1 www.skautai.lt

SKAUTU AIDASSKAUTU AIDAS2010 m. pavasaris

2 2010 m. pavasaris

Redakcija:

Vyr. redaktorė Jorė AstrauskaitėMaketuotojas Jurgis MalinauskasKalbos redaktorės Monika Merkytė, Rasa Dumčiūtė

Autoriai: Akvilė Milkevičiūtė, Dainius Urbonavičius, Giedrė Gudauskaitė, Greta Bingelytė, Justina Briedytė, Karolis Žemaitis, Laima Dagytė, Tomas Rakovas.

Išeina kartą per ketvirtį.Elektroninį laikraštį galima rasti skautatinklyje (www.skautai.lt).

Kontaktai:

El. paštas press@skautai.lt

Adresas laiškams

„Skautų aidui“Nacionalinis biurasTrakų g. 18, 44236,Kaunas

Skau

tų a

idą“

leid

žia

Liet

uvos

ska

utija

Turinys:

Redakcijos skiltis 3Numerio svečias 4Mūsų žaidimo taisyklės 6Laumėms rūpi 10Žalia makštelė smegenims 14500 metrų Kauno 15Ar vis dar tikim šventai? 17Suaugusieji skautybėje - „nei rankyčių nei kojyčių“ 18Tarp nemokančių ir nenorinčių 20HoHo – įdomu kas tai? 22Jamboree. Kas tai ir su kuo tai valgoma? 23

3 www.skautai.lt

Skautavimas yra pilnas ritualų ir simbolių. Jie taip mums įaugę į kraują, kad dažnai nebesusimąstome, nepagalvojame, kodėl yra būtent taip, o ne kitaip. Kodėl dažniausiai visiems natūralu, kad laužą sukraus broliai, o praves sesės? Kodėl mūsų kaklaraiščių spalvos yra būtent tokių spalvų? Kas sugalvojo tokį keistą žodį kaip „skautininkas“? Kodėl vyčių lazda yra dvišakė ir kodėl jie kaklaraiščius dėvi su movomis, o vyr. skautės – riša tik-ruoju mazgu?

Paprastai tokie klausimai daugiausiai kyla jaunesniesiems skautams. Pamenu, kai tokia buvau, į didžiąją dalį klausimų gaudavome atsakymus „kai užaugsi – sužinosi“. Bet juk negali laukti, kol užaugsi, kai tau būtent dabar įdomu, kodėl tas berniukas stovi toks liūdnas prie kažkokių lazdų. Ar jis buvo blogas ir, kadangi miške nėra kampų, vadovai sugalvojo tokią bausmę?

Šis „Skautų aido“ numeris irgi pilnas klausimų. Kaip Prezidentas Valdas Adamkus tapo skautu? Iš kur mes turime skautų namą Kaune? Kaip supranti priesaką „skautas – tau-pus“? Ar drėgnų servetėlių ir vazelino naudojimas stovykloje tikrai yra išlepimo požymis? Kiek galima gelbėti organizaciją? Ar religija yra vienintelis kelias į savęs pažinimą ir dvasinį tobulėjimą? Ką reiškia žodis Jamboree?

Geroji žinia yra ta, kad uždavę klausimus numerio autoriai neliepia laukti, kol užaugsite. Tiesa, kai kurie atsakymai man sukėlė tik dar daugiau klausimų ir minčių apie savus atsakymus. To paties pašalinio efekto linkiu ir jums. Skaitykite, mąstykite, disku-tuokite ir nepamirškite pasidalinti savo klausimais ir atsakymais su kitais „Skautų aido“ skaitytojais.

Juk nieko nėra smagiau už dalinimąsi!

Jorė

4 2010 m. pavasaris

Brolis Valdas Adamkus susitikus tvirtai paspaudė kairę ranką ir maloniai sutiko atsakyti į kelis klausimus apie savo skautavimą. Papapasakokite apie savo skautavimo pradžią. Kalbant apie mano skautavimo pradžią, reiktų grįžti į labai tolimus laikus. Kažkada pats mėginau at-kurti mintyse tuos pirmuo-sius žingsnius, ir tai įvyko 1937 m. – metai iki pirmosios lietuvių tautinės skautų stovyklos Aukštojoje Panemunėje. Tai buvo vienas reikšmingesnių renginių ir sukakčių atsikūrusioje Lietuvos valstybėje (kur, mano giliu įsitikinimu, pati skautija suvaidino milžinišką vaidmenį). Tautinė stovykla subūrė gražų brolių bei sesių būrį – tikrą šeimą, o tuo pačiu metu uždegė tūkstančius lietuvių jaunimo būti skautų organizacijos nariais. Būtent šios pakilimo bangos

aš pats buvau įtrauktas į skautų judėjimą, o savo pirmąjį kaklaraištį gavau bebaigiant Jono Jablon-skio pradinę mokyklą. Po to sekė gimnazija, kur daviau skauto įžodį. Tačiau neilgam, nes pasibaigė nepriklausomos Lietuvos gyvenimas. Atgal į skautų sąjūdį grįžau jau toli nuo Lietuvos – po karo, kai skautai išeiviai pradėjo rinktis į vadinamąsias švietintojų stovyklas. Kartu

pradėjo kurtis organizacijos, pir-mosios lietuviškos mokyklos. Aš pats didžiuojuosi, nes pirmąją laida baigiau lietuvių gimnaziją Voki-

etijoje, Bavarijoje, kurios vadovybę sudarė buvę lietuvių gimnazijų mokytojai. Žinoma, tarp įvairių būrelių bei ideologinių organizacijų čia atsikūrė ir ateitininkų bei Lietuvos skautų sąjungos or-ganizacijos. Pradėjome vėl įsitraukti į skautijos gyvenimą, būtent ten aš 1946 m. turėjau laimės išlaikyti visus kandidato išbandymus, atlikti visus reikalavimus ir duoti skauto vyčio įžodį.

BROLIS VALDAS ADAMKUS:

„GYVENKITE SKAUTIŠKA DVASIA”

“Aš 1946 m. turėjau laimės išlaikyti visus kandidato išbandymus, atlikti visus reikalavimus ir duoti skauto

vyčio įžodį”

5 www.skautai.lt

Ar dalyvaudavote skautų stovyklose dar būdamas Lietuvoje? Jau neteko dalyvauti skautų stovyklose Lietuvoje, nes pats į skautų sąjūdį įsitraukiau visai prieš Lietuvos okupaciją. Per ją Lietuvos skautai labai nukentėjo, nes buvo patriotinį jaunimą auklėjanti organizacija ir, kiek pamenu, netgi vienas pirmųjų kankinių buvo pulkininkas Šarauskas, kuris man lig šiol įsimintinas, kaip brolijos vadas. Tačiau pats skautiškas gyvenimas virė – tiek žygiai, tiek tuntų susirinkimai su visomis skautiškomis tradicijomis. Gal prisimenate kokių nors nuotykių iš savo skautiškos patirties? Nieko ypatingo negalėčiau išskirti. Aišku, svar-biausios žinios buvo gaunamos praktiniame skautavime. Tarkim, uždaviniai, su kuriais čia susidurdavau, kad ir mazgų rišimas, prisidėjo prie nepasimetimo ekstremaliose situacijose – jau žinodavau, ką daryti reikalui iškilus. Manyje skautija sutvirtino lietuviškumą ir supratimą, kodėl aš esu lietuvis, kodėl aš, kaip jaunas žmogus turiu dalyvauti tokios organizacijos veikloje, kodėl man turi rūpėti, kad būtume viena didelė šeima, kad atjaustume vieni kitus. Net pats skautų šūkis „Dievui, Tėvynei, Artimui“ turbūt nusakė mūsų visos veiklos apimtį ir tikslus. Man šis šūkis daug reiškia ir šiandien. Aš labai tikiuosi, kad tie prade-dantieji jaunesnieji skautukai girdės ir įsisamonins šių žodžių reikšmę, nes jie turėtų lydėti visuose jų darbuose ir užmojuose per visą gyvenimą. Ar galima teigti, kad skautiškos idėjos padėjo pamatą jūsų tolesniam gyvenimui? Be jokios abejonės, pirmieji žingsniai šioje organizacijoje sudarė sąlygas pasijusti lietuviu. Tas

stiprus patriotizmo skatinimas paliko įspūdį visam gyvenimui. Manau, kad skautija mane vedė per visą gyvenimą, nesvarbu, kur aš buvau ar kokius

sunkumus reikėjo nugalėti – manau, kad tą savo gyvenime pasiekiau. Ko galėtumėte palinkėti dabartiniams Lietuvos skautams? Gyventi skautiškoje dvasioje. Kad jauni-mas daugiau susidomėtų tais skautiškais idealais ir kad Lietuvos skautija apjungtų kuo daugiau Lietuvos jaunimo. Aišku, pasaulis keičiasi, pasiūla didėja, bet viskas atitraukia jaunimą nuo vertybinių dalykų, apie kuriuos skautija kalba. Nesiūlau likti tik skautiškos organizacijos rėmuose, tačiau stenkimės, kad į tą organizaciją pritrauktume kuo daugiau jaunimo. Nes per skautiją mes susipažįstame su veiklumu, daromės sąmoningesni ir tuo pačiu būsime geresni ne tik kaip žmonės, bet ir kaip Lietuvos piliečiai. Ačiū už pokalbį!

Bendravo psktn. Laima Dagytė

6 2010 m. pavasaris

„Skautų aidas” ir vėl tęsia brolių ir sesių apklausą apie svarbiausias mūsų skautiškojo žaidimo taisykles – skautų priesakus. Šį kartą pasidomėjome, kaip skautai supranta II ir IX priesakus.

pat. sk. Martynas, 18 m., Vilniaus kraštas

II. Skautas ištikimas Dievui ir Tėvynei. Skautas ištikimas Dievui – tai nebūtinai turi būti krikščioniškas Dievas, nes religijų yra įvairiausių (Lietuva būtų pagoniška (turbūt), jei per prievartą nebūtų apkrikštyta) , žmogus turėtų būti ištikimas savo Dievui, kuriuo tiki. Ištikimybė Tėvynei – ištikimybė tautos papročiams, tradicijoms, pačiai tautai, tėvynainiams (prisiminkime pasipriešinimus bandymui apkrikštyti Lietuvą ir bandymą Lietuvą okupuoti XIX–XX amžiais). Taigi ir skautas turi būti ištikimas SAVO Dievui, Tėvynei.

IX. Skautas taupus. Skautas turėtų būti taupus suprasdamas, kad pasaulyje yra žmonių, kurie neturi pinigų. Reiktų suprasti, kad kartais galima būtų apsieiti ir nenusipirkus ko nors. Skautas turėtų pasidalint su kitais žmonėmis.

pat. sk. Lina, 16 m., Šiaulių kraštas

II. Skautė ištikima Dievui ir Tėvynei. Davus pirmąjį įžodį, sąvoką „Tėvynei“ pakeitė sąvoka „gerasis darbelis“. Gerasis darbelis šeimai, gamtai, artimiesiems, miškui. Juk viskas ir sutelpa į žodelį „Tėvynė”. O po antrojo įžodžio Tėvynė tapo reikalas svarbus. Tai šypsena nepažįstamajam, tai šiukšlės nenumeti-mas bet kur. Savoka „Dievui” pasikeitė 180 laipsnių kampu. Jau geri ketveri metai Dievas yra mano Draugas. Mišios – tai dozė vidinio ra-mumo ir išorinės energijos. O pamokslas – apmąstymai visai dienai.

IX. Skautė taupi.Šią sąvoką naudoju gana dažnai, kai sustoju prie saldainių aparato ir pamatau kokį skanumyną, verčiantį sunkiau nuryti seilę. Sustoji ir pagalvoji: greitai skautų renginys, ten susitiksiu su visais savo broliais ir sesėmis, pinigėlių reikės. Tai paimsiu tą litą ir įdėsiu į kišenę, kad mamai mažiau reikėtų duoti.

pat. j. sk. Deividas, 16m., Vilniaus kraštas

II. Skautas ištikimas Dievui ir Tėvynei.Ištikimas Dievui – tikėjimas, kad sunkioje padėtyje kažkas padės. Švenčiu pagrindines religines šventes (Šv. Kalėdas, Šv. Velykas, Žolines). Kelis kartus per metus nueinu į bažnyčią, į mišias. Mišios per

MŪS

Ų ŽA

IDIM

O T

AISY

KLĖS

7 www.skautai.lt

stovyklas man patinka tuo, kad jos vyksta gamtoje ir yra trumpesnės. Per jas kunigas dažnai būna linksmas, bendrauja su skautais, kartais pajuokauja. Ištikimas Tėvynei – gerais darbais garsinantis ją žmogus. Žinantis Lietuvos praeitį ir matantis gražią savo Tėvynės ateities viziją. Man Tėvynė pirmiausia siejasi su lietuvių kova už laisvę ir nepriklausomybę. Aš žaviuosi lietuvių ryžtu, drąsa ir tuo, kad jie sugebėjo išsaugoti šį mažą pasaulio lopinėlį. Per valstybines šventes stengiuosi sudalyvauti minėjimo renginiuose (dažniausiai su skautais), jei nepavyksta, tai bent jau per televizorių pažiūriu. Ateityje galvoju gyventi Lietuvoje, gal tik keliems metams išvažiuoti į užsienį mokytis ar dirbti. Juk čia šeima, draugai, artimieji ir, žinoma, skautai.

IX. Skautas taupus. Aš nuo mažens nelinkęs išlaidauti, už tai turėčiau būti dėkingas tėvams, kad taupų išauklėjo. Prisimenu vaikystėje gaudavau saldainių, tai vieną suvalgydavau, o kitus pasidėdavau kitai dienai. Manau, taupumas padeda skauta-vime, pvz., vietoje daug virvės ir prastų mazgų ką nors surišti su mažiau virvės, bet geresniais mazgais; vietoje didelio laužo naktinio budėjimo metu, tikrai geriau vos rusenanti liepsna (tiek, kad nesušaltum ir kad būtų bent kiek šviesiau).

psktn. vyr. sk. Greta, 24 m., Vilniaus kraštas

II. Skautė ištikima Dievui ir Tėvynei. Skautų priesakai yra į mane įsikūniję. Kartu su metais įaugo į mane, žinai, kaip būna, kai netoli medžio būna tvora ir ji įauga? Va lygiai taip ir priesakai. Nuo tada, kai dar vedė už rankos, su mama ir tėčiu ėjau į Šv. Mišias sekmadieniais. Ir mokykloj ėjau. Ir tada dar labai tikėjau, deja, kažkuriuo metu ėmė ir iškilo abejonė kai kuriomis tiesomis ir jų bažnytine interpretacija, dėl to dabar į Mišias einu tik kartais. Iš pagar-bos žmonėms, kurie kviečia, arba dėl Mišių tikslo.Bet išmokti dalykai liko – Kristaus mokymas – pagalba silpnesniams, teisybės ieškojimas, kantrybė ir kiti gražūs dalykai yra mano gyvenime ir kiek įmanydama stengiuosi juos palaikyti. Sudalyvauju ir įvairiose bažnyčios organizuojamose akcijose – tiek lėšų rinkimo, tiek Betliejaus ugnelės dalinime – ten, kur reikalingos mano rankos. Ir į kitų religijų organizuojamas eičiau, jei tik kviestų. Nebijau. Meldžiuos, kai būna sunku. Rytais džiaugiuosi dar viena diena ir sveikinu pakilusią saulę, dėkoju už mane supančius žmones. Bet neinu į Mišias. Nepatinka man ten. Savo žodžiais dėkoju savo di-evams. Negerai taip, matyt, bet neradau tiesos dar, todėl pasirinkau tokį tarnavimą Dievui – kiek galima padėti kitiems ir laikytis moralės ir

8 2010 m. pavasaris

doro žmogaus principų. Kasdien ir visur. Apie meilę Lietuvai galima daug sakyti. Užaugino mane tremtinė močiutė, sausio 13-ąją kasmet prie Seimo rūmų pasitinku, per gatvę einu degant žaliai šviesai, moku mokesčius ir einu bal-suoti. Ant valdžios stengiuos neburnoti, kol pati ten neinu ir nedarau jokių sprendimų, dėl kurių kiti galėtų pykti (darbe tenka kartais teikti siūlymus, tada leidžiu sau pyktelt, jei niekas nesikeičia). Kitaip tariant, nekritikuok, kol pats nieko nesiūlai.

IX. Skautė taupi. Šiukšles metu į šiukšliadėžę ir skaitau geras naujienas. Šitos rūšies ištikimybė tokia didelė, kad net širdį spaudžia. Ir niekur iš čia nevažiuosiu. Negaliu išmesti maisto, o nukritusią duoną vis dar bučiuoju. Bandau pavirsti tobula namų šeimininke – gaminu, kas artėja link gedimo, o ne to, ko tuo metu noriu.Į nukainotas prekes nežiūriu, bet perku prekę kokybišką ir, jei įmanoma, tiesiogiai iš gamintojo. Neimu celofaninio maišelio, bet kuprinėj turiu drobinį. Perku brangesnį, bet geresnį daiktą ir kai pa-genda – taisau. Iš anksto planuoju pirkinius ir neperku nieko, kas man tą akimirką „labai labai gražu ir kaip labai noriu”. Einu į padėvėtų drabužių parduotuvę, nes ten išskirtiniai ir vienetiniai daiktai už mažą kainą.I šjungiu elektrą ir užsuku vandenis, kai nenaudoju.Daug nekalbu – žodžius irgi reikia branginti.Va taip visame kame ir taupome. Noriu artėti prie tobulybės, to visiems ir linkiu. Artėti link gero ir teis-ingo žmogaus.

psktn. vyr. sk. Giedrė, 24 m. Kauno kraštas.

II. Skautė ištikima Dievui ir Tėvynei. Šitas priesakas man pats tikriausias ir stipriausias, nes patvirtina skauto/-ės pasiryžimą būti ištikimu savo Tėvynės atstovu, ambasadoriumi, kad ir kur būtų, kad ir ką veiktų. Jį prisiminus visuomet jaučiuosi atsakinga tarnauti savo Tėvynei tiek darbais, tiek mintimis, tiek žodžiais. Ištikimybę Dievui su-prantu ne tik kaip tikėjimą, bet ir kaip dvasingumą, tikėjimą gėriu, žmogiškumą, įvairių religijų pažinimą ir toleranciją joms.

IX. Skautė taupi. Skautiškas taupumas – tai suvokimas, kokią vertę turi ne tik vi-enas ar kitas daiktas, bet ir laikas, žodis bei kokių pasekmių gali turėti jų švaistymas. Paprastai tariant, stengiuosi ne tik nenaudoti daugiau, nei man reikia (nesvarbu, ar vandens, ar elektros, pinigų ar miltų į skautišką duonelę), bet ir netuščiažodžiauti, taupyti savo ir kitų laiką.

9 www.skautai.lt

gint. Ernesta, 20 m., Vilniaus kraštas.

II. Skautė ištikima Dievui ir Tėvynei. Manau, kad kiekvienas žmogus turi pats pasirinkti savo tikėjimo kelią ir tuo pačiu gerbti kito žmogaus tikėjimą bei tai, kaip jis jį išreiškia. Aš pati nesu jokios religijos pasekėja, tačiau gyvenime stengiuosi remtis daugelio jų skelbiamomis vertybėmis. Svarbiausioji man yra tikėjimas žmonių gerumu. Ištikimybę Tėvynei visų pirma sieju su pagarba jai, noru pažinti jos tradici-jas, kalbą, vertybes, ją pačią. Manau, kad skautas, suvokęs, kas yra jo Tėvynė ir kokia ji yra, turėtų didžiuotis esantis jos dalis ir skleisti šią žinią aplinkiniams. Kaip pati taikau šią priesako dalį savo gyvenime? Drąsiai visiems sakau: „Aš my-liu Lietuvą ir man čia gera“, juk krašto gerovę kuria patys žmonės ir tai, kaip jie mąsto.

IX. Skautė taupi. Dabar visuomenėje labai stipriai populiarėja ekologiškas gyvenimo būdas ir patarimai, kaip tausoti savo planetos išteklius. Labai džiugu, kad skautai taip pat stengiasi tuo remtis tiek skautiškų renginių metu, tiek asmeniniame gyvenime. Dar vertėtų prisiminti, kad taupyti galima ne tik elektrą ar pinigus, bet ir kitų žmonių laiką bei jėgas. Na, o aš pati šiltesniu metų laiku stengiuosi visur vaikščioti pėsčiomis, nakčiai ištraukiu elektros kištukus iš lizdo, prieš įsigyjant kažkokius daiktus apsvarstau, ar tai tikrai būtina ir pan. Tokie dalykai greitai pavirsta įpročiu.

pat. sk. Virga, Vilniaus kraštas.

II. Skautė ištikima Dievui ir Tėvynei. Kaip suprantu: skautas niekada neišsižada Tėvynės, ir net fiziškai negalėdamas būti/nebūdamas tėvynėje jos nepamiršta; skautas taip pat jokioj situacijoj neišsižada savo ideologijos, įsitikinimų, tiki savimi ir savo pasirinktu tikėjimu, jo tiesomis.Kaip vykdau: gyvendama savo Tėvynėj, mylėdama ją, padėdama, darydama gerus darbus jos labui; visada tvirtai sekdama savo tikėjimu, savo ideologija nepaisant aplinkos įtakos man.

IX. Skautė taupi. Kaip suprantu: skautas turėtų pagalvot ir apie ateitį, pagalvot apie kitus žmones, ne vien apie save, taip pat neišlaidauti veltui.Kaip vykdau: susilaikau (ne visada, deja) nuo materialių, nereikalingų dalykų, daiktų, įvertindama jų reikalingumą gyvenime. Parengė sktn. sk. v. Tomas Rakovas

10 2010 m. pavasaris

Prieš pora vakarų se-

niai aktyviai nebe-skautaujantis draugas

paklausė: „Kodėl skautės, tapdamos vyresnės, vis mažiau rūpinasi savo išvaizda? Juk jos moterys – ar stovykloje, ar mieste...“ Beveik to paties klausė ir niekada neskautavusi, bet daug laiko su skautais praleidžianti draugė. Ši „Laumės“ vyresniųjų skaučių būrelio skiltis rašoma ne grožio kultui stovyklose ar žygiuose skatinti. Ir tikrai ne tam, kad išvaizda taptų svarbesnė už mūsų idėjas ir veiklą. Straipsniai skirti kalbėti apie moteris, moteriškumą ir viską, kas mums gali rūpėti.Šių straipsnių tikslas – priminti sau ir Tau, mylima sese, svarbų dalyką: mes – mergaitės, mes – merginos, mes – Moterys!

Grožio pagrindaiSiūlome pradėti viską nuo pradžių, tad aptarsime, kaip prisižiūrėti stovyklos metu ir kaip stovykloje atrodyti tvarkingai ir gražiai be jokių įmantrių priežiūros priemonių ir įdedant visai nedaug pastangų.

KojytėsDar namuose, prieš išvykstant į stovyklą, derėtų susitvarkyti kojų nagus ir pėdas bei ant kojų augančius plaukelius, kad vėliau stovykloje tektų tik padailinti

Kojų nagai. Jokių peraugusių nagų ar pajuodusių panagių! Tegu vyrai gąsdina savo kojų nagais – tik ne moterys! Nagučiai turėtų būti tvark-ingai nukirpti ar nudildinti, odelės atstumtos ar nukirptos. Patartina ir nulakuoti bespalviu laku – girdėjom pletką, kad taip prie nagučių mažiau kimba ligos ir infekcijos. Beje, nepatariam lakuoti spalvotai, nes pastovyklavus savaitėlę labai aiškiai

„LAUMĖMS“ rūpi...

11 www.skautai.lt

matosi visi įbrėžimai, nusilupimai ir pan. (nebent įsimetei nagų lako valiklį į kuprinę).

Pėdutės. Visos žinome, kad stovyklose reikia daug vaikščioti, o pėdos labai vargsta ir kenčia. Pėdutėmis galima pasirūpinti arba prieš stovyklą, arba po, nes stovyklos metu tam rasti laiko nelengva. Vienintelis ir būtinas reikalavimas pėdų priežiūrai yra su pemza nugremžti kulniukus ir kitas sukietėjusias vietas prieš stovyklą ir, žinoma, po jos. Tik tiek!

KūnelisŠvarus kūnas – švari siela! Nors stovyklinėmis sąlygomis kūnu rūpintis sun-kiau, praustis būtina kasdien! Jei stovyklos sąlygos neleidžia išsimaudyti, galima tiesiog apsi-prausti. Jei net ir apsiprausti nėra kur ir kaip (kuo būtų sunku patikėti), negyvai įgriuvus į miegmaišį visada galima nusivalyti purvą ir nešvarumus vienu naudingiausių skautams išradimų – šlapiomis servetėlėmis! Vos atsiradus šlapioms servetėlėms, dauguma sesių stovyklose pradėjo gyventi truputį lengviau. Taigi, kad ir kokia būtumei pavargusi, jei laikysi šlapias servetėles palapinės kišenėje, net užsimerkusi gulėdama miegmaišyje galėsi tiesiog ištiesti ranką ir „nusiprausti“. Jei šalia jau miega murzina sesė, padaryk gerąjį darbelį – nuvalyk veiduką ir jai. Purvo šalinimo problema išspręsta!

Jei ne išsimaudyti, tai bent apsiprausti, o jeigu ne tam nėra sąlygų (kuo patikėti sunku), tai bent įsirangius į miegmaišį nusivalyti purvą vienu naudingiausių skautams išradimų – drėgnomis servetėlėmis!

Kita itin dažna problema yra sausėjanti oda. Jei stovykloje neturi kūno kremo, yra keli šios problemos sprendimo varian-tai:1. Paklausti sesių – gal kūno kremo pasiėmė jos. 2. Jei turi kremo nuo saulės, gali pasitepti juo. Apsaugos nuo saulės ir drėkins odą – bus dviguba nauda. 3. Jei niekaip nesiseka rasti kremo kūnui, galima pasitepti paprasčiausiu alyvuogių arba sezamų aliejumi. Tokiu atveju odą reiktų tepti truputį drėgną ir svarbu nepadauginti aliejaus, nes jis sunkiai įsigeria. Jei odą tepsi drėgną, reikės vos kelių aliejaus lašų. Aliejaus perteklių nuo kūno

galima nuvalyti vienkartine servetėle. 4. Jei nerandi, neieškai arba tiesiog nemėgsti aliejaus, gali patepti kūną sviestu. Jau matome, kaip skaitydama šį sakinį susirauki. Taip, tai nėra labai patogu ir malonu, bet jei oda yra

tokia sausa, kad net skauda, reikėtų kuo greičiau ją

sudrėkinti, kol dar la-biau nenukentėjo. Vi-enos mūsų močiutė pasakojo, kad Sibi-re, kur tikrai nebuvo drėkinamųjų kremų, tepdavo sausas vie-

tas sviestu. Taigi, šis būdas patikrintas.

Žinoma, visos mes skirtin-gos, tačiau daugumai dažniausiai išsausėja blauzdos, šlaunys bei alkūnės, tad daugiausiai dėmesio derėtų skirti būtent šioms kūno vietoms.

VeidukasVeido oda stovyklose kelia daugiausia problemų: ji visada atvira ir neuždengta, ant jos nusėda visos dulkės ir nešvarumai, ji jautriai reaguoja į aplinką. Todėl veidą prižiūrėti stovyklos metu yra tiesiog privaloma.

Visų pirma, kad ir kokia pavargusi bebūtum, pri-valai ryte ir vakare veidą nusiprausti ar nusivalyti. Nusiprausti vien vandeniu nepakanka, nes lieka labai daug nešvarumų. Geriausia yra nusiprausti

specialiu prausikliu veidui, nuvalyti odą toniku ir patepti kremu ar kita drėkinamąja

priemone.

Nešvaraus veido pasekmės – spuogai ir inkštirai. Pripažinkime, kad jie mūsų nepuošia, o svarbiausia – jokio brolių dėmesio! Ir nesvarbu, miela sese, ar Tu

vilkiukė, ar vyresnioji skautė – dėmesys visoms patinka ir niekas to nenuginčys.

LūpytėsLūpos – viena svarbiausių kūno vietų. Ir ne tik dėl to, kad Tau kalbant visi žiūri į jas. Lūpos, kaip ir Tavo veidukas, stovykloje kenčia labiausiai – vėjas, drėgmė, nešvarumai. Jomis

12 2010 m. pavasaris

rūpintis ypač svarbu, kitaip net po stovyklos grįžusi į civilizaciją dar ilgai ilgai jausi pasekmes.

Viena dažniausių bėdų, žinoma, išsausėjusios ar suskeldėjusios lūpos. Svarbiausia – visada po ranka turėti vazelino arba lūpų balza-mo. Turbūt visos esame patyrusios, kaip nemalonu rytą atsibusti ir suprasti, kad pamiršai prieš miegą pasitepti lūpas, o jos jau sausut sausutėlės ir peršti... Norime pasidalinti keturiomis gudrybėmis tokiems atvejams:1. Lupų balzamą arba vazeliną tinka naudoti profilaktikai arba jei lūpos tik truputį išsausėjusios.2. Užsižiopsojus į pagalbą pasitelk alyvuogių arba sezamo aliejų: neveltui aliejus yra mini-mas jau ne pirmą kartą. Jis tinka sudrėkinti vis-kam ir visada. Be to, jis yra pati natūraliausia, ekologiškiausia ir veiksmingiausia priemonė odai drėkinti. Tiesa, aliejų rekomenduojame naudoti kol dar nėra labai blogai.3. Jei atsibudusi ryte supratai, kad nebegali šypsotis, o Tavo lūpos suskirdusios į daug mažyčių gabalėlių, vienintelis ir nepakeičiamas dalykas yra medus. Jis nuima skausmą ir drėkina lūpas kaip niekas kitas, todėl kritiniu atveju tikrai išgelbės Tavo lūpeles.4. Prisiminkime senąjį gerąjį močiutės rekomenduotą sviestą: jei jis įveikė Sibiro šalčius, įveiks ir Tavo lūpų sausrą! Taigi, jei neturi nė vi-enos iš anksčiau minėtų priemonių, ieškok sviesto – jis tikrai padės.

Tiek patarimų dailiosioms lūpytėms. Siūlom niekada jų nepamiršti, kad ir kaip būtumėte pav-argusios – žaidžiant bučiuoklį suskirdusios lūpos niekada nesulauks bučinio

RankytėsLiaudies išmintis nenuginčijama, o ji byloja, kad moters amžių pasakysi iš jos rankų, tad nepamirškime pasirūpinti ir jomis. Visos puikiai žinome, kad dieną naktį mūsų rankos užimtos įvairiausiais darbais, tad oda sausėja, o išlaikyti jas švarias – didelis iššūkis. O stovykliniame gyvenime pasitaiko ir tokių nešvarumų, prieš kuriuos bet

koks muilas ar indų ploviklis bejėgis.

Tikrai nesiūlome stovyklose tinginiauti ir nieko nedirbti. Užtat rekomenduojame:1. Smėlį. Taip, taip – būtent smėlį. Jo konsistencija primena bet kokį šveitiklį, kurį perkame parduotuvėse, o didžiausias jo privalumas yra tai, kad jo visada rasite upelyje, upėje ar ežere. Ir jis nemokamas!

Sunkiausia yra nusivalyti nuo rankų suodžius, o smėlis yra vienintelė mums žinoma ir

išbandyta veiksminga priemonė. Rankoms šveisti susirask kuo smulkesnio smėlio – bus maloniau ir nepažeisi rankų odos. Pasiimk saują smėlio, patrink purviną vietą ir nuplauk vandenyje. Jei nenusiplovė iš pirmo karto, bandyk dar ir dar kartą – tikrai padės. Svarbu paminėti ir tai, kad ši priemonė labai ekologiška – priešingai nei muilas ar indų ploviklis, smėlis tikrai neteršia vandens telkinio, kuriame plaunate rankas. 2. Jei net smėlis nepadėjo, turime dar veiksmingesnę priemonę – citrinų sultis. Tikėtina, kad stovykloje, maisto palapinėje, rasi bent vieną. Citrinų sultys nuplaus ne tik suodžius, bet ir, pavyzdžiui, dažus. Dar esam girdėjusios, kad vietoj citrinos galima naudoti pomidorus, nes juose gausu rūgšties.

Švarias rankas reikėtų iš karto sudrėkinti ir, jei įmanoma, truputį palaukti, kol kremas ar aliejus susigers. O tuomet – atgal prie darbų!

Lengva pasakyti, sunku padaryti? Dieną galbūt, bet bent prieš miegą nusivalyk rankas drėgna servetėle ir palepink drėkinamąja priemone.

DepiliacijaŠi tema gan delikati, tad ją apžvelgsime santūriai. Depiliacija derėtų pasirūpinti prieš stovyklą, bet reikalui prispyrus, mūsų pasiūlymas būtų pasid-aryti „Sesių valandėlę“. Susirask likimo draugių ir kartu anksčiau atsikelkit ar greičiau pavalgykit ir susiradusios kokią nuošalią vietelę atlikite visas reikalingas procedūras.

Savaime suprantama, jei Tavo filosofija depili-acijos klausimu yra kitokia, vadinasi nieko daryti nereikia. Mūsų filosofija – daryk tai, kas padeda jaustis nuostabiai!

13 www.skautai.lt

DantukaiDantisto specialybės mūsų organizacijoje dar nėra, todėl jei Tavo dantuke žiojėja didelė skylė arba jo tiesiog nėra, patarti nieko negalėsime ir mes.

Trumpai drūtai: svarbu valytis dantis du kartus per dieną (ryte ir vakare). Jei nepavyksta du-kart, būtinai tai padaryk bent vieną kartą – ryte. Kodėl būtent ryte? Todėl, kad visą dieną, gal ir naktį, bendrausi, žaisi, stovyklausi apsupta brolių ir sesių, todėl – jei nenori staiga pasijusti vieniša – išsivalyk dantis bent prieš pasirodydama žmonėms.

Neturi dantų šepetėlio? Greitoji pagalba – obuol-ys! Jį suvalgiusi iškart pajusi skirtumą, tačiau tai jokiu būdu nėra kasdienė priemonė burnos hi-gienai palaikyti, todėl suvalgiusi obuolį skubėk pasigaminti seną gerą skautišką įrankį – dantų šepetuką iš lapuočio medžio šakelės (daugiau informacijos ieškok knygoje „Skautybė berniukams“).

PlaukaiPlaukai – moterų grožis ir pasididžiavimas. Palaidi labai gražu, bet stovyklose visai nepraktiška: sakai, vabalai, medžio šapeliai, žolės... kas tik nesistengia apsigyventi mūsų šukuosenose. Galva pilna šapų – nei gražu, nei malonu. O ir liaudis sako: palaidus plaukus nešioja palaidos mergos. Kadangi jau susitarėme klausyti liaudies išminties, palaidos (jei norime) galime atrodyti bet kur, tik ne stovykloje. Siūlome plaukus susirišti, o dar geriau (jei plaukai pakankamai ilgi) – supinti į kasą, nes tada jie mažiau veliasi.

Pasirūpinti savo plaukais labai svarbu, bet svarbi-ausia – pasirūpinti savo sesių plaukais. Kodėl? Nes savo seses mylime kur kas labiau nei save!

Kas iš kokio molio arba parodyk tikrąjį veidą (ko reikėtų vengti)

Paprastai mieste atrodome vienaip, o gamtoje kitaip – čia svarbiausiai visa, kas praktiška. Jei tyčia ar netyčia į stovyklą atvažiavai pasidažiusi, būtų gerai, jei makiažą kuo greičiau nusivalytum.

Ne todėl, kad gal kažkam negražu, o todėl, kad tai reikalaus iš Tavęs daug laiko, kurio stovyklose neturime, jei norėsi, kad makiažas nepakenktų. Nepriklausomai nuo to, koks Tavo požiūris į makiažą gamtoje, turbūt sutiksi, kad veido odai labai naudinga bent keletą dienų pailsėti nuo chemijos, taigi, nuoširdžiai siūlome vengti bet kokių dekoratyvinės kosmetikos priemonių.

EpilogasJeigu mums pasisekė, Tu šį straipsnį perskaitei ir radai jame nors ką nors naudingo. Bet svarbiausia ne tai – norime kalbėti apie viską, kas kankina mus prieš užmiegant ir atsibudus ryte. Visa tėra išpūstas muilo burbulas, kol negalime to aptarti kartu. Ar Tau šešeri, ar šešiasdešimt, svarbiausia, kad turime ir suprantame viena kitą. Nes giliai širdyje jaučiame ir žinome, kad ryšys tarp moterų užsimezga anksčiau negu gyvybė.

Tavo,

Laumės

14 2010 m. pavasaris

„Geriausia sužinoti, ko reikia ieškoti, o tada jau pradėti ieškoti“ – kartą pasakė Mikė Pūkuotukas. Vidury šitos baltos speiguotos žiemos mes supratome, kad reikia ieškoti ŽALIO. Ir po egle žiūrėjome, ir pusnį kasėme – radome tik popieriukų nuo saldainių, matyt, skanūs buvo.. Ir į mišką ėjome, ir skautų dainų konkurse buvome – ŽALIO nei kvapo! Vieną vakarą sukritę ant minkštų pagalvių įsivaizdavome save žaliame brolių/ sesių nupintame hamake sūpuojantis šalia pakeliamo laužo... Nepadėjo. Ne, ne

pavasario ir ne vasaros mes ieškojome.

Pabandysime paaiškinti. Atsakyk į paprastą klausimą: ką šiandien veikei? Tikriausiai pabudęs pasimankštinai truputėlį, gėrei arbatos, prarijai mamos keptą kiaušinienę, skubėjai į mokyklą/ darbą ir savo draugus skautus, tikim, buvai sutikęs? Pabūsime detektyvais ir paklausinėsime truputį daugiau: iš namų kulniavai pėsčiomis, įšokai į troleibusą, o gal kaimynas pavėžėjo? Laukdamas automobilių spūstyje prisiminei, kad pamiršai išjungti šviesą vonioje ir pietums nesusitepei sumuštinio... Vėliau

išalkęs sutriauškei kažką užkandinėje, po dienos darbų grįžęs dar pastebėjai, kad ir kompiuteris nuo vakar neišjungtas.

Na, galbūt perisistengėme su neišjungtais elektros prietaisais, bet mūsų mintį tikriausiai sugavai? Kasdien dirbame savo darbus ir darbelius, girdime aplink murmant, barantis ar garsiai šaukiant, kaip nemylime ir netausojame savo aplinkos, gamtos, planetos ir galvojame, kad mes čia niekuo dėti, juk nieko blogo nedarome, tik dirbame darbus ir darbelius! O dar esame skautai, tausojame gamtą ir po

savęs šiukšlių nepaliekame.

Tai štai – mes ieškojom ŽALIO jausmo, kai supranti, kad net mažiausias žingsnelis, kurį žengi kasdien, gali tiek padėti, tiek pakenkti aplinkai, kurioje gyveni, mokaisi, dirbi ar stovyklauji. O kai supranti,

tai pradedi ieškoti, ką galėtum daryti kitaip. Kviečiame tave, įsitaisiusį patogiai, kol už lango siaučia pūgos, pagalvoti, ką šiandien veikei nuo ryto iki vakaro ir kaip (tiek gerai, tiek blogai) tavo paprasti

veiksmai galėjo pakenkti/ puoselėti aplinką, kurioje gyveni.

O kol galvoji, mestelsime tau vieną idėją – linksmą filmuką apie tai, kad naudojimasis viešuoju trans-portu padeda sumažinti automobilių išmetamųjų dujų kiekį, kuris daro didelę įtaką klimato kaitai.

Filmuko nuoroda: http://www.youtube.com/watch?v=tdvn6YKP5jI.

Mūsų galvose jau ūžia, nerimsta žali vėjai, užsikrėsk ir tu!

Jaunimo programos skyrius

ŽALIA MANKŠTELE SMEGENIMS

15 www.skautai.lt

Medijų mokslo B. P. – Mar-shall McLuchan‘as pasaulį jau prieš gerus 50 metų pavadino „globaliu kaimu“. Kiekvieną kartą išsiruošusi į Kauną tik linksiu galva: 100 km kelionė autobusu iš Vilniaus žymiai paprastesnė, malonesnė, o kartais net ir greitesnė už dardėjimą troleibu-su maršrutu „Stotis–Saulėtekis“. Mano galvoje susiformavu-siame žemėlapyje Kaunas yra žymiai arčiau už Fabijoniškes, Zujūnus, ką jau kalbėti apie ki-tus mistinius Vilniaus rajonus.

Viena mintis vejasi kitą ir net nepaste-biu, kaip autostradą pakeičia Savanorių pros-pektas, o netrukus žengiu pirmą žingsnį Kau-no autobusų stotyje. Nuo jos iki skautų namo kelio nedaug – pereini per gatvę (Atsargiai! Nežinia kada iš už kampo išlįs skubantis au-tobusas!) ir Trakų gatve keliauji tolyn. Tai 500 metrų ilgio kelio atkarpa, kurią aš Kaune pažįstu geriausiai.

Trakų gatvės kairėje – Ramybės parke-lis. Daugiau nei 100 metų šio parko vieto-je buvo senosios Kauno, dar vadinamos Karmelitų, kapinės. Jos įdomios tuo, kad buvo padalintos į tris dalis ir atiduotos dalin-tis stačiatikiams, evangelikams liuteronams ir musulmonams. Dar ir dabar parke stovi Kristaus Prisikėlimo cerkvė, pastatyta 1862 metais ir Totorių mečetė, pastatyta 1930 me-tais minint Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines.

Jei kada sutemus pro šias kapines eisite su skautukų skiltimi, nepraleiskite progos papasakoti, kad jose buvo palaido-tos Pirmojo pasaulinio karo aukos, Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoriai ir lakūnai. Tai tikra tiesa, o peno baisioms istorijoms užteks keliems vakarams. Tiesa, kapinėse dar palaidotas Kauno burmistras Juozas Vokieta-itis, Ministras Pirmininkas Juozas Tūbelis ir keli kiti iškilūs žmonės, bet apie juos juk niekas siaubo istorijų nepasakoja. Tai nereiškia, kad

jie neverti mūsų dėmesio. Kaip tik – ar ne puiki užuomina žaidžiant orientacinį žaidimą mieste? Kažin, ar visi oro skautai žinotų, kur ieškoti lėktuvų konstruktoriaus Jurgio Dobkevičiaus.

Norėtųsi ilgiau užtrukti Ramybės parke ir spėti apžiūrėti jame esančius paminklus, bet pats metas suskubti pasiekti kelionės tikslą. Skautų namas jau visai čia pat. Viens, du ir veriu jo kartais girgždančius vartelius. Nusišypsau, prisiminusi paskutinį Pirmijos posėdį, kai mūsų sekretorė Aistė skundėsi, jog gavusi užduotį padaryti gražią skautų namo fasado nuotrauką, niekaip negalėjo rasti reikiamo kampo fotografavimui. Tai si-ena įtrūkusi, tai dar kas. Ką jau padarysi... Senas tas mūsų namas.

Seno namo sena istorija, bet prieš ją pasakojant būtina užlipti į antrą aukštą, pa-sisveikinti su broliais ir sesėmis, užsiplikyti ar-batos, batus pakeisti šlepetėmis ir..., patogiai įsitaisius biure ar ant sofutės jūrių kambaryje, galima pradėti pasakoti.

Tiesa, ar pastebėjote prie įėjimo kabančią memorialinę lentą?

„Šį namą 1937 m. pasistatė teisininkas Romualdas Dulskis (1893–

1956).Čia 1938–1940 m. buvo JAV

pasiuntinybė.Pastatą projektavo arch. S. Kudokas“

500

MET

RŲ K

AU

NO

16 2010 m. pavasaris

Romualdas Dulskis gimė 1893 me-tais Vilkaviškio rajone, Starkuose. Baigęs Marijampolės berniukų gimnaziją išvyko į Maskvą mokytis matematikos, tačiau po metų prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas ir jis buvo mobilizuotas. Po karo grįžęs į Lietuvą dirbo Kaune, Vidaus reikalų ministerijoje, vėliau ėmėsi bankininkystės. Bedirbdamas baigė Kau-no universitetą ir gavo teisininko diplomą. 1944 m., Lietuvą okupavus sovietams, R. Dulskis su šeima pasitraukė į Vokietiją, vėliau – į Ameriką.

Kaip teisininko iš Čikagos namas atsidūrė skautų rankose? Praleisiu gandais apipintą dalį – gal atsiras norinčių kitam numeriui paruošti straipsnį ir viską detalizuoti, bet aš pasakosiu tik tai, ką galiu išskaityti keliuose mano rankose atsidūrusiuose laiškuose.

Pirmasis laiškas yra rašytas R. Dulskio sūnaus R. R. Dulskio Floridoje 1999 gegužės mėnesį ir adresuotas Tėvui Antanui Saulaičiui. R. R. Dulskis ruošėsi tėvo statytą namą perdu-oti Lietuvos jėzuitams. Laišku pranešama, kad Dulskių šeima sutinka namą pavadinti „Advokato Romo Dulskio Jaunimo Centru“. Toliau rašoma: „Namo naudojimui ar tai būtų Skautam (abu mūsų vaikai buvo skautais), ar Ateitininkam ar kitom organizacijom paliekam Jūsų rankose.“

Kitame, jau 2000 metais datuotame laiške kun. Gintaras Vitkus informuoja R. R. Dulskį, kad namą nuspręsta išnuomuoti Lietuvos skautijai. Tokį sprendimą nulėmė „šios veiklios ir jaunatviškos or-ganizacijos komplikuota padėtis Kaune. Ši kelis tūkstančius narių turinti organizacija vis dar neturėjo savo kampo. Savaime suprantama, jokio nuomos mokesčio Jėzuitų provincija iš skautų neims. Tačiau skautai įpareigoti prižiūrėti šį pastatą“. Akcentuojama, kad svarbiausi darbai – stogo ir išorės sutvar-kymas. 2001 metų vasarį jau buvo sutvarkyti visi namo ir žemės prie jo dokumentai ir pradėtas derinti memorialinės lentos tekstas. Jį, jei dar prisimenate, jau minėjau straipsnio pradžioje. Memorialinė lenta buvo atidengta tų pačių metų rugsėjo 21 dieną.

Tokia ta trumpa namo istorija. Ją galima dar plėsti ir plėsti, pasakojant apie visus dalykus, kuri-uos namas matė, kai jame apsigyveno skautai. Sako, jame sovietmečiu net filmas buvo filmuotas! Gal ir šios istorijos kada nors suguls „Skautų aido“ puslapiuose...

Na, o jei kada būsi Kaune, būtinai pasidaryk sau ekskursiją po autobusų stoties rajoną: pasis-veikink su Ramybės parko vaiduokliais, pasibelsk į skautų namo duris... Vėliau nepamiršk, kad ne tik šiuose 500 metrų Kauno yra ką pamatyti. Straipsnis paruoštas archyvinių dokumentų ir interneto pagalba.

psktn. vyr. sk. Jorė Astrauskaitė

17 www.skautai.lt

AR VIS DAR TIKIM ŠVENTAI?

Šiandienos visuomenėje religija nebeturi tokios didelės įtakos kaip anksčiau. Iš vienos svarbiausių institucijų gyvenime bažnyčia transformuojasi į ,,diedukų išmįslą”. Nemaža dalis jaunimo religiją nepelnytai laiko nereikalingu, neįdomiu ir beverčiu dalyku. Sekmadieninės mišos, kasdienė malda ar išpažintis tampa tolimu ir miglotu reiškiniu.

Lietuvos skautijoje religija išoriškai vaidina svarbų vaidmenį, bet viduje, tyčia ar ne, ji tolsta nuo mūsų visų. Mes pasižadame tarnauti Dievui, bet nesidomime Skautijos dvasine programa, galų gale dorai iš eilės nemokam 10-ies Dievo įsakymų... Tarp patyrusių skautų vis dažniau iškyla diskusijos dėl dvasinės pro-gramos reikalingumo ir reikšmės. Ji kartais net ir vadovų yra tiesiog užmirštama, idant nesukeltų nepasitenkinimo dėl, neva, neįdomios veiklos.

Be abejonės, visuomenėje vyraujant ateistinėms nuotaikoms, jaunam žmogui sunku patikėti Dievu, jo galia, būtinybe jam mel-stis. Liturginė religija tampa nebepatraukli. Tad ar nebūtų laikas į dvasinę programą pažvelgti ne kaip į vienakonfesinę atgyveną, o kaip į realią sielovados galimybę? Norint geriau suprasti dieviškumą, pirmiausia reiktų atsiriboti nuo vienareikšmiško re-ligijos vertinimo. Dievas, mano nuomone, nėra barzdotas Kalėdų senelis, tave siunčiantis į Rojų ar Pragaran. Dievas – tai visa mūsų aplinka, vidus ir išorė. Dievą reikėtų suvokti ne kaip materiją ar reiškinį, o kaip būseną. Stereotipinis mąstymas užkerta kelią platesniam pažinimui.

Nereikia pamiršti, kad tikėjimas, plačiąja prasme, nieko neati-ma, o tik duoda. Duoda viltį ir ramybę. Taip pat sukelia nemažai klausimų... Bet čia pat pateikia atsakymus. Tik reikia juos tin-kamai surasti. Vienas vadovas yra pasakęs, kad tikintis žmogus yra stipresnis už netikintį. Jis turi užtikrintumą ir ramybę. Be abejonės kiekvienas žmogus turi savyje laisvę tą tikėjimą pasiimti ar ne. Kiekvieno skauto asmeninis reikalas yra skaityti Bibliją ar Koraną, eiti išpažinties ar miške kalbėtis su Dievu, tiesiog reikia suvokti, kad atmesdamas dvasinio pasaulio egzistavimą, tu prarandi dalį savęs. Galų gale, ateidami į Skautijos šeimą, mes kiekvienas pasižadėjome tarnauti Dievui, o kaip tai darome, tai jau kiekvieno mūsų dvasios ir sąžinės reikalas. Tiesiog reikia su-prasti, kad religija, nepaisant visko, yra mūsų pareiga ir galimybė gyventi kitaip.

Tačiau visų svarbiausia yra suteikti žmogui laisvę rinktis, nes kiekvienas save ir aplinką suvokia kitaip, todėl vienareikšmiška kryptis dažnai tampa atgrasi. Tad negalima pamiršti, kad Lietu-vos skautija nėra religinė organizacija, ir kad visos dvasinės paieškos tėra pamatas, ant kurio mes kuriame savo ir aplinkos vertybes. Todėl aukščiau visų religinių aspektų yra vidinė har-monija ir suvokimas, kas tau yra svarbu ir ko tu iš šito gyvenimo nori. Religija tėra vienas iš kelių savęs pažinimo link. Bet tikrai ne pats blogiausias...

pat. oro sk. Karolis Žemaitis

18 2010 m. pavasaris

SUAUGUSIEJI SKAUTYBĖJE – „NEI RANKYČIŲ, NEI KOJYČIŲ“

Tokį kartą, kai su br. Gintuliu nuo jūros miesto sėdėjome ant pasaulio krašto ir svajojome apie galingą skautišką organizaciją, jis paklausė: „O kodėl yra taip, kaip yra? Kodėl mes vis dar gelbėjame organizaciją?“

Ir iš tiesų, kiek metų praėjo nuo organizacijos sukūrimo, o mes vis dar vos ne visose pozicijose priversti (būtent šis žodis svarbus) gelbėti organizaciją, pradedant draugininkų, tuntintinkų, krašto seniūnų pozicijų vakancijomis ir baigiant Tautinės stovyklos, Tarybos bei Pirmijos reikalais? Todėl kad organizacijai vystyti neužtenka vadovų, o tie, kurie skautauja bene 20 metų, buvo vos ne visose organizacijos pozicijose ir ne po vieną kartą.

Žymiai protingesni skautai nei aš, prieš daugiau nei 17 metų sukūrė suaugusiųjų resursų valdymo strategiją, paskui daugel kartų ją atnaujino ir paskutiniai atnaujinimai įvyko 2003 bei 2005 metais bei žada būti artimiausioje ateityje. Ši strategija remiasi žemiau nupaišytu ir mano adap-tuotu lietuviškam kontekstui modeliu. Jeigu būtume jį pilnai ir teisingai naudoję, spėju, jog Lietu-vos skautija būtų išaugusi kiekybiškai bent 3–4 kartus, o tada ir kokybiškai. Tačiau... šis modelis atskleidžia, kiek daug sričių mes suaugusiųjų resursų valdyme tinkamai neprižiūrime.

Pastaba: mėlynai apibraukti ir kryžiumi pažymėti elementai praktiškai neegzistuoja, o punktyrine linija pažymėti funkcionuoja tik dalinai.

Poreikio nustatymas, verbavimas ir atranka praktiškai nevyksta, jeigu galvosime, kad svarbiausia da-lis yra verbavimas ir atranka. Suaugusiu žmogumi organizacijoje praktiškai galima tapti arba išaugus iš jaunimo programos, arba būnant pedagogu ir jeigu mokykla steigs skautų būrelį. Rekrūtavimo kanalai praktiškai neveikia ir yra labai atsitiktinio pobūdžio. Apie atranką ir sveiką konkurenciją, kada yra bent keli kandidatai pozicijai, net nesivaidena.

19 www.skautai.lt

Toliau seka abipusis susitarimas arba tai, ką vadiname socialiniu kontraktu. Jį sudaro organizacija, vadovybės asmenyje, ir suaugėlis. Aptariami aspektai: išlaidų padengimas, reikalingos kompetenci-jos, atsakomybės ribos, tarnybos laikas, trumpalaikiai ir ilgalaikiai tikslai, paramos būdai, lūkesčiai. Jeigu kas nors matė vadovą, kuris sąžiningai naujai į bet kurią poziciją organizacijoje priimtam suaugėliui viską nuosekliai išaiškino, atsiųskite man adresą, eisiu paspaust rankos.Integracija – čia mes specai! Juk reikia kažkaip įvesti kuo greičiau į darbus žmogų, kad jis pasijustų reikalingas ir dirbantis didelėje šeimoje. Izoliacijos mes nepraktikuojame. Ir gerai.

Veikla – dirbam kaip išeina, nes mokomės lygiai taip pat. Mokomės to, ką žinom, o ko nežinom – į mokymo programas neįtraukiam. Tai gerai, kad bent Medinių kauliukų kursai atsirado. Bet jau greitoje ateityje pagal naują LS mokymų modelį praktiškai kiekvienai pozicijai bus skirti mo-kymai. Anksčiau ir to nebuvo, mokymai tik jaunimo programos vadovams. Kai tuo tarpu iš esmės negalima duoti darbo žmogui, kuriam atlikti jis neturi kompetencijos. Vadinasi, mokymai turi būti įvairūs.

Na, bet žmogus dirba, aria ir kokią paramą jis gauna? Jeigu 2 metus dirbsi vadovaujantį darbą, galbūt gausi paskautininko laipsnį, o galbūt ir ne. Kaži kada buvo sugalvoti garbės žymenys, tačiau dabar ir morališkai pasenę, ir, išskyrus keletą išlygų, nepritaikyti praktikoje. Taigi jeigu gal-votume apie išorinę motyvaciją, organizacija jos nesukūrė. Aišku, prie gero vadovo visada galima pačiam prieiti ir pasišnekėti, išsakyti savo nuogąstavimus, tačiau retai patys imamės iniciatyvos pasišnekėti su šalia dirbančiais ir nesiskundžiančiais. Mes dažnai labai užimti darbais.

Po 2 ar 4 metų, bet dar nesibaigiant socialinei sutarčiai, parodykite, kas atlieka sisteminį vertinimą, atliktų darbų analizę ir, pasinaudojęs jau suteiktos paramos pagrindu, skatina pasilikti organizacijoje? O realiai tai veiklos analizė turėtų vykti bent kas pusmetį, analizuojant pasiektus rezultatus ir galvojant apie asmeninį suaugėlio potencialo vystymą, mokymą, problemų sprendimą, kad jam dirbti būtų smagu ir gera. Čia jau matyt iš fantastikos pasaulio.

Mes net nemokame normaliai ir su pagarba išleisti žmonių „į pensiją“, net jeigu jie judėjimui atidavė 10–15 ar daugiau metų. Iš Lietuvos skautijos „išėjimo nėra“. Geriausiu atveju mes atleidžiame žmones, o blogiausiu jie sprunka ir nesirodo, bijo užsitraukti nešlovę.

Beje, situaciją reikėtų pradėti taisyti nuo kito galo, t. y. nuo paramos ir mokymo elementų, tuomet pereiti prie analizės/ įvertinimo ir tik vėliau grįžti prie modelio pradžios. Jeigu mokymo elementas jau pajudėjo progreso link, tai paramos labiau regresuoja nei progresuoja. Mano supra-timu, kol mes neturėsime nuosekliai dirbančio suaugusiųjų resursų valdymo modelio, tol judėjimas neaugs, kad ir kokią gerą jaunimo programą mes besiūlytume. Lietuvos skautija turėtų į savo tikslus ir strategiją pirmu punktu įtraukti suaugusiųjų resursų valdymo tobulinimą. Ir po keleto metų galėsime gelbėti pasaulį, o ne laukti kol kažkas išgelbės mus.

gilv. sk. v. Dainius Urbanavičius

20 2010 m. pavasaris

TARP NEMOKANČIŲ IR NENORINČIŲ

21 www.skautai.lt

Neplanavau rašyti dar vieno straipsnio „Skautų aidui“, tuo labiau – apie prieš pat numerio pasirodymą įvykusį suvažiavimą. Vis dėl to pokalbis su vienu broliu paskatino pasidalinti savo minti-mis, kilusiomis po šio renginio. Juk pati redakcijos skiltyje parašiau, kad smagiausia yra dalintis. Viename 2009 metais atliktame tyrime su teiginiu „jaučiu, kad galiu daryti poveikį visuomenės gyvenimui“ nesutiko net 80 % apklaustųjų. 77 % jų atsakė, kad „eilinis pilietis negali turėti įtakos valdžios sprendimams“. Jau kurį laiką vis prisimenu šiuos skaičius ir bandau spėlioti – o kaip gi su Lietu-vos skautijos vadovais? Suvažiavime padarėme eksperimentą ir į anketą įtraukėme panašų klausimą. Duomenų dar neapibendrinome, bet bus labai įdomu pasižiūrėti, koks procentas vadovų mano, kad jų nuomonė daro įtaką organizacijoje priimam-iems sprendimams. Kol kas mano galvoje sukasi žmonių, nedalyvavusių suvažiavime, pasakymai, kad „mano nuomonė vis tiek nieko nekeistų“. Pasiklausiusi tokių replikų ėmiau vesti paraleles tarp savo patirčių, suvokimo apie sprendimų priėmimą, demokratiją ir to, kas vyksta aplink mane. Ant pirštų suskaičiavau, kad šis suvažiavimas mano jaunai galvelei buvo jau šeštasis. Prisimenu pirmajame labiausiai stengėmės neužmigti ir bal-suodavome taip, kaip prieš mus sedėjęs br. Anta-nas. Ką daugiau daryti, kai praklausai balsavimo formuluotę, o net ir išgirdusi nelabai ką supranti? Antrajame didžiausias iššūkis buvo atsistoti ir užduoti klausimą kandidatui į Tarybą. Aišku, kad ne savo sugalvotą – iš nugaros kažkieno pakuždėtą. Metams bėgant pamažu ėmė aiškėti procedūros, jų tvarka ir reikšmė. Formavosi ir supratimas apie suvažiavime priimamus sprendimus. Nebereikėjo žiūrėti, kaip balsuoja kažkas kitas, nes pakako žinių savos nuomonės susidarymui. Galvoju, kas būtų buvę, jei sudalyvavusi pirmajame suvažiavime būčiau numojusi ranka – nieko nesuprantu, neįdomu, niekam nerūpi, ką

aš galvoju. Demokratijos reikia mokytis. Neišeina nepakarpius ausimis iškart viską imti ir suprasti. Neišeina nenusižiovavus suprasti, kas rašoma mūsų veiklą reglamentuojančiuose (šito žodžio išmokimui irgi reikia laiko!) įstatuose ir nuostatuose. Taip pat netikiu, kad galima iškart pradėti šnekėti rim-tai ir protingai – būtina daugybę kartų pasakyti nesąmonę, kad šimtas pirmą kartą pagaliau patai-kytum į temą. Šitos mintys tinka ne tik suvažiavimui. Mes nuolat dalyvaujame sprendimų priėmime – skiltyje, mokykloje, valstybėje. Paprasti žmonės sakytų: „Mano nuomonė vis tiek nieko nelems“, bet mes juk skautai. Negalime tapti pilnaverčiais visuomenės nariais (remiantis LS vizija, tokiais viliamės tapti skautavimo dėka) nemokėdami jais būti. Negalime ir vykdyti savo įžodžio, nesistengdami išmokti. Mokytis dalyvavimo nėra lengva. Aktyvi pozicija neleidžia pasislėpti pilkoje masėje, sunkoka nepasiduoti pasyvumui. Blogiausia, kad pasirinkęs aktyvų dalyvavimą prarandi galimybę dėl priimtų sprendimų kaltinti kitus. Bet nuo kada skautas slepi-asi pilkoje masėje ir vengia sunkumų? Po šio suvažiavimo keliavau namo jau sąmoningai suvokdama, kad turiu dar labai daug ko išmokti. Ir ne tik pačiai mokytis, bet ir kitus skatinti tai daryti. Laiku išsakyti savo nuomonę, nes po to gali būti per vėlu. Neprarasti budrumo galvojant, kad bus, kas pastebės, įsiskaitys ir pagalvos už tave. Bandyti išgirsti net ir labai kitokią nuomonę – juk ir joje gali būti teisybės. Taigi, ervės tobulėjimui užtenka.

Šiemet mūsų suvažiavimas buvo kaip niekad ramus ir net apatiškas. Nežinau, ar todėl, kad nemokėjom, ar todėl, kad nenorėjom. Gal vieni nemokėjo, kiti nenorėjo, o viduriuke liko tik vienas kitas vadovas. Kuo gausesnį „viduriuką“ turėsime, tuo geresnius sprendimus priimsime. Nemokantys turės iš ko mokytis.O mokytis verta. Tokie įgūdžiai praverčia ne tik skautuose.

psktn. vyr. sk. Jorė Astrauskaitė

22 2010 m. pavasaris

Dedu galvą, kartkartėmis apsilankai www.skautai.lt puslapyje. O kai apsilankai, gal netgi užmetį akį į „Renginių ir stovyklų” skyrelį? Kartais ten atsiranda tarptautinių stovyklų aprašymai, o jų pavadinimuose pui-kuojasi gražus, bet galbūt nelabai suprantamas žodis – jamboree. Gražus ar ne? Bet ką iš tiesų jis reiškia? Kas gi tai? Visažinė „Wikipedija” pateikia tokį paaiškinimą: Jamboree – didžiulis tarptautinio arba nacionalinio lygmens skautų susitikimas. Teko girdėti dar vieną paaiškinimą: jamboree – tai žmonių džemas (nuo angliško žodžio jam). Jamboree būna pačios įvairiausios: pasaulinės, regiono, nacionalinės, kurčiųjų, nuotolinės, žygių ir pan. Lietuviškosios jamboree. Kiekviena šalis, kurioje yra skautų organizacija, rengia savo nacionalines jamboree. Pirmoji Lietuvos nacionalinė jamboree buvo surengta 1928 m. Vėliau, atstačios nepriklausomybę, tautinės stovyklos rengiamos kas penkerius metus nuo 1993 m. Dauguma lietuviškų jamboree išsiskyrė dalyvių gausa ir pretendavo arba pateko į Lietuvos rekordų knygą. Kuo tos jamboree tokios išskirtinės? Pabandysiu atlikti neįmanomą misiją – nupasakoti jamboree dvasią. Prieš jau beveik trejus metus teko dalyvauti Pasaulinėje skautų jamboree Didžiojoje Britanijoje. Ar įsivaizduoji į vieną vietą susirinkusius skautus iš viso pasaulio, kalbančius begale skirtingų kalbų, kartais nesuprantančius vieni kitų? Skirtingų religijų, rasių bei kultūrų atstovus? Tūkstančius skirtingų žmonių, kuriuos vienija vienas dalykas – skautybė. Jausmas, kurio neįmanoma nupasakoti, kurį būtina patirti, bei įspūdžiai, kurių nepamirši visą likusį gyvenimą. Na, ir žinoma, nuostabūs pasakojimai anūkams. Nori į jamboree? Aš irgi! Jau šią vasarą gali sudalyvauti vienoje iš daugybės:

• Jamboree „CitéCap“ – Prancūzijoje • „Chamboree 2010” – Anglijoje• Jamboree „Kilke 2010” – Suomijoje• VII Jamboree „The Novgorod republic” – Rusijoje• X Centrinės Europos skautų jamboree „ConCordia”• „Baltic Jamboree-Amberway 2010” – Lietuvoje!!!• „AcaReg Braga“ – Portugalijoje• III „Madeira Jamboree” – Portugalijai priklausančioje Madeiros saloje• I tarptautinė katalikų skautų stovykla „ICCS Scout Jamboree 2010” – Tailande

Daugiau informacijos – www.skautai.lt Sakau, važiuojam, apsimoka!

pat. sk. Akvilė Milkevičiūtė

JAMBOREE. KAS TAI IR SU KUO TAI VALGOMA?

23 www.skautai.lt

„HOHO“ – ĮDOMU KAS TAI?

Tarp skautų susiformavo tradicija po šalyje vykusių didelių renginių priimti brolius ir seses, dalyvavusius jame, prieš arba po renginio pas save į namus. Po 2007 m. vykusios jubiliejinės Pasaulio skautų stovyk-los (WSJ) Didžiosios Britanijoje anglų skautai priėmė daugiau nei 15 000 skautų iš įvairiausių pasaulio šalių. Su jais bendravo ir kartu leido laisvalaikį, taip supažindindami svečius su savo šalies kultūra. Ang-

lai tai vadina Home Hospitality arba tiesiog HoHo.

2011 WSJ vyks Švedijoje. Kadangi po stovyklos gali būti priimtas ribotas kiekis žmonių, prašoma kitų kaimyninių šalių skautiškų organizacijų priimti dalį Didžiosios Britanijos delegacijos. „HoHo“ laikotarpis

– 2011 m. rugpjūčio 9–11 d.

Didžiosios Britanijos skautai susisiekė su Lietuvos skautijos skautais prašydami priimti ir apgyvend-inti savo delegacijos narius Lietuvoje. Tai puiki proga jiems pamatyti ir pajausti lietuviškus papročius, tradicijas ir gražiausias mūsų šalies vietas! Nedvejok, prisijunk ir TU! Tikrai nesigailėsi, o įspūdžių ir

patirties bus su kaupu!Jei susidomėjai, skaityk toliau ir jau dabar gali pradėti planuoti, su kiek Didžiosios Britanijos skautų

susipažinsi ir ką jiems parodysi Lietuvoje!

Priimanti šeima turėtų:v Skautus apgyvendinti šeimose, kurios turi panašaus amžiaus vaikų, kurie yra skautai. Vadovai

gyventų tose pačiose šeimose kaip ir jaunimas arba atskirai, bet ne toliau kaip keli kilometrai nuo savo vieneto skautų.

v Apgyvendinti skautus mažiausiai po 2, kurie turėtų būti tos pačios lyties. Miegama turėtų būti atskirame kambaryje nei suaugusieji ir dalinamasi kambariu su tos pačios lyties jaunimu. Kiekvienam

turi būti atskira vieta miegojimui, nesidalijama lova.v Skautams ir jų vadovams, kurie pas juos gyvena, tiekti maitinimą 3 kartus per dieną.

v Suteikti skautams galimybę pasinaudoti telefonu, jei įvyktų kas nors netikėto.v Pasirūpinti veikla, tinkama 14–18 metų jaunimui. Turėtų būti galimybė bent kartą per dieną

susitikti visam vienetui (40 žmonių). Pageidaujama, kad užsienio skautai pažintų šalies kultūrą keliau-dami ar bendraudami su jaunais žmonėmis.

v Iš tam tikro susitikimo taško paimti ir pristatyti skautus bei vadovus, kurie gyvens šeimoje (vieta bus patikslinta eigoje).

Nedvejok ir prisijunk, nes tikrai bus smagu!(rašyti international@skautai.lt)