Kriminologijos paskaitos, dėst. Gintautas Sakalauskas

Kriminologijos paskaitos, dėst. Gintautas Sakalauskas

Socialinio mokymosi (socializacijos) teorijos teigia, kad antisocialaus elgesio, kaip ir bet ko kitko gyvenime, yra išmokstama. Socializacija – tai procesas, kuriame žmogus išmoksta grupės, kuriai jis priklauso, normų, vertybių ir orientacijų. Tai – per socialinę aplinką perduodamas elgesio būdų, mąstymo stilių, jausmų, žinių, motyvacijos ir vertybinių orientacijų mokymasis. Mokymosi procesas vyksta per stebėjimą, mėgdžiojimą, palyginimą, vengimą, bandymą ir supratimą. Jis gali būti intensyvesnis arba lėtesnis. Socializacijos tikslais yra intelektualių sugebėjimų ir pasitikėjimo savimi įgijimas, pasiekimų motyvacija, sąžinės formavimas, sugebėjimas ir pasirengimas produktyviam konfliktų sprendimui ir solidarumui.


Teorinės socializacijos koncepcijos išskiria skirtingus akcentus:

• Sociologai pabrėžia išorinius socializacijos ryšius, pavyzdžiui, ypatingas žemiausių socialinių sluoksnių arba tam tikrų subkultūrų socializacijos sąlygas.

• Psichologai, ypač vystymosi (raidos) psichologai, pabrėžia pažintinės kontrolės formavimąsi, akcentuojant autonomiškos moralės susiformavimą.

• Psichoanalitikai didžiausią dėmesį skiria instinktą slopinančiam elgesiui, ankstyvosios vaikystės seksualinio vystymosi fiksacijoms, tai pat trūkstamam vidinės kontrolės reguliavimui.

• Į mokymosi teorijas orientuotos koncepcijos, tiek sociologijos, tiek psichologijos ribose, pabrėžia laipsnišką elgesio stereotipų formavimąsi per apdovanojimą ir baudimą, įtraukiant ir tokius komplikuotus mokymosi procesus, kaip modelių, lūkesčių, palyginimų ir hipotezių mokymasis.


Socialinės kontrolės teorija

Klausia, kodėl žmonės elgiasi socialiai, konformistiškai prisitaikydami prie visuomenės?

Visi yra potencialūs nusikaltėliai, tačiau įstatymus pirmiausia pažeidžia tie, kurie neturi glaudžių ryšių su kitais žmonėmis ir institucijomis.

A. J. Reissas: pirmiausia svarbūs yra santykiai šeimoje. Nusikalstamas elgesys yra šeimoje vykstančių procesų padarinys – kai šeimoje vaikui nepavyksta suvokti savo socialinio vaidmens ir šį vaidmenį suderinti su jo poreikiais. Trūksta vidinių “stabdžių” ir “imuninė sistemos” nusikalstamam elgesiui. Svarbūs ir išoriniai “stabdžiai” (identitetas ir priklausomybės kažkam jausmas). Jei trūksta vienų stabdžių, nuo nusikalstamo elgesio gali sulaikyti kiti, jei trūksta abiejų, užprogramuojamas nusikalstamas kelias.


Socialinių ryšių teorija (kaip socialinės kontrolės teorijų dalis)

Pagal T. Hirschi svarbūs šie veiksniai (1):

- prisirišimas prie reikšmingų asmenų – atskirus asmenis siejantis emocionalus ryšys, sukuriantis nuolatinį įsipareigojimą elgtis atsakingai (konformistiškai) prieš šiuos asmenis, atsižvelgti į jų norus bei lūkesčius; tai – savotiška socialinė sąžinė, kuriai formuotis ir išlikti pirmiausia svarbūs tėvai, mokykla ir bendraamžiai; šeimoje susiformuoja esminiai pagarbos kitiems žmonėms ir jų nuomonei pagrindai, gerų santykių su tėvais turinį sudaro gera tarpusavio komunikacija, kurios metu vaikas sužino jam keliamus lūkesčius bei lauktiną tėvų reakciją į jo elgesį; vaiko santykio su mokykla pobūdis turi tiesioginį ryšį su delinkventiniu elgesiu – silpnai besimokantys mokiniai menkai domisi mokykla, jos imama nemėgti, blogėja santykiai su mokytojais, rečiau lankomos pamokos, todėl jiems lieka laiko (ir) nusikalstamoms veikoms; vaiko požiūrį į mokyklą formuoja bendrasis ir subjektyvus gebėjimas mokytis (potencialūs pasiekimai ir subjektyvus paties savęs vertinimas);



- įsipareigojimas visuotiniams tikslams – visuotinių tikslų siekimui tarnaujantis gyvenimo planavimas, apgalvojant asmeninio elgesio padarinius, pagal siekiamus tikslus struktūruojant savo veiksmus; socialinė sąsaja atsiranda ir mąstant apie tai, ką reikėtų prarasti pasielgus kitaip (nekonformistiškai); šio įsipareigojimo turinį sudaro į visuotinai priimtiną veikimą investuotas laikas, energija ir pastangos, svarbų vaidmenį šiuo požiūriu vaidina asmens ambicijos ir viltys – žmonės orientuojasi į ilgalaikius tikslus, todėl siekia įgyti išsilavinimą, taupo pinigus, užsiima verslu, siekia pripažinimo kokioje nors srityje ir panašiai – viso to nesinori prarasti;



- dalyvavimas visuotinėje veikloje – profesine veikla užsiimantiems ir savo laisvalaikį vietos, laiko ir asmenų požiūriu struktūruotai leidžiantiems asmenims nelieka laiko ir galimybių deviaciniam ar nusikalstamam elgesiui; tačiau nepakankamas asmeninis angažavimasis ir silpnas asmeninis pasiruošimas socialiai konformistiniam gyvenimui gali versti užsiimti kita veikla (taigi ir nusikalstama), kuriai reikia mažiau laiko bei energijos, kuri greitai duoda apčiuopiamą naudą;



- tikėjimas socialinėmis normomis – vidinis pritarimas visuotinių vertybių sistemai harmoningai suderina asmenines vertybes su socialinėmis normomis bei vertybėmis, nekyla subkultūrinių konfliktų ar prieštaravimų.


Kuo stipriau įsišakniję šie keturi socialinių sąsajų elementai, tuo mažesnė tikimybė, jos asmuo elgsis nusikalstamai. Ir priešingai, kuo šie ryšiai silpnesni, tuo nusikalstamo elgesio tikimybė didesnė.

Ši T. Hirschi sudaryta socialinių ryšių konstrukcija nepaaiškina viso nusikalstamo elgesio – juo pasižymi ir asmenys, puikiai integravęsi visuomenėje (pvz., darantys ekonominius, finansinius, korupcinius nusikaltimus).

Be to, netgi ryškių socialinių sąsajų neturintys asmenys gali ir nenusikalsti.

Tačiau svarbu tai, jog šių socialinių ryšių svarba iš dalies buvo įrodyta ir empiriniais tyrimais, nors koreliacija nėra didelė.


Nusikalstamumą, pasiremdamas kontrolės aspektais, aiškino ir Charles Tittle, 1995 m. kaip vieną iš „bendrųjų nusikaltimų teorijų“ pateikdamas kontrolės balanso teoriją. Ch. Tittle įžvalgos remiasi kontrolės „ratio“ sąvoka. Ji kiekviename žmoguje susiformuoja individualiai, iš santykio tarp turimos kontrolės valdžios kitiems laipsnio (autonomijos) ir paties individo kontrolės laipsnio (represijos). Tik tuomet, kai kontrolės „ratio“ subalansuota, lauktinas konformistinis elgesys, o disbalansas veda prie nusikalstamo elgesio.

Kontrolės disbalansas gali atsirasti tiek dėl kontrolės pertekliaus, tiek dėl jos trūkumo. Aukštą socialinį statusą turintys asmenys dažniausiai pasižymi kontrolės pertekliumi (didelėmis kontrolės galimybėmis ir trūkstamu paklusimu kontrolei), todėl iškyla pavojus panaudoti patiriamą kontrolės perteklių savanaudiškiems tikslams. Nusikalstamumas šiuo požiūriu turi išnaudotojiškų bruožų, jis gali formuotis tiek kaip turtinių nusikaltimų kapitalas, tiek ir, pavyzdžiui, kaip smurtas namuose ar seksualinė prievarta. Žemą socialinį statusą turintys asmenys priešingai – pasižymi kontrolės deficitu, kurį lydi bejėgiškumo jausmas ir nepakankamas savęs vertinimas (menkos kontrolės galimybės ir stiprus paklusimas kontrolei).


Kitų kontroliavimas Pasidavimas kitų kontrolei

Per didelė kontrolė

Kontrolės balansas

Kontrolės trūkumas

Deviacija Deviacija


Diferencijuotų asociacijų teorija (E. Sutherland)Tam tikro elgesio išmokstama per asociacinius ryšius komunikacijos

procese su asmenimis, kurie pasižymi tam tikro elgesio modeliais, t.y.:1. Nusikalstamo elgesio išmokstama, kaip ir bet kurios kitos profesijos. 2. Nusikalstamo elgesio išmokstama komunikuojant. Tai vyksta aktyviai

sąveikaujant su kitais. “Asociacijos” sąvoka apibrėžia kontaktus su kitais asmenimis ir elgesio modeliais.

3. Už svarbiausią nusikalstamo elgesio išmokimo dalį atsakingi artimi asmenys: šeima, draugai, bendraamžiai. Šie intymūs ryšiai “kontroliuoja” kasdienio gyvenimo patirtis ir suteikia joms prasmę. Socialinė parama kriminaliniam elgesiui leidžia lengviau įveikti socialinę kontrolę.

4. Nusikalstamo elgesio išmokimas suponuoja: a) žinojimą apie nusikaltimų darymo techniką, kuri kartais būna paprasta, o kartais sudėtinga; b) vadovavimasis specifiniais motyvais, paskatomis, paaiškinimais ir požiūriais.

5. Specifinis vadovavimasis motyvais ir polinkiais išmokstamas teisines normas apibrėžiant kaip tinkamas arba netinkamas (pozityvias ar negatyvias). Atsiranda kultūrinis konfliktas, kuris sudaro diferencijuotos asociacijos pagrindą.


Diferencijuotų asociacijų teorija (E. Sutherland) (tęsinys)

6. Asmuo tampa delinkventu, nes apibrėžimai, palankūs teisės pažeidimui, nustelbia apibrėžimus, nepalankius teisės pažeidimams. Pavyzdžiui, toks pozityvus nusikalstamo elgesio apibrėžimas susiformuoja, kai draugai pasakoja, kaip lengva įsilaužti į automobilį ar gauti narkotikų. Nepalankų apibrėžimą gali formuoti draugai arba tėvai, neigiamai vertindami tokį elgesį.

7. Diferencijuotos asociacijos gali skirtis dažniu, trukme, prioritetu ir intensyvumu. Ilgesni kontaktai daro didesnę įtaką. Tai priklauso ir nuo asmens amžiaus bei kontaktų pobūdžio. Intensyvumas priklauso ir nuo grupei ar joje dalyvaujančiam asmeniui žadamo prestižo.

8. Nusikalstamo elgesio išmokimo procesas, asocijuojantis su kriminaliniais ir antikriminaliniais modeliais (angl. patterns), vyksta naudojant visus tokius pat mechanizmus kaip ir bet koks kitas išmokimo procesas.

9. Nusikalstamas elgesys, kaip bendrų poreikių ir vertybių išraiška, negali būti aiškinamas per šiuos bendrus poreikius ir vertybes, nes konvencinis, nenusikalstamas elgesys, irgi yra tų pačių bendrų poreikių ir vertybių rezultatas. Abu elgesio modelius gali skatinti tie patys stimulai ir vertybės: laimės ir pinigų, statuso siekis ir pan.

Pagal: Dobryninas A., Sakalauskas G., Žilinskienė L. Kriminologijos teorijos. Vilnius: Eugrimas, 2008, p. 57-58.


Subkultūros teorija

remiasi nuostata, kad didelėse, kompleksinėse socialinėse struktūrose normos, vertybės ir simboliai ne visiems šios socialinės sistemos elementams (konkrečiai – visuomenės nariams) galioja vienodai ir turi vienodą reikšmę. Egzistuoja įvairios subsistemos, besiskiriančios tuo, kad jose galioja skirtingos, diferencijuotos, savų niuansų turinčios vertybės ir normos, kurios gali sutapti su aukštesnės visumos normomis, tačiau gali ir labai skirtis.

Subkultūros perima tam tikras bendras dominuojančios kultūros normas, tačiau jas skiria kitos normos ir vertybės.

Subkultūros teorija grindžiama jaunimo gaujų fenomeno analize, tačiau gali būti pritaikoma ir suaugusiųjų nusikalstamo elgesio modelių formavimuisi.

Subkultūra yra kolektyvinė reakcija atsiradus prisitaikymo problemoms, kurios kyla dėl nelygios padėties visuomenėje ir kurioms vyraujanti kultūra negali pasiūlyti sprendimų (A. K. Cohen).


Stigmatizacijos (ženklinimo, etikečių klijavimo teorija) atsirado 7-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.

Įdomiausia šioje teorijoje yra nusikalstamumo mokslinės perspektyvos pasikeitimas. Ši teorija teigia, kad pati visuomenė susikuria nusikaltėlius. Nusikalstamumas aiškinamas, remiantis valstybės galia konstruoti tam tikras definicijas, ir baudžiamąjį persekiojimą atliekančių kontrolės institucijų funkcijomis, taip pat visuomenės grupių reakcija į nusikalstamą elgesį. Įstatymai nenukrenta iš teisingumo dangaus, bet juos rašo žmonės, – teigia ši teorija. Jeigu sukuriamos naujos nusikaltimų sudėtys, nusikalstamumas didėja, jeigu jos panaikinamos – mažėja.


Pirminiu teoriniu pagrindu stigmatizacijos teorijai kriminologijoje atsirasti turėjo simbolinis interakcionizmas, pagal kurį žmogui suvokiama tikrovė iš esmės perduodama įvairiomis reikšmėmis ir simboliais.

Šios minties pradininku laikomas amerikietis George Herbert Mead (1863-1931), kurio pastebėjimu žmonės veikia subjektyvių interpretacijų apie save ir pasaulį pagrindu.

Tik tuomet, kai jie įvairiems dalykams (žmonėms, daiktams, idėjoms) suteikia kokią nors reikšmę, susikuria sau rėmus, būtinus jų tolesnio veikimo orientacijai. „Individas, įgydamas patirtį, socialiniais simboliais susidaro savo paties sampratą (self), kuriai įtaką daro interpretacijos, jam pačiam primestos kitų“.


Stigmatizacijos teoriją trumpai galima apibūdinti šiais penkiais pagrindiniais teiginiais:

• ji neigia visuomenės vertybinių orientacijų konsensusą ir laiko nusikalstamą elgesį visuotinai paplitusiu arba normaliu reiškiniu;

• į paviršių iškylančią nusikaltimų realybę lemia nusikaltimų konstrukcija ir nusikaltėlių selekcija, kuri

• formuojama visuomenės galingųjų sprendimais. Šie politiniai procesai

• pasižymi stigmatizuojančiu primetimu. Tam, kad jie būtų sustabdyti ir nukenksminti, būtina vadovautis šiais baudžiamaisiais politiniais postulatais:

• nereguliavimas, dekriminalizavimas, decentralizacija, diversija ir alternatyvos laisvės atėmimo bausmei iki pat radikaliausios ne intervencijos.


F. Tannenbaumas (1893–1969):

„Jaunas delinkventas tampa blogu, nes jis blogu pavadinimams“.

Toliau jis pastebi:

„Nusikaltėlio raidos procesas yra atitinkamos sąmonės jame ir visuomenėje žymėjimo, definavimo, identifikavimo, išskyrimo, aprašymo, iškėlimo ir pažadinimo procesas; jis tampa būtent tų charakterio bruožų, kuriais apkaltinamas nusikaltėlis, stimuliavimu, įteigimu, pabrėžimu ir sukėlimu. Individas perima jam primestą vaidmenį. Ir atrodytų visiškai nesvarbu, ar taip jį įvertina interakcijos partneriai, kurie jį nori nubausti ar resocializuoti“.



Įvairios priežastys

Pirminė deviacija

Antrinė deviacija

Ženklinimas

(labeling)

Aplinkos reakcijos ir definicijos

Antrinės deviacijos schema


Edwinas M. Lemertas (1912-1996) perėmė F. Tannenbaumo sąvokas ir išskyrė pirminę bei antrinę deviaciją, kuri stigmatizacijos teorijoje laikoma svarbiausia.

Edwinas M. Lemertas apibendrina savo svarstymus, kuriuose išryškėja deviacinės elgsenos, prasidedančios pirmine ir pasibaigiančios antrine deviacija, proceso pobūdis:

1. pirminė deviacija,

2. socialinės sankcijos,

3. tolesnė pirminė deviacija,

4. griežtesnės sankcijos ir atribojimas,

5. tolesnė deviacija, su galimu užgimstančiu priešiškumu ir pasipiktinimu, nukreiptu į taikančiuosius sankcijas;

6. deviacijos tolerancijos krizė, kurią išreiškia formalūs bendruomenės veiksmai, stigmatizuojantys deviantą,

7. deviacinio elgesio sustiprėjimas, kaip negatyvi reakcija į stigmatizaciją ir sankcijas,

8. galutinis devianto socialinio statuso priėmimas ir bandymas prisitaikyti prie šio vieningo vaidmens.


Pirmuoju interakcionistinės nusikalstamumo teorijos ir stigmatizacijos teorijos pagrindėju laikomas Howardas S. Beckeris (g. 1928).

Jis taip aprašo savo teorinę stigmatizacijos poziciją: „Deviacinį elgesį sukuria pati visuomenė. Aš tai suprantu ne kaip įprasta manyti, kad deviacinio elgesio priežastys glūdi socialinėje deviantiškai besielgiančio asmens situacijoje ar „socialiniuose veiksniuose“, lemiančiuose jo veiksmus. Aš manau, kad socialinės grupės deviacinį elgesį sukuria nustatydamos taisykles, kurių pažeidimas sukelia deviacinį elgesį ir kad jos šias taisykles taiko tam tikriems asmenims, paženklindamos juos atstumtaisiais“

Tik dalis taisyklių pažeidėjų pritaikius atitinkamas normas pavadinami deviantais, t.y. vyksta selekcija, kurioje svarbų vaidmenį vaidina kaltininkas, auka, veikos laikas bei padariniai: „ ... ar kokia nors veika yra deviacinė, ar ne, iš dalies priklauso nuo veikos prigimties (t.y., ar ji pažeidžia kokią nors taisyklę, ar ne), iš dalies – nuo to, ką žmonės su tuo daro“.

Taip pat: „ ... deviacinis elgesys nėra žmogaus atliekamo veiksmo kokybė, tačiau kitų taikomų taisyklių ir sankcijų „piktadariui“ taikymo padarinys. Deviaciniu elgesiu pasižymintis žmogus yra žmogus, kuriam toks apibūdinimas buvo sėkmingai pritaikytas; deviacinis elgesys yra elgesys, kurį žmonės tokiu pavadina“.


H. Beckerio suformuotą devianto karjeros modelį galima apibendrinti tokiais teiginiais:

1. Joks elgesio modelis neturi savyje deviacinės kokybės.

2. Deviacinį elgesį apibrėžia nustatantieji normas.

3. Deviacinio elgesio definicijos ima galioti, kai pačios normos imamos taikyti. Normos taikomos interakcijų metu.

4. Normų taikymas vyksta selektyviai, t. y. tokie patys elgesio modeliai definuojami skirtingai, priklausomai nuo situacijos bei konkrečių asmenų.

5. Selekcijos kriterijai priklauso nuo turimos galios (valdžios)

6. Paženklinimas iššaukia self-fulfilling prophecy (save išpildančios pranašystės) mechanizmų judėjimą, kuomet laukiama tokio paties elgesio, kuris definuotas ar definuojamas kaip deviacinis. Deviacinės karjeros inicijuojamos per lemiamą konformistinio elgesio galimybių redukciją, susiformavus nekonformistinio elgesio lūkesčiams.


H. Beckerio suformuotą devianto karjeros modelį galima apibendrinti tokiais teiginiais:

1. Joks elgesio modelis neturi savyje deviacinės kokybės.

2. Deviacinį elgesį apibrėžia nustatantieji normas.

3. Deviacinio elgesio definicijos ima galioti, kai pačios normos imamos taikyti. Normos taikomos interakcijų metu.

4. Normų taikymas vyksta selektyviai, t. y. tokie patys elgesio modeliai definuojami skirtingai, priklausomai nuo situacijos bei konkrečių asmenų.

5. Selekcijos kriterijai priklauso nuo turimos galios (valdžios)

6. Paženklinimas iššaukia self-fulfilling prophecy (save išpildančios pranašystės) mechanizmų judėjimą, kuomet laukiama tokio paties elgesio, kuris definuotas ar definuojamas kaip deviacinis. Deviacinės karjeros inicijuojamos per lemiamą konformistinio elgesio galimybių redukciją, susiformavus nekonformistinio elgesio lūkesčiams.

Documents

Kriminologijos paskaitos, dėst. Gintautas Sakalauskas