istorija, fotografija, kultūra

PROJEKTĄ REMIA

Redakcijos ŽODIS

Eugenijaus Skipičio nuotrauka

Paprastai tie „su marškinė-liais“ ir „daug pakeliantys“ po dešimtmečio, o kai kas ir anksčiau, nusivažiuoja. Alko-holizmo apraiškos ne visiems geriantiesiems pasireiškia vie-nodai. Dažnas alkoholikas ne visuomet būna panašus į prie parduotuvių dienų dienomis kiūtančias žmogystas. Kaip teigia medikai, kasdieniniame gyvenime dauguma jų yra

iki tam tikro laiko aktyvūs visuomenėje žmonės, savo nagingumu lenkią ne vieną negeriantį. Tarp jų yra netgi labai talentingų. Vienas per butelį žlugęs poetas savo jau-nystėje sakė: „Išmokau gert kaip Jeseninas, dabar pradėsiu rašyt kaip Jeseninas“. Tačiau taip nė eilutės ir neparašė. Tik keitė gėrimus: iš pradžių buvo konjakas, brendis, viskis, vėliau

Šit ir rieda į pabaigą vasara – atostogų, draugų, giminių ir išgertuvių metas. Dzūkijoje, Labanore ar Plateliuose ne vienas paragavome nelegalios ruginukės, Biržuose ar Pas-valyje skalavome gerkles salyklo meile pasaldintu alumi. Bravorystės tradicijų neturinčiuose kraštuose lėkėme į prekybos centrus ir iš ten į atokesnę gamtos prieglobsčio vietą arba namus tempėme maišus su buteliais. Paskui kaip mokėdami juos tuštinome. Taurelėmis, stiklinėmis, ąsočiais. Kitą dieną dalinomės įspūdžiais, kas kiek pake-lia, kaip išgėręs elgiasi arba koks laimingas, kad „įkalęs“ važiuodamas namo nieko nenutrenkė, kad nepapuolė policininkams. Dažnas toks patrakėlis laikomas vos ne gimusiu su marškinėliais.

TRUMPAM – palaimintieji, ILGAM – pasmerktieji

– trauktinė, vynas, rašalas, alus, paskui – pilstukas, samagonas, skystis langams valyti. Kodėl geria menininkai? Todėl, kad geria batsiuviai, nagų la-kuotojos, pribuvėjos, kalėjimų prižiūrėtojai, budeliai, teisin-gumo ministrai. Tik menininkai turi daugiau fantazijos, todėl šitam užsiėmimui sugalvoja tūkstančius pasiteisinimų ir vardų. Tie, kurie fantazijos neturi, tiesiog geria.Vartydami istorijos puslapius, alkoholikų sąrašuose aptiktu-me daugybę garsių rašytojų, dailininkų, muzikantų, karve-džių ir politikų. Tačiau ar mūsų visuomenei nuoto lengviau? Alkoholis nepanaikina rūpes-čių, nepalengvina išgyvenimų. Degtinėje paskendusi šalis ge-netiškai degraduoja. Stephanie Brown (JAV), žmonių, išaugusių alkoholikų šeimose, būsenos tyrimo pradininkė, nustatė,

kad alkoholizmas veikia ne tik fizinę šia liga sergančio ligonio būklę, bet ir jo elgseną, mąs-tymo būdą, jausmus bei visą žmogiškų vertybių sistemą, paliečia visus alkoholiko šei-mos narius ir jo giminaičius. Kriminalinės kronikos nuolat rėkia: nusižudė, apiplėšė, iš-prievartavo, užmušė. Visa tai padarė ne Dievo palaimintieji, bet apsvaigusieji nuo alkoholio. Kas, kaip ir kada sumažins šią visuomenės naštą? Apie butelių išvarymą iš mūsų gyvenimo rojaus nedaug kalbama, o dar mažiau daroma. Kartais pakyla koks nors vajus, tačiau tam tikros jėgos jį bematant ištrina iš mūsų atminties.Niekas dar nesuskaičiavo, kiek šios vasaros mūsų bakchana-lijos atnešė kančių, kraujo ir ašarų.Tas, kuris šiandien virpančiomis rankomis skaičiuoja centus alui,

gal yra už mus laimingesnis, nes tebeturi motiną, nesužalotą brolį, gal jo sesuo maudosi Tur-kijos paplūdimiuose ir jai nieko neatsitiko. Todėl džiaukimės, kad šioje alkoholio karalystėje mes netiesiame išmaldai ran-kos, kad esame, nors prėskai, bet dar pavalgę, kad ir nekaip, bet apsirengę. Kad yra kas už mus meldžiasi bažnyčioje, Kryžių kalne pakabina kryželį ar Žemaičių Kalvarijoje už mūsų nuodėmes šliaužia keliais. Mūsų motinos, mūsų žmonos, mūsų seserys už mus sukalba rožinį, sugiedą litaniją, nes tiki, kad mes esame ilgam palaiminti ir tik trumpam pasmerkti. Ačiū Viešpačiui, kad yra toks. Su-klupusiam irgi reikia vilties. Niekada nesakyk, kad niekada toks nebūsi. Todėl tegul tampa tikėjimu gražūs lietingi mūsų šios vasaros gyvenimo atlaidai, o ypač Žolinė.

8 2011 m. liepos 29 d., penktadienis, Nr. 58

Gatvės, kuriomis vaikštome

Kiekvienas miestas, nesvarbu, kokioje šalyje jis bebūtų, turi savo širdį – turgaus aikštę. Savo forma turgaus aikštės būna įvai-rios: kvadratinės, stačiakampės, trikampės ir panašiai. Tauragei, prisiglaudusiai prie Jūros upės, buvo surėdyta turėti tris gatves, formuojančias miestelio aikštę. Viena jų – Laisvės gatvė. Tai se-niausia ir pirmoji Tauragės gatvė, ėjusi iš Tauragės dvaro į miestą bei toliau į Žemaitiją. Per miesto istoriją šia gatve keliavo pirkliai, didikai, kariuomenių vadai ir netgi imperatoriai.

Pirmąsias išsamias žinis apie pir-mąją miesto gatvę ir turgaus aikštę aptinkame 1653 m. inventoriuje, kai Tauragę su jos dvaru nupirko Lietuvos Didysis etmonas Jonušas Radvila. 1653 m. miestelyje nurodyta 40 kiemų, 2 bažnyčios, turgaus aikštė. Keturiuose kiemuose gyveno žydai. Nors Tauragė prekybinės privilegijos neturėjo, turgūs vykdavo. Turgaus dieną buvo draudžiama eiti lažą. Iš prekiaujančių miestelėnų ir apskritai dvaro valdinių buvo draudžiama rinkti turgaus mokestį. Turguje naudotas Tilžės saikas, turintis 48 Vilniaus gorčius.

1653 m. inventoriuje minimas visas dvaro kompleksas: centrinė sodybos dalis, du palivarkai ir miestas. Esant tokiai ūkinei sistemai turėjo būti ir tinkamas susisiekimas. Sprendžiant iš inventoriaus aprašymo, pagrindinė gatvė buvo besitęsiantis kelias iš Prū-sijos, toliau kelias vedė į brastą per Jūros upę. Pagrindinis kelias, ėjęs iš Prūsijos į Lietuvą per Tauragės dvarą ir Jūros brastą, mieste išsišakojo į šiaurę Sungailiškių (Šilalės) dvaro link ir į pietus Jurbarko ir Gaurės link. Šioje kelių sankryžoje ir išaugo Tauragės miestas, iš pradžių kaip dvaro ūkinės sistemos dalis.

Dvaro kelių tinklas nekito iki XIX a. vidurio, kol šiauriau dvaro centro nebuvo nutiestas Rygos–Tilžės plen-tas. Senasis kelias, ėjęs per dvarą iš Prūsijos į Tauragę, prarado savo reikšmę, o dvaras, nutiesus iš jo kelią į naująjį plentą, buvo įjungtas į naują kelių sistemą. Kelio atkarpa nuo bras-tos iki miesto virto lauko keliu, ėjusiu upės slėniu per vadinamąsias Majorato žemes, priklausiusias dvarui. XX a. antrojoje pusėje, sutvirtinus tarpukario metais statytą Jūros užtvanką ir taip sulaikius upės vandenis, kad neužlietų slėnio, toji teritorija buvo užstatyta. Centrine jos ašimi tapo senasis kelias. Dėl pakelėje augusių jovarų ši miesto dalis gavo Jovarų rajono vardą, kitaip ji dar vadinama Jovarų pakalne. 1834 m. Valerijonas Zubovas išrūpino teisę rengti tris prekymečius ir savaitinius turgus pirmadieniais.

XIX a. antrojoje pusėje Tauragės miestas tapo nepavaldus dvarui, tačiau visiško savarankiškumo dar neturėjo. Miesto valdytoju tapus pasienio už-kardos viršininkui bendra miesto ir dvaro gyvavimo istorija nutrūko.

Pirmąją miesto turgaus aikštę mena trikampis parkelis prie Stoties ir Laisvės gatvės. Tikėtina, kad bu-vusioje turgaus aikštėje yra sukaupta kultūrinio sluoksnio, kurį archeolo-giškai ištyrus sužinosime daugiau apie tauragiškių buitį, kultūrą.

Seniausia gatvė, kuria važiavo imperatoriaiEdmundas MAŽRIMAS

Malūnas „Progress“

Tauragės Jovarų mokykla pa-statyta Laisvės ir Malūno gatvių kampe. Eidami viena trumpiausių miesto Malūno gatve nerasime jo-kio malūno, nėra aukštumos, kad būtų galima statyti vėjo malūną, nėra upelio, kurio vandenys suktų girnas. Kodėl ši gatvė ar aplinka turi Malūno vardą? Senieji šios aplinkos gyventojai galėtų ką nors prisiminti, bet dauguma čia gyvena nuo tada, kai jau malūno neliko.

Po Pirmojo pasaulinio karo atsi-kuriančiai Tauragei buvo svarbu kurti ūkį. Prie jo daug prisidėjo sugrįžę į Tauragę žydai ir sunkiai uždirbę pi-nigus lietuvaičiai iš Amerikos. Bend-rąjį augantį miesto ūkį aptarnavo ir nekvalifikuotą darbą nudirbo žmonės,atvykę iš aplinkinių gyvenviečių. Dauguma jų buvo stiprūs jaunikaičiai, tačiau bemoksliai ir dar nesuvokiantys miesto gyvenimo vingrybių.

Tarpukario metais Tauragėje veikė stambus malūnas „Progress“, antrą malūną valdė Hiršas Gitkinas, trečią, Šilalės gatvėje, – Jokūbas Berelovi-čius, ir ketvirtą malūną „Kann ir Co“ valdė Kanai ir Kaplanai. Pastarieji turėjo miltų prekybos monopolį vi-soje Tauragės apskrityje. Praturtėję broliai Kanai Palangoje įsigijo gintaro

dirbtuves.Modernaus motorinio malūno

„Progress“ projektas parengtas 1922 m. Greta pastatyto malūno veikė ir pajėgi lentpjūvė. Malūnas elektros energiją gaudavo iš akcinės bendrovės „Maistas“ elektros stoties bei naudojo garo mašiną.

Per Antrąjį pasaulinį karą malū-nas kiek nukentėjo, bet jau 1945 m. vasarį pradėjo darbą. Sovietmečiu „Progress“ išaugo iki baldų cecho, tačiau perspektyvos neturėjo. Mat plečiant Tauragėje baldų gamybą ir statant naujus cechus senieji neteko perspektyvos.

Nugriovus „Progress“ malūno pa-status liko erdvė, kuri buvo tinkama mokyklos statybai. 1976 m. buvu-siame „Progress“ sklype pradedama statyti Jovarų pagrindinė mokykla, kurioje pirmasis skambutis nuaidėjo 1979 m. spalio 5 d.

Magazinlaukis

Kur šiandien Laisvės gatvė lei-džiasi į Jūros slėnį, seniau čia buvusi kaimavietė, Tauragės miesto prieigos, jungusios Tauragės dvarą su miestu. Dauguma šių žemių buvo Jūros upės apsemiamos, smėlingos. Ten taura-giškiai gyveno mažose nameliuose, dauguma jų – nepasiturintys miestie-

čiai. Nuo XIX a. vidurio vadinama Majorato žemėmis, vėliau – Jovarų pakalne. Majorato žemėmis vadinosi todėl, kad šios žemės majorato tei-sėmis (paveldėjimo teisėmis) 1846 m. caras Nikolajus I Tauragės dvarą padovanojo kunigaikščiui generolui Hilarijui Vasilčikovui. Po metų dvarą valdyti pradėjo jo sūnus Aleksandras Vasilčikovas.

Kaip 1912 m. rašo „Svečias“: „Parduoda gyvenimo namus, su 4 budinkais (medineis ir mūrineis) 2 staldais, skunike, su 2 kelnoreis ir su dideliu sodnu, pardūda Martinas Palioks Tauragėje Kalėjimo gatvėje (uličioje) už 6000 rublių (rentos neša 710 rublius). Kas nor, gal pirkti po viena budinka. Dėl parodimo, reik kreipties prie Martino Milkeraičio Tauragėje, Majorato gatvėje (ulyčio-je).“ Praėjus metams „Svečias“ skelbė: „Parduoda gyvenimą su 3 budinkais (2 gyvenamoms trobomis ir skune su staldu), priedam pusšeštos dešimtinės žemės, nor pardūti Martyns Milke-raitis, Tauragėje, Majorato gatvėje, šale evangeliškosios klebonijos.“

Magazinlaukis Jovarais imtas vardinti po Pirmojo pasaulinio karo, nuo pagrindinės gatvės, dabar Laisvės gatvė, abipus gausiai augusių jovarų. Ir šiandien šis rajonas vadinamas Jovarais.

Kur dabar į Jovarų pakalnę vin-giuoja Laisvės gatvė, anksčiau buvęs tik kaimelis, kurį sudarė apie 20 sodybų. Tai buvęs Magazinlaukis, vėliau – Taurų kaimas. Kai kurie ten gyvenę ūkininkai žemės paveldėjo, kiti jas gavo iš Tauragės dvaro kaip savanoriai (po 6–8 ha). Magazinlau-kyje gyveno Gaižauskai, Gžemeliai, Koraičiai, Šliuoniai, Kyliavai, Rudienė, Dargevičiūtė, Grincienė, Poškus, Fa-minikas, Šimkai, Ogintai, Martutaičiai, Bartušiai, Šetaičiai, Saldukai.

Nagingi buvo Ogintai, Viktoras buvęs kalvis, jo sūnus Vytautas buvo sukūręs elektros vėjinį generatorių, kuliamąją mašiną. Sklypai naujų namų statybai pradėti išskirti apie 1960 metus.

XIX a. pradžioje Tauragei buvo lemta įeiti į Europos istoriją. 1807 m. birželio 14 d. prancūzams laimėjus mūšį Prūsijoje Rusija panoro paliaubų, tačiau Prancūzija siūlė pasirašyti sutartį su Rusija kaip su sąjungininke. Caras Aleksandras I derybas su prancūzais nutarė kontroliuoti pats, todėl iš Šiaulių persikėlė į Tauragę. Mūriniai Taura-gės dvaro rūmai turėjo 8 kambarius, tikėtina, kad juose ir apsistojo caras. 1807 m. birželio 22 d. Aleksandras I su svita iš Šiaulių išvyko į Tauragę. Caras patarėjais pasiėmė kariškius Aleksan-drą Beklešovą, Andriejų Budbergą, Liveną, Tolstojų. Birželio 23 d. caras Tauragėje jau patvirtino vieno mėnesio paliaubų su prancūzais susitarimą, o kitą dieną persikėlė į Prūsijos miestelį Piktupėnus. Birželio 25 d. ties Tilže ant Nemune iš laivelių įrengto plausto įvyko Aleksandro I ir Napoleono susitikimas. Nuo tos dienos caras su savo patarėjais persikėlė į Tilžę. Vyko sudėtinga diplomatinė kova. Pagaliau liepos 7 d. Tilžėje buvo pa-sirašyta Rusijos ir Prancūzijos taikos sutartis. Liepos 9 d. caras per Tauragę ir Šiaulius išvyko į Peterburgą.

Kantoratas

1911 m. gegužės 1 d. į Tauragę kunigauti atvyko Augustas Vymeris (1869–1942). Gausi Vymerių šeima apsigyveno Tauragės evangelikų liuteronų klebonijoje. Kunigas, visuo-menės veikėjas A.Vymeris 1919 m. įkūrė Lietuvos evangelikų liuteronų konsistoriją, iki 1925 m. buvo jos viceprezidentas.

Pirmaisiais nepriklausomybės me-tais krašte steigėsi mokyklos, kurioms trūko mokytojų. A.Vymeris ėmė rū-pintis naujų mokytojų paruošimu. 1919 m. kreipėsi į Pradžios mokyklų departamentą dėl mokytojų kursų steigimo Tauragėje. 1920 m. organi-zavo pusės metų, 1922 m. – metinius mokytojų kursus evangelikų liuteronų mokykloms. Pirmuosius kursus lankė 33 klausytojai, o metinius – 44. Iš šių klausytojų pusė buvo iš Klaipėdos krašto, ten labiausiai ir trūko mokytojų. 1923 m. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos Tauragėje įsteigta mokytojų seminarija. Tada „Trimitas“ rašė, kad praneša gerą žinią – Tauragėje bus įsteigta mokytojų seminarija.

Po Pirmojo pasaulinio karo su-griautoje Tauragėje trūko patalpų, tad būsimos Tauragės mokytojų seminarijos pradžia, mokytojų kursai, veikė kantorato pastate Majorato gatvėje. Pastatas pastatytas 1918 m. (šiandien Laisvės g. 50A).

Nukelta į 13 psl. >>>

Majorato gatvė 1937 m. Iš A.Batavičius. Tauragė šimtmečių vingiuose, – Vilnius, p.74

Jovarų pakalnė 1974 m. Autoriaus archyvo nuotrauka

2011 m. liepos 29 d., penktadienis, Nr. 58 13

Mokytojų seminarijos kūrimas sietinas ne tik A.Vymerio, o ir su Jono Vilkaičio (1888–1975) vardu. Pedagogas, visuomenės veikėjas J.Vilkaitis į Tauragę atvyko 1920 m., 1920–1924 metais buvo Taura-gės burmistras, 1922 m. vadovavo metiniams mokymo kursams.

Parodos

Šiandien Laisvės g. 15 sodyba niekuo neišsiskiria, bet prieš penkias dešimtis metų visi tauragiškiai, o vė-liau ir atvykusieji žinojo šią sodybą. Ten gyveno liaudies meistrai Elena ir šiandienos Tauragės garbės pilietis Antanas Bagdonai. Šis namas atrodė kaip pasakų namelis, nedidelė sody-bos teritorija sutvarkyta, apsodinta gėlynais, o visa tai pagyvindavo veikiantis fontanas.

Pirmoji iš įspūdingų parodų surengta po atviru dangumi 1968 metais. Šioje personalinėje A.Bagdono parodoje buvo pateikta 120 kūrinių. Darbai buvo eksponuojami prie namo sienos, lentynėlėse, ant tvorų, rūtų daržely-je, aplink fontaną... Paroda, veikusi daugiau kaip pusantro mėnesio, buvo skirta A.Bagdono keturiasdešimtmečiui ir kūrybinio darbo dešimtmečiui. Pa-našią parodą, tik antratiek gausesnę, surengė menininkai E. ir A.Bagdonai po dvejų metų.

Po dvejų metų sodybos šeimininkui rajono valdžia paskyrė naują sklypą Vytauto gatvėje, kur buvo įrengta dar gražesnė sodyba.

Muziejus

Tautodailininkas, publicistas, mu-ziejininkas, kraštotyrininkas Liudas Jančauskas gimė 1912 m. JAV. Po trejų metų tėvams sugrįžus į Lietuvą mokėsi Žemaičių Naumiesčio mokykloje, Tauragės gimnazijoje ir Tauragės komercinėje mokykloje. 1934 ir 1935 metais L.Jančauskas Tauragėje išleido vienkartinius laikraščius „Tauragės ekspresas“(3) ir „Tauragės žinios“. 1935–1937 metais jis tarnavo 7-ajame pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butigeidžio pulke ir užsitarnavo jaunesniojo puskarininkio laipsnį.

Baigęs tarnybą, dirbo įvairiose tarnybose, tačiau jautrios meniškos sielos žmogus visą gyvenimą liko ištikimas kūrybai ir krašto praeičiai. Nuolat sistemingai kaupė kraštotyrinę medžiagą, dokumentus, leidinius, fotografavo. Prieš pusšimtį metų savo rinkinius pavadino „Archyvu“, o jau 1978 m. savo namo mansardoje įrengė

>>> Atkelta iš 8 psl.

Seniausia gatvė, kuria važiavo imperatoriai

Gatvės, kuriomis vaikštome

asmeninį muziejėlį. Taip Laisvės gat-vėje buvo įkurtas pirmasis muziejus. Jame buvo dirbama kaip priklauso muziejuje – registruojami, inven-torizuojami ir aprašomi eksponatai, buvo atsiliepimų sąsiuvinis. Visada tviskėjo švara bei tvarka. Muziejaus įkūrėjas juo rūpinosi iki pat mirties, iki 1983 m. Po mirties keletą metų muziejų prižiūrėjo žmona, jai išsi-kėlus muziejus liko be priežiūros ir keliskart buvo apiplėštas. Susirūpinus kraštotyrininkams ekspozicija laikinai perkelta į Lauksargių mokyklos senąjį korpusą, o 1992 m. Juzefa Jančaus-kienė dalį eksponatų padovanojo „Santakos“ muziejui.

Šiandien L.Jančausko muziejaus palikimo, arba, kaip sakydavo pats jo kūrėjas, muziejinių eksponatų ekspozicijos, dalį galima išvysti „Santakos“ muziejuje. L.Jančaus-kas, būdamas kūrybingos sielos žmogus, ieškodavo grožio aplinkoje. Buvo gražiai sutvarkęs savo sodybą (buv. J.Gagarino g. 66), dalyvaudavo liaudies meistrų parodose. Jo darbu „Vištytė ir gaidelis“ galime grožėtis 1979 m. kurtame „Skulptūrų ansam-blyje“ prie Vasaros estrados.

Tiltas

Kaip prisimena vyresnieji jova-riškiai, geležinkelio tiltas per Jūrą anksčiau buvęs medinis. Juo kaimo gyventojai eidavę į kitą Jūros upę, ten šienaudavę, laikę gyvulius. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje vokiečiai atsitraukdami tiltą susprogdino. Apie 1950 metus rusai pradėję naujo tilto statybą. Ten nuolat stovėjusi rusų ka-reivių sargyba. Civiliams gyventojams nebuvo leidžiama tiltu vaikščioti. Šiandien vėl jovariškiai laisvai žings-niuoja tiltu į kitą Jūros pusę.

1940 m. sovietinė kariuomenė, įtvirtindama gretimą pasienio ruožą su Vokietija, atkreipė dėmesį, kad pa-togus Jūros upės lankas, platus slėnis ir gretimas labai svarbus tarptautinio geležinkelio mazgo tiltas per Jūros upę – tinkamas įtvirtinti. Neatsitiktinai šioje mažoje miesto teritorijoje pagal upės reljefą buvo pastatyta gynybi-nė sistema. Ši Molotovo gynybinė sistema tiesiog nesuveikė ne dėl jos neužbaigtumo, o dėl jos panaudo-jimo neaiškumo. Prasidėjus karo veiksmams vokiečiai į Tauragę kėlėsi per geležinkelio tiltą, apšaudydami miestą, žygiavo pro Jovarus.

Po 1961 m. Jurijaus Gagarino skrydžio į kosmosą Laisvės gatvė pervardinta į J.Gagarino gatvę, o 1989 m. gatvei sugrąžintas senasis Laisvės gatvės pavadinimas.

Kunigas Jonas Viktoras Kalvanas su žmona Marta prie kantorato pastato, statyto 1918 m. 1950 m. Iš „Mažosios Lietuvos enciklopedija“, T.1, – Vilnius, 2000, p.707

Prieš keletą savaičių Skaudvi-lės seniūnijoje apsilankę istorikai sutuoktiniai Inga ir Tomas Bara-nauskai skaudviliškiams pristatė praėjusiais metais išleistą savo knygą „Durbės mūšis“. Abu isto-rikai susirinkusiesiems papasakojo apie 1253–1260 metų kovas už Žemaitijos laisvę.

Už karūną atidavė Žemaitiją

Atsilygindamas už karaliaus ka-rūną, Mindaugas 1253 metais jam nepriklausiusią Žemaitiją „padova-nojo“ Livonijos ordinui. Tačiau tokią neįprastą dovaną ne taip paprasta buvo pasiimti, todėl tarp žemaičių ir abiejų ordino atšakų kilo nuožmus karas. Jo pradžioje žemaičius palaikė Prūsijos Sembos pusiasalyje gyvenusi sambių gentis, kurie drauge puolė Klaipėdą, tačiau 1255 metais Kryžiuočių ordi-nas drauge su Čekijos kariuomene pavergė Prūsijos sambių gentį, o tai reiškė, kad kovoje su Kryžiuočių ir Livonijos ordinais žemaičiai liko vienui vieni.

Apsupti priešų iš trijų pusių, šiau-rėje – Livonijos ordinas, vakaruose – Klaipėdos pilis, rytuose – Mindaugo Lietuva (1251 metais Mindaugas puolė Žemaitiją, mūšyje prie Tverų jis buvo sužeistas, o Žemaitijos ku-nigaikštis Vykintas žuvo) žemaičiai pateko į itin sudėtingą padėtį.

Didikų sueigoje žemaičiai nu-sprendė priešintis ir karo vadu išsi-rinko Alminą.

Alminas – mūsų kraštietis?

Pasak I.Baranauskienės, 13 am-žiaus viduryje Žemaitijoje buvo keletas nedidelių žemių. Didžiausia ir stipriausia jų buvo Karšuva. Tikė-tina, jog būtent didžiausios Žemai-tijos žemės – Karšuvos – valdovas buvo išrinktas žemaičių kariuomenės vadu, taigi gali būti, kad Alminas buvo mūsų kraštietis. Spėjama, kad

Skaudvilėje – istorikų, rašytojų desantas

Arūnas STRIKAITIS

korespond@kurjeris.lt

šalia Skaudvilės esantis Ivangėnų piliakalnis buvo Karšuvos žemės administracinis centras, todėl tikė-tina, kad legendinis Alminas buvo Ivangėnų pilies šeimininkas.

Siūlo Alminą „privatizuoti“

Vadovaujami Almino žemaičiai pasiekė keletą įspūdingų pergalių. Livonijos ordino kariuomenė buvo sumušta prie Klaipėdos ir Skuodo. Žemaičiai nuolat rengdavo išpuolius į Livonijos ordino valdomą Kuršą.

Pribaigti Žemaitiją buvo nutarta vienu galingu smūgiu. 1260 metų vasaros pradžioje Klaipėdoje pra-dėjo rinktis milžiniška kariuomenė: Kryžiuočių ordino, Livonijos ordino, danai iš jų valdomo Talino, Švedijos karaliaus sūnaus vadovaujamas da-linys, prūsai, estai, kuršiai iš ordinų okupuotų teritorijų. Iš Klaipėdos jungtinė daugiatautė kariuomenė patraukė gelbėti žemaičių apgultos Georgenburgo pilies (manoma, kad ji stovėjo ant Jūros upės kranto, dabar-tiniame Šilalės rajone). Kariuomenei išžygiavus iš Klaipėdos ją pavijo žinia, kad žemaičiai užpuolė Kuršą, todėl kryžeiviams teko pakeisti planus ir žygiuoti į Kuršą.

Abi kariuomenės susitiko 1260 metų liepos 13 dieną prie Durbės

ežero (dabartinė Latvija, netoli Liepojos). Manoma, kad jungtinėje kariaunoje buvo apie 8 000 karių, žemaičių buvo apie 4 000. Mūšiui prasidėjus dalis kuršių perėjo į žemaičių pusę. Žemaičiai priešo kariuomenę apsupo ir sunaikino. Žuvo 150 iš 190 mūšyje dalyvavusių kilmingų riterių, tarp jų Kryžiuočių ir Livonijos ordinų vadovybė, Švedijos karaliaus sūnus.

Po Durbės mūšio sukilo prūsai, kuršiai, estai, žiemgaliai, bet per 14 metų visus sukilimo židinius kryžiuočiams ir Livonijos ordinui pavyko nuslopinti. Nepavergta liko tik Žemaitija ir prie jos prisišliejęs pietinis Kuršo pakraštys (dabartiniai Skuodo, Kretingos, Plungės rajonai).

Alminas – žymiausias 13 amžiaus žemaičių – lietuvių karo vadas, tikėtina, kad jis buvo Karšuvos žemės valdovas ir Ivangėgų pilies šeimininkas, todėl I.Baranauskienė skaudviliškiams siūlė nesnausti ir Alminą „privatizuoti“. Jos manymu, būtų prasminga Almino vardą suteikti Skaudvilės gimnazijai, būtų galima ir paminklą jam pastatyti, nes didelė tikimybė, kad jis yra skaudviliškių kraštietis.

Po paskaitos apie 1253–1260 žemaičių kovas klausytojai aplankė Ivangėgų piliakalnį.

Sutuoktiniai Inga ir Tomas Baranauskai daro prielaidą, kad legendinis Alminas yra mūsų kraštietis Autoriaus nuotrauka

Baigiantis darbo dienai bajoras Slavinskis paklausė darbininkų, gal jie norėtų pasiklausyti „kalbančios dėžės“. Žmonės nesuprato, apie kokią „kalbančią dėžę“ jų ponas kalba.

Mat prieš keletą mėnesių į Vė-žalaukio dvarą inžinieriai iš Kauno atvežė radiją. Kieme pastatė du aukštus stulpus, tarp kurių buvęs ilgas apie 30 metrų atstumas. Tarp stulpų buvusi ištiesta antena.

Prie dvaro įėjimo susirinko visi tą dieną dvare dirbę darbininkai. „Stoviu ir aš, nedidelis berniukas, su savo tėvu ir motina. Ponas Slavinskis iš vidaus pusės atsargiai praveria didžiojo kambario langą. Gilumoje matyti ant stalo pastatyta niekur ne-matyta graži didelė dėžė. Prie dėžės pritvirtinta didelė triūba“, – prisimena

Juozas Arbačiauskas.Vėžalaukio dvaro savininkas Sla-

vinskis susirinkusiems darbininkams kantriai ir suprantamai aiškino „kal-bančios dėžės“ veikimo principą: „Iš Kauno radijo stoties oro bangomis siunčiamos naujienos, kurias Kaune skaito žmogus. Balsą antena „pagau-na“, perduoda į šią „dėžę“, ir mes galim klausytis naujienų iš Kauno“.

Sutrikę žmonės nepatikliai žvelgė į savo poną.

– Ponas Slavinski, kodėl mus mulkini? Pasodinai kažką po stalu, tas ir šneka į tą triūbą! – prabilo vienas iš drąsesniųjų darbininkų.

Tuomet ponas Slavinskis įėjo į vidų, ramiai paėmė nuo stalo radijo aparatą ir perkėlė ant palangės, iki pat galo atidarydamas langą, kad susirinkusieji pamatytų ir patikėtų

šiuo mokslo sukurtu stebuklu, pa-siekusiu dvarą.

Kelios senyvos moterėlės net ant kelių suklupusios ėmė žegnotis murmėdamos, kad jų ponas su velniu susidėjęs!

„Velnias poną apsėdo! Štai kodėl mūsų ponia rūko papirosus! Kitaip ji neištvertų tokios užklupusios bėdos!“ – proverksmiu rypavo klūpodama moteriškė.

Klausydamas rimtai išsigandusių moterėlių, stebėdamas sutrikusius ir nepatiklius darbininkų veidus, ponas Slavinskis nieko nebesakė, tik ramiai šypsojosi sau į ūsus... O iš „kalbančios dėžės“ buvo girdėti sklindantis aiškus vyriškas balsas, pranešantis naujienas..

Elena Bazinienė

Apie bajoro Slavinskio „kalbančią dėžę“ ir nepatiklius klausytojus...

14 2011 m. liepos 29 d., penktadienis, Nr. 58

Laikraščio

„Tauragės kurjeris“ priedas

Vyr. redaktoriusRenaldas Malychas

Projekto koordinatoriusEugenijus Skipi�sKalbos s�listės

Raimonda AlysienėBirutė Slavinskienė

DizainasŽivilė MockutėBendradarbiai:

Dr. Vytenis Almonai�sEdmundas Mažrimas

Vilija UžmiškienėSigitas Kancevyčius

Alma Mizgirienė

Skelbiant priede išspausdintą informacijąnuoroda į „Tauragės kurjerį“ bū�na.

Finansuoja -Spaudos, radijo ir televizijos

rėmimo fondas

Po Antrojo pasaulinio karo gana dažnai tekdavo eiti iš gimtojo Devy-nakių kaimo į Batakius. Keliukai, takeliai pažįstami, todėl aštuoni kilometrai lyg ir negąsdindavo. O eidavau, tiksliau, – bėgdavau, pro Devynakių lentpjūvę-malūną, Kiaulgirę, kurioje vaidendavosi. Sutemus visi vengdavo šios miško atkarpos, nes, kaip pasakodavo Zigmas Šlepavičius, Kiaulgirės viduryje, ant kelio, duobėje sėdi boba ir rūko, siūlo parūkyti ir pra-eiviams. Už Kiaulgirės – Mišeikių kaimas, per kurį sruvena Agluonos upelis; prieš Minkštpaučius (dabar vadinamus Antegluoniu) – tiltas per Egluonos upelį, už jų – jau ranka pasiekiami ir Batakiai. Nubėgęs į miestelį, pirmiausia patikrindavau krautuvėlę ir gardėsius joje.

Per Minkštpaučius kasmet važiuo-davome ir į Batakiuose vykstančius gausius ir iškilmingus Šv.Onos at-laidus. Jaunimas ir vaikai labiausiai laukdavo ne tiek atlaidų, kiek pa-sisėdėjimo po jų su giminėmis ir kaimynais medžių paunksmėje, su-neštinių vaišių ir gegužinės. Batakiai tada atrodė ganėtinai didelis miestas. Jame buvo graži bažnyčia, akmeninis grįsta aikštė, daug medinių ir keletas mūrinių namų, didelis tvenkinys su malūnu prie krašto, garsusis felčeris Rimša, gydęs visas ligas ir žmonių gražiai vadintas Rimšeliu. Vaikams, žinoma, labiausiai rūpėjo krautuvė (nedidelė mišrių prekių parduotuvėlė) su gausybe saldainių.

Kiekvieną pavasarį mano pareiga buvo eiti į Batakius parnešti šventinto vandens, ugnies, verbų. Berods, 1953 metais, kai jau mokiausi Lomiuose, visi penktokai su fizinio lavinimomokytoju keturis kilometrus bėgome į Minkštpaučius pažiūrėti dviratininkų, važiavusių aplink Tarybų Lietuvą. Atrodė įspūdingai: plentu iš Tauragės link Skaudvilės važiavo gausybė dviratininkų, iš paskos juos lydėjo mašina. Kolonoje važiavo ir tuo metu Lietuvoje gerai žinomi garsūs sportininkai broliai Paršaičiai.

1827 metais pradėtas projektuoti, o 1836 metais pradėtas tiesti naujas Rygos–Tilžės plento ruožas; 1844 metais baigus jo atkarpą Šiauliai–Tau-ragė tarp Skaudvilės ir Tauragės per kažkada didžiulę neįžengiamą Karšuvos girią buvo nutiestas tiesus 25 kilometrų plentas (senasis kelias iš Skaudvilės į Tauragę vingiuodavo per Batakius ir Gaurę).

Prie naujai nutiesto kelio pirmiausia buvo statomos pašto stotys. Viena jų tebestovi Pužuose, netoli Skaudvilės. Senieji prisimena pasakojimą, kad nutiestu naujuoju keliu į Tauragės dvarą vykdamas Rusijos impera-torius Pužuose išlipęs pasigrožėti gražia Ančios panorama ir pasakęs: „Neskūčno zdės, neskūčno...“, todėl rusų valdininkų paliepimu Pužai iki 1918 metų vadinti Neskučna. Gaila, kad šis nedidukas istorinis pastatas taip apleistas. Veik kiekvieną kartą, grįždamas į Tauragę, sustoju ir pasi-žiūriu į šį apverktiną istorinį simbolį. Tai mūsų valstybės istorija. O gražiai sutvarkytas jis galėtų puikiai pasi-tarnauti pakelės užeigai, muziejui ar kam kitkam, kas primintų vis gilyn ir gilyn grimztančią mūsų krašto istoriją.

Kur dingo Minkštpaučiai?Albinas BATAVIČIUS

Galų gale sustokime... 1923 metais Tauragėje nugriovėme gražią cerkvę ir toje vietoje pastatėme Šaulių rūmus, o jų vietoje – Kultūros rūmus. Vietoj unikalaus Lietuvos kultūros židinio – Mokytojų seminarijos – pastatėme Muzikos mokyklą; kino teatrą pakeitė bankas. Nebeliko senųjų Tauragės dvaro statinių, Vytauto gatvėje buvu-sių kareivinių. Liko tik dvi bažnyčios ir vadinamoji Tauragės pilis. Kada ateis ir jų eilė?

Nutiesus naująjį Tauragės–Šiau-lių plentą, o ypač po 1918 metų, Minkštpaučiuose ir kitose pakelės vietovėse ėmė kurtis nauji kaimai. Prie kelio atsirado naujos pakelės gyvenvietės: Pužai, Minkštpaučiai, Bijotai (vienkiemis, vėliau girininkija, vietinių vadinama Kardonu), Grįstoji, vėliau Pužiškė, Špelverinė... Nuo Minkštpaučių kryžkelės link Lomių buvo Alksnynės kaimas, link Batakių – Akstinai, Blendynė.

Pužiškėje buvo įkurta miškų urė-dija, o Minkštpaučiuose – girininkija. Girininkas Riauba vietinių buvo pramintas Proletaru, nes buvo labai pareigingas ir doras tarnautojas, po savo valdas vaikščiodavo vilkėdamas uniformą, nepripažino pirktinių pa-pirosų ar cigarų, rūkydavo tik savo darbo bankrutkį, susisukęs į laikraščio skiautę žiupsnelį naminės tabokos.

Minkštpaučiai buvo, sakyčiau, gana judrus didelės kryžkelės kaimas su tam metui būdinga kaimiškojo gyvenimo tėkme, papročiais ir tra-dicijomis. Egluonos upelyje buvo gausu lydekų, vėgėlių, vėžių, o daugiausia – raudžių ir šapalų. Juos vyrai dažniausiai žvejodavo bučais ir

grytėmis (nedidelais ant dvišakio koto arba lanko užtrauktais tinkleliais), upėje maudydavo arklius. Per tvanus, ledonešius upelio vanduo užliedavo lankas, siekdavo net ūkinius pastatus. Pakilus vandeniui nebūdavo galima persikelti per upę, todėl, kaip pa-sakojo A.Laugalys, susirinkę vyrai buvusios brastos vietoje per gerą pusmetį sukalė polius ir pastatė tiltą per Egluoną. Perėjus tiltą ir iš Minkšt-paučių einant link Lomių, dešinėje pusėje prieš prasidedant Bimbilinės giriai buvo didelė klampynė, per kurią vos sruveno į Egluoną įtekantis Raudupio upelis.

Minkštpaučių pašto stotis buvo (kaip prisimena 1922 metais gimęs ir juose gyvenęs Alfonsas Laugalys) tarp kryžkelės ir buvusios per Egluoną brastos pakeliui link Lomių. Ją sudarė medinis ūkinis pastatas ir vieno aukšto plytinis gyvenamasis namas, kur pa-keleiviai trumpam sustodavo apšilti, pavalgyti ir, svarbiausia, sutvarkyti vežimus, pakaustyti arklius ir atlikti visus kitus su ilga kelione susijusius darbus. Laugalio krikštatėvis Urbutis buvo Minkštpaučių kalvės kalvis, kelio sargu dirbo Norkus. Sargo namelį vadindavo sargnamiu, o pačią stotį (girdėjau nuo mažų dienų mamos ir kaimynų kalbose) – karavulka. Pirmojo Pasaulinio karo metais nuo Lauksar-gių per Tauragę ir Minkštpaučius iki Skaudvilės vokiečiai buvo nutiesę siaurąjį geležinkelį, tačiau gausūs lietūs paplovė pylimą, ir siaurukas nustojo veikęs. Minkštpaučių stoties pastatai sudegė per Pirmąjį pasaulinį karą. Laugalys pasakojo, kad plento sargas Norkus pasakęs rusams, jog

plentu ateiną vokiečiai; pasislėpę giraitėje Šiluke rusai jų palaukę ir pradėję šaudyti. Vokiečiai bandę bėgti, buvę užmuštų. Jie palaidoti ten pat pakelėje. Pasakotojo sūnus Feliksas prisimena matęs antkapinių paminklų, kurių nebelikę tik platinant plentą. Po karo dar gana ilgai riogsojo mūriniai namo pamatai, kyšojo akme-nys, mūro griuvėsiai, mėtėsi raudonų plytų. Minkštpaučių ir gretimų kaimų vaikai tenai būdavo dažni svečiai. Jie lakstydavo ir laipiodavo po tuos griuvėsius, rinkdavo plytgalius. Bene labiausiai juos traukdavo didelis sodas ir daugybė lazdynų.

Karo audros suardė, sudegino daugelį medinių namų, savo funk-cijas prarado ir pašto stotis. Prie Minkštpaučių pašto stoties buvusi dirbama žemė sovietmečiu atiteko plento remontininkui Laugaliui. Pieva jo šeimai priklauso ir dabar.

Minkštpaučių kaimo kryžkelėje dar tebestovi apie 1930 metus sta-tytas didelis, buvęs gražus namas. Jame buvusi krautuvė prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ne kartą buvo apiplėšta, todėl prekės išvežtos į Batakius, o krautuvė uždaryta. So-vietmečiu ten buvo įsikūrusi mokykla, biblioteka, kultūros namai. Ten dirbo mokytojos Cecilija Adomaitienė, Šimkienė, Orentaitė ir kt. Kultūros namuose vakaronėse skambėdavo jaunimo pamėgto Jucio virtuoziškai valdoma bandonija, kuria „jis groda-vęs net miegodamas“. Deja, gražus, gyvybės ir šurmulio anais laikais buvęs pilnas namas šiandien apleistas ir atrodo gana apverktinai.

Apie 1935 metus ten apsigyveno

iš Klaipėdos krašto (Katyčių) kilęs Francas Kreicas, suradęs savo meilę Anę (Oną) Gavėnikę. Jo darbščių rankų prižiūrimas namas buvo tvar-kingas ir patogus gyventi. „Gyvenom pasiturinčiai, – pasakojo šiandien vos galą su galu sudurianti jo dukra Ela Kreicaitė-Andruškienė. – Turėjome krautuvę, laikėme gyvulių: karvę, kiaulių, paukščių. Šiek tiek pajamų nubyrėdavo ir iš krautuvėlės. Augo-me keturi vaikai, visi sveiki, greiti, darbštūs. Labai nelinksmi buvo 1948 metai: per Žolinę mano vyresnieji broliukai Egluonos upelyje rado tokią rundiną prieštankinę miną ir parsinešė į kiemą. Adulis, Erikis ir kaimynų Ivoškių vaikas nenustygo ir pradėjo tą miną krapštinėti, ritinėti, ardyti. Tėvai vis šaukė, kad neliestų, nekrapštytų jos, nes gali sprogti ir su-žeisti. Vaikai nepaklausė. Visus namie buvusius sukrėtė didžiulis trenksmas, nors ne iš karto tesuvokėme, kas įvyko. Atsipeikėję kieme pamatėme tik duobę. Mūsų broliukų kūneliai buvo neatpažįstamai sudarkyti, kai kurios kūno dalys buvo rastos ant stogo, medžių šakose. Mina nusinešė visų trijų gyvybes. Tai buvo kažkas baisaus ir net nesuvokiamo“.

Apie šį įvykį Minkštpaučiuose mama su pasibaisėjimu pasakodavo, kai parsinešdavome į namus Pašunijyje rastų šovinių, granatų. Jų po Antrojo pasaulinio karo buvo galima rasti daug kur pagrioviuose, paupiuose, miške. Mūsų namuose buvo atsiradęs didokas sunkus sviedinio galas, iš kurio bukojo galo aš kaltu išdaužydavau tokios kietos morkinės masės – prakselino, kuriuo mama dažydavo drabužius. Po Minkštpaučių tragedijos prakselino nebekaltavau, ir tas sviedinio galas kažkur dingo.

Mano pašnekovas Laugalys prisi-mena, kad paskutiniaisiais smetoni-nės Lietuvos metais Minkštpaučius „pakrikštijo“ Antegluoniu, o kaimą link Skaudvilės – Paegluoniu. 1934 metais Kaune leistoje Lietuviškojoje enciklopedijoje (2 tomas, 1492 pus-lapis) rašoma, kad Batakių valsčiuje buvo 50 kaimų, tarp kurių įrašyti ir Minkštpaučiai. Mūsų ir vyresnioji karta šią vietovę vadina tik po seno-vei – Minkštpaučiais. Tačiau juose šiandien jau veik nebeliko senųjų gyventojų, ir visi praeities įvykiai išeina užmarštin. Naujai besikurian-tys gyvena rūpindamiesi tik savo bėdomis, savo vargais, džiaugsmais ir rūpesčiais. Pasikeis kartos, ir vėl bus nauji namai, nauji vardai, nauji rūpesčiai. Gana ilgai viešpatavę Minkštpaučiai jau tik istorija. Ateitis priklauso Antegluoniui ir naujiesiems jo gyventojams.

Namas Antegluonyje (buvusiuose Minkštpaučiuose), menantis žiaurius 1948 metų įvykius Danutės Mukienės nuotrauka

Linksma kompanija po Šv.Onos atlaidų 1959 m. Nuotrauka iš Albino Batavičiaus albumo „Devynakiai“