istorija, fotografija, kultūra

PROJEKTĄ REMIA

Mažos gyvenvietės turėjo ir turi savo gyvenimą. Dažniausiai praeities istorijos paslėptos lyg po giliu sniegu. Jį nuvalę aptin-kame praeitį, kuri buvo skaudi, džiaugsminga, tačiau visada pilna gerų darbų ten gyvenusių, kūrusių sodiečių.

Skirtingai susiklostė krašto gy-venviečių likimai – vienos pamažu nyko, kitos pakiliai augo. Tačiau visos jos turi savo nepakartojamą praeitį.

Šakvietis kūrėsi prie svarbaus kelio iš Batakių į Šilalę. Tai, kad ten, kelių kryžkelėje, stovėjusi karčiama, liudija likęs kaimo vietovardis. Patogi geografinė padėtis ir padėjo „peraugti“aplinkines kaimavietes – Graužus, Karapolį, Pagirupį, Ringalius, Vaiti-mėnus. Šakvietis ilgai buvo Batakių valsčiaus kaimas, XX a. viduryje trum-pai buvo apylinkės centras. Gyvenvietė pirmą kartą žemėlapiuose pažymėta 1929 m. „Lietuvos žemėlapyje“. Per gyvenvietę teka Girupis (Irtuonos kairysis intakas), Karapolis (Šunijos dešinysis intakas, 8,2 km ilgio) ir Kaipė (Šunijos dešinysis intakas, 5,5 km ilgio). Per gyvenvietę tekantys upeliai yra kanalizuoti, pakeistos natūralios vagos. Šakvietis iš šiaurės, rytų ir vakarų apjuostas Ringių bei Patulinės miškų. Apie šias apylinkes rinko medžiagą ir ją publikavo krašto tyrėjai Elena Bazinienė, Albinas Batavičius. Šakviečio visuomeninė veikla buvo nušviečiama tarpukario lietuviškoje periodikoje.

Kada įkurtas Šakviečio kaimas, nežinoma. Tikėtina, kad gyvenvie-tei pradžią davė Šakviečio dvaras. Greičiausiai dvaras įkurtas XIX a.

Edmundas MAŽRIMAS

Eugenijus SKIPITIS

antrojoje pusėje. Buvusiam nedi-deliam dvarui priklausė apie 41,4 ha žemės, iš jos apie 20 ha buvo dirbamos, likusi – miškai. Kaimo pavadinimo kilmė aiškinama taip: kertant šioje vietoje miškus susi-darė didelės šakų sankaupos, šakų vieta – Šakvietis. Dar prieškariu vietovė buvo vadinama Šakvietė. Po Pirmojo pasaulinio karo šioje gyvenvietėje miškų nebuvo, liko tik kaimo paribyje. Neatsitiktinai senos kaimo kapinaitės ir buvo įkurtos kaimo paribyje su aplinkiniu mišku. Aplinkinius miškus iškirto dvaro savininkas, o vėliau priklausiusią dalį – valstybės bankas. Kertami miškai buvo caro ir kaizerinės Vokietijos okupacijos metais.

Šakviečio dvaras

Po Pirmojo pasaulinio karo Šak-viečio dvaras priklausė Urbonavičiui (Polienei). Tada dvaras ūkiškai sustiprėjo, pagražėjo jo centras. Nedidelio dvarelio centre, tradiciš-kai būdingai tokiems dvareliams, pastatomas dvigalis gyvenamasis namas, ūkinis kiemas ir įveisiamas kompaktiškas sodas-parkas.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą prie nedidelio Gelbeniškės upelio Palioko sodybą nupirko Kiekys. Gražiai ją sutvarkė, užtvenkė Gelbeniškės upelį, prie jo pastatė malūną ir lentpjūvę. Pastačius malūną, kuris dar malė ir pokario metais, upelį imta vadinti Ma-lūndaubiu. Vėliau malūną iš Kiekio įsigijo Kalinskas. XIX a. pabaigoje tokie nedideli dvareliai tradiciškai kū-rėsi Batakių, Skaudvilės apylinkėse. Gyvenvietės augimui įtakos turėjo puiki geografinė padėtis, dvareliskūrėsi prie seno Batakių–Šilalės kelio. Iš Šakviečio puikus susisiekimas ne

tik su šiais miesteliais, bet ir kitomis gyvenvietėmis.

Nepriklausomybės metais Šakvie-tyje gyveno savanoriai Mykolas Val-teris, Juozas Jovaiša, J.Fledžinskas, o savanoriai Antanas Šlefendoras, Jonas Dovydavičius ten gavo žemės. Šakvietis kultūriškai ir švietėjiškai sustiprėjo po Pirmojo pasaulinio karo, Lietuvai atgavus valstybin-gumą. Šakviečio dvare, Polienės name, atidaroma pradinė Šakviečio mokykla.

Mokykla

Istoriko Kazio Misiaus nuo-mone, Šakvietyje mokykla įkurta 1918 m., o ne 1919 m., kaip nurodo daugelis šaltinių. Pirmoji mokyklos mokytoja buvo O.Laugalytė, moky-tojavo darbštūs, kūrybingi mokytojai D.Kaunaitė, Vl.Zigmantas, J.Šabuc-kas, V.Dulinskas. Pradžios mokykla buvo dviejų komplektų, keturių skyrių. 1933 m. joje mokėsi 67, o jau 1939 m. – 74 mokiniai.

Tarpukario pradžios mokyklos mokinys Juozas Arbačiauskas prisi-mena: ,,...buvau tada septynerių metų, kada pradėjau lankyti Šakviečio mo-kyklą. Netoli mokyklos buvo kaimo krautuvėlė, kur tarp visų kitų kaimo žmonėms būtinų reikmenų buvo ir mokykliniai sąsiuviniai, pieštukai, trintukai. Penkis saldainius „Dūdelė“ gavau už vieną centą. Parduotuvės savininkas buvo Antanas (pavardės neatsimenu)“.

1941 m. birželio 14 d. iš Šakviečio į Sibirą išvežė pradžios mokyklos mokytoją, jaunalietuvių ir šaulių būrio chorų vadovą Vytautą Dulinską su šeima.

Šakviečio šaulių būrys. 1930 m. Asmeninio archyvo nuotrauka

Nukelta į 6 psl. >>>

Šakvietis: praeitis ir dabartis

Argi norėtume šiandien sau pasakyti: „Ak, kaip mums gaila savęs, kad paėmę dylančio laiko pinigėlį kartu su juo ne-būtume iškeisti“. Nenorėtume, nes netgi viską praradę, netgi stovėdami savo likimo smegduobės dugne, galvotume, kad pro šalį bėgantis vėjas dar atneš laimingą loterijos bilietą, o iš letargo atsibudusi fėja išties šilkais padabintą pagalbos ranką. Visą savo protingą gy-venimą galvojame, kad dvasios saujoje mūsų yra tiek, kiek šią akimirką turim: keli Bodlero poezijos lapai, Vytauto Brenciaus atminimo knechtas Danės krantinėj, džeržgiantis Bobo Dylano vinilo plokštelės takelis Dzido virtuvėj, du Kęstučio Navako lagaminai sniego, dumbliais nuklota jūros pakrantė pirmo bučinio mergaitei atsisėsti.

Tačiau viskas pamažu iš mūsų išeina. Bodlero lapai sulaistyti pigiu vynu su-limpa į nežinios gumulą, prie Brenciaus atminties knechto jau niekas nebepri-riša laivo, Dzido virtuvė išėjo į Anapilį, Navako lagaminuose pradeda tirpti šių metų sniegas, jūros pakrantėje sėdėjusi mergaitė tapo politiko arba verslininko išlepinta furija. Kiek besuktume laikrodį atgal, žinome, kad niekas nepasikeis. Tačiau norėdami rankomis įsikibti į pa-skutinę vilties atbrailą vis tik bandome ieškoti išeities. Jeigu sekasi, didinam savo nekilnojamąjį turtą arba sąskaitas banke, galvodami, kad materialinių vertybių slėgis sustabdo laiko slinktį. Anaiptol. Ieškome nusiraminimo įvairiuose su-augusių žmonių žaidimuose, tačiau ir čia sutinkame tik desperaciją. Ir tuomet, kai jau nieko kito nebelieka, mes pabandome tapti nelaimingais: valkatomis, poetais, bankininkais, meilužiais, niekšais arba nevykėliais. Talentingais bijojome būti, nes tai sunku. Atvirumo valandėlėmis save karūnuojame nesuprastais, neat-rastais, nepateptais. Visuomet randame ką apkaltinti už mūsų praradimus.

Ar ne mums pavasarį šaukia varnėnas?Yra laikas, kai laikas dar yra mūsų, ir yra laikas, kai laiko jau nebėra. Laiko praradimo pojū�s nuolat �ksi mūsų smilkiniuose. Retai pastebim be-vil�škai prarastą valandą bū�es paraštėse. Ne dėl to, jog retai skaitomesavo kasdienybės užrašus. Tiesiog nepatogu pažvelg� į poelgių piniginėjesuspaustą tuščiai praleisto laiko kupiūrą.

Prarasto laiko iliuzijų labirintuose vis dar ieškome niekada nebuvusios savo vertės, gaudome išbarstytos laimės sekundes, norėdami iš jų nulipdyti kokį nors pusiau laimingo žmogaus paveikslą darnios šeimos fone. Bet tai ne kiekvie-nam pasiseka. Nutinka taip, jog kartais tampame vienišesni už vienatvę.

Tačiau yra laikas, kai laikas dar yra mūsų. Kol dar girdime mechaninio laikro-džio gegutės balsą, bandykime pasakyti žodžius, kuriuos vieni kitiems auginome visą gyvenimą. Gal tie žodžiai nėra tokie prasmingi, kaip mes norėtume. Gal tai bus tik šiandien išsprūdęs tylus atsidūsėjimas, prie veido sustojęs žvilgsnis, ties širdimi ar saga virptelėjęs pirštų susilietimas. Padarykime tai nelaukdami kokios nors šventės, ypatingos progos, datos ar dar bala žino ko. Niekada nežinome, kada bus per vėlu. Kai laiko praradimas taps nebepakeliamas, bandykime save įprasminti. Neškime žvėreliams į mišką bulvių lupenų, statykime eglišakių pa-lapines kurapkoms, su vaikais kalkime inkilus varnėnams. Kartais yra labai patogu užsimiršti. Tą ir darome, kasdien kalbėdami prasto laiko rožinį. Kartais su-trūkinėja rožinio siūlas, visomis jėgomis puolame gaudyti po sniegą ar pavasario laukus besiblaškančias, maldomis ap-kalbėtas dienas. Kai kuriems pasiseka. Prisiminimų spąstais jie sugauna pra-bėgusios jaunystės šešėlį, uždeda jam sparnus, įkiša į vaikų padarytus inkilus, paduoda varnėno dūdelę, o patys pa-vargę nukrenta ant žemės ir numiršta. Laikas juos užkloja pavasariu ir apverkia žibutėm. Ateina Romualdas Vaitkus, tuos gyvenimo likučius nufotografuoja, nuo-traukas atiduoda kasmetiniam spaudos fotografų klubo konkursui arba sudeda į interneto svetainę „www.prarastaslaikas.lt.“ Pažiūrėkime, gal būsim pirmi. Jeigu nieko nematome, gal laiko be galo turėjom ir jo platybė nebetelpa į mūsų žvilgsnį. Ar ne mums pavasarį skaudžiai šaukia varnėnas?

Autoriaus nuotrauka

2011 m. sausio 28 d., penktadienis, Nr. 86

Laikraščio

„Tauragės kurjeris“ priedas

Vyr. redaktoriusRenaldas Malychas

Projekto koordinatoriusEugenijus Skipi�sKalbos s�listės

Raimonda AlysienėBirutė Slavinskienė

DizainasŽivilė MockutėBendradarbiai:

Dr. Vytenis Almonai�sEdmundas Mažrimas

Vilija UžmiškienėSigitas Kancevyčius

Alma Mizgirienė

Skelbiant priede išspausdintą informacijąnuoroda į „Tauragės kurjerį“ bū�na.

Finansuoja -Spaudos, radijo ir televizijos

rėmimo fondas

Ištremti mokytojai ir iš gretimų mokyklų – Vaitimėnų pradžios mo-kyklos mokytojas Kostas Jurevičius, Lomių pradžios mokyklos mokytojas Jonas Kūras. Visi jie žuvo Sibire.

Pokario metais pradžios mokykla išaugo į septynmetę. Tada mokyto-javo Lapinskas, J.Gylys, Bičkutė, Birbalienė, B.Jurgilas, O.Martu-taitytė, B.Macijauskienė, S.Banys. 1948 m. mokyklos pastate įsikuria klubas-skaitykla. 1961 m. atokiau nuo pagrindinio kaimavietės kelio, plyname lauke, pastatyta nauja mo-kykla. 2004–2005 mokslo metais mokykloje mokėsi 116 mokinių, dirbo 17 mokytojų. Ši mokykla 2005 m. rugpjūčio 12-osios naktį dėl elektros instaliacijos sukelto gaisro sudegė. Per gaisrą pavyko išgelbėti tik nedaug mokykloje sukaupto turto ir ten buvusios bibliotekos knygų. Sudegus mokyklai mokiniams teko lankyti artimas Lomių ir Pagramančio pagrindines mokyklas.

2007 m. Šakvietyje pastatytas Lomių pagrindinės mokyklos Šak-viečio pradinės mokyklos skyriaus pastatas. Naujoje mokykloje įsikūrė biblioteka, Šakviečio, Pagirupio kai-mų medicinos punktas ir Šakviečio apylinkės bendruomenės centras.

Orkestras

Šakvietis tarpukario metais gar-sėjo savo dūdų orkestru. Nuo seno kaime ir apylinkėse buvo žinomi muzikantai smuikininkas Juozas Kaminskas, jo sūnus dūdorius Jur-gis Kaminskas. 1925 m. Šakvietyje gretimo kaimo gyventojas Juozas Fledžinskas, tik grįžęs iš tarnybos Lietuvos kariuomenėje (kur tarnavo pulko muzikantu), subūrė dūdų orkes-trą. Iš pradžių orkestre buvo septyni muzikantai. Orkestras grojo ne tik aplinkiniuose bažnytkaimiuose, bet ir Mažosios Lietuvos miesteliuose – Lauksargiuose, Pagėgiuose, Viešvi-lėje. Buvo sudaręs sutartį su Tauragės kino teatro „Atlantik“ savininku ir grodavo prieš kino seansus ir po jų šokių vakaruose. Orkestras grodavo ir Tauragės „Kuršo“ salėje, kur vyk-davo pavasarininkų sueigos.

1938 m. keletas orkestro muzi-kantų išvyko iš Šakviečio ir paliko orkestrą. Taip iširo dūdų orkestras, liko tik kaimo kapela.

Šauliai ir jaunalietuviai

Šakviečio mokykla tapo gyvenvietės kultūriniu centru. 1929 m. mokytojas J.Šabuckas subūrė šaulių sąjungos būrį. Tų pačių metų gruodžio 26 d. (antrąją Šventų Kalėdų dieną) Šakviečio šauliai surengė vakarą-koncertą, suvaidino 4 veiksmų dramą „Vergijos griuvėsiuo-se“. Vaidinimą režisavo mokytojas J.Šabuckas. Po vaidinimo pasirodė mokytojo V.Zigmanto vadovaujamas mišrus šaulių choras. Tada būryje buvo steigiama scenos mėgėjų kuopelė, kuri pasiryžo iki Užgavėnių pastatyti 2–3 veikalus.

Šakviečio šaulių ketvirtasis būrys buvo veiklus, jau pirmaisiais metais surengė teminių renginių, valstybinių švenčių paminėjimų. 1930 m. paminėjo 25 metų spaudos atgavimo metines,

vasario 16 d. gražiai paminėjo Lietuvos nepriklausomybės šventę (surengę viešą vakarą su paskaitomis, vaidinimais, dainomis ir šokiais), kovo 4 d. šventė būrio pirmąsias metines, birželio 29 d. būrys organizuotai su „Vytautu Didžiuoju“ dalyvavo Batakių valsčiaus pradžios mokyklų mokinių dainų šventėje. Batakiškiai turėjo progos pamatyti Vytauto Didžiojo inscenizuotą paveikslą, liepos 6 d. minėjo šaulių žurnalo „Trimitas“ 10-ties metų su-kaktuves. Šio susirinkimo posėdyje buvo nutarta surengti gegužinę ir jos pusę pelno skirti 4-osios rinktinės namų statymo fondui.

Tais pačiais metais 17 šaulių įsigijo uniformas ir dalyvavo sąjungos 10 metų sukaktuvių šventėje. Nuo būrio įsteigimo dienos buvo suvaidinti keli dramos veikalai: „Rytojaus dieną“, „Vergijos griuvėsiuose“, „Laisvės ko-votojai“, suorganizuotas būrio choras. Šaulių choras, vadovaujamas mokytojo V.Zigmanto, 1930 m. dalyvavo dainų šventėje Kaune.

1930 m. lapkričio 23 d., minint Lietuvos karių dieną, šauliai surengė vaidinimą. Tai buvo kaimo vaizdelis „Palaidūnas“. Šventėje dainavo choras, suburtas spalyje mokytojo Vytauto Dulinsko, vėliau vyko tautiški žaidimai, šokiai. Grojo dūdų orkestras. Šauliai ruošė įvairius renginius, kurių metu surinktos lėšos buvo kaupiamos būrio namams statyti. Vienas tokių renginių vyko 1932 m. kovo 28 d., kai būrys surengė vakarą, vaidino komediją „Gaila ūsų“.

Šakviečio veiklūs šauliai – mokyto-jai D.Kaunaitė, J.Šabuckas. Pastarasis buvo valdybos pirmininkas, aktyvus spaudos platintojas ir kultūrininkas. Šakviečio šauliai, savanoriai, o vėliau susibūrę jaunalietuviai ir dūdų orkestras ruošdavo bendrus kultūrinius renginius. 1930 metais šakvietiškiai gražiai su-tiko Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto 500-ąsias mirties metines. Dūdų orkestras su kitais žygeiviais nužygiavo į Tauragę, kur dalyvavo šventėje. Eisenos priekyje raitas ant arklio jojo Stasys Delinda, vaizdavęs kunigaikštį Vytautą. Šventėje dalyvavo šauliai su savanoriais, organizavo vietos mokytojas J.Šabuckas.

1932 m. pavasarį, per šeštines, Šak-vietyje įsikuria Jaunalietuvių skyrius. Pirmininku išrenkamas S.Delinda. Jam vadovaujant 1933 m. iškilmingai pa-žymėtos skyriaus įkūrimo pirmosios metinės. Šventėje dalyvavo tauragiškiai,

aplinkinių Lomių, Sungailiškių, Vai-timėnų skyrių atstovai. Po iškilmingo paminėjimo vyko kultūrinė programa: suvaidintas „Kuprotas oželis“, dai-navo skyriaus choras, vadovaujamas mokytojo V.Dulinsko.

Tęsiant senas tradicijas 2003 metų lapkritį Šakviečio pagrindinėje mokyk-loje buvo įkurtas jaunųjų šaulių būrys, kuriam vadovavo mokyklos direktorius Vytautas Stonys. Į atkuriamą būrį įstojo 40 mokinių. Mokykloje sėkmingai veikė jaunieji šauliai, valančiukai, ateitininkai.

Paveldas

Nuo seno Šakvietyje gyvena dvi-ejų konfesijų tikintieji – katalikai ir evangelikai liuteronai. Katalikai mel-džiasi Lomių Kristaus atsimainymo filinėje bažnyčioje, laidoja Lomių ir,priklausomai nuo giminystės ryšių, Pagramančio kapinėse. Evangelikai liuteronai nuo seno važiuoja melstis į Tauragės Martyno Mažvydo baž-nyčią, kai kada – į Batakių evange-likų liuteronų bažnyčią. Dauguma tradiciškai vyksta į Tauragę, mat

nuo seno į Tauragę vykdavo ne tik melstis, bet ir į turgų. Didžioji dalis laidoja Antšunijos evangelikų liuteronų kapinėse ir, priklausomai nuo giminystės ryšių, Joniškės ar kitose kapinėse.

Gyvenvietės šiauriniame pa-kraštyje yra senos kaimo kapinės. Daugelis jas vadina „maro kapais“, kiti kalba, kad juose pradėta laidoti tik Pirmojo pasaulinio karo metu ir panašiai. Šiuos teiginius reiktų atmesti. Tai senos kaimo kapinės, tikėtina, įkurtos XIX a. viduryje, kai kūrėsi dvaras. Tai paliudytų ka-pinėse išlikęs antkapinis paminklas, datuojamas 1858 metais. Kapinėse atsekama apie 40 palaidojimų, jose yra išlikę keletas antkapinių paminklų ir ant žemės statyta XIX a. antrojoje pusėje koplytėlė. Tokios koplytėlės labiau paplitusios Žemaitijoje, jos retos Tauragės krašte. Neatsitiktinai tokia koplytėlė pastatyta Šakvietyje, mat greta prasideda Šilalės kraštas, kur populiarios tokios koplytėlės. Kapinaitės prižiūrimos, tvarkingos. Senieji Šakviečio gyventojai prisi-mena, kad kapinėse prie koplytėlė būdavo giedamos „majavos“ (XIX a. vid. į Lietuvą atėjusi giedojimo tradicija, kai visą gegužės mėnesį giedamos giesmės skiriamos Švč. Mergelės Marijos garbei).

Koplytėlės viršūnėje – puošni kalvio darbo „saulutė“, viduje bu-vusi „Pietos“ skulptūra. Tai liaudies meistro XIX a. kūrinys, kuris 1984 m. dingo. Koplytėlės frontonėlyje buvusi vietinio meistro Marijos skulptūra. Dabar ten vietinio meistro Alfonso Mauliaus Rūpintojėlio skulptūra.

Šiandiena

Šakvietyje yra Mažonų seniūnijos seniūnaitija, kuriai priklauso aplinki-niai kaimai: Graužai (56 gyventojai), Karapolis (81 gyv.), Pagirupis (84 gyv.), Ringaliai (52 gyv.), Šakvietis (154 gyv.), Vaitimėnai (59 gyv.). Šak-viečio seniūnaičiu išrinktas Saulius Pudževelis.

2009 m. liepos 17 d. įregistruotas Šakviečio apylinkės bendruomenės centras, pirmininku išrinktas Re-migijus Paulauskas. Bendruomenę vienija daugiau kaip 50 narių, jos siekis – burti Šakviečio ir aplin-kinių kaimų gyventojus, iš kaimų kilusius ar kitaip su šiomis apy-linkėmis susijusius. Seniūnaitijos, bendruomenės siekiai ir pastangos prisidės prie tolimesnio Šakviečio gyvenvietės puoselėjimo.

Šakviečio kapinių koplytėlėje buvusi „Pietos“ skulptūra. 1981 m.Edmundo Mažrimo nuotrauka

Šakviečio kaimo kapinaitės. 2008 m. Edmundo Mažrimo nuotrauka

>>> Atkelta iš 5 psl.

Šakvietis: praeitis ir dabartis