Skautų aidas. Pavasaris 2011

.../_._/._/.._/_/.._//

._/../_../._/...//

2011, Pavasaris

Turinys

„Skautų aidą“ leidžia Lietuvos skautija. Žurnalas išeina kas ketvirtį.

Vyr. redaktorė: Jorė Astrauskaitė ([email protected])Kalbos redaktorės: Nijolė Jodelienė, Giedrė Zurbaitė

Straipsnių autoriai: Antanas Mačius, Virga Pleskaitė, Aivaras Žukauskas, Ragės draugovės pat. skautės.

Nuotraukų autoriai: Povilas Baranovas, Akvilė Milkevičiūtė, Mykolas Pleskas, Tomas Rakovas, Aivaras Žukauskas

Redakcijos skiltis 3

Numerio užkulisiai 4

Skautavimas Čekijoje. Aivaras Žukauskas 5

Ugdymas meile vietoje baimės. IV dalis 11

Skiltis 13

Savanorystė ir pilietiškumas. Antanas Mačius 15

Pilietiškumas. Virga Pleskaitė 17

Australijai Valio! arba Aussie Oi! Tomas Rakovas 18

Vakar ir šiandien: patyrusių skaučių akimis 25

Skautė... stovi nuošaliai? 26

Šimtas penkiasdešimt antras dublis. Kai liausiuosi rūpintis „Skautų aidu“, žinokite – kalta Redakcijos skiltis.

Šį sykį jau buvau atidavusi lyg ir galutinį variantą Kalbos redakcijai, bet po kurio laiko perskaičiau dar sykį ir nusprendžiau: „Nieko nebus.”

Jūsų akis šiame numeryje džiugins du tikrai įdomūs pasakojimai apie svečias šalis. Brolis Aivaras jau yra tikras Čekijos skautų ekspertas, tad papasakos apie jų jaunimo programą ir kitas įdomybes. Brolis Tomas šią žiemą lankėsi tolimojoje Australijoje, kur ne tik skaičiavo kengūras, bet ir kartu su sese Indre dalyvavo Australijos lietuvių skautų stovykloje „Miško garsai“. Skaitydami būtinai youtube susiraskite ir paklausykite kukabaros juoko!

Kas dar? Man labiausiai patikę straipsniai – Skaisčio tunto Ragės draugovės sesių pasvarstymai ir taiklūs pastebėjimai skautiškos (ne)kasdienybės temomis. Brolis Antanas ir sesė Virga iš skirtingų pusių apžiūrinėjo pilietiškumą. Ką mums, skautams, jis reiškia?

Įdomūs skaitiniai laukia norinčių sustiprinti savo skiltis. Skautiškuose archyvuose rasta patarimų sesėms, bet broliams jie irgi bus naudingi. Kitame numeryje pažadu atkurti pusiausvyrą – Kauno skautnamio bib-liotekoje tam radau puikios medžiagos!

Galiausiai šiame numeryje rasite paskutinę, ketvirtąją, BP kalbos „Ugdymas meile vietoje baimės“ dalį. Ir man, ir kalbą taisančioms sesėms, šio teksto vertimas buvo nemenkas iššūkis, bet pamažu įveikėme. Užtrukome metus, bet štai – dar vieną BP tekstą galime skaityti gimtąja kalba.

Kaip manote, kokio skautiško teksto reikėtų imtis toliau? Juk taip pamažu galime ir daugiau vertingos skautiškos literatūros išsiversti. Gal net atsirastų sesių ir brolių, kurie norėtų bei galėtų kartą per tris mėnesius vis kokį gabalėlį išversti?

„Skautų aido“ vasaros numeris nebus rengiamas. Bėkit nuo kompiuterių į miškus palakstyti ir praktiškai išbandyti sueigose per metus išmoktų dalykų. Fotografuokite viską ir siųskite „Skautų aidui“, kad turėtume daug ir gražių nuotraukų! Ir daug šnekėkitės prie laužų, kad rudenį būtų ką prisiminti ir į „Skautų aidą“ parašyti :) Kas važiuosite į jamboree ar kitas skautiškas komandiruotes, irgi nepamirškite reportažų.

Na, o rudeniniam numeriui straipsnius kviečiu siųsti nuo dabar iki pat vasaros pabaigos, arba, jei reikia tiksliai, iki Vadovų sąskrydžio. Laiko – kalnai, tad sąžinė tikrai ne mane grauš, jei nieko neparašysite.

Kai perskaitysi šį numerį, persiųsk jį penkiems savo draugams, ir vasarą:a) gausi kaklaraištį tokį, kokio seniai norėjai,b) rasi pamestą vyčio lazdą,c) mama išleis į tą stovyklą, apie kurią sakoma: „Nu, čia jau tikrai paskutinė šiemet!“,d) darbdavys išleis penktadienį iš darbo, kad galėtum važiuoti į mišką pas skautus,e) ........(įsirašyk pats).......

Jūsų, Jums ir su Jumis,Jorė ir draugai

Redakcijos skiltis

3 puslapisSkautų aidas, pavasaris 2011

Numerio užkulisiai


Vardas: JorėPareigos: Vyr. redaktorėEl. p.: [email protected]

Skautybė prasidėjo net ne nuo knygos, o nuo serijinių žurnalų berniukams. Po šimto metų ska-ityti skautišką spaudą kažkodėl pasidarė nebemadinga... O gal gali būti kitaip? Aš - už skaitančius ir sava galva mąstančius skautus!

Vardas: GiedrėPareigos: Kalbos redakcijaEl. p.: [email protected]

Esu užkietėjusi skaistietė ir didžiuojuosi priklausydama laumių klanui. Taip pat labai didžiuojuosi, kai galiu prikišti nagučius prie „Skautų aido“, džiaugiuosi galimybe skaityti jūsų straipsnius, kol jie dar neišvydę dienos šviesos. Nepapras-tas jausmas skaityti ne žurnalistų, ne rašytojų, o brolių ir sesių mintis ir rūpimus klausimus. Taigi, prašau, rašykite, nes jus skaityti – tikras malonumas!

Vardas: AivarasRašė: apie Čekijojos skautus El. p.: [email protected]

Gyvenu ir studijuoju Prahoje, duo-miuosi čionykščiu skautavimu. Kar-tais filosofuoju kvantinio gyvenimo temomis. Mėgstu Fair Trade kavą.

Vardas: AntanasRašė: apie savanorystę ir pilietiškumą Lietuvos skautijoje.El. p.: [email protected]

Balandžio 21 d. sukako 103 mėnesiai, kaip esu kunigas. Esu Telšių vyskupijos licėjaus direkto-rius. Rugsėjo 17 d. sukaks 45 metai (vaje, net neįtariau, kad toks senas)

susipažiNk su tais, kurie rašo „skautų aido“ puslapiuose!

Nuo šiol kiekviename numeryje puslapis, o gal net du bus skiriami prie žurnalo ruošimo prisidėjusiems žmonėms. Įsimink jų veidus, kad sutikęs galėtum pasisveikinti! Šiame numeryje prisistato tik keli drąsiausi, bet ateityje tikimės parodyti visų veidus. Gal kitame numeryje ir tavo nuotrauka bus čia?

Numerio svečias: skautavimas čekijoje

Paprašytas parašyti šį straipsnį, il-gai negalėjau apsispręsti. Apie ką iš tikrųjų rašyti? „Čekų skautavimas turi daug veidų,“ – kažkada pareiškė vienas mano pažįstamas skautas čekas. Ir jis yra šimtu procentų tei-sus. Vis dėlto kai kurios savybės yra bendros – tos, kurios pabrėžia čekų kitoniškumą pasaulinėje skautiškoje šeimoje. Šiame straipsnyje pa-sistengsiu bent iš dalies atskleisti tą kitoniškumą, kurį pastebėjau bestu- dijuodamas Čekijoje.

Jaunimo programaApie dešimt tūkstančių narių turinti organizacija skirsto jaunimo programą į keturias amžiaus grupes: vilkiukai ir žibukės, skautai ir skautės, roveriai ir reindžeriai, bei neoficiali – „senieji skautai“. Jaunesniųjų skautų bei skautų amžiaus grupėms yra sukurti simboliniai rėmai, kurių pagalba draugovėse bei skiltyse yra vykdoma programa. Manau, šiuos simbolinius rėmus verta trumpai paminėti.

VilkiukaiAmžiaus grupė nuo šešerių iki dešimties metų. Ber-niukai, atėję į skautų organizaciją, suformuoja vilkų gaują (15–20 vilkų), kuriai vadovauja 3–4 vadovai. Programa paremta visiems gerai žinoma Radjardo Kiplingo (ne animacinio filmo!) Džiunglių knygos is-torija. Šis simbolinis rėmas susideda iš trijų etapų:• Mauglis su vilkais (7–8 m.)• Mauglis džiunglėse (8–9 m.)• Mauglis žmonių kaime (9–10 m.Kiekvienas vilkiukas turi knygelę, kurioje komiksais, paveikslėliais ir tekstu pasakojama Mauglio istorija. Knygelės viduryje – lapas su lipdukais, kuriuos vilki-ukas gali prilipinti kai įvykdo tam tikras užduotis. Kiekvieno etapo pabaigoje vilkiuko laukia Didžioji užduotis, po kurios jis gali papuošti savo uniformą tam tikra emblema. Šių užduočių (kurios, beje, nėra sunkios) tikslas – motyvuoti vilkiukus pabaigti etapą.


Pirmojo etapo Didžioji užduotis pavadinta Gyveni-mas be šviesos. Vilkiukui užrišamos akys; kartu su vadovu jis išeina į kelionę, kurioje jo laukia įvairūs nuotykiai. Antrojo etapo Didžioji užduotis – Naktis džiunglėse. Vilkiukas permiega naktį po atviru dangumi. Smalsūs naktinių džiunglių gyventojai ateina jo aplankyti.Trečiojo etapo pabaigoje vilkiukas išeina į kelionę, kurios metu pildo įvairias užduotis. Jei užduotys at-liktos gerai, kelionės pabaigoje vilkiukas gauna tris „iltis“, kuriomis po to gali papuošti savo kaklaraištį.Kiekvienas etapas susideda iš paprastų užduočių, kurios, norint užtikrinti visapusišką ugdymą, yra suskirstytos į šešias sritis:• Ką moku ir žinau• Kas esu• Mano draugas• Mano namai• Pasaulis ir aš• Gamta ir ašKiekvienoje srityje vilkiukui padeda „pagalbininkas“, knygos personažas. Neretai vadovai susitapatina su vienu iš šių personažų pagal tai, kuri sritis jiems arčiausiai prie širdies.Bagira – simbolizuoja įgūdžius bei fizinę ištvermę, kurie yra svarbiausi Ką moku ir žinau srityje.Sritį Kas esu šefuoja Balu – išmintingas mokytojas, kuriam visada rūpi Mauglio dvasinis augimas.Pilkasis brolis – Mauglio geriausias draugas, pade-da vilkiukui srityje Mano draugas, kuri yra orientuo-ta į tarpusavio santykius, gyvenimą gaujoje.Mano namai – Rakšos, mamos vilkės, visos šeimos saugotojos, sritis.Sakalas Čilas dėl savo plataus akiračio buvo išrinktas Pasaulis ir aš srities pagalbininku.Smauglys Ka – Gamta ir aš simbolis. Gamtos, kuri turi daug paslapčių. Ka padeda šias paslaptis atskleisti, kartu moko pagarbos gamtai.Vadovas, organizuojantis programą, vadinamas Akela.

Keletas užduočių:Su savo gauja išmokau bei sužaidžiau naują kolektyvinį sporto žaidimą. Po pasitarimo su Akela pasirinkau šį sportą: ….............................Randu žemėlapyje mažiausiai šešis įvairius ob-jektus (paštas, bažnyčia, …) pagal žemėlapio ženklus, apie kuriuos kalbėjome per sueigą.Kai pasielgiu blogai, pasistengiu tai ištaisyti, arba bent atsiprašyti.Žygyje nueinu (su pauzėmis) mažiausiai aštuonis kilometrus per dieną.Truputį prisibijau …............................... . Pabandysiu sugalvoti, kaip tą baimę įveikti: ….............................. .Žygyje arba stovykloje atsisėdu prie upelio ar pievoje. Klausausi gamtos garsų, medžių ošimo, paukščių čiulbėjimo bei visko, kas dedasi gamtoje. Garsus, kuriuos girdžiu, pabandau nupiešti. Grįžęs piešinį parodau draugams (gaujai) arba Akelai.

ŽibukėsTai mergaitės jaunesniųjų skautų amžiaus grupėje, kurios šitaip vadinamos dėl specialiai joms sukurto simbolinio rėmo. Ugdymo sritys bei užduotys yra lygiai tokios pat kaip ir vilkiukų. Mums, lietuviams, kur kas įdomesnis yra simbolinis rėmas.Maža mergaitė Lucinka atvažiuoja vasaros atos-togoms pas senelį, kuris gyvena sename malūne. Vieną vakarą malūno palėpėje ji randa stebuklingą žibintą, kurio pagalba gali pasiversti žibuke. Taip jai atsiveria paslaptingas miško pasaulis su įvairiais, „gerais“ ir „blogais“, gyvūnais. Lucinka susipažįsta su kitomis žibukėmis, kurios atrodo kaip mergaitės su sparneliais. Jų tikslas – nešti šviesą visiems, kam jos reikia.


„Blogiukai“ – tai gyvūnai, gyvenantys oloje. Šviesa yra jų didžiausia baimė. Jiems vadovauja varnas Kra, kuris nusprendžia atimti iš Lucinkos žibintą. Regzti pinkles jam padeda rupūžė Fuika, kandis Pilkadulkė bei gyvatė Nuodmylė. Tačiau Lucinka turi savo padėjėjas žibukes:Judrutė – žibukė judri, greita ir drąsi pagalbininkė srityje Ką moku ir žinau.Mąstukė – „permato“ kiekvieną, pažįsta gėrį ir blogį srityje Kas esu.Tikiukė – draugiška žibukė srityje Mano draugas.Auksė – rūpestinga ir visiems padedanti žibukė sri-tyje Mano namai.Smalsutė – gudri, protinga, smalsi, padedanti sri-tyje Pasaulis ir aš.Samaniukė – žibukė, kuri mėgsta gamtą, geba kalbėti su augalais, padeda srityje Gamta ir aš.

Vadovė, organizuojanti programą, vadinama Didžiąja Žibuke. Įvairius sunkumus Lucinka įveikia pildydama užduotis. Kiekvieno etapo pabaigoje, kaip ir vilkiu-kams, jos laukia Didžioji užduotis.

Skautai/skautėsSkautų simbolinis rėmas – tai viduramžių personažas, klajoklis, keliaujantis Žemės, Vandens, Oro bei Ug-nies keliais. Keturi keliai atitinka keturis programos etapus. Atsižvelgta ir į tai, jog po pirmųjų dviejų etapų (apie 12–13 gyvenimo metus) skautas tam-pa paaugliu. Tam pritaikytos ir užduotys kituose dviejuose etapuose.


Berniukas ar mergaitė, tapę skautais, gali pasirinkti kuo bus:Princesė yra ne tik graži ir elegantiška, bet ir stropi bei protinga. Su draugėmis jai smagu, tačiau žino, kad reikia skirti laiko ir mokymuisi. Būsima karalienė turi žinoti istoriją, užsienio kalbas bei visa kita, ko gali kažkada prireikti.Amazonė geriausiai jaučiasi gamtoje. Geba be problemų sekti gyvūną ar žmogų dešimtis kilometrų, padėti sužeistam žvėreliui. Pažįsta kiekvieną miško augalą bei žino, kaip ir kam jį nau-doti. Į mūšius nesivelia, bet kai reikia, sugeba apsi-ginti bei apginti silpnesnį.Riteris yra puikus karys, tačiau moka ir geba kur kas daugiau. Sugeba sekti pėdas, gydyti žolelių pagalba, išlikti gyvas ir baisiausioje audroje. Įvairių žinių dėka geba spręsti pačias sunkiausias situaci-jas.Burtininkas mato paslaptingą pasaulio veidą ir žino, kaip veikia įvairios jėgos. Šias žinias naudoja burdamas. Tai labai pavojinga ir sunku, nes turi ko-voti prieš tamsiąsias jėgas, tačiau jei jas įveiks, galės daugelį dalykų paveikti vien savo minčių galia.Kiekvienas personažas, įveikdamas sunkumus ar pildydamas užduotis, vadovaujasi įžodžiu bei prie-sakais.

Dalelė Žemės kelio bei su juo susijusios užduotys (sritis Pasaulis ir aš):Kai po ilgos kelionės ji atkeliavo į šią keistą šalį, jautėsi čia svetima bei pasimetusi. Žmonės buvo kitokie nei jos žemėje. Nemokėjo jų kalbos, nesuprato papročių. Iš pradžių norėjo vėl sėsti laivan ir grįžti namo, tačiau smalsumas nugalėjo. Nusprendė čia pasilikti ir pažinti juos artimiau. Vėliau įsitikino, jog pasirinkimas buvo teisingas.

Kai su jais susipažino, pamatė, kad čionykščiai žmonės yra tokie pat kaip jos šalyje. Kai kurie geri, kai kurie blogi, taip pat daug tokių, kurie galėtų tapti jos draugais.• Nesišaipysiu iš kitų žmonių dėl jų išvaizdos, (ne)

gabumų, gyvenamosios vietos, kalbos ir t. t. (ne vien draugovėje, bet ir klasėje).

• Surasiu ir paklausysiu tris skirtingų kalbų dainas, kurių dar negirdėjau. Kiekvieną įvertinsiu (pat-inka/nepatinka). Surasiu vertimą labiausiai pa-tikusios dainos, kad žinočiau apie ką dai-

nuojama.• Sudalyvausiu tarptautinio masto renginyje

savo šalyje arba užsienyje.


Roveriai/ReindžeriaiRoveriai/reindžeriai, arba vyresnieji skautai, yra trečioji jaunimo programos amžiaus grupė. Kadangi ji apima ganėtinai platų amžiaus intervalą, 15–25 metai, yra dar skirstoma į jaunesniuosius (15–18 m.) ir vyresniuosius (19–25 m.) roverius. Tiesą sakant, daug problemų išsispręstų, jei čekai įvestų patyrusių skautų amžiaus grupę. Tačiau taip nėra, ir todėl roverių pro-grama yra taip pat labai savotiška.Visų pirma, roveris turi būti savarankiškas. Ir savo pro-grama turi pasirūpinti pats. Pats turi susigalvoti, ką veiks, kokias užduotis atliks, kokius renginius organi-zuos. Jaunimo programa užtikrina tik gaires, kuriomis roveris gali (bet neprivalo) vadovautis.

Siekiant užtikrinti visapusišką asmenybės ugdymąsi, roveriška veikla yra sudalinta į aštuonias sritis:• Tarnauti sau:

• Intelektualinė veikla• Fizinė veikla• Gyvenimo kelias

• Tarnauti kitiems:• Visuomeninė veikla• Gamta• Kultūra

• Tarnauti Dievui:• Skautavimas• Dvasinis tobulinimasis

Siekiant užtikrinti programos kokybę, yra sukurti „receptai“, kurių dėka roveris gali susikurti savo žinioms ir gabumams pritaikytas užduotis, jų pagalba tobulinti save šiose srityse. Visa kita palikta pačių roverių norams, pomėgiams, vaizduotei.

VadovaiTapimo vadovu procedūra Čekijoje yra sudėtinga.Norėdamas tapti vadovu, skautas turi sudaly-vauti dviejų lygių kursuose ir pirmosios pagal-bos kursuose. Pirmojo lygio kursuose paprastai susipažįstama su psichologijos bei pedagogikos pagrindais, SWOT analize, SMART ir kitais meto-dais, renginių organizavimu, savęs kaip asmenybės pažinimu. Antrojo, aukštesniojo lygio kurse skautas mokosi ne tik organizuoti, bet ir rašyti projektus, ne tik vadovauti vaikams, beti ir juos auklėti.Kiekvienas kursų yra savaip specifinis: dvasinis augimas, renginių organizavimas, pirmoji pagalba, jaunesniųjų skautų vedimas, instruktorių ruošimas ir pan. Dauguma kursų susideda iš trijų dalių: savait-galis pavasarį, savaitgalis rudenį bei dešimties dienų trukmės stovykla mediniuose-tentiniuose namukuose (plačiau apie juos – „Nacionaliniuose stovyklavimo ypatumuose“). Kurso pabaigoje pa-prastai būna egzaminas, kurį išlaikęs skautas turi teisę ryšėti pilką kaklaraištį ir vadovauti vaikams.

ĮdomybėsSkautiška uniformaJeigu jums kada nors teks dalyvauti tarptautiniame renginyje, kuriame visi kalba tik angliškai, čekų skautą atpažinsite iš kai kurių atributų ant jo uni-formos.Visų pirma, virš dešinės kišenės bus prisiūta em-blema Czech republic. Akivaizdu :)Įžodžio lelijoje išgraviruota šuns galva. Kodėl – ilga istorija, kurią pasilaikysiu kitam straipsniui.Nebarkite čekų skauto dėl to, kad jo uniforminiai marškiniai nesukišti į kelnes. Organizacijoje tai yra įteisinta ir leistina nešioti marškinius abiem būdais.Jei jis bus be uniformos (kas yra labai tikėtina, nes uniforma čia nėra labai mėgstamas drabužis), at-kreipkite dėmesį į jo kaklaraištį:• Skautų ir roverių kaklaraištis yra rudas, gali būti

apsiūtas bet kokios spalvos juosta. Susuktas at-rodo dryžuotas.

• Vilkiukų ir žibukių kaklaraiščio spalva – geltona, be jokių apsiuvų.


• Vadovų kaklaraištis yra pilkas, gali būti apsiūtas gel-tona (vilkiukų vadovas) arba ruda (skautų vadovas) juosta.

Noriu paminėti dar vieną dalyką, iš kurio galėtume ir pasimokyti. Čekų skautų organizacijoje be skautiškų marškinių yra reglamentuoti ir marškinėliai. Lietuvoje tokį reiškinį galime pamatyti tik pas akademikus.

Nacionaliniai stovyklavimo ypatumaiČekai stovyklauja nuolatinėse, kartais net pergerai įrengtose stovyklavietėse. Neretai jose būna dušai, dujinės viryklės, elektra. Kitavertus, nesvetimos jiems ir ekstremalios sąlygos. Skautų skiltys dažnai keliauja po kalnus Čekijoje ar Slovakijoje, kur tenka įveikti ne vien gamtinius sunkumus (dažna oro kaita, kilometriniai aukščiai), bet ir nugalėti save, savo nuovargį. Prizas – palapinė, pastatyta kalno viršūnėje ir, prieš užmiegant, laukimas dar vienos gražios dienos.Tačiau grįžkime į stovyklą. Prieš 98 metus vienoje ganėtinai šlapioje stovykloje skautai sugalvojo štai ką: kad vaikai negulėtų ant šlapios žemės, pakėlė kareivišką tentą aukštyn ir pakišo po juo medinį karkasą su gultais. Taip buvo išrastas ganėtinai keistas namukas, kuris labai išpopuliarėjo, ir iki pat šių dienų yra naudojamas KIEK-VIENOJE skautiškoje stovykloje. Savo nuomonę apie šių namukų nepraktiškumą pasilaikysiu sau, o jums, mieli skaitytojai, pateikiu keletą nuotraukų.Kai kuriose stovyklose yra paprotys prie vėliavos priri-tinti kaladę ir per stovyklos atidarymą įkirsti į ją kirvį, kurį galima išimti tik stovyklos pabaigoje. Teko girdėti porą istorijų apie tai, kaip vienas stovyklautojų norėjo nevyku-siai pajuokauti ir kirvelį iš kaladės ištraukė anksčiau. Nors buvo likę dar trys–keturios gražios dienos, stovykla akimirksniu buvo paskelbta baigta ir visi važiavo namo.

Labai gražūs ir poetiški yra įžodžių ritualai. Laužas uždegamas keturiais deglais: dėl tiesos, grožio, jėgos ir meilės. Kiekvieną uždegimą palydi tam tikros eilės. Vyrauja rimta, pakili, šventinė nuo-taika. Įžodį duodantis skautas tai prisimins visą savo gyvenimą.

PabaigaiČekiškas skautavimas iš tiesų yra daugiaveidis, ir norint jį aprašyti, tektų išleisti neploną knygą. Pavyzdžiui, ar žinote, kad čekai skautų įkūrėju laiko ne vien R. Baden-Powellį, bet ir amerikietį E. Seton-Tompsoną? Vienas iš čekiškojo skauta-vimo veidų yra taip vadinamas Seton-Tompso-no skautavimas, kuriame vaikai mokosi miško išminties, gyvena indėnišką gyvenimą ir vietoj medinių namukų stato tipius. Kartais abi skauta-vimo kryptys susilieja ir sunku būna atpažinti, kur baigiasi viena ir prasideda kita. Kad ir kaip ten bebūtų, čekų skautavime yra dar daug įdomių ir nepažintų dalykų, arba... Laukite tęsinio!br. Aivaras


ugdymas meile vietoje baimės. iv dalis

1922 m. rugpjūčio 1 dieną Ženevoje vyku-siame Tarptautiniame moralinio ugdymo kongrese Lordo Roberto Baden-Powellio sakytos kalbos ištrauka.

Įžodis ir priesakai

Į Broliją priimama ceremonijoje, per kurią ber-niukas iškilmingai pasižada būti visada ištikimas Dievui, savo Šaliai, Judėjimo idealams ir noriai tarnauti kitiems žmonėms.

Šie idealai telpa į dešimt Skautų priesakų:

1. Skauto garbė turi būti patikima.2. Skautas ištikimas Karaliui, savo Šaliai, savo vyresnybei, darbdaviams ir tiems, kurie yra pavaldūs jam.3. Skauto pareiga – būti naudingam ir padėti kitiems.4. Skautas yra visų draugas, brolis kiekvie-nam skautui, nesvarbu, kuriai socialinei klasei jis priklauso.5. Skautas mandagus.6. Skautas – gyvūnų draugas.7. Skautas nedvejodamas vykdo tėvų, skilt-ininko arba skautų vadovo paliepimus.8. Skautas net sunkiausiomis akimirkomis šypsosi ir švilpauja.9. Skautas taupus.10. Skauto mintys, žodžiai ir veiksmai yra švarūs.

autoritetų NuomoNės

Tai nėra tik teorinė programa. Ji išbandyta ir praktiškai įrodyta visose šalyse. Dar daugiau – ją palankiai vertina ugdymo autoritetai. Aš paci-tuosiu tik keletą nuomonių iš daugelio, kurių sulaukėme.

Deanas Russellas, Niujorko Kolumbijos univer-siteto ugdymo profesorius rašo:

„Tiesa, skautiška programa tikrai papildo mokyklų darbą. Ši programa sukurta taip, kad kuo daugiau ją studijuoji ir kuo labiau į ją giliniesi, tuo esi tikres-nis, jog pradėjus programą taikyti buvo padarytas tikras atradimas. Berniukų skautų programa – tai vyriški užsiėmimai, sumažinti iki berniuko dydžio. Ji tinka berniukui ne tik todėl, kad jis yra berniu-kas, bet todėl, kad jis yra augantis vyras. Būtent dėl šio dalyko žlunga tiek daug organizacijų, siūlančių programas berniukams ir mergaitėms... Skautų pro-grama neprašo berniuko daryti to, ko nedaro vyras; berniuką ji nuosekliai, žingsnis po žingsnio, veda vyriškumo link. Ne skautiška programa yra labiau-siai stulbinamas judėjimo bruožas, o pats meto-das. Jis, drįsčiau teigti, turi tai, ko mes šiandien ne-turime niekur kitur... Mano draugai, kaip mokyklos vadovas noriu jums pasakyti, kad mano nuoširdžiu įsitikinimu, mūsų mokyklos negalės patenkinti ateinančių kartų poreikių, jei jose neįdiegsime kuo daugiau skautiškos dvasios ir skautiško metodo. Be to, turime padaryti taip, kad skautiška programa užimtų kuo daugiau berniuko laisvalaikio valandų.”


Deanas Russellas tęsia sakydamas, kad jis yra ti-kras, jog tada, kai mokyklų vadovai pripažins savo pareigą Valstijai, supras visuomenės poreikius, įsiklausys į patriotizmą, jie supras, kad būtent nuo jų, labiau nei nuo kitų, priklauso šalies ate-ities gerovė. Tada jie „nepaliks neišbandytos priemonės, kuri padaro tiek daug gero.

Britų ugdytojas Edmondas Holmesas savo paskutinėje knygoje „Duokite man jaunimą“, paskelbė aksiomą „praktika privalo prasidėti anksčiau už profesiją“ ir reikalauja iš esmės pato-bulintos ugdymo sistemos, kuri atitiktų modernių laikų poreikius. Senoji sistema iš principo bloga, nes per dažnai ugdo bausmės baimę, godumą ap-dovanojimams ir tuštybe arba pavydu grindžiamą konkurenciją, užuot skatinusi įgimtus pomėgius ir saviraišką. Kaip teisingos krypties pavyzdį jis nurodo: „Mes turime klausti savęs, kokiais pagrin-diniais principais turėtų būti vadovaujamasi mokyklose. Laimei, turime gerą pavyzdį, kuriuo reikėtų tinkamai sekti. Berniukų skautų judėjimas iki šiol yra vienas sėkmingiausių mėginimų ga-rantuoti tinkamą jaunuolių ugdymą. Jo sėkmės priežastis – dviejų būtinų žmogaus prigimčiai poreikių tenkinimas: savirealizacijos reikmė ir darbo su kitais bei kitiems reikmė. Skautiškoje ug-dymo filosofijoje užtikrintai palaikoma pusiaus-vyra tarp asmenybės ir bendruomeniškojo „aš“ poreikių... Siekti šios pusiausvyros ir ją išlaikyti turėtų būti pirmutinis visų, kuriems svarbus ug-dymas, tikslas.“

Viso to siekiama vadovaujantis mokymosi veiki-ant ir aktyvios saviraiškos vietoj pasyvaus idėjų priėmimo principais. Šiems principams pritaria austras profesorius Cizecas. Jis į klausimą, kaip sugebėjo, mokydamas savo mokinius, pasiekti tokių aukštų rezultatų, atsakė: „Tai ne mano nuo-pelnas. Aš atrišu rankas, o kiti mokytojai jas suriša. Tai vienintelis skirtumas.“

Šis vienintelis skirtumas, kaip Edmondas Hol - mesas pabrėžia, „yra beveik esminis skirtumas tarp teisingo ir blogo ugdymo.“

išvados

Paskutiniais metais ugdymo samprata išsiplėtė už mokyklos sienų ir ypatingai, jam vystantis tarptautinėje erdvėje. Tad išdrįsau pasiūlyti būdą, kurį sujungus su mokykliniu lavinimu, gali būti pradėtas bendras savanoriškas geros valios ir tarnystės mokymas ir taip pakeista senoji siste-ma, kurioje vaikas auga arba su bausmėmis grįsta rūsčia disciplina, arba su neribojamomis privilegi-jomis.

Jei ši gana universali ugdymo programa būtų prieinama abiem lytims, tai turėtų svarbų poveikį tautos gerovei ir charakteriui.

Tai ne tik paskatintų veikti, bet eitų dar toliau: naikintų klasių skirtumus, Baimę keistų Meile, Nesupratingumą – Simpatija, o Karą – Taika.

Skautiškai lavinant, pasitikėjimo savimi ugdy-mas ir riteriškumas eina išvien su fizinės veiklos ir drąsos skatinimu. Šis lavinimas pajėgus ugdyti naują berniukų vyriškumą ir kartu mergaites, kaip visapusiškas asmenybes, kurios galėtų neutrali-zuoti karinio ugdymo praradimus arba perdėtas militarizmo dorybes.

Jei toks lavinimas bus skatinamas visose valstybėse taip, kad auganti pasaulio karta jaustųsi susieta su Brolija, tai bus didelis indėlis naikinant karą ir artėjant prie ilgai lauktos taikos ir geranoriško žmoniškumo eros.

Ankstesnės kalbos ištraukos – paskutiniuose „Skautų aido“ numeriuose. Visą tekstą rasite www.scout.org bibliotekoje.


skiltis

Skiltis yra pagrindinis vienetas skautų organizaci-joje. Būrelis sudaromas iš panašaus amžiaus mergaičių, kurios individualiai atsakingos už savo veiksmus ir elgesį prieš visą skiltį.

Kiekviena skautė reikalinga bendram skilties gerbūviui, nes kiekviena mergaitė įneša ką nors savito: jei viena skautė gražiai dainuoja, gal kita ge-rai deklamuoja, o dar kita – labai maloni mergaitė. Ir taip visų skaučių gerumus sudėjus, gaunasi gražus ir įvairus derinys: viena skautė papildo kitą, ir visos praturtėja bendru turtu. Viena iš kitos mokosi, vie-na kitai padeda. Kartu besidarbuodamos, išmoksta viena kitą vertinti, suprasti ir gerbti.

Gera skiltis nenustelbia individo, bet jį iškelia. Bendras skilties darbas skautes sujungia į mažą bendruomenę, kurios reikalai yra visų reikalai, plan-uojami ir vykdomi visų skaučių pagalba ir aktyviu pasireiškimu.

Gera skiltis – visų skilties narių darbo ir pastangų vaisius.

Skiltis veikia savarankiškai: šaukia savo sueigas, at-lieka skilties darbelius, bet negalima užmiršti, kad skiltis yra draugovės dalis, ir todėl veikla yra der-inama su draugovės planais. Draugovės veikloje skiltis yra vienetas, ne paskiros mergaitės, kai tuo tarpu skiltyje – skautė yra lyg atskiras vienetas: kiekviena atstovauja save.

Skilties pagrindai:

1. Natūralus mergaičių junginys2. Pareigų pasiskirstymas3. Bendras susidomėjimas4. Bendradarbiavimo dvasia5. Tarnavimas kitiems6. Mokytis, dirbant pačiai7. Asmeninis lavinimasis8. Asmeninės pastangos9. Pareigos jausmas10. Smagumas

Iš žurnalo „Budžiu!“ 1960 m., Nr. 4

skiltiNiNkė

Skiltininkė yra jauna mergaitė, pavyzdinga skautė ir vadovė, nešanti ant savo pečių sunkią naštą. Sunki našta yra todėl, kad pareigos sunkios ir at-sakingos. Visos skilties gyvenimas priklauso nuo skiltininkės sugebėjimo sudominti mergaites, išmokyti kartu dirbti ir kartu džiaugtis; savo draugiškumu ir pavyzdžiu užsitarnauti skilties mergaičių meilę ir prisirišimą, bei norą pasekti jos pavyzdžiu. Toks uždavinys yra sunkus bet kam, o juo labiau jau-nai ir nepatyrusiai mergaitei. Todėl geriausia pradėti nuo elementarių dalykų:1. Būk mandagi. Mandagumas jau nuo mažens tavyje skiepijamas. Tad ir kasdieniniuose santykiuose su savo skiltimi neprasiženk mandagumo taisyklėms.2. Būk maloni. Prie mandagumo pridėk šypseną. Linksmas veidas rūstų veidą visuomet nugalės.3. Būk draugiška. Niekad nesikreipk į savo skautes su įsakymu: ne „padaryk“, bet „padarykime“. Skiltininkė ne įsakinėja, bet kviečia ir pati kartu dirba.4. Būk atvira. Esi skiltininkė, bet tai nereiškia, kad tu automatiškai pasidarai ir išmintinga ir gudri. Todėl stenkis praplėsti savo žinias, bet nesibijok paprašyti pagalbos iš savo skaučių ar vadovių. Pasitark skiltyje, ir skautės už tavo atvirumą tave tik gerbs.5. Būk teisinga. Neišskirk nei vienos skautės; jos visos tau yra lygios. Todėl ir darbai, ir pagyrimai, ir atsakomybė skiltyje turi būti vienodai dalinama. Darbštesnė skautė gaus daugiau pagyrimų, bet visa skiltis turi žinoti, už ką ir kodėl tie pagyrimai jai tenka. 6. Būk paslaugi. Ne visos esame vienodų gabumų, todėl, jei reikia, be priekaištų ir be didelių nuopelnų sau, padėk lėtesnei sesei.7. Būk pareiginga. Jei sušaukei sueigą, privalai ateiti. Jei ką nors darai, būtinai užbaik darbą, kaip gali geriausiai. Tavo pačios darbštumas ir pareigingumas atsiliepia į skilties moralę.8. Gerbk save. Jei pati savęs negerbsi ir never-tinsi, negali tikėtis, kad kiti tave gerbtų ar vertintų. Todėl būk visuomet švari, kukli ir tvarkinga savo išvaizda, būk kukli ir pavyzdinga savo kalba ir elgesiu.9. Mylėk savo organizaciją. Nesigailėk pastangų ir laiko, atsiduok savo darbui visomis jėgomis, visa širdimi.

Tik nuolatiniu savęs auklėjimu ir lavinimusi pa-sidarysi gera skiltininkė. Tik savo nuoširdumu ir geru pavyzdžiu užsitarnausi skilties pripažinimą, kad esi vadovė.


skilties veikla

Skilties veikla derinama prie mergaičių amžiaus ir jų sugebėjimo. Kiekviena skautė turi turėti progos pasireikšti skilties gyvenime ir skiltininkės pareiga prižiūrėti, kad visos skautės būtų lygiai vertinamos ir traktuojamos. Kiekviena skautė įneša savo dalį į skilt-ies veiklą ir bendras jų sugyvenimas, pastangos ir sveikas noras geriau pasirodyti už kitą skiltį, sujungia jas į stiprų vienetą. Iš to kyla skilties dvasia.Stipri skilties dvasia iššaukia skautėse dar didesnį norą stengtis, dirbti ir, žinoma, varžytis savo skilties pirmu-mu draugovėje. Savaime kyla noras kuo nors pasiro-dyti, ko kita skiltis neturi. Ieškoma būdų išreikšti savo skilties individualumą sukuriant sau būdingą skilties šūkį, dainą, skilties ženklą, ar įpatingą sueigos dalį. Iš to pasidaro skilties tradicijos. Tradicijos dar daugiau pakelia ir sustiprina skilt-ies dvasią ir vieningumą, o taip pat duoda skilčiai tęstinumą. Net, jei ir skiltininkės pasikeičia, skiltis išlaiko savo charakterį, nes jas riša ne vienas asmuo, bet bendri darbai ir bendras tikslas.Niekas taip nejungia žmonių, kaip bendras darbas. Bendri skilties darbai gali būti ilgalaikiai ir vienkar-tiniai. Vienkartinis darbas būtų: suruošimas spe-cialios sueigos, į ją pakviečiant kitą vienetą svečiais; užsidirbti skilties reikalams pinigų, iškepant sausainių ir juos pardavinėjant; pravedant jaunesnėms sesėms sueigą ir t.t. Ilgalaikiai darbai tęsiasi ribotą ar neribotą terminą, ir tai būtų: skilties albumas ir dienoraštis, rankdarbiai mugei, skilties parodos ir t.t.Tačiau pagrindinis skilties uždavinys yra savęs la-vinimas, kuris remiasi patyrimo laipsnių programa, specialybėmis, fiziniu lavinimusi ir žaidimais.Žaidimai užima didelę dalį programos, nes žaisdamos – mokomės. Pvz. Kimo žaidimas lavina atmintį ir pastabumą, įvairios estafetės – greitumą ir komandinį darbą ir pan. „Budžiu!“ (1961 m., nr. 4) rašoma, kad žaidimai lavina šias savybes: 1. vikrumą, 2. susikaupimą, 3. susivaldymą, 4. drąsą, 5. susiklausymą ir pagalbą skiltyje, 6. mandagumą, 7. juoką ir linksmumą, 8. drausmę, 9. tiesumą, 10. sumanumą ir vaizduotę, 11. vadovavimą, 12. pastabumą, 13. pasitikėjimą savimi, 14. valios stiprumą. Kiekvienas darbas galėtų būti paverstas žaidimu ir, tik įsivaizduojant, kad žaidi, sunkus ar nemalonus darbas pasidaro daug lengvesnis: kodėl bešveičiant stovyk-los didelius puodus neįsivaizduoti, jog esame aukso ieškotojai, o švarus, blizgus puodas – atrastas auksas? Nežiūrėkime į žaidimus kaip į vaikų užsiėmimą, nes gerai žaisti reikia mokėti.

Skilties veiklą planuojant, reikia pramatyti ir paruošti kalendorių mažiausiai pusei metų, kur aiškiai matytųsi vieneto veikla tunte, draugovėje ir skiltimis. Pavyzdžiui:

Antras, smulkesnis kalendorius parodytų skilties darbų planą. Skiltininkė išdėsto numatytus dar-bus ir programą taip, kad būtų lygus paskirsty-mas: sunkesni programos punktai grupuotųsi su lengvais, ir sueiga išlaikytų lygsvarą. Kad neišeitų taip, jog vienoje sueigoje vien sunkūs ir rimti dalykai, kitoje – tik dainos ir žaidimai.Gerai išbalansuotas sueigos planas – sueigos pasisekimo paslaptis. Geros ir įdomios sueigos užtikrina skilties skaučių entuziazmą ir reguliarų sueigų lankymą.

Iš rinkinio „Tau, skiltininke“

GegužėSkiltiessueiga

Draugovėssueiga

Skiltiessueiga

Tuntosueiga


savaNorystė ir pilietiškumas lietuvos skautijoje

Jau 20 metų gyvename nepriklausomoje Lietu-voje, bet (gal iš tėvų ir senelių persiduoda nuotai-ka) dar nesame laisvi. Vis dar esame įpratę vertinti „tai yra mano, o tai – valstybės“, kai savo reikia branginti, saugoti, o valstybės reikalų – ne, iš žmogaus vogti negalima, o iš valstybės – galima.

Būti tikrais, atsakingais savo krašto piliečiais mes dar tik mokomės, dar nėra tradicijų, dar labai daug turime išmokti, tapti drąsūs. Anais, tarybi-niais, laikais buvome pratinami gyventi kitaip, beveik viskas buvo nuspręsta „iš viršaus“, paprastų žmogelių nuomonės niekas neklausė. Mažai kas tikėjo, kad ta kelionė į laisvę bus tokia ilga, kad paskelbus nepriklausomybę nuo kitų valstybių išorinės įtakos, dar teks keliasdešimt metų mokytis vidinės laisvės. Dažnai priekaištaujame, kad „Lietuva man nieko nedavė“, bet pamirštama paklausti: „O ką aš daviau Lietuvai?“

Noriu pasidalinti mintimis apie žmones, kurie yra prisiekę mylėti, gerbti, tarnauti DIEVUI, TĖVYNEI, ARTIMUI. Juk jiems labiausiai turėtų rūpėti ne-priklausomos Lietuvos, nepriklausomo miesto ar nepriklausomo kaimo reikalai, nes tik laisvoje tėvynėje gali gyvuoti skautija (ne spaliukai, pio-nieriai, komjaunuoliai).

Evangelistas Matas perduoda Jėzaus žodžius: „Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo marškinius, atiduok jam ir apsiaustą. Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi.“ (Mt 5,40-41). Tai reiškia, padaryk daugiau negu priklauso, daugiau negu tau užmoka – būk pilietiškas sa-vanoris. Tėvynė, miestas, draugovė susideda iš atskirų žmonių ir labai norisi, kad kiekvienas jaustų asmeninę atsakomybę, kad ne kažkas ki-tas, bet būtent aš turiu tai padaryti.

Nesu laisvas nuo puikybės, todėl norėčiau, kad atlikus gerus darbus, visuomenė žinotų – juos padarė skautai. Kad būtent skautai savo brangų laiką skyrė bendraudami su seneliais globos namuose, kad būtent jie be užmokesčio sutvarkė vienišo, ligoto žmogaus namus. Norisi, kad ta uni-forma būtų visiško pasitikėjimo bilietas – juk ne-gali žmogus vilkintis tokią nuostabią uniformą

būti nesąžiningas, rūkyti, vartoti alkoholį ar nar-kotikus. Kokį džiaugsmą sukelia matyti laisva va-lia į valstybines šventes atėjusi skautą – jam ne tas pats kokia buvo Lietuvos praeitis ir kokia bus ateitis.

Vienas mano kolega kunigas, kuris studijavo Itali-joje, pasakoja kaip nuostabiai aktyviai skautai įsijungia į bažnytinį gyvenimą toje šalyje. Jų (uniformuotų) pilna bažnyčioje, jie turi daugybę pareigų: patarnauja šv. Mišioms, daro rinkliavą, išdalina ir surenka giesmynus, neša atnašas ir t. t. Toje parapijoje, kurioje dabar esu jau ketu-ris su puse mėnesio, nė karto nieko panašaus nemačiau (gal ir buvo, bet aš nemačiau), nors yra labai stiprus ir gausus skautų būrys.

Vyresniosios kartos žmonės mėgsta sakyti: „Mūsų laikais taip nebūdavo, mes (kai buvome jauni) bu-vome geresni, gyvybės negailėjome dėl Tėvynės, o dabar nieko švento, bėga iš Lietuvos, išduoda ją“. Žinoma, tai nėra tiesa, jiems tik taip atrodo – pamiršo kaip buvo ištikrųjų... Skaitau pamokslų knygą, išleistą 1913 metais, kunigas pamoksle barasi: „jaunimas pasileidęs, bažnyčios nelanko, nemandagus“. Tas pats ir 1936 metų leidimo kny-goje: „jaunimas pasileidęs, bažnyčios nelanko, nemandagus“. Visada šitaip buvo, bet juk galima liudyti ir kitokią tiesą, nesuteikti pagrindo to-kioms kalboms. Galima savo veikla įrodyti, kad mylime savo kraštą, kad negailime laiko ir ne-reikalaujame užmokesčio, kad šiandieninis jau-nas žmogus žmoniškesnis už tėvus ir senelius.


Esu giliai įsitikinęs, kad mums, skautams, retkarčiais vis reikia sugrįžti prie šaltinių, prisiminti skauto pradžiamokslį – mes tiesiog privalome būti pilietiški, mes negalime apsieiti be savanoriškos veiklos. Tam mus įpareigoja priesakai:1. Skautas tiesus ir laikosi savo žodžio.2. Skautas ištikimas Dievui ir Tėvynei.3. Skautas naudingas ir padeda artimui.4. Skautas – draugas savo artimui ir brolis kitam skautui. 5. Skautas mandagus ir riteriškas. 6. Skautas – gamtos draugas. 7. Skautas klusnus savo tėvams ir vyresnybei.8. Skautas linksmas, susivaldo ir nenustoja vilties.9. Skautas taupus.10. Skautas blaivus ir skaistus savo mintyse žodžiuose ir veiksmuose.

Ir skautų įsakymai:1. Nelauk iš kitų nieko, bet visada duok pats, ką gali. 2. Gyvenk Tėvynei ir žmonijai ir būk gamtos bei gyvulių draugas. 3. Būk riteris, neturtingųjų ir silpnųjų gynėjas ir tiesaus kelio sekėjas.4. Stiprink savo kūną ir sielą ir šviesk protą.5. Tebūnie tavo valia kaip templė tampriai įtempta.6. Sek skautų globėju Šv. Jurgiu: naikink pikta pas-aulyje, o pirmiausia pačiame savyje. 7. Tebūnie tavo pirmoji mintis apie kitus, o tik an-troji apie save.8. Auk į viršų kaip galingas ąžuolas, bet nesilenk žemyn kaip verkšlenąs gluosnis.9. Būk rytoj geresnis negu šiandien esi ir negu va-kar buvai.10. Turėk Dievą širdy ir atmink savo pošūkį „Budėk!“Retorinis klausimas vadovams! Ar yra šitaip? Ar skautavimas yra mums gyvenimo būdas? Kokį pavyzdį rodome jaunesniesiems? Kartą kalbėdamas su vienu skautų vadovu (turinčiu ilgametę skautavimo patirtį) pasakiau: „bet labai daug priklauso nuo vadovo“, o jis purto galvą ir at-sako: „ne, nedaug – viskas nuo jo priklauso“.Skautas turi būti pirmas, kuris supranta, kad didžiulis džiaugsmas yra mylėti Dievą, Tėvynę ir artimą, o atlygis už tą meilę – žinojimas, kad aš turiu ką mylėti ir kad nuo manęs daug priklauso.

Lietuvos skautijos dvasios vadovasKun. Antanas Mačius


pilietiškumas

Nors dar jaunas, bet skautų judėjimas šiuo metu jau turi du milijonus narių iš viso pasaulio skirtingų tautų augančios kartos. Jame įtraukti pačių įvairiausių religinių konfesijų nariai.Jie jau sudaro pripažįstamą Broliją, kurios tikslas yra individo našumas siekiant geresnio tarnavimo kitiems, t.y. aukščiausios kokybės pilietiškumo.

BP teigė, kad skautavimo tikslas – tai žmogaus pilietiškumo jausmo ugdymas. Ar galime teigti, kad praėjus tiek metų, mes nepamiršom ir nepametėm šios idėjos? Ar skautai – pilietiški žmonės? Visų pirma, tikriausiai reikėtų apsibrėžti pačią pilietiškumo sąvoką, nes kiekvienas suprantame tai skirtin-gai. Mano nuomone, čia labiausiai tinka šie žodžiai, paimti iš D. Kuolio interviu vienos Vilniaus mokyklos laikraščiui:

Tai žmogaus laikysena, kylanti iš įsipareigojimo savo kraštui, savo krašto bendruomenei – ne tik dabartinei, bet ir tai, kuri buvo prieš mus ir išėjo, ir tai, kuri ateis po mūsų. Gali skambėti per skambiai, bet tai labai tikri dalykai, labai apčiuopiama patirtis. Mat savo gyvenimą gali nugyventi tiek užsisklendęs nuo visuomenės, rūpindamasis vien savo reikalais, tiek mėgindamas save stipriau susieti su tave išauginusia bendruomene, su jos likimu. Bendruomenės rūpesčiai šiuo atveju tampa ir tavo rūpesčiais. Ką apie šitokių savybių ugdymą skautybėje galvoja patyrę skautai? Ar skautaudami mes įgijame tokių įgūdžių ir žinių, kurie ateityje mums padeda lengviau spręsti iškilusias problemas?

Miglė (pat. sk.): Be abejo, tai pilietiškumo mokykla. Niekur kitur nuo pat mažens vaikai nėra mokomi mylėti ir gerbti tėvynę. Gimtosios šalies meilė tampa savaime suprantamu dalyku. Vaikai skatinami mąstyti, turėti savo nuomonę, mokėti ją apginti, o tai būtina kiekvienam piliečiui ir padeda gyvenime iš esmės. Visų pir-ma, tėvynės meilę puoselėjantis žmogus lengviau save suvokia pasaulyje, jo vertybės tampa stipresnės ir aiškesnės. Žmogus geba suvokti save kaip individą, aiškiai žinoti savo vertybes ir siekti užsibrėžto tikslo.

Gabija (pat. sk.): Juk skautų organizacijos tikslas – vaikus ugdyti dorais piliečiais. Remiantis tuo sukurti ir skautų priesakai: „Skautas paklusnus tėvams ir vyresnybei“ ar „Skautas ištikimas Dievui ir Tėvynei“. Taip pat puikiai pilietiškumo ugdymo idėją atspindi ir įžodžių tekstai. Skautas nuo pat mažumės mokomas išsisukti iš keblių situacijų, turint ribotus išteklius pasigaminti reikalingą daiktą ir gauti kokybišką rezultatą. Tiesą sakant, nežinau, ar paprastas žmogus dažnai patenka į tokias situ-acijas, tačiau niekada nežinai, kas gali nutikti. Nors konkrečių įgūdžių pasidaryti indaują kasdieniniame gyvenime gali netekti panaudoti, išsiugdytos tokios savybės kaip kūrybingumas, sugebėjimas išgyventi įvairiomis sąlygomis ir taupumas praverčia ir kasdienybėje.

Regis, net nekyla abejonių, kad skautai galėtų nebūti pilietiški žmonės – nesvarbu, ar tam įtaką daro skautavimas, ar kokia kita aplinka. Kita vertus, anot D. Kuolio, pilietiškas žmogus – tai tas, kuriam svarbu, ką jis paliks po saves. Pripažinkime – ne kiekvienas iš mūsų visada taip galvoja. Nors tai ir yra kiekvieno asmeninis reikalas, tačiau pilietiškesnėje visuomenėje gyventi geriau ir tik nuo mūsų priklauso, ar ji bus tokia. Tad tikriausiai reikėtų nesustoti ties jau turimais pasiekimais, o judėti toliau – juk tobulumui ribų nėra.

pat. sk. Virga Pleskaitė


australijai valio! arba aussie oi!

kelioNės pradžia, arba stambule kalėdų Nėra

Vieną ramų žiemos vakarą, kurį dauguma Lietu-vos žmonių praleido už šventinio stalo, laukdami didžiausios metų šventės, du vyresnieji skautai sėdėjo ant suoliuko, ant Bosforo sąsiaurio kranto. Tai buvo ne šiaip suoliukas, o visas Kūčių stalas! Kaip ir pridera, skautai turėjo lietuviškos silkės, du-onos ir kūčiukų, be to, šventinis suoliukas mirgėjo nuo įvairiaspalvių kvapnių vietinių gardėsių. Nuo jūros pūtė šiltas pietų vėjas, o aplink šurmuliavo eilinio penktadienio darbus bebaigiantys Stam-bulo žmonės. Viskas buvo kitaip – aplink nebuvo matyti papuoštų eglučių, negirdėti jokių kalėdinių melodijų. Buvo labai aišku – Stambule Kalėdų nėra, o didžiojo kelionė į Australiją jau prasidėjo!

Šią žiemą, mes, du vyresnieji skautai iš Vilniaus – Indrė ir Tomas, keliavome į tolimąjį kengūrų kraštą, kad pastovyklautume eukaliptų girioje drauge su Lietuvių skautų sąjungos Australijos rajono skautais jų rajoninėje stovykloje „Miško garsai“. Stovykla vyko iš karto po Naujųjų metų – sausio 2–9 dienomis, kai Australijoje buvo pats vidurvasaris.

Taip jau atsitiko, kad savo didžiąją kelionę pradėjome ankstyvą gruodžio 24-osios rytą, kuomet su sese Indre išvykome į Stambulą, iš ku-rio vėliau tęsėme savo kelionę Australijos link.

Stambulas – labai didelis ir įspūdingas miestas, žavintis savo rytietiškais kvapais ir kultūrų įvairove. Ten apsilankęs supranti, kodėl šis miestas yra lai-komas tiltu tarp rytų ir vakarų. Šiame gyvame mieste atšventėme Kūčias ir pirmąsias Kalėdų dienas. Buvo keista, tačiau čia nepamatėme nei vienos Kalėdų eglutės, neradome jokių kalėdinių papuošimų, nuolaidų ar kitų visuotinių šventinių atributų. Gruodžio 25-oji Stambule buvo tiesiog eilinė diena. Vis dėlto, mes tą savaitgalį šventėme ypatingai! Praleidę ramų Kūčių vakarą prie Bosfo-ro sąsiaurio, stebėdami miesto gyvenimą, šventinį Kalėdų rytą išėjome tyrinėti miesto – pusryčiams ragavome tikrų turkiškų kebabų, aplankėme garsiausias Stambulo mečetes, apsipirkome turkiškų skanėstų didžiajame turguje ir visą dieną klaidžiojome siauromis šio miesto gatvelėmis. Tai buvo tikrai neeilinės, bet išties šventiškos Kalėdos svetimame krašte, o Stambulas nebejotinai nuo šiol patenka į mano mėgstamiausių pasaulio miestų top trejetą.


melburNas

Šitaip turkiškai atšventę Kalėdas Stambule, praleidę beveik 18 valandų ore ir dar šešias valandas nuobodžiame Kataro Doha oro uoste, gruodžio 27-osios vakarą atsidūrėme Melburne. Keliaujant lėktuvu, atvykimas į naują šalį visuomet sukelia malonų kelionės jaudulį ir nežinios jausmą – staiga atsirandi naujoje aplinkoje, nieko nepažįsti ir gerai nežinai, kur vyksi toliau ir ką dabar veiksi. „Taigi, štai mes jau Australijoje! Kas toliau?“. Net nespėjome susiorientuoti naujoje aplinkoje, kai kažkur išgirdome linksmą lietuvišką „Labas!“ – čia mūsų jau laukė stovyklos viršininkas brolis Jonas Rukšėnas, pasipuošęs skauto vyčio „šlipsu“. Taigi, tą vakarą nuvykome pas brolį Joną, ir, nors jau buvo vėlu ir buvome siaubingai pavargę po ilgos kelionės, apie miegą net negalvojome, todėl dar ilgai kalbėjomės, tęsėme pažintį dalindamiesi pasakojimais apie Lietuvą, Australiją ir skautus.

Australijoje Kalėdų metu būna pats vidurvasaris, kadangi pietų ir šiaurės pusrutulyje metų laikai keičiasi vietomis: kai pas mus vasara – pietuose būna žiema, kai pas mus žiema – ten vasara. Taigi, oras Australijoje bent jau mums buvo vasariškai šiltas ir geras, bent jau taip manėme mes. Patiems Austra-lams ši vasara atrodė itin šalta ir lietinga – dienos metu būdavo maždaug 25–30 laipsnių. Žmonės teigė, kad jau daugybę metų nebuvo tokio vėsaus ir drėgno oro. Praleidę Melburne pirmąsias dienas, patys įsitikinome, kad Melburno oras sunkai prog-nozuojamas: visą dieną gali būti karšta, o per kelias minutes staiga gali užeiti smarkus lietus ir šaltas vėjas. Beje, Australijoje dar įdomu tai, kad šaltas oras ten pučia iš pietų, nuo Antarktidos, o šaltas – iš šiaurės, nuo tropikų. Vis dėlto, mums lietuviams, šalčiu skųstis tikrai nebuvo ko – giedras dangus ir 28 laipsniai šilumos, sakyčiau, yra visai neblogas oras Kalėdoms. Beje, viešint Australijoje teko pajusti ir ką reiškia tikra Australijos vasara – kelias dienas temperatūra buvo pakilusi virš 43 laipsnių karščio! Įdomu ir tai, kad mūsų viešnagės Australijoje metu šios šalies moksleiviams ir studentams buvo vasa-ros atostogos. Tik pagalvokit, Kalėdas ir Naujuosius metus moksleiviai čia švenčia savo vasaros atostogų metu. Apskritai, daug dalykų Australijoje yra kitaip ir ne visas tenykštes gyvenimo keistenybes buvo lengva suprasti.

Savaitę tarp Kalėdų ir Naujųjų metų Melburne vyko Australijos lietuvių dienos, arba trumpiau –„Šventė“, kaip visi jas čia vadino. Šios šventės metu į Melburną suvažiavo daug lietuvių iš visos Australijos, taip pat svečių iš Lietuvos ir JAV. Visą savaitę Melburne vyko įvairūs lietuvių renginiai – tautinių šokių šventė, sporto šventė, talentų vakaras. Lietuvių klube taip pat buvo siūloma lietuviškų valgių ir gėrimų. Šiuose renginiuose sutikome nemažai brolių ir sesių, su kuriais vėliau artimiau susipažinome stovykloje. Iš tiesų nustebome, kiek daug šventėje susirinkusių žmonių buvo skautai – vyčiai, vyr. skautės, skauti-ninkai. Apskritai, Australijos lietuviai stebino savo aktyvumu: dauguma sutiktų žmonių aktyviai veikė daugelyje sričių – žaidė lietuvių sporto komandose, šoko tautinius šokius, dainavo lietuvių chore ir taip pat buvo skautai. Toks aktyvumas čia yra įprastas, veiklose dalyvauja ištisos šeimų kartos – tėvai, vai-kai, anūkai. Visos šios lietuviškos veiklos yra labai svarbios Australijos lietuvių bendruomenei, nes sutelkia žmones kartu, leidžia išlaikyti lietuvių kalbą ir papročius.

Taigi, pirmąją savaitę praleidome Melburne, tyrinėdami miestą ir keliaudami po Viktorijos valstiją. Melburnas – labai modernus ir jaukus mi-estas, jame daug stiklinių dangoraižių, karalienės Viktorijos laikų namų ir žalių parkų. Nors Melburne gyvena per 4 milijonus žmonių, tačiau miestui būdinga tam tikra ramybė, lyg būtum mažesniame mieste. Sausio pabaigoje, šiame mieste stebėjome vieną iš svarbiausių pasaulio teniso renginių – „Mel-bourne Open“, kuriame žaidė ir musiškis R. Berankis. Indrė drauge su kitais Melburno lietuviais net buvo nuėjusi jo palaikyti turnyro varžybose.

pirmoji pažiNtis su australijos gamta

Australija yra labai didelė šalis, atstumai čia milžiniški. Šalies dydį įvertinti labai sunku, kol žiūrį į ją pasaulio žemėlapyje, tik nuvykęs ten supranti tikrąjį atstumų mastą. Miestus ten skiria ne šimtai, o tūkstančiai kilometrų. Viktorija yra pati mažiausia Australijos valstija, tačiau net ji yra panašaus dydžio kaip visa Didžioji Britanija.

Vieną dieną drauge su sese Indre ir broliu Rimu iš Australijos išsiruošėme važiuoti po gražiausias Vik-torijos valstijos apylinkes. Netoli Melburno yra


fantastiško grožio vandenyno pakrantė, palei ją kelis šimtus kilometrų tęsiasi „Didysis vandenyno kelias“. Beveik visą dieną keliavome šiuo keliu palei Ramųjį vandenyną. Vandenyno vaizdai ten kvapą gniaužiantys, už kiekvieno posūkio atsiverdavo vis įspūdingesnis pakrantės peizažas – mėlynas mėlynas vanduo, didžiulės pakrantės uolos ir galingos vandenyno bangos mušančios į krantą. Nors vandenynas Ramusis, tačiau bangų galia toje pakrantėje tokia didelė, kad nekyla minčių eiti maudytis ir kovoti su jomis, todėl maudynėms vėliau išsirinkome ramesnę įlanką. Viktorijoje taip pat aplankėme australišką atogrąžų mišką ir pamatėme daugybę įvairiaspalvių vietinių paukščių.

Pirmą kartą išvažiavus iš Melburno į kaimo viet-oves, visą kelią dairiausi dar nematytų garsiausių Australijos žemyno gyventojų – kengūrų. Važiavome visą dieną, pro mašinos langą matėme daugybę australiškų avių, vėliau matėm vietinių karvių, arklių, po to matėme dar daugiau avių, tačiau nei vienos kengūros. Jau pradėjome abe-joti, ar apskritai teks pamatyti šiuos gyvūnus. Ne-trukus pamatėme kelias mažas kengūras wallaby partrenktas ant kelio. Šis nemalonus vaizdas leido suprasti, kad kengūros čia – nėra retas gyvūnas, todėl jos dažnai pakliūna po automobilių ratais. Galų gale, dienos pabaigoje sutikome ir pirmąsias tikras „rū“ (angl. roo). Nereikėjo eiti į jokį zoologi-jos sodą ar rezervatą, pilkosios kengūros tiesiog ganėsi šalia kelio. Šios pirmos sutiktos kengūros buvo didelės ir raumeningos, artinomės prie jų at-

sargiai, lydėjo mintis, kad supykęs toks žvėris gali rimtai duoti į kailį.

Atsisveikinę su kengūromis netrukus šalia plento pamatėme ir medžiuose snaudžiančias koalas! Neįtikėtina buvo tai, kad jos įsikūrusios medžiuose vos kelių metrų atstumu nuo judraus plento ir vi-sai dėl to nesijaudino – krimto eukalipto lapus, apsvaigusios nuo juose esančių aliejų snaudė ant šakų ir beveik nereagavo mašinas ir žmones. Jei labai norėtum, galėtum lipt į medį ir nusik-abinti, jos tikrai nuo tavęs nepabėgtų. Vis dėlto, nusprendėme koaloms netrukdyti ir patraukėme pakrantės keliu atgal link Melburno.

stovyklavimo sąlygos australijoje

Kartu su lietuvių bendruomene sutikę Naujuosius metus, jau sausio 1-ąją, kartu su kitais stovyklos vadovais pajudėjome į stovyklavietę, ruoštis ir įrenginėti kitą dieną prasidėsiančios stovyklos. Stovykla vyko maždaug 50 km nuo Melburno, netoli Gembruko miestelio esančiame Gilvelio parke. Gilvelio parkas įsikūręs kalnuotoje Viktori-jos vietovėje, tikrame eukaliptų miške. Tokį mišką australai vadina bush. Šiame Australijos skautams priklausančiame parke vyksta ne tik įvairios skautų stovyklos, bet ir Australijos skautų vadovų moky-mai. Gilvelio parko stovyklavietėje jau daugybę metų stovyklauja ir lietuviai skautai. Būtent čia 1978 m. vyko VI-oji Lietuvių skautų sąjungos Tautinė stovykla, į kurią susirinko per 300 lietuvių skautų iš viso pasaulio.


20puslapisSkautų aidas, pavasaris 2011

Tik atvykę į stovyklavietę, iš karto pasijutome kaip namuose, kaip įprastoje skautų stovykloje. Stovyklos inventoriaus rūšiavimas, pastovyklių planavimas ir pirmoji vakarienė su stovyk-los vadovais – viskas labai priminė taip įprastą pasiruošimo stovyklai rutiną. Taip pat tądien susipažinome su daugiau atvykusių sesių ir brolių skautų.

Stovyklavietėje savo garsiu juoku mus iš karto pasitiko kukabaros. Kukabara (angl. kooka-burra) yra nemažas vietinis paukštis, vienas iš Australijos simbolių, kurių stovykoje gyveno la-bai daug. Neveltui šių metų Australijos rajono stovykla vadinosi „Miško garsai“ – garsų Australi-jos „bušland'e“ yra daug ir įvairiausių, tačiau jei kas paprašytų manęs įvardinti pagrindinį Aus-tralijos miško garsą, nedvejodamas atsakyčiau – kukabaros juokas. Šie paukščiai laikas nuo laiko pradeda garsiai juoktis ir klykti: vienas paukštis pradeda tyliai juoktis, kitas prisijungia garsiau, tuomet juoką perima trečias, ir žiūrėk - jau visa eukaliptų giria žvengia! Pasijuokia taip kokių dešimt sekundžių ir nustoja. Šis juokas kasdien prasidėdavo patekėjus saulei, apie 6 valandą ryto, ir pažadindavo nemažai skautų. Apskritai, kuk-abaros mus stovykloje lydėjo nuolat – rikiuotėje tupėdamos ant vėliavos stiebo, pavėsinėse stebėdamos skautų programą, pietų metu lauk-damos skanaus kasnelio. Žmonių jos visai nebijo

ir reikalaudamos maisto visuomet tyko šalia. Juokingiausia būdavo, kai vakarinėje rikiuotėje giedant Lietuvos himną, kukabaros pradėdavo garsiai juoktis. Mūsų himno melodija, skambant kukabarų klegesiui, man yra bene ryškiausias emocinis stovyklos įspūdis. Nuolat girdėdami šių paukščių garsus, su Indre net sukūrėme naują laužo žaidimą „Kukabara“, būtinai jį Jums parody-sime prie artimiausio vakaro laužo! Kalbant apie paukščius, verta paminėti, kad stovyklos miške buvo ir nemažai įvairiaspalvių papūgų, kurios la-bai garsiai rėkė.

Stovyklavietė čia puikiai įrengta, yra dušai, elek-tra, vandens tiekimas į kiekvieną pastovyklę. Australijos lietuviai skautai oficialiai priklauso Australijos skautų asociacijai, todėl privalo lai-kytis visų stovyklavimui keliamų reikalavimų. Saugumo ir higienos reikalavimų Australijoje yra labai nemažai. Pavyzdžiui, jų vilkiukai ir paukštytės stovykloje miega nameliuose, nes vadovaujantis Australijos įstatymais, vaikai iki 10 metų negali nakvoti palapinėse. Visi skautai, net ir nakvojantys palapinėse, privalo miegoti sulankstomose lovose. Pastovyklėse griežtai ne-galima kūrenti laužų. Visas stovyklos maistas yra gaminamas puikiai įrengtoje uždaroje virtuvėje. Vaikštant sutemus, būtina turėti šviestuvą keliui pasišviesti.


Jau girdžiu daugelį iš jūsų prieštaraujant – „kas čia per skautavimas, kai miegi lovelėse ir negali kūrenti laužo?!” Taip, stovyklos buitis Australijoje smarkiai skiriasi nuo mums įprastos, civilizacijos komforto čia daug daugiau nei mūsų stovyklose, tačiau reikia suprasti, kad tokias taisykles diktuoja pati Australijos gamta. Australijoje visi skautai su-pranta, kad, norint saugiai ir darniai stovyklauti gamtoje, būtina imtis saugumo priemonių. Ar žinojote, kad iš 8 iš 10 nuodingiausių pasaulio gyvačių gyvena Australijoje? Stovyklaujant ar žygiuojant miške yra didelė tikimybė kurią nors iš jų sutikti, todėl reikia nuolat žiūrėti po kojomis ir be reikalo nelįsti į tankius bruzgynus. Sulanksto-mos lovelės taip pat reikalingos tam, kad gyvatės nesugalvotų pasišildyti prie tavo šono kol miegi. Be to, kiekvieną rytą paliekant savo palapinę yra būtina suvynoti miegmaišį, kad į jį neįlįstų gyvatės, vorai ar kiti pavojingi gyvūnai. Australi-jos skautai taip pat rekomenduoja prieš aunan-tis batus juos gerai iškratyti ir įsitikinti, kad juose nenakvojo koks nuodingas voras. Vorai čia irgi dideli, delno dydžio, teko tokių matyti stovykloje. Netikėtai sutikus tokį gyvį, ištinka toks pagarbus išgąstis – iš karto supranti, kad esi svečiuose ir turi elgtis mandagiai ir atsargiai. :) Taigi, stovyk-los metu, kekvieną vakarą grįždamas į savo palapinę šviestuvu atidžiai apžiūrėdavau visus palapinės kampus, apšviesdavau kiekvieną lovos ir miegmaišio lopinėlį. Gal toks elgesys ir buvo kiek paranojiškas, užtat po to miegodavau ramiai.

Dar Australijos eukaliptų giriose gyvena tokie keisti ir negirdėti gyvūnai, vadinami dropbears. Nieko apie juos nežinojome, kol nepamatėme jų savo akimis. Dropbears yra panašūs į meškėnus sterbliniai žinduoliai, gyvenantys medžiuose. Šie žvėrys yra aktyvūs naktį ir medžioja šokinėdami nuo šakos ant šakos.Naktį vaikštant po stovyklą, reikia būti labai atsargiems ir akylai dairytis, nes dropbears gali užšokti ant nugaros ir smarkiai ap-draskyti savo aštriais nagais.Taip nekartą yra nutikę Australijos skautų stovyklose. Siekiant išvengti nemalonių susidūrimų, skautai nuo mažens yra mokomi pažinti miško gyvumus, gerbti juos ir jų aplinką.

Nors Australijoje yra tikrai daug pavojingų gyvūnų, kuriuos gali sutikti tiek stovykloje, tiek jūroje, tiek savo kieme, patys australai tvirtina, kad pati pavo-jingiausia žmogui yra Australijos saulė. Jos stipru-mu ne kartą teko patiems įsitikinti savo kailiu. Tik-

sliau ne kailiu, o savo oda. Saulės spinduliavimas čia toks intensyvus, kad smarkiai nudegti galima net visiškai apsiniauksią dieną. Kremai nuo saulės čia būtini, parduotuvėse juos parduoda kibirais! Be to, saulė išties smarkiai spigina akis, todėl joms taip pat reikia apsaugos.

Bene išskirtiniausia ši vasara Australijoje buvo todėl, kad šiemet Viktorijoje buvo leidžiama kurenti laužus! Australijoje yra nuolatinė sausra, čia dažnai siaučia dideli miško gaisrai, todėl elge-sio su ugnimi taisyklės yra itin griežtos – gamtoje ji dažniausiai tiesiog draudžiama. Dėl gausaus lietaus šią vasarą, miške buvo drėgna ir nebuvo jokio gaisro pavojaus. To Australijoje nebuvo jau 7 metus. Taigi, pirmą kartą per 7 metus, skautų stovykloje dainavome prie tikrų eukalipto malko-mis kurenamų laužų!


Žinoma, kaip ir kiekvienoj stovykloj, buvo tikri va-karo laužai prie kurių skambėjo lietuviškos dainos ir skautiški žaidimai. Įdomu tai, kad kiekvieną dieną po pietų stovykloje buvo skiriama laiko drauge mokytis naujų dainų, kad prie laužo visi galėtų jas dainuoti.

Stovykloje nuolat buvo bendraujama dviem kalbomis – lietuvių ir anglų. Tai nestebino, nes žinojome, jog dauguma išeivijos vaikų nemoka lietuvių kalbos. Kadangi stovykloje buvo siekiama lavinti vaikų lietuvių kalbos įgūdžius ir mokytis naujų žodžių, vadovai stengėsi derinti abi kalbas. Stovyklos pradžioje tokia angliškai-lietuviška kal-ba skambėjo labai juokingai, vėliau patys įpratom ir pramokome taip kalbėti. Pavyzdžiui, rikiuotėje galėjai išgirsti kažką panašaus: Broliai, make sure that every skiltis prepares a short skit for to-night‘s vakaro laužas. And please be ready for laužas right after vakarienė. Įdomiausia, kad prie tokios skautiškos kalbos pripratę skautai gali net nežinoti, ką anglų kalboje reiškia žodžiai „patrol“ arba „troop“. Užtat visi puikiai supranta, kai sakai „skiltis“ ar „draugovė“.

po stovyklos

Pasibaigus stovyklai dar beveik tris savaites kelia-vome po Australiją. Aplankėme Sidnėjų, žygiavome po Mėlynuosiuos kalnus, stovyklavome su kengūromis nacionaliniuose parkuose, gaudėme didžiules vandenyno bangas nuostabiausiuose Sidnėjaus paplūdimiuose ir stebėjome laukinius arklius. Norint papasakoti visus kelionės įspūdžius, reikėtų parašyti knygą, bet mieliau papasakosiu juos visus gyvai kurį vakarą prie skautiško laužo!

Iš viso Australijoje praleidome kiek daugiau nei mėnesį. Per tą mėnesį patyrėme unikalų Aus-tralijos gamtos grožį, įgavome visiškai nau-jos skautiškos patirties stovykloje ir pažinome daugybę nuostabių žmonių, kuriuos dabar galime vadinti savo draugais. Australija nesiliovė stebinu-si kiekviename kelionės žingsnyje. Tai iš tiesų buvo didžiulė gyvenimo kelionė!

Valio Australijai ir žmonėms kurie padėjo mums kelyje ir leido patirti tiek daug. Ačiū broliui Hen-rikui Antanaičiui, broliui Jonui Rukšėnui ir bro-liui Rimui Strungai. Taip pat ypatingas Ačiū visai Rupšių šeimynai iš Sidnėjaus bei broliui Piquet Kružui ir jo šeimai Melburne, taip pat visiems Aus-tralijos rajono broliams ir sesėms!

Kelionės įspūdžiais dalinosi brolis Tomas



vakar ir šiaNdieN: patyrusių skaučių akimis

Vieną visai nešiltą rudens vakarą patyrusių skaučių skiltis gavo galimybę pakalbėti su skaute, kurios skautavimo kelias prasidėjo dar Sąjūdžio laikais. Visai skilčiai tai buvo puiki patirtis, nes visuomet yra be proto įdomu sužinoti, kaipgi anksčiau vis-kas vyko, kaip per kelias dešimtis metų pasikeitė skautiška veikla.

Visų pirma reiktų pristatyti skautę, su kuria mes kalbėjomės. Ji – vyr. sk. Nomeda Bepirštytė, pirmą kartą į skautų stovyklą nuvykusi 1989-ųjų liepos mėnesį. Tuo metu jai buvo penkiolika metų, o skautija Lietuvoje buvo tik beatsikurianti. Pirmojo-je savo stovykloje davė įžodį, iš karto tapo vadove ir savo krašte aktyviai dalyvavo skautiškoje veik-loje iki pat studijų metų.

Lygindami tuometinę skautišką veiklą ir šiandienos veiklos principus, matome, kad iš tiesų daug kas pasikeitė. Visų pirma, tuomet nebuvo tiek daug žinių apie pačią skautybę, nebuvo ir literatūros, kuri padėtų vadovams geriau orientuotis, nebuvo nusistovėjusios tvarkos. Viskas buvo daroma taip, kaip atrodė geriau, o žinių ar patirties išties stigo. Visa informacija apie skautus būdavo gaunama iš „Tarybinio mokytojo“ ir laikraščio „Aušra“. Nepai-sant to, vadovai turėjo nepaprastai daug entuzi-azmo, kuris, matyt, ligi šiol liko visa ko pagrindu.

Ypatinga yra tai, kad prieš daugiau nei dvi dešimtis metų viską buvo stengiamasi suorgani-zuoti iki smulkmenų – vasaros stovyklas planuoti pradėdavo dar rudenį, kiekvienai sueigai būdavo paruoštas planas, o darbai būdavo atsakingai paskirstomi. Atrodo, viskas buvo kiek rimčiau ar griežčiau, negu kad mums kada ors teko pat-irti. Ar tikrai daugelis mūsų yra pratę kas savaitę ruoštis sueigai, daryti planus, viską pasiruošti iki smulkmenų? Dabar visgi skautijoje daugiau spontaniškumo. Lyg ir daug paprasčiau: visi draugai – visi vieni kitus supranta, atlaidžiai žiūri, jei nepasisekė, jei dar ne viskas paruošta. Tuo tarpu Nomeda mano: „Geras draugininkas yra tas, kuris atėjęs į sueigą geria kavą, nes viskas jau seniai suo-rganizuota“.

Būdama penkiolikos sesė Nomeda vedė suei-gas vilkiukų amžiaus vaikams. Sueigos vykdavo

mokyklos paskirtose patalpose. Visada buvo sten-giamasi sudominti vaikus, todėl sueigų temos kartais būdavo labai neformalios, pavyzdžiui, apie peilių rūšis arba ufonautus. Visi vadovai labai gerai žinodavo, kad jų pagrindinis tikslas yra vai-kai ir kad visos pastangos – jų labui. Patys vaikai jautė nuoširdžią pagarbą vadovams, kurie dauge-liu atvejų tapdavo net stipresniu autoritetu nei tėvai. Galbūt tos pagarbos autoritetui ar galų gale pačių autoritetų šiandienos skautavime šiek tiek pritrūksta.

Kaip ten bebūtų, bekalbėdamos apie visokius įdomius ir mums jau nebeįprastus dalykus, perėjom prie rimtesnių pasvarstymų. Po tiek ak-tyvaus skautavimo metų, Nomedai skautai tapo nemaža gyvenimo dalimi. Ji teigia, kad skautas lengviau randa savo gyvenimo kelią, sugeba daug paprasčiau susiformuoti gyvenimo filosofiją. Tai žmogus, turintis „stuburą“, o įgytas noras visiems daryti gera jau taip niekada ir nebedingsta. Ne-galime nepaminėti to, kad skautai nesensta – jie visuomet lieka jaunatviški ir entuziastingi ir visai nesvarbu, kiek kartų nuo gimimo Žemė jau ap-skriejo aplink Saulę.

Taip pat mūsų pašnekovė apgailestavo, kad tiek daug patirties neperimta iš tarpukario Lietuvos skautų, kad viskas nuėjo užmarštin. Gaila, bet ne viena daina ir ne vienas prisiminimas pradingo amžiams. Mums pasakojo apie skaučių būrelį, kuris gyvavo septintajame dešimtmetyje, o to būrelio skautės nepabijojo net įžodžio duoti (reikėtų nepamiršti, jog sovietmečiu skautiška veikla buvo uždrausta). Nustebino ne tik merginų drąsa, bet ir tai, kad visgi sovietmečiu buvo išsaugotos seseri-jos ir brolijos vėliavos, taip pat nemažai nuotraukų ir kitokių skautiškų vertybių. Būtent apie tokius pavyzdžius norėtųsi dažniau girdėti ir šiandien.

Po interviu su sese Nomeda supratome, kad iš vadovų galime be galo daug sužinoti, tereikia nebi-joti klausti. Pabaigai norėtume visiems priminti vieną nepamirštamą Saulaičio frazę, kurią ne vieną kartą pokalbio metu sakė pašnekovė: „Skautai nėra žmonės, tai yra daugiau negu žmonės“. Galime tik pasidžiaugti, kad galbūt esame tie, kurie niekada neatpras daryti gerą!

„Skaisčio“ tunto „Ragės“ draugovės patyrusios skautės


skautė... stovi Nuošaliai?Turbūt B. P., Mafekingo apsuptyje sugalvojęs idėją apie mažiuosius žvalgus, neįsivaizdavo, kad dėl jos po šimto metų miškais lakstys ilgakasės mergaitės, su kirviu rankose, ieškodamos tin-kamo lazdyno naujiems vartams. Gal jo idėja ir nebuvo skirta mergaitėms, bet prasidėjus skautų judėjimui ji sužaliavo ir jų tarpe. Argi stovykloje nebūtų liūdna be raudonskruosčių sesučių, meiliai besiremiančių į petį prie laužo? Ar nebūtų nyku be jų juoko, aidinčio miškais ir giriomis? Ar galingiausi bokšteliai būtų pastatyti be darbščiųjų sesių rankų, jų moteriškos intuicijos ir didelės valios?

Skautės atsirado tik dvejais metais vėliau nei bro-liai. Pirmieji jų žingsniai sulaukė daug kritikos, nes tuomet buvo neįprasta matyti jaunas orga-nizuotas mergaites, ir dar su keistomis unifor-momis. Skaučių sąjūdžio pradžia buvo siejama su tuometiniu moterų judėjimu už lygias teisias visuomenėje, bet, kaip patys matome ir žinome, skautės šiuos sunkumus nugalėjo ir laimingai gyvuoja. Skaučių judėjimui plečiantis buvo įkurta Pasaulinė skaučių asociacija (WAGGGS), kurios tik-slas – plėsti draugystę įvairių tautybių mergaičių tarpe. Vis dėlto tai – tik ledkalnio viršūnė. Lietuvos skautukės nesikuklina bendrauti su užsienietėmis (nors gal jas labiau traukia užsieniečiai), bet ar-tima sesė turbūt kiekvienai yra nuostabi draugė: draugovės mums tampa šeimomis, kreipinys „sese“ tariamas tiesiogine jo prasme, o ne dėl tradicijos. Skautes savaime vienija be galo stiprus dvasinis ryšys. (Žinoma, mes negalėtume išsiversti ir be nuostabiųjų brolių.)

Mūsų akimis, šiandien sesės skautės ir broliai skautai yra visiškai lygūs. Be abejo, jie turi daugybę skirtumų, bet šiandien tai nieko nebekeičia. Landžiodamos po įvairius skautiškus statistinius duomenis radome įdomų faktą – penkiolikoje valstybių Pasauliniam skautų judėjimui (WOSM) priklauso tik berniukai. Įdomu, ar tai reiškia, kad visos tų valstybių skautės mergaitės priklauso WAGGGS‘ui, ar patriarchalinę visuomenę ir žemą jos išsivystimo lygį, nes daugumą tų valstybių yra Afrikoje. Jei ir taip, tikėkimės, kad moterų padėtis jose greitai pasikeis.

Skaučių ir skautų priesakai ir įstatai nieko nesiskiria, išskyrus penktąjį priesaką: „Skautė mandagi ir kuk-li“, o „Skautas mandagus ir riteriškas“. Dabartinė šio seseriškojo priesako mūsų interpretacija būtų to-kia: skautė visuomet žino kaip elgtis, gerbia kitus, nėra pagyrūnė. „Vadovės užrašuose“, išleistuose 1997 metais randame tokį jo aiškinimą: „Moka stovėti nuošaliai, nereikalauti sau nei dėmesio, nei atlyginimo“. Kaip jūs įsivaizduojate šiandien skautę, stovinčią nuošaliai? Mes neįsivaizduojam. Kaip ji padės draugui ir prisidės prie komandinės veiklos? Ar viską už ją padarys broliai? O kaip nereikalaujančią dėmesio? Negi skautės idėjos ir mintys yra nesvarbios, o savo nuomonę, ji turi laikytis tik sau? Kodėl ji negali reikalauti atlygini-mo? Bent mažyčio ačiū. Visa tai labai kertasi su šiandieniniu skautės elgesio strereotipu.

Atrodo, kad skautės padėtis skautiškoje veikloje, kaip ir moters padėtis visuomenėje padarė didelę pažangą, kuri iš mūsų, sesių, pusės yra teigiama ir sveikintina.

Skaisčio tunto Ragės draugovės patyrusios skautės


Documents

Skautų aidas. Pavasaris 2011