51

52

53

itą rytą nusprendėme išeiti anksčiau. Naktį temperatūra nu-

krito, džiunglėse pasidarė vėsiau, padvelkė gaiviais kvapais. Išsi-

tiesiau ir giliai įkvėpiau pikantiško ir saldaus bosvelijos9 aromato.

Po pusryčių Kišanas patraukė į džiungles persirengti Dieviško-

sios skraistės sukurtais naujais drabužiais.

Paėmęs ilgą pagalį, Renas pažarstė lauže atšalusius juodus

pelenus. Nenorėdama trukdyti, atsistojau atokiau. Nauja mūsų

„draugystės forma“ atrodė keistai. Aš visiškai nenutuokiau, kaip

su juo bendrauti. Panašiai, kaip pačioje mūsų pažinties pradžio-

je. Norėjau, kad jis būtų panašus į mano Reną. Daugeliu atvejų

jis toks ir buvo. Bet kaip jis, praradęs dalį atminties, galėjo būti

tas pats asmuo?

Renas buvo toks pat žavingas, malonus ir mielas. Jam patiko

tie patys dalykai, tik trūko pasitikėjimo savimi. Kišanas visada

būdavo pasekėjas, o Renas – lyderis, bet dabar jie pasikeitė vaid­

menimis. Kišanas jautėsi užtikrintai ir ėjo vienu keliu. Renas pa-

siliko už nugaros, tarsi šiame gyvenime jam būtų nelikę vietos.

3

FetasK

9 Bosvelija – burserinių šeimos medžių gentis, paplitusi Afrikoje, Arabijoje, Indijo-je, iš kurio sakų gaminami smilkalai (red. koment.).

54

Atrodė, kad dabartinis Renas nežino, kas jis toks ir kaip jam

gyventi šiame pasaulyje. Man buvo keista, kad dingo jo bendru-

mo jausmas. Jis nebenorėjo rašyti eilių. Retai grodavo gitara.

Skaitė tik tuomet, kai mudu su ponu Kadamu paragindavome.

Renas buvo praradęs save, savo įsitikinimus.

Priimant sprendimus, jam niekas nerūpėjo ir jis laimingas da-

rydavo bet ką ar eidavo bet kur, kur norėjo Kišanas. Apsilanky-

mas pas Fetą jam buvo tiesiog pasivaikščiojimas po džiungles, o

ne galimybė susigrąžinti atmintį ar panaikinti prakeiksmą. Renas

nesipriešino, bet ir nėmaž nerodė pastangų. Skaudu pripažinti,

kad, praradęs mane, jis stulbinamai pasikeitė. Nerimavau dėl jo.

Palinkau arčiau ir nusišypsojau.

– Ar nepersirengsi? Vėl keliausime visą dieną.

Renas numetė pagalį į laužą ir pažvelgė į mane.

– Nepersirengsiu.

– Gerai, bet basas toli nenueisi. Džiunglėse gausu aštrių ak­

menų ir dygių augalų.

Jis priėjo prie kuprinės, ištraukė tūtelę kremo nuo saulės ir

padavė man.

– Pasitepk veidą ir rankas. Tavo oda nuo saulės rausta.

Klusniai ėmiau tepti kremu rankas ir nustebau, kai išgirdau jį

sakant:

– Manau, kad šiandien būsiu tigras.

– Tikrai? Kodėl taip nusprendei? Ak! Turbūt dėl to, kad einant

neskaudėtų pėdų. Suprantu. Tavo vietoj ir aš taip pasielgčiau.

– Tai ne dėl kelionės.

– Ne? Tuomet kodėl?

Tą akimirką iš džiunglių išniro Kišanas, glotniai atgal sušu-

kuotais plaukais. Renas žengė žingsnį artyn, lyg norėdamas kaž-

ką pasakyti, o aš tiesiog sustingau...

55

– Taip nesąžininga! Tu išsimaudei? – paklausiau, neslėpdama

pavydo.

– Netoliese yra nedidelis upokšnis. Nesijaudink. Galėsi išsi-

maudyti, kai ateisime pas Fetą.

Pasitepiau kremu nosį ir viltingai nusišypsojau.

– Gerai. Tada esu pasiruošusi. Keliaujam, Luisai ir Klarkai10.

Atsisukau į Reną, kuris jau buvo pasivertęs tigru ir stebėjo

mus. Kišanas kilstelėjo antakį ir, neatitraukdamas žvilgsnio nuo

brolio, pakrutino smakrą.

– Kas nors ne taip? – paklausiau jo.

Kišanas šypsodamasis atsisuko ir pasiūlė ranką.

– Visiškai nieko.

Padaviau jam ranką ir mes pajudėjome. Po kelių akimirkų kita

ranka pajutau Reno kailį. Šmėstelėjo mintis, kad Renui galbūt

patogiau būti tigru, kaip kažkada Kišanui. Sunerimusi prikandau

lūpą ir paglosčiau Reno kailį. Tada pasistengiau nuvyti šią mintį

ir ėmiau pasakoti Kišanui viską, ką žinau apie smilkalus.

Ėjome visą rytą, o apie vidurdienį sustojome pailsėti ir pavalgyti.

Popietę oras buvo įkaitęs, tad likome pogulio, o pailsėję žingsnia-

vome dar porą valandų, kol pagaliau priėjome laukymę, kurioje

gyveno Fetas. Šamanas darbavosi sode. Jis klūpomis rovė piktžo-

les ir kalbėjosi su savo kruopščiai prižiūrėtais augalais.

Nespėjusi pasisveikinti, išgirdau jį šūktelint:

– Labas, Kal­si. Kaip džiugu vėl tave matyti!

Kišanas perlipo per akmeninę Feto tvorą, tada atsargiai per-

kėlė mane. Renas lengvai peršoko paskui mus.

10 Garsūs tyrinėtojai Luisas Meriveteris (Lewis Meriwether) ir Viljamas Klarkas (William Clark), žinomi kaip 1804–1806 m. Levio ir Klarko ekspedicijos, kurioje dalyvavo 33 žmonės, į JAV organizatoriai ir dalyviai (red. koment.).

56

Aš pasileidau tekina per sodą.

– Sveiki, Fetai! Man taip pat malonu su jumis susitikti!

Fetas įdėmiai pažvelgė į mane pro salotų lysvę ir džiaugsmin-

gai suklegėjo:

– Ak! Mano gėlelė auga užsigrūdinusi ir stipri.

Tada atsistojo, nusivalė dulkėtas rankas ir apsikabino. Į orą pa-

kilo dulkių debesėlis. Jis pasitaisė savo apdarą ir nupurtė žemes.

Ten, kur jis neseniai klūpojo, pažiro trąšios žemės grumsteliai.

Fetas buvo bemaž mano ūgio, tačiau kuprotas, tikriausiai nuo

senatvės, todėl atrodė žemesnis. Mačiau vos šviečiančią plikę,

juosiamą nepaklusnių pilkų plaukų, primenančių šiurkštų paukš-

čių lizdą. Jis pažvelgė į Kišano batus, tada lėtai keldamas galvą

tiriančiomis akimis pervėrė jį visą ir sustojo, pasiekus veidą.

– Šalia tavęs įspūdingo ūgio vyras.

Jis žengė žingsnį prie Kišano, uždėjo rankas ant pečių ir, pa-

kėlęs galvą, įdėmiai įsistebeilijo į auksines akis.

Kišanas kantriai atlaikė kruopščią Feto apžiūrą.

– Taip, matau. Gilios akys. Jose daug spalvų. Daugelio tėvas.

Fetas apsisuko ir nuėjo susirinkti sodo įrankių, o aš nustebusi

pažvelgiau į Kišaną ir tyliai pakartojau:

– Daugelio tėvas?

Kišanas nepatogiai pasimuistė. Jo kaklą išpylė prakaito laše-

liai, o aš bakstelėjau jam alkūne ir sušnabždėjau:

– Ką jis turėjo galvoje, tai sakydamas?

– Nežinau, Kelse. Aš pirmą kartą jį matau. Gal jis kuoktelėjęs, –

nervingai atsiliepė Kišanas, tarsi bandydamas kažką nuslėpti.

Aš nepasidaviau.

– Ką? Ką tai reiškia? Palauk valandėlę. Tu dar netapai tėvu, ar

ne? Ar tu su Jesubaja...

57

– Ne!

– Hm! Niekada nebuvai toks sutrikęs. Kažko man nesakai.

Na, tiek jau to. Anksčiau ar vėliau viską iššniukštinėsiu. Aš landi

kaip žebenkštis.

Jis pasilenkė ir sušnabždėjo man į ausį:

– Aš valgau žebenkštis pusryčiams.

Aš taip pat jam sukuždėjau:

– Esu labai gudri. Tu net nesuuosi.

Jis urgztelėjo atsakydamas.

Fetas monotoniškai suskandavo:

– Kvailutė, kvailutė, tinginė saulutė, – tada džiaugsmingai

niūniuodamas nuėjo į savo trobelę. – Eime, eime, Kal­si, – šūkte-

lėjo iš tarpdurio. – Metas pasišnekėti.

Renas pavirto į žmogų ir švelniai palietė mano ranką, bet išsyk

atsitraukė.

– Fetas nekuoktelėjęs, – pasakė jis Kišanui ir, atsisukęs į mane,

nusišypsojo. – „Geriau protingas kvailys, negu kvailas gudruolis11“.

Nusišypsojau jam ir atsakiau afrikiečių patarle:

– Kai kvailys šneka, protingi žmonės klauso.

Renas galantiškai nusilenkė.

– Eime?

Kišanas suurzgė ir stumtelėjo Reną.

– Damoms pirmenybė. Tik po tavęs, Kelse.

Kišanas palietė mano nugarą ir nestipriai stumtelėjo vidun,

neskubėdamas atitraukti rankos. Man pasirodė, kad jis bando

kažką įrodyti. Atsisukau į Reną. Jis geraširdiškai nusišypsojo, įėjo

į trobelę ir atsisėdo ant lovos.

11 Citata iš Viljamo Šekspyro komedijos Dvyliktoji naktis. Vertė A. Miškinis (vert. koment.).

58

Fetas sukiojosi virtuvėje ruošdamas maistą. Bandžiau jam pa-

sakyti, kad nereikia vargti, bet jis nesiklausė. Netrukus išdėliojo

ant stalo didžiules lėkštes, kupinas aromatingų pakepintų daržo-

vių ir tešloje skrudintų baklažanų gabaliukų. Kišanas pirmiausiai

prikrovė lėkštę man, o paskui įsidėjo sau.

Nunešiau savo lėkštę Renui, kuris paėmė ją, valiūkiškai nusi-

šypsojo ir mirktelėjo. Grįždama prie stalo suklupau, nes jaučiau

įbestas jo akis. Renas sėdėjo ant lovos ir valgydamas spoksojo į

mane.

Kišanas jau buvo pridėjęs man kitą lėkštę ir piktai dėbsojo į

Reną. Padėkojau jam, tada Fetui, bet jis tik mostelėjo ranka.

– Fetas žino tu ateini, Kal­si, – jis palietė nosį ir mirktelėjo. –

Švelnus paukščių balsas pasiekti Feto ausį. Pasakė, netrukus pasi-

rodys tigrai.

Nusijuokiau.

– Iš kur sužinojote, kad tai du tigrai?

– Paukščiai mato daug. Paukščiai žino daug dalykų. Sako, du

tigrai įsimylėti. Tiktai viena mergaitė. – Jis garsiai nusijuokė ir

tada laimingas paplekšnojo man per skruostą. – Gražutė gėlelė

sužavi daugelį. Iš pradžių mažytis pumpuras. Dabar jis skleidžia-

si, pusiau žiedas. Paskui apvalus pumpuras virsta gėle. Tada to-

bulas žiedas ir gėlės gyvenimas išpildytas.

Paglosčiau jo rudą, suvytusią ranką ir nusijuokiau.

– Fetai, ar neprieštarausite, jei po vakarienės nusimaudysiu?

Jaučiuosi lipni, purvina ir pavargusi.

– Taip, taip. Fetas pakalbėti su tigrais.

Suploviau indus ir tyliai nusijuokiau, pamačiusi, kaip Fetas pa-

grūmojo pirštu Kišanui tiesiai prieš nosį ir griežtai parodė į du-

59

ris. Renas šyptelėjo man pro petį ir nusekė paskui Fetą į lauką.

Nusišypsojau išgirdusi, kaip jis liepė jiems išnešti piktžoles iš

daržo.

Kišanas buvo labai malonus ir virtuviniu siurbliu pripumpavo

tiek vandens, kad jo užtektų man išsimaudyti. Nusivilkau pur-

vinus rūbus ir paprašiau Dieviškosios skraistės, kad pagamintų

naujus. Murktelėjau į kubilą su vandeniu. Šveisdama kūną gaba-

lėliu Feto naminio alyvų muilo, klausiausi, kaip jis barė brolius.

Jo balsas buvo griežtas, lyg skaitant paskaitą. Fetas atrodė su-

sierzinęs:

– Judu privalote rūpintis trapia gėlele! Gležni ir dailūs žiedla-

piai pažeisti lengvai nubyra. Sugadinti ir sužaloti. Sodas ne vieta

pokštams! Netinkama priežiūra sunaikins gėlelę. Nulaužk stiebą,

gėlė mirs. Žiedai turi džiuginti. Meilė yra priežiūra, ne skynimas.

Švaistyti jėgas prieš derlių, reiškia viską prarasti. Prisiminkite.

Nebeklausiau jo ir mėgavausi maudynėmis, galvodama, kad

kvapnus vanduo kur kas geriau už pieno vonią. Paskui prisimi-

niau, ką apie vonią sakė Kišanas, ir smarkiai nuraudau.

Feto balsas girdėjosi pro sienas. Jis tikrai davė pylos vaikinams

dėl savo sodo gėlių. Keista. Nepastebėjau jokių gėlių. Pagalvojau ir

murktelėjau giliau.

Gerai atmirkusi, paprašiau Skraistės nuausti porą minkštų,

purių rankšluosčių. Vienu apsukau savo drėgnus plaukus, o į kitą

susivyniojau pati. Išlipau iš kubilo ant ką tik nupinto bambukinio

kilimėlio ir apsivilkau patogią plonytę pižamą. Ant marškinėlių

buvo parašyta:

MYLIU TIGRUS

Kelnių apačioje buvo išausti snūduriuojantys juodasis ir balta-

sis tigrai. Susiraukiau.

60

Neprisimenu, kad būčiau prašiusi Skraistės tokios pižamos,

bet kai ji audė, turbūt galvojau apie tigrus. Paprašiau Skraistės

panaikinti piešinius, ir audinys sumirguliavo. Baltas ir juodas gijas

pakeitė žydra spalva, kad derėtų su marškinėliais. Dar paprašiau

mėlynų kašmyro kojinių. Apsimoviau jas ir atsidusau iš malonumo.

Kai vyrai grįžo vidun, aš sėdėjau ant lovos apsikabinusi pa-

galvę ir skaičiau. Šlapius plaukus buvau susipynusi į ilgą kasą.

Buvo tamsu, taigi įžiebiau lempą ir užsinorėjau Auksinio vai-

siaus pagaminto užkandžio. Renas ir Kišanas paskubom žvilg-

telėjo į akis, nežymiai šyptelėjo ir pasuko prie stalo. Rūgščiomis

minomis, jie buvo panašūs ir berniūkščius, kuriuos ką tik išbarė

jų senelis. Sėdėjau ant lovos, kad Renui nekiltų nepatogumų.

Pagaliau į vidų įbruzdėjo Fetas ir pakabino ant kablio šiaudinę

skrybėlę.

– Ak! Kal­si. Švari? Jautiesi atsigaivinusi ir atsigavusi?

– Taip. Šimtą kartų geriau. Ačiū. Pagaminau jums Šangrilos

užkandį.

Jis priėjo prie stalo ir atsisėdo šalia vaikinų. Paruošiau Šangri-

los arbatos vakarėlio skanėstų: vyšnių žiedlapių arbatos su me-

dumi, sviestinių pyragaičių su persikais, trapios tešlos pyragėlių

su cinamonu, grybų ir užtepėlę su gilių sviestu, sūrio traškučių,

lietinių su uogomis ir grietinės padažu ir saldžių sausainėlių su

mėlynių uogiene, kokių buvo patiekusios fėjos.

Fetas susižavėjęs patrynė rankas ir pliaukštelėjo Kišanui, o šis

mikliai čiupo pyragaitį su persikais. Šamanas prisikrovė lėkštę ir

mėgavosi pikantiškais užkandžiais. Pakėlęs galvą nusišypsojo,

parodydamas švarplę.

– Ak! Fetas ilgai nebūti Šangriloje. Ten puikus maistas.

– Ar nori dar, Kelse? Sakyk, kol nevėlu, – pasiteiravo Kišanas.

61

– Ne, ačiū. Aš soti. Ar jūs buvote Šangriloje, Fetai?

– Taip taip. Prieš daug metų. Prieš daugelį metų, – nusijuokė.

Tiesą sakant, nenustebau. Užverčiau knygą ir pasislinkau ar-

čiau lovos krašto.

– Taigi, Fetai, norėjote su mumis pasikalbėti? Ar galite padėti

Renui?

Reno ryškios akys nukrypo į mane. Jis susimąstęs spoksojo,

Kišanas lėtai plėšė lietinį į gabalėlius. Fetas nusivalė cukruotus

pirštus.

– Fetas ilgai apie tai mąstyti. Galbūt sutvarkyti, o gal ir ne.

Rytoj geriausias laikas pažvelgti į tigro akis.

– Pažvelgti į akis? Kodėl?

– Akys yra stiklas. Ne veidrodis. Viduje akies dūzgia kaip bitė.

Oda yra kūnas. Tai nesvarbu. – Jis suėmė pirštais savo šiurkščius

plaukus: – Plaukai yra niekas, – nusišypsojo pasakęs. – Dantys ir

liežuvis. Nėra dūzgimo. Žodžiai nėra dūzgimo. Tik akys pasako.

Sumirksėjau.

– Ar norite pasakyti, kad akys yra sielos langai?

Laimingas Fetas nusijuokė.

– Ak! Labai gerai, Kal­si. Protinga mergaitė!

Jis plojo delnu į stalą ir mostelėjo į vaikinus.

– Sakau jums, jauni vyrai. Mano Kal­si labai protinga.

Vos sutramdžiau juoką matydama, kaip Renas ir Kišanas link-

si galvomis, lyg išbarti mokinukai.

– Gerai, vadinasi rytoj atliksite apžiūrą, – tęsiau. – Mes atne-

šėme Durgos ginklus. Norėjote juos pamatyti?

Fetas atsistojo, pristūmė savo kėdę ir sumojavo rankomis.

– Ne, ne. Rytoj yra metas ginklams. Dovanos šį vakarą. Gerai.

Dovanos gra­žuo­lei deivei.

62

– Ak! Norite dovanų? Gerai, – pasirausiau savo kuprinėje. –

Bus sunku su jomis skirtis. Jos labai praverčia. Turint Vaisių, ne-

reikia neštis maisto atsargų ir taupyti, kol keliaujame džiunglė-

mis. Bet mums tai nepriklauso. Jos skirtos Durgai.

Ištraukiau iš kuprinės Auksinį vaisių ir Dieviškąją skraistę, at-

sargiai padėjau juos ant stalo ir skubiai grįžau prie lovos, pama-

čiusi, kad Renas nepatogiai pasimuistė.

Fetas paėmė į rankas Auksinį vaisių, kuris suspindo blausioje

trobelės šviesoje.

– Puiki dovana. Ama sunahara.12

Jis paglostė Vaisių ir tyliai kažką pasakė, o šis dar labiau su-

švito. Tada pasisuko prie Skraistės, švelniai palietė pirštais vaivo-

rykštės spalvų audinį ir tarė:

– Dupatta pavirta.13

Skraistės gijos pradėjo vinguriuoti tarp Feto pirštų, tarsi šie

būtų apmatai. Skraistė pati prigludo prie jo rankos, kol jis mei-

liai kalbėjo ir glostė ją, o spalvos mainėsi vis greičiau ir greičiau.

Skraistė žaižaravo ir spragsėjo kaip mažytė nova14, ir tapo akina-

mai balta.

Jis kalbėjo su Skraiste kaip ir su Vaisiumi – murmėdamas

žodžius ir caksėdamas liežuviu. Paskui Skraistė lėtai atsivynio-

jo nuo rankos įgydama įprastą savo pavidalą. Baltame fone vėl

ėmė rastis oranžinės, geltonos ir raudonos spalvų deriniai, prime-

nantys tviskančias žuvis žydrame vandenyne. Spalvos intensyviai

maišėsi, kol balta išnyko ir liko aukso ir oranžinis atspalviai. Man

pasirodė, kad Feto rankose audinys virpėjo ir dūzgė iš malonumo.12 Ama sunahara – Auksinis (hind.).13 Dupatta pavirta – Dieviškoji skraistė (hind.).14 Kintamoji žvaigždė, kurios šviesis per trumpą laiką padidėja nuo tūkstančių iki milijonų kartų, o paskui laipsniškai atsistato (vert. koment.).

63

– Ak, juk Fetas taip ilgai laukė dovanų. Labai, labai gerai Kal­

si. Dovana gerai tau. Duodi dvi dovanas, gauni dvi dovanas.

Jis paėmė Auksinį vaisių ir įdavė Renui. Tada pakėlė Skraistę

ir padavė ją Kišanui. Skraistė iš karto pasikeitė, tapdama tamsiai

žalia. Fetas pažiūrėjo į Skraistę, o tada įdėmiai pažvelgė į Kišaną.

Vaikinas nuraudo ir, perlenkęs Skraistę pusiau, padėjo ant stalo

priešais save.

Šamanas garsiai atsikosėjo.

– Fetas įteikia jums antrą kartą. Padėti, palengvinti jums.

– Norite pasakyti, kad galime juos pasilikti? – paklausiau.

– Taip. Dabar Fetas dovanas siūlyti jums.

Jis atsistojo ir pasiėmė saują žolelių ir kelis stiklainius su kaž-

kokiu skysčiu. Žoleles susmulkino, įdėjo į puodelį kiekvienos po

šaukštą, įlašino po kelis lašus iš skirtingų stiklainių ir užpylė ver-

dančiu vandeniu. Tada lėtai išmaišė ir įbėrė keletą baltų granulių.

Nemačiau gerai, ką jis darė, bet man buvo smalsu.

– Fetai, ar tai cukrus?

Jis atsisuko į mane ir šyptelėjo.

– Saldu kaip cukrus. Gerti kartu, cukrus geriau.

Jis nusikvatojo ir maišė toliau. Tada pradėjo murmėti ir dai-

nuoti „vaistai karčiau, cukrus geriau“. Patenkintas rezultatu,

Fetas greitai padavė puodelį Kišanui, kuris suglumęs perdavė jį

Renui.

Fetas caktelėjo liežuviu:

– Ne, ne. Tai juodajam tigrui. Tau.

– Man? Man nereikia jokių vaistų. Tik Renas turi problemą.

– Fetas žino visas problemas. Tau šis gėrimas.

Kišanas pakėlė puodelį, pauostė ir susiraukė.

– Kas man bus?

64

– Nieko ir viskas, – Fetas nusijuokė. – Duos tau, ko labiausiai

trokšti gyvenime, bet apsaugos nuo to, be ko gali apsieiti.

Renas įdėmiai stebėjo Fetą. Nėmaž nesupratau, ką reiškė

Feto žodžiai.

Kišanas paėmė puodelį, bet vis dar dvejojo.

– Ar turiu išgerti?

Fetas mostelėjo ranka ir patraukė pečiais.

– Tau rinktis. Pasirinkimas visada yra – gerti ar negerti. Valgy-

ti, nevalgyti. Mylėti, nemylėti. – Jis iškėlė į viršų pirštą. – Bet tavo

pasirinkimas pakeis daug.

Kišanas žvilgtelėjo į puodelį, pateliuškavo skystį ir pažiūrėjo

į mane. Tada prisimerkė, pakėlė puodelį prie lūpų ir išgėrė iki

dugno.

Fetas patenkintas linktelėjo.

– Viena dovana, kitą dovaną duoti dabar.

– Tai buvo dovana? – paklausiau.

– Taip. Du ir du.

– Bet atidavėte Vaisių ir Skraistę. Duosite mums dvi dovanas?

Jis linktelėjo galva.

– Jeigu šis gėrimas buvo dovana Kišanui, bent pasakykite, kas

tai? – paklausė Renas.

Fetas atsilošė kėdėje ir keista mina ištarė:

– Soma.

Kišanas pradėjo stipriai kosėti, o Renas sustingo.

– Kas yra soma? – paklausiau.

Renas atsisuko į mane.

– Soma yra indiška ambrozijos versija. Tai dievų gėrimas. Šiais

laikais vartojamas kaip haliucinogenas.

– Ak!

65

Fetas negarsiai pasakė:

– Mano soma ne sapnas.

– Vadinasi, jis taps dievu? – paklausiau Feto.

Broliai spoksojo į Fetą.

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Fetas nežinoti visko, tik kai kuriuos dalykus. Dabar kita

dovana.

Jis paėmė iš lentynos stiklainį, kuriame buvo tąsus, skaidrus

rožinis skystis.

– Tu, baltasis tigre, sėsk čia.

Jis parodė Renui vietą vidury kambario ir atlošė jo galvą. Tada

pasėmė pilną delną rožinio želė ir ėmė trinti Reno plaukus. Re-

nas pašoko.

– Ne! Ne! Sėsk, tigre!

Renas atsisėdo, o Fetas niūniuodamas pasėmė dar vieną saują

ir ištepė Reno pakaušį. Netrukus visa galva buvo ištepta lipnia

mase, ir Fetas pradėjo masažuoti kaip įgudęs kirpėjas. Kišanas

atsilošė kėdėje ir ironiškai šypsodamasis stebėjo procesą. Renas

buvo suirzęs. Neišlaikiusi sukikenau, o jis dar labiau susiraukė.

– Ir kaip tai turėtų veikti? – atsargiai pasiteiravo Renas.

Fetas nieko neatsakė. Jis sklaidė Reno plaukus lyg beždžio-

nėlė, ieškanti blusų. Reno plaukai buvo pilni rožinių gumulėlių.

Pagaliau Fetas pranešė, kad baigė darbą.

– Dabar metas miegoti.

– Tikitės, kad sugebėsiu užmigti?

– Taip. Visą naktį miegoti. Atsakymas būti ryte.

– Puiku.

Kišanas garsiai nusijuokė. Fetas nuėjo prie kriauklės nusi-

prausti rankų. Renas pašnairavo labai paniuręs. Jis buvo pana-

66

šus į šlapią, muiluotą šunytį, kuris sėdi kubile ir niūriai spokso į

jį maudantį šeimininką. Tramdydama juoką paprašiau Skraistės

rankšluosčio. Jis sėdėjo sukryžiavęs rankas, rūsčia veido išraiška.

Priėjau prie jo su rankšluosčiu, o tuo tarpu didžiulis tąsus gniutu-

las šleptelėjo jam ant nosies ir nuslydo skruostu.

– Leisk, padėsiu. Pasistengsiu neliesti tavęs.

Jis linktelėjo, ir jo skruostu nušliuožė dar vienas gumulėlis.

Pasiėmiau šukas ir sušukavau plaukus atgal nuo veido, nubrauk-

dama į rankšluostį gličios masės perteklių. Paprašiau Skraistės

dar vieno rankšluosčio ir sudrėkinau jį. Nuvaliau Reno sprandą ir

ausis, paskui veidą, braukdama nuo kaktos plaukų link, nušluos-

čiau nosį ir skruostus.

Buvau švelni, bet kruopšti. Valydama skruostą, netyčia nykš-

čiu brūkštelėjau per odą. Kažkas manyje įsižiebė. Užliejo švelnios

emocijos. Ranka sudrebėjo ir aš sustingau. Kambaryje įsivyravo

tyla. Pasidarė sunku kvėpuoti, o širdis ėmė tankiai plakti.

Pajutau, kaip jis suėmė mano riešą, tuomet aš iš lėto pažvel-

giau į jį. Renas stebeilijo į mane, meiliai šypsodamasis. Sutrikau,

o jis tyliai padėkojo:

– Ačiū tau.

Staiga atitraukiau rankšluostį, o jis paleido mano riešą. Pama-

čiau, kaip Renas ėmė trinti nykščiu savo pirštus. Kiek laiko aš vėp-

sojau į jį kaip kvailė? Veikiausiai jam siaubingai degino pirštus. Aš

greitai nudelbiau akis ir atsitraukiau. Dabar visi sužiuro į mane.

Atsukau nugarą ir pasiklojau lovą. Atsigręžiau jau susitvardžiusi.

Linksmai nusišypsojau.

– Fetas teisus. Metas miegoti.

Fetas suplojo rankomis.

– Kal­si namie. Tigrai lauke. Fetas, – jis šyptelėjo, – su Skraiste.

67

Jis džiaugsmingai susijuokė ir paprašė sau gražios palapinės.

Tada atidarė trobelės duris ir ėmė laukti, kol tigrai išeis.

– Labanakt, Kelse, – tarė Kišanas, paliesdamas mano skruos-

tą, ir nėrė laukan.

Renas nusekė iš paskos, bet stabtelėjo ties slenksčiu ir apdo-

vanojo mane kojas pakertančia šypsena. Viltis ir skausmas nu-

tvilkė mano širdį. Jis šelmiškai linktelėjo ir išėjo. Girdėjau, kaip

Fetas tyliai kažką abiem nurodinėjo, kol jie ruošėsi nakvynei.

Kitą rytą pakirdau nuo Feto niūniavimo virtuvėje.

– Kal­si! Nubudo. Valgyk!

Mažytis staliukas jau buvo padengtas. Prisėdau prie Feto, įsi-

dėjau vaisių salotų ir kažko panašaus į kaimišką sūrį.

– Kur vaikinai?

– Tigrai praustis prie upės.

– Oho...

Valgėme tylėdami. Fetas atidžiai nužvelgė mane ir švelniai su-

ėmė mano ranką. Tuomet pakėlė ją ir ėmė braukti pirštu per odą.

Kai palietė tą vietą, kur buvo chna dažais nupiešęs įvairius raštus

mano pirmojo apsilankymo metu, žybtelėjo raudona spalva ir vėl

užgeso.

– Hm. Ak. Hm.

Tada paėmė obuolio griežinėlį, atsikando ir gardžiavosi pasi-

čepsėdamas, neatitraukdamas akių nuo mano rankos.

– Ak, Kal­si, tavo akys matyti daug dalykų, keliauti ilgai po

įvairias vietoves.

– Taip.

Jis įdėmiai stebeilijo man į akis.

68

– Ar stengiatės pamatyti mano sielą?

– Aha! Kal­si nepaprastai liūdna. Kokia žala?

– Kokia žala padaryta man? – abejingai nusijuokiau. – Daugiau-

sia emocinė. Myliu Reną, o jis manęs neprisimena. Kišanas myli

mane, o aš nežinau, kaip man elgtis. Kitaip tariant, tai bjaurus mei-

lės trikampis, kuriame visi nelaimingi. Visi liūdni, išskyrus Reną,

kuris neprisimena, ar jis laimingas, ar ne. Gal galite ką patarti?

Fetas susimąstė.

– Meilė panaši į vandenį. Vanduo mus supa visur. Ledas, upė,

debesis, lietus, vandenynas. Vienas didelis, kitas mažas. Vieni tin-

ka gerti, kiti per sūrūs. Bet visi naudingi žemei. Visais laikais būti

nenutrūkstamas ratas. Vanduo turi išlikti. Moteris kaip žemė;

reikia panerti. Vanduo su žeme veikia vienas kitą, auga. Žemė

pakeičia upę, padaro naują vagą. Ežeras žino, kaip išlaikyti van-

denį, kaip visą sutalpinti. Ledinis vanduo yra šaltesnis; pajudina

žemę. Lietus daro purvą. Vandenynas išplauna smėlį. Visada du:

žemė ir vanduo. Reikalingi vienas kitam. Tampa vienu drauge.

Tau reikės pasirinkti. Greitai.

– O jei nesugebėsiu arba atsisakysiu rinktis? Jeigu mano pasi-

rinkimas bus klaidingas?

– Nėra klaidingo pasirinkimo. Tai tavo pasirinkimas.

Jis priėjo prie savo lovos ir paėmė dvi pagalves.

– Tau patikti apvali pagalvė ar keturkampė?

– Nežinau. Jos abi yra pagalvės.

– Tau patikti apvali? Pasirink apvalią. Tau patikti keturkampė?

Pasirink keturkampę. Nesvarbu. Nori miegoti, imi pagalvę. Tu

pasirinkti akmenį? Ne! Pagalvė yra gerai. Kaip ir vanduo. Tu pa-

sirinkti ledą? Upę? Vandenyną? Viskas yra gerai. Pasirinkti vande-

nyną, pakeisti smėlį. Pasirinkti upę, apsinešti dumblu. Pasirinkti

lietų, būti sodo žemė.

69

– Ar norite pasakyti, kad turėčiau pasirinkti tą vaikiną, į kurį

noriu būti panaši? Kokį gyvenimo būdą noriu pasirinkti?

– Taip. Abu vaikinai padaryti tavo gyvenimą ypatingą. Pasi-

rinkti vandenyną arba upę. Nesvarbu.

– Bet...

– Nėra bet. Yra. Kal­si pečiai stiprūs. Gali išlaikyti didelę naš-

tą, daug pareigų. Tu kaip žemė. Tavo nugara prisitaikyti, kokį

vyrą pasirinkti.

– Jei teisingai supratau, sakote, kad Renas ir Kišanas yra it

pagalvės akmenų pilname pasaulyje ir kad aš būsiu laiminga su

bet kuriuo iš jų?

– Ak! Protinga mergaitė! – nusijuokė Fetas.

– Tačiau visa bėda... kad vienas iš jų bus nelaimingas.

Fetas paglostė mano ranką.

– Tu neturėti bėdų. Fetas būti parama tigrams.

Po pusvalandžio broliai triukšmingai suvirto į trobelę. Jie abu

mandagiai pasisveikino su manimi: Kišanas paspaudė ranką, o

Renas linktelėjo.

Tyliai paklausiau Kišano:

– Ar suveikė? Ar jis prisiminė?

Jis papurtė galvą ir grįžo prie stalo, padėdamas Renui ištuštin-

ti lėkštes. Jų plaukai buvo drėgni ir sušukuoti atgal. Renas buvo

nusiplovęs visą rožinę masę.

Juokais pamaniau, kad arba jis šią masė nuplovė, arba per naktį

ji susigėrė jam į smegenis.

Kol broliai valgė, mąsčiau apie tai, ką pasakė Fetas. Ar tikrai

būčiau laiminga su vienu iš jų? Ar mudu su Renu galėtume vėl įsimy-

lėti? Jeigu taip, kaip mes elgtumėmės fizinio kontakto metu? Ar galėsiu

70

vėl liesti jį, nesukeldama skausmo? Anksčiau niekada negalvoda-

vau apie ateitį su Kišanu, nes buvau visiškai tikra dėl santykių su

Renu. Tačiau dabar, kai iš jo atminties dingo prisiminimai apie

mudu, aš nežinojau, ar įmanoma susigrąžinti tai, ką praradome.

Pastebėjau, kad klausydamasis Feto Kišanas kartkartėmis

žvilgčioja į mane. Ar Kišanas teisus? Ar man tikrai lemta netekti

Reno? Ar Kišanas yra man likimo skirtasis? O gal, kaip sakė Fe-

tas, aš pati turiu pasirinkti, su kuo noriu būti? Su kuo noriu nugy-

venti gyvenimą? Bet aš negalėjau įsivaizduoti savęs laimingos, jei

vienas iš brolių jausis nelaimingas.

Po pusryčių Fetas paprašė parodyti ginklus. Iš kuprinės ištrau-

kiau gadą, čakrą, Fenindrą ir lanką su strėlėmis, o Kišanas sudėjo

juos ant stalo. Kiekvieną kartą, kai susiliesdavo mūsų rankos, jis

nusišypsodavo. Aš taip pat nusišypsodavau, bet mano džiaugs-

mas išgaravo vos pastebėjus, kaip nepatenkintas nusisuko Renas.

Fetas atidžiai apžiūrėjo ginklus, kiekvieną paduodamas tam,

kuriam ginklas ir priklausė, – kuriam jį dovanojo Durga.

– Iš kur žinote? – nustebusi paklausiau. – Kaip jūs sužinojote,

kad lankas ir strėlės priklauso man, o gada – Renui?

– Gyvatė atveria akis.

Lyg patvirtindama jo žodžius, Fenindra išsivyniojo, kilstelėjo

galvą, išskleidė savo gobtuvą ir įsistebeilijo Fetui į akis. Jis pradė-

jo dainuoti ir linguoti galva, o auksinė gyvatė – siūbuoti į šonus,

tarsi šokdama. Kai Fetas nutilo, ji nuleido galvą ir vėl susirangė.

– Ak, Fenindra parodė būti tavo dalis, Kal­si. Tu gera mergina

ir rodyti dėmesį jai.

Jis pakėlė Fenindrą ir švelniai padavė man. Prisitraukiau ar-

čiau apvalią pagalvę ir paguldžiau gyvatę. Ką? Man patinka apva-

lios pagalvės? Įdomu, kurį vaikiną simbolizuoja apvali pagalvė.

71

Apžiūrėjęs ginklus, Fetas pareiškė, kad laikas patyrinėti Reno

akis. Jis pastatė dvi kėdes vieną priešais kitą ir jiedu atsisėdo.

Kišanas įsitaisė šalia manęs ant lovos ir paėmė už rankos. Renas

žvilgsniu pervėrė mus abu.

Fetas pliaukštelėjo jam per ranką.

– Žiūrėk man į akis, tigre!

Renas tyliai suurzgė ir atsigręžė į senąjį vienuolį. Fetas žvelgė

Renui į akis ir caksėjo liežuviu. Jis sukiojo Reno galvą tai į vieną,

tai į kitą pusę, tarsi reguliuodamas užpakalinio vaizdo veidrodėlį,

kol liko patenkintas ir jiedu keletą minučių tarsi suakmenėję spi-

gino vienas kitam į akis. Nervingai prikandau lūpą.

Po ilgos, nejaukios pauzės Fetas pašoko nuo kėdės.

– Negaliu sutvarkyti.

Atsistojau.

– Ką turite galvoje?

– Tigras smarkiai užsispyręs. Blokuoja mane.

– Blokuoja jus? – atsisukau į Reną. – Kodėl tu jį blokuoji?

– Nežinau.

– Fetai, – paklausiau. – Pasakykit, ką sužinojote?

Fetas atsiduso.

– Sutvarkyti žaizdas nuo peilio ir narvo. Juodas blogis dingo.

Bet atsiminimas užrakintas, reikia rakto, tik baltas tigras jį žino.

– Gerai, kad būtų aiškiau, jūs sutvarkėte PTSS, skausmus ir

prisiminimus apie kankinimus? Trauma, kurią sukėlė Lokešas,

dingo? Ar jis tai prisimena?

– Taip. Aš vis dar prisimenu. Jeigu ką, aš vis dar esu čia, –

burbtelėjo Renas.

– Gerai, bet Fetas sako, kad jis nuvijo juodumą. Ar jautiesi

kitaip?

72

Jis susikaupė.

– Nežinau. Gal vėliau kas nors paaiškės.

Vėl pažiūrėjau į Fetą.

– Bet jo atmintis vis dar užblokuota? Ką turėjote galvoje, mi-

nėdamas raktą?

– Kad tigras trukdyti pats sau. Ne nusikaltimas, ne blogis. Tai

tigro galvoje. Tik jis sugebėti sutvarkyti.

– Sakote, kad jis pats sąmoningai užblokavo prisiminimus

apie mane?

Fetas linktelėjo.

Nustebusi spoksojau į Reną. Jis, ne mažiau priblokštas, dirs-

telėjo į Fetą, susiraukė ir, nuleidęs galvą, įsižiūrėjo į savo rankas.

Mano akys pritvinko ašarų.

Tyliai ištariau:

– Kodėl? Kodėl taip elgiesi su manimi?

Renas sukando dantis ir įsmeigė žvilgsnį. Jo mėlynos akys

buvo ryškios nuo užplūdusių emocijų. Jis pravėrė burną, norė-

damas kažką pasakyti... bet neištarė nieko. Puoliau prie durų ir

atlapojau jas.

Renas atsistojo.

– Kelse? Palauk.

Papurčiau galvą.

– Prašau, nepabėk, – tyliai paprašė.

– Neik paskui mane, – mestelėjau ir, apsipylusi ašaromis,

sprukau į džiungles.