1

2009 žiema

2

„Skautų aidą“ leidžia Lietuvos skautija

Redakcija:

Vyr. redaktorė Jorė Astrauskaitė Maketuotojas Jurgis Malinauskas Kalbos redaktorė Giedrė Zurbaitė

Autoriai: Adas Vyšniauskas, Akvilė Milkevičiūtė, Dainius Urbonavičius, Dalia Navickaitė, Eglė

Paulauskaitė, Gražina Kačergytė, Karolis Žemaitis, Martina Kancytė, Paulius Mikelinskas, Rasa Dumčiūtė, Tomas Rakovas, Vaiva Juškevičiūtė, Vilma Skibiniauskaitė, Virga Pleskaitė.

Išeina kartą per ketvirtį.

Elektroninį laikraštį galima rasti skautatinklyje (www.skautai.lt).

Kontaktai:

El. paštas press@skautai.lt Adresas laiškams „Skautų aidui“

Nacionalinis biuras Trakų g. 18, 44236,

Kaunas

3

TURINYS

Redakcijos skiltis Joao Armando Pereira Gonçalves: „Myliu savo darbą“ 5

Mūsų žaidimo taisyklės 9

Patyrusių skautų programos įvairenybės 13Pasaulio skautybės pradžia. R. Baden Powell'io skautybės paplitimas ir raida

16

Lietuvos Skautijos narystė tarptautinėse skautiškose organizacijose 17Gilvelis – mistika ar realybė? 18

Žiemos šventės 19Jūrinės tradicijos 22

Ten kur šlama pakelės beržynai... 25Atšvaitas gali išsaugoti TAVO gyvybę 27

Kitais metais Baltic Jamboree vyks Lietuvoje! 28PATS PATS 29

Dvasinės-religinės programos fokusai 30Mokytis ir mokyti. Svarbiausia – šeima 31Mes abu esame vieno kraujo. Tu ir aš 32

Ar tu – laisvas žmogus? 33

Susipažinkime, kaip skautų priesakai skamba įvairiose pasaulio šalyse 34

4

Redakcijos skiltis

Ant vienos sienos Vilniaus senamiestyje galima rasti užrašą: „Buvo XXI amžius, turėjom vardų, dažų, laisvių ir niekas nieko nenorėjo pasakyti“. Jei rašyčiau įžangą kitam

leidiniui, leisčiau sau tiesiog įdėti į šią skiltį minėtos sienos nuotrauką. Pridėti daugių daugiausiai tris žodžius ir kablelį: „Nuoširdžiai Jūsų, Jorė“.

Gal skambės neįtikinamai, bet parašyti „Redakcijos skiltį“ yra žymiai didesnis iššūkis už viso numerio išleidimą. Pirmame numeryje išsisukau, patikėjusi įžanginį žodį Rasai, bet buvau labai greitai demaskuota. Turbūt reikėtų tik pasidžiaugti tuo – nuo šiol būsiu ta,

kuri paslaugiai Jums atveria kiekvieno „Skautų aido“ dureles. Visai, kaip spektaklyje apie geltonų plytų kelią, kurio pradžia iki šiol galvoje skamba A. Giniočio balsu: „Kiekvienoje

knygoje yra durelės, bet ne kiekvienas moka jas surasti“. Kas slypi už „Skautų Aido“ durų? Žinutė, kad vis dar yra daug žmonių norinčių ir

turinčių ką pasakyti. Ypač daug tokių – skautų tarpe. Bėda ta, kad dažniausiai savo mintimis pasidaliname tik savame rate, neišleisdami jų į išorę. Vis pritrūkstame dažų,

kurių dėka galėtume padaryti savo idėjas prieinamas visiems. Vaikystėje tėvai mums buvo atidavę visą kambario sieną. Galėjome ant jos paišyti, ką tik norėdavom ir kaip tik norėdavom. Norėčiau, kad „Skautų Aido“ kambariuose vi-sos sienos būtų tokios, o palei jas stovėtų kibirai su įvairiaspalviais dažais. Kiekvienas norintis neturėtų bijoti čia užsukti, išbandyti savo jėgas ir palikti žinutę kitiems kam-bario svečiams. Galbūt, po kurio laiko, atsiras nuolatinių gyventojų, kurie rūpinsis jau nebe sienomis, o visais kambariais. Čia bus ir krėslai, ir pagalvėlės, ir arbatos servizas

su visad šviežiais sausainiais – viskas, ko reikia maloniems pokalbiams. Taigi, nusivalykite kojas, pasikabinkite paltus ir jauskitės kaip namie. Išeidami

nepamirškite pasidalinti įspūdžiais – tai galite padaryti skautatinklyje, el. paštu (press@skautai.lt), arba rašydami paprastą laišką į Nacionalinę būstinę (Trakų 18, Kaunas).

Malonios viešnagės,

Jorė

5

Joao Armando Pereira Gonçalves:

„Myliu savo darbą“ Su WOSM Europos regiono komiteto nariu portugalu Joao Armando susitikome Vil-niuje. Portugalijoje tuo metu švietė saulė ir buvo 25°C šilumos, o pas mus... prieš dvi di-enas buvo iškritęs pirmasis sniegas. Užsišnekėję jaukioje senamiesčio kavinukėje apie skautiškus džiaugsmus ir rūpesčius, vos nepamiršom, kad dar reikia paimti ir interviu „Skautų aidui“... Joao, Lietuvoje per savo kadenciją vieši jau antrą kartą. Būdamas Europos komiteto nariu turėtum praleisti labai daug laiko keliaudamas. Būdamas Europos komiteto nariu maždaug 15–20 savaitgalių per metus praleidžiu keliaudamas. Dalį likusių savaitgalių skiriu nacionalinei orga-nizacijai, kurios veikloje dalyvauju. Tai užima šiek tiek laiko. Ir ne tik savaitgalių – nuolat bendrauju su žmonėmis el. paštu, skype konferencijose. Kokias pareigas užimi nacionalinėje organizaci-joje1? Esu atsakingas už ryšius su užsieniu, vadovauju šešių žmonių komandai. Panašu, kad neturi daug laisvadienių. Ar esi pagalvojęs, kaip atrodytų tavo tobulas laisvas

savaitgalis? Laisvas? Laisvą savaitgalį praleisčiau išvykęs su šeima iš miesto. Pageidautina, kitoje šalyje ar kitame mieste. Tai būtų mano tobulas savaitga-lis – su keliomis knygomis ir laikraščiais kuprinėje. Iš tiesų, tai mėgavimasis buvimu toli nuo visko. Toli nuo skautų? Visiškai taip. Jei nori turėti tikrai laisvą savaitgalį, turi tiesiog išjungti savo skautavimą. Papasakok, kaip pradėjai skautauti ir kaip atsidūrei Europos komitete? Pradėjau skautauti vienuolikos, nors ne – dvy-likos metų. Tapau skautu kaip ir bet kas ki-tas – domėjausi tuo, keli mano draugai jau buvo skautai. Nekantraudamas norėjau išbandyti visus skautiškus užsiėmimus. Po kelerių metų, kai buvau 17–18, tapau vadovu. Mano vienete trūko vadovų, tad kas nors turėjo užsiimti su jaunesniais. Taip aš pradėjau vadovauti. Vėliau, tai buvo ganėtinai normalu, sulaukęs 22 metų tapau oficialiu vadovu2 ir visą laiką veikiau vietos lygmenyje. 2000-aisiais buvau pakviestas tapti atsakingu už nacionalinę roverių3 programą. Jau prieš tai organizavau įvairias veiklas roveriams, taip pat nacionalines roverių stovyklas. Po kurio laiko Portugalija ėmėsi organizuoti pirmąjį Rover-way4, renginį skirtą Europos roveriams, ir aš tapau jo vadovu. Šių pareigų dėka tapau žinomas euro-piniame lygmenyje ir vieną dieną gavau pasiūlymą kandidatuoti į Europos regiono komitetą. Pagal-vojau, kodėl gi ne, juk galiu būti naudingas. Taip aš buvau išrinktas ir todėl dabar esu Komiteto nariu. Kiek metų jau esi Komiteto nariu? Komiteto nariu esu nuo 2004-ųjų. Liepą baigsis mano kadencija ir tai mano paskutinieji me-tai – Komitete galima dirbti tik dvi kadencijas, o dabartinė ir yra mano antroji. Kai ji baigsis, keliau-siu namo. Myliu jį. Tikrai! Tai, ką gavau pažindamas skirtingų šalių realijas, yra kažkas nuostabaus. Prieš tai buvau labai užsidaręs savoje aplinkoje ir galvojau, kad tai, kaip mes skautaujame Por-tugalijoje, yra geriausias skautavimas pasaulyje. Staiga pabuvau skirtingose situacijose, susidūriau su dalykais, vykstančiais kiekvienoje šalyje. Tai tikrai nuostabu. Beje, viena mūsų darbo dalių yra šalių kuravimas. Kiekvienas mūsų (Komiteto narių – aut. past.) turime po septynias–aštuonias

6

nacionalines organizacijas, kurių veiklą stebime ir tai yra nuostabu. Turbūt tai pati nuosta-biausia darbo Komitete dalis. Mes lankome šalis, susipažįstame su jų realijomis, duodame patarimų, kurie daugelyje šalių yra visada laukiami ir žmonės stengiasi pasinaudoti tuo, ką patari-ame. Tai tikrai puikus jausmas. Kurias šalis kuruoji tu? Pirmojoje savo kadencijoje buvau atsakingas už aštuonias kitas šalis.

Dabar kuruoju Airiją, Suomiją, Rumuniją, Bosniją ir Hercegoviną, Lichtenšteiną, Liuksemburgą, Lietuvą, Islandiją ir Bulgariją. Kai kurias jų kuruoju nuo pirmos kadencijos, o kai kurios, kaip Lietuva, yra naujos. Kaip tapai atsakingu už Lietuvą? Ar pats ją pasir-inkai? Tiesą sakant, taip. Pasirinkau. Dažniausiai, pir-mojo Komiteto posėdžio metu mes pasidali-name atsakomybėmis (programa, suaugusieji ir kt.), taip pat pasiskirstome šalimis. Kriterijai gali būti skirtingi. Pavyzdžiui, jei žinome, kad šalis turi problemų su jaunimo programa, yra ganėtinai natūralu jai skirti žmogų, atsakingą už jaunimo programą europiniame lygmenyje. O kalbant apie Lietuvą, aš jau anksčiau pažinojau kelis jūsų žmones – Gražiną ir Loretą. Šiek tiek žinojau apie jūsų organizaciją, todėl kai reikėjo rinktis šalis... neturėjau jokios tikrai rimtos priežasties, bet

pamąsčiau, kad būtų įdomu sekti Lietuvą ir jai padėti. Turbūt mano susidomėjimas buvo pak-ankamai stiprus, tad man buvo paskirta Lietuva. Paolo5, tiesa, norėjo pasilikti šią šalį, bet mes dažniausiai nepasiliekame tos pačios šalies antrai kadencijai. Iš tavo pasakojimo jau ima aiškėti Europos komiteto veikla. Ar gali paprastais žodžiais paaiškinti, ką daro Komiteto nariai? Paprastais žodžiais?

Kuruoja šalis, dalyvauja posėdžiuose... Pagrindinė mūsų veikla yra skautavimo Euro-poje palaikymas. Ypač palaikymas to, kas vyk-sta valstybėse. Stebėdami skirtingas Europos šalis, stengiamės susidaryti bendrą vaizdą ir atitikti organizacijų poreikius. T.y., rengti tokius rengin-ius kaip Akademija ar Jaunimo Programos Foru-mas, kuriuose susirenka žmonės iš visos Europos. Taip pat padedame šalims teikdami „taikomąją paramą“ (tailored support). Tai parama, atitink-anti specifinius kiekvienos šalies poreikius. Tokia parama gali būti piniginė, ekspertų vizitai, moky-mai, šalių vizitacija, pagalba patariant. Kai ku-rios problemos yra bendros kelioms valstybėms, todėl organizuojame didelius renginius, kad žmonės galėtų dirbti kartu, keistis mintimis, išgirsti apie gerąsias patirtis. Komitete mes stengiamės priimti didžiuosius sprendimus, mus konsultuoja Europos biure dir-bantys profesionalai, kurie vėliau įgyvendina mūsų

7

nutarimus. Mano šalyje žmonės dažnai painioja Europos biurą ir Europos komitetą. Vienas spren-dimus priima, kitas – įgyvendina. Vadinasi, Biuras ir Komitetas atitinka mūsų Pirmiją ir Tarybą? Būtent. Už ką esi atsakingas Komitete? Be rūpinimosi atskirų valstybių organizacijomis, kartu su vienu kolega esame atsakingi už ug-dymo metodiką. Tai apima viską, kas susiję su jaunimo programa ir suaugusiųjų resursais. Kartu su dviem direktoriais6, kurių vienas atsakingas už žmoniškuosius išteklius, o antras – už jaunimo programą, koordinuojame viską, kas susiję su ugdymo metodais. Programa, žmogiškieji resur-sai, mokymai ir t.t. Taip pat organizuoju keletą renginių. Dabar esu IC7 forumo planavimo kom-andoje, taip pat turime kelias svarbias jungtines darbo grupes, kurios yra bendros su WAGGGS8. Sekiau paruošiamuosius šią vasarą Islandijoje įvykusio Roverway darbus. Dalyvavau komitete, kurio atsakomybė buvo padėti ir patarti organi-zatoriams. Roverway organizavime dalyvauju nuo pat pradžios, tad turiu daug patirties, kuria galiu pasidalinti. Kokios yra pagrindinės Europos skautų prob-lemos? Kaip jos sprendžiamos? Labai sunkus klausimas... Sakyčiau, kad didžiausia problema yra žmonių išlaikymas. Ypač jaunų suaugusiųjų9. To pasekmė yra ta pati problema, kurią turite ir jūs – suaugusių vadovų trūkumas. Jauniems žmonėms skautavimas yra labai pa-trauklus, daug jų prisijungia prie judėjimo, bet jie išeina taip pat greitai, kaip atėjo. Išeina net vaikai – mes nepajėgiame išlaikyti jų skautuose daugiau nei trejus ar ketverius metus. Ši problema yra susijusi su veiklos kokybe. Mes nepasiūlome tikrai kokybiško skautavimo, todėl žmonės randa kitų užsiėmimų. Neatitinkame poreikių, todėl žmonės išeina. Dažniausiai organizaciją palieka jauni žmonės, o tai reiškia, kad neužauga vadovai, ku-rie galėtų dirbti su vaikais. Kaip sprendžiame šią problemą europiniame lygmenyje? Esame stebėtinai daug pasiekę suaugusiųjų, mokymų srityse. Daugiausia remi-ame priemones mažinančias žmonių išėjimą. Tos priemonės visur skirtingos, todėl mes labai labai sunkiai dirbame su vadinamąja „taikomąja para-ma“. Lankomės kiekvienoje šalyje ir stengiamės nustatyti, kokios yra jos problemos bei

kaip mes galime padėti. Būtent tai darome ir Lietuvoje. Mes ne tik remiame jūsų ilgalaikį įvaizdžio projektą, bet ir padedame kurti naują mokymų sistemą. Tai labai specifinės priemonės, taikomos Lietuvoje. Kitose valstybėse padedame kitokiais būdais. Mes neturime vieno magiško problemos sprendimo būdo, todėl tiesiog stengiamės dirbdami su žmonėmis rasti sprendi-mus, pritaikytus individualiam atvejui.

Skautai yra visuomenės dalis, todėl negali kon-centruotis tik į savas problemas. Ar Europos Regione skiriama dėmesio tokioms temoms kaip globalinis atšilimas? Žinoma. Šias, populiaresnes temas, kaip globalinis atšilimas, tūkstantmečio tikslai ir t.t., mes inte-gruojame į savo programas, kurioms numatytos skirtingos veiklos gairės. Netikime, kad gali būti vienas sprendimas, tinkantis visiems. Tai, kas veiksminga Lietuvoje, labai skiriasi nuo to, kas būtų veiksminga Portugalijoje ar Rumunijoje, todėl nėra vieno, visiems tinkančio sprendimo. Būtent toks yra mūsų požiūris. Žinoma, mes vis dar organizuojame mokymus apie globalinį atšilimą, tūkstantmečio tikslus, bet labiau norėtume remti šias problemas nagrinėjančias or-ganizacijas. Pavyzdžiui, kai rengėme Roverway, į jo programą įtraukėme visas šias temas. Jauni-mas galėjo dalyvauti darbo grupėse, įvairiuose užsiėmimuose. Mes stengiamės paskatinti žmones domėtis neformaliuoju švietimu, ekologinėmis problemomis. Grįžę į savo organizacijas, jie gali

8

patys plačiau pasidomėti problemomis, pritaikyti viską savo vietovei ir pasirinkti labai konkrečias veiklas. Europiniame lygmenyje tokios konkrečios veiklos reikalautų didelių investicijų ir resursų, bet neturėtų pakankamai didelio poveikio vietos lygmenyje. Mūsų tikslas yra sužadinti domėjimąsi problemomis ir po to perkelti jį į vietos lygmenį –priartinti prie žemės. Veikla stambiu mastu kartais yra tiesiog pinigų švaistymas. Jei jau atsitraukiame nuo globalių dalykų ir grįžtam arčiau žemės, tai ar paprasti skautai ir vadovai turi galimybių dalyvauti Europos regiono veikloje? Ar yra kokių projektų į kuriuos jie galėtų įsitraukti? Gyvename laikais, kai žmonės gali labai lengvai pasiekti informaciją. Taigi, jie gali lengvai pasiekti informaciją, esančią mūsų tinklalapyje (www.scout.org). Mes retai rengiame renginius vie-tos lygmenyje, tačiau turime ir nedidelių projektų, kaip kad „Nuotykių žemė“, kurio tikslas – supažindinti su ekologinėmis prob-lemomis. Nereikėtų užmiršti Rovernet'o kuri-ame susirenka visi roveriai. Didžioji dalis mūsų renginių (mokymų, susitikimų, forumų ir kt.) yra skirti nacionaliniam lygmeniui. Mes tikimės daryti įtaką organizacijoms per juose dalyvaujančius žmones. Būtų negerai ape-iti organizacijų nacionalinį lygmenį ir reng-ti veiklą iškart vietos lygmenyje. Mes stengiamės dirbti nacionaliniu lygmeniu ir tikimės, kad veik-loje dalyvaujantys atstovai perteiks viską vietos lygmenyje. Taigi, vadovai ir skautai tiesiogiai gali dalyvauti „Nuotykių žemėje“, Rovernet, Roverway, Akademijoje. Pabaigai – auksinis klausimas. Tai tavo paskuti-niai metai Komitete. Ar jau turi planų tolimesn-iam savo skautavimui? O Dieve! Na... Norėčiau išlaikyti ryšį su skauta-vimu. Savo organizacijoje, nebūtinai nacionalinėje komandoje, bet norėčiau ir toliau būti pagalbi-nis žmogus įvairaus pobūdžio veikloje. Tas pats ir europiniame lygmenyje. Jei naujojo Europos komiteto nariai matys, kad galiu atlikti kokią nors konkrečią užduotį ar misiją – pravesti mokymus, koordinuoti projektą, būti konkretaus renginio planavimo komandos dalimi – su džiaugsmu apsiimčiau tai daryti. Labai mėgstu šį darbą, tad tikrai nenorėčiau atitrūkti nuo veiklos europin-iame lygmenyje, bet tai priklauso nuo naujojo Komiteto. Norėčiau likti šalia. Neturėti jokių nuolatinių įsipareigojimų, bet turėti atsakomybių.

Ir padėti ten, kur mano pagalba bus reikalinga. Kalbėjosi vyr. skautės Jorė Astrauskaitė ir Vaiva Juškevičiūtė --------------------------- IŠNAŠOS: 1. Portugalijos skautų federacija jungia dvi didžiausias šalies organizacijas - Portugalijos skautų asociaciją (Associação dos Escoteiros de Portugal) ir Katalikiškąją Portugalijos skautų asociaciją (Corpo Nacional de Escu-tas). WOSM'o duomenimis Portugalijoje šiuo metu yra daugiau nei 73000 skautų. 2. Portugalijoje skautai oficialiais vadovais gali tapti tik sulaukę 22 metų amžiaus. 3. Roveriais Portugalijoje yra 16–22 metų amžiaus skautai. Sulaukę 22 metų jie arba tampa vado-vais, arba pasitraukia iš organizacijos. Europos regiono roverių atitikmuo Lietuvos skautijoje – skautai vyčiai ir vyr. skautės. 4. Roverway – kas trejus metus vykstantis Eu-ropos roverių renginys, pirmą kartą surengtas Portugalijoje 2003 m. Tai stovykla, susidedanti iš dviejų dalių. Pirmojoje yra keliaujama mažomis tarptautinėmis grupelėmis maršrutu pagal pasirinktą temą, o antrojoje visi dalyviai susirenka į vieną vietą, kur vyksta savaitę trunkanti stovykla. 5. Paolo Fiora – Europos komiteto narys, kuris 2004–2007 m. kadencijoje buvo atsakingas už Lietuvą. 6. Direktoriais WOSM'o struktūroje vadinami Biuro skyrių vedėjai. 7. IC forumas - Europos regiono tarptautinių sekretorių forumas, vykęs š. m. lapkritį Maltoje. Kai vyko interviu iki šio forumo dar buvo likęs mėnuo. 8. WAGGGS (World Assosiation of Girl Guides and Girl Scouts) – Pasaulinė skaučių organizacija. 9. Young adults – jauni suaugusieji yra WOSM terminas, vartojamas 18–22 metų amžiaus grupei apibrėžti.

9

Mūsų žaidimo taisyklės „Skautybė nėra koks paslaptingas ar sunkus mokslas; ji yra daugiau linksmas žaidimas,“ – šitaip apie mūsų judėjimą ne kartą yra pareiškęs jo įkūrėjas B.P. Menkai skautus pažįstančiam ir nė kartą nedalyvavusiam skautų stovykloje žmogui tokios mintys gali atrodyti keistos ir nesupranta-mos. Kodėl skautybė laikoma žaidimu? Kas ben-dro tarp skautybės ir kitų mums žinomų žaidimų? Kaip reikia žaisti šį žaidimą? Iš tiesų, mes, skautai, juk puikiai žinome, kiek daug įvairiausių įspūdžių įgyjame, kiek daug visko išmokstame ir, kiek nuotykių patiriame skautau-dami. Juk būtent dėl to žmonės dažniausiai ir žaidžia įvairiausius žaidimus: jie siekia smagiai praleisti laiką su kitais žaidėjais, patirti daug gerų jausmų, be to, žaisdami nori lavintis – įgyti įvairiausių įgūdžių bei patirties. Kaip ir visiems kitiems žaidimams, skautybei būtini žaidėjai. Žaidėjai – tai visi skautai: nuo mažiausio iki didžiausio, nuo jauniausio vilki-uko iki vyriausio skautininko, – visi tie, kurie ryši skautišką kaklaraištį ant savo kaklo. Be to, mūsų žaidime, kaip ir daugumoje kitų, yra aiškios komandos – tai skiltys, draugovės, laivai ir tun-tai, kiti vienetai. Čia yra mūsų geriausi draugai, su jais mes dažniausiai kartu skautaujame. Bet ir tai dar ne viskas! Neįmanoma nepastebėti ir mūsų žaidimo priemonių. Palapinės ir katilai, virvės ir miegmaišiai, vėliavos ir uniformos, bei daugybė kitų daiktų yra svarbūs mūsų žaidime. Tai daik-tai, be kurių neišeiname į sueigą ar žygį, lygiai taip, kaip, krepšininkai neišeina žaisti, nepasiėmę kamuolio. Svarbu ir tai, kad skautybė, kaip ir visi kiti žaidimai, turi tikslą. Mūsų tikslas – tarnauti Dievui ir Tėvynei, padėti artimui, šitaip stengiantis padaryti pasaulį aplink mus gražesnį ir lavintis pa-tiems. Taigi, jau po truputį aiškėja, kas turima omenyje, kai sakoma, kad skautybė yra žaidimas. Vis dėlto, ko čia dar trūksta? Kas yra svarbiausia žaidime, norint jį žaisti? Taisyklės! Norint suprasti ir sėkmingai žaisti bet kokį žaidimą, reikia žinoti ir suprasti to žaidimo taisykles. Jos nurodo, kas yra svarbu žaidime, ko reikia siekti ir ko reikia vengti, kaip elgtis su kitais žaidėjais. Pagrindinės skautybės žaidimo taisyklės yra skautų prie-sakai, jų visi žaidėjai pasižada laikytis duodami įžodį. Kurdamas šias skautybės taisykles – skautų

priesakus – mūsų judėjimo įkūrėjas B.P. sėmėsi įkvėpimo iš viduramžių riterių kodekso, Japoni-jos samurajų elgesio kodekso (bušido), Amerikos indėnų ir Afrikos Zulu genties garbės įstatymų. Taigi, galima suprasti, kad mūsų taisyklės ne iš piršto laužtos, jos buvo svarbios daugeliui žmonių pasaulyje dar iki skautybės atsiradimo. Įdomu ir svarbu, kad mūsų taisyklės nurodo ne tai, kas žaidime yra draudžiama, bet tik tai, ko reikia siekti, norint gerai žaisti šį žaidimą. Nors visiems skautams šie priesakai yra bendri, tačiau kiekvi-enas galime kiek skirtingai juos aiškinti, tai gali priklausyti nuo mūsų amžiaus, skautiškos ir gyvenimo patirties. Dėl to, skautaujant yra svarbu laikas nuo laiko iš naujo apgalvoti šias žaidimo tai-sykles, paklausti savęs, ar dar taip pat jas supran-tame ir pasidalinti savo mintimis su kitais. Šitaip, kaupdami patirtį, skautai gali atrasti taisyklėse vis naujų dalykų, kurie žaidimą padaro dar įdomesnį ir prasmingesnį. O būtent dabar, skaitydami šiuos puslapius, skir-kime kelias minutes ir pagalvokime kiekvienas, kaip suprantame šias svarbiausias mūsų žaidimo taisykles?

SKAUTŲ PRIESAKAI 1. Skautas tiesus ir laikosi savo žodžio. 2. Skautas ištikimas Dievui ir Tėvynei. 3. Skautas naudingas ir padeda artimui. 4. Skautas draugas savo artimui ir brolis kitam skautui. 5. Skautas mandagus ir riteriškas. Skautė man-dagi ir kukli. 6. Skautas gamtos draugas. 7. Skautas klusnus tėvams ir vyresnybei. 8. Skautas linksmas, susivaldo ir nenustoja vilties. 9. Skautas taupus. 10. Skautas blaivus ir skaistus savo mintyse, žodžiuose ir veiksmuose. GELEŽINIS PRIESAKAS Skautas sąžiningai atlieka visas savo pareigas.

Pasidomėkime, kaip priesakus supranta mūsų broliai ir sesės, kaip jais vadovaujasi gyven-ime? „Skautų aidas“ apklausė kelis sutiktus skautus, prašydamas paaiškinti, kaip šie supranta 1-ąjį ir 10-ąjį skautų priesakus ir kaip stengiasi juos vykdyti gyvenime.

10

Skautininkė gilvelistė Rasa Dumčiūtė, Lietuvos skautijos vyriausioji skautininkė: Skautas tiesus ir laikosi savo žodžio. Būti tiesiam – tai išsakyti savo mintis atvirai, reikšti nuomonę drąsiai, jei tenka prisipažinti ką nors iškrėtus – turi sakyti tiesiai, be užuolankų, išvedžiojimų ir pasiteisinimų. Tačiau tas tiesu-mas nevisai tinka, jei tenka žmogui pranešti ką nors skaudaus, nemalonaus: tokiu atveju geriau lankstumas, švelnesnis priėjimas prie Tiesos. Šis priesakas skelbia ne tik žodžio tiesumą, bet ir tam tikrą laikyseną savo aplinkoje ar platesnėje visuomenėje. Tiesaus skauto poelgiai aiškūs, elgesys niekam nekelia abejonių. Na, o laikytis žodžio nesunku, jei jautiesi žmogus, branginantis bendrystę su kitu Žmogumi, kuriam tari žodį, o ištaręs – palydi atitinkamu veiksmu. Skautas blaivus ir skaistus savo mintyse, žodžiuose ir veiksmuose. Man patinka pasakymas apie gamtą, kai dan-gus be debesėlių pavadinamas blaiviu ir skaisčiu dangumi. Matyt, būtent tokie simboline prasme turi būti mūsų mintys, žodžiai, darbai – giedri, skaidrūs, aiškūs. Juodi minčių debesys, audras nešantys žodžiai ir perkūnu nugriaudintys dar-bai – griauna pasaulį. Mes atėjome jo kurti: nuo minties blyksnio iki atlikto darbo. Vyresnioji skautė. Eglė, 20m., Šiaulių kraštas: Skautas tiesus ir laikosi duoto žodžio. Šis priesakas man svarbiausias, nes tiesą ir nuoširdumą be galo branginu. Būti tiesiam, nebi-joti drąsiai reikšti savo mintis ir požiūrį kartais yra tikrai sunku. Tačiau tai siektinas dalykas. Tik pat-ys būdami atviri ir nuoširdūs, galime to tikėtis iš kitų. Tuo ir stengiuosi vadovautis. O duoto žodžio laikymasis yra kiekvieno garbės reikalas. Tai, kiek sugebi laikytis savo žodžio, parodo žmogaus brandumą ir vertybių tvirtumą. Aš visada stengi-uosi žadėti tik tai, ką žinau, kad galėsiu įvykdyti. Ir jei vis tik kažko nepadarau, būna be galo gėda. Ypač prieš save. Skautas blaivus ir skaistus savo mintyse, žodžiuose ir veiksmuose. Man šio priesako esmė yra ta, kad skautas visada stengiasi galvoti šviesiai, aiškiai, neteršti savęs „purvinomis“ mintimis ir darbais, visada pirmiau pagalvoti, o tik paskui pasakyti ar padaryti. Juk skautaudami mes mokomės pirmiau matyti artimą, o tik paskui save. Šis priesakas moko elgtis taip, kad ne tik tau, bet ir kitiems būtų gera. Nors ne visada pavyksta, tačiau visada stengiuosi elgtis

taip, kaip norėčiau, kad su manimi elgtųsi. Žodis ne žvirblis, todėl stengiuosi pasverti kiekvieną žodį ir parinkti labiausiai tinkamą. Bei daug meldžiuosi, kad mano mintys būtų šviesios ir iššauktų tik gerą ir tinkamą elgesį. Skautas vytis Vytautas, 21m., Vilniaus kraštas: Skautas tiesus ir laikosi savo žodžio. Skautas nesistengia kalbėt ir elgtis užuolankomis – jo žodžiu galima tikrai pasitikėti. Visada sten-giuos sakyti visą tiesą į akis, nors tai gali būt ir labai nefaina. Skautas blaivus ir skaistus savo mintyse, žodžiuose ir veiksmuose. Mano nuomone, skautas turi galvoti, šnekėti ir elgtis taip, kad niekam nekiltų abejonių dėl jo blaivaus proto ir gerų ketinimų. Elgiuosi ir šneku taip, kaip sako mano širdis ir įsitikinimai. Skautė Eva, 12m., Vilniaus kraštas: Skautas tiesus ir laikosi savo žodžio. Aš jį išverčiu taip: skautas neišklysta iš tikslo, ir jeigu duoda žodį, tai jo laikosi, nesvarbu kaip sunku bebūtų. Skautas blaivus ir skaistus savo mintyse, žodžiuose ir veiksmuose. Tai tiesiog priesakas reiškiantis, jog reikia negal-voti nesąmonių, sveiku protu įvertinti savo mintis, nes vėliau jos tampa žodžiais, o galiausiai – dar-bais. Aš nuoširdžiai stengiuosi jų laikytis, deja, kasdienybėje man dar ne visada pavyksta. Tačiau aš visada stengsiuosi – juk skautas nenustoja vilt-ies. Skautininkas Kęstutis, 47m., Panevėžio kraštas: Skautas tiesus ir laikosi savo žodžio. Manau, kad viskas prasideda nuo įžodžio: “Brangindamas savo garbę...“, o tada pir-masis priesakas išplaukia savaime. Jei žmogus gerbia save ir kitus, tai lakytis savo žodžio, įsipareigojimų ir nemeluoti turėtų būti savaime suprantama. Na, kartais ko nors nespėjame, bet tada visai nesunku prisipažinti suklydus. Apie tai ir kalba pirmasis priesakas. Skautas blaivus ir skaistus savo mintyse, žodžiuose ir veiksmuose. Čia paskutinis iš dešimties ir, deja, sun-kiausiai įgyvendinamas. Šiame priesake yra du raktiniai žodžiai: blaivus ir skaistus. Sunku komentuoti, bet mano požiūriu tai yra visapusiška savęs kontrolė, kas kartais būna labai sunku.

11

Žodis blaivus – komentarų nereikalauja, čia viskas aišku. Gi negali žmogus būti truputį blaivus, kaip ir moteris truputį nėščia. Visi komentarai prasid-eda tada, kai bandome pateisinti savo žalingus įpročius. Tada pirmiausiai iškreipiame žodžio prasmę, o tada žiūrėk – „apsvaigęs skautas“ tampa normalia būsena, tada prireikia „duobės“, nes organizmas reikalauja... Bet ar kas nors susimąstėt ką iš tikrųjų reiškia žodis „duobė“? Kiek mes į ją dar krisime? Dešimtasis priesakas sako, kad reikia elgtis taip, jog nebūtų priežasties savęs gėdytis, o kartu ir kitų. Dešimtasis priesakas mus vėl atveda prie įžodžio: „Brangindamas savo garbę“... Patyrusi skautė Kornelija, 15m., Klaipėdos kraštas: Skautas tiesus ir laikosi savo žodžio. Pirmasis skautų priesakas nurodo, kad skautas niekada nekalbės „aplinkui“, sakys tiesiai šviesiai, kaip sakant rėš į akis tai, ką jis mano. Taip pat, ką pasižadėjo, tą ir įvykdys. Skautas blaivus ir skaistus savo mintyse, žodžiuose ir veiksmuose. Ties šiuo skautų priesaku tenka susimąstyti ir labiau apgalvoti savo veiksmus. Privalai mąstyti blaiviai t.y. objektyviai ir realiai. Savo gyvenime ir stengiuosi laikytis šių priesaikų. Jūrų budys Gytis, 21m., Kauno kraštas: Skautas tiesus ir laikosi savo žodžio. Kaip suprantu? Viskas gan aiškiai pasakyta: tie-sus ir laikosi žodžio. Tad ir supratimas būtų toks, kad skautas nemeluoja, o tai ką pasako ir sten-giasi padaryti. Juk daug kam girdėtas toks dalykas kaip skauto garbes žodis. Jei jau toks dalykas žinomas ir ne skautu tarpe, tai manau šis priesaikas buvo gerai vykdomas skautu. Kaip vykdau gyvenime? Pats stengiuosi laikytis duoto žodžio. Nesiteisinsiu, būna, kad neištesi du-oto, žodžio... Bet mes esam žmonės, prisi-imam daug darbų ir pamirštam, kad kažkada kažkam prisižadėjom, o vėliau degam iš gėdos, kad nepadarėm. Bet užtat vienas geriausių jausmų – tai žinojimas, kad dėl tavo darbų kažkas tavim pasitiki, vien del to jausmo stengiuosi ištesėti savo duotą žodį. Skautas blaivus ir skaistus savo mintyse, žodžiuose ir veiksmuose. Kaip suprantu? Mano manymu jis skirtas apibrėžti skauto bendravimą, kad skautas būtų pavyzdys kitiems, kad galvotu prieš sakydamas, kad nieko neįžeistų ir kad visi liktu patenkinti. Kad ir tie patys veiksmai, kurie yra kūno kalba – kokie

bus tavo veiksmai, taip tave supras. Skautas iš pradžių blaivus mintyse, po to jau žodžiuose ir veiksmuose. Toks, mano manymu, ir yra tas nu-oseklumas. Kaip vykdau gyvenime? Nesakau, kad tai la-bai lengva, bet nesakau, kad ir sunku. Taip jau išeina savaime, kai išsiugdai – nereikia stengtis to daryti teisingai. Aišku, išimčių nieka-da netrūksta, ypač ekstremaliomis situacijo-mis. Pasitaiko koks nors žodelis nesusitvardžius, bet tai dažniausiai būna žodžiai, skirti sau pačiam, kad susiimtum ir susimąstytum, ką darai. Patyrusi skautė Goda, 17m., Tauragės kraštas: Skautas tiesus ir laikosi savo žodžio. Skautas yra sąžiningas, neapgaudinėja, ir daro taip, kaip buvo pasakęs. Skautas turi būti patiki-mas. Skautas blaivus ir skaistus savo mintyse, žodžiuose ir veiksmuose. Manau, kad tai yra sudėtingas priesakas, ir gana sunku jo laikytis. Tačiau stengtis reikia. Skautas turi protingai mąstyti, būti blaivus. Turėtų stengtis būti skaistus mintyse, galvoti ką kalba (kad nešnekėtų bjaurių dalykų), ir protingai, pa-doriai elgtis. Skautų priesakai atlieka svarbų vaidmenį sk-auto gyvenime. Tikras skautas turi jų nieka-dos nepamiršti, suprasti juos ir jų laikytis. Jei skautai laikytųsi bent šių dviejų priesakų, žmonių bendravimas būtų visai kitoks. Tačiau tai nėra taip lengva. Patyręs skautas, Vardenis, 19m, Marijampolės kraštas: Skautas tiesus ir laikosi savo žodžio. Dėl pirmojo tai galiu pasakyti, kad jis yra labai svarbus ne tik skautuose, dar svarbesnis jis yra žmogaus gyvenime, bet kurioje situacijoje. Reikia galvoti, ką sakai ir tai reikia daryti atsakingai. O dėl duoto žodžio laikymosi, tai žadėti ką nors tik tada, jei tikrai žinai, kad galėsi ištesėti. Gaila, bet nors ir suvokdamas šitą priesaką, jo svarbą ir būtinumą, atvirai sakant, ne visada jo laikausi. Skautas blaivus ir skaistus savo mintyse, žodžiuose ir veiksmuose. Šnekant apie dešimtąjį priesaką, manau, kad ir jis labai būtinas. Ypač pagalvojus, ar dera būtų girtam skautui viešai rodytis, aišku ir ne viešai. Nepateisinu jokio gėrimo per skautiškus renginius, net ir vadovų ar vyresniųjų skautų. Visa tai turime palikti už skautiškos veiklos ribų. Čia, manau, apšnekėjau aktualiausią temą. O dėl savęs tai dabar galiu būti ramus dėl to, nes to

12

nepadaryčiau, nors anksčiau, deja, buvo visko, dėl ko nesidžiaugiu ir gailiuosi. Džiaugiuosi tik dėl to, kad šiuo atžvilgiu subrendau ir to niekada nebe-darysiu ir skatinsiu kitus nedaryti. Patyrusi skautė Paulė, 16m., Šiaulių kraštas: Skautas tiesus ir laikosi savo žodžio. Mano supratimu, kiekvieną savo pažadą be išimčių privalai įvykdyti. Man ne visada pavyksta savo pažadus tesėti, bet aš labai labai stengiuosi. Skautas blaivus ir skaistus savo mintyse, žodžiuose ir veiksmuose. Manau, kad skautė turi būti atsakinga už savo veiksmus, blaiviai vertinti aplinkybes, pagalvoti prieš ką nors sakydama, jokiu būdu nesikeikti! Turi prisiminti, kad savo elgesiu rodo pavyzdį jaunesniems skautams, todėl turi elgtis pavyzdin-gai, deramai. Būdama viešumoje, tarp būrio kitų skautų ir pan., labai stengiuosi vykdyti šį ir kitus priesakus, ir, manyčiau, man visai neblogai sekasi. Dalindamiesi įvairių brolių ir sesių nuomonėmis apie šiuos skautų priesakus, jūsų dėmesiui pristatome į lietuvių kalbą išvestą ištrauką iš E. J. Rowland kny-gos „Būkite tobuli. Pokalbiai apie skautų priesakus ir įžodį“. Šioje ištraukoje autorius nagrinėja dešimtąjį skautų priesaką. Visą šią knygą bei daugelį kitų naudingų skautiškų knygų anglų kalba galite rasti in-ternete adresu: http://www.thedump.scoutscan.com/scouts.html Skautas švarus savo mintyse žodžiuose ir veiksmuose Dešimtasis skautų priesakas apima pirmuosius devynis. Jei skautas vykdo pirmuosius devynis, tai jis vykdo ir dešimtąjį, ir, jei jis vykdo dešimtąjį, tai jis vykdo ir pirmuosius devynis. Galime žengti ir dar toliau: jei žmogus yra švarus mintyse, tai jis bus švarus ir savo žodžiuose bei veiksmuose, nes protas yra žodžių ir veiksmų šaltinis. Jei vandens talpykla yra švari, švarus bus ir vanduo iš jos. Iš tiesų visi skautų priesakai pabrėžia minčių švarą! Dešimtasis skautų priesakas yra dažniausiai sie-jamas su tyrumu lytinių santykių atžvilgiu. Aš norėčiau apie jį galvoti plačiausia prasme, apie visas mintis, žodžius ir poelgius, nes visuma apima atskiras dalis. Jei visos mūsų mintys, žodžiai ir veiksmai bus tiesūs, tai šios ypač sudėtingos mint-ys, žodžiai ir veiksmai, susiję su lytiniais santykiais, taip pat bus tiesūs. Tai labai plati tema, todėl aš

pasitenkinsiu tik keliais pasiūlymais. 1) Supraskite, kad svarbiausias dalykas laikantis skautų priesakų yra minčių kontrolė. Šio reikalo reikia imtis energingai, kitaip nebus jokio pro-greso jokiose kitose kryptyse. Su blogomis minti-mis reikia kovoti kai tik jos iškyla. 2) Supraskite, kad yra skirtumas tarp pagundos ir nuodėmės. Pagunda yra pasiūlymas pasielgti ne-tinkamai, tačiau tai nėra bloga savaime. Jūs mato-te šimtą svarų [angl. pinigų – vert. past.] gulinčių ant stalo. „Norėčiau juos turėti“ – žinoma, kad norėtumėte! „Kodėl gi jų nepaėmus?“ – pa-gunda, tačiau jūs dar nepadarėte nieko blogo. „Kaip galėčiau juos paimti?“ – atsidavėte pagun-dai: nuodėmė prasidėjo, nors jūs dar nepaėmėte pinigų. „Aš jų neimsiu, nes jie ne mano“ – pa-gunda nugalėta. Blogos mintys, kurių mes nekontroliuojame, dažnai užvaldo mūsų protus. Svarbu tai, ką mes su jomis darome. Jei atsiduosime joms – nusidėsime. Kovokime su jomis, tuomet būsime dar geresni, nei dar gundyti! Šv. Jokūbas savo laiške rašė: „Palaiminti tie, kurie ištvėrė gundy-mus, nes tik išbandytiesiems bus suteikta gyveni-mo karūna“. Ir atsiminkite, „jums tekęs pagundymas tėra tik žmogiškas“. Tai didžiulė paguoda, kuri turėtų paskatinti mus kovoti su pagundomis dėl kitų – skilties ar draugovės skautų, kurie susiduria su tokia pat problema. Be to, atminkite, kad „Jis neleis jūsų gundyti daugiau nei jūsų jėgos leidžia, bet kartu su pagundymu duos ir išeitį, kad sugebėtumėte jį atlaikyti”. Daugiau apie tai kitame pokalbyje. 3) Mokykitės drausminti savo protą, kaip buvo pasiūlyta pokalbyje apie septintąjį skautų priesaką. Kai pagundos užtvindo protą, galvok-ite apie mūsų Viešpatį ir šventuosius, pasakykite trumpą maldą, prašydami pagalbos. Dievas jus myli, jumis pasitiki ir turi jums numatęs didžių darbų, jei dirbsite kartu su juo. 4) „Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas teis-inga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, apie visa, kas dorybinga ir šlovinga“. Taip, šv. Paulius suprato minčių svarbą! Pripildykite protą geromis, o ne blogomis mintimis, apsupkite save gražiais, o ne bjauriais dalykais – jie nėra brangūs. 5) Supraskite, kad sprendžiant šią problemą jums teks ilgai grumtis. Neįmanoma? Na, galbūt – išskyrus tai, ką aptarsime kitame pokalbyje. Sakiau pirmajame pokalbyje, kad skautybė, kaip ir krikščionybė, siekia tobulybės, o ne vidutinybės. Pamoksle ant kalno mūsų Viešpats sakė:

13

„Palaiminti tyraširdžiai, jie regės Dievą“. Čia žodį „širdis“, būtų tiksliau versti kaip „mintis“. Palaiminti tyraminčiai, jie regės Dievą. Dar kartą, skautų priesakai skatina mus siekti tų pačių aukštumų, kaip ir Kristus. Nors senasis dešimtas priesakas ir nenurodė, kad „skautas yra švarus ir tyras savo mintyse....“ Tai ir yra šio pokalbio pabaiga. Skautas turi būti švarus ir tyras savo mintyse. Kaip mūsų viešpats žadėjo, tas, kieno mintys švarios, regės Dievą. E.J. Rowland, Be ye Perfect. Talks on Scout Law and Promise, Sussex: Christ Church publications, ~1950. Ateityje rubrikoje „Mūsų žaidimo taisyklės“ aptar-sime ir kitus skautų priesakus, skautiškas vertybes ir skautiškąją etiką. Jei turite kokių savo minčių šiomis temomis ir norėtumėte jomis pasidalinti, lauksime jūsų nuomonių adresu press@skautai.lt Budėkime! Straipsnį parašė, tyrimą atliko ir iš anglų kalbos vertė psktn. sk. v. Tomas Rakovas

Patyrusių skautų programos įvairenybės

Spalio 17–18 dienomis vyko 52-oji JOTA ir 13-oji JOTI. Nežinote, kas tai yra? JOTA (Jamboree On The Air ) – kasmetinis rengi-nys, kuriame apie 500 tūkstančių skautų iš viso pasaulio bendrauja vienas su kitu mėgėjiškomis radijo priemonėmis. JOTI (Jamboree On The Internet) metu viso pas-aulio skautai bendrauja internetu. Dėl pobūdžio panašumo renginys vyksta tą patį savaitgalį, kaip ir JOTA. Naudodamasi proga, nusprendžiau paruošti keletą klausimų ir paben-drauti su kuo daugiau žmonių iš įvairių šalių. Nors iš pirmo žvilgsnio tai skamba nesudėtingai, tačiau pabandžius susisiekti su žmonėmis, susidūriau su nesklandumais: dau-guma skautų tiesiog neatsiliepė, kiti sunkiai arba išvis nekalbėjo angliškai, su jais susišnekėti buvo beveik neįmanoma (nekalbant apie rišlų veik-los atpasakojimą); treti beveik nieko nežinojo apie kitų amžiaus grupių skautavimą. Vis dėlto po kiek laiko surinkau šiek tiek medžiagos. Pokalbių tema – patyrusių skautų programa ir veikla kitose valstybėse.

14

Taigi, klausimai ir atsakymai: 1) Kaip atrodo patyrusių skautų kaklaraiščiai, kokios spalvos? Čekija (Christina): Spalva – mėlyna, beveik kaip visų kitų mūsų organizacijos narių (tik vilkiukai turi atskirą – raudoną spalvą). Bulgarija (Sofia ): Kaklaraiščiai žali su gel-tonais kraštais. Australija (Chelsea): Rudos spalvos – tai reprezen-tuoja mūsų šalį.

Meksika (Alan): Kaklaraiščiai pusiau žali, pusiau raudoni, su baltais kraštais. Islandija (Kate): Mėlyni su raudonais kraštais. Ispanija (Chose): Žali su geltonais, raudonais kraštais. 2) Ką patyrę skautai veikia per sueigas? Kaip atrodo patyrusių skautų skiltis? Čekija: Dažniausiai pasirenkama tema ir nagrinėjama kelias savaites, mėnesius. Pavyzdžiui, viena skiltis paruošė filmą apie jų skautavimą, skilties narius. Kitos temos gali būti apie gamtą, visuomeninį gyvenimą, įvairias problemas; taip pat susitikimai su kitais skautais Skiltis būna nedidelė, joje susirenka daugmaž vi-enodo amžiaus skautai. Kadangi beveik visa veikla yra organizuojama jų pačių, tai jie neturi jokio vyresnio vadovo – skilčiai vadovauja žmogus, esantis tokio pat amžiaus ir turintis daugiausia patirties: jis prižiūri, kad vyktų veikla, darbas. Bulgarija: Kiekviena skiltis pasirenka įvairias temas, ir jas nagrinėja tam tikrą laikotarpį,

kuris priklauso nuo pasirinktos temos. Vėliau tema pristatoma kitoms skiltims, kartais tėvams ar vadovams. Skiltys nedidelės, dažnai sudarytos iš seniai pažįstamų žmonių. Australija: Dažniausiai mes susirenkame tiesiog gerai praleisti laiką. Užsiimam veikla, susijusia su radiju, internetu. Šią savaitę rinksimės žaisti mini golfo, praeitą savaitę turėjome filmų ir žaidimų naktį. Kadangi mūsų skautų būklas yra prie upės, kartais organi-

zuojam naktinius pasiplaukiojimus. Taip pat turime mėgstamą žaidimą: reikia nusip-irkti iš parduotuvės daiktą, kainuojantį du dolerius (pavyzdžiui, sodo nykštuką), ir eiti pas žmones į namus prašant tą daiktą iškeisti į kitą. Tikslas yra gauti vis geresnius daiktus – kartą žaidimą baigėme turėdami mikrobangę! Skiltys būna sudarytos daugiausia iš 8 žmonių; jos mišrios, yra tiek mergaičių, tiek berniukų. Meksika: Daug laiko praleidžiame prie jūros, nes esame jūrų skautai. Mokomės įrengti stovyklavietę, laužavietę, statyti namus iš gamtinių medžiagų, išgyventi gamtoje, laipioti po kalnus, valdyti įvairius laivus, valtis. Islandija: Dažniausiai renkamės pas kurį nors skilt-ies narį namuose, išsirenkam mums priimtinas temas apie skautavimą, jas nagrinėjam, kar-tais paruošiam nedideles prezentacijas. Ispanija: Beveik visa mūsų programa akty-vi: žaidimai lauke, bandymai išgyventi gamtoje, ištvermės reikalaujantys užsiėmimai.

15

3) Kokia veikla, programa užsiima patyrę skautai stovyklų, žygių, renginių metu? Čekija: Dažniausiai stovyklas organizuoja patys patyrę skautai, taigi, jie ruošia ir vykdo programą jaunesniems. Žygiuose specialios programos dažniausiai nebūna. Bulgarija: Pagrindinė veikla skirstoma į kelias kat-egorijas: sportinę, socialinę ir tradicinę skautišką veiklą. Socialinė veikla gali būti, pavyzdžiui, dar-bas su žmonėmis, turinčiais kokią nors negalią, parkų tvarkymas, pagalba savivaldybėms įvairiuose miesto renginiuose ar orientaciniai žaidimai, surengti jaunesniems skautams. Sportinė veikla: lipimas į kalnus, žygiavimas, plau-kimas, irklavimas; taip pat visi įprasti sportiniai žaidimai, užsiėmimai Populiariausia – skautiška veikla: mokyma-sis įrengti laužavietę, užkurti laužą, išgyventi gamtoje, pirmosios pagalbos pagrindai, pasistatyti lapinę, „stogą virš galvos“ gamtoje. Australija: Dažniausiai specialios programos turime nedaug. Tiesiog įsirengiame gamtoje virtuvę, palapines, tentus ir stovyklaujame, gerai leidžiame laiką su draugais. Meksika: Stovyklos visada būna susijusios su jūra, plaukiojimu, programa dažnai vyksta plaukiant laivu. Žygius organizuojame retai. Islandija: Daugiausia organizuojam žygius po gamtą, įvairias vietoves. Ilgas stovyklas darom nebent nedidelėmis grupėmis, skilti-mis. Niekur neapsieinama be skautiškos pioneri-jos, įvairių statinių, išradimų pastovyklėms.

Ispanija: Dažnai rengiam išvykas, dalyvaujame įvairiose mieste rengiamose akcijose, šventėse, pristatinėjam skautišką veiklą. 4)Ar turite patyrusių skautų specialybių, specialių patyrimo ženklų?

Čekija: Ne, nebent skautai individualiai pasidaro tokias programas skiltyse. Bulgarija: Yra pagrindinių veiklų (virėjo, pionerijos ikžinovo, mediko ir t.t.) specialybės, ženkliukai. Australija: Yra, tačiau aš apie jas beveik nieko nežinau, nesidomiu – jos nėra privalomos. Meksika: Taip, mes turime juodus ir baltus medžiaginius kvadratėlius, kurie žymi patyrimą. Islandija: Skiltys gali susigalvoti savo specia-lybes, bendrai susitarti dėl jų vykdymo. Ispanija: Ne, nėra. 5) Ar patyrę skautai padeda jaunesnių amžiaus grupių vadovams, ar ruošia programą mažiesiems broliams ir sesėms? Čekija: Taip, dauguma patyrusių skautų yra jaunesnių skautų vadovai. Iš tiesų tai nėra labai gerai, nes tada jie turi labai mažai laiko vykdyti savo veiklą, užsiimti programa sau. Tai tikriausiai priklauso nuo miesto dydžio. Pavyzdžiui, Rotenburgas nėra didelis mies-tas, todėl dauguma žmonių baigę mokslus iš čia išvažiuoja, tad trūksta vyresnio amžiaus vadovų, patyrę skautai turi juos pakeisti. Bulgarija: Patyrę skautai nėra vadovai, tačiau es-ant reikalui jie gali trumpam juos pavaduoti. Australija: Ne. Meksika: Dažniausiai ne, nebent praveda atskirus užsiėmimus. Islandija: Dažnai surengiame bendrą programą įvairaus amžiaus skautams, kad geriau vieni kitus pažintumėme. Ispanija: Taip, didžiąją dalį jaunesnių skautų pro-gramos organizuoja patyrę skautai. 6) Gal norėtumėt ką nors perduoti Lietuvos skau-tams? Visų šalių skautai rašė beveik tą patį: Linkim, kad skautiška liepsna niekada neužgestų jūsų širdyse ir kad jūsų gretose daugėtų skautų. Budėkit! pat. sk. Virga Pleskaitė

16

Pasaulio skautybės pradžia. R. Baden-Powell'io skautybės paplitimas ir raida

R. Baden-Powell'is savo veiklos pradžioje nenumatė kurti savo organizacijos. Jo norėta papildyti kai kuriais auklėjimo elementais besikuriančių „Berniukų brigadų“, mokyklų, YMCA ir kitų organizacijų programas. Skautų skaičiaus didėjimas vertė steigti savo organizaciją Boy Scouts Association of great Britain (Didžiosios Britanijos skautų asociacija). R. Baden-Powell'is turėjo daug bendraminčių ir pats buvo judėjimo dvasia. Rengė stovyklas, skaitė paskaitas, rašė spaudoje, lankė skautų skiltis. Judėjimas išplito Didžiojoje Britanijoje, kolonijose, dominijose. Sulaukė visuomenės ir vyriausybės pritarimo, tačiau netrūko ir imperialistinių, kosmopolitinių, militaristinių ir pacifistinių sluoksnių prieštaravimų. Judėjimas reikalavo aukštesnio rango globėjo, kuriuo tapo Anglijos karalius. Organizacijos vadovybę sudarė karaliaus skirta taryba su štabu ir vyriausiuoju skautų vadu (Chief scout). R. Baden-Powell'is atsisako karinės karjeros ir perima organizacijos vyriausiojo skautų vado pareigas. Įsteigia savaitinį žurnalą skautams ir leidinius skautų vadams. Netrukus atsiranda jūros skautai. Ir šioje – jūrininkystės – srityje patyrimas, įgytas plaukiojant su broliais šeimos jachta, daug jam padėjo. sktn. A. Končius. Laužas, 1991 06 14 (Nr. 3) Pradžia rudens "Skautų Aide". Bus daugiau.

17

Lietuvos skautijos narystė tarptautinėse skautiškose organizacijose

Daugeliui mūsų yra tekę bendrauti su skautu iš užsienio valstybės. Šiuo metu pasaulyje yra žinoma net 216 šalių, kuriose veikia skautiškos organizacijos. Taip pat yra įvairių skautiškų organizacijų, draugijų bei konferencijų, vienijančių skirtingų valstybių skautus. Viena didžiausių tarptautinių nevyriausybinių organizacijų, kuriai priklauso ir LS, yra Pasaulio skautų judėjimo organizacija (World Organization of the Scout Movement – WOSM), vienijanti įvairiose valstybėse veikiančias skautiškas organizacijas. 1920 m., pirmosios Pasaulinės skautų stovyklos (Jamboree) metu, Olimpijoje Londone buvo įkurta Tarptautinė skautų konferencija (Boy Scouts' In-ternational Conference), kuri vėliau tapo Pasauline skautų konferencija (World Scout Conference) – WOSM pradininke. Šiuo metu WOSM priklauso daugiau nei 28 mln. skautų. Pagrindinė organizacijos būstinė yra įsikūrusi Ženevoje, Šveicarijoje. WOSM misija – prisidėti prie jaunų žmonių švietimo per skautiškas vertybes, priesakus, ugdyti savarankišką visuomenės narį. WOSM kas trejus metus renkasi į Pasaulio skautų jaunimo forumą (World Scout Youth Forum), kur posėdžiauja WOSM valdžia (World Scout Conference). Taip pat WOSM turi skautų Komitetą, kurį sudaro 14 narių. Organizacija suskirsty-ta į 6 regionus: Afrikos, Arabijos, Eurazijos, Europos, Amerikos (Šiaurės ir Pietų) bei Azijos-Ramiojo vandenyno. Šiems regionams iš viso priklauso 160 valstybių. Lietuvos skautija į WOSM buvo priimta 1997 m. gegužės 25 d. Mūsų šalis, kaip ir dar 40 Europos valstybių organizacijų, priklauso Europos regionui. Dar viena įdomi organizacija – Tarptautinė skautų ir skaučių draugija (International Scout and Guide Fellowship – ISGF), kuri yra atvira buvusiems arba esantiems suaugusiems WOSM ir WAGGGS (Pas-aulio skaučių asociacija) vadovams bei asmenims, kurie nėra skautai, bet nori teikti paramą ir pagalbą skautų judėjimui, laikydamiesi skautiškų metodų bei principų. Organizacijos nariai siekia išlaikyti ir sut-virtinti vertybes, įgytas jaunimo organizacijose, tobulėti, būti aktyviais visuomenės nariais. Šis judėjimas įkurtas 1953 m., šiuo metu organizacijai priklauso nariai iš 61 valstybės, taip pat 32 šalyse aktyviai veikia pavieniai ar į grupes susibūrę organizacijos nariai. ISGF skirstoma į 5 regionus: Afrikos, Arabijos, Azijos-Ramiojo vandenyno, Europos ir Vakarų pusrutulio. Regionai skirstomi į smulkesnius subregion-us. Lietuva priskiriama Šiaurės Baltijos subregionui. Siekdama palaikyti ir plėsti tarptautinius ryšius, LS į organizaciją įstojo 2002 m. ir yra asocijuotoji organizacijos narė. ISGF Lietuvoje yra atvira visiems bu-vusiems skautams, skautų vadovams ir vadovėms, taip pat žmonėms, kurie neturėjo galimybės daly-vauti skautų judėjime anksčiau. Trečiasis judėjimas, su kuriuo norime supažindinti, yra Tarptautinė skautų katalikų konferencija (Inter-national Catholic Conference of Scouting – ICCS). Konferencijos tikslas – prisidėti prie jaunimo mo-kymo ir tobulėjimo katalikų tikėjime per skautavimą bei bendradarbiauti plėtojant ir stiprinant dvasinį skautavimą, užtikrinti, kad skautai katalikai aktyviai dalyvautų katalikų Bažnyčios veikloje. ICCS, kaip ir daugelis tarptautinių organizacijų, skirstoma į 4 regionus: Afrikos, Amerikos, Azijos-Ramiojo vandeny-no bei Europos. ICCS savo veiklą pradėjo 1920 m. Pasaulinėje skautų stovykloje (World Scout Jambo-ree), kaip Tarptautinis katalikų skautų sekretoriatas (International Office of Catholic Scouts). 1922 m. iniciatyvą palaimino popiežius Benediktas XV. Konferencijos veikla, sužlugdyta Antrojo pasaulinio karo metu, buvo atkurta 1948 m. LS taip pat priklauso šiai organizacijai, siekdama stiprinti katalikų tikėjimą skautavime. Užsienio reikalų skyrius

18

Gilvelis – mistika ar realybė ? 2010 m. liepos 3–11 dienomis Lietuvoje planuojami jau tretieji Gilvelio (Medinių kauliukų) mokymai. Kaip ir pirmieji dveji Gilvelio kursai Lietuvoje, tretieji bus organizuojami kartu su Danijos ir Švedijos mokymų vadovais. Pirmuosius mokymus skautų vadovams organizavo pats lordas R. Baden Powell 1919 m., kadangi pastebėjo, jog skautų vadovams neužtenka tik skautiškos literatūros šviestis ir augti, kad galėtų sėkmingai vadovauti skautams bei būti jiems pavyzdžiu. Ir šiuos pirmuosius mokymus jis pavadino Gilvelio kursais. Vėliau, atsiradus daugiau ir įvairesnių mokymų skautų va-dovams, Gilvelis tapo aukščiausio lygmens skautiškos pat-irties kursais suaugusiems žmonėms, jau turintiems skautavimo ir vadovavimo patirties bei norintiems tobulėti ir pasisemti skautiškos dvasios. Į juos negalėjo būti priimtas naujai skautauti atėjęs žmogus ar pradedantis draugininkas, tačiau daugiau nei 3 metus vado-vavimo patirtį turintis draugininkas ar tuntininkas jau buvo laukiamas. Gilvelio kursai kiekvienoje šalyje skiriasi – tai priklauso nuo tos šalies tradicijų bei ypatumų, tačiau Gilvelio kur-sus baigę asmenys nešioja tuos pačius, vienodus visame pasaulyje Gilvelio ženklus: smėlio spalvos kaklaraištį, rudą pintą kaklaraiščio movą ir medinius kauliukus. Gilvelio kursai yra apipinti legenda ir simboliais – visi gilvelininkų ženklai turi originalią savo istoriją, prasidėjusią kartu su B.P. Tai kursai, kurių metu „neriama į skautiškos minties gylį“ – susipažįstama su skautų ideologijos ištakomis, sprendžiamos įvairios vadovavimo situacijos, atnau-jinami lyderiavimo įgūdžiai, išgyvenama Skilties dvasia, atliekamos individualios ir grupės praktinės užduotys. Kursų tikslas – atnaujinti savo skautišką dvasią ir pačiam paaugti kaip asmeniui ir kaip vad-ovui. Apie lietuviškus Gilvelio kursus, vykusius prieškario Lietuvoje, žinių yra labai mažai. Pirmieji Gilvelio kur-sai nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje įvyko 2004–2005 metais. Jų metu Lietuvos skautijai buvo įteiktas antilopės kudu ragas, kuris yra vienas pagrindinių šių kursų simbolių, kviečiantis į Gilvelį. Antrieji Gilvelio kursai vyko 2007–2008 me-tais Šventojoje. Šiuo metu Gilvelio dvasia ir ženklai jungia 21 Lietuvos skautijos vadovą iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Alytaus kraštų. Pamažu artėjant 2010 m. vasarai, suspurda širdis...“Atgal į Gilvelį...“ dainuoja lūpos. Įdomu, kiek brolių ir sesių kitais metais susirinks prie Gilvelio išminties laužo? Ar tarp jų būsi Tu ? Gilvelio kursų organizatorių vardu, gilv. Gražina Kačergytė Daugiau informacijos – artimiausiame Info biuletenyje.

19

Žiemos šventės

Ech, mielieji visokio amžiaus skautai ir skautės, jau tikrai visiems mums įgriso rudenio darganos ir ypač tamsioji lapkričio nykuma. Tačiau, brolyčiai ir sesytės, pats lai-kas prisiminti, kad atkulni-uoja žiemužė. Na ir kas, kad neretai gruodis gali būti va-dinamas šlapiakoju ar varva-nosiu, mintys vis tiek ima šokinėti per pusnis ir skrajoti padangėmis lyg šešiabriaunės snaigės. Tai ne tik šlapias, šaltas trumpiausių dienų laikotarpis, bet ir begalė paslapčių, laukimų, gausybė smagumų ir visas glėbys pačių nuostabiausių švenčių. Tad apsiginklavę skautišku smalsumu – apie viską iš eilės, nuo šv. Andrie-jaus (lapkričio 30 d.), ir pradėkime. Adventas Būtent šią paskutinę rudens dieną ir prasideda adven-tas. Sulietuvinus tai reiškia laukimą, kuris trunka keturias savaites iki šv. Kalėdų – kūdikėlio Jėzaus, kaip sako krikščionys, žmonijos atpirkėjo, mūsų visų išganytojo gimimo

šventės. O jeigu prisiminsime dar ikikrikščioniškus laikus, pas-akysime, kad Kalėdos – tai gėrio pergalės prieš blogį, šviesos pergalės prieš tamsą, saulės sugrįžimo pradžios, šviesios vilties šventė. Nuo senų laikų adventas buvo žmonių fizinio bei dvasinio apsivalymo, stebuk-lingos ramybės ir taikos metas, kai nevalia nieko skriausti, kai reikia mokytis susilaikyti nuo visokiausių žemiškų malonumų bei linksmybių. Per adventą buvo pasninkaujama: ne-valgoma mėsos, vengiama gardumynų. Visa tai laukdavo ant kalėdinio vaišių stalo. O kai gerai pabadauji, tai ir riekelė duonos nepaprastai skani tampa – tą žino kiekvienas skautas, bent kartą patyręs rimto žygio išbandymus,– ką jau kalbėti apie skilandukus, kumpelius, pyra-gus ir gausą kitų saldumynų, kurių buvo laukiama viso ad-vento metu. Tikėta, kad tamsiuoju saulės atsitraukimo laikotarpiu suaktyvėja ne visada gerai nusiteikusios mirusiųjų vėlės, todėl per adventą vengta leistis į ilgas keliones, vakarais dirbti triukšmingus darbus. Apskritai iki Kalėdų stengtasi baigti visus svarbius tų metų reikalus, kad nesusisaisčius praeities skolo-

mis galima būtų žengti į naują erdvę, naujus metus, naują ciklą. Ribojant keliones ir darbus, atsirasdavo daugiau laiko stebėti gamtos reiškinius, iš kurių

spėdavo būsimą derlių. Jei gilu sniego, tikimasi gero vasaro-jaus. Saulėtos dienos pranašavo gerą daržovių derlių. Jei per adventą šalta, tai bus karšta vasara ir didelė perkūnija. Dažni atodrėkiai turėję nulemti rugių grūdingumą. Žvaigždėtos naktys pranašavo žuvingus metus. Kadangi advento metu buvo draudžiama triukšmingai linksmintis, žmonės mėgdavo ramiai susiburti draugėn, daug kalbėdavosi, pasakodavo pamokančias istorijas, pada-vimus, legendas, vieni kitus mokydavo amatų, dainuodavo ypatingas advento-kalėdines dainas, žaisdavo advento žaidimus, šokdavo ratelius. Tai buvo savotiško ritmo, paslapties bei gražių, kone magiškų, pasikartojimų kupinos dainos bei rateliai. Ten straksi kiškeliai, išdidžiai vaikštinėja elnias devyniaragis, vyksta keisčiausi stebuklai: viduržiemy pražysta rožė, užauga „grūšelė“, kurioj žvakelė dega, ,,statomi jievaro tiltai“ ir vis pakartojama ,,leliumai“, ,,kalėda“, ,,leliu kalėda“... Tai buvo senų senovėje. Visgi ir iki šių dienų yra išlikę gan daug gyvų dainų, žaidimų, ratelių, kuriuos mėgsta žaisti mūsų sesytės ir broliukai skautai. O sueigų metu per visą adventą galima nuveikti daug puikių darbų darbelių. Na, pavyzdžiui, visiems kartu pasigaminti šiaudinių žaisliukų ar girliandų kalėdinei eglutei. Galima surišti advento vainiką su keturiomis žvakėmis, skirto-mis pažymėti kiekvieną Kalėdų laukimo savaitę. Galima su-meistrauti advento kalendorių. Čia skautai tikrai turėtų, kur savo išradingumą parodyti. Įprasti ,,parduotuviniai“ advento kalendoriai visiems gerai žinomi ir jau pabodę – kiekvienam

20

aišku, kad kasdien sunumeruo-tame langelyje atplėšę rasime po šokoladuką. O skautiškasis galėtų būti toks: pasigami-name kalendorių, kur surašome visų advento dienų skaičius. Kiekvieną dieną padarome po vieną papildomą, o dar geriau – slaptą gerąjį darbelį, pažymime jį kokiu nors tik mums patiems suprantamu simboliu ir pritvirti-name prie tos dienos skaičiuko. Taip per visą adventą su-kaupsime 24 slaptus geruosius darbelius. Manau, tai tikrai būtų nuostabi kalėdinė dovana tiek sau, tiek mus supančiam pasau-liui. Galėtume pasijusti Kalėdų Senio slaptaisiais agentais ar žemiškais angelais. Va tada ir visa plytelė šokolado Kalėdų dieną būtų ypatingai saldi, nes pelnytai užsitarnauta – skautiška... Kūčios Tai paskutinė advento di-ena, gruodžio 24-oji. Nuo neatmenamų laikų ji buvo kupina burtų, magiškų veiksmų ir būtinų ritualų. Tą dieną buvo draudžiama malti miltus, skal-dyti malkas ir kitaip triukšmauti, nes vasara bus audringa, su krušomis ir kitokiomis bėdomis. Buvo vengiama bet ko, kas ste-buklingu būdu galėtų pakenkti kitų metų derliui, prieaugliui, sveikatai ar asmeninei laimei. Užtat buvo ne tik galima, bet tiesiog būtina plauti, valyti, tvarkyti visus kampus ir pak-ampes tiek savo buityje, tiek sielos būste. Susitvarkius ir pasiruošus šventėms anais senais laikais vykdavo ritualinis prausi-masis. Pirmiausia vyrus, nu-sirengusius iki juosmens, prausdavo šeimininkės arba merginos. Po vyrų prausda-vosi moterys. Vėlesniais laikais

įsivyravo paprotys Kūčių pava-kary praustis pirtyse ar kubi-luose. Tikėta, kad tai apsaugo nuo ligų, suteikia sveikatos, atbaido piktąsias dvasias. Be to, prie apeiginio Kūčių sta-lo, kur susirenka ir mirusiųjų vėlės, žmogus turi ateiti visoke-riopai švarus – nuprausęs kūną, apvalęs sielą, susitaikęs su kai-mynais, atleidęs savo kaltininka-ms, atsiprašęs, atidavęs skolas ir pasiryžęs kitus metus nugyventi doriau bei kilniau. Kūčios – išimtinai šeimos šventas ritualas, todėl namiškiai net iš toliausių kampelių stengiasi parvykti į tėvų namus, tą vakarą nepri-imta eiti į svečius. Vis dėlto prie bendro Kūčių stalo tinka pasikvi-esti šeimos neturintį kaimyną ar vienišą pažįstamą. Kai namai švarūs ir sut-varkyti, pata-lai pervilkti, namiškiai išsiprausę ir persirengę švarutėliais rūbais, galima ir Kūčių stalą pradėti dengti. Pirmiausia ant stalo plonai paskleidžiama smulkaus šieno, kuris užklojamas pačia geriau-sia turima balta ir švaria stal-tiese. Šienelis mums primena, kokia archajiška yra Kūčių vakarienės tradicija, menanti tuos laikus, kai sąlytis su gamta buvo betarpiškas ir natūralus kaip kvėpavimas. Krikščionims šienas byloja apie tai, kad tvartelyje gimęs Jėzus buvo paguldytas į ėdžias. Ant staltiese užkloto stalo dedamos lėkštės visiems, kas vakarieniaus, bei pade-dama lėkštelė ir tais metais mirusiam šeimos nariui arba visoms šeimos mirusiųjų vėlėms,

kurios, kaip tikima, susirinks kartu vakarieniauti. Ant stalo kraunami kūčių valgiai, kurių turi būti ne mažiau dvylikos ir visi jų – „su pasninku“, t.y. be mėsos ir be gyvulinės kilmės riebalų. Nė vienas Kūčių stalas neapseina be kalėdaičių, se-niau plotkele vadintų. Dažnai tai ir Dievo pyragu vadina-mas plonutis paplotėlis, kurį parsinešame Kūčių vakari-enei iš bažnyčios. Neretas pasakys, kad jam į namus kalėdaičius atneša kunigas, lankydamas savo parapijiečius – ,,kalėdavodamas“, pasidomėdamas kaip sekasi, galbūt pašventindamas namus, palaimindamas namiškius.

Kalėdaitis taip pat ,,su pasninku“ – keptas tik iš miltų ir vandens. Tai ypatingas kūčių pa-tiekalas, kuriuo prade-damas visas ritualas. Kiekvienoje šeimoje jis šiek tiek kitoks, savi-tas, tačiau dažniausiai išlaikyti kele-tas pagrindinių dalykų: pasidalini-

mas kalėdaičiu, bendra mal-da ir vakarienė, ateities spėjimai. Dažnoje šeimoje namiškiai sus-toja aplink stalą, susikimba rank-omis, sukalba vieną ar keletą įprastų maldų, paprašo Viešpatį ,,amžino atilsio“ visiems giminės mirusiesiems ir pakviečia jų vėles prisijungti prie šventinės Kūčių vakarienės. Tuomet jauniau-sias šeimoje mokantis skaityti žmogus paskaito ištrauką iš Šventojo Rašto apie Jėzaus gimimą. Dažnuose namuose tėvas ir motina pasidžiaugia savo vaikais, bendru gyvenimu, padėkoja Viešpačiui už visas patirtis ir dovanas, o kiekvi-enam vaikui – už tai, ką jis daro geriausiai. Vaikai taip pat padėkoja tėvams už visų metų

21

rūpestį ir globą. Po to šeimos tėvas arba kitas vyriausias šeimos narys paima kalėdaitį ir duoda jo atsilaužti pirmiausia žmonai, o po to ir likusiems. Taip kiekvienas pasielgia su savuoju kalėdaičiu. Svarbu pasidalinti Dievo pyragu su kiekvienu, esančiu prie kūčių stalo. Buvo sakoma, kad jei su kuo pasidalini Dievo pyragu, neįmanoma nesugyventi. Seniau nė vienas Kūčių vakarienės sta-las neapsieidavo be tradicinio kūčiomis vadinto patiekalo iš šutintų grūdų, paskanintų medumi. Tam tikdavo vi-sokie grūdai, kokių tik tuose namuose būdavo. Na, o kokios gi vaišės be silkės, žuvies, grybų, daržovių? O kur dar avižų ar spanguolių kisielius ir, žinoma, kūčiukai su aguon-pieniu! Daugelį kūčių vakarienės patiekalų gali pagaminti ir skautaujantys broliukai bei sesytės. Va tada tai bus kūčių gardumėlis, va tada tai bus džiaugsmo šeimynykščiams! O sočiai privalgius, dvylikos patiekalų išragavus, galima ir ateitį bandyti spėti. Kilstelk staltiesės kraštelį ir truktelk pirmą pasitaikiusį šieno žodynėlį. Jei pasitaikė ilgas, stiprus šiaudas, tikėkis gerų, sveikų metų. Na, o jei trumpas, drūtas, šakotas – metai bus įdomūs, turtingi įspūdžių, naujų patirčių. Jei dar sėdėdamas už stalo nori sužinoti, ar turėsi porą kitais metais, pasemk iš dubens saują kūčiukų ir sudėliok juo poromis. Jei liks vienas be poros, kitąmet būsi laisvas lyg vėjas, o jei kūčiukai sutūps poromis, galėsi džiaugtis draugyste. Pakilus nuo stalo laukia ir judresni burtai bei spėjimai. Paimk knygą, pinigą ar piniginę bei krepšį ar kuprinę ir išdėliok juos po kambarį. Paeik atokiau ir mesk batą per petį. Jei bato nosis bus pasisukus į

duris, kitąmet iškeliausi, jei į pinigą ar piniginę – praturtėsi, jei į krepšį ar kuprinę – būsi darbingas. Burtų ir spėjimų tokia gausybė, kad jei domėsiesi, in-ternetas tau jų pasiūlys begalę. Tačiau Kūčių vakaras ne begali-nis, tad, kiek pasmalsavus apie ateitį, įprasta ruoštis Piemenėlių mišioms. Kalėdos Per Kalėdas mūsų protėviai keldavosi anksti rytą, nudenginėdavo Kūčių stalą, stebėdavo, ar nesą vėlių pėdsakų: ar patiekalai neragau-ti, ar kieno šaukštas neapver-stas. Nuimtą nuo stalo šieną išdalindavo gyvuliams. Kalėdų, kaip ir kitų švenčių, dienomis didelė magiška jėga teikta svei-kinimams bei linkėjimams. Senovėje jie buvo laikomi savotiškais užkalbėjimais, turinčiais neabejotinai išsipildyti. Tad ir mes nestokokime išradingumo linkėdami vi-enas kitam pačių gražiausių ir brangiausių dalykų: sveikatos, sėkmės, darbštumo, atkaklumo, valios, meilės ir, žinoma, gerų draugų, gražios draugystės. Tam skirtas kalėdinis paštas, o ir kalėdinių dovanų prasmė susijusi su palinkėjimu, kad žmogus sekančiais metais kuo nors praturtėtų. Daugelis šeimų ir kolektyvų turi tradiciją keis-tis kalėdinėmis dovanomis. Kai kur dovanėlių ieškoma po papuoštos eglutės šakomis. XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Lietuvos kai-muose kalėdinė eglutė dar nebuvo žinoma, o 4-ajame dešimtmetyje ją kar-tais puošdavo savo vaikams miestiečiai ar išradingesni moky-tojai mokyklose. Eglutės buvo puošiamos obuoliais, saldainiais, spalvoto popieriaus pynėmis. Ne

vienuose namuose laukiama ir Kalėdų Senelio, nešino maišu dovanų. Seniau vaikai turėdavo ,,užsitarnauti“ savo dovanėlę – Kalėdų Seneliui deklamuodavo eilėraščius, dainuodavo daineles, vaidindavo spektakliukus, gro-davo įvairiais instrumentais. Juk jau Kalėdos, jau užgimęs kūdikėlis Jėzus, jau ir saulelė pasisuko būsimo pavasario kryptimi – galima ūžti, džiaugtis ir dainuoti. Pirmąją Kalėdų dieną buvo įprasta praleisti

savo šeimos rate, mėgaujantis gausiais ir sočiais kalėdiniais patiekalais. Pagaliau keturių savaičių pasninkas baigėsi, galima kirsti šeimininkių įvairiausiai paruoštą mėsą. Ki-tos šventinės dienos, ypač vakarai, yra skirti bendriems šventimams: susitikimams su giminaičiais ir draugais. Vi-sas ilgas laikotarpis iki pat sausio 6-tosios, Trijų Karalių šventės, skirtas linksmybėms ir smagumams, o skautai nesto-koja kūrybingumo, yra aktyvūs ir svetingi, tad gali prisigal-voti pačių įdomiausių žiemos stovyklų ar žygių, bendrų kūrybinių vakarų, pasisvečiavimų vieni pas kitus ir kitokių linksmybių, kad ateinantys me-tai būtų smagūs, skalsūs, sveiki ir skautiški. s. sk. Vilma Skibiniauskaitė

22

Jūrinės tradicijos Pirmajame straipsnyje susipažinome su burlaivio statymo ir krikšto tradicijomis, išsiaiškinom kurios vietos burlaivyje yra garbingiausios, kaip jūrininkai švenčia perplaukdami pusiaują, sužinojome, kodėl jūrų skautai saliutuoja dvigubu saliutu ir kodėl negalima laive švilpauti. Kokių gi dar tradicijų turi buriuotojai? Mityba. Nuo seno jūreiviai maitinosi kolektyviai. Iš savo tarpo rinkdavo du sąžiningiausius vyrus, at-sakingus už šaltą maisto davinį. Vienas jų, vadina-mas druskiumi, dalindavo lašinius, džiovintą žuvį, sūrį, alyvas ir duonos džiūvėsius. Antrasis, Vynius arba Vinetas, seikėdavo vandenį ir vyną. Abu gaudavo savaitinį įgulos mais- to davinį ir turėdavo tik- sli-ai apskaičiuoti, kad liktų savaitga- li-ui, nes pritrūkus turėdavo atiduoti savo maisto davinį. Vandens ger-ti burlaiviuose buvo neįmanoma dėl daugelio priežasčių: pirmiau-sia, dėl didelio vandens užterštumo (dažniausiai jis būdavo pilamas iš abejotinos kokybės van-dens telkinių), o pastovėjęs ke-lias savaites, priaugdavo dumblių, jame prisiveisdavo įvairių mikrobų bei gyvių, van-duo imdavo siaubingai dvok-ti. Jei XVI a. anglų kariniai jūreiviai kasdien gerdavo alų, tai po šimtmečio buvo skiriama pusė litro vyno dienai, o dar vėliau – stik-las romo. Norėdami par-duoti daugiau romo, pirkli-ai ėmė jūreivius įtikinėti, kad laivas be romo dvokia pamazgom arba kad laivas ne-gali plaukti be burių ir be alkoholio. Romas buvo klastingas, veidmainiškas jūreivių pakeleivis, dėl kurio jie prarasdavo protą ir tapdavo patogia darbo jėga. Dar vienas dažnas jūreivių palydovas – tabakas. Draugystė su juo užsimezgė Amerikos atradimo metais, o XVI amžiuje į laivus įžengė pypkė (ji buvo saugesnė už cigarą, nes vėjas nenupūsdavo žarijos). XIX a. tradicijos. Šiuo laikotarpiu laivuose vyresnybė ėmė taip žiauriai elgtis su jūreiviais, kad net atsirado posakis „mieliau kaboti kartuvėse, nei

tarnauti Anglų laivyne“, o JAV karinio jūrų laivyno kodeksas numatė mirties bausmę (kartuves) už 13 iš 20 nusižengimų, vienas iš jų – snausti vach-toje (taip atsirado patarlė: Tas, kuriam skirtos kartuvės, neprigers). Tradicinė bausmė būdavo nuplakimas su „kate-devynuodege“ (pintu bizūnu, prakirsdavusiu odą) arba jūreivio trauki-mas per kylį: pririštą prie virvės jūreivį panardinda-vo ties bakbortu, pratraukdavo po laivo dugnu ir vėl iškeldavo į paviršių ties štirbortu. Aišku, trauki-amasis būdavo netekęs sąmonės, o kai atsigaud-avo, jį tempdavo atgal. Tik Neptūnas sprendė, ar lynas su traukiamuoju neįsipainios tarp takelažo ar kitų detalių. Tokiais atvejais iš po laivo ištraukdavo skenduolį. Visa tai vyko ne tik dėl luominio skirtumo, bet ir dėl karininkų ruošimo sistemos (jie negaudavo jokio teorinio pasiruošimo, o bendrasis išsilavinimas buvo men-kas; karininko – midšipmeno – laipsnį gaudavo vien dėl bajoriško tėvų titulo). Humaniškas laivo vadas visų šalių laivynuose buvo tokia reta išimtis, kad istorikai rašydami apie Dž. Kuką, visuomet pabrėždavo jo žmogišką elgesį su įgula. Į laivyną jūreivius imdavo tarnauti jėga arba apgaule (nugirdę). Nepaisant visų sunkumų, alkoholio netaupydavo – jis buvo geriausias vyresnybės sąjungininkas. Išgėręs jūreivis pralinksmėdavo, užmiršdavo savo bėdas, malonesnis pasirodydavo

jam ir bocmanas, kurio ranka jau ne tik mo-savo devynuodege, bet ir vyno paduo-

davo. Tiesa, taupant vietą laive, vynas vėliau buvo iškeistas į pigų romą. Tėviškės vimpelas – vėliava. Išplaukęs į Trafalgaro mūšį su Prancūzais, Admirolas H. Nelso-nas informavo, kad jei atliks savo misiją ir grįš su pergale – iškels baltą vėliavą. Karalienė šį vimpelą pavadino tėviškės vimpelu – sėkmingo misijos

atlikimo ženklu. Paukščių pasiėmimas kartu į burlaivį.

Pasiklydus jie būdavo paleidžiami. Jei skris-davo nuo laivo – žemė toje pusėje. Jei grįždavo – žemės horizonte nėra. Taip pat į laivus pasiim-davo ir pašto karvelius. Tatuiruotės. Tradiciškai jūreiviai į burlaivius neim-davo šventikų dėl prietaro, kad jei nebus šventiko – nebus ir mirusiųjų, kuriuos reikėtų laiminti. Be to, kunigai aiškindavo, kad jūra nėra pašvęsta, todėl joje palaidoti jūrininkai niekada nema-tys dangaus karalystės. Europoje krikščionys išdegindavo jūreiviams kryžius, kad šie būtų palai-doti kaip krikščionys. Vėliau, šis paprotys išplito ir

23

tarp kitų tikėjimų, kurie degindavo savo simbo-lius. Labiausiai tatuiruotės ištobulėjo plaukiojant po rytų šalis. Kiti prietarai. Burlaivių jūreivių prietaringumas buvo plačiai pagarsėjęs. Ypač ženklais tikėjo seni jūrininkai. Per keletą dešimtmečių jūroje jie prisižiūrėdavo daugybės jūros paslapčių, kurių net laivo kapitonai nesugebėdavo moksliškai paaiškinti (nieko keisto, nes dažnai pa-siklydusi įgula mėnesius dreifuodavo po jūrą kamuojama bado, troškulio, įvairių ligų bei va-duodamasi mirtimi, tad haliucinacijos, neretai ir masinės, tokiomis sąlygomis buvo dažnas reiškinys). Jaunimas iš pradžių ginčydavos, bet vėliau ir jiems jūra „aplaužydavo ragus“. Esa-ma daugybės padavimų ir legendų, o čia keletas trumpų prietarų: · Gėlės burlaiviuose nepageidaujamos, nes prime-na laidotuvių vainiką – laive gali kas nors mirti. · Einant į laivą būdavo vengiama kunigo ir ba-sos moters, kad šie nepereitų skersai kelio arba atsitiktinai neatsidurtų laive. Kaip jau minėta, kunigai aiškindavę, kad jūra nėra pašvęsta, todėl joje palaidoti jūrininkai niekada nematys dan-gaus karalystės. Visgi jūrų vilkai ten niekada ir nesiveržė – jiems labiau patiko tikėti, kad jie pasivers žuvėdromis arba delfinais ir sveikins praplaukiančius burlaivius. · Sutiktas laivas-vaiduoklis lemia sudužimą. · Negalima paskandinti kibiro ar šepečio deniui plauti. · Vengiama juodo kelionės krepšio. · Varnos plunksna (ypač, jei ji nušaunama naujų metų pirmą dieną) saugo jachtą nuo sudužimo. · Nėra gerai rasti apvirtusį puodą, duonos kepalą, ar prausimosi dubenį. · Prie bušprito prikaltas ryklio uodegos pelekas arba albatrosų sparnai neša sėkmę. Taip pat ir delfinų pasirodymas. · Jei juoda katė pati įšoka į laivą – atneša sėkmę.

Ypač geras ženklas, jei tokia katė laive atsirado

visiškai atsi-

tiktinai. · Visos piktosios dvasios slepiasi vėjo sūkuriuose bei tamsiuose debesyse. · Kuršių marių žvejai saugojo tinklus nuo piktų akių, o prieš išplaukdami kirviu ar kitu aštriu įrankiu piktąsias baidydavo dvasias tikėdami, kad būtent jos sukelia audras ir didelius vėjus. Taip pat tikėdavo, kad mosikavimas aštriu įrankiu pa-trumpina vėjui sparnus. · Negalima kratyti į vandenį pypkės, pačioje jūroje plauti dantų šepetėlio bei skustuvo – galima užpykdyti Neptūną. · Jei prieš audrą virš stiebo pasirodydavo ugnelės – tai geras ženklas (Šv. Elmo, jūreivių globėjo, pa-sirodymas). · Laivo kapitonas nusiėmęs nuo galvos kepurę meta ją tolyn už borto – tai pamėgdžiojimas senovinės „galvos“ aukos. · Jūreiviai be kitų amuletų skrynutėse turėdavo gimtosios žemės žiupsnelį arba motinos keptos duonos kriaukšlelę. Moteris laive. Jūrų vilkai yra nemažai pasistengę, kad į jų gretas nepatektų dailiosios lyties atstovės, tačiau visais laikais atsirasdavo tokių, kurios vietoje jaukaus šeimos židinio pasirinkdavo neramią jūreivišką dalią. Pavyzdžiui, normanės dar gerokai iki Kolumbo lydėdavo vyrus jūrų kelionėse į Islandiją, Grenlandiją, ir Šiaurės Ameriką. Vis-gi moterys laivuose atsirasdavo ne vien tik savo noru: daugelis ispanų laivų kapitonų XV-XVI a., be aukso, sidabro ir brangenybių, iš Amerikos į Ispaniją atsigabendavo ir indėnų moterų. Viduramžiais gyvavę prietarai – o gal ir kultūrinių bei psichologinių žinių stoka – nulėmė griežtas taisykles, draudžiančias moterims pasirodyti laive. Vyrai tolimose kelionėse visai pamesdavo galvas ir nustodavo dirbti, dingdavo disciplina, jei laive būdavo nors viena moteris. Pasak senų to meto kapitonų, susirūpinusių savo jūreivių disciplina, pati moteris yra problema, jau nekalbant apie jos buvimą laive. Trumpai sakydavo: moteris laive – nelaimė laive. Europos archyvuose rasta dokumentų, įrodančių, kad laive aptiktas mot-eris neretai išmesdavo į jūrą, o tuos, kurie jas atsivesdavo, bausdavo fizinėmis bausmėmis. Nors burlaiviuose, ypač kariniuose, vyravo geležinė drausmė, kai kurie kapitonai sušvelnindavo griežtas taisykles, siekdami užkirsti kelią masin-iam savo įgulų, nepatenkintų menku uždarbiu ir karininkų savivale, dezertyravimui. Amžininkų atsiminimuose rašoma, kad net H. Nelsono flagmaniniame laive „Victoria“ po kelias paras viešėdavo jūreivių „žmonos“ ir „sužadėtinės“,

24

o kai kurios jų, persirengusios vyriškais rūbais, įsigudrindavo net išplaukti ir dalyvauti jūrų mūšiuose. Kaip turėdavo nustebti laivo chirur-gas, kai, norėdamas sutvarstyti sužeistą jūreivį, perplėšdavo jo marškinius... Tik olandų kapitonai nepaisė šių mitų bei draudimų, o šeimos laimė jiems būdavo svarbesnė už prietarus. Neretai jų pavyzdžiu pasekdavo ir kitų šalių kapitonai jaunavedžiai. Neretai jie jūroje susilaukdavo pirmagimio, kurį visi vadindavo Patrankų sūnumi (nes jam gimstant kapitonas įsakydavo šaudyti iš visų patrankų tikėdamas, kad tai palengvins gimdyvės kančias). Jau tapo tradicija, kad bet koks pasakojimas apie moteris, susieju-sias savo gyvenimą su jūreivyste, neapsieina be romantiškų istorijų apie pirates. Archyvuose yra išlikę nemažai dokumentų, liudijančių, kad jos buvo ne tik ištikimos jūrų plėšikų draugės, bet neretai juos pralenkdavo savo drąsa ir žiaurumu. Vi-enos pirmųjų plėšikavimu jūroje išgarsėjo kilmingos Europos damos. Pir-moji minima iš Bretanės kilusi baronienė Žana de Klison, o po dviejų šimtų metų Lamanše pasirodė kita garsi piratė – ledi Kiligriu. Karališkasis teis-mas jos vyrą, lordą Kili-griu, nuteisė myriop, o ją pačią – kalėti iki gyvos galvos. Vėliau istorini-uose šaltiniuose minima Grein O‘Meili sėkmingai vadovavo apie 200 piratų būriui. Piratės Meri Rid ir Ana Boni nepriklausė kilmingam luomui ir nevadovavo jūrų plėšikams, tačiau iš visų moterų piračių jos sulaukė didžiausio mūsų laikų istorikų ir literatų dėmesio. Labai romantiška šių moterų gyvenimo istorija, kupina meilės ir kovos nuotykių. Laikui bėgant, keitėsi žmonių papročiai ir moterys nustojo mojuoti kardu, tačiau jūra jas vis dar traukė. Apie 1700 m. Europoje laivo krikštynose dalyvau-davo tik vyrai – laivų statyklų savininkai, kapito-

nai. Moterų prie šito švento reikalo neprileisdavo. Manyta, kad jos gali „nužiūrėti“ naują laivą. Tik 1811 m. į tokią ceremoniją pradėta kviesti žymias damas. Nuo XIX a. pabaigos tai tapo jų privilegija. Pirmosios žinios apie bendrą moterų ir vyrų darbą Baltijos jūroje atėjo iš Suomijos, Estijos, Kurzemės ir pietinių pakrančių. Kaip teigia Volfgangas Ru-dolfas knygoje „Boote-Flöße-Schiffe“, nuo Flan-drijos iki Mėmelio daugelį amžių žvejų žmonos ir dukros kartu su vyrais, o neretai ir vienos pačios traukdavo tinklus jūroje. Taip elgtis jas vertė gyvenimas. Kol vyrai ilgai užtrukdavo karuose ar smuklėse, žvejės likdavo vienintelės šeimos mai-

tintojos. Šykštesni žvejai savo žmonas ir dukras versdavo dirbti kartu taupumo sumetimais, kad nereikėtų samdyti pagalbininkų. Dar ir XX a. pradžioje dažniausiai moterys iš žvejų kaimų į artimiausių miestų žuvų turgavietes irklinėmis, burinėmis, o kiek vėliau ir motorinėmis valtimis ga-bendavo parduoti šviežias, sūdytas ir rūkytas žuvis. Šiais laikais moteris laive ne tik pageidautinas svečias, bet kai kuriose statyklose manoma, kad moters ran-ka su šampanu atnešanti laimę. Tarptautinės darbo organizacijos duome-nimis, šiuo metu apie pusantro tūkstančio planetos moterų užima vadovaujančias parei-gas prekybos ir karo laivuose, o iš viso jų jūroje dirba daugiau kaip

30 tūkstančių. Japonijoje į laivo nuleidimo ceremoniją įtraukiamas visas nacionalinis folkloras su daino-mis ir šokiais: papuoštame girliandomis laive pastatoma šilkinė palapinė, kurioje pasodinama gražiausia mergaitė. Iki laivo palaiminimo ją va-dina „šventės šeimininke“, vėliau – naujojo laivo „motina“. Kai tik laivas pasiekia vandenį, ji meta į pirmąją bangą spalvotų popieriukų ir ryžių saują, po to duoda ženklą leisti į dangų balandžius ir pradėti fejerverkus (matyt, kad balandžiai greičiau skristų namo).

25

Sovietiniuose laivuose moterų būdavo per 16 tūkstančių. Beveik visos dirbo virėjomis, valyto-jomis, žuvų apdorotojomis, nežymią dalį sudarė medikės, sinoptikės, radistės ir tik viena kita buvo įkopusi į kapitono tiltelį. Amerikietė Alenė Berta Duerk pirmą kartą JAV karinio jūrų laivyno istorijoje 1970 m. tapo admi-role ir buvo paskirta vadovauti laivyno medicinos seserų tarnybai. Dar 1989 m. dvi jaunos norvegės Monika Gernes ir Ana Kristen tapo povandeninio laivo jūreivėmis, o 1995 m. 32 metų norvegė Solveiga Krey tapo pirmąja pasaulyje povande-ninio laivo kapitone. Kelias į povandeninio laivo vado pareigas buvo nelengvas, nes Norvegija tuo metu turėjo tik 12 povandeninių laivų ir nemažai kvalifikuotų kandidatų, galinčių užimti šias parei-gas. Pagal nerašytą įstatymą, povandeninių laivų jūrininkai esą vengia išplaukdami jūron imti kartu skėčius, dvasininkus ir moteris, tačiau laikai, ma-tyt, keičiasi. Kaip rašė vienas norvegų laikraštis, moteriai tapus povandeninio laivo kapitone, žlugo paskutinioji vyrų tvirtovė. Dar prieš šimtą metų Džošua Slokamas, pirmasis vienui vienas apiplaukęs pasaulį nedideliu burlaiviu, rašė, kad didelis moterų domėjimasis jo kelione pranašauja sijonuotų škiperių atsiradimą ateityje.

Paruošė gilv. j. pskt. gint. Eglė Paulauskaitė Terminų žodinėlis: Vachta – budinti laivo įgulos dalis; jūreivių pa-mainos budėjimo laive laikas Bakbortas – kairysis bortas Štirbortas – dešinysis bortas Takelažas – burių įrangos dalis: laivavirvės, lynai, grandinės burlaivio rangautui sustiprinti ir burėms valdyti Bocmanas – prekybinio arba žvejybinio lai-vo įgulos denio komandos viršininkas, Karinėse jūrų pajėgose – laivo jaunesniųjų vadų pareigybė. Vimpelas – gairelė. Škiperis – laivo vadas, laivo viršininkas.

Ten, kur šlama pakelės beržynai...

2005 m. gegužės 7 d. pasirašyta bendradarbiavimo deklaracija tarp Tautinio aviacijos sporto žaidynių komiteto ir Lietuvos skautijos, atkurtas oro skautų judėjimas Lietuvoje – patvirtinta pirmoji, An-tano Arbačiausko vardu pavadinta, Oro skautų draugovė. Prabėgo beveik penkeri metai, o dažnas skautas nieko nežino apie Antaną Arbačiauską. Tų, kurie neleido lietuviuose užgęsti aukštumų ilgesiui ir sovietinės okupacijos metais, buvo daugybė – jie ne tik patys veržėsi į erdves, bet ir skatino kitus. Tarp tokių buvo sklandytojas, lakūnas, aviacijos sporto organizatorius Antanas Arbačiauskas (gimė 1933 m. balandžio 30 d. Kaune, mirė 2004 m. liepos 13 d. Vilniuje). 1951 m. studentai sklandytojai A. Arbačiauskas, D. Kučinskas, A. Jonušas, J. Kuzminskas ir kiti pastatė naują mokomąjį B. Oškinio kon-strukcijos sklandytuvą BRO-9 „Žiogas“. Maskvos SDAALR CK leido tą sklandytuvą „priimti sportinės aviacijos tarybon ir pradėti masiškai gaminti“. Tai buvo pirmasis lietuvių sklandytuvas, kuris naudotas beveik visuose SSRS aviacijos sporto klubuose. Juo daug sklandyta ir

26

Kaune, nuo Kulautuvos šlaitų. 1956 m. pradžioje SSRS SDAALR CK nutarimu Kaune įsteigta valstybės išlaikoma sklandymo stotis su

trimis darbuotojais. Jai vadovauti paskirtas B. Oškinis, instruktoriumi Z. Brazauskas, o tech-niku – A. Arbačiauskas. Sklandytojų veikla tapo ženklesnė. Stiprėjant Lietuvos sklandymo bazėms, kylant sklandytojų meistriškumui, atsirado galimybė dalyvauti ir Tarybų Sąjungos čempionatuose. Pirmą kartą Lietuvos komanda (A. Arbačiauskas, V. Dovydaitis ir A. Kavunovas) TSRS čempionate startavo 1960 m. Jiems ir vilniečiui J. Jaruševičiui pirmiesiems iš Lietuvos sklandytojų suteikti sporto meistrų vardai. Po metų TSRS sklandymo

čempionate Lietuvos komanda jau iškovojo antrąja vietą. Ypač sėkmingi Lietuvos sklandytojams buvo 1963 m. Jie nugalėjo komandomis, o J. Jaruševičius pirmas iš lietuvių iškovojo absoliutaus TSRS čempiono vardą asmeninėje įskaitoje. Sklandytojai A. Arbačiauskas, Z. Brazauskas, R. Garmutė, J. Jaruševičius, A. Kavunovas, A. Kilna, R. Visackas Sąjungos čempionatuose ne kartą buvo atskirų pratimų čempionai ir prizininkai. Stipriausieji sklandytojai varžydavosi dėl Lietuvos rašytojų sąjungos įsteigtos taurės, kuri buvo skiriama toliausiai nuskridusiam sklandytojui. 1960 m. nugalėtoju tapo A. Arbačiauskas (Vil-nius), su sklandytuvu „Libelle“ nuskridęs iki numatyto p unkto 395 km. 1963 m. rudenį Antano Arbačiausko iniciatyva grupė lietuvių sklandytojų išvyko į Kaukazo kalnus, į Maikopą, kad pasiektų aukščio rekordą. Ten sklandytuvų pilotai Juozas Jaruševičius ir Antanas Kilna pasiekė sklandytuvu 6896 m aukštį. Tai buvo SSRS rekordas. 1993 m. liepos 14 d. Antanui Arbačiauskui pirmajam buvo įteiktas Dariaus ir Girėno medalis. Jo bendražygiai aviatoriai Antaną Arbačiauską dažnai vadindavo „Antonijo Arbačiniu“. Vytautas Pačinskas: „Antano Arbačiausko asmenybė man asocijuojasi su… saulėtu, kamuoliniais debesimis nusietu mėlynu dangumi, pavasariu alsuojančia gamta […]. Jis visada atkreipdavo į save

dėmesį nuolatiniu jaunatvišku linksmu juoku, trykštančia energija […]. Vieną ankstyvą rytą, kai aerodromą gaubė tirštas pavasarinis rūkas, išgirdom JAK-12 variklio gausmą. Jis rūke pakilo ir nuskrido. Klausėme, kaip tokiu skrydžiams nepalankiu oru drįso skristi. Žinojom, kad lakūno didžiausias priešas yra rūkas. Paaiškėjo, kad skrido Antanas Arbačiauskas – treniravosi sunkiomis meteorologinėmis sąlygomis. Tai parodo didelį jo, kaip lakūno, meistriškumą. Ne tik tarp mūsų, kursantų, bet ir tarp senų lakūnų jis turėjo didelį autoritetą. […] Jis vienodai visiems būdavo papras-tas ir draugiškas…“

Romanas Milašius rašo: „Tai buvo neeilinė asmenybė Lietuvos aviacijoje. Jis ne tik lakūnas, geras sklan-dytojas, bet ir puikus organizatorius […]. Antanas daug prisidėjo statant pirmuosius pokario metų sklandytuvus, juos bandant. Be jo neapsieita ir kuriant eksperimentinę aviacijos sporto gamyklą Prienu-ose [...]. Ypač jis man įsiminė kaip Vilniaus ASK sklandymo grandies vadas. Jis sugebėdavo maksimaliai panaudoti visas galimybes, kad būtų kuo daugiau sklandoma, treniruojamasi.“ Audrius Marcinkevičius: „Jam baigus aktyviai sportuoti, dažnai susitikdavau su juo mokslinės tarybos

27

veikloje, kurioje jis išsiskirdavo drąsiomis mintimis ir originaliais siūlymais.“ Antonijo buvo vienas iš pagrindinių iniciatorių, kad atgimtų oro skautai, kurių pirmos užuomazgos

buvo 1937-1939 metais, o 1939 m. liepos 15 – rugpjūčio 15 dienomis Salake (netoli Zarasų) įvyko pirmoji oro skautų stovykla.

s.s. Paulius Mikelinskas

Šaltinis: Algimanto Liekio knyga „Sparnuotoji Lietuva“.

Atšvaitas gali išsaugoti TAVO gyvybę!!! Kiekvienais metais Lietuvoje užregistruojama daugiau nei 2000 eismo įvykių, į kuriuos patenka pėstieji. Per metus žūsta vidutiniškai 240 pėsčiųjų, daugiau nei pusė jų – tamsiu paros metu. Beveik visi pėstieji, eidami keliu tamsiu paros metu, neturi prie drabužių prisisegę atšvaito, nesineša žibinto ar kito šviesą atspindinčio daikto. Tamsoje, esant blogam matomumui, neapšviestu keliu einančius žmones vairuotojai dažniausiai pastebi tik transporto priemonei visai prie jų priartėjus. Tai pavojinga situacija – pėsčiąjį gali ne tik kliudyti ar sužeisti, jis gali patirti ir mirtinų traumų. Kelių eismo taisyklėse nurodyta, kad pėstieji, einantys neapšviestu kelkraščiu arba važiuojamosios dalies kraštu tamsiu paros metu ar esant blogam matomumui, privalo neštis šviečiantį žibintą arba prie rūbų prisisegti šviesą atspindintį atšvaitą. Nustatyta, kad su atšvaitu einantį žmogų vairuotojas gali pastebėti iš maždaug 5 kartus didesnio atstumo, nei jo neturintį. To pakanka, kad vairuotojas sulėtintų važiavimo greitį ir saugiai apvažiuotų pėsčiąjį, o esant būtinybei – sustabdytų automobilį. Kaip išsirinkti? Renkantis atšvaitą atkreipkite dėmesį ne į jo formą ar paveikslėlius, bet į tai, iš ko jis pagamin- tas. Atšvaitas turi būti pagamintas iš kokybiškos, šviesą atspindinčios medžiagos, patvarus, atsparus besikeičiančioms oro sąlygoms, su pato- giomis, prie drabužių tvirtinamomis detalėmis. Kaip pritvirtinti ir nešioti? Esant prastam orui bei tamsiam paros metui, svarbu ne tik turėti atšvaitą, tačiau ir tinkamai jį nešioti. Niekada nepamirškite, kad saugumas dažnai priklauso nuo matomu- mo. Atsiminkite, kad pats atšvaitas savaime nešviečia, o tik atspindi atvažiuojančio automobilio šviesas, todėl jį būtina pritvirtinti au-tomobilio žibintų aukštyje, nes taip vairuotojai lengviau pastebės atšvaitus. Atšvaitą prie drabužių reikėtų pritvirtinti taip, kad jis būtų matomas iš visų pusių. Pakabinamą atšvaitą, pervertą virvele, segtuku prisegame prie drabužių (pvz., kišenės), dešinėje pusėje (kad jį matytų priešais atvažiuojantys vairuotojai), kad jis švytuotų žmogaus kelių aukštyje. Atšvaitą-juostelę lengvai uždedame ant drabužių rankovės (truputį aukščiau rankos riešo) ar kojos blauzdos srityje. Be to, esant prastam orui patariama rengtis tik šviesiais drabužiais, kad jie išsiskirtų iš tamsios aplinkos. Aš jau įsigijau atšvaitą, o tu?

APSAUGOK SAVE!!!

28

Kitais metais Baltic Jamboree vyks Lietuvoje!

Prieš trejus metus, kažkur Latvijos glūdumoje susirinko per 160 jaunų žmonių iš šešių valstybių. Visą savaitę jie bendravo, kūrė, mokėsi, dainavo, tiesiog sėmėsi patirties vieni iš kitų. Turbūt jau akivaizdu, kas tokie jie buvo. Tai skautai! Jau 2010-ųjų vasarą per 300 skautų iš Lietu-vos, Latvijos, Estijos bei kitų valstybių susirinks prie Telšių rajone esančio Germanto ežero. Ten rugpjūčio 7–15 dienomis vyks jau antroji Baltic Jamboree. „Baltic Jamboree vyks jau antrą kartą ir šįsyk garbė rengti šį renginį teko Lietuvos skauti-jai,“ – sako stovyklos viršininkas brolis Justinas Janulevičius. – „Iki šio šaunaus įvykio liko 36 savaitės. Daug kam tai atrodo didžiulis laiko tarpas, kuris tęsis nežinia kiek, o man ir mano komandai tai tik akimirka, per kurią reikia nu-veikti daug darbų, kad stovyklai būtų pasiruošta kaip įmanoma geriau. Planuojama, kad stovyk-loje dalyvaus apie 600 skautų iš Lietuvos, Lat-vijos, Estijos, Norvegijos, Danijos, Austrijos ir kitų valstybių. Tai turėtų būti smagus skirtingų kultūrų sambrūzdis, kuriame kiekvienas galės ne tik pažinti kitų šalių skautus, bet ir pats parodyti ir pristatyti savąjį kraštą, tradicijas. Kartu praleisime visą savaitę grožėdamiesi tikra gamta su savo broliais ir seserimis. Kūrensime laužus medžiuose ir vandenyje, mums vaidins lėlių teatras, stovykloje karaliaus indėnai, kurie gyvens savo gentyse...“ Aš tai jau laukiu, o tu? Net neabejoju, kad taip. Paskubėk registruotis!

Reikalavimai: turi būti 12-18 metų amžiaus skautas(-ė);

bent minimaliai mokėti anglų kalbą; nepamiršti susimokėti skautijos nario mokestį už 2010 metus;

būti davus skauto(-ės) įžodį.

Registracijos etapai ir stovyklos mokestis: Pirmas etapas nuo 2009 07 01 iki 2009 12 31 (100 eurų); Antras etapas nuo 2010 01 01 iki 2010 04 30 (150 eurų); Trečias etapas nuo 2010 05 01 iki 2010 08 15 (200 eurų).

Stovyklos dienos mokestis 30 eurų;

Taip pat informacijos ieškokite: http://balticjam2010.wordpress.com/

Iki susitikimo!

kand. į vyr. sk. Martina Kancytė ir pat. sk. Akvilė Milkevičiūtė.

29

RENKAMAS 2009 metų PATS PATS vadovas!

Jau antrus metus iš eilės kviečiame padėkoti savo PATIEMS PAČIAUSIEMS vadovams ir įvertinti juos nominuojant vienai iš keturių nominacijų.

Nominantus siūlyti gali visi Lietuvos skautijos nariai iki gruodžio 31 d.

Laukiami pasiūlymai/rekomendacijos tokioms nominacijoms:

• Skautiškiausias krašto vadovas;

• Aktyviausias vadovas-organizatorius; • Rūpestingiausias vadovas;

• Novatoriškiausias ir skautiškiausias projektas bei jo autorius.

Vadovas, kuris surinks daugiausiai siūlymų ir rekomendacijų keliose nominacijose, pretenduos tapti Va-dovu Pats Pats.

Nesnausk! El. paštu suaugusieji@skautai.lt siųsk šiuos nominantų* duomenis:

1. Sesės/brolio vardas, pavardė.

2. Nominanto vienetas. 3. Kuriai nominacijai siūlote.

4. Kodėl/už ką ją/jį siūlote (min. 4–5 sakiniai) 5. Nominanto nuotrauka.

*Nominantas – tai bet kuris vadovas, užimantis pareigas pagal LS struktūrinius nuostatus (draugininko

pavaduotojas, draugininkas, tuntininko pavaduotojas, tuntininkas, krašto seniūno pavaduotojas, krašto seniūnas) ir susimokėjęs nario mokestį už 2009 metus.

Rezultatus paskelbsime ir vadovus pagerbsime Nacionalinio dainų konkurso metu 2010 m. sausio

mėn.

30

Sunku patikėti tuo, ko nežinai. Sunku galvoti apie tą, kurio nematei. Lengviausia pamilti tai, kas mus supa ir kartojasi – grįžus namo pasi-tinka šuo vizgindamas uodegą, šaldytuve mamos parneštas maistas, koridoriuje tėčio baigiamas remontas, po 15 minučių ateina draugo SMS su pasiūlymu ką nors veikti. Sekmadieniais važiuojate į bažnyčią, kur sutinkate senelį su močiute, o vėliau visi keliaujate pietų. Įsivaizduokite, kad vieną dieną nieko neliko. Jūs atsikėlėte ir aplink jus nei vieno gyvo padaro. Visai kaip fantastiniame siaubo filme. Jums reikia iš naujo sukurti savo gyvenimą tik tarp daiktų, kai aplink nei draugų, nei tėvų, nei vieno žmogaus. Koks jūs tada būtumėte? Ar eitumėte į bažnyčią sekmadieniais? O jeigu bažnyčia būtų sugriauta, kokius maldos namus statytumėte, ar išvis statytumėte bažnyčią? Ar melstumėtės, kam melstumėtės, jeigu nieko aplink nėra? Ar skaitytumėte tą patį Šventąjį Raštą ir jį laikytumėte šventu? Koks būtumėte žmogus, kai aplink nėra atskaitos taško ir jūsų niekas nepavadins nei geru, nei blogu, nes nėra su kuo lyginti? Ar vis dar liktumėte skautu ir nešiotumėte kaklaraištį? Kokiu būtumėte žmogumi, kai nereikia prieš nieką vaidinti ir niekam atsiskaitinėti dėl savo elgesio? Šiandien, kai pasaulis greitai keičiasi, praktiškai kiekvieną dieną sugriūna senoji aplinka ir susifor-muoja nauja. Mes privalome keistis, kad išliktume. Mano tėvai kažkada galvojo, kad apsieis ir be mobilaus telefono, ir be kompiuterio, o šiandien net močiutė paskambina tiesiai iš troleibuso. Bet išlieka vienas svarbus klausimas: kokie šiame besikeičiančiame pasaulyje esame mes? Koks turėtų būti skautų judėjimas, kaip turėtų re-alizuotis šūkio dalis „Dievui“, kokia turėtų būti dvasinė programa? Kaip suformuoti tokią dvasinę programą, kad nuolat besikeičiančiame ir perkain-uojamame pasaulyje, mes, skautai, stovėtume kaip atraminė ašis, neleidžianti nužmogėti? Ar reikalinga atskira programa, kuri būtų šalia jaunimo programos ir vadintųsi „dvasine“ arba „religine“? Jeigu taip, kodėl tuomet nėra

„fizinės“, „socialinės“, „pilietinės“ ir kitų programų, kurios būtinos visavertei asmeny-bei, bei tų programų vadovų? Skautų judėjimui reikalinga ir būtina dvasinė programa, tačiau kaip sudėtinė kiekvienos veiklos dalis. Kiekvienai veiklai reikalinga dvasinė sąsaja, kuri vienintelė užtikrina vertybių įtraukimą į kasdienę veiklą ir taip formuoja aiškią, brandžią ir stiprią asmenybę. Religijos, kokios jos bebūtų, yra puiki vertybių įgyvendinimą skatinanti priemonė, tačiau ne tik ne vienintelė, bet ir antrinė pagal savo prigimtį. Iš pradžių aiškiu mamos, tėčio, močiutės, senelio ar brolio, sesers pavyzdžiu yra formuojamos šeimos, bendruomenės vertybės. R. Baden-Powell sukur-tas skautų judėjimas grindžiamas vertybėmis, ne religinėmis doktrinomis. Tik vėliau mes supran-tame religijos prasmę ir reikšmę. Taigi, skautų judėjime vertybės yra ašis, natūraliai jungianti žmones. Jos atsiranda iš skautų misi-jos – skautų judėjimo paskirties šiame pasau-lyje. Skautybės misija – pasitelkiant vertybėmis grįstus skautų priesakus ir įžodį, lavinti jaunus žmones, siekiant sukurti geresnį pasaulį (auto-riaus pastaba – o ne „pramogą su tikslu“, kaip tai skelbia Lietuvos skautija), kuriame žmonės yra save realizavę ir konstruktyvų vaidmenį visuomenėje atliekantys individai. Skautas(-ė) yra: patikimas, sąžiningas, nuosaikus, ištikimas idealams, draugiškas, paslaugus, dėmesingas, taupus, drąsus, skaistus. Yra ir daugiau vertybių, kurias diegia skautų judėjimas. Kiekviena skiltis galėtų sudaryti išsamų sąrašą ir jo niekada nepamiršti sueigų metu. Tik ne teoriškai, skai-tydami ant sienos pakabintą sąrašą, o praktiškai – įgyvendindami tai savo veikloje. Kaip praktiškai įgyvendinti vertybes be atskiros programos? Keletas brolių ir sesių iš Afrikos ir Eu-ropos, susėdę vieno skautiško renginio Portugali-joje metu, sukūrė modelį, kuriuo rekomenduoja remtis kasdienėje skautų veikloje. Pagal šį modelį, skautai sueigų metu užsiimdami linksma veikla, kai negalvojama apie vertybes, gali gauti tik negil-ias emocijas. Jeigu veiklos metu, mes įtraukiame vertybinį lygmenį ir vykdydami programą

Dvasinės-religinės programos fokusai

31

dar ir sekame savo pojūčius, galime patirti žymiai emociškai gilesnį džiaugsmą, pasitenkinimą veikla bei jausmą, kad elgiamės teisingai. Nuolat kuriant ir vykdant programą tokiu būdu, atsiranda dva-sinis užtikrintumas, t.y. kasdienės veiklos pagrin-du susiformuoja aiškios, brandžios ir nuoseklios vertybės, taip reikalingos kiekvienam žmogui nuolat besikeičiančiame aplinkybių pasaulyje. Pavyzdžiui, krepšinio žaidimas skautų stovyk-loje gali suteikti tik paprastą džiaugsmą, kuom-et žaidimas vyksta tik individualių pastangų dėka. Tačiau, kai iš tiesų žaidžia visa komanda, įtraukiamos visos grandys, kiekvienas turi savo užduotis ir susitariama, kad svarbiau-sia žaisti drauge (draugiškumo vertybė), net ir pralaimėjus nėra liūdesio, o laimėjus yra tikras džiaugsmas. Netgi jeigu jūs su skiltimi žaidžiate kompiuterinius žaidimus, pavyzdžiui, War-

craft III: Frozen Tirone ar Defense of the An-cients (DotA) prieš kitus žaidėjus tinkle, susitarus dėl pagrindinių vertybių, pergalė bus žymiai saldesnė, o pralaimėjimas – beveik bereikšmis. Visa tai patyriau asmeniškai. Nebėgant aklai vykdyti programos, bet sekundėlei sustojus ir įtraukus bent vieną vertybę į kiekvieną veiksmą, bet kuri veikla taps ne tik skautiška, bet ir vertin-ga, net jei žaidžiate krepšinį, futbolą, tinklinį ar kitus žaidimus, kurie, kai kurių vadovų nuomone yra netinkami skautų veiklai, iš pradžių įtraukus vertybes, o vėliau bent vienu sakiniu aptarus kaip sekėsi jas įgyvendinti, visi jie bus ir prasmingi, ir vertingi, skatinantys tobulėti dvasiškai. Skautiškų vertybių žmogus yra pasitikintis savimi ir tikintis kitais. gilv. sk. v. Dainius Urbanavičius

Mokytis ir mokyti... Svarbiausia – šeima Mes visi kasdien mokomės. Jei vadovas nustoja mokęsis, pats laikas jam nusiimti palapinę ir tyliai dingti. A. Saulaitis

Galimybė mokytis Tarptautinėje skautiškoje akademijoje suteikė daug motyvacijos ir įkvėpė dideliems darbams. Turbūt svarbiausias jų – skleisti įgytas gerąsias žinias. Tai, kad sesijų metu kartu sėdėjo vilkiukų ar skautų vadovai, neužimantys jokių išskirtinių pareigų orga-nizacijoje, sužavėjo. Tekančio vandens principas dar gyvas! Norėtųsi, kad kitoje akademijoje matytume veidus tų žmonių, kurie tikrai nuoširdžiai ir stropiai dirba su vaikais draugovėse. Patikėkit, vien dėl požiūrių skirtumo verta ten pabuvoti. „Ar draugovių vadovai palikti vieni svarbiausiame darbe?“, – kilo klausimas pirmosios sesijos metu. Dalinantis skirtingomis patirtimis, susidariau išvadą, kad Lietuvoje situacija šiuo klausimu yra problemiška. Buvo akivaizdu, kad daugelyje kitų šalių yra vienokia ar kitokia sistema, kaip parem-ti jaunus vadovus ir sudaryti jiems kuo geresnes sąlygas išsilaikyti aiškiose veiklos vėžėse. Ar mes kraštuose dalinamės savo asmenine patirtimi su mažiau patyrusiais vadovais? Ar jie gali tarp kitų vadovų jaustis kaip tarp savo brolių ir sesių? Ar apskritai laukiame naujų vadovų? Ar organizacijoje jie jaučiasi pilnaverčiai nariai? Ar turi galimybę nuolat mokytis, tobulėti ir taip kurti dinamišką ir įvairią veiklą vaikams? Jei taip, tada labai džiugu ir šis straipsnis yra bevertis. Be to, visiems atrodė savaime suprantamas dalykas vadovo veiklos pobūdžio organizacijoje kaita lai-kui bėgant. Drįsiu paprašyti jūsų paklausti savęs, kiek metų dirbate su vaikais. Ar užauginote tuos, kurie pakeis jus, kai iš patyrusio draugininko tapsite Tarybos, Pirmijos nariu, krašto seniūnu, vyriausi-uoju skautininku? Tai turėtų būti natūraliai suvokiama kaita. Belgijos pagrindinėje skautų organizacijo-je nėra narių, vyresnių nei 35 metų, o skautų vadovu leidžiama būti iki 30 metų. Suomijoje visi vyresn-ieji užima pozicijas sprendimus priimančiuose organuose. Mums pritaikyti vieną ar kitą modelį būtų radikalu, tačiau susimąstyti apie tai – verta. Kadangi mūsų organizacijoje vis dar nėra natūralu suvokti, jog kopdamas skautybės laipteliais aukštyn ir praėjęs jaunimo programą skautas tampa vadovu, prisideda prie labiau patyrusio vadovo ar jį pakeičia, ilgainiui tampa to paties arba išaugusio naujo vieneto vadovu, kaitos problema tampa sunkiai išsprendžiama. Tačiau ieškokime būdų. Savo apmąstymus šia tema išsakysiu kitame numeryje. Linkiu būti atviriems ir įsijausti į kitokį požiūrį. Dėkoju už laiką, praleistą skaitant šį straipsnį. sk. v. Adas, pradedantysis vadovas

32

Mes abu esame vieno kraujo. Tu ir aš Apie skirtumus būtų galima šnekėti daug, ilgai ir įvairiais aspektais. Iki šiol niurzgu prisiminusi mokyk-los laikus ir joje vyravusį „svieto lyginimą“, kur bet kokios paaugliškos identiteto paieškos baigdavosi vienodai – pavaduotojos kabinetu ir ilgomis istorijomis apie tai, kad „Ei, elkis taip, kaip visi ir neturėsi problemų!“. Skautai visada buvo ta erdvė, kurioje kiekvienas gali vystytis kaip asmenybė ir tam ne tik netrukdoma, bet atvirkščiai – padedama. Vis dėlto, paskutiniu metu vis dažniau susimąstau apie skir-tumus skautuose. Skautų Akademija, iš kurios nesenai grįžau, buvo pilna skirtumų. Sesijų metu daugiausiai išmokome nagrinėdami skirtumus tarp savo organizacijų ir dalindamiesi gerosiomis bei blogosiomis patirtimis.

Mes patys, susirinkę iš 25 skirtingų Europos šalių, puikiai atspindėjome skautybės įvairovę – skirtingos unifor-mos, kaklaraiščiai, kalbos, tikėjimai, patirtys, užimamos pareigos orga-nizacijose... Vieną iš sesijų pradėjom bandydami išvardint visus savo skirtu-mus. Sudarėme tikrai ilgą sąrašą! Gal dėl to, kad tai ne pirmas tarp-tautinis renginys, kuriame dalyvavau, visi tie skirtumai atrodė visiškai natūralūs ir nekėlė jokių klausimų. Visgi, viena diskusija, kilusi darbo grupelės metu, privertė susimąstyti. Prie stalo sėdėjome keturiese: aš, serbė, maltietis ir kiprietis. Bandėme

savo nacionalinėms organizacijoms pritaikyti vieną schemą, tačiau labai greitai kalba pakrypo apie tai, kad net puikiai adaptavus schemą vietos sąlygomis, jos nepavyktų įgyvendinti. Priežastis buvo labai įdomi – pernelyg dideli organizacijų regionų (kraštų) skautavimo skirtumai. Argi ne keista priešprieša? Sėdėdami prie vieno stalo su žmonėmis iš skirtingų Europos kraštų, tar-pusavio skirtumus laikome įdomiais, stengiamės juos ne tik toleruoti, bet dar ir ieškome, ko iš jų galėtume išmokti. Ir tuo pačiu, sėdėdami prie vieno stalo su žmonėmis iš skirtingų savo šalies vietovių, tarpusavio skirtumus laikome problemomis ir stengiamės parodyti, kad vienintelės teisingos tiesos yra mūsų. Tik aš žinau, kaip reikia skautauti, tik aš žinau, kaip ką reikia daryti ir tik aš aš aš aš aš! Šią vasarą Šeteniuose, kurdami naująją Lietuvos skautijos strategiją, dalinomės savo ateities vizijo-mis – vaizdais, kurie mūsų galvose išniro po meditacijos. Manoji buvo apie didelį, įvairiaspalvį skautų būrį. Tokį, kokį galima pamatyti didelėse tarptautinėse stovyklose. Pamenu, pasakojau, kad visi tie skautai, nors yra skirtingi, bet puikiai sutaria ir skirtumai jiems netrukdo bendradarbiauti bei būti vien-ingais. Manau, tada galvoj turėjau tą atmosferą, kurią jutome Akademijoje. Jei pamenate, Kiplingo Džiunglėse tik banderlogai garsėjo nepagarba tiek sau, tiek aplinkiniams. Visiems kitiems tarpusavio pagarba buvo ne svajonė, o visiškai natūralus dalykas. Juk, kaip Mauglis sakė, "Mes abu esame vieno kraujo. Tu ir aš." Turbūt ne veltui B. P. vilkiukų ugdymui pasirinko būtent šią istoriją...

psktn., vyr. sk. Jorė Astrauskaitė

33

Ar tu – laisvas žmogus?

Kas yra laisvė? Kas yra laisvas žmogus? Tai klausimai, šimtmečiais neduodantys ramybės filosofams ir mąstytojams. Ką laisvė reiškia mums? Kokią laisvę suteikia mums skautai?

Laisvė – labai sunkiai apibrėžiamas reiškinys. Tai yra labai plati sąvoka, dažnai įvairiai interpretu-ojama ir suprantama. Yra dvi laisvės atmainos: globalioji ir dvasinė. Visuotinė laisvė – tai fizinis laisvu-mas, neužtikrinantis mums sielos išsivadavimo. Dažnai žmonės, turėdami laisvę aplinkoje, nesugeba išsivaduoti iš dvasinių pančių. Visa mūsų gyvastis yra paremta laisvės siekimu arba jos puoselėjimu.

Lietuvių tautos istorija yra neatsiejama nuo kovos už laisvę. Ilgus metus Lietuva turėjo kęsti priespaudą ir tautos naikinimą. Bet kiekvieną kartą atsirasdavo žmonių, kurie įkvėpdavo nusimesti sunkias pries-paudos grandines ir stoti į kovą už save ir už Lietuvą. Gaudžiantis Vinco Kudirkos varpas, Maironio eilės ar partizano daina žadino lietuvius busti iš tautinio sąstingio ir uždegti laisvės troškimo ugnį

savo širdyse. Neseniai minėjome 70-ąsias Vilniaus atgavimo metines. Tai Lietuvos sostinės, vieno iš svarbiausių istorinių miestų susigrąžinimas, tuo pačiu pasmerkęs tautą beveik 50-čiai metų okupaci-jos*. Ir dabar vis dar netyla diskusijos, kaip Lietuvai reikėjo pasielgti tuo sunkiu ir nevienareikšmišku

laikotarpiu. Dažnai labai sunku nuspręsti, kas yra tikra laisvė, o kas tėra pigus akių dūmimas... Mes jau beveik 20 metų esame politiškai ir geografiškai laisvi, bet dvasioje esame susipriešinę ir

užsigniaužę. Bunkeryje sėdintis partizanas ar disidentas prie Mickevičiaus paminklo yra daug kartų laisvesnis už tą viskuo nepatenkintą ir dejuojantį statistinį lietuvį. Išsivadavę iš tautinės prievartos

pasinėrėme į materialinę vergovę. Anksčiau buvome priversti melstis komunistiniams stabams, dabar garbiname daiktus, parduotuves, reklamas. Esame apakinti parduotuvių lempučių ir nebematome

tikrųjų vertybių. Laisvė mums tampa nebesvarbi, jos nebevertiname. Kaip niekad daug žmonių, kurie yra įkalinti savyje, neturi savo nuomonės ir savojo Aš. Užteks būti ištižusių nevykėlių gauja, kurią bet

kas gali paveikti ir kuriai nesvarbu, kur ir kaip mes gyvename. Vis dėlto yra bent vienas šviesos spindulys, auginantis kitokį ateities žmogų. Džiaugiuosi, kad priklaus-

au didelei šeimai, kuriai nesvetimos tikrosios dvasinės vertybės. Skautija – tai tarsi ramybės oazė, tikro, nesubjauroto bendravimo užuovėja. Šiuolaikinės materialistinės visuomenės kontekste skautybė tebėra didelė draugų ir bičiulių kompanija, grindžianti savo bendravimą meile ir siekiu padėti kitam.

Kiekvienas čia gali atsiskleisti kaip žmogus, asmenybė ir pilietis. Skautai mus išlaisvina nuo komercinių šiukšlių, bjaurojančių mūsų gyvenimus, suteikia galimybę pažinti ir suvokti aplinką, prisidėti savęs ir kitų ugdymo. Tai erdvė, kurioje gali įgyvendinti savo idėjas, čia suteikiamos sąlygos saviraiškai ir

įvairiapusei veiklai. Skautai suteikia laisvę būti savimi, įdomiai bei prasmingai praleisti laiką. Nepamirškime, kad mes esame tautos pamatas ir ateities kūrėjai, tad pirmiausia išsilaisvinkime nuo savo vidinių prieštaravimų, pabuskim iš dvasinio snaudulio ir tapkime geresniais žmonėmis ir tvirtais

skautais, žinančiais savo pareigą ir tikslą. Nepaisant visko, branginkime laisvės pojūtį mūsų širdyse, kurį kuriame visi kartu, pasistenkime įkvėpti nors dalelę šviesos mūsų aplinkai ir priverskime kitus atsisukti į

tai, kas svarbiausia – į vienas kitą.

Pat. oro sk. Karolis Žemaitis

*1939m. Vilnius Sovietų Sąjungos buvo grąžintas Lietuvai su sąlyga, kad ji įsileis Raudonosios armijos dalinius į šalies teritoriją. (aut. past).

34

Susipažinkime, kaip skautų priesakai skamba įvairiose pasaulio šalyse

Australijos skautų priesakai: 1. Skautas patikimas; 2. Skautas ištikimas; 3. Skautas paslaugus; 4. Skautas draugiškas; 5. Skautas linksmas; 6. Skautas dėmesingas; 7. Skautas taupus; 8. Skautas drąsus; 9. Skautas pagarbus; 10. Skautas rūpinasi aplinka. Čilės skautų priesakai: 1. Skauto garbė yra būti patikimam; 2. Skautas yra ištikimas; 3. Skautas naudingas ir padeda kitiems, neimdamas atlygio; 4. Skautas dalinasi su visais; 5. Skautas mandagus ir riteriškas; 6. Skautas rūpinasi gamta ir randa joje Dievą; 7. Skautas paklusnus ir darbus atlieka iki galo; 8. Skautas yra optimistiškas; 9. Skautas taupus; 10. Skautas doras bei tyras mintyse, žodžiuose ir veiksmuose. Vokietijos skautų (DPSG) priesakai: Būdamas skautu/skaute aš... 1. Pagarbiai elgiuosi su kiekvienu. Visi skautai yra mano broliai ir sesės; 2. Einu per pasaulį pasitikinčiai; 3. Esu mandagus ir paslaugus visur, kur tai yra būtina; 4. Aš nepaliksiu nepabaigtų darbų ir nepasiduosiu net sunkiose situacijose; 5. Aš formuosiu savo nuomonę ir jos laikysiuosi; 6. Aš sakysiu tai, ką galvoju ir vykdysiu tai, ką sakau; 7. Aš gyvensiu kukliai ir rūpinsiuosi aplinka; 8. Aš laikysiuosi savo kilmės ir savo tikėjimo. Jungtinės karalystės skautų priesakai: 1. Skautu galima pasitikėti; 2. Skautas ištikimas; 3. Skautas draugiškas ir dėmesingas; 4. Skautas priklauso pasaulinei skautų šeimai; 5. Skautas drąsus visuose sunkumuose; 6. Skautas gerai išnaudoja laiką ir rūpestingai elgiasi su nuosavybe; 7. Skautas gerbia save ir kitus.

35

Lenkijos skautų (ZHP) priesakai: 1. Skautas sąžiningai atlieka pareigas, išreikštas įžodžiu ir priesakais; 2. Skauto žodžiu galima pasitikėti kaip riterio Zawisza žodžiu; 3. Skautas naudingas ir padeda kitiems; 4. Skautas yra visų draugas ir brolis/sesė kitam skautui; 5. Skautas elgiasi riteriškai; 6. Skautas myli gamtą ir stengiasi ją pažinti; 7. Skautas drausmingas ir klusnus savo tėvams bei vyresnybei; 8. Skautas visada linksmas; 9. Skautas taupus ir dosnus; 10. Skautas yra švarus mintyse, žodžiuose ir veiksmuose. Skautas nerūko ir negeria alkoholio. Indonezijos skautų priesakai: 1. Tikėk Dievą visagalį; 2. Saugok gamtą ir mylėk kitus; 3. Būk mandagus ir riteriškas patriotas; 4. Būk paklusnus ir kolegiškas; 5. Padėk kitiems, kai jiems to reikia; 6. Būk darbštus, nagingas ir linksmas; 7. Būk įžvalgus ir kuklus; 8. Mokykis drausmės, būk drąsus ir tikintis; 9. Būk atsakingas ir patikimas; 10. Būk tyras mintyse, žodžiuose ir veiksmuose; Jungtinių Amerikos valstijų brolių skautų (BSA) priesakai: Skautas yra: 1. Patikimas; 2. Ištikimas; 3. Naudingas; 4. Draugiškas; 5. Paslaugus; 6. Malonus 7. Klusnus; 8. Linksmas 9. Taupus; 10. Drąsus; 11. Švarus 12. Pagarbus. Latvijos skautų priesakai: 1. Skautas yra patikimas; 2. Skautas ištikimas Tėvynei; 3. Skautas yra pasiaukojantis ir naudingas; 4. Skautas yra draugiškas ir tolerantiškas; 5. Skautas paslaugus; 6. Skautas gamtos draugas; 7. Skautas paklusnus; 8. Skautas linksmas, net kai būna sunku; 9. Skautas taupus ir darbštus; 10. Skautas tyras mintyse, žodžiuose ir veiksmuose.