Kelionė su Bernardinai.lt 2013 m. Nr. III (23)

su Bernardinai.lt

KEL

ION

Ė SU

BER

NA

RD

INA

I.LT

20

13 m

. N

r. III

(23)

2013 m. Nr. III (23)

Būti krikščionimiVyskupas Kęstutis Kėvalas

Gilbert K. Chesterton

Gintaras Bleizgys

Tapk Bernardinai.lt ambasadoriumi

Dalinkis tuo, ką perskaitei

„Bernardinai.lt“ leidiniuose, ir ragink skaityti

kitus.

Prisidėk prie „Kelionės su

Bernardinai.lt“ žurnalo ar

„Bernardinai.lt“ leidžiamų knygų

platinimo.

Padėk organizuoti „Bernardinai.lt“

autorių ar redakcijos susitikimus savo mieste ar rajone.

Siūlyk temas, pašnekovus,

dalinkis informacija, kuri gali būti įdomi ir „Bernardinai.lt“ skaitytojams, apie

tai, kas vyksta Tavo mieste ar rajone.

Padėk atrasti žmonių, galinčių

prisidėti prie „Bernardinai.lt“

medžiaginio pamato stiprinimo.

Prisidėk prie projektų, kurie

galėtų sustiprinti „Bernardinai.lt“

rengimą.

Tapk mūsų bendražygiu, nes kartu mes galime kur kas daugiau.

Jei susidomėjai ir nori prisidėtirašyk el. paštu [email protected],

skambink (8~5) 231 3009,ateik į „Bernardinai.lt“ redakciją Maironio g. 10, Vilnius

„Bernardinai.lt“ ambasadorių sąrašas bei kontaktai bus skelbiami redakcijos skiltyje. Sieksime puoselėti bendrystę, įtraukti mūsų ambasadorius į naujų iniciatyvų planavimą.

Užuot keikęs tamsą, uždek žvakę

savo mieste, rajone, bendrijoje, name

Redaktoriaus palydėjimas

Pagrindinė šio žurnalo numerio tema – džiaugsmas būti krikščionimi. Tik leidę šiam džiaugsmui skleistis savo širdyse, galėsime įgyvendinti savo misiją – būti druska ir šviesa.

Arkivyskupas Luigi Bonazzi vienoje iš dvasinių konferencijų, skirtų Tikėjimo metams, sakė, kad šių laikų žmonės keistai kelia tikėjimo Dievu klausimą. Krikščioniškas tikėjimas, pasak arkivyskupo, nėra vien fakto, jog egzistuoja kažkas labai galingo, pripažinimas. Šėtonas labiau nei bet kas kitas žino, kad Dievas yra ir kad Jis galingas. Žino, bet tuo labai nepatenkintas ir kovoja su šia „neteisybe“.

Krikščioniškas tikėjimas – tai daugiau nei Dievo eg-zistavimo fakto pripažinimas, tai pasitikėjimas, kad mes Jam rūpime ir esame mylimi, esame padovanoti sau ir mums padovanotas pasaulis.

Būti krikščionimi – tai dėkoti už gyvenimą kaip nuos-tabią dovaną. Dėkoti ne kaip vergui, kuris bet kurią akimirką gali būti sunaikintas įnoringo šeimininko pyk-čio, todėl turi stengtis nepakliūti jam į akis, ne kaip samdiniui, kuris teisėtai tikisi atlygio už padarytus darbus ir yra įsitikinęs, jog gali save išlaikyti pats, bet kaip įsimylėjėliui, kuriam meilė leido išvysti nuostabų pasaulio grožį, kuris kartu suvokia savo trapumą ir tai, kad meilėje tarpsta amžinybė.

Būti krikščionimi – tai pasitikėti, kad būties gelmė ir turtai atsiskleidžia tik tam, kuris jai atveria širdį. Dėkojimas – tai atvirumas ir santykio mezgimas, durys, pro kurias įžengia džiaugsmas.

Popiežius Pranciškus priminė, jog dėkojimas ir džiaugsmas yra nuolatinis krikščionio gyvenimo paly-dovas. Tikrai ne todėl, kad krikščionis yra naivus op-timistas, nematantis kasdienybės žaizdų, nepatiriantis problemų ar skausmo. Džiaugsmas gimsta iš tikėjimo, iš dėkojančio santykio, leidžiančio bent netobulai į ti-krovę pažvelgti Dievo Kūrėjo žvilgsniu. Netiesa, kad meilė daro žmogų aklą. Ji veikiau leidžia įžvelgti giliau nei neesminiai netobulumai, ji leidžia įžvelgti būtyje švytintį grožį.

Jei žurnalo tekstai bent kiek pripildys Jūsų širdis buvi-mo krikščionimi džiaugsmo, tai reikš, kad neprašovėme pro šalį.

Andrius Navickas

su Bernardinai.lt

2013 m. Nr. III (23)ISSN 1822-9611

Leidžiamas nuo 2008 metų

Leidžia VšĮ „Bernardinai.lt“Maironio g. 10

LT-01124 VilniusTel. (8 ~ 5) 231 3009

Faks. (8 ~ 5) 278 4991El. paštas [email protected]

RedaktoriusAndrius Navickas

Nuotraukų autoriai:Algis Darongauskas, Kostas Kajėnas, Asta Plechavičiūtė, Jolanta Klietkutė,

Evgenia Levin ir kt.

Maketo dizainasPovilo Zaleskio

Piešiniai:Bradi Barth ir Marijos Zaleskytės

Talkininkai:Gediminas Kajėnas,

Jurga Lūžaitė-KajėnienėJurga Žiugždienė ir kt.

Kalbos redaktorėMichalina Bočiarova

Rėmėjai

Parėmė rubrikas:Aštuntoji diena, Atmintis, Civitas,

Pokalbiai apie kultūrą, Šeima2013 m. SRTRF parama – 40 000 litų

600 egz. leidyba remiama iš projekto „Aukštosios kultūros impulsai mokykloms“, � nansuojamo Europos socialinio fondo

pagal Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 2 prioriteto Mokymasis visą gyvenimą” priemonę VP1-2.2-ŠMM-10-V

„Neformaliojo švietimo paslaugų plėtra“, lėšų.

Tiražas 3100 egz.Formatas 210x280

Spausdino

UAB „BALTO print“

Logistikos partneris

Evge

nios

Levi

n nu

otra

uka

Turinys

Prisikė limo kelionė

4 Krikščionybės unikalumas.Atsakymai į 12 paplitusių priekaištų

Peter Kreeft

10 Kodėl aš esu katalikas? Gilbert K. Chesterton

Asmenybė

14 „Drąsiai eiti į pasaulį, kalbėtis su pasauliu ir nebijoti nukentėti“

Vyskupas Kęstutis Kėvalas

26 „Už savo tėvus, namus ir Tėvynę…“ Bronislovas Juospaitis-Direktorius

Sielogyda

38 Būti kančios akivaizdoje… Kun. Kęstutis Dvareckas

Š eima

40 Paauglystė. Kaip rasti aukso vidurį tarp pasitikėjimo ir priežiūros

Pokalbis su Rasa Bieliauskaite

Civitas

46 „Kai viskas paverčiama preke, demokratija žlunga“

Pokalbis su Michael Sandel

50 Apie kovos klubą ir vienuolių išmintį Donatas Puslys

Atmintis

54 Vilniaus getas – kai žmonės bandė įsivaizduoti gyvenimą

Europa

66 Airija – pokatalikiška valstybė? Diarmuid Martin SJ

EPA

nuot

rauk

a

Pokalbiai apie kultū rą

72 Šventieji be aureolių iš paraščių Sigita Maslauskaitė

84 „Svarbu yra žmogaus gyvybė, visa kita – nesvarbu“

Poetas Gintaras Bleizgys

Tikė jimo kelionė

90 Tikrovė kaip dovana ir iššūkis Metropolitas Antonijus iš Surožo

94 Įžanga į tikėjimą Matt Emerson

Paš aukimas

98 „Taip gyventi reikia šiek tiek drąsos“ Fabio Ciardi OMI

Aš tuntoji diena

104 Apie laiką sau… Jurga Lūžaitė

106 Saulėtai Antanas Šimkus

Skanaus

108 Kulinarinė kelionė laiku Rimvydas Laužikas

Maranata

112 Padrąsinantis pavyzdys Jonathan Düring OSB

Krikščionybės unikalumas.Atsakymai į 12 paplitusių priekaištųPeter Kreeft

Pieš

inio

aut

oriu

s Bra

di B

arth

4 K e l i o n ė s u B e r n a r d i n a i . l t 2 0 1 3 m . N r . I I I ( 2 3 )


Ronaldas Knoxas yra kandžiai pareiškęs, kad „lyginamosios (comparative) religijų studijos – tai geriausias būdas tapti santykinai (comparatively) religingam“. Pasak Gilberto K. Chestertono, to priežastis – daugumos lyginamosios religijos „mokslininkų“ įsitikinimas, kad „krikščionybė ir budizmas yra labai panašūs, ypač budizmas“.

Tačiau kiekvienas krikščionybės apologetas neturėtų ignoruoti religijų palyginimo, kadangi šiandien pats populiariausias priekaištas krikščionybės „pretenzijoms“ kyla būtent šioje srityje. Krikščionybė užsipuolama ne kaip esą neteisinga, bet kaip ne visa tiesa; ne kaip klaidinga religija, bet todėl, kad ji – tik religija. Pasaulis įvairus, – sako priešgyna, – tad „kiekvienam savo“. Esą koks nedovanotinas ribotumas teigti, kad krikščionybė – vienintelė tikroji religija! Dievas tikrai neturėtų būti toks ribotas.

Tai yra pagrindinis nūdienos priekaištas tikėjimui. Kadangi „nūdiena“ garbina ne Dievą, bet lygybę. Ji, kai kiti klysta, labiau bijo būti teisi, nei pati klysti. Ji garbina demokratiją ir piktinasi faktu, kad Dievas yra absoliutus monarchas. Ji pakeitė žodžio „garbė“ reikšmę iš buvimo gerbiamam dėl tam tikro savo pranašumo į buvimą pripažintam dėl to, kad nesi niekuo išskirtinis, o toks pat kaip visi.

Labiausiai neatremiamas įžeidimas – turbūt pats blogiausias žodis, kuriuo nūdienos visuomenėje galėtum ką nors pavadinti, yra „fanantikas“, o ypač – „religinis fanatikas“. Jeigu madingame kokteilių vakarėlyje prisipažinsi rezgąs planą nuversti vyriausybę arba esąs teroristas, ar KGB šnipas, arba prievartauji dygliakiaules, ar nukandžioji šikšnosparniams galvas, tu kaipmat pritrauksi klegantį susižavėjusių supratingų klausytojų būrį. Tačiau jei prisipažinsi tikįs, jog Jėzus buvo Kristus, gyvojo Dievo Sūnus, staiga pasijusi esąs vienas, aplink tvyrant nejaukiam šaltukui.

Štai – dvylika būdingiausių krikščionybei reiškiamų priekaištų, rodančių panieką jos išskirtinumui, ir atsakymai į juos.

1. „Visos religijos savo esme yra tokios pat.“Tai – paprasčiausiai faktinė netiesa. Teigti, kad visos religijos yra tapačios, gali tik žmogus (1), nuoširdžiai ignoruojantis tai, ką skirtingos religijos teigia, arba (2) visiškai intelektualiai neatsakingas, net nebandantis su-prasti religijų teiginių, arba (3) moraliai neatsakingas, visiškai abejingas tam, ką religijos teigia.

Sakantysis, kad visos religijos iš esmės yra tokios pat, remiasi nesunkiai numanoma prielaida – esą skirtingi pasaulinių religijų mokymai nėra svarbūs, o esminis reli-gijos klausimas – ne tiesa, tačiau kažkas kita: pavyzdžiui, sąmonės transformavimas arba dalijimasis ir rūpinimasis, arba tam tikra kultūra bei komfortas, ar kas nors pana-šaus – ne atsivertimas (conversion), bet malonus paben-dravimas (conversation).

Krikščionybė moko daugybės dalykų, kurių nemoko jokia kita religija, o kai kurios religijos tiesiogiai priešta-rauja vienos kitoms.

Jei krikščionybė nėra tiesa, kam tada būti krikš-čionimi? Katalikybės požiūriu, pasaulio religijos gali

būti klasifi kuojamos pagal tai, kiek tiesos jos moko.Visų pirma katalikybė, drauge su ortodoksija (išskyrus

vieną jų nesutarimą – dėl popiežiaus autoriteto).Po to – protestantizmas bei kiti atskilę broliai, kurie

laikosi krikščionybės principų, grindžiamų Šventuoju Raštu.

Trečia – tradicinis judaizmas, garbinantis tą patį Dievą, tačiau ne per Kristų.

Ketvirta – islamas, didžiausia teistinė erezija.Penkta – hinduizmas, mistinis panteizmas.Šešta – budizmas, panteizmas be theos.Septinta – modernusis judaizmas, unitarianizmas,

konfucionizmas, modernizmas ir sekuliarusis humaniz-mas, kurių nė vienam nebūdinga nei misticizmas, nei antgamtinė religija, vien tik etika.

Aštunta – stabmeldystė.Ir devinta – satanizmas.Nepaisyti šių devynių lygmenų yra tas pat, kaip manyti,

jog žemė yra plokščia.

55K e l i o n ė s u B e r n a r d i n a i . l t 2 0 1 3 m . N r . I I I ( 2 3 )

Peter Kreeft / Krikščionybės unikalumas.Atsakymai į 12 paplitusių priekaištų

2. „Tačiau juk religijų esmė šiaip ar taip yra tokia pati – visas religijas galiausiai sieja bent jau tikėjimas.“Kas gi ta religijos esmė? Kviečiu pabandyti ją apibrėžti pa-kankamai plačiai, kad ši aprėptų konfucianizmą, budizmą ir modernųjį reformuotą judaizmą, tačiau drauge ir ganė-tinai siaurai, atmetant platonizmą, marksizmą ir nacizmą.

Neįrodyta ir neįrodoma šio antrojo prieštaravimo prie-laida – esą religijos esmė – tai mažiausias bendras vardi-klis ar veiksnys. Tačiau panašu, kad šis bendras veiksnys veikiau yra silpnas ir pavandenijęs, o ne esminis. Galbūt jis visai neegzistuoja. Jo niekas niekada neišrado.

3. „Tačiau jei palygintume Kalno pamokslą, Budos Dhammapada, Lao-tzu Tao-te-ching, Konfucijaus posakius, Bhavabag Gita, Saliamono patarles ir Platono Dialogus, atrastume tikrą, gilų ir tvirtą jų bendrumą.“Taip, tačiau tai yra etikos, bet ne religijos klausimas. Su tuo nesutinkantis taria – esą religijos esmė yra etika. Bet taip nėra. Kiekvienas turi savo etiką, bet ne kiekvienas yra religingas. Pabandykite pasakyti ateistui, kad etika yra lygu religijai. Jis teisėtai įsižeis, jei pavadinsite jį religingu

todėl, kad šis elgiasi etiškai, ir lygiai taip pat, jei tarsite, jog pastarasis nepaiso etikos, kadangi nėra religingas. Etika gali būti pirmasis žingsnis religingumo link, tačiau ne paskutinis. Kaip sakė Clive S. Lewisas: „Kelias į Paža-dėtąją žemę veda pro Sinajaus kalną.“

4. „Kalbėjimas apie kalnus man primena mano mėgstamą analogiją. Daug kelių veda į vieną religijos kalną, kurio viršūnėje yra Dievas. Provincialu, ribota ir trumparegiška neigti kitų kelių nei tavasis vertę.“

Pieš

inio

aut

oriu

s Bra

di B

arth



2. „Tačiau juk religijų esmė šiaip ar taip yra tokia pati – visas religijas galiausiai sieja bent jau tikėjimas.“Kas gi ta religijos esmė? Kviečiu pabandyti ją apibrėžti pa-kankamai plačiai, kad ši aprėptų konfucianizmą, budizmą ir modernųjį reformuotą judaizmą, tačiau drauge ir ganė-tinai siaurai, atmetant platonizmą, marksizmą ir nacizmą.

Neįrodyta ir neįrodoma šio antrojo prieštaravimo prie-laida – esą religijos esmė – tai mažiausias bendras vardi-klis ar veiksnys. Tačiau panašu, kad šis bendras veiksnys veikiau yra silpnas ir pavandenijęs, o ne esminis. Galbūt jis visai neegzistuoja. Jo niekas niekada neišrado.

3. „Tačiau jei palygintume Kalno pamokslą, Budos Dhammapada, Lao-tzu Tao-te-ching, Konfucijaus posakius, Bhavabag Gita, Saliamono patarles ir Platono Dialogus, atrastume tikrą, gilų ir tvirtą jų bendrumą.“Taip, tačiau tai yra etikos, bet ne religijos klausimas. Su tuo nesutinkantis taria – esą religijos esmė yra etika. Bet taip nėra. Kiekvienas turi savo etiką, bet ne kiekvienas yra religingas. Pabandykite pasakyti ateistui, kad etika yra lygu religijai. Jis teisėtai įsižeis, jei pavadinsite jį religingu

todėl, kad šis elgiasi etiškai, ir lygiai taip pat, jei tarsite, jog pastarasis nepaiso etikos, kadangi nėra religingas. Etika gali būti pirmasis žingsnis religingumo link, tačiau ne paskutinis. Kaip sakė Clive S. Lewisas: „Kelias į Paža-dėtąją žemę veda pro Sinajaus kalną.“

4. „Kalbėjimas apie kalnus man primena mano mėgstamą analogiją. Daug kelių veda į vieną religijos kalną, kurio viršūnėje yra Dievas. Provincialu, ribota ir trumparegiška neigti kitų kelių nei tavasis vertę.“

Pieš

inio

aut

oriu

s Bra

di B

arth



Ši visiems bendro kalno metafora remiasi nepagrįsta prielaida – esą keliai veda tik aukštyn, bet ne žemyn; kad kelius tiesia žmogus, bet ne Dievas; kad tikintysis ieško Dievo, tačiau ne Dievas – žmogaus. Pasak C. S. Lewiso, tai skamba panašiai kaip „pelė ieško katės“.

Krikščionybė nėra sistema, padedanti žmogui ieško-ti Dievo, tačiau pasakojimas apie tai, kaip Dievas ieško žmogaus. Tikroji religija nėra tarsi smilkalų debesėlis nuo ypatingų sielų kylantis aukštyn į laukiančio Dievo šnerves, tačiau kaip Tėvo rankos siekis žemyn gelbstint puolusiuosius. Per visą Bibliją žmogaus sukurta religija patiria nesėkmę. Nėra žmogiško kelio aukštyn į kalną, tik dieviškas – žemyn. „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esan-tis, mums jį atskleidė.“

Jei mes patys tiesiame kelius, iš tiesų būtų arogantiška teigti, kad tik vienas jų yra teisingas, nes juk visi žmogiški

dalykai yra lygūs, bent jau tuo, kad yra sukurti žmogaus, baigtiniai ir sudaryti iš gėrio bei blogio. Jei mes patys tiesiame kelius, būtų taip pat kvaila suabsoliutinti vieną jų, kaip ir vieną meno formą, vieną politinę sistemą ar

„vieną būdą lupti katę“. Tačiau jeigu kelią nutiesė Dievas, turime sužinoti, ar Jis nutiesė daug kelių, ar tik vieną. Jei Jis nutiesė vienintelį, tada situacija keičiasi iš esmės: tai – nuolankumas, ne arogancija pripažinti šį vieną Dievo kelią, o arogantiška ir nenuolanku tvirtinti, kad mūsų, žmonių, nutiesti keliai yra tokie pat geri, kaip ir Dievo, Jo nutiesti. Tačiau kuri prielaida yra teisinga? Netgi jei tokia būtų pliuralistinė – ne visos religijos yra lygios, kadangi viena jų yra blogesnė ir arogantiškesnė nei kitos, nes ji sukasi aplink vieną, kuris yra pasakęs: „Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas; niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.“

5. „Tačiau tvirtinimas, kad tavo kelias yra vienintelis, tik puoselėja religinį imperializmą. Tai – galios kelionė.“Ne, mes tuo tikime ne todėl, jog to norime ar kad esame imperialistai, ar kad tą sugalvojome patys, tačiau todėl, kad to mus mokė Kristus. Tai ne mūsų kelias, tai – Jo kelias,

tai – vienintelis kelias. Mes tiesiog esame ištikimi Jam ir tam, ką Jis pasakė. Tačiau priešininkas yra įsitikinęs, kad mes panorėję patys galime sukurti religiją.

6. „Jei vienintelio kelio doktrina kyla iš Kristaus, ne iš jūsų, tada Jis turėtų būti išties arogantiškas.“Kaip ironiška manyti, kad Jėzus arogantiškas! Jokia nuodėmė nesukeldavo didesnio jo pasipiktinimo kaip dvasinių lyderių arogancija ir fanatizmas. Joks žmogus nėra buvęs gailestingesnis, nuolankesnis, labiau mylintis ir užjaučiantis.

Tačiau prieštaraujantysis meta tarsi neginčijamą tiesą, kad Kristus buvo tik vienas iš daugelio religijų įkūrėjų, žmonių mokytojų.

Betgi Jis teigė esąs Kelias, Tiesa ir Gyvenimas; jei tai nėra tiesa, Jis nėra vienas iš daugelio religinių išminčių, bet vienas iš daugelio lunatikų. Jei tai, ką Jis sako, tiesa, tada Jis nėra vienas iš daugelio religinių išminčių, tačiau Kelias, Tiesa ir Gyvenimas.

7. „Nejau norite atgaivinti inkviziciją? Nevertinate religinės tolerancijos? Atsisakote kitoms religijoms suteikti lygias teises?“Inkvizicijai nepavyko atskirti erezijos nuo eretiko, ir ji stengėsi sunaikinti juos abu jėga ir ugnimi. Krikščionybės kritikas daro tokią pat klaidą, tik atvirkštinę – jis atsisako pasmerkti tiek vieną, tiek kitą. Žinoma, valstybė neturėtų apibrėžti, kas yra erezija, ir ją pasmerkti, tačiau tikintysis

privalo tai padaryti, – jei ir ne padedamas Bažnyčios, tai bent jau pats. Kadangi tikėti „x“ reiškia atmesti „ne-x“, kaip klaidingą. Jei netiki, kad „ne-x“ yra klaidinga, tada netiki, kad „x“ yra teisinga.



8. „Mane stebina krikščionybės netolerancija. Maniau, kad ji – meilės religija.“Iš tiesų – meilės. O taip pat ir tiesos. Skeptikas atskiria vieną nuo kito du dieviškuosius atributus. Tačiau mes –

ne. Mes „liudijame tiesą meilėje“.

9. „Tačiau juk visa, ko iš mūsų reikia Dievui, – tai nuoširdumas.“Iš kur žinai, ko Dievui reikia iš mūsų? Ar girdėjai Jo ap-reiškimą? Ar nepavojinga nesvarstant ir be abejonės ma-nyti, kad Dievas privalo daryti kaip tik tai, ką darytum tu, jei būtum Dievas? Įsivaizduok – vien tik nuoširdumo nepakanka, suvok – reikalinga taip pat ir tiesa. Ar tai – neįtikinama? Bet kurioje gyvenimo srityje mums reikia tiesos. Ar vien nuoširdumo pakanka chirurgui? O tyrėjui? Ar mums nereikia tikslių realybės gairių?

Kritikas mestų esą religijoje nėra objektyvios tiesos, tik subjektyvus nuoširdumas, todėl neįmanoma būti nuo-širdžiam ir drauge klysti. Esą dvasia neturi objektyvių instrumentų, kaip kūnas ir protas, kurie jiems padeda pasiekti konkrečius tikslus: kūno �ziniai instrumentai žmogų nuveda į įvairias vietas, o proto loginiai instru-mentai atveda prie skirtingų išvadų.

Tačiau tikrasis nuoširdumas nori pažinti tiesą.

Pieš

inio

aut

oriu

s Bra

di B

arth



8. „Mane stebina krikščionybės netolerancija. Maniau, kad ji – meilės religija.“Iš tiesų – meilės. O taip pat ir tiesos. Skeptikas atskiria vieną nuo kito du dieviškuosius atributus. Tačiau mes –

ne. Mes „liudijame tiesą meilėje“.

9. „Tačiau juk visa, ko iš mūsų reikia Dievui, – tai nuoširdumas.“Iš kur žinai, ko Dievui reikia iš mūsų? Ar girdėjai Jo ap-reiškimą? Ar nepavojinga nesvarstant ir be abejonės ma-nyti, kad Dievas privalo daryti kaip tik tai, ką darytum tu, jei būtum Dievas? Įsivaizduok – vien tik nuoširdumo nepakanka, suvok – reikalinga taip pat ir tiesa. Ar tai – neįtikinama? Bet kurioje gyvenimo srityje mums reikia tiesos. Ar vien nuoširdumo pakanka chirurgui? O tyrėjui? Ar mums nereikia tikslių realybės gairių?

Kritikas mestų esą religijoje nėra objektyvios tiesos, tik subjektyvus nuoširdumas, todėl neįmanoma būti nuo-širdžiam ir drauge klysti. Esą dvasia neturi objektyvių instrumentų, kaip kūnas ir protas, kurie jiems padeda pasiekti konkrečius tikslus: kūno �ziniai instrumentai žmogų nuveda į įvairias vietas, o proto loginiai instru-mentai atveda prie skirtingų išvadų.

Tačiau tikrasis nuoširdumas nori pažinti tiesą.

Pieš

inio

aut

oriu

s Bra

di B

arth



10. „Tuomet visi nekrikščionys yra pasmerkti?“Ne. Tėvas Feeny buvo Katalikų Bažnyčios ekskomuni-kuotas, nes teiginį, kad „anapus Bažnyčios nėra išganymo“ susiaurino iki regimos ir institutcinės Bažnyčios. Dievas nekaltai nebaudžia pagonių. Jis jų nebaudžia dėl to, kad jie netikėjo Kristumi, apie kurį niekada nebuvo girdėję ne

dėl savo kaltės. Tačiau Dievas, kuris yra teisingas, baudžia juos už nuodėmes prieš Dievą, kurį jie pažįsta per gamtą ir sąžinę (žr. Rom 1–2). Nėra nei nekaltų pagonių, nei nekaltų krikščionių. Visi yra nusidėję prieš Dievą ir sąžinę. Visiems reikia Gelbėtojo, kuris yra Kristus.

11. „Tačiau juk blogiausiame iš mūsų vis tiek yra šiek tiek gėrio, kaip ir geriausiame – truputis blogio. Gėris ir blogis yra visur, tiek Bažnyčioje, tiek už jos ribų.“Teisingai. Tačiau kokią galima iš to padaryti išvadą? Kad mums nereikia Gelbėtojo? Kad yra daug Gelbėtojų? Kad visos viena kitai prieštaraujančios religijos gali būti tei-singos? Kad nė viena jų nėra tiesa? Nė viena šių besiper-šančių išvadų neturi nė menkiausio loginio sąryšio su iškeltąja prielaida.

Ir blogiausiame mūsų yra truputis gėrio, tačiau ir geriau-siame esama šiek tiek blogio. Maža to – visuose mumyse esama nuodėmės, atsiskyrimo nuo Dievo, ir geriausieji

mūsų – šventieji – pirmieji tai pripažįsta. Universalioji nuodėmė, kurią šv. Paulius nurodo Pirmojo laiško ro-miečiams 18-oje eilutėje, yra tiesos užgniaužimas. Mes visi nusidedame mums žinomai tiesai ir atmetame ją, kai esame jos smerkiami ar ji tampa grėsminga mūsų pasitikė-jimui ar pasitenkinimui savimi. Mes visi racionalizuojame. Mūsų pareiga aiški – būti visiškai sąžiningiems – tačiau nė vienas mūsų jos neatlieka tobulai.Po Kristaus atėjimo nebegalime pasiteisinti tuo, kad nežinome, ką darome.

12. „Tačiau argi nėra neteisinga Dievui teisti visą pasaulį pagal krikščionybės standartus?“

Dievas teisia teisingai. „Visi, kurie nusidėjo, neturėdami įstatymo, pražus be įstatymo, o visi, kurie nusidėjo, turė-dami įstatymą, bus nuteisti pagal įstatymą” (Rom 2, 12). Netgi pagonys „įrodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse“ (Rom 2, 15). Jei sąžiningai įsiklausytume į savo širdį, atrastume dvi tiesas: jog mes žinome, kaip turėtume elgtis ir būti, ir kad mums visiems nesiseka tą įgyvendinti.

Fundamentalistai, ištikimi vienpusiškai suvokiamam Kristaus mokymui, dažnai daro išvadą, kad pagonys, bu-distai ir kiti negali būti išgelbėti. „Liberalai“, kurie pabrė-žia Dievo gailestingumą, negali prisiversti patikėti, kad tokia daugybė žmonių yra pasmerkti pragarui, todėl jie ignoruoja, neigia, švelnina ar atskiedžia paties Kristaus reikalavimą būti vieninteliu.

Bažnyčia Naujojo Testamento tekstuose atrado naują kelią. Viena vertus, niekas negali būti išgelbėtas kitaip nei per Kristų. Kita vertus, Kristus yra ne tik vienintelis įsikūnijęs žydas, tačiau ir amžinasis, prieš visa egzista-vęs Dievo žodis, „tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį “ (Jn 1, 9).

Taigi Sokratas galėjo pažinti Kristų, kaip Dievo žodį, kaip amžinąją Tiesą. Ir jeigu fundamentalus jo apsispren-dimas, kylantis iš pačios širdies gelmės, buvo siekti Jo, kaip Tiesos tikėjime, viltyje ir meilėje, nepaisant to, kad jis šį Kristų pažino netobulai, tačiau taip pat galėjo būti Jo išgelbėtas. Mes same išgelbstimi ne dėl savo žinių, o dėl tikėjimo. Šventajame Rašte niekur nėra aiškinama, koks tiksliai turėtų būti intelektinis tikėjimo turinys. Tačiau jame aiškiai pasakyta, kas yra Gelbėtojas.

Antrasis Vatikano susirinkimas lyginamųjų religijų at-žvilgiu priėmė poziciją, atskiriančią katalikybę tiek nuo modernistinio reliatyvizmo, tiek nuo fundamentalisti-nio eksliuzyvizmo. Joje buvo mokoma, jog, viena vertus, kitose religijose esama daug gilios išminties ir vertės, ir kad krikščionis turėtų jas gerbti bei iš jų mokytis. Tačiau, kita vertus, Kristaus ir jo Bažnyčios reikalavimai niekada neturėtų būti menkinami, kompromituojami ar reliaty-vizuojami. Studijuodami kitas religijas, mes turėtume praturtinti savo religinį suvokimą, o ne nuskurdinti.

Vertė Jurga Žiugždienė



10–111 psl.

„B ernardina i . l t “ re dakci jaMaironio g. 10, LT-01124, VilniusTel. +370 5 231 3009, faks. +370 5 278 4991El. paštas [email protected]

su Bernardinai.ltI E Š KOT E D OVA N O S ,

K U R I B Ū T Ų I R G R A Ž I , I R N AU D I N G A ?

Ž U R N A LO„ KE L I O N Ė SU B E R N A R D I N A I . LT “

PR E N U M E R ATA – P U I KI D OVA N A S AU B E I A RT I M I E S I E M S ,

D R AU G A M S I R KO L EG OM S

R E DA KC I J O J E G A L I T E Į S I G Y T I I R P R E N U M E R ATO S D O VA N Ų K U P O N Ą

L I E T U V O J E :• „Lietuvos pašto“ skyriuose arba internetu www.post.lt,

leidinio indeksas – 5470;• redakcijoje (Maironio g. 10, Vilnius) arba

el. paštu [email protected];• internetu www.bernardinai.lt/prenumerata

Prenumeratos kaina metams (už keturis numerius) – 36 Lt.Vieno numerio prenumeratos kaina – 9 Lt.

U Ž S I E N Y J E :• el. paštu [email protected];• internetu www.bernardinai.lt/prenumerata;• atsiunčiant čekį

(būtina nurodyti tikslų gavėjo adresą ir el. pašto adresą), čekio adresatas VšĮ „Bernardinai.lt“, adresas Maironio g. 10, 01124 Vilnius, Lietuva

Prenumeratos kaina metams (už keturis numerius) – 25 USD arba 15 EUR.

Jei norite įsigyti senesnių žurnalo „Kelionė su Bernardinai.lt“ numerių: • užpildykite prenumeratos formą internete

www.bernardinai.lt/prenumerata;• skambinkite tel. (8 5) 2313 009;• rašykite el. paštu [email protected]

Plačiau apie šiuos leidinius: www.bernardinai.lt/zurnalas

A č i ū , k a d s k a i t o t e i r e s a t e k a r t u !

su Bernardinai.lt

KEL

ION

Ė SU

BER

NA

RD

INA

I.LT

20

11 m

. N

r. II

(14)

2011 m. Nr. II (14)

Nes tik meilė

visada teisi

Asmenybė. Rašytojas

Umberto Eco

Tema.

Bažnyčios socialinis

mokymasŽano kelias

Pokalbiai apie kultūrą:

Rolandas Kazlas

Ieva Babilaitė

Aleksandras Macijauskas

su Bernardinai.lt

KEL

ION

Ė SU

BER

NA

RD

INA

I.LT

20

11 m

. Nr.

III (1

5)

2011 m. Nr. III (15)

Europa ir krikščionybėAsmenybė.

Gediminas NumgaudisMeilės maldaRomumo dekalogas

su Bernardinai.lt

KEL

ION

Ė SU

BER

NA

RD

INA

I.LT

20

11 m

. Nr.

IV (1

6)

2011 m. Nr. IV (16)

Dievo žodis

„Kur tu esi, žmogau?“

Tolerancija:

nuo mados prie artimo meilės

Laiškas nuo kalno

su Bernardinai.lt

KEL

ION

Ė SU

BER

NA

RD

INA

I.LT

20

12 m

. N

r. III

(19)

2012 m. Nr. III (19)

Galutiniai dalykaiNutylima tema. Pragaras

Kas nutrynė šypseną Europai?Visata ant teptuko smaigalioKolaborantų problema

su Bernardinai.lt

KEL

ION

Ė SU

BER

NA

RD

INA

I.LT

20

12 m

. N

r. IV

(20)

2012 m. Nr. IV (20)

Gyvenimas ir mirtis

„Facebook'e“

„Kūryboje Dievas

kalba ne vėtromis, bet

švelniais atodūsiais“

Kas yra

krikščionis?

Apie žmogaus orumą

Kaip gydyti sužeistą

Dievo įvaizdį?

su Bernardinai.lt

KEL

ION

Ė SU

BER

NA

RD

INA

I.LT

20

13 m

. N

r. I (

21)

2013 m. Nr. I (21)

Krikštas – daugiau nei šeimos šventėŠventosios Žemaitijos gimimasKas yra tikrasis mūsų priešas?Menas nepripažįsta kompromisų

Mar

ijos Z

ales

kytė

s (9

m.) p

iešin

ys

Padrąsinantis pavyzdysJonathan Düring OSB

Žvilgtelėję į Evangelijas, aiškiai matome, kad nesame pirmi ir paskutiniai, keliantys klausimą, kokia mūsų pastangų gyventi krikščionišką gyvenimą prasmė. Jėzaus apaštalai ir mokiniai anuomet irgi jautėsi panašiai, kaip ir mes šiandien. Dažnai juos kankino abejonė: Kodėl turiu nuolat elgtis visiškai kitaip, nei buvo priimta?

„Ar mano apsisprendimas teisingas?“ Kas kartą mo-kinius užplūsta baimė, kad tai, ką jie dėl Jėzaus padarė, palikdami viską ir leisdamiesi su Juo į kelionę, gali būti apgaulė. Ir iš tikrųjų šis kelias atrodo abejotinas, nes iš-kelia daugiau kankinamų klausimų, nei duoda raminamų atsakymų.

Kaip dažnai jie turėjo nesupratingai patempti l ūpas, išgirdę provokuojančią tiesą savo Mokytojo žodžiuose. Bet jie lieka su Juo ir eina toliau. Jie lieka, nes jaučia, kad tai, ką jų Mokytojas apie save sako, nėra vien pamaldžios šnekos. Jie pasilieka su Juo, nes jaučia, jog jų Mokytojas persmelktas jėgos, kuri pranoksta viską, ką jie ligi šiol savyje ar kituose patyrė. Jie ir toliau eina kartu su Juo, nes jaučia, kad šis žmogus yra tiesus iki širdies gelmių ir nesavanaudis. Jie jaučia, jog šis žmogus gyvena tuo, ką sako ir skelbia, – net jei jie patys dar ir negali visko gerai suprasti bei suvokti.

Ir kaip tik todėl, kad jie lieka su Juo ir keliauja kartu, jie kaskart vis daugiau patiria, kokių galimybių slypi jų pačių gyvenime: laisvės, išsipildymo, meilės galimybės. Jie mokosi gyventi, nes, nepaisydami abejonių ir baimių, išdrįsta vis iš naujo nelaikyti įsikibus, bet atsisakyti norų bei sampratų, kuriomis iki šiol gyveno.

Kaip tik dėl to pirmieji Jėzaus liudininkai gali ir mums šiandien būti pavyzdys. Ne todėl, kad jie būtų buvę re-ligijos titanai, sugebėję pakeisti pasaulį iš pagrindų. Ne, jų poveikio paslaptis – jų žmogiškumas, nenuspėjamas žmogiškumas. Jie turėjo visas ydas, kurias tik galima įsivaizduoti, kurių ir mes kiekvienas randame savyje ar bent jau kituose. Ir su visomis savo ydomis bei trūkumais jie leidosi į kelionę mokytis gyvenimo – gyvenimo, kurį verta gyventi ir išgyventi. Nepaisydami visų išorinių, šeimyninių ar visuomeninių prieštaravimų .

Kelias su Jėzumi jiems buvo siauras ir ankštas tol, kol ankšta buvo jų širdyje. Be to, jie dar buvo ir baikštūs, per daug baikštūs ir susigūžę, kad pajėgtų atsiverti tai laisvei, kuria gyvenantį matė Jėzų. Bet jie ir toliau keliavo kartu su Juo, sprausdamiesi per savo baimės ir panikos tarpeklius, klampodami savo slaptų fantazijų apie valdžią ir įtaką pelkėmis, įveikdami rūpesčių kalnus, rūpesčių dėl savo gyvenimo ir ateities. Taip jie patyrė ir suprato, kas gi yra tikrasis gyvenimas.

Jie buvo pernelyg dideli likti mokiniais,vis ieškančiais, vis klausiančiais. Jie išdrįso ieškoti išminties, pranoks-tančios jų pačių žinias ir žinojimą, ieškoti įžvalgų apie gyvenimo sąsajas ir užkaborius. Jie išdrįso patikėti ir pa-sitikėti tuo, kad būtent per jų silpnumą gali ir nori veikti Dievas. Kuo ilgiau jie keliavo su Jėzumi, tuo labiau jiems skleidėsi nusižeminimo galios paslaptis. Artėdami į se-nyvą amžių, jie tapo vis laisvesni ir paprastesni. Į juos pažvelgus, buvo matyti, kad jų gyvenimas nebesisuko vien tik apie kasdienybės problemas bei rūpesčius, bet turėjo ir kitą, nepalyginamai gilesnį matmenį.

Vertė Lolita Panzer


Maranata

KEL

ION

Ė SU

BER

NA

RD

INA

I.LT

20

13 m

. N

r. III

(23)

Knygos leidimą iš dalies parėmė Lietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondas

Documents

Kelionė su Bernardinai.lt 2013 m. Nr. III (23)