Kelionė su Bernardinai.lt 2014 m. Nr. IV (28)

KEL

ION

Ė SU

BER

NA

RD

INA

I.LT

20

14 m

. N

r. IV

(28)

su Bernardinai.lt

2014 m. Nr. IV (28)

Keliai Dievo linkTėvai ir vaikai

Nebijokime švelnumo

Nėra žmonių be pašaukimo

„B ernardina i . l t “ re dakci jaMaironio g. 10, LT-01124, VilniusTel. +370 5 231 3009, faks. +370 5 278 4991El. paštas [email protected]

su Bernardinai.ltI E Š KOT E D OVA N O S ,

K U R I B Ū T Ų I R G R A Ž I , I R N AU D I N G A ?

Ž U R N A LO„ KE L I O N Ė SU B E R N A R D I N A I . LT “

PR E N U M E R ATA – P U I KI D OVA N A S AU B E I A RT I M I E S I E M S ,

D R AU G A M S I R KO L EG OM S

R E DA KC I J O J E G A L I T E Į S I G Y T I I R P R E N U M E R ATO S D O VA N Ų K U P O N Ą

L I E T U V O J E :• „Lietuvos pašto“ skyriuose arba internetu www.post.lt,

leidinio indeksas – 5470;• redakcijoje (Maironio g. 10, Vilnius) arba

el. paštu [email protected];• internetu www.bernardinai.lt/prenumerata

Prenumeratos kaina metams (už keturis numerius) – 38 Lt. (11 €)Vieno numerio prenumeratos kaina – 9,5 Lt. (2,75 €)

U Ž S I E N Y J E :• el. paštu [email protected];• internetu www.bernardinai.lt/prenumerata;• atsiunčiant čekį

(būtina nurodyti tikslų gavėjo adresą ir el. pašto adresą), čekio adresatas VšĮ „Bernardinai.lt“, adresas Maironio g. 10, 01124 Vilnius, Lietuva

Prenumeratos kaina metams (už keturis numerius)ES šalyse 56,6 Lt (16,4 €)

ne ES šalyse 68,6 Lt (20 € arba 27,5 USD)

Jei norite įsigyti senesnių žurnalo „Kelionė su Bernardinai.lt“ numerių: • užpildykite prenumeratos formą internete

www.bernardinai.lt/prenumerata;• skambinkite tel. (8 5) 2313 009;• rašykite el. paštu [email protected]

Plačiau apie šiuos leidinius: www.bernardinai.lt/zurnalas

A č i ū , k a d s k a i t o t e i r e s a t e k a r t u !

su Bernardinai.lt

KEL

ION

Ė SU

BER

NA

RD

INA

I.LT

20

12 m

. N

r. III

(19)

2012 m. Nr. III (19)

Galutiniai dalykaiNutylima tema. Pragaras

Kas nutrynė šypseną Europai?Visata ant teptuko smaigalioKolaborantų problema

su Bernardinai.lt

KEL

ION

Ė SU

BER

NA

RDIN

AI.L

T 20

12 m

. Nr.

IV (2

0)

2012 m. Nr. IV (20)

Gyvenimas ir mirtis

„Facebook'e“

„Kūryboje Dievas

kalba ne vėtromis, bet

švelniais atodūsiais“

Kas yra

krikščionis?

Apie žmogaus orumą

Kaip gydyti sužeistą

Dievo įvaizdį?

su Bernardinai.lt

KEL

ION

Ė SU

BER

NA

RD

INA

I.LT

20

13 m

. N

r. I (

21)

2013 m. Nr. I (21)

Krikštas – daugiau nei šeimos šventėŠventosios Žemaitijos gimimasKas yra tikrasis mūsų priešas?Menas nepripažįsta kompromisų

su Bernardinai.lt

KEL

ION

Ė SU

BER

NA

RDIN

AI.

LT

2013

m. N

r. III

(23)

2013 m. Nr. III (23)

Būti krikščionimiVyskupas Kęstutis Kėvalas

Gilbert K. ChestertonGintaras Bleizgys

su Bernardinai.lt

KEL

ION

Ė SU

BER

NA

RD

INA

I.LT

20

13 m

. N

r. IV

(24)

2013 m. Nr. IV (24)

Motina Teresė

Atpažinti Kristų žmoguje

Kodėl užkietėja širdys?

Apie kartų solidarumą

Gražus tas šventųjų

žmogiškumas...

Paprastumo džiaugsmasTeisingos visuomenės principaiMokykla kaip svajonėLaimingos santuokos formulė

Krikščionis intelektualas

KEL

ION

Ė SU

BER

NA

RD

INA

I.LT

20

14 m

. N

r. I (

25)

su Bernardinai.lt

2014 m. Nr. I (25)

TIKĖJIMO PIRMTAKŲ NAŠTA

Kultūrinio mūšio laukePasaulis,

kuriame nėra vietos krikščionims?Paprasti stebuklai

KEL

ION

Ė SU

BER

NA

RD

INA

I.LT

20

14 m

. N

r. III

(27)

su Bernardinai.lt

2014 m. Nr. III (27)




















su Bernardinai.lt

KEL

ION

Ė SU

BER

NA

RD

INA

I.LT

20

12 m

. N

r. III

(19)

2012 m. Nr. III (19)



su Bernardinai.lt

KEL

ION

Ė SU

BER

NA

RDIN

AI.L

T 20

12 m

. Nr.

IV (2

0)

2012 m. Nr. IV (20)

Gyvenimas ir mirtis

„Facebook'e“

„Kūryboje Dievas



Kas yra

krikščionis?



Dievo įvaizdį?

su Bernardinai.lt

KEL

ION

Ė SU

BER

NA

RD

INA

I.LT

20

13 m

. N

r. I (

21)

2013 m. Nr. I (21)


su Bernardinai.lt

KEL

ION

Ė SU

BER

NA

RDIN

AI.

LT

2013

m. N

r. III

(23)

2013 m. Nr. III (23)



su Bernardinai.lt

KEL

ION

Ė SU

BER

NA

RD

INA

I.LT

20

13 m

. N

r. IV

(24)

2013 m. Nr. IV (24)

Motina Teresė





žmogiškumas...



KEL

ION

Ė SU

BER

NA

RD

INA

I.LT

20

14 m

. N

r. I (

25)

su Bernardinai.lt

2014 m. Nr. I (25)




KEL

ION

Ė SU

BER

NA

RD

INA

I.LT

20

14 m

. N

r. III

(27)

su Bernardinai.lt

2014 m. Nr. III (27)




















su Bernardinai.lt

KEL

ION

Ė SU

BER

NA

RD

INA

I.LT

20

12 m

. N

r. III

(19)

2012 m. Nr. III (19)



su Bernardinai.lt

KEL

ION

Ė SU

BER

NA

RDIN

AI.L

T 20

12 m

. Nr.

IV (2

0)

2012 m. Nr. IV (20)

Gyvenimas ir mirtis

„Facebook'e“

„Kūryboje Dievas



Kas yra

krikščionis?



Dievo įvaizdį?

su Bernardinai.lt

KEL

ION

Ė SU

BER

NA

RD

INA

I.LT

20

13 m

. N

r. I (

21)

2013 m. Nr. I (21)


su Bernardinai.lt

KEL

ION

Ė SU

BER

NA

RDIN

AI.

LT

2013

m. N

r. III

(23)

2013 m. Nr. III (23)



su Bernardinai.lt

KEL

ION

Ė SU

BER

NA

RD

INA

I.LT

20

13 m

. N

r. IV

(24)

2013 m. Nr. IV (24)

Motina Teresė





žmogiškumas...



KEL

ION

Ė SU

BER

NA

RD

INA

I.LT

20

14 m

. N

r. I (

25)

su Bernardinai.lt

2014 m. Nr. I (25)




KEL

ION

Ė SU

BER

NA

RD

INA

I.LT

20

14 m

. N

r. III

(27)

su Bernardinai.lt

2014 m. Nr. III (27)

Redaktoriaus palydėjimas

Dėkoju Jums, kad esate ir savo buvimu pa-šaukiate iš nebūties vis naują žurnalo nume-rį. Mums telieka kantriai minkyti žodžių ir vaizdų molį, išdegti kiek kerėplišką dirbinį bičiulystės krosnyje ir patiems stebėtis bei džiaugtis.

Tarsi derėtų jau priprasti prie išbandymų, tačiau kiekvieną kartą, kai tenka pradėti rūpintis nauju žurnalo numeriu, jaučiu didžiulę kūrybinę įtampą. Niekada nežinau, kaip viskas vyks ir kas keliaus į Jūsų rankas.

Kiekvienas numeris noksta kaip pats nuosta-biausias, tarsi viskas iki tol tebuvo pasiruošimas. Tą laikotarpį, kai minkome, jis – mūsų mylimiausias kūrinys, vienintelis ir nepakartojamas. Keistas daly-kas meilė – kuo labiau ją „eikvoji“, tuo daugiau lieka.

Ne mažiau keista ir tai, kad, kai laikas nuo laiko atsiverčiu senesnius žurnalo numerius, negaliu atsi-stebėti, jog jie taip pat keičiasi. Kiekvienas žurnalo numeris naujų atspalvių, prasmių padovanoja ir iki tol buvusiems. Tai ir yra stebuklingas praeities, ateities ir dabarties dialogas, trejybinė bendrystė.

Vidinis skeptikas perspėja: neįmanoma kurti vis naujų žurnalo, kurio branduolys tas pats klausi-mas – ką reiškia būti žmogumi šiandien? – numerių. Vidinis optimistas nesutinka ir tvirtina, kad išsemti šio klausimo atveriamos apstybės neįmanoma, kaip ir kriaukle neįmanoma išsemti jūros. Vidiniam re-alistui nesinori ginčytis, tik pasidžiaugti, jog gimė dar vienas žurnalo numeris, dėkoti jį iš nebūties pa-šaukusiems skaitytojams ir tiems, kurie kruopščiai ir atkakliai minkė žodžių ir vaizdų molį.

Jūsų rankose – naujas žurnalas, o mano širdyje ir vėl auga kūrybinė įtampa, nes jau galvoju apie kitą. Tačiau ši įtampa ne našta, bet dovana, nes žinau, kad yra Gediminas ir Povilas, kuriems nėra nieko neįmanoma, kuriems tereikia paniūniuoti motyvą, ir jie sukuria gražų ir išmintingą žurnalą.

Man telieka visiems mandagiai pamojuoti nuo žurnalo kapitono tiltelio. Gero Jums skaitymo. Kokyb ę garantuoju, nes viskas sukurta su meile ir bičiulyste, o procesą prižiūrėjo ne bet kas – tikri Meistrai: Gediminas ir Povilas.

su Bernardinai.lt

2014 m. Nr. IV (28)ISSN 1822-9611

Leidžiamas nuo 2008 metų

Leidžia VšĮ „Bernardinai.lt“Maironio g. 10

LT-01124 VilniusTel. (8 ~ 5) 231 3009

Faks. (8 ~ 5) 278 4991El. paštas [email protected]

RedaktoriusAndrius Navickas

ViršelyjeOnos Kvašytės piešinys

Nuotraukų autoriai:Algimantas Aleksandravičius,

Algimantas ir Mindaugas Černiauskai, Monika Midverytė OFS, Evgenia Levin,

Asta Plechavičiūtė ir kt.

Žurnalo maketas ir dizainasPovilo Zaleskio

Talkininkai:Gediminas Kajėnas,

Jurga Lūžaitė-Kajėnienė,Jurga Žiugždienė ir kt.

Kalbos redaktorėMichalina Bočiarova

Rėmėjas

2014 m. SRTRF parama – 40 000 litųParėmė rubrikas:

Aštuntoji diena, Civitas, Pokalbiai apie kultūrą, Tėvai ir vaikai, Ugdymas

Tiražas 2500 egz.

Formatas 210x280

Spausdino

UAB „BALTO print“

Turinys

Prisikė limo kelionė

4 Keliai Dievo link Metropolitas Antonijus iš Surožo

7 Viltis, šviečianti tamsoje Jonathan Düring OSB

8 Keliai į prasmę, gilyn į Gyvenimą Kęstutis Dvareckas

Asmenybė

10 „Nėra žmogaus be pašaukimo“ Vyskupas Lionginas Virbalas SJ

Tikė jimo var tai

20 Nebijokime švelnumo Popiežius Pranciškus

24 Besąlygiškas svetingumas Peter Rollins

Tė vai ir vaikai

26 Vaikams tėvų reikia labiau nei bendraamžių

Gordon Neufeld

32 Baimė dėl savo vaiko Jurga Lūžaitė-Kajėnienė

Ugdymas

34 Apie išmintį čia ir dabar Arūnas Sverdiolas

42 Dviejų poetų dialogas apie mirtį Donatas Puslys

44 Begėdiškieji ir nemylintieji Roger Scruton

48 35 žydų išminties perlai

Paš aukimas

50 „O, kad visų pasaulio klebonijų spynos būtų vienodos…“

Kunigas Marius Talutis

Sielogyda

58 Ar gali žmonės iš tikrųjų pasikeisti? Marge Fenelonis

60 Kodėl Jums verta kreiptis pagalbos, jei gyvenate šalia priklausomo žmogaus?

Justina Kaliatkaitė

Pokalbiai apie kultū rą

62 „Viską lemia labai paprastas dalykas: ar tu padorus žmogus, ar ne“

Poetas Algimantas Baltakis

70 Siuvėjas su fotoaparatu Pokalbis su Antanu Miežansku

Civitas

82 Pilietinė visuomenė ir jos priešai Vaclavas Havelas

84 Dovanojimo šokis, keičiantis pasaulį Enzo Bianchi

Gamta

86 Savo takelius prasimynus – daugiau matyti…

Henrikas Gudavičius

Aš tuntoji diena

92 Išmintis ir orai Gilbert K. Chesterton

96 Laiko rankos Donatas Petrošius

100 Nuotykiai „Aukštyn kojom“ šalyje Monika Midverytė OFS

Skanaus

108 Kąsnelis lengvo kitoniškumo Zita Rimkienė

Vaikams

110 Šiandien jums gimė Išganytojas! Ona Kvašytė

Maranata

112 Kalėdų rytą Saulė pražydo Dalia Zaleskienė

Keliai Dievo link tiek pat įvairūs ir tur-

tingi, kaip ir žmonių sielos, kaip paties Dievo gelmės. Kelias Dievo link prasideda tikėjimu. Dažnai žmonės painioja tikėjimą ir prietarus ar naivų patiklumą. Tikėjimas neturi nieko bendro nei su prietarais, nei su naivumu. Jis visada prasideda konkrečia religine patirti-mi. Kažkas nutinka žmogui, kas suteikia nepajudinamą įsitikinimą tuo, jog neregimas pasaulis egzistuoja, kad Dievas gyvas ir veiklus.

Tikėjimas nėra tapatus Dievo artumos išgyvenimo pa-tirčiai. Šventasis Makarijus Didysis viename iš pamokslų taip aprašo religinės patirties ir tikėjimo santykį. Kai žmo-gus išgyvena gilią religinę patirtį, jis panyra joje ir tol, kol yra tos patirties tiesiogiai veikiamas, negali nei tos patir-ties, nei savęs suvokti. Pats žmogus tampa sudėtine patir-ties dalimi, tarsi didžiulės jūros lašu. Visgi po kurio laiko Dievo artumo išgyvenimas tarsi jūra per atoslūgį atsi-

traukia. Palaipsniui tai, ką žmogus patyrė, susiguli,

nuskaidrėja, ir žmogus kur kas geriau gali suprasti, kas įvyko ir kaip tai veikia jo gyvenimą toliau.

Būtent tada ateina laikas tikėjimui, t. y. įsitikinimui, kad tai, kas jau nebėra patiriama, yra besąlygiškai ir ne-abejotinai tikra. Tikėjimas – tai pasitikėjimas išgyveni-mais, kuriuos patyrė. Tikėjimas – tai pripažinimas, kad jie net tikresni, nei tas pasaulis, kuris atsiveria čia ir dabar. Tikintis žmogus yra įsitikinęs realumu to, kas dabar jau nėra matoma.

Tai būdinga ne tik tikėjimui, bet ir visiems giliems iš-gyvenimams: meilei, gėlai, didžiuliam džiugesiui, kur mes tarsi paskęstame. Kai mes iš to išnyrame, mūsų patirtis lieka gyva, ir jos puoselėjimas ir yra tikėjimas.

Kaip ir sakiau, keliai Dievo link skirtingi. Šventajame Rašte kalbama apie apaštalus Paulių ir Petrą, kurie kie-kvienas savaip atrado Jėzų Kristų, kaip Dievą.

Paulius ilgą laiką buvo Kristaus priešas ir persekio-tojas. Ne todėl, kad jis buvo bedievis, nekentė tikėjimo apskritai, bet todėl, kad tas Dievo vaizdinys, kurį jis turėjo,

Keliai Dievo linkMetropolitas Antonijus iš Surožo

EPA

nuot

rauk

a

4 K e l i o n ė s u B e r n a r d i n a i . l t 2 0 1 4 m . N r . I V ( 2 8 )

Prisikelimo kelione

Keliai Dievo link tiek pat įvairūs ir tur-

tingi, kaip ir žmonių sielos, kaip paties Dievo gelmės. Kelias Dievo link prasideda tikėjimu. Dažnai žmonės painioja tikėjimą ir prietarus ar naivų patiklumą. Tikėjimas neturi nieko bendro nei su prietarais, nei su naivumu. Jis visada prasideda konkrečia religine patirti-mi. Kažkas nutinka žmogui, kas suteikia nepajudinamą įsitikinimą tuo, jog neregimas pasaulis egzistuoja, kad Dievas gyvas ir veiklus.

Tikėjimas nėra tapatus Dievo artumos išgyvenimo pa-tirčiai. Šventasis Makarijus Didysis viename iš pamokslų taip aprašo religinės patirties ir tikėjimo santykį. Kai žmo-gus išgyvena gilią religinę patirtį, jis panyra joje ir tol, kol yra tos patirties tiesiogiai veikiamas, negali nei tos patir-ties, nei savęs suvokti. Pats žmogus tampa sudėtine patir-ties dalimi, tarsi didžiulės jūros lašu. Visgi po kurio laiko Dievo artumo išgyvenimas tarsi jūra per atoslūgį atsi-

traukia. Palaipsniui tai, ką žmogus patyrė, susiguli,

nuskaidrėja, ir žmogus kur kas geriau gali suprasti, kas įvyko ir kaip tai veikia jo gyvenimą toliau.

Būtent tada ateina laikas tikėjimui, t. y. įsitikinimui, kad tai, kas jau nebėra patiriama, yra besąlygiškai ir ne-abejotinai tikra. Tikėjimas – tai pasitikėjimas išgyveni-mais, kuriuos patyrė. Tikėjimas – tai pripažinimas, kad jie net tikresni, nei tas pasaulis, kuris atsiveria čia ir dabar. Tikintis žmogus yra įsitikinęs realumu to, kas dabar jau nėra matoma.

Tai būdinga ne tik tikėjimui, bet ir visiems giliems iš-gyvenimams: meilei, gėlai, didžiuliam džiugesiui, kur mes tarsi paskęstame. Kai mes iš to išnyrame, mūsų patirtis lieka gyva, ir jos puoselėjimas ir yra tikėjimas.

Kaip ir sakiau, keliai Dievo link skirtingi. Šventajame Rašte kalbama apie apaštalus Paulių ir Petrą, kurie kie-kvienas savaip atrado Jėzų Kristų, kaip Dievą.

Paulius ilgą laiką buvo Kristaus priešas ir persekio-tojas. Ne todėl, kad jis buvo bedievis, nekentė tikėjimo apskritai, bet todėl, kad tas Dievo vaizdinys, kurį jis turėjo,

Keliai Dievo linkMetropolitas Antonijus iš Surožo

EPA

nuot

rauk

a


Prisikelimo kelione

niekaip neatitiko to, ką matė Kristuje, trapiame, bejėgiame,

nugalėtame žmoguje. Vadinti Jėzų Kristų Dievu jam atrodė baisi šventvagystė, nes Paulius buvo įsitikinęs, kad Dievas turi švytėti šlove tiek, jog net pernelyg prie Jo priartėjęs žmogus anka nuo to švytėjimo. Paulius tapo persekiotoju, nes buvo įsitikinęs, kad to reikalauja ištiki-mybė „tikrajam“ Dievo vaizdiniui.

Paskui jis susitiko su Prisikėlusiu Jėzumi, t. y. su tuo pačiu žmogumi, kurį jis matė bejėgį, kuris dabar apsireiškė visoje šlovėje, su Dievu, kuriame net vinių žaizdos švyti amžinojo gyvenimo šlove.

Tokia buvo ir mano paties patirtis. Aš atradau Kristų kaip prisikėlusį Išganytoją tą akimirką, kai pirmą kartą skaičiau Evangeliją, norėdamas įsitikinti, kad visa tai, kas ten parašyta, netiesa, ir nedera tuo tikėti.

Galite sakyti, kad tai išskirtinė patirtis ir klausti: kiek ji gali teikti vilties jums, kurių gyvenimuose nieko pa-našaus nebuvo? Viltis čia net kur kas didesnė, nei galite įsivaizduoti. Dažnai mes net neturime galimybių ieškoti Dievo. Knygų nėra, Evangelija nepasiekiama, ir net nėra žmogaus, kuris galėtų pamokyti, paaiškinti. Tačiau visa tai nėra neįveikiama kliūtis tikėjimui. Dievas sugeba tiesiogiai kreiptis, mus pašaukti, atsiverti mūsų sielos gelmių patirtyje, kurios žmogus pats negali susikurti, kurią Dievas gali tik padovanoti.

Taip tikinčiuoju tapo protestantas baronas Pavelas Nikolajus, įsteigęs Rusijoje krikščionių studentų judėjimą. Jis studijavo XX amžiaus pradžios Peterburge. Gilaus nu-sivylimo akimirką, jausdamas, kad be Dievo gyvenimas beprasmis, jis sušuko: „Dieve, jei Tu esi, apsireikš man.“ Staiga jis pajuto nuostabios ramybės ir džiaugsmo gelmę, kurios anksčiau niekada nebuvo išgyvenęs. Šioje gelmėje jis atrado Dievą. Tai atrodo nelogiška. Tačiau ar logiška yra meilės ar grožio patirtis? Jas galima paskui analizuoti ir net sugalvoti joms tinkamų paaiškinimų, tačiau jie tebus kerėpliški ir riboti.

Evangelija aprašo ir kitą kelią Dievo link. Juo ėjo apaš-talas Petras ir kiti Jėzaus mokiniais. Jie atrado Kristų pa-laipsniui, o ne staiga. Jie jį pažinojo, su juo bendravo. Jie matė jį kaip žmogų, be abejo, jis juos stebino ir traukė savo asmenybe, tačiau jie tikrai jame neįžvelgė Dievo.

Tik ilgainiui, palaipsniui Jėzus jiems vis labiau atsisklei-dė savo gelmę, ir jie pirmiausia suvokė Jo išskirtinumą, o vėliau – visą didybę. Reikėjo labai ilgo kelio iki to, kol apaštalai galėjo Jėzų pavadinti Dievo Sūnumi, tapusiu žmogumi. Apaštalų tikėjimas brendo ir augo diena po

Tikėjimas neturi nieko bendro nei su prietarais, nei su naivumu. Jis visada prasideda konkrečia religine patirtimi.

55K e l i o n ė s u B e r n a r d i n a i . l t 2 0 1 4 m . N r . I V ( 2 8 )

Metropolitas Antonijus iš Surožo / Keliai Dievo link

dienos, metai po metų. Tai buvo ieškojimų kelias. Tačiau ir jis tam tikrame taške sutampa su apaštalo Pauliaus keliu: pasiekiamas taškas, kuriame įvyksta tai, ko negalima buvo numatyti, akys tarsi prašviesėja ir žmogus pradeda ma-tyti – visame šlovės švytėjime, visoje gelmėje – tai, ko nepažino anksčiau.

Aišku, galite sakyti: mes juk sutikti Jėzų Kristų neturi-me galimybės, kokią turėjo jo mokiniai. Taip, tačiau mes sutinkame žmonių, kurie pažįsta Jėzų, kurie tiki Juo. Yra sena patarlė: niekas negali atsižadėti visko ir sekti Dievu, jei nors vieno žmogaus veide neišvys amžino gyvenimo švytėjimo. Kartais žmonės švyti tikėjimu. Kartais mes atrandame žmoguje tokią gelmę, tokią meilės platybę, kuri jau nėra žemiška. Tai jau dangus jame skleidžiasi.

Štai du keliai, kuriais galime eiti: vienas kelias, kuriam reikia didžiulio pasirengimo, disciplinos, o kitas – kai tikėjimas staiga apakina, parbloškia, perkeičia visam laikui gyvenimą.

Kelyje Dievo link labai svarbu teisingai, išmintingai skirti problemas ir kliūtis. Problema – tai užduotis, kurią reikia išspręsti. Problemas sprendžia mokslininkas, mąs-tytojas, visą gyvenimą mes sprendžiame kokią nors pro-blemą. Jos nebūtinai trukdo. Priešingai, dažnai jos turi įtraukiančio žavesio, jos padeda sutelkti jėgas. Kalbant apie santykį su Dievu, problemos dažnai būna kankinan-čios. Kartu su Jobu norisi sakyti: „Viešpatie, nesuprantu Tavęs. Pažįstu Tave kaip Meilę, tikiu Tavimi – tačiau kartais leidi nutikti tokiems siaubingiems dalykams.“ Tokiomis trikdančiomis problemomis galima vadinti blogį, beprasmybę, situaciją, kai žmogus prarado vaiką ir negali suprasti: kaip tai galėjo nutikti, kaip Dievas galėjo tai leisti. Tai labai derlinga dirva, iš kurios gali išaugti susitikimas su Dievo išmintimi. Žmogus privalo gilintis į šias problemas ir bandyti atrasti atsakymus, kurie būtų sunokinti patirtyje, reikalautų tikėjimo dalyvavimo, o nebūtų vien racionalūs, proto nukaldinti atsakymai.

Kelyje Dievo link taip pat atrandame kliūtis, kurios nėra nei uždaviniai, nei problemos. Tai sienos, kuriomis patys atskyrėme save nuo klausimo apie Dievą, pasaulį, žmogų,

Būna moralinės sienos. Pamenu žmogų, kuris sakė, jog visa esybe nori sutikti Dievą, bet kai kas jam neleidžia.

Paklausiau jo: „Kaip pasielgtumėte su žmogumi, kuris jums padarė skriaudą: ar jam atleistumėte, ar jį nuteis-tumėte?“ To žmogaus veidas persikreipė iš pykčio ir jis atsakė: „Sunaikinčiau jį.“ Tada jam atsakiau: „Dėkokite Dievui, jog Jis jums neapsireiškia. Jei Jis dabar stotų prieš jus, Tas, kuris yra absoliutus gailestingumas ir meilė, jūs neištvertumėte Jo artumos.“

Būna ir kitų sienų: psichologinių ar intelektualinių, kurios neleidžia prisikapstyti prie paties uždavinio, pa-čios problemos, kurios neleidžia mums teisingai sufor-muluoti pačios problemos. Tai mūsų iškreipti vaizdiniai apie Dievą, mūsų pačių susikurtos Jo karikatūros. Mes negalime išspręsti santykio su Dievu problemos, nes tokio Dievo paprasčiausiai nėra, todėl nėra kaip spręsti su Juo

susijusių problemų,Dar viena kliūtis – išankstinis nusista-

tymas, kai dera spręsti esminius gyvenimo klausimus. Šiuo metu mokslas vaidina tokį didžiulį vaidmenį (labiausiai tuo džiau-giuosi), jog mums pradeda atrodyti, kad visos problemos turi būti sprendžiamos taip, kaip mokslas sprendžia mokslines

problemas, ir mes bandome taikyti mokslo metodus ten, kur jie visiškai netinka. Mes juk nebandome fizikos ir chemijos metodų taikyti istorijoje, tai kodėl mes įsikibę laikomės mokslo metodų žmogaus sielos srityje?

Buvo laikas, kai rimtai gilinausi į gamtos mokslus. Žinau, kad kiekvienas fizikas gali išskaidyti muzikos kūri-nį į daleles, matematiškai jas išskaidyti, paversti kreivėmis. Tai vadinama akustika. Tačiau tai nėra muzika. Po to, kai jūs fiziniais instrumentais analizuojate muzikos kūrinius, jums nelieka jokio supratimo, ar tas kūrinys gražus ar niekingas, nes muzikos grožio suvokimas yra visai kito lygmens. Jei mes norime išmintingai, teisingai pradėti spręsti Dievo problemą, reikia labai drąsiai formuluoti klausimus, svarbu juos formuluoti ne abstrakčiai, bet sieti su realia situacija. Tai reiškia, kad klausimus turime kelti realiam Dievui ir į savo situaciją taip pat žvelgti sąžiningai ir drąsiai.

Tuo pat metu turime būti itin atsargūs, kad nesukur-tume dirbtinių kliūčių savo paieškose, sukurdami tokius vaizdinius, kurie mums tik trukdys formuluoti problemą ir ją spręsti, nes pati formuluotė bus neįmanoma dėl to, jog pradedame nuo karikatūros, o problemos būdas, kurį bandysime taikyti, galbūt puikiai tinka kitur, tačiau ne kalbant apie Dievą, žmogaus dvasinį gyvenimą.

Keliai Dievo link skirtingi ir unikalūs. Jei mes eisime savuoju, kuris iš tiesų mums skirtas, būtinai pasieksime galutinį tikslą.

Parengė Andrius Navickas

Niekas negali atsižadėti visko ir sekti Dievu, jei nors vieno žmogaus veide

neišvys amžino gyvenimo švytėjimo.


Prisikelimo kelione

7–111 psl.

dienos, metai po metų. Tai buvo ieškojimų kelias. Tačiau ir jis tam tikrame taške sutampa su apaštalo Pauliaus keliu: pasiekiamas taškas, kuriame įvyksta tai, ko negalima buvo numatyti, akys tarsi prašviesėja ir žmogus pradeda ma-tyti – visame šlovės švytėjime, visoje gelmėje – tai, ko nepažino anksčiau.

Aišku, galite sakyti: mes juk sutikti Jėzų Kristų neturi-me galimybės, kokią turėjo jo mokiniai. Taip, tačiau mes sutinkame žmonių, kurie pažįsta Jėzų, kurie tiki Juo. Yra sena patarlė: niekas negali atsižadėti visko ir sekti Dievu, jei nors vieno žmogaus veide neišvys amžino gyvenimo švytėjimo. Kartais žmonės švyti tikėjimu. Kartais mes atrandame žmoguje tokią gelmę, tokią meilės platybę, kuri jau nėra žemiška. Tai jau dangus jame skleidžiasi.

Štai du keliai, kuriais galime eiti: vienas kelias, kuriam reikia didžiulio pasirengimo, disciplinos, o kitas – kai tikėjimas staiga apakina, parbloškia, perkeičia visam laikui gyvenimą.

Kelyje Dievo link labai svarbu teisingai, išmintingai skirti problemas ir kliūtis. Problema – tai užduotis, kurią reikia išspręsti. Problemas sprendžia mokslininkas, mąs-tytojas, visą gyvenimą mes sprendžiame kokią nors pro-blemą. Jos nebūtinai trukdo. Priešingai, dažnai jos turi įtraukiančio žavesio, jos padeda sutelkti jėgas. Kalbant apie santykį su Dievu, problemos dažnai būna kankinan-čios. Kartu su Jobu norisi sakyti: „Viešpatie, nesuprantu Tavęs. Pažįstu Tave kaip Meilę, tikiu Tavimi – tačiau kartais leidi nutikti tokiems siaubingiems dalykams.“ Tokiomis trikdančiomis problemomis galima vadinti blogį, beprasmybę, situaciją, kai žmogus prarado vaiką ir negali suprasti: kaip tai galėjo nutikti, kaip Dievas galėjo tai leisti. Tai labai derlinga dirva, iš kurios gali išaugti susitikimas su Dievo išmintimi. Žmogus privalo gilintis į šias problemas ir bandyti atrasti atsakymus, kurie būtų sunokinti patirtyje, reikalautų tikėjimo dalyvavimo, o nebūtų vien racionalūs, proto nukaldinti atsakymai.

Kelyje Dievo link taip pat atrandame kliūtis, kurios nėra nei uždaviniai, nei problemos. Tai sienos, kuriomis patys atskyrėme save nuo klausimo apie Dievą, pasaulį, žmogų,

Būna moralinės sienos. Pamenu žmogų, kuris sakė, jog visa esybe nori sutikti Dievą, bet kai kas jam neleidžia.

Paklausiau jo: „Kaip pasielgtumėte su žmogumi, kuris jums padarė skriaudą: ar jam atleistumėte, ar jį nuteis-tumėte?“ To žmogaus veidas persikreipė iš pykčio ir jis atsakė: „Sunaikinčiau jį.“ Tada jam atsakiau: „Dėkokite Dievui, jog Jis jums neapsireiškia. Jei Jis dabar stotų prieš jus, Tas, kuris yra absoliutus gailestingumas ir meilė, jūs neištvertumėte Jo artumos.“

Būna ir kitų sienų: psichologinių ar intelektualinių, kurios neleidžia prisikapstyti prie paties uždavinio, pa-čios problemos, kurios neleidžia mums teisingai sufor-muluoti pačios problemos. Tai mūsų iškreipti vaizdiniai apie Dievą, mūsų pačių susikurtos Jo karikatūros. Mes negalime išspręsti santykio su Dievu problemos, nes tokio Dievo paprasčiausiai nėra, todėl nėra kaip spręsti su Juo

susijusių problemų,Dar viena kliūtis – išankstinis nusista-

tymas, kai dera spręsti esminius gyvenimo klausimus. Šiuo metu mokslas vaidina tokį didžiulį vaidmenį (labiausiai tuo džiau-giuosi), jog mums pradeda atrodyti, kad visos problemos turi būti sprendžiamos taip, kaip mokslas sprendžia mokslines

problemas, ir mes bandome taikyti mokslo metodus ten, kur jie visiškai netinka. Mes juk nebandome fizikos ir chemijos metodų taikyti istorijoje, tai kodėl mes įsikibę laikomės mokslo metodų žmogaus sielos srityje?

Buvo laikas, kai rimtai gilinausi į gamtos mokslus. Žinau, kad kiekvienas fizikas gali išskaidyti muzikos kūri-nį į daleles, matematiškai jas išskaidyti, paversti kreivėmis. Tai vadinama akustika. Tačiau tai nėra muzika. Po to, kai jūs fiziniais instrumentais analizuojate muzikos kūrinius, jums nelieka jokio supratimo, ar tas kūrinys gražus ar niekingas, nes muzikos grožio suvokimas yra visai kito lygmens. Jei mes norime išmintingai, teisingai pradėti spręsti Dievo problemą, reikia labai drąsiai formuluoti klausimus, svarbu juos formuluoti ne abstrakčiai, bet sieti su realia situacija. Tai reiškia, kad klausimus turime kelti realiam Dievui ir į savo situaciją taip pat žvelgti sąžiningai ir drąsiai.

Tuo pat metu turime būti itin atsargūs, kad nesukur-tume dirbtinių kliūčių savo paieškose, sukurdami tokius vaizdinius, kurie mums tik trukdys formuluoti problemą ir ją spręsti, nes pati formuluotė bus neįmanoma dėl to, jog pradedame nuo karikatūros, o problemos būdas, kurį bandysime taikyti, galbūt puikiai tinka kitur, tačiau ne kalbant apie Dievą, žmogaus dvasinį gyvenimą.

Keliai Dievo link skirtingi ir unikalūs. Jei mes eisime savuoju, kuris iš tiesų mums skirtas, būtinai pasieksime galutinį tikslą.

Parengė Andrius Navickas

Niekas negali atsižadėti visko ir sekti Dievu, jei nors vieno žmogaus veide

neišvys amžino gyvenimo švytėjimo.


Prisikelimo kelione

Storai apmusiję laiptinės langai ir – stebuklas – pasklidęs ke-pamo pyrago kvapas. Apstulbęs supranti, kad Kalėdos ateina

į visas laiptines, užsikabaroja visais laiptukais, pasibeldžia į visas duris, net į tas mažytes širdies dureles, nuo kurių raktą tvirtinam seniai pametę.

Kalėdos ateina kaip angelas ir tamsoje pardavinėja mažytes rožes po trisdešimt centų, nors rožės turbūt vogtos, o angelo rūbai suplyšę. Arba šalta rankoms, ir Kalėdos negaišuodamos ateina kaip oranžinės pirštinės, kurias ji numetė tau ir nubėgo, dar šiltos nuo jos rankų.

Tuščia kėdė priešais lėkštę su kalėdaičiu ir šalia – nuo reikš-mingo vaiko kvėpavimo rasojanti spanguolių kisieliaus stiklinė.

Vilties ir kantrybės likučiai ir viską aukštyn kojom apverčiantis geriausio draugo skambutis.

Sudėtingas staltiesės krašto nėrinys ir skaidrus siūbavimas šiapus akinių stiklo.

Šiltos kojinės dovanų ir eglutė už litą iš po palaikio skverno.Draskomo dovanų popieriaus šnarėjimas ir žinojimas, kad

be šito žaidimo neatlaikytum.Veriamas skausmas, smigtelėjęs pačiam krūtinės vidury ir

sotaus rusvo katino glustelėjimas.Dar vienas mandarinas, ir viskas.Aš nežinau, kodėl Kūčios su Kalėdomis tokios – džiaugsmas

ir skausmas greta. Dieviškumas ir mirtingumas. Gal todėl, kad adventas pasibučiuoja su Kalėdom? Gal kad kiekvienos Kalėdos – užuomina ir į Velykas? Gal todėl, kad švenčiant Gyvenimą, ne-išvengiamai tenka švęsti ir savąjį?

Turguj tetulių krepšiuose spurda riebūs karpiai, netrukus virsiantys gardžiais žuvies kotletais. Skaniųjų silkių iš storosios pardavėjos jau nebenusipirksi – seniai parduotos. Bet dar galima suskubt nustverti dailią avies šlaunį ir pataisyt su čiobreliais bei karčiomis salotomis.

Namai pakvimpa gvazdikėliais, iš drobinių maišelių su džiovintais grybais ima sklisti su niekuo nepalyginamas salsvas gyvenimo kvapas. Iš tamsiųjų kambariukų keliauja skaniausi saldžiarūgščiai agurkai, vaikams auksu dažomi graikiški rie-šutai. Virtuvėj pasipuškėdama auga mielinė tešla bandelėms su aguonomis ir lašinukais.

Lakstoma kaip be galvos ir tvarkomasi, plaunama, šluostinė-jama, pakuojama… Paprastai susipykstama.

Pamirštama gili Kalėdų prasmė, visą adventą kalta į galvą rūpestingų ganytojų. Suaugusieji virsta vaikais.

Vis dėlto, kad ir koks būtų nevykęs kasmetinis mūsų bandy-mas sutikti Kalėdas susitaikius su Dievu, visu pasauliu ir savimi, grįžimo namo ir sėdimosi prie apsčiai valgiais nukrauto stalo pojūtis, man regis, kiekvienąkart yra pažadas kito stalo, su truputį baltesnėmis staltiesėmis ir šviesesniais veidais, prie kurio kada nors ne visi geri, o visi mylimi ir mylintys vaikai susės gniauždami saujoj po baltą akmenėlį su jame įrašytu tikruoju savo vardu. •

Kalėdų rytą Saulė pražydo

Dalia ZaleskienėEv

geni

os Le

vin

nuot

rauk

a


Maranata

Documents

Kelionė su Bernardinai.lt 2014 m. Nr. IV (28)