I. MOKSLAS IR VISATA

10

visata ir žmogusI skyrius. MOKSLAS IR VISATA

Giedrą naktį pažvelgus į dangų galima suskaičiuoti ne daugiau kaip 3000 žvaigždžių. Akylesnis stebėtojas gali pamatyti jų kiek daugiau, ne toks akylas – kiek mažiau. Daug tai ar mažai? Ar tai – visa Visata? Jei ne, tai kurią jos dalį matome plika akimi? Nesunku patikrinti, kad pro paprasčiausią binoklį tuščioje plikai akiai vietoje galima pastebėti naujų žvaigždžių, o pro kad ir nedidelį teleskopą – dar daugiau naujų. Šiais laikais nelabai reikia ir teles-kopo – jei turite galimybę naudotis internetu, raskite svetainę http://www.astrosurf.com/ ir galėsite lengvai ir nemokamai įsitikinti šiais teiginiais. Itin kokybišką, bet jau šiek tiek kainuojantį įspūdį apie Visatą galima susidary-ti nusipirkus kurią nors kompiuterinę observatoriją, kurių visą gamą siūlo Kanadoje įsikūrusi firma„Žvaigždėta naktis“. Jos interneto adresas – http://starrynight.com/. Tarp siūlomų produktų yra tokių, kurie leidžia pažvelgti į dangų iš įvairiausių vietų, pavyzdžiui į Jupiterį – iš jo palydovo Europos, į Žemę – iš Mėnulio, be to, bet kuriuo metu, pvz., prieš tūkstančius metų ar po tūkstančių metų. Beje, naudojantis šia programine įranga lengvai gali-ma patikrinti, ar apie nulinius metus švietė kokia Betliejaus žvaigždė, ar ne. Kiekvieną kartą įjungus kompiuterį programa pasiūlo patikslinti asteroidų, kometų ar palydovų koordinates ir po to savarankiškai stebėti dangų. Stebint šiuos vaizdus paaiškėja, kad balzgana Paukščių Tako juosta, matoma dangu-je, yra ne kas kita kaip daugybė žvaigždžių. Skiriasi jų ryškumas ir spalva, bet lyginant su Saule, matoma dieną, jos labai smulkios ir neišvaizdžios, todėl daug tūkstantmečių niekas net nedrįso pagalvoti, kad jų prigimtis vienoda. Tai atsispindi net seniausiuose judėjų mituose, kai dievas antrą dieną vargo kurdamas Saulę, o ketvirtąją iš karto sukūrė visas žvaigždes.Iš tiesų šis vaizdas, matomas plika akimi, yra mažytė Visatos dalis. Daug tūkstančių metų žmonės nieko daugiau ir negalėdavo danguje pamatyti, bet giliausiai mąstantiems net tų įspūdžių pakako suvokti jos didingumą ir galią.

11

Žvaigždės buvo matomos visada, bet jos, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo, visada buvo tik fonas, o ne tyrimo objektas, lygiavertis Saulės sistemai. Dėl šios prie-žasties mažiausiai 20 amžių Visata buvo tapatinama tik su Saulės sistema.Šiandien patikimai žinoma, kad Visata yra begalinė visuma žvaigždžių tel-kinių – galaktikų, tolstančių viena nuo kitos greičiais, proporcingais atstu-mams tarp jų. Patikslintas Visatos amžius yra apie 13,7 milijardų metų. At-rasta milijonai galaktikų, žvaigždžių skaičius jose įvairus – nuo milijonų iki šimtų milijardų. Dauguma tų žvaigždžių tikriausiai turi ir planetų sistemas, nes tai patvirtina ir artimiausių žvaigždžių stebėjimai, ir teorija, kuri teigia, kad formuojantis žvaigždei jos aplinkoje beveik neišvengiamai formuojasi ir kitokie kūnai, taigi ir planetos. Įtikinamiausia, kad mūsų Saulė su savo pla-netų sistema beveik niekuo neišsiskiria iš kitų savo sesių. Apibendrinant visa tai galima pasakyti tik tiek, kad plika akimi danguje matyti ne daugiau kaip viena iš šimto milijonų (viso mūsų galaktikoje – Paukščių Take – yra apie 300–400 milijardų žvaigždžių, o matosi tik trys tūkstančiai jų, taigi šių skaičių santykis ir sudaro šimtą milijonų) artimiausių mums žvaigž-džių. Žvaigždžių, esančių kitose galaktikose, pastebėti neįmanoma. Dangaus šiaurės hemisferoje plika akimi galima pamatyti ir vieną nelabai toli esančią didžiulę Andromedos galaktiką, bet nepatyrusiam stebėtojui ji nuo papras-čiausios žvaigždutės ar ūkelio niekuo nesiskiria (žiūr. 1.1, 1.2, 1.3, 1.4 pav.).Pati Visata, kurios iš Žemės, kaip ką tik išsiaiškinome, net ir pamatyti ne-įmanoma, yra labai darni vientisa sistema, kurioje visa apimančias savybes lemia smulkiausios sudedamosios dalelės ir atvirkščiai. Mokslas apie Visatą, kaip visumą, ir apie metagalaktiką – stebimąją Visatos sritį, kaip tos visumos dalį, vadinamas kosmologija. Šis žodis kildinamas iš graikiškų žodžių kosmos (pasaulis, visata) ir logos (žodis, mokymas). Pagal Hawkingą, kosmologija yra mokslas, tiriantis Visatą kaip vientisą sistemą. Būtent šis požiūris į kosmologiją yra artimiausias šios knygos autoriui ir, norėčiau tikėti, – daugumai jos skaitytojų, nors tradiciškai astronomija kaip mokslas, tiriantis viską, kas yra už Žemės atmosferos ribų, turi daug šakų (pvz., planetų astronomija, Saulės astronomija, žvaigždžių astronomija, Galaktikos astronomija ir kitos), kosmologijai lieka tik užgalaktinė astronomija. Kuo to-liau, tuo labiau aiškėja, kad Visatoje nėra atskirų dalių, visi reiškiniai ir objektai tarpusavyje glaudžiai susiję, todėl minėta klasifikacija tinka tik atskirose siau-rose astronomijos srityse dirbančių specialistų poreikiams tenkinti. Visatos studijos remiasi fizikosdėsniais irastronominiųstebėjimųduomeni-mis. Svarbiausias šių studijų postulatas skamba taip: gamtos (fizikos)dėsniai,

12

visata ir žmogusI skyrius. MOKSLAS IR VISATA

rasti ribotoje Visatos dalyje, kurioje juda Žemė ir kurią mes galime tyrinėti, gali būti taikomi gerokai didesnei sričiai, kurią galima tik stebėti, ir galiausiai – visai Visatai, kurios visos net ir stebėti neįmanoma.Pagrindinis tyrimo metodas – nuolatiniai stebėjimai, sistemingas žinių apie Visatą kaupimas, jomis grindžiamų patikrinamų dėsnių atskleidimas ir teo-rijų kūrimas. Toks tyrimo metodas sudaro visų mokslinių tyrimų esmę. Jis, atrastas tik prieš kelis šimtų metų, yra didžiulė vertybė. Šiais laikais, kai in-terneto dėka pasaulis labai sumažėjo, apsikeitimas mokslo žiniomis, hipo-tezių skelbimas ir tikrinimas yra tobulai išplėtotas, mokslas vystosi iki šiol neįsivaizduota sparta. Pasiekus tam tikrą mokslinę kvalifikaciją atsirandagalimybių dirbti šį darbą, duodantį didelę naudą visuomenei ir teikiantį di-džiulį pasitenkinimą kiekvienam šio proceso dalyviui. Žinomos įvairios kosmologinės teorijos, plėtotos įvairiu metu remiantis tuo ar kitu pažinimo lygiu. Kaip įprasta gamtos moksluose, modeliai turi būti pa-tikrinami matomoje Visatos srityje, stebėjimų rezultatai turi patvirtinti teo-rijos išvadas, pati teorija turi nuspėti naujus reiškinius. Šie reikalavimai gana griežti, todėl dauguma ankstesnių kosmologinių teorijų neišliko.Šiuolaikinis mokslas apie Visatą grindžiamas A. Einšteino reliatyvistine vi-suotinės traukos teorija, E. Hubble’io tarpgalaktinės astronomijos laimėji-mais ir kvantine mechanika, susikūrusiomis dvidešimtojo amžiaus trečia-jame dešimtmetyje. Tai – nestacionariosios karštosios visatos homogeninis izotropinis modelis. Ką reiškia šie žodžiai, išsiaiškinsime vėliau, pradžiai pa-kaks paprastesnių dalykų. Neseniai galutinai suvokta, kad Visatos savybės lemia kiekvienos elemen-tariosios dalelės, atomų branduolių, atomų ir visko, iš ko sudarytas mus supantis pasaulis, savybes. Jei Visata būtų kitokia, kitokios būtų ir visos šios sistemos. Jų nagrinėjimas padeda suvokti pačią Visatą. Ko gero sudė-tingiausias Visatos „produktas“ yra žmogus ir žmonių visuomenė, tačiau šiuo atveju ryšys su Visatos savybėmis yra gerokai menkiau suvoktas. Kuo primityvesnis žmogus arba visuomenė, tuo primityvesnę Visatą jis (ji) gali įsivaizduoti. Tiriant požiūrio į Visatą raidą, lengvai pastebimas siekis suabsoliutinti žmogaus vaidmenį šioje struktūroje tapatinant Visatos centrą su gyvenamu regionu arba Žeme. Senovės graikai manė, kad dievai gyvena Olimpo kalne. Ilgą laiką buvo sunku atsisakyti plokščios Žemės įvaizdžio, po to ištisus keturiolika šimtmečių – nuostatos, kad Žemė yra Visatos cen-tras. Kai prieš 500 metų M. Kopernikas įrodė, kad Žemė skrieja aplink Saulę, M. Lutheris pareiškė: „Šitas kvailys nori visą astronomijos mokslą apversti

13

aukštyn kojomis, bet kaip skelbia Biblija, Saulei, o ne Žemei Jėzus liepė su-stoti“. Deja, net keturis amžius po M. Koperniko atradimo Saulė ir Saulės sistema vis dar buvo laikomos žvaigždžių visatos centru ir tik trečiajame dvidešimtojo amžiaus dešimtmetyje pagaliau radome tikrąją savo vietą. Pa-staraisiais metais aptinkama vis daugiau ir daugiau net artimų Saulei žvaigž-džių, turinčių planetas, taigi didėja tikimybė, kad gyvybė Žemėje irgi nėra unikalus reiškinys.Gyvendami mes nuolat „maudomės“ garsų, kvapų ir šviesos „jūrose“. Jei tiek rūšių sodrios informacijos gautume iš Visatos gelmių, gal ir ne tokia paslap-tinga ji atrodytų.Deja, pagrindinis informacijos nešiklis šiuo atveju yra šviesa. Jos pateikiama in-formacija tam tikra prasme ribota, todėl kai kurios Visatos paslaptys lieka ne-atskleistos ir nepanašu, kad kas nors galėtų pasikeisti artimoje ateityje. Garsai iš įvairių Visatos objektų mūsų pasiekti negali, nes tarpžvaigždinėje erdvėje yra neblogas vakuumas. Retkarčiais meteoritų arba erdvėlaiviais atsivežtų uolienų gabalų pavidalu mus pasiekiantis Visatos „kvapas“ nesuteikia itin daug žinių apie jos sandarą. Kiek daugiau informacijos gaunama tiriant įvairios prigimties kosminius spindulius (ne elektromagnetines bangas), tačiau jiems registruoti ir identifikuoti reikalinga labai sudėtinga aparatūra ir saviti tyrimo metodai.Mus pagimdžiusi Visata nuolat tarsi nori kažką pasakyti ir stengiasi padėti tą informaciją suprasti. Stebuklinga pagalba yra tai, kad abstrakčiomis mate-matinėmis formulėmis ar lygtimis galima nusakyti realius daiktus ir įvykius, juos suprasti ir net valdyti. Esminį šio supratimo lūžį, matyt, lėmė didysis G. Galilei, kuris pirmasis suvokė, kad Saulės sistemos planetų paslapčių rak-to reikia ieškoti tyrinėjant įvairius reiškinius Žemėje. Būtent šie jo tyrimai yra visiškai naujo Visatos suvokimo tarpsnio pradžia. Dangus naktį šiais laikais labai panašus į matytą prieš daugelį šimtmečių, bet į jį žvelgia kitas Žmogus, jis naudojasi visiškai kitokiais prietaisais, todėl net šios skurdžios informacijos pakanka patenkinamam stebimosios Visatos dalies įvaizdžiui sukurti. Kad suvoktumėte, kokio jautrumo aparatūrą gamtai tirti šiandien naudoja fizikai, pirmiausia papasakosiu apie milijardą dolerių kainavusį CERN (Eu-ropos branduolinių tyrimų centro) elektronų ir pozitronų greitintuvą. Jį su-daro maždaug 27 kilometrų ilgio tunelis kalnuose tarp Prancūzijos ir Švei-carijos, vietomis jis siekia 100 metrų gylį. Šiuo tuneliu eksperimentų metu į vieną pusę skrieja elektronai, į kitą – pozitronai (elektronų antidalelės), retkarčiais jų srautai nukreipiami į laboratoriją, kur per susidūrimus gimsta

14

visata ir žmogusI skyrius. MOKSLAS IR VISATA

dalelės, sudarančios Visatos struktūros pagrindą. Apie šio prietaiso tikslumą galite spręsti patys. Paleidus greitintuvą paaiškėjo, kad pluoštelių charakteristikos pastebimai kin-ta veikiant Saulės ir Mėnulio traukai; nuo jų tarpusavio padėties 27 kilometrų tunelio ilgis pakinta iki 200 mikrometrų, ir tai galima lengvai pastebėti. Vėliau buvo aptikti sezoniniai pluoštelių iškraipymai, atsirandantys kiekvieną pavasa-rį, kai į Ženevos ežerą nuo kalnų priteka vandens. 1995 birželį buvo užfiksuotipluoštelių iškraipymai, reguliariai pasikartojantys per parą. Nuodugniau pa-tyrinėjus paaiškėjo, kad juos sukelia iš Ženevos važiuojantys traukiniai, nes bėgiai pakloti „tik“ kilometro atstumu nuo CERN pastato. Net straipsnelio žurnale New Scientist pavadinimas – „Dabar dalelė juda pro platformą Nr. 4“. Kitas pavyzdys – rekonstruotas Arecibo observatorijos (Puerto Rike) 305 m skersmens radioteleskopas. Jis toks jautrus, kad galėtų užfiksuotitelefono aparato, jei toks būtų Veneros paviršiuje, skambučio skleidžia-mas elektromagnetines bangas ir rasti gana pavojingai prie Žemės pri-artėjusius didesnio nei 20 m skersmens asteroidus (žiūr. pav. 1.5).Labai įspūdingas yra kosminis Hubble’io teleskopas, kurio skiriamoji geba 0,01′′ (žiūr. pav. 1.6).Dar viena Visatos ypatybė yra ta, kad gamtos knyga, kaip sakė G. Galilei, parašyta matematikos simbolių kalba, jos nesuprantantys gali nesuvokti nė vieno žodžio ir pasiklysti joje kaip tamsiausiame labirinte. Laimei, tos mate-matikos, apie kurią jis kalbėjo, mes visi esame išmokyti mokykloje, nes šiems žodžiams daugiau kaip 350 metų. Kita vertus, ir matematika, kaip kalba, ir supratimas apie Visatą per tą laiką labai pakito, todėl kvalifikuotai ir išsa-miai išdėstyti šiuolaikinį požiūrį į Visatą nėra lengva nesinaudojant tinkamu matematiniu aparatu. Pabandyti verta, nes kuo platesnė bus jūsų Visata, tuo išmintingesnė ir turtingesnė bus mūsų visuomenė. Kadaise buvo manoma, kad Visatos centre yra Žemė, aplink kurią sferomis juda Saulė, Mėnulis ir plika akimi matomos planetos (Merkurijus, Venera, Marsas, Jupiteris ir Saturnas). Toliau buvo tvirtas sferinis dangaus skliautas, skiriantis Žemę nuo dangaus, kuriame buvo išbarstytos nejudančios žvaigž-dės. Visas skliautas sukosi aplink Žemę pastoviu greičiu. Šis Visatos suvoki-mas sudarė teologinės kosmologijos, gyvavusios iki XV amžiaus, pagrindą. Jis pasikeitė tik 1417 metais po ilgos užmaršties atspausdinus Lukrecijaus (I amžius prieš Kristų) poemą Apie daiktų prigimtį, kurioje Visata buvo vaiz-duojama kaip tuštuma, protarpiais pripildyta judančių nedaliųjų dalelių. Buvo teigiama, kad Visata neturi centro ir joje yra daugybė apgyvendintų

15

pasaulių. Nei ji pati, nei joje vykstantys įvykiai turėtų būti nepavaldūs jo-kiems dievams. Didžiausias Lukrecijaus pasekėjas buvo už erezijas ant laužo sudegintas G. Bruno (XVI amžius), aktyviai skelbęs neoriginalias ir dažnai nerealias idėjas. Pabandykime suvokti, koks naivus yra toks įvaizdis. Tiksliai žinoma, kad didžiausias materialiųjų kūnų judėjimo greitis negali viršyti šviesos grei-čio vakuume, apytikriai lygaus 300 000 km per sekundę. Tai didžiausias galimas ir šios kietos sferos dalių judėjimo greitis. Sfera per parą turi „ap-sisukti“ aplink Žemę, todėl didžiausias jos atstumas nuo Žemės turi būti

1.6 pav. Hubble’io teleskopas (NASA)

16

visata ir žmogusI skyrius. MOKSLAS IR VISATA

baigtinis. Nesunku suskaičiuoti, kad jis gali būti ne didesnis už keturis milijardus kilometrų. Paskutinės žinomos planetos – Plutono – orbitos spindulys lygus maždaug šešiems milijardams kilometrų. Taigi ši sfera turėtų būti Saulės sistemos viduje.Planetų (graikiškai aster planetes – klajojančios žvaigždės) judėjimas žvaigž-džių fone visada atrodė labai sudėtingai, nes planetų orbitos yra ne apskritimai, o elipsės, be to, Žemė, iš kurios viskas stebima, taip pat juda savo orbita. Manoma, Pitagoras (VI amžius prieš Kristų) pirmas bandė suprasti tą judėjimą, kurį jis net tapatino su muzikos harmonija. Analogija buvo paremta tuo, kad garso dažnis priklauso nuo stygos ilgio, panašiai kaip planetos apsisukimo periodas nuo jos atstumo iki Saulės. Konkretesnis buvo Platonas (V-IV amžiai prieš Kristų), priskyręs kiekvienai planetai permatomą kietą sferą, kuri judėjo (sukosi) nešdama „savo“ planetą. Pla-tono mokinys Aristotelis (IV amžius prieš Kristų) šį mokymą patobu-lino padidindamas sferų skaičių iki 55. Visiško tobulumo sferų moksle pasiekė K. Ptolemajas. Jo darbe, paskelbtame apie 150 metų po Kristaus, aprašyta 40 orbitų, kuriomis nusakomas pagrindinių planetų judėjimas dideliu tikslumu, nepagerintu 14 amžių (iki T. Brahe ir J. Keplerio darbų pasirodymo). Viduramžių arabai šį darbą vadino Almagest, kas reiškė di-džiausią tobulybę.Esminę Ptolemajo sistemos transformaciją atliko Kopernikas (XVI amžius) perkeldamas Visatos centrą iš Žemės į Saulę. Jo darbe Apie dangaus sferų judėjimą nebuvo jokių žvaigždžių sferos naujovių, vietoj 40 Ptolemajo sferų vartojo 48 sferas, bet planetų judėjimo nusakymas netapo tikslesnis. Esmi-nis argumentas, kodėl Visatos centre yra Saulė, buvo tas, kad ji pagrindinė todėl, kad viską apšviečia, bet pati idėja buvo labai teisinga ir neįkainojama (žiūr. 1.7, 1.8 pav.).Visos minėtos teorijos net nekėlė klausimo, kodėl šios sferos juda. Platonas net teigė, kad be priežasčių judančios žvaigždės turi sielas. Mažiausiai du tūkstan-čius metų manyta, kad protu nesuvokiama jėga, judinanti planetas ir žvaigž-des, yra dieviškos arba bent jau nežemiškos prigimties, todėl šis faktas itin ska-tino visokių mitų ir pasakų populiarumą. Tikiuosi, kad įdėmiai perskaitę šią knygą turėtumėte suvokti protingus ir gana paprastus atsakymus į šiuos net ir šiandien dar gana sudėtingus klausimus. Visatos paslapčių liks, bet ne tiek daug ir ne tokių paprastų.Medžiaga šioje knygoje pateikiama taip, kaip plėtojosi pati astronomija – plečiant apžvelgiamą sritį ir iš pradžių nuosekliai aiškinant, kas stebima, t. y.

17

kaip ši sistema atrodo, po to – bandant išaiškinti, kodėl yra būtent taip, o ne kitaip. Žinoma, tuoj pat kyla abejonių, ar tai, kaip sistema atrodo, turi ryšį su tuo, kokia ji yra iš tikrųjų. Vienintelė garantija šiuo atveju yra visuotinai pri-pažinti mokslinės teorijos reikalavimai. Teorija turi ne tik aprašyti stebimus reiškinius, bet ir teisingai nuspėti dar neaptiktus. Jei kokia teorija šios sąlygos netenkins, apie ją nekalbėsime, arba užsiminsime specialiai pabrėždami jos silpnąsias vietas.Klasikinis tiesos paieškų pavyzdys yra I. Newtono visuotinės traukos teori-ja. T. Brahe planetų judėjimo stebėjimų rezultatai buvo tvarkingai surašyti daugelyje tomų, tačiau jų iki galo suvokti jis pats nepajėgė (žiūr. 1.9 pav.).Tai pavyko tik T. Brahe mokiniui J. Kepleriui. Nagrinėdamas tuos rezulta-tus jis atskleidė keletą dėsningumų, kurie žinomi kaip trys Keplerio dėsniai. G. Galilei, pasigaminęs savo garsųjį teleskopą ir pažvelgęs į Jupiterį, pamatė keturis jo didžiuosius palydovus ir įsitikino, kad jų judėjimas vyksta pagal Keplerio dėsnius. Tapo akivaizdu, kad ir Saulės, ir Jupiterio palydovų judėji-mą sukelia tos pačios kilmės sąveikos jėgos, valdo tie patys gamtos dėsniai.Deja, paaiškinti, kodėl planetos juda pagal šiuos dėsnius, jis irgi nesuge-bėjo. Tai padarė I. Newtonas šiam tikslui sukūręs diferencialinio ir integ-ralinio skaičiavimo pagrindus. Vieną integralą jis integravo 20 metų, ta-čiau galų gale viską išsiaiškino. Sukurta teorija ne tik paaiškino Mėnulio ir planetų judėjimą, Keplerio dėsnius ir T. Brahe stebėjimų rezultatus, bet ir dabar, po daugiau kaip 300 metų, beveik tokiu pat pavidalu yra naudojama bet ką konstruojant, statant arba leidžiant kokią nors raketą. Per tą laiką paaiškėjo ir jos taikymo ribos. Jei kūnai juda dideliu greičiu, vietoj Ne-wtono klasikinės mechanikos taikoma Einsteino reliatyvistinė mechanika. Mikroskopinėms dalelėms (molekulėms, atomams ar dar smulkesnėms) nusakyti tenka naudoti kvantinę mechaniką. Tai nė kiek nesumenkina Ne-wtono teorijos, nes į viršų mesto akmens arba į orbitą leidžiamo kosminio laivo judėjimui nusakyti nei reliatyvumo teorija, nei kvantinė mechanika nereikalinga. Pastabesnis skaitytojas tikriausiai jau suprato, kad šiuolaikinis mok-slas ir savo išvadomis, ir savo esme, paremta tuo, kad pasitikėti galima tik patikrintomis ir didelei reiškinių grupei galiojančiomis teorijomis, rimtai prieštarauja gana keistoms tiesoms, kuriomis kartais primityviai agituojama tikėti be jokių išlygų. Mokslinei teorijai, kuri turi minėtus griežtus, pagrįstus ir protingus gerumo kriterijus, tokių tiesų egzis-tavimas jokio poveikio turėti negali. Tas pats galioja ir sąžiningiems

18

visata ir žmogusI skyrius. MOKSLAS IR VISATA

1.9 pav. Kvadrantas žvaigždžių ir planetų pakilimo virš horizonto kampams matuoti. Panaši buvo ir T. Brahe observatorija

19

mokslininkams. Būrėjų ir astrologų pranašystės, ekstrasensų poveikis nestabilios psichikos žmonėms, religijos mitai ir dogmos netenkina iš-vardytų mokslinės teorijos kriterijų. Reziumuojant galima pasakyti, kad sąžiningai traktuojami šiuolaikiniai gamtos mokslų rezultatai rodo, kad „Visata yra be ribų erdvėje, be pradžios ir pabaigos laike ir be kokių nors galimų darbų Kūrėjui“ (iš C. Sagano pra-tarmės S. Hawkingo knygai Trumpa laiko istorija / A Brief History of Time). Verta prisiminti Alfonsą X Išmintingąjį (XIII amžius) – Kastilijos ir Leono (dabar Ispanija) karalių, poetų ir astronomų globėją, kuris yra pasakęs, kad „jei jo prakilnybė viešpats dievas prieš kūrimą būtų su manimi pasitaręs, aš būčiau pasiūlęs jam padaryti ką nors paprastesnio“.

Klausimai 1. Kiek žvaigždžių plika akimi galima apytikriai suskaičiuoti danguje giedrą naktį? 1. Koks Visatos amžius?2. Žiūrėdami naktį į giedrą dangų matome vieną iš ... mūsų Galaktikos žvaigž-džių?3. Išvardykite keletą astronomijos tyrimo sričių.4. Kodėl žvaigždžių sfera negalėtų suktis aplink Žemę? 5. Kokie yra pagrindiniai mokslinio tyrimo metodo etapai?6. Kurios planetos matomos plika akimi?7. Kam Ptolemajui, vėliau Kopernikui savo sistemose, aiškinančiose planetų judėji-mą, prireikė tiek daug sferų?