Embed Size (px)
Citation preview
Vilniaus Gedimino technikos uniVersitetas
Jolanta Paunksnienė, aušra liučvaitienė
MIKROEKONOMIKA
mokomoji knyga
Vilnius 2009
J. Paunksnienė, A. Liučvaitienė. Mikroekonomika: mokomoji knyga. Vilnius: technika, 2009. 216 p. [10,8 aut. l., 13,5 sp. l. 2009-06-07]
mokomasis leidinys sudarytas kaip mikroekonomikos paskaitų ciklas, re-miantis lietuvoje ir užsienyje išleista literatūra bei mikroekonomikos modulio programa. mokomojoje knygoje išdėstytos pagrindinės mikroekonomikos są-vokos, gvildenamos problemos ir jų sprendimo būdai.
knyga skirta VGtu vadybos ir verslo administravimo specialybių neakivaiz-dinių studijų bakalaurantams. Šiuo leidiniu gali naudotis ir kitų aukštųjų moky-klų bei kitų studijų formų studentai.
leidinį rekomendavo VGtu Verslo vadybos fakulteto studijų komitetas
recenzavo: doc. dr. Birutė romikaitytė, Vdu ekonomikos katedra doc. dr. kęstutis Peleckis, VGtu Įmonių ekonomikos ir vadybos katedra
http://leidykla.vgtu.ltVGtu leidyklos technika 1058-s mokomosios metodinės literatūros knyga
redaktorė Rita Malikėnienė
isBn 978-9955-28-440-6
© Paunksnienė, J., liučvaitienė, a., 2009© VGtu leidykla technika, 2009
3
TURINYS
ĮVadas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 6
1. ekonomikos tYrimo oBJektas ir metodai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 71.1. ekonomika ir ekonomikos teorija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 71.2. ekonomikos teorijos pagrindinės sąvokos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 81.3. ekonominių sistemų įvairovė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 101.4. specializacija, mainai ir pinigai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 111.5. mikroekonomika ir makroekonomika . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 131.6. ekonomikos realybė ir ekonomikos teorija. mokslo metodai ir ypatybės. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 131.7. Pozityvinė ir normatyvinė ekonomika. ekonomikos politika ir jos tikslai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 161.8. retumas, pasirinkimas ir ekonominės problemos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 17
2. rinka. Paklausos ir PasiŪlos analiZĖs PaGrindai. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 222.1. rinkos samprata ir funkcijos ekonomikoje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 222.2. rinkos struktūros . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 252.3. Paklausa ir pasiūla . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 282.4. Vyriausybės įtaka rinkos pusiausvyrai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 372.5. rinkos mechanizmo ribotumai ir problemos. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 38
3. Paklausos ir PasiŪlos elastinGumas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 403.1. elastingumo samprata . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 403.2. elastingumo rūšys, jų grafinė išraiška . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 403.3. elastingumo skaičiavimas. atskaitos taško problema. elastingumas ir kreivės nuolydis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 423.4. Paklausos elastingumas ir bendrosios pajamos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 443.5. Paklausos elastingumas pajamoms. kryžminis elastingumas . . . . . . . . . . . 463.6. Paklausos elastingumą lemiantys veiksniai. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 483.7. Pasiūlos elastingumas ir jo veiksniai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 483.8. elastingumo teorijos praktinis taikymas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 50
4. VartotoJo elGsena . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 544.1. Poreikiai ir naudingumas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 544.2. Vartotojo prioritetai ir indiferentiškumo kreivės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 574.3. Biudžetinis apribojimas ir biudžetinė tiesė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 604.4. Vartotojo pusiausvyros analizė ir vaizdavimas indiferentiškumo kreivių metodu. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 634.5. ribinis naudingumas ir paklausos dėsnis. smito vertės paradoksas . . . . . 654.6. Pajamų ir vartojimo kreivės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 66
4
5. GamYBos teoriJa. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 715.1. Verslo organizavimo formos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 715.2. Gamyba ir jos veiksniai. Gamybos funkcija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 735.3. izokvantinė kartograma . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 765.4. Gamyba trumpuoju ir ilguoju laikotarpiu . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 775.5. Gamybos veiksnių pakeičiamumas: ribinė techninio keitimo norma . . . . 80
6. Firmos GamYBos iŠlaidos trumPuoJu ir ilGuoJu laikotarPiu. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 86
6.1. ekonominių išlaidų samprata ir pelnas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 866.2. trumpojo laikotarpio išlaidos. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 886.3. izokostos. trumpojo laikotarpio išlaidų minimizavimas. . . . . . . . . . . . . . . . . 946.4. ilgojo laikotarpio išlaidos. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 956.5. ryšys tarp trumpojo ir ilgojo laikotarpio išlaidų . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 96
7. Firmos Pelno maksimiZaVimas toBulosios konkurenciJos rinkoJe. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .101
7.1. tobulosios konkurencijos rinkos bruožai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .1017.2. konkuruojančios firmos pagaminto produkto paklausa. Firmos pajamos ir išlaidos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .1027.3. konkuruojančios firmos gamybos apimties nustatymas ilguoju laikotarpiu . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .1097.4. tobula konkurencija ir efektyvumas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .111
8. monoPolinĖ rinka. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .1188.1. Grynoji monopolija. Įėjimo į šaką kliūtys. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .1188.2. monopolinės firmos produkcijos paklausa. Bendrosios, vidutinės ir ribinės pajamos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .1218.3. monopolinė firma ir ekonominiai jos sprendimai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .1238.4. monopolinės galios matavimas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .1278.5. monopolijos reakcija į reguliuojamą kainą, mokesčius, subsidijas . . . . .1298.6. monopolijos neefektyvumas ir perteklinis nuostolis. . . . . . . . . . . . . . . . . . .1318.7. kainų diskriminacija monopolijos sąlygomis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .133
9. monoPolinĖ konkurenciJa . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .1409.1. monopolinės konkurencijos rinkos bruožai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .1409.2. Firmos pelno maksimizavimas trumpuoju laikotarpiu . . . . . . . . . . . . . . . . .1419.3. Firmos pelno maksimizavimas ir pusiausvyra monopolinės konkurencijos rinkoje ilguoju laikotarpiu . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .1449.4. monopolinės konkurencijos rinkos ekonominis efektyvumas. . . . . . . . . .1459.5. nekaininė konkurencija ir jos reikšmė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .147
5
10. oliGoPolinĖ rinka . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .15310.1. oligopolinės rinkos apibūdinimas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .15310.2. stabilios kainos modelis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .15610.3. kartelio modelis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .15810.4. Vyraujančios firmos (kainų lyderio) modelis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .16010.5. duopolija. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .16310.6. lošimų teorijos taikymas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .16610.7. „išlaidos plius“ modelis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .168
11. darBo JĖGos rinka ir darBo uŽmokestis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .17111.1. tobulosios konkurencijos darbo jėgos rinka . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .17111.2. netobulos konkurencijos darbo jėgos rinka . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .17711.3. darbo užmokesčio diferenciacijos veiksniai. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .18211.4. darbo jėgos rinkos efektyvumas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .18311.5. optimalus gamybos veiksnių derinimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .184
12. kitŲ GamYBos VeiksniŲ rinka ir PaJamos. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .18712.1. Palūkanos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .18712.2. ekonominė renta . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .19212.3. Pelnas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .194
13. PaJamŲ nelYGYBĖ ir kitos rinkos ProBlemos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .19713.1. asmeninių pajamų diferencijavimo veiksniai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .19713.2. Pajamų nelygybės matai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .19913.3. teisingumas ir lygybė. Pajamų paskirstymas ir perskirstymas. . . . . . . .20113.4. neturtas ir jo priežastys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .20213.5. ekonominės neturto mažinimo priemonės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .20513.6. rinkos ribotumas ir jį lemiantys veiksniai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .20613.7. Vyriausybės vaidmuo ekonomikoje. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .207
14. VisuomeninĖs GĖrYBĖs ir iŠorĖs PoVeikiai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .21014.1. Visuomeninės gėrybės ir jų savybės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .21014.2. efektyvi visuomeninės gėrybės apimtis. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .21214.3. išorės efektai ir jų skirstymas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .213
literatŪra . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .216
6
ĮVADAS
Šiuolaikinėmis rinkos ekonomikos sąlygomis svarbu gebėti vertinti eko-nominę situaciją ir numatyti veiklos perspektyvą, taip pat svarbu naudojant mokslines prielaidas bei teorijas pagrįsti įmonės priimamus sprendimus. mikroekonomikoje ūkinė veikla nagrinėjama kaip sistema, turinti savo ele-mentus ir ryšius tarp jų. Visi ekonomikos elementai – ūkiniai vienetai, susieti įvairiais ekonominiais ryšiais ir santykiais. ekonomikos subjektai savo veikloje remiasi ekonominiu skaičiavimu, todėl geba priimti racionalius sprendimus.
Šios mokomosios knygos tikslas – išmokti nustatyti svarbiausius mikro-ekonominius procesus, apskaičiuoti pagrindinius ekonominius rodiklius bei įvertinti jų poveikį įmonės veiklai, suteikti praktinių gebėjimų pritaikant teo-rinę paskaitų medžiagą. leidinyje išdėstytos pagrindinės mikroekonomikos sąvokos, problemos ir galimi jų sprendimo būdai.
mokomasis leidinys sudarytas kaip mikroekonomikos paskaitų ciklas, remiantis lietuvoje ir užsienyje išleista literatūra bei mikroekonomikos mo-dulio programa. Jis skirtas VGtu neakivaizdinių studijų vadybos ir verslo administravimo specialybių bakalaurantams. nagrinėjant kiekvieną mikro-ekonomikos temą pateikiamos pagrindinės sąvokos, taisyklės ir dėsniai, paskui – svarbiausi temos klausimai ir praktinės užduotys. leidinyje gausu lentelių ir grafikų, aiškinančių ekonominių dėsnių ir dėsningumų tarpusavio sąveiką, ekonominių procesų dinamiką, rinkos subjektų elgseną kintančio-mis rinkos sąlygomis.
knyga skirta vadybos specialybių studentams, tačiau ja gali sėkmingai naudotis ir kiti studentai bei praktikai, besidomintys įmonės ekonominiais procesais. Pateikta medžiaga paranki mikroekonomikos kursui įsisavinti, stu-dentų teorinėms ir praktinėms ekonominėms žinioms pagilinti.
Autorės
7
1.1. Ekonomika ir ekonomikos teorija
ekonomika gr. oikos – būstas, ūkis; nomos – valdymo, tvarkymo menas. Žodis ekonomika priklausomai nuo vartojimo konteksto turi dvi prasmes:
1) mokslo šakos pavadinimas – mokslo, nagrinėjančio, kaip geriausiai pa-naudoti ribotus išteklius.
2) Šalies ar tam tikro kito ūkio vieneto sritis – darbo, kapitalo, žemės nau-dojimo mechanizmas siekiant tenkinti visuomenės poreikius.
ekonomika – tai visų pirma materialinės visuomenės egzistavimo ir funk-cionavimo pagrindas, sfera, kurioje vyksta visuomeninė gamyba (ūkinė vei-kla). Ūkinė žmonių veikla – visų ekonomikos mokslų tyrimų objektas.
ekonomikos teorija – mokslas apie tai, kaip objektyviai paskirstyti, nau-doti, valdyti ribotus išteklius, siekiant maksimaliai patenkinti materialius žmonių poreikius. Pasak Polo samuelsono, ekonomikos teorija – mokslas apie tai, kaip žmonės ar visuomenė pasirenka vieną iš galimų ribotų gamy-binių išteklių vartojimo variantų, siekdami gaminti įvairius einamajam ar bū-simajam vartojimui reikalingus produktus ir paskirstyti juos tarp visuomenės narių ir jų grupių. kitaip pasakius, ekonomikos teorija sprendžia, kaip efek-tyviausiai patenkinti poreikius sunaudojant mažiausiai išteklių. ekonomikos teorija ekonomikoje nagrinėjama kaip sistema, turinti savo elementus ir ry-šius tarp jų.
ekonomikos elementas – tam tikras ekonomikos subjektas, priiman-tis ekonominius sprendimus gamindamas prekes, teikdamas paslaugas. ekonomikos subjektai savo veikloje remiasi ekonominiu skaičiavimu ir geba priimti racionalius sprendimus. ekonomikos subjektas – tai santykinai atsiribojęs vienetas, nes su turtu, kurį turi ir valdo, jis susietas nuosavybe. nuosavybės teisė į tam tikrą objektą reiškia, kad savininkas su objektu gali atlikti tuos veiksmus, kuriuos leidžia visuomenės įstatymai. kartu apriboja-mos kitų individų galimybės tuo objektu pasinaudoti.
ekonomikos teoriją domina žmonių santykiai, kylantys iš gamybos veiks-nių nuosavybės, nes nuosavybė – tai visada ekonominė nauda ir atsakomy-
1. EKONOMIKOS TYRIMO OBJEKTAS IR METODAI
8
bė, nuo jos priklauso žmogaus padėtis visuomenėje, jo suinteresuotumas dalyvauti gamyboje ar kitoje veikloje, gaunamos naudos apimtis ir kt. Visi ekonomikos elementai – ūkiniai vienetai, susieti įvairiais ekonominiais ryšiais ir santykiais, kurie savo ruožtu susiję su ekonomikos objekto turto judėjimu.
1.2. Ekonomikos teorijos pagrindinės sąvokos
Poreikiai – tai žmonių socialinės ir biologinės prigimties nulemtos rei-kmės, tenkinamos naudojant darbo sukurtas paslaugas, prekes. Poreikių ypatybė yra ta, kad jie yra neriboti, nes užtikrinant vienų poreikių patenkini-mą, atsiranda naujų, sudėtingesnių. nei šiandieninė, nei ateities gamyba ne-gali visiškai užtikrinti visų poreikių patenkinimo, nes jie yra neriboti, nuolat kinta. Poreikis yra visko pagrindas ir variklis, todėl ūkinės veiklos svarbiausias uždavinys – patenkinti šiuos poreikius. Poreikius tenkina gėrybės (1.1 pav.).
Gėrybės gali būti:1. laisvosios, bet jų yra labai mažai (atmosfera, saulės šviesa, vėjas, lie-
tus). Jos tiesiogiai negali būti nei ekonominės veiklos rezultatas, nei objektas.
2. ekonominės gėrybės – realiosios tikrovės objektas, tenkinantis žmonių poreikius (žaliavos, vanduo, prekės...). ekonominės gėrybės ir domi-na ekonomikos mokslą. ekonominėms gėrybėms būdingi specifiniai bruožai:a) ribotumas: jų turimas kiekis negali patenkinti visų poreikių. Jeigu
būtų jų perteklius, lyginant su poreikiais, tai jos nebūtų nei vertin-gos, nei naudingos;
b) vertingumas;c) naudingumas;d) jos būtinai turi būti nuosavybės objektas;e) jos visada yra sąmoningos veiklos rezultatas, jų gamybai skiriamos
sąnaudos (išlaidų);f ) ekonominės gėrybės rinkoje turi tam tikrą kainą, nes turi paklausą.
Poreikiai turi būti derinami su ištekliais (1.1 pav.). ištekliai – visa tai, kas naudojama gėrybių gamyboje (darbas, žemė, įrenginiai ir kt.). Beveik visi ištekliai yra riboti. Jie dar vadinami gamybos veiksniais. skiriamos keturios gamybos veiksnių grupės: žemė; darbas; kapitalas; verslumas.
Žemė – natūralus gamybos veiksnys, kuris yra gamtos duotas ir pats sa-vaime nėra žmonių veiklos rezultatas. tačiau naudodamas žemę gamybos
9
procese žmogus suteikia jai papildomų savybių. ekonomistai supranta žemę ne kaip sklypą ar dirvožemį, bet plačiau. Žemė kaip gamybos veiksnys – visi gamtos teikiami ištekliai. tai ribotas gamybos veiksnys.
Darbas – bet kokia fizinė ar protinė (profesinė) žmonių veikla, sukurianti visuomenei naudingą gėrybę. tai ribotas išteklius, nes ribotas darbingo am-žiaus gyventojų skaičius, kiekvienas žmogus gali dirbti tik tam tikrą valandų skaičių per parą. ribotumą lemia ir tokie veiksniai, kaip žmonių kvalifikacija, profesionalumas, išsilavinimas ir kt.
Kapitalas turi būti mobilus. Paprastai kapitalas skirstomas: • realus kapitalas, • finansinis kapitalas, • žmogiškasis kapitalas.
realusis kapitalas – tai įrenginiai, pastatai, gamyklos ir kitos anksčiau pagamintos prekės, naudojamos kitų prekių gamyboje. tuo kapitalas skiria-si nuo vartojimo prekių, kurios tiesiogiai tenkina vartotojų poreikius (pvz., batai).
Finansinis kapitalas – tai fondai realiajam kapitalui įsigyti, pvz., finansinei apyvartai (akcijos, obligacijos). realiojo kapitalo gamybos ir kaupimo proce-sas vadinamas investicijomis.
Žmogiškasis kapitalas – mokymusi, darbu ir praktiniu patyrimu sukaup-tos žinios bei meistriškumas, kurie didina žmonių veiklinį produktyvumą.
Neriboti poreikiai Gėrybės
Prekės
Paslaugos
Informacija
Darbas
Žemė
Kapitalas
Verslumas
Riboti ištekliai – ekonominiaigamybos veiksniai
Gėrybės
1.1 pav. Poreikių, gėrybių ir išteklių tarpusavio ryšys
10
Verslumas arba iniciatyva – tai gebėjimas sujungti į visumą tradicinius gamybos veiksnius, siekiant gauti kuo didesnius gamybos veiksnių savinin-ko veiklos rezultatus ir kuris būtinai grindžiamas ekonominiu skaičiavimu. Verslininko funkcijos:
• jis organizuoja gamybą, sujungia gamybos veiksmus tam, kad paga-mintų ir sukurtų tam tikras prekes ir paslaugas;
• priiminėja pagrindinius sprendimus, kurie lemia įmonės veiklos kryptis (kokias prekes ir kaip gaminti);
• stengiasi sukurti ir išleisti į rinką naujus produktus, technologijas ar net verslo organizavimo formas;
• tai rizikuojantis žmogus, nes rinka ir konkurencija negarantuoja jam pelno. Jis gali prarasti ne tik savo, savo kompanionų ar akcininkų lėšas, bet ir laiką, reputaciją ir t. t.
Verslumas – naujų verslo galimybių paieškos procesas, naujų techno-logijų bei naujų kapitalo įdėjimo sferų naudojimas, sferų stereotipų ir ribų įveikimas.
1.3. Ekonominių sistemų įvairovė
ekonominių sistemų tipai:1. Grynasis kapitalizmas.2. komandinė ekonomika.3. mišrioji ekonomika.Pagrindiniai grynosios kapitalistinės sistemos bruožai: • ekonominė sistema remiasi privačia nuosavybe; • vyrauja ekonominė subjektų laisvė; • rinkos mechanizmas ir kainų sistema koordinuoja ekonominę veiklą bei valdo ją;
• kiekvienas ekonomikos subjektas siekia gauti maksimalias savo paja-mas ir naudą, grindžiamas tik savo individualiais interesais ir sprendi-mais;
• valstybės organai nesikiša į ekonomiką.tokioje rinkoje veikia vadinamoji a. smito nematomoji ranka. a. smitas
teigė, kad kiekvienas subjektas paiso savo naudos, bet rinka priverčia jį funk-cionuoti taip, kad būtų padidinta visuomeninė nauda.
Komandinė ekonomika. Jai esant visus sprendimus (ką, kaip, kam) lemia vienas centras. Jos bruožai:
11
• kolektyvinė (valstybinė) nuosavybė; • centralizuotas ekonominis planavimas: centrinė valdžia kontroliuoja gamybos veiksnius bei jais operuoja, įvertina žmonių poreikius ir nu-stato, kuriuos iš jų reikia patenkinti ir kokiomis gamybos priemonėmis bei metodais tai bus daroma.
taigi centrinė valdžia vykdo tas funkcijas, kurias grynojo kapitalizmo sąly-gomis atlieka rinkos mechanizmas, konkurencija bei kainų sistema.
Grynasis kapitalizmas, kaip ir komandinė ekonomika – teorinės sistemos. realiosios ekonomikos – tai mišrios ekonomikos.
Mišrių sistemų bruožai: • vyrauja privati nuosavybė; • ekonominė laisvė; • asmeninis interesas ir nauda kaip elgsenos motyvas; • konkurencija; • rinkos ir kainų sistema kaip ekonomikos funkcionavimo ir reguliavimo mechanizmas;
• dalinis valstybinis ekonomikos reguliavimas. Šalis laikoma vienokia ar kitokia pagal tai, kokia sistema vyrauja.
1.4. Specializacija, mainai ir pinigai
istoriškai galima išskirti du pagrindinius ūkio tipus:1) natūrinis;2) rinkos.natūrinio ūkio ruožai: • jis buvo labai artimas gamtai; • absoliučiai vyravo žemės ūkio gamyba ir buvo naudojami tik du gamy-bos veiksniai: žemė ir darbas;
• ūkiniai vienetai buvo universalūs: žmogus arba šeima turėjo pagaminti visas reikalingas gėrybes, be to, buvo gaminami ir vartojami produktai, kurie tenkino fiziologinius žmonių poreikius;
• mainų tarp ūkinių vienetų nebuvo, kiekvienas ūkis buvo ne tik univer-salus, bet ir lokalinis, kiekvienas gamino sau.
tačiau su laiku darbo pasidalijimas, specializacija ir didėjanti prekių įvai-rovė sukėlė mainų išsiplėtimą. Šioje stadijoje tai tik modifikavo natūrinį ūkį, kuris įgavo natūrinę formą: mainams buvo skiriamas tik produkcijos perte-klius bei mainų pobūdis buvo natūrinis.
12
atsiranda pirmieji pinigai, bet tuo metu pinigų vaidmenį atlikdavo įvai-rios prekės (gyvuliai, gintaras, kriauklės). Vėliau pinigų vaidmenį atlikdavo taurieji metalai (auksas, sidabras), tačiau pinigų ir kainų vaidmuo buvo labai menkas, ūkis dar neprarado savo lokalinio ir universalaus pobūdžio. tik vė-lyvaisiais viduramžiais, plintant darbo pasidalijimui, specializacijai, stiprėjant gamybai ir finansinei sferai, atsiranda rinkos ūkio elementų. Šiuo etapu di-dėjo kapitalo kaip gamybos veiksnio vaidmuo, keitėsi gamybos pobūdis (t. y. gaminti ne sau, o pardavimui ir gauti kuo daugiau pajamų). tačiau rinkos santykiai įsitvirtino, o rinkos ūkis tapo vyraujančiu tik pramoninės revoliu-cijos epochoje. Po pramoninės revoliucijos gamyba tampa labiau speciali-zuota, tai savaime reiškia, kad turėjo plėtotis ir mainai – be jų specializacija neturi prasmės.
specializacija didina darbo produktyvumą dėl trijų priežasčių: • kiekvienas žmogus dėl savo fizinių ir protinių sugebėjimų visada gali atlikti vieną ar kitą darbą geriau nei kitas asmuo;
• kiekvienas žmogus, visąlaik atliekantis tam tikrą darbą, didina savo meistriškumą, kvalifikaciją, o tai suteikia jam galimybę tobulinti gamy-bos procesą ir pan.;
• žmogus, nuolat atliekantis tam tikrą darbą, nepraranda laiko pereida-mas nuo vieno darbo prie kito.
mainai gali būti tiesioginiai (barteriniai) ir netiesioginiai, t. y. tarpininkau-jant pinigams. Barteriniai mainai yra labai nepatogūs ir neefektyvūs dėl trijų priežasčių:
1) prarandama laiko;2) jie reikalauja, kad mainų dalyvių poreikiai sutaptų;3) kyla nedalumo problema.išvardintos problemos išnyksta, jei mainuose naudojami pinigai. Pinigai –
visų priimta prekių ir paslaugų mainų priemonė. tai svarbiausia pinigų funkcija, tarpininkas tarp pardavėjo ir pirkėjo. Pinigai – vertės matas: jais nustatomos kainos, bet kurioje valstybėje jos nustatomos naudojant nacio-nalinę valiutą. atskirais atvejais, kai nacionalinė valiuta dėl sparčios infliacijos pasidaro nepatikima, gali atsirasti vadinamosios dvejopos kainos. Jos rodo nacionalinės valiutos nestabilumą. Pinigai atlieka taupymo funkciją, bet tai nėra tobula, nes infliacijos metu jų perkamoji galia gali mažėti.
13
1.5. Mikroekonomika ir makroekonomika
ekonomikos teorija dalinama į dvi dalis – mikro- ir makroekonomiką. mikroekonomika nagrinėja namų ūkio, firmų, vyriausybės įstaigų, ūkio šakų bei kitų savarankiškai sprendimus priimančių ūkio subjektų veiklą ir elgseną rinkoje, atskirų rinkų funkcionavimą, išteklių ir pajamų paskirstymo proble-mas. Pagrindinis mikroekonomikos tikslas – taikant individualių ekonominių subjektų elgsenos teorija, nustatyti, kokios bus šios elgsenos pasekmės bei rezultatai įvairiose rinkose.
mikroekonomikos teorijos objektai: 1. namų ūkis – tai žmonių, kurie bendrai naudoja turimas pajamas, turi
bendrą nuosavybę ir kartu priima ekonominius sprendimus grupė; namų ūkiai teikia gamybos veiksnius verslo organizacijoms, gauna pajamas, kurias išleidžia prekėms ir paslaugoms pirkti.
2. Firmos – perka gamybos veiksnius ir naudoja juos prekėms gaminti ir paslaugoms teikti.
3. Vyriausybės objektų veikla: seimas ir kt. institucijos, kurios reglamen-tuoja ekonominę veiklą, teismai.
4. rinkos mechanizmas – ūkio subjekto veiklos koordinatorius. rinka – ekonominė sistema, užtikrinanti prekių ir paslaugų pirkimą bei par-davimą, tai sudėtingas mechanizmas, koordinuojantis ekonominių subjektų veiklą.
makroekonomika tiria bendrą ekonomikos veikimą, naudojant su-vestinius (agreguotus) rodiklius, nagrinėja ekonominę sistemą kaip visu-mą (the big picture). objektai: ekonominis augimas; nedarbas; infliacija. makroekonomikos turinys – suprasti ir paaiškinti ekonomikos kaip bendros sistemos, kuriai būdingi specifiniai dėsniai ir dėsningumai, funkcionavimą. makroekonomika nagrinėja gamybos apimčių kitimą ir kt. tačiau šiose abie-jose ekonomikos teorijos srityse vartojamos tas pačios sąvokos ir nagrinėja-mos kai kurios to pačios temos
1.6. Ekonomikos realybė ir ekonomikos teorija. Mokslo metodai ir ypatybės
ekonomistams ir kitų socialinių mokslų specialistams, palyginti su gam-tos mokslų specialistais, sunkiau formuluoti teorijas, patikrinti ir prognozuoti ekonominius reiškinius. Problema – labai sunku (dabar – praktiškai neįma-noma) atlikti ekonominius eksperimentus. Be to, socialiniai mokslai yra susi-
14
ję su žmonių elgsena, kuri nuolat keičiasi. kita vertus, ekonomikos teorijoje vartojama daugiau skaičių, diagramų nei kituose socialiniuose moksluose, nes tai materialinio gyvenimo sfera. realybė labai sudėtinga, todėl turi būti daromos analizės.
Bet kuri teorija siekia logiškai numatyti tam tikro realaus reiškinio ateitį. Pagrindinis ekonomistų tikslas – suprasti, kaip funkcionuoja ekonomika, o tai ypač vertinga todėl, kad mechanizmo supratimas padeda atsakyti į klausi-mą: kas bus, jeigu...? ekonomistai, remdamiesi realaus gyvenimo stebėjimais, stengiasi suformuluoti ekonominius principus, kurie taikomi konstruojant ekonominę politiką. ekonomistai plačiai taiko modelius, nes išsamių tyrimų atlikti neįmanoma. modelis, kaip ir teorija, yra supaprastintas tikrovės atvaiz-das. modeliai gali būti išreikšti žodžiais, grafikais arba formulėmis. dirbdami su modeliais, ekonomistai stengiasi atskleisti ir išskirti bendrus principus ir dėsningumus, kuriuos galima naudoti analizuojant sudėtingesnes realias si-tuacijas. supaprastinimai reikalingi siekiant atsikratyti įvairių nereikšmingų veiksnių, tačiau labai svarbu neįtraukti į modelį tik tų veiksnių, kurie išties neturi įtakos sprendžiamai problemai. dirbdami su modeliais, ekonomistai paprastai naudoja realius duomenis (1.2 pav.). tai būtina norint įvertinti, ku-rie modeliai yra naudingiausi, ir suprasti, ar modelių rezultatai neprieštarauja faktams.
tiriant ekonomikos procesus ir reiškinius taikomi įvairūs metodai. metodai – tai reiškinių tyrimo būdai. Pagrindiniai moksliniai metodai, taiko-mi ekonomikos moksle, yra šie:
1. mokslinės abstrakcijos metodas. abstrahavimas suprantamas kaip tiriamojo objekto mažiau reikšmingų laikinų atsitiktinių bruožų ry-šių bei veiksnių ignoravimas norint išskirti ir susikoncentruoti į svar-
1.2 pav. Modelių sudarymo schema
Problema
Išankstinė analizė ir kruopštus duomenų tyrimas
Modelio (-ių) sudarymas ir tobulinimas
Modelio patikrinimas naudojant naujus, papildomus duomenis
15
biausius tipiškus ir pastovius objekto bruožus bei veiksnius. abstrakcijos lygis gali būti skir-tingas (priklauso nuo tikslo).
2. Funkcinės analizės (kintami dydžiai, priklausantys nuo kitų kintamų dydžių). ekonomikoje visi dėsniai, veiksmai yra su-siję. taip pat yra daug susi-jusių reiškinių, kuriuos lemia dėsningumai. kaip pavyzdys (1.3 pav.) pateikta funkcinė priklausomybė tarp kiekio ir kainos (QD = f(P)). realybėje paklausa priklauso nuo daugelio veiksnių (uždarbio, mados...). siekiant išskirti priklausomybę, taikoma sąlyga ce-teris paribus – kai visi kiti veiksniai nekinta.
3. indukcija ir dedukcija. indukcija – tai metodas, kai einama nuo atskiry-bės prie bendrybės, nuo faktų prie teorijos. Faktai surenkami, o vėliau sisteminami ir analizuojami. dedukcija – kai tyrinėtojas pradeda nuo teorijos sudarymo, kurią jis tikrina, atsižvelgdamas į faktus.
4. matematiniai metodai taikomi kiekybinių parametrų analizei. Jie pa-deda formalizuoti tam tikrus ekonominius dėsningumus, ekonomikos subjektų elgseną, įvertinti realią padėtį ekonomikoje. labai svarbu tai, kad matematiniai metodai padeda daryti ekonomines prognozes.
5. sisteminės analizės metodas nagrinėja ekonomiką kaip sistemą.6. ekonominiai eksperimentai – labai sunku juos naudoti ir ne visada jie
padeda tiksliai prognozuoti rezultatus. svarbiausia, kad ekonominiai eksperimentai neturi keisti jau susiklosčiusių ekonominių ryšių ir me-chanizmų ar bandyti apriboti stichiškai vykstančius rinkos procesus. Pagrindinis vaidmuo tenka netiesioginiams eksperimentams. Jie vyk-domi ne su realiais tyrimo objektais, o su modeliais.
7. Grafikų metodas. ekonomistai grafikus naudoja teorijoms ir sukurti, ir paaiškinti.
Šiuolaikinėje ekonomikos teorijoje labai dažnai taikomi matematinis programavimas ir lošimų teorija. Juos taikant pagal pradinius duomenis modeliuojami skirtingi ekonomikos valdymo metodai, nustatoma optimali elgsenos strategija konfliktinėse situacijose.
1.3 pav. Funkcinė priklausomybė tarp kiekio ir kainos
Q, kiekis
P, k
aina
Q1 Q2
P1
P2
D
16
1.7. Pozityvinė ir normatyvinė ekonomika. Ekonomikos politika ir jos tikslai
ekonomikos teorija skirstoma į pozityvinę ir normatyvinę. Pozityvinė teo-rija nagrinėja, aprašinėja faktinę padėtį ekonomikoje, rodo, kaip ekonomika veikia. daugumos pozityvinės teorijos teiginių nereikia ginti – jie akivaizdūs. dėl normatyvinio požiūrio į ekonomiką tarp ekonomistų praktiškai visada atsiranda nesutarimų. normatyvinė teorija siūlo veiklos rezultatus, kurie re-miasi subjektyviais požiūriais bei įvertinimais, ji nagrinėja, kaip turi veikti ir kokia turi būti ekonomika, jos elementai ir reiškiniai. normatyvinė ekonomi-kos teorija yra labai susijusi su ekonomine politika.
ekonomistai pradeda nuo faktų: aprašomoji arba empirinė ekonominė teorija, kai surinkinėja faktus, susijusius su tam tikra ekonomine problema, pa-lygina hipotezę ir faktus, kad patvirtintų teoriją (1.4 pav.). antrame lygyje eko-nomikos teorija išaiškina ekonominės elgsenos bendrus principus bei dėsnin-gumus. trečiame – ekonominė politika kontroliuoja bei veikia ekonominę elg-seną ir jos pasekmes.
Galutinis ekonomikos teorijos tikslas – sukurti tokią ekonominę politiką, kuri likviduotų arba sumažintų visuomenėje egzistuojančias problemas bei padidintų visuomeninę naudą.
norint paruošti ekonominės politikos programą, reikia: • aiškiai apibūdinti tikslą; • tiksliai nustatyti kiekvienos alternatyvios programos pasekmes; • reikia išskirti šalį su panašia ekonomika.
išskirkime keletą pagrindinių ekonomikos ir ekonomikos politikos tikslų:1. ekonominis augimas – užtikrinti gyvenimo lygį dabartyje ir ateityje. 2. Visiškas užimtumas.3. ekonominis efektyvumas – siekti maksimalios naudos minimaliais iš-
tekliais.4. stabilus kainų lygis.5. teisingas pajamų paskirstymas.6. ekonominė laisvė.7. ekonominis saugumas.8. tarptautinės prekybos ir mokėjimų balansai.
Faktai
Principai (teorija)
Ekonominė politika
1.4 pav. Normatyvinės ir pozityvinės teorijos ryšys su ekonomine politika
17
tai ne visos problemos ir ne visi ekonomikos tikslai. labai svarbios yra gamtos taršos, ekonominio ir socialinio bei kitos problemos. Galutinis tiks-las – sukurti tokią ekonominę sistemą, kad minėtos problemos būtų iš-spręstos ir būtų užtikrinta galimybė visuomenei gauti maksimalią naudą racionaliai naudojant turimus ribotus gamybos išteklius.
1.8. Retumas, pasirinkimas ir ekonominės problemos
1.8.1. Pasirinkimo problema ir gamybos galimybių kreivė (PPF)
kiekviena visuomenė sprendžia tris problemas: ką, kaip ir kam gaminti, t. y. kokias gėrybes ir kiek reikia pagaminti, kad būtų labiausiai patenkinti visuomenės poreikiai. kiek išteklių ir kokiomis proporcijomis naudoti, norint pagaminti maksimalų produkcijos kiekį. kaip paskirstyti pagamintus pro-duktus visuomenės nariams, siekiant pasiekti šio paskirstymo efektyvumą ir teisingumą. Galutinis pasirinkimo tikslas – maksimalus visuomenės poreikių patenkinimas.
Gamyba – tai prekių ir paslaugų kūrimas žmonių poreikiams tenkinti, naudojant ribotus ekonominius išteklius. esminis gamybos bruožas – jos technologija, t. y. būdai arba metodai, kuriais sukuriamos konkrečios prekės ir paslaugos. norint pavaizduoti retumo ir nepakankamumo problemą ir būti-nybę rinktis, taikomas gamybos galimybių ribos modelis. modelio prielaidos:
1. ekonomikoje gaminamos tik dvi prekės (a ir B). mes turime pasirinkti, kokius prekės a ir kiek prekės B kiekius gaminti.
2. Gaminant prekes a ir B naudojamų išteklių apimtys ir kokybė išlieka pastovūs.
3. Gamybos technologija nekinta.Gamybos galimybių riba (PPF – production possibility frontier) rodo, kokią
maksimalią gamybos apimtį galima pasiekti iš turimų ribotų išteklių ir esama technologija (1 lentelė, 1.5 pav.).
ekonomika funkcionuoja visiško užimtumo sąlygomis, t. y. sunaudoja-mi visi ištekliai ir pasiekiama maksimali gamybos apimtis. norint pagaminti daugiau vienos prekės, reikia atsisakyti tam tikro kiekio kitos, nes ištekliai yra riboti.
kiekvienas gamybos galimybių kreivės (PPF) taškas rodo maksimalią dviejų prekių a ir B gamybos apimtį, kuri gali būti pasiekta tik efektyviausiai naudojant visus turimus išteklius. Jokio taško, esančio už kreivės ribos, ne-galima pagaminti dėl išteklių stokos.
18
1.8.2. PPF, alternatyviosios išlaidos, efektyvumas ir ekonominis augimas
išteklių naudojimo alternatyva, kurios atsisakome gamindami tam tikrą produktą, vadinama alternatyviosiomis išlaidomis. kitaip sakant, alternaty-viosios išlaidos – tai išlaidos, įvertintos prarastų geriausių galimybių atžvil-giu. reikia pažymėti, kad PPF išreiškia tris svarbius dalykus:
1. retumą (taškas D), kai prekių gamybos deriniai už kreivės ribos yra negalimi dėl išteklių trūkumo.
2. Pasirinkimo būtinybę (reikia pasirinkti vieną iš taškų).3. PPF nuolydis rodo alternatyviąsias išlaidas. ribotus išteklius perorien-
tuodami į vienos kurios nors prekės gamybą, esame priversti mažiau gaminti kitos prekės.
Čia veikia alternatyviųjų išlaidų didėjimo dėsnis. didėjančios alternaty-viosios išlaidos lemia PPF išgaubtumą į išorę koordinačių pradžios atžvilgiu. alternatyviųjų išlaidų didėjimo dėsnį galima paaiškinti tuo, kad ekonominiai ištekliai nėra visiškai pritaikyti bet kokiai alternatyvių produktų gamybai ar bet kokiam alternatyviam naudojimui. alternatyviųjų išlaidų didėjimas rodo gamybai naudojamų išteklių ypatingumą, būtiną specializaciją.
Jei ne visi ištekliai sunaudojami, tai situaciją rodo taškas C (1.5 pav.). Galima pagaminti dar daugiau arba prekės a, arba B, arba abiejų. tokie taš-kai nepageidautini, nes iliustruoja tą faktą, kad ištekliai ekonomikoje paskirs-tyti neefektyviai. tikrovėje faktinė produkcijos apimtis gali neatitikti mūsų galimybių. Pavyzdžiui, esant dideliam nedarbui, darbo ištekliai neišnaudoja-mi. Būna ir taip, kad samdomi darbininkai veltui leidžia darbo laiką. išteklių paskirstymas ekonomikoje yra neefektyvus, jeigu ekonomikoje turint tam tikrą išteklių kiekį yra galimybė pagaminti didesnį kiekį tam tikros prekės,
1.5 pav. Gamybos galimybių kreivė
Prekė B
C
D
10
5
2 4
Prek
ėA
PPF
1 lentelė. Gamybos alternatyvos
Gamybosalternatyvos
Avnt.
Bvnt.
1 10 0
2 9 13 7 24 4 35 0 4
19
nesumažinus kitų prekių bei paslaugų gamybos. Jeigu minėtos galimybės nėra, tai išteklių paskirstymas efektyvus. Visa gamybos galimybių kreivė rodo tokius taškus, kurie rodo išteklių paskirstymo efektyvumą.
Per tam tikrą laiką tokie taškai, kaip D (1.5 pav.), gali būti pasiekiami pa-didėjus gamybiniam pajėgumui ir išaugus ekonomikai. skiriami trys pagrin-diniai ekonomikos augimo šaltiniai:
1. technologijos pažanga, garantuojanti naujus, geresnius prekių gamy-bos metodus.
2. kapitalo kiekio padidėjimas (kapitalo kaupimas).3. darbuotojų skaičiaus, taip pat jų įgūdžių bei išsilavinimo lygio išau-
gimas.Augimas – tai šalies gamybinio pajėgumo didėjimas. Jį vaizduoja gamy-
bos galimybių kreivės išorinis poslinkis. nauja trąšų rūšis leidžia užauginti daugiau ir kviečių, ir medvilnės (1.6 pav.). kita technologija gali padidinti tik vienos kurios nors prekės gamybinį pajėgumą (1.7 pav.). Pavyzdžiui, išrasta nauja ligoms atspari kviečių rūšis padidins tik jų auginimo galimybes, me-dvilnės auginimo galimybės nepasikeis. Visus išteklius panaudoję drabužių gamybai, vis tiek negalėsime jų pagaminti daugiau, negu parodyta taške F. tačiau jei išteklius orientuosime į kviečius, tai jų galėsime pagaminti dau-giau: kreivė į viršų pasislinks nuo A iki B taško.
kaip technologijos pažangos alternatyva yra antrasis augimo šaltinis – kapitalo kiekio didėjimas (kapitalo kaupimas). kapitalo kiekis, kurį turėsime po dešimties metų, daug priklausys nuo to, kiek šiandien turimų savo išteklių nuspręsime artimiausiais metais skirti kapitalui kaupti, o ne būtinųjų prekių gamybai. dabartinis kapitalo kaupimas padeda numatyti, kokia gamybos
1.6 pav. Technologijos pažanga 1.7 pav. Tam tikros prekės gamybos technologijos patobulinimas
Drabužiai
PPF (po technologijos pažangos)2B
A
F E
PPF1
Mai
stas
Drabužiai
PPF (išvedus naują kviečių rūšį)3B
A
F
PPF1
Mai
stas
20
apimtis bus ateityje. 1.8 pav. parodyta šalis, kuri daug produkcijos suvartoja dabar ir mažai investuoja į naujus kapitalinius įrenginius. todėl šalies ekono- mika auga lėtai.
1.9 pav. šalis didelę dalį dabartinės produkcijos paverčia investicijomis, todėl šios šalies ekonomika auga sparčiau. kaip matome, kiekviena visuome-nė turi pasirinkti, kokios vartojimo dalies ji atsisako dabar dėl to, kad galėtų daugiau vartoti ateityje.
Kartojimo klausimai
1. kuo skiriasi normatyvinė ir pozityvinė ekonomika?2. ar kasdienis vitaminų vartojimas gali būti laikomas investicijomis į
žmogiškąjį kapitalą?3. ar gėrybė gali būti ribota, net jeigu už ją nereikia mokėti?4. ar švietimas yra laisvoji gėrybė, jei moksleiviai vidurinėje mokykloje
už mokslą nemoka?5. ar „kaip gaminti?“ yra ne tik technologinė, bet ir ekonominė problema?
Užduotys
1. tropinio klimato saloje gyvena 5 žmonės. Jie pragyvena rinkdami ko-koso riešutus ir vėžlių kiaušinius. Per dieną kiekvienas žmogus gali su-rinkti arba 20 kokoso riešutų, arba 10 vėžlių kiaušinių.a. nubrėžkite šios salos gamybos galimybių kreivę.B. tarkime, kad salos gyventojai sugalvojo darbo priemonę, kuri pa-
lengvina kokoso riešutų rinkimą, todėl dabar kiekvienas žmogus
1.8 pav. Ekonomika orientuojama į vartojimo prekių gamybą
Vartojimo prekės
PPF2006
Kapi
tala
s
PPF2016
C
Vartojimo prekės
PPF2006
Kapi
tala
s
PPF2016
F
1.9 pav. Ekonomika orientuojama į kapitalo gamybą
21
per dieną gali surinkti jų po 28. Pavaizduokite grafike, kaip pa-sislinks salos gamybos galimybių kreivė.
2. tarkime, kad hipotetinėje šalyje gaminamos tik dvi prekės: maistas ir drabužiai. Galimi gamybos variantai pateikti lentelėje:
drabužiai, vnt. 0 1 2 3 4 5 6
maistas, vnt. 24 23 21 18 14 8 0
a. nubraižykite gamybos galimybių kreivę. kokie yra drabužių gamy-bos padidinimo vienu vienetu alternatyviosios išlaidos, jei drabužių gaminama 2 vnt.?
B. tarkime, kad technologinė pažanga žemės ūkyje leido padidinti maisto, tenkančio vienam žemės ūkyje naudoto ištekliaus vienetui, išeigą. kaip tai paveiks drabužių gamybos alternatyviąsias išlaidas?
3. Per vienus studijų aukštojoje mokykloje metus studentas turės išleis-ti: mokesčiui už mokslą – 9500 lt; mokymosi priemonėms – 900 lt; važinėti pas tėvus – 800 lt; būstui ir maistui – 5450 lt; asmeninėms reikmėms – 1350 lt. mokslo metų trukmė – 9 mėn. Jei nestudijuotų, jaunuolis galėtų dirbti ir gauti 1500 lt per mėnesį algą. kiek kainuoja vieni metai studijų aukštojoje mokykloje? kokios tų studijų alternaty-viosios išlaidos?
22
2.1. Rinkos samprata ir funkcijos ekonomikoje
rinka – tai prekinių ir piniginių santykių visuma, prekių ir paslaugų mainai tarp pirkėjų ir pardavėjų, vykstantys pagal prekinės gamybos ir cirkuliacijos dėsnius. supaprastintas ekonomikos modelis išryškina rinkos vietą (2.1 pav.). Ji būdama tarp verslo įmonių, namų ūkių užtikrina pagrindinių ekonominių klausimų (ką, kaip ir kam gaminti) sprendimą. modelio prielaidos:
• uždara ekonomika – nėra eksporto; • namų ūkiai išleidžia visas pajamas; • grynai privati ekonomika; • visi produktai suvartojami; • procesas nuolat kartojasi.
dėl prielaidų ekonominio augimo negali būti. išteklių rinkoje namų ūkiai – pasiūlos agentas, firmos – paklausos, produktų rinkoje – atvirkščiai. Šis supaprastintas modelis vaizduoja sprendimų priėmimo mechanizmą, kurio metu formuojasi išteklių bei produktų kainos, kurios savo ruožtu yra paklausos ir pasiūlos sąveikos rezultatas.
nesant grynojo kapitalizmo sistemos, įsikiša vyriausybė (2.2 pav.):1, 2 – rodo, kad vyriausybė perka iš privačių firmų ginklus, kompiuterius,
automobilius ir pan.;
2. RINKA. PAKLAUSOS IR PASIŪLOS ANALIZĖS PAGRINDAI
2.1 pav. Išteklių, produktų ir pajamų apytaka
Ištekliai
Prekės ir paslaugos
Firmų pajamos
Gamybos veiksniai
Prekės ir paslaugos
Piniginės pajamos(renta žmokestis,palūk
, darbo uanos)
Vartotojų pajamos
S naudosą
Produktų rinka
Firmos Namų ūkiai
Išteklių rinka
23
3, 4 – rodo, kad vyriausybė perka darbą (moka už darbą seimo nariams, kareiviams ir pan.) bei žemę;
5, 6 – rodo, kad vyriausybė teikia visuomenines gėrybes namų ūkiams ir firmoms;
7, 8 – rodo, kad vyriausybė renka mokesčius. Grynieji mokesčiai – tai mo-kesčiai minus transferinės išmokos (namų ūkiams) ir subsidijos (firmoms).
1, 3 – išlaidos; 4 – ištekliai; 2, 6 ir 5 – prekės ir paslaugos; 7, 8 – mokesčiai.ekonomistai rinką supranta kaip sudėtingą ekonominį reiškinį, apimantį
visus ekonominius ryšius tarp pirkėjo ir pardavėjo, bei įvairias organizacijas, kurios padeda prekės pirkėjui ir pardavėjui susitikti vienam su kitu. rinka – tai sudėtingas mechanizmas, kuris padeda koordinuoti ekonomikos subjek-tų veiklą. a. smitas dar 1776 m. teigė, kad „nematomoji ranka“ kontroliuoja ir koordinuoja ekonomikos subjektų veiklą, kiekvienas siekia tik maksimi-zuoti savo naudą, pagrindinis orientyras – kainų svyravimai. Būtent kainų mechanizmas priverčia žmones veikti taip, kaip būtina visai visuomenei. Visuomenėje nusistovi tvarka, visuomeninio produkto struktūra daugiau ar mažiau sutampa su visuomenės poreikiais. rinkoje pirkėjas sprendžia, kiek jis nori ar gali mokėti už prekę, priklausomai nuo jos naudingumo, o par-davėjas – už kokią kainą jam apsimoka gaminti ir parduoti tą prekę. kainos nusistovi tokios, kad rinka susibalansuoja, t. y. norimų pirkti ir parduoti pre-kių kiekiai susilygina. Galima pasakyti, kad rinka – tam tikras tarpininkas tarp pirkėjo ir pardavėjo. Pirkėjai – vartotojai, kurie perka prekes ir paslaugas, bei firmos, perkančios ekonominius išteklius. Pardavėjai – tai firmos, parduodan-čios savo prekes ir paslaugas, darbuotojai, parduodantys savo darbo jėgą bei kitų gamybos veiksnių savininkai, parduodantys savo darbo jėgą.
2.2 pav. Išteklių, produktų ir pajamų apytaka įsikišus vyriausybei
Produktų rinkos
Firmos Namų ūkiai
Išteklių rinka
Vyriausybė
12
8
5
43
7
6
24
ankstesnės schemos rodo, kaip išspręsti klausimus – ką, kaip, kam ga-minti. Firmų tikslas – pelnas ir jos gamins tik tokį produktą, kuris duos pelno. Pelnas priklauso nuo bendrųjų pajamų ir bendrųjų išlaidų, tačiau ir bendro-sios pajamos, ir išlaidos yra:
TR = PP × QP , (1)
TC = PR × QP , (2)
čia: TR – bendrosios pajamos; C – bendrosios išlaidos; P – produkcija; R – iš-tekliai.
taigi kainos, nusistovėjusios produktų ir išteklių rinkoje, padeda išspręsti klausimą „ką gaminti?“. rinka išsprendžia ir klausimą „kaip gaminti?“: jeigu tam tikroje šakoje kyla kainos, tai reikia laukti šios šakos gamybos pagyvėji-mo. Į tokią šaką bus perkeliami ištekliai iš kitų šakų, jei mažėja – atvirkščiai. taigi, rinkos mechanizmas nukreipia išteklius į tas šakas, kurių produkcija turi paklausą, pakankamą gamybos pelningumui užtikrinti. rinka užtikrina ir tre-čiojo klausimo „kam gaminti?“ sprendimą: bet koks produktas paskirstomas tarp vartotojų atsižvelgiant į jų galimybes ir norus sumokėti už šį produktą tam tikrą rinkos kainą. Vartotojo galimybės sumokėti nusistovėjusią kainą priklauso nuo gaunamų pajamų. Pajamos savo ruožtu priklauso nuo to, kiek ekonominių išteklių gamybos veiksnių rinkoje ir už kokią kainą juos parda-vė namų ūkis. taigi kaina atlieka svarbų vaidmenį ekonomikoje. Pagrindinės kainų funkcijos:
• kainos suteikia informaciją ekonomikos subjektams; • kainos suderina ekonomikos subjektų sprendimus, lemiančius gamybą ir vartojimą;
• kainos apriboja vartojimą ir signalizuoja apie netobulą visuomenės iš-teklių naudojimą;
• kainos atlieka skatinimo funkciją, parodo, kur gamintojas, investuoda-mas pinigus, gali gauti didesnį pelną, o vartotojas – sutaupyti pinigų, pradėjęs vartoti kitą prekę.
rinka kainų mechanizmu užtikrina išteklių, produktų ir pajamų paskirs-tymą ir naudojimą ekonomikoje. rinkos funkcijos ekonomikoje yra tokios:
1. rinka užtikrina racionalų ekonominių išteklių paskirstymą ekonomi-koje.
2. rinka kaip tarpininkas tarp vartotojų ir gamintojų susieja gamybą ir vartojimą į bendrą reprodukcijos procesą (nuolat kartojasi).
3. rinka suderina vartotojo ir gamintojo interesus.
25
4. rinkoje išryškėja prekių ir paslaugų visuomeninis naudingumas ir jų gamybos išlaidų visuomeninis pripažinimas.
5. rinka gerina ekonomikos sveikatą, nes pašalina nuostolingas, nekon-kurencingas įmones.
6. rinka kainų mechanizmu užtikrina gamybos apimties ir struktūros ati-tiktį vartotojų paklausai.
7. rinka skatina techninę pažangą, nes sukelia konkurenciją tarp gamin-tojų.
Šiuolaikinėje visuomenėje prekiniai santykiai tampa visuotiniais, yra rin-kos ekonomikos pagrindas, o prekės ir pinigai yra pagrindiniai jos elementai.
2.2. Rinkos struktūros
Firmų sprendimai dėl kainų ir gamybos apimties skiriasi priklausomai nuo to, kokioje šakoje funkcionuoja firma. ekonomikoje išskirti kiekvieną šaką neįmanoma, nes jų labai daug ir skirtingų, todėl ekonomistai išskiria keletą rinkos modelių arba vadinamųjų rinkos struktūrų. rinkos struktūra – tai rinkos organizavimo ir konkurencijos charakteristikos, tai yra svarbiausių rinkos požymių visuma, apibūdinanti firmų elgseną. svarbiausi rinkos struk-tūros elementai – firmų skaičius ir dydis, gaminamos produkcijos pobūdis, firmos poveikis kainai, įėjimo į šaką ir išėjimo iš jos sąlygos. Pagal šiuos bruo-žus skiriamos keturios pagrindinės struktūros (2.1 lentelė):
1. Grynoji (tobula) konkurencija.2. Grynoji monopolija.3. oligopolija.4. monopolinė konkurencija.Tobula konkurencija – kraštutinis ir daugiau teorinis modelis, tačiau arti-
mų rinkų yra, pvz.: kai kurių žemės ūkio produktų rinkos, vertybinių popie-rių birža, užsienio valiutos rinka. Šis modelis turi didelę teorinę prasmę, nes grynosios konkurencijos rinka – tai standartas, kuris leidžia įvertinti kitų rin-kos struktūrų bei realiosios ekonomikos efektyvumą. Grynosios (tobulosios) konkurencijos bruožai:
• daug dalyvių. Šakoje yra labai daug firmų, jos visos mažos, todėl jos gamina ir parduoda tik mažą šakos produkcijos dalį.
• Produkto homogeniškumas (vienarūšiškumas). Visi pardavėjai siūlo standartizuotą produkciją, t. y. visų firmų produkcijos kokybė, pakuotė, dizainas, pardavimo sąlygos ir kt. yra vienodos. Pardavėjai tokiu atveju turi vienodas produkcijos realizavimo galimybes, nes pirkėjams nesvar-
26
bu, iš ko ją pirkti. Produkto homogeniškumas lemia tai, kad tobulos konkurencijos rinkoje nėra nekaininės konkurencijos.
• rinkos dalyviai neturi įtakos rinkos kainai. kiekviena firma ar pardavėjas rinkoje yra kainų gavėjas, t. y. pardavėjas rinkoje randa nusistovėjusią kainą, prie kurios turi prisitaikyti ir kurios negali pakeisti.
• Įėjimo ir išėjimo laisvė. • Grynoji monopolija – antrasis kraštutinis rinkos modelis. teisiniu požiū-riu monopolija – išimtinė teisė tam tikram objektui (gr. mono – vienas, polio – parduoti). Bruožai:
• Vienintelis pardavėjas. tokiu atveju viena firma atstovauja tam tikrai ekonomikos šakai.
• monopolistas gamina unikalų produktą. unikalus jis ta prasme, kad ne-turi artimų substitutų. tokiu atveju pirkėjas neturi alternatyvų, jis arba turi pirkti prekę, arba jos atsisakyti.
• monopolinė firma gali labai kontroliuoti produkto kainą, nes ji gamina ir kontroliuoja bendrą produkcijos pasiūlos kiekį. monopolinė firma nu-stato kainą ir prie jos priderina tam tikrą apimtį. Pasireiškia monopolinė (rinkos) galia, kurios esmė – galimybė kontroliuoti kainų lygį ir produk-tų prieinamumą rinkoje.
• Įeiti į monopolinę rinką praktiškai neįmanoma.Paprastai rinka vadinama monopoline, jei daugiau nei trečdalis pasiūlos
tenka vienam gamintojui. monopolijos legalios, kai yra teisiškai patvirtintos („lietuvos paštas“), nelegalios tada, kai yra slapti susitarimai, kurie yra drau-džiami.
Monopolinė konkurencija – tokia rinkos struktūra, kai veikia gana daug nedidelių firmų, gaminančių diferencijuotą tos pačios paskirties produkciją. Bruožai:
• Gana didelis firmų skaičius. • Produkto diferenciacija: vieno pardavėjo siūloma prekė kuo nors skiriasi nuo konkurento tos pačios paskirties prekės.
• atskira firma turi nedidelę įtaką produkto kainai. • Įėjimo ir išėjimo laisvė.
kad prekė taptų unikali ir pritrauktų pirkėjus, o gamintojas (pardavėjas) taptų monopolistu, firmos plačiai naudoja reklamą, pakuotes, firmos žen-klus, pirkėjų kreditavimą, papildomas paslaugas (garantinė priežiūra ir pan.). Parduodamos prekės turi daug substitutų, todėl daug monopolizuoti negali.
Oligopolija. tai ketvirta pagrindinė rinkos struktūra. tai tokia rinkos struk-tūra, kurioje didelė pasiūlos dalis tenka kelioms stambioms firmoms. Bruožai:
27
• rinkoje dominuoja keletas tarpusavy konkuruojančių rinkų. • Gaminamas produktas gali būti arba homogeniškas (aliuminio, plieno produkcija), arba diferencijuotas ir skirtis techniniais parametrais, pa-kuote, dizainu ir pan. (automobilių, buitinės technikos gamyba).
• oligopolinės firmos gali labai kontroliuoti kainas, bet dažniausiai ne-nori jų keisti.
• Įėjimas į oligopolinę rinką yra labai sudėtingas: nauja firma į oligopo-linę rinką gali įeiti tik gamindama didelį produkcijos kiekį, tai jai leistų sumažinti bendrąsias vidutines snaudas. tam savaime reikia labai dide-lių finansinių išteklių.
Yra tik kelios firmos, tai reiškia, kad gamyba šakoje labai koncentruota. Pramonės šakos koncentracijos laipsnis paprastai nustatomas kaip keturių firmų procentinė dalis iš pramonės šakos pardavimo apimties.
Yra dar tokios rinkų struktūros, kaip monopsonija, oligopsonija, duopolija ir dvipusė (dvišalė) monopolija. monopsonija – rinka, kurioje vyrauja vienin-telis pirkėjas (pvz., ignalinos ae), oligopsonija – keli stambūs pirkėjai, duo-polija – du pardavėjai, dvipusė monopolija – egzistuoja tik vienas pardavėjas ir vienas pirkėjas.
efektyvios rinkos funkcionavimas be konkurencijos praktiškai yra neįma-nomas. konkurencija (lot. concurrerre) – bėgti drauge.
2.1 lentelė. rinkos struktūros ir jų bruožai
Specifiniai bruožai
Grynoji konkurencija
Monopolinė konkurencija Oligopolija Grynoji
monopolija
Firmų skaičiusLabai daug
mažųDaug
Keletas stambių firmų
Viena
Produktų tipasHomogeniški (vienarūšiai)
DiferencijuotiHomogeniški / diferencijuoti
Unikalūs
Kainų kontrolės galimybės
Nėra Labai maža Didelė Labai didelė
Nekaininė konkurencija
Nėra Yra Yra labai plati Nėra
PavyzdžiaiValiutų rinka,
vertybinių popierių birža
Paslaugų rinka, mažmeninė
prekyba
Automobiliai, metalai
Deimantų korporacija
„Debirs“
28
2.3. Paklausa ir pasiūla
2.3.1. Paklausa ir paklausos kreivė
rinkos subjektų − pirkėjo ir pardavėjo (vartotojo ir gamintojo) interesai rinkoje reiškiasi pasiūlos ir paklausos forma. svarbiausi rinkos elementai yra paklausa, pasiūla ir kaina.
tam tikros prekės paklausos apimtis – tai prekės kiekis, kurį pirkėjas nori ir gali įsigyti per tam tikrą laikotarpį. Paklausa priklauso nuo prekės kainos bei kitų veiksnių:
Q(D) = f(P, I, PS , PC , N, CT, ...), (3)
čia: Q(D) – prekės paklausos apimtis; P – prekės kaina; I – vartotojo pajamos; PS – prekių substitutų kaina; PC – komplementarių (komplektinių) prekių kai-na; N – vartotojų skaičius; CT – vartotojų skonis, kiti, nepaminėti, veiksniai.
kaina – pagrindinis veiksnys paklausos ir pasiūlos modelyje, kai galioja sąlyga ceteris paribus. ryšys tarp kainos ir kiekio yra gana pastovus, todėl vadinamas paklausos dėsniu: paklausos apimtis paprastai kinta priešinga kainos kitimui linkme, pvz., jautienos paklausa tam tikrame lietuvos rajone (2.2 lentelė, 2.3 pav.).
Paklausa – tai visa kreivė. tai daugybė kiekvienos nustatytos kainos ir paklausos apimties kombinacijų. Jeigu sudėtume visų rinkos pirkėjų indi-vidualias paklausas, gautume visos rinkos bendrą paklausą. Pvz., kai rinkos pusiausvyros kaina P = 10 lt, rinkos paklausos apimtis QDM = 10 + 15 + 20 = 45 vnt. (2.4 pav.). tačiau jeigu kaina nukristų iki 8 lt, kiekvieno varto-tojo perkami kiekiai, taip pat ir rinkos paklausos kiekis keistųsi (duomenys skliausteliuose).
2.2 lentelė. Jautienos paklausa
Kaina, Lt/kg
Paklausos apimtis,tūkst. kg
10 85
12 60
15 38
18 20 2.3 pav. Jautienos paklausos grafikas
P
18
15
10D
20 38 85 Q
29
Paklausos dėsnį galima paaiškinti: • pagal mažėjančio ribinio naudingumo dėsnį; • remiantis pajamų ir substitucijos efektais.
Pajamų efektas rodo, kad žmogus gali sau leisti nusipirkti daugiau tam tikros prekės vienetų žemesne kaina, neatsisakydamas kitų alternatyvių pre-kių. taip yra todėl, kad prekės kainos sumažėjimas reiškia, jog padidėjo var-totojo realiosios pajamos, t. y. už tam tikrą pinigų kiekį jis gali įsigyti daugiau prekės vienetų.
substitucijos efektas reiškia, kad kainai mažėjant žmogui atsiranda pas-kata įsigyti pigesnę prekę vietoj analogiškų prekių, kurios yra dabar santyki-nai brangesnės. Pajamų ir substitucijos efektas visada veikia kartu.
2.3.2. Paklausos kitimo veiksniai
Paklausos kiekio pokytis − judėjimas išilgai paklausos kreivės. Paklausos pokyčius rodo paklausos kreivės poslinkiai koordinačių sistemoje: paklau-sos padidėjimas vaizduojamas paklausos kreivės poslinkiu į dešinę, sumažėjimas − į kairę (2.5 pav.). Pokytis A → B – kin-ta paklausos apimtis, keičiantis kainai, D0 → D1 – kinta paklau-sa, esant tai pačiai kainai.
tarkim, kad prekė – gam-tinės dujos. tada paklausos funkcija:
2.4 pav. Individuali ir rinkos paklausa
10(11)I
pirkėjas
P
Q20 2II
kėjas
( 1)I
pir
45 48( )1 (1 )5 6I
kėjasI
pir
10
8
P
QQ1 Q0
D1
D0
P1
P0
B
A
2.5 pav. Paklausos kiekio ir paklausos pokyčiai
30
Q(D) = f(P, I, P(s), P(c), ...), (4)
čia: P – prekės kaina; I – vartotojo pajamos; P(s) – prekių substitutų kaina; P(c) – komplementarių (komplektinių) prekių kaina.
Galimi paklausos kitimo veiksniai:1. Prekių substitutų kainų kitimas (2.6 pav.).Padidėjusi prekės kaina padidina šios prekės pakaitalo paklausą (suma-
žėjusi – atvirkščiai). atsisakant naftos ar jos kainai didėjant, gamtinių dujų paklausa didėja.
2. komplementarių prekių kainų kitimas (2.7 pav.).Vienos iš komplementarių prekių pabrangimas sumažina kitos prekės
paklausą. Gamtinių dujų paklausa mažėja, didėjant dujų įrangos kainai, nes mažėja dujų įrangos paklausos kiekis.
3. oro sąlygos. Šaltu oru paklausa didėja (dujinių krosnelių, dujų ir pan.).4. Vartotojų pajamų kitimas (2.8 pav.). Pirkėjo pajamų padidėjimas didi-
na normalios ir aukštesnės kokybės prekių paklausą bei mažina že-mesnės kokybės prekių paklausą. aukštesnės kokybės preke (normal
P
Qdujos
D1
D0
P
Qnaftos
D
P1
P0
0Q0Q1
P
Qdujos
D1
D0
P
Qdujų įranga
D
P1
P0
0Q0Q1
2.7 pav. Komplementarių prekių kainų įtaka
2.6 pav. Prekių substitutų kainų įtaka paklausa
31
goods) laikoma prekė, kurios perkama daugiau, kai pajamos padidėja (kiti veiksniai yra nekintami). Žemesnės kokybės preke (inferior goods) laikoma prekė, kurios perkama mažiau, kai pajamos didėja (kiti veiks-niai yra nekintami).
Pvz., margarinas keičiamas į sviestą, padėvėti drabužiai į naujus ir pan. augant vartotojų pajamoms, prekių paklausa gali ir padidėti, ir sumažėti pri-klausomai nuo prekių kokybės, kainos ir kt. veiksnių.
5. ateityje laukiamos pajamos ir kainos: galima einamajam vartojimui išleisti daugiau pinigų. Jei pirkėjas tikisi, kad prekės kaina padidės, ta preke apsirūpinama iš anksto (tai padidina prekės paklausą).
6. Vartotojų skaičiaus kitimas.7. Vartotojų skonis, mada.8. reklama, kiti veiksniai.Paklausos dėsnis nusako prekių kiekio ir kainos tarpusavio ryšį, tačiau
prekės kaina nėra vienintelis veiksnys, veikiantis paklausą.
2.3.3. Pasiūla ir pasiūlos kreivė
Prekės pasiūlos apimtis – prekės kiekis, kuri pardavėjas nori ir gali par-duoti per tam tikrą laiko tarpą:
Q(s) = f(P, PR, t, N, …), (5)
čia: Q(s) – pasiūlos apimtis; P – prekės kaina; PR – naudojamų išteklių kaina; T – technologijos lygis; N – gamintojų skaičius.
Pasiūlos apimtis priklauso nuo kainos ir kitų veiksnių. Pasiūlos apimtis paprastai auga didėjant prekės kainai: kuo aukštesnė kaina, už kurią galima
2.8 pav. Vartotojų pajamų kitimo įtaka paklausai
P
Q
D0
D1
Blogesnės kokybės prekėP
Q
D1
D0
Aukštesnės kokybės prekė
32
parduoti prekę, tuo daugiau pelno gauna gamintojas, kai gamybos išlaidos nekinta. tai skatina gamintoją pateikti į rinką daugiau prekių, be to, aukštes-nės kainos ir pelnas pritraukia į rinką naujų gamintojų. ryšys tarp kainos ir kiekio yra pastovus.
Pasiūlos dėsnis: pasiūlos apimtis paprastai kinta kainos kitimo linkme. Pasiūla – visų kombinacijų suma (2.3 lentelė, 2.9 pav.).
Pasiūlos kreivės padėtį ir nuolydžio kampą lemia prekės gamybos išlai-dos. Pasiūla paprastai negali būti padidinta, nepakeliant produkcijos vieneto gamybos išlaidų. natūralu, kad firmos nenorės pristatyti prekių, kol jų kai-na nepadengs visų gamybos išlaidų. Pasiūlos kitimą be kainos taip pat gali lemti:
1. naudojamų išteklių kainos. Jei didėja išteklių kainos, pasiūla mažėja.2. technologija. Gerėjant technologijai, gamybos išlaidos mažėja ir pa-
siūlos kreivė gali pasislinkti į dešinę.3. Gamintojo laukiami kainų ir technologijų pasikeitimai. Jei laukiama
kainų padidėjimo, pasiūla sumažės.4. kredito gavimo galimybės. Jei palūkanos mažėja, mažėja ir gamybos
išlaidos, pasiūla išaugs.5. mokesčiai ir dotacijos. mažėjant mokesčiams, pasiūla didėja.6. kitų prekių kainos. kiaulienos kainai krintant, bus gaminama daugiau
jautienos ir jos pasiūla didės. 7. Gamintojų skaičius. kuo daugiau gamintojų, tuo didesnė pa-
siūla.
2.9 pav. Jautienos pasiūlos grafikas
2.3 lentelė. Jautienos pasiūla
Kaina, Lt/kg
Pasiūlos apimtis,tūkst. kg
5 2
10 20
15 50
20 70Q
20
15
10
020 50 70
S
33
2.3.4. Pasiūlos ir paklausos sąveika – rinkos pusiausvyra
rinkoje yra pusiausvyra (market equilibrium), kai prekės kaina tokia, kad prekių kiekis, kurį gamintojai nori parduoti, sutampa su prekės kiekiu, kurį pirkėjai nori pirkti. tai situacija, kai rinkos kaina tenkina ir gamintojus, ir pir-kėjus. rinkos kainos nustatomos atsižvelgiant į pasiūlos ir paklausos balansą (2.4 lentelė).
2.4 lentelė. Paklausos ir pasiūlos balansas
KainaPaklausos
apimtisPasiūlos apimtis
Perteklinė paklausa
Kainos kitimo kryptis
(1) (2) (3) (4) = (2) – (3) (5)
4 80 5 75 auga
8 55 20 35 auga
12 35 35 0 pastovi
16 20 50 –30 mažėja
20 10 60 –50 mažėja
kainai nukrypus nuo pusiausvyros, pradeda veikti rinkos jėgos. Jei kaina kokiu nors būdu būtų užfiksuota žemame lygyje, tai už tokią kainą pirkėjas nori pirkti daugiau negu pardavėjai nori parduoti, t. y. paklausa viršija pa-siūlą ir susidaro deficitas. Pirkėjai nerastų to kiekio, kurį norėtų pirkti ir kon-kuruotų tarpusavyje. tokia padėtis vadinama gamintojo rinka. Jei kaina būtų atitinkamai užfiksuota aukšta-me lygyje, rinkoje atsirastų prekių perteklius ir pardavėjai nerastų pa-kankami pirkėjų, kad galėtų reali-zuoti visą siūlomą produkciją. Šiuo atveju tarpusavy konkuruotų par-davėjai ir tokia padėtis rinkoje vadi-nama vartotojo rinka. Pusiausvyros kaina PE – tokia kaina, kai pasiūlos apimtis lygi paklausos apimčiai ir ši apimtis vadinama pusiausvyros ap-imtimi QE (2.10 pav.).
P
Q
D
Perteklinė pasiūla (perteklius) S
Q0 QE
Q1
P1
PE
P2
E
Perteklinė paklausa (trūkumas)
2.10 pav. Rinkos pusiausvyros modelis (Alfredo Maršalo kryžius)
34
Jei mes laikysime visus parametrus pastoviais (išskyrus kainą), tai paklau-sos ir pasiūlos lygtys yra paklausos ir pasiūlos kreivių algebriniai ekvivalentai. Pusiausvyra bus pasiekta, kai rasime kainą, kuri sulygins pasiūlos ir paklausos apimtis:
QD = QS, (6)
čia: QD – paklausos kiekis; QS – pasiūlos kiekis.
Jeigu kaina atitinka sąlygą QD = QS, tai tokia kaina panaikina prekių per-teklių ir trūkumą. rinkos pusiausvyra yra dinamiška, nes pusiausvyros kainą ir pusiausvyros kiekį veikia paklausos ir pasiūlos pokyčiai. laisvosios rinkos sąlygomis pertekliai ir trūkumai paprastai vienas kitą eliminuoja. kaina – vie-nintelis ekonominis dydis, darantis įtaką tiek paklausą, tiek pasiūlą.
Voratinklio teorema
Paklausos, pasiūlos ir kainos dinamiką galima paaiškinti taikant supapras-tintą modelį, kuris vadinamas voratinklio teorema. Pirkėjų reakcija į naudoja-mos prekės piniginės vertės pasikeitimą gali būti greita, todėl galima teigti, kad paklausos dydis yra prekės kainos funkcija.
Gamintojas paprastai negali momentaliai reaguoti į kainos pasikeitimą pasiūlos kiekio didinimu, nes gamybos apimčiai pakeisti reikia tam tikro lai-ko periodo (pvz., žemės ūkyje tam reikia ištisų metų). todėl realu išreikšti prekės vertės ir pasiūlos ryšį rinkoje, jeigu laikytumės prielaidos, kad pasiūla priklauso nuo praėjusių metų kainos arba šių metų kainos lemia ir ateinan-čių metų pasiūlos dydį. Jeigu esamų metų kaina yra P1, ateinančių metų pasiūla bus Q2 (2.11 pav., a). tačiau šis kiekis bus nupirktas tik esant kainai P2. dar kitais metais pasiūla sumažės iki Q3 Bet toks kiekis, kaip matome iš grafiko, bus nupirktas už didesnę kainą P1.
P
QQ3 Q2
P1
P2
0
D
S
a
P
QQ3 Q2
P1
P2
0
D
S
b
PE
P3
Q4QE
2.11 pav. Voratinklio modelis
35
toliau nagrinėdami šį sąlyginį pavyzdį matysime, kad kaina svyruoja tarp P1 ir P2, o parduodamų ir perkamų daiktų kiekis – tarp Q2 ir Q3. modifikuotas voratinklio modelis rodo savaiminį kainos artėjimą į pusiausvyros tašką. Grafike (2. 11 pav., b) pavaizduotas kainos ir paklausos bei pasiūlos kiekio svyravimas, kai pasiūlos kreivė yra mažiau pasvirusi negu paklausos kreivė (šių kreivių pasvirimo reikšmė ir veiksniai aiškinami elastingumo teorija).
kai kaina yra P1 ji lemia pasiūlos dydį antraisiais metais Q2 bet jis bus parduotas mažesne kaina P2, tačiau ši kaina lems dar kitų metų pasiūlos kie-kį, kuris bus lygus Q3. Bet toks kiekis, parduotas kaina P3, dar kitais metais paskatins pasiūlos kiekio kitimą iki Q4. tokie gęstantys paklausos – pasiūlos kiekio ir kainos svyravimai neišvengiamai artėja į tašką, kuriame kaina lygi PE, o kiekis QE. tai ir yra pusiausvyros kaina ir kiekis.
2.3.5. Pasiūlos ir paklausos kitimas
Pusiausvyros kaina nėra greitai nustatoma ir ilgai išsilaikanti. Jeigu kinta bet koks veiksnys, išskyrus kainą, kinta ir paklausa, ir pasiūla arba abi kartu. Paklausos arba pasiūlos, arba abiejų poslinkis sukelia pusiausvyros kainos ir pusiausvyros produkcijos apimties pokyčius.
Paklausos kitimas (kai nekinta pasiūla, bet keičiasi paklausa, tarkime, dėl kintančių pajamų).
mažėjant vartotojų pajamoms, paklausa mažėja, o pasiūla nekinta (2.12 pav.). esant kainai P0, paklausos apimtis sumažėtų nuo Q0 iki Q2. taigi kainos sumažėjimas veikia kaip amortizatorius, nes tada paklausos apimtis sumažėja tik iki Q1. Paklausos sumažėjimas ir paklausos kreivės poslinkis į kairę sukelia du efektus: pusiausvyros kainos ir pusiausvyros apimties suma-žėjimo. Paklausos padidėjimas ir paklausos kreivės poslinkis į dešinę taip pat sukelia du efektus (2.13 pav.): pusiausvyros kainos ir pusiausvyros apimties padidėjimo. išvados:
1. Visi veiksniai, sukeliantys paklausos padidėjimą ir atitinkamai paklau-sos kreivės poslinkį į dešinę, padidina pusiausvyros kainą ir produkci-jos pusiausvyros apimtį, esant pastoviai pasiūlai.
2. Visi veiksniai, sukeliantys paklausos sumažėjimą ir atitinkamai paklau-sos kreivės poslinkį į kairę, sumažina pusiausvyros kainą ir produkcijos pusiausvyros apimtį, esant pastoviai pasiūlai.
Pasiūlos kitimas (kai nekinta paklausa, bet keičiasi pasiūla, tarkime, dėl kintančių gamybos išlaidų).
36
esant pradinei kainai P0, atsiranda perteklinė paklausa (skirtumas tarp Q0 ir Q2), todėl kaina auga nuo P0 iki P1 (2.14 pav.). nauja pusiausvyra nusistovi taške E1, kur paklausos apimtis – Q1. Pasiūlos sumažėjimas ir pasiūlos kreivės poslinkis į kairę sukelia pusiausvyros kainos padidėjimo efektą ir pusiausvy-ros apimties sumažėjimo efektą.
Jei kaina nepadidėtų, tai pasiūlos apimtis sumažėtų nuo Q0 iki Q2. tačiau jei pasiūla padidėtų (2.15 pav.), tai padidėjimas ir pasiūlos kreivės poslinkis į dešinę sukeltų pusiausvyros kainos sumažėjimo ir pusiausvyros apimties padidėjimo efektus. išvados:
1. Visi veiksniai, mažinantys pasiūlą ir stumiantys pasiūlos kreivę į kairę, padidina pusiausvyros kainą ir sumažina pusiausvyros apimtį.
2. Visi veiksniai, sukeliantys pasiūlos augimą ir stumiantys pasiūlos krei-vę į dešinę, sumažina pusiausvyros kainą ir padidina pusiausvyros apimtį.
Pasiūlos ir paklausos kitimas:kadangi rinkos pusiausvyra yra dinamiška (nes pusiausvyros kainą ir pu-
siausvyros kiekį veikia paklausos ir pasiūlos pokyčiai), pusiausvyros taškas
2.12 pav. Paklausos mažėjimas
P
Q
P1
P0
Q0Q1
E1
E
S
D1
D0
P
Q
P1
P0
Q0 Q1
E1
E
S
D1
D0
2.13 pav. Paklausos didėjimas
2.14 pav. Pasiūlos mažėjimas 2.15 pav. Pasiūlos didėjimas
P
Q
P1
P0
S1
S0E1
E0
D
Q2 Q1 Q0
P
Q
P0
P1
S0
S1E0
E1
D
Q0 Q1
37
gali keisti savo padėtį, veikiant įvairiems veiksniams. todėl rekomenduojama išanalizuoti ir tokius rinkos pusiausvyros pokyčius:
• kai pasiūla didėja, o paklausa mažėja; • kai pasiūla mažėja, o paklausa didėja; • kai ir paklausa, ir pasiūla didėja; • kai ir paklausa, ir pasiūla mažėja.
Prekių kainos ir paklausos bei pasiūlos priklausomybė dažnai vadinama kainų arba rinkos mechanizmu.
2.4. Vyriausybės įtaka rinkos pusiausvyrai
Paklausos ir pasiūlos modelį galima naudoti kainų reguliavimo pase-kmėms analizuoti. Jeigu Vyriausybė nustato kainą, tai perteklius ar trūkumas sudaromas dirbtinai ir sugriaunama rinkos pusiausvyra. Paprastai vyriausybė nustato minimalias ar maksimalias kainų ribas.
Paklausos kreivė D pasislenka į dešinę D1 padėtį (2.16 pav.). Vyriausybės nustatyta minimalioji kaina P1 tampa pusiausvyros kaina (susidaro nauja pusiausvyra E1). Vyriausybės nustatyta minimalioji kaina (price floors) reiš-kia, kad negalima parduoti pigiau negu šia kaina. dažniausiai minimalioji kaina nustatoma žemės ūkio produkcijai ir darbo užmokesčiui. Ji garantuo-ja ūkininkams būtinas pajamas, o dirbantiesiems − minimalų gyvenimo lygį. minimalioji kaina yra pagalbos gamintojui forma. Ši kaina yra nusta-toma aukščiau pusiausvyros kainos, nes vartotojai perka mažesnį prekių kiekį (QD < QE), rinka destabilizuojama. susidariusį prekių perteklių QG = QS − QD superka valstybė ta pačia kaina. dydžiu QG išauga paklausos dydis. Vyriausybės supirkimai naudojami eksportui (pajamos gaunamos iš eksporto) arba kaip labdara silpnai išsivysčiusiems kraštams (pa-jamos, gaunamos iš mokesčių, vyriausybės paskolų, savanoriškų gyventojų aukų į įvairius pagalbos fondus).
Vyriausybės nustatyta maksimalioji kaina (price ceilings) reiškia, kad gamintojai negali savo prekių parduoti brangiau negu ši kaina. Ši kaina nustatoma siekiant pagerinti pirkėjų padėtį (pvz., komunalinėms paslaugoms, elek-trai, dujoms, kontroliuojama palūkanų norma,
P
Q
P1
PE
QS
QE
E1
E
S
D1
Pmin
D
QD
G
2.16 pav. Kainų reguliavimo poveikis rinkos pusiausvyrai nustačius minimaliąją kainą
38
renta ir pan.). maksimalioji kaina nustatoma žemiau pusiausvyros kainos. dėl to išauga paklausa, sumažėja pasiūla ir atsiranda prekių trūkumas (2.17 pav.).
Prekių trūkumą QG = QD − QS padengia vyriausybė, didindama importą ir pan. ilgas Pmax veikimas gali sukelti neigiamų pasekmių: namų ūkyje kaupiasi laisvų pinigų, kurie „pa-leidus“ kainą, gali sukelti didelę infliaciją ar net hiperinfliaciją. Be to, dėl šios priežasties brangsta laisvai parduodamos prekės.
2.5. Rinkos mechanizmo ribotumai ir problemos
dauguma ekonomistų kritikuoja rinką. argumentas: konkurencija, kaip pagrindinis kontroliuojantis ir reguliuojantis mechanizmas, silpnėja. Šis pro-cesas turi du šaltinius:
1. Firmos siekia gauti maksimalų pelną – stengiasi išvengti konkurenci-jos. slapti susitarimai, firmų susiliejimai mažina konkurencijos jėgą ir vaidmenį.
2. konkurencija silpnėja dėl techninės pažangos visuomenėje. Jų nuo-mone, naujausioms technologijoms reikia labai didelio realiojo ka-pitalo kiekio, stambių rinkų ir realių bei patikimų išteklių šaltinių. tai reiškia, kad gamyba turi būti labai stambių firmų rankose.
rinkos mechanizmas turi savo pliusų ir minusų. svarbiausia funkcija – už-tikrinti racionalų išteklių paskirstymą ekonomikoje.
Kartojimo klausimai
1. Paaiškinkite skirtumą tarp paklausos (pasiūlos) kiekio pokyčių ir pa-klausos (pasiūlos) pokyčių?
2. Paaiškinkite rinkos pusiausvyros susidarymo mechanizmą.3. kaip keisis rinkos pusiausvyra, jei padidėjo vartotojų pajamos, o prekė
yra geros kokybės?4. kaip galima nustatyti bendrą visos rinkos paklausą?5. ar prekės kainos pokytis gali nulemti paklausos pokytį?
2.17 pav. Kainų reguliavimo poveikis rinkos pusiausvyrai nustačius maksimaliąją kainą
P
Q
PE
P1
S0
S1E
E1
D
QS
QE
QD
PmaxG
39
Užduotys
1. dienos ledų paklausą ir pasiūlą paplūdimyje rodo lygtis Q = 1500/P ir Q = –1000 + 500P. a. kiek porcijų ir už kokią kainą perkama?B. kiek pinigų išleidžiama ledams kasdien?
2. Produkto pasiūlą rodo lygtis Q = –10 + 5P.a. kokios bus pardavimo pajamos, kai rinkos kaina yra 5 lt?c. kaip pasikeis pajamos iš pardavimo, kainai padidėjus 20 %?
3. Paveiksle pavaizduota cukrinių runkelių rinka. tarkime, kad vyriausybė nusprendžia remti cukrinių runkelių augintojus garantuodama jiems minimalią kainą.
a. kokia pusiausvyros kaina ir kiekis, jei vyriausybė nesikištų?B. kokia būtų rinkos kaina, jei vyriausybė garantuotų P3 kainą?c. koks paklausos kiekis nustačius šią kainą?d. kiek cukrinių runkelių vyriausybė turėtų supirkti nustatydama šią
kainą?e. kokia būtų rinkos kaina, jei vyriausybė garantuotų P1 kainą?F. koks būtų paklausos kiekis nustačius šią rinkos kainą?G. kiek cukrinių runkelių vyriausybė turėtų supirkti, jei nustatytų mi-
nimalią P1 kainą?
P
Q
P3
P2
P1
Q1 Q2 Q5Q3 Q4
D
S
40
3.1. Elastingumo samprata
keičiantis kainai, keičiasi ir prekių paklausos bei pasiūlos kiekiai. kiekių kitimo kryptis aiški iš paklausos ir pasiūlos dėsnių, o kitimo mastą paaiškina elastingumo sąvoka. kainų pasikeitimas nevienodai veikia atskirų prekių pa-siūlos ir paklausos apimtis, t. y. vienų prekių kiekis pasikeičia labai, kitų – po-kytis nedidelis. Be to, ir žmonės skirtingai reaguoja į kainų pokyčius. norint įvertinti, kaip (kokiu mastu) keičiasi paklausos ir pasiūlos apimtis, pasikeitus kainai, vartojama elastingumo sąvoka.
Paklausos elastingumas apibūdinamas kaip pirkėjų reakcija į kainų po-kyčius. tai vartotojo jautrumo kainos pokyčiui matas. kai norima matematiš-kai apskaičiuoti, paklausos elastingumas kainų atžvilgiu apibrėžiamas kaip norimo pirkti prekės kiekio ir prekės kainos procentinio kitimo santykis:
D=
D%
,%
QE
P (7)
čia: E – elastingumas; DQ % – kiekio procentinis pokytis; DP % – kainos pro-centinis pokytis.
Pasiūlos elastingumas rodo pardavėjų reakciją į kainų pokyčius. Pasiūlos elastingumas kainų atžvilgiu – tai siūlomo prekių kiekio procentinio pokyčio ir prekės kainos procentinio pokyčio santykis, skaičiuojamas taip pat, kaip ir paklausos elastingumas.
3.2. Elastingumo rūšys, jų grafinė išraiška
Pagal tai, kaip perkamų ar parduodamų prekių kiekis priklauso nuo kai-nos pasikeitimo, ekonomistai išskiria keletą paklausos ir pasiūlos elastingu-mo atvejų.
1. Absoliutus paklausos elastingumas – tai situacija, kai labai mažas kai-nos procentinis pokytis sukelia didelį paklausos apimties procentinį pokytį (3.1 pav.).
3. PAKLAUSOS IR PASIŪLOS ELASTINGUMAS
41
Jeigu esant paklausa padidintume kainą iki 6 lt, tai paklausos apimtis su-mažėtų iki 0. tai galima tobulos konkurencijos rinkoje, kai visos firmos gami-na homogenišką produkciją (pakėlus kainą visi pirkėjai pirktų kito pardavėjo produkciją). Paklausa yra be galo elastinga: e = ∞. absoliutaus elastingumo paklausos kreivė yra horizontali.
2. Absoliutus paklausos neelastingumas. Šiuo atveju kainai sumažėjus arba padidėjus, paklausos apimtis nekinta (3.2 pav.): E = 0.
tai kitas kraštutinis atvejis. tokia situacija gali būti, kai prekė gyvybiškai svarbi vartotojui. Jis pirks prekę iki tam tikros ribos (riboja jo pajamos), kol prekės kaina neviršys vartotojo biudžeto. ir iki tol paklausa bus visiškai ne-elastinga. absoliutaus neelastingumo atveju paklausos kreivė bus vertikali.
3. Santykinis paklausos elastingumas – tai situacija, kai tam tikras kai-nos procentinis pokytis sukelia didesnį paklausos ar pasiūlos apimties procentinį pokytį (3.3 pav.): E > 1. laikoma, kad paklausa yra elastinga kainos atžvilgiu, šiuo atveju norimo pirkti prekių kiekio santykinis po-kytis yra didesnis už kainos santykinį pokytį.
kainai sumažėjus 20 proc. (nuo 5 lt iki 4 lt) paklausos apimtis padidėja dvigubai, t. y. 100 proc.: E = 5.
4. Vieneto elastingumas. Šiuo atveju paklausos elastingumo koeficientas E = 1.
Vienetinis elastingumas – tai padėtis, kai kainos procentinis pokytis sukelia tokį pat paklausos kiekio procentinį pokytį (3.4 pav.).
5. Santykinis neelastingumas – situ-acija, kai kainos procentinis pokytis sukelia mažesnį pasiūlos ar paklau-sos apimties pasikeitimą (3.5 pav.).
3.1 pav. Absoliutus paklausos elastingumas
P
Q
= 6P
P0 = 5 D
= 5 vnt.Q
3.2 pav. Absoliutus paklausos neelastingumas
P
QQ0
D4
2
3.3 pav. Santykinis paklausos elastingumas
P E = 100 % / 20 % = 5
Q
A
B
20 40
5
4
42
kai 0 < E < 1, laikoma, kad paklausa yra neelastinga kainos atžvilgiu. Šiuo atveju norimo pirkti prekių kiekio santykinis pokytis yra mažesnis už kainos santykinį pokytį.
3.3. Elastingumo skaičiavimas. Atskaitos taško problema. Elastingumas ir kreivės nuolydis
elastingumą galima apskaičiuoti. Paklausos elastingumo kainai koeficien-tas gali būti skaičiuojamas tam tikrame intervale arba taške. taško elastingu-mas skaičiuojamas taip:
D DD= ÷ = ×
D,D
D D
D D
Q QP PE
Q P Q P (8)
čia: ED – paklausos elastingumo kainai koeficientas; DQD – kiekio pokytis; DP – kainos pokytis.
Problemos, skaičiuojant paklausos elastingumą:1. Jis visada gaunamas neigiamas, todėl ekonomistai susitarė minusą eli-
minuoti ir imti skaliarinį dydį.2. atskaitos taško problema.3. elastingumas ir kreivės nuolydis.skaičiuojant pagal taško elastingumo formulę, kyla problema, ką laikyti
atskaitos tašku. Jei skaičiuosime elastingumą judėdami nuo derinio a (5 lt – 20 vnt.) prie derinio B (4 lt – 40 vnt.), kai kaina mažėja (3.3 pav.), tai pa-klausos elastingumo koeficientas E = 5. tačiau, jei bandytume skaičiuoti iš kitos pusės, t. y. nuo derinio B (4 lt – 40 vnt.) prie derinio a (5 lt – 20 vnt.), kai kaina didėja, tai elastingumo koeficientas E = 2. kada kainos pokytis yra nedidelis, koeficientų reikšmių skirtumas neturi esminės reikšmės. taip in-tervale apskaičiuoti koeficientai yra vadinami paklausos elastingumo kainai taškiniais koeficientais.
P E = 20 % / 20 % = 1
Q
AB
20 24
54
3.4 pav. Vienetinis paklausos elastingumas
3.5 pav. Santykinis paklausos neelastingumas
P E = 5 % / 20 % = 0,25
Q
A
B
20 21
54
43
Procentiniai skaičiavimai nėra tikslūs, todėl, norint tiksliau įvertinti pa-klausos elastingumą kainos atžvilgiu, intervale yra skaičiuojamas lankinis paklausos elastingumo kainai koeficientas, t. y. naudojami vidutiniai dydžiai arba vidurkiai:
D D=
+ +1 2 1 2:
2 2
DQ P
EQ Q P P
(9)
arba
− −= ÷
+ +,a b a b
Da b a b
Q Q P PE
Q Q P P (10)
arba
D +=
D +1 2
1 2
( ).
( )DQ P P
EP Q Q
(11)
taip apskaičiuojamas lanko (vidurio taško, vidutinis) elastingumas (Arc elasticity).
kada paklausos kiekio priklausomybė nuo kainos pokyčių nusakoma funkcija (yra žinoma paklausos kreivės algebrinė išraiška), tai
QD = a – bP, (12)
čia: a ir b − pastovūs dydžiai; b − paklausos tiesės nuolydis.
tuomet galima apskaičiuoti paklausos elastingumo kainos atžvilgiu koe-ficientą bet kuriame paklausos kreivės taške:
= × ,D
D
PE Q '
Q (13)
čia QD′ – paklausos funkcijos išvestinė kainos atžvilgiu:
QD = –b. (14)
dabar paklausos elastingumo kainai koeficientas bet kuriame paklausos tiesės taške yra:
−=
−.
bPE
a bP (15)
Elastingumas ir kreivės nuolydis. kreivės nuolydis neduoda jokio pa-grindo įvertinti, ar paklausa elastinga. elastingumas skirtingose paklausos kreivės atkarpose gali skirtis ir, atvirkščiai, klasikinės formos paklausos krei-
44
vės, kurios nuolydis skirtingas, atskiruose intervaluose elastingumas gali būti vienodas. kuo aukštesnė kaina, tuo elastingumas didesnis.
taip pat dažnai atrodo, kad elastingesnė bus ta kreivė, kurios nuolydžio absoliutus dydis yra mažesnis. tačiau kreivės nuolydis nėra patikimas pa-grindas spręsti apie paklausos elastingumą. kreivės nuolydis priklauso nuo absoliučių kainos ir kiekio pokyčių, o elastingumas skaičiuojamas imant san-tykinius pokyčius. kreivių, kurių nuolydžiai yra nevienodi, elastingumo koefi-cientas gali būti toks pat (3.6 pav.).
apskaičiuojame paklausos elastingumo koeficientą:+
= =+
5(4 6)1,0
2(10 15)DE ,
+= =
+1
10(4 6)1,0.
2(20 30)DE
todėl elastingumo koeficientą reikia skaičiuoti. tačiau jei paklausos krei-vė – horizontali, tai E = ∞; jei paklausos kreivė – vertikali tiesė, tai E = 0. Jei dvi paklausos kreivės turi susikirtimo tašką, tai elastingesnė bus ta, kuri yra horizontalesnė.
3.4. Paklausos elastingumas ir bendrosios pajamos
Priklausomai nuo paklausos elastingumo kinta pardavėjo bendrosios pajamos TR = Q∙P arba bendrosios išlaidos vartotojų požiūriu, kintant pre-kių kainoms. Bendrosios pajamos gali keistis keičiantis P, Q ir abiem kar-tu. todėl, vykdant kainų politiką, verta atsižvelgti į paklausos elastingumą. Priklausomai nuo elastingumo, keičiantis kainai, gali keistis pardavėjų paja-mos – didėti, mažėti ar visiškai nesikeisti.
3.6 pav. Kreivės nuolydis ir elastingumas
P
Q
A
B
D
A1
B1
D1
6
4
2
10 15 20 30 40
45
santykinai elastingos paklausos (E > 1) atveju didinant kainą perkamas prekių kiekis sumažės didesniu procentu, nei pasikeis kaina, tokiu atveju bendrosios pajamos sumažės (3.7 pav.).
ir atvirkščiai – mažinant kainą, bendrosios pajamos TR didės, nes kai-nos pokytis sukelia didesnį kiekio pokytį. stačiakampių plotai skiriasi – 0P2aQ2 < 0P1BQ1. Jeigu didina kainą:
TR2 = P2Q2 = 4 × 40 = 160 lt.
Jeigu mažina:
TR1 = P1Q1 = 3 × 70 = 210 lt.
Jei paklausa yra neelastinga (0 < E < 1), tai pardavėjas, mažindamas kai-nas, mažina ir savo bendrąsias pajamas.
stačiakampio 0P2aQ2 plotas yra didesnis už stačiakampio 0P1BQ1 plotą (3.8 pav.). Jeigu didina kainą:
TR2 = P2Q2 = 3 × 60 = 180 lt.
Jeigu mažina:
TR1 = P1Q1 = 2 × 80 = 160 lt.
3.8 pav. Bendrosios pajamos ir neelastinga paklausa
3.7 pav. Bendrosios pajamos ir elastinga paklausa
Q, vnt.
P, L
t
P1 = 3
P2 = 4
5
A
B
DQ2 = 40
0Q1 = 70 100
Q, vnt.
P, L
t
P2 = 3
0Q2 = 60 Q1 = 80 100
A
B
D
P1 = 2
46
esant vienetinio elastingumo paklausai kainos pokytis sukelia tokį pat kiekio pokytį, todėl nepriklausomai nuo to, ar kaina bus didinama, ar maži-nama, bendrosios pajamos nesikeis.
Bendrųjų pajamų ir kainos elastingumo priklausomybę rodo grafikas (3.9 pav.). mažėjant kainai, pardavėjų bendrosios pajamos auga, kai paklausa yra elastinga. kai kaina yra 3 lt, E = 1 (bendrosios pajamos nekinta). toliau sumažėjanti kaina mažina bendrąsias pajamas, nes esant žemesnėms kai-noms paklausa yra neelastinga.
3.5. Paklausos elastingumas pajamoms. Kryžminis elastingumas
Prekių paklausos apimtis kinta ne tik pasikeitus prekių kainoms, bet ir kintant vartotojų pajamoms. Pirkėjai taip pat skirtingai reaguoja į pajamų pokyčius.
Paklausos elastingumas pajamų atžvilgiu – tai prekių kiekio procentinio pokyčio ir pajamų procentinio pokyčio santykis:
D=
D%
,%
QE
I (16)
čia: E – paklausos elastingumo pajamų atžvilgiu koeficientas; DQ – prekės perkamo kiekio pokytis, procentais; DI – pajamų pokytis procentais (I – pa-jamos).
elastingumo koeficiento dydis priklauso nuo prekės paskirties. augant pajamoms iki tam tikro lygio, mes perkame maisto produktus, drabužius. kasdienio vartojimo prekių paklausos pradžioje auga, vėliau – renkamės ki-tas prekes (3.10 pav., a).
3.9 pav. Bendrosios pajamos ir kainos elastingumas
180
P
TR
160
130
1 2 3 4 5
47
kasdieninių prekių paklausa kintant pajamoms yra neelastinga. Pra ban-gos prekių paklausa pradžioje, esant mažoms pajamoms, auga lėtai, bet paskui vis didėja (3.10 pav., b). Prabangos prekių paklausa labai elastinga pajamų pokyčiui. tačiau blogesnės kokybės prekių paklausos elastingumas pajamoms yra neigiamas (minuso ženklas neeliminuojamas). Prekių atsisa-koma, kreivė lūžta (3.10 pav., c).
Kryžminis elastingumas. skirtingų prekių vartojimas tarpusavyje yra taip susijęs, kad perkamas prekės kiekis labai dažnai priklauso nuo kitos prekės kainos. norint apskaičiuoti tokios priklausomybės laipsnį, naudojamas kryž-minio paklausos elastingumo koeficientas:
D=
D%%
,XXY
Y
QE
P (17)
čia: EXY – kryžminis paklausos elastingumo koeficientas kainos atžvilgiu; DQX – X prekės kiekio procentinis pokytis; DQY – Y prekės kiekio procen-tinis pokytis.
Vidutinis kryžminis elastingumas apskaičiuojamas taip:
D +=
D +1 2
1 2
( ).
( )x y y
XYkry x x
Q P PE
P Q Q
(18)
Jei prekės X ir Y yra substitutai, tai padidėjus vienos (pvz., X) prekės kai-nai galima tikėtis, kad kils substituto (pvz., Y) paklausa. kryžminis šių pre-kių paklausos elastingumas yra teigiamas (pvz., sviesto kainos augimas 10 % sukelia margarino paklausos apimties padidėjimą 5 %, tokiu atveju
3.10 pav. Elastingumo pajamoms koeficiento ir prekės paskirties priklau-somybė: a – kasdienės prekės; b – prabangos prekės; c – prastesnės koky-bės prekės
I
Q
E I
Q
E
I
Q
E
a b c
48
EXY = 5/10 = 0,5). Jei prekės yra komplektinės, tai jų EXY yra neigiamas (bū-tinai rašomas minuso ženklas). Jei prekės yra nepriklausomos, tai EXY = 0 (paprastai). Vienos prekės kainos pokytis nesukelia kitos prekės paklausos apimties pasikeitimo.
3.6. Paklausos elastingumą lemiantys veiksniai
Paklausos elastingumą gali paveikti įvairūs veiksniai. išskiriami pagrindi-niai, paklausos elastingumą lemiantys veiksniai:
1. substitucija.2. Prekės tipas. 3. Vartotojo biudžeto dalis, skiriama prekei įsigyti.4. laikas. Produktų, turinčių gerus substitutus, paklausa yra elastingesnė nei tų, kurie
artimų substitutų neturi, ir atvirkščiai. Būtiniausių prekių (prie būtiniausių pre-kių priskiriama maistas, drabužiai, avalynė, elektra, dujos, kuras ir t. t.) paklausa yra neelastinga, nes padidėjus jų kainoms, vartojimo mastas beveik nesuma-žėja. tuo tarpu prabangos prekių paklausa kainai yra labai elastinga. Paklausos elastingumas priklauso nuo vartotojo biudžeto dalies, skiriamos prekei pirkti (jei degtukai pabrangsta nuo 10 centų iki 20 centų, vadinasi, paklausa nee-lastinga, nes išleidžiama labai maža dalis vartotojo biudžeto, atvirkščiai būtų su baldų komplekto ar automobilių pabrangimu). ilgo laikotarpio sąlygomis elastingumas didesnis nei trumpo. turimas galvoje laiko tarpsnis po kainų pasikeitimo, kuris būtinas pakaitalų paieškoms, pajamoms padidinti ir pan. Padidėjus kainai, vartotojas negali iš karto pakeisti savo elgsenos ir atsisaky-ti prekės. tačiau ilgainiui randamas prekės pakaitalas, gali būti padidinamos pajamos. Vartotojo elgsena pasikeičia tik per tam tikrą laiką, pvz., pabrangus benzinui, automobilio savininkui reikės laiko benziną pakeisti dujomis.
3.7. Pasiūlos elastingumas ir jo veiksniai
Pasiūlos elastingumo kainai koeficientas yra teigiamasis dydis, nes pa-siūlos dėsnis išreiškia tiesioginę priklausomybę tarp siūlomų prekių kiekio ir kainos. Pasiūlos elastingumo kainai koeficientas, kaip kad ir paklausos elastingumo koeficientas gali būti skaičiuojamas intervale ir taške. intervalo galuose apskaičiuoti pasiūlos elastingumo kainai koeficientai yra vadinami taškiniais, o intervalo viduryje – lanko arba vidutiniu elastingumu.
49
Pasiūlos elastingumo kainų atžvilgiu atvejai:1. Vienetinis pasiūlos elastingumas (3.11 pav., a). siūlomo parduoti pre-
kių kiekio procentinis pokytis yra lygus kainų procentiniam pokyčiui. Pasiūlos elastingumo koeficientas E = 1 (jeigu kreivė kerta ašių susikir-timo tašką).
2. Santykinai elastinga pasiūla (3.11 pav. ,b). siūlomo parduoti prekių kiekio procentinis pokytis yra didesnis už kainų procentinį pokytį. Pasiūlos elastingumo koeficientas E > 1 (jei pasiūlos kreivė susikerta su P ašimi, pasiūla elastinga).
3. Santykinai neelastinga pasiūla (3.11 pav., c). siūlomo parduoti pre-kių kiekio procentinis pokytis yra mažesnis už kainų procentinį pokytį. Pasiūlos elastingumo koeficientas 0 < E < 1 (jei pasiūlos kreivė kerta Q ašį).
kylant kainoms, didėja ir siūlomų parduoti prekių kiekis. Vadinasi, ben-drosios pajamos didėja nepriklausomai nuo pasiūlos kreivės elastingumo. Be šių minėtų atvejų, egzistuoja ir absoliutus pasiūlos elastingumas, kai e = ∞, bei absoliutus pasiūlos neelastingumas, kai E = 0. Pasiūlos elastingumą vei-kiantys veiksniai:
1. laikas yra laikomas svarbiausiu veiksniu, veikiančiu pasiūlos elastingu-mą kainai. Šio veiksnio įtaka priklauso nuo laiko trukmės. todėl yra iš-skiriami trys laikotarpiai: momentinis, trumpasis ir ilgasis. momentinis laikotarpis yra per trumpas, kad gamintojai suskubtų reaguoti į rin-kos situaciją. Šiuo atveju turimas absoliutus pasiūlos neelastingumas kainos atžvilgiu. Pvz., ūkininkas turguje pardavinėja braškes (greitai gendanti produkcija) ir stengiasi visas parduoti nepriklausomai nuo kainos pokyčių. momentiniu laikotarpiu, didėjant paklausai, ūkininkas yra nepajėgus didinti pasiūlos kiekio. trumpasis laikotarpis yra tada, kada gamintojai gali padidinti gaminamų prekių kiekį naudodami tu-
3.11 pav. Pasiūlos elastingumo atvejai
P
Q
P
Q
P
Qa b c
S S S
50
rimus įrenginius. kainos pokytis tuo daugiau veiks pasiūlos kiekį, kuo daugiau laiko bus praėję po kainos pasikeitimo. ilgasis laikotarpis yra toks, per kurį įmonės padidina gamybos pajėgumus ar naujos įmonės gali įeiti į šaką ar ją palikti.
2. substitucija gaminant prekes (kai tuos pačius išteklius galima naudoti gaminant skirtingas prekes, t. y. išteklius, naudojamus vienos prekės gamyboje, lengva perorientuoti į kitos prekės gamybą, tai gaminamos produkcijos kiekis smarkiai reaguos į kainos pokytį, o pasiūlos elastin-gumas bus didelis, ir atvirkščiai.)
3. Prekių saugojimo galimybės ir išlaidos: greitai gendančių maisto pre-kių pasiūlos elastingumas yra labai mažas, nes jų pardavimo negalima atidėti vėlesniam laikui, net jeigu kainos mažėja. negendančių, pigiai saugomų prekių pasiūlos elastingumas kainų atžvilgiu yra didesnis.
3.8. Elastingumo teorijos praktinis taikymas
Paklausos ir pasiūlos dėsnis ir elastingumo teorija leidžia tiesiogiai paaiš-kinti realias problemas ir jų sprendimo būdus įvairiose ekonomikos srityse. Plačiausiai elastingumo teorija taikoma rinkodaroje ir valstybės ekonominėje politikoje, įvedant valstybinė kainų kontrolę bei mokesčių sistemas.
Paklausos elastingumas ir bendrosios pajamos. 3.7 skyriuje jau buvo nagrinėjama paklausos elastingumo kainoms ir bendrųjų pajamų priklauso-mybė bei jos svarba.
Elastingumas ir mokesčių našta. Paklausos ir pasiūlos elastingumo teorija padeda suvokti, kas sumoka valstybei mokesčius, kai apmokestina-mos prekės ir paslaugos (pvz., PVm, akcizai, muitai ir pan.). nuo paklausos ir pasiūlos elastingumo priklauso, kiek pinigų vartotojai išleidžia prekių par-davimo apmokestinimui padengti. Prekėms, turinčioms didelę paklausą, vyriausybė uždeda akcizo mokestį. lietuvoje pagal akcizų įstatymą akcizai nustatyti alkoholiniams gėrimams, tabako gaminiams, naftos produktams, elektros energijai, tauriesiems metalams ir kt. prekėms. dėl to mokesčių kai-nos pakyla, bet ne visų prekių vienodai, nes akcizų tarifai nustatyti absoliu-čiąja suma prekės vienetui.
Pvz.:Vyriausybė nustatė 5 lt akcizo mokestį kiekvienam prekės vienetui. kas
realiai padengs mokesčius, priklauso nuo prekės pasiūlos ir paklausos elas-tingumo. tarkime, kad paklausa santykiškai elastinga, o pasiūla neelastinga (3.12 pav.).
51
Pasiūlos kreivė turi pasislinkti į kairę, nes dėl mokesčių padidėjo išlaidos. Pasislenka per 5 lt (kaina turėtų būti 15 lt). kainai padidėjus iki 15 lt, pirkėjas sumažina perka-mų prekių kiekį iki 150 vnt. tačiau kaina nusistovi tik 13 lt už viene-tą. esant tokiai kainai, pardavėjas turi sumažinti apimtį, todėl dalį kainos padidėjimo (3 lt) moka gamintojas, o kitą dalį – pirkėjas. kaina pirkėjui padidėja 2 lt. Jei paklausa būtų ne tokia elastinga, didesnę dalį mokesčių mokėtų vartotojas (jei paklausa labai elastinga – moka gamintojas).
išvados: • kuo mažesnis prekių paklausos elastingumas, tuo didesnė mokesčių našta tenka vartotojui, t. y. tuo didesnę mokesčių dalį apmoka varto-tojai;
• kuo didesnis paklausos elastingumas, tuo didesnę mokesčių dalį ap-moka gamintojas;
• kuo mažesnis prekės pasiūlos elastingumas, tuo didesnė mokesčių naš-ta tenka gamintojui.
Elastingumas ir kainų kontrolė. maksimalios kainos paprastai nusta-tomos, kai didelė dalis pirkėjų negali įsigyti tam tikrų būtiniausių prekių ir paslaugų esant pusiausvyros rinkos kainai. Vyriausybė nustato, kad kainos negali viršyti maksimumo. infliacijos sąlygomis tai paprastai pasireiškia „kai-nų įšaldymu“ (kuo didesnis elastingumas, tuo deficitas didesnis).
kainų maksimumo nustatymo pliusas – leidžiama aprūpinti prekėmis arba paslaugomis tam tikru laikotarpiu pakankamai lėšų neturinčius pirkėjus.
kainų maksimumo nustatymo minusai: • tai pažeidžia rinkos mechanizmą, kuris, esant konkurencijai tarp var-totojų ir aukštesnei kainai, skatintų didinti gamybą ir prekės pasiūlą. tai mažintų deficitą bei kainas. ir galiausiai deficitas išnyktų esant tam tikrai pusiausvyros kainai ir pusiausvyros apimčiai;
• esant deficitui kyla produkcijos paskirstymo problema. Paprastai šį klausimą sprendžia vyriausybė nustatydama privilegijas ir pan. (pvz., talonai);
• toks deficitas skatina juodosios rinkos atsiradimą.
3.12 pav. Elastinga paklausa ir mokesčiai
P
Q
S1
S
D
E1
E0S
K
L
M
15
13
10
150 200
52
minimalios kainos paprastai nustatomos darbui ir žemės ūkio produk-tams (pvz., vyriausybė nustato minimalų darbo užmokestį). Pasiūlos apim-tis yra didesnė nei paklausos (3.13 pav.), atsiranda perteklius (nedarbas). nedarbo lygis priklauso nuo pasiūlos ir paklausos elastingumo. Jei pasiūla ir paklausa elastingesnė – nedarbas didesnis, jei neelastinga – mažesnis.
Kartojimo klausimai
1. kaip pirkėjai ir pardavėjai reaguoja į kainų pokyčius?2. ar visada didėjant kainai didėja ir bendrosios pajamos?3. ar paklausos kreivės nuolydis gali būti tapatinamas su elastingumo
koeficiento dydžiu?4. kodėl kryžminis elastingumo koeficientas EXY = 0, kai prekės yra ne-
priklausomos?5. kokie bendri veiksniai veikia paklausos ir pasiūlos elastingumą?
Užduotys
1. Produkto paklausą rodo lygtis P = 10 – 0,25Q. a. kokios bus pajamos iš pardavimo, kai rinkos kaina bus lygi 8 lt?B. kaip pasikeis pajamos iš pardavimo kainai sumažėjus 25 %? c. koks vidutinis paklausos elastingumas šiame kainų intervale?
2. Bendrovės viceprezidentas išsiuntinėjo firmos vadovams tarnybinį raš-tą, kuriame siūlo sumažinti gaminio kainą. Jis teigia, kad tai padidintų pardavimo apimtis, o kartu ir pelną. Į tai atsakydamas rinkodaros va-dybininkas nurodė, kad gaminio paklausos elastingumo koeficientas kainai apytiksliai – 0,5.a. kodėl tai svarbu žinoti?
3.13 pav. Elastingumas ir kainų kontrolė
Nedarbas
w
Q
D
S
300
200
53
B. ar teisus viceprezidentas reikalaudamas sumažinti kainą? atsakymą pakomentuokite.
3. kavinė pietų metu sumažino dienos patiekalo kainą nuo 8 eurų iki 5 eurų. realizacija iškart padidėjo nuo 60 iki 180 užsakymų per dieną. Padaugėjo ir gaiviųjų gėrimų užsakymų – nuo 30 iki 150 kasdien. a. apskaičiuokite dienos patiekalo paklausos elastingumą kainos at-
žvilgiu.B. apskaičiuokite dienos patiekalo ir gaiviųjų gėrimų kryžminį paklau-
sos elastingumą.c. Paaiškinkite, ar kavinės administracija buvo teisi, sumažindama pa-
tiekalo kainą.
54
4.1. Poreikiai ir naudingumas
svarbiausias rinkos subjektas yra vartotojas. Jo norai ir ekonominės ga-limybės formuoja prekių ir paslaugų paklausą, kuri lemia pasiūlą. Vartotojo elgseną rinkoje aiškina ribinio naudingumo ir indiferentiškumo teorijos.
ribinio naudingumo teorija labiausiai išvystyta austrų mokyklos ir ma-tematinės mokyklos atstovų darbuose: karlo menger (1870–1921), Friedrich Wieser, Bohm–Bahwerk, William Jevons (1835–1882), leon Walras. ribinio naudingumo teorijos atstovai rėmėsi vokiečių ekonomisto herman Gossen (1810–1858) dėsniais:
• vartojimo procese kiekvieno naujo gėrybių vieneto subjektyvi vertė mažėja;
• individas, vartodamas įvairias gėrybes, stengiasi taip jas suderinti, kad kiekvienos vartojamos gėrybės ribinis naudingumas būtų lygus.
Žmogaus elgseną ekonomikoje lemia jo poreikiai ir jų patenkinimo pri-oritetai (preferencijos). Prekės ar paslaugos vartojimo teikiamas pasitenkini-mas vadinamas naudingumu.
naudingumo teorija remiasi tam tikromis prielaidomis: • vartotojas turi ribotą pinigų kiekį ir siekia maksimaliai patenkinti savo norus (gauti maksimalų naudingumą), išleisdamas šiuos pinigus pre-kėms bei paslaugoms pirkti;
• vartotojas laisvai pasirenka pinigų išleidimo būdą, t. y. kokioms pre-kėms išleisti pinigus, kad gauti maksimalų naudingumą;
• visi kiti veiksniai yra nekintami (ceteris paribus).didesnis ar mažesnis naudingumo lygis nėra būdingas pačiai prekei: vie-
nam žmogui naudinga prekė gali būti visai nenaudinga kitam. naudingumas turi subjektyvų pobūdį, jo negalima įvardinti ar išmatuoti. naudingumas yra aiškinamas ir psichologų, ir ekonomistų, tačiau ekonomistai analizuoja tik tai, kiek ir kokiu santykiu žmonės perka įvairias prekes ir paslaugas, kurios teikia jiems naudą (naudingumą), o nesigilina, kaip psichologai, kodėl vieni žmonės mėgsta ar nemėgsta vieno ar kito dalyko ar reiškinio. ekonomistus
4. VARTOTOJO ELGSENA
55
domina žmonių norų intensyvumas ir jo kitimas kintant įvairių prekių bei paslaugų kainoms.
Vartotojas nuolat turi spręsti, ar prekė, kurią pasirinko, verta savo kainos.naudingumo teorija turi dvi ydas: • Produktų nedalomumas. tai stambios prekės, kurių nesuskirstysi į vie-netus, nes jų vartotojas perka labai retai, o gal net vieną vienintelį kartą gyvenime, pvz.: namas, butas.
• naudingumo matavimo problema. naudingumo neišmatuosi matais.Žmonės labai skirtingai elgiasi pasirinkdami prekes ir paslaugas vartoti.
Jų norai ir siekiai tiek kiekio, tiek kokybės atžvilgiu labai skirtingi. Vartodami prekes ir paslaugas žmonės tenkina vienokius ar kitokius savo poreikius. Poreikio patenkinimas − tai žmogaus pasitenkinimo ar nepasitenkinimo būsena, kurią jis nori pratęsti arba nutraukti. didinant tos pačios prekės ar paslaugos vartojimo mastą, žmogaus poreikis pamažu prisotinamas ir dėl to kiekvienas kitas papildomas prekės vienetas teikia vis mažesnį ir mažes-nį pasitenkinimą. Pati naudingumo sąvoka yra per abstrakti, todėl skiriamas bendrasis ir ribinis naudingumas.
Bendrasis naudingumas (total utility) yra bendras vartotojo pasitenkinimas, kurį jis patiria, kai suvartoja kurios nors prekės ar paslaugos tam tikrą kiekį per tam tikrą laiko tarpą (per dieną, savaitę, metus ir t. t.). didėjant suvartotų prekių ar paslaugų kiekiui per tam tikrą laiko tarpą, bendrasis naudingumas didėja lėtėjančiais tempais, kol pasiekia maksimalų dydį ir vėliau pradeda mažėti.
Ribinis naudingumas (marginal utility) yra kiekvieno papildomo prekės ar paslaugos vieneto teikiamas pasitenkinimas arba bendrojo naudingumo poky-tis, gaunamas kurios nors prekės ar paslaugos vartojimo mastą padidinus vienu vienetu per tam tikrą laiko tarpą, kitoms sąlygoms nekintant.
kitais žodžiais tariant, reikia turėti omenyje, kad bendrasis naudingumas suteikia pasitenkinimą, kuris gaunamas suvartojus visą produktą, o ribinis naudingumas teikia tokį pasitenkinimą, kurį suteikia paskutinio produkto vieneto suvartojimas.
Pvz., 4 pomidorų bendrasis naudingumas lygus tokiam pasitenkinimui, kurį vartotojas gauna suvalgęs visus 4 pomidorus, o ribinis ketvirto pomido-ro naudingumas lygus pasitenkinimo padidėjimui suvalgant ketvirtą pomi-dorą. Jis gali būti apskaičiuojamas:
D=
D,
TUMU
Q (19)
čia: MU – ribinis naudingumas; DTU – bendrojo naudingumo pokytis; DQ – vartojimo kiekio pokytis.
56
Bendrąjį ir ribinį naudingumą galima pa-lyginti vaizduojant juos grafiškai (4.1 lentelė, 4.1 pav.).
taigi daroma prielaida, kad naudingumą galima matuoti. didėjant produkto vartojimo mastui ir bendrasis naudingumas tu, ir ribi-nis naudingumas mu auga iki maksimumo taško, o paskui ima mažėti.
ribinis naudingumas iš pat pradžių pa-siekia maksimumą ir ima kristi, o bendrasis naudingumas auga ir jo maksimumo taškas sutampa su ribinio naudingumo nuliniu taš-ku. kai bendrasis naudingumas maksimalus, ribinis naudingumas yra lygus 0. ribinio naudingumo kreivės forma ne atsitiktinė. dažniausiai vartotojas labiau vertina pirmuo-
sius produktų vienetus. Jie suteikia daug didesnį pasitenkinimą negu pasku-tiniai vartojami tos pačios rūšies produktai.
4.1 lentelė. Bendrasis ir ribinis naudingumai
Kiekis Bendrasis naudingumas (TU) Ribinis naudingumas (MU)
0 0 –
1 10 10
2 17 7
3 22 5
4 24 2
5 22 –2
kaip matome, ribinis naudingumas tolydžio mažėja. Šią priklausomybę išreiškia mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis. Mažėjančio ribinio naudin-gumo dėsnis teigia, kad prekės ar paslaugos ribinis naudingumas mažėja, kai didėja suvartojamų prekės ar paslaugos vienetų apimtis. Pvz., ištroškusiam žmogui pirmoji vandens stiklinė teiks didžiausią pasitenkinimą, po to antra, trečia ir t. t., kol kuri nors stiklinė jam teiks nulinį naudingumą. tačiau šį dėsnį reikia taikyti atsargiai, nes gali būti ir išimčių. Pvz., antra slidinėjimo ar nar-
4.1 pav. Bendrasis ir ribinis naudingumas
TU
Q
MU
Q
TU
57
dymo pamoka gali duoti daugiau naudos nei pirmoji, tačiau kai pamokų tu-rėsime vis daugiau, ribinis naudingumas turėtų mažėti, nes šimtoji pamoka suteiks mažiau malonumo nei devyniasdešimt devintoji. taip pat išimtimis gali būti kolekcionieriai, narkomanai.
4.2. Vartotojo prioritetai ir indiferentiškumo kreivės
indiferentiškumo teorija analizuoja tokio vartotojo elgseną, kuris renkasi ne atskirą prekę, o vartojimo prekių rinkinį. Vartojimo rinkiniai − tai vartoto-jo pasirinkti objektai. ta pati prekė, esanti skirtingoje vietoje ir skirtingomis aplinkybėmis, gali būti traktuojama kaip skirtinga prekė. ekonomikoje gami-namos dvi prekės – a ir B. kyla klausimas – kokį prekių rinkinį pasirinks ats-kiras vartotojas. Šį klausimą paaiškina indiferentiškumo (abejingumo) kreivė.
abejingumo kreivė, einanti per kurį nors vartojimo rinkinį, susideda iš visų prekių rinkinių, kuriuos vartotojas mėgsta tiek pat. Ji rodo vartotojo norus ir jungia visus taškus, kuriuose vartotojo naudingumo lygis yra vieno-das (4.2 pav.). rinkiniai, kuriuos vartotojas mėgsta nevienodai, sudaro abe-jingumo kreivių žemėlapį, jeigu per juos nubrėžtume abejingumo kreives. rodyklė atspindi mūsų prioritetų kryptį. skirtingus lygius rodančios abejin-gumo kreivės negali susikirsti (nes abejingumo kreivės ir parodo būtent skir-tingus prioritetų lygius).
dauguma prekių rinkinių abejingumo kreivės yra hiperbolės pavidalo ir turi neigiamą nuolydį. indiferentiškumo kreivių forma išreiškia tą faktą, kad vartotojas, siekdamas padidinti vienos prekės vartojimo mastą, turi suma-žinti kitos prekės vartojimo mastą. abejingumo kreivės nuolydį konkrečiame taške išreiškia santykis MRS = DQB /DQA. tai yra norma, kuria vartotojas antrą prekę nori keisti į pirmą. todėl abejingu-mo kreivės nuolydis arba jo algebrinė iš-raiška vadinamas ribine pakeitimo norma (Marginal Rate of Substitution). DQB /DQA dydis tuo artimesnis abejingumo kreivės nuolydžiui, kuo DQA yra mažesnis. Jei pa-didintume prekės A vartojimo apimtį, tai turėtume sumažinti QB (4.3 pav.).
Grafiškai ribinę substitucijos normą (MRS) atspindi indiferentiškumo kreivės nuolydis bet kuriame jos taške. Bet kuris
4.2 pav. Indiferentiškumo kreivių žemėlapis
QA
QB
I1
I2
I3
58
taškas, kuris yra toje pačioje indiferen-tiškumo kreivėje, teikia vartotojui vie-nodą naudingumą. tai reiškia, kad jeigu padidėjo vienos prekės kiekis, tai padi-dėjo jos ribinis naudingumas, todėl ki-tos prekės kiekis ir ribinis naudingumas turi tai kompensuoti. mrs rodo, kokiu antros prekės kiekiu vartotojas nori su-mokėti, kad papildomai galėtų suvartoti ribinį pirmos prekės kiekį. Pinigų kiekis, kurį iš tikrųjų reikia sumokėti, gali skirtis nuo to, kurį vartotojas nori mokėti.
ribinę substitucijos normą apibūdina dvi savybės:1. indiferentiškumo kreivės nuolydis yra neigiamas. Vartotojas, didinda-
mas vienos prekės vartojimo apimtį, turi mažinti kitos prekės varto-jimo mastą. Ši savybė lemia tai, kad indiferentiškumo kreivė žemėja.
2. ribinė substitucijos norma mažėja: jeigu mes norime padidinti vienos prekės vartojimo mastą, galime sau leisti atsisakyti didelio kitos pre-kės kiekio. Jei dar daugiau norime atsisakyti prekės kiekio, kitos prekės kiekio atsisakome mažiau.
Padidinus vienos prekės vartojamą kiekį ir kartu naudingumą, gaunamą vartojant šią prekę, tenka sumažinti kitos prekės kiekį ir kartu jos teikiamą naudingumą. tačiau bendras abiejų prekių naudingumas turi išlikti nepaki-tęs, t. y. turi būti tam tikra kompensacija:
× D = − × D .A A B BMU Q MU Q (20)
tada turi būti:
× D + × D = D = 0.A A B BMU Q MU Q TU (21)
iš to išeina, kad
D= = =
D,B A A
ABA B B
Q MU PMRS
Q MU P (22)
čia: TU – bendrasis naudingumas; MU – ribinis naudingumas; MRSAB – ribinė pakeitimo norma.
indiferentiškumo kreivės nuolydis taip pat priklauso nuo to, kokiu laipsniu rinkinį sudarančios prekės gali pakeisti viena kitą. Prekių pakaitų ir komplek-tinių prekių abejingumo kreivės nuolydis yra nevienodas (4.4 pav., 4.5 pav.).
B
AQ 1AQ 2A
Q 1B
Q 2B
K
L
I
4.3 pav. Indiferentiškumo kreivė ir grafinė ribinės substitucijos išraiška
59
kraštutiniai atvejai:Tobulosios komplektinės prekės yra prekės, kurios visada vartojamos
kartu ir pastoviu santykiu. abejingumo kreivė yra i– pavidalo. Viršūnės yra taškuose, kuriuose papildančios prekės sudaro komplektą. kai prekės A ir B tobuli komplektai (pvz., batai – kairysis ir dešinysis), jų tarpusavio keitimas visiškai neįmanomas (4.6 pav.). Jei turim po vieną batą, 2-as, 3-ias, 4-as jam nereikalingas ir t. t.
dvi prekės yra vadinamos tobulaisiais pakaitais, jei vartotojas nori vieną iš jų keisti kita pastoviu santykiu. Paprasčiausias santykis 1:1. tobulųjų pakai-tų abejingumo kreivių nuolydis yra pastovus ir lygus –1. Prekės A ir B – tobuli substitutai (4.7 pav.). Viena prekė gali visiškai pakeisti kitą prekę, ribinės subs-titucijos norma nesikeičia – vartotojui tas pats, kokią prekę pirkti – A ar B.
Blogybė yra vartotojo nemėgstama prekė. tegul B yra vartotojo nemėgs-tama prekė, o A − mėgstama. Šiuo atveju abejingumo kreivė (su teigiamu nuolydžiu) kyla į dešinę (4.8 pav.). Prioritetai didėja žemyn ir į dešinę.
QA
QB
I1
I2
QA
QB
I1
I2
4.5 pav. Komplektinių prekių abejingumo kreivės
4.4 pav. Pakaitų abejingumo kreivės
4.7 pav. Tobulų pakaitų abejingumo kreivės
QA
QB
I1
I2
I3
4.6 pav. Tobulų komplektų abejingumo kreivės
QA
QB
I1 I2 I3
60
Neutralioji prekė yra tokia, kuri vartotojui visiškai nerūpi. tegul tokia pre-kė yra B (4.9 pav.). abejingumo kreivė yra tiesė, statmena a prekės kiekių ašiai. Prioritetai didėja į dešinę.
taip pat verta žinoti, kad abejingumo kreivių nuolydis yra neigiamas, kai abiejų prekių vartotojas turi „per daug“ arba „per mažai“, o teigiamas, kai „per daug“ vienos prekės.
4.3. Biudžetinis apribojimas ir biudžetinė tiesė
Vartotojo elgseną lemia du pagrindiniai veiksniai: ką vartotojas nori pirkti ir ką jis gali pirkti. Į pirmąjį klausimą atsakyti padeda indiferentiškumo krei-vė, o į antrąjį – biudžetinė tiesė. ekonomikos teorija teigia, kad vartotojas pasirenka geriausią pasiekiamą gėrybių rinkinį. tegul yra turimas dviejų pre-kių vartojimo rinkinys (A ir B), čia QA − pasirenkamas pirmos prekės kiekis, QB − pasirenkamas antros prekės kiekis. tų prekių vieneto kaina yra PA ir
PB , o M − pinigų kiekis, kurį vartotojas gali išleisti. Vartojimo rinkiniai, nekai-nuojantys daugiau už M, yra įperkami rinkiniai. tokia įperkamų vartojimo rinkinių aibė, esant kainoms PA ir PB ir pajamoms M vadinama vartotojo biu-džetine aibe (4.10 pav.), kurią riboja biudžetinė tiesė.
Biudžetinė tiesė yra aibė rinkinių, kurie kainuoja lygiai M. Jos lygtis:
PA · QA + PB · QB = M, (23)
4.9 pav. Neutralios prekės abejingumo kreivės
QA
QB
I2
I3
I1
4.8 pav. Nemėgstamos prekės abejingumo kreivės
QA
QB
I2 I3I1
Biudžetinės tiesėsnuolydis = – /P P
A B
Biudžetinė aibė
QA
QB
M
PA
M
PB
4.10 pav. Biudžetinė tiesė
61
čia: PA · QA − pirmajai prekei išleista pinigų suma; PB · QB − antrajai prekei iš-leista pinigų suma; M – vartotojo biudžetas.
išsprendus lygtį QB atžvilgiu gaunama:
= − × .A
B AB B
PMQ Q
P P (24)
Ji parodo, kiek vartotojas turi vartoti antros prekės vienetų QB, jei vartoja pirmos prekės vienetų QA, kad tiksliai patenkintų biudžetinį apribojimą. kada QB = 0, tuomet QA = M/PA. kai PA = 0, tuomet QiB = M/PB. santykis M/PB pa-rodo, kiek vartotojas galėtų įsigyti B prekės, jeigu visą biudžetą išleistų tik jai įsigyti; M/PA − kiek vartotojas galėtų įsigyti A prekės, jeigu visą biudžetą skirtų tik jai įsigyti.
Biudžetines tiesės nuolydžio ekonominė prasmė: kainų santykis PA /PB parodo, kiek rinka „atiduotų“ antros prekės už pirmą. Jeigu pirmos prekės vartotojas nori daugiau vartoti dydžiu DQA. tuomet antros prekės jis galės vartoti DQB dydžiu mažiau.
Bendroji vartojimo pokyčio vertė privalo būti lygi nuliui, nes vartotojas turi patenkinti tokias lygybes:
PA · QA + PB · QB = M, (25)
PA · (QA + DQA) + PB · (QB + DQB) = M. (26)
iš antrosios lygties atėmus pirmąją gaunama:
PA · DQA + PB · DQB = 0. (27)
Vadinasi, bendroji vartojimo pokyčio vertė privalo būti lygi nuliui.Biudžetinės tiesės nuolydis rodo alternatyviąsias pirmos prekės varto-
jimo išlaidas. antros prekės vartojimo galimybės praradimas yra tikrieji di-desnio pirmos prekės vartojimo ekonominės išlaidos. keičiantis kainoms ir pajamoms, keičiasi biudžetinė aibė ir ją ribojanti biudžetinė tiesė. Biudžetinė tiesė keičia savo padėtį dėl šių priežasčių: kintant vartotojo pajamoms (išlai-doms), tolygiai kintant dviejų prekių arba prekių rinkinių kainoms, kintant tik vienos prekės kainai arba netolygiai kintant abiejų prekių kainoms.
Biudžetinę tiesę galima būtų panagrinėti įsivaizduojant, kad vartotojas turi fiksuotų pajamų ir nori pirkti dviejų rūšių prekes A ir B, kurių kainos yra pastovios. Šiuo atveju paimkim pavyzdį: tarkime, pajamos yra 200 lt, o A prekės vienetas kainuoja 10 lt, B – 2 lt.
62
tuomet grafiškai galima pavaiz-duoti visus galimus vartotojo pasi-rinkimo variantus.
kiekvienas tiesės AB taškas rodo, kokį prekių A ir B kiekį gali nusipirkti vartotojas už visas savo turimas pa-jamas, jei kainos ir pajamos nekinta (4.11 pav.). taškas C, esantis dešinė-je tiesės AB pusėje, rodo tokį prekių rinkinį, kurio vartotojas negali nusi-pirkti, o taškas D, esantis kairėje tie-sės AB pusėje – tokį rinkinį, kurį gali
vartotojas nusipirkti neišleisdamas visų savo pajamų. Pajamų padidėjimas ar sumažėjimas, jei kainos nekinta, pastumia biudžetinę tiesę atitinkamai aukš-tyn arba žemyn. Pvz., jei pajamos padidėja – tiesė AB pasislenka į dešinę. Šį poslinkį žymi tiesė A1B1. Jei pajamos sumažėja, tuomet tiesė AB pasislenka į kairę. tokį poslinkį parodo tiesė A2B2. Jeigu abiejų prekių kainos kinta pro-porcingai, o pajamos lieka tokios pat, tuomet biudžetinė tiesė aB pasislenka kainoms mažėjant a1B1 linkme, kainoms didėjant – a2B2 linkme. tačiau gali
QA
QB
C
D
B1
A1A2
B2
B
A
150
100
50
0 10 20 30
4.11 pav. Biudžetinės tiesės poslinkiai
4.12 pav. Biudžetinės tiesės kitimo galimybės
QX
QY
a
QX
QY
b
QX
QY
d
QX
QY
c
63
būti, kad mažėja ir kainos, ir pajamos. tuomet biudžetinės tiesės poslinkis neutralizuojamas, nes vienos kinta viena linkme, o kitos priešinga. tačiau jos gali ir padidinti biudžetinės tiesės poslinkį, jei ir kainos, ir pajamos kinta ta pačia linkme.
Yra galimas ir neproporcingas kainų kitimas, tuomet dvi kainos kinta san-tykiškai. dažnai būna taip, kad vienos prekės kaina kinta, o kitos kaina yra pastovi. taigi kai pajamos pastovios, santykinis kainų kitimas keičia biudžeti-nės tiesės pasvirimo kampą. Galimi įvairūs biudžetinės linijos kitimo galimy-bių pavyzdžiai (4.12 pav., a, b, c, d).
Proporcingą abiejų prekių (X ir Y) kainų padidėjimą iliustruoja biudžeto li-nija (a); X prekės kainos sumažėjimą ir Y prekės kainos padidėjimą iliustruoja (b). Biudžetinė tiesė pasvyra į dešinę, kai prekės X kaina mažėja. Į kairę tiesė pasvyra, kai prekės X kaina didėja (c). X prekės kainos padidėjimą ir Y prekės kainos sumažėjimas pateiktas d dalyje.
4.4. Vartotojo pusiausvyros analizė ir vaizdavimas indiferentiškumo kreivių metodu
Vartotojo norus riboja piniginės pajamos arba lėšos, skirtos pinigų pirki-mui, ir prekių ir paslaugų kainos. kadangi kiekvienas vartotojas turi ribotas vartojamąsias pajamas, esmė yra ta, kad savas pajamas (išlaidas) reikia taip paskirstyti įvairioms prekėms ir paslaugoms pirkti, kad gautume bendrąjį didžiausią naudingumą. Pagal ekonomikos teoriją palyginus dviejų skirtin-gų prekių ribinį naudingumą prieita prie išvados, kad šios prekės gali teikti vienodą pasitenkinimą, bet vienai prekei vartotojas turi išleisti daugiau pi-nigų nei kitai. tai ribinis naudingumas, tenkantis vienam vartotojo išlaidų litui. Vartotojas, siekdamas maksimizuoti bendrąjį naudingumą, gaunamą vartojant visas prekes, turi paskirstyti išlaidas perkamoms prekėms taip, kad kiekvienas litas, išleistas atskiros rūšies prekės paskutiniam vienetui pirkti, suteiktų jam vienodą ribinį naudingumą. tai išreiškiama formule:
= = =31 2
1 2 3,n
n
MUMU MU MUP P P P
(28)
čia: MU – ribinis naudingumas; P – prekės kaina; N – pasirenkamų prekių rūšys.
kai vyrauja tokia situacija, vartotojas nenori pirkti vienos prekės daugiau kitos sąskaita. tai – pusiausvyros padėtis. tuomet vartotojo bendrasis nau-
64
dingumas yra maksimalus. Šią formulę galima papildyti, jei laikysime pinigus preke, turinčia ribinį naudingumą MUm ir kainą Pm. kadangi vieno lito kaina lygi litui, tai turime:
= = = = =31 2
1 2 3, o ,n
m mm n
MUMU MU MU MUMU MU
P P P P P (29)
Visas ribinis prekių rinkinio naudingumas lygus pinigų ribiniam naudin-gumui. Prekės ribinis naudingumas, išmatuotas pinigais – tai maksimalus pinigų kiekis, kurį asmuo nori mokėti už papildomą šios prekės vienetą.
= ⇒ = .A B A A
A B B B
MU MU MU PP P MU P
(30)
kadangi vartotojų pajamos yra ribotos, jie negali pirkti bet ko, ko tik užsi-nori, todėl turi rinktis. tačiau kaip išsirinkti prekes iš visų pateiktų? Geriausias išsirinkimas vadinamas optimalaus pirkimo taisykle, kuri apibrėžiama tuo, kad labiausiai vertinamas tokios prekės išsirinkimas, kurios nauda dides-nė už pinigų naudą, t. y. suteikia maksimalų ribinį naudingumą, kuris yra didesnis už kainą.
Vartotojo elgseną lemia jo norai ir galimybės. norus išreiškia indiferentiš-kumo kreivių žemėlapis, o galimybes – biudžetinė tiesė. Vartotojo pusiaus-vyrą rasime nubrėžę abu grafikus vienoje koordinačių sistemoje (4.13 pav.).
kiekvienas biudžetinės kreivės AB taškas rodo, kokiam prekių rinkiniui vartotojas turi pakankamai pinigų. aišku, kad vartotojas pirks tokį prekių rinkinį, ku-ris teiks jam didžiausią naudą ir jam pakaks pinigų. taigi tas rinkinys bus išreikštas indi-ferentiškumo kreivės I2 ir biudžetinės tiesės AB lietimosi tašku i. Vartotojas šiame taške F prekių santykį vertina taip pat, kaip tas san-tykis vertinamas rinkoje. tai ir yra vartotojo pusiausvyros taškas rinkoje, kuriame jis nau-dingiausiai išleidžia savo turimas pajamas. o taškai D ir C visiškai netenkins vartotojo, nes prekių rinkiniui C vartotojas turi per mažai pajamų, o prekių rinkiniui D jis neišleis visų prekėms skirtų pajamų.4.13 pav. Vartotojo pusiausvyra
QX
QY
F
D
C
B
A
I3
I2
I1
65
4.5. Ribinis naudingumas ir paklausos dėsnis. Smito vertės paradoksas
remiantis vartotojo pusiausvyra gaunama, kad bet kurios prekės
=nm
n
MUMU
P arba = .n
nm
MUP
MU Pagal šią formulę naudojant prekės ribinį
naudingumą galima rasti jos paklausos funkciją. taip išeina, kad ribinio nau-dingumo kreivė sutampa su paklausos kreive (4.14 pav.).
kiekvieno papildomo prekės vieneto ribinis naudingumas mažėja, todėl pirkėjas pirks, jei tik kaina mažės.
Vartotojo premija – tai skirtumas tarp maksimalios kainos, kurią vartoto-jas sutiktų sumokėti už tam tikros prekės vienetą, ir šios prekės rinkos kainos, kurią jis realiai moka (4.15 pav.). Vartotojo premijos dydis – tai trikampio, ku-rio kraštinės yra paklausos kreivė, kainos linija ir vertikali ašis, plotas (sDABC).
Pagal bendrąjį ir ribinį naudingumą galima paaiškinti a. smito iškeltą vertės paradoksą. labiausiai pasaulyje reikalingos prekės (gėrybės) parduo-damos labai pigiai, pvz.: vanduo, maistas, elektra ir pan., o, sakykime, nelabai reikalingos žmogui prekės parduodamos labai didele kaina, pvz.: deimantai, šampanas, meno kūriniai ir pan.
Šis paradoksas aiškinamas vandens ir šampano paklausos bei pasiūlos kreivėmis (4.16 pav.). Vandens pusiausvyros kaina labai maža, nes jo yra daug, taigi ji išreiškia vandens ribinį naudingumą Q1E. Šampano pasiūlos ir paklau-sos kreivės rodo, kad ribinis naudingumas yra labai didelis Q2E, tačiau ben-
4.14 pav. Ribinio naudingumo ir paklausos kreivė
P
Q
5
4
3
2
1
2 4 6 8 10
D
MU1
MU2
MU3
MU4
MU5
4.15 pav. Grafinė vartotojo premijos išraiška
P
Q
C
A
D
B
6
5
4
2 4 8 10
66
drasis vandens naudingumas (pažymėtas užbrūkšniuotas plotas) yra gerokai didesnis nei šampano. taigi peršasi išvada, kad vanduo labiau vertinamas negu šampanas, nors jo kaina mažesnė. kainą lemia ribinis naudingumas.
4.6. Pajamų ir vartojimo kreivės
Pajamų didėjimas reiškia lygiagretų biudžeto tiesės poslinkį tolyn nuo koordinačių pradžios. taip paslinkdami biudžeto tiesę, gauname pareika-lautus rinkinius, kuriuos jungdami, sudarome pajamų poveikio kreivę, kuri kitaip dar yra vadinama pajamų didėjimo keliu. Jeigu abi prekės yra norma-liosios, pajamų didėjimo kelias turi teigiamą nuolydį (4.17 pav.).
Normalios ir kasdienio vartojimo prekės pajamų ir vartojimo kreivėPirmos prekės paklausos funkcija yra QA(PA, PB, M). Jei pirmos ir antros
prekės kainų nekeičiame, o tik stebime, kaip, keičiantis pajamoms, kinta pir-mos prekės paklausa, gauname Engelio kreivę (4.18 pav.) Čia M – išlaidos
4.16 pav. Ribinio naudingumo įtaka kainai: a – vandens; b – šampano
P
Q
S
E
D
Q1
P
Q
S
E
D
Q2
a b
4.17 pav. Pajamų didėjimo kelias
QA
QB
I2
I1
QA
M
4.18 pav. Engelio kreivė
67
kitoms prekėms pirkti. engelio dėsnis teigia, kad didėjant pajamoms, varto-tojų išlaidų kasdienio vartojimo prekėms (maisto produktams) pirkti dalis iš bendrų išlaidų mažėja.
augant pajamoms iki tam tikro lygio, perkame maisto produktus, dra-bužius. Šių prekių paklausa kintant pajamoms yra neelastinga. kasdienio vartojimo prekių paklausa pradžioje auga, vėliau – renkamės kitas prekes.
„Blogos“ prekės pajamų ir vartojimo kreivė
„Bloga“ (prastesnės kokybės) prekė turi apsigręžiančią pajamų ir vartoji-mo kreivę (4.19 pav.).
kadangi blogesnės kokybės prekių paklausos elastingumas pajamoms yra neigiamas, tokių prekių perkamas kiekis mažėja arba jų visai atsisakoma.
Stati pajamų ir vartojimo kreivė
tarkime, kad A prekės – būtinosios prekės: druska, dantų pasta, ir prekės, kurios vartotojo biudžete sudaro labai mažą dalį. Pajamos didėja, tačiau kiekis išlieka tas pats (4.20 pav.).
Giffeno paradoksas
ekonomikoje dažnai vartojama są-voka „Giffeno prekės“. Giffeno prekės – prekės, kurių vartojimas nepaklūsta vartojimo dėsniams, šių prekių vartojimą tyrinėjo robertas Giffenas (XiX a. eko-nomistas, kuris pirmasis pastebėjo tokį reiškinį Jungtinėje karalystėje). tai tokios prekės, kurių daug vartoja neturtingieji visuomenės sluoksniai, pvz.: bulvės, duo-na, kruopos ir t. t. tai prekės, kurių var-tojimo mastas auga didėjant jų kainoms ir jas sunku pakeisti kitomis prekėmis. Giffeno prekių kaina įprastai yra žemes-nė negu kitų prekių, taip pat jas sunku pakeisti kitomis prekėmis, todėl augant
4.19 pav. „Blogos“ prekės pajamų ir vartojimo kreivė
4.20 pav. Stati pajamų ir vartojimo kreivė
QA
M
I3
I2
I1
QA
M
I3
I2
I1
68
jų kainoms, mažėja kitų prekių vartojimo mastas, o šių prekių vartojimo apimtis auga (4.21 pav.). išaugus duonos kainai, vartotojams lieka mažiau pinigų mėsai, o vietoje nesuvalgytos mėsos suval-goma daugiau duonos.
Giffeno paradoksą galima būtų paaiškinti tuo, kad padidėjus prekės kainai jos vartojimo mastas sumažėja ir substitucijos efektas tampa neigiamas, bet teigiamas pajamų efektas nusve-
ria neigiamą substitucijos efektą ir todėl bendras prekės kainos padidėjimo efektas yra teigiamas. taip išeina, kad „Giffeno prekės“ – tokios prekės, kurių kainoms didėjant didėja ir paklausa.
Vebleno efektasnagrinėdami vartotojų elgseną galime aptikti ir daugiau paradoksų.
Vebleno efektas (demonstracijos efektas, prestižo efektas) – polinkis pirkti daugiau brangių prekių, augant jų kainoms; dar viena iš paklausos ir pa-siūlos dėsnio anomalijų (kaip ir Giffeno paradoksas). turtingi žmonės, no-rėdami sudaryti įspūdį ir siekdami parodyti savo padėtį visuomenėje, perka prabangos daiktus. Pažymėtina, kad prabangos prekių vartojimo apimtis di-dėja augant jų kainoms, todėl prekių paklausos kreivė atrodo panašiai kaip ir Giffeno prekių (4.21 pav.). turtingi žmonės perka retus meno kūrinius, prabangius automobilius, dėvi garsių dizainerių drabužius ir kt. ir priešingai, jeigu tokių prekių kaina pradeda kristi, paklausa mažėja, nes jų turėjimas ne-berodo aukšto visuomeninio statuso. toks pavadinimas atsirado iš sociologo torsteino Vebleno darbo „turtingiausios klasės teorija“, kuriame pateikiama teorija, kad žmonės perka brangius daiktus siekdami parodyti, kad juos turi.
Mėgdžiojimo efektasmėgdžiojimo efektas – reiškinys, kai vartotojai nori būtinai turėti tai, ką
turi kiti, nepaisant aukštų kainų. tai vyksta dėl to, kad dalis žmonių mėgdžio-ja kitus asmenis.
Šis reiškinys iš dalies skatina reklamos kūrimą. tokios vartotojų grupės vartojimo kreivė D1 (4.22 pav.) yra aukštesnė, palyginti su įprastais vartoto-jais (D), o jos kritimo tendencija yra silpnesnė.
Snobo efektastai reiškinys, kai turtingesni žmonės pradeda mažiau pirkti kai kurių pre-
kių ar net visai jų atsisako, nes šių prekių gali nusipirkti ir dažnai perka kitų
P
Q
D
4.21 pav. Giffeno prekės
69
sluoksnių žmonės. dėl šio reiškinio turtingesnių žmonių vartojimo kreivė yra žemiau tipiško pirkėjo ir jos kritimo tendencija yra greitesnė (4.23 pav.).
Šis efektas daro įtaką ir, pavyzdžiui, drabužių madai. augant pragyveni-mo lygiui, drabužiai tapo mažiau išmarginti ornamentais, ne tokie ryškūs, sumažėjo jų kiekis, o kartais jie specialiai supjaustomi (pvz., kelnės). taip no-rima parodyti, kad nesiekiama gražių, naujų drabužių.
Kartojimo klausimai
1. kam reikalinga vartotojų prioriteto, pasirinkimo ir prekių paklausos modelio analizė?
2. dėl pasiūlos kreivės persikėlimo į dešinę pusę sumažėjo prekės kaina. ar dėl to padidės vartotojo premija?
3. ką rodo kainos ir vartojimo kreivė ir koks jos ryšys su konkrečios pre-kės paklausa?
4. ar pagal pajamų ir vartojimo kreivės formą galima nustatyti, kokios paskirties yra prekė?
5. kaip Giffeno prekių paklausą veikia kainų pasikeitimas?
Užduotys
1. lentelėje pateikiami vartotojo prekių krepšelio prekių kiekių deriniai.
DerinysPrekė, vnt.
A B C D E F G H I J K
„Švyturio“ alus 20 18 16 14 12 10 8 6 4 2 0
„Kalnapilio“ alus 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 20
P
Q
D
D1
4.22 pav. Mėgdžiojimo efektas 4.23 pav. Snobo efektas
P
Q
D
D1
70
a. kokį naudingumą rodo gautos vartotojo abejingumo kreivės taš-kai?
B. kokią prekių tarpusavio priklausomybę atspindi gautos abejingu-mo kreivės forma?
2. Vartotojas stengiasi maksimizuoti bendrąjį naudingumą pirkdamas obuolius, žuvį ir dešrą. dabar vartotojo išlaidos yra tokios, kad ryšys tarp kainos ir kiekvienos prekės vieneto naudingumo pateiktas len-telėje.
Prekė Ribinis naudingumas Kaina
Obuoliai 15 6
Žuvis 30 21
Dešra 75 15
Paaiškinkite, kaip elgsis vartotojas, siekdamas maksimizuoti bendrąjį nau-dingumą?
3. Paveiksle pavaizduota biudžeto linija ir abejingumo kreivė. kuris taškas (a, b, c, d, e, f ) rodo:a. Prekių derinį, kuris maksimizuoja bendrąjį naudingumą?B. Prekių derinį, kai perkamas tik maistas, o rūbai neperkami?c. Prekių derinį, kuris įsigyjamas neišleidžiant visų pinigų?d. Prekių derinį, kuris vienodai patrauklus, kaip ir c derinys, tačiau ku-
riam neužtenka pinigų?e. Prekių derinį, kuris patrauklesnis už f derinį, tačiau kuriam nepa-
kanka pinigų?
Mai
stas
Drabužiai
d
c
a
f
e
b
71
5.1. Verslo organizavimo formos
Firmos susideda iš įmonių. skiriamos trys pagrindinės ūkinės veiklos or-ganizavimo formos: 1. Privačios (individualios) firmos – tai ūkinis vienetas, kurio nuosavybė pri-
klauso vienam asmeniui.Šių firmų privalumai: • paprasčiausia, nesudėtinga forma; • savininkas pats sprendžia, ką, kaip, kam, kada gaminti ir pan. (savinin-kas – nepriklausomas asmuo). savininkui priklauso visos verslo paja-mos;
• savininko pajamos apmokestinamos tik vieną kartą.trūkumai: • labai ribotos galimybės plėsti firmos kapitalą (savininkai turi mokėti aukštesnes palūkanas nei korporacijos);
• vienam asmeniui labai sunku valdyti įmonės veiklą; • privačios firmos savininkas visu savo turtu atsako už firmos skolas.
2. Firmos partnerės (ūkinės bendrijos) – tai ūkinis vienetas, kurio nuosavybę sudaro atskirų savininkų kapitalai.Privalumai: • kapitalai yra jungtiniai (didesnės finansinės galimybės palyginus su pri-vačiomis įmonėmis);
• firma partnerė atleidžiama nuo dvigubų mokesčių.trūkumai: • sudėtingas kolektyvinis problemų sprendimas (visų savininkų nuomo-nės nagrinėjamu klausimu turi sutapti);
• savininkai atsako visu savo turtu už firmos skolas. Be to, kiekvienas par-tneris atsako už kitų partnerių įsipareigojimus bei įsiskolinimus;
• ribotos finansinės galimybės.3. akcinės bendrovės (atvirosios ir uždarosios akcinės bendrovės, korpo-
racijos) – tai ūkinis vienetas, kurio nuosavybė priklauso akcininkams,
5. GAMYBOS TEORIJA
72
priimantiems svarbiausius disponavimo nuosavybe sprendimus, tačiau neatsakantiems savo turtu už firmos skolas. Privalumai: • ribota atsakomybė už galutinius firmos ūkinės veiklos rezultatus: akci-nė bendrovė už savo veiklą faktiškai atsako pati, bet jei ji bankrutuoja, prarandamos tik akcijos, o ne turtas. tai tam tikra apsaugos priemonė;
• pelno akumuliavimas (vidinis finansavimas susidaro sumuojant inves-ticijas iš amortizacinių atskaitymų fondo ir jos daromos nepaskirstyto pelno sąskaita, išorinis finansavimas vykdomas išleidžiant ir parduo-dant naujas akcijas ir obligacijas);
• korporacijos finansinėms problemoms spręsti gali leisti:a) akcijas:
• paprastąsias – tai vertybiniai popieriai, kuriais pažymima korpo-racijos bendrosios nuosavybės dalis ir teikiamos jų savininkams turtinės (dividendai) ir neturtinės (galimybė balsuoti akcininkų su-sirinkime) teisės. Jų savininkams dividendai išmokami atsiskaičius su obligacijų ir privilegijuotųjų akcijų savininkais;
• privilegijuotąsias – tai akcijų rūšis, kurioms dividendai išmokami pirmumo tvarka paprastųjų akcijų atžvilgiu ir dividendas papras-tai yra iš anksto nustatytas (dydis fiksuotas). Jų savininkai neturi balsavimo teisės;
b) obligacijas – tai vertybiniai popieriai, kurių savininkui įsipareigoja-ma mokėti nustatyto dydžio palūkanas, o atėjus nustatytai datai – grąžinti už obligaciją sumokėtus pinigus. obligacija – tai visų pirma įsiskolinimas (pinigai grąžinami). už akcijas pinigų negrąžina.
trūkumai: • korporacijos pajamos apmokestinamos du kartus: pirmasis mokestis mokamas nuo korporacijos pajamų (pelno mokestis), antrasis – nuo ak-cininkų pajamų, t. y. apmokestinami dividendai, kuriuos teikia akcijos;
• sudėtingas korporacijos valdymas.egzistuoja mišrios verslo organizacijos (pvz., ribotos atsakomybės firma
partnerė: sudaro tikrieji nariai ir nariai – komanditoriai arba atitinkamai pa-grindiniai ir ribotos atsakomybės partneriai. tikrieji nariai atsako visu savo turtu. lietuvoje pagal lietuvos įmonių įstatymą išskiriamos:
1. individualios įmonės.2. tikrosios ūkinės bendrijos, komanditinės ūkinės bendrijos.3. akcinės ir uždarosios akcinės bendrovės.
73
4. Žemės ūkio bendrovės.5. kooperatinės bendrovės (žemės ūkio bendrovių ir kooperatinių ben-
drovių veiklą reglamentuoja atskiri įstatymai).6. Viešosios įstaigos.7. Valstybinės (vietos savivaldybių) įmonės.8. naujos verslo organizavimo formos (įstojus į es) – socialinės įmonės,
eeiG, eB.kiekvienos firmos tikslas – pelnas.
5.2. Gamyba ir jos veiksniai. Gamybos funkcija
Gamyba yra pagrindinė firmos veiklos sritis. Bendriausia prasme gamyba yra veikla, kurios tikslas gėrybių, t. y. produktų ir paslaugų, kūrimas. Gamyba (production) – procesas, kuriame gamybos ištekliai naudojami produktų ir paslaugų gamybai. Gamybą taip pat galime apibūdinti taip: tai procesas, kuriame naudojami darbas ir įrenginiai drauge su gamtiniais ištekliais bei medžiagomis, kad būtų gaunamas gamybos rezultatas – pagamintos prekės ar paslaugos. Gamybos ištekliai – ištekliai, kuriuos firma naudoja kaip išlai-das prekei pagaminti. taip naudojami gamybos ištekliai vadinami gamybos veiksniais. Yra trys pagrindinės gamybos veiksnių grupės: žemė, darbas ir kapitalas.
Žemė – natūralus gamybos veiksnys, kuris yra gamtos duotas ir pats sa-vaime nėra žmogaus veiklos rezultatas.
Darbas – žmogaus fiziniai ar protiniai gebėjimai, taikomi prekių ar pas-laugų gamyboje.
Kapitalas – pastatai, įrenginiai ir kitos anksčiau pagamintos prekės, nau-dojamos kitoms prekėms gaminti.
Gamintojas, kaip ir vartotojas, turi pasirinkimo galimybę. Jis renkasi ga-mybos metodą, t. y. firma sprendžia, kokį gamybos veiksnių derinį ir kokius gamybos veiksnių kiekius ji naudos. Firmos užduotis – pasirinkti geriausią gamybos veiksnių derinį ir gaminamos produkcijos kiekį, organizuoti gamy-bos procesą siekiant maksimalaus pelno. Gamybos proceso organizavimas yra labai svarbus ekonomikoje, neretai apibūdinamas kaip savarankiškas ga-mybos veiksnys.
Firma, ieškodama optimalaus gamybos metodo, nagrinėja efektyvius ga-mybos variantus. tarp gamybos veiksnių išlaidų ir pagaminto produkcijos kiekio yra priklausomybė. kadangi gamybos funkcija užfiksuoja didžiausią
74
produkcijos kiekį, kuris gali būti pagamintas esant tam tikroms gamybos veiksnių išlaidoms, ji rodo alternatyvių technologiškai efektyvių gamybos metodų taikymo rezultatus. kitaip tariant, gamybos funkcija aprašo atitin-kamą technologijos lygį. Jam pasikeitus, padidėjusi maksimaliai pasiekiama gamybos apimtis aprašoma nauja gamybos funkcija. Jei gamybos veiksnių derinį sudaro darbo ir kapitalo išlaidos, tai gamybos funkcija užrašoma taip:
Q = f(L, K), (31)
čia: Q – maksimali produkcijos apimtis, pasiekiama esant atitinkamam tech-nologijos lygiui; L – darbo išlaidos, matuojamos fiziniais vienetais; K – kapi-talo išlaidos, matuojamos fiziniais vienetais.
Visų derinių aibė, susidedanti iš gamybos veiksnių išlaidų ir gaminių, kuri sudaro technologiškai įmanomą gamybos būdą, vadinama gamybos aibe. Gamybos aibė rodo galimus technologinius firmos pasirinkimus. Prasminga nagrinėti tik didžiausią galimą gaminio kiekį, pagamintą esant konkrečiam išlaidų kiekiui. tokį kiekį parodo gamybos aibės kraštą apibrėžianti funkcija, kuri vadinama gamybos funkcija (production function). Gamybos funkcija pa-rodo, kiek darbo, kapitalo bei kitų gamybos veiksnių ir kokiomis proporcijo-mis sunaudojama, norint pagaminti maksimalų produkcijos kiekį.
Gamybos funkciją galima naudoti gamybos tinkleliui nusakyti (5.1 pav.). Plotas tarp kreivės ir x ašies – gamybos aibė (arba gamybos tinklelis – pro-duction set), y = f(x) gamybos funkcija naudojant x pirmo veiksnio, kai kitų gamybos veiksnių išlaidos nekinta, y – pagaminta produkcija. Gaminamos produkcijos kiekis priklauso nuo kelių gamybos veiksnių:
y = f(L, K, S, R, n, g), (32)
L − darbo,K − kapitalo,S − žemės,R − žaliavų ir medžiagų,n − gamybos masto grąžos,g − gamybos ir darbo organizavimo
efektyvumo.
tarp produkcijos kiekio ir žaliavų bei pagrindinių medžiagų kiekio įvairiais ga-mybos lygiais yra nuolatinis ryšys (pvz., sunaudotų plytų kiekis tam tikro projek-
y f x= ( )y
x
5.1 pav. Gamybos aibė
75
to namui pastatyti, metalo kiekis tam tikros markės automobiliui pagaminti ir pan.). todėl gamybos veiksnį R galima atmesti. taip suardoma grynai tech-nologinė gamybos funkcijos prigimtis, nes dabar susiduriame su pridėtine, t. y. naujai sukurta verte, kuri matuojama pinigais. daugeliui ekonomikos šakų, išskyrus žemės ūkį, žemė yra pastovus veiksnys, konstanta, todėl šio gamybos veiksnio irgi galima atsisakyti. tokiu būdu gamybos funkcija tampa mažiau sudėtinga:
y = f(L, K, n, g). (33)
Įvairiems atvejams gamybos funkcijos yra skirtingos. tačiau turi bendrų savybių:
• didinant vieno kurio nors veiksnio išlaidas, kai kitos išlaidos pastovios, greitai pasiekiama gamybos apimties didinimo riba. Pavyzdžiui, jei fir-moje mašinų skaičius ir patalpų plotas yra pastovus, tai pradžioje didi-nant darbo veiksnio išlaidas turimas kapitalo potencialas naudojamas vis geriau ir gamybos rezultatai didėja. tačiau toliau didinant darbo jėgos išlaidas pasiekiama riba, kai vis mažiau kapitalo tenka vienam darbuotojui ir kapitalas tampa gamybos augimą stabdančiu veiksniu. Gamybos prieaugis, pasiektas didinant darbo veiksnio išlaidas, artėja prie nulio. toliau didinant darbo išlaidas, kiekvienas naujai pasamdytas darbuotojas ne didins, o mažins produkcijos kiekį;
• egzistuoja naudojamų gamybos veiksnių pakeičiamumo (substituci-jos) ir papildymo, nepakeitus gamybos apimties, galimybė. Gamybos proceso metu naudojami įvairūs gamybos veiksnių deriniai. Pavyzdžiui, vienoje firmoje plačiai naudojamos mokslo ir technikos naujovės, ga-myba yra automatizuota, pagrindinės žmogaus funkcijos – stebėti ir kontroliuoti gamybos eigą. antroje firmoje, gaminančioje tą patį pro-duktą, automatizavimo lygis žemesnis, daug rankų darbo. Pirmuoju atveju naudojama daugiau kapitalo, antruoju – darbo. Šiuo atveju yra galimybė vieną veiksnį keisti kitu. deja, egzistuoja darbo keitimo ka-pitalu ir rankų darbo naudojimo ribos. Pavyzdžiui, jei firmoje yra gali-mybė didinti rankų darbą ir mažinti mašinų, tai vienai mašinos darbo valandai kompensuoti teks panaudoti gerokai didesnį kiekį žmogaus darbo valandų.
76
5.3. Izokvantinė kartograma
Produkcijai pagaminti reikia mažiausiai dviejų gamybos veiksnių: darbo ir kapitalo. dviejų veiksnių sąryšį su gamyba yra patogu vaizduoti izokvantė-mis. izokvantė yra aibė visų įmanomų derinių, susidedančių iš pirmojo ir an-trojo gamybos veiksnio (darbo ir kapitalo) išlaidų, kurių pakanka tam tikram gaminio kiekiui pagaminti (y). izokvantės panašios į abejingumo kreives. nuo abejingumo kreivių skiriasi tuo, kad izokvantės siejamos su konkrečiu gaminio kiekiu, kurį nustato technologija. Izokvantė – tai kreivė, rodanti kombinacijas išteklių, pagaminančių tą patį gaminių kiekį (duodančių tą patį rezultatą). Ji parodo, kad yra daug būdų, leidžiančių gauti tą patį rezultatą. Pvz., dviejų veiksnių gamybos funkciją galima pavaizduoti grafiškai (5.1 len-telė, 5.2 pav.). tarkime, firma, esant tam tikram technologijos lygiui, siekda-ma pagaminti maksimalų produkcijos kiekį, gali įvairiai derinti naudojamus gamybos veiksnius – darbą ir kapitalą.
5.1 lentelė. Gamybos veiksnių deriniai
Kapitalo išlaidos Darbo išlaidos L
K 1 vnt. 2 vnt. 3 vnt. 4 vnt. 5 vnt.
1 vnt. 20 40 55 65 75
2 vnt. 40 60 75 85 90
3 vnt. 55 75 90 100 105
4 vnt. 65 85 100 110 115
5 vnt. 75 90 105 115 120
kaip matome, kinta ir kapitalo K išlaidos, ir darbo L išlaidos. Galimus ga-mybos veiksnių derinius, norint pagaminti tam tikrą produkcijos apimtį, pa-vaizduosime grafiškai (5.2 pav.).
Čia pasireiškia substitucijos (pakeičiamumo) efektas (darbas gali būti pa-keistas kapitalu, ir atvirkščiai). Gamybos veiksnių pakeičiamumą galima iš-reikšti naudojant ribinę techninę substitucijos normą (mrts – marginal rate of technical substitution). DL yra darbo pokytis, DK – kapitalo pokytis išilgai izokvantės, o šių gamybos veiksnių keitimo (kapitalą keičiame darbu) nor-ma bet kuriame izokvantės taške apskaičiuojama kaip liestinės nuožulnumas tame taške, padaugintas iš – L, pagal šią formulę:
77
D D= = −
D D.
K KMRTS
L L (34)
mrts skaičius turi būti teigiamasis. tai izokvantės nuolydžio absoliutusis dydis (nuolydis neigiamasis).
daugybė izokvančių su-daro izokvančių žemėlapį. izokvančių žemėlapis yra izo-kvančių aibė, kuri rodo maksi-maliai galimą gaminių kiekį iš tam tikrų išteklių kombinacijų (5.2 pav.).
Izokvančių savybės: • toliausiai nuo koordinačių pradžios nutolusi izokvantė rodo didžiausią gamybos rezultatą. izokvančių žemėlapio logika yra analogiška indife-rentinėms kreivėms;
• izokvantės, gautos iš gamybos tinklelio duomenų, visuomet leidžiasi žemyn ir rodo atvirkščią ryšį tarp veiksnių, kad gautume vienodą ga-minių kiekį;
• jei vieno veiksnio augimas reikalauja kito veiksnio augimo, kad gamy-ba nemažėtų, tai izokvantės kils į viršų. Bet tokios izokvantės bus ne iš gamybos funkcijos, nes tą patį kiekį galima pagaminti turint mažesnį kapitalo ir darbo kiekį;
• izokvantės nesusikerta. izokvantės gali susijungti, bet nebus gaminama už krašto linijų. tai vyks tik ant izokvantės dalies, kuri įgaubta į koordi-načių pradžią. Šios atkarpos randamos išvedus izokvantėms vertikalias ir horizontalias liestines ir susikirtimo su izokvantėmis taškus sujungus;
• izokvantės nuo abejingumo kreivių skiriasi tuo, kad matuojamos kon-krečiais matavimo vienetais.
5.4. Gamyba trumpuoju ir ilguoju laikotarpiu
Gamybos procese išskiriami du laikotarpiai – ilgas ir trumpas. Trumpasis laikotarpis firmos veikloje – tai abstraktus laiko tarpas, kai firmos naudo-jami kai kurie gamybos veiksniai yra pastovūs, o produkcijos apimtis kinta keičiant sunaudotų kintamųjų gamybos veiksnių kiekį. Firmos pasirinkimo
5.2 pav. Izokvantinė kartograma
K
L
Q = 90 vnt.
Q = 75 vnt.Q = 55 vnt.
5
4
3
2
1
00 2 3 4 5
78
galimybė trumpuoju laikotarpiu yra ribota, nes kai kurie gamybos veiksniai yra pastovūs ir negali būti greitai keičiami net ir tuomet, kai keičiasi jų kaina. Per trumpą laiką negali būti pakeisti ir lieka pastovūs tokie gamybos veiks-niai, kaip pastatai, įrenginiai ir pan. Jei firmos produkcijos paklausa didėja, gamintojas gali padidinti gamybą ir pasiūlą per trumpą laiką didindamas darbo valandų ir naudojamų žaliavų kiekį. tuomet gamintojas samdo dau-giau darbuotojų, daugiau moka jiems už viršvalandžius, prailgina darbo laiką arba organizuoja pamaininį darbą. tačiau gamybos apimties didinimas didi-nant darbo išlaidas turi ribą. Ją pasiekus, papildomai pasamdytas darbuoto-jas nepadidins pagamintų prekių kiekio.
Firmos gamybos rezultatams apibūdinti (apimčiai matuoti) vartojamos bendrojo, vidutinio ir ribinio produkto sąvokos. Bendrasis produktas (TP – total product) – produktų kiekis, pagamintas naudojant visus gamybos ište-klius per tam tikrą laikotarpį. Jei vieno gamybos veiksnio (tarkime, kapitalo) išlaidos nekeičiamos, tai bendrojo produkto kitimas priklausys nuo kito ga-mybos veiksnio – darbo išlaidų – kitimo. taigi kai įmonė trumpuoju laikotar-piu turi galimybę keisti tik vieno gamybos veiksnio (tarkime, darbo) išlaidas, tai firmos trumpojo laikotarpio bendrasis produktas vadinamas bendruoju darbo produktu (TPL). analogiškai, jei darbo išlaidos firmoje išliktų pastovios, keičiantis mašinos darbo valandoms skaičiuotume bendrąjį kapitalo produk-tą (TPK). Bendrasis produktas dažniau matuojamas fiziniais vienetais, o ne vertiniais. todėl jis kartais vadinamas bendruoju fiziniu produktu (TPP – total physical product).
Žinant bendrojo produkto apimtį, galima apskaičiuoti vidutinį (AP) ir ribi-nį (MP) produktus. Vidutinis produktas (AP – average product) – tai bendrojo produkto dalis, tenkanti vienam kurio nors gamybos veiksnio išlaidų viene-tui. Vidutinis darbo ir vidutinis kapitalo produktai yra apskaičiuojami taip:
= = ,L
TP QAP
L L (35)
= = .K
TP QAP
K K (36)
Vidutinis darbo produktas (APL – average product of labour) – tai bendrojo darbo produkto dalis, tenkanti vienam darbo išlaidų vienetui. Vidutinis dar-bo produktas dažnai vadinamas darbo našumu. Jis rodo produkcijos kiekį, pagamintą per vieną darbo valandą. darbo našumas priklauso ne tik nuo to, kiek firma naudoja darbo išlaidų vienetų, bet ir nuo to, kaip intensyviai nau-
79
dojamos darbo išlaidos. kitaip tariant, jis dar priklauso nuo naudojamų fir-moje pastovių gamybos veiksnių (tokių kaip mašinos ir įrenginiai). Vidutinis kapitalo produktas (APK – average product of capital) – tai bendrojo kapitalo produkto dalis, tenkanti vienam kapitalo išlaidų vienetui.
ribinis produktas (MP – marginal product) – bendrojo produkto poky-tis, pasikeitus kurio nors gamybos veiksnio išlaidoms vienu vienetu (reiškia produkcijos kiekio pokytį, vienu vienetu daugiau naudojant darbo veiksnio, kai kitų gamybos veiksnių apimtis išlieka pastovi). atsižvelgiant į tai, kurio gamybos veiksnio išlaidos kinta, o kurio pastovios, gali būti apskaičiuotas ribinis darbo ir ribinis kapitalo produktai:
D=
D,L
LTP
MPL
(37)
D=
D.K
KTP
MPK
(38)
ribinis darbo produktas (MPL – marginal product of labour) – tai bendrojo darbo produkto pokytis, pasikeitus darbo išlaidoms vienu vienetu. ribinis kapitalo produktas (MPK – marginal product of capital) – tai bendrojo kapitalo produkto pokytis, pasikeitus kapitalo išlaidoms vienu vienetu.
Priklausomybę tarp TP, AP ir MP galima pavaizduoti grafiškai (5.3 pav.).iš pradžių bendrasis produktas
(TP) didėja didėjančiais tempais, nes ribinis produktas (MP) didėja; vėliau TP didėja lėtėjančiais tem-pais, nes MP mažėja, kai MPL = 0, TP maksimalus. dar didinant dar-bo išlaidas TP mažėja, nes MP neigiamas. kai ribinis produktas didesnis už vidutinį produktą (MP > AP), vidutinis produktas auga, ir atvirkščiai, kai ribinis pro-duktas mažesnis už vidutinį, šis mažėja.
Mažėjančio rezultatyvumo dės-nis. iš pateiktojo pavyzdžio matyti, kad didėjant kintamojo veiksnio išlaidoms ir esant tam tikram fik-
5.3 pav. TP, AP ir MP tarpusavio priklausomybė
TP
L
TP
MP
,
L
MP
AP
TP
Maksimumo taškas
80
suoto veiksnio dydžiui, pasiekiama tokia ribinio produkto gamybos apimtis, kai kiekvienas papildomas kintamojo veiksnio vienetas padidina bendrąjį produktą mažiau nei prieš jį sunaudoto kintamojo veiksnio vienetas. tada ir pradeda veikti mažėjančio rezultatyvumo dėsnis. taip yra todėl, kad, esant nekintamoms kapitalo išlaidoms, bei didinant darbo išlaidas, turimas kapita-lo potencialas naudojamas vis geriau, todėl auga rezultatas. tačiau, didėjant darbo išlaidoms, vis mažiau kapitalo tenka vienam darbuotojui ir kapitalas tampa gamybos augimą ribojančiu veiksniu (kaip jau buvo anksčiau minėta). kiekviena firma, turėdama tam tikru momentu tam tikro dydžio kapitalą, pa-samdo tokį darbuotojų skaičių, kad (gamindama potencialiai galimą produk-to kiekį) galėtų panaudoti turimą kapitalą. Jeigu ji apsiribotų tik šio veiksnio išlaidų didinimu, papildomi darbininkai negalėtų būti efektyviai pasitelkti gamybai plėsti, nes nepakaktų būtinų įrenginių.
Ilgasis laikotarpis (long run) – tai toks laiko tarpas, per kurį firma geba pakeisti naudojamus pagrindinius gamybos veiksnius, pirmiausia kapitalo ir gamtinių išteklių (žemės) apimtis. ilgojo laikotarpio metu gali būti pakeis-tos visų gamybos veiksnių išlaidos, t. y. veiksnys, fiksuotas trumpuoju laiko-tarpiu, tampa kintamas. tačiau nekinta pagrindinė gamybos technologija. ilgojo laikotarpio metu priimami sprendimai, kaip pakeisti įmonės gamybinį potencialą. tai daroma, kai įmonė pradeda verslą, plėsdama veiklos sferas naujomis kryptimis, kai technologinės galimybės lieka tos pačios.
5.5. Gamybos veiksnių pakeičiamumas: ribinė techninio keitimo norma
izokvančių metodas taikomas gamybos veiksnių keičiamumo galimy-bėms nustatyti. 5.4 pav. prekės gamybos izokvantinė kreivė parodo, kaip vyksta vieno gamybos veiksnio keitimas kitu, kai gamybos apimtis yra pa-stovi.
Gamybos veiksnių tarpusavio keičiamumą galima išreikšti ribine techni-nio keitimo (substitucijos) norma. ribinė techninio keitimo (substitucijos) norma (MRTS – marginal rate of technical substitution), jei kapitalas keičiamas darbu, nustatoma kapitalo kiekio, kurį gali pakeisti kiekvienas papildomas darbo vienetas, kai gamybos apimtis išlieka nepasikeitusi.
ribinės techninio keitimo normos mažėjimo priežastis ta, kad firmos naudojami gamybos veiksniai ne tik keičia, bet ir papildo vienas kitą. tačiau
81
naudojamą kapitalą ar darbą keisti kitu be galo neįmanoma. norint išlaisvintus darbininkus pakeis-ti kapitalu, kiekviena išlaisvinta darbo valanda reikalauja vis dau-giau papildomų kapitalo išlaidų. izokvantinės kreivės forma rodo sunkumus, kurių kyla vienus ga-mybos veiksnius keičiant kitais. Įvairiose ūkio šakose yra skirtingos gamybos veiksnių keitimo galimy-bės. Pavyzdžiui, medžio apdirbimo įmonėse lengviau mašinų darbą pakeisti rankų darbu. deja, to neįmanoma padaryti chemijos pramonės įmonėse.
ribinei techninio keitimo normai poveikį daro ribiniai gamybos veiksnių produktai ir jų pokyčiai. tarkime, darbą keičiant kapitalu, darbo išlaidos su-mažėja –DL dydžiu, o kapitalo išlaidos padidėja DK dydžiu. Žinome, kad ribi-nis darbo produktas MPL lygus DQ/DL. Padauginus jį iš darbo išlaidų pokyčio, gaunamas gamybos apimties pasikeitimas (DQ):
D −D = −D D
QL Q
L
arba
−D × = −D .LL MP Q (39)
kitaip tariant, sumažinus darbo išlaidas, gamybos apimties sumažėjimas bus lygus DL ir ribinio darbo produkto sandaugai. Gamybos rezultatų suma-žėjimas reiškia perėjimą į žemesnę izokvantę. norint išlaikyti nesumažėjusią gamybos apimtį, darbo išlaidų sumažinimą reikia kompensuoti papildomo-mis kapitalo išlaidomis. Gamybos apimties prieaugis nustatomas DK padau-ginus iš ribinio kapitalo produkto:
D × = D .KK MP Q (40)
kadangi produkto kiekis yra pastovus išilgai visos izokvantės, t. y. DQ = 0, iš čia
−D = −D( ) ( ).L KL MP K MP (41)
5.4 pav. Darbo keitimas kapitalu
K
L
K
L= 2
K
L=
1
2
Q = 1
82
kai ką matematiškai pertvarkius gaunama:
D= − =
D.K
KLL
MPLMRTS
K MP (42)
analogiškas rezultatas gaunamas pasinaudojus gamybos funkcija Q = f(L, K). norint nesumažinti gamybos apimties, kai darbas keičiamas kapitalu, bū-tina tenkinti šią sąlygą:
D D= × + × =
D D0.
Q QdQ dK dL
K L (43)
Pertvarkius lygtį gaunama:D D
− =D D
: ,dL Q QdK K L
(44)
D=
D KQ
MPK
(45)
ir
D=
D.L
QMP
L (46)
tarkime, gamybos veiksnių ribiniai produktai, didinant gamybos veiksnių išlaidas, ima mažėti. tuomet pasinaudojus paskutinėmis lygybėmis, galima paaiškinti, kodėl darbą keičiant kapitalu MRTSKL mažėja. didinant kapitalą, kapitalo produktas mažėja, o mažėjant darbo išlaidoms ribinis darbo pro-duktas didėja. Šie MPL, MPK pokyčių efektai mažina ribinį produktų santykį. sparčios mokslo ir technikos pažangos sąlygomis firmos naudoja naujus, kapitalui imlius gamybos metodus. norint išsaugoti esamą gamybos apimtį, vyksta judėjimas išilgai izokvantės kreivės aukštyn. 5.4 pav. parodyti du nau-dotini gamybos metodai, pasižymintys skirtingais kapitalo ir darbo deriniais, gaminant tą patį produkcijos kiekį.
kai firma ir toliau juda izokvante aukštyn, keisdama darbą kapitalu, MRTSK mažėja. tai reiškia, kad MPL produktas didėja, o MPK mažėja. Šio dydžio ma-žėjimas riboja gamybos proceso modernizavimą. norint padidinti pagal tam tikras technologijas gaminamos produkcijos kiekį, reikia proporcingai padi-dinti darbo ir kapitalo išlaidas. Šį atvejį aprašo gamybos funkcija su pastovia gamybos veiksnių proporcija (pvz., taksi automobilio viena darbo valanda reikalauja vienos vairuotojo darbo valandos.). Šios gamybos funkcijos izo-kvantės kreivės pavaizduotos 5.5 pav.
83
kapitalo ir darbo santykis yra pastovus, vadinasi, naudojant tam tikrą dar-bo kiekį, būtina naudoti ir atitinkamą kapitalo kiekį. Papildomos darbo išlai-dos nepadidins produkcijos kiekio, kol nepadidės kapitalo išlaidos. norint padidinti gamybos apimtį, t. y. pereiti prie aukštesnės izokvantės, reikia, kad didėjant mašinos išlaidoms, atitinkamai padidėtų ir darbo išlaidos. Čia gamy-bos veiksniai vienas kito nepakeičia, o papildo.
5.6 pav. pavaizduota kreivė su pastovia ribine techninio keitimo norma. Šios izokvantės kreivės nuolydis lygus 1. tokiu atveju darbo valanda keičia kapitalo darbo valandą nepasikeitus gamybos apimčiai. Vadinasi, naudoja-mieji gamybos veiksniai idealiai tarpusavyje keičiami.
K ir L atžvilgiu tai sudėtinga įsivaizduoti, nes tai reiškia, kad prekė gali būti pagaminta naudojant tik darbą arba tik kapitalą. Pastovi ribinė techni-nio keitimo norma rodo, kad gamybos veiksniai vienas kito nepapildo.
Kartojimo klausimai
1. ką išreiškia gamybos funkcija?2. Paaiškinkite trumpo ir ilgo laikotarpio skirtumus.3. Paaiškinkite bendrojo, vidutinio ir ribinio produkto tarpusavio priklau-
somybę.4. ką parodo izokvantė ir ribinė techninio keitimo norma?5. Pavaizduokite grafiškai, kaip technologijos įdiegimas paveiks izokvan-
čių žemėlapį.
K
L
�K
�L= 1
�K
�L
Q = 10
5.5 pav. Izokvantės kreivės esant pasto-viai naudojamų veiksnių proporcijai
5.6 pav. Izokvantinė kreivė esant absoliučiam gamybos veiksnių pa-keičiamumui
K
L
K
L= 1
Q = 3
Q = 2
Q = 1
84
Užduotys
1. lentelėje pateikta informacija apie kiekvieno papildomai priimto dar-buotojo pagamintą X prekės kiekį, kai žemės ir kapitalo ištekliai ne-kinta.
Darbuotojų skaičius 5 6 7 8 9 10 11
Bendra X prekių gamybos apimtis
50 72 105 136 162 170 176
a. kiek darbuotojų samdant ribinis produktas yra maksimalus?B. kiek darbuotojų samdant vidutinis produktas yra maksimalus?c. kiek darbuotojų samdant rezultatyvumas pradeda mažėti?d. ar iš pateiktos informacijos galite pasakyti, kiek darbuotojų firma
samdys? Paaiškinkite savo atsakymą.2. Paveiksle pateikta gaiviųjų gėrimų gamybos vidutinio darbo produkto
kreivė. remdamiesi paveikslo duomenimis atsakykite į tokius klausi-mus:a. Vidutinis darbo produktas maksimalus, kai L = 20. ar bendrasis dar-
bo produktas taip pat maksimalus, kai L = 20?B. koks yra bendrasis produktas, kai L = 18, jei vidutinis darbo pro-
duktas lygus 58, kai L = 17, o ribinis aštuonioliktojo vieneto pro-duktas – 70?
c. Jei trisdešimto darbo vieneto (darbo valandos) ribinis produktas neigiamas, ar tai reiškia, kad vidutinis darbo produktas neigiamas, kai naudojama 30 darbo vienetų (valandų)?
Vidu
tinis
darb
opr
oduk
tas
60
30
10 20 30
VP
Darbo kiekis ( )L
85
d. koks yra bendrasis produktas, kai vidutinis produktas lygus 30?e. kokį darbo kiekį naudojant sutampa vidutinis ir ribinis darbo pro-
duktai?3. dviejose audimo įmonėse išaudžiama tiek pat produkcijos, tačiau pir-
mojoje ribinė techninė pakeitimo norma keičiant kapitalą darbu yra 3, o antrojoje – 1/3. Pavaizduokite situaciją grafiku. ar galima teigti, kad:a) pirmoji įmonė naudoja darbui imlesnę technologiją nei antroji;b) pirmoji įmonė naudoja kapitalui imlesnę technologiją nei antroji;c) abiejose įmonėse taikoma technologija yra vienoda;d) turint šiuos duomenis nieko tiksliai pasakyti negalima.
86
6.1. Ekonominių išlaidų samprata ir pelnas
Gamybos išlaidos susidaro bet kurioje verslo šakoje: žemės ūkyje, gamy-binėje ir apdirbamojoje pramonėje, paslaugų srityje. ekonomine prasme iš-laidos įvertina visų panaudotų gamybos išteklių (gamtinių, darbo ir kapitalo) vertę. skiriamasis materialusis kapitalas (įranga, įrankiai ir pan.) ir intelektinis kapitalas (bendrasis išsilavinimas, profesinis meistriškumas, verslumo gabu-mai). išlaidos svarbu, nes kiekviena įmonė siekia kuo daugiau sutaupyti, t. y minimizuoti savo išlaidas ir maksimizuoti pelną. tačiau kad šie uždaviniai bet kurioje verslo šakoje būtų įvykdomi, reikia suprasti ir mokėti analizuoti įmonės išlaidas. išlaidos – tai pagrindinis veiksnys, kuris lemia firmos norus ir galimybes pasiūlyti prekę rinkoje. ekonomistai jos supranta kaip išlaidas ir prarastas galimybes. ekonominių išlaidų sąvoka apima pajamas, kurias versli-ninkas gautų už savo pareigų atlikimą svetimoje įmonėje, palūkanas už savo kapitalą, jei jis nebūtų naudojamas savam verslui, o būtų paskolintas kitiems. tam tikro gamybos veiksnio, naudojamo gamyboje, ekonominės išlaidos – tai vertė, kurią galima gauti, naudojant šį gamybos veiksnį geresniu būdu. atskiros firmos požiūriu ekonominės išlaidos – tai tam tikros firmos išmokos arba pajamos, kurias firma turi užtikrinti išteklių savininkui, norėdama ati-traukti šiuos išteklius nuo kitų alternatyvių gamybos variantų. Šios išmokos gali būti:
• eksplicitinės (išorinės); • implicitinės (vidinės).
Firmos požiūriu, eksplicitinės išlaidos – tai aiškios išlaidos: darbo užmo-kestis, išlaidos kurui, žaliavoms pirkti. implicitinės išlaidos (numanomos iš-laidos) – tai pajamos, kurias būtų galima gauti už savų išteklių naudojimą geriausiu būdu. tai nepanaudotų galimybių išlaidos, kurios neįtraukiamos į buhalterinę apskaitą. ekonominių išlaidų sąvoka vartojama siekiant įvertinti ne tik tiesiogines pinigines išlaidas, bet ir savų išteklių, už kuriuos nereikėjo mokėti, didžiausią kainą, už kurią savi ištekliai galėjo būti parduoti ar pa-naudoti kitur. todėl į numanomas išlaidas verslininkas, turintis savo kapitalą,
6. FIRMOS GAMYBOS IŠLAIDOS TRUMPUOJU IR ILGUOJU LAIKOTARPIU
87
įmonės pastatus ir pats vadovaudamas verslui, turėtų įtraukti ne tik buhalte-rines išlaidas, bet ir negautas pajamas, kurios jam tektų kaip:
• atlyginimas už darbą pasisamdžius kitoje verslo įmonėje; • pajamos už išnuomotą žemę, pastatus ar įrenginius kitam verslininkui; • palūkanos investavus savo lėšas bei santaupas į alternatyvų verslą.
Visos anksčiau minėtos išlaidos vadinamos privačiomis firmos išlaidomis. tačiau kiekviena verslo įmonė veikia tam tikroje aplinkoje ir visuomenėje. todėl įmonės veiklos pasekmės jaučiamos platesnėje aplinkoje, kurios įmo-nė pati nekontroliuoja. tos pasekmės vadinamos išoriniais įmonės veiklos efektais ir gali būti tiek palankios, tiek nepalankios visuomenei. todėl rea-lios bet kurio produkto gamybos išlaidos apima ne tik įmonės išlaidas, bet ir neigiamus išorinius veiksnius, kuriuos apmoka visuomenė ir kurie vadinami visuomeninėmis išlaidomis. Pvz., gamtos tarša yra įmonių veiklos pasekmė. Visuomenė turi skirti lėšų gamtos apsaugai ir tai bus visuomeninės išlaidos. Visuomeninės išlaidos yra gerokai didesnės už privačias verslo įmonės iš-laidas.
skirtingai vertinant išlaidas, pelnas taip pat gali būti apibūdinamas dve-jopai. Pelnas – pagrindinis verslo įmonių tikslas. ekonomistai skiria bendrą, normalųjį ir ekonominį pelną. Bendrasis pelnas – tai skirtumas tarp ben-drųjų įmonės pajamų ir buhalterinių išlaidų. normalusis pelnas – tai paja-mos, kurias verslininkas turi gauti už savo išteklių naudojimą. normalusis pelnas įeina į ekonomines išlaidas (6.1 pav.). kitaip tariant, normalusis pel-nas – minimalios pajamos, kurias turi gauti verslininkas, kad jo kaip versli-ninko gebėjimai išsilaikytų tam tikroje veiklos sferoje. Verslininko gaunamas normalusis pelnas už verslo funkcijų vykdymą yra dalis implicitinių išlaidų.
6.1 pav. Pajamų, išlaidų ir pelno sąvokos
Normalųjį peln ėslygūs mažiausioms pajamoms,
kurias galima gauti už nuosavų išteklių
ą sudarosąnaudos
naudojimą
implicitiniai implicitinlygios
pakaštai,
Bendrosios pajamos
Ekonominės sąnaudos
Skirtumas tarp ekonominiųsąnaudų kaštų ir bendrųjų pajamųvadinamas ekonominiu pelnu
Bendrasis pelnas – skirtumas tarp firmosbendrųjų pajamų ir buhalterinių sąnaudų
Buhalterinės sąnaudos
Ekonominispelnas
Normalusispelnas
Bendrasis pelnas
88
Jei gautų pajamų dydis yra per mažas, kad garantuotų normalųjį pelną už tame versle naudojamus gamybos išteklius (palyginti su galimomis pajamomis kituose vienodai rizikinguose versluose), tai firmos išteklius racionalu naudoti kitoje pelningesnėje verslo šakoje. Jei gautas pelnas viršija normalųjį pelną, tai šis skirtumas vadinamas ekonominiu pelnu arba antpelniu (viršpelniu).
Pelnas – išteklių alokacijos (paskirstymo) veiksnys. Jeigu tam tikros šakos įmonės gauna ekonominį pelną, t. y. jų pajamos viršija ekonomines išlaidas, kitų šakų įmonės gauna stimulą perkelti savo išteklius į šią šaką, nes jos tikisi, kad taip pat gaus ekonominį pelną, ir atvirkščiai: kai gamyba nuostolinga, dalis įmonių pasitraukia iš šakos, ištekliai perkeliami į kitas šakas. išteklių persiliejimai vyks tol, kol neišnyks ekonominis pelnas arba atvirkščiai – nuostolis. Visos tam tikros šakos įmonės gaus tada normalųjį pelną. Be to, pelnas – ekonominio vystymosi veiksnys. rinkoje funkcionuoja ir dominuoja tik tokios pelno siekiančios įmonės, kurios atranda geriausią būdą gamin-ti tam tikrą prekę. Pelno siekimas konkurencijos sąlygomis priverčia firmas nuolat tobulinti savo produkciją, gamybos technologiją, verslo organizavimo formas ir pan. Pelnas – vienas iš investicijų šaltinių.
toliau kalbant apie pelną ir išlaidas, tikslinga įmonės veiklą susieti su lai-ku. Vienus sprendimus galima įgyvendinti greičiau, kitiems reikia daugiau laiko. tam tikru laikotarpiu vienų gamybos veiksnių išlaidos gali būti keičia-mos, o kitų ne. todėl vieni veiksniai vadinami kintamaisiais, o kiti – fiksuo-tais. Šiuo kriterijumi ir remiamasi skirstydami įmonės veiklos laikotarpius į trumpąjį ir ilgąjį.
6.2. Trumpojo laikotarpio išlaidos
trumpasis laikotarpis tai toks, kurio metu bent vienas gamybos veiksnys negali būti keičiamas. Paprastumo dėlei tarkime, kad tas veiksnys bus gamy-binis pajėgumas (firmos dydis), kuris trumpuoju laikotarpiu nesikeis.
Pastoviosios išlaidos (FC – fixed costs) – tai firmos išlaidos, kurios per visą trumpąjį laikotarpį nekinta, keičiant gaminamos produkcijos apimtį (šios iš-laidos nepriklauso nuo gamybos apimties; net jei firma nieko negamina, jie vis tiek yra). Pastoviosios išlaidos vadinamos pridėtinėmis išlaidomis. Joms priskiriami amortizaciniai atsiskaitymai, turto mokestis, draudimo įmokos ir pan. Pavyzdžiui, kirpyklos savininko nuomos mokestis už pastato ir įrenginių naudojimą bus pastoviosios išlaidos, kurios nesikeis ir nepriklausys nuo ga-mybos apimties. neatgaunamos išlaidos yra pastoviųjų išlaidų atmaina. Šią
89
sąvoką lengviausia paaiškinti tokiu pavyzdžiu. tarkime, nusprendėte išsinuo-moti patalpas metams. nuoma, kurią įsipareigojote mokėti, yra pastoviosios išlaidos. sakykime, nutarėte atnaujinti patalpas – jas perdažyti ir nupirkti bal-dus. dažų išlaidos yra pastoviosios, bet taip pat yra ir neatgaunamos. Baldų išlaidos, kita vertus, nėra visiškai neatgaunamos, nes baldus įmanoma per-parduoti, kai jų jau nebereikės. tik skirtumas tarp naujų ir senų baldų kainos yra neatgaunamas. Yra gamybos veiksnių, už kuriuos firma turi mokėti tik tada, kai nusprendžia gaminti produkciją, pvz., elektra apšvietimui. išlaidos veiksniams, kurie yra naudojami pastoviais kiekiais nepriklausomai nuo ga-mybos apimties (jei ji yra), vadinami kvazipastoviaisiais.
Kintamosios išlaidos (VC – variable costs) – tai firmos išlaidos trumpuoju laikotarpiu kintantiems gamybos ištekliams apmokėti (šios išlaidos priklauso nuo gamybos apimties, kuo daugiau gaminame, tuo išlaidų reikia daugiau. Jei nieko negaminame, tai kintamosios išlaidos lygūs nuliui). Šios išlaidos di-dėja augant gamybos apimčiai. tai firmos išlaidos žaliavoms, medžiagoms, darbo užmokesčiui ir pan. Pavyzdžiui, jei kirpykla teiks daugiau paslaugų, ji sunaudos daugiau darbo ir papildomų priemonių, energetinių išteklių, todėl kintamosios išlaidos didės.
Bendrosios išlaidos (TC – total costs) – tai gamybos veiksnių, sunaudotų bendrajam produktui pagaminti, alternatyviųjų išlaidų suma. trumpuoju laikotarpiu bendrąsias išlaidas sudaro kintamosios išlaidos ir pastoviosios išlaidos:
TC = FC + VC. (47)
Bendrosios išlaidos neparodo firmos veiklos efektyvumo. konkretūs fir-mos veiklos rodikliai išreiškiami vidutinių ir ribinių išlaidų kategorijomis.
Vidutinės išlaidos. Bendrųjų išlaidų kiekis, tenkantis vienam pagaminto produkto vienetui, vadinamas vidutinėmis bendrosiomis išlaidomis (ATC – average total costs). Firmoje pagaminto produkto kiekį žymime raide Q, o vidutines bendrąsias išlaidas galime apskaičiuoti taip:
= .
TCATC
Q (48)
atitinkamai galime išreikšti vidutines pastoviąsias išlaidas (AFC – average fixed costs) ir vidutines kintamąsias išlaidas (AVC – average variable costs):
= ,
FCAFC
Q (49)
90
= .
VCAVC
Q (50)
ribinės išlaidos. Bendrųjų išlaidų prieaugis, gaminant papildomą produk-cijos vienetą, vadinamas ribinėmis išlaidomis (MC – marginal costs). ribiniai išlaidos apskaičiuojamos pagal šią formulę:
D=
D,
TCMC
Q (51)
čia: DTC – bendrųjų išlaidų prieaugis; DQ – bendrojo produkto prieaugis.
Išlaidų kreivės
Galima grafiškai pavaizduoti firmos išlaidų funkciją, ir ji yra svarbi nagri-nėjant, kas lemia optimalų gamybos apimties pasirinkimą. Vidutinių ben-drųjų išlaidų funkcija rodo gaminio vieneto bendrąsias išlaidas, vidutinių kintamųjų išlaidų funkcija – gaminio vieneto kintamąsias išlaidas, vidutinių pastoviųjų išlaidų funkcija – gaminio vieneto pastoviąsias išlaidas.
Vidutinės pastoviosios išlaidos visada mažėja didėjant gamybos apimčiai (6.2 pav., a). didėjat gamybos apimčiai didėja ir vidutinės kintamosios išlai-dos (6.2 pav., b). Šių dviejų poveikių derinys lemia u raidės pavidalo viduti-nių išlaidų kreivę (6.2 pav., c).
Pagal 6.1 lentelėje pateiktus bendrųjų, vidutinių ir ribinių išlaidų duo-menis trumpuoju laikotarpiu 6.3 pav. yra pateiktos bendrųjų, pastoviųjų ir kintamųjų išlaidų kreivės. matome, kad pastoviosios išlaidos trumpuoju lai-kotarpiu yra tiesė FC. tai reiškia, kad jų dydis yra pastovus esant bet kuriam produkto apimties lygiui. kintamųjų išlaidų kreivė, augant produkto apim-čiai, kyla į viršų.
6.2 pav. Vidutinių išlaidų kreivės
Q
AF
C
aQ
AV
C
bQ
AT
C
c
91
6.1 lentelė. Gamybos išlaidos (lt)
Q TC ATC VC AVC FC AFC MC
5 17 3,40 7 1,40 10 2,00 –
10 20 2,00 10 1,00 10 1,00 0,6
22 27 1,23 17 0,77 10 0,45 0,58
30 37 1,23 27 0,90 10 0,33 1,25
35 48 1,37 38 1,09 10 0,28 2,2
40 60 1,5 50 1,25 10 0,25 2,4
Bendrųjų išlaidų kreivė TC yra pakilusi aukščiau kintamųjų išlaidų kreivės VC pastoviųjų išlaidų dydžiu. kreivių TC ir VC nuolydžiai taškuose, atitinkan-čiuose tą patį produkcijos kiekį, yra vienodi. tai rodo, kad per trumpą laiko-tarpį bendrųjų išlaidų pasikeitimą lemia tik kintamųjų išlaidų kitimas.
Vidutinių ir ribinių išlaidų kreivės, nubrėžtos pagal 6.1 lentelės duome-nis, parodytos 6.4 pav. Vidutinių ir ribinių išlaidų kreivėms būdingi tam tikri dėsningumai. trumpuoju laikotarpiu vidutinės bendrosios išlaidos didėjant gamybai, pradžioje mažėja, pasiekusios minimalų dydį pradeda didėti. todėl vidutinių išlaidų kreivės (vidutinių bendrųjų išlaidų ir vidutinių kintamųjų iš-laidų) yra u raidės formos. Panagrinėsime ryšį tarp vidutinių ir ribinių išlaidų. kol MC yra mažesnės už ATC, jos mažina ATC ir „traukia“ šią kreivę žemyn
6.3 pav. Pastoviųjų, kintamųjų ir bendrųjų išlaidų kreivės
C
Q
50
40
30
20
10
05 10 15 20 25 30 35 40
TC
VC
FC
92
(plėsti gamybą šiuo atveju yra naudinga, nes papildomo gaminio išlaidos yra mažesnės negu vidutinės). kada MC yra virš ATC, jos ATC „traukia“ aukštyn. iš to išeina, kad MC turi kirsti ATC jos minimumo taške. kai MC = ATC ribinių iš-laidų poveikis yra neutralus. ta pati taisyklė tinka ir analizuojant MC bei AVC.
kaip matome iš paveikslo, kol ribinių išlaidų kreivė yra žemiau vidutinių išlaidų kreivių, vidutinės išlaidos mažėja. kai tik ribinių išlaidų kreivė pakyla aukščiau už vidutinių išlaidų (ATC ar AVC), šie didėja ir jų kreivės kyla aukštyn.
todėl kai ribinės išlaidos yra lygios vidutinėms išlaidoms, jų kreivės yra pasiekusios žemiausius savo taškus. Šis ryšys yra svarbus priimant sprendi-mus dėl gamybos apimčių didinimo.
ribinių išlaidų kreivė rodo išlaidų pokytį dėl tam tikro gamybos pokyčio. ribinės išlaidos matuoja kitimo greitį: išlaidų pokyčio ir gamybos apimties pokyčio santykį. Jei gamybos apimties pokytis yra vienas vienetas, tai ribi-nės išlaidos yra tiesiog išlaidų pokytis, tačiau iš tikrųjų tai yra pokyčio norma padidinus gamybos apimtį vienu vienetu. Pagal apibrėžimą, jei nieko ne-gaminama, kintamosios išlaidos yra lygios nuliui. todėl pagaminto pirmojo vieneto ribinės išlaidos yra lygios prekės vieneto vidutinėms kintamosioms išlaidoms.
tarp kintamųjų išlaidų kreivės VC ir bendrojo produkto kreivės tP esama tokio ryšio: firmos kintamųjų išlaidų kitimą, didėjant gamybos apimčiai, le-mia bendrojo produkto kitimas firmai didinant kintamojo veiksnio išlaidas
C
Q
2,50
2,00
1,30
1,00
0,50
05 10 15 20 25 30 35 40
ATC
MC
AFC
AVC
6.4 pav. Vidutinių pastoviųjų, vidutinių kintamųjų, vidutinių bendrųjų ir ribinių išlaidų kreivės
93
(6.5 pav.). kiekvienas kintamųjų išlaidų kreivės taškas rodo ma-žiausias išlaidas pasirinktam pro-dukcijos kiekiui pagaminti.
ribinės išlaidos yra susijusios su ribiniu produktu. ribinių išlai-dų kreivė yra atvirkštinis ribinio produkto atspindys. ribinės išlai-dos, sunaudotos kiekvienam pa-pildomam produktui pagaminti, mažėja tol, kol mP, sukurtas kie-kvieno papildomo kintamojo veiksnio, didėja.
taip yra dėl to, kad MC yra papildomo darbuotojo darbo ap-mokėjimo išlaidos, padalintos iš sukurto papildomo produkto.
naudinga išskirti svarbias vi-dutinių ir ribinių išlaidų savybes:
1. Vidutinių kintamųjų išlaidų kreivė iš pradžių gali turėti neigiamą nuolydį, bet nebūtinai.
2. Vidutinių išlaidų kreivė iš pradžių mažės dėl mažėjančių pastoviųjų išlaidų, tačiau vėliau didės dėl didėjančių vidutinių kintamųjų išlaidų.
3. Pirmojo gamybos vieneto ribinės išlaidos ir vidutinės kintamosios iš-laidos yra lygūs.
4. ribinių išlaidų kreivė tiek vidutinių kintamųjų išlaidų kreivę, tiek vidu-tinių išlaidų kreivę kerta minimumo taške.
5. ribinių išlaidų kreivės forma rodo mažėjančio ribinio rezultatyvumo dėsnį. kiekvieno papildomo produkcijos vieneto ribinės išlaidos ma-žės, kol didės kiekvieno papildomo darbininko ribinis produktas (ribi-nis rezultatyvumas), ir priešingai.
MPmaxAPMP
MCmin
AVCMC
AVCmin
AVCMC
MP AP
APmax
6.5 pav. Ribinių išlaidų ir ribinio produkto tarpusavio priklausomybė
94
6.3. Izokostos. Trumpojo laikotarpio išlaidų minimizavimas
izokostų tiesė – vienodų išlaidų tiesė. izokosta jungia visus kapitalo ir darbo derinius, turinčius vienodas bendrąsias išlaidas (6.6 pav.).
Bendrosios išlaidos apskaičiuojamos pagal šią formulę:
TC = wL + rK , (52)
čia: w – darbo valandos kaina (wage); r – nuomos mokestis (rate); w/r – nuo-lydis.
izokostos nuolydis yra:
D= −
D
.K wL r
(53)
izokvantės (Q1) ir izokostos (C1) lietimosi taškas nustato gamybos veiksnių K ir L derinį, kuris minimizuoja gamybos išlaidas (6.7 pav.). Jeigu proporcin-gai didėja ir kapitalas, ir darbas – izokostos nuolydis nesikeičia. Gamintojas gali Q1 gaminti taškuose K1L1 ir K2L2. tačiau išlaidos bus minimizuojamos taške A, kai K0L0.
išlaidų minimizavimo sąlyga (gaminant tam tikrą produkcijos kiekį), t. y. izokvantės nuolydis, apskaičiuojama taip:
D= − =
D.L
K
MPKMRTS
L MP (54)
izokostos nuolydis apskaičiuojamas atitinkamai:
6.6 pav. Izokostų tiesės
K
LC0 = 40 C1 C2
10
5
6.7 pav. Išlaidų minimizavimo taškas
K
LC1 C2
Q1
Izokvantė
L1C0L0L2
K1
K0
K2
A
95
D= −
D
.K wL r
(55)
todėl
=
L
K
MP wMP r
(56)
arba
= .L KMP MP
rw (57)
Ši formulė rodo, kad esant mi-nimalioms gamybos išlaidoms, kiekvienas papildomas piniginis vienetas, išleistas gamybos veiks-niams pirkti, turi užtikrinti vienodą produkcijos prieaugį (6.8 pav.).
Per tam tikrą laikotarpį firma gali išaugti, t. y. gali būti naudojama dau-giau abiejų gamybos veiksnių (6.8 pav.) ir kartu gali būti didinama gamybos apimtis. tai vadinama firmos ekspansija arba vystymusi.
6.4. Ilgojo laikotarpio išlaidos
ilgasis gamybos laikotarpis – tai tarpas, per kurį firma gali pakeisti naudo-jamus pagrindinius gamybos veiksnius, t. y. kapitalas ir materialiniai gamti-niai ištekliai. tai tokios gamybos priemonės, kurios keičiasi po ilgo laiko, pvz., kompiuteriai, įrenginiai, patalpos ir pan. ilguoju laikotarpiu, didėjant gamy-bos apimčiai, gali keistis visi gamybos veiksniai. kadangi pastovūs veiksniai tampa kintamaisiais, bendrosios išlaidos ilguoju laikotarpiu sutampa su kin-tamaisiais išlaidos:
TC = VC.
ką reiškia ilgas laikotarpis, žinoma, priklauso nuo analizuojamo uždavinio. Jei pastovusis veiksnys būtų gamyklos dydis, tai ilgas laikotarpis būtų toks, per kurį firma pakeistų gamyklos dydį. Jei pastovusis veiksnys yra sutartiniai įsipareigojimai mokėti algas, tai ilgas laikotarpis – kiek firmai užtruktų pakeis-ti darbo jėgos dydį. Firmos ilgojo laikotarpio bendrosios išlaidos (LRTC – long run total costs) – tai minimalios firmos išlaidos tam tikros apimties produktui pagaminti, pasirenkant optimalų naudojamų gamybos veiksnių derinį.
Pastoviosios išlaidos yra susijusios su pastoviaisiais veiksniais: nuo gamy-bos apimties jie nepriklauso ir juos reikia sumokėti, nesvarbu, kiek ir ar iš
6.8 pav. Gamybos vystymasis
K
L
Išlaidų minimumo taškai
Ekspansijos (vystymosi) trajektorija
96
viso gaminama. tai yra pastoviųjų išlaidų apibrėžimas. kvazipastoviosios iš-laidos nuo gamybos apimties taip pat nepriklauso, tačiau jas reikia sumokėti tik tada, kai firma nutaria gaminti teigiamą prekės kiekį. Pagal apibrėžimą ilguoju laikotarpiu pastoviųjų išlaidų nėra. tačiau ilguoju laikotarpiu kvazipa-stoviųjų išlaidų galima rasti. Jei yra būtinai išleisti iš anksto nustatytą pinigų sumą prieš pagaminant bet kokį prekės kiekį, tai išlaidos yra kvazipastovio-sios. kaip pavyzdį galima pateikti suvartotos elektros energijos apšvietimui išlaidas. Jei firma nieko negamina, tai apšvietimo nereikia, bet, ėmusi ga-minti, turėtų įsigyti nustatytą kiekį elektros energijos apšvietimui. Pinigai, išleisti reikiamam elektros energijos kiekiui įsigyti, ir bus kvazipastoviosios išlaidos.
Firmos ilgojo laikotarpio vidutinės išlaidos (LRAC – long run average costs) yra ilgojo laikotarpio bendrųjų išlaidų ir pagaminto produkto apimties san-tykis:
= .
LRTCLRATC
Q (58)
Ilgojo laikotarpio ribinės išlaidos (LRMC – long run marginal costs) yra ilgojo laikotarpio išlaidų prieaugis, padidinus gamybos apimtį vienu vienetu:
D=
D.
LRTCLRMC
Q (59)
Jeigu ilguoju laikotarpiu santykinai kinta gamybos veiksnių kainos, va-dovaujantis substitucijos principu turi keistis ir gamybos būdas (naudojamų gamybos veiksnių išlaidų struktūra). santykinai pigesnio gamybos veiksnio išlaidos turi būti didinamos, o brangesnio – mažinamos. Veikdamos pagal substitucijos principą, firmos padeda visai visuomenei taupydamos tuos iš-teklius, kurie yra brangūs, t. y. labiausiai riboti visuomenėje.
6.5. Ryšys tarp trumpojo ir ilgojo laikotarpio išlaidų
trumpojo ir ilgojo laikotarpio išlaidos yra glaudžiai susijusios. Galima teigti, kad ilgas laikotarpis apima be galo daug trumpųjų laikotarpių. kiekvienu trumpuoju laikotarpiu firma didina gamybos apimtį, nekeičia tam laikotarpiui būdingo gamybos pajėgumo. ilgojo laikotarpio išlaidų kreivė jungia trumpojo laikotarpio išlaidų kreivių taškus ir yra gaubiamoji (6.9 pav.). Ši pastaba labai svarbi. trumpojo laikotarpio išlaidų kreivė visada yra aukš-čiau ilgojo laikotarpio išlaidų kreivės, nes minimizuojant išlaidas trumpuoju laikotarpiu nėra galimybės keisti visų gamybos veiksnių.
97
ilgo laikotarpio vidutinių ben-drųjų išlaidų formos paaiškinti re-miantis mažėjančio ribinio LRATC rezultatyvumo dėsniu negalima, nes kinta visi gamybos veiksniai. ilgo laikotarpio išlaidų kreivė rodo vidutinių išlaidų priklauso-mybę nuo gamybos apimties, kai veiksnių kainos pastovios, o visų veiksnių išlaidų apimtys gali būti keičiamos. trumpo laikotarpio vi-dutinių išlaidų kreivė rodo jų priklausomybę nuo gamybos apimties, kai ne visų veiksnių išlaidos gali būti keičiamos, nors tų veiksnių kainos irgi lieka pastovios. tuomet ilgojo ir trumpojo laikotarpio vidutinių išlaidų kreivės gali turėti sąlyčio tašką, kuriame trumpo laikotarpio vidutiniai išlaidos ir gamy-bos apimtis atitinka šiuos dydžius ilguoju laikotarpiu. tačiau, didėjant gamy-bos apimčiai, trumpo laikotarpio išlaidos keisis kitaip negu ilgo laikotarpio, nes pirmuoju atveju yra apribojimas keisti mažiausiai vieno veiksnio išlaidas.
Viena trumpojo laikotarpio išlaidų kreivių būtinai turės bendrą minimu-mo tašką su ilgo laikotarpio išlaidų kreive jos minimumo taške. iš to išeina, kad trumpas laikotarpis, kuriame gali būti keičiamos ne visų gamybos veiks-nių išlaidos, ypatingas tuo, jog fiksuoto veiksnio išlaidos yra tokio dydžio, kuris leidžia minimizuoti bendrąsias vidutines išlaidas, operuojant kintamų veiksnių išlaidomis. tai yra optimali fiksuotų veiksnių išlaidų apimtis arba op-timalaus gamybinės įmonės dydis.
ilgojo laikotarpio išlaidų kreivių specifinės charakteristikos priklauso nuo gamybos masto grąžos (6.10 pav.). ilgasis laikotarpis (long run) yra toks, kuriame visi gamybos veiksniai gali kisti. Jeigu vienas ar daugiau veiksnių yra pastovūs, nekintami, tuomet turimas trumpasis laikotarpis (short run). trumpuoju laikotarpiu gali būti pastovus žemės kiekis, gamyklos dydis, ma-šinų skaičius ir pan.
ilguoju laikotarpiu gamybą didinti galima didinant visus gamybos veiks-nius tomis pačiomis arba skirtingomis proporcijomis. klasikinė gamybos te-orija nagrinėja pirmą atvejį ir šiam atvejui yra suformuluotas masto grąžos dėsnis (Law of Returns to Scale). tegul gamybos veiksnius − darbą (L) ir kapi-talą (K) padidiname k kartų.
6.9 pav. Ryšys tarp trumpojo ir ilgojo laikotarpio išlaidų
P
Q
SRATC
LRATC
98
Galimi trys atvejai:1. Gamybos apimtis irgi padidėja k kartų tai pastovios masto grąžos
atvejis (Constant Returns to Scale). Pastovus rezultatyvumas dėl gamy-bos mastų – kai rezultatai proporcingai auga didėjant išlaidoms.
2. Gamybos apimtis padidėja daugiau negu k kartų. turima didėjanti masto grąža (Increasing Returns to Scale). rezultatyvumo didėjimas dėl gamybos mastų – kai padidėjus gamybos veiksnių išlaidoms, labiau negu proporcingai padidėja rezultatai.
3. Gamybos apimtis padidėjo mažiau negu k kartų. turima mažėjanti masto grąža (Decreasing Returns to Scale). mažėjantis rezultatyvumas dėl gamybos mastų – kai rezultatai auga mažesne proporcija negu di-dėja išteklių išlaidos.
rezultatyvumo dėl gamybos mastų skiriamasis bruožas, palyginti su mažėjančio ribinio rezultatyvumo dėsniu, yra galimybė keisti visų gamybos veiksnių išlaidas tokia pat proporcija.
Teigiamas ir neigiamas gamybos masto efektas. esant masto ekonomijai, firmai patartina didinti gamybos apimtį, nes tai leidžia palyginti geriau pa-naudoti turimus gamybos veiksnius ir kartu sumažinti vidutines bendrąsias išlaidas. dėl to jų kreivė ilguoju laikotarpiu slenka žemyn. masto ekonomiją lemia šios priežastys:
1. racionalus darbo pasidalijimas ir specializacija, kurie paprastai galimi tik pakankamo dydžio firmoje. Jie leidžia darbuotojams pasiekti aukš-tesnę kvalifikaciją, dėl to padidėja darbo našumas ir sumažėja išlaidos.
2. Gamybos valdymo specializacija, leidžianti optimaliai pasitelkti visus valdymo aparato darbuotojus.
3. efektyvus realaus kapitalo naudojimas. mažoje firmoje dėl nedidelės gamybos apimties įrenginiai dažnai ne iki galo naudojami, dėl to pro-
Q
LR
AT
C
II
IIII6.10 pav. Gamybos masto grąža: I – augantis rezultatyvumas didėjant gamybos mastams; II – pastovus rezultatyvumas didėjant gamybos mastams; III – mažėjantis rezultatyvumas didėjant gamybos mastams
99
dukcijos ATC yra didesni. kapitalo išlaidas, skaičiuojant produkcijos vienetui, galima sumažinti, stambinant gamybą.
4. Gamybos atliekų naudojimas. Jis įmanomas tik didelėje firmoje, t. y. tik tada, kai atliekų yra daug ir perdirbimas apsimoka.
tačiau įmonių gamybos mastų didinimas turi ribas. Jos dažnai susijusios su didelių sistemų efektyvaus valdymo sunkumais. daugėjant pavaldinių, pasiekiama tokia padėtis, kai valdytojų skaičius ima didėti daugiau negu proporcingai padidėjusiam pavaldinių skaičiui. Valdytojų gebėjimai nega-li būti be apribojimų pakeisti net ilguoju laikotarpiu. skaičiavimo technika labai išplečia valdymo galimybes, tačiau teoriškai kiekviena įmonė pasiekia tokį veiklos apimties lygį, kai kyla valdymo problemų – tada pasireiškia mas-to disekonomija (masto antiekonomija).
dėl masto ekonomijos ir disekonomijos ūkyje pagal dydį susiformuoja kelių rūšių firmos: labai didelės firmos, kurios siekdamos gamybos masto ekonomijos, gamina visą rinkos paklausą patenkinanti tos rūšies prekių kie-kį, nes tik tokiu atveju vidutinės prekių bendrosios išlaidos būna minima-lios. tokio tipo firmos vadinamos natūraliomis monopolijomis. tai didžiulės firmos, dažniausiai bendrovės, kurios laikosi dėl masto ekonomijos ir kurių ūkyje paprastai yra nuo kelių iki keliolikos (automobilių, naftos perdirbimo gamyklos). mažų, smulkiojo verslo firmų – dažniausiai individualių arba ūki-nių bendrijų – dydį lemia masto disekonomijos egzistavimas (kirpyklos, ka-vinės, gėlių parduotuvės). Vadinasi, kiekvienoje šakoje egzistuoja minimalus efektyvios veiklos mastas – žemiausias ilgojo laikotarpio vidutinių bendrųjų išlaidų taškas.
Kartojimo klausimai
1. koks pagrindinis buhalterinio ir ekonominio požiūrio į išlaidas skirtu-mas?
2. kuo skiriasi trumpojo ir ilgojo laikotarpio išlaidos?3. Paaiškinkite priklausomybė tarp vidutinių ir ribinių išlaidų.4. kokiose bus ilgojo laikotarpio vidutinės išlaidos, jei gamybos masto
grąža yra didėjanti?5. kas gali lemti masto ekonomiją ir masto disekonomiją?
100
Užduotys
1. Jonas yra keramikos gaminių įmonės savininkas. Jis samdo vieną pa-galbininką, kuriam per metus moka 12 000 eurų. Per tą patį laikotarpį Jonas moka 5 000 eurų už patalpų nuomą, už žaliavas – 20 000 eurų, už įmonės įrengimus – 4 000 eurų nuomos mokesčių. konkurentas Jonui pasiūlė darbą, už kurį būtų mokama 15 000 eurų per metus. metinės bendrosios pajamos už pagamintą produkciją sudaro 72 000 eurų. apskaičiuokite įmonės eksplicitines išlaidas ir ekonominį pelną.
2. Įmonės vidutinių kintamųjų išlaidų funkcija: AVC = Q. Jos vidutinių pa-stoviųjų išlaidų funkcija: AFC = 150/Q. Prekės vieneto kaina – 40 eurų. nubraižykite vidutinių bendrųjų išlaidų funkciją.
apskaičiuokite įmonės vidutines išlaidas, vidutinį ekonominį pelną, bendrąjį ekonominį pelną gaminant 10 vienetų. apskaičiuokite ben-drąjį ekonominį pelną gaminant 30 vienetų.
3. lūžio taške produkto gamybos pastoviosios išlaidos yra 2 500 lt, vidu-tinės kintamosios išlaidos – 240 lt, lūžio taške gaminama 30 vienetų produkcijos. kokia vieneto kaina? koks įmonės pelnas, gaminant 93 vienetus? Vidutinės kintamosios išlaidos nepriklauso nuo gamybos apimčių.
101
7.1. Tobulosios konkurencijos rinkos bruožai
tobulos konkurencijos rinka yra abstraktus modelis. Jos nėra realybėje ir ji neturėtų būti laikoma tikslu, kurio reikia siekti krašto ekonomikai. nors šis modelis gniuždomas realiomis rinkos funkcijomis, bet dėl didelės abstrakci-jos tėra tiktai tyrimo priemonė. modelis yra universalus, tad labai patogus tirti realią ekonominę tikrovę.
tobulos konkurencijos modelį, kaip susireguliavimo dėsniais pagrįstą ekonominę sistemą, pradėjo kurti a. smitas, 1776 m. parašęs savo garsųjį „tautų turtą“, nors tokios sąvokos čia ir nevartojo. Paklausos ir pasiūlos prin-cipai koordinuoja pirkėjo ir pardavėjo interesus. „nematomoji rinka“ nukrei-pia skirtingų interesų pirkėjų ir pardavėjų elgseną tokia linkme, kad jiedu sutaria dėl prekės kainos. taigi kainos, kuri palaiko ekonomikos pusiausvy-rą, savaiminio susidarymo mechanizmas yra kertinis šio modelio akmuo. tobulos konkurencijos rinkos modelio funkcionavimo sąlygos:
1. Produkto homogeniškumas. Jis reiškia, kad rinkoje yra labai daug produktų, pagamintų daugelio gamintojų, tačiau visi produktai nesi-skiria savo kokybinėmis charakteristikomis. Vartotojas neteikia prana-šumo atskiriems tos pačios produkcijos produktams, jam nėra svarbu, kuris iš daugelio gamintojų pateikė į rinką jo perkamą konkretų pro-duktą.
2. Neribotas išteklių mobilumas. tobulos konkurencijos sistemoje įmo-nės gali laisvai pereiti iš vienos gamybos sferos į kitą. sakoma, kad nėra įėjimo į bet kokios prekės rinką ir išėjimo iš jos barjerų. Jeigu kurios nors prekės kaina kyla, niekas negali sutrukdyti įmonei turimus išteklius naudoti šios prekės gamybai, nutraukus kitų prekių tiekimą pardavimui.
3. Įmonių pasyvumas kainų atžvilgiu. nė vienas iš pardavėjų ar pirkėjų negali paveikti rinkos kainos, nes dėl didelio jų skaičiaus kiekvienas parduoda arba perka tik nedidelę rinkoje esančių prekių dalį. Jei vie-nas kuris pardavėjas padidins savo prekių kainą, pirkėjai nepirks jo
7. FIRMOS PELNO MAKSIMIZAVIMAS TOBULOSIOS KONKURENCIJOS RINKOJE
102
prekių ir jis patirs nuostolių, o jeigu sumažins kainą, taip pat patirs nuostolių, todėl pardavėjas nesuinteresuotas keisti kainos, palyginti su ta, kuri yra susidariusi rinkoje. Įmonė gali parduoti bet kokį pagamintų prekių kiekį, nemažindama jų kainų.
4. Tobulas informuotumas. Visi pirkėjai ir pardavėjai turi informacijos apie paklausos ir išlaidų kreives. Jie žino, kokiomis kainomis gali pirkti ir parduoti prekes. Ši informacija ir užtikrina tai, kad tos pačios koky-bės prekės turi vienodą kainą nepriklausomai nuo to, kas jas parduoda ir kas perka.
apibrėžti tobulos konkurencijos modelio parametrai sveiką protą gali pa-skatinti daryti iš pirmo žvilgsnio stulbinamą išvadą, kad tobulos konkuren-cijos rinkoje nėra nei galimybių, nei stimulų konkuruoti. Ši išvada, nepaisant jos paradoksalumo, yra teisinga. Jeigu pardavėjas negali veikti rinkos kainų ir kitų pardavimo sąlygų, o tegali jas priimti kaip duotas ir joms paklusti, jis savo elgsena negali paveikti ir savo likimo draugų – kitų pardavėjų, su ku-riais turi tik tiek bendro, kad visi yra vienodai paklusnūs rinkos sąlygoms. Jų tarpusavio interesai nesikerta, nes kiekvienas gali realizuoti tiek savo prekių, kiek jų pagamina.
7.2. Konkuruojančios firmos pagaminto produkto paklausa. Firmos pajamos ir išlaidos
dėl anksčiau išvardintų sąlygų individualios įmonės atžvilgiu paklau-sa yra absoliučiai elastinga. tos įmonės gamybos apimties neveikia rinkos kainos. Jas formuoja visų tam tikros šakos gamintojų pasiūla ir visų varto-tojų paklausa. Jų santykis lemia įmonės parduodamų prekių kainą. 7.1 pav.
7.1 pav. Įmonės ir šakos paklausa tobulos konkurencijos sąlygomis
100 000 200 000 300 000
P
Q
P
Q
3
2
1
0
S ( )šakos
D ( )šakos
D ( )įmonės
3
2
1
0
a b
103
parodyta šakos paklausos kreivė ir atskiros įmonės paklausos kreivė. Ji yra absoliučiai elastinga – tai rodo horizontali linija rinkos kainos lygmeniu. Būtina atkreipti dėmesį į skirtingus produkcijos apimties mato vienetus a ir b grafikuose. 7.1 pav., a, vaizduojama šakos produkcijos apimtis, matuojama šimtais tūkstančių vienetų, o b grafike įmonės produkcijos apimtis sudaro nedidelę šakos produkcijos kiekio dalį ir matuojama dešimtimis vienetų.
Jei šakoje įmonės gauna didelį pelną, naujos įmonės mano, kad pelninga investuoti savo kapitalą būtent į šią šaką. dėl išaugusios produkcijos apimčių rinkos kaina krinta žemiau pradinio lygio, todėl mažėjant rinkos kainai firmos D kreivė pasislinks žemyn ,ir atvirkščiai. sumažėjus kainai sumažėja ir paja-mos, kurios nebepadengia išlaidų ir pradedamas gauti mažesnis ekonominis pelnas, kuris pagaliau visai išnyksta ir tada firmos traukiasi iš šakos – pasiūla sumažėja. Šis procesas vyksta nenutrūkstamai.
konkurencinė firma tiki, kad: a) ji nieko neparduos, jei užsiprašys aukštesnę kainą už rinkos; b) galės parduoti kokį tik nori produkcijos kiekį, jei prašys rinkos kainos; c) jei prašys mažesnės nei rinkos kainos, patenkins visą rinkos paklausą
esant tai kainai.Firmos paklausos ir rinkos paklausos kreivių skirtumai: firmos paklausos
kreivė parodo priklausomybę tarp rinkos kainos bei konkrečios firmos pa-gaminto prekės kiekio (kreivė priklauso ne tik nuo vartotojų elgesio, bet ir nuo firmų elgsenos); rinkos paklausos kreivė rodo priklausomybę tarp rin-kos kainos ir viso parduoto gaminio kiekio (kreivė priklauso nuo vartotojų elgsenos).
konkurencinės rinkos modelis dažniausiai grindžiamas tuo, kad, rinkoje esant daugybei mažų firmų, kiekvienai jų tenka iš esmės horizontali paklau-sos kreivė. tas tinka net esant dviem firmoms rinkoje, jei viena iš jų pasiry-žusi prašyti pastovios kainos bet kokiomis aplinkybėmis.
Įmonės pajamos
tobulos konkurencijos rinkoje atskiros įmonės pajamos nuo kainos ne-priklauso, nes visų firmų parduodamų prekių kaina yra ta pati. todėl jos pri-klauso nuo parduodamų prekių ir paslaugų kiekio.
Bendrosios pajamos yra lygios parduotų produktų skaičiaus ir jų kainos sandaugai:
= × .TR Q P (60)
104
Vidutinės pajamos – tai pajamos už vieną produkto vienetą. Jos lygios prekės kainai, nes apskaičiuojamos dalijant bendrąsias pajamas iš parduotų prekių skaičiaus:
×= = = .
TR Q PAR P
Q Q (61)
Ribinės pajamos – bendrųjų pajamų pakitimas pardavus papildomą pre-kės vienetą:
D D ×= = =
D D.
TR Q PMR P
Q Q (62)
Bendrųjų, vidutinių ir ribinių pajamų kreivės tobulos konkurencijos sąly-gomis pavaizduotos 7.2 pav.
tobulos konkurencijos rinkoje įmonės paklausos kreivė yra absoliučiai elastinga. todėl papildomas parduotos prekės vienetas nemažina kainos, o tai reiškia, kad jis padidina bendrąsias pajamas prekės vieneto kainos dydžiu, t. y. TR = P, kai Q = 1. tačiau paklausa negali būti begalinė, todėl firmos turi nustatyti, kiek turi gaminti, kad būtų pasiekta pusiausvyra.
Įmonės pelnas
Bendras rinkos ūkyje funkcionuojančių įmonių elgsenos bruožas yra pel-no siekimas. tuo tikslu jos plečia savo veiklą, kuri gali būti charakterizuoja-ma jau aptartomis produkto apimties, pajamų, išlaidų, pelno kategorijomis. norint nustatyti gamybos apimtį, užtikrinančią maksimalų pelną būtina at-likti analizę. Yra du analizės variantai:
1. Bendrųjų pajamų ir bendrųjų išlaidų palyginimas.2. ribinių pajamų ir ribinių išlaidų palyginimas.
7.2 pav. Bendrosios (a), vidutinės ir ribinės (b) pajamos
Q
TR
TR
Q
PA
RM
R,
,
AR MR= = P
a b
105
I būdas. Bendrųjų pajamų ir bendrųjų išlaidų palyginimas
trumpo laikotarpio sąlygomis dalį išlaidų sudaro pastoviosios išlaidos. Firma turi juos apmokėti ir tuo atveju, jei ji sustabdo savo veiklą. Firma turi gaminti pro-dukciją trumpu laikotarpiu, jeigu:
• ji gali gauti pelno; • nuostoliai bus mažesni už pastoviąsias išlaidas.
norėdami pavaizduoti pelną, gaunamą įmonės tobulos kon-kurencijos rinkoje, sugretinsime bendrųjų pajamų ir bendrųjų išlaidų kreives, jas nubrėždami vienoje koordinačių sistemoje. 7.3 pav. parodytas plotas tarp taškų A ir B žemiau bendrųjų pajamų kreivės ir aukščiau bendrųjų išlaidų kreivės vaizduoja įmonės pelną. Įmonė gaus pel-no, jeigu gamins produkcijos ne mažiau kaip QA ir ne daugiau kaip QB. šiame intervale TR > TC. atitinkamai gaminant kitokį kiekį produkcijos, TR < TC ir įmonė patirs nuostolių. maksimalus pelnas yra gaminant produkcijos kie-kį, pavaizduotą taške QC, kai nuotolis tarp TC ir TR kreivių yra didžiausias. didėjant arba mažėjant gamybos apimčiai, TC ir TR kreivės artėja viena prie kitos, o įmonės pelnas mažėja. Jei firma gamina QA produkcijos kiekį, ji ne-gauna nei pelno, nei nuostolio (taip pat ir QB).
Firma visada, kai bendrosios pajamos viršija bendrąsias kintamas išlai-das (TR > VC), gali tęsti gamybą trumpo laikotarpio sąlygomis, nes pajamos padengs šias išlaidas ir dalį pastoviųjų išlaidų (FC). Pavyzdžiui, bendrosios pajamos (TR) sudaro 400, kintamosios išlaidos (VC) – 350, o pastoviosios išlai-dos (FC) yra lygūs 100. trumpo laikotarpio sąlygomis gaminti verta (jei firma užsidaro, nuostoliai – 100). Firma gali funkcionuoti. Jei kintamosios išlaidos sudaro 550, bendrosios firmos pajamos negali jų padengti, todėl veiklą ge-riau nutraukti.
klausimas – ar iš šio grafiko galima suvokti, kada ribinės pajamos lygios ribinėms išlaidoms? kadangi
D=
D,
TRMR
Q (63)
7.3 pav. Bendrosios pajamos ir bendrosios išlaidos
Q
Pelnas
TR
TC
FC
,,
TC
TR
FC
QA
QC
QB
A
B
Nuostoliai
Nuostoliai
0
106
o
D=
D,
TCMC
Q (64)
todėl susikirtimo taškuose MC = MR.
II būdas. Ribinių pajamų ir ribinių išlaidų palyginimasBendra taisyklė: reikia gaminti bet kokį papildomą produkcijos vienetą,
jei jo teikiamos ribinės pajamos viršija ribines išlaidas, arba, didėjant gamy-bos apimčiai, firmos pelnas didės, kol ribinės pajamos bus didesnės nei ribi-nės išlaidos. taigi maksimalų pelno dydį galima nustatyti ribiniais dydžiais. 7.4 pav. pavaizduotos išlaidų ir pajamų kreivės. Vidutinių bendrųjų išlaidų kreivės susikirtimo su ribinių pajamų kreive A ir B taškuose ATC = P, o tai reiš-kia, kad įmonė, gamindama tokį kiekį prekių, kurie atitinka taškus QA ir QB, neturės nei ekonominio pelno, nei nuostolių. Gamybos apimtis, kai ATC > P, t. y. į šalis nuo taškų A ir B, yra nuostolinga. kai gamybos apimtis didesnė už QA, bet mažesnei už QB, įmonė gauna ekonominį pelną.
Vidutinių bendrųjų išlaidų kreivės padėtis ribinių išlaidų bei kainos lini-jos atžvilgiu parodo įmonės galimybes gauti pelną keičiant gamybos apim-tį. tačiau gamyba minimaliame ATC kreivės taške neužtikrina maksimalaus pelno, nors šiame taške ATC kreivė labiausiai nutolusi nuo P kreivės (7.4 pav. taškas C). minėtame taške bus didžiausias pelnas, tenkantis vienam produk-cijos vienetui, tačiau ne bendra jo suma. didinant gamybos apimtį, kiekvie-nai papildomai gaminamai prekei reikia didėjančių išlaidų, t. y. MC didėja, tačiau didėja ir bendrosios pajamos iki taško M, t. y. kol MR > MC. M taške MR = MC, taigi pelnas yra maksimalus gaminant QM kiekį prekių. Pelno ap-
QQA
QC
QB
PM
CA
TC
AV
C,
,,
P
K
0Q
M
A M
CL
B
E
MC
ATC
MR P=
AVC
7.4 pav. Ribinės išlaidos ir ribinės pajamos
107
imtis šiuo atveju SPMLK – skirtumas tarp bendrųjų pajamų ir bendrųjų išlai-dų. Papildomam virš šio kiekio prekės vienetui reikia didesnių ribinių išlaidų negu gaunamos ribinės pajamos (tai matome grafike iš MC kreivės, pakilu-sios aukščiau MR kreivės). taškas e – kreivės ATC minimumas. Šiame taške gaunama daugiausia pelno, tenkančio vienam produkcijos vienetui. tačiau firmą labiausiai domina visos produkcijos pelnas (7.1 lentelė).
7.1 lentelė. konkurencinės firmos veiklos rodikliai
Produkcijos vienetai Ribinės išlaidos (MC) Ribinės pajamas (MR)
1 2 10
2 4 10
3 7 10
4 9 10
5 10 10
... ... ...
10 17 10
11 20 10
Gaminti iki penkių vienetų dar apsimoka, nes bendrosios pajamos di-dėja daugiau nei bendrosios išlaidos (didėja skirtumas tarp jų – didėja pel-nas). Gaminant šeštąjį vienetą, pelnas mažėja (jis yra, nes nežinome, kada jis išnyks. maksimalus pelnas gaminant penktąjį vienetą). Gaminti dešimties vienetų jau neapsimoka, nes ribinės išlaidos viršija ribines pajamas – jau pa-tiriamas nuostolis. Pelno maksimizavimo taisyklė: MR = MC.
ribinių išlaidų kreivė 7.5 pav. yra kartu ir įmonės pasiūlos kreivė, nes, kin-tant kainoms, bet kuris jų linijos susikirtimo taškas su ribinių išlaidų kreive reiškia maksimalaus pelno taškus, esant skirtingoms kainoms. Įmonė, siek-dama maksimizuoti pelną, turės keisti gamybos apimtį, kad ji atitiktų MC ir MR arba P susikirtimo taškus, pažymėtus grafike raidėmis M1, M2, M3, M4. Šie taškai yra ribinių pajamų kreivėse, kurių padėtis labai skirtinga vidutinių išlaidų kreivių atžvilgiu ir todėl parodo skirtingą įmonės pelningumą.
taške M1 įmonė gaus ekonominį pelną, nes kaina ir ribinės pajamos yra didesnės už vidutines bendrąsias išlaidas (MR > ATC). taške M2 įmonė negaus ekonominio pelno, bet neturės ir nuostolių. Ji gaus normalųjį pelną, nes ri-binės pajamos yra lygios vidutinėms bendrosioms išlaidoms (MR = ATC).
108
taške M3 įmonė turės nuostolių, bet galės laikinai tęsti gamybą trumpą pe-riodą, nes kaina ir ribinės pajamos padengia vidutines kintamąsias išlaidas (MR > AVC). taške M4, kuris yra žemiau vidutinių kintamųjų išlaidų kreivės žemiausiojo taško, įmonė negalės tęsti gamybos, nes ribinės pajamos nebe-padengs vidutinių kintamųjų išlaidų. Gamybos mažinimas mažins ir įmonės nuostolius.
tobulos konkurencijos rinkoje taškai M1, M2 ir M3 yra trumpo periodo pusiausvyros taškai. esant skirtingoms kainoms P1, P2 ir P3, įmonė gamina atitinkamą kiekį produkcijos Q1, Q2, Q3, kuris jai užtikrina arba maksimalų pelną, arba minimalų nuostolį. todėl ji nesuinteresuota keisti gamybos ap-imties, kol nesikeičia rinkos kainos. Firmos veiklos galimybės:
• P > ATC – firma gauna ekonominį pelną; • P = ATC – firma gauna normalųjį pelną; • P > AVC – firma gali tęsti gamybą trumpo laikotarpio sąlygomis; • P < AVC – firma turi veiklą nutraukti.
Firma tobulos konkurencijos rinkoje maksimizuoja pelną ar minimizuoja nuostolius trumpojo laikotarpio sąlygomis gamindama tokį produkcijos kie-kį, kai ribinės pajamos lygios ribinėms išlaidoms (MR = MC, P = MC) ir esant sąlygai, kad produkto kaina viršija vidutinių kintamųjų išlaidų (AVC) minimu-mą. Jei kainos linija yra žemiau vidutinių kintamų išlaidų kreivės, gamybą reikia nutraukti, nes firma nebepadengia pastoviųjų išlaidų. ribinių (MC) ir vidutinių kintamųjų (AVC) išlaidų kreivių susikirtimo taškas (AVC minimu-mas) – firmos veiklos sustabdymo taškas.
7.5 pav. Trumpo periodo pusiausvyra
Q
PM
CA
TC
AV
C,
,, MC
ATC
AVC
M1
M3
M2
M4
MR1
MR2
MR3
MR4
109
7.3. Konkuruojančios firmos gamybos apimties nustatymas ilguoju laikotarpiu
trumpuoju periodu įmonė gauna ekonominį pelną, kai MC = MR ir šių krei-vių susikirtimo taškas yra aukščiau ATC ir MC kreivių susikirtimo. tačiau ilgo peri-odo ekonominis pelnas negalimas. ilgo periodo metu į šaką, kurioje gaunamas ekonominis pelnas, veržiasi kiti gamintojai. tai didina rinkos pasiūlą, ir pasiūlos kreivė pasislenka į dešinę, kaip parodyta 7.6 pav., iš padėties S1 į padėtį S2.
7.6 pav., a, vaizduojama šakos pusiausvyra, o b grafike – įmonės pusiaus-vyra, todėl horizontaliojoje ašyje atidėti dydžiai skirtingais mastais. Padidėjus rinkos pasiūlai, rinkos pusiausvyros taškas pasislenka iš S į L. krinta kaina nuo P1 iki P2, o kartu ir ribinės įmonės pajamos nuo MR1 iki MR2. ribinių pajamų kreivei MR2 susikertant su ribinių išlaidų kreive MC, susidaro naujas įmonės ilgo periodo pusiausvyros taškas, t. y. pusiausvyros taškas iš ES padė-ties trumpuoju periodu pasislenka į padėtį EL ilguoju periodu.
Įmonei pasiekus naują pusiausvyrą, ekonominis pelnas dingsta, o tai su-laiko naujas įmones pereiti į šią rinką. rinkos pasiūla nustoja didėti. Jeigu kuri nors įmonė, siekdama ekonominio pelno, pardavinėtų prekes ankstes-nėmis kainomis, duodančiomis ribines pajamas MR1, pirkėjai jos prekių ne-bepirktų, nes rinkos kaina yra sumažėjusi, išaugus rinkos pasiūlai.
tam, kad atskira firma tobulos konkurencijos rinkoje ilgu laikotarpiu išlai-kytų pusiausvyrą, reikia, kad būtų užtikrintos trys sąlygos:
• firma neturi paskatų didinti arba mažinti gamybos apimtį, kai MC = SRATC = LRATC, esant tam tikram firmos dydžiui;
• firma neturi paskatų keisti savo dydį; • naujos firmos neturi paskatų įeiti į šaką, veikiančios – išeiti iš jos.
7.6 pav. Ilgo periodo pusiausvyra
P
Q
MC
ATC
Q
MR
PM
CA
TC
AV
C,
,,
,
MR2MR2
MR1
S1
ES
S2D
EL
P1
P2
AV
ES
EL
a b
110
taigi ilgo periodo pusiausvyra pasiekiama, esant sąlygai P = MR = MC = ATC. Įmonės negauna ekonominio pelno, bet gauna normalųjį. normalusis pelnas lygus implicitinėms išlaidoms, t. y. mažiausioms pajamoms, kurias ga-mintojas turėtų gauti už savų išteklių naudojimą geriausiu būdu. Pusiausvyra laikosi tol, kol pakinta rinkos pasiūla arba paklausa.
nuostolingos šakos pavyzdys yra analogiškas anksčiau aprašytam atvejui, kai, esant ekonominiam pelnui ilguoju periodu, į šaką įsilieja naujos įmonės, sumažina kainas ir panaikina ekonominį pelną. kai gamyba nuostolinga, dalis įmonių pasitraukia iš šakos, pasiūla mažėja, kaina auga ir taške, kuria-me P = MR = MC = ATC (7.7 pav.), pasiekiama pusiausvyra – įmonės gauna normalųjį pelną ir nebėra suinteresuotos palikti rinkos. naujos įmonės taip pat nesuinteresuotos įeiti į rinką, nes nėra ekonominio pelno. Pusiausvyra ilguoju laikotarpiu lemia ir optimalią gamybos apimtį.
ilgo periodo pusiausvyra lemia optimalų įmonių dydį. Jei gamyba ne-optimali, įmonė gali išsilaikyti tik trumpą periodą ir gauti ekonominį pelną. tačiau ilguoju periodu, kai ekonominis pelnas dingsta, esant neoptimaliam gamybos mastui, įmonės išlaidos yra didesnės už optimalios gamybos apim-ties išlaidas ir įmonė turės nuostolių. Ji negalės išsilaikyti.
optimalaus gamybos masto būtinumas ilguoju periodu pavaizduotas 7.7 pav. Įmonės vidutiniai bendrosios trumpojo periodo išlaidos (SRATC – short run average total costs) turi sutapti su ribinėmis pajamomis (MR) ir su vidutinėmis bendriausiomis ilgo periodo išlaidomis (LRATC – long run avera-ge total costs).
Grafike tai atitinka gamybos apimtį taške QE. Bet kokiu kitu atveju, pavyz-džiui, kai gamybos apimtis Q1, vidutinės bendrosios trumpo periodo išlaidos yra didesnės už minimalius vidutines bendrąsias ilgojo periodo išlaidas ir už ribines pajamas. tada įmonė patiria nuostolių, todėl ji priversta siekti opti-malios gamybos apimties arba palikti šaką.
7.7 pav. Optimali įmonės gamybos apimtis
Q
PM
CS
RA
TC
LR
AT
C,
,,
QE
0
MC
SRATCLRATC
MR = P
111
kada ilgojo laikotarpio technologija pasižymi pastovia gamybos masto grą-ža, firmos ribinių išlaidų kreivė sutam-pa su vidutinių išlaidų kreive, t. y. LRMC yra horizontali tiesė, nubrėžta minima-lių išlaidų aukštyje (7.8 pav.).
tokio pavidalo pasiūlos kreivė rodo, kad firma norėtų pasiūlyti bet kokį pre-kės kiekį, kai P = ACmin, neribotai didelį kiekį, kai P > ACmin ir nieko negaminti, kada P < ACmin. ilgojo laikotarpio pa-siūlos kreivė paprastai yra elastingesnė už trumpo laikotarpio, nes, pasikeitus gaminio kainai, ilguoju laikotarpiu firma turi daugiau galimybių prisitaikyti negu trumpuoju laikotarpiu.
7.4. Tobula konkurencija ir efektyvumas
Jau susipažinome su vartotojų elgsena tobulos konkurencijos rinkoje. taip pat susipažinome ir su gamintojo elgsena. dabar tikslinga pažvelgti į rinką iš vartotojo ir gamintojo pozicijų kartu. taip galėsime išsiaiškinti tobu-los konkurencijos rinkos modelio veikimą ir įvertinti šį modelį visos visuome-nės interesų požiūriu.
Vartotojo ir gamintojo elgsenos efektyvumas
Vartojimo teorija teigia, kad vartotojas maksimizuoja savo naudą, kai jo perkamųjų prekių ribinis naudingumas yra lygus tų prekių kainai. Vartotojas gali pasiekti šią sąlygą, priimdamas sprendimą, kokį prekių skaičių pirkti. tai pavaizduota 7.9 pav.
Vartotojo mokama prekės kaina sudaro jo ribines išlaidas, 7.9 pav. pažy-mėtus linija PMM. Vartotojo gaunamą ribinį naudingumą čia vaizduoja ištisi-nė paklausos kreivės dalis. siekdamas maksimalaus savo poreikių tenkinimo, vartotojas didina perkamų prekių kiekį, kol ribinės išlaidos yra mažesnės už ri-binį naudingumą.
7.8 pav. Horizontali ilgojo laikotarpio pasiūlos kreivė
Q
PL
RM
CL
RA
TC
,,
ACminLRMC
7.9 pav. Vartotojo elgsenos efektyvumas
P
Q
MC
MU S
M
D
QM
PM
112
taigi vartotojo elgsenos efektyvumas rodo, kokiu mastu jam pavyksta priartinti MU prie P, operuojant perkamų prekių kiekiu. efektyvumas yra maksimalus, kai MU = P.
Vartotojo perteklius
rinkos kaina P0, tačiau už pirmą vienetą vartotojas sutinka mokėti P1 kai-ną, už antrą – P2 kainą ir t. t. skirtumas tarp rinkos kainos ir vartotojo kainos vadinamas vartotojo pertekliumi, kuris gali būti išreikštas trikampio plotu SP0AB (7.10 pav.).
Gamintojo elgsenos teorija rodo, kad jo pelnas gali būti maksimalus, pa-sirinkus tinkamą gamybos apimtį, kuriai esant ribinis gamintojo naudingumas (parduodamos prekės kaina) yra lygus gamintojo ribinėms išlaidoms tai prekei gaminti. 7.11 pav. pavaizduotas gamintojo efektyvumas, išreiškiantis gamin-tojo sėkmę priartinti ribines išlaidas prie kainos, susidarančios rinkoje.
Gamintojo perteklius
rinkos kaina P0. Gamintojas sutinka pirmą gaminį parduoti už kainą P1, antrą – už P2 ir t. t. ir tik ketvirtą – už P0. Bendra gamintojo pertekliaus ap-imtis: SP0KL (7.12 pav.).
Gamintojo perteklius – tai skirtumas tarp prekės vieneto rinkos kainos ir ribinių išlaidų, reikalingų šiam vienetui pagaminti ir pasiūlyti rinkoje. Vartotojo perteklius – tai tam tikra nauda (visuomeninė). taip pat yra ir su gamintojo pertekliumi. kai tobulos konkurencijos rinkoje nusistovi pusiaus-vyra, gaunama maksimali visuomeninė nauda SAEB (7.13 pav.).
Jeigu gamintume penkis arba tris gaminius, visuomeninė nauda suma-žėtų.
7.11 pav. Gamintojo elgsenos efektyvumas7.10 pav. Vartotojo perteklius
P
Q
A
B
D
P1
P2
P0
1 2 4
P
QQM
MR
S
MC D
PM
113
Visuomeninis efektyvumas
Vartotojo ir gamintojo elgsenos tobulos konkurencijos rinkoje teorijos paaiškina jų veiklos efektyvumo kriterijus. dabar tikslinga įvertinti tobulos konkurencijos modelio veikimą visos visuomenės interesų požiūriu. tam bū-tina palyginti visuomenės gaunamą naudą su jos išlaidomis, kai ūkis funkci-onuoja pagal tobulos konkurencijos principus.
Paprasčiausias būdas identifikuoti visuomeninę naudą ir visuomenines išlaidas – sudėti visų visuomenės narių individualią naudą ir individualias išlaidas. ne visų gėrybių atžvilgiu šis būdas tinkamas. Pavyzdžiui, skiepai nuo užkrečiamų ligų teikia individualią naudą potencialiam ligoniui ir kartu visai visuomenei, nes jos narys liks sveikas. Bet tai dar ne viskas. Papildomai visuo-menė laimi ta prasme, kad potencialus ligonis ne tik nesusirgs pats, bet ne-užkrės savo artimųjų ar bendradarbių. tai išorinis teigiamas skiepų efektas.
Galimi ir išoriniai neigiami efektai, išorinės išlaidos, kurie padidina indi-vidualių išlaidų sumą. Pavyzdžiui, jei gamta teršiama, gaminant produktus, reikia ir išlaidų neigiamiems padariniams likviduoti. Šios išlaidos dažnai neį-eina į individualaus gamintojo išlaidas, bet yra reikšmingos visai visuomenei.
siekdami parodyti tobulos konkurencijos modelio visuomeninį efektyvu-mą, suprastinsime visuomeninės naudos ir visuomeninių išlaidų ryšį su indi-vidualia nauda ir individualiomis išlaidos. Visuomenine prekės nauda (mus) laikysime tos prekės naudą individualiems vartotojams. taip pat ir ribinis prekės naudingumas visuomenei yra lygus ribinio individualaus prekės var-totojo ribiniam naudingumui, išreikštam paklausos kreivės aukščiu. Panašiai ir visuomenės išlaidas (mcs) prekei gaminti galima laikyti lygias individualių gamintojų išlaidoms. ribinės visuomenės išlaidos sutampa su ribinėmis in-dividualių prekės gamintojų išlaidomis.
7.12 pav. Gamintojo perteklius
P
Q1 2 3 4
P0
P3
P2
P1
K
L
S MC=�
7.13 pav. Rinkos pusiausvyra
P
Q
S
E
B
A
D
4
114
Alokacinis efektyvumas
tarę, kad MC = MCS ir MU = MUS, galime teigti, kad ir visuomenės mas-tu tokia gamybos apimtis užtikrina efektyvumą, kuriam esant ribinė visuo-menės nauda lygi ribinėms visuomenės išlaidoms. 7.14 pav. pavaizduota gamybos apimtis QE, kuriai esant visuomeninė ribinė nauda yra lygi visuo-meninėms ribinėms išlaidoms taške E, nes pirmoji sutampa su vartotojų ri-bine nauda, o antroji – su gamintojų ribinėmis išlaidomis.
Jeigu kiekvienos prekės gamybos apimtis tenkina lygybę MU = MC, visuo-menėje ištekliai paskirstyti geriausiai. tai yra didžiausias galimas paskirsty-mas, arba alokacinis efektyvumas.
tobulos konkurencijos rinkos są-lygos apima laisvo išteklių perkėli-mo iš vienos šakos į kitą galimybę. Ši galimybė įgyvendinama kainų me-chanizmu. kainų kitimas signalizuoja alokacinį neefektyvumą, ir ištekliai perkeliami iš šakos, kurioje jų yra per daug (MC > MU), į šaką, kurioje išteklių trūksta (MC < MU).
Technologinis ir dinaminis efektyvumas
technologinis efektyvumas reiškia geriausią paskirstytų išteklių naudo-jimą produktams gaminti. Jis gali būti išreikštas minimaliomis produkcijos vieneto išlaidomis arba maksimaliu produktu, sunaudotu išteklių vienetui. tobulos konkurencijos rinkos modelyje technologinis efektyvumas užtikri-namas įmonėms siekiant mažinti gamybos išlaidas. tai priemonė, leidžianti maksimizuoti pelną.
dauguma šakos įmonių gamina, esant normaliam pelnui, ilgą laiką. Jų išlaidų kreivę ATC1 galima pavaizduoti 7.15 pav. Jeigu vienas iš gamintojų dėl netinkamo gamybos valdymo neužtikrina tokių gamybos išlaidų, jo išlaidų kreivė ATC2 grafike bus aukščiau. tai kartu reiškia, kad tokia įmonė yra nuos-tolinga ir dirbti išlikti ilgą laikotarpį.
tobulos konkurencijos rinkos modelyje būtinos prielaidos ir dinaminiam efektyvumui, kuris reiškia inovacijų orientavimą didžiausio rezultatyvumo lin-kme. Įmonė, įdiegusi naują technologiją, sumažina gamybos išlaidas, išlaidų
7.14 pav. Visuomeninis efektyvumas
Q
MC
MU MUS= S
E
D
QE
PM
UM
C,
,
MC MCS=
115
kreivė, kaip parodyta 7.16 pav., pasislenka žemyn iš padėties ATC1 (iki inova-cijos) į padėtį ATC2 (po inovacijos).
likus šakoje ankstesnėms kainoms, įmonė, įdiegusi naujovę ir sumažinusi išlaidas, gauna ekonominį pelną. tokios galimybės skatinami visi gamintojai siekia diegti naujas technologijas ir taip prisidėti prie visuomeninio efekty-vumo.
Pareto optimalumas
Jeigu dalis įmonių gamina produktus, nesant minimalių vidutinių ben-drųjų išlaidų ilgą periodą, jeigu nenaudojama geriausia technologija ar jeigu vienų prekių gamina per daug, o kitų – per mažai, galima padidinti visuo-meninį efektyvumą, visuomeninę naudą, nepadidinus visuomeninių išlaidų. Visuomeninė nauda padidinama, jeigu padidėja bent vieno jos nario nauda, o visuomeninės išlaidos nepadidėja, jeigu nepadidėja nė vieno visuomenės nario išlaidos. kai susidaro tokia padėtis, jog nėra kitokio alternatyvaus ište-klių naudojimo būdo, kuris pagerintų bent vieno visuomenės nario padėtį, nepabloginus nė vieno kito, pasiekiamas Pareto optimalumas.
7.17 pav. pavaizduotos galimybės pasiekti Pareto optimalumą, kai gami-namas produkto kiekis yra didesnis arba mažesnis negu QE, kuriam esant MC = MU. Jeigu prekės gaminama daugiau negu QE, pavyzdžiui, kaip parodyta grafike Q1, tuomet ribi-nės išlaidos yra didesnės už ribinį naudingumą. tai reiškia, kad dalis išlaidų nėra pagrįstos; dalį išteklių galima būtų panaudoti kitų prekių gamybai, o kartu pagerinti jų var-totojų padėtį, ir dėl šio išteklių per-skirstymo nenukentėtų nė vienas vartotojas. Jeigu prekės gaminama
7.15 pav. Technologinis efektyvumas 7.16 pav. Dinaminis efektyvumas
C
Q
ATC2
ATC1
C
Q
ATC1
ATC2
QQ2
E
B
A
F
QE
Q1
PM
CM
U,
,
G
0D MU=
S MC=
7.17 pav. Efektyvumo nuostoliai
116
mažiau negu QE, pavyzdžiui, Q2, tuomet ribinės išlaidos yra mažesnės negu ribinė nauda, o tai reiškia, kad, didinant gamybos apimtį, būtų teikiama di-desnė nauda vartotojams. trikampiai ABE ir FGE vaizduoja efektyvumo nuos-tolius, kai nėra Pareto optimalumo.
esant tobulos konkurencijos rinkai, ekonominiai ištekliai paskirstomi efektyviausiai ir vartotojai pasiekia maksimalią naudą. tačiau tobuloji kon-kurencija turi ir esminių trūkumų:
1. tobulos konkurencijos sąlygomis firmos nėra pakankamai skatinamos diegti naujoves, nes informaciją apie technologines ar technines nau-joves greitai gauna ir kitos firmos. todėl negalima tikėtis didesnio kon-kurencinio pranašumo palyginti su kitomis šakos firmomis (dinaminiu požiūriu neefektyvi).
2. Gaminant susidaro išorinės išlaidos (teršiamas vanduo, oras, žemė). Firmos nepadengia išorinių išlaidų, todėl socialinės išlaidos yra dides-nės už privačius. kainomis padengiamos tik privatūs išlaidos.
3. dėl šių minėtų konkurencinės firmos savybių tobulos konkurencijos rinka nėra įvairi. dėl tobulos informacijos, nepakankamų paskatų dieg-ti naujoves lėtai keičiasi produkcijos struktūra ir gyvenimo standartai.
tobulos konkurencijos rinka – daugiau teorinis modelis nei realybė, ta-čiau jos studijos ir analizė leidžia geriau įvertinti kitas rinkos struktūras, at-skleisti jų pranašumus ir trūkumus.
Kartojimo klausimai
1. Jeigu realiai tobuloji konkurencija neegzistuoja, tai kodėl ją reikia ana-lizuoti?
2. kokie pagrindiniai bruožai apibūdina tobuląją konkurenciją?3. Įrodykite, kad firmos pelnas didžiausias, kai MR = MC.4. kaip suprantate firmos sustabdymo tašką?5. apibūdinkite trumpo laikotarpio tobulos konkurencijos firmos pasiū-
los kreivę.
Užduotys
1. Įmonės, veikiančios tobulosios konkurencijos sąlygomis, gamybos bendrosios išlaidos nustatomos pagal lygtį TC = 600 + 30Q. koks būtų firmos pelnas, jeigu ji gamintų 150 vienetų? Produkto rinkos kaina yra 35 lt.
117
2. Įmonės išlaidų padengimo taške gaminama 500 vienetų. Pasto viosios išlaidos yra 45 000 eurų. Prekės rinkos kaina – 600 eurų. apskaičiuokite įmonės kintamąsias ir vidutines kintamąsias išlaidas.
3. Įmonės, gaminančios produktus tobulos konkurencijos rinkoje, ben-drųjų išlaidų kreivė aprašoma lygtimi: TC = 3Q2 + 27. Produkto kaina rinkoje yra 18 eurų.a. nustatykite pelną maksimizuojančią gamybos apimtį, kurią pasi-
rinktų įmonė.B. apskaičiuokite, ar gaunamas ekonominis pelnas, kai pasirenkama
optimali gamybos apimtis.c. apskaičiuokite, kokiai apimčiai esant įmonė gauna normalųjį pelną.d. nustatykite įmonės ekonominio pelno nuostolius, jei produkto kai-
na – 12 eurų.
118
8.1. Grynoji monopolija. Įėjimo į šaką kliūtys
monopolija ir tobula konkurencija yra visiškai priešingos rinkos struktū-ros. Žodis monopolija yra kilęs iš graikiškų žodžių mono ir polio, kuris reiš-kia „pardavėjas“. taigi monopolija yra tokia rinkos struktūra, kai kurioje nors pramonės arba paslaugų šakoje yra vienintelis prekių ar paslaugų pardavė-jas. monopolija yra nebūtinai tokios didelės įmonės, kaip mažeikių naftos perdirbimo kombinatas, „teo“, bet ir vienintelis viešbutis mažajame mieste-lyje, vienintelė firma, tiekianti šaltą ir karštą vandenį. iš to matyti, kad daug kur susiduriame su vieninteliu tam tikrų prekių arba paslaugų teikėju, kuris turi rinkos galią, leidžiančią jam kontroliuoti pasiūlos apimtį ir kainas. monopolijos gali siekti maksimalaus pelno be jokio nerimo, kad kita firma įeis į šią šaką ir atsiras naujų pardavėjų. esant vienam pardavėjui, pirkėjai priversti mokėti didesnes kainas, palyginti su tuo atveju, kai rinkoje yra keli ar daug tarpusavyje konkuruojančių pardavėjų. Firmos, kurios kontroliuoja įėjimą į rinką, gali kontroliuoti prekių kainas ir pasiūlos apimtį, neleisdamos prekių kainoms sumažėti iki vidutinių bendrųjų išlaidų žemiausio lygio ilguo-ju laikotarpiu, kaip kad yra tobulos konkurencijos rinkoje. dėl to monopoli-ja gauna ekonominį pelną, kuris skatina firmas išlaikyti monopolinę padėtį rinkoje.
skiriamos keturios priežastys, dėl kurių atsiranda vienintelis pardavėjas:1. Monopolija atsiranda kontroliuojant tam tikrus, dažniausiai re-
tus, išteklius. Pavyzdžiui, viena firma gali būti svarbiausio gamybinio ištekliaus savininkė. kompanija „alcoa“ kontroliavo boksitų pasiūlą, ir tai sudarė sąlygas jai monopolizuoti aliuminio pardavimą prieš antrąjį pasaulinį karą. kitas pavyzdys gali būti patento turėjimas. Jis garan-tuoja patento savininkui išskirtinę teisę daug metų kontroliuoti naują produktą arba procesą (patentai reikalingi tam, kad būtų skatinami moksliniai tyrimai ir kad išradėjams būtų pakankamai atlyginta už jų darbo rezultatus). kai veikianti firma turi reikšmingą patentą ar išskir-
8. MONOPOLINĖ RINKA
119
tinę ištekliaus kontrolę, tai naujos firmos ir norėdamos patekti į veiklos sferą neįstengtų to padaryti. Ši veiklos sfera ar pramonės šaka lieka monopolizuota.
2. Įteisinta (legalizuota) monopolija. kartais yra draudžiama daugiau negu vienai firmai pardavinėti tam tikrą produktą. Pavyzdžiui, kartais vienai privačiai autobusų kompanijai suteikiama išskirtinė teisė aptar-nauti keleivius, važinėjančius tam tikru maršrutu.
3. Monopolija atsiranda susijungiant keliems gamintojams. Jei įsta-tymai nedraudžia, tai keli gamintojai (pardavėjai) gali susijungti į vieną firmą ir šitaip sustiprinti rinkos galią, pakelti prekių kainą bei padidinti gaunamą pelną. taip sukurtai monopolijai nėra lengva išsilaikyti rinko-je. aukštos kainos gali privilioti į rinką naujas firmas, t. y. potencialius konkurentus.
4. Natūrali monopolija. tokia monopolija atsiranda tuomet, kai masto ekonomija yra itin svarbus veiksnys, leidžiantis visą tam tikros ūkio ša-kos produkcijos apimtį gaminti mažiausiomis vidutinėmis išlaidomis vienoje firmoje, o ne dviejose ir daugiau. Pavyzdys gali būti vietinė telefonų tarnyba. akivaizdu, kad daug pigiau nutiesti gatve vieną te-lefonų liniją, o ne dvi (jei būtų dvi telefonų tarnybos).
Gryna monopolija yra pramonės arba kitos ūkinės veiklos sferos šaka, kurioje gamybos apimtį kontroliuoja vienas gamintojas, taigi ir vienas par-davėjas, ir kurioje nėra artimų substitutų bei praktiškai neįmanomas naujų firmų įėjimas į šaką dėl labai aukštų įėjimo barjerų.
ir tobulos konkurencijos rinkos struktūra, ir grynos monopolijos rin-kos struktūra yra kraštutiniai rinkos struktūrų poliai. Ji atsirado seniai, kai europos monarchai turėjo išimtinę teisę gaminti tam tikrą produkciją arba užsiimti kita ūkine veikla. monopolija gali susidaryti susijungus keletui par-davėjų, veikiančių kaip vienas pardavėjas. tai dažnai Vakarų šalyse pasitai-kantis reiškinys. tokios pardavėjų asociacijos vadinamos karteliais. kartelis nėra gryna monopolija, tačiau jos analizė tinka ir karteliui, nors kartelis turi ir tam tikrų ypatybių. lygiai taip pat monopolija nebūtinai turi vieną gamyklą, jų gali būti ir keletas. tai daugelio gamyklų arba daugelio įmonių monopoli-ja, kurios analizė taip pat turi tam tikrų ypatybių.
Grynos monopolijos egzistavimo prielaida yra ta, kad jos produktams nėra artimų substitutų. tai apsaugo monopoliją nuo konkurentų. Pavyzdžiui, jei gyventojams tiekia elektros energiją vienas pardavėjas, tai ji, naudojama apšvietimui, neturi tinkamų substitutų. tačiau elektros energijos naudojimas
120
apšildyti turi substitutus. tai malkos, dujos, anglys ir kt. Vadinasi, vienintelis elektros energijos tiekėjas šildymo srityje nėra gryna monopolija, nes turi artimų substitutų. Jeigu būtų artimi substitutai, tai monopolija negalėtų parduoti prekių didelėmis kainomis, neprarasdama rinkos dalies. nesant substitutų monopolija įgyja didesnę rinkos galią, leidžiančią ją didinti kainas ir gauti ekonominį pelną. todėl substitutų nebuvimas yra labai svarbus mo-nopolisto elgsenos veiksnys.
Įėjimo į monopoliją kliūtyssvarbu paminėti, kad tapti monopolija ir ją išlaikyti nėra paprasta. Įėjimo
į monopolinę šaką kliūtys – tai tam tikri trukdžiai, kurie mažina konkurenciją ir neleidžia kitoms įmonėms įeiti į šaką. ekonomistai aptaria dviejų rūšių pa-grindinius įėjimo į monopolinę rinką ir išsilaikymo joje barjerus:
1. Įstatyminiai: • vieša privilegija, gaunama iš vyriausybės. Vyriausybė, suteikdama įmonėms vienintelio pardavėjo statusą, suformuoja kliūtį kitoms įmonėms. Pvz., leidimai (licencijos) kabelinei televizijai, tranzitiniam krovinių gabenimui, ryšių paslaugoms ir pan. daugeliu atvejų vyriau-sybė pati atstovauja monopolijoms (ypač teikiant pašto paslaugas). daugelis valstybių pačios turi alkoholinių gėrimų pardavimo ir vals-tybinių loterijų organizavimo monopolį;
• patentai, licencijos ir autorinės teisės. Jos garantuoja naujų produk-tų kūrėjams ar literatūros ir meno kūrinių autoriams išskirtines teises. Patentai garantuoja išradėjui monopolinę padėtį patento veikimo metu ir tik ribotą laikotarpį. kada kokia nors įmonė neteisėtai įsibrauna į rin-ką, pažeisdama kitos įmonės patentą, jos veiklą gali sustabdyti teismas.
2. Natūralūs: • mažos didelės monopolinės gamybos išlaidos. labai didelių firmų išlaidų pranašumai gali leisti vienai firmai, aptarnaujančiai visą rinką, gaminti produkciją su mažesnėmis išlaidomis, nei tai būtų galima daryti, jeigu rinką aptarnautų du ar daugiau pardavėjų. tai gali pa-dėti firmoms ne tik įtvirtinti monopolinę galią, bet ir tapti kliūtimi kitoms firmoms, norinčioms įeiti į šią rinką. monopolija, norėdama apsaugoti savo rinką, gali nustatyti palyginti mažas kainas, kurios bus „nepasiekiamos“ kitoms firmoms;
• svarbiausių žaliavų šaltinių nuosavybė. monopolija gali išsilaikyti, jeigu ji turi ar valdo visas žaliavas, reikalingas to produkto gamybai. Įmonės, kurios turi technologinių paslapčių, taip pat yra monopoli-ninkės, jeigu kitos įmonė negali pagaminti tokio pat produkto.
121
rinkoje pasitaiko ir tokių monopolijų rūšių, kai firmos tarpusavyje susi-taria dėl žaliavų supirkimo, gamybos kvotų ir realizavimo kainų, siekdamos išstumti iš rinkos konkurentus ir užsitikrinti monopolinį pelną. Priėmus ati-tinkamus įstatymus, neteisėtų monopolijų mažėja, jos viešai neforminamos, tačiau vis dėlto egzistuoja, padarydamos žalos visuomenei ir valstybei.
8.2. Monopolinės firmos produkcijos paklausa. Bendrosios, vidutinės ir ribinės pajamos
monopolijos paklausos kreivė skiriasi nuo jau anksčiau aptartos tobu-los konkurencijos firmų paklausos kreivės. tobulos konkurencijos firma yra kainų gavėja ir gali parduoti bet kokį kiekį produkcijos nekeisdama kainos, nes paklausos kreivė yra horizontali, t. y. absoliučiai elastinga. monopolinės firmos paklausos kreivė slenka žemyn į dešinę, dėl to monopolija turi rasti gamybos apimtį bei kainą, kurios užtikrintų didžiausią pelną. dėl žemyn į dešinę slenkančios monopolijos paklausos kreivės monopolija gali didinti pardavimo apimtį tik mažindama kainas arba didinti kainas tik mažindama pardavimų apimtį. kitaip tariant, monopolijai kyla problema, kaip rasti op-timalų kainų ir gamybos apimties derinį, užtikrinantį jai maksimalų pelną.
monopolijos paklausos kreivės santykinis elastingumas arba neelastin-gumas kainoms daugiausia priklauso nuo to, ar yra artimi substitutai (arba pakaitai), ar nėra, taip pat nuo to, kokios tų substitutų kainos. nors mo-nopolija yra vienintelė firma šakoje, bet ji kai kuriais atvejais neapsaugota nuo substitutų gamintojų konkurencijos. esant substitutams, monopolijos paklausa būtų elastingesnė kainoms, o nesant substitutų – palyginti neelas-tinga (8.1 pav.).
8.1 pav. Monopolinės firmos paklausos kreivės: DP – kainos pokytis, DQ – gamybos apimties pokytis
P
Q0
�P
D1
�Q
�P
�QD2
122
monopolijos, kaip ir bet kurios kitos firmos, ribinės pajamos yra bendrųjų pajamų prieaugis, pardavus vienu produkcijos vienetu daugiau. monopolijos ribinių pajamų kreivė slenka žemyn į dešinę ir yra į kairę nuo paklausos krei-vės. taip yra todėl, kad monopolijos ribinės pajamos mažėja greičiau nei kai-na, nes didinant pardavimo apimtį, kaina mažėja.
monopolijos bendrosios pajamos yra kainos ir parduotų prekių kiekio sandauga, t. y.
TR = P · Q . (65)
Padidinus pardavimo apimtį vienu vienetu galima apskaičiuoti ribines pajamas:
D=
D.
TRMR
Q (66)
tarkime, monopolisto paklausos kreivė yra tiesės pavidalo:
P(y) = a – b · y. (67)
tuomet
TR(y) = p(y) · y = a · y – b · y2, (68)
AR(y) = a – b · y ir
MR(y) = TR’ = a – 2b · y.
Vadinasi, vidutinių pajamų tiesė sutampa su paklausos tiese, o ribinių pa-jamų tiesė yra dvigubai statesnė (8.2 pav.) už paklausos tiesę. už mažesnę kainą monopolija parduoda ne tik papildomą vienetą, bet ir visą pardavimo apimtį. todėl bendrųjų pajamų prieaugis mažėja greičiau nei kaina ir vidu-tinės pajamos.
kaip jau minėta, monopolisto ribinės pajamos priklauso nuo produkto kainos ir paklausos elastingumo:
kai ED > l, tai MR > 0;kai ED = l, tai MR = 0;kai ED < l, tai MR < 0.
8.2 pav. Monopolinės firmos paklausos ir ribinių pajamų kreivės
P
Q
D
MR
123
monopolijos paklausos krei-vė rodo, kokį prekių kiekį pirkėjai nori ir gali pirkti, esant įvairiam prekių kainų lygiui. nuo mono-polijos paklausos elastingumo tam tikrose paklausos kreivės atkarpose priklauso monopoli-jos ribinės pajamos ir bendro-sios pajamos. 8.3 pav. rodo, kad yra priklausomybė tarp paklau-sos elastingumo kitimo ir ribinių bei bendrųjų pajamų kitimo.
kai paklausos elastingumas didesnis už vienetą, monopo-lijos ribinės pajamos yra tei-giamos, o bendrosios pajamos didėja. Jos pasiekia maksimalų didį, kai ribinės pajamos lygios nuliui ir paklausos elastingumas lygus vienetui. toliau judant paklausos kreive žemyn, paklausos elastingu-mas tampa mažesnis už vienetą, o ribinės pajamos – neigiamos. dėl to ben-drosios pajamos pradeda mažėti.
monopolija, kuri siektų maksimizuoti bendrąsias pajamas, o ne pelną, prekių kainą turėtų nustatyti pagal paklausos kreivės tašką, kuriame paklau-sos elastingumas lygus vienam. tačiau dažniausiai monopolistai maksimi-zuoja ne bendrąsias pajamas, o pelną.
8.3. Monopolinė firma ir ekonominiai jos sprendimai
monopolinėje rinkoje firma monopolistė gali pats pasirinkti tokį kainos bei gaminio kiekio derinį, kad gautų kuo daugiau pelno. abiejų kintamųjų monopolistas pasirinkti negali:
a) jeigu jis nustato savo gaminio kainą, tuomet vartotojai nusprendžia, kiek to gaminio tokia kaina pirkti;
b) jeigu monopolistas rinkai pasiūlo savo gaminio kiekį, vartotojas spren-džia, kiek mokėti.
8.3 pav. Priklausomybė tarp paklausos elastingumo, ribinių pajamų ir bendrųjų pajamų kitimo
Q
PM
R,
Q
TR
ED
> 1
ED
= 1
ED
< 1
D
ED
< 1
ED
= 1
ED
> 1
MR
124
monopolisto sprendimas padidinti gamybos apimtį pelną veikia dvejo-pai: pelną padidina P ∙ DQ ir sumažina Q ∙ DP (nes, padidėjus pasiūlai, suma-žėja kaina):
D = ⋅ D + ⋅ D .TR P Q Q P (69)iš čia gauname, kad ribinės pajamos yra:
D D= = + ⋅
D D,
TR PMR P Q
Q Q (70)
= −
11 .
DMR P
E (71)
tuomet pelno maksimizavimo būtinoji sąlyga:
= − =
11 .
DMR P MC
E (72)
monopolistas negalės maksimizuoti pelno, kada ED < 1, nes tuomet MR yra neigiamos (8.3 pav.) ir niekaip negali būti lygios MC. tokiu atveju ga-mybos apimties sumažinimas leistų padidinti pajamas ir atsirastų galimybė pelnui padidėti.
maksimalus pelnas gaunamas taške QM, kai ribinės pajamos lygios ri-binėms išlaidoms (MR = MC). Jei kaina viršija vidutinius bendrąsias išlaidas (P > ATC), monopolistas gauna ekonominį pelną: p = (P – ATC) ∙ Q (8.4 pav.). Jei monopolija gamina kiekį Q1, ji gauna mažesnį pelną, nes ribinės paja-mos viršija ribines išlaidas (MR > MC). Jei gamintų daugiau, tai pelnas didėtų, SDABC – firmos nuostoliai dėl nepakankamos gamybos (8.5 pav.). Jei gamintų
8.4 pav. Maksimalaus pelno sąlygos 8.5 pav. Monopolijos nuostoliai
P
QQM
MC
BA
C
F
ATC
D = AR
MR
P
QQ0
MC
B
A
C
F
D = AR
MR
K
Q1 Q2
125
Q2 kiekį, tai ribinės pajamos būtų mažesnės už ribines išlaidas (MC > MR) ir firma taip pat gautų nuostolius, lygius plotui SDBFK.
Pelno funkcija apskaičiuojama taip:
p (Q) = TR(Q) – TC(Q). (73)
Jei firma gamina mažai, tai turės nuostolius, kurie lygūs pastoviosioms išlaidoms (FC). Pelnas maksimalus taške A, paskui mažėja (8.6 pav.).
Pelnas maksimalus tame taške, kur maksimalus atstumas tarp bendrųjų pajamų ir bendrųjų išlaidų kreivių (nubrėžti liestines). Bendrųjų pajamų ir bendrųjų išlaidų kreivių nuolydžiai turi būti vienodi:
D=
D,
TRMR
Q (74)
D= ⇒ =
D.
TCMC MR MC
Q (75)
monopolijos patiria nuostolių trumpu laikotarpiu dėl dviejų priežasčių: • monopolijos vidutinių bendrųjų išlaidų kreivės padidėjimas virš paklau-sos kreivės;
• vartotojų preferencijų pasikeitimas, dėl ko monopolijos paklausos krei-vė pasislenka į kairę.
Jei nuostoliai neviršija vidutinių pastoviųjų išlaidų, tai trumpuoju laikotar-piu monopolijai nerekomenduojama nutraukti gamybos.
Plačiai paplitusi nuomonė, kad monopolija gali gauti daugiau pelno, jeigu produkto, kurį ji realizuoja, paklausa yra neelastinga (duona, druska, vaistai ir t. t). Galvojama, kad tuo-met, kai monopolijos produkto paklausa yra neelastinga, mono-polija turi didesnę laisvę didinti kainą ir nebijo prarasti vartotojų. tačiau monopolininkas, kuris nori gauti maksimalų pelną, visuomet reguliuos kainą taip, kad garan-tuotų elastingą savo produkto paklausą. Jis labiau suinteresuo-tas elastinga paklausa nei neelas-tinga. norint tuo įsitikinti, galima 8.6 pav. Pelno grafikas
P
Q
�
TCTR
F
A
126
panagrinėti prekės realizaciją rinkoje, kurioje monopolininko produkcijos paklausa yra neelastinga. kai paklausa yra neelastinga, ribinės pajamos yra neigiamos (8.3 pav.), monopolininkas gali didinti bendrąsias pajamas reali-zuodamas rinkoje mažiau prekių. kai jis mažiau parduoda, mažiau ir gami-na, t. y. mažėja bendrosios išlaidos. Vadinasi, kai paklausa yra neelastinga, monopolininkas gali padidinti bendrąsias pajamas ir sumažinti bendrąsias išlaidas, kartu padidinti pelną tik realizuodamas mažesnį produkcijos kiekį. monopolija visuomet gali didinti pelną tokiu būdu, bet ji stengsis reguliuoti gamybą taip, kad išvengtų savo produkcijos neelastingos paklausos.
tai galima paaiškinti ir kitaip. kadangi ribinės gamybos išlaidos visuo-met teigiamos, tai MR niekada nebus lygios MC, kai paklausa neelastinga. taip yra dėl to, kad monopolininko ribinės pajamos visuomet neigiamos, jeigu paklausa neelastinga. monopolininkas žino, kad jis gali maksimizuoti pelną nustatydamas tokią kainą, kuriai esant jo produkcijos paklausa būtų elastinga.
Pasiūla parodo kainos ir produkcijos kiekio tarpusavio sąveiką. konku-ruojančios firmos reaguoja į kainą, monopolija ją nustato. Ji gali nustatyti kainą, kuri maksimizuoja pelną, ir palikti vartotojams nuspręsti, kiek prekių pirkti šia kaina. turėdamas informaciją apie produkto paklausą ir gamybos iš-laidas, monopolininkas nusprendžia, kiek gaminti, kad ribinės pajamos būtų lygios ribinėms išlaidoms. nors monopolinės firmos ribinių išlaidų kreivė kyla aukštyn, monopolija gali nedidinti gaminamos produkcijos kiekio, kai didėja jos produkto paklausa. monopolijos siūlomų prekių kiekis gali keistis,
kai keičiantis paklausai keičiasi ribi-nių pajamų kreivės padėtis. tarkime, monopolininko produkcijos paklau-sa padidėjo nuo D1 iki D2 (8.7 pav.). iki paklausos padidėjimo monopoli-ja pardavė produkcijos kiekį QM kai-na P1 (pusiausvyra E1). kai paklausa padidėjo (D2), monopolija nustatė kainą P2, kad parduotų produkci-jos kiekį QM. Vadinasi, padidėjus paklausai, monopolininkas padidi-no kainą, o produkcijos kiekis liko toks pat.
8.7 pav. Paklausos pasikeitimas ir monopolijos elgsena
P
QQM MR2 MR1
D1
D2
M
P1P2
MC
127
Šis pavyzdys leidžia suformuluoti kitas monopolijos valdžios ypatybes:1. Padidėjusi paklausa ne visuomet padidina prekės kiekį. dažnai mo-
nopolininkas, didėjant paklausai, didina kainą. Ši reakcija priklauso ne tik nuo paklausos padidėjimo, bet ir nuo to, kaip keičiasi paklausos elastingumas kainos atžvilgiu, nes paklausos elastingumo pokytis pa-keičia ribines pajamas. ribinių pajamų kreivės, o ne paklausos kreivės pasikeitimas lemia siūlomos prekės kiekio pasikeitimą.
2. monopolininkui negalima nustatyti pasiūlos kreivės, nes su kiekvie-nu siūlomu produkcijos kiekiu galima susieti dvi ar daugiau kainų. Pvz., pagal paklausą ir jos elastingumą kainos atžvilgiu, kaip parodyta 8.7 pav., monopolijos siūlomas produkcijos kiekis gali būti parduotas ir kaina P1, ir P2, ir atvirkščiai – įvairūs monopolijos pagamintos prekės kiekiai gali būti parduoti ta pačia kaina, atsižvelgiant į tai, kaip ir kada keičiasi paklausos elastingumas.
8.4. Monopolinės galios matavimas
Firmos rinkos galia yra jos gebėjimas paveikti kainą, o kartu ir savo pelną (tobuloji konkurencija neturi rinkos galios). Ją lemia jau gaunamas ekono-minis pelnas, t. y. tas faktas, kad monopolijos kaina yra didesnė už vidutines bendrąsias ir ribines išlaidas. dėl to monopolija, pajutusi kitos firmos ketini-mą įeiti į šaką, gali aukoti pelną ir sumažinti kainą. monopolijos galią leidžia išmatuoti du rodikliai:
• lernerio koeficientas. • Beino koeficientas.
natūralus monopolinės galios matavimo būdas yra monopolijos kainos ir ribinių išlaidų skirtumo santykis su kaina. Šį monopolinės galios skaičiavi-mo būdą 1934 m. pasiūlė ekonomistas a. lerner, todėl jis vadinamas lerner monopolinės galios laipsniu:
−= .
P MCL
P (76)
Jei kaina lygi ribinėms išlaidoms, t. y. jei P = MC, o tai būdinga grynos konkurencijos firmoms, tai monopolinės galios laipsnis L = 0. kuo didesnė L reikšmė, tuo didesnis monopolinės galios laipsnis. tokį pat monopolinės galios laipsnį gausime ir matuodami jį kitu būdu. Žinome, kad monopolijos gauna maksimalų pelną, kai pasirenka tokią gamybos apimtį, kuriai esant
128
ribinės pajamos lygios ribinėms išlaidoms. monopolijos ribinės pajamos yra:
= −
11 .
DMR P
e (77)
esant optimaliai gamybos apimčiai, monopolijos ribinės išlaidos yra:
= = −
11 .
DMC MR P
e (78)
Perskaičiuojame:
− +
− = =
11
.DP P
eP MCL
P P (79)
monopolijos jėgos laipsnis L yra:
= −
1.
DL
e (80)
monopolinės galios laipsnis priklauso nuo paklausos elastingumo: kuo elastingesnė paklausa, tuo didesnė ir rinkos galia (8.8 pav.).
Jei paklausa neelastinga, skirtumas tarp kainos ir ribinių pajamų didės. kitas monopolinės galios matavimo indeksas yra J. s. Bain indeksas, pa-
vadintas autoriaus vardu. Šis indeksas naudojamas ne tik monopolijų, bet ir kitų firmų, kurių kaina viršija vidutines bendrąsias išlaidas, monopolinei ga-liai matuoti. Bain indeksas apskaičiuojamas kaip kainos ir vidutinių bendrųjų išlaidų skirtumo santykis su kaina, t. y.
−=Bain indeksas .
P ATCP
(81)
8.8 pav. Paklausos elastingumas ir monopolinės galios laipsnis
P1 = 3,5
P
Q
D1
P1
–M
C1
MR1
Q1
MC = 2,0
MC1
P
QQ1
MC2
MR2D2
P2
–M
C2
P2 = 3,5
MC = 1,5
129
Jei monopolinės firmos vidutinių bendrųjų išlaidų kreivė liečia paklau-sos kreivę ir firma gauna tik normalųjį pelną, tai Bain indeksas lygus nuliui. lerner indeksas būtų teigiamas, nes ribinės išlaidos yra žemiau kainos.
8.5. Monopolijos reakcija į reguliuojamą kainą, mokesčius, subsidijas
natūrali monopolija – tai pigiausias būdas patenkinti rinkos paklausą, kai masto ekonomija pasireiškia esant didelei gamybos apimčiai. Gamybos su-telkimas vienoje stambioje įmonėje leidžia gaminti mažiausiomis išlaidomis ir daugiau produkcijos. Jei monopolija nebūtų reguliuojama, ji gamintų QM kiekį ir gautų ekonominį pelną PMLKA (8.9 pav.). tačiau tai natūrali mono-polija, kurioje yra masto ekonomija, todėl ji gali mažinti ribines ir vidutines bendrąsias išlaidas. Valstybė turi priversti monopoliją plėsti gamybą iki efek-tyvaus dydžio. negalėdama nurodyti gamybos kiekio, ji nustato maksimalią monopolijos produkcijos kainą. taip apribojama monopolijos rinkos galia ir ji priverčiama elgtis kaip tobulas konkurentas, tai yra plėsti gamybos apimtį, kol jos ribinės išlaidos susilygins su nustatyta kaina.
Vyriausybė gali nustatyti kainą PC (tada PC turi būti lygi ribinėms išlai-doms kaip tobulos konkurencijos rinkoje). tačiau čia ribinės pajamos dar žemiau nei vidutinės bendrosios išlaidos (MR < ATC). Jei kaina būtų PC, mo-nopolija patirtų nuostolius, apibrėžtus plotu P1EFPC.
kada monopolija gamina efektyvų prekės kiekį (P = MC), savo išlaidų ne-padengia (patiria nuostolių). kada gamina tokį kiekį, kai P = AC, monopolija savo išlaidas padengia, bet gamina mažiau nei būtų efektyvu. taip atsitinka komunalines paslaugas teikiančioms firmoms: dujotiekiui, elektros energi-
8.9 pav. Monopolijos reakcija į reguliuojamą kainą mokesčius
P
QQC
EGP1
A
L
K
M
FD
ATC
MC
Q1QM
MR
PM
PC
130
jos, vandens, fiksuotojo ryšio paslaugų, šilumos tiekėjams. komunikacijas tiesti yra brangu, o ribinės išlaidos yra mažos. tokios firmos negali nustatyti konkurencinės kainos, nes tuomet dirbtų nuostolingai. natūraliąsias mo-nopolijas vyriausybės reguliuoja arba valdo. Pirmuoju atveju komunalines paslaugas teikiančiai firmai kainas nustato vyriausybiniai reguliuotojai. kaina nustatoma tokia, kad tik padengtų vidutines išlaidas.
Vadinasi, valstybė negali monopolinei įmonei nustatyti kainos, lygios ribinėms išlaidos, nes ji yra žemiau ATC, dėl to įmonė turėtų nuostolį, kurį valstybė būtų priversta padengti subsidijomis. kita išeitis įmonei – nustatyti kainą, kuri padengtų visus nuostolius ir leistų susigrąžinti investicijas. kaina būtų D ir ATC susikirtimo taške. kai kaina P1 – firma gautų normalųjį pelną, o vyriausybei nereikėtų mokėti dotacijų. Visuomenės nauda tokiu atveju di-dėja, nes Q1 ir QC didesni už QM, o P1 ir PC – mažesni už PM.
kada natūraliąją monopoliją imasi valdyti pati vyriausybė, stengiamasi gaminti tiek, kad kaina prilygtų ribinėms išlaidoms. Firmai išlaikyti teikiamą pastovaus dydžio subsidija. taip vyriausybė dažniausiai elgiasi su visuome-ninio transporto sistemomis (autobusų, troleibusų transportu). monopolija vartotojui perduoda dalį subsidijų ir mokesčių. subsidijai sumažinus ribines išlaidas, monopolija prisitaiko prie naujos pusiausvyros pagal ribinių pajamų, o ne paklausos kreivę. tegul ribinės firmos išlaidos yra pastovūs (8.10 pav.).
toliau panagrinėkime, kaip kainą paveiks mokesčiai. monopolijos gamy-ba derinama lyginant ribines išlaidas su ribinių pajamų kreive, kuri visuomet statesnė nei paklausos kreivė (8.11 pav.).
8.10 pav. Monopolijos reakcija į subsidijas
LRATC LRMC=
LRATC LRMC– 10 Lt = – 10 Lt
P
Q
D
MR
Q 1mQ 2m
Q 1tQ 2t
48
40
32
22
131
apmokestinus parduodamą prekę kiekio mokesčiu ribinės išlaidos mc padidės. Bendruoju atveju kainą mokestis gali padidinti ir daugiau, ir mažiau nei mokesčio dydis, priklausomai nuo paklausos elastingumo kainų atžvilgiu.
8.6. Monopolijos neefektyvumas ir perteklinis nuostolis
monopolizuotoje rinkoje kaina viršija MC ir todėl kaina būna didesnė, o produkcijos gaminama mažiau negu esant konkurencinei firmos elgsenai. Vartotojui bus blogiau, o firmos savininkui − geriau. monopolinė kaina ir ga-mybos apimtis yra PM ir QM. Jeigu firma elgtųsi kaip tobula konkurentė, jos kaina ir gamybos apimtis būtų PT ir QT . monopolija pagal Paretą yra neefek-tyvi, nes gamina mažiau už konkurencinį prekės kiekį (8.12 pav.).
ar negalima kam nors padaryti ge-riau niekam kitam nebloginant? (Pareto optimumas). imkime monopolinę ga-mybos apimtį. kadangi PM > MCM, kažkas sutiktų už papildomą prekės vienetą mokėti brangiau, negu kai-nuoja jį pagaminti (8.12 pav.).
Jeigu firma šį prekės vienetą par-duotų už kainą PM > P > MCM , tuomet šiam vartotojui būtų geriau, nes už šį vienetą vartotojas būtų sutikęs mokė-ti PM, o sumokėjo P < PM. Pagaminti šį papildomą vienetą monopolistui
8.11 pav. Monopolijos reakcija į mokesčius
LRATC LRMC=
LRATC LRMC+ 10 ct = + 10 ct
P
Q
DMR
Q 1mQ 2m
Q 1tQ 2t
80
70
60
50
8.12 pav. Perteklinis monopolijos nuostolis
P
QQM
BA
C
MC
D
PM
PT
MR
QT
132
kainuotų MCM, o parduotų už P > MCM. dėl papildomo vieneto pardavimo abiem rinkos pusėms būtų geriau ir niekam neblogiau.
Pagal Paretą pagerinome situaciją. Bandome apskaičiuoti bendrą efekty-vumo nuostolį, kurį sukelia monopolija. nagrinėjame gamintojo ir vartotojo perviršių pokyčius pereinant nuo monopolinės prie konkurencinės gamybos apimties. monopolisto perviršis sumažėja A dydžiu, nes už jau parduoda-mus vienetus jis gauna mažesnę kainą. tačiau papildomų vienetų atneštas pelnas perviršį padidina C dydžiu. Vartotojo perviršis padidėja A dydžiu, nes vartotojas moka mažiau už vienetą, be to, B plotu, nes perviršio vartotojai gauna už parduodamus papildomus vienetus. A plotas iš monopolisto ati-tenka vartotojams, o bendras perviršis nesikeičia. B + C plotas parodo tikrąjį perviršio padidėjimą. Jis vadinamas monopolijos pertekliniu nuostoliu, nes parodo dėl monopolijos prarasto prekės kiekio vertę, kiekvieną prarasto kie-kio vienetą įvertinant tokia kaina, kurią vartotojai sutiktų mokėti.
Gamyba yra efektyvi, jei visuomenės ribinės išlaidos yra lygios visuome-nės ribiniam naudingumui. esant šiai sąlygai gamybos apimtis maksimizuoja visuomenės naudą. Žinome, kad visuomenės ribinio naudingumo kreivė su-tampa su rinkos paklausos kreive. taigi, visuomenės požiūriu, efektyvi gamy-bos apimtis bus tokia, kurią nustato paklausos ir monopolijos ribinių išlaidų susikirtimo kreivės.
Visuomeninis (alokacinis) neefektyvumas. monopolijos gamybos ap-imtis, užtikrinanti jai maksimalų pelną, yra mažesnė už visuomenei geriau-sią gamybos apimtį. monopolistas gamina mažiau prekių, o parduoda jas brangiau negu esant tobulai konkurencijai. monopolija gamina mažiau pro-dukcijos, negu leidžia gamybos galimybės ir reikia visuomenės poreikiams patenkinti. neužtikrindama efektyvios gamybos apimties, monopolija iškrei-pia ir visuomenės išteklių pasiskirstymą tarp ūkio šakų. a. smito „nematomos rankos“ principas monopolinėje rinkoje neveikia.
Technologinis neefektyvumas. kadangi monopolija neturi konkurentų, ji gali nesirūpinti savo išlaidų kontrole. Ji gali vartoti išteklius netaupiai.
Dinaminis efektyvumas. Galimybė didinti monopolinės įmonės išlaidas atlieka teigiamą vaidmenį. stambios monopolinės įmonės pajėgia finansuoti įvairias tyrimų programas, o smulkiosioms įmonėms tai neprieinama.
133
8.7. Kainų diskriminacija monopolijos sąlygomis
monopolinės galios sukaupusi firma turi daugiau pasirinkimo galimybių už firmą tobulosios konkurencijos šakoje, pvz., tokia firma gali taikyti sudė-tingesnes kainodaros strategijas. diskriminacija kainomis – galimybė tas pa-čias prekes ir paslaugas parduoti skirtingomis kainomis, nors jų išlaidos yra vienodo dydžio (tai yra kainų diferenciacija – nuolaidos). Pagrindinė diskri-minacijos kainomis priežastis yra ta, kad parduodamų prekių ar paslaugų vi-dutinės bendrosios išlaidos (atc) mažėja didėjant pirkėjų skaičiui. naudojant diskriminaciją kainomis galima pritraukti daugiau pirkėjų ir padidinti firmos ekonominį pelną bei bendrąsias pajamas tr. diskriminacija kainomis galima tik tuo atveju, kai firma yra kainų ieškotoja ir turi monopolinę galią. tai pir-moji diskriminacijos kainomis sąlyga. antroji – galimybė lengvai suskirstyti vartotojus į grupes, turinčias skirtingo elastingumo prekių paklausos kreives. trečioji sąlyga – pirkėjų atskirumas, kad galima būtų išvengti spekuliacijų. dažniausiai diskriminacija kainomis taikoma paslaugoms. ekonomistai išski-ria trijų rūšių diskriminaciją kainomis:
• pirmojo laipsnio diskriminacija kainomis – tai skirtingų kainų nustaty-mas priklausomai nuo pirkėjo pajamų dydžio. skiriama tobula diskrimi-nacija kainomis, jei nustatomos skirtingos kainos kiekvienam vartotojui (kaina gali mažėti iki to momento, kai ji susilygina su ribinėmis išlaido-mis);
• antrojo laipsnio diskriminacija kainomis – tai skirtingų kainų nustaty-mas skirtingoms produkcijos pirkimo apimtims. Visi pirkėjai, kurie per-ka tą patį produkcijos kiekį, moka vienodą kainą; perkantys skirtingus kiekius, moka skirtingas kainas. Šį diskriminacijos kainomis būdą taiko tos firmos, kurios gali panaudoti masto ekonomiją ir pasiekti žemiausių išlaidų (pvz., elektros prekės);
• trečiojo laipsnio diskriminacija kainomis – jos kriterijus – prekių katego-rijų išskyrimas. skiriamos dvi pirkėjų grupės: turintys dideles pajamas ir turintys mažas pajamas. dažnai prekių ar paslaugų kokybė ta pati, skiriasi tik kaina ir turintys skirtingas pajamas, perka skirtingų kainų prekes ar paslaugas.
esant pirmojo laipsnio, arba tobulajai, diskriminacijai kainomis, kie-kvienas prekės vienetas parduodamas tam asmeniui, kuris jį labiausiai verti-na, už didžiausią kainą, kurią tas asmuo nori mokėti. Gamintojas gauna patį didžiausią pelną. Pvz., pasaulyje yra vienas chirurgas, kuris daro svarbias
134
galvos smegenų operacijas. Visi ligoniai kreipiasi į jį. chirurgas – monopoli-ninkas. sakykime jis už savo paslaugas siekia maksimalaus pelno. 8.13 pav. rodo operacijų paklausą.
Vartotojas gali nusipirkti tik vieną operaciją per savo gyvenimą. tarkime, kad operacijos AC = MC (vidutinės išlaidos = ribinės išlaidos) ir sudaro 40 tūkst. dolerių. Jeigu kainų diskriminacijos nebūtų, tai monopolinė kaina siekų 50 tūkst. dolerių ir būtų atliekama 20 operacijų per metus. ekonominį pelną, esant šiai kainai, rodo PmBEmPL plotas. Šis pelnas – 200 tūkst. dolerių per metus.
chirurgas gali naudotis kainų diskriminacija. tarkime, jis prašo kiekvieną pacientą pateikti informaciją apie save, kurioje yra ir finansiniai duomenys, leidžiantys nustatyti operacijų paklausos kreivę. iš šios informacijos chirurgas sužino:
1. kad yra ligonių, kurie gali apmokėti ribines operacijos išlaidas (40 tūkst. dolerių). Jų yra > 20. chirurgas galės gauti papildomą pelną, jei paskirs kiekvienam pretendentui maksimalią kainą, kurią jis galės sumokėti. chirurgas, nustatydamas diskriminacines kainas, galės atlikti 40 operacijų per metus. Papildomas pelnas – BEmE plotas.
2. kad yra ligonių, kurie gali mokėti daugiau kaip 50 tūkst. dolerių už operaciją. Šiuo atveju chirurgas gauna papildomą pelną, kurį rodo ABPm plotas.
siekdamas maksimalaus pelno, chirurgas turi užsiimti kainų diskrimina-cija. tuomet bendrasis jo pelnas padidėja iki 400 tūkst. dolerių per metus.
8.13 pav. Pirmojo laipsnio diskriminacija kainomis
Pelno padidėjimas, gaunantuž operaciją > nei 50 tūkst $
Pelno padidėjimas, gaunantuž operaciją < nei 50 tūkst $
D(= MR, kai tobula kainųdiskriminacija)
P
Q
E
B
A
Em
P1 = 60
Pm
= 50
PL
= 40
Qm
= 20 Qm
= 40
MC = AC
MR (be kain)
ųdiskriminacijos
135
esant tobulajai diskriminacijai, paklausos kreivė yra kartu ir ribinių pajamų kreivė. taške E yra pusiausvyra, kur maksimali paciento mokama kaina su-tampa su ribinėmis išlaidomis. 8.13 grafike paklausa vaizduojama rezervavi-mo kainų modeliu, kuriame vartotojas pasirenka diskrečios prekės vienetą, o kiekvienas laiptelis rodo noro mokėti už papildomą prekės vienetą pokytį. tobulos konkurencijos rinkoje plotas virš ribinių išlaidų kreivės reikštų varto-tojo perviršį. esant tobulai kainų diskriminacijai, monopolininkas pasiima visą vartotojo perteklinę naudą, t. y. skirtumą tarp to pinigų kiekio, kurį vartotojas pasiruošęs sumokėti už prekę, ir pinigų kiekio, kurį jis iš tikro už ją sumoka. nė vienas vartotojas negauna vartotojo naudos. Vartotojo nauda pereina mono-polininkui kaip pelnas. Bendrasis monopolinis pelnas yra PLAE plotas. situacija pagal Pareto yra efektyvi: negalima padaryti geriau gamintojui, kuris gauna įmanomai didžiausią pelną, o prekę tokiomis kainomis sutinkantys pirkti var-totojai negali gauti perviršio nemažindami gamintojų perviršio. lygiai kaip ir konkurencinėje rinkoje, gamintojo ir vartotojo perviršių suma yra maksimi-zuojama, tačiau esant tobulajai diskriminacijai kainomis visą rinkoje sukurtą perviršį gauna gamintojas. tobulai kainomis diskriminuojantis monopolistas turi gaminti tiek, kad kaina susilygintų su ribinėmis išlaidomis.
tobuloji diskriminacija kainomis yra idealizuota sąvoka.Antrojo laipsnio kainų diskriminacija rodo, kad monopolininkas par-
duoda skirtingą produkcijos vienetų kiekį skirtinga kaina, o kiekvienas indivi-das, kuris perka tą patį kiekį, moka tą pačią kainą. Ši diskriminacija kainomis dar vadinama netiesine kainodara, nes prekės vieneto kaina yra nepastovi, bet priklauso nuo perkamo kie-kio. skiriasi vieneto kainos, t. y. jos priklauso nuo to, kiek viene-tų perkama. tai labiausiai tinka visuomeninėms prekėms, kai taikomos nuolaidos perkantiems didesnį prekių kiekį.
8.14 pav. pavaizduota paklau-sos kreivė D, produkcijos kiekiai Q1, Q2, Q3, kurie parduodami ati-tinkamomis kainomis P1, P2, P3. mažėjant vieneto kainai nuo P1 iki P3, kiekio nuolaida didina ga-mintojo pelną plotu EHBF.
8.14 pav. Antrojo laipsnio diskriminacija kainomis
P
Q
P1
E
B
A
C
D
G
F
H
LRMC = LRAC
Q3Q2Q1
MR
P2
P3
136
Trečiojo laipsnio kainų diskriminacija yra tuomet, kai monopolininkas parduoda prekes skirtingoms vartotojų grupėms skirtinga kaina, bet kie-kvienas vienetas žmonių grupei parduodamas ta pačia kaina. tai labiausiai paplitusi kainų diskriminacija, kurios pavyzdys gali būti nuolaidos vyres-nio amžiaus žmonėms ar studentams. Ši kainų diskriminacija naudojama segmentuotoje rinkoje, t. y. tokioje, kurioje galima išskirti dvi ar daugiau pirkėjų grupių, besiskiriančių reakcija į kainos pokyčius. svarbi prielaida – kiekvienos grupės vartotojai perparduoti prekės negali. skirdamas kiekvie-nai pirkėjų grupei skirtingą kainą, monopolininkas gali didinti pelną. tokia kainų diskriminacija plačiai taikoma aviakompanijų veikloje. Jos skirsto ke-leivius į dvi grupes: turistus ir komandiruotus verslininkus. turistų paklausa yra elastingesnė nei verslininkų. aviakompanijos nustato skirtingas bilietų kainas turistams ir verslininkams. Verslininkas, sėdintis arčiausiai turistų tame pačiame reise, gali mokėti už bilietą du kartus daugiau. Bilietų perparduoti negalima, tai lemia buvimo svetur laikotarpis. Šiais laikais lengvatiniai bilietai labai populiarūs. 8.15 pav. parodyta bendroji reisų tarp dviejų punktų pa-klausa. Jos kreivėje yra lūžio taškas, atsiradęs rinkoje pasirodžius turistams (a). kainomis iki lūžio taško (P > P1) bilietus perka tik verslininkai. kai kaina krinta (P < P1), bilietus perka ir turistai.
Jeigu kainų diskriminacijos nėra, aviakompanija nustato kainą Pm ir par-duoda bilietų Qm, t. y. kai MRV+T = MC. tarkime, ribinės išlaidos nesikeičia ir yra lygios vidutiniams visuose gamybos lygiuose. 8.15 pav., b, parodyta vers-
8.15 pav. Trečiojo laipsnio kainų diskriminacija
P
Q
P2
P1
Pm
0
P
P2
P1
PT
0
PV
E1
DV T+
E
MRV T+
Qm
AC = MCD
T
DV
AC = MCE2
QV
QVM
QV
QTM
QT
QT
MRT
MRV
Pelnas Pelnas Pelnas
a b
137
lininkų ir turistų rinkų segmentacija. esant bet kuriai kainai, turistų paklausa elastingesnė nei verslininkų. turistų paklausa prasideda esant kainai P1, kuri atitinka lūžio tašką bendroje paklausos kreivėje. Šių dviejų keleivių grupių paklausos kreivės pavaizduotos dviejose bendros ašies pusėse. turistų skridi-mo kilometražas parodytas kairiojoje, verslininkų – dešiniojoje ašies pusėje. aviakompanija gali padidinti pelną diskriminuodama kainas. esant monopo-linei kainai Pm, turistams reikėtų QTM skridimo kilometrų, verslininkams – QVM. esant šiam lygiui ribinės pajamos yra neigiamos verslo rinkoje ir teigiamos turistų rinkoje. tuomet aviakompanija gali parduoti daugiau bilietų turistams ir mažiau verslininkams. Ji tai daro didindama tarifus verslininkams ir mažin-dama turistams. kompanija keis kainas tol, kol MRT = MRV = MC. Bendrąjį pel-ną sudaro turistų ir verslininkų pelnas (brūkšniuoti plotai), kuris yra didesnis už tą pelną, kurį kompanija būtų gavusi esant kainai Pm. kainų diskriminacija naudinga tik tuomet, kai paklausos elastingumas kainos atžvilgiu dviejose rinkose skiriasi. tai nesunku įrodyti. esant bet kokiai kainai pagal formulę:
= +
11 .
dMR P
E (82)
tai teisinga ribinėms pajamoms bet kurioje rinkoje. norint maksimizuo-ti pelną, ribinės pajamos abiejose rinkose turi būti lygios. taigi pusiausvyra būna, kai
MRT = MRV.
siekti maksimalaus pelno nustatant skirtingas kainas galima tik tuomet, kai skirtingose rinkose esama skirtingo paklausos elastingumo kainos atžvil-giu. kai rinkos segmentuotos, monopolininkas, užsiimantis kainų diskrimi-nacija, paskirs aukštesnę kainą neelastingoje rinkoje, rinkos segmentai, kurie negautų jokių paslaugų, jeigu būtų viena kaina, šiuo atveju bus aptarnauti. Paklausa turi būti mažiau elastinga aukštesnės kainos rinkoje. Žema kaina nustatoma jautriai reaguojančiai gyventojų grupei (studentams, pensinin-kams). Pelną maksimizuojanti firma diskriminuoja jų naudai. monopolininkas diskriminuoja kainomis, nes dėl to gali praplėsti rinką ir gauti daugiau pelno. Jei paklausos kreivė yra žemiau vidutinių išlaidų kreivės, tai diskriminavimas kainomis monopolininkui yra išgyvenimo priemonė.
138
Kartojimo klausimai
1. kokie yra įstojimo į monopolinę rinką barjerai?2. dėl kokios priežasties monopolininko ribinės pajamos yra mažesnės
už kainą?3. kodėl pelną maksimizuojantis monopolininkas negamina, kai paklau-
sa yra neelastinga?4. ar gali pajamas maksimizuojanti monopolinė firma didinti jas, didin-
dama gamybos apimtis, kai paklausa yra neelastinga? kodėl?5. kaip galima apibūdinti monopolinės firmos pasiūlą?
Užduotys
1. monopolijos paklausos funkcija P = 50 – Q, bendrųjų išlaidų funkcija TC = 10 + 6Q + Q2. apskaičiuokite:a. Pelną maksimizuojančią gamybos apimtį ir kainą.B. Bendrąsias pajamas, bendrąsias išlaidas ir pelną.
2. Paveiksle pavaizduotos monopolinės firmos vidutinių išlaidų, ribinių išlaidų, vidutinių pajamų ir ribinių pajamų kreivės. remdamiesi grafi-ku, atsakykite:a. kokia pelną maksimizuojanti gamybos apimtis, jei monopolistas ne-
taiko diskriminacijos kainomis?B. Paaiškinkite, kodėl maksimalus grynojo monopolisto pelnas bus
mažesnis negu 1 540 lt, jei jis netaiko kainų diskriminacijos?
Kiekis
Kain
a
20
13
220 290
MC
ATC
MR
D
139
3. lentelėje pateikta informacija apie firmos išlaidas ir pajamas (lt).
Q VC TC ATC MC P TR MR
0 0 150 200 0
1 110 110 175
2 320 300
3 366 135
4 250 480
5 445 105
6 360 90
a. Pabaikite pildyti lentelę.B. kam lygios firmos pastoviosios išlaidos?c. Prie kokių P ir Q reikšmių firmos pelnas maksimalus?d. elastinga ar neelastinga produkto paklausa nagrinėjamame kainų
intervale?e. kokį pelną (nuostolį) gauna firma pusiausvyros sąlygomis?F. ar firma veikia tobulos konkurencijos sąlygomis? kodėl?
140
9.1. Monopolinės konkurencijos rinkos bruožai
daugumoje rinkų konkuruojančių firmų produktai yra nestandartizuotos prekės. Vienos firmos prekės visada kuo nors skiriasi nuo konkurento siūlo-mų prekių. dauguma firmų gana daug lėšų ir laiko skiria tam, kad jų prekės turėtų tokių skiriamųjų ypatybių, dėl kurių taptų unikalios. tam plačiai nau-dojama reklama, pakuotė, firmos ženklas, papildomos paslaugos (garantinis taisymas, pristatymas) ir kt. rinkos struktūros forma, kai veikia daug firmų, gaminančių labai (bet ne idealiai) artimus pakaitus, yra monopolinė konku-rencija (monopolistic competition).
monopolinės konkurencijos rinkai būdinga:1. daug dalyvių. kai šakoje veikia daug firmų, išryškėja šie pagrindiniai
monopolinės konkurencijos požymiai daug pirkėjų ir pardavėjų; tarp jų vyksta konkurencija, todėl: a) kiekviena firma kontroliuoja nedidelę rinkos dalį;b) dėl to mažai gali veikti rinkos kainą;c) praktiškai yra garantuojama, kad slapti susitarimai dėl gamybos ap-
ribojimo ir kainų neįmanomi;d) firmos veikia savarankiškai rengdamos savo politiką ir neskiria daug
dėmesio konkurentų reakcijai.2. Prekės yra diferencijuojamos. Priešingai negu tobulosios konkuren-
cijos rinkoje, kurioje prekės yra homogeniškos, monopolinės konku-rencijos rinkoje parduodamos kiek skirtingos prekės. Firmos tokioje rinkoje yra monopolijos savo gaminamo produkto atžvilgiu, nes jų produktai skiriasi nuo kitų gamintojų tos pačios paskirties produktų kaina, išvaizda ir pan. tačiau šie produktai yra artimi pakaitai. Prekės diferencijuojamos gali būti pagal šiuos požymius:a) kokybę – prekės gali skirtis savo funkcinėmis savybėmis, medžia-
gomis, dizainu, darbo kokybe. Pvz., kompiuteriai skiriasi galingumu, programine įranga, naudojimo savybėmis ir pan.;
9. MONOPOLINĖ KONKURENCIJA
141
b) paslaugas – pardavimo sąlygos ir paslaugos gali išskirti vieną prekę iš kitų. Pvz., viena parduotuvė siūlo supakuoti prekes, pristatyti jas, kur vartotojas pageidauja; kita – didelė – siūlo savitarną ir mažesnę kainą. skiriasi aptarnavimo terminai, paslaugumas, nuolaidos, mo-kėjimo sąlygos;
c) vietą – pvz., kuo patogesnėje vietoje parduotuvė ar degalinė, tuo patrauklesnė jos siūloma prekė;
d) pakuotę ir realizavimo skatinimą – turi reikšmės reklama, pakuotė, prekės ženklai. monopolinės konkurencijos sąlygomis firmos kon-kuruoja ne tik dėl kainos, bet ir dėl produkcijos kokybės, reklamos, pardavimo sąlygų. daugelis firmų daug dėmesio skiria firmos žen-klui ir prekės markei, norėdamos įtikinti vartotojus, jog jų produkci-ja geresnė už konkurentų. Be to, kadangi prekės yra diferencijuotos, tai labai stipri nekaininė konkurencija.
3. lengvas įėjimas į rinką. monopolinės konkurencijos sąlygomis nėra apribota naujų firmų patekimo į rinką laisvė, t. y. nėra tokių kliūčių, kurios trukdytų laisvai įeiti į rinką, kaip patentai ar masto ekonomija. tačiau siekiant pagaminti produktą, kuris skirtųsi nuo firmos konku-rentų produktų, ir jį reklamuojant, palyginti su tobuląja konkurencija, gali atsirasti tam tikrų finansinių įėjimo į šaką kliūčių.
4. išsami informacija. Yra komercinės ir technologinės informacijos nau-dojimo galimybių. Šiai rinkos struktūrai būdinga išsami informacija, bet ja naudotis galima tik gamintojui leidus (įsigijus patentą, licencija, o kartu ir galimybę naudotis firmos ženklu).
Vadinasi, monopolinės konkurencijos šakos – tai šakos, kuriose veikia pa-lyginti daug firmų, nesudarančių tarpusavyje slaptų susitarimų ir gaminančių diferencijuotus produktus. Joms būdinga kaininė ir nekaininė konkurencija. laisvas įėjimas į šaką lemia naujų firmų konkurenciją ilguoju laikotarpiu.
9.2. Firmos pelno maksimizavimas trumpuoju laikotarpiu
kitaip negu tobulos konkurencijos rinkoje, pagrįstoje prekių vienodumu, monopolinės konkurencijos rinkoje realizuojamos diferencijuotos prekės. monopolinės konkurencijos atveju kiekviena firma rinkai pateikia skirtin-gų tuos pačios paskirties produktų, taip pat turi nedidelį poveikį produktų kainai. 9.1 pav. galima matyti monopolinės konkurencijos įmonės paklau-sos kreivę D, kuri palyginama su monopoline D1 bei tobulos konkurencijos
142
įmonės D2 paklausos kreivėmis. Čia ga-lima pabrėžti, kad monopolinės konku-rencijos rinkos įmonių paklausos kreivė nėra horizontali ir skiriasi nuo tobulos konkurencijos rinkos bei monopolinės rinkos paklausos kreivių. monopolinės konkurencijos firmų individualios pa-klausos kreivės yra labai elastingos, t. y. joms būdingas mažas nuolydis.
monopolinė konkurencija dažnai reiškiasi mažmeninėje prekyboje ir kai kurių paslaugų sferose. Pavyzdžiui, didelio miesto kirpėjos turi daug konkurenčių. kiekviena iš jų turi poveikį teikiamų paslaugų kainai. Jei kuri nors kirpėja padidins kainą nežymiai, pvz., 2 ar 5 lt, tai jos nuostoliai bus maži, nes labai nedaug klientų norės naudo-tis kitos kirpėjos, kerpančios skirtingu stiliumi, paslaugomis. tačiau kirpėjos galimybė kelti kainą yra ribota (kaip ir minėta šiek tiek anksčiau). Jei ji pradės imti 10 ar 15 litų daugiau, ji praras didelę dalį savo klientų.
monopolinės konkurencijos sąlygomis firmos savo produktams nusta-to individualias kainas. Jos vadovaujasi paklausa ir išlaidomis, siekdamos maksimizuoti gaunamą pelną. tokiomis sąlygomis trumpalaikė pusiausvyra pasiekiama, kai kiekviena firma pasirenka pelną maksimizuojančią kainą ir gamybos apimtį, t. y. tokią kainą ir tokią gamybos apimtį, kad būtų tenki-nama lygybė MC = MR. monopolinės konkurencijos įmonės, siekdamos ras-ti optimalų gamybos apimties ir kainų derinį, užtikrinantį didžiausią pelną, gali naudoti ribinių pajamų ir ribinių išlaidų lygybės taisyklę. kol įmonės ribinės pajamos didesnės už ribines išlaidas, tol ji didina gamybos apimtį. kai ribinės pajamos, gautos pardavus papildomą produkcijos vienetą, susi-lygina su ribinėmis išlaidomis, įmonei naudinga nebedidinti gamybos ap-imties todėl, kad kito produkcijos vieneto ribinės pajamos jau nepadengs ribinių išlaidų.
maksimalų pelną, naudojantis MR = MC taisykle, rodo 9.2 pav. mono-polinės konkurencijos rinkos pusiausvyra yra tada, kai firma pasirenka tokį gamybos apimties ir kainos derinį, kuriam esant ribinės išlaidos ir ribinės pajamos yra lygios.
MR = MC taške M. Per M tašką nubrėžus vertikaliąją tiesę iki horizontalios ašies ir paklausos kreivės matoma, kad optimali gamybos apimtis yra 6 pro-dukcijos vienetai per valandą, kurie parduodami po 14 lt. kadangi vidutinės
9.1 pav. Monopolinės konkurencijos firmos paklausos kreivė
P
Q
DTK
DMK
DM
143
P, LT
Q, vnt.0 1 2 3 4 5 6 7 8 9
1816141210
8642
20
D = AR = P
ATCMC
MR
M
a b
d c
bendrosios išlaidos yra mažesnės už kainą, tai firma gauna ekonominį pelną, lygų stačiakampio abcd plotui: (P – ATC) ∙ Q = (14,0 lt – 10,2 lt) ∙ 6 = 22,8 lt.
kai, gaminant produkcijos kiekį QM (6 vnt.), kuris tenkina lygybę MC = MR, paklausos kreivė yra virš vidutinių bendrųjų išlaidų kreivės (ATC), firmos gauna ekonominį pelną. tai paskatina naujas firmas, gaminančias artimus pakaitus, ilguoju laikotarpiu įeiti į šaką. tačiau jeigu vidutinių ben-drųjų išlaidų kreivė būtų virš paklausos kreivės, tai firma patirtų nuostolius trumpuoju laikotarpiu. Vadinasi, trumpuoju laikotarpiu firma, veikianti mo-nopolinės konkurencijos sąlygomis, gali gauti ekonominį pelną arba patirti nuostolių.
tačiau paklausos kreivė monopolinės konkurencijos sąlygomis nėra ab-soliučiai elastinga kaip tobulosios konkurencijos atveju. kuo prekių diferen-cijavimas bus didesnis, tuo elastingumas bus mažesnis. tai susiję su dviem aplinkybėmuis:
1. monopolinės konkurencijos rinkoje firma turi mažiau konkurentų.2. Šių konkurentų produktai yra labai (bet ne idealiai) artimi pakaitai.Firmos paklausos kreivės elastingumas priklauso nuo reklamos, pakuotės
ir kitų realizavimo sąlygų. Šios sąlygos, taip pat gamybos ir organizavimo išlaidos turi įtakos firmos produkcijos diferenciacijai. kuo didesnė firmos produkcijos diferenciacija (t. y. mažiau artimų substitutų gaminama), tuo jos paklausos kreivė yra neelastingesnė. Firmos paklausos kreivė pasislen-ka į dešinę ar į kairę priklausomai nuo kainų, nustatytų kitų šakos firmų, jų reklamos išlaidų, produkto savybių ir firmų skaičiaus šakoje. Vadinasi, firmos paklausos kreivės elastingumas monopolinės konkurencijos sąlygomis pri-
9.2 pav. Monopolinės konkurencijos firmos pusiausvyra trumpuoju laikotarpiu
144
klauso nuo konkurentų skaičiaus ir produkto diferenciacijos laipsnio. kuo daugiau konkurentų ir silpnesnė produkto diferenciacija (t. y. daugiau artimų pakaitų gaminama), tuo elastingesnė kiekvieno pardavėjo paklausos kreivė, t. y. tuo labiau situacija artėja prie tobulosios konkurencijos.
9.3. Firmos pelno maksimizavimas ir pusiausvyra monopolinės konkurencijos rinkoje ilguoju laikotarpiu
monopolinės konkurencijos sąlygomis ilgalaikė pusiausvyra gali būti api-būdinama taip pat kaip ir tobulosios konkurencijos sąlygomis – tai situacija, kuriai esant nėra skatinamas firmų įėjimas į šaką ir išėjimas iš jos, o firmos gauna normaliuosius pelnus. Paprastai ekonominis pelnas masina kitas įmo-nes pereiti į finansiškai naudingą rinką, tada individualios įmonės paklausos kreivė tampa elastingesnė ir pasislenka į kairę. tai reiškia, vienos įmonės rin-kos dalis ir ekonominis pelnas mažėja. Šis procesas tęsiasi tol, kol ekonominis pelnas išnyksta ir ilguoju laikotarpiu lieka tik normalus pelnas. taigi per ilgą laikotarpį monopolinės konkurencijos firma iš savo investuoto kapitalo gaus ne daugiau, nei gautų kurioje kitoje ūkio šakoje. Vadinasi, firmos paklausos kreivė D ir jos vidutinių išlaidų kreivės ATC turės sąlyčio tašką A (9.3 pav.).
kai ekonominis pelnas lygus nuliui, kaina turi būti lygi vidutinėms išlai-doms. kadangi firmos paklausos kreivė D nuožulniai krinta žemyn, tai pagal nulinio pelno sąlygą D turi liesti LRATC esant gamybos apimčiai QA, į kairę nuo LRATC minimalaus taško QV. taigi pelną maksimizuojančią gamybos ap-imtį ilguoju laikotarpiu rodo lietimosi taškas tarp firmos paklausos kreivės D ir jos vidutinių bendrųjų išlaidų kreivės (LRATC). esant bet kuriai kitai gamy-bos apimčiai, kaina yra žemiau LRATC ir firma patiria nuostolių. tai neskatina firmų įeiti į šaką.
P
Q
P1
P2
A
V
D
QV
QA
LRATC
9.3 pav. Pusiausvyra monopolinės konkurencijos rinkoje ilguoju laikotarpiu
145
Vadinasi, firmų elgsena ir monopolinės, ir tobulosios konkurencijos sąly-gomis yra panaši. tačiau monopolinės konkurencijos sąlygomis firma ilguoju laikotarpiu pasiekia pusiausvyrą ir gauna normalųjį pelną, bet produkcijos gamybos vidutiniai išlaidos yra didesnės už LRATC minimumą. tai rodo, kad panaudojami ne visi gamybos pajėgumai ir esama technologinio efektyvu-mo nuostolių. kaina viršija ribines išlaidas ilgalaikės pusiausvyros sąlygomis. tai rodo, kad papildomus prekės vienetus visuomenė vertina labiau negu alternatyvius produktus, kuriuos galima būtų pagaminti naudojant tuos pačius išteklius. kadangi kaina yra didesnė už ribines išlaidas, o paklausos kreivė krinta žemyn, tai įmanoma didinti pasiskirstymo efektyvumą didinant gamybos apimtį ir mažinant kainas.
9.4. Monopolinės konkurencijos rinkos ekonominis efektyvumas
monopolinės konkurencijos rinka, kaip matyti iš ankstesnės analizės, yra specifinė, nes turi bendrų bruožų su abiem kraštutinėmis rinkos struk-tūromis – tobula konkurencija ir monopolija. Viena vertus, monopolinė konkurencija panaši į tobulą konkurenciją, nes šakoje yra daug tarpusavyje konkuruojančių pardavėjų ir lengva įeiti į rinką bei išeiti iš jos. antra vertus, monopolinė konkurencija turi ir monopolijos požymių: ji tam tikru laipsniu kontroliuoja rinką ir kainas, turi tam tikrą monopolinę galią. Ją sąlygoja pro-duktų diferencijavimas. Jei kurioje nors pramonės šakoje labai akivaizdus produktų diferencijavimas, tai tokios firmos panašios į monopoliją.
norint įvertinti efektyvumą, reikia monopolinės konkurencijos rinką paly-ginti su tobulos konkurencijos (9.4 pav.) ir monopoline rinka.
9.4 pav. Monopolinės konkurencijos (a) ir tobulos konkurencijos (b) rinka
P
QMR1Q1
P1
P
QQ2
P2
MC
ATC
A
B
MD1
MC = S
ATC
P2 = MR2
a b
146
Monopolinės konkurencijos ir tobulos konkurencijos palyginimasmonopolinės konkurencijos ir tobulos konkurencijos ribinių išlaidų ir
vidutinių bendrųjų išlaidų kreivės vienodos, Q1 ir Q2 optimalios apimtys (pusiausvyros apimtys). tobulos konkurencijos firmai būdinga tokia lygybė: P = MR = MC, o monopolinės konkurencijos firmos P > MC; P > MR.
skirtumai:1. taškas A yra į kairę nuo vidutinių bendrųjų išlaidų minimumo: pu-
siausvyros apimtis gaminama ne vidutinių bendrųjų išlaidų minimumo taške (9.4 pav.), vadinasi, nėra užtikrinamas technologinis efektyvumas.
2. monopolinė konkurencija turi poveikį išteklių alokacijai (grafike ište-kliai paskirstyti neefektyviai).
3. Gaminant mažesnį produkcijos kiekį, monopolinės konkurencijos rin-ka parduoda jį aukštesne kaina: P1 > P2.
4. monopolinės konkurencijos rinkoje prarandamas naudos perteklius. Bendra nuostolių apimtis SDAMB.
monopolinei konkurencijai būdingas statinis neefektyvumas.monopolinės konkurencijos privalumai:1. Prekių ir paslaugų įvairovė.2. substitutų buvimas.3. Galimybė pasirinkti prekes ir paslaugas pagal skonį ir pajamas (prana-
šesnė už tobulos konkurencijos rinką).4. Galimybė gauti ekonominį pelną trumpo laikotarpio sąlygomis (daug
didesnė nei tobulos konkurencijos rinkoje) skatina firmas mažinti vi-dutines bendrąsias išlaidas, diegti technologines naujoves, įsisavinti naujų, kokybiškesnių prekių gamybą.
monopolinei konkurencijai būdingas dinaminis efektyvumas. tokia rinka pranašesnė už tobulos konkurencijos rinką.
Monopolinės konkurencijos ir monopolijos palyginimasskirtumai:1. monopolinės konkurencijos paklausos kreivė yra elastingesnė nei gry-
nosios monopolijos. monopolinė kaina dar aukštesnė nei monopoli-nės konkurencijos (9.1 pav.).
2. monopolinės konkurencijos firmos kaina lygi vidutinėms bendrosioms išlaidoms ilgo laikotarpio sąlygomis. Grynosios monopolijos atveju kaina aukštesnė už vidutines bendrąsias išlaidas.
monopolinėje rinkoje įmonė gali didinti prekių kainą ir mažinti produk-cijos kainą, turėdama mažesnį pavojų prarasti vartotojus negu monopolinės konkurencijos rinkoje.
147
9.5. Nekaininė konkurencija ir jos reikšmė
Firma, veikianti monopolinės konkurencijos sąlygomis, gamina produk-tus, kurie kuo nors skiriasi nuo konkurentų produktų, tai produkto diferenci-acija yra tam tikras jo tolesnio tobulinimo šaltinis. Be to, atsižvelgiant ne tik į esamus, bet ir į įsivaizduojamus produkto skirtumus, galima panaudoti re-klamą ir skatinti produkto realizavimą. taigi tobulindama prekes, didindama reklamos apimtį ir gerindama jos kokybę firma stengsis išsaugoti savo pelną. Produkto tobulinimas ir reklama padidins firmos išlaidas (9.5 pav.).
išreklamavus paklausos elastingumas nepakito (elastingumas priklau-so nuo prekių substitutų ir pan.). Prekę išreklamavus D3 nuolydis sumažėja (ED3 > ED1). kaina padidėjo nedaug, bet apimtis padidėja kur kas daugiau (kaina galėjo ir sumažėti). išreklamavus prekę, firma tikisi, kad jos produkci-jos paklausa padidės. Jeigu paklausa padidės didesniu dydžiu negu reikia, kad būtų padengtos produkto tobulinimo išlaidos ir jo realizavimo skatini-mo išlaidos, firmos pelnas išaugs.
Firma, mažindama kainas, gali neturėti pelno didinimo perspektyvos. todėl vis didesnį poveikį turi nekaininė konkurencija. monopolinės konku-rencijos sąlygomis firmos dažniausiai tarpusavyje konkuruoja ne mažinda-mos kainas, bet naudodamas reklamą, sukurdamos patrauklesnę prekę.
Vadinasi, kaina nėra vienintelis rodiklis, dėl kurio konkuruoja firmos. Jos gali konkuruoti ir dėl kitų rodiklių: geresnio aptarnavimo, reklamos, plėtoji-mo perspektyvos ir t. t. nekaininės konkurencijos formos dažnesnės negu kainų konkurencija. Firmos atkakliai varžosi dėl nekaininių veiklos rodiklių. monopolinės konkurencijos sąlygomis, tai susiję su:
• produkto diferenciacija tam tikru laikotarpiu;
9.5. pav. Reklamos vaidmuo monopolinės konkurencijos rinkoje
P
QQ1
E1
P2
E2
P1
Q2
D1
D2
LRATC2
LRATC1
P
QQ1
E1
P3E3
P1
Q3
D1
D3
LRATC3
LRATC1
148
• produkto tobulinimu ilguoju laikotarpiu; • reklama.
Produkto diferenciacija (product differentiation). monopolinės konku-rencijos sąlygomis, vyraujant produktų diferenciacijai, vartotojui siūloma tam tikra daugelio rūšių, markių ir įvairios kokybės produkcija. tokia situ-acija rinkoje, palyginti su tobuląja konkurencija, suteikia vartotojams tam tikrų pranašumų (pasirinkimo diapazonas plečiasi, vartotojų skoniai geriau tenkinami). tačiau spartus produkcijos rūšių asortimento didinimas sudaro vartotojams nepatogumų: sunku išsirinkti norimą prekę, išsirinkimas atima daug laiko ir pan. dažnai tokiu atveju vartotojai mėgina spręsti apie prekių kokybę tik iš kainos. kai kaina vartojama kaip kokybės rodiklis, gamintojai gali nustatyti aukštas kainas ir gauti pelną ne pagal prekių kokybę.
Produkto tobulinimas (product improvement). konkurencija skatina tech-nines naujoves įdiegti į gamybą ir gerinti produkcijos kokybę. Produkto to-bulinimas susijęs su dviem aplinkybėmis:
1. sėkmingas vienos firmos produkto gerinimas įpareigoja konkurentus sekti jos pavyzdžiu. Jeigu konkurentai gali tai padaryti, tuomet panai-kinamas laikinas firmos pranašumas rinkoje.
2. Pelnas, gautas iš produkto sėkmingo patobulinimo, gali būti panaudo-tas tolesniam jo tobulinimui finansuoti.
tačiau daugelis produkto pasikeitimų yra tik įsivaizduojami. tai nežymūs išoriniai produkto pokyčiai, kurie nepadidina jo ilgaamžiškumo, efektyvumo arba naudingumo (ryškesnis įpakavimas, tara ir t. t.).
Reklama (advertising). Vartotojai dažnai sutapatina produktų, priklau-sančių skirtingoms firmoms, kokybę. todėl firmos daug dėmesio skiria pro-duktų reklamai, kurioje pateikiama informacija apie skiriamąsias produktų ypatybes. reklamos tikslas – ne tik pateikti šią informaciją, bet ir keisti var-totojo elgseną rinkoje. Firma, reklamuodama savo prekes, siekia pagrindinio tikslo – padidinti pardavimo apimtis. tačiau tai nereiškia, kad kuo daugiau reklamuos, tuo geriau. reklamos išlaidos turi ribą. Jeigu padidės reklamos išlaidos, tai vidutinių išlaidų kreivė gali pakilti aukštyn. tam tikru momentu firma nutars, kad reklamos pakanka. tolesnis reklamos išlaidų didinimas taip paveiktų išlaidas, kad jų nekompensuotų pardavimų apimties padidėjimas.
dalis reklamos išlaidų sunaudojama vadinamajai gynybinei reklamai, kuri reikalinga esamai firmos produktų paklausai rinkoje išlaikyti ir suteikti galimy-bę kitoms firmoms pakeisti savo produktų vartotojus. nesunku suprasti pu-siausvyros situaciją, kuriai esant didžiuliai pinigai išleidžiami tam, kad pelnas
149
būtų gautas nekeičiant pardavimo pasiskirstymo tarp firmų – visa reklama tada bus gynybinė reklama. tačiau tai neefektyvu, nes toks pats rezultatas bus pa- siektas, jei visos firmos proporcingai sumažins savo reklamos išlaidas. tokiu mastu, kokiu vykdoma gynybinė reklama, yra eikvojami ištekliai. kadangi svarbią reklamos dalį sudaro gynybinė reklama, vadinasi, monopolinės kon-kurencijos sąlygomis susidaro vartotojų nuostolių ir dėl to apribojama pro-dukcijos apimtis.
Vyrauja daugybė nuomonių dėl reklamos naudingumo visuomenės ir ekonomikos požiūriu. reklamos šalininkai pateikia tokius argumentus:
1. reklama suteikia informacijos, kuri padeda vartotojams pasirinkti pre-kes. Ji informuoja pirkėjus apie rinkoje esamas prekes, jų savybes ir sumažina prekių paieškų išlaidas.
2. reklama remia komunikacinių priemonių sistemą. iš pajamų, gautų už reklamą, daugiausia finansuojami radijas, televizija, laikraščiai ir žurnalai.
3. reklama padeda gerinti produktų kokybę. reklama dažnai remiasi iš-skirtinėmis ir naudingomis firmos gaminamų produktų savybėmis. Ji formuoja pasitikėjimą firmos gaminamais produktais. todėl norėdama sėkmingai konkuruoti rinkoje firma privalo pagerinti savo produktų kokybę ir neprarasti jai vartotojų parodyto pasitikėjimo.
4. reklama padeda firmai plėsti gamybą, didinti pardavimo apimtį ir kar-tu mažinti gamybos išlaidas.
5. reklama – tai jėga, palaikanti konkurenciją. suteikdama informacijos apie produktų, artimų pakaitų, įvairovę, reklama susilpnina monopoli-nę galią. reklama dažnai susijusi su naujos prekės, galinčios konkuruo-ti su esamomis rinkoje prekėmis, pateikimu vartotojams.
6. reklama, skatindama aukštą vartotojo išlaidų lygį, padeda užtikrinti visišką užimtumą. tai, kaip mano reklamos šalininkai, turi lemiamą reikšmę turtingoje visuomenėje, kur palaikomas aukštas gamybos ir užimtumo lygis.
reklamos kritikai išsako tokius argumentus:1. Pagrindinis reklamos tikslas – įtikinti, o ne informuoti. Ji dažnai patei-
kia klaidingus tvirtinimus, sukeliančius vartotojams tam tikrų abejonių, o ne informuoja juos. kartais reklama gali įtikinti vartotojus mokėti aukštesnę kainą už reklamuojamas prekes, kurios kokybės požiūriu yra blogesnės. kartu reklama priverčia vartotojus atsisakyti geresnių, kokybiškesnių prekių, kurios nereklamuojamos ir parduodamos už mažesnę kainą.
150
2. dažniausiai reklama – lėšų švaistymas. kai viena firma stengiasi pavi-lioti kitos firmos pirkėjus, reklamuoja savo prekes. reklamuoja savo prekes ir kita firma, nenorėdama prarasti pirkėjų. tačiau po reklamos niekas nepasikeičia: firmos ir toliau dalijasi rinką kaip iki reklamavi-mosi. tačiau padidėja išlaidos ir todėl pirkėjas už prekę turi mokėti didesnę kainą. Jeigu firma ir supranta, kad švaisto lėšas, ji negali nesi-reklamuoti, nes jos rinkos dalis gali atitekti konkurentams.
3. išlaidos reklamai – mažai arba visai neprisideda prie visuomenės su-klestėjimo. reklama atitraukia žmones ir materialinius išteklius iš kitų sričių, būtent tų, kuriom lėšos reikalingos daug labiau. reklama – tai sritis, kur netikslingai naudojami deficitiniai ištekliai.
4. reklama gali pateikti netikslią informaciją, iškreipti turimas žinias. laikraščiams, žurnalams, kitoms visuomenės informavimo priemo-nėms, gaunančioms dideles pajamas už reklamą, sunku būti objekty-vioms nušviečiant įvairias visuomenės problemas.
5. reklama, kuri padidina prekių pardavimo mastą, kai kuriems vartoto-jams, gali būti nepriimtina daugumai.
6. reklama žalinga, nes iškreipia žmonių polinkius, didina visuomenės materialistiškumą.
7. reklama padeda plėtotis monopolijai. reklama, sukurdama finansines kliūtis įeiti į šaką, sustiprina firmos galią rinkoje. reklama pripratina var-totojus rinktis tam tikros firmos prekes. kartu vartotojai tampa ne tokie jautrūs firmos konkurentų prekių kainų sumažėjimui. tuo būdu sustiprė-ja firmos, reklamuojančios savo produkciją, monopolinė galia rinkoje.
8. daugelis ekonomistų nenori pripažinti, kad reklama – svarbus veiks-nys, nusakantis gamybos ir užimtumo lygį. kritikų nuomone, reklamos išlaidoms būdingas ciklinis pobūdis: jos svyruoja kartu su visuminėmis išlaidomis, didina nedarbą krizės, depresijos metu ir stiprina infliaciją pakilimo etapu.
sudėtinga palyginti pateiktus argumentus, tad negalima teigti, jog re-klama naudinga arba nuostolinga visiems. tačiau neretai reklama klaidingai informuoja vartotojus, būna įkyri, o kartais ir visiškai prasta. Be to, ji brangiai kainuoja ir todėl padidina firmų vidutines išlaidas. reklamos išlaidas papras-tai dengia vartotojai. taigi reklama turi ir teigiamų, ir neigiamų savybių.
nekaininės konkurencijos nagrinėjimas rodo, kad monopolinės konku-rencijos sąlygomis firma, siekdama maksimalaus pelno, turi stengtis suderinti tris kintamus veiksnius – kainą, produktą ir reklamą – bei ieškoti optimalaus šių komponentų derinio.
151
Kartojimo klausimai
1. kokie yra skiriamieji monopolinės konkurencijos bruožai?2. ar gali monopolinės konkurencijos firma trumpuoju laikotarpiu gauti
ekonominį pelną? ilguoju laikotarpiu?3. kuo skiriasi monopolinė konkurencija nuo tobulosios konkurencijos?4. kokie esminiai skirtumai monopolinę konkurenciją skiria nuo mono-
polijos?5. kokiomis konkurencijos priemonėmis naudojasi monopolinės konku-
rencijos firmos?
Užduotys
1. tarkime, kad Jūs vadovaujate monopolinės konkurencijos firmai, ku-rios gaminamos produkcijos paklausos kreivė P = 20 – 2Q. Firmos ribi-nės išlaidos yra pastovios ir lygios 8 lt. Pastoviųjų išlaidų nėra.a. kokia yra ribinių pajamų kreivė?B. kokia yra pelną maksimizuojanti gamybos apimtis?c. kokia yra pelną maksimizuojanti kaina?d. kokį pelną gauna firma?
2. kai firma reklamuoja produktus, susidaro papildomos išlaidos, kurie dažnai vadinami „pardavimo“ išlaidomis, skiriant jas nuo „gamybos“ išlaidų. kaip „pardavimo“ išlaidos veiks firmos išlaidų kreives:a. trumpuoju laikotarpiu?B. ilguoju laikotarpiu?
tarkime, kad firma, nepriklausomai nuo gamybos apimties, kie-kvienais metais reklamai išleidžia 10 000 lt. ar šie išlaidos turės įtakos?c. ribinėms išlaidoms?d. Firmos gaminamos pro-
dukcijos kiekiui?3. Paveiksle pateikta firmos
paslaugų paklausos, ribinių pajamų ir ilgojo laikotarpio vidutinių bendrųjų išlaidų kreivės.a. kokia yra pelną maksimi-
zuojanti firmos paslaugų kaina?
P
QQ1 Q2 Q3
MR
LRATC
B
A
C
D
E
P1
P2
P3
0
152
B. koks yra pelną maksimizuojantis paslaugų kiekis?c. kokį maksimalų pelną gali gauti paslaugas teikianti firma?d. kaip keičiasi vidutinės išlaidos didinant teikiamų paslaugų kiekį?
tarkime, kad šias paslaugas teikia be galo daug tarpusavyje kon-kuruojančių firmų.e. kokia bus šakos rinkos struktūra?F. kokį paslaugų kiekį teiks šaka (tarkime, kad vidutinės visų į šaką
įeinančių firmų išlaidos vienodi)?G. kokia bus paslaugų kaina, jei šias paslaugas teiks tobulos konku-
rencijos firmos?
153
10.1. Oligopolinės rinkos apibūdinimas
oligopolija – rinka, kurioje visi produktai yra identiški arba artimi pakaita-lai, produkciją tiekia nedaugelis firmų, tačiau bent kelios jų palyginti didelės.
atsižvelgiant į konkretų firmų tarpusavio sąveikos turinį, egzistuoja kele-tas oligopolinių rinkų pobūdžių:
1. kompleksiška arba ankšta, nepralaidi oligopolija yra tada , kai keturios firmos kontroliuoja nuo 60 proc. iki 100 proc. rinkos dalies. Jai esant rinkos dalis stabili, sunkus naujų firmų įėjimas į šaką. Pripažįstama tar-pusavio priklausomybė, gaunamas ekonominis pelnas.
2. „laisva“ arba netvirta oligopolija, kurioje keturios didžiausios firmos kontroliuoja mažiau nei 50 proc., bet daugiau nei 40 proc. rinkos da-lies. rinka ne tokia stabili, įmanomas naujų firmų įėjimas į šaką, ribota kainų konkurencija, silpnesnė tarpusavio priklausomybė ir gaunamas mažesnis ekonominis pelnas.
3. dominuojanti firma. rinkos dalis, tenkanti vienai firmai, sudaro nuo 50 proc. iki 90 proc., nėra artimų konkurentų, sunkus naujų firmų įėji-mas į rinką, griežta kainų kontrolė, gaunamas ekonominis pelnas.
4. duopolija Ji yra tada, kai dvi šakos firmos kontroliuoja visą šakos pa-siūlą. Jų rinkos dalis stabili, vengiama kainų konkurencijos, labai aukšti įėjimo į rinką barjerai, gaunamas ekonominis pelnas.
iš viso labai sunku pasakyti firmų skaičių, būdingą oligopolijai, nes ji api-ma visas sritis tarp monopolijos ir monopolinės konkurencijos. todėl papras-tai oligopolinė rinka nustatoma pagal koncentracijos laipsnį. Pvz., mažame izoliuotame kaime tik trys veikiančios parduotuvės jau yra oligopolinės rin-kos pavyzdys, lygiai taip pat kaip ir trys didžiosios JaV automobilių kom-panijos. apie oligopolinę rinką sprendžiama pagal gamybos koncentracijos laipsnį. Jis matuojamas herfindahl-hirschman indeksu (hhi). Šis indeksas – kiekvienos firmos rinkos procentinės dalies kvadratų suma. Jei dominuoja viena firma:
HHI = 1002 = 10 000 (maksimalus dydis).
10. OLIGOPOLINĖ RINKA
154
Jei 100 firmų ir turi po 1 %, tai:
HHI = I 2 + I 2 + ... + 12 = 100 – tobulos konkurencijos atvejis.
oligopolijos bruožai:1. tarpusavio priklausomybė tarp atskirų oligopolijos firmų.2. masto ekonomija: rinkos paklausa patenkinama esant minimalioms
vidutinėms bendrosioms išlaidoms.3. oligopolijos vengia kainų konkurencijos.4. oligopolijoms būdinga pagunda regzti sąmokslus, kurie yra draudžiami.5. oligopolijos kartais siekia susijungti ir sudaryti daugiagamyklę mono-
poliją.Firmos negalės išlikti rinkoje, jei pardavinės iš esmės vienodus produktus
daug aukštesnėmis kainomis negu konkurentai. todėl oligopolinė firma susi-laikys nuo kainų didinimo virš esamo lygio, nes nustatydama aukštesnę kai-ną nei konkurentai patirs nuostolių. Jei siekdama padidinti pardavimo apimtį oligopolinė firma sumažina kainą, jos pavyzdžiu gali pasekti ir kiti konkuren-tai. tokiu atveju kainos sumažėja, bet nė vienai iš firmų nepavyksta padidinti pardavimo apimties. Firmos patiria nuostolių ir ima didinti kainas. tai sulaiko firmas oligopolinėje rinkoje nuo konkurencijos keičiant kainas.
kad oligopolinės firmos pelnas nedingtų, rinka turi būti apsaugota nuo nau-jų firmų įėjimo. tuo tikslu naudojamos įėjimo kliūtys, kurios būna tokių rūšių:
Natūralios kliūtys. Jos susijusios su gamybos masto ekonomija. Jeigu ša-koje yra kelios firmos, kurių dydis garantuoja ekonomiją dėl gamybos masto, jos gauna pelno. Įėjus į rinką naujai firmai, padidėtų pasiūla ir, jei produkcijos paklausa nepakistų, sumažėtų kaina. Visos firmos, tarp jų ir įėjusi į rinką nau-joji firma, patirtų nuostolių – negautų pelno. todėl naujoji firma nesuintere-suota įėjimu į tą rinką, kurioje negaus pelno.
kitas svarbus veiksnys, mažinantis naujų firmų galimybę įeiti į oligopolinę šaką, yra vidutinių bendrųjų išlaidų skirtumai. Jau egzistuojančių oligopoli-nėje šakoje firmų ATC yra mažesni, nei bandančios įeiti į šaką firmos (10.1 pav.).
senosios šakos firmos turi didesnį vadovavimo patyrimą, tvirtus ryšius su žaliavų, medžiagų ar komplektuojančių detalių tiekėjais. Jų darbuotojai yra labiau patyrę, susiklostę ir patikimi ryšiai su bankais ir pan. kai nusistovi kai-na P0 veikianti firma gauna ekonominį pelną. oligopolija trumpu laikotarpiu gali netgi sumažinti kainą iki P1. nauja firma tokiu atveju patirs nuostolių.
trečias barjeras, kurį taip pat sunku įveikti naujoms firmoms, yra didelio finansinio kapitalo poreikis. nuosavo finansinio kapitalo naujoms firmoms paprastai nepakanka.
155
Firmų sukurtos kliūtys. norėdamos apsisaugoti nuo galimų konkurentų įėjimo į rinką, firmos naudoja:
1. Produktų diferenciaciją. Gamina tokį tam tikro modelio prekių kiekį, kuris garantuoja ekonomiją dėl gamybos masto. atsižvelgdamos į tai, kad naujosios firmos, norėdamos įeiti į rinką, gali gaminti artimus pa-kaitus, senosios firmos gamina kelis tos pačios prekės modelius, skir-tus įvairioms vartotojų grupėms.
2. reklamą. norėdamos užkirsti kelią naujoms firmoms įeiti į rinką se-nosios firmos gerokai padidina reklamos išlaidas. tai priverčia nau-jąsias firmas taip pat šias išlaidas padidinti. Bet kai naujosios įmonės gamybos apimtis nedidelė, reklamos išlaidos labai padidina vidutines bendrąsias išlaidas. tai tampa įėjimo į rinką kliūtimi, nes senųjų firmų vidutinės bendrosios išlaidos mažesnės.
3. kainą. Vyraujančios šakoje firmos, įėjus naujai firmai, gali sumažinti prekių kainas ir jas laikyti tokiame lygyje tol, kol naujoji firma ban-krutuos.
oligopolinės elgsenos diapazonas per daug įvairus ir sudėtingas, kad galėtų būti išanalizuotas pagal vieną modelį. todėl ekonomistai oligopo-lijų veiklos analizei siūlo įvairius modelius. oligopolinėje rinkoje firma yra kainos „ieškotoja“. nors oligopolija ir turi tam tikrą poveikį kainai, ji negali nustatyti kainos taip paprastai, kaip tai daro monopolija. oligopolija, nusta-tydama kainą, susiduria su vienu sunkumu – kaip reaguos į nustatytą kainos lygį konkurentai? ar neprasidės vadinamasis kainų karas? kokios ga1imos pasekmės? oligopolinės firmos yra tarpusavyje priklausomos, kiekviena iš jų jautriai reaguoja į kitos veiksmus.
10.1 pav. Natūralūs įėjimo į rinką barjerai: a – funkcionuojanti oligopolinė firma; b – nauja oligopolinė firma
P
Q
P0
P1
ATC
D
P
Q
P0
P1
ATC
D
ba
156
10.2. Stabilios kainos modelis
laužta paklausos kreivė (perceived demand curve) reiškia tokią oligopolinės firmos paklausą, kuri susidaro esant skirtingai konkurentų reakcijai į kainos pokyčius: mažinant kainą, konkurentai elgiasi taip pat, o didinant – firmos pa-vyzdžiu neseka, t. y. į kainos didinimą nereaguoja. iš esmės šis modelis aprašo situaciją, kai firma tiki, kad jos konkurentai sumažins kainą, jei tai padarys kuri nors iš oligopolinių firmų, bet nedidins kainos, jei tai padarys kuri kita šakos firma. neretai oligopolinės šakos firmos daugiausia dėmesio sutelkia ne į kainą, o į gamybos apimtį, nes nuo jos taip pat priklauso firmos pelnas. Šiuo atveju firmų elgsena priklauso nuo to, ar yra firma lyderė ir firma pasekėja, ar abi firmos priima vienalaikius sprendimus dėl gamybos apimties dydžio.
kainų stabilumas oligopolinėje rinkoje aiškinamas naudojant laužtą pa-klausos kreivę. tarkime, šakoje veikia trys panašaus dydžio firmos – a, B, c, iš kurių kiekvienai tenka apie trečdalis bendro pardavimo. taškas E rodo pradi-nį a firmos produkcijos kainos lygį (10.2 pav.). a firmos produkcijos paklau-sos kreivės forma ir padėtis priklauso nuo konkurentų reakcijos į a firmos kainos pakeitimą. tikėtini kitų firmų reakcijų veiksmai:
1. nenorėdamos prarasti savo pirkėjų, kitos firmos į kainos pasikeitimą atsakys tuo pačiu – kreivės D1 ir MR1.
2. B ir c firmos ignoruos bet kokį a firmos kainos pasikeitimą – kreivės MR2 ir D2.
Paprastai oligopolinės šakos firmos vengia kainų karo, o geriausia prie-monė jo išvengti yra slaptų susitarimų sudarymas, kurie iš esmės yra drau-džiami.
laužta paklausos kreivė pakeičia ir ribinių pajamų kreivės formą. kaip pavaizduota 10.2 pav., ribinių pajamų kreivė oligopolinėje rinkoje turi didelį pertrūkį.
Įmonė, padidinusi prekių kainą, labai sumažina jų pardavimo mastą (pa-klausos kreivė virš taško E). tačiau už kiekvieną didelėmis kainomis parduo-tą prekės vienetą įmonė gauna daugiau pajamų, todėl ribinės pajamos yra didelės, o jų kreivė yra gana aukštai. taip yra iki taško E, kuriame pardavimo apimtis lygi Q1. norėdama išplėsti gamybą, įmonė mažina kainą, kad ji taptų mažesnė negu konkurentų kainos. tai reiškia, kad už papildomai parduotą prekės vienetą įmonė gaus daug mažesnes ribines pajamas. MR kreivė staiga krinta žemyn nuo taško a iki taško B. Paskui įmonė, mažindama kainas, gau-na nuosekliai mažėjančias ribines pajamas, o jų kreivė yra ištisinė ir krintanti žemyn.
157
maksimalus įmonės pelnas bet kurioje rinkoje yra tada, kai tenkinama ly-gybė MC = MR. kaip matome grafike, ribinės išlaidos gali keistis oligopolinėje rinkoje tarp taškų a ir b, esant nekintamai gamybos apimčiai. todėl įmonė gali gauti maksimalų pelną, jeigu išlaidos ir padidėja. tik kai MC kreivė išei-na už ab intervalo ribų, įmonė, siekdama padengti ribines išlaidas, turi keis-ti kainą nekeisdama gamybos apimties ir užsitikrinti tai gamybos apimčiai maksimalų pelną.
laužtos paklausos kreivės modelis yra kritikuojamas dėl kelių priežasčių:1. teigiama, kad oligopolinė firma žino apie konkurentų elgseną keičiant
kainos lygį (jeigu kaina mažinama, konkurentai seka firmos pavyzdžiu, jeigu didinama, neseka). tačiau praktikoje firmos iš anksto nežino kon-kurentų reakcijos, jos tik stengiasi numatyti jų elgseną. Firma negali iš anksto nuspėti konkurentų veiksmų, ji nežino, kokios yra jos paklausos ir ribinių pajamų kreivės. tokiu atveju firma negali maksimizuoti savo pelno.
2. teorija nėra ištobulinta. Ji nepaaiškina, kaip kaina nusistovi pradinia-me taške (10.2 pav.), kaina P1 lieka tokia pati ir lūžio taške).
3. teigiama, kad kainos stabilios, tačiau iš tikrųjų taip nėra.tačiau laužta paklausos kreivė parodo, kodėl oligopolinėje rinkoje ven-
giama kainų konkurencijos ir yra pasirenkamos kitos konkurencinės formos. Firmų, gaminančių homogenišką produkciją, paklausos kreivė yra labiau laužta, o gaminančių diferencijuotus produktus – mažiau, nes gamintojai mažiau priklauso vienas nuo kito.
10.2 pav. Laužta paklausos kreivė
Q
P1
PM
R,
P2
MR1
MR2
D2
D1
E
a
b
Q10
158
10.3. Kartelio modelis
koks yra elgesys oligopolininkų, kurie siekia padidinti kainas sudarydami ypatingus susitarimus (visuomet slaptus) ir veikdami kaip monopolininkai? slaptas susitarimas sudaromas tuomet, kai firmos tiesioginiai arba netie-siogiai susitaria dėl kainų ar rinkos dalies, t. y. konkurencijos apribojimo. Panagrinėkime, kaip slaptu firmų susitarimu oligopolinėje rinkoje nustatoma kaina ir gamybos apimtis.
tarkime, veikia trys panašios firmos a, B, ir c gaminančios vienarūšę pro-dukciją. Jų paklausos, ribinių pajamų, išlaidų kreivės yra vienodos (10.3 pav.). Paveiksle parodyta kiekvienos iš trijų oligopolinių firmų padėtis. kokį kainos ir gamybos apimties derinį turėtų pasirinkti kiekviena firma? Jeigu a firma būtų grynoji monopolija, tai norėdama gauti maksimalų pelną ji turėtų ga-minti produkcijos kiekį Q1 ir nustatyti kainą P1, kai ribinės pajamos lygios ribinėms išlaidoms. tačiau a firma turi du konkurentus, parduodančius iden-tiškus produktus. Jeigu a firmos spėjimai, kad jos konkurentai išlygins savo kainas pagal jos kainą, nepasitvirtins, a firma patirs nuostolių.
Pavyzdžiui, jeigu B ir c firmos nustatys savo produktams kainas, mažes-nes už P1, tada a firmos paklausos kreivė pasislinks į kairę. a firma neteks dalies savo potencialių vartotojų, kurie pirks jos konkurentų prekes mažes-nėmis kainomis. tokiu atveju a firma taip pat gali sumažinti savo produk-cijos kainą, tačiau tai sumažintų firmų pelną ir gali susidaryti situacija, kai vidutinės išlaidos bus didesnės už kainą. kadangi visų trijų firmų paklausa ir išlaidos vienodos, B ir c firmos, atsižvelgdamos į savo interesus, gamins produkcijos Q1 ir nustatys kainą P1.
taigi oligopolinėje rinkoje susidaro įdomi situacija: kiekviena firma mano, kad jai naudingiausia nustatyti vieną ir tą pačią kainą P1, jeigu jos konkuren-
tai iš tikrųjų darys tą patį. tačiau kad firmos iš tikrųjų galėtų įgy-vendinti savo sprendimus dėl kainos P1 ir gamybos apimties Q1 nustatymo ir išvengtų nuostolių, susijusių su aukštesnėmis ar ma-žesnėmis kainomis, jos turi kartu apsvarstyti šią problemą, t. y. nu-spręsti nustatyti vienodą kainą. tai priežastis, skatinanti sudaryti
P
Q
P1
Q1
ATCMC
MR
ED
10.3 pav. Oligopolinės rinkos firmų padėtis
159
slaptą susitarimą, kuris garantuotų kiekvienai firmai maksimalų pelną. slapti susitarimai gali būti įvairių formų. Pats paprasčiausias slaptas susitarimas – kartelis.
Kartelis (cartel) – tai formalus susitarimas tarp firmų dėl kainų ir rinkos. Praktikoje kartelius ir į juos panašius susitarimus sunku sukurti ir išsaugoti. slaptų susitarimų kliūtys yra šios:
1. Išlaidų ir paklausos skirtumai. slaptą susitarimą sunkiau sudaryti, kai oligopolinių įmonių išlaidos ir produktų paklausa skiriasi. taip yra ne tik kai gaminami diferencijuoti produktai, bet ir esant labai standar-tizuotai produktų gamybai. Įvairios firmos turi skirtingas rinkos dalis, jų gamybos efektyvumas – skirtingas. išlaidų ir paklausos skirtumai sukels ir kainų, garantuojančių kiekvienai firmai maksimalų pelną, skir-tumus. ir nebus vienos kainos, kuri priimtina visoms firmoms. todėl slaptas susitarimas dėl kainų priklauso nuo sugebėjimo pasiekti „savi-tarpio supratimo“ tarp firmų.
2. Firmų skaičius. kuo daugiau firmų skaičius, tuo sunkiau sudaryti slap-tą susitarimą dėl kainų.
3. Sukčiavimas. dalyvaujantys slaptame susitarime oligopolininkai, no-rėdami gauti papildomų užsakymų, slaptai ima mažinti kainas. Pirkėjai, įsigydami vienos firmos prekes mažesnėmis kainomis, norės gauti šios firmos konkurentų prekių už dar mažesnę kainą. Gali kilti kainų karas tarp firmų. Vadinasi, slaptos kainų nuolaidos – grėsmė slaptam susi-tarimui.
4. Smukimas. Ūkinės veiklos smukimas nenaudingas slaptam susitari-mui, nes smarkiai sumažėja rinkos, padidėja vidutinės išlaidos, naudo-jami ne visi gamybos pajėgumai, mažėja pardavimo apimtis ir kartu pelnas. tokiu atveju firmos mažina kainas, tikėdamosi pardavimo ap-imtį padidinti konkurentų sąskaita.
5. Galimas įėjimas. slapto susitarimo rezultatas – kainų ir pelno padidėji-mas. tai skatina naujas firmas įeiti į šaką. tačiau toks įėjimas padidintų pasiūlą, sumažintų kainas ir pelną. Vadinasi, reikia, jog bendrai veikian-tys oligopolininkai būtų pajėgūs užblokuoti naujų firmų įėjimą į rinką.
6. Teisinės kliūtys. Gali būti priimti antimonopoliniai įstatymai, drau-džiantys kartelių veiklą.
kai atskiros firmos oligopolinėje rinkoje siekia asmeninių interesų, atsisa-ko bendros kainų kėlimo strategijos, slapti susitarimai tampa nebeįmanomi.
160
10.4. Vyraujančios firmos (kainų lyderio) modelis
oligopolijos analizei dažnai naudojamas vyraujančios firmos – kainų lyderio – modelis. oligopolinėje rinkoje viena šakos firma, paprastai di-džiausia, veikia kaip kainų lyderis. Vyraujanti firma nustato tokią kainą, kuri maksimizuoja jos pelną, o kitos firmos seka paskui lyderę. Jos nustato tokią pačią kainą, kokią nustatė kainų lyderis, ir gamina tokią produkcijos apimtį, kuri maksimizuoja jų pelną esant šiai kainai. kainų lyderis remiasi prielaida, jog kitos firmos rinkoje nesureaguos taip, kad pasikeistų jo nustatyta kaina. dėl to mažos firmos „priima“ vyraujančios firmos nustatytą kainą, t. y. kainos atžvilgiu jos elgiasi pasyviai. tokia šaka vadinama vyraujančios firmos (kainų lyderio) šaka arba Štakelbergo šaka (h. stackelberg – vokiečių ekonomistas, 1930 m. išplėtojęs vyraujančios firmos teoriją).
Vyraujančios firmos pusiausvyra trumpuoju laikotarpiu. Šakos paklau-sos kreivę pažymėkime D, o mažų firmų pasiūlos kreivę – S. kadangi mažos firmos šakoje veikia panašiai kaip tobulos konkurencijos sąlygomis, tai S yra tokių firmų ribinių išlaidų kreivių suma. trumpojo laikotarpio kreivė D lei-džiasi žemyn, o kreivė S kyla aukštyn. Jei gamintų tik mažosios firmos ir būtų parduodamas prekių kiekis QE kaina PE, tai rinkoje susidarytų pusiausvyra (10.4 pav.).
Vyraujančioji firma, atsižvelgdama į mažų firmų siūlomą produkci-jos apimtį (kreivė S), nustato tokią kainą, kuri maksimizuotų jos pelną. Vyraujančiosios firmos paklausos kreivė DD (10.5 pav.) sudaroma iš šakos pa-klausos kiekio atimant mažų firmų pasiūlos kiekį kiekvienai kainos reikšmei.
Vyraujančios firmos paklausos kreivė susikerta su kainų ašimi taške PE. kai P > PE, tai mažos firmos pateikia visą, turinčią paklausą, produkciją; kai P < PE, mažos firmos nepajėgia patenkinti visos šakos paklausos, todėl pre-
kes gali siūlyti ir vyraujančioji firma. Vyraujančios firmos prekių paklausą rodo kreivė DD, kuri yra skirtumas tarp šakos paklausos kiekio ir mažų firmų pasiūlos kiekio. taigi DD yra elastin-gesnė negu šakos paklausos kreivė D. Vyraujančioji firma tada pasirenka kai-ną Pd ir produkcijos apimtį QD, kurios maksimizuoja pelną, kai ribinės paja-mos lygios ribinėms išlaidoms. esant 10.4 pav. Šakos ir mažų firmų pasiūla
P
QQE
PE
S
E
D
0
161
kainai PD, mažos firmos siūlo prekių kiekį QSE, o likusią šakos paklausos dalį tenkina vyraujanti firma: QDE = QS – QSE (10.6 pav.).
Vyraujančiai firmai turi įtakos ne tik veiksniai, keičiantys šakos paklausos kreivės padėtį, bet ir šakos mažųjų firmų išlaidų pokyčiai. tokių firmų ribinių išlaidų pokyčiai keičia kreivę S, kuri veikia vyraujančios firmos pelną maksi-mizuojančią kainą ir produkcijos apimtį.
Ilgalaikė vyraujančios firmos rinkos paklausa, pasiūla ir pusiausvyra. tarkime, vyraujanti firma turi išlaidų pranašumą palyginti su mažomis firmo-mis. ilguoju laikotarpiu mažų firmų įėjimas vyks tol, kol jos gaus viršpelnį. taigi ilgojo laikotarpio mažų firmų pasiūlos kreivė S yra absoliučiai elastinga kainos PE atžvilgiu. tuomet mažų firmų ekonominis pelnas lygus nuliui, t. y. PE yra mažos firmos LRAC minimumu. tokia situacija ilguoju laikotarpiu pa-rodyta 10.7 pav.
kreivė DD yra absoliučiai elastinga kainos PE atžvilgiu iki produkcijos ap-imties QE (10.8 pav.). Vyraujant firma neparduos nė vieno gaminio, kai P > PE, nes mažos firmos aprūpins rinką prekėmis, kurių kaina PE. kai kainos žemes-
10.5 pav. Vyraujančios firmos kainos ir produkcijos apimties pasirinkimas
10.6 pav. Šakos su vyraujančia firma pusiausvyra trumpuoju laikotarpiu
P
Q
PE
PDE
0Q
DE
MRD
DD
ED
MC
ATC
P
Q
PE
PDE
0Q
SE
D
E
S
QS
10.7 pav. Šakos paklausa ir mažų firmų pasiūla
10.8 pav. Vyraujančios firmos paklausos kreivė
P
Q
PE
0
E SLR
D
QE
P
Q
PE
0
E
DD
QE
162
nės už PE, mažos firmos priverčiamos išeiti iš šakos ir vyraujanti firma tampa grynąja monopolija. taigi, jei P < PE, tai vyraujančiosios firmos produkcijos paklausos kreivė sutaps su šakos paklausos kreive. atsižvelgiant į minėtą-sias priklausomybes, gaunama laužta vyraujančios firmos paklausos kreivė PEEDD.
kokią kainą ir produkcijos apimtį vyraujanti firma pasirinks ilguoju lai-kotarpiu? Pirmiausia, kaina negali būti didesnė už PE, nes mažos firmos įeis į šaką ir sumažins kainą iki PE. Pagal LRMCD ir LRATCD pobūdį skiriami trys atvejai (10.9 pav.):
a atvejis. Vyraujanti firma maksimizuoja pelną pasirinkdama kainą PD ir produkcijos apimtį QD. mažos firmos pateikia produkcijos apimtį (QE – QDE) ir gauna normalius pelnus.
b atvejis. Vyraujančios firmos LRMCD kerta ribinių pajamų kreivę (MRD) trūkio intervale. Pelno maksimumą vyraujanti firma gauna tada, kai kaina yra PDE ir šakoje nėra mažų firmų (t. y. šaka monopolizuota).
c atvejis. Vyraujančios firmos ilgojo laikotarpio išlaidų pranašumai paver-čia šaką grynąja monopolija. Pelną maksimizuojanti kaina PDE yra mažesnė už PE, kuri yra mažų firmų LRAC minimumas.
kainų lyderio elgesį galima paaiškinti ir tuo, kad maži konkurentai seka lyderį, bijodami jo reakcijos, nes lyderis, galintis pagaminti pigiau, gali suma-žinti kainą, ir mažieji konkurentai pralaimės kainų karą. Be to, mažieji dažnai seka lyderį, tikėdami, kad šis turi daugiau informacijos apie paklausą rinkoje (ši priežastis ypač tinka bankų rinkoje). apskritai kainų lyderis laikosi tokios taktikos:
• kadangi kainos keitimas nuolat susijęs su tam tikra rizika, tai kainos dažniausiai nekaitaliojamos. kaina bus keičiama tik tada, kai labai pakils kainos ir paklausa visoje šakoje;
10.9 pav. Vyraujančios firmos šakos ilgalaikė pusiausvyra
P
Q
PDE
QDE
QE
ED
LRMCD
LRATCD
DD
MRD
P
Q
PDE
QDE
ED
LRMCD
LRATCD
DD
MRD
P
Q
PDE
QDE
EL
LRMCD
LRATCD
DD
MRD
QE
PE
cba
163
• apie galimą kainų pakeitimą kainų lyderis dažnai praneša spaudai duodamas interviu. taip jis gali sulaukti sutikimo iš konkurentų. Be to, lyderis gali pasirinkti ne kainą, kuri maksimizuoja pelną per trumpąjį periodą, o kainą, duodančią maksimalų pelną ateityje. tuo stengiamasi sutrukdyti naujoms firmoms patekti į rinką.
kadangi formalaus susitarimo nėra, tai firmos gali ir nesekti lyderiu, bet, naudodamosi jo „kainų skėčiu“, prasiskverbti į rinką. taigi ne visada stambios firmos pasinaudoja savo privalumais rinkoje. smulkios firmos gali sėkmingai konkuruoti, neišprovokuodamos stambių kompanijų reakcijos į konkurenci-ją. Gyvenime gana sunku aptikti aiškaus kainų lyderio pavyzdį.
10.5. Duopolija
Jos atveju kiekviena firma maksimizuoja savo pelną, turėdama atitinka-mą įsitikinimą dėl kitos firmos pasirinktos gamybos apimties ir, kas svarbiau-sia, – tiems įsitikinimams esant patvirtintiems susiklosčiusios pusiausvyros: kiekviena firma pasirenka gaminti tokį optimalų produkcijos kiekį, kokio iš jos tikisi kita firma. Prancūzų ekonomistas ir matematikas a. kurno (augustin cournot) 1838 m. sudarė gerai žinomą duopolijos modelį, kai tarp firmų nėra susitarimų ir nėra firmos lyderės. kurno pasirinko dvi firmas, kurioms priklau-so mineralinio vandens šaltiniai ir kurios aprūpina šiuo vandeniu vartotojus. tarkime, iš pradžių veikia viena firma. Jos ribinės išlaidos lygios nuliui, o pa-klausos kreivė yra tiesė. maksimalus pelnas gaunamas tada, kai produkcijos apimtis Q0 = a/2 ir kaina P0 = a/2b.
sakykime atrandamas antrasis mineralinio vandens šaltinis netoli pirmo-jo. tada antroji firma (taip pat su ribinėmis išlaidomis, lygiomis nuliui) įeina į rinką. tai paverčia monopolinę šaką duopolija. siekdama įsibrauti į rinką, an-troji firma mano, kad pirmosios firmos apimtis bus a/2, ir renkasi kainą, kuri atneštų jai maksimalų pelną. kadangi antroji firma priima pirmosios firmos gamybos apimtį a/2 kaip nekintamą, antrosios firmos paklausos kreivė bus dydžiu a/2 kiekvienai P reikšmei sumažinta paklausos kreivė.
10.10 pav., b, matyti, kad antroje firmoje pelnas maksimizuojamas, kai kaina P1 = a/4b ir gamybos apimtis a/4 (nes MC = 0). Bendra abiejų firmos gamybos apimtis yra
3a/4(a/2 + a/4 = 3a/4).
Šis produkcijos kiekis rinkoje gali būti parduotas tik žema kaina P1 (10.10 pav., a).
164
ateina eilė pirmajai firmai spręsti. Jeigu antroji firma parduoda a/4 pro-dukcijos vienetus, tai kokią gamybos apimtį ir kainą pasirinks pirmoji firma? Pagal kurno modelį antroji firma prisiderins prie bet kokios kainos, kuri bus nustatyta, ir išlaikys gamybos apimtį a/4. Vadinasi, pirmosios firmos paklau-sos kreivė gaunama atimant iš šakos paklausos a/4 kiekvienai P reikšmei (10.11 pav.).
tada pirmosios firmos pelnas bus maksimizuojamas esant gamybos ap-imčiai 3a/8 ir kainai P2. ir vėl ateina eilė antrajai firmai priimti sprendimą. Pažymėkime pirmosios firmos produkcijos apimtį Q1, o antrosios Q2. tarkime, kiekviena firma nustato tokią gamybos apimtį, kuriai esant MC = MR. tai reiš-kia, kad:
Q1 = 0,5(a – Q2), (83)
Q2 = 0,5(a – Q1). (84)
manykime, kad duopolinė šaka yra pusiausviroji, kai abi lygybės tenki-namos. taigi firma pasirenka pelną maksimizuojančią gamybos apimtį, ma-
10.10 pav. Kurno duopolija – antrosios firmos paklausa: a – šakos rinka; b – antrosios firmos rinka
P
Q
D
P0
P1
3 /4aa/2 a
a b/
P
Q2
D
P0
P1
a/4 a/2
MR2ba
10.11 pav. Kurno duopolija – pirmosios fir-mos paklausa
P
Q1
MR1 D
3 /4a3 /8a
P2
0
165
nydama, kad kitos firmos gamybos apimtis yra pastovioji ir šios dvi pelno maksimizavimo pasirinkimo galimybės neprieštarauja viena kitai. Įrašome į (1) lygtį Q2 reikšmę:
Q1 = 0,5[a – 0,5(a – Q1) = 0,5(0,5a + 0,5Q1) (85)arba
0,75Q1 = a/4.
Vadinasi,
Q1 = a/3, o Q2 = a/3.
Galima patikrinti: jei Q1 = a/3, tada antroje firmoje pajamos maksimizuo-jamos, kai gamybos apimtis a/3. kai antroji firma pasiekia gamybos apimtį a/3, pirmoji taip pat maksimizuoja savo pelną, esant gamybos apimčiai a/3. tai ir yra duopolinės šakos kurno pusiausvyra. Ji pasiekiama, kai šakos gamy-bos apimtis 2a/3 ir kaina a/3b, randamos iš paklausos kreivės. Pusiausvyra yra ta požiūriu, kad jeigu kiekviena firma tikisi, jog kita firma, susidūrusi su kainų keitimu, išlaikys savo gamybos apimtį, tai nė viena firma nejaučia sti-mulo toliau kaitalioti savo gamybos apimtį ir kainą.
a. kurno pusiausvyra pavaizduota 10.12 pav. ta pusiausvyra – tai dvi ga-mybos apimtys, išreikštos tašku, kuriame kertasi dvi reagavimo kreivės. tame taške kiekviena firma gamina pelną, maksimizuojantį produkcijos kiekį, kai kitos firmos pasirinktas produkcijos kiekis žinomas. susidarant šiai pusiaus-vyrai kiekviena firma atranda, kad jos spėjimas apie kitos firmos pasirinkimą pasitvirtino.
sudėtinga kainodaros oligopolinėje rinkoje problema skatino ekonomis-tus kurti supaprastintus šios rinkos modelius. a. kurno modelis yra vienas iš žinomiausių duopolijos pavyzdžių. laikomasi prielaidos, kad šakoje yra tik
10.12 pav. Kurno pusiausvyra
Pirmos firmosreagavimo kreivė
Antros firmosreagavimo kreivė
Kurnopusiausvyra
Stackelbergopusiausvyra
Pirmos firmosizopelno linijos
166
dvi įmonės ir viena jų pasirenka sprendimą manydama, kad varžovas elgsis nereaguodamas į tos įmonės sprendimą. tokiame modelyje įmonės elgiasi panašiai kaip tobulosios konkurencijos modelyje. Jos didina prekių kainas ir mažina gamybos apimtį, kai didėja paklausa. tas pats vyksta, jei įmonių yra daugiau nei dvi.
10.6. Lošimų teorijos taikymas
modernesnis kurno modelio variantas apima didesnio negu dviejų įmo-nių skaičiaus elgseną oligopolinėje rinkoje. tačiau laikomasi tos pačios prie-laidos, kad įmonė keičia produkcijos apimtį ir prekių kainas orientuodamasi tik į paklausą, ignoruodama galimus konkurentų elgsenos pakitimus. Įmonė tokiame modelyje yra tarpinės padėties tarp monopolinės ir tobulos kon-kurencijos rinkos. rinkai būdingos didesnės kainos ir mažesnė gamybos apimtis negu tobulos konkurencijos rinkoje ir mažesnės prekių kainos bei didesnė gamybos apimtis negu monopolinėje rinkoje.
Nešo pusiausvyra. Pateiktame duopolijos šakos pavyzdyje vartojama pusiausvyros sąvoka skiriasi nuo konkurencinės pusiausvyros sąvokos. kai at-siranda strategijos elementų, vieno kurio gamintojo galutinė pasekmė pa-prastai priklauso nuo kitų gamintojų sprendimų.
J. nešas (John nash) 1951 m. sukūrė lošimų teorijos koncepciją, kur pu-siausvyra yra silpnesnė nei dominuojanti strategija. nešo pusiausvyra, taiko-ma duopolijai, numato, kad jei viena firma pasirinko tam tikrą strategiją, tai antra firma, elgdamasi racionaliai, pasirenka strategiją, kuri maksimizuotų jos pelną. Gali būti daugiau nei viena nešo pusiausvyra, nors šakoje tėra tik dvi firmos. nešo pusiausvyra yra, jei antra firma pasirenka optimalią strategiją, kai žinomas pirmos firmos pasirinkimas. ir, atvirkščiai, pirma firma pasirenka geriausią sprendimą, jei jai žinoma antros firmos pasirinkta strategija.
tarkime, kad pirma firma pasirinko a strategiją (10.13 pav.). antra firma, žinodama pirmos firmos pasirinkimą, taip pat pasirenka a strategiją, nes, pa-sirinkus B strategiją, jos laimėjimas būtų lygus 0. Pasirinkusi a strategiją, antra firma gauna 5 000 lt. Jei prima firma pasirinktų B strategiją, tai antros firmos optimalus sprendimas būtų taip pat B strategijos pasirinkimas, nes 10 > 0.
Jei pirmoji sprendimą priimtų antra firma, tai vėl būtų gautas tas pats re-zultatas. Pirmai firmai geriausia pasirinkti tą pačią strategiją (a arba B), kurią pasirenka antra firma. Priešingu atveju pirmos firmos laimėjimas būtų lygus 0.
taigi iš 10.13 pav. matyti, kad optimalus abiejų duopolijos firmų pasirin-kimas bus arba a ir a strategija, arba B ir B strategija. kuri iš jų bus pasirinkta,
167
priklauso nuo to, kuri firma pirmoji priima sprendimą. Vadinasi, 10.13 pav. yra dvi nešo pusiausvyros: a ir a, ir B ir B.
esminis nešo pusiausvyros bruožas yra tas, kad pirmos firmos sprendi-mas priklauso nuo antros firmos pasirinkto spendimo, ir atvirkščiai. tačiau gali būti situacijų, kur tėra tik viena nešo pusiausvyra. Be to, jai esant, firmų laimėjimai nėra maksimalūs (10.14 pav.).
sakykime, kad antra firma pasirinko a strategiją, tikėdamasi laimėti 140 tūkst. lt. tačiau pirma firma šiuo atveju taip pat turi pasirinkti a strategi-ją, nes 100 > 80. lygiai taip pat antrai firmai pasirinkus B strategiją, pirma firma irgi pasirinktų tą pačią strategiją, nes 120 > 100. tačiau abiejų firmų B strategijos pasirinkimas nėra pusiausvyra, nes antra firma turi dominuo-jančią a strategiją. todėl pirmai firmai pasirinkus B strategiją, antra firma pakeičia sprendimą ir pasirenka a strategiją, nes 140 > 120. tačiau dabar jau pirma firma priversta keisti savo sprendimą ir pasirinkti a strategiją, nes 100 > 80. Šiuo atveju B ir B pasirinkimas nėra nešo pusiausvyra, nes viena firma (10.14 pav. antra firma) turi geresnę alternatyvą – a strategiją. dėl to tėra viena pusiausvyra, ir ji bus tik tuo atveju, jei abi firmos pasirinks a stra-tegijas. Jų laimėjimus rodo viršuje iš kairės esantis stačiakampis (10.14 pav.).
Ši nešo pusiausvyra primena kurno duopolijos pusiausvyrą, kai viena firma pasirenka produkcijos kiekį, atsižvelgdama į savo konkurento priim-tą sprendimą ir duopolijos firmos, nuosekliai keisdamos sprendimus, juda pusiausvyros link. todėl kurno duopolijos dar vadinamas kurno-nešo pu-siausvyra.
II firma
A strategija B strategija
I firmaA strategija 10, 5 (tūkst. Lt) 0, 0 (tūkst. Lt)
B strategija 0, 0 (tūkst. Lt) 5, 10 (tūkst. Lt)
10.13 pav. Nešo pusiausvyros laimėjimų matrica
II firma
A strategija B strategija
I firmaA strategija 100, 100 (tūkst. Lt) 100, 80 (tūkst. Lt)
B strategija 80, 140 (tūkst. Lt) 120, 120 (tūkst. Lt)
10.14 pav. Nešo pusiausvyros laimėjimų matrica, kai yra tik viena pusiausvyra
168
nešo pusiausvyra naudojama oligopolinei elgsenai tam tikros rinkos struktūroje analizuoti. Šis klausimas labai populiarus šiuolaikinėje ekonomi-kos teorijoje, nagrinėjančioje oligopolijos problemas. tačiau reikia atkreip-ti dėmesį į tai, kad nešo pusiausvyroje firmos turi paskatų keisti „žaidimo taisykles“, pavyzdžiui, keisti duopolinę rinkos struktūrą į kartelio susitarimą. taigi nėra garantijos, kad nešo pusiausvyra tam tikroje struktūroje išliks, nes yra stimulų ją keisti. Žinoma, tada gali būti kuriamas bendresnis modelis, kuriame asmenų, priimančių sprendimus, pasirinkimo galimybės apims su-sitarimus pakeisti rinkos struktūrą. tokio bendresnio modelio viduje nešo pusiausvyra vėl gali būti panaudota, siekiant numatyti pasekmes.
spėjimų variacijos modelis išplečia kurno-nešo požiūrį į oligopolinę įmo-nę, priskiriant jai galimybę spėlioti konkurentų elgsenos perspektyvas, jų re-akciją į įmonės sprendimus.
10.7. „Išlaidos plius“ modelis
kainos nustatymu, remiantis vidutinėmis išlaidos („išlaidos plius“), firma nustato kainą prie vidutinių išlaidų pridėdama tam tikrą priedą.
kadangi vidutinės išlaidos kinta, kintant produkcijos kiekiui, tai oligopo-lininkas, skaičiuodamas kainą, ima planinį arba tipinį parduodamos produk-cijos kiekį. Pavyzdžiui, firma pasirinks tokį vidutinių išlaidų tašką, kuris atitiks jos gamybinių galimybių naudojimo mastą 75–80 %. tuomet firma nustatys priedą, tarkime, 20 %.
kiekviena firma siekia tikslo – tam tikro planinio pelno arba pelno nor-mos. kadangi firma skaičiuoja vidutines išlaidas planiniam produkcijos kiekiui, tai, pridėdama procentą, ji sužino standartinę kainą, kurią paskui ko-reguoja pagal rinkos pokyčius. taigi „išlaidų plius“ būdu nustatyta kaina yra tolesnės kainų politikos pagrindas. Praktiškai labai dažnai gyvenimas verčia koreguoti norimą priedą, todėl dažniau yra taikomas ne fiksuoto, bet lanks-taus priedo metodas.
kai auga realizavimo apimtis, tai paprastai kaina yra mažinama, o kai mažėja – didinama. kai mažėja pardavimo apimtis, bendrosios pastoviosios išlaidos, tenkančios produkcijos vienetui, auga. kadangi kaina yra tam tikru procentu padidintos vidutinės išlaidos, tai mažėjanti paklausa verčia didinti kainą užuot ją mažinus. Jei firma automatiškai pasikliautų „išlaidų plius“ me-todu, ji didintų kainą, mažėjant paklausai. todėl taikant šį metodą, nereiktų pamiršti kitų rinkos dėsnių.
169
Šis metodas turi pranašumų. Jis labai tinka firmoms, kurios gamina daug įvairių prekių, t. y. kai jų asortimentas platus. Gaminant įvairias prekes ypač sunku paskirstyti tokias išlaidas, kaip draudimo, elektros energijos, mokesčių. tačiau šis metodas nereiškia, kad jo negalima taikyti, kai taikomas kainų ly-derio ar slapto susitarimo modelis.
Kartojimo klausimai
1. koks bruožas oligopolinę rinką labiausiai skiria nuo kitų?2. dėl kokių priežasčių oligopolinėje rinkoje susidaro karteliai?3. kaip susidaro laužta paklausos kreivė oligopolijoje?4. kaip elgsis „kaliniai“, jei „kalinio dilemos“ žaidime abu galvos tik apie
save?5. kada pasiekiama nešo pusiausvyra?
Užduotys
1. rinkos galiai nustatyti naudojamas herfindalio-hiršmano indeksas. nustatykite šį indeksą:a. monopolijai.B. Šakai, kurioje veikia trys vienodo dydžio įmonės.c. Šakai, kurioje vienai įmonei tenka 50 proc., o kitoms – po 25 proc.
gamybos apimties.2. lentelėje pateikti dviejų rinkos struktūrų tipų bruožai, elgsena, veiki-
mas. Parinkite tinkamą atsakymą ir užpildykite tuščias lentelės eilutes.
Bruožai, elgsena, veikimas OligopolijaMonopolinė konkurencija
Kiek yra įmonių?
Koks įėjimas į rinką?
Kokie yra produktai?
Ar yra susitarimų, kainų lyderystės, kainų karo galimybė?
Ar turi rinkos galią?
Ar ilguoju laikotarpiu gali gauti ekonominį pelną?
170
3. dvi įmonės gamina vaizdo techniką oligopolinėje rinkoje. Šios tech-nikos paklausos kreivė yra: P = 200 000 – 4(Q1 + Q2). Pirmos įmonės bendrųjų išlaidų funkcija TC1 = 8000Q1; antros įmonės bendrųjų išlai-dų funkcija TC2 = 8000Q2. Jeigu kiekviena iš dviejų įmonių nustatys gamybos kiekį, kuris užtikrins didžiausią pelną, darant prielaidą, kad kita įmonė nekeis gamybos lygio, apskaičiuokite:a. koks būtų kiekvienos įmonės gamybos kiekis?B. koks būtų kiekvienos įmonės pelnas?
171
11.1. Tobulosios konkurencijos darbo jėgos rinka
tobulosios konkurencijos gamybos veiksnių rinka – tai rinka, kurioje yra daugybė gamybos veiksnių pardavėjų ir pirkėjų. Vienas pirkėjas arba parda-vėjas negali pakeisti tam tikro gamybos veiksnio kainos rinkoje (11.1 pav.).
Pagrindinės prielaidos, būtinos konkurencijai darbo rinkoje, yra šios: • socialinis darbo mobilumas – tai gyventojų gebėjimas keisti savo gy-venimo sąlygas;
• darbo rinkos dalyvių informuotumas; • darbdavių ir darbuotojų rinkos galios neturėjimas.
darbo jėga nagrinėjama kaip prekė, todėl paaiškinti darbo jėgos rinkos ypatumus ir dėsningumus taip pat galima vartojant konkurencijos, pasiūlos, paklausos, ribinių pajamų ir ribinių išlaidų sąvokas.
11.1.1. Darbo jėgos pasiūla
Žmonės dirba skatinami įvairių motyvų: norėdami pripažinimo, siekda-mi gauti pajamų, patirti bendravimo su kolegomis džiaugsmą ir t. t., tačiau ekonomikos teorijos pagrindams suvokti pakanka nagrinėti tik vieną iš mo-
11. DARBO JĖGOS RINKA IR DARBO UŽMOKESTIS
11.1 pav. Tobulos konkurencijos gamybos veiksnių rinkos ypatybės
Daug darbdavių konkuruojatarpusavyje, siekdami gautigamybos veiksnio teikiamąvienodos kokybės paslaugą
Kiekvienas darbdavys perkatik mažą rinkoje siūlomų
gamybos veiksnių dalį
Samdomieji darbuotojaiyra mobilūs
Patekimas ir išėjimas iš rinkosyra labai lengvas
Darbas yrastandartizuota prekė
Atskiras gamybos veiksniopardavėjas negali paveikti
visos rinkos pasiūlos kreivės
Tobuloskonkurencijos
gamybosveiksnių rinka
172
tyvų – siekimą gauti pajamų. siekimas ir ge-bėjimas dirbti tam tikrą laiką, esant įvairiems darbo užmokesčio lygiams, yra darbo pasiū-la. arba darbo pasiūla – noras ir galimybė dirbti konkretų laiką už alternatyvius atly-ginimus, kai kitos sąlygos nekinta.
Jeigu darbo pasiūlos dėsningumus išreikš-tume grafiškai, gautume grafiką (11.2 pav.).
Darbo jėgos pasiūlą veikiantys veiksniai. darbo jėgos pasiūla yra ne tols dinamiškas reiškinys nei darbo jėgos paklausa. Greta demografinės si-tuacijos, kuri suformuoja kiekybinę ir kokybinę darbo jėgos pasiūlos struk-tūrą, didelę įtaką turi ekonominė šalies situacija. atkreipkime dėmesį į du didėjančio darbo užmokesčio efektus, susijusius su darbuotojo darbo laiko naudojimu ir darančius poveikį darbo jėgos pasiūlai.
1. didėjančio darbo užmokesčio pajamų efektas. tai reiškia, kad didė-jant darbo užmokesčiui, kartu didėja ir darbuotojo asmeninis turtas, ir vartojimo apimtis, kinta pati vartojimo struktūra. Šalia papildomų prekių, įtraukiamų į vartojimą, atsiranda ir laisvalaikis. Vartotojas gali įsigyti tokią paslaugų prekę, kaip ilgesnės atostogos, o tai reiškia, kad sutrumpėja darbo laikas. Pajamų efektas skatina dalį darbuotojų dirbti mažiau laiko.
2. dirbančiojo darbo užmokesčio pakeitimo (substitucijos) efektas. darbo užmokestis ir laisvalaikio kaina yra susiję tarpusavyje: kuo di-desnis darbo užmokestis, tuo brangesnis laisvalaikis. didėjant kainai, didėja ir laisvalaikio kokybė, jis tampa brangia preke, todėl jo laikas trumpėja. Pakeitimo efektas skatina dalį darbuotojų dirbti daugiau.
Pirmu atveju yra svarbi laisvalaikio kiekybė, o antru – jo kokybė. Praktiškai darbuotojų darbo užmokesčių didėjimo efektų priimtinumas priklauso ir nuo darbo užmokesčio dydžio. kai darbo užmokestis pasiekia tam tikrą lygį, kai kurie darbuotojai svarsto, ar jiems daugiau dirbti ir didinti vartojimo ap-imtį, ar mažiau dirbti ir didinti laisvalaikį. todėl darbo užmokesčio didėjimas gali sukelti ir teigiamus, ir neigiamus darbo pasiūlos pakitimus.
taigi individas turi pasirinkti, daugiau ar mažiau dirbti, suprasdamas, kad mažiau dirbdamas, mažiau uždirbs, mažiau galės vartoti. tai išreiškia indife-rentiškumo kreivė (11.3 pav.).
Ji rodo pasirinkimą tarp dviejų prekių: vartojimo ir laisvalaikio. Para – tik 24 valandos (h). Jei laisvalaikio daugėja tolyn į dešinę nuo koordinačių pra-
11.2 pav. Darbo jėgos pasiūla
SU
ždar
bis
Darbuotojų skaičius
173
džios taško, tai darbo – į kairę (į koordinačių pradžią). kiek individas uždirba ir išleidžia ir kiek laiko jis skiria laisvalaikiui, priklauso ne tik nuo jo norų, bet ir nuo atlyginimo bei darbo valandų. tarkime, valandos alga – 10 lt. Jei individas dirbs 24 h, tai uždirbs 240 lt, t. y. maksimumą. Jei visai nedirbs, tai nieko neuždirbs. taigi pasirinkimą riboja biudžeto linija, kurios nuolydis yra algos dydžio (240/24 = 10 lt). individas patirs maksimalų pasitenkinimą aukščiausioje indiferentiškumo kreivėje, kai darbo užmokestis DU = 10 lt. tai bus 11 h darbo ir 135 lt per dieną. tai vadinama darbo ir laisvalaikio pusiausvyra.
kai w už valandą sudaro 2,5 lt, individo darbo pasiūla yra 8 h; kai w = 5 lt, tai darbo pasiūla – 12 h per dieną; kai darbo užmokestis 10 lt, tai darbo pasiūla 11 h. 11.4 pav. rodoma individo reakciją kainų ir kiekio ašyse. kol darbo užmokestis auga iki 5 lt, tol individas didina darbo pasiūlą, kai darbo užmokestis auga toliau, darbo pasiūla apsisuka atgal ir ima pamažu mažėti. tai galima paaiškinti pajamų ir substitucijos efektu.
Pajamų ir substitucijos efektas. du stimulai atsiranda vienu metu, kai išauga valandos darbo užmokestis. Pirmas – kiekviena darbo valanda tam-pa vertingesnė, todėl kiekvienos laisvalaikio valandos alternatyvūs išlaidos auga. tai verčia žmogų daugiau dirbti. antras – aukštesnis darbo užmokestis leidžia darbuotojui uždirbti daugiau dirbant tą patį laiką, todėl žmogus gali mėgautis didesniu darbo užmokesčiu, trumpindamas darbo laiką, tai reiškia, kad didesnės pajamos darbuotojui leidžia nusipirkti daugiau laisvo laiko. Bet koks aukštesnis DU jam suteikia galimybę sumažinti darbo laiką.
11.3 pav. Darbo ir laisvalaikio pusiausvyra 11.4 pav. Individuali darbo pasiūlos kreivė
w
h
I1
I2
I3240
135120
60
012 13 16 20 24
w
h0123456789
10
7 8 10 11 12
174
11.1.2. Darbo jėgos paklausa ir ribinis pajamų produktas (MRP)
rinkoje darbo paklausa formuojasi priklausomai nuo technologiškai api-brėžto darbo kiekio, reikalingo įmonėms, kad atliktų užsakymus, ir nuo dar-bo užmokesčio lygio. Ši problema nagrinėjama atskiros įmonės požiūriu, nes būtent įmonės sprendimai yra lemiantys tobulos konkurencijos sąlygomis. darbo jėgos paklausa – tai darbuotojų, kurie gali būti pasamdyti tam tikru lai-ko momentu, skaičius. kadangi firmos turi atlikti užsakymus ir tam reikia tech-nologiškai apibrėžto darbo kiekio, todėl sprendžiant darbo kiekio klausimus, labai svarbu optimaliai suderinti darbo ir kapitalo veiksnius, žiūrint į kapitalą ir darbo jėgos kainą, taip pat atsižvelgiant į ribinio pajamų produkto dinamiką.
Gamybos veiksnių paklausa vadinama išvestine paklausa, nes ją lemia firmos gamybos apimtis ir gamybos veiksnių našumas. išvestinė paklausa pasireiškia tuomet, kai prekė ar paslauga naudojama dėl jų gebėjimo gamin-ti kitą prekę ar paslaugą.
Jei įmonės gaminamoms prekėms reikalingi 5 darbininkai, jie nesamdys 10-ies. Bet jei darbo užmokestis padidės, įmonė stengsis įdiegti gamybos techno-logiją, kuriai pakaktų 3 ar 4 darbininkų. tarkime, firma gamina savo produkciją naudojama tik du veiksnius – kapitalą (K) ir darbą (L). kapitalo kaina (r – rent) – tai rentos mokestis už kapitalą. darbo kaina (w – wage) – tai tarifinis darbo užmokestis (lt/val.). sakykime, kad gamykla yra firmos nuosavybė ir firma pri-valo pati nuspręsti, kiek darbo jėgos jai pasisamdyti. Firma jau pasamdžiusi tam tikrą skaičių darbininkų ir nori žinoti, ar jai apsimoka pasisamdyti dar vie-ną darbininką. Jį galima priimti tuo atveju, jeigu papildomos pajamos, gautos pasamdžius šį darbininką, bus didesnės už išlaidas jo darbo užmokesčiui, t. y. jeigu ribinės darbo produkto pajamos bus didesnės už darbo užmokestį.
darbo paklausą lemia pelno dinamika, ūkio struktūros pokyčiai, ūkinės veiklos ciklo svyravimai, smulkiojo verslo dalis šalies ekonomikoje ir t. t. darbo paklausa yra dinamiškesnis, paslankesnis reiškinys negu darbo pasiū-la. Įmonių darbo jėgos paklausą tiesiogiai veikia jų taikomos technologijos, darbo našumo lygis ir susiklostęs darbo užmokesčio dydis.
darbo jėgos rinkoje firma pati tampa pirkėju. Paklausa darbo jėgai yra išvestinė paklausa. tai reiškia, kad kurio nors gamybos paklausa visų pirma priklauso nuo paklausos to baigtinio produkto, kurį gaminame naudodami ši veiksnį. Bet kurio gamybos veiksnio paklausos dydis priklauso nuo to, kiek tas veiksnys padidins gamybą. Bendrojo produkto pokyčio santykis su darbo išlaidų (pvz., darbuotojų) pokyčiu yra darbo ribinis natūrinis produktas MPPL (marginal phisical product of labour), t. y.
175
D=
D.L
LTP
MPPL
(86)
tačiau firmai svarbiau, kiek padidėja jos pajamos dėl papildomo kintamo-jo gamybos veiksnio (darbuotojo), nei kiek padidėjo jos produkcija natūrine išraiška. todėl norint nustatyti darbo (ar bet kurio kito gamybos veiksnio) paklausos kreivę bei paklausos dydį, MPPL turi būti transformuotas į pajamų produktą. ribinės darbo produkto pajamos (MRPL – marginal revenue pro-duct of labour) – tai pajamų padidėjimas, gaunamas pasamdžius papildomą darbuotoją (kitiems veiksniams galioja ceteris paribus sąlyga). ribines darbo produkto pajamas galima išreikšti taip:
MRPL = MPPL × MR. (87)
kadangi tobulos konkurencijos firmos ribinės pajamos lygios produkcijos vieneto kainai (MR = Px), tai tokios firmos ribinis pajamų produktas vadina-mas ribinio produkto verte (value) VMPL, kuri lygi:
VMPL = Px × MPPL. (88)
Jei papildomas darbuotojas firmos pajamas padidina 10 lt per dieną, MRPL lygus 10 lt. maksimizuodama pajamas, firma darbuotojui negali mo-kėti daugiau nei gauna pati. taigi 10 lt yra siūlomo darbuotojui užmokesčio maksimali riba. daugelis produktų gali būti gaminami naudojant skirtingą darbo kiekį, ir įmonėms reikia spręsti, kiek darbuotojų pasamdyti. ribinio produkto mažėjimas, didinant darbuotojų skaičių, apibūdina padėtį, kai toje pačioje įmonėje dirbant dideliam skaičiui žmonių, iš pradžių dažnai gauna-ma daug pelno, o priimant papildomų darbuotojų, pelnas pradeda mažėti.
nesant fiksuoto užmokesčio, darbuotojų skaičius yra atvirkščiai propor-cingas uždarbiui. užmokesčio kitimas nėra vienintelis samdos sprendimų kitimo veiksnys. samda padidėtų ir tuo atveju, jei padidėtų darbuotojų MRP.
kai tobulos konkurencijos firmos ribinio produkto vertės kreivė slen-ka žemyn į dešinę, tai ši kreivė kartu yra ir firmos darbo paklausos kreivė (11.5 pav.). samdomų darbuotojų skaičių lemia ribinio produkto vertės VMPL kreivės ir kintamojo gamybos veiksnio ribinių išlaidų MCFL, kurie lygūs darbo užmokesčiui, susikirtimo taškas. iš grafiko matyti, kad jei vieno darbuotojo darbo užmokestis lygus 50 lt, firma samdys 9 darbuotojus, nes devintojo darbuotojo VMPL = MCFL = 40 lt. Jei darbo dienos užmokestis padidėtų iki 75 lt, firma galėtų samdyti tik 7 darbuotojus.
176
kadangi tobulos konkurencijos sąlygomis VMPL = MRPL, tai kol MRPL > w, firma samdys papildomą darbo jėgą. Jeigu MRPL < w, firma bus priversta dalį darbininkų atleisti iš darbo. kai MRPL = w, firma maksimizuos pelną. Vadinasi, lygybė MRPL = w yra firmos pelno maksimizavimo, samdant darbo jėgą to-bulos konkurencijos rinkoje, sąlyga.
11.1.3. Darbo jėgos rinkos pusiausvyra
aptarus darbo jėgos pasiūlą ir paklausą bei jas veikiančius veiksnius ma-tyti, kad darbo užmokestį galima traktuoti kaip pagrindinį darbo jėgos pa-klausos ir pasiūlos sąveikos elementą, kuris kinta, priklausomai nuo darbo jėgos paklausos ir pasiūlos santykio (11.6 pav.).
Pusiausvyros darbo užmokestis yra toks, kuris tam tikru laiku užtikrina siūlomo ir pageidaujamo darbo apimčių lygybę, t. y. pusiausvyros sąlygomis visi norintys dirbti turi darbą ir nėra tuščių ekonomiškai efektyvių darbo vie-tų. Grafike pusiausvyrą rodo darbo pasiūlos ir paklausos kreivių susikirtimo taškas E.
11.5 pav. Tobulos konkurencijos firmos ribinio produkto vertės ir darbo paklausos kreivės
L
MCFL1 =W1
VM
PD,
LL
100
75
50
05 7 9 10
MCFL
=WC
VMPL, D
L
11.6 pav. Darbo rinkos pusiausvyra
Dar
bouž
mok
estis
Darbo pasiūla
Darbo paklausa
Samda
E
q
w
177
apibendrinant galima teigti, kad rinkos sąlygomis darbo užmokestis, kaip darbo jėgos vertės ekvivalentas, kurį darbuotojai gauna mainais už savo darbą, yra pagrindinis pajamų šaltinis, o vadinasi, ir galingas darbo rezulta-tyvumo stimulas.
11.2. Netobulos konkurencijos darbo jėgos rinka
netobulos konkurencijos ir monopolijos sąlygomis firmos, didindamos pardavimo apimtis, yra priverstos mažinti prekių kainas. todėl tokių firmų Px > MR, o darbo ribinis pajamų produktas:
MRPL = MR × MPPL. (89)
netobulos konkurencijos (ar monopolijos) sąlygomis kintamojo gamy-bos veiksnio paklausa, kai kitos sąlygos pastovioms, yra mažesnė nei tobulos konkurencijos sąlygomis ne tik dėl MPPL mažėjimo, bet ir dėl prekių kainų mažėjimo didinant gamybos apimtį. dėl to darbo paklausos kreivė nesutam-pa su ribinio produkto vertės kreive. netobulos konkurencijos (ar monopoli-jos) firmos MRPL kreivė yra darbo paklausos kreivė DL
1 (11.7 pav.).
Ji yra statesnė, nei tobulos konkurencijos firmos paklausos kreivė DL. tobuloje konkurencijoje už 50 lt darbo dienos užmokestį firma samdo 9 darbuotojus, o netobulos konkurencijos (monopolijos) firma už tą patį dar-bo užmokestį gali pasamdyti tik 5 darbuotojus, o už 75 lt – 4 darbuotojus.
ne visada VMPL arba MRPL kreivės slenka tik žemyn ir į dešinę. Šios krei-vės gali turėti ir kitokią formą, pvz., iš pradžių slenka aukštyn ir į dešinę, o paskui žemyn ir į dešinę. todėl yra labai svarbus dar vienas parametras – vi-
11.7 pav. Tobulos konkurencijos firmos ir netobulos konkurencijos firmos kintamojo gamybos veiksnio paklausos
VM
PD,
LL
L
VMPL, D
L
MRPL, D
L
1
MCFL
1W1=
MCFL
=WC
100
75
50
04 5 9 107
178
dutinis pajamų produktas (ARPL), kuris apskaičiuojamas kaip bendrųjų paja-mų santykis su darbo išlaidų vienetais:
= .L
L
TRARP
Q (90)
Jeigu darbo užmokestis viršija vidutinį pajamų produktą, firmai šio dar-buotojų kiekio samdyti neapsimoka (11.8 pav.). Grafike aukščiausias darbo paklausos taškas yra VMPL ir ARPL susikirtimo taškas E.
Darbo paklausos kreivė yra ta darbo ribinio produkto vertės VMPL dalis, kuri yra žemiau vidutinio pajamų produkto ARPL kreivės ir slenka žemyn į dešinę pusę. Pateiktas darbo paklausos kreivės apibrėžimas yra taikomas ir neto-bulos konkurencijos (monopolijos) sąlygomis. Jų darbo paklausos kreivė ati-tinkamai būtų ta MRPL dalis, kuri yra žemiau ARPL kreivės ir slenka žemyn į dešinę. netobulos konkurencijos paklausos kreivės nuolydis būtų didesnis, palyginti su tobulos konkurencijos firmos darbo paklausos kreive.
Profesinės sąjungos (profsąjungos). realioje ekonomikoje dėl ribo-to socialinio darbuotojų mobilumo susiformuoja ne bendra darbo rinka, o daugybė rinkų pagal atskiras profesijas, ūkio šakas bei teritorijas. Profesijos sąjungos turi profesijos ir šakos formas. Profesijos pagrindu gali jungtis vai-ruotojai, mūrininkai, programuotojai nepriklausomai nuo to, kurioje šako-je jie dirba. Ši forma labiausiai paplitusi angliškai kalbančiuose kraštuose. Šakinės sąjungos ypač populiarios Vakarų europoje. Jei kurioje nors speci-finėje darbo rinkoje dirba 10 000 ar daugiau žmonių, tai akivaizdu, kad ats-kiras darbuotojas pakeisti darbo užmokesčio dydžio negali, lygiai taip, kaip
11.8 pav. Tobulos konkurencijos firmos ribinio produkto vertės, vidutinio pajamų produkto ir darbo paklausos kreivės
L
200
100
75
50
0
VM
PD,
, wL
L
109751
ARPL
MCFL
1W0=
MCFL
=W1
VMPL, D
L
E
A
179
grūdų rinkos kainos negali pakeisti atskiras fermeris. darbuotojo veikimo laisvė tokioje rinkoje ribojama sprendimais dirbti ar nedirbti ir kiek dirbti. Šie sprendimai priimami atsižvelgiant užmokesčio lygį bei papildomus dar-bo naudingumo veiksnius ir į laisvalaikio naudingumą. susijungus daugeliui rinkos darbuotojų į profesinę sąjungą, jų galimybės veikti darbo užmokestį padidėja.
Vienas iš pagrindinių jungimosi į profsąjungas tikslų – padidinti narių darbo užmokestį virš darbo jėgos rinkos kainos, darbo sąlygų ir darbo sau-gos gerinimas, atostogų trukmės ilginimas, užimtumo garantijų stiprinimas, pensinio aprūpinimo gerinimas – taip pat profsąjunginio judėjimo tikslai. Profsąjunga, jungianti visus darbuotojus, yra darbo pasiūlos monopolistas tam tikroje rinkoje. Ši monopolija, keisdama darbo pasiūlos apimtį, pajėgi keisti ir darbo užmokestį. susibūrusių į sąjungą darbuotojų tikslas – maksi-mizuoti bendrąsias narių pajamas.
kokiais metodais profsąjungos riboja darbo pasiūlą? darbuotojų solida-rumas yra vienas iš pagrindinių veiksnių. nedirbantieji turi nesutikti dirbti už mažesnį, nei reikalauja sąjunga, darbo užmokestį, o dirbantieji priešintis, kad jiems nebūtų mažinamas darbo užmokestis. aukštesne organizacine profsą-jungų kovos už savo narių pajamas forma laikytina uždaro cecho politika. uždaru cechu vadinama įmonė, kurioje neturi teisės dirbti ne profsąjungų nariai. tarpinė forma yra profsąjungos kontroliuojamas licencijų išdavimas. licencijų sistema neleidžia priimti į darbą daugiau darbuotojų, nei numato profsąjungos strategija. klasikiniu licencinės sistemos pavyzdžiu laikomas gydytojų skaičiaus ribojimas JaV, užtikrinęs šios profesijos atstovams paja-mas, beveik 5 kartus viršijančias šalies užmokesčio vidurkį.
lietuvoje klasikinės profsąjungos tik pradėtos kurti, todėl remsimės kitų šalių pavyzdžiais. JaV profsąjunginio judėjimo klestėjimas sutapo su antruoju pasauliniu karu. dėl mobilizacijos susidarius darbo jėgos trūkumui, samdomų darbuotojų darbo užmokestis labai padidėjo. tuo laikotarpiu prof-sąjungos jungė beveik 40 % darbo jėgos. Po karo susivienijusių į sąjungas darbuotojų dalis sumažėjo ir dabar nesiekia 20 %. Ši dinamika rodo tam ti-krą profsąjungų judėjimo krizę, bet dalyje šakų monopolinė sąjungų padėtis darbo pasiūlos sferoje nekelia abejonių ir mūsų dienomis. Štai transporto, kalnakasybos profsąjungoms priklauso per 75 % darbuotojų, tabako pramo-nės, pašto paslaugų – per 50 % ir pan. Šių šakų profsąjungos pajėgia veikti darbo užmokesčio lygį. Vakarų europoje profesinių sąjungų nariais ir iki šiol yra apie 40 % darbo jėgos.
180
Monopsonija. darbo rinkoje įtakingos ne tik profesinės sąjungos. negalima neįvertinti ir darbdavių rinkos galios. Ši galia egzistuoja visuomet, kai atskiroje šakoje veikia viena ar kelios firmos, kai nedideliame mietelyje beveik visi darbuotojai priversti samdytis vienoje įmonėje.
kraštutinių rinkos galios darbo paklausos aspektų pavyzdys yra monop-sonija – rinka, kurioje yra vienintelis pirkėjas. iki 1990 m. valstybė buvo prak-tiškai vienintelis darbdavys ssrs.
nagrinėjamos monopsonijos tikslas – maksimizuoti pelną, pakeitus nau-dinga linkme rinkos sąlygas. konkurencinė įmonė priversta mokėti darbuoto-jams rinkos darbo jėgos kainą. Jei smulki įmonė bandytų mokėti mažiau nei rinkos kaina, ji nerastų darbuotojų, o mokėdama daugiau, be jokio pagrindo aukotų pelną. darbo užmokesčio lygį konkurencijos sąlygomis rodo taškas E (11.9 pav.). monopsoninė įmonė, norėdama padidinti samdos apimtį, turi di-dinti atlyginimus. kadangi negalima didinti darbo užmokesčio priimamiems naujiems darbuotojams, nedidinant atlyginimų likusiems, susiduriama su ribinių darbo išlaidų (MCL) problema. MCL – tai bendras darbo užmokesčio padidėjimas papildomai priėmus vieną darbuotoją arba ribinės išlaidos (ME).
monopsonijos ypatybė yra ta, kad MCL visada didesni už vieno darbuo-tojo (išskyrus pirmąjį) darbo užmokestį. Paveiksle tai parodyta MCL ir S (dar-bo pasiūlos) kreivių nesutapimu. monopsonija pelno maksimumą pasiekia taške M, nes šiuo atveju paskutinio pasamdyto darbininko MCL susilygina su jo vertiniu įnašu į firmos gaunamas pajamas (jį parodo darbo paklausos kreivė D, taškas A). samdomų darbininkų skaičius šiuo atveju bus mažesnis už susidarantį konkurencijos sąlygomis (q1), o darbo užmokestis, kurį mokės monopsoninė įmonė arba grupė, bus taip pat mažesnė už konkurencinį (w1). skirtumas V – w1 šiuo atveju rodo vadinamąjį monopsoninį išnaudojimą, t. y. vertę, kurią įmonė papildomai gauna įveikdama konkurenciją darbo rinkoje.
tarp tobulos pirkėjų konkurencijos ir monopsonijos yra oli go p sonijos si-tuacija. oligopso nija – rinka, kurioje veikia tik keli pirkėjai.
w
L
WE
W1
V
q1 q2
S
E
A
M
ME = MCL
D = MRPL
11.9 pav. Monopsonija darbo rinkoje
181
Kolektyvinės derybos. ekonomikoje dažna situacija, kai profsąjungų, siekiančių maksimizuoti darbuotojų pajamas, rinkos galia susiduria su mo-nopsonine darbdavių, siekiančių maksimizuoti pelną, rinkos galia. susidaro dvipusė monopolija, kurios sąlygomis darbo užmokestį lemia ne tik rin-ka, bet ir dviejų dvipusės monopolijos subjektų konflikto sprendimo eiga. konfliktinės situacijos būdingos daugeliui stambių įmonių, nes, net darbuo-tojams nesusijungus į sąjungą, darbdaviams darbuotojų keitimą apsunkina išlaidos darbo jėgai parengti, o darbuotojai dažniausiai be tam tikrų nuos-tolių irgi negali pakeisti darbo vietos. Įmonėse susidaro gana stabilūs darbo kolektyvai, kuriems dažniausiai (bet nebūtinai) atstovauja profsąjungos; jų interesai nesutampa su savininkų interesais.
dvipusės monopolijos atveju nustatyti konkretų užmokesčio formavimo-si mechanizmą yra sudėtinga. kiekviena pusė siekia savo tikslų, o užmokes-tis nustatomas tarp maksimumo, kurio siekia profsąjunga, minimumo, kurį linkusi mokėti monopsonija, ir rinkos darbo kainos. laimi stipriausia pusė, o konfliktų sprendimų formos yra įvairios. dažniausia iš jų – kolektyvinės dery-bos, kurių metu siekiama nustatyti darbo užmokesčio lygį, darbo ir samdos sąlygas bei kitus abi puses dominančius darbo santykių aspektus.
derybų metu abi pusės pateikia savo argumentuotus požiūrius į proble-mų sprendimą. daugiametė derybų praktika įtikino derybų subjektus, kad konkurencijos sąlygomis neapgalvoti sprendimai žalingi abiem pusėms. Pvz., profsąjungos, net reikalaudamos darbuotojų pajamas maksimizuojančio darbo užmokesčio, priverstos taikytis su padėtimi, kad dalis jos narių bus atleista iš darbo. neatsitiktinai 7-ajame dešimtmetyje paaštrėjusi nedarbo problema laikoma viena iš profsąjungų populiarumo smukimo priežasčių. tačiau didėjančios algos ir mažėjantys pelnai riboja įmonės bei užimtumo ir darbo užmokesčio perspektyvinį augimą. sąjungų reikalavimų riba yra atlyginimo lygis, sukeliantis įmonės bankrotą. aišku, kad įmonei bankruta-vus, visi darbuotojai netenka darbo bei darbo užmokesčio, iškovoto spaudi-mu įmonės vadovybei. tačiau ekonominėje praktikoje yra žinoma nemažai įvykių, kai dideli profsąjungų reikalavimai ir bankroto grėsmė priversdavo įmonės vadovybę ieškoti rezervų ir, padidinus gamybos efektyvumą, ne tik patenkinti darbuotojų reikalavimus, bet ir pagerinti finansinę įmonės būklę. Viena iš tobulos konkurencijos sąlygų yra įmonės informuotumas, kuris pa-deda atsiriboti nuo nepanaudotų rezervų egzistavimo. kadangi profesinių sąjungų ir monopsonijos rinkos galia ribota, susidaro situacija, kada maž-daug 90 % darbinių konfliktų išsprendžiama derybomis.
182
11.3. Darbo užmokesčio diferenciacijos veiksniai
Kvalifikacija. Šiuolaikinės gamybos poreikius tenkina ne darbo jėga apskritai (XiX a. vadinta paprastu darbu), bet darbo jėga, turinti tam tikrą kvalifikaciją. kvalifikacijai įgyti reikalingas tiek bendrasis, tiek specialusis iš-silavinimas, kurį įgyti neįmanoma be mokymosi atsitraukus nuo gamybos. Jei sprendimą mokytis ar ne priima individas (šeima), jis susiduria su dilema: reikia rinktis tarp menkai kvalifikuoto darbo ir teikiamų pajamų tam tikru momentu bei mokslo, kuris leis dirbti kvalifikuotą darbą ateityje. natūralu, kad kitoms sąlygoms esant lygioms, individas atsisakys pajamų šiandien dėl didesnių pajamų rytoj.
Darbo sąlygos. akivaizdu, kad mūrininkui reikia daugiau fizinių pastan-gų nei muziejaus budėtojui, o staliaus darbas sunkesnis nei rūbinės dar-buotojo. Jei skirtingo sunkumo darbai būtų apmokami vienodai, susidarytų lengvo darbo norinčių žmonių perteklius, palyginti su tokio darbo vietų skaičiumi, o sunkiems darbams atlikti darbuotojų trūktų. Ši disproporcija rinkos sąlygomis panaikinama santykinai didinant sunkių darbų ir mažinant lengvų darbų apmokėjimą. didesniu darbo užmokesčiu kompensuojami ir darbai, atliekami kenksmingomis žmonių sveikatai sąlygomis (cheminė tar-ša, didelis radiacijos fonas, aukštos ar pernelyg žemos temperatūros, padi-dėjusi vibracija, triukšmingumas ir pan.) kompensaciniai priedai mokami ir už darbą šventėmis bei laisvadieniais, darbą naktį arba esant nenormuotai darbo dienai.
Atsakomybė. ekonominėje literatūroje sąlygos, užtikrinančios santyki-nai didelį darbo vietos indėlį į ekonominius įmonių veiklos rezultatus, api-būdinamos atsakomybės terminu. aukštas atsakomybės lygis būdingas ne tik vadovams. operatorius, kokybiškai aptarnaujantis milijoną kainuojantį įrenginį, gali duoti įmonei kur kas daugiau naudos nei operatorius, aptar-naujantis 100 lt kainuojantį įrenginį. dažnai atsakomybės lygis priklauso ne tik nuo piniginių pajamų (nuostolių). Vairuotojų, pilotų, chirurgų kokybišką darbą nuo nekokybiško skiria ne tik naudojamų išteklių dydis, bet ir išsaugo-tos (prarastos) žmonių gyvybės. Įmonės suinteresuotos į atsakingus postus skirti gabiausius darbuotojus, o tam reikia, kad norinčiųjų dirbti šiuos darbus būtų daugiau nei yra laisvų vietų. Viena iš būtinų konkurso sąlygų yra atly-ginimas, viršijantis tam tikros kvalifikacijos darbuotojams rinkoje nustatomą darbo užmokesčio lygį.
183
Monopolizacija. monopolija siekia maksimizuoti pelną, ribodama ga-mybos apimtį ir didindama ribines pajamas virš lygio, būdingo konkuruo-jančioms įmonėms. ribinių pajamų augimas didina ir monopolizuotos šakos darbuotojų mrP, o kartu ir darbo užmokestį. statistika teigia, kad darbo užmokestis monopolizuotose šakose būna iki 20 % aukštesnis nei konku-rencinėse. taigi monopolinis efektas pasiskirsto tarp monopolijos savininkų bei darbuotojų, dėl to šie suinteresuoti remti monopolinės ekonominės ten-dencijas.
11.4. Darbo jėgos rinkos efektyvumas
Įmonės, maksimizuodamos pelną, stengiasi priimti tiek darbuotojų, kad mrP sutaptų su darbo užmokesčiu. Jei, esant tam tikram darbo užmokesčio lygiui, ši taisyklė negarantuoja, kad bus visi įdarbinti (atsiranda nedarbas), dėl darbuotojų tarpusavio konkurencijos pradeda mažėti darbo užmokestis. užmokesčio mažėjimas skatina įmones priimti daugiau žmonių, kas ilgainiui panaikina nedarbą. Jei susidaro priešinga situacija, t. y. darbuotojų trūksta, prasideda konkurencija tarp darbdavių, siekiančių prisivilioti trūkstamų spe-cialybių darbuotojus. užmokestis pradeda didėti, o samdos poslinkis – slūgti. ryškus užmokesčio didėjimas skatina diegti ir naujas, darbą taupančias tech-nologijas, o tai irgi prisideda prie pusiausvyros rinkoje atkūrimo. darbo rinka subalansuota labai sudėtingai, ir ekonominė kasdienybė ne visada telpa į elementarios teorijos rėmus.
Ši teorija paaiškina darbo užmokesčio skirtumus įmonės viduje ir iš dalies paaiškina ir nedarbo problemą šiuolaikinėje ekonomikoje, kiek ji susijusi su valstybės nustatytu minimalaus darbo užmokesčio lygiu. užmokesčio mini-mumas, siekiant apginti neturtingųjų interesus, fiksuojamas beveik visose šalyse, bet ši priemonė riboja darbo jėgos rinkos veikimą. Jei minimumas būtų nustatomas pagal mažiausiai apmokamos darbuotojų grupės darbo užmokesčio lygį, jis neturėtų prasmės. minimumas imamas aukščiau šio už-mokesčio, bet dėl to įmonininkams jau netikslinga samdyti dalį darbininkų.
teorija nepaaiškina ir diskriminacijos darbo užmokesčio atžvilgiu faktų, nes ji teigia, kad visi žmonės lygūs. nėra aiškinama ir tai, kokį poveikį dar-bo užmokesčiui daro kvalifikacija, darbo sąlygos, darbo turinys, yra nemažai darbų, kurie dirbami be piniginio atlyginimo, kas nepaaiškinama elementa-riu darbo rinkos modeliu.
184
11.5. Optimalus gamybos veiksnių derinimas
Tobula konkurencija. realiai kiekviena firma derina kelis gamybos veiksnius. Jeigu firma naudoja du gamybos veiksnius, ji turi nuspręsti, kaip derinti tuos gamybos veiksnius, kad būtų gaminama minimaliomis išlaido-mis ir gaunamas maksimalus pelnas. kadangi:
= = ,L
K
MPPwMRTS
r MPP (91)
tai
= .L KMPP MPP
w r (92)
Jeigu laikomasi šios taisyklės, firmos išlaidos tam tikram produkcijos kie-kiui pagaminti bus minimalios.
Mažiausių išlaidų taisyklė teigia, kad firma gamins tam tikrą produkcijos kie-kį, esant minimalioms išlaidoms, kai įvairių gamybos veiksnių ribinio natūrinio produkto santykiai su atitinkamų gamybos veiksnių kainomis bus lygūs, t. y.
= .L K
L K
MPP MPPP P
(93)
Jei šios lygybės kuri nors pusė būtų didesnė už kitą, tai reikštų, kad ga-mybos veiksnių derinys neužtikrina minimalių išlaidų tam tikram produkci-jos kiekiui pagaminti. tokiu atveju pasireiškia x neefektyvumas, kuris parodo, kad kažkurio veiksnio naudojama per daug.
Jeigu firma yra tobulos konkurencijos, ji turi pirkti tokį darbo veiksnio kie-kį, kad darbo išlaidų ribinio produkto vertė VMPL būtų lygi darbo kainai, t. y.
VMPL = w, (94)atitinkamai: VMPK = r. (95)
Šias lygybes galima perrašyti:
= =1 ir 1.L KVMP VMPw r
Vadinasi, tobulos konkurencijos firma maksimizuos pelną, kai:
= = 1.L KVMP VMP
w r (96)
185
kadangi tobuloje konkurencijoje VMP = MRP, o w = PL; r = PK, tai:
= = 1.L K
L K
MRP MRPP P
(97)
Pelno maksimizavimo taisyklė:Firmos pelną maksimizuoja toks gamybos veiksnių derinys, kuriam esant
kiekvieno gamybos veiksnio ribinio pajamų produkto santykiai su jų kainomis yra lygūs vienetui.
Netobula konkurencija. netobulos konkurencijos rinkoje mažiausių iš-laidų taisyklė atrodo taip:
= .L K
L K
MPP MPPMCF MCF
(98)
Jei prekių rinkoje firma yra netobulos konkurencijos ir perka gamybos veiksnius taip pat netobulos konkurencijos rinkoje, tai optimalus gamybos veiksnių derinys, užtikrinantis didžiausią pelną, bus toks, kai:
= = 1.L K
L K
MRP MRPMCF MCF
(99)
netobulos konkurencijos rinkoje didėjant perkamų gamybos veiksnių kiekiui jų kaina didėja, tai kiekvieno papildomo gamybos veiksnio vieneto ribinės išlaidos MCF yra didesnės už jų kainą. dėl to išlaidų minimizavimo ir pelno maksimizavimo taisyklėse gamybos veiksnių kaina turi būti pakeista atitinkamo gamybos veiksnio ribinėmis išlaidomis.
Kartojimo klausimai
1. kaip rinkoje susidaro darbo paklausos kreivė?2. kodėl darbo pasiūlos kreivė yra apsigręžiančios formos?3. kuo skiriasi tobulos konkurencijos darbo jėgos rinka nuo netobulos
konkurencijos darbo jėgos rinkos?4. ko reikia pelnui maksimizuoti derinant gamybos veiksnius tobulosios
ir netobulosios konkurencijos sąlygomis?5. ko reikia išlaidoms minimizuoti derinant gamybos veiksnius tobulo-
sios ir netobulosios konkurencijos sąlygomis?
186
Užduotys
1. konkurencinėje rinkoje papildomas darbuotojas įmonės pajamas pa-didina 40 lt per dieną. kam lygus ribinis pajamų produktas? kokį die-nos darbo užmokestį gali mokėti įmonė darbuotojui maksimizuodama pelną?
2. kirpyklos savininkas už vieną kirpimą vidutiniškai gauna po 6 lt. Jei samdo vieną kirpėją ir moka po 5 lt už vieną darbo valandą, tai kirpė-jas per 8 darbo valandas nukerpa 12 žmonių. samdant antrą kirpėją ir mokant tą patį darbo užmokestį, abu kirpėjai nukerpa 22 žmones per dieną.a. koks yra antro kirpėjo ribinis darbo produktas?B. kokios yra antrojo kirpėjo darbo ribinio produkto pajamos?c. ar savininkui apsimoka samdyti antrą kirpėją? Jei taip, tai kodėl?
3. Įmonė, veikianti tobulos konkurencijos darbo rinkoje, samdo 60 dar-buotojų. kam lygi ribinio produkto vertė ir kokį darbo užmokestį ji moka savo darbuotojams, kai ribinis pajamų produktas apskaičiuoja-mas pagal lygtį MRPL = 16 – 0,1.
187
12.1. Palūkanos
Palūkanos (interest) yra pinigų kiekis, sumokamas už naudojimąsi skolin-tais pinigais. kitaip tariant, tai yra pinigų kaina. Palūkanų atneša skolinamasis kapitalas. rinka, kurioje vyksta skolinimas (susitinka paskolų tiekėjai su tais, kuriems reikalingas finansinis kapitalas ūkinei veiklai organizuoti ar plėsti), vadinama skolinamojo kapitalo (kreditų) rinka. Pinigai firmoms gali būti sko-linami dviem būdais:
• perkant firmos obligacijas; • skolinant pinigus bankui, kuris savo ruožtu skolina juos firmoms.
skiriamos nominalios ir realios palūkanos. Palūkanų ir paskolintų pinigų sumos santykis, išreikštas procentais, sudaro palūkanų normą (rate of inte-rest). nominalios palūkanos i – faktiškai sumokėta palūkanų suma (atitinka-mai skaičiuojama palūkanų norma). reali palūkanų norma r skaičiuojama eliminuojant infliacijos koeficientą (p).
r = i – p. (100)
atitinkamai irvingo Fišerio lygybė yra lygi: i = r + p . infliacija mažina pi-nigų perkamąją galią, todėl visi finansiniai sprendimai remiasi ne nominalio-mis, o realiomis palūkanomis.
Pagal skaičiavimo būdą skiriamos paprastosios ir sudėtinės palūkanos. Paprastosios palūkanos skaičiuojamos vieną kartą per skolinimo laikotarpį, sudėtinės – per laikotarpio dalis. kol kas daroma prielaida, kad i = r, p = 0. Palūkanos mokamos dėl žmonių laiko preferencijos. kiekvienas žmogus tei-kia pirmenybę dabartiniam vartojimui. Jis gali būti sumažintas tik tuo atveju, jei už tai būtų kompensuota.
Pavyzdžiui, individas gauna vienkartinių pajamų ir per 2 metus jis negaus jokių einamųjų pajamų. Jis turi vienkartines pajamas (100 tūkst. lt) dvejiems metams (12.1 pav.):
I1 – jei negalėtų pinigų paskolinti. Jei gali paskolinti: i1 = 10 %, C2 = 110 tūkst. lt. Jei sumažina C1 (dabartinį vartojimą) iki 40 ir skolina
12. KITŲ GAMYBOS VEIKSNIŲ RINKA IR PAJAMOS
188
60 tūkst. lt, antrais metais gali išleisti 66 tūkst. lt. kai i2 = 20 %, C1 = 34 tūkst. lt, skolina 66 tūkst. lt, jo išlaidos kitais metais: 66 + 20 % = 79,2 tūkst. lt. kai i3 = 30 %, ar mažintų C1 šis asmuo? Galimas toks variantas, kad C1 = 40 tūkst. lt, skolina 60 tūkst. lt, gauna 78 tūkst. lt arba C1 = 34 tūkst. lt.
Pvz., jeigu i = 10 %, po metų gauname (investuojame 100 lt): 100(1 + i), po dvejų: 100(1 + i)2, o po trejų: 100(1 + i)3.
Pt = P0(1 + i)t, (101)čia t – laikotarpis.
Palūkanų diferenciacija ir vaidmuo ekonomikoje
Pagrindiniai palūkanų diferenciacijos veiksniai yra:1. mokėjimo terminas: ilgalaikių paskolų palūkanų norma yra didesnė už
trumpalaikių.2. užstatomo turto likvidumas: palūkanų normos dydis priklauso nuo šio
turto likvidumo (galimybės užstatą paversti pinigais) laipsnio.3. Palūkanų apmokestinimas.4. Įsipareigojimų nevykdymo rizika.5. numatomas produktyvumas ir pelningumas.6. numatomi infliacijos tempai.7. centrinio banko politika.8. konkurencijos apribojimas skolinamojo kapitalo rinkoje.Palūkanos – tai skolinamojo kapitalo kaina. Jos atlieka piniginio ir atitin-
kamai realiojo kapitalo paskirstymo funkciją ekonomikoje (pinigai ir realusis kapitalas nukreipiami į tas šakas, kuriose yra didžiausias produktyvumas ir pelningumas).
12.1 pav. Individo pajamų kartograma
C–
išla
idos
kita
ism
etai
s2
C – dabartinis vartojimas1
i2
i3
i1
130
120
110
100
79,2
66
50
34 40 50
189
Palūkanų norma ir investiciniai sprendimai
investicijos reikalingos naujam verslui pradėti ar jam plėsti, o taip pat kapitalo renovacijai. Pagrindinis bruožas: firmos investicinės politikos efektas išryškėja ne iš karto, o tik po tam tikro laikotarpio. tai yra susiję su kapita-lo, kaip gamybos veiksnio, savybėmis. kapitalas nekinta trumpojo laikotar-pio sąlygomis, be to, kapitalas – tai ilgalaikio vartojimo gamybos veiksnys. todėl, nagrinėjant investicijas (o kartu ir kapitalą), naudojamas laiko veiks-nys. investicijos gali būti daromos vidinio ir išorinio finansavimo sąskaita. Pirmuoju atveju investicijos finansuojamos iš amortizacinių atskaitymų fon-do ir naudojant nepaskirstytą pelną. išorinis finansavimas vykdomas išlei-džiant ir parduodant akcijas, imant paskolas iš banko ir kitų kredito įstaigų ir parduodant obligacijas.
Finansuodama investicinius projektus nuosavų lėšų sąskaita, firma susi-duria su alternatyvinių išlaidų problema. Šiuo atveju investuotojas atsisako pajamų, kurios būtų gautos kitu būdu naudojant turimą kapitalą. naudojant investicijoms skolintas lėšas didėja firmos išlaidos, nes turi būti mokamos palūkanos. alternatyvios išlaidos ir skolintų pinigų kaina (palūkanos) yra svarbios nustatant investicijų tikslingumą. Priimant investicinį sprendimą, firma turi palyginti išlaidas investicijoms su papildomu pelnu, kuris bus gau-tas ateityje. todėl firma turi atsakyti į klausimą – kiek numatomas pelnas „kainuoja“ šiandien? investiciniai sprendimai remiasi numatomų pajamų ir išlaidų skaičiavimu. Būsimos pajamos ir išlaidos yra diskontuojamos, t. y. nu-statoma jų dabartinė vertė. diskontavimas – dabartinės būsimųjų pajamų ir išlaidų vertės nustatymas. Būsimųjų pajamų dabartinė vertė yra mažesnė, nes tokiu atveju, kai pajamos bus gautos tik ateityje, netenkama galimybės už jas gauti palūkanų. Pajamos diskontuojamos naudojant diskonto normą (r). Pagal ją pajamos diskontuojamos dėl laiko preferencijų ir dėl teigiamos palūkanų normos.
kokią palūkanų normą turi naudoti firma (i, r)? atsakymas priklauso nuo turimų finansinių lėšų naudojimo alternatyvų. Firma turi daug galimybių. todėl realią palūkanų normą (diskonto normą) (r) galime apibūdinti kaip alternatyvias kapitalo naudojimo išlaidas, arba kitaip, r – tai pelno norma, kurią užtikrintų analogiškos investicijos (investicijos, turinčios vienodą rizikos laipsnį). kuo rizika didesnė, tuo pelno norma aukštesnė. Jei rizikos nėra, reali palūkanų norma (diskonto norma r) turi sutapti su ilgalaikių vyriausybės obli-gacijų palūkanų norma. dabartinė būsimų pajamų vertė apskaičiuojama taip:
190
= + + +
+ + +1 2
1 2... ,
(1 ) (1 ) (1 )n
n
R R RPV
i i i (102)
čia: PV – dabartinė pajamų vertė; R – pajamos per tam tikrą laikotarpį.
Bendruoju atveju vietoj i yra r. Pvz.,
= = = =+ +2 31000 1000
909; o 862.(1 0,05) (1 0,05)
PV PV
Bendra formulė obligacijos kainai nustatyti:
= + + + +
+ + + +2... ,
(1 ) (1 ) (1 ) (1 )t tC C C P
PVr r r r
(103)
čia: C – mokėjimai pagal kuponą; P – obligacijos kaina (nominalas); PV – da-bartinė pardavimo (obligacijos) kaina; r – diskonto norma, kuri turi užtikrinti lygybę tarp mokėjimų srauto (Sc + P) ir dabartinės pardavimo kainos; t – metai.
diskontavimas naudojamas nagrinėjant ne tik finansines investicijas, bet ir realias investicijas (investicijas į realųjį kapitalą). nagrinėjant realias inves-ticijas, naudojamas dviejų žingsnių procesas:
1. nustatoma dabartinė investicijų vertė.2. dabartinė vertė lyginama su išlaidomis investicijoms.
Pvz.:
m 1 2 3 4200 240 290 360
Produkcijos gamintojas nustatė, kad jis galėtų sumažinti gaminamos pro-dukcijos išlaidas ir padidinti pajamas, jei pakeistų tam tikrą darbo kiekį kapi-talu. Įrenginiai nusidėvės po 4 metų. Jų naudojimas užtikrina tokį didėjančių pajamų srautą. klausimas: už kiek jam apsimoka pirkti įrengimus? i = 10 %, įtraukdami laiko veiksnį turime nustatyti dabartinę vertę:
= + + + ≈+ + + +2 3 4200 240 290 360
844.(1 0,1) (1 0,01) (1 0,01) (1 0,01)
PV
dabar turime palyginti dabartines investicinio projekto įsigijimo išlaidas ir dabartinę būsimųjų pajamų vertę. investicinis sprendimas bus tikslingas,
191
jei būsimųjų pajamų dabartinė vertė viršija (sutampa) su dabartinėmis (fak-tinėmis) išlaidomis investicijoms:
− − −= − + + + + =
+ + +1 1 2 2
0 2...
(1 ) (1 ) (1 )n n
n
R C R C R CNPV C
i i ip p p
− + + + ++ + +
1 20 2
... ,(1 ) (1 ) (1 )
nn
Ci i i
(104)
čia: NPV – grynoji būsimųjų pajamų vertė; C0 – investicinio objekto įsigijimo išlaidos; Ct – investicinio objekto eksploatavimo (naudojimo) išlaidos; n – ka-pitalo gyvavimo laikas; Rt – pajamos šiuo laikotarpiu; pt – pelnas.
investicinis sprendimas bus tikslingas, jeigu NPV > 0.
kitas būdas investicinių projektų tikslingumui nustatyti remiasi pelno normos (ribinio investicijų efektyvumo) kriterijumi (rate of return kriterijus). tai pirmo būdo modifikacija. dabar pradedame nuo einamųjų (dabartinių) investicijų išlaidų, o ne nuo dabartinės vertės nustatymo. Palūkanų norma, kuri išreiškia naujų investicijų finansavimo išlaidas, nagrinėjama antrame etape. Pirmame etape nustatoma pelno norma, kuri rodo investicijų pelnin-gumą:
= + + + +
+ + + +1 2
2... ,
(1 ) (1 ) (1 ) (1 )t
t t
RR R SC
r r r r (105)
čia: C – žinomos išlaidos investicijoms; r – nežinoma pelno norma; R – žinomos metinės pajamos; S – žinoma likutinė vertė (įrenginiai iki galo nenusidėvi).
Pvz.:
= + + ++ + + +2 3 4
200 240 290 360752 .
(1 ) (1 ) (1 ) (1 )r r r r
r ≈ 15 %, tuo pačiu metu i = 10 %. ar apsimoka pirkti įrenginius? taip, nes r > i. Jei r < i, tai paskolos imti neapsimoka.
lyginant pelno normą (ribinį in-vesticijų efektyvumą MEI) su rinkos palūkanų norma (12.2 pav.), nusta-tomas investicijų kiekis (investicijų paklausa).
ribinio investicijų efektyvumo krei vė – tai investicijų paklausos
12.2 pav. Ribinio investicijų efektyvumo kreivė
i2
i0
i1
I2 I0 I1 Investicijos
D MEI( )
MEI i,
192
kreivė, kuri rodo ryšį tarp palūkanų normos, ribinio investicijų efektyvumo ir investicijų kiekio. Jei ribinis investicijų efektyvumas didesnis negu palūka-nų norma, tai investicinis sprendimas bus tikslingas. kai MEI < i, investuoti neverta, reikia galvoti apie kapitalo naudojimo alternatyvas. kai MEI = i, tai investicinis projektas neduos nei pelno, nei nuostolių.
12.2. Ekonominė renta
renta – tai žemės ir natūralių išteklių savininkų pajamos. ekonomikos te-orijoje rentos sąvoka nagrinėjama plačiąja ir siaurąja prasme. Pvz., gamybos veiksnių rinkoje ekonominė renta – skirtumas tarp gamybos veiksnio rinkos kainos ir minimalios sumos, kuri turi būti išleista perkant šį gamybos veiksnį.
ekonominė renta (economic rent) – tai gamybos veiksnio teikiamų pa-jamų ir jo reprodukcijos išlaidų skirtumas, susidarantis visuomet, kai iš ga-mybos veiksnio gautos pajamos viršija būtinas jo tolesnio funkcionavimo išlaidas. 12.3 pav. parodyta ekonominės rentos koncepcija, pritaikyta konku-rencinei darbo rinkai (ji tinka ir kitiems gamybos veiksniams). darbo pasiūlos kreivė taip pat yra ir ribinių išlaidų kreivė, o darbo paklausos kreivė sutampa su ribinių darbo produkto pajamų kreive. Pasiūlos kreivė parodo siūlomo darbo kiekį esant atitinkamam darbo užmokesčio lygiui. Plotas ELE 0B – tai minimalios išlaidos LE darbo jėgai pasamdyti.
tobulos konkurencijos rinkoje visų darbininkų darbo užmokestis lygus WE. Šis darbo užmokestis būtinas, norint įdarbinti paskutinį „ribinį“ darbinin-ką. Visi kiti „ikiribiniai“ darbininkai gauna ekonomine rentą: jų darbo užmo-kestis viršija dydį, kuris yra būtinas, norint sudominti juos dirbti. Jeigu bendra darbo užmokesčio suma lygi stačiakampio 0WE ELE plotui, tai darbo gauna-
mą pelną (ekonominę rentą) rodo trikampio BWEE plotas. Jeigu pasiūlos kreivė būtų absoliučiai elastinga, tai ekonominė renta būtų lygi nuliui. renta susidaro tik tada, kai pasiūla neelastinga dar-bo užmokesčio lygio atžvilgiu. kai pasiūla visiškai neelastinga, visos gamybos veiksnio pajamos yra ne kas kita kaip ekonominė renta. Juk gamybos veiksnys siūlomas
12.3 pav. Ekonominė renta konkurencinėje darbo rinkoje
w
L
E
SL
WE
DL
=MRPL
B
0L
E
193
nepaisant jo kainos. Vadinasi, ekonominė renta yra pajamų skirtumas, susidarantis tarp ribinio darbuotojo atlyginimo ir kiekvieno specialisto darbo pasiūlos kainos.
siaurąja prasme ekono-minė renta – tai žemės, kaip gamybos veiksnio, renta. ekonominė renta šiuo atveju atsiranda todėl, kad žemės ir natūralių išteklių pasiūla yra absoliučiai ribota.
Vienu iš absoliučiai neelastingos gamybos veiksnio pasiūlos pavyzdžių galima laikyti žemę (12.4 pav.). kadangi renta yra apmokestinamos pajamos, žemės savininkas, išnuomojęs žemę ir gaudamas už ją rentą, moka žemės mokestį. idėja apmokestinti žemės rentą priklauso amerikiečių rašytojui h. George. Jo nuomone, žemės rentos apmokestinimas nesumažina efekty-vaus žemės naudojimo. Žemės pasiūlos apimtis negali sumažėti, reaguoda-ma į tai, kad žemės savininkų rentinės pajamos, sumokėjus žemės mokestį, sumažėja. rentos dydis išliks tas pats, nors ir pusė žemės rentos bus pai-mama mokesčio pavidalu. konkurencija tarp žemės savininkų neleis perkelti mokesčių naštos žemės nuomotojams, t. y. padidinti rentą.
Vadinasi, žemės apmokestinimas neturi įtakos dirbamos žemės kiekiui, todėl nėra pagrindo manyti, kad žemės naudojimo efektyvumas sumažės. kaip matome iš 12.4 pav., pasiūlos kreivė visiškai neelastinga, nes žemė fak-tiškai yra nekintamas gamybos veiksnys. esant tokiai žemės pasiūlai, jos kai-ną lemia paklausa. kreivė D1 parodo žemės paklausą, kuriai esant jos ploto vieneto kaina lygi P1. stačiakampio Q1E1P10 plotas – tai ekonominė renta, gaunama naudojant išnuomotą žemės sklypą. Jei šio gamybos veiksnio pa-klausa padidėja iki D2, tai kaina – iki P2. ekonominė renta taip pat padidės ir ją sudarys stačiakampio 0P2E2Ql plotas. Vadinasi, didėjanti paklausa didina žemės rentos mokestį.
Pavyzdys: ariamos žemės nuomos paklausą rodo lygtis N = 2000 – 0,25Q, o pasiūla
lygi 6000 ha. Pagerėjus konjunktūrai žemės ūkyje, padidėjo žemės paklausa:
12.4 pav. Žemės ekonominė renta
P
Q ( )hektarų kiekisQ1
S (žemės pasiūla)
E2
D1
E1
D2
P2
P1
0
Lt/ha
194
bet kuria kaina jos nuomotų 2 000 ha daugiau. kaip pasikeitė žemės nuo-mos mokestis ir žemės kaina, jei palūkanų norma nepakito ir yra lygi 10 %.
nuomos paklausa: N = 2000 – 0,25Q.Pasiūla: 6000 ha.Palūkanų norma: 10 %.nuomos kaina apskaičiuojama taip:N = 2000 – 0,25 ∙ 6000 = 500 lt.Žemės kaina apskaičiuojama pagal formulę:
= ,
RP
i (106)
čia: P – žemės kaina; R – renta (nuomos kaina); i – palūkanų norma.
tuomet
P = 500/10 % = 5000 lt.
Padidėjus nuomos paklausai 2000 ha, nuomos mokestis pakyla iki 1000 lt (2000 – 0,25 ∙ 4000 = 1000 lt) ir žemės kaina tada lygi 10 000 lt (1000/10 % = 10 000 lt).
ekonominė renta susidaro kaip skirtumas tarp gamybos veiksnio pajamų ir alternatyviųjų jo naudojimo išlaidų. ekonominės rentos sąvoka taip pat vartojama paaiškinti pajamų formavimosi mechanizmui tų gamybos veiks-nių, kurių kokybė (produktyvumas, sugebėjimai ir pan.) yra vienoda, bet ski-riasi jų pasiūlos intensyvumas rinkoje.
12.3. Pelnas
kita kapitalo teikiama pajamų forma yra pelnas. Jį gauna realaus kapitalo savininkai, tiesiogiai dalyvaujantys ūkinėje veikloje. Pelnas – atlyginimas už verslumą.
Pelną, kaip ir palūkanas, galima nagrinėti kaip vieną iš nedarbinių paja-mų formų, pavyzdžiui, 10 % JaV pajamų sudaro akcinių bendrovių pelnas. Jis maždaug lygus palūkanų apimčiai. individualių bei komanditinių įmonių pelnas sudaro apie 5 % visų pajamų. svarbu pabrėžti, kad pelno sąvoka šių įmonių atžvilgiu nėra visai korektiška, nes daugelis smulkių ne žemės ūkio įmonių, nekalbant apie ūkininkų ūkius, savininkų tiesiogiai dalyvauja gamy-bos bei valdymo procesuose. savininkui dirbant, jo įmonės pelnas ekono-miniu požiūriu susideda iš tiesioginio pelno ir savininko darbo užmokesčio.
195
ekonominis pelnas, kaip skirtumas tarp pajamų ir panaudotų gamybos veiksnių alternatyviųjų išlaidų, buvo išnagrinėtas anksčiau. Čia pateikiamos tik kelios pastabos apie ekonominį pelną kaip atlyginimą už verslumą.
Verslumas pirmiausia susijęs su inovacijomis. inovacijos reiškia naujų prekių, kurias akceptuoja vartotojai, atsiradimą rinkoje arba naujo gamybos būdo, leidžiančio mažinti išlaidas, pritaikymą. atsiradus naujoms prekėms rinkoje, verslininkas novatorius tampa monopolininku rinkoje. monopolinė kaina lemia monopolinį pelną. Verslininkas imitatorius neturi galimybės gauti šių pajamų. Įdiegus naują gamybos būdą, pelno didėjimą sukuria ne kainų didėjimas, o išlaidų mažėjimas. Verslumo reiškimosi forma gali būti ir nauja gamybos organizacija arba efektyvesnis gamybos veiksnių derinimas. Verslininko gabumai, jo sprendimų kokybė, gebėjimas pasirinkti pavaldinius ir kt. didina panaudoto kapitalo pelningumą.
ekonominis pelnas, kaip gamybos veiksnio – verslumo – pajamos, atlieka išteklių alokacijos ir ekonominės pažangos skatinimo funkcijas. ekonominio pelno dydis signalizuoja potencialiems verslininkams apie veiklos tikslingu-mą tam tikroje ūkio šakoje. mažėjantis ekonominis pelnas rodo, kad būtina mažinti išlaidas, ieškoti naujų realizavimo būdų arba perskirstyti išteklius, t. y. investuoti kapitalą kitur. suinteresuotumas pelnu lemia investicijų apimtį ir jų struktūrą, taip pat verslininkų pionierių (anot J. schumpeterio), kurie ir yra pažangos skleidėjai, atsiradimą.
Paminėtinos kelios skirtingos pelno rūšys. normalusis pelnas rodo paja-mas, kurios būtinos norint sukaupti ir išlaikyti kapitalą tam tikroje gamybos srityje. Pelnas, kuris yra didesnis negu normalusis, vadinamas antpelniu.
Normalusis pelnas – pajamos, kurios būtinos norint sukaupti ir išlaikyti kapitalą tam tikroje gamybos srityje.
Antpelnis (viršpelnis) – pelnas, kuris yra didesnis negu normalusis.Alternatyvios nuosavo kapitalo išlaidos – tai pajamos, kurias gali užti-
krinti nuosavas kapitalas, geriausiai jį alternatyviai naudojant.Pelnas – atlyginimas už riziką.kokį normalųjį pelną gauna tie, kurie turi nuosavą kapitalą? kokios šio
kapitalo alternatyvios išlaidos? atsakymas galėtų būti toks: tai pajamos, ku-rias gali užtikrinti nuosavas kapitalas, geriausiai jį alternatyviai naudojant. akcijų pirkimo alternatyva yra įsigijimas kitų vertybinių popierių, duodančių pajamas, pvz., vyriausybės išleistų obligacijų. taigi normaliuoju pelnu galima laikyti bazinę nerizikingą palūkanų normą, pridėjus prie jos tam tikrą premi-ją už riziką. rizika gali būti svarbus veiksnys netikrumo pasaulyje, kuriame
196
firma gali prarasti visą savo nuosavybę. Pelnas kartais apibūdinamas kaip atlyginimas už riziką. tačiau jis turi būti didesnis už šį atlyginimą. Jis turi ap-imti ir bazinę palūkanų normą, reikalingą kapitalui pritraukti iš alternatyvių, palūkanas duodančių veiklos sričių, kuriose nėra rizikos.
Kartojimo klausimai
1. kokia reali palūkanų norma, jei metinė palūkanų norma 8 %, o inflia-cija – 4 % per metus?
2. kuo skiriasi paprastosios palūkanos nuo sudėtinių?3. kam reikalingas diskontavimas?4. kas yra ekonominė renta?5. kas veikia pusiausvyros padėtį rinkoje, jei žemės pasiūla yra absoliučiai
ribota? kokį poveikį tai daro ekonominei rentai?
Užduotys
1. Bankas moka 10 % palūkanų, skaičiuojant jas kasmet. Į banką įdėjote 50 000 lt. kiek pinigų bus sąskaitoje po 4 metų?
2. Firma planuoja pirkti naujus įrenginius už 100 000 lt. Įrenginiai nusi-dėvės per 5 metus (t = 5 m.). kiekvienais metais prognozuojama gauti tokias pajamas:1 m. – 20 000 lt;2 m. – 30 000 lt;3 m. – 35 000 lt;4 m. – 40 000 lt;5 m. – 42 000 lt.nustatykite, kokia yra dabartinė būsimų pajamų vertė. ar verta inves-tuoti?
3. Firma, prekiaujanti nekilnojamuoju turtu, ketina pirkti žemės sklypą, už kurio nuomą galima gauti 4000 lt pajamų. kokio pelno firma gali tikėtis, jei pasitvirtintų analitikų prognozė, kad palūkanų norma per metus turėtų sumažėti nuo 10 % iki 8 %
197
13.1. Asmeninių pajamų diferencijavimo veiksniai
Šeimų asmeninių pajamų tyrimai parodo didelę pajamų nelygybę. Šeimos nariui tenkančios pajamos vienose šeimose keleriopai viršija arba yra mažesnės už kitų šeimų gaunamas pajamas. Šiuolaikinėje ekonomikos teorijoje pripažįstama, kad asmeninių pajamų skirtumų atsiranda dėl dau-gelio priežasčių. Veiksniai, lemiantys pajamų diferenciaciją, skirstomi į keletą grupių:
• fizinių ir protinių gabumų skirtumai. Žmonės yra skirtingi savo protu, fi-zine jėga, išvaizda, temperamentu, atmintimi, gebėjimu bendrauti, po-linkiais, psichine sandara ir pan. Šie skirtumai gali būti įgimti ir įgyti, t. y. nulemti socialinės bei ekonominės aplinkos (pvz., moralės nuostatos, vertybinės orientacijos, išsiauklėjimas ir pan.). tačiau nepriklausomai nuo kilmės, jie visi tiesiogiai ar netiesiogiai lemia žmogaus, kaip eko-nomikos subjekto, vietą, apsisprendimą, galimybes rasti ir dirbti vienokį ar kitokį darbą, naudoti turimus materialinius išteklius. o juk nuo to priklauso ir gaunamos pajamos. Vadinasi, genetiškai arba socialiai už-koduota žmonių įvairovė lemia pajamų įvairovę, veikia jų formavimąsi. tačiau yra nemažai pavyzdžių, kai įgimti gabumai ar socialinė aplinka ne visuomet atitinka žmogaus materialią padėtį bei pajamas. akivaizdu, kad fizinių ir protinių gabumų skirtumas tėra tik prielaida pajamų įvai-rovei susidaryti, tai tik viena veiksnių grupė, kurių įtaką gali sustiprinti arba neutralizuoti kiti veiksniai;
• išsilavinimas ir įgūdžiai. Šių veiksnių grupė kartais vadinama investi-cijomis į žmogiškąjį kapitalą. tai reiškia, kad žmogus (arba jo šeima), norėdamas įsigyti profesiją, patobulinti savo kvalifikaciją, patiria tam tikrų materialinių išlaidų, taip pat ir savo darbo išlaidų. dėl įvairių prie-žasčių žmonės nevienodai linkę daryti šias investicijas, todėl egzistuoja dideli išsilavinimo ir profesinių įgūdžių skirtumai. didesnis išsilavinimas, profesinio tobulėjimo pastangos sudaro prielaidas dirbti sudėtingesnį,
13. PAJAMŲ NELYGYBĖ IR KITOS RINKOS PROBLEMOS
198
kvalifikuotesnį darbą, išplečia pasirinkimo galimybes, padeda rasti raci-onalesnių sprendimų, naudojant valdomus išteklius;
• darbo kiekis ir jo pobūdis. dauguma gyventojų rinkos ūkyje gyvena iš darbo pajamų. tačiau nevienodas žmonių požiūris į darbą, jie renkasi skirtingą darbo trukmę, kelia įvairių reikalavimų darbo sąlygoms. dėl to skiriasi ir jų darbo užmokestis. darbo kiekis, patrauklumas ir kiti aptarti darbo užmokesčio diferencijavimo veiksniai kartu tampa ir pajamų di-ferencijavimo veiksniais. Šiai veiksnių grupei priskirtinas taip pat darbo rinkos monopolizavimo ir segmentavimo poveikis atskiroms darbuoto-jų grupėms, sudarant prielaidas gauti didesnių darbo pajamų;
• sukaupto ir paveldėto turto skirtumai. Pagrindinę daugumos šeimų turto dalį sudaro vartojimo reikmenys, buities įrenginiai, automobiliai, gyvenamasis būstas, kurie patys savaime nėra pajamų šaltiniai. tačiau turto sankaupos neretai duoda galimybę gaunamas pajamas sunaudoti ne vien tik vartojimui, bet ir kaupimui, investuojant jas į verslą, vertybi-nius popierius, padedant į bankus, perkant nekilnojamąjį turtą ir pan. sukauptą šeimos turtą gali papildyti paveldėtas turtas, žemė, vertybi-niai popieriai, nekilnojamasis turtas, fizinis kapitalas ir t. t. Šie ištekliai savininkams leidžia gauti pajamų: rentą, palūkanų, pelno, dividendų;
• rizika. svarbi gyventojų pajamų nelygumo priežastis yra nevienodi gy-ventojų santaupų investavimo būdai. rizikingesnės investicijos dažnai duoda daugiau pajamų negu bankų palūkanos. tačiau rizikingų projek-tų investicijos gali būti ir nuostolingos, neduodančios ne tik palūkanų, bet praryjančios ir patį kapitalą. rizika tampa gyventojų pajamų dife-rencijavimo veiksniu ir lemia pajamų iš investavimo skirtumus;
• kiti pajamų diferencijavimo veiksniai. Pajamų nelygybei turi reikšmės sėkmė ir nesėkmė, atsitiktinumai, užsitęsusi liga ar net artimųjų mirtis, nedarbas ir kt. nemažą reikšmę turi asmeniniai ryšiai, pažintys, politi-nė įtaka. nors diskriminacijos veiksnys paprastai juridiškai nepripažįs-tamas, bet iš tikrųjų neretai ir jis turi įtakos gyventojų grupių pajamų lygiui. dažniausiai pasitaiko diskriminacija dėl amžiaus, lyties, tautybės, rasės ir t. t. Ji pasireiškia sunkumais ieškant darbo, mažesniu darbo už-mokesčiu ir kitais aspektais, susijusiais su pajamomis.
Visų šių išvardintų veiksnių poveikis įvairioms grupėms paprastai nevie-nodas. tačiau bendra jų veikimo prasmė – asmeninių pajamų įvairovė ir gy-ventojų nelygybė.
199
13.2. Pajamų nelygybės matai
tiriant gyventojų pajamų pasiskirstymą, paprastai taikomas gyventojų variacinis grupavimas pagal gautų pajamų dydį. taip gaunama gyventojų pasiskirstymo pagal pajamų dydį variacinė eilutė. Ji aprašoma struktūriniais rodikliais. nelygybei išreikšti dažniausiai imami deciliai, kvartiliai, modos, me-dianos. Šie rodikliai dalija pajamų eilutę į įvairaus dydžio dalis.
deciliai suskirsto gyventojų pajamų pasiskirstymo eilutę į dešimtį lygių dalių. Pirmasis decilis (D1) – tai tas pajamų dydis, kuris atskiria 10 % mažiau-sias pajamas gaunančių gyventojų nuo 90 % likusiųjų. Jų pajamos neviršija D1 ribos. antrasis decilis (D2) atskiria 20 % nuo likusiųjų 80 % gaunančių di-desnes pajamas ir t. t. devintasis decilis (D9) žymi ribą, nuo kurios prasideda 10 % didžiausias pajamas gaunančių gyventojų eilutės dalis. Šitaip suskirs-čius eilutę, galima nustatyti tarpdecilinius santykius. Pajamų nelygybei įver-tinti paprastai naudojamas santykis D9/D1, dar vadinamas deciliniu pajamų diferencijavimo koeficientu. tai santykis tarp pajamų taško, atskiriančio 10 % gyventojų su mažiausiomis pajamomis ir priešingoje eilutės dalyje esančio taško, atskiriančio 10 % gyventojų su didžiausiomis pajamomis. Šio koefici-ento didėjimas byloja apie nelygybės plitimą ir, priešingai, jo mažėjančios reikšmės rodytų pajamų išsilyginimo tendenciją.
kartais analizuojant gyventojų pajamų nelygybę, gali būti naudojamas variacinės eilutės skaidymas pagal kvartilius (Q), dalijančius pasiskirstymo eilutę į keturias lygias dalis po 25 %. kvartilinis diferenciacijos koeficientas išreiškiamas santykiu Q3/Q1. tačiau šis rodiklis kur kas mažiau paplitęs.
tiems patiems analizės tikslams dažnai moda ir mediana lyginama su vidutinėmis gyventojų pajamomis X. moda (M0) rodo dažniausią gyventojų pajamų lygį. tai pajamos, kurias gauna didžiausias tiriamų gyventojų procen-tas. mediana (Me) parodo tas pajamas, kurios dalija gyventojų pasiskirstymo pagal pajamų dydį eilutę į dvi lygias dalis. tai pajamos, atitinkančios gyven-tojų pasiskirstymo eilutės vidurio tašką.
Paprastai X > Me > M0, todėl akivaizdu, kad pajamų eilutė turi dešiniąją simetriją. kuo ši simetrija didesnė, tuo didesnė pajamų pasiskirstymo nely-gybė.
statistikos praktikoje naudojamos ir kitos eilutės charakteristikos, nusa-kančios pajamų diferenciacijos pobūdį. kartu su tuo pajamų nelygybė anali-zuojama pasitelkiant vadinamąją lorenco kreivę, kuri pasiskirstymą pateikia grafiškai (13.1 pav.)
200
ant abscisių ašies atidedamas gyventojų procentas nuo mažiausias pajamas gaunan-čių iki labiausiai pasiturinčių, t. y. nuo taško A iki C. ordinačių ašyje žymimi jų gaunamų pajamų procentai nuo 0 iki 100, t. y. nuo taš-ko A iki D. esant absoliučiai lygybei, pajamų pasiskirstymo grafikas atrodytų kaip įstrižai-nė AB. kadangi absoliučios lygybės beveik niekuomet nebūna, jis įgyja kreivės pavidalą. užpildytas plotas S rodo pajamų pasiskirsty-
mo nuokrypį nuo absoliučios lygybės. kuo kreivė stipriau išgaubta, tuo tur-tinė nelygybė didesnė. Pagal kreivės poslinkius ir jos atriboto ploto kitimą galima palyginti nelygybę pagal šalis bei jos kitimą laikui bėgant.
Pajamų pasiskirstymo grafiką galima analizuoti matematiškai, naudojant džini koeficientą (G). Šis koeficientas gaunamas:
=
plotas.
plotasS
GABC
(107)
koeficiento G reikšmė parodo pajamų pasiskirstymo nelygybę. kuo ta reikšmė mažesnė, tuo nelygybė mažiau išreikšta. esant tobulai lygiam paja-mų pasiskirstymui, džini koeficientas būtų lygus 0. „tobulą nelygybę“ atitiktų laužyta ABC linija, kuri reikštų, kad visos pajamos atitenka vienam gyven-tojui. džini koeficientas šiuo atveju būtų lygus G = 1. tačiau tokia situacija neįmanoma fiziškai, todėl praktikoje džini koeficiento reikšmė nusistovi tarp šių kraštutinumų.
džini koeficientas gali būti interpretuojamas ne tik geometriškai, bet ir statistine reikšme. Šiuo atveju dvigubas džini koeficientas atitiktų dviejų at-sitiktinai iš visumos paimtų gyventojų pajamų absoliutaus skirtumo santykį su pajamų vidurkiu, pvz.: jei džini koeficientas lygus 0,25, tai reikš, kad abso-liutus skirtumas tarp dviejų asmenų pajamų vidutiniškai sudarys 50 % nuo susidariusio pajamų vidurkio. Vadinasi, skirtingai nuo decilinių koeficientų, džini koeficientas apibendrina gyventojų pajamų pasiskirstymą ne tik pagal kraštines variacinės eilutės zonas, ribojančias ekstremalias pajamų reikšmes, bet ir nusako visos eilutės pobūdį bei pajamų koncentracijos lygį.
aptarti pajamų nelygybės matai gali būti taikomi tiek darbo užmokesčio, tiek asmeninių pajamų, tiek gyventojų turto pasiskirstymui įvertinti. Jų reikš-mių patikimumas priklauso nuo pajamų apskaitos patikimumo, kuris nėra absoliutus. Paprastai, skaičiuojant pajamas, į apskaitą lieka neįtrauktos:
13.1 pav. Lorenco kreivė
s
B
A100 C
D 100
201
• pajamos iš šešėlinės ekonomikos; • neįskaitytos kolektyvinės gėrybės ir paslaugos, finansuojamos iš priva-lomų mokesčių ir atsiskaitymų, gerinančios padėtį tų, kurie jomis nau-dojasi;
• neapimamos veiklos rūšys, susijusios su namų ūkio gamyba, kuri turi įtakos individų gerovei;
• čia nepatenka kai kurios pajamos ir nepiniginė nauda iš turimo turto (pvz., nuosavas būstas).
Vadinasi, visi nelygybės matai neišvengiamai turi savo galimybių ribą, ku-rią ekonomistas turi suvokti ir įvertinti galimas paklaidas.
13.3. Teisingumas ir lygybė. Pajamų paskirstymas ir perskirstymas
optimalus pajamų pasiskirstymas visuomet susijęs su tam tikra nelygybe, nes yra daugybė žmonių veiklos ribinio naudingumo variantų.
Vis dėlto susiklosčiusios visuomeninės moralės bei teisingumo požiū-riu nelygybės mažinimas dažniausiai vertinamas kaip teigiamas ir siektinas reiškinys. tačiau ne mažiau svarbus yra ir ekonominio efektyvumo principas. Pajamų lygybė mažina žmonių iniciatyvą. sulyginus darbo pajamas, nyksta darbo stimulas, sumažinus pelną, palūkanas, rentą, dingsta polinkis taupyti ir investuoti, mažėja žmonių veiklumas ir noras rizikuoti, dingsta verslumo, prarandami veiklos orientyrai.
nelygybės mažinimas visuomet susijęs su tam tikrų valstybės priemonių taikymu: progresyvinių mokesčių įvedimu, įvairių paramos programų įgy-vendinimu ir kt. Šioms priemonėms realizuoti reikia papildomų lėšų, skirtų atitinkamoms institucijoms išlaikyti, sumokėti jų darbuotojams, padengti kitas programų įgyvendinimo išlaidas. kuo daugiau socialinių programų, ku-rios didina lygybę visuomenėje, tuo didesnės jų išlaikymo išlaidos, vadinasi, tuo gilesnis konfliktas tarp lygybės ir efektyvumo.
kiekvienu atveju optimalų pajamų paskirstymo laipsnį lemia visuomenei priimtina bendrojo nacionalinio produkto sumažėjimo riba. Šiuo požiūriu visuomenė, jos valdžios struktūros, visuomet susiduria su pasirinkimo dile-ma, kurią lemia ne vien ekonominiai, bet ir kitokie socialiniai kriterijai. už lygybę neišvengiamai reikia mokėti. tačiau kyla klausimas – kokia ta kaina, kurią visuomenė pasirengusi sumokėti konkrečiu atveju. ieškant atsakymo į šį klausimą, ekonomika pereina į politiką. Praktika parodė, kad valstybė per mokesčių politiką, transferinėmis išmokomis, įvairiomis socialinėmis progra-
202
momis gali tam tikru mastu pakelti neturtingų šeimų ir individų gyvenimo lygį, tačiau šis poveikis turi tam tikras ribas, kurias peržengus, lygybės kaina visuomenei tampa pernelyg didelė. Šiuo metu dauguma išsivysčiusių šalių taiko kryptingą socialinę politiką, turi įvairias pajamų reguliavimo, skurdo mažinimo, šeimos palaikymo programas. dėl jų rinkoje susidariusios pirmi-nės tiesioginės pajamos – darbo užmokestis, pelnas, palūkanos ir renta – yra perskirstomos šioms programoms įgyvendinti. tai daryti verčia ne tik ekono-miniai, bet ir moraliniai, politiniai bei kitokie sumetimai.
tam tikros gyventojų grupės neturi galimybės dalyvauti rinkoje, kurioje vyksta pirminis tiesioginių pajamų perskirstymas pagal gamybos veiksnius: darbą, kapitalą, žemę. tai vaikai, neįgalieji, seni žmonės, taip pat laikinai ne-galintys dirbti arba nerandantys darbo gyventojai. Šiuos gyventojus išlaiko kiti visuomenės nariai. tokių asmenų pragyvenimo šaltiniu tampa transferi-nės pajamos. Jos nėra susijusios su gamybos veiksnių apmokėjimu. didumą transferinių pajamų sudaro socialinio draudimo, socialinės paramos ir pana-šios išmokos, sukauptos kaip privalomi ar savanoriški mokėjimai iš pirminių tiesioginių pajamų. transferinės pajamos susidaro ne už prekes ar paslaugas, t. y. ne ekvivalentiniais, o kitokiais pagrindais. terminas transferinės pajamos reiškia pervedimus. tai iš dalies nusako šių pajamų esmę. Jos susidaro, kai valstybinės ar visuomeninės institucijos akumuliuoja dalį pirminių pajamų per mokesčius ar įnašus ir perskirstant jas socialinėms programoms realizuo-ti. transferinėms pajamoms priklauso pensijos, įvairios pašalpos, stipendijos ir kitos išmokos. svarbiausias jų šaltinis paprastai yra valstybės ir savivaldy-bių biudžetas, akumuliuojantis didžiąją dalį savo lėšų per mokesčius, surink-tus iš žmonių ir firmų.
taigi individualios gyventojų pajamos susiformuoja tiek rinkoje, kaip tie-sioginės pajamos iš gamybos veiksnių, tiek ir už jos ribų – kaip transferinės išmokos, perskirsčius tiesiogines pajamas.
13.4. Neturtas ir jo priežastys
netolygus pajamų ir turto pasiskirstymas visuomenėje sukelia skurdo apraiškų. neturtas arba skurdas gali būti suvokiami labai nevienodai. Šiam reiškiniui objektyvizuoti vartojama skurdo ribos sąvoka. ekonomikos teorijoje ji gali būti nusakoma keliais būdais.
Gana dažnai skurdo riba laikomas nukrypimas nuo šalyje nusistovėjusio vidutinio gyvenimo standarto. Pvz., skurstančiomis šeimomis gali būti laiko-mos šeimos, kurių pajamos vienam šeimos nariui:
203
• neviršija variacinės eilutės pirmojo decilio; • sudaro mažiau, kaip 50 % (arba 40 %) vidutinių pajamų ir kt.
tai santykinė skurdo riba, kuri nustatoma pajamų lyginimo būdu. nors ir patogus, šis skurdo ribos nustatymo būdas sukelia tam tikrų problemų. Pirmiausia – pernelyg laisvas atskaitos taško parinkimas (pirmoji decilė, pro-centai nuo pajamų vidurkio ar kt.), dėl kurio atsiranda rodiklių lyginimo pro-blema, ypač atliekant tarptautinius tyrimus. kita vertus, šie skurdo rodikliai priklauso nuo šalies bendrojo gyvenimo lygio. Šalyje nusistovėjus aukštes-niam gyvenimo lygiui, tiek D1, tiek pajamų vidurkis bus aukštesnis, daugiau nutolęs nuo gyvenimo minimumo negu neturtingose šalyse, kuriose viduti-nės pajamos priartėja prie minimalaus vartojimo apimties.
kitas skurdo nustatymo būdas pagrįstas vartojimo biudžeto sudarymu. nustatomas minimalaus vartojimo „krepšelis“ ir jo kaina, įtraukiant būtiniau-sias vartojimo prekes pagal nusistovėjusį vartojimo lygį ir rekomenduojamas normas. lengviau nustatyti maisto produktų vartojimo normas, todėl dažnai apsiribojama maisto produktų krepšeliu, jo kainą koreguojant tam tikru koe-ficientu, išreiškiančiu maisto ir ne maisto prekių bei paslaugų išlaidų santykį pagal nusistovėjusią vartojimo struktūrą mažas pajamas gaunančių šeimų biudžetuose. taip nustatoma absoliuti skurdo riba, žemiau kurios prasideda fizinis ir socialinis degradavimas. Jį išreiškia minimalus normatyvinis vartoji-mo biudžetas (mnVB). Žinoma, ir šis dydis iš dalies santykinis. Jis priklauso nuo kriterijų, nuo „krepšelio“ turinio.
trečiasis skurdo ribos nustatymo būdas susijęs su valstybinių institucijų veikla, garantuojant šalies gyventojų gyvenimo sąlygas. tai oficialioji skur-do riba, arba minimalus gyvenimo lygis (mGl). Ji yra fiksuojama įstatymais. nustatant šią ribą, dažniausiai išeities taškas yra absoliuti skurdo riba, apskai-čiuota minimalaus biudžeto metodu, t. y. vartotojo minimalaus „krepšelio“ principu. kadangi oficialiai nustatyta skurdo riba yra kriterijus apibrėžti tą gyventojų grupę, kuriai objektyviai būtina socialinė parama, dažnai ši riba nukrypsta nuo absoliučios skurdo ribos skaičiavimų. Šių nuokrypių priežas-tys yra biudžeto galimybės, susiklosčiusios politinės pusiausvyros ypatybės, sprendimus priimančių žmonių subjektyvūs vertinimai. taip nustatomas tai-komasis minimalus gyvenimo lygis, kuris paprastai yra žemesnis už absoliu-čią skurdo ribą bei mnVB. nepaisant to, statistika dažniausiai vadovaujasi būtent šiuo būdu nustatytos skurdo ribos samprata, perimdama ir šio rodi-klio trūkumus.
ketvirtasis būdas skurdo ribai nustatyti grindžiamas pačių gyventojų ver-tinimais. Per gyventojų apklausą nustatomas tas pajamų lygis, kuris visuo-
204
menėje pripažįstamas minimaliai būtinas šeimos pragyvenimui užtikrinti. Jis gali būti nustatomas kaip absoliuti suma arba faktiško vartojimo lyginimu su tam tikru idealiu standartinių prekių ir paslaugų rinkiniu. Visais atvejais šią ribą fiksuoja patys gyventojai, tiesiogiai susiję su skurdo problema. tai subjektyvioji skurdo riba. Ji yra nevienoda pagal socialinius sluoksnius ir grupes, priklauso nuo šeimos tipo. subjektyvioji skurdo riba ne visuomet reiškia tikrąjį priverstinį skurdą, ji dar rodo individo požiūrį į materialias savo gyvenimo sąlygas. Ją gali paveikti ne tik ekonominiai, bet ir socialiniai ar psi-chologiniai reiškiniai. dėl šių priežasčių ekonomikoje subjektyviosios skurdo ribos tyrimai nėra reguliarūs ir mažiau už kitus naudojami, nors turi neblogas naudojimo perspektyvas gyventojų ekonominei elgsenai prognozuoti.
Pagrindinė neturto priežastis – pajamos arba visiškas jų neturėjimas. todėl tie veiksniai, kurie lemia pajamų ir turto nelygybę, tuo pat metu yra ir neturtą lemiantys veiksniai. svarbiausi iš jų yra:
• kvalifikacijos stoka ir nepakankamas išsilavinimas, kartu ir mažas kai kurių žmonių darbo našumas;
• diskriminacijos apraiškos (lyčių, amžiaus, rasių, tautų); • suirusi šeima; • liga, neįgalumas ir t. t.; • nepalanki ekonominė situacija ir padidėjęs nedarbas; • stichinės nelaimės ir kt.
ekonomikos nuosmukio atvejais skurdo zona plečiasi, nes didėja ben-drasis nedarbo lygis. tokiu laikotarpiu skurstančiaisiais tampa nauji, iki tol pasiturinčiai gyvenę žmonės. Panašiai veikia stichinės nelaimės, karai. tačiau pagrindinę problemą sukelia ne laikinas skurdas, o nuolatinis ilgalaikis skur-das ir ta gyventojų dalis, kuri nuolat gyvena už skurdo ribos. Patekusios į ilgalaikį skurdą, šeimos dažnai atsiduria tarsi užburtame rate. Jų nariai, pra-radę kvalifikaciją ir darbo įgūdžius, neranda darbo, skurdžiai gyvendami negali suteikti didesnio išsilavinimo, kultūros ir dorovės pagrindų savo vai-kams, kurie subrendę susiduria su tomis pačiomis problemomis. taip šalyje kyla grėsmė susiformuoti savotiškoms skurdo zonoms, palaikančioms nu-sikalstamumą, girtuoklystę ir kitokį blogį, kuris plinta ir į kitus visuomenės sluoksnius. toks skurdas gali suskirstyti visuomenę į pusiau uždarus atskirus sluoksnius, gyvenančius savitą gyvenimą, turinčius nedaugelį sąlyčio taškų, neretai konfrontuojančius tarpusavyje. Ši grėsmė verčia ieškoti priemonių skurdui įveikti ar bent jau sumažinti.
205
13.5. Ekonominės neturto mažinimo priemonės
skurdo mažinimo priemonės įvairiose šalyse skiriasi. tai pensijų ir pašal-pų sistema, įvairios programos, teikiančios paramą natūra, lengvatos butams įsigyti, naudotis komunalinėmis paslaugomis, medicinos priežiūra. taip pat priskiriamos minimalaus darbo užmokesčio ir kainų reguliavimo priemonės, neigiamas pajamų mokestis, darbo jėgos kokybės gerinimo priemonės ir kt. nepaisant didelės šių priemonių įvairovės kiekvienoje šalyje, jos turi bendrų bruožų, kylančių dėl jų paskirties panašumo. Visas šias priemones neturtui mažinti galima sugrupuoti pagal jų pobūdį į šias pagrindines grupes:
• pajamų perskirstymas, naudojant pajamų mokesčius ir individualias transferines išmokas mažas pajamas gaunančioms gyventojų grupėms pensijų, pašalpų bei kitų išmokų pavidalu;
• neturtingų gyventojų perkamosios galios padidinimas per kainų po-litiką, t. y. svarbiausių vartojimo prekių kainų apribojimą, lengvatinių kreditų, komunalinių, transporto bei kitų paslaugų lengvatas;
• gamybos veiksnių – žemės, darbo ir kapitalo – paskirstymo sąlygų su-vienodinimas per paveldėjimo mokesčius bei auklėjimo, švietimo ir profesinio rengimo sistemos demokratizavimą.
Paprastai įveikiant neturtą derinamos visų šių grupių priemonės, nes kie-kviena grupė turi savo pranašumus ir galimybių ribas bei trūkumus. Pvz., priemonės demokratizuojant auklėjimą, švietimą ir profesinį rengimą bei didinant jų prieinamumą neturtingiems gyventojų sluoksniams yra gana veiksmingos ilguoju laikotarpiu, tačiau trumpuoju laikotarpiu jos neišspręs pagyvenusių žmonių išlaikymo problemos. Šiam tikslui geriau tinka transfe-rinės išmokos: pensijų, pašalpų sistema, taip pat iš dalies ir kainų politikos priemonės. Vaikams, jaunimui, jaunoms, nepasiturinčioms šeimoms labai svarbu mokymo ir auklėjimo galimybės, padedančios sukaupti patikimą žmogiškąjį kapitalą ateičiai.
suprantama, visos skurdo mažinimo priemonės turi savo išlaidas, kurias padengti tenka mokesčių mokėtojams. lyginant šias išlaidas su būsimu efek-tu, svarbu kruopščiai išanalizuoti ne tik trumpalaikes, bet ir ilgalaikes pase-kmes. todėl čia kyla ne tik ekonominio, bet ir politinio pasirinkimo problema.
206
13.6. Rinkos ribotumas ir jį lemiantys veiksniai
nors rinka, pagrįsta konkurenciniu mechanizmu, yra veiksminga ūkinin-kavimo forma, ji turi nemažai trūkumų. rinkos mechanizmo ribotumą lemia daugelis veiksnių.
Rinkos polinkis į monopolizaciją. Įmonių siekis įgyti didesnę rinkos ga-lią daugelyje ūkio šakų veda į monopolijų arba oligopolijų susidarymą. o tai panaikina arba apriboja konkurenciją ir rinka praranda savo pagrindinį pranašumą – efektyvumą.
Netobulas išteklių paskirstymas tarp dabarties ir ateities. rinka (jei yra konkurencinė) gerai paskirsto išteklius ir nustato efektyvią gamybos apimtį tik esamu momentu. tačiau ji negali numatyti, kokios naujos prekės ir pa-slaugos ar gamybos ištekliai atsiras ateityje, kaip pasikeis vartotojų poreikiai ir pan. dėl to rinka negali įtraukti šių veiksnių į išteklių paskirstymo procesą. taigi rinka gali nustatyti efektyvią pusiausvyrą tik esamu momentu.
Informacijos stygius ir asimetriškumas. Viena iš tobulos konkurencijos prielaidų – išsami informacija apie prekių kiekį rinkoje, jų ypatybes, kainas ir pan. tačiau tikrovėje tiek vartotojas, tiek gamintojas vargu ar gali turėti visą informaciją. Pavyzdžių labai daug: tai ir vaistai, apie kurių šalutinį poveikį vartotojas nežino, ir gamyba, kelianti pavojų ne tik jos darbuotojų, bet ir aplinkinių gyventojų sveikatai bei gyvybei, ir maisto produktų kokybė. Vieni rinkos subjektai visada turi daugiau informacijos negu kiti. Gamintojas vi-sada geriau negu vartotojai žino, kokia jo gaminamų prekių kokybė. todėl valstybė turėtų aktyviau dalyvauti visuomenės informavimo procese, nusta-tydama ir reguliuodama sveikatos, patikimumo bei kokybės standartus.
Šalutinis poveikis (išorės efektai). Privačiai vartotojų ir ypač gamintojų veiklai būdingas nepageidaujamas šalutinis poveikis, kurį junta ir asmenys, nedalyvaujantys šioje veikloje. tai aplinkos tarša, triukšmas, transporto spūs-tys. rinkos požiūriu oras ir upės niekam nepriklauso. Jei valstybė nenusta-tytų apribojimų, tai gamintojai aplinką paverstų atliekų krūva. rinka neturi jokių priemonių, skatinančių išvengti nepageidaujamo poveikio. dėl šaluti-nio poveikio rinka skatina neefektyvią gamybos apimtį ir kartu neefektyvų išteklių paskirstymą.
Visuomeninių prekių gamybos ypatybės. rinka yra veiksminga, jei prekė teikia naudą tik ją įsigijusiam vartotojui. tačiau visuomeninių prekių gamy-bos rinka nereguliuoja arba reguliuoja labai blogai. Visuomeninės prekės – tai tokios prekės, kuriomis vienu metu gali naudotis daug asmenų ir dėl to jų naudingumas kiekvienam vartotojui nesumažėja. Be to, jomis gali nau-
207
dotis ir tie, kurie už jas sumokėjo ir kurie nemokėjo. tai, pvz., jūros švyturys, užtvanka, sauganti laukus nuo potvynio, keliai, gatvės ir pan., t. y. visa tai, kas sudaro ekonomikos infrastruktūrą. Prie visuomeninių prekių priskirtina ir gamtos (nykstančių augalų ir gyvūnų rūšių) apsauga, švietimas, sveikatos apsauga, šalies gynyba. Visuomeninių prekių gamyba labai brangi ir niekas nenori jų gaminti, todėl ją turi organizuoti tik valstybė ir teikti valstybinės institucijos. Valstybė turi spręsti, kiek visuomeninių prekių reikia pateikti ir koks jų kiekis yra reikalingas visuomenei.
Neveiksmingas socialinių problemų sprendimas. kaip jau matėme, rin-ka ne tik nesprendžia, bet dar ir padidina socialines problemas. Pajamų ir turtinę nelygybę skatina ne tik monopolinė ar oligopolinė rinka, bet ir tobu-los konkurencijos rinka. Pvz., turintis nemažas finansines pajamas gali didinti savo žmogiškąjį kapitalą ar sėkmingai plėtoti verslą bei užsitikrinti vis didė-jančias pajams. Viso to neturintis nekvalifikuotas individas yra pasmerktas skursti. rinka visada veikia turtingųjų naudai.
nagrinėjant rinkos situacijas, galima rasti labai daug rinkos ribotumo ir konkurencijos netobulumo pavyzdžių: kainų nelankstumas dažnai trukdo formuotis pusiausvyrai konkurencinėje rinkoje; darbuotojų diskriminacija le-mia skirtingus atlyginimus dirbantiems tą patį darbą; monopolija ir oligopo-lija mažina produkcijos apimtis, siekdama didinti kainas ir gauti papildomą pelną, o vyriausybės veikla, nustatant minimalias ar maksimalias kainas, gali didinti nedarbą arba mažinti kredito gavimo galimybes.
objektyviai vertindami konkurencinės rinkos santykių privalumus ir trū-kumus, ekonomistai pritaria tam, kad valstybė turi atlikti tam tikrą vaidme-nį ekonomikoje arba papildydama rinkos santykius valstybinio reguliavimo elementais, arba ne rinkos metodais spręsdama tuos klausimus, kurių rinka efektyviai spręsti negali. todėl kaip atsakas į rinkos ribotumą ir netobulumą yra valstybinis rinkos reguliavimas ir jos dalyvavimas ūkinėje veikloje.
13.7. Vyriausybės vaidmuo ekonomikoje
Šiuolaikinėje mišrioje ekonomikoje vyriausybė atlieka keturias pagrindi-nes funkcijas:
1. nustato teisinius rinkos ekonomikos funkcionavimo pagrindus.2. rengia ir įgyvendina makroekonominę stabilizacijos politiką.3. Veikia išteklių paskirstymą, siekdama didesnio ekonominio efektyvumo.
208
4. rengia gyventojų pajamų, kurias lemia rinkos santykiai, perskirstymo programas.
trumpai aptarsime kiekvieną jų.Teisiniai rinkos ekonomikos funkcionavimo pagrindai. Vyriausybė įsta-
tymai nutarimais formuoja taisykles, pagal kurias namų ūkiai, verslas, taip pat ir pati vyriausybė dalyvauja ekonominėje veikloje, grindžia savo tarpu-savio santykius. tokios taisyklės yra, pirmiausia, nuosavybės teisės, verslo įmonių įstatymai, darbuotojų ir darbdavių santykių reglamentavimas, taip pat įvairiausi įstatai, apibrėžiantys rinkos dalyvių teises ir pareigas. Šios ir daugybė kitų taisyklių, tarpusavio saitais susietų į vieną sistemą, ir sudaro teisinį ekonomikos funkcionavimo pagrindą.
Makroekonominė stabilizacija. Šia funkcija vyriausybė bando sušvelnin-ti ekonominio augimo cikliškumą, imdamasi priemonių išvengti ilgalaikiam nedarbui, ekonominei stagnacijai, aukštam infliacijos lygiui. Pagrindinė šių priemonių yra pinigų ir iždo politika. leisdama į apyvartą pinigus, numaty-dama kreditavimo politiką, vyriausybė stengiasi skatinti užimtumą, gamybos augimą ir kainų stabilumą. dėl iždo politikos veikiama gamybos apimtis, iš-teklių naudojimas įvairių produktų gamybai.
Išteklių paskirstymas. Vien rinka dėl savo ribotumo nėra pajėgi paskirs-tyti išteklius efektyviausiu būdu. Šia prasme vyriausybės vaidmuo yra ypač svarbus, aprūpinant vartotojus visuomeninėmis prekėmis (gėrybėmis), kurių rinka pateiktų per mažai ar visai nepateiktų, taip pat ekonominėmis ir admi-nistracinėmis priemonėmis ribojant arba skatinant gėrybių su neigiamais ar teigiamais išorės efektais gamybą ar vartojimą, užkertant kelią gamtos taršai ir pan. Vyriausybė taip pat gali priimti įstatymus, draudžiančius diskrimina-ciją darbo rinkoje, ribojančius monopolinę įmonių galią, draudžiančius su-sitarimus tarp oligopolijų, arba net išskaidyti stambias firmas į kelias dalis.
Pajamų perskirstymas. Žinia, kad pirminis pajamų paskirstymas nega-li užtikrinti bent minimalaus gyvenimo lygio visiems visuomenės nariams. todėl vyriausybė atlieka pajamų perskirstymo funkciją ir rūpinasi, kad vaikai nebadautų dėl nesėkmingai susiklosčiusios tėvų ekonominės padėties, kad žmonės, praradę darbingumą dėl sveikatos ar amžiaus, gautų bent minima-lias pajamas, kad nepasiturintys nebūtų palikti be medicinos priežiūros ir t. t., t. y. stengiasi, kad visi visuomenės nariai galėtų tenkinti esminius porei-kius maistui, būstui, sveikatos apsaugai, švietimui. tai ji gali atlikti įvairiomis socialinėmis programomis (socialinio draudimo, nemokamų ar iš dalies mo-kamų paslaugų) bei progresyvine mokesčių politika.
209
stengdamasi įgyvendinti ekonominės politikos tikslus, valstybė įstaty-mais ar netiesioginio ekonominio reguliavimo priemonėmis stengiasi skatinti vienokią ar kitokią ekonominę veiklą, kreipti ją visuomenės tikslų realizavi-mo linkme. Galima išskirti tris pagrindines vyriausybės poveikio ekonomikai kryptis:
1. Vyriausybės išlaidos – tam tikrų prekių ir paslaugų, skirtų bendriems vi suo menės narių poreikiams tenkinti, pirkimas kartu su transferiniais (pašalpos) mokėjimais, kuriais stengiamasi remti mažas pajamas gau-nančius visuomenės narius.
2. mokesčiai, kurie vienaip mažina privačių gėrybių vartojimo mastą (pvz., automobiliai ar restoranų paslaugos), tačiau sudaro sąlygas vartoti vi-suomenines gėrybes (šalies apsauga, policija, oro taršos kontrolė).
3. reguliavimas arba kontrolė, kai įstatymais skatinama arba draudžiama kokia nors ekonominė veikla.
kadangi vyriausybė negali tiesiog nurodyti gamintojams, ką ir kaip ga-minti, o vartotojams – kiek pinigų išleisti savo dabartiniams poreikiams ten-kinti, o kiek sutaupyti ateičiai, savo ekonominiams tikslams įgyvendinti ji ir naudoja pirmiau nurodytas priemones.
Kartojimo klausimai
1. ką išreiškia lorenco kreivė?2. kas lemia pajamų skirtumus?3. kokiomis priemonėmis mažinama pajamų nelygybė ir skurdas?4. kas daro įtaką rinkos ribotumui?5. kokias funkcijas rinkoje atlieka vyriausybė?
210
14.1. Visuomeninės gėrybės ir jų savybės
Paprasčiausias visuomeninės gėrybės apibrėžimas – viskas, ką suteikia vyriausybė ir yra visuomeninės prekės. tačiau visuomeninių gėrybių analizei toks apibrėžimas yra per platus dėl dviejų priežasčių:
1. Jis apima visų tipų socialines išmokas, pavyzdžiui, nemokamas mai-tinimas, gydymas, taip pat transferinius mokėjimus, perskirstančius pajamas iš vienų gyventojų grupių kitoms (ši vyriausybės politika na-grinėjama 13 temoje).
2. apibrėžimas „viskas, ką suteikia vyriausybė“ taip pat apima ir tas vei-klos rūšis, kurias galėtų vykdyti privačios firmos, tačiau jas atlieka vy-riausybė. Pavyzdžiu galėtų būti visuomeninis transportas, valstybės finansuojamos mokyklos, elektrinės.
dėl šių dviejų momentų vartosime siauresnį visuomeninių gėrybių api-brėžimą. kadangi išorinės naudos idėja yra svarbi, apibūdinant visuomenines gėrybes, todėl atidžiai paanalizuokime du pavyzdžius. Pirmasis – sodininko samdymas. daugelis naudos rūšių yra vidinės, t. y. jos atitenka toms šei-moms, kurios samdo sodininkus, nes jie prižiūri jų nuosavus sodus, tačiau gėrėtis jais gali ir aplinkiniai. todėl laisva rinka veikia iki tam tikro laipsnio: atskiri žmonės verčiasi daržininkyste, norėdami patys užsiauginti daržovių (nors jiems nepakanka to, ką jie išaugina). Palyginkime šį pavyzdį su apsau-gine užtvanka upės slėnyje. Yra du svarbūs skirtumai. Pirmiausia, kaip jau pažymėjome anksčiau, laisva rinka šiuo atveju iš viso nebeveiks. niekas ne-pastatys jokios užtvankos, nes tai daryti neapsimoka nei vienam fermeriui. Priežastis ta, kad nauda, apsaugant nuo potvynių vieno fermerio ūkį, per maža, palyginti su didelėmis išlaidomis užtvankos statybai. didžioji naudos dalis būtų išorinė – nuo potvynių apsaugoti kiti fermeriai, gyvenantys upės slėnyje. kadangi užtvankos nestatys nė vienas fermeris, todėl šių darbų turi imtis vyriausybė. antrasis skirtumas yra mažiau pastebimas: vyriausybei pa-stačius užtvanką, kiekvieno fermerio nauda būtų tokia pat, kaip ir tuo atveju, jeigu fermeris būtų užtvanką statęs privačiai. kitais žodžiais tariant, negalima
14. VISUOMENINĖS GĖRYBĖS IR IŠORĖS POVEIKIAI
211
priversti fermerio nesinaudoti užtvankos teikiama nauda. techniškai tokios naudos vadinamos negalimomis pašalinti. Visuomeninė gėrybė yra ta, kuri suteikia žmogui naudos nepriklausomai nuo to, ar jis yra tikras pirkėjas, ar ne, t. y. nepriklausomai nuo to, ar jos vartotojas mokėjo už ją ar ne.
aplinka – taip pat visuomeninė gėrybė. Visuomenines gėrybes galima nagrinėti kartu su aplinkos apsaugos ir išteklių taupymo problemomis. Pastaruosiuose skyriuose buvo padaryta išvada, kad laisvoje rinkoje, nesi-kišant į ją vyriausybei, privačių firmų sprendimai gali padaryti daug žalos aplinkai arba išeikvoti tam tikrus išteklius. daromą žalą vyriausybė gali apri-boti mokesčiais, reglamentais arba nuosavybės teisėmis. tačiau įsivaizduoki-me, kad gamta nyksta pati savaime. dėl to nėra kalta jokia firma ar žmogus. tarkime, pavyzdžiui, kad kažkokia laukinė rūšis nyksta savaime. tokiu atveju teisingiausia būtų pripažinti, kad šios rūšies išsaugojimas suteikia visuome-nei tokią pat naudą, kaip ir užtvankos statyba. kadangi nė vienas asmuo nevertina šios rūšies tiek, kad imtųsi asmeniškai finansuoti jos išsaugojimą, tai laisva rinka nieko šiuo atveju nepadės. nors ir veikia privačios aplinkos apsaugos informacijos, tačiau lemtingą sprendimą dėl nykstančios laukinės rūšies išsaugojimo turės priimti vyriausybė. Jai imantis išsaugojimo veiks-mų, kiekvienas pasinaudos jų teikiama nauda. kokio dydžio bus ši nauda? atsakyti į šį klausimą ne taip paprasta. daugelis žmonių laukinių rūšių išsau-gojimą įvertintų tikrai teigiamai, bet sunku pasakyti, kokiu dydžiu. Štai kaip pasakė richardas caves iš harvardo universiteto: „kaip mes turėtume vertinti gyvūnus vambatus, jeigu jie taip nutolę nuo civilizacijos, kad niekas ir nieka-da jų nepamatys, jau nekalbant apie tai, kad jų “neparagaus“? Vienas galimų atsakymų yra tas, kad mums jie šį bei tą reiškia, nors gal niekuomet jų ir nepamatysime. lygiai kaip ir oro kondicionierius, kuris mums kažką reiškia, nors iš tiesų jo šįmet galbūt dar nebuvome nė karto įjungę. toks reiškinys va-dinamas pasirinkimo galimybe, t. y. troškimu turėti pasirinkimą, nesvarbu ar juo pasinaudosime, ar ne. Galbūt mes norėsime išsaugoti galimybę pamatyti tą rūšį arba, sakykime, naudoti ją medicininiuose tyrimuose, nors gal nieka-dos ir nepasinaudosime tuo pasirinkimu. lygiai kaip ir noras turėti galimy-bę nueiti į visuomeninį parką, kuria mes galime ir nepasinaudoti. Įvertinant aplinkos teikiamą naudą, turėtų būti atsižvelgiama į pasirinkimo poreikį.
Privačios gėrybės yra tokios, kurių teikiama nauda yra vartotojų kon-kurencijos objektas ir kurias naudoti gali tik tie, kurie už jas sumokėjo. Jos yra dalomos. Visuomeninės gėrybės taip pat turi tam tikrų ypatybių. išsenkamumas yra prekės savybė, kuri rodo, kiek vertės praranda prekė, kai
212
ją sunaudoja vienas ekonominis subjektas. Prieinamumas yra prekės savybė, kuri rodo, ar vartotojas gali naudoti prekę už ją nesumokėjęs. Jis gali būti laisvas ar ribotas. ribotas – kai negalima naudoti nesumokėjus.
Pagrindinė visuomeninių gėrybių ypatybė yra ta, kad jos nedalomos.1. tą patį visuomeninės gėrybes kiekį gali naudoti daug asmenų, ir jos
naudingumas kiekvienam iš jų nesumažėja.2. neįmanoma apriboti visuomeninių gėrybių naudojimo suteikiant nau-
dojimosi teisę tik tiems asmenims, kurie už šias gėrybes sumokėjo, ne-leidžiant naudotis nesumokėjus.
3. kai visuomenines gėrybės teikiamos bent vienam asmeniui, jos be pa-pildomų išlaidų teikiamos ir visiems kitiems. Vadinasi, visuomeninės gėrybės teikimo ribinės išlaidos yra nuliniai. dėl to sunku ją įkainoti.
Šie bruožai būdingi grynosioms visuomeninėms gėrybėms: šalies gyny-bai, policijai, priešgaisrinei apsaugai, oro taršos kontrolei, meteorologinei informacijai, visuomeninei televizija ir pan. Grynųjų visuomeninių gėrybių mažėja dėl technikos pažangos, leidžiančios jomis naudotis ir tiems, kurie nesumokėjo.
Negrynosios visuomeninės gėrybės. tai bendrai naudojamos gėrybės, ku-rių naudingumas gali sumažėti dėl naudojimo intensyvumo ar per didelio naudotojų skaičiaus: bendrai naudojami miškai, parkai, ežerai, keliai, tiltai ir pan. taip pat prie jų galima priskirti ir tokias gėrybės, kurių naudojimą riboja erdvė ar gebėjimai. tai tokios gėrybės, kurios netenkina kurios nors gėrybių savybės.
Mišriosios gėrybės. tai kai kurios bendrai naudojamos privačios gėrybės. tai prekės ir paslaugos, kurios pasižymi teigiamu išorės poveikiu.
Visuomenines gėrybes gali teikti tiek privatus, tiek valstybinis sektorius. Gėrybių skirstymas į visuomenines ir privačias remiasi ne tuo, kas jas teikia, o jų savybėmis. Vadinasi, jos negali būti perkamos ir parduodamos rinkoje.
14.2. Efektyvi visuomeninės gėrybės apimtis
Visuomeninės gėrybės paklausa. kadangi vartotojai rinkoje savo noru už visuomeninę gėrybę nemoka, tai išeina, kad visuomeninės gėrybės rinkos paklausos rodiklių arba visai nėra, arba jie gerokai sumažinti. dėl to ir tokios gėrybės rinkos paklausa negarantuoja pakankamų pajamų, kad gamybos iš-laidos būtų padengtos, nors kolektyvinė nauda, gaunama iš šios gėrybės, ir būtų lygi ar didesnė už atitinkamas ekonomines išlaidas. todėl teoriškai, ne-
213
pamiršdami esamų problemų, galime apibrėžti visuomenei optimalų visuo-menines gėrybės gamybos lygį. tarkime, kad visuomenė susideda iš dviejų žmonių. Visuomenine gėrybė – krašto apsauga.
norėdami rasti visuomeninės gėrybės rinkos paklausą, mes sumuojame ne atitinkamos kainos gėrybių kiekį, o kainas, atitinkančias tą gėrybių kiekį. kitaip sakant, individualaus vartojimo prekių rinkos paklausą randame su-muodami horizontaliai, o visuomeninių gėrybių – vertikaliai.
Optimalus visuomeninių gėrybių kiekis. trumpuoju laikotarpiu mažė-jančios grąžos dėsnis paaiškina pasiūlos kreivės kilimą nepriklausomai nuo to, ar gaminamos visuomeninės ar individualaus vartojimo prekės. Prisiminus tai, kad pasiūlos kreivė rodo ribines prekės pagaminimo išlaidas, galima pati-krinti optimizavimo reikalavimus. Vadinasi, ribinių dydžių taisyklė, nustatant optimalų visuomeninės gėrybės kiekį, yra analogiška pelno maksimizavimo sąlygoms:
MR = MC – prekių rinkoje irMRP = MCF – gamybos veiksnių rinkoje.
Išlaidų ir naudos metodas. nagrinėtas optimalumo kriterijus leidžia susiorientuoti, kaip priimti efektyvų sprendimą tik valstybiniame sektoriu-je. to reikės, kad suprastume išlaidų ir naudos metodų esmę. Jei, tarkime, vyriausybė nori vykdyti kokį nors projektą, ji turi pasverti naudą ir išlaidas. nauda – kiek daugiau poreikių bus patenkinta. išlaidos – kiek sumažės indi-vidualaus vartojimo prekių gamyba. ar reikia išteklius iš individualaus sek-toriaus permesti į valstybinį? Taip, jeigu papildomų visuomeninių gėrybių gamybos nauda didesnė už prarastą individualiame sektoriuje. Ne, jeigu nuostoliai dėl prarasto individualaus vartojimo prekių skaičiaus bus didesni už sukurtą naudą.
14.3. Išorės efektai ir jų skirstymas
konkurencinės rinkos ribotumas pasireiškia tuo, kad ji ne visada yra pa-jėgi užtikrinti efektyvų išteklių paskirstymą. siekiant pelno konkurencinėje kovoje, neišvengiamai kyla įvairios socialinės problemos bendrai naudojant išteklius, daroma žala gamtai ir visuomenei. Vandens ir oro tarša, miesto gyventojų tankumo didėjimas, nevienodos galimybės siekti išsilavinimo ir naudotis kultūros paslaugomis, ekonomikos pakilimai ir nuosmukiai, netur-tas – tai problemos, su kuriomis susiduriame už rinkos ribų. todėl, nepaisant
214
milžiniško modernios rinkos gamybinio potencialo, daugelis labai svarbių socialinių funkcijų negali būti sėkmingai vykdomos rinkos sąlygomis, todėl patenka į valstybės dėmesio sferą.
Vienos šių problemų atsiranda dėl to, kad kai kurių gėrybių gamyba arba vartojimas turi pašalinį, teigiamą arba neigiamą poveikį visuomenei arba kai kuriems asmenims, kurio šių gėrybių paklausa bei pasiūla neišreiškia. kita valstybės dėmesio reikalinga problemų grupė – visuomeninių gėrybių, tokių kaip gynyba ar oro taršos kontrolė, gamyba ir pateikimas vartotojui. taigi bū-tina išsiaiškinti, kodėl konkurencinės rinkos mechanizmas nepajėgia taip pa-skirstyti ribotų gamybos išteklių, kad visuomeninių gėrybių, taip pat prekių ir paslaugų, kurių gamyba arba vartojimas turi pašalinį poveikį, būtų pagami-nama tiek, kiek reikia tiek pavienio individo, tiek visos visuomenės požiūriu.
Išorės efektu vadiname tokią situaciją, kai kokios nors gėrybės gamyba arba vartojimas lemia papildomą naudą arba žalą firmoms ar individams, kurie nėra nei šios gėrybės gamintojai, nei vartotojai. ekonominėje literatū-roje išorės efektas dar vadinamas trečiosios šalies efektu, kaimynystės efek-tu, naudos žalos perviršiu, o a. maršalas (alfred marshal) vartojo terminus išorės ekonomija ir išorės disekonomija. Firmos arba individai, kurie patiria išorės efektą, tiesiogiai neprisidėdami prie gėrybės gaminimo ar vartojimo, gali būti sąlygiškai vadinami trečiąja šalimi. tie išorės efektai, kurie suteikia papildomos naudos trečiajai šaliai, vadinami teigiamais, o tie, kurie sąlygoja žalą – neigiamais. Gamybos procese galimi teigiami išorės efektai. Pavyzdžiui, statant hidroelektrinę, užtvenkiama upė ir sukuriamas dirbtinis ežeras, kuria-me maudosi, žvejoja ir jachtomis plaukioja žmonės, kurie gal net ir nevartoja šios elektrinės gaminamos elektros.
išorės efektai, atsirandantys vartojant, taip pat gali būti teigiami ir nei-giami. Prie neigiamų galima priskirti lengvųjų automobilių keliamą triukšmą ir išmetamąsias dujas, arti gyvenančių paauglių visu garsu leidžiama stere-oaparatūra ir pan. teigiamą išorės efektą lems kaimyno gražiai nudažytas namas ir tvarkingai nupjauta pievelė, kuria gali gėrėtis visi aplinkiniai.
rinka neturi galimybių išorės efektus įtraukti į rinkos santykius. tie, kurie gauna papildomos naudos, nedalyvauja padengiant tos naudos sukūrimo išlaidas, o tiems, kurie patiria nuostolių dėl neigiamo išorės efekto, žala nėra kompensuojama. rinka apskaito tik tuos nuostolius ir naudą, kuriuos rodo gėrybės paklausos bei pasiūlos kreivės. kadangi išorės efektų duodama pa-pildoma nauda arba nuostoliai tenka trečiosioms šalims, o ne tiesioginiams
215
gėrybės pirkėjams ir pardavėjams, jų nerodo gėrybės rinkos paklausa bei pasiūla ir nedaro įtakos rinkos kainai. dėl šių priežasčių įvairių prekių bei pas-laugų gamintojai ir vartotojai gauna per rinką ne visą informaciją, jų spren-dimai negali būti optimalūs.
Kartojimo klausimai
1. kokių yra skirtumų tarp visuomeninių ir privačių gėrybių?2. kaip nustatoma visuomeninės gėrybės rinkos paklausa?3. kaip apibūdintumėte optimalų visuomeninių gėrybių kiekį?4. kam reikalingas išlaidų ir naudos metodas?5. ar išorės efektai daro įtaką visuomeninių gėrybių paklausai, pasiūlai
ir rinkos kainai?
216
LITERATŪRA
1. Bernheim, B. d. Microeconomics. new York (n.Y.): mcGraw-hill irvin, 2008. 833 p.
2. BroWninG, e. k. Microeconomics. new York: harper collins Publishers inc., 2006.
3. damulienĖ, a.; Jakutis, a. ir kt. Mikroekonomikos pratybos. Vilnius: eugrimas, 2001. 115 p.
4. hal, r. Varian. Mikroekonomika. Šiuolaikinis požiūris. Vilnius: margi raštai, 1999. 688 p.
5. Jakutis, a. ir kt. Ekonomikos teorijos pagrindai. kaunas: smaltija, 2002. 344 p. 6. lieBerman, m. Principles and applications of microeconomics. mason (ohio):
thomson/south-Western, 2008. 520 p. 7. lukoŠeViČius, V.; stankeViČius, P. Teorinė ekonomika. I dalis. Vilnius: VPi,
2003. 224 p. 8. Mikroekonomikos uždavinynas. kaunas: technologija, 2006. 123 p. 9. PekarskienĖ, i. Gamybos veiksnių rinka. kaunas: technologija, 2007. 114 p.10. rastenienĖ, a. Mikroekonomika. Vilnius, 2002. 224 p.11. skominas, V. (ats. red.). Mikroekonomika. Vilnius: enciklopedija, 2000. 416 p.12. snieŠka, V. ir kt. Mikroekonomika. kaunas: technologija, 1997. 293 p.13. tamaŠauskienĖ, Z. Mikroekonomika (užduotys pratyboms). Šiauliai, 2001. 209 p.14. tamaŠauskienĖ, Z. Pagrindiniai rinkos struktūrų tipai. Šiauliai, 2001. 84 p.15. Wannacott, P.; Wannacott, r. Mikroekonomika. kaunas: litera universitati
Vytauti magni, 1998.16. МАККОНЕЛЛ, К. Р.; БРЮ, С. Л. Экономика. Москва: ИНФРА-М, 2001. 905 c.
