Antanas Kraujelis-Siaubūnas. 1950 m.

Janina Šyvokienė

Gyvenimą paaukojęs Tėvynei Antano Kraujelio sesers i r a r t i m ų j ų pr i s iminimai

Vilnius 2 0 0 6

UDK 355.42(474.5):929Kraujelis

Ši-122

Rėmėjai:

AB „Lietuvos geležinkeliai"

Molėtų rajono savivaldybė

Utenos rajono savivaldybė

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo,

aukų rėmimo ir atminimo įamžinimo fondas

Recenzentai:

Dalia Kuodytė,

prof. habil. dr. Antanas Tyla

Redaktorė Gražina Žiukaitė

Dailininkas Arūnas Prelgauskas

© Janina Šyvokienė, 2006

© Lietuvos nacionalinis muziejus, 2006

© Krašto apsaugos ministerija, 2006

ISBN 9986-738-80-6

Šią knygą skiriu savo tėvams, patyrusiems rūsčią dalią,

ir broliui Antanui, nuėjusiam sunkų, bet garbingą kovotojo kelią

ir niekada neišsižadėjusiam laisvės siekio

Turinys

Padėka ... 9

Pėdsakai istorijoje ... 10

Drąsos, ryžto ir atkaklumo atmintis ... 13

Praeities p r i s i m i n i m a i . . .

Gimtosios žemės lopinėlis ... 17

Tėtės rūpesčiai ... 17

Parfionas ... 19

Nuojauta ... 20

Mamutė mums ir partizanams ... 20

Šeima, kurioje augau ...22

Brolis, seserys - partizanų ryšininkai ... 24

Kratos ir tardymai, bunkeris ... 26

Trispalvės pagerbimas ir išdavystė ... 28

Partizanai pasitraukia iš mūsų sodybos ... 29

G y v e n i m o v i n g i a i s

Antanas palieka namus ...39

Partizano rėmėjai ... 41

Antano gaudynės ... 43

Vladas Petronis apie Antaną ... 47

Antanas sukuria šeimą ... 48

Veikia vienas ...50

Paskutinė kulka ...52

Tremtis

Lemtingasis rytas ... 103

Naujieji namai ...105

Antano laiškai ...107

Šeimos narių tardymai ... 107

6

Šv. Kalėdos tremtyje ... 108

Tremtinių darbai ... 109

Mokykla taigoje ...110

Kraustymasis į gyvenvietę ... 111

Gimtinė nepriėmė ... 112

Saugumieč ių teroras

Slapti susitikimai ...141

Siūlymai legalizuotis ...142

Vėl į Sibirą... Kurundusai ... 143

Bandito sesuo - studentė ... 144

Saugumiečių perspėjimas ...145

Saugumiečiai primindavo praeitį ... 146

Part izano ve ik los į a m ž i n i m a s

Antano darbai įvertinti ... 147

Paskutinė viešnagė Kaniūkuose ... 148

Prabėgus dešimtims metų ... 150

Liko tik trobelė ... 151

A n t a n o Krauje l io a m ž i n i n k ų p r i s i m i n i m a i

Antano Kraujelio žmonos Janinos Snukiškytės prisiminimai ... 177

Vienintelė nuotrauka ... 184

Paskutinis nepriklausomos Lietuvos mohikanas ... 190

Pasakoja buvęs KGB darbuotojas Petras Laguckas ... 193

Šaltiniai ir literatūra ... 204

Priedai

Life Sacrificed for Motherland ... 206

Literatūra apie paskutinį Vytauto apygardos partizaną

Antaną Kraujelį-Siaubūną ... 208

Pavardžių rodyklė ...221

Antano Kraujelio ir Janinos Snukiškytės bylose esančių

įdomesnių dokumentų kopijos ... 225

7

Nuotraukas pate ikus ių a s m e n ų sąrašas

Džoja Gunda Barysaitė, Edvardas Burokas, Stefanija Ivanauskienė,

Jovitas Jankauskas, Vytautas Kimštas, Antanas Snukuškis, Algirdas

Šiukščius, Janina Šyvokienė, Eleonora Targonskienė, Anelė Tauginienė,

Vitalija Telksnienė, Stasys Žegūnas, Sigitas Žukas, Bronė Žukienė

8

Padėka

Už moralinį paskatinimą rašyti šiuos prisiminimus esu dėkinga Seimo

nariui Antanui Stasiškiui, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos

tyrimo centro generalinei direktorei Daliai Kuodytei, Lietuvos politinių

kalinių ir tremtinių bendrijos pirmininkui Vytui Miliauskui, buvusiam

Utenos apskrities viršininkui Rimantui Dijokui. Ypač dėkoju molėtiškiui

Algirdui Šiukščiui, negailėjusiam jėgų, sveikatos bei lėšų pasiaukojamai

renkant medžiagą apie Aukštaiti jos krašto partizanus, o ypač apie mano

brolį Antaną Kraujelį-Siaubūną - paskutinį Vytauto apygardos partiza-

ną. Esu labai dėkinga Antano Kraujelio žmonai Janinai ir sūnui Anta-

nui, savo seserims Onai Budrienei, Vitalijai Telksnienei, Bronei Žukienei,

Anelei Tauginienei, Stefanijai Ivanauskienei už papasakotus praeities pri-

siminimus. Nuoširdžiai dėkoju Gražinai Žiukaitei už teksto redagavimą

ir vertingas pastabas rašant knygą, Algimantui Jakimavičiui už literatū-

ros apie Antaną Kraujelį bibliografinės rodyklės sudarymą. Taip pat dė-

koju Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorei Birutei Kulnytei ir jos

vadovaujamo kolektyvo darbuotojams: vyriausiajam dailininkui Arūnui

Prelgauskui ir vyriausiajai saugyklos darbuotojai Halinai Paškevičienei

už žmogišką šilumą, rūpestį ir bendradarbiavimą rengiant knygos ran-

kraštį. Išskirtinai dėkoju savo vyrui Benjaminui ir dukrai Žydrei už pri-

tarimą mano ketinimui išleisti šį leidinį bei visapusišką paramą. Dėkoju

visiems, suteikusiems žinių apie mano brolio gyvenimą ir veiklą, bei vi-

siems, prisidėjusiems leidžiant šią knygą.

Asmenis, žinančius daugiau faktų apie partizaną Antaną Kraujelį-

Siaubūną ar jo palaikų palaidojimo vietą arba norinčius pateikti pasta-

bų apie aprašomus įvykius, prašome kreiptis į šios knygos autorę adresu:

Architektų g. 25-57, LT-04105 Vilnius, tel. (8 5) 240 1774.

9

Pėdsakai istori joje

DALIA KUODYTĖ

Skaitydama Janinos Šyvokienės knygą, vis pagalvoji apie tai, kad tik taip,

paprastais be patetikos žodžiais galima kalbėti apie t ikrus dalykus, apie

tikrąsias vertybes, pagaliau apie laikmečio heroiką. Žodžiais, kurie lyg

juoda rupi duona, užgerta šaltinio vandeniu, maitina sielą šiame ciniz-

mo, pragmatizmo amžiuje.

Apie ką gi ši knyga? Žinoma, apie Antaną Kraujelį, partizaną Siau-

būną, 17 metų (iki 1965 m.) sovietinėje Lietuvoje, kurioje prisitaiky-

mas buvo norma, išlikusį nepriklausomos Lietuvos piliečiu... Ir ne tik

apie jį. Tai knyga, kurioje vienos šeimos istorija atspindi visos Lietuvos

istoriją pokariu. Ir ko tik čia nebūta: tremtys, netektys, išs iskyrimai,

skausmas, kančios, begalinis ilgesys, išdavystės, neapykanta, mažyčiai

džiaugsmai...

Galbūt atsiras tokių, kurie atsainiai mestels - ir vėl apie tą patį, juk

tai seniai žinoma, girdėta, nebeįdomu, gana apie tai... Vis dėlto pats gyve-

nimas rodo - negana! Reikia kalbėti, pasakoti apie nelaisvės metų patirtį.

Ir skaityti apie tai reikia, pasistengti įsigilinti į laikmetį, suprasti to meto

žmones, o gal ir susitapatinti su jais... Ir tegul šios istorijos jau nebesuke-

lia šoko - jos tik siūlo mąstyt i apie laisvės kainą, jos vertę, kiekvieno pa-

reigą bei atsakomybę. Tai nėra lengva - net mintyti apie tai - tačiau kitos

išeities nėra, jei nenorime išlikti vergais bei dvasios elgetomis.

Jei apie Antaną Kraujelį-Siaubūną pasakysime, kad jis tesėjo prie-

saiką iki galo, - pasakysime beveik viską. Ūkininko sūnus, ne kariškis,

praėjus ne vieneriems okupacijos metams, 1948 m., kai jau nebeskambėjo

laisvės vilties varpai, prisiekė savo valstybei - Lietuvos Respublikai, jos

10

idėjai. Antano Kraujelio-Siaubūno sesuo Janina savo knygoje atskleidžia

esminius jo gyvenimo įvykius iki pat žūties. Tik Kūrėjas žino, ką reiškė

tas priesaikos tesėjimas - 17 nelegalaus gyvenimo metų, nuolat jaučiant

mirties alsavimą į nugarą, alkį, šaltį... Ir taip diena po dienos... Buvo šia-

me gyvenime ir begalinės šviesos: meilė, sūnaus (tokio panašaus į tėvą)

gimimas, žmonių gerumas, pritarimas bei parama... O kai atėjo laikas,

jis oriai išėjo į amžinybę, nes kitaip nemokėjo ir negalėjo.

Iš tiesų, nepriklausoma, atkurtoji, išsvajotoji ir iškentėtoji Lietuva

nepamiršo Siaubūno ir jo bendražygių. Dešimtys, tarp jų ir partizanas

Siaubūnas, apdovanoti aukščiausiais valstybės apdovanojimais, jiems su-

teikti garbingi kario savanorio statusai, įstatymais įteisintas Lietuvos

laisvės kovos sąjūdis, jo politiniai dokumentai, leidžiamos knygos, albu-

mai, rengiamos parodos jau ne tik Lietuvoje... Tapo ramiau - jie nieka-

da nebus užmiršti. Kitas klausimas - kaip mes juos prisiminsime: ar tik

„valdiškai", ar visgi suvoksime jų vertybes, jų buvimo šioje žemėje prasmę,

jų pėdsakus, paliktus mūsų istorijoje.

Partizanų Vytauto apygarda, kurios narys buvo ir Antanas Krau-

jelis, pradėjo formuotis jau 1944 m. Kaip ir visoje Lietuvoje, čia kūrėsi

dideli būriai, kurie tuomet stodavo į atvirus mūšius su kariuomene bei

vykdydavo beatodairiškas akcijas. Antai 1944 m. rugpjūčio mėnesį Za-

rasų apskrityje Nepriklausomybės kovų savanoris Vyčio kryžiaus kava-

lierius Antanas Streikus su dviem sūnumis Izidoriumi ir Juozu drauge

su 300 vyrų būriu puolė Antazavės kalėjimą bei bandė išvaduoti ten lai-

komus politinius kalinius. Tokių pavyzdžių galima rasti ir Švenčionių

(Kiauneliškio kautynės), Utenos apskrityse - čia buvo įkurta Tigro rink-

tinė, kuri ir buvo Vytauto apygardos steigimo pradžia. Jau 1945 m. pa-

vasarį kūrėsi Sakalo rinktinė (dalis Zarasų ir dalis Švenčionių apskričių)

bei Šarūno rinktinė (dalis Utenos apskrities).

Jau 1945 m. rugpjūčio mėnesį iš minėtų rinktinių buvo įkurta apy-

garda, kuri, tęsiant Lietuvos laisvės armijos tradiciją, buvo pavadinta Lie-

11

tuvos laisvės armijos 3-iąja Vytauto apygarda. Tuomet buvo patikslintos

rinktinės ir jų veikimo ribos: Tigro - Švenčionių apskritis, Šarūno - Ute-

nos apskritis ir Švenčionių apskrities Saldutiškio valsčius, Lokio - Zarasų

apskritis ir Baltarusijos Svyrių rajonas. Šios apygardos vadu tapo Lietu-

vos kariuomenės leitenantas Jonas Kimštas-Žalgiris. Vado bei jo štabo

laukė nelengvas darbas koordinuojant rinktinių veiklą, atkuriant sunai-

kintus žemesniuosius štabus, užtikrinant ryšius su kitomis besikurian-

čiomis apygardomis bei rinktinių štabais.

Per visą savo istoriją Vytauto apygarda neišvengė MGB-KGB smū-

gių (Markulio provokacijų), nuosmukių bei pakilimų, vadų tarpusavio

nesutarimų bei reorganizacijų ir vis dėlto jai pavyko išlaikyti kovos dva-

sią - dar 1948-1949 m. buvo nevengiama aktyvių veiksmų kovojant su

kariuomene, rengiant išpuolius prieš sovietines įstaigas bei kolaboran-

tus. Didelį darbą apygardos štabai dirbo leidybos srityje - nuolat buvo

leidžiami laikraščiai, propogandiniai atsišaukimai ir kt.

1950 m. kovotojų gretos labai išretėjo - rinktinėse veikė po kelias-

dešimt kovotojų. MGB pasitelkus smogikus, iki 1953 m. beliko 6 būrių

likučiai - apie 20 kovotojų. Nuo 1954 m. Siaubūnas veikė vienas ir pa-

siekė moralinę pergalę - jis liko nenugalėtas ir neparklupdytas, kaip ir

Lietuva...

12

Drąsos, ryžto ir atkaklumo atmintis

Prof. h a b i l . dr. A N T A N A S TYLA

Nuo 1918 iki 1940 m. Lietuva ir lietuvių tauta išgyveno savo kūrybi-

nį renesansą. Jai teko daryti tai, ko negalėjo atlikti daugiau kaip šimt-

metį užsitęsus Rusijos imperijos priespaudai. Patiems reikėjo gintis nuo

agresyvių kaimynų, patirti ir iškęsti didžiulius teritorinius ir etninius

nuostolius, kurt i valstybės valdymo struktūrą, lietuvišką švietimo bei

susisiekimo sistemas, Lietuvos kariuomenę, visuomenines organizacijas,

tobulinti ūkį, plėsti prekybą. Atsisukusi į Europos vertybes, įveikdama

ar apeidama sunkumus, Lietuva keitėsi nusikratydama priespaudos žy-

mes. Nušviestas Valstybės kūrimo auros išaugo Lietuvos pilietis, pagal

galimybes išsilavinęs, mylintis savo Tėvynę, jos laisvę, siekiantis jos ge-

rovės ir pažangos.

Kokias asmenybes išugdė Lietuvos mokykla, kariuomenė, Saulių

są junga ir kitos visuomeninės organizacijos ar tiesiog patriotinė ištiki-

mybė, Lietuva ir tauta pamatė tuomet, kai netekome nepriklausomybės

ir prislėgė pusamžė sovietinės komunistinės imperijos okupacija, ypač

antroji, prasidėjusi 1944 m. vasarą. Lietuvos partizanų karas prieš komu-

nistus buvo politinis ryžtas ne tik priešintis okupacijai, siekti Lietuvos

nepriklausomybės, bet ir išsaugoti savo asmeninę laisvę nuo okupantų

prievartos. Šis pasipriešinimas bus dar ilgai prisimenamas, apie jį bus

kalbama, rašoma ir didžiuojamasi tais, kurie savo drąsa nugalėjo prie-

šus, nes okupantų jau nebėra, o Laisvės kovotojai yra mūsų gerbiami, jų

vardai iškalti granite. Sovietinės sistemos okupantai, slegiami baimės ir

baisios neapykantos, žiauriai elgėsi su kovotojais už mūsų laisvę. Jie net

žuvusiųjų ar nužudytų partizanų bijojo, laidojo juos slapčia miestelių

13

palaukėse, nuošaliose vietose, kaip antai Vilniuje, Tuskulėnuose. Kiek

jų - nežinomų palaikų - tebelaukia garbingo perlaidojimo. Nepriklau-

somybės metais daugelis jų buvo surasti ir iškilmingai perlaidoti, jiems

pastatyti paminklai, Vilniuje Rasų kapinėse atidengti kenotafai su par-

tizanų vardais.

Šioje knygoje legendinio Aukštaiti jos partizano Antano Kraujelio

sesuo mokslininkė Janina Šyvokienė pasakoja apie jo vaikystę, jaunys-

tę ir laisvės kovų metais išaugusią valią kovoti, priešintis okupacijai bei

saugoti viltį, kad sulauks laisvos Lietuvos. Šį siekį Antanas Kraujelis iš-

saugojo visus 17 kovos metų iki tragiškos žūties 1965 m. kovo 17 d. Pa-

piškių kaimo sodyboje. Tik sesuo galėjo geriausiai jį pažinti, suprasti. Ji

rašo apie vieną iš dvidešimties tūkstančių kovojusių ir žuvusių Lietuvos

partizanų, atskleidžia Antano Kraujelio ryžto ir drąsos motyvus.

Autorė pasakoja ne vien apie brolį Antaną, bet ir apie visą Krau-

jelių šeimą, okupantų persekiotą, iškentusią tremtį į Sibirą, nuolatinius

enkavedistų ir skrebų siautėjimus, kratas, apie grįžusių iš tremties šei-

mos narių persekiojimą, trukdymą įsikurti. Tiesiog sunku įsivaizduoti

okupantų nuožmumą. O kiek tokių šeimų istorijų taip ir liks jų pačių pa-

slaptimi. Be to, ši knyga rodo ir autorės, žymios mokslininkės biologės,

atkaklumu nužymėtą kelią į mokslą.

Knygoje kalbama apie žmogaus tikrąsias vertybes. Jos neišnyksta

ir nepasensta, tik reikia jas nuolat gaivinti mūsų atmintyje ir perduoti

ateities kartoms.

14

... visas jėgas Tu paaukojai laisvei,

Bet laisvo krašto Tu jau nematei...

(Iš Lietuvos partizanų dainos)

Praeities prisiminimai...

Gimtos ios ž e m ė s l o p i n ė l i s

Patys stiprausi yra va ikystės prisiminimai. Jie iki šiol dar neišblėso iš

mano atminties. Tas lopinėlis žemės, kurioje gimiau, žengiau pirmuo-

sius žingsnius, laukai, medžiai, krūmai, šulinys, namas, klojimas, ku-

riame praleista daug laiko šokinėjant ant kvepiančio šieno, miškas, visa

tai - Kaniūkai (Molėtų r.), gimtinė Lietuva. Čia norisi sugrįžti, pastovė-

ti, pasvajoti, prisiminti... Gražiausias vaikystės sapnas buvo nutrauktas

okupantų. Tremtyje, toli nuo Kaniūkų, savo gimtinę visada siedavau su

žodžiu Lietuva.

Tėtės rūpesč ia i

Puikiai suprasdavau tėtę, kuris gyveno pas mane Vilniuje, bet veržte ver-

žėsi į Kaniūkus. Ruošdavosi iš anksto, pasipuošdavo gražiais marškiniais,

pasirišdavo kaklaraištį ir apsirengdavo geresnį kostiumą. Sakydavo, kad

ten turi daug reikalų.

Čia kapai senolių, motinos ir tėčiai,

Čia kiekvieno laukia protėvių dvasia.

Grįžkim, vai, sugrįžkim, mylimi žemiečiai,

Nes gimta padangė - Amžina Šviesa.

Julius Jurevičius 1

17

O tie „reikalai" - tai praeities pris iminimai, kurie užplūsdavo

žvelgiant į laukus, kuriuose kažkada tiek daug dirbta, pievas, dirvo-

nus. Tėtė buvo dėkingas žmonėms, kurie nenumelioravo, nesunaikino

jo su Antaniuku (taip tėveliai vadino Antaną) sodinto sodo. Žvilgsniu

jis glostydavo obelis, kurių tiek daug Kaniūkų sodyboje. Gyvendamas

Vilniuje, jis sakydavo: „Jei negalite nuvežti, pėsčias nueisiu - aš žinau

kelią į Kaniūkus".

Pėsčiam neteko eiti, mes jį nuveždavome. Automobilyje sėdėda-

vo tylus, kažką galvodavo. Pasukus iš plento į Skudutiškį, jis atgydavo,

nušvisdavo jo akys, žvalgydavosi į šalis ir pradėdavo pasakoti, kur kas

gyveno, o ties Kurminų dvaru pasijusdavo kaip namuose. Tėtė be galo

džiaugdavosi sutikęs savo pažįstamus, gimines, kurių jau nedaug buvo

likę gyvų. Tuomet jis dalydavosi su jais savo mintimis, rūpesčiais ir at-

rodė, kad niekada iš čia nebuvo išvykęs. Mylėjo jis savo kraštą, žmones,

rūpinosi jų likimais. Tėtė gėrėdavosi gerai užderėjusiais rugiais ir vasaro-

jumi, liūdėdavo, jei pasitaikydavo lietinga vasara - bulvės bus prastos.

Tėtė buvo geros širdies, labai kantrus ir mokėjo išklausyti. Iki pa-

skutinės gyvenimo akimirkos jis su ilgesiu prisimindavo savo gyvenimą

Kaniūkuose ir tikėjosi, kad sužinos, kur ilsisi jo sūnaus kūnas...

Tėtė dažnai norėdavo važiuoti pas savo pusbrolį Steponą Valį. Jį

ten labai traukdavo.

Kiekvienais metais jis ruošdavosi į Skudutiškį į Šv. Trejybės at-

laidus. Norėdavo susitikti, pasikalbėti su draugais bei pažįstamais, pa-

pasakoti, kaip sekasi. Dar visai neseniai, 1999 m. rugsėjo 4 d. aplankęs

Skudutiškio parapijos bažnyčią (tai buvo paskutinis jo apsilankymas), pa-

sakojo, kad 1939 m. atstatant bažnyčią jis pats vežė rąstus.

Bažnyčios šventoriuje palaidotas tragiškai žuvęs jo tėvas Antanas

Kraujelis ir motinos brolis Jokūbas Valys.

Tėtė visą gyvenimą sąžiningai atlikdavo jam pavestus darbus. Net

tremtyje jo nuotrauka kabojo gamyklos garbės lentoje. Jau sugrįžus iš

18

tremties, apie jį, kaip garbingą, pareigingą darbuotoją, rašė laikraštyje

„Vakarinės naujienos"2.

Tėtė sugebėdavo išlaikyti dvasinę pusiausvyrą. Net ir baisiąją trė-

mimo dieną (1951 m. rugsėjo 20 d.) man, dar vaikui, atrodė ramus, nors

šiek tiek sutrikęs. Bėgo į tvartą ir atgal į trobą, iš trobos - į klojimą ir vėl

atgal. Laiko buvo duota nedaug, reikėjo skubiai viską apgalvoti.

Parf ionas

Tėtė į politiką stengdavosi nesikišti. Jis buvo taikaus būdo. Su stribais ir

saugumiečiais buvo santūrus ir nekalbus, visą gyvenimą buvo pasinėręs į

žemės reikalus. Jam buvo brangus kiekvienas gimtosios žemės grumste-

lis, rūpėjo ūkio darbai. Tėtė meistravo lankus arkliams kinkyti. Prisiga-

minęs jų, veždavo į turgų parduoti, grįždavo į namus su „barankomis".

Pamenu tėtės prieš mirtį pasakotą įvykį. Okupavus mūsų kraštą,

Parfionas Kolpakovas buvo skirtas Kaniūkų apylinkės įgaliotiniu. Nemė-

go jo žmonės. Tėtė kartą turėjo vežti jį į Alantą į pastotę ir buvo proga su

juo pasikalbėti. Tėtė prašė Parfiono, kad jis elgtųsi su žmonėmis padoriai

ir atsisakytų ginklo, bet jis tėtės nepaisė.

Kartą partizanams buvo pranešta, kad Parfionas ketina vežti bu-

rokus. Jie pasislėpė negyvenamoje troboje ir laukė, kada jis važiuos pro

šalį. Pravažiuojant vežimui, kuriame ant burokų sėdėjo Parfionas su žmo-

na, iš trobos pasipylė šūvių serija. Žmoną iš karto nušovė, o Parfionas

mėgino atsišaudyti. Tuomet atsivėrė trobos durys ir buvo paleista auto-

mato serija. Parfionas išsyk žuvo. Partizanai pasiėmė jo automatą ir pa-

sislėpė miške.

NKVD (SSRS vidaus reikalų liaudies komisariatas) greitai sužinojo

apie šį įvykį ir po keleto valandų atsiuntė į Kaniūkus kariuomenę.

Tuo metu, kai kaime pasirodė sovietų kareiviai, mama ėjo perkelti

karvių, kurios ganėsi močiutės Natalijos (tėtės motinos) žemėje. Pribė-

19

gęs rusų karys mamai taip smogė per veidą plaštaka, kad ji nukrito ap-

sipylusi krauju.

Netrukus aplinkiniai pamatė degantį Pakenių namą, kurį kerštau-

dami rusai sudegino.

Nuojauta

Paskutinę gyvenimo žiemą (2000 m.) tėtė pajuto, kad vis labiau silpsta

kojos, skauda akis, vis dažniau nudiegia širdį, tačiau jis buvo be galo kan-

trus, nemėgo lankytis pas gydytojus ir vartoti vaistų. Vis sakydavo: „Bai-

ka, praeis!"

Jis nenorėjo jaudinti, graudinti art imųjų.

Likus kelioms dienoms iki jo mirties, į namus kiekvieną dieną at-

eidavo medicinos sesuo. Ir štai jis rodo medicinos seseriai nuotrauką ant

sienos ir sako: „Tai mano žmona. Kokia ji graži! Tokios nebuvo nei Sugin-

čiuose, nei Skudutiškyje... tik Alantoje. Tokia graži... O koks balsas! Mat

13 metų giedojo Alantos parapijos bažnyčioje. O mano sūnus ..." - rodo

ant sienos kabantį portretą. - „Jis buvo stipriausias Kaniūkuose. Į veži-

mą vienas įmesdavo medį", - ir susigraudina.

Retai taip būdavo, kad susigraudintų... Tėtė buvo santūrus ir šią

savybę išsaugojo iki paskutinės gyvenimo akimirkos.

Mamutė m u m s i r p a r t i z a n a m s

Visą namų ūkį tvarkė mama. Tėtė jai parnešdavo uždirbtus pinigus. Ji

nedirbo valdiško darbo, nes augino vaikus, o jų buvo daug - dešimt, vė-

liau likome tik šešios. Mama rūpinosi buitimi ir buvo paskendusi namų

ruošos darbuose.

Bendraudama su stribais ar saugumiečiais, ji aršiai atsakinėdavo

į jų klausimus. Mama kovodavo dėl kiekvieno kąsnelio, nes str ibams

20

pirmiausia rūpėjo, kaip nugvelbti lašinių, dešros. Jie nieko nepalikdavo,

nors troba buvo pilna vaikų, viską pasiimdavo, tačiau ilgainiui mama iš-

moko nuslėpti nuo nekviestų svečių dalį maisto ir sukaupti šiokias to-

kias jo atsargas.

Ji maitino ne tik savo šeimą, bet ir partizanus, kurie mūsų na-

muose slėpdavosi arba užeidavo maisto, drabužių. Mama juos globojo

kaip savo vaikus. Ne kartą pas mus lankėsi Algimanto apygardos vadas

Antanas Slučka-Šarūnas su žmona. Mūsų namuose rasdavo prieglobstį

ir besislapstantys nuo tremties kaimynai, ir stribų persekiojami parti-

zanų artimieji.

Vėliau, jau būdama toli nuo Lietuvos, mama niekada neprarado vil-

ties, kad vis dėlto okupantai bus priversti palikti Lietuvą ir vėl būsime

laisvi, tikėjosi, kad ir Antaniukas to sulauks.

„Ilgai taip negali tęstis", - sakydavo mama.

Visada, net tremtyje, ji jautėsi laisvos Lietuvos piliete, partizano

motina.

Nors mama buvo nebaigusi mokyklos, bet skaitė laikraščius, kny-

gas, išmokė mus gerbti savo kalbą, uždegė mūsų širdyse meilę lietuviškai

dainai, savo kraštui. Jos dėka dar iki mokyklos iš maldaknygės išmoko-

me sudėlioti maldos žodžius, kurie išliko visą gyvenimą ir sunkiausiais

metais širdį nuramindavo.

Mama buvo puiki kaimo giesmininkė. Jos dainos skambėdavo vi-

sur: bažnyčioje, prie vaikų lopšio, užstalėse, gegužinėse, Sibiro barakuose,

šermenyse. Jos gražų sopraną buvo galima išgirsti ir jaunimo vakaro-

nėse. Kai gyvenome Lietuvoje, mama eidama į kaimą giedoti ir mane

pasiimdavo drauge (man tada buvo 6 - 7 metai). Pirmą kartą iš jos lūpų

išgirdau kompozitoriaus Juozo Naujalio „Jaunimo giesmę" pagal Mairo-

nio žodžius.

21

Šeima, k u r i o j e augau

Mano tėtis Steponas Kraujelis gimė 1903 m. gegužės 8 d. Jačių kaime

(Molėtų r.). Jo tėvų Antano Kraujelio ir Natalijos Valytės šeimoje buvo 3

vaikai. Vyriausiasis buvo Steponas, dviem metais už jį jaunesnė sesuo Ona

(gim. 1905 m.), kuri šiuo metu gyvena Floridoje, ir aštuoneriais metais už

jį jaunesnis brolis Pranas (gim. 1911 m.), kuris jau miręs Kanadoje.

Mano mama Anelė Pagalytė gimė 1901 m. liepos 20 d. Tomo Pa-

galio ir Marijonos Nečiūnaitės šeimoje Kazlų kaime prie Alantos (Mo-

lėtų r.). Jų šeimoje buvo 8 vaikai: Marijona (gim. apie 1898 m.), Anelė

(gim. 1901 m.), Stasė (gim. 1903 m.), Petronėlė (gim. 1906 m.), Simo-

nas (gim. 1908 m.), Povilas (gim. apie 1909 m.), Albina (gim. 1911 m.),

Leonora (gim. 1913 m.).

Mamos tėvas Tomas Pagalys buvo labai išvaizdus, bet mėgo išgerti.

Jis anksti mirė ir vaikai liko našlaičiai. Šeima teturėjo 3 ha žemės, to-

dėl visiems vaikams teko tarnauti. Mano mamai teko tarnauti 12 metų,

nors jos motina buvo kilusi iš turtingos šeimos.

Tėtė pasakojo, kad Nečiūnai giminiavosi su vyskupu Kukta.

Tėveliai būdami ištremti (15 metų tremties) dažnai kalbėdavo apie

sūnaus Antano gyvenimo kelią, prisimindavo Lietuvą. Jie labai ilgėjosi

savo sodybos, g imtųjų laukų. Aptardavo Antano ir kitų partizanų, ku-

riuos pažinojo, likimą ir kovų su okupantais prasmę. Jie prisimindavo

Kaniūkų kaimo žmones, kurie laimingai gyveno savo vienkiemiuose, au-

gino vaikus, sėjo ir pjovė javus. O patys tėveliai buvo toli nuo Lietuvos

ir nežinojo, ar kada nors sugrįš į gimtinę, ar atguls tėvų žemelėje, tačiau

Aukščiausiasis taip lėmė, kad jie laimingai sugrįžo į savo Tėvynę.

Mano tėvai darnia i sutarė i r n u g y v e n o 64 bendro g y v e n i m o

metus.

Antanas mūsų šeimoje buvo antras vaikas (gim. 1928 m. spalio

28 d.), vyriausioji - Ona, dviem metais jaunesnė už Antaną Vitalija ir

22

dar keturios jaunesnės seserys: Anelė, Bronė, Janina, Stefanija bei brolis

Bronius, kuris, nesulaukęs dešimties metų, mirė nuo difterito. Dvynu-

kai Konstancija ir Alfonsas, i šgyvenę 3 - 4 savaites, taip pat mirė, todėl

šeimoje Antanas buvo vienintelis tėvų ramstis.

Namuose buvo daug valgančiųjų ir nedaug dirbančiųjų. Vaikus reikė-

jo maitinti, prižiūrėti, globoti. Šia pareiga draugiškai dalijosi paaugę vyres-

nieji vaikai. Visi mūsų šeimoje augę vaikai lankė Kaniūkų pradinę mokyklą,

tačiau tik Antaną tėveliai nutarė leisti mokytis Alantos progimnazijoje, bet

ir tai ne iš karto, nes paaugęs turėjo padėti tėtei dirbti ūkio darbus.

Sesuo Vital i ja pasakoja, kad A n t a n a s buvo labai pareigingas ir

drausmingas, gerai mokėsi. Jis mėgo žaisti kamuoliu, dainuoti. Dažnai

su broliu Broniumi užtraukdavo dainą:

Kai užaugsiu, būsiu vyras, būsiu risto žirgo draugas.

Ristą žirgą pabalnosiu ir į Vilniaus kraštą josiu.

Ir į Vilniaus kraštą josiu, ginsiu brangią tėviškėlę...

- Vaikystėje tai buvo jų dažnai dainuojama daina, - prisimena se-

suo Vitalija.

Antanas mokėjo susitarti, sugebėjo su žmonėmis gražiai bendrauti,

pagarbiai elgėsi su vyresniaisiais, kiekvienam pasakydavo gerą žodį. Jis

nekentė apgavikų, melagių, išdavikų.

- Buvo, labai stiprios valios, tiesiog geležinės, - tokį jį prisimena

sesuo Vitalija.

Jis sakydavo: „Kiekvieno lietuvio šventa pareiga kovoti už laisvę, ti-

kėjimą, tiesą, savo tautą. Tas ne žmogus, kuris svyruoja, - pasirinkai ke-

lią ir ženk!"

Baigęs 6 progimnazijos skyrius, 1945 m. jis norėjo išvažiuoti į De-

beikius (Utenos aps.) ir įsidarbinti restorane padavėju, bet saugumas jo

neišleido.

23

Mūsų namuose tarybinės valdžios iniciatyva buvo įrengtas klubas-

skaitykla. Skaityklos vedėju buvo paskirtas Antanas. Namuose vykdavo

dažni kaimo jaunimo susibūrimai, gegužinės, vakaronės, kuriose lanky-

davosi ir partizanai.

Vitalija jau buvo baigusi su pagyrimu keturias pradžios klases, norė-

jo toliau mokytis, bet nebuvo galimybių - turėjo padėti ūkyje, nes augo dar

keturios seserys ir dvi jau buvo pradėjusios lankyti pradinę mokyklą.

Brolis, seserys - p a r t i z a n ų r y š i n i n k a i

Atėjus sovietų okupantams, žmonės pasijuto neramūs dėl savo ir vaikų

ateities. Prisimenu, kaip 1949 ar 1950 m. vėlyvą rudenį kaimo žmones

pradėjo varyti į kolūkius, tačiau jie nenorėjo juose dirbti, todėl surengė

susirinkimą, kurio metu įtūžę šaukė, kad į kolūkius neis. Mūsų šeima

atsidūrė kryžkelėje. Ką daryti? Įstojo.

Namuose apsilankydavo naujos valdžios atstovai, ginkluoti šautu-

vais, dalijo prievolių lapus, šaukimus į kariuomenę.

O žmonės pranašavo, kad į Lietuvą ateina ilga naktis, nes Lietuva

be pasipriešinimo atiduota kruviniems okupantams. Buvo ir tokių, kurie

sakė, kad nuo jų išvaduos Amerika. Kai kam nauja valdžia buvo gera.

Sovietai Antaną pradėjo kalbinti, kad jis papildytų liaudies „gynė-

jų" gretas, o kiek vėliau reikėjo apsispręsti, ar eiti į sovietų kariuomenę.

Daugelis Lietuvos jaunuolių, besislapstančių nuo okupacinės kariuome-

nės, išėjo į miškus, kiti sutiko būti įgaliotiniais, partorgais, viršininkais.

Tie, kurie išsigando, ėjo į apskritį, buvo paimti į kariuomenę, vėliau bėgo

iš jos ir slapstėsi miškuose, tikėdamiesi greitų permainų.

Tuo metu dar labai jauno Antano širdyje jau buvo prasikalęs pa-

triotizmo daigelis.

Sumanų, mokantį laikyti liežuvį už dantų Antaną netrukus paste-

bėjo partizanai. Antanas gaudavo daug jų įpareigojimų vykdyti įvairias

24

užduotis, pergabenti ginklus, šaudmenis. Jis savarankiškai atlikdavo jam

pavestus darbus. Antanas turėjo ginklą ir buvo pagrindinis partizanų

ryšininkas. Be to, ir sesuo Ona buvo partizanų ryšininkė, jos slapyvar-

dis buvo Ramunėlė.

Tėvai su nerimu stebėjo įvykius. Ruseno viltis, kad Vakarai Lie-

tuvos nepaliks sovietų savivalei. Į mūsų namus užsukdavo partizanai,

jiems nenusileido ir stribai.

Namuose prasidėjo kratos, nes atsirado „geradarių", parodančių so-

dybą, kurioje gali būti partizanų. Tėtę vis dažniau išsiveždavo Molėtų sau-

gumiečiai, o namo jis pareidavo pėsčiomis, grįždavo liūdnas ir nekalbus.

Nors buvo be galo darbštus, tėtė neilgai dirbo kolūkyje už skur-

džius darbadienius. Jį išmetė iš kolūkio, nes dukra Ona jau slapstėsi, o

ir Antaną pradėjo rimtai „globoti" saugumiečiai.

Dažnai naktimis į mūsų langus šviesdavo jų žibintuvėliai, ramų

miegą nutraukdavo baisus durų trenksmas. Saugumiečiai ieškodavo ban-

ditų ir reikalaudavo pasakyti, kur jie slapstosi. Tėtę varydavo į klojimą

ir liepdavo parodyti, kur yra bunkeris. Dažnai mūsų sodybą stebėdavo

apsupę iš tolo.

Sykį Antanas su savo draugu Danieliumi Bružu namuose tvarkė

ginklus. Sesuo Vitalija pastebėjo į namus įeinantį stribų vadą Lapatki-

ną. Ji puolė į miegamąjį pranešti Antanui apie „svečius". Vyrai skubiai

po pagalve paslėpė ginklus. Stribai buvo geros nuotaikos, nedarė kratos,

tik nuotaikingai paklausė: „Kaip vyrai gyvena?"

1 9 4 8 m. Antanas kar tu su Danieliumi Bružu nuo Skudutiškio

malūno iš stribų panosės pavogė partizanų Jono Vyžinto-Svirplio ir

Broniaus Steiblio-Marso gerokai apirusius palaikus. Mūsų šeima juos

sutvarkė ir vogčiom palaidojo Kaniūkų kaimo kapinėse. Už partizanus

buvo draudžiama laikyti mišias, už jų vėles skambinti varpais, o juo la-

biau buvo užginta laidoti juos kapinėse. Tiems, kurie tai darė, kilo di-

delė grėsmė.

25

Su grėsme ir rizika buvo susijusi ir sesers Vitalijos veikla. Ji pasa-

kojo, kaip su skrebo žmona Žičkiene nuvažiavo į Utenos švietimo skyrių,

kuriame pasiėmė stalą, kėdžių bibliotekai ir, gr įžtant į namus, Žičkienei

pasakė, kad reikia užsukti pas gimines. Jos užvažiavo pas partizanų ry-

šininką Pampušką prie Utenos, išgėrė arbatos, o tuo metu šeimininkas

perkrovė jų vežimą ir į jo dugną po šiaudais padėjo kulkosvaidį, kurį jos

sėkmingai nuvežė į nurodytą vietą - pas Praną Jasiulionį, slapyvardžiu

Perkūnas, gyvenantį Mokilių kaime (Alantos apyl.).

Vėliau dar kartą teko vežti ginklus. Kad nekiltų įtarimas, ant ginklų

pasodino mane, šešiametę, ir pas tą patį Jasiulionį nugabeno ginklus.

Kratos ir tardymai , b u n k e r i s

Represijų Lietuvoje daugėjo. Antanas vis rečiau pasirodydavo namuose.

Noras matyti Lietuvą nepriklausomą jam buvo svarbesnis už gyvenimą.

Jis tvirtai tikėjo laisva Lietuva. Antanas guosdavo tėvus sakydamas, kad

okupacija baigsis, Lietuva bus savarankiška valstybė.

Mamutė labai išgyveno dėl vis pavojingesnės Antano veiklos.

Ilgiau pasilikti namuose jis negalėjo, nes kratos metu rugiuose buvo

rasta skaityklos knyga Nikolajaus Ostrovskio „Po audros", kurią skaitė

partizanai ir puslapius perskyrė virvele, skirta ginklams valyti.

Tuomet skaityklai vadovavo nebe Antanas, o sesuo Vitalija, todėl

ją, kaip skaityklos vedėją, namuose tardė ir mušė Molėtų rajono vals-

tybės saugumo poskyrio viršininkas Lionginas Bakutis ir Skudutiškio

skrebas Lapatkinas.

Sesuo Vitalija neilgai dirbo skaityklos vedėja, nes ji taip pat buvo

partizanų ryšininkė Saulutė, vykdydavo daugybę užduočių. Eilinės kra-

tos metu namuose buvo rastas partizanų dainų sąsiuvinis, todėl Vitaliją ir

tėvelį išsivedė į Skudutiškio skrebyną. Tardoma Vitalija pasakė, kad dai-

nų sąsiuvinį rado eidama iš Skudutiškio prie sandėliuko, kuriame gesin-

26

davo kalkes, ir parsinešė namo, nes buvo

smalsu, kas ten parašyta. Sąsiuvinis buvo

purvinas . Žinoma, saugumiečiai nepati-

kėjo ir toliau ją kamantinėjo. Stribų va-

das Gediminas Ragauskas ją mušė, daužė

galvą į sieną, praskėlė lūpą. Nieko nepešę,

saugumiečiai ją paleido. Tada Vitalija dar

neturėjo nė aštuoniolikos.

Apie 1947 m. mūsų sodyboje dar-

žovių rūsy je buvo įrengtas bunkeris. Tai

buvo a t sk i ras kieme esant i s s ta t inys,

apie 30 m nutolęs nuo gyvenamojo namo.

Jame slėpėsi Rytų Aukštait i jos Vytauto

apygardos vadas Jonas Kimštas-Žalgiris,

Henrikas Ruškulis-Liūtas, Jonas Vyžin-

tas-Svirplys, Bronius Musteikis-Karvelis, Juozas Šutinys-Paleckis. Kita

slėptuvė, kurioje slėpėsi Bronius Steiblys-Marsas, buvo klojime po šienu.

Kratų metu šių slėptuvių nerado.

Kai netoli mūsų namų apsistodavo partizanai, Antanas pranešdavo

mums apie tai. Tada visa šeima budriai stebėdavo aplinką. Tam tikslui pa-

sitelkdavo net ir mus, jauniausias, nes mus mažiausiai buvo galima įtarti.

Žinojome ženklus, kuriais galima pranešti apie gresiantį pavojų.

Iš partizanų gaudavome pavedimų ką nors nunešti į nurodytą vietą

arba parnešti iš jos. Ne visada žinojome, ką nešame, o jei žinojome, - tai

buvo didžiulė paslaptis, apie kurią negalima niekam prasitarti. Netgi tar-

pusavyje seserys neaptarinėjo, kuri kokį partizanų pavedimą atlieka.

Gamindavome ir nešdavome į bunkerį maistą, ėjome griežtą sargy-

bą atokiau nuo namų. Su partizanais dalijomės viskuo, ką turėjome.

Vytauto apygardos vadas

Lietuvos kariuomenės leitenantas

Jonas Kimštas-Žalgiris

27

Trispalvės p a g e r b i m a s i r i š d a v y s t ė

- Prisimenu šv. Velykas, kurių nepamiršiu, kol būsiu gyva, - sako sesuo

Vitalija. - Velykų rytą grįždami iš bažnyčios pastebėjome kaimynės stri-

belkos negyvenamoje sodyboje plevėsuojančią trispalvę vėliavą. Mūsų

namuose esančioje slėptuvėje buvo penki partizanai, tarp jų - Vytauto

apygardos partizanų vadas Žalgiris. Pranešėme jiems, ką matėme. Vadas iš

karto įsakė partizanams pasirengti prireikus pridengti jį, apsirengė tėve-

lio seną sermėgą ir išėjo parnešti vėliavos. Mes visi stebėjome, kaip vadas,

nukabinęs trispalvę, parnešė ją tarsi didžiausią brangenybę ir išskleidė

kambaryje, kuriame buvo padengtas velykinis stalas. Pirmiausia vadas at-

siklaupęs pabučiavo vėliavą ir ją apkabinęs pravirko, paskui visi ją bučiavo-

me. Tai buvo mūsų šeimos iškilminga priesaika, kurios negalima pamiršti.

Gaila, kad nebuvo kam tos iškilmingos akimirkos įamžinti.

Deja, ši didžiulė šventė po savaitės vos nevirto baisia tragedija. Pa-

sirodo, tos vėliavos iškėlimas buvo ne kieno kito, o išdaviko darbas.

Po Atvelykio, ankstų pirmadienio rytą, lauke tvyrojo tirštas rūkas.

Mama buvo paruošusi vyrams pusryčius, o mes prieš atidarydami

bunkerį išėjome apsižvalgyti. Antanas pirmasis pastebėjo sujudimą pus-

brolio Kraujelio sodyboje, po to sesuo Vitalija, eidama pažiūrėti, kas ten

vyksta, pamatė, kad jau ir mūsų sodybą supa stribai.

Mama su Onute spėjo perspėti partizanus ir užmaskuoti slėptuvę.

Antanas krito į lovą ir paprašė, kad Vitali ja jam paduotų šlapią

rankšluostį, apsivyniojo juo galvą, ėmė kosėti - apsimetė sergąs. Stribai

jo nelietė, o visuose trobesiuose darė kratą, badė su metaliniais strypais,

bet Dievas saugojo - nieko nerado.

Vėliau suimti partizanai išdavė seserį Oną, todėl ji turėjo slapstytis

mūsų klojime po šienu įrengtoje slėptuvėje, vėliau - pas kitus žmones.

Mūsų namuose vyko nesibaigiančios kratos. Ieškojo Antano, taigi

ir jis pasitraukė iš namų.

28

- Aš likau pagrindinė brolio pagalbininkė, - prisimena sesuo Vita-

lija. - Tėvai viską žinojo, tačiau nebarė, tik vieną kartą išgirdau mamą

tėtei besakant, kad „tuoj ir trečios neteksim", o tėtis atsakė: „Reikia pa-

dėt, nieko nepadarysi, jei visi bijosim, nieko nebus". Labai daug dirbau

su Antanu, buvau jo patikėtinė, visas man pavestas užduotis sėkmingai

vykdžiau. Mirti mes nė kiek nebijojom, bijojom tik kalėjimo.

Sesuo Vitalija Antaną apibūdina kaip labai protingą, greitos orien-

tacijos, tvirtą žmogų, kuris niekada nesiskundė savo sunkia dalia. Kartą

pabendravęs su žmogumi, jis sugebėdavo įžvelgti pašnekovo būdo bruo-

žus bei atskleisti jo moralinių vertybių skalę.

- Mačiau aš jį visokį: alkaną, pervargusį, purviną, kruvinom, žaiz-

dotom kojom, nes mėgdavo vaikščioti basas, tačiau niekada nemačiau

palūžusio. Antanas neleisdavo jo gailėtis, sakydavo: „Kristus dar ne tiek

kentėjo, Jo kryžius sunkesnis už mano". Daug kartų jis man kartojo: „Ne-

žinia, kokį kelią nueisime - sunkų ar lengvą - svarbu, kokius pėdsakus

paliksime žemėje išeidami". Aš juo šventai tikėjau, jis buvo man autori-

tetas, daug ko iš jo išmokau, jis niekada manęs neįžeidė. Jei reikėdavo

ką nors pamokančio pasakyti, stengdavosi tai daryti labai atsargiai, kad

neįžeistų. Su namiškiais buvo švelnus, visus labai mylėjo. Jo atminimas

mums liko mielas ir brangus, - pasakoja sesuo Vitalija. - Tik mamutei

nerimą kėlė jo dažnos išvykos į nežinią, nes paklaustas negalėdavo pa-

aiškinti, kur buvo ir ką veikė.

Part izana i p a s i t r a u k i a i š m ū s ų s o d y b o s

Mūsų sodyboje dažnai apsistodavo partizanai. Jie būdavo labai pavargę.

Čia jie pailsėdavo, susitvarkydavo drabužius, nusiprausdavo - jausdavo-

si kaip namuose.

Kartą partizanai, nusimetę drabužius ir pasidėję ginklus, prausėsi.

Į trobą nepastebėtas įžengė skrebas. Pamatęs partizanus, trenkė durimis

29

ir išbėgo iš trobos. Mama pažino kaimynų sūnų. Partizanai susirūpino:

„Praneš žaltys - pradės siausti kareiviai, nežinia, kuo viskas baigsis".

Tas skrebas parbėgo namo ir pasakė savo motinai, kad Kraujelius

„sutvarkys". Jo motina puolė ant kelių prašydama to nedaryti, nes ji buvo

dora moteris ir artimai bendravo su Antano Kraujelio tėvais. Tai buvo

Salomėja Vildžiūnienė, vėliau priglaudusi iš tremties sugrįžusią mūsų

šeimą.

Po kurio laiko tas skrebas dar kartą apsilankė mūsų namuose, gąs-

dino, kad praneš saugumui, ir grasino, kad mus išveš į Sibirą. Jam besant

pas mus, parvažiavo Antanas, kirtęs mišką. Mama ašarodama pasiskun-

dė jam. Antanas numetė pirštines ant stalo ir taip pažvelgė į skrebą, kad

šis net nustėro iš baimės. „Nebijokit, aš tik pajuokavau. Geriau butelį iš-

gerkim", - pasiūlė draugiškai. Antanas liepė jam nešdintis ir daugiau ne-

sirodyti. Jis daugiau ir nepasirodė mūsų namuose.

Stribai pradėjo intensyviai persekioti v isus mūsų šeimos narius.

Atsirado skundikų, kurie rašė s tr ibams laiškus prašydami likviduoti

„banditų lizdą" pas Kraujelius. Sykį pašto darbuotojas, norėdamas perspė-

ti partizanus, besislapstančius mūsų bunkeryje, vieną popiergalį perda-

vė tėvams. Laimei, partizanų slėptuvės mūsų namuose nebuvo aptiktos,

tačiau vado Jono Kimšto-Žalgirio nurodymu partizanai, siekdami išsau-

goti didelę mūsų šeimą, apleido slėptuvę ir persikėlė kitur.

Antaną vadas prašė, kad jis neskubėtų pasitraukti į bUrį, jo ma-

nymu, Antanas būdamas partizanų ryšininku galėjo nuveikti daugiau

naudingų darbų. Greitai rasdavęs kalbą su stribais ir aukštesnį laipsnį

turinčiais saugumiečiais, jis išpešdavo iš jų daug svarbių žinių.

30

Paskutinė viešnagė tėviškėje. Steponas Kraujelis prie savo tėvo kapo Šv. Trejybės

bažnyčios šventoriuje Skudutiškyje, 1999 09 04

31

Steponas Kraujelis tremtyje. Nuotrauka iš

Maklakovo (dabar Lesosibirskas) gamyklos

garbės lentos. 1963 m.

Anelė Kraujelienė tremtyje.

Inga, 1956 m.

33

Steponas Kraujelis, švenčiantis 95-mečio

jubiliejų. Vilnius, 1998 m.

Anelė Kraujelienė, švenčianti 80-mečio

jubiliejų. Vilnius, 1983 m.

Pirmieji Antano vaikystės metai. Priekyje stovi 2 metų Kraujelių dukra Anciutė (Ona), antroje eilėje iš kairės: Anelė Kraujelienė, Steponas Kraujelis, laikantis ant kelių sūnų Antaniuką (Antaną), trečioje eilėje stovi mamos sesuo Petronėlė. Kaniūkai, 1929 m.

34

35

Alantos progimnazijos moksleiviai. Viršuje iš dešinės pirmas Antanas. 1943 m.

Kraujelių sodyboje. Pirmoje eilėje iš kairės Antano seserys Vitalija ir Ona Kraujelytės, antroje eilėje iš kairės Antanas Kraujelis. Kaniūkai, 1946 m.

Pirmoje eilėje iš dešinės Ona Kraujelytė, antroje eilėje Antanas Kraujelis. Kaniūkai,

1945 m.

37

38

Antanas Kraujelis - ryšininkas (viduryje). Kaniūkai, 1946 m.

Susitikimas Kaniūkuose. Iš kairės: Jonas Kazlas, Vitalija Kraujelytė, Antanas Kraujelis. 1946 m.

Gyvenimo vingiais

A n t a n a s pa l ieka n a m u s

Antanas nebegalėjo ilgiau pasilikti tėvų namuose, nes suimtųjų partiza-

nų ir ryšininkų buvo išduotas.

1948 m. rudenį, sustiprėjus stribų ir saugumiečių sekimui bei pa-

dažnėjus nuolatiniams siūlymams tapti šnipu, jis atsisveikino su tėte,

mama, seserimis. Mamutė labai verkė ir maldavo neišeiti, nors ir pati

nežinojo kitos išeities, prašė Antaną nepražudyti savęs ir visos šeimos.

Antanas pasirinko kovotojo kelią, o jo pareigos suvokimas buvo

toks stiprus, kad nustelbė motinos maldavimus. Palikdamas gimtuosius

namus, jis mus prašė dainuoti.

Antanas išėjo į Mykolo Urbono-Liepos partizanų būrį. Pasirinko

Pabaisos slapyvardį, vėliau pasivadino Siaubūnu. Ir ne atsitiktinai - jis

buvo drąsus, nuovokus, bebaimis kovotojas, užklumpantis priešą pačio-

mis netikėčiausiomis aplinkybėmis.

Be to, Antanas nestokojo šmaikštaus humoro, buvo iškalbus. Vaiz-

džiais žodžiais jis nupiešdavo ateities vizijas, pasakodavo, kaip gyvens

žmonės laisvoje valstybėje, kaip suklestės kaimas, sustiprės ūkiai. Anta-

nas taip tikėjo Lietuvos pergale, kad savo optimizmu ir kalbomis uždeg-

davo aplinkinius neleisdamas nukreipti pokalbį liūdnesne tema, nors ir

žinojo, kad vyksta nelygi kova su okupaciniu režimu.

Daugiau kaip metus jis partizanavo saugumo nesusektas. Pirmasis

SSRS valstybės saugumo ministerijos (toliau - MGB) įrašas apie Antaną

pasirodė tik 1950 m. Kaip tik tuomet buvo užvesta personalinė Antano

39

Kraujelio (Pabaisos, Siaubūno) byla-formuliaras. Oficialiuose saugumo

dokumentuose rašoma, kad jis „gaujoje nuo 1950 metų" 3 - 5.

Dar būdamas partizanų ryšininku, Antanas susitikdavo ir bendra-

darbiaudavo su Perkūno būrio vadu, Algimanto apygardos štabo spaudos

ir švietimo skyriaus viršininku Jurgiu Urbonu-Lakštučiu.

1949-1950 m. Antanas buvo nuvykęs pas Dzūkijos part izanus į

Merkinės apylinkes. Ten jis susitiko su dzūkų partizanų vadovybe. An-

tanas buvo siųstas kaip Rytų Aukštaiti jos atstovas į pasitarimą, kuriame

jam buvo suteiktas aukštas karinis laipsnis 6.

Kai Mykolas Urbonas-Liepa mįslingai pateko į saugumiečių rankas,

Antanas jau buvo perėjęs į Henriko Ruškulio-Liūto būrį, veikusį Anykščių,

Utenos ir Molėtų rajonų sankirtoje. Sis būrys buvo suformuotas 1950 m.

spalio mėnesį. Jame Siaubūnas buvo Žėručio partizanų rajono štabo na-

riu, vėliau - žvalgybos skyriaus viršininku. Kraujelio-Siaubūno partiza-

ninės veiklos istorijoje ypač svarbi buvo žvalgo misija - laiku pastebėti,

sužinoti, susekti priešą ir pranešti apie tai partizanų vadovybei, sunai-

kinti svarbius NKGB (SSRS valstybės saugumo liaudies komisariato) do-

kumentus su ištremti į Sibirą numatytų, persekiojamų asmenų ir KGB

bendradarbių sąrašais, organizuoti pasalas ir naikinti bolševikus.

Aktyvių partizaninių operacijų metu partizanų grupės nušalinda-

vo, likviduodavo sovietinės sistemos atstovus, parti jos lyderius, nugin-

kluodavo enkavedistus, nes juos laikė išdavikais. Be to, vyko įnirtinga

partizanų kova prieš bolševikinę priešrinkiminę propagandą.

Mes laukdavome Antano, tačiau jam darėsi vis sunkiau aplankyti

namiškius, nes namus nuolat krėtė skrebai.

Tėtė jau buvo pašalintas iš kolūkio, stribai ir saugumiečiai jam pri-

mindavo: „Jei neatveši sūnaus, būsi išvežtas ten, kur gyvena baltosios

meškos".

Grėsė visos šeimos tremtis. Šeimoje augo keturios nepilnametės

dukros.

40

Part izano r ė m ė j a i

Antanas buvo mylimas ir laukiamas ne tik šeimos narių, bet ir kaimynų,

pas kuriuos užeidavo. Aukštaiti joje jis buvo apsistojęs Gruopolio kaime,

vėliau - prie savo tėviškės Ančėnų kaime, buvusioje Kaniūkų seniūnijoje,

kurioje praleido pirmuosius partizanavimo metus. Siame kaime pas ne-

turtingą ūkininką Bronių Jankauską Kraujelis buvo įsirengęs slėptuvę.

- Išdavus šią slėptuvę, šeimininkai pusę metų buvo tardomi Ute-

nos ir Vilniaus kalėjimuose, tačiau buvo paleisti, nes byla nebuvo suda-

ryta, - pasakoja Jovitas Jankauskas.

1952-1954 m. Antanas Kraujelis buvo sužeistas saugumiečių užver-

buoto Edmundo Satkūno, kuris buvo geriausias jo jaunystės bičiulis ir il-

gametis rėmėjas, nes dirbo kolūkio pirmininko pavaduotoju. Apginklavę ir

išmokę šaudyti, nurodę, į kurią kūno vietą geriau taikyti, saugumiečiai pa-

siuntė Edmundą susitikti su Antanu. Šis nieko blogo neįtardamas atėjo į su-

sitikimą. Edmundas Satkūnas atsinešė butelį degtinės, abu draugiškai išgėrė.

Vėliau Antanas pasakojo, kad Edmundas kažkoks įtartinas pasirodė - jaudi-

nosi, nerimavo. Kiek pabendravęs, Antanas sako: „Aš eisiu". Tik pradėjus eiti

pasipylė šūviai į nugarą. Antanas pajuto, kad yra sužeistas į krūtinę.

„Maniau, kad kareiviai. Staiga atsigręžęs matau Edmundą baisiom

akim, nusitaikiusį į mane. Patraukiau iš automato. Tas spėjo dar surikti

nesavu balsu ir krito", - vėliau pasakojo Antanas.

Protokole saugumiečiai parašė, kad Edmundas Satkūnas buvo per

daug išgėręs, todėl ir nenušovė bandito.

Žudiko nesėkmę nulėmė stiprus vėjas, kuris, Antanui nusigręžus,

pakėlė apsiausto skvernus ir Satkūnui nepavyko tinkamai nusitaikyti...

O gal sudrebėjo ranka... Kulka kliudė plaučius, Antanui teko gydytis.

Sužeistas Antanas slapstėsi Baltišės kaime, netoli Skudutiškio, pas

Aleksą Lapašauską. Sužeistu partizanu rūpinosi ir jį gydė Alekso Lapa-

šausko vyriausioji dukra Marijona.

41

Antanas niekada neneigė fakto, kad nušovė jaunystės draugą Ed-

mundą SatkUną, nors ir nenorėjo to daryti, bet jį išprovokavo pats bičiu-

lis. Antanas sunkiai išgyveno šią draugo išdavystę.

Perskaičius SSRS valstybės saugumo komiteto (toliau - KGB) Mo-

lėtų pareigūno Liongino Bakučio straipsnį „Gyvenimo vardu" 7 ir pavar-

čius archyvinius KGB dokumentus, paaiškėja, kad Edmundas Satkūnas

pats prašė ginklo, nes „... norėjo išpirkti savo kaltę dėl bendravimo su

Siaubūnu".

Po šio įvykio nebeliko abejonių dėl to, kad saugumiečiai nepaisyda-

mi priemonių stengsis Kraujelį nužudyti ar suimti. Antanui reikėjo būti

dar atsargesniam ir tikėti tik savimi.

- Daug metų Antanas nuolat lankydavosi Keriobliškio kaime pas Na-

poleoną Kezį, - prisimena Jovitas Jankauskas. - Pirmiausia užsukdavo su

Vladu Petroniu-Nemunu, kuris dažniausiai likdavo lauke saugoti. Vėliau,

tik sutemus, nuo Girelės miško ateidavo vienas. Kaip šiandien matau jį il-

gais, garbanotais, pečius siekiančiais plaukais iš po uniforminės kepurės.

Vasarą vaikščiodavo basas, eidavo atsargiai, sėlindamas.

Dažniausiai Antaną globojo geros valios žmonės, kurie parūpinda-

vo jam maisto, drabužių, medicinos ir kitų reikmenų.

Kurį laiką Antanas slapstėsi Mockūnų kaime pas seseris Židonytes.

1955-1959 m. Antanas slapstėsi Antaninavos (Dubelkos) kaime

(Utenos aps.) Petronių šeimoje. Slėptuvę jis buvo įsirengęs po lova. Vie-

tovė slapstytis pasirinkta gera, nes šeimininkai buvo neturtingi, mažiau

galėjo būti įtariami, be to, sodyba buvo atoki. Šeimininkė buvo labai reli-

ginga, o jos keturi vaikai patarnaudavo bažnyčioje šv. mišių metu.

Čia Antanas susipažino su būsimąja savo žmona Janina. Zofija Pet-

ronienė buvo jos teta iš tėvo pusės.

1959-1960 m. Antanas slapstėsi Smaltiškio kaime (Anykščių r.)

brolių Juozo ir Valdemaro Ruzgų sodyboje. 1959 m., mūsų šeimai su-

grįžus iš tremties, buvome pas juos susitikę su Antanu. Juozas Ruzgus

42

pasakojo, kad jo tėvas buvo aptikęs ant lubų po spaliais pasiklausymo

aparatą.

1960-1965 m. Antanas su žmona gyveno Papiškių kaime (Utenos aps.)

Antano ir Onos Pinkevičių name, kuriame jis buvo įsirengęs slėptuvę.

A n t a n o g a u d y n ė s

Nuo 1952 m. Antanas ir Vladas Petronis-Nemunas slapstėsi drauge.

Dešimtys Anykščių, Utenos, Molėtų stribų ir agentų sekė Antaną, rengė

pasalas, už jo išdavimą žmonėms siūlė dideles pinigų sumas.

Antano ryšininkai ir rėmėjai buvo areštuojami, visomis išgalėmis

buvo stengiamasi priversti juos bendradarbiauti su saugumu. Nuolat

buvo sekami giminės, patikimi saugumo agentai apginkluojami pistole-

tais, instruktuojami, kaip nužudyti Antaną, tačiau veltui4 - 5.

Partizanų kovos sąlygos blogėjo. Saugumiečiai ir stribai darėsi vis

rafinuotesni, bauginantys klasta, papirkimais, išdavystėmis, tačiau jiems

nesisekė. Saugumiečiai gaudavo raštelius, kuriuose partizanas rašė: „... ka-

tegoriškai nepripažįstu Lietuvos savanoriško įstojimo į Sovietų Sąjungą".

Partizano sąskaitos su saugumiečiais buvo suvedamos ir tiesiogiai.

Pusbrolis Jonas Kraujelis pasakoja:

- Su Liemežiu, Skudutiškio saugumo viršininku, Antanas susitiko

akis į akį vieno kaimiečio gryčioje. Antanas slapstėsi pas vieną žmogų.

Jis gulėjo ant krosnies, kai saugumietis įėjo gryčion be jokio įtarimo. An-

tanas netikėtai užstojo duris ir tarė: „Padėk automatą į kampą". Išėmė

šovinius ir paliepė: „Drožk, kur akys mato. O šoviniai man pravers".

Dažnai atokesniuose keliuose apsirengęs rusų kareivių uniforma

Antanas sustabdydavo automobilį ir paprašydavo pavežti. Taip jis pasi-

traukdavo iš pavojingų vietų.

Kaip žinia, ne vienas Antaną bandė nušauti. Tarp jų ir Kalnų srities

vadas Bronius Kalytis-Siaubas. Jis buvo užverbuotas saugumo ir sunaikino

43

daugybę Aukštaitijos partizanų. Būdamas saugumo agentas, Bronius Kaly-

tis-Siaubas 1951 m. įkalbėjo Liūto būrio partizanus nušauti keturis Anykš-

čių rajono tarybų valdžiai palankius gyventojus ir taip partizanus įtraukė į

pinkles. Pats provokatorius iš Aukštaitijos apylinkių dingo, o saugumiečiai

atkeršijo partizanams. Iš 14 partizanų būryje liko gyvi tik Antanas Kraujelis-

Siaubūnas, Justinas Apacianka-Viesulas ir Henrikas Ruškulis-Liūtas, kuris

vėliau buvo išduotas. Jį persekiojo net 230 kareivių. 1951 m. pabaigoje su-

žeistas į koją jis nebegalėjo pabėgti ir buvo suimtas gyvas 4 , 5 .

Prie Antano Kraujelio-Siaubūno ir Justino Apaciankos-Viesulo po

kurio laiko prisijungė Vladas Petronis-Nemunas, tačiau greit iš partizanų

būrio beliko vienas Antanas. Tuomet Bronius Kalytis-Siaubas ėmė lanky-

tis pas tuos žmones, pas kuriuos anksčiau užsukdavo Siaubūnas. Antanas

tai žinojo, pranešė apie išdaviką artimiems žmonėms ir liepė kitiems pa-

sakyti.

Kartą ėjo jie abu lieptu per upę, Antanas priekyje, o Bronius Kalytis

iš paskos. Staiga Antanas išgirdo, kad Siaubas atlaužė savo „dešimtuko"

gaiduką. Kraujelis atsigręžęs pamatė, kad Bronius Kalytis-Siaubas taiko

į jį. Antanas buvo labai greitos reakcijos ir būtų Siaubą nušovęs, bet tą-

syk pastarasis suspėjo įšokti į krūmus 9 .

Štai ką pris imena Antatiškių kaimo (Molėtų r.) gyvento jas Jo-

nas Tutinas:

- Aš Bronių Kalytį-Siaubą pažinojau nuo tų laikų, kai pas mus pra-

dėjo ateiti partizanai. Dažnai su juo ateidavo Mykolas Urbonas-Liepa.

Kai mane areštavo, partizanų beveik nebuvo likę. Nuteisė mane 10

metų, namo grįžau po sukilimo Vorkutoje.

Sykį naktį pas mus į namus atėjo vienas Kalytis. Netrukus Kaly-

tis vėl pasirodė naktį, apsimetė, kad ieško partizanų, tik aš į kalbas nesi-

leidau. Sakau: „Žinai, drauguži, lageriuose išdavikai neilgai išgyvendavo.

Žiūrėk, kad ir tau taip neatsitiktų". Neturėjo jis ką sakyti ir išėjo, po to

nebepasirodė.

44

Po kiek laiko nuėjau į Molėtus prisiregistruoti. Milicijos poskyry-

je pasakė, kad neregistruos, nes iš Maskvos neturi leidimo. Grįždamas

namo, užėjau į aludę. Išėjus iš aludės, prisistatė du vyrai ir paklausė: „Tu-

tinas būsi?" Sakau: „Taip, Tutinas". - „Esi areštuotas, einam su mumis".

Milicijoj pamačiau prie vyriškio kariškio drabužiais sėdintį Kalytį.

Mane klausia: „Tu pažinojai Kraujelį?" - „Pažinojau", - sakau. - „Kaip jį

paimt?" Sakau: „Nežinau - čia jau jūsų reikalas! Iš to juk duoną valgot, o

aš nieko bendra su juo neturiu". Kalytis sako: „Padėk mums dirbti". Pa-

sakiau, kad galiu atgal važiuoti į kasyklas, bet išdaviku nebūsiu.

Po to naktimis saugumiečiai laukdami Kraujelio pas mane prabuvo

gal dvi savaites, kartu su jais buvo ir Kalytis. Vėliau nebeateidavo. Ne-

sėkmingos buvo jų pastangos sugauti Kraujelį.

Likęs vienas, Antanas pakeitė savo veiklos taktiką - sovietų ak-

t y v i s t a m s rašė įspėjamojo turinio laiškus reikalaudamas neskriausti

žmonių.

Žmonės gerbė jį už teisingumą. Jį pažinojusieji teigia, kad Antanas

niekada neskriausdavo žmonių, prireikus paprašydavo maisto ar nakvy-

nės. Jis gerai sutardavo su kai kurių kolūkių pirmininkais, brigadininkais,

iš kurių paimdavo maisto, grūdų, tačiau visuomet palikdavo pasirašytą

raštelį, kad kiti asmenys nenukentėtų. Dažnai paliktuose pakvitavimo

rašteliuose jis užrašydavo, kad paėmė kelis kartus daugiau - esą ir žmo-

nėms reikia gyventi. Pasirašydavo slapyvardžiu Siaubūnas, niekada ne-

slėpdavo, kas esąs.

Antanas sakydavo: „Kai ateis laisvė, negražūs darbai nebus dova-

noti, už juos teks atsakyti. Partizanas yra žmogus, kuris neturi teisės

klysti !"

Žmonės kalbėjo apie jį kaip apie narsuolį, tautos laisvės gynėją,

skriaudžiamųjų paguodą. Šios žodinės legendos sklido iš lūpų į lūpas ir

kėlė didžiulį KGB bei komunistų parti jos vadovų susirūpinimą. Be abejo,

daug kas buvo pagražinta ir žmonių prikurta.

45

Atsirado nusikaltėlių, kurie, prisidengdami Antano Kraujelio pa-

varde, reikalaudavo pinigų iš gyventojų. Ne vienas po nakties rasdavo

raštelį, kad nustatytą dieną į nurodytą vietą atneštų ir padėtų tam tik-

rą pinigų sumą. Šiuos atvejus patvirtina Algirdo Šiukščiaus archyvuose

rasta medžiaga ir gyvų liudytojų pasakojimai. Yra faktų, kad saugumie-

čiai ne vieną tokį nusikaltėlį suėmė, tačiau neteisė, o užverbavo ieškoti

besislapstančio partizano.

Antano Kraujelio sunaikinimo planus saugumiečiai aptarinėjo net

su Maskva.

1964 m. pradėtoje jo byloje yra daugybė kaltinimų žmogžudystė-

mis, teroristiniais aktais. Suimtieji, pasidavę ir legalizavęsi bendražygiai

visas kaltes primesdavo Antanui Kraujeliui. Suimtas Liepa, Liūtas ir kiti

partizanai mėgindami sumažinti savo kaltę liudijo prieš jį. KGB darbuo-

tojai mokėjo išgauti prisipažinimus...

Sovietinėje spaudoje pasirodė daugybė s t ra ipsnių 1 0 - 2 0 apie Ute-

nos, Molėtų, Anykščių rajonuose neva plėšikaujantį nelegalą. Be abejo,

aprašomi faktai buvo gerokai iškreipti, be to, vagišiai bandė pasinau-

doti Antano Kraujelio vardu. Žinoma, jeigu part izanas būtų tyliai lei-

dęs dienas patikimoje vietoje, tokio ypatingo masto gaudynės nebūtų

įgavusios.

Nuolat buvo apklausiami atokiausių kaimelių gyventojai, kolūkių

pirmininkai ir brigadininkai buvo įpareigojami pranešti bet kokią infor-

maciją ar nuogirdą apie partizaną. Vienkiemiuose ir sodybose buvo atlie-

kamos kratos, tačiau įnirtingos paieškos buvo bevaisės 2 1 .

Antanas buvo labai atsargus ir nepatiklus, pajusdavo gresiantį pa-

vojų ir spėdavo pasitraukti.

Archyvinėje byloje 3 , 2 2 - 2 4 Antanas ka l t inamas nužudęs dešimtį

žmonių, tačiau dažniausiai suimtų ir pasidavusių partizanų parodymai

prieštaringi7 , 2 1. Antano žmona Janina, gyvenusi su juo dešimt metų, ne-

prisimena atvejo, kad jis ką nors būtų ketinęs nužudyti.

46

Algirdas Šiukščius yra surinkęs daugiausia gyventojų pasakojimų,

prisiminimų ir, remdamasis dokumentais, mano, kad Antanas Kraujelis

galėjo būti nukovęs tris, o gal keturis žmones. Be to, byloje yra 8 partiza-

nų: Šiaurio, Aukštaičio, Lapino, Trockio, Aido, Klajūno, Paleckio, Zume-

rio išdavikų Prano Gečo ir jo žmonos Leokadijos likvidavimo protokolas,

kurį pasirašė partizanai Liepa ir Pabaisa.

Vladas Petronis apie A n t a n ą

Apie 1952 m. partizanų būriai buvo visiškai išretinti.

1954 m. pavasarį Vladas Petronis-Nemunas pasidavė valdžiai. Apie

tai iš Anykščių buvo skubiai raportuota saugumui Vilniuje. Pats Vladas

Petronis greitai gavo pasą ir buvo įdarbintas „Spartako" artelėje.

Saugumiečiai puoselėjo daug vilčių, kad Vlado Petronio turima in-

formacija bus itin vertinga ieškant Siaubūno, tačiau tai nepasitvirtino.

Matyt, Antanas dėl atsargumo daug ką buvo nuslėpęs nuo bendražygio.

Saugumiečiams teko nusivilti, nes tikėtasi žymiai daugiau5

Apklausiamas Vladas Petronis taip charakterizavo Siaubūną: „La-

bai atsargus - slepiasi negyvenamuose pastatuose. Žiemą iš slėptuvės

išeina tik vieną kartą, eina ne keliais, o laukais (naktį arba prieš rytą).

Vasarą slepiasi krūmuose, klojimuose, pirtyse. Siaubūnas niekada nesita-

ria iš anksto dėl maisto arba pinigų. Jei pajunta, kad jį kas nors pastebėjo,

dingsta į kitą vietą sunaikindamas pėdsakus. Su pagalbininkais kalbasi

be liudininkų. Žmonių, kuriuos kviesdavo KGB, Siaubūnas vengia, nes

laiko juos užverbuotais. Žeminėmis nesinaudoja, nes serga kojų reuma-

tu. Ginklas trumpavamzdis - gali vaikščioti ir dieną. Maistas - lašiniai,

duona. 1953 metais, sužeistas agento Edmundo Satkūno, gydėsi rivano-

liu. Jo žaizda pūliavo. Siaubūnas gydėsi Alekso Lapašausko šeimoje"2 5.

Algirdas Šiukščius surado Siaubūno rašytą ir pasirašytą padėką

Aleksui ir Veronikai Lapašauskams.

47

Vladas Petronis išdavė Siaubūno pagalbininkus, su kuriais jis kal-

bėdavosi be liudininkų. Jis nurodė labai daug pavardžių, išvardijo kelio-

lika sodybų, kuriose slapstėsi Siaubūnas, tačiau tai nepadėjo saugumui

aptikti Antano Kraujelio pėdsakų.

A n t a n a s s u k u r i a še imą

Antanas buvo toks pat žmogus, kaip ir mes. Taip pat norėjo gyventi, my-

lėti, auginti vaikus... Slapstydamasis Antanas sukūrė šeimą, gimė sūnus,

apie kurį mes sužinojome tik sugrįžę į Lietuvą 1959 m.

Žmona Janina pasakojo, kad kunigas juos su Antanu sutuokė Smal-

tiškių miške palaimindamas ir sakydamas: „Nuo šiol jūs esate šeima".

Saugumo sumetimais Janinos pavardė nebuvo pakeista ir santuoka ne-

buvo įregistruota bažnyčios knygoje.

Laukdama pirmagimio Janina slėpė savo nėštumą. Tada ji nega-

lėjo niekam įrodyti, kad Dievo akivaizdoje yra teisėta Antano žmona. Ji

gyveno pas tetą Zofiją Petronienę. Toji moteris imitavo, kad laukiasi dar

vieno kūdikio, nors jau augino keletą vaikelių. Kai 1956 m. gegužės 26 d.

Janina pagimdė berniuką, tik nedaugelis žinojo, kas tikrieji jo tėvai.

Antano ir Janinos sūneliui buvo duotas Antano vardas ir suteikta Pet-

ronio pavardė. Tuo metu Petronių namuose bunkeryje gyveno ir naujagimio

tėvas Antanas Kraujelis, taigi jis galėjo prižiūrėti sūnų ir būti su žmona.

Kai Antanas žuvo, Janina buvo nuteista ir bausmę atliko Panevėžio

kalėjime 2 6. Sūnus Petronio pavarde buvo apgyvendintas Vilniaus vaikų

namuose. Saugumiečiams buvo gerai žinoma, kieno tai sūnus. Po trejų

metų ir keturių mėnesių nelaisvės Janina nuvyko į vaikų namus pasima-

tyti su sūnumi, o susigrąžino jį tik per teismą.

1968 m. rudenį Utenos teismas pripažino, kad Antanas Petronis

yra Janinos Snukiškytės sūnus, ir jam buvo suteikta Snukiškio pavardė.

Beje, jis tik 2000 m. oficialiai teisme pripažintas t ikru Antano Krauje-

48

lio palikuonimi. Siekiant saugumo, Antano ir Janinos sūnaus gimimas

nebuvo užfiksuotas jokiuose dokumentuose. Vaikas beveik dešimt metų

nežinojo, kad turi kitą motiną - ne Petronienę ir kitą tėvą - ne Petronį.

Jo dokumentuose buvo įrašyta Petronio pavardė. Tokia dviprasmiška pa-

dėtis tęsėsi iki tikrojo tėvo žuvimo dienos, o Petronio pavardė buvo pa-

keista daug vėliau.

Antanas prisimindamas vaikystę pasakoja:

- Išvakarėse skrebai buvo apsupę Petronių namus, darė kratą. Pa-

skui visą naktį gėrė ir iki pusiaudienio gulėjo girti. O Kraujelis buvo už

kokių 100 metrų krūmeliuose. Iš ryto Petronienės duktė vedėsi mane

grybauti. Žinojau, kad ten grybų nėra, - toje vietoje nedygsta. Pamačiau,

kad netoliese stovi žmogus, apsirengęs ilgu balkšvu apsiaustu. „Va, te-

tytė!", - pasakė Petronienės dukra. Jis pakėlė mane, pabučiavo. Pajutau,

kad jis man labai artimas, savas.

Tuo metu Antanas Kraujelis įtarė, kad KGB nujaučia, jog jis slaps-

tosi pas Petronius. Pastebėjo artimą asmenį slepiant nuo jo pistoletą ir

viską suprato. Reikėjo ieškoti naujų globėjų ir kitos slėptuvės.

1960 m. Antanas pers ikraustė į Utenos r. pas Papiškių kaimo

gyventoją disidentą Antaną Pinkevičių. Čia, s ta tant namą, po kros-

nimi buvo į rengta slėptuvė, kurioje jis apsigyveno kar tu su žmona

Janina. Erdvės ten buvo labai mažai (pagal saugumiečių išmatavimą -

9 4 x 1 3 2 x 6 9 cm)5.

Be rūpinimosi, kaip pačiam išlikti gyvam, Antanui prisidėjo ir šei-

mos reikalai. Reikėjo suktis taip, kad globėjai kuo mažiau turėtų vargo

dėl jo ir jo šeimos.

O saugumiečiai nerimo norėdami surasti Antano Kraujelio slaps-

tymosi vietą ir sužlugdyti partizano veiklą. Jiems buvo apmaudu, kad

paieškos nesėkmingos, kad partizanas ne tūnoja tyliai, o veikia ir vis la-

biau garsėja tarp žmonių 5.

49

Veikia v i e n a s

KGB dokumentų puslapiai mirga užverbuotų agentų vardais, pavardė-

mis ir slapyvardžiais. Beveik ties kiekvienu vardu ta pati nuoroda: „Nu-

kreiptas Siaubūno išaiškinimui". 1953 m. Utenos rajono KGB skyriaus

ataskaitoje rašoma: „Siaubūno išaiškinimui dirba Vilkas, Katia, Mary-

tė, Drąsus, Špokas, Tolimas, Juška, Akmuo, Gusevas. (...) Seka Šautuvas,

Vytautas, Kačinskas, tačiau teigiamų rezultatų kol kas negauta. (...) Drą-

sus seka Čižo vienkiemį ir periodiškai susitinka su juo, tačiau rezultatų

nėra". Įvairių metų KGB dokumentuose užfiksuota, kad, be etatinių sau-

gumiečių, kiekviename aplinkiniame rajone Kraujelio ieškojo maždaug

po 20 agentų.

Antano Kraujelio byloje išliko įrašų, kad nuo 1954 m. Siaubūnas

vertėsi „kolūkių, parduotuvių ir atskirų kolūkiečių plėšimais", įspėdavo

kolūkių pirmininkus arba brigadininkus, kad teisingai užrašytų darba-

dienius, neskriaustų kaimo žmonių. Byloje yra pakvitavimų, pavyzdžiui:

„Paimta 11 rugių ir kviečių. Vietiniai partizanai".

Siaubūnas taip pat pasirašė paėmęs 11 kolūkio avių, vėliau - dar 6.

Visos avys, kaip matyti iš tų pačių KGB dokumentų, buvo išdalytos Pa-

kalnių apylinkės gyventojams.

Saugumiečiai ir dabar prisimena raštelį, rastą po Pakalnių parduo-

tuvės apiplėšimo: „Nelieskit daug šeimininkų, jie nekalti. Jų kaltumas -

kaip ir jUsų. Sunaudojau prekes. Kraujelis-Siaubūnas".

1961 m. KGB ataskaitoje rašoma, kad Antanas Kraujelis iš žmonių

ėmė duoklę. Išvardyta keletas gyventojų, pas kuriuos buvo organizuotos

pasalos. Paminėti agentai, kuriems saugumas išdavė ginklus: „Silva tu-

rėjo ryšį su Kraujeliu. Pagal 9-ąjį straipsnį KGB jam išdavė loterijos bilie-

tus, kurie laimėjo už 4900 rub. sumą daiktų. Jam įteiktos operatyvinės

technikos priemonės. Tas pats padaryta ir Gaidžiui. Sakalas apginkluo-

tas savarankiškam Kraujelio suėmimui arba likvidavimui".

50

Kiekvienais metais KGB tvirt ino „Priemonių Kraujelio suėmimui

arba l ikvidavimui planus" 2 1, tačiau šie planai taip ir likdavo neįgyven-

dinti, nes Antanui pavykdavo išvengti kruopščiai apgalvotų ir surengtų

pasalų. Žmonės pasakoja daugybę istorijų apie jo sugebėjimą išsisukti.

Teko girdėti, kad Siaubūnas yra pietavęs prie saugumiečių stalo, kad

sykį, atsidūręs bevilt iškoje situacijoje, sustaugė tarsi vilkas, išgąsdino

stribus ir paspruko, kad kažkada išsigelbėjo paniręs į ežero gelmes su

vamzdeliu.

Net likęs vienas Kraujelis saugumiečiams kėlė siaubą ir beviltišką

įniršį. Galingoji KGB, turinti gausybę agentų ir tobulos technikos, sep-

tyniolika metų negalėjo nei suimti, nei nužudyti vieno žmogaus, kuris

neturėjo net patikimo prieglobsčio. Kartu į Antano paieškas daugelis ėjo

su dideliu noru tikėdamiesi, kad sumedžiojusiojo partizaną laukia dideli

pinigai ir sovietų valstybės apdovanojimai.

O jis ne tik slapstėsi, bet ir aktyviai veikė. Dažnai Antanas pasiro-

dydavo aplinkiniuose miesteliuose: Pakalniuose, Skiemonyse, Alantoje,

Utenoje ir Leliūnuose. Daug kur jo niekas nepažindavo, nes jis persireng-

davo moteriškais drabužiais, turėjo ilgus plaukus ir buvo švelnių veido

bruožų, todėl vykusiai tuo naudojosi. Žmona Janina pasakojo, kad An-

tanas, persirengęs moterimi ir pasidėjęs ginklą krūmuose, meškeriodavo

arba padėdavo dirbti ūkio darbus. Be ūkio darbų, jis mokėjo nerti tinklus,

verpti ir sukti siūlus.

Kai kada jis persirengdavo Raudonosios armijos karininko artile-

risto uniforma, taigi net stribai atiduodavo jam pagarbą.

Jo vardas anuomet kėlė baimę ne vienam aktyvistui ir nedavė ra-

mybės saugumiečiams.

Pažinojusieji Antaną tvirtina, kad bėgant metams jis darėsi vis at-

sargesnis. To neslepia ir dar gyvi kagėbistai. Norėdamas juos apgauti, jis

buvo paskleidęs gandus, kad nori išvykti iš Lietuvos. Atrodo, šie gandai

persekiotojus truputį nuramino.

51

Antanas siųsdavo į rajonų KGB skyrius klaidinančius laiškus, deja,

jų nepavyko rasti. Buvęs KGB Utenos rajono skyriaus įgaliotinis Serge-

jus Tichomirovas pasakojo, kad Antanas Kraujelis juos provokavo siųsda-

mas pranešimus apie tai, kad nurodytą dieną ir valandą jis nori susitikti

su saugumiečiais Skudutiškyje. Paskirtą dieną saugumiečiai punktua-

liai atvykdavo į Skudutiškį, bet nesulaukę Antano Kraujelio suprasdavo,

kad yra apgauti.

Antanui slapstytis darėsi vis sunkiau. Reikėjo galvoti apie maistą,

drabužius ir apavą, o svarbiausia, kur prisiglausti. Nuolat būdamas drėg-

mėje ir šaltyje, jis susirgo kojų sąnarių reumatu.

Vieną pavojų prisiminė Juozas Ruzgus. Tą dieną Antanas pas juos

pusryčiavo, o išdaviko žmona tai pastebėjo ir pranešė saugumiečiams.

Tuoj pat atlėkė saugumiečių viliukas ir sunkvežimis su stribais bei karei-

viais. Antanas išbėgo palikęs maskavimosi chalatą, o Ruzgus, norėdamas

paslėpti įkalčius, bėgo su chalatu, kurį išsigandęs numetė. Drabužis paki-

bo ant karklo šakos, į kurį saugumiečiai pradėjo šaudyti. Ruzgų pasivijo

saugumiečių šuo, pribėgo Anykščių saugumo viršininkas, kuris pradėjo

Ruzgų mušti, tardyti, kam jis nešė maskavimosi chalatą. Nesugebėję su-

laikyti Antano, persekiotojai rusiškai keikėsi ir nusivylę šūkavo, kad su-

žeistas banditas pabėgo į Kaniūkų miškus...

Yra faktų, kad saugumiečiai suko galvas, kodėl jie negali sunaikinti

vieno Lietuvoje belikusio bandito 5.

Paskut inė k u l k a

KGB yra keturių tomų byla 3 apie iki mirties neišleidusį ginklo iš rankų

paskutinį a k t y v ų Lietuvos part izaną Antaną Kraujelį (Pabaisą, Siau-

būną). Suimtų par t izanų, jų r y š i n i n k ų , „bešal iškų" l iudininkų tar-

dymo protokoluose teigiama, kad A n t a n a s Kraujelis buvo plėšikas ir

žmogžudys, pelnęs tarybinės liaudies pasmerkimą. Belieka stebėtis,

52

kad pagal šiuos nus ika l t imus jam buvo iškelta politinė, o ne krimi-

nalinė byla 4 .

1992 m. skaitydama Antanui sukurptą bylą radau parašyta, kad

jau 1964 m. gruodį buvo gauta operatyvinių duomenų apie tai, jog par-

tizanas gali slėptis Papiškių kaime pas Pinkevičius.

Antanas Pinkevičius buvo vedęs Antano žmonos Janinos seserį

Oną. Už partizanų rėmimą Antanas Pinkevičius anksčiau buvo nuteis-

tas 10 metų lagerio.

Antano Kraujelio žmona Janina pasakojo, kad Kūčių dieną į Pin-

kevičių sodybą suvažiavo daugybė kareivių, stribų ir saugumiečių. Buvo

tikėtasi, kad šią dieną ateis partizanas Antanas Kraujelis, o jis tūnojo po

krosnimi esančiame bunkeryje. Kratos metu saugumiečiai bunkerio ne-

rado. Šiuose namuose buvo įrengta pasiklausymo aparatūra ir saugumie-

čiai girdėjo, ką kalba namiškiai, bet apie Antaną niekas nekalbėjo.

- Antrą Kalėdų dieną Antanas išėjo ir nebuvo visą mėnesį, - pasa-

koja Janina.

Tik kitų metų vasarį Antanas pasirodė, pabuvo mėnesį ir ketino

vėl išeiti, nes žinojo, kad kratos metu saugumiečiai rado šautuvo grūs-

tuvą. Saugumo byloje atsirado įrašas: „Gauti papildomi duomenys, kad

slepiasi pas Pinkevičių".

Nedidelę, bet lemtingą klaidą Antanas padarė 1965 m. kovo 16 d.

vakare. Jis paprašė žmonos atnešti slides, kurios buvo paslėptos po snie-

gu kitapus kelio prie versmės, iš kurios Pinkevičiai atsinešdavo vandens.

Versmė buvo prieš trijų greta stovinčių namų langus, per kuriuos saugu-

miečiai galėjo stebėti Pinkevičių sodybą. Slidės išdavė ...5

A n t a n o žmona pasakoja sapną, susapnuotą Antano žūties iš-

vakarėse:

- Sapnavau, kad žemė juoda, nors tais metais sniego buvo daug.

Sapnavau tris akmenis. Ant vieno baltas sniego lopinėlis, o kiti du - juo-

di. Aš padariau Antanėliui valgyti ir papasakojau, ką sapnavau. Antanas

53

pasakė: „Tai mane apsups ir užmuš". Taip ir buvo. Žuvo Antanas Krauje-

lis, sužeistas Antanas Pinkevičius ligoninėje mirė. O tas baltas lopinėlis

ant akmens, matyt, aš, nes likau gyva, - priduria Janina. - Tik spėjom

pavalgyt, pamatėm, kad ginkluoti kareiviai supa sodybą, trobesių pusėn

bėga saugumiečiai. Jie iškrėtė daržinę, tvartą, visur durtuvais ir virbais

išbadė. Gal manė, kad yra koks slaptas išėjimas iš trobos. Po to gryčion

įėjo Sergejus Tichomirovas, kiti ir pradėjo plėšti grindis iš visų krosnies

pusių. Jie numanė, kur turi būti slėptuvė, tik gal dar abejojo, ar Antanas

ten yra. Nepaliesta liko koridoriaus sienutė ir pati krosnis. Ėmė aiškin-

tis, kas gali būti po ja, ir pastebėjo, kad krosnies pamatas kitoks. Tuo-

met pradėjo ardyti sienutę, kuri buvo ne ištisinė, o dirbtinai sudurstyta

iš medelių. Užkišo kirvį į plyšį ir atplėšė. Tada iš Antano slėptuvės pasi-

girdo šūviai. Mane tuo metu virtuvėje saugojo kareivis ir nežinau, kaip

iš t ikrųjų viskas ten buvo. Tik pamačiau, kad Antaną Pinkevičių išnešė

kruviną be sąmonės, - atsidusta Antano žmona Janina.

O iš tiesų buvo taip: aptikę slėptuvę, šeimininkui Antanui Pinke-

vičiui saugumiečiai liepė atidaryti ją, o tuo metu Antanas iš slėptuvės

paleido automato seriją. Pataikė į šeimininką, kuriam kliuvo pirmosios

kulkos, jis buvo sužeistas. Vėliau Pinkevičių išvežė į Utenos ligoninę, pas-

kui pervežė į Lukiškių kalėjimo ligoninę, operavo, tačiau kūne liko viena

neišimta kulka, prasidėjo gangrena ir Antanas Pinkevičius 1965 m. ba-

landžio 5-ąją mirė. Dar buvo lengvai sužeisti vyresnysis seržantas Vytas

Žukevičius bei jaunesnysis seržantas Rimas Kublickas.

Antanas metė ir granatą, bet ji nesprogo. Išsigandę granatos, visi

šoko iš trobos į lauką.

Buvo skubiai paprašyta iš Vilniaus specialistų su dujomis. Kagėbis-

tai nusprendė, jog reikia bandyti apsvaiginti Antaną ir paimti gyvą.

Tuo pasinaudojęs Antanas iššoko iš bunkerio. Saugumiečiai tuo

metu apsupo namą iš arčiau. Antanas paklausė žmonos, kiek jų yra. Jų

buvo daug.

54

Antanas dar kurį laiką priešinosi ginklu, jam buvo kilusi mintis

persirengus moteriškais drabužiais bėgti, tačiau jėgos buvo nelygios,

prieš jį buvo sutelkta daugybė kareivių. Janina prašė: „Nešaudyk, jau

viskas! Ar pasiduok, ar kaip nors..."

Jis padavė žmonai dokumentų pluoštą ir liepė juos sudeginti kros-

nyje, kad nepatektų saugumiečiams. Pats dar pamaišė, pažarstė pelenus.

Kas juose buvo rašoma, niekas nežino.

Stribai per Oną Pinkevičienę perdavė Antanui Kraujeliui skirtą

raštelį, kuriame jam buvo siūloma pasiduoti ir padėti ginklą, jame buvo

rašoma, kad Kraujelis bus atleistas nuo bausmės. Jis paėmė raštelį, per-

skaitė, šyptelėjo: „Tuoj, tuoj maskoliams pasiduosiu!"

- Man kilo mintis, - pasakoja Janina, - gal tikrai pasiduos, gal vis-

kas baigsis laimingai?! Jis atsisuko į mane ir sako: „Aš maskoliams nie-

kada nepasiduosiu. Nebijok, tau nieko nebus, pasiimk Antaną, neskriausk

jo. Aš laisvės nesulaukiau, bet žmonės sulauks".

Su automatu jis užlipo ant aukšto. Girdėjosi žingsniai. Po to šūvis,

lyg kažkas sunkaus krito ant lubų. Aš užlipau ten, o jis guli paplūdęs krau-

juose nebegyvas. Dar už rankos pajudinau, pabučiavau, nuėmiau laikrodį,

užsidėjau ant savosios rankos. Paėmiau pistoletą, kad nusišaučiau pati,

pasidėjau po čiužiniu.

Po to išėjau į lauką ir pasakiau: „Nebešaudykit, jis jau nusišovė".

Tada jie trise atstatė automatus, liepė eiti į kambarį, lipti ant aukšto ir

atitempti jį iki laiptų krašto. Visą laiką lydėjo atstatę ginklus. Kai jį ati-

tempiau į nurodytą vietą, nulipau žemyn. Tada vienas kad šveitė man į

veidą, vos nenukritau.

Nutraukę paklodę nuo lovos, Antaną nukėlė nuo aukšto.

Aš jau nebeturėjau jėgų, sėdėjau ant lovos ir jaučiausi visiškai su-

gniuždyta.

Vienas saugumiet i s atėjęs sako: „Jei nori eiti atsisveikint, eik

laukan".

55

Išėjau, matau - visi apstoję žiūri į jį. Ir man pasidarė širdyje ramu,

kad Antanas jau užbaigė savo vargus. Man - kaip bus, taip bus. Aš nieko

blogo nepadariau, nepavogiau, žmogaus nenužudžiau. Ir jis prie manęs

nenužudė.

Nuėjau į tvartą, gyvulėlius pašėriau. Jei būčiau norėjusi, galėjau

pabėgti. Galvojau vienu metu: „Pasiimsiu sūnų ir bėgsiu, pasakysiu, kad

jis mano". Tačiau man buvo aišku, kad manęs laukia kalėjimas.

Atėjo saugumietis, sako: „Renkis, tu sulaikyta!"

Žiūriu - pastočių privaryta prie Pinkevičių sodybos. Vienose ro-

gėse vežė Antaną, o man liepė sėsti į kitas roges. Vienas kareivis nugara

atsirėmė į mane ir vis juokėsi.

Nuvežė į Uteną ir uždarė saugumo kambaryje, - prisimena Janina.

Antanas žuvo eidamas trisdešimt septintuosius metus. Papiškiuo-

se baigėsi karas po karo.

Įvykio vietoje Antano kūno atpažinimo operacijai vadovavo VSK

(Valstybės saugumo komiteto) prie LTSR ministrų tarybos (toliau - LTSR

MT) Anykščių r. operatyvinis įgaliotinis, jaunesnysis leitenantas Mari-

jonas Misiukonis2 5. Be jo, atliekant Antano Kraujelio apsupties operaci-

ją dalyvavo VSK prie LTSR MT įgaliotinis Utenos rajone papulkininkis

Sergejus Tichomirovas, iš Vilniaus atvykę pareigūnai: VSK prie LTSR

MT 2 valdybos 2 skyriaus vyresnysis operatyvinis įgaliotinis majoras

Sergejus Veselovas, VSK prie LTSR MT 2 valdybos skyriaus virš ininkas

papulkininkis Nachmanas Dušanskis, VSK prie LTSR MT tardymo sky-

riaus vyresnysis tardytojas kapitonas Vaclovas Vytė, VSK prie LTSR MT

įgaliotinis Anykščių rajone majoras V. Ročka, VSK prie LTSR MT apa-

rato Molėtų rajone jaunesnysis seržantas Rimas Kublickas ir daugybė

kitų KGB pareigūnų. Operacijai vadovavo Nachmanas Dušanskis, kra-

tai - Vaclovas Vytė.

Saugumiečiai labai smulkiai ir kruopščiai viską užfiksavo kratos

akte. Krata pradėta 9 vai., o baigta 14. 35 val. Detaliai surašyta, kas rasta

56

Antano slėptuvėje ir kišenėse, nurodant net pieštuko ilgį. Akte rašoma,

kad rastos šukos, nosinė ir senas kiauras guminis batas, šventas meda-

liukas su segtuku ir „skudurėlis su duonos trupiniais". Tie „trupiniai" -

tai šv. Agotos duona.

Be to, buvo konfiskuota: uniforminis kitelis, maskuotės komplek-

tas, vokiškas automatas Nr. 6726a, automatas „PPŠ" Nr. 13955, šovininė

automato rageliams, karinis kompasas, kišeninis žibintuvėlis, savadarbis

maišelis šoviniams nešioti, skardinės dėžutės, kuriose Antanas laikyda-

vo paraką, medžioklinių šovinių šratai, granata RG 42, užsienio gamybos

pistoletas, peiliukas, šakutė, fotoaparatas, paklodė, planšetė, dvi nuo-

traukos (viena ir su Janina), ant uniformos rankovės prisiuvamas trispal-

vis ženklas su užrašu: „Mano darbas ir jėgos Tėvynės Lietuvos gerovei".

Kratos metu rasti Antano kovinės amunicijos reikmenys, asme-

niniai daiktai buvo perduoti Vilniaus revoliucijos muziejui, 1992 m. jie

buvo eksponuojami specialiame stende. Šiuo metu minėtieji daiktai sau-

gomi Nacionalinio muziejaus saugykloje. Dabar tai - neįkainojami rezis-

tencijos istorijos reliktai.

Antano slėptuvės maketas buvo naudojamas kaip mokomoji prie-

monė Felikso Dzeržinskio aukštojoje KGB mokykloje Maskvoje.

Septyniolika metų saugumo darbuotojai jį gaudė, sekė, bet Anta-

nas nepasidavė ir neišdavė Lietuvos. Dvidešimties metų išėjęs į mišką,

kovai jis paaukojo savo jaunystę, atidavė visą savo gyvenimą ir nugalėjo,

nes saugumiečiai nesugebėjo jo suimti ir nužudyti, nors jie akiplėšiškai

melavo, jog Antaną Kraujelį nukovė.

1965 m. kovo 31 d. laikraščių „Tiesa" 75 numeryje ir „Valstiečių

laikraštis" 39 numeryje paskutiniuose puslapiuose buvo išspausdintos

žinutės „Likviduotas banditas" 2 7 - 2 8 . Žinutėse rašoma: „Ilgą laiką Utenos

rajone plėšikavo A. Kraujelis. Jis užpuldavo žmones, reikalavo iš kolū-

kiečių duoklės. Saugumo organai susekė plėšiką. Suimant A. Kraujelis

priešinosi ginklu ir per susišaudymą buvo nukautas".

57

Antano Kraujelio žmona Janina buvo suimta ir apkaltinta, kad tu-

rėjo ginklą, bandė padėti partizanui pabėgti. Vėliau ją nuteisė keturis

metus kalėti. Bausmė buvo sumažinta ir Janina grįžo anksčiau. Sūnui

Antanui tada buvo devyneri2 6-

Pamenu, kaip po antrosios tremties ilgais rudens ir žiemos vaka-

rais tėvukai kalbėdavosi apie sūnaus Antano likimą tikėdamiesi sulaukti

tų laikų, kai jų sūnus bus deramai įvertintas ir paaiškės, kur Antanas pa-

laidotas.

Beje, sesuo Bronė po Antano žūties Papiškiuose buvo nuvykusi į

Uteną ir prašė saugumiečių parodyti brolio kūną bei leisti jį palaidoti.

Saugumiečiai pasakė: „Reikėjo ieškoti, kol gyvas buvo!"

Nesulaukė saugumiečių paaiškinimo nei mamutė, nei tėtė, pragy-

venęs net dešimtmetį laisvoje Lietuvoje. Neatskleidė šios paslapties nei

Sergejus Tichomirovas, nei Marijonas Misiukonis, nei Nachmanas Du-

šanskis, todėl gėlės dedamos ant tariamo Antano Kraujelio kapo.

58

59

Antanas Kraujelis-Pabaisa pirmas iš kairės. 1 9 4 8 m.

Pakalbis su vadu. Iš kairės Liepa ir Siaubūnas. 1949 m.

60

Kaniūkų partizanai. Iš kairės Antanas Kraujelis-Pabaisa su draugu Danielių Bružu-Atlantu. 1950 m.

61

Partizanai Antanas Kraujelis-Siaubūnas ir Bronius Raškevičius-Tauras.

1950 m.

62

Aukštaitijos partizanai. Iš kairės: Henrikas Ruškulis-Liūtas, Antanas Kraujelis-

Siaubūnas, Danielius Bružas-Atlantas. 1950 m.

63

Vytauto apygardos partizanai. Iš kairės: Steponas Jakučionis-Aušra, Steponas Satkevičius-Gintvytis, Vytautas Gobužas-Viesulas, Bronius Kalytis-Siaubas (nuo 1951 m. gruodžio 22 d. KGB agentas-smogikas)7, Antanas Kraujelis-Siaubūnas, 1948 m.

64

Vytauto apygardos partizanai. Iš kairės: Antanas Kraujelis-Siaubūnas, Justinas Apacianka-Viesulas

(pabėgo iš sovietų kariuomenės, žuvo prie Anykščių), Bronius Kemeklis-Kerštas (suimtas gyvas),

Henrikas Ruškulis-Liūtas (būrio vadas, 1951 m. suimtas gyvas), Mykolas Puodžiūnas-Valteris,

Danielius Bružas-Atlantas (žuvo 1951 m. rudenį prie Skudutiškio). 1950 m.

65

Liūto būrio partizanai. Sėdi iš kairės: Bronius Raškevičius-Tauras, Antanas Kraujelis-Siaubūnas,

stovi iš kairės: Justinas Apacianka-Viesulas, Henrikas Ruškulis-Liūtas, Danielius Bružas-Atlantas

ir Bronius Kemeklis-Kerštas. Apie 1950 m.

66

Susitikimas. Iš kairės Siaubunas ir Kerštas. 1951 m.

67

Vytauto apygardos Liūto būrio partizanai. Iš kairės Siaubūnas ir Viesulas. 1951 m.

68

Antano Kraujelio ir Edmundo Satkūno susišaudymo vietos schema. 1952 m.

Alekso Lapašausko namas, kuriame 1952 m. slapstėsi ir gydėsi sužeistas

Antanas Kraujelis

69

Antanas Kraujelis-Siaubūnas. Apie 1955 m.

70

Janina Snukiškytė. 1955 m.

Henriko Ruškulio-Liūto būrio partizanų sąrašas

Antanas Kraujelis. Apie 1960 m.

Partizanų atokvėpis. Iš kairės: sėdi Henrikas Ruškulis-Liūtas, stovi Antanas

Kraujelis-Siaubūnas, sėdi Danielius Bružas-Atlantas. 1951 m.

74

Paskutinis aktyvus Vytauto apygardos partizanas Antanas Kraujelis-

Siaubūnas. 1956 m.

Įspėjimas Skudutiškio kolūkio pirmininkui. 1955 m.

Pakvitavimas Skiemonių saugumui. 1952 m.

Antanas Kraujelis. Apie 1956 m.

77

Antanas Kraujelis. Apie 1950 m.

78

Likvidavimo protokolo fotokopija

79

Padėka Alekso ir Veronikos Lapašauskų šeimai. 1956 m.

80

Aleksui Lapašauskui dedikuota nuotrauka. Iš kairės Siaubūnas ir Nemunas.

Apie 1952 m.

81

Džiaugsmas. Antanas Kraujelis, jo žmona Janina Snukiškytė ir sūnus Antanas. Antaninava, 1956 m.

83

Antaninava. Šioje vietoje stovėjo Petronių sodyba, kurioje 1955-1959 m. slapstėsi Antanas su

žmona, čia gimė jų sūnus Antanas

Antano šeima. Antanas Kraujelis, žmona ir sūnus Antanas. 1956 m.

84

Antano žmona su sūneliu Antanu. 1-957 m.

Antano sunus Antanukas. 1960 m.

86

Lydraštis prie Janinos Snukiškytės bylos, siunčiamos į karinį dalinį Tbilisyje, kur tarnavo jos sūnus Antanas Snukiškis. 1976 m.

Tbilisyje dislokuoto sovietų kariuomenės dalinio, kuriame Antano Kraujelio sūnus atliko karinę prievolę, ypatingojo skyriaus prašymas atsiųsti Valstybės saugumo komiteto turimą informaciją apie jo motiną Janiną Snukiškytę. 1976 m.

87

Antanas Kraujelis apie 1959 m.

88

Antano susitikimas su motina, grįžusia iš pirmosios tremties. 1960 m.

89

90

Antanas Kraujelis su žmona Janina. 1956 m.

91

Antanas Kraujelis su žmona Janina. 1956 m.

92

93

Partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas. 1956 m.

94

Partizanas Siaubūnas maskuotės drabužiais. 1956 m.

Pakvitavimas Marytės Melnikaitės kolūkio pirmininkui. 1956 m.

Antanas Kraujelis apie 1956 m.

96

Antanas Kraujelis-Siaubūnas. 1955 m. pavasaris

Antanas Pinkevičius ir Antanas Kraujelis. 1960

Po mūšio. Namas, kuriame žuvo Antanas Kraujelis. Papiškiai, 1965 03 17

99

Antano Pinkevičiaus namas, kuriame slėpėsi Antanas Kraujelis.

Papiškiai, 1965 03 17

Paskutinio aktyvaus Vytauto apygardos partizano Antano Kraujelio-Siaubūno

kūnas. Šioje vietoje, kurioje guli partizanas, 1992 06 13 pastatytas paminklinis

akmuo. Papiškiai, 1965 03 17

Paskutinė nuotrauka. Papiškiai, 1965 03 17

100

Iš kairės seserys Janina ir Ona Snukiškytės po tragiško įvykio. Papiškiai, 1965 03 17

101

Slėptuvė Antano Pinkevičiaus name

102

Slėptuvėje rasti Antano Kraujelio-Siaubuno daiktai

Partizano Antano Kraujelio ginklai

Tremtis

Lemtingasis ry tas

Mintimis vėl persikelkime į tą laikmetį, kai Antanas dar buvo gyvas, o

visa mūsų šeima gyveno nors neramų, bet įprastą gyvenimą gražioje so-

dyboje Kaniūkuose.

Gavęs pranešimą apie gresiantį trėmimą, tėtė namuose nenakvo-

davo, slėpdavosi pas kaimynus arba šieno kaugėje, tačiau tą lemtingąją

naktį visi buvo namuose, išskyrus močiutę (tėtės motiną), kuri keletui

dienų buvo išvykusi.

- Iš vakaro su Danute Andri jauskaite skynėme antaninius obuo-

lius, - prisimena Vitalija. - Buvo saulėta, nuotaika puiki, kalbėjomės apie

tai, kaip eisime į atlaidus Suginčiuose.

O rytojaus dieną, labai anksti, auštant - baisus rūkas ir mūsų so-

dybos apsuptis. Saugumo leitenantas Gediminas Ragauskas su savo pa-

galbininkais sugarmėjo į trobą, tėtę ir mamą pasodino už stalo, perskaitė,

kad esame ištremiami iš Lietuvos visam gyvenimui 8 .

Visi buvome priblokšti, pasimetę, užsimiegoję, išversti iš šiltų lovų.

Staiga suvokėme, kad tai paskutinis rytas gimtuosiuose namuose.

Mama, išt ikta šoko, nieko nedarė, tik verkė ir sakė nenorinti gy-

venti. Skausmingiausia jai buvo tai, kad Lietuvoje lieka sūnus, ir nežinia,

ar teks dar pasimatyti su juo. Stribas, neatlaikęs širdį veriančios raudos,

smogė jai per galvą, kad nutiltų. Mamutė, prislėgta baisios nelaimės, kri-

to į lovą ir toliau garsiai raudojo.

103

Išsigandusios Anelė ir Bronė ramino ją. Aš stovėjau lauke už namo

kampo ir verkiau. Verkiau taip, kaip dar niekada nebuvau verkusi. Suvo-

kiau, kad mus išveža nežinia kur, į svetimą šalį, o gimtinėje liks viskas:

namas, tvartas, klojimas, sodas, šulinys, kapai (sesers ir dviejų broliukų).

Kas juos lankys?... Užžels žole, susilygins su žeme.

Aplinkui rusai ir lietuviai keikėsi, viską grobė.

Tėtė tai matė, todėl privalėjo rūpintis vaikais, kurie kelionės metu

turės kažką valgyti. Juk veža į nežinią! Jis papjovė avį, Vitalija pamelžė

karvę, o stribas su šautuvu saugojo Vitaliją, kad ji nepabėgtų. Šuo jaus-

damas nelaimę kaukė, o stribas badė jį lazda, kad nutiltų.

Kas apsakys to ryto skausmą ir bevilt iškumą! Niekas, kam nėra

tekę to išgyventi, nesupras. Buvo labai baisu. Mano galvoje sukosi klau-

simai: „Kodėl? Už ką?"

Atvažiavo kaimynų pastotės, sukrovė keletą daiktų. Mus sulaipino

į vežimą ir išvežė. Vitalijai sėdant į vežimą, stribas trenkė jai į pašonę ir

pašaipiai tarė: „Pasakyk, kur Antanas, - nevešime".

Antanas buvo Kaniūkų kapinėse ir viską matė.

„Buvo labai sunku, - pasakojo vėliau Antanas. - Jei būčiau nusi-

šovęs - tokia mintis buvo kilusi - tėvų trėmimas, manau, nebūtų bu-

vęs atidėtas".

Mūsų vežimą sustabdė prie Andrijausko sodybos. Kaimynai atnešė

miltų, lašinių, taukų, kepalą duonos kelionei. Žmonės atsisveikindami

verkė, nes siaubą kėlė pilnas vežimas nepilnamečių mergaičių, vežamų

iš gimtųjų namų. Tie, kurie tuo metu mums padėjo, labai rizikavo. Mes

buvome „bandito" šeima.

Nuvežė į Skudutiškį, ten jau buvo atvežtos kitos tremiamos šeimos.

Apie valandą tikrino mūsų daiktus, kai ką atėmė, pasiėmė sau. Lijo lietus.

Po to mus susodino į sunkvežimį, kuriuo nuvežė į Švenčionėlius ir

sulaipino į gyvulinį vagoną be langų. Daiktus sukrovėme kamputyje. Pro

vagono plyšelį matėsi daug susirinkusių žmonių, kuriuos stumdė stribai.

104

Prieš saulėlydį traukinys pajudėjo. Vagone suūžė žmonės, vieni

verkdami, kiti giedodami. Atlydėjusieji vijosi traukinį, šaukė pavardė-

mis, ieškojo saviškių. Kelionė prasidėjo...

Mūsų vagone važiavo moteris su visai mažu sūneliu. Jis verkė ir

prašė pieno, kurio nebuvo. Vėliau mažasis tremtinys mirė gabenamas at-

viru sunkvežimiu į Marasus (Irkutsko sr.). Be šio berniuko, vagone buvo

dar penki vaikai be tėvų, mažiausia mergaitė buvo maždaug pusės metų.

Vežant į Marasus sunkvežimiu ji taip pat mirė.

Vyriausiąją seserį Oną stribai surado po metų (ji gyveno su šeima

Stirniuose pas tetą Albiną) ir išvežė į Sibirą su vyro motina ir dviem ma-

žomis dukrelėmis. Jos vyrą vežė atskirai. Ona buvo nuvežta į Kemerovo

sritį (Kazačinsko r.). Mes apie tai sužinojome daug vėliau.

Jos vyro motina Sibire mirė.

Naujieji n a m a i

Traukiniu mus vežė iki Čeremchovo (Irkutsko sr.).

Maždaug 1951 m. spalio 12 d. vakare mus išlaipino iš vagonų ir su-

sodino į atvirus bortinius sunkvežimius. Sniegas, naktis, klaikus šaltis.

Tolumoje matėsi žiburėliai. Taip trūko šilumos! Iš maišų buvo ištraukti

visi drabužiai, kurių dar buvo likę, ir apsiausti mažesnieji, kad nesušal-

tų. Mus vežė visą naktį - 75 km į pietvakarius nuo Čeremchovo iki Go-

lumetės, o iš ten - dar 30 km.

Rytą mus atvežė į Rytų Sajanų kalnų slėnyje upės Bolšaja Belajos

(Angaros baseinas) kairiajame krante esančią miško kirtimo gyvenvietę

Inginską, priklausantį Čeremchovo miško pramonės ūkiui. Čia iš Lietu-

vos buvo atvežtos 24 šeimos, kurių bent vienas narys buvo partizanas.

Atsidūrėme taigoje, kur stovėjo du ilgi barakai, suręsti iš rąstų, o

į sienų tarpus buvo pr ikimšta samanų. Barakuose knibždėte knibždė-

jo blakių.

105

106

Viename barake gyveno l ietuviai darbininkai , kur iuos iš No-

vostroikos (19 km nuo Inginsko) atveždavo čia dirbti. Jie atėjo pasi-

tikti mūsų, nes buvo informuoti, kad atveš lietuvių. Pasidarė drąsiau

ir ramiau, nes buvome jau ne vieni. Be to, čia dar gyveno Rainatų ir

Pilkauskų šeimos, atvežtos iš Biržų. Jie jau buvo pasis tatę nuosavus

namelius.

Kai barakuose užkūrė „buržuikas", blakės būriais lėkė per sienas,

krito nuo lubų ir siurbė žmonių kraują. Žmonės vaikščiojo kruvini. Blakių

buvo tiek daug, kad vėliau joms naikinti buvo panaudotas dustas - stip-

riausia kancerogeninė medžiaga.

Barakuose nebuvo gultų. Viskas buvo bendra. Tualetų visai nebu-

vo. Kiek vėliau vyrai iš lentų surentė 2 m aukščio pertvaras ir staliukus.

Mažesnės šeimos gyveno po dvi viename atitvare.

Komendantas davė pasirašyti dokumentą, kuriame buvo nurodyta,

kad atvežti visam gyvenimui („пожизненно"). Kiekvieną mėnesį reikėjo

registruotis. Pasai buvo atimti.

Buvo labai sunkus laikotarpis . Žmonės buvo utėlėti, šašuoti,

nesiprausę, blakių sukandžioti, alkani.

Mūsų šeimoje dirbo tik tėtė ir Vitalija. Mama eidavo 7 km į Ingą

ieškoti maisto. Parnešdavo bulvių, bet jos būdavo sušalusios kaip akme-

nukai. Vėliau buriatai pakinkytais šunimis atveždavo šaldytų bulvių ir

praskiesto šaldyto pieno.

Barakuose buvo baisi netvarka. Gilią, šaltą (iki - 40°C ir šalčiau),

sausą žiemą barako langai visai užšaldavo. Užpustydavo ne tik barako

langus, bet ir duris, rytą reikėdavo atsikasti sniegą, kad išeitume į lauką.

Vandenį gaudavome ištirpdę sniegą, kurio buvo labai daug.

Vėliau sužinojome, kad už 500 m yra šaltinis. Iš ten tėtės padary-

tais naščiais atsinešdavome vandens. Dažniausiai vandens parnešdavo

mama, nes tėtė ir Vitalija, o vėliau ir jaunesnės nepilnametės Anelė bei

Bronė dirbo miškuose. Netoli šaltinio tremtiniai surentė pirtį.

Šioje gyvenvietė je buvo parduotuvė ir valgykla. Parduotuvėje par-

duodavo forminę neiškeptą duoną, seną parūdijusią silkę, sudrėkusius

saldainius, meduolius, sorų kruopas, didžiulius gabalus cukraus, kombi-

nuotus riebalus („kombinžirą"), margariną, machorką, papirosus „Prima",

„Belomorkanal" ir, žinoma, degtinę.

A n t a n o la i ška i

Sunkūs i šgyvenimai paveikė mamutės sveikatą. Ji vis kalbėdavo apie

Antaniuką ir su baime laukdavo žinios iš Lietuvos.

Antanas parašydavo laiškų pas i rašydamas Padirboniu arba Auto-

se. Gautus la iškus atplėšdavome drebančiomis rankomis, su didžiausiu

ner imu - ar nebus kokios nors klaikios žinios apie Antaną.. . Susirin-

kę vakare, vis i perskai tydavome laišką kelis kartus, išanalizuodavome

kiekvieną sakinį ir laišką sunaikindavome, nes namuose buvo atlieka-

mos kratos.

Antanas teiraudavosi apie visų sveikatą, nebuvo nieko įtartino, prie

ko saugumiečiai galėtų prikibti.

Vienas Antano laiškas, adresuotas Bronei Kraujelytei į Sibirą, buvo

konfiskuotas saugumo. Laiške buvo įdėta Antano nuotrauka, bet saugu-

miečių sudarytoje byloje išliko tik laiškas.

Šeimos nar ių t a r d y m a i

Saugumiečiai dėl sūnaus ir brolio mums nedavė ramybės ir Sibire.

Vitaliją buriatai per šalčius rogėmis vežė 30 km į Galumetę tardyti,

mat ją Lietuvoje buvo išdavęs Bronius Kalytis-Siaubas. Jis pasakė, kad

Kraujelių sodyboje buvo bunkerių ir kad juose slėpėsi penki partizanai,

nurodė pavardes ir Vitali jos slapyvardį. Vitaliją tardė iš Vilniaus atvažia-

vęs saugumietis, prisistatęs Korsaku.

107

- Žadėjo grąžinti į Lietuvą, suteikti butą - viską žadėjo, kad tik su-

sekčiau brolį, - pasakoja Vitalija. - Tris paras nedavė vandens, maisto, ne-

leido miegoti, tampė rožančių, kuris buvo ant mano kaklo, kol jį nutraukė

ir išmetė. Valytoja, radusi rožančių šiukšlių dėžėje, atidavė jį man. Buvau

įkalinta labai karštame kambaryje. Aštuonias paras išlaikė ir paleido.

Nepilnametes seseris Anelę ir Bronę per šaltį atvežė taip pat tardy-

ti. O Vitalijai pamelavo, kad jos liudija, jog ji gauna Antano laiškus.

Namuose darė kratą. Nors Antano nuotraukų nerado, paėmė šei-

mos nuotraukas.

Šv. Kalėdos t r e m t y j e

Paštas buvo Ingos gyvenvietėje už 7 km nuo barakų. Iš pradžių laiškų

gaudavome labai mažai, o siuntinį galėjo atsiųsti tik tėtės mama, likusi

neištremta.

Kai mus išvežė, po kelių dienų ji grįžo namo ir nutarė viena pasi-

likti sūnaus sodyboje, tačiau ji neilgai gyveno ištuštėjusiuose namuose.

Stribai sugriovė ir sulygino su žeme visus pastatus, o močiutei pasiūlė

važiuoti pas sūnų į Sibirą arba eiti laukais. Ji pasirinko antrąjį kelią - ėjo

per žmones, dirbo įvairius darbus ir dar mums kartais atsiųsdavo bryzą

lašinių ar obuolių. Tokio kvapo obuolių iki šiol niekur nerandu!

Pirmosios Šv. Kalėdos tremtyje 1951 m. buvo labai liūdnos. Tie, ku-

rie nedirbome, paruošėme didžiulį stalą, kad visi prie vieno tilptų. Susi-

nešė kas ką turėjo, ką buvo gavę iš Lietuvos. Mums geroji močiutė buvo

atsiuntusi saldainių, Dievo pyragų ir džiovintų obuolių.

Po bendros maldos iš vyriausiojo rankų laužėme Dievo pyragą, val-

gėme su ašaromis prisimindami Lietuvą ir linkėdami vieni kitiems kitais

metais per Kūčias būti Lietuvoje.

Rytą visi buvome varomi dirbti, o Lietuvoje žmonės skubėjo į baž-

nyčią. Buvo be galo liūdna, šalta ir svetima. Po darbo vėl susirinkome pas

108

tremtinį Bielinį melstis. Buvusi vargonininkė mokytoja Emilija Raišytė

skaitė šv. Evangeliją. Inginske nebuvo net stačiatikių cerkvės. Golume-

tėje (30 km nuo Ingos) cerkvė buvo paversta grūdų sandėliu.

Pradinės mokyklos Inginske taip pat nebuvo. Ji buvo tik Ingoje.

Pirmąją žiemą mokyklos negalėjau lankyti, nes buvo toli, reikėjo šiltai

apsirengti, o drabužių nebuvo. Man ėjo devinti metai. Nutariau dirbti,

prižiūrėti vietinio ruso vaikus ir užsidirbti maistui bei drabužiams.

Laukėme pavasario ir svajojome grįžti į Lietuvą.

Šiek tiek apsipratę ir nurimę, lietuviai bandė rūpintis kiekvienas

savo ūkiu. Jie pradėjo statyti tvar tukus iš lentų, o į sienų tarpus pylė

drožles, kad gyvuliai nesušaltų, sodino daržoves.

Gegužės mėnesį mes rengdavome gegužines pamaldas. Atsinešda-

vome iš miško gėlių, pasidarydavome altorėlį ir melsdavomės. Švęsdavo-

me ir kitas svarbias religines šventes.

Tremtinių darba i

Tremtiniai dirbo įvairius miško pramonės darbus: motoriniais pjūklais

pjovė medžius, genėjo šakas, valė mišką (degino šakas), sakino medžius

(moterų atliekamas itin sunkus darbas).

Anelė (14 m.) ir Bronė (13 m.) sakino medžius, bet dėl blogos mi-

tybos ir per sunkaus darbo pradėjo darbe alpti. Trūko vitaminų, medi-

kamentų, reikėjo atstatyti nualintus organizmus.

Vietiniai rusai, kurių Inginske buvo mažai, nustebę žiūrėjo į ūki-

ninkaujančius atvykėlius, tačiau vėliau, sekdami lietuvių pavyzdžiu,

patys ėmė laikyti gyvulius. Po poros metų gyvenimo sąlygos šiek tiek

pagerėjo. Vietiniai rusai pradėjo suvokti, kad mes ne banditai ir ne fa-

šistai, kaip jiems buvo sakyta, o dori žmonės.

Tėtė ruošė ir vežė malkas, krovė jas į st irtas prie siauro geležinke-

lio. Kartais ir mane pasiimdavo į talką.

109

Po kelerių metų tėtė ir seserys Vitalija, Anelė bei Bronė dirbo prie In-

ginską ir Ingą jungusio geležinkelio, kuriuo buvo vežami sieliai. Iš Ingos jie

buvo plukdomi upe Bolšaja Belaja. Meistru dirbo poetas Paulius Drevinis.

Dirbant miškų darbus, dažnai pasitaikydavo nelaimingų atsitiki-

mų. Iš mūsų labiausiai nukentėjo sesuo Vitalija, kurios galvą sužalojo

(skilo kaukolė) krintančio medžio viršūnė. Vitalija ilgai gydėsi ligoninė-

je. Vėliau rankiniu pjūklu jai buvo perpjauta koja.

Mokykla ta igo je

1952 m. pradėjau lankyti pradinę mokyklą Ingoje, o 1954 m. ją lankė ir

jaunesnioji sesuo Stefanija. Į mokyklą eidavau pėsčia per taigą geležin-

kelio pabėgiais. Žiemą būdavo labai šalta ir gūdu, o vasarą ant bėgių kai-

tindavosi galybė gyvačių, kurių labai bijojau.

Vasara tuose kraštuose trumpa ir sausa. Tuomet taiga turt inga

uogų, įvairiausių gyvūnų, įkyrių muselių, kurios net per specialų tin-

klelį skaudžiai gelia. Labai gražios taigos gėlės! Vieną vasarą prie šalti-

nio rusvais žiedais pražydo karklai. Tik vieną kartą, daugiau nežydėjo!

Žiedus tremtiniai skynė ir džiovino.

Pavasarį pražysdavo ievos. Prinokusios jų uogos skanios, didesnės

negu Lietuvoje. „Čeremša" (česnako ir svogūno hibridas), juodieji serben-

tai, bruknės, mėlynės, kedro riešutai gelbėjo tremtinius nuo ligų, stipri-

no jų imuninę sistemą.

Miškai dažnai degdavo. Tai baisus reginys ir didžiuliai nuostoliai.

Maždaug už 100 km nuo Ingos stūkso Sajanų kalnai. Saulėtą dieną

matydavosi tarsi sidabru padengtos jų viršūnės. Pavasarį upė Bolšaja Belaja

dėl tirpstančių ledynų patvindavo ir kartais net užliedavo gyvenvietę.

Nepamenu, kaip išmokau rusų kalbą, bet pradinę mokyklą bai-

giau gerai, o tam, kad galėčiau mokytis penktoje klasėje, reikėjo vykt i

į Novostroiką.

110

Buvo sprendžiamas klausimas - ar leisti mane toliau mokytis, ar

dirbti? Labai norėjau mokytis. Mamutė užtarė, ir 1956 m. rudenį iš rąs-

tų suręstu keltu persikėliau per upę Bolšaja Belaja ir 12 km pėsčiomis

ėjau taiga į Novostroiką. Žiemą buvau apgyvendinta Novostroikoje lie-

tuvių šeimoje.

Labai apsidžiaugiau, kai buvo nutarta Ingoje statyti septynmetę

mokyklą, kurią turėjo statyti mokinių tėvai ir patys mokiniai. Taigi sep-

tynmetę baigiau Ingoje.

Kraustymas is į g y v e n v i e t ę

1956 m. visus tremtinius iš Inginsko perkėlė į Ingą, nes miško kirtavietės

artėjo link jos. Inginske visus iš barakų iškraustė į pačių iš lentų statytus

sandėliukus be krosnių. Buvo šalta, nebuvo šilto maisto, žmonės sirgo.

Sandėliukuose gyvenome 3 mėnesius (rugpjūčio-spalio mėnesiais), kol

tuos pačius barakus atvežę pastatė Ingoje. Tiesa, čia gyvenome šiek tiek

moderniau - kiekviena šeima turėjo mažą virtuvėlę ir kambarį. „Bur-

žuiką" pakeitė normali krosnis. Virtuvėje miegojo tėveliai, o kambaryje -

mes penkios. Naujajame būste jautėmės daug geriau nei ankstesniame,

nes šis buvo erdvesnis.

Per aštuonerius tremties metus mažai ką težinojome apie brolį. An-

tanas kartais atsiųsdavo laišką. Sulaukdavome ir anoniminių pranešimų

apie jo žūtį. Ne kartą jį apverkėme, o paskui vėl gaudavome jo laišką. Ži-

nojome, kad okupacinis režimas jau gerokai pakirtęs tautos pasipriešini-

mą. Veikė provokatoriai, išdavikai, o partizanų smarkiai sumažėjo.

111

Gimtinė n e p r i ė m ė

1959 m., po aštuonerių pirmosios tremties metų, mama, kaip daugia-

vaikė motina, išsirūpino dokumentus grįžt i į Lietuvą. Tėvams SSSR iš-

duotuose dokumentuose nenurodoma, kad Steponas ir Anelė Kraujeliai

paleisti be teisės grįžti į Lietuvą.

Sugrįžusi į Tėvynę, šeima nerado, kur apsistoti. Būdamas doras

žmogus, tėtė tikėjosi gauti darbą, pašiūrę prisiglausti - juk jo rankomis

statyti namai buvo sulyginti su žeme. Buvę kaimynai ir giminės šalinosi

mūsų, nes bijojo saugumiečių, žinojo, kad nebus ramybės ne tik Krauje-

liams, bet ir juos priglaudusiems. Okupantai be galo daug iš mūsų atėmė:

ir namus, ir žemę, ir gimines.

Vienintelė dviejų stribų motina nepabūgo. Gyventi mus priėmė Ka-

niūkų kaimo gyventoja Salomėja Vildžiūnienė. Šios moters vyrą, mano

krikštatėvį, nušovė partizanai, o du stribais tarnavę jos sūnūs buvo pa-

bėgę į Kaliningrado sritį. Ji pati buvo užėmusi pusę namo, o kitame tro-

bos gale laikė gyvulius. Išmėžę mėšlą ir išplūkę aslą bei sienas išklijavę

senais laikraščiais, džiaugėmės gavę pastogę.

Čia, gimtuosiuose Kaniūkuose, gyvenome beveik metus, tačiau tėtė

negavo darbo. Jis kreipėsi į tuometinę valdžią su prašymu leisti regis-

truotis ir įsidarbinti. Tarybų Lietuvos valdžios atsakymas buvo neigiamas

draudžiant ne tik įsidarbinti, bet ir apsigyventi Lietuvos teritorijoje.

„Atvesk sūnų - gausi darbą", - tėtė daugsyk girdėjo šiuos žodžius.

Neįdarbino ir sesers Anelės.

Anksčiau iš tremties grįžusi sesuo Bronė su šeima gyveno Dvarčio-

nyse prie Vilniaus, nuomojosi pusę kambario lenkų šeimoje.

Jauniausioji Stefanija mokėsi penktoje klasėje Skudutiškio mokyk-

loje, aš lankiau aštuntą klasę Molėtų mokykloje ir gyvenau pas seserį

Vitaliją, kuri su savo šeima buvo nusipirkusi prie Molėtų (Molėtūne) var-

gingą lūšnelę.

112

Sesuo Ona su savo šeima gyveno Molėtuose, bet įsidarbinti ir jai

neleido saugumas.

Saugumiečiai norėjo pasitelkti šeimą tam, kad kaip nors prisivilio-

tų ir sugautų Antaną. Salomėjos Vildžiūnienės sodyba buvo nuolat ap-

supta - saugumiečiai laukė.

Antanas žinojo, kad saugumiečiai terorizuoja grįžusius iš tremties

tėvus, seseris. Jis prašė būti atsargiems, nors pats vieną vakarą atėjo pas

Salomėją Vildžiūnienę aplankyti mūsų. Pasisveikino ir sako: „O, kaip čia

yra - banditai gyvena kartu su stribais?"

Ta moteris buvo nuostabi, labai dvasinga ir tikinti. Ji mūsų šeimą

globojo beveik metus, nors visi aplinkiniai vengė mūsų.

113

Į Sibirą siųstas Antano rašytas laiškas, konfiskuotas KGB

115

Antano Kraujelio rašto atpažinimo fotograma

116

117

Natalija Kraujelienė (1881-1973) - Stepono

Kraujelio motina

118

119

Kraujelių šeima Inginske. Pirmoje eilėje iš kairės: Janina, tėvas, motina, Stefanija,

antroje eilėje iš kairės: Bronė, Vitalija, Anelė. 1952 m.

120

Barakai, kuriuose gyveno lietuviai tremtiniai Inginske (Irkutsko sr., Golumetės r.). 1951-1956 m.

121

Altorėlis, prie kurio meldėsi tremtiniai. Inginskas, 1952-1956 m.

Kraujelių šeima Ingoje. Sėdi motina ir tėvas, stovi iš kairės: Janina, Vitalija, Bronė ir

Stefanija. 1957 m.

122

Lietuvės tremtyje. Priekyje sėdi: Natalija Bružaitė (partizano Danieliaus Bružo-

Atlanto sesuo), antroje eilėje iš kairės: Onutė Mockutė ir Vanda Klevaitė, trečioje eilėje

iš kairės: Stasė Klevaitė, Monika Bitautaitė, Veronika Buivydaitė, Vitalija ir Anelė

Kraujelytės (partizano Antano Kraujelio-Siaubūno seserys), Emilija Raišytė, ketvirtoje

eilėje iš kairės: Prima Kurkytė (Liongino Kurkio-Hitlerio sesuo), Stasė Vildžiūnaitė

(Rimo Vildžiūno-Dainiaus sesuo), Bronė Kraujelytė (partizano Antano Kraujelio-

Siaubūno sesuo), Vanda Buivydaitė, Ona Noreikaitė (mirė tremtyje), Vlada Bitautaitė,

Angelė Žiukaitė (partizano Vytauto Žiuko-Bijūno sesuo), Veronika Raišytė, penktoje

eilėje: Marytė Juknevičiūtė ir Nijolė Tupėnaitė. Inginskas, 1952 m.

123

Jaunimo susibūrimas taigoje. Sėdi iš kairės: Anelė Kraujelytė, Marytė Juknevičiūtė,

Vitalija Kraujelytė, Nijolė Tupėnaitė, Vacys Žegūnas, Veronika Raišytė, Bonifacas

Raišys, Angelė Žiukaitė, Monika Bitautaitė, Bronė Kraujelytė, Pranas Žukas*

(partizano Vytauto Žiuko-Bijūno brolis), stovi iš kairės: Vlada Bitautaitė, Stasė

Klevaitė, Pranciškus Telksnys, Vanda Klevaitė, Balys Žiūkas (partizano Vytauto

Žiuko-Bijūno brolis), Valė Martinėnaitė, Česlovas Bitautas, Prima Kurkytė, Aleksas

Bružas (partizano Danieliaus Bružo-Atlanto brolis), Vanda Žiukaitė (partizano

Vytauto Žiuko-Bijūno sesuo), Kazimieras Steponavičius, Stasys Žegūnas.

Inginskas, 1956 m.

* Partizano Žiūko pavardė Sibire buvo surusinta.

124

Sekminės tremtyje. Inginskas, 1956 m.

125

Čeremchovo miško pramonės ūkio darbininkai. Pirmoje eilėje iš kairės: vietiniai rusai, ukrai-

niečiai tremtiniai, antroje eilėje iš kairės: antra Rainatienė, kiti - vietiniai rusai, trečioje eilėje

iš kairės: Vladas Pilkauskas, Vanda Klevaitė, Bronė Kraujelytė, Marytė Juknevičiūtė, Veronika

Raišytė, Vlada Bitautaitė, Vanda Buivydaitė, ketvirtoje eilėje iš kairės: Vitalija Kraujelytė,

Valė Martinėnaitė, Balys Žiūkas, vietinis rusas, Aleksas Bružas, du ukrainiečiai tremtiniai.

Inginskas, 1953 m.

126

Miško darbai. Iš kairės: Balys Žiūkas, trys vietinės rusės, antroje eilėje iš kairės: Marytė

Juknevičiūtė, Prima Kurkytė, Vlada Bitautaitė, Bronė Kraujelytė, Ona Mockutė, baltarusis.

Inginskas, 1954 m.

127

Septynmetė mokykla, kurią pastatė tėvai ir patys moksleiviai. Inga, 1957 m.

Trečios klasės mokiniai. Pirmoje eilėje iš kairės: tremtinė ukrainietė, pradinės mokyklos direkto-

rius, klasės auklėtoja, mokymo dalies vedėja, Janina Kraujelytė; antroje ir trečioje eilėse vietinių

gyventojų vaikai ir tremtiniai ukrainiečiai. Inga, 1954 m.

128

Moksleiviai tremtyje. Pirmoje eilėje iš kairės: antras Jonas Juknevičius, klasės auklėtoja, Balys Klevas, antroje eilėje iš kairės: dvi tremtinės ukrainietės, vietinė rusė, Petras Buivydas, Janina Kraujelytė, dvi tremtinės ukrainietės, trečioje eilėje iš dešinės: Julius Ramanauskas, kiti vietinių gyventojų vaikai. Inga, 1956 m.

Tremtinės. Iš kairės Janina ir Stefanija Kraujelytės. Inginskas, 1952 m.

129

Upė Bolšaja Belaja ties gyvenviete Inga. Ant sielių sėdi iš kairės Janina ir Stefanija

Kraujelytės. 1957 m.

Gyvenvietė Inga. Iš kairės Anelė ir Stefanija Kraujelytės. 1957 m.

130

Vestuvės. Pirmoje eilėje iš kairės Stefanija ir Janina Kraujelytės, antroje eilėje iš kairės sėdi: Steponas Kraujelis, Anelė Kraujelienė, jaunojo tėvai Ona Telksnienė ir Rapolas Telksnys, trečioje eilėje iš kairės: jaunojo brolis Juozas Telksnys ir jaunieji Vitalija Kraujelytė bei Pranciškus Telksnys. Inga, 1958 m.

131

Pranešimas Anelei Kraujelienei apie išvykimą iš tremties vietos. 1958 06 05

132

Pranešimas Steponui Kraujeliui apie išvykimą iš tremties vietos. 1958 06 05

133

LTSR VRM I spec. skyriaus viršininko pavaduotojo milicijos majoro E. Švarco prane-

šimas apie draudimą Steponui Kraujeliui, Anelei Kraujelienei ir Vitalijai Kraujelytei

gyventi LTSR teritorijoje. 1960 02 05

134

Vasara. Antano žmona Janina ir sūnus Antanas. 1959 m.

135

Antroji tremtis. Priekyje sėdi Steponas

Kraujelis, iš kairės tupi: Pranciškus Telksnys

su sūneliu Jonu, Janina Kraujelytė, Liudas

Budrys, už jų stovi Rima Budrytė, iš kairės

stovi: Vitalija Telksnienė, Ona Budrienė,

Anelė Kraujelienė, Melanija Lisauskaitė,

Anelė Kraujelytė, Ona Zazirskaitė.

Maklakovas (dab. Lesosibirskas), 1961 m.

Tremtinys. Vitalijos Telksnienės

sūnus Jonas. Maklakovas, 1961 m.

136

Sėdi iš kairės: Steponas Kraujelis, Anelė Kraujelienė, stovi dukra

Stefanija. Maklakovas, 1963 m.

137

Valstybės saugumo parėdymas uždėti areštą pašto-telegrafo korespondencijai

138

139

140

Janinos Snukiškytės ir Antano Kraujelio sūnus Antanas, 1964 m.

Saugumiečių teroras

Slapti s u s i t i k i m a i

Prasidėjo nepakeliamas saugumiečių teroras. Tęsėsi nuolatiniai tėtės ir

vyriausiųjų seserų tardymai, tačiau Antano išvilioti nepavyko.

Nepaisant sustiprintos šeimos apsaugos, mes visi su Antanu pasi-

matydavome miške ir kitose vietose pas įvairius žmones. Mus suvesdavo

Antaną globoję žmonės, nors Antano ieškojo visi aplinkinių rajonų sau-

gumiečiai, kurių gretas papildydavo dar ir iš Vilniaus atsiųsti saugumo

darbuotojai.

Prisimenu mūsų pasimatymą su Antanu miške. Tai buvo gražus,

besišypsantis, aukštas, l ieknas vyras ilgais, garbanotais plaukais, ba-

somis kojomis, toks pat, kaip vaikystėje gimtuosiuose Kaniūkuose. Jis

mūvėjo galifė kelnes, vilkėjo drobinius marškinius. Antanas nesiskun-

dė gyvenimu. Parodė ginklus, paprašė, kad nebijočiau, pasakė, kad šioje

vietoje esame saugūs. Supažindino su žmona Janina, sužinojau, kad turi

ketvirtus metus einantį sūnelį Antaną.

Antanas labai prašė mane rūpintis tėvais, jų sveikata ir mokytis.

Vylėsi, kad bent viena seserų baigs mokslus. Jis žinojo, kiek daug tenka

tėvams išgyventi. Tada dar nenumaniau, kad abu tėvukai savo gyveni-

mo kelią baigs pas mane.

Brolis džiaugėsi, kad ketinu mokytis. Mes aptarėme spaudoje pasi-

rodžiusius šmeižikiškus straipsnius apie mūsų krašto partizanus 1 0 - 2 0. Jis

atnešė ir parodė savo rašytus laiškus laikraščio redaktoriui dėl skleidžia-

mo melo. Tik šiuo būdu jis galėjo apsiginti, nors jo rašyti laiškai nebuvo

141

publikuojami ir nepasiekdavo skaitytojų, tačiau labiau išprusę lietuviai

netikėjo komunistų šmeižtu. Buvo žinoma, kad partizanų judėjimui pa-

kenkė jų vardu veikę įvairūs bastūnai, kriminaliniai nusikaltėliai, sau-

gumo agentai.

Vėliau su Janina Antano įpareigotos vežėme dokumentus į Vilnių.

Janina pasakojo, kad Antanas švelnus, paslaugus, gražiai dainuoja. Ji

sakė, kad jis spausdina mašinėle atsišaukimus ir šventai tiki, kad Lietu-

va bus laisva... Dar pridūrė, kad Antanas geras grybautojas, žvejys, kad

nudirba daug ūkio darbų, tačiau dažnai ilgam palieka namus, nes priva-

lo slapstytis.

Antano paliepta Janina mieste nupirko man medžiagos suknelei.

Pamenu, išsirinkau mėlynos spalvos, pati pasisiuvau ir dažnai vilkėdavau.

Antanas sakydavo: „Tu mokaisi, tau reikia gražiau pasipuošti".

Siūlymai l ega l i zuot i s

Dar keletą kartų buvome susitikę su Antanu.

Dažnai susirinkus visiems šeimos nariams pasvajodavome - o, kad

Antanas būtų kartu - laisvas, nepersekiojamas! Bet tai buvo tik svajonės!

Saugumas ne kartą siūlė Antanui legalizuotis. Apie tai buvo kalbama ir

namuose, bet Antanas to nenorėjo nė girdėti. Jis puikiai žinojo jų tak-

tiką ir sakė, kad tai jų duona, o mums liepė nekreipti dėmesio ir sakyti,

kad bandysime įkalbėti, jei bus proga. Labai norėjau, kad jis būtų kartu

su mumis ir kad baigtųsi šis baisus košmaras. Prašėme jo ieškoti išeities,

bandyti legalizuotis. Mama sakydavo: „O gal nieko jam neatsitiks, juk jis

nieko blogo nepadarė..."

Ramybės norėjo visa šeima, bet saugumiečiais pasitikėti nebuvo

galima.

„Jei jūs to norit, išeitis viena - galiu dabar nusišauti, - sakė Anta-

nas. - Su maskoliais neturiu ir negaliu turėti jokios kalbos. Mano ryžtas -

142

nepasiduoti, neatsiklaupti, grumtis, kol Lietuva bus laisva, be okupantų.

Aš gal nesulauksiu, jūs sulauksite. Žinau, jūsų daug, suraskite mano kau-

lus ir deramai palaidokite", - prašė Antanas prieš mūsų šeimai išvyks-

tant į antrąją tremtį.

Antanas tikėjo, kad Lietuva bus laisva, nors tuo metu mums tai

atrodė neįmanoma.

Vėl į Sibirą... K u r u n d u s a i

1960 m. pavasarį pirmieji į antrą ją tremtį išvyko tėtė ir Vitalijos vy-

ras Pranciškus Telksnys. Jie apsigyveno Kurundusuose (Novosibirsko

sr., Zavjalovsko r.). Nors vietovė buvo be galo skurdi, po dviejų ten pra-

leistų mėnesių, praradę viltį rasti patrauklesnę vietą, jie pakvietė mus,

penkias moteris ir Vitalijos 6 mėnesių sūnelį, atvažiuoti.

Mūsų daiktus reikėjo sukrauti, nuvežti į stotį, iškrauti ir vėl su-

krauti į vagoną. Trūko vyriškų rankų. Viskuo rūpinosi sesuo Anelė.

Kelionė buvo varginanti ir ilga. Mažas Vitalijos sūnus Jonas susirgo.

Pasiekėme Novosibirską, o iš ten - keliolika kilometrų iki Kurun-

dusų. Buvo gegužė, šlapdriba, iki kelių bridome juodžemiu. Tai, ką iš-

vydome atvykę į Kurundusus, mus labai nuvylė: namas supuvęs, langai

įsmegę į žemę, šlaistosi girti vietiniai rusai.

Tėtė su žentu jau bandė ūkininkauti. Jie ganė karves, vakarais už

darbą gaudavo pieno. Mums, atvykusioms, pasiūlė dirbti melžėjomis ir

kiaulių šėrikėmis.

Mokyklos nebuvo.

Viską apmąstę, nutarėme prieglobsčio ieškoti kitur, kol bagažas

dar buvo stotyje.

Mes turėjome Kaniūkų kaimo Onos Zazirskaitės, kuri su moti-

na buvo ištremta į Maklakovą, adresą. Išsiuntėme joms telegramą no-

rėdami sužinoti, ar nevertėtų ir mums vykti į Maklakovą. Jos pranešė,

143

kad šioje gyvenvietėje galima apsigyventi ir gauti darbą. Ši žinia nulėmė

mūsų sprendimą, ir po trijų savaičių „viešnagės" Kurundusuose atsidū-

rėme Maklakove (dab. Lesosibirskas, Jeniseisko r., Krasnojarsko kr.). Čia

mus pasitiko lietuviai tremtiniai ir pasirūpino mumis. Kibome į darbus,

nes santaupos baigėsi klajojant po Sibiro platybes.

Buvau dar nepilnametė, bet reikėjo dirbti. Dirbdama baigiau va-

karinę vidurinę mokyklą. Ruošiausi studijuoti mediciną. Mama norėjo,

kad studijuočiau Lietuvoje, todėl 1962 m. kartu su lietuvių šeima grįžau

į Lietuvą ir apsigyvenau pas seserį Bronę, tačiau manęs neregistravo.

Bandito sesuo - s t u d e n t ė

Išlaikiau egzaminus į Kauno medicinos institutą, tačiau manęs nepriėmė,

nes tėvai buvo ištremti į Sibirą. Atrodė, kad vėl žemė slysta iš po kojų.

Gruzinė, su kuria stojau į Medicinos institutą, nuvedė mane į Veterina-

rijos akademiją, nes pati ten mokėsi, o vėliau perstojo į Medicinos insti-

tutą. Į Veterinarijos akademiją priėmė trylikta ar keturiolikta kandidate,

nors egzaminai jau buvo pasibaigę, bet įskaitė Medicinos institute išlai-

kytus egzaminus. Kurį laiką buvau beveik laiminga.

Po pirmojo kurso aplankiau tėvus ir art imuosius t remtyje . Jie

džiaugėsi tuo, kad man sekasi mokytis ir kad Antanas gyvas.

Tačiau neilgai ramiai gyvenau Lietuvoje. Antrame kurse prasidėjo

baisus saugumiečių šantažas. Į Veterinarijos akademijos rektoratą ėmė

plūsti anoniminiai laiškai, kuriuos rašė saugumiečiai. Liaudies vardu

buvo prašoma pašalinti Janiną Kraujelytę iš Lietuvos veterinarijos aka-

demijos, nes ji užimanti liaudies vaikų vietą. Buvo rašoma, kad ji cha-

rakteriu panaši į brolį banditą, kad susitikinėja su juo ir remia jį moraliai

bei materialiai.

Sukruto partinės organizacijos sekretorius ir Marksizmo-leniniz-

mo katedros vedėjas. Jie talkininkavo saugumiečiams, su kuriais rezgė

144

įvairiausias versijas: reikalavo raštu atsisakyti tėvų, seserų ir brolio, vykti

į saugumiečių nurodytą rajoną atlikti praktiką, ten susitikti su Antanu

ir įkalbėti jį pasiduoti, prašyti žmones, kad įtikintų jį, jog legalizuotųsi.

Man buvo grasinama teigiant, kad, jei to nedarysiu, būsiu pašalinta iš

akademijos ir vėl ištremta į Sibirą. Buvo pasakyta, kad ten mano vieta.

Buvau apstatyta sekliais, kad su niekuo nesusitikčiau.

Nerašiau. Pagalvojau - važiuosiu atgal į Sibirą. Prorektorius ir de-

kanas stengėsi mane padrąsinti bei skatino rašyti, kad atsisakau savo

šeimos. Marksizmo-leninizmo katedros vedėjas kartu su uoliais saugu-

miečiais ir toliau nepaliko manęs ramybėje.

Antanas tai žinojo ir bjaurėjosi prievarta, kuri buvo taikoma jo ar-

timiesiems.

Išvažiavau atlikti praktikos į Ukrainą. Diplominį darbą beveik me-

tus rašiau Pamaskvėje, Mokslo tiriamajame institute.

Apie brolio žūtį netikėtai sužinojau iš studentės, kuri pasakojo ki-

tiems girdėtą naujieną apie bandito Kraujelio nušovimą.

Saugumiečių p e r s p ė j i m a s

1965 m., jau po Antano žūties, saugumiečiai atvažiavo į Veterinarijos

akademiją, kurioje aš studijavau, man paaiškinti „tiesų, kurių aš neži-

nojau". Pasakė: „Už tai, jog mums tuos metus melavai, galima būtų tave

nuteisti. Dabar jau žinome, kad susitikinėjai su broliu, vykdei jo pave-

dimus, pažinojai jo žmoną, žinojai, kad Antanas turi sūnų. To pakanka,

kad tave galima būtų uždaryti į kalėjimą".

Sėdėjau ir galvojau: „Kas toliau? Juk apie tai žinojo tik Antanas".

Galiausiai saugumiečiai pridūrė, kad neketina rengti akistatos, bet

istorija to neužmirš.

Pamaniau: „Nejaugi tai viskas?"

Išėjau iš kabineto, aplinkui nieko nemačiau...

145

Saugumiečiai p r i m i n d a v o praeit į

1967 m. tėvai ir seserys sugrįžo į Lietuvą. Grižus iš tremties, įs ikurt i

buvo ne taip paprasta.

Net mano paskyrimas dirbti Mokslų akademijos Zoologijos ir pa-

razitologijos institute Mokslų akademijos pirmo skyriaus nebuvo pri-

pažintas.

Esu nuoširdžiausiai dėkinga tuo metu Mokslų akademijos Zoologi-

jos ir parazitologijos institute (dab. VU Ekologijos institutas) dirbusiam

habilituotam daktarui Albertui Pečiukėnui už visapusišką paramą įdar-

binant mane. Jei ne jo pagalba, nežinia, kaip viskas būtų pakrypę.

Dar ilgai visi nesijautėme saugūs.

146

Partizano veiklos įamžinimas

Antano darba i į v e r t i n t i

Lietuvoje neužmiršti kovotojai, kurie paaukojo savo gyvybes dėl mūsų

laisvės ir nepriklausomybės. Tarp jų - ir paskutinis ilgiausiai aktyviai

veikęs ginkluotas Aukštaiti jos partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas.

1994 m. spalio 10 d. Antanas Kraujelis-Siaubūnas po mirties apdo-

vanotas už nuopelnus Lietuvai pasipriešinimo dalyvio kryžiumi. Apdova-

nojimą tėtei įteikė profesorius Vytautas Landsbergis. Tai buvo didžiulis

įvykis mūsų šeimoje. Deja, mama sūnaus įvertinimo nesulaukė. Ji mirė

1989 m.

1995 m. kovo 19 d. Utenoje pirmą kartą buvo paminėtos Anta-

no Kraujelio-Siaubūno 30-osios žūties metinės. Šia proga buvo laikomos

šv. Mišios Kristaus žengimo į dangų bažnyčioje, vyko minėjimai muzikos

mokykloje ir Papiškiuose prie paminklinio akmens. Išsamius pranešimus

apie partizano gyvenimą ir veiklą skaitė Algirdas Šiukščius ir Seimo na-

rys Antanas Stasiškis.

Molėtų r. savivaldybės kieme stūkso paminklinis akmuo su užra-

šu, jog šis paminklas skirtas 1949-1965 m. už Lietuvos laisvę kritusiems

partizanams atminti.

1998 metais Utenoje prie Dauniškio ežero kapinėse minint Anta-

no Kraujelio-Siaubūno gimimo septyniasdešimtmetį buvo pašventintas

kenotafas (tuščias kapas), o 2005 m. gegužės 7 d. Vilniuje, Rasų kapinė-

se, Vilniaus vyskupas Juozas Tunaitis pašventino du kenotafus, skirtus

žuvusiesiems už Tėvynės laisvę ir katalikų tikėjimą. Viename iš kenotafų

147

„Lietuvos partizanai" išvardyti 1956-1965 m. žuvę partizanai. Tarp jų yra

ir Antanas Kraujelis-Siaubūnas.

2000 m. liepos 23 d. Alantoje prie gimnazijos sienos buvo pritvir-

tinta atminimo lenta su mūsų krašto partizanų, besimokiusių šioje gim-

nazijoje, pavardėmis. Joje iškalta ir Antano Kraujelio-Siaubūno pavardė.

2001 m. rugpjūčio 14 d. Skudutiškio Švč. Trejybės bažnyčios šven-

toriuje klebonas Gintautas Jančiauskas pašventino Jovito Jankausko

projektuotą ir jo iniciatyva įkurtą memorialą nepalaidotoms komunis-

tų pokario aukoms, įrengtą Juozo ir Gedimino Klimanskų.

Paskutinė v i e š n a g ė K a n i ū k u o s e

Tėtė vis rūpinosi, kad neatlikta daug darbų, nesutvarkytas sodas Kaniū-

kuose. Juk reikėtų nugenėti medžius, paremti obelų šakas, kurios lūžta

nuo gausaus derliaus. Jis džiaugėsi, kad bent obelys, kurias padėjo so-

dinti Antaniukas, liko neiškirstos ir nesunaikintos.

Paskutinė jo kelionė į Kaniūkus buvo itin prasminga. Jis labai no-

rėjo dalyvauti statant valstybinį ženklą partizano gimtojoje sodyboje. Pa-

klaustas, ar važiuos, atsakė: „O kaipgi?! Aš žinau tą trobos langą, prie

kurio stovėdavo Antaniukas ir stebėdavo sodą. Mes abu tą sodą sodino-

me, skiepijome medžius. Antaniukas gal net daugiau rūpinosi sodu. Tik

aš žinau tą vietą, kur būta mūsų namo, ten ir paženklinsime".

Tai buvo 1999 m. rugpjūčio 26 d. Žinojau, kad tėtė sirguliuoja, ta-

čiau, įžengęs į savo sodybą, jis tarsi atjaunėjo - bėgiojo nuo obels prie

obels, šluostė prakaitą nuo veido, lietė medžių šakas, kamienus, žiūrėjo

po žieve, ar dar gyvas medis. Lyg atsisveikindamas kiekvieną medelį pa-

glostė. Jo akys glamonėjo likusius namo pamatų akmenis.

Jis atsivežė ir sūnaus Antano apdovanojimą - Vyčio kryžiaus ordi-

ną, kurį 1998 m. gegužės 22 d. jam įteikė laisvos Lietuvos Prezidentas jo

ekscelencija Valdas Adamkus. Rodė jį meistrams, kurie statė valstybinį

148

ženklą, ir pasakojo, kad tai jo sūnus Antanas buvo apdovanotas už nuo-

pelnus Lietuvai. Tėtė buvo laimingas, kad pagaliau jo sūnus įvertintas.

Jis džiaugėsi, kad Lietuva keičiasi, o gyvenimas gerėja.

Švenčiant tėtės 95-ąjį gimtadienį, suvažiavo visos dukros, marti

Janina, anūkas Antanas ir daug art imųjų. Šia proga namuose jį aplankė

ir pasveikino krašto apsaugos viceministras Edmundas Simanaitis, pul-

kininkas leitenantas Rimantas Gasparavičius ir Utenos apskrities virši-

ninkas Rimantas Dijokas. Tai buvo 1998 m.

Tais metais Utenoje buvo garbingai paminėtas Antano Kraujelio

70-ųjų gimimo metinių jubiliejus. Tėtė kartu su tuometiniu Lietuvos Res-

publikos Seimo Pirmininku profesoriumi Vytautu Landsbergiu Papiš-

kiuose pasodino ąžuoliuką.

„Iškilmės, kokių per savo gyvenimą nesu matęs. Garbingų žmo-

nių kalbos apie Antaną Papiškiuose ir Utenos kultūros rūmuose, dainos...

Man įteikė Laisvės kovų dalyvio pažymėjimą", - džiaugėsi ir kaimynams

pasakojo tėtė.

2000 m. sūnaus Antano žūties 35-čio minėjime tėtė jau nebegalėjo

dalyvauti, nors labai norėjo dar kartą pabūti toje vietoje, kurioje žuvo jo

sūnus, dar sykį išgirsti žmonių pasakojimus apie Antaną.

Minėjime kalbėjo tuometinis Lietuvos Respublikos Seimo Pirmi-

ninkas profesorius Vytautas Landsbergis, apie partizanų kovų vaidmenį

kovojant su okupantais kalbėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezisten-

cijos tyrimo centro Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento di-

rektorius dr. Arvydas Anušauskas, Lietuvos kariuomenės vadas brigados

generolas Jonas Algirdas Kronkaitis, apie partizano Antano Kraujelio

veiklą pasakojo Algirdas Šiukščius, savo vaikystę prisiminė Antano Krau-

jelio sūnus.

Man įstrigo profesoriaus Vytauto Landsbergio žodžiai, pasakyti mi-

nėjime: „Išliko didžiulis palikimas dainų apie partizanus - bet nė vienos

dainos, garbinančios stribus. Štai koks yra teismas ir tas teismas išliks".

149

Prabėgus d e š i m t i m s m e t ų

2005 m. balandžio 9 d. Utenos rajono savivaldybės, Tėvynės są jungos

(Lietuvos konservatorių) Utenos skyriaus, Lietuvos kariuomenės kūrė-

jų savanorių sąjungos Utenos apskrities skyriaus bei Atkurtos Lietuvos

Vytauto apygardos partizanų tarybos, Lietuvos gyventojų genocido ir re-

zistencijos tyrimo centro pastangomis buvo surengtas Antano Kraujelio-

Siaubūno žūties 40-osioms metinėms paminėti skirtas renginys Utenoje

ir Papiškių kaime.

Utenos kraštotyros muziejuje veikė paroda apie Antaną Krauje-

lį-Siaubūną, vaizdžiai iliustruojanti paskutinio Aukštait i jos partizano

trumpą, bet prasmingą gyvenimo bei kovos istoriją.

Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčioje mons in joras A l f o n s a s Sva-

r i n s k a s aukojo šv. Mišias už A n t a n ą Kraujel į-Siaubūną ir A n t a n ą

Pinkevičių-Dobilą.

Po šv. Mišių Papiškių kaime prie sodybos, kurioje žuvo Antanas

Kraujelis-Siaubūnas ir buvo sužeistas Antanas Pinkevičius-Dobilas, vyko

minėjimas. Čia prie paminklinio akmens gausiai susirinkusiems minė-

jimo dalyviams kalbėjo Seimo narys Antanas Stasiškis, buvęs Lietuvos

kariuomenės vadas atsargos generolas majoras Jonas Algirdas Kronkai-

tis, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos pirmininkas Algir-

das Petruševičius, Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjas, savanoris

Edmundas Simonaitis, monsinjoras Alfonsas Svarinskas ir kiti. Minė-

jimo metu skambėjo partizanų dainos. Prisiminimai nukėlė į tragišką

1965 m. kovo 17-ąją.

Po to iš Papiškių kaimo vis i nuvyko į Utenos muzikos mokyk-

lą, kurioje tęsėsi minėj imas. Čia pagrindinį pranešimą skaitė buvęs

i lgametis Utenos k r a š t o t y r o s muzie jaus d i rektor ius Balys Juodze-

vičius. Pranešėjas kalbė jo apie paskut in io jo A u k š t a i t i j o s par t izano

neeilinę asmenybę, aptarė jo kovos metodus, gebėjimą s laps ty t i s ir

150

iš l ikti ner imą bei siaubą o k u p a n t a m s kel iančiu žmogumi, savot i šku

la isvės šaukl iu.

Apie prasmingą part izanų auką savo mintimis pasidali jo ir euro-

parlamentaras profesorius Vytautas Landsbergis, laisvės kovotojų mi-

siją į v a r d y d a m a s kaip i š ra iškingą pr iminimą žmonėms, kad Lietuva

bus laisva, kad jų, par t izanų, b u v i m a s yra g y v a s t ikė j imas Lietuvos

laisve ir nepriklausomybe. Partizanų atminimui profesorius Vytautas

Landsbergis fortepi jonu paskambino Mikalojaus Konstantino Čiurlio-

nio „Preliudą".

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyr imo centro vado-

vė Dalia Kuodytė kalbėjo, kad nepakanka žinoti buvusių jų partizanų, jų

vadų vardus bei slapyvardžius. Reikia gilesnio žvilgsnio ir suvokimo, gal

tuomet ir paminklai atsirastų, ir būtų parašytos t inkamos knygos 2 9 .

Liko t i k trobelė...

Jau kelios dešimtys metų nebėra tarp mūsų Antano. O trobelė, kurioje

gyveno Antanas su savo šeima, tebestovi, joje niekas negyvena. Tas na-

mas daug ką mena iš anų laikų - galėtų būti memorialinis muziejus, pri-

menantis jaunajai karta i apie žmones, kurie labai brangino savo žemę,

vardan Tėvynės Lietuvos laisvės aukojo brangiausią turtą - savo gyvy-

bę. Širdies skausmu po tiek metų atsiliepia Antano Kraujelio žmonos

Janinos eilės:

Užžels žole takeliai, kur vaikščiojom kartu,

Ir viskas bus kaip sapnas, kad buvom aš ir tu.

Važiuojant plentu Vilnius-Utena, galima išvyst i rodyklę su nuoro-

da: „Partizano Antano Kraujelio žūties vieta - 1,5 km". Vingiuotas kelias

atveda iki Papiškių kaimo.

151

1992 m. birželio 13 d. Utenos politinių kalinių ir tremtinių sky-

riaus iniciatyva Papiškių kaime prie namo, kuriame žuvo Antanas, buvo

iškilmingai atidengtas ir pašventintas Vytauto Giedraičio sukurtas pa-

minklinis akmuo su užrašu: „1965.III.17 šioje sodyboje žuvo paskutinis

Lietuvos partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas".

Atidengiant šį paminklą prie namo, kuriame jis žuvo, nuaidėjo šau-

tuvų salvės, tačiau tai buvo ne mirtį nešantys šūviai, o pagarbos ženklas

žmogui, atidavusiam gyvybę už Lietuvos laisvę.

152

153

Paminklinį akmenį šventina Kristaus žengimo į dangų bažnyčios klebonas dekanas Petras

Adamonis. Papiškiai, 1992 06 13.

Partizano tėvas Steponas Kraujelis. Papiškiai, 1992 06 13

154

Partizano Antano Kraujelio-Siaubūno 3 0 - ų j ų žūties metinių minėjimas. Prie paminklinio

akmens partizano seserys iš kairės: Ona, Bronė, Janina, Anelė, Vitalija ir jo tėvas. Papiškiai,

1995 03 19

155

Partizano Antano Kraujelio-Siaubūno 30-ųjų žūties metinių minėjimas.

Kalba Antano Kraujelio gyvenimo faktus tiriantis Algirdas Šiukščius.

Utena, 1995 03 19.

156

Memorialinės lentos atidengimas ant gimnazijos, kurioje mokėsi Antanas Kraujelis,

sienos. Pašventino kunigas Pranciškus Sabaliauskas. Antano Kraujelio seserys iš

kairės: Janina, Ona, Vitalija, Bronė. Alanta, 2 0 0 0 07 23

158

Pirmas iš kairės - Antano Kraujelio-Siaubūno kenotafas (tuščias kapas). Utena, 1998 m.

Lietuvos nacionalinio muziejaus specialiame stende eksponuojama partizano Antano

Kraujelio-Siaubūno amunicija, drabužiai, asmeniniai daiktai. Vilnius, 1992 0 1 1 2

159

Vyr. leitenanto Antano Kraujelio Kario savanorio pažymėjimas Nr. 32

160

Šventinamas ženklas partizanams atminti. Šventina Šv. Trejybės bažnyčios (Skudutiškio parapija)

kunigas Robertas Mikalauskas dalyvaujant Antano Kraujelio artimiesiems. Kaniūkai, 2001 07 07

161

Antano Kraujelio-Siaubūno apdovanojimas (po mirties). Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas

Adamkus ir apdovanotojo Vyčio kryžiaus ordinu (po mirties) Antano Kraujelio-Siaubūno tėvas

Steponas Kraujelis, iš kairės: apdovanotojo sūnus Antanas Snukiškis, dukterėčia Žydrė Šyvokaitė

ir sesuo Janina Šyvokienė. Vilnius, 1998 05 22

162

Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinas , kuriuo buvo apdovanotas (po mirties) Antanas

Kraujelis-Siaubūnas, Lietuvos Respublikos Prezidento dekretas ir liudijimas. 1998 05 19

163

Tėvukas tarp art imųjų 95 metų jubiliejaus proga. Iš kairės sėdi: Janina Snukiškytė

(marti), Steponas Kraujelis ir Janina Šyvokienė, stovi: tėtės pusseserė Veronika

Mockuvienė (buvusi politinė kalinė), dukros Stefanija Ivanauskienė, Anelė Tauginienė,

Vitalija Telksnienė, Ona Budrienė ir Bronė Žukienė. Vilnius, 1998 05 10

164

Lietuvos kariuomenės dienos proga Steponą Kraujelį sveikina Lietuvos krašto

apsaugos ministerijos viceministras Edmundas Simanaitis, pulkininkas leitenantas

Rimantas Gasparavičius. Vilnius, 1998 1 1 1 9

165

Partizano Antano Kraujelio-Siaubuno 70-ųjų gimimo metinių minėjimas. Kalba

Antano Kraujelio žmona Janina. Papiškiai, 1998 10 25

Prie pasodinto ąžuoliuko. Pirmoje eilėje iš kairės: Steponas Kraujelis, Lietuvos

Respublikos Seimo Pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis, Janina Šyvokienė,

antroje eilėje iš kairės Benjaminas Šyvokas ir Utenos apskrities viršininkas Rimantas

Dijokas. Papiškiai, 1998 10 25

166

Laisvės kovų dalyvio pažymėjimo

įteikimas. Iš kairės partizano tėvas

Steponas Kraujelis ir Lietuvos

gyventojų genocido ir rezistencijos

tyrimo centro pasipriešinimo

dalyvių (rezistentų) teisių komisijos

pirmininkas Eugenijus Rimvydas

Stancikas. Utena, 1998 10 25

Partizano Antano Kraujelio-Siaubūno 70-ųjų gimimo metinių minėjimas. Kalba Seimo narys Antanas Stasiškis, iš kairės sėdi Algirdas Šiukščius ir Utenos miesto meras Edmundas Pupinis. Utena, 1998 10 25

167

Kalba partizano Antano Kraujelio-Siaubūno sūnus Antanas Snukiškis.

Utena, 1998 10 25

168

„Išsaugokime atmintį". Antano Kraujelio sūnus Antanas Snukiškis atlieka dainą. Iš kairės sėdi Algirdas Siukščius ir Utenos miesto meras Edmundas Pupinis. Utena, 1998 10 25

169

Antano Kraujelio žūties 35-ųjų metinių minėjime koncertuoja Mokslų akademijos mišrus choras.

Utena, 2000 03 18

170

171

Utenos kraštotyros muziejuje surengta paroda, skirta paskutiniam Aukštaitijos

partizanui Antanui Kraujeliui atminti. 2005 04 09

Šv. mišios Dievo Apvaizdos bažnyčioje partizano Antano Kraujelio-Siaubūno ir

Antano Pinkevičiaus-Dobilo žūties 40-ųjų metinių proga. Utena, 2005 04 09

Partizano Antano Kraujelio-Siaubūno ir Antano Pinkevičiaus-Dobilo žūties 40-ųjų

metinių minėjimo dalyviai. Papiškiai, 2005 04 09

172

Partizano Antano Kraujelio-Siaubūno ir Antano Pinkevičiaus-Dobilo žūties 40-ųjų

metinių minėjimo dalyviai. Utena, 2005 04 09

Kalba buvęs Lietuvos kariuomenės vadas, atsargos generolas majoras Jonas

Algirdas Kronkaitis. Papiškiai, 2005 04 09

173

174

Partizano Antano Kraujelio žmona Janina ir sūnus Antanas.

Papiškiai, 2005 04 09

Prie atidengto kenotafo partizanams Rasų kapinėse. Vilnius, 2005 05 07

175

Antano Kraujelio žūties vieta po 40-ties metų. Prie paminklo Antano Kraujelio sesuo Bronė. Papiškiai, 2005 m. spalis

176

Antano Kraujelio amžininkų prisiminimai

Antano Krauje l io ž m o n o s J a n i n o s Snuk i škytės p r i s i m i n i m a i

Gimiau 1938 m. liepos 30 d. Papiškių kaime (Utenos r.). Augau penkių

vaikų šeimoje. Kai motina mirė, man buvo dveji metai. Praėjus metams,

tėvas parsivedė pamotę, kuri mus ir augino.

Baigiau Kviklių pradinę mokyklą, o toliau negalėjau mokytis, nes

nebuvo sąlygų.

Užėjo rusai, tvėrėsi kolūkiai, tris metus ganiau kolūkio karves su

piemeniu Pinkevičium iš Strazdakalnio kaimo.

Kai sulaukiau 12 metų, mane išvežė į Kauną tarnauti pamotės se-

sers dukros Nijolės Linkevičienės šeimoje. Prižiūrėjau jų dukrytę Ritutę.

Atlyginimo negaudavau. Gyvenau pas juos kaip jų šeimos narė penkis

metus iki 1955 m., kuriais man sukako jau 17 metų.

Labai norėjau namo, nes per tą laiką nebuvau grįžusi į gimtinę.

Tik vieną kartą tėvas su pamote aplankė, nes neturėjo pinigų dažniau

atvažiuoti.

1955 m. šeimininkai man davė pinigų, ir aš parvažiavau namo.

Drauge su seserimi aplankėme gimines. Buvome Skudutiškyje atlaiduo-

se, o ten susitikome su mano tėvo seserimi Zofija Petroniene, kuri gyve-

no Antaninavos kaime. Ji parsivedė mus su seserimi pas save, pavaišino.

Išleisdama pasiteiravo, kada ketinu išvažiuoti į Kauną. Vėliau ji apsilan-

kė pas tėvą ir pasakė, kad mane gali pasiimti pas save.

Pasilikau pas tetą Zofiją.

177

Po dviejų dienų pas tetą atėjo vyras, kurį ji priėmė kaip svečią. Kitą

vakarą jis vėl atėjo. Teta ir š įkart jį pavaišino, svečias gražiai padainavo.

Jis turėjo labai gražų balsą. Išeidamas jis paėmė mane už rankos, pasi-

kalbėjome ir sutarėme vėl susitikti vakare.

Teta man pasakė, kad jis dirba pieninėje ir kad aš nieko žmonėms

nepasakočiau apie tai, kad jis čia lankosi. Taip prasidėjo mano pažintis

su Antanu.

Pasimatymai tęsėsi mėnesį. Jis man pasakė, kad slapstosi, kad jo

tėvai išvežti į Sibirą. Man jo labai pagailo.

Kai išvydau jį ilgais palaidais plaukais, kuriuos slėpdavo po kepure,

man jis tapo dar gražesnis.

Antanas parodė pas tetą po lova esančią slėptuvę, į kurią patekusi

pamačiau ginklus: automatą ir pistoletą. Jis čia slėpėsi jau metus. Anta-

nas turėjo radiją, kurio klausydavome abu. Sykį jis mane nufotografavo

ir abu kartu nusifotografavome.

Buvo ramu, nešiojau viską širdyje, niekam nieko nepasakojau. Teta Zo-

fija norėdavo, kad aš jai ką nors papasakočiau. Ji gerai sutardavo su Antanu.

Teta turėjo keturis vaikus: Joną, Bronių, Lionių ir Zenę. Jos vyras

Petronis sakydavo: „Moč, ką darai?! Leisk, tegul važiuoja į Kauną".

Ji jam atšaudavo: „Nesikišk, bus laisvė va tuoj, tegul draugauja!"

Mes ir draugavom, vėliau užsimezgė artimesni santykiai.

Kartą Antanas pakvietė mane į mišką. Jis jau buvo sutaręs su ku-

nigu, kuris mus paklupdė, peržegnojo ir sutuokė miške.

Laukiausi mažylio. Antanas pasakė tetai Zofijai, kad aš laukiuosi

vaikelio. Teta nutarė mane pridengti ir vaizduodama, kad ji nėščia, vaikš-

čiojo prie pilvo prisirišusi pagalvėlę.

Mano gimdymo metu ji priėmė vaikutį, viską sutvarkė ir pasikvie-

tė seselę, neva pagimdė pati. Tais laikais beveik visos moterys gimdyda-

vo namuose. Seselė parašė, kad gimdyvę buvo per vėlu vežti į gimdymo

namus ir ji pagimdė namuose.

178

Vis dėlto pasklido kalbos, pradėjo lankytis saugumiečiai, reikėjo

keisti gyvenamąją vietą.

Antanas pasitarė su mano sesers Onos vyru Antanu Pinkevičiumi,

kuris sutiko jį priglausti.

Antanas Pinkevičius - buvęs partizanų ryšininkas, kalėjęs už anti-

tarybinę veiklą. Jis nupirko seną klojimą, kurį, kaip ir savo pirtį, išardė

ir medieną sunaudojo statant namelį Papiškiuose.

Mano Antanas padėjo jam statyt i trobą ir po krosnimi įsirengė

slėptuvę. Abu Antanai gerai sutarė, darniai dirbo. Mano Antanas jam

daug padėjo: sudėjo grindis, langus, įstatė duris.

Persikėlėme čia gyventi.

Sūnus Antanas liko pas tetą Zofiją. Aš jį ten aplankydavau. Mane

jis vadino „niane" arba Jane. Petronienė jam buvo mama, Petronis - tėtė,

o Kraujelis- tėtytė. Atsivesdavau sūnų į Papiškius. Antanas labai mylėjo

sūnų, visada peržegnodavo.

Po kiek laiko saugumiečiai pradėjo lankytis ir Papiškiuose. Tada

Antanas rašydavo įvairius saugumą klaidinančius raštelius. Man reikė-

davo juos perrašyti ir išsiųsti.

Vieną kartą iškvietė mane saugumiečiai ir sako: „Tu gyveni su

Kraujeliu". Aš išsigyniau. Davė man popieriaus ir liepė rašyti, kad Krau-

jelio nepažįstu ir vaiko su juo neturiu. Aš taip ir parašiau.

Antanui papasakojau, ką mane privertė rašyti.

Antanas mums nurodydavo ką daryti, kaip elgtis, ką sakyti. „Kad

ir ką lieptų daryti ar ką nors provokuojančio sakytų, neišsigąskite, net

jei ir nušautą atvežtų", - patarė jis.

Kad išvengčiau galimos bausmės, buvo nutarta pakeisti mano gi-

mimo metus ir padaryti nepilnamete, todėl aš pase metais jaunesnė (gim.

1939 m. liepos 30 d.).

Tekdavo Antanui daug padėti. Nešdavau jam maistą, jei pastebė-

davau ką nors įtartino, pranešdavau apie tai.

179

Vieną kartą dviračiu vežiausi jo drabužius, maistą ir mane per Vėtei-

kių kaimą vijosi motociklu saugumiečiai. Aš išvingiavau ir pabėgau. Buvau

įtariama. O kiek per tą laiką pridrebėta, išlieta ašarų - apsakyti negaliu!

1964 m. Kūčių vakarą buvo krata. Jau dieną pradėjo supti namus.

Važiavo sunkvežimis su eglute ir sustojo, atseit sugedo. Krapštėsi beveik

iki vakaro, o Antanas suprato, kad tai - pasala, kad namai stebimi. Jis

buvo bunkeryje.

Vakare saugumiečiai sugužėjo vidun, liepė užgesinti žibalinę lem-

pą. Susėdę aplink krosnį, laukė pasirodant bandito, kuris turėtų ateiti

švęsti Kūčių. O Antanas tuo metu slėptuvėje maldavo Aukščiausiąjį pa-

laimos: „Jei Tu gimei šiąnakt, Tu man padėk, aš iš čia išėjęs daugiau ne-

grįšiu!" - sustabdė jis kvėpavimą ir laikrodį.

Visą naktį saugumiečiai praleido mūsų namuose, o mes nei gyvi,

nei mirę laukėme, kas bus.

Išaušo rytas. Paviršutiniškai patikrinę, atplėšę vieną lentą korido-

riuje, pabaksnoję po pečiumi, po kuriuo buvo bunkeris, surašė raštą, kad

nieko nerasta ir išvažiavo.

Antanas pavakare išėjo iš namų. Sutarėm po mėnesio susitikti. Per

tą laiką kratų nebuvo.

Susitikau su juo sutartu laiku. Jis sakė, kad Pinkevičių sodyboje turi

atlikti kratą, bet dar šalta, daug sniego, todėl nedarys. Deja, jis apsiriko.

Antanas ketino išeiti, liepė atnešti slides, o rytojaus dieną, tai buvo

lemtingoji kovo 17 diena, namą apsupo ir darė kratą nuo 9 valandos. Vi-

sur išbadė, apžiūrėjo visas grindis, kol surado slėptuvę. Buvo klaikiai

baisu laukti tas minutes.

Kai aptiko bunkerį, švogerį stūmė pirmą prie angos. Pasigirdo šū-

vis, švogeris krito, tuomet visi saugumiečiai išbėgo laukan.

Žiūriu - Antanas vaikšto po kambarį. Klausia: „Ar jų daug?" Sa-

kau: „Daug..." Paprašė duoti suknelę, norėjo bandyti bėgti. „Į moterį gal

nešaus?!" - mąstė jis.

180

Jis dar bandė nušauti saugumiečių šunį - du kartus iššovė. Aš puo-

liau prašyti, kad nešaudytų, o tuo metu sesuo Ona atnešė raštelį, kuria-

me buvo parašyta: „Kraujeli, pasiduok, tau bausmė bus dovanota". Jis

nusišypsojo ir sako: „Tuoj maskoliams pasiduosiu".

Aš truputį sudvejojau, galvoju, o gal jis sutiks?

Jis atsisuko į mane ir sako: „Nebijok, tau nieko nebus, viskas aiš-

ku, pasiimk Alvyduką (sūnaus du vardai buvo: Antanas ir Alvydas), o aš

tuoj pasiduosiu".

Antanas sudegino dokumentus ir užšoko ant aukšto. Šūvis, ir kaž-

kas krito.

Aš bėgte ant aukšto, žiūriu - guli kraujuose, pajudinau už rankos,

matau, kad jau nebegyvas. Ranką pabučiavau ir nulipau nuo aukšto.

Sesei pasakiau, kad Antanas nusišovė. Ji pradėjo verkti. Sakau:

„Einu pasakysiu, kad nusišovė". Pasakiau.

Trys saugumiečiai, atstatę automatus, liepė eiti pirmai. Mane varė

iki aukšto ir liepė paduoti automatą bei atitempti Antaną iki krašto. Tada

jie užlipo ant aukšto, man liepė nusileisti.

Kai nulipau, mane lyg sustiprino jo paskutiniai žodžiai: „Tau nieko

nebus". „Pasiuskit, juk aš nieko blogo nepadariau!" - pagalvojau.

Saugumiečiai tampė jį, nešė nuo aukšto.

Aš išėjau į tvartą pašerti ir pagirdyti gyvulių.

Vienas atėjo ir sako: „Tu areštuota, renkis!"

Išvežė mane į saugumą. Iki plento vežė kartu ir Antaną, ten laukė

keletas automobilių. Saugumiečiai persėdo į juos ir išvažiavo į Uteną.

Tris dienas mane buvo įkalinę rūsyje, po to išvežė į Vilnių, į Lukiš-

kes. Laikė vieną ir su šnipe, ir vėl vieną iki 1965 m. rugsėjo 3 d. Tardė,

reikalavo dokumentų, nuotraukų. Pasakiau, kur yra kelios šeimos nuo-

traukos. Atnešė jas man ir sako: „Gal pasiilgai?"

Aš pažiūrėjau į tą, kurioje mes trise, pabučiavau ir paėmiau. Pri-

žiūrėtojas pagriebė nuotraukas ir daugiau neberodė. Tardytojas su pro-

181

kuroru užsirūkė. Man pasakė, kad 8 nuotraukos bus prisegtos prie bylos

ir bus saugomos muziejuje, o kitas sunaikins. Dar paklausė, ar noriu su-

sitikti su seserimi. Pasakiau, kad noriu.

Rytojaus dieną atvažiavo sesuo Ona, atvežė man maisto. Maistą

sakė man perduos vėliau kalėjimo prižiūrėtojas, kai eisiu į kamerą.

Sesuo man perdavė raštelį, kuriame buvo parašyta, kad ją atsiuntė

saugumas, sumokėjo už kelionę. Sesuo dar bandė klausinėti mane, prašė

pasakyti, kur yra dokumentai. Minėjo, kad jei tai nurodysiu, išleis namo.

Sakau: „Matei, kaip prieš nusišaudamas sudegino, o daugiau aš nieko ne-

žinau". Tą raštelį aš sukramčiau ir nurijau.

Po valandos kalėjimo prižiūrėtojas pamatė, kad mes nesusikalba-

me, ir pasimatymą nutraukė.

Maisto aš negavau.

Netrukus ir vėl mane kviečia. Girdžiu Sergejaus Tichomirovo balsą.

Šis vėl klausinėja: „Pasakyk ir gausi siuntinį, pasakyk, kur dokumentai,

pas ką Kraujelis užeidavo?" - „Nežinau, o ką slėpiau - radot!" - atsa-

kiau. - „Kam slėpei banditą?" - tardo Tichomirovas. - „Jis buvo mano

vyras - mylėjau ir slėpiau!" - atsakiau. - „Koks tavo vyras?! Tu buvai tik

sugyventinė!" - sušuko Sergejus Tichomirovas.

O mane stiprino tai, kad kunigas mus palaimino ir sakė, jog mūsų

gyvenimas šventas.

Kai baigė tardyti ir sudarė bylą, pasakė, kad 1965 m. rugsėjo 3 d.

įvyks teismas. Teismo metu jie neturėjo ką veikti, atėjo komisija nurašy-

ti susidėvėjusių kėdžių. Pagaliau perskaitė, kad pakanka įrodymų teisti.

Na ir nuteisė, prieš mane pusiau melagingai paliudijo ir savieji. Paskelbė,

kad bausmę atliksiu 4 metus Panevėžio kalėjime.

Būdama kalėjime, dirbau siuvykloje. Taip pat pr ivers t inai mo-

kiausi - baigiau 2 klases. Už gerą darbą mano nuotrauka buvo iška-

binta garbės lentoje. Po pusės atlikto laiko norėjo išleisti, bet komisi ja

paklausė: „Kiek Kraujelis sušaudė žmonių?" Sakau: „Nė vieno. Per 10

182

bendro g y v e n i m o metų net nė vieno neketino nušauti". - „Neišlei-

džiami" - tepasakė.

Vėliau buvo paskelbta amnesti ja ir man sumažino likusios baus-

mės trukmę 8 mėnesiais ir 9 dienom. Grįžau iš kalėjimo 1968 m. lapkri-

čio 10 d.

Mane pasikvietė Sergejus Tichomirovas, pažadėjo įdarbinti triko-

tažo gamykloje. Sutikau. Dirbau ten 12 metų. Per tą laiką gavau butą.

Sveikatai pablogėjus, perėjau dirbti į buitinį kombinatą. Ten dirbau

apie 14 metų, vėliau dirbau įmonėje „Skalba".

Šiuo metu esu pensininkė.

183

Vienintelė nuotrauka

JOVITAS JANKAUSKAS

Su Antanu Kraujeliu esu vienmetis.

Gimiau Utenos aps., Alantos vls. (dabar Molėtų r.), gretimame An-

čėnų kaime.

Vaikystėje keletą metų gyvenau Kaniūkuose, kur kartu su Antanu

mokėmės pradžios mokykloje, įsikūrusioje kaimo centre, Antano Niauros

name. Sis namas tebestovi susmegęs į žemę, nesulaukęs rajono vadovų

reikiamo dėmesio kaip kultūros paveldo objektas. Visi keturi pradžios

mokyklos skyriai, biblioteka ir mokymo priemonės tuomet tilpo viena-

me kambaryje. Čia turėjo kambarį ir mokyklos vedėjas Vėgėlė.

Praėjus 70 metų, apie Antaną išliko nedaug prisiminimų iš pradžios

mokyklos laikų. Jis buvo draugiškas, stropus ir tvarkingas mokinys.

Šalia Kraujelių sodybos tuomet gyveno Antano Kezio šeima. Aš

draugavau su jų vaikais: dviem metais už mane vyresniu Jonu, Gene ir

Antanu, pas kuriuos dažnai nueidavau.

Siekdamas išvengti tarnybos Raudonojoje Armijoje, Jonas Kezys,

kaip ir daugelis Kaniūkų kaimo šaukiamojo amžiaus jaunuolių, slapstė-

si ir 1945 m. birželio 19 d. žuvo kartu su kitais partizanais Jonavos-Pa-

kalnių miškuose.

Antrą kartą sovietams užgrobus Lietuvą, Antanas Kraujelis tuoj

pat įsitraukė į pasipriešinimo okupantams kovą kaip ryšininkas ir viso-

keriopas partizanų pagalbininkas.

Prieš tapdamas partizanu, kartu su Danieliumi ir Jonu Bružais

1948 m. vasaros naktį nuo Skudutiškio malūno, buvusio netoli skrebų

būstinės, pargabeno į Kraujelių sodybą partizanų Jono Vyžinto-Svirplio

184

ir Broniaus Steiblio-Marso palaikus. Žibėčių kaimo gyventojas Serapinas

Rinkevičius su sūnumi Daniumi sukalė karstus, o visa Kraujelių šeima

sutvarkė žuvusiųjų palaikus ir palaidojo Kaniūkų kaimo kapinaitėse.

Kraujelis išėjo partizanauti 1948 m., kai daugelis Kaniūkų kaimo

jaunuolių jau buvo žuvę už Lietuvos laisvę. Be anksčiau minėto Jono Ke-

zio, 1945-1946 m. žuvo Antanas Lasys, broliai Stasys ir Vladas Pakeniai,

Antanas Pakenis.

Visi šie Kaniūkų kaimo partizanai, būdami labai jauni, paaukojo

savo gyvybes už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Visų jų tėviškės su-

naikintos - neliko akmens ant akmens, o jų šeimų nariai buvo išvežti į

Sibirą ir lagerius arba nuolat terorizuojami prarado sveikatą, todėl anksti

mirė. Tie, kurie grįžo į Tėvynę, buvo engiami ir prie sovietų.

Okupantų žiaurumas, draugų, kaimynų žūtys ir kančios ne tik nesu-

laikė, bet, kaip sakė pats Antanas, paskatino jį pasirinkti partizano kelią.

Išėjęs partizanauti, Antanas Kraujelis slapstėsi netoli savo tėviškės

Alantos valsčiuje, buvusioje Kaniūkų seniūnijoje. Pirmiausia jis apsistojo

Ančėnų kaime, kuris ribojosi su Spulių kaimu, neturtingo ūkininko Bro-

niaus Jankausko sodyboje, kurioje buvo bazinė partizanų stovykla.

Prieš tapdamas skrebu, Ančėnų kaimo gyventojas Jonas Pakalnis,

tuomet gyvenęs 1941 m. birželio 14 d. išvežto iš Kaniūkų kaimo moky-

tojo Antano Križanausko namuose, išdavė Antano slėptuvę, bet saugu-

miečiams nepavyko jo sučiupti. Seimininkai, kurių namuose buvo įrengta

slėptuvė, pusę metų buvo tardomi Molėtų ir Vilniaus saugumo požemiuo-

se, bet, nesudarius bylos, buvo paleisti.

1951 m. gruodžio 23 d. naktį partizanus Antaną Kraujelį, Gaidelį

(vardo nepamenu) ir Danielių Bružą Savicko namuose netoli Skudutiš-

kio užpuolė saugumiečiai. Susišaudymo metu buvo sužeistos Danielio

Bružo-Atlanto kojos. Negalėdamas bėgti, jis užsimaskavo žvyrduobėje ir

ugnimi pridengė draugus. Aukodamas savo gyvybę, jis tuomet išgelbėjo

Gaidelio ir Antano Kraujelio gyvybes.

185

Po 1952 m. gruodžio 22 d. įvykusio pasikėsinimo, kurio metu buvęs

artimas Antano Kraujelio draugas užverbuotas Žibėčių kaimo gyvento-

jas Edmundas Satkūnas sužeidė jį, Antanas įsirengė slėptuvę nuošaliame

Baltišės kaimelyje pas Aleksą Lapašauską, gyvenusį tik už 1 kilometro

nuo Skudutiškio skrebyno. Čia sužeistu partizanu ypač rūpinosi ir jį gydė

vyriausioji dukra Marijona.

Vėliau Antanas slapstėsi Mockūnų kaime pas seseris Židonytes ir

tik po to - kaip parašyta „Laisvės kovų archyvo" 10 tome - pas Anta-

ninavos (Dubelkos) kaimo gyventoją Antaną Petronį. Pažymėtina, kad

šios Antaną globojusios šeimos dėl komunistų persekiojimo nebegalėjo

gyventi savo sodybose ir turėjo pakeisti savo gyvenamąsias vietas.

Visus tuos metus, ypač kai parvykdavau tėviškėn iš mokslų per

atostogas, Antanas nuolat lankydavosi mūsų sodyboje Keriobliškio kai-

me pas Napoleoną Kezį.

Dažniausiai ateidavo abu su Vladu Petroniu-Nemunu, kuris eida-

vo sargybą lauke, o kai jis 1954 m. legalizavosi, tik sutemus nuo Girelės

miško Antanas ateidavo vienas.

Jis truputį pasikalbėdavo su tėvais, o po to mudu ilgai svarstyda-

vome Lietuvos tarptautinę ir vidaus padėtį, išlikimo galimybes, eina-

muosius reikalus. Buvo aišku, kad Vakarai greitai neišvaduos, o užsienis

mums nei sausumos, nei vandens, nei oro keliais nepasiekiamas, todėl

smulkiai analizavome ilgo slapstymosi Tėvynėje galimybes.

Vieno iš susitikimų metu Antanas pasakė norįs kalbėtis svarbiu

reikalu ir todėl norėtų, kad netrukdytų mano tėvai. Iš gryčios mes nu-

ėjome į pirtį ir tęsėme pokalbį. Antanas paklausė, ar aš nesutikčiau

su juo bendradarbiauti, veikti išvien. Aš, neseniai gr įžęs iš lagerio, at-

sakiau, kad esu pasiryžęs tęsti mokslus. Antanas, atrodo, dėl to kiek

nusivylė, bet nepasitenkinimo neparodė. Mes ir toliau likome nuošir-

dūs draugai, 1953 m. liepos 31 d. jis padovanojo man savo nuotrauką

su užrašu.

186

Jovitui Jankauskui Antano Kraujelio dedikuota nuotrauka. 1953 m.

Po poros metų aš išvykau mokytis į Kauną ir nuo tada mūsų susi-

tikimai retėjo. Vėliau Antanas apsistojo toliau nuo Keriobliškio ir mūsų

ryšiai visiškai nutrūko.

Netoliese gyvenančio partizano aprūpinimas maistu, spauda, ryšio,

medicinos priemonėmis ne tik šeimininkams, bet ir visiems aplinkiniams

geros valios žmonėms kėlė rūpestį, buvo visų pareiga ir atsakomybė. Nuo-

lat būdavo daugybė spręstinų organizacinių ir buitinių klausimų.

Štai vienas iš įsimintinų atvejų, apie kurį anksčiau užsimindavo,

o dabar smulkiau papasakojo Vilniuje gyvenantis 91 metų senolis Na-

poleonas Kezys.

Man esant lageryje, Napoleonas Kaniūkų kolūkyje Antano Gudonio

sodyboje buvusioje kiaulių fermoje dirbo vedėju. Susitikimo su Antanu

Kraujeliu metu Napoleonas pažadėjo „suorganizuoti" bekoną partizano

187

reikmėms. Tuo tikslu iš fermos buvo atskirti du peniukšliai ir pergaben-

ti į netoliese buvusį Antano Vilučio sodybos tvartą, o jų vietoje buvo už-

pajamuoti neseniai atsiradę maži paršeliai.

Peniukšlius pakaitomis prižiūrėti Napoleonas paskyrė šėrikes Eleo-

norą Bardišiūtę, Stasę Jankauskaitę iš Ančėnų kaimo ir vietinę Marytę

Vilutytę. Jos visos ir dabar tebegyvena Kaniūkų kaime.

Vienas iš peniukšlių buvo skirtas šėrikėms už rizikingą darbą ir

paslapties išsaugojimą. Pašarai peniukšliams šerti buvo tiekiami iš fer-

mos. Nepaisant didžiulės rizikos, užauginti bekonai sėkmingai pateko

tiems, kam ir buvo skirti.

Napoleonas buvo pakviestas į Ančėnų kaime prieš melioraciją bu-

vusią Valerijos ir Vaclovo Jankauskų sodybą. Čia pasirodė ir Antanas

Kraujelis, kuris padėkojo už pagalbą ir ištraukė buteliuką. Tuo tarpu atėjo

ir netoliese gyvenęs Vaclovo Jankausko brolis Jurgis, šėrikės Stasės tėvas.

Visi vyrai išgėrė po stikliuką, dar užtraukė dainos posmą ir išsiskirstė.

Tuokart Kaniūkų kolūkio revizijos komisijos pirmininku dirbo Satkū-

nas, gyvenęs Žibėčių kaime prie Vastapo ežero, todėl vadinamas „Slaniniu".

Žinia apie nelegaliai penėtus bekonus po kurio laiko vis dėlto pa-

siekė rajoną. Iš Molėtų atvažiavę pareigūnai tardė Napoleoną ir šėrikes,

krėtė fermą, skaičiavo gyvulius. Jokio nusikaltimo negalėję įrodyti, fer-

mos vedėją Napoleoną skyrė į žemesnes pareigas ir paliko sargauti. Dėl

tvarkingų revizijos dokumentų tąsyk viskas baigėsi laimingai, bet, kaip

vėliau pasirodė, saugumiečiai įtarimų nepamiršta...

Baigęs mokslus Kaune, išvykau į Vilnių ir nuo 1962 m. pradžios

dirbau Mašinų gamybos valdybos projektavimo konstravimo biure (PKB)

technologijos skyriuje, kuris tuomet buvo įsikūręs viename iš Vilniaus

grąžtų gamyklos cechų.

Vieną dieną man telefonu paskambino kadrų skyriaus viršininkė

Šenderovič ir paprašė užeiti. Nuėjau į gamyklos administracijos korpusą.

Kabinete be jos buvo dar vyriškis, kalbantis lietuviškai stipriu rusišku

188

akcentu. Pasisveikinus ir trumpai šnektelėjus, jis paprašė kadrų skyriaus

viršininkę palikti mus vienus. Tapo aišku, kad prieš mane NKVD dar-

buotojas - saugumietis.

Pradėjo apklausą nuo mano anketinių duomenų tikrinimo ir pasi-

guodė, kad jie labai ilgai vargo, kol surado mano darbovietę, nes aš nie-

kur Vilniuje dėl ploto stokos negalėjau prisiregistruoti. Toliau paaiškėjo,

kodėl saugumiečiai manęs taip stropiai ieškojo.

Pasirodo, jie jau žinojo, kad aš esu Napoleono Kezio, kuris ir 1956 m.

mirusi jo motina Antanina, šelpė maistu Lietuvos partizanus, posūnis. Na-

poleonas ir dabar esą remiąs besislapstantį Antaną Kraujelį-Siaubūną.

Visa tai aš kategoriškai neigiau, o saugumietis vis tvirt ino savo.

Apklausos metu ne kartą sakiau: „Jeigu turite įrodymų, kad Napoleonas

kaltas, tai eikite, suimkite jį ir areštuokite". Ilga ir vienoda apklausa tęsėsi

apie dvi valandas, kol jis galutinai įsitikino, kad iš manęs nieko neišgaus.

Tuomet saugumietis ėmė apeliuoti į mano, sovietinio inžinieriaus ir at-

sargos karininko, sąmonę, reikalavo, kad praneščiau, jei ateityje ką nors

sužinosiu apie besislapstantį partizaną. Taigi apklausa baigėsi ir, ačiū

Dievui, kad daugiau su saugumiečiais šia tema nebeteko kalbėtis.

Po šios apklausos supratau, kad buvo dedama labai daug pastangų

susekti likusį vienintelį Rytų Aukštaiti jos partizaną. Šis sekimas 1965 m.

kovo 17 d. baigėsi tragedija.

Kaip šiandien matau Antaną ilgais, šviesiais, garbanotais, pečius

siekiančiais plaukais iš po uniforminės kepurės. Vasarą būdavo basas,

eidavo atsargiai, sėlinančia eisena. Buvo aukštas gražus vyras, todėl ne-

stokojo merginų dėmesio, tik dėl gyvenimo slėptuvėse buvo matyti, kad

vysta jaunas kūnas. Jo gyvenimas buvo paskirtas partizaninei kovai už

Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

Ši jo kova nebuvo beprasmė!

Visa tai primena vienintelė fotografi ja mano albume, išsaugota per

visas pokario negandas.

189

Paskutinis nepriklausomos Lietuvos mohikanas

Gyd. JONAS NAGINEVIČIUS

Kovo mėnesį sueina 28 metai, kai už Lietuvos nepriklausomybę kovojęs

partizanas Antanas Kraujelis, apsuptas sovietinių okupantų, žuvo savo

bunkeryje. Tais laikais aš dirbau Molėtų ligoninėje gydytoju rentgeno-

logu. Apie partizaną kalbėjo visi rajono žmonės. Jis buvo drąsus ir be

priekaištų ištikimas Lietuvai, neapkentė sovietų valdžios. Už tai žmonės

jį gerbė. Antanas Kraujelis slapstėsi, bet pasirodydavo ir viešai. Dienos

metu į Molėtų ligoninės rentgeno kabinetą, esantį netoli milicijos ir KGB

būstinės, jis buvo atvykęs du kartus. Tai aš ir noriu paliudyti.

Į kabinetą partizanas atvyko persišviesti neturėdamas siuntimo. Vi-

sus kolūkiečius tada aš priimdavau be siuntimo, nes dėl transporto stokos

jiems sunku būdavo atvykti į Molėtus. Autobusai nekursavo. Kolūkiečiai

savo arklių neturėjo, nes visus juos jau buvo spėta suvaryti į kolūkius. Ko-

lūkiams trūko pašarų, daug arklių nugaišo iš bado. Tie, kurie dar liko gyvi,

išbadėję vos vilkosi. Gauti arklį nuvažiuoti pas gydytoją buvo labai sunku.

Vieną kartą, šviesdamas tokį be siuntimo atvykusį ligonį, pastebėjau, kad

jis gerai apsiginklavęs. Metaliniai daiktai šviečiant labai gerai matyti. Jis

turėjo prie diržo prisikabinęs dvi granatas, revolverį, peilį. Net ir pats li-

gonis pastebėjo, kad aš ieškau plaučių ten, kur jų niekada nebūna. Jis tam

neprieštaravo, netgi juokavo sakydamas: „Nagi pasižiūrėk, pasižiūrėk..."

Pamaniau, kad už ekrano stovi koks nors bailys stribas. Rašydamas per-

švietimo atsakymą, sužinojau, kad ligonio pavardė Kraujelis.

Antrą kartą peršviesti plaučių atėjo po to, kai buvo peršautas. Kai-

riojo plaučio viršūnėje peršviečiant buvo matyti 20 centų monetos dydžio

patamsėjimas. Ligonį gerai apžiūrėti nesisekė. Nes buvo labai įtempęs

190

raumenis ir nesidavė pajudinamas. Šviečiant plaučius, ligonį reikia nuo-

lat kraipyti įvairiomis kryptimis, o tam jis atkakliai priešinosi. Kai aš

paprašiau jo neįtempti raumenų ir man pasiduoti, kad galėčiau lengviau

jį apžiūrėti, jis staiga sušuko: „Nepasiduosiu, nepasiduosiu..." ir griebėsi

už ginklo. Ligonis, matyt, pagalvojo, kad jam siūlau pasiduoti milicijai.

Pasakiau, kad šiandien mes nesusikalbame.

Šie žodžiai jį nuramino, ir mes išsiaiškinome, koks reikalas. Papra-

šiau, kad neįtemptų tų savo plieninių raumenų, nes tada sunku pamatyti

plaučius. Ar tikrai aš kalbu tiesą, jis patikrino keletą kartų, įtempdamas

savo raumenis. Toks jo elgesys, nepasitikėjimas visiškai pateisinamas,

nes, kiek man žinoma, visai neseniai jį buvo peršovęs jo artimas drau-

gas. Klausinėjo, ar plaučiai pažeisti daugiau iš priekio, ar iš nugaros. Pa-

tamsėjimas plaučiuose buvo didesnis iš nugaros pusės. Po peršvietimo,

kaip ir visiems ligoniams, parašiau ir atidaviau atsakymą. Ligonį iš ka-

bineto išlydėjo laborantė. Grįžo labai susijaudinusi, nes jis išėjo ne pro

duris, bet išlipo pro langą.

Viena moteris, buvusi mano pacientė Sakalauskienė (vardo jau ne-

atsimenu), atėjusi kitą dieną paprašė vaistų partizano Antano Kraujelio

plaučiams gydyti. Tais laikais geresnių vaistų buvo sunku gauti. Gavau

40 tablečių biomicino ir jas atidaviau. Šie vaistai buvo neseniai pasirodę

vaistinėse ir gana efektyvūs. Ta pati moteris papasakojo, kad Antanas

Kraujelis turi radijo siųstuvą ir palaiko ryšį su užsieniu. Klausė, ar tai ne-

pavojinga, ar negali ryšio metu susekti partizano buvimo vietos. Aš pa-

sakiau, kad tai labai pavojinga, nes siųstuvo vietą gana nesunkiai galima

nustatyti, kad tą siųstuvą greičiausiai jam pakišo ne kas kitas, o KGB.

Praėjo nemažai laiko, bet dėl partizano apsilankymo rentgeno ka-

binete manęs pasiaiškinti vis dar nekvietė. Tikėjausi, kad viskas praeis

tyliai, tačiau apsirikau. Vieną dieną atėjo stribas su lakštu popieriaus ir

paprašė parašo pavyzdžių. Aš paklausiau, kokio parašo reikia, ar tokio,

kaip pasirašau banke, ar kaip pasirašinėju ant receptų. Stribas sumišo

191

ir atsakė, kad tai spręsti turiu pats. Įtarimą sukėlė ir pilietis, atėjęs per-

sišviesti be siuntimo. Jis visaip stengėsi suvaidinti, kad aš nenoriu pri-

imti jo persišviesti be siuntimo, bet aš jį priverčiau stotis už ekrano ir jį

peršviečiau. Greit po to aš turėjau aiškintis, kodėl šviečiu banditus, ne-

reikalauju iš jų siuntimo, nukreipimo. Pasiaiškinti buvo nesunku. Kuris

blogas žmogus, o kuris geras, šviečiant nustatyti neįmanoma. Kad ban-

ditai dieną vaikšto laisvi mieste, tai ne mano kaltė.

Šį kartą man pasisekė, nubaustas aš nebuvau. Man daug padėjo

tardytojas, kuris sirgo plaučių tuberkulioze ir aš jį gydžiau. Reikia pa-

žymėti, kad po šio įvykio kolūkiečių šviesti be nukreipimų man neuž-

draudė. Turėjo partizanas radijo siųstuvą ar ne, aš nežinau, tačiau gana

greit po pokalbio su minėta moterimi partizanas Antanas Kraujelis stri-

bų buvo apsuptas ir žuvo. Taip pat nežinau, iš kur KGB sužinojo, kad

partizanas lankėsi rentgeno kabinete. Manau, kad pats part izanas ga-

lėjo pasiųsti mano rašytą peršvietimo atsakymą stribams, norėdamas

iš jų pasityčioti.

Perspausdinta iš 2003 m. kovo 26 d. savaitraščio „XXI amžius" Nr. 11

192

Pasakoja buvęs KGB darbuotojas Petras Laguckas

Šeimoje buvome du vaikai - sesuo ir aš. Tėvukai vargo, žemės turėjo

10 ha prasto žvyro. Pokariu tėvukas buvo dešimtininkas (kaimo seniū-

no padėjėjas, turėjęs teisę iš 10 sodybų skirti pastotes miško ir kelių tie-

simo darbams), ir tai kai kam labai nepatiko. Buvo tokie iš Krasauskų,

kuriems nepatiko, kad varo į pastotes, vykdo seniūno nurodymus, todėl

įskundė miškiniams.

Aš buvau mokinukas ir ne ką tesupratau. Tėvas pasakojo, kad naktį

atėjo miškiniai ir pasakė, kad netrukus išvysime „raudoną gaidį" (sude-

gins). „Ką turit geresnio, meskit pro langą", - liepė miškiniai.

Aš rūpinausi, kad nesudegtų knygos, ir mečiau jas laukan.

Tėvuką parklupdė, taip stipriai sudaužė buožėm, kad jis vos nu-

rėpliojo lovon. Paskui jis ilgai sirgo. Tėvukas jų nepažinojo, nes buvo ne

vietiniai.

Kai jau mokiausi vidurinėje mokykloje, rinko kandidatus į saugu-

miečių mokyklą Vilniuje. Agitatoriai sako: „Tavo tėvą pridaužė miški-

niai - stok į šią mokyklą". Rinko Rokiškio KGB skyrius. Priminė, kad

buvau nuskriaustas.

O man patiko, kad uniforma kariška, su antpečiais. Prišnekino ir

kitus iš neturtingesnių. Iš mano klasės dar vieną prikalbino. Tai buvo

gal 1951-1952 metais.

Surinko mus ir išvažiavome į Vilnių. Čia buvo sustiprintas rusų kalbos

mokymas. Porą metų mokėmės T. Kosciuškos gatvėje KGB mokykloje.

Kaune atlikus praktiką, mane paskyrė į Šiaulių sritį, vėliau - į Dot-

nuvos rajoną, priskyrė prie ruso karininko.

193

Tuomet MGB pervardijo KGB.

Mums buvo priskirtas rajonas kaime, agentų jau buvo kaimuose.

Viršininko pavaduotojas Demičevas rūpinosi nacionalistinių gaujų

gaudymu, vietos agentų parinkimu. Jis rengdavo operacijų planus, jam

padėjo ir partiniai darbuotojai.

Iš Leningrado (dab. Sankt Peterburgas) atvažiavo Zolota (lietuvis,

ten parengtas „nacionalinis" kadras). Dotnuvos rajone buvo mano uošvi-

ja - toks ilgas namas. Viename namo gale buvo įsikūrę liaudies gynėjai,

kurie čia maitindavosi, atsinešdavo iš kaimo lašinių. Jų vadas buvo kari-

ninkas Kūginis. Kai reikėdavo vykdyti operaciją, jie eidavo pirmieji ir at-

likdavo juodą darbą. Karininkas vadovaudavo, sudarydavo puolimo planą,

numatydavo, kokį būrį kur nusiųsti. Vėliau parveždavo nušautuosius.

Miškinių buvo daugiausia prie Ariogalos ir Krakių. Ten miškuose

veikė Lenartavičius. Grįžę karininkai papasakodavo apie operacijas, bet

aš jose nedalyvavau, nes buvau dar jaunas.

Liaudies gynėjų buvo įvairių: vieni tikrai tikėjo idėjomis, kiti buvo

prisišlieję, kad tik nedirbtų, lašinių pasiimtų ar pavogtų ką nors. Tre-

ti nenorėjo eiti į armiją. Pagrasai būdavo kokiam seniui: „Nešk lašinių,

kiaušinienės pakepk!"

Mes daugiausia veikdavome kaimuose. Kaimo žmonės bijodavo -

naktį ateina miškiniai, dieną skrebai, tai žmogelis nežino, kas tu toks,

tik mato, kad su šautuvu. O tam žmogeliui reikia gyventi...

Per rinkimus mus siųsdavo saugoti rinkiminės būstinės. Turi pis-

toletą, vaikštai, nueini pietauti, išgeri... Man kartą Šlapaberžėj ištraukė

pistoletą. Buvo iš redakcijos toks vienas - norėjo pajuokauti. Tuo metu bu-

vau jaunesnysis leitenantas. Gavęs bausmės tris paras, buvau atleistas.

Po atleidimo dirbau Dotnuvoje apylinkės pirmininku. Neakivaiz-

diniu būdu buvau baigęs du teisės kursus.

Sykį atvažiavau į Kupiškį. Turėjau gal penkis agentus. Apie 1960-

uosius aktyvaus pogrindžio jau nebuvo.

194

Teko dalyvauti vieną suimant kažkur prie Šimonių. Jis buvo nele-

galas, nesiregistravo, o mus bausdavo ir už tai. Jis naktį dirbdavo darže

ar kitur, o dieną slapstydavosi troboj, užpečky. Gavome signalų, kad jis

naktį pasirodo, o dieną mes jo nerasdavom, nors sužinojome sodybą. Su-

rengėme pasalą, atvažiavo operatyvinė grupė. Jis buvo suimtas. Atvežė

jį į Kupiškį sunkvežimiu.

Vėliau dirbau Pandėlio rajone, tada buvau jau vyr. leitenantas. Pa-

dirbėjus porą metų, iškvietė į Vilnių, į kadrų skyrių.

Vilniuje buvo toks Matulaitis. Jis mane pradėjo spausti prie sie-

nos: „Reikia važiuoti į Uteną, iš ten vienas darbuotojas išsikėlė". Matu-

laitis sako: „Eik į Profsąjungų rūmus, ten vyksta suvažiavimas, kalbėk

su Petkevičium. Jis ten yra, vadovauja mūsiškiams".

Petkevičius tada buvo pavaduotojas. Sutikau vykti į Uteną. Man

skyrė Užpalių zoną - kokį trečdalį rajono.

Loginovas prižiūrėjo miestą ir įstaigas.

Tichomirovas sako: „Tu nenusimink, gerai, kad čia atvažiavai. Aš

medžiotojas, duosiu tau medžioklinį šautuvą". Tichomirovas tada dirbo

viršininku, geros širdies žmogus. Jo žmona iš Krekenavos - Rudytė. Jis

operatyvinį darbą gerai išmanė. Vadindavom jį starovieru. Jis Lietuvos

rusas, kilęs nuo Zarasų. Tichomirovas ilgai gyveno Utenoje - iki išėjimo

į pensiją.

Kraujelio gaudynėms vadovavo Tichomirovas, jis vedė tą bylą.

Kraujelis buvo labai gudrus vyras, jį vadindavo paskutiniu mohi-

kanu. Jis nutarkuodavo komunistus, bet pats buvo gimęs po laiminga

žvaigžde, todėl vis nepakliūdavo mums, nors tie, kurie slapstėsi ar veikė

drauge su juo, buvo sunaikinti arba pasodinti.

Kai liko vienas, buvo sunku dirbti ir jo ieškoti. Kraujelis nepasaky-

davo niekam, kur bus ar eis.

Jei bendrininkų būdavo daugiau, tai stengdavomės užverbuoti kurį

nors iš jų. Žmogus palūždavo ir sutikdavo padėti. Tuomet jis eidavo į tą

195

gaują, vėl vaikščiodavo kartu su miškiniais, bet jau suteikdavo informa-

ciją operatyviniam darbuotojui. Tada saugumiečiai surengdavo pasalą ir

paimdavo partizaną gyvą arba jį nušaudavo.

Kraujelis vis išsisukdavo. Teko skaityti medžiagą apie jį, tačiau kon-

krečiai atsakingas už jo suėmimą buvo Tichomirovas.

Prie Pakalnių esančiame kolūkyje Kraujelis ateidavo pas vieną kitą

žmogų. Mūsų agentūra pranešdavo, kad buvo, tačiau kaip išėjo ir kur -

neaišku. Pasakydavo, kaip atrodė, kad ilgais plaukais ir panašiai, tačiau

ir viskas. Gavę šią informaciją, saugumiečiai siųsdavo darbuotojus, bet

jie nieko nerasdavo.

Išsiaiškinome, kad jis turi sugyventinę, tokią Janiną Snukiškytę.

Žinodavome, kad jis ateina pas ją, laukdavome ir naktimis netikėtai nu-

važiuodavome, bet jo nerasdavome.

Buvome informuoti , kad jis veikia t r i juose ra jonuose: Utenos,

Molėtų ir Anykščių. Šiuose t r i juose ra jonuose jo ir ieškojome, padė-

davo komunista i ir ak tyv i s ta i , kurie suteikdavo mums žinių. Būda-

vo tokių, kurie praneša ir mums, ir Kraujeliui. Iš kurgi j is žinodavo

mūsų darbo metodus?! Mūsų darbuotojai Kraujeliui nesuteikdavo in-

formacijos, bet iš mūsų agentų ats irasdavo tokių, kurie suteikdavo ir

jam. Duodavome užduotį agentui, girdi, taip ir taip padaryk, su tuo

ir tuo pakalbėk, nes pas jį gali Kraujelis ateiti, o Kraujelis dažnai apie

tai jau žinodavo.

Jis daug negerdavo. Išgerdavo tik su labai patikimais žmonėmis ir

nedaug. Išgeria 100 gramų dėl apetito ir ilgai neužsisėdi.

Kartą buvo paruoštas butelis degtinės su migdomaisiais, o agentui

nurodyta apsimesti, kad jis negalįs gerti. Tikėtasi, kad migdomieji stai-

giai suveiks, per pusvalandį Kraujelis užmigs, tada bus duotas signalas

mums, o mes atvažiavę jį suimsime.

Viskas būdavo apgalvota, tada jau nebuvo liaudies gynėjų, buvo tik

operatyviniai darbuotojai.

196

Jis sau vaikšto po tris rajonus tai vienur, tai kitur, o mes, jei reikia

atlikti kokį darbą, pirma rašome ant popieriaus kiekvienas savo planą.

Tuomet peržiūri viršininkas, jei sutinka, galime atlikti operaciją.

O Kraujeliui reikėjo, kad Anykščių ar Molėtų saugumas žinotų, kad

jis tuose rajonuose yra. Jis sakydavo: „Nors aš vienas, bet turiu savų žmo-

nių tarp saugumiečių, kurie man viską praneša, todėl vaikštau kur noriu

ir niekas manęs nesuima. Aš žinau jų agentus, bet man jų gaila". Girdėda-

mi šias partizano kalbas, daugelis vengdavo užsiverbuoti, nes jo bijojo.

Sykį Kraujelis buvo prie Pakalnių miško pas vieną ūkininką (pa-

skui mes sužinojome, pas kurį) ir sako: „Aš pažįs tu saugumiečius", -

ir vardi ja jų pavardes. „Juk tai ne paslaptis ! Turiu žmonių, kurie man

viską praneša apie juos, todėl manęs nesugauna. Nori, aš tau įrodysiu.

Tokią ir tokią dieną nuo 12 iki 3 valandos atvažiuos mašina ir stovės

ant kalniuko".

Taip ir padarė. Kraujelis parašė mums laišką (mes žinojome, koks

jo rašto braižas), kuriame išdėstė, kad jis nori legalizuotis. Laiške buvo

rašoma, kad nėra garantijų, jog jis nebus sušaudytas. Liepė atvažiuoti

pamiškėn ir pastatyti savo mašiną su operatyviniu darbuotoju, nurodė,

kad būtų geriau, jog tas darbuotojas butų su uniforma.

Laiškas buvo gautas maždaug prieš savaitę, buvo galima pagalvoti,

pasitarti. Apie tai buvo pranešta žmonėms ir rašyta laikraštyje. Buvo pa-

skelbta, kad, jei Kraujelis legalizuosis, jam nebus skirta mirties bausmė

ar kalėjimas. Susėdom, tarėmės - nieko nepralošim.

Aš vairavau mašiną. Buvo organizuota apsauga, jei Kraujelis norėtų

mane nušauti. Prieš tai patikrinome tą vietą, kad jo nebūtų.

Turėdamas pistoletą, sėdau į mašiną, atvažiavau, sustojau ir sėdžiu.

Na ir nieko! Prabėgo trys valandos - ir nei sveikas, nei sudie. Praėjo du

žmonės kolūkiečiai, labai įdėmiai pasižiūrėjo į mašiną ir nuėjo. Gal reikė-

jo patikrinti juos? Vėliau viršininkas klausė, kodėl tų žmonių nesustab-

džiau. Atsakiau, kad tokios užduoties nebuvo, man buvo liepta tik sėdėti.

197

O Kraujelis įrodė „kolūkiečiams", kad pas jį atvažiavo „savi" saugumiečiai.

Žmonėms jis leido suprasti, kad tikrai turi ryšį su saugumu.

Tuo ir pasibaigė mūsų operacija. Mes tik norėjome paauklėti Krau-

jelį, įtikinti, kad jis pats pasiduotų. Žinojome, kad jį suimti bus labai

sunku.

Vėliau žmonės nesileisdavo užverbuojami. Jie sakydavo: „Sklinda

kalbos, kad jis turi ryšį su saugumu, nenorim, nesutinkam".

Aiškini, kiek jis pridaręs, nereikia, kad jis „vaikščiotų". Atsako:

„Manęs jis nekliudo, neskriaudžia, ką aš čia kišiuos".

Partijos komitetas vis klausdavo: „Kaip čia jūs dirbate, jei nėra re-

zultatų?"

Kraujelis tais laikais rinko „duoklę". Daugiausia iš brigadininkų,

fermų vedėjų. Ateina ir pasako: „Paruošk man tiek ir tiek. Paruošęs pa-

dėk ten ir ten", bet nepasako, kada ateis. Liepia tik paruošti, kad atėjus

nesakytų, jog nieko neturi.

Niekaip negalėjom jo susekti. Dirbome toliau, laiškus rašėme maž-

daug ten, kur jis ateina. Mes žinojome, kur jis ateina, pasakydavo mums,

bet: „Buvo, išėjo, nežinia kur".

Liepiam: „Jeigu dar ateis, atiduok jam laišką". Sukuriame laišką,

kad legalizuotųsi, kad yra Vyriausybės garantiniai laiškai, kuriuose nu-

rodoma, kad už praeitį nebus baudžiamas, nors patys nežinojom, ar jam

dovanotų... Gal mirties bausmės netaikytų, bet vis tiek... Tačiau šie ga-

rantiniai laiškai jo neįtikino.

Jis nekvai las vyras buvo. Jautėme pagarbą jam, kad mums ne-

pakliūva.

Buvo užverbuotas jo tikras pusbrolis, jam buvo duotas net pisto-

letas. Su pusbroliu tai ir Kraujelis daugiau išgėrė, bet pusbrolis labiau

pasigėrė negu Kraujelis. Išeinant jam pro duris, girtas pusbrolis šovė ir

nepataikė. Neprisimenu, ar sužeidė Kraujelį, bet jis liko gyvas. Po šio įvy-

kio Kraujelis pradėjo nepasitikėti savo artimais giminaičiais.

198

Kad moterimi apsirengdavo - tikrai taip buvo. Dienos metu taip

net viešai pasivaikščiodavo. Net artimieji, kurie jį pažinojo ir mums pra-

nešdavo apie jį, neatpažindavo, sakydavo: „Kaip aš jo nepažinau?" Krau-

jelis sakydavo: „Mačiau, kaip praėjai, ir tu manęs nepažinai". - „Tai kad

ten kokia boba ėjo!" O jis buvo taip pakumpęs, susirietęs. „Taigi aš ėjau", -

sakydavo Kraujelis.

Todėl jo žmonės ir neišdavė, nes jis jų neskriausdavo. „Tegul jis dėl

manęs šimtą metų vaikšto", - sakydavo jie.

Būdavo operacijų, kai reikėdavo patikrinti agentūros nurodytą

žmogaus sodybą, į kurią gali ateiti Kraujelis.

Pasalose pastatydavom po vieną karininką.

Misiukonis tada Anykščiuose dirbo, jaunas dar buvo. Sakydavo:

„Nusibodo man čia sėdėti, noriu į Vilnių išvažiuoti".

Būdavo, kieme pastato pasalą, vieną, kitą, trečią ir laukia, kol Krau-

jelis užeis, o kiti būna viduje. Tokia buvo Misiukonio veikla.

Kraujelis paskirtu laiku neateidavo. Jis ateidavo anksčiau arba vėliau.

Dabar apie paskutinę operaciją. Jis buvo su Snukiškyte susirašęs

(susituokęs bažnyčioje). Mes ją pasikviesdavome pasikalbėti - gal kaip

nors įtikinsim tą jo sugyventinę. Ji ir sūnų pagimdė jam.

Norėjom išsiaiškinti - sėdim ir kalbam. Tichomirovas pašneka,

man leidžia pašnekėt. Nusibosta ir kalbėti nuo ryto iki vakaro. Ji sėdi,

raudonuoja, matosi, kad jaudinasi. Aiškini, kad toks gyvenimas, mes ži-

nom, kad yra sūnus.

„Nežinau, girdėjau, kad toks Kraujelis yra, ką žinau, kur jis yra", -

atsakydavo Snukiškyte.

Snukiškyte turėjo tetą. Si teta apsijuosę pagalve, lyg lauktųsi. Ji

jau gerokai vyresnė buvo. Žmonės ėmė kalbėti: „Iš kur čia seniai susiga-

vo vaiką?" Snukiškyte (tikroji motina) gyveno pas seserį, pasislapstė tą

laiką, kol pagimdė. Snukiškytės sūnus gavo tetos pavardę. Teta ir užau-

gino tą vaiką savo pavarde.

199

Pas Snukiškytės tetą buvo rengiamos pasalos, bet rezultatų nebu-

vo. Jei pavojaus nebūdavo, namiškiai norėdami įspėti pas Snukiškytę at-

einantį Kraujelį sutartoje vietoje pakabindavo kibirą.

Pasalos būdavo rengiamos ir pas Snukiškytę, Kraujelio sugyventi-

nę. O to Kraujelio vis nėra. Ką ten sulauksi, jei ji nuneša kibirą, pastato,

o jis ateidamas mato, kad yra pasala.

Taip prasėdi ir nieko nepeši. Būdavo, atvažiuoja saugumiečiai iš

Vilniaus, iš kitų rajonų - ir nieko, jokių rezultatų.

Sužinojome tiksliai, kad jis yra vienoje vietoje. Reikėjo sutelkti di-

deles pajėgas operacijai atlikti, todėl atvažiavo ir Dušanskis iš Vilniaus.

Organizavo trijų rajonų pajėgas - jų buvo nemažai, ginkluotos PPŠ auto-

matais. Buvo prokuroro sankcija - pagal viską, kaip reikiant. Bylą vedė

Tichomirovas.

Kai vykdavo operacija, tai aplink išstatydavo operatyvinius dar-

buotojus, nes galėdavo įvykti susišaudymas. Kas stovėdavo už tvarto,

kas - pas kaimyną, dar pas kitą kaimyną iš kitos pusės. Bet aš tada nie-

kur nedalyvavau, nes buvau susižeidęs - po autoavarijos buvau operuo-

tas, galėjau šaudyti tik kaire ranka.

Krata vyko nuo ryto. Dušanskis vaikšto, vadovauja. „Kaip čia gali

būti, kad jo nėra?"

Snukiškyte stovi prie pečiaus visa raudona, matosi, kad jaudinasi,

atrodo, kad jis yra, bet nieko nesako. Sakom: „Mes išversim viską, bus

susišaudymas". O ji neina, stovi prie pečiaus ir viskas.

Sesers vaikus išvedėme pas kaimynus. Kai vyko paieška, su sesers

vyru visi pakalbėjome: „Pasakyk, kam reikia aukų?! Čia mes rasim, mums

gi žinoma, kad jis čia yra. Tavo namuose yra bunkeris, mums tai aišku".

Tas vyras nieko nesako. Troboj liko tik Snukiškyte ir jos švogeris.

Tariasi visi: ir Tichomirovas, ir kiti. „Kaip čia gali būti, perkūnas,

gal eiti tvartan pažiūrėti?!" Ten irgi nieko nėra.

Daržinėje pradėjome laužti, ieškoti - nieko nėra.

200

Vėl tariasi Dušanskis: „Kaip čia gali būti, gal blogas signalas?" Gal

apsirikta - kyla abejonių.

O prieš mums įeinant į vidų, vyrai sakė, kad iš gonko pusės kibi-

rai barškėjo.

Kaip gudriai buvo padarytas tas bunkeris! Iš vienos krosnies pusės

buvo prieangiukas, o iš kitos - kūreno ugnį.

Šiuos kibirus nuėmėme nuo suoliuko priemenėj. Kaip ten buvo, ar

Dušanskis, ar kas sako: „Atitrauk tą suolą!" O jo atitraukti negalima - pri-

kaltas prie sienos. Reikia jį plėšti. Rodos, iš Molėtų milicininkas (buvo

milicininkų ir iš kitur), kurį paskui sužeidė, atplėšė jėga tą suoliuką, ma-

tom - perpjauta, yra išpjova. Kad užmaskuotų tą lentą, pastatytas suo-

liukas. Aišku, kad čia išėjimas-anga.

Dušanskis sako namo šeimininkui: „Sakyk, sakyk Kraujeliui, kad

jis išlįstų iš ten".

Mes - į šoną, į šoną, juk surastas jis pradės šaudyti. Šeimininkas

sako: „Nieko ten nėra, nežinau, ir viskas". Tą pačią giesmę gieda: „Ko čia

ieškot, kam čia verčiat viską?"

O Dušanskis sako: „Stokis čia, bet, jei jis pradės šaudyti, tu pir-

mas žūsi. Sakyk, sakyk, kurioj vietoj, kur įėjimas, mes gi kitoje pusėje, o

jis šaudys čia - tave pirmą nušaus. Kitur pečius, nėra kur šaudyt, tik čia

jam pilt".

Dušanskis davė jam laužtuvą ir liepė laužti.

„Ką aš išlaušiu?" - klausia lauždamas.

Paskui k a ž k u r i s v y r ų paėmė tą laužtuvą, o še imininkas sto-

vi pr ieky p a s t a t y t a s . Belaužiant - plykst - iš v idaus pradėjo šaudy-

ti. Mes vis i išbėgome. Man pagal planą buvo numatyta vieta prie tos

sodybos, nes buvo spėjama, kad jis gali laukti sutemos, ir bus sunku

jį sulaikyt i .

Kai driokstelėjo, tai stovintį šeimininką sužeidė.

Snukiškytė liko viduje.

201

Iš Vilniaus buvo tardytojas Vytė (Vytė - žydas, negi kiš galvą po

kulka). Vyko susišaudymas. Stogo balanos (gontai) tik krito. Vienas ope-

ratyvininkas išgirdo, kad kažkas lipa ant gryčios. Užlipa viršun - pašau-

do, nulipęs pašaudo per langą. Kaip vėliau pasakojo Snukiškyte, Kraujelio

planas buvo sužeisti mūsų darbuotoją ir šunį, kad būtų lengviau pabėgti

persirengus moteriškais drabužiais.

Laikas slinko, jau artėjo prieblanda, o vis šaudėsi. Tichomirovas

buvo ginkluotas tik pistoletu. Dalyvavo iš Anykščių KGB darbuotojas Si-

keliovas. Jis buvo labai aktyvus. Paskui gyrėsi, kad tik jo dėka Kraujelis

„pasikėlė pastogėn". O Vytė pasišalino už tvarto.

Jau temo, atrodo, Tichomirovas ar Dušanskis nutarė: „Reikia per-

duoti raštelį Snukiškytei, kad nieko nebus, vis tiek mes jo nepaleisim,

bus padegta gryčia ir jis pats išrūks".

Parašėme raštelį. Ją iškvietėme už tvarto, kur mes buvome, ir jį

padavėme. Ji nusinešė raštelį į vidų, o po kiek laiko viskas nutilo. Per tą

laiką jokios reakcijos. Neprisimenu, ar jis parašė atsakymą.

Kaip vėliau pasakojo Snukiškyte, jis laukė nakties. Jo tikslas buvo

sulaukti tamsos ir pabėgti. Ten dar slidės buvo, sakė, jomis važiuosiąs.

Bet pirmiausia norėjo sužeisti, nušauti ką nors, kad panika apimtų sau-

gumiečius. Tada jis savus gelbėtų ir pats bėgtų. Kraujelis sužeidė tik mi-

licininką iš Molėtų, dar, tiesa, šunį nušovė.

Raštelis nepaveikė, vyko susišaudymas, vis šaudė tas Anykščių Ši-

keliovas (jis buvęs kare, ar kur, kad buvo toks aktyvus).

Kai Kraujelis užlipo į pastogę, jį sužeidė. Kai sužeidė, suprato, kad

jau niekur nepabėgs. Jis padavė savo pistoletą Snukiškytei prašydamas

perduoti sūnui kaip atminimą.

Kraujelis turėjo keletą ginklų. Pistoletą per tą sumaištį išnešė į

tvartą, paskui suradome. Jis buvo įdėtas į kibirą, kad nebūtų įtarimo.

Kraujelis atsisveikino su Snukiškyte: „Žiūrėk, gyvenk, saugok sūnų,

augink!" (sūnus jau buvo paaugęs).

202

Po to jis įsirėmė sau automatą ir nusišovė.

O mums neaišku - ar sužeistas, ar ne, o Snukiškytė išėjusi į kiemą

pasakė: „Nebėra jau, nebėr!"

Mes dar netikim. Dušanskis sako: „Kam mums rizikuoti, kam kiš-

ti galvą, jei dar šaus iš vidaus. Pasakyk, ar jis tikrai nušautas, kaip ten

yra?" - „Jis tikrai nebegyvas... guli nusišovęs, atsisveikino".

Po kiek laiko visi suėjome į vidų ir radome pastogėje nuvirtusį aukš-

tielninką. Stipresni paėmė jį ir nutraukė žemyn. Surinkome ginklus, Vytė,

tardytojas iš Vilniaus, surašė protokolus, kaip čia viskas įvyko, ir ruošė-

mės išvažiuoti.

Švogerio žaizdą sutvarstė ir jam dar moralus skaitė: „Tu matai ką

tau padarė, mes gi sakėme, kad gali būti susišaudymas, ir tau kliuvo".

Juos abu kartu su Molėtų sužeistu milicininku nuvežė į Utenos

ligoninę.

Paskui Kraujelį nuvežėme sunkvežimiu. Snukiškytę klausėme: „Tai

kodėl nešnekėjai, nesakei t iesos?"- „Man gi jis tai vyras". - „Tai koks tau

vyras, tavo pavardė kita, ar tu su juo gyvenai?" - „Bet man dūšioj vyras,

aš turiu sūnų nuo jo, kaip aš galėjau jums pranešt". - „Kodėl tuo rašteliu

jis nepatikėjo?" - „Aš nepasiduosiu gyvas ! " - sakė Antanas.

Vėliau lavoną atvežė į tą garažą Utenoje. Čia atėjo dar iš vietinės

valdžios pasižiūrėti Kraujelio. Viską tvarkė vilniečiai, mes ten nieko... Jį

išvežė, mes nežinojome kur. Po visų procedūrų (lavono apžiūros, skro-

dimo ir kitų formalumų) neaiškino nieko... Užkasė kur nors pakeliui,

ir viskas.

Švogeris buvo sunkiai sužeistas. Jei būtų gyvas likęs, vis tiek būtų

gavęs kalėjimo už slėpimą.

203

Šaltiniai ir l i teratūra

1. Jurevičius J. Nuo Kaniūkų aukštumų [Autoriaus eilėraštis, parašytas 2 0 0 3 m.,

skir tas A. Kraujeliui atminti]. - Jonava, 2004, p. 16.

2. Demenokas G. Viską dirba sąžiningai // Vakarinės naujienos. - 1985, birželio

2 7 (Nr. 148), p. 2.

3. A. Kraujelio baudžiamoji byla Nr. 181, arch. Nr 47478/3.

4. Šiukščius A. Nenugalimas: Apybra iža apie par t izaną A. Kraujelį // Laisvės

kovų archyvas. - 1994, Nr. 10, p. 140-168: portretai, grupinės nuotr., iliustr.

5. Paskutinis Lietuvos part izanas // Kaimų istorijos / sud. R. Masteika. - Vilnius,

1995. T. 1, p. 297-316: iliustr., grupinės nuotr.

6. Kudreikis H. Siaubūnas - paskut in i s Lietuvos p a r t i z a n a s // Draugas (Čika-

ga). - 1994, liepos 20 (Nr. 139) p. 4: iliustr.

7. Bakutis L. Gyvenimo vardu // Liaudies gynėjų žodis: (straipsnių rinkinys). -

Vilnius, 1988, p. 21-35.

8. A. Kraujelio šeimos t rėmimo byla. Arch.Nr. 33281/5.

9. Tylaitė-Sakalauskienė B. Ilgas ir sunkus kelias į laisvę // Laisvės kovų archy-

vas. - 1997, Nr. 20, p. 5 1 , 1 5 1 , 1 7 8 : grupinė nuotr..

10-16. Aukštuolis R, Valys S. Prakeikimas telydi žudikus: (Dokumentinė apybraiža)

// Tarybiniu keliu (Molėtai). - 1960, kovo 12 (Nr. 20), p. 3; 1960, kovo 16

(Nr. 21), p. 3; 1960, kovo 19 (Nr. 22), p. 2, 3; 1960, kovo 30 (Nr. 23), p. 4; 1960,

balandžio 2 (Nr. 26), p. 2; 1960, balandžio 13 (Nr. 29), p. 3; 1960, balandžio

20 (Nr. 31), p. 3.

17-20. Vinciūnas S. Kruvini pėdsakai : (Dokumentinė apybraiža) // Kolektyvinis

darbas (Anykščių r.). - 1960, vasar io 21 (Nr. 16), p. 3, 4; 1960, vasar io 28

(Nr. 18), p. 3; 1960, kovo 10 (Nr. 21), p. 3, 4; 1960, kovo 13 (Nr. 22), p. 2, 3.

21. Ganusauskas E. Paskutinio part izano gyvenimo ir mirt ies mįslės // Lietuvos

rytas . - 2000, vasar io 26 (Nr. 47), p. 7.

22. A. Kraujelio baudžiamoji byla Nr. 181, arch. Nr. 47478/3, t. 2, p. 286.

23. (LYA, f. K-l, ap. 58, b. 47478/3, t. 4,1. 30-33).

24. (LYA, f. K-l, ap. 3, b. 51, 29).

25. (LYA, f. K-l, ap. 58, b. 47478/3, t. 4,1. 40-41).

26. J. Snukiškytės baudžiamoji byla Nr. 200, arch. Nr. 47457/3.

27-28. Likviduotas banditas // Tiesa. - 1965, kovo 31 (Nr. 75), p. 4; Valstiečių laik-

raštis. - 1965, balandžio 2 (Nr. 39), p. 4.

29. Driskiuvienė A. Paminėtos 40-tosios paskut inio Aukšta i t i jos par t izano An-

tano Kraujelio-Siaubūno metinės // Utenis. - 2005, balandžio 19 (Nr. 45), p. 3,

4: iliustr.

204

Pr ieda i

Life Sacrificed for Motherland

Antanas Kraujelis (25 October 1928 - 17 March 1965) dedicated all his

short life to the struggle against occupation. In 1946-1947 he worked

as a liaison to partisans, had a gun. During 1948-1965 he was partisan

Pabaisa, Siaubūnas ("Monster") of the Vytautas Command. The purpose

of his life was to struggle against occupants from beginning to end. He

honorably won the hard fight, lived and died as a free man.

All forces were resorted to in order to take partisan A. Kraujelis ali-

ve or to liquidate him, highest rewards were offered to those who would

have found him. But people loved and guarded Antanas. He did not sur-

render, nor did he go to get legalized though was constantly urged to do

so. Youth, tenacity, courage, determination, love to Motherland and hat-

red against occupants surmounted. Nearby were his loving wife Janina

and son Antanas who had to suffer in the children's home. When Janina

returned from prison, she took her son back through courts.

Siaubūnas would say to his relatives, „I may not live to see freedom,

but you certainly will. Lithuania will be free". His words have come true.

He asked his relatives to bury him worthily. However so far we do not

even know the place where his body is hidden.

His parents, sisters were deported twice. Unceasing interrogations

and victimizations attended all members of the family. Parents and si-

sters went through a nondescript path of torments.

On 17 March 1965 during the army operation supervised by KGB

major Nachmanas Dušanskis in the house of Ona and Antanas Pinke-

vičiai, A. Kraujelis shot himself, after having destroyed his documents.

206

JANINA ŠYVOKIENĖ

His body was taken to Utena town, and KGB junior lieutenant Marijonas

Misiukonis signed the identification statement.

On 17 December 1997 A. Kraujelis was recognized as a volunteer

warrior. On 10 June 1998 he was granted the rank of senior lieutenant.

On 22 May 1998, A. Kraujelis was awarded the 3 r d Class Order of Vytis

Cross (posthumously).

Memories of parents, sisters, other people who knew partisan

A. Kraujelis-Siaubūnas - about his short, but very hard and meaningful

life and work are rendered. Photographs and documents as well as narra-

tions about an attempt on the partisan's life by his sometime friend Ed-

mundas Satkūnas and Bronius Kalytis-Siaubas have been collected from

people and KGB archives. The bibliographical list about A. Kraujelis-Siau-

būnas, the last active partisan of the Vytautas Command, is presented.

207

Į anglų k. vertė VIRGINIJA ŽALIENĖ

Literatūra apie paskutinį Vytauto apygardos

partizaną Antaną Kraujelį-Siaubūną

(1925 10 28-1965 03 17)

S u d a r ė ALGIMANTAS JAKIMAVIČIUS, J A N I N A ŠYVOKIENĖ

1-7. Aukštuolis P., Valys S. Prakeikimas telydi žudikus: (Dokumentinė apybrai-

ža) // Tarybiniu keliu (Molėtai). - 1960, kovo 12 (Nr. 20), p. 3; 1960, kovo 16

(Nr. 21), p. 3: portr.; 1960, kovo 19 (Nr. 22), p. 2, 3; 1960, kovo 30 (Nr. 23), p.

4; 1960, balandžio 2 (Nr. 26), p. 2; 1960, balandžio 13 (Nr. 29), p. 3; 1960,

balandžio 20 (Nr. 31), p. 3.

8. Kalytis B. Gyvenimą pradedu iš naujo // Kolektyvinis darbas (Anykščių r.). -

1960, gruod. 18 (Nr. 102), p. 3, 4.

9-12. Vinciūnas S. Kruvini pėdsakai : (Dokumentinė apybraiža) // Kolektyvinis

darbas (Anykščių r.). - 1960, vasario, 21 (Nr. 16), p. 3, 4; 1960, vasar io 28

(Nr, 18), p. 3; 1960, kovo 10 (Nr. 21), p. 3, 4; 1960, kovo 13 (Nr. 22), p. 2, 3.

1 9 6 5

13. Katinas R. Kurmiai dienos šviesoje // Lenino keliu (Utena). - 1965, rugsė jo

11 (Nr. 108), p. 3, 4.

14-15. Likviduotas banditas // Tiesa. - 1965, kovo 31 (Nr. 75), p. 4; Valstiečių laik-

raštis. - 1965, balandžio 2 (Nr. 39), p. 4.

1975

16. Lietuviai kariai la isvajame pasauly je // Karys (JAV). - 1975, sausis (Nr. 1),

p. 32.

1 9 8 8

17. Bakutis L. Gyvenimo vardu // Liaudies gynėjų žodis: (str. rink.). - Vilnius,

1988, p. 21-35.

18. Kerulis L. Pokario Lietuvos laisvės kovotojai // Pasaulio lietuvių archyvas. -

Čikaga, 1988, p. 116.

* Čia pateikiamuose 1 9 6 0 - 1 9 6 5 metų rašiniuose Lietuvos part izanai vadinami miškiniais,

banditais ir pan., iškraipytai aprašyti istoriniai faktai, tačiau sovietinių laikraščių straipsniai

į traukti į šį l iteratūros sąrašą, nes juose minimas ir paskutinis Lietuvos part izanas Antanas

Kraujelis.

208

1 9 8 9

209

19. Partizano keliu: (Pergyventi prt. Ryto atsiminimai 41 6 1 0 - 4 9 12 31). 1 d. //

Laisvės kovų archyvas. - 1989, p. 49, 64: grupinės nuotr.

1 9 9 0

20. Kovojanti Lietuva 1 9 4 4 - 1 9 5 4 . Rezistencijos fotonuotraukos, parodos kata-

logas / parengė V. Gilys ir P. Jaruševičius. - Kaunas, 1990, p. 108: grupinė

nuotr.

1 9 9 1

21. Šiukščius A. Kraujelis Antanas (paskutinis s lapyvardis - Siaubūnas) // Už

mylimą Tėvynę // - Utena, 1991, p. 28-30, [23-25]: grupinės nuotr.

1 9 9 2

22. Antanavičienė N. Vienu mažiau ar daugiau turgaus aikštėje... // Lietuvos ai-

das. - 1992, sausio 25 (Nr. 17), p. 7.

23. At i ta i symas // Tremtinys. - 1992, liepa, (Nr. 14), p. 4.

24. Girsteitis P. Paskutiniam Lietuvos part izanui // Utenis. - 1992, birželio 17

(Nr. 48), p. 1: iliustr.

25. Ir man rūpi tiesa (Kita nuomonė) // Vilnis. - 1992, vasario 25 (Nr. 15-16), p. 5.

26. Kazlas M. Skiemonių žuvusiej i // Tremtinys. - 1992, balandis, (Nr. 7), p. 3.

27. Narvydas R., Bajorūnas A. „Vienu daugiau ar mažiau turgaus aikštėje..." //

Lietuvos aidas. - 1 9 9 2 , vasar io 1 (Nr. 22), p. 7.

28. [Skelbimas apie Lietuvos part izano Antano Kraujelio paminklo atidengimo

iškilmes] // Lietuvos aidas. - 1992, birželio 11 (Nr. 113), p. 7.

29. Skelbimai [prašoma liudijimų rezistencijos dalyvio pažymai gauti] // Trem-

tinys. - 1992, spalis, (Nr. 20), p. 4.

30. Smetona E. Paskutinis part izanas // Žiburys (Anykščiai). - 1 9 9 2 , liepa, (Nr. 6),

p. 2.

31. Sprindys M. Apie paminklo pašvent in imą // Tremtinys. - 1992, liepos 1

(Nr. 13), p. 4: iliustr.

32. Šiukščius A. Paskutinis garbingai žuvęs // Tremtinys. - 1992, balandžio 4

(Nr. 8), p. 3: grupinė nuotr.

1 9 9 3

33. Birželio 16 diena: Paminklas paskut iniam Lietuvos part izanui // Lietuvos

aidas. - 1993, birželio 16 (Nr. 114), p. 16. - (Kalendorius).

34. J a n k a u s k a s J. A t s i m i n i m a i : Skiriu mot inai Leokadi jai . - Vilnius, 1993,

p. 65

1 9 9 4

35. Atmint is . Lietuvos part izanai // Žiburys (Anykščiai). - 1994, kovas (Nr. 3),

p. 3: grupinė nuotr.

36. Baranauskas J. Apybraiža apie paskutinį Lietuvos part izaną, kurio dvi sese-

rys g y v e n a Kaiš iadoryse // Kaišiadorių aidai. - 1994, l iepos 20 (Nr. 58),

p. 3.

37. Kajokas S. Norėčiau paklaust i . . . // Tremtinys. - 1994, kovas, (Nr. 5), p. 5.

38. Kudreikis H. Siaubūnas - paskut inis Lietuvos par t izanas // Draugas (Čika-

ga). - 1994, liepos 20 (Nr. 139), p. 4: iliustr.

39. Laisvę mylime labiau mes už g y v e n i m ą [Apie pas ipr ieš inimo dalyvio kry-

žiaus įteikimą Antano Kraujelio tėvui] // Lietuvos aidas. - 1994, sausio 25

(Nr.16), p. 1, 6.

40. Lietuvio kalendorius / [Sud. ir redaktorė D. Balsytė]. - Vilnius: Metskaitliai,

1994, p. [25].

41. Sakalauskaitė R. Lietuvoje v i skas blogai. Ar gali būti dar blogiau? [Minimas

pasipriešinimo dalyvio kryžiaus į teikimas Antano Kraujelio tėvui Steponui]

// Lietuvos ry tas . - 1994, sausio 25 (Nr. 16), p. 1-2 .

42 ,43 . Šiukščius A. Neblėsta didvyrių garbė niekados ... // Savanoris. - 1994, vasa-

rio 10 (Nr. 4), p. 4: grupinės nuotr.; vasar io 24 (Nr. 24), p. 4: grupinė nuotr.

44. Šiukščius A. Nenugalimas: Apybraiža apie part izaną Antaną Kraujelį // Lais-

vės kovų archyvas. - 1994, Nr. 10, p. 140-168: portretai, grupinės nuotr.

45-50. Šiukščius A., Čalnaris A. Paskutinis Lietuvos par t izanas // Valstiečių laik-

raštis. - 1994, vasario 15 (Nr. 14), p. 4; vasar io 19 (Nr.15), p. 8; vasar io 26

(Nr. 17), p. 8; kovo 5 (Nr. 19), p. 4; kovo 12 (Nr. 21), p. 8; kovo 19 (Nr. 23),

p. 9: nuotr., grupinė nuotr. - (Atmintis).

1995

51. Lietuvio kalendorius / [Sud. ir redaktorė D. Balsytė]. - Vilnius: Metskaitliai,

1995, p. [35]..

52. Paskutinis Lietuvos part izanas // Kaimų istori jos / sud. R. Masteika. - Vil-

nius, 1995. T. 1, p. 297-316 : iliustr., grupinės nuotr.

53. Šiukščius A. Oi neverk, motušėle .. .II Utenis. - 1995, kovo 28 (Nr. 37), p. 2,

3: iliustr.

54. [Žinutė apie A. Kraujelio žūties 30-mečio minėjimą] // Lietuvos aidas. - 1 9 9 5 ,

kovo 16 (Nr. 52), p. 22.

1 9 9 6

55. Abarius L. Lietuvos part izanų Šiaurės-Rytų srities 3-ioji Vytauto apygarda

(1945-1952 m.): Istorinė apžvalga // Laisvės kovų archyvas. - 1996, Nr. 16,

p. 51, 52,107.

56. Aržuolaitis P. Knyga [„Kaimų istorijos", kurioje minimas A. Kraujelis] keliau-

ja pas skaitytoją // Valstiečių laikrašt is . - 1996, balandžio 20 (Nr. 30), p. 6:

iliustr.

210

57. Balčiūnas D. Vienos i šdavys tės istori ja // Partizanų kovos Šiaulių kraš te /

sud. A. Malinauskaitė, B. Maskal iūnas, G. Šimoliūnienė. - Šiauliai, 1996,

p. 136.

58. Gaškaitė N., Kuodytė D., Kašėta A., Ulevičius B. Lietuvos part izanai 1 9 4 4 -

1953 m. - Kaunas, 1996, p. 93: portr., 292, 296: portr., 302: grupinė nuotr.,

307: grupinė nuotr., 3 0 9 - 3 1 1 : nuotr., 356, 491: port., grupinės nuotr.

59. Gurskis V. Lietuvių laisvės kovos 1 9 4 0 - 1 9 9 0 : (Istorijos bruožai). - Vilnius,

1996, p. 47.

60. Lietuvio kalendorius / [Sud. ir redaktorė D. Balsytė]. - Vilnius: Metskaitliai,

1996, p. [32],

61. Lietuvos part izanų kovos ir jų slopinimas MVD-MGB dokumentuose 1 9 4 4 -

1953 metais / sud. N. Gaškaitė, A. Kašėta, J. Starkauskas. - Kaunas, 1996,

p. 618.

62. Par t izaninio karo pabaiga // N. Gaškaitė. Pasipr ieš inimo i s tor i ja 1 9 4 4 -

1953 m. - Kaunas, 1996, p. 141: grupinė nuotr., 142,164 .

63. Šiaurės Rytų sritis=Šiaurės Rytai region / parengė E. Jakimavičius // Kovo-

janti Lietuva 1 9 4 4 - 1 9 5 3 . - Vilnius, 1996, p. 75: nuotr., 87: portr.

1 9 9 7

64. Kasparas K. Teorinė pasipriešinimo samprata ir klasifikacija // Laisvės kovų

archyvas. - 1997, Nr. 20, p. 241.

65. „Lietuvos aido" kalendorius. Kovo 1 5 , 1 6 ir 17 diena [Apie A. Kraujelio žūtį

1965 m.] // Lietuvos aidas. - 1997, kovo 15 (Nr. 51), p. 32.

66. Lietuvio kalendorius / [Sud. ir redaktorė D. Balsytė]. - Vilnius: Metskaitliai,

1997, p. [32],

67. Šiukščius A. Vaikinas nuo Dubingių // Laisvės kovų archyvas. - 1 9 9 7 , Nr. 22,

p. 215-219 .

68. Tylaitė-Sakalauskienė B. Ilgas ir sunkus kelias į laisvę // Laisvės kovų archy-

vas. - 1997, Nr. 20, p. 5 1 , 1 5 1 , 1 7 8 : grupinė nuotr.

69. Vaikinas nuo Dubingių // Kaimų istori jos / sud. R. Masteika. - Vilnius, 1997.

T. 2, p. 2 3 8 - 2 4 2 : iliustr.

70. Visockas G. Išdavikas g y v e n a Vilniuje: KGB agento smogiko „Siaubo" pėd-

sakais // Valstiečių la ikraš t i s . - 1997, gruodžio 13 (Nr. 51), p. 7: grupinė

nuotr.., iliustr. - (Atmintis).

1 9 9 8

71. J a n k u s G. Kaip žuvo paskut inis Aukšta i t i jos part izanas Antanas Kraujelis

// Naujoji akistata. - 1998, gegužės 15 (Nr. 38), p. 9: iliustr. - (Istorija).

72. Kontrimavičius T. Pagerbtas paskutinis part izanas // Lietuvos rytas. - 1998,

spalio 26 (Nr. 250), p. 18.

211

73. Kviečiame dalyvauti renginyje paskut inio jo Vytauto apygardos par t izano

Antano Kraujelio-Siaubūno 70-osioms g imimo met inėms paminėti . - Vil-

nius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistenci jos tyr imo centras, 1998. -

Kvietimas (sulankst. į 2 d.): portr., grupinės nuotr.

74. Lietuvio kalendorius / [Sud. ir redaktorė D. Balsytė]. - Vilnius: Metskaitliai,

1998, p [36],

75. Nesugaunamasis part izanas // Lietuvos žinios. - 1 9 9 8 , gruodžio 29 (Nr. 166),

p. 9. - (Juodasis puslapis).

76. Oi neverk, motinėle, sūnaus ... // Utenis. - 1998, spalio 29 (Nr. 127), p. 3:

grupinės nuotr.

77. Paminėtos paskutiniojo Aukšta i t i jos part izano Antano Kraujelio 70-osios

g imimo met inės // Vi lnis (Laikrašt is Molėtų kraštui) . - 1998, spalio 30

(Nr. 85), p. 1.

78. Paskutinio Lietuvos part izano žūties bylą dar gaubia pas laptys // Lietuvos

aidas. - 1998, gruodžio 29 (Nr. 254), p. 3.

79. Prokurorai t iria part izano žūtį // Lietuvos ry tas . - 1998, lapkričio 17 (Nr.

269), p. 3.

80. Rupainis A. Part izanų karo kronika [Minima A. Kraujelio žūt is] // Voru-

ta. - 1998, birž. 6 (Nr. 23), p. 15. - (Lietuvos vardo paminė j imo t ū k s t a n t -

mečiui).

81. Rutkauskienė R. Minimos part izano [70-osios gimimo] metinės // Lietuvos

aidas. - 1 9 9 8 , spalio 24 (Nr. 210), p. 4. 67.

82. Seime pasiūlyta... [Rašoma ir apie part izano Antano Kraujelio-Siaubūno ap-

dovanojimą po mirt ies 3-iojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu] // Lietuvos ai-

das. - 1998, gegužės 23 (Nr.100), p. 3: iliustr.

83. Spalio 25 diena [Zinutė apie A. Kraujelio-Siaubūno 70-ąsias g imimo meti-

nes] // Dienovidis. - 1 9 9 8 , lapkričio 6 - 1 2 (Nr. 40), p. 4.

84. Stasiškis A. [Kreipimasis į LR Generalinį prokurorą // Utenis. - 1998, spalio

29 (Nr. 127), p. 3.

85. Stundžia M. Ąžuolai žaliuos... // Savivaldybės žinios. - 1998, gruodžio 3

(Nr. 23), p. 7: grupinė nuotr.

86. Šimėnas A. Kovoje dėl Lietuvos laisvės. - Kaunas, 1998, p. 78, 79.

87. Šiukščius A. „Aš laisvės nesulaukiau ... „: Pagerbtas Aukšta i t i jos par t izanas

// Tėviškės žiburiai (Kanada). - 1998, gruod. 29 (Nr. 52), p. 3: portr.,iliustr.

88. Šiukščius A. Kovoje nepalūžęs // Utenis. - 1998, spalio 22 (Nr. 124), p. 4:

portr., iliustr.

89. Šiukščius A. Neeiliniam part izanui - neeilinė pagarba // Tremtinys. - 1998,

lapkričio 13 (Nr. 42), p. 7.

212

90. Šiukščius A. Tėvukas [Apybraiža apie par t izano tėvą Steponą Kraujelį, at-

šventusį 95-metį] // Utenis. - 1 9 9 8 birželio 4 (Nr. 65), p. 6: iliustr. - (Mūsų

apskrityje).

91. Tiriamos Lietuvos part izano nužudymo apl inkybės // Respublika. - 1998,

lapkričio 13 (Nr. 265), p. 5.

92. Trumpai...[apie būsimą Antano Kraujejio 70-mečio minėjimą Utenoje] // Vil-

nis (Laikraštis Molėtų kraštui). - 1998, spalio 23 (Nr. 83), p. 4.

93. Visockas G. Paskutinis Lietuvos par t izanas // Valstiečių laikraštis . - 1998,

lapkričio 3 (Nr.88), p. 9:portr., grupinė nuotr. - (Atmintis).

94. Vorutos kalendorius: kovo 17 [Minima A. Kraujelio žūtis] //Voruta. - 1999,

kovo 14 (Nr. 11), p. 5.

95. Zabulis B. Pagerbiant Antano Kraujelio atminimą // Utenis. - 1998, lapkri-

čio 3 (Nr. 129), p. 2: iliustr.

1 9 9 9

96. Antanas Kraujelis-Siaubūnas // Lietuvos naikinimas ir tautos kova ( 1 9 4 0 -

1998) / sud. I. Ignatavičius. - Vilnius, 1999, p. 2 3 8 , 2 6 2 , 3 0 8 - 3 0 9 , 321-323:

portr.

97. Berija ir jo parankiniai Lietuvoje /Sud. - J. Banevičius, Kaunas, 1999, p.82-

84, 301: nuotr.

98. Brilingas A., Buivienė J., Jurgait ienė G., Zaleckytė G. Vorutos kalendorius:

Kovo 1 4 - 2 0 [Minima A. Kraujelio žūtis] //Voruta. - 1999, kovo 20 (Nr. 11),

p. 4.

99. Čalnaris A. Gulėjimas kryžium. - Vilnius, 1999, p. 9 4 - 9 8 .

100. Grudzinskas L. Paskutinis Lietuvos girių sakalas // Blaivioji Lietuva. - 1999,

liepa, (Nr. 6), p. 2: portr. - (Lietuvos didžiavyriai).

101. Lietuva. Praeitis, kultūra, dabart i s / sud. S. Žukas. - Vilnius, 1999, p. 210:

portr.

102. Lietuvio kalendorius / [Sud. ir redaktorė D. Balsytė]. - Vilnius: Metskaitliai,

1999, p. [47].

103. Meilus A. A m ž i n a šlovė skudut išk iečiams, ž u v u s i e m s dėl Lietuvos nepri-

k l a u s o m y b ė s // Utenos apskr i t i s („Utenio" priedas). - 1999, lapkričio 27

(Nr. 66), p. 2: iliustr.

104. Okupacijos, pasipriešinimas, t remtys: Lietuva 1 7 9 4 - 1 9 5 3 / Lietuvos nacio-

nalinis muziejus. - Vilnius, 1999, p. 177: portr., iliustr.

105. Paskutinio Lietuvos part izano žūtį gaubia paslaptys // Ūkininko patarėjas. -

1999, sausio 12 (Nr. 4), p. 6.

106. Skudutiškio krašto partizanai, jų rėmėjai ir ryšininkai / sud. J. Jankauskas. -

Vilnius, 1999, p. 5 , 1 3 , 1 6 , 1 7 , 1 9 , 27-48, 68, 70-73: portr., iliustr.

213

1989

214

107. Akistatos: Partizano A. Kraujelio žūties vieta... // Lietuvos žinios. - 2000,

vasario 24 (Nr. 45), p. 1: iliustr.

108. Alčiūnaitė K. Dirbdamas KGB M. Misiukonis k a s m e t gaudavo po apdova-

nojimą // Lietuvos aidas. - 2000, vasar io 26 (Nr. 39), p. 2: i l iustr. - (Nau-

jienos).

109. Antanas Stasiškis: Sutrypta visuomenės santvarkos idėja // Lietuvos aidas. -

2000, vasar io 22 (Nr. 35), p. 3. - (Naujienos).

110. [Antano Kraujelio žuvimo vieta (nuotrauka)] // Sandrava. - 2000, rugsėj is,

(Nr. 22), p. 18: iliustr.

111-113. Aukštai t i jos partizanų pris iminimai / sud. R. Kaunietis. - Vilnius, 2000,

t. 2 (2), p. 559; 2001, t. 3, p. 565: grupinė nuotr., 2004, t. 4, p. 438.

114. Blogiausia būtų atsidurti stribų Lietuvoje: [pokalbis su Seimo Pirmininku

prof. Vytautu Landsbergiu / kalbėjosi K. Dobkevičius] //XXI amžius. - 2000,

kovo 29 (Nr. 23), p. 11.

115. Bruveris V. Partizano sesės neranda kelio prie brolio kapo // Lietuvos aidas. -

2000, vasario 24 (Nr. 37), p. 1 ,14 : portr.

116. Cibienė J. Vienintelis t roškimas // Tremtinys. - 2000, balandžio 6 (Nr. 13),

p. 7: iliustr..

117. Dobkevičius K. J i s mirė l a i svas ž m o g u s // XXI amžius . - 2 0 0 0 , kovo 29

(Nr. 23), p. 1, 7: iliustr., portr. - (Atmintis).

118. Dobkevičius K. Paskutinio a k t y v a u s Lietuvos par t izano pėdsakais . - XXI

amžius. - 2000, kovo 17 (Nr. 20), p. 6 , 1 6 : portr., iliustr. - (Atmintis).

119. Ganusauskas E. Paskutinio part izano gyvenimo ir mirt ies mįslės // Lietuvos

rytas . - 2000, vasar io 26 (Nr.47), p. 7 - 8 : portr. - (Likimai).

120. Gečas K. Ordinų į teikimas įaudrino parlamentą: 47 Seimo nariai pasipikti-

no eksministro M. Misiukonio apdovanojimu // Lietuvos ry tas . - 2000, va-

sario 18 (Nr. 40), p. 2: grupinė nuotr. - (Aktualijos).

121. Grinevičiūtė R., Katkevičius A. Patriotu Lietuvoje būti pavojinga // Veidas. -

2000, kovo 9 - 1 5 (Nr. 10), p. l , 28-32: portr., grupinė nuotr., iliustr. - (Tema).

122. Jakubauska i tė V. Pikti dainininkai // Lietuvos žinios. - 2000, vasar io 24

(Nr. 45), p. 3: iliustr. - (Aktualijos).

123. „Jo neišdavė, nes jis buvo žmonėms reikalingas", - sakė Vytautas Landsber-

gis // Utenis. - 2000, kovo 21 (Nr. 33), p. 1, 2.

124. Kauzonas F. Pareiškimas dėl M. Misiukonio apdovanojimo - „iš principo" //

Respublika. - 2000, vasar io 22 (Nr. 43), p. 6.

125. Kontrimavičius T. Utenoje i š t raukta iš stalčių part izano žūties byla // Lietu-

vos rytas . - 2000, vasar io 25 (Nr. 46), p. 2.

126. „Lietuvos aido" kalendorius: kovo 17 diena [žinutė apie A. Kraujelio žūties

sukakt į ] // Lietuvos aidas. - 2000, kovo 17 (Nr. 53) p. 24.

127. Meilus A. Paminėtos laisvės kovotojo A. Kraujelio 35-osios mirt ies metinės

// Vilnis (Laikraštis Molėtų kraštui). - 2000, kovo 21 (Nr. 23), p. 3.

128. Meilus A. Renkami pr i s iminimai apie n a r s ų j į Lietuvos part izaną Antaną

Kraujelį // Utenos apskrit is („Utenio" priedas). - 2000, (Nr. 26), p. 2: iliustr.

129. Paminėtos part izano žūties 35-osios metinės // Tremtinys. - 2000, kovo 23

(Nr. 12-12a), p. 1: grupinės nuotr.

130. Parlamentarai ir A. Terleckas pasipiktinę ordino skyr imu buvusiam KGB ka-

r ininkui // Lietuvos aidas. - 2000, vasar io 2 (Nr. 33), p. 2: grupinė nuotr. -

(Naujienos).

131. Paskut inis Lietuvos p a r t i z a n a s buvo molėt i škis // Molėtų žinios. - 2000,

kovo 3 (Nr. 1), p. 3: portretai . - (Istorija).

132. Rutkauskienė R. Paminėtos Antano Kraujelio žūties 35-osios metinės // Lie-

tuvos aidas. - 2000, kovo 21 (Nr. 55), p. 10: portr.

133. Sakalauskaitė R. Apdovanotas pirmosios Vyr iausybės narys nesileis šmei-

žiamas // Lietuvos ry tas . - 2000, vasar io 19 (Nr. 41), p. 2: iliustr. - (Aktua-

lijos).

134. Seime - A. Terlecko išpuolis [griežtas A. Terlecko pareiškimas Seimui, mirus

part izano Antano Kraujelio tėvui] // Lietuvos rytas . - 2000, balandžio 19

(Nr. 92), p. 1.

135. Svirbutavičiūtė A. Praeities šešėliai vejasi dabartį // Lietuvos žinios. - 2000,

vasar io 24 (Nr. 45), p. 4- 5: grupinė nuotr., iliustr. - (Tema).

136. Šiukščius A. Dar vienas bandymas juodinti // Tremtinys. - 2000, balandžio

6 (Nr. 13), p. 5.

137. Šiukščius A. Duokite šventą ramybę part izanams: Kaip „Veidas" bando įver-

tinti Lietuvos istorijos skaudulius politinių interesų požiūriu // XXI amžius. -

2000, kovo 22 (Nr. 21), p. 7.

138. Šiukščius A. Medaliai iš judino dėmesį partizanui // Tėviškės žiburiai. - 2000,

gegužės 9 (Nr. 19), p. 4: portr., iliustr.

139. Šiukščius A. Melo t r u m p o s kojos, arba šiek t iek apie A. Svirbutavičiūtės

straipsnį „Lietuvos žiniose" (02.24 d.) //XXI amžius. - 2000, kovo 22 (Nr. 21),

p. 7. - (Kryžkelės).

140. Šiukščius A. Ne veltui kraujo auka ... // Utenis. - 2000, kovo 18 (Nr. 327),

p. 3.

141. Šiukščius A. Šiandien juos pr is imename // Kvietimas [dalyvauti memoriali-

nės lentos, sk i r tos Aluntos m-los mokiniams, žuvusiems už Lietuvos laisvę,

atidengimo iškilmėse]. - Alunta, 2 0 0 0 , 1 1 . (sulankst. į 3 d.): iliustr.

215

142. Šiukščius A., Norkūnas V. [Antano Kraujalio g y v e n i m o aprašymas] // Anta-

no Kraujalio 35-ųjų žūties metinių minėj imas / Lietuvos gyventojų genocido

ir rezistencijos tyr imo centras ( lankstinukas). - Vilnius, 2000,11 . (sulankst.

į 3 d.): portr., grupinės nuotr.

143. Telksnienė V. Erškėčiai [partizano A. Kraujelio-Siaubūno sesers V. Telksnie-

nės pasakojimas] / užrašė Jonas Albertavičius // Valstiečių laikraštis, - 2000,

kovo 4 (Nr. 18), p. 1, 4: portr., g rupinė nuotr.

144. Utenoje i š t raukta iš stalčių par t izano žūties byla [pagal „Lietuvos ryto" str.]

// Lietuvos aidas. - 2000, vasar io 26 (Nr. 39), p. 5. - (Laikraščiai rašo).

145. Žemaitytė A. Baubas vejasi savo šešėlį // Dienovidis. - 2000, balandžio 7 - 2 0

(Nr. 13), p. 3.

146. Žiliukas A. Po skandalo atnauj intas par t izano nužudymo t y r i m a s : Utenos

prokurorai vėl ėmė t ir t i pernai sus tabdytą paskut inio par t izano A. Krauje-

lio nužudymo bylą // Respublika. - 2000, vasar io 26 (Nr. 47), p. 5: g rupinė

nuotr. - (Lietuva).

147. [Žinutė apie A. Kraujelio žūt ies 35-metį] // XXI amžius . - 2 0 0 0 , kovo 10

(Nr. 18), p. 20.

2001

148. A n t a n a s Kraujelis-Pabaisa, Siaubūnas // Utenos k r a š t o enciklopedija / sud.

ir spec. red. G. Isokas. - Vilnius, 2001, p. 275.

149. Antanas Kraujelis (slap. Siaubūnas) //Lietuvos kariuomenės karininkai 1 9 1 9 -

1953. /- Vilnius, 2 0 0 1 , 1 . 1 , p. 201, 326.

150. Lietuvos la isvės kovų kar in inka i 1 9 4 4 - 1 9 5 3 . / parengė E. Jakimavič ius . -

Vilnius, 2001, p. 6 , 1 2 , 23.

151. Strazdas K. Balninkiečių r inkt inės Nikodemo Liškausko-Beržo būrio lais-

vės kovos // Laisvės kovų archyvasar io - 2001, Nr. 30, p. 67.

152. Šalčius R. Keistas istorinis teis ingumas // Tremtinys. - 2001, rugs. 27 (Nr. 36),

p. 3.

2 0 0 2

153. Juodzevičius B. Rajone veikė per 1 2 0 0 part izanų // Utena, 2 0 0 2 [interakty-

vus, ž iūrėta 2 0 0 5 m. kovo 25 d.]. Prieiga per internetą : <www.utenaon.lt/

Utenos_enciklopedija/partizanai/partizanai_sarašas.htm/> p, 1, 7, 9.

154. Meilus A. Partizano Antano Kraujelio bendražyg i s // Molėtų žinios. - 2002,

gegužės 17 (Nr. 37), p. 3.

155. Šlekys J. Iš part izanų pris iminimų // Miškiniai: pr i s iminimų r inkt inė / pa-

rengė R. Kauniet is .-Vi lnius, 2002, p. 118: grupinė nuotr.

156. Vytauto apygarda / Miškiniai: pr is iminimų r inkt inė / parengė R. Kaunietis.-

Vilnius, 2002, p. 332, 333: iliustr.

216

157. V y t a u t o apygardos par t izanų takai s / sud. V. Bliznikas, O. Klabienė. - Vil-

nius, 2002, p. 28: iliustr.

2 0 0 3

158. A n t a n a s Kraujelis: (Paskutinis s lapyvardis - Siaubūnas) // K. Blažys. Iš kraš-

totyr in inko užrašų. - Vilnius, 2003, p. 7 9 - 8 0 .

159. Bagdonas V. Paskutiniojo Lietuvos par t izano gyvenimo ir mirt ies pėdsakais

/ / A n y k š t a . - 2003, lapkričio 15 (Nr. 133), p. 4: iliustr.

160. Bagdonas V. Paskutinysis Lietuvos part izanas žuvo nenugalėtas // Ūkininko

patarė jas . - 2003, lapkričio 22 (Nr. 136), p. 14: port: iliustr. - (Atmintis).

161. Bebaimis Aukšta i t i jos par t izanas // Tremtinys. - 2003, kovo 20 (Nr. 12), p. 7:

g rupinė nuotr.

162. Jankauskas J. Stepono Kraujelio-Tėvuko gimimo 100-mečiui (mirė prieš trejus

metus) // Lietuvos aidas. - 2003, gegužės 30 (Nr. 124), p. 9: portr. - (Atmintis).

163. J a n k a u s k a s Z. Part izano A. Kraujelio žūt ies metinių minė j imas Papiškių

ka ime // Lietuvos aidas. - 2003, kovo 18 (Nr. 63), p. 5: iliustr.

164. Lietuvą f o t o g r a f u o j a A n t a n a s Bujokas [Paminklas p a s k u t i n i a m Lietuvos

part izanui A. Kraujeliui] // Lietuvos aidas. - 2003, gegužės 15 (Nr. 111), p. 9:

i l iustr. - (Meninė fotograf i ja) .

165. Naginevičius J. Paskutinis nepr ik lausomos Lietuvos mohikanas // XXI am-

žius. - 2003, kovo 26 (Nr. 24), p. 10: iliustr.

166. Petravičiūtė I. Trumpa Vytauto apygardos is tori jos apžvalga // Lietuvos par-

t izanų Vytauto apygardos Tigro r inkt inė: (1945-1950) . Dokumentų rinki-

n y s [ M i n i m a s i l g i a u s i a i a p y g a r d o j e s l a p s t ę s i s p a r t i z a n a s A n t a n a s

Kraujelis]. - Vilnius, 2003, p. 10.

167. Šiukščius A. Kraujelis Antanas-Pabaisa, Siaubūnas // B. Juodzevičius. Lais-

vės kaina. - Utena, 2003, p. 106: portr .

2 0 0 4

168. Habilituota daktarė Janina Šyvokienė: Bibliogr. r-klė / Sudaryt. A. Jakima-

vičius. - Vilnius, 2004, p. 161, 226, 258, 268.

169. Jurevičius J. Nuo Kaniūkų aukštumų [Autoriaus eilėraštis, parašytas 2003 m.,

s k i r t a s A. Kraujeliui atminti]. - Jonava, 2004, p. 16.

170. Kraujelis Antanas (slap. Siaubūnas) // Lietuvos kariuomenės karininkai 1 9 1 9 -

1953. - Vilnius, 2004, t. 4, p. 267-268, 366: portr.

171. Semaška A. Pas ižvalgymai po Lietuvą: Knyga v is iems norintiems geriau pa-

žinti g imtą j į kraš tą [Aprašomi Papiškiai - kaimas, kur žuvo paskut inis Vy-

tauto apygardos part izanas], - Vilnius, 2004, p. 603.

172. Už la i svę ir Tėvynę / sud. D. Kuodytė, E. Peikštenis, D. Žygelis. - Vilnius,

2004, p. 9 5 , 1 0 2 , 222, 247: portr., g rupinė nuotr..

217

173. Zinkevičius Z. Istorijos i škraipymai [Smerkiamas M. Misiukonio, dalyvavu-

sio sunaik inant paskutinį Lietuvos par t izaną A. Kraujelį, va l s tyb in io apdo-

vanoj imo faktas] . - Vilnius, 2004, p. 67.

2005

174. Antanas Kraujelis... [Gyvenimo aprašymas] // Karių savanorių Antano Krau-

jelio-Siaubūno ir Antano Pinkevičiaus-Dobilo žūties 4 0 - ų j ų metinių minė-

j imas : Kviet imas / Lietuvos g y v e n t o j ų genocido ir rez i s tenc i jos t y r i m o

centras. - Vilnius, 2 0 0 5 , 1 1 . (sulankst . į 3 d.): portr., g rupinė nuotr., i l iustr.

175. Atmint ies kaleidoskopas: kovo 19 diena [2005-03-19] Prieš 40 metų - 1 9 6 5 -

aisiais - nežinia kur ir kaip palaidotas paskut in i s a k t y v a u s Lietuvos parti-

zano Antano Kraujelio-Siaubūno k ū n a s [ interaktyvus, žiūrėta 2 0 0 5 m. kovo

25 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.bernardinai.lt>.

176. Antanas Kraujelis-Siaubūnas ir A n t a n a s Pinkevičius-Dobilas [Lietuvos gy-

ventojų genocido ir rezistencijos ty r imo centro informaci ja apie 4 0 - ų j ų žū-

ties metinių minėj imą Utenoje] [ interaktyvus, žiūrėta 2 0 0 5 m. kovo 25 d.].

Prieiga per internetą: <http://www.genocid.lt/datos/kraujel.htm>.

177. Bagdonas V. Paskutiniojo Lietuvos par t izano g y v e n i m o ir mir t ies pėdsakai s

// XXI amžius. - 2005, kovo 16 (Nr. 21), p. 8: i l iustr. - (Gimtas kraštas) .

178. Bagdonas V. Pr ieš tar ingi paskut in io jo Lietuvos p a r t i z a n o veik los ver t in i-

mai // Laisvas la ikraš t i s . - 2005, v a s a r i o 10 (Nr. 2), p,13,17:il iustr. - (Ko-

mentarai) .

179. Driskiuvienė A. Paminėtos 40-tosios paskut in io jo A u k š t a i t i j o s p a r t i z a n o

Antano Kraujelio-Siaubūno žūties met inės // Utenis. - 2005, balandžio 19

(Nr. 45), p. 3, 4: iliustr.

180. Driskiuvienė A. Pagerbė paskut inį j į Aukšta i t i jos part izaną // XXI amžius. -

2005, balandžio 20 (Nr.30), p. 1 1 , 1 6 : iliustr.

181. J a n k a u s k a s Z. Paminėtas part izanų Antano Kraujelio-Siaubūno ir Antano

Pinkevičiaus-Dobilo žūties 40-metis // Lietuvos aidas. - 2005, balandžio 15

(Nr. 86), p. 6: i l iustr. - (Atmintis).

182. JAV kongrese a t idaryta paroda [Lietuvos ūkio minis t ras Viktoras Uspaski-

chas ir JAV ambasadorius Vygaudas Ušackas kovo 3 dieną JAV Kongrese ap-

lankė parodą „Karas po karo: g i n k l u o t a s a n t i s o v i e t i n i s p a s i p r i e š i n i m a s

Lietuvoje 1 9 4 4 - 1 9 5 3 metais"] [ interaktyvus, ž iūrėta 2 0 0 5 m. kovo 25 d.].

Prieiga per internetą : </http://www.eb. l t/pr int .php3?vid=568£cat=248f-

nid=8159>

183. Literatūra apie Vytauto apygardos part izaną Antaną Kraujelį-Siaubūną / Pa-

rengė A l g i m a n t a s Jak imavič ius // Genocidas ir rezistencija. - 2005, Nr. 1,

p. 155-161. - (Atmintis).

218

184. Kviet imas [dalyvauti A. Kraujelio-Siaubūno ir A. Pinkevičiaus-Dobilo žū-

t ies 4 0 - ų j ų m e t i n i ų m i n ė j i m e Utenoje] // Utenis. - 2 0 0 5 , ba landž io 5

(Nr. 39), p. 2.

185. Merkytė Ū. Pagerbti žuvę part izanai // Molėtų žinios. - 2005, rugpjūčio 19

(Nr. 64), p. 3: iliustr.

186. Rudienė V., Žygelis D. 2 0 0 5 a tmint inos datos [Prieš 40 metų žuvo pasku-

t in i s A u k š t a i t i j o s p a r t i z a n a s ] // Genocidas ir rezis tenci ja . - 2005, Nr. 1,

p. 156.

187. Save paaukojęs Lietuvos laisvei: minint paskut inį Aukštaičių kraš to parti-

zano Antano Kraujelio-Siaubūno žūties keturiasdešimtmetį / parengė Milda

Skaisgirienė pagal Algirdo Šiukščiaus sur inktą medžiagą // Utenis, - 2005,

kovo 17, p. 3: nuotr.

188. Skelbimai [Vytauto apygardos part izanų t a r y b o s informaci ja apie A. Krau-

jelio ir A. Pinkevičiaus žūties 40-mečio minėj imą] // Tremtinys. - 2005, ba-

landžio 7 (Nr. 14), p. 7.

189. Stanai t i s A. Paskut in i s Lietuvos p a r t i z a n a s // Utenos apskr i t ies žinios. -

2005, balandžio 14 (Nr. 41), p. 2: nuotr.

190. Stancikas D. Kas gal ima Jupiteriui, negalima jaučiui? - (Dienos komentaras)

[ interaktyvus, žiūrėta 2 0 0 5 01 27]. Prieiga per internetą: <http://www.ber-

nardinai.lt/index.php?s_id=171&n_id=24384>.

191. Stundinė R. Pokario legenda iš Aukš ta i t i jos // Lietuvos žinios. - 2005, ba-

landžio 11 (Nr. 82), p. 4: iliustr. - (Aktuali jos).

192. Stundinė R. Paskutiniojo par t izano žmona siuvinėja padėkos kryželį // Lie-

tuvos žinios. - 2005, gegužės 14 (Nr. 111), p. 1, 5: iliustr. - (Tema).

193. Šyvokienė J. A n t a n a s Kraujelis - paskut in i s Aukš ta i t i jos par t izanas // Ge-

nocidas ir rezistencija. - 2005, Nr. 1, p. 1 2 8 - 1 5 4 , 1 6 6 : portr., iliustr. - (At-

mintis).

194. V i t k ū n a s M. Paskutinis Lietuvos par t i zanas g y v a s nepasidavė // Valstiečių

la ikrašt i s . - 2005, gegužės 3 (Nr. 35). p. 20: nuotr. - (Atmintis).

195. Zabulis B. Laisvės kovų ir rezistenci jos is tori ja nepamirš tama: paminėtos

40-osios paskut in io A u k š t a i t i j o s p a r t i z a n o A n t a n o Kraujelio-Siaubūno i r

Antano Pinkevičiaus-Dobilo žūties met inės // Tremtinys. - 2005, gegužės 5,

p. 1, 5: iliustr.

2 0 0 6

196. Čekutis R., Žygelis D. Laisvės kryžkelės (VIII): Antano Kraujelio-Siaubūno

ir Mari jono Misiukonio asmenybių kontrovers i jos / Lietuvos gyventojų ge-

nocido ir rezistenci jos ty r imo centras; Laidų archyvas [ interaktyvus, žiūrė-

ta 2 0 0 6 05 01]. Prieiga per internetą: <http//www.bernardinai.lt.>.

219

197. Čekutis R., Žygelis D. Laisvės kryžkelės (XIV): Moterys part izaniniame kare

// Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyr imo centras; Laidų archy-

vas [interaktyvus, žiūrėta 2 0 0 6 03 31]. Prieiga per internetą: <http://www.

bernardinai, lt. >.

198. Drąsiai stovėsim laisvės sargyboj . - Vilnius, 2006, p. 79.

199. Jankauskas J. Skudutiškio parapijiečiai, nukentėję nuo II pasaulinio karo ir

okupacijų. - Vilnius, 2006, p. 14,15, 22.

200. Kraujelytė-Šyvokienė J. A n t a n a s Kraujelis Siaubūnas 1 9 2 8 - 1 9 6 5 // Anta-

nas Kraujelis Siaubūnas 1 9 2 8 - 1 9 6 5 / [Sud. Stasys Mikalauskas]. - [Vilnius]:

KAM Leidybos ir informacinio aprūpinimo tarnyba, [2006], 11. (sulankst.

į 3 d.): iliustr.

201. Putelytė G. Nuo agurkų iki lazerių [Minimas Antanas Kraujelis-Siaubūnas]

//Veidas. - 2006, kovo 2 (Nr. 9), p. 26-27.

202. Sutkus D. Okupantų represinių s t r u k t ū r ų veikla pokario Lietuvoje // Kar-

das. - 2006, Nr. 4, p. 3 3 - 3 9 .

203. Šyvokienė J. K r a u j e l i s Antanas, Kraujalis (slap. P a b a i s a , Siaubūnas) // Vi-

suotinė lietuvių enciklopedija, - Vilnius, 2 0 0 6 , 1 . 1 0 , p. 7 3 3 - 7 3 4 .

220

Pavardžių rodyklė

A d a m k u s Valdas 148,162,163

Adamonis Petras 153

Adomonis Steponas 228

A f a n a s j e v a s 270

Andri jauskai tė Danutė 103

Andri jauskai 104

Anušauskas A r v y d a s 149

Apacianka Jus t inas 44, 65, 66, 68

Bakutis Lionginas 26, 42, 267

Bardišiūtė Eleonora 188

Barisaitė Džoja Gunda 8

Bitautaitė Monika 123,124

Bitautaitė Vlada 123,124,126,127

Bitautas Česlovas 124

Budrytė Rima 136

Budrys Liudas 136

Bružaitė Natalija 123

Bružas Aleksas 124,126

Bružas Jonas 184

Bružas Danielius 25, 61, 63, 65, 66,

74,123,124,184,185

Buivydaitė Veronika 123

Buivydaitė Vanda 123,126

Buivydas Petras 129

Burokas Edvardas 8

Chanov 267

Demičevas 194

Dijokas Rimantas 9, 149, 166

Drevinis Paulius 110

Dušanskis Nachmanas 56, 58, 200,

201, 202, 203, 206, 237

Dzeržinskis Feliksas 57

Gaidelis 185

Gaidys 50

Galinaitis 138

Gasparavičius Rimantas 149,165

Gečienė Leokadija 47

Gečas Pranas 47,

Giedraitis Vytautas 152

Gobužas Vytautas 64

Gudonis Antanas 187

Jakimavičius Algimantas 9, 208

Jakučionis Steponas 64

Jančiauskas Gintautas 148

Jankauskai tė Stasė 188

Jankauskienė Valerija 188

Jankauskas Bronius 41,185

Jankauskas Jovi tas 8, 41, 42,, 148,

184,187

Jankauskas Jurg is 188

Jankauskas Vaclovas 188

Jasiulionis Pranas 26

Jucevičius 271

Juknevičiūtė Marytė 123,124,126,

127

Juknevičius Jonas 129

Juodzevičius Balys 150

Jurevičius Julius 17

Kakanienė Petronelė 34

Kalytis Bronius 43, 44, 45, 64,107,

207

Kapralov 262

Kazlas Jonas 38

Kemeklis Bronius 65, 66, 67

Kezytė Genė 184

Kezys Antanas 184

Kezys Jonas 184,185

Kezys Napoleonas 42,186,187,188,

189

Kimštas Jonas 12, 27, 28, 30

Kimštas Vytautas 8

Kisminas 139

Klevaitė Stasė 123,124

Klevaitė Vanda 123,124,126

Klevas Balys 129

Klimanskas Gediminas 148

Klimanskas Juozas 148

Kolpakovas Parfionas 19

Korsakas 107

Kraujelis Antanas 22

Kraujelis Jonas 43, 243

Kraujelis Pranas 22

Kraujelytė Ona 22

Krasauskai 193

Križanauskas Antanas 185

Kronkaitis Jonas Algirdas 149, 150,

173

Kubilskis 272

Kublickas Rimas 54, 56, 237

Kukta 22

Kulnytė Birutė 9

Kuodytė Dalia 4, 9,10,151

Kurkytė Prima 123,124,127

Kurkis Lionginas 123

Kūginis 194

Laguckas Petras 193, 247, 252

Landsbergis Vytautas 147,149,151,

166

Lapatkinas 25, 26

Lapašauskaitė Marijona 41, 47, 80,

81,186

Lapašauskienė Veronika 47, 80, 81

Lapašauskas Aleksas 41, 47, 69, 80,

81,186

Lasys Antanas 185

Lenartavičius 194

Liemežis 43

Linkevičienė Nijolė 177

Lisauskaitė Melanija 136

Litvinavičius Bronius 229

Loginovas 195

Maironis 21

Markulis 12

Martinėnaitė Valė 124,126

Matulaitis 195

Melnikaitė Marytė 95

Mikalauskas Robertas 161

Miliauskas V y t a s 9

Misiukonis Mari jonas 56, 58, 199,

207, 240, 241, 274

Mockutė Ona 123,127

Mockuvienė Veronika 164

Musteikis Bronius 27

Naginevičius Jonas 190

Naujelis Juozas 21

Nečiūnai 22

Nečiūnaitė Mari jona 22

Niaura Antanas 184

Noreikaitė Ona 123

222

Ostrovskis Nikolajus 26

Pagalys Tomas 22

Pakeniai 20

Pakenis Antanas 185

Pakenis Stasys 185

Pakenis Vladas 185

Pakalnis Jonas 185

Pampuška 26

Paškevičienė Halina 9

Pečiukėnas Albertas 146

Petkevičius 195

Petronienė Zofija 42, 48, 49, 83,177,

178.179, 199

Petronis Antanas 42, 48, 49, 83,178,

186

Petronis Bronius 178

Petronis Jonas 178

Petronis Lionius 178

Petronis Vladas 42, 43, 44, 47, 48,

81,186

Petronytė Zenė 178

Petruševičius Algirdas 150

Pilkauskai 106

Pilkauskas Vladas 126

Pinkevičienė Ona 43, 53, 55, 56,101,

179,180,181,182, 203, 241, 248,

249, 252, 253

Pinkevičius A n t a n a s 43, 49, 53, 54,

56, 98, 99,101,150, 172, 173,

179.180, 186, 201, 206, 247, 251

Prelgauskas A r ū n a s 4, 9

Puodžiūnas Mykolas 65

Pupinis Edmundas 167, 169

Radionov 263

Ragauskas Gediminas 27,103

Ramanauskas Jul ius 129

Randakevičius 139

Rainatienė 106,126

Raišytė Emilija 109,123

Raišytė Veronika 123,124,126

Raišys Bonifacas 124

Raškevičius Bronius 62, 66

Rinkevičius Danius 185

Rinkevičius Serapinas 185

Ročka V. 56, 73, 237

Rudytė 195

Ruškulis Henrikas 27, 40, 44, 46,

63, 65, 66, 72, 74

Ruzgutė Genė 274

Ruzgus Juozas 42, 52

Ruzgus Valdemaras 42

Sakalauskienė 191

Satkūnas Edmundas 41, 42, 47, 69,

186

Satkevičius Steponas 64

Savickas 185

Simonaitis Edmundas 149,150,165

Stancikas Eugenijus Rimvydas 167

Stasiškis Antanas 9,147,150,167

Slučka Antanas 21

Steiblys Bronius 25, 27,185

Steponavičius Kazimieras 124

Streikus Antanas 11

Streikus Izidorius 11

Streikus Juozas 11

Svarinskas Al fonsas 150

Šenderovič 188

Šikeliovas 202

Šiukščius Algirdas 8, 9, 46, 47,147,

149,156,167,169

Šutinys Juozas 27

Švarcas E. 134

223

Tamošiūnas Nikodemas 230

Targonskienė Eleonora 8

Telksnienė Ona 131

Telksnys Rapolas 131

Telksnys Juozas 131

Telksnys Jonas 136,143

Telksnys Pranciškus 124,131,136,143

Tichomirovas Sergejus 52, 54, 56, 58,

182,183,195,196,199, 200, 202,

237

Tolvaiša 271

Treščenka 271

Tyla Antanas 4,13

Tunaitis Juozas 147

Tupėnaitė Nijolė 123,124

Tutinas Jonas 44, 45

Urbonas Jurg is 40

Urbonas Mykolas 39, 40, 44, 46, 47,

60

Valytė-Kraujelienė Natalija 19, 22,

103,108,118

Valys Jokūbas 18

Valys Steponas 18

Veselov Sergej 56, 237

Vėgėlė 184

Vildžiūnienė Salomėja 30, 112, 113

Vildžiūnaitė Stasė 123

Vildžiūnas Rimas 123

Vil imas 275

Vilutis Antanas 188

Vilutytė Marytė 188

Vytė Vaclovas 56,139, 202, 203, 238-

240, 242-244, 246-248, 251, 252

Vyžintas Jonas 25, 27,184

Zacharov 263

Zazirskaitė Ona 136,143

Zolota 194

Žalienė Virgini ja 207

Žegūnas Stasys 8 ,124

Žegūnas Vacys 124

Žičkienė 26

Židonytės 42,186

Žiukaitė Angelė 123, 124

Žiūkas Balys 124,126.127

Žiukaitė Gražina 4, 9

Žiukaitė Vanda 124

Žiūkas Vytautas 123,124

Žukas Pranas 124

Žukas Sigitas 8

Žukevičius Vytautas 54

224

Antano Kraujelio ir Janinos Snukiškytės bylose esančių įdomesnių dokumentų kopijos

Antano Kraujelio baudžiamoji byla Nr. 181 (4 tomai). Pradėta 1964 05 12, baigta

1965 04 29

227

Kviestinio Stepono Adomonio parodymai. 1964 07 22

228

Kviestinio Broniaus Litvinavičiaus parodymai. 1964 07 22

229

Nikodemo Tamošiūno apklausos protokolas. 1956 m. lapkritis

230

Antano Kraujelio pakvitavimas Anykščių milicijai. 1955 m.

231

232

KGB ekspertizės pažyma. 1956 02 13

233

234

Antano Kraujelio apsupties operacijos aktas. 1965 03 17

235

236

237

238

Antano Kraujelio lavono apžiūros protokolas. 1965 03 17

239

Atskiras pavedimas Marijonui Misiukoniui. 1965 03 17

240

Lavono pateikimo atpažinti protokolas, pasirašytas Onos Pinkevičienės.

1965 03 17

241

Lavono pateikimo atpažinti protokolas, pasirašytas Janinos Snukiškytės.

1965 03 17

242

Lavono pateikimo atpažinti protokolas, pasirašytas Jono Kraujelio. 1965 03 17

243

244

245

Apžiūros protokolas įvykio vietoje dalyvaujant kviestiniams. 1965 03 17

246

Atskiras pavedimas Petrui Laguckui atlikti papildomą įvykio vietos apžiūrą Antano

Pinkevičiaus namuose. 1965 03 19

247

Įvykio vietos apžiūros protokolas. Papiškiai, 1965 03 19

248

249

250

251

Nutarimas poėmiui atlikti. 1965 03 18

252

253

Daiktų, priklausiusių Antanui Kraujeliui, poėmio protokolas. 1965 03 19

Antano Kraujelio ginklai, pateikti ekspertizei. 1965 04 28

254

Įvykio vietoje rasti šoviniai ir tūtelės, pateikti tyrimui.

255

Įvykio vietoje rastos šovinių tūtelės, pateiktos tyrimui.

256

ĮSI

Ekspertų analizės duomenys. 1965 04 28

258

259

Antano Kraujelio šeimos trėmimo byla

261

Sprendimas apie Antano Kraujelio-Siaubūno šeimos ištrėmimą. 1951 09 15

262

263

Stepono Kraujelio apklausos lapas. 1951 09 20

264

265

Pažyma apie Stepono Kraujelio šeimos trėmimą. 1951 m. rugsėjis

266

267

Sprendimas patikslinti Antano Kraujelio-Siaubūno tremiamos šeimos duomenis.

195 11 09

268

269

LTSR VRM pareigūno Afanasjevo sprendimas pratęsti Steponono Kraujelio šeimos

tremtį. 1958 01 16

270

LTSR Molėtų KP sekretoriui Jucevičiui ir Molėtų vykdomojo komiteto pirmininkui

Tolvaišai skirtas milicijos kapitono Treščenkos parėdymas neleisti Stepono

Kraujelio šeimai gyventi LTSR teritorijoje. 1959 10 22

271

LTSR VRM pirmo specialiojo skyriaus milicijos vyresniojo leitenanto Kubilskio

sprendimas drausti Stepono Kraujelio šeimai gyventi LTSR. 1959 12 21

272

Antano Kraujelio žmonos Janinos baudžiamoji byla Nr. 200 (2 tomai). Pradėta 1965 03 20, baigta 1965 06 04

273

Valstybės saugumo komiteto prie LTSR MT tardymo skyriaus tardytojo vyr. leitenanto Vilimo pavedimas M. Misiukoniui atlikti kratą pas pilietę Genę Ruzgutę. 1965 05 11

274

Valstybės saugumo komiteto prie LTSR MT tardymo skyriaus tardytojo vyr. leite-nanto Vilimo nutarimas. 1965 05 28

275

Janinos Snukiškytės laiškas pateiktas tyrimui. 1965 04 21

276

Janinos Snukiškytės rašysenos fotograma. 1965 04 21

277

Antano Kraujelio Janinai Snukiškytei padiktuoti laiškai,

klaidinantys saugumiečius. 1955 08 16

278

279

Šyvokienė, J a n i n a

-122 GYVENIMĄ PAAUKOJĘS TĖVYNEI / Janina Šyvokienė. - Vilnius : Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministeri ja, 2006. - 280p., iliustr.

ISBN 9986-738-80-6

Leidinyje rašoma apie partizano Antano Kraujelio-Siaubūno (1928-1965) gyvenimą ir veiklą. Be to,

knygoje atskleistas gausios Kraujelių šeimos likimas sovietinio genocido ir pasipriešinimo jam sąly-

gomis, įtraukti partizano art imųjų bei bendraamžių prisiminimai bei pateikta bibliografinė rodyklė

apie paskutinį Aukštait i jos kovotoją, kuris iki gyvenimo pabaigos nepalūžo, nepasidavė, nepakluso

raginimams legalizuotis. Pristatomos įdomesnių dokumentų iš Antano Kraujelio-Siaubūno ir jo žmo-

nos Janinos Snukiškytės bylų kopijos.

UDK 355.42(474.5):929Kraujelis

2006 10 17. Tiražas 1050 egz. Užsakymas GL-620.

Išleido Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija,

Totorių g. 25/3, LT-01121 Vilnius.

Spausdino Krašto apsaugos ministeri jos Leidybos ir informacijos aprūpinimo tarnyba,

Totorių g. 25/3, LT-01121 Vilnius.

A n t a n o Kraujalio art imie j i pr ie ženk lo p a r t i z a n a m s atmint i . Kaniūkai, 2001 07 07