vadyba) leidžia

įvertinti organizacijoje vykdomus procesus, kurie gali padėti užtikrinti kokybės valdymą. Kiti keturi (į

klientą ar pilietį orientuoti rezultatai, žmogiškieji rezultatai, visuomenės rezultatai, pagrindinės veiklos

rezultatai) suteikia galimybę įvertinti organizacijos veiklos rezultatus. TLS – TOC (Theory of

constraints), LEAN ir Six sigmą metodikų apjungimas.TOC sprendimų įmonė, šią metodiką aiškina

pateikdama minėtų metodikų apibūdinimais.

TOC (Theory Of Constraints) – tai metodika reikalaujanti analizuoti visą sistemą, ieškant kertinių

sistemos taškų, kurie nulemia visos sistemos našumą. BSC – subalansuotų rodiklių sistema, kuri iškilo

kaip patikima ir veiksminga veiklos efektyvumo valdymo sistema siekiant apibrėžti bei transformuoti

nematerialius išteklius į realią ir apčiuopiamą vertę įmonių savininkams, taip pat sėkmingai įgyvendinant

skirtingas įmonių strategijas. Ši metodika, pasak V.Kudrevičiaus, paverčia organizacijos strategiją veiklos

tikslais, rodikliais, iniciatyvomis keturiose perspektyvose: finansų, klientų, vidinių procesų ir tobulėjimo

bei augimo. Žinomiausia kokybės vadybos sistema yra Tarptautinės standartizacijos organizacijos (angl.

International Organization for Standardization - ISO) sudaryti standartai, iš kurių plačiausiai naudojami

EN/ISO 9000 serijos standartai. Pagal bendruosius standarto reikalavimus organizacija turi sukurti,

įforminti dokumentus, įgyvendinti ir prižiūrėti kokybės vadybos sistemą, nuolat gerinti jos rezultatyvumą.

Organizacija turi valdyti kokybės rodiklių užtikrinimo procesus, o procesų valdymas kokybės vadybos

sistemoje turi būti identifikuotas (Kokybės vadybos sistema).

Kokybės spragų modelis (Parasurman, Zeithaml, Berry, 1985) – „kokybę formuoja du aspektai -

vartotojas ir paslaugų teikėjas – ir kaip įvairiosios spragos gali paveikti vartotojo kokybės suvokimą“

(Bagdonienė, Hopinienė, 2004, p. 120). Akcentuojamos penkios dimensijos, turinčios įtakos kliento

paslaugos kokybės suvokimui. Šis modelis įgalina atskleisti vartotojų lūkesčius ir suvokimą, padeda

analizuoti organizacijos struktūrą ir išaiškinti kliūtis, kurios trukdo vartotojams suteikti pageidaujamos

kokybės paslaugą.

4Q kokybės modelis (Gummesson, 1987). Šio modelio esmė – vartotojo suvokiama kokybė,

veikiama vartotojų lūkesčių, patirties ir paslaugų teikėjo įvaizdžio, ir pagrindiniai kokybę lemiantys

procesai: projektavimas, gamyba, pateikimas ir ryšiai (Bagdonienė, Hopinienė, 2004). Kokybę traktuoja

kaip prekės, kuri suvokiama kartu su paslaugomis, kokybę. Kitaip tariant, šis modelis sukurtas

technologiškai sudėtingų prekių gamybos ir jas lydinčių paslaugų pateikimo kokybės tyrimų rezultatais.

Kokybės modelis (Meyer, Mattmüller, 1987). Šio modelio esmė - kokybei įtaką daro vartotojo

indėlis, paslaugos teikėjas, paslaugos vartotojas, procesas, rezultatas. Kitaip tariant, išskiriamos keturios

subkokybės, kurios svarbios tiek paslaugos teikėjui, tiek vartotojui. Kiekviena subkokybė susijusi su

dviem pagrindiniais paslaugos proceso komponentais: turinio („ką?“) ir būdo („kaip ?“)

Įvertinimo modelis (Edvardsson, Gustavsson, 1988, 1990). Šis modelis padeda išsamiai išnagrinėti

kokybės problemas ir klaidas, atskleisti sritis, veiksnius, struktūras ir procesus, kuriuos reikia

modifikuoti. Tai padeda valdyti įvairias paslaugos teikimo proceso operacijas ir išvengti prastos vidinės ir

išorinės kokybės.

31

Integruotas kokybės modelis (Grönroos, Gummesson, 1987). Jis jungia paslaugos kokybės

dimensijas ir kokybės šaltinius. Bendrąją kokybę sudaro dvi dimensijos: techninė (išorinė) ir funkcinė

(proceso). Bendrai suvoktai paslaugos kokybei įtaką daro tai, ko vartotojas tikėjosi, ir tai ką jis patyrė

naudodamasis paslauga. Šis modelis svarbus toms organizacijoms, kurių paslaugos neatskiriamos nuo

prekių, nes vartotojui svarbi pasiūlos visumos, o ne atskirai prekės ar paslaugos kokybė.

Apibendrintas paslaugų kokybės modelis (Brogowicz, Delene, Lynth, 1990). Modelio centras –

techninės ir funkcinės kokybės koncepcija, papildyta kokybės spragomis, dimensijomis ir veiksniais,

sąlygojančiais jos suvokimą. Šis modelis skirtas įvairių paslaugų kokybės tyrimams.

Kokybės modelis (W. Müller, 1993). Modelis atspindi kokybės vertinimą iki paslaugos vartojimo,

ją vartojant ir po vartojimo. Individualų kokybės vertinimą sąlygoja: suvoktos kokybės vertinimas,

kognityvinis palyginimas, reagavimas po psichologinio įvertinimo.

Ydingo ir pozityvaus ratų modelis (Normann, 1994). Šis modelis atskleidžia vartotojų ir personalo

pasitenkinimo sąsają: gerai motyvuotas personalas kokybiškai teikia paslaugą ir atvirkščiai. „Darbo

motyvacijos stoka, personalo ir vartotojų sąveikos nesklandumai, nepakankamas rūpinimasis paslaugų

teikimu arba net šio proceso savieiga įtraukia paslaugų organizaciją į ydingą ratą“ (Bagdonienė,

Hopinienė, 2004, p. 117).

Bendrai suvoktos kokybės modelis (Grönroos, 1990). Pagal šį modelį paslaugų kokybę formuoja du

aspektai – funkcinis ir techninis patyrimas.

SERVQUAL (paslaugų kokybės spragų modelis) modelis (žr. 1pav.) yra visuotinai pripažintas kaip

geriausias modelis tiriant paslaugų kokybę (Paulavičienė, 2008) bei padedantis nustatyti vartotojo

lūkesčių ir suteiktos paslaugos kokybės neatitikimus. Servqual metodika leidžia nustatyti neatitikimus

tarp suvoktos paslaugų kokybės ir vartotojų lūkesčių pagal kiekvieną kokybės dimensijos teiginį; įvertinti

įmonės teikiamų paslaugų kokybę pagal kiekvieną paslaugų kokybės dimensiją; palyginti dviejų

konkuruojančių įmonių paslaugos kokybę; nustatyti atskirų paslaugos vartotojų segmentų suvoktos

paslaugų kokybės vertinimo skirtumus (Šimkus, Pilelienė, 2010, p. 104-105).Logistinis klientų

aptarnavimas arba klientų poreikių patenkinimas, vienas iš esminių verslo uždavinių (Garalis, 2000).

Aukštas paslaugų kokybės formavimas užtikrina ilgalaikį klientų lojalumą bei išlaikymą. Kaip matyti iš

lentelėje (žr. lent. 3) nurodytų indikatorių rinkinys apima įvairius paslaugų kokybės valdymo veiksnius

logistiniu aspektu. Kiekviename iš jų galima išskirti kompetencijos bei operatyvumo požymius, t.y.

įmonės įgyta patirtis, įgūdžiai ir žinios, reikalingos parduodant siūlomas paslaugas bei taip užtikrinant

paslaugų kokybiškumą ir aukštą klientų logistinį aptarnavimą. Tokie indikatoriai kaip užsakymo

įvykdymo laikas, lankstumas, apibrėžia laiko reikšmę, kiti – procentinį santykį (reguliarumas,

patikimumas) arba nurodo kiekybiškumą (produktyvumas), t.y. kiekybiškai apibūdina logistikos veiksnių

panaudojimo reikšmę laiko ir vietos atžvilgiu.

LOGISTIKOS PASLAUGŲ VERTINIMAS UAB „ETERNIT BALTIC“ ĮMONĖJE.

Tyrimo duomenų analizė ir aptarimas

Priimtiniausias logistikos paslaugos apibrėžimas. Siekiant sužinoti, kaip klientai supranta

logistikos paslaugas, buvo teirautasi, kuris iš pateiktų logistikos paslaugų apibrėžimų klientui būtų

priimtiniausias, labiausiai atspindintis esmę. Respondentai turėjo galimybę pasirinkti daugiau nei vieną

atsakymą. Respondentai logistikos paslaugas dažniausiai sieja su transportavimu 56,6% bei užsakymų

tvarkymu 55,6%, o mažiausiai priimtinas apibrėžimas, anot respondentų, – produkcijos įpakavimas

10,1%. . Respondentai turėjo galimybę pasirinkti ir kita atsakymą, tačiau tokių respondentų buvo tik

vienas (0,5%), kuris logistikos paslaugos apibūdinimui dar priskirtų transporto duomenų tvarkymą. Taip

pat pastebėta, jog didžioji dalis 89% tyrime dalyvavusių, pažymėjo daugiau negu vieną, jų manymu,

priimtiniausią logistikos paslaugos apibrėžimą. Likusių 11% (N=21) respondentų atsakymai, pažymėjusių

po vieną teiginį, jų manymu tinkamiausią apibūdinimą, pasiskirstė panašiai kaip apibendrinus visų

atsakymus: 5% pažymėjo – užsakymų tvarkymą, 4% - transportavimą, o 2% – vartotojų aptarnavimą.

Logistikos paslaugos kokybės samprata. Norint įvertinti įmonės logistikos paslaugų kokybę, visų

pirma naudinga sužinoti, kaip respondentai ją suvokia. Buvo suteikta galimybė pažymėti daugiau nei

vieną juos tenkinantį atsakymą. Beveik visi apklausoje dalyvavę klientai nurodė daugiau negu vieną

teiginį (93%). Svarbiausias logistikos paslaugos kokybės kriterijus – užsakymo įvykdymo trukmė

(83,1%), tačiau buvo ir tokių, kuriem šis kriterijus mažiausiai imponuoja (2,1%). Tarp mažiausiai

svarbaus kriterijaus, respondentų atsakymai pasiskirstė panašiai tarp patikimumo (20,1%), produktyvumo

(19,6%) bei reguliarumo (19%). Taip pat pastebėta, jog reguliarumo bei produktyvumo kriterijai savo

32

pozicijose taipogi užima mažiausiai svarbias pozicijas, kai tuo tarpu patikimumas savo pozicijoje pagal

svarbumą esti antroje vietoje (22,8%).

Logistikos paslaugų lūkesčiai ir patirtis. Siekiant įvertinti įmonės UAB „Eternit Baltic“

logistikos paslaugų kokybę, remiantis klientų nuomone buvo pasitelkta SERVQUAL modelio metodika

bei 8 F. Franceschini ir C. Rafele (2000) siūlomos logistikos paslaugų kokybės vertinimo dimensijos:

užsakymo įvykdymo laikas, reguliarumas, patikimumas, užbaigtumas, lankstumas, teisingumas, krovinio

pažeidimas, produktyvumas. Norint įvertinti kiekvieną dimensiją atskirai, 4 klausime buvo pateikti

teiginiai, kuriais buvo bandoma išsiaiškinti klientų lūkesčius logistikos paslaugoms, o 5 klausime pateikti

analogiški teiginiai su tomis pačiomis dimensijomis, siekiant išsiaiškinti patirtą paslaugų kokybę UAB

„Eternit Baltic“ įmonėje. Klientai taip pat turėjo galimybę argumentuoti įvertintą laukiamą bei gautą

kokybę, tačiau argumentus pateikė tik dešimtadalis (10,6%) respondentų ir ne ties kiekvienu kriterijumi.

Įmonė laikosi paslaugų kokybės standartų: nustatyta, kad laukiamą bei patirtą kokybę aukščiausiu

balu (puikiai) įvertino daugiausia respondentų (61,9%). Respondentų skaičius vertinant laukiamą bei

patirtą kokybę – sutapo. Tiek laukiama, tiek patirta kokybė vertinama palankiai, nes mažesnių vertinimų

(silpnai, labai silpnai) nebuvo. Argumentuodami gautos kokybės vertinimą, 0,5% klientų, paminėjo, jog

„kažkada buvo problemų su spalva, tad prastos kokybės šleifas dar šiandien juntamas...“. Apibendrinant

galima teigti, jog lūkesčiai buvo pateisinti, o blogos patirties nė vienas klientas nepatyrė.

Rūpinasi, kokie dokumentai turi lydėti konkretų krovinį: laukiama kokybė daugiausia įvertinta

puikiai (48,1%), tačiau 6,9% pažymėjo ir kaip tikintys labai silpnos kokybės šiuo kriterijumi. Vis dėlto

suskaičiavus gautos paslaugos įvertinimus matyti, jog ši paslauga gerokai pranoko lūkesčius, nes 82,5%

respondentams šios paslaugos suteikimą įvertino puikiai, o labai silpnai vertinančių neliko. 3,2% klientų

argumentuodami, teigė, jog jiems, kaip „paslaugų gavėjams, tai mažiau svarbu, nei siuntėjui“. Siuntėjui

tai „galbūt pakankamai svarbu“.

Priėmus užsakymą, įmonė atlieka tas pačias procedūras: įvertinus klientų lūkesčius, šiuo

kriterijumi, matyti, kad šiek tiek daugiau nei pusė (55%) jų tikisi puikios kokybės, tačiau buvo ir tokių,

kurie tikėjosi silpnokos kokybės (6,9%). Tačiau patirta kokybė pralenkė lūkesčius, mat 68,8% apklaustųjų

ją įvertino gavus puikiai, o ir silpnai ar labai silpnai vertinusių patyrimą nebeliko. Kita vertinama

dimensija buvo patikimumas. Ar įmonė turi problemų šiuo aspektu buvo norima nustatyti pagal šešis

teiginius. Buvo norima sužinoti, ar įmonė laikosi krovinių pakrovimo ir iškrovimo terminų; ar klientams

pateikia teisingas sąskaitas; ar įmonė laikosi visų užsakymo sandoryje pateiktų įsipareigojimų; ar atlieka

tikslius įrašus krovinį lydinčiuose dokumentuose; ar atsižvelgia į specialius kliento pageidavimus; ar

įmonę vertina kaip patikimą.

Įmonė laikosi krovinių pakrovimo ir iškrovimo terminų: daugiausia respondentų (61,9%) tikėjosi

puikios kokybės, tačiau realiai puikiai suteikta penktadaliui (20,6%) respondentų. Didesniam skaičiui

respondentų ji buvo suteikta geros kokybės (61,9%). Argumentuodami, savo vertinimus, gautai paslaugų

kokybei, klientai teigė, jog „laikomasi maksimalių sutarties terminų, nėra lankstumo“ (3,2%), „ne

visada, nes sezono metu, kai trūko produkcijos, terminai praėjusiais metais nebuvo vykdomi“ (6,8%).

Klientams pateikia teisingas sąskaitas: paaiškėjo, kad labiausiai (61,9%) klientai tikisi teisingų

sąskaitų, tačiau šiuo aspektu įmonės darbuotojai pasistengė, ir pasak klientų ją suteikė puikiai 82,5%

klientų, taip viršydami jų lūkesčius. Vidutiniškai, silpnai ar labai silpnai įvertinusių kokybę – nėra. Tai

vienas geriausiai įvertintų kriterijų.

Įmonė laikosi visų užsakymo sandoryje pateiktų įsipareigojimų: daugiausia klientų - besitikinčių

puikios kokybės (82,5%). Tačiau galinčių įvertinti puikiai suteiktą kokybę šiek tiek mažiau (75,6%).

Klientų, kurie šį teiginį būtų įvertinę vidutiniškai, silpnai ar labai silpnai suteikta ar tikėtasi – nebuvo.

Argumentuodami savo patirtos kokybės vertinimus 3,2% respondentų suabejojo “kas iš tiesų parašyta

sutartyje, o kokie įsipareigojimai vykdomi”.

Atlieka tikslius įrašus krovinį lydinčiuose dokumentuose: sužinota, jog daugiausia (75,6%)

tikinčių tikslių įrašų krovinį lydinčiuose dokumentuose, bet buvo ir tokių, kurie suabejojo galima kokybe

ir tikėtiną kokybę nurodė kaip būsiant silpną (6,9%). Patirta kokybė daugumos klientų (89,4%) buvo

įvertinta puikiai. O neigiamai (t.y. silpnai, labai silpnai) įvertinusių patirtą kokybę neatsirado. Tai vėlgi

didelis pliusas įmonei, nes klientų lūkesčius įmonės darbuotojai paneigė ir suteikė pagrindą labiau

pasitikėti įmonės teikiamom paslaugom.

Atsižvelgia į specialius kliento pageidavimus: nustatyta, kad daugiausia klientų (38,1%) tikisi, jog

bus atsižvelgta į specialius pageidavimus, t.y. laukia puikios kokybės. O didžiausia dalis klientų 55%

įvertino ir puikiai suteiktą kokybę, tik jų buvo daugiau negu besitikinčių geros kokybės. Įvertinusių

silpnai suteitą kokybę nepasitaikė.

33

Įmonę vertinate kaip patikimą: sužinota, kad daugiausia klientų (68,7%) įmonę tikėjo esant kaip

labai patikimą (t.y. puikiai), nors yra ir tokių, kurie abejojo įmonės patikimumu įvertino ją kaip galimai

silpną, patikimumo kriterijumi (6,9%) ir tiek pat tyrime dalyvavusių yra patyrę įmonės nepatikimumą,

tačiau savo įvertinimų nekomentavo Vis dėlto didžioji dalis (75,6%), netgi viršijusi lūkesčius, yra tikra

įmonės patikimumu. Nors ir nedidelė dalis klientų įmonę vertina ir yra pajutę jos nepatikimumą, įmonės

vadovui vertėtų atkreipti dėmesį ir išsiaiškinti priežastis lėmusias klientų tokį įvertinimą, kad ateityje

galėtų ištaisyti spragas. Taip pat buvo siekiama išsiaiškinti, kiek svarbi ir kaip yra vertinama

analizuojamoje įmonėje viena iš dimensijų – užbaigtumas. Užbaigtumas buvo įvertintas pagal įmonės

klientui suteikiamą visapusišką pagalbą, laiku vykdomus visus užsakymus bei dokumentacijos tvarkymą

pagal visus reikalavimus.

Įmonė klientui suteikia visapusišką pagalbą: daugiausiai klientų tikėjosi gausiant šią paslaugą

puikiai (41,3%) ir gerai (41,3%). Tačiau reali padėtis šiek tiek skyrėsi nuo tikėtosios. Didesnė dalis

respondentų gautą paslaugą įvertino gerai (41,3%). 6,9% apklausoje dalyvavusių teigė tikėjęsi ir gavę

silpnos kokybės paslaugą, bet tokių buvo labai maža dalis. Taigi, įmonės vadovybei derėtų atkreipti

dėmesį į klientų lūkesčius ir bandyti taisyti esančią padėtį.

Įmonė laiku vykdo visus užsakymus: maždaug pusė respondentų (48,1%) laukė puikios kokybės,

vykdant laiku užsakymus, o daugiausia įvertinimų (61,9%) gavo patyrę gerą kokybę šiuo kriterijumi. Šis

kriterijus įvertintas palankiai, nes vertinusių silpnai ar labai silpnai nebuvo. Tačiau įmonės darbuotojams

reiktų pasistengti laiku įvykdyti visus užsakymus, kad laukta kokybė tenkintų gautos paslaugos kokybę.

Bei atsižvelgti į argumentuotus, vertinant gautą kokybę, vertinimus, kuriuose teigiama, jog „tai tinka

vertinant maksimalius terminus, kurie yra neįprastai ilgi“ (3,2%).

Įmonė dokumentaciją tvarko pagal visus reikalavimus: vertinant laukiamą kokybę, daugiau nei

pusė (68,8%) klientų tikėjosi puikios kokybės dokumentų tvarkyme, tačiau buvo ir tokių, kurie galvojo,

jog įmonė silpnai atliks šią paslaugą. Daugiausia klientų, pasinaudoję įmonės teikiamomis paslaugomis,

teigia, jog ši paslauga teikiama puikiai (68,8%), o patyrusių neigiamą kokybę – nebuvo. Tad galima

sakyti, jog įmonė viršijo klientų lūkesčius. Kita vertinama dimensija – lankstumas. Šioje dimensijoje

buvo vertinami šie kriterijai: įmonės greitas reagavimas į klientų užklausas; greitas dokumentų pildymas

ir išsiuntimas, patvirtinantis užsakymo sudarymą; įmonės klientų galimybė lengvai ir greitai susisiekti su

vadybininku, kuris rūpinasi, kad paslauga būtų suteikta; įmonės greitas reagavimas į nenumatytas

transportavimo situacijas; patogus finansinis atsiskaitymas.

Įmonė greitai reaguoja į klientų užklausas: vertinant šį kriterijų beveik pusė (48,1%) respondentų

tikisi puikios kokybės, t.y. greito darbuotojų reagavimo į pateikiamas užklausas. Tačiau vertindami realią

padėtį puikia kokybe ją įvertino šiek tiek mažiau klientų (41,2%), taipogi buvo klientų (6,9%), kurių

lūkesčių įmonė šiuo kriterijumi nepateisino, nes patirtą kokybę įvertino silpnai, argumentuodami, jog

„vakarietiškas greitis, ne visada įprastas lietuviams“.

Greitai pildo ir išsiunčia dokumentus, patvirtinančius užsakymo sudarymą: daugiausia klientų

(48,1% ) tikėjosi geros kokybės, o daugiausia (41,3%) gavo puikios kokybės paslaugą, tačiau gautos

paslaugos kokybės įvertinimo rodiklis šiek tiek mažesnis už tikėtosios. Įmonės klientai gali lengvai ir

greitai susisiekti su vadybininku, kuris rūpinasi, kad paslauga būtų suteikta: dauguma respondentų

(75,6%) tikisi galėsią susisiekti su vadybininku labai lengvai ir šį kriterijų vertina aukščiausiu balu (5 -

puikiai). Patirtą kokybę dauguma (61,9%) respondentų taip pat įvertina puikiai, nors tai ir šiek tiek

mažesnis klientų skaičius. Apie dešimtadalį (10,6%) klientų įmonės vadybininkai nuvylė, suteiktos

paslaugos kokybę įvertino silpnai.

Įmonė greitai reaguoja į nenumatytas transportavimo situacijas: susumavus duomenis, sužinota,

jog didžioji dalis klientų tikėjosi (61,9%) bei gavo (55%) geros kokybės paslaugą, nors skaitinė reikšmė

ir skyrėsi tarp tikėtos ir gautos paslaugos kokybės. Pastebėta, jog šiame kriterijuje dešimtadaliui (10,6%)

klientų, kaip jie ir tikėjosi, buvo suteikta silpnai įvertinta paslaugos kokybė, kurią argumentavo, jog ši

paslauga teikiama tik „už papildomus kaštus“.

Jums užtikrintas patogus finansinis atsiskaitymas: šiame kriterijuje visų klientų lūkesčiai, atitiko

patirtą paslaugos kokybę. Daugiausia klientų tikėjosi (34,4%) bei gavo (34,4%) patogų (t.y. gerą)

finansinį atsiskaitymą. Visgi, ties šiuo kriterijumi įmonės vadovybei reiktų padirbėti, nes beveik

penktadaliui (17,5%) klientų neužtikrintas patogus finansinis atsiskaitymas, kaip jie ir buvo tikėjęsi. Tai

didžiausias neigiamas įvertinimas gautos paslaugos. Taip pat buvo siekiama išsiaiškinti kaip yra

vertinama analizuojamoje įmonėje viena iš 8 dimensijų – teisingumas. Teisingumas buvo įvertintas pagal

įmonės sąžiningą bendradarbiavimą su klientais bei sandorio atlikimo tikslumą.

Su klientais įmonė bendradarbiauja sąžiningai: šis kriterijus įvertintas labai gerai, nes laukta ir

patirta kokybė sutapo ir daugiausią respondentų (61,9%) įvertino 5 (t.y. puikiai.), likę (38,1%) įvertino

34

gerai. Tai manau, pakankamai geras įvertinimas, tad įmonė gali didžiuotis pateisindama klientų lūkesčius

ir drąsiai teigti, jog yra sąžininga įmonė. Sandorius atlieka tiksliai, nenuslepia jokios informacijos nuo

kliento: šis kriterijus įvertintas panašiai kaip ankstesnis, tik čia buvo klientų, kurie tikėjosi vidutiniško

paslaugos suteikimo (6,9%). Daugiausia respondentų lauktą (55%) ir gautą (61,9%) kokybę įvertino

aukščiausiu balu (t.y. 5 - puikiai), nors rezultatai šiek tiek skyrėsi. Tačiau įmonė pateisino klientų

lūkesčius ir drįsčiau teigti, jog net pranoko, nes tikėjusių vidutiniška šios paslaugos kokybe lūkesčių

įmonė nepateisino, tiksliau realiai paslaugą suteikė geriau. Prieš paskutinė vertinama dimensija buvo

krovinio pažeidimai. Šiam kriterijui įvertinti buvo pateikti 3 teiginiai, kuriais norima sužinoti, ar įmonė

pervežamą produkciją pristato saugiai; ar gabenama produkcija pasiekia klientą be produkcijos pakuočių

pažeidimų, ar informuoja klientus apie produkcijos pažeidimus.

Įmonė pervežamą produkciją pristato saugiai: daugiausia klientų (75,6%) buvo tikri, jog

produkciją įmonė pristatys saugiai (t.y. puikiai), nors buvo ir abejojančių saugiu produkcijos pristatymu,

todėl laukiamą kokybę įvertino silpnai (6.9%), tačiau pasinaudojus šia paslauga, klientų lūkesčiai buvo

patenkinti ir viršyti, nes 82,5% klientų, šį kriterijų įvertino puikiai. O patyrusių prastą produkcijos

pristatymą, neatsirado.

Įmonės gabenama produkcija pasiekia klientą be produkcijos pakuočių pažeidimų: respondentų

vertinimai laukiamos ir patirtos kokybės pasiskirstė labai panašiai ir gan palankiai. Daugiausia klientų

laukiamą kokybę įvertino puikiai (48,1%), kaip beje ir patirtą (55%), tik patirta kokybė, pagal

respondentų įvertinimo skaičių pranoko lūkesčius.

Įmonė informuoja klientus apie produkcijos pažeidimus: paaiškėjo, jog laukiamą kokybę

daugiausia respondentų (48,1%) įvertino kaip būsiant gerą, o patirtą – po vienodą skaičių klientų įvertino

kaip puikiai (41,3%) bei gerai (41,3%) suteiktą paslaugą. Paskutinė tiriama dimensija buvo

produktyvumas. Jai įvertinti buvo pateikti 3 teiginiai. Buvo siekiama sužinoti, ar įmonės transporto

priemonės tinkamos pervežant didelės apimties produkciją; ar teisingas teikiamų paslaugų kainos ir

kokybės santykis; ar puikiai apdoroja ir įvykdo užsakymus.

Įmonės transporto priemonės tinkamos pervežant didelės apimties produkciją: daugiausia

respondentų (68,8%) tikėjosi gausiant puikios kokybės paslaugą, nors buvo ir besitikinčių prastos 6,9%

(t.y. silpnos) kokybės paslaugą. Tačiau patirtą paslaugos kokybę didesnis skaičius respondentų 75,6%

skaičius įvertino puikiai, o vertinusių silpnai nebebuvo. Buvo viršyti klientų lūkesčiai.

Teisingas teikiamų paslaugų kainos ir kokybės santykis: paaiškėjo, jog laukiamą kokybę

daugiausia po vienodą skaičių respondentų vertino kaip būsiant puikią (41,3%) bei gerą (41,3%), o patirtą

– didžiausia dalis klientų įvertino kaip puikiai (48,1%) suteiktą paslaugą. Tačiau argumentuodami patirtos

kokybės vertinimus, respondentai teigė, jog „įkainiai didesni nei rinkoje“ (6,4%), „visi visada nori

mažesnės kainos, tačiau šiuo metu kaina tinkama ir konkurencinga. Tačiau po akcijos pabaigos, kaina

nebebus konkurencinga lyginant su lenkišku šiferiu“ (3,4%). Puikiai apdoroja ir įvykdo užsakymus:

daugiausia klientų (51,9%) tikėjosi puikių užsakymų apdorojimų ir įvykdymų, tačiau reali padėtis po

patirties įvertinta šiek tiek kitaip. Daugiausia respondentų (55%) patirtą paslaugą įvertino kaip gerai

atliktą.

Pasiūlymai dėl UAB “Eternit Baltic” įmonės logistikos paslaugų tobulinimo. Paskutiniuoju,

atviro tipo, klausimu, respondentų buvo prašoma pateikti siūlymus padėsiančius pagerinti įmonės

logistikos paslaugas. Į šį klausimą, atsakė 23,4% visų apklausoje dalyvavusių klientų. Dalis siūlė

pristatymo paslaugą plėsti siūlant išskirtinę pristatymo paslaugą, pvz. „galimybę pristatyti per 2 darbo

dienas už papildomą mokestį“. Pasak respondentų, tai klientai įvertintų kaip išskirtinę ir teigiamą įmonės

paslaugą, kuri įtakotų būtent šios įmonės produkcijos pasirinkimą. Kiti siūlymuose, tarsi žėrė kritiką:

„būti lankstesniais. Logistiką vertinti kaip papildomos pridėtinės vertės kūrimą, o ne atskirą pajamų

šaltinį“; „dirbkime sparčiau ir kokybiškiau“; „neskriauskite mažųjų įmonių, nes jos negauna didesnių

nuolaidų, o konkurencija didelė“. Buvo siūlančių apgalvoti lankstesnę galimybę grąžinti krovinį į

gamyklą be papildomo mokesčio, jei vairuotojas nesusisiekia su klientu reiso metu, nes „šiuo metu

kartais susidaro labai stresinės situacijos“. Taip pat klientai siūlo „fiksuotas kainas“, tačiau kartu patys

supranta, kad tai sunkiai įmanoma „...bet tai aišku tik pasvajoti...“.

IŠVADOS

1. Apibrėžiant paslaugą iškeliama viena ar kelios paslaugų savybės: neapčiuopiamumas,

heterogeniškumas, nuosavybės nekeičiamumas, netvarumas, įvairumas/kintamumas,

vienalaikiškumas, vartotojo dalyvavimas procese, neatskiriamumas. Logistikos paslaugas klientai

35

supranta kaip logistikos veiklą, sudarytą iš daugelio elementų. Bendriausios logistikos paslaugą

apibūdinančios savybės: aprūpinimas, saugumas, greitis, ekonomiškumas, informatyvumas.

2. Į kokybės apibrėžtį pateikiami penki požiūriai: kiekvienas jų akcentuoja tam tikrą kokybės

determinantą: įgimtą tobulumą, produktą, vartotoją, procesą, vertę. Kiekvienoje įmonėje veikia

valdymo ar vadybos sistema, kuri apima svarbiausius tvarkomos srities (pavyzdžiui, kokybės,

aplinkos apsaugos ir kt.) aspektus. Kitaip tariant, įdiegus kokybės vadybos sistemą įmonėje

tobulinamas visas produkto atsiradimo ir gyvavimo kelias. Populiariausios sistemos: LEAN,

OHSAS 18001, EFQM, BVM, TLS, BSC, ISO. Mokslinėje literatūroje pateikiama nemažai

paslaugų kokybės modelių, jungiančių teoriją ir praktiką: kokybės spragų modelis, 4Q kokybės

modelis, kokybės modelis, įvertinimo modelis, integruotas kokybės modelis, apibendrintas

paslaugų kokybės modelis, kokybės modelis, ydingo ir pozityvaus ratų modelis, bendrai suvoktos

kokybės modelis.

3. Apibendrinant atliktą anketinės apklausos apie UAB „Eternit Baltic” teikiamų logistikos paslaugų

kokybės analizę, remiantis klientų nuomonėmis, galima daryti išvadas, kad: logistikos paslaugas

klientai suvokia skirtingai ir, pasak jų atsakymų, nėra vieno apibrėžimo apimančio visas

logistikos paslaugos veiklas. Tačiau įmonės klientai logistikos paslaugas dažniausiai sieja su

transportavimu bei užsakymų tvarkymu. Logistikos paslaugos kokybę, klientai suvokia kaip

greitą užsakymų realizavimą bei įsipareigojimų vykdymą. Svarbiausiais logistikos paslaugos

kokybės kriterijus – užsakymo įvykdymo trukmė. Atlikus visų paslaugų kokybės dimensijų

analizę, galima teigti, jog įmonė UAB „Eternit Baltic” turi gan gerą įvaizdį, logistikos paslaugos

vertinamos gan palankiai. Tačiau reiktų atkreipti dėmesį į atskirus kriterijus, kurių patirta kokybė

buvo įvertinta žemiau, nei klientų keliami lūkesčiai ir siekti sumažinti šių kriterijų atotrūkį.

Daugiausia dėmesio reiktų atkreipti į lankstumo dimensijos vertinimą ir su šia dimensija susijusių

aspektų gerinimą įmonėje, nes klientai patyrė silpną bei labai silpną aptarnavimo kokybę.

4. Nepalankiausiai klientai įvertino: įmonės reagavimo laiką į klientų užklausas; įmonės klientų

patiriamus sunkumus susisiekiant su vadybininku, kuris rūpinasi, kad paslauga būtų suteikta;

įmonės reagavimo laiką į nenumatytas transportavimo situacijas bei nepatogų finansinis

atsiskaitymą. Taip pat nemažas dėmesys turėtų būti skiriamas patikimumo bei užbaigtumo

dimensijų analizei ir gerinimui, nes šios dvi dimensijos buvo įvertintos ne taip gerai lyginant su

kitomis dimensijomis. Čia patikimumo dimensijoje, reiktų didesnį dėmesį sutelkt išsiaiškinant kas

nulėmė klientų nepasitikėjimą įmone, o užbaigtumo dimensijoje – kokios pagalbos pristigo

klientui. Įmonei problemų nekelia teisingumo dimensijos vertinimas, nes klientai įvertino tik gera

ir labai gera patirta kokybe. Tačiau reiktų nepamiršti ir kitų dimensijų, nes visose dimensijose yra

nedidelių spragelių, kadangi klientai daugelį paslaugų vertino vidutinišku balu. Siekiant

lyderiauti, išsiskirti tarp konkurentų, bei norint pateisinti klientų lūkesčius bei išlaikyti klientus,

vertėtų išsiaiškinti paslaugų kokybės spragas ir jas spręsti. Klientai taip pat pateikė siūlymų

logistikos paslaugų gerinimui: išskirtines pristatymo paslaugas, lankstesnes galimybes krovinių

grąžinimui, fiksuotas kainas. Bendrai vertinant įmonės logistikos paslaugas, jos vertinamos

pakankamai gerai.

REKOMENDACIJOS

Siekdami logistikos paslaugų kokybę išnaudoti kaip konkurencinį pranašumą, organizacijos

vadovai turėtų priimti sprendimą kurti jos tobulinimo sistemą. Tam būtini nuolatiniai sistemingi tyrimai,

padedantys išsiaiškinti svarbiausias tobulintinas sritis. Remiantis atliktu tyrimu galima rekomenduoti

atkreipti dėmesį pirmiausiai į tas paslaugų savybes ir įmonės logistikos sritis, kurias apklausoje dalyvavę

klientai įvertino prasčiausiai. Rekomenduojama atkreipti dėmesį į klientų nepasitenkinimą tuo, kad tenka

ilgai laukti teikiamų logistikos paslaugų (užsakymo atlikimo; krovinio pakrovimo ir iškrovimo terminų;

atsakymų į užklausas; užsakymo dokumentų sudarymo; greito reagavimo į nenumatytas transportavimo

situacijas), siūloma jų dėl to visada atsiprašyti, paaiškinti priežastis. Vertėtų apmąstyti galimybę po to

jam suteikti tam tikrų privilegijų, pavyzdžiui, skirti papildomą nuolaidą, padovanoti įmonės nuolaidų

kortelę arba kitą kartą jo užsakymą įvykdyti be eilės. Rekomenduotina rasti būdų užtikrinti tvirtesnį

pažadų dėl paslaugų suteikimo laiko, įsipareigojimų vykdymo laikymąsi, nes tai sukelia klientų

nepasitikėjimą įmone bei jos teikiamomis paslaugomis. Siūloma supažindinti klientus su nuoseklia

įmonės darbo specifika, kokiu principu ji veikia, nes būtent tai skatina tolimesnį klientų

bendradarbiavimą. Taip pat laikytis paslaugų kokybės standartų bei visada pasirūpinti dokumentais

lydinčiais krovinį. Rekomenduojama sudaryti galimybes klientams lengvai ir greitai susisiekti su

36

vadybininku dėl paslaugų suteikimo; bei užtikrinti klientams patogų finansinį atsiskaitymą, pasirūpinti

tinkamomis transporto priemonėmis didelės produkcijos pervežimui bei jos saugumo užtikrinimui.

LITERATŪRA

1. Aникин, Б., А. (2006). Логистика: учебное пособие. Москва: Проспект.

2. Bagdonienė, L., Hopenienė, R. (2004). Paslaugų marketingas ir vadyba. Kaunas: technologija.

3. Banytė, J., Palaima, T. (2006). Marketing Service Relationships: the Relative Role of Service Quality.

Enginneering economics, 1(46), 83-94. Žiūrėta 2013, lapkričio 28 per internetą:

<http://internet.ktu.lt/lt/mokslas/zurnalai/inzeko/46/1392-2758-2006-1-46-83.pdf>.

4. Bivainis, J., Drejeris, R. (2006). Naujų paslaugų įdiegimo modelio tobulinimas. Verslas: teorija ir praktika,

7(1), 14-21. Žiūrėta 2013, lapkričio 27 per internetą: <http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-

0001:J.04~2006~ISSN_1648-0627.V_7.N_1.PG_14-21/DS.002.0.01.ARTIC>.

5. Cicėnienė, V. (2006). Moksliniai tyrimai bibliotekose: metodologija, metodika, rezultatų sklaida. Vilnius:

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.

6. Čereška, A., Pauža, V. (2005). Kokybės analizė ir valdymas: mokomoji knyga. Vilnius: Technika.

7. Dikavičius, V., Stoškus, S. (2003). Visuotinė kokybės vadyba: mokomoji knyga. Kaunas: Technologija.

8. Dikčius, V. (2005). Marketingo tyrimai. Vilnius: Vilniaus vadybos akademija.

9. Franceschini, F., Rafele, C. (2000). Quality evaluation in logistic services. International journal of

agilemanagement systems, 2 (1), 49–53.

10. Garalis, A. (2000). Logistika: bendrųjų ir ekonominių sistemų raidos procesas. Tiltai, 10. Klaipėda:

Klaipėdos universitetas.

11. Garalis, A. (2003). Logistika: bendrieji pagrindai. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla.

12. Garuolis, T. (2013). Vadybos sistemų standartai transporto, logistikos ir ekspedijavimo versle. Žiūrėta

2014, kovo 10 per internetą: <http://vezejugidas.lt/vadybos-sistemu-standartai-transporto-logistikos-ir-

ekspedijavimo-versle/>.

13. Gudelis, D. (2007). Savivaldybių veiklos matavimo modeliai ir jų įgyvendinimo galimybės Lietuvoje:

daktaro disertacija, Socialiniai mokslai, vadyba ir administravimas (03 S). Mykolo Romerio universitetas.

Žiūrėta 2014, vasario 20 per internetą: <

http://www.google.lt/url?sa=t&rct=j&q=&esrc=s&source=web&cd=1&ved=0CCkQFjAA&url=http%3A%

2F%2Fdgudel.home.mruni.eu%2Fwp-

content%2Fuploads%2F2008%2F05%2Fteorijairtyrimasnaujas.doc&ei=qQ8NU8-

5GMiV4wThtoDgAQ&usg=AFQjCNHQYKaYsoDNz-gINCyaC4tbean4bQ&bvm=bv.61965928,d.bGE>.

14. Guščinskienė, J. (2004). Taikomoji sociologija. Kaunas: Technologija.

15. Hoffman, D., Czinkota, M. R., at al. (2005). Marketing principles and best practices. Mason, Ohio:

Thomson/ South-Western.

16. Įmonės istorija UAB „Eternit Baltic“. Žiūrėta 2014, vasario 20 per internetą:

http://www.eternit.lt/c/imone.105/.

17. Johns, N. (1999). What is this thing called service? European Journal of Marketing. Vol. 33, No 9/10, p.

958 – 973.

18. Jurkauskas, A. (2006). Visuotinės kokybės vadyba. Kaunas: technologija.

19. Kardelis, K. (2007). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai: vadovėlis Šiauliai: Lucilijus.

20. Kaziliūnas, A. (2007). Kokybės vadyba: vadovėlis. Vilnius : Mykolo Romerio universitetas.

21. Kazlienė, R. (2009). Kelionių agentūros tinklo klientų aptarnavimo kokybė vartotojų požiūriu (West

Express atveju): magistro darbas, edukologijos mokslai, turizmo ir sporto vadyba. Lietuvos kūno kultūros

akademija. Žiūrėta 2013, lapkričio 27 per internetą: <http://vddb.laba.lt/fedora/get/LT-eLABa-

0001:E.02~2010~D_20100605_002649-82221/DS.005.0.01.ETD>.

22. Kenney, B. (2008). Whatever happened to quality? Industry Week/IW, 257(4)Issue 4.

23. Kindurys. V. (1998). Paslaugų marketingas. Teorija ir praktika. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

24. Kindurys, V. (2002). Paslaugų marketingas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

25. Kokybės vadybos sistema. Žiūrėta 2014, kovo 10 per internetą: <http://www.kaip-pradeti-

versla.info/verslo-vadyba/kokybes-vadybos-sistema>.

26. Kotler, P., Keller, L. K. (2007). Marketingo valdymo principai. Klaipėda: Logitema.

27. Kudrevičius, G. Subalansuotų rodiklių sistema (BSC). Žiūrėta 2014, kovo 10 per internetą:

<http://www.kudrevicius.lt/straipsniai/subalansuotieji-rodikliai/subalansuotu-rodikliu-sistema-bsc>.

28. Landrum, H., Prybutok, et al. (2008). Measuring IS System Service Quality with SERVQUAL: Users’

Perceptions of Relative Importance of the Five SERVPERF Dimensions. The International

EVULATION OF THE QUALITY OF LOGISTIC SERVICES IN UAB „ETERNIT BALTIC“

Summary. The quality study allows revealing weak points of logistic services provided by the company and

how they can be improved. Theoretical part overlooks the conception of service and logistic services, service

properties and specifics of logistic services, service quality concept, definition of logistics service quality, models of

http://internet.ktu.lt/lt/mokslas/zurnalai/inzeko/46/1392-2758-2006-1-46-83.pdf

http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:J.04~2006~ISSN_1648-0627.V_7.N_1.PG_14-21/DS.002.0.01.ARTIC

http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:J.04~2006~ISSN_1648-0627.V_7.N_1.PG_14-21/DS.002.0.01.ARTIC

http://vezejugidas.lt/vadybos-sistemu-standartai-transporto-logistikos-ir-ekspedijavimo-versle/

http://vezejugidas.lt/vadybos-sistemu-standartai-transporto-logistikos-ir-ekspedijavimo-versle/

http://www.google.lt/url?sa=t&rct=j&q=&esrc=s&source=web&cd=1&ved=0CCkQFjAA&url=http%3A%2F%2Fdgudel.home.mruni.eu%2Fwp-content%2Fuploads%2F2008%2F05%2Fteorijairtyrimasnaujas.doc&ei=qQ8NU8-5GMiV4wThtoDgAQ&usg=AFQjCNHQYKaYsoDNz-gINCyaC4tbean4bQ&bvm=bv.61965928,d.bGE




http://www.eternit.lt/c/imone.105/

http://vddb.laba.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2010~D_20100605_002649-82221/DS.005.0.01.ETD

http://vddb.laba.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2010~D_20100605_002649-82221/DS.005.0.01.ETD

http://www.kaip-pradeti-versla.info/verslo-vadyba/kokybes-vadybos-sistema

http://www.kaip-pradeti-versla.info/verslo-vadyba/kokybes-vadybos-sistema

http://www.kudrevicius.lt/straipsniai/subalansuotieji-rodikliai/subalansuotu-rodikliu-sistema-bsc

37

quality management system and quality of services. The biggest attention is paid to analysis of SERVQUAL quality

management framework, which along with F. Franceschini and C. Rafele suggests assessing the quality of logistics

services according to 8 dimensions: the period of take-up of new order, regularity, reliability, completeness,

flexibility, damage to the product, veracity, productivity.

The quality research of logistic services was conducted in the company UAB Eternit Baltic. The research was

performed in order to determine the satisfaction of the company clients with the quality of logistic services. The

clients have been provided with questionnaires, 189 customers participated in the survey.

According to the research most of the company clients are satisfied with the quality logistic services however

there is place for improvement. The areas for improvement are: flexibility, completeness, reliability. Findings and

recommendations have been provided.

Keywords: quality, logistic services, service quality, models of quality.

38

AB „ROKIŠKIO SŪRIS“ FINANSINĖ ANALIZĖ 2008–2012 METAIS

Rita Buivydienė


Anotacija. Straipsnyje išnagrinėti finansinės analizės teoriniai aspektai, pateikiama 2008–2012 metų AB

„Rokiškio sūris” finansinė analizė. Atlikus mokslinės literatūros apžvalgą, empirinėje dalyje pateikti finansinių

rodiklių struktūros ir dinamikos analizės rezultatai, išanalizavus finansinius santykinius rodiklius. Gauti rezultatai

lyginami su Lietuvos maisto produktų gamybos šakos rodikliais bei bankroto tikimybės įvertinimas. Nustatyta, kad

2008 m. įmonė buvo nei pelninga nei moki. 2009–2012 m. situacija gerėjo, nes įmonė vykdė pelningą veiklą,

neturėjo mokumo problemų.

Pagrindinės sąvokos: finansinė analizė, finansiniai santykiniai rodikliai, bankrotas.

ĮVADAS

Straipsnio aktualumas. Šiuolaikiniame verslo pasaulyje pokyčiai vyksta nuolat, todėl itin svarbu

užtikrinti ilgalaikį įmonės gyvavimą. Finansinės analizės informacija padeda patikrinti ar praeityje priimti

sprendimai yra tikslūs, taip pat pagrįsti esamus ir būsimus valdymo sprendimus.

Straipsnio problema. Kiekvienos pelno siekiančios organizacijos vienas iš prioritetinių uždavinių

yra išlaidų mažinimas bei pelno didinimas. Be to, norint išlikti konkurencingu rinkoje, būtina užtikrinti

produkcijos kokybę. Todėl pelno siekimas bei išlaidų mažinimas turi nepakenkti gaminamos produkcijos

kokybei. Norint identifikuoti pagrindinius išlaidas didinančius šaltinius bei nustatyti pagrindinius išlaidų

veiksnius, kurie turi įtakos įmonės pelno mažėjimui, būtina atlikti išsamią finansinę analizę. Tačiau

nemaža dalis Lietuvos akcinių bendrovių neįvertina finansinės analizės būtinumo bei jos naudingumo.

Straipsnio tikslas – išnagrinėjus finansinės analizės teorinius aspektus, atlikti 2008–2012 metų AB

„Rokiškio sūris” finansinę analizę.


1. Išanalizuoti finansų analizės sampratą, rūšis, santykinius rodiklius ir jų apskaičiavimo

principus bei bankroto diagnozavimą teoriniu požiūriu.

2. Atlikti 2008–2012 m. AB „Rokiškio sūris” finansinių rodiklių struktūros ir dinamikos analizę.

3. Išanalizuoti 2008–2012 m. AB „Rokiškio sūris“ finansinius santykinius rodiklius.

4. Įvertinti AB „Rokiškio sūris“ perspektyvas, naudojant bankroto tikimybės modelius.

Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė, statistinė duomenų analizė, duomenų apdorojimui:

įmonės finansinių ataskaitų analizė, lyginimas ir detalizavimas.

ĮMONĖS FINANSINĖS ANALIZĖS TEORINIAI ASPEKTAI

Finansų analizės samprata. J.Mackevičius ir kt. (2005, p. 8) teigia, kad finansinė analizė – tai

visapusis, objektyvus ir nuoseklus įmonės finansinės ir kitų su ja susijusių veiklų tyrimas siekiant padėti

įmonės vadovybei priimti teisingus valdymo sprendimus ir įgyvendinti numatytus tikslus.

Šiuolaikinėmis ūkio raidos sąlygomis finansinė analizė ypač svarbi, ypač reikia efektyvios veiklos

rezultatų kontrolės bei vertinimo sistemos, kad įmonių vadovybė galėtų kuo tiksliau įvertinti verslo riziką

ir priimti racionalius, tinkamus valdymo sprendimus. Įmonės privalo nuolat ieškoti rezervų veiklai

gerinti, tad remiantis finansine analize galima objektyviai įvertinti konkrečią ekonominę padėtį, įmonės

veiklos sąlygas ir galimybes.

Finansinės ataskaitos yra pagrindinis finansinės analizės šaltinis. Finansinės ataskaitos – tai

apskaitos duomenų apie įmonės finansinę būklę, veiklos rezultatus, pinigų srautus ir kitus finansinius

dalykus periodinis parengimas nustatyta forma siekiant patenkinti informacijos vartotojų poreikius

(Mackevičius, 2005, p.115). Jie pagal finansinių ataskaitų duomenis priima bendradarbiavimo, veiklos,

gamybos organizavimo sprendimus, todėl pagrindinis reikalavimas – ataskaitos turi būti objektyvios ir

kokybiškos. J.Mackevičius (2005, p.114) mano, kad visose finansinėse ataskaitose parodoma daugiau

kaip 100 absoliutinių finansinių rodiklių. Analizuojant iš absoliutinių rodiklių apskaičiuojami įvairūs

santykiniai rodikliai, numatomi jų tarpusavio ryšiai ir priklausomybės.

Taigi, apibendrinant galima teigti, jog finansinė analizė padeda geriau suvokti įmonėje vykstančius

reiškinius ir procesus, tinkamai ir objektyviai įvertinti ekonominę įmonės informaciją, kuria

vadovaujantis būtų galima parengti ir priimti lanksčius bei racionalius valdymo sprendimus.

39

Finansų analizės rūšys. Užsienio autoriai dažniausiai mini tris analizės rūšis: dinaminė analizė;

struktūrinė analizė; santykinė analizė.

J. Lazausko (2005, p. 21) teigimu dinaminė analizė atliekama, kai finansinių ataskaitų dydžiai

lyginami su praėjusio laikotarpio ar užduočių duomenimis, o nukrypimas išreiškiamas absoliučiais arba

santykiniais dydžiais.

Struktūrinė analizė atliekama tada, kai kiekvienas finansinės ataskaitos rodiklis lyginamas su

bendruoju baziniu tos ataskaitos rodikliu, o gautasis dydis išreiškiamas procentais (Lazauskas, 2005, p.

21).

Santykinė analizė dar vadinama koeficientų analize. Užsienio autoriai finansinius koeficientus

dažniausiai skiria į pelningumo, likvidumo, mokumo rodiklių grupes.

Taigi atliekant dinaminę ir struktūrinę analizę, apibendrinami gauti rezultatai, daromos išvados.

Apibendrinant svarbu nurodyti tuos kitimo atvejus, kurie parodo įmonės finansinės būklės ir veiklos

rezultatų pablogėjimą, o norint įsitikinti, ar tikrai yra probleminių veiklos sričių įmonėje, būtina

apskaičiuoti santykinius rodiklius ir juos palyginti su šakos rodikliais.

Finansiniai santykiniai rodikliai. Absoliutūs finansiniai rodikliai – tai rodikliai, apskaičiuoti

vertine išraiška, remiantis buhalterinės apskaitos duomenimis, ir pateikti finansinėse ataskaitose

(Mackevičius ir kt., 2011, p. 50). Finansinis santykinis rodiklis yra dviejų ar daugiau absoliutinių rodiklių

santykis. J.Mackevičius ir kt. (2011, p. 53) teigia, kad naudojant finansinius santykinius rodiklius galima

gana objektyviai ir tiksliai įvertinti įvairias įmonės veiklos sritis, atskleisti rezervus ir nepanaudotas

galimybes, numatyti ir priimti optimalius valdymo sprendimus.

J. Mackevičius, D. Poškaitė (1999, p.105) teigia, kad santykinius rodiklius tikslinga būtų

suskirstyti į pagrindines grupes (1 pav.).

1 pav. Finansinių santykinių rodiklių grupės

Šaltinis: sudaryta autorės, remiantis J. Mackevičiumi, D. Poškaite (1999, p. 105)

Daugelis rodiklių tarpusavyje susiję, iš jų galima apskaičiuoti kitus rodiklius. Įvairūs santykiniai

rodikliai skiriasi savo svarba ir panaudojimo tikslais. Skirtingai funkcionuojančioms įmonėms reikalingi

nevienodi santykiniai rodikliai, nes kai kurie rodikliai skirtingoms įmonėms gali turėti skirtingą reikšmę.

Taigi įmonės turi nuolatos stebėti, matuoti ir vertinti savo santykinius rodiklius, tam kad galėtų

laiku pastebėti pasikeitimus, atrasti jų priežastis ir tinkamu laiku priimti teisingus sprendimus veiklai

gerinti, neigiamiems pokyčiams sustabdyti, o teigiamiems toliau skatinti.

Pelningumo rodikliai. Norint objektyviai įvertinti įmonės veiklos efektyvumą įvairiais aspektais,

jos konkurencingumą ir tęstinumo galimybes, reikia skaičiuoti pelningumo rodiklius. J. Mackevičaus

(2005, p.184) teigimu pelningumo rodikliai padeda investuotojams orientuotis, ar verta investuoti į šią

įmonę, ar geriau rinktis kitus investavimo būdus.

J.Mackevičius ir kt. (2005, p.68) teigimu priimta skaičiuoti keletą pelningumo rodiklių, kuriuos

galima suskirstyti į 3 grupes:

Pardavimo;

Turto;

Kapitalo.

Būtent pelningumo rodiklių skirstymas į grupes yra svarbiausia informacija vartotojams.

Kiekvienas informacijos vartotojas priklausomai nuo poreikių ir tikslų domisi tais pelningumo rodikliais,

kurie padeda priimti teisingiausius sprendimus.

Mokumo rodikliai. J. Mackevičiaus (2005, p. 142) teigimu nuo mokumo priklauso įmonės

finansinė būklė ir veiklos rezultatai, tolesnė jos veikla, perspektyvos, taktika, strategija, investiciniai

40

sprendimai ir kt. Nemoki įmonė negali palaikyti normalių santykių su kitais rinkos dalyviais. Todėl

kiekviena įmonė turi nuolat analizuoti mokumo rodiklius.

V. Gronsko (2005, p.181) teigimu santykiniai mokumo rodikliai skirstomi į dvi grupes:

Trumpalaikio;

Ilgalaikio.

Įmonių nemokumo veiksnius galima kontroliuoti veiksmingomis priemonėmis: analizuoti įmonės

mokumo rodiklius, stebėti situaciją rinkoje, laiku prognozuoti įmonės nemokumą galinčius sukelti

veiksnius ir imtis priemonių juos pašalinti ar sumažinti. Taigi racionalūs ir laiku priimti sprendimai

mažina nemokumą.

Veiklos efektyvumo rodikliai. Kiekviena įmonė, norėdama išsilaikyti konkurencinėje rinkoje ir

gauti pelną, savo veiklos procese naudoja įvairius išteklius (materialinius, finansinius, žmogiškuosius).

Kuo efektyviau šie ištekliai panaudojami, tuo greičiau pagaminama produkcija.

Tikslinga veiklos efektyvumo rodiklius skirstyti į (Mackevičius ir kt., 2005, p. 114):

Sąnaudų lygio;

Turto apyvartumo.

J. Mackevičius (2005, p. 233) mano, kad turto apyvartumas daro didelę įtaką įmonės finansinei

būklei. Kuo daugiau apyvartų padaro turtas – tuo mažiau sąnaudų patiria įmonė. Apibendrinant galima

teigti, kad įmonės ir organizacijos turi optimaliai valdyti naudojamą turtą ir taip pasiekti pagrindinį

įmonės tikslą.

Kapitalo rinkos rodikliai. Kapitalo rinka – tai prekyba santykinai ilgesnio laikotarpio finansiniais

ištekliais, t.y. akcijomis ir obligacijomis (Mackevičius, 2005, p. 221).

Kiekviena įmonė stengiasi didinti savo kapitalą ir rūpinasi savo finansavimo šaltiniais siekdama

padidinti kapitalą, papildomai išleisdama vertybinių popierių.

J. Mackevičiaus (2005, p. 221–222) nuomone, kad daugelio įmonių finansinė būklė ir veiklos

rezultatai, konkurencingumas ir veiklos tęstinumas priklauso nuo sugebėjimo dalyvauti kapitalo rinkose.

Todėl daugelis rinkos dalyvių stengiasi pasinaudoti kapitalo rinkų galimybėmis.

Bankroto diagnozavimas. Bankroto samprata. Įmonių bankrotai – vienas iš labiausiai

paplitusių rinkos ekonomikos reiškinių, sukeliančių daug neigiamų padarinių ne tik pačiai įmonei ir jos

darbuotojams, bet ir kitoms įmonėms ir institucijoms, valstybei ir visuomenei (Mackevičius, 2005,

p. 421).

Įmonių veikloje visada buvo ir yra įvairių rizikos rūšių. Rizika yra nuolatinė bet kurios žmogaus

veiklos, taip pat ir ekonominės bei finansinės, dalis. Galima iš anksto priimti sprendimus, mažinančius

riziką, tačiau jos išvengti neįmanoma (Lazauskas, 2005, p.146). Tik objektyvus situacijos įvertinimas,

laiku priimti teisingi sprendimai finansų, investicijų, technikos ir technologijų, darbo organizavimo, naujų

produktų ir paslaugų kūrimo bei kitose srityse yra svarbios prielaidos užtikrinti įmonės veiklos stabilumą

ir tęstinumą (Mackevičius, 2005, p.421).

Galima teigti, kad siekdami sumažinti praradimus bei nesėkmes, įmonės vadovai turėtų iš anksto

įvertinti neigiamas pasekmes, analizuoti tikėtinus bankroto veiksnius, numatyti priemones nesėkmėms

išvengti.

Bankroto prognozavimo modeliai. Bankroto prognozavimo modelių yra daug ir įvairių.

J. Mackevičiaus (2005, p.435) teigimu didžiausią teorinę ir praktinę reikšmę turi E. Altman modelis, kuris

buvo pavadintas Z modeliu. Jis išreiškiamas 5 veiksnių modeliu, kuriame esminiai veiksniai yra bankroto

grėsmės diagnozavimo rodikliai.

Bus pritaikyti ir kiti, mažiau populiarūs modeliai, tokie kaip R. Taffler ir H. Tissaw, G. Springate

ir R. Lis.

Apibendrinant galima teigti, kad skirtingi autoriai įmonių bankrotui prognozuoti rekomenduoja

skirtingus rodiklius ir skiriasi jų skaičius.

AB „ROKIŠKIO SŪRIS“ FINANSINĖ ANALIZĖ 2008–2012 METAIS

AB „Rokiškio sūris” balanso struktūra ir dinamika 2008–2012 m. nustatyta, kad turto

pokyčiai buvo nedideli – turto rodiklis padidėjo 1,15 karto.

41

0

20

40

60

80

2008 2009 2010 2011 2012

47,1

38,7 36,8 42,4 43,7

52,961,3 63,2

57,6 56,3

Pro

cen

ta

i

Metai

Ilgalaikis turtas Trumpalaikis turtas

2 pav. AB „Rokiškio sūris“ turto rodiklių dinamika 2008–2012 metais


Trumpalaikio turto rodiklis didėjo daug sparčiau (1,23 karto) nei ilgalaikio turto rodiklis (1,07

karto).

3 pav. AB „Rokiškio sūris“ akcininkų nuosavybės ir įsipareigojimų rodiklių dinamika 2008–2012 metais


Akcininkų nuosavybės ir įsipareigojimų rodiklio padidėjimą daugiau nei 1,1 karto įtakojo

akcininkų nuosavybės rodiklio padidėjimas 1,6 karto.

Finansinių santykinių rodiklių analizė

1 lentelė. Pelningumo rodiklių dinamika 2008–2012 metais

Rodikliai 2008 2009 2010 2011 2012 Pokytis per

2008–2012 m.

Bendrasis pardavimo pelningumas 3,6 10,2 11,4 11,1 7,8 4,2

Šakos bendrasis pardavimo pelningumas 13,8 17,8 16,2 14,2 12,9 -0.9

Veiklos pelningumas -2,8 3,1 5,6 3,9 2,5 5,3

Įprastinės veiklos pelningumas -3,8 2,6 5,4 3,6 2,3 6,1

Grynasis pardavimo pelningumas -3,2 1,7 4,7 2,9 2 5,2

Turto pelningumas -5,8 2,6 8,1 4,8 3,6 9,4

Šakos turto pelningumas 1,2 4,9 4,6 5 6,2 5

Akcinio kapitalo pelningumas -46,6 21,7 64,7 55,4 39,9 86,5

Nuosavo kapitalo pelningumas -11,8 4,8 13,6 7,7 5,3 17,1

Šakos nuosavo kapitalo pelningumas 1,9 9 8,5 9,9 11,7 9,8

Pastovaus kapitalo pelningumas -11,4 4,7 13,4 7,4 5,1 16,5

Šaltinis: sudaryta autorės, remiantis AB „Rokiškio sūris” finansinės atskaitomybės duomenimis ir statistikos

departamento duomenimis

Per visą analizuojamą laikotarpį bendrojo pelningumo įmonėje sumažėjimui 0,21 procentinių

punktų didžiausią įtaką turėjo pardavimo pajamų mažėjimas (0,27%). Lyginant ūkio šakos ir AB

„Rokiškio sūris“ bendrojo pelningumo rodiklius, pastebėta, kad ūkio šakos rodikliai yra gana stabilūs ir

didesni nei įmonės. 2008 m. įmonė dirbo 3 kartus blogiau nei ūkio šakos įmonės, dėl 2008 m. įvykusios

ekonominės krizės, kuri stipriai palietė AB „Rokiškio sūris“ pardavimus.

42

Pastebėta, kad veiklos pelningumo rodikliai yra daug mažesni už bendrojo pelningumo rodiklius,

vadinasi, kad veiklos sąnaudos stipriai įtakoja galutinį rezultatą ir nuo pardavimo pelno lieka vis mažiau.

Per visą analizuojamą laikotarpį AB „Rokiškio sūris“ grynasis pardavimo pelningumas parodė, kad

įmonė 5,2% punkto padidino grynojo pelno tenkančio kiekvienam grynųjų pardavimų pajamų vienetų

sumą. Grynasis pardavimo pelningumas padidėjo dėl grynojo pelno ir pardavimo pajamų pokyčio.

Lemiamą įtaką grynojo pardavimų pelningumo pasikeitimui (padidėjimui) darė parduotų prekių

savikainos pasikeitimas (padidėjimas – 12,7%).Ūkio šakos grynojo pardavimo pelningumo rodikliai

stabilūs ir matyti didėjimo tendencija, o įmonės grynojo pardavimo pelningumo rodikliai kito netolygiai,

tai didėjo, tai krito, tačiau didėjimo tendenciją išlaikė.

AB „Rokiškio sūris“ turto pelningumo rodiklis per visą analizuojamą laikotarpį padidėjo 9,4%

punkto, tam įtakos daugiau turėjo pardavimų pelningumo (pelno) padidėjimas 0,052 kartų, nei turto

apyvartumo (pardavimų apimties) padidėjimas 0,0003 kartų (žr. 2 lent). Vertinant ūkio šakos turto

pelningumo rodiklius nustatyta, kad jie lyginant su įmonės turto rodikliais buvo gana stabilūs. Didžiausias

atotrūkis buvo 2008 m., kai įmonėje turtas buvo valdomas neefektyviai.

2 lentelė. Turto pelningumo rodikliui įtakai dariusių elementų dinamika 2008–2012 m. proc.


2008–2012

Pardavimų

pelningumas -0,032 0,017 0,047 0,029 0,02 0,052

Turto apyvartumas 0,0179 0,0152 0,0173 0,0167 0,0182 0,0003

Turto pelningumas -0,058 0,026 0,081 0,048 0,036 0,094 Šaltinis: sudaryta autorės, remiantis AB „Rokiškio sūris“ finansinės atskaitomybės duomenimis ir statistikos


AB „Rokiškio sūris“ per visą analizuojamą laikotarpį vienam akcininkų investicijų litui teko 0,865

Lt grynojo pelno. Rodiklio didėjimui įtakos turėjo grynojo pelno bei akcinio kapitalo pokyčiai.

Nuosavo kapitalo pelningumas per visą analizuojamą laikotarpį padidėjo 17,1% punkto ir šį

pasikeitimą lėmė tokie veiksniai: nuosavo kapitalo pelningumas dėl padidėjusio pelno padidėjo 12,8% ir

dėl nuosavo kapitalo vertės padidėjimo pelningumas padidėjo 4,4%. Taigi per visą analizuojamą

laikotarpį AB „Rokiškio sūris“ vienam nuosavo kapitalo litui teko 0,171 Lt. Lyginant ūkio šakos ir AB

„Rokiškio sūris“ nuosavo kapitalo pelningumo rodiklius, pastebėta, kad ūkio šakos rodikliai yra gana

stabilūs ir didesni nei įmonės. Tik 2008 m. įmonė neefektyviai panaudojo nuosavą kapitalą ir dirbo

nuostolingai.

Pastovaus kapitalo pasikeitimui 2008–2012 m. teigiamą įtaką darė grynojo pelno veiksniai, o

neigiamą nuosavo kapitalo ir ilgalaikių įsipareigojimų veiksniai.

Apibendrinant AB „Rokiškio sūris“ 2008 metais patyrė nuostolį, tai kad įmonė dirbo nuostolingai

galėjo turėti įtakos išaugusi savikaina, smarkiai sumažėjusios pieno produktų kainos eksporto rinkose ir

pabrangęs žaliavinis pienas. 2009-2012 metais įmonė dirbo pelningai. Didžiausias pelningumo augimas

pastebimas 2010 m., dėl atsigaunančios ekonomikos po 2008 m. ištikusios ekonominės krizės.

Turto ir kapitalo pelningumui didžiausią įtaką darė grynojo pelno padidėjimas 5,2% punkto.

AB „Rokiškio sūris“ pelningumo rodikliai 2008 m. buvo mažesni nei ūkio šakos pelningumo

rodikliai, dėl įmonėje patirto nuostolio, tik 2009–2012 m. įmonės pelningumo rodikliai buvo panašūs arba

didesni už ūkio šakos pelningumo rodiklius.

3 lentelė. Mokumo rodiklių analizė


2008-2012 m.

Bendrojo trumpalaikio mokumo koeficientas 1,1 1,4 1,6 1,7 1,9 0,8

Šakos bendrojo trumpalaikio mokumo

koeficientas

0,71 0,89 0,92 0,89 0,93 0,22

Greitojo trumpalaikio mokumo koeficientas 0,5 0,9 0,7 1 1,1 0,6

Labai greito trumpalaikio mokumo

koeficientas 0,02 0,07 0,15 0,06 0,03 0,01

Trumpalaikio įsiskolinimo koeficientas 0,49 0,45 0,4 0,35 0,29 -0,2

Apyvartinio kapitalo koeficientas 0,04 0,16 0,23 0,23 0,27 0,23

Bendrasis skolos koeficientas 0,51 0,47 0,41 0,38 0,32 -0,19

Šakos bendrasis skolos koeficientas 0,59 0,53 0,52 0,53 0,52 -0,07

43

Ilgalaikių skolų koeficientas 0,02 0,02 0,01 0,03 0,03 0,01

Ilgalaikių skolų apdraustumo koeficientas 25,3 24,1 37,5 13,5 14,5 -10,8

Finansinis svertas 1,04 0,88 0,69 0,6 0,48 -0,56

Pastovaus mokumo koeficientas 0,96 1,13 1,45 1,65 2,08 1,12



AB „Rokiškio sūris“ bendrojo trumpalaikio mokumo koeficientas per visą analizuojamą laikotarpį

padidėjo 0,8. Koeficiento padidėjimui įtakos turėjo trumpalaikio turto ir trumpalaikių įsipareigojimų

pokyčiai. Egzistuoja bendrojo trumpalaikio mokumo vadinamoji saugumo riba, t.y. jis negali būti

mažesnis kaip 1,2. Kadangi bendrojo trumpalaikio mokumo koeficientas yra didesnis už 1,2 (išskyrus

2008 m.), vadinasi AB „Rokiškio sūris“ gali be vargo įvykdyti savo įsipareigojimus metų bėgyje.

Lyginant ūkio šakos ir AB „Rokiškio sūris“ bendrojo trumpalaikio mokumo koeficientus, pastebėta, kad

tiek ūkio šakos koeficientai tiek įmonės koeficientai yra stabilūs, tai reiškia, kad įmonė yra moki.

Per visą analizuojamą laikotarpį greito trumpalaikio mokumo koeficientas padidėjo 0,6. Manoma,

kad greitojo trumpalaikio mokumo rodiklis neturėtų būti mažesnis negu 1. 2011 m. ir 2012 m. buvo

pasiektas geras greitasis trumpalaikis mokumas, nes koeficientas yra didesnis už 1. 2008–2010 m.

greitojo trumpalaikio mokumo koeficientas kito 0,5 – 0,9. Šios mažos rodiklio reikšmės rodo įmonės

nesaugią padėtį. 2008 m. greito trumpalaikio mokumo koeficientas buvo pasiekęs kritinį lygį.

Bendrojo trumpalaikio mokumo koeficientų ir greito trumpalaikio mokumo koeficientų skirtumas

svyruoja 0,5 – 0,9 punkto, tai reiškia, kad maisto pramonės įmonių atsargos daro didelę įtaką greitajam

trumpalaikio mokumo rodikliui.

AB „Rokiškio sūris“ per visą analizuojamą laikotarpį labai greito trumpalaikio mokumo

koeficientas padidėjo 0,01. Koeficiento padidėjimui įtakos turėjo pinigai ir pinigų ekvivalentų ir

trumpalaikių įsipareigojimų pokyčiai.

Nagrinėjant AB „Rokiškio sūris“ trumpalaikio įsiskolinimo koeficientą matyti, jog per

analizuojamą laikotarpį sumažėjo 0,20. Rodiklio sumažėjimui įtakos turėjo trumpalaikių įsipareigojimų ir

turto pokyčiai. Didžiausią įtaką darė sumažėjusios finansinės skolos.

Per visą analizuojamą laikotarpį apyvartinio kapitalo koeficientas padidėjo 0,23. Rodiklio

didėjimui įtakos turėjo apyvartinio kapitalo ir turto pokyčiai.

AB „Rokiškio sūris“ per visą analizuojamą laikotarpį bendrasis skolos koeficientas sumažėjo 0,19.

Bendrojo skolos koeficiento sumažėjimui įtakos turėjo įsipareigojimų ir turto pokyčiai. Vertinant ūkio

šakos bendrojo skolos koeficientus nustatyta, kad jie buvo stabilūs ir lyginant su įmonės bendrojo skolos

koeficientu buvo daug didesni, vadinasi, įmonės finansinė būklė gera.

Per visą analizuojamą laikotarpį ilgalaikių skolų koeficientas padidėjo 0,01. Rodiklio padidėjimui

įtakos turėjo ilgalaikių įsipareigojimų ir turto pokyčiai.

Ilgalaikių skolų apdraustumo koeficientas per visą analizuojamą laikotarpį sumažėjo 10,8. Rodiklio

mažėjimui įtakos turėjo ilgalaikio turto ir ilgalaikio įsipareigojimų pokyčiai.

AB „Rokiškio sūris“ 2008–2012 m. laikotarpiu finansinio sverto rodiklis sumažėjo 0,56. Rodiklio

sumažėjimui įtakos turėjo skolinto kapitalo ir nuosavo kapitalo pokyčiai.

Per visą analizuojamą laikotarpį pastovaus mokumo koeficientas padidėjo 1,12. Koeficiento

padidėjimui įtakos turėjo nuosavo kapitalo ir skolinto kapitalo pokyčiai.

Apibendrinant 2008 m. įmonės trumpalaikiai įsipareigojimai yra beveik lygūs trumpalaikiam turtui,

tai yra ženklas, kad įmonei kilo problemų padengiant įsipareigojimus klientams ir darbuotojams. Tai, kad

įmonei nepakanka apyvartinių lėšų rodo ir apyvartinio kapitalo koeficientas, jo reikšmė 2008 m. yra

kritinė 0,04. 2009–2012 m. situacija vis gerėjo, kadangi įmonė stengėsi finansuoti savo veiklą iš nuosavų

lėšų ir vengė turėti skolų.

AB „Rokiškio sūris“ mokumo rodikliai buvo didesni nei ūkio šakos rodikliai, tai rodo, kad įmonės

mokumo lygis aukštas.

Per visą analizuojamą laikotarpį pardavimo savikainos lygis sumažėjo 4% punkto, dėl pardavimų

savikainos sumažėjimo (4,1% punkto). Sumažėjusi pardavimo savikaina, padidino vieno lito sąnaudas

prekinei produkcijai. Lyginant įmonės pardavimo savikainos lygį su ūkio šakos pardavimo savikainos

lygiu buvo didesni. Galima teigti, kad įmonė nesugeba taupiai kontroliuoti išlaidų.

Analizuojamais metais veiklos sąnaudų lygio rodiklis padidėjo 1% punkto. Rodiklio padidėjimui

įtakos turėjo veiklos sąnaudų ir pardavimo pajamų pokyčiai.

44

4 lentelė. Veiklos efektyvumo rodiklių analizė


2008–2012 m.

Pardavimo savikainos lygis 96 90 89 89 92 -4

Šakos pardavimo savikainos lygis 86 70 84 86 87 1

Veiklos sąnaudų lygis 7 8 7 6 6 -1

Šakos veiklos sąnaudų lygis 14 14 13 12 11 -3

Finansinės ir investicinės veiklos sąnaudų lygis -0,19 0,09 0,01 0,08 0,08 0,27

Viso turto apyvartumas (kartais) 1,79 1,52 1,73 1,67 1,82 0,03

Šakos turto apyvartumas (kartais) 1,61 1,6 1,7 1,86 1,83 0,22

Trumpalaikio turto apyvartumas (kartais) 3,38 2,48 2,74 2,9 3,24 -0,14

Ilgalaikio turto apyvartumas (kartais) 3,8 3,93 4,7 3,94 4,18 -10,8



Turto apyvartumas (kartais) per visą analizuojamą laikotarpį padidėjo 0,03. Rodiklio padidėjimui

įtakos turėjo pardavimo pajamų ir turto pokyčiai. Įmonės ir ūkio šakos turto apyvartumo rodikliai buvo

beveik vienodi. Galima teigti, kad įmonė efektyviai panaudoja visą turtą.

AB „Rokiškio sūris“ trumpalaikio turto apyvartumas (kartais) per visą analizuojamą laikotarpį

sumažėjo 0,14, dėl padidėjusių atsargų (1,5% punkto) bei sumažėjusių prekybos ir kitų gautinų sumų

(2,9% punkto). Ilgalaikio turto apyvartumas (kartais) per analizuojamą laikotarpį padidėjo 0,38, dėl

padidėjusios pardavimo apimties.

Apibendrinant galima teigti, kad įmonė nesugeba taupiai naudoti turimus išteklius ir neefektyviai

naudoja turtą pajamoms uždirbti.

AB „Rokiškio sūris“ sąnaudų lygio rodikliai buvo daug mažesni nei ūkio šakos rodikliai, bet turto

apyvartumo rodikliai buvo beveik vienodi.

5 lentelė. Kapitalo rinkos rodiklių analizė


2008–2012 m.

Vienos paprastos akcijos pelnas -0,49 0,21 0,66 0,56 0,41 0,9

Šakos vienos paprastos akcijos pelnas 0,04 0,2 0,19 0,23 0,33 0,29

Akcijos kainos – pelno koeficientas -3,48 14,1 9,4 8,1 11,8 15,2

Dividendų išmokėjimo koeficientas 0 46 15 18 25 25

Dividendų pajamingumas 0 3 2 2 2 2



AB „Rokiškio sūris“ vienos paprastos akcijos pelnas per visą analizuojamą laikotarpį padidėjo

0,90. 2008 m. akcininkams neuždirbo grynojo pelno. 2009–2012 m. vienos paprastos akcijos pelnas kito

0,21 – 0,66. Taigi didėjant vienos paprastos akcijos pelnui, gerėja akcininkų padėtis. Įmonės vienos

paprastos akcijos pelno rodiklis buvo didesnis nei ūkio šakos. Galima teigti, kad įmonės akcininkai gavo

didesnį pelną, nei ūkio šakos įmonės.

AB „Rokiškio sūris“ akcijos kainos – pelno koeficientas padidėjo 15,23. Ypač blogas akcijos

kainos – pelno koeficientas buvo 2008, nes koeficiento reikšmė buvo neigiama (-3,48), tai rodo didelę

investicijų riziką. 2009–2012 m. už kiekvieną akcijos litą investuotojai sutinka mokėti 8,06 – 14,13.

Per visą analizuojamą laikotarpį dividendų išmokėjimo koeficientas padidėjo 25% punkto. 2008 m.

AB „Rokiškio sūris“ akcininkams nebuvo išmokėta dividendų. 2009–2012 m. akcininkams buvo skiriama

15% – 46% įmonės pelno dalies išmokant dividendus.

Dividendų pajamingumas padidėjo 2% punkto per visą analizuojamą laikotarpį. 2008 m. dividendai

akcininkams nebuvo išmokėti. 2009–2012 m. dividendų pajamingumas buvo 2% – 3%.

Apibendrinant galima teigti, kad kapitalo rinkos rodikliai rodo investicijų patrauklumą, nes už

įsigytas akcijas buvo mokami dividendai (išskyrus 2008 m.).

45

AB „Rokiškio sūris“ bankroto tikimybės įvertinimas. Apskaičiavus AB „Rokiškio sūris“

bankroto tikimybę pagal Altman modelį nustatyta, kad 2008 Z rodiklio reikšmė 2,45, tai reiškia, kad

bankroto tikimybė labai didelė, kadangi Z reikšmė patenka į intervalą 1,81-2,70, kai bankroto tikimybė

didelė. 2008 m. bankroto tikimybė įmonės buvo priartėjusi prie kritinės ribos - 0,07, dėl pelno prieš

apmokestinimo neigiamos reikšmės. 2009 m. įmonei buvo galimas bankrotas, dėl turto apyvartumo

sumažėjimo 0,27. Didžiausią įtaką lėmė sumažėjusios pardavimo pajamos 6,5%. 2010–2012 m. situacija

vis gerėjo ir bankroto tikimybė nebebuvo tokia didelė, nes apskaičiuota Z reikšmė didesnė už 3,0.

Geriausia situacija nustatyta 2012 m., dėl pastovaus mokumo koeficiento padidėjimo 1,12. Tai galima

paaiškinti tuo, kad įmonė finansuoja savo veiklą iš nuosavų lėšų ir vengia turėti skolų.

4 pav. AB „Rokiškio sūris“ bankroto tikimybė pagal Altman rodiklių dinamika 2008–2012 m.


Apskaičiavus AB „Rokiškio sūris“ bankroto tikimybę pagal R. Taffler ir H. Tissaw modelį matyti,

kad Z rodiklio reikšmė 2008–2012 m. kinta 0,58 – 0,83. Galima teigti, kad įmonės bankroto tikimybė

labai maža ir ilgalaikės įmonės perspektyvos neblogos, tam įtakos turėjo vis didėjančios rodiklių

reikšmės. Geriausia situacija nustatyta 2012 m., dėl padidėjusio trumpalaikio turto 3,4% ir įsipareigojimų

sumažėjimo 18,6%, bei sumažėjusio trumpalaikio įsiskolinimo koeficiento 0,2.

Priešingai nei Altman modelis, R. Taffler ir H. Tissaw parodė daug geresnes perspektyvas AB

„Rokiškio sūris“.

0,3 0,3 0,3 0,3 0,3

0,2 0,2 0,2 0,2 0,2

0,580,68

0,81 0,81 0,83

0,1

1

2008 2009 2010 2011 2012

Metai

Ko

efi

cie

nta

i

AB "Rokiškio sūris"

bankroto tikimybė

Turi neblogas

perspektyvas

Bankroto tikimybė didelė

5 pav. AB „Rokiškio sūris“ bankroto tikimybė pagal R. Taffler ir H. Tissaw rodiklių dinamika 2008–2012 m.


46

0,02

0,037 0,037 0,037

0,038 0,049 0,044 0,046

0,037 0,037

0,01

0,1

1

2008 2009 2010 2011 2012

Metai

Ko

efi

cie

nta

i AB "Rokiškio sūris"

bankroto tikimybė

Ribinė riba

6 pav. AB „Rokiškio sūris“ bankroto tikimybė pagal R. Lis rodiklių dinamika 2008–2012 m.


Apskaičiavus AB „Rokiškio sūris“ bankroto tikimybę pagal R. Lis modelį nustatyta, kad 2008 m.

bankroto tikimybė buvo didelė, o 2009–2012 m. – maža. Prasčiausia situacija nustatyta 2008 m., dėl

apyvartinio kapitalo koeficiento kritinės ribos, o tai reiškia apyvartinių lėšų trūkumą. 2009–2012 m. vis

gerėjo situacija, dėl didėjančių rodiklių reikšmių. 2010 m. buvo pasiektos geriausios perspektyvos, dėl

apyvartinio kapitalo koeficientų padidėjimo, turto apyvartumo padidėjimo bei pastovaus mokumo

koeficientų padidėjimo. Per visą analizuojamą laikotarpį pastovaus mokumo koeficientas padidėjo 1,12.

Ekonomiką ištikusi recesija 2008 m. lėmė apsisprendimą rinktis investuotą bendrąjį kapitalą, nes

mokamos mažesnės palūkanos nei už skolintą, kuriam nustatoma pastovi mokėtinų palūkanų norma.

R. Lis modelis kaip ir Altman modelis parodė, kad AB „Rokiškio sūris“ 2008 m. grėsė bankrotas.

0,862 0,862 0,862 0,862

0,46

0,961,38 1,21 1,23

0,862

0,1

1

10

2008 2009 2010 2011 2012

Metai

Ko

efi

cie

nta

i AB "Rokiškio sūris"

bankroto tikimybė

Bankroto tikimybė

tikėtina

7 pav. AB „Rokiškio sūris“ bankroto tikimybė pagal G. Springate rodiklių dinamika 2008–2012 m.


Apskaičiavus AB „Rokiškio sūris“ bankroto tikimybę pagal G. Springate modelį nustatyta, kad

2008 m. bankroto tikimybė buvo didelė, o 2009–2012 m. – maža.

Pagal G. Springate kaip ir R. Liss modelio Z koeficiento reikšmės geriausios perspektyvos buvo

2010 m., dėl apyvartinio kapitalo koeficiento padidėjimo.

Taigi taikant Altman, R. Lis ir G. Springate modelius, bankroto tikimybė buvo didelė 2008 metais,

nes apskaičiuoti įmonės vertinimo skalės rodikliai buvo žemesni negu nustatyti dėsningumai, tačiau nuo

2009 metų iki 2012 metų pabaigos, matyti, kad bankroto tikimybė įmonės labai maža. Vertinant

rezultatus, gautus naudojant R.Taffler ir H. Tisshaw modelį, bankroto tikimybė analizuojamai įmonei

2008 metais buvo maža, o nuo 2009 iki 2012 metų, labai maža, tai reiškia, kad įmonės perspektyvos buvo

neblogos.

Apibendrinant galima teigti, kad įmonė nebankrutuos.

IŠVADOS

1. Finansinė analizė padeda geriau suvokti įmonėje vykstančius reiškinius ir procesus, tinkamai ir

objektyviai įvertinti ekonominę įmonės informaciją, kuria vadovaujantis būtų galima parengti ir

priimti lanksčius bei racionalius valdymo sprendimus. Pagrindinės analizės rūšys yra dinaminė,

47

struktūrinė ir santykinė analizė. Finansiniai santykiniai rodikliai yra grupuojami įvairių autorių į

skirtingas grupes, dažniausiai grupuojama: pelningumo, veiklos efektyvumo, mokumo ir kapitalo

rodiklius. Bankroto prognozavimo modeliai yra E. Altman, R. Taffler ir H. Tissaw, G. Springate

ir R. Lis. Pagrindinis skirtumas yra, kad naudojami skirtingi finansiniai santykiniai rodikliai ir

skirtingas jų skaičius. Pagal atliktą įmonės struktūrinę ir dinaminę turto, nuosavybės ir

įsipareigojimų rodiklių analizes nustatyta, kad didžioji turto dalis tenka trumpalaikiam turtui, o

didžioji nuosavo bei skolinto kapitalo dalis tenka akcininkų nuosavybei.

2. Išanalizavus įmonės pelningumo rodiklius nustatyta, kad AB „Rokiškio sūris“ 2008 metais patyrė

nuostolį, tai kad įmonė dirbo nuostolingai galėjo turėti įtakos išaugusi savikaina, ženkliai

sumažėjusios pieno produktų kainos eksporto rinkose ir pabrangęs žaliavinis pienas. 2009-2012

metais įmonė dirbo pelningai. Didžiausias pelningumo rodiklių didėjimas yra 2010 m., dėl

atsigaunančios ekonomikos po 2008 m. ekonomikos nuosmukio. AB „Rokiškio sūris“

pelningumo rodikliai 2008 m. buvo mažesni nei ūkio šakos pelningumo rodikliai, dėl įmonės

patirto nuostolio, tik 2009–2012 m. įmonės pelningumo rodikliai buvo panašūs arba didesni už

ūkio šakos pelningumo rodiklius.

3. Atlikus ilgalaikio ir trumpalaikio mokumo analizę nustatyta, kad 2008 m. įmonės trumpalaikiai

įsipareigojimai yra beveik lygūs trumpalaikiam turtui, tai yra ženklas, kad įmonei kilo problemų

padengiant įsipareigojimus klientams ir darbuotojams. Tai, kad įmonei nepakanka apyvartinių

lėšų rodo ir apyvartinio kapitalo koeficientas, jo reikšmė 2008 m. yra kritinė. 2009–2012 m.

situacija gerėjo, kadangi įmonė stengėsi finansuoti savo veiklą iš nuosavų lėšų ir vengė turėti

skolų.

4. AB „Rokiškio sūris“ mokumo rodikliai buvo didesni nei ūkio šakos rodikliai, tai rodo, kad

įmonės mokumo lygis aukštas. Atlikus veiklos efektyvumo rodiklių analizę nustatyta, kad AB

„Rokiškio sūris“ neracionaliai naudoja turimus išteklius ir turtą pajamoms uždirbti. AB „Rokiškio

sūris“ sąnaudų lygio rodikliai buvo daug mažesni nei ūkio šakos rodikliai, bet turto apyvartumo

rodikliai buvo beveik vienodi. Atlikus kapitalo rinkos rodiklių analizę nustatyta, kad kapitalo

rinkos rodikliai rodo investicijų patrauklumą, nes už įsigytas akcijas buvo mokami dividendai

(išskyrus 2008 m.).

5. Atlikus AB ,,Rokiškio sūris“ bankroto įvertinimą pagal 2008-2012 metų laikotarpio kreditingumo

indeksus nustatyta, kad taikant Altman, R. Lis ir G. Springate modelius, bankroto tikimybė buvo

didelė 2008 metais, nes apskaičiuoti įmonės vertinimo skalės rodikliai buvo žemesni negu

nustatyti dėsningumai, tačiau nuo 2009 metų iki 2012 metų pabaigos, matyti, kad bankroto

tikimybė įmonėje labai maža. Vertinant rezultatus, gautus naudojant R.Taffler ir H. Tisshaw

modelį, bankroto tikimybė analizuojamai įmonei 2008 metais buvo maža, o nuo 2009 iki 2012

metų, labai maža, tai reiškia, kad įmonės perspektyvos buvo neblogos, todėl įmonė nebankrutuos

ateityje.

REKOMENDACIJOS

1. Įmonės finansinės būklės analizė turėtų būti atliekama nuolat ir nuosekliai, būtų stebima ir

vertinama, tam kad galėtų laiku pastebėti pasikeitimus, atrasti jų priežastis ir tinkamu laiku

priimti teisingus sprendimus veiklai gerinti, neigiamiems pokyčiams sustabdyti, o teigiamiems

toliau skatinti.

2. Nuolat ir nuosekliai būtų kontroliuojamas pardavimo savikainos lygio rodiklis, kuris padėtų

įvertinti įmonės efektyvumą bei sugebėjimą kontroliuoti patirtas išlaidas.

LITERATŪRA

1. Mackevičius, J. (2005). Įmonių veiklos analizė. Vilnius. TEV leidykla.

2. Buškevičiūtė, E., Mačerinskienė, I. (1998). Finansų analizė. Kaunas: Technologija.

3. Mackevičius, J., Poškaitė, D., Villis, L. (2009). Finansinė analizė. Vilnius. MRU leidykla.

4. Bagdžiūnienė,V. (2005). Apskaitos politika. Vilnius. Inforastras.

5. Bagdžiūnienė, V. (2005). Įmonių veiklos planavimas ir analizė. Vilnius. Conto litera leidykla.

6. Gronskas, V. (2005). Ekonominė analizė. Kaunas: Technologija.

7. Lazauskas, J. (2005). Įmonių ūkinės ir komercinės veiklos ekonominė analizė. Vilnius. Sapnų sala.

8. Šlekienė, D., Klimavičienė I. (1998). Finansų analizė. Kaunas: technologija.

9. Žvinklys J., Vabalas E. (2006). Įmonės ekonomika. Vilnius. Sapnų sala leidykla

10. Martinkus B., Žilinskas V.J. (2008). Ekonomikos pagrindai. Kaunas: technologija. leidykla

48

11. AB „Rokiškio sūris“. Žiūrėta 2013, gruodžio 13 per internetą:

< http://www.rokiskio.com/lt/suris.html>.

12. Įmonių statistika. Žiūrėta 2014, vasario 5 per internetą: <

http://db1.stat.gov.lt/statbank/SelectTable/Omrade0.asp?SubjectCode=S4&ShowNews=OFF&PLangu

age=0>.

13. NASDAQ OMX BALTIC. Žiūrėta 2014, vasario 1 per internetą: <

http://www.nasdaqomxbaltic.com/market/?pg=details&instrument=LT0000100372&list=2&tab=repor

ts>.

14. Cibulskienė D., Padgureckienė A. (2011). ISSN 1648-9098. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir

perspektyvos. Žiūrėta 2014, kovo 1 per internetą:

<http://www.su.lt/bylos/mokslo_leidiniai/ekonomika/2011_2_22/cibulskiene.pdf>.

15. Grigaliūnienė Ž., Cibulskienė D. Bankroto diagnostikos metodikos pritaikomumas Lietuvos ūkio

sąlygomis. Žiūrėta 2014, kovo 11 per internetą <http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/get/LT-LDB-

0001:J.04~2004~1367184689222/DS.002.0.01.ARTIC>.

16. Trys krizės vienu metu – Lietuvos ekonomika 2009 – 2010 m. Žiūrėta 2014, kovo 24 per internetą:

<http://www.nematomaranka.lt/2009/12/trys-krizes-vienu-metu-lietuvos.html>.

17. Budrikienė R., Paliulytė I. (2012). ISSN 1648-9098. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos.

Žiūrėta 2014 kovo 25 per internetą:

<http://www.su.lt/bylos/mokslo_leidiniai/ekonomika/2012_2_26/budrikiene_paliulyte.pdf>.

18. CH. Pass, B. Lowes, L. Davies (1994).Ekonomikos terminų žodynas. Vilnius: Baltijos biznis.

19. Buračas, A. (1997). Bankininkystės ir komercijos terminų žodynas. Kaunas: Naujasis lankas.

20. L. Coolley, P. Roden. (1988). Business Financial Management. Chicago: The Dryden Press.

21. J.M.Samuels, F.M.Wilkes, R.E.Brayshaw. (1993). Management of Company Finance. London:

Chapmam & Hall.

22. Europos komisijos ataskaita Europos parlamentui ir tarybai (2010). Padėties rinkoje raida ir su tuo

susijusios sklandaus laipsniško pieno kvotų sistemos panaikinimo sąlygos. Žiūrėta 2014, kovo 20 per

internetą <http://ec.europa.eu/agriculture/milk/quota-report/com-2010-727_lt.pdf>.

23. Pieno perdirbėjai skriaudžia kooperatyvus (2012). Žiūrėta 2014, balandžio 12 per internetą

<http://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/verslas/pieno_perdirbejai_skriaudzia_kooperatyvus/,pri

nt.1>.

24. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas (2009). Žiūrėta 2014, balandžio 12 per internetą

<http://www.laei.lt/?mt=leidiniai&straipsnis=22&metai=2009>.

25. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (1993). Vilnius: mokslo ir enciklopedijų leidykla.

26. Lietuvos Respublikos Seimas (2001). Įmonių bankroto įstatymas.

27. Apskaitos ir mokesčių apžvalga (2012). Žiūrėta 2014, kovo 20 per internetą:

<http://www.teisesforumas.lt/mokesciu-ir-finansu-teise/2003-supirkus-savas-akcijas-galima-

sutaupyti-mokesi.html>.

28. Straipsniai apie AB „Rokiškio sūris“. Žiūrėta 2014, vasario 15 per internetą:

http://rekvizitai.vz.lt/imone/rokiskio_suris/straipsniai/7/

29. Statistikos departamentas. Žiūrėta 2013, gruodžio 10 per internetą:

http://db1.stat.gov.lt/statbank/SelectTable/Omrade0.asp?SubjectCode=S4&ShowNews=OFF&PLangu

age=0.

FINANCIAL ANALYSIS OF SC “ROKIŠKIO SŪRIS” FOR 2008-2012

Summary. SC “Rokiškio sūris” is one of the greatest milk processing companies under the income received.

Each company, wishing to ensure the financial stability, has to analyse the financial activity results as well as to

assess the current state of the company and to compare it with the previous period, to identify perspectives. The final

work deals with theoretical aspects of the financial analysis; the financial analysis of SC “Rokiškio sūris” of 2008-

2012 is implemented. Theoretical part of the work analyses the review of scientific literature. Practical part of the

final work presents the implemented analysis of structure of financial indicators and dynamics; here financial

relative indicators are analysed and results are compared with indicators of the Lithuanian food production industry;

the bankruptcy credibility is presented. In 2008 the company was neither profitable nor solvent. In 2009–2012 the

situation became better and the company implemented the profitable activity, had no solvency problems.

Keybords: financial analysis, financial relative indicators, the bankruptcy.

http://www.nasdaqomxbaltic.com/market/?pg=details&instrument=LT0000100372&list=2&tab=reports

http://www.nasdaqomxbaltic.com/market/?pg=details&instrument=LT0000100372&list=2&tab=reports

http://www.su.lt/bylos/mokslo_leidiniai/ekonomika/2011_2_22/cibulskiene.pdf

http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/get/LT-LDB-0001:J.04~2004~1367184689222/DS.002.0.01.ARTIC

http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/get/LT-LDB-0001:J.04~2004~1367184689222/DS.002.0.01.ARTIC

http://www.nematomaranka.lt/2009/12/trys-krizes-vienu-metu-lietuvos.html

http://www.su.lt/bylos/mokslo_leidiniai/ekonomika/2012_2_26/budrikiene_paliulyte.pdf

http://ec.europa.eu/agriculture/milk/quota-report/com-2010-727_lt.pdf

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/verslas/pieno_perdirbejai_skriaudzia_kooperatyvus/,print.1

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/verslas/pieno_perdirbejai_skriaudzia_kooperatyvus/,print.1

http://www.laei.lt/?mt=leidiniai&straipsnis=22&metai=2009

http://www.teisesforumas.lt/mokesciu-ir-finansu-teise/2003-supirkus-savas-akcijas-galima-sutaupyti-mokesi.html

http://www.teisesforumas.lt/mokesciu-ir-finansu-teise/2003-supirkus-savas-akcijas-galima-sutaupyti-mokesi.html

http://rekvizitai.vz.lt/imone/rokiskio_suris/straipsniai/7/

http://db1.stat.gov.lt/statbank/SelectTable/Omrade0.asp?SubjectCode=S4&ShowNews=OFF&PLanguage=0

http://db1.stat.gov.lt/statbank/SelectTable/Omrade0.asp?SubjectCode=S4&ShowNews=OFF&PLanguage=0

49

UAB VAKARŲ SPAUSTUVĖ IR UAB „ŠIAULIŲ KNYGRIŠYKLA-

SPAUSTUVĖ“ DARBO STRESO PRIEŽASČIŲ LYGINAMOJI ANALIZĖ

RINKODAROS KONTEKSTE

Kaklytė Agnė

Mokslinis vadovas lekt. Lina Šneideraitienė

Anotacija. Didėjantis gyvenimo tempas kaupia vis daugiau darbų, o jiems atlikti laiko skiria labai mažai ir

kelia stresą darbuotojams, kurie yra vidinės įmonės rinkodaros dalis. Tačiau ne visada stresas turi neigiamą poveikį,

jis gali veikti ir teigiamai, kaip motyvatorius, kad ateityje būtų išvengta panašių situacijų. Jeigu stresas darbe sukelia

neigiamas emocijas yra naudojamos prevencinės priemonės, kurios padeda „kovoti“ su stresu. Straipsnyje

analizuojama organizacijos vidinės rinkodaros sąsaja su darbo stresu, streso sąvokos samprata ir jo požymiai,

atkleidžiamos darbo streso priežastys, poveikis žmogui, nauda ir prevencijos priemonės.

Pasitelkus kiekybinį tyrimo metodą ir plačiai pritaikomą šio metodo rūšį – anoniminę uždarą anketinę apklausą,

atlikta UAB Vakarų spaustuvė ir UAB „Šiaulių knygrišykla – spaustuvė“ darbo streso priežasčių lyginamoji analizė

rinkodaros kontekste. Straipsnio pabaigoje pateikiamos išvados ir rekomendacijos.

Pagrindinės sąvokos: stresas, darbas, „kova“ su stresu.

ĮVADAS

Straipsnio aktualumas. Vidaus rinkodara – planingos organizacijos vadovų pastangos (visuma

metodų ir priemonių), įveikti darbuotojų organizacinį pasipriešinimą pokyčiams, siekiant suvienyti,

motyvuoti ir koordinuoti bei įtraukti darbuotojus efektyviai aptarnauti vartotojus.

Anot I. Gailienės ir kt. (2002), streso sąvoka mokslinėje literatūroje buvo vartojama jau antikos

laikais, 1936 metais mokslinį sąvokos pagrindimą pateikė mokslininkas H. Seljė (H. Salye): stresas - tai

bendra nespecifinė organizmo reakcija į bet kokį „pakenkimą“, nukreipta į organizmo gynybinių jėgų

mobilizavimą. Susidomėjimą stresu H. Selye sukėlė fiziologo W. Cannono darbai. Dvidešimtojo amžiaus

trečiajame dešimtmetyje W. Cannonas aprašė labai svarbų psichofiziologinį mechanizmą. Į stresorių-

didelį šaltį, karštį, stiprias emocijas sukeliantį įvykį, reaguoja visas organizmas. Į stresą reaguoja psichika

ir kūnas, išgyvenama įtampa, padažnėja kvėpavimas, širdies plakimas, suintensyvėja kraujotaka. Taip

visas organizmas parengiamas „kovoti arba pabėgti“. W. Cannonas tai vadino puikiai prisitaikančia

sistema (Gailienė ir kt., 2002).

Patirtas stresas užsitęsiantis ilgesnį laikotarpį sukelia sveikatos problemas – atsiranda nerimas,

padidėja nervinė įtampa, dėl padidėjusio nuovargio atsiranda miego sutrikimai ir t.t. Tokie streso sukelti

padariniai padidina organizacijos kaštus, nes darbuotojai dažnai būna išsekę ir neimlūs naujovėms,

mažiau efektyvūs, taip pat neretai pasyvūs.

Straipsnio tikslas – atlikti UAB Vakarų spaustuvė ir UAB „Šiaulių knygrišykla – spaustuvė“

darbo streso priežasčių lyginamąją analizę rinkodaros kontekste.

Straipsnio problema. Dėmesys telkiamas į probleminį klausimą, kuriuo siekiama išsiaiškinti apie

darbe patiriamą stresą, nes dažniausiai šiuo metu dėmesys skiriamas vartotojui ir gaunamam rezultatui,

pamirštant darbuotoją, kuris yra atsakingas už tai, kad įmonė išlaikytų savo vartotojus.


1. Išanalizuoti organizacijos vidinės rinkodaros sąsają su darbo stresu.

2. Išanalizuoti streso sąvokos sampratą ir jo požymius.

3. Atskleisti darbo streso priežastis, poveikį žmogui, naudą ir prevencijos priemones.

4. Atlikti UAB Vakarų spaustuvė ir UAB „Šiaulių knygrišykla-spaustuvė“ darbo streso priežasčių

lyginamąją analizę rinkodaros kontekste.

Tyrimo metodai: mokslinės literatūros šaltinių analizė; anketinė apklausa; statistinė duomenų

analizė.

DARBO STRESO TEORINĖ ANALIZĖ

Organizacijos vidinės rinkodaros sąsają su darbo stresu. Rinkodaros sąvokos pradininkais

laikomi amerikiečiai, XX amžiaus pradžioje pradėję gamybą tvarkyti industriniais metodais. Marketingas

(rinkodara) buvo įtrauktas į visas verslo funkcijas: nuo rinkos reikmių tyrimo iki gaminio dizaino ir

pardavimų strategijos, bei pirkėjo aptarnavimo (Vijeikis, 2003).

50

Vidaus rinkodara turi būti vykdoma dviem lygiais. Iš vienos pusės, įvairios rinkodaros funkcijos –

pardavimai, reklama, vartotojų aptarnavimas, produkto valdymas, rinkodaros tyrimai – turi veikti kartu ir

būti koordinuojamos iš vartotojų požiūrio taško. Iš kitos pusės, rinkodara turi apimti organizacijos

padalinius, t. y. organizacijos darbuotojų, vadovų ir pavaldinių santykius, kurie taip pat turi būti

orientuota į vartotojus.

Darbas darbuotojams siūlomas, kaip organizacijos vidaus produktas, kuriuo siekiama patenkinti

darbuotojų poreikius (Gronroos, 2000). E. Gummesson (2000) tokį apibrėžimą papildo, teigdamas, kad

darbuotojų galimybės ir motyvacija išpildyti klientų lūkesčius yra palaikoma vidaus rinkodaros

pastangomis. Viena iš ankstyvųjų konceptualių sąvokų – darbuotojo, kaip „vidaus kliento“, kurią pasiūlė

L. L. Berry (1981). Šią temą tyrė ir kiti autoriai, išryškindami poreikį apmokyti darbuotojus ir kelti jų

kvalifikaciją. Analogiškai J. P. Flipas (1995) išryškino vidaus ir išorės rinkos abipusę priklausomybę,

reikšmę konfliktų ir problemų, kylančių vidaus rinkoje (tarp darbuotojų), sprendimui.

V. Kindurys (2002) pasiūlė organizacijoms tinkamas septynias vidaus rinkodaros priemones, taip

pat pateikė vidaus rinkodaros grafinę išraišką, visų priemonių integruotumą bei vienodą įtaką, siekiant

pagrindinio tikslo – telkti, ugdyti, motyvuoti ir išlaikyti talentingus darbuotojus bendrovėje (žr. 1 pav.).

1 pav. Pagrindinės paslaugų organizacijos vidaus rinkodaros priemonės

Šaltinis: V. Kindurys (2002, p. 98)

Organizacijai norint pritraukti vartotoją ir pasiekti savo užsibrėžto rezultato darbuotojai į tai įdeda

daug darbo, pastangų ir laiko, kurio pasekoje yra patiriamas darbo stresas.

Streso sąvokos samprata ir jo požymiai. Streso sąvoka šiuolaikiniame moksle yra pakankamai

populiari, taip pat dažnai vartojama ir kasdieniniame gyvenime. Streso sukėlėjai gali būti įvairūs: šaltis,

karštis, alkis, įtampa darbe, tarpasmeniniai santykiai, konfliktai, nesėkmės, problemos šeimoje ir daugelis

kitų gyvenime neišvengiamų gyvenimiškų situacijų.

Dauguma mokslininkų nesutaria dėl tikslios streso sąvokos. Taip yra todėl, kad stresą tyrinėja daug

skirtingų mokslo šakų, kaip pavyzdžiui biologija, psichologija, sociologija, profesinė medicina ir

epidemiologija (Buunk ir kt., 1998). Nors bendros streso sąvokos apibūdinimo mokslininkai neranda,

tačiau sutinka, kad streso sąvoką galima išskirti į 3 prasmes (Cooper, Payne, 1998; Kahn ir Byosiere,

1992; Semmer, 1996): stresas kaip stimulas; stresas kaip reakcija, stresas kaip tarpinis procesas tarp

stresoriaus (stimulo) ir reakcijos (žr. 2 pav.).

51

2 pav. Streso termino prasmių suskirstymas

Šaltinis: N. Chmiel (2005, p. 150)

Kaskart, kai patiriama stresinė situacija, žmogus pajaučia atitinkamus požymius. Išskiriami 4

pagrindiniai streso požymiai: emocinis, fiziologinis, kognityvinis ir elgesio. Pagrindiniai streso požymiai

pateikti 1 lentelėje. 1 lentelė. Pagrindiniai streso požymiai

EMOCINIAI FIZIOLOGINIAI

Nerimas;

Baimė;

Depresija;

Pyktis;

Panika;

Įtampa;

Frustracija;

Irzlumas ir kt.

Prakaitavimas;

Greitas kvėpavimas, krūtinės veržimas;

Širdies dūžiai, padidėjęs kraujo spaudimas;

Galvos skausmai, silpnumas;

Nuovargis;

Pykinimas;

Apetito praradimas;

Nemiga ir kt.

KOGNITYVINIAI ELGESIO

Nedėmesingumas, išsiblaškymas;

Nelankstus problemų sprendimas;

Padidėjusi savikritika;

Kiti pažintiniai sutrikimai.

Gestikuliacija;

Sustingimas, stereotipiški judesiai;

Koordinacijos trūkumas, drebulys;

Šauksmas, tyla ir kt.

Šaltinis: sudaryta darbo autorės pagal J. Kasiulis, V. Burvydienė (2005)

Anot A. Palujanskienės (2003) pagrindiniai streso požymiai (emociniai, kognityviniai, fiziologiniai

bei elgesio) gali sumažėti, kai vadovas tinkamai organizuoja darbo procesą ir teisingai reguliuoja

darbinius santykius.

Darbo streso priežastys, poveikis žmogui. Darbas – labai svarbus veiksnys, turintys įtakos

suaugusio žmogaus gyvenimui, nes jei neturėsi darbo nebus ir pajamų, taigi nebus iš ko gyventi. Kaip

pastebi J. Pikūnas, A. Palujanskienė (2005), visoje Europoje milijonai darbuotojų susiduria su

psichologine rizika savo kasdieniniame darbe. Šią riziką gali sąlygoti stresą įtakojantis blogas darbo

organizavimas, planavimas, smurtas ar bauginimai, žodinis užgauliojimas visuomenės narių ar priekabių

darbo kolegų. Su darbu susijusio streso ar psichologinės rizikos sumažinimas nėra tik moralinė ar teisinė

būtinybė.

Dažniausia streso darbe priežastimi Europoje laikomas darbo vietų neužtikrintumas arba

reorganizacija. Per mažai žinoma apie programas arba priemones, galinčias padėti darbuotojams dirbti iki

pensinio amžiaus ar ilgiau, nors dauguma pritaria tokių programų arba priemonių taikymui.

Europos saugos ir sveikatos agentūros (2014) duomenimis, 41 proc. darbuotojų Europoje teigia,

kad su darbu susijusio streso problema jų darbe sprendžiama nepakankamai gerai, o 15 proc. – kad

visiškai prastai. Bendriausi darbinio streso modeliai buvo sukurti Mičigano valstijos universiteto

socialinių tyrimų institute (angl., Institute for Social Research). Čia buvo sukurtas asmens ir aplinkos

suderinamumo modelis, kurį sukūrė R. L. Kahn ir P. Byosierie (1981).

Mičigano modelis atspindi keturias pagrindines veiksmų (kintamųjų), surikiuojamų pagal

priežastinę seką grupes (3 pav.).

52

3 pav. Mičigano modelis

Šaltinis: E. Jančauskas (2011, p. 157)

Analizuodami atskirus reiškinius (kintamuosius), šio modelio autoriai teigia, kad organizacinės

charakteristikos (pvz., įmonės dydis, hierarchinė struktūra, darbo ir pareigybių aprašymai) gali sukelti

tokius stresorius kaip vaidmens konfliktas, vaidmens dviprasmiškumas ir vaidmens perkrova. Vaidmens

konfliktas, jų nuomone, kyla kai sunku patenkinti lūkesčius ir reikalavimus arba kai jie tarpusavyje

nesuderinami. Ir galiausiai perkrova kyla tada, kai reikia per daug padaryti arba kai vaidmuo, darbuotojo

požiūriu, yra laikomas pernelyg sunkus, sudėtingas (Jančauskas, 2011).

Pagal J. Mažeikienę (2013) viena pagrindinių ankstyvo pasitraukimo iš darbo rinkos priežasčių yra

psichologiniai sutrikimai dėl darbo sukeliamų stresinių situacijų ir jie sudaro beveik 40 proc. visų atvejų.

Darbe patiriamas stresas įmonėms kainuoja daug pinigų. Skaičiuojama, kad stresas lemia 60 proc.

nelaimingų atsitikimų darbe, 40 proc. paveikia darbuotojų kaitą, 30 proc. – trumpalaikį ar ilgalaikį

nedarbingumą ir 19 proc. – be priežasties praleistas dienas.

Pagal J. Mažeikienę (2013) Lietuvoje stresą darbe nuolat jaučia 23 proc., kartais net 59 proc.

dirbančiųjų asmenų. Pagrindiniai streso šaltiniai Lietuvoje – per didelis darbo krūvis, neteisingas darbo

užmokestis ir konfliktai. Deja, didžioji dalis lietuvių stresą darbe bando įveikti vartodami raminamuosius

vaistus ir tik penktadalis tokiais atvejais kalbasi su artimaisiais.

Darbdaviai gali kovoti su darbuotojų streso ar nuovargio situacijomis tik jeigu apie šias yra

informuoti. Todėl darbuotojai, patiriantys stresą darbe, turi pranešti savo darbdaviams apie patiriamą

stresą. Galvojant apie stresą taikomas “Kibiro” modelis (4 pav.).

4 pav. „Kibiro“ modelis

Šaltinis: Europos saugos ir sveikatos agentūra (2014)

Stresas ir nuovargis atsiranda, kai asmenybės prisitaikymo atsargos išsenka greičiau, nei pasipildo.

Įdomus darbas, šilti santykiai, gera sveikata ir kiti pripildo kibirą. Sunkios darbo sąlygos, konfliktai

darbe, sekinantis darbas, darbo perteklius ar nepakankamas krūvis bei sunkumai namuose gali išdžiovinti

kibirą, pavyksta ištverti, kai atrandama pusiausvyra tarp šių faktorių (Sveikas darbas: streso darbo vietoje

valdymas, 2013).

Kaip „Kibiro“ modelis rodo, nėra reikalo papildyti kibiro, jei stresoriai pernelyg greit jį išsekina.

Stresorių kontroliavimas reikalingas norint užpildyti skyles arba bent jau sumažinti, kad neaugtų stresas.

53

Darbo streso nauda ir prevencijos priemonės. Palangos poilsio namų „Baltija“ Reabilitacijos

centro FRM gydytojo – neurologo V. Pauliko (2010) teigimu, streso, kaip natūralaus gyvenimo reiškinio,

neįmanoma išvengti, bet stresas taip pat gali veikti ir teigiamai, nes stresas tai ne tik tai, ko reikia vengti,

bet ir tai, ką galime priversti dirbti savo naudai. Trumpalaikis stresas yra laikomas naudingu, nes tada jis

skatina veiklumą, išradingumą, kūrybiškumą, stimuliuoja imuninės sistemos funkcijas, grūdina ir skatina

įveikti sunkumus. Teigiamo streso (eustreso) veiksniai yra tokie kaip: įsimylėjimas, santuoka,

susitaikymas po išsiskyrimo, daugeliui – išėjimas į pensiją, turto pirkimas, paaukštinimas darbe, netikėta

sėkmė, mokslų baigimas, naujų draugų susiradimas, atostogavimas ir kita.

Anot R. Proškuvienės (2011) streso prevencijoje vienas svarbiausių aspektų yra tinkamas laiko

planavimas. Didžiausi laiko „rijikai“ ir yra tobulybės siekimas, atidėliojimas ir nesugebėjimas pasakyti

„ne“. Vienas iš būdų išvengti streso, o jei tai neįmanoma, streso poveikiui sumažinti, yra kokybiškas

bendravimas. Jis nebūtinai turi būti verbalinis. Kūno kalba taip pat yra bendravimo forma, kuri veikia kitų

elgesį ir savireguliaciją (Damberga, 2003). Pasak A. Vidžiūnaitės (2008) reguliarus sportas (bent po 30

min. triskart per savaitę), subalansuota mityba, pakankama miego trukmė padės gerai jaustis ir stresas

taps nebe toks baisus. Streso prevencijai, galima naudoti įvairias fizinio aktyvumo ir relaksacijos formas,

tokias kaip: aerobinis aktyvumas; kvėpavimo pratimai; atsipalaidavimas; raumenų atpalaidavimas

(relaksacija); emocijų „išliejimas“; meditavimas ir pozityvus mąstymas (Weigand,1998).

UAB VAKARŲ SPAUSTUVĖ IR UAB „ŠIAULIŲ KNYGRIŠYKLA-SPAUSTUVĖ“ DARBO

STRESO PRIEŽASČIŲ LYGINAMOJI ANALIZĖ RINKODAROS KONTEKSTE

Atliekant UAB Vakarų spaustuvė ir „Šiaulių knygrišykla – spaustuvė“ darbo streso priežasčių

lyginamąją analizę buvo atlikta anketinė darbuotojų apklausą ir laikomasi bendrų anketos reikalavimų

(Valackienė, Mikėnė, 2008):

1. Kad apklausiamojo pastangos atsakyti būtų minimalios- konkretūs klausimai, suprantami atsakymų

variantai.

2. Kad kuo mažiau respondentui tektų rašyti, nes taip tikimasi, kad bus išlaikytas anonimiškumas.

3. Skirtas dėmesys anketos apimčiai ir turiniui.

Tyrimo imties dydis ir anketų pildymo procedūra. Apklausoje iš viso dalyvavo 34 respondentai.

Respondentų skaičių lėmė tai, kiek darbuotojų tuo metu dirbo įmonėse: UAB Vakarų spaustuvė – 16,

UAB „Šiaulių knygrišykla – spaustuvė“ - 18.

UAB Vakarų spaustuvė. UAB Vakarų spaustuvė įkurta 2006 m., siekiant įgyvendinti Vakarų

Lietuvos leidėjų idėją įkurti rajoninių laikraščių spaustuvę. Spaustuvė įsikūrusi Kretingoje, Vytauto g.

161 ir specializuojasi laikraštinėje spaudoje, naudodama aukštas spaudos plokščių gamybos

technologijas.

UAB „Šiaulių knygrišykla – spaustuvė“. UAB „Šiaulių knygrišyklos-spaustuvės“ veikla buvo

pradėta dar sovietmečiu. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir prasidėjus privatizacijai, 1991 metais

knygrišykla atsiskyrė nuo Šiaulių valstybinės paslaugų tiekimo įmonės ir tapo savarankiška įmone UAB

„Šiaulių knygrišykla-spaustuvė“. Šiuo metu UAB „Šiaulių knygrišykla-spaustuvė“ yra įsikūrusi P. Lukšio

g. 9A, Šiauliuose.

UAB Vakarų spaustuvė ir UAB „Šiaulių knygrišykla-spaustuvė“ darbo streso priežasčių

lyginamoji analizė rinkodaros kontekste. Siekiant išanalizuoti patiriamo streso darbe priežastis

respondentai buvo klausiami apie darbo krūvio pokyčius per pastaruosius 5 metus. Lyginant dviejų tas

pačias spausdinimo paslaugas teikiančių įmonių gautus respondentų atsakymus (5 pav.) matome, kad

daugiau nei pusė abiejų įmonių darbuotojų teigia, jog darbo krūvis padidėjo.

54

5 pav. Darbo krūvio pokyčiai per pastaruosius 5 metus


Norint palyginti, kaip dažnai dviejų tas pačias paslaugas teikiančių įmonių darbuotojai patiria stresą

darbe, buvo prašoma respondentų atsakyti ar jie dažnai jaučia stresą darbe. Iš pateiktų atsakymų (6 pav.)

matome, kad darbuotojai beveik tolygiai atsakė į pateiktą klausimą. UAB Vakarų spaustuvė 6 proc. ir 6

proc. UAB „Šiaulių knygrišykla – spaustuvė“ darbuotojų stresą darbe patiria visada. 78 proc. UAB

„Šiaulių knygrišykla – spaustuvė“ ir 75 proc. UAB Vakarų spaustuvė dirbančių darbuotojų stresą darbe

patiria kartais. 19 proc. UAB Vakarų spaustuvė ir UAB „Šiaulių knygrišykla – spaustuvė“ 16 proc.

darbuotojų teigia streso darbe nepatiriantys niekada.

6 pav. Ar dažnai jaučiamas stresas darbe


Prie klausimo apie tai ar dažnai jaučiamas stresas darbe, buvo paprašyta respondentų įvertinti

patiriamo streso lygį. Kaip matome iš 7 paveikslo respondentų nuomonės pasiskirstė beveik po lygiai,

abiejų įmonių darbuotojai patiriamo streso lygį vertina kaip vidutinio lygio stresą.

55

7 pav. Respondentų įvertintas jaučiamo streso lygis


Anot A.Antinienės (2010) H. Selje įvardijo, jog stresas yra 2 rūšių: teigiamas (eustresas) ir

neigiamas (distresas). Kiekvienas žmogus į stresą reaguoja vis kitaip, todėl buvo siekiama išsiaiškinti ir

palyginti, kaip dviejų ta pačia veikla užsiimančių įmonių darbuotojus veikia patiriamas stresas darbo

metu. Iš 8 paveikslo matoma, kad 75 proc. UAB Vakarų spaustuvė darbuotojus patiriamas stresas veikia

daugiau teigiamai, ir tik 25 proc. darbuotojai jaučia neigiamą patiriamo streso poveikį.

8 pav. Streso poveikis


UAB „Šiaulių knygrišykla – spaustuvė“ darbuotojų patiriamo streso poveikis pasiskirstė tolygiai

50 proc. darbuotojų stresas veikia teigiamai ir 50 proc. darbuotojų stresas paveikia neigiamai. Iš gautų

atsakymų matome, jog didesnę dalį UAB Vakarų spaustuvė darbuotojų patiriamas stresas skatina juos

imtis veiksmų ir įveikti situacijas, kurias sukelia stresas.

Lyginant dviejų įmonių respondentų duomenis apie tai, kokios priežastys jiems sukelia stresą darbe

tyrimo duomenys gavosi skirtingi, kadangi įmonių darbuotojai pasirinko skirtingus streso keliamų

priežasčių atsakymo variantus (2 lent.). Lyginant dviejų įmonių gautus rezultatus pastebima, kad nei

vienos įmonės darbuotojų neįvardijo darbo kontrolės. Iš 2 lentelės galima pastebėti, kad subendrinus

abiejų įmonių darbuotojų atsakymus apie priežastys, kurios sukelia stresą darbe dauguma atsakymų

sudaro: konfliktai, santykiai su bendradarbiais ir neaiškūs vadovo reikalavimai.

56

2 lentelė. Priežastys sukeliančios stresą

Priežastys sukeliančios stresą darbe UAB Vakarų spaustuvė UAB „Šiaulių knygrišykla –

spaustuvė“

Neįdomus darbas 0% 4%

Asmeniniai psichologiniai veiksniai 12% 4%

Netinkamas įvertinimas darbe 8% 21%

Konfliktai 18% 17%

Santykiai su bendradarbiai 8% 17%

Dideli darbo krūviai 4% 8%

Darbo kontrolė 0% 0%

Neaiškūs vadovo reikalavimai 12% 17%

Darbo vietos praradimo grėsmė 18% 4%

Kai reikia apdoroti daug svarbios

informacijos per trumpą laiką

8% 0%

Neužtikrintumas/reorganizacija 12% 8%


Norint išsiaiškinti ir palygint ar UAB Vakarų spaustuvė ir UAB „Šiaulių knygrišykla – spaustuvė“

darbuotojai planuoja savo darbą pastebima, kad abiejose įmonėse darbuotojai planuoja savo darbą.

Tikslingas laiko planavimas padeda darbuotojui nepasimesti darbo verpete, laiku pristatyti paskirtus

darbus ir išvengti streso (9 pav.).

9 pav. Darbo laiko planavimas


Analizuojant klausimą apie tai, ar darbuotojai planuoja savo darbo laiką dauguma respondentų

atsakė, kad planuoja. Tačiau pažvelgus į 10 paveikslą, kuriama pavaizduoti duomenys apie tai, kada

dažniausiai darbuotojai patiria stresą, dauguma darbuotojų 33 proc. UAB „Šiaulių knygrišykla –

spaustuvė“ ir 41 proc. UAB Vakarų spaustuvė atsakė, kad jie dažniausiai patiria stresą, kai trūksta laiko

užduotims atlikti.

57

10 pav. Dažniausiai patiriamas stresas darbe


Kiekvienas darbuotojas stengiasi „kovoti“ su stresu ir naudoja įvairias formas, kad darbe ar po

darbo atsikratytų susikaupusio ar besikaupiančio streso (11 pav.). Iš 11 paveikslo matome, kad UAB

Vakarų spaustuvė darbuotojai naudoja 4 „kovos“ su stresu formas t.y. pasikalba apie sunkumus su

draugais ar kolegomis net 50 proc. darbuotojų, eina sportuoti 28 proc. apklaustųjų, 17 proc. darbuotojų

stresą mažina rūkydami ir 5 proc. geria vaistus. Tą patį klausimą pateikus UAB „Šiaulių knygrišykla –

spaustuvė“ darbuotojams atsakymai išsiskirstė kur kas įvairiau. Apie sunkumus, kurie iškyla darbe ir

sukelia stresines situacijas pasikalba tik 19 proc. apklaustųjų, 10 proc. darbuotojų patirdami stresą ir

norėdami jį sumažinti valgo be saiko, 4 proc. apklaustųjų geria alkoholį, 10 proc. streso būsenoje verkia,

net 33 proc. pyksta, 14 proc. taip pat stresą įveikti bando rūkydami ir 10 proc. apklaustųjų „kovodami“ su

stresu geria vaistus.

11 pav. Kaip respondentai „kovoja“ su stresu


Mažesnis kiekis streso hormonų išsiskiria fiziškai aktyviems, mokantiems atsipalaiduoti žmonėms,

todėl streso galima išvengti naudojant įvairias fizinio aktyvumo ir relaksavimo formas. Žmogaus

gebėjimas aktyviai judėti ir turėti teigiamą požiūrį į nepavykusius darbus ir į stresines situacijas, suteikia

jam galimybę iš viso to pasimokyti ir nebekartoti to antrą kartą, taip pat išvengti stresinių situacijų. Iš 12

paveikslo matome, jog abiejų įmonių darbuotojai užsiima fiziniu aktyvumu, kad išsilaisvintų nuo minčių

apie stresą.

58

12 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal naudojamas fizinio aktyvumo ir relaksavimo formas


Kiekviena situacija kuomet patiriamas stresas, turi neigiamus simptomus. Siekiant išsiaiškinti ir

palyginti UAB Vakarų spaustuvė ir UAB „Šiaulių knygrišykla - spaustuvė“ darbuotojų streso patiriamus

simptomus apklaustųjų atsakymai išsidėstė labai įvairiai (3 lentelė).

3 lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal patiriamus neigiamus simptomus streso būsenoje

Patiriami neigiamo simptomai streso

būsenoje

UAB Vakarų spaustuvė UAB „Šiaulių knygrišykla

– spaustuvė“

Apetito praradimas 10% 3%

Aukštas kraujo spaudimas 13% 9%

Depresija 7% 9%

Pykinimas 4% 0%

Galvos skausmas 4% 14%

Miego sutrikimai 4% 9%

Panika 2% 7%

Prakaitavimas 0% 3%

Nedėmesingumas 10% 11%

Padidėjusi savikritika 13% 2%

Irzlumas 10% 14%

Įtampa 17% 16%

Nelankstus problemų sprendimas 2% 3%

Sustingimas, stereotipiški judesiai 0% 0%

Koordinacijos trūkumas, drebulys 4% 0%

Emocinis stresas Fiziologinis stresas Kognityvinis stresas


Remiantis J. Kasiulis ir V. Burvydienė (2005), pagrindinai streso požymiai skirstomi į 4 grupes:

emociniai, fiziologiniai, kognityviniai ir elgesio pastebime, jog iš gautų respondentų atsakymų

daugiausiai darbuotojai patiria emocinį stresą (depresiją, paniką, irzlumą ir įtampą). Toliau seka

fiziologinis (apetito praradimas, aukštas kraujo spaudimas, prakaitavimas, galvos skausmas ir kt.).

Mažiausiai jaučiamas kognityvinis stresas tik 4 proc. UAB vakarų spaustuvė darbuotojų patiria

koordinacijos trūkumą, drebulį.

59

13 pav. Viršvalandžiai


Lyginant darbuotojų atsakymas klausime apie tai ar tenka dirbti viršvalandžius abiejose įmonėse

darbuotojai teigė, (13 pav.) jog kartais jiems tenka dirbti viršvalandžius.

IŠVADOS

1. Vidinė rinkodara, į kurią įeina įmonės darbuotojai - skatina juos efektyviai pritaikyti rinkoje savo

sugebėjimus. Kai darbuotojai nuolatos stengiasi pritraukti ir išlaikyti vartotojus jiems ne visada

viskas sekasi puikiai, įdedama daug darbo, laiko ir pastangų. Neretai darbuotojams iškyla sunkių

situacijų, kurių pasekoje jie patiria stresą, kuris susijęs su darbu t.y. stresą darbe. Todėl vidinė

rinkodara t.y. darbuotojai ir stresas darbe yra glaudžiai susiję.

2. Streso sąvoka yra labai plati ir mokslininkai neranda vieno bendro apibrėžimo, tačiau sutinka, kad

stresą galima išskirti į 3 prasmes t.y.: stresas kaip stimulas – kada neigiama situacija ar žalingu

įvykių, kuris veikia žmogų sukeldamas neigiamas emocijas; stresas kaip reakcija – t.y. su darbu

susijusi įtampa, kurią sudaro: reakcija į pavojų (reakcija į stresą skatina kovoti arba bėgti),

pasipriešinimas (kai streso poveikis neviršija galimybės adaptuotis, organizmas jam priešinasi) ir

išsekimas (kai organizmas nebepajėgia kovoti su streso sukeltais padariniais jis išsenka); stresas

kaip tarpinis procesas – sutelkia dėmesį į kognityvius, vertinimo ir motyvacijos procesus,

įsiterpiančius į stresinių stimulų ir reakcijų (atsako) t.y. žmogaus ir aplinkos rezultatas.

3. Kai žmogus patiria stresą jis jaučia atitinkamus požymius kurie skirstomi į 4 grupes: emocinius

(nerimas, baimė, depresija ir kt.), fiziologinius (greitas kvėpavimas, krūtinės veržimas, širdies

dūžiai, padidėjęs kraujo spaudimas, galvos skausmai, silpnumas ir kt.), kognityvinius

(nedėmesingumas, išsiblaškymas, nelankstus problemų sprendimas, padidėjusi savikritika ir kt.)

ir elgesio (gestikuliacija, sustingimas, stereotipiški judesiai, koordinacijos trūkumas, drebulys).

4. Darbuotojai įmonėje dirbantys kruopštų ir atsakingą darbą neišvengiamai patiria stresą.

Mokslininkams atlikus daugybę tyrimų buvo atskleistos pagrindinės darbe patiriamo streso

priežastys tokios, kaip: blogas darbo organizavimas, laiko trūkumas, atsakomybės prisiėmimas,

darbo krūvis, konfliktai, reorganizavimas, darbo vietos praradimo grėsmė ir kt. Kiekviena patirta

stresinė situacija sukelia vienokį ar kitokį poveikį žmogui. Darbe patirtas stresas išsekina žmogų

tiek psichologiškai, tiek fiziškai ir stabdo jo veiksmus. Kadangi išsekinti darbuotojai nepajėgia

įveikti darbo krūvio jie tampa sėslesni. Darbuotojams tapus sėslesniems darbo tempas sumažėja,

todėl kaupiasi vis daugiau darbų, kuriuos reikia atlikti.

5. Reakcija į stresą kiekvieną žmogų veikia vis kitaip, priklauso nuo to, kaip žmogus priima tai.

Gydytojų teigimu trumpalaikis stresas gali duoti naudos pačiam darbuotojui. Stresas žmogų gali

skatinti stresinėje situacijoje nenuleisti rankų bei imtis veiksmų, kurie padės išvengti tokių

situacijų ateityje. Tai gali tapti viena stipriausių darbuotojo pusių, kada stresas tampa natūraliu

60

reiškiniu, kuris veikia, kaip motyvatorius, imtis darbų. Streso prevencijoje pasireiškia pagrindinė

prevencinė taisyklė – tikslingas laiko ir darbo planavimas. Tikslingas laiko planavimas padeda

darbuotojams bei vadovams suskirstyti darbus pagal jų svarbą. Taip pat streso prevencijoje

naudojamos įvairios fizinio aktyvumo ir relaksavimo formos.

Atlikus UAB Vakarų spaustuvė ir UAB „Šiaulių knygrišykla-spaustuvė“ darbo streso priežasčių

lyginamąją analizę rinkodaros kontekste, gautos išvados:

1. Darbo krūvio pokyčius UAB Vakarų spaustuvė ir UAB „Šiaulių knygrišykla – spaustuvė“

didžioji dauguma darbuotojų įvertino ir pažymėjo, kad darbo krūvis padidėjo. UAB „Šiaulių

knygrišykla – spaustuvė“ darbuotojų apklausos rezultatai parodė, jog pusę darbuotojų stresas

veiki teigiamai ir tolygiai pusę darbuotojų stresas veikia neigiamai – jie puola į neviltį, nenori

imtis naujų darbų, užsidaro savyje.

2. Lyginant UAB Vakarų spaustuvė ir UAB „Šiaulių knygrišykla – spaustuvė“ streso metu

patiriamų neigiamų simptomų respondentų atsakymus pastebima, jog iš 4 tipų streso požymių

daugiausiai darbuotojai patiria emocinį stresą (depresiją, pyktį, paniką, irzlumą, įtampą ir kt.).

Toliau seka fiziologinis (širdies dūžiai, pykinimas, prakaitavimas ir kt.) ir kognityvinis

(nedėmesingumas, išsiblaškymas, padidėjusi savikritika ir kt.) stresas.

3. Didžioji dauguma abiejų įmonių darbuotojų stresą jaučia kartais, toliau pagal respondentų skaičių

sekė atsakymo variantas, jog streso darbuotojai nepatiria niekada ir tik keletas darbuotojų jį jaučia

visada. Taip pat įvertinus patiriamo streso lygį respondentai streso lygį įvertino vidutinių.

Teigiamas aspektas pastebėtas tyrime, jog dauguma darbuotojų visada / kartais planuoja savo

darbą ir tik maža dalis darbo neplanuoja. Tai yra vienas iš prevencinių aspektų, kuris nurodo, jog

darbuotojai stengiasi išvengti laiko stokos darbams atlikti ir suplanuoja savo darbą, kad viskas

būtų atlikta laiku. Nors darbuotojai planuoja savo darbą, apžvelgus abiejų įmonių darbuotojų

atsakymo variantus, apie tai ar tenka dirbti viršvalandžius dauguma atsakė, jog kartais tenka dirbti

viršvalandžius, kai nespėja atlikti visų paskirtų darbų.

4. Darant bendras išvadas pagal abiejų įmonių darbuotojų išreikštą nuomonę apie priežastis, kurios

darbuotojams sukelia stresą darbe matome, jog bendriausios abiejų įmonių priežastimis

vardijamos: asmeniniai psichologiniai veiksniai, netinkamas įvertinimas darbe, konfliktai,

santykiai su bendradarbiais, neaiškus vadovo reikalavimai, neužtikrintumas / reorganizacija.

UAB Vakarų spaustuvė ir UAB „Šiaulių knygrišykla – spaustuvė“ darbuotojai patiria stresą, kai

trūksta laiko užduotims atlikti. Atsipalaidavimas – tai daugumos naudojama prevencinė

priemonė, kada po darbo atsipalaiduodami darbuotojai pamiršta per dieną susikaupusius

sunkumus.

REKOMENDACIJOS

1. Respondentai nors ir planuoja savo laiką, tačiau jiems vis tiek tenka dirbti viršvalandžius taip

pat pastebėta, jog dažniausiai respondentai stresą darbe patiria, kai trūksta laiko užduotims

atlikti. Darbuotojams reiktų planuoti savo laiką ir neprisiimti kitų darbų, kai nėra atlikę savųjų.

2. Padidėjus darbo krūviui UAB Vakarų spaustuvė ir UAB „Šiaulių knygrišykla-spaustuvė“ per

pastaruosius 5 metus, įmonės vadovams reikėtų pagalvoti apie tai, ar nevertėtų priimti dar keletą

darbuotojų, kurie sumažintų esamų darbuotojų darbo krūvi ir apsaugotų savo darbuotojus nuo

streso, kurį jie patiria darbe.

3. Kadangi įvardytos streso priežastys siejasi su kolektyvo tarpusavio bendravimo ir vadovų

bendravimo su pavaldiniais, rekomenduotina daugiau atkreipti dėmesį į kolektyvo tarpusavio

bendravimą. Nuo kolektyvo bendravimo, pagalbos ir pagarbos vienas kitam prasideda darbo

kokybė.

LITERATŪRA

1. Antinienė, D. (2010). Žmonių santykiai organizacijoje. Kaunas: Technologija.

2. Berry, L. L.; Parasuman, A. (1981). Marketing Services: Competing Through Quality. New York: The

Free Press.

3. Buunk, B.P., et al. (1998). Psychosocial aspects of occupational stress. In P.J.D. Drenth,

H.ThiereyandCh. I. Dewolff (eds) Handbook of Work and Organizational Psychology, volume 2:

Work Psychology, 2nd. Ed. Have: PsychologyPress.

4. Chmiel, N. (2005). Darbo ir organizacijos psichologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika.

61

5. Cooper, C.L. and Payne, R. (1988). Coping and Concequancesof stress ar Work. Chichestes: Wiley.

6. Damberga, L. (2003). Stress Optimization in teachers. Education// Proccendingofthe 3rd international

conference „ person.Color.Nature.Music“ Part 1. Daugapilis. p 66-77.

7. Jančauskas, E. (2011). Žmogiskųjų išteklių vadybą. Vilnius: Lietuvos karo akademija.

8. Europos saugos ir sveikatos agentūra. (2014). Stresas darbe. Žiūrėta 2014, balandžio 29 per internetą :

<https://osha.europa.eu/lt/press/press-releases/new-poll-reveals-job-insecurity-or-job-reorganisation-

is-thought-to-be-the-most-common-cause-of-work-related-stress>.

9. Flipo, J. P. (1995). Service firms: interdependence of external and internal marketing strategies.

European Journal of Marketing 20.

10. Gailienė, I. Bulotaitė, L. Sturlienė, N. (2002). Asmenybės ir bendravimo psichologija. Vilnius:

Filosofija

11. Grönroos, Ch. (2000). Service Management and Marketing. A Customer Relationship Management

Approach. England: John Willey & Sons.

12. Gummesson, E. (2000). Internal Marketing in the Light of Relationship Marketing and Network

Organizations. London: Routledge

13. Kahn R. L., Byoserie P. (1981). Stress in Organizations. – Hand book of Industrial and Organizational

Psychology, p. 571

14. Kasiulis, J., Burydienė, V. (2005) Vadovavimo psichologija. Kaunas: Technologija.

15. Kindurys, V. (2002). Paslaugų rinkodara: teorija ir praktika. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

16. Mažeikienė, J. (2013 balandžio 10). Skaičiuoja sveiko darbuotojo naudą imonei. Verslo žinios, Nr.68,

p.14.

17. Pikūnas, J., Palujanskienė, A. (2005). Stresas atpaţinimas ir įveikimas. Kaunas; Pasaulio lietuvių

kultūros, mokslo ir švietimo centras.

18. Palujanskienė, A., (2003). Darbo ir karjeros psichologija. Kaunas: Akademija.

19. Paulikas, V (2010). Stresas reikalingas žmogui. Žiūrėta 2013, gegužės 2 per internetą:

<http://www.infomazeikiai.lt/index.php/mazeikiu-naujienos/idomu-ir-naudinga/4399-stresas-

reikalingas-zmogui >.

20. Proškuvienė, R. (2011).Gyvenimas su stresu. O gal be jo ? Žiūrėta 2014, vasario 2 per internetą:

< http://www.ikimokyklinis.lt/index.php/straipsniai/specialistams/gyvenimas-su-stresu-o-gal-be-

jo/3901>.

21. Semmer, N. (1996).Individual differences,work stress and health.In M.J.Schobracq,I.A.M.Winnubst

and C.L.Cooper (eds), Handbook of works and health Psychology.Chichester.Willy.

22. Sveikas darbas: streso darbo vietoje valdymas. (2013). Žiūrėta 2013, gegužės 3 . per internetą:

<http://www.ergon.vgtu.lt/normal.php?id=8>.

23. Valackienė, A., Mikėnė, S. (2008). Sociologinis tyrimas: metodologija ir atlikimo metodika: vadovėlis.

Kaunas: Technologija.

24. Vidžiūnaitė, A. (2008) Stresas (Stresas, įtampa) Žiūrėta 2014, kovo 12 . per internetą:

<http://www.infomed.lt/lt/2/Infomed_plius/Ligu_katalogas,id,/stresas>.

25. Vijeikis, J. (2003).Rinkodara: nuo klasikinės teorijos iki šiuolaikinio pritaikymo. Vilnius: Monografija.

26. Weigand V. (1998). Moterų stresai. Kaip juos įveikti. Vilnius: Alma littera.

COMPARATIVE ANALYSIS OF WORK STRESS REASONS IN CONTEXT OF MARKETING IN UAB

VAKARŲ SPAUSTUVĖ AND UAB „ŠIAULIŲ KNYGRIŠYKLA-SPAUSTUVĖ“

Summary. In today’s fast moving world people are getting more work to do and less time to do it, which

cause stressful situations for employees. Employees are internal part of company‘s marketing, which is used to

receive as good results as it is possible. Organization uses whatever it takes to get highest results. However,

employees’ health is forgotten. Stress is not always a disadvantage and often it even gives benefit for worker. If

stress in work causes negative emotions, preventive tools, which help to “fight” against stressful situations, are used.

The goal of final research is to make comparative analysis of work stress reasons in context of marketing in

UAB Vakarų spaustuvė and UAB „Šiaulių knygrišykla – spaustuvė“. Objectives of the research: To analyse

organization‘s internal marketing relation with work stress; To analyse the concept and features of stress; To reveal

reasons of work stress, its impact for workers, benefits and preventive tools; To make a comparative analysis of

work stress reasons in context of marketing in UAB Vakarų spaustuvė and UAB „Šiaulių knygrišykla – spaustuvė“.

Questionnaire was made using theoretical material of various authors, which was used in theoretical analysis of the

final paper. 34 respondents participated in questionnaire, 16 of whom were workers of UAB Vakarų spaustuvė and

18 of UAB „Šiaulių knygrišykla – spaustuvė“.

https://osha.europa.eu/lt/press/press-releases/new-poll-reveals-job-insecurity-or-job-reorganisation-is-thought-to-be-the-most-common-cause-of-work-related-stress

https://osha.europa.eu/lt/press/press-releases/new-poll-reveals-job-insecurity-or-job-reorganisation-is-thought-to-be-the-most-common-cause-of-work-related-stress

http://www.ergon.vgtu.lt/normal.php?id=8

http://www.infomed.lt/lt/2/Infomed_plius/Ligu_katalogas,id,/stresas

62

Research revealed that both UAB Vakarų spaustuvė and UAB „Šiaulių knygrišykla – spaustuvė“employees

think that main reasons of stress in work are: personal psychological factors; underestimation in job; conflicts;

relations with colleagues; not clear requirement from the director; uncertainty / reorganization.

From questionnaire it was seen that although majority of workers are planning their work, UAB Vakarų

spaustuvė and UAB „Šiaulių knygrišykla – spaustuvė“ employees answered that usually they are facing stressful

situations when there is not enough time to finish their tasks. Due to this, they have to work overtime, in order to

finish work assigned to them.

To sum up, employees of both companies are facing stress in their job. Furthermore, both companies should

consider involving few more workers in the collective in order to reduce the workload and avoid stressful situations.

Keywords: stress, work, “fight” against stressful situations.

63

ORGANIZACIJOS ĮVAIZDŽIO ANALIZĖ ŠIAULIŲ DAILĖS GALERIJOS

PAVYZDŽIU

Laura Mažuknaitė


Anotacija. Straipsnyje aptariama organizacijos įvaizdžio reikšmė, sampratos įvairovė, įvaizdžio formavimo ir

vertinimo veiksniai, taip pat aptariami mokslininkų požiūriai į organizacijos įvaizdžio kontekste, išskiriant bendrus

dėsningumus ir skirtumus. Pastaruoju metu, organizacijos sėkmė vis labiau siejama su jos gebėjimu kurti, plėtoti ir

valdyti savo unikalius išteklius, o vienas iš jų – organizacijos įvaizdis. Savo unikalumu organizacijos įvaizdis yra

specifinis konkurencinio pranašumo šaltinis, kurio negalima nei nupirkti, nei nukopijuoti (Barney, 1991, Dierickx,

1989, Rao, 1994, Cool, 1989). Dėl to organizacija turi tikslingai kurti informacinę erdvę aplink. Pasak Bobbio Gee

(2006) „įvaizdis – tai pagrindinė laimėjimo ar pralaimėjimo versle ir visuomeniniame gyvenime priežastis“. Nėra

išimtis ir Šiaulių dailės galerija, kurios įvaizdis ir yra aptariamas šiame straipsnyje.

Pagrindiniai žodžiai: organizacija, organizacijos įvaizdis.

ĮVADAS

Straipsnio aktualumas. Šiandien įvaizdžio kūrimo ir valdymo klausimai yra labai aktualūs tiek

ryšių su visuomene, marketingo (šiame darbe sąvokos marketingas ir rinkodara yra vartojami kaip

sinonimai), vadybos sričių specialistams, tiek pačioms organizacijoms bei jų vadovams. Per pastaruosius

tris dešimtmečius pasaulio mokslinėje literatūroje buvo pristatyta keletas konceptualių įvaizdžio kūrimo

modelių (Kennedy, 1977; Dowlingo, 1986; Abratto, 1989 ir kt.). Šiais modeliais buvo stengiamasi

pademonstruoti, kaip organizacijos įvaizdis galėtų būti kuriamas ir valdomas. Tačiau Lietuvoje vykstant

ekonominiams, politiniams ir socialiniams pasikeitimams, kai viena iš aktualiausių ekonomikos ir

vadybos problemų tampa šalies organizacijų veiklos efektyvumo, tęstinumo ir konkurencingumo naujose

rinkose užtikrinimas, organizacijoms svarbu suvokti, kuo jos skiriasi nuo kitų – identifikuoti save, savo

veiklą ir ką unikalaus gali pasiūlyti, nes tos kurios aiškiai nesuvokia, intensyvėjančios konkurencijos

sąlygomis bus priverstos užleisti savo pozicijas (Gibson, 1998). Pasak Mikalkevičienės, Laurinčiukienės

(2009) apie organizacijos įvaizdį kalba visi, kas nori sėkmingai gyventi ir veikti šiame amžiuje, kai

informacinė erdvė yra perpildyta idėjų apie įvaizdžio kūrimą. Organizacija turi tikslingai kurti

informacinę erdvę aplink. Pasak Bobbio Gee „įvaizdis – tai pagrindinė laimėjimo ar pralaimėjimo versle

ir visuomeniniame gyvenime priežastis“ (2006). Kadangi įvaizdis yra dinamiškas (Mečelienė, 2013), jo

atributai persitvarko, keičiasi priklausomai nuo pokyčių pačiame nešiklyje, svarbu įvertinti ir tai, kad

pozityvaus įvaizdžio formavimas – ilgas ir žiniomis grindžiamas procesas. „Organizacijos įvaizdis – tai

yra idėjų, jausmų, suvokimų ir įsivaizdavimų, kuriuos asmuo ar jų grupė turi organizacijos atžvilgiu,

visuma, įtakota materialų ir nematerialių organizacijos veiklos elementų, komunikacijos bei asmeninių ir

socialinių vertybių“ (Drūteikienė, 2003; Stravinskienė, Šeputienė, 2002). Organizacijos turi planingai

kurti, koordinuoti ir kontroliuoti šią veiklą. Skirti ypatingą dėmesį marketingo strategijos pasirinkimui

„marketingo įvaizdžiui“ (Barich, Kotler, 1991), kuriant išorinį organizacijos įvaizdį, kuris apima visumą

už organizacijos ribų t.y. reklamai bei kurti teigiamą vadybinę sritį – vidinį organizacijos įvaizdį, nes ši

lemia vartotojų pasitikėjimą organizacija (Howard, 1998). Anot R. K. Yoe ir M. A. Youssef (2010)

įvaizdžio formavimui įtakos turi organizacijos nariai, išorinės įtakos grupės, organizacijos patirta praktika

bei jos turimos savybės: turima asmeninė patirtis, tarpasmeninė komunikacija, žiniasklaida. Autorių

(Mikalkevičienės, Laurinčiukienės, 2009) nuomone sukurtas teigiamas įvaizdis konkurentų, visuomenės

atžvilgiu suteikia daugiau privilegijų, kad nuolatinis įvaizdžio formavimas suteikia rinkoje tam tikrą jėgą,

kuri didina bei užtikrina organizacijų patikimumą ir pranašumą konkurencinės kovos metu. Stengiantis

išlaikyti teigiamą įvaizdį, reikia nuolat stebėti, tirti vartotojų, darbuotojų ar kitų suinteresuotų asmenų

nuomones į organizaciją.

Straipsnio problema. Norint atskleisti įvaizdžio formavimo problematiką, ekonomisto ir sistemų

teoretiko K. Bouldingo (1956) iniciatyva buvo atlikti pirmieji tyrimai organizacijos įvaizdžio srityje,

kurių metu buvo iškelti trys pagrindiniai klausimai, kurie išliko aktualūs ir šiandieninėje visuomenėje, nes

kintant visuomenės poreikiams, kinta ir įvaizdį veikiantys elementai.

Kaip atsiranda įvaizdžiai; kaip jiems gali būti daroma įtaka; kaip jie veikia vartotojų elgseną? Kodėl

teigiamas įvaizdis yra svarbus organizacijai; kaip jį išsaugoti? Kokiomis priemonėmis galima padėti

tobulinti Šiaulių dailės galerijos įvaizdį, siekiant pritraukti potencialius lankytojus?

Straipsnio tikslas - aptarti Šiaulių dailės galerijos įvaizdžio analizės rezultatus.

64


1. Išanalizuoti organizacijos įvaizdžio sampratą, išskiriant sąvokų įvaizdis, identitetas ir reputacija

turinio aspektų skirtumus, įvaizdžio tipus, jį formuojančias priemones bei jo svarbą

marketinginiame ir vadybiniame kontekste teoriniu požiūriu.

2. Aptarti teigiamo įvaizdžio poveikį organizacijos veiklai teoriniame kontekste.

3. Aptarti kokybinio ir kiekybinio tyrimų rezultatus apie Šiaulių dailės galerijos įvaizdį, pateikiant

išvadas ir pasiūlymus.

Tyrimo metodai: mokslinės literatūros šaltinių analizė organizacijos įvaizdžio tematika, kokybinio

tyrimo struktūrizuotas interviu, kiekybinio tyrimo anketinė apklausa.

ORGANIZACIJOS ĮVAIZDŽIO TEORINĖ ANALIZĖ

Organizacijos įvaizdžio teorinė samprata. Organizacijos įvaizdžio kūrimo modeliai, formavimo

ypatumai

Analizuojant įvaizdžio sampratos raidą, galima pastebėti, kad mokslinėje literatūroje organizacijos

įvaizdžio turinys ir pagrindiniai aspektai nusakantys jo reikšmę vis kito. Pirmiausia dėl to, kad

organizacijos įvaizdis ir reputacija buvo vartojami kaip sinonimai (Boulding, 1973, Kennedy, 1977 ir kt.).

Antra, organizacijos įvaizdžio ir identiteto sąvokos dažnai tapatinamos arba painiojamos, todėl šiuos

terminus tikslinga atskirti ir apibūdinti. Nepaisant sąvokos įvaizdis daugiaprasmiškumo, mokslininkai

pateikia tokius šio termino apibrėžimus: „įvaizdis – bendras daugelio žmonių požiūris į ką nors“

(Pranulis, 1998); „įvaizdis – bendras ir vientisas įvairių visuomenės grupių suvokimas ir supratimas apie

organizaciją ir jos veiklą“ (Krasauskaitė, 2004). Bobby Gee įvaizdį apibudina taip: „įvaizdis – tai

pagrindinė laimėjimo ar pralaimėjimo versle ir visuomeniniame gyvenime priežastis.“ Ši autorė teigia,

kad „įvaizdis – tai standartų simbolis“ (20006). Taip pat, kai kurie mokslininkai įvaizdį apibrėžia, kaip

vieną iš įstaigos mechanizmų, pavyzdžiui: „organizacijos įvaizdis turi būti suplanuotas ir kontroliuojamas

taip pat, kaip ir kiti jos strateginiai veiksmai“ (Howard, 1998) arba „įvaizdis – tai specifinis suvokiamo

objekto „atvaizdas“, kai suvokimo rakursas sąmoningai susiaurintas ir akcentuojamas tam tikros objekto

savybės“ (Andrejeva, 1994). Tokiai nuomonei pritaria ir L. J. Germogenova teigdama, kad įvaizdis, tai

supaprastinta įmonės veiklos projekcija pateikiama išorės grupėms. Tad dažnai įtaigos kuriamas efektas

prasilenkia su realybe, sutirštinamos subjekto lūkesčio atitikimo kryptimi. Tačiau galutinis rezultatas vis

tiek išlieka priklausomas nuo to kaip organizacija valdo savo turimus informacijos platinimo kanalų

resursus. Tad viską lems, tai kokia informacinė erdvė, bus sukurta aplink organizaciją. „Organizacijos

paveikslas sukuriamas organizacijos komunikacijos priemonėmis“ (Ind, 1997, Alvesson, 1998).

Kitų mokslininkų (Leontjev, 2000, Bernstein, 1996, Jazdauskaitė, 2004), kad įvaizdis – tai ne tik

fakto konstatavimas, jog organizacija yra gera „įvaizdis – visiškai konkrečių asociacijų ir užuominų apie

tai, kokia tai yra organizacija – didelė ar maža, šiuolaikinė ar konservatyvi, akcentuojanti savo stabilumą

ir dinamiškumą, patirtį ar jaunystę, suformavimas“ (Leontjev, 2000). Organizacijos įvaizdis padeda

nustatyti, kaip asmuo elgiasi organizacijos atžvilgiu ir kaip ši organizacija yra suvokiama: kaip silpna ar

kaip stipri, uždara ar atvira, šilta ar šalta, nepajudinama ar lanksti; kaip bus paveikta asmens

dispozicija, jo pasirengimas pasitikėti tuo, kas yra sakoma, tinkamai įvertinti, pirkti siūlomus produktus

ar net norėti joje dirbti (Bernstein, 1996).

Dėl organizacijų individualumo, kiekviena organizacija turi sukurti savo įvaizdžio formavimo

modelį, išskiriant jai būtinus. Pasak A. J. Panasiuko įvaizdžio kūrimas, tai įvairiausių „instrumentų“

panaudojimas psichologinės traukos (atrakcijos) laukui aplink asmenį, daiktą, idėją, reiškinį, struktūrą

sukurti. Tai tik dar kartą įrodo, kad įvaizdis gali būti kuriamas įvairiais būdais: naudojant propagandą;

manipuliavimo būdus (prieš valią, kitam to nežinant ir nepageidaujant); be aiškiai suformuluoto tikslo

(stichiškai); psichologinės traukos (atrakcijos); sąmoningas (efektyviai suformuluotos informacijos

siuntimu tam tikroms auditorijoms); pasąmoningas (sąmoningai nereguliuojama elgsena); įsiteikimo;

įbauginimo; savęs aukštinimo ir t.t. (Mikalkevičienė, Laurinčiukienė, 2009).

Autorių nuomone (Normanas, 1991, Andrejeva, 1994, Sinijova, 1998) įvaizdis yra planuojamas,

atsižvelgiant į vertinimą, tada organizuojamas, vykdomas ir vėl vertinamas. Dėl tokio ciklo egzistavimo,

įvaizdžio formavimas yra nuolat planuojamas ir ilgalaikis procesas. Įvaizdžiui kurti pasitelkiami viešųjų

ryšių specialistai, o įvertinti – įvaizdžio žiniasklaidoje tyrimai. Taip sukuriamas grįžtamasis ryšys, jo

pagalba sužinomas, vartotojų sąmonėje susiformavęs organizacijos vaizdas.

65

Organizacijos įvaizdis, reputacija, identitetas: sąvokų turinio aspektai. Organizacijos įvaizdžio tipai

Siekiant suvokti įvaizdžio sampratos evoliuciją šiuolaikinėse teorijose, pirmiausia reikia

išanalizuoti sąvokas: įvaizdis, reputacija ir identitetas, įvertinti jų tarpusavio santykį, nebevartoti jų kaip

sinonimų bei identifikuoti kiekvieną iš jų atskirai, o ne kaip vieną junginį. Šios sąvokos beveik visuose

moksliniuose šaltiniuose vartojamos kartu (Berneys, 1977, Boulding, 1973, Crissy, 1971), Martineau,

1958). Tik devintojo dešimtmečio pabaigoje buvo atkreiptas dėmesys į įvaizdžio ir reputacijos santykių

konceptualizaciją, kai iškilo nesutarimų dėl šių sąvokų vartojimo mokslinėje literatūroje bei buvo

pripažinta, jog organizacijos įvaizdis ir reputacija apibūdina tą patį dalyką – visuomenės narių požiūrį į

organizaciją, jos siūlomas prekes ar paslaugas. Spence (1974) teigė, kad organizacijos reputacija

konkurencinio proceso metu sukurtas produktas, leidžiantis organizacijai pateikti savo esmines

charakteristikas suinteresuotiems asmenims, siekiant pagerinti socialinį statusą visuomenėje, tokios

savybės išryškėja ir organizacijos įvaizdžio apibrėžimuose, tad tai tik įrodo, kad įvaizdis ir reputacija turi

panašią paskirtį organizacijos atžvilgiu. Tačiau autorių nuomonės dažnai išsiskirdavo: vieni šias sąvokas

tapatino ir laikė sinonimais (Boulding, 1973, Kennedy, 1977), kiti teigė, kad šie terminai iš esmės

skirtingi, įžvelgė jose ryškių turinio skirtumų (Brown, Cox, 1997), treti – jog reputacija yra įvaizdžio tąsa,

pasekmė t.y. mato įvaizdį kaip reputacijos sudedamąją dalį (Barich, Kotler, 2003), o ketvirti – kaip

kryptingą įvaizdžio kūrimo rezultatą, pasiektą tikslą ar netgi kulminaciją. Pirmojo požiūrio atstovai,

įvaizdžio teorijos pradininkai (Martineu, 1958, Bernstein,1984, Dichter, 1985, Abratt, 1989, Dowling,

1993, Alvesson, 1998) organizacijos įvaizdį laikė organizacijos reputacijos sinonimu ir iš viso nevartojo

organizacijos reputacijos sąvokos.

Tačiau jaunesnioji tyrinėtojų karta tokį organizacijos įvaizdžio ir organizacijos reputacijos terminų

tapatinimą vertina neigiamai, laikydamiesi nuomones, kad jų koncepcijos yra visiškai skirtingos. Bromley

(2000) reputaciją pavadino kaip identiteto ir įvaizdžio visumą. Cornelissen ir Thorpe (2002) reputaciją

matė kaip organizacijos praeities įvaizdžių visuminį vaizdavimą ir kadangi, jų nuomone, reputacija

gimsta laikui bėgant, tai jų teigimu, negali būti suformuluota taip greitai kaip įvaizdis (Dolphin, 2004).

Dowlingas (2001), teigia, jog reputacija – įvaizdžio pasekmė, būtent tai, kaip tą įvaizdį visuomenė

suprato. Kitaip tariant, „tai rinkinys organizacijos priskiriamų ekonominių ir neekonominių požymių

kilusių iš jos praeities veiksmų“ (Weigelt, Camerer, 1974), kuris formuojamas apimant visų organizacijos

auditorijų įvertinimu (Gotsi, 2011). A. Jonkaus (2005) teigimu, organizacijos reputacija egzistuoja visada,

priešingai nei organizacijos įvaizdis, tam tikru momentu.

1 lentelė. Organizacijos vidinio ir išorinio įvaizdžių lyginamoji lentelė

Organizacijos įvaizdis

Vidinis Išorinis

Įvaizdžio kūrimo procesą apimanti verslo šaka

Vadybos ir organizavimo paslaugos;

Ryšiai su visuomene.

Reklamos agentūros;

Organizacijos dizaino kūrėjai.

Įvaizdį lemiantys veiksniai

Darbuotojų / akcininkų atsiliepimai;

Personalo elgesys ir laikysena.

Išorinė reklamos kokybė;

Klientų/konkurentų atsiliepimai.

Įvaizdžio sudedamosios dalys

Personalo įvaizdis (kompetencijos; bendravimo

kultūra); lojalumas;

Vadovo įvaizdis (verbaliniai/neverbaliniai

elgsenos ypatumai);

Organizacijos misija ir vizija;

Organizacijos kultūra/politika;

Vidinė komunikacija;

Socialinis – psichologinis klimatas.

Vartotojo įvaizdis (gyvenimo būdas; socialinis statusas;

asmeninės savybės);

Veiklos įvaizdis;

Socialinė organizacijos politika;

Reklama;

Kokybė;

Finansinis stabilumas;

Organizacijos vizualinis įvaizdis (architektūra;

dizainas).

Šaltinis: sudaryta darbo autorės, remiantis D. Mikalkevičiene, L. Laurinčiukiene (2009)

Išnagrinėjus autorių pateiktus apibrėžimus išaiškėja tendencija, kad šios dvi sąvokos yra sujungtos

nepertraukiamu ryšiu, tačiau jos nėra sinonimų pora. Tai įrodo vienas esminių požymių – organizacijos

įvaizdis sukuriamas per trumpesnį laikotarpį, jis yra dinamiškesnis, gali gana greitai pasikeisti, jeigu

66

vartotojas negaus žadėtosios naudos, t.y. nepatenkins savo lūkesčių. Tuo tarpu reputacija yra įvaizdžio

pasekmė, aukščiausias jo laipsnis. Pasak, Gintautaitės (2010) organizacija pati formuoja įvaizdį, o

reputacija yra tai, kas liko iš to įvaizdžio visuomenėje, ką apie ją prisimena kiti.

Apibendrinant galima teigti, kad įvaizdis kuriamas bei valdomas, kur kas lengviau už reputaciją,

kurios tiesiogiai paveikti negalima. Identitetas kuria organizacijos individualumą, kuris tikslingai

pateikiamas išorės vartotojams užtikriną komunikavimo procesą, kurio dėka formuojasi organizacijos

įvaizdis, jo paslaugų suvokimas visuomenės tarpe. Reputaciją lemia jau egzistuojantis ir nusistovėjęs

įvaizdis.

Organizacijos įvaizdis yra skirstomas pateikiamas 1 lentelėje.

Vidinis organizacijos įvaizdis – tai visų joje dirbančių žmonių nuomonė apie organizaciją t.y.

efektyvi vidinė komunikacija; socialinis – psichologinis klimatas organizacijoje; personalo lojalumo

organizacijai skatinimo sistema nuo priėmimo į darbą iki atleidimo; verslo organizacijos politika, ugdant

savo personalą, sudarant jam galimybių planuoti savo karjerą; darbuotojų išvaizdą (Valionienė, 2002).

Priešingai nei vidinis įvaizdis, išorinis įvaizdis apima visą tai, kas yra už organizacijos ribų: vartotojų ir

konkurentų susiformavusių nuomonių organizacijos atžvilgiu visuma, kuri formuojama paslaugų

kokybės, reklamos, ryšių su žiniasklaida ir visuomeninės veiklos dėka.

Organizacijos įvaizdžio samprata marketinginiu ir vadybiniu požiūriais. Teigiamo įvaizdžio nauda

organizacijai

Pasaulinėje praktikoje savo organizacijos įvaizdžio kūrimas yra vienas iš strateginio valdymo ir

marketingo tikslų. Pasak G. Drūteikienės įvaizdis pasireiškia kaip strateginė priemonė, norint užtikrinti

ilgalaikių organizacijos tikslų įgyvendinimą (2006). Taigi tai ne mažiau svarbu, negu naujų technologijų

diegimas, finansinės sferos stabilizavimas, personalo ugdymas ir kt. Marketingo specialistai H. Barichas

ir P. Kotleris 1991 metais pradėjo vartoti dar vieną sąvoką „marketingo įvaizdis“. Kotleris ir Barichas

teigė, kad „organizacija turi susikūrusi stiprų marketingo įvaizdį, kai klientai, pirkdami jos prekes ar

paslaugas, tiki, kad gauna didelę vertybę“. H. Barichas ir P. Kotleris (1991) norėjo pasakyti, kad

organizacijos neturi rūpintis tik dėl įvaizdžio poveikio jų pelnui, bet skirti ypatingą dėmesį marketingo

strategijos pasirinkimui, nes marketingo komunikacija apima visumą už organizacijos ribų veikiančių

jėgų, darančių tiesioginę ar netiesioginę įtaką organizacijos veiklai, jos marketingo sprendimams.

Pasak L. Čeikauskienės (1997) taip pat vadybiniu požiūriu gerą organizacijos įvaizdį formuoja,

tokie kriterijai:

Kokybė – kokybiška produkcija, paslaugų tiekimas, ekologiška technologija, techninis

atnaujinimas, modernumas ir kt.;

Darbas su organizacija – organizacijos kultūra: vertybių, įsitikinimų, lūkesčių, normų,

elgesio, reikšmių, simbolių sistema, kuri sutelkia dirbančius žmones bei sukuria

organizacijos klimatą; stabilaus vidinio įvaizdžio palaikymas, kurį sudaro įspūdis apie

darbą, personalo santykius. Požiūris į personalą (visi kaip viena šeima, gerbiama kiekvieno

nuomonė);

Patikimumas – organizacijos įvaizdžio atitikimas tikrovę, platus visuomenės informavimas

apie įmonę, jos laimėjimus ir pateikimas tikslios, patikimos informacijos apie įmonę ir jos

produkciją. Tiek marketinginiu, tiek vadybiniu požiūriais organizacijos įvaizdis yra

svarbus, norint parduoti prekę, paslaugą, ar tiesiog pritraukti norimas vartotojų grupes.

Marketingo atžvilgiu organizacijos įvaizdžiu yra manipuliuojama per reklamą, masinės

informacijos priemonėmis, labiau skirta išorinės vartotojams bei siekiant vienokių ar

kitokių komercinio pobūdžio tikslų.

Šiuolaikinės rinkos sąlygomis įvaizdis tapo organizacijos įrankis, kaip priemonė pageidaujamam

kitų žmonių įvertinimui gauti. Tad teigiamas organizacijos įvaizdis organizacijai suteikia tokius

pranašumus: suteikia organizacijai tam tikrų rinkos galių, nes sumažina klientų jautrumą kainoms;

sumažina prekių pakeičiamumo efektą, apsaugo organizaciją nuo konkurentų atakų ir sustiprina

organizacijos pozicijas prekių – pakaitalų atžvilgiu; palengvina įvairaus pobūdžio išteklius (finansinių,

informacinių, žmogiškųjų ir kt.) pasiekiamumą; padeda organizacijai pasiekti konkurencinį pranašumą;

padidina organizacijos rinkos vertę; užtikrina organizacijos dinamišką rinkos plėtrą bei ilgalaikių tikslų

pasiekimą (Drūteikienė, 2006).

67

ŠIAULIŲ DAILĖS GALERIJOS ĮVAIZDŽIO ANALIZĖ

Kokybinio tyrimo analizė ir rezultatų aptarimas

Šiaulių dailės galerijoje dirba 10 darbuotojų. Kokybinio tyrimo metu buvo apklausti 5 galerijos

darbuotojai, kurie sutiko dalyvauti tyrime. Informantų charakteristika pateikiama 2 lentelėje.

2 lentelė. Informantų charakteristika

Lytis Amžius Išsilavinimas Pareigos Išdirbtas laikas

Vyras 49 m. Menotyra. Vilniaus dailės

akademija Direktorės pavaduotojas 20 m.

Moteris 38 m. Magistro laipsnis Vyr. specialistė 6 m.

Moteris 47 m. Bakalauro laipsnis Specialistė 8 m.

Moteris 50 m. Vidurinis Bilietų platintoja, apskaitininkė 16 m.

Vyras 31 m. Bakalauro laipsnis Vyr. specialistas 6 m.

Šaltinis: sudaryta darbo autorės

Tyrime dalyvavę darbuotojai Šiaulių dailės galerijoje dirba ilgą laiko tarpą. Tai parodo, kad

galerijoje kuriama vidinė kultūra yra stipri, nes pagrindinis kriterijus nusakantis, kokia yra įstaigos

kultūra, tai ir yra darbuotojų kaita. Tai taip pat parodo, kad esantis personalas yra tvirtai susiformavęs.

Interviu metu darbuotojams buvo užduotas klausimas: Kodėl įsidarbinote Šiaulių dailės galerijoje? Ir jie

įvardino tokius atsakymo variantus: pakvietė dirbti; baigiau tokias studijas; prieš tai dirbau panašioje

įstaigoje, tačiau atsiradus galimybei per ėjau dirbti į Šiaulių dailės galeriją. Tokie pasikartojantys

informantų atsakymai parodo, du pagrindinius veiksnius, kodėl buvo pasirinkta Šiaulių dailės galerija.

Pirma, dėl to, kad tai atitiko jų įgytą išsilavinimą ir buvo puiki vieta realizuoti įgytas teorines žinias

praktikoje, toliau ugdyti savo meninius gebėjimus, nes tai meno įstaiga. Antra, galimybei atsiradus buvo

pakeista darbo vieta. Kitokių labiau specifinių su įvaizdžiu susijusių veiksnių neišryškėjo interviu metu.

Kitas interviu metu užduotas klausimas: Kokia galerijos misija, vizija? Atsakymų turinys yra

susijęs su tuo, kad Šiaulių dailės galerijos personalas žino, kokie yra tikslai nusakomi galerijos misijos ir

vizijos. Visi apklausti informantai įvardino Šiaulių dailės galerijos misiją ir viziją, gal ne identiškai, kaip

yra parašyta galerijos oficialiajame tinklapyje, tačiau savais žodžiais suformuluoti teiginiai atitiko jų

turinį. Taip pat uždavus šį klausimą paaiškėjo, kad dalis darbuotojų turi ir savo užsibrėžtus tikslus,

kuriuos siekia įgyvendinti, dirbdami Šiaulių dailės galerijoje. Tai parodo, kad įstaigos ir jos darbuotojų

vertybės ir siekiai yra labai panašūs, galima teigti, tapatūs. Šiaulių dailės galerija suteikia galimybės

tobulėti, realizuoti savo suvokimą apie meną bei jį plėtoti. Toks glaudus ryšys tarp darbuotojų ir įstaigos

vertybių padeda išlaikyti darbuotojų darbo jėgos efektyvumą ir lojalumą jos atžvilgiu. Tai paaiškina prieš

tai analizuoto klausimo atsakymus, dėl ilgo laiko išdirbto Šiaulių dailės galerijoje.

Darbuotojai yra motyvuojami, nes Šiaulių dailės galerijoje kuriama vertybių sistema yra

suprantama, klimatas priimtinas ir misija gyvuoja ne tik popieriuje, bet taip pat ir darbuotojų darbuose.

Šiaulių dailės galerijos personalas siekia vienodų tikslų, savo pastangas nukreipia į vienodus dalykus ir

taip sutaupomi dideli energijos resursai. Viena darbuotojų taip pat pasisakė, esanti susitapatinusi su pačia

galerija ir visą kritiką ar pagyras jos atžvilgiu priima subjektyviai.

Kitais dvejais interviu klausimais buvo siekiama atskleisti ar Šiaulių dailės galerija iš tiesų yra

socialiai atsakinga įstaiga ir vykdo bendradarbiavimą su kitomis įstaigomis Lietuvoje bei užsienyje, nes

savo misijoje įvardina, kad jos tikslas yra „sudaryti sąlygas laisvai visuomenės kultūros raiškai bei jos

dalyvavimui kūrybinėje veikloje. Inicijuoti ir rengti miesto, Lietuvos ir užsienio šiuolaikinio meno ir

kultūros renginius, ugdant kūrybišką, demokratinę ir atvirą visuomenę“. Darbuotojų teigimu Šiaulių

dailės galerija yra socialiai atsakinga įstaiga, nes taip elgtis juos įpareigoja jų statusas kaip galerijos,

biudžetinės įstaigos. Todėl galerija privalo ir vykdo socialines akcijas skirtas bendruomenei, daro

nuolaidas tam tikroms socialinėms grupėms. Bando formuoti ne tik tam tikrą meno suvokimą, bet

prisideda prie edukacinių programų.

Buvo darbuotojas, kuris visiškai neatsakė į šį klausimą, teigdamas, kad tai į jo pareigybes neįeina ir

dalis informacijos ne visada pasiekia. Taip pat atsakinėdami į šį klausimą darbuotojai paminėjo, kad tokią

veiklą galėtų labiau išplėsti, tačiau, jų nuomone, tam trukdo: žmonių trūkumas, dėl to pritrūksta ir laiko

bei ekonominė situacija nėra pati palankiausia, trūksta finansavimo, sunku gauti rėmimą.

68

Viena iš šių priežasčių t.y. finansavimo stoka ir rėmimo stoka, išryškėjo ir kito klausimo “Ar vyksta

bendradarbiavimas su kitų miestų galerijomis Lietuvoje, užsienyje? atsakymuose. Darbuotojas taip pat

paminėjo, kad bendradarbiavimui kartais trukdo pats galerijos steigėjas, nes tos veiklos nemato kaip

vertingos, nors visa kūrybinė komanda galvoja priešingai. Bendradarbiavimo tinkas yra daugiau uždaras.

Jis vyksta tik tarp panašų statusą turinčių įstaigų, keičiantis parodomis, renginiais, menininkų kontaktais,

darbais, patirtimi neoficialioje aplinkoje.

Šiaulių dailės galerijos statusas įpareigoja ją vykdyti nekomercines paslaugas, jai pelno siekimas

nėra aktualus, tad jei norima bendradarbiauti su komercinio pobūdžio įstaigomis, galerijomis, jos

susiduriama su pagrindine problema, jų interesai nebesutampa, komercinės siekia pelno ir yra orientuotos

į kitus partnerius, o biudžetinė galerija, vėlgi į kitus. Taip pat bendradarbiavimas labiau apsiriboja vietine

rinka, nėra didelio bendradarbiavimo su užsienio įstaigomis, nebent ten atrandami familiarūs ryšiai,

pažįstami žmonės, kurie padeda kontaktuoti tarpusavyje, t.y. atsiranda tarpininkas. Į šį klausimą neatsakę

darbuotojai, teigė, kad negali atsakyti vėl dėl informacijos stokos, nes tai neįeina į jų pareigybes.

Pagrindinės priežastys dėl bendradarbiavimo trūkumo, kurias įvardino darbuotojai: galerijos statusas ir

veikla griežtai apibrėžti; interesų nesutapimas; nėra pastovių partnerių; trūksta finansavimo.

Kitais dvejais klausimai siekiama išanalizuoti, ar galerijoje vyksta atsinaujinimai, inovacijos

(Kokius pasikeitimus naujoves galėtumėte įvardinti galerijoje įvykusios per paskutinius 3 metus?) ar

susiduriama su problema – lėšų trukumu bei, kaip vyksta galerijos veikla, ar ji stabili, kaip ją vertina

darbuotojai pelningumo atžvilgiu (Kaip apibudintumėte galerijos veiklos stabilumą/pelningumą?).

Labai ryškių pasikeitimų, inovacijų techninių atžvilgiu per tris metus darbuotojai neįvardino, tačiau

organizacine prasme pabrėžė faktą, kad yra susiformavusi trijų žmonių komanda, kuri prisiimdama visą

atsakomybę, už savo kuriamus projektus individualiai, prisideda prie galerijos įvaizdžio kūrimo ir

informacinės sklaidos bei galerijos veiklą praturtina įvairesniais projektais. Labiausiai darbuotojai

akcentavo edukacinių užsiėmimų plėtotę.

Išryškėja faktas, kad dėl lėšų trūkumo, yra rašomi papildomi projektai, norint pritraukti jas į Šiaulių

dailės galeriją. Finansavimo stoka taip pat turi įtakos, ir viešųjų ryšių kompanijoms, nežinant ar bus

gautas finansavimas, Šiaulių dailės galerijos personalas negali susiplanuoti jos metams į priekį.

Pagrindiniai pasikeitimai, kuriuos įvadino, būtų šie: stoglangių pakeitimas; edukacinių programų plėtotė.

Kitu interviu klausimu siekiama patvirtinti arba paneigti, kad galerijos veikla yra stabili, darbuotojų

požiūriu. Šiaulių dailės galerijos darbuotojai įvardino, kad galerijos veikla yra nepelninga, teigdami, kad

ji yra biudžetinė įstaiga ir pelno siekimas nėra prioritetinis dalykas, kad savo veikla jie siekia, visai

kitokių tikslų kaip simbolinio kapitalo kūrimas Šiaulių miestui, prisidedant prie švietimo sistemos. Tačiau

taip pat akcentavo, kad gaunamas finansavimas iš steigėjo yra nepakankamas vykdyti visą norimą veiklą,

todėl dažnai yra dvejojama dėl vienokių ar kitokių papildomų projektų. Šiaulių dailės galerija nėra

vienintelė įstaiga, kuriai trūksta finansavimo. Ji yra tokioje pat situacijoje kaip ir visas Šiaulių miestas.

Interviu metu darbuotojai paminėjo, kad Šiaulių dailės galerija yra tokiame taške, kai galėtų

pergalvoti savo veiklos planą, tačiau pripažįsta, kad nenori to daryti, dėl to, kad neprarastų savo statuso

kaip biudžetinė įstaiga. Iš kitos pusės galerijos vykdoma veikla yra stabili, tai įrodo ilgą laiko tarpą

besitęsiantys projektai, festivaliai, o tai kaip ir paneigia faktą, kad jiems trūksta lėšų. Taigi galima teigti,

kad galerija turi lėšų esamos veiklos tęstinumui išlaikyti, tačiau jų nepakanka jos plėtotei, naujų veiklos

krypčių organizavimui.

Šiuo klausimu informantai pasisakė labai glaustai ir santūriai. Buvo informantas, kuris atsisakė tai

komentuoti. Remiantis pateiktais informantų atsakymais galima teigti, kad Šiaulių dailės galerijos vadovo

įvaizdis nėra stiprus, jis tiesiog egzistuoja, nedaro didesnės įtakos darbuotojų darbuose. Vadovė

vadovaujasi demokratiniu darbo stiliumi, nepaisant galerijos kaip biudžetinės įstaigos statuso, kur turėtų

vyrauti priešingas vadovavimo stilius ir suteikia galimybę darbuotojams dirbti savarankiškai. Iš dalies

darbuotojai tokį vadovavimo stilių vertina teigiamai, nes tai suteikia galimybę tobulėti savo profesinėje

srityje, tai puikiai veikia, kaip darbo motyvacijos veiksnys bei neįsivaizduoja, kitokio vadovavimo

stiliaus, tokios specifikos įstaigoje, kuri yra susijusi su kūryba, bet iš kitos pusės šis darbo stilius turi ir

trūkumų. Vadovė nekontroliuoja savo pavaldinių smulkmeniškai ir dėl to dažnai vėluojama t.y. darbas

neatliekamas laiku.

Informantai įvardino, kad galerijos viduje komunikacija vyksta nuolatos ir yra neišvengiama, nes

personalas yra nedidelis. Vykdoma komunikacija yra daugiakanalė, kai visi gali laisvai bendrauti ir pagal

krypti yra horizontali. Išryškėja demokratinio vadovavimo stiliaus požymiai. Informantų nuomone, toks

komunikacijos procesas yra išskirtinis jų galerijos bruožas ir yra pavydėtinas, nes turi empatišką

žmogiškąjį ryšį ir nėra labai griežtų vaidmenų. Dėl šios priežasties darbuotojai gali pasidalinti darbais,

žinant, kad vienas ar kitas darbuotojas, tą dalyką išmano ir moka įgyvendinti geriau, nors to jo

69

pareigybėse nėra. Taip pat vykdomi tarpiniai susirinkimai, posėdžiai prieš didesnius renginius arba norint

kažką pasiūlyti. Susitrinkimo metu taip pat vyksta žodinė komunikacija, nėra protokoluojama. Raštiški

pranešimai pristatomi, kai reikalaujama atliktų darbų ataskaitų. Remiantis informantų atsakymais galima

apibrėžti, kad Šiaulių dailės galerijoje vyksta laisva komunikacija, pagrindinės jos funkcijos informavimo

ir motyvavimo, darbų užduočių pasidalinimas. Tačiau neatlieka kontrolės funkcijos, trūksta disciplinos,

darbai dažnai vėluoja.

Darbuotojai įvardino problemą, kad daugumai Šiaulių miesto gyventojų, Šiaulių dailės galerija

neegzistuoja ir yra neįdomi. Galima teigti, kad galerija apsiriboja vienu rinkos segmentu, kuris domisi

šiuolaikiniu menu t.y. visuomenės dalis ir menininkai, tačiau dėl savo statuso biudžetinė įstaiga, stengiasi

pritraukti visas vartotojų grupes, pelnyti jų pasitikėjimą, nes tai yra nurodyta jų veiklos tiksluose. Taigi

nors galerija turi terpę, kur galėtų tikslingai ir koncentruotai dirbti, tačiau turi kurti priėjimus prie kitų

vartotojų grupių ir būti atvira visiems. Taip pat jų nuomone, jei nebūtų šitos galerijos, labai didelei

miesto menininkų bendruomenei, nebūtų instrumento kaip formuoti savo menininko karjerą. Tad taip

formuojasi dvipusis ryšys, kai abejoms pusėms yra naudinga bendradarbiauti. Darbuotojai šiuo klausimo

metu akcentavo, kad nėra vertinami steigėjų ir dažnai susiduria su jų priešiškumu, nuomonių išsiskyrimu

veiklos atžvilgiu.

Tad galima teigti, kad galerijos darbuotojai jaučiasi neįvertinti, tiek steigėjų, tiek pačių menininkų

tiek visuomenės, kad tik maža dalis supranta ir pripažįsta jų vykdomą veiklą. Darbuotojai paminėjo, kad

visuomenės tarpe sklando neigiami gandai Šiaulių dailės galerijos atžvilgiu. Tokie kaip, kad vykdo veiklą

ne dėl visuomenės, o asmeninių paskaitų, kad galerijos veikla yra nesuprantama ir t.t.. Kadangi

darbuotojai mano, kad galerijos veikla yra nepakankamai įvertinama ir dažnai laikoma prieštaringa,

paskutiniais interviu klausimais buvo siekiama panagrinėti, kaip dažnai darbuotojai išsako savo nuomonę

įvaizdžio formavimo klausimais („Kaip dažnai išsakote savo nuomonę galerijos įvaizdžio kūrimo

klausymais?“), kokius pagrindinius neigiamą įtaka darančius veiksnius pastebėjo ir kaip jų nuomone, to

būtų galima išvengti.

Darbuotojai teigė, kad vidiniuose pokalbiuose, apie tai nuolatos vyksta diskusijos, tačiau visada

susiduriant su tomis pačiomis problemomis t.y. kritika iš steigėjo, visuomenės, menininkų; finansavimo,

darbo jėgos stoka, informacijos sklaidos neužtikrintumas ir t.t., atsiduriama aklavietėje. Taip pat

pripažįsta, kad resursų kurti įvaizdį trūksta, tiek finansinių, tiek pačių idėjų, o kartais tiesiog užsiverčia

biurokratiniais, įvairiausiais projektų rašymais, nepakeliant galvos ir nepagalvojant dėl ko visa tai yra

daroma. Kol papildomais projektais siekiama pritraukti pinigus į galeriją, užmiršta apie kokią nors

reklamą ir t.t.

Kiekybinio tyrimo analizė ir rezultatų aptarimas

Apklausoje iš viso dalyvavo 200 informantų, kadangi buvo siekiama, kad visi pildantys anketą būtų

susipažinę su galerijos veikla ne tik per išorines komunikacijos sklaidą, bet taip pat susipažinę su ją iš

vidaus asmeninės patirties metu, buvo atrinkta tik 151 anketa. Atlikus demografinių požymių analizę

galima teigti, kad tyrime dalyvavusių informantų 56,29 proc. yra moterys ir 43,71 proc. – vyrų; pagal

išsilavinimą daugiausia dominuoja bakalauro laipsnį (39,07 proc.) ir vidurinį (33,11 proc.) išsilavinimą

turintys asmenys; pagal amžių labiausiai dominuoja 18 – 25 metų (68,21 proc.) grupė, vidutinis amžiaus

vidurkis – 25 metai, taip pat pagal gyvenamąja vietą 81,46 proc. informantų yra Šiauliečiai, kiti 18,54

proc. yra iš Šiaulių rajono arba kitų miestų (Vilniaus, Klaipėdos).

Iš pagrindinių duomenų charakterizuojančių informantus galima išskirti, kad didžioji dalis Šiaulių

dailės galerijos lankytojų priklauso 18 – 35 metų (80,79 proc.) amžiaus grupei, kuri pagal išsilavinimą

įgijusi vidurinį arba bakalauro laipsnį, pagal užima socialinį statusą – studentas arba dirbantis asmuo bei

dauguma gyvena Šiauliuose. Analizuojant informantų suvokimą, kas yra organizacijos įvaizdis,

pastebėtina, kad nuomonės pasiskirstė gana tolygiai tarp dviejų apibrėžimų „Įvaizdis yra tai, kas

pirmiausia ateina į galvą išgirdus organizacijos pavadinimą ar pamačius logotipą“ (36,4 proc.) ir

„Įvaizdis - visiškai konkrečių asociacijų ir užuominų apie tai, kokia tai yra organizacija - didelė ar maža,

šiuolaikinė ar konservatyvi, akcentuojanti savo stabilumą ir dinamiškumą, patirtį ar jaunystę,

suformavimas“ (37,1 proc.). Pirmasis apibrėžimas atstovauja mokslininkų nuomonę, kad įvaizdis yra

suprantamas kaip žmonių nuomonė, antrasis – įvaizdis, kaip organizacijos priemonė ar strategija. Kaip

mokslinėje literatūroje taip ir visuomenės tarpe nėra vieno tikslaus apibrėžimo, kuris būtų priimtinas

daugumai organizacijos įvaizdžio atžvilgiu.

Išanalizavus informantų nuomonę, kas yra organizacijos įvaizdis, pereinama prie anketos klausimų

skirtų identifikuoti Šiaulių dailės galerijos įvaizdį, informantų atžvilgiu. Tad pirmiausiai siekiant suvokti

70

pateiktos informacijos konkretumą bei kokiais būdais kuriamas organizacijos įvaizdis pateikiamas

klausimas „Ar esate buvęs(-usi) Šiaulių dailės galerijoje?“ kaip jau minėjau tyrimo metu buvo siekiama,

kad informantai būtų susipažinę su galerijos veikla ne tik per išorines komunikacijos sklaidą, bet taip pat

susipažinę su ją iš vidaus asmeninės patirties metu, šiuo klausimu buvo atrenkami informantai, jei

atsakymo variantą pasirinkdavo „ne“ jis būdavo nukreipiamas į anketos pabaigą, pildant ją internete. Tad

visi informantai yra 100 proc. susipažinę su galerijos veikla tiek iš vidaus, tiek iš išorės.

Kitu klausimu „Kaip dažnai lankotės Šiaulių dailės galerijoje?“ paaiškėjo, kad didžioji dalis

informantų, 69 proc., Šiaulių dailės galerijoje lankosi rečiau nei kartą per mėnesį, taip pat 22 proc. lankosi

bent kartą per mėnesį, 8 proc. informantų nurodė, kad lankosi kartą arba du kartus per metus. Iš rezultatų

matyti, kad didžioji dalis informantų 91 proc. dailės galerijoje lankosi ganėtinai dažnai, nes žiūrint iš

galerijos pozicijos pas juos parodos vykta vieną du kartus per mėnesį t.y. naujų parodų atidarymai,

renginiai, tad toks informantų pasiskirstymas pagal lankymosi dažnį yra gana tikėtinas ir realus.

Norint patvirtinti arba paneigti šią hipotezę, kitu klausimu „Kodėl lankotės Šiaulių dailės

galerijoje? buvo siekiama išskirti pagrindinius traukos centrus, vyraujančius galerijoje, kas labiausiai

traukia lankytis bei kas kuria organizacijos įvaizdį. Apskaičiavus svertinius vidurkius galima teigti, kad

pagrindiniai traukos centrai galerijoje yra šiuolaikinio meno festivalis „Virus“ ir medijų meno festivalis

„Enter“, jie vyksta kiekvienais metais, tik vienas rudeni, o kitas pavasari, todėl tai gali būti priežastimi,

kodėl 8 proc. informantų pasisakė, kad galerijoje lankosi vieną ar du kartu per metus. Prasčiausiai

informantai įvertino galerijos vykdoma reklamos kompaniją, ji mažiausiai daro įtakos pasirenkant

galeriją. Tarp kitų likusių veiksnių nėra labai didelės atskirties. Parodos taip pat įvertintos gerai, užima

ketvirtą vietą pagal svarbumą, todėl galima teigti, kad 91 proc. informantų iš tiesų lankosi galerijoje

dažniau dėl vykstančių parodų.

Kitais trimis klausimais siekiama nustatyti, ar Šiaulių dailės galerija turi akivaizdų identifikatorių,

kuris išskirtų ją iš kitų mieto galerijų, ar jos simbolika pažįstama ir aiški informantui, kaip jis vertina

vizualų galerijos įvaizdį. Sužinoti ar galerijos logotipas yra lengvai atpažįstamas kitų Šiaulių miesto

galerijų tarpe nustatyti ar galerijos išorinis įvaizdis veikia kaip konkurencinis pranašumas bendroje

Šiaulių miesto galerijų rinkoje. Pirmiausia informantui buvo pateiktas bendrinio pobūdžio klausimas „Ar

Jums svarbus galerijos įvaizdis, kurioje lankotės?“. Didžioji dalis informantų 80,8 proc. pasisakė, kad

taip jis yra svarbus, o likusi dalis 19,2 proc. priešingai. Iš to galime spręsti, kad didžioji dalis apklaustųjų

informantų atkreipia dėmesį į galerijos įvaizdį ir jį vertindami pateikia tikslesnę informaciją tuo

klausimu. Paklausti „Ar Šiaulių dailės galerija išsiskiria iš kitų Šiaulių miesto“.

Didžioji dalis informantų 56 proc. pasisakė, kad Šiaulių dailės galerija iš tiesų turi susikūrusi

stipresnį įvaizdį negu kitos Šiaulių miesto galerijos ir išsiskiria, nes 11 proc. pažymėjo, kad kitų galerijų

nežino, tačiau tai gali veikti kaip ir neigiamas veiksnys, nes atsakantieji neturėjo su kuo palyginti, tai šio

atsakymo grupę galima susieti su informantų grupe (18 proc.), kurie susilaikė nuo atsakymo, teigdami,

kad neturi nuomonės. Tačiau didžioji dalis užtikrintai pasisakė už tai, kad galerija išsiskiria iš kitų. O tik

15 proc. tai neigė. Tokia pati situacija atsispindėjo ir paklausus „Ar atpažįstate Šiaulių dailės galerijos

logotipą?“. 70,2 proc. informantų teigė, kad taip ir tik 29,8 proc. – ne. Tad galima teigti, kad galerijos

logotipas yra lengvai atpažįstamas ir veikia kaip identifikatorius, padedant atpažinti galerija rinkoje.

Kitu klausimu siekiama išanalizuoti galerijos logotipo poveikio stiprumą, todėl informantų buvo

paprašyta jį įvertinti kartu su kitais vizualaus įvaizdžio: apskaičiavus svertinį vidurki galima teigti, kad

labiausiai vertinamas vizualaus įvaizdžio elementas yra galerijos pavadinimas, o visi kiti pasiskirstė gana

tolygiai, nėra didelės atskirties. Taip pat paaiškėjo, kad nors galerijos logotipas yra atpažįstamas, tačiau

palyginus su kitais vizualaus įvaizdžio elementais jis nėra toks ryškus ir jis užima priešpaskutinę vietą, o

mažiausiai įvertintas buvo ir labiausiai atsiskyręs nuo kitų – galerijos interjeras (patalpos). Išanalizavus

išorinius galerijos įvaizdžio elementus, nustačius, kad labiausiai vertinami yra galerijos pavadinimas ir jos

techninis pasiruošimas, kad pagrindiniai traukos centai yra šiuolaikinio meno festivalis „Virus“ ir medijų

festivalis „Enter“, kurie į galeriją pritraukia 91 proc. 18–45 amžiaus grupės informantų, toliau

analizuojamas kitas klausimų blokas – informacinė sklaida už Šiaulių dailės galerijos ribų, marketinginiu

požiūriu. Pirmas šio bloko klausimas: „Jūsų nuomone Šiaulių dailės galerijos oficiali interneto svetainė

yra“, informantai galėjo pasirinkti po kelis atsakymo variantus:21,6 proc. informantų nuomone galerijos

oficialios svetainės dizainas yra pasenęs ir už tai pasisakė du kartus daugiau, nei už tai, kad ji yra vizualiai

patraukli 10,8 proc. Iš informantų pateiktų atsakymų išryškėjo faktas, kad yra susiformavusios dvi

priešingos nuomonių grupės: 19,4 proc. informantų teigia, kad svetainė yra informatyvi, o 17,6 proc.

teigia priešingai, kad joje trūksta informacijos. Tarp šių dvejų nuomonių yra labai maža tik 1,8 proc.

atskirtis, tik 4 žmonių persvara pasisakoma, kad svetainė yra informatyvi.

71

Panaši situacija yra ir tarp teiginių, kad „joje lengvą rasti informaciją“, tokios nuomonės laikosi

10,8 proc., ir kad svetainė yra klaidinanti tai pareiškė11,7 proc. informantų, tad skirtumas vėl vyrauja

nedidelis, tok 0,9 proc. Apibendrinant galima teigti, kad vyrauja dvi nuomonės – teigiama ir neigiama,

galerijos svetainės atžvilgiu. Pirmoji, kad galerijos svetainė yra pasenusio dizaino ir joje trūksta

informacijos, antroji, kad svetainė yra vizualiai patraukli ir joje lengva rasti informaciją. Tik 8,1 proc.

informantų teigė, kad nėra lankėsi galerijos svetainėje. Tad labiau išryškėja, kad galerijos svetainė yra

neigiamai vertinama arba joje išviso nesilankoma. Todėl kitu klausimu: „Dažniausiai informacija apie

Šiaulių dailės galerijos veiklą, organizuojamus renginius Jus pasiekia per“, norima išanalizuoti, kokie

informacijos sklaidos kanalai yra patraukliausi informantui ir kaip jį lengviausia pasiekti.

Informantai įvertino, kiekvieną informacijos šaltinį atskirai ir išanalizavus duomenis, apskaičiavus

svertinį vidurkį galima teigti, kad didžioji dalis informacijos informantus pasiekia per socialinį tinklapį

„Facebook“, antroje vietoje žodinės komunikacijos būdu per draugus pažįstamus ir įvairius renginius,

susibūrimus. Tokia ryški socialinio tinklo atskirtis nuo kitų įrodo ir tai, kad didžioji dalis galerijos

lankytojų yra jaunimas. Prie mažiau veiksmingų informacijos sklaidos būdų buvo priskirta ir galerijos

oficiali svetainė, tai dar kartą patvirtina faktą, kad joje retai lankomasi arba išviso nesilankoma, joje

neieškoma informacijos. O mažiausiai veiksmingus įvardino miesto laikraštį, televiziją ir radiją. Tad

galima daryti išvadas, kad galerija turi ir toliau stengtis platinti naujienas per socialinį tinklapį bei

padaryti oficialią svetainę patrauklesne. Kitas klausimas: „Ar sutinkate su teiginiais, kad Šiaulių dailės

galerija?“

Informantų buvo paklausta ar jie sutinka su teiginiais bei paprašyta pateiktus atsakymo variantus

įvertinti nuo visiškai nesutinku iki visiškai sutinku, tad apskaičiavus svertinį vidurkį paaiškėjo, kad

labiausiai yra sutinkama su teiginiu, kad „aktyviai dalyvauja bendruomenės gyvenime“ ir mažiausiai

sutiko, kad yra socialiai atsakinga. Tačiau didžioji dalis sutiko su visais pateiktais teiginiais, o didžiausia

dvejonę kėlė tik teiginys „Mano ir galerijos vertybės sutampa“. Įvertinus klausimų bloką apie informacinę

sklaidą, paaiškėjo, kad Šiaulių dailės galerijos oficiali svetainė yra mažai veiksminga informacijos

pateikime ir daugelis informantų ja nesinaudoja, nes dizainas nėra patrauklus, joje dažnai trūksta

informacijos, todėl geriausiai įvertino, galerijos aktyvumą socialiniame tinklapyje „Facebook“, o

prasčiausiai informantų nuomonė veikia miesto informacinės sklaidos kanalai: radijas, televizija,

laikraštis, todėl galerijai reikėtų orientuotis į esamus teigiamus įvertinimus ir stengtis juos išlaikyti, toliau

aktyviai dalyvauti bendruomenės gyvenime, nes kaip paaiškėjo galerijos auditorija yra gana jauna.

Kitas klausimų blokas buvo skirtas išanalizuoti galerijos personalo ir vadovo įvaizdžius, kuris

veikia kaip stipresnis galerijos identifikatorius. Pirmiausia informantams buvo užduoti teorinio pobūdžio

klausimai, norint išsiaiškinti, kas jų nuomone turi didesnį poveikį įstaigos išorinio įvaizdžio kūrime: „Ar

sutinkate su teiginiu, kad darbuotojai turi poveikį įstaigos įvaizdžiui?“ ir „Ar sutinkate su teiginiu, kad

vadovas yra įstaigos „veidas“?“ Išanalizavus gautus duomenis, galima teigti, kad 11,2 proc. persvara

informantų nuomone personalo įvaizdis yra svarbesnis, negu vadovo. Tad norint sužinoti tikslesnę

nuomonę šiuo klausimu, informantų buvo paprašyta įvertinti galerijos personalą bei vadovą individualiai,

pagal tuos pačius kriterijus ir duomenys.

Kadangi visi informantai pildę anketą yra buvę galerijoje ir visi yra susipažinę su galerijos

personalu, todėl imtis ir išlieka 151 informantas, nes visi galėjo įvertinti personalą, tačiau apklausiant apie

vadovą, prieš tai buvo pateiktas klausimas: „Ar žinote, kas yra Šiaulių dailės galerijos vadovas?”, tai 71

(74,2 proc.) informantų teigė, kad žino, kas yra galerijos vadovas, o likę 80 (53 proc.) priešingai,

nežinojo, kas yra galerijos vadovas, todėl vertinant vadovo atžvilgiu buvo naudojama imtis 71

informantas. Išanalizavus duomenis matyti, kad įvaizdžio elementai tiek personalo, tiek vadovo pagal

įvertinimą pasiskirstė vienodai, labiausiai buvo įvertinta tvarkinga išvaizda ir prasčiausiai informacijos

suteikimas, todėl abejiems yra kur pasitemti. Tačiau faktas, kad daugiau nei pusę respondentų nežino, kas

yra galerijos vadovas, galima teigti, kad personalo formuojamas įvaizdis yra stipresnis ir jis

veiksmingesnis identifikatorius galerijos atžvilgiu.

Taigi, tiek teoriniu aspektu, tiek praktiniu informantai mano, kad personalo įvaizdis turi būti

stipresnis, kad jis daro daugiau poveikio bendram įstaigos įvaizdžiui ir taip pat praktiškai paaiškėjo, kad

galerijos personalas yra stipresnis identifikatorius. Išanalizavus pagrindinius klausimų blokus, liko du

paskutiniai apibendrinamieji klausimai, kurių paskirtis buvo išanalizuoti informantų nuomonę koks yra

galerijos įvaizdis ir kokie pasikeitimai būtų naudingi stiprinant galerijos įvaizdį. Didžioji dauguma

informantų 61,6 proc. galvoja, kad galerijos įvaizdis yra teigiamas (šiuolaikiškas, šiltas, atviras, lankstus,

solidus), o likę 38, 4 proc. priešingai, kad neigiamas (uždaras, abejotinas, šaltas, nepajudinimas). Tad

galima teigti, kad galerija turi susikūrusi teigiamą, palankų įvaizdį informantų atžvilgiu.

72

Taip pat informantai pateikia tokius pasiūlymus gerinant galerijos įvaizdį, dažniausiai

pasikartojantys: geresnė komunikacijos apie vykstančius renginius; turėtų orientuotis ne vien į siaurą

dailės profesionalų ir mėgėjų auditoriją; keisti įvaizdį, pavadinimą, logotipą - visą rinkodarą; ryškesnės

vadovės asmenybės.

IŠVADOS

1. Išanalizavus įvairių autorių nuomones apie organizacijos įvaizdžio kūrimą, galima pastabėti

autorių susiskirstymą į dvi kategorijas: pirmoji – kai autoriai įvaizdį įvardina kaip organizacijos

priemonę – komunikaciją, pasiekti tam tikrų tikslų, antroji – kai autoriai įvaizdį įvardina kaip

žmonių, klientų bei vartotojų nuomonę apie tą organizaciją, kuri apibūdinama kaip visuminis

įspūdis, kurį organizacija sudaro ją įtakojančioms grupėms. Taigi įvaizdis nėra kieno nors vieną

kartą suformuotas ir nekintantis. Jis yra dinamiškas, kitaip tariant, įvaizdis suvokiamas tarsi

mozaika, kuri susiformuoja iš skirtingų organizacijos auditorijų įvaizdžių ir sudaro visuminį

organizacijos įvaizdžio apibrėžimą.

2. Įvaizdžio kūrimas yra ilgas ir sunkus procesas, reikalaujantis nemažai lėšų, tačiau norint

išsilaikyti ir net daugiau laimėti konkurencinėje kovoje verta kurti teigiamą organizacijos įvaizdį,

nuolat jį stiprinti bei palaikyti, nes tai suteikia organizacijai tam tikrų rinkos galių, nes sumažina

klientų jautrumą kainoms; prekių pakeičiamumo efektą, apsaugo organizaciją nuo konkurentų

atakų ir sustiprina organizacijos pozicijas prekių – pakaitalų atžvilgiu; palengvina įvairaus

pobūdžio išteklius (finansinių, informacinių, žmogiškųjų ir kt.) pasiekiamumą; padeda

organizacijai pasiekti konkurencinį pranašumą; padidina organizacijos rinkos vertę.

3. Išanalizavus kokybinio ir kiekybinio tyrimo rezultatus paaiškėjo, kad Šiaulių dailės galerija turi

suformavusį įvaizdį išorės rinkoje, tačiau jis nėra stiprus, tai lemia vadovo įvaizdis, menkas

organizacijos komunikavimas su bendruomene.

REKOMENDACIJOS

1. Šiaulių dailės galerija, kurdama įvaizdį turėtų pagalvoti apie alternatyvas padedančias plėsti savo

lankytojų ratą, pakeičiant savaime besiformuojantį įvaizdį, planingu.

2. Reikia sukurti tvirtą informacinę erdvę aplink pačius renginius, kad visuomenė apie juos

sužinotų, neužtenka tik aktyvaus darbavimosi socialiniame tinklapyje „Facebook“ reikia

apgalvoti ir kitus informacijos sklaidos kanalus.

3. Reikia naujo etato, kad būtų atsakingas vienas darbuotojas už viešuosius ryšius, reikėtų pergalvoti

darbuotojų pareigybes, sukonkretinant pagrindinius tikslus, kurių jie turi siekti arba stengtis kelti

jų kvalifikaciją, siunčiant, organizuojant mokymus.

4. Keisti įstaigos pavadinimą bei logotipą, kuris tinkamiau identifikuotų įstaigos veiklą, misiją,

viziją. Toks atsinaujinimas atkreiptų visuomenės dėmesį, sukeltų diskusijas lankytojų tarpe ir

suteiktų galimybę iš naujo kurti įstaigos įvaizdį.

5. Vadovės įvaizdis kaip ir įstaigos įvaizdis nėra stiprus. Tad reikėtų apgalvoti, kokio įvaizdžio

siekia įstaigos vadovė, ar jis siejasi su įstaigos įvaizdžiu arba skirti asmenį, kuris būtų atsakingas

už viešą įstaigos reprezentavimą išorės rinkoje, vadovei reikėtų prisiimti daugiau vaidmenų ir

scenarijų, kurie labiau atitiktų, galerijos veiklą, kad ji būtų tos įstaigos ryškesniu „veidu“.

6. Naudojantis festivalių vardais, su lankytojais galima palaikyti ryšius visus metus, ne tik prieš

prasidedant rengininiams, kad tik būtų informuota apie juos. Nuolatinis bendravimas padeda

išlaikyti lankytojus ir pritraukti naujų.

7. Parengti ir įgyvendinti darbuotojų kontrolės sistemą. 8. Išnaudoti visas internetinio puslapio

galimybes.

LITERATŪRA

1. Arendt S., Brettel M., (2010). Understanding the influence of corporate social responsibility on corporate

identity, image, and firm performance. Žiūrėta 2014, vasario 19 per Emerald Management eJournals

duomenų

bazę:<http://www.emeraldinsight.com/journals.htm?issn=00251747&volume=48&issue=10&articleid=189

5881&>.

2. Bakanauskas, A. (2012). Integruotosios marketingo komunikacijos. Kaunas: Vytauto Didžiojo

universitetas.

http://www.emeraldinsight.com/journals.htm?issn=0025-1747&volume=48&issue=10&articleid=1895881&

http://www.emeraldinsight.com/journals.htm?issn=0025-1747&volume=48&issue=10&articleid=1895881&

73

3. Balmer J. M. (2001). Corporate identity, corporate branding and corporate marketing. Seeing through the

fog. European Journal of Marketing. Žiūrėta 2014, kovo 13 per internetą:

<http://brandframe.no/files/Fagartikler1_50/42CorporateBrandingEmerald.pdf>.

4. Bitinas, B. et al. (2008). Kokybinių tyrimų metodologija. Vadovėlis vadybos ir administravimo studentams

II dalis. Klaipėda: S. Jokužio leidykla – spaustuvė.

5. Brennan, R. et al. (2011). Business-to-business marketing. Los Angeles (Calif.): SAGE.

6. Čeikauskienė, M. (1997). Reklama ir firmos įvaizdis. Vilnius: Lietuvos informacijos institutas.

7. Diržytė, A. et al. (2012). Verslo psichologija. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas. Natalija Norvilė.

8. Drūteikienė, G. (2007). Organizacijos įvaizdžio valdymas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

9. Drūteikienė. G. (2002). Organizacijos įvaizdžio kūrimas: apibendrinamojo modelio link. Vilnius:

Informacijos mokslai.

10. Hollensen, S. (2011). Global marketing: a decision-oriented approach. Harlow: Pearson.

11. Jurgelevičiūtė, I. (2006). Organizacijos įvaizdis – prabanga ar būtinybė? Žiūrėta 2014, kovo 10 per

internetą: <http://www.verslobanga.lt/lt/leidinys.full/456ac1a1a0836>.

12. Kaušikas, E., (2006). Organizacijos įvaizdžio formavimas ir struktūra. Kauno r.: Lietuvos žemės ūkio

universitetas. Žiūrėta 2014, kovo 13 per internetą: <http://jaunasis-

mokslininkas.asu.lt/smk_2006/vadyba/Kausikas%20Edmundas.pdf>.

13. Kotler, P. et al. (2006). Marketing management. Upper Saddle River, N.J.: Pearson/Pearson Hall.

14. Kriaučionienė, M., et al. (2004). Kaip kurti organizacijos reputaciją?. Žiūrėta 2014, vasario 18 per

internetą: <http://www.verslobanga.lt/lt/patark.full/419dda62aefec>.

15. Lakačauskaitė, S., (2012). Organizacijos komunikacija: įvaizdžio formavimas semiotinės komunikacijos

būdu. Vilnius: Gedimino technikos universitetas, Filosofijos ir politologijos katedra.

16. Legkauskas, V. (2008). Socialinė psichologija. Vilnius: Vaga.

17. Marketingo pagalba. Gaminio kokybė – dar ne viskas, nepamiršk ir bendrovės reputacijos. Žiūrėta 2014,

kovo 13 per internetą: <http://www.marketingopagalba.lt/gaminio-kokybe-dar-ne-viskas-nepamirsk-ir-

bendroves-reputacijos/>.

18. Mikalkevičienė, D., Laurinčiukienė, L., (2009). Mokomės kurti įvaizdį. Vilnius: „Simulith“ cantras

19. Šarkinaitė, L. et al. (2004). Kaip kurti organizacijos reputaciją?. Žiūrėta 2014, kovo 10 per internetą:

<http://www.verslobanga.lt/lt/patark.full/419dda62aefec>.

20. Vitkienė, E. (2008). Paslaugų marketingas. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.

ANALYSIS OF THE ORGANIZATION'S IMAGE AS ANEXAMPLE O SIAULIAI ART GALLERY

Summary. Theoretical part describes internal and external elements of the image; scientific literature is

analyzed. Many management (Sudzius, 2002, Masčinskiene, Kuvykaite, 2004, Hopeniene, 1998, etc.) and marketing

(Pranulis, 1998, Germogenova, 1994, Čeikauskienė, 1997, etc.) professionals wrote about the importance of the

organization's image. They provided different definitions of image. In some respects, their views on the

organization's image overlapped, in some – didn’t match, but it was an attempt to see common patterns from which

to explore Siauliai Art Gallery image. During this research two following methods were used: qualitative survey –

structured interview, face-to-face, when the researcher directly (in terms of time and space) communicates with the

informant and quantitative survey – questionnaire, when the informants were given a fixed set of questions.

Organization workers were interviewed during qualitative survey time in order to figure out the internal image of the

organization; and in the second survey - the visitors - the external image of the organization.

Keywords: organization, image of an organization.

http://brandframe.no/files/Fagartikler1_50/42CorporateBrandingEmerald.pdf

http://www.verslobanga.lt/lt/leidinys.full/456ac1a1a0836

http://jaunasis-mokslininkas.asu.lt/smk_2006/vadyba/Kausikas%20Edmundas.pdf

http://jaunasis-mokslininkas.asu.lt/smk_2006/vadyba/Kausikas%20Edmundas.pdf

http://www.verslobanga.lt/lt/patark.full/419dda62aefec

http://www.marketingopagalba.lt/gaminio-kokybe-dar-ne-viskas-nepamirsk-ir-bendroves-reputacijos/

http://www.marketingopagalba.lt/gaminio-kokybe-dar-ne-viskas-nepamirsk-ir-bendroves-reputacijos/

http://www.verslobanga.lt/lt/patark.full/419dda62aefec

74

LIETUVOS PIENO SEKTORIAUS ĮMONIŲ PELNINGUMO RODIKLIŲ ANALIZĖ

Kristina Sirutavičienė


Anotacija. Straipsnyje išnagrinėti įmonių pelningumo rodiklių analizės teoriniai aspektai, pateikiama atlikta

Lietuvos pieno sektoriaus įmonių pelningumo rodiklių analizė. Atlikus mokslinės literatūros apžvalgą, empirinėje

straipsnio dalyje išanalizuoti pelningumo santykiniai rodikliai. Gauti tyrimo rezultatai lyginami su šakos rodikliais,

o perspektyvoms numatyti naudojamas prognozavimas. Pieno perdirbimo įmonių pelningumo analizė atlikta

remiantis: dinamine bei struktūrine analize, Du Ponto piramidinė analize, SSGG analize, pardavimo pajamų bei

grynojo pelno rodiklių prognozavimas 2014 m., naudojant trendo funkciją. Atlikus analizę nustatyta, kad

analizuojamos pieno perdirbimo įmonės nepasižymėjo aukštais pelningumo rodikliais 2005–2013 m., tačiau

analizuojamos keturios įmonės, po nuostolingų 2008 m. dirbo pelningai.

Pagrindinės sąvokos: pelningumo rodikliai, pieno sektorius.

ĮVADAS

Temos aktualumas. Pastaruoju metu Lietuvoje daug diskutuojama apie maisto produktų kainų

augimą. Ne išimtis ir pieno produktai, kurių kainoms įtaką daro sumažėjusi Lietuvos gyventojų perkamoji

galia, šalies ekonominė būklė, bet ir pasaulinės tendencijos. Pelningumo rodikliai yra interpretuojami

vienareikšmiškai: kuo pelningumas didesnis, tuo įmonės veikla valdoma geriau. Įmonės veiklos sėkmė

priklauso nuo jos pelningumo, kuris priklauso nuo naudojamo kapitalo dydžio, darbuotojų skaičiaus,

produkcijos pardavimų apimties, turimo turto panaudojimo efektyvumo ir daugelio kitų veiksnių.

Problema. Lietuvoje yra susiklosčiusi sudėtinga ekonominė situacija. Lietuvos pieno perdirbimo įmonių

pelningumo rodiklius įtakoja vidiniai ir išoriniai veiksniai, kurie lemia įmonių pelningumo rodiklius.

Todėl kyla probleminiai klausimai: kokie rodikliai lemia pelno svyravimus? kokiais rodikliais vertinamas

įmonės pelningumas.

Straipsnio tikslas – remiantis moksline literatūra sudaryti pelningumo rodiklių tyrimo metodiką ir

atlikti Lietuvos pieno sektoriaus įmonių pelningumo rodiklių analizę 2005–2013 metais.

Straipsnio objektas: Lietuvos pieno sektoriaus įmonių pelningumo rodikliai 2005–2013 metais.


1. Išanalizuoti mokslinius šaltinius ir apibūdinti pelno ekonominę reikšmę, pelningumo rodiklių

analizės teorinius aspektus.

2. Išnagrinėti Lietuvos pieno rinką 2005–2012 metais.

3. Išanalizuoti AB ,,Pieno žvaigždės“, AB ,,Žemaitijos pienas“, AB ,,Rokiškio sūris“ ir AB

,,Vilkyškių pieninė“ pelningumo rodiklius 2005–2013 m. ir palyginti gautus rezultatus su šakos

rodikliais.

4. Atlikti Lietuvos pieno perdirbimo įmonių pardavimo pajamų ir grynojo pelno prognozę 2014

metams.

Straipsnio tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė, statistinė duomenų analizė, duomenų

apdorojimui: įmonės finansinių ataskaitų analizė, lyginimas ir detalizavimas, pelningumo rodiklių

skaičiavimas, analizė, vertinimas.

PELNINGUMO IR JĮ LEMIANČIŲ VEIKSNIŲ ANALIZĖ

Pelno ekonominė reikšmė ir jo analizė. Pelnas yra vienas iš svarbiausių įmonės veiklos rodiklių.

Kiekviena įmonė siekia dirbti pelningai. Ekonomikos literatūroje pabrėžiami įvairūs pelno veiklos

rodiklio aspektai (Garšvienė, Ruplienė, 2007, p. 77). Klasikinė ekonomikos teorija teigia, kad pagrindinis

verslo tikslas yra maksimalaus pelno siekimas (Qingbin, 2005, p. 9). Kiekvienas autorius pelną apibūdina

skirtingais terminais.

Nustatyta, kad įvairūs autoriai pelno sąvoka apibūdina kaip įmonės apibendrinantį rodiklį, kuris yra

būtinas įmonės veiklai. Mokslinėje literatūroje apskaitininkai ir ekonomistai pelną skaičiuoja skirtingai.

Ekonominio pelno apibrėžimas skiriasi nuo apskaitos pelno tuo, kad apskaitos pelnas atsižvelgia tik į

pinigines išlaidas. Tuo tarpu ekonominis pelnas yra kaip kompensacija už vadovavimą, riziką, susijusią su

kapitalo panaudojimu.

75

1 lentelė. Pelno sąvokos apibūdinimai pagal įvairius autorius

Autorius Apibūdinimas

V. Bagdžiūnienė (2005, p. 155) Pelnas – pridėtosios vertės dalis kurią uždirba įmonė, pardavusi savo produkcija,

t. y. skirtumas tarp pajamų ir sunaudotų išteklių.

V. Bagdžiūnienė (2008, p. 92) Pelnas yra apibendrinantis rodiklis, kuris rodo visos įmonės veiklos lygį,

efektyvumą.

I. Bučiūnienė (2002, p. 170) Pelnas yra vienas iš rodiklių, įvertinantis įmonės masto dydį.

O. Buckiūnienė (2005, p. 71) Pelnas yra įmonės turtėjimo šaltinis ir parodo galutinį finansinį įmonės

komercinės ir ūkinės veiklos rezultatą.

E. Buškevičiūtė, I.

Mačerinskienė (2004, p. 36) Pelnas – geriausiai atspindi įmonės veiklos efektyvumą.

V. Kvedaraitė (1996, p. 4) Pelnas – tai finansinė nauda, gaunamų pajamų ir joms uždirbti padarytų sąnaudų

skirtumas, pajamų perviršis.

J. Mackevičius (2007, p.178) Pelnas - skirtumas tarp įmonės gaunamu pajamu ir joms uždirbti padarytu

sąnaudų.

Z. Pagirskienė (2003, p.14) Pelnas – tai skirtumas tarp bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų.

D. Salvatore, E.A. Duilo (2000,

p.195)

Pelnas yra skirtumas tarp sąnaudų ir pajamų arba skirtumas tarp to ką įmonė

įdeda į produkto gamybą ir ką įmonė gauna iš to produkto pardavimų. Kai grąža

didesnė nei sąnaudos, sakoma, kad įmonė gavo pelną.

D. Šlekienė, I. Klimavičienė

(2000, p. 25) Pelnas – bendrųjų įplaukų ir bendrųjų kaštų skirtumas.

P. Wonnacott, R. Wonnacott

(1998, p. 190)

Pelnas – didina ekonominį efektyvumą, paskatindamas verslininkus tinkamai

paskirstyti išteklius, reaguojant į paklausos pokyčius.

Šaltinis: sudaryta autorės remiantis, užsienio ir lietuvių autorių literatūra

Pelno sudėties ir struktūros analizei yra naudojami pagrindiniai pelno analizės būdai: pelno

ataskaitos dinaminė ir struktūrinė analizė, bendrojo pelno veiksnių analizė, pelno segmentinė analizė,

pelno prognozavimas. Atliktos pelno analizės kryptys leidžia visapusiškai įvertinti įmonės veiklos

rezultatus. Todėl būtina yra atlikti nuolatinę, išsamią pelno analizę (Gronskas, 2005, p. 134). Pelno

analizė turi būti papildyta pelningumo rodiklių skaičiavimu, bei veiklos pelno kokybės įvertinimu. Įmonei

svarbi ne tik pelno suma, bet ir kokybė, todėl nurodo, kad esminę įtaką pelno kokybei turi savikainos

mažėjimas, tuomet kokybė gerėja, kai rodiklio kitimas susijęs su didesnėmis gamybos apimtimis ir

mažesnėmis veiklos sąnaudomis. Pelno reikia įmonės finansiniam pajėgumui palaikyti, veiklos plėtrai ir

tęstinumui užtikrinti. Tačiau absoliutus pelno rodiklis neparodo įmonės veiklos efektyvumo (Juozaitienė,

2000, p.45).

Pelno rodiklius lemiantys veiksniai. Nepriklausomai nuo to, kur sukuriamas pelnas informacijos

vartotojams yra svarbu žinoti veiksnius, dėl kurių įtakos jis formuojasi. Pelno formavimo principus lemia

vidiniai ir išoriniai veiksniai, kurie gali būti įvairiai vertinami ir klasifikuojami (Juozaitienė, 2000, p. 44).

Pelną įtakoja vidiniai veiksniai, kurie yra susiję su įmonės gamybine – ūkine veikla, jos turimais

ištekliais bei jų panaudojimu per tam tikrą laikotarpį (Mackevičius, Poškaitė, 1998, p. 422). Anot

Z. Lydekos, B. Drilingo (2002, p. 15) vidiniai veiksniai tiesiogiai priklauso nuo gamintojo veiksmų,

kuriuos gamintojai pajėgia valdyti, galėdami veikti juos pageidautina linkme. Nuo to, kaip įmonės

vadovai sugeba nustatyti jų poveikį pelnui, priklauso įmonės pelno dydis bei jo kitimo tendencijos

(Mackevičius, Poškaitė, 1998, p. 424).

Pasak J. Mackevičiaus (2007, p. 182) ,,pagrindiniai veiksniai, turintys įtakos pelnui ir kurių dydį

gali veikti įmonių vadovai ir vadybininkai, yra keturi“ (2 lentelė).

Taip pat įmonės pelną įtakoja išorės veiksniai, kurie susiję su politiniais, teisiniais, visuomeniniais,

kultūriniais, demografiniais, techniniais, ekonominiais procesais. Išoriniai veiksniai Z. Lydekos,

B. Drilingo (2002, p. 15) teigimu tiesiogiai nepriklauso nuo gamintojų veiksmų, nes gamintojai nepajėgia

šių veiksnių valdyti, tiesiogiai paveikti. Tačiau autorių nuomone, gamintojai privalo įdėmiai juos sekti,

fiksuoti, analizuoti bei tinkamai į juos sureaguoti – priimdami sprendimus.

76

2 lentelė. Veiksniai įtakojantys bendrąjį pelną, bei jų ryšys

Rodiklis Veiksnių ryšys su bendruoju pelnu

Pardavimo

apimtis

Tarp bendrojo pelno ir natūrinės pardavimų apimties yra tiesioginis ryšys: didėjant parduotos

produkcijos apimčiai (jeigu ji pelninga) ir nesikeičiant kitiems veiksniams, pelnas didės, ir

atvirkščiai: jeigu mažės parduotų prekių kiekis, tai mažės ir pelnas.

Pardavimų kainos

Parduotos produkcijos kainos taip pat veikia pelno dydį. Jeigu prekės parduodamos

didesnėmis kainomis nei planuota ar palyginti su praėjusiu laikotarpiu, tai pelnas didės ir

atvirkščiai.

Parduotų prekių

savikaina

Tarp parduotų prekių savikainos ir pelno yra atvirkštinė priklausomybė. Didėjant produkcijos

savikainai, pelnas sumažėja, o savikainai mažėjant, pelnas didėja.

Produkcijos

struktūra ir

asortimentas

Produkcijos struktūros ir asortimento veiksnio tiesiogiai iš pelno skaičiavimų nematyti. Jeigu

gaminama ir parduodama produkcija yra nevienodo pelningumo, tai, padidėjus pelningesnės

produkcijos lyginamajam svoriui, pelnas padidės. Ir atvirkščiai: padidėjus mažiau pelningos

arba nuostolingos produkcijos lyginamajam svoriui, pelnas sumažės.

Šaltinis: sudaryta autorės pagal V. Gronską (2005, p.135–136)

Rinkos ekonomikos sąlygomis didelę įtaką pelnui daro pasiūlos ir paklausos veiksniai. Todėl

analizuojant pelną, reikia ištirti įmonės produkcijos paklausą ir pasiūlą (Mackevičius, Poškaitė, 1998,

p. 422–423).

Kaip teigiama daugumos autorių (Mackevičius, Poškaitė, 1998, Lydeka ir kt., 2005, Martinkus,

Žilinskas, 2008, Wonnacott, Wonnacott, 1998), kad nustatytas paklausos poveikis yra svarbus

produkcijos kainoms, bei pelnui. O pasiūlos analizės tikslas – nustatyti, kokie veiksniai įtakoja įmonės

pelną. Ekonomistų P. Wonnacott, ir R. Wonnacott (1998, p.190) nuomonė, pelnas – svarbus įmonės

veiklos rodiklis, kuris padidina ekonominį efektyvumą, paskatindamas verslininkus tinkamai perskirstyti

išteklius reaguojant į paklausos pokyčius. Išaugęs pelnas per trumpą laikotarpį paskatina verslininkus

įsitraukti į ūkio šaką ir kurti įmones. Keičiantis paklausai – keičiasi kainos bei pelnas. Taigi, šis procesas

paskatina įmones gaminti prekes ir teikti paslaugas, kurių nori žmonės (Wonnacott, Wonnacott, 1998,

p.190).

3 lentelė. Veiksniai įtakojantys produkcijos paklausą bei pasiūlą

Įmonės produkcijos paklausa Įmonės produkcijos pasiūla

Analizuoti produkcijos pardavimo lygį nagrinėjamu

laikotarpiu;

Savo šalyje pagamintos produkcijos tyrimas;

Nustatyti pardavimo dinamiką esamu ir praėjusiu

laikotarpiu, taip pat prognozuoti jos apimtį ateičiai;

Eksporto apimties ir asortimento tyrimas:

Apibūdinti paklausą veikiančius veiksnius bei numatyti

jų įtaką ateityje:

Savo produkcijos palyginimas su savo šalies ir importo

atitinkamomis prekėmis;

Ištirti tų veiksnių įtaką produkcijos paklausos struktūrai,

dinamikai, dydžiui.

Savo produkcijos palyginimas su šakos rodikliais.

Šaltinis: sudaryta autorės pagal V.Gronską (2005, p.135)

Taigi, apibendrinant galima teigti, kad visi pelną didinantys veiksniai priklauso nuo gamybos kaštų

mažinimo, kainų už parduodamas prekes ar paslaugas lygio, parduodamų prekių ar paslaugų kiekio ir

kokybės gerinimo išteklių racionalaus panaudojimo. Tačiau absoliutus pelno rodiklis neparodo įmonės

veiklos efektyvumo. Kelios įmonės gaudamos tą patį pelną gali dirbti nevienodai efektyviai. Todėl, norint

nustatyti įmonės efektyvumą, reikia apskaičiuoti pelningumo rodiklius.

Pelno (nuostolių) ataskaitos rodiklių analizės metodai ir rūšys. Norint efektyviai valdyti

įmonę, vadovas privalo nuolat analizuoti, planuoti, ir vertinti vykdomą veiklą. Šiam tikslui svarbu

teisingai apskaityti turimą turtą, kapitalą, gaunamas pajamas bei patiriamas išlaidas (Aleknavičienė, 2009,

p. 23). Įvairių autorių nuomone, analizuojant finansinių ataskaitų rodiklius dažniausiai naudojamos

dinaminė, struktūrinė ir santykinė analizės rūšys.

Dinaminė analizė – dviejų ar daugiau metų finansinių ataskaitų duomenų palyginimas, kuris

padeda nustatyti atitinkamų rodiklių dinamiką. Rodiklių dinamika apskaičiuojama absoliučiais arba

santykiniais dydžiais (Mackevičius ir kt., 2011, p.32).

Struktūrinė analizė atliekama tada, kai kiekvienas finansinės ataskaitos rodiklis yra lyginamas su

bendruoju baziniu tos ataskaitos rodikliu, o gautas dydis išreiškiamas procentais. Šią analizę atlikus

galima sužinoti, kokią dalį tam tikras rodiklis sudaro nuo visumos (Aleknavičienė, 2009, p.23).

77

Santykinė analizė, dar vadinama finansinių koeficientų analize. Šie koeficientai išreiškia finansinių

ataskaitų bei informacijos šaltinių duomenų tarpusavio ryšius (Aleknavičienė, 2009, p.23). Pasak J.

Mackevičiaus (2007, p.132) santykiniai rodikliai leidžia lyginti nevienodų dydžių įmonių veiklą,

prognozuoti bei priimti jų optimalius valdymo sprendimus.

V. Bagdžiūnienė (2005, p. 45) teigia, kad ,,SSGG analizė – tai analizė, apibendrinanti ir sujungianti

aplinkos ir išteklių analizės rezultatus, klasifikuojanti strategiją lemiančius veiksnius į keturias grupes“:

stiprybes (ką įmonė yra pajėgi atlikti), silpnybes (ko įmonė negali atlikti), galimybes (potencialiai

naudingos sąlygos įmonei) ir grėsmes (potencialiai nenaudingos sąlygos įmonei) (Kompanijos ir

konkurencinės aplinkos SSGG (SWOT) analizė).

Apibendrinant galima teigti, kad analizuojant įmonės balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitų

duomenis (tiek dinamiškai, tiek struktūriškai), gali susidaryti įspūdis, kad įmonėje nėra probleminių

veiklos sričių.

Pelningumo rodiklių reikšmė ir klasifikavimas. Įvairių autorių nuomone, pelningumo rodikliai –

vieni iš populiariausių naudojamų rodiklių. Jais domisi akcininkai, investuotojai, vertintojai, analitikai,

pirkėjai bei konkurentai. Pelningumo rodikliai parodo, ar bus išmokami dividendai, ir ar įmonė turės

potencialą investicijoms atlikti ir tuo pačiu – augti. Įmonės veiklos sėkmė apibūdinama jos pelningumu,

kuris priklauso nuo naudojamo kapitalo dydžio, darbuotojų skaičiaus, produkcijos pardavimų apimties,

turimo turto panaudojimo efektyvumo ir daugelio kitų veiksnių. Todėl vienos įmonės veiklos pelningumą

derėtų lyginti su analogiškų įmonių pelningumo rodikliais (Rutkauskas, Damašienė, 2002, p. 40). Pasak

V. Bagdžiūnienės (2005, p.158) „pelningumas reikšmingai skiriasi įvairiose verslo šakose ir teritorijose.

Jei įmonės veiklos pobūdis ir sąlygos skirtingos – tai jos valdymui būtina informacija apie skirtumus“.

V. Aleknavičienės (2009, p.24) teigimu, ,,pelningumo rodikliai yra interpretuojami vienareikšmiškai: kuo

pelningumas didesnis, tuo įmonės veikla valdoma geriau“. Pelningumo samprata įvairiuose literatūros

šaltinuose yra labai įvairi.

4 lentelė. Pelningumo sąvokos apibūdinimai pagal įvairius autorius

Autorius, metai Apibūdinimas

P. Ainsworth, D. Deines, R.

Plumlee, C. Larson (1997, p.8

29)

Pelningumas yra savininkų investuotų lėšų grąža, pasiekiama veiksmingai

valdant įmonę.

V. Bagdžiūnienė (2008, p. 97) Pelningumas – tai įmonės gebėjimas uždirbti pelną, gauti kuo daugiau pelno iš

kiekvieno investuoto į įmonę lito.

A. Buračas (1997, p. 294) Pelningumas – tai akcinių bendrovių bendrojo pelno santykis su pagrindinėmis

pajamomis arba grynojo pelno santykis su pardavimų ir paslaugų apimtimi.

V. Gronskas (2005, p. 167) Pelningumas yra pelno santykis su tam tikru įmonės veiklos rodikliu, turinčiu

ryšį su pelnu.

J. Mackevičius (2007, p. 187) Pelningumas – tai pelno (grynojo, bendrojo) ir tam tikro įmonės veiklos

rodiklio santykis.

J. Mackevičius, D. Poškaitė

(1998, p.137)

Pelningumas yra pelno santykis su tam tikru įmonės veiklos rodikliu, turinčiu

ryšį su pelnu.

J. Mackevičius, D. Poškaitė, L.

Villis (2011, p. 68)

Pelningumas yra pelno ir tam tikro įmonės veiklos rodiklio, susijusio su pelnu –

pardavimo pajamomis, turtu, kapitalu – santykis.

B. Martinkus, V. Žilinskas

(2008) p.635

Pelningumas – tai įmonės veiklos sėkmės rodiklis.

O. Qingbin (2005, p. 9) Pelningumas yra potencialas, kuris projektuoja, kas vyks rytoj.

Šaltinis: sudaryta autorės remiantis, užsienio ir lietuvių autorių literatūra

Skirtingas pelningumo apibūdinimas sudaro tam tikrų sunkumų skaičiuojant ir analizuojant

rodiklius. Daugeliui pelningumas tiesiogiai siejasi su verslo sėkme. Kuo aukštesnė pelno norma, tuo

verslas atrodo sėkmingesnis ir patrauklesnis. Tačiau ne visada žema pelno norma ar netgi nuostolingumas

reiškia, kad įmonė yra nepatikima ar nestabili (Mackevičius ir kt., 2008, p. 75).

J. Mackevičius (2006, p. 30) atliko užsienio ir Lietuvos autorių finansinių santykinių rodiklių

grupavimą ir padarė išvadą, kad skiriasi: finansinių santykinių rodiklių grupių pavadinimai, grupių

išdėstymo eilės tvarka, grupių skaičius, rodiklių skaičius grupėse, bendras finansinių santykinių rodiklių

skaičius. Remiantis autoriaus teigimu, pagrindinius pelningumo rodiklius galima suskirstyti į tris grupes.

Taigi, kad išskirtų pelningumo rodiklių klasifikavimas į grupes padeda geriau suvokti jų

apskaičiavimo metodiką, o informacijos vartotojams priimti teisingesnius sprendimus. Kaip teigia

autoriai, pelningumo rodiklių skirstymas į pardavimo, turto ir kapitalo grupes – labai svarbus

78

informacijos vartotojams. Kadangi, įvairūs informacijos vartotojai priklausomai nuo poreikių ir tikslų

domisi ne visais, bet tik kai kuriais pelningumo rodikliais.

1 pav. Pelningumo rodiklių klasifikavimas

Šaltinis: sudaryta autorės pagal Mackevičių (2006, p. 30)

Pardavimo pelningumo analizės esmė ir samprata. Pardavimo pelningumas domina visus rinkos

dalyvius, nes parodo įmonės veiklos pardavimo proceso pelningumą. Pardavimo pelningumo rodiklius

nuolat analizuoja įmonių vadybininkai priimdami sprendimus, kaip kontroliuoti produktų pardavimo

savikainą ir kainas. (Mackevičius, 2007, p.188). Mokslinėje literatūroje, įvairūs autoriai rekomenduoja

skaičiuoti tokius pardavimo pelningumo rodiklius (2 pav.), kurie dažniausiai pateikiami procentine

išraiška:

2 pav. Įmonių veiklos rezultatų vertinimo finansiniai santykiniai rodikliai

Šaltinis: Mackevičius (2006, p. 29)

V. Gronskas (2005, p. 167) teigia, ,,kad minėti pelningumo rodikliai, atspindi pardavimų

efektyvumą įvairiuose įmonės veiklos etapuose. Tačiau daugiausiai dėmesio yra skiriama bendrajam ir

grynajam pardavimų pelningumui“.

Bendrasis pardavimų pelningumo rodiklis – parodo, kiek bendrojo pelno tenka vienam pardavimų

pajamų piniginiam vienetui. Iš šio rodiklio galima spręsti, ar yra pakankamas skirtumas tarp parduodamų

prekių kainų ir jų gamybos išlaidų. Bendrasis pelningumas padeda kontroliuoti parduodamų prekių

savikainą bei kainodaros politiką. Kuo didesnė pelno norma kiekvienam uždirbtam pajamų litui, tuo

efektyvesnė įmonės veikla. Rodikliui didelę įtaką turi įmonės veiklos pobūdis bei ekonomikos sektorius,

kuriame ji veikia (Liaubienė, Martirosianienė, 2008, p.103).

5 lentelė. Pelningumo rodiklių orientacinis vertinimo lygiai

Rodiklio pavadinimas

Vertinimo lygis

Labai

geras Geras Patenkinamas Nepatenkinamas Blogas

Bendrasis pardavimo pelningumas > 35 > 15 < 15 < 7 Neigiamas

Grynasis pardavimo pelningumas > 25 > 10 < 10 < 5 Neigiamas

Turto pelningumas > 20 > 15 > 8 < 8 Neigiamas

Nuosavo kapitalo pelningumas > 30 > 20 > 10 < 10 Neigiamas

Šaltinis: sudaryta autorės remiantis, Statistikos departamento duomenimis

Grynasis pardavimo pelningumo rodiklis. V. Kvederaitės (1996, p. 17) teigimu, ,,pelningumo

analizės atraminis taškas yra grynasis pelningumas“. Grynasis pelnas geriausiai atspindi ūkio subjekto

veiklos efektyvumą. Šis rodiklis parodo, kiek vienas pardavimo pajamų litas uždirba grynojo pelno.

Didesnė rodiklio reikšmė reiškia didesnį įmonės pelningumą. Jis yra vienas iš svarbiausių finansinių

rodiklių ilgalaikėms paskoloms gauti. Didesnė rodiklio reikšmė rodo geresnę visų įmonės sąnaudų

kontrolę. Žemas pelningumo rodiklis gali būti siejamas su pardavimo pajamų didinimu žemų kainų

sąskaita arba su didele kainų konkurencija. Kuo mažesnis pelningumas, tuo didesnių paradavimo pajamų

reikia siekiant uždirbti tą patį pelną. Išsivysčiusios rinkos sąlygomis jis svyruoja nuo 10 iki 25 procentų

(Buckiūnienė, 2005, p.73).

Veiklos pelningumo rodiklis. D. Poškaitės ir M. Novikovo (2006, p. 76) teigia, kad ,,vienas iš

pagrindinių veiklos pelningumo rodiklio pranašumų, yra tas kad veiklos pelningumo rodikliui beveik

Pardavimų pelningumas

Pelningumo rodikliai

Kapitalo pelningumas

Turto pelningumas

Pajamos

Sąnaudos

1. Bendrasis pardavimų pelningumas. 2. Grynasis pardavimų pelningumas. 3. Turto pelningumas.

4. Nuosavo kapitalo pelningumas. 5. Veiklos pelningumas. 6. Įprastinės veiklos pelningumas.

Veiklos rezultatų vertinimas

79

neturi įtakos skirtingi apskaitos principai“. Šis rodiklis yra svarbus kontroliuojant, kaip naudojamos

įmonės pridėtinės išlaidos, atsižvelgiant į įmonės administracinių ir kitų valdymo išlaidų svyravimus.

Veiklos pelningumo rodiklis parodo kokia veiklos pelno dalis tenka vienam pardavimo pajamų litui.

Įprastinės veiklos pelningumo rodiklis – apibūdina pardavimo pelningumą iki mokesčių

išskaičiavimo. Veiklos pelningumas prieš palūkanas ir mokesčius parodo, kiek procentų (arba litų) pelno

prieš palūkanas ir mokesčius uždirba vienas pardavimo pajamų litas. Ir atskleidžia visų įmonės pajamų

bei sąnaudų, išskyrus finansinių ir pelno mokesčio, poveikį įmonės pelningumui. Kuo didesnė pelno prieš

palūkanas ir mokesčius suma uždirbama kiekvienam pardavimo pajamų litui, tuo efektyvesnė įmonės

veikla. (Rodiklių skaičiavimo metodika Vertybinių popierių birža NASDAQ OMX, 2010, p.16).

Apibendrinant galima teigti, kad pelningumo rodiklių grupė padeda vadovams atskleisti tikrąjį

veiklos sėkmingumą, o įvertinta veiksnių įtaka – valdyti pardavimų pelningumą. Palyginti įmonės

pardavimo pelningumo rodikliai su bendra ūkio šaka, leis įvertinti tikrus įmonės sėkmingumo rezultatus.

Turto pelningumo analizė. Turto pelningumo rodiklis parodo įmonės ilgalaikio ir trumpalaikio

turto naudojimo efektyvumą, vadovų sugebėjimą jį valdyti ir kontroliuoti. Pasak, L. Juozaitienės ir

D. Cibulskienės (2008, p. 21) ,,rodiklis skaičiuojamas kaip grynojo pelno ir viso įmonės turto santykis,

kuris dar vadinamas kaip turto grąžos rodiklis. Turto grąža parodo, ar įmonė efektyviai naudoja savo

turtą. Iš šio rodiklio galima spręsti, kiek grynojo pelno tenka vienam turto litui arba kiek į šį turtą įdėtų

pinigų grįžta per ataskaitinį laikotarpį grynojo pelno pavidalu.

Pelningumo rodiklis skaičiuojamas ne tik viso turto, bet ir ilgalaikio bei trumpalaikio. Šie rodikliai

parodo, kiek grynojo pelno tenka atitinkamai ilgalaikio ar trumpalaikio turto vienetui. Turto pelningumo

rodiklis ypač naudingas vertinat gamybos arba kitos veiklos pelningumą, taip pat atskirų jos segmentų

pelningumą, nes kiekvienas segmentas dažnai naudojasi antriniais ištekliais ir prisideda prie bendro

įmonės veiklos rezultato.

Turto pelningumo veiksniai gali būti analizuojami ir vertinami pagal Du Ponto piramidės analizę.

Pasak J. Mackevičiaus ir D. Poškaitės (1998, p. 146) turto pelningumo analizė yra atliekama išskaidant

turto pelningumo formulę į veiksnius, kurie lemia turto pelningumą. Naudojant Du Ponto piramidinę

analizę, V. Gronskas (2005, p.170) turto pelningumo rodiklius suskirsto:

Šitaip išskaidžius turto pelningumo formulę, gaunami nauji veiksniai: pardavimų pelningumas ir

turto apyvartumas. Šie veiksniai tiesiogiai keičia turto pelningumo rodiklį, nes, didėjant pardavimų

pelningumui, didėja turto pelningumas, o greitėjant turto apyvartumui, gerėja įmonės finansinė būklė ir

didėja turto pelningumas. Kaip teigia J. Mackevičius ir D. Poškaitė (1998, p.146-147) šios

metodikos esmės – tai, kad pradžioje, dauginant pelningumo formulės skaitiklį ir vardiklį iš pardavimų,

apskaičiuojami nauji rodikliai – veiksniai, duodantys papildomą informaciją apie įmonės pelningumo

kitimo priežastis. Vėliau piramidės formavimo metu nauji veiksniai skaidomi į apskaičiuojamuosius

elementus. Ši informacija yra labai vertinga kuriant įmonės valdymo strategijai, bei jos veiklos

prognozavimui.

L. Berstein turto pelningumo bendrą formulę išskaido į pardavimų pelningumo ir turto apyvartumo

sandaugą. Be to, turto pelningumą išskaido į sudėtinius pelną formuojančius elementus. Tačiau turto

apyvartumo veiksnius detalizuoja šiek tiek kita kryptimi negu kiti autoriai. L. Berstein išskiria apyvartinį

kapitalą, kuris yra labai svarbus analitiniais tikslais (Mackevičius, Poškaitė, 1998, p.147).

Apibendrinant galima teigti, kad įmonės prognozuojančios savo veiklą, turi tirti turto pelningumui

darančių veiksnių įtaką – pardavimo pelningumo ir turto apyvartumo – pokyčius. Šių veiksnių įtakos

analizė per keletą ataskaitinių laikotarpių gali padėti valdyti turto pelningumą, įmonių vadovams

pasirinkti strategiją: ar didinti turto apyvartumą ar pardavimo pelningumą.

Kapitalo pelningumo analizė. Kapitalo pelningumas geriausiai apibūdina įmonės finansinės

veiklos efektyvumą. Ši rodiklių grupė daugiausia domina investuotojus, nes atskleidžia investicijų

pelningumą, bei galimybę uždirbti dividendus. Investuotojai analizuoja pelningumą norėdami nuspręsti –

pirkti ar parduoti vertybinius popierius. Šiuo tikslu yra skaičiuojami nuosavo kapitalo pelningumo

rodikliai. Kaip teigia J. Mackevičius (2007, p.205) dažniausiai skaičiuojami: nuosavo, akcinio ir

pastovaus kapitalo pelningumo rodikliai. Nuosavo kapitalo pelningumas (ROE), pasak L. Juozaitienės ir

D. Cibulskienės (2008, p. 17) rodo grynąjį pelną, tenkantį vienam nuosavo kapitalo vertės vienetui, t. y. iš

jo galima spręsti, ar pelningos akcininkų investicijos, ar įmonės vadovai geba pelningai naudoti jiems

80

patikėtas lėšas. Akcinio kapitalo pelningumas parodo, kiek įmonė gavo grynojo pelno akcininkų

investicijų kiekvienam litui. Manoma, kad jeigu šis likutis mažesnis už ilgalaikių kreditų palūkanų normą,

tokia padėtis turėtų būti vertinama nepalankiai (Mackevičius, Poškaitė, Villis, 2011, p. 80).

Pastovaus kapitalo pelningumas parodo įmonės funkcionavimo ir potencialios plėtros lygį, be to,

kaip vadovai sugeba panaudoti nuosavą kapitalą ir ilgalaikius įsipareigojimus. (Mackevičiaus, 2007,

p.205).

Efektyviausias būdas nuosavo kapitalo pelningumo veiksniams tirti – Du Ponto piramidinė

sistema. Šis metodas dažnai naudojamas norit vertinti įmonės savininkų nuosavybės pelningumą (Obi,

1998, p.47). Du Ponto analizės esmė – pelningumo rodiklių išskaidomas į naujus rodiklius, kurie parodo

pagrindines pelningumo priežastis. Toks rodiklių išskaidymas padeda nustatyti kokie veiksniai padidino

ar sumažino pelningumą. Du Ponto modelio informacija gali būti naudojama kaip efektyvi priemonė,

padedanti valdyti įmonės finansinius procesus, o ypač kritinius veiksnius (Mackevičius, 2007, p. 207).

Nuosavo kapitalo pelningumui įtakos turi trys veiksniai: pardavimu pelningumas, įmonės turto

apyvartumas bei kapitalo struktūra. Kapitalo pelningumo analizė padeda geriau suvokti kaip galima

didinti akcininkų nuosavybės pelningumą: gerinant įmonės pardavimų pelningumą, efektyviau

išnaudojant įmonės turtą, naudojant optimalią kapitalo struktūrą (naudojant skolintas lėšas, t. y. mažinant

nuosavybės dalį iki tokio lygio, kol jų grąža yra didesnė nei kaštai) (Buškevičiūtė, Mačerinskienė, 2005,

p.90).

Apibendrinant galima padaryti išvadą, kad analizuojant nuosavo kapitalo pelningumo kitimo

priežastis, rodiklius reikia išskaidyti į sudėtines dalis ir stebėti, kokią jiems įtaką turi įmonės kapitalo

struktūra ir kaip ją reikėtų keisti siekiant norimo pelningumo dydžio. Nuosavo kapitalo pelningumas –

akcininkams parodo kaip atsiperka jų investuotas kapitalas, todėl jie privalo nuolat stebėti nuosavo

kapitalo dinamiką. Nes iš šio rodiklio pokyčių nemažai galima spręsti apie įmonės valdymo kokybę.

Pelningumo rodiklių prognozavimas. Nepastovi aplinka, besikeičiantys vidiniai ir išoriniai

veiksniai priverčia įmonių vadovus susimąstyti apie įmonių ateitį. Aplinkos pokyčius numatyti yra sunku,

todėl prognozavimas tampa vis sudėtingesnis, todėl įmonėms yra vertingesni sprendimai, pagristi

prognozėmis, negu priimti intuityviai (Mackevičius, 2007, p.432). S. Martišiaus (2000, p.8) nuomone

priklausomai nuo siekiamų tikslų, „dabartinis prognostikos mokslo lygis leidžia išskirti kokybinius ir

kiekybinius prognozių gavimo metodus“: kokybinius ir kiekybinius metodus. Kiekybiniai metodai

siejami su statistinių duomenų analize ir nagrinėjami plačiau. Autorius išskiria tokius kiekybinius

prognozavimo metodus: ekstrapoliacijos, ekonometriniai modeliai ir skaičiavimai.

S.Martišius (2000, p.12) teigia, kad „ekstrapoliacijos metodai – tai pirmiausia įvairūs dinaminių

eilučių statistiniai išlyginimo būdai; jais naudojantis dabartiniai dėsningumai perkeliami į ateitį“.

Ekstrapoliaciją galima atlikti naudojant tiesinę – trendo funkciją, arba žinant vidutinį absoliutų dinamikos

eilutės lygio padidėjimą (kuris parodo, kiek padidėjo/sumažėjo nagrinėjama reikšmė absoliutiniu dydžiu)

arba vidutinį didėjimo tempą (kuris parodo, kiek vidutiniškai per vieną laikotarpį padidėja/sumažėja

nagrinėjama reikšmė, kai atskaita prilyginama 100 %.). Ekonometriniai metodai ir skaičiavimai paremti

statistikos ir tikimybių teorijos principais. Prognozės atliekamos naudojant regresijos lygtis bei

koreliacinę – regresinę analizę (Martišiaus, 2000, p. 17).

Tačiau J. Mackevičius teigia, kad (2007, p. 433) ,,praktikoje dažniausiai taikomi du prognozavimo

metodai: prognozavimas remiantis praeities veiklos rezultatų vertinimu; prognozavimas remiantis

numatytų pajamų (sąnaudų) pasiekimu“. Taigi vertinant įmonės pelno ir pelningumo rodiklių analizę

naudinga, palyginti su konkurentų rodikliais.

LIETUVOS PIENO SEKTORIAUS ĮMONIŲ PELNINGUMO RODIKLIŲ ANALIZĖ

Tyrimo metodika. Pieno sektoriaus analizuojamų įmonių pelningumo rodiklių analizės atlikimui

buvo pasirinktas 2005–2013 metų laikotarpis. Šis tyrimas vykdomas keliais etapais (žr. 3 pav.).

Atliekant pardavimo pajamų ir grynojo pelno rodiklių prognozavimui 2014 m. buvo pasirinkta,

ekstopoliacijos būdas (pagal vidutinį absoliutinį padidėjimą ir vidutinį didėjimo tempą) ir tiesinio trendo

funkcija, kuriai apskaičiuoti naudota MS Excel programinė įranga.

81

3 pav. Tyrimo metodinė schema


Lietuvos pieno sektoriaus rinkos apžvalga. Remiantis Statistikos departamento duomenimis,

pieno produktų gamyba Lietuvoje, 2012 m. vertėsi 42 įmonės. Lyginant 2005 m. su 2012 m. šios rūšies

įmonių Lietuvoje padidėjo 7 įmonėmis. 2005 m. šią veiklą Lietuvoje vykdė 35 įmonės, o 2007 – 2008 m.

jau 69 įmonės, tačiau 2012 m. šių įmonių skaičius sumažėjo iki 42 įmonių. Taigi, pieno sektoriaus įmonių

konkurencija Lietuvoje, vyksta tarp 42 veikiančių pieno perdirbimo įmonių. Didžiausią pieno perdirbimo

rinkos dalį analizuojamais metais, pagal pardavimo pajamas, užima šios keturios didžiausios bendrovės,

tai: AB ,,Pieno žvaigždės“, AB ,,Žemaitijos pienas“, AB ,,Rokiškio sūris“ ir AB ,,Vilkyškių pieninė“.

6 lentelė. Lietuvos pieno įmonių rinkos dalis pagal pardavimo pajamas, proc.

Pieno perdirbimo

įmonės 2005 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m. 2011 m. 2012 m.

AB ,,Pieno žvaigždės“ 25 27 24 23 25 22 21 22

AB ,,Žemaitijos pienas“ 21 19 17 16 15 15 14 14

AB ,,Rokiškio sūris“ 27 25 22 21 20 19 20 21

AB ,,Vilkyškių pieninė“ 5 6 5 5 6 9 9 8

Kitos įmonės 23 23 33 36 34 35 36 35

Viso: 100 % 100 % 100 % 100 % 100 % 100 % 100 % 100 %

Šaltinis: sudarytas autorės remiantis, įmonių finansiniais ir Statistikos departamento duomenimis

Pagal Lietuvoje parduodamus pieno produktus, didžiausią rinkos dalį (žr. 12 lent.) tarp

analizuojamų pieno bendrovių sudaro AB ,,Pieno žvaigždės“. Mažiausią dalį tarp keturių pagrindinių

pieno bendrovių sudaro AB ,,Vilkyškių pieninė“. AB ,,Rokiškio sūris”, nagrinėjamu laikotarpiu,

pardavimo pajamos taip pat mažėjo nuo 27 iki 21 %, tačiau ši įmonė tarp didžiausių bendrovių pagal

pardavimo pajamas buvo antra. Iš apskaičiuotų duomenų galima, teigti, kad nors šių keturių analizuojamų

įmonių rinkos dalis mažėjo (nuo 77 iki 65 %), tačiau kartu jos išliko – lyderės pieno sektoriuje.

2005–2013 m. atlikus pieno sektoriaus įmonių pardavimų pajamų pagal geografinius segmentus

analizę nustatyta, kad AB ,,Vilkyškių pieninė“ ir AB ,,Rokiškio sūris“ daugiau nei 60 % gaminamos

produkcijos eksportuoja, vadinasi, šių įmonių pardavimų pajamos labiau priklauso nuo užsienio rinkos

situacijos, t.y. nuo pasaulinių pieno produktų kainos, pieno produktų paklausos ar net mokamų eksporto

subsidijų. Iš Lietuvos parduodamų pieno produktų daugiausia pajamų gauna AB ,,Žemaitijos pienas“.

O AB ,,Pieno žvaigždės“ 2005 – 2008 m. daugiau kaip 51 % sudaro vietinė rinka, tačiau 2009–2012 m.

situacija rinkoje keitėsi, nes iš eksporto įmonė uždirbo didesnę dalį pardavimo pajamų.

Lietuvos pieno sektoriaus įmonių charakteristika. Įmonė „Pieno žvaigždės“ įkurta 1998 metais,

šiuo metu yra viena didžiausių ir moderniausių pieno perdirbėjų Baltijos šalyse. AB ,,Pieno žvaigždės”

paprastosios vardinės akcijos įtrauktos į NASDAQ OMX Vilnius biržos Oficialųjį vertybinių popierių

prekybos sąrašą. AB ,,Žemaitijos pienas“ pradėjo veiklą 1984 m. Įmonės akcijomis prekiaujama Vilniaus

vertybinių popierių biržos Einamajame (papildomajame) sąraše. AB ,,Žemaitijos pienas“ įstatinį kapitalą

sudarė paprastosios vardinės akcijos. AB ,,Rokiškio sūris“ buvo įregistruota 1992 m. AB “Rokiškio sūris“

35 867 970 paprastųjų vardinių akcijų yra įtrauktos į NASDAQ OMX Vilnius Oficialųjį prekybos sąrašą.

AB “Vilkyškių pieninė” įregistruota 1993 m. Vilniaus vertybinių popierių biržoje 2006 m. pradėta

prekyba AB Vilkyškių pieninės akcijomis. Einamajame prekybos sąraše, o nuo 2008 m. akcijos pradėtos

TYRIMO ETAPAI

Finansinių ataskaitų dinaminė bei struktūrinė analizė

Pelningumo rodiklių (pardavimo, turto, kapitalo) analizė

Du Ponto (turto, kapitalo) piramidinė analizė

Pardavimo pajamų bei grynojo pelno rodiklių prognozavimas

I etapas

II etapas

III etapas

IV etapas

Tyrimo apibendrinimas

82

prekiauti Oficialiajame sąraše. Visų nagrinėjamų įmonių vienos akcijos nominali vertė 1 (vienas) litas.

Kiti duomenys pateikti 7 lentelėje.

7 lentelė. Lietuvos pieno sektoriaus įmonių finansiniai rodikliai

Rodikliai

Įmonės pavadinimas

AB ,,Rokiškio

sūris“

AB ,,Pieno

žvaigždės“

AB ,,Žemaitijos

pienas““

AB ,,Vilkyškių

pieninė“

Akcijų skaičius 35867970 49634419 48375000 11943000

Akcinio kapitalo dydis (mln. Lt.) 35868 49634 48375 11943

Turto dydis (mln. Lt.) 480523 364240 212602 181291

Pardavimo pajamos (mln. Lt.) 795650 759437 522783 364432

Grynasis pelnas (mln. Lt.) 64240 9892 19471 13009

Vidutinis darbuotojų skaičius 1720 2023 1205 936

Šaltinis: sudaryta autoriaus remiantis, įmonių finansiniais duomenimis

Lietuvos pieno perdirbimo įmonių SSGG analizė. SSGG analizė apžvelgia netik savo verslą,

bet įvertina ir konkurentų veiklą bei esamus įvykius rinkoje.

Atlikus SSGG analizė parodė (žr. 8 lent.), kad pieno perdirbimo įmonių stiprybė reiškiasi šiomis

kryptimis: platus pieno produktų asortimentas, žinomi prekiniai ženklai ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio

rinkose. Bendrovės nuolat įdiegia naujas technologijas, investuodamos į naujas patalpas bei įrengimus

skirtus pieno gamybos linijai. Viena iš pagrindinių pieno perdirbimo įmonių silpnybių yra žaliavinio

pieno trūkumas, nes pieno gamyboje vyrauja ryškus sezoniškumas. Pieno perdirbimo įmonių galimybes

sudaro tokie šaltiniai kaip naujų rinkų paieška, naujų produktų kūrimas, tobulinimas – siekiant pritraukti

kuo didesnes investicijas. Bendradarbiavimas su konkurentais padės gerinant ir užtikrinant žaliavos

kokybę pradiniuose žaliavos surinkimo etapuose, kadangi mažės išlaidos.

8 lentelė. Lietuvos pieno sektoriaus įmonių SSGG analizė

Stiprybės Silpnybės

Platus pieno produktų asortimentas.

Stiprus prekinio ženklo įvaizdis.

Aukšta prekių kokybė.

Tvirti ryšiai su klientais užsienyje ir įgytas jų

pasitikėjimas.

Aktyvus dalyvavimas parodose, konkursuose,

renginiuose.

Įdiegti kokybės ir aplinkos vadybos ISO 9001, ISO

22000 standartai.

Šiuolaikinės technologijos, investicijų skirimas patalpų

rekonstrukcijai, modernizavimui.

Didelis dėmesys darbuotojams (įvairūs tobulinimosi

kursai, seminarai taikant naujausias technologijas).

Didėjanti žaliavinio pieno supirkimo kaina.

Žaliavos (pieno) tiekėjų trūkumas.

Mažėjantys klientų užsakymai.

Nepilnas darbo pajėgumo išnaudojimas.

Mažėjanti vartotojų perkamoji galia.

Ne itin aukšti pelningumo (pardavimo, turto, kapitalo)

rodikliai.

Dideli įsipareigojimai kreditoriams.

Galimybės Grėsmės

Naujų rinkų – klientų paieška.

Naujų produktų, technologijų kūrimas.

Tobulinti technologijas, ieškant sprendimų pritraukiant

įvairias investicijas.

Bendradarbiauti su konkurentais.

Didėjanti konkurencija tarp įmonių, naujų konkurentų

atsiradimas.

Pirkėjai renkasi pigesnius lenkiškus produktus.

Didėjančios kuro, energetikos kainos.

ES eksporto subsidijų panaikinimas į kitas šalis.

Eksporto kainų nestabilumas, nepastovumas į Rusijos

rinką.

Nelanksti politika PVM ir akcizo mokesčių taikyme.

Politiniai neramumai, galintys pabloginti prekių tiekimą.


Didinantys pieno perdirbimo įmonių grėsmę – tai: nepastovus eksportas į Rusijos rinką, eksporto

kainų nestabilumas, politiniai neramumai galintys pabloginti prekių tiekimą. Taip pat šių įmonių

strateginiams planams kenkia didėjančios kuro kainos, bei nelanksti politika PVM ir akcizo mokesčių

taikyme.

Lietuvos pieno sektoriaus įmonių pardavimo pelningumo rodiklių analizė. Atlikus

pelningumo rodiklių analizę nustatyta, kad AB ,,Pieno žvaigždės“ bendrasis pelningumo rodiklis (žr. 4

pav.), analizuojamu laikotarpiu, sumažėjo 3,97 % punkto, t.y. nuo 20,50 iki 16,53 %.

83

*PŽ – AB ,,Pieno žvaigždės“, ŽP – AB ,,Žemaitijos pienas“, RS – AB ,,Rokiškio sūris“, VP – AB ,,Vilkyškių

pieninė“

4 pav. Lietuvos pieno sektoriaus įmonių bendrojo pardavimų pelningumo rodiklio dinamika 2005– 2013 m.

Šaltinis: sudaryta autorės remiantis, finansinių ataskaitų, LR Statistikos departamento duomenimis

Iš 4 pav. matyti, kad lyginant maisto šakos rodiklius su pieno perdirbimo įmonėmis AB ,,Pieno

žvaigždės“ buvo lyderė pagal bendrąjį pelningumo rodiklį (vidutiniškai per 2005–2012 m. pasiekė 18,98

%). AB ,,Žemaitijos pienas“ bendrojo pelningumo rodiklių rezultatas buvo antras (vidutiniškai per 2005–

2012 m. pasiekė 18,23 %), išskyrus 2005 m. kai šio rodiklio pokytis (0,57 % punkto) buvo mažesnis už

maisto gamintojų pasiektą rodiklio pelningumo reikšmę. ,,AB Rokiškio sūris“ bei AB ,,Vilkyškių

pieninė“ bendrojo pardavimo pelningumo rodikliai (vidutiniškai per 2005 – 2012 m. sudarė po 10,87 %)

buvo ženkliai mažesni už AB ,,Pieno žvaigždės“, AB ,,Žemaitijos pienas“ bei maisto gamybos šakos

rodiklius.

Veiklos pelningumo rodiklis parodo įmonės sugebėjimą formuoti ir kontroliuoti veiklos

sąnaudas. Jo mažėjimas reiškia, kad įmonėje nepakankamai dėmesio kreipiama į veiklos sąnaudų

kontrolę.

* PŽ – AB ,,Pieno žvaigždės“, ŽP – AB ,,Žemaitijos pienas“, RS – AB ,,Rokiškio sūris“, VP – AB ,,Vilkyškių

pieninė“

5 pav. Lietuvos pieno sektoriaus įmonių veiklos pelningumo rodiklio dinamika 2005–2013 m.


Pagal 5 pav. duomenis, ūkio šakos ir analizuojamų įmonių, veiklos pelningumo rodikliai 2005 –

2012 m. kito tolygiai. Palyginus pieno sektoriaus įmonių veiklos pelningumo rodiklius su šakos rodikliais

nustatyta, kad nagrinėjamu laikotarpiu (2005 m. VP; 2007 m. VP; 2008 m. PŽ; 2009 m. ŽP ir VP; 2010

m. ŽP, RS ir VP; 2011 m. PŽ ir VP; 2012 m. PŽ ir ŽP) buvo didesni nei šakos rodikliai, vadinaisi dirbo

geriau nei šakos įmonės.

Įprastinės veiklos pelningumo rodiklis – apibūdina pardavimo pelningumą iki mokesčių

išskaičiavimo. Šis rodiklis parodo kokią įtaką turėjo įmonės valdymo sprendimai ir finansinės bei

investicinės veiklos.


pieninė“

6 pav. Lietuvos pieno sektoriaus įmonių įprastinės veiklos pelningumo rodiklio dinamika 2005 – 2013 m.


-10

0

10

20

30

2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013

Pro

cen

tai

MetaiPŽ ŽP RS VP Šakos Ribinė reikšmė

84

Lyginant pieno sektoriaus įmonių, įprastinės veiklos pelningumo rodiklius su šakos rodikliais,

(žr. 6 pav.) nustatyta, kad 2006 ir 2008 m. buvo mažesni už šakos rodiklius, o 2010 m. – didesni, nes

dirbo geriau nei šakos įmonės

Grynasis pelningumo rodiklis įmonės savininkams yra aktualiausias. Šis rodiklis dar vadinamas

grynojo pelno marža ir parodo, kiek grynojo pelno (pelno, skirto akcininkų dividendams ir įmonės

reikmėms) gaunama iš kiekvieno pardavimų lito.

*PŽ – AB ,,Pieno žvaigždės“, ŽP – AB ,,Žemaitijos pienas“, RS – AB ,,Rokiškio sūris“, VP – AB

,,Vilkyškių pieninė“

7 pav. Lietuvos pieno sektoriaus įmonių grynojo pelningumo rodiklio dinamika 2005 – 2013 m.


Lyginant analizuojamas įmonės su ūkio šaka, iš 7 pav. matyti, kad grynojo pelningumo rodikliai

buvo didesni (2006 – 2007 m. ir 2010 m.) už šakos rodiklius, o 2008 m. – mažesni (neigiami).

Lietuvos pieno sektoriaus įmonių turto pelningumo rodiklių analizė. Turto pelningumo arba

grąžos rodiklis parodo kiek grynojo pelno tenka vienam turto litui.


pieninė“

8 pav. Lietuvos pieno sektoriaus įmonių turto pelningumo rodiklio dinamika 2005 – 2013 m.


Lyginant šakos rodiklius su įmonių rodikliais iš 8 pav. matyti, kad turto pelningumo rodikliai

buvo didesni (2005–2007 m. ir 2010 m.) už šakos rodiklius, o 2008 m. – mažesni (neigiami).

Ilgalaikio turto pelningumo rodikliai analizuojamų pieno sektoriaus įmonių bei šakos rodiklių

dinamika 9 paveiksle.


pieninė“

9 pav. Lietuvos pieno sektoriaus įmonių ilgalaikio turto pelningumo rodiklio dinamika 2005–2013 m.


85

Lyginant pieno sektoriaus įmonių, ilgalaikio turto pelningumo rodiklius, su ūkio šaka, iš 9 pav.

matyti, kad 2005–2007 m. ir 2010–2011 m. analizuojami rodikliai buvo didesni nei šakos, išskyrus 2008

m. kai rodiklių reikšmės buvo mažesnės (neigiamos). 2009 m. tik AB ,,Žemaitijos pienas“ turto

pelningumo rodiklis buvo didžiausias, o 2012 m. AB ,,Rokiškio sūris“ ir AB ,,Vilkyškių pieninės“ šių

rodiklių reikšmės buvo mažesnės.

Trumpalaikio turto pelningumo rodikliai analizuojamų pieno sektoriaus įmonių bei šakos

rodiklių dinamika yra 10 paveiksle.


pieninė“

10 pav. Lietuvos pieno sektoriaus įmonių trumpalaikio turto pelningumo rodiklio dinamika 2005 – 2013 m.


Lyginant analizuojamų įmonių, trumpalaikio turto pelningumo rodiklius, su ūkio šaka, iš 10 pav.

matyti, kad 2005 m., 2006 m., 2007 m. ir 2010 m. buvo didesni pieno perdirbimo įmonių analizuojami

rodikliai, nei šakos, tačiau 2008 m. šių rodiklių reikšmės buvo mažesnės (neigiamos). 2009 m. ir 2012 m.

AB ,,Rokiškio sūris“ turto pelningumo rodiklis buvo mažiausias, o 2011 m. AB ,,Pieno žvaigždės“ ir AB

,,Vilkyškių pieninės“ šių rodiklių reikšmės buvo didžiausios.

Lietuvos pieno sektoriaus įmonių kapitalo pelningumo rodiklių analizė. Nuosavybės

pelningumas (akcinio kapitalo pelningumas) arba grąža parodo grynojo pelno dalį, tenkančią vienam

savininkų nuosavybės litui.

-60

-40

-20

0

20

40

2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013

Pro

cen

tai

MetaiPŽ ŽP RS VP Šakos Ribinė reikšmė


pieninė“

11 pav. Lietuvos pieno sektoriaus įmonių nuosavo kapitalo pelningumo rodiklio dinamika 2005–2013 m.


Lyginant pieno sektoriaus įmonės su ūkio šaka, iš 11 pav. matyti, kad nuosavo kapitalo pelningumo

rodikliai buvo didesni (2005 – 2007 m. ir 2010 m.) už šakos rodiklius, o 2008 m. – mažesni (neigiami).

2009 ir 2012 m. mažesni už šakos rodiklius buvo tik AB ,,Rokiškio sūris, o 2011 m. didesni AB

,,Vilkyškių pieninė“ ir AB ,,Pieno žvaigždės“ analizuojami rodikliai.

Akcinio kapitalo pelningumo rodiklis. Apskaičiuoti įmonių ir šakos rodiklių dinamika pateikta

12 paveiksle.

-150

-100

-50

0

50

100

150

200

2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013

Pro

cen

tai

MetaiPŽ ŽP RS VP Šakos


pieninė“

12 pav. Lietuvos pieno sektoriaus įmonių akcinio kapitalo pelningumo rodiklio dinamika 2005–2013 m.


Lyginant analizuojamų įmonių, akcinio kapitalo pelningumo rodiklius, su ūkio šaka, iš 12 pav.

matyti, kad 2005 – 2012 m. buvo didesni pieno perdirbimo įmonių analizuojami rodikliai, nei šakos,

86

išskyrus 2008 m. kai rodiklių reikšmės buvo mažesnės (neigiamos) ir tik AB ,,Žemaitijos pienas“ 2011 m.

akcinio kapitalo pelningumo rodiklis buvo mažesnis.

Pastovaus kapitalo pelningumo rodiklis. Apskaičiuoti įmonių ir šakos rodiklių dinamika

pateikiami 13 paveiksle.


pieninė“

13 pav. Lietuvos pieno sektoriaus įmonių pastovaus kapitalo pelningumo rodiklio dinamika 2005–2013 m.


Lyginant analizuojamų įmonių, pastovaus kapitalo pelningumo rodiklius, su maisto gamybos šaka, iš 13

pav. matyti, kad 2005 m., 2006 m., 2007 m. ir 2010 m. buvo didesni pieno perdirbimo įmonių

analizuojami rodikliai, nei šakos, tačiau 2008 m. šių rodiklių reikšmės buvo mažesnės (neigiamos). 2009

m. tik AB ,,Rokiškio sūris“ pastovaus kapitalo pelningumo rodiklis buvo mažesnis, 2011 m. tik AB

,,Žemaitijos pienas“, o 2012 m. AB ,,Vilkyškių pieninė“ ir AB ,,Rokiškio sūris“ šių rodiklių reikšmės

buvo mažiausios.

Lietuvos pieno sektoriaus įmonių rodiklių prognozavimas. Kiekvienai įmonei yra svarbu

sužinoti apie jos laukiančią artimiausia ateitį. Tam yra naudojami įvairūs prognozavimo būdai. Atlikus

prognozes 2014 m. nustatyta, kad abiem atvejais pieno perdirbimo įmonių pardavimų pajamos ir grynasis

pelnas didės, išskyrus AB ,,Pieno žvaigždės“ 2014 m. grynasis pelnas sumažės 5 – 7 %.

0100200300400500600700800900

2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014

Mln

. L

t

Metai

PŽ ŽP RS VP PŽ- prognozė ŽP- prognozė RS- prognozė VP- prognozė* PŽ – AB ,,Pieno žvaigždės“, ŽP – AB ,,Žemaitijos pienas“, RS – AB ,,Rokiškio sūris“, VP – AB ,,Vilkyškių

pieninė“

14 pav. Pieno perdirbimo įmonių pardavimo pajamų prognozė 2014 metams


Atlikus analizuojamų pieno įmonių prognozę 2014 m., matyti 14 pav., kad 2005 – 2013 m. AB

,,Pieno žvaigždės“ pardavimo pajamos didėjo, nors ir pastebimi nežymūs sumažėjimai 2009 – 2010 ir

2013 m. Prognozė rodo, kad pardavimo pajamos 2014 m. didės apie 6,20 %. AB ,,Žemaitijos pienas“

pardavimo pajamos turėjo tendenciją didėti. Pagal atliktą prognozę galima teigti, kad pardavimo pajamos

2014 m. mažės apie 0,35 %. AB ,,Rokiškio sūris“ pardavimo pajamos didėjo, tačiau prognozė rodo, kad

pardavimo pajamos 2014 m. sumažės apie 3 %. 2005 – 2013 m. AB ,,Vilkyškių pieninė“ pardavimo

pajamos kasmet didėjo. Prognozė rodo, kad pardavimo pajamos 2014 m. didės apie 2,83 %.

Apskaičiavus paklaidą gauti tokie rezultatai, kad AB ,,Pieno žvaigždės“ μ aproks.= 6,15 %, AB

,,Žemaitijos pienas“ μ aproks.= 6,64 %, AB ,,Rokiškio sūris“ μ aproks.= 8,32 %, o AB ,,Vilkyškių

pieninė“ μ aproks.= 10,5 %. Remiantis nuostata, kad apskaičiuota vidutinė aproksimacijos paklaida negali

viršyti 10 %, todėl daroma prielaida, kad prognozavimo rezultatais galima pasitikėti. Taigi, surasta trendo

lygtis pakankamai tiksliai atspindi turimus duomenis ir ją galima naudoti prognozavimui.

Kadangi grynojo pelno (nuostolių) prognozės buvo nepatikimos ir nepakankamai tikslios, todėl

buvo pritaikyti kiti prognozavimo būdai: ekstropoliacijos pagal vidutinį absoliutinį padidėjimą ir vidutinį

87

didėjimo tempą metodai. Prognozuojant grynąjį pelną, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pastarojo reikšmių

kitimas per 2005 – 2013 m. buvo netolygus. Po nuostolingų (2008) metų, 2009 m. pieno perdirbimo

įmonės vėl dirba pelningai, tačiau 2013 m. analizuojamų įmonių pelnas vėl pradeda mažėti. Todėl

tikslinga prognozuoti grynąjį pelną, įvertinant jį įtakojančius veiksnius.

9 lentelė. Koreliacinių ryšių tyrimo rezultatai

Įmonės pavadinimas Pardavimų pajamų ir grynojo pelno ryšys Veiklos sąnaudų ir grynojo pelno ryšys

R R2 Regresijos lygtis R R2 Regresijos lygtis

AB ,,Pieno žvaigždės“ 0,135 0,0183 y = 0,0148x + 8,2903 0,960 0,9225 y = 0,8503x–5,603

AB ,,Žemaitijos pienas“ 0,178 0,0318 y = 0,0275x + 1,5406 0,984 0,9692 y = 0,8612x–1,1139

AB ,,Rokiškio sūris“ 0,447 0,1994 y = 0,0883x – 33,937 0,991 0,9818 y = 0,9684x–5,3238

AB ,,Vilkyškių pieninė“ 0,508 0,2579 y = 0,0401x – 2,0057 0,991 0,9811 y = 0,96x–2,1418


Gautas koreliacijos koeficientas R parodo, koks ryšys tarp kintamųjų, kokia kryptis, stiprumas.

Apskaičiavus R matyti, kad AB ,,Pieno žvaigždės“ ir AB ,,Žemaitijos pienas“ pagal pardavimo pajamas R

= 0,135 ir R = 0,178. Vadinasi galima daryti išvadą, kad ryšys tarp pardavimo pajamų ir tarp grynojo

pelno yra silpnas. O AB ,,Rokiškio sūris“ ir AB ,,Vilkyškių pieninė“ tarp grynojo pelno ir pardavimo

pajamų ryšys – vidutinis, nes R = 0,447 ir R = 0,508.

Determinacijos koeficientas R2, rodo kiek procentų bendrosios variacijos galima paaiškinti

faktorinio požymio kitimu. Šiuo atveju AB ,,Pieno žvaigždės“ pardavimų pajamos lemia grynąjį pelną

1,83 procentais (R2

= 0,0183), AB ,,Žemaitijos pienas“ – 3,18 %, AB ,,Rokiškio sūris“ – 19,9 %, o AB

,,Vilkyškių pieninė“ – 25,7 %.

Gautos regresijos lygties y = 0,0148x + 8,2903 regresijos koeficientas prie x rodo, kiek pasikeis

rezultatinis požymis faktoriniam pasikeitus 1 vienetu. Šiuo atveju – pardavimų pajamoms padidėjus 1

litu, analizuojamų pieno perdirbimo įmonių grynasis pelnas padidės nuo 0,01 iki 0,09 centų.

Apskaičiavus veiklos pelno koreliacinius koeficientus, matyti lentelėje, kad visų analizuojamų

įmonių tarp veiklos sąnaudų ir tarp grynojo pelno ryšys yra labai stiprus. Apskaičiavus determinacijos

koeficientą galima teigti, kad veiklos sąnaudos lemia grynąjį pelną 92 – 98 %. Gautos regresijos lygties

regresijos koeficientai – veiklos sąnaudoms padidėjus 1 litu, visų analizuojamų pieno perdirbimo įmonių

grynasis pelnas padidės nuo 0,85 iki 0,97 centų.

Atlikus prognozės 2014 metams parodė, kad pieno perdirbimo įmonių didžiausią pardavimo

pajamų bei grynojo pelno didėjimą 2014 m. rodo dinamikos eilučių ekstrapoliacijos pagal vidutinį

didėjimo tempą metodas. Naudojant tiesinę trendo funkciją, nustatyta, kad 2014 m. pardavimų pajamos

didės AB ,,Pieno žvaigždėms“ (6 %) ir AB ,,Vilkyškių pieninė“ (3 %), o AB ,,Žemaitijos pienas” (0,4 %)

ir AB ,,Rokiškio sūris” (3 %) – mažės. Tačiau artimiausia 2013 m. rodiklių reikšmėms prognozė 2014 m.

nustatyta dinamikos eilučių ekstrapoliacijos metodas – pagal vidutinį absoliutinį padidėjimą, o labiausiai

nutolusi, t.y. mažiausiai tikėtina – dinamikos eilučių ekstrapoliacijos pagal vidutinį didėjimo tempą

prognozė, ateinantiems metams.

IŠVADOS

1. Išanalizavus ekonominę literatūrą nustatyta, kad pelno ir pelningumo sąvokos skiriasi. Pelnas

apibūdinamas kaip skirtumas tarp įmonės gaunamų pajamų ir joms uždirbti padarytų sąnaudų. O

pelningumas priklauso nuo to kaip įmonė sugeba gauti kuo didesnes pardavimų pajamas bei kaip

sėkmingai kontroliuoja sąnaudas. Pelno ir pelningumo rodiklių analizei atlikti yra naudojama

dinaminė, struktūrinė ir santykinė analizės. Pelningumo rodikliai skirstomi į pardavimo, turto ir

kapitalo grupes. Du Ponto ir L. Bernstein pelningumo formulių išskaidymo į veiksnius metodika

turi daug privalumų, todėl dažnai naudojama, įvertinant įmonės pelningumą įtakojančius

veiksnius.

2. Atlikus pieno perdirbimo rinkos analizę nustatyta, kad rinkoje veikia 42 ūkio subjektai iš kurių

keturios didžiausios įmonės yra analizuojamos baigiamajame darbe. Pagal gautas pardavimų

pajamas Lietuvoje lyderė tapo AB ,,Pieno žvaigždės“. AB ,,Vilkyškių pieninė“ ir AB ,,Rokiškio

sūris“ daugiau nei šešiasdešimt procentų gaminamos produkcijos eksportuoja, o 2012–2013 m.

eksportas padidėjo net iki septyniasdešimt procentų. Vadinasi, šių įmonių pardavimų pajamos

labiau priklauso nuo užsienio rinkos situacijos. Iš Lietuvos parduodamų pieno produktų

daugiausia pajamų gauna AB ,,Žemaitijos pienas“ ir AB ,,Pieno žvaigždės“. AB ,,Pieno

88

žvaigždės“ 2005–2008 m. daugiau pajamų gaudavo iš vietinės rinkos, o 2009– 2013 m. situacija

rinkoje keitės, nes iš eksporto įmonė uždirbo didesnę dalį pardavimo pajamų.

3. Pieno perdirbimo įmonės 2005–2013 m. nepasižymėjo aukštais pelningumo rodikliais, tačiau

visos šio sektoriaus įmonės, po nuostolingų 2008 m. dirbo pelningai. Atlikus pardavimų

pelningumo rodiklių analizę nustatyta, kad pagal bendrojo pardavimo pelningumo rodiklį lyderė

tapo AB ,,Pieno žvaigždės”. Išanalizavus veiklos pelningumo rodiklį nustatyta, kad geriausias

pasiektas rezultatas 2005–2013 m. buvo AB ,,Vilkyškių pieninės“. Tačiau didelės veiklos

sąnaudos, finansinės ir investicinės veiklos nuostolis ypatingai sumažino grynąjį pardavimo

pelningumą. Pagal grynojo pelningumo rodiklius nustatyta, kad pieno sektoriaus įmonėms

pelningiausi metai buvo 2007. Išskyrus AB ,,Rokiškio sūris“, nes – pelningiausi metai buvo

2013. Šios įmonės grynojo pelningumo rodikliai, analizuojamu laikotarpiu padidėjo 1,8 karto,

tačiau yra vertinami patenkinamai. Grynojo pelningumo rodiklio kitimui didžiausios įtakos turi

žaliavinio pieno supirkimo kaina, eksportas, sąnaudos bei pieno produktų pardavimo kaina.

4. Išanalizavus pieno sektoriaus turto pelningumo rodiklius 2005–2013 m. nustatyta, kad AB

,,Žemaitijos pienas“ turto pelningumo rodikliai buvo didžiausi, tačiau vertinami –

nepatenkinamai. Pagal trumpalaikio turto pelningumo rodiklius lyderė tapo AB ,,Vilkyškių

pieninė“, o ilgalaikio turto pelningumo rodiklius – AB ,,Žemaitijos pienas“. Analizuojamų

įmonių turto pelningumo mažėjimą neigiamai veikė grynojo pelno mažėjimas, o teigiamai – tai,

kad didėjo pardavimų apimtys.

5. Atlikus nuosavo kapitalo pelningumo rodiklių analizę, nustatyta, kad analizuojamu laikotarpiu,

AB ,,Vilkyškių pieninė“ pasiekė geriausią rezultatą pagal šį rodiklį. Šios įmonės nuosavo kapitalo

pelningumo rodiklis vertinamas patenkinamai. Išanalizavus akcinio kapitalo pelningumo

rodiklius nustatyta, kad 2005–2013 m. AB ,,Vilkyškių pieninė“ net septynis kartus tapo lyderė

pagal akcinio kapitalo pelningumo rodiklį. O pastovaus kapitalo pelningumo rodikliai geriausi

buvo AB ,,Žemaitijos pienas“.

6. Atlikus prognozavimą pagal ektrapoliacijos būdus: vidutinį absoliutinį padidėjimą ir vidutinį

didėjimo tempą nustatyta, kad 2014 m. pieno perdirbimo įmonėms grynasis pelnas turėtų didėti,

išskyrus AB ,,Pieno žvaigždės“. Pagal tiesinio Trendo funkcija prognozuojant pardavimų apimtis

nustatyta, kad AB ,,Žemaitijos pienas“ ir AB ,,Vilkyškių pieninė“ pardavimu apimtys 2014 m.

didės, o AB ,,Žemaitijos pienas” bei AB ,,Rokiškio sūris” – mažės. Tačiau artimiausia 2014 m.

prognozė nustatyta dinamikos eilučių ekstrapoliacijos būdas – pagal vidutinį absoliutinį

padidėjimą, o labiausiai nutolusi, t.y. mažiausiai tikėtina – dinamikos eilučių ekstrapoliacijos

pagal vidutinį didėjimo tempą prognozė

REKOMENDACIJOS

Išanalizavus pieno perdirbimo įmonių pelningumo rodiklius, galima būtų pateikti šiuos pasiūlymus,

remiantis SSGG analize

1. Įmonėse svarbu nuolat analizuoti esamą situaciją, įvertinti veiklą, stebėti konkurentus, ir

atsižvelgiant į besikeičiančias sąlygas koreguoti savo veiksmus, numatyti naujus tikslus ir jų

siekimo būdus.

2. Įmonėms intensyviau dirbti su tokiomis šalimis kaip Japonijos, JAV, Kinijos rinkomis, nes

produkcijos nukreipimas į minėtų šalių rinkas leistų sumažinti praradimus Rusijoje, kadangi ši

rinka yra labai rizikinga.

3. Žemi turto pelningumo rodikliai parodo, kad nagrinėjamos įmonės nepakankamai naudoja savo

turtą. Reikia patobulinti turto naudojimo galimybes, parduodant nereikalingą įmonės turtą įmonės

veikloje.

LITERATŪRA

1. Ainsworth, P., et al. (1997). Introduction to accounting: an integrated approach. McGraw-Hill USA.

2. Aleknavičienė, V. (2009). Įmonės finansų valdymas. Kaunas: spalvų kraitė.

3. Bernstein, L. (1993). Financial statement analysis. Boston: Irwin.

4. Buckiūnienė, I. (2005). Ūkio subjektų finansai. Vilnius: Vilniaus kolegija.

5. Bučiūnienė, I. (2002). Pardavimo valdymas. Kaunas: technologija.

6. Buračas, A. (1997). Bankininkystės ir komercijos terminų aiškinamasis žodynas. Vilnius, Kaunas: VU.

7. Buškevičiūtė, E., Mačerinskienė, I. (2004). Finansų analizė. Kaunas: technologija.

89

8. Garšvienė, L., Ruplienė, D. (2007). Finansinių institucijų gaunamo pelno ir klientų dydžio priklausomybė.

ISSN 1648-9098. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, 8, p.77-82.

9. Gronskas, V. (2005). Ekonominė analizė. Kaunas: technologija.

10. Internetinės svetainė. AB ,,Rokiškio sūris“. Žiūrėta 2014, kovo 15 per internetą:

<http://www.rokiskio.com/lt/suris.html>.

11. Juozaitienė, L. (2000). Įmonės finansai: analizė ir valdymas. Šiauliai: ŠU.

12. Juozaitienė, L., Cibulskienė, D. (2008). Finansų analizė. Šiauliai: ŠU.

13. Kvedaraitė, V. (1996). Pelningumo analizė ir prognozavimas. Vilnius: Lietuvos informacijos institutas.

14. Liaubienė, R., Martirosianienė, L. (2008). Pelningumo rodiklių analizės problemos. Lietuvos žemės ūkio

universitetas. ISSN 2029-1175.

15. Lydeka, Z., Drilingas, B. (2002). Firmos ekonomikos pagrindai. (2-asis leid.). Vilnius: Pačiolis.

16. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. Žiūrėta 2014, kovo 19 per internetą: Prieiga per internetą:

<http://www.laei.lt/?mt=leidiniai>.

17. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija. Žiūrėta 2014, kovo 24 per internetą: Prieiga per internetą:

< http://www.zum.lt/>.

18. Lietuvos Statistikos departamentas. Žiūrėta 2014, balandžio 12 per internetą: Prieiga per internetą:

<http://db1.stat.gov.lt/statbank/SelectTable/Omrade0.asp?SubjectCode=S4&Show

News=OFF&PLanguage=0>.

19. Mackevičius, J. (2006). Finansinių santykinių rodiklių skaičiavimas ir grupavimas. ISSN 1392-1258.

Ekonomika, 75, p. 20-31.

20. Mackevičius, J. (2007). Įmonių veiklos analizė. (2-asis leid.). Vilnius: TEV leidykla.

21. Mackevičius, J. (2008). Ilgalaikio materialiojo turto kompleksinės analizės metodika. ISSN 1648-0627.

Verslas: teorija ir praktika, 9, p. 237-244.

22. Mackevičius, J., Molienė, O., Poškaitė, D. (2008). Bendrojo pardavimo pelningumo kompleksinės analizės

metodika. ISSN 1392-1258. Ekonomika, 81, p.74-90.

23. Mackevičius, J., Poškaitė, D. (1998). Finansinė analizė. Vilnius: Katalikų pasaulis.

24. Mackevičius, J., Poškaitė, D., Villis, L. (2011). Finansinė analizė. Vilnius: MRU.

25. Martinkus, B., Žilinskas, V.J. (2008). Ekonominiai pagrindai. (3-asis leid.). Kaunas: technologija.

26. Martišius, S. (2000). Ekonometrija ir prognozavimas. Vilnius: VU.

27. Obi, C.P. (1998). Verslo finansų pagrindai. Kaunas: technologija.

28. Pagirskienė, Z. (2003). Ekonomikos teorija. Vilnius: Vilniaus statybos ir dizaino kolegija.

29. Poškaitė, D., Novikovas, M. (2006). Pelningumo rodiklių naudojimas siekiant nustatyti sandorių tarp

asocijuotų asmenų kainodarą. ISSN 1392-1258. Ekonomika,76, p. 71–86.

30. Qingbin, C. (2005). A dynamic model for profitability analysis of const ruction firms: towards complexity,

learning and uncertainty. A disertation submitted to the faculty of Purdue University.

31. Rutkauskas, A., Damašienė, V. (2008). Finansų valdymas. Šiauliai: ŠU.

32. Salvatore D., Duilo A.E. (2000). Macroeconomics for Sustainable World. The McGrow – Hill company.

33. Šlekienė, D., Klimavičienė, I. (2000). Įmonės veiklos finansinis įvertinimas. (2-asis leid.). Kaunas:

technologija.

34. Vertybinių popierių birža NASDAQ OMX Vilnius. (2010). Įmonių finansinė analizė, rodiklių skaičiavimo

metodika. Žiūrėta 2014, kovo 19 per internetą:

< http://www.nasdaqomxbaltic.com/files/vilnius/leidiniai/Rodikliu_skaiciavimo_metodika-final.pdf>

35. Wonnacott, P., Wonnacott, R. (1998). Mikroekonomika. (2-asis leid.). Kaunas: Poligrafija ir informatika.

PROFITABILITY INDICATOR ANALYSIS OF LITHUANIAN’S MILK SECTOR COMPANIES

Summary. This paper examined the company's profitability indicators theoretical aspects of analysis

presented postponed until Lithuanian milk sector profitability analysis indicators. After a review of the scientific

map do , in empirical analysis of profitability ratios. The results are compared with the industry trends and

perspectives used to provide prediction. Milk processing plant profitability analysis based on delayed until: dynamic

and structural analysis, Du Pont pyramid analysis, SWOT analysis, sales revenue and net profit prediction in 2014

using the trend function . After analyzing established that examines a milk processing plant was non- high yield

rates 2005–2013 tačiau analyzed four companies, after the loss-making in 2008 was profitable.

Keywords: profitability ratios, dairy sector.

http://www.rokiskio.com/lt/suris.html

http://www.zum.lt/

http://db1.stat.gov.lt/statbank/SelectTable/Omrade0.asp?SubjectCode=S4&Show

90

AB SEB, AB SWEDBANK, AB ŠIAULIŲ BANKAS, AB DNB FINANSINIŲ

SANTYKINIŲ RODIKLIŲ ANALIZĖ

Sonata Šaulienė


Anotacija. Straipsnyje išnagrinėti banko finansinių santykinių rodiklių analizės teoriniai aspektai, pateikiama

atlikta 2009–2013 metų AB SEB, AB SWEDBANK, AB ŠIAULIŲ BANKAS, AB DNB finansinių santykinių

rodiklių analizę. Atlikus mokslinės literatūros apžvalgą, empirinėje dalyje išanalizuoti finansiniai santykiniai

rodikliai. Gauti rezultatai lyginami su vidutiniais bankų rodikliais, o perspektyvoms numatyti naudojamas banko

bankroto tikimybės įvertinimas pagal E. Kaciak ir B. E. Erdogan modelį. Atlikta bankų finansinių santykinių

rodiklių analizė, kuri parodė, kad 2009–2013 metais efektyviausiai dirbo, valdė išlaidas bei pelningiausias AB

SWEDBANK bankas. Remiantis bankroto tikimybių modeliais, analizuojamiems bankams 2014 metais bankrotas

negresia.

Pagrindinės sąvokos: finansinių santykinių rodiklių analizė, E. Kaciak modelis, B. E. Erdogan modelis.

ĮVADAS

Straipsnio aktualumas. Banko finansinių santykinių rodiklių analizė leidžia įvertinti banko

konkurencingumą šalies rinkoje bei užkirsti kelią finansinėms problemoms tai pat numatyti veiklos

perspektyvas. Kiekvienas bankas suinteresuotas dirbti pelningai ir sėkmingai. Todėl šiam tikslui pasiekti

panaudota finansinių santykinių rodiklių analizė, kuri leidžia objektyviai įvertinti bankų esamą padėtį bei

ateities perspektyvas.

Straipsnio problema. 2011–2013 metais bankrutavus AB Snorui ir AB Ūkio bankams privatūs

asmenys bei verslininkai pradėjo nepasitikėti bankų sistema, nes patyrė nuostolių. Todėl iškyla

probleminiai klausimai:

Kaip atliekama banko finansinė santykinė analizė?

Kokie finansiniai santykiniai rodikliai yra naudojami bankų finansinei analizei atlikti?

Kokias metodais galima prognozuoti banko perspektyvas?

Straipsnio tikslas – remiantis moksline literatūra išanalizuoti bankų finansinių santykinių

rodiklių teorinius aspektus, atlikti 2009–2013 metais nagrinėjamų bankų finansinių santykinių rodiklių

analizę ir nustatyti bankų bankroto tikimybes.


1. Remiantis mokslinėje literatūroje pateikiamomis finansinės analizės rūšimis išanalizuoti banko

finansinius santykinius rodiklius bei nustatyti banko bankroto modelius perspektyvoms numatyti.

2. Atlikti bankų finansinių santykinių rodiklių analizę 2009–2013 metais.

3. Išanalizavus analizuojamų bankų finansinius santykinius rodiklius, nustatyti bankų bankroto

tikimybes.

Straipsnio objektas – bankų finansiniai santykiniai rodikliai.

Straipsnyje taikomi metodai, kurių pagrindu atlikta mokslinės literatūros analizė, mokslinių

straipsnių analizė, sisteminimas, finansinių santykinių rodiklių analizė, grafinis vaizdavimas, grupavimas,

apibendrinimas, palyginimas ir banko bankroto tikimybės nustatymas.

BANKO FINANSINIŲ SANTYKINIŲ RODIKLIŲ ANALIZĖS TEORINIAI ASPEKTAI

Finansinės analizės samprata. O. Buckiūnienė (2005) teigimu finansai yra ekonominiai (ar

piniginiai) santykiniai, susiję su piniginių lėšų formavimu ir panaudojimu. Plačiąja prasme finansų

valdyme dalyvauja bankai. Jie sukaupia lėšas, kurios naudojamos ūkio subjektams ir gyventojams

kredituoti. J. Mackevičius, D. Poškaitė, L. Villis (2011) apibūdina finansinę analizę, kaip visapusį,

objektyvų, nuoseklų įmonės finansinės ir kitų su ja susijusių veiklų tyrimą, siekiant padėti įmonės

vadovybei priimti teisingus sprendimus ir įgyvendinti numatytus tikslus.

J. Mackevičiaus (2005) teigia finansinė analizė reikšminga įmonės finansinės būklės

išanalizavimui, svarbi įmonės veiklos kontrolės forma. Remiantis finansinės analizės duomenimis galima

numatyti įmonės veiklos efektyvumą, pelningumą ir jos perspektyvas apibūdinančias išvadas. Finansinės

analizės objektas – tai finansinės įmonės veikla, susijusi piniginiais santykiais, atsirandančiais vykdant

numatytus tikslus ir įmonei užmezgant verslo ryšius.

91

J. Mackevičius, D. Poškaitė, L. Villis (2011) teigia, kad finansinės analizės tikslas – padėti

vadovybei pasiekti numatytus tikslus. Finansiniai įmonių tikslai gali būti labai įvairūs pvz. sumažinti tam

tikras išlaidas, padidinti turtą ar nuosavo kapitalo pelningumą, užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą, surasti

naujus veiklos gerinimo rezultatus. B. Martinkus, V. Žilinskas (2011) teigia, kad vienas svarbiausių

banko tikslų uždirbti pelną akcininkams.

Apibendrinant finansų analizės sampratą, galima teigti, jog ji svarbi įvertinant įmonės finansinį

stabilumą bei priimant teisingus sprendimus banko valdyme. Finansinė analizė svarbi nustatant silpnąsias

ir stipriąsias bankų puses.

Finansinės analizės rūšys. Finansinė analizė yra skirstoma į šias rūšys:

1 pav. Finansinės analizės rūšys

Šaltinis: sudarytas autorės remiantis E. Buškevičiuje ir kt. (2010)

E. Buškevičiutė, R. Kanapickienė, M. Patašius (2010) išskiria šias banko finansinės analizės rūšys:

Perspektyvinė analizė – apima įvairių projektų vertinimą, siekiant priimti taktinius ir strateginius

sprendimus.

Operatyvinė analizė – atliekama, nepasibaigus visai savaitei ar mėnesiui, naudojami laukiami

duomenys.

Retrospektyvinė analizė – praeityje gautų finansinių rezultatų įvertinimas.

Dinaminė analizė – atliekama tada, kai finansiniai ataskaitų dydžiai lyginami su praėjusio

laikotarpio duomenimis, o nukrypimas išreiškiamas absoliučiais arba santykiniais dydžiais.

Struktūrinė analizė – atliekama kai finansinės ataskaitos rodiklis lyginamas su bendruoju baziniu

tos ataskaitos rodikliu, o gautas dydis išreiškiamas procentais.

Santykinė analizė arba finansinė koeficientų analizė išreiškia finansinių ataskaitų ir kitos

informacijos duomenų tarpusavio ryšius ir kt.

Apibendrinant galima teigti, kad atliekant banko finansinę analizę yra naudojamos trys pagrindinės

finansinės analizės rūšys: struktūrinė, dinaminė ir santykinė. Pagrindiniai finansinės analizės tikslai ir

uždaviniai yra išsiaiškinti banko finansinę padėtį ir užkirsti kelią finansinėms problemoms ateityje.

Finansinei analizei atlikti naudojamos finansinės atskaitomybės dokumentai.

Finansinių santykinių rodiklių grupavimas. NASDAQ OMX Vilnius įmonių finansinės

analizės rodiklių skaičiavimo metodikoje (2010) siūlomos analizuoti banko finansinių santykinių rodiklių

grupės: pelningumo, likvidumo, kapitalo pakankamumo, veiklos efektyvumo, finansinio sverto, rinkos

vertės ir kt. V. Vaškelaitis (2003) išskiria šiuos pagrindinius finansinių santykinių rodiklių grupes:

likvidumo, kapitalo pakankamumo (mokumo) ir pelningumo. Visi jie susiję, nes vieno didėjimas lemia

kito mažėjimą ir atvirkščiai.

J. Mackevičius, D. Poškaitė, kt. (2011) pasirenkant įmonei įvertinti finansinius santykinius

rodiklius, reikia nustatyti analizės tikslus ir vystymosi perspektyvas. Norint atlikti finansinę santykinę

analizę naudojamasi finansinių ataskaitų duomenimis. Finansiniai santykiniai rodikliai, apskaičiuoti

lyginami du ar daugiau rodiklių. Finansininkai, buhalteriai, analitikai, ekonomistai, auditoriai turi

teisingai apskaičiuoti santykinius finansinius rodiklius ir juos interpretuoti. Finansinio santykinio rodiklio

skaitiklis ir vardiklis turi būti vienodai įvertinti ir priklausyti tam pačiam laikotarpiui.

V. Mockytė 2007) teigia, kad finansinių santykinių rodiklių analizė teikia tik kiekybinę informaciją

apie įvykusius veiklos pokyčius. Finansiniai santykiniai rodikliai parodo tik santykinį dydį, tačiau

nepaaiškina susidarymo priežasčių.

Riziką ribojantys normatyvai. Lietuvos Respublikos bankų įstatyme (2011) nustatyti keturi bankų

veiklos riziką ribojantys normatyvai, kurių dydžius ir apskaičiavimo metodiką nustato Lietuvos bankas.

Nustatyti šie veiklos riziką ribojantys normatyvai: kapitalo pakankamumo, likvidumo, maksimalios

atviros pozicijos užsienio valiuta ir tauriaisiais metalais, maksimalios paskolos sumos vienam skolininkui

ir didelių paskolų normatyvai.

FINANSINĖS ANALIZĖS RŪŠYS

Operatyvinė Retrospektyvinė

Perspektyvinė

Dinaminė

Struktūrinė

Santykinė

92

1 pav. Finansinių santykinių rodiklių grupavimas

Šaltinis: sudarytas autorės remiantis V. Vaškelaičiu (2003)

A. K. Soni ir kt. (2012) straipsnyje teigia, jog likvidumo rodikliai yra naudojami siekiant įvertinti

banko galimybes turėti pakankamą pinigų kiekį, kad įvykdytų neatidėliotinus įsipareigojimus. Šie

rodikliai parodo banko gebėjimą nepertraukiamai dirbti. F. Jasevičienė (2012) nustatė, kad sėkmingos

bankų veiklos garantu turi išlikti nuolatinis dėmesys rizikos valdymui. E. Sharma (2012) teigia, kad per

didelis kiekis likvidaus turto, nėra gerai, kadangi dėl perteklinių/nenaudojamų pinigų nukenčia banko

investicijos (galimybės investuoti) ir ateities pelnas.

Didžiausia rizika su kuria gali susidurti bankas tai yra likvidumo rizika. Lietuvos bankas nustatė

komerciniams bankams ne mažesnį 30 procentų likvidaus turto santykį su trumpalaikiais įsipareigojimais.

Bankų kapitalo pakankamumo lygį reguliuoja kapitalo Direktyvos reikalavimai, nustatyti Europos

Parlamento ir Tarybos Direktyvos 2006/48/ EB bei Direktyvos 2006/49/EB nuostatose, kurie patvirtinti

Lietuvos banko valdybos (2006) sprendimu. Kapitalo pakankamumo normatyvas išreiškiamas banko

kapitalo ir turto įvertinto pagal riziką santykiu, normatyvas, kurį Lietuvos bankas nustato komerciniams

bankams negali būti mažesnis nei 8 procentai pateigta NASDAQ OMX Vilnius įmonių finansinės

analizės rodiklių skaičiavimo metodikoje (2010). Kapitalo pakankamumo rodiklis rodo banko mokumą,

mokumui turi įtakos ir balanso likvidumas, ir kiti veiksniai, susiję su politine ir ekonomine situacija

šalyje, banko valdymo kokybės

Apibendrinant galima teigti, kad bankas, kuris laikosi likvidumo normatyvo gali laiku vykdyti savo

trumpalaikius įsipareigojimus t.y. laiku atsiskaityti su indėlininkais ir kreditoriais, leidžia pritraukti naujų

finansinių išteklių, suteikia galimybę teikti naujas paskolas taip pritraukiant naujų klientų. Kapitalo

pakankamumo rodiklis rodo, ar bankas mokus ir stabilus.

Pelningumo rodikliai svarbūs įvertinant banko pelningumą, rodo, kaip efektyviai uždirbamas

pelnas ir panaudojamas plečiant banko veiklą, ar priimti teisingi investiciniai ir finansavimo sprendimai.

V. Vaškelaitis (2003) teigia, kad pelningumo rodiklių nereguliuoja centriniai bankai ar kitos

kontrolės instancijos (tačiau negali viršyti nustatytų veiklos rizikos normatyvų), nes pelnas – tai kiekvieno

banko tikslas ir veiksmingumo kriterijus. P. J. Adelman, A.M. Marks (2007) pelningumą apibūdina, kaip

įmonės gebėjimą uždirbti pelną iš kiekvieno investuoto piniginio vieneto. A. Islahuzzaman (2013) teigia,

kad turto pelningumo rodiklis (ROA) apibūdina banko turto panaudojimo efektyvumą. Kuo banko turto

pelningumo rodiklio reikšmė didesnė, tuo nauda, įgyta banko, bus didesnė. A. K. Soni, H. P. S. Saluja

(2013) teigia, kad (ROA) – tai bendro banko turto ir jo panaudojimo pelnui santykis. Didėjanti rodiklio

reikšmė parodo bendrą banko efektyvumą.

Nuosavo kapitalo pelningumo (ROE) rodiklis parodo, kiek banko uždirbto grynojo pelno tenka

vienam nuosavo kapitalo litui ir yra apibendrinantis grąžos akcininkams matas. Kuo didesnis grynasis

pelnas ir su mažesniu banko turimu nuosavu kapitalu jis gaunamas, tuo rodiklis didesnis. V. Vaškelaitis

(2003) teigia, kad banko rezultatyvumo rodikliu laikomas, taip pat kapitalo pelno norma. Šis rodiklis

rodo, kaip greitai atsiperka akcininkų investuotas kapitalas. Kuo jis didesnis, tuo atsipirkimo laikas yra

trumpesnis. 13 – 16 proc. rentabilumo lygis vertinamas kaip normalus.

M. Hercui ir kt. (2011) teigia, kad nuosavo kapitalo rodiklis parodo kaip efektyviai banko vadyba

naudoja investuotojų pinigus, tai pat ar augina įmonės vertę. Šis rodiklis neturėtų būti mažesnis nei 15

proc.

Grynųjų palūkanų maržos rodiklis parodo banko finansinės veiklos, susijusios su kreditavimu bei

lėšų, už kurias mokamos palūkanos, pritraukimu, pelningumą NASDAQ OMX Vilnius, 2010, p. 63).

Pasak C.V. Lartey ir kt., (2013) straipsnyje šis rodiklis parodo vidutinį skirtumą tarp skolinimosi ir

skolinimo palūkanų normų.

Pelno maržos rodiklis parodo, kiek grynojo pelno uždirbama vienam palūkanų ir nepalūkanų

pajamų litui. Kuo šis rodiklis aukštesnis, tuo geriau bankas geba valdyti savo išlaidas, tuo bankas

pelningesnis. Pelno maržos rodiklis priklauso nuo paskolų palūkanų lygio. Kuo didesnės banko palūkanų,

veiklos išlaidos, tai pat atidėjimai paskolų nuostoliams padengti, pelno mokesčio tarifas, tuo šis rodiklis

žemesnis.

93

Apibendrinant pelningumo rodiklius galima teigti, jog jie analizuoja veiklos pelningumą ir parodo,

kokie veiksniai įtakojo įmonės pelną. Pelnas – tai efektyvios veiklos rezultatas. Iš pelningumo rodiklių

akcininkai gali numatyti realią naudą, kokią gaus investuodami savo lėšas į įmonės veiklą ir ar jos

atsipirks. Tai pat parodo investicijų ir suteikiamų kreditų pelningumą.

Finansinio sverto rodikliai padeda įvertinti banko veiklą įtakojančius pokyčius finansų struktūroje

(skolos, nuosavybės, turto, sąnaudų, pajamų), tai pat banko kapitalo riziką.

NASDAQ OMX Vilnius įmonių finansinės analizės rodiklių skaičiavimo metodikoje (2010)

finansinio sverto koeficiento rodiklis rodo kiek nuosavo kapitalo tenka vienam turto litui. Tai vienas iš

pagrindinių rodiklių atskleidžiantis banko finansinio sverto lygį. Šis rodiklis neturi būti mažesnis nei 2

procentai. Aukštas rodiklis rodo žemesnę banko kapitalo riziką.

NASDAQ OMX Vilnius įmonių finansinės analizės rodiklių skaičiavimo metodikoje (2010) turto ir

nuosavo kapitalo santykio rodiklis rodo kiek turto tenka vienam nuosavo kapitalo litui. Aukštas rodiklis

rodo aukštą banko kapitalo riziką.

Veiklos efektyvumo rodikliai parodo, kaip bankas efektyviai panaudoja turimą turtą pajamoms

uždirbti bei vykdyti pelningą veiklą. L. Novickytė (2010) straipsnyje teigia, kad bankai yra komerciniai

subjektai, todėl jie ieško galimybių kuo efektyviau valdyti išteklius, kuo mažesnėmis išlaidomis gauti

didesnę naudą savo akcininkams. Komercinis bankas turi pernelyg didelę ir sudėtinga sąnaudų struktūrą.

NASDAQ OMX Vilnius įmonių finansinės analizės rodiklių skaičiavimo metodikoje (2010)

išlaidų ir pajamų santykio rodiklis parodo, kokia nepalūkaninių išlaidų (tame tarpe operacinių išlaidų)

dalis tenka vienam banko uždirbamų grynųjų palūkanų pajamų ir nepalūkaninių pajamų litui. Mažesnis

rodiklis rodo, kad banko vadovybė efektyviau valdo išlaidas ir racionaliau valdo pajamas.

Nepalūkaninių išlaidų koeficiento rodiklis parodo, kokia nepalūkaninių išlaidų (tame tarpe

operacinių išlaidų) dalis tenka vienam banko bendrų pajamų litui. Mažesnis nepalūkaninių išlaidų

koeficiento rodiklis rodo didesnį banko pelningumą.

Palūkanų išlaidų koeficiento rodiklis rodo, kokia palūkanų išlaidų dalis tenka vienam banko bendrų

veiklos pajamų litui. Rodiklis įvertina banko veiklos efektyvumą, pritraukiant ir panaudojant finansinius

išteklius. Palūkanų išlaidų koeficiento rodiklis kuo mažesnis, tuo išlaidų valdymas efektyvesnis ir

didesnis pelningumas.

Atliekant banko finansinę analizę tikslinga analizuoti finansinių santykinių rodiklių grupes:

likvidumo, kapitalo pakankamumo, pelningumo, finansinio sverto, rinkos vertės ir efektyvumo.

Analogiškus finansinių santykinių rodiklių pokyčius reikėtų lyginti tarpusavyje.

Banko perspektyvų nustatymas. Kiekvienam banko valdymui svarbią reikšmę turi veiklos

planavimas ateičiai. Ilgalaikė banko sėkmė glaudžiai susijusi su tuo, ar vadovai sugeba numatyti

perspektyvas ir plėtoti atitinkamą strategiją.

Norint įvertinti banko perspektyvas naudojami banko bankroto tikimybės įvertinimas. Dažniausiai

bankų bankroto tikimybei įvertinti naudojamas E. Kaciak modelis. E. Kaciak (1997) teigia, jog taikant

daugiamatės diskriminantinės analizės metodą panaudojo 85 rodiklius. Buvo tiriami 84 bankai. Modelis

rado aštuonis kintamuosius, kuriuos atskiria geriausiai tarp nežlugusių ir žlugusių bankų. Klasifikavimo

tikslumas šio modelio yra labai didelis: 95,7%. Jei Z < 0, reiškia, kad yra bankroto tikimybė, jei Z > 0,

reiškia, kad bankroto tikimybės nėra.

B. E. Erdogan (2008) teigia, jog bankroto tikimybei įvertinti naudojamas logistinės regresijos

metodas. Modelis buvo transformuotas naudojant logistinę formą. Tikimybės buvo suskaičiuotos

naudojant transformuotą modelį. Klasifikavimo tikslumas šio modelio yra labai didelis: 95%. Jei reikšmė

žemiau 0,5 yra bankroto tikimybė , o virš 0,5 reiškia, kad bankroto tikimybės nėra.

Išanalizavus teorinę medžiagą galima teigti, kad atlikta finansinių santykinių rodiklių analizė

parodo banko veiklos rezultatus. Finansinių santykinių rodiklių analizė atliekama naudojantis banko

finansinės atskaitomybės dokumentais. Remiantis atlikta teorinės medžiagos analize bus atlikta bankų

finansinių santykinių rodiklių analizė bei bankų bankroto tikimybės analizė praktinėje tyrimo dalyje.

FINANSINIŲ SANTYKINIŲ RODIKLIŲ ANALIZĖ IR PERSPEKTYVOS

AB SEB, AB SWEDBANK, AB ŠIAULIŲ BANKAS, AB DNB BANKŲ RIZIKĄ RIBOJANČIŲ

NORMATYVŲ RODIKLIŲ ANALIZĖ

Komercinių bankų likvidumo ir kapitalo pakankamumo rodiklius nustato Lietuvos bankas per

nustatytus bankų riziką ribojančius normatyvus. Analizuojamas 2009–2013 metų laikotarpis.

94

1 lentelė. AB SEB, AB SWEDBANK, AB ŠIAULIŲ BANKAS, AB DNB bankų likvidumo rodiklių dinamika

2009–2013 metais

Rodiklis Metai 2009 m. 2010 m. 2011 m. 2012 m. 2013 m.

Likvidumo normatyvas proc. Ne mažiau 30 % 30% 30% 30% 30% 30%

Likvidumo normatyvas, proc.

AB SEB 60,3% 35,9% 46,1% 35,2% 38,81%

AB SWEDBANK 45,46% 43,62% 42,77% 39,28% 37,84%

AB ŠIAULIŲ

BANKAS

38,23% 46% 38,36% 42,78% 53,94%

AB DNB 35,05% 35,85% 44,78% 43,01% 39,04%

Vidutinis Lietuvos

bankų sektoriaus

rodiklio vidurkis

49,9% 42,8% 44,1% 40,8% 39,3%

Šaltinis: sudarytas autorės, remiantis finansinės atskaitomybės ataskaitomis

1 lentelėje pateikta nagrinėjamų bankų likvidumo rodiklių dinamika 2009–2013 metais.

Nagrinėjamu laikotarpiu AB SEB banko likvidaus turto rodiklis sumažėjo 21,5 proc. punkto, tai rodo, jog

bankas sugebėjo optimaliai panaudoti skolintas lėšas pajamoms uždirbti. AB ŠIAULIŲ BANKAS vykdė

Lietuvos banko nustatytus likvidumo normatyvus, todėl AB ŠIAULIŲ BANKAS finansavimo šaltinių

turėjo pakankamai, kad padengtų einamuosius įsipareigojimus t.y. laiku grąžintų indėlius ir gautas

paskolas. Perimta 2013 metais „Ūkio“ banko turto ir įsipareigojimų dalis padidino AB ŠIAULIŲ

BANKAS likvidumo rodiklį 9 proc. punktais. Analizuojamu laikotarpiu nustatyta, kad AB SWEDBANK

bankas likvidaus turto turi pakankamai, kad laiku vykdytų trumpalaikius finansinius įsipareigojimus, tai

pat bankas prireikus gebės turtą paversti grynaisiais pinigais, patiriant kuo mažesnius nuostolius. Per

analizuojamą laikotarpį AB DNB banko likvidumo normatyvo rodikliai viršija 30 procentų, tai reiškia,

kad bankas gebės laiku įvykdyti trumpalaikius finansinius įsipareigojimus bei gebės efektyviai panaudoti

banko skolintas lėšas, pajamoms uždirbti..2009 metais likvidaus turto rodiklis AB SEB banko buvo

didesnis už Lietuvos bankinį sektorių 10 proc. rodo, kad didesnė likvidaus turto reikšmė sumažina riziką,

tačiau tai pat sumažina galimybę uždirbti didesnes pajamas iš ilgalaikių aktyvų. 2013 metais likvidaus

turto rodiklis AB ŠIAULIŲ BANKAS buvo didesnis už Lietuvos bankinį sektorių 14,6 proc. tam turėjo

įtakos išaugusi AB ŠIAULIŲ BANKAS turto vertė.

Nagrinėjami keturi Lietuvos komerciniai bankai 2009–2013 metais viršijo nustatytą Lietuvos

banko 30 procentų likvidumo normatyvą, tai vertinama teigiamai, rodo, kad bankai turi pakankamai

likvidaus turto padengti trumpalaikius finansinius įsipareigojimus.

2 lentelėje pateikta analizuojamų bankų kapitalo pakankamumo rodiklių dinamika 2009–2013 metais.

Analizuojamu laikotarpiu AB SEB bankas turėjo pakankamai nuosavo kapitalo, kad vykdytų stabilią

veiklą. 2009–2013 metais AB SWEDBANK bankas turėjo pakankamai nuosavo kapitalo, padengti

nuostolius susijusius su kredito, rinkos ir operacinę riziką. Analizuojamu laikotarpiu AB ŠIAULIŲ

BANKAS kapitalo pakankamo (mokumo) rodiklis viršijo 8 proc., kurį nustato Lietuvos bankas, rodo, jog

bankas mokus, stabilus, banko veikla pakankamai padengta nuosavo kapitalo ištekliais. Taip pat gera

rodiklio reikšmė rodo, kad indėlininkų ir investuotojų lėšos apsaugotos nuo galimų kredito, rinkos ir

operacinių rizikų, dėl kurių klientai gali patirti nuostolių. AB DNB banko kapitalo pakankamumo rodiklis

kasmet didėjo, tai reiškia, jog sumažėjo rizika indėlininkams ir investuotojams, nes kasmet didėjo

privalomasis rezervas, kuris pagal Lietuvos Respublikos bankų įstatymą (2001) neturi būti mažesnis nei

1/20 nepaskirstyto pelno, bankas šį rezervą gali panaudoti tik veiklos nuostoliams padengti, taip

apsaugojamos klientų lėšos. Visu nagrinėjamu laikotarpiu išliko didesnis kapitalo pakankamumo rodiklis

AB SWEDBANK banko už Lietuvos bankinį sektorių rodo, kad bankas siekia labiau sumažinti kredito,

rinkos ir operacinę riziką.

95

2 lentelė. AB SEB, AB SWEDBANK, AB ŠIAULIŲ BANKAS, AB DNB bankų kapitalo pakankamumo


Rodiklis Metai 2009 m. 2010 m. 2011 m. 2012 m. 2013 m.

Kapitalo

pakankamumo

normatyvas, proc.

Ne mažiau 8 % 8 % 8 % 8 % 8 % 8 %

Kapitalo

pakankamumo

normatyvas , proc.

AB SEB 12,9% 16,4% 12,9% 13,4% 15,51%

AB SWEDBANK 19,05% 20,7% 15,3% 15,8% 19,1%

AB ŠIAULIŲ BANKAS 13,90% 14,06% 13,05% 12,81% 11,4%

AB DNB 11,3% 13,1% 13,9% 14,3% 15,41%

Vidutinis Lietuvos bankų

sektoriaus rodiklio vidurkis

14,2% 15,6% 13,9% 14,4% 15,6%


Apibendrinant galima teigti, kad nagrinėjami bankai 2009–2013 metais viršijo nustatytą Lietuvos

banko 8 procentų kapitalo pakankamumo normatyvą, gera rodiklio reikšmė rodo, kad indėlininkų ir

investuotojų lėšos apsaugotos nuo galimų kredito, rinkos ir operacinių rizikų, dėl kurių bankų klientai gali

patirti nuostolių.

AB SEB, AB SWEDBANK, AB ŠIAULIŲ BANKAS, AB DNB BANKŲ PELNINGUMO

RODIKLIŲ ANALIZĖ

Toliau bus analizuojami 2009–2013 metų pelningumo rodikliai, kurie parodo banko turto

panaudojimo efektyvumą uždirbant grynąjį pelną.

5,71%

18,85%

7,46%

4,01%

-9,46%

3,35%

-84,04%

-0,76%

19,46%

8,70%

-54,77%

-0,21%

27,59%

13,21%

-45,88% -1

4,67%

6,53%

-11,21%

4,63%

4,82%

-100,00%

-80,00%

-60,00%

-40,00%

-20,00%

0,00%

20,00%

40,00%

2009 m. 2010 m. 2011 m. 2012 m. 2013 m.

AB SEB

AB SWEDBANK

AB DNB

AB ŠIAULIŲ

BANKAS

3 pav. AB SEB, AB SWEDBANK, AB ŠIAULIŲ BANKAS, AB DNB bankų nuosavo kapitalo

pelningumo rodiklio dinamika 2009–2013 metais


3 paveiksle pateikta nagrinėjamų bankų nuosavo kapitalo pelningumo rodiklių dinamika

2009–2013 metais. AB SEB banko nuosavo kapitalo pelningumo (ROE) rodiklio mažiausia neigiama

reikšmė buvo 2009 m. 84,04 proc. grynojo nuostolio, tai rodo, kad 1 nuosavo kapitalo litui teko 0,84 lt

grynojo nuostolio, tam turėjo įtakos privalomojo rezervo rodiklio padidėjimas. Tai pat nuostolingi buvo

2010 m., kai nuosavo kapitalo pelningumo rodiklis buvo -0,76 proc. Grynasis nuostolis nustatytas, nes

didėjo rezervai, mažėjo grynosios palūkanų pajamos, veiklos išlaidos buvo didesnės nei uždirbtos veiklos

pajamos. 2009 m. ir 2010 m. bankas dirbo nuostolingai,

tai sąlygojo nuosavo kapitalo rodiklio

nuostolingumą. Didžiausias nuosavo kapitalo pelningumo rodiklis analizuojamu laikotarpiu buvo 2011

m. siekė 19,46 proc. nuosavo kapitalo pelningumo, o tai parodo, jog akcininkams grąžos matas

didžiausias analizuojamu laikotarpiu, galima spręsti, jog nuosavą kapitalą efektyviai valdė. AB

SWEDBANK bankas 2009–2013 metais nuosavo kapitalo pelningumo rodiklis didžiausias buvo 2011

metais 27,59 proc. tam turėjo įtakos padidėjęs grynasis pelnas, nes bankas atstatė nepadengta paskolų

dalį, kuri susidarė dėl 2009 metų rezultatų, kai visa Lietuvos ekonomika patyrė nuosmukį ir bankai buvo

padidinę atidėjimus blogoms paskoloms padengti (žr. 3pav.). Didžiausia nuosavo kapitalo pelningumo

rodiklio reikšmė analizuojamu laikotarpiu AB DNB banko 2011 metais 7,46 proc., tai rodo, kad 1

nuosavo kapitalo litui teko 0,074 Lt. grynojo pelno, galima teigti, kad nuosavas kapitalas analizuojamais

metais valdomas efektyviausiai.

96

Išanalizavus nagrinėjamų bankų (ROE) rodiklius 2009–2010 m. analizuojami bankai dirbo

nuostolingai, akcininkų investuotas kapitalas neuždirbo pajamų. Tai pat buvo nustatyta, kad geriausiai

nuosavą kapitalą panaudoja AB SWEDBANK bankas analizuojamu laikotarpiu, tai rodo, kad pritraukia

pakankamai finansinių išteklių veiklai finansuoti.

1,60%

0,50%

0,90%

1,81%

-1,05%

0,72%

0,48%

-1,46%

0,26%

-6,43% -0,05%

-5,53%

-0,02%

3,24%

2,94%

-3,21%

0,78%

-1,10%

0,51%

0,53%

-8,00%

-6,00%

-4,00%

-2,00%

0,00%

2,00%

4,00%

2009 m. 2010 m. 2011 m. 2012 m. 2013 m.

AB SEB

AB SWEDBANK

AB DNB

AB ŠIAULIŲ BANKAS

4 pav. AB SEB, AB SWEDBANK, AB ŠIAULIŲ BANKAS, AB DNB bankų turto pelningumo rodiklio



4 paveiksle pateikta nagrinėjamų bankų turto pelningumo (ROA) rodiklių dinamika 2009–2013

metais. AB SEB banko didžiausias turto pelningumo rodiklis buvo 2009 metais 6,4 proc. grynojo

nuostolio, 2010 metais rodiklis sumažėjo ir vienam turto litui teko 0,05 proc. grynojo nuostolio, tai rodo,

kad bankas netinkamai panaudoja turtą, kuris neleido uždirbti grynojo pelno. Tai pat patirtam nuostoliui

turėjo įtakos sumažėjusios kreditų apimtys klientams. Didžiausia (ROA) rodiklio reikšmė analizuojamu

laikotarpiu 2011 metais, rodo, jog bankas dirbo pelningai, tam turėjo įtakos sumažėjusios veiklos išlaidos

bei padidėjusios grynosios palūkanų pajamos. 2009 – 2010 metais AB SWEDBANK bankas dirbo

nuostolingai, tam turėjo įtakos sumažėjusios grynosios palūkanų pajamos, išaugę nuostoliai dėl vertės

sumažėjimo po atidėjinių paskolų nuostoliams padengti tam turėjo įtakos klientų nemokumas. Nustatyta,

kad AB DNB banko turto pelningumo rodiklis mažiausias buvo 2009 metais buvo 3,21 proc. grynojo

nuostolio, o 2010 metais siekė 1,05 proc. grynojo nuostolio, tam turėjo įtakos mažėjančios palūkanų

pajamos tai pat sumažėjo nepalūkanų pajamų, didėjo atidėjinių paskolų nuostoliams dengti. 2011 – 2012

metais AB DNB banko turto pelningumo rodiklis buvo apie 0,7 proc., o tai reiškia, jog banko veikla buvo

stabili, turtą naudoja efektyviai, padidėjo grynosios palūkanų pajamos, sumažėjo atidėjinių paskolų

nuostoliams padengti.

Išanalizavus nagrinėjamų bankų (ROA) rodiklius 2009 – 2010 metais analizuojami bankai dirbo

nuostolingai, o nuo 2011 metų bankai dirbo pelningai turtą panaudoja efektyviai pajamoms uždirbti.

Išanalizavus nagrinėjamų bankų (ROA) rodiklius nustatyta, kad geriausiai turtą panaudojo AB

SWEDBANK bankas.

1,11%

1,24%

1,10%

1,22%

2,01%

1,65% 2,08%

1,61%

1,56%2,21%

2,09%

2,00%

2,01%

1,23% 1,83%

1,89%

1,58%

1,26%

1,71%

1,34%

0,00%

0,50%

1,00%

1,50%

2,00%

2,50%

2009 m. 2010 m. 2011 m. 2012 m. 2013 m.

AB SEB

AB SWEDBANK

AB DNB

AB ŠIAULIŲ BANKAS

5 pav. AB SEB, AB SWEDBANK, AB ŠIAULIŲ BANKAS, AB DNB bankų grynųjų palūkanų pajamų

maržos rodiklio dinamika 2009–2013 metais


5 paveiksle pateikta nagrinėjamų bankų dinamika 2009–2013 metais. 2009–2013 metais iš

analizuojamų bankų grynųjų palūkanų pajamų rodiklio vidurkis AB SEB banko buvo mažiausias apie

1,19 proc. tai rodo, jog bankas mažiausiai uždirba iš skirtumo tarp gaunamų palūkaninių pajamų už

paskolas ir sumokamų palūkanų už indėlius. Didžiausias grynųjų palūkanų pajamų maržos rodiklio

97

vidurkis AB DNB banko analizuojamu laikotarpiu apie 2 proc. rodo, jog bankas iš analizuojamų bankų

geriausiai uždirba iš skirtumo tarp gaunamų palūkaninių pajamų už paskolas ir sumokamų palūkanų už

indėlius. AB SWEDBANK banko grynųjų palūkanų pajamų maržos rodiklis sumažėjo apie 0,4 proc.

punkto rodo, kad banko turtas didėja didesniu tempu nei grynosios palūkanų pajamos.

Apibendrinant, galima teigti, kad grynųjų palūkanų pajamų maržos rodiklis parodo, kad visi

nagrinėjami bankai 2009–2013 metais daugiausiai rėmėsi indėlių lėšomis finansuodami veiklą.

-117,30%

40,70%

14,30%

25,60%

60,40%

38,60%

70,30%

-22,70%

15,40%

12,60%

-1,20%

-0,40%

-83,20%

17,13%

-50,10%

4,60%

9,50%

9,78%

-19,10%

-18,50%

-150,00%

-100,00%

-50,00%

0,00%

50,00%

100,00%

2009 m. 2010 m. 2011 m. 2012 m. 2013 m.

AB SEB

AB SWEDBANK

AB DNB

AB ŠIAULIŲ BANKAS

6 pav. Ab SEB, AB SWEDBANK, AB Šiaulių BANKAS, AB DNB bankų pelno maržos rodiklio



6 paveiksle pateikta nagrinėjamų bankų pelno maržos rodiklio dinamika 2009–2013 metais. 2009

metais AB SEB banko pelno maržos rodiklis siekė 117,3 proc. grynojo nuostolio, nes bankas dirbo

nuostolingai tai pat patyrė nuostolių dėl sumažėjusių kreditų. AB SEB banko pelno maržos rodiklis 2011

m. siekė 40,7 proc., o 2012 metais sumažėjo iki 14,3 proc., nes patyrė nuostolių dėl sumažėjusių kreditų,

mažėjo grynasis pelnas. Didžiausia pelno maržos rodiklio reikšmė analizuojamu laikotarpiu buvo 2013

metais AB SWEDBANK banko siekė apie 70,3 proc., o tai vertinama teigiamai, nes rodo, jog bankas

geriausiai gebėjo kontroliuoti savo sąnaudas. AB DNB banko pelno maržos rodiklis per analizuojamą

laikotarpį didėjo, tai rodo, jog bankas sąnaudas sugebėjo mažinti ir dirbti pelningai. AB ŠIAULIŲ

BANKAS pelno maržos rodiklis 2013 metais sumažėjo nuo 9,5 proc. iki 4,6 proc., nes padidėjo veiklos

sąnaudos tam turėjo įtakos perimta dalis turto ir įsipareigojimų iš AB Ūkio banko.

Išanalizavus nagrinėjamų bankų pelno maržos rodiklius nustatyta, kad geriausiai kontroliavo

sąnaudas AB SWEDBANK bankas bei pelningiausia šio banko veikla.

Įvertinus pelningumo rodiklius galima teigti, kad pelningiausiai vykdė veiklą AB SWEDBANK

bankas pagal turto, nuosavo kapitalo pelningumo, pelno maržos ir palūkanų išlaidų ir turto santykio

rodiklio rezultatus. Iš analizuojamų bankų 2009–2013 metais AB DNB bankas geriausiai uždirbo iš

skirtumo tarp gaunamų palūkaninių pajamų už paskolas ir sumokamų palūkanų už indėlius.

AB SEB, AB SWEDBANK, AB ŠIAULIŲ BANKAS, AB DNB BANKŲ FINANSINIO SVERTO

RODIKLIŲ ANALIZĖ

Finansinio sverto rodikliai parodo banko kapitalo riziką bei finansinės institucijos finansavimosi

šaltinius. Rinkos vertės rodikliai akcijos pelningumą ir jos vertę rinkoje. 7 paveiksle pateikta

nagrinėjamų bankų finansinio sverto rodiklio dinamika 2009–2013 metais. NASDAQ OMX Vilnius

įmonių finansinės analizės rodiklių skaičiavimo metodikoje (2010) teigiama, kad finansinio sverto

koeficiento rodiklis turėtų būti nemažesnis nei 2 proc. 2009–2013 metais AB SEB, AB SWEDBANK,

AB DNB, AB ŠIAULIŲ BANKAS viršijo 2 proc. ribą, o tai vertinama teigiamai, nes rodo, kad kapitalo

rizika nebuvo mažesnė nei nustatyta NASDAQ OMX (2010).

98

8,00%

8,00%

9,00%

10,00%

13,00%

14,00%

17,00%

12,00%

12,00%

12,00%

11,00%

6,00%

6,00% 10,00%

11,00%

7,00%

8,00% 11,00%

11,00%

11,00%

2,00% 2,00% 2,00% 2,00% 2,00%0,00%

5,00%

10,00%

15,00%

20,00%

2009 m. 2010 m. 2011 m. 2012 m. 2013 m.

AB SEB AB SWEDBANK AB DNB AB ŠIAULIŲ BANKAS RIBINĖ REIKŠMĖ

7 pav. AB SEB, AB SWEDBANK, AB ŠIAULIŲ BANKAS, AB DNB bankų finansinio sverto

rodiklio dinamika 2009–2013 metais


Didžiausias finansinio sverto rodiklio vidurkis analizuojamu laikotarpiu buvo AB SWEDBANK

banko apie 13 proc. rodo, kad vienam turto litui teko 0,13 Lt. nuosavo kapitalo, rodo, kad bankas

finansuodamas veiklą prisiima mažiausią kapitalo riziką. 2013 metais finansinio sverto rodiklis buvo

mažiausias analizuojamu laikotarpiu AB ŠIAULIŲ BANKAS apie 6 proc. rodo, kad vienam turto litui

teko 0,06 Lt., tam įtakos turėjo padidėjęs turtas ir įsipareigojimai, nes perimta iš AB Ūkio banko dalis

turto ir įsipareigojimų, rodo, kad išaugo banko kapitalo rizika, neatsižvelgiant į turto rizikingumą.

11,9

11,9

9,9

9,08

10,1

9,7

5,9

9,2

9,2

14,7

13,1

8,6

8,3

8,3

16,9

7,6

7

8,1 9,1

16,3

0

5

10

15

20

2009 m. 2010 m. 2011 m. 2012 m. 2013 m.

AB SEB AB SWEDBANK AB ŠIAULIŲ BANKAS AB DNB

8 pav. AB SEB, AB SWEDBANK, AB ŠIAULIŲ BANKAS, AB DNB bankų turto ir nuosavo

kapitalo santykio rodiklio dinamika 2009–2013 metais


8 paveiksle pateikta analizuojamų bankų turto ir nuosavo kapitalo santykio rodiklio dinamika

2009–2013 metais. Analizuojamu laikotarpiu kiekvienais metais AB SWEDBANK, AB SEB, AB DNB

bankų turto ir nuosavo kapitalo santykio rodiklis mažėjo tai reiškia, jog mažėjo bankų kapitalo rizika tai

pat galima teigti, kad nuosavas kapitalas didėjo didesniu tempu, nei turtas. Analizuojamu laikotarpiu AB

ŠIAULIŲ BANKAS turto ir nuosavo kapitalo santykio rodiklis didėjo. 2013 metais turto ir nuosavo

kapitalo santykio rodiklis išaugo, todėl išaugo banko kapitalo rizika, tai vertinama neigiamai, nes rodiklio

reikšmė per 2009–2013 metus padidėjo 8,2 punkto, tai rodo, kad banko turto vertė didėjo didesniu tempu

nei nuosavas kapitalas, tai pat rodo turėtus per didelius įsipareigojimus nei kiti analizuojami bankai.

Išanalizavus finansinio sverto ir turto ir nuosavo kapitalo santykio rodiklius nustatyta, kad

mažiausią banko kapitalo riziką prisiima AB SWEDBANK bankas 2009–2013 metais.

AB SEB, AB SWEDBANK, AB ŠIAULIŲ BANKAS, AB DNB BANKŲ EFEKTYVUMO

RODIKLIŲ ANALIZĖ

Veiklos efektyvumo rodiklis parodo banko efektyvumą valdyti išlaidas bei uždirbti pajamas. 3

lentelėje pateikta nagrinėjamų bankų išlaidų ir pajamų santykio rodiklio dinamika 2009–2013 metais. Tai

vienas pagrindinių komercinių bankų veiklos efektyvumo rodiklių, geriausia vertinami bankai, kurių

išlaidų ir pajamų santykio rodiklis mažiausias. AB „SEB“ banko didžiausia rodiklio reikšmė 2009 metais

siekė 396,8 proc., tam turėjo įtakos nuostoliai dėl sumažėjusių kreditų vertės, nuo 2010 metų šis rodiklis

99

visu analizuojamu laikotarpiu mažėjo, tai vertinama teigiamai, nes rodo mažėjančias veiklos išlaidas. AB

ŠIAULIŲ BANKAS išlaidų ir pajamų santykio rodiklis 2009 – 2012 metais mažėjo tai vertinama

teigiamai, nes banko nepalūkanų išlaidos mažėjo, tačiau 2013 metais rodiklis padidėjo, tai rodo, kad

padidėjo nepalūkanų veiklos išlaidos.

3 lentelė. AB SEB, AB SWEDBANK, AB „ŠIAULIŲ BANKAS, AB DNB bankų išlaidų ir pajamų santykio


Rodiklis Pavadinimas 2009 m. 2010 m. 2011 m. 2012 m. 2013 m.

Išlaidų ir pajamų

santykio rodiklis, proc.

AB SEB 396,80 104,7 27,03 75,42 50,02

AB SWEDBANK 263,27 101,97 7,5 41,73 40,05

AB ŠIAULIŲ

BANKAS

171,28 160,42 78,15 85,39 87,91

AB DNB 196,4 135,8 76,75 77,49 83,86


AB „DNB“ banko išlaidų ir pajamų santykio rodiklis per 2009–2013 metus kito dinamiškai,

didžiausias rodiklis 2009 metais, o tai vertinama neigiamai rodo, kad neefektyviai valdomos nepalūkanų

išlaidos. AB SWEDBANK banko mažiausias išlaidų ir pajamų santykio rodiklis 2011 metais siekė 7,5

proc., nes didėjo palūkanų ir nepalūkanų pajamos, bankas sėkmingai diversifikavo veiklą, kuri leido

padidinti pajamas iš palūkaninės ir nepalūkaninės veiklos.

Apibendrinant galima teigti, kad iš analizuojamų bankų efektyviausiai dirbo bei valdė išlaidas AB

SWEDBANK bankas, nes išlaidų ir pajamų santykio rodiklio vidurkis per analizuojamą laikotarpį buvo

mažiausias apie 90 proc., o blogiausiai savo išlaidas valdė analizuojamu laikotarpiu AB SEB bankas

pagal gautus išlaidų ir pajamų santykio rodiklio rezultatus.

4 lentelė. AB SEB, AB SWEDBANK, AB ŠIAULIŲ BANKAS, AB DNB bankų nepalūkanų išlaidų

koeficiento rodiklių dinamika 2009–2013 metais


Nepalūkanų išlaidų

koeficientas, proc.

AB SEB 175,53 57,6 16,48 48,34 39,03

AB SWEDBANK 147,16 65,5 5,78 32,23 34,1

AB ŠIAULIŲ

BANKAS

52,69 60,78 39,19 48,12 52,65

AB DNB 110,12 86,06 51,52 58,97 70,09


4 lentelėje pateikta nagrinėjamų bankų nepalūkanų išlaidų koeficientų rodiklių dinamika 2009–

2013 metais. Kuo šis rodiklis mažesnis, tuo banko veikla pelningesnė bei nepalūkanų išlaidų valdymas

efektyvesnis. Analizuojamu laikotarpiu AB SEB banko nepalūkanų išlaidų koeficiento rodikliai sumažėjo

136,5 procentinio punkto, todėl galima teigti, kad banko nepalūkanų išlaidos mažėjo, o bendros veiklos

pajamos didėjo. Nuo 2011 – 2013 metų padidėjo nepalūkanų išlaidų koeficientų rodiklis AB DNB banko

apie 18,57 procentinio punkto rodo, kad neefektyviai valdė nepalūkanų išlaidas, kurios mažina veiklos

pajamas. Mažiausia nepalūkanų išlaidų koeficiento rodiklio reikšmė 2011 metais AB SWEDBANK

banko rodo, kad bankas dirbo pelningiausiai analizuojamu laikotarpiu.

5 lentelė. AB SEB, AB SWEDBANK, AB ŠIAULIŲ BANKAS, AB DNB bankų palūkanų išlaidų koeficiento

rodiklių dinamika 2009-2013 metais


Palūkanų išlaidų

koeficientas, proc.

AB SEB 55,76 44,98 39,03 35,9 21,97

AB SWEDBANK 44,10 35,76 22,89 22,76 14,85

AB ŠIAULIŲ

BANKAS

69,24 62,11 49,85 43,65 40,11

AB DNB 43,93 36,62 32,87 23,9 16,42


5 lentelėje pateikta nagrinėjamų bankų palūkanų išlaidų koeficientų rodiklių dinamika 2009–2013

metais. Kuo šis rodiklis mažesnis, tuo banko veikla pelningesnė bei palūkanų išlaidų valdymas

efektyvesnis. AB SWEDBANK banko palūkanų išlaidų koeficiento rodikliai kasmet mažėjo, tai rodo, jog

bankas efektyviai pritraukia finansinius išteklius ir juos panaudoja pajamoms uždirbti. Didžiausias

100

palūkanų išlaidų koeficiento rodiklio vidurkis analizuojamų bankų 2009–2013 metais AB ŠIAULIŲ

BANKAS siekė 53 proc., rodo, kad finansinius išteklius pritraukia per didelėmis išlaidomis, nei kiti

analizuojami bankai.

Išanalizavus efektyvumo rodiklius, nustatyta, kad 2009–2013 metais AB SWEDBANK bankas

efektyviausiai valdė išlaidas bei uždirbo pajamas, nei kiti analizuojami bankai.

AB SEB, AB SWEDBANK, AB ŠIAULIŲ BANKAS, AB DNB BANKŲ BANKROTO

TIKIMYBĖS ĮVERTINIMAS

Bankroto tikimybė naudojama veiklos perspektyvų numatymui, nes bankroto diagnostikos modeliai

gali numatyti veiklos perspektyvas metams į priekį 95 proc. tikslumu. Laiku priimti teisingi valdymo

sprendimai, užtikrina stabilią ir nepertraukiamą banko veiklą. Banko bankroto tikimybei įvertinti naudoti

du bankroto diagnostikos modeliai: E. Kaciak (1997) ir B. E. Erdogan (2008).

E. Kaciak (1997) logistinės regresijos modelis yra vienas populiariausių, nustatant banko bankroto

tikimybę.

7 lentelė. AB „SEB“ banko ir AB SWEDBANK E. Kaciak (1997) bankroto modelio tikimybių reikšmės

2009–2013 metais

Pavadinimas AB SEB AB SWEDBANK

Metai 2009 2010 2011 2012 2013 2009 2010 2011 2012 2013

Z reikšmė 0,42456 0,70228 0,60278 0,59615 0,71427 0,77388 0,88853 0,77182 0,8052 0,97178

Var1 0,02506 0,02254 0,02519 0,02324 0,02552 0,04145 0,03425 0,04369 0,03492 0,03489

Var6 -0,24544 -0,09331 -0,04475 -0,06242 -0,04401 -0,25592 -0,10594 -0,03096 -0,05203 -0,0411

Var9 0,19614 0,14457 0,13764 0,11199 0,09584 0,22837 0,16357 0,15523 0,12834 0,10356

Var11 -0,00529 -0,00508 -0,00546 -0,00535 -0,00518 -0,00645 -0,00727 -0,0079 -0,0066 -0,00656

Var46 0,00476 0,01281 0,00411 0,00481 0,00505 0,01869 0,00642 0,01095 0,0335 0,05175

Var56 0,00062 0,00168 0,00051 0,00062 0,00068 0,00138 0,00182 0,00274 0,0027 0,00321

Var58 -0,12285 -0,10755 -0,08601 -0,07047 -0,05083 -0,09769 -0,12146 -0,07982 -0,03568 -0,02022

Var62 0,57156 0,72663 0,57156 0,59371 0,6872 0,84405 0,91716 0,67789 0,70005 0,84626


7 lentelėje pateiktos apskaičiuotos AB SEB banko bankroto tikimybės reikšmės. AB SEB banko Z

reikšmė analizuojamu laikotarpiu kito dinamiškai, mažiausia Z reikšmė analizuojamu laikotarpiu AB

SEB banko 2009 metais, nes didesnės veiklos išlaidos (var6), mažesnės veiklos pajamos iš kitos veiklos

(var56) nei 2010 metais. Didžiausia Z reikšmė buvo 2013 metais apie 0,71 koef., tam turėjo įtakos

didėjančios grynosios pajamos (var1), mažėjo blogų paskolų (var58), didėjo kapitalo pakankamumo

rodiklis (var62), rodo, kad bankui bankroto tikimybės nenustatyta. Visu analizuojamu laikotarpiu Z

reikšmė buvo didesnė už 0, todėl bankroto tikimybė nenustatyta.

SWEDBANK banko Z reikšmė (žr. 7 lent.) analizuojamu laikotarpiu kito dinamiškai, mažiausia Z

reikšmė analizuojamu laikotarpiu 2011 metais tam turėjo įtakos palūkanų pajamų sumažėjimą (var9), tai

pat mažėjo kapitalo pakankamumo rodiklis (var62). Didžiausia Z reikšmė analizuojamu laikotarpiu buvo

AB SWEDBANK banko 2013 metais siekė 0,97 koef., nes didėjo kapitalo pakankamumo rodiklis

(var62), nebankinės operacijos (var56) tai pat mažėjo veiklos išlaidos (var6). Visu analizuojamu

laikotarpiu Z reikšmė buvo didesnė už 0, todėl bankroto tikimybė nenustatyta.

8 lentelėje pateiktos apskaičiuotos AB ŠIAULIŲ BANKAS bankroto tikimybės reikšmės. AB

ŠIAULIŲ BANKAS Z reikšmė analizuojamu laikotarpiu kito dinamiškai, didžiausia Z reikšmė 2011

metais, tam turėjo įtakos mažesnės veiklos išlaidos (var6) nei kitais analizuojamais metais. Mažiausia Z

reikšmė 2013 metais, didesnę įtaką turėjo galutinei Z reikšmei padidėjusi turto vertė, nes perimta dalis

turto iš AB Ūkio banko. Visu analizuojamu laikotarpiu Z reikšmė buvo didesnė už 0, todėl bankroto

tikimybė nenustatyta.

AB DNB banko Z reikšmė (žr. 8 lent.) analizuojamu laikotarpiu kito dinamiškai, didžiausias Z

reikšmė 2013 metais AB DNB banko analizuojamu laikotarpiu, tam turėjo įtakos sumažėjusios banko

veiklos išlaidos (var6), padidėjusios nebankinės operacijos (var56), sumažėjo blogų paskolų (var58) tai

pat didėjo kapitalo pakankamumo rodiklis (var62). Mažiausia Z reikšmė analizuojamu laikotarpiu 2009

metais, nes didėjo veiklos išlaidos (var6), mažiausias kapitalo pakankamumo rodiklis (var62), bankas

101

dirbo nuostolingai. Visu analizuojamu laikotarpiu Z reikšmė buvo didesnė už 0 , todėl bankroto tikimybė

nenustatyta.

8 lentelė. AB ŠIAULIŲ BANKAS ir AB DNB banko E. Kaciak (1997) bankroto modelio tikimybių reikšmės

2009–2013 metais

Pavadinimas AB Šiaulių BANKAS AB DNB

Metai 2009 2010 2011 2012 2013 2009 2010 2011 2012 2013

Z reikšmė 0,72788 0,68059 0,7216 0,64522 0,59497 0,49523 0,55346 0,62199 0,64154 0,67572

Var1 0,02846 0,02581 0,03825 0,03946 0,03133 0,04122 0,03906 0,03733 0,03754 0,03185

Var6 -0,19429 -0,14205 -0,09348 -0,1023 -0,10742 -0,19718 -0,11462 -0,07902 -0,07529 -0,06667

Var9 0,32165 0,22993 0,21558 0,20608 0,20429 0,23115 0,17622 0,16629 0,14721 0,11176

Var11 -0,01254 -0,00896 -0,0131 -0,01297 -0,01332 -0,0087 -0,00914 -0,00977 -0,01155 -0,01189

Var46 0,00063 0,01075 0,05334 0,01111 0,02443 0,00953 0,00425 0,00492 0,0075 0,00741

Var56 0,00058 0,00084 0,00069 0,00084 0,0084 0,00193 0,00242 0,00249 0,00302 0,00408

Var58 -0,0325 -0,05868 -0,05788 -0,06459 -0,05784 -0,08826 -0,12294 -0,11788 -0,10135 -0,08358

Var62 0,61587 0,62296 0,56757 0,56757 0,5051 0,50554 0,57821 0,61764 0,63448 0,68277


Apibendrinant gautus E. Kaciak (1997) bankroto tikimybės modelio rezultatus analizuojamu

laikotarpiu nagrinėjamiems bankams bankrotas negrėsė. Todėl galima teigti, kad analizuojami bankai

2014 metais nebankrutuos, nes turtą bankai panaudojo efektyviai.

9 lentelė. AB SEB banko ir AB „SWEDBANK“ B. E. Erdogan (2008) bankroto modelio tikimybių reikšmės

2009–2013 m.

Pavadinimas AB SEB AB SWEDBANK

Metai 2009 2010 2011 2012 2013 2009 2010 2011 2012 2013

Prob(y=1)

reikšmė 0 0,2416 0,90291 0,61607 0,95281 0,00007 0,1437 0,99999 0,99728 0,99999

XB reikšmė -18,10265 -1,1439 2,22996 0,47288 3,00521 9,60216 -1,78487 20,61866 5,90735 12,97673

0,6261*C2 0,07818 0,09387 0,08696 0,09838 0,10318 0,12178 0,11376 0,14116 0,1405 0,1617

2,1699*C12 -0,13452 -0,00116 0,03544 0,0114 0,01995 -0,1202 -0,00044 0,0705 0,03948 0,06382

9,4295*C14 -14,09256 -0,1099 3,46131 1,15103 1,93509 -6,05392 -0,02063 3,28353 1,92145 3,23975

5,5284*C16 7,8221 8,33897 10,32304 9,93484 14,27141 9,13149 10,31612 14,82175 14,06091 19,59731

2,3612*C17 0,28386 1,31794 3,88457 1,73281 2,61863 0,43567 1,19913 15,77343 3,08417 3,27903

1,7048*C19 0,15548 0,14515 0,1313 0,11119 0,07713 0,14997 0,18629 0,12332 0,05282 0,02984


9 lentelėje pateiktos apskaičiuotos AB SEB banko bankroto tikimybės reikšmės. AB SEB banko

Prob(y=1) reikšmė analizuojamu laikotarpiu kito dinamiškai, mažiausia Prob(y=1) reikšmė analizuojamu

laikotarpiu AB SEB banko 2009 metais, nes didėjo blogų paskolų (C19), tam turėjo įtakos pasaulinė

finansų krizė, kuri palietė ir Lietuvos gyventojus, 2009 metais padidėjo vidutinė tarpbankinė palūkanų

norma, kuri siekė apie 9 proc., tai pat bankas dirbo nuostolingai. AB SEB banko 2009–2013 metais

didžiausia reikšmė 2013 metais, nes didėjo nuosavo kapitalo (C2), sumažėjo atidėjinių paskolos dengti

(C19), didėjo grynasis pelnas (C12), (C19). Nuo 2011 metų bankroto tikimybė nenustatyta, nes

Prob(y=1) reikšmė didesnė nei nustatyta 0,5 riba. 9 lentelėje pateiktos apskaičiuotos AB SWEDBANK

banko bankroto tikimybės reikšmės. AB SWEDBANK banko Prob(y=1) reikšmė analizuojamu

laikotarpiu kito dinamiškai, mažiausia Prob(y=1) reikšmė analizuojamu laikotarpiu buvo AB

SWEDBANK banko 2009 metais, nes bankas dirbo nuostolingai (C12), (C14), Lietuvos ekonominės

krizės metu išaugo veiklos sąnaudų. Analizuojamu laikotarpiu didžiausia B. E. Erdogan (2008) bankroto

tikimybės reikšmė buvo AB SWEDBANK banko 2011 – 2013 metais tam turėjo įtakos grynasis pelnas

(C12), (C14), mažėjančios blogos paskolos (C19), ekonomikos augimas. Nuo 2011 metų bankroto

tikimybė nenustatyta, nes Prob(y=1) reikšmė didesnė nei nustatyta 0,5 riba.

102

10 lentelėje pateiktos apskaičiuotos AB ŠIAULIŲ BANKAS bankroto tikimybės reikšmės. Taikant

bankroto diagnostikos modelį AB ŠIAULIŲ BANKAS bankroto tikimybė išliko visu analizuojamu

laikotarpiu, nes reikšmė buvo mažesnė nei nustatyta 0,5 riba, tačiau kiekvienais metais reikšmė didėjo,

tačiau nepasiekė nustatytos 0,5 ribos. AB ŠIAULIŲ BANKAS kiekvienais metais didino veiklos pajamas

ir mažino veiklos išlaidas (C16), (C17), kas įtakojo bankroto tikimybės mažėjimą.

AB DNB banko Prob(y=1) reikšmė analizuojamu laikotarpiu kito dinamiškai (žr. 11 lent.),

mažiausia reikšmė 2009 metais, tam įtakos turėjo grynasis nuostolis (C12), (C14). Nuo 2011 metų

Prob(y=1) reikšmė AB DNB banko didėjo, galima teigti, kad bankroto tikimybės nėra, didžiausia

Prob(y=1) reikšmė 2013 metais tam turėjo didžiausią įtaką palūkanų pajamų ir sąnaudų santykis (C16).

Nuo 2011 metų bankroto tikimybė nenustatyta, nes Prob(y=1) reikšmė didesnė nei nustatyta 0,5 riba.

10 lentelė. AB ŠIAULIŲ BANKAS IR AB DNB B. E. Erdogan (2008) bankroto modelio tikimybių reikšmės

2009–2013 metais

Pavadinimas AB Šiaulių BANKAS AB DNB

Metai 2009 2010 2011 2012 2013 2009 2010 2011 2012 2013

Prob(y=1)

reikšmė 0,00079 0,00224 0,10122 0,17351 0,21813 0,00016 0,08905 0,85324 0,994785 0,99994

XB reikšmė -7,14458 -6,09781 -2,18377 -1,56092 -1,27658 -8,73414 -2,32527 1,76027 5,26409 9,72968

0,6261*C2 0,14824 0,13296 0,12977 0,1228 0,13393 0,10334 0,0902 0,11855 0,11965 0,11396

2,1699*C12 -0,03181 -0,02385 0,01098 0,0114 0,00569 -0,06978 -0,0229 0,01558 0,01681 0,0105

9,4295*C14 -1,57443 -1,11157 0,5144 0,59711 0,4046 -5,78165 -1,76098 1,16244 1,2698 0,82016

5,5284*C16 6,87995 7,55836 9,719 9,99472 10,37983 9,70068 12,15359 12,74732 15,99692 20,8379

2,3612*C17 0,62 0,58605 0,74435 1,03497 1,10758 0,49142 0,53469 1,10891 1,2347 1,28349

1,7048*C19 0,04277 0,08007 0,07292 0,09171 0,08945 0,11033 0,15829 0,15398 0,13279 0,10796


Apibendrinant gautus B. E. Erdogan (2008) bankroto tikimybės modelio rezultatus 2009–2010

metais bankroto tikimybė išliko visiems analizuojamiems bankams, galima teigti, kad jei metinis banko

veiklos rezultatas yra nuostolis, diagnostikos modelis rodo, kad bankroto tikimybė yra didelė, nes šiame

modelyje yra naudojami 6 veiklos efektyvumą rodikliai. 2011–2013 metais AB SEB, AB SWEDBANK,

AB DNB bankams bankroto tikimybės nenustatytos, nes jie dirbo pelningai. Pagal gautus AB ŠIAULIŲ

BANKAS bankroto diagnostikos modelio rezultatus, bankroto tikimybė išliko visu analizuojamu

laikotarpiu, tačiau iš gautų rezultatų matyti, kad mažinant veiklos išlaidas ir didinant veiklos pajamas

Prob(y=1) reikšmė didėja, o tai rodo, kad bankroto tikimybė mažėja.

Apibendrinant galima teigti, kad naudojant skirtingus bankroto diagnostikos modelius gaunamos

skirtingos reikšmės, nes modeliai išskiria skirtingus banko veiklos aspektus. AB SEB, AB SWEDBANK,

AB DNB bankams bankrotas 2014 negresia pagal B. E. Erdogan (2008) modelį, tačiau išlieka bankroto

tikimybė AB ŠIAULIŲ BANKAS bankui pagal gautus rezultatus, bankroto modelis parodo, kad mažinat

išlaidas ir didinat veiklos pajamas bankroto tikimybė mažėja.

IŠVADOS

1. Finansinė analizė svarbi įvertinant banko finansinį stabilumą tai pat padeda priimant teisingus

sprendimus banko valdyme. Finansinės santykinės rodiklio analizės vienas iš pagrindinių tikslų –

veiklos rodiklių įvertinimas, kuris parodo banko veiklos rezultatų kitimo tendencijas, neigiamus

ar teigiamus veiklos pokyčius. Pagrindinės finansinių santykinių rodiklių grupės: riziką ribojantys

normatyvai, pelningumo, efektyvumo, finansinio sverto, rinkos. Banko perspektyvų nustatymui

naudojami E. Kaciak (1997), B. E. Erdogan (2008) bankroto tikimybės modeliai.

2. Atlikus nagrinėjamų bankų rizikos normatyvų analizę 2009–2013 metais, nustatyta, kad

didžiausias likvidaus turto rodiklio vidurkis analizuojamų bankų buvo AB ŠIAULIŲ BANKAS

tam turėjo įtakos perimta dalis turto ir įsipareigojimų iš AB Ūkio banko, kas padidino banko turto

vertę, tai pat didelė likvidaus turto suma rodo, kad bankas sumažina riziką, tačiau taip pat

sumažina galimybę uždirbti didesnes pajamas iš ilgalaikių aktyvų. Didžiausias kapitalo

pakankamumo rodiklio vidurkis analizuojamu laikotarpiu AB SWEDBANK banko rodo, kad turi

pakankamai nuosavo kapitalo, padengti nuostolius susijusius su kredito, rinkos ir operacine

rizika, dėl kurių klientai gali patirti nuostolių. Mažiausias likvidaus turto ir kapitalo

103

pakankamumo rodiklio reikšmes turėjo AB DNB bankas, tačiau didesnes rodiklio reikšmes nei

reikalaujama Lietuvos banko.

3. Įvertinus pelningumo rodiklius nustatyta, kad pelningiausiai vykdė veiklą AB SWEDBANK

bankas pagal turto, nuosavo kapitalo pelningumo, pelno maržos ir palūkanų išlaidų ir turto

santykio rodiklio rezultatus. Iš analizuojamų bankų 2009–2013 metais AB DNB bankas

geriausiai uždirbo iš skirtumo tarp gaunamų palūkaninių pajamų už paskolas ir sumokamų

palūkanų už indėlius. Nustatyta, kad 2009–2013 metais nagrinėjami bankai daugiausiai rėmėsi

indėlių lėšomis finansuodami veiklą. Palyginus finansinio sverto bei turto ir nuosavo kapitalo

santykio rodiklius nustatyta, kad mažiausią banko kapitalo riziką prisiima AB SWEDBANK

bankas, o didžiausią AB ŠIAULIŲ BANKAS.

4. Išanalizavus pateigtus efektyvumo rodiklius, nustatyta, kad efektyviausiai dirbo bei valdė išlaidas

AB SWEDBANK bankas, sėkmingai diversifikavo veiklą, kuri leido padidinti pajamas iš

palūkaninės ir nepalūkaninės veiklos tai pat mažėjo išlaidos pritraukiant finansinius išteklius.

Pagal gautus išlaidų ir pajamų santykio rodiklio rezultatus mažiausią vidutinę rodiklio reikšmė

turėjo 2009–2013 metais AB SEB bankas rodo, kad banko veikla orientuota daugiau į

palūkanines pajamas uždirbančią veiklą. Nuo 2011–2013 metų padidėjo nepalūkaninių išlaidų

koeficientų rodiklis AB DNB banko apie 18,57 procentinio punkto rodo, kad nepalūkaninių

išlaidos mažino veiklos pajamas. Didžiausias palūkanų išlaidų koeficiento rodiklio vidurkis AB

ŠIAULIŲ BANKAS siekė 53 proc., rodo, kad finansinius išteklius pritraukia per didelėmis

išlaidomis, nei kiti analizuojami bankai.

5. Banko veiklos tęstinumui tikslinga atlikti bankroto tikimybės analizę, kuri padeda įvertinti banko

mokumą, stabilumą, pelningumą, finansinių šaltinių panaudojimą ir pritraukimą. Naudojant E.

Kaciak (1997) bankroto tikimybės modelį analizuojamu laikotarpiu nagrinėjamiems bankams

bankrotas negrėsė. Atlikus bankroto tikimybės analizę pagal B. E. Erdogan (2008) galima teigti,

kad jei metinis banko veiklos rezultatas yra nuostolis, šis diagnostikos modelis rodo, kad

bankroto tikimybė yra didelė, nes šiame modelyje yra naudojami 6 veiklos efektyvumą rodikliai.

Tačiau to negalima taikyti ŠIAULIŲ BANKAS, nes pagal gautus rezultatus bankroto tikimybė

išliko visu analizuojamu laikotarpiu, tačiau iš gautų rezultatų matyti, kad mažinant veiklos

išlaidas ir didinant veiklos pajamas bankroto tikimybė mažėja. Naudojant skirtingus bankroto

diagnostikos modelius gaunamos skirtingos reikšmės, nes modeliai išskiria skirtingus banko

veiklos aspektus.

REKOMENDACIJOS

Kasmet tikslinga atlikti banko finansinių santykinių rodiklių analizę, bankroto tikimybės

nustatymą. Didėjant išduotų paskolų sumai, peržiūrėti bankų paskolų portfelį ir kreditavimo sąlygas, kad

nedidėtų blogų paskolų portfelio dalis. LITERATŪRA

1. Adelman, P. J., Marks A. M. (2007). Entrepreneurial finance. 4th ed. Upper Saddle River, Nj: Prentice-

Hall.

2. Buckiūnienė, O. (2005). Valstybės ir tarptautiniai finansai. Vilnius: Ciklonas.

3. Buškevičiutė, E., Kanapickienė, R., Patašius, M. (2010). Finansinių rezultatų analizė. Kaunas: Kauno

technologijos universitetas.

4. DNB bankas (2014). Metinės ataskaitos. Žiūrėta 2014, balandžio 24 per internetą:

<https://www.dnb.lt/lt/apie-banka/ataskaitos-ir-reitingai/2013>

5. Finansinių terminų žodynas (2014). Book value. Žiūrėta 2014, balandžio 24 per internetą:

<http://lexicon.ft.com/Term?term=book–value>.

6. Global Finance (2013). Žiūrėta 2014, balandžio 27 per internetą:

<Wordshttp://www.gfmag.com/tools/best-banks/12326-worlds-50-safest-banks-april-

2013.html#axzz304IaJTq5>

7. Lietuvos bankas. Finansinios stabilumo apžvala (2013). Žiūrėta 2014, balandžio 24 per internetą:

<http://www.lb.lt/finansinio_stabilumo_apzvalga_2013_m>.

8. Izlahuzzaman A. (2013). The correlations between Banking Ratio (BR), Return on Asset (ROA), Capital

Adeqnacy Ratio (CAR) with going concern in audit opinion. International Conference on Business and

economics and Finance. Žiūrėta 2014, balandžio14 per internetą:

<http://www.internationalconference.com.my/proceeding/icmef2013_proceeding/2ndicmef_proceeding/05

5_179_2ndICMEF2013_Proceeding_p676.pdf.

104

9. Hercui, M. ir kt. (2011). A Du Pont Analysis of the 20 Most Profitable Companies in the Word.

International Conference on Business and Economics. Žiūrėta 2014, balandžio14 per internetą:

<HTTP://WWW.IPEDR.COM/VOL1/10-B00015.PDF.

10. Jasevičienė, F. (2012) . Finansų įstaigų veikla ir etika. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

11. ФІНАНСОВО – КРЕДИТНА ДІЯЛЬНІСТЬ: ПРОБЛЕМИ ТЕОРІЇ ТА ПРАКТИКИ.

12. Žiūrėta 2014, balandžio 24 per internetą:

<http://khibs.edu.ua/images/userfiles/file/1(14)2013(1).pdf#page=18>.

13. Katkus, V. (2000). Šiuolaikinė bankininkystės principai. Vilnius: Lietuvos draudimo ir finansų institutas.

14. Lartey, V. C. (2013). The Relationship between Net Interest Margin and Return on Assets of Listed Banks

in Ghana. Research Journal of Finance and Accounting.. Žiūrėta 2014, balandžio14 per internetą:

<http://www.iiste.org/Journals/index.php/RJFA/article/view/8287.

15. Lietuvos Respublikos Bankų Įstatymas. Lietuvos respublikos seimas. Žiūrėta 2014, balandžio14 per

internetą: <http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=416815&p_tr2=2>.

16. Sharma, E. (2012). Financial analysis of ICICI Bank: Growth in subsequent years. International Journal of

Research in Finance and Marketing. ISSN 2231-5985, Žiūrėta 2014, balandžio14 per internetą:

<http://www.euroasiapub.org/IJRFM/sep2012/1.pdf.

17. Soni A. K., Saluja H. P. S. (2013). Financial Ration analysis of DCC Bank Limited Rajnandgaon.

International Journal of Accounting and Finance Management Research. Žiūrėta 2014, balandžio14 per

internetą:

<http://www.researchgate.net/publication/235943360_FINANCIAL_RATIO_ANALYSIS_OF_DCC_BA

NK_LIMITED_RAJNANDGAON_A_CASE_STUDY.

18. SEB bankas (2014). Metinės ataskaitos. Žiūrėta 2014, balandžio 24 per internetą: <https://www.seb.lt/apie-

seb/investuotojams/finansine-informacija/seb-banko-grupes-finansines-ataskaitos>.

19. SWEDBANK bankas (2014). Metinės ataskaitos. Žiūrėta 2014, balandžio 24 per internetą:

<http://www.swedbank.lt/lt/pages/358>.

20. ŠIAULIŲ BANKAS (2014). Metinės ataskaitos. Žiūrėta 2014, balandžio 24 per internetą:

<http://www.sb.lt/lt/apie-banka/investuotuojams/finansines-ataskaitos%2C-rodikliai-ir-prospektai/>

21. Mackevičius, J., Poškaitė, D., Villis, (2011). Finansinė analizė. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas.

Žiūrėta gegužės 24 per internetą:

<http://wdn.ipublishcentral.net/association_lithuania_serials/viewinside/2518070824176>

22. Mackevičius, J. (2005). Įmonių veiklos analizė: informacijos rinkimas, sisteminimas ir vertinimas. Vilnius:

TVE

23. Mockytė, V. (2007). Finansinių rezultatų analizės problemos. Žiūrėta gegužės 4 per internetą:

<http://www.asu.lt/jaunasis_mokslininkas/smk_2007/finansai/Mockaityte_Vaida.pdf>.

24. Martinkus, B., Žilinskas, V. (1997). Ekonomikos pagrindai. Kaunas: Technologija.

25. NASDAQ OMX Vilnius svetainė. Įmonių finansinės analizės rodiklių skaičiavimo metodika . Žiūrėta 2014,

kovo 4 per internetą:

<http://www.nasdaqomxbaltic.com/files/vilnius/leidiniai/Rodikliu_skaiciavimo_metodika-final.pdf >.

26. Novickytė, L. (2010). Bankų konsolidacijos procesas ir įtaka finansų stabilumui. Verslas XXI amžiuje.

2010, 2 tomas, Nr. 2.

27. Vaškelaitis, V. (2003). Pinigai: komerciniai bankai ir jų rizikos valdymas. Vilnius: PĮ Lietuvos mokslo

redakcija.

28. Lietuvos bankas (2014). Vilibor–Lietuvos bankas: statistika. Žiūrėta gegužės 16 per internetą:

<http://www.lb.lt/statistics/statbrowser.aspx?group=7222&orient=horz>.

AB SEB, AB SWEDBANK, AB ŠIAULIŲ BANKAS, AB DNB FINANCIAL RATIOS ANALYSIS

Summary. Every bank is interested to work successfully and profitably. Therefore, to achieve this goal

financial ratio analysis is used, which allows us to objectively evaluate the current situation and future prospects.

In the first part of this work based on scientific literature, articles, banking laws, financial ratio analysis is

made to determine theoretical aspects and to provide perspectives of bank failure models. In the second part of this

work financial ratios analysis and analysis of financial benchmarks is done to provide banking prospects. The object

of this work is the financial ratios of 2009–2013, of the following banks AB SEB, AB SWEDBANK, AB ŠIAULIŲ

BANKAS, AB DNB banks. The following methods were used in this paper: analysis of scientific literature, article

analysis, organization, financial ratio analysis, graphical representation, grouping, summarizing, comparison and

prediction.

Financial ratio analysis of AB SEB, AB SWEDBANK, ŠIAULIŲ BANKAS, AB DNB banks showed that

during 2009-2013 the most efficient, profitable and best in cost managing based on the obtained results of financial

ratios was AB SWEDBANK bank. To determine future predictions the probability of bank bankruptcy models are

used.

Key words: financial ratio analysis, E. KACIAK model, B. E. ERDOGAN model.

105

ŠIAULIŲ MIESTO RENGINIŲ ORGANIZAVIMO ĮMONIŲ IŠORINĖS

KOMUNIKACIJOS LYGINAMOJI ANALIZĖ

Ugnė Vilčikauskaitė


Anotacija. Komunikacijos kompetencijos stygius organizacijose sąlygoja tam tikrų konfliktų ir problemų

atsiradimą, todėl galima teigti, kad organizacijos veiklos efektyvumas itin priklauso nuo to, kaip pavyksta išspręsti

informacijos rinkimo, pateikimo ir naudojimo klausimus (Martinkus, Stoškus ir kt., 2010). Organizacijų vadovai

kasdien priima daug ir įvairių sprendimų, susijusių su potencialių klientų paieška, bendravimu su partneriais,

žiniasklaida, produkcijos paskirstymu ir t.t. Priimami sprendimai tampa labai kompleksiški ir kiekvienai

organizacijai skirtingi. Šiuos skirtumus lemia keletas veiksnių: organizacijos veiklos rūšis bei jos dydis. Todėl

verslo įmonėms būtina analizuoti savo išorinę komunikaciją, siekiant padidinti konkurencingumą bet kokiame

verslo segmente.

Išorinė verslo komunikacija yra bet kokia informacija, kurią organizacija platina visuomenei apie savo

veiklą, prekes ir paslaugas (Baršauskienė, Janulevičiūtė –Ivaškevičienė, 2007). Gerai apgalvotos komunikacijos

planas ne tik apibrėžia tikslinę auditoriją, bet taip pat kalba apie tai, kaip jį pasiekti efektyviai. Kadangi išorinių

ryšių tikslas yra skatinti įmonę ir padidinti pajamas, viena iš svarbiausių užduočių organizacijoms tampa efektyvios

komunikacijos parinkimas išorinėms suinteresuotoms auditorijoms. Todėl verslo įmonei, siekiančiai

maksimalizuoti savo rezultatus, svarbiausi veiksniai lemiantys verslo sėkmę tampa ne tik gamyba ir jos

realizavimas, bet ir patrauklios rinkos atradimas, jai priklausančių vartotojų poreikių tenkinimas, informuojant juos

apie siūlomo produkto naudą, kuris be abejo veikia kaip organizacijos pardavimų apimties skatinimas.

Verslo pasaulyje dažniausiai laimi tos organizacijos, kurios geba vartotojui tinkamai pristatyti, išaiškinti ar

parodyti produkto naudą. Pasak Kotler (2000), norint būti pastebėtam, būtina bendrauti (komunikuoti) su esamais ar

potencialiais suinteresuotais asmenimis bei plačiąja visuomene Taigi kiekvienos organizacijos tikslas turėtų būti

informuoti klientus apie organizaciją, jos veiklą, tikslus, prekes ar paslaugas bei skatinti jas įsigyti.

Raktiniai žodžiai: komunikacija, išorinė komunikacija, vidinė komunikacija.

ĮVADAS

Straipsnio aktualumas. Vadyboje susiduriama su nepaliaujamu informacijos apimties didėjimu

dėl spartaus mokslo, technologijų, gamybos, paslaugų teikimo santykių, spartaus gamybos ir paslaugų

apimčių didėjimo, plėtojant verslą svarbu ne tik suformuoti ir išlaikyti visaverčius santykius kolektyve,

bet ir užtikrinti maksimaliai naudingą dialogą su išorine organizacijos aplinka – verslo partneriais,

klientais ir kitomis organizacijos tikslinėmis auditorijomis (Stoškus, Beržinskienė, 2005). Šiame

straipsnyje nagrinėjama šiomis dienomis didelį poveikį organizacijų gyvavimui ir klestėjimui turinti

išorinė komunikacija ir jos tinkamumas Šiaulių miesto renginių organizavimo įmonėse.

Straipsnio problema. Stiprėjant pasaulyje globalizacijos procesams, kuriant žinių visuomenę,

stiprinant santykius su kitomis valstybėmis, plėtojant verslą su kitomis pasaulio šalimis, kiekvienos

Lietuvoje esančios institucijos tikslas turėtų būti kokybiškas informacijos perdavimas į išorinę aplinką.

Visuomenei tampant vis aktyvesne, atsiranda noras dalyvauti ne tik šalies problemų sprendimuose

ekonominiais klausimais, bet ir daryti poveikį socialiniams procesams. Todėl šiandien daugeliui Lietuvos

organizacijų tenka susidurti su išorinės komunikacijos ir viešųjų ryšių problemomis.

Straipsnio tikslas – aptarti Šiaulių miesto renginių organizavimo įmonių išorinės komunikacijos

lyginamosios analizės rezultatus. Išanalizuoti komunikacijos organizacijai reikšmę, išorinio

komunikavimo procesą, jo esmę, organizacijos komunikacijos funkcijas, lygius ir rūšis.


1. Aptarti organizacijos išorinę komunikaciją, ryšius su visuomene, informacijos perdavimo

priemones bei komunikavimo kliūtis teoriniu požiūriu.

2. Aptarti kiekybinio ir kokybinio tyrimų rezultatus ir juos aptarti.

Tyrimo metodai: mokslinė literatūros analizė komunikacijos tematika, kokybinis tyrimas,

kiekybinis tyrimas, anketinė apklausa.

106

ORGANIZACIJOS IŠORINĖS KOMUNIKACIJOS TEORINĖ SAMPRATA

Organizacijos komunikacijos sąvoka. Komunikacijos organizacijoje funkcijos, lygiai ir rūšys

Mokslinėje literatūroje skirtingi autoriai komunikaciją aiškina įvairiai:

Komunikacija – tai bendravimo, keitimosi patyrimu, mintimis, išgyvenimais procesas (Railienė,

1996); Komunikacinis procesas – tai nustatymas, ar informaciją siuntėjas ir gavėjas suvokia tapačiai, ar

skirtingai (Baker, 1991); Komunikacija – būdas pateikti kitiems idėjas, faktus, mintis, jausmus, vertybes

(Guffey, 1997); Komunikacija (lot. communicatio – pranešimas): 1. susisiekimas (transportas, ryšiai); 2.

bendravimas, keitimasis patyrimu, mintimis, išgyvenimais (Tarptautinių žodžių žodynas, 2013);

Komunikacija – žmonių socialinė sąveika per pranešimus (Gudonienė, 1999). Skirtinguose

šaltiniuose vietoj komunikacijos sąvokos plačiau vartoja kitą sąvoką – bendravimą ir ją apibrėžia taip:

Bendravimas – tai prasminga sąveika tarp dviejų ar daugiau žmonių, kuri gali vykti žodiniu ir

nežodiniu būdu, sąmoningai ir nesąmoningai (Želvys, 2007). Bendravimas – tai sudėtingas reiškinys,

turintis savo vidinius, socialinius, dorovinius ir psichologinius mechanizmus, dėsnius ir taisykles,

„kodus“ ir „šifrus“ (Žemaitis, 1992).

Literatūroje randama daug skirtingų komunikacijos sąvokos apibrėžimų, tačiau visos jos turi bendrą

komunikacijos suvokimą, kuris yra: informacijos (norų, minčių, jausmų, idėjų, faktų, vertybių) tarp

individų perdavimo – priėmimo procesas elektriniais signalais, neverbaliniais gestais (mimika, laikysena),

žodžiais ar raštu.

Kiekvienas iš mūsų keičiasi informacija su kitais žmonėmis, o komunikavimas tarp žmonių –

būtina sąlyga organizacijai egzistuoti. Organizacija – komunikuojančių žmonių grupė, siekianti sutartų

tikslų. Jei žmonės nekomunikuotų, tai tebūtų 1000 asmenų grupė (Bakanauskas, et al., 2011).

Vidinė komunikacija vyksta organizacijos viduje. Jos dėka yra vykdomos ir koordinuojamos

formalios užduotys organizacijos viduje, pateikiant darbuotojams darbo instrukcijas, nurodymus,

informaciją apie darbo įvertinimus, darbo veiklos pakitimus ar užtikrinant grįžtamąjį ryšį tarp skirtingų

organizacijos valdymo lygių. Komunikacija organizacijos viduje gali būti apibūdinama kaip dalijimasis

žiniomis ir naujienomis tarp organizacijos narių arba kaip organizacijos narių bendradarbiavimas siekiant

tam tikro tikslo. komunikacijos procesas organizacijos viduje vyksta tik tada, kai informacija laisvai juda

visomis kryptimis. Komunikacija organizacijoje gali būti dvejopa: vertikali ir horizontali. Išorinė

komunikacija vyksta tarp konkrečios organizacijos ir išorinės aplinkos. Tokią komunikaciją organizacija

vykdo reklamuojantis, pateikiant užsakymus, keičiantis informacija su interesuotomis grupėmis,

pateikiant kitoms organizacijoms duomenis ir atskaitas apie savo metinę veiklą, formuojant visuomenės

nuomonę, bendraujant su piliečiais (atsakant į jų prašymus, skundus, pretenzijas ir kt.). Pasak Ulevičiaus

(2006), išorinė komunikacija yra visa informacija, kurią organizacija skleidžia.

Išorės komunikacija yra kiekviena informacija, kurią skleidžia organizacija (Ulevičius, 2006).

Galima teigti, kad išorinė komunikacija yra bet koks komunikavimas už verslo ribų – skirtas visuomenei

ar kitoms verslo organizacijomis. Vidinė komunikacija yra skirta darbuotojų ir vadovų tarpusavio

bendravimui, tuo tarpu išorinė organizacijos komunikacija platina naujienas ir informaciją įmonę

visuomenei, klientams ar suinteresuotosiomis šalimis. Tipiški išorinės komunikacijos pavyzdžiai apima

tiesioginius laiškus, finansinę apskaitą, pranešimus spaudai ir naujienas. Išorinė komunikacija apima

ryšius su žiniasklaida, reklamą ir rinkodaros valdymą. Nors organizacijos daugiausiai dėmesio skiria

pardavimams, visuomenės informavimas ne mažiau svarbus. Išorinė komunikacija yra vienas iš būdų

formuoti ir apibrėžti organizacijos įvaizdį bendruomenei, klientams ir potencialiems investuotojams.

Išorinė komunikacija, tokia kaip naujienlaiškiai, žiniasklaidos atsiliepimai ir pranešimai spaudai, leidžia

visuomenei žinoti apie įmonės požiūrį į darbo sąlygas, labdarą, aplinkosaugą ir panašią veiklą, kuri

atskleidžiama siekiant sustiprinti organizacijos įvaizdį.

Išorinė komunikacija leidžia įgyvendinti didžiąją dalį organizacijos viešųjų ryšių tikslų: skleisti

informaciją apie pačią bendruomenę, kurti bei propaguoti organizacijos įvaizdį, galbūt jei reikia ieškoti

rėmėjų, įtakoti valstybinių institucijų ar organizacijų veiksmus, bei kitus panašius tikslus. Organizacija

išorinę komunikaciją gali vykdyti įvairiais tikslais, tačiau neabejotinai verslo organizacijos vykdo tokį

komunikacijos procesą, kuriuo galima pasiekti konkrečių rėmimo tikslų. Svarbu sukurti ryšį tarp

organizacijos ir vartotojų – užtikrinti nenutrūkstamą komunikacinį ryšį su esamais ir potencialiais

vartotojais, tarpininkais, tiekėjais ir t.t. Ši komunikacija taip pat yra išorinė, tačiau literatūroje galima

sutikti ir kitokį jos pavadinimą – marketingo komunikacija. Marketingo komunikacija nėra paprastas

komunikacinis procesas, kai pranešimo siuntėjas ir gavėjas apsikeičia informacija, pasak Brunett (1993),

tai procesas, kurio metu pasiekiama reikalinga auditorija, kuriai perduodama informacija per teisingai

parinktas komunikacijos perdavimo priemones ir tinkamu laiku. Kaip teigia Kotler (2000), marketingo

107

komunikaciją sudaro visi rėmimo elementai : reklama, pardavimų skatinimas, asmeninis pardavimas,

ryšiai su visuomene:

Viešieji ryšiai/populiarinimas. Skirtingai nei reklama, viešieji ryšiai yra neapmokama organizacijos

išorinė komunikacija. Pasak Fill, Jamieson (2011) viešieji ryšiai tai pranešimai visuomenei per trečiąsias

šalis – žiniasklaidą, spaudą, naujienų kanalus. Jie taip pat gali būti vykdomi per organizacijos renginius,

rėmimą, labdarą ir pan.

Kaip rašoma daugelyje šaltinių išorinė komunikacija tai viešieji ryšiai. Žymus viešųjų ryšių

teoretikas Harlow teigia, kad ryšiai su visuomene – tai valdymo funkcija, padedanti nustatyti ir palaikyti

glaudžia komunikaciją, tarpusavio supratimą, sąveiką ir bendradarbiavimą tarp organizacijos ir jos

tikslinių auditorijų (Cutlip, Center, Broom, 2001). Dabar, visuomenei gyvenant vis labiau virtualų

gyvenimą, ryšiai su visuomene ir reklama dažniausiai vadinami bendra sąvoka – komunikacija.

Šiuolaikiniai viešieji ryšiai apima įvairias mokslo ir veiklos sritis: rinkodarą, reklamą, komunikacijos,

psichologijos, sociologijos mokslus, visuomenės nuomonės tyrimus, organizacijų bandymas paveikti

valdžios instrukcijas, kad būtų leidžiami reikalingi įstatymai, įvairių kalbų, pranešimų bei brošiūrų ir pan.

rengimą (Baršauskienė, Janulevičiūtė – Ivaškevičienė, 2007).

Viešieji ryšiai yra pozityvus, savalaikis ir efektyvus komunikavimas su visomis objektui

aktualiomis publikoms. Organizacijos sėkmė labai priklauso nuo visuomenės nuomonės apie ją ir apie jos

veiklą, o gerai suorganizuota ryšių su visuomene taktika gali užtikrinti organizacijai geresnius rinkodaros

rodiklius. Taigi, jei organizacijai pavyksta suformuoti teigiamą įspūdį visuomenės grupėse, jos tikslai

tampa daug lengviau pasiekiami.

Vienas svarbiausių organizacijos ryšių su visuomene būdų yra ryšiai su žiniasklaida. Toks

bendravimo būdas padeda kreiptis į organizacijos tikslines grupes. Ryšiai su žiniasklaida organizacijai

tampa svarbūs tada, kai ji nori viešai ir neskirdama per daug dėmesio minimalioms išlaidoms,

maksimaliai pasiekti tikslinių auditorijų narių dalį (Ulevičius, 2006). Tikslinių auditorijų nuomonė

dažniausiai formuojasi taip, kaip žiniasklaidos atstovai ją suformuoja. Kaip teigia Baršauskienė,

Janulevičiūtė – Ivaškevičienė (2007), XXI a. vartotojams pateikiama itin didelė įvairių prekių ar paslaugų

pasiūla ir suteikiama daug informacijos apie įvairias organizacijas. Dėl šios priežasties, įmonės turėtų

taikyti kuo įvairesnes auditorijos dėmesį pritraukiančias priemones.

Ryšiai su visuomene negali ir neturi apsiriboti tik bendravimu su žiniasklaida, tiek kaip tikslinė

publika, tiek kaip komunikacijos kanalu. Organizacija turi ne tik kurti naujas darbo vietas ar mokėti

mokesčius, bet ir informuoti visuomenę apie organizacijos politiką, veiklą, produktus, mokamus

mokesčius, nes žmonės, kurie gyvena bendruomenėje ir organizacijos toje pačioje aplinkoje, yra

tarpusavyje priklausomi. Bendruomenės gyventojai yra darbo ir žinių šaltinis organizacijoms. Jie vartoja

įmonių gaminamas ir teikiamas prekes ir paslaugas. Bendruomenė – šeimų ar žmonių grupė, kurią jungia

geografinis atstumas, bendros tarnybos, įstaigos, interesai, bendro naudojimo vertybės (Leliūgienė, 1997).

Išorinės komunikacijos perdavimo priemonės

Informacijos ir pranešimų mainai tarp organizacijos ir kitų organizacijų, grupių ar asmenų

palengvina bendradarbiavimą su įvairiomis tikslinėmis grupėmis, pavyzdžiui, tiekėjais, investuotojais ir

akcininkais ir formuoja teigiamą įvaizdį apie organizaciją ir jos produktus ar paslaugas potencialiems ir

esamiems klientams bei visuomenei. Komunikacijos procesas prasideda, kai du ar daugiau žmonių įeina į

kontaktą tiesiogiai ar su tam tikrų priemonių pagalba – telefono, televizoriaus, interneto ir t.t. ir jis tęsiasi

iki tol kol yra nutraukiamas. Išorinės komunikacijos proceso modelyje pagrindinis vaidmuo atitenka

informacijos perdavimo priemonėms – kanalams. Jie perneša siuntėjo pranešimą gavėjui. Tam, kad

išorinė komunikacija būtų tinkamai įvykdyta, reikia tinkamai parinkti efektyviausią informacijos

perdavimo priemonių derinį, kuris efektyviausiai perneš pranešimą visoms tikslinėms auditorijoms. Pasak

Bakanausko (2004), informacijos perdavimo priemonių sprendimai gali būti skirstomi į dvi grupes:

Interpriemonės – priemonių rūšys (televizija, radijas, plakatai, spauda, tiesioginis paštas ir internetas),

Intrapriemonės – konkrečios priemonės (kanalai) (pavyzdžiui spaudos priemonių rūšyje, kanalai būtų

,,Lietuvos rytas“, ,,Veidas“, ,,Respublika“ ir pan.).

Internetas tapo vertinamas informacijos perdavimo kanalas, kuris pasiekia naujus klientus. Jis gali

būti naudojamas pranešimų siuntimui elektroniniu paštu, failų persiuntimui, naujienų ir nuomonių

motoringui, informacijos skleidimui, paieškai ir prezentacijoms. Įmonės kuria internetines svetaines,

kurios leidžia žmonėms sužinoti apie artėjančius produktus ar paslaugas. Organizacijos internetinė

svetainė suteikia galimybę tiesiogiai deklaruoti organizacijos tikslus, siekius ir filosofiją. Informacijos

108

pateikimas realiu laiku leidžia greitai atnaujinti informaciją, krizinėse situacijose operatyviai pateikti

oficialią organizacijos nuomonę (Hargie, Tourish, 2004).

El. paštas naudoja internetą, kad būtų galima perduoti ir priimti sukurtus tekstus ir dokumentus.

Tai vienas populiariausių, pigiausių ir greičiausių informacijos perdavimo priemonių. Elektroninis paštas

turi daugybę privalumų – pranešimai greitai rašomi, redaguojami ir išsaugomi, juos galima išsiusti

neribotam kiekiui žmonių, o kainuoja tik dalelę to, ką reikėtų išleisti visa tai siunčiant paštu ar

spausdinant lankstinukus (Robbins, 2006). Nors ši komunikavimo priemonė yra efektyvi, ja lengva

naudotis, tačiau ji turi trūkumų, tokių kaip informacijos perteklius, emocinio turinio nebuvimas,

elektroniniai laiškai yra šalti ir beasmeniai.

Kita vertus, efektyviausia informacijos perdavimo priemone daugelis šaltinių autorių laiko

tiesioginį komunikavimą, dažniausiai apibūdinamą „iš lūpų į lūpas“ (angl. – word of mouth

communication) sąvoka. Tai vartotojų tarpusavio komunikavimo procesas, kurio metu keičiamasi

informacija apie organizaciją ir jos paslaugą ar prekę. Tokiu būdu perduota informacija itin patikima, nes

ja dalinasi artimas žmogus, kuris neturi jokio specialaus tikslo reklamuoti prekę ar paslaugą. Išorinio

komunikavimo kliūtys:

Pagrindinis skirtumas tarp išorinės komunikacijos ir vidinės yra nevaldomumas. Nei viena

organizacija negali tvirtai valdyti ir kontroliuoti išorinio komunikavimo turinio. Dėl šios priežasties gali

atsirasti klaidos perduodant informaciją, priimant ar bandant suvokti ją. Nors komunikacijos procesas iš

esmės atrodo aiškus ir paprastas, tačiau kiekviename komunikacijos proceso etape galime sutikti kliūtis,

kurios trukdo efektyviam komunikavimui organizacijoje. Dažnai skleidžiama informacija nors ir pasiekia

gavėją, tačiau yra neefektyvi, nes neduoda teigiamo rezultato.

Skirtumai tarp efektyvios ir neefektyvios komunikacijos gali būti pastebimi pasižiūrėjus kaip

organizacija susitvarko su iškylančiomis komunikacijos kliūtimis. Daugelis komunikacijos kliūčių gali

sulėtinti arba iškreipti informaciją ir jos esmę. Pasak G.Fisher (1999) organizacijos išorinės

komunikacijos barjerus galima suskirstyti į tris grupes: techninės kliūtys. Bet koks techninių trukdžių,

tokių kaip blogas ryšys, triukšmas ir t.t., skaičius gali paveikti komunikacijos efektyvumą. Techninės

kliūtys yra tam tikri techniniai sutrikimai ar netinkamas komunikacijos kanalo pasirinkimas. Tokios

kliūtys visiškai neužblokuoja pranešimo, tačiau gali jį iškreipti sumažinant informacijos gavėjo dėmesį ar

susikaupimą. Semantinės kliūtys. Pranešimo siuntėjas dažniausiai yra linkęs manyti, jog jo vartojami

simboliai, žodžiai ar sąvokos pranešimo gavėjui reiškia tą patį, ką ir jam. Pats vartojamas žodis gali

reikšti skirtingus dalykus skirtingiems žmonėms. Skirtingą žmogaus suvokimą lemia trys pagrindiniai

veiksniai: amžius, išsilavinimas ir kultūrinė aplinka (Robbins, 2006). Tam, kad komunikacija būtų

efektyvi, reikia įvertinti, kokia yra pranešimo gavėjo patirtis ir kaip jis gali interpretuoti gautą

informaciją. Efektyvumo kliūtys. Pranešimų konkurencija, informacijos perteklius ar informacijos stoka

žalinga efektyviai komunikacijai. Tokios kliūtys išblaško informacijos gavėją, jam sunku sutelkti dėmesį

vienam siuntėjo pranešimui.

Įmonės, planuotai pažeisdamos įstatymus, siekdamos sukelti skandalą ar sensaciją nusižengia

teisės, etikos i moralės normoms ir susiduria su komunikacinėmis kliūtimis. Sensacingą naujieną galima

sukurti pateikiant klaidinančią informaciją, pažeidžiant privataus gyvenimo neliečiamumą,

piktnaudžiaujant žiaurenybėmis ir nešvankybėmis, žeminant asmens garbę ir orumą, kurstant nesantaiką,

viešinant slaptą informaciją, kenkiant nešališkam teismo procesui, pažeidžiant autorių teises, pateikiant

antraštes, kurios neatitinka straipsnio turinio.

Daugelis Lietuvos organizacijų naudoja minimalias priemones informacijos efektyvumui įvertinti.

Galimybė komunikuoti ir tai daryti efektyviai yra vienas svarbiausių veiksnių verslo sėkmei. Verslo

įmonė gali sukurti tobulą prekę ar paslaugą, tačiau jeigu nesugebės jos tinkamai pristatyti klientams,

potencialiems vartotojams ar kitoms organizacijoms, norimo rezultato gali taip ir nesulaukti. Todėl

organizacijos skiriančios daugiau dėmesio ryšiams su visuomene, turėtų apsvarstyti išsamesnės išorinės

komunikacijos analizės metodus, o gautas išvadas panaudoti taktiniams konkuravimo tikslams.

Renginių organizavimo įmonių išorinės komunikacijos specifika

Dauguma renginių organizavimo įmonių Lietuvoje yra nedidelės organizacijos, sudarytos iš keleto

žmonių personalo bei vieno ar kelių vadovų. Tokių įmonių išorinė komunikacija dažniausiai apsiriboja

socialiniais puslapiais ar internetinėmis svetainėmis kaip pagrindinėmis informacijos perdavimo išorinei

aplinkai priemonėmis. Šių organizacijų, kaip ir visų kitų verslo įmonių, pagrindinis tikslas yra didinti

pardavimus bei jų augimą, pritraukiant kuo daugiau klientų, todėl galima sakyti, jog iš pažiūros išorinės

komunikacijos panaudojimas šiam tikslui įgyvendinti yra lygiai toks pat kaip ir kitų verslo įmonių, kurios

109

prieš komunikuodamos su visuomene ir išorine aplinka (tiekėjais, valdžia, kitomis kompanijomis ir kt.)

lygiai taip pat turi ištirti, kokia/jos jų tikslinė/s auditorija/os ir kokiais budais efektyviausiai su ja ar jomis

bendrauti ir keistis informacija. Būdai ir priemonės komunikuoti su išorine aplinka iš esmės visoms

įmonėms yra panašūs ir vienodai prieinamos, tačiau dauguma įmonių, teikiančių renginių organizavimo

paslaugą pamiršta apie savo paslaugų specifiškumą komunikacijos procese.

Renginių organizavimo įmonių veikla yra labai konkreti ir apibrėžta – organizuoti, planuoti ir

koordinuoti renginius. Todėl būtina paminėti, kad organizacijos suorganizuoti renginiai yra vienas iš

pagrindinių ryšių su visuomene/populiarinimo instrumentų. Pasak P. Kotler (2001), vienas iš viešųjų

ryšių būdų yra – renginiai – seminarai, brifingai, užmiesčio pasivaikščiojimai, konkursai, parodos,

varžybos, sportiniai ar kultūriniai renginiai ir jų rėmimas. Kokį renginį suorganizuoti ar remti, įmonė turi

pati nuspręsti, atsižvelgdama į tai, kokią tikslinę auditoriją ji nori pritraukti ar paveikti. Todėl būtina

paminėti, kad renginių organizavimo įmonės, gali profesionaliai vykdyti išorinę komunikaciją ir pasiekti

tam tikras auditorijas savo siūlomų paslaugų specifikos dėka. Specialių renginių organizavimas yra

pagrindinis verslo paslaugų rinkos interesas, kartais priskiriamas ryšiams su visuomene (Ulevičius, 2006).

Įmonės, teikiančios renginių organizavimo paslaugas, gali pritraukti ar paveikti norimą tikslinę auditoriją

ir aktyviai platinti informaciją apie savo organizaciją išorinei aplinkai, daug profesionaliau, nei bet kuri

kita verslo organizacija. Kaip teigia J. Alen (2013), egzistuoja daug būdų, kurie gali būti panaudoti per

pačios įmonės organizuojamus renginius tam, kad pritraukti kuo daugiau dėmesio ar potencialių klientų.

Renginių organizavimo paslaugas teikiančioms įmonėms būtina atkreipti dėmesį į tai, kad žmonės,

dalyvaujantys jų vakarėliuose, vėliau ne tik platins informaciją apie renginį (komunikacija iš lūpų į

lūpas), bet yra ir potencialūs įmonės klientai, kurių visuomet galima paprašyti telefono ar el. pašto

kontaktų. Įvairūs renginiai - pristatymai, metiniai susitrinkimai, atvirų durų dienos ir panašiai – yra puiki

priemonė formuoti organizacijos įvaizdį, informuoti tikslinę auditoriją, kuri gali tapti renginių

organizavimo kasdienės rinkodaros veiklos dalis. Renginių organizavimo įmonės skiriasi nuo kitų

organizacijų tuo, kad vykdydamos savo veiklą – organizuodamos renginius ir teikdamos savo paslaugas

kitoms įmonėms, gali lengvai pasiekti didelį ratą žmonių, kurie dalyvauja šiuose renginiuose. Todėl

išnaudojusios šią galimybę, renginių metu organizacijos gali populiarinti savo vardą, skleisti informaciją

apie įmonę neišleisdamos papildomų lėšų, kuomet kitos organizacijos turi specialiai samdyti tam tikslui

įgyvendinti specialistus.

ŠIAULIŲ MIESTO RENGINIŲ ORGANIZAVIMO ĮMONIŲ IŠORINĖS

KOMUNIKACIJOS LYGINAMOJI ANALIZĖ

Kiekybinio tyrimo Šiaulių miesto gyventojams rezultatų analizė ir jų aptarimas

Tyrime dalyvavo 210 Šiaulių miesto gyventojų – 129 moterys ir 81 vyras. Informantai, kurių

amžius nuo 21 iki 30 m. sudarė didžiausią dalį – 50 proc. Antra pagal dydį amžiaus grupė buvo nuo 31 m.

iki 40 m., kuri sudarė 27 proc., o trečioji amžiaus grupė, kuri sudarė 14 proc. buvo informantų, kurių

amžius nuo 41 m. iki 50 m. Likusios trys amžiaus grupės sudarė ne daugiau nei 10 proc. Didžiausią

respondentų dalį pagal išsilavinimą sudarė informantai turintys aukštąjį universitetinį išsilavinimą – 40

proc.

Informantai turintys vidurinį, aukštąjį koleginį ir magistro išsilavinimą pasiskirstė maždaug po

lygiai, o informantai turintys profesinį ir aukštesnįjį laipsnius sudarė tik 10 proc. visų informantų. Net 53

proc. informantų pažymėjo, kad pagal užsiėmimą yra samdomi darbuotojai. Antra pagal dydį grupė pagal

užsiėmimą sudarė 23 proc., kurie teigė esantys besimokantys asmenys, o trečioji, informantų užsiėmusių

individualia veikla ar verslu sudarė 16 proc.

Informantai nurodę savo pajamas iki 1000 Lt, 3000 Lt ir daugiau, pasiskirstė beveik po lygiai ir

sudarė 56% visų informantų. 19 proc. sudarė informantai, kurių vidutinės pajamos per mėnesį nuo 1001

Lt iki 1500 Lt. Analizuojant informantų nuomonę apie išorinę komunikaciją, buvo paprašyta pažymėti

jiems labiausiai priimtiną išorinės komunikacijos apibrėžimą. Pagal teorijoje pateiktą medžiagą galima

spręsti, kad didžioji dalis respondentų teisingai supranta, koks yra tikslus išorinės komunikacijos

apibrėžimas, net 40 proc. apklausos dalyvių pažymėjo, kad išorinė komunikacija vyksta tarp įmonės ir jos

tikslinių auditorijų (pvz. klientų, kitų organizacijų, valdžios institucijų) ir tik mažiausia dalis respondentų

nurodė, kad išorinę komunikaciją vykdo tik didelės ir žinomos organizacijos turinčios tam pakankamai

lėšų – 7 proc., išorinė komunikacija – tai žmonių kalbos, nuomonės ir atsiliepimai apie įmonę – 3 proc.

Pastebėtina, kad apibrėžimą ,,Išorinė komunikacija yra būtina organizacijos gyvavimui“ rinkosi tik

samdomi darbuotojai arba moksleiviai arba studentai.

110

Siekiant sužinoti, kokia yra informantų nuomonė apie Šiaulių miesto įmonių komunikacijos

kanalus ir jų naudingumą, buvo leidžiama pasirinkti tris, jų manymu, naudingiausius komunikacijos

kanalus. 174 informantai, o tai yra 83 proc. visų apklausos dalyvių pažymėjo televiziją kaip naudingiausią

išorinės komunikacijos kanalą, antroje vietoje informantų nuomone naudingiausias kanalas buvo

elektroniniai šaltiniai – 69 proc., o trečią vietą užėmė spauda – 62 proc. Įdomu tai, kad informantų dalis,

kurie nurodė radiją kaip naudingiausią informacijos šaltinį sudarė mažiau nei trečdalis visų apklausos

dalyvių – tik 27 proc.

Galima teigti, kad Šiaulių miesto organizacijos, informantų nuomone, naudodamos televizijos ir

elektroninius šaltinius skleisti informacijai, pasiektų geriausių rezultatų. Vertinant bendrą informantų

nuomonę apie tai, kokie jiems yra patraukliausi informacijos šaltiniai, buvo pateikti du klausimai,

kuriuose buvo prašoma įvertinti komunikacijos kanalus ir informacijos perdavimo priemones, kurie

apklausos dalyviams yra patraukliausi. Informantams nurodant patraukliausius informacijos šaltinius,

buvo galima pasirinkti tris variantus. Įdomu tai, kad vienodas apklausos dalyvių skaičius, net 144

informantai, pasirinko tiek televiziją, tiek elektroninius šaltinius, kas sudarė po 69 proc. visų informantų.

Šiek tiek daugiau nei pusė, nurodė pažįstamų rekomendacijas – 51 proc. Lyginant su prieš tai pateiktais

informantų atsakymais, kurie komunikacijos kanalai, kuriuos naudoja ar galėtų naudoti vietos įmonės, yra

naudingiausi, televizija ir elektroniniai šaltiniai taip pat išrinkti patraukliausiais, o radijas apklaustųjų

nuomone yra nepatraukliausias informacijos šaltinis.

Ketvirto klausimo rezultatų analizei pateikti informantų pažymėti atsakymai buvo apibendrinami

tokia tvarka: ,,Ne“ atsakymo variantui skiriami -2 balai, ,,Ko gero ne“ skiriamas -1 balas, ,,Ko gero taip“

skiriamas 1 balas, ,,Taip“ skiriami 2 balai. Visi informantų atsakymai prilyginti šiems balams bei išvestas

kiekvieno kriterijaus koeficientas. Respondentams patraukliausia informacijos perdavimo priemonė yra

rekomendacijos. Pastebėtina, kad neigiamu kriterijų įvertinti – skelbimų lentos, skambučiai telefonu,

trumposios SMS žinutės. Giliau išanalizavus neigiamą koeficientą turinčių kriterijų dalį, pastebėtina, kad

31 proc. iš užsiimančių individualia veikla ar verslu informantų skambučius telefonu įvertino teigiamai.

Tačiau visi informantai iš šios grupės įvardijo, kad skelbimų lentos arba trumposios SMS žinutės 100

proc. įvertino kaip visiškai nepatrauklias informacijos perdavimo priemones. Išanalizavus, ar

informantams pakanka informacijos apie veikiančias Šiaulių miesto renginių organizavimo įmones,

kokios informacijos apie šias įmones jiems labiausiai trūksta, net 165 apklausos dalyviai iš 210, kas

sudarė 79 proc. visų informantų atsakė, kad jiems nepakanka informacijos apie šias organizacijas.

Informantai atsakydami į atviro tipo klausimą, kokios informacijos apie Šiaulių renginių

organizavimo įmones jiems trūksta, galėjo išreikšti savo nuomonę. Pateiktus apklausos dalyvių

atsakymus galima suskirstyti i tris grupes. Pirma grupė informantų nurodė, kad labiausiai pasigenda

informacijos apie tai, kokios konkrečiai tai įmonės (pavadinimas, įmonės darbuotojai), kokia jų veikla ir

teikiamos paslaugos. Kita dalis apklausos dalyvių teigė, kad jiems norėtųsi daugiau informacijos apie

Šiaulių miesto renginių organizavimo įmonių organizuojamus renginius: renginių pobūdį, grafiką,

dalyvavimą, informantai, teigė, kad norėtų apsilankyti suorganizuotuose renginiuose. Trečioji grupės

apklaustųjų teigė, jog jiems trūksta informacijos apie tai, kiek kainuoja renginių organizatorių teikiamos

paslaugos, pageidautų sužinoti apie Šiaulių miesto renginių organizavimo įmonių paslaugų kainininką.

Likusi dalis informantų negalėjo tiksliai nurodyti, kokios konkrečiai informacijos jiems trūksta arba iš

viso neatsakė į klausimą. Siekiant išanalizuoti, kiek konkrečiai informantai žino apie Šiaulių miesto

renginių organizavimo įmones ir kaip pastarųjų vykdoma išorinė komunikacija pasiekia Šiaulių miesto

gyventojus, buvo pateikti teiginiai apie Šiaulių miesto renginių organizavimo įmones išorinės

komunikacijos kontekste. Klausimo rezultatų analizei pažymėti teiginiai buvo apibendrinami tokia tvarka:

,,Visiškai nesutinku“ atsakymo variantui skiriami -2 balai, ,,Nesutinku“ skiriamas -1 balas, ,,Nei sutinku,

nei nesutinku“ skiriama 0 balų, ,,Sutinku“ skiriamas 1 balas, ,,Visiškai sutinku“ skiriami 2 balai. Visi

informantų atsakymai prilyginti šiems balams bei išvestas kiekvieno kriterijaus koeficientas.

Apibendrinant šio klausimo atsakymus, galima daryti išvadą, kad informantai turi labai mažai žinių apie

Šiaulių miesto renginių organizavimo įmones, nes visi atsakymų kriterijai yra neigiami. Pastebėtina tik

tai, kad aukštesnes pajamas gaunančių asmenų neigiamas koeficientas yra ženkliai mažesnis.

Analizuojant informantų nuomonę apie tai, kurios, jų manymu, informacijos perdavimo priemonės,

naudojamos Šiaulių miesto renginių organizavimo įmonių, pasiektų didžiausią Šiaulių miesto gyventojų

auditoriją apie jas ir jų veiklą, buvo prašoma įvertinti kiekvieną informacijos perdavimo priemonę

labiausiai tam tinkančiu atsakymu. Rezultatų analizei pateikti informantų pažymėti atsakymai buvo

apibendrinami tokia tvarka: ,,Ne“ atsakymo variantui skiriami -2 balai, ,,Ko gero ne“ skiriamas -1 balas,

,,Ko gero taip“ skiriamas 1 balas, ,,Taip“ skiriami 2 balai. Informantų nuomone, didžiausią

111

auditoriją apie Šiaulių miesto renginių organizavimo įmones ir jų veiklą pasiektų informacija skleidžiama

rekomendacijų būdu ir reklaminiais intarpais per televiziją.

Taip pat gerai įvertintos informacijos perdavimo priemonės buvo socialiniai tinklai ir

naujienlaiškiai, pasiūlymai el. paštu. Todėl galima teigti, kad geriausiai įvertintos informacijos priemonės

priklauso informacijos kanalams televizijai ir elektroniniams šaltiniams. Šie atsakymai sutampa su

informantų nurodytais išorinės komunikacijos kanalais, kuriuos naudoja ar galėtų naudoti vietos įmonės ir

patraukliausiais informacijos šaltiniais pateiktais apklausos dalyvių atsakymuose. Vadinasi, informantų

nuomone, rekomendacijos, televizija ir jos perdavimo priemonės bei elektroniniai šaltiniai yra geriausiai

vertinami informantų įvairiais aspektais.

Norint ištirti, kokiais informacijos šaltiniais apklausos dalyviai sutiktų gauti informaciją apie

Šiaulių miesto renginių organizavimo įmones ir jų veiklą informantų buvo prašoma pažymėti visus

informacijos šaltinius, kuriais jų manymu jie labiausiai norėtų gauti panašios informacijos. 64 proc. visų

apklaustųjų teigė, kad elektroniniai šaltiniai būtų tam tinkamiausi. Taip pat, pusė informantų tokią

informaciją sutiktų gauti iš įmonės darbuotojų. Radijas ir vėl liko paskutinėje vietoje iš pasirinkusių gauti

informaciją apie Šiaulių miesto renginių organizavimo įmones per šį informacijos šaltinį. Jį pasirinko tik

23 proc. apklaustųjų.

Pastebėtina, kad daugiau nei pusė, 56 proc., informantų nurodė, kad nėra arba nežino, ar yra

dalyvavę Šiaulių miesto renginių organizavimo įmonių renginiuose. Sekančiame klausime, paprašius

apklausos dalyvių parašyti, kokias renginių organizavimo įmones jie žino Šiaulių mieste, 60 proc.

apklaustųjų nenurodė nei vienos įmonės, o iš likusių informantų atsakymų buvo išrinktos 5 renginių

organizavimu užsiimančios įmonės Šiaulių mieste: ,,Bacio studija“, ,,Balheidas“, ,,Renginių linija“,

,,MARRY.LT“ ir ,,AJ salonas“. Daugiausia dalis informantų nurodė žinantys UAB ,,Balheidą“, o pusė

apklaustųjų po lygiai atsakė žinantys ,,Bacio studiją“ ir ,,Renginių liniją“.

Analizuojant, kaip informantai sužinojo apie įvardintas renginių organizavimo įmones Šiaulių

mieste, apklausos dalyviai galėjo pasirinkti kelis atsakymo variantus ir nurodyti kokiais būdais apie jas

sužinojo. Didžioji dalis, tai yra 71 proc. atsakiusiųjų į šį klausimą, pažymėjo, kad apie ankščiau nurodytas

įmones sužinojo iš pažįstamų asmenų. Sužinojusiųjų iš interneto, iš socialinių tinklų ir renginio metu

informantų skaičius pasiskirstė po lygiai – po 39 proc. Pažymėtina, kas iš socialinių tinklų apie Šiaulių

miesto renginių įmones sužinojo perpus daugiau vyrų, nei moterų.

Išanalizavus su kokiomis komunikacinėmis kliūtimis informantai, kuriems teko kreiptis į Šiaulių

miesto renginių organizavimo įmones, dažniausiai susiduria, iš visų, apklausoje dalyvavusių asmenų, tik

16 proc. kreipėsi į šias organizacijas vienais ar kitais klausimais. Iš šių informantų atsakymų, paaiškėjo,

kad 39 proc., kurie bent kartą kreipėsi į renginių organizatorius Šiaulių mieste, susidūrė su

komunikacinėmis problemomis. Nei vienas informantas, kuriam teko susidurti su komunikacijos

kliūtimis, nepažymėjo, jog gavo per daug informacijos, tačiau beveik pusė šių apklaustųjų teigė, jog

sunkiausia jiems būdavo susisiekti su įmonės darbuotojais. Apibendrinus šiuos klausimus, galima teigti,

jog informaciją Šiaulių miesto renginių organizavimo įmonės pateikia gana aiškiai, tačiau kas antram

žmogui, kuris kreipėsi į šias organizacijas, yra sunku susisiekti su įmonėje dirbančiais asmenimis.

Atsakydami į likusį anketos klausimą informantai turėjo sužymėti veiksnius eilės tvarka nuo 1 iki

5, kurie labiausiai paskatintų pasirinkti vieną ar kitą renginių organizavimo įmonę Šiaulių mieste.

Klausimo rezultatų analizei pateikti informantų pažymėti atsakymai buvo apibendrinami tokia tvarka: ,,1“

atsakymo variantui skiriami 1 balas, ,,2“ skiriami 2 balai, ,,3“ skiriami 3 balai, ,,4“ skiriami 4 balai ir ,,5“

skiriami 5 balai. Visi informantų atsakymai buvo prilyginti šiems balams bei susumuotas balų kiekis.

Didžiausią balų kiekį surinko pardavimų skatinimas (akcijos, nuolaidos), taip pat informantams svarbu

kuriama dvipusė komunikacija pasirenkant vieną ar kitą Šiaulių miesto renginių organizavimo įmonę.

Pažymėtina, kad šiuos du geriausiai įvertintus veiksnius, informantai, gaunantys aukštesnes vidutines

pajamas per mėnesį, įvertino aukščiausiais balais.

KIEKYBINIO TYRIMO ŠIAULIŲ MIESTO RENGINIŲ ORGANIZAVIMO ĮMONIŲ

DARBUOTOJAMS REZULTATŲ ANALIZĖ IR APTARIMAS

Šio tyrimo dalyje dalyvavo Šiaulių miesto gyventojų nurodytos 5 Šiaulių miesto asmenys,

dirbantys Šiaulių miesto renginių organizavimo įmonėse: UAB ,,Balheidas“, UAB ,,Renginių linija“, IĮ

,,MARRY.LT“, IĮ ,,AJ salonas“ ir IĮ ,,Bacio studija“. Atsižvelgiant į tai, kad nurodytose įmonėse dirba

minimalus darbuotojų skaičius – nuo 2 iki 5 asmenų, apklausta po vieną darbuotoją iš kiekvienos įmonės.

Tyrime dalyvavo 4 moterys ir 1vyras. Informantų amžius pasiskirstė nuo 29 m. iki 32 m. Visi apklausos

112

dalyviai nurodė turintys aukštąjį išsilavinimą – 1 magistro laipsnį, 3 aukštąjį universitetinį, 1 aukštąjį

koleginį. Iš 5 apklaustųjų – 4 teigė esantys įmonės vadovai.

Išanalizavus pirmo anketos klausimo atsakymus, 4 iš 5 įmonių darbuotojai atsakė, jog išorinė

organizacijos komunikacija yra būtina jos gyvavimui. Galima teigti, dauguma Šiaulių miesto renginių

organizavimo įmonių neįsivaizduoja įmonės egzistavimo be vykdomos išorinės komunikacijos, todėl

galima teigti, kad išorinė komunikacija yra svarbi šioms įmonėms. Paprašius nurodyti, kas jų

organizacijoje yra atsakingas už išorinės komunikacijos vykdymą, visi informantai, kurie nurodė savo

pareigas įmonėje ir dalyvavo apklausoje, teigė, kad jie ir yra atsakingi už išorinę komunikaciją bei jos

vykdymą. Galima teigti, įmonės nesamdo specialaus asmens vykdyti išorinei komunikacijai, o ją

kontroliuoja patys įmonės vadovai arba tam paskirtas asmuo.

Kaip pagrindinius komunikacijos tikslus dauguma Šiaulių miesto renginių organizavimo įmonių

darbuotojų įvardino, jog svarbiausia bendrauti ir palaikyti ryšius su tikslinėmis auditorijomis ir visi

apklaustieji nurodė, kad skiria labai daug dėmesio išorinei komunikacijai ir stengiasi informuoti apie savo

įmonę ir jos veiklą visą visuomenę. Įdomu tai, kad paprašius nurodyti įmonių tikslines auditorijas visi

informantai nurodė, kad jų tikslinės auditorijos yra esami ir potencialūs klientai. Galima teigti, visų

įmonių pagrindinis tikslas yra pasiekti savo tikslines auditorijas – esamus ir potencialius klientus, tačiau

daugumos nuomone jie skleisdami išorinę komunikacija pasiekia visą visuomenę. Įdomu tai, kad

apklausos dalyviai savo išorinę komunikaciją ir jos naudingumą įvertino labiau neigiamai, nei teigiamai –

iš 5 galimų balų skyrę tik 3, 4, arba 5 ir tik dvi teiginį ,,Įmonės bendravimas su žiniasklaida yra efektyvus

ir mes dažnai kontaktuojame“ įvertino geriausiu balu. Todėl galima teigti, jog Šiaulių miesto renginių

organizavimo įmonės nors ir skiria daug pastangų ir dėmesio išorinei komunikacijai vykdyti, ji yra

nepakankamai naudinga: jos rezultatai ne visada teigiami, nepasiekiamos visos numatytos tikslinės

auditorijos, komunikacijos procesas nevyksta pakankamai sklandžiai, o įmonės komunikavimui su

bendruomene neskiriama reikiamo dėmesio.

Išanalizavus, kurios išorinės komunikacijos priemonės Šiaulių miesto renginių organizavimo

įmonių darbuotojų nuomone yra naudingiausios norint pasiekti tikslines auditorijas, paaiškėjo, kad visų

darbuotojų nuomone, naudingiausia komunikacijos priemonė tikslinėms auditorijoms pasiekti yra

pažįstamų rekomendacijos. Didžioji dauguma apklausos dalyvių taip pat teigiamai arba iš dalies teigiamai

įvertino šias komunikavimo priemones: reklaminiai intarpai per televiziją, skambučiai telefonu,

susitikimai su įmonės darbuotojais ir įmonės internetinė svetainė. Visi informantai nurodė, jog mažiausiai

naudingos priemonės pasiekti tikslines auditorijas yra trumposios SMS žinutės ir įvairūs katalogai.

Siekiant išanalizuoti, kurias išorinės komunikacijos priemones Šiaulių miesto renginių organizavimo

įmonės naudoja tikslinėms auditorijoms pasiekti, buvo prašoma pažymėti visas informacijos perdavimo

priemones, kurių pagalba įmonės bendrauja su išorine aplinka. Visi informantai pažymėjo, kad skleidžia

informaciją apie įmonę ir jos veiklą įmonės interneto svetainėje ir socialiniuose tinkluose. Didžioji

dauguma įmonių išorinei komunikacijai perduoti naudoja lankstinukus, vaizdinę informaciją gatvių

stenduose ir susitikimus su įmonės darbuotojais. Nei viena įmonė nesirenka informacijai perduoti

trumpųjų SMS žinučių ir radijo reklamos. Taip pat 4 iš 5 informantų teigė nenaudojantys reklaminių

intarpų per televiziją ir neskelbiantys atvirų durų dienų tikslinėms auditorijoms pasiekti. Lyginant su prieš

tai pateiktais informantų atsakymais, galima daryti išvadą, jog informantai nors ir nurodė, jų manymu,

naudingiausias komunikavimo priemones, patys jas naudoja tik iš dalies – tik internetinę svetainę ir

susitikimus su įmonės darbuotojais. Beveik visi informantai nurodę, kokios dažniausiai pasitaikančios

komunikacijos kliūtys teigė, jog komunikavimui dažniausiai parenkamas netinkamas komunikacijos

kanalas ir tik vienas įmonės darbuotojas nurodė dažniausiai susiduriantis su informacijos pertekliumi, o į

klausimą kaip ketina tobulinti įmonės išorinę komunikaciją informantų atsakymai pasiskirstė taip:

1. ,,Atnaujinti priklausomai nuo klientų poreikių siekiant pasiekti tik tikslinius klientus“;

2. ,,Didinti išorinę komunikaciją įvairiuose kataloguose“;

3. ,,Planų keisti išorinę komunikaciją ir jos priemones neturime“;

4. ,,Planuojame didinti išorinę komunikaciją“;

5. ,,Planuojame daugiau dėmesio skirti asmeniniam kontaktui su potencialiais klientais“.

Iš informantų atsakymų matyti, jog didžioji dauguma įmonių planuoja tobulinti ir keisti įmonės

komunikaciją ir jos priemonėms, bei šio proceso vykdymui skirti daugiau dėmesio, kad tikslinės

auditorijos būtų pasiektos. Siekiant sužinoti, kaip įmonės darbuotojai apibūdina vykdomą išorinę

komunikaciją. Visi informantai sutiko arba visiškai sutiko su teiginiu, kad jų įmonės išorinė komunikacija

yra teisinga. Beveik visi informantai savo įmonės išorinę komunikaciją apibūdinančius teiginius įvertino

teigiamai arba neutraliai ir tik vienos Šiaulių miesto renginių organizavimo įmonės darbuotojas beveik

visus teiginius įvertino neigiamai. Šie atsakymai patvirtina, kad Šiaulių miesto renginių organizavimo

113

įmonės mano savo atžvilgiu skiriančios daug dėmesio bendravimui su išore ir galvoja, kad jų išorinė

komunikacija yra teisinga, rezultatyvi ir patraukianti.

IŠVADOS

1. Organizacijos komunikacija yra itin svarbi realizuojant organizacijos tikslus, lemia tinkamą

užduočių įgyvendinimą bei organizacijos tolimesnį vystymąsi ir teigiamus rezultatus.

Komunikacija padeda organizacijos nariams suvokti joje vykstančius procesus, pasijusti jos

dalimi ir jausti atsakomybę už savo veiklą organizacijoje. Kiekvienas įmonės darbuotojas turi

tinkamai sugebėti priimti ir skleisti informaciją apie organizaciją ir jos veiklą bei išmanyti

išorinio komunikavimo procesą ir esmę. Komunikacijos procesas, kuris yra kruopščiai

suplanuotas ir teisingai vykdomas visada pasieks numatytas organizacijos tikslines auditorijas ir

atneš teigimų rezultatų. Pagrindinės organizacijų komunikavimo funkcijos yra remti

organizacijos tikslus, politiką, programas, bei patenkinti informacijos vartotojų poreikius

pasirenkant reikiamą lygmenį bei rūšį.

2. Viena iš dviejų organizacijos komunikavimo rūšių – išorinė komunikacija, kuri yra bet koks

komunikavimas už verslo ribų – skirtas visuomenei ar kitoms verslo organizacijomis. Išorinė

komunikacija leidžia įgyvendinti didžiąją dalį organizacijos viešųjų ryšių tikslų: skleisti

informaciją apie pačią įmonę, kurti organizacijos įvaizdį, ieškoti rėmėjų, įtakoti valstybinių

institucijų ar organizacijų veiksmus, bei kitus panašius tikslus. Kaip rašoma daugelyje šaltinių

išorinė komunikacija tai viešieji ryšiai. Ryšiai su visuomene kuria ir įgyvendina komunikaciją

kaip reikiamos auditorijos sujungimą ar bendradarbiavimą, sprendžia problemas, formuoja

nuomonę apie organizaciją, informuoja visuomenę palaikant ryšius su bendruomenes nariais ar

žiniasklaidos atstovais. Yra įvairių komunikacijos šaltinių per kuriuos galima bendrauti su

organizacijos išorine aplinka – tai televizija, spauda, radijas, elektroniniai šaltiniai ir jų perdavimo

priemonės. Parinkusios tinkamą informacijos kanalą, išvengusios semantinių, techninių,

efektyvumo kliūčių ir besilaikančios Lietuvos Respublikos seimo patvirtintų įstatymų renginių

organizavimo įmonės pasiektų visas numatytas tikslines auditorijas ir sulauktų teigiamų rezultatų.

Nors daugumai organizacijų būdai ir priemonės komunikuoti su išorine aplinka iš esmės yra

panašūs ir tačiau renginių organizavimo įmonės, gali profesionaliai vykdyti išorinę komunikaciją

ir pasiekti tam tikras auditorijas savo siūlomų paslaugų specifikos dėka.

3. Atlikus kiekybinį tyrimą, anketinę apklausą skirtą Šiaulių miesto gyventojams, išanalizavus

gautus tyrimų rezultatus galima daryti išvadą, kad Šiaulių miesto renginių organizavimo įmonių

išorinę komunikaciją reikia tobulinti. Šiaulių miesto gyventojų nuomone, Šiaulių miesto renginių

organizavimo įmonių išorinė komunikacija yra nepakankamai vykdoma, nes daugiau nei pusė

informantų nėra girdėję apie panašias įmones arba žino, bet itin mažai ir dauguma Šiaulių miesto

gyventojų arba nėra dalyvavę arba nežino ar yra dalyvavę renginių organizatorių rengtuose

renginiuose. Beveik 80 proc. Šiaulių miesto gyventojų trūksta informacijos apie tai, kokios

paslaugos yra teikiamos, jų pavyzdžiai, kokia jų kaina. Tuo tarpu Šiaulių miesto renginių

organizavimo įmonių darbuotojai, kurie yra atsakingi už išorinę organizacijų komunikaciją teigė,

kad daug dėmesio skiria komunikavimui su išore ir šį procesą įvertino teisingu. 40 proc.

apklausoje dalyvavusių Šiaulių miesto gyventojų nurodė 5 Šiaulių mieste veikiančias renginių

organizavimo įmones: UAB ,,Balheidas“, UAB ,,Renginių linija“, IĮ ,,Bacio studija“, IĮ

,,MARRY.LT“, IĮ ,,AJ salonas“. Didžioji dauguma informantų žino apie UAB ,,Balheidą“, todėl

galima teigti, kad ši renginių organizavimo įmonė skiria daugiausiai pastangų viešinant

informaciją apie savo organizaciją, o mažesnės įmonės, kurias žino kur kas mažiau informantų –

IĮ ,,MARRY.LT“ ir ,,AJ salonas“ neskiria tiek dėmesio išorinei komunikacijai, kiek didesnės.

4. Atlikus kiekybinį tyrimą, anketinę apklausą skirtą Šiaulių miesto renginių organizavimo įmonių

UAB ,,Balheidas“, UAB ,,Renginių linija“, IĮ ,,Bacio studija“, IĮ ,,MARRY.LT“, IĮ ,,AJ salonas“

darbuotojams ir išanalizavus gautus tyrimų rezultatus galima teigti, kad Šiaulių miesto renginių

organizavimo įmonės nepakankamai komunikuoja su išorine aplinka, nes darbuotojai, atsakingi

už išorinę renginių organizavimo įmonių komunikaciją nurodė, kad jų tikslas yra bendrauti su

savo tikslinėmis grupėmis – esamais ir potencialiais klientais, ne su bendruomenės nariais ar visa

visuomene, todėl galima teigti, kad Šiaulių miesto gyventojams trūksta informacijos apie šias

įmones dėl to, kad jie nepatenka į Šiaulių miesto renginių organizavimo įmonių tikslinių grupių

ratą. Kita vertus, darbuotojai, atsakingi už šių įmonių išorinę komunikaciją, teigė, kad išorinio

komunikavimo rezultatai neatneša naudingų rezultatų ir savo organizacijų išorinės

114

komunikacijos rezultatus vertina labiau neigiamai, nei teigiamai, o pagrindinė kliūtis

komunikuojant su išore yra netinkamas komunikacinio kanalo parinkimas. Pastebėtina, kad iš 5

skirtingų renginių organizavimo įmonių veikiančių Šiaulių mieste, nei viena įmonė nesamdo

viešųjų ryšių specialisto ar už išorinę komunikaciją organizacijoje atsakingo asmens, o

komunikavimo su išore rezultatais daugiausiai rūpinasi patys įmonės vadovai, todėl galima teigti,

kad konkurencija šioje verslo šakoje nėra tokia didelė, kad įmonės skirtų daugiau dėmesio

išorinės komunikacijos proceso plėtojimui.

REKOMENDACIJOS

1. Rekomenduotina Šiaulių miesto renginių organizavimo įmonėse paskirti už išorinę komunikaciją

ir viešuosius ryšius atsakingą asmenį, kuris vadovautų, planuotų ir koordinuotų šį procesą. Taip

pat būtų naudinga konsultuotis su išorinės komunikacijos ir viešųjų ryšių specialistais, kurie

padėtų Šiaulių miesto renginių organizavimo įmonėms nustatyti savo tikslines grupes, daugiau

komunikuoti su bendruomenės ar žiniasklaidos nariais ir parinkti tinkamiausias ir naudingiausias

komunikacines priemones bendravimui su organizacijos išorine aplinka.

2. Skirti daugiau dėmesio komunikacijos procesui ir jį kruopščiai suplanuoti, kad Šiaulių miesto

renginių organizavimo įmonių informacijos gavėjų auditorija sutaptų su verslo organizacijų

pasirinkta tiksline auditorija.

Šiaulių miesto renginių organizavimo įmonėms rekomenduotina pateikti išsamesnę informaciją per

informacijos viešinimo kanalus apie savo teikiamas paslaugas ir jų kainą, darbuotojus bei pateikti savo

organizuojamų paslaugų pavyzdžių.

LITERATŪRA

1. Allen, J. (2013). Marketing your event planning business. Ontario: Hume Intermedia.

2. Bagdonas, E., Bagdonienė, L. (2000). Administravimo principai. Kaunas.

3. Bagdonienė, L., Hopkienė, R. (2004). Paslaugų marketingas ir vadyba. Kaunas: Technologija.

4. Bakanauskas, A. (2004). Marketingo komunikacija. Kaunas: VDU leidykla.

5. Bakanauskas, A., et al. (2011). Organizacijų vadyba. Kaunas: VDU leidykla.

6. Baršauskienė, V., Janulevičiūtė – Ivaškevičienė, B. (2007). Komunikacija: teorija ir praktika. Kaunas:

Technologija.

7. Brunett, J.J. (1993). Promotion management. New Jersey: Prentice Hall.

8. Chreptavičienė, V. (2003). Dalykinė komunikacija organizacijoje. Kaunas: Technologija.

9. Cutlip, S.M., Center, A.H., Broom, G.M. (1985). Effective public relations. New York: Prentice Hall.

10. Fill, C., Jamieson, B. (2011). Marketing communications. Edinburgh: Edinburgh business school.

11. Fisher, D. (1999). Communication in Organisation. Mumbai, Delhi: Jaico Pub House.

12. Gregory, A. (2010). 12 secrets of effective business communication. Noupe. Žiūrėta 2014, sausio 20 per

internetą: < http://www.noupe.com/how-tos/12-secrets-of-effective-business-communication.html>.

13. Gudonienė, V. (1999). Įvadas į masinės komunikacijos teorijas. Vilnius: Žara.

14. Guffey, M.E., Loewy, D. (1997). Business Communication: Process and Product. Second Editon. Los

Angeles: Pierce college.

15. Grėbliauskienė, B., Večkienė, N. (2004). Komunikabilumo ugdymas. Vilnius: Žara.

16. Hargie, O., Tourish, D. (2004). Handbook of communication audits for organisation. London: Routledge.

17. Jovaiša, L. (1993). Pedagogikos terminai. Kaunas: Šviesa.

18. Kardelis, K. (2007). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Šiauliai: Liucijaus leidykla.

19. Kotler, P. (2000). Marketing management. The Millenium Edition. New Jersey: Prentice Hall.

20. Kotler, P. (2001). A Framework for marketing management. New Jersey: Prentice Hall.

21. Leliūgienė, I. (1997). Žmogus ir socialinė aplinka.. Kaunas: Technologija.

22. Lietuvos Respublikos Seimo 1999 m. kovo 23d. konkurencijos įstatymas. Valstybės žinios, 1999, Nr. 30-

856.

23. Lietuvos Respublikos Seimo 2000 m. liepos 18 d. reklamos įstatymas. Valstybės žinios, 2000, Nr. 64-193.

24. Martinkus, B., Stoškus, S., Beržinskienė, D. (2010). Vadybos pagrindai. Šiauliai: Šiaulių universiteto

leidykla.

25. Misevičius, V. (2006). Verslo etikos ir bendravimo organizavimo pagrindai. Kaunas: Technologija.

26. Nation, C. (2013). The importance of external bussiness communication. Demand media. Žiūrėta 2014,

sausio 13 per internetą: <http://smallbusiness.chron.com/importance-external-business-communication-

19304.html>.

27. O’Hair, D., Friedriech, G. W. (1992). Strategic Communication in Business and the Professions. Boston:

Houghton Mifflin.

115

28. Ožalas, A. (2005). Internetinė žiniasklaida masinės komunikacijos teoriniu aspektu. Informacijos mokslai.

Žiūrėta 2014, sausio 20 per internetą:

<http://www.leidykla.eu/fileadmin/Informacijos_mokslai/2005_33/138-149.pdf>.

29. Palaitytė, B. (2006). Sėkminga vidinė komunikacija – raktas į efektyvų biuro darbą. Biuro

administravimas. Žiūrėta 2014, sausio 26 per internetą:

<http://www.verslobanga.lt/lt/leidinys.full/43f8d66941f75>.

30. Persing, B. S. (1981). Business Communication Dynamics. Ohio: Charles E. Merrill Publishing Company.

31. Pranulis, V., et al. (2000). Marketingo pagrindai. Vilnius: The Baltic press.

32. Pruskus, V. (2012). Tarpkultūrinė komunikacija ir vadyba. Vilnius: Technika.

33. Rachman, D.J. (1998). Marketing Today. 2nd ed. New York.

34. Railienė, B. (1996). Komunikacijos ir informacijos procesai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

THE BENCHMARKING OF EXTERNAL COMMUNICATION OF EVENTS ORGANIZING

COMPANIES OF ŠIAULIAI CITY

Summary. Management is faced with the endless amount of information on the rapid growth in science,

technology, manufacturing, services relationships, high manufacturing and services volumes increase. For business

development is important not only to develop and maintain a comprehensive relations team, but also to maximize

the useful dialogue with a external environment of the organization – business partners, customers and other

organizations targeted audiences (Stoškus, Beržinskienė, 2005). This paper examines these days a significant

impact on the organizations’ existence and prosperity with external communication and execution of events

organizing companies in Šiauliai city. The goal of scientific paper is to make the benchmarking of external

communication of events organizing companies of Šiauliai city. To reach the goal of scientific paper in the

theoretical part analysis of external communication classification process, public relations and external

communications specificity of events organizing companies was made.

The theoretical part of the organization‘s external communication structured and tailored to the practical

environment into two quantative surveys – questionnares. Interviewed 210 residents of Šiauliai city and 5 employees

of Šiauliai city events organizing companies. Results of quantative researches revealed that the events organizing

companies of Šiauliai city insufficiently communicates with their external environment. Also process of external

communication needs to be improved because the majority of the surveyed residents of Šiauliai city indicated, that

they have not enough information about these companies. Events organizing companies’ of Šiauliai employees

revealed that they are not satisfied with their businesses external communication results and they have future plans

to improve this process.

Keywords: communication, external communication, internal communication.

116

INFORMACINĖS IR KOMUNIKACINĖS TECHNOLOGIJOS

FOTOFILMO KŪRIMAS, PANAUDOJANT „HYPERLAPSE” TECHNOLOGIJĄ

Donatas Jarmolavičius

Mokslinis konsultantas lekt. dr. Kristina Vaitkuvienė

Anotacija. Šiame straipsnyje atskleidžiama „hyperlapse“ technologija ir jos panaudojimas kuriant fotofilmą.

Straipsnio aktualumą lemia atsirandanti vis didesnė multimedijos technologijų pasiūla bei poreikis paprastai ir

aiškiai išdėstyti šių technologijų panaudojimą. Todėl straipsnio tikslas – išanalizuoti „hyperlapse“ technologiją ir

aprašyti šios technologijos panaudojimą fotofilmo kūrime.

Pagrindinės sąvokos: „hyperlapse“, „timelapse“ technologijos, fotofilmas.

ĮVADAS

Straipsnio aktualumas. Šiame straipsnyje atskleidžiama „hyperlapse“ technologija ir jos

panaudojimas kuriant fotofilmą. Straipsnio aktualumą nulemia atsirandanti vis didesnė multimedijos

technologijų pasiūla bei poreikis paprastai ir aiškiai išdėstyti šių technologijų panaudojimą.

Straipsnio problema. Tobulėjant fotografavimo, montavimo bei IT technologijoms, atsiranda vis

naujesnių metodų, kaip tobulinti nuotraukas ir kaip lengviau, įdomiau užfiksuoti akimirkas. Galima

paminėti tokias naujoves kaip fotoaparatas, fotografuojantis trimatį vaizdą, kaip skraidanti kamera, kuri

fotografuoja, filmuoja sudėtingose, pavojingose vietose be žmogaus pastangų, taip pat „timelapse“ ir

„hyperlapse“ fotografavimo ir montavimo metodai. Todėl svarbu žengti su naujovėmis, žinoti, gebėti jas

taikyti.

Straipsnio tikslas – išanalizuoti „hyperlapse“ technologiją ir aprašyti šios technologijos

panaudojimą fotofilmo kūrime.

Straipsnio uždaviniai: 1. Išanalizuoti „hyperlapse“ fotografavimo technologiją.

2. Aprašyti pasirinktą techninę ir programinę įrangą.

3. Aprašyti sukurto fotofilmo kūrimo eigą.

Straipsnio objektas – „hyperlapse“ fotografavimo technologija.

Straipsnyje taikomi metodai, kurių pagrindu atliktas technologijos panaudojimas fotofilmo kūrime:

literatūros šaltinių analizė ir sisteminimas, informacijos paieška internete, teorinių ir faktinių rezultatų

lyginamoji analizė, rezultatų apibendrinimas, kai kurių matematinių skaičiavimų panaudojimas.

Rezultatai. Išanalizavus „hyperlapse“ technologijos ypatumus, išsprendus problemas, kylančias

dėl techninės bei programinės įrangos panaudojimo kuriant fotofilmą, sukurtas trumpas fotofilmas apie

Kretingą.

„HYPERLAPSE“ TECHNOLOGIJA IR KYLANČIOS PANAUDOJIMO PROBLEMOS

„Hyperlapse“ ir „timelapse“ technologijos. „Hyperlapse“ technologijos esmė: objekto

fotografavimas fotokamerą perkeliant tam tikrais nedideliais vienodais atstumais; nuosekliai, pagal

fotografavimo tvarką, sujungus nuotraukas, gaunamas judesį sukuriantis fotofilmas. „Hyperlapse“

technologijos idėja kilusi iš „timelapse“ technologijos. Šio fotografavimo metodo dėka galima pagreitinti

laiką ir pamatyti reiškinį, trunkantį valandas, savaites ar metus, per keletą sekundžių ar minučių.

„Timelapse“ technologijos esmė: objektas fotografuojamas tam tikrais vienodais laiko tarpais; kadrus

sujungus į vientisą filmą, gaunamas pagreitinto vaizdo efektas.

Kadangi šios technologijos yra pakankamai naujos, dar nėra daug literatūros apžvalgų, tačiau

internete galima rasti patarimų, nurodymų, kaip kurti tiek „hyperlapse“, tiek „timelapse“ technologijų

pagalba.

Kameros stabilumas. Viena svarbiausių kylančių problemų fotografuojant „hyperlapse“ metodu -

kameros stabilumas. Nesvarbu kokia technologija naudojama kuriant filmą, jis turi būti nuoseklus ir

vientisas. Fotografuojant „timelapse“ metodu užtenka trikojo stovo ir nuotolinio pultelio, kurio pagalba

būtų galima reguliuoti kadrų fotografavimų intervalą. Tokiu būdu fotoaparatas neliečiamas, nejudinamas

ir nesukeliama vibracija. Fotografuojant „hyperlapse“ metodu fotoaparatas yra perkeliamas tam tikrais

vienodais atstumais, todėl neišvengiamas fotoaparato pajudinimas, bei sukeliama vibracija. Apjungus

kadrus į visumą, ši vibracija yra pakankamai aiškiai matoma. Ją galima minimaliai sumažinti programinės

117

įrangos, tokios kaip „Adobes After Effects C6“ ar kitu versijų, „warp stabilizater“ pagalba. Vibracijos

galima išvengti naudojant profesionalią techniką, pavyzdžiui, kameros bėgius.

Fotoaparato nustatymai. Kitas svarbus aspektas fotografuojant „hyperlapse“ metodu yra tinkamų

fotoaparato ekspozicijos nuostatų parinkimas. Rekomenduojama naudoti ne automatinį ekspozicijos

režimą, o rankinį, nes priešingu atveju fotoaparatas kiekvieną nuotrauką matuoja iš naujos ekspozicijos.

Automatinis režimas yra blogas kuriant „hyperlapse“ technologija, nes automatiškai reguliuoja matricos

jautrumą ir diafragmą. Pasikeitus dienos sąlygoms, pavyzdžiui pradėjus temti arba užplaukus debesims,

automatiškai keičiasi fotoaparato nuostatos, todėl kadrų apšvietimas yra skirtingas. Tokiu atveju, žiūrint

vientisą galutinį „hyperlapse“ filmą, neišvengiami nemalonūs mirgėjimai. Tuo tarpu rankinės nuostatos

leidžia matyti natūralų vaizdą. Iš kitos pusės, pasirinkus rankines nuostatas, visada reikia atlikti

bandomuosius kadrus tam, kad įsitikinti, jog viskas teisingai sureguliuota. Kitaip galima prarasti daug

laiko ir padaryti nereikalingų kelis šimtus ar tūkstančius nuotraukų. Svarbu žinoti, kad rankinės nuostatos

ne visada yra geras pasirinkimas. Pavyzdžiui, fotografuojant saulėlydį ar saulėtekį, reikia nustatyti

nepilnai rankiniu būdu, o diafragmos prioriteto režimu, t. y. aparatui palikti galimybę pačiam parinkti

išlaikymo trukmę. Kai saulė kyla arba leidžiasi, keičiasi šviesos gaunamas kiekis, dėl to nuotraukos gali

gautis arba pereksponuotos, arba nedaeksponuotos. Išlaikymas sulieja vaizdą jį pagyvindamas ir padaro

labiau plaukiančiu ir vientisu. Naudojant išlaikymą dienos metu, dažnai nuotraukos gaunasi

pereksponuotos, todėl reikia naudoti labai tamsius filtrus, kurių pagalba gaunamas mažesnis šviesos

kiekis. Kuriant foto filmą pasirinktas aukštos raiškos formatas RAW, rezoliucija 4912x3264.

Prieš pradedant fotografuoti, reikia įsitikinti, ar fotoaparato baterijos užteks visai fotosesijai. Jeigu

atsitinka taip, kad fotografavimo metu visgi baterijos neužtenka, tuomet reikia ją kuo greičiau pakeisti

stengiantis nesujudinti fotoaparato. Tas pat ir su atminties kortele.

Dar vienas svarbus aspektas, kurį reikia paminėti, fotografavimas „hyperlapse“ technologija kenkia

fotoaparato „sveikatai“, ypač mėgėjiškųjų fotoaparatų. Šių fotoaparatų užrakto skaičius yra apie 100 000

kadrų. Peržengus šia ribą fotoaparatas gali būti užrakinamas arba gali nustoti veikti.

Intervalų tarp kadrų apskaičiavimas. Greito fotoaparato baterijos išsikrovimo ir atminties

kortelės perpildymo galima išvengti apskaičiavus fotografavimo intervalus. Pavyzdžiui, jei fotoaparato

veikimo baterijos trukmė yra standartinė - 1000 nuotraukų, tai visų pirma reikia pasirinkti laiko intervalus

tarp kadrų. Tarkime, kuriamas 50 minučių trunkančio saulėlydžio 12 sekundžių „hyperlapse“ fotofilmas.

Jeigu foto filmas montuojamas jungiant 30 kadrų per sekundę, tuomet visam „hyperlase“ fotofilmui

reikės 12 s. x 30 kad./s., t. y. 360 kadrų. Kadangi saulėlydis trunka 50 minučių, o tai yra 50 min. x 60 s. =

3000 s., tai intervalai tarp kadrų turi būti 3000 s. / 360 kadrų = 8 s. Galima teigti, fotoaparato perkėlimo ir

sekimo taško nustatymui skiriamos 8 s.

Nuosekliam fotofilmui kūrimui užtenka pasirinkti 24 kadrus per sekundę. Toks greitis užtikrina

tolygų vaizdą, o žmogaus akis nebepastebi besikeičiančių kadrų. Sukurtame fotofilme pasirinktas 30

kadrų per sekundę greitis, taip filmui suteikiamas švelnumas. Kadrų skaičius per sekundę turi įtakos pačio

filmo trukmei: kuo mažiau kadrų tuo filmas ilgesnis, kuo daugiau kadrų – tuo trumpesnis.

Fotografavimas intervalais. Fotoaparato pasirinkimas kiekvieno kuriančiojo pasirinkimo laisvė.

Tinka tiek skaitmeniniai, tiek veidrodiniai, tiek kompaktiški, tiek net išmaniuosiuose telefonuose

įmontuoti fotoaparatai, svarbu, kad fotoaparate būtų įdiegta fotografavimo intervalais funkcija. Ar

pasirinktas fotoaparatas turi tokią funkciją, galima išsiaiškinti internete arba fotoaparato instrukcijos

knygutėje. Jeigu fotoaparatas šios funkcijos neturi, reikia nuotolinio valdymo pultelio su intervalo metru.

Jame galima nustatyti intervalus tarp kadrų ir fotografavimo laiką.

Nuotolinio valdymo pultelių su intervalo metru pasirinkimo pasiūla nėra maža tiek užsienio

rinkose, tiek Lietuvos, įvairiausių kainų, priklausomai nuo produkto kokybės. Pigiai galima įsigyti

nuotolinio valdymo pultelius su intervalo metru iš Kinijos, tačiau jų kokybė yra labai prasta: yra daug

atsiliepimų apie tai, kad esant minusinei temperatūrai jie nustoja veikti. Perkant nuotolinį pultelį su

intervalo metru Lietuvoje, galima išleisti ne viena šimtą ar du šimtus litų. Jeigu planuojamas trumpas

„hyperlaps“ fotofilmas, pakanka ir paprasto nuotolinio valdymo pultelio, tačiau tuomet laiko tarpą tenka

matuoti patiems ir fotografuoti kas tam tikrą apskaičiuotą intervalą. Tokių pultelių valdymas paprastas ir

jie pigesni.

Jeigu netinka paprastas pultelis su intervalo metru, bet nesinori išleisti daug pinigų, galima dar

viena išeitis - tam reikia turėti išmanųjį telefoną su IrDa ryšiu. Taip pat ir fotoaparatas turi palaikyti IrDa

ryšį. Didžiausia problema yra, kad daugelyje išmaniųjų telefonų gamintojai šios technologijos kaip IrDa

atsisako. Todėl reikia įsigyti telefonui skirtą infraraudonųjų spindulių siųstuvą, arba tiesiog pasidaryti jį

pačiam, kas nėra sudėtinga. Tuomet lieka įsidiegti „dslr remote“, nemokamą aplikaciją, kurią galima

118

parsisiųsti iš „Google play“ parduotuvės, telefone. Tokiu būdu išmanųjį telefoną galima paversti

nuotolinio valdymo pulteliu savo fotoaparatui vos už keletą litų.

Šio straipsnio autorius rinkosi nuotolinio valdymo pultelį.

PROGRAMINĖS IR TECHNINĖS ĮRANGOS APŽVALGA

Adobe Premier Pro CS6. Dauguma profesionalų renkasi būtent šią programinę įrangą. Visi

veiksmai dirbant su vaizdo medžiaga „Adobe Premiere Pro CS6“ atliekami viename lange: automatinis

bei rankinis vaizdo įrašymas, specialių efektų valdymas ir daug kitų. Lengvesniam darbui su šia programa

reikalingas mažiausiai 17 colių monitorius. Kaip ir „Adobe After Effects CS6“ ši programa palaiko

pagrindinius medžiagos formatus bei grafikus (.mp4, .mxf, .mov, .wav, .wma, .avi, .mpeg, .mp3, .txt, .jpg,

.png, bei daugelį kitų formatų). Todėl, dažniausiai vaizdo medžiagos suderinamumas būna maksimalus.

„Premiere Pro“ buvo perrašyta versija iš „Adobe Premiere“ ir buvo išleista 2003 metais. Senoji „Adobe

Premiere“ teveikia tik „Macintosh“, o Premiere Pro 1.x ir 2.0 nepalaike „Mac“ operacines sistemos.

Tačiau 2007 metais buvo išleista „Premiere Pro CS3“, kuri palaikė abi operacines sistemas „Windows“ ir

„Mac“. Kada „Adobe Premiere“ buvo perrašyta, pradėjo sparčiai augti tarp filmų ir vaizdo kūrėjų

kompanijų.

Warp Stabilizer. „Adobe Premier Pro“ ir „Adobe After Effects“ turi daug įvairiausių įskiepių,

vienas iš jų yra „Warp Stabilizer“. Šio įskiepio pagalba, galime pašalinti fotoaparato/kameros sujudinimą,

kad būtų galima transformuoti esančią drebančią, dalinai filmuotą medžiagą į pastovius sklendžiančius

kadrus. „Warp Stabilizer“ veikimo principas skirtas gauti panašų rezultatą, kaip naudojant „steadycam“ –

tai vaizdo kameros stabilizavimo sistema, kuri mechaniškai izoliuoja operatoriaus judesius nuo vaizdo

kameros. Tokiu būdu filmuojamas kadras yra be jokio drebėjimo, netgi tuomet, kai operatorius greitai

juda per nelygų paviršių.

„Warp Stablilizer“ stabilizavimo parinktys: „Smooth motion“ išlaiko originalų kameros judėjimą,

bet padaro jį švelnesniu; „No motion“ bando pašalinti visus kadro drebėjimus.

Pasirinkus „Smooth motion“, leidžiamas įrankis „Smoothness“, kurio pagalba galime reguliuoti,

sklendimo judėjimą. „Smoothness“ leidžia pasirinki kiek norime iš originalaus kadro padidinti, ar

pamažinti skleidimą. Pamažinus, kadras palieka arčiau pradinio judesio, o padidinus - pasidaro labiau

sklandžiu. Padidinus virš 100 - reikalauja daugiau kadro apkarpymo.

„Warp Stablilizer“ turi skiltį „Method“, kuris parodo pasirinkimui labiausiai komplikuotą situaciją,

kurią, kadre reikia stabilizuoti.

„Position“: stabilizavimas remiasi tik pozicijos duomenimis – tai yra lengviausias ir paprasčiausias

būdas stabilizuoti kadrą.

„Position, Scale And Rotation“: stabilizuojama grindžiantis pozicijos, mąsto ir rotacijos

duomenimis. Jeigu nėra pakankamai srities taškų kaip sekti, tai „warp stabilizer“ pasirenka ankstesnį tipą

(„Position“).

„Perspective“: naudoja stabilizavimo tipą, kurio visas rėmas yra prisegamas prie kampo. Jeigu nėra

pakankamai srities taškų kaip sekti, tai „Warp Stabilizer“ pasirenka ankstesnį tipą („Position, Scale And

Rotation“).

„Subspace Warp“: bando stabilizuoti, kiekvieną kadro rėmą individualiai, pagal jo drebėjimą. Jeigu

nėra pakankamai srities taškų kaip sekti, tai „Warp Stabilizer“ pasirenka ankstesnį tipą („Perspective“).

Parinktis „Borders“ kraštų nustatymus leidžia pasirinkti pagal kampų judėjimą, kuris bus

pritaikytas stabilizuojant medžiagą.

„Stabilize Only“: rodo visą rėmą, įskaitant ir kraštus. Stabilizuojant, parodo kiek daug darbo yra

daroma siekiant stabilizuoti vaizdą. Naudojant „Stabilize Only“ leidžia apkarpyti filmuotą medžiagą

naudojant kitokius metodus. Pasirinkus „Auto-scale“ sekciją ir „Crop Less Smooth More“ daugiau

nustatymų yra išjungiami.

„Stabilize, Crop“: apkarpo judančius kampus, nekeičiant mastelio. “Stabilize, Crop“ yra identiškas

naudojimui su „Stabilize, Crop, Auto-scale“ ir nustato maksimalų mastelį 100 procentų. Su šita

parinktimi, „Auto-scale“ yra išjungiamas, bet „Crop Less Smooth More“ leidžiama pasirinkti.

„Stabilize, Crop, Auto-scale“ apkarpo judančius kampus ir padidina mastelį iki kadro rėmo dydžio.

Automatinis mastelis yra kontroliuojamas pagal įvarius nustatymus „Auto-scale“ sekcijoje.

Adobe After Effects. „Adobe After Effects“ - vienas profesionaliausių ir populiariausių vaizdo

įrašų redaktorių. Ji turi vizualinius efektus, skaitmeninę judesio grafiką ir kompozicijos priemonę, kuri iš

esmės yra skirta audiovizualinių projektų gamybai. Programa gali generuoti 2D, 3D animaciją, vaizdo

efektų kompoziciją. Taip pat joje yra koregavimo būdai, pavyzdžiui, vaizdo nustatymai, spalvų korekcija

http://adobe.wikia.com/wiki/Apple_Macintosh?action=edit&redlink=1

119

ir t. t. „Adobe After Effects“ dažnai yra apibudinamas kaip „Photoshop of video“, nes yra lanksti ir

leidžia kūrėjui redaguoti vaizdo medžiagą pagal norimus lūkesčius, kaip nuotraukų redagavimo

programoje „Adobe Photoshop“.

Stabilize motion. Tai „Adobe After Effects“ įskiepas, kurio pagalba galime sutvarkyti nestabilius

kadrus. Judesio stabilizavimas ir sekimas yra viena iš daugelio techninių procesų. „Adobe After Effects“

gali būti sunkiai suprantamas tiems, kurie su juo nedirbo anksčiau. Yra įvairiausių parinkčių judesio

sekimo skydelyje, nors dažniausiai jie visi būna automatiniai, bet vis tik tenka juos truputį keisti, tačiau

„Stabilize motion“ galutiniai apdirbimo rezultatai gali būti stulbinantys.

Adobe Photoshop Lightroom. Kiekvienam profesionalui ar mėgėjui fotografui, įgyvendinus savo

fotografijos viziją, didžiausias iššūkiu tampa programa, kurios dėka, būtų galima apdirbti, redaguoti ir

pasidalinti nuotraukas greitai ir užtikrintai, pasirinkimas. „Lightroom“ programa pasižymi savo greičiu,

kokybe ir nepaprastu protu. Jos pagalba galima sukelti šimtą, tūkstantį ar daugiau nuotraukų. Galima

eksperimentuoti be baimės, naudoti tobuliausius redagavimo įrankius, nepamirštant „triukšmo“

mažinimo. Taip pat yra lengvas nuotraukų tvarkymas. Galima pristatyti savo darbą elegantiškuose

spaudiniuose ir skaidrių demonstravimo filmukuose su muzika arba populiariose nuotraukų dalijimosi

svetainėse. Viskas vienoje sparčiai veikiančioje, intuityvioje taikomojoje programoje.

LRTimelapse 3. Tai programa, kuri teikia išsamiausius sprendimus, redaguojant „timelapse“

vaizdo problemas tokias kaip gaunamo skirtingo šviesaus kiekio, nemalonaus mirgėjimo, rūšiavimo ir

kadrų pasižymėjimo. „LRTimelapse“ viena iš populiariausių programų, naudojama žymiausių

„timelapse“ kūrėjų ir daugybės mėgėjų. Programa leidžia kadrus pažymėti ir juos rūšiuoti, pagal RAW

failą nuskaito fotoaparato nuostatas, taip išanalizuoja esamus šviesos šuolius. Programa palaiko „Adobe

Lightroom“ variklį, todėl kelių mygtukų paspaudimu galima visų kadrų apdorotą informaciją perkelti iš

vienos programos į kitą per keletą sekundžių. Programa taip pat leidžia išeksportuoti galutini darbą, net

6k kokybės formatais tokiais kaip, mp4/h.264.

Granite Bay Deflicker. Tai „Adobe After Effects“ ir „Adobe Premiere Pro“ įskiepis, kuris

pašalina iš vaizdo medžiagos mirgėjimus. Mirgėjimas yra dažna problema kuriant „timelapse“

technologija. „GBDeflicker“ sukurtas specialus įskiepis, kuris pašalina, sumažina nemalonius mirgėjimus.

Kadras po kadro išanalizuojamas filmuotoje medžiagoje esantis šviesos srautas, kitaip sakant, mirgėjimas,

kuris sumažinamas iki minimalaus lygio, vaizdo medžiagą kas kadrą paryškinant arba mažinant.

Bulk Rename Utility. Tai nemokama programa, kurios pagalba galima lengvai pervadinti daugybę

failų pagal įvarius norimus kriterijus. Failus galima pervadinti įvairiais būdais, pridėti, pakeisti, įterpti

tekstą, numeracijas į failų pavadinimus, pašalinti arba sutrumpinti failų pavadinimus.

Fotoaparatas Sony SLT-A37 (Alpha). Fotografavimui naudotas „Sony“ firmos profesionalaus

lygio fotoaparatas „SLT-A37“, turintis spartų fotografavimo rėžimą - 7 kardai per sekundę bei filmavimą

didelės raiškos formatu „Full HD“ galimybes. Nepriekaištingos automatinio fotografavimo ypatybės ir

platus rankinio valdymo funkcijų pasirinkimas naująjį „Sony SLT-A37“ paverčia gera alternatyva

norintiems nuo proginio fotografavimo pereiti prie daugiau laisvės suteikiančio kūrybinio fotografavimo.

1 lentelė. SLT-A37 specifikacija

Parametrai Vaizdo taškai 16 milijonų (4912x3264) Jutiklio dydis 28 mm.

Vaizdo santykis 3:2, 16:9 Išlaikymas 1/4000-30 sek

Stabilizavimas Taip, jutiklis Fokusavimo taškai 15 taškai, Greitas fazinis fokusavimas

Fokusavimo

režimai Automatinis su pašvietimu, rankinis (žiedas), fokusavimo sekimas, veido atpažinimo funkcija

Foto serijos Fokusuojant: 7 kadrai per sek. Jautrumas 100-16000 ISO

Blykstė Iššokanti, Išorinė, iki 12m, 1/160, bevielis valdymas Rankiniai

nustatymai Ekspozicijos korekcija, Baltos balansas, Išlaikymas, Diafragma, Jautrumas ISO, Siužetinės

programos, yra programų pasirinkimo žiedas

Sk. galimybės

Vaizdo formatai JPG, RAW

+ kūrybiniai filtrai, panoramos fotografavimas Video FullHD kokybe, MPG4/H264 formatu, AVCHD formatu

Video formatai 1920x1080 (60i, 30, 24p kps), 1440x1080 (30 kps)

120

Garsas Taip, stereo Laikmenos SD, SDHC, SDXC

Jungtys USB2, HDMI Korpusas

Dydis Veidrodinis - didelis, su keičiamais objektyvais

Ieškiklis Elektroninis (TTL),

1.10x, 100% LCD ekranas 7.1 cm, 230 tūkst. taškų, sukiojamas, Live view

Akumuliatorius Ličio akumuliatorius: NP-FM500H, veikia 500 nuotraukų Matmenys 124x92x85 mm

Svoris 448 g Anonsuotas 2012.05.17 !

Pastabos Skaidraus veidrodžio technologija leidžia naudotis sparčiu fokusavimu filmuojant ir žiūrint

per ekranėlį Šaltinis: prieiga per internetą http://goo.gl/aHdTkF

Nuotolinio valdymo pultas Phottix TC-501. Skaitmenis nuotolinio valdymo pultas, kuris turi

laikmačio, intervalų fotografavimo, ilgo išlaikymo ir skaičiavimo išlaikymo funkcijas. Laikmatis gali būti

nustatytas nuo 1 sekundės iki 99 valandų, 59 minučių, 59 sekundžių. Mygtukai gali būti valdomi vienu

nykščiu. LCD ekranas taip pat gali būti apšviestas. Pultelis turi stilingą ir ergonomišką dizainą, todėl

malonu naudoti. Jis taip pat turi ypač ryškų LCD ekraną ir šviesų apšvietimą.

Laikmatis skaičiuoja nurodytą laikotarpį, kol jis pradeda imtis kokių nors veiksmų (iki 99H 59m

59s). Suteikia funkciją nufotografuoti praėjus nurodytam laikui.

Intervalų fotografavimas: fotografavimas nustatytais laiko tarpais (kiekvienas intervalas gali būti

iki 99H 59m 59s).

Ilgo išlaikymo laikmatis: jei fotoaparatas nustatytas Bulb režimu, gali nustatyti išlaikymo trukmę

(iki 99H 59m 59s).

Kadrų skaičius: padarys nurodytą kadrų skaičių iš eilės (0-99).

Pastabos:

Laiko atidėjimas: 0s - 99:59:59s (1s intervalu);

Galima užprogramuoti užrakto suveikimą ir išlaikymą;

Užrakto suveikimas: 1x iki 399x;

AAA baterijos;

Darbinė temperatūra: -20C iki +50C;

Laido ilgis 850mm.

Skreitinukas „Asus K53SJ“. Nurodytos specifikacijos kompiuteris naudojamas „hyperlaspe“

fotofilmo kūrimui: nuotraukų sujungimui, kadrų mirgėjimų šalinimui, stabilizavimui, garso takelio

prijungimui, galutinio filmo eksportavimui ir pan.

2 lentelė. Skreitinuko duomenys

Tipas Skreitinukas

Procesoriaus gamintojas Intel

Procesorius Core i5

Operatyviosios atminties tipas DDR3

Operatyvioji atmintis 8.00 GB

Kietojo disko talpa 680 GB

Optinis įrenginys DVD+/-RW

Vaizdo plokštės gamintojas NVIDIA Vaizdo plokštė GeForce GT520M/Cuda 1GB

Šaltinis: sudaryta autoriaus

http://goo.gl/aHdTkF

121

FOTOFILMO IDĖJA IR SCENARIJUS

Fotofilmo idėja – Kretingos miestas. Kretinga – viena seniausių Lietuvos pajūrio vietovių, turinti

turtingą ir gražią aplinką bei istorines vietoves. Žymus karvedys Jonas Karolis Chodkevičius 1602-1671

metais čia pastatė bažnyčią, vienuolyną, parapinę mokyklą ir įkūrė miestą.

Dabar Kretinga yra jaukus, gražus miestas, kraštovaizdis traukia daug turistų. Kretinga didžiuojasi:

paminklu Jonui Karoliui Chodkevičiui, Švč. Širdies pranciškonų misionierių kongregacija, Motinos

Teresės seserų vienuolynu, Šv. Klaros vienuolynu, Švč. Mergelės Marijos Nepaliaujamos Dievo pagalbos

seserų pranciškonių namais, Rotušės aikšte ir Nepriklausomybės paminklu, Lurdo grota, Šv. Jurgio

koplyčia, Šv. Antano rūmais, Evangelikų Liuteronų bažnyčia, Pranciškonų ordino vienuolyno ir

Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios pastatų ansambliu, Viešpaties Apreiškimo Švč.

Mergelei Marijai bažnyčia, Kretingos muziejumi su žiemos sodu, parkais, tvenkiniais, Akmenos upe,

Vasaros estrada ir kita.

Lurdo grota - Pranciškonų ordino globėjai Švč. Mergelei Marijai skirta grota pastatyta 1933 m., į

kurią iš Prancūzijos parvežtos Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Bernadetos skulptūros bei vanduo iš

stebuklingojo Lurdo grotos šaltinio. Tikima, kad Švč. Mergelės Marijos skulptūra ir šalia trykštantis

šaltinis, kaip ir tikrojo Lurdo, turi stebuklingų galių. Šalia jos stovi pranciškonų vienuolių įkurta

gimnazija, kurioje vaikai mokomi ne tik mokslo aukštumų, bet ir gilesnio gyvenimo pažinimo, tikėjimo.

Vienuoliai skatindami tikėjimo grožį, rengia Lurde tokias moksleiviams šventes, kaip rugsėjo pirmoji,

išleistuvės. Siekiama, kad vaikai visada prisimintų, jog gražiausios gyvenimo akimirkos vyko šventoje

vietoje.

Kretinga turi nuostabią gamtą. Didžiuliai parkai, tvenkiniai, Akmenos upė, vasaros estrada - visa

tai atspindi, kaip Kretingos miestas skiria dėmesį aplinkai, natūralumui. Kiekvienas žmogus atranda

gyvos gamtos grožį. Kraštas palaiko senąsias tradicijas, skiriama daug dėmesio ne tik istoriniam paveldui,

bet ir tikėjimui. Todėl čia įkurta žymiausia Žemaitijos rajone mokykla – Pranciškonų gimnazija. Joje

siekiama bendradarbiauti su vienuoliais ir nebijoti į pasaulį pažvelgti tikinčiojo akimis.

Kretingai pristatyti pasirinkti ir nufotografuoti tokie objektai: Paminklas Jonui Karoliui

Chodkevičiui; Lurdo grota; Kretingos Tiškevičių dvaras; Vasaros estrada; Geležinkelio ir autobusų stotys;

Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia; Šv. Klaros vienuolynas; Kretingos miesto

Rotušės aikštė; Saulės laikrodis; Pranciškonų gimnazija; Kretingos miesto stadionas; Kretingos parko

tvenkinys; Sodyba „Vienkiemis“.

Scenarijus. Pirmieji kadrai „timelapse“ technikos. Per užrašą matoma pirma scena, Kretingos

miestas nuo bažnyčios stogo. Kadrai keičiasi kas 5-7 sekundės. Kadrai yra nejudantys, fotografuoti

„timelapse“ technologijos principu. Nejudantys įvairiausi kadrai, tęsiasi iki garso takelio šuolio, kai iš

ramaus tempo peršokama į greitesnį/agresyvesnį tempą.

Sekantys kadrai „hyperlapse“ technikos. Pasikeitus garso takelio tempui, pradedami rodyti

„hyperlapse“ technologija gauti judantys kadrai. Scena prasideda nuo geležinkelio ir autobuso stočių

pastato. Kadrai keičiasi priklausomai nuo garso takelio nuotaikos, kas tam tikrą sekundę.

Paskutinieji kadrai „timelapse“ technikos. Sulėtėjus garso takeliui tempui, kadrai grįžta atgal ir

rodomi vėl „timelapse“ technikos principu kurti kadrai. Kadrų rodymas trunka keletą dešimčių

sekundžių.

Baigiamasis užrašas. Pasibaigus garso takeliui, baigiasi aukšta nata, pasirodo galutinis tekstas

juodame fone su užrašu „Hyperlapse Kretinga“ ir autoriaus vardas pavardė.

Garso takelis. Fotofilmo garso takeliu pasirinktas Ben Hales, Matt Hales „Go Beyond“. Šis

kūrinys taikliausiai atspindi fotofilmo idėją. Melodija prasideda ramiai ir staiga peršoka į greitesni tempą.

FOTOGRAFAVIMO IR MONTAVIMO PROCESAI

Fotokameros perkėlimai kas kadrą. Pagal „hyperlapse“ technologiją nufotografavus vieną kadrą,

fotoaparatas perkeliamas tam tikru atstumu. Idėjos įgyvendinimui pasirinktas vienas iš fotografavimo

metodų, t. y. metro pagalba pažymimi fotoaparato perkėlimo trajektorijos atstumai aplink ar šalia

fotografuojamo objekto. Pasirinktas 3-10 cm ilgio atstumas. Kiekvieną kartą nufotografavus, fotoaparatas

lygiagrečiai perkeliamas į naują poziciją taip, kad priekinė stovo koja būtų ant pažymėto atstumo linijos.

122

1 pav. Metrine žymėjimosi sistema


Fotografuojamos vietovės grindys grįstas plytelėmis, todėl buvo galima rinktis patogesnį

fotokameros perkėlimo atstumą, pavyzdžiui, 20 cm, t. y. tiek, koks yra plytelės ilgis. Šiuo atveju procesas

būtų greitesnis, tačiau būtų padaryta žymiai mažiau kadrų ir foto filmas būtų trumpesnis. Iš kitos pusės,

kuo didesni „atstumai tarp kadrų“, tuo sunkiau yra stabilizuoti medžiagą ir pašalinti drebėjimus. Tokiu

atveju, reikia naudoti „Adobe After Effects“ įskiepą „Stabilize motion“.

Fotokameros perkėlimai kas kadrą, sudėtingose situacijose. Kai kuriose situacijose tiesiog nėra

galimybės naudoti prieš tai minėtą atstumų matavimo metodą. Tenka fotografuoti fotokamerą pastatant

ant žolyno, ar žvyru grįsto kelio. Tokiu atveju naudojamas paprastesnis, bet ne toks tikslus metodas.

Nufotografavus kadrą, kai reikia perkelti fotoaparatą tam tikru atstumu, tačiau nėra galimybės pažymėti

tikslaus atstumo ar trajektorijos, galima naudoti savo koją, tiksliau pėdą.

2 pav. Fotoaparato perkėlimo sistema kas pėdą.

Šaltinis: http://goo.gl/PhfMvz

Sekimo taškas. Fotografuojant norimą objektą, pavyzdžiui, pastatą, patariama išsirinkti vieną jo

detalę, kurią reikia „sekti“ kas kadrą, t. y. fotoaparato linijų tinklelis turi būti toje pačioje vietoje. Sekimui

buvo pasirinktas pastato viršuje esantis langas. Kaskart fokusuojant naują kadrą linijų tinklelio

susikirtimo taškas nustatomas ties lango viduriu. Tokiu būdu sukuriamas dinamiškas fotoaparato

judėjimas.

http://goo.gl/PhfMvz

123

3 pav. Sekimo taško pavyzdys


Failų numeracijos keitimas. Keliant nuotraukas į tokias programas kaip „Adobe After Effects“ ir

„Adobe Premiere Pro“, kai norima gauti iš kelių šimtų nuotraukų vieną sceną, iškyla failų numeracijos

problemos. Šios programos skaičiuoja nuotraukų kiekį kaip vieną sceną, todėl numeracijos turi būti

nuoseklios, pavyzdžiui, nuo 1 iki 500. Jeigu numeracijoje praleistas bent vienas kadras, pavyzdžiui, nuo 1

iki 500, praleista nuotrauka su 210 numeriu, tai programos skaičiuoja kaip vieną sceną tik nuo 1 iki 209, o

likusiųjų neįkelia, manydamos, kad ten jau kitos scenos nuotraukos. Fotografuojant kartais netyčia

nespėjama perkelti fotoaparato arba tiesiog jis sujudinamas. Tokiu atveju stabdomas visas fotografavimo

procesas ir grįžtama prie paskutinės nuotraukos, ji ištrinama, ir vėl tęsiamas fotografavimo procesas. Taip

fotoaparato atminties kortelėje išsaugomos nuotraukos su nenuoseklia numeracija. Šios problemos

sprendimui panaudota „Bulk Rename Utility“ programa. Ši programa visus failus pervadina iš naujo nuo

1 iki turimo nuotraukų kiekio. Failus pervadinant įprastai „Microsoft Windows“ OS pagalba, lieka tarpai

tarp numeracijų. Programos skaito tik tų failų pavadinimus, kurių numeracijoje nėra tarpų.

LRTimelapse programos taikymas Adobe Lightroom. Montavimo procesą pradedamas su

„LRTimelapse“ programa, kurios pagalba galima peržiūrėti originalų nuoseklų vaizdą, pagal pasirinktą

kadrų skaičių per sekundę. Programos pagalba galima lengvai išanalizuoti visas nuotraukas kaip

vientisame filme. Išanalizavus nuotraukas, programa parodo ir pažymi kadrus per kuriuos įvyksta

didžiausi šviesos šuoliai.

Išanalizuoti kadrai perkeliami į „Adobe Lightroom“ tolimesniam redagavimui. Norint perkelti

kadrus su išanalizuota kadrų informacija, „LRTimelapse“ programoje išsaugoma vieno kadro informacija

XMP formatu. Šiame formate išsaugoma ir visa kadro analizės informacija. „Adobe Lightroom“

programoje įkeliamos tos pačios nuotraukos ir nuskaitomi XMP failai. Tokiu būdu visa išanalizuota

informacija perkeliama į „Adobe Lightroom“ programą. Pagal „LRTimelapse“ programos pažymėtus

šviesos šuolio kadrus, „Adobe Lightroom“ programoje kiekvieną ši kadrą galima redaguoti padidinant

arba sumažinant šviesą, taip panaikinant esamus šviesos šuolius. Programoje atliekami tokie nuotraukų

redagavimai kaip spalvų paryškinimas, kontrasto pakeitimas, šešėlių ir t. t. Užbaigus darbus ir išsaugojus

esamus pakeitimus „Adobe Lightroom“ programoje, pasikeičia esama informacija XMP failuose.

Grįžtama į „LRTimelapse“ programą, esamų kadrų duomenis perkraunami ir perprogramuojami, taip

nuskaitant naują informaciją iš XMP failų. Vėl analizuojami kadrai. Programai baigus analizuoti, galima

matyti, ar gerai atliktas kadrų redagavimas „Adobe Lightroom“ programoje. Jeigu programa vis dar randa

žymius šviesos šuolius, tenka grįžti į „Adobe Lightroom“ programą ir vėl mėginti redaguoti iš naujo. Jei

žymių šviesos šuolių nerandama, galima per „Adobe Lightroom“ programą pradėti nuotraukų

eksportavimą.

124

4 pav. LRTimelapse analizavimo pavyzdys


Adobe After Effects vaizdo stabilizavimas. Išeksportuotos ir paruoštos nuotraukos keliamos į

„Adobe After Effects“ programą. Pirmiausia naudojamas stabilizavimo įskiepis „Warp Stabilizer“.

Naudojamos tokios įskiepio nuostatos: „Smooth motion“, kuri išlaiko originalų kameros judėjimą, bet

padaro jį švelnesniu; „Smoothness“ pasirinkta 150%. Iš stabilizavimo „Method“ nuostatų pasirinkta

„Position“, pagal kurią stabilizavimas remiasi tik pozicijos duomenimis, o tai lengviausias ir

paprasčiausias būdas stabilizuoti kadrą. Iš nuostatų „Borders“, pasirinktas punktas „Stabilize Only“, kuris

rodo visą rėmą, įskaitant ir kadro kraštus. Nuostatas galima keisti pagal esamą situaciją. Kartais „Warp

Stabilizer“ stabilizavimo darbą atlieka nepriekaištingai, o kartais rezultatas būna nedžiuginantis. „Warp

Stabilizer“ neatlikus tinkamai savo darbo, stabilizavimas atliekamas rankiniu būdu. Naudojamas „Adobes

After Effects“ įskiepis „Motion stabilizator“, kurio pagalba galima vaizdo medžiagą stabilizuoti pusiau

rankiniu būdu. Stabilizuojant medžiagą su „Motion stabilizator“, pasirenkami du pagrindiniai taškai,

kurių atžvilgiu vyks stabilizavimas. Taškai - tokie kaip pozicijos (angl. position) ir sukimosi (angl.

rotation). Kiekviename kadre taškai turi būti tuo pačioje vietoje. Todėl pradedant stabilizavimą pirmiausia

reikia išsirinkti geras taškų dėliojimo vietas. Geromis taškų dėliojimo vietomis laikomos tos vietos, kurios

yra iškirtinės, ryškesnes kadrų vietos. Patartina, kad šie taškai būtų horizontalioje arba vertikalioje

padėtyse.

5 pav. AE „Motion stabilizator“ pavyzdys


125

Jeigu parinkti geri sekimo taškai, įskiepis gali pats automatiškai sudėlioti taškus. Atlikus visą

stabilizavimo procesą, vaizdo medžiaga vis dar gali turėti neryškius virpėjimus. Šiuos virpėjimus galima

lengvai pašalinti su „Warp Stabilizer“. Taip taikant abu įskiepius galima pašalinti esamus virpėjimus ir

galutinai stabilizuoti medžiagą.

Pakrypimai. Dar viena iškylanti problema – tai nuotraukų vaizdo pakrypimai, kai fotografuojama

ant nelygaus paviršiaus. Šiuos nelygumus galima pašalinti „Adobe After Effects“ programos pagalba.

Pirmiausia išjungiama liniuotė, po to vaizdo medžiagoje išrenkama lygi horizontali arba vertikali vieta,

kuri pasižymima tiese. Pasirenkamas vaizdo redagavimas pagal sukimą (angl. rotation) ir, kas 30 kadrų,

kitaip kas sekundę, dėliojama po naują tašką taip, kad nupiešta tiesė vaizdo medžiagoje būtų toje pačioje

vietoje kaip pradiniame taške. Tokiu būdų galima sutvarkyti kadrų pakrypimus.

Nemalonus mirgėjimas. Dažna „hyperlapse“ technologija kurto filmo problema yra dažnas

mirgėjimas. Jis atsiranda net ir fotografuojant rankinėmis nuostatomis. „LRTimelapse“ programa sugeba

puikiai susitvarkyti su dideliais šviesos šuoliais, tačiau su mažais yra sunkiau. Toks mirgėjimas yra labai

nemalonus akiai ir norint jį pašalinti naudojamas „Adobes After Effect“ įskepis, „GBDeflicker“. Jo

pagalba išanalizuojamas kiekvienas kadras ir, pasirinkus tinkamus nustatymus pagal esamą situaciją,

galima mirgėjimą pašalinti. Įskiepio dažniausiai naudojamos nuostatos: „Deflicker Method“ – iš

mirgėjimo nuėmimo metodo pasirinktas „Smoothing“, kuris sušvelnina mirgėjimą kas kadrą; „Correction

method“ - taisymo metodas pasirinktas pagal „Gamma“, kuris kadrus paryškina iki vientiso mirgėjimo;

„Number of smoothing frames“ pasirinktas 20.

Eksportavimo nustatymai. Vaizdo medžiagos eksportavimui pasirinktas QuickTime formatas

MOV. Formato nustatymuose vaizdo medžiagos kodeksu pasirinktas „Photo – JEPG“. Rezoliucijos dydis

Full HD 1920x1080. Pasirinktas QuickTime formatas turi specialius nustatymus eksportuojant aukštos

kokybes „hyperlapse“ vaizdo medžiagą. Formatavimo kokybė pasirinkta 75 procentų dėl vietos užėmimo

kiekio. Eksportuojant vaizdo medžiagą 100 procentų, kelios sekundės filmo užimą keletą GB(Gigabaitų).

Pasirinkus 75 procentu kokybę, žymios vaizdo kokybės pokyčių nesimato, o užimamo failo dydis

sumažėja beveik 5 kartus. Rezoliucijos dydis Full HD, nors tikroji nuotraukų rezoliucija yra 4912x3264 ir

kurios pakanka Ultra HD sutrumpinus 4k kokybės. Ultra HD kokybė yra viena dažniausiai naudojamų

filmuojant profesionalius filmus.

6 pav. Rezoliucijų skirtumo pavyzdys

Šaltinis: http://goo.gl/0GzvN

Mažesnės Full HD kokybės pasirinkimą nulėmė skreitinuko resursų pajėgumas. Galutinis MOV

failas yra 3 GB apimties. Demonstracinei ir internetinei versijai pasirinktas MP4 H.264 formatas.

Rezoliucija Full HD 1920x1080. Galutinio demonstracinio filmuko apimtis apie 250MB (megabaitų).

Galutinis montavimo procesas. Paskutiniam ir galutiniam montavimo procesui pasirinkta „Adobe

Premiere Pro“ programa. Programoje atliekami paskutinieji redagavimo darbai, tokie kaip vaizdo

medžiagos sudėliojimas pagal norimą idėją ir scenarijų. Prie vaizdo medžiagos pritaikomas garso takelis,

sukuriami gražūs perėjimai. Atliekamas vaizdo medžiagos pagreitinimas ar sulėtinimas norimose, kadrų

priartinimas ar atitolinimas. Uždedamas garso takelis.

http://goo.gl/0GzvN

126

IŠVADOS

1. Išsiaiškinta, kad „hyperlapse“ fotografavimo technologija reikalauja ne tik fotoaparato, bet ir

pagalbinių techninių įrenginių, gero ir kruopštaus pasiruošimo visam procesui, matematinių žinių.

2. Pasirinkta techninė įranga atitinka darbams keliamus reikalavimus. Fotografuojant saulėtą dieną,

fotoaparato „Sony Alpha 37“ LCD ekrane vaizdas matomas neryškus ir neaiškus, o tai įtakoja

sekimo taško ilgesnio parinkimo ir nustatymo laiką.

3. „Warp Stabilizer“ turi trūkumų. Stabilizuojant medžiagą į vieną vientisą filmą, „Warp Stabilizer“

nepajėgia stabilizuoti kai kurių kadrų pagal ankstesniuosius taip sugadindamas visą kadrą. Norint

išvengti „Warp Stabilizer“ klaidų, naudotinas kitas stabilizavimo būdas: „Adobe After Effects

CS6“ įskiepis „Motion Stabilizator“. Šis įskiepis leidžia stabilizuoti kadrus parinkus du sekimo

taškus („position“ ir „rotation“).

4. Sukurtas miestą pristatantis kelių minučių trukmės fotofilmas.

LITERATŪRA

1. Adobe Photoshop Lightroom. Žiūrėta 2014, kovo 16 per internetą:

< http://www.adobe.com/lt/products/photoshop-lightroom.html>

1. Adobe Premiere Pro. Žiūrėta 2014, kovo 16 per internetą:

< http://www.adobe.com/lt/products/premiere.html>

2. Adobe After Effects. Žiūrėta 2014, kovo 16 per internetą: <http://goo.gl/lB44eS>

3. Warp Stabilizer. Žiūrėta 2014, kovo 16 per internetą: < http://helpx.adobe.com/premiere-

pro/using/stabilize-motion-warp-stabilizer-effect.html >

4. Stabilize motion. Žiūrėta 2014, kovo 16 per internetą: <http://goo.gl/Zf7kXO>

5. Nuotolinio valdymo pultas „Phottix TC-501“. Žiūrėta 2014, kovo 16 per internetą:

< http://www.phottix.com/en/wired-remotes/phottixr-nikos-digital-timer-remote.html>

6. Fotoaparatas „Sony SLT-A37 (Alphai)“. Žiūrėta 2014, kovo 16 per internetą:

< http://www.efoto.lt/fotoaparatas/sony_slt-a37>

7. LRTimelapse. Žiūrėta: 2014, gegužės 8 per internetą: < http://lrtimelapse.com/>

8. Granite Bay Deflicker. Žiūrėta: 2014, kovo 16 per internetą:

< http://www.granitebaysoftware.com/products/productgbd.aspx>

6. Video formatai. Žiūrėta: 2014, kovo 16 per internetą: < http://goo.gl/VKqYXu>

7. Raw formatas. Žiūrėta: 2014, gegužės 8 per internetą: < http://goo.gl/6K2B0m>

8. Jepg formatas. Žiūrėta: 2014, gegužės 8 per internetą: < http://goo.gl/YkANJ7>

9. Matt Hales aprašymas. Žiūrėta: 2014, gegužės 15 per internetą: < http://goo.gl/o6qyrw>

10. Ben Hales aprašymas. Žiūrėta: 2014, gegužės 15 per internetą: < http://goo.gl/kmNKD5>

CREATION OF A PHOTO FILM USING THE „HYPERLAPSE“ TECHNOLOGY

Abstract. This article presents the "hyperlapse” technology and its application in creation of photo film.

Increasing the supply of multimedia technology and the need for a simple and clearly set out the use of technologies

determine importance of the paper. Therefore, the purpose of Article – analyze “hyperlapse” technology and

describe the use of this technology in the creation of photo film.

Keywords: hyperlapse, timelapse, photo film.

http://www.adobe.com/lt/products/photoshop-lightroom.html

http://www.adobe.com/lt/products/premiere.html

http://goo.gl/lB44eS

http://helpx.adobe.com/premiere-pro/using/stabilize-motion-warp-stabilizer-effect.html

http://helpx.adobe.com/premiere-pro/using/stabilize-motion-warp-stabilizer-effect.html

http://goo.gl/Zf7kXO

http://www.phottix.com/en/wired-remotes/phottixr-nikos-digital-timer-remote.html

http://www.efoto.lt/fotoaparatas/sony_slt-a37

http://lrtimelapse.com/

http://www.granitebaysoftware.com/products/productgbd.aspx

http://goo.gl/VKqYXu

http://goo.gl/6K2B0m

http://goo.gl/YkANJ7

http://goo.gl/o6qyrw

http://goo.gl/kmNKD5

127

MOKOMOSIOS MEDŽIAGOS KŪRIMAS PANAUDOJANT MULTIMEDIJOS

TECHNOLOGIJAS

Daina Lapinskaitė

Mokslinis vadovas lekt. Rita Misiulienė

Anotacija. Mokymosi procese neretai susiduriame su problema, kaip tinkamai pateikti mokomąją medžiagą.

Darbas su informacija neapsiriboja jos pateikiamu užrašymo būdu. Ji gali būti kuriama įvairiais šiuolaikinės medijos

kanalais. Vienas iš tokių būdų yra garsinės medžiagos ar vaizdo medžiagos sąsaja. Siekiant palengvinti mokymąsi

yra pasitelkiamos naujosios technologijos. Šiomis dienomis Lietuvoje vis didesnę paklausą įgauna nuotolinis

mokymasis, kuris glaudžiai susijęs su virtualia mokymosi aplinka Moodle. Moodle viena iš lanksčiausių ir

perspektyviausių virtualaus mokymo aplinkų. Šioje aplinkoje pateikiama mokymosi medžiaga, užduotys, testai,

naudojamos bendravimo ir bendradarbiavimo priemonės. Tam, kad tinkamai parengti mokymosi kursą, reikia žinoti

Moodle aplinkos funkcijas ir jų panaudojimo galimybes.

Pagrindinės sąvokos: Nuotolinis mokymasis, virtuali mokymosi aplinka (VMA) Moodle, Smartboard.

ĮVADAS

Straipsnio aktualumas. VMA Moodle turi visas pagrindines funkcijas nuotoliniam kursui

parengti. Tačiau ne retai tiesioginių vaizdo paskaitų metu ar nuotolinio kurso rengimui naudojami ir kiti

papildomi įrenginiai, kurie reikalauja dėstytojo kompetencijų darbui su jais.

Straipsnio problema. Ne visi dėstytojai geba dirbti ir išnaudoti technines ir programines įrangas

galimybes, rengiant nuotolinius kursus.

Straipsnio tikslas – paruošti pradžiamokslį apie mokomosios medžiagos talpinimą į Moodle

aplinką, sukurti mokomąją vaizdo paskaitą panaudojant interaktyviąją lentą ir pateikti aprašymą apie jos

galimybes popieriniame leidinyje.


1. Išanalizuoti interaktyvios lentos galimybes.

2. Išanalizuoti Moodle aplinkos funkcijas ir galimybes.

3. Išanalizuoti ir pasirinkti garso, vaizdo, animacijos, grafikos kūrimo programas.

4. Sumaketuoti mokomąjį lankstinuką ir knygelę.

5. Įrašyti vaizdo pakaitą.

Tyrimo metodai. Mokslinės literatūros analizė ir apibendrinimas, programinės įrangos

pritaikomumas praktinėje dalyje, jos lyginimas ir analizavimas.

INTERAKTYVIOJI LENTA SMARTBOARD

„Pasaulis žengia į priekį milžiniškais žingsniais, kiekvienas iš mūsų privalome nuo jo neatsilikti,

kad neliktume nuošalyje. Tai ypač svarbu dėstytojams, rodantiems pavyzdį perspektyviam jaunimui“ (R.

Mačernis 2009, p. 40).

Remiantis R. Mačernio (2009) straipsniu, galima teigti, kad interaktyvioji lenta tampa neatsiejama

technologija paskaitų rengimo procese. Interaktyvioji lenta sugeba įtraukti studentą ir nepaleisti jo

dėmesio, tai vienas iš svarbiausių dėstytojų uždavinių rengiant paskaitų medžiagą. Jau daugelis aukštųjų

mokyklų naudoja interaktyvią lentą, kaip pagalbinę priemonę.

Smartboard naudojimas yra gana paprastas, ją galima valdyti pirštais. Paspaudimais valdomi

veiksmai kompiuteryje. Lenta turi jutiklinį paviršių ir specialiai pritaikytus elektroninius rašiklius. Visą

sukauptą medžiagą galima išsaugoti asmeninėse rinkmenose, taip suteikiama galimybė pasidalinti

informacija ne tik su studentais, tačiau ir su kolegomis tarpusavyje.

Pagrindinės funkcijos. Filmavimas – filmuoti galima veiksmus kurie atliekami lentoje arba

auditoriją ar kitą norimą vietą prijungus išorinį įrenginį fotoaparatą, kamerą. Vaizdinė medžiaga

išsaugojama .wmv arba .avi formatu pasirinktinai.

Įterpimas – tai funkcija kurią galima rasti Smartnotebook programinės įrangos įrankių juostoje.

Kuriant paskaitas, galima įterpti įvairaus tipo failus. Garsus, internetines nuorodas, lenteles, diagramas,

vaizdo medžiagą, paveikslus, schemas, flash filmukus ir kt.

Galerija – tai tūkstančiai aukštos kokybės paveikslų, audio ir vaizdo filmų. Adobe Flash animacija,

3D objektai ir kiti failai yra patalpinti ir pasiekiami smartnotebook galerijoje.

128

Interaktyvių paskaitų ir daugialypės terpės aplankas (angl. Interactive and multimedia) susideda iš

trijų suderintų failų tipų - animacijos, garso, vaizdo. Naudojimas veikia angl. Drag and Drop (vilkti ir

paleisti) principu. Kuriant paskaitas, reikia išsirinkti norimus failus ir patalpinti reikiamoje vietoje. Taip

pat galima naudoti 3D objektus, kurios galima rasti paieškos skiltyje įvedus raktinius žodžius. Objektams

galima pritaikyti animaciją, priskirti garsus ir kt.

Galerijos privalumai:

Interaktyvumas

Paruoštų paskaitų pritaikymas, panaudojimas.

Užsklandų panaudojimas

Garso ir vaizdo sąsaja.

Programinė įranga Smartnotebook. Darbe naudojama interaktyvioji paskaita turi integruotą

programinę įrangą Smartnotebook. Ši programinė įranga pritaikyta būtent šios lentos maksimaliam

panaudojimui. Smartnotebook sudaro galimybę, kuriant paskaitų medžiagą, įterpti tokias rinkmenas kaip

Adobe Flash, garso ir vaizdo komponentus.

Pasak R. Mačernio (2009) vienas didžiausių privalumų, kad ši programinė įranga yra suderinta su

kitomis populiariomis programomis, tokiomis kaip Power Point, Excel, Word, Autocad ir kt.

Padarę klaidą pateiktyje, ją lengvai galite ištaisyti. Smartnotebook turi rašalo atpažinimo funkciją,

kuri gali užrašytą žodį, veiksmą konvertuoti į spausdintas raides, skaičius. Sąsaja su programomis leidžia

išsaugoti darbus reikalingu formatu, tokiu kaip *.ppt, *.xls *docx.

Paskaitų rengime galima talpinti ir naudoti įvairius objektus ir funkcijas. Kiekvienas .notebook

failas susideda iš puslapių, kuriuose ir talpinama visa naudojama informacija. Į šiuos puslapius galima

talpinti tekstą, geometrines figūras, paveikslus, lenteles ir kt. Patalpintus objektus galima koreguoti bet

kuriuo metu. Keisti jų dydį, spalvą, poziciją, pridėti animaciją.

Dar vienas svarbus dalykas tai Galerija. Ji integruota į programinę įrangą smartnotebook, bei turi

daugiau nei 6 tūkst. rinkmenų. Tai paveikslai, brėžiniai, garsai, žemėlapiai, vaizdo filmai, animacija ir

daugelis kitų. Šioje galerijoje galima rasti ir kitų dėstytojų ar mokytojų parengtų pamokų. Galima teigti,

kad taip sudaroma galimybė komunikuoti ir dalintis metodine medžiaga.

Interaktyvių paskaitų su Smartboard kūrimo pakopos:

Informacijos surinkimas (paveikslai, tekstas, vaizdo, audio).

Medžiagos patalpinimas Smartnotebook programinėje įrangoje.

Pateikties kūrimas ir redagavimas.

Paskelbimas (tinklalapis, el. paštas, duomenų bazė, Moodle aplinka ir pan.).

Filmuojant vaizdą lentoje, galima sinchroniškai įrašyti ir garsą, tačiau reikalingas išorinis įrenginys

– mikrofonas. Tokiu būdu nereikalingas montažas.

VIRTUALI MOKYMOSI APLINKA MOODLE

Pasak I. Tomošiūnaitės (2009), Moodle – „tai nuotolinio savarankiško mokymosi sistema,

naudojama daugelio universitetų visame pasaulyje. Tai virtuali terpė, kurioje talpinamas bei teikiamas

nuotolinis kursas vartotojams, t.y. studentams“.

Pasak M. Stonkienės, aukštojo mokslo institucijos susiduria su aukštojo mokslo aplinkos iššūkiais:

universitetų ir kitų aukštųjų mokyklų studijų veiklos kaitos reikalauja ne tik informacinių ir ryšio ar

komunikacinių technologinių naujovių skverbtis į mokymosi veiklą, bet ir kintantys studentų lūkesčiai. Į

studentą orientuotas mokymosi aktyvumo poreikis, mokymo ir mokymosi būdų įvairovės radimasis lemia

išaugusius studentų mokymosi patogumo reikalavimus. Mokslinėje literatūroje analizuojami įvairūs

informacinių, ryšio bei komunikacinių technologijų naudojimo ir taikymo aspektai: diskutuojamos

nuotolinio mokymosi, mišriojo mokymosi sampratos, aptariami nuotolinio mokymosi pranašumai ir

trūkumai.

VMA yra talpinami teorinė medžiaga, kontrolinės užduotys, kuriami testai, forumai ir kt. Visa

paruošta medžiaga yra talpinama administratoriaus teisę turinčio dėstytojo ar kito vadovaujančio kursui

asmens.

Nuotolinių kursų kūrime pagrindinė grupė yra dėstytojai. Nuotolinio mokymosi turinio

projektavimo metodologija grindžiama edukacinių (pedagoginių) technologijų repertuarų projektavimo

teorija, susiejanti pagrindinius profesinio ugdymo proceso veiksnius, kurie būtini pasirenkant profesinio

ugdymo turinį, organizacines formas, metodus bei priemones ugdymo tikslams įgyvendinti. Studentų

socialumo raiškai didžiausią įtaką turi interaktyvios pedagoginės technologijos, kurių metu studentai ir

dėstytojai interaktyviai bendrauja realioje mokymosi aplinkoje (Daukilas, Kasperiūnienė, 2011).

129

Vaizdo medžiagos talpinimas. Vaizdo medžiagos talpinimas gali būti atliekamas keliais būdais.

Pirmasis būdas yra nurodyti internetinės svetainės (www.youtube.com, www.Lol.lt ar kt. ) norimo vaizdo

adresą ir jį bendrinti. Šis vaizdo peržiūros nuorodos būdas patogus tuo, kad nereikia talpinti savo vaizdo

medžiagos Moodle aplinkoje. Youtube.com tinklalapis turi parinktį „Kanalas“, šiuo būdu yra sudaroma

galimybė sukurti savo nuosavą kanalą. Kanale galima talpinti ištisus vaizdo, jie gali būti numeruojami ir

išdėstomi patogiam naudojimui.

Kitas būdas yra vaizdo medžiagos patalpinimas pačioje Moodle aplinkoje. Šis būdas turi kelis

trūkumus.

Didelės apimties vaizdo medžiaga talpinama ilgą laiką.

Administratoriaus nurodyta užimtumo vieta medžiagai talpinti gali būti per maža.

Keliant daug vaizdo failų galima serverio perkrova.

Formatų palaikomumo, įvairumo trūkumas.

Tekstinių dokumentų įkėlimas. Tekstinių dokumentų įkėlimas vykdomas pasirinkus funkciją –

„Puslapis“ – šiuo atveju medžiaga talpinama HTML formatu. Kita galimybė patalpinti mokymosi

medžiagą, jos talpinimas failais. Failų įkėlimas galimas įvairiais formatais: pdf, docx, xlsx, ppt, word, txt,

doc ir kt. Svarbu žinoti, kad maksimalus leistinas failų kėlimo dydis www.emokymas.slk.lt (Šiaurės

Lietuvos kolegijos) Moodle aplinkoje yra 100Mb. Tekstinius dokumentus, kaip ir kitą patalpintą

medžiagą, studentai gali persisiųsti į savo asmeninius kompiuterius, planšetes, mobiliuosius telefonus.

Paveikslų talpinimas. Paveikslų talpinimas dažniausiai vykdomas HTML formato tekste,

pasirenkant „failo įkėlimas“ funkciją, nurodant paveikslo vietą serveryje, asmeniniuose failuose arba

kompiuteryje. Paveikslų talpinimas dažnai naudojamas informacijos vaizdingumui perteikti, paryškinti,

užfiksuoti svarbias vietas, todėl tai svarbus akcentas sudarant metodinę medžiagą. Paveikslai gali būti

sudarinėjami įvairiomis programomis: Adobe Photoshop, CorelDraw, Adobe Illustrator, GIMP ir kt.

Įvairus formato palaikymas atrandamas ir paveikslų įkėlime. Moodle aplinka leidžia talpinti .bmp,

.jpg, .gif, .swf, .png, .tiff ir kt.

PROGRAMŲ PARINKIMAS

Siekiant supažindinti dėstytojus su interaktyvios lentos galimybėmis kursų rengime, parengtas

instrukcinis lankstinukas. Naudojama programa CorelDraw.

Išanalizavus CorelDraw programą, galima teigti, kad tai programa tiek pradedantiesiems, tiek

patyrusiems dizaineriams. Ši programa turi platų įrankių pasirinkimą, didelę spalvų skalę, patogų

išdėstymą spaudinio maketo parengimui. CorelDraw programos naudojimas patogus lankstinuko kūrime

tuo, kad ši programa pateikia platų šrifto pasirinkimą, kuris svarbus autentiško dizaino kūrime. Daug

teksto redagavimo įrankių, kurie leidžia ne tik didinti, tačiau ir praplėsti, atskirti reikiamas vietas.

Šios programos naudojimas reikalingas maketo sukūrimui, kuris būtinas norint paruošti popierinį

leidinį. Pagalbinės linijos suteikia galimybę tiksliai paženklinti norimas vietas, patogiam ir efektyviam

darbui. Programa palaiko kelių puslapių funkciją, tai reiškia, kad vienu metu galima koreguoti skirtingas

vietas bei parinkti reikiamą puslapio formatą.

Adobe Premiere – tai daugybę funkcijų ir efektų turinti programa. Ši programa turi parengtus

vaizdo perėjimus, animacijos pritaikymą, garso redagavimą, vaizdo perdengimų elementą. Svarbiausias

aspektas, kuriant vaizdo paskaitą, yra platus formato palaikymas. Kuriant vaizdo paskaitą buvo

naudojama žalio ekrano technologija, kurioje reikalingas tikslus karpymo bei dengimo veiksmas.

Programa turi parinktį Keying. Taip įvedamas vaizdas į vaizdą. Viename vaizde galima patalpinti

kitą, nesvarbu, ar tai nuotrauka, ar vaizdo medžiaga. Dar vienas labai svarbus aspektas, kad galima

sudėlioti garso takelį patogiu būdu, bei pridėti įgarsinimo funkciją grojant foniniam režimui.

Adobe Premiere programa yra glaudžiai susijusi su Adobe After Effects programa, tad

sąveikaujant šioms dviem programoms, sukuriami įvairūs efektai. Keturių, aštuonių, šešiolikos ir t.t. taškų

karpymo funkcija sudaro galimybę tiksliai nukirpti reikiamas vietas. Programa Adobe Priemere turi platų

vaizdo filmo išsaugojimo formatų spektrą. Tai svarbu norint išgauti kuo ryškesnį ir kokybiškesnį vaizdą.

Anime Studio Pro – tai mokama programa, kuri skirta kurti dvimatės grafikos filmus, veikėjus,

animaciją. Šia programa galima sukurti animuotas kompiuterio užsklandas. Joje programoje veikia kaulų

judesio animacija, veikėjas gali judinti rankas, lūpas, kojas ir kt. Tokiu būdu sukuriamos veido išraiškos,

nuotaika, emocija. Ši programa palaiko Adobe Photoshop rinkmeną, galima nuolat tobulinti savo herojų.

Audacity – atviro kodo programa. Palaikoma daugelio operacinių sistemų. Galimas mikrofono

prijungimas. Ji atlieka standartines garso montažo funkcijas. Triukšmo šalinimas, kirpimas, klijavimas,

miksavimas, balansas. Ši programa turi lietuvišką vertimą. Tai sudaro daug lengvesnį vartojimą.

130

Pagrindinės funkcijos – daugiakalbiškumas. Žemų dažnių padidinimas, kompresorius, garso lygio

sulyginimas. Programa naudoja mažai sistemos resursų. Užimamas vietos kiekis vos 4,1 MB. Optimali

programa dirbant namuose.

PROJEKTINĖ DALIS

Išanalizavus teoriją, atrinkus Smartboard (interaktyvios lentos) pritaikymo galimybę vaizdo

filmuko kūrime, nufilmuota ir sumontuota vaizdo paskaita, kurioje atskleistos interaktyvios lentos

pagrindinės savybės, funkcijos.

Pasirinkus animacijos, garso, vaizdo montažo, bei grafikos programas, sukurtas mokomasis

lankstinukas apie interaktyvios lentos pritaikymą kursų rengime. Knygelėje Moodle pradžiamokslis

pateikta mokomoji medžiaga, kaip patalpinti mokymo medžiagą ir tinkamai išnaudoti Moodle aplinkos

galimybes.

Lankstinukas. Parengtas instrukcinis lankstinukas, siekiant supažindinti dėstytojus su

interaktyvios lentos Smartboard naudojimu. Lankstinuko informacija parengta pasitelkus interaktyviosios

lentos vadovą. Žingsnis po žingsnio įvardintas lentos parengimas darbui. Filmavimo funkcija, įterpimo

galimybė PDF, AVI, WMV ir kt. formatais. Aprašyta Smartnotebook programinė įranga, kuri yra

naudojama sudarant interaktyvias pamokas. Ši programinė įranga yra kartu su nesibaigiančia licencija.

Moodle pradžiamokslis. Ši knygelė skirta ne tik dėstytojams, tačiau ir studentams, kuriems

reikalinga informacija apie Moodle aplinkos naudojimą. Sudaryta ir patalpinta medžiaga, kaip reikia

prisijungti, įkelti tekstinius failus, paveikslus, naudotis forumu, sukurti diskusiją, pakeisti informaciją apie

save ir kt. Knygelės dizainas atitinka Šiaurės Lietuvos kolegijos Moodle aplinką, tai leidžia atskleisti

informaciją.

Vaizdo paskaitos kūrimas. Vaizdo paskaita skirta dėstytojams, siekiantiems susipažinti su

interaktyvios lentos pritaikymu paskaitų pateikimo, kūrimo procese. Tai būdas parodyti naudojamas

funkcijas, tokias kaip: rašikliai, trintukas, animacijos įterpimas, žalio ekrano technologijos įterpimas,

įgarsinimas. Pagrindinė vaizdinė informacija atskleidžiama pasitelkus interaktyviąją lentą, tačiau

apspręsta pasitelkti ir žalio ekrano technologiją.

IŠVADOS

1. Išanalizuotos interaktyvios lentos „Smartboard“ galimybės, tokios, kaip: filmavimas

fotografavimas, animacijos įterpimas, įgarsinimas. Apibendrinta medžiaga, kuri panaudota

kuriant lankstinuką.

2. Buvo išanalizuota medžiaga apie VMA Moodle. Iš Moodle vartotojų pateiktos dokumentacijos,

atrinkti svarbiausi punktai susiję su aplinkos valdymu, vaizdo talpinimu, failų įkėlimu, kursų

redagavimu, tekstinių dokumentų įkėlimu, paveikslų talpinimu.

3. Buvo atlikta programinių įrangų analizė ir pasirinktos darbui tinkamiausios programos vaizdo

montažui, garso tekelių redagavimui, animacijų kūrimui, bei maketavimo programa.

4. Suprojektuotas informacinis lankstinukas ir knygelė, naudojant vektorinę grafikos programą

CorelDraw. Parinkti optimalūs matmenys, siekiant sutaupyti lėšas. Parinktos spalvų skalės,

kokybiškam spalvų atvaizdavimui išgauti.

5. Sukurta vaizdo paskaita 672 MB dydžio. Vaizdo paskaita gali būti naudojama kaip mokomoji

medžiaga. Vaizdo paskaita patalpinta Šiaurės Lietuvos kolegijos Moodle aplinkoje. Pagrindinis

įrankis sudarinėjant vaizdo pasikatą, tai interaktyvi lenta Smartboard. Sumontuota paskaita

panaudojant Adobe Premiere programą. Integruota papildoma animacija. Panaudoti vaizdo

perėjimo efektai, apjungtas vaizdo įgarsinimas ir muzikinis takelis. Prijungtas filmavimas žaliame

ekrane.

REKOMENDACIJOS

1. Sudarinėjant vaizdo paskaitą buvo pastebėta, kad norint pritaikyti interaktyviąją lentą kursų

rengime būtina susipažinti su pagrindinėmis funkcijomis. Reikia gebėti jas valdyti ir integruoti į

vaizdo medžiagą. Interaktyvi lenta leidžia kurti įgarsintas pamokas, taip pat pridėti animaciją,

filmuoti, fotografuoti, tačiau buvo pastebėta, kad įgarsinimo kokybė yra labai prasta, atsiranda

įvairių pašalinių garsų, triukšmas. Norint parengti kokybišką vaizdo įgarsinimą reikia naudotis

garso įrašų studija.

131

2. Vaizdo kokybė filmuojant programine įranga „Smartnotebook“ nėra aukšta, todėl reikia naudoti

konvertavimo programas, jai pagerinti. Norint atlikti vaizdo montažą senesnės Adobe Premiere

programinės įrangos versijos gali nepriimti vaizdo formato.

3. Vaizdo medžiaga Moodle aplinkoje užims nemažai vietos, todėl reikia talpinti pasitelkiant kitą

vaizdo talpinimo būdą (Youtube.com, Vaizdogaga.lt Vimeo.com ar kt.).

LITERATŪRA

1. Adobe. About superimposing and transparency. Žiūrėta: 2014-04-28 prieiga per internetą.

<http://help.adobe.com/en_US/premiereelements/using/WS09e4b3c48f3a79fc19b622510385d4355c-

7da3.html#WS9B0D25FB-38A9-477c-B590-DDA7E62805B0>.

2. Angelo, M. (2003). Overwiev of the GIMP. Žiūrėta: 2014-03-26 per internetą:

<http://mozillaquest.com/Linux03/Gimp-Overview_Story01.html>.

3. „Audacity 2.0.2“: nemokamas garso failų redaktorius (2012). Žiūrėta: 2014-03-29 per internetą

<http://www.technologijos.lt/n/technologijos/it/S-27916/straipsnis/Audacity-202:-nemokamas-garso-failu-

redaktorius?l=2&p=1>.

4. Baumgardt, M. (2012) Adobe Flash Professional CS6 Review. Žiūrėta: 2014-03-28 per internetą

<http://www.pcadvisor.co.uk/reviews/software/3370931/adobe-flash-professional-cs6-review/>.

5. B & H Foto & Electronics Corp. (2014) Sony Alpha SLT-A58 Digital SLR Camera with DT 18-55mm

f/3.5-5.6 SAM II Lens. Žiūrėta: 2014-03-12 per internetą

<http://www.bhphotovaizdo.com/c/product/924688-

REG/sony_slt_a58k_alpha_slt_a58_digital_slr.html/c/product/#inpage:IN+STOCK?gclid=CJXGl_uIxL0C

FekBwwodsw0AeQ>.

6. Corel Corporation (2012). CorelDraw Graphics Suite Reviewer‘s Guide. Žiūrėta: 2014-03-25 per internetą

<http://www.corel.com/static/product_content/cdgs/x6/CDGSX6_ReviewersGuide.pdf>.

7. Daukilas, S., Kasperiūnienė, J. (2011) E. mokymosi kursų projektavimas ir realizavimas. Metodinė

medžiaga. Kaunas.

8. Elektroninių studijų aplinka. (2011) Žiūrėta:2014-03-28 prieiga per internetą :<

http://www.mruni.eu/lt/universitetas/struktura/akademiniu_reikalu_centras/elektroniniu_studiju_grupe/elek

troniniu_s_aplinka/>.

9. Kaklauskiene, D.,Kaklauskas, L. (2011) Mokytojų ugdymas. Virtualios mokymo(si) aplinkos įrankių

panaudojimo matematikos mokymui analizė. Šiaulių universitetas.

10. Lamanauskienė, G.,Kaklauskas, L. (2007) Savarankiško mokymosi vadyba. VŠĮ Šiaulių universiteto

leidykla.

11. Lukys, P. (2008). Medijų pagrindai. Vilniaus dailės akademija. <http://www.whitsoftdev.com/unfreez/>.

12. Mačernis, R. (2009). Interaktyvių mokymo priemonių teikiama nauda mokymo procese, Žiūrėta: 2014-04-

08 per internetą: <https://ojs.kauko.lt/index.php/ittss/article/download/50/43 >.

13. Manovich, L. (2001). Naujųjų medijų kalba. Mene, The Mit Press.

14. Mažeikienė, N., et al. (2008) Informacinių gebėjimų ugdymas. VŠĮ Šiaulių universiteto leidykla.

15. Meškys, K. (2010). Kaip valdyti medijas. Prodiuserinės veiklos pagrindai. RDI grupė.

16. Microsoft (2014). „Movie maker“. Žiūrėta: 2014-03-26 per internetą <http://windows.microsoft.com/lt-

LT/windows7/products/features/movie-maker>.

17. Nemokamos-programos (2013). Audacity. Žiūrėta: 2014-03-28 per internetą <http://nemokamos-

programos.lt/Geriausios_nemokamos_programos/Garsas/>.

18. Pralgauskis, J. (2004) Moodle – virtuali mokymosi aplinka. Žiūrėta: 2014-03-10 per internetą

<http://moodle.puslapiai.lt/failai/Moodle%20-%20virtuali%20mokymosi%20aplinka.pdf>

19. Purch (2014) Cubase Essential 5. Žiūrėta: 2014-04-27 prieiga per internetą < http://midi-software-

review.toptenreviews.com/cubase-details.html>

20. Ramoškienė, V. (2012) Interaktyvių mokymo priemonių panaudojimas inžinerijos grafikos dalyko

dėstyme. Žiūrėta: 2014-03-11 per internetą

<http://dspace.kauko.lt/bitstream/handle/1/853/Ramoskiene.pdf?sequence=1>.

21. SMART technologies ULC. (2012). User‘s Guide. Žiūrėta: 2014-03-29 per internetą:

<https://www.jus.uio.no/for.../smart-notebook-11.pdf >

22. SMART Technologies (2012) Working with Smart Notebook Gallery Collections. Žiūrėta: 2014-04-18 per

internetą

<http://downloads01.smarttech.com/media/trainingcenter/nb11working_with_notebook_gallery_qr.pdf>.

23. Smith Micro, Software. (2014) Set your story in motion with Anime Studio. Žiūrėta: 2014-03-27 per

internetą <http://anime.smithmicro.com/anime-pro.html>.

24. Skytech (2014) CorelDRAW Graphics Suite X6 License (1-10 sites) Windows, Multilingual 1 USER.

Žiūrėta: 2014-04-29 prieiga per internetą <http://www.skytech.lt/lccdgsx6mla-coreldraw-graphics-suite-

license-110-sites-windows-multilingual-user-p-130019.html>.

25. Stonkienė, M. (2013). Electronic Learning, information and communication: Theory and practice, Vilnius.

132

26. Šipailaitė, V. (2012) Interaktyviųjų mokymo priemonių taikymas dėstant projekcinę braižybą. Žiūrėta:

2014-04-23 prieiga per internetą: <https://ojs.kauko.lt/index.php/ssktpd/article/view/379/375>.

27. Šmaižys, R. (2007) Adobe Photoshop CS3 – pliusai ir minusai. Žiūrėta: 2014-04-07 per internetą:

<http://www.smaizys.lt/informacines-technologijos/adobe-photoshop-cs3-%E2%80%93-pliusai-ir-

minusai/>.

28. Tomošiūnaitė, I. (2009) Virtualus mokymasis: tradicinių studijų ir nuotolinio mokymo metodų integracija.

Žiūrėta: 2014-03-29 per internetą: <http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-

eLABa0001:E.02~2009~D_20090831_153225-83409/DS.005.0.02.ETD>

29. TechTarget (2014) File Extension. Žiūrėta: 2014-04-29 prieiga per internetą

<http://whatis.techtarget.com/fileformat/JPG-JPEG-bitmap>.

30. TTVAM Nuotolinių studijų centras. (2014) Virtuali mokymosi aplinka. Žiūrėta: 2014-04-29 prieiga per

internetą <https://moodle.ttvam.lt/mod/book/tool/print/index.php?id=104926>.

31. Vaitonis, A. Garso failų glaudinimo analizė. Žiūrėta: 2014-04-27 prieiga per internetą <

http://artts.dtiltas.lt/garso%20failu%20glaudinimas.htm>.

32. Webita (2012) Adobe Illustrator, CorelDraw, Photoshop – ką pasirinkti? Žiūrėta:2014-04-29 prieiga per

internetą < http://www.webita.lt/adobe-illustrator-coreldraw-photoshop-ka-pasirinkti/>.

33. Whitlock, M. (2014) UnFREEz 2.1. Žiūrėta: 2014-04-20 per internetą

<http://www.whitsoftdev.com/unfreez/>.

THE DEVELOPMENT OF EDUCATIONAL MATERIAL USING MULTIMEDIA TECHNOLOGIES

Summary. The final work object is - Northern Lithuanian college in higher education. The aim of the final

work is to prepare a primer for the use of the virtual learning environment (Moodle), make a video using the

interactive whiteboard and provide a description of the whiteboards functions in the format of a brochure. The main

aim of this piece is to analyse the capabilities of the interactive whiteboard, to do an analysis on the virtual

environment Moodle. The aim is also to do a comparison of programs used to produce audio, video, animation and

graphical elements and design a brochure as well as a supplementary video.

The analysis of Moodle demonstrates the ability to place video material into this virtual environment, so I

have created a video for lecturers who would like to prepare their lectures using the interactive whiteboard. These

videos can also be used for online studies. The final work performed using the analysis and a summary of scientific

literature and software application in the practical part.

Keywords: distance learning, VLE Moodle, Smartboard.

133

NUTOLUSIŲ ĮMONĖS PADALINIŲ KOMPIUTERIŲ TINKLO SAUGAUS

APJUNGIMO ATVEJŲ ANALIZĖ

Mantas Pilipavičius

Mokslinis vadovas lekt. dr. Liudvikas Kaklauskas

Anotacija. Projekto tikslas išanalizuoti nutolusių įmonės padalinių kompiuterių tinklo saugaus apjungimo

atvejus. Apžvelgti nutolusių kompiuterių tinklų apjungimo šiuolaikiniai sprendimai. Išanalizavus nutolusių

kompiuterių tinklų apjungimo galimybės, atrinkti du dažniausiai naudojami saugaus apjungimo per Virtualūs

Privatūs Tinklai (angl. Virtual Private Network, toliau VPN) sprendimai: pirmas – pasinaudojant interneto tiekėju;

antras – naudojant savo techninę įrangą. Parengtas įmonės padalinių apjungimo modelis, kai naudojama įmonės

techninė įranga. Pagal sudarytą įrangos atrinkimo kriterijų sąrašą, įvertinta ir parinkta geriausiai tinkanti įmonės

tinklų apjungimui įranga. Pagal parengtą įmonės nutolusių kompiuterių tinklų apjungimo schemą su Cisco Packet

Tracer suprojektuotas nutolusių padalinių testavimo modelis. Parengtame modelyje ištestuotas tinklų apjungimo per

VPN saugumas.

Pagrindinės sąvokos: VPN, tinklo modelis, saugus nutolusių kompiuterių tinklų apjungimas.

ĮVADAS

Straipsnio aktualumas. Straipsnyje nagrinėjamos šiuolaikinėms įmonėms aktualios nutolusių

padalinių kompiuterių tinklų apjungimo galimybės. Šių dienų įmonėms yra labai svarbu apsaugoti

informaciją, dokumentus, kurie priklauso tik tos įmonės darbuotojams. Dažniausiai visa įmonės

informacija saugoma įmonės kompiuterių tinkle. Informacijos saugos užtikrinimui būtinas saugus tinklas,

ypač tada, kai naudojamas nutolęs sujungimas. Pagal apklausą, atliktą 2011 Jungtinėse valstijose, iš 583

apklaustų įmonių vadovų net 90% teigė, jog bent kartą yra tekę patirti įsilaužimą (Vijayan 2011).

Straipsnio problema. Įsilaužimų į kompiuterių tinklus statistika rodo, kad optimalūs įmonės tinklų

saugumo užtikrinimo sprendimai garantuoja virtualios įmonės informacijos saugą. Radviliškio rajono

savivaldybės švietimo ir sporto paslaugų centras neturi reikiamos įrangos, kad galėtų sujungti visus

padalinius į tinklą ir įdiegti nutolusi prisijungimą. Taip pat reikia pasirinkti nutolusio prisijungimo

variantą. Svarbiausias akcentas yra saugumas, todėl reikia išanalizuoti visus galimus būdus ir pasirinkti

geriausiai tinkamą įmonei ir pagal tai nuspręsti, kokios tinklo įrangos reikės.

Straipsnio tikslas: išanalizuoti nutolusių įmonės padalinių kompiuterių tinklo saugaus apjungimo

atvejus.

Sprendžiami uždaviniai:

1. Išanalizuoti šiuolaikinius sprendimus, skirtus saugiam nutolusių kompiuterių tinklų apjungimui;

2. Įvertinti nutolusių kompiuterių tinklų apjungimo įrangą tinkančią įmonei;

3. Suprojektuoti įmonės nutolusių padalinių kompiuterių tinklų apjungimo schemą;

4. Ištestuoti suprojektuotą kompiuterių tinklą.

Straipsnio tyrimo objektas – Radviliškio rajono savivaldybės švietimo ir sporto paslaugų centro

kompiuterių tinklas. Naudoti tyrimo metodai: literatūros analizė, kompiuterių tinklo ir proceso

modeliavimas, lyginamoji analizė.

SAUGIŲ PRISIJUNGIMŲ PRIE ĮMONĖS TINKLO TEORINIAI ASPEKTAI

Saugiam nutolusių tinklų sujungimui dažniausiai naudojama VPN technologija, kuri užtikrina

duomenų saugą naudodama duomenų kodavimą. Svarbiausias VPN privalumas tai, kad jį naudojant

galimą pasiekti įmonės tinklą iš bet kurios pasaulio vietos per interneto ryšį. Pakankamai lengvai

įdiegiama programinė įranga virtualaus tunelio kūrimui. Vienas iš svarbiausių VPN trūkumų yra

sudėtingas paslaugos derinimas. Tam reikia surinkti ir išanalizuoti informaciją apie techninę ir

programinę įrangą, jos suderinamumą, taip, kad nesumažėtų tinklo našumas. Taip pat parinkti tinkamus

protokolus, kurie bus naudojami ryšio užmezgimui, palaikymui, duomenų perdavimui. Kompiuterių

tinklo mazgai (maršrutizatorius, užkarda ir pan.) turi palaikyti VPN technologiją (Nuotolinis

prisijungimas prie įmonės tinklo, 2014). Tai gali būti ir specializuotas įrenginys – kompiuteris su

Windows operacine sistema, atliekantis VPN serverio funkciją (žr. 1 pav.).

Programinę VPN technologijos dalį sudaro tuneliavimas ir inkapsuliacija. Kiekvienam siuntėjui ir

gavėjui sukuriamas loginis ryšys, leidžiantis inkapsuliuoti vieno protokolo duomenis į kito protokolo

paketus. Tuneliavimo esmė yra duomenų slėpimas, kurie yra perduodi su tarnybine informacija naujame

134

pakete. Tokiu būdu yra šifruojamas visas perduodamas paketas, o ne tik duomenys. Kai toks užšifruotas

paketas pasiekia virtualaus tunelio galą, iš išorinio paketo yra atkuriamas pradinis ir tada vietiniame tinkle

perduodamas gavėjui t.y. priimančiam kompiuteriui (Proposals or Transform Sets - Setup IPSec tunnel

VPN Guide 2014).

1 pav. Kompiuterių tinklas su VPN


Tunelio sukūrimui būtini transporto, pernešimo ir vidinio protokolo tipai. Yra 3 pagrindiniai

tuneliavimo protokolai PPTP, L2TP ir IPSec. Transporto protokolas atsakingas už paketo persiuntimą

tarp siuntėjo ir gavėjo. Dažniausiai tam pasirenkamas yra IP. Pernešimo (inkapsuliacijos) protokolas

paslepia vidinį protokolą ir jame siunčiamą informaciją. Taip pat jis sukuria ir sunaikina tunelį. Vidinis

protokolas tai tas, kuriuo siuntėjas ir gavėjas bendrauja. Tai gali būti tas pats IP (Interneto protokolo

sauga 2014, IP Authentication 2014).

PPTP yra antrojo OSI modelio sluoksnio (kanalinis sluoksnis) tuneliavimo protokolas. Šis

protokolas dirba kartu su PPP. PPP užmezga ir palaiko ryšį, taip pat šiuo protokolu koduojami duomenys.

PPTP atlieka kontrolinį susijungimą ir duomenų tuneliavimo. Kontrolinio sujungimo metu yra

sukuriamas tunelis tarp pagrindinio tinklo, dar vadinamo PPTP serverio, ir norinčiojo prisijungti į tą

tinklą. Tada vyksta IP ir inkapsuliuotų PPP paketų persiuntimas. PPTP serveris yra atsakingas už paketų

atkodavimą ir perdavimą gavėjui.

L2TP yra taip pat antrojo sluoksnio protokolas. Labai panašus į PPTP, nes jis buvo sukurtas

remiantis būtent PPTP protokolu. Kadangi L2TP naudoja duomenų perdavimui UDP protokolą, o ne

TCP, kaip PPTP, bei kontrolės ir duomenų srautai gabenami kartu, jis yra saugesnis ir duomenys yra

perduodami greičiau. L2TP trūkumas tai, kad jis yra sunkiau sukonfigūruojamas (Skirtumai tarp PPTP ir

L2TP protokolų 2014, Taškas į tašką sujungimo tuneliavimo protokolas 2014).

IPSec yra trečiojo sluoksnio protokolas, kuris sudarytas iš kelių protokolų. IPSec yra pats

saugiausias sprendimas, nes jis naudoja saugos tarnybas ir skaitmeninius sertifikatus kartu su viešaisiais ir

privačiaisiais raktais. IPSec sandara susideda iš šifravimo protokolų ir saugumo mechanizmų.

ISAKMP (angl. Internet Security Association and Key Management Protocol) yra vienas

svarbiausių protokolų esančių IPsec (liet. Saugus Interneto Protokolas, angl. Internet Protocols Secured)

architektūroje, kuris apjungia autentifikavimo, saugumo raktų valdymo, saugumo asociacijų principus,

taip sukurdamas reikalingą saugumo lygį. ISAKMP apibrėžia procedūras ir paketų formatus, kad sukurtų,

palaikytų, keistų, arba ištrintų saugius susijungimus (angl. Security associations (SA)). SA turi visą

reikalingą informaciją skirtą įvairiems tinklo saugumo servisams, tokiems kaip IP lygio servisams (angl.

IP layer), transporto ar taikymo (programiniam) lygiui . ISAKMP apibūdina užpildus naudojamus

apsikeitimo rakto generavimui ir informacijos autentifikavimui. Šie formatai suteikia pastovią struktūrą

raktų ir autentifikacijos informacijos perdavimui, nepriklausomai nuo raktų generavimo technologijos,

šifravimo algoritmų ir autentifikavimo mechanizmo. ISAKMP skiriasi nuo raktų apsikeitimo protokolų

tuo, kad jame aiškiai atskirtos SA valdymo ir raktų apsikeitimo dalys. Gali būti daugybę raktų

apsikeitimų protokolų ir visi jie gali turėti skirtingas saugumo savybes. Tačiau norint, kad jie visi veiktų,

reikalinga pastovi ir aiški bendravimo struktūra kuri būtų suderinta su SA formatu, leistu sukurti, keisti,

trinti SA. ISAKMP ir tarnauja kaip ta pastovi bendravimo struktūra (angl. framework). ISAKMP gali būti

įgyvendintas virš bet kokio transporto protokolo. Visi įgyvendinimai turi turėti galimybę komunikuoti per

UDP 500prievadą. Jeigu bent vienas šį protokolą naudojantis kompiuteris yra už NAT tinklo, turi būti

atidarytas UDP 4500 prievadas (Kompiuterių tinklų saugumo terminų aiškinamasis žodynas 2014).

AES – tai blokinis simetrinis algoritmas, kurio šifravimo raktų ilgis ir blokų ilgis būna 128, 192

arba 256 bitų. Šis šifras gali užšifruoti bet kokio tipo duomenis, tiek tekstinius failus, tiek garso, vaizdo

failus (AES 2014).

135

Hash funkcija yra dažniausiai naudojama sugeneruoti fiksuoto ilgio išvesties duomenis, kurie

veikia kaip sutrumpinta nuoroda į pirminius duomenis. Saugus Hash algoritmas priklauso kriptografinės

hash funkcijos šeimai. Diffie-Hellman yra specialus metodas keistis kriptografinius raktus. Tai vienas iš

pirmųjų keitimosi raktų kriptografijos srityje. Diffie-Hellman raktų keitimosi metodas leidžia dviem

šalims, kurios neturi žinių viena apie kitą, kartu sudaryti bendrą slaptą raktą per nesaugaus ryšio kanalą.

Diffie–Hellman grupės nustato rakto sudėtingumą, kuris bus naudojamas keitimosi procese. Kuo

aukštesnis grupės numeris tuo ji saugesnė, bet reikalauja papildomo laiko raktui apdoroti. Grupė 1 - 768-

bitai, Grupė 2 - 1024-bitai, Grupė 5 - 1536-bitai.

Kerberos 5-tos versijos autentifikavimo protokolas. Tai yra numatytoji autentifikavimo

technologija. Šis metodas gali būti panaudotas bet kuriems kompiuteriams naudojantiems Kerberos V5

autentifikavimo protokolą, kurie yra to paties arba patikimo domeno nariai. Šis metodas naudingas

domenų izoliavimui naudojant IPsec.

Viešojo rakto sertifikatas. Jis turėtų būti naudojamas tais atvejais, kurie apima interneto prieiga,

nuotolinę prieigą prie įmonės išteklių, ryšius su išoriniais verslo partneriais arba kompiuteriams, kuriuose

nėra Kerberos V5 autentifikavimo protokolo.

Pre-Shared key. Tai yra bendras, slaptas raktas, kuris yra susitartas tarp dviejų vartotojų. Jį yra

paprasta naudoti ir nereikalauja kliento naudoti Kerberos V5 autentifikavimo protokolo ar turėti viešojo

rakto sertifikatą. Abi pusės privalo rankiniu būdu sukonfigūruoti, kad IPsec naudotu susitartą raktą. Tai

paprastas metodas pavienių ar bet kurių kompiuterių, kurie nenaudoja kerberos V5, autentifikavimui. Pre-

shared key yra tik autentifikacijos apsaugojimui, bet ne duomenų vientisumui ar šifravimui (IPsec

Authentication, http://technet.microsoft.com/en-us/library/cc772338.aspx).

Transformacijos rinkiniai yra protokolų ir algoritmų rinkinys nurodytas tinklo vartams, kad

apsaugotų duomenis. Trys veiksniai, kurie sudaro transformacijos rinkinį yra duomenų šifravimas,

duomenų autentifikavimas ir inkapsuliacijos rėžimas. Transformacijos rinkinys yra, kaip profilis su

konkrečiu protokolų ir algoritmų derinių, kurį galutinis vartotojas gali pasirinkti naudojimui savo VPN ar

IPsec saugos nustatymams (Virtualus privatus tinklas 2014).

SSH – protokolas, kuris skirtas kliento prisijungimui prie serverio aplinkos. Protokolo standartinis

naudojamas loginis kanalas yra 22. SSH Naudoja SSL šifravimą ir duomenų perdavimo tinklu sistemą.

Šis protokolas dažniausiai naudojamas programose, kurios leidžia saugiai prisijungti prie nutolusio

kompiuterio. Secure Shell saugus, nes konfidenciali informacija, tokia kaip slaptažodžiai, tinklu

perduodama užšifruota. Protokolas taip pat yra saugus, nes yra paremtas viešo rakto (angl. Public-Key)

kriptografija. SSL protokolas atsako už perduodamų duomenų šifravimą ir autentifikavimą tarp vartotojo

ir serverio. Šis protokolas naudoja sertifikatus, kurie yra 6 tipų:

Patikimi SSL sertifikatai (angl. Trusted SSL certificate). Jie turi „atvirą“ ir „slaptą-privatų“ raktą.

Atviras raktas pasiekiamas visiems vartotojams esantiems tinkle , o slaptas-privatus tik serverio

administratoriui. Šis būdas suteikia galimybę išlaikyti saugumą duomenų perdavime.

Save pasirašantys SSL sertifikatai (angl. Self-Signed SSL certificate (SS SSL)). Šiuos sertifikatus

galima sugeneruoti pačiam, bet jo autentifikavimą patvirtina kūrėjas. Programinė įranga perspėja

vartotoją apie esama SS SSL.

Standartiniai SSL sertifikatai (angl. - Standard SSL certificate). Šie SSL sertifikatai generuojami

tik vienam domenui. Įsigijus sertifikatą domenui pvz.: domenas.lt, tai duomenų apsikeitimas vyks

saugiai adresu https://domenas.lt. Bandant prisijungti prie žemesnio lygmens domenų

(www.domenas.lt, jusu.domenas.lt ir pan.) naudojant saugų ryšį bus pranešama apie klaidą.

WildCard SSL certificate. Veikia panašiai kaip standartiniai SSL sertifikatai, tik saugus ryšys

būna aktyvuojamas ne tik viename pagrindiniame domene, bet ir to domeno žemesnio lygio

domenuose (angl. Subdomain).

Privatūs SSL sertifikatai (angl. - Private SSL certificate). Veikimas yra toks pat kaip ir

standartinių SSL sertifikatų, bet sertifikatas išduodamas tik vienam domenui ir tik vienam

vartotojui.

Bendri SSL sertifikatai (angl. - Shared SSL certificate). Šie sertifikatai saugo kelis objektus vienu

metu. Naudojami bendri raktai, o tai sumažina saugumo lygį (SSL certificates 2014).

Viešo rakto kriptografija - šifravimo metodas panaudojant asimetrinių raktų algoritmus. Jį

naudojant nereikia gavėjui ir siuntėjui pasikeisti vienu ar daugiau slaptų raktų. Jame naudojama dviejų

matematiškai susijusių raktų pora: viešas ir privatus raktai. Tačiau jie sudaromi taip, kad iš viešo rakto

nėra paprasta nustatyti privataus rakto. Privatus raktas saugomas pas save, o viešas yra išplatinamas

(Viešojo rakto kriptografija 2014). Dokumento autentiškumas užtikrinamas skaitmeniniu parašu, sukurtu

http://www.tinklusaugumas.lt/cgi-bin/moin.py/WildCard

136

naudojant privatų raktą, o jį patikrinti galima panaudojant viešą raktą. Taip pat galima užšifruoti tekstą

naudojant viešą raktą, - dešifravimui būtina turėti privatų raktą (Global Lithuanian Net 2014). Pagrindinė

šio metodo problema yra užtikrinimas jog raktas tikrai priklauso tam, kuris sakosi jį turįs. Vienas iš

konfidencialumą užtikrinančių principų yra viešojo rakto infrastruktūros naudojimas, tai tokia schema, kai

sertifikatų tiekėjai, garantuoja raktų porų priklausomybę (Global Lithuanian Net 2014).

ŠSPC VPN POREIKIO ANALIZĖ

Radviliškio rajono savivaldybės švietimo ir sporto paslaugų centras sudarytas iš 6 skyrių. Centras

teikia Radviliškio rajono švietimo įstaigoms finansinės apskaitos, ūkines-technines, pedagogines

psichologines, dienos užimtumo neįgaliesiems, sporto, suaugusiųjų ir jaunimo neformaliojo ugdymo

paslaugas. ŠSPC labai svarbu apsaugoti virtualias sąskaitas už įvairias paslaugas. Įmonės padaliniai yra

pasiskirstę tarp dviejų nutolusių pastatų (žr. 2 pav.), todėl saugaus sujungimo naudojimas aktualus juos į

bendrą tinklą.

2 pav. Įmonės tinklo schema su numatoma VPN paslauga


Įvertinta padaliniuose naudojama tinklo įranga. Kaip matyti 2 pav. per internetą bus sukuriamas

VPN tunelis tarp pastatuose esančių maršrutizatorių. Nutolę klientai t.y. įmonės darbuotojai, turės

galimybę prieiti prie įmonės tinklo resursų iš nutolusių kompiuterių.

Lietuvoje VPN paslaugą siūlo Erdvės, Skynet, TEO ir kt. Kadangi nutolusių padalinių interneto

tiekėjas yra TEO LT, todėl vienas iš padalinių apjungimų variantų gali būti TEO VPN paslauga. Šiuo

atveju nereikėtų kloti kabelių patiems, kas užimtų daug laiko ir reikalautų didelių sąnaudų, nes atstumas

tarp skyrių yra didelis. TEO teikiama paslauga yra lanksti, galima pasirinkti interneto greitaveika

kiekvienam skyriui ir kaina priklauso nuo poreikių skyriams ir kitų aplinkybių. Visą konfiguraciją atlieka

TEO specialistai. Kadangi VPN paslauga yra populiari ir pelninga, dėl komercinių sumetimų, nėra nei

sujungimo schemų, nei išsamių aprašymų apie VPN paslaugą. Kainos taip pat nėra viešai skelbiamos

išskyrus už nuotolinio prisijungimo prie įmonės tinklo paslaugą, kurią būtina užsisakyti norint, kad

įmonės darbuotojai galėtų prisijungti iš nutolusių kompiuterių (žr. 1 lentelę).

1 lentelė. Nutolusio prisijungimo vardų kainoraštis

Mokestis už

kiekvieną suteiktą

prisijungimo vardą

Suteiktų prisijungimo vardų skaičius (įskaitant ir administratoriaus prisijungimo

vardą) vnt.

Nuo 1 iki 9 Nuo 10 iki 49 Nuo 50 iki 99 Daugiau negu 100

Vienkartinis mokestis 20 Lt 18 Lt 17 Lt 15 Lt

Mėnesinis mokestis 20 Lt 18 Lt 17 Lt 15 Lt

Įmonei reikiamų prisijungimo vardų skaičius

Padalinys nr.1 Padalinys nr. 2

16 9

Bendra suma 450 Lt

Šaltinis: sudaryta autoriaus, remiantis TEO nuotolinių prisijungimų prie įmonės tinklo kainų lentele

137

Vienas prisijungimo vardas gali būti naudojamas tik vienam vartotojui prisijungti vienu metu, todėl

bendrai įmonei reikia bent 25 vardų. Kaip matome pagal lentelę, vien nuotolinis prisijungimas kainuotų

450 Lt. mėnesiui.

VPN taikymo modelis, jo testavimas

Šiuo atveju įmonės padaliniuose reikėtų dviejų Cisco maršrutizatorių, kurie palaiko IPsec

protokolą. Tai pat reikės komutatorių. Naudojantis Cisco Packet Tracer sumodeliuotas įmonės

kompiuterių tinklas.

3 pav. Įmonės loginė tinklų schema


2 lentelė. VPN derinimo maršrutizatoriuje komandos

Komanda, renkama komandinėje eilutėje Komentaras

Router(config)#crypto isakmp enable Įjungiame IPsec

Router(config)#crypto isakmp policy 1 Nustatome nauja politika su numeriu 1

Router(config-isakmp)#authentication pre-share Naudojame pre-shared key autentifikacijos metodą

Router(config-isakmp)#encryption aes Naudojame AES šifravimą

Router(config-isakmp)#group 2 Naudojame antrą DH grupę

Router(config-isakmp)#hash sha Naudojame Hash algoritmą duomenų vientisumui

Router(config-isakmp)#exit Atgal į globaliąją konfiguraciją

Router(config)#crypto isakmp key 0 address 11.0.0.2

0.0.0.0

0 yra raktas su kita puse, kurios IP adresas yra

11.10.0.2 ir pranešame, kad naudosime 0.0.0.0 vietoje

potinklio kaukės

Router(config)#crypto ipsec transform-set t1 esp-aes esp-

sha-hmac

Nustatome tranformacijos rinkinį ir pavadiname t1,

parenkame ESP protokolą naudojimui

Router(config)#crypto ipsec security-association lifetime

seconds 86400

Nustatome rakto galiojimo laiką

Router(config)#ip access-list extended 100 Naudojame išplėstinę ACL taisyklę su numeriu 100

Router(config-ext-nacl)#permit ip 10.10.0.0

0.255.255.255 12.10.0.0 0.255.255.255

Acl taisyklė, kad į 10.10.0.0 tinklą leisti 12.10.0.0

tinklo vartotojus

Router(config-ext-nacl)#exit Atgal į globaliąja konfiguraciją

Router(config)#crypto map cm 100 ipsec-isakmp Sukuriame kryptografini kelia, kurį pavadiname cm ir

priskiriame numerį 100

Router(config-crypto-map)#match address 100 Susiejame ACL taisykle su kriptografiniu keliu

Router(config-crypto-map)#set peer 11.0.0.2 Nustatome prievado per kur įeis į kitą tinklą IP adresą

Router(config-crypto-map)#set pfs group2 Priskiriame DH grupę kryptografiniam keliui

Router(config-crypto-map)#set transform-set t1 Priskiriame transformacijos rinkinį kryptografiniam

keliui

Router(config-crypto-map)#exit Atgal į globaliąją konfiguraciją

Router(config)#interface fastEthernet 0/1 Įeiname į fastEthernet 0/1 prievadą

Router(config-if)#crypto map cm Pritaikome šiam prievadui kriptografinį kelią

Router(config-if)#exit Atgal į globaliąją konfiguraciją

Router(config)#do wr Įrašome konfiguraciją


138

Maršrutizavimui naudojami statiniai maršrutai (žr. 3 pav.). VPN tunelio sukūrimui tarp

maršrutizatorių naudojamas AES šifravimas, DH grupė, Hash algoritmas, kriptografiniai raktai, ACL

taisyklės. Plačiau žiūrėkite 2 lentelę (VPN site to site packet tracer 5.3 lab. 2014).

Nutolusių vartotojų prieigai prie įmonės tinklo per interneto tiekėjo teikiamą paslaugą reikia

užsakyti nuotolinio prisijungimo prie įmonės tinklo paslaugą, kurią suteikia interneto tiekėjai.

Testavimas bus naudojamos atitrankamos maršrutizatoriaus komandos, siunčiant paketus iš vieno

tinklo į kitą. Testavimo metu įvertinti šie kriterijai:

ISAKMP politikos naudojimas t.y. ar visi apsaugos nustatymai išsaugoti;

ISAKMP saugius susijungimus realizavimas t.y. ar sukurtas saugus susijungimas tarp

maršrutizatorių;

Kriptografinis kelias t.y. ar deklaruotas kriptografinis kelias, ar realizuotos tinklo mazgo saugos

taisyklės;

IPsec transformacinis rinkinys t.y. ar jis naudojamas, šifravimui, autentifikavimui;

IPsec saugius susijungimus t.y. ar maršrutizatoriai susijungė ir ar perduoda šifruotus duomenis

per VPN tunelį.

ISAKMP politikos testavimui maršrutizatoriuje renkame komandą: show crypto Isakmp policy. Ji

pateiks informaciją, kurią vertiname remiantis testavimo kriterijais (žr. 4 pav.).

4 pav. Komandos show crypto Isakmp policy vykdymo rezultatai


IKE (angl. Internet Key Exchange) apsaugos nustatymai. Pasirinktas pažangus šifravimo

algoritmas, kuris sugeneruoja 128 bitų raktą, ir saugus hash algoritmo standartas. Autentifikavimui

nustatytas iš anksto padalintų raktų metodas (Pre-Shared Key). Antra DH grupė t.y. rakto ilgumas 1024

bitai, o rakto galiojimo laikas 86400 sekundės. Jeigu nebūtų pastarųjų nustatymų, tai galiotu toliau

aprašomi numatytieji nustatymai. Saugius susijungimus tikriname komanda show crypto isakmp sa. 5

pav. matome, kad realizuotas saugus susijungimas.

5 pav. Komandos show crypto isakmp sa vykdymo rezultatai


139

Kriptografinį kelią patikriname su komanda show crypto map. IPsec transformacinį rinkinį

tikriname su komandą show crypto ipsec transform-set. Siunčiant paketus iš vieno tinklo kompiuterių į

kito tinklo kompiuterius IPsec saugūs sujungimai tikrinami su komanda show crypto ipsec sa.

VPN paslaugos techninės įrangos analizė parodė, kad optimali projekto realizavimo vertė su

prijungimo vardų nuoma siekia 4048 LT. Renkantis interneto tiekėjo siūlomas VPN paslaugas reikėtų

mokėti už derinimą, o tokio tinklo priežiūros mokestis mokamas kas mėnesį.

IŠVADOS

1. Pagal nutolusių padalinių kompiuterių tinklų apjungimo galimybių analizę atrinkti du dažniausiai

naudojami saugaus apjungimo per VPN sprendimai: 1 – pasinaudojant interneto tiekėju; 2 –

naudojant savo techninę įrangą;

2. Remiantis saugaus tinklų apjungimo sprendimų analize, sudarytas techninės įrangos atrinkimo

kriterijų sąrašas, įvertinta ir parinkta geriausiai tinkanti įranga įmonės tinklų apjungimui už 4048

Lt.

3. Parengtas nutolusių padalinių saugaus apjungimo modelis, įvertinant įmonės kompiuterių tinklo

ypatumus.

4. Numatyti VPN sujungimo testavimo kriterijai, kurie parengtame modelyje ištestuoti ir įvertinti.

REKOMENDACIJOS

Savarankiškai realizuojant VPN sujungimą labai aktualu tokią pat galinę techninę įrangą naudoti

kiekviename įmonės nutolusiame padalinyje.

Nuomojantis VPN paslaugą iš specializuotų bendrovių, rekomenduojama atlikti paslaugų kainos ir

kokybės lyginamąja analizę, siekiant išsirinkti optimalią paslaugą ir už ją nepermokėti.

Papildomam saugos užtikrinimui panaudoti kitas tinklo saugos užtikrinimo priemones: saugos

taisykles, užkardas, filtrus ir pan.

LITERATŪRA

1. AES. Žiūrėta 2014, gegužės 9 per internetą:<http://www.tinklusaugumas.lt/cgi-bin/moin.py/AES>.

2. Global Lithuanian Net. Viešojo rakto kriptografija. Žiūrėta 2014 balandžio 10 per internetą <

http://www.lithuanian.net/advancedhtml/public-key.htm>.

3. Interneto protokolo sauga. Žiūrėta 2014, balandžio 25 per internetą:<http://www.tinklusaugumas.lt/cgi-

bin/moin.py/IPsec>.

4. IP Authentication. Žiūrėta 2014, balandžio 25 per internetą: <http://technet.microsoft.com/en-

us/library/cc772338.aspx>.

5. Kompiuterių tinklų saugumo terminų aiškinamasis žodynas. Žiūrėta 2014 balandžio 10 per internetą <

http://www.tinklusaugumas.lt/cgi-bin/moin.py/Internet%20 Security%20 Association%20

and%20Key%20Management%20Protocol>.

6. Nuotolinis prisijungimas prie įmonės tinklo. Žiūrėta 2014, gegužės 24 per internetą:

<http://www.teo.lt/verslui/duomenys/imones_tinklas/44>.

7. Proposals or Transform Sets - Setup IPSec tunnel VPN Guide. Žiūrėta 2014, kovo 22 per

internetą:<http://www.internet-computer-security.com/VPN-Guide/Transform-sets.html/>.

8. Skirtumai tarp PPTP ir L2TP protokolų. Žiūrėta 2014, kovo 16 per internetą:

<http://www.differencebetween.net/technology/difference-between-pptp-and-l2tp>.

9. SSL certificates. Žiūrėta 2014, gegužės 20 per internetą: < http://www.tinklusaugumas.lt/cgi-

bin/moin.py/SSL%20sertificates>.

10. Taškas į tašką sujungimo tuneliavimo protokolas. Žiūrėta 2014, kovo 16 per internetą:

<http://www.tinklusaugumas.lt/cgi-bin/moin.py/Point%20to%20Point%20Tunneling%20Protocol>.

11. Viešojo rakto kriptografija. Žiūrėta 2014, gegužės 20 per internetą: <

http://www.lithuanian.net/advancedhtml/public-key.htm>.

12. Vijayan J. (2011). 90% of companies say they've been hacked: Survey. Interaktyvus, žiūrėta 2014-04-10 <

http://www.computerworld.com/s/article/9217853/ 90_of_companies_say_ they_ve_been_hacked_Survey>.

13. Virtualus privatus tinklas. Žiūrėta 2014, kovo 16 per internetą:<

http://www.teo.lt/duomenys/privatus_tinklas?gclid=CNKPtZPx57sCFcud3godNz4Anw>.

14. VPN site to site packet tracer 5.3 lab. Žiūrėta 2014, kovo 20 per internetą: <

https://learningnetwork.cisco.com/docs/DOC-10756>.

140

CASES OF SECURE CONNECTION FOR REMOTE COMPANY DIVISIONS COMPUTER

NETWORKS ANALYSIS.

Summary. Demand for remote connection to network service is increasing. This service increases

productivity of work, also it is very helful for personnel. The most important thing is to keep local network safe

from outsiders. If Radviliškis district municipality‘s education and sport services center connects to secure computer

network, there will be possibility to get needed documents more easier and faster. Also personnel will have

prossibility remotely connect to company‘s network. This project aim is to analyse cases of secure connection for

remote company divisions computer networks. It requires to analyse modern solutions for secure remote computer

network connection,

to value equipment for remote computers network connection, to design and test company divisions computer

networks connection scheme. Used methodology is: analysis of literature, computer network‘s and process

modeling, comparative analysis.

In this project are analized remote units of computer networking connection opportunities. By analysis

results are choose two most used secure connection solutions through VPN: first - by using Internet service

provider; second – by using self purchased equipment. For companies divisions connect choosed second solution.

Drawn up a list of criteria for the selection of equipment, valued and choosed the best equipment for company‘s

network. Designed a model with Cisco Packet tracer for testing. In the prepared model tested security of network‘s

connection via VPN. An estimate was made.

Key words: secure connection, computer networks analysis.

141

DARBO VIETŲ VIRTUALIZACIJOS SPRENDIMAI, TAIKANT VMWARE

PROGRAMINĘ ĮRANGĄ

Vilius Pluščiauskas

Mokslinis vadovas lekt. Saulius Čeplinskas

Anotacija. Kompiuterinių sistemų virtualizacija turi visą eilę privalumų, kurie lemia net mažų

įmonių norą ir siekį diegti šiuos sprendimus, siekiant našumo, ekonomijos, lankstesnio bei efektyvesnio

valdymo. Rinkoje vyrauja keletas virtualizacijos platformų kurios nors ir konkuruoja tarpusavyje, tačiau

tuo pačiu įgyvendina skirtingų realizacijų poreikius. Šiame straipsnyje yra nagrinėjama minėtų platformų

specifika bei pateikiamas kompiuterinės sistemos virtualizacijos sprendimas.

Pagrindinės sąvokos: VDI – virtualaus kompiuterio darbo vietos infrastruktūra, VMM – virtualios

mašinos veikimas.

ĮVADAS

Straipsnio aktualumas. Kompiuterinių sistemų virtualizacija turi visą eilę privalumų, kurie lemia

net mažų įmonių norą ir siekį diegti šiuos sprendimus siekiant ekonomijos, lankstesnio bei efektyvesnio

valdymo.

Straipsnio problema. Kompiuterinių sistemų virtualizavimo problemos nagrinėjimas labai

aktualus. Dėka jo populiarumo ne tik verslo sektoriuje, bet ir švietime virtualizuotos laboratorijos leidžia

lengviau organizuoti studijų procesą, pakelia į naują lygį mokslinių tyrimų bei analizės priemonių

panaudojimą.

Straipsnio tikslas – išanalizuoti ir įvertinti darbo vietų virtualizacijos galimybes, panaudojant

VMware programinę įrangą.


1. Išnagrinėti VMware ESXi bei vSphere panaudojimo galimybes modelio kūrimui.

2. Suprojektuoti bei sukurti kompiuterių tinklo modelį.

3. Atlikti modelio testavimą bei išanalizuoti jo rezultatus.

Tyrimo metodai: imitacinis modeliavimas, statistinė duomenų analizė.

VIRTUALIZACIJA

Virtualizacija – technologija, kuri leidžia kelioms operacinėms sistemoms veikti vienu metu

tinkamai padalijant kompiuterio resursus. Kiekviena operacinė sistema veikia lyg būtų instaliuota

atskirame fiziniame kompiuteryje. Tokia operacinė sistema vadinama virtualiu kompiuteriu (toliau VM -

virtuali mašina). Virtualizacija leidžia atskirti operacinę sistemą nuo aparatinės įrangos. Kadangi virtuali

mašina yra matoma kaip failas ja lengva operuoti: kopijuoti bei pernešti iš vieno kompiuterio į kitą. Šių

dienų kompiuteriuose vienu metu gali veikti iki 30 ar net daugiau virtualių mašinų. Be virtualizacijos

kiekvienam virtualiam kompiuteriui reikėtų atskiro fizinio kompiuterio, kurio resursai nebūtų pilnai

išnaudoti.

Pati virtualizacija nėra nauja technologija – ji buvo pirmą kartą buvo panaudota 1960 metais.

Virtualizacija iš pradžių buvo sugalvota ir įgyvendinama siekiant padalinti efektyvų aparatinės įrangos

panaudojimą didžiuosiuose kompiuteriuose, kurie tuo metu buvo naudojami.

IBM naudojo virtualizacija savo kompiuteriuose daugiau nei prieš 30 metų. Tuo metu buvo

naudojamos virtualios mašinos, kurios leido paleisti kelias programas ir procesus vienu metu.

Bendrosios žinios. Virtualizavimo principas – slėpti fizinio kompiuterio dalių architektūrą nuo

operacinės sistemos. Operacinė sistema mato tai, ką jai leidžia matyti virtualizavimo įrankis.

Turėdami keletą nedidelės talpos standžiųjų diskų ir jiems pritaikius kelis virtualizavimo įrankius,

galime standžiuosius diskus sujungti į vieną didelės talpos diską. Tokiu būdu gali būti apgaudinėjama

programinė įranga.

Virtualizavimas gali būti dvejopas:

kompiuterinių išteklių virtualizavimas – kai sujungiama arba atskiriama tik tam tikra

kompiuterinės įrangos dalis;

kompiuterinių platformų virtualizavimas – kai simuliuojama visa įranga, reikalinga

142

operacinei sistemai.

Platformų virtualizacija dar skirstoma:

aparatinės įrangos imitavimas;

visiška virtualizacija;

paravirtualizacija;

operacinės sistemos lygmens virtualizacija.

Minėtas pavyzdys apie standžiuosius diskus – resursų virtualizavimo pavyzdys. Kalbant apie

kompiuterinių platformų virtualizavimą, galima teigti, kad jis yra resursų virtualizavimo pasekmė. Jeigu

galima apgauti operacinę sistemą su virtualiais standžiaisiais diskais, tai galima ją priversti dirbti ir su

netikra, virtualia kompiuterine įranga.

Sistemų virtualizavimo technologija yra vienas iš būdų efektyviai panaudoti šiuolaikinę

kompiuterinę techniką. Kai kurios programos iš principo yra sunkiai pritaikomos daugelio branduolių

sistemoms.

Sužadinus sistemos stebėsenos programą (angl. System Monitor) ir leidus jai fiksuoti sistemos

išteklių naudojimą, kai kompiuteris atlieka įprastinius darbus, nesunku pastebėti, jog daugumos vartotojų,

išskyrus žaidžiančių žaidimus ar nuolat apdorojančių garso, vaizdo medžiagą, kompiuteriai didžiąją laiko

dalį yra užimti 10-20%, išskyrus retus išteklių sąnaudų šuolius (Piliponis, 2008). Panašius rezultatus

parodė ir serverių darbo tyrimai. Todėl virtualizavus sistemą – bendras dviejų virtualiųjų sistemų našumas

nedaug skirsis nuo realių kompiuterių. Žinoma, „piko“ metu nevirtualūs kompiuteriai veiks sparčiau, ir tai

būtina įvertinti kuriant virtualiąsias sistemas. Įmonė, priklausomai nuo savo dydžio, gali turėti kelis,

keliolika ar net keliasdešimt serverių. Virtualizuojant, visi šie ištekliai yra sutelkiami ir gali būti visiškai

panaudoti. Virtualizuojant sukuriami tam tikri loginiai konteineriai, kuriems yra priskiriami techninės

įrangos ištekliai, į kuriuos vėliau įdedamos įdiegtos operacinės sistemos ar taikomosios programos. Visi

serverių ištekliai yra sutelkiami ir gali būti išdalyti virtualiesiems serveriams, iš kurių kiekvienas

„galvos“, kad turi tiek išteklių, kiek jam priskyrė sistemų administratorius (Spaičys, 2007).

Virtualizacijos platformos panaudojimo galimybės. Virtualizacija sudaro galimybę

kompiuterinių sistemų veikimui reikalingus resursus iškelti į duomenų centrą, vartotojui paliekami tik

informacijos išsiuntimui, gavimui, atvaizdavimui reikalingi įrankiai. Šis sprendimas leidžia susikurti

virtualius kompiuterius su atskiromis operacinėmis sistemomis, aplikacijomis ir vartotojų duomenimis.

Kiekviena sistema turi priskirtus kompiuterinius resursus bei suteikia vartotojui galimybę juos dinamiškai

valdyti.

Dauguma šiuolaikinių kompiuterių yra pakankamai galingi, kad pagrindinėje operacinėje sistemoje

veiktų dar viena ar kelios dukterinės, o tai reiškia, jog virtualios mašinos yra labiau paplitusios šiandien,

nei kada nors anksčiau.

Virtuali mašina yra failų rinkinys, kuris naudoja standartizuotas virtualių įrenginių tvarkykles.

Kelios virtualios mašinos būna izoliuotos viena nuo kitos, t.y. galima turėti duomenų bazių serverį ir

elektroninio pašto serverį, kurie veikia tame pačiame fiziniame kompiuteryje.

Virtualizuotose sistemose dažniausiai sutinkamos funkcijos:

Lengva perkelti ar kopijuoti failus.

Nepriklausoma nuo fizinės kompiuterinės įrangos.

Lengvas kelių virtualių mašinų valdymas vienu metu.

Pasiekiamumas iš kitų kompiuterių.

„Citrix XenDesktop“ leidžia šimtus klientų kompiuterių prisijungti prie vieno serverio nuotoliniu

būdu. Kiekvienas vartotojas turi savo paskyrą, savo asmeninę darbo vietą su programomis.

Kadangi virtualios OS yra pilnai sudedamos į failų serijas, tai lengvai galime padaryti rezervines

kopijas. Tas pats su virtualiais serverių įrenginiais. Amazon Elastic Cloud Computing paslauga leidžia

nukopijuoti visas pasirinktas virtualias mašinas į pasirinktą vietą, kad esant gedimui galėtų greičiau

atstatyti prarastas virtualias mašinas. Sukuriant periodiškai atsargines kopijas esančiame serveryje galime

palengvinti darbą, kai reikia tvarkyti virtualią mašiną. Po gedimo, jei nebėra kito varianto, atstatome

paskutinę padarytą rezervinę kopiją.

Virtualizacijos technologijos. Virtualizacijos technologijos skirstomos į dvi grupes:

1. Resursų virtualizacija, kai sujungiama arba atjungiama tam tikra kompiuterio įrangos dalis

(kietasis diskas, tinklo plokštė).

2. Platformų virtualizacija – tai technologija, kai visa fizinio kompiuterio architektūra yra

simuliuojama.

143

Platformų virtualizacija dar skirstoma:

Aparatinės įrangos imitavimas.

Visiška virtualizacija.

Paravirtualizacija.

Operacinės sistemos lygmens virtualizacija.

Visiška virtualizacija. Visiška virtualizacija – kai pritaikytas specialus virtualios mašinos

monitorius (hypervisor) parodo virtualioms mašinoms prieigą prie kompiuterio aparatinės įrangos.

1 pav. Visiškos virtualizacijos struktūra

Šaltinis: prieiga per internetą http://dma.vgtu.lt/hps/Skaidres/hps12.pdf

Operacinės sistemos lygmens virtualizacija. Operacinės sistemos lygmens virtualizacija – tai

virtualizacijos sprendimas, kuris virtualių mašinų monitorių instaliuoja į jau esančią operacinę sistemą ir

veikia kaip programa.

2 pav. Operacinės sistemos lygmens virtualizacijos struktūra


Hypervizorius. Hypervizorius – tai programa, kurios pagalba yra susiejami virtualūs resursai su

fiziniais bei jos dėka yra valdomas VM priėjimas prie fizinių resursų. Hypervizoriaus atliekamos

funkcijos:

144

3 pav. Hypervizoriaus veikimo struktūra


Hypervisoriaus atliekamos funkcijos:

pateikia virtualius aparatinius resursus VM’ams ir juos valdo;

kontroliuoja VM priėjimo privilegijų rėžimus prie CPU;

izoliuoja VM vieną nuo kito;

vykdo fizinių resursų monitoringą.

I/O ir įrenginių virtualizacija. VMM (angl. Virtual Machine Monitor) suteikia galimybę VM

emuliuoti standartinius virtualius įrenginius. Taip pat suteikia VM naudojant keliais virtualiais

įrenginiais, realizuojant tinklus tarp VM naudojant vNIC ir komutatorius, fiziškai nenaudojant fizinio

įrenginio.

4 pav. I/O įrenginių virtualizacijos struktūra


145

Naudojamos sistemos. VMware ESXi 5.5 virtualizacijos platforma kuria virtualias mašinas,

suteikia saugumą, valdymo efektyvumą. Tai yra pagrindas virtualių mašinų, kurios gali veikti kartu,

dalintis pagrindinio serverio ištekliais.

VCenter serveris suteikia saugesnę prieigos kontrolę prie duomenų centro. Jis vienija išteklius tarp

atskirų kompiuterių ir serverių, taip sudarydamas duomenų dalijimąsi tarp virtualių mašinų. Taip pat

sudaro vartotojui galimybę priskirti ir keisti serveriam, bei virtualiom mašinom, naudojamų resursų kiekį.

Po prisijungimo prie vCenter serverio savininkas gali tvarkyti duomenų centrą.

5 pav. VMware vCenter naudingumas


VMware ESX yra pirmaujanti rinkoje ir labiausiai patikima virtualizacijos platforma. VSphere jį

supaprastina, atskiriant programų ir operacinės sistemos (OSS) iš pagrindinės aparatūros. Esamų

programų pamatyti skirtas lėšas, tačiau serveris gali būti valdomas kaip išteklių baseinas.

Galimas panaudojimas įmonėje. VMware virtualizacija labiausiai tinka įmonėms užsiimančiom

informacinėmis technologijomis ar turinčiom didelį administracijos skyrių, nes VMware virtualizacija turi

mokamų programų, bet didžioji dalis yra mokama. Ši virtualizacija netinka mažoms arba didesnėms

įmonėms neturinčioms daug kompiuterių ar didelio kiekio administracijos. VMware virtualizacija tinka

kolegijoms, universitetams bei gimnazijoms. Tai naudinga, nes gali dėstyti apie debesis bei kompiuterių

tinklą turint konkretų pavyzdį, suteikia prisijungimo galimybę nuotoliniu būdu prie savo darbo vietos taip

pat naudoti administracijoje, galimybę praktiškai pamatyti, kaip veikia VMware.

TIRIAMOJI PROJEKTINĖ DALIS

Modelio projektavimo reikalavimai. Virtualizacijos platforma kelia savus reikalavimus techninei

įrangai.

VMware ESXi 5.5 :

2x CPU po 2,2 GHz

8GB RAM bendram naudojimui, kad pilnai galėtume panaudoti ESXi funkcijas,

kuriant virtualias mašinas.

Viena ar daugiau gigabitinė arba daugiau tinklo plokščių.

VMware vCenter :

4GB laisvos vietos diske.

Turėti prijungtą domenų kontrolerį.

FreeNAS:

32-64bit

4GB RAM

146

VMware bei Microsoft palyginimas. VMware pirmasis pramonėje sukūrė x86 „ant pliko metalo“

bei yra patikimas hipervisor. Kiti hypervisors yra mažiau laiko gyvuojančios įmonės, neturi plataus

naudojimo duomenų centrų ir trūksta pagrindinių pajėgumų, siekiant užtikrinti patikimumą, lankstumą ir

efektyvumą, ko reikalauja klientai.

2 lentelė. VMware bei Windows Hyper-V palyginimas


VMware yra aiškus ir akivaizdus lyderis virtualizacijos produktų pramonėje. Microsoft

virtualizacijos produktas stokoja funkcijų ir yra mažiau našus palyginus su VMware produktu.

Projekto aprašymas. Modeliui bus reikalingos penkios virtualios mašinos (toliau VM), kurios bus

diegiamos Šiaurės Lietuvos kolegijos virtualioje laboratorijoje (6 Pav.). Pirmoji, antroji ir trečia VM bus

panaudotos kaip VMware ESXi 5.5 serveriai. Serveriuose buvo nustatomas host pavadinimas bei statiniai

ip adresai. Ketvirtoje bus įdiegtas Windows 2008 R2 Standard operacinė sistema bei į ją įdiegta VMware

vSphere, taip pat derinamas vCenter serveris. Penktojoje bus įrašyti Windows 2008 R2 Standard

operacinė sistema, kurioje bus domeno kontroleris. Šeštoje bus įrašytas bei suderintas FreeNAS, kuris

leido paskleisti tinkle diską.

6 pav. Modelio schema


Aparatinės įrangos skirtos realizacijai sąmata. Buvo parinktas brangesnis, bet energetiškai

ekonomiškas serveris, failų saugykla, brangesnis maršrutizatorius ir komutatorius, kurie turi didesnį

tinklo pralaidumą.

Hypervisor

funkcijos

VMware vSphere 5.5 Windows Server 2012 per Hyper-V

OS priklausomybė Nepriklauso nuo operacinės sistemos Priskiria Windows 2012 „Parent

partition“

Išplėstinis atminties valdymas Turi galimybę suspausti panaudotą

disko vietą

Naudoja tik disko vietos balioną,

reikalauja specialių tvarkyklių ne Linux

Išplėstinis CPU valdymas

Remiasi Intel arba SMT

HyperThreading. Palaiko 3D

grafikos variklį

Nėra patikimas Hyper-Threading

Išplėstinis disko valdymas vSphere Virtual Machine File

System Minimaliai valdo diską

Lankstus išteklių

paskirstymas

Lankstus CPU bei memory

priskyrimas. Disko vietos

priskyrimas neišjungus VM

Nėra palyginimo

147

3 lentelė. Sąmata su reikiama įranga

Įrankis, daiktas Panaudojimas Vieneto kaina Naudojamas

kiekis

Bendra

kaina

Windows Server 2008 R2

Standard

Bus diegiama į modelio

kompiuterius 2,583.00 Lt 3 7,749.00 Lt

Dell Networking N2024

Series Switches

Naudojamas tinklo

komutavimui 4,272.40 Lt 1 4,272.40 Lt

HP MSR30-40 Router Naudojamas kaip ugniasienė 8,921.00 Lt 1 8,921.00 Lt

VMWare Vcenter

„VMware vCenter Server

Standard for vSphere /Basic

Supportfor 1 years“ vienerių

metų licencija

4,645.00 Lt 1 4,645.00 Lt

VMWare vsphere

„VMware vSphere Standard for

2 processor /Basic Supportfor

for 1 year“

1,776.00 Lt 2 4,552.00 Lt

PowerEdge VRTX Serveris 24,423.00 Lt 2 48,846.00 Lt

PowerVault MD 1220

Naudojamas bendrų diskų

prijungimui prie VMware

serverių

23,908.80 Lt 1 23,908.80 Lt

Bitdefender Antivirus for

Mac

Antivirusinė programa

klientiniams kompiuteriams

kaina vieneriems metams

37.00 Lt 20 740.00 Lt

Microsoft Windows 7

Professional Kliento licencijos 388.50 Lt 20 6,749.00 Lt

Viso: 110,383.20 Lt


Tyrimai ir jų metodika

Atsparumas apkrovai. Testavimui buvo pasirinktos 3 modelio būsenos – kai platforma neapkrauta

virtualiomis mašinomis, t.y. veikia „tuščia eiga“, antroji – vidutinė apkrova, kai kiekvienoje stotyje (angl.

host) veikia po 4 virtualias mašinas be vartotojų ir trečioji pilnai apkrauta būsena, kai ant kiekvienos

stoties veikia po 11 VM‘ų. Modeliui buvo panaudota po 2 CPU (INTEL(R) Xeon(R) CPU X5650 @

2.67GHz) kiekvienai stočiai, iš viso 24 GB operatyviosios atminties ir panaudotas apie 250 GB RAID 10

tipo diskų masyvo.

1 būsena – centrinio procesoriaus bei operatyviosios atminties naudojimas minimalus (nuo 2% iki

10%). Vidutinis diskų saugyklos panaudojimas (angl. system load) apie 100ms. Tai rodo, kad ramybės

būsenoje virtualių mašinų skaičius neturi didelės įtakos sistemų resursų naudojimui.

148

7 pav. Pirmos būsenos testavimas


2 būsena – centrinio procesoriaus bei operatyviosios atminties naudojimas vidutiniškas (~50%).

Vidutinis diskų saugyklos panaudojimas (ang. system load) siekia 600ms. Šioje būsenoje gerokai išauga

operatyviosios atminties naudojimas bei kreipimosi į kietuosius diskus trukmė, tačiau gautos reikšmės

nėra kritinės.

8 pav. Antros būsenos testavimas


149

3 būsena – centrinio procesoriaus bei operatyviosios atminties naudojimas maksimalus (~100%).

Kritinėje būsenoje diskų saugyklos panaudojimas (ang. system load) siekia 2300ms. Padidinus virtualių

mašinų skaičių iki 22 sistemos, resursai buvo išnaudojami maksimaliai tik įjungimo ir mašinų krovimosi

metu, vėliau bendra apkrova sumažėjo ir vidutiniškai siekė 50-70%. Vartotojo aplinkoje darbo našumo

sumažėjimas buvo žymus, tačiau dirbti įmanoma.

9 pav. Trečios būsenos testavimas


2.5.2 Pasiekiamumas gedimo atveju. VMware palaiko HA rėžimą, kuris suteikia aukštą sistemos

patikimumą, efektyvesnį prieinamumą veikiančioms programos. Virtuali mašina fizinio serverio gedimo

metu automatiškai yra perkeliama į kitą stotį taip nesukelianti didelių bėdų techninės įrangos tvarkymui.

Sutvarkius sudegusią stotį, virtuali mašina yra perkeliama atgal į sutvarkytą stotį ir taip optimizuoja

stočių darbą. Ši VMware funkcijos VMware vSphere platformoje suteikia organizacijoms galimybę

lengvai pasiekti prarastas virtualias mašinas bei jas perkelti į kitą (veikiančią) stotį, taip suteikdama

galimybę susigražinti reikalingas programas, kurios tuo metu buvo įjungtos gedimo metu. Perkėlimas

priklauso nuo veikiančių virtualių mašinų skaičiaus sugedusioje stotyje. Šioje dalyje yra padarytas

testavimas, gedimo imitavimo metu, išjungiant vienai stočiai elektrą, kuris susideda iš dviejų dalių:

Perkeliama viena virtuali mašina;

Perkeliamos aštuonios virtualios mašinos;

150

Perkeliama viena virtuali mašina.

10 pav. Sistemos parametrai perkeliant vieną virtualią mašiną


11 pav. Sistemos disko parametrai perkeliant vieną virtualią mašiną


Tik išjungus vienai stočiai elektrą iškart virtuli mašina buvo sustabdyta ir neveikė apie

keturiasdešimt sekundžių, per kurias virtuali mašina buvo perkelta į kitą veikiančią stotį. Buvo jaučiamas

mažas sistemos apkrovimas (10 Pav., 11 Pav.). Pasibaigus perkėlimui, buvo paleidžiama virtuali mašina

iš naujo ir užsikrovus gautas vaizdas ties kuriuo sistema užstrigo, kai buvo išjungta stočiai elektra.

Sistemos apkrovimas buvo momentinis, kuris siekė 60% CPU apkrovimo, disko įrašymo greitis buvo

išaugęs iki 300KBps per sekundę. Sistemos apkrautumas siekė 3000Mhz. Kietojo disko (FreeNAS)

apkrovimas taip pat pakilo, sistemos apkrautumas siekė 1200 ms analogiškai pakilo ir kiti disko

apkrovimo rodikliai (11 Pav.).

151

Kai perkeliamos aštuonios virtualios mašinos.

12 pav. Sistemos parametrai perkeliant aštuonias virtualias mašinas


13 pav. Sistemos parametrai perkeliant aštuonias virtualias mašinas [2]


Šioje testavimo dalyje išjungus elektrą vienai stočiai buvo jaučiamas žymus sistemos apkrovimas,

kuris tęsėsi trisdešimt penkias minutes, per kurias visos virtualios mašinos buvo perkeltos į kitą stotį ir

ten paleistos. Perkėlimo metu stoties CPU bei stoties sistemos resursai buvo išnaudojami maksimaliai.

Kietojo disko parametrai buvo tokie pat kaip perkeliant vieną virtualią mašiną, tik laiko tarpas buvo daug

didesnis, kadangi virtualių mašinų skaičius buvo didesnis.

152

Saugumas (Powershell bei backup). Windows powershell yra užduočių automatizavimo ir

konfigūravimo valdymo sistema priklausanti Microsoft ir sudarytas iš komandinės eilutės aplinkos bei

susijusios skriptų kalbos PowerShell.

14 pav. Skriptas parašytas su PowerShell


Su Windows PowerShell buvo parašytas scriptas, kurio dėka buvo galima padaryti virtualios

mašinos backup į kitą prijungtą diską, kuriame bus renkamos išsirinktų virtualių mašinų kopijos .

Paleidus programą sistema dirba 2841 sekundes, kol nukopijuoja pasirinktas virtualias mašinas į

nurodytą diską. Pirmąkart kopijuojamas visas virtualios mašinos turinys su jam priklausančiais failais.

Kopijuojant antrą kartą programa užtrunka 38 sekundes , nes kopijuoja tik tuos failus, kurie keitėsi po

paskutinio kopijavimo.

153

15 pav. Sistemos apkrautumas kopijuojant


16 pav. Tinklo plokštės apkrautumas kopijuojant


IŠVADOS

Virtualizacijos naudojimas švietimo bei kitose įstaigose šiandien darosi būtinybė. Tai sąlygoja

didelis naudojamų kompiuterių bei vartotojų skaičius. Įstaigos, siekdamos efektyvinti savo resursų

valdymą, ieško pakankamai našių ir pigių sprendimų, kurių viena iš realizacijų yra aptariama šiame

straipsnyje.

1. Straipsnyje išanalizuota virtualizacijos teorija, aptartos jos diegimo galimybės nedidelėse

organizacijose, bei išnagrinėtos VMware ESXi bei vSphere panaudojimo galimybės virtualizuoto

tinklo modelio kūrimui.

2. Straipsnyje suprojektuotas bei realizuotas virtualaus tinklo modelis, kurio galimybės leido ne tik

simuliuoti įvairių paslaugų diegimą, konfigūravimą bei tiekimą, bet ir naudoti šį modelį kaip

pilnai funkcionalią alternatyvą fiziniams kompiuterių tinklams. Sprendimui įgyvendinti buvo

išrinkti ir panaudoti VMware kompanijos sukurti sprendimai ESXi, vCenter ir vSphere. Taip pat

buvo pasinaudota Šiaurės Lietuvos kolegijos duomenų centro įranga:

HP Blade tipo serveriai BL460c G7

Duomenų masyvu HP MSA2324sa G2

Darbo metu buvo sukurtos 5 virtualios mašinos.

3. Siekiant išanalizuoti sukurto modelio patikimumo, spartos bei kitas charakteristikas buvo parinkti

virtualaus įmonės kompiuterių tinklo modelio testavimo įrankiai, aprašyta testavimo eiga,

aprašyti ir įvertinti virtualaus tinklo testavimo rezultatai.

154

REKOMENDACIJOS

1. Kompiuterių sistemos virtualizacija turi visą eilę privalumų, dėl kurių rekomenduoju

virtualizacija net mažoms įmonėms, kurios siekia ekonomiškumo, lankstumo bei efektyvesnio

valdymo.

2. VMware turi nemažai panaudojimo galimybių dėl kurių rekomenduoju VMware įstaigoms,

turinčioms didelį administracinį skyrių arba užsiimančioms IT įstaigoms bei mokslo

institucijoms.

LITERATŪRA

1. ESXi 5.5. Žiūrėta 2014 gegužės 2 d. Prieiga per internetą:

<http://kb.vmware.com/selfservice/microsites/search.do?language=en_US&cmd=displayKC&externalId=1

003661 >.

2. Higt Availability aprašymas. Žiurėta 2014 gegužės 6 d. Prieiga per internetą:

<http://www.vmware.com/files/pdf/VMware-High-Availability-DS-EN.pdf>

3. IT nuomonė: virtualus bet tikras. Žiūrėta 2014 gegužės 2 d. Prieiga per internetą:

<http://www.elektronika.lt/straipsniai/kompiuterija/9925/it-nuomone-virtualus-bet-tikras/>.

4. Resursų virtualizacija. Žiūrėta 2014 gegužės 1 d. Prieiga per internetą:

<http://dma.vgtu.lt/hps/Skaidres/hps12.pdf>.

5. Virtualizacijos sprendimų aprašas. Žiūrėta 2014 gegužės 1 d. Per internetą.

<http://www.bluebridge.lt/blue_bridge/sprendimai_ir_paslaugos/Virtualizacijos_sprendimai>.

6. Virtualizacijos sprendimai. Žiūrėta 2014 gegužės 1d. Prieiga per internetą: <http://archive.today/KxKpc>.

7. Virtualization Leaders [interaktyvus]. Žiūrėta 2014 gegužės 2 d. Prieiga per internetą:

<http://www.dmtf.org/newsroom/pr/view?item_key=3b542cbc5e6fc9ede97b9336c29f4c342c02c4e9>.

8. vCenter server 5.5. Žiūrėta 2014 gegužės 2 d. Prieiga per internetą:

http://kb.vmware.com/selfservice/microsites/search.do?language=en_US&cmd=displayKC&externalId=20

58274>.

9. Virtualizacija. Žiūrėta 2014 gegužės 3 d. Prieiga per internetą:

<http://enterprisefeatures.com/2014/03/virtualization-benefits-worth-investment/>.

10. Virtualizacijos istorija. Žiūrėta 2014 gegužės 6 d. Prieiga per internetą:

<http://www.tricerat.com/resources/topics-library/history-desktop-virtualization>.

11. VMware virtualizacija. Žiūrėta 2014 gegužės 6 d. Prieiga per internetą:

<http://www.creekpointe.com/vmware/overview/history.html>.

12. VMware bei Microsoft palyginimas. Žiūrėta 2014 gegužės 3 d Prieiga per internetą:

http://www.vmware.com/advantages/robust/robust-foundation>.

13. Virtualizacijos istorija. Žiūrėta 2014 gegužės 6 d. Prieiga per internetą:

<http://vmblog.com/archive/2012/02/02/virtualization-history-has-an-impact-on-windows-server-

backup.aspx#.U2jsvPmSzE4>.

14. Virtualizacijos nauda. Žiurėta 2014 gegužės 8 d. Prieiga per internetą:

<http://www.pcworld.com/article/220644/10_Cool_Things_Virtualization_Lets_You_Do.html>.

15. Windows server. Žiūrėta 2014 gegužės 2 d. Prieiga per internetą: http://technet.microsoft.com/en-

us/library/dd349801(v=WS.10).aspx>.

WORKPLACE VIRTUALIZATION SOLUTIONS BY USING VMWARE SOFTWARE

Summary. Virtualization of computer systems has a number of advantages which lead to the desire and

objective of even small businesses to introduce these solutions for improving productivity, economy and more

flexible and efficient management. There are several dominating virtualization platforms in the market which are

competing with each other but at the same time satisfy the needs of different realizations. This is exactly what this

final thesis examines, i.e. the particularity of the above mentioned platforms, and it also presents a computer system

virtualization solution.

Keywords: VDI – Virtual Desktop Infrastructure, VMM – Virtual Machine Monitor

155

TEISĖ

ŽALOS ASMENIUI ATLYGINIMO PROBLEMATIKA, REMIANTIS CIVILINĘ

ATSAKOMYBĘ REGLAMENTUOJANČIAIS TEISĖS AKTAIS

Romualda Barzdžiuvienė

mokslinis vadovas lekt. Eglė Šimkevičienė

Anotacija. Nemažai žmonių patiria mažesnę ar didesnę žalą kasdieniniame gyvenime ir kiekvienas patyręs

žmogus, siekia tinkamo žalos atlyginimo, o žalą padaręs asmuo siekia, jog žala būtų tinkamai nustatyta ir

patyrusiam žmogui būtų kompensuota tiek, kiek jis patyrė ir nebūtų praturtėjimo. Neturtinę žalą sudėtinga, o kartais

net neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais, nes sudėtinga išmatuoti patirtą fizinį skausmą, emocinį stresą bei dvasinius

išgyvenimus. Pastebėtina, kad daugelyje valstybių, kuriose neturtinė žala atlyginama tik įstatymo numatytais

atvejais, anksčiau ar vėliau susiduriama su nepagrįsto neturtinės žalos ribojimo problema.

Straipsnyje, remiantis Lietuvos teisės doktrinomis, teismų praktikos ir teisės normų analize, siekiama

išanalizuoti civilinę atsakomybę bei atskleisti žalos atlyginimo problematiką.

LR Civilinio kodekso nuostatos nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl

įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą turi teismas vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, taip pat CK

6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais.

Pagrindiniai žodžiai: žala, civilinė atsakomybė.

ĮVADAS

Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas reglamentuoja bendruosius civilinės atsakomybės

klausimus. LR CK 6.245 straipsnio 1 dalis nustato, kad civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kurios

viena šalis (kreditorius) turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą,

delspinigius), o kita šalis (skolininkas) privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas

(baudą, delspinigius).

Straipsnio aktualumas. Visai neseniai gyvenome totalitarinėje visuomenėje, kurioje žmogaus

teisės nebuvo ginamos visai arba jų gynyba vykdavo paviršutiniškai. Tačiau politinės sistemos pokyčiai,

nepriklausomybė, įstojimas į Europos Sąjungą, žmogaus teisių apsauga sudarė sąlygas teisinės sistemos

pokyčiams. Žalos atlyginimas nukentėjusiam asmeniui svarbus kaip žmogaus teisių saugos užtikrinimas.

Tačiau ieškinių dėl žalos atlyginimo nagrinėjimas teismuose dažnai užsitęsia ir ieškovui neretai tenka

iškęsti ilgą ir sunkų bylinėjimosi procesą, teismų sprendimai dažnai būna prieštaringi ir neprognozuojami,

net Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika tuo pačiu klausimu dažnai nėra vienoda.

Patyrus turtinę žalą, teisingo žalos atlyginimo idėja lyg ir nekelia didesnių neaiškumų, tačiau

neturtinės žalos atveju teisingo atlygio samprata yra gana kebli. Žalos atlyginimo sistema turėtų būti

ypatingai subalansuota, nukentėjusiems asmenims žalos atlyginimas neturėtų tapti pasipelnymo šaltiniu,

iškeliant milijoninius ieškinius, tačiau ir neturėtų būti sudaromos dirbtinės kliūtys gauti žalos atlyginimą.

Teisės aktų, reguliuojančių civilinę atsakomybę, padarius žalą asmeniui, analizė buvo išnagrinėta kituose

baigiamuosiuose darbuose. Šiame baigiamajame darbe siekiama atskleisti tik žalos asmeniui atlyginimo

problemas, su kuriomis susiduria tiek nukentėję asmenys, tiek už žalą atsakingi subjektai, parodant

įstatymų bei poįstatyminių teisės aktų silpnąsias vietas, nelogiškumus, teisės aktų kolizijas.

Straipsnio problema. Pagrindinė problema iškylanti taikant teisėtas interesų apsaugas – tai

kompensuoti nukentėjusiajam padarytą žalą, tačiau teisės aktuose dažniausiai tik lakoniškai nurodoma,

kad nuostolių atlyginimo principo reikšmė – tikslus žalos įvertinimas, kad nukentėjusiam būtų atlyginta

tiek, kiek jis iš tiesų prarado, jei žala padaroma turtinę išraišką turinčiai vertybei, visiškas nuostolių

atlyginimo principo taikymas gali būti įgyvendintas visa apimti ir pripažįstamas kaip tinkamas pažeistų

teisių gynybos būdas, tačiau tais atvejais, kai žala padaroma neturtinio pobūdžio vertybei, visiškas žalos

atlyginimas neįmanomas, tokiu atveju ieškoma tiesiog būdų, kaip teisingiau kompensuoti asmens patirtą

neturtinę žalą.

Visiško nuostolių atlyginimo principo turinio visapusiškam ištyrimui, subjektyvios prigimties

faktorių (atsakomybės prigimties, šalių turtinės padėties ir šalių tarpusavio santykių), lemiančių

nagrinėjimo principo išimtis, detalesniam atskleidimui pakankamai dėmesio neskirta nei Lietuvos, nei

užsienio valstybių teisės doktrinoje.

156

Straipsnio objektas – žalos asmeniui atlyginimo problematika, remiantis civilinę atsakomybę

reglamentuojančiais teisės aktais.

Straipsnio tikslas – remiantis Lietuvos teisės doktrinomis, teismų praktikos ir teisės normų analize

išanalizuoti civilinę atsakomybę bei atskleisti žalos atlyginimo problematiką. Tikslui pasiekti iškeliami

šie uždaviniai:

1. Atskleisti žalos atlyginimo bei civilinės atsakomybės sąvokas ir teisinio reglamentavimo

nuostatas Lietuvoje;

2. Remiantis teismų praktika, parodyti teisinio reguliavimo trūkumus, nustatinėjant žalos dydį,

suformuluoti išvadas ir pateikti pasiūlymus dėl teisinio reglamentavimo pakeitimų.

Tyrimo metodai. Analitinis – analizuojama teisės normų prasmė bei teismų praktika dėl civilinės

atsakomybės už padarytą žalą, taikymo sąlygų, atlygintinos žalos rūšių ir dydžio, taip pat civilinės

atsakomybės privalomojo draudimo, kaip alternatyvaus žalos atlyginimo būdo, santykis; sisteminis –

aiškinamas teisės normų ir institutų ryšys; istorinis – analizuojami teisinio reglamentavimo bei teismų

praktikos pokyčiai.

ŽALOS ASMENIUI ATLYGINIMAS REMIANTIS CIVILINĘ ATSAKOMYBĘ

REGLAMENTUOJANČIAIS TEISĖS AKTAIS: TEORINIS ASPEKTAS

Civilinė atsakomybė. Civilinė atsakomybė, kaip ir bet kuri kita prievolė, atsiranda tik esant tam

tikriems juridiniams faktams – jų visumai, nes paprastai vienas juridinis faktas dar nėra pakankamas

pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti. Tik esant būtinų juridinių faktų visumai, t.y. vadinamajai

juridinių faktų sudėčiai, galima kalbėti apie civilinę atsakomybę kaip apie egzistuojančią prievolę.

(Zelionka R., 2007) Anot Mikelėno V. (1995) kontinentinės teisės sistemos šalyse juridiniai faktai, kurių

pagrindu atsiranda civilinė atsakomybė, yra vadinami civilinės atsakomybės sąlygomis. Bendrosios teisės

sistemos šalyse, kalbant apie civilinę atsakomybę, vartojama ieškinio pagrindo sąvoka (angl. – cause of

action). Sąlygų įtvirtinimas įstatyme reiškia, kad ieškovas turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo, o

atsakovas privalo juos atlyginti, tačiau tik tuo atveju, jeigu yra visų faktų sudėtis. Kitaip tariant,

nurodytųjų sąlygų visuma reiškia civilinės atsakomybės egzistavimą.

Civilinė atsakomybė, kaip ją apibrėžia LR CK 6.245 straipsnis, – tai turtinė prievolė, kurios viena

šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis

privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Civilinės

atsakomybės taikymas konkrečiu žalos padarymo atveju priklauso ne tik nuo to, ar bus nustatytos

civilinės atsakomybės sąlygos (pagrindai). Net ir nustačius reikiamus civilinei atsakomybei kilti

pagrindus, būtina patikrinti, ar nėra faktų, dėl kurių skolininko civilinė atsakomybė negalima. Žala yra

būtinasis civilinės atsakomybės pagrindas, nes nesant žalai arba nuostoliams civilinės atsakomybės

teisinis santykis neatsiranda. Civilinė atsakomybė yra vienas iš pažeistų teisės gynybos būdų, jai visada

būdingas turtinis pobūdis, t.y. jos taikymas sukelia skolininkui neigiamų turtinių padarinių – taikant

civilinę atsakomybę jo turtas atitinkamai sumažėja, o kreditorius gauna atitinkamą turtinį ekvivalentą.

Kaltė kaip civilinės atsakomybės pagrindas. Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas

neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. (LR Konstitucijos 31

str.) LR CK 6.248 str. pabrėžia, kad tik jeigu asmuo kaltas, tik tada atsiranda civilinė atsakomybė, tačiau

yra išimčių, kada civilinė atsakomybė atsiranda ir be kaltės, būtent šias išimtis reglamentuoja LR CK

6.256 str. 4 d., LR CK 6.266 ir LR CK 6.267 str., LR CK 6.270 bei LR CK 6.295 str.

Kaltė, skirtingai nei kitos civilinės atsakomybės sąlygos, preziumuojama, todėl ieškovas šios

sąlygos neprivalo įrodinėti. Nesant kaltės privalo įrodyti atsakovas. Tačiau įstatymas gali numatyti šios

bendrosios taisyklės išimtis. Pavyzdžiui pagal LR CK 6.282 str. nukentėjusiojo kaltė (didelis

neatsargumas) nėra preziumuojama, todėl asmuo, kuris šia aplinkybe remiasi, privalo ją įrodyti. (LR CK

komentaro šeštosios knygos 6.248 str.). Civilinio kodekso vienas iš bruožų, kalbant apie civilinę

atsakomybę reglamentuojančias nuostatas, yra tai, kad išplėtota atsakomybė be kaltės. Papildomai

numatyta statinio savininko (valdytojo) atsakomybė, gyvūnų savininko (valdytojo) atsakomybė, dėl

netinkamos kokybės produktų ar paslaugų padarytos žalos atlyginimas be kaltės. Valstybės ir

savivaldybės atsakomybė tam tikrais atvejais yra be kaltės.

Nekrošius I., Nekrošius V., Vėlyvis S. (1999, p. 232) teigia, kad nėra kaltės tada, kai padaryta

viskas, ko reikalaujama. LR CK 6.263 str. įtvirtintos nuostatos, kad kiekvienas asmuo turi elgtis taip, kad

nepadarytų kitam žalos, o LR CK 6.256 str. reglamentuojama, kad asmuo privalo tinkamai ir laiku

vykdyti savo sutartines prievoles. Pasak A. Norkūno (2002) teismų praktikoje dar kyla problemų

priteisiant žalą tais atvejais, kai asmeniui nebuvo taikoma administracinė ar baudžiamoji atsakomybė

157

nesant nusikaltimo ar nusižengimo sudėties. Kaltės samprata taikant administracinę, baudžiamąją ar kitą

asmeniui (individui) nubausti, pataisyti ir perauklėti nukreiptą atsakomybę, yra kitokia, nei taikant

civilinę atsakomybę. Tik civilinėje byloje dėl civilinės atsakomybės taikymo gali būti sprendžiama, ar yra

asmens kaltė, kuri laikoma atsakomybės pagrindu civilinės teisės prasme. Jeigu asmeniui netaikyta

administracinė atsakomybė už eismo įvykį, nurodant, kad nėra jo kaltės dėl Kelių eismo taisyklių

pažeidimo, tai nereiškia, kad nėra jo kaltės dėl žalos padarymo įvykus tam eismo įvykiui. Jeigu teismo

nuosprendyje yra konstatuojama, kad nėra asmens kaltės dėl nusikalstamų veiksmų, kuriuos jis atliko, tai

nereiškia, kad nėra ir jo kaltės civilinės atsakomybės prasme.

LR CK 6.248 str. numatytos dvi kaltės formos – tyčia ir neatsargumas. Tyčia laikomas toks

elgesys, kai sąmoningai siekiama padaryti žalos arba sąmoningai leidžiama jai atsirasti. Neatsargiu

laikomas toks elgesys, kai asmuo atitinkamomis aplinkybėmis elgiasi nepakankamai apdairiai,

rūpestingai, atidžiai, tačiau civilinėje atsakomybėje kaltės forma paprastai neturi reikšmės. Kaltės forma

reikšminga sprendžiant atsakomybės dydžio sumažinimo, atleidimo nuo atsakomybės, atsakomybės

ribojimo ir kitus klausimus.

ŽALOS ASMENIUI ATLYGINIMO PROBLEMATIKA: PRAKTINIAI ASPEKTAI

Nagrinėjant teorinę dalį pastebėta, kad nustatant žalos asmeniui atlyginimo problematiką, kyla

neaiškumu pačiame procese, kokiais kriterijais yra priteisiamos žalos dydis, kokios sąlygos ir aplinkybės

jai priteisti ir prisiteisti, atsižvelgiant į tai, kad nemažai žmonių patiria mažesnę ar didesnę žalą

kasdieniniame gyvenime ir kiekvienas patyręs žmogus, siekia žalos tinkamo atlyginimo, o žalą padaręs

asmuo siekia, jog žala būtų tinkamai nustatyta ir patyrusiam žmogui būtų kompensuota tiek, kiek jis

patyrė ir nebūtų praturtėjimo, todėl teismas turi tiksliai išsiaiškinti bylos aplinkybes, išanalizuoti tiek žalą

padariusio, tiek patyrusio žmogaus įrodymus bei siekti, kad byla būtų teisingai ir objektyviai išspręsta.

Pagal LR Konstitucijos 29 str. įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi

asmenys yra lygūs. Visų fizinių asmenų (žmonių) teisnumas vienodas, t.y. jie vienodai gali turėti civilinių

teisių ir pareigų. Kiekvienas žmogus turi lygią su kitais teisinę galimybę įgyti civilinių teisių ir pareigų,

kurių pagal įstatymus gali turėti žmogus. Privatiems juridiniams asmenims (įmonėms, organizacijoms)

irgi būdingas vienodas CK 2.74 str. nustatytas teisnumas. Civilinės teisės subjektai turi lygias teises

laisvai savo nuožiūra naudotis civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teisę į gynybą. LR CPK 54 str. 1 d. nustato,

jog kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta

pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

TURTINĖS ŽALOS KOMPENSAVIMAS

Negautų pajamų, sietinų su sveikatos grąžinimu, problematika. LAT Civilinių bylų skyriaus

teisėjų kolegija, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo N. K.

kasacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimo ir Kauno apygardos

teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje

byloje pagal ieškovo N. K. Ieškinį atsakovams P.K., UAB „Grasta“ ir UADB „Baltikums draudimas“,

dalyvaujant trečiajam asmeniui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, dėl turtinės ir

neturtinės žalos atlyginimo. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų teisėjų kolegija, bylos Nr. 3K-

3-127/2012)

Kasacinis teismas konstatavo, jog bendroji norma, įtvirtinanti žalos deficitą, yra CK 6.249 str. Šio

straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos

(tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų

veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Tais atvejais, kai sprendžiamos žalos atlyginimo sveikatos

sužalojimo atveju klausimas, be CK 6.249 str., taikytinos ir CK 6.283 str. normos. Šio straipsnio 1 dalyje

nurodyta, kad tais atvejais, kai fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą

atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą.

Nuostolius šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo

būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (gydymo,

papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, protezavimo, sužaloto asmens priežiūros, specialių transporto

priemonių įsigijimo, sužaloto asmens perkvalifikavimo išlaidos bei kitos sveikatos grąžinimui būtinos

išlaidos). <...> Pagal CK 6.283 straipsnio 2 dalį išlaidos, susijusios su sveikatos grąžinimu, kaip

atlygintini nuostoliai, suprantamos ne kaip tikėtinos ar galinčios atsirasti, bet kaip realiai asmens patirtos

išlaidos – gydymo, vaistų įsigijimo, protezavimo, sužaloto asmens priežiūros ir kt. Kasatorius reikalavimą

158

priteisti gydymo išlaidų atlyginimą grindė į bylą pateiktais UAB „Angitia“ ir UAB „Plastinės chirurgijos

centras“ sudarytais gydymo planais ir nurodytomis kainomis. Apeliacinės instancijos teismas,

remdamasis kasacinio teismo formuojama praktika, teisingai nurodė, kad sveikatos grąžinimo išlaidos

nukentėjusiam asmeniui atlyginamos kaip tiesioginės, t.y. turėtos papildomai, išlaidos, kurios buvo

būtinos dėl suluošinimo jo patirtiems turtiniams praradimams kompensuoti. Minėta, kad žalos atlyginimo

tikslas yra kompensacinis, t.y. siekiama asmenį grąžinti į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu jo tesės

nebūtų buvusios pažeistos. Taigi, teismas, spręsdamas dėl nuostolių priteisimo, turi nustatyti tikslų jų

dydį. To padaryti negalima remiantis vien gydymo įstaigos pateiktu gydymo planu ir gydymo kaštų

apskaičiavimu, nes gydymo kaštai priklauso nuo daugybės aplinkybių, juos galima nustatyti tik

preliminariai. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad, atsižvelgiant į galimus gydymo

išlaidų pokyčius, preliminarus jų priteisimas prieštarautų visiško žalos atlyginimo principui arba nulemtų

nepagrįstą nukentėjusiojo praturtėjimą. Pažymėtina, kad toks teismo sprendimas neatima iš kasatoriaus

teisės į nuostolių atlyginimą ateityje, nes pagal CK 6.283 str. 3 d. asmuo, patyręs papildomų išlaidų,

susijusių su sveikatos grąžinimu, turi teisę pareikšti papildomą ieškinį dėl nuostolių atlyginimo.

LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo

civilinę bylą pagal ieškovų R. K. ir A. K. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m.

kovo 25 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m.

lapkričio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. K., A. K., Ž. K. ieškinį

atsakovams E. K., A. K., Kauno Simono Daukanto vidurinei mokyklai, trečiajam asmeniui Kauno miesto

savivaldybės administracijai, institucija, teikianti išvadą byloje, – Kauno miesto savivaldybės

administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. (Lietuvos

Aukščiausio Teismo civilinių bylų teisėjų kolegija, bylos Nr. 3K-3-202/2012)

Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad paprastai deliktinė civilinė atsakomybė taikoma, kai

nukentėjęs asmuo jau yra realiai patyręs žalos, pavyzdžiui, jau yra turėjęs atitinkamų išlaidų (CK

6.249 straipsnio 1 dalis, 6.283 straipsnio 2 dalis), taip įgyvendinant deliktinės civilinės atsakomybės

kompensacinę funkciją bei siekiant atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį. Tačiau galimi atvejai, kai

žalos padarymo faktas yra akivaizdus arba lengvai įrodomas, o nuostoliams tiksliai apskaičiuoti gali

prireikti daug laiko, taip pat jų gali atsirasti ateityje. Tokiais atvejais gali nukentėti nukentėjusio asmens

interesai, jeigu jo turtinė padėtis nėra gera ir jam nedelsiant reikia lėšų, pavyzdžiui, nukentėjusiajam dėl

sveikatos sužalojimo reikia atlikti mokamą operaciją ar procedūras, tačiau jo finansinė padėtis yra bloga,

jis neturi tam pinigų. Šiais atvejais pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį teismas gali įvertinti būsimą žalą

remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe ir kaip žalos atlyginimą priteisti konkrečią pinigų sumą,

periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą. Būsimos žalos priteisimas

būtent sveikatos sutrikdymo atveju iš esmės galimas, atsižvelgiant į sunkią nukentėjusiojo finansinę

padėtį, dėl kurios jis negali atlikti tam tikrų mokamų gydymo procedūrų. Tačiau privalo būti įrodyta, kad

konkrečios gydymo procedūros nukentėjusiajam yra būtinos siekiant pašalinti sveikatos sužalojimo

padarinius, sugrąžinti nukentėjusįjį į iki sveikatos sužalojimo buvusią padėtį. Be to, šios gydymo

procedūros, kurių išlaidas prašoma iš anksto priteisti kaip tiesioginius nuostolius, turi būti atliekamos iš

esmės greitu laiku, tai taip pat pabrėžia konkretaus gydymo būtinumą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad

pagrindinis kriterijus sprendžiant dėl būsimų išlaidų priteisimo pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį yra

gydymo, kurio išlaidas prašoma atlyginti, būtinumas. Taigi, ieškovas, siekdamas, kad būtų priteistos

būsimos gydymo išlaidos, turi CPK 177 straipsnyje nustatytomis įrodinėjimo priemonės įrodyti tokio

būsimo gydymo būtinumą ir su būsimu gydymu susijusių išlaidų pagrįstumą, atsižvelgiant į protingumo,

teisingumo ir sąžiningumo principų nuostatas.

Nagrinėjamu atveju iš kasatorių byloje pateiktų odontologų sudaryto gydymo plano ir aiškinamųjų

raštų dėl nukentėjusiojo potrauminio (nuskelto) danties gydymo matyti, kad galimi gydymo variantai yra

keli ir, pabrėžtina, sąlyginiai – preliminarūs, sudaryti remiantis praktinėmis ir teorinėmis tikimybėmis,

nežinant, kaip toliau formuosis, augs, vystysis ir keisis traumuotas nepilnamečio nukentėjusiojo dantis ir

jo šaknys. Be to, pažymėtina, kad galimas danties protezavimas būtų atliktas tik nukentėjusiajam sulaukus

pilnametystės, t. y. po daugiau kaip 5–6 metų, todėl pagal pateiktus įrodymus teismai sprendė, kad

dabartiniu metu nustatyti, koks traumuoto danties gydymo variantas bus tinkamas ir tikrai būtinas,

negalima. Taigi, iš esmės pripažintina, kad nukentėjusiojo dėl atsakovų neteisėtų veiksmų (neveikimo)

patirtos danties traumos gydymas ir papildomų su potrauminiu danties gydymu susijusių išlaidų gali

atsirasti, tačiau bylos nagrinėjimo metu būsimo gydymo (protezavimo) būtinumo nustatyti negalima,

todėl būsimo gydymo išlaidos ieškovams bylą nagrinėjusių teismų nepriteistos pagrįstai.

Taigi, išnagrinėjus šias dvi nutartis dėl turtinės žalos (negautos pajamos) sietinos su sveikatos

grąžinimu Teismo yra suformuluota aiškiai ir galime apibendrinti, kad negautos pajamos kaip

159

netiesioginiai nuostoliai atlyginamos tik nustačius jų buvimo realumą, t.y. atsižvelgiant į realias asmens

galimybes gauti tokių pajamų, į jo pasiruošimą ir priemones, kurių jis ėmėsi siekdamas gauti tokių

pajamų. Negautas pajamas kaip netiesioginius nuostolius apibūdina tokie požymiai, kaip pagrįstas

tikėtinumas jas gauti, jeigu pažeidimo nebūtų; pajamos turi būti realios, o ne tikėtinos. Pagal įstatymą

nuostolių buvimas nepreziumuojamas, todėl tiek tiesioginės, tiek netiesioginės žalos faktą ir dydį turi

įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis).

Atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką, galime daryti prielaidą, kad didžiausia problematika

nustatant negautas pajamas sietinas su sveikatos grąžinimu yra tai, kad tam tikros procedūros, operacijos

ir pan. negali būti daromos iš karto po patirtos traumos, turi praeiti laiko, todėl realų faktą, kad yra patirta

piniginė žala šiuo metu, įrodyti nukentėjęs žmogus negali, taip pat viena iš pagrindinių tikslų siekiant

atlyginti žalą – tai grąžinti į pirminę padėtį, tačiau sveikatos sužalojimo atveju, šio principo negalima

taikyti visiško nuostolio atlyginimo, kadangi sveikatos, kitaip negu turto, niekada negalima grąžinti į

pirminę padėtį, visada, jai pakenkus lieka didesni ar mažesni liekamieji reiškiniai, juk sveikata, tai

specifinis asmens gėris, priklausantis nuo asmens amžiaus, gyvenimo būdo, kitų aplinkybių. Žmogaus

sveikata – unikali vertybė. Asmens sveikata yra ne tik jo paties, bet ir visos visuomenės fizinės, dvasinės

ir socialinės gerovės pagrindas.

Negautų pajamų, sietinų su darbingumu ir darbo santykiais, problematika. LAT Civilinių

bylų skyriaus teisėjų kolegija, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal

atsakovo UAB „JG reklamos dovanos“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų

skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės G.

G. ieškinį atsakovui UAB „JG reklamos dovanos“ dėl nekonkuravimo ir neviliojimo susitarimo

pripažinimo negaliojančiu bei nuostolių atlyginimo. (Lietuvos Aukščiausio Teismo civilinių bylų teisėjų

kolegija, bylos Nr. 3K-3-378/2013)

Kasacinio teismo teisėjų kolegija įvertino byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu pagrįstai,

laikydamiesi CPK 185 straipsnio reikalavimų, sprendė, kad Susitarimas apribojo ieškovės galimybes

įsidarbinti, dėl ko ji negavo darbo užmokesčio, patyrė nuostolių. Šie, kaip negautos pajamos, teismų

įvertinti nepažeidžiant kasacinio teismo praktikoje nurodytų vertinimo kriterijų, realumo aspekto.

Akivaizdu, kad ieškovės įsidarbinimo galimybės, nesant Susitarimo, būtų buvusios platesnės. Byloje

pateikti duomenys teikė pagrindą konstatuoti faktą apie ieškovės dėtas pastangas ir nesėkmingus

bandymus įsidarbinti. Reikalauti, kad ieškovė įrodytų, jog galiojant Susitarimui ji turėjo realių galimybių

įsidarbinti kasatoriaus veiklos srityje, būtų nesąžininga, nes elgdamasi sąžiningai, protingai bei

laikydamasi Susitarimo ieškovė įsidarbinimo galimybių galėjo ir turėjo ieškoti tik kitose veiklos srityse.

Kasacinio teismo vertinimu, teismų nustatytas nuostolių dydis atitinka CK 1.5 straipsnio 4 dalies, CPK 3

straipsnio 7 dalies reikalavimus, CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad jeigu šalis nuostolių dydžio

negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Ieškovė prašė priteisti 13 600 Lt kompensaciją už

laikotarpį nuo darbo santykių su atsakovu nutraukimo (2010 m. kovo 31 d.) iki kreipimosi į teismą dienos

(2011 m. rugsėjo 14-osios), t. y. už septyniolika mėnesių. Pripažinęs Susitarimo 2.5 punkte nustatytą

kompensaciją neproporcinga, teismas sutiko su ieškove, kuri kaip pagrindą jos patirtiems nuostoliams

apskaičiuoti nurodė 800 Lt minimalią mėnesinę algą, ir atsižvelgė į CK 2.164 straipsnio 4 dalies nuostatą,

kad kompensacijos dydis gali būti apibrėžiamas metine prekybos agento atlyginimo suma, taip pat į

atsakovo teiginius, jog jo netenkino ieškovės kvalifikacija ir darbo rezultatai. Vadovaudamasis

teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas pripažino, kad dvylikos mėnesių MMA

kompensacija, t. y. 9600 Lt, yra pakankama ieškovės nuostoliams atlyginti ir atitinka šalių interesų

pusiausvyrą.


civilinę bylą pagal ieškovo S. J. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus

teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. J. ieškinį

atsakovams AB „Lietuvos draudimas“, Z. P. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. (Lietuvos


Kasacinio teismo teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovas eismo įvykio metu patyrė nežymų sveikatos

sutrikdymą, 2008 m. spalio 17 d. jam buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas; nedarbingumo

laikotarpis buvo tęsiamas iki 2008 m. gruodžio 11 d. Ieškovas buvo gydomas ambulatoriškai,

nedarbingumo metu užsiiminėjo profesine veikla, gavo pajamų. Teismai konstatavo, kad faktiškai

ieškovo nedarbingumas truko tik 10 dienų, todėl jis patyrė tik 2325,52 Lt nuostolių, pasireiškusių

negautomis pajamomis. Pagal sveikatos apsaugos ministro, teisingumo ministro ir socialinės apsaugos ir

darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintų Sveikatos sutrikdymo

masto nustatymo taisyklių 9 punktą nežymus sveikatos sutrikdymas nustatomas, kai sužalojimas arba

160

susargdinimas sveikatą sutrikdo ne ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui arba nukentėjusysis praranda 5

procentus profesinio arba bendro darbingumo. Kai medicinos dokumentuose nurodyta gydymo dėl

sužalojimo arba susargdinimo trukmė neatitinka nustatyto kūno sužalojimo ar susargdinimo pobūdžio,

sveikatos sutrikdymo mastas nustatomas vadovaujantis turimais sužalojimo ar susargdinimo objektyviais

duomenimis, neatsižvelgiant į medicinos dokumentuose nurodytą gydymosi trukmę (Taisyklių 12

punktas). Minėta, kad ikiteisminio tyrimo metu atlikus teismo ekspertizę nustatyta, jog ieškovui padarytas

krūtinės ląstos sumušimas kvalifikuotinas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Byloje pateikto

ekspertizės akto Nr. EKG 44(230)/10(01) pagrindu konstatuota, kad ieškovo nedarbingumo pažymėjimai

buvo tęsiami nenurodant diagnozės, apsiribojant paciento subjektyviais nusiskundimais, dėl to spręsta,

kad nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovas nedarbingas buvo tik dėl eismo įvykio patirto nežymaus

sveikatos sutrikdymo. Dėl nustatytų ieškovo nedarbingumo pažymėjimų pildymo aplinkybių

konstatuotina, kad, nagrinėjamos bylos atveju teismams turint tikslą nustatyti ieškovo nedarbingumo

laikotarpį dėl patirto sveikatos sužalojimo eismo įvykio metu, nebuvo pagrindo vadovautis vien tik

asmens sveikatos priežiūros įstaigos išduotais nedarbingumo pažymėjimais. Dėl nurodytų priežasčių

teisėjų kolegija sutinka su teismų išvada, kad dėl eismo įvykio metu patirto sužalojimo ieškovo sveikata

buvo sutrikdyta ne daugiau kaip 10 dienų. Taigi teismų sprendimas priteisti ieškovui negautas pajamas už

10 dienų laikotarpį yra pagrįstas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis, 6.283 straipsnio 2 dalis).

Apibendrinant nutartis, kuriose buvo sprendžiamos problemos sietinos su negautomis pajamomis

darbo santykiuose, galime matyti, kad teismas priteisinėdamas negautas pajamas vadovaujasi teisingumo,

protingumo ir sąžiningumo principais, tačiau, nors negautų pajamų apskaičiavimo taisyklės yra

pakankamai aiškios, jos yra tikslios šiai dienai, tačiau nėra visiškai atsižvelgta į infliaciją bei asmens

galimybę ateityje užsidirbti daugiau ar net bendro atlyginimo vidurkio kilimą. Negautos pajamos yra

skaičiuojamos proporcingai šiai dienai realiai gautų lėšų dydžiui, t.y. nuo lėšų, kurias nukentėjusysis gavo

dėl darbo teisinių santykių, tačiau, kol kas neatsižvelgiama į kitas galimai esamas ar būsimas situacijas.

Šiais atvejais neatsižvelgiama į kitokias žalą patyrusio asmens pajamas, kurias jis gavo ar galėjo gauti iki

žalos patyrimo.

NETURTINĖS ŽALOS KOMPENSAVIMAS

Neturtinės žalos atlyginimo problematika sveikatos sužalojimo ir gyvybės atėmimo atveju. LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę

bylą pagal atsakovo VŠĮ Marijampolės ligoninės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal

ieškovų M. P., B. P., I. P. ir E. P. ieškinį atsakovui VšĮ Marijampolės ligoninei, dalyvaujant tretiesiems

asmenims L. J., R. N., UAB „IF draudimas“ (teisių perėmėjas – įmonė „If P&C Insurance“ AS), dėl

neturtinės žalos atlyginimo. (Lietuvos Aukščiausio Teismo civilinių bylų teisėjų kolegija, bylos Nr. 3K-3-

77/2010)

Kasacinis teismas bylose dėl žalos, padarytos netinkamu gydymu, yra nurodęs, kad tokiais atvejais

susiduriama ne su bet kokia, o su profesine civiline atsakomybe. Profesionalui yra taikomi didesni

atidumo, rūpestingumo, atsargumo standartai. Taigi profesionalo veiksmų neteisėtumą gali lemti bet koks

neatidumas, nerūpestingumas, nedėmesingumas, nepakankamas profesinės pareigos atlikimas, profesinės

etikos taisyklių pažeidimas ir pan. <...> Pagal teismų praktiką priežastinio ryšio nustatymo civilinėje

byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirma, nustatomas faktinis priežastinis ryšys, kai

sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. nustatoma, ar žalingi

padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (neveikimo). Antra, nustatomas teisinis

priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo.

Tam, kad būtų konstatuotas priežastinio ryšio buvimas ar nebuvimas, būtina visapusiškai analizuoti

atsakovo veiksmus ir bylos faktines aplinkybes. Ar yra priežastinis ryšys, sprendžia teismas, įvertinęs

visas bylos aplinkybes. <...> Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad M. P. darbingumas sumažėjo,

palyginus su buvusiuoju nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, 20 proc., todėl turėdamas omenyje

byloje nustatytas aplinkybes, lemiančias žalos dydį, taip pat sąžiningumo, protingumo bei teisingumo

kriterijus, sprendė, kad yra pagrindas padidinti neturtinės žalos atlyginimo dydį nuo 50 000 Lt iki 70 000

Lt (CK 1.5 straipsnio 1 dalis, 6.250 straipsnio 2 dalis). Tačiau kasacinio teismo teisėjų kolegija nurodo,

kad M. P. darbingumo sumažėjimas negali būti pagrindas padidinti iš kasatoriaus priteistinos žalos

atlyginimo dydį. Pagal Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo

ministerijos 2009 m. birželio 26 d. raštą Nr. R-4537 (2.3) M. P. darbingumo lygis nuo 2007 m. kovo 6 d.

iki 2009 m. kovo 5 d. buvo 30 proc.; M. P. nedarbingumas nustatytas dėl šių susirgimų: galūnės

161

amputacijos, širdies veiklos kraujotakos nepakankamumo, kitos krūtinės anginos formos, hipertenzinės

(širdies liga) kardiopatijos su (staziniu) širdies (miokardo) nepakankamumu, kairės kojos sąnario

kontraktūros. Nuo 2008 m. liepos 21 d. iki 2010 m. liepos 20 d. ieškovui M. P. nustatytas 20 proc.

darbingumas, t. y. mažesnis, nei prieš tai, tačiau dėl dešinės kojos amputacijos M. P. darbingumas

nepakito (40 proc.). Byloje nenustatyta fakto, kad kojos amputacija lėmė kitus ieškovo susirgimus ir dėl

jų patirtus išgyvenimus. Dėl to kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos

teismas nepagrįstai padidino M. P. priteistiną žalos atlyginimą 20 000 Lt, ir ši apeliacinės instancijos

teismo nutarties dalis naikintina, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą priteisti

ieškovui M. P. iš atsakovo 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).


civilinę bylą pagal atsakovės akcinės bendrovės „Baltijos“ laivų statyklos kasacinį skundą dėl Klaipėdos

apygardos teismo 2013 m. sausio 4 d. nutarties ir Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 9 d.

sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. K. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei

„Baltijos“ laivų statyklai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. (Lietuvos Aukščiausio Teismo

civilinių bylų teisėjų kolegija, bylos Nr. 3K-3-426/2013)

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai

išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos

pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. <...> Sveikata, kaip

asmens fizinė ir dvasinė būsena, yra viena fundamentaliausių žmogaus neturtinių vertybių, tačiau

sveikatos sužalojimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinės žalos atlyginimui už

neturtinių vertybių pažeidimą būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus,

žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalą padariusio asmens kaltę. Jei yra

keliamas darbdavio atsakomybės už darbuotojui sužalotą sveikatą klausimas, taip pat būtina nustatyti, ar

žala atsirado darbuotojui vykdant darbines funkcijas. <...> Teisinė atsakomybė atsiranda tik pažeidus

teisės normų nustatytą asmens elgesio standartą. Teisėjų kolegija pažymi, kad darbdavio atsakomybė už

darbuotojo, vykdančio darbo pareigas, patirtą neturtinę žalą dėl jo sveikatos sužalojimo kyla dėl to, jog

būtent darbdavys privalo užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą (DK 248 straipsnio 4 punktas, 250

straipsnis, 260 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai

įvertino neteisėtų veiksmų pobūdį, t.y. nustatė, kad darbdavys turi neginčijamą pareigą užtikrinti

darbuotojui saugias ir sveikas darbo sąlygas, tačiau tos pareigos nevykdė. Taigi objektyviai darbdavys

(kasatorė) atliko neteisėtus veiksmus, pasireiškiančius neveikimu. Žala yra teisės saugomų asmeninių ir

turtinių vertybių sunaikinimas ar pažeidimas neteisėtais veiksmais, sukėlęs neigiamų padarinių, kuriuos

pagal įstatymą galima įvertinti turtine išraiška. Byloje nustatyta, kad ieškovas patyrė sunkų sveikatos

sutrikdymą, po nudegimo gijimo procesas buvo ilgas ir skausmingas, sukėlęs ieškovui daug dvasinių

kančių ir nepatogumų. Taigi neigiamas fizinis poveikis, pasireiškęs pavojingų gyvybei sunkių kūno

sužalojimų padarymu, buvo lydimas paties sužaloto asmens dvasinių išgyvenimų, kurie asmeniui yra

destruktyvūs ir dėl to vertinami kaip darantys neturtinę žalą. Neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti

pinigais, todėl teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio

išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų

nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Atsižvelgiant į asmens sveikatos, kaip vertybės,

pobūdį ir neabejotinai prioritetinę gynybą, sveikatos sužalojimo atveju nustatant atlygintinos neturtinės

žalos dydį objektyvūs kriterijai (žalos padariniai) paprastai yra svarbesni nei subjektyvūs (žalą padariusio

asmens kaltė), kurie yra daugiau reikšmingi vertinant, kiek jie tuos sveikatos sužalojimo padarinius

padidino ar sumažino. Teisėjų kolegija pažymi, kad viešojo intereso prasme darbdavys, organizuodamas

darbus, turi maksimaliai stengtis ir visiškai laikytis saugos užtikrinimo reikalavimų. Šios kategorijos

bylose yra taikoma žalą padariusio asmens kaltės prezumpcija, kurią nuginčyti turi pareigą pats žalą

padaręs asmuo. Nagrinėjamoje byloje darbdavys (kasatorė) nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių

aplinkybes, kad jis nevykdė pareigos užtikrinti saugias darbo sąlygas.

Neturtinės žalos dydis išreikštas pinigais yra nustatomas teismo pagal konkrečioje byloje teisiškai

reikšmingų kriterijų visumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad konkretus neturtinės žalos dydžio nustatymas

byloje laikomas fakto klausimu, tačiau ar teismas, priteisdamas konkretaus dydžio neturtinės žalos

atlyginimą, tinkamai taikė įstatymo nustatytus kriterijus, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos,

yra teisės klausimai, sudarantys pagrindą vertinti teismų priimtų procesinių sprendimų teisėtumą

kasaciniame teisme (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktai). Kriterijai, į kuriuos nustatydamas

neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti teismas, išvardyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tačiau šioje teisės

normoje nepateiktas išsamus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų sąrašas, nes atsižvelgęs į bylos

aplinkybes teismas gali pripažinti reikšmingais ir kitus kriterijus. Teisingas neturtinės žalos atlyginimas

162

numato būtinybę ne tik užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą ir proporcingumo principo laikymąsi, bet

ir kuo labiau individualizuoti neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesą, įvertinti konkretaus

nukentėjusiojo situaciją, jei to reikia teisingumui konkrečioje byloje užtikrinti. Taigi, esminiais neturtinės

žalos nustatymo kriterijais yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie

nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį ir jo aplinkybes bei

sunkumą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriaus argumentai, jog, nustatant neturtinės žalos dydį, negali

būti remiamasi nukentėjusiojo finansine padėtimi, yra pagrįsti. Neturtinės žalos atlyginimas yra skirtas

kompensuoti pažeistas neturtines vertybes, o ne atlyginti patirtus nuostolius ar atkurti nukentėjusiojo

turėtą padėtį, kaip kad yra turtinės žalos atlyginimo atveju.

Neturtinės žalos atlyginimo piniginė išraiška turi atitikti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo

principus. Sąžiningumo, teisingumo ir protingumo maksiomų turinys formuojamas ne tik objektyviojo jų,

kaip tam tikrų definicijų, suvokimo pagrindu, bet ir vertinamųjų jų elementų atskleidimu remiantis teismų

praktika konkrečiose bylose. Štai bylose dėl neturtinės žalos, padarytos sveikatos sužalojimo darbe atveju

nesant nukentėjusiojo kaltės, atlyginimo kasacinis teismas sąžiningu, teisingu ir protingu atlyginimu laiko

25 000, 50 000 Lt. Esminiai nukrypimai nuo nurodytų neturtinės žalos dydžių galimi tik tais atvejais, kai

konkrečios bylos faktiniai ypatumai yra pagrindas teisiškai pagrįsti kitokį neturtinės žalos dydį per žalos

dydžiui nustatyti taikytinus teisinius kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).


civilinę bylą pagal ieškovų M. V. ir A. V. ir atsakovo viešosios įstaigos Klaipėdos vaikų ligoninės

kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo

29 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų M. V. ir A. V. ieškinį atsakovams viešajai

įstaigai Klaipėdos vaikų ligoninei ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninei viešajai įstaigai

Kauno klinikoms dėl žalos atlyginimo; tretieji asmenys – K. R. , D. K. S., AAS „Gjensidige Baltic“,

akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“, uždaroji akcinė bendrovė draudimo kompanija „PZU Lietuva“.

(Lietuvos Aukščiausio Teismo civilinių bylų teisėjų kolegija, bylos Nr. 3K-3-553/2013)

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje abu kasatoriai kelia

priteistinos neturtinės žalos dydžio klausimą: ieškovų teigimu, apeliacinės instancijos priteistas neturtinės

žalos dydis yra per mažas, neatitinka pažeistos vertybės, o atsakovas teigia, jog priteistos neturtinės žalos

dydis yra didelis, ligoninės turtinė padėtis yra sunki, todėl sukelia gydymo įstaigai neigiamus padarinius.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui padarytos turtinės ir

neturtinės žalos atlyginimą nustato įstatymai. Taigi, būtinumas atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir

neturtinę žalą yra konstitucinis principas. Vienas iš neturtinės žalos atlyginimo teisinio reglamentavimo

ypatumų yra padarytos žalos dydžio nustatymo kriterijų taikymas. Atlyginant turtinę žalą, visais atvejais

yra įmanoma vadovautis visiško žalos atlyginimo principu, kai padarytos žalos dydis gali būti

išreiškiamas piniginiu ekvivalentu ir ta žala gali būti atlyginama pinigais. Neturtinė žala yra dvasinė

skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtinės žalos dydžio

įrodinėjimo specifika yra ta, kad piniginės kompensacijos dydis kiekvienu konkrečiu atveju yra

nustatomas teismo pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250

straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis). Taigi, neturtinės žalos dydį nustato teismas, vadovaudamasis įstatyme

nustatytais kriterijais ir pagal bylos aplinkybes atsižvelgdamas į jau suformuotą teismų praktiką. Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad įstatyme nustatytas nebaigtinis neturtinės žalos dydžiui

nustatytų reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu) sąrašu tokių kriterijų, kurie

turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienu konkrečiu atveju. Kadangi neturtinės žalos dydį

pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo

saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl materialios

kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias

neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį,

atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais

pripažintus kriterijus, į kurių visumą įeina ir aplinkybės, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali

būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą.

Kiekvieną netektį lydi labai sudėtingi, gilūs ir sunkūs išgyvenimai. Netekęs artimojo, žmogus

netenka ir savo ankstesnių vaidmenų, kuriais jis buvo susietas su mirusiuoju (tėvo, motinos, vaiko).

Netekus vaiko yra nutraukiamas ryšys, susijęs su tėvų praeitimi, dabartimi ir natūraliai laukiama ateitimi.

Vaikai yra kiekvienų tėvų viso gyvenimo realybės dalis, todėl kai jos netenkama, tėvų pasaulis

negrįžtamai sukrečiamas ir keičiasi, o tais atvejais, kai ši netektis yra netikėta, dvasinės netekties

skausmas yra ypač didelis ir komplikuotas. Asmens teisės į gyvybę ir sveikatą, kurios savo esme yra

163

absoliučios teisės, vienos iš svarbiausių, jas pažeidus, ne visada atkuriamos (sveikata) ar neįmanomos

atkurti (gyvybė, sveikata) vertybės. Taigi, nustatant ieškovams atlygintinos neturtinės žalos dydį,

pažeistos vertybės (gyvybės) reikšmingumas turėjo būti vienas iš lemiamų kriterijų. Kasacinio teismo

praktikoje, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo sūnaus netekties atveju, taip

pat yra pažymėta, kad dėl šios vertybės pažeidimo (sūnaus mirtimi) buvo pažeista ir kita vertybė – asmens

teisė į šeimą, kuri pagal Konstitucijos 38 straipsnį yra valstybės saugoma. Visuomenėje vaikų auginimas

suprantamas kaip viena iš šeimos funkcijų. Konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių

tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku

apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas (Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d.

nutarimas). Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl vaikų netekties pažeidžiami tėvų lūkesčiai, kuriuos jie sieja

su vaikų ateitimi, o kartu ir viena didžiausių socialinių vertybių – teisė turėti visavertę šeimą.

Nors teismai spręsdami neturtinės žalos dydį, vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo

principais, tačiau šiai dienai retas, kuriam būna priteisiama neturtinė žala, yra iki galo patenkintas ir

mano, kad teismas tinkamai pritaikė šiuos principus ir priteisė tinkamą žalos dydį. Neturtinę žalą, ypač

sveikatos sužalojimo atveju, sudėtinga, o kartais net neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais, nes sudėtinga

išmatuoti patirtą fizinį skausmą, emocinį stresą bei dvasinius išgyvenimus, juk žmogaus sveikata yra

savita ir kiekvienam savaip svarbi. Patyrus tam tikrus sveikatos sužalojimus, tarkim veido srities traumas,

ar plaštakos sužeidimus, skirtingiems žmonėms, skirtingai svarbūs, juk nukentėjęs žmogus, dirbantis

darbą, kuriame reikia daug bendrauti su žmonėmis – veido trauma bus daug stipriau emociškai

išgyvenama, nei tokiam žmogui, kuriam išvaizda visiškai nėra aktuali, todėl ir neturtinės žalos dydis

turėtų būti skiriamas ne vienodai visiems, o savitai ir asmeniškai kiekvienam.

Gyvybės atėmimo atveju didžiausia problema yra tai, kad realiai žala priteisiama yra trečiam

asmeniui, t.y. LR CK 6.284 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, jog fizinio asmens mirties atveju teisę į

žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo

išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai),

taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties. Šie asmenys taip pat turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Gyvybės atėmimo atveju iš esmės neturtinė žala priteisiama už įvykusį faktą, bet neatsižvelgiama į tai,

tarkim, kai žala priteisiama sutuoktiniui, juk yra reali tikimybė, kad sutuoktiniai ateityje būtų išsiskyrę.

Pastebėta, kad kai neturtinė žala atlyginama tik įstatymo numatytais atvejais, anksčiau ar vėliau

susiduriama su nepagrįsto neturtinės žalos ribojimo problema.

Neturtinės žalos atlyginimo problematika dėl kito asmens neteisėtų veiksmų atveju. LAT

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą

pagal ieškovės I. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutarties ir

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. spalio 10 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje

pagal ieškovės I. M. ieškinį atsakovei R. G. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. (Lietuvos


Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bylose dėl

neturtinės žalos atlyginimo ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo dydžių

nustatymą lemia objektas, dėl kurio pažeidimo asmuo patiria neturtinę žalą. Pagal formuojamą teismų

praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš

veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į

kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala. Nagrinėjamoje byloje

pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovei neturtinės žalos atlyginimą, nepasisakė, kokia

neturtinė vertybė yra pažeista ir kodėl už ją turi būti atlyginama, o apeliacinės instancijos teismas

ieškovės prašymą atlyginti neturtinę žalą atmetė, motyvuodamas tuo, kad atsakomybė už naminių gyvūnų

padarytą žalą, nustatyta CK 6.267 straipsnyje, neapima ir neturtinės žalos atlyginimo, o ieškovės patirtas

stresas ir dvasiniai išgyvenimai susiję ne su jos sveikatos sužalojimu, o su šuns (savo turto) praradimu.

Lietuvos Respublikos gyvūnų globos ir apsaugos įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad gyvūnas

augintinis – gyvūnas, laikomas estetiniams ir bendravimo poreikiams tenkinti. Taigi gyvūno augintinio

praradimas dėl kito asmens neteisėtų veiksmų nėra tik turto praradimas, kaip tai įvertino apeliacinės

instancijos teismas, bet tai susiję ir su neturtinių vertybių – bendravimo poreikių užtikrinimo – pažeidimu.

Sprendžiant, ar už šios neturtinės vertybės pažeidimą gali būti nustatytas ir neturtinės žalos atlyginimas,

svarbu įvertinti šeimininko, šiuo atveju – ieškovės, ryšį, santykį su augintiniu, kiek ilgai šeimininkas

rūpinosi augintiniu ir pan. <...> Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė,

kad atsakovės neteisėti veiksmai – netinkama gyvūno priežiūra, dėl ko atsakovei priklausantis vokiečių

aviganių veislės šuo užpuolė ir sužalojo ieškovei priklausantį Jorkšyro terjerų veislės šunį, yra

neginčytini. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. gegužės 26 d. nutartimi, priimta

164

administracinėje byloje Nr. II-72-296-2011, konstatavo, kad atsakovė padarė ATPK 110 straipsnio 5

dalyje nurodytą teisės pažeidimą, lėmusį žalos ieškovei atsiradimą. Byloje nebuvo nustatyta CK 6.270

straipsnio 1 dalyje išvardytų aplinkybių (nenugalima jėga, nukentėjusiojo tyčia ar didelis neatsargumas),

dėl kurių atsakovė galėtų būti atleista nuo atsakomybės. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovės veiksmai,

o tiksliau neveikimas, kai jos netinkamai prižiūrimas šuo užpuolė ir sužalojo ieškovės šunį jos pačios

akyse, negali būti vertinami kaip mažareikšmiai ar smulkmeniški, jie yra nepriimtini asmens gero

vertinimo požiūriu, nes kiekvienas naminį gyvūną turintis asmuo turi rūpintis ir maksimaliai užtikrinti,

kad jo augintis, esantis viešoje vietoje, neturėtų galimybių padaryti kitiems asmenims ar jų turtui žalos

(CK 3.263 straipsnio 1 dalis, 6.267 straipsnio 1 dalis). <...> Dar viena iš būtinų sąlygų civilinei

atsakomybei atsirasti yra asmens, dėl kurio veiksmų atsirado žala, kaltė. Teisėjų kolegija pažymi, kad,

įrodžius atsakovės neteisėtus veiksmus – šuns vedžiojimą nesilaikant nustatytų taisyklių, daroma

prielaida, jog atsakovė dėl kilusios žalos yra kalta. Kaltės žemiausia riba – minimalaus atsargumo

nebuvimas ar nepakankamumas. Atsargumas reiškia pasisaugojimą, galimų pavojų numatymą. Teisėjų

kolegijos nuomone, atsakovė, vedžiodama šunį, elgėsi nerūpestingai ir neatsargiai. <...> Nagrinėjamoje

byloje pirmosios instancijos teismas, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą, sprendė dėl ieškovės

prašomos neturtinės žalos atlyginimo sumos sumažinimo, tačiau nevertino neturtinės žalos atlyginimo

dydžio apskritai. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama

kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje, ir yra tik viena

reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Asmens prašomas priteisti neturtinės žalos

atlyginimo dydis negali būti vertinamas kaip iš anksto žinomas ir nustatytas, nes dydį įvertina ir nustato

teismas, ištyręs ir įvertinęs visas teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad

paprastai nukentėjusysis subjektyviai įvertina ir nurodo jam padarytos neturtinės žalos dydį. Asmens

reakcija į jo neturtinių vertybių pažeidimą gali būti adekvati ir neadekvati, nukentėjusiojo jausmai,

vidiniai išgyvenimai, sukrėtimai ir kančios yra individualūs, todėl, remdamasis tokiais vidiniais

išgyvenimais, nulemtais individualios reakcijos į to paties pobūdžio ir sunkumo veiksmus, kuriais

pažeidžiamas didesnę ar mažesnę vertę asmeniui turintis gėris, nukentėjusysis subjektyviai įvertina ir

nurodo jam padarytos neturtinės žalos dydį. Vis dėlto, teismai, vertindami CK 6.250 straipsnio 2 dalyje

nustatytus neturtinės žalos dydį lemiančius kriterijus, visų pirma turi įvertinti pažeistos vertybės pobūdį

pagal protingo žmogaus etaloną. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad neturtinė žala, patirta dėl

prarasto augintinio, kuris tenkino ieškovės bendravimo ir kitus socialinius poreikius, neturtinių vertybių

hierarchijoje nėra esminė, todėl kad ji, nepaisant individualių augintinio savybių ir ieškovės prisirišimo

prie gyvūno, gali būti iš dalies atkurta. Kitas svarbus neturtinės žalos dydį lemiantis kriterijus yra

neigiami padariniai, kurie atsirado ieškovei dėl neturtinės vertybės pažeidimo. Įvertinusi byloje surinktus

įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nėra

duomenų apie ilgalaikius ieškovės sveikatos sutrikimo padarinius ateityje, sumažėjusias ieškovės

bendravimo galimybes ar nemigą, ieškovės patirtas sveikatos sutrikimas nėra sunkus. Žalą padariusio

asmens, atsakovės, kaltę teisėjų kolegija vertina kaip nerūpestingumą ir nepakankamą atsargumą, nesant

atsakovės tyčios, todėl tai nėra neturtinės žalos dydį didinantis veiksnys. Nagrinėjamoje byloje turtinė

atsakovės padėtis nėra svarbus kriterijus vertinant neturtinės žalos atlyginimo dydį visų pirma dėl to, kad

neturtinės žalos atlyginimo paskirtis yra ne nubausti žalą padariusį asmenį, o kompensuoti nukentėjusiojo

patirtus neigiamus išgyvenimus, esminę reikšmę suteikiant pažeistos vertybės pobūdžiui ir kilusiems

padariniams.

Apžvelgiant anksčiau minėtas LAT nutartis, galime išskirti pagrindinę problemą nustatant

neturtinės žalos dydį ir jos priteisimą yra tai, jog ieškovas privalo įrodyti ryšį su objektu, kuriuo prarado,

žalos dydžiui įtakos turi ir laiko tarpas, kuriuo šeimininkas rūpinuosi objektu ir panašiai, nors patirtis

rodo, kad meilę ir prisirišimą laikas (kiek ilgai augini) visiškai neturi įtakos, juk kartais metus turėtas

augintinis būna žmogui daug artimesnis, nei tas augintinis, kurį laiko kiti šeimininkai jau kelis metus.

Todėl tokiu atveju labai sunku įrodyti tiesioginį ryšį tarp augintinio ir šeimininko. LAT teisėjų kolegija

išaiškino, jog neturtinėmis vertybėmis asmenys naudojasi savo nuožiūra. Neturtinių vertybių teisinio

reguliavimo specifika yra ta, kad įstatymais numatomos ne jų įgyvendinimo, o galimo trečiųjų asmenų

kišimosi į asmeniui priklausančių neturtinių teisių ir vertybių sritį ribos. Kaip yra pažymėjęs kasacinis

teismas, neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis

turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra

sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Tai yra ir didžiausia problema žmogui, patyrusiam didesnę ar

mažesnę žalą ir norinčiam prisiteisti ją – įrodyti, savo skausmą ir išgyvenimus.

165

IŠVADOS

1. Lietuvoje, taikant deliktinės civilinės atsakomybės teisės normas, yra taikomas visiško nuostolių

atlyginimo principas, kurio pagrindinis tikslas – asmens grąžinimas į iki pažeidimo egzistavusią

padėtį. Civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai padaroma žala ir atsakingą už žalą asmenį ir žalą

patyrusį asmenį sieja turtinio pobūdžio teisinis santykis. Civilinė atsakomybė atsiranda esant

keturioms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams, kaltei, žalai ir priežastiniam ryšiui.

2. Atsižvelgiant tiek į teorinės dalies, tiek praktinės dalies analizę, galime daryti prielaidą, jog vis tik

Lietuvoje nėra vieningos teisinės nuomonės sprendžiant žalos asmeniui atlyginimo klausimus, net

Teismo nutartyse, kurios priimtos tos pačios kategorijos bylose neretai priimami sprendimai

priešingi vieni kitiems, o išanalizavus ir įvertinus LR CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardintų

neturtinės žalos dydžio nustatytų kriterijų (į kuriuos teismai turi atsižvelgi spręsdami neturtinės

žalos atlyginimo dydžio klausimą) praktinę reikšmę, darytina išvada, kad dažnai teismai juos

taiko nenuosekliai ir nepagrįstai.

3. Lietuvos teismai tenkina reikalavimą atlyginti neturtinę žalą tik tuomet, kai nukentėjusiojo patirti

išgyvenimai, nepatogumai yra pakankamai stiprūs, intensyvūs. Jei asmuo patiria minimalią,

mažareikšmę, trumpalaikę skriaudą, nepaliekančią stipresnių išgyvenimų, teismai netaiko

neturtinės žalos atlyginimo, taip pat atkreiptinas dėmesys, jog nors negautų pajamų

apskaičiavimo taisyklės yra pakankamai aiškios, jos yra tikslios šiai dienai, tačiau nėra visiškai

atsižvelgta į infliaciją bei asmens galimybę ateityje užsidirbti daugiau ar net bendro atlyginimo

vidurkio kilimą. Negautos pajamos yra skaičiuojamos proporcingai šiai dienai realiai gautų lėšų

dydžiui, t.y. nuo lėšų, kurias nukentėjusysis gavo dėl darbo teisinių santykių, tačiau, kol kas

neatsižvelgiama į kitas galimai esamas ar būsimas situacijas.

LITERATŪRA

1. LAT CBS teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje M. P., B. P., I. P. ir E. P. v.

VšĮ Marijampolės ligoninei, dalyvaujant tretiesiems asmenims L. J., R. N., UAB „IF draudimas“,

bylos Nr. 3K-3-77/2010. Žiūrėta 2014 kovo 28 d. per internetą:

<http://www.eteismai.lt/byla/140980750817628/3K-3-77/2010>.

2. LAT CBS teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje R. K., A. K., Ž. K. v. E.

K., A. K., Kauno Simono Daukanto vidurinei mokyklai, bylos Nr. 3K-3-202/2012. Žiūrėta 2014 kovo

28 d. per internetą: <http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=c90f2efa-f993-

47c7-ab5b-47cae64bb074>.

3. LAT CBS teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje N. K. v. P. K., UAB „Grasta“

ir UADB „Baltikums draudimas“, bylos Nr. 3K-3-127/2012. Žiūrėta 2014 kovo 28 d. per internetą:

<http://www.eteismai.lt/byla/129213737697819/3K-3-127/2012?word=%223k-3-

62%22http://www.eteismai.lt/byla/129213737697819/3K-3-127/2012?word=%223k-3-62%22>.

4. LAT CBS teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje G. A. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-

337/2012. Žiūrėta 2014 kovo 28d. per internetą: <http://www.eteismai.lt/byla/80585234633619/3K-3-

337/2012>.

5. LAT CBS teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje G. G. v. UAB „JG

reklamos dovanos“, bylos Nr. 3K-3-378/2013. Žiūrėta 2014 kovo 28 d. per internetą:

<http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=f1d363eb-3e98-4a23-b0cb-

8704f6ac4186>.

6. LAT CBS teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje S. J. v. AB „Lietuvos

draudimas“, Z. P., bylos Nr. 3K-3-151/2013. Žiūrėta 2014 kovo 28 d. per internetą:

<http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=8875d571-d855-4ff3-8899-

95ce850f58b2>.

7. LAT CBS teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje M. V. ir A. V. v. VŠĮ

Klaipėdos vaikų ligoninė ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė, VŠĮ Kauno klinikos,

bylos Nr. 3K-3-553/2013. Žiūrėta 2014 kovo 28 d. per internetą:

<http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=fbd9e72c-7d65-4fb8-8d84-

bac46efb7c2b>.

8. LAT CBS teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje I. M. v. R. G., bylos Nr. 3K-

3-417/2013. Žiūrėta 2014 kovo 28 d. per internetą:

<http://www.eteismai.lt/byla/125713545975953/3K-3-417/2013>.

9. LAT CBS teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje E. K. v. AB „Baltijos“

laivų statykla, bylos Nr. 3K-3-426/2013. Žiūrėta 2014 kovo 28 d. per internetą:

<http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/paieska.aspx?detali=2&bnr=3K-3-

166

426/2013&byloseilesnr=&procesinisnr=&eilnr=False&tid=&br=&dr=&nuo=&iki=&teis=&tk=&bb=

&rakt=&txt=&kat=&term=>.

10. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. (2011). Vilnius: VĮ Registrų centras.

11. Lietuvos Respublikos Konstitucija (2012). Vilnius: Briedis.

12. Mikelėnas, V. (1995). Civilinės atsakomybės problemos: lyginamieji aspektai. Vilnius: Justitia.

13. Nekrošius, I., Nekrošius, V., Vėlyvis, S. (1999). Romėnų teisė. Vilnius: Justitia.

14. Norkūnas, A. (2002). Kaltė kaip civilinės atsakomybės pagrindas. Vilnius: Jurisprudencija.

15. Zelionka, R. (2007). Bendrovių valdymo organų civilinė atsakomybė. Vilnius: Magistro darbas.

PROBLEMATICS OF REIMBURSEMENT OF LOSSES TO A PERSON REFERRING TO LEGAL ACTS

REGULATING CIVIL LIABILITY

Summary. Quite a few persons incur smaller or larger losses in their everyday life and every such person

strives for the reimbursement of such losses; meanwhile the person who caused such losses strives that such losses

are established duly and that the person who incurred the losses is reimbursed the adequate amount and there is no

enrichment. It is very complicated and at times almost impossible to assess non-material losses in money since it is

difficult to assess a physical pain, emotional stress and psychic experience suffered. It should be noted that in many

countries where non-material losses are reimbursement only in cases provided for by legislation, earlier or later the

problem of unsubstantiated restriction of non-material losses is encountered.

Principal aim of the research is to analyse civil liability referring to the Lithuanian legal doctrines, judicial

practice and legal norms and to reveal the problematics of reimbursement of losses.

Provisions of the Civil Code of the Republic of Lithuania do not establish any minimum or maximum of the

non-material losses to be reimbursed and therefore the court must follow chapter 2 article 6.250 of the Civil Code

and also the criteria specified in article 6.282 of the Civil Code in order to assess the non-material losses incurred to

the aggrieved.

Keywords: damage, civil liability.

167

BAUDŽIAMOJI ATSAKOMYBĖ UŽ TURTO PASISAVINIMĄ IR TURTO

IŠŠVAISTYMĄ VALSTYBĖS TARNYBOJE: TEORIJA IR PRAKTIKA

Neimantė Kareivaitė

Mokslinis vadovas asist. Steponas Vaitkus

Anotacija: Šiame straipsnyje atskleidžiama Baudžiamosios atsakomybės taikymas ir turto pasisavinimą ir

turto iššvaistymą valstybės tarnyboje. Straipsnio aktualumą nulemia tai, kad turto pasisavinimas ir turto iššvaistymas

asmenų dirbančių valstybės tarnautojais yra viena iš korupcinės apraiškos formų. Todėl tyrimo tikslas – išanalizuoti

priežastis ir numatyti būdus tokioms nusikalstamoms veikoms išvengti.

Pagrindinės sąvokos: Valstybės tarnybą, turto pasisavinimas, turto iššvaistymas, baudžiamoji

atsakomybė.

ĮVADAS

Straipsnio aktualumas. Šiame straipsnyje pateiktą informaciją susijusi su nusikaltimais valstybės

tarnybai už turto pasisavinimą ir turto iššvaistymą, teismų praktika dėl bausmių skyrimo ir atsakomybės

už šių veikų padarymą. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas (Valstybės žinios 2000, Nr. VIII –

1968) Lietuvos Respublikos Konstitucija (Valstybės žinios 1992, Nr. 33 – 1014), baudžiamasis statutas.

Straipsnio tikslas: Išanalizuoti baudžiamąją atsakomybę už turto pasisavinimą ir turto iššvaistymą

valstybės tarnyboje.

Straipsnio problema: Valstybės tarnautojai atlikdami valstybės tarnyboje pavestas pareigas ir

funkcijas piktnaudžiauja savo darbinėmis pareigomis ir viršija įgaliojimų ribas.


1. Išnagrinėti valstybės tarnybos sampratą ir išaiškinti valstybės tarnautojo baudžiamosios

atsakomybės pagrindus.

2. Išanalizuoti baudžiamosios atsakomybės už turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo valstybės

tarnyboje sudėties požymius, objektą, subjektą, objektyvinę ir subjektyvinę pusę.

3. Atskirti turto pasisavinimą ir turto išvaistymą nuo kitų nusikalstamų veikų bei išanalizuoti tokių

nusikaltimų padarymą Lietuvoje, remiantis LAT praktiką.

Straipsnio objektas. Baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimą ir turto iššvaistymą valstybės

tarnyboje. Straipsnio taikomi metodai, kurių pagrindu atlikta mokslinės literatūros šaltinių analizė ir

sisteminimas, informacijos paieška internete, statistinių domenų analizė ir sisteminimas, faktinių

duomenų lyginamoji analizė, grafinis ir vaizdini duomenų pateikimas.

BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS UŽ TURTO PASISAVINIMĄ IR TURTO

IŠŠVAISTYMĄ VALSTYBĖS TARNYBOJE: TEORINIS ASPEKTAS

Valstybės tarnybos samprata

Valstybės tarnyba – tai vieninga valstybės tarnybos sistema, kurios paskirtis užtikrinti žmonių

teises ir laisves bei ginti viešąjį interesą. S. Vansevičius (2000) teigia, kad valstybės tarnyba apima

kompleksinį teisės institutą, kurį sudaro: civilinė teisė, administracinė teisė, darbo teisė, finansų teisė; tai

kas susiję su valstybės tarnybos santykiais. Taip valstybės tarnybos realizuoja valdymo esmę valstybėje.

Galime pastebėti, kad vienija tai, kad valstybės tarnyboje santykiai apibūdinami remiantis teisiniu

reguliavimu. Valstybės tarnyba – teisinių santykių, atsirandančių įgijus valstybės tarnautojo statusą, jam

pasikeitus ar jį praradus, taip pat atsirandančių dėl valstybės tarnautojo viešojo administravimo veiklos

valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje įgyvendinant tam tikros valstybės valdymo srities

politiką ar užtikrinant jos įgyvendinimo koordinavimą, koordinuojant tam tikros valstybės valdymo srities

įstaigų veiklą, valdant, paskirstant finansinius išteklius ir kontroliuojant jų panaudojimą, atliekant auditą,

priimant ir įgyvendinant teisės aktus, valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų sprendimus viešojo

administravimo srityje, rengiant ar koordinuojant teisės aktų, sutarčių ar programų projektus ir teikiant dėl

jų išvadas, valdant personalą arba turint viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldžių asmenų

atžvilgiu, visuma (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, 2 str.). Galima pastebėti, kad

įstatymas numato teisinius santykius. Tam, kad valstybės tarnyba galėtų tinkamai funkcionuoti, ji turi

atitikti keliamus reikalavimus, vienas iš jų, kad valstybės tarnyba turi būti sudaryta kaip institucija. Taip

pat turi būti įgytas valstybės tarnautojo statusas, kad valstybės tarnautojas vykdytų viešojo

168

administravimo veiklą - tokiu būdu būtų vykdomas efektyvus valstybės modelis. A. Karpuveso ir A.

Astrausko (2009) teigimu, valstybės tarnybą galima suprasti dviem aspektais, tai integraliuoju ir

neintegraliuoju. Integralusis požymis išskiriamas kaip: institucinis, teisinis ir materialusis. Instituciniu

laikoma, kuomet dauguma viešojo sektoriaus institucijų, įstaigų ir organizacijų atliekančių viešąjį

administravimą ir viešųjų paslaugų teikimą, siekia tenkinti visuomenės interesus. Teisiniu laikoma kada

asmenys įgyja arba praranda valstybės tarnautojo statusą. Bei materialiuoju laikoma profesinė veikla, kuri

atliekama viešojo sektoriaus įstaigose, kurią atlieka dirbantys asmenys (žmogiškuosiuose ištekliuose, bei

personale) siekiantys tenkinti viešuosius interesus. O pagal autorių nuomonę neintegralusis požymis

visuomenei suprantamas kaip vientisa sistema, kuri susideda iš integralaus požymio.

,,Piliečiai – valstybinė bendruomenė galėtų pagrįstai pasitikėti valstybės pareigūnais, kad būtų

galima įsitikinti, jog visos valstybės institucijos, visi valstybės pareigūnai vadovaujasi Konstitucija, teise

ir joms paklūsta” ( 2004 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas).

Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimu galima pastebėti, kad asmeniui,

norinčiam pretenduoti į valstybės institucijas ar valstybės tarnybą, reiktų apmąstyti ar nėra pažeidęs

Konstitucijos, nes valstybės tarnyboje privalo dirbti pareigūnai, kurie turi valstybinės bendruomenės

pasitikėjimą, kurių darbo pobūdis yra sietinas su užtikrinimu, kad bus siekta apsaugoti, padėti ir ginti

žmonių socialinius interesus.

1 lentelė. Valstybės tarnybos sampratos atsiradimo etapai

1990 metais

Po 1990-ųjų prasidėję demokratiniai procesai Baltijos šalių valstybinio valdymo sistemas keitė

pamažu. Vadovaujamasi destruktyviuoju požiūriu, kuriuo buvo siekiama pašalinti sovietinių laikų

paveldą, nuošalėje paliekant konstruktyvųjį požiūrį į visą viešąjį administravimą.

1990 – 1992

metais

Atkūrus nepriklausomybę, pirmieji žingsniai pradėti valstybės tarnybos kaip sistemos kūrimui buvo

pradėti tik 1994 m. Tai apsunkino buvusios sovietinės sistemos demonstravimasis ir keitimasis,

Aukščiausiosios tarybos deputatai nesuvokė valstybės tarnybos, kaip pagrindinio instituto, kuris

užtikrina viešojo administravimo efektyvumą. Apie nuoseklią valdymo aparato reformą pirmą kartą

prabilta 1992 metais.

1992 m.

balandžio 27

diena

Išleistas Vyriausybės potvarkis, kuriuo buvo numatyta, kad bus vykdomas darbuotojų atleidimas,

kartu su etatu mažinimu, tačiau šie procesai nėra susiję su politiniais motyvais. Siekiamas tikslas

buvo, kad vykdomosios valdžios aparate dirbu kvalifikuoti darbuotojai, kurie sąžiningai

įgyvendintų LR įstatymus.

1993 -1994

metais

1993 m. Vykdant ekonomikos reformas mažai dėmesio buvo skiriama valstybės tarnybai ir

Ministerijų bei kitų valstybės institucijų reorganizavimas ar likvidavimas neskatino valstybės

tarnautojų tinkamai dirbti. 1994 m. Buvo atkreipiamas dėmesys į valstybės tarnautojo savybes kaip

kompetencija ir sąžiningumas. Minima, kad pasitaiko savivalės ir korupcijos atvejų.

1995 metais Vienas pirmųjų žingsnių buvo 1995 m. Lietuvos Respublikos valdininkų įstatymo priėmimas. Po to

1999 m. atsirado Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas.

Šaltiniai: sudaryta autorės, remiantis J. Juralevičiene (2005)

Galima daryti išvadą, kad apie valstybės tarnybos atsiradimą nebuvo daug minima, bet didelę

įtaka valstybės tarnybos atsiradimui turėjo Lietuvos Respublikos valdininkų ir Lietuvos Respublikos

valstybės tarnybos įstatymų priėmimas. 1999 metais buvo priimti svarbiausiai teisės aktai, kurie taip pat

reglamentuoja viešojo administravimo raidos pradžią: Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos

įstatymas, administracinių teismų įsteigimas, viešojo administravimo ir valstybės tarnybos įstatymai.

Viešojo administravimo etapai buvo labai svarbūs Lietuvai, nes su kiekvienu etapu vis sparčiau vystėsi

viešojo administravimo sistema, sukuriamos institucijos, kurios vykdo viešąjį administravimą. Viešojo

valdymo reformos tikslas yra aiškus ir konkretus, šie etapai turi Lietuvos gyventojams sukurti tokią

valstybę, kuri būtų stipri ir artima ryšiu tarp piliečių ir visuomenės. Tad valstybės tarnybą apibūdina:

valstybės tarnybos pats aparatas, kurį sudaro valstybės tarnautojai ir valstybės tarnybos veiklą

reguliuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai.

Baudžiamosios atsakomybės samprata

Asmenys traukiami baudžiamajai atsakomybei tik už baudžiamuosiuose įstatymuose numatytas

nusikalstamas veikas. Filosofas L. Archangelskis (2004) teigia, kad „atsakomybė suprantama kaip

pasirengimas atsakyti už savo poelgius“. Galima teigti, kad į atsakomybės sąvoką įeina asmens veikimu

ar neveikimu padaryta žala, kurią asmuo turi atlyginti ir prisiimti kaltę, jei daroma veika yra teisei

169

prieštaringa. V. Piesliakas (2007) teigia, kad ,,nusikaltimo padarymą baudžiamoji teisė sieja visų pirma su

baudžiamąja atsakomybe. Baudžiamoji atsakomybė yra pagrindinė ir natūrali nusikaltimo padarymo

teisinė pasekmė. Baudžiamoji atsakomybė perteikia baudžiamosios teisės esmę, visuomenės teisingumo

sampratą“. Baudžiamosios atsakomybės atsiradimo pagrindas yra laikomas nuo to momento, kai asmuo

padaro nusikalstamą veiką ir teismo nuosprendžiu yra priskiriamas bausmės atlikimas už neteisėtus

veiksmus padarant žalą visuomenei. Rusų mokslininkų, M. Karpušin ir V. Kurliandskij (1974) teigimu,

kad asmens paskyrimas baudžiamojon atsakomybėn yra tapatinamas su patraukimu kaltinamuoju, šitas

požiūris buvo paplitęs sovietinėje baudžiamojoje ir baudžiamojo proceso teisėje. Tai pat reikėtų pabrėžti,

kad ,,kaltinamuoju laikomas asmuo, dėl kurio Kodekso nustatyta tvarka yra prokuroro priimtas

kaltinamasis aktas arba prokuroro pareiškimas nubausti asmenį teismo baudžiamojo įsakymo tvarka, taip

pat asmuo, prieš kurį teisme nagrinėjama byla privataus kaltinimo ar pagreitinto proceso tvarka “ (

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, 22 str.). Pastebime, kad teisę skirti bausmę turi

valstybės per savo įgaliotas institucijas, tai yra teismą. Teisingumą vykdanti institucija gali asmenį

pripažinti padariusiu nusikalimą ir skirti bausmę, tuo metu baudžiamoji atsakomybė tarsi bausmės

sugriežtinimas arba jos sušvelninimas skiriant teisės pažeidėjui sankciją.

Baudžiamosios atsakomybės samprata yra apibrėžiama įvairiai. R. Drakšas (2008) baudžiamąją

atsakomybę aprašo filosofiniu aspektu ir teigia, kad „baudžiamosios atsakomybės pagrindimas

neatsiejamai yra susijęs su žmogaus galimybe laisva valia tam tikrose situacijose pasielgti vienaip ar

kitaip ir būti atsakingam už savo veiksmus, taip pat su valstybės teise bausti asmenis už jų padarytus

nusižengimus“ (p.12). Šitas filosofinis apmąstymas sietinas ir su teisės doktrina, kurioje dažnai yra

tapatinama žmogaus valios ribos, jo teisėtas ir neteisėtas elgesys. Kiekvienas asmuo turi jausti

atsakomybę už daromą veiklą, turi sąmoningai suvokti galimas pasekmes, nes peržengus teisės ribas gali

būti taikoma atsakomybė. Filosofas F. Nietzsche (2000) savo mąstymuose perteikia bausmės ir kaltės

aspektus. Skiriant asmeniui baudžiamąją atsakomybę reikia atsižvelgti į bausmės skyrimo pagrindus:

padarytos veikos pavojingumą, kaltinamojo asmens charakteristiką, kaltės formą ir rūšį, kokia yra

nusikalstama veika ar galima jei pritaikyti sunkinančių, lengvinančių aplinkybių.

R. Drakšas (2008) teigia, kad „savo baudžiamosios atsakomybės sampratą yra pateikęs ir

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas. Jo teigimu, baudžiamoji atsakomybė – tai baudžiamųjų teisinių

priemonių visuma, kurią valstybė taiko nusikaltimą padariusiam asmeniui. Jos turinį sudaro nuosprendžio

paskelbimas valstybės vardu, bausmės paskyrimas, bausmės atlikimas, teistumas“ (p.40). Tiek

mokslininkų, tiek filosofų teigimu baudžiamosios atsakomybės apibrėžimas skirstomas į dvi dalis:

pirmoji – kaltinamojo asmens pasmerkimas, antroji – taikomų teisinių priemonių skyrimas asmeniui.

1 pav. Baudžiamosios atsakomybės realizavimo forma

Šaltinis: Sudaryta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą ir remiantis teismų praktika

Galima teigti, kad baudžiamosios atsakomybės realizavimo forma yra teisinės pasekmės, kuriomis

yra siekiama, kad asmeniui būtų taikomos baudžiamosios teisės normos, kuriomis užkirstų kelią

neteisėtoms veikoms kilti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato manymu baudžiamosios atsakomybės

realizavimo formos yra susijusios su asmens teistumu, nuosprendžio paskelbimu ir kitais būtinais dalykai,

8. Priverčiamųjų

medicinos

priemonių

skyrimas

7. Auklėjamo

pobūdžio

priemonių

skyrimas

6. Atleidimas

nuo

baudžiamosios

atsakomybės 5. Atleidimas

nuo bausmės

4. Teistumas

3. Bausmės

atlikimas

2. Bausmės

paskyrimas

1.

Nuosprendžio

paskelbimas

valstybės vardu

Baudžiamosios

atsakomybės

realizavimo

formos

170

kurie yra įvardinti schemoje, o Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas pasisako, kad realizavimo

forma yra susijusi su tokiais padariniai, kuriuo metu kaltinamajam asmeniui gali būti skiriamos

švelnesnės baudžiamosios atsakomybės realizavimo formos: atleidimas nuo bausmės, baudžiamosios

atsakomybės, auklėjamo pobūdžio priemonių skyrimas, priverčiamųjų priemonių skyrimas

(ambulatorinis ir stacionarus gydimas).

BAUDŽIAMOJI ATSAKOMYBĖ UŽ TURTO PASISAVINIMĄ IR TURTO IŠŠVAISTYMĄ

VALSTYBĖS TARNYBOJE NUSIKALSTAMOS SUDĖTIES POŽYMIŲ SUDĖTIS

Turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo objektas

Kiekviena valstybė sudarydama visuomenę sukuria sau svarbias vertybes, kurias užtikrina

atitinkamos teisės normos, neleidžiančios peržengti draudžiamų ribų. Valstybėje svarbiausios vertybės

yra susijusios su visuomenėje aktualiausiais dalykais, kurios yra paminėtos Lietuvos Respublikos

baudžiamojo kodekso specialiojoje dalyje, tai: nusikaltimai žmogiškumui, Lietuvos valstybės

nepriklausomybei, valstybės teritorijai, žmogaus gyvybei, sveikatai, laisvei, nuosavybei ir kitos neteisėtos

veikos. D. Bukelienė (2008) teigia, kad ,, nusikalstamomis veikomis kėsinamasi į tam tikrus teisinius

gėrius ir tuo kėsinimusi jiems padaroma žala arba sukeliama žalos padarymo grėsmė. Būtent šie teisiniai

gėriai, į kuriuos kėsinamasi nusikalstamomis veikomis ir kurie saugomi baudžiamojo įstatymo, laikomi

nusikaltimo objektu" (p.47). Kad dar geriau suvoktumėme, kas yra teisiniai gėriai paminėtoje autorės

nuomonėje, galima remtis A. Ambramavičiaus (1996) mąstymu, kad ,, viena iš ,,gėrio" reikšmių yra

,,tvarka", ,,vertingumas" (p.155). Šie gėriai gali priklausyti žmogui (nuosavybė, gyvybė) ar visai

visuomenei (valstybės suverenitetas, teritorijos neliečiamybė)". Galima teigti, kad nusikaltimo objektas

yra visos vertybės, kurios yra apibrėžtos teisės normomis ir pažeidžiant teisines gėrybes yra padaroma

žala tiek konkrečiam asmeniui, tiek valstybei.

Aliukonienė R., et al. (2009) apibendrina, kad ,, Turto pasisavinimo objektas - visų formų

nuosavybė, taip pat nuosavybės teisės subjektų turtinės teisės. Šio nusikaltimo dalyku gali būti turtas,

patikėtas kaltininkui, esantis jo žinioje arba turtas, kurį jis valdo, jo disponuoja tarnybinių, darbo ar

sutartinių santykių pagrindu, taip pat teisė į svetimą turtą, kurios pagrindu išsaugomi turtiniai interesai ar

vykdoma turto peržiūra" (p.343). Tai turto pasisavinimo objektas gali būti: turtas ( kilnojamas,

nekilnojamas), taip pat ir nuosavybė. Asmeniui, kuris yra kaltininkas yra suteikiami įgaliojimai tvarkyti

turtą, suteikiami įgaliojimai kaip tą turtą panaudoti, kiek parduoti, kam gali jis būti perduodamas, kiek

galima išnuomoti ir kita. Turto pasisavinimo objektu gali būti kiekvienas daiktas, kuris gali būti neteisėtai

disponuojamas ir tokiu būtu pažeidžiamos LR BK teisės nuostatos.

Turto iššvaistymo objektas pagal LR BK 184 straipsnį yra laikomas turtas, kuris buvo patikėtas

kaltininkui arba tas turtas, kuris buvo jo žinioje, kurį valdo tarnybinių, darbo pagrindu, taip pat turintis

patikėtą teisę į ne savo turtą, turtinę teisę ar nuosavybę. Ambramavičius A. (2009) teigia, kad Turto

iššvaistymas - neteisėtas ir neatlygintinas kaltininkui patikėto ar esančio jo žinioje turto perdavimas,

dovanojimas, suvartojimas arba kitoks jo perleidimas tretiesiems asmenims. Iššvaistymas gali būti

padaromas aktyviais kaltininko veiksmais. Šiam procesui būdinga tai, kad kaltininkas pirmiausia duoda

neteisėtus patikėto ar esančio jo žinioje turto atžvilgiu potvarkius, o paskui - perduodamas turtas. Galime

pastebėti, kad turto išvaistymas, tai nėra turto pasisavinimas sau, jis yra iššvaistomas kitiems asmenims,

jų gerbūviui gerinti, o iššvaistomos lėšos yra iš valstybės biudžeto. Galima traktuoti, kad asmuo, kuriam

yra patikėta teisė į turtą ar turtinę teisę, nuosavybę, piktnaudžiauja savo teisėmis ir jas perleidžia kitiems

asmenims, nesilaiko darbo sutarties įsipareigojimų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 1998 m.

gruodžio 22 dieną, nutarime yra teigęs, kad ,, kaltininkui patikėto ar esančio jo žinioje turto pasisavinimas

skiriasi nuo išeikvojimo tuo, kad turtas iššvaistomas jo nepasisavinus, tai yra neužvaldžius jo bent

trumpam laikui". Tai tik dar labiau įrodo, kad turto iššvaistymo objektas yra turtas ir turtinės teisės, kad

turto iššvaistymas ir turto pasisavinimas negali būti tapatinamas.

Galima daryti išvadą, kad turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo objektas yra toks pat, tai yra:

turtas ir turtinės teisės. Tačiau jokiu būdu negalima šitų abiejų nusikalstamų veikų tapatinti kaip vieną

nusikalstamą veiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m.

gegužės 30 d. vienoje baudžiamosios bylos nutartyje pabrėžė, kad turto pasisavinimą negalima

subendrinti ar prilyginti turto iššvaistymui, nes skiriasi šių nusikalstamų veikų baigtis. Yra minima, kad

jei kaltinamasis asmuo perduodamas turtą kitiems asmenims, buvo jį užvaldęs ir naudojo savo reikmėms,

tai būtų priskiriama, kaip nusikalstama veika - turto pasisavinimas, o ne turto iššvaistymas.

171

Turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo subjektas

Baudžiamosios atsakomybės taikymui yra svarbus nusikalstamos sudėties požymis - subjektas.

Subjektas, tai asmuo kuris dalyvavo nusikalstamoje veikoje, analizuojamoje temoje kaip turto

pasisavinimas ir turto iššvaistymas. Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamuoju kodeksu tai subjektu

yra laikomas asmuo, ,,kuriam iki nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo buvo suėję šešiolika

metų". Būtent tokiom nusikalstamom veikom, kaip turto pasisavinimas ir turto iššvaistymas subjektu yra

laikomas asmuo, kuriam jau yra - šešiolika metų, taip pat asmuo turi būti pakaltinamas, suvokiantis savo

daromus veiksmus.

,,Specialiojo subjekto požymiai išplaukia iš straipsnio dispozicijoje nurodyto kaltininko santykio su

pasisavinamu turtu. Svetimas turtas yra oficialiai kaltininkui patikėtas ar perduotas jo žinion arba suteikta

tam tikra turtinė teisė (įgyti turtą, jį valdyti, mainyti ir kt.)". ( Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso

komentaras, 183 str.). Matome, kad su turto pasisavinimu yra susiję ir specialiojo subjekto požymiai,

kuriais galima numatyti ir atriboti nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų. Šios nusikalstamos

veikos subjektą pagal specialiuosius požymius galima atskirti, nes jis turi tam tikrus įgaliojimus, kuriuo

metu yra padaroma teisei prieštaringa veika, kaltininkas viršija savo įgaliojimus. Turto iššvaistymo

subjektu taip pat pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą yra laikomas asmuo, kuris yra

sulaukęs šešiolikos metų, pakaltinamas asmuo, bet ir žiūrima į specialiuosius požymius. A.

Ambramavičius (2009) teigia, kad ,, praktikoje paprastai šios veikos subjektu būna asmenys, kurių darbas

yra susijęs su materialinių vertybių apskaita ir apsauga, priėmimu, išdavimu ar transportavimu" (p.349).

Asmens subjektyvumas yra svarbi savybė siekiant asmeniui skirti baudžiamąją atsakomybę.

3 pav. Asmenų patraukimas baudžiamojon atsakomybėje už turto pasisavinimą ir turto iššvaistymą

Lietuvoje ir užsienio valstybėse amžius

Šaltinis: D. Bukelienė (2008, p. 130–131)

Pagal asmenų paskyrimą baudžiamojon atsakomybėn subjektinius požymius galima pastebėti, kad

Lietuvoje ir užsienio valstybėse asmuo už tokias nusikalstamas veikas, remiantis baudžiamuoju kodeksu,

gali atsakyti nuo 16 - 18 metų. D. Bukelienės (2008) teigimu, tai yra nurodytas amžiaus ribos, kurios yra

skiriamos už nusikalstamas veikas padariusiems asmenims, tačiau už turto pasisavinimą ir turto

iššvaistymą praktikoje dažniausiai baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik pilnametystės sulaukusiems

asmenims. Jungtinių Amerikos Valstybių federalinis baudžiamasis kodeksas yra skirtas atsižvelgiant į

tarnautojų ir pareigūnų baudžiamojo skyrimo atsakomybę. ,,JAV pareigūnas ar tarnautojas užvaldo

svetimą turtą". ( Federal Criminal Code and Rules). Tad galime pastebėti, kad šioje užsienio valstybėje

atsakomybė yra skiriama asmeniui sulaukusiam pilnametystės, nes jau turi užimamas pareigas ir tam

tikrus įgaliojimus, prieigą prie kitų asmenų turto, juos valdo ir panašiai.

Prancuzijoje - 13

metų (pagal BK)

Latvijos - 14

metų (pagal BK)

Estijoje ir

Danijoje- 15

metų (pagal BK)

Rusijoje ir

Baltarusijoje - 16

metų ( pagal BK)

Lenkijoje - 17

metų (pagal BK)

Ispanijoje - 18

metų (pagal BK)

Lietuvoje - 16

metų (pagal BK)

Asmenų

patraukimas

baudžiamajai

atsakomybei

172

Turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo objektyvioji ir subjektyvioji pusės bruožai

Norint paskirti asmenį baudžiamajai atsakomybei, reikia atsižvelgti į daromos nusikalstamos

veikos objektyviosios ir subjektyviosios pusės bruožus. Kiekviena nusikalstama veika turi nusikalstamos

veikos sudėtį, pagal kurią galima detaliau išanalizuoti nusikaltimą. J. Wessels (2003) teigimu, kad

baudžiamųjų teisės pažeidimų rūšių yra labai daug, todėl ir objektyvi veikos sudėtis gali būti įvairi. Šie

požymiai gali apibūdinti veikos subjektą, veikos objektą ir veikos padarymo būdą, įskaitant specialiąsias

priemones, veikos įrankius bei kitus su veika susijusius dalykus. Dažniausiai objektyviojoje veikos

sudėtyje yra numatyta, jog poelgis turi sukelti tam tikrų padarinių. Esant baudžiamiesiems teisės

pažeidimams, kuriems būdingi padariniai, reikia nustatyti priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių. Tad

matome, kad objektyviosios pusės bruožai susiję su pavojingos veikos padarytais požymiais, kurie gali

pasireikšti tiek veikimu, tiek neveikimu. Taip pat iš autoriaus teiginio galime apibendrinti, kad

objektyviosios pusės bruožas yra ir nusikalstamos veikos pasekmės, kurios kilo iš daromos veikos, taip

pat priežastinis ryšys tarp nusikalstamos veikos ir kilusių padarinių. Kitos su nusikalstama veika

susijusios detalės, tai yra: laikas, vieta, pobūdis, įrankiai ir kitos su veika susijusios objektyvios

aplinkybės, padeda atskleisti daromą nusikaltimą.

4 lentelė. Nusikalstamos sudėties objektyviosios pusės požymiai

Požymiai Turto pasisavinimo objektyvioji pusė Turto iššvaistymo objektyvioji pusė

Nusikalstamos

pasekmės Asmens turto, turtinės teisės pasisavinimas. Asmens turto, turtinės teisės iššvaistymas.

Priežastinis ryšys

tarp veikos ir kilusiu

padarinių

Kaltinamajam asmeniui patikėtas turtas ar

turtinė teisė ir jis aktyviais veiksmais

pasisavina didelės arba nedidelės vertės

turtą, ar mokslinės, istorinės, kultūrinės

vertės turtą ir jį naudoja, disponuoja kaip

savo.

Kaltinamajam asmeniui patikėtas turtas ar

turtinė teisė ir jis aktyviais veiksmais

iššvaisto didelės arba nedidelės vertės turtą,

ar mokslinės, istorinės, kultūrinės vertės

turtą, jį parduoda, dovanoja, ar perleido jį

kitiems asmenims, be tikrojo savininko

žinios.

Nusikaltimo

padarymo laikas,

vieta, būdas ir kt.

Vieta - darbinė aplinka, kur kaltinamasis

asmuo dirba, laikas darbo laikas ir kt.

Vieta – darbinė aplinka, kur kaltinamasis

asmuo dirba, laikas darbo laikas ir kt.

Šaltiniai: sudaryta autorės, remiantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 183–184 straipsniu,

J. Wessels (2003)

V. Piesliakas (2006) teigia, kad ,,Objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai - tai išorinė, akiai

matoma šios veikos dalis“ (p.205). Galima pastebėti, kad kiekviena nusikalstama veika yra pastebima

anksčiau, ar vėliau, nes ji padaro žalą. Objektyviosios pusės požymis - priežastinis ryšys, remiantis lentele

galime pastebėti, kad su kiekvieno asmens daroma veika atsiranda padariniai, kurie gali kilti, kartais mes

jų nenumatome, bet turėtume. Nusikalstamos veikos kitas požymis - subjektyvioji pusė.

A. Ambramavičius (1996) numato, kad subjektyvinę pusę sudaro šie požymiai: kaltė, motyvas, tikslas.

Tam, kad nusikalstama veika būtu paskiriama asmeniui, būtina nustatyti kaltės formą, remiantis

LR BK. Kaltės formos (pagal BK 14 straipsnį) gali būti: tyčinė ir neatsargi. Kaltės forma parodo asmens

psichinius veiksmus darant nusikalstamą veiką, ar jis pilnai suvokia savo veiksmus, ar nori padarinių ir jų

siekia, ar yra kitos aplinkybės dėl ko jis veikia. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas yra teigęs, kad

turto pasisavinimas galimas tik kaltininko tiesioginei tyčiai, nes kaltininko žinioje esantis turtas yra

pasisavinamas jam žinant ir norint taip veikti, net ir žinant tolimesnius padarinius. O turto iššvaistymas,

pagal kaltės formą galimas ir esant netiesioginei tyčiai, kuomet kaltininkas suvokė, kad neteisėtais

veiksmais dėl jo veikimo ar neveikimo gali kilti padariniai, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti. LR

BK 184 straipsnio ketvirtoje dalyje numatoma, kad turto iššvaistymas gali būti atliekamas ir neatsargumo

sąlygomis, išskyrus nedidelės vertės turtą ar turtinės teisės iššvaistymą. Tačiau ne visi autoriai yra linkę

sutikti su tokia Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnio išdėstymu, O. Fedosiuk (2004)

nesutinka su šio įstatymu, nes mano, kad tai nėra logiška ir teisinga, nes kiekvienas kaltininkas, kuris

kėsinasi į asmens turtą ar turtinę teisę, juo labiau einant pareigas valstybės tarnyboje, tai toks asmuo už

padarytą žalą dėl nusikalstamo nerūpestingumo ar nusikalstamo pasitikėjimo, reikėtų skirti civilinę arba

drausminę atsakomybę, bet ne baudžiamąją. Tačiau su teisės praktikų ar teoretikų nuomonėmis ar

argumentacija nėra pagrindo sutikti, nes Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas ( 184 straipsnis, 3

dalis) nurodo galutinę ribą, kokios veikos yra nusikalstamos, net ir tais atvejais kai jos yra padarytos dėl

173

neatsargumo. Jei kalbant apie konkretų asmenį, pavyzdžiui valstybės tarnautoją, kad jis iššvaisto jo

žinioje esantį svetimą turtą, tai A. Ambramvičius (2009) teigia, kad ,,patikėto ar kaltininko žinioje

buvusio svetimo turto iššvaistymą reikėtų atskirti nuo civilinių deliktų, pavyzdžiui, vien patikėto turto

trūkumas dar nereiškia, kad šis iššvaistytas. Jis galėjo būti pavogtas, pamestas, paskolintas, galėjo sugesti,

išsilieti ir kt." (p.358). Norint tokį asmenį patraukti kaltinamuoju pagal LR BK, reikia tinkamų ir

konkrečių argumentų, nes už turto iššvaistymą atsakomybė atsiranda jei tas turtas buvo neteisėtai

perduotas, padovanotas kitiem asmenims (tretiesiems asmenims). Taip pat atsižvelgti ar valstybės

tarnautojas viršijo savo įgaliojimus, pažeidė pagrindinius principus: teisingumo, rūpestingumo ir kita.

Galima teigti, kad objektyvioji ir subjektyvioji pusė padeda atskleisti nusikalstamos veikos

ypatumus ir norint tokią veiką kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 ir 184

straipsnius, reikia išaiškinti su šiomis veikomis kilusius padarinius, nustatyti priežastinį ryšį, kaltės formą,

tikslą ( kokių tikslų buvo siekta tokiomis nusikalstamomis veikomis) ir motyvą.

BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS UŽ TURTO PASISAVINIMĄ IR TURTO IŠŠVAISTYMĄ

VALSTYBĖS TARNYBOJE: PRAKTINIS ASPEKTAS

Piktnaudžiavimas valstybės tarnyboje už turto pasisavinimą ir turto iššvaistymą

Turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo valstybės tarnyboje baudimo problematiniai aspektai yra

aktualūs vien dėl to, kad remiantis teismų praktika galima pastebėti, kad neretai tenka taikyti Lietuvos

Respublikos baudžiamojo kodekso 183 ir 184 straipsnius. Taip pat pastebėta, kad turto pasisavinimas ir

turto iššvaistymas yra korupcinio pobūdžio nusikaltimai, kurie atliekami piktnaudžiaujant valstybės

tarnyba. Tai perteikiama nusikalstamų veikų statistikoje (1 pav.).

1 pav. Korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos

Šaltiniai: sudaryta autorės, remiantis metinių ataskaitų duomenimis apie nusikalstamas

veikas valstybės tarnyboje

Korupcinio pobūdžio nusikaltimai nuo 2010 metų iki 2011 metų pamažėjo 33 nusikaltimais,

tačiau nuo 2011 metų iki 2013 metų korupcinio pobūdžio nusikaltimų vis daugėjo, 2011 iki 2012 metų

padaugėjo - 359 nusikaltimais, o nuo 2012 iki 2013 - 298 nusikaltimais. 2013 m. Teismui perduotos 962

bylos dėl 1159 veikų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams (29 proc. daugiau nei 2012 m.).

Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartimis galima pastebėti, kad korupcinio pobūdžio

nusikalstamos veikos padarytos už turto pasisavinimą ir turto iššvaistymą dažniausiai yra atliekamos

statutinių ir karjeros tarnautojų. Tai: policijos pareigūnų, valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų,

vietos savivaldos institucijų pareigūnų ir kitų valstybės tarnautojų. Tad viena iš korupcinio pobūdžio

nusikalstamų veikų yra piktnaudžiavimas valstybės tarnyba, kuri kaip neatsiejama grandis yra persipynusi

su turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo problema valstybės tarnyboje. Teismų praktikoje analizuojant

bylas pastebima, kad valstybės tarnautojai piktnaudžiauja su tikslu, kad būtų pasiekta asmeninės naudos ir

taip yra padaroma žala. Tačiau atkreipiant dėmesį į BK 228 str. 2 dalį teigiama, kad piktnaudžiavimas

padaromas siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos. Tad analizuojant teismų praktikoje

174

pasitaikančias bylas, kurios yra susijusios su turto pasisavinimu, matome, kad asmuo siekia asmeninės

naudos darydamas nusikalstamą veiką. Mano pastebėjimu BK 228 str. 2 dalyje paminėto asmeninės

naudos siekimo, kaip kvalifikuojančio požymio reikėtų atsisakyti.

Remiantis statistiniais duomenimis, piktnaudžiavimas valstybės tarnyba yra išaugęs (2 pav.).

2 pav. Piktnaudžiavimas valstybės tarnyboje

Šaltiniai: sudaryta autorės, remiantis metinių ataskaitų duomenimis

Remiantis LR BK 228 straipsniu, tai valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens

piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas, sukėlęs padarinius – didelę žalą

valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui, nesiekiant turtinės ar

asmeninės naudos arba jos siekiant. Tad matome, kad kaip ir teismų praktikoje remiantis turto

pasisavinimo ir iššvaistymo atveju valstybės tarnyboje piktnaudžiaujant yra padaroma žala valstybei, ar

tikrajam turto savininkui. Tad problema ta, kad valstybės tarnautojas savo tokiomis nusikalstamomis

veikomis nekelia visuomenės nariams pasitikėjimo valstybės tarnyboje dirbančiais asmenimis. Tačiau

reikia pastebėti, kad problema kyla ne vien dėl didėjančio nusikalstamų veikų skaičiaus, bet ir dėl nevisai

tikslingo praktikoje susiformavusio subjektyviųjų požymių vertinimo. Tai, kad teismai ne visada tinkamai

parenka tikslingus sprendimus, ne visada išaiškina motyvus ir tikslus, kurių metu buvo padaromos

nusikalstamos veikos, kaip ir anksčiau minėtame Lietuvos Aukščiausiojo teismo baudžiamosios bylos Nr.

2K-424/2010 ir Nr. 2K-573/2011 nutarimuose, kad apeliacinis teismas nepagrįstai panaikino apylinkės

teismo nuosprendžio dalį ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo kaltinamasis buvo išteisintas, kaip nepadaręs

nusikalstamų veikų, turinčių BK 183 str. 1 dalyje ir 288 str. 2 dalyje numatytų nusikaltimo požymių,

tačiau teismas dėl ko tokią išvadą priėmė ir kuo buvo vadovaujamasi, nebuvo pateiktų argumentų, tad

LAT nutarimu buvo perduota nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

Galima daryti išvadą, kad remiantis teismų praktika nusikalstamos veikos turi būti kvalifikuojamos,

atsižvelgiant į nusikalstamų veikų sudėtį, pateikus pačias svarbiausias detales, kurios turi aiškų, tikslų ir

nuoseklų išdėstymą kodėl teismai skiria vieną ar kitą bausmę, kaip bausmės yra subendrintos ir kokios

atsiradusios aplinkybės tam kaltinamajam, kuris padarė nusikalstamą veiką.

IŠVADOS

1. Valstybės tarnyba – tai vieninga valstybės tarnybos sistema, kurios paskirtis užtikrinti žmonių

teises ir laisves bei ginti viešąjį interesą. Valstybės tarnybos santykiai atsiranda įgijus valstybės

tarnautojo statusą, kuriuo metu yra atliekamas viešasis administravimas. Valstybės tarnautojų

veikla turi būti atliekama valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje viešojo

administravimo srityje.

2. Asmeniui paskirti baudžiamąją atsakomybę galima tik už baudžiamuosiuose įstatymuose

numatytas nusikalstamas veikas, taip pat valstybės tarnautojams baudžiamosios atsakomybės

skyrimas yra vienas sunkiausių nusižengimo formų. Teismas baudžiamąją atsakomybę skiria

valstybės tarnautojui, kuris nusižengė valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams pagal BK

numatytas nusikalstamas veikas: kyšininkavimą, prekyba poveikiu, papirkimu, piktnaudžiavimu

175

ir kitomis nusikalstamomis veikomis ir taip šiurkščiai pažemino valstybės tarnybos prestižą ir

valstybės tarnautojo vardą.

3. Turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo subjektas, tai pakaltinamas asmuo, sulaukęs 16 metų,

suvokiantis savo daromą nusikalstamą veiką. Taip pat šioms nusikalstamoms veikoms svarbus

specialiojo subjekto požymis, kuriuo galima numatyti ir atriboti nusikalstamą veiką nuo kitų

veikų. Turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo objektas tai - vertybės, kurios yra apibrėžtos teisės

normomis ir pažeidžiant teisines gėrybes ir yra padaroma žala tiek konkrečiam asmeniui, tiek

valstybei. Turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo objektas yra nuosavybės teisė, tai turtas ir

turtinės teisės. Tačiau jokiu būdu negalima šitų abiejų nusikalstamų veikų tapatinti kaip vieną

nusikalstamą veiką, nes skiriasi jų baigtis. Šių dviejų nusikalstamų veikų objektyvioji pusė

susijusi su nusikalstamos veikos pasekmėmis, kurios kilo iš daromos veikos, taip pat priežastinis

ryšys tarp nusikalstamos veikos ir kilusių padarinių. Turto iššvaistymas skiriasi nuo turto

pasisavinimo tuo, kad kaltininkas neteisėtai perleidžia svetimą turtą ar turtinę teisę jų

nepasisavindamas bent trumpam laikui. O turto pasisavinimo metu tas turtas, kuris neteisėtai

įgytas iš tikrojo savininko yra disponuojamas savo reikmėms. Nusikalstamos veikos

subjektyviosios pusės bruožas, tai kaltės forma, turto pasisavinimo atveju kaltinamasis asmuo

veikia tiesioginiai tyčiai esant, o turto iššvaistymo atveju gali veikti ne tik tyčia, bet ir dėl

neatsargumo. Turto iššvaistymo atveju gali pasireikšti, kad kaltinamasis asmuo aplaidžiai vykdė

pavestas pareigas. Turto pasisavinimui būdinga tik savanaudiški tikslai ir motyvai, o turto

iššvaistymo atveju tikslas ir motyvas gali būti įvairus.

4. Atskiriant turto pasisavinimą, turto iššvaistymą nuo vagystės, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo

teismo nutartimis galima daryti išvadą, kad skiriasi specialiojo subjekto požymis - tam tikras

įgaliojimas nusikalstamos veikos dalyku. Kaltinamasis vagystės metu neturi visiškai jokių teisių į

turtą, turtinę teisę ar nuosavybę, o turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo metu valstybės

tarnautojo santykis su turtu, turtine teise ar nuosavybe atsiranda iš karto kada yra prasidėję

darbiniai, tarnybiniai ar civiliniai teisiniai santykiai. Atskiriant turto pasisavinimą, turto

iššvaistymą nuo sukčiavimo, galime pastebėti pagrindinis atskyrimo kriterijus būdingas

sukčiavimui – tai nusikalstamos veikos sudėtis, kuri nebūdinga turto pasisavinimui ir turto

iššvaistymui, šiuo metu - apgaulė. Teismų praktika remiantis, galime pastebėti, kad tarnybiniams

ar darbo teisinėms santykiams esant, kaltininko santykis su svetimu turtu, ar turtine teise gali būti

skirtingas, vienu atžvilgiu kaltininkui turtas, ar turtinė teisė gali būti patikėta, arba būti jo žinioje.

Tai reikštų, kad turtas esantis jo žinioje siejamas su materialinės atsakomybės sutarties sudarymu,

tad asmuo už savininko patikėtą ar jo žinioje esantį turtą, tampa materialiai atsakingas asmuo. Iš

teismų praktikos matyti, kad valstybės tarnautojai dažnai pasinaudoja savo užimamomis

pareigomis ir taip pasipelno valstybės tarnybos sąskaita, kuria padaro žalos ne tik valstybei, bet ir

sau, sumenkindami valstybės tarnautojo vardą.

REKOMENDACIJOS

1. Analizuojant Lietuvos Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų nutartis dėl turto pasisavinimo ir

turto iššvaistymo tenka pastebėti, kad dažnai teismų nuomonės kvalifikuojant nusikalstamas

veikas išsiskiria, teismai nesilaiko vieningos teismų praktikos ir priiminėja skirtingus sprendimus

baudžiamuosiuose bylose ir taip yra užvilkinamas bylos išnagrinėjimo terminas, tad šiuo aspektu

rekomenduočiau teismams:

1.1. įtraukti visuomenės dalyvavimą teismų sistemoje, kad teismai noriai paaiškintų asmeniui

suprantama kalba už ką jis yra tiksliai baudžiamas, už kokias nusikalstamas veikas;

1.2. įkurti specializuotus teismus dėl tokių nusikalstamų veikų, kurias padarė valstybės tarnautojas,

kuris savo nusikalstama veika šiurkščiai pažeidė savo valstybės tarnautojo vardą ir taip padarė

žalos valstybei ir valstybės tarnybai, kad visas tokias baudžiamąsias bylas analizuotų atskiras

teismas. Taip būtų pagerinta bylų kokybė ir nuimtas darbo krūvis nuo bendrųjų teismų,

atsiradusių laisvų darbo vietų tiems, kurie pretenduoja į teisėjus.

2. Analizuojant baudžiamąsias bylas už turto pasisavinimą ir turto iššvaistymą valstybės

tarnyboje, būtų galima siūlyti įstatymų leidėjui praplėsti bausmes už turto pasisavinimą ir turto

iššvaistymą:

2.1. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 1 dalies sankciją praplėsti laisvės

apribojimo bausme.

176

2.2. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 ir 184 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatyti teisės

dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla atėmimą, kaip vieną iš baudžiamojo poveikio

priemonių, kuri galėtų būti skiriama kartu su bausme.

LITERATŪRA

Norminiai teisės aktai

1. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas. Valstybės žinios, 2011, Nr. VIII - 1029.

2. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas. Valstybės žiniose, 2000, Nr. 89- 2741.

3. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas. Valstybės žiniose, 2008, Nr. IX-785.

4. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas.

Valstybės žinios, 2008, Nr. IX - 785.

5. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Valstybės žinios, 1992, Nr. 33-1014.

6. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas dėl Organizuoto

nusikalstamumo užkardymo įstatymo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

7. Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymas. Valstybės žinios. 2000, Nr. 90-2777.

8. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas. Valstybės žinios. 1999, Nr. 66-2130.

9. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymas. Valstybės žinios, 2008, Nr. IX-

1538.

10. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas. Valstybės žinios. 2010, Nr. VIII - 1234.

11. Lietuvos Respublikos visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Valstybės žiniose, 2006, Nr. 68-2497.

Specialioji literatūra

1. Ambramavičius, A., et al. ( 1996). Baudžiamoji teisė. Vilnius: Eugrimas.

2. Ambramavičius, A., et al. (2009). Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentaras. Specialioji dalis

(99 - 212 straipsniai). Antroji dalis. Vilnius: VĮ Registrų centro Teisinės informacijos departamentas.

3. Budbergytė, R., Šakočius, A., Žilinskas, D. (2004). Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo

komentaras. Vilnius: Lietuvos viešojo administravimo institutas.

1. Bendorienė, A., et al. (2004). Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius:Alma littera.

2. Bukelienė, D. (2008). Baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimą ir turto iššvaistymą.

3. Vilnius: Eugrimas.

4. Čiočys, P. (2002). Teisės pagrindai. Trečias leidimas. Vilnius: Vilniaus vadybos kolegija.

5. Drakšas, R. (2008). Baudžiamoji atsakomybė ir jos realizavimo formos. Vilnius: Justitia.

6. Federal Criminal Code and Rules. JAV: Justitia.

7. Fedosiuk, O. (2004). Turtinė nauda kaip nusikalstamos veikos dalykas: sisteminė normos analizė. Vilnius:

Jusisprudencija.

8. Karpuvesas V., Astrauskas A. (2009). Valstybės tarnybos Lietuvoje tobulinimo galimybės. Valstybės

tarnybos aktualijos.

9. Karpušin, M., Kurliandskij, V. (1974). Ugolovnaja otvetstvennost i sostav prestuplenia. Moskva.

10. Kuncevičius, G., Kosmačaitė, V. (2012). Tarnybinės atsakomybės taikymo problematiniai aspektai.

Vilnius: Jurisprudencija.

11. Nietzsche, F. (2000). Stabų saulėlydis, arba kai filosofuojama kūju. Vilnius: Strofa.

12. Piesliakas, V. (1993). Ekonominiai nusikaltimai Europos valstybių bei JAV teisėje // kriminalinė justicija.

Vilnius: Justicija.

13. Piesliakas, V. (2007). Baudžiamoji atsakomybė kaip nusikalstamos veikos padarymo teisinis padarinys.

Vilnius: Jurisprudencija.

14. Piesliakas, V. (2006). Lietuvos baudžiamoji teisė. Pirmoji knyga. Vilnius: Justitia.

15. Piesliakas, V. (2008). Lietuvos baudžiamoji teisė. Antroji dalis. Vilnius: Justitia.

16. 18. Piesliakas, V. (2008). Lietuvos baudžiamoji teisė. Kn. 2 : Aplinkybės, darančios įtaką baudžiamajai

atsakomybei ir nusikalstamos veikos teisiniai padariniai. Vilnius: Justitia.

17. Vaišvila, A. (2004). Teisės teorija. Antras leidimas. Vilnius: Justitia.

18. Vansevicius, S. (2000). Valstybės ir teisės teorija. Vilnius: Justitia.

19. 21. Wessels, J. (2003). Baudžiamoji teisė. Bendroji dalis. Baudžiamoji veika ir jos struktūra. Vilnius:

Eugrimas.

20. Lietuvos Respublikos prokuratūra. 2010 metų veiklos ataskaita. Žiūrėta 2014, balandžio 15 per internetą:

http://www.prokuraturos.lt/Veikla/Veiklosataskaitos/tabid/515/Default.aspx.

21. Lietuvos Respublikos prokuratūra. 2013 metų veiklos ataskaita. Žiūrėta 2014, balandžio 15 per internetą:

<http://www.prokuraturos.lt/Veikla/Veiklosataskaitos/tabid/515/Default.aspx>.

http://www.prokuraturos.lt/Veikla/Veiklosataskaitos/tabid/515/Default.aspx

177

Teismų praktika

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 2 d.

nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 174/2013.

2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 9 d.

nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 191/2013.

3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimas dėl teismų praktikos sukčiavimo

ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamuosiuose bylose. Nr. 8. Teismų praktika, 1998, Nr.10.

4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimas dėl teismų praktikos sukčiavimo

ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamuosiuose bylose. Nr. 8. Teismų praktika, 1998, Nr.10.

CRIMINAL LIABILITY FOR APPROPRIATION OF PROPERTY AND EMBEZZLEMENT OF

PROPERTY AT PUBLIC SERVICE

Summary. The aim of the Final Thesis: to analyse criminal liability for appropriation of property and

embezzlement of property at public service. The first and the second chapter deal with the theoretical aspect,

analysis of the concept of public service, grounds of criminal liability of public officers, as well as analysis of signs

of the elements of criminal liability for appropriation of property and embezzlement of property at public service.

The third chapter deals with the practical aspect where appropriation of property and embezzlement of property are

differentiated from other criminal activities in respect of property, property rights, and property interests, i.e. theft

and fraud based on decisions of the Supreme Court of Lithuania through application of the comparative method. A

part of criminal activities at public service from 2010 to 2013 for appropriation of property and embezzlement of

property is provided applying the historical method. Conclusions and recommendations have been formulated at the

end of the Thesis.

Keywords: criminal liability, property, public service.

178

TEISĖ Į INFORMACIJĄ VIEŠAJAME ADMINISTRAVIME

Laura Kazilionytė

Mokslinis vadovas asist. Virgilijus Januška

Anotacija: Šiame straipsnyje analizuojama asmens teisės į informaciją samprata, asmens teisės į informaciją

įtvirtinimas, atskleidžiamas teisės į informaciją ir viešojo administravimo santykis, bei informacijos teikimo ir

asmenų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose ir įstaigose reglamentavimas, analizuojamos asmens teisės

į informaciją viešajame administravime problemos, praktiniai įgyvendinimo metodai, teisės reikšti savo nuomonę

realizavimas bei teisės gauti informaciją iš valstybinės valdžios institucijų aspektai. Tyrimo tikslas: atskleisti asmens

teisės į informaciją viešajame administravime įgyvendinimo teorinius ir praktinius aspektus.

Pagrindinės sąvokos: viešasis administravimas, teisė į informaciją, asmenų aptarnavimas viešame

administravime.

ĮVADAS

Straipsnio aktualumas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (1992) 5 straipsnyje nustatyta

,,Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“, kitaip tariant, valstybės ir jos institucijų tikslas yra įgyvendinti

viešąjį interesą. Šią nuostatą įgyvendina viešojo administravimo įstatymas (2006), kaip viena iš

pagrindinių viešojo administravimo sričių ir būtų administracinių paslaugų teikimas asmenims. Teisės į

informaciją viešajame administravime numatyta ir Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš

valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (2005) 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata ,,šis

įstatymas užtikrina asmenims teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų,

nustato šios teisės įgyvendinimo tvarką ir reguliuoja valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų

veiksmus teikiant informaciją asmenims“. Taigi galime teigti, kad teisė į informaciją viešajame

administravime yra vienas iš esminių principų. Tačiau mokslinėje literatūroje šio principo analizei

skiriamas menkas dėmesys. Administracinių teisės principų paskirtį tipologiją ir funkcijas tyrė A.

Andruškevičius (2008), A. Bakaveckas (2012) ir kt.

Straipsnio problemą sudaro kai yra pažeidžiamos įstatymuose numatytos išimtys, kuomet asmens

teisė į informaciją yra ribojama. Taip pat dėl atsisakymo suteikti informaciją, kuomet asmenims nėra

paaiškinamos priežastys ir pan.

Straipsnio tikslas – atskleisti asmens teisės į informaciją viešajame administravime įgyvendinimo

teorinius ir praktinius aspektus.


1. Atskleisti asmens teisės į informaciją sampratą ir turinį;

2. Išanalizuoti teisės į informaciją ir viešojo administravimo santykį;

3. Atlikti teismų praktikos, susijusios su asmens teise į informaciją viešajame administravime,

analizę bei atskleisti praktines informacijos teikimo viešajame administravime problemas;

Straipsnio objektas - teisė į informaciją viešajame administravime.

Straipsnyje taikomi metodai: dokumentų, teisės aktų analizės metodas, istorinis metodas,

lyginamasis metodas bei sisteminės analizės bei apibendrinimo metodai.

TEISĖ Į INFORMACIJĄ IR VIEŠASIS ADMINISTRAVIMAS

Asmens teisės į informaciją samprata

Remiantis Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir

įstaigų įstatymo 2 straipsnio 4 punktą informacijos teikimas- ,,informacijos atskleidimas perduodant ar

kitu būdu padarant ją prieinamą pareiškėjams, užtikrinant jiems teisę laisvai susipažinti su dokumentais ir

(ar) panaudoti komerciniams arba nekomerciniams tikslams“. Tačiau būtina žinoti ir tai, jog įstaigos

teikdamos informaciją vadovaujasi principais, kurie išdėstyti 4 straipsnyje: ,,1) informacijos išsamumo,

reiškiančio, kad pareiškėjui turi būti pateikta visa pagal teisės aktus teiktina jo prašymo turinį atitinkanti

informacija; 2) tikslumo, reiškiančio, kad pareiškėjui teikiama informacija turi atitikti įstaigos

disponuojamą informaciją; 3) teisėtumo, reiškiančio, kad įstaigos veiksmai teikiant informaciją

grindžiami šiuo ir kitais įstatymais ar kitais teisės aktais; 4) objektyvumo, reiškiančio, kad įstaigos

valstybės tarnautojai ar darbuotojai teikdami informaciją turi būti nešališki ir objektyvūs.“

179

Pagal viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 4 punktą, viešojo administravimo subjektas,

kuris teikia informaciją yra ,,valstybės institucija ar įstaiga, savivaldybės institucija ar įstaiga, pareigūnas,

valstybės tarnautojas, valstybės ar savivaldybės įmonė, viešoji įstaiga, kurios savininkė ar dalininkė yra

valstybė ar savivaldybė, asociacija, šio įstatymo nustatyta tvarka įgalioti atlikti viešąjį administravimą“.

Minėto įstatymo 2 straipsnio 17 punkte yra įtvirtinta samprata apie administracinės paslaugos teikimą

asmenims, ji apibrėžiama, kaip ,, viešojo administravimo subjekto veiksmai, apimantys leidimų, licencijų

ar dokumentų, kuriais patvirtinamas tam tikras juridinis faktas, išdavimą, asmenų deklaracijų priėmimą ir

tvarkymą, asmenų konsultavimą viešojo administravimo subjekto kompetencijos klausimais, įstatymų

nustatytos viešojo administravimo subjekto informacijos teikimą asmenims, administracinės procedūros

vykdymą“. (Žin., 1999, Nr. 60-1945; 2006, Nr. 77-2975).

Valstybės informacija naudojama piliečių interesams, kuriuos valdžios institucijos įgyvendina

kiekvieną dieną. Asmens teisė į informaciją įžvelgiama kasdieniniame gyvenime, kaip antai švietimas:

knygos, žiniasklaida ir kt. Valstybė reguliuoja svarbiausius teisinius informacijos klausimus: autorių teisę,

duomenų apsaugą, teisę naudotis informacija, informacijos kontrolę, kaip ir turi teisę kontroliuoti

skleidžiamą informaciją, kaip antai internetinėje erdvėje pažeisti žmogaus teises bei orumą.

Teisinė informacija – „tai sistemingas, teigiamas poveikis teisinei sąmonei kaip pradiniam teisinės

kultūros elementui“ (Vaišvila, 2000, p. 370). Dr. A. Paromaniovo (2002) teigimu, moksliniai

informacijos tyrimai leido suformuluoti platų informacijos sąvokų spektrą. Kiekviena moksliškai pagrįsta

sąvoka taip, kaip ji vartojama vienoje ar kitoje mokslo šakoje, pakankamai aiškiai ir teisingai apibrėžia

„informaciją“, atskleidžia šios sąvokos turinį. Tačiau bandymai suformuluoti (išvesti) vienintelę,

neginčijamą ir viską apimančią (universalią) „informacijos“ sąvoką, kurioje būtų suderintos kelios

mokslinės koncepcijos, nebuvo sėkmingi. Ir tai suprantama, nes kalbėti apie informaciją apskritai kaip

apie abstrakčią kategoriją praktiškai neįmanoma. (p. 84)

Kaip teigia A. Vaišvila (2000) Teisėje „informacija“ dažniausia yra nagrinėjama kaip teisinių

santykių objektas, t. y. vertybė, kurią įgyja ir kuria pasinaudoti siekia teisinio santykio dalyviai,

įgyvendindami savo teises (p. 324). Tiesa A. Cicinas (2001) pabrėžia, jog čia reikėtų atkreipti dėmesį, kad

Lietuvos teisės aktuose pati „informacijos“ sąvoka nėra pateikiama (p. 41–42).

Pažymėtina, kad išoriniai informacijos požymiai taip pat gali būti ir kriterijai, kuriais remiantis

informacija yra skirstoma į vienas ar kitas grupes. Pavyzdžiui, pagal informacijos apsaugos lygį

(taikomus apsaugos reikalavimus) informaciją įmanoma suskirstyti į dvi dideles grupes:

viešąją informaciją;

viešai neskelbiamą informaciją.

viešai neskelbiama informacija savo ruožtu gali būti skirstoma į:

viešai neskelbiamą informaciją, sudarančią vieną ar kitą paslaptį;

viešai neskelbiamą informaciją, kuri nėra pripažįstama paslaptimi, tačiau dėl tam tikrų etinių,

religinių, kultūrinių ir pan. priežasčių yra viešai neskelbiama (neplatinama). (Dr. Artūras

Panomariovas 2002, Jurisprudencija, 2002, t. 32(24); 83–94.).

Pasak B. Bitino (2000), „nors demokratiškumo raiška teisinės informacijos plotmėje yra

įvairialypė, „visų pirma ji siejama su ugdytinių bendruomenės funkcionavimu“ (Bitinas, 2000, p. 248).

Asmens teisės į informaciją įtvirtinimas

Teisės gauti informaciją įgyvendinimo tvarką nustato ir reguliuoja valstybės bei savivaldybių

institucijų ir įstaigų veiksmus teikiant informaciją asmenims Lietuvos Respublikos teisės gauti

informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas). Konstitucinis Teismas savo

jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad vienas iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės,

demokratinės valstybės pagrindų yra konstitucinė teisė gauti informaciją, ji įtvirtinta Konstitucijos 25

straipsnyje. Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai inter alia

(Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2005 m. rugsėjo 19 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m.

gruodžio 21 d. nutarimai).

Žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimas, kitų konstitucinių vertybių užtikrinimas labai priklauso

nuo galimybių gauti iš įvairių šaltinių informaciją ir ja naudotis. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad

,,žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus turi būti pagrįsta realia galimybe laisvai juos formuoti įvairios

informacijos pagrindu, įskaitant teisę nevaržomai gauti informaciją (Konstitucinio Teismo 2006 m.

gruodžio 21 d. nutarimas). Todėl konstitucinė teisė gauti informaciją svarbi prielaida įgyvendinti įvairias

Konstitucijoje įtvirtintas asmens teises ir laisves. (Konstitucinio teismo 2011 m. lapkričio 17 d.

nutarimas).

180

Anot A. Bakavecko (2012) neatskiriamas viešumo principo atributas yra ir asmens teisė gauti

informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų. Šis principo aspektas reiškia informacijos,

kuria disponuoja viešojo valdymo (administravimo) subjektai (apie jų veiklą, struktūrą ir pan.) absoliutų

prieinamumą tiek fiziniams, tiek ir juridiniams asmenims.“ (p. 95). Teisė gauti informaciją visų valstybės

ir savivaldybių institucijų ir įstaigų veikla yra vieša, tai reiškia, kad ji prieinama ir suteikiama visiems to

prašantiems asmenims, pateikiama išsami ir objektyvi informacija, išskyrus tuos duomenis, kurie yra

paslaptyje.

Teisė į informaciją viešajame administravime geriausiai įžvelgiama Lietuvos Respublikos

visuomenės informavimo įstatyme, kuriame detaliai išaiškinta kaip teigiama įtvirtinta informacijos laisvė,

kad viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi

Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės,

pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių

įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų, padeda

plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina

valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę. Kad viešoji informacija

asmenims visuomenės informavimo priemonėse, nesvarbu raštu, žodžiu ar elektroniniu variantu, tačiau

turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Taip pat naudojimasis informacijos laisve gali būti

saistomas tokių reikalavimų, sąlygų, apribojimų ar bausmių, kuriuos nustato įstatymai ir kurie

demokratinėje visuomenėje būtini Lietuvos valstybės saugumui, teritorijos vientisumui, viešajai tvarkai,

konstitucinei santvarkai apginti, teisminės valdžios nešališkumui garantuoti, siekiant užkirsti kelią teisės

pažeidimams ir nusikaltimams, konfidencialios informacijos atskleidimui, apsaugoti žmonių sveikatą bei

dorovę, taip pat jų privatų gyvenimą, orumą ir kitas teises.

Teisę į informaciją reglamentuoja ir tarptautinės teisės aktai. Visuotinės žmogaus teisių deklaracija

ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 19 straipsnis numato, jog kiekvienas turi teisę laisvai

laikytis savo įsitikinimų ir juos reikšti; ši teisė apima laisvę nekliudomam turėti savo nuomonę ir ieškoti

informacijos bei idėjų, jas gauti ir skleisti visokiomis priemonėmis ir nepaisant valstybės sienų. Europos

Parlamento ir Tarybos direktyva dėl viešojo sektoriaus informacijos panaudojimo, ši direktyva nustato

būtiniausias taisykles, reglamentuojančias informacijos, kuria disponuoja viešojo sektoriaus institucijos,

pakartotinį naudojimą ir tą naudojimą lengvinančias praktines priemones. [žiūrėta 2014-02-15] Prieiga

per internetą:<http://www3.lrs.lt/pls/inter1/dokpaieska.showdoc_l?p_id=43194&p_query=&p_tr2=2>.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis numato, kad ,, Žmogus turi teisę turėti savo

įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei

idėjas. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik

įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar

ginti konstitucinei santvarkai. Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su

nusikalstamais veiksmais - tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei

diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti

valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį.

Konstitucijoje įtvirtintą informacijos laisvę detaliau reglamentuoja kiti Lietuvos Respublikos teisės

aktai, kaip antai Visuomenės informavimo įstatymas ir Teisės gauti informaciją iš valstybės ir

savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas/ Juose numatoma, per kiek laiko pareiškėjui turi būti suteikta

informacija, reglamentuoja informacijos teikimo principus (išsamumas, tikslumas, teisėtumas,

objektyvumas), apibrėžia teikiamos informacijos pobūdį.

Kaip pabrėžė A. Anduškevičius (2004), jog įstatymuose numatomos išimtys, kuomet informacijos

laisvė yra ribojama, t.y. ji nesuteikiama to prašantiems asmenims. Informacija gali būti privataus

pobūdžio, valstybės, tarnybos, profesinė, komercinė ar banko paslaptis, jos atskleidimas galėtų pakenkti

valstybės saugumui, pažeistų viešąją tvarką ir pan. Apie atsisakymą suteikti informaciją įstatymų

nustatyta tvarka asmeniui pranešama raštu, nurodant informacijos nesuteikimo priežastis, kurios turi būti

pagrįstos.

Teisės į informaciją ir viešojo administravimo santykis

Teisės į informaciją ir viešojo administravimo santykinį įžvelgiame jau tada, kai asmenims yra

suteikiama informacija, nes informacijos suteikimas yra viešoji paslauga.

Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 17 punktas administracinę paslaugą apibrėžia, kaip -

,,viešojo administravimo subjekto veiksmai, apimantys leidimų, licencijų ar dokumentų, kuriais

patvirtinamas tam tikras juridinis faktas, išdavimą, asmenų deklaracijų priėmimą ir tvarkymą, asmenų

http://www3.lrs.lt/pls/inter1/dokpaieska.showdoc_l?p_id=43194&p_query=&p_tr2=2

181

konsultavimą viešojo administravimo subjekto kompetencijos klausimais, įstatymų nustatytos viešojo

administravimo subjekto informacijos teikimą asmenims, administracinės procedūros vykdymą”.

(valstybės žinios//2006, Nr. 77-2975).

Viešumo principo taikymo tikslas – informacijos kontroliuojamos sklaidos užtikrinimas, siekiant

priimamų sprendimų ir veiklos efektyvumo. Viešosios paslaugos yra tiesiogiai susijusios su

pagrindinėmis valstybės funkcijomis, užtikrinančiomis piliečių svarbiausių poreikių tenkinimą,

pagrindinių teisių bei laisvių įgyvendinimą. (Romeris 2010, p. 294). Pastebėtina, kad įvairūs mąstytojai

pabrėžė savo piliečiams besirūpinančios valstybės paskirtį. Pavyzdžiui, Platonas ir Aristotelis teigė, jog

valstybės paskirtis yra ugdyti ir įtvirtinti dorovę, H. Grocijus – siekti socialinės gerovės, T.Hobsas –

garantuoti bendrą saugumą, Ž.Ž.Ruso – užtikrinti visų laisvę, Dž. Bentamas – siekti kuo didesnės žmonių

gerovės (Vaitkienė, Vidrinskienė, 2001, p.136). M. Romeris, valstybę įvardydamas kaip tikrą socialinių

tikslų siekimo funkciją (Romeris, 1995, p.13), pabrėžė valstybės paskirtį rūpinis piliečiais, užtikrinant

pagrindinius piliečių poreikius tenkinančių paslaugų teikimą.

Teisė į informaciją ir viešasis administravimas yra tapatūs, nes tai viena iš viešojo administravimo

paskirčių – paslaugų teikimo. „Administracinės paslaugos – viešojo administravimo subjektų veikla

teikiant asmenims turimą informaciją, išduodant jiems leidimus, licencijas, tam tikrus juridinius faktus

patvirtinančius dokumentus, taip pat vykdant administracines procedūras, - nuo kitos viešojo

administravimo veiklos skiriasi koordinaciniu ir pavaldumo santykių nebuvimu: suinteresuotas asmuo dėl

nurodytų paslaugų teikimo pats kreipiasi į viešojo administravimo subjektą, o šis privalo įstatymų ir kitų

teisės aktų nustatyta tvarka prašomą paslaugą suteikti, nebent būtų pakankamai svarus, teisės aktuose

nurodytas pagrindas atmesti asmens prašymą.“ (Andruškevičius A. 2008, p.27).

Kaip teigiama informacinės visuomenės plėtros komitetas prie susisiekimo ministerijos,

informacijos pakartotinis naudojimas, tai - ,,Viešasis sektorius yra didžiausias informacijos gamintojas ir

teikėjas Europoje. Viešojo sektoriaus institucijos ir įstaigos, vykdydamos teisės aktų nustatytas funkcijas,

renka, kaupia, apdoroja, naudoja ir teikia informaciją daugelyje veiklos sričių, pavyzdžiui, ekonomikos,

geografijos, orų, turizmo, verslo, švietimo, socialinių reikalų ir kt.“ (Informacinės visuomenės plėtros

komitetas prie susisiekimo ministerijos).

Kai viešojo administravimo subjektas suteikia informaciją asmeniui, tai jau yra viešoji paslauga ir

nuo to momento yra siejamas teisės į informaciją ir viešojo administravimo santykis. Kadangi viešosios

paslaugos yra susijusios su piliečių poreikiais, pagrindinių teisių bei laisvių įgyvendinimo, o visa tai

sudaro pagrindines valstybės funkcijas. Galima sutikti su A. Anruškevičiaus teiginiu, jog teisė į

informaciją ir viešasis administravimas yra tapatūs, nes tai viena iš viešojo administravimo paskirčių –

paslaugų teikimo. Juk asmuo pats kreipiasi į viešojo administravimo subjektą ir prašo suteikti tam tikrą

informaciją, o šis privalo prašomą paslaugą suteikti per numatytą terminą, jeigu tam neprieštarauja LR

įstatymai.

TEISĖS Į INFORMACIJĄ VIEŠAJAME ADMINISTRAVIME ĮGYVENDINIMO

PRAKTINIAI ASPEKTAI

Teisės gauti informaciją iš valstybinės valdžios institucijų

Konstitucijos justicijos byloje Nr. 12/2008-45/2009, 2011.06.09 dėl advokato teisės gauti

informaciją, nurodyta, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (2001 m. birželio

21 d. redakcija, Žin., 2001, Nr. 55-1948) 42 str. tiek kiek jame nenustatyta, kad advokatai, pateikę

motyvuotą prašymą, turi teisę gauti Nekilnojamojo turto registre esančią informaciją, būtina asmens teisei

į teisminę gynybą veiksmingai įgyvendinti, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d.,

31 str. 6 d. konstituciniam teisinės valstybės principui. Įstatymo 42 str. 1 d. nustatyta, kad Nekilnojamojo

turto registro centriniame duomenų banke esantys duomenys yra vieši, išskyrus įstatyme nustatytus

apribojimus. Siekdamas užtikrinti asmens teisę turėti advokatą kaip vieną iš teisės į teisminę gynybą

veiksmingo įgyvendinimo sąlygų, įstatymų leidėjas privalo nustatyti inter alia tokį teisinį reguliavimą,

pagal kurį advokatas galėtų gauti valstybės ir savivaldybių institucijų turimą šiai asmens teisei

įgyvendinti būtiną informaciją. (Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas, Nr. 12/2008-45/2009).

Taip pat byloje išsiaiškinta dėl advokato teisės gauti informaciją ir privataus gyvenimo

neliečiamumo. Konstitucinis teismas pažymėjo, nors Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų

banke esantys duomenys yra vieši, tačiau buvo nustatyti tam tikri apribojimai atskiroms asmenų grupėms,

inter alia advokatams, gauti informaciją. Laivė gauti informaciją negali būti ribojama, kitaip, kaip tik

įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei,

182

ginti konstitucinei santvarkai, įtvirtinta ir Konstitucijos 25 str. 3 d. Negali būti nustatytas toks valstybės ir

savivaldybių institucijų turimos informacijos teikimo advokatams teisinis reguliavimas, kuris sudarytų

prielaidas pažeisti Konstitucijos saugomas vertybes, inter alia žmogaus privataus gyvenimo

neliečiamumą. (Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas, Nr. 12/2008-45/2009, 2011.06.09). Svarbu,

kad teismas nustatytų ir Dėl advokato teisės gauti informaciją. Pagal Advokatūros įstatymo 44 str. 1

punktą praktikuojančiam advokatui suteikiama teisė iš valstybės ir savivaldybių institucijų gauti

informaciją, reikalingą advokato veiklai vykdyti. Tačiau ši advokatų teisė yra ribojama, siekiant apsaugoti

asmenis, kurių duomenys yra saugomi Nekilnojamo turto registre, todėl vardijami ribojimai yra pagrįsti.

Iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 6 dalies, nuostatų, kuriose įtvirtinta

asmens teisė į teisminę gynybą, taip pat teisė turėti advokatą, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti inter

alia tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį advokatas galėtų gauti valstybės ir savivaldybių institucijų turimą

šiai asmens teisei įgyvendinti būtiną informaciją. (Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas, Nr.

12/2008-45/2009, 2011.06.09).

Byloje Nr. 7/04-8/04, 2007.05.15 dėl informacijos laisvės ribojimo, Konstitucinis teismas teigė,

kad pagal Konstituciją valstybė turi pareigą garantuoti ne tik valstybės paslaptį sudarančios informacijos

slaptumą, bet ir tam tikros kitos informacijos slaptumo apsaugą, būtent tai, kad nebūtų savavališkai,

neteisėtai kėsinamasi sužinoti ar paskleisti tokią informaciją, kurios atskleidimas galėtų padaryti žalos

asmens teisėms ir laisvėms bei teisėtiems interesams, kitoms Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir

saugomoms vertybėms; <...> pažymėtina, kad ne visa šitaip saugotina informacija yra eksplicitiškai

paminėta Konstitucijos tekste. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas turi įstatymu

apibrėžti informacijos, kurią skleisti yra draudžiama arba kurios skleidimas yra ribojamas, turinį, taip pat

būdus, kuriais tam tikros informacijos neleidžiama skleisti, bei kitas atitinkamos informacijos skleidimo

sąlygas, jeigu tai bent kaip riboja informacijos laisvę; <...> Konstitucija neužkerta kelio kai kurių su

informacijos gavimu ir skleidimu susijusių santykių, įskaitant ir santykius, susijusius su įstatymų

nustatytų draudimų skleisti informaciją ir (arba) informacijos skleidimo ribojimų laikymosi priežiūra ir

kontrole, reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais, inter alia Vyriausybės nutarimais, bet tais

poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris nebūtų grindžiamas

Konstitucija ir įstatymais, taip pat tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su įstatymų nustatytuoju

(Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Taip pat šioje byloje buvo aiškinamasi Dėl

valstybės paslapties apsaugos. sistemiškai aiškinant įvairias Konstitucijos nuostatas, iš kurių valstybei

kyla pareiga garantuoti valstybės paslaptį sudarančios informacijos slaptumo apsaugą, taip pat užtikrinti,

kad nebūtų savavališkai, neteisėtai kėsinamasi sužinoti ar paskleisti tokią informaciją, kurios atskleidimas

galėtų padaryti žalos asmens teisėms ir laisvėms bei teisėtiems interesams, kitoms Konstitucijoje

įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms, konstatuotina, kad konstitucinė sąvoka „valstybinė

paslaptis“ yra bendrinė. Įstatymų leidėjas, įstatymu apibrėždamas informacijos, kurią skleisti yra

draudžiama arba kurios skleidimas yra ribojamas, turinį, taip pat būdus, kuriais tam tikros informacijos

neleidžiama skleisti, bei kitas atitinkamos informacijos skleidimo sąlygas (jeigu tai riboja informacijos

laisvę), gali vartoti ir kitokias sąvokas (inter alia įvairioms konstituciškai saugomų paslapčių rūšims

(kategorijoms) įvardyti); jis taip pat gali sąvoką „valstybės paslaptis“ vartoti ir kitokia - ne bendrine (kaip

Konstitucijos tekste), bet siauresne - prasme. Tačiau visais atvejais būtina paisyti valstybės paslapties,

kaip neskelbtinos, neatskleistinos informacijos, kurios atskleidimas padarytų žalos valstybei, kaip

bendram visos visuomenės gėriui, visos visuomenės politinei organizacijai, turinčiai užtikrinti žmogaus

teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą, konstitucinės sampratos. (Lietuvos Respublikos Konstitucinis

teismas, Nr. 7/04-8/04, 2007.05.15). Toje pačioje byloje sprendžiama Dėl teisės susipažinti su valstybės

paslaptimi. Asmeniui, kuriam suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija,

keliami tam tikri reikalavimai, susiję su jo patikimumu bei lojalumu Lietuvos valstybei, kurie yra sietini

su valstybės pasitikėjimu tuo asmeniu; valstybės nepasitikėjimą tam tikru asmeniu gali lemti paties to

asmens veikla, inter alia padaryti teisės pažeidimai, taip pat to asmens savybės, ryšiai, kitos svarbios

aplinkybės; su valstybės paslaptimis gali būti leidžiama susipažinti tik tokiam asmeniui, kurio veikla,

savybės, ryšiai ir kt. negali duoti pagrindo nuogąstauti, kad, jam sužinojus valstybės paslaptį, kils grėsmė,

juo labiau bus padaryta žalos valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai,

gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo

pagrindams, bus pažeisti svarbiausi Konstitucijos reguliuojami, ginami ir saugomi santykiai, kuriuos kaip

tik ir turi padėti apsaugoti ir apginti tai, kad tam tikra informacija pagal įstatymus yra įslaptinama;

asmeniui, praradusiam valstybės pasitikėjimą, teisė susipažinti ar dirbti su informacija, sudarančia

valstybės paslaptį, turi būti atimama. (Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas Nr. 7/04-8/04,

2007.05.15)

183

Konstitucinės justicijos byloje Nr. 30/03, 2006.12.21 buvo ginčijama tai, ar Konstitucijai

neprieštarauja Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo, Visuomenės informavimo įstatymo

nuostatos, įtvirtinančios tam tikrus LRT, kaip visuomeninio transliuotojo, statuso aspektus. Visų radijo

ir televizijos transliuotojų, visuomeninio taip pat, samprata yra glaudžiai susijusi su viešuoju interesu -

visuomenės interesu būti informuotai bei informacijos laisve, taip pat su konstitucine sąžiningos

konkurencijos samprata. Konstitucija apibrėžia informacijos laisvės įgyvendinimo ribas. Pagal

Konstitucijos 28 straipsnį įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis - taigi ir

informacijos laisve - žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir

laisvių. Konstitucinis Teismas savo 1995 m. balandžio 20 d. nutarime yra konstatavęs, kad

"kiekvienas, kuris skleidžia informaciją, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų,

nepiktnaudžiauti informacijos laisve".

Konstitucijoje yra įtvirtinta informacijos laisvė, kuri neatsiejama nuo žmogaus įsitikinimų ir jų

raiškos laisvės, yra jos sąlyga (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d., 2005 m. rugsėjo 29 d.

nutarimai). Ji yra žmogaus prigimtinė laisvė (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2005 m. rugsėjo

29 d. nutarimai). Informacijos laisvės konstitucinį pagrindą sudaro Konstitucijos 25 straipsnio nuostatos:

žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (1 dalis); žmogui neturi būti kliudoma

ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (2 dalis); laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti

informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai,

garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai (3 dalis); laisvė reikšti

įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės

ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija (4 dalis);

pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį (5 dalis).

Konstitucinė laisvė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją yra vienas iš atviros, teisingos,

darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų; Konstitucija garantuoja ir saugo

visuomenės interesą būti informuotai (Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 4 d.,

2004 m. sausio 26 d., 2005 m. liepos 8 d., 2005 m. rugsėjo 19 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai).

Žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimas, kitų konstitucinių vertybių užtikrinimas labai priklauso nuo

galimybių gauti iš įvairių šaltinių informaciją ir ja naudotis. Konstitucinis Teismas 1995 m. balandžio 20

d. nutarime yra konstatavęs, kad žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus turi būti pagrįsta realia galimybe

laisvai juos formuoti įvairios informacijos pagrindu, įskaitant teisę nevaržomai gauti informaciją.

(Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas, Nr. 30/03, 2006.12.21). Toje byloje dėl informacijos laisvės

ribojimo teigiama, kad pagal Konstitucijos 145 straipsnį informacijos laisvė gali būti laikinai apribota

įvedus karo ar nepaprastąją padėtį. Be to, Konstitucija numato galimybę informacijos laisvę riboti, jei tai

būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei

santvarkai, t. y. jeigu informacijos laisvės ribojimais siekiama apsaugoti, apginti Konstitucijos 25

straipsnio 3 dalyje nurodytas vertybes, kurių sąrašas (pateiktas Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje), kaip

savo 2005 m. rugsėjo 19 d. ir 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas,

negali būti laikomas išsamiu, baigtiniu, taigi neleidžiančiu laisvės gauti ir skleisti informaciją riboti tada,

kai reikia apsaugoti kitas, Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje expressis verbis nepaminėtas, konstitucines

vertybes. Informacijos laisvės ribojimai gali būti nustatomi tik įstatymu, tačiau Konstitucija neužkerta

kelio kai kurių su informacijos gavimu ir skleidimu susijusių santykių reguliuoti ir poįstatyminiais

(įstatymų įgyvendinamaisiais) teisės aktais, tačiau jais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris

nebūtų grindžiamas Konstitucija ir įstatymais arba kuris konkuruotų su įstatymų nustatytuoju

(Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai).

Byloje dėl informacijos laisvės, Konstitucinis teismas teigė, jog konstitucinė informacijos laisvės

samprata yra itin plati, ji apima laisvę ieškoti, gauti ir skleisti kuo įvairiausią informaciją. Informacija gali

apimti ir tokias žinias, kurias skleidžiant siekiama padaryti poveikį žmonių elgesiui, pasirinkimui, inter

alia paskatinti juos pasirinkti, įsigyti ir (arba) naudoti tam tikras prekes ar naudotis tam tikromis

paslaugomis arba jų nepasirinkti. Tokios informacijos skleidimą įprasta vadinti reklama. Nagrinėjamos

konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucijoje įtvirtinta informacijos laisvė

apima ir reklamos laisvę, inter alia laisvę reklamuoti prekes ir paslaugas. Pabrėžtina, kad prekių bei

paslaugų reklama - nesvarbu, ar ši veikla yra atlygintina, ar ne - visuomet yra tiesiogiai arba netiesiogiai

siekiama skatinti naudoti tam tikras prekes ar naudotis tam tikromis paslaugomis. Šiame kontekste

paminėtina, kad netiesioginis skatinimas naudoti tam tikras prekes ar naudotis tam tikromis paslaugomis

(kai tai daroma tokiu būdu, kad reklamos gavėjai nesuprastų, jog jiems skleidžiama būtent reklaminio

pobūdžio informacija) traktuotinas kaip paslėpta reklama. (Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas,

Nr. 15/02, 2005.09.29).

184

Byloje Dėl informacijos laisvės ribojimo siekiant apsaugoti žmonių sveikatą, Konstitucinis teismas

konstatavo, jog siekiant apsaugoti žmonių sveikatą - konstitucinę vertybę, gali būti įstatymu tam tikru

mastu ribojama ir informacijos laisvė (kaip minėta, apimanti inter alia reklamos laisvę). Tačiau toks šios

konstitucinės laisvės ribojimas turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje, o pasirinktos priemonės turi

būti proporcingos siekiamam tikslui. (Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas, Nr. 15/02,

2005.09.29).

Byloje dėl informacijos laisvės ribojimo sąlygų, Konstitucinis teismas pažymėjo, jog įstatymų

leidėjas, reklamos (kartu ir informacijos) laisvę įstatymu ribodamas tam, kad būtų apsaugota žmogaus

sveikata, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų išlaikyta protinga pusiausvyra tarp Konstitucijoje

valstybei nustatyto įpareigojimo rūpintis žmonių sveikata ir žmogaus konstitucinės teisės ieškoti

informacijos, ją gauti bei skleisti. Informacija, taip pat ir reklaminio turinio, negali būti ribojama vien dėl

to, kad, įstatymų leidėjo nuomone, ji žmonėms nėra naudinga, nors ir nėra jiems žalinga. Pažymėtina ir

tai, kad reklamą riboti selektyviai, t. y. riboti jos skleidimą ir (arba) gavimą vienais šaltiniais ir neriboti

skleidimo ir (arba) gavimo kitais šaltiniais, galima tik tada, kai toks diferencijuotas ribojimas yra

objektyviai pateisinamas. Ypač pabrėžtina, kad įstatymais nustatyti reklamos laisvės ribojimai pagal

Konstituciją negali būti didesni nei būtina inter alia žmogaus sveikatai apsaugoti. (Lietuvos Respublikos

Konstitucinis teismas, Nr. 15/02, 2005.09.29).

Teisės reikšti savo nuomonę realizavimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. A-552-2793-12 buvo kilęs ginčas dėl

įsakymo, kuriuo R.K. būdamas valstybės tarnautoju ( Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos

direktoriaus pavaduotoju) iš jam priskirto tarnybinio kompiuterio internetiniame tinklapyje delfi.lt

patalpino BNS pranešimo „Sodros direktoriaus pavaduotojas teismui apskundė etikos sargų sprendimą“

komentarą, kuriame neigiamai, užgauliai ir įžeidžiai apibūdino R.S. Iš turinio matyti, kad pareiškėjo

veiksmai, rašant ir skelbiant komentarą internete, įvertinti kaip Lietuvos Respublikos VTĮ 3 str. 1 d. ir 2

d. 1 ir 8 punktų, 15 str. 1 d. 1 punkto nuostatų, Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių bei VSDF

administravimo įstaigų darbuotojų etikos kodekso pažeidimai. R.K. paskelbęs netinkamo turinio

komentarą internete, nemandagiai ir įžeidžiai atsiliepė viešoje erdvėje apie kitą valstybės tarnautoją ir tuo

pažeidė tarnautojo etiką reglamentuojančius teisės aktus. Etikos principų, kaip antai pagarbos žmogui,

padorumo, pavyzdingumo ir kt. valstybės tarnautojas turi laikytis ne tik tiesiogiai atlikdamas savo

pareigas, bet ir kitu tarnybos laiku, viešoje erdvėje vengti tokio elgesio, kuris galėtų suformuluoti

neigiamą visuomenės ar atskirų jos narių nuomonę apie valstybės tarnybą ir jos elementus. Asmens

parašomas internetinio pranešimo komentaras patenka į viešąją interneto erdvę, su juo gali susipažinti visi

asmenys, turinys gali būti kopijuojamas, platinamas ir kt. Todėl galime teigti, kad internetinio komentaro,

kurį pateikia valstybės tarnautojas, turiniui gali būti keliami tokie patys reikalavimai, kaip ir jo viešiems

pasisakymams. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teisė turėti

savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą bei draudimas

persekioti už kritiką yra žmogaus laisvės, kurias garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25

straipsnio 1 dalis ir 33 straipsnio 2 dalis . Tačiau Konstitucijoje yra ne tik įtvirtintos šios laisvės, bet ir

apibrėžtos šių laisvių ribos. Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad laisvė reikšti įsitikinimus

nesuderinama su nusikalstamais veiksmais, tautinės, rasinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei

diskriminacijos kurstymu, šmeižtu bei dezinformacija. Konstitucijos 28 straipsnyje taip pat nustatyta, kad

įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir

įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinti tokie principai, kaip

lojalumas, padorumas, pavyzdingumas, kurie riboja valstybės tarnautojo laisves – reikšti savo įsitikinimus

ir kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, t.y. valstybės tarnautojas, reikšdamas savo įsitikinimus

ir kritikuodamas valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, turi nepažeisti minėtų principų ( LVAT nutartis

administracinėse bylose A-08-259-04,A-756-851-08). Kaip ir žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių

apsaugos konvencijos 10 str. taip pat laiduoja žmogaus teisę į saviraiškos laisvę, tačiau ir šio straipsnio 2

dalyje įtvirtinta nuostata, kad naudojimasis laisvėmis gali būti sąlygojamas tam tikrų formalumų, sąlygų,

apribojimų ar sankcijų, kurias numato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje yra būtinos

valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės saugos interesams, siekiant užkirsti kelią

viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų

asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintos informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminės

valdžios autoritetą ir bešališkumą. Taigi asmens saviraiškos laisvė ir teisė skleisti informaciją nėra

absoliuti ir gali būti ribojama įstatymu. Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes bei pareiškėjo

185

paskelbto internetinio komentaro turinį, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pareiškėjas viešai nemandagiai,

užgauliai ir įžeidžiai atsiliepė apie kitą valstybės tarnautoją ir tuo peržengė teisėtos saviraiškos laisvės

ribas. Toks netinkamas nuomonės išreiškimas galėjo turėti įtakos neigiamam kitų asmenų požiūriui į

valstybės tarnybą apskritai ir į atskirus valstybės tarnautojus. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinio

skundo argumentai, susiję su internetinio komentaro nepatekimu į pareiškėjo tarnybinės veiklos ribas, yra

nepagrįsti. Pareiškėjas šį komentarą parašė tarnybos metu, iš savo darbo vietos, naudodamasis jam

priskirtu kompiuteriu. Komentare negatyviai atsiliepiama apie kitą valstybės tarnautoją, kuris dirba toje

pačioje institucijoje, kaip pareiškėjas. Be to, valstybės tarnautojas privalo laikytis Valstybės tarnybos

įstatyme ir Etikos taisyklėse nurodytų bendrųjų etikos principų tiek vykdydamas tiesiogines tarnybines

pareigas, tiek ir kitu tarnybos laiku. Reikalavimas iš valstybės tarnautojų laikytis bendrųjų etikos principų

tik tiesiogiai atliekant jų pareigybės aprašyme numatytas funkcijas būtų neprotingas ir nesuderinamas su

valstybės tarnybos tikslais. Ginčijamu įsakymu pareiškėjui skirta švelniausia VTĮ 29 straipsnio 3 dalyje

numatyta tarnybinė nuobauda – pastaba. Teismo nuomone, ši nuobauda atitinka padaryto tarnybinio

nusižengimo sunkumą, pobūdį bei jo padarymo aplinkybes, pareiškėjo kaltę ir jį charakterizuojančius

duomenis, todėl laikytina proporcinga ir pagrįsta. (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Nr. A-

552-2793-12, 2012.11.05).

Byloje Nr. A-438-2561-11, 2011.02.14 kilo ginčas dėl teisės turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai

reikšti, teisės kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą. Valstybės tarnautojo ar pareigūno teisė

laisvai reikšti savo įsitikinimus bei kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą gali būti ribojama tik

įstatymu, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, tačiau tai

turi būti daroma nepaneigiant šių laisvių ir teisių prigimties bei esmės, laikantis konstitucinio

proporcingumo principo, o viešai išsakyta kritika turi nekenkti valstybės valdžios institucijų prestižui bei

neperžengti lojalumo Konstitucijai ribos. (Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas, Nr. A-438-2561-

11, 2011.02.14).

Byloje dėl leistinų kritikos ribų, Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog kritikos turiniui, yra keliamas

tiesos bei pagrįstumo reikalavimas. <...> Tokio pobūdžio kritika, kuri neturi savyje faktinio pagrindo,

priskiriama vertinamųjų teiginių kategorijai, kurios (teiginio, nuomonės) tikrumas, nors ir nepasiduoda

įrodinėjimui, bet ir tokia nuomonė (kritika) gali peržengti leistinas kritikos ribas, jeigu ji neturi jokio

faktinio pagrindo. (Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas, Nr. A-438-2561-11, 2011.02.14).

Byloje Nr. 19/04, 2005.09.19 aiškindamas Konstitucijoje įtvirtintos informacijos laisvės, kaip

žmogaus prigimtinės laisvės, turinį Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog ši laisvė yra vienas iš

atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų, svarbi įvairių

Konstitucijoje įtvirtintų asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo prielaida, nes asmuo visavertiškai

įgyvendinti daugelį savo konstitucinių teisių ir laisvių gali tik turėdamas laisvę nekliudomai ieškoti, gauti

ir skleisti informaciją. Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai (Lietuvos

Respublikos Konstitucinis teismas, Nr. 19/04, 2005.09.19). Byloje Nr. 10/02, 2005.07.08 Dėl įsitikinimų

laisvės konstatuota, <...> įsitikinimai - talpi, įvairialypė konstitucinė sąvoka, apimanti politinius,

ekonominius įsitikinimus, religinius jausmus, kultūrines nuostatas, etines bei estetines pažiūras ir kt.;

laisvė turėti įsitikinimus reiškia, kad žmogus yra laisvas pats formuoti savo įsitikinimus, formuoti ir

reikšti savo pažiūras, pasirinkti pasaulėžiūros vertybes; jis yra ginamas nuo bet kokios prievartos, jo

pažiūrų negalima kontroliuoti; valstybės institucijų pareiga - užtikrinti ir ginti šią asmens laisvę;

įsitikinimų turinys - žmogaus privatus reikalas; įsitikinimų bei jų raiškos laisvė įtvirtina ideologinį,

kultūrinį ir politinį pliuralizmą; jokios pažiūros ar ideologija negali būti paskelbtos privalomomis ir

primestos individui; valstybė turi būti neutrali įsitikinimų atžvilgiu, ji neturi teisės nustatyti kokios nors

privalomos pažiūrų sistemos; teisė laisvai reikšti įsitikinimus yra neatsiejama nuo laisvės juos turėti;

įsitikinimų raiškos laisvė - tai galimybė savo mintis, pažiūras, įsitikinimus netrukdomai reikšti žodžiu,

raštu, ženklais, kitokiais informacijos perdavimo būdais ir priemonėmis; įsitikinimų raiškos laisvė apima

ir laisvę neatskleisti savo įsitikinimų, taip pat nebūti verčiamam juos atskleisti. Konstitucinis Teismas taip

pat yra konstatavęs, kad laisvė turėti įsitikinimus apskritai negali būti ribojama, o laisvę reikšti

įsitikinimus galima riboti tik įstatymo nustatyta tvarka ir tik tada, kai yra būtina apsaugoti Konstitucijos

25 straipsnio 3 dalyje nurodytas vertybes - žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę,

ginti konstitucinę santvarką; pagal Konstitucijos 145 straipsnį įsitikinimų raiškos laisvę taip pat galima

laikinai apriboti įvedus karo ar nepaprastąją padėtį (Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas, Nr.

10/02, 2005.07.08).

Taip pat šioje byloje dėl informacijos laisvės, Konstitucinis teismas nurodė, jog <..> informacijos

laisvės, kaip žmogaus prigimtinės laisvės, turinį Konstitucinis Teismas yra konstatavęs: ši laisvė yra

vienas iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų, svarbi įvairių

186

Konstitucijoje įtvirtintų asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo prielaida, nes asmuo visavertiškai


ir skleisti informaciją; informacijos laisvė yra svarbi įsitikinimų ir jų raiškos laisvės sąlyga; Konstitucija

garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai, inter alia žiniasklaidos laisvę (Konstitucinio

Teismo 2002 m. spalio 23 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai). Kartu pabrėžtina, kad laisvė reikšti

įsitikinimus ir skleisti informaciją yra nesuderinama su nusikalstamais veiksmais - tautinės, rasinės ar

socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu bei dezinformacija

(Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalis); tad informacijos laisvės (kaip ir įsitikinimų raiškos laisvės)

konstitucinė samprata neapima konstitucines vertybes iš esmės paneigiančios tariamos laisvės atlikti

Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikalstamus veiksmus - skleisti tokias mintis, pažiūras ir

t. t., kuriais yra kurstoma tautinė, rasinė ar socialinė neapykanta, prievarta bei diskriminacija, asmenys yra

šmeižiami arba kitaip yra dezinformuojama visuomenė ar atskiri jos nariai. Informacijos laisvė nėra

absoliuti, jos ribos yra apibrėžtos Konstitucijoje. (Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas, Nr. 10/02,

2005.07.08).

Byloje Nr. 3/02-7/02-29/03, 2004.01.26 dėl informacijos laisvės, Konstitucinis teismas pažymėjo,

jog Konstitucinė laisvė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra vienas iš atviros,

teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų. Ši laisvė - svarbi įvairių

Konstitucijoje įtvirtintų asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo prielaida, kadangi asmuo visavertiškai


ir skleisti informaciją. Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai (Lietuvos

Respublikos Konstitucinis teismas, Nr. 3/02-7/02-29/03, 2004.01.26).

Byloje Nr.27/01-5/02-01/03,2003.03.04 dėl informacijos laisvės, Konstitucinis teismas nurodė, kad

demokratinės valstybės įstatymais įtvirtinama ir ginama ne tik subjektyvi žmogaus teisė turėti ir laisvai

reikšti įsitikinimus, bet ir informacijos laisvė kaip objektyvus visuomenės poreikis. Tai reiškia, kad turi

būti ginama ne tik informacijos laisvė apskritai, bet ir masinės informacijos priemonių laisvė kaip

informacijos laisvės išraiška jos objektyviąja forma (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d.

nutarimas). Konstitucinis Teismas 2002 m. spalio 23 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucija garantuoja

ir saugo visuomenės interesą būti informuotai, kad iš Konstitucijos kyla žiniasklaidos laisvė ir kad

įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti žiniasklaidos laisvės garantijas. (Lietuvos Respublikos

Konstitucinis teismas, Nr. 27/01-5/02-01/03, 2003.03.04).

Konstitucinės justicijos byloje dėl konstitucinės žiniasklaidos laisvės garantijų, pabrėžiama, kad

įstatymu įtvirtindamas žurnalisto teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos

šaltinio kaip vieno iš žiniasklaidos laisvės garantijų, įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijoje įtvirtinto

atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvo, konstitucinio teisinės valstybės principo,

nepažeisti Konstitucijoje įtvirtintų asmens teisių ir laisvių. Įstatymais negalima nustatyti tokio teisinio

reguliavimo, kuriuo įtvirtinant žurnalisto teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti

informacijos šaltinio būtų sudaromos prielaidos pažeisti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes. (Lietuvos

Respublikos Konstitucinis teismas, Nr. 36/2000, 2002.10.23).

Byloje Nr. 14/97, 1998.03.10 dėl informacijos laisvės ribojimo išimtinumo, pabrėžiama, jog

įsitikinimų išraiškos, informacijos laisvės ribojimas visada turi būti suvokiamas kaip išimtinio pobūdžio

priemonė. Ribojimo išimtinumas reiškia, kad Konstitucijoje nustatytų galimų ribojimo pagrindų negalima

aiškinti jų išplečiant. Čia įtvirtintas būtinumo kriterijus suponuoja tai, kad kiekvienu atveju ribojimo

pobūdis, apimtis turi atitikti siekiamą tikslą (vadinamasis pusiausvyros reikalavimas). (Lietuvos

Respublikos Konstitucinis teismas, Nr. 14/97, 1998.03.10).

Byloje Nr. 6/96-10/96, 1997.02.13 dėl informacijos laisvės sąvokos, Konstitucinis teismas nurodė,

jog informacijos laisvė paprastai traktuojama plačiąja prasme ir apima žodžio laisvę, įsitikinimų turėjimo

ir reiškimo laisvę, teisę gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, spaudos ir kitų informacijos priemonių

laisvę. Informacijos laisvė reiškia ne tik teisę informuoti (t. y. skleisti informaciją), bet ir teisę gauti

informaciją. Neteisinga informacija, t. y. dezinformacija, valstybių įstatymais paprastai yra draudžiama.

Taigi informacijai (įskaitant ir reklamą) taikytinas tiesos reikalavimas. (Lietuvos Respublikos

Konstitucinis teismas, Nr. 6/96-10/96, 1997.02.13).

187

IŠVADOS

1. Atskleidžiant asmens teisę į informaciją sampratą pažymėtina, kad teisė į informaciją yra

būtinas demokratinės valstybės atributas.

2. Teisė į informaciją neįmanoma užtikrinti be tinkamo viešojo administravimo subjektų veiklos

teisinio reglamentavimo, nes būtent jie ir nagrinėja visus asmenų prašymus, į juos atsako, jeigu

informacijos atskleidimas neprieštarauja įstatymams.

3. Teismų praktikos analizė leidžia teigti, kad teisė laisvai reikšti savo įsitikinimus nėra beribė, ji

gali demokratinėje visuomenėje būti riboja, siekiant nepažeisti kitų asmenų teisių, jų

nediskriminuoti ir t.t.

REKOMENDACIJOS

1. Lietuvos teisės aktuose „informacijos“ sąvoka nėra pateikiama, todėl ši spraga turėtų būti

užpildyta, kad nekiltų teisminių ginčų būtent aiškinantis informacijos sąvoką ir kad skirtinguose

teisės aktuose nebūtų skirtingai pateikta ši sąvoka, nes gali kiltų nesklandumų.

2. Vadovaujantis teismų praktika, kad nepasikartotų panašūs nesklandumai susiję su asmens teisę į

informaciją, reikia teisės aktuose tikslinti nuostatas dėl teisės į informaciją, labiau atskleisti

piliečiams bei viešojo administravimo subjektams.

LITERATŪRA

1. Administracinių teisės pažeidimų kodeksas.

2. Andruškevičius A ir kt. L. (2011). Viešojo administravimo teisiniai pagrindai, Vilnius

3. Andruškevičius A. (2008) Administracinė teisė, Bendrieji teorijos klausimai, valdymo aktų institutas, ginčo

santykių jurisprudenciniai aspektai. Vilnius

4. Andruškevičius A. (2004). Administracinės teisės principai ir normų ribos. Vilnius

5. Bakaveckas A. (2012). Administracinės teisės teorija ir praktika I dalis. Vilnius.

6. Cininas A. Aktualios įrodymų sampratos ir jų leistinumo problemos Lietuvos baudžiamojo proceso

teorijoje ir praktikoje // Jurisprudencija. – Vilnius, 2001. T. 23 (15).

7. Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie susisiekimo ministerijos [žiūrėta 2014-03-25]. Prieiga per

internetą:< http://www.ivpk.lt/lt/lthm/veikla/veiklos-sritys/viesojo-sektoriaus-informacija>.

8. Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie susisiekimo ministerijos [žiūrėta 2014-03-25]. Prieiga per

internetą:< http://www.ivpk.lt/lt/lthm/veikla/veiklos-sritys/viesojo-sektoriaus-informacija>.

9. Informacijos technologija [žiūrėta 2014-05-18]. Prieiga per internetą:<

http://www.paltarokogimnazija.lt/Informatika/infotech4_033.htm>.

10. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas.

11. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimas.


13. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas.


15. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimas.


17. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d nutarimas.


19. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d.,

20. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai.

21. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimas.

22. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas.


24. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. spalio 28 d. sprendimas.

25. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 20 d. nutarimas.

26. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 4 d. nutarimas.

27. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas

28. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas

29. Lietuvos Respublikos Konstitucija.

30. Lietuvos Respublikos Seimas [žiūrėta 2014-02-15] Prieiga per

internetą:<http://www3.lrs.lt/pls/inter1/dokpaieska.showdoc_l?p_id=43194&p_query=&p_

31. Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas

32. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas.

33. Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymas

http://www.ivpk.lt/lt/lthm/veikla/veiklos-sritys/viesojo-sektoriaus-informacija

http://www.ivpk.lt/lt/lthm/veikla/veiklos-sritys/viesojo-sektoriaus-informacija

http://www.paltarokogimnazija.lt/Informatika/infotech4_033.htm

188

34. Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymas

35. Lietuvos Respublikos asmens duomenų, tvarkomų vykdant policijos ir teisminį bendradarbiavimą

baudžiamosiose bylose, teisinės apsaugos įstatymas.

36. Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas.

37. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo

administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuos taisyklių patvirtinimo,

38. Lietuvos vyriausiojo administracinio nutartis administracinėje byloje Nr. A-08-259-04,

39. Lietuvos vyriausiojo administracinio nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-851-08.

40. Lietuvos vyriausiojo administracinio nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-2793-12.

41. Raipa A.( 2007). Viešojo administravimo efektyvumas. Kaunas

42. Vareikytė A. ir kt. ( 2006)Socialinių paslaugų tobulinimas Lietuvos savivaldybėse. Vilnius.

43. Vaiko teisių konvencija.

44. Vaišvila A. (2009) Teisės teorija: Vadovėlis. Vilnius.

RIGHT TO INFORMATION IN A PUBLIC ADMINISTRATION

Summary. The first part is the analysis of a human's right to information concept. There was also clarifying

the right to information and ratio of public administration, and the provision of information and personal service in

the public administration and institutions regulation. The second part of the job is justification document methology

analysis, delivered right to information in the public administration, the implementation methods According to the

Lithuanian scientific work and public administration right and other personal right to information regulating right,

carried out right to information public administration theorical and practical aspects analysis . In the practical part

was used law practice - document analysis method. It had been clarified a human's right to information in the public

administration problems, the practical implementation methods, the right to express their views realization and the

right to obtain information from public authorities institutional aspects. The aim of the investigation: expose human

rights to information in the public administration implementation of the theorical and practical aspects.

Keywords: Public administration, the right to information, service persons in the public service.

189

RINKIMŲ TEISĖ RENKANT SAVIVALDYBĖS TARYBOS NARIUS

Benita Kunickaitė


Anotacija. Šiame straipsnyje analizuojama tema yra aktuali ir problematiška dėl painaus ir nepastovaus

rinkimų teisės įstatyminio įtvirtinimo renkant savivaldybės narius, dėl nuolatos visuomenėje keliamo klausimo –

savivaldybės narių rinkimų sistemos netobulumo bei rinkėjų neaktyvumo. Taip pat temos aktualumą pabrėžia ir tai,

kad Lietuvos teisės moksle rinkimų teisė renkant savivaldybės narius nėra plačiai nagrinėta. Įstatymuose

suformuluotos normos, reglamentuojančios savivaldybių rinkimus, neturi prieštarauti Konstitucijai ir

konstituciniams įstatymams. Įstatymų leidėjas įtvirtindamas rinkimų į savivaldybes teisės normas ne visada išvengia

reglamentavimo spragų arba netinkamo reglamentavimo. Savivaldybių rinkimų problematika susilaukia didelio

politologų, teisininkų ir kitų specialistų dėmesio. Todėl tyrimo tikslas atskleisti rinkimų teisės principus ir ypatumus

renkant savivaldybės narius. Straipsnyje atskleidžiama rinkimų teisės samprata, jos įtaką valstybės demokratijai,

analizuojama aktyvioji ir pasyvioji vietos savivaldos rinkimų teisė, atliekama savivaldybių tarybų rinkimų etapų

analizė, atskleidžiama teisės dalyvauti savivaldybių tarybų rinkimuose įgyvendinimo problematiką.

Pagrindinės sąvokos: rinkimų teisė; vietos savivalda; savivaldybių tarybų narių rinkimas

ĮVADAS

Straipsnio aktualumas. Šiame straipsnyje nagrinėjama tema yra aktuali ir problematiška dėl

painaus ir nepastovaus rinkimų teisės įstatyminio įtvirtinimo renkant savivaldybės narius, dėl nuolatos

visuomenėje keliamo klausimo – savivaldybės narių rinkimų sistemos netobulumo bei rinkėjų

neaktyvumo (Jarašiūnas, 2007). Taip pat temos aktualumą pabrėžia ir tai, kad Lietuvos teisės moksle

rinkimų teisė renkant savivaldybės narius nėra plačiai nagrinėta. „Lietuvos Respublikos Konstitucija

reglamentuoja, kad suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus. Ši

konstitucinė norma įtvirtina atstovaujamosios institucijos formavimą rinkimų būdu. Taigi akivaizdu, kad

rinkimų institutas yra vienas iš konstitucinės teisės, kaip mokslo šakos, institutų. Laisvi ir teisėti rinkimai

– esminis demokratijos instrumentas, leidžiantis per tautos valios pareiškimą suformuoti legitimius

valstybinės valdžios organus“ (Кулинов, 2003).

Straipsnio problematika. Įstatymuose suformuluotos normos, reglamentuojančios savivaldybių

rinkimus, neturi prieštarauti Konstitucijai ir konstituciniams įstatymams. Įstatymų leidėjas įtvirtindamas

rinkimų į savivaldybes teisės normas ne visada išvengia reglamentavimo spragų arba netinkamo

reglamentavimo. Savivaldybių rinkimų problematika susilaukia didelio politologų, teisininkų ir kitų

specialistų dėmesio. Kadangi lietuviškos literatūros šia tema yra nepakankamai, tai bus naudojama ir

užsienio autorių literatūra. Taip pat vadovaujamasi, tiek LR Konstitucinio, tiek Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo, praktika.

Straipsnio tikslas – atskleisti rinkimų teisės principus ir ypatumus renkant savivaldybės narius.


Atskleisti rinkimų teisės sampratą ir jos įtaką valstybės demokratijai;

Išanalizuoti aktyviąją ir pasyviąją vietos savivaldos rinkimų teisę bei atlikti savivaldybių tarybų

rinkimų etapų analizę;

Atskleisti teisės dalyvauti savivaldybių tarybų rinkimuose įgyvendinimo problematiką;

Atskleisti rinkimų procedūrų renkant savivaldybių tarybų narius vykdymo probleminius aspektus.

Straipsnio objektas – rinkimų teisė renkant savivaldybės narius.

Straipsnyje taikomi metodai: lyginamasis, loginis, aprašomasis ir mokslinės literatūros bei

norminių aktų analizės metodas.

SAVIVALDYBIŲ TARYBŲ NARIŲ RINKIMŲ TEISĖS REALIZAVIMAS

Rinkimų teisės samprata, jos įtaka valstybės demokratijai. Konstitucijoje expressis verbis yra

numatyti trijų rūšių bendranacionaliniai rinkimai: Seimo, Respublikos Prezidento ir savivaldybių tarybų.

Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare Lietuvoje vyksta ir rinkimai į Europos Parlamentą. Konstitucijos 1

straipsnis skelbia, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Vienas iš esminių

demokratinės valstybės požymių yra demokratiški atstovaujamųjų valstybinės valdžios institucijų

rinkimai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 23 d. išvada. Žin., 1996, Nr.

114-2644).

190

Demokratiški rinkimai yra svarbi piliečių dalyvavimo valdant valstybę forma, kartu ir būtinas

valstybės politinių atstovaujamųjų institucijų formavimo elementas. Rinkimai negali būti laikomi

demokratiškais, o jų rezultatai – legitimiais ir teisėtais, jeigu rinkimai vyksta paminant Konstitucijoje

įtvirtintus demokratinių rinkimų principus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. lapkričio

5 d. išvada. Žin., 2004, Nr. 163-5955).

„Rinkimai – tai valdžios institucijų formavimo ar įgaliojimų pareigūnui suteikimo procedūra.

Vykdoma balsuojant ir esant pretendentų konkurencijai (esant nemažiau dviejų pretendentų). Rinkimų

procedūros metu valstybės piliečiai – rinkėjai iš daugelio pasiūlytų kandidatų išsirenka tuos asmenis,

kuriais labiausiai pasitiki, patiki atstovų iki rinkiminiais pažadais ir sutinka suteikti jiems teisę valdyti

valstybę ar valstybės dalį – savivaldybę“ (Vitkus, 1992).

Visuotinė rinkimų teisė reiškia, kad rinkimų teisę turi kiekvienas LR pilietis, o tiesioginiai ar

netiesioginiai šios teisės ribojimai dėl piliečio asmeninių savybių ir požymių, socialinio statuso ir pan. yra

draudžiami (Romeris, 1930).

„Lietuvos Respublikos Konstitucijos 34 str. 1 d. įtvirtinta, kad „piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra

sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę. Šis Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnis yra glaudžiai susijęs

su Konstitucijos 33 str. 1 d. norma, nustatančia, jog piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek

tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus. Kai kurie esminiai rinkimų teisės principai yra

reglamentuoti ir Europos žmogaus teisių konvencijos Pirmojo protokolo, kurį Lietuva yra ratifikavusi, 3

str., kuriame nurodoma, kad valstybės įsipareigoja pagrįstais terminais organizuoti laisvus rinkimus, kad

sudarytų tokias sąlygas, kurios garantuotų žmonių nuomonės raiškos laisvę renkant įstatymų leidybos

institucijas.

Rinkimai demokratinėse valstybėse yra tas mechanizmas, kurio pagalba yra formuojamos

svarbiausios valdžios institucijos. Rinkimų metu pasireiškia piliečių dalyvavimas valstybės valdyme ir

išreiškiamas tautos suverenitetas. Net ir itin konservatyviose ir uždarose valstybėse, kuriose nėra

susiformavusi pilietinė visuomenė, o demokratinių institutų funkcionavimas silpnas, rinkimai atlieka

politinio elito atsinaujinimo funkciją, nes jų metu, išvengiant kruvinos konkurencijos tarp įvairių politinių

jėgų, yra užimamos laisvos pareigos, atsiradusios pasitraukus esamiems politiniams lyderiams“

(Автономов, 2003.).

„Demokratiniai rinkimai negali būti rengiami neužtikrinant fundamentalių laisvių, apimant

išraiškos laisvę, susirinkimų ir asociacijų laisvę, kaip svarbias laisves įgyvendinat politinius tikslus.

Demokratinių rinkimų procesas turi paklusti teisės viršenybei; rinkimų teisės taisyklių laikymasis privalo

būti užtikrintas įstatymiškai, išrinkti organai privalo atlikti visas jiems patikėtas funkcijas, įgyvendinti

pareigas. Išrinktas organas, nesugebantis atlikti jam konstitucija pavestų funkcijų, paverstų rinkimų

procesą beprasmiu. Kad rinkimai būtų laikomi laisvi, o jų rezultatai legitymūs, rinkimai privalo atitikti

tam tikrus kriterijus“ (Garrone, 2014).

„Šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse rinkimai suprantami kaip tautos valios išreiškimo forma,

tautos suvereniteto kaip svarbiausios konstitucinės vertybės realizavimo būdas. Dalyvavimas rinkimuose

suteikia rinkėjui teisę ir galimybę įgyvendinti organizavimo (formavimo) ir veiklos kontrolę įstatymų

leidžiamosios, įstatymų vykdomosios, vietos savivaldos organų, taip pat kai kurių pareigūnų, postus

užimančių rinkimų būdu, atžvilgiu“ (Баглая ir kt., 2005).

Vietos savivaldos rinkimų teisė. Lietuvos miestų savivaldos organai pradėti rinkti dar XIV – XV

amžiuje, kai didesniems miestams buvo suteiktos savivaldos teisės. Prijungus Lietuvą prie Rusijos miestų

gyventojai, suskirstyti į kategorijas, kas tris metus rinko burmistrą ir bendrosios miesto dūmos narius

(Valstybės pagrindai, 1996).

XIX amžiuje Lietuvoje savivaldybės buvo formuojamos pagal 1785 metų Jekaterinos II paskelbtą

įstatymą „Malonės raštas miestams“. Įstatymas reikalavo, kad miesto savivaldybė jungtų bendrąją taryba,

mažąją tarybą ir atstovų susirinkimą ( Stačiokas, 1993).

Demokratinė vietos savivalda Lietuvoje buvo kuriama jau pirmaisiais, 1918-1919, nepriklausomos

valstybės gyvavimo metais. Valstybės valdžia įstatymu nustatė vieną bendrą savivaldos institucijų

organizavimo ir veiklos tvarką. 1921 metais buvo priimtas savivaldybių rinkimų įstatymas. Rinkimų į

savivaldybes procesą prieš tai reglamentavo 1919 metų vietos savivaldybių įstatymas (Valstybės

pagrindai, 1996).

1990 metų kovo 11 dieną, atkūrus LR nepriklausomybę laisva piliečių valia išrinkta Lietuvos

Aukščiausioji Taryba. Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu sudarė sąlygas pereiti nuo centralizuoto partinio

valdymo prie demokratinės valstybės su decentralizuotu valdymu kūrimo. 1990 m. kovo pabaigoje pagal

1990 m. vasario 12 d. Vietos savivaldos pagrindų įstatymą buvo išrinktos miestų ir rajonų tarybos, o

191

vėliau sudarytos ir miestų bei rajonų valdybos. Tačiau vietos savivalda reiškėsi dar silpnai: vietos

savivaldos institucijos tebebuvo traktuojamos kaip sudėtinė valstybinės valdžios ir valdymo organų dalis.

Savivaldybės neturėjo nei savo nuosavybės, nei savarankiško biudžeto ir priklausė nuo Vyriausybės

(Lietuvos konstitucinė teisė, 2002).

Pradžią esminiam lūžiui vietos savivaldos sistemoje davė LR Konstitucijos priėmimas 1992 metais.

Konstitucijoje vietos savivaldai buvo skirti 6 straipsniai. Konstitucinės normos dėl vietos savivaldos buvo

rengiamos atsižvelgiant ir į Europos Vietos savivaldos chartijos nuostatas bei reikalavimus. Konstitucijos

priėmimas davė pagrindą iš esmės keisti teisinę sistemą, reglamentavusią vietos savivaldą Lietuvoje.

1994 m. priėmus Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą, buvo

sudarytos 12 miestų ir 44 rajonų savivaldybės. Savivaldybių tarybų nariai jau 1995 m. buvo renkami

pagal naują 1994 m. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymą, kuris iš esmės skyrėsi nuo iki tol galiojusio

įstatymo (Vietos savivalda atkūrus Lietuvos nepriklausomybę).

Teisinėje literatūroje sutinkama įvairių vietos savivaldos sampratos apibūdinimų. Naujausias

apibrėžimas pateiktas Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta,

kad vietos savivalda – įstatymo nustatyto valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatinių

gyventojų bendruomenės, kuri turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, savitvarka ir

savaveiksmiškumas pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją (Lietuvos Respublikos vietos

savivaldos įstatymas // Žin. 2008, Nr. 113-4290).

Nagrinėjant LR Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo raidą, galima pastebėti, kad viena svarbių

problemų egzistuojančių savivaldybių tarybų rinkimuose yra dažnas įstatymo keitimas, ne tik likus

mažesniam nei metų laikotarpiui iki pačių rinkimų, bet ir prasidėjus visam rinkimų procesui. Iki dabar

rinkimai į savivaldybės tarybas įvyko šešis kartus, o įstatymas buvo pakeistas labai daug kartų. Šiuo metu

galioja jau 39 šio įstatymo redakcija. Rinkimai pagal datą).

Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo keitimu likus mažesniam nei keleto mėnesių laikotarpiui iki

rinkimų pradžios trikdo nusistovėjusią rinkimų tvarką ir taip pažeidžia asmenų norinčių kandidatuoti bei

asmenų turinčių teisę rinkti, teisėtus lūkesčius. Net LR Konstitucijos 33 straipsnis 1 dalis reglamentuoja:

„Piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus,

taip pat teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“.

LR Konstitucijos straipsniuose reglamentuojančiuose Seimo, Respublikos Prezidento ir vietos

savivaldos rinkimus yra įtvirtintas visuotinių rinkimų principas. Nors tiesiogiai šis principas nėra

įvardinamas pažodžiui, tačiau „visuotinių rinkimų principas yra logiškai ir sistemiškai kildintinas iš

Konstitucijoje vartojami žodžių „visuotinė rinkimų teisė“ (Šileikis,2005).

Visuotinė rinkimų teisė reiškia, kad valstybėse, kuriose valdžios šaltiniu laikoma Tauta, rinkėjų

korpusas negali būti siaurinamas remiantis socialiniais požymiais, kad atskiri socialiniai sluoksniai nebūtų

nušalinti nuo dalyvavimo rinkimuose (Birmontienė, Jarašiūnas, Kūris ir kt., 2001).

Visuotinės rinkimų teisės principas demokratinėse valstybėse egzistuoja tik tada, kai nėra jokių

ribojimų, kurių pagrindas būtų visuomeninė padėtis, socialiniai skirtumai, rasė arba kilmė (Маклаков,

1987).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 1 d. nutarime apibrėžia visuotinių

rinkimų principą. Visuotinės rinkimų teisės principas reiškia, kad visiems Lietuvos Respublikos

piliečiams, atitinkantiems iš Konstitucijos ir jai neprieštaraujančių įstatymų kylančius reikalavimus

(sąlygas), turi būti užtikrinta teisė dalyvauti Seimo narių rinkimuose.

Rinkimų teisė – tai tokia galimybė dalyvauti rinkimuose, kuri neribojama turto bei sugebėjimų,

tačiau tai nereiškia, kad visi šalies piliečiai turi balsavimo teisę (Birmontienė ir kt., 2001). Teisę rinkti

savivaldybės tarybos narius turi nuolatiniai šios savivaldybės gyventojai, kuriems rinkimų dieną yra

sukakę 18 metų. Rinkimuose nedalyvauja asmenys, teismo pripažinti neveiksniais. Savivaldybės tarybos

nariu gali būti renkamas nuolatinis šios savivaldybės gyventojas, rinkimų dieną sukakęs 20 metų.

Savivaldybės tarybos nariais negali būti renkami asmenys nebaigę atlikti bausmės pagal teismo

nuosprendį, taip pat asmenys, teismo pripažinti neveiksniais arba nepakaltinamais. Savivaldybės tarybos

nariais negali būti renkami asmenys, rinkimų dieną atliekantys tikrąją karo arba alternatyviąją krašto

apsaugos tarnybą, neišėję į atsargą ar pensiją profesinės karo tarnybos kariai bei statutinių institucijų ir

įstaigų pareigūnai, kuriems specialiais įstatymais ar statutais yra apribotas dalyvavimas politinėje veikloje

(Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas (aktuali redakcija)// Žin., 1994, Nr. 53-

996).

Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 3 straipsnis nurodo, kad kiekvienas nuolatinis savivaldybės

gyventojas, turintis teisę rinkti tarybą, vienoje daugiamandatėje rinkimų apygardoje, kurios teritorijoje jis

gyvena, turi vieną balsą balsuoti už kandidatų į tarybos narius sąrašą ir penkis papildomus balsus balsuoti

192

už penkių kandidatų iš to sąrašo, už kurį balsavo, pirmumą. Rinkėjai balsuoja asmeniškai ir slaptai.

Draudžiama balsuoti už kitą asmenį arba pavesti kitam asmeniui balsuoti už save.

LR Konstitucijos 119 straipsnis reglamentuoja, kad savivaldos teisė laiduojama įstatymo

numatytiems valstybės teritorijos administraciniams vienetams. Ji įgyvendinama per atitinkamas

savivaldybių tarybas. Savivaldybių tarybų nariais Lietuvos Respublikos piliečius ir kitus nuolatinius

administracinio vieneto gyventojus pagal įstatymą ketveriems metams renka Lietuvos Respublikos

piliečiai ir kiti nuolatiniai administracinio vieneto gyventojai, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine

rinkimų teise, slaptu balsavimu. Savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarką nustato įstatymas.

Lietuvos Respublikos įstatymams, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimams tiesiogiai

įgyvendinti savivaldybės taryba sudaro jai atskaitingus vykdomuosius organus.

Aktyvioji vietos savivaldos rinkimų teisė. Rinkimų teisė – tai kiekvieno piliečio teisė dalyvauti

rinkimuose. Subjektyvioji rinkimų teisė siejama su pačiu žmogumi, rinkėju. Tai kiekvieno piliečio teisė

tapti rinkimų proceso dalyviu. Vėlgi, atsižvelgiant į tarptautinių santykių plėtojimąsi ir viršnacionalinių

institucijų atsiradimą, yra tikslinga subjektyviąją rinkimų teisę apibrėžti kaip asmenų apskritai teisę

dalyvauti rinkimų procese. Subjektyviuoju aspektu rinkimų teisė skiriama į aktyviąją ir pasyviąją.

Aktyvioji rinkimų teisė – tai piliečiui suteikiama teisė balsuoti rinkimuose. Aiškinant plačiau aktyvioji

rinkimų teisė reiškia, kad asmuo privalo būti įtrauktas į rinkėjų sąrašą, jam išduodamas balsavimo

biuletenis, t.y. aktyvioji rinkimų teisė apima kompleksą teisių, susijusių su piliečio galimybe realizuoti

savo rinkimų teisę (Birmontienė ir kt., 2001). Teisė rinkti kiekvienas asmuo gali įgyvendinti tik pats

asmeniškai atlikdamas aktyvius veiksmus: atvykti į rinkimų apylinkę, gauti biuletenį, jį užpildyti ir įmesti

į balsadėžę.

Visuotinė rinkimų teisė reiškia, kad kiekvienam turi būti suteiktos politinės teisės – aktyvioji

rinkimų teisė (teisė rinkti) ir pasyvioji rinkimų teisė (teisė būti išrinktam), tačiau visuotinė rinkimų teisė

nereiškia, kad kiekvienas asmuo bet kurios valstybės teritorijoje tokias teises turi ar kad jam tokios teisės

turi būti suteiktos (Šileikis, 2005).

Konstitucinis Teismas konstatavo, jog „visuotinės rinkimų teisės principas reiškia, kad visiems

Lietuvos Respublikos piliečiams, atitinkantiems iš Konstitucijos ir jai neprieštaraujančių įstatymų

kylančius reikalavimus (sąlygas), turi būti užtikrinta teisė dalyvauti Seimo narių rinkimuose.“ Visuotinės

rinkimų teisės principo samprata susieta su Seimo rinkimais, tačiau ji mutatis mutandis taikytina ir

Respublikos Prezidento, savivaldybių tarybų ir rinkimams į Europos Parlamentą. Atkreiptinas dėmesys,

kad šiame nutarime Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog šis principas „visų pirma“ taikytinas įgyvendinant

aktyviąją rinkimų teisę. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 1 d. nutarimas. Žin.

2008, Nr. 114-4367.).

Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 1 d. nutarime apibrėžė lygios rinkimų teisės principo

sampratą: „lygios rinkimų teisės principas reiškia, kad organizuojant ir vykdant rinkimus visi rinkėjai turi

būti traktuojami vienodai, kiekvieno rinkėjo balsas yra lygiavertis bet kurio kito rinkėjo balsui ir turi

vienodą reikšmę nustatant balsavimo rezultatus.“ Šiame nutarime buvo akcentuota, kad „visų pirma“ šis

principas taikytinas įgyvendinant aktyviąją rinkimų teisę.

Nė viena rinkimų sistema neužtikrina, kad nustatyti rinkimų rezultatai atspindės kiekvieno

rinkimuose dalyvavusio rinkėjo balsą ir kad kiekvienas kandidatas, už kurį balsavo bent kiek rinkėjų,

dalyvaus skirstant mandatus, bet svarbu, kad ji nebūtų palanki tik kai kuriems pasyviąją rinkimų teisę

įgyvendinantiems subjektams ir kad nebūtų sudaroma prielaidų neatspindėti daugumos rinkėjų valios.

Nors visų rinkėjų balsai yra lygiaverčiai, tačiau lygi aktyvioji rinkimų teisė nereiškia, kad kiekvieno

rinkėjo balsas turi ir gali turėti identišką poveikį galutiniams rinkimų rezultatams (Lietuvos Respublikos

Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas. Žin. 2011, Nr. 58-2771).

Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 1 d. nutarime konstatavo, kad „slapto balsavimo principas

reikalauja sudaryti tokias sąlygas rinkėjo valiai balsavimo metu pareikšti, kad niekas negalėtų jo

kontroliuoti, daryti įtakos jo pasirinkimui ar kitaip kliudyti laisvai ir nevaržomai reikšti savo valios“, taip

pat buvo akcentuota, kad šis principas „visų pirma“ taikytinas įgyvendinant aktyviąją rinkimų teisę.

Atsižvelgdami į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, galime skirti du laisvo rinkimų teisės

principo įgyvendinant aktyviąją rinkimų teisę aspektus: rinkėjo galimybę laisvai susiformuoti nuomonę ir

rinkėjo teisę laisvai pareikšti savo valią rinkimuose. Pirmasis aspektas susijęs su konstitucine teise gauti

informaciją. Kad rinkėjai galėtų laisvai susiformuoti nuomonę apie kandidatus, apsispręsti, už kurį

kandidatą balsuoti, jie turi gauti galinčią jiems būti reikšmingą informaciją apie kandidatus. Visuomenės

interesas būti informuotai ypač svarbus politinių atstovaujamųjų institucijų rinkimų procese; rinkimų

procese turi būti sudarytos realios galimybės rinkėjams, sprendžiantiems dėl kandidato tinkamumo, gauti

193

informaciją apie svarbius tokio asmens gyvenimo faktus, galinčius turėti reikšmės atstovaujant rinkėjų

interesams ir tvarkant viešuosius reikalus; pavyzdžiui, rinkėjui reikšminga informacija laikytina

informacija, kad siekiantis būti išrinktas asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (sprendimu) buvo

pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos; reikšminga informacija gali būti kandidatų rinkimuose pateikti

atitinkami duomenys apie turtą, pajamas, privačius interesus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo

2011 m. lapkričio 17 d. nutarimas. Žin. 2011, Nr. 141-6634; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo

2012 m. kovo 29 d. nutarimas. Žin. 2012, Nr. 40-1973). Antrasis laisvo rinkimų teisės principo

įgyvendinant aktyviąją rinkimų teisę aspektas reiškia, kad rinkimuose rinkėjai turi teisę ir realią galimybę

pasirinkti iš kelių kandidatų, balsavimo metu jie galėtų laisvai ir nekontroliuojami pareikšti savo valią

(Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimas); pati Konstitucijoje įtvirtinta aktyvioji rinkimų

teisė reiškia ir asmenų galimybę dalyvauti atitinkamų viešosios valdžios institucijų rinkimuose laisvai

pasirenkant, už kurį iš iškeltų kandidatų ar kuriuos kandidatus balsuoti (Lietuvos Respublikos

Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 1 d. nutarimas. Žin. 2008, Nr. 114- 4367).

Visuotinė rinkimų teisė reiškia, kad rinkimų teisę turi kiekvienas LR pilietis, o tiesiogiai ar

netiesioginiai šios teisės ribojimai dėl piliečio asmeninių savybių ir požymių, socialinio statuso ir pan. yra

draudžiami. Nors valstybė deklaruoja, kad dalyvauti rinkimuose gali kiekvienas pilietis, tačiau

nepaneigiama ir valstybės teisė nustatyti kai kuriuos rinkimų teisės apribojimus, nustatant tam tikrus

rinkimų cenzus. Mykolo Riomerio nuomone, cenzų nustatymas iš viso neprieštarauja tai demokratinei

valstybės Konstitucijai, kuri yra paremta socialinės funkcijos sąvoka (Romeris, 1930.).

Labiausiai pasaulyje yra paplitęs aktyviosios rinkimų teisės amžiaus cenzas, kuris numatytas ir LR

Konstitucijos 34 straipsnio 1 dalyje, LR Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje

nustatant, kad rinkimuose gali dalyvauti LR pilietis, sulaukęs 18 metų. Kai kuriuose valstybėse amžiaus

cenzai skiriasi, pvz. Pietų Amerikos valstybėse aktyviąją rinkimų teisę turi asmenys, sulaukę 16 metų,

Maroke – 20 metų, Latvijoje – 21 metų (Čirkyn, 1997).

Pasyvioji vietos savivaldos rinkimų teisė. Pasyvi rinkimų teisė – tai teisė būti išrinktam į

atstovaujamąją instituciją. Šiai teisei įgyvendinti yra nustatyta daugiau reikalavimų negu įgyvendinat

aktyviąją rinkimų teisę (Saulė Vidrinskaitė. Iš: Jurisprudencija. 2007).

Pasyvioji rinkimų teisė – tai kiekvieno piliečio teisė būti užregistruotam kandidatu, vykdyti

rinkiminę agitaciją ir kt. Paprastai tariant, būti renkamu. Skirtingai nei aktyvioji teisė rinkti, pasyvioji

rinkimų teisė priklauso nuo trečiųjų asmenų, t.y. rinkėjų, kurie įgyvendina savo aktyviąją rinkimų teisę.

Pasyvioji – tai teisė būti renkamam bei išrinktam į šias institucijas. Pasyviosios rinkimų teisės turinį

sudaro galimybė iškelti save kandidatu į renkamas pareigybes, esant teisėtam pagrindui, ginčyti rinkimų

rezultatus, agituote už save ir pan. Valstybių konstitucijose ir įstatymuose apibrėžiami reikalavimai,

kuriuos turi atitikti aktyviąją ir pasyviąją rinkimų teisę turintis asmuo (Vidrinskaitė, 2007).

Pasyviosios rinkimų teisės įgyvendinimas gali būti siejamas ne tik su reikalavimais fiziniams

asmenims, bet ir su reikalavimais kolektyviniams subjektams, kuriuos pastarieji turi atitikti, kad galėtų

kelti kandidatų sąrašus rinkimuose. Pasyviosios rinkimų teisės įgyvendinimas gali būti ribojamas ir

nustatant tam tikrus specialius (pagal savo esmę procedūrinius) reikalavimus, kurie turi būti įgyvendinti,

kad pavieniai asmenys ar jų sąrašai būtų registruojami kandidatais rinkimuose: reikalavimas surinkti tam

tikrą rinkėjų parašų skaičių, sumokėti tam tikro dydžio rinkimų užstatą (Pukanasytė, 2013).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Konstitucijoje įtvirtintas konstitucinis laisvų ir

demokratinių rinkimų principas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d.

nutarimas. Žin., 2004, Nr. 85-3094); rinkimai turi būti demokratiški, laisvi, sąžiningi (Lietuvos

Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. lapkričio 5 d. išvada. Žin., 2004, Nr. 163-5955; Lietuvos

Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. lapkričio 7 d. išvada. Žin., 2008, Nr. 130-4992); iš

Konstitucijos kyla pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinančių subjektų sąžiningos konkurencijos rinkimuose,

rinkimų proceso skaidrumo, teisingumo principai, (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m.

lapkričio 17 d. nutarimas. Žin., 2011, Nr. 141-6634) rinkimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo

reikalavimas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. lapkričio 5 d. išvada. Žin., 2004, Nr.

163-5955; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutarimas. Žin., 2012, Nr. 40-

1973; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas. Žin., 2011, Nr. 58-

2771).

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad įstatymų leidėjas turi užtikrinti rinkėjams

reikšmingos informacijos apie pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinančius subjektus viešumą (Lietuvos

Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimas. Žin., 2011, Nr. 141-6634), kad

vykdant demokratiškus rinkimus ypač svarbūs yra viešumo ir kontrolės mechanizmai, išskiriamas

194

viešumo principas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 23 d. išvada. Žin.,

1996, Nr. 114-2644).

Konstitucinis Teismas savo aktuose yra konstatavęs, kad: 1) pagal Konstitucijos 141 straipsnį

savivaldybių tarybų nariais negali būti asmenys, atliekantys tikrąją karo arba alternatyviąją tarnybą, taip

pat neišėję į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkai, puskarininkiai ir

liktiniai, kitų sukarintų ir saugumo tarnybų apmokami pareigūnai; 2) pagal Konstituciją tie patys asmenys

negali tuo pat metu vykdyti funkcijų įgyvendinant valstybės valdžią ir būti savivaldybių tarybų, per kurias

įgyvendinama savivaldos teisė, nariais, todėl savivaldybių tarybų nariais negali būti Seimo nariai,

Respublikos Prezidentas, Vyriausybės nariai, teisėjai; 3) pagal Konstituciją savivaldybių tarybų nariais

taip pat negali būti valstybės pareigūnai, kurie pagal Konstituciją ir įstatymus turi įgaliojimus kontroliuoti

ar prižiūrėti savivaldybių veiklą. Šie Konstitucijos reikalavimai reiškia ne tai, kad nurodyti asmenys

neturi teisės siekti būti išrinkti savivaldybių tarybų nariais (t. y. kad jie neturi pasyviosios rinkimų teisės

renkant savivaldybių tarybų narius), bet tai, kad jeigu susidaro tokia teisinė situacija, kai Konstitucijos

141 straipsnyje nurodytas asmuo arba asmuo, vykdantis funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, arba

valstybės pareigūnas, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti

savivaldybių veiklą, išrenkamas savivaldybės tarybos nariu, jis, kol naujai išrinkta savivaldybės taryba

susirinks į pirmąjį posėdį, privalo apsispręsti, ar eiti savo ankstesnes pareigas, ar būti savivaldybės

tarybos nariu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas. Žin., 2003,

Nr. 19-828; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas. Žin., 2003, Nr.

53-2361; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutarimas. Žin., 2007, Nr. 19-

722). Tačiau visai kitokią prasmę Konstitucijos 113 ir 141 straipsniai įgyja pasyviosios rinkimų teisės

atžvilgiu Respublikos Prezidento ir Seimo rinkimuose. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis

Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog valstybės valdymas ir vietos savivalda yra dvi skirtingos

Konstitucijoje įtvirtintos viešosios valdžios sistemos ir jos yra formuojamos bei funkcionuoja skirtingais

konstituciniais pagrindais.

Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 25 d. nutarime (Lietuvos Respublikos Konstitucinio

Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas. Žin., 2004, Nr. 85-3094) konstatavo, kad neturi būti sudaroma

jokių prielaidų teisėjams arba Konstitucijos 141 straipsnyje nurodytiems asmenims savo įgaliojimais

pasinaudoti siekiant tapti Seimo nariu, taigi kilti konfliktui tarp tokio asmens tarnybinių pareigų ir jo

privataus intereso būti išrinktam Seimo nariu; atsižvelgiant į tai teisėjų ir Konstitucijos 141 straipsnyje

nurodytų asmenų galimybė siekti būti išrinktiems Seimo nariais vertintina kitaip, negu jų galimybė būti

išrinktiems savivaldybių tarybų nariais, – pagal Konstituciją tol, kol eina atitinkamas pareigas, šie

asmenys neturi teisės būti renkami Seimo nariais. Taigi visų Lietuvoje įsteigtų ir veikiančių teismų

teisėjai (Konstitucinio Teismo, bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjai) ir asmenys,

nurodyti Konstitucijos 141 straipsnyje, kol eina šias pareigas, neturi pasyviosios rinkimų teisės

Respublikos Prezidento ir Seimo rinkimuose, tačiau turi pasyviąją rinkimų teisę savivaldybių tarybų narių

rinkimuose.

Pasyviajai rinkimų teisei įgyvendinti keliami didesni reikalavimai. Pagal Savivaldybių tarybų

rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatą savivaldybės tarybos nariu gali būti renkamas nuolatinis

šios savivaldybės gyventojas, rinkimų dieną sukakęs 20 metų.

Pagal LR Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalį nuolatiniu savivaldybės

gyventoju yra laikomas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris savo gyvenamąją vietą pagal Lietuvos

Respublikos teisės aktus deklaravo atitinkamos savivaldybės teritorijoje arba kurio paskutinis žinomas

gyvenamosios vietos adresas yra atitinkamos savivaldybės teritorijoje, arba kuris savo nuolatinę

gyvenamąją vietą viešu pareiškimu nurodė šios savivaldybės teritorijoje ir ši gyvenamoji vieta, nustatyta

tvarka, laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta, taip pat asmuo, kuris turi leidimą nuolat gyventi Lietuvos

Respublikoje.

Į savivaldybių tarybas kandidatuojantys asmenys privalo deklaruoti savo gyvenamąją vietą, kaip

reikalauja LR Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis, o Vyriausioji rinkimų komisija,

iš kandidatų sąrašų išbraukdama asmenis, nedeklaravusius savo gyvenamosios vietos atitinkamoje

savivaldybės teritorijoje, elgėsi tinkamai. Tai ne kartą konstatavo Lietuvos vyriausiasis administracinis

teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas 2007 m. vasario 23 d. Bylos Nr. R10–

29/2007). Pagal LR Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatas Lietuvos

Respublikos gyventojas vienu metu deklaruoja tik vieną gyvenamąją vietą, net jei gyventų keliose

vietose. Todėl viešas pareiškimas apie gyvenamosios vietos deklaravimą kitoje vietoje, nei ji deklaruota

pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus, negali būti laikomas tinkamu gyvenamosios vietos deklaravimu,

atitinkančiu LR Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo reikalavimus.

195

Šiuo metu galiojantis LR Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas turi nustatytą reikalavimą, kad

kandidatai į savivaldybių tarybas privalo būti sulaukę 20 metų amžiaus. 1993 metų kovo 25 dienos LR

Savivaldybių tarybų deputatų rinkimų įstatymas nustatė, kad pasyviąją rinkimų teisę gali įgyvendinti

asmuo sulaukęs 18 metų. Tačiau 1994 metų liepos 7 dieną priėmus LR Savivaldybių tarybų rinkimų

įstatymą, pasyviąją rinkimų teisę turintiems asmenims amžiaus cenzas buvo padidintas iki 21 metų. 2002

metų birželio 20 dienos priimtoje naujoje LR Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo redakcijoje, amžiaus

cenzas, buvo sumažintas iki 20 metų.

Konstitucinės teisės doktrinoje išskiriamas nesuderinamumo cenzas yra taikomas pasyviajai

rinkimų teisei. Jis reiškia, kad negali būti išrinktas asmuo, užimantis tam tikras pareigas, turintis kokį nors

renkamą mandatą ar užsiimantis tam tikra veikla. Pagal LR Konstitucinį teismą - tie patys asmenys negali

tuo pat metu vykdyti funkcijų įgyvendinant valstybės valdžią ir būti savivaldybių tarybų, per kurias

įgyvendinama savivaldos teisė, nariais (2002 m. gruodžio 24 d. LR Konstitucinio Teismo nutarimas "Dėl

savivaldos atstovaujamųjų ir vykdomųjų institucijų kompetencijos." Žin., 2003, Nr. 19-828).

VIETOS SAVIVALDOS RINKIMŲ TEISĖS ĮGYVENDINIMO PRAKTINIAI ASPEKTAI

Teisės dalyvauti savivaldybių tarybų rinkimuose įgyvendinimo problematika teismų

praktikoje. Rinkimai yra vienas iš sudėtingiausių politinių procesų valstybėje, reikalaujantis itin daug

žmogiškųjų ir materialinių valstybės resursų. Dėl šios priežasties nei vieni rinkimai nebūna be vienokių ar

kitokių pažeidimų (Richard Ghevontian pranešimas, 2005).

Rinkimų įstatymų pažeidimai, užtraukiantys administracinę ar baudžiamąją atsakomybę, apima ir

administracinius teisės pažeidimus, ir nusikaltimus, ir baudžiamuosius nusižengimus. Paprastai rinkimų

pažeidimus, užtraukiančius administracinę ar baudžiamąją atsakomybę, įvykdo rinkimų kandidatai ar jų

rėmėjai, kartais – valstybės pareigūnai. Taip pat tokius įstatymų pažeidimus padaro asmenys ar jų grupės,

tiesiogiai nedalyvaujantys rinkimuose, bet norintys, kad laimėtų vienas ar kitas kandidatas ir klaidingai

suprantantys demokratinių rinkimų prasmę (Huefner, 2007).

Viena iš priežasčių, kodėl kyla rinkimų ginčai yra tai, kad net ir esant išsamiam teisiniam

reglamentavimui, taikant teisės aktus gali kilti neaiškumų, spragų, dviprasmybių, o tuo kartais

pasinaudoja nesąžiningi kandidatai ar pareigūnai. Nors dažniausiai konfliktinės situacijos ar įstatymų

pažeidimai kyla ne dėl tyčinių veiksmų, o dėl teisės aktų nesupratimo, klaidingo interpretavimo ar dėl

tikslaus teisinio reguliavimo nebuvimo (Автономов, 2003).

Pagal ginčo dalyką galima būtų išskirti tokias dažniausiai pasitaikančių ginčų grupes (Автономов,

2003):

o Ginčai dėl savivaldybės tarybos rinkimų galutinių rezultatų patvirtinimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. balandžio 5 d. (Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2007 m. balandžio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. R-756-38-07)

priimtu sprendimu atmetė pareiškėjo, kuris buvo išrinktas Pagėgių savivaldybės tarybos nariu, skundą,

kuriuo pareiškėjas prašė panaikinti Vyriausiosios rinkimų komisijos 2007 m. kovo 23 d. sprendimą Nr.

184 “Dėl Pagėgių rajono savivaldybės tarybos rinkimų galutinių rezultatų patvirtinimo”. Pagrindinis

pareiškėjo argumentas buvo tai, kad rinkimai vyko pažeidžiant rinkimų įstatymus ir todėl Vyriausioji

rinkimų komisija negalėjo patvirtinti galutinių rinkimų rezultatų. Teismas atmetė pareiškėjo skundą, tarp

kitų paminėdamas šį motyvą: “Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas G. P. nepateikė jokių įrodymų, kad

ginčijamu Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimu buvo pažeistos kokios nors konkrečios jo teisės ar

įstatymų saugomi interesai. Kaip jau buvo minėta, patvirtinus galutinius rinkimų rezultatus Pagėgių

rinkimų apygardoje, G. P. buvo sudaryta galimybė tapti Pagėgių savivaldybės tarybos nariu”. Šiuo

sprendimu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dar kartą konstatavo, kad asmuo negali pateikti

teismui skundo, jeigu rinkimų įstatymų pažeidimai tiesiogiai nepaveikė jo teisių. Teismas šioje nutartyje

rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 16 d. sprendime (Lietuvos Vyriausiojo

administracinio teismo 2007 m. kovo 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. R-575-36-07)

suformuotu LR administracinių bylų teisenos įstatymo aiškinimu, kad asmuo, siekdamas jam palankaus

teismo sprendimo, privalo įrodyti, kad jo teisė arba įstatymų saugomas interesas yra pažeisti arba

ginčijami. Atkreiptinas dėmesys į tai, kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiame sprendime

vertino pareiškėjo argumentus: „Pareiškėjo samprotavimai apie tai, kad jis negalėsiąs tinkamai atstovauti

rinkėjų interesų, kai patys rinkimai į šią savivaldybę vyko pažeidžiant įstatymų reikalavimus ir

demokratijos principus, tėra prielaidos ir neįrodo konkrečios jo subjektinės teisės ar konkretaus įstatymų

saugomo intereso pažeidimo“.

196

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. kovo 16 d. sprendimu atmetė pareiškėjo

skundą dėl 2007 m. kovo 4 d. Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimo Nr. 175 „Dėl Šalčininkų rajono

savivaldybės tarybos rinkimų galutinių rezultatų patvirtinimo“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo 2007 m. kovo 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. R-575-36-07). Šia nutartimi teismas

pasisakė dėl LR administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 3 d. 1 p. taikymo. LR administracinių bylų

teisenos įstatymo 5 str. 3 d. 1 p. numatyta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens

arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar

prašymą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teigimu, ši nuostata reiškia, kad asmuo siekdamas

palankaus teismo sprendimo privalo įrodyti, kad jo teisė arba įstatymų saugomas interesas yra pažeisti ar

ginčijami. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas buvo išrinktas į Šalčininkų rajono savivaldybės tarybą ir

„laimėjo rinkimus“, be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, pareiškėjas neįrodė, kad

ginčijamu sprendimu buvo pažeistos kokios nors jo konkrečios teisės ar įstatymų saugomi interesai. Tai,

kad galimai buvo pažeisti kitų asmenų interesai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone,

nesuteikia pareiškėjui teisės kreiptis į teismą. Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

nutartyje pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė teismui įgaliojimo, leidžiančio jam atstovauti kitus asmenis

ir nenurodė, kokie įstatymai jam suteikia teisę ginti viešąjį interesą. Ši Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo nutartis yra svarbi tuo, kad ja buvo suformuoti tam tikri reikalavimai pareiškėjui,

besikreipiančiam į teismą dėl rinkimų įstatymų pažeidimo, kai jo subjektinės teisės ar konkretus įstatymų

saugomas interesas nėra pažeidžiamas. Teismas konstatavo, kad tokiu atveju būtina:

1) pateikti Teismui įgaliojimą atstovauti asmenis, kurių subjektinės teisės ar konkretūs įstatymų

saugomi interesai buvo pažeisti, arba

2) nurodyti įstatymo nuostatą, kuria remiantis pareiškėjas gali ginti viešąjį interesą.

Vienas svarbiausių ir veiksmingiausių rinkimo proceso kontrolės būdų – galimybė apskųsti

rinkimus organizuojančių institucijų veiklą, jei manoma kad buvo pažeista rinkimų tvarka. LR

Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas numato šias tris galimų skundų rūšis: skundai dėl rinkėjų sąrašų;

skundai dėl rinkimų komisijų sprendimų, priimtų iki balsavimo pabaigos; skundai dėl rinkimų komisijų

sprendimų, priimtų pasibaigus balsavimui (Lietuvos politinės sistemos studijų šaltiniai, 1997m).

2008 m. sausio 3 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę

bylą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr.

AS-469–12/08), priėmė nutartį atmesti atskirąjį skundą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

nutartyje pažymėjo, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 81 str. numato baigtinį sąrašą subjektų,

galinčių paduoti skundus (pareiškėja į šį sąrašą nepateko), ir itin trumpus sprendimų apskundimo ir

nagrinėjimo terminus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad toks teisinis

reglamentavimas yra nulemtas rinkimų teisinių santykių specifikos – visuomenės interesas reikalauja, kad

rinkimų rezultatai būtų įvertinti operatyviai ir naujai suformuotos valdžios ar savivaldos institucijos

įstatymų nustatytais terminais pradėtų savo veiklą. Ši nutartis yra ypač įdomi tuo, kad Lietuvos

vyriausiasis administracinis teismas pabandė atskleisti rinkimų įstatymų nuostatų, suteikiančių teisę skųsti

Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus, priežastis. Pasak Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo, ribotas subjektų sąrašas ir trumpi ginčų nagrinėjimo terminai yra nulemti visuomenės intereso, o

visuomenės interesas, teismo nuomone, yra kuo operatyviau įvertinti rinkimų rezultatus.

Savivaldybių rinkimų įstatyme 19 str. numatyta teisė partijai, iškėlusiai kandidatus, išsikėlusiam

kandidatui, atstovui rinkimams, rinkimų stebėtojui apskųsti rinkimų komisijos sprendimą, priimtą iki

balsavimo pabaigos, ar kitą rinkimų komisijos veiką. Sprendimai ir veikos apskundžiamos apskundžiami

pagal skundžiamą subjektą:

1) apylinkės rinkimų komisijos sprendimai – skundžiami savivaldybės rinkimų komisijai;

2) savivaldybės rinkimų komisijos – Vyriausiajai rinkimų komisijai;

3) Vyriausiosios rinkimų komisijos – Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Rinkėjas, atstovas rinkimams, nesutikdamas su apylinkės rinkimų komisijos sprendimu, priimtu

pagal skundą dėl rinkėjų sąraše padarytų klaidų, dėl kurių rinkėjas negali įgyvendinti savo teisės rinkti,

turi teisę šį apylinkės rinkimų komisijos sprendimą apskųsti atitinkamos apygardos administraciniam

teismui. Skundas turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 48 valandas nuo jo padavimo.

33 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad rinkėjas arba atstovas rinkimams skundus dėl rinkėjų

sąraše padarytų klaidų, dėl kurių rinkėjas šio įstatymo nustatyta tvarka neįrašytas į rinkėjų sąrašą arba

įrašytas į kelis rinkėjų sąrašus, turi teisę pateikti apylinkės rinkimų komisijai likus ne mažiau kaip 7

dienoms iki rinkimų. Apylinkės rinkimų komisija skundą privalo išnagrinėti ir sprendimą priimti tuoj pat

arba ne vėliau kaip per 2 dienas nuo skundo gavimo, jeigu iki rinkimų dienos liko daugiau kaip 10 dienų.

Šio straipsnio 2 ir 3 dalis numato, kad sprendimas per tris dienas gali būti apskųstas atitinkamos

197

apygardos administraciniam teismui. Teismas gautą skundą išnagrinėja per 2 dienas. Teismo sprendimas

yra galutinis. Praleidus nustatytus terminus pastaboms ir skundams pateikti, pastabos ir skundai

nenagrinėjami. 4 straipsnio dalis sako, kad apie skundus ir pataisas apylinkių rinkimų komisijos praneša

savivaldybės rinkimų komisijai, o ši – Vyriausiajai rinkimų komisijai per kiek įmanoma trumpesnį laiką,

bet ne vėliau kaip per 12 valandų (Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas 1994 m. liepos 7 d. Nr. I-532

Žin., 1994, Nr. 53-996).

Savivaldybių tarybų rinkimų aktuali įstatymo redakcija skelbia, kad apylinkių rinkimų komisijos

sprendimai dėl balsų skaičiavimo protokolų gali būti skundžiami savivaldybių rinkimų komisijai ne

vėliau kaip per 24 valandas nuo jų surašymo, tokie skundai turi būti išnagrinėti per 24 valandas (81 str. 1

d.). Savivaldybės rinkimų komisijos sprendimai gali būti apskųsti Vyriausiajai rinkimų komisijai per 72

valandas nuo protokolų surašymo ir turi būti išnagrinėti iki galutinių rinkimų rezultatų oficialaus

paskelbimo (81 str. 2 d.).

Nagrinėjant skundą savivaldybių rinkimų komisijoje, turi dalyvauti ne mažiau nei 3/5 komisijos

narių, kurie gali priimti sprendimą perskaičiuoti biuletenius, tačiau komisijai nėra suteikta teisė pripažinti

apylinkės rinkimų komisijos protokolo dėl balsų skaičiavimo negaliojančiu (81 str. 3 d.). 81 straipsnyje

nėra nustatytas ribojimas Vyriausiajai rinkimų komisijai, tiriant skundą dėl savivaldybės rinkimų

komisijos sprendimo dėl apygardos balsų skaičiavimo protokolo surašymo, pripažinti balsų skaičiavimo

protokolą negaliojančiu, todėl daroma išvada, kad tokia taisyklė taikoma tik savivaldybių rinkimų

komisijai (Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas 1994 m. liepos 7 d. Nr. I-532 Žin., 1994, Nr. 53-996).

Kandidatų sąrašus iškėlusios partijos, kandidatai ar naujai išrinkti savivaldybės tarybos nariai po

galutinių rinkimų rezultatų oficialaus paskelbimo iki pirmojo naujai išrinktos savivaldybės tarybos

posėdžio bet kurį Vyriausiosios rinkimų komisijos priimtą sprendimą ar kitą jos veiklą gali per 5 dienas

nuo tokio sprendimo įsigaliojimo arba per 5 dienas nuo ginčijamos veiklos paaiškėjimo, apskųsti tai

LVAT, kuris konkretų ginčą turi išnagrinėti per 5 dienas (81str. 5d.).

Kandidatų sąrašus iškėlusios partijos, kandidatai, asmenys, įrašyti į mandatus gavusių asmenų

sąrašus ar savivaldybės tarybos nariai po pirmojo naujai išrinktos tarybos posėdžio gali apskųsti

Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus dėl savivaldybės tarybos nario įgaliojimų nutraukimo ar dėl

įgaliojimų naujiems nariams pripažinimo ar atsisakymo priimti šiuos sprendimus per 15 dienų po

sprendimo įsigaliojimo gali apskųsti LVAT, kuris šiuos skundus išnagrinėja per 15 dienų (81str. 6d.).

Savivaldybių rinkimų įstatymo nuostatose dėl pažeidimų yra įtvirtinta privaloma ikiteisminio

nagrinėjimo tvarka, atliekama trijų pakopų rinkimų komisijose. Tokiu būdu užtikrinama, kad galimybė

apskųsti rinkimų klausimus nebus pernelyg nutolusi nuo rinkėjų, vadinasi, geografiniai klausimai nebus

priežastimi, dėl kurios asmuo nuspręs neginti savo galimai pažeistų teisių (pažymint, kad Lietuvoje yra

tik 5 administraciniai teismai, išdėstyti 5 didžiausiuose Lietuvos miestuose). Taip pat tokiu

reglamentavimu siekiama užtikrinti efektyvų ir operatyvų administracinių teismų sistemos darbą, kad jie

nebūtų staiga užversti skundais, kylančiais dėl konkrečių rinkimų metu galimai padarytų pažeidimų, kurie

išnagrinėjami ypatingos skubos tvarka.

Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas byloje Nr. R8 – 21/2007 nutarė pareiškėjo skundą

palikti nenagrinėtu, nes skundas dar nebuvo išnagrinėtas ikiteismine tvarka. Lietuvos Vyriausiasis

administracinis teismas šioje byloje pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų

įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatyta, kad apygardos rinkimų komisijos sprendimą,

priimtą iki balsavimo pabaigos, ar kitą jos veiką, galima apskųsti Vyriausiajai rinkimų komisijai, o

pastarosios – Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Taigi, kad atsirastų procesinės prielaidos

teismine tvarka ginčyti apygardos rinkiminės komisijos atitinkamą sprendimą ar veiksmą, skundą dėl

apygardos rinkiminės komisijos veiksmų ikiteismine tvarka turi išnagrinėti Vyriausioji rinkimų komisija.

Administracinėje byloje Nr. R16 – 5/2007 svarstytas klausimas, ar Vyriausioji rinkimų komisija

turi teisę nesant skundo panaikinti teisės aktų neatitinkantį apygardos rinkimų komisijos sprendimą.

Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas konstatavo: Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3

straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta Vyriausiosios rinkimų komisijos teisė (ir pareiga) nagrinėti skundus

ir priimti sprendimus dėl apygardų, miestų, rajonų rinkimų, referendumo komisijų sprendimų, o prireikus

– ir dėl apylinkių rinkimų, referendumo komisijų sprendimų, panaikinti įstatymų ar kitų teisės aktų

reikalavimų neatitinkančius sprendimus. To paties straipsnio 2 dalies 11 punkto nuostatos įpareigoja

VRK prižiūrėti, kaip vykdomi rinkimų bei Referendumo įstatymai. Šių teisės normų lingvistinis ir

sisteminis aiškinimas suponuoja išvadą, kad Vyriausioji rinkimų komisija yra kompetentinga panaikinti

apygardos rinkimų komisijos sprendimą dėl asmens įregistravimo kandidatu, jei nustato, kad toks

sprendimas neatitinka įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimų, ir savo iniciatyva, t. y. negavusi jokio

skundo.

198

Byloje Nr. R17 – 33/2007 teismas pasisakė, kad skundas dėl VRK sprendimo negali būti

nagrinėjamas teisme, nes praleistas terminas jam paduoti. Taip pasisakyta, kad teismas neturi

kompetencijos pildyti teisės spragų, esančių rinkimų įstatymuose.

Administracinėje byloje Nr. R4 - 02/07 išaiškinta, kad administracinis teismas neturi teisės

registruoti kandidatų sąrašo, nes tai nepriklauso jo kompetencijai. Teismas naikina VRK sprendimą,

kuriuo atsisakyta registruoti pareiškėją kandidatu į savivaldybių tarybas. Tačiau teismas neturi pagrindo

kartu tenkinti kito pareiškėjų reikalavimo – įpareigoti atsakovą registruoti Asociacijos kandidatų

sąrašą.<...> Todėl, įvertinusi visas šias aplinkybes, o taip pat ir tai, kad rinkimų procesas prasidėjęs,

teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad atsakovas turi svarstyti Asociacijos pateikto kandidatų į

savivaldybių tarybų rinkimus registravimo klausimą iš naujo ir nedelsiant.

Apžvelgiant aukščiau išdėstytus teisės aktus ir teismų praktiką, darytina išvada, kad Lietuvoje tik

labai siauras subjektų ratas gali skųsti rinkimų komisijų sprendimus. Daugiausia teisių skųsti rinkimų

komisijų sprendimus turi partijos, iškėlusios kandidatus, ir kandidatai. Mažiausiai teisių skųsti rinkimų

komisijų sprendimus turi rinkėjai – jie gali skųsti tik apylinkių rinkimų komisijų sprendimus dėl rinkėjų

sąrašų sudarymo. Šiek tiek platesnes teises skųsti rinkimų komisijų sprendimus nei rinkėjai turi rinkimų

stebėtojai. Rinkimų stebėtojai gali skųsti kai kuriuos Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus,

priimtus iki balsavimo pabaigos, bet negali skųsti sprendimų, priimtų po balsavimo pabaigos.

Rinkimų eigos kaitos analizė savivaldybės tarybų rinkimų įstatyme. Savivaldybių tarybų

rinkimų įstatymo aktualaus nuo 2014 m. kovo 1 d., pagrindiniai pakeitimai padaryti 2 straipsnio 3 dalyje,

kurioje vietoj žodžių „taip pat asmuo“ įrašyti žodžiai „arba teisę gyventi Lietuvos Respublikoje turintis

kitos Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, kuris savo gyvenamąją vietą pagal Lietuvos Respublikos

teisės aktus deklaravo šios savivaldybės teritorijoje arba kuris yra įtrauktas į gyvenamosios vietos

neturinčių asmenų apskaitą šioje savivaldybėje, arba kitas asmuo“ ir ši dalis išdėstyta taip: „3. Nuolatiniu

savivaldybės gyventoju laikomas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris savo gyvenamąją vietą pagal

Lietuvos Respublikos teisės aktus deklaravo šios savivaldybės teritorijoje arba kurio paskutinis žinomas

gyvenamosios vietos adresas yra šios savivaldybės teritorijoje, arba kuris savo nuolatinę gyvenamąją

vietą viešu pareiškimu nurodė šios savivaldybės teritorijoje ir ši gyvenamoji vieta nustatyta tvarka

laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta, arba teisę gyventi Lietuvos Respublikoje turintis kitos Europos

Sąjungos valstybės narės pilietis, kuris savo gyvenamąją vietą pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus

deklaravo šios savivaldybės teritorijoje arba kuris yra įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų

apskaitą šioje savivaldybėje, arba kitas asmuo, kuris turi teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir šią

teisę patvirtinantį dokumentą ir kuris savo gyvenamąją vietą pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus

deklaravo šios savivaldybės teritorijoje arba kuris yra įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų

apskaitą šioje savivaldybėje. Savivaldybės tarybos nariu gali būti renkamas asmuo, kuris savo

gyvenamąją vietą pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus deklaravo šios savivaldybės teritorijoje ne

vėliau kaip iki pareiškinių dokumentų pateikimo savivaldybės rinkimų komisijai dienos.“ (Savivaldybių

tarybų rinkimų įstatymo 2, 35, 36, 87, 89, 90 straipsnių pakeitimo ir papildymo ĮSTATYMAS 2012 m.

spalio 2 d. Nr. XI-2267 Žin., 1994, Nr. 53-996; 2010, Nr. 86-4523).

10 įstatymo straipsnyje reglamentuotas renkamų savivaldybės tarybos narių skaičius. Šio

straipsnio 2 dalis nurodė, kad renkamų savivaldybių tarybų narių skaičių paskelbia Vyriausioji rinkimų

komisija likus ne mažiau kaip 110 dienų iki rinkimų (Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas 1994 m.

liepos 7 d. Nr. I-532 Žin., 1994, Nr. 53-996).

Nauja aktuali įstatymo redakcija pakeitė 10 straipsnio 2 dalį ir išdėstė ją taip: „2. Vyriausioji

rinkimų komisija likus ne mažiau kaip 110 dienų iki rinkimų paskelbia renkamų savivaldybių tarybų

narių skaičių, atsižvelgdama į kiekvienos savivaldybės gyventojų skaičių, nustatytą pagal kalendorinių

metų, einančių prieš kalendorinius metus, kuriais turi vykti savivaldybių tarybų rinkimai, sausio 1 dienos

gyvenamąją vietą deklaravusių asmenų ir neturinčių gyvenamosios vietos asmenų apskaitos duomenis,

paskelbtus Lietuvos Respublikos gyventojų registro tvarkytojo interneto svetainėje šio tvarkytojo

nuostatuose nustatyta tvarka ir terminais.“ (Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo

10 straipsnio pakeitimo ĮSTATYMAS 2013 m. gruodžio 17 d. Nr. XII-689 Žin., 1994, Nr. 53-996; 2010,

Nr. 86-4523).

35 straipsnis reglamentuoja kandidatų į savivaldybės tarybos narius pareiškinius dokumentus. 12

šio straipsnio dalis skelbė, kad kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje asmuo, keliamas ar

išsikėlęs kandidatu į savivaldybės tarybos narius, pats turi įrašyti šiuos duomenis: vardą, pavardę, paso ar

kito asmens tapatybę arba teisę dėl nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinančio dokumento

numerį, asmens kodą, gimimo datą, nuolatinės gyvenamosios vietos adresą, ar neturi nebaigtos atlikti

199

teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės, ar jis nėra asmuo, atliekantis privalomąją karo arba alternatyviąją

krašto apsaugos tarnybą, neišėjęs į atsargą ar pensiją profesinės karo tarnybos karys, statutinės institucijos

ar įstaigos pareigūnas, kuriam pagal specialius įstatymus ar statutus apribota teisė dalyvauti politinėje

veikloje, ar eina pareigas, nesuderinamas su savivaldybės tarybos nario pareigomis, taip pat ar yra kitos

valstybės renkamos valdžios institucijos narys, atsakyti į šio įstatymo 89 straipsnyje nurodytus klausimus

ir pasirašyti. Jeigu kandidatas į savivaldybės tarybos narius yra kitos valstybės pilietis, jis taip pat turi

nurodyti, ar jo pasyvioji rinkimų teisė nėra apribota valstybėje, kurios pilietis jis yra. Kandidato į

savivaldybės tarybos narius anketoje taip pat gali būti pateikiama ir kitų Vyriausiosios rinkimų komisijos

nustatytų papildomų klausimų, į kuriuos asmuo gali ir neatsakyti. 13 dalis teigė, kad pareiškiniai

dokumentai rinkimų komisijoms gali būti pateikiami elektroniniu būdu. Rinkėjai taip pat gali

Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatyta tvarka elektroniniu būdu savo parašais paremti asmens

išsikėlimą kandidatu (Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas 1994 m. liepos 7 d. Nr. I-532 Žin., 1994,

Nr. 53-996).

Naujoji įstatymo redakcija pakeitė ir papildė 35 straipsnį. 12 jo dalis išdėstyti taip: „12. Kandidato į

savivaldybės tarybos narius anketoje asmuo, keliamas ar išsikėlęs kandidatu į savivaldybės tarybos

narius, pats turi įrašyti šiuos duomenis: vardą, pavardę, paso ar kito asmens tapatybę arba teisę nuolat

gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinančio dokumento numerį, asmens kodą, gimimo datą, nuolatinės

gyvenamosios vietos adresą, ar neturi nebaigtos atlikti teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės, ar jis nėra

asmuo, atliekantis privalomąją karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, neišėjęs į atsargą ar

pensiją profesinės karo tarnybos karys, statutinės institucijos ar įstaigos pareigūnas, kuriam pagal

specialius įstatymus ar statutus apribota teisė dalyvauti politinėje veikloje, ar eina pareigas,

nesuderinamas su savivaldybės tarybos nario pareigomis, taip pat ar yra kitos valstybės renkamos

valdžios institucijos narys, ir pasirašyti. Jeigu kandidatas į savivaldybės tarybos narius yra kitos valstybės

pilietis, jis taip pat turi nurodyti, ar jo pasyvioji rinkimų teisė nėra apribota valstybėje, kurios pilietis jis

yra. Kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje taip pat gali būti pateikiama ir kitų Vyriausiosios

rinkimų komisijos nustatytų papildomų klausimų, į kuriuos asmuo gali ir neatsakyti.“ 35 straipsnis

papildytas nauja 13 dalimi: „13. Kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje asmuo, keliamas ar

išsikėlęs kandidatu į savivaldybės tarybos narius, be šio straipsnio 12 dalyje nustatytos informacijos, turi

nurodyti, jeigu jis po 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės teismo įsiteisėjusiu

nuosprendžiu (sprendimu) buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos arba įsiteisėjusiu Lietuvos

Respublikos ar užsienio valstybės teismo sprendimu bet kada buvo pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai

sunkaus nusikaltimo padarymo, nepaisant to, ar teistumas išnykęs, ar panaikintas. Pateikdamas šią

informaciją, kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje asmuo privalo nurodyti apkaltinamojo

nuosprendžio (sprendimo) priėmimo valstybę (vietą), šį nuosprendį (sprendimą) priėmusios institucijos

pavadinimą, apkaltinamojo nuosprendžio (sprendimo) priėmimo datą ir nusikalstamą veiką, už kurią

asmuo buvo nuteistas. Šioje dalyje numatytos informacijos nurodyti neprivaloma, jeigu asmuo

okupacinio režimo teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikaltimo valstybei. Pateikiant šioje dalyje

nurodytą informaciją, kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje taip pat pažymima, kad teismo

sprendimu asmuo buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, kuri vėliau dekriminalizuota, arba kad

asmuo užsienio valstybės teismo buvo pripažintas kaltu dėl veikos, kuri pagal Lietuvos Respublikos teisę

nelaikoma nusikalstama ar už kurią patraukimas baudžiamojon atsakomybėn laikomas politiniu

persekiojimu.“ O buvusi 35 straipsnio 13 dalis nuo šiol laikytina 14 dalimi. (Savivaldybių tarybų rinkimų

įstatymo 2, 35, 36, 87, 89, 90 straipsnių pakeitimo ir papildymo ĮSTATYMAS 2012 m. spalio 2 d. Nr.

XI-2267 Žin., 1994, Nr. 53-996; 2010, Nr. 86-4523).

Naujoji įstatymo redakcija papildyta 36 straipsnio 7 ir 8 dalimis: „7. Jeigu asmuo, keliamas ar

išsikėlęs kandidatu į savivaldybės tarybos narius, neįvykdė šio įstatymo 35 straipsnio 13 dalyje nustatytų

reikalavimų (nepateikė šiame įstatyme nurodytos informacijos arba pateikė tikrovės neatitinkančius

duomenis), rinkimų komisija jo neregistruoja kandidatu į savivaldybės tarybos narius, o jei buvo

įregistravusi, Vyriausioji rinkimų komisija nedelsdama panaikina šio asmens įregistravimą kandidatu į

savivaldybės tarybos narius.“, „8. Jeigu kandidatas į savivaldybės tarybos narius anketoje pagrįstai nurodė

šio įstatymo 35 straipsnio 13 dalyje nustatytą informaciją, rinkimų komisijos leidžiamame kandidato

plakate ar plakate su kandidatų sąrašu prie kandidato pavardės turi būti pažymėta: „Teismo nuosprendžiu

buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos“ ir neturi būti pažymėta, jei kandidatas į savivaldybės

tarybos narius anketoje pateikė duomenis, kad jis okupacinio režimo teismo buvo pripažintas kaltu dėl

nusikaltimo valstybei, arba pagrįstai nurodė, kad teismo sprendimu jis buvo pripažintas kaltu dėl

nusikalstamos veikos, kuri vėliau dekriminalizuota, arba kai asmuo užsienio valstybės teismo buvo

pripažintas kaltu dėl veikos, kuri pagal Lietuvos Respublikos teisę nelaikoma nusikalstama ar už kurią

200

patraukimas baudžiamojon atsakomybėn laikomas politiniu persekiojimu.“ (Savivaldybių tarybų rinkimų

įstatymo 2, 35, 36, 87, 89, 90 straipsnių pakeitimo ir papildymo ĮSTATYMAS 2012 m. spalio 2 d. Nr.

XI-2267 Žin., 1994, Nr. 53-996; 2010, Nr. 86-4523).

87 straipsnio reglamentavusio savivaldybės tarybos nario įgaliojimų nutrūkimą prieš terminą

pirmos dalies septintas punktas sakantis, kad savivaldybės tarybos nario įgaliojimai nutrūksta arba jis

netenka teisės eiti savivaldybės tarybos nario pareigas, kai: paaiškėja, kad jis yra pažeidęs šio įstatymo 89

straipsnį, – pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą arba nuosprendį, pakeistas išdėstant jį taip: „7) Vyriausioji

rinkimų komisija priima sprendimą vadovaudamasi šio įstatymo 89 straipsniu;“. (Savivaldybių tarybų

rinkimų įstatymo 2, 35, 36, 87, 89, 90 straipsnių pakeitimo ir papildymo ĮSTATYMAS 2012 m. spalio 2

d. Nr. XI-2267 Žin., 1994, Nr. 53-996; 2010, Nr. 86-4523). Ko pasekoje 89 straipsnis, savivaldybės

tarybos nario mandato netekimas dėl rinkėjams nepaskelbtos turėtos teismo nuosprendžiu (sprendimu)

paskirtos bausmės, kuris buvo išdėstytas taip: “1. Kiekvienas kandidatas turi viešai paskelbti, jeigu jis po

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu

(sprendimu) buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos arba įsiteisėjusiu Lietuvos Respublikos ar

užsienio valstybės teismo nuosprendžiu (sprendimu) bet kada buvo pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai

sunkaus nusikaltimo. Apie tai jis nurodo kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje, nesvarbu, ar

teistumas pasibaigęs ar panaikintas. Rinkimų komisijos leidžiamame kandidato plakate ar plakate su

kandidatų sąrašu, prie kandidato pavardės turi būti pažymėta: „Teismo nuosprendžiu buvo pripažintas

kaltu dėl nusikalstamos veikos“. Tai pažymėti neprivaloma, jeigu asmuo okupacinio režimo teismo buvo

pripažintas kaltu dėl nusikaltimo valstybei. 2. Jeigu kandidatas neįvykdė šio straipsnio 1 dalyje nustatytų

reikalavimų ir yra po 1990 m. kovo 11 d. įsiteisėjęs teismo nuosprendis (sprendimas), kuriuo asmuo buvo

pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, arba jeigu įsiteisėjusiu Lietuvos Respublikos ar užsienio

valstybės teismo nuosprendžiu (sprendimu) asmuo bet kada buvo pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai

sunkaus nusikaltimo, rinkimų komisija jo neregistruoja kandidatu, o jei buvo įregistravusi, Vyriausioji

rinkimų komisija nedelsdama panaikina šį įregistravimą. Jeigu kandidatas to nenurodė ir po savivaldybės

tarybos rinkimų nustatoma, kad yra Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės teismo nuosprendis

(sprendimas) pripažinti šį asmenį kaltu dėl tam tikros nusikalstamos veikos, Vyriausioji rinkimų komisija

per 15 dienų nutraukia jo savivaldybės tarybos nario įgaliojimus. Šie reikalavimai netaikomi ir rinkimų

komisijos atitinkamų veiksmų nesiima, jeigu asmuo okupacinio režimo teismo buvo pripažintas kaltu dėl

nusikaltimo valstybei.“ (Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas 1994 m. liepos 7 d. Nr. I-532 Žin., 1994,

Nr. 53-996).

Šis straipsnis pakeistas ir išdėstytas taip: „89 straipsnis. Savivaldybės tarybos nario mandato

netekimas dėl rinkėjams nepaskelbtos turėtos teismo nuosprendžiu (sprendimu) paskirtos bausmės. Jeigu

asmuo, keliamas ar išsikėlęs kandidatu į savivaldybės tarybos narius, neįvykdė šio įstatymo 35 straipsnio

13 dalyje nustatytų reikalavimų (kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje nenurodė pagal šį

įstatymą reikalaujamos informacijos arba pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis) ir tai paaiškėjo po

savivaldybės tarybos rinkimų, kuriuose šis asmuo buvo išrinktas savivaldybės tarybos nariu: 1)

savivaldybės tarybos nario priesaikos nedavusio savivaldybės tarybos nario įgaliojimai nutrūksta prieš

terminą; 2) savivaldybės tarybos nario priesaiką davęs savivaldybės tarybos narys netenka mandato.“

(Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2, 35, 36, 87, 89, 90 straipsnių pakeitimo ir papildymo

ĮSTATYMAS 2012 m. spalio 2 d. Nr. XI-2267 Žin., 1994, Nr. 53-996; 2010, Nr. 86-4523).

Paskutinis straipsnis, kurio pakeitimai padaryti naujojoje redakcijoje, tai 90 įstatymo straipsnis.

Senojoje redakcijoje šis straipsnis buvo išdėstytas taip: „1. Savivaldybės tarybos nario pareigos

nesuderinamos su Respublikos Prezidento, Seimo nario, Europos Parlamento nario, Vyriausybės nario

pareigomis, su Vyriausybės įstaigos ar įstaigos prie ministerijos vadovo, kurio veikla susijusi su

savivaldybių veiklos priežiūra ir kontrole, pareigomis, su Vyriausybės atstovo apskrityje pareigomis, su

valstybės kontrolieriaus ir jo pavaduotojo pareigomis. Be to, savivaldybės tarybos nario pareigos

nesuderinamos su tos savivaldybės mero politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo

pareigomis, tos savivaldybės kontrolieriaus ar tos savivaldybės kontrolieriaus tarnybos valstybės

tarnautojo pareigomis, su tos savivaldybės administracijos direktoriaus ir jo pavaduotojo ar tos

savivaldybės administracijos valstybės tarnautojo ir darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartis,

pareigomis, su tos savivaldybės biudžetinės įstaigos vadovo pareigomis, tos savivaldybės viešosios

įstaigos, tos savivaldybės įmonės vienasmenio vadovo ir kolegialaus valdymo organo nario pareigomis,

tos savivaldybės kontroliuojamos akcinės bendrovės kolegialaus valdymo organo (valdybos) nario

pareigomis arba tos savivaldybės kontroliuojamos akcinės bendrovės vadovo pareigomis.“ (Savivaldybių

tarybų rinkimų įstatymas 1994 m. liepos 7 d. Nr. I-532 Žin., 1994, Nr. 53-996).

201

Naujojoje redakcijoje 90 straipsnio 1 dalis pakeista. 90 straipsnio 1 dalyje po žodžių „dirbančio

pagal darbo sutartis, pareigomis, su“ įrašyti žodžius „tos savivaldybės tarybos sekretoriato karjeros

valstybės tarnautojo ir pagal darbo sutartį dirbančio darbuotojo pareigomis“ ir ši dalis išdėstyta taip: „1.

Savivaldybės tarybos nario pareigos nesuderinamos su Respublikos Prezidento, Seimo nario, Europos

Parlamento nario, Vyriausybės nario pareigomis, su Vyriausybės įstaigos ar įstaigos prie ministerijos

vadovo, kurio veikla susijusi su savivaldybių veiklos priežiūra ir kontrole, pareigomis, su Vyriausybės

atstovo apskrityje pareigomis, su valstybės kontrolieriaus ir jo pavaduotojo pareigomis. Be to,

savivaldybės tarybos nario pareigos nesuderinamos su tos savivaldybės mero politinio (asmeninio)

pasitikėjimo valstybės tarnautojo pareigomis, tos savivaldybės kontrolieriaus ar tos savivaldybės

kontrolieriaus tarnybos valstybės tarnautojo pareigomis, su tos savivaldybės administracijos direktoriaus

ir jo pavaduotojo ar tos savivaldybės administracijos valstybės tarnautojo ir darbuotojo, dirbančio pagal

darbo sutartis, pareigomis, su tos savivaldybės tarybos sekretoriato karjeros valstybės tarnautojo ar pagal

darbo sutartį dirbančio darbuotojo pareigomis, tos savivaldybės biudžetinės įstaigos vadovo pareigomis,

tos savivaldybės viešosios įstaigos, tos savivaldybės įmonės vienasmenio vadovo ir kolegialaus valdymo

organo nario pareigomis, tos savivaldybės kontroliuojamos akcinės bendrovės kolegialaus valdymo

organo (valdybos) nario pareigomis arba tos savivaldybės kontroliuojamos akcinės bendrovės vadovo

pareigomis.“ (Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2, 35, 36, 87, 89, 90 straipsnių pakeitimo ir

papildymo ĮSTATYMAS 2012 m. spalio 2 d. Nr. XI-2267 Žin., 1994, Nr. 53-996; 2010, Nr. 86-4523).

LR Savivaldybių tarybų narių kadencija buvo keičiama ne vieną kartą. Pirmieji kadenciją

reglamentuojančių normų pakeitimai buvo įtvirtinti Konstitucijoje. Konstituciniu lygmeniu normos

reglamentuojančios Vietos savivaldą buvo keistos du kartus, t.y. buvo keistas LR Konstitucijos 119

straipsnis. Pirmas Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimas buvo padarytas 1996 m. gruodžio 12 d. Vietoj

dvejų metų, Savivaldybių tarybų narių kadencija prailginta iki trejų.

LR Seimas 2002 m. birželio 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio

pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstė taip:

„Savivaldybių tarybų nariais Lietuvos Respublikos piliečius ir kitus nuolatinius administracinio vieneto

gyventojus pagal įstatymą ketveriems metams renka Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai

administracinio vieneto gyventojai, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu

balsavimu“.

Palyginus Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalyje (2002 m. birželio 20 d. redakcija) ir ankstesnės

(1996 m. gruodžio 12 d.) redakcijos 119 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą matyti, kad buvo

padaryti šie pakeitimai: 1) savivaldybių tarybų nariai renkami ne trejiems, o ketveriems metams; 2)

aktyviąją rinkimų teisę renkant savivaldybių tarybų narius turi ne tik Lietuvos Respublikos piliečiai, bet ir

kiti asmenys – kitų valstybių piliečiai bei asmenys be pilietybės; 3) aktyviosios rinkimų teisės renkant

savivaldybių tarybų narius turėjimas siejamas su teisiniu faktu – asmens nuolatiniu gyvenimu

atitinkamame administraciniame vienete; 4) pasyviąją rinkimų teisę renkant savivaldybių tarybų narius

turi ne tik Lietuvos Respublikos piliečiai, bet ir kiti asmenys – kitų valstybių piliečiai bei asmenys be

pilietybės; 5) pasyviosios rinkimų teisės renkant savivaldybių tarybų narius turėjimas siejamas su teisiniu

faktu – asmens nuolatiniu gyvenimu atitinkamame administraciniame vienete.

Vienas iš svarbiausių Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pakeitimų nustatė, kad tarybos nario

pareigos yra nesuderinamos su Respublikos Prezidento, Seimo, Europos Parlamento, Vyriausybės nario

pareigomis, su apskrities viršininko ar apskrities viršininko pavaduotojo, su Vyriausybės atstovo

apskrityje pareigomis, su valstybės kontrolieriaus ar savivaldybės kontrolieriaus ir jo pavaduotojų

pareigomis, su savivaldybės administracijos direktoriaus ir jo pavaduotojo ar savivaldybės

administracijos valstybės tarnautojo pareigomis, su savivaldybės biudžetinių įstaigų vadovų pareigomis,

savivaldybės viešųjų įstaigų, savivaldybės įmonių vienasmenio vadovo ir kolegialaus valdymo organo

nario pareigomis, savivaldybės kontroliuojamų akcinių bendrovių kolegialaus valdymo organo (valdybos)

nario pareigomis ar bendrovės vadovo pareigomis.

IŠVADOS

1. Išanalizavus rinkimų sampratą, tvarką ir procesą galima teigti, kad rinkimai – demokratinis

procesas, kurio metu kiekvienos savivaldybės nuolatiniai gyventojai išsirenka atstovus

(savivaldybės tarybos narius), kuriems pavedama tvarkyti vietos savivaldos reikalus bei vykdyti

įsipareigojimus.

2. Aktyvioji rinkimų teisė yra ribojama dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, tai yra piliečio teisė, t. y.

rinkimuose dalyvauja tik tie valstybės gyventojai, kurie turi tos valstybės pilietybę. Ne visi

202

žmonės gali balsuoti dėl savo amžiaus, psichinių ligų, visuomenei pavojingų veiksmų, per mažo

nusimanymo konkrečiuose reikaluose, kylančio dėl per trumpo gyvenimo valstybėje ir pan. Taigi

įvedami vienokie ar kitokie cenzai. Pastaruoju metu labiausiai paplitę rinkimų cenzai yra

amžiaus, sėslumo ir veiksnumo cenzai. Lietuvoje yra vienintelis apribojimas dalyvauti

rinkimuose: aktyviosios rinkimų teisės neturi asmenys, teismo pripažinti neveiksniais. Taigi, čia

rinkimuose kaip rinkėjai gali dalyvauti ir nuteistieji, ir kiti asmenys, kuriems rinkimų teisė kitose

valstybėse nebūtų suteikta.

3. Nuolatiniai bandymai keisti savivaldos institucijų formavimo tvarką sulaukia diskusijų tiek

Seime, tiek savivaldybėse, tiek ir visuomenėje. Taip pat viešai yra svarstoma galimybė įvesti

tiesioginius mero rinkimus, tačiau esminiai savivaldos institucijų formavimo pakeitimai yra susiję

su LR Konstitucijos keitimu. Iki 2014-06-01 rinkimai į savivaldybės tarybas įvyko šešis kartus, o

įstatymas buvo pakeistas labai daug kartų. Šiuo metu galioja jau 39 šio įstatymo redakcija. Vienas

iš svarbiausių Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pakeitimų nustatė, kad tarybos nario

pareigos yra nesuderinamos su kitomis pareigomis.

4. Dažniausiai teismų praktikoje pasitaiko ginčų dėl kandidatų iškėlimo ir registravimo, taip pat

ginčų dėl savivaldybės tarybos rinkimų galutinių rezultatų patvirtinimo. Vienas svarbiausių ir

veiksmingiausių rinkimo proceso kontrolės būdų – galimybė apskųsti rinkimus organizuojančių

institucijų veiklą, jei manoma kad buvo pažeista rinkimų tvarka. Lietuvoje tik labai siauras

subjektų ratas gali skųsti rinkimų komisijų sprendimus. Daugiausia teisių skųsti rinkimų komisijų

sprendimus turi partijos, iškėlusios kandidatus, ir kandidatai. Mažiausiai teisių skųsti rinkimų

komisijų sprendimus turi rinkėjai – jie gali skųsti tik apylinkių rinkimų komisijų sprendimus dėl

rinkėjų sąrašų sudarymo. Šiek tiek platesnes teises skųsti rinkimų komisijų sprendimus nei

rinkėjai turi rinkimų stebėtojai.

REKOMENDACIJOS

1. Įvesti pastovią (nusistovėjusią) savivaldos institucijų formavimo tvarką, kadangi iki šiol

nuolatiniai bandymai keisti savivaldos institucijų formavimo tvarką (pvz. siūlymas LR Prezidento

ir LR Savivaldybių tarybų rinkimus rengti kartu) sulaukia diskusijų tiek Seime, tiek

savivaldybėse, tiek ir visuomenėje, o tai gali lemti pasyvų rinkėjų dalyvavimą balsavime.

2. Teisinis reguliavimas turi būti aiškus ir tikslus. Negali būti tokios situacijos, kai rinkimų

įstatymai keičiami prasidėjus rinkimų procesui. Įstatymu sureguliuoti rinkiminiai santykiai turi

būti ne tik paskelbti viešai, bet su jais turi būti ir tinkamai susipažinta. Dažnas savivaldybių

rinkimų įstatymo keitimas, likus vos keliems mėnesiam ar savaitėms iki rinkimų pradžios

neleidžia nusistovėti rinkimų tvarkai.

LITERATŪRA

1. 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Žin., 1992, Nr. 33-1014.

2. Birmontienė, T., Jarašiūnas, E., Kūris, E., ir kt. (2001). Lietuvos konstitucinė teisė. Vilnius: LTU Leidybos

centras.

3. Čirkyn, V. E. (1997). Konstitucionnoje pravo zarubežnych stran. Maskva.

4. Stačiokas R. (1993). Savivaldos raida Vilniuje. Savivaldybė. Nr.4.

5. Europos vietos savivaldos chartija. Žin., 1999, Nr. 82-1049.

6. Vitkus G. (1992). Politologijos įvadas. Vilnius.

7. Garrone P. The Constitutional Principles of The Electoral Law. New trends in electoral law in a pan-

European context. CDL-STD(1998)025. Žiūrėta 2014 vasario 3 per internetą:

<http://www.venice.coe.int/docs/1998/CDL-STD(1998)/>.

8. Huefner, S. F. (2007). Remedying election wrongs Harvard Journal on Legislation.Vol. 44.

9. Jankauskas, K. (2007). Teritorinių bendruomenių savivalda Lietuvoje: konstituciniai imperatyvai ir jų

įgyvendinimas ordinarinėje teisėje. Lietuvos konstitucinė teisė: raida, institucijos, teisių apsauga, savivalda

[kolektyvinė monografija]. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2007.

10. Jarašiūnas, E. (2007). La Cour Constitutionnelle de la Republique de Lituanie et la Protction des

Fondaments Constitutionnels de L‘Institut des Elections Democratiques. Jurisprudencija, Nr. 4(94).

11. Kardelis, K. (2002). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. 2-asis pataisytas ir papildytas leidimas.

Kaunas.

12. Lietuvos konstitucinė teisė. Vilnius.

13. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 23 d. išvada. Valstybės žinios. 1996, Nr.

114-2644.

http://www.venice.coe.int/docs/1998/CDL-STD(1998)

203

14. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas „Dėl savivaldos

atstovaujamųjų ir vykdomųjų institucijų kompetencijos. Valstybės žinios, 2003, Nr. 19-828.

15. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas. Valstybės žinios. 2003, Nr.

19-828;

16. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas „Dėl savivaldybių tarybų

rinkimų“//Valstybės žinios, 2003, Nr. 53-2361.

17. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas.Valstybės žinios. 2003, Nr.

53-2361;

18. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas. Valstybės žinios. 2004, Nr.

85-3094.

19. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas „Dėl valstybės tarnybos“.

Valstybės žinios, 2004, Nr. 181-6708.

20. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. lapkričio 5 d. išvada. Valstybės žinios. 2004, Nr. 163-

5955;

21. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas „Dėl Lietuvos menininkų rūmų“.

Valstybės žinios, 2005, Nr. 87-3274.

22. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutarimas. Valstybės žinios. 2007, Nr. 19-

722.

23. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. lapkričio 7 d. išvada. Valstybės žinios. 2008,Nr. 130-

4992.

24. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 1 d. nutarimas. Valstybės žinios. 2008, Nr. 114-

4367.

25. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 31 d. nutarimas „Dėl savivaldybės tarybos

kolegijos įgaliojimų“//Valstybės žinios, 2010, Nr. 38-1794.

26. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas. Valstybės žinios. 2011, Nr.

58-2771.

27. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimas. Valstybės žinios. 2011, Nr.

141-6634;

28. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimas. Valstybės žinios. 2011,Nr.

141-6634.

29. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutarimas.Valstybės žinios. 2012, Nr. 40-

1973.

30. Lietuvos Respublikos laikino tiesioginio valdymo savivaldybės teritorijoje įstatymas (aktuali redakcija).

Žin. 2003, Nr. 57-2532.

31. Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas (aktuali redakcija). Žin. 2004, Nr.

98-3626.

32. Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas (aktuali redakcija)// Žin., 1994, Nr. 53-996

33. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas (aktuali redakcija). Žin. 2008, Nr. 113-4290.

34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.

R-403-32-07

35. Romeris M. (1930). Valstybės teisė. Skaitytų paskaitų stenogramos T. 2. Kauna.;

36. Pukanasytė, I. (2013). Rinkimų teisės principai Konstitucinio Teismo jurisprudencijoja. Socialinių mokslų

studijos.

37. Richard Ghevontian pranešimas Teisė ir faktai bylose dėl rinkimų skundų. Teisė ir faktas konstitucinėje

jurisprudencijoje: tarptautinė konferencija, 2005 m. birželio 30 – liepos 1 d. Vilnius : Lietuvos Respublikos

Konstitucinis Teismas, 2005.

38. Richard Ghevontian pranešimas Teisė ir faktai bylose dėl rinkimų skundų. Teisė ir faktas konstitucinėje

jurisprudencijoje: tarptautinė konferencija, 2005 m. birželio 30 – liepos 1 d. Vilnius : Lietuvos Respublikos

Konstitucinis Teismas, 2005).

39. Straipsnis iš Rinkimų teisės sąvoka, rinkimų organizavimas. Leidiniai: TEISES GIDAS, Teisinė pagalba,

Legal aid in Lithuania. Žiūrėta 2014 kovo 10 per internetą: <http://www.teisesgidas.lt/>

40. ileikis, E. (2005). Alternatyvi konstitucinė teisė. Vilnius: Teisinės informacijos centras.

41. Valstybės pagrindai 1996 m. (2 tomas);

42. Vietos savivalda atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Žiūrėta 2014 vasario 3 per internetą:

<http://www.savivaldybes.lt/savivaldybes/index

43. Автономов, А.С., Веденеев, Ю.А., Дегтярева, О.В., Луговой, В.В., Лысенко, В.И. Зарубежное

избирательное право, Москва, 2003.

44. Автономов А.С., Веденеев Ю.А., Луговой В.В (2003). Сравнительное избирательное право, Москва.

45. Конституционное право зарубежных стран: учебник для [студентов] вузов, [обучающихся по

специальности Юриспруденция] / red. Баглая М.В. ir kt.]. Москва: Норма, 2005.

46. Кулинов, О. П. (2003). Большая книга выборов: как проводятся выборы в России: опыт, теории,

технологии и практика проведения избирательных кампаний в России. Москва : Арт Бизнес Центр,

C.37.

http://www.teisesgidas.lt/

http://www.savivaldybes.lt/savivaldybes/index

204

47. Маклаков, В. В. (1987). Избирательное право и избирательные системы буржуазных и

развивающихся стран :учебное пособие. Москва: ВЮЗИ.

SUFFRAGE ELECTING THE MEMBER OF MUNICIPALITY COUNCIL MEMBERS

Summary. The topic in this paper is relevant and problematic due to the fluctuating and confusing election law

during election of municipal members, due to imperfection of the electoral system and inactivity of electorate. The

relevance of the topic also emphasizes the fact that the in Lithuanian legal studies electoral right in municipal

members elections are not widely examined. Laws rules governing municipal elections must not contradict the

Constitution and constitutional laws. The legislature consolidating the local elections law not always avoids

regulatory gaps or improper regulation. Municipal election issue is popular between political, scientists, lawyers and

other professionals. Objective of the paper - reveal the peculiarities of the election law during election of municipal

members.

Keywords: the right to vote; local self-government; Election of members of municipal councils.

205

SUTARČIŲ NEĮVYKDYMO TEISINĖS PASEKMĖS: TEORINIAI IR PRAKTINIAI

ASPEKTAI

Arvydas Raščikas

mokslinis vadovas lekt. Eglė Šimkevičienė

Anotacija. Kiekviena sutarties šalis siekia, kad sutarties neįvykdymo atveju jos teisės ir interesai būtų

apsaugoti. Tai sąlygoja sutarčių šalių teisių ir pareigų viena kitai išsiplėtimą. Tai parodo vis augančią šio instituto

reikšmę civilinėje teisėje. Atsižvelgiant į tai, kad straipsnio tikslas yra atskleisti bendrą sutarties neįvykdymo

sampratą, ir išnagrinėti dėl sutarties neįvykdymo kylančias teisines pasekmes, siekiant šio tikslo buvo

koncentruojamasi į iš sutarties neįvykdymo atsirandančių civilinių teisinių pasekmių turinį bei analizuojamos

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje iš to kylančios problemos. Kad darbo uždaviniai būtų įgyvendinti, buvo

naudojami lyginamasis, sisteminis ir dokumentų analizės metodai. Metodų pagalba atskleistos sutarčių neįvykdymo

teisinių pasekmių problemos. Didžioji dalis šių problemų pasireškia dėl netinkamai pasirenkamų teisinės gynybos

būdų bei nesistengimo išsaugoti sutartinius santykius.

Pagrindiniai žodžiai: sutartis, sutarčių neįvykdymas.

ĮVADAS

Straipsnio aktualumas. Sudarantysis sutartį pasitiki, kad kita šalis sutartį vykdys. Tačiau jei

parduota prekė nepristatoma, parduotas žemės sklypas neužleidžiamas, išnuomotas butas sutarčiai

pasibaigus neatlaisvinamas, dainininkė pažadėtame koncerte nedainuoja, tarnautojas po atleidimo,

prieštaraujant sutarčiai, konkuruoja su buvusiu darbdaviu, tada kyla klausimas, kokius kelius teisės

sistema turi paruošti tos sutarties šaliai, kuri, pasitikėdama sutarties įvykdymu, nusivilia.

Sutartiniai santykiai šiuolaikiniame pasaulyje skiriama labai didelę civilinės teisės dalis, todėl

sutartys yra bene labiausiai reglamentuotas institutas valstybių nacionalinėse teisėse ir tarptautiniu mastu.

Sutarčių teisės praktinė svarba šiuolaikinėje rinkos ekonomikoje neginčijama.

Nuolatos sudėtingėjant ekonominiams santykiams, kiekviena šalis siekia, kad jos interesai būtų kuo

labiau apsaugoti. Tai sąlygoja sutarčių šalių teisių ir pareigų viena kitai išsiplėtimą. Kiekviena sutarties

šalis siekia, kad jos teisės ir interesai būtų apsaugoti ne tik nacionalinės teisės lygmenyje, bet ir

tarptautiniu mastu. Sutarties neįvykdymo atveju, nukentėjusioji šalis turi platų savo pažeistų teisių

gynimo būdų pasirinkimą.

Pažeistų teisių gynimo būdų pagalba yra siekiama atstatyti pažeistas nukentėjusios šalies teisės ir

daryti poveikį pažeidėjui. Būtina atskleisti civilinių teisinių pasekmių esmę, turinį bei išanalizuoti teisės

gynimo būdus ir jų pritaikymą ginant šalių (tiek nukentėjusios, tiek sutartį pažeidusios) teises ir interesus

sutarties neįvykdymo atveju.

Straipsnio problema. Nors atrodo ir aiškiai Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse įtvirtintos

nuostatos kurios reglamentuoja sutarčių neįvykdymo teisines pasekmes, dažnai nutinka taip, kad sutarties

neįvykdymo atveju, nukentėjusioji šalis turėdama platų savo pažeistų teisių gynimo būdų spektrą

nesugeba teisingai įvertinti situacijos ir pasirinkti optimaliausio teisių gynimo būdo.

Platus pažeistų teisių gynimo būdų pasirinkimas yra skirtas tam, kad būtų kuo efektyviau ginamos

nukentėjusios šalies teisės ir interesai. Tačiau, nustatant ir taikant gynimo būdus, nedera pamiršti

būtinumo užtikrinti abiejų šalių interesus. Net ir sutartį pažeidusi šalis turi teisę reikalauti į juos

atsižvelgti.

Lietuvos teismų praktikoje dažnai pasitaiko ginčų, kai nukentėjusioji šalis, nesistengdama išsaugoti

sutartinių santykių, tiesiog renkasi ultima ratio priemonę – sutarties nutraukimą. Šitaip sumenkinamas

favor contractus principo svarbumas sutartiniuose santykiuose. Konkrečioje situacijoje, pasitelkiant kitą

teisių gynimo būdą būtų galima pasiekti geresnių rezultatų ir tuo pačiu išsaugoti sutartį.

Straipsnio tikslas – atskleisti bendrą sutarties neįvykdymo sampratą, apibudinti ir detaliai

išnagrinėti dėl sutarties neįvykdymo kylančias teisines pasekmes bei jų turinį.


1. Atskleisti sutarties neįvykdymo sampratą;

2. Išanalizuoti civilines teisines pasekmes, kylančias dėl sutarties neįvykdymo;

3. Išanalizuoti sutarties neįvykdymo ir iš jo kylančių teisinių pasekmių problemas Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo praktikoje.

Straipsnio objektas – civilinės teisinės pasekmės, kylančios šalims neįvykdžius sutarties.

206

Straipsnio metodai: dokumentų analizės naudojamas darbe analizuojant sutarčių neįvykdymo

teisines pasekmes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje; Lyginamasis metodas naudojamas, lyginant

Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse apibrėžtus sutarčių teisės principus su UNIDROIT

tarptautiniais komercinių sutarčių principais ir Europos sutarčių teisės principais; Sisteminio metodo

pagalba atskleisti sutarčių teisės institutą, nagrinėjant sutarčių neįvykdymą ir neįvykdymo teisines

pasekmes.

SUTARČIŲ NEĮVYKDYMO TEISINĖS PASEKMĖS: TEORINIAI ASPEKTAI

Sutarties neįvykdymo samprata

Neretai, vos tik sudarius sutartį ir pradėjus ją vykdyti atsiranda nenumatytų kliūčių, kadangi viena

iš sutarties šalių dėl kažkokių priežasčių nevykdo savo sutartinių įsipareigojimų ar juos vykdo ne visiškai,

ne laiku, netinkamoje vietoje arba kitu netinkamu būdu. Jeigu visas šias aplinkybes apibendrintume

sąvoka „sutarties pažeidimas“, šiuo išsireiškimu turime omenyje atvejį, kuriame iš tiesų atliktas veiksmas

kažkokia forma neatitinka sutartinio (Zweigert ir kt., 2001).

Teisės normos, nustatančios tinkamo sutarčių įvykdymo kriterijus, yra dispozityvinio pobūdžio ir

vadovaujamasi tik tais atvejais, kada sutartyje nėra nustatytų subjektinės pareigos įvykdymo sąlygų, t.y.

terminai, vieta, kokybė ir kiti reikalavimai. Dėl šios priežasties, tinkamai ar netinkamai įvykdyta prievolė,

visuomet vadovaujamasi ir aiškinamasi dažniausiai ne įstatyme, o sutartyje nustatytomis sąlygomis.

Tokia tinkamo prievolių įvykdymo samprata aiškintina ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos tinkamu

juridiniu įforminimu, t.y. taip įgyvendinamas sutarčių laisvės principas, kuris labiausiai atitinka šalių

interesus (Rasimavičius, 1997).

Pasak V. Mikelėno (1996) – nėra vienodos sutarties pažeidimo sąvokos. Vienose valstybėse ši

sąvoka apima bet kokį nukrypimą nuo sutarties sąlygų, taip pat visišką sutarties neįvykdymą. Sutarties

termino praleidimas, netinkamos kokybės prekių pateikimas, taros ir įpakavimo reikalavimų neatitikimas,

kiti sutarties sąlygų neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atvejai įvardijami vienu terminu – sutarties

pažeidimas. Kitose valstybėse išskiriami konkretūs sutarties pažeidimai – termino praleidimas, sutarties

įvykdymo negalimumas ir kiti, kurie, be abejo, neapima visų galimų sutarties pažeidimo atvejų. Tad kitus

sutarties pažeidimo atvejus tose valstybes į bendrą sutarties pažeidimo sąvoką įtraukė teisės doktrina ir

teismų praktika.

Sutarties neįvykdymas yra jos pažeidimas, lemiantis sutartį pažeidusios šalies civilinę atsakomybę

ir suteikiantis nukentėjusiai šaliai teisę taikyti gynybos būdus. Tačiau prieš apkaltinant šalį sutarties

pažeidimu arba apskritai sutarties neįvykdymu, reikia žinoti, ką šalis privalėjo padaryti, o tada bus galima

įvertinti, ar ji apskirtai ką nors atliko, o jei atliko, tai kaip (Mikelėnas, 1995).

Sutarties neįvykdymo samprata Lietuvos teisėje. Sutarties neįvykdymu laikomas, bet kurios iš

sutarties kylančios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą jos įvykdymą ar įvykdymo termino

praleidimą. Lietuvos Civiliniame kodekse įtvirtinta sutarties neįvykdymo samprata artima bendrosios

teisės sistemoje vartojamam sutarties pažeidimo apibūdinimui.

Pasak M. Braginskio (1998), nagrinėjant skolininko veiksmus kreditoriaus atžvilgiu reikia užduoti

2 klausimus: 1) ar skolininkas faktiškai nors ką nors atliko, 2) jei taip, tai kaip jis tai atliko, tai yra

nustatyti: 1) ar sutartis buvo įvykdyta in nature, ir 2) ar sutartis buvo įvykdyta tinkamai.

Todėl ir LR CK 6.63 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 6.256 ir 6.205 straipsniai skiria prievolės

neįvykdymą ir netinkamą įvykdymą.

LR CK 6.205 straipsnis pateikia sutarties neįvykdymo apibrėžimą. Sutarties neįvykdymo turinį

galima nustatyti aiškinant kodekso normas. Sutartis yra dvišalis arba daugiašalis sandoris (LR CK 6.154

str.), pagal kurį atsiranda prievoliniai teisiniai šalių tarpusavio santykiai. Jeigu sutartis įvykdyta, tai

prievolė baigiasi, jei prievolė nesibaigia, tai sutartis neįvykdyta. Jeigu yra bent vienas įvykdymo

trūkumas, kai bet kokiu būdu arba forma nukrypstama nuo prievolės turinio, tai prievolė bus laikoma

įvykdyta netinkamai, o sutartis taip pat bus laikoma neįvykdyta.

P. Rasimavičius (1997) tinkamu įvykdymu vadina tokius skolininko veiksmus, atliekamus vykdant

subjektinę savo pareigą įgyvendinat prievolę, kurie tiksliai atitinka prievolės sąlygas, tai yra pagal

objektą, įvykdymo laiką, būdą, vietą ir kitus reikalavimus, kuriuos nustato įstatymas arba sutartis.

Pasak M. V. Krotovo (2000), tinkamo įvykdymo principas suponuoja, kad pareigą įvykdys

tinkamas subjektas, tinkamoje vietoje, tinkamu laiku, tinkamu dalyku ir tinkamu būdu.

Sutarties neįvykdymą lemia skolininko nukrypimas nuo tinkamo sutarties įvykdymo sąlygų:

įvykdymo dalyko ir būdo, įvykdymo kokybės, įvykdymo gavėjo, paties vykdytojo, įvykdymo vietos,

207

įvykdymo termino. Jei prievolė nėra įvykdoma in nature arba jei nėra įvykdoma bent viena tinkamo

prievolės įvykdymo sąlyga, tai prievolės vykdymas laikytinas netinkamu. Prievolės turi būti vykdomos

tinkamai, o jos nevykdymas lemia civilinę atsakomybę. Netinkamas įvykdymas neužbaigia prievolės, ir

pats netinkamo įvykdymo faktas yra pagrindas naujoms prievolėms atsirasti, skolininkui taikyti

priverstinio poveikio priemones, įskaitant ir civilinę atsakomybę (Mikelėnas, 2002).

Norint atskleisti prievolės įvykdymą, reikia atkreipti dėmesį į veiksmus, kuriuos turi atlikti

(neatlikti) skolininkas, kad kreditorius gautų tą naudą, kurios siekė sudarydamas sutartį. Jeigu veiksmai,

kuriuos turėjo atlikti skolininkas, neatlikti ir kreditorius negauna tos naudos, kurios tikėjosi sudarydamas

sutartį, tai prievolė neįvykdyta ir pagrindinis prievolės tikslas nepasiektas. Jeigu prievolė įvykdoma

netinkamai, pagrindinės prievolės tikslas pasiekiamas, tik kitokiomis sąlygomis, negu tikėjosi kreditorius.

Todėl jei prievolė neįvykdyta, kreditorius turi teisę reikalauti tiek pagrindinės, tiek papildomų prievolių

įvykdymo, kurios atsiranda pažeidus pagrindinę prievolę (Vėlyvis, 1997).

Pasak A. Matulevičienės (2006) – sutarties neįvykdymas reiškia objektyvų faktą, kai kreditorius

negauna tos naudos, kurios tikėjosi sudarydamas sutartį, visiškai neatsižvelgiant į tokį rezultatą

nulėmusius veiksmus. Plačiąją prasme sutarties neįvykdymas suprantamas LR CK 6.205, 6.217 straipsnio

2 dalies 4 punkte, LR CK 6.217 straipsnio 2 dalies 5 punkte ir kituose Civilinio kodekso straipsniuose.

Civiliame kodekse sąvoka „sutarties neįvykdymas“ vartojama ir siaurąja prasme, tai yra reiškia tik

prievolės neįvykdymą in nature, dažniausiai nepateisinamą. Pavyzdžiui, LR CK 6.60 str. nustato teisinius

padarinius, kai skolininkas neįvykdo prievolės perduoti individualiais požymiais apibūdinamą daiktą

kreditoriui; LR CK 6.61 str. reglamentuoja kreditoriaus teises, kai skolininkas neįvykdo prievolės atlikti

tam tikrą darbą.

Kiekvienas sutarties pažeidimas yra skirstomas į esminį ir neesminį. Esminiu pažeidimu laikomas

toks sutartinės prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas, dėl kurio nukentėjusioji šalis negauna

to, ką tikėjosi gauti sudarydama sutartį. Nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, atsižvelgiama į LR

CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus pagrindus, kurie kiekvienu sutarties pažeidimo atveju yra

vertinamojo pobūdžio, todėl leidžia kitai šaliai įrodinėti, kad sutarties pažeidimas buvo neesminis.

Esminio sutarties pažeidimo kriterijus yra tarsi priemonė, kuria „išmatuojamos“ kiekvieno konkretaus

sutarties pažeidimo aplinkybės suteikiant teisę patiems civilinės apyvartos dalyviams (ginčo atveju -

teismui) spręsti, kaip turi būti vertinamas atitinkamas pažeidimas (Ambrasienė, 2009).

Sutarties neįvykdymo samprata UNIDROIT ir Europos sutarčių teisės principuose. UNIDROIT

principuose įtvirtinta bendra sutarties pažeidimo koncepcija. UNIDROIT Principų priėmimo istorija rodo,

kad vis dėlto UNIDROIT Principų 7.1.1. straipsnyje specialiai buvo pavartota ne sutarties pažeidimas, bet

tarptautinei privatinei materialinei teisei nauja bendra sutarties neįvykdymo sąvoka. Principų autoriai

tokiu būdu siekė dviejų pagrindinių tikslų: pirma, užtikrinti vienodą teisinį režimą tiek pateisinamo

sutarties neįvykdymo atveju, tiek nepateisinamo sutarties neįvykdymo atveju, antra, taikyti vienodą teisinį

režimą visoms sutarties pažeidimo rūšims (Matulevičienė, 2006).

Pasak V. Mikelėno (1995) – bendro sutarties neįvykdymo koncepcijos priėmimą didele dalimi

nulėmė germanų teisės tradicijos atstovų įtaka, t.y. neigiami atsiliepimai apie Vokietijos civilinio kodekso

taikymo praktiką, nes Vokietijos civilinis kodeksas pripažino atskiras sutarties pažeidimo rūšis: sutarties

įvykdymo negalimumas, įvykdymo termino praleidimas ir pozityvus sutarties pažeidimas ir su jomis siejo

skirtingus padarinius, o tai praktikoje labai apsunkindavo teisingą teisės normų taikymą.

Taigi pagal UNIDROIT „Neįvykdymu laikomas šalies bet kokios sutartinės prievolės

neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą“. Ypatingas dėmesys

privalo būti atkreiptas į du šio apibrėžimo bruožus:

„Neįvykdymas“ yra apibrėžtas taip, kad apima visas formas netinkamo įvykdymo taip pat

kaip visišką nesugebėjimą įvykdyti iš sutarties kylančių pareigų;

Principų tikslas yra bendras supratimas neįvykdymo, kuris apima tiek nepateisinamą, tiek

pateisinamą neįvykdymą.

Europos sutarčių teisės principai (toliau – PECL) iš esmės įtvirtina tokias pat sutarties pažeidimo ir

gynimo būdų nuostatas kaip ir Vienos konvencija bei UNIDROIT principai, ir ne daug kuo nuo jų

skiriasi. PECL artimiausias ekvivalentas sutarties pažeidimo yra sutarties neįvykdymas. PECL vartoja

unitarinę sutarties neįvykdymo non-performance koncepciją, apimančią bet kokių šalies įsipareigojimų

pagal sutartį neįvykdymą. Taigi sutarties neįvykdymas reiškia tiek netinkamą įvykdymą, tiek termino

praleidimą, tiek visišką sutarties neįvykdymą.

Sutarties neįvykdymas apima netinkamą įvykdymą, nesugebėjimą patiekti prekių, kurios yra

nesuvaržytos jokių teisių ir trečiųjų šalių reikalavimų, nesugebėjimą įvykdyti savo prievolių tuo laiku

kada įvykdymas turi būti atliktas, t.y. prievolės atliktos labai anksti, labai vėlai arba niekada. Kai šalis turi

208

pareigą gauti ar priimti kitos šalies įvykdymą, neveikimas ar atsisakymas tai atlikti taip pat yra

neįvykdymas. Neįvykdymas taip pat apima pažeidimą papildomos pareigos, tokios kaip pareiga

neatskleisti kitos šalies komercinės paslapties (K. Zweigert ir kt., 2001).

Pasak, A. Matulevičienės (2006) – neįvykdžius sutarties taikomi teisės gynimo būdai, kurie

priklauso ar neįvykdymas pateisinamas ar ne, pagal PECL 8:108 straipsnį. Neįvykdymas, kuris

nepateisinamas, suteikia nukentėjusiai šaliai teisę reikalauti įvykdymo natūra, reikalauti atlyginti

nuostolių, sustabdyti savo pačios įvykdymą, nutraukti sutartį ar sumažinti sutarties kainą.

Apibendrinat, galime teigti, kad tiek Lietuvos teisėje, tiek tarptautinėje privatinėje materialinėje

teisėje buvo įtvirtinta nauja vieninga sutarties neįvykdymo sąvoka, apimanti: visišką sutartinės prievolės

neįvykdymą, netinkamą sutartinės prievolės įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą. Taip buvo

siekiama užtikrinti vienodą teisinį režimą tiek pateisinamam, tiek nepateisinamam sutarties neįvykdymui

ir taikyti vienodą teisinį režimą visoms sutarties pažeidimo rūšims.

Sutarties neįvykdymo teisinės pasekmės

Šalys sudarydamos sutartį juridiškai įtvirtina tarpusavio santykius. Šie santykiai joms tampa

privalomi ir jų vykdymą gina įstatymai. Tačiau dažnai pasitaiko, kad sutartyje numatytos sąlygos yra

realizuojamos netinkamai arba nėra realizuojamos iš viso. Pažeidus sutartį, nukenčia kitos šalies teisės ir

interesai. Taigi jeigu skolininkas nevykdo prievolės, atsiranda teisinės pasekmės. Tuomet nukentėjusi

šalis įgyja teisę reikalauti taikyti vieną iš savo pažeistų teisių ir interesų gynimo būdų. Šie budai įvairūs:

reikalavimas įvykdyti sutartines prievoles natūra, nuostolių atlyginimas, sutarties nutraukimas ir t.t.

(Šatas, 2000).

Nėra vienodos nukentėjusios šalies teisių gynimo būdų praktikos. Vienose šalyse dominuoja

nuostolių atlyginimas, kitur – reikalavimas įvykdyti prievolę natūra. Būtina peržiūrėti įvairias

nukentėjusios šalies teisės gynimo priemones, dėl sutarties pažeidimo, nepriklausomai nuo to, ar

pažeidimas yra toks, kad sukelia sutarties nutraukimą ar ne (Mikelėnas, 1995).

Pagal Lietuvos Civilinį kodeksą skolininkui pažeidus sutartį (sutarties neįvykdžius, netinkamai

įvykdžius ar praleidus sutarties įvykdymo terminą) atsiranda teisinės pasekmės ir tuomet nukentėjusioji

1 pav. Pažeistų teisių gynimo priemonės


209

šalis atsiduria padėtyje, kurioje ji gali rinktis ir taikyti jai priimtiniausią pažeistų teisių gynimo priemonę

(1 pav.):

Toliau reikalauti įvykdyti sutartį in nature (LR CK 6.213 str.), atsižvelgiant į tai, kad teisė

gauti įvykdymą apima teisę reikalauti ištaisyti arba pakeisti įvykdymą, arba kitokiu būdu

pašalinti įvykdymo trūkumus (LR CK 6.208 str., 6.214 str.), pavyzdžiui LR CK 6.319

straipsnis suponuoja pirkėjo teisę reikalauti perduoti jam parduotą daiktą; LR CK 6.334

straipsnio 1 dalies 2 punktas numato netinkamos kokybės daiktas turi būti pakeistas tinkamu

ir t.t.

Sustabdyti savo prievolių vykdymą (LR CK 6.207 str., 6.220 str.1 d.), pavyzdžiui LR CK

6.661 straipsnis numato, kad rangovas turi teisę sustabdyti vykdomus darbus, jei užsakovas

laiku nepristato medžiagos, technikos ir pan.

Pareikalauti atlyginti dėl pažeidimo padarytus nuostolius (LR CK 6.256 str.2 d.);

Sumažinti pirkimo kainą (LR CK 6.334 str.);

Nutraukti sutartį (LR CK 6.217 str., 6.218 str.);

Pareikalauti privalomo sutarties pakeitimo (LR CK 6.223 str.).

Pagal A. Matulevičienę (2006) – nukentėjusioji šalis turi platų savo pažeistų teisių gynimo būdų

pasirinkimą. Taikant juos turi būti efektyviai ginami nukentėjusios šalies teisės ir interesai. Tačiau,

nustatant ir taikant gynimo būdus, nedera pamiršti būtinumo užtikrinti abiejų šalių interesus. Net sutartį

pažeidusi šalis turi teisę reikalauti į juos atsižvelgti. Todėl visi pažeistų teisių gynimo būdai turi būti

taikomi vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais.

SUTARČIŲ NEĮVYKDYMO TEISINĖS PASEKMĖS: PRAKTINIAI ASPEKTAI

Sutarties neįvykdymu laikomas, bet kurios iš sutarties kylančios prievolės neįvykdymas, įskaitant

netinkamą jos įvykdymą ar įvykdymo termino praleidimą. Lietuvos Civilinis kodeksas įtvirtino sutarties

neįvykdymo sampratą artimą bendrosios teisės sistemoje vartojamam sutarties pažeidimo apibūdinimui.

LAT 2012 m. balandžio 25 d., bylos 3K-7-39/2012, nutartimi yra pasisakę, jog sutarties

neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą

įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą. Lygiai taip pat teisėjų kolegija pasisakė ir 2010 m. gruodžio

16 d., bylos 3K-3-517/2010, nutartimi, pridurdami, kad skolininkui neįvykdžiusiam prievolės pagal

sutartį, atsiranda neigiami teisiniai padariniai: kreditorius, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis

sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais: sustabdyti savo prievolės vykdymą, nustatyti

papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, reikalauti įvykdyti prievolę natūra, reikalauti ištaisyti vykdymo

trūkumus, nutraukti sutartį, kt., taip pat reikalauti, kad kaltoji šalis atlygintų nuostolius ir sumokėtų

netesybas (sutartinė atsakomybė). Kaip matome, abejuose nutartyse sutarties neįvykdymo sąvoka

pateikiama vienoda, teismai pateikė LR CK 6.205 straipsnį.

Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į

aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, be kita ko, nutraukti

sutartį, jeigu sutarties pažeidimas yra esminis. (LAT 2011 m. sausio 31 d. 3K-3-18/2011 nutartis).

2012 m. birželio 26 d. LAT byloje (3K-7-297/2012) teisėjų kolegiją paaiškina, kaip taikyti įstatymo

nustatytus esminio sutarties pažeidimo kriterijus. Aiškinama, kad analizuojant LR CK 6.217 straipsnio 2

dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, visų pirma vertintini du prievolės vykdymai:

pažadėtasis ir faktiškai atliktas. Kuo didesnis atotrūkis tarp šių įvykdymų, tuo didesnė esminio sutarties

pažeidimo tikimybė. Atotrūkis bus maksimalus visiško neįvykdymo atveju. Antra, sprendžiant, ar pagal

sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, vertintina, ar konkrečios sutarties

sąlygos neįvykdymas nulems kreditoriaus intereso prievolėje praradimą. Trečia, sprendžiant ar prievolė

neįvykdyta tyčia, ar dėl didelio neatsargumo, būtina analizuoti pažeidėjo kaltės formą pagal bendrąsias

civilinės atsakomybės nuostatas ir nuspręsti, ar pažeidėjo kaltė didelė ir, jei didelė, ar tyčia. Kuo kaltė

didesnė, tuo nukentėjusios šalies pagrįstas interesas likti sutartinuose santykiuose yra mažesnis. Ketvirta,

sprendžiant, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta

ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo,

taip pat ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti. Galiausiai, penkta, vertintina, ar

sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu

sutartis būtų nutraukta. Šiuo atveju turimi omenyje ne įprastiniai, bet labai dideli, neproporcingi

nuostoliai.

210

Apibendrinant sutarties neįvykdymą, matome, kad Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso

normos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika išskiria tris būdus, kada sutartis laikoma neįvykdyta:

visiškas sutarties neįvykdymas, netinkamas sutarties vykdymas ir sutarties termino praleidimas.

Sutarties įvykdymo sustabdymas yra vienas iš sutarčių neįvykdymo teisinių gynimo būdų ir juo

būtina naudotis sąžiningai ir protingai, bei negalima juo piktnaudžiauti. Šalis sutarties įvykdymo

sustabdymu negali pasinaudoti, jei tai sukeltų kitai šaliai sunkių ir netikėtų padarinių.

LR CK 6.207 straipsnyje nustatyta:

Jeigu šalys turi įvykdyti sutartį tuo pačiu metu, tai bet kuri iš jų turi teisę sustabdyti sutarties

vykdymą tol, kol kita šalis nepradės jos vykdyti (1 dalis);

Kai šalys savo prievoles turi įvykdyti viena paskui kitą, tai turinti sutartį įvykdyti vėliau šalis

gali sustabdyti vykdymą tol, kol kita šalis neįvykdo savo prievolių (2 dalis);

Šalys šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta teise privalo naudotis protingai ir sąžiningai (3

dalis).

Lyginant LAT 2009 m. spalio 8 d. bylos 3K-3-413/2009 ir LAT 2010 m. lapkričio 30 d. bylos 3K-

3-481/2010 nutartis matome, kad teisėjų kolegijos vienodai nurodė, jog tais atvejais, kai viena iš sutarties

šalių neįvykdo (netinkamai įvykdo) savo sutartinės prievolės, kitos šalies prievolės vykdymo sustabdymo,

kaip savigynos formos, teisėto panaudojimo sąlygos yra tokios:

Sutarties šalių prievolės turi būti priešpriešinės;

Prievolės turi būti vykdomos vienu metu arba viena po kitos;

Prievolės neįvykdo (netinkamai įvykdo) bet kuri šalis, kai prievolės vykdomos vienu metu,

arba pirmiau prievolę turinti įvykdyti šalis, kai prievolės vykdomos viena po kitos;

Dėl prievolės neįvykdymo nėra kitos šalies kaltės, taip pat nėra kitų nuo prievolės

neįvykdžiusios šalies nepriklausančių aplinkybių;

Prievolės neįvykdžiusi šalis nepateikė adekvataus savo prievolės įvykdymo užtikrinimo;

Prievolės vykdymo sustabdymas, kaip savigynos forma, panaudotas protingai ir sąžiningai,

neperžengiant savigynos ribų.

Prievolių vykdymo sustabdymas – vienas įstatyme leidžiamų savigynos būdų, jo taikymo pagrindai

ir sąlygos apibrėžtos LR CK 6.46, 6.58 straipsniuose. LR CK 6.46 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta aktuali

nagrinėjamam ginčui nuostata, kad skolininkas turi teisę sustabdyti prievolės vykdymą, kai kreditorius

nevykdo priešpriešinės pareigos, jeigu skolininko ir kreditoriaus priešpriešinės pareigos susijusios taip,

kad galima pateisinti prievolės vykdymo sustabdymą. Šio savigynos būdo taikymas reglamentuojamas ir

sutarčių teisės normų. LR CK 6.207 straipsnyje įtvirtinta sutarties šalių teisė sustabdyti sutarties

vykdymą: jeigu šalys turi įvykdyti sutartį tuo pačiu metu, tai bet kuri iš jų turi teisę sustabdyti sutarties

vykdymą tol, kol kita šalis nepradės jos vykdyti; kai šalys savo prievoles turi įvykdyti viena paskui kitą,

tai turinti sutartį įvykdyti vėliau šalis gali sustabdyti vykdymą tol, kol kita šalis neįvykdo savo prievolių;

šalys šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta teise turi naudotis sąžiningai. (LAT 2014 m. kovo 21 d. byla

3K-3-152/2014).

Sutarties nutraukimo atveju civiliniame įstatyme numatytos teisinės pasekmės apsaugo šalis nuo

galimų nuostolių ar netekčių dėl sutarties neįvykdymo. Todėl svarbu žinoti netik sutarčių nutraukimo

sąlygas, bet ir pačias teisines pasekmes. LAT 2013 m. balandžio 19 d. bylos 3K-3-236/2013 nutartyje

aiškina, kad sudarytos sutarties nutraukimo galimybė nustatyta įstatyme – LR CK 6.217 straipsnyje, kurio

1 dalyje įtvirtinta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo

ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Taigi sutartis gali būti pažeista iš esmės tiek tada, kai ji apskritai

nevykdoma, tiek tada, kai vykdoma netinkamai. Įstatymo nustatyta teisė vienašališkai nutraukti sutartį tik

tada, kai kita šalis ją iš esmės pažeidžia, aiškinama sutarties privalomumu ir kitais principais. LR CK

6.189 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią.

Dėl to sutarties nutraukimas pagal tarptautinės sutarčių teisės favor contractus (sutarties naudai) principą

ir jį atspindintį nacionalinį teisinį reguliavimą, LR CK šeštosios knygos II dalies normas yra išimtinis

teisių gynimo būdas (ultima ratio), todėl jo taikymui turi būti konstatuotas pakankamas teisinis ir faktinis

pagrindas. Vienašalis sutarties nutraukimas, kaip nukentėjusios šalies interesų savigynos priemonė,

įstatymų leidėjo yra įtvirtinta ir laikoma adekvačia reakcija į sutartį pažeidusios šalies elgesį, pasireiškusį

esminiu sutarties pažeidimu. Panašiai LAT pasisakė ir 2013 m. lapkričio 4 d. bylos 3K-3-535/2013

nutartimi, teigdamas, kad vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti LR CK

6.217 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo, kuris yra pagrindas taikyti

ultima ratio priemonę – sutarties nutraukimą, kvalifikuojantys požymiai. Sutarties šalims įstatymas

leidžia susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis, jeigu jos

neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, t. y. sutarties šalys gali vienašališkai nutraukti

211

terminuotą sutartį prieš terminą arba inicijuoti tokios sutarties nutraukimą teismine tvarka, jeigu tokia

teisė joms yra nustatyta sutartyje, ir kai realiai atsiranda tokį sutarties nutraukimą leidžiančios, jų pačių

sutartyje nurodytos sąlygos ar aplinkybės. LR CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims

vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau

šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal LR CK 6.217

straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Tai yra sutarties laisvės principo

išraiška (LR CK 6.156 straipsnis).

Pagal LR CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais:

pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos

laikys esminiu pažeidimu. Ta tema LAT 2012 m. gegužės 10 d. bylos 3K-3-196/2012 nutartimi pažymi ir

tai, kad LR CK 6.217 straipsnyje suformuluotos bendrosios taisyklės, susijusios su sutarties esminio

pažeidimo reglamentavimu, tačiau LR CK nustatyta ir specialiųjų nuostatų, kai įstatyme nurodomos tam

tikros situacijos kaip sutarties pažeidimas, bet jis neįvardijamas kaip esminis. Specialiai žemės nuomos

santykiams reglamentuoti skirtoje LR CK 6.564 straipsnio 1 dalyje nustatyti sutarties pažeidimai įstatymo

leidėjo neįvardijami kaip esminiai.

1 lentelė. Esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinys

Pažadėtas ir faktiškai atliktas vykdymas

Kuo didesnis atotrūkis tarp šių įvykdymų, tuo didesnė

esminio sutarties pažeidimo tikimybė. Atotrūkis bus

maksimalus visiško neįvykdymo atveju.

Griežtas prievolės sąlygų laikymasis

Sprendžiant, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų

laikymasis turi esminę reikšmę, vertintina, ar konkrečios

sutarties sąlygos neįvykdymas nulems kreditoriaus intereso

prievolėje praradimą.

Prievolės neįvykdymas tyčia ar dėl didelio

neatsargumo

Sprendžiant ar prievolė neįvykdyta tyčia, ar dėl didelio

neatsargumo, būtina analizuoti pažeidėjo kaltės formą pagal

bendrąsias civilinės atsakomybės nuostatas ir nuspręsti, ar

pažeidėjo kaltė didelė ir, jei didelė, ar tyčia. Kuo kaltė

didesnė, tuo nukentėjusios šalies pagrįstas interesas likti

sutartinuose santykiuose yra mažesnis.

Pagrindas nesitikėti sutarties įvykdymo

Sprendžiant, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai

šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina

nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl

prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat ar net ir su

geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti.

Nuostoliai sutarties nutraukimo atveju

Vertintina, ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi

įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu

sutartis būtų nutraukta. Šiuo atveju turimi omenyje ne

įprastiniai, bet labai dideli, neproporcingi nuostoliai.

Šaltinis: sudaryta autoriaus remiantis LAT nutartimi 3K-7-297/2012.

2012 m. birželio 26 d. LAT išplėstinė kolegiją priėmė gana svarbią nutartį (3K-7-297/2012),

kurioje teismas paaiškina, kaip taikyti įstatymo nustatytus esminio sutarties pažeidimo kriterijus

analizuojant LR CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį.

Analizuodami LAT nutartį 3K-7-297/2012 suprantame LR CK 6.217 ir 6.219 straipsnio normų

santykį. Pagal LR CK 6.219 straipsnį šalis gali nutraukti sutartį, jeigu iki sutarties įvykdymo termino

pabaigos iš konkrečių aplinkybių ji gali numanyti, kad kita šalis pažeis sutartį iš esmės. Ši nuostata

skiriasi nuo LR CK 6.217 straipsnio tuo, kad joje įtvirtinta ne faktinio, bet būsimo, prognozuojamo

sutarties pažeidimo samprata. LR CK 6.219 straipsnis yra speciali prevencinė kreditoriaus teisių apsaugos

norma, kuri leidžia sutartį nutraukti net tuo atveju, jei faktiškai esminis sutarties pažeidimas dar neįvyko,

bet iš faktinių aplinkybių akivaizdu, kad tai atsitiks. Sutarties nutraukimas tokiomis aplinkybėmis yra kur

kas racionalesnis problemos sprendimo būdas tiek kreditoriui, tiek skolininkui, nes kreditorius, užuot

laukęs akivaizdžiai numatomo prievolės neįvykdymo padarinių, gali tęsti savo planus sudaręs sutartis su

kitais kontrahentais arba perplanuoti savo veiklą. Skolininkui tai naudinga tuo, kad sutartis nutraukiama ir

nedidėja kreditoriaus patiriami nuostoliai, kuriuos jis gali vėliau prisiteisti iš skolininko. Teisėjų kolegija

pažymi, kad LR CK 6.219 straipsnį galima taikyti esant šioms sąlygoms:

Sutartinė prievolė turi būti galiojanti.

Neturi būti suėjęs prievolės įvykdymo terminas.

212

Būsimas pažeidimas turi būti akivaizdus. Akivaizdumas kvalifikuojant numatomą sutarties

pažeidimą turi būti toks, kad būtų pakankamai didelė tikimybė, jog numatomas sutarties

pažeidimas bus, tačiau absoliutaus įsitikinimo nereikalaujama.

Gresiantis pažeidimas turi būti esminis. LR CK 6.219 straipsnį galima taikyti tik tuo atveju,

jei apskritai dėl pažeidimo, kurio tikimasi, yra leidžiama nutraukti sutartį, t. y. jis turi būti

esminis pagal LR CK 6.217 straipsnį.

Numatomo sutarties pažeidimo požymiai neturi būti išnykę.

Apibendrinant sutarties neįvykdymo teisines pasekmes, matome jog išskiriamos keturios

pagrindinės pasekmės. Tai sutarties vykdymo sustabdymas, papildomo termino sutarčiai įvykdyti

skyrimas, reikalavimas įvykdyti prievolę natūra ir sutarties nutraukimas. Šiems pagrindiniams

klausimams dėl sutarties neįvykdymo teisinių pasekmių, nemažą dėmesį skyrė Lietuvos Aukščiausiasis

Teismas, glaudžiai aiškindamas ir apibūdindamas kiekvieną pasekmę.

IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS

Sutarties neįvykdymas reiškia objektyvų faktą, kai kreditorius negauna tos naudos, kurios tikėjosi

sudarydamas sutartį. Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas atspindi tarptautinės privatinės teisės

tendencijas, nes sutarties neįvykdymas suprantamas plačiąja prasme ir reiškia bet kokios iš sutarties

atsiradusios prievolės neįvykdymą, taip pat netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą. Be to,

pastebime, kad Lietuvos Civiliniame kodekse sutarties neįvykdymas taip pat vartojamas ir siaurąja

prasme, kai reiškia tik prievolės neįvykdymą in nature (LR CK 6.60 str., 6.61 str., 6.63 str.). Išanalizavus

tarptautinės teisės aktus galima teigti, kad tarptautinėje privatinėje teisėje įtvirtinta bendra sutarties

neįvykdymo samprata, kuri apima visas galimas sutarties pažeidimo rūšis. Vieninga sutarties neįvykdymo

sąvoka buvo įtvirtinta siekiant užtikrinti vienodą teisinį režimą tiek pateisinamam, tiek nepateisinamam

sutarties neįvykdymui ir taikyti vienodą teisinį režimą visoms sutarties pažeidimo rūšims.

Sutarties vykdymo sustabdymą, kaip vieną iš sutarčių neįvykdymo teisinių gynimo būdų,

kreditorius gali taikyti, jei tarp šalių sudaryta sutartis yra dvišalė, t.y. kai abi šalys turi tarpusavio teises ir

pareigas. Kreditoriaus teisė sustabdyti savo prievolės vykdymą turi atitikti skolininko neįvykdytos

sutartinės prievolės dalį. Nukentėjusi šalis, nusprendusi nustatyti kitai šaliai papildomą terminą sutarčiai

įvykdyti, apie termino suteikimą privalo raštu pranešti kitai šaliai. Be to nustatomas papildomas terminas

sutarčiai įvykdyti turi būti protingas bei realus. Teisė gauti įvykdymą natūrą suprantama plačiai ir apima

reikalavimą įvykdyti sutartį natūra, kai šalis neįvykdo tiek pinginės prievolės, tiek nepiniginės prievolės,

taip pat ir reikalavimą ištaisyti įvykdymo trūkumus, pakeisti patį įvykdymą arba kitokiu būdu pašalinti

įvykdymo trūkumus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos analizė parodė, kad dažnai teisių gynimo būdai

pasirenkami neapdairiai ir nepamatuotai. Nukentėjusioji šalis ignoruoja sutartį pažeidusios šalies

argumentus ir pastangas išsaugoti sutartinius santykius. Pasitaiko atvejų, kai nukentėjusioji šalis,

nesistengdama išsaugoti sutartinių santykių, tiesiog renkasi ultima ratio priemonę – sutarties nutraukimą.

Daugiausia teismų praktikoje pasitaikantis teisių gynimo būdas – vienašalis sutarties nutraukimas.

Teismams rekomenduojama vadovautis favor contractus principu ir apriboti ultima ratio priemonės

– sutarties nutraukimo naudojimą bylose kai dar galima išsaugoti sutartinius santykius.

Šalims sudarančioms sutartį rekomenduojama apsvarstyti galimas kliūtis visiškam sutarties

įvykdymui ir iš anksto susitarti dėl teisių gynimo būdų naudojimo.

LITERATŪRA

1. Ambrasienė, D., et al. (2009). Civilinė teisė. Prievolių teisė. Vilnius: Mykolo Romerio Leidybos centras.

2. Braginskis, M., et al (1998). Sutarčių teisė: Bendroji dalis. Maskva: Statut.

3. LAT CBS teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje, Nr. 3K-7-39/2012.







10. Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas. Valstybės žinios, 2000, Nr. 74 – 2262.

11. Matulevičienė, A. (2006) Sutarčių neįvykdymo teisinės pasekmės. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas.

12. Mikelėnas, V. (1995). Civilinės atsakomybės problemos: lyginamieji aspektai. Vilnius: Justitia.

213

13. Mikelėnas, V. (1996). Sutarčių teisė: Bendrieji sutarčių teisės klausimai: lyginamoji studija. Vilnius:

Justitia.

14. Mikelėnas, V. (2002). Prievolių teisė. Vilnius: Justitia.

15. PECL. (2014). The Principles Of European Contract Law. Žiūrėta 2014, kovo 30 per internetą: <

http://frontpage.cbs.dk/law/commission_on_european_contract_law/pecl_full_text.htm>.

16. Rasimavičius, P. (1997). Civilinė teisė. Kaunas: Vijusta.

17. Šatas, J. (2000). Tarptautiniai komercinės teisės šaltiniai. Vilnius: Vilniaus tarptautinis komercinis

arbitražas.

18. UNIDROIT. (2010). Principles of International Commercial Contarcts. Žiūrėta 2014, kovo 30 per internetą:

<http://www.unidroit.org/instruments/commercial-contracts/unidroit-principles-2010>

19. Vėlyvis, S. (1997). Civilinė teisė. Kaunas: Vijusta.

LEGAL CONSEQUENCES OF NON-PERFORMANCE OF CONTRACTS: THEORETICAL AND

PRACTICAL ASPECTS

Summary. Each contracting party shall seek its rights and interests are protected in the case of failure to

fulfill the contract. This leads to the expansion of rights and obligations between the contract parties. It shows the

growing importance of this institution in the civil law. Given the fact that the goal of this thesis is to reveal the

overall concept of non-performace and to examine the legal consequences of failure to fulfill contracts. It was

focused on the failure to perform in theory and content analysis of the problems in the practice of Supreme Court of

Lithuania. In order to implement the objectives of the study, comparative, systematic and documentation analysis

methods were used. Direct methods revealed the problems arising out of the legal consequences for failure to fulfill

contracts. The majority of these problems reveal in an incorrect legal remedies and lack of will to save the

contractual relationship.

Keywords: contract, non-performance of contracts.

http://frontpage.cbs.dk/law/commission_on_european_contract_law/pecl_full_text.htm

214

INDIVIDUALIŲ ADMINISTRACINIŲ TEISĖS AKTŲ REIKALAVIMAI

Marius Rašinskis

Mokslinis vadovas asist. Tadas Baltuška

Anotacija. Lietuvoje daugėja teisės aktų, sparčiai platėja jų apimtys, teisė tampa vis sudėtingesnė, todėl jos

specifikai suvokti reikia vis daugiau ir gilesnių žinių. Jei individualaus administracinio akto motyvai neaiškūs,

nepagrįsti argumentais, t.y. neįvardijant kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra

priimamas, kyla pagrįsta abejonė dėl administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo. Tad individualaus

administracinio akto bendrieji reikalavimai turi būti vertinami ne tik įstatymų ir poįstatyminių aktų nuostatomis, bet

ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija.

Pagrindinės sąvokos: Individualus administracinis aktas, teisės aktas.

ĮVADAS

Straipsnio aktualumas. Nacionalinių įstatymų nuostatos, išsami vyriausiojo administracinio

teismo praktika, padeda lengviau suvokti individualaus administracinio teisės akto bendruosius

reikalavimus. Administracinių teisės aktų teisėtumas, įstatymų konstitucingumas (teisėtumas) yra

aktualijos, kurias visapusiškai M. Riomerio mokslo veikaluose nagrinėja J. Žilys (2005), kuris teigia, kad

„teisėtumo principas yra vienas iš fundamentaliausių dėsningumų, be kuriuo negali egzistuoti

demokratinė teisėtvarka“.

Straipsnio problema. Taikant individualų administracinį teisės aktą, dažnai kyla pagrįsta abejonė

ar viešojo administravimo subjektas priėmęs individualų administracinį teisės aktą, minėtas aktas atitinka

bendruosius reikalavimus. Yra gerai žinoma, kad Lietuvoje daugėja teisės aktų, sparčiai platėja jų

apimtys, teisė tampa vis sudėtingesnė, todėl jos specifikai suvokti reikia vis daugiau ir gilesnių žinių.

Straipsnio tikslas – atskleisti individualių administracinių teisės aktų esminius reikalavimus.


1. Atskleisti individualių administracinių teisės aktų sampratą ir išnagrinėti jų ypatumus.

2. Išanalizuoti individualių administracinių teisės aktų esminius bendruosius reikalavimus.

3. Atlikti teismų praktikos, susijusios su individualių administracinių teisės aktų reikalavimų,

analizę, taip pat pateikti rekomendacijas dėl individualių administracinių teisės aktų rengimo tvarkos.

Tyrimo metodai: lyginamasis, mokslinės literatūros analizės, sisteminės analizės ir

apibendrinimo.

INDIVIDUALAUS ADMINISTRACINIO TEISĖS AKTO YPATUMAI

Individualaus administracinio teisės akto samprata. Lietuvos Respublikos viešojo

administravimo įstatyme (1999) administracinio akto sąvoka yra suprantama kaip „viešojo

administravimo subjekto išleistas nustatytos formos teisės aktas“ (2 str., p. 8). Iš to galime spręsti, jog

viešojo administravimo subjektais gali būti institucijos, įstaigos, valstybės tarnautojai, kurie turi įstatymu

suteiktas viešojo administravimo teises ir praktiškai sugebantys įgyvendinti vykdomąją valdžią.

Administraciniai aktai yra administracinės teisės pagrindas, ypatinga sritis įgyvendinant valdymo

funkcijas bei labai svarbi viešojo administravimo proceso rūšis. Todėl būtent dėl šių priežasčių,

administraciniai teisės aktai yra laikomi savarankišku administracinės teisės institutu.

Taigi, individualūs administraciniai teisės aktais – tai tokie teisės aktai, kurie nenustato nei teisės

normų, nei bendrai privalomų elgesio taisyklių. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme

(1999) individualus administracinis teisės aktas yra suprantamas kaip „vienkartinis teisės taikymo aktas,

skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei“ (2 str., p. 9.). Jie yra priimami remiantis

norminiais aktais, kai reikia taikyti jau ankščiau norminiame akte nustatytas teises normas. Individualius

administracinius teisės aktus leidžia visos valstybės institucijos, įstaigos. Lietuvos Respublikos

vyriausiais administracinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad individualus administracinis teisės

aktas yra vienkartinis teisės taikymo aktas priimtas konkretaus asmens atžvilgiu (Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-934/10).

Pavyzdžiui institucija priima nutarimą, individualų aktą skirti pažeidėjui administracinę nuobaudą.

Norminiai administraciniai teisės aktai – tai visiems privalomos bendro pobūdžio elgesio taisyklės,

skirtos tam tikriems visuomeniniams interesams reguliuoti. Norminiai administraciniai teisės aktai

215

reguliuoja labai įvairius visuomeninius santykius. Pavyzdžiui priešgaisrinės apsaugos taisyklės paprastai

priimamos ne konkrečiu atveju ir galioja ilgesnį laiką, daugiausiai neterminuotai.

Individualus administracinis teisės aktas formuoja vienkartinę elgesio taisyklę, dažniausiai tai

vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar apibrėžtai asmenų grupei.

Individualaus administracinio akto bendrieji reikalavimai. Lietuvos Respublikos viešojo

administravimo įstatymo 8 straipsnyje individualus administracinis teisės aktas turi šiuos reikalavimus:

„jis turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis, faktais, ir teisės aktu normomis, o taikomos poveikio

priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos

nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Aktas turi būti

pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo,

jo pavaduotojo ar įgalioto asmens, ir patvirtintas antspaudu.

Individualūs administraciniai teisės aktai daugiau yra tvarkomojo pobūdžio, kuriame aiškiai turi

būti išreikštas taikomos teisės pobūdis. Kadangi, šiais aktais nėra nustatomos bendro pobūdžio elgesio

taisyklės, o tik išreikšta vykdomosios valdžios subjekto valia, ir yra skirtas konkrečiam subjektui arba

individualiais požymiais apibrėžtai asmenų grupei. Būtent tokiu aktu nustatoma ne abstrakti taisyklė –

teisės norma, o konkretus nurodymas, teisių suteikimas, pareigų nustatymas ar sankcijos paskyrimas.

Anot A. Andriuškevičiaus „individualaus administracinio teisės akto turinys turi būti toks, kad būtų

įmanoma identifikuoti, kokiam konkrečiam santykiui konkrečiu atveju yra pritaikyta konkreti

administracinė teisės norma ir kokių konkrečių teisinių padarinių šis individualus administracinis aktas

sukuria konkrečiam subjektui“ (2011, p. 145). Tai reiškia, jei iš akto turinio nėra įmanoma nustatyti,

kokia konkreti viešojo administravimo subjekto valia dėl teisinių padarinių, t.y. teisių ir pareigų asmeniui

yra pareikšta, jis nėra laikomas individualiu administraciniu teisės aktu. Pavyzdžiui, individualiais

administraciniais teisės aktais nėra laikomi viešojo administravimo subjekto priimti aktai, kuriuose

išdėstoma tik nuomonė, pozicija, rekomendacija, siūlymas, nesiekiant daryti teisinio poveikio konkrečiam

asmeniui.

Dar vienas individualaus administracinio teisės akto reikalavimas, kad jis turi būti priimtas

kompetentingos viešojo administravimo institucijos, neperžengiant jai suteiktų įgaliojimų. Tai reiškia,

kad priimant individualų administracinį aktą neturi būti ribojama ar pažeidžiama įstatymuose ar kituose

teisės aktuose įtvirtinta žemiau pagal pavaldumą esančių viešojo administravimo institucijų kompetencija.

Aktas turi būti priimamas laikantis griežtų taisyklių, t. y. rengimo, priėmimo ir išleidimo, turi būti

laikomasi įstatyme numatytos formos, tinkamos formos, pavadinimas turi atitikti turinį, kurio

reikalavimai yra susiję su teisinio santykio, kuriam taikomas šis aktas, esme ir asmens, kuriam,

adresuotas, šis aktas, materialiosiomis teisėmis ir pareigomis.

Individualaus administracinio teisės akto teisėtumas. Teisėtumo reikalavimas – tai

reikalavimas pagrįsti aktą teisės normomis. Taigi individualaus administracinio akto teisėtumo

reikalavimas lemia, kad individualiai gyvenimo situacijai turi būti pritaikyta tinkama teisės norma. O kad

būtų pritaikyta tinkama teisės norma, viešojo administravimo subjektų atstovai, t.y. valstybės tarnautojai

ar pareigūnai turi turėti tinkamos teisinės kvalifikacijos, nes tinkamos teisės normos pritaikymas tam

tikrai individualiai gyvenimo situacijai yra svarbiausia teisės taikymo priimant individualų administracinį

aktą proceso dalis. O individualių administracinių aktų priėmimas – teisės taikymas, privalo būti

grindžiamas faktais ir teisės normomis, o ne politiniais argumentais, nes politiniai argumentai niekada

neturės savarankiškos reikšmės ir būtų pažeidžiami nešališkumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia principai.

J. Žilys savo straipsnyje teigia, kad „neteisėtų individualių administracinių teisės aktų priėmimo priežastis

dažnai yra ne nusikalstami tikslai, bet klaidingas teisės nuostatų interpretavimas, valdininko

nepakankamas teisinis išprusimas, o kartais politiškai nors ir suprantami, tačiau teisiškai nepateisinami

veiksmai ir aktai“ (2005, p 24).

A. Andruškevičius (2011, p. 159) savo knygoje „Viešojo administravimo teisiniai pagrindai“

tiksliai apibrėžė ką apima teisėtumo reikalavimas:

1. Faktinių aplinkybių tyrimą;

2. Taikytinos teisės normos paiešką;

3. Teisės normos galiojimo ir tikrosios prasmės nustatymą;

4. Teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą);

5. Individualaus administracinio akto priėmimą – teisės normos dispozicijos ir (ar) sankcijos

konkrečiam asmeniui priskyrimą.

Kitas svarbus individualaus administracinio akto teisėtumo požymis yra tas, kad viešojo

administravimo subjektas taip pat privalo įvertinti galimą taikytinos teisės normos prieštaravimą

216

aukštesnės galios teisės aktui. Viešojo administravimo subjektas neturi galimybės sustabdyti teisės

taikymo akto priėmimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ar į administracinius

teismus su prašymu įvertinti teisės akto atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, kitaip tariant dėl

atitinkamos teisės normos konstitucingumo. Tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad Lietuvos Respublikos

Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra pasisakęs, jog viena iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės

valstybės principo elementų – „neturi būti taikomas teisės aktas prieštaraujantis aukštesnės galios teisės

aktui“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Tai reiškia, kad

ši konstitucinė nuostata yra skirta visiems teisės taikytojams, o atsižvelgiant į šią nuostatą galima aiškinti

ir Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintą įstatymo viršenybės principą, kad visi individualūs

administraciniai teisės aktai, susiję su asmens teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti

pagrįstas įstatymais. Anot A. Andruškevičiaus (2011, p. 157) , „individualaus administracinio teisės akto

reikalavimas, jei yra teisės normos prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktui padėčiai, siejamas su jo

atitiktimi visų pirma aukštesnės galios teisės aktams“. Taip pat minėjo, kad teisėtumo principas

individualaus administracinio akto teisėtumo reikalavimą sieja ne su jo atitiktimi konkrečiai teisės

normai, o su atitiktimi teisei. A. Bakaveckas, savo vadovėlyje administracinė teisė: teorija ir praktika

teigia, kad „teisėtumo principas reikalauja giežtai laikytis nustatytos administracinių teisės normų

taikymo procesinės tvarkos, o tai užtikrina tikslų ir kokybišką normų įgyvendinimą praktikoje“ (2012,

p. 336).

Individualaus administracinio teisės akto pagrįstumas. A. Bakavecko (2012, p. 337) teigimu

pagrįstumo reikalavimas siejamas su „administracinių teisės normų taikymo faktiniu pagrindu, su

taikymo subjekto padarytomis loginėmis išvadomis apie įrodymus, patvirtinančius arba paneigiančius

konkrečios situacijos faktines aplinkybes“. Šis reikalavimas įpareigoja teisės taikymo subjektą išaiškinti ir

ištirti visas su sprendžiamu klausimu ar administracine byla susijusias aplinkybes ir nustatyti objektyvią

tiesą. Taikymo akte faktinės aplinkybės turi būti išdėstomos taip, kaip jos pasireiškė tikrovėje. Anot

A. Andruškevičiaus, „draudžiama individualų administracinį aktą grįsti prielaidomis ir spėlionėmis, nes

faktai, kuriais remiantis minėtu aktu taikoma teisės norma, turi būti objektyvūs, t. y. tikrovę atitinkantys,

nustatyti duomenys“ (2011, p. 160). Šiuo aspektu, pagrįstumo reikalavimas siejamas su nešališkumo ir

objektyvumo principais.

Anot A. Andruškevičiaus, antroji sąlyga dėl individualaus administracinio akto pagrįstumo yra ta,

kad „turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas (visuma), būtinas ir

pakankamas teisės normai taikyti“ (2011, 9. 162). Tai reiškia, kad sprendžiant dėl normos taikymo,

faktinės aplinkybės turi būti išnagrinėtos visapusiškai. Jeigu individualus administracinis teisės aktas yra

priimtas pažeidžiant minėtą reikalavimą, jis nelaikomas pagrįstu faktais.

Lietuvos Respublikos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą

konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog administraciniame

akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo

viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti

aiškus ir pakankamas (Lietuvos Respublikos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 25 d.

sprendimas Nr. I-3620-815/2011).

Trečioji individualaus administracinio teisės akto pagrįstumo reikalavimas anot

A. Andruškevičiaus yra tas, kad „pagrįstumo reikalavimas reiškia būtinybę tinkamai nustatyti faktinius

duomenis, t.y. duomenų šaltinis turi būti tinkamas, duomenų nustatymo procedūra tinkamai įvykdyta ir

duomenys tinkamai užfiksuoti“ (2011, 163 p.). Pavyzdžiui, duomenys turi būti nustatyti ir užfiksuoti

kompetentingos institucijos. Tai reiškia, kad jeigu yra pažeista individualaus administracinio teisės akto

priėmimo procedūra, ir jei dėl jo galėjo būti priimtas neteisingas ir nepagrįstas spendimas tam tikro

asmens atžvilgiu, tai tuo pačiu gali reikšti, kad yra netinkamai nustatytos faktinės aplinkybės, netinkamas

jų vertinimas, nėra argumentacijos, ir tai reiškia, kad yra priimtas netinkamas teisės normos taikymas šiuo

administraciniu aktu. Nes procedūriniai individualaus administracinio akto priėmimo pažeidimai gali

turėti įtakos asmens teisės į gynybą tinkamam įgyvendinimui. Todėl tokie individualūs administraciniai

teisės aktai, kurie turi minėtų procedūrinių trūkumų, dažniausiai yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl juos

galima naikinti.

Taigi galima daryti išvadas, kad priimant individualų administracinį teisės aktą, taip pat vertinant jo

atitiktį viešojo administravimo įstatymo (1999) 8 straipsnyje nustatytiems bendriesiems reikalavimams,

minėtas aktas taip pat turi būti pagrįstas tik tokių įstatymo nustatytų esminių viešojo administravimo

procedūrų atlikimu ir rezultatais, nes priešingu atveju aktas negalėtų būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

217

Individualaus administracinio teisės akto turinio reikalavimai. Individualaus administracinio

teisės akto turinio reikalavimai yra susiję su teisinio santykio, kuriam yra taikomas šis teisės aktas, esme

ir asmens, kuriam adresuotas individualus administracinis teisės aktas teisėmis ir pareigomis. Anot

A. Andruškevičiaus, aiškumo reikalavimas – „tai reikalavimas suformuluoti aiškias nuostatas dėl akto

adresato teisinio statuso pasikeitimų ir priimto sprendimo motyvų“ (2011, p. 140) Nes kaip ir buvo

minėta, individualaus administracinio teisės akto turinio reikalavimai yra glaudžiai susiję su priimto akto

forma, rekvizitais ir apskundimo tvarkos nurodymu, kitaip tariant su techniniais individualaus

administracinio akto reikalavimais. Individualaus administracinio akto turinio aiškumo reikalavimas taip

pat yra siejamas su šiais požymiais:

1. Individualus administracinis teisės turi būti skirtas konkrečiam subjektui arba individualiais

požymiais apibrėžtai asmenų grupei, ir tik šiems asmenims turi konkrečių teisinių padarinių;

2. Tokiu aktu nustatoma ne abstrakti taisyklė – teisės norma, o konkretus nurodymas,

patvarkymas, teisių suteikimas, pareigų nustatymas ar sankcijos paskyrimas;

3. Jame nėra nustatomos administracinės teisės normos, jos tiesiog pritaikomos konkrečiam

socialiniam santykiui, kuriam, pasibaigus, toks individualus administracinis teisės aktas neturės

teisinės reikšmės ir įtakos kitam socialiniam santykiui.

4. Šiuo aktu turi būti išreikšta viešojo administravimo subjekto valia, privaloma asmeniui ir sukelti

jam konkrečių tiesioginių teisinių padarinių (Andruškevičius, 2011)

Todėl darytinos išvados, kad šie požymiai yra susiję su individualaus administracinio teisės akto

turinio aiškumo reikalavimais, nes dažniausiai aktai, kurių turinys yra nepakankamai aiškus ir apibrėžtas,

yra laikomi neturinčiais individualaus administracinio teisės akto statuso. Nes pagal A. Andruškevičių

(2011, p. 145) „individualaus administracinio teisės akto turinys turi būti toks, kad būtų įmanoma

nustatyti, kokiam konkrečiam santykiui konkrečiu atveju yra pritaikyta konkreti administracinė teisės

norma, ir kokių konkrečių teisinių padarinių šis individualus administracinis teisės aktas sukuria

konkrečiam subjektui“. Taigi iš to galima daryti išvadas, kad individualaus administracinio teisės akto

aiškumo reikalavimas yra siejamas su Lietuvos Respublikos viešojo administravimo (1999) įstatymo 8

straipsnio 2 dalyje nustatytomis nuostatomis, kad jei iš akto turinio nėra įmanoma nustatyti, kokia

konkreti viešojo administravimo subjekto valia dėl teisinių padarinių t.y. teisių ir pareigų asmeniui yra

pareikšta, arba nėra aiškumo dėl šios valios privalomumo, jis nėra laikomas individualiu administraciniu

teisės aktu. Pavyzdžiui, viešojo administravimo subjekto nuomonė, pozicija, siūlymas, rekomendacija,

kurias išdėsto priimdamas individualų administracinį teisės aktą, o taip pat nesiekiant daryti teisinio

poveikio konkretaus asmens atžvilgiu, paprastai tokie teisės aktai nėra laikytini individualiais

administraciniais aktais. Nes tokie aktai nėra vertinami teisėtumo, pagrįstumo ir kitų individualiems

administraciniams teisės aktams keliamų reikalavimų aspektu.

Pagal A. Andruškevičių (2011, p. 172), individualaus administracinio teisės akto pagrįstumo ir

teisėtumo reikalavimą galima suprasti dvejopai:

1. Kaip reikalavimus iš esmės individualų administracinį teisės aktą pagrįsti faktais ir teisės

normomis, nors jame ir nebūtų išsamiai nurodytos faktinės aplinkybės ir teisės normos,

kuriomis vadovaujantis šis aktas priimtas;

2. Kaip reikalavimus minėtame akte išsamiai nurodyti visus faktus, kuriais buvo remtasi, ir teisės

normas, kuriomis vadovautasi priimant šį aktą.

Pirmuoju atveju reiškia, kad individualus administracinis teisės aktas būtų laikomas teisėtu, jei nors

viešojo administravimo subjektas akte nurodė netinkamą teisės normą, tačiau priėmė iš esme teisingą

sprendimą, arba būtų galima matyti, kad neteisingos teisės normos nurodymas, individualiame

administraciame akte yra akivaizdi techninė klaida. O faktinis individualaus administracinio teisės akto

pagrįstumas tokiais atvejais būtų vertinamas tik patikrinant, ar tikrovėje egzistuoja faktai, numatantys

individualiame administraciniame akte nurodytos teisės normos taikymą. Pavyzdžiui Klaipėdos

apygardos administracinis teismas savo byloje konstatavo, kad neturi pagrindo abejoti surinktų įrodymų

objektyvumu, todėl jais remiasi vertindamas ginčijamo sprendimo pagrįstumą. Taip pat minėjo, kad

pareiškėjos skundžiamas individualus administracinis teisės aktas turinio prasme ne visiškai atitinka

individualaus administravimo akto reikalavimus. Tačiau teismas padarė išvadas, kad netinkamos teisės

normos nurodymas ar faktų nenurodymas, ar neteisingas nurodymas buvo vertinamas kaip neesminis ir

nesudarantis pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą (Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010

m. gegužės 27 d. sprendimas Nr. I-362-243/2010).

Antruoju atveju reiškia, kad individualus administracinis teisės aktas atitiktų teisėtumo ir

pagrįstumo reikalavimus, toks aktas turi būti aiškus ir motyvuotas. Nes galima teigti, kad individualus

administracinis teisės aktas yra motyvuotas tik tuomet, jei nustatytos faktinės aplinkybės yra aiškiai ir

218

išsamiai išdėstytos individualiame administraciniame akte ir nurodytos konkrečios subjektui pritaikytos

teisės normos bei teisės normos, suteikiančios viešojo administravimo subjektui įgaliojimus priimti

atitinkamą individualų administracinį teisės aktą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo

jurisprudencijoje yra ne karą padaręs išvadas, kad viešojo administravimo subjektus priimamus

individualius administracinius spendimus įpareigoja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo

įstatymo 8 straipsnio nuostatos „individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir

teisės aktų normomis, t.y. akte turi būti nurodytos jo priėmimo priežastys, aiškiai nurodyti atitinkami

faktai ir įstatyminis pagrindas, individuali argumentacija“ (Lietuvos Respublikos vyriausiojo

administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartis Nr. A-438-3270/2011).

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo (1999) įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių normose

nustatyti individualaus administracinio teisės akto turinio reikalavimai, kurie yra sietini su teisėtumo

principu. A. Andruškevičius savo vadovėlyje mini, kad „pagrindinė principo paskirtis ir funkcija –

reguliuoti žmonių ir Lietuvos viešosios administracijos santykius bei valdymo santykius pačioje

administracijoje“ (2004, p. 125.). O tai lemia, kad motyvavimo pareigos turinį ir esmę – priimdamas šį

teisės aktą, viešojo administravimo subjektas privalo jo tekste aiškiai išdėstyti teisės normas ir nustatytus

faktus, kuriais aktas grindžiamas, taip pat teisinio faktų įvertinimo motyvus. Lietuvos Respublikos

vyriausiojo administracinis teismas savo yra padaręs išvadas, kad kiekvienas viešojo administravimo

subjektas vykdydamas viešojo administravimo veiklą, privalo laikytis teisėtumo principo, pagal kurį

reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų

sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos Vyriausiojo

administracinio teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A – 756-422/2009).

Sistemiškai vertinant nurodytas teisės normas bei administracines jurisprudencijos nuostatas, pažymėtina,

kad atsiranda pareiga laikytis teisėtumo principo vykdant viešojo administravimo veiklą – inter alia

priimti tik teisės aktų normomis pagrįstus sprendimus – apima tiek reikalavimą priimti administracinį

sprendimą, kuris atitiktų tam teisiniam santykiui taikytiną konkrečia teisės normą (turinio požiūriu

sprendimas turi būti pagrįstas tinkamu teisiniu pagrindu), tiek reikalavimą priimate sprendime xpressis

verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nurodyti teisinį pagrindą atitinkančią konkrečią teisės normą

(Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartis Nr. A-502-1037/2010). Taigi

galima daryti išvadas, kad teismų praktikoje yra įtvirtinta taisyklė, kai individualus administracinis teisės

aktas neturi motyvų, jis laikomas nepagrįstu, o motyvacija yra reikšminga todėl, kad būtų užtikrintas

individualaus administracinio teisės akto teisėtumas ir pagrįstumas. Nes anot A. Andruškevičiaus (2011)

galėtų kilti teisinio apibrėžtumo ir tikrumo principų grėsmė, nes „nesant aiškumo, dėl individualaus

administracinio akto motyvacijos, viešojo administravimo subjektas turi galimybę manipuliuoti faktais ir

teisės normomis, atsižvelgdamas į po jo priėmimo galimai susiklosčiusias aplinkybes“ (175 p.) Todėl

laikytina pagrįsta teismų praktikoje išdėstyta pozicija nepasisakyti dėl individualiame administraciniame

akte nenurodytų motyvų.

Taigi apibendrinant individualaus administracinio teisės akto turinio reikalavimus, galima daryti

išvadas, kad individualaus administracinio teisės akto turinio reikalavimai yra susiję su Lietuvos

Respublikos viešojo administravimo (1999) įstatymo 8 straipsnio nuostatomis, t.y. asmeniui, kuriam yra

taikomas šis teisės aktas, esme ir asmens, kuriam adresuotas šis teisės aktas teisėmis ir pareigomis.

Individualaus administracinio teisės akto turinio reikalavimai yra taip pat susiję su akte pateiktais

motyvais. Kuo minėto akto motyvavimas išsamesnis, tuo mažiau abejonių jo adresatui dėl akto teisėtumo

ir pagrįstumo, o aiškus faktų ir teisės normų išdėstymas individualaus administracinio teisės akto tekste

dažnai pašalina administracinio ginčo galimybę.

TEISMŲ PRAKTIKA SUSIJUSI SU INDIVIDUALIAIS ADMINISTRACINIAIS TEISĖS

AKTAIS

Teismų praktika dėl individualių administracinių aktų bendrųjų reikalavimų. Individualaus

administracinio akto bendrieji reikalavimai yra nurodyti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo

įstatymo 8 straipsnyje, kuriame minima, jog individualus administracinis teisės aktas turi būti pagrįstas

objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomo poveikio priemonės turi būti

motyvuotos.

Vienoje byloje pareiškėjas kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas

panaikinti Klaipėdos teritorinės darbo biržos 2011 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą nutraukti registraciją

darbo biržoje motyvuodamas tuo, kad sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes atsakovas jo raštiškai

neinformavo apie neatvykimo į darbo biržą teisines pasekmes, ką patvirtina ir jam įteikta atmintinė,

219

kurioje nėra jo parašo patvirtinančio jog yra supažindintas su teisėmis ir pareigomis. Taip pat minėjo, jog

atsakovas nepagrįstai jo neatvykimą į darbo biržą įvertino kaip teisinę prielaidą nutraukti jo registraciją

darbo biržoje. Be to, pareiškėjas savo neatvykimą registruotis į darbo biržą minėjo kaip pateisinamą

priežastį, nes vartojo gydytojo paskirtus stipriai veikiančius psichotropinius vaistus ir tiesiog užmiršo apie

paskirtą atvykimo datą. Taigi, darant išvadas galima teigi, kad pareiškėjas savo sprendimą pagrindė

vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 8 str., kad atsakovo sprendimas dėl neatvykimo į darbo

biržą teisinių pasekmių nebuvo motyvuotas ir taip pat nebuvo atsakovo parašo, patvirtinančio jog yra

supažindintas su teisėmis ir pareigomis. Taigi, pareiškėjo manymu, atsakovo skundas neatitinka Lietuvos

Respublikos viešojo administravimo 8 str. nurodytų bendrųjų reikalavimų, todėl skundas turi būti

panaikintas.

Atsakovas Klaipėdos teritorinė darbo birža su skundu žinoma nesutiko ir prašė jį atmesti kaip

nepagrįsta. Savo atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas 2014 m. sausio 24 d. pakartotinai

registravosi darbo biržoje ir jam buvo išduota Darbo ieškančio asmens atmintinė, kurioje yra išdėstytos

visos bedarbio teisės ir pareigos. Pareiškėjas yra supažindintas su registravimosi tvarką

reglamentuojančiomis taisyklėmis. Taip pat minėjo, kad pareiškėjas vengė darbo pasiūlymu ir buvo

informavęs specialistę, kad vyks ieškoti darbo į užsienį. Sekantis apsilankymas turėjo būti 2011 m.

rugpjūčio 5 d., į kurį pareiškėjas neatvyko ir apie neatvykimo priežastis specialistei nepranešė, todėl

atsakovas t. y., Klaipėdos teritorinė darbo birža vadovavosi darbo rinkos stebėsenos sąlygų ir tvarkos

aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. rugpjūčio 4 d.

įsakymu Nr. A1-473 (toliau – ir Aprašas) 25 ir 28 punktais, kurioje kalbama „asmenys, kuriems

registracija buvo nutraukta, dėl šio aprašo 24.3 arba 24.5 punkte nurodytų priežasčių, pakartotinai gali

registruotis ne ankščiau kaip po 6 mėnesiu nuo registracijos nutraukimo“ (25 str.) Remiantis šiais

straipsniais pareiškėjui nuo 2011 m. rugpjūčio 5 d. yra panaikintas bedarbio statusas bei nutraukta

registracija darbo biržoje be teisės registruotis 6 mėnesius. Atsakovas minėjo, jog pareiškėjui buvo

pasiūlyta krovėjo ir/ar pagalbinio darbininko darbo vietas, atitinkančios pareiškėjo darbo apibrėžimą,

nurodyta Lietuvos Respublikos užimtumo rėmimo įstatymo 2 straipsnio 14 punkte, kurioje rašoma, kad

„tinkamas darbas tai darbas atitinkantis darbo ieškančio asmens profesinį pasirengimą, ir (ar) gebėjimus

atlikti siūlomą darbą (eiti pareigas)“ (2 str. 14 punktas), todėl mano, bedarbio statuso netekimas ir

registracijos darbo biržoje nutraukimas pareiškėjo atžvilgiu yra teisėtas ir pagrįstas. Galiausiai atsakovas

pažymėjo, kad pareiškėjo registracijos metu galiojusiuose teisės aktuose nebuvo įpareigojimo

pasirašytinai supažindinti bedarbius su jų teisėmis ir pareigomis, nes atsakovas tai darydavo išduodamas

Darbo ieškančio asmens atmintinę. Prieinant prie išvadų, galima sakyti, kad atsakovas Klaipėdos

teritorinė darbo birža nesirėmė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu. Atsakovas rėmėsi

darbo rinkos stebėsenos sąlygų ir tvarkos aprašu ir Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymu kas jam

leido manyti, kad bedarbio statuso netekimas ir registracijos darbo biržoje nutraukimas pareiškėjo

atžvilgiu yra teisėtas ir pagrįstas, buvo siūloma atitinkančias pareiškėjo darbo apibrėžimą darbo vietos,

tačiau buvo vengiama darbo siūlymų. Todėl pagal atsakovą, pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas spręsdamas ginčą rėmėsi Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo praktika, kuris pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra

nurodęs, kad jose nurodytos pasekmės (bedarbio statuso praradimas) yra siejamas su bedarbio

neatvykimu nustatytu laiku į teritorinę darbo biržą priimti pasiūlymo dirbti. Galima pastebėti, kad

nurodytose normose yra akcentuojamas ne tiek neatvykimo į teritorinę darbo biržą faktas, kiek paties

pasiūlymo bedarbiui pateikimas. Tai reiškia „kad teritorinė darbo birža privalo užtikrinti tokią bedarbiui

privalomo elgesio situaciją, kurioje bedarbiui būtų aiškiai ir vienareikšmiškai žinomi ne tik konkretaus

apsilankymo teritorinėje darbo biržoje laikas, bet ir tokio apsilankymo tikslas, pvz. pasiūlymo dirbti

pateikimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 30 d. sprendimas administracinėje

byloje Nr. A-143-484/2010). Tik abiejų šių sąlygų laikymasis gali būti pripažintas pakankamu pagrindu

taikyti bedarbiui paminėtas teisines pasekmes. Taigi, vien tik manymas, jog nesant faktinių duomenų, kad

šio vizito tikslas turėjo būti pasiūlymo dirbti priėmimas ar, kad asmuo neatvyko į darbo biržą nurodytu

laiku, nėra teisinė prielaida panaikinti bedarbio statusą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai

faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas

rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas,

leidžiantis suinteresuotam subjektui suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį valdžios institucijų

sprendimą. „Ši teisės norma yra siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo

administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti,

220

o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

2012 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-1463/2012). Tai reiškia, jog

administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne

tik viešojo administravimo subjektui priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis

priimamas. Paprastai individualus administracinis teisės aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti

visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tu visuomeninių

santykių teisinis kvalifikavimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne

kartą padaręs išvadas, kad „visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, pvz. neįvardijant

kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta

abejonė dėl administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo, todėl šį individualų administracinį aktą galima

panaikinti“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje

byloje Nr. A-756-2036/2008).

Taigi remdamasis nurodytu teisinių reglamentavimu, teismas padarė išvadą, kad teritorinės darbo

biržos priimamų sprendimų dėl bedarbio statuso suteikimo, sustabdymo, netekimo turiniui keliami tokie

patys reikalavimai, kuriuos nustato Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis. Ginčijame sprendime

nenurodyta, kokių būtent objektyvių duomenų (faktų) pagrindu pareiškėjas netenka bedarbio statuso, tik

nurodyta Užimtumo rėmimo įstatymo bendroji nuostata, kuri apibrėžia bedarbio sąvoką. Bedarbio statuso

netekimas numatomas vienu iš Aprašo 25 punkte numatytųjų pagrindų, todėl ginčijame sprendime

įvardinus tik Aprašo 25 punktą ir nenurodžius, kuris iš išvardintųjų pagrindų yra teisinė prielaida

bedarbio statuso netekimui, jis negali būti laikomas atitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8

straipsnio reikalavimą pagrįsti individualų administracinį aktą teisės aktų nuostatomis. Teismas taip pat

pažymėjo, kad sprendime nėra nurodyta ir šio administracinio akto apskundimo tvarka, tuo nesilaikyta ir

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje

nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas būtų supažindintas su ginčijamu sprendimu ar kitaip per 3 dienas

pranešta apie priimtą sprendimą. Ginčijamas sprendimas pareiškėjui įteiktas tik teismui siunčiant

atsiliepimą su priedais, todėl taip pat neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalies.

Todėl Klaipėdos apygardos administracinis teismas patenkino P.I pareiškėjo skundą.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo 8 straipsnyje 2 dalyje teigiama, „individualiame

administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteiktos teisės ir pareigos,

nurodyta akto apskundimo tvarka“ (8 str. 2 punktas). Kitoje byloje pareiškėja kreipėsi į Lietuvos

Respublikos vyriausiąjį administracinį teismą su skundu panaikinti atsakovo t.y. Valstybės teritorijų

planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos reikalavimus pašalinti savavališkos statybos

padarinius. Pareiškėjo teigimu, atsakovas surašydamas reikalavimus pažeidė Lietuvos Respublikos

viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtiną reikalavimą individualiose

administraciniuose aktuose aiškiai nurodyti akto apskundimo tvarką, nes reikalavimuose ji nėra nurodyta,

todėl pagal pareiškėja, toks pažeidimas laikytinas pakankamu pagrindu, kad reikalavimai būtų pripažinti

neteisėtais. Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos

nesutiko su pareiškėja ir atsiliepimu prašė jos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Savo sprendimą motyvavo

tuo, jog skundžiami aktai surašyti teisingai ir pagrįstai, laikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų. Taip

pat teigė, kad minėtus aktus pareiškėja pasirašė, tuo patvirtindama, kad duomenys nurodyti tinkamai. Be

to, 2011 m. rugsėjo 26 d. pareiškėja pateikė prašymą pratęsti 2011 m. kovo 28 d. reikalavimų įvykdymo

terminą, tuo pripažindama, kad būtent ji yra ginčo statinių naudotoja.

Taigi pirmosios instancijos teismas, t.y., Vilniaus apygardos administracinis teismas pažymėjo, kad

skundžiami reikalavimai patenka į viešojo administravimo sritį, todėl viešojo administravimo įstatymo

nurodyti sprendimo teisėtumo kriterijai jiems yra taikytini. Taip pat nurodė, kad kiekvienam

suinteresuotam asmeniui, kuriam yra skiriamas individualus administracinis teisės aktas turi tiksliai

žinoti, kokią priešinga veiką teisei jis padarė ir kokiu teisiniu pagrindu jam yra skiriamos poveikio

priemonės. Priešingu atveju teisė apsiginti nuo inkriminuojamos veikos tampa iliuzine, pažeidžiama

principinė nuostata teisiniuose santykiuose laikytis teisių ir pareigų vienovės. Teismas rėmėsi Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo sprendimu ir konstatavo, kad jeigu iš viešojo administravimo subjekto

priimto akto negalima daryti išvados, kokiais faktais ar teisės normomis vadovaujantis šis

administracinis aktas buvo priimtas, tokiu atveju įrodyti akto teisėtumą ir pagrįstumą turi aktą priėmęs

viešojo administravimo subjektas, o pastarajam šių aplinkybių neįrodžius toks administracinis aktas

negali būti pripažintas teisėtu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje

byloje Nr. A-3-750/2004). Akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai,

pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas

administracinį aktą. Taigi teismas priimdamas galutinį sprendimą nurodė, kad sprendimas gali būti

221

pripažintas objektyviu, pagrįstu ir teisėtu tik nustačius ir įvertinus visas bylos pažeidimo faktinę pusę

sudarančias aplinkybes, bei tiksliai nurodant teisės aktuose įtvirtintas ir pažeistas normas. Pirmosios

instancijos teismas nusprendė, jog byloje nėra objektyvių duomenų, kad ginčo statiniai yra valstybinėje

teritorijoje ir juos naudoja tik pareiškėja. Kas juos pastatė tuos statinius duomenų nėra. Teismo nuomone

skundžiami reikalavimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1

dalyje individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų ir remdamasis tuo, teismas nurodė, kad

reikalavimai yra neteisėti ir nepagrįsti. Todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario

27 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies ir panaikino Valstybės teritorijų planavimo ir

statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2011 m. kovo 28 d. reikalavimus pašalinti savavališkos

statybos padarinius ir savo galutinį sprendimą pagrindė tuo, kad atsakovas neįrodė, jog ginčo statiniai yra

valstybinėje teritorijoje ir jų naudotoja yra tik pareiškėja, todėl reikalavimai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes

juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų aplinkybių

įvertinimą, jie, kaip individualūs administraciniai teisės aktai, kuriuose išreikšta viešojo administravimo

subjekto valia, buvo priimti pažeidžiant 8 straipsnio reikalavimus.

Taigi, sprendžiant klausimą dėl individualių administracinių teisės aktų bendrųjų reikalavimų,

nepakanka konstatuoti fakto, kad jei nėra pateikti dokumentai, nenurodyta už kokius pažeidimus ir kokiu

laikotarpiu susidarė išieškoma suma, atsiranda pagrindas jį naikinti. Taip, viešojo administravimo

įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir

įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas

administracinį aktą. Tačiau nėra teisinio pagrindo administracinės bylos sprendimo turinio laikyti

neatitinkančiu viešojo administravimo įstatymo keliamų reikalavimų jei viešojo administravimo

subjektui buvo suteikta galimybė susipažinti su bylos medžiaga bei gauti visų dokumentų kopijas, tačiau

jis nesidomėjo vykdomos bylos eiga ir nepasinaudojo savo teise susipažinti su akte nurodytomis teisėmis

ir pareigomis.

Analogiškoje byloje pareiškėjas skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą,

kuriame nurodė, jog nesupranta, kokiu pagrindu priimtas sprendimas, abejoja šio sprendimo teisėtumu ir

pagrįstumu. Pareiškėjas mano, jog priimtas sprendimas neatitinka viešojo administravimo įstatymo 8

straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes yra nepagrįstas nustatytais faktais ir teisės normomis, nėra

motyvuotas. Tačiau atsakovo teigimu, sprendime nėra būtina nurodyti jo priėmimo motyvus ir

sprendimas priimtas pagal galiojančius teisės aktus bei procedūras, atitinka viešojo administravimo

įstatymo reikalavimus. Minėjo, jog pareiškėjas, jam pageidaujant, turi galimybę susipažinti su visa

medžiaga.

Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 34 straipsnyje

yra įtvirtinta nuostata, kad centrinis mokesčių administratorius vykdydamas įstatyme numatytas funkcijas,

savo atliekamus veiksmus įformina sprendimais ir kitais dokumentais ir pabrėžė, kad tai yra vienkartinis

teisės taikymo aktas, priimtas konkretaus asmens atžvilgiu, todėl yra individualus administracinis aktas.

Teigė, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas savo veikloje privalo vadovautis įstatymais, kad

priimti sprendimai atitiktų įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus. Tai reiškia, jog privalo vadovautis

viešojo administravimo įstatymo nuostatomis, nes mokesčių administratoriaus priimtas sprendimas turi

atitikti individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, kurie yra įtvirtinti viešojo

administravimo įstatymo 8 straipsnyje. Teismas pažymėjo, kad būtinybė motyvuoti viešojo

administravimo subjekto priimamus sprendimus yra ne kartą akcentuota ir Lietuvos Vyriausiojo

administravimo teismo praktikoje Toks spendimas turi privalo būti motyvuotas, kitaip tariant toks viešojo

administravimo subjektas turi pareigą pagrįsti sprendimą tiek teisniais, tiek faktiniais argumentais, t.y.

nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

nutartis administracinėje byloje Nr. A-5-990/2007). Teismas nurodė, kad Panevėžio apskrities mokesčių

inspekcijos viršininko teisė išieškoti priverstinai mokestinę priemoką įtvirtinta mokesčių administravimo

įstatymo 33 straipsnyje, tačiau atsakovas rėmėsi ne tik tuo straipsniu, bet ir Lietuvos Respublikos

pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis,

mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų valstybių narių institucijų teikiama

pagalba, išieškant minėtas pinigų sumas įstatymu bei Europos Bendrijos teisės aktais (Tarybos 1976 m.

kovo 15 d. Direktyva 76/308/EEB), tačiau skundžiamame sprendime šios teisės normos nėra nurodytos.

Todėl laikytina, kad ginčijamas sprendimas nėra pagrįstas teisės normomis. Jame taip pat nenurodytas ir

faktinis jo pagrindas, teisės išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo pagrindai ir laikas. Atsižvelgęs į

išdėstytus motyvus, teismas padarė išvadą, kad ginčijamas sprendimas neatitinka Viešojo

administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl yra nepagrįstas ir naikintinas. Panevėžio

apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 19 d. sprendimu patenkino pareiškėjo skundą.

222

Apeliaciniu skundu, atsakovas t.y. Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pateikė

apeliacinį skundą su prašymu netenkinti 2009 m. birželio 19 d. sprendimą. Savo sprendimą

argumentuodamas, kad gavęs prašymą išieškoti skolą mokesčių administratorius privalo jį vykdyti jo

valstybėje galiojančiais teisės aktais. Panevėžio AVMI netikrina Europos Sąjungos valstybės narės

prašymo. Pradėti išieškojimo procedūrą kitoje Europos Sąjungos valstybėje prašančiosios šalies

kompetentingos institucijos sprendimas, kuriuo leidžiama išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje. Toks

sprendimas yra galiojantis Lietuvos Respublikoje ir pastaroji norma reiškia, kad kompetentinga Lietuvos

institucija nebevertina kitos valstybės institucijos, Europos Sąjungos narės, pateikto sprendimo

pagrįstumo ir teisėtumo. Pastebėtina, kad pareiškėjas yra supažindintas su Vokietijos Federacinėje

Respublikoje priimtais sprendimais, pranešimas dėl įsiskolinimo buvo įteiktas 2001 m. rugsėjo 17 d. jam

būnant „Biefield Brackwedw“ kalėjime. Atsakovas teigė, kad pareiškėjui Vokietijos Federacinėje

Respublikoje sprendimas buvo įteiktas, su jo turiniu susipažinęs, turėjo galimybę apskųsti, tačiau šia teise

nepasinaudojo, o atvirkščiai, pripažino savo veiksmų neteisėtumą ir dalį skolos sumokėjo, t.y. 108476.39

EUR (374547,28Lt), tačiau paleistas iš kalėjimo nesidomėjo bylos baigtimi. Todėl dėl likusios sumos

Vokietijos Federacinė Respublika išrašė pranešimą apie įsiskolinimą, todėl Panevėžio AVMI viršininko

sprendimas yra tęstinis proceso veiksmas. Taip pat, Panevėžio AVMI pažymėjo, kad pareiškėjas

vadovaujantis teisės aktais t.y. MAĮ 36 straipsniu galėjo kreiptis į Panevėžio AVMI ir gauti visą

reikalingą informaciją, susijusią su minėtos skolos išieškojimu, tačiau pareiškėjas su tokiu prašymu

nesikreipė, galėjo ginti savo interesus teisės aktų nustatyta tvarka. Trečiasis suinteresuotas asmuo

Valstybės mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė apeliacinį skundą,

kuriuo prašo panaikinti netenkinti pareiškėjo skundo ir palikti galioti ir palikti galioti Panevėžio

apskrities valstybinės mokesčių viršininko sprendimą ir savo sprendimą pagrindė tuo, kad Panevėžio

AVMI viršininko sprendimas yra laikytinas administraciniu sprendimu, kuriame išreikšta viešojo

administravimo subjekto valia. Tačiau VMI nuomone, šis sprendimas nėra laikomas individualiu

administraciniu aktu, nes ginčijamas sprendimas jokių teisių ir pareigų pareiškėjui nenustato, jame nėra

nurodytų teisės normų, kurių pagrindu teisės ar pareigos būtų nustatytos. Panevėžio AVMI viršininkas

priėmė ginčijama sprendimą, siekdamas priverstinio skolos įvykdymo, tačiau ne tam, kad pareiškėjui

atsirastų naujos teisės ir pareigos, t.y., priėmė sprendimą būtiną tam, kad antstolis turėtų pagrindą atlikti

vykdymo veiksmus (Civilinio proceso kodekso 586 str.). Šio sprendimo pagrindu neatsiranda

administracinių teisinių santykių nei tarp Panevėžio AVMI ir antstolio, nei tarp Panevėžio atsakovo

priimto sprendimo ir pareiškėjas priimto sprendimo pagrindu laikomas skolininku, o Panevėžio AVMI

išieškotoju.

Teisėju kolegija padarė išvadas, kad atsakovo sprendimas neatitinka Viešojo administravimo

įstatymo 8 straipsnio bendrųjų reikalavimų, nes nėra motyvuotas, nėra pagrįstas nustatytais faktais ir

teisės normomis. Nes pareiškėjas, gavęs tokį sprendimą, negali pasinaudoti konstitucine teise kritikuoti

pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Tad Panevėžio apygardos teismas patenkino pareiškėjo skundą

ir panaikino atsakovo sprendimą. Teisėjų kolegija, vertindama bylos aplinkybės įvertino, kad pirmosios

instancijos teismo sprendimo išvada dėl skundžiamo atsakovo sprendimo nepagrįstumo yra teisinga. Nes

mokesčių administratoriaus sprendimas iš esmės yra administracinis sprendimas, o tai reiškia, kad tai yra

vienkartinis teisės taikymo aktas, priimtas konkretaus asmens atžvilgiu, todėl tai yra individualus

administracinis teisės aktas. Todėl skundžiamo sprendimo turiniui yra taikytini viešojo administravimo

įstatymo 8 straipsnio reikalavimai. O tai reiškia, kad sprendime turi būti nurodoma jo priėmimo

priežastys, individuali argumentacija.

Taigi šioje byloje yra nustatyta, kad viešojo administravimo subjektas priėmė aktą, kuris neatitinka

viešojo administravimo 8 straipsnyje nurodytu bendrųjų reikalavimu, nes aktas nebuvo motyvuotas

faktinėmis aplinkybėmis. To fakto užtenka, kad būtų konstatuotas tokio akto neteisėtumas ir

nepagrįstumas, nes dėl jo padarymo pareiškėjui akivaizdžiai buvo sukliudyta suvokti taikomo priverstinio

išieškojimo faktinę priežastį ir apsunkintas tinkamas pareiškėjo teisės tokį aktą apskųsti įgyvendinimas.

Tad teisėjo kolegija išnagrinėję visas faktines bylos aplinkybės, nutarė atsakovo Panevėžio apskrities

valstybinės mokesčių inspekcijos ir trečiojo suinteresuoti asmens Valstybinės mokesčių inspekcijos

apeliacinius skundus patenkinti iš dalies, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m birželio 19

d. sprendimą pakeisti : pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Taigi norint, jog individualus administracinis teisės aktas atitiktu Viešojo administravimo įstatymo

8 straipsnyje nurodytus bendruosius reikalavimus, aktas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ar teisės

aktų normomis. Lietuvos Respublikos vyriausiojo administracinio teismas savo praktikoje yra ne kartą

išaiškinęs, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis

pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų

223

išdėstymas turi būti aiškus ir pakankamas. Tai reiškia, kad toks aktas privalo būti motyvuotas, kitaip

tariant viešojo administravimo subjektas turi pareigą pagrįsti priimtą aktą tiek teisiniais tiek faktiniais

argumentais.

Teismų praktika dėl individualaus administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo.

Individualaus administracinio teisės akto teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimas turi bendrą ryšį su Viešojo

administravimo (1999) įstatymo 8 straipsnio nuostatomis. Teisėtumo reikalavimas reiškia faktinių

aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, individualaus administracinio akto priėmimą ir kt.

Pagrįstumo reikalavimas reiškia, kad faktai turi būti objektyvūs, tikrovę atitinkantys duomenys, turi būti

nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o faktų visuma, ir duomenų šaltinis turi būti tinkamas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas bylą, padarė išvadą, kad Molėtų rajono

savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus 2010 m. vasario 14 d.

sprendimas „Dėl projektavimo sąlygų sąvado išdavimo“ visų nustatytų aplinkybių visumoje, darytina

išvada, kad pastarasis yra nemotyvuotas ir prieštarauja Viešojo administravimo (1999) įstatymo 8

straipsnio 1 daliai, todėl yra naikintinas. Nes teismas konstatavo, kad Molėtų rajono savivaldybės

administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus sprendimas pagrįstas ne objektyviais

duomenimis, o konstatavimu, jog ateityje bus sprendžiamas pareiškėjos L. K. gyvenamojo namo statybos

teisėtumo klausimas, tačiau kokie dokumentai bus ginčijami bei kokiu pagrindu nenurodoma. Taip pat

minėjo, kad atsakovas, „priimdamas ginčijama sprendimą, rėmėsi ne pagrįstais objektyviais duomenimis

(faktais) ir teisės aktų normomis, tačiau gautu skundu, bei pateiktu neigiamu reportažu per Lietuvos

televiziją“. (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. sprendimas Nr. I-1344-

629/2010). Todėl teismas padarė išvadas, kad Molėtų rajono savivaldybės administracijos Architektūros

ir teritorijų planavimo skyriaus 2010 m. vasario 14 d. sprendimas „ Dėl projektavimo sąlygų sąvado

išdavimo“ visiškai neatitinka Viešojo administravimo (1999) įstatymo jam keliamų reikalavimų, nes

skundžiamas aktas priimtas neišanalizavimus faktinių aplinkybių, sprendime nenurodyti argumentai,

neišdėstyti įrodymai, pagrindžiantys priimtą sprendimą, nenurodyti teisės aktai, kurių pagrindu buvo

priimtas sprendimas, nenurodyta akto apskundimo tvarka. Nes Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo jurisprudencijoje yra pažymėta, kad viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatomis yra

siekiama užtikrinti, kad „asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis teisės

aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisiniai bei faktiniai pagrindai ir motyvai“ (Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismai 2014 m. kovo 20 d. nutarimas Nr. A-442-673/2014). Todėl apibendrinant galima

daryti išvadas, kad jeigu individualus administracinis teisės aktas prieštarauja Viešojo administravimo

(1999) įstatymo nuostatoms, kyla pagrįsta abejonė dėl administracinio akto pagrįstumo ir teisėtumo, todėl

šį individualų administracinį teisės aktą galima panaikinti.

Kitoje byloje Vyriausiasis administracinis teismas panaikino 2011 m. spalio 14 d. atsakovo

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento

sprendimą Nr. (9.14.4)-LV4-4083 „Dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto derinimo“ ir patenkino 2012

m. rugsėjo 10 d. pareiškėju patikslintą skundą. Teismas nustatė, kad kilusio ginčo esmė yra teisėtumas ir

pagrįstumas, teigė, kad atsakovo Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas pareiškėjų projekto

nederino, nurodydamas, kad pateikia ne visa reikalinga informacija, įrodanti, jog atstumai, numatyti

Projekto sprendimų brėžinyje nuo paviršinio vandens telkinio iki planuojamos užstatyti teritorijos yra

pagrįsti teisės aktų nuostatomis t. y. nepateikė informacijos, kad jo sprendimai yra pagrįsti ir nepažeidžia

teisės aktų nuostatų. Teismas konstatavo, kad Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas

nesilaikė administraciniam aktui keliamų reikalavimų, t. y. „jo Projektą derinti motyvai yra abstraktūs ir

laikytini nepakankamais bei neatitinkančiais Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio individualiam

aktui keliamų reikalavimų“ (Vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. A-146-206-13). Priimdamas sprendimą dėl Projekto rengėjo prašymo

suderinti Projektą, atsakovas turėjo įvertinti projekto atitikimą teisės aktų reikalavimus ir, atsisakydamas

atlikti žemėtvarkos projekto rengėjo prašomus veiksmus, motyvuotai nurodyti tokio atsisakymo

priežastis. Teismas konstatavo, kad atsakovas 2011 m. spalio 14 d. sprendime Nr. (9.14.4.)-LV4-4083,

nenurodė, kokias konkrečiai teisės aktų normas pažeidžia pareiškėjos A. K. individualios įmonės

parengtas Projektas. Todėl padarė galutines išvadas, kad „iš ginčijamo sprendimo turinio neaišku,

kokiomis teisinėmis aplinkybėmis grindžiamas atsisakymas derinti parengtą Projektą, sprendimas negali

būti laikomas pagrįstas“ (Vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. A-146-206-13). Viešojo administravimo (1999) įstatymo 26 straipsnio

nuostatos reiškia, kad „dokumentų ir informacijos, reikalingų administracinės procedūros sprendimui

priimti, reikalavimas iš asmenų, dėl kurių pradėta administracinė procedūra, turi būti teisėtas ir

224

motyvuotas“ (26 str.). Tai reiškia, kad teismas atsakovo nurodymą sprendime pateikti ištrauką iš

patvirtinto kaimo planavimo projekto laikė neatitinkančiu Viešojo administravimo (1999) įstatymų

nuostatų, reguliuojančių administracinės procedūros atlikimą, kadangi visa informacija, kuri reikalinga

sprendimui priimti, turi būti išreikalauta iki sprendimo priėmimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis

teismas savo praktikoje yra pateikęs išvadas, kad „motyvų išdėstymas turi būti aiškus ir pakankamas, kad

viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o

sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010

m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010).

Apibendrinant individualaus administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus galima

daryti išvadas, tam, kad individualus administracinis teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti faktinių

aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą. Esminė

individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės

aplinkybės, o faktų visuma.

Teismų praktika dėl individualaus administracinio akto turinio reikalavimų. Individualaus

administracinio akto turinio reikalavimai yra sietini su Lietuvos Respublikos viešojo administravimo

(1999) įstatymo 8 straipsnio nuostatomis, kurios reiškia, kad asmeniui, kuriam yra skirtas šis

individualus administracinis teisės aktas, iš turinio, būtų galima suprasti, kokias konkrečias teisines

pasekmes konkrečiam asmeniui sukelia individualus administracinis teisės aktas. Taip pat tokio

pobūdžio aktas turi turėti teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos, kad adresatas galėtų suprasti, dėl

kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas.

Vienoje byloje Vilniaus apygardos administracinis teismas panaikino atsakovo Valstybinės

teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos aktą, teikdamas, kad Viešojo

administravimo (1999) įstatymo 8 straipsnyje yra nurodyti būtinieji individualaus administracinio akto

turinio bendrieji reikalavimai, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas ne tik objektyviais

duomenimis (faktais), bet ir teisės aktų normomis. Pažymėjo, kad „Statybos sustabdymo aktas priimtas

dokumento, kuriame nenurodytos pažeistos teisės normos, tik nurodytos priežastys, dėl kurių buvo

surašytas savavališkas statybos aktas, pagrindu, taip pat nėra pagrįstas teisės aktų normomis“ (Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 4 d. nutartis Ik-527-629/2011).

Tačiau atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos

pateikė apeliacinį skundą, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis patenkino. Savo sprendimą

argumentavo tuo, kad pirmosios instancijos teismo argumentai, kad ginčo statybos sustabdymo aktas

neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų reikalavimų, kolegijos yra

vertinami kritiškai. Minėtina, kad Statinio statybos akto forma yra patvirtinta Lietuvos Respublikos

aplinkos ministro 2007–05–04 įsakymu Nr. D1-243. Todėl nagrinėjamoje byloje ginčijamas aktas savo

turiniu atitinka patvirtintos akto formos turinį. Teismas konstatavo, kad „ginčijamas statybos sustabdymo

aktas iš esmės yra pagrįstas nustatytais faktais (nuoroda į savavališkos statybos aktą) ir teisės aktų

normomis, jame aiškiai suformuluotos įgaliotos institucijos reikalavimas“ (Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 4 d. nutartis Ik-527-629-2011). Teismo teigimu, aplinkybė, kad

akte nėra konkrečiai nurodytas savavališkas statybos sustabdymo juridinis pagrindas, nelaikytina esmine

ir sudarančia pagrindą tokio akto naikinimui, nes kodėl reikalaujama sustabdyti statybos darbus ir

aplinkybė, kodėl buto rekonstrukcija buvo pripažinta savavališka statyba, pareiškėjai buvo žinoma. Todėl

darytinos išvados, kad paminėti individualaus administracinio teisės akto turinio trūkumai savaime

neleidžia ginčijamo akto pripažinti visiškai nemotyvuotu, t. y. nėra prielaidos konstatuoti absoliutaus akto

negaliojimo pagrindo buvimą, nes yra nurodytas tam tikras teisinis šio akto priėmimo pagrindas. Kadangi

Lietuvos vyriausiojo administracinis teismo išplėstinės teisėju kolegijos vertinimu, kai nėra pagrindo

atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, „kiekvienu konkrečiu atveju,

spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo

įvertinti ar nustatyti turinio trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto

adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei

teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas

teises į galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

2011 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011). Tai reiškia, kad toks

vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, kitaip tariant, būtent

to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties, ir kuo remiantis, priimtas konkretus

sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą

sprendimą.

225

Kitoje byloje Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė pareiškėjo skundą dėl Lietuvos

Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos akto argumentuodamas tuo, kad raštas tėra informacinio

pobūdžio, nes kaip matyti iš ginčijamo rašto turinio, jame nėra suformuota jokių privalomojo elgesio

taisyklių pareiškėjui, taip pat nėra nustatyta jam kokių nors privalomų vykdyti pareigų ar suteikta teisių.

Priešingai nei teigia pareiškėjas jo atžvilgiu nebuvo pritaikyta poveikio priemonių. Teismas nusprendė,

kad raštas neatitinka Viešojo administravimo (1999) įstatymo 8 straipsnyje nurodytų būtinųjų

individualaus administracinio akto turinio bendrųjų reikalavimų, „jis negali būti laikomas individualiu

teisės aktu, todėl negali būti laikomas savarankišku bylos administraciniame teisme nagrinėjamo dalyku.

Atsižvelgiant į tai, administracinė byla yra nutraukta Administracinių bylų teisenos (1999) įstatymo 101

straipsnio 1 punkto pagrindu, kai byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai“ (Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartis Nr. AS-525-93/2014).

Apeliaciniu skundu pareiškėja prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismui 2013 m.

lapkričio 4 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo skundą tenkinti, teikdama, kad

skundžiamas aktas atitinka individualaus administracinio akto požymius, argumentuodama: 1) priimto dėl

vieno konkretaus asmens – pareiškėjo; 2) juo pareiškėjui sukurtos pareigos (pakeisti Įsakymus ir pateikti

atnaujintų Įsakymų patvirtintas kopijas; 3) skundžiamas aktas pažeidė pareiškėjo teises ir teisėtus

interesus. Teigė, kad teismas nepagrįstai sprendė, kad skundžiamas aktas nėra individualus

administracinis aktas, todėl kad priimtas atsakovui vykdant ūkio subjektų veiklos priežiūros funkciją

(Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartis Nr. AS-525-93/2014.)

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio

teismo nutartį palikti nepakeistą, teikdamas, kad skundžiamas aktas nėra individualus teisės aktas, nes

neatitinka tokio akto požymių nei pagal savo priėmimo tvarką, nei pagal turinį ar teisinį pagrindą, juo

nėra nustatytos teisės ir pareigos pareiškėjui, jam nebuvo taikytos poveikio priemonės, todėl teismas

pagrįstais sprendė, kad skundžiamas raštas neatitinka Viešojo administravimo (1999) įstatymo 8

straipsnyje nurodytų būtinųjų individualaus administracinio akto turinio bendrųjų reikalavimų, negali būti

laikomas individualiu administraciniu teisės aktu, todėl negali būti laikomas savarankišku bylos

nagrinėjimo administraciniame teisme dalyku.

Vyriausiasis administracinis teismas apeliacinį skundą atmetė, nes įvertino, kad pareiškėjo

skundžiamas raštas yra informacinio pobūdžio, Tarnybai, kaip pašto srities priežiūros institucijai

pateikiant išaiškinimą, jame pareiškėjui nėra suformuota jokių privalomo elgesio taisyklių, nenustatyta

privalomų vykdyti pareigų ar suteikta teisių, nepritaikyta poveikio priemonių, aktas negali būti laikomas

individualių administracinių teisės aktu, todėl negali būti laikomas savarankišku bylos administraciniame

teisme nagrinėjimo dalyku (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartis Nr.

AS-525-93/2014). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje informacinio pobūdžio

dokumentai, viešojo administravimo subjekto priimti rekomendacinio pobūdžio dokumentai,

nepripažįstami aktais, dėl kurių galima pateikti skundą (prašymą) administraciniam teismui (Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis Nr. AS-822-727/2011). Todėl teisėju

kolegija padarė išvadas, kad nurodyti argumentai suponuoja išvadą, kad skundžiamas raštas nėra teisines

pasekmes sukeliantis individualus administracinis teisės aktas, todėl pirmosios instancijos teismas

skundžiama nutartimi pagrįstai nutraukė bylą pagal pareiškėjo skundą dėl šio rašo panaikinimo. Todėl

skundžiama nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta, jos naikinti nėra pagrindo, todėl paliekama nepakeista, o

apeliacinis skundas atmestinas.

IŠVADOS

1. Individualus administracinis aktas suprantamas kaip vienkartinio teisės taikymo aktas, skirtas

konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei, kuriuo norima padėti asmeniui įgyvendinti

savo teises ar sumažinti asmens teises, jei jis atsisako vykdyti atitinkamas pareigas.

Individualus aktas reguliuoja vienkartinius, konkrečius gyvenimo atvejus, situacijas.

2. Individualaus administracinio teisės akto bendruosius reikalavimus reglamentuoja Lietuvos

Respublikos Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos, kad aktas turi būti

pagrįstas objektyviais duomenimis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Individualių administracinių akto teisėtumo reikalavimas yra reikalavimą pagrįsti aktą teisės

normomis. Individualaus administracinio teisės akto teisėtumo reikalavimą apima faktinių

aplinkybių tyrimas, taikytinos teisės normos paieška, teisės normos galiojimo nustatymas,

teisinis nustatytu faktų vertinimas ir individualaus akto priėmimas. Individualaus

administracinio akto pagrįstumo reikalavimas yra reikalavimą pagrįsti aktą objektyviais

226

duomenimis. Pagrįstumo reikalavimo esmė yra ta, kad draudžiama individualų administracinį

aktą grįsti prielaidomis, spėlionėmis. Faktai, kuriais remiantis minėtu aktu taikoma teisės

norma, turi būti objektyvūs ir tikrovę atitinkantys, nustatyti duomenys. Individualaus

administracinio akto turinio reikalavimai susiję su teisinio santykio, kuriam taikomas aktas,

esme, ir asmens, kuriam adresuotas šis aktas, teisėmis ir pareigomis. Tai reiškia, kad

priimdamas individualų administracinį aktą viešojo administravimo subjektas privalo jo tekste

aiškiai išdėstyti teisės normas ir nustatyti faktus, kuriais aktas grindžiamas, taip pat teisinių

faktų įvertinimo motyvus.

REKOMENDACIJOS

Viešojo administravimo subjektams siūlytina tinkamai, pagrįstai ir motyvuotai argumentuoti savo

sprendimą, nes šių dienų teismų praktikoje individualaus administracinio teisės akto motyvavimo reikšmė

akivaizdi: motyvavimo trūkumai kliudo individualaus administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo

kontrolei, nes dėl jų nėra aiškios ginčo ribos, t. y. byloje įrodinėtinos aplinkybės, jų teisinė reikšmė ginčo

sprendimui.

LITERATŪRA

1. Andruškevičius, A. (2008). Administracinė teisė. bendrieji teorijos klausimai, valdymo aktų institutas,

ginčo santykių jurisprudenciniai aspektai. Vilnius: Registrų centras.

2. Andruškevičius, A. (2004). Administracinės teisės principai ir normų ribos. Vilnius: Teisinės informacijos

centras.

3. Andruškevičius, A., Paškevičienė, L. (2004). Viešojo administravimo teisiniai pagrindai. Vilnius: VĮ

„Registrų centras“.

4. Bakaveckas, A. (2012). Administracinė teisė: teorija ir praktika. Vilnius: leidykla „Mes“.

5. Europos bendrijos 2004 m. reglamentas Nr. 796-2004. Žiūrėta 2014 m. balandžio 15 d. per

internetą:<http://eur-

lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=CONSLEG:2004R0796:20070821:LT:PDF>.

6. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 11 d. sprendimas Nr. I 499-513/2009.

Žiūrėta 2014 m. gegužės 14 d. per internetą: < http://www.eteismai.lt/byla/145754581760783/I-499-

513/2009>.

7. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. sprendimas Nr. I-362-243/2010.

Žiūrėta 2014 m. gegužės 14 d. per internetą: < http://www.eteismai.lt/byla/109677237022677/I-362-

243/2010>.

8. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas. //Valstybės žinios, 1999, Nr. 13-308.

9. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinės komisijos 2008 m. spalio 31 d. sprendimas. Žiūrėta

2014 m. balandžio 10 d. per internetą: <https://www.e-

tar.lt/portal/forms/legalActPrint.html?documentId=TAR.20CDEAEBDBDA>.

10. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas. Valstybės žinios, 2002, Nr. 36-1340.

11. Lietuvos Respublikos Dėl užsieniečių teisinės padėties įstatymas. Valstybės žinios, 2004, Nr. 73-2539.

12. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, Dėl kai kurių teisės aktų,

kuriais reguliuojami valstybės tarnybos ir su ja susiję santykiai, atitikties Lietuvos Respublikos

Konstitucijai ir įstatymams. // Valstybės žinios, 2004, Nr. 181 – 6780.

13. Lietuvos Respublikos Konstitucija. // Valstybės Žinios, 1992, Nr. 33-1014.

14. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas. Valstybės žinios, 2004, Nr. 63-2243.

15. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas. Valstybės žinios, 2004, Nr. 63-2243.

16. Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas.

Valstybės žinios. 2000 Nr. 10-236

17. Lietuvos Respublikos užimtumo rėmimo įstatymas. // Valstybės žinios, 2006, Nr. 73-2762.

18. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. birželio 28 d. įsakymas Dėl Lietuvos Respublikos

Vidaus Reikalų Ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymo Nr. 1V-329 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos

Respublikoje užsieniečiams išdavimo bei fiktyvios santuokos sudarymo įvertinimo taisyklių patvirtinimo“

pakeitimo. Nr. 1V-242. Žiūrėta 2014 m. gegužės 21 d. per internetą: <https://www.e-

tar.lt/portal/forms/legalActPrint.html?documentId=TAR.BF66156360D4>.

19. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas. // Valstybės žinios, 1999, Nr. 60-1945.

20. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymas Dėl kaimo plėtros 2004-2006 metų plano priemonės

„Agrarinė Aplinkosauga“ administravimo taisyklių Nr. 3D-482. Žiūrėta 2014 m. gegužės 1 d. per internetą:

<https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=TAR.2C1071D3464C>.

21. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis Administracinė byla Nr. A-11-

648-2003. Žiūrėta 2014 m. kovo 12 d. per internetą:

http://www.manoknyga.lt/leidykla/registru-centras.html

227

<http://webcache.googleusercontent.com/search?q=cache:K6qHqKeJkxQJ:www.eteismai.lt/atsisiusti/pdf/2

24019233236841+&cd=1&hl=lt&ct=clnk&gl=lt>.

22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005m. balandžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje

Nr. A-14-416/2005.

23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-

248-947-06. Žiūrėta 2014 m. gegužės 12 d. per internetą: < http://eteismai.lt/byla/267644141542012/A-

248-947-06>.

24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-

756-2036/2008. Žiūrėta 2014 gegužės 15 d. per internetą:

< http://www.eteismai.lt/byla/210937551944642/A-756-2036-08>.

25. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A–

756-422/2009. Žiūrėta 2014 m. balandžio 29 d. per internetą: < http://www.eteismai.lt/documents/a-756-

422-09.docx>.

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. sprendimas Nr. A438-254/2010. Žiūrėta

2014 m. gegužės 13 d. per internetą: < http://www.eteismai.lt/byla/234940463433320/A-438-254-10>.

27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-

143-484/2010. Žiūrėta 2014 m. gegužės 12 d. per internetą: < eteismai.lt/byla/89535526594646/A-143-

484-10>.

28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje

Nr. A-756-450/2010. Žiūrėta 2014 m. gegužės 16 d. per internetą:

< http://eteismai.lt/byla/168169035312159/A-756-450-10>.

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-

575-934/10. Žiūrėta 2014 m. gegužės 21 d. per internetą:


30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartis Nr. A-502-1037/2010. Žiūrėta

2014 m. gegužės 22 d. per internetą: < http://www.eteismai.lt/byla/5682936209253/A-502-1037-10>.

31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-



32. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 4 d. nutartis Ik-527-629/2011. Žiūrėta 2014

m. gegužės 20 d. per internetą: < http://www.eteismai.lt/byla/235806406462730/Ik-527-629/2011>.

33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartis Nr. A-438-3270/2011. Žiūrėta

2014 m. gegužės 19 d. per internetą: < http://eteismai.lt/byla/16131888334998/A-438-3270-11>.

34. Lietuvos Respublikos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr. Ik-3620-

815/2011. Žiūrėta 2014 m. gegužės 17 d. per internetą: < http://www.eteismai.lt/byla/70873582831615/Ik-

3620-815/2011>.

35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis Nr. AS-822-727/2011.

36. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr.

A-261-1463/2012. Žiūrėta 2014 m. gegužės 16 d. per internetą:

<http://www.eteismai.lt/byla/98218876036076/A-261-1463-12>.

37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-


<http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=12341f08-ac3a-477a-bd72-4d47e74fefbd>.

38. Vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-206-

13. Žiūrėta 2014 m. gegužės 1 d. per internetą: < http://www.eteismai.lt/byla/5815466740769/A-146-206-

13.

39. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartis Nr. AS-525-93/2014. Žiūrėta

2014 m. gegužės 12 d. per internetą;

<http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=56c11de0-9a57-498c-9371-

15cc994007bc>.

40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 20 d. nutartis Nr. A-442-673/2014. Žiūrėta 2014

m. gegužės 12 d. per internetą: < http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=46983b1d-

32cc-49b2-aac5-3be588bdf1f0>.

41. Paužaitė-Kulvinskienė, J. (2013). Valdymo aktų tipologija.

42. Šakočius, A. (1999). Viešasis administravimas. Kaunas: Kauno technologijos universitetas.

43. Tarybos 1976 m. kovo 15 d. Direktyva 76/308/EEB.

44. Tomič, Z. (2002). Administrative law – System. Belgrade.

45. Vaišvila, A. (2000). Teisės teorija. Vilnius: Justitia.

46. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. sprendimas Nr. Ik-1344-629/2010. Žiūrėta

2014 m. gegužės 7 d. per internetą: < http://www.eteismai.lt/byla/254500846358465/Ik-1344-629/2010>.

47. Vučetic, D. (2005). Serbian Judicial review of administrative acts and European standarts for

administrative disputes. Serbia.

228

48. Žilys, J. (2005) Administracinių teisės aktų teisėtumo problema profesoriaus Mykolo Riomerio mokslo

darbuose. Jurisprudencija, t. 64(56); p. 19–28.

REQUIREMENTS FOR INDIVIDUAL ADMINISTRATIVE ACTS

Summary. The act of Lithuanian Public Administration (1999) is one of the fundamental laws that

regulates an individual administrative act with the general requirements, which implies that an individual

administrative act must be based on objective data and legislative norms and apply sanctions to be motivated.

It is well known that legislation develops in Lithuania, rapidly spreads its scope, the law is becoming more

complex, because to realize the specifics it requires more and deeper knowledge.

If the motives of individual administrative act are not clear, not substantiated by arguments i.e. without

naming what legislation is based on the contested administrative act and it is adopted, there is a doubt about the new

administrative legality and validity, thus causing more and more confusion in practice.

Thus, the general requirements of an individual administrative act must be evaluated not only by laws and

regulatory provisions, but also by the Republic of Lithuania and the Supreme Administrative Court jurisprudence.

Keywords: administrative act, act requirements.

229

APLINKAI PADARYTOS ŽALOS ATLYGINIMO TEISINIS REGULIAVIMAS

Toma Šreiderė


Anotacija. Šiame straipsnyje analizuojami aplinkos apsaugos būdai ir priemonės taikomos Lietuvos

Respublikoje. Taip pat apžvelgiama dabartinė aplinkos apsaugos sistema vykdoma Lietuvos Respublikoje.

Aptariamos teisinės atsakomybės rūšys kurios gali būti taikomos už įstatymuose numatytus nusižengimus aplinkai ir

gamtai. Kadangi aplinkosaugos teisiniai santykiai yra gana sudėtingi todėl juos reguliuoja administracinės, civilinės,

baudžiamosios ir kitos teisės šakos. Aplinkos apsaugos klausimo teisinio reguliavimo pagrindinis tikslas ir

uždavinys yra išsaugoti gamtą, jos išteklius, atkurti juos, saugoti mus supančią aplinką nuo visų kenksmingų ir

aplinkai neigiamų veiksnių, o tuomet kai aplinka bus švari bus galima užtikrinti konstitucinę žmogaus teisę į sveiką

ir švarią aplinką, taip gerinant gyvenimo kokybę ir sveikatos apsaugą. Kadangi žalos aplinkai atlyginimas yra ko

gero viena iš svarbiausių aplinkos išsaugojimo garantijų, todėl būtina užtikrinti teisinį šios srities reguliavimą, o tai

įmanoma tik išsamiai išnagrinėjus esamas problemas ir ieškant veiksmingų šių problemų sprendimo būdų.

Pagrindinės sąvokos. aplinkos apsauga; žalos atlyginimas; teisinė atsakomybė.

ĮVADAS

Straipsnio aktualumas. Žalos aplinkai atlyginimas yra viena iš svarbiausių aplinkos išsaugojimo

garantijų, todėl būtina užtikrinti teisinį šios srities reguliavimą, o tai įmanoma tik išsamiai išnagrinėjus

esamas problemas ir ieškant veiksmingų šių problemų sprendimo būdų. Aplinkos planavimo,

organizavimo ir vykdymo galimybės visada priklauso nuo visuomenėje priimtų ir naudojamų krašto

tvarkymo principinių nuostatų visumos. Mokslinės teisinės literatūros, skirtos konkrečiai atsakomybės už

aplinkos padarytos žalos pažeidimus Lietuvoje klausimui nagrinėti, yra labai nedaug. Taigi gana siauro

pobūdžio ir nedidelės apimties Lietuvos teisės mokslininkų atlikti tyrimai, analizuojant aplinkos apsaugos

pažeidimus ir jų reguliavimo sritį, paskatino analizuoti šią temą. Reikšmingesni mokslininkų darbai,

susiję su aplinkosauginiais aspektais, kuriuose analizuojama žalos aplinkai atlyginimo teisinis

reguliavimas bei praktinė jų taikymo problematika, būtų Z. Venckaus ir L. Galkutės, bei kitų

mokslininkų darbai.

Straipsnio problema. Norint išsaugoti kuo natūralesnę gamtą ir kraštovaizdį, plėtoti darnų

vystymąsi yra būtina imtis visų įmanomų priemonių užsibrėžtiems tikslams ir numatytiems apsaugos

reikalavimams įgyvendinti, tačiau, ar aplinkos apsaugos įstatymuose įtvirtintos normos yra proporcingos

atlyginant gamtai sukeltų, neigiamų padarinių, atlyginimui?

Straipsnio tikslas – atskleisti aplinkai padarytos žalos atlyginimo teisinį reglamentavimą.

Straipsnio uždaviniai: 1. Atskleisti aplinkos apsaugos sampratą, jos apsaugos būdus ir priemonės;

2. Išanalizuoti teisinės atsakomybės rūšis už aplinkos teršimą.

3. Atlikus teismų praktikos analizę, atskleisti aplinkai padarytos žalos atlyginimo praktines

problemas.

Straipsnio objektas – aplinkai padarytos žalos atlyginimas.

Straipsnyje taikomi metodai: aprašomasis ir sisteminės analizės metodas; lyginamasis metodas;

dokumentų analizės metodas.

APLINKOS APSAUGOS TEISINIS REGULIAVIMAS

Aplinkos apsaugos samprata ir jos apsauga teisės aktuose

Norint pradėti kalbėti apie aplinkos apsaugą, visų pirma reikia išsiaiškinti kaip ši sąvoka suvokiama

ir formuluojama. Pagal juridiškai įteisintą Lietuvoje apibrėžimą (Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos

įstatymas (1992) „aplinka – gamtoje funkcionuojanti tarpusavyje susijusių elementų (žemės paviršiaus ir

gelmių, oro, vandens, dirvožemio, augalų, gyvūnų, organinių ir neorganinių medžiagų, antropogeninių

komponentų) visuma bei juos vienijančios natūraliosios ir antropogeninės sistemos“ (1str. 1d.).

Sparčiai besivystant pramonei, gausiai padidėjo aplinkos užterštumo mąstai, todėl norint atkurti

pusiausvyrą, reikia imtis priemonių apsaugoti aplinką nuo neigiamo poveikio. Aplinkos apsauga – vienas

didžiausių XXI amžiaus iššūkių, kurio klausimo sprendimas yra aktualus ne tik valstybei, tačiau ir

kiekvienam fiziniam ir juridiniam asmeniui. Aplinkos kokybė labai priklauso nuo pramonės vystymosi.

„Mokslo ir technikos plėtotės negalima sustabdyti, nes ji, kaip teigia akademikas B. Raušenbachas yra

230

tokia pat būdinga mūsų civilizacijai savybė, kaip kiekvienam žmogui būdinga mąstyti. Todėl ypač svarbu

rasti žmogaus visuomeninių santykių su aplinką optimumą“ (Baltrėnas ir kt.,1996, p. 40). Būtent šios

pusiausvyros tarp žmogaus ir gamtos atradimas ir bandomas rasti taikant įvairias priemones, numatytas

teisiniuose aktuose, kurios reguliuoja žmogaus veiklą, riboja jo poveikį aplinkai. „Teisinė aplinkos

apsauga – tai įstatymais nustatyta normų sistema, padedanti išsaugoti nepažeistą gamtinę pusiausvyra.

Įvairiose pasaulio šalyse teisinės aplinkos objektai gali skirtis, bet tikslas išlieka toks pat“ (Baltrėnas ir

kt.,1996, p. 254).

Kalbant apie aplinkos apsaugą, neretai galime susidurti ir su sąvoka gamtos apsauga, tačiau šių

dviejų sąvokų nederėtų sutapatinti, nes jos skiriasi. „Gamtos apsauga yra priemonių sistema protingai

sąveikai tarp žmogaus veiklos ir gamtinės aplinkos palaikyti. Ji padeda racionaliai naudoti ir atkurti

gamtinius išteklius, saugoti gamtą ir žmonių sveikatą nuo kenksmingų tiesioginio ar netiesioginio ūkinės

veiklos poveikio padarinių. <...> „aplinkos apsauga“ prasmė yra platesnė. Aplinkos apsaugos tikslas – ne

tik tausoti gamtą, racionaliai naudoti jos išteklius, bet ir sudaryti prielaidas tolygiai visuomenės

materialinės gerovės bei dvasinės kultūros plėtotei“ (Baltrėnas ir kt.,1996, p.7). Taigi nors ir labai

atrodytų panašios sąvokos, tačiau reikia jas skirti, nes kaip matome gamtos ir aplinkos apsauga tai ne tas

pats, skiriasi jų tikslai ir pasiekiami rezultatai. Iš gamtos apsaugos tikimasi išsaugoti gamtą, žmogaus

sveikatą, taip pat atkurti gamtos mums taip gyvybiškai svarbius išteklius, o aplinkos apsaugos klausimas

yra platesnis, nors ir labai panašus į aptartąjį gamtos apsaugos klausimą.

Aplinkos apsaugos sritį apima nemažai teisnių aktų, kuriuose įtvirtintos normos, elgesio taisyklės,

apibrėžimai ir kiti apsektai susiję su aplinkosauga. Pagrindinis teisinis aktas, reguliuojantis visuomenės

santykius aplinkos apsaugos srityje yra aplinkos apsaugos įstatymas (1992). Šio įstatymo pirmame

skyriuje yra nurodyta, kad aplinkos apsauga – aplinkos saugojimas nuo fizinio, cheminio, biologinio ir

kitokio neigiamo poveikio ar pasekmių, atsirandančių įgyvendinant planus ir programas, vykdant ūkinę

veiklą ar naudojant gamtos išteklius. Šio įstatymo paskirtis, reguliuoti visuomeninius santykius

aplinkosaugos srityje, jame apibrėžiamos Lietuvos Respublikos piliečių, visuomeninių organizacijų bei

kitų fizinių ar juridinių asmenų teisės ir pareigos. Aplinkos apsaugos įstatymo (2008) 28 straipsnyje,

numatyti:

1) mokesčiai už gamtos išteklių naudojimą;

2) mokesčiai už aplinkos teršimą;

3) kreditavimo reguliavimas;

4) valstybės subsidijos;

5) kainų politika;

6) ekonominės sankcijos ir nuostolių kompensavimas;

7) kiti ekologiniai mokesčiai ir priemonės.

Šie mokesčiai, tai kaip viena iš ribojimo priemonių, stabdant aplinkai daromos žalos poveikį, kuri

yra būtina norint užkirsti kelią tolimesniam gamtos niokojimui.

Lietuvos Respublikos konstitucijoje (1992), kaip svarbiausiame šalies teisiniame akte taip pat yra

numatytas aplinkos apsaugos reikalavimas „Valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir

augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami,

taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis,

teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją“ (Lietuvos

Respublikos Konstitucija, 1992, 54str.). Taigi šis klausimas yra aktualus visai valstybei, kuri taip pat yra

atsakinga už aplinkos būklę.

Lietuvos aplinkos apsaugos tikslai plačiai išdėstyti ir Lietuvos aplinkos apsaugos strategijoje, kuri

buvo patvirtinta LR Seimo 1996 metais. Joje teigiama, kad „Valstybinės aplinkos apsaugos strategijos

tikslas – sudaryti prielaidas subalansuotai šalies plėtrai išlaikant švarią ir sveiką gamtinę aplinką,

išsaugant biologinę ir kraštovaizdžio įvairovę bei optimizuojant gamtos naudą“. Šiame dokumente

pateikiami pagrindiniai Valstybinės aplinkos apsaugos strategijos teiginiai.

„Lietuvos Respublikos Seimas kurdamas aplinkos apsaugos įstatyminę bazę, remiasi 1992 metų

Seimo Gamtos apsaugos Komiteto patvirtinta apsaugos ir gamtonaudos koncepcija. Šis dokumentas, kurį

kuriant dalyvavo visos Lietuvos aplinkosaugos pajėgos, numato strategines aplinkos apsaugos kryptis.

Pagal koncepciją pagrindinis aplinkos apsaugos tikslas – garantuoti visuomenės raidai palankią aplinką.“

(Baltrėnas ir kt.,1996, p. 254). Taigi šioje koncepcijoje numatytas tikslas ko gero ir yra viena svarbiausių

priežasčių, dėl kurių taip rimtai imtasi nagrinėti šį klausimą, nes visa tai ką žmonija kuria – kuria iš

aplinkos, iš gamtos ir turi rasti būdą kaip visa tai mokėti išnaudoti teisingai, kad nebūtų pakenkta

aplinkai.

231

Administracinių teisės pažeidimų kodekse (2008) taip pat skirta nemažai vietos aplinkos apsaugos

sričiai reguliuoti. Šiame kodekse aplinkos apsaugos klausimui skirtas visas septintas skirsnis

,,administraciniai teisės pažeidimai aplinkos apsaugos, gamtos išteklių naudojimo, gamtos, istorijos, ir

kultūros paminklų apsaugos srityje“. Administracinių teisės pažeidimų kodekso (2008) normomis

nustatomos sankcijos, jų dydis už aplinkos teršimą, niokojimą, įstatymų nesilaikymą ir kitą aplinkai

kenksmingą veiklą. Pasak A. Bakavecko (2012) „Glaudūs ryšiai administracinę teisę sieja su

aplinkosaugos teise. Šios teisės šakos normos reguliuoja žvejybos, medžioklės, taršos prevencijos, gamtos

išteklių naudojimo ir kitus šioje srityje kylančius, pasikeičiančius ir pasibaigiančius teisinius santykius.

Tuo tarpu administracinės teisės normos apibrėžia valstybinę aplinkos apsaugą vykdančių viešojo

valdymo (administravimo) subjektų sistemą bei jų administracinį teisinį statusą, prievartos priemonių

taikymo juridinius pagrindus ir tvarką. Reguliuodama visuomeninius santykius aplinkosaugos teisė

naudoja tuos pačius teisinio reguliavimo metodus kaip ir administracinė teisė“ (p. 109) . Taigi

Administracinės teisės pažeidimų kodekso (2008) turinys tarsi papildo ir apibrėžia ribas sankcijomis,

numatytomis už įvairius aplinkosauginius pažeidimus. Teisėjų kolegijos nuomone aiškinant Lietuvos

Respublikos aplinkos apsaugos valstybės kontrolės įstatymo 30 straipsnio, TIPK Taisyklių 64-66 punktų,

Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas sisteminiu teisės

aiškinimo metodu, „yra pagrindas išvadai, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti

administracines bylas dėl aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos pareigūnų priimtų

teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo) darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems

interesams, teisėtumo.“ (Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo nutartis Nr. AS-727/2011).

Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (2000) (toliau – LR BK) taip pat yra numatytos ir

aiškiai apibrėžtos nusikalstamos veikos, kuriomis padaroma žala aplinkai. Šiame kodekse aplinkos

apsaugos klausimui skirtas 38 skyrius „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai aplinkai ir žmonių

sveikatai“. Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse (2000) numatomos ne tik piniginės baudos,

tačiau ir griežtos laisvės atėmimo bausmės už nusikaltimus gyvūnijai, gamtos paveldui, augmenijai ir

kitiems gamtos gėriams. Šio, kaip ir kitų aplinkos apsaugai skirtų įstatymų tikslas – apsaugoti aplinką nuo

jai pavojingos daromos veiklos ir apriboti asmenis nepaisančius įstatymuose nustatytų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos žemės įstatymas (1994) reglamentuoja ne tik žemės naudojimo, tvarkymo ir

disponavimo teises. Kartu su šiomis teisėmis yra numatyta būtina sąlyga racionaliai naudoti žemę,

vykdyti ūkinę veiklą išsaugant ir gerinant gamtinę aplinką, taip pat gamtos ir kultūros paveldą. Tai aiškiai

surašyta Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (1994) ketvirtame „žemės naudojimo sąlygos“ skyriuje:

„racionaliai naudoti ir tausoti žemę, mišką, vandenį, įstatymų nustatyta tvarka leistas eksploatuoti

naudingąsias iškasenas ir kitus gamtos bei rekreacinius išteklius; įgyvendinti teisės aktų nustatytas žemės,

miško ir vandenų apsaugos nuo užteršimo, dirvožemio apsaugos nuo erozijos ir nualinimo, aplinkos

apsaugos priemones, kad neblogėtų aplinkos ekologinė būklė“ (21 str.). Tai, kad valstybė turi teisę

įstatymu reguliuoti įsigyjamos žemės plotą, pažymi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas: „Iš

Konstitucijos kyla galimybė ir būtinybė su žemės, kaip ypatingo nuosavybės teisės objekto (ir vienos iš

verslo sąlygų – ūkinės veiklos vykdymo prielaidos), įsigijimo bei valdymo, taip pat su perleidimu

susijusioms santykiams teisiškai reguliuoti taip, kad nebūtų sudaryta prielaidų pakenkti žemei kaip

ypatingai Konstitucijos ginamai ir saugomai vertybei, pažeisti kitų konstitucinių vertybių. Atsižvelgiant į

žemės, kaip riboto ištekliaus, prigimtį, taip pat į būtinumą išsaugoti žemės ūkio paskirties žemės

naudingąsias savybes konstatuotina, kad įstatymų leidėjas gali įstatymu nustatyti ir leistinos įsigyti

nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės sklypų ir kitokios paskirties žemės sklypų maksimalius

dydžius. Tokių maksimalių dydžių nustatymas gali būti viena iš priemonių, sudarančių prielaidas

racionaliai valdyti žemės ūkio paskirties žemę, išsaugoti dirbamą žemės ūkio paskirties žemę, tinkamai

plėtoti žemės ūkio verslą, skatinti sąžiningą konkurenciją žemės ūkyje, neleisti monopolizuoti gamybos ir

rinkos ir pan. Tokie leistinų įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės sklypų maksimalius

dydžius pagrindžiantys siekiai traktuotini kaip išreiškiantys Konstitucijos ginamą viešąjį interesą. Šiame

kontekste paminėtina, kad Konstitucija nedraudžia įstatymu nustatyti ir minimalių žemės ūkio paskirties

žemės sklypų dydžių, kaip antai dydžio, kuris yra reikalingas, kad fizinis asmuo galėtų registruoti

ūkininko ūkį....“. (Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas, nutarimas Nr. 37-1319). Taigi, tai kad

nuosavybės teise priklausanti žemės valda yra savininko pasirinkimas kaip šiuo turtu disponuoti, nėra

tikslinga, nes žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo laikytis nurodytų žemės naudojimo sąlygų,

išsaugant žemę, taikant aplinkos apsaugos priemones, užtikrinant racionalų gamtos gėrių naudojimą.

Tokios pat sąlygos yra nurodytos ir vandens išteklių naudotojams ir savininkams, kurios yra

reglamentuotos Lietuvos Respublikos vandens įstatymu (1997).

232

Kadangi kaip jau ir minėjau, jog aplinkos apibrėžimas apimantis ne tik mus supantį orą, žemę ar

vandenį, bet tai ir gyvūnijos, augalijos natūraliai susiformavusios gamtoje visuma, todėl į aplinkosaugos

sritį įtraukiami įstatymai reguliuojantys ir šių gyvųjų organizmų apsaugą. Keli iš tokių dokumentų yra

Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymas (1997), Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymas

(2002) , Lietuvos Respublikos augalų apsaugos įstatymas (2012) ir kiti. Kiekvieno šių įstatymų antraštė

aiškiai nusako jų reguliavimo dalyką, tačiau jų visų bendras tikslas – nustatyti visuomeninius santykius

susijusius su šių vertybių apsauga ir racionaliu jų naudojimu. Šie ir kiti įstatymai reguliuojantys tam tikrų

gamtos išteklių ir vietovių naudojimą bei apsaugą yra priimti remiantis Aplinkos Apsaugos įstatymu

(1992).

„Aplinkos apsaugos politika yra įgyvendinama remiantis aplinkos apsaugos teisės aktų visuma.

Remiantis aplinkos apsaugos teisės aktais, pasiekiama šių rezultatų:

Įgyvendinama aplinkos apsaugos politika

Reglamentuojamas aplinkos išteklių naudojimas ir apsauga

Kontroliuojami gamtos išteklių naudojimas ir jų naudotojai „ (Venckus, 2007, p. 55-56).

Taigi įstatymų ir poįstatyminių aktų skirtų aplinkos apsaugai reguliuoti yra tikrai gana nemažai, ir

šių visų dokumentų turinys atspindi norą, bei reikalavimą išsaugoti švarią, tvarkingą aplinką ne tik mūsų,

bet ir ateinančioms kartoms. Taip pat taikyti atitinkamas poveikio priemones, sankcijas kurios užkirstų

kelią tolimesniam aplinkos teršimui ir niokojimui, kad būtu ribojama neteisėta veika, kuri sukelia

neigiamus padarinius ir žalą aplinkai.

Aplinkos apsaugos būdai ir priemonės

Kaip jau ir minėjau, tam kad žmonių daromas neigiamas poveikis aplinkai būtų ribojamas yra

kuriama valstybinė aplinkos apsaugos sistema, kurios anot J.Bučo „pagrindinis tikslas – užtikrinti

subalansuotą šalies plėtrą, bei išlaikyti sveiką aplinką, išsaugant biologinę gamtos ir kraštovaizdžio

įvairovę, bei optimizuojant gamtonaudą“ (p. 63). Tačiau kokiais būdais pasiekti šių išsikeltų tikslų? Pasak

Z.Venckaus „Aplinkos apsaugos politikos įgyvendinimo priemonės turi būti veiksmingos, įvykdomos ir

turi turėti švietimo ai auklėjamąjį pobūdį. Šiai politikai įgyvendinti naudojama daug įvairių priemonių“

(p. 161). Visi būdai ir priemonės yra numatytos Aplinkos Apsaugos strategijos dokumente (1996).

Strategijai įgyvendinti numatytos tokios priemonės:

2 pav. Aplinkos apsaugos priemonės


Aplinkos Apsaugos strategijoje (1996) nurodyta, kad „rengiant įstatymus ir kitus teisės aktus,

daugiau dėmesio turi būti skiriama jų įgyvendinimo mechanizmui, t.y. nustatant naujus reikalavimus turi

būti atsižvelgta į jų įgyvendinimo ir kontrolės realumą, įgyvendinimui skiriamą laiką. Priimti reikalavimai

turėtų būti kuo rečiau keičiami, orientuojamasi į ilgalaikius tikslus“ (6.1. str.). Taigi net pačiame įstatyme

233

nurodomas poreikis atkreipti dėmesį į reikalavimų įgyvendinimo klausimą. Tad toliau aptarsiu plačiau

šias išvardintas priemones.

Ekonominės ir finansinės aplinkos apsaugos priemonės. Ekonominės priemonės pasireiškia

mokesčių rinkimu už gamtos išteklių naudojimą, aplinkos teršimą ir kitus veiksmus nurodytus Aplinkos

Apsaugos įstatymo (1992) 28 straipsnyje. Šiomis priemonėmis siekiama skatinti ūkio subjektus, teršėjus

ir kitus vartotojus, racionaliau naudoti gamtos išteklius, aktyviau rūpintis aplinkos apsauga, mažinant

aplinkai neigiamą poveikį. Aplinkos apsaugos strategijoje (1996) yra nurodyti ekonominių priemonių

privalumai:

atitinka principą “teršėjas (vartotojas) moka”,

yra lankstesnės negu administraciniai svertai (ūkio subjektams, vartotojams ir teršėjams mokėti

baudą turi būti mažiau naudinga negu investuoti į švaresnę gamybą),

yra dinamiškos ir skatina nuolat tobulėti,

yra demokratiškos, nes sprendimų priėmimo teisė paliekama (kaip, ką ir kada keisti) gamtos

išteklių vartotojams bei aplinkos teršėjams.

Lietuvos Respublikos Atliekų tvarkymo įstatyme (2011) „Teršėjas moka“ principo sąvoka

aiškinama, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar

ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar

importuotojas (32 str.). Valstybinė aplinkos apsaugos inspekcija aiškina, kad: „Šis principas reiškia, kad

visa atsakomybė, taip pat ir materialinė, už taršą ar naudojant gamtos išteklius padarytą žalą aplinkai,

tenka teršėjams ar naudotojams, t.y., visus socialinius ir ekonominius nuostolius dėl teršimo bei išteklių

naudojimo privalo padengti patys teršėjai (vartotojai)“. Mokesčių mokėjimo tvarką reglamentuoja

Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas (1991). Taigi mokesčiai surinkti iš teršėjų gali padėti atstatyti

pusiausvyrą tarp gamtos ir žmogaus, surinktų lėšų pagalba diegiamos naujos aplinkai nekenksmingos

technologijos, investuojama į aplinkos apsaugą ir aplinkos apsaugos politikos įgyvendinimą, tad šiuo

principu galima „atpirkti“ dalį aplinkai padarytos žalos.

Veiksmų programai aplinkosaugos priemonėms įgyvendinti yra būtinas finansavimas. Mokesčiai

surinkti už aplinkos teršimą ir baudos už aplinkos apsaugos įstatymų pažeidimus, taip pat Europos

Sąjungos ir užsienio šalių parama, bei Lietuvos Respublikos biudžetas yra pagrindiniai pajamų šaltiniai.

Finansavimas iš vartotojų mokesčių įgyvendina jau minėtą „teršėjas moka“ principą. Šią sistemą siekiama

suformuoti taip, kad vartotojai tiesiogiai padengtų nuostolius, kuriuos jie savo veiksmais sukėlė aplinkai.

Valstybė taip pat privalo investuoti į aplinkos apsaugą, tad bene didžiausias investicijų į aplinkos

apsaugos sritį sudaro valstybės biudžetas ir baudos už aplinkai ir gamtai padarytą žalą, nesilaikius

aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų šią sritį reguliuojančių teisės aktų. Šių lėšų dėka kompensuojama

aplinkai padaryta žala, atkuriami gamtos ištekliai kaip pvz. sodinami nauji augalai, medžiai, valomi

vandens telkiniai ir kt.

Teritorijų planavimas. Pasak Z.Venckaus (2007), „teritorijų planavimas yra viena iš svarbiausių

priemonių, sudarančių galimybę reguliuoti žmonių ūkinę – gamybinę veiklą, siekiant sumažinti ar

išvengti kenksmingo poveikio aplinkai. Pramonės ir kitų gamybinių objektų, kurie sukelia aplinkos taršą,

veikla gali būti apribota, išskiriant juos į zonas, kurioms nustatomas tam tikras rėžimas“ (p. 167). Taigi

planuojant teritorijas yra nustatoma jų paskirtis, galimas naudojimas, derinant visas ūkio sritis su aplinkos

apsaugos aspektais. Teritorijų planavimo svarbiausias dokumentas yra Lietuvos Respublikos teritorijos

bendrasis planas (2002), pagal šį dokumentą yra suskirstytos teritorijos pagal naudojimo paskirtį, tai

gyvenamųjų rajonų, žemės ūkio, pramonės, miškų, kurortinės ir kitos įstatyme nustatytos zonos.

Planuojant teritorijas, numatomi teritorijų naudojimo prioritetai, jų raidos kryptys, aplinkosaugos režimas,

derinant visų ūkio veiklos sričių poreikius su aplinkos apsaugos interesais. Taigi šios priemonės dėka tarp

gyvenamųjų namų negali būti statomos gamyklos, automobilių servisai ar kitos veiklos ir atvirkščiai – ten

kur vyksta pramonė , nėra gyvenamųjų namų, parkuose negalima statyti jokių statinių, kad nebūtų

teršiama aplinka.

Aplinkos monitoringas. Pasak Z.Venckaus (2007) „aplinkos apsaugos politikos įgyvendinimas turi

remtis patikima informacija ir šios informacijos nepertraukiamu vertinimu. Reikiama informacija

gaunama atliekant įgyvendinamų aplinkos apsaugos priemonių priežiūra, naudojantis ataskaitų ir kitų

pranešimų duomenimis, nuolat vykdomo monitoringo duomenimis“ (182 p.). Monitoringo sąvoka

dažnam Lietuvos Respublikos piliečiui vis dar yra svetima ir net pirmą kartą girdėta. Mokslinėje

literatūroje monitoringo sąvoka aiškinama kaip: „kartojami matavimai, stebint pokyčius per tam tikrą

laiką“ (Z.Venckus, 2007, p. 182), aplinkos apsaugos enciklopedijoje (1996) žodis „monitoringas“ reiškia

kokio nors objekto nuolatinį (ar reguliariai kartojamą) stebėjimą (P.Baltrėnas ir kt., p. 230), taigi taip

pateikiama monitoringo sąvoka, tačiau viena iš aplinkos apsaugos priemonių yra aplinkos monitoringas,

234

kurio sąvoka nuo tiesiog monitoringo yra atskiriama. Lietuvos Respublikos aplinkos monitoringo

įstatyme (1997) aplinkos monitoringo sąvoka aiškinama kaip sistemingas aplinkos ir jos komponentų

būklės, bei kitimo stebėjimas ir vertinimas, o moksliniame leidinyje aplinkos politika ir valdymas (2008)

autorius Vytautas Naruševičius išskiria net dvi aplinkos monitoringo sąvokos prasmes – tai aplinkos

monitoringo sąvoka plačiąja ir siaurąja prasme. Pasak jo, aplinkos monitoringo įstatyme (1997) nurodyta

sąvoka yra apibrėžiama plačiąja prasme, o „aplinkos monitoringo siaurąja prasme tikslas yra laiku teikti

objektyvią informaciją gamtinės aplinkos būklei įvertinti, jos pokyčiams prognozuoti bei efektyviai

valdyti aplinkos kokybę, tai yra, monitoringas tiesiogiai gali būti suprantamas kaip pagrindinė priemonė,

kurios dėka surenkami duomenys bei informacija“ (p. 162). Taigi išsiaiškinus šiuos apibrėžimus galime

suprasti, jog aplinkos monitoringas yra itin svarbi aplinkos apsaugos priemonė, kuria siekiama apsaugoti

aplinką, stebint ir fiksuojant jos pokyčius.

Aplinkos monitoringas vykdomas siekiant stebėti kaip kinta ir formuojasi gamtos būklė, kaip

naudojami gamtos ištekliai. Aplinkos monitoringas apima atskirus aplinkos komponentus: oro, vandens,

dirvožemio, gyvosios gamtos, kraštovaizdžio ir kiti monitoringai, kuriuos privalo stebėti, fiksuoti ir

sisteminti bei analizuoti atskiri, tam atsakingi subjektai. Aplinkos monitoringo turinį, struktūrą,

įgyvendinimą, aplinkos monitoringo procese nustato Aplinkos Monitoringo įstatymas (1997), taip pat

jame nurodytos dalyvaujančių subjektų teisės, pareigos, bei atsakomybė ir visa monitoringo tvarka. Taigi

aplinkos monitoringas yra veiksminga priemonė stebėti pokyčius gamtoje, nustatyti jos būklę, tačiau

maža valstybės patirtis aplinkosaugoje neleidžia sudaryti atitinkamų sąlygų, užkertant kelią įvairioms

avarijoms, kurių metu užteršiama gamta, net ir analizuojant jos pokyčius ir būklę.

Visuomenės informavimas ir švietimas. Dar viena iš aplinkos apsaugos priemonių yra visuomenės

informavimas ir švietimas. Pasak L. Galkutės (2008, p. 187) „aplinkos problemų sprendimą ir prevenciją

lemia ne vien tobuli įstatymai bei optimalios poveikio priemonės – svarbus ir palankus visuomenės

požiūris bei atitinkamos vertybinės nuostatos, informuotumas ir aktyvus dalyvavimas svarstant bei

įgyvendinant įvairaus lygio sprendimus“. Šios autorės nuomonė mano manymu yra itin teisinga, nes

žmogus ir yra tas asmuo, nuo kuriuo priklauso mūsų gamta, augalija ir visa mus supanti aplinka bei jos

gerovė. Niekas kitas kaip pats fizinis asmuo turi suvokti apie aplinkai daromą neigiamą poveikį ir stengtis

tam užkirsti kelią, o jei nėra tinkamai pateikiama informacija, jei nevyksta visuomeninis informavimas

bei švietimas – tai kiti net nesusimąsto apie tai kas vyksta mūsų aplinkoje. Todėl yra būtina šviesti,

informuoti ir visais kitais įmanomais būdais skleisti šią informaciją, kad aplinka rūpintųsi ne tik tam

paskirtos organizacijos ar įstaigos, bet ir pavieniai asmenys, nuo kurių daug kas priklauso. Informacijos

apie aplinką skleidimo būdų yra įvairiausių: rašytinė, vaizdo, garso, elektroninė ir kt. Fizinių bei juridinių

asmenų teisės gauti informaciją apie aplinką yra numatytos Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos

įstatyme (1992), jame apibrėžtos piliečių, organizacijų, kitų fizinių bei juridinių asmenų teisė gauti

informaciją apie aplinką nustatyta tvarka, taip pat teisė reikalauti, kad valstybės valdžios ir valdymo

institucijos organizuotų aplinkosauginį švietimą ir mokymą, nevaržomai skleisti aplinkos apsaugos idėjas

(7str.), taip pat ir valstybės valdžios, valdymo ir kontrolės institucijų pareigos užtikrinant piliečių,

visuomeninių organizacijų, kitų fizinių ir juridinių asmenų teises: „stebėti aplinkos kokybės pokyčius ir

informuoti apie tai visuomenę, nustatyti ekologiškai pagrįstus ir techniniu požiūriu įgyvendinamus

aplinkos kokybės normatyvus bei standartus (Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymas, 1992,

8str. 1 d.). Taigi Lietuvos Respublikos institucijos yra ataskaitingos savo piliečiams ir privalo teikti

teisingą informaciją apie esančią situaciją, vykstančius pokyčius, bei ateities planus aplinkos apsaugoje ir

vykdyti švietimą bei mokymą, kurio metu būtų išaiškinamas aplinkai daromos žalos poveikis ir galimos

pasekmės. Tačiau vien tuo kad valstybė vykdo švietimo programas dar nereiškia, kad aplinkai padaromos

žalos bus padaroma mažiau, tai turi vykti nuolat ir nepertraukiamai, nes visuomenės prioritetai labai

atsispindi pačios valstybės formuojamas vertybes.

Lietuvos Respublikos teisinės sistemos atsakomybės rūšys už aplinkos teršimą

Aplinkos apsaugos įstatyme (1992) yra įtvirtinti bendrieji atsakomybės už aplinkos apsaugos teisės

aktų pažeidimus pagrindai. Pagal šį dokumentą bet koks fizinis ar juridinis asmuo savo veikimu ar

neveikimu nesilaikęs, pažeidęs ar kitaip nusižengęs aplinkos apsaugos reikalavimams, įstatymų nustatyta

tvarka yra traukiami teisinėn atsakomybėn ir privalo atlyginti aplinkai padarytą žalą, patirtus nuostolius, o

jei yra galimybė tai net atstatyti pradinę būklę.

Aplinkos apsaugos terminų žodyne (2000) aplinkosaugos teisės pažeidimu laikomas neteisėtas

elgesys (veikimas arba neveikimas), kuriuo pažeidžiami aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų

reikalavimai, ir dėl to atsiranda (gali atsirasti) neigiamų padarinių aplinkai (p. 520). Atsižvelgiant į tai

235

koks aplinkos pažeidimas buvo padarytas, atitinkamai yra taikoma teisinė atsakomybė. Už aplinkos

apsaugos teisės pažeidimus gali būti taikomos net trys atsakomybės rūšys: administracinė atsakomybė ir

baudžiamoji atsakomybė, taip pat kartu su administracine atsakomybe gali būti taikoma ir civilinė

atsakomybė.

Administracinės ir baudžiamosios atsakomybės vienu metu negali būti taikomos, dažniau už

aplinkos apsaugos nusižengimus skiriama administracinė atsakomybė, o baudžiamoji atsakomybė yra

griežtesnė, tad jos reguliuojamų nusižengimų yra įvykdoma mažiau, nei administracinių. Administracinės

atsakomybės dažniausiai pasireiškia įspėjimu, pinigine bauda, tam tikrų teisių atėmimu arba ribojimu.

Baudžiamoji atsakomybė taikoma, kuomet asmenys sukėlė žalingų padarinių, už kuriuos atsakomybė yra

numatyta Baudžiamajame kodekse. Ji pasireiškia laisvės atėmimu, laisvės apribojimu, areštu, turto

konfiskavimu ir t.t.

Administracinė atsakomybė. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso

(2008) 9 straipsnyje yra nurodyta, kad „Administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas

priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į

valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį

įstatymai numato administracinę atsakomybę.“ Taigi tai reiškia, kad nusižengimas gali būti padarytas ne

tik veikimu, tačiau ir neveikimu, kai yra ignoruojamos tam tikros taisyklės, terminai ir kt. Kaltės buvimas

yra būtina administracinės atsakomybės kylimo sąlyga. Pasak Z.Venckaus (p. 81) administracinius

nusižengimus, už kuriuos yra numatyta administracinė atsakomybė, būtų galima skirstyti į tris grupes:

„gamtos išteklių nuosavybės teisių pažeidimai (žemės gelmių, miško išteklių, vandens telkinių,

gyvūnijos naudojimas, pažeidžiant nuosavybės teisę ir t.t.);

Aplinkos apsaugos srities nusižengimai (aplinkos tarša, neįgyvendinamos aplinkos apsaugos

priemonės ir kt.);

Gamtos išteklių naudojimo ir apsaugos srities pažeidimai“.

Taigi už šių ir kitų teisės aktų reikalavimų nesilaikymą Administraciniame teisės pažeidimų

kodekse (2008) yra numatytos nuobaudos tokios kaip įspėjimas, bauda, daikto, kuris buvo

administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, ir pajamų, kurios buvo

gautos administracinio teisės pažeidimo padarymu, konfiskavimas, specialiosios teisės atėmimas (teisės

medžioti arba užsiimti žvejyba) ir kita. Visų šių priemonių konfiskavimas tai taip pat savotiška aplinkos

apsauga, nuo jai daromo neigiamo poveikio.

Kadangi Administracinių teisės pažeidimų kodeksas (2008) nėra pagrindinis dokumentas

reguliuojantis Lietuvos Respublikos aplinkos ir gamtos apsaugą, tad šiame dokumente išdėstytos normos

yra nukreipiančios. Administracinių teisės pažeidimų kodekso (2008) 7 skirsnyje nurodyti nusižengimai

aplinkai tik abstrakčiai apibrėžia kokių rūšių pažeidimų aplinkai yra, tačiau platesnių jų paaiškinimų

reikia ieškoti kituose teisės aktuose, reguliuojančiuose tam tikras aplinkos sferas. Administracinė

atsakomybė už administraciniame teisės pažeidimų kodekse (2008) numatytas neteisėtas veikas atsiranda

tuomet, jei šie pažeidimai pagal savo pobūdį , įstatymų nustatyta tvarka, nėra susiję su baudžiamąja

atsakomybe. Taigi asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn galima tik pačiame administracinių

teisės pažeidimų kodekso (2008) 7 skirsnyje nurodytais atvejais. Įstatymuose, už aplinkos žalojimą yra

numatyta ne tik administracinė ar baudžiamoji atsakomybė, tačiau ir civilinė atsakomybė. Administracine

atsakomybe labiau analizuojamas aplinkos apsaugos specialistų, valstybės tarnautojų darbas, įgaliojimai,

kaip jie konkrečioje situacijoje skyrė nepagrįstas nuobaudas už aplinkos apsaugos nusižengimus.

Baudžiamoji atsakomybė. Baudžiamoji atsakomybė yra griežčiausia atsakomybės rūšis, kuri gali

būti taikoma už aplinkos apsaugos pažeidimus. Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai aplinkai ir

žmonių sveikatai yra nurodyti LR baudžiamojo kodekso (2000) 38 skyriuje. Išskiriami aplinkai padaryti

nusikaltimai: Aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo taisyklių pažeidimas (270 str.), saugomų

teritorijų ar saugomų gamtos objektų sunaikinimas ar suniokojimas (271str.), neteisėtas medžiojimas ar

žvejojimas (272 str.), neteisėtas miško kirtimas ar pelkių naikinimas (273 str.), neteisėtas augalų rinkimas

ar naikinimas (274 str.). Už šias išvardintas neteisėtas veikas baudžiamasis kodeksas (2000) numato

tokias poveikio priemones: viešieji darbai, bauda, areštas, laisvės apribojimas, laisvės atėmimas.

Baudžiamosios poveikio priemonės taikomos ne tik fiziniams, tačiau ir juridiniams asmenims. „Aplinkos

apsaugos įstatymų pažeidimai neretai yra susiję su žala aplinkai ar gamtos ištekliams. Tokiais atvejais yra

taikoma materialinė atsakomybė. Aplinkos apsaugos įstatymas reikalauja, kad, padarius žalą aplinkai,

būtų atlyginami padaryti nuostoliai ir, esant galimybei, atstatoma aplinkos objekto būklė.“ (Z.Venckus,

2007, p.82). Taigi tokiu būdu teisės aktai numato žalos gyvūnijai, miškams, augalijai ir aplinkai atlyginti

padarytą žalą.

236

Civilinė atsakomybė. Teismų praktikoje nurodyta, kad “civilinei atsakomybei už aplinkai padarytą

žalą taikyti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis

neteisėtų veiksmų bei žalos ryšys“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, Nr. 3K-3-433/2008).

Civilinės atsakomybės taikymas yra susijęs su konkrečiais juridiniais faktais, kurie įvardijami, kaip

civilinės atsakomybės pagrindai. Skiriami tokie civilinės atsakomybės pagrindai, kaip: žala, neteisėti

veiksmai, priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų, kaltė. Būtinasis civilinės atsakomybės

pagrindas yra žala. Kuomet žalos nėra, tuomet ir civilinės atsakomybės taikymas yra neįmanomas. Kaip

jau ir minėta civilinė atsakomybė gali būti taikoma kartu su administracine atsakomybe, tad paskirta

administracinė bauda, nepanaikina civilinės atsakomybės.

ŽALOS, PADARYTOS APLINKAI ATLYGINIMO PRAKTINIAI ASPEKTAI

Žalos, padarytos aplinkai nustatymas Lietuvos teismų praktikoje

Žalos atlyginimo priemonės yra numatytos aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžio

apskaičiavimo metodikoje (2002), ši metodika: “nustato aplinkai padarytos žalos, pažeidus teisės aktų

nuostatas, atlyginimo dydžių skaičiavimo metodus. Padarytos žalos atlyginimo dydžiai skaičiuojami,

žalai atsiradus dėl ilgalaikės ūkinės veiklos arba dėl vienkartinio teršimo, kai žala padaroma išmetus

teršalus neleistinoje vietoje, neleistinu būdu arba kitaip užteršus” (1 str.). Lietuvos Aukščiausiasis teismas

nagrinėdamas žalos gamtai dydžio nustatymą, pasisakė, kad: „Žalą gamtai prašančios priteisti institucijos

negali remtis tik administracinės institucijos nutarimu konstatuotais faktais“ (Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo nutartis, Nr. 3K-3-246/2006). Nors sąvoka atlyginimas dažniausiai asocijuojasi su pinigine

išraiška, tačiau šioje aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžio apskaičiavimo metodikoje (2002) yra

numatyti ir papildomi atlyginimo būdai, kaip : išmestų teršalų surinkimas, pašalinimas, visiškas ar iš

dalies atstatytas aplinkos pažeidimas. Kartu su šiais būdais yra taikoma ir piniginė bauda, tačiau ji yra,

arba gali būti mažinama atsižvelgiant į atstatytą pradinę aplinkos padėtį, kitaip tariant į pašalintą neigiamą

poveikį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje randama Konstitucinio teismo nutarimų, kuriuose

pastarasis nustato tokius žalos atlyginimo būdus: “Taigi galimi du nuostolių atlyginimo būdai – žalos

atlyginimas natūra arba nuostolių atlyginimas pinigine kompensacija“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

nutartis Nr. 2-56-3-00111-2011-6). Taigi kaip matome yra du būdai, kurie taikomi tokia tvarka: visų

pirma pareiškus ieškinį atlyginti aplinkai padarytą žalą dar k nėra taikomos aplinkos atkūrimo priemonės

(žalos atlyginimas natūra), o visų pirma padaryta žala aplinkai yra įvertinama pinigine išraiška, nuo

kurios subjektas nėra atleidžiamas tą pačią žalą atlyginti natūra – panaikinant padarytos žalos padarinius,

ir atkuriant aplinkos būklę iki padaryto nusižengimo aplinkai. Taigi prieiname išvados, kad asmuo sukėlęs

žalos aplinkai pats ir privalo ją ištaisyti, atkurti iki pradinės būklės, o tai ko nepavyko atkurti pačiam –

privalo būti sumokėta piniginė kompensacija, kad tai padarytų valstybė.

Taigi nors Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžio apskaičiavimo metodikoje (2002) labiau

pažymima piniginė atlyginimo išraiška arba žalos atlyginimo natūra, pašalinant neigiamus padarinius ir

atstatant aplinkos būklę iki pradinės padėties, tačiau kelerius metus trunkantis teisminis procesas dėl UAB

“Saerimner“ ūkinės veiklos, kurios poveikis pažeidė teisę į sveiką ir švarią aplinką Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo nutartyje, yra aiškiai nurodyta visai kas kita. Taigi šioje byloje į teismą kreipėsi

fizinių asmenų grupė, prašydami, kad teismas įpareigotų ūkine veikla užsiimančia UAB “Saerimner”

nutrauktų jų teises pažeidžiančius veiksmus, taip pat panaikinti taršos integruoto prevencijos ir kontrolės

leidimą (toliau – TIPK). Ieškovai tikino kad atlikus oro taršos tyrimą, buvo nustatyta kad oro aplinkoje

yra viršijamas leistinas kiekis oro teršalų, taip pat pažymi kad šios ūkinę veikla vykdančios įmonės

darbuotojai jau buvo net 21 kartą patraukti administracinėn atsakomybėn, dėl aplinkosaugos reikalavimų

nesilaikymo. Taigi ieškovai žinodami savo teises kreipėsi į teismą gindami savo teisę į sveiką ir švarią

aplinką, prašydami panaikinti kasatoriui išduotus TIPK leidimus, pripažinti jo veiklą neteisėta ir

įpareigoti ją nutraukti.

Kadangi pirmosios instancijos teismas pripažino, kad aplinkai buvo padaryta žala, taip pat kad

atsakovas pažeidė ieškovų teises ir tenkino šį ieškinį, įpareigodamas ūkine veikla užsiimančią įmonę

nutraukti savo veiklą per 3 mėnesius nuo teismo įsiteisėjusio sprendimo dienos, taigi atsakovas – UAB

“Saerimner” šiuos sprendimus skundė Lietuvos Aukščiausiajam teismui, pareikšdamas jog poveikio

aplinkai vertinimas nebuvo reikalingas ir kad yra pažeidžiama jo Konstitucinė teisė ūkinės veiklos laisve

ir teise užsiimti verslu.

237

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priimtoje nutartyje pabrėžė, kad Konstitucijoje bei kituose teisės

aktuose yra nurodyta svarbi teisė ginti teisę į sveiką ir švarią aplinką, kurios yra įtvirtintos LR

Konstitucijos 53 ir 54 straipsniuose. Ir pažymėjo, kad „tik visiškas ūkinės veiklos nutraukimas laikytinas

pakankama tokių pažeidimų pašalinimo priemone” (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-

112/2013).

Taigi tai reiškia, kad ne tik piniginė išraiška ar žalos atlyginimas natūra gali atstatyti neigiamą

poveikį gamtai, tačiau kai yra nepaisoma įstatymų, gali būti taikomos ir griežtesnės sankcijos tam, kad

būtų užkirstas tolimesnis aplinkos teršimas, o tokiu būdų išvengiama daugiau neigiamų padarinių,

kenksmingų aplinkai. Taip pat toje pačioje byloje Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas konstatuoja,

kad: „Atkreiptinas dėmesys į tai, kad toks veiklos uždraudimas nelaikytinas absoliučiu ar neterminuotu –

kasatoriui tinkamai įvykdžius visų teisės aktų reikalavimus bei teisėtai gavus TIPK leidimą, jis galės

užsiimti norima ūkine veikla” (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-112/2013). Ši

sprendimo dalis lyg ir sudaro abejonių dėl Konstitucinės teisės į sveiką ir švarią aplinką, garantuojamos

visiems asmenims, nes nepaisant, kad šios įmonės veikla yra žalinga aplinkai, tačiau gavus leidimą, ji

galės ir toliau vykdyti savo ūkinę veiklą, kaip kad ir buvo konstatuota jog pirmais TIPK leidimas

Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento išduotas įmonei UAB „Saerimner“ vykdyti

kiaulininkystės veiklą Kalvarijos savivaldybėje, buvo gautas neteisėtai, tačiau išsiaiškinus šį faktą,

tolimesnė jų veikla bus griežtai prižiūrima, tad veikla bus galima tik tuo atveju, kai bus įvykdyti visi

aplinkosauginiai reikalavimai.

Aptartasis žalos atlyginimo būdas skirtas teismo šios bylos kaltininkui ko gero buvo

veiksmingiausias, nes nors ir prieš tai buvo pastebimi, bei fiksuojami pažeidimai, bei skiriamos sankcijos,

pažeidėjas tiesiog jas ignoravo, kaip nurodyta teismo nutarime, jog buvo konstatuotos faktinės

aplinkybės, kad atsakovo vykdomos ūkinės veiklos teritorijoje buvo užfiksuota ir kitų aplinkai padarytų

pažeidimų. “<..> leistinas ribines vertes viršijanti oro tarša, kurią pagal veiklai taikomus teisės aktus bei

standartus nustatė tiek aplinkos apsaugos, tiek gyventojų sveikatos srityse veikiančios institucijos, jis

buvo įspėtas apie ketinimą panaikinti Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą.” (Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo nutartis, Nr. 3K-3-112/2013). Taip pat administracine tvarka net 21 kartą buvo

bausti atsakingi jo darbuotojai už atsakovo aplinkosaugos pažeidimus dėl TIPK leidimo sąlygų

nusižengimus. Taigi visos ištirtos aplinkybės ir įrodo aplinkos apsaugos teisių nesilaikymą ir

pažeidinėjimą, “<...> taip pat faktą, jog vykdoma ūkinė veikla neatitiko teisės aktų reikalavimų dėl oro

taršos, o veiklos vykdytojas per nustatytą laikotarpį nepašalino pažeidimų. Teismai nenustatė, kad

kasatorius imtųsi teisėtų ir pakankamų vykdoma ūkine veikla sukelto neigiamo poveikio aplinkai

pašalinimo priemonių” (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 3K-3-112/2013). Taigi kaip matoma

draudimų nepaisymas Lietuvos Respublikoje aplinkosaugos klausimu nelieka nepastebėtas ir tiek fiziniai,

tiek juridiniai asmenys privalo už tai atsakyti įstatymų nustatytais būdais ir tvarka. Tad šioje byloje

teismas tenkino ieškovų skundą ir pritaikė atitinkamas sankcijas atsakovui už įsipareigojimų nevykdymą.

Neteisėtas miškų kirtimas. Teismuose galime rasti nemažai nagrinėtų bylų už aplinkos teršimą,

saugomų teritorijų apsaugos reikalavimų pažeidimus, taip pat už neteisėtus ir savavališkus miškų

kirtimus. Kaip dar vienas nusižengimas, kuriuo padaroma žala aplinkai yra įvardijamas miškų kirtimas,

tad kitoje byloje aptarsime šio nusižengimo padarytos žalos atlyginimo reguliavimą Lietuvos Respublikos

teismų praktikoje. Nors ankstesnėse bylose aplinkos apsaugos institucijos dažniau pralaimėdavo, nei

laimėdavo, tačiau vis aktualesnis aplinkos apsaugos klausimas teisminėje praktikoje, sudaro sąlygas

atidžiau pažvelgti į šią sritį reguliuojančius teisės aktus, taip randant trūkumus ir užpildant teisės spragas.

Kaip Lietuvos Aukščiausiasis teismas savo praktikoje buvo pažymėjęs: „teismų sistema turi funkcionuoti

taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų

grindžiama su teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais ir kitais konstituciniai

principais neatskiriamai susijusia nuostata, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip

pat, t. y. Jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujas teisės taikymo ir aiškinimo taisykles,

konkuruojančias su esamomis, bet paisant jau įtvirtintų“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, Nr.

3K-7-57/2008).

Taigi pirmoje nagrinėjamoje byloje dėl neteisėto miškų kirtimo į teismą kreipėsi ieškovas –

Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – departamentas), su

ieškiniu, kuriame nurodė, jog departamento komisija nustatė, kad atsakovas – A.S. pasak jo, jam

priklausančiose miško valdose, esančiose Ukmergės rajone, savavališkai iškirsdamas miške esančius

medžius, kurių teritorija priklausė kraštovaizdžio draustinio teritorijai taip pažeidė privačių miškų

tvarkymo ir naudojimo taisykles, bei miško naudojimo sąlygų reikalavimus. Apie šį principą jau minėta

teorinėje darbo dalyje, kuomet net jei ir turima teritorija priklauso savininkui, tačiau tai nereiškia, jog jis

238

turi teisę naudoti šiuo turtu, laisvai disponuoti juo pagal savo norus, neatsižvelgdamas į valstybės

reikalavimus, jog turi būti paisoma aplinkos apsaugos taisyklių, apsaugant aplinką, gamtą, orą, augaliją ir

kitus gamtos gėrius nuo neigiamo poveikio. Kadangi ieškovas atsisakė atlyginti aplinkai, taip pat ir

miškui padarytą žalą, tad ieškovas remdamasis šiomis aplinkybėmis, bei pagrįsdamas įstatymais, prašė

teismo iš atsakovo priteisti sumą, atlyginančią žalą padarytą aplinkai ir miškui.

Teismas priteisė iš atsakovo A.S. ieškovo naudai, reikalautą sumą, už padarytą žalą aplinkai.

Remdamasis įstatymais ir nuostatomis patvirtinančiomis miškų naudojimo, valdymo taisykles, teismas

nusprendė, jog atsakovas prieš kertant mišką turėjo gauti tam leidimą, kuris jam išduotas nebuvo, nors

buvo daromi kirstinų medžių žymėjimo darbai. Taigi teismo nutarime, buvo nurodyta, jog šiuo atveju

atsakovas savavališkai iškirtęs jo nuosavybėn priklausantį mišką pridarė žalos ir miškui ir aplinkai. Taigi

šiuo atveju atsiranda prievolė atlyginti aplinkai padarytą žalą. Atsakovas gynėsi, bandydamas įrodyti, jog

tai kad jis negavo leidimo kirsti miško, buvo nepagrįstas draudimas ir nurodė, kad miško kirtimo darbus

atliko ne siekdamas pelno, bet norėdamas toje vietoje vykdyti ūkinę veiklą, atstatant miško teritorijoje

esančią užtvanką, laikydamasis aplinkos apsaugos reikalavimų.

Tačiau ar geri norai atkurti aplinką ir atnešti jai naudos nusižengiant įstatymams yra teisėtas ir

atleistinas poelgis? – žinoma, ne. Tai prieštarautų visiem aplinkosaugos įstatymams ir būtų pažeistas

vienas iš bendrųjų teisės principų. Lygiateisiškumo principas visiems asmenims prieš įstatymą turi būti

taikomas vienodai, be išimčių, užtikrinant vienodas galimybes. Šis principas yra įtvirtintas svarbiausiame

šalies teisiniame akte - konstitucijoje: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar

pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties,

rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“ (Lietuvos

Respublikos Konstitucija, 1992, 29 str.). Šią bylą nagrinėjamo teismo nutartyje nurodyta „Jeigu ieškovas

nepagrįstai atsisakė išduoti atsakovui leidimą kirsti mišką, tai šis turėjo teisę skųsti tokius ieškovo

veiksmus teismui įstatymų nustatyta tvarka“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-

472/2004). Šio sakinio turinys atspindi dar vieną konstitucinę teisę, nurodyta LR konstitucijos antrajame

skirsnyje, reguliuojančia žmogaus ir valstybės santykius: „Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės

pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą“ (LR Konstitucija, 1992, 30str.). Konstitucinis teismas yra

nurodęs, kad „Konstitucijos saugomų vertybių sandūroje būtina rasti sprendimus, užtikrinančius, kad nė

viena iš tokių vertybių nebus paneigta ar nepagrįstai apribota. Kitaip būtų pažeista Konstitucijos saugomų

vertybių pusiausvyra, konstitucinis atviros, darnios pilietinės visuomenės imperatyvas, konstitucinis

teisinės valstybės principas“ (Lietuvos Konstitucinis teismas, 2002m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 4d.

nutarimai).

Antroji byla nagrinėjama baudžiamojoje byloje, dėl neteisėto miško kirtimo, kuomet atsakovas

A.L. neturėdamas leidimo K.V. nuosavybės teise priklausančiame miške, išpjovė dalį miške esančių žalių

medžių, taip padarydamas turtinės žalos ieškovui ir pažeisdamas Lietuvos Respublikos miškų įstatymo

(1994) reikalavimus, draudžiančius „atlikti kirtimus ir naudoti kitus miško išteklius negavus nustatyta

tvarka išduoto leidimo, kai pagal galiojančius teisės aktus toks leidimas reikalingas“ (9str. 6punktas) ir

pasak ieškovo, padarydamas žalos gyvūnijai, augmenijai ir aplinkai, kurios įtvirtintos Lietuvos

Respublikos baudžiamojo kodekso (2002) 270str. 3d. Tačiau atsakovas teigė, kad prieš kirsdamas

medžius jis konsultavosi su kompetentingais specialistais ir dėl to manė, kad jam leidimo kirsti mišką

nereikia.

Sprendžiant klausimą dėl baudžiamojo nusižengimo, nurodyto Lietuvos Respublikos Baudžiamojo

kodekso (2002) 270 str. 3d.nustatyta, jog konkrečių faktų žalai padarytos augalijai, gyvūnijai, nustatyti

nėra surinkta, todėl Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutarta šios dalies netaikyti ir nutraukti, grindžiant

tuo, kad šio įstatymo turinyje numatyta „kad vien neteisėto miško iškirtimo faktas ir padarytos turtinės

žalos įvertinimas pagal iškirstos medienos kietmetrius nėra besąlygiškas pagrindas išvadai dėl žalos

gyvūnijai, augmenijai ir aplinkai“ (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis Nr. 2K-54/2001).

Taigi išnagrinėjus šias bylas matome, kad net ir geri norai, negali būti vykdomi nusižengiant

įstatymams ir nepaisant draudimų ar kitų įgaliojimų, o teismai ir valstybės pareigūnai neturi teisės

nuolaidžiauti, nes taip pažeistų valstybės santvarką ir įvardintas svarbiausio šalies teisinio akto – Lietuvos

Respublikos Konstitucijos, nuostatas. Atsakovas turėjo teisę skųsti pareigūnų, nepagrįstai neišdavusių

leidimo kirsti mišką sprendimą, ir teisminio proceso tvarką, spręsti šį ginčą, tačiau jis neturėjo teisės

savavališkai, be išduoto leidimo iškirsti jo nuosavybės teise priklausantį mišką taip pažeisdamas privačių

miškų tvarkymo ir naudojimo taisykles, bei miško naudojimo sąlygų reikalavimus. Šios bylos eigoje

aiškiai atsispindi teorinėje darbo dalyje pastebėtas ir aptartas žemės sklypų savininkų valstybės ribojamos

teisės į nuosavybės teisę priklausantį žemės plotą, paisant aplinkos apsaugai nurodytų reikalavimų.

239

Kadangi neteisėtas medžių kirtimas yra pati populiariausia nusikalstama veika aplinkai, taigi

pateiksiu dar vieną nagrinėjamą bylą, kurioje aktuali ši problema. Civilinėje byloje, nagrinėjama byla,

kuomet ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašo priteisti iš atsakovo žalos aplinkai atlyginti.

Ieškovas nurodė, kad jis nustatė, jog atsakovas privačiame žemės sklype savavališkai, neturėdamas

savivaldybės išduoto leidimo saugotinų medžių kirtimui ir nupjovė dvi saugotinas pušis, taip pažeisdamas

Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos įstatymą, Lietuvos Respublikos Želdynų įstatymą, bei tuo

padarė žalą aplinkai. Atsakovas neigė šį ieškovo ieškinį ir nurodė, kad ieškinyje paminimas pušis jis

nupjovė, nes nežinojo, jog tokiems medžiams nupjauti yra būtina gauti iš savivaldybės leidimą. Taip pat

pabrėžia, kad jo manymu jis žalos gamtai nepadarė, nes viena iš minėtų pušų jau buvo nudžiuvusi, o kita

po audros nulūžusi, tai buvo užfiksuota inspektorės surašytame administracinio teisės pažeidimo

protokole, kuris buvo surašytas atsakovui priimtas nutarimas, kuriuo atsakovas buvo nubaustas ir jam

paskirta bauda, kurią atsakovas jau yra sumokėjęs. Taigi šias pušis jis pašalino, nes pasak atsakovo, jos

kėlė grėsmę.

Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatyme (1992) numatyta, kad „Ūkio subjektams taikoma

civilinė atsakomybė, neatsižvelgiant į jų kaltę, už bet kokią žalą aplinkai arba realią jos grėsmę,

atsiradusią dėl jų ūkinės veiklos, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus.“ (34 str. 2 d.). išskirtiniems

atvejams priskiriama apsauga nuo stichinių nelaimių. Lietuvos Respublikos Želdynų įstatyme (2007)

numatytas neteisėta veika padarytos žalos atlyginimas, ir nurodoma, kad asmuo nusikaltimu padaręs žalą

aplinkai, privalo visiškai ją atlyginti arba, jeigu yra galimybė, atkurti iki pažeidimo buvusią būklę. „Nors

ieškovo <...> žalos dydis apskaičiuotas teisėtai ir pagrįstai, <...> tačiau atsižvelgiant į žalos padarymo

netyčinį pobūdį, atsakovo turtinę padėtį, į tai, kad atsakovas prisipažino nukirtęs pušis, administracine

tvarka paskirtą baudą yra sumokėjęs, o LR želdynų įstatymo 29 str. vieną, kaip žalos atlyginimo būdų

numato, būklės buvusios iki pažeidimo atkūrimą, atsakovas įpareigotinas, atkurti iki pažeidimo buvusią

būklę, t.y. atsodinti pašalintas dvi pušis naujomis“. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis, Nr. 2-914-

83/2012).

Taigi išnagrinėjus bylą matoma, kad šioje byloje, nei prieš tai nagrinėtinoje tesimas atsižvelgia į

atsakovo gerus siekius, tačiau tik pateikus pakankamai įrodymų, kad neteisėta veikla, dėl kurios

nepašalinimo padarinių galėjo kilti grėsme žmonėms. Kadangi atsakovas jau buvo gavęs administracinę

baudą už nukirstą pušį ir neginčijo to, geranoriškai sumokėjo baudą, nusikaltimas aplinkai turėjo netyčinį

pobūdį, tad teismas ieškovo pateiktą ieškinį dėl žalos aplinkai atlyginimo tenkino tik iš dalies ir remiantis

galiojančių įstatymų sankcijomis neskyrė piniginės baudos, tačiau įpareigojo per nustatytą laiką atkurti

pradinę padėtį.

Atsakomybė už grėsmės gamtai sukėlimą. Išsiaiškinome, kad nustačius gamtai padarytą žalą,

asmuo sukėlęs neigiamus padarinius privalo atsakyti įrodžius jo kaltę. Tačiau, kaip yra baudžiami

asmenys, kurių veiksmai nesukėlė konkrečios žalos, tačiau dėl neteisėtų veikų kilo grėsmė gamtai. Šis

klausimas analizuojamas civilinėje byloje, dėl UAB „Graanul invest“ neteisėtų veikų. Taigi buvo

nustatyta, kad atsakovas UAB „Graanul invest“, neturėdamas teisės eksploatuoti ūkinės veiklos objektų ir

taršos prevencijos ir kontrolės leidimo (toliau – TIPK leidimas), degindamas įvairias medžiagas , teršė

aplinkos orą, į jį išmesdamas kenksmingas medžiagas. Taip pat atsakovas savo veiklą pradėjo anksčiau,

nei buvo pateiktas prašymas gauti TIPK leidimui.

Taigi kaip žinome, įmonė , kurios veikla gali sukelti pavojų aplinkai, visų pirma turi atitikti

aplinkos apsaugos įstatyme nurodytus reikalavimus, pašalindamas visus trūkumus norint gauti TIPK

leidimą. Ir tik pateikus prašymą kompetentingoms institucijoms, dėl leidimo vykdyti veiklą, patvirtinus,

jog įmonei TIPK leidimas yra išduotas gali eksploatuoti savo veiklą. Nors atsakovas motyvavo, kad

pareigūnai išduodantys TIPK leidimus vilkino leidimų išdavimo procesą, tačiau šių veiksmų neskundė.

Teismas pabrėžė, kad „atsakovo motyvai dėl pareigūnų, išduodančių TIPK leidimus, vilkinančių veiksmų

negali būti pagrindas pateisinti atsakovo veiksmus, nes šis neginčijo pareigūnų veiksmų įstatymų

nustatyta tvarka“. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis NR. 3K-7-465/2008). Kadangi faktų, dėl

konkrečios padarytos žalos įrodyta nebuvo, taigi ieškovo kaltė dėl konkrečios atsiradusios žalos nebuvo

nustatyta. Teismas įvertinęs atsakovo neteisėtos veiklos pobūdį, visgi priėjo prie išvados, jog tarp

atsakovo veiksmų ir grėsmės gamtai sukėlimo yra priežastinis ryšys. Teismas priteisė iš atsakovo dėl jo

eksploatuojamų įrenginių, išmetimo į aplinkos orą teršalų, padarytą žalą, savo sprendimą grindė

remdamasis ankstesne teismų praktika kad: „atsakovas turi mokėti žalos atlyginimą tiek už savo

neteisėtais veiksmais sukeltus padarinius, tiek ir už tai, kai neteisėti veiksmai nesukėlė neigiamų

padarinių, bet galėjo sukelti, nes realią grėsmę žalai atsirasti sukėlę asmenys atsako taip, kaip asmenys,

dėl kurių neteisėtų veiksmų atsirado padarinių“ (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis NR. 3K-7-

465/2008).

240

Taigi, išnagrinėjus šią bylą, matoma, kad net ir tuo atveju, kuomet neteisėti veiksmai nesukėlė

konkrečių padarinių, bet grėsmė žalai įvykti buvo, tuomet privaloma atsakyti tuo pačiu, kaip ir sukėlus

neigiamus padarinius. Šiuo atveju buvo išvengta konkrečios žalos padarymo fakto įrodymo, tačiau

numatyta galima žala aplinkai.

Gyvajai gamtai padaryta žala. Kaip minėta teorinėje darbo dalyje, jog aplinkos apibrėžimas

apimantis ne tik mus supantį orą, žemę ar vandenį, bet tai ir gyvūnijos, augalijos natūraliai

susiformavusios gamtoje visuma, todėl į aplinkosaugos sritį įtraukiami įstatymai reguliuojantys ir šių

gyvųjų organizmų apsaugą. Jų apsauga taip pat turi būti reguliuojama ir garantuojama kaip ir kitų gamtos

gėrių.

Pirmoji nagrinėjama byla baudžiamojo proceso tvarka dėl gyvajai gamtai padarytos žalos, kuomet

atsakovas pasigaminta savadarbe kilpa neteisėtai sugavo draudžiamą medžioti lūšį, kuri yra įrašyta į

Lietuvos Raudonąją knygą. Ir taip su ja žiauriai elgėsi, kad, kilpai užsinėrus ant kaklo, lūšis kankinosi,

patyrė skausmą ir žuvo. Atsakovo ryšį su neteisėtomis medžioklėmis patvirtina kratos metu, jo namuose

rasti kilpų ruošiniai ir tai, kad atsakovas jau buvo baustas administracine tvarka už neteisėtą medžioklę.

Tačiau pasak atsakovo byloje iš tiesų nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad jis neteisėtai uždraustu

būdu medžiojo ir žiauriai elgėsi su gyvūnu, nes šią situaciją grindė tuo, jog kilpas gyvūnams gaudyti jis

rado miške, kirsdamas medžius ir norėdamas išvengti žalos gamtai jas susirinko ir parsinešė namo, tai

įrodo ir skambučių išrašai pateikti įrodymuose.

Taigi bylos eigoje nebuvo surinkta įrodymų kurie pagrįstų atsakovo buvimą ir dalyvavimą šioje

nusikalstamoje veikoje. Tad teismas konstatavo: „pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso

(toliau – BK) 272 straipsnio 2 dalį ir 310 straipsnį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias

nusikalstamas veikas. Taip pat panaikinta nuosprendžio dalis, kuria priteistas žalos atlyginimas“.

(Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis Nr. 2K-516/2012 ).

Tad galutiniu Aukščiausiojo teismo nutarimu atsakovas buvo išteisintas, neįrodžius, kad jis

dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas. Taip pat panaikinta nuosprendžio dalis, kuria priteistas žalos

atlyginimas gyvajai gamtai. Taigi šiuo atveju žala gamtai atlygintina nebus, nes nėra aiškus kaltininkas

padaręs šį nusikaltimą. Šiuo metu aplinkosaugos ministro pareigas einantis Valentinas Mazuronis yra

pasisakęs: „Įkainiai už žalą aplinkai ir baudos – labai svarbu, tačiau tai toli gražu ne viskas. Mano

nuomone, jokiu būdu negalima pamiršti ir įrankių, kuriais naudojantis padaromos nusikalstamos veiklos.

Todėl brakonierių tinklai, šautuvai, valtys <..> turi būti konfiskuojami“. Visa tai būtų teisinga ir

proporcinga, tačiau tam kad nubausti už žiaurų elgesį su gyvūnija, reikia svarbiausio – kaltininko.

Sekančioje byloje aptarsiu atvejį, kuomet ginčas kilo dėl UAB „Golf Development“ civilinės

atsakomybės už padarytą žalą gamtai, sunaikinus žolinę augmeniją. Ieškovas teikdamas teismui ieškinį,

prašė teismo priteisti iš atsakovo gamtai padarytos žalos atlyginimą, kurią sukėlė įrengiant golfo laukus

draustinyje. Prašė atlyginimo: už žolinės augmenijos sunaikinimą, kūdros iškasimą, smėlio ir žvyro

kalvas ir komercinės paskirties pastato pastatymą, pakeičiant kraštovaizdžio reljefą. Šį prašymą grindė

nurodydamas kad, ieškovas nustatė, kad atsakovas neturėdamas nustatyta tvarka parengtos ir suderintos

projektinės dokumentacijos ir kitų reikiamų leidimų darbams vykdyti, pastarasis įrenginėjo golfo laukus,

lygindamas žemės paviršių, dėl ko buvo sunaikinta žolinė augmenija. Dėl šių atsakovo veiksmų buvo

pažeistos Saugomų teritorijų įstatymo (2001) teisės normos. Ieškovas žalą gamtai apskaičiavo pagal

nuostolių, padarytų gamtai, sunaikinus arba sužalojus gamtinius kraštovaizdžio kompleksus bei objektus,

skaičiavimo metodiką.

Atsakovas nesutiko su ieškiniu ir nurodydamas, jog ieškovas įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas

lygino žemės paviršių nepateikė, taip pat nebuvo nurodyta kokia augmenija sunaikinta, ir kaip pasak

ieškovo buvo apskaičiuotas sunaikintos augmenijos plotas, nėra įrodymų, kad iki atsakovo darbų

vykdymo tokia augmenija nurodytoje teritorijoje buvo ir kad jos nėra. Taip pat teigia, jog atsakovas šį

sklypą nusipirko iš kitos įmonės, kuri jau buvo pradėjusi golfo įrenginėjimo laukų darbus. Dėl sunaikintos

žolinės augmenijos sunaikinimo fakto grindė tuo, jog dalis žemės, už kurią apskaičiuota žala yra žemės

ūkio paskirties ariamoji žemė. Tad atsakovo teigimu nepadarė žalos gamtai, nes natūrali žolinė augmenija

sunaikinta nebuvo.

Spręsdamas šią bylą teismas pažymėjo, jog atsakovo minėtam ankstesniam savininkui buvo

pareikštas ieškinys dėl golfo aikštelės įrengimo, tačiau ne už tokį plotą, kaip šioje nagrinėjamoje byloje.

Taip pat teismo nuomone atsakovas, norėdamas įrodyti savo nekaltumą, pats būdamas šio sklypo

savininkas, turėtų įrodyti, kokių ir kiek darbų atliko ankstesnis sklypo savininkas, o ne jis. Bet įrodymų

dėl užfiksuotų atsakovo veiksmų pateikta teismui nebuvo. Taigi savo galutiniame sprendime teismas

tenkino ieškovo ieškinį iš dalies ir priteisė iš atsakovo valstybės naudai žalos gamtai atlyginimą,

pažymėjo, jog „golfo aikštynams įrengti turi būti atliekami kruopštūs parengiamieji darbai, susiję su

241

žemės lyginimo darbais, atitinkamos vejos paruošimu, todėl atsakovas turėjo gauti Aplinkos apsaugos

ministerijos leidimus, tačiau nepateikė jokių įrodymų, jog golfo aikštynų įrengimas buvo derinamas su šia

ministerija“ (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis, Nr. 3K-3-165/2010). Tačiau netenkino ieškinio

dalies dėl žolinės augalijos sunaikinimo atlyginimo, nes įrodyti konkrečiai padarytai žalai pritrūko

įrodymų ir nurodė, kad „nors byloje nustatytos būtinosios sąlygos taikyti kasatoriui civilinę atsakomybę

už sunaikinus žolinę augmeniją gamtai padarytą žalą, tačiau kai neišsiaiškinta esminių faktinių

aplinkybių, reikšmingų žalos dėl sunaikintos žolinės augmenijos apimčiai nustatyti, taigi ir teisingam

atlygintinos žalos dydžiui pagal Metodikoje įtvirtintą formulę apskaičiuoti, teismų sprendimas ir nutartis

negali būti laikomi teisėtais“ (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis, Nr. 3K-3-165/2010).

Taigi šioje byloje ir vėl susiduriame su įrodymų nepagrįstumu. Teismų praktikoje sprendžiant tokio

pat pobūdžio bylas yra nurodyta, kad: „teismas konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą

gali tada, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

nutartis, Nr. 3K-3-578/2006). Tokiais atvejais padaryta žala aplinkai lieka neatlyginta, tad galime daryti

išvadas, jog kad ir kaip griežtai būtų reguliuojami aplinkos apsaugos santykiai, tačiau nepagrindus kaltės

fakto, negalime kaltinti ir priteisti iš nekalto asmens atlyginti aplinkai padarytą žalą.

IŠVADOS

1. Teisinė aplinkos apsauga – tai įstatymais nustatyta normų sistema, padedanti išsaugoti nepažeistą

gamtinę pusiausvyra. Nepaneigiama ir neginčijama konstitucinė kiekvieno asmens teisė į sveiką

ir švarią aplinką yra priskiriama prie prigimtinių žmogaus teisių.

2. Tam, kad žmonių daromas neigiamas poveikis aplinkai būtų ribojamas yra kuriama valstybinė

aplinkos apsaugos sistema, kurios tikslas išlaikyti sveiką aplinką, išsaugant biologinę gamtos ir

kraštovaizdžio įvairovę. Valstybinė aplinkos apsaugos sistema turi imtis aplinkos teršimą

stabdančių priemonių, kurios yra tokios: ekonominės priemonės, teritorijų planavimas, finansinės,

aplinkos monitoringas (stebėsena), moksliniai tyrimai, informacijos fondas, visuomenės

informavimas ir švietimas aplinkosaugos klausimais. Tačiau vien tik valstybė nėra pajėgi tvarkyti

šios srities viena, tam yra reikalingi visi piliečiai, nes tik jų suvokimas gali paversti aplinką

saugia ir švarią, o tam būtinas švietimas, valstybės vertybių skleidimas.

3. Už aplinkai padarytas neteisėtas veikas yra taikomos administracinė arba baudžiamoji

atsakomybė, kartu gali būti taikoma ir civilinė atsakomybė. Paskirta administracinė bauda

nepanaikina civilinės atsakomybės, tad jos gali būti taikomos kartu, bet administracinė ir

baudžiamoji atsakomybė kartu taikomos negali būti. Dažniausiai aplinkos teršėjams yra taikoma

administracinė atsakomybė. Administracinių teisės pažeidimų kodekso septintajame skirsnyje yra

numatyti administraciniai teisės pažeidimai aplinkos apsaugos, gamtos išteklių naudojimo,

gamtos, istorijos ir kultūros paminklų apsaugos srityje.

4. Analizuojant Lietuvos Respublikos teismų nutartis matoma nemažai problemų, su kuriomis

susiduria teismai nagrinėdami bylas dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo. Kadangi ši sritis yra

pakankamai nauja teismų procese, tad mažą pavyzdžių, teisinių precedentų, kuriais galėtu remtis

sprendžiant analogiškas bylas. Kaip pastebėta analizuojant teismų nutartis, itin dažna problema

teismų procese yra įrodymų nepakankamumas arba jų netinkamas pagrįstumas, nes žalos aplinkai

įrodymo faktas yra sudėtingas dalykas, todėl dažnai pasitaiko atveju, kuomet asmenys pakenkę

aplinkai taip ir lieka nenubausti ir išvengia teisinės atsakomybės.

REKOMENDACIJOS

1. Valstybės institucijos, užtikrinančios gamtos apsaugą, visų pirma, turėtų imtis priemonių,

motyvuojančių asmenis užtikrinti saugią ir švarią aplinką, formuoti visuomenės nepakantumą

tokiems reiškiniams.

2. Požiūrio į sveiką ir švarią aplinką pokytį galėtų sąlygoti, jeigu ugdymo įstaigose būtų privalomos

aplinkos apsaugos pagrindų paskaitos. Taip pat pasinaudojus informacinėmis priemonėmis kaip

televizija ar radijas, rodant daugiau iniciatyvos į aplinkos saugojimą, visuomenei nepertraukiamai

ir nuolatos būtų stengiamasi parodyti, jog aplinkos saugojimas yra kiekvieno iš mūsų pareiga.

LITERATŪRA

1. Aplinkos apsaugos terminų žodynas (2000). Vilnius.

2. Baltrūnas, P., Lygis, D., et al. (1996) Aplinkos apsauga. Vilnius: Enciklopedija.

242

3. Bučas, J. (2001). Kraštotvarkos pagrindai. Kaunas: Technologija.

4. Cironkaitė, S., Volungevičius, J. (2009). Lietuvos politinių partijų programų analizė valstybės

aplinkosaugos politikos kontekste. Geografija. T. 45(2).

5. Cironkaitė, S., Volungevičius, J. (2009). Lietuvos politinių partijų programų analizė valstybės

aplinkosaugos politikos kontekste. Geografija. T. 45(2). ISSN 1392–1096.

6. Food and Agriculture Organization of the United Nations, žiūrėta 2014, sausio 3 per internetą: <

http://www.fao.org/investment-in-agriculture/en/>.

7. Kardelis K (2002). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Kaunas: Judex. Žiūrėta 2014, gegužės 25,

per internetą: <http://www.scribd.com/doc/37948910/>.

8. Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos aplinkos

ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Biofuture“, bylos Nr. 2A-193-

622/2012.

9. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. kovo mėn. 23 d. nutartis civilinėje byloje

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB

„Biofuture“, bylos Nr. 2A-193-622/2012.

10. LAT BBS teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Vilniaus miesto

apylinkės prokuratūros vyr. prokuroro pavaduotojas v. R.J. , bylos Nr. 2K-516/2012.

11. LAT CBS teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos aplinkos

ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. A. S. ; bylos Nr. 3K-3-472/2004.

12. LAT CBS teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Alytaus regiono Aplinkos

apsaugos departamentas v. UAB „Graanul invest“, bylos Nr. 3K-7-465/2008.

13. LAT CBS teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus regiono aplinkos

apsaugos departamentas v. UAB „Avižienių nekilnojamasis turtas“, bylos Nr. 3K-3-433/2008.

14. LAT CBS teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d.nutartis civilinėje byloje Ž.T. v S.T., bylos Nr. 3K-3-

183/2009.

15. LAT CBS teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos

aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Golf Development“,

bylos Nr 3K-3-165/2010.

16. LAT CBS teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėjė byloje Lietuvos Respublikos aplinkos

ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. V.M., bylos Nr. 2-914-83/2012.

17. LAT CBS teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje R. S. ir kt. v. Lietuvos

Respublikos aplinkos ministerijos Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamentas ir UAB

„Saerimner“, bylos Nr. 3K-3-112/2013.

18. LAT CBS teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje, Lietuvos Respublikos

aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas v. AB „ORLEN Lietuva, bylos

Nr. 3K-3-61/2014.

19. Lazdinis, I. (2008). Aplinkos politika ir valdymas.. Vilnius: Vilniaus Mykolo Riomerio universiteto

leidybos centras.

20. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Aplinkos ministerijos

Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Avižienių nekilnojamas turtas" bylos Nr.3K-

3-433/2008.

21. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas. Valstybės Žinios, 1999, Nr. 13-308; 2000,

Nr. 85-2566.

22. Lietuvos Respublikos administracinių teisės apžeidimų kodeksas. Valstybės Žinios, 1985, Nr.1-1.

23. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymas. Valstybės Žinios, 1992, Nr. 5-75.

24. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas. Valstybės Žinios, 2002, Nr. 72-

3017.

25. Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija. Pakuočių atliekos, žiūrėta 2014kovo 10 per internetą:<

http://www.am.lt/VI/article.php3?article_id=9673 >.

26. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. sausio 9 d. įsakymas Nr. D1-8 „Dėl aplinkos apsaugos

valstybinės kontrolės pareigūnų galių suteikimo“. Valstybės Žinios, 2004, Nr. 12-354; 2010, Nr. 17-811.

27. Lietuvos Respublikos aplinkos monitoringo įstatymas. Valstybės Žinios, 1997, Nr. 112-2824.

28. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Valstybės Žinios, 1992, Nr. 33-1014.

29. Lietuvos Respublikos miškų įstatymas. Valstybės Žinios, 1994, Nr. 96-1872; 2001, Nr. 35-1161.

30. Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas. Valstybės Žinios, 1999, Nr. 47-1469, 2002,

Nr.13-474, Nr.123-5550.

31. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas. Valstybės Žinios, 1993, Nr. 63-1188; 2001, Nr. 108-

3902.

32. Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas. Valstybės Žinios, 2002, Nr.110.

33. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas. Valstybės Žinios, 1999, Nr. 66- 2130, 2002, Nr. 45-

1708.

34. Lietuvos Respublikos žemės įstatymas. Valstybės žinios, 1994, Nr. 34-620.

http://www.fao.org/investment-in-agriculture/en/

http://www.scribd.com/doc/37948910/K-Kardelis-Mokslini%C5%B3-tyrim%C5%B3-metodologija-ir-metodai

243

35. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos istorija. (2009 04 08). žiūrėta 2014 sausio 31 per

internetą: < http://www.am.lt/VI/index.php#r/131 >.

36. LR aplinkos apsaugos ministerijos istorija. (2009 04 08). žiūrėta 2014 sausio 31 per internetą: <

http://www.am.lt/VI/index.php#r/131> .

37. Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos

aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Biofuture“, Nr. 2-85-

750/2012.

38. Vaišnoras, A. (2011). Europos sąjungos aplinkos politika. Vilnius: Vilniaus Mykolo Riomerio universiteto

leidybos centras.

39. Venckus, Z. (2007). Aplinkos apsaugos politika ir teisė. Vilnius: Technika.

LEGAL REGULATION OF DAMAGES COMPENSATIONS FOR ENVIRONMENT

Summary. The article examined environmental protection methods and tools applied in the Republic of

Lithuania. It also provides an overview of current environmental protection system carried out in the Republic of

Lithuania. And it discusses the types of legal liability that may be imposed in violations provided by law for nature

and environment. As the legal relations of environmental protection are quite complex that's why it is regulated by

the administrative, civil, criminal and other legal branches. Individual objects regulation, protection and use

procedure is established in other laws and sub statutory acts of the Republic of Lithuania law, so we will discuss

their regulatory content. Established violation by environmental protection is the main reason to apply legal

responsibility for polluters. Depending on the violation committed to the environment, it's danger degree and grade,

polluters are applied to administrative or criminal, and with these the material (civil) liability. As environmental

damage is probably one of the most important environmental preservation guarantees, it is therefore necessary to

ensure legal certainty in this area of regulation, which is possible only after a thorough analysis of the problems and

finding effective solutions to these problems.

Keywords: protection of the environment; indemnification; legal liability.

244

PRIEVOLIŲ ĮVYKDYMO UŽTIKRINIMO BŪDAI IR JŲ TAIKYMO PRAKTINIAI

ASPEKTAI

Asta Utartaitė


Anotacija. Šiame straipsnyje analizuojami atskiri prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai. Siekiama

išnagrinėti prievolių vykdymo ir neįvykdymo teisines pasekmes kartu pateikiant rekomendacijas ir išvadas.

Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika atskleidžiami prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų taikymo

praktiniai aspektai. Straipsnio tyrimo mokslinę problemą sudaro teismų praktikoje nuolat kylančių problemų analizė,

reglamentuojant ir aiškinant prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų nuostatas, prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų

pritaikomumą ir išskirtinumą teisinėje sistemoje. Todėl tyrimo pagrindinis tikslas: atskleisti prievolių įvykdymo

užtikrinimo būdų taikymo teorinius ir praktinius aspektu.

Pagrindinės sąvokos: prievolių užtikrinimo būdai, garantija, laidavimas, netesybos.

ĮVADAS

Straipsnio aktualumas. Visais prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais siekiama išvengti arba

pašalinti tas neigiamas pasekmes, kurios gali atsirasti kreditoriui, kai prievolė neįvykdoma arba

netinkamai įvykdoma. Sudėtinga ekonominė situacija valstybėje, verslo santykių, fizinių ir juridinių

asmenų turtinės padėties nestabilumas, asmenų nepasitikėjimas vienas kitu bei dar daug kitų aplinkybių,

skatina bylų, susijusių su turtiniais teisiniais santykiais, skaičiaus augimą ir nulemia tai, kad subjektai,

kurie kreipiasi į teismą su turtinio pobūdžio reikalavimais, itin dažnai prašo teismą išspręsti bylas

susijusias su prievolių neįvykdymu. Todėl temą galima apžvelgti bei paanalizuoti plačiau ne tik iš teismų

praktikos, bet ir paanalizuoti tokių autorių, kaip: A. Dambrauskaitės, dr. P.V Rasimavičiaus, dr. E.

Baranausko, D. Ambrasienės, ir R. Juokos, V. Sūdžio, V. Valančiaus, A. Rudzinsko mokslinius darbus.

Straipsnio problemą sudaro teismų praktikoje nuolat kylančių problemų analizė, reglamentuojant

ir aiškinant prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų nuostatas, prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų

pritaikomumą ir išskirtinumą teisinėje sistemoje. Taigi straipsnio problematiškumas atsiskleidžiamas

keliant klausimus: kaip reikia apsaugoti ir apginti kreditoriaus interesus? Kaip užtikrinti, kad prievolės

būtų tinkamai įvykdytos?

Straipsnio tikslas – atskleisti prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų taikymo teorinius ir praktinius

aspektus.

Straipsnio objektas – prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai.

Straipsnio uždaviniai: 1. Atskleisti prievolių užtikrinimo būdų sampratą ir reikšmę;

2. Atlikti atskirų prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų analizę;

3. Išanalizuoti kreditorių teisių apsaugą, taikant prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus;

4. Atskleisti praktinius prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų taikymo aspektus Lietuvos

Aukščiausiojo teismo praktikoje;

Straipsnyje taikomi metodai: mokslinės literatūros analizės metodas; dokumentų analizės

metodas; lyginamasis metodas; apibendrinimo ir loginis metodas.

PRIEVOLIŲ ĮVYKDYMO UŽTIKRINIMO BŪDŲ SAMPRATA

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 6.63 straipsnis numato atvejus, kai

skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę. Kad skolininkas nepažeistų kreditoriaus teisių, teisinėje

sistemoje yra prievolių užtikrinimo būdų institutas. Pasak D. Ambrasienės (2006) „prievolių užtikrinimo

būdais laikytinos specialios priemonės, kurios garantuoja pagrindinės prievolės įvykdymą ir skatina

skolininką tinkamai vykdyti savo prievolę“ (p. 64).

Prievolės vykdymo bendruosius principus nustato LR CK 6.38 straipsnis, kuriame įtvirtinta, jog

prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties

nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais.

Todėl norint, kad prievolės būtų tinkamai vykdomos ir įvykdytos, yra reikalingos teisinės

priemonės. LR CK prievolių užtikrinimo priemonės suskirstomos dvejopai (1 pav.).

http://lt.wikipedia.org/wiki/Prievoli%C5%B3_%C4%AFvykdymo_u%C5%BEtikrinimo_b%C5%ABdai

245

1 pav. Prievolių užtikrinimo būdų klasifikacija

Šaltinis: sudarytas autorės, remiantis LR CK.

LR CK 6.70 straipsnis teigia, kad be tradicinių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų: netesybų,

įkeitimo, laidavimo, garantijos bei rankpinigių, leidžiama pasinaudoti kitomis sutartyje numatytomis

priemonėmis, todėl prievolės įvykdymas gali būti užtikrintas pagal sutartį arba įstatymus. Straipsnyje bus

analizuojami ir plėtojami asmeniniai bei tradiciniai prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai, išskyrus

rankpinigius, dėl jų mažėjančio taikomumo ir populiarumo teisinėje sistemoje.

Garantijos samprata

Lietuvoje, kaip ir visose postsovietinėse respublikose, garantija yra ganėtinai naujas prievolės

įvykdymo užtikrinimo būdas. Lietuvoje 2000 m. priimtas naujas CK, kuris detaliau reglamentuoja šį

institutą. Kai kuriose valstybėse iki šiol nėra aiškaus garantijos atskyrimo ir terminų suformulavimo,

kadangi anglosaksų teisės jurisdikcijos nesiūlo arba siūlo labai mažas nesutartines pirkėjo apsaugos

priemones (Bertrams, 1996, p. 3). P. Martinus (2005) pažymi, kad tokiose šalyse, kaip Jungtinė Karalystė,

JAV, Airija ar Kanada, įstatymo garantijos iš esmės neegzistuoja, ir pirkėjas paprastai yra saugomas tik

nuo pardavėjo apgaulės ( p. 36). Minėtose šalyse dominuoja vadinamasis „caveat emptor“ principas, kuris

gali būti verčiamas „tegul pirkėjas saugosi“ ir, anot V. Bitės (2009), tai reiškia, kad teisė pripažįsta lygias

pirkėjo ir pardavėjo derybines galias, todėl pasiūlo labai menką arba nesiūlo jokios įstatymo pirkėjo

apsaugos

(p. 21).

LR CK 6.90 straipsnio 1 dalis garantiją apibrėžia kaip vienašalį garanto įsipareigojimą garantijoje

nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo – skolininkas

prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis

(skolininkui tapus nemokiam ir kitais atvejais). Tame pačiame CK 6.90 straipsnyje nenustatyta, kad

garantija gali būti užtikrinamos tik piniginės skolininko prievolės. Skolininko prievolė gali būti

nepiniginė, pavyzdžiui, atlikti darbus, suteikti paslaugas ar perduoti daiktą, bet jos įvykdymui užtikrinti

gali būti panaudotas skolininko ar trečiojo asmens – garanto – įsipareigojimas sumokėti pinigus prievolės

neatlikimo atveju. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.

lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2009).

Garantija yra papildoma sutartis prie pagrindinės sutarties, todėl garantija turi būti rašytinė (LR CK

6.91 str.). Kreditorius neturi teisės kitam asmeniui perduoti banko garantija užtikrintos reikalavimo teisės,

jeigu šioje garantijoje nenumatyta ko kita. Vienas iš pagrindinių garantijos bruožų yra tas, kad garanto

prievolė kreditoriui nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, t.y. ji savarankiška, todėl garantija užtikrintos

prievolės negaliojimas, kitaip nei laidavimas, nedaro garantijos automatiškai negaliojančios

Pirmiausia, kreditorius ir skolininkas sudaro pagrindinę sutartį. Savo ruožtu, skolininkas sudaro

garantijos sandorį su garantu, kuris garantuos prievolės įvykdymą. Garantui ir skolininkui pasirašius

sutartį, garantas ją perduoda kreditoriui (Aleksiejavas, 2004). 2 paveikslas aiškiai parodo garantijos šalių

teisinį santykį.

http://lt.wikipedia.org/wiki/Netesybos

http://lt.wikipedia.org/wiki/%C4%AEkeitimas

http://lt.wikipedia.org/wiki/Laidavimas

http://lt.wikipedia.org/wiki/Garantija

http://lt.wikipedia.org/wiki/Rankpinigiai

246

Garantas

Skolininkas Kreditorius

2 pav. Garantijos šalių teisinis santykis Šaltinis: sudaryta autoriaus, remiantis A. Aleksiejavu (2004)

Iš to darytina išvada, kad garantija apsaugota prievolė visada apima du sandorius: pirmasis, dvišalis

arba daugiašalis – tarp kreditoriaus ir skolininko (pavyzdžiui pirkimo – pardavimo, rangos sutartys ir

pan.) ir antrasis, vienašalis – tarp skolininko ir garanto. Taigi, skolininkas visada yra dviejų sandorių

šalimi.

LR CK 6.92 str. 3 -5 dalys nubrėžia ne tik garanto prievolės ribas bet ir reglamentuoja garanto bei

skolininko tarpusavio santykius: gavęs kreditoriaus reikalavimą įvykdyti prievolę garantas privalo

nedelsdamas apie tai pranešti skolininkui ir perduoti jam kreditoriaus reikalavimo ir prie jo pridėtų

dokumentų kopijas. Garantas turi teisę atsisakyti tenkinti kreditoriaus reikalavimą, jeigu reikalavimas ar

prie jo pridėti dokumentai neatitinka garantijos sąlygų arba pateikti pasibaigus garantijos terminui. Apie

atsisakymą tenkinti reikalavimą garantas nedelsdamas turi pranešti kreditoriui. Jeigu garantas sužino,

kad garantija užtikrinta pagrindinė prievolė įvykdyta ar pasibaigė kitais pagrindais arba pripažinta

negaliojančia, apie tai jis privalo nedelsdamas pranešti kreditoriui ir skolininkui. Po tokio pranešimo

gavęs pakartotinį kreditoriaus reikalavimą įvykdyti prievolę, garantas reikalavimą turi patenkinti tik tuo

atveju, kai kreditorius pateikia įrodymus, kad prievolė nepasibaigusi ir galioja.

Laidavimo samprata

LR CK 6.76 straipsnis laidavimą, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdą, apibrėžia kaip sutartį,

kuria laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas

asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Iš Kemežytės straipsnio, 905 psl.

Svarbiausi laidavimo instituto problemas tyrinėjantys užsienio autoriai – Aurelia Colombi Ciacchi,

Stephen Weatherill, Klaus Heine, Ruth Janal, Hugh Beale, Matthias E. ir kt. – yra parengę ir pavienių

darbų, ir išsamesnių lyginamojo pobūdžio studijų, iš kurių reikšmingiausi – 2010 m. pasirodžiusi

lyginamoji neprofesionalių laiduotojų teisinių gynybos priemonių apžvalga (angl. Regulating Unfair

Banking Practices in Europe: The Case of Personal Suretyships) bei Europos civilinio kodekso rengėjų

grupės 2007 m. parengti Prievolių įvykdymo užtikrinimo principai (angl. Principles of European Law.

Personal Security). Daugelyje Europos valstybių laidavimo apibrėžimas labai panašus. Taigi jau 2750 m.

pr. m. e. žinotos konsensualinės ir vienašalės laidavimo sutarties samprata ir prievolės pobūdis iki mūsų

dienų išliko nepakitę – visuotinai pripažįstama, kad laidavimo sutartimi sukuriama akcesorinė

(papildoma) prievolė, kuriai būdingas pagrindinės prievolės likimo nulemtas nuspėjamumas (Moelmann

et al, 2009, p. 2)

Teisės doktrinoje nurodoma, kad esminės laidavimo sutarties sąlygos yra dvi – tai laidavimu

užtikrintos prievolės ir kreditoriaus bei laiduotojo nurodymas. Tačiau įstatymas, imperatyviai ribodamas

sutarties formą (ši privalo būti rašytinė), nenumato draudimo ne tik pagrindinę, bet ir laidavimo sutartį

pasirašyti skolininkui, kreditoriui ir laiduotojui arba laidavimo sutartį sudaryti laiduotojui bei skolininkui

ir tik po to apie ją informuoti kreditorių. Manytina, kad kurio nors vieno įvardyto varianto pasirinkimas

padidintų laidavimo sutarties nuginčijimo tikimybę, nes šiandienos teismų praktikoje vienas iš

pagrindinių ieškinio atmetimo pagrindų – laidavimo sutarties ginčijimas dėl asmens, nesančio laidavimo

sutarties šalimi, veiksmų (neveikimo). Be minėtosios, laiduotojai dažnai susiduria ir su kitomis

dėsningomis, tolesniuose skyriuose aptariamomis kliūtimis, kurios galimybę nuginčyti laidavimo sutartį

daro itin ribotą (Mikelėnas, 2003, p. 118.)

Pagal LR CK 6.77 straipsnį laidavimas atsiranda sudarius laidavimo sutartį arba įstatymų ar teismo

sprendimo pagrindu t.y. laiduotojas įsipareigoja kreditoriui laiduoti už skolininką, jei šis neįvykdys savo

prievolės. Skirtingai nuo netesybų, kurios neapsaugo kreditoriaus nuo nemokaus skolininko, laidavimas

247

Laidavimo

rūšys

Terminuotas

laidavimas

Neterminuotas

laidavimas

sudaro jam galimybę gauti atlyginimą ir tada, kai skolininkas tampa nemokus. Taip pat LR CK 6.78

straipsnis nusako, kad laidavimu gali būti užtikrinamas tiek esamos, tiek ir būsimos prievolės įvykdymas.

Būsimos prievolės užtikrinimas dažniausiai taikomas kreditavimo sutarčių atveju, nes bankas, prieš

suteikdamas kreditą, dažniausiai prašo pateikti laidavimo sutartį. Pagal LR CK 6.79 straipsnį laidavimo

sutartis turi būti rašytinė. Rašytinės formos nesilaikymas laidavimo sutartį daro negaliojančią.

LR CK išskiriamos trys laidavimo rūšys pateiktos 3 paveiksle.

3 pav. Laidavimo rūšys

Šaltinis: sudarytas autorės, remiantis LR CK

Terminuotu laidavimu laikomas toks laidavimas, kai laidavimo sutartyje nurodomas tam tikras

laikas, kuriam yra laiduojama (CK 6.88 str.). Terminuotas laidavimas baigiasi, kai buvo užtikrinta būsima

prievolė, o suėjus laidavimo terminui, prievolė neatsiranda. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškiai

nusakė terminuoto laidavimo pabaigos pagrindus (LAT 2012 m., kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr.

3K-3-88/2012).

Neterminuotu laidavimu laikomas toks laidavimas, kai laidavimo terminas nenustatytas arba kai

užtikrinama prievolė, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas arba apibrėžtas pareikalavimo terminu (CK

6.89 str.).

Lietuvos Aukščiausias Teismas išaiškino laidavimo solidarumą, akcesoriškumą bei

subsidiaruma. Nors CK 6.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laiduotojas ir pagrindinis skolininkas

atsako solidariai, tačiau laiduotojo solidarioji pareiga atsiranda tik tuo atveju , jeigu pagrindinis

skolininkas neįvykdo prievolės. Laidavimo, kaip akcesorinės prievolės, pobūdis lemia, jog laidavimas

yra priklausomas nuo juo užtikrinamos pagrindinės prievolės. Laidavimo akcesoriškumas, be kita ko,

reiškia, kad: kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas

(CK 6.76 straipsnio 2 dalis); negali būti laiduojama už didesnę sumą, negu skolininkas skolingas, o jeigu

laiduojama suma viršija skolą, tai ji turi būti sumažinta iki skolos dydžio (CK 6.78 straipsnio 2 dalis);

laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas (už palūkanų sumokėjimą, nuostolių atlyginimą, netesybų

sumokėjimą), jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 straipsnio 2 dalis); laiduotojas turi teisę

pareikšti kreditoriaus reikalavimui visus atsikirtimus, kuriuos galėtų reikšti skolininkas (CK

6.82 straipsnio 2 dalis); jeigu iš esmės pasikeičia pagrindinė prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo

padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, tai laidavimas baigiasi, kai

laidavimo sutartis nenumato ką kita (CK 6.87 straipsnio 4 dalis); pasibaigus ieškinio senaties terminui

reikalavimui dėl pagrindinės prievolės pareikšti, taip pat pasibaigia ir reikalavimui laiduotojui pareikšti

nustatytas ieškinio senaties terminas (CK 1.135 straipsnis). Akcesorinei prievolei būdinga, kad ji

priklauso nuo pagrindinės prievolės ir negali šios viršyti. Tai yra laiduotojo teisių apsauga. Prievolės,

kylančios iš laidavimo sutarties, turinys yra toks, kad laiduotojas įsipareigoja, skolininkui pažeidus

laidavimu užtikrintą prievolę, atsakyti kreditoriui kartu su skolininku. Šios prievolės prieš kreditorių

mastą paprastai nulemia skolininko atsakomybės už prievolės pažeidimą mastas. Kitoks laiduotojo

atsakomybės mastas gali būti nustatytas laidavimo sutartyje, kai laiduotojas prisiima ne visišką, o dalinę

atsakomybę už skolininką. Jeigu laidavimo sutartyje nenustatyta kitaip, tai laiduotojas už skolininką

atsako prieš kreditorių taip pat ir tokiu pat mastu, kaip ir skolininkas. Nors laiduotojas, kaip solidarusis

bendraskolis, turi prieš kreditorių solidariąją prievolę, tačiau vien prievolės solidarumas, atsižvelgiant į

pirmiau nurodytus laidavimo ypatumus, bei tai, kad prievolės solidarusis (su skolininku) pobūdis reiškia

jos nedalomumą (ne dydžio, o subjektų prasme), nepaneigia ir nepanaikina laiduotojo prievolės

248

akcesorinio pobūdžio ir tuo nulemtų jos ypatumų. Ginčą dėl visiško laiduotojo prievolės vykdymo (skolos

ir pan.) priteisimo kreditoriui nagrinėjantis teismas laiduotojo vykdytinos prievolės mastą nustato teismo

procesinio sprendimo, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės, priėmimo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-

7-61/2011).

Netesybų samprata

LR CK 6.71 straipsnio 1 dalyje netesybos apibrėžiamos, kaip įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta

pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai

įvykdyta (Mikelėnas, 2003, p. 114). O štai daugelyje šalių yra sukuriama formulė galimiems

nuostoliams apskaičiuoti tam tikra pinigų suma, nustatytą pagal formulę, formulė numato baudą,

nesvarbu ar skirtumas tarp nuostolių ir netesybų sumos mažas ar didelis. Iš tiesų klausimas kyla, ar tuo

metu, kai netesybos buvo sutartos, galima buvo numatyti, kad formulės taikymas apibrėžia pinigų sumą,

kuri gerokai viršija galimus atsirasti nuostolius. Kitaip tariant, egzistuoja dvi skirtingos situacijos: vienu

atveju įmanoma gana tiksliai apskaičiuoti galimus nuostolius, kitu - nuostolius nustatyti būna sudėtinga

(Peden, Cartier, 2006, p. 197).

Lietuvos teisės doktrinoje išskiriamos dvi netesybų rūšys: bauda ir delspinigiai, kurias atitinkamai

reglamentuoja LR CK 6.71 straipsnio 2 dalis ir to paties straipsnio 3 dalis. Netesybos, kaip prievolių

įvykdymo užtikrinimo būdas, plačiausiai naudojamos prievoliniuose santykiuose tarp juridinių asmenų,

rečiau – prievoliniuose santykiuose tarp fizinių bei juridinių asmenų ir tarp fizinių asmenų. Tai pagrįsta

tuo, kad tai yra patogus kreditoriaus nuostolių, susijusių su prievolės neįvykdymu ar netinkamu

įvykdymu, kompensavimo būdas. Visų pirma, iš anksto numatomas atsakomybės dydis už prievolės

pažeidimą, apie kurį prievolės šalys žino nuo sutarties pasirašymo momento. Taip pat prievolės šalims

suteikta galimybė savo nuožiūra suformuluoti sutarties dėl netesybų sąlygas (išskyrus įstatyminių

netesybų atveju), tame tarpe netesybų dydį, jų santykį su nuostoliais, apskaičiavimo būdą, tuo pačiu

pritaikant jas konkretiems šalių santykiams.

Pagal LR CK 6.72 straipsnį šalių susitarimas dėl netesybų visais atvejais turi būti sudarytas raštu,

nesvarbu kokia forma yra nustatyta pagrindinei prievolei, kurios įvykdymas užtikrinamas netesybomis.

Toks reikalavimas aiškinamas tuo, kad netesybos yra ir civilinės atsakomybės forma. Tačiau šio

reikalavimo pažeidimas susitarimo dėl netesybų nedaro negaliojančio. Tokiais atvejais taikomi teisiniai

padariniai, numatyti CK 1.93 straipsnio 2 ir 6 dalyse. Kalbant apie netesybas, kaip prievolės įvykdymo

užtikrinimo būdą, svarbu paminėti ir tai, kad netesybos, palyginti su pagrindine prievole, yra papildoma,

šalutinė prievolė. Todėl pagrindinės prievolės negaliojimas daro negaliojančią ir papildomą prievolę -

užtikrinimą (Mikelėnas, 2003, p. 113). Pažymėtina, kad pagal LR CK 6.71 straipsnio 2 dalį, netesybos

gali būti nurodytos konkrečia pinigų suma arba užtikrinamosios prievolės sumos procentu. Tokiais

atvejais netesybas priimta vadinti bauda (Mikelėnas, 2003, p. 115), pvz., sutarties šalys preliminariojoje

sutartyje gali nustatyti, kad už vengimą sudaryti pagrindinę sutartį kaltoji šalis privalo sumokėti

nukentėjusiajai šaliai tam tikros sumos baudą. Atkreiptinas dėmesys ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

2010 m. kovo 29 d. nutartį, kurioje buvo nustatyta, kad „tuo atveju, kai sutarties šalys nustato

imperatyviosioms teisės normoms neprieštaraujančią sąlygą, kad iš anksto sumokėtas avansas, kuris atliks

mokėjimo atsiskaitymo funkciją ir bus įskaitytas į sutarties, ją įvykdžius, kainą, dėl sutartyje aptartų šalies

padarytų pažeidimų negrąžinamas jį sumokėjusiam asmeniui, avansas laikomas netesybomis baudos

forma, t. y. atlieka ne tik mokėjimo-atsiskaitymo, bet ir netesybų funkciją.“ (Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2010). Tuo tarpu pagal LR CK 6.71

straipsnio 3 dalį, už prievolės įvykdymo termino praleidimą gali būti nustatomos netesybos skaičiuojamos

už kiekvieną termino praleidimo dieną, savaitę, mėnesį ir t.t., vadinamos delspinigiais (Mikelėnas, 2003,

p. 115), pvz., sutarties šalys gali nustatyti, kad kaltoji šalis neatlikusi darbų sutartyje nustatytais terminais

privalo sumokėti nukentėjusiajai šaliai tam tikro dydžio delspinigius nuo įmokėtos sumos už kiekvieną

uždelstą dieną. Remdamiesi išdėstytomis baudos ir delspinigių sampratomis, darome išvadą, kad bauda

gali būti nustatoma ne tik už sutarties įvykdymo termino praleidimą, bet ir už kitaip išreikštą sutarties

neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą. Taip pat, skirtingai nei delspinigiai, kurie yra skaičiuojami už

kiekvieną prievolės įvykdymo termino praleidimo laiko tarpą (pavyzdžiui, už kiekvieną praleistą dieną,

savaitę, mėnesį ir pan.), bauda yra vienkartinė – neturi tęstinio pobūdžio.

D. Ambrasienė ir kt. (2006) išskiria 4 pagrindines netesybų rūšis (3 pav.).

249

3 pav. Netesybų rūšys

Šaltinis: sudarytas autorės, remiantis D. Ambrasiene ir kt. (2006)

Įskaitinės netesybos yra tokios, kai už neįvykdytą arba netinkamai įvykdytą prievolę nustatytos

netesybos ir susidarę kreditoriui nuostoliai yra atlyginami tiek, kiek jų nepadengia netesybos;

Išimtinės netesybos yra tokios, kai už neįvykdytą arba netinkamai įvykdytą prievolę leidžiama iš

skolininko išieškoti netesybas, bet negalima išieškoti nuostolių;

Baudinės netesybos yra tokios, kai už neįvykdytą arba netinkamai įvykdytą prievolę leidžiama

išieškoti iš skolininko ne tik netesybas, bet ir nuostolius, kurie susidarė kreditoriui dėl nevykdomos arba

netinkamai vykdomos prievolės;

Alternatyvios netesybos yra tokios, kai kreditoriaus pasirinkimu gali būti išieškomos arba netesybos

arba nuostoliai suteikiant kreditoriui teisę pasirinkti (p. 67).

Netesybos yra bene dažniausiai praktikoje naudojamas prievolių užtikrinimo būdas, kuriam būdingi

šie bruožai:

1) atsakomybės už prievolės pažeidimą dydžio nustatymas, kuris šalims žinomas jau

sudarant sutartį;

2) galimybė išieškoti netesybas už patį pažeidimo faktą nereikalaujant įrodinėti nuostolius;

3) galimybė šalims savo nuožiūra formuoti susitarimo dėl netesybų sąlygas, dydį, santykį su

nuostoliais, skaičiavimo tvarką ir panašiai (Ambrasienė ir kt., 2006, p. 66).

Kaip jau minėta, šalių susitarimas dėl netesybų visais atvejais turi būti sudarytas raštu, nesvarbu

kokia forma yra nustatyta pagrindinei prievolei, kurios įvykdymas užtikrinamas netesybomis. Toks

reikalavimas aiškinamas tuo, kad netesybos yra ir civilinės atsakomybės forma. Tačiau šio reikalavimo

pažeidimas susitarimo dėl netesybų nedaro negaliojančio. Tokiais atvejais taikomi teisiniai padariniai,

numatyti CK 1.93 straipsnio 2 ir 6 dalyse. Jeigu netesybos yra akivaizdžiai per didelės, arba prievolė yra

iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už

nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Lietuvos Aukščiausias Teismas

pasisakė, kad „vienas iš įstatymo įtvirtintų sutarties keitimo atvejų, kuris taikytinas mažinant sutartimi

nustatytų netesybų dydį ir per teismą nustatant protingą ir pagrįstą kreditoriaus ir skolininko interesų

balansą, yra CK 6.228 straipsnis“ (LAT 2007 m., lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-

503/2007). Jame nustatyta teismo teisė pašalinti esminę šalių nelygybę. Normoje nurodoma, kad teismas

gali remtis tuo, kad sudarant sutartį vienai šaliai nepagrįstai suteiktas perdėtas pranašumas. CK 6.228

straipsnio 1 dalyje išdėstyti pagrindai, kuriems esant svarstoma, ar reikia pakeisti sutartį, o 2 dalyje –

reikalavimai, kuriuos turi atitikti pakeista sutartis, pašalinanti esminę šalių nelygybę. Šie pagrindai gali

būti taikomi ir mažinant sutartines netesybas, jeigu jomis įtvirtinta esminė šalių nelygybė, o dėl to

netesybos yra „aiškiai per didelės“ ar „neprotingai didelės“. Pasak advokatės G. Adomavičiutės (2009),

kaip civilinės atsakomybės forma netesybos atlieka kompensuojamąja funkciją, jos nustatomos siekiant

paprasčiau atlyginti nukentėjusiajai šaliai patirtus nuostolius. Dėl to, taikant netesybas kaip sutartinę

civilinę atsakomybę, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos – prievolės nevykdymas

arba netinkamas vykdymas, o įstatymų numatytais atvejais – ir skolininko kaltė dėl prievolės nevykdymo

(Adomavičiutė, 2009, Nr. 10).

PRIEVOLIŲ ĮVYKDYMO UŽTIKRINIMO BŪDŲ TAIKYMO PRAKTINIAI ASPEKTAI

Lietuvos Aukščiausiojo teismo bylų, susijusių su garantija, analizė

Lietuvos Aukščiausiojo teismo (toliau – LAT) civilinėje byloje Nr. 3K-7-168//2010 buvo

sprendžiamas klausimas dėl garantijos ir šalių atlikto priešpriešinio reikalavimų įskaitymo. Šioje byloje

250

Ieškovas su trečiuoju asmeniu sudarė rangos sutartį, kurioje trečiasis asmuo įsipareigojo atlikti statybos

darbus ir perduoti juos ieškovui nustatytu terminu, šalys taip pat susitarė, kad šie įsipareigojimai turi būti

užtikrinti sutarties įvykdymo užtikrinimo garantija. Byloje keliami reikalavimo teisės perleidimo bei

kreditoriaus pareigos informuoti skolininką apie teisės perleidimo faktą klausimai. LAT pažymėjo, kad

„išskirtinis bankinės garantijos požymis yra besąlyginis garanto įsipareigojimas atsakyti kreditoriui, jeigu

skolininkas neįvykdo ar netinkamai vykdo sutartinius įsipareigojimus. Tačiau CK 6.90, 6.93, 6.130, 6.31

straipsnių normose, reglamentuojančiose garantiją ir įskaitymą, nėra draudimo ir garantijos

besąlygiškumo požymis nepašalina banko teisės atlikti įskaitymą, kai jis turi priešpriešinio reikalavimo

teisę į skolininko, už kurį garantavo, kreditorių.“ Teismas konstatavo, kad kasatorius turėdamas

reikalavimo teisę, į skolininką už kurį garantavo, ir yra gavęs kreditoriaus reikalavimą vykdyti garantija

prisiimtus įsipareigojimus, turi teisę atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymą. Išskirtinis bankinės

garantijos požymis yra besąlyginis garanto įsipareigojimas atsakyti kreditoriui, jeigu skolininkas

neįvykdo ar netinkamai vykdo sutartinius įsipareigojimus. Dėl to bankas, turėdamas reikalavimo teisę į

skolininko, už kurį garantavo, kreditorių, gavęs tokio kreditoriaus reikalavimą vykdyti garantija

prisiimtus įsipareigojimus, turi teisę atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymą. Skolininkui apie

reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma

ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą

reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui. Kadangi ieškovas buvo informuotas apie

reikalavimo perleidimą, tai ieškovas neturėjo teisės po pranešimo, jog kreditoriaus reikalavimo teisę į

4029662,24 Lt perleido naujajam kreditoriui, įgyto reikalavimo įskaityti kaip priešpriešinio reikalavimo

trečiajam asmeniui. Todėl šis įskaitymas yra neteisėtas. Tačiau CK 6.90, 6.130. 6.31, 6.93 str.

norminiuose reglamentuose garantiją ir įskaitymą nėra draudimo ar garantijos besąlygiškumo požymis

nepašalina banko teisės atlikti įskaitymą, kai jis turi priešpriešinio reikalavimo teisę į skolininko, už kurį

garantavo, kreditorių. Tad bankas turėjo teisę iš ieškovo reikalaujamos 5000000 Lt sumos išskaityti

4029662,24 Lt. (LAT civilinių bylų skyriaus kolegijos 2010-12-21 dienos nutartis civilinėje byloje Nr.

3K-7-168//2010) .

Kitoje LAT civilinėje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl garantijos sąlygų aiškinimo ir

taikymo ir garanto prievolės sumokėti sąlyginėje garantijoje nurodytą sumą. Ieškovas nurodė, kad

atsakovas su trečiuoju asmeniu generalinės rangos sutartį. Atsakovas pateikė ieškovui garantiją, kuria

įsipareigojo atsakyti už trečiojo asmens pagrindinės prievolės (sumokėti už gautas prekes) įvykdymą ne

didesne kaip 1 262 678,25 Lt suma (toliau – Garantija). Byloje sprendžiami klausimai dėl garantijos

sąlygų aiškinimo ir taikymo, garanto prievolės sumokėti sąlyginėje garantijoje nurodytą sumą. Lietuvos

Aukščiausiasis Teismas konstatavo, jog kad, norėdamas gauti savo reikalavimo patenkinimą pagal

Garantiją, kreditorius ne tik turi pateikti reikalavimą, bet ir, vadovaudamasis garantijos nuostatomis, prie

rašytinio reikalavimo pridėti visų garantijos sąlygų įvykdymą patvirtinančius dokumentus. Tai yra būtina

garantijos vykdymo sąlyga. Todėl Vilniaus apygardos teismo sprendimas buvo, kad garantijos sąlyga

neįvykdyta, kadangi 2009 m. balandžio 2 d. antstolės surašytame išieškojimo negalimumo akte nurodytos

aplinkybės nei ieškovui, nei atsakovui iki Garantijos termino pabaigos nebuvo žinomos, jame nėra

nurodyta, jog nėra jokio skolininkui priklausančio turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, tai

teismas pripažino, kad garantijos sąlyga neįvyko (LAT civilinių bylų skyriaus kolegijos 2010-12-21

nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168//2010) .

LAT civilinėje byloje Nr.3K-3-97/2012 kilo ginčas dėl garanto civilinės atsakomybė pagal paskolos

sutartį. Šioje byloje 2008 m. balandžio 25 d. paskolos sutartimi ieškovas paskolino atsakovui 50 000 Lt, o

atsakovas įsipareigojo skolą grąžinti iki 2008 m. birželio 25 d., laiku negrąžinus skolos – mokėti 0,3 proc.

delspinigių už kiekvieną pradelstą dieną. Paskolos grąžinimą garantavo atsakovė

Z. Š. Atsakovas paskolos nustatytu terminu negrąžino, todėl ieškovas prašė priteisti iš jo ir subsidiarini iš

atsakovės Z. Š. 50 000 Lt skolos, 27 300 Lt delspinigių ir 5 proc. dydžio procesinių palūkanų. Taigi, šioje

byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl garanto civilinės atsakomybės pagal paskolos sutartį. Lietuvos

Aukščiausias Teismas aiškindamas garantiją bei garanto atsakomybę prieš kreditorių pabrėžia, kad

„garantijos institutas yra artimas laidavimo institutui, tačiau, skirtingai nei šis, garantija yra savarankiška

prievolė, palyginti su užtikrinta prievole, o esminis skirtumas tas, kad garantas atsako ne solidariai su

skolininku, o subsidiariai, taigi garantas atsako tik tuo atveju, jei skolininkas neįvykdo prievolės. Garanto

atsakomybė atsiranda prieš kreditorių ne nuo sutarties sudarymo momento, o nuo skolininko garantija

užtikrintos prievolės pažeidimo“ (CK 6.90 str. 2 d.). Paskolos sutartyje atsakovės atliktuose įrašuose yra

nurodyta garantijos suma (t. y. paskolos suma), garantijos kreditorius (ieškovas) ir galimi jo nuostoliai,

todėl garantija atitinka CK 6.90, 6.91 straipsnių reikalavimus. Apeliacinis teismas taip pat išaiškino, kad

įrašas atitinka CK 6.91 straipsnio nustatytus reikalavimus, nes atsakovės garantija išdėstyta raštu ir

251

padarytas po tekstu, o tai patvirtina, kad atsakovė atsako kaip paskolos gavėjas, paskolos davėjui. Todėl

garanto atsakomybė atsiranda prieš kreditorių ne nuo sutarties sudarymo momento, o nuo skolininko

garantija užtikrintos prievolės pažeidimo. Garantija atitinka garantijos keliamus reikalavimus, nes įrašas

buvo padarytas rašytine forma, todėl atsakovė, jei skolininkas neįvykdys savo prisiimtos prievolės,

įsipareigojo paskolą grąžinti. Teismas taip pat nusprendė, kad atsakovei buvo žinomas paskolos sutarties

turinys, todėl atsakovė turi atsakyti pagal sutartyje nustatytas sąlygas. Teismas skolą iš atsakovų priteisė

subsidiariai (LAT civilinių bylų skyriaus kolegijos 2012-11-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-

97/2012).

Su garantijos institutu LAT bylų išnagrinėta nedaug, kadangi gana sudėtingas teisės institutas.

Deja, Lietuvos teisės doktrinoje šiam institutui nebuvo skirta pakankamai dėmesio, o teismų praktika nėra

gausi. Vienas įdomesnių su garantija susijusių klausimų, nagrinėtų LAT praktikoje yra civilinės

atsakomybės pagal garantijos sutartį atsiradimo momentas. Taikant garantijos institutą praktikoje, kilo

ginčai ar garantija gali būti užtikrinamos nepiniginės skolininko prievolės. Be visų minėtų garantijos

instituto praktinių aspektų, praktikoje neapsieina be problemų, kadangi prievolių užtikrinimas garantija

veiksmingas tik tada, kai jis įtvirtinamas tinkamai, laikantis visų Lietuvos Respublikos civiliniame

kodekse nustatytų reikalavimų, kaip pavyzdžiui forma, sąlygos, šalys, terminai. Nesant bent vienam iš

imperatyvių reikalavimų, prievolę galėtume laikyti neužtikrinta garantija.

Lietuvos Aukščiausiojo teismo bylų, susijusių su laidavimu, analizė

LAT civilinėje byloje kilo ginčas dėl laidavimo prievolės pripažinimo pasibaigusia. Ieškovė

kreipėsi į teismą prašydama: 1) pripažinti pasibaigusia trečiojo asmens. laidavimo prievolę ir trečiojo

asmens laidavimo sutartį kuria trečiasis asmuo įsipareigojo atsakyti visu savo turtu atsakovui kaip

solidarusis skolininkas, jeigu bendrovė neįvykdys sutartinių prievolių ar jų dalies pagal pirkimo–

pardavimo sutartį. 2002 m. balandžio 30 d. buvo surašytas pareikštinis hipotekos lakštas, kuriuo buvo

įkeistas jai asmeninės nuosavybės teise priklausantis butas. Hipoteka buvo įregistruota 2002 m. gegužės 2

d. Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriuje, o 2009 m. balandžio 28 d. atsakovo prašymu

pareikštinis hipotekos lakštas buvo pakeistas į vardinį hipotekos lakštą (toliau –hipotekos lakštas). Iš

byloje esančios Laidavimo sutarties matyti, kad šalys susitarė, jog laidavimas pasibaigia ir tuo atveju, jei

kreditorius per šešis mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia

ieškinio laiduotojui. Tokia sutartyje nustatyta laidavimo sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta,

todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas

teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 straipsniai, 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnio 4, 5 dalys). Šis šalių

susitarimas išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, taigi, laiduotojas žinojo, kokią atsakomybę jis prisiima

suteikdamas kito asmens kreditoriui laidavimą ir užtikrindamas skolininko prievolę; atitinkamai

kreditorius taip pat žinojo, kokia apimtimi ir terminais atsako laiduotojas (LAT civilinių bylų skyriaus

kolegijos 2013-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2013)

Kitoje LAT civilinėje byloje kilo klausimas dėl sutartinės prievolės pagal laidavimo sutartis

vykdymo. Ieškovas kreipėsi į teismą, remdamasis su atsakovais sudarytomis laidavimo sutartimis, ir prašė

priteisti iš jų solidariai 1 665 921,45 Lt – trečiojo asmens, skolą ir palūkanas, mokėtinas pagal ieškovo ir

trečiojo asmens kreditavimo ir banko sąskaitos kredito sutartis. Kasaciniu skundu keliamas klausimas, ar

CK 6.86 straipsnyje nustatytu pagrindu (kreditoriaus atsisakymas savo pirmenybės teisės patenkinti

reikalavimą ar kito jo naudai nustatyto prievolės užtikrinimo) galėjo pasibaigti laiduotojo prievolė pagal

laidavimo sutartį, jei kreditorius formaliai tokio atsisakymo neišreiškė, tačiau turėtomis teisėmis

patenkinti reikalavimą nesinaudojo ar naudojosi nepakankamai aktyviai ir dėl to realiai jomis pasinaudoti

nebėra galimybės. Taip pat keliamas klausimas dėl laiduotojo prievolės apimties sumažinimo CK 6.259

straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, kad jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų

šalių kaltės, skolininko atsakomybė atitinkamai gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo

atsakomybės, pagrindu. LAT dėl CK 6.259 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimo sutinka su ieškovo

pozicija atsiliepime į kasacinį skundą, kad ieškovas į teismą kreipėsi dėl sutartinės prievolės įvykdymo, o

ne dėl civilinės atsakomybės taikymo, kuri yra savarankiška, kokybiškai nauja prievolė, kylanti dėl

sutarties ar įstatymo pažeidimo bei negali būti sutapatinama su pagrindine prievole atlikti tam tikrus

veiksmus ar nuo jų susilaikyti. Kolegija pažymi, kad dėl laidavimo ir civilinės atsakomybės institutų

skirtumo ne CK 6.259 straipsnio 1 dalyje vartojamas žodis „atsakomybė“ turėtų būti interpretuojamas

plačiau ir apimti atleidimą nuo prievolės vykdymo, bet CK 6.86 straipsnyje vartojama sąvoka „atleidimas

nuo atsakomybės“ turi būti suprantama kaip atleidimas nuo prisiimto įsipareigojimo vykdyti prievolę.

Kadangi solidarusis laiduotojas neturi teisės nurodyti kreditoriui nukreipti išieškojimą į pagrindinio

252

skolininko turtą ar reikalauti pirmiau pasinaudoti kitomis jo turimomis užtikrinimo priemonėmis,

atsisakydamas užtikrinimo kreditorius pasunkina laiduotojo galimybę pasinaudoti CK 6.83 straipsnyje

nustatytomis teisėmis. Įstatymų leidėjas nustatė tokio kreditoriaus elgesio padarinius – laiduotojo

atleidimą nuo atsakomybės už prisiimtos laidavimo prievolės vykdymą. Ši nuostata yra svarbi kaip

užtikrinanti kreditoriaus ir solidariojo laiduotojo teisėtų interesų apsaugos pusiausvyrą. Skirtingai nei CK

6.80 straipsnio 2 dalies atveju, CK 6.86 straipsnyje nenustatyta ribojimų taikyti jo nuostatas solidariojo

laidavimo atveju, todėl jos gali būti taikomos (LAT civilinių bylų skyriaus kolegijos 2013-02-28

nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2014)

LAT civilinėje byloje kilo ginčas dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Ieškovė

kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančia atsakovų A. D. ir AB Ūkio banko

laidavimo sutartį. Ieškovė nurodė, buvo sudaryta Kredito sutartis pagal kurią AB Ūkio bankas suteikė

3 800 000 Lt kreditą. Šios sutarties pagrindu buvo pasirašytos laidavimo sutartys su UAB „Moderus Lt“

ir su A. D. 20. Kauno apygardos teismui buvo pateiktas AB Ūkio banko ieškinys dėl sutarties kurią AB

Ūkio bankas suteikė 3 800 000 Lt kreditą. Šios pagrindu buvo pasirašytos laidavimo sutartys su UAB

„Moderus Lt“ ir su A. D. 20. Kauno apygardos teismui buvo pateiktas AB Ūkio banko ieškinys dėl

3 789 795,05 Lt skolos priteisimo iš atsakovų A. D., J. R. ir UAB „Moderus Lt“. Ji nurodė, kad 2007 m.

liepos 16 d. laidavimo sutartis buvo sudaryta neteisėtai ir turi būti pripažinta negaliojančia, nes buvo

sudaryta be jos žinios. Byloje keliami laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia klausimai. LAT

konstatavo, kad atsižvelgiant į sutarties laisvės principą, kuris reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti

sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnis), ir į laidavimo

asmeninį pobūdį, konstatuotina, kad tais atvejais, kai vienas iš sutuoktinių įsipareigoja atsakyti kito

asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės, kito

sutuoktinio sutikimas nėra privalomas. Tokiu atveju, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės,

skolininkas ir laiduotojas atsakys kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81

straipsnio 1 dalis), o kitam sutuoktiniui nekils pareigos atsakyti savo asmeniniu turtu arba savo dalimi

bendrame turte už sutuoktinio asmeninę prievolę (LAT civilinių bylų skyriaus kolegijos 2013-01-18

nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2013).

LAT civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2013 kilo ginčas dėl laiduotojų atleidimo nuo atsakomybės.

Byloje nustatyta, kad BUAB „Soma Group“ ir ieškovas sudarė Lizingo sutartis dėl treniruoklių įsigijimo

finansavimo. Ieškovas, užsitikrindamas lizingo gavėjo įsipareigojimų vykdymą, su UAB „Atletas“ sudarė

sutartį, kuria UAB „Atletas“ įsipareigojo nupirkti UAB „Soma Group“ perduotus treniruoklius už kainą

tuo atveju, jei lizingo davėjas dėl lizingo gavėjo prievolių nevykdymo nutrauks lizingo sutartį ir atsiims

treniruoklius. Atsakovai su ieškovu sudarytomis laidavimo sutartimis solidariai laidavo už UAB „Soma

Group“ pagal Lizingo sutartį prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą. Šiam iškelta bankroto byla. Lizingo

gavėjas Lizingo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus vykdė netinkamai, todėl ieškovas nutraukė Lizingo

sutartį. LAT teigia, kad sutartimis buvo pasirinktos kelios prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės:

laidavimas ir lizingo objekto atpirkimas. UAB „Atletas“ su ieškovu sudaryta sutartimi įsipareigojo

nutraukus lizingo sutartį su UAB „Soma Group“, ieškovui pareikalavus, atpirkti lizingo objektą už

atpirkimo kainą, bet neįsipareigojo padengti ieškovo patirtų nuostolių (baudų, delspinigių, pradelstų

lizingo mokėjimų), todėl juos atlyginti turi laiduotojai. CK 6.86 straipsnyje nustatyta, kad kai kreditorius

atsisako savo pirmenybės teisės patenkinti reikalavimą ar kito jo naudai nustatyto prievolės užtikrinimo,

laiduotojas atleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu kreditorius būtų galėjęs patenkinti savo reikalavimą

pasinaudodamas teisėmis, kurių atsisakė. Ši įstatymo norma netaikytina, nes pagal šalis siejančius

teisinius santykius, jų sudarytų sutarčių pagrindu ir tvarka, ieškovas (kreditorius) pasinaudojo savo teise ir

pareiga pirmiausia kreiptis dėl Lizingo objekto atpirkimo į atpirkėją (UAB „Atletas“). Tokios savo teisės

lizingo davėjas neatsisakė ir ją įgyvendino atpirkimo sutartyje nustatyta tvarka. Taigi nėra teisinio

pagrindo spręsti klausimą dėl laiduotojų (atsakovų) atleidimo nuo atsakomybės pagal laidavimo

sutartimis prisiimtas prievoles (LAT civilinių bylų skyriaus kolegijos 2013-02-27 nutartis civilinėje

byloje Nr. 3K-3-44/2013).

Laidavimo atveju itin svarbus laiduotojo atsakomybės ribų klausimas, laidavimo, kaip šalutinės

prievolės, specifika. Nagrinėjant bylas susijusias su laidavimo institutu itin daug bylų dėl laidavimo

termino, dėl laiduotojo atsakomybės ir laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Vis daugiau

atsiranda ginčų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, kuriose buvo pasisakyta dėl laidavimo kaip

papildomos prievolės ir laiduotojo atsakomybės, bankrutavus pagrindiniam skolininkui, skolininkui

(įmonei) iškėlus bankroto bylą.

253

Lietuvos Aukščiausiojo teismo bylų, susijusių su netesybomis, analizė

LAT civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2013 kilo ginčas dėl netesybų mažinimo (pažeidus

preliminariąją sutartį). Ieškovas T. P. prašė teismo priteisti iš atsakovės R. R. 40 000 Lt baudą už

preliminariosios sutarties nevykdymą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos

iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.. Pagal preliminariosios sutarties 5.1 punktą

atsakovė iki 2010 m. rugsėjo 14 d. turėjo pervesti į ieškovo sąskaitą 40 000 Lt avansą, tačiau to nepadarė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties

neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos

būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą

pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. Taip teismas kontroliuoja netesybų

dydį, kad nebūtų atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į

konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan.

Taip teismas kontroliuoja netesybų dydį, kad nebūtų sudaryta pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise ir

nepagrįstai praturtėti. Sutartyje šalių nustatytos netesybos už prievolės neįvykdymą ar netinkamą

įvykdymą gali būti sumažintos CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka ir

pagrindais. Teismas turi teisę mažinti pagal sutartį atsiradusias netesybas tik nustatęs, kad konkrečiu

atveju netesybos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) arba prievolė iš dalies įvykdyta. Sąvokos

„aiškiai per didelės netesybos“ (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) arba „neprotingai didelės netesybos“ (CK

6.258 straipsnio 3 dalis) įstatymo nesukonkretintos. Kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama, ar netesybos

ne per didelės, nustato ir pagal juos netesybas vertina teismai, nagrinėdami konkrečias bylas. Teisėjų

kolegija, vertindama teismų nustatytas aplinkybes dėl kasatoriaus patirtų nuostolių ir nekilnojamojo turto

pardavimo, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju protingas ir pakankamas nuostolių atlyginimas netesybų

forma sudaro 20 000 Lt. Kreditorius, nors bylos nagrinėjimo metu nurodė patirtų nuostolių dydį, tačiau

prašė taikyti skolininkui civilinę atsakomybę tik netesybų forma ir nereikalavo atlyginti nuostolių. Vien

faktinė aplinkybė, jog atsakovė nesumokėjo avansinės įmokos, ar aplinkybė, kad ieškovas užsakė pažymą

turtui parduoti, nepatvirtina atsakovės vengimo sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau

oficialaus pranešimo atvykti pas notarą nepateikimas atsakovei taip pat neįrodo ieškovo kaltės dėl

pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo. Byloje nustatyta, kad atsakovė nesumokėjo ieškovui 40 000 Lt

įmokos, kurią pagal preliminariosios sutarties sąlygą turėjo sumokėti iki 2010 m. rugsėjo 14 d.,

nepriklausomai nuo to kasatorius vykdė šia sutartimi prisiimtus įsipareigojimus – surinko dokumentus,

būtinus pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti, ir užsakė pažymą nekilnojamojo turto pardavimui bei

sutarė su notarais dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo laiko. Kasatorius bendradarbiavo tiek su

atsakove, tiek su notare ir siekė sudaryti su atsakove pirkimo–pardavimo sutartį. Atsakovė nepateikė

įrodymų ir argumentų, kurie pagrįstų, jog ji vykdė preliminariosios sutarties sąlygas ir siekė sudaryti

sutarto pirkti nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, ir ši nebuvo sudaryta ne dėl atsakovės

kaltės. Bylos nagrinėjimo metu kasatorius nurodė, kad dėl atsakovės atsisakymo sudaryti pirkimo–

pardavimo sutartį patyrė daugiau kaip 20 000 Lt nuostolių, tačiau iš teismų nustatytų aplinkybių matyti,

kad kasatoriaus nurodytos išlaidos daugiausia susijusios su parduoto nekilnojamojo turto kokybės ir

vertės didinimu; tai galėjo turėti įtakos nekilnojamojo turto pardavimui geresnėmis sąlygomis, todėl visų

kasatoriaus nurodytų išlaidų negalima priskirti nuostoliams, patirtiems dėl atsakovės veiksmų (LAT

civilinių bylų skyriaus kolegijos 2013-01-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2013) .

LAT civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2012 kilo ginčas dėl pareigos mokėti sutartines netesybas.

Ieškovas UAB „Minibank“ 2010 m. spalio 4 d. suteikė atsakovei K. F. 1500 Lt paskolą 15 d. terminui.

Paskolos sutartis sudaryta atsakovei elektroniniu būdu akceptuojant ieškovo internetiniame puslapyje

skelbiamą paskolos sutarties tekstą. Pagal sutarties sąlygas, už paskolos suteikimą, administravimą ir

naudojimąsi ja paskolos gavėjas moka paslaugos davėjui paslaugos mokestį, kurio dydis neatsiejamas nuo

paskolos sumos dydžio; palūkanos už naudojimąsi paskola nemokamos. Atsakovė pagal Paskolos sutartį

įsipareigojo paskolą grąžinti ir paslaugos mokestį sumokėti iki 2010 m. spalio 19 d. Suėjus paskolos

grąžinimo terminui, atsakovė 2010 m. spalio 19 d. pervedė ieškovui 121 Lt paslaugos mokesčio už

laikotarpį nuo 2010 m. spalio 4 d. iki 2010 m. spalio 19 d. ir pagal sutarties nuostatas prasitęsė paskolos

grąžinimo terminą iki 2010 m. lapkričio 19 d. Atsakovė 2010 m. lapkričio 19 d. sumokėjo ieškovui

239 Lt paslaugos mokesčio už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 19 d. iki 2010 m. lapkričio 19 d. ir dar kartą

prasitęsė paskolos grąžinimo terminą iki 2010 m. gruodžio 19 d. Nesulaukusi paskolos grąžinimo termino

pabaigos, atsakovė 2011 m. gruodžio 6 d. pervedė ieškovui 1500 Lt. LAT konstatuoja, kad byloje

nustatyta, pagal ginčo Paskolos sutarties 9.1 punktą, jeigu pasibaigus paskolos grąžinimo terminui

paskolos gavėjas negrąžina paskolos davėjui paskolos ar jos dalies ir (arba) nesumoka paslaugos mokesčio

254

ir (ar) jo dalies, jis įsipareigoja mokėti paskolos davėjui 1,3 proc. dydžio baudą už naudojimąsi paskolos

davėjo lėšomis nuo laiku negrąžintos pinigų sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Vartojimo kredito

įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito

gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną

pradelstą dieną; jokios kitos netesybos už vartojimo kredito sutartyje numatytų įsipareigojimų nevykdymą

vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomos. Jeigu netesybų dydis yra nustatytas įstatyme, o sutartis yra

vartojimo sutartis, tai šalys savo susitarimu negali bloginti vartotojo padėties, t. y. nustatyti vartotojui

didesnes netesybas negu nustatyta įstatyme. Taigi ginčo Paskolos sutartyje nustatyta 1,3 proc. dydžio

bauda neatitiko įstatymo reikalavimų, todėl teismai pagrįstai pripažino tokio dydžio baudą nepagrįstai

didele, neatitinkančia šalių interesų pusiausvyros, protingumo. Atsižvelgiant į tai, kad sutartyje aiškiai

įtvirtinta, jog palūkanos nėra mokamos, o paslaugos mokestis nustatomas tam tikram periodui, atsakovė

galėjo sąžiningai klysti manydama, kad, grąžinant visą pasiskolintą sumą anksčiau pratęsto termino,

papildomi paslaugos mokesčiai netaikomi. Ieškovas neįrodė, kad tokią situaciją būtų aptaręs su atsakove

ir jai suprantamai išaiškinęs pareigą mokėti paslaugos mokestį net ir už pirma laiko grąžinamą paskolą.

Atsakovė, būdama neprofesionali – vartotoja, anksčiau pratęsto paskolos termino grąžinusi visą paskolos

sumą ir sumokėjusi nurodytą paslaugos mokestį, turėjo pagrindą manyti tinkamai įvykdžiusi sutartį.

Įvertinus ieškovo, kaip profesionalaus verslo dalyvio, riziką ir atsakomybę dėl tinkamo sutarties turinio

išaiškinimo vartotojui, nėra pagrindo spręsti dėl vartotojo prievolės mokėti netesybas, kurios suvokiamos

kaip tam tikri neigiami padariniai už netinkamą sutarties vykdymą. Šioje byloje vartotojui, jo suvokimu,

tinkamai vykdant sutartį, tokių neigiamų padarinių taikymas neatitiktų vartotojų teisių apsaugos,

sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principų. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovas netenka teisės

remtis sutartinių netesybų, kaip minimalių ir neįrodinėtinų nuostolių atlyginimo, institutu, ir,

reikalaudamas priteisti tam tikrą sumą, privalo įrodyti tokio reikalavimo teisėtumą ir jo dydžio pagrįstumą

(CPK 178 straipsnis). Todėl visų trijų instancijų teismai ieškinį atmetė (LAT civilinių bylų skyriaus

kolegijos 2012-12-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2012)

LAT civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2011 buvo sprendžiamas ginčas dėl netesybų ir nuostolių

santykio. Šalys 2008 m. birželio 4 d. sudarė preliminariąją sutartį dėl žemės sklypo ir jame esančių

pastatų pirkimo-pardavimo. Užtikrindami preliminariosios sutarties vykdymą ir pirkimo-pardavimo

sutarties sudarymą bei vykdymą, ieškovai (pirkėjai) sumokėjo atsakovams (pardavėjams) 20 000 Lt

avansą. Pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Ieškovų teigimu, atsakovai atsisakė

sudaryti pagrindinę sutartį, todėl jie turi grąžinti ieškovams 20 000 Lt kaip be pagrindo įgytus pinigus,

sumokėti 20 000 Lt baudą ir procesines palūkanas. Byloje nagrinėjami ieškovų reikalavimai priteisti

baudą ir procesines palūkanas, atsakovams pažeidus preliminariąją sutartį. Aiškindamas ir taikydamas

netesybas reglamentuojančias materialiosios teisės normas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad šalių

susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus. Šalių teisė iš anksto

susitarti dėl netesybų reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes

sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie

pripažįstami minimaliais nuostoliais. Kadangi nustatyta, kad preliminariąją sutartį pažeidė atsakovai, tai

kasatoriai turi teisę ne tik į sumokėto avanso grąžinimą, bet ir į sutartyje nustatytos 20 000 Lt baudos

priteisimą (preliminariosios sutarties 5.1 punktas). Remdamasi pirmiau nurodyta teisės aiškinimo ir

taikymo praktika bei atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamoje byloje nepareikšta ieškinio reikalavimų dėl

nuostolių atlyginimo, teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad

apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai nurodė, jog kasatoriai, reikalaudami netesybų,

privalėjo įrodyti patirtų nuostolių dydį. Kadangi nustatyta, kad preliminariąją sutartį pažeidė atsakovai, tai

kasatoriai turi teisę ne tik į sumokėto avanso grąžinimą, bet ir į sutartyje nustatytos 20 000 Lt baudos

priteisimą (preliminariosios sutarties 5.1 punktas). Remdamasi pirmiau nurodyta teisės aiškinimo ir

taikymo praktika bei atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamoje byloje nepareikšta ieškinio reikalavimų dėl

nuostolių atlyginimo, teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad

apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai nurodė, jog kasatoriai, reikalaudami netesybų,

privalėjo įrodyti patirtų nuostolių dydį. Šalys preliminariojoje sutartyje nurodė, jog nustatytas baudos

dydis atitinka šalių iš anksto aptartus ir įvertintus maksimalius pirkėjų nuostolius. Nei pirmosios, nei

apeliacinės instancijų teismuose nė viena iš šalių nenurodė aplinkybių ir nekėlė klausimo dėl CK

6.73 straipsnio 2 dalies taikymo, t. y. kad sutartas baudos dydis būtų aiškiai per didelis arba kad prievolė

iš dalies įvykdyta (LAT civilinių bylų skyriaus kolegijos 2011-05-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-

223/2011)

LAT civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010 kilo ginčas dėl skolos, delspinigių priteisimo ir nuostolių

atlyginimo. skolos ir 29 538,21 Lt delspinigių pagal pirkimo–pardavimo sutartį, taip pat 27 627,67 Lt už

255

žaliavas bei 39 550,16 Lt už nebaigtą ir gatavą produkciją. Ieškovas nurodė, kad atsakovas ne visiškai

atsiskaitė su juo už pagal pirkimo–pardavimo sutartį įsigytą produkciją, nesumokėjo 20 227,23 Lt; be to,

šios sutarties 3.4 punkte atsakovas įsipareigojo mokėti 2 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą

apmokėti sąskaitą–faktūrą dieną. LAT konstatuoja, kad sutartinės netesybos yra civilinės atsakomybės

forma, teismas, įgyvendindamas diskrecijos teisę mažinti neprotingai dideles netesybas, turi atsižvelgti į

civilinės atsakomybės kompensacinę prigimtį ir tikslus (visiškai ir teisingai kompensuoti kreditoriaus

nuostolius). Išplėstinė teisėjų kolegija nurodo, kad sutarties sąlyga, nustatanti netesybas, nevertintina

pagal CK 6.228 straipsnio, reglamentuojančio sutarties ar atskiros jos sąlygos atsisakymą dėl esminės

šalių nelygybės, nuostatas. Šio straipsnio paskirtis yra kita – ginti silpnesniąją sutarties šalį (dažniausiai

vartotoją, nors tam tiktais atvejais ir verslo subjektą), kuri privalėjo sutikti su jai pasiūlytomis sutarties

sąlygomis) (LAT civilinių bylų skyriaus kolegijos 2010-11-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-

409/2010).

Išanalizavus bylas, susijusias su netesybomis, galima daryti išvadą, kad Lietuvos teisėje netesybų

instituto prigimtis dvejopa – tai kartu ir prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas (LR CK 6.70 str.– 6.71

str.), ir civilinės atsakomybės forma (LR CK 6.245, 6.258 str.). Bylos LAT praktikoje gvildenamos yra

dėl netesybų dydžio ir jų santykio su nuostoliais bei palūkanomis. Labiausiai ginčytini klausimai dėl

nuostolių ir netesybų santykio išaiškinimo, netesybų dydžio ir jų mažinimo pagrįstumo bei delspinigių,

skolos, palūkanų priteisimo.

IŠVADOS

1. Prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų būtinumą lėmė kreditoriaus suinteresuotumas prievolės

įvykdymu, nes prievolių užtikrinimo būdais laikytinos specialios priemonės, kurios garantuoja

pagrindinės prievolės įvykdymą ir skatina skolininką tinkamai vykdyti savo prievolę. Prievolių

įvykdymo užtikrinimo esmę sudaro kreditoriaus galimybė papildomomis turtinio pobūdžio

priemonėmis paveikti skolininką, neįvykdžiusį ar netinkamai įvykdžiusį prievolę ir siekti išvengti

neigiamų prievolės neįvykdymo pasekmių.

2. Garantijos ypatumas tas, kad garanto prievolė kreditoriui nepriklauso nuo pagrindinės prievolės,

tai reiškia, kad pagrindinės prievolės negaliojimas, nedaro garantijos negaliojančia. Laiduotojas

ir skolininkas solidariai atsako visu savo turtu. Laidavimas ir garantija savo sampratomis yra

panašūs, tačiau esminis skirtumas tarp jų – atsakomybė, garantas atsako subsidiariai, laiduotojas –

solidariai. Netesybos - tai pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu

prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta. Netesybas sutarties šalys gali įtvirtinti baudos arba

delspinigių forma. Netesybos yra suprantamos kaip sankcija, atsakomybės forma, nuostolių

atlyginimo būdas, atsakomybės padidinimo ar atsakomybės apribojimo būdas ir galiausiai kaip

prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė.

3. Prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų esmę sudaro kreditoriaus galimybė papildomomis turtinio

pobūdžio priemonėmis paveikti skolininką, neįvykdžiusį ar netinkamai įvykdžiusį prievolę, taip

pat kreditoriaus siekis išvengti neigiamų prievolės neįvykdymo pasekmių. Savo esme šie

santykiai yra ypatingi: susiklostantys ir tarp kreditoriaus ir skolininko, iš kitos pusės – tarp

trečiojo asmens ir skolininko, taip pat tarp trečiojo asmens ir kreditoriaus Todėl ypatingai svarbu

sureglamentuoti ir šių asmenų teises bei pareigas.

4. Apibendrinant išanalizuotas LAT bylas, galima daryti išvadas, kad teismas spręsdamas ginčus,

kylančius dėl garantijos, laidavimo ir netesybų teismas vertina faktines bylos aplinkybes. Atlikta

LAT praktikos analizė leidžia teigti, kad prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai turi daugiau

privalumų nei trūkumų, todėl šalims, sudarant sutartį, pasirinkus vieną ar kitą prievolių įvykdymo

užtikrinimo būdą, kreditoriaus interesai skolininko nesąžiningumo ar nemokumo atveju bus

apsaugoti.

REKOMENDACIJOS

1. Norint apsaugoti ir apginti kreditoriaus interesus, šalims, kurios sudaro garantijos, laidavimo ar

netesybų sutartis, reiktų atidžiai ir išsamiai sutartyse nusakyti įsipareigojimus, taip pat vertėtų

aiškiai apibrėžti prievolių pradžios momentą, kada prievolė pasibaigs. 2. Atsižvelgiant į netesybų ir iš anksto sutartų nuostolių skirtumus, susidūrus su iš anksto sutartų

nuostolių sąlyga sutartyje sutarties šalims ypač svarbu neapsiriboti pažodiniu sutarties aiškinimu, bet

siekti išsiaiškinti, kokią reikšmę šalys jai teikė sutartyje. Taip pat išsamiai nurodyti ar tiesiog sutartyje

256

pavartojo šią sąvoką, neturėdamos omenyje specifinio jos turinio (tai tikėtina ypač tais atvejais, kai

sutartis sudaroma remiantis pavyzdinėmis sutarties sąlygomis), ar šalys suprato sąvokos specifinį

turinį ir siekė dėl jo susitarti.

LITERATŪRA

Norminė literatūra:

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Valstybės žinios, 1992, Nr. 33-1014.

2. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Valstybės žinios, 2000, Nr. 74-2262.

3. Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatymas. Valstybės žinios, 1996, Nr. 86-2045.

Specialioji literatūra:

1. Adomavičiutė, G. Didelės netesybos – proga pasipelnyti ar būdas apsidrausti nuo nuostolių įrodinėjimo.

Juristas, 2009, Nr. 10, p 21.

2. Ambrasienė, D., et al. (2006). Civilinė teisė. Prievolių teisė. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas.

3. Bertrams, R.I.V.F. (1996). Bank guarantees in international trade. Paris: Kluwer Law International.

4. Bitė, V. (2009). Sutartinių garantijų verslo pardavimo sutartyje prigimtis ir teisinis vertinimas. Vilnius:

MRU.

5. Kardelis, K. (2007). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Šiauliai: Lucilijus.

6. Kuzavinis, K. (1996). Lotynų –lietuvių kalbų žodynas. Vilnius: Mokslų ir enciklopedijos leidykla.

7. MARTINIUS, P. (ed.). (2005). M&A – Protecting the Purchaser. AIJA Law Library. The Hague: Kluwer

Law International.

8. Mikelėnas, V. (2003). Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė .

Vilnius: Justitia.

9. Moelmann, L. R., Morowitz, M. M., Lybeck, K. L. (2009). The Law Performance Bonds. American Bar

Association, p. 2.

10. Peden, E., Carter, J. (2006). Agreed Damages Clauses - Back to the Future? Journal of Contract Law, p.

197.

11. Šatas, J. (2006). Tarptautiniai atsiskaitymai. Vilnius: Eugrimas.

12. Tidikis, R., (2003). Socialinių mokslų tyrimo metodologija. Vilnius: Lietuvos teisės universiteto leidybos

centras.

13. Zimmermann, R. (1999). The Law of Obligations. Roman Foundations of the Civilion Tradition. Oxfor:

Oxford University Press.

Internetiniai šaltiniai:

1. Aleksiejavas, A. Garantijos samprata ir rūšys. Žiūrėta 2014, kovo 13 per internetą:

http://www.vako.lt/index.php?id=345.

2. Budelinaitė Ina. Kas patikimiau skolininko nemokumo atveju? Žiūrėta 2014, vasario 2 per internetą

http://vz.lt/blog/2009/8/4/kas_patikimiau_skolininko_nemokumo_atveju).

3. Lietuvos Respublikos finansų ministerija ES struktūrinė parama 2007-2013 metams. Informacija apie

naudos gavėjus. Žiūrėta 2014, sausio 29 per internetą: <http://www.esparama.lt/2007-

2013/lt/invega/naudosgavejai> .

4. Teisinių terminų žodynas. Žiūrėta 2014 kovo 13 per internetą:

http://dictionary.law.com/Default.aspx?selected=840>

5. Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas. Įsipareigojimų vykdymas – sėkmingos studentiškos ateities

garantas. Žiūrėta 2014, sausio 29 per internetą: http://www.vmsfondas.lt/index.php?content=225

Teismų nutartys:

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2011.

Žiūrėta 2014, kovo 4 per internetą: <http://www.lat.lt/lt/teismo-nutartys/nutartys-nuo-2006-6bt1.html.

2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2011. Žiūrėta

2014, kovo 4 per internetą: <http://www.lat.lt/lt/teismo-nutartys/nutartys-nuo-2006-6bt1.html.

3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 16 d. nutartis

civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2009. Žiūrėta 2014, vasario 14 per internetą: <http://www.lat.lt/lt/teismo-

nutartys/nutartys-nuo-2006-6bt1.html.

4. LAT, 2011 m., gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011. Žiūrėta 2014, vasario 21 per

internetą: <http://www.lat.lt/lt/teismo-nutartys/nutartys-nuo-2006-6bt1.html.

5. Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m., birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-309/2012. Žiūrėta

2014, sausio 31 per internetą: <http://www.lat.lt/lt/teismo-nutartys/nutartys-nuo-2006-6bt1.html.

6. LAT 2012 m., kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2012. Žiūrėta 2014, sausio 31 per internetą:

<http://www.lat.lt/lt/teismo-nutartys/nutartys-nuo-2006-6bt1.html.

http://www.vako.lt/index.php?id=345

http://vz.lt/blog/2009/8/4/kas_patikimiau_skolininko_nemokumo_atveju

http://www.vmsfondas.lt/index.php?content=225

http://www.vmsfondas.lt/index.php?content=225

http://www.lat.lt/lt/teismo-nutartys/nutartys-nuo-2006-6bt1.html







257

7. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. nutartis

civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011. Žiūrėta 2014, balandžio 25 per internetą: <http://www.lat.lt/lt/teismo-

nutartys/nutartys-nuo-2006-6bt1.html.

8. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2010. Žiūrėta

2014, balandžio 2 per internetą: <http://www.lat.lt/lt/teismo-nutartys/nutartys-nuo-2006-6bt1.html.

9. LAT 2007 m., lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007. Žiūrėta 2014, balandžio 11 per

internetą: <http://www.lat.lt/lt/teismo-nutartys/nutartys-nuo-2006-6bt1.html.

10. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje

Nr. 3K-3-172/2007. Žiūrėta 2014, balandžio 11 per internetą: <http://www.lat.lt/lt/teismo-nutartys/nutartys-

nuo-2006-6bt1.html.

11. LAT civilinių bylų skyriaus kolegijos 2011-03-07 dienos nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2011.

Žiūrėta 2014, balandžio 11 per internetą: <http://www.lat.lt/lt/teismo-nutartys/nutartys-nuo-2006-

6bt1.html.



6bt1.html.



6bt1.html.



6bt1.html.



6bt1.html.



6bt1.html.



6bt1.html.



6bt1.html.



6bt1.html.


Žiūrėta 2014, balandžio 28 per internetą: <http://www.lat.lt/lt/teismo-nutartys/nutartys-nuo-2006-6bt1.html



6bt1.html.



6bt1.html.


Žiūrėta 2014, gegužės 3 per internetą: <http://www.lat.lt/lt/teismo-nutartys/nutartys-nuo-2006-6bt1.html


Žiūrėta 2014, gegužės 3 per internetą: <http://www.lat.lt/lt/teismo-nutartys/nutartys-nuo-2006-6bt1.html.









29. LAT civilinių bylų skyriaus kolegijos 2012-11-29 dienos nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-537//2012.


30. LAT civilinių bylų skyriaus kolegijos 2010-12-21 dienos nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-168//2010.







































258

WAYS TO ENSURE THE FULFILMENT OF THE OBLIGATIONS AND THE PRACTICAL ASPECTS

OF THEIR APPLICATION

Summary. In all ways of assurance of the obligations performance it is intended to prevent or eliminate the

negative consequences that may occur to the creditor when the obligation is not executed or executed improperly.

While being the creditors we have the right to require the debtor to fulfil this obligation. The problem of the thesis

consists of the analysis of the problems constantly emerging in the judicial practice, regulating and explaining the

provisions of the ways to ensure the obligations performance, applicability and distinctiveness of the obligations

performance in the legal system. The main aim is to reveal the theoretical and practical aspects of the ways

application of the obligations performance.

Keywords: obligations assurance techniques, warranty, guaranty, penalties

259

ISSN 2029-1752

PROFESINIO BAKALAURO STUDIJOS:

MOKSLO TAIKOMIEJI TYRIMAI Kolegijos studentų moksliniai darbai

2014 (7)

Redagavo: lietuvių kalba – Ieva Bilbokaitė, anglų kalba – Dalia Vaičėnaitė

Maketavo Ieva Bilbokaitė

Viršelio autorė Emilija Samčenkaitė

Tiražas 100 egz.

Išleido VšĮ Šiaurės Lietuvos kolegija, Tilžės g. 22, LT-78243 Šiauliai

www.slk.lt


Spausdino UAB „Šiaulių knygrišykla“, P. Lukšio g. 9A, LT-76207 Šiauliai

www.siauliuknygrisykla.lt


Documents

PROFESINIO BAKALAURO STUDIJOS: MOKSLO TAIKOMIEJI … · 2016-02-26 · 2 Leidinio sudarytoja Ieva Bilbokaitė (Šiaurės Lietuvos kolegija) Redaktorių kolegija Socialinių mokslų