istorija, fotografija, kultūra

PROJEKTĄ REMIA

Redakcijos ŽODIS

Būkime teisingi. Ne tik jie miestų ir miestelių aikštėse, skersgatviuose, gatvėse amžinybei norėtų palikti savo vardų skambesį. Tačiau visiems ki-tiems lieka tėvynės ražienos, pakelės, apsmurgę priemiesčiai, dirvonuojantys laukai, nykstančių kaimų griuvenos, dar prisimenančios čia gyvenusių žmonių vardus ir pavardes. Laikas labai greitai nuplauna mažų žmonių gyvenimus, nes išrinktiesiems rei-kalingi švarūs, kasdienybės musių nenutupėti pasaulio langai. Tuos ma-žuosius mes nušluostome užmarštimi, net nepažvelgę į jų gyvenimo datas, nedidelius, tačiau atliktus darbus. Elgiamės taip, tarsi jų nebūtų buvę,

tarsi jie niekada nebūtų stovėję šalia mūsų. Išlieka ne pridėtinės vertės kūrėjai, bet jos valdytojai.

Dabar, kai pavasario darbai lipa mums ant kulnų, kai žemė laukia grūdo, o vaismedžių šakos žiedų, kai keikdami praėjusią žiemą iš naujo ariame laukus, kad vietoj sunykusių žiemkenčių ar rapsų dar šį tą pasėtu-me, kai įkvėpti vilties naujam būstui knisame pamatus arba iš miško ve-žame paskutinę priekabą malkų, mes nežiūrime į suskirdusias ir pūslėtas savo rankas, ant kurių nesibaigia kantrybe paženklintas darbas. Vardan geresnio padėjimo mes engiame save, tarsi gyventume kelis šimtus

ŠALTO VANDENS PUODELISMes nepailsdami ieškome savo būties ženklų. Jei jų nerandame, apie savo buvimą sukuriame aibę mitų, padavimų, išlaužiame iš piršto įvairiausių savo egzistencijos įvardijimų, pateisinimų, suteikiame tūkstančius niekada net pro šalį nepraėjusių prasmių. Mus valdo didžiulis noras žemėje gražiai, tvirtai, turtingai įteisinti savo buvimą. Ir ne tik blizgančiame paminklo akmenyje... Ypač tam godūs yra politikai, verslininkai ir, kas be ko, tuštybės baloje kojas sušlapę dabartiniai dviejų minučių talentai.

metų, o gamta mums būtų davusi nesenkančias sveikatos atsargas. Kai sugriebti dieglio, širdaplakio ar ūmai užklupusio dusulio prisėdame galulaukėj, ant pamato atbrailos ar ant pavėsyje numesto lentgalio, nuo negalios išverstomis akimis staiga pamatome, kad taip ir neradome laiko šioje žemėje pabūti su savimi. Dabar jau vėlu. Kai lėkimas tampa įpročiu, net uždusus sunku sustoti. Ristele tursenant nuo infarkto sunku prisi-pažinti, kad reikėjo gyventi lėčiau, rūpestingiau, apsidairant, pagalvojant, sustojant, pažiūrint žmonėms į akis, pasakant gerą žodį arba paglostant jų pavargusius pečius. Deja, taip ne-nutiko. Pavėluota graužatis užpūsta krūtine, kaltės jausmas smelkiasi į kraują, tvinkčioja smilkiniuose. Žinai, kad nulinksi kaip gluosnis ir niekas tau vandens nepaduos, kad visos tavo susigalvotos prasmės yra tik iliuzija.

Kai rankose suvirpa žiedadulkėm apkritęs šalto vandens puodelis, godžiai keldamas jį prie lūpų tikiesi išgerti visą jo turinį, tarsi jis būtų stebuklingas žemės kraujas, šiandien tau suteiksiantis naujų jėgų gyventi kitaip. Gaivinantis gurkšnis paglosto

gomurį, sustoja krūtinėje, pasklinda po iš nuovargio maudžiančius rau-menis, tačiau taip lauktos atgaivos neatneša, nors akyse pasidaro švie-siau. Būties trapumas mus varo iš proto, todėl traškėdami sudilusiais sąnariais keliamės ir einame toliau. Kiek įmanydami savo kūno odelę stengiamės užtempti ant padoresnio kurpalio, norime ją pastatyti visiems matomoje erdvėje, o dar geriau – ant postamento. Jeigu Dievulis padeda, stengiamės ją paauksuoti, apkaišyti tariamais nuopelnais, netgi pakabi-name kokį nors, nors valdžios duotą, gal net nelabai reikšmingą medalikėlį. Savo pastangas reikia vertinti. Kartais ta valdžios numesta skardelė reika-lauja itin daug prakaito. Nesvarbu, kad kai mus neš kojomis į priekį, ji gulės užmiršta sąvaržėlių ir dantų krapštukų pilname stalčiuje.

Mes negirdime, kaip auga žolė, kai nakties vidury per vandenį eina mėnulis. Tylūs ir paslaptingi būties ženklai parodo mums veiklos laukus, galgi net pasako tinkamus poelgius. Tačiau tos tylos mes jau seniai ne-siklausome. Mes verčiame pasaulį aukštyn kojomis, kad tik daugiau naudos iškristų iš purtomų jo švarko

kišenių. Ir, jeigu pasitaiko proga, į šią netikėtą dalybų puotą susikvie-čiame savo vaikus, gimines, kartais likučių lieka ir kaimynams. Tarsi ausų kamštukais užkimštomis ausimis, mes negirdime paukščių balso, nes iš automobilio bagažinės sklindantys „bumčikų“ decibelai yra dabartinio pasaulio mišparai. Po sotaus kepsnio, vieno kito puslitrio degtinės ar bren-džio ateina diena, kai norisi atsigerti vandens. Ankstų rytą nuo paežerės ar upės pasuki į kokio nors kaimiečio sodybą, iš šulinio pasisemi vandens, dar beveik prieblandoje nuo vinies ar kabliuko nukabini tam reikalui skirtą puodelį, pasisemi vandens ir ten pat, kur stovėjai, atsisėdi. Mažais gurkšniais ragauji vandenį, žiūri, kaip puodelio vandens dėmėje rau-donuoja brėkštančio dangaus šukė. Ritmingas vandens raibuliavimas puodelyje raminančiai glosto tavo akis. Pats nesuprasdamas kodėl, prie indo priglaudi ausį ir staiga nustembi jo ertmėje išgirdęs plakančią savo širdį. Šalto vandens puodelio dugne iš naujo perskaitai sužaistų žaidimų ir turėtų žaislų prasmę, nes šią akimirką žinai, kad gyvenimas – tik virš molio kraujas ir virš smėlio prakaitas.

Eugenijaus Skipičio nuotrauka

10 2011 m. balandžio 29 d., penktadienis, Nr. 33

Nukelta į 15 psl. >>>

Gatvės, kuriomis vaikštome

Vos kelios Tauragės gatvės turėjo keturis skirtingus pavadinimus. Viena tokių – Prezidento gatvė. Po Pirmojo pasaulinio karo ji vadinosi Vokiečių gatve, vėliau Prezidento Smetonos, pokariu M.Melnikaitės ir dabar Prezidento. Šioje gatvėje svečiavosi Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona, o at-gavus nepriklausomybę – ir dabarties prezidentai.

Prezidento gatvė suprojektuota XIX a. antroje pusėje ir tada pradėta užstatyti. Iki Pirmojo pasaulinio karo buvo užstatoma iki Vaistinės gatvės (šiandien M.Mažvydo g.), po karo už-statoma iki šiandienos Birutės gatvės. Tada prie gatvės buvo suformuoti 64 sklypai, kurių didžiausias buvo Tau-ragės evangelikų liuteronų ir katalikų bendruomenių sklypai. Katalikų sklypas buvęs, kur šiandien stovi gimdymo namai. Tarpukariu parapijoje vyko aktyvi bendruomeninė veikla, veikli buvo šv. Vincento Pauliečio brolija, kuri rūpinosi vaikų globa, išlaikė vaikų darželį. Čia buvusi ir parapijos salė, kurioje 1919 m. gruodžio 25 d. vyko pirmasis Lietuvos kariuomenės karinio orkestro viešas koncertas. Pokariu veikė ambulatorija, kurią nugriovus pastatyti naujieji gimdymo namai. Tauragiškiai kalbėjo, kad šioje vietoje pastačius gimdymo namus išplis tuberkuliozė ir kenks naujagimiams.

Naujai užstatomoje gatvėje kon-centravosi ir iš pradžių daugiausiai apsigyveno vokiečių, tad ir gatvę pa-vadino šiuo vardu. Per Pirmąjį pasaulinį karą nukentėjo gatvės užstatymas. Tai liudija naujas gatvės užstatymas, vykęs praėjusio amžiaus trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmetį. Naujai užstatomoje gatvėje gyveno miesto burmistras, policijos nuovados viršininkas, apskrities virši-ninkas, apskrities agronomas, aukštų postų kariškiai. Tarpukario metais šioje gatvėje gyveno ir daug gydytojų: K.Štuopienė, moterų ligų gydytojas Povilas Jurevičius, dantų technikas Leonas Bredas, apskrities gydytojas Feliksas Proscevičius. Pradžioje gy-dytojas gyveno Vokiečių g. 20, vėliau persikėlė į naujai pastatytą namą Stoties ir Prezidento gatvių kampe.

Prezidentas

Kaip rašo 1934 m. rugsėjo 9 d. laikraštis „Tauragės ekspresas“, minint Lietuvos prezidento Antano Smetonos 60 metų jubiliejų, Vokiečių gatvė buvo pervadinta Prezidento Smetonos vardu. Tada Prezidentas buvo iškilmingai pagerbtas visoje apskrityje, kaip rašo laikraštis, tomis dienomis miestas sken-dėjo iliuminacijų ir žalumos jūroje.

Feliksas Proscevičius medicininį išsilavinimą įgijo 1912 m. Maskvoje. Pirmojo pasaulinio karo metais dirbo karo gydytoju. 1922 m. grįžo į Lietuvą, o 1926 metais persikėlė į Tauragę ir apsigyveno Vokiečių g. 20. F.Pros-cevičius buvo aukštos kvalifikacijosspecialistas, teismo ekspertų komisijos narys, sukūrė bazę Tauragės apskrities gyventojų medicininiam aptarnavimui. Buvo aktyvus visuomenininkas. Ant-rojo pasaulinio karo metais su šeima emigravo į JAV, palikdamas Tauragės

Gatvė, kurioje lankėsi Lietuvos prezidentai (1)Edmundas MAŽRIMAS žmonėms šviesiausius prisiminimus

apie save.1936 m. Stoties ir Prezidento gatvių

kampe gyvenamąjį namą pasistatė gydytojas F.Proscevičius. 1937 m. rugpjūčio 15 d. pas gydytoją buvo apsi-stojęs Lietuvos respublikos prezidentas A.Smetona. Prezidentas buvo atvykęs į 3-ojo dragūnų Geležinio Vilko pulko iškilmes. Per iškilmes pulkui buvo įteikta vėliava ir pašventintos naujai pastatytos kareivinės Tauragės dvare. Į retas iškilmes atskiru traukiniu at-važiavo ginkluotų pajėgų viršininkas Respublikos Prezidentas A.Smetona, Krašto apsaugos ministras brigados ge-nerolas Dirmantas, kariuomenės vadas Raštikis ir kiti kariuomenės vadai. Tau-ragės geležinkelio stotyje Respublikos Prezidentą pasitiko 3-osios pėstininkų divizijos vadas brigados generolas Rėklaitis, kavalerijos viršininkas briga-dos generolas Tallat-Kelpša, Tauragės įgulos viršininkas pulkininkas Černius, Šaulių sąjungos vadas pulkininkas Saladžius, daug karininkų, valdžios įstaigų valdininkų ir visuomenės. Vėliau Respublikos Prezidentas lankėsi Švč. Trejybės bažnyčioje, prie jos pasitiko klebonas dekanas Vytautas Dikavičius. Po iškilmingų pamaldų Prezidentą sutiko su duona miesto burmistras Jurgilas. Per visą Tauragės miestą buvo išrikiuoti kareiviai, gatvėse buvo pilna miestiečių. Atvykus Prezidentui į pulko aikštę Tauragės dvare vyko pamaldos, kurias laikė vyriausiasis kariuomenės kapelionas kunigas Mironas. Buvo pašventinta pulko vėliava, kurią po karštos kalbos A.Smetona įteikė pulko vadui pulkininkui Rėklaičiui. Vėliau naujai pastatytoje valgykloje vyko bendri šventiniai pietūs.

Žinomi tauragiškiai iš Prezidento gatvės

Prezidento gatvės pradžioje, ant Jūros upės kranto, pirmuoju numeriu pažymėtame name, statytame 1927 m., gyveno Tauragės Švč. Trejybės bažnyčios ilgametis vargonininkas Viktoras Radimonas. Jis ne tik vargo-navo, bet pokariu būrė chorus. Vienas didesnių buvo medicinos darbuotojų choras. Šį chorą palaikė pokariu buvęs Tauragės ligoninės direktorius Mečis-lovas Norkus.

Gydytojas M.Norkus gimė 1891 m. Gaurės valsčiuje. Baigęs Tartu uni-versitetą dirbo karo gydytoju Alytuje, Ukmergėje, Kaune. Dirbdamas Kauno karo ligoninėje užsitarnavo pulkininko leitenanto laipsnį. 1944 m. persikėlė dirbti į Tauragę, paskirtas ligoninės vyr. gydytoju, įkūrė medicinos seserų kursus. Senieji tauragiškiai puikiai prisimena šį pokario gydytoją ir jo gražų namelį Prezidento g. 18. M.Norkus mirė 1966 metais, palaidotas Tauragėje.

Tolėliau, Prezidento g. 22, pokariu įsikūrė milicija, kuri čia dirbo iki 1978 m., kol buvo pastatytas naujas milicijos pastatas Gedimino gatvėje. Prieš karą pastatas priklausė Juozui Zableckiui, pastarasis buvo durpynų savininkas, rėmė Tauragės Švč. Trejybės bažnyčios šventoriaus vartų statybą. Kitapus gatvės ilgą laiką buvo Tauragės gimdymo namai. Pokariu dėl milicijos ir gimdymo namų kaimynystės buvo juokaujama: „Kai mane gimdė, visa milicija drebėjo“.

Grindžiama Prezidento Smetonos gatvė 1938 m. Asmeninio archyvo nuotrauka

M.Melnikaitės gatvės pradžia 1960 m. Asmeninio archyvo nuotrauka

Šiame daktaro Felikso Proscevičiaus name 1937 m. rugpjūčio 15 d. lankėsi Prezidentas Antanas Smetona. 1991 m. Autoriaus nuotrauka

2011 m. balandžio 29 d., penktadienis, Nr. 33 15

Šioje gatvėje gyveno rašytoja Bronė Buivydaitė (1895–1984). Jos vyras Juozas Mičiulis (1900–2003) – mokytojas, žurnalistas, 1930–1935 metais Tauragės komercijos mokyklos istorijos mokytojas, dirbo ir mokytojų seminarijoje.

Pastatas Prezidento g. 17, statytas 1939 m., priklausė seserims Stefai ir Zinai Stanušauskaitėms. 1950 m. namą kaip bešeimininkį perėmė Komunalinis ūkis. 1956 m. trumpai veikė vaikų darželis, 1984 m. – Tauragės vaikų muzikos mokyklos klasės. Dabar čia dirba UAB Butų ūkis.

Šventovė Vokiečių gatvėje

Tauragėje metodistų bendruomenė susibūrė 1923 metų lapkrityje. 1925 m. bendruomenė tuometinėje Vokiečių gatvėje, kur šiandien yra laidojimo namai, pasistatė Jungtinę metodistų bažnyčią. Bažnyčios statyba rūpinosi dvasininkas P.Pliučivaitis. 1925 m. lap-kričio 11 d. vyko iškilmingas bažnyčios įšventinimas, šventėje dalyvavo svečių iš užsienio ir gausus būrys tauragiškių. Kaip 1926 m. sausio mėnesį rašė „Krikščionystės sargas“: „Pastojo 10 val. ryto, kai žmonės iš visų gatvių ir skersgatvių skubinasi į Vokiečių gatvę, nes čia įvyks miesteliui neįprastas įvykis – apskelbtos bažnyčios įšventinimo apeigos.“

Sugiedojus Lietuvos valstybės himną buvo pasakytos iškilmingos kalbos, vėliau grojant dūdų bei styginiam or-kestrui buvo giedamos jaunimo choro ir pavienių solistų atliekamos bažnytinės giesmės, meldžiamasi.

Kaip prisimena tauragiškis mokytojas Kazimieras Paulauskas, bažnyčios vidus buvo lakoniškas, be jokių paveikslų ar kito bažnytinio inventoriaus. Viduje viskas buvo sutelkta maldai. Vidus

Gatvės, kuriomis vaikštome

Gatvė, kurioje lankėsi Lietuvos prezidentai (1)

išdažytas baltai, o įprastoje altoriaus vietoje išpieštas didžiulis kryžiaus ženklas ir priekyje stalelis, ant jo padėtas meniškai įrištas Šventasis Raštas. Pamaldos vykdavo lietuvių ir vokiečių kalbomis. Episkopaliniai metodistai griežtai laikėsi savo tikėjimo įstatymų.

Metodistų bažnyčioje svarbią vietą užima giesmės, neatsitiktinai ji vadi-nama „giedanti“ bažnyčia. Tarnaujant kunigui Richardui Lupui susibūrė dūdų orkestras, gausus choras. Ketvirtaja-me dešimtmetyje bažnyčioje tarnavo Geistliche Herr Georg, tikintieji savo dvasininką vadino tiesiog ponu Georgu. Bažnyčią aptarnavę dvasiškiai gyveno klebonijoje, esančioje greta bažnyčios (šiandien Prezidento g. 28). Sovietinės okupacijos metais bažnyčią uždarė, dauguma bendruomenės narių pasi-traukė į vakarus. Tarpukario metais Tauragės senosiose kapinėse Metodistų bendruomenei buvo paskirta dalis kapi-nių, kur ilsisi šios bendruomenės nariai ir jų dvasininkas P.Pliučivaitis.

1996 m. Metodistų bažnyčia Tau-ragėje atsikūrė. Bendruomenė savo maldos namų neturėjo, nes juos aštun-tajame dešimtmetyje nugriovė. Prieš tai maldos namų pastatą naudojo įvairiems ūkiniams poreikiams. Išliko tik ben-druomenės klebonijos pastatas, tačiau jis negrąžintas. Šiandien Metodistai meldžiasi nuomojamuose patalpose, toje pačioje Prezidento gatvėje.

Siekdama turėti savus maldos namus bendruomenė nusipirko pastatą Prezi-dento g. 15, statytą 1925 m. Šio pastato vietoje ketino statyti savus maldos namus, tačiau 2004 m. statyti nebuvo leista. Mat kitapus gatvės stovi Jehovos liudytojų maldos namai ir dviem maldos namams stigtų automobilių stovėjimo aikštelių, o tai trukdytų eismui gat-vėje. Tada tauragiškiai šmaikštavo, kad pastačius Metodistų bažnyčią Prezidento gatvėje reikės pervardinti – antroji Bažnyčių gatvė.

Vietoje nugriautų metodistų maldos namų statomi laidojimo namai 1978 m. Autoriaus nuotrauka

Šio namo vietoje Metodistai nori statyti bažnyčią. 1985 m. Autoriaus nuotrauka

>>> Atkelta iš 10 psl.

Kokio šokio pėdsakus ir kas ga-lėjo palikti Tauragės pajūryje?

Aptikau juos netikėtai Jūros upės kilpoje ties Taurais. Nors ne kartą per-lieti upės vandens, kitur spėję užželti velėna,bet šiandien dar bylojantys apie 1926–1933 metais Tauragės dvare (Palociuje) gyvenusią Stasio ir Halinos Daujotų šeimą, kurioje augo dvi mergaitės: Tauragėje gimusi jaunesnioji Audronė ir vyresnėlė Kira Katerina. Kaip tik jai bus lemta ateityje rašyti reikšmingus Lietuvos šokio istorijai puslapius. O tada mažoji Kiti, kaip ją švelniai vadino artimieji, leido palaimingas vaikystės dienas ant Jūros kranto, klausydamasi už-buriančio vandens tėkmės ritmo, siūbuojančios, virpančios gamtos alsavimo. Patirto grožio burtų jėgos užteko visam gyvenimui. Iki pat šių dienų, kai 2011 m. vasario 12-ąją Kaune buvo garbingai paminėtas gyvos šokio legendos K.K.Daujotaitės 90-metis, jubilijatė ryškiai prisimena vaikystę Tauragėje ant Jūros kranto. Dažnas tauragiškis gali paliudyti, kad žalias miesto landšaftas, nepailstanti upės tėkmė ir šiandien nuplauna kas-dienius miestiečių rūpesčius. Keista, bet dėsninga, kad vaikystės įspūdžiai gali žmogų įkvėpti viso gyvenimo misijai. Taip nutiko ir šio pasakoji-mo herojai, 90-metei šokio meistrei K.K.Daujotaitei. 1934 metais Daujotų šeimai palikus Tauragę, K.K.Daujo-taitės laukė spalvingas, dramatiškas, savaip herojiškas gyvenimas, siekiant įgyvendinti nenumaldomą širdies troš-kimą. Tada, 1926-siais, lankant Taurų pradžios mokyklą, vėliau Tauragės gimnaziją, mergaitė, kaip ir daugelis bendraamžių, dainavo, muzikavo, šoko. Bet šokis užbūrė, žadėdamas įkūnyti sielos, gamtos ir muzikos harmoniją. Tokio pavyzdžio mažoji šokėja Kiti savo aplinkoje nematė. Pirmasis šokis „Lietuvaitės malda“ sukurtas Taura-gėje, klausant Jūros čiurlenimo, o greičiausiai tėčiui Stasiui Daujotui akomponuojant. Pastarasis, dirbdamas urėdijos buhalteriu, garsėjo kaip sa-vamokslis muzikantas, mokėjęs šokti mazurką, mat buvęs bajoriškos kilmės. Mama, Halina Daujotienė, prancūzų bajoraitės Lietuvoje palikuonė, puo-selėjo šeimos dvasią, svetingumą ir dukrelių talentus. Tikriausiai todėl po „Lietuvaitės maldos“ sekė dar 200 išraiškos šokio kompozicijų, sukurtų per gyvenimą pagal lietuvių liaudies, M.K.Čiurlionio, Bacho, Bethoveno, Listo, Šopeno ir kitų klasikų muziką. O „kitokio šokio“ vizija tapo akivaizdi 1939 m. Kaune, jaunajai K.K.Dau-jotaitei atėjus į D.Nasvytytės šokio studiją. Pastaroji mokytoja išraiškos šokio mokėsi pas įžymios Izadoros Dunkan mokinę J.Klamt Vokietijoje, paskui įgytą patirtį svajojo perduoti lietuvaitėms... Tačiau artėjo frontas, ir tragiški II pasaulinio karo įvykiai stipriai pakoregavo žmonių likimus. Išblaškytos buvo ir D.Nasvytytės šokė-jos. Tačiau K.K.Daujotaitei buvo lemta įgyvendinti mokytojos įskiepytą naują šokio supratimą okupuotoje Lietuvoje. Pradėjusi karo metu studijojuoti VDU prancūzų kalbą, paskui mokėsi ir baigė Kūno kultūros akademiją. Karo išva-

Kitokio šokio pėdsakai Tauragės pajūryje

Dalia ŠENIAUSKAITĖ

karėse ištekėjusi už Lietuvos karininko P.Paliulio, vėliau K.K.Daujotaitė pasi-rinko tremtinio žmonos dalią. Tačiau šalia asmeninio gyvenimo kataklizmų diagnozė „šokis“ tik stiprėjo: 1944 metais Kaune K.K.Daujotaitė įkuria išraiškos šokio studiją, kuriai 1969 metais suteiktas „Sonatos“ vardas. Tačiau K.K.Daujotaitės šokių stilistika nebuvo politiškai angažuota, todėl valdžios nuolat terorizuojama, ne-finansuojama, netgi draudžiama, kaipburžuazinio meno atgyvena. Tuo pat metu K.K.Daujotaitė ir „Sonatos“ šo-kėjos turėjo savo gerbėjų ratą, kuriame neoficialiai buvo gretinamos kartu sutokiomis disidentinio meno figūromisKaune kaip J.Jurašas ar M.Tenisonas. K.K.Daujotaitės ištikimybė savo šokio vizijai gūdžiais sovietmečio metais davė vaisių: išsaugota išraiškos šokio tradicija pokario Lietuvoje. „Sonatoje“ užaugo Kauno šokio teatro „Aura“ įkūrėja B.Letukaitė, Vilniuje gyvena ir sėkmingai kuria choreografė A.Na-ginevičiūtė. O kur dar gausus būrys buvusių „Sonatos“ šokėjų, dirbančių mokytojomis, gydytojomis, teisinin-kėmis, puoselėjančiomis autentiško sielos šokio supratimą savo aplinkoje, dažnai aplankančiomis savo vadovę,

kuri šiandien leidžia palaimintas senat-vės dienas iš savo tėvų paveldėtame name Obuolių gatvėje, Kaune.

Galėčiau vardinti dar daug įdomių faktų, susijusių su gerbiamos K.K.Dau-jotaitės vaikyste Tauragės dvare, kartu prisiminti ne vieną anų dienų liudininką. Galbūt atsirastų norinčių papildyti pateiktus faktus ar kitaip atsiliepti šio straipsnio mintims, visų mielai laukčiau Tauragės pilies šokių salėje, ar tele-fono skambučio „Tauragės kurjerio“ redakcijai. Viliuosi, kad šie dar gyvos istorijos faktai bus sutvarkyti ir pateikti išsamiau Tauragės miesto visuomenei. Įdomu ir tai, kad 1934 metais Daujotų šeimai išsikrausčius į Kauną, 1994 metais aš, kaunietė, šio teksto autorė, atvykau į Tauragę. Pradėjau mokyti šokti, Moksleivių kūrybos centre įkū-riau modernaus šokio studiją „Saiga“. Kas galėtų išpranašauti rytojų? Kaip išradingai likimo audžiami žmonių gyvenimai, netikėtai randasi kultūriniai reiškiniai, įkūnyjantys kadaise patirtus sielos krustelėjimus.

O visus šios istorijos liūdininkus, šokio gildijos atstovus, puoselėjančius šokį Tauragėje, sveikinu su tarptautine Šokio diena, linkėdama amžinai jauno širdies ritmo.

Kira Katerina Daujotaitė

Iš kairės: Liusytė Gusarovaitė, Pavlikas ir Bronius Šimkevičiai, Genutė Gusarovaitė, Birutė Viliušytė (su žaislu), Vytautas Gusarovas, Musytė Šimkevičiūtė, Vladukas Gusarovas

Centre klūpi Kira Katerina Daujotaitė

Asmeninio archyvo nuotraukos

16 2011 m. balandžio 29 d., penktadienis, Nr. 33

Laikraščio

„Tauragės kurjeris“ priedas

Vyr. redaktoriusRenaldas Malychas

Projekto koordinatoriusEugenijus Skipi�sKalbos s�listės

Raimonda AlysienėBirutė Slavinskienė

DizainasŽivilė MockutėBendradarbiai:

Dr. Vytenis Almonai�sEdmundas Mažrimas

Vilija UžmiškienėSigitas Kancevyčius

Alma Mizgirienė

Skelbiant priede išspausdintą informacijąnuoroda į „Tauragės kurjerį“ bū�na.

Finansuoja -Spaudos, radijo ir televizijos

rėmimo fondas

Palei kairįjį Jūros krantą Že-maitija tęsiasi kiek toliau nei palei dešinį. Čia, sužemaitėjusiose skalvių žemėse, įsikūrę keli „kraštiniai“ Žemaitijos kaimai. Siūlome pa-sidairyti po du iš jų – parapijos centrą Dauglaukį ir buvusį pasienio kaimą Kuisius.

Dauglaukis

Išaugęs prie plataus, ūkininkauti tinkamo Jūros slėnio, kuriame – tikrai daug laukų. Taip pat, lyg kokiame gyvačių lizde, čia susirangę maždaug dešimt senvaginių ežerėlių – Dubuo, Yžius, Ilgežeris, Salos, Pliuškevičiaus, Kaminskio ir kiti. Dalis jų – gana platūs ir gilūs, tad galima numanyti, jog dar visai neseniai – gal prieš kelis šimtus metų – Jūra čia tekėjo visai kita vaga. Pavasarinių bei ru-deninių migracijų metu ežeriukuose apsistoja įvairių rūšių antys ir kirai, didieji dančiasnapiai. Vasaromis čia peri gulbės nebylės. Per ežeriukus į Jūrą vingiuoja upelis Žiogys. Jo pavadinimu virto retai bevartojamas žodis žiogys – išdžiūvantis upelis, užutėkis.

Dauglaukis išgarsėjo archeologų dėka. Čia esantį senovės paminklų kompleksą – kapinyną, alkvietę, gyvenvietę – nuo 1984-ųjų keliolika metų tyrinėjo ekspedicijos, vado-vaujamos Eugenijaus Jovaišos ir Arvydo Malonaičio. Nustatyta, kad I–III a. dabartinio Dauglaukio vie-toje gyveno vadinamosios Nemuno žemupio kultūros žmonės – skalvių protėviai. Kasinėjimų rezultatai jau ne kartą skelbti spaudoje, todėl plačiau jų komentuoti, matyt, neverta. Gal tik derėtų priminti, kad Dauglaukio radinių ekspozicija yra Tauragės krašto muziejuje.

Rašytinė Dauglaukio istorija prasi-deda žymiai vėliau. Galbūt gyvenvietė kiek senesnė, tačiau, kaip pastebėjo istorikas Kazys Misius, Dauglaukis pirmą kartą įvardijamas 1573 m. Raseinių žemės teismo knygoje. Tų metų gegužės 11 d. kažkoks Stanislovas surašė dovanojimo aktą savo sūnums Jonui ir Mikalojui Stanislovaičiams, kuriems perleido Dauglaukio, Pajūrio ir Tropų dvarus. Akte nurodoma, tai žinoma ir iš kitų šaltinių, kad tuomet Dauglaukis pri-klausė Kražių valsčiui. Dauglaukio ir Pajūrio apylinkės sudarė toli nuo administracinio centro – Kražių miestelio – atitolusį anklavą.

Dauglaukis pažymėtas (Dolan-klauken) 1665 m. Ragainės apskri-ties žemėlapyje. Tuomet čia buvo visas bajorkaimis – apie 20 bajorų ūkių, iš kurių XIX a. susidarė keli stambesni dvareliai. Vienas jų iki 1940 m. priklausė Pliuškevičiams, kuriuos vyresnieji dauglaukiškiai dar prisimena. Kiti dvareliai vėl susmulkėjo ir XX a. pradžioje Daug-laukis virto paprastu dideliu kaimu. 1923 m. Didžiajame ir Mažajame Dauglaukyje – formaliai atskiruose kaimuose – surašytos 23 sodybos, 234 gyventojai. Nemažą jų dalį su-darė evangelikai liuteronai, gyventa

Pajūriais per Tauragės kraštą (8)

Žemaitijos pakraštyje: Dauglaukis ir KuisiaiVytenis ALMONAITIS

ir žydų. Dar labiau gyvenvietė išaugo sovietmečiu, kai tapo apylinkės ir kolūkio centru. Vis besiplėsdamas Dauglaukis nukonkuravo senąjį apylinkės centrą Pajūrį. 1958 m. į jį perkelta mokykla, o 1990 m. gyvenvietė tapo ir parapijos centru. Tuomet pradėta mūryti didžiulė katalikų bažnyčia, kurios statyba užtruko maždaug 20 metų. 2009 m. duomenimis Dauglaukyje gyveno apie 360 žmonių.

Kuisiai

Pasirinkę vietą prie šiaurinius vėjus jiems užstojančio pušyno. Tai vakarinis Karšuvos sengirės pakraštys. Gamtininkai yra pastebėję, kad Kuisių pušyne peri gražuoliai kukučiai, taip pat reti plėšrieji paukščiai – mažieji ereliai rėksniai, rudieji ir juodieji pesliai. Žaviose šilo pamiškėse prieš-kariu stovyklaudavo Tauragės tunto skautai, tarp jų ir jūrų skautai.

Siauru puskilometrio ruožu pu-šynas remiasi į Jūrą. Čia upė at-vėrusi Kuisių atodangą. Jos sodriai geltonas šlaitas virš upės iškyla keliolika metrų. Nuo atodangos byrančios smiltys primena, kad, atsitraukus paskutiniajam ledynui, dabartinėje Karšuvos žemumoje tyvuliavo milžiniškas ežeras, į kurį besiformuojančios upės atplukdė galybę nešmenų. Ežerui ištekėjus, jo dugne liko storas – vietomis iki 14 m – smėlio sluoksnis. Ilgainiui šie smėlynai apaugo pušimis. Nuo atodangos atsiveria akį toli nuvedantis reginys į Jūros slėnį. Ant skardžio įrengta poilsiavietė, o priešais ją, dešiniajame Jūros krante, gelsvuoja platus rupaus smėlio paplūdimys.

Kuisių vietovardis susidaręs iš pietų Žemaitijoje paplitusios pavardės Kuisys. Pastaroji kildintina iš žodžio kuisis – uodas, mašalas. Didelė tiki-mybė, kad kaimas senesnis, tačiau kol kas jo vardas (Koisen) pastebėtas tik 1665 m. šaltinyje – tąmet sudarytame Ragainės apskrities žemėlapyje. Dar žinoma, kad XIX a. viduryje kaimas priklausė Dauglaukio dvarui, kurį tuo metu valdė Gricevičiai.

Lietuviškos spaudos draudimo metais kuisiškiai dalyvavo knygne-šių sąjūdyje. Čia gyvenusį knygnešį

Vincą Abraitį 1893 m. pasieniečiai sulaikė besikeliantį keltu per Jūrą ties Pajūriu. Tuomet iš jo atimti 324 leidiniai, tačiau galima numa-nyti, kad knygnešys atliko ir daug sėkmingų žygių, tik žinių apie juos šaltiniuose nėra.

Kuisiškiai šimtmečius gyveno valstybės pasienyje. Iš to turėjo ir naudos, ir bėdos. Iki 1923 m. jie galėjo verstis pasienio prekyba. Ta-čiau 1940 m., kaip prisiminė kaime gimęs literatūrologas Juozas Jasaitis, sovietiniai pasieniečiai „sieną aptvėrė aukšta spygliuotos vielos tvora, iš-arė, suakėjo dešimties metrų pločio mirties zoną, pagaliau pusę kaimo gyventojų, atsidūrusių anapus tos

zonos, iškėlė“. Dar vieną sukrėtimą kaimas pergyveno 1944 m., kai atsi-traukdami vokiečių kariai daugelį jo gyventojų išvarė į Vokietiją. 1923 m. Kuisiuose surašyti 25 ūkiai, 182 gyventojai. 2009 m. tebestovėjo 22 sodybos, tačiau jose beliko 67 žmonės.

Be minėto J.Jasaičio, gimusio Kuisiuose 1930 m., iš šio kaimo kilusi dainininkė Juzė Augaitytė-Ta-mašauskienė (1906–1996). Vaikystę ji praleido Dauglaukyje, kur baigė pradžios mokyklą. 1933–1942 m. J.Augaitytė-Tamašauskienė dainavo Valstybės teatre, vėliau dainininkės ir muzikos pedagogės veiklą tęsė JAV.

Į pietus nuo Kuisių daugiau nei 500 metų ėjo tarpvalstybinė siena, kuri ir dabar atriboja Žemaitiją nuo Mažosios Lietuvos. Priešais Oplankio dvarą jos linija įsiremdavo į Jūrą. Čia, netoli nuo upės, dar išlikę keli šimtai metrų sieną žymėjusio pylimo, medžių juosta. Nuo Kuisių ir Oplankio Jūros upe sienos linija kildavo iki Meldiklaukių ir Šaltaičių. Ties šiais kaimais pasukusi į vakarus, toliau vėl eidavo sausuma.

Žvelgiant į tikslius naujausių laikų žemėlapius atrodo, kad sienos linija ties Kuisiais buvo išvesta kažkaip keistai. Nuo kaimo palei kairįjį Jūros krantą driekėsi į kaimyninės valstybės žemes įsiterpęs 1500 m ilgio maždaug 400 m pločio kyšulys. Tačiau XVIII a. žemėlapiuose matyti, kad tai buvusi upės kilpa. Tiesa, tuo metu Jūra jau tekėjo kitaip, tačiau siena tebeėjo palei natūralią gamtinę ribą – upės senvagę, kuri XV a. dar galėjo būti pagrindinė vaga. Nūnai iš jos belikę tik pėdsakai. Tiesa, neaišku, ar tokia sienos linija ties Kuisiais buvo visuomet. Jūrai keičiant tekėjimo kryptį, ji šiame ruože galėjo būti koreguojama. Tai sakytų faktas, kad 1705 m. sudarytame Tilžės apskrities žemėlapyje į pietus nuo Kuisių ir į šiaurę nuo Krokiškių pažymėta ginčytina (Streitig) teritorija. Sovietmečiu, nustatant rajonų ribas, keistai vingiuojanti senoji sienos linija ištiesinta. Nurėžtas kampas – buvusi Prūsijos valstybės teritorija – atiteko Kuisiams, kartu – Tauragės rajonui.

Dauglaukio ir Kuisių apylinkės 1893 m. sudarytame žemėlapyje. Originalo mastelis 1:42 000 Iš Romualdo Girkaus skaitmeninių žemėlapių rinkinio

Tauragės Almos Mizgirienės archyvo nuotrauka

Žvilgsnis nuo Kuisių atodangos Junonos Almonaitienės nuotrauka