Brangiųjų ir juvelyrinių mineralų tyrimai Lietuvoje

Arūnas Kleišmantas, Vilniaus universitetas

Tūkstantmečiais brangakmeniai žavėjo ir traukė visuomenę. Ir dabar turbūt visos dailiosios lyties atstovės svajoja apie papuošalus su brangakmeniais ir tikisi, kad jų gautos dovanos ar puošnios įsigytos prekės yra su natūraliais spindinčiais akmenimis. Bet ne viskas kas spindi yra natūralu. Todėl ir ne visuomet svajonės išsipildo. Ir visgi dažniau būna nusivylimų nei džiaugsmo, kai su papuopšalais apsilanko pas brangakmenių ekspertą. Bet nėra lengva ir specialistui šią nemalonią tiesą pasakyti, neįžeidus papuošalo savininką. Nes visi tikisi, kad turimi akmenys yra vertingi. Kodėl taip yra? Jau nuo seno juvelyriniuose dirbiniuose naudojo dirbtines medžiagas imituojančias tauriuosius mineralus. Pavyzdžiui: dirbtinis turkis gaminamas jau prieš 7 tūkstantmečius, saulės akmuo (avantiūrinis stiklas) – prieš 3 tūkstantmečius, pirmasis sintetinis rubinas laboratorinėmis sąlygomis užaugintas 1877m. Nuo XX a. pabaigos neliko juvelyrinio mineralo (išskyrus turmaliną), kuris neturi sintetinio analogo. Be to prastos kokybės juvelyriniai akmenys yra įvairiais būdais paveikiami, kad pagražinti jų spalvą, spindesį, paslėpti defektus. Tokie akmenys nėra vertingi ir neturi išliekamosios vertės. Dauguma juvelyrinių dirbinių yra gaminama su dirbtiniais ar dirbtinai „pagerintais“ akmenimis. Tai pigiau ir paprasčiau, nes apie tai mažai kas nusimano, be to ir pigią prekę lengviau parduoti, o jei dar ir šiek tiek apgaulės - tai ir daug uždirbti. Juk prekybos dievas yra Merkurijus.Tarybiniais metais juvelyriniai dirbiniai buvo gaminami tik su TSRS teritorijoje randamais ar dirbtinai sukurtais juvelyriniais akmenimis. Natūralių juvelyrinių akmenų rūšių naudojama buvo labai nedaug. Pagrinde tai buvo deimantas ir smaragdas. Nedidelė dalis buvo naudojama ametistų, agatų, turkių, malachitų, čaroitų, nefritų, Lietuvoje – gintarų. Tačiau ir jie ne visi buvo natūralūs. Diduma juvelyrinių akmenų buvo sintetiniai mineralai: tai sintetinis korundas, kuris imitavo rubiną, įvairių spalvų safyrą, aleksandritą; sintetinis bespalvis, dulsvasis, rožinis kvarcas; ametistas; citrinas; sintetinis granatitas; fianitas ir kt. Pasirinkimas natūralių juvelyrinių akmenų buvo nedidelis. Bet ir jų ne visuomet buvo galima nusipirkti. Be to buvo įvairūs ir apribojimai.Dar seniau, iki I pasaulinio karo, Lietuvoje brangakmenių ir juvelyrinių akmenų pasirinkimas buvo negausus. Vertingais ir prestižiniais akmenenimis buvo laikomi deimantai, smaragdai, rubinai ir safyrai. Tai yra 4 mineralai, kurie vadinami brangakmeniais. Iš jų dažniausiai juvelyriniuose gaminiuose buvo sutinkami deimantai. Kiti mineralai, kurie vadinami juvelyriniais akmenimis, Lietuvos rinkoje paminėtini kaip granatai, ametistai, dulsvasis kvarcas, akvamarinai, peridotai (kitaip vadinami chrizolitai), agatai. Autoriui tyrinėjant Lietuvos krikščionybės turtus nustatyta, kad diduma naudojamų akmenų bažnytiniuose apeiginiuose induose, monstrancijose, relikvijoriuose buvo naudojami stiklai ir kombinuotos medžiagos, tai yra suklijuotos iš dviejų skirtingos ar tos pačios rūšies medžiagų. Tokie kombinuoti akmenys vadinami dupletais. Pavyzdžiui imituojant rubiną buvo naudojamas stiklas ir kalnų krištolas (kvarcas), kurie buvo suklijuoti raudonos spalvos skaidriais dažais. Arba stiklas – stiklas, kalnų krištolas – kalnų krištolas, granatas – stiklas ir kiti dupletai. Tik nedidelė dalis bažnytiniuose meno kūriniuose, o taip pat ir pas parapijiečius, buvo natūralūs juvelyriniai akmenys.

O kas tarybiniais ir senesniais laikais buvo specialistai? Juvelyrinės parduotuvės pardavėja, kuri nepraėjo nė menkiausių kursų apie juvelyrinius akmenis. Juvelyras, kuris menkomis žiniomis apie akmenis bandė konsultuoti visuomenę. Ir šiais laikais ne visi žinovai yra kompetentingi. Retas juvelyrinės parduotuvės pardavėjas ar juvelyras pažysta mineralus, dirbtinius ar dirbtinai paveiktus („pagerintus") akmenis. Be to brangakmenio ir juvelyrinio akmens vertė priklausdo nuo akmens kokybės - tai yra spalvos, švarumo (skaidrumo), šlifavimo. Šių žinių Lietuvoje neįsigysi. Ne vienerius metus reikia mokintis svetur ir praeiti ilgą praktiką, kad taptum juvelyrinių akmenų specialistu – gemologu*, ar brangakmenių ekspertu.Profesionaliau brangiaisiais ir juvelyriniais akmenimis Lietuvoje pradėta domėtis XX a. pabaigoje. Po Arūno ir Giedriaus Kleišmantų stažuočių užsienyje 1991m. buvo įkurtos pirmosios brangakmenių tyrimo laboratorijos Kaune ir Šiauliuose. Šioms laboratorijoms teko didelė atsakomybė, nes pirmą kartą nepriklausomoje Lietuvoje įvertintiems juvelyriniams akmenims buvo išrašomi kokybės sertifikatai. Dabar jau 17-ti metai A. ir G. Kleišmantų brangakmenių laboratorijose yra tiriami juvelyrinai ir brangieji akmenys, jie identifikuojami, nustatomos jų kokybinės charakteristikos, vertė, konsultuojami klientai ir išrašomi kokybės sertifikatai. Kaune 1996 m. prie tyrimo laboratorijos įkurtas „Brangakmenių (gemologijos) muziejus“, kuriame visuomenė supažindinama su puošniųjų mineralų ir uolienų grožio pasauliu.Brangiųjų ir juvelyrinių mineralų tyrimai pritraukė ir geologijos specialistus. Susibūrus bendraminčiams 1994 m įkurta Lietuvos gemologų draugija prie VU geologijos ir mineralogijos katedros. Nuo 2006 m. mineralogijos ir kristalografijos paskaitų metu VU geologinės krypties studentai yra supažindinami gemologijos pradmenimis. Tikimės, kad ši mokslinė - praktinė sritis Lietuvoje bus vystoma ir toliau, ir į gemologų gretas įsijungs jaunų geologinės krypties specialistų.

*Gemologija – tai mokslas apie brangiuosius ir juvelyrinius akmenis, kuris apima jų tyrinėjimą, apdorojimą, jo evoliuciją, madas ir kitus aspektus. Gemologija glaudžiai susijusi su geologinėmis, mineraloginėmis – petrografinėmis, fizikinėmis – cheminėmis mokslo šakomis. Taip pat ji siejama su technologinėmis, socialinėmis – teisinėmis, kultūros – istorinėmis, ekonominėmis ir kitomis praktinėmis sritimis.