EKONOMINĖS MINTIES ISTORIJA

F. ListasListas vokietis, būdamas 28m. užėmė aukštas pareigas. Jo teorijoje vadovaujanti doktrina

merkantilizmas arba kameralistika, tai valstybės valdymo teorijos taikymas praktikoje siekiant

apginti šalies ekonomiką. Tuo metu Vokietija buvo susiskaldžiusi, atsilikusi po karų. Labiau

išsivysčiusi buvo Anglija. Vokietijoje jau tuo metu buvo dėstoma ekonomika, Smito teiginiai,

tačiau jie buvo išversti neteisingai ir dėstomo tiek kiek buvo reikalinga valdininkams.

1834m. Vokietijoje sudaryta muitų sąjunga ir nuo tų metų prasideda ekonominis Vokietijos

susijungimas.

F. Listas įkuria pirmąją prekybos ir pramonės sąjungą, kurios pagrindinis uždavinys

kovoti dėl ekonominės vienybės. Kadangi Listo teiginiai buvo labai recingi ir valdžia neigiamai

reagavo i juos ir siūlė arba kalėjimą arba išvykimą į JAV. JAV Listas domisi ekonomika,

ūkininkauja, paruošia ekonomikos programas, įžvelgia, kad pagrindinis konkurentas yra Anglija. Į

Vokietiją grįžta anksčiau laiko, pradeda vadovauti pramoninėje veikloje, įsigija AB, įsivelia į aferas

ir vėl išvyksta į JAV.

Pagrindiniai du Listo veikalai:

1. „Natūrali politinės ekonomijos sistema“ .

2. „Politinės ekonomijos nacionalinė sistema“ .

„Politinės ekonomijos nacionalinėje sistemoje“ plėtojama Vokietijos nacionalinė stiprumo

idėja, kurios garantas pramonės augimas ir jos apsauga nuo užsienio konkurentų.

Listo mintys patiko stambiems pramonininkams, tačiau kai kurie sluoksniai nesutiko su jo

siūloma muitų sistema. Jis teigia, kad reikia kolonizuoti „laisvas“ pietryčių žemes. Listas kritikavo

klasikinę mokyklą, ją vadino kosmopolitine, nes ji nemato atskirų nacionalinių ypatumų ir tik

primeta bendras taisykles ir dėsnius. Visiška prekybos laisvė galėtų duoti naudą pasauliniam ūkiui

mainomųjų verčių požiūriu, tačiau stabdytų gamybos jėgų vystymąsi besivystančiose šalyse.

Protekcionizmas yra būtent ta priemonė , kuri leidžia konkuruoti besivystančiai šaliai lygiomis su

užsienio konkurentais ir apsaugoti nacionalinę pramonę kol šalis atsistos ant kojų. Į kiekvieną

ekonominį sprendimą sprendimą pvz. sukurti naują ekonomikos šaką, reikai žiūrėti ne tiesioginio

pelningumo požiūriu, bet ilgalaikiu tokio sprendimo tiesioginiu ir netiesioginiu padarinių požiūriu.

Jo teorijoje buvo mėginama atsakyti kokiu būdu galima likviduoti atsilikimą tų šalių, kurios dėl

vienokių ar kitokių istorinių sąlygų atsidūrė galinėse eilėse. Listas kaltinamas kaip nacizmo

pradininkas ekonomikoje.

Ž. Š. Sismondis

1773-1842Šveicarų ekonomistas, kuris pirmasis nuodugniai kritikavo nacionalizmą nebūdamas

marksistu. Politinę ekonomiją jis laiko ne mokslą apie buržuazinį turtą ir jo didėjimo būdus, bet

kaip socialinių mechanizmų tobulinimą žmonių gerovės labui. Jo veikalas „APIE KOMERCINĮ

TURTĄ“, kuriame apibrėžiami naujieji ekonomikos principai bei aiškinami turto ir gyventojų

skaičiaus santykiai. Aiškinant turtą Sismondis teigia, kad gamyba savitikslė, o nacionalinis turtas

nėra turtas, nes didžiajai gyventojų daugumai iš jo atitenka tik trupiniai. Sismondis teigia, kad

ekonomika už griežtai nustatytų dėsnių ir taisyklių turi matyti gyvą žmogų ir jo reikmes. Pagr.

Prieštaravimą matė tarp gamybos ir vartojimo. Iškėlė rinkos ir realizacijos problemas, kurių

svarbiausia pasekmė- krizės. Sismondžio kapitalizmo modelis- kapitalizmas išnaudoja darbininkus

ir kadangi darbo jėgos pasiūla dėl natūrinių dėsnių visada viršija paklausą, susidaro galimybė

visuomet laikyti badautiną darbo užmokesčio dydį . Sismondis veda link to, kad būtent dėl to mažo

DU ir mašinų užtikrinimo naujų prekių gamyba, perprodukcijos krizės yra neišvengiamos.

Sismondis mato sprendimą trijuose visuomenės sluoksniuose tai amatininkai, tarnautojai, kurie

netik sukuria papildomą paklausą, bet ir atstovauja kaip smulkieji gamintojai. Sismondis atmeta

padr. Smito teiginį apie konkurenciją ir teigia, kad suteikus laisvę veikti visiems gyventojų

sluoksniams jie laimi visi. Kapitalizmas kaip pelnas sukaupiamas mažos “saujelės” rankose vėl

iššaukia krizes. Sismondis siūlo:

Įmonės darbuotojų socialinį aprūpinimą įmonininkų sąskaita.

Nustatyti DU minimumą.

Užtikrinti darbuotojų dalyvavimą pelnuose.

Tik Sismondis pastebėjo, kad kiekviena tauta yra veikiama dviejų pavojingų situacijų:

1. Ji gali nusigyventi kai vartojama per daug.

2. kai vartojama per mažai.

Kapitalizmas yra ydinga ekonominė santvarka, kadangi visuomeninis gamybos pobūdis yra

ribojamas privatinės nuosavybės, todėl dalį gamybos reikia atiduoti smulkiems gamintojams.

Sismondžio pagr. Teorijos teiginys: Kad gamyba visuomet turi sekti vartojimą ir plėsti tiek kiek

plečiasi vartojimas.

Sismondžio pažiūrų reakcingumas ir utopiškumas pasireiškia tuo, kad jis nesuprato

pažangiųjų stambiosios kapitalistinės gamybos tendencijų ir išeities kelių ieškojo senuosiuose

gamybos santykiuose ir tradicijose, kurios jau nebeatitiko pasikeitūsių ekonominių sąlygų.

Smitas ir Rikardas nagrinėjo kaip sukuriamas turtas, kaip jis cirkuliuoja ir kaip

pasiskirsto tuometinėje visuomenėje (buržuazijoje). Sismondis svarbiausią dėmesį skiria, kaip

valstybė turėtų pakreipti gamybą, vadovauti turto gamybai, cirkuliacijai ir pasiskirstymui. Skirtingai

nuo Smito ir Rikardo, kurie kapitalizmą laikė natūralia visuomenės būkle, jis kritikavo kapitalizmą.

Pripažindamas Smito ir Rikardo teiginius, kad vertę sukuria darbas, o pelnas ir renta yra išskirta iš

darbui sukurto produkto. Sismondis žiūrėjo į pelną kaip į darbininkų apiplėšimą.Smukdo

smulkiuosius gamintojus, menkina DU, tuo pablogino darbininkų padėtį to pasekoje yra

perprodukcijos krizės.

Maržinalistinė kryptis ekonomikoje

Maržinalizmas susiformavo per paskutinius XIX a. 30 metų. Tai buvo didžiausiais pokytis

tiek visuomenės moksluose, tiek humanitariniuose, ir ypač ekonomikoje.

Pagrindinė maržinalizmo idėja – tarpusavyje susijusių ribinių dydžių nagrinėjimas įmonės

mastu, o taip pat visame šalies ūkyje.

Maržinalizmas apima neoklasikinę teoriją ir keinsizmą. Ekonomika tampa mokslu, kuris

tiria ryšį tarp turimų tikslų ir duotų ribotų priemonių, kurių panaudojimas yra alternatyvus.

Maržinalizmo idėja geriausiai atspindi ribinio naudingumo esmę.

Vienas iš maržinalizmo atstovų teigė, kad reikia atsisakyti sąvokos „prekė“.

Maržinalistai bandė rasti principą, kuriuo būtų galima pagrįsti grynąjį ekonomikos mokslą ir

teigė, kad toks principas esąs kiekvieno žmogaus siekis gauti kuo didesnį malonumą kuo

mažesnėmis pastangomis.

Ribinis naudingumas aiškinamas kaip:

1. Kiekviena daikto savybė, tenkinanti bet kurio žmogaus poreikį.

2. Maržinalistai kalba apie naudingumą ne apskritai, o apie naudingumą konkretaus

vieneto, kuris reikalingas žmogui.

Tai galima pritaikyti tiek gamybai, tiek vartojimui. Kiekvieno konkretaus daikto

naudingumas priklauso nuo poreikio intensyvumo, bei nuo turimo to daikto kiekio.

Daikto naudingumas yra jo turimo kiekio funkcija, o naudingumo laipsnis – ribinis

naudingumas, tas naudingumas, kurį turi paskutinis, tai yra ribinis daikto vienetas. Kiekvienas

įsigyjamas papildomas daikto vienetas tenkina žmogų vis mažiau.

Ne pirmas, ne vidutinis, ne didžiausiais naudingumas, bet paskutinis ribinis naudingumas

lemia visų tos rūšies daiktų naudingumą.

Ši taisyklė gali būti taikoma ne tik konkrečiam žmogui, bet ir mainams.

Maržinalistai teigė, kad ribinis naudingumas nulemia ir to daikto kainą. Pirkėjo subjektyvus

vertinimas nulemia aukščiausią ribą, o pardavėjo – žemiausią. Šis santykis ir apsprendžia kiekvienų

mainų lygybės esmę, ir kartu yra priežastis, kodėl kiekvienas perkantis gali gauti naudą, o

parduodantis – pelną.

Maržinalizmo pradininkas buvo J. Walrasas. Šveicaras. 1886 m. paskelbė sukūręs ribinio

naudingumo teoriją, kuri dar vadinama „ribinių dydžių teorija“.

Kiti atstovai: Dževonsas ir Mengeris panašiu laiku pateikė ekonomikos teorijas, susijusias su

ribiniais dydžiais.

Iki 1976 m. pradininku yra laikomas J. Walrasas.

G. Gesonas. 1854 m. jis išleido knygą, kurioje taip pat dėstoma ribinio naudingumo esmę.

Ir jau nuo 1976 m. jau būtent jis laikomas maržinalizmo pradininku. Jo nuopelnas yra siauras, nes

jis buvo ne ekonomistas, o teisininkas. Tuo metu dirbo draudimo įstaigoje. Išleido knygą „Gesono

įstatymai“. Jos pagrindinės idėjos:

1. Didėjant esamai gerovei, ribinės gerovės naudingumas mažėja.

2. Pirkėjas siekia išleisti savo biudžeto lėšas taip, kad skirtingus poreikius patenkintų

vienodai.

Žiuli Diupui. Pagrindinis jo nuopelnas – ribinio naudingumo perkant tos pačios prekės

papildomą vienetą už tą pačią kainą analizė.

Antuanas Kiurno. Prancūzas. Laikomas matematinių metodų ekonomikoje pradininku. Jo

veikalas – „ Matematinių principų tyrimas turto teorijoje“, 1838m. Savo veikale, remdamasis

priklausomybių analize, suformulavo ekonominės pusiausvyros sąvoką, paklausos funkcijos, ir

elastingumo sąvokas. Teigė, kad ekonomika turi būti analizuojama kaip visuma, tik pusiausvyros

negalima pagrįsti matematiniais metodais.

Johanas Fon Tiunenas. Vokietis. Jis teoriją vystė nuo XIX a. pradžios iki 7-o dešimtmečio.

Jis į ekonomiką įveda ribinės analizės dydžius, siekiant maksimalių reikšmių funkcijose su daugeliu

kintamųjų. Pagal Fon Tiuneną maksimali žemės renta užims 1-ą vietą koncentriniame žiede nuo

realizuojamų rinkų, o paskutiniame žiede, kuris simbolizuoja izoliuotą valstybę, bus lygi nuliui.

Tuo pačiu jis padėjo pagrindus neoklasikinei pasiskirstymo teorijai, kurioje buvo pagrįstas

maksimalus darbo našumas.

Klasikinė politinė ekonomija Maržinalizmas

Kaina

Kainos nustatyme svarbiausias dalykas yra darbo

sąnaudos (DU)

Kainos nustatyme svarbiausią vietą užima vartojimo

apskaita, t.y. kaip pakinta vartojimo poreikis,

pridėjus dar vieną to paties produkto vienetą. Mainų

ir vartojimo sfera, kur pagrindinė prekės vertė yra

maržinalistinės ekonominės analizės rezultatas.

Mokslas

Tam tikrų atskirų ekonomikos sričių įtaka

ekonominiam gyvenimui, ir tarpusavio ryšiai

(gamyba, vartojimas).

Ekonomika traktuojama kaip tarpusavyje susijusių

šeimininkaujančių subjektų visuma, kuri naudojasi

materialiniais, finansiniais ir darbo resursais.

Atsirado matematinių mokslų svarba. Matematikos

mokslas naudojamas ne tik analizei, bet ir

optimaliems sprendimams rasti.

Pinigai

Nagrinėjamas pinigų neutralumas tam tikru trumpu

periodu. (Jie nenagrinėjo infliacijos ir pan.)

Širmieji pastebėjo, kad pinigų nuvertėjimas gali

turėti ir pozityvų poveikį – skatina gamybą.

Pinigų funkcijos

Pinigai – būtina mainų priemonė. Pinigams pagrindinės funkcijos nepriskyrė, o išskyrė

lėšų vartojimo, vertės mato, apskaitos, ir santaupų

funkcijas. (pinigai – visa tai, kas daro pinigus).

Fišeris ir Pigu pateikė mainų lygtį : PxQ=mxv

P – kainų lygis

Q– visų kainų kiekis

m – pinigų masė

v – apyvartos greitis

Ši lygtis taikoma tuo atveju, jei nesieti pinigų su medžiagų verte, o visų kainų – su apyvartos

greičiu. Tuomet trumpu laikotarpiu bus pusiausvyra.

Pigu pasiūlė įskaityti šeimininkaujančių subjektų motyvus makrolygyje, t.y. jų polinkį į

likvidumą. Nuo likvidumo dydžio priklausytų kainų korekcija.

Išskiriami du maržinalizmo etapai:

XIX 70-80m. K. Mengeris, Bem Bavrekas, Dyzeris. Priklausė austriškajai mokyklai.

XIX a. 90m. Maršalas (angl.), Paretto (JAV), DŽ.B. Klarkas (JAV). Jie priskiriami

amerikietiškajai mokyklai.

K. Mengeris. (1840-1921). Austrų maržinalistas, dirbęs Prahos ir Vienos universitetuose.

Vadovavo politinės ekonomijos katedrai. Jo veikalas – „Politinės ekonomijos pagrindai“ – tyrimas

apie visuomenės mokslą ir politinės ekonomijos metodus. Tame veikale išsamiai pateikia ribinio

naudingumo analizę. Mengeris nenaudojo matematinių ir geometrinių iliustracijų, o bazine

kategorija laikė prekės vertę, tačiau jos nesiejo su gamybos sąnaudomis, o siejo tik su ribiniu

naudingumu. Pirmenybę savo teorijoje jis skyrė vartojimui. Didžiausią vietą užima

makroekonominė analizę, kitaip sakant, ekonominiams santykiams tarp klasių priešpastato vieno

ūkininkaujančio subjekto ekonominių santykių ir rodiklių analizę. Todėl jo teorija vadinama

„Robinzonų ūkis“.

Teigė, kad ekonomines problemas įmanoma išsiaiškinti makrolygyje.

Mengeris pateikė ekonominių gėrybių padalijimą pagal eiliškumą, ir sudėtinius gėrybių

gamybos principus. Jei turime aukštesnio lygio gėrybes, tai jos turi būti pertvarkomos į žemesnio

lygio gėrybes tol, kol gauname pirmo eiliškumo gėrybes, kurios gali būti tiesiogiai pritaikytos mūsų

poreikiams tenkinti.

Tarpai tarp gėrybių pasikeitimų nedingsta, o betarpiškas žmonių poreikių patenkinimas yra

nulemtas pirmo eiliškumo gėrybių pasiskirstymo.

Tolimesnių eilių gėrybės reikalauja, kad jas kokių nors tarpinių operacijų pagalba būtų

galima naudoti poreikiams tenkinti. Aukštesnės eilės gėrybės naudojamos kaip gamybos priemonės,

o galimi laikotarpiai, kada aukštesnės eilės gėrybės formuojamos į žemesnes, tas procesas yra

sąlygojamas turimų kompleksinių gėrybių kiekiu.

Džonas Beicas KLARKAS (1847–1938)

Gimė JAV, studijavo Šveicarijoje ir Vokietijoje. Nuo 1872 m. tapo profesoriumi.

Pagrindinius darbus sukūrė dirbdamas Kolumbijos universitete, XIX a. pab. „Turto filosofija“

ir „Turto paskirstymas“.

Klarkas akcentavo pagrindines maržinalistines idėjas:

1. Visuomenės pajamų paskirstymą reguliuoja įstatymai, kurie esant visiškai laisvai

konkurencijai gali garantuoti kiekvienos gamybos faktoriuje jos sukuriamo turto dalį.

2. Turtas – tai kiekybiškai riboti materialios žmonių gėrovės šaltiniai.

3. Kiekvienas gamybos faktorius visuomeniniame produkte turi tą turto dalį, kurią gamina.

4. Pajamų rūšys gaunamos pagal atliktą darbą, įdėtą kapitalą bei atlyginimo ir kapitalo

procentinį koordinavimą.

5. Visų visuomenės pajamų paskirstymas į tokias rūšis (DU+Π+%) tampa ekonomikos mokslo

objektu.

6. Apibūdinant pajamas sveiku protu, nei viena iš visuomeninių klasių , užimtų gamyboje,

neturi pretenduoti į kitą klasę.

7. Ekonomine prasme, produkcijos gamyba neužbaigta iki tol, kol prekybininkas nepateikia jos

pirkėjui ir neįvyko pardavimo aktas.

STATIKA IR DINAMIKA.

Tai reiškia, kad pusiausvyrai pavaizduoti ekonomikoje, naudojama statinė būklė. Tačiau to

nepakanka, kai norime paaiškinti, kodėl ekonomika išeina iš pusiausvyros , pasikeitus vienam ar

keliems reiškiniams. Tuomet ekonomika turi būti nagrinėjama, atsižvelgiant į aplinkos pokyčius ir

jų įtaką ekonomikos reikšmingumui.

„Ekonomika vėl pasiekia pusiausvyrą po kurio laiko, netgi esant kai kurių reiškinių

disproporcijoms“.

Dž. Klarkas rėmėsi Malthus‘o teorijomis.

Pagrindiniai Dž. Klarko dėsniai

Ribinio našumo dėsnis

Pagrindas – ribinio naudingumo koncepcija.

Daugiau orientuodamasis į produkto kainą nei į naudingumą, Klarkas teigia, kad vartotojai savo

pinigus paskirsto pirma vertingesnėms prekėms ir tik po to – mažiau vertingoms.

Teigia, kad kiekviena prekė pritraukia savo pirkėjų grupę ir todėl jos kaina atspindi ne bendrą

visiems naudingumą, bet elementarių naudingumų junginį. Remdamasis tuo teiginiu, jis sako, kad

skirtingoms klasėms būdingi skirtingi naudingumai, netgi toms pačioms prekėms.

Specifinio naudingumo dėsnis

Pagal kurį, prekės gamyboje dalyvaujantys faktoriai (darbas, kapitalas, žemė, įrengimai,

verslininko veikla) įneša specifinį indėlį į prekės vertę, o rezultate kiekvienas gamybos faktorius

gauna tą vertės kiekį, kurį jis sukuria.

Kapitalas duoda procentinę rentą, verslininkystė – pelną, darbas – atlyginimą. Todėl, kai mainai

veikiami konkurencijos, jie – ekvivalentiškesni.

Statikos sąlygomis verslininko įtaka yra kaip gamybos organizatorius, todėl verslininkas gauna

uždirbtą atlyginimą, kaip darbininkas. Verslininko pelnas lygus nuliui, o kainą sudaro atlyginimas

plius investicijos.

Dinaminėje būsenoje verslininkas tampa novatoriumi, nes diegdamas naujoves jis siekia

sumažinti kaštus, ir jau tada už tai jis gauna papildomą atlyginimą – pelną, vadinamąjį atlygį už

techninį progresą.

Mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis

Jame teigiama, kad įvedus naują gamybos faktorių, nepakeičiant kitų faktorių, duoda mažėjantį

produkcijos prieaugį. Iš to išplaukia, kad esant ribotam gamybos faktorių kiekiui, didinti vieną iš jų

naudinga tol, kol to įdėjimo vertė prilygsta sukuriamo produkto vertei.

Kalbant apie darbo jėgos, kaip faktoriaus įtaką, nauji darbininkai bus samdomi tol, kol jiems

mokami darbo užmokesčiai bus mažesni arba lygūs jų sukurtai produkto vertei.

Kiekvienas verslininkas apskaičiuoja duotą kainų lygį ir gamybos faktorių atžvilgiu imasi tokių

veiksnių, kurie padės sukurti norimo produkto vertę su mažiausiomis sąnaudomis, o tai jis gali

pasiekti tik lygindamas kiekvieno gamybos faktoriaus sukurto produkto ribinę vertę.

Optimaliausias darbo ir kapitalo derinys yra toks, kuriam esant kiekvieno faktoriaus sukuriamo

produkto ribinė vertė yra lygi jo kainai. Todėl turi būti pasiekiama pusiausvyra, kur iš vienos pusės

paklausos apimties priklausomybė nuo gamybos faktorių, iš kitos pusės – sukurtų vertybių,

paskirstymo vertės dydį ir priskirto kiekvieno faktoriaus priklauso nuo kainų, egzistuojančių tuo

laikotarpiu gamybos faktorių ir prekių rinkoje ir nuo ribinio kiekvieno faktoriaus sukurto produkto

dydžio.

Klarkas teigė, kad būtent tuomet, kai darbininko darbo rezultatai didina įmonės pelną, įmonė

randasi „abejingumo zonoje“. Kai darbdavys įtraukia nedaug papildomų darbuotojų, esant tokiam

pat apmokėjimui, nes priešingu atveju jis rizikuoja turėti nuostolių.

ŠUMPETERIS daro išvadą, kad gamybos faktoriaus kainą sąlygoja jos tam tikras

deficitiškumas.Tai verčia galvoti, kad „teisingas atlyginimas“ visada prilygsta ribiniam darbo

našumui, kuris gali būti atitinkamai žemesnis už kitų gamybos faktorių (pvz. kapitalo) našumą. Ir

jei darbininkai kuria nedidelę turto dalį ir gauna ją visą pilnai, tai jiems nėra ko siekti revoliucijos.

Įmonės kapitalo didėjimą lydi ne tik vienos rūšies gamybos koncentracija, bet ir beveik visada

vienu metu gamybos specializacija , kuri reikalauja atitinkamo darbo prieaugio. Todėl anot

Šumpeterio, tas dėsnis negali būti taikomas idealiai.

SANTRAUKOS

„Ekonominis nacionalizmas: F. Listas, V.Rošeris, B.Hildebrandas, K.Knysas.

Nutolimas nuo klasikinės politinės ekonomijos teorijų.“

Šiame darbe trumpai apžvelgsime XIX amžiaus Vokietijos, Austrijos bei kitas politinės

ekonomijos mokyklas ir jų atstovus, o taipogi istorinę vokiečių mokyklą ir jos atstovus,

propagavusius ekonominį nacionalizmą. Didžiausią dėmesį skyrėme Frydricho Listo idėjoms ir

darbams, t.y. jo įnašui į politinės ekonomijos raidą. Šiame darbe galima matyti esminius klasikinės

politinės ekonomijos ir ekonominio nacionalizmo skirtumus, nukrypimus.

ISTORINĖ VOKIEČIŲ MOKYKLA, JOS ATSTOVAI

Vokiečių istorinės mokyklos pradininkai ir svarbiausi atstovai Vilhelmas Rošeris (Wilhem

Roscher, 1817-1894), Brunas Hildebrandas (Bruno Hildebrand, 1812-1878), Karlas Knysas (Karl

Gustaw Adolph Knies, 1821-1898) savo veikaluose neigia objektyvius ekonominius dėsnius, atvirai

kovodami su klasikine buržuazine politine ekonomija. V. Rošeris veikalo “Valstybinio ūkio

pagrindų kurso paskaitos istorinio metodo požiūriu” (1843) pratarmėje rašė, kad jo tikslas tėra

aprašyti tai, ko tautos norėjo ūkio srityje, tuos tikslus, kurių jos siekė ir kuriuose pasiekė, tas

priežastis, dėl kurių jos šių tikslų siekė ir juos pasiekė. Toks tyrinėjimas esąs galimas tik laikantis

glaudaus ryšio su kitais tautos gyvenimo mokslais, ypač su teisės istorija, politine istorija ir

civilizacijos istorija. Taigi jo darbe politinės ekonomijos objekto tyrimą pakeitė tautos ūkio

vystymosi nagrinėjimas, tiksliau pasakius, tautos ūkio istorija.

B. Hildebrandas veikale “Dabarties ir ateities nacionalinė ekonomija” (1848) nurodė, kad

istorija turinti būti priemonė ne tik esamoms teorijoms pagyvinti ir patobulinti, bet ir ekonominiam

mokslui visiškai atnaujinti. Minėtos knygos įvade jis pareiškė, kad jo veikalo tikslas yra praminti

kelią iš esmės naujai istorinei krypčiai politinės ekonomijos srityje ir paversti šį mokslą ekonominio

tautų vystymosi dėsnių doktrina. Vėlesniuose veikaluose jis jau atvirai neigė natūralių ekonominių

dėsnių, kaip juos suprato klasikinė buržuazinė mokykla, esmę. Jis tvirtino, kad dorovinė tautų jėga

yra žymiai galingesnė už teorinius principus. B. Hildebrandas stengėsi paneigti socializmą ir daug

vietos skyrė F. Engelso veikalo “Darbininkų klasės padėtis Anglijoje” kritikai. Jis ypač siekė

paneigti Anglijos darbininkų klasės nuskurdimą kaip pramonės perversmo rezultatą. Kapitalizmo

negerovių nuorodoms jis priešpastatė teiginius, kad kapitalizmas savo technikos ir kultūros

laimėjimais pranokęs ankstesnes visuomenės raidos pakopas.

K. Knysas dideliame veikale “Politinė ekonomija istorinio metodo požiūriu” (1853) ne tik

neigė natūralius dėsnius; jo nuomone, įvairių tautų evoliucijoje tegalinčios būti tik analogijos, bet

ne dėsniai. Politinė ekonomija esanti tik paprasta įvairių epochų ekonominių pažiūrų istorija,

susijusi su bendrąją istorine tam tikros tautos evoliucija. Teorinės politinės ekonomijos srityje

istorinė mokykla nesukūrė jokių naujų teiginių. Tos krypties atstovai pagrindines politinės

ekonomijos kategorijas ( vertė, kapitalas, darbo užmokestis, pelnas ir t.t ) traktavo, kartodami

įvairias Prancūzijos ir Anglijos vulgariųjų ekonomistų (Ž.B.Sėjaus, F. Bastijos, N.Senioro ir kt.)

pažiūras.

V. Rošeris veikale “Tautos ūkio pagrindai”, sekdamas Ž. B. Sėjumi, rašė apie tris gamybos

veiksnius (darbą, žemę ir kapitalą). Kapitalu jis vadino “kiekvieną gaminį, taupomą tolesnei

gamybai”. V. Rošeris kalbėjo apie “nedaiktinį kapitalą”, kuriam priskyrė profesinius darbininkų

įgūdžius. Taigi, jo požiūriu, kapitalistais galima vadinti ir kvalifikuotus darbininkus. Mainomoji

vertė, rašė V. Rošeris, “remiasi jos (gėrybės) naudingumu arba tinkamumu”. B. Hildebrandas

atvirai skelbė atmetąs darbinės vertės principą, nes šis leidžiąs apkaltinti kapitalizmą išnaudojimu.

Jis pabrėžė nesamius kapitalistų nuopelnus, siekdamas jais pateisinti pelno pasisavinimą; kartojo Ž.

B. Sėjaus teiginį, kad pelnas esąs tam tikros formos darbo užmokestis kapitalistui, tvarkančiam

darbininkų darbą. N. Černyševskis labai taikliai apibūdino istorinės mokyklos atstovus kaip

žmones, kurie nesugeba vystyti mokslo, bet tik ieško faktų pagal duotas temas. Vokiečių senoji

istorinė mokykla buvo viena iš reakcingiausių XIXa. vidurio vulgariosios politinės ekonomijos

atšakų.

FRYDRICHAS LISTAS

Politinėje ekonomijoje Listas kritikavo klasikinę mokyklą, kurios įsikūnijimas jam buvo

Adamas Smitas. Tačiau faktiškai jo kritika nepaliesdavo klasikų mokymo pagrindo – vertės ir

pajamų teorijos. Šios ekonominės teorijos sritys Listo ypatingai nedomino. Labiausiai jis domėjosi

ekonominės politikos klausimais, dar daugiau – pirmiausia užsienio prekybos politikos klausimais.

Adamo Smito politinės ekonomijos sistemą Listas pavadino kosmopolitine. Jis kaltino šią

sistemą tuo, kad ji nemato įvairių šalių ūkio raidos nacionalinių ypatumų ir dogmatiškai primetanti

joms bendrus „natūralius“ dėsnius ir ekonominės politikos taisykles. „Kaip būdingą savo siūlomos

sistemos skiriamąjį bruožą, - rašė Listas, - aš teigiu nacionalumą. Visas mano rūmas grindžiamas

nacijos kaip vidurinio nario tarp individo ir žmonijos, prigimtimi“.

Skirtingos nacijos, sako Listas, yra skirtingose išsivystymoi stadijose. Tokiomis sąlygomis

visiška jų prekybos laisvė galbūt ir duotų kokią nors abstrakčią naudą visam pasauliniam ūkiui

mainomųjų verčių, t.y. iš esmės darbo sąnaudų, požiūriu, bet kliudytų vystytis atsilikusių šalių

gamybinėms jėgoms. Listui gamybynės jėgos – šiaip visuma visuomeninių sąlygų, be kurių negali

būti „nacijos turto“.

Norint įtraukti į gamybą nenaudojamus išteklius, įveikti atsilikimą, leistina ir reikia plėtoti tas

šakas, kuriose darbo našumas esamu momentu yra mažesnis negu užsienyje. Listas rašė: „Vadinasi,

šį verčių nuostolį reikia traktuoti tik kaip nacijos pramoninio ugdymo kainą“. Pramonės raida buvo

jo pažiūrų alfa ir omega. Jis rašė, kad ta nacija, kuri verčiasi tik žemės ūkiu, yra panaši į žmogų,

turintį darbui tik vieną ranką. Pramonės augimą Listas siūlė forsuoti pasitelkus auklėjamąjį

protekcionizmą – sistemą valstybinių priemonių, saugančių nacionalinę pramonę nuo užsienio

konkurencijos tol, kol ji „atsistos ant kojų“ ir galės konkuruoti su užsieniečiais „lygiomis“. Jis

manė, kad prekybos laisvė būsianti įgyvendinta kažkokioje neapibrėžtoje ateityje, kai visų

pagrindinių nacijų išsivystymo lygis bus vienodas.

Visai aktualiai dabartinės padėties ir šiuolaikinių pažiūrų aspektu skamba toks Listo teiginys:

„Galima iškelti kaip taisyklę, kad nacija tuo turtingesnė ir galingesnė, kuo daugiau pramonės

gaminių ji eksportuoja, kuo daugiau žaliavų ji importuoja ir kuo daugiau ji vartoja tropikų zonos

produktų“. Kaip pavyzdį galime nurogyti dabartinį Kinijos užsienio prekybos pasiekimą, su tuo

neabejotinai susijusį Juanio kurso kilimą. Kinija šiandien yra antra Europos Sąjungos importo

partnerė pagal importo į Europos Sąjungą dydį. Tuo tarpu Europos Sąjungos eksportas į šią šalį

didėja vangiai. Eksporto lyderė į Kiniją šiandien – Vokietija.

Didelės ateities buvo skirta sulaukti Listo minčiai, kad į kiekvieną ekonominį sprendimą,

pavyzdžiui, į sprendimą sukurti naują gamybos šaką, reikia žiūrėti ne tik tiesioginio efektyvumo (o

tai įprastinėmis sąlygomis tolygu rentabilumui) požiūriu, bet ir ilgalaikių bei netiesioginių to

sprendimo padarinių požiūriu. Tokios situacijos gerai žinomos kiekvienam ekonomistui, o ir ne tik

ekonomistui. Pavyzdžiui, jeigu tam tikroje vietovėje statoma nauja įmonė, tai gali susidaryti nemaža

papildoma naud aliaudies ūkiui, į kurią tiesiogiai neatsižvelgta apskaičiuojant tos gamybos

rentabilumą: gerėjančios gyventojų darbo ir gyvenimo sąlygos, kylanti darbo jėgos kvalifikacija,

susidariusios sąlygos į apyvartą įtraukti tuos išteklius, kurių dar nebuvo naudota pramonėje tame

regione ir t.t.

Listo teorija buvo mėginimas atsakyti į labai svarbų klausimą: kokiu būdu kapitalizmo

rėmuose gali būti likviduotas ekonominis šalių atsilikimas dėl istorinių ir ūkinių aplinkybių. Kaip

daugelis kitų ekonomistų idėjų, ji galėjo būti panaudota ir buvo naudojama tiek reakciniams, tiek

pažangiems tikslams. Listo veikalai yra originalūs ir moksliškai vertingi tuo, kad juose rimtai

gvildenama ūkinė politinė problema, susijusi su silpnai išsivysčiusių šalių ekonominio augimo

sunkumais ir veiksniais.

IŠVADOS

Ekonominis nacionalizmas pakankamai stipriai nukrypsta nuo klasikinės politinės

ekonomikos teorijų. Čia egzistuoja dominuojantis valstybės vaidmuo užsienio prekybos politikoje.

Jei natūralu, kad valstybė turėtų skatinti užsienio prekybą bei jos balansą, tai ekonominio

nacionalizmo šalininkai pasakytų, kad nebūtinai turi egzistuoti balansas jei tam tikra šalis yra

atsilikusi kai kuriose pramonės srityse. Šių pramonės sričių importas turėtų nūti blokuojamas

pasitelkus muitus ir kitas užsienio prekybos politikos priemones. Galima apibendrinti nemažai tokių

skirtumų, tačiau apsiribojame ekonominio nacionalizmo priežąstimis ir pasėkmėmis:

Ekonominio nacionalizmo priežąstys:

1. Perprodukcija;

2. Nekontroliuojama kreditų sistema;

3. Silpna bankinė sistema;

4. Turtinė nelygybė

Ekonominio nacionalizmo pasėkmės:

1. Ekonominis klestėjimas trumpuoju laikotarpiu (pvz. Didžioji Britanija, Vokietija

iki II – ojo pasaulinio karo);

2. Pasaulio prekybos mažėjimas;

3. Tarptautinių santykių pablogėjimas;

4. Valstybės kišimasis į ekonomiką;

5. Ilguoju laikotarpių Pasaulio lyderiai suprato tarptautinio bendradarbiavimo

svarbą. To pasekoje buvo įkurtos tokios organizacijos kaip Tarptautinis valiutos

fondas (IMF), Pasaulio bankas.

SANTRAUKA

„NETOBULOS KONKURENCIJOS RINKOS TEORIJOS“Edvardas Čemberlinas ir Džoan Robinson

EDVARDAS ČEMBERLINAS (1899 – 1967)

Edvardas Čemberlinas – ekonomistas teoretikas (JAV). Jis padėjo pagrindus monopolinės

konkurencijos teorijoje. Jis šią rinką aiškina kaip konkurenciją tarp monopolistų, kurių produktai

kitaip nei tobulojoje konkurencijoje, yra diferencijuoti. Terminas „ monopolinė konkurencija“,

kurią vartojame ir šiandien yra įvestas būtent Čemberlino. Jis nustatė, kad didžioji dalis ekonominių

situacijų savyje turi ir monopoliją, ir konkurenciją. Monopolistas siūlo diferencijuotas prekes, todėl

ir pakėlęs kainas klientų nepraras.

Čemberlinas į paklausą pasižiūrėjo naujai. Skirtingai nuo neoklasikinio modelio kur

paklausos apimtis ir jos elastingumas vaidina pagrindinį vaidmenį, Čemberlino modelyje šiuos

faktorius verslininkas gali paveikti formuodamas mūsų skonius ir nusiteikimus prekių atžvilgiu. Tai

yra kaina nėra viską lemiantis veiksnys, kadangi pagrindinis paklausos sudarymo akcentas

sudaromas reklamos, produkto kokybės ir prekių aptarnavimo pagrindu. Reklama leidžia padidinti

produkto pardavimą neatsižvelgiant į jo kainą. Nors reklama padidina išlaidas, tačiau informuoti

klientai perka prekių daugiau, todėl šios išlaidos sugrįžta su kaupu.

Čemberlinas atskleidžia, kad firma esanti monopolinės konkurencijos rinkoje, maksimizuoja

savo pelną esant mažesnei produkto gamybos apimčiai, tačiau didesne kaina. Jo manymu firmos

nėra atsakingos už tokią ekonomikos padėtį. Jis teigia, kad monopolistai atsakingi tik tuo atveju,

jeigu jų gaminamo produkto skirtumai yra dirbtiniai ir nepadaro jo (produkto) realiai

kokybiškesnio. Šiuo atveju Čemberlinas mano, kad firma norėdama parduoti didesnį produkto

kiekį, turės arba sumažinti produkto kainą, arba padidinti produkto pardavimų stimuliacijos išlaidas,

tai yra skirti daugiau lėšų reklamai (pirkėjams informuoti).

Čemberlinas į savo kainos teoriją įvedė sąvoką „papildomos realizacijos išlaidos“, kurias jis

analizuoja kaip išlaidas paklausos prisitaikymui prie produkto. Gamybos išlaidos yra būtinos tam ,

kad sukurtų produktą ar paslaugą, pristatytų ją vartotojui ir įteiktų jam tą produktą tokį, kuris

patenkintų paklausos sąlygas. Papildomos realizacijos išlaidos yra reikalingos tam kad sukurtų

produktui rinką arba paklausą.

Monopolijos ir konkurencijos susiliejimas – esminis reiškinys Čemberlino teorijoje,

monopolija yra visoje rinkos kainų nustatymo sistemoje. Čemberlinas mano, kad sąlygos

įtakojančios monopolijos atsiradimą yra: patentinės teisės, firmos reputacija, neatkartojamos firmos

ypatybės, natūrali ribota pasiūla.

DŽOAN VAJOLET ROBINSON (1903 – 1983)

Džoan Robinson yra priskiriama prie ryškiausių praėjusiu šimtmečio ekonomistų. Ji kaip ir

Čemberlinas tyrė tas pačias problemas: poslinkį rinkos konkurencijos mechanizme, monopolinės

rinkos problemas bei monopolijos kainų rinkodaros mechanizmą.

Robinson nuomone, monopolinėje rinkoje yra svarbiausia turėti diferencijuotą produktą.

Tačiau vien turėti diferencijuotą produktą neužtenka, kad firma išsilaikytų netobuloje

konkurencijoje. Ypatingą dėmesį savo tyrime ji skyrė didžiųjų kompanijų poelgiams, turinčioms

aukštą gamybos koncentracijos lygį. Monopolija, Robinson buvo ne tik kaip ekonomikos reiškinys,

bet ir kaip koncentruota gamyba. Koncentruotą gamybą ji siejo su firmos ekonomija (kaip

taupymą), kadangi dalis pastoviųjų kaštų, tenkančių produkto vienetui didėjant gamybos apimčiai,

sumažėja. Lygindama firmų elgesį tobulos ir netobulos konkurencijos sąlygomis, Robinson parodė,

kad didžiosios kompanijos turi didesnę galimybę palaikyti aukštesnę kainą netobulos konkurencijos

sąlygomis ,nei galėtu turėti - tobuloje konkurencijoje. Ypatingą dėmesį Robinson skyrė tokių

stambių kompanijų charakteringam bruožui, kaip kainų manevravimas. Pagrindiniu klausimu jos

tyrime tapo kaina, kaip instrumentas, kuriuo galima paveikti paklausą ir reguliuoti realizaciją.

Būtent ji įvedė į ekonomikos teoriją sąvoką – „diskriminaciją kainomis“. Atkreipė dėmesį į kainų

formavimo politinę problemą, kuri visiškai neegzistavo tobulos konkurencijos sąlygomis. Tobulos

konkurencijos sąlygomis paklausa yra absoliučiai elastinga, menkiausias nukrypimas nuo

pusiausvyros taško, sąlygoja arba visišką pirkimų nutrūkimą, arba pirkimų didelį padidėjimą, tačiau

bet kokiu atveju, konkurencija kainą grąžins į pusiausvyrą. Netobulos konkurencijos atveju,

skirtingose pirkėjų grupėse yra skirtingas elastingumas kainos atžvilgiu, todėl yra netikslinga

nustatyti visose rinkose vienodai aukštą kainą. Norint maksimizuoti pelną, išleidžiant naują

diferencijuotą prekę, iš pradžių nustatoma labai aukšta kaina. Aptarnavus turtingiausių rinkos

pirkėjų segmentą, kaina sumažinama, ir pritraukia mažiau pasiturinčius pirkėjus. „Grietinėlės

nugrėbimo“ taktika pagrįsta, kainų diskriminacija atskiroms pirkėjų grupėms su skirtingais pajamų

šaltiniais.

Anot Džoan Robinson, tobulos konkurencijos sąlygomis verslininkas mažiau suinteresuotas

monopolizuoti gamybą, nei netobulos konkurencijos rinkos sąlygomis. Monopolistas reikalauja

ryškaus produkto diferencijavimo laipsnio.

Monopolinėje rinkoje su jos netobula konkurencija, galima situacija reikalaujanti

paaiškinimo „koks bus perkamos produkcijos kiekis“, nes rinka susideda ne iš begalybės

konkuruojančių tarpusavyje pirkėjų, o iš vienalyčiai apjungtų pirkėjų. Šią paklausos koncentracijos

situaciją , kada rinkoje veikia daug smulkių pardavėjų ir vienu – vieninteliu pirkėju, ji pavadino

monopsonija , t.y. pirkėjų – monopolija.

Savo tyrinėjimų rezultate Džoan Robinson padarė išvadą, kad kainų manevravimo galimybė

pakerta pagrindinius klasikinės teorijos postulatus: nepriklausomas kainų rinkodaros procesas,

simbolizuoja paklausos ir pasiūlos pusiausvyrą, esant optimaliam resursų panaudojimui ir

visuomenės gerovės optimizavimui. Tame ir yra principinis skirtumas nuo Čemberlino, kuris manė,

kad būtent monopolinės konkurencijos mechanizmas geriausiu būdu tarnauja ekonominės gerovės

interesams.

NEOKLASIKINĖS KRYPTIES ATSTOVAI

Dž.Robinson (1903-1983)

Ji baigė Kembridžą. Pagrindinė knyga – “Netobulos konkurencijos teorija” (1933)

E.Čemberlinas (1899-1967)

Baigė Ajovos universitetą. Pagrindinė knyga –“Monopolistinė konkurencija” (1933)

Pagrindinis skirtumas tas, kad Dž. Robinson akcentuoja įmonės monopoliją ir oligopoliją,

E.Čemberlinas – produkto ar ba prekės monopoliją.

Ir vieno ir kito ekonomisto darbai yra atsakas į rinkos monopolistinės struktūros atsiradimą ir

išsivystymą.

Skirtingai nuo Maršalo, Dž. Robinson ir E.Čemberlinas savo tyrinėjimuose glaudžiau susieti

konkurencines kainas su realia konkurencine tikrove. Jie pasisako prieš teiginį, pagal kurį

gamintojas negali paveikti rinkos kainų. Tokia galimybė atsiranda turint išskirtinę padėtį rinkoje,

kurioje nedidelis tiekėjų skaičius arba kurioje ribotas atitinkamos kokybės prekių kiekis.

Abu sutinka, kad ekonomikos teorija neturi apsiriboti tik vieno tipo produktų konkurencijos analize. Neribota ir efektyvi konkurencija yra tik laisvos rinkos sąlygomis, nes ji priverčia gamintojus mažinti gamybos kaštus ir mažinti kainas, esant tokioms

sąlygoms:

1. Laisvas įėjimas į rinką.

2. Neapribotas informacijos gavimas.

3. Nekliudomas naujų technologijų panaudojimas.

4. Laisvas lėšų, darbo jėgos persikėlimas iš vienos sferos į kitą.

Tokios sąlygos buvo būdingos Maršalo laikams.

XX a. visiškai laisvos rinkos jau nebebuvo ir jos ribojimas nepaliaujamai didėjo. Tipinė rinka

tampa simetrine arba nesimetrine oligopolija, kada dominuoja 2-3 kompanijos.

OLIGOPOLIJA – tai rinka, kurioje keletas firmų parduoda standartizuotą arba diferencijuotą prekę.

Įėjimas į tokią rinką kitoms firmoms sudėtingas, nes reikalingi dideli kapitaliniai įdėjimai, veikia

patentinės apsaugos barjerai ir kitos kliūtys.

Savo darbuose Dž. Robinson ir E.Čemberlinas parodė, kad realios rinkos yra tarp dviejų

kraštutinumų: grynosios konkurencijos ir grynosios monopolijos.

Grynosoji konkurencija – tai savotiškas laisvosios rinkos idealas, kuriame paklausos ir pasiūlos

dėsnis veikia grynu pavidalu.

Grynoji monopolija – tai situacija, kai rinkoje vienas pardavėjas, nėra prekių pakaitalų, yra rinkos

barjerai, neleidžiantys ateiti konkurentams, o paklausa absoliučiai neelastinga.

Anksčiau buvo manoma, monopolija nubraukia konkurenciją, tačiau Čemberlinas tai paneigė ir

tvirtino , kad dabartinėmis sąlygomis tipišku reiškiniu yra konkurencijos ir monopolijos

suderinimas, kurio modelis – monopolinė konkurencija.

Pagal Čemberliną, monopolinė konkurencija atsiranda produktų diferencijavimo pagrindu. Jis

ypatingą dėmesį skyrė prekių pardavimo organizavimui, reklamos panaudojimui, Jis atskleidė

“pardavimų kaštų” sąvoką. Įvardijo tai, kaip konkurencijos instrumentą ir taip parodė reklamos

įtaką paklausos formavimui. Paklausą, anot Č. Apsprendžia ne tik pajamos, interesai, bet ir prekių

pardavėjų organizuotas jų pardavimas. Robinson šią problemą sprendė kitaip , jos nuomone

produkto diferencijavimas nėra vienintelė sąlyga monopolijai susidaryti. Monopolijos prielaida ir

netobulos konkurencijos susiformavimo priežastimi, taip pat yra gamybos koncentracija.

Netobula konkurencija sukuria situaciją, panašią monopolijai. Esant bet kokiai monopolijos formai

pasiūlos elastingumas labai sumažėja, laisvosios konkurencijos nėra. Kaino nustatomos aukščiau

vidutinių ir ribinių kaštų ir būtent jos yra monopolinio pelno šaltinis. Robinson daro išvadą, kad

monopolija turi labai neigiamą įtaką ekonominės sistemos efektyvumui. Ji detaliai išanalizavo

oligopoliją, kaip netobulos konkurencijos formą. Ji nurodo tokias konkurencijos formas, kaip:

Kainų lyderiai + kaštai + gamintojų ir tiekėjų šakiniai susitarimai, valdžios ribojimai.

Robinson atkreipė ypatingą dėmesį į kainų diskriminavimo praktiką, kada tiekimo rinkos

pasidalijimo pagalba, prekės rinka suskaidoma į segmentus, kuriuose įvairus kainų lygis. Ji

nagrinėja "“grietinėlės nugriebimo"” praktiką, kada organizuojamas prekių pardavimas įvairioms

gyventojų grupėms , atsižvelgiant į jų perkamąją galią.

Esant oligopolijai firmos gali sumažinti produkcijos išleidimą šiek tiek padidindamos kainas. Vieną

produktą gali keisti kitu tos pačios rūšies brangesniu produktu. Čia padidėja prekės ženklo ir

reklamos vaidmuo. Pirkėjui tenka atsižvelgti į prekės kokybę, transportavimo išlaidas, aptarnavimą,

pakuotę, dizainą, pardavimo kreditą ir t.t.

Siūlydama savo teoriją, Robinson laikėsi antimonopolinės pozicijos, kovojo prieš monopolijų

valdžią. Profsąjungose ji matė veiksnį, stabdantį ir veikiantį prieš verslininkų monopoliją.

Verslininkų monopolijos priežastis - darbo rinkos netobulumas.

Čemberlinas manė kitaip, pagal jį diskriminuojami ne darbininkai, o verslininkai, nes darbininkų

darbas labai aukštai apmokamas. Teigė, kad darbininkai taip pat gali būti monopolistai naudodami

profsąjungas.

Visumoje netobulos ir monopolinės konkurencijos teorija yra tolesnis neoklasikinės teorijos

žingsnis, kainų ir kainodaros rinkos formų ir struktūros, rinkos instrumentarijaus ir konkurencinės

kovos priemonių srityse.

PAGRINDINIAI AKCENTAI

Abiejų pradinė užduotis – išsiaiškinti nustatytos kainos situacijoje mechanizmą, kada gamintojas

tampa savo produkto monopoliniu savininku.

Čemberlinas manė, kad greitai išperkamų prekinių ženklų monopolija skatina vienarūšių prekių

konkurenciją rinkoje, o tai nulemia dviejų pradų derinį:

1. Diferencijuoto produkto turėjimą

2. Prekių pakaitalų – substitutų išleidimą(Č. Sąvoka)

3. Robinson padarė išvadą, kad netobulos konkurencijos sąlygomis realiame pasaulyje atsiranda

didesnė galimybė gamybos faktorių eksploatacijos tendencijai. Tai sustiprėja didžiųjų įmonių

dėka, kurios praryja anksčiau tarpusavyje konkuravusias firmas, kas lemia rinkos vieneto

valdymo dydžio padidėjimą. Yra tai skatina dar nesąžiningesnį vertybių paskirstymą.

Džonas Meinardas Keinsas

Dž. Keinsas (1883 - 1946) buvo anglų ekonomistas, pirmasis, kurį Anglijos karalienė

įšventino į lordus. Keinsas buvo Maršalo mokinys.

Pagrindiniai darbai: „Indijos pinigų apyvarta ir finansai“ (1913 m.), „Ekonominės

Versalio taikos sutarties pasekmės“. Paruošė mokslo srities straipsnius: „Tikimybių traktatas“,

„Pinigų reformos traktatas“, „Laisvosios verslininkystės pabaiga“ (traktatas apie pinigus). Veikalas:

„Bendroji užimtumo palūkanų ir pinigų teorija“ (1936 m.).

Keinas įveda naujas sąvokas: efektyvi paklausa, ribinis potraukis vartoti ir taupyti,

ribinis kapitalo efektyvumas, ribinė paklausa ir pasiūla, visiškas užimtumas, likvidumas...

Keinas teigė, kad valstybinis ekonomikos reguliavimas remiasi viso šalies kapitalo

efektyviu panaudojimu. Visuminis produktas skirstomas į elementus, vartojimo išlaidas, faktines

išlaidas, pridėtines išlaidas ir visumines vartotojų pajamas. Tyrinėdamas ekonominius procesus,

orientuojasi į visuminį psichologinį faktorių, koncentruojasi ties veiksnių pasirinkimu ir išskiria

pagrindinius veiksnius:

1) Pinigai atspindintys vertybinius rodiklius.

2) Darbas, išreiškiantis užimtumo lygį, kuris matuojamas „darbo vienetu“, kuris lygus vieno

nekvalifikuoto darbininko darbo valandai.

Kūrinyje „Bendroji užimtumo palūkanų ir pinigų teorija“ Keinas suformulavo 3 pagrindinius

teiginius:

1) Nedarbas rinkos ekonomikoje – rinkos ekonomikai nebūdinga aiški tendencija į visišką

užimtumą. Teigia, kad atvirkščiai, ekonomika gali būti pusiausvyros būsenoje esant

dideliam nedarbui. Tokią būseną vadina nedarbo pusiausvyra.

2) Nedarbo priežastys – didelio masto nedarbo priežastis yra visuminis paklausos

nepakankamumas.

3) Nedarbo panaikinimas – siekiant įveikti bedarbystę, reikia padidinti visuminę paklausą, ir

geriausias būdas tai padaryti yra padidinti vyriausybės išlaidas ir/arba sumažinti mokesčius.

Pagrindinė Keinso veikalo „Bendroji užimtumo palūkanų ir pinigų teorija“ idėja – valstybė

pajėgi bei atsakinga valdyti visuminę paklausą ir toliu būdu užtikrinti nepertraukiamą gerovę.

Efektyvi paklausa, bendrosios paklausos ir bendrosios pasiūlos metodas

Keinas teigė, kad aukštai išvystytos rinkos ekonomikos problema – prekių ir paslaugų

realizavimas užtikrinantis pelno maksimumą. Tai užtikrina tinkamas visuminės paklausos lygis,

leidžiantis atitinkamą prekių realizavimą, visuminės gamybos mastus, užimtumą ir jo dinamiką.

(Neoklasikų nuomonė buvo priešinga, jie ekonomikos kėlimą pasiekti siūlė pasiūlos metodu).

Kaip užtikrinti šį stabilumą? – tai bendrosios paklausos ir bendrosios pasiūlos analizės metodas

– tai pagrindinė Keinso idėja. Keinso modelis teigia, kad auganti bendroji paklausa visada

sąlygoja didesnį produkto gamybos lygį. Kai kainos ir darbo užmokestis yra pastovūs, o

ekonomikoje yra nepanaudotų išteklių, bendrąją pasiūlą formuoja visi 4 ūkio sektoriai ir ją

sudaro 4 struktūrinės dalys:

1) Namų ūkių vartojimas (C)

2) Firmų investicijos (I)

3) Vyriausybės prekių ir paslaugų pirkimas (G)

4) Grynasis eksportas (NX)

Bendrąją paklausą lemia 3 veiksniai:

1) Palūkanų poveikis

2) Turto poveikis (piniginių santaupų nuvertėjimas - infliacija)

3) Importo poveikis

Dž. Keinas pabrėžia, jog verslininkai nori investuoti tada, kai investicija atneša papildomo pelno, ir

suformulavo, kad paklausa investicijoms svarbi kaip pagrindinė ekonomikos nestabilumo priežastis.

Svarbus makroekonomikos tikslas: makroekonomika turi stabilizuoti visuminę paklausą.

Ekonomikos pusiausvyra bus tada, kai bendroji paklausa bus lygi bendrajai pasiūlai (AD=AS).

Vartojimo prekių rinkos teorija. Multiplikatorius

Keinas išskiria 2 rinkos dalis:1. Vartojimo prekių rinka2. Gamybos išteklių rinka.

Teigia, kad vartojimo polinkį lemia poreikis vartoti ir visuminių pajamų apimtis.Keinso teorija teigė, kad valstybės nesikišimo principu veikianti rinkos ekonomika gali

pasilikti didelio mąsto bedarbystė būsenoje, ir šį teiginį jis aiškino atsiribodamas nuo tarptautinės prekybos, vyriausybės išlaidų, mokesčių, amortizacijos, nepaskirstyto pelno, ir tokį reiškinį vadino paprasta ekonomika.

Multiplikatorius – tai koeficientas, parodantis, kiek kartų pasikeis pusiausvyros BNP, pasikeitus bet kuriam bendrųjų išlaidų (AE) elementui.

, kur MPC – ribinis polinkis vartoti

, kur MPS – ribinis polinkis taupyti

Keinas nustatė taupymo paradoksą, kai visuomenės pastangos daugiau taupyti gali sumažinti BNP, o tuo pačiu ir apriboti galimybę taupyti ateityje.

Keinas nustatė taisyklę, kurios esmė – užimtumo didinimas betarpiškai susijęs su investicijomis, stimuliuoja investicijų ir užimtumo didinimą pramonės šakose, gaminančiose išteklius, būtinus vartojimo prekių gamybai.

Gamybos išteklių poreikis ir likvidumo spąstai

Gamybos išteklių poreikis rinkoje priklauso nuo:1. Ribinio kapitalo efektyvumo2. Palūkanų normos

Ribinis kapitalo efektyvumas priklauso nuo pelno, kurio tikimasi ateityje. Jo esmė – gamybos apimties prieaugis, gautas padidinus kapitalo veiksnio sąnaudas vienu vienetu. Ribinio

kapitalo efektyvumo pokyčiams įtakos turi šešėlinė ekonomika, panika visuomenėje, techninis perginklavimas.

Keinso nuomone, ribinis kapitalo ir darbo produktas kinta atvirkščiai darbo ir kapitalo kiekio didinimui.

Realioji kapitalo kaina – tai prekių ir paslaugų suma, rodanti kapitalo vieneto išlaikymo kaštus.

Norint nustatyti kainų pokyčių įtaką investicijoms, reikia atsižvelgti į dvi tendencijas:1) Palūkanų normos poveikį ( kaina didėja, investicijos (iš gyventojų pusės), didėja)2) Ateities perspektyvų poveikis (spėjimai, kaip ateityje keisis palūkanų norma).

Investicijų aktyvumo smukimas sąlygoja bendrą gamybos nuosmukį ir nedarbo didėjimą. Keinas teigė, kas bendrąją paklausą vyriausybė gali įtakoti 2-iem politinėmis priemonėmis:

1. Fiskaline politika2. Monetarine politika

Monetarinės politikos poveikis gali būti analizuojamas 3-is etapais:1. Monetarinės politikos poveikis palūkanų normai.2. Palūkanų normos poveikis investicijoms3. Investicijų pokyčio poveikis visuminei paklausai (pasireiškia per multiplikatorių)

Darbo užmokestis ir infliacijos teorija

Keinas teigė, kad nedarbo lygis ir infliacijos tempas – tai du rodikliai, rodantys ekonomikos sveikatos būklę.

Nedarbas – tai nevisiškas užimtumas, kuris iššaukia dalies BNP, kuris liko nepagamintas, praradimą, neekonominio pobūdžio socialines problemas.

Nedarbo tipai: Migracinis, struktūrinis, ciklinis.Visiškas užimtumas būna tada, kai nedarbo lygis žemas, ir nesukelia infliacijos padidėjimo.

1% nedarbo – 2% BNP. Visiško užimtumo apibrėžti negalima. Ji reikia nustatyti konkrečios šalies, situacijos atveju

(gali būti 3, 5, 6 %). Nedarbo pasekmes sudaro makroekonominiai ir makroekonominiai nuostoliai. Keinso teorija tvirtina, kad kiekvienoje šalyje gyventojų užimtumo lygį lemia efektyvios

bendrosios paklausos dydis, kurį sudaro vartojimo paklausa ir investicijų paklausa.

AD= C+S=C+I

Keinas buvo darbo užmokesčio mažinimo šalininkas. Teigdamas, jog darbo užmokesčio mažinimas duotų teigiamą įtaką ribiniam polinkiui vartoti, ribiniam kapitalo efektyvumui ir palūkanų normai, kas savo ruožtu paveiktų visumines pajamas ir visuminį vartojimą.

Teigė, kad darbo užmokestis neturėtų kilti daugiau, nei kyla darbo našumas visoje ekonomikoje. Jei darbo užmokestis kyla sparčiau, atsiranda infliacija.

Keinso nuomone, ekonomikos augimas įmanomas visiško užimtumo ir atitinkamo santaupų lygio sąlygomis.

1960-1970 metais Keinso pasekėjų pagrindinis makroekonominės politikos uždavinys – didinti užimtumą, pagrindinį vaidmenį skiriant mokesčių – biudžeto reguliavimui. Siekiant atstatyti visišką užimtumą, reikia, kad bendrosios išlaidos gerokai padidėtų, tačiau mokesčių didinti nereikia. (Pats Keisas teigė, atvirkščiai, mažinti mokesčius ir didinti išlaidas, arba atvirkščiai).

Neokeinsimo teorijos ( neokeynesian theory) tęsdamos Keinso tradiciją, remiasi

makroekonominiais ir kiekybiniais modeliais, agreguotų rodiklių analize,

psichologiniu metodu, pripažįsta kiekybinių proporcijų pokyčius nacionalinių pajamų

paskirstyme dinamikos sąlygomis.

Neokeinsizmas į investicijų multiplikatorių įveda akseleratoriaus reiškinį – investicijų

pokyčio priklausomybės nuo nacionalinių pajamų dydžio pokyčio rodiklį. Multiplikatoriaus –

akseleratoriaus koncepcija traktuoja ekonominio vystymosi mechanizmą kaip techninį-

ekonominį procesą. Šioje teorijoje ryšis tarp kaupimo ir vartojimo nagrinėjamas per sistemą

“multiplikatorius-akseleratorius”. Multiplikatorius išveda ekonomiką iš depresijos, o

pagyvėjimo ir pakilimo fazėse įsijungia akseleratorius, kuris spartina tolesnį investicijų

prieaugį. Neokeinsistai mato krizės galimybę, jei visi ištekliai yra pilnai panaudoti, esant

duotam taupymo ir vartojimo polinkiui. Priemone, stabdančią ekonomikos nuosmukį, pasiekus

pilną užimtumą, nuomone, būtų valstybinis reguliavimas per automatinius stabilizatorius

(pajamų apmokestinimo, darbo užmokesčio, mažmeninių kainų, draudimo, nedarbo pašalpų

reguliavimas). Jo pagalba valstybė gali apriboti taupymo polinkį, užtikrinti nepertraukiamą

“multiplikatoriaus-akseleratoriaus” sąveiką.

Santaupų koncepcijoje ypatingas vaidmuo skiriamas piniginio kapitalo kaupimui ir

kapitaliniams įdėjimams. Harodas bendrovių santaupas ta dalimi, kokia jos kaupiamos

darbuotojų asmeniniams tikslams, priskiria asmeninėms santaupoms. Bendrovių santaupų

perteklius virš dalies skiriamos darbuotojų asmeniniams tikslams yra vadinamas bendrovių

pridėtinėmis santaupomis, kurios panaudojamos kaip investicijos, atnešančios pelną. Harodas

išskiria kapitalą skirtą asmeninių vartojimo reikmių tenkinimui ir kapitalą naujoms

investicijoms. Toks kapitalo dalijimas reikalingas kapitalo kaupimo proceso analizei. Kad

pasiekti santykį tarp piniginio kapitalo kaupimo ir realių kapitalinių įdėjimų, užtikrinantį

dinamišką pusiausvyrą, neokeinsistai numato valstybės kontrolės funkciją.

Ekonominės dinamikos išlyginimo koncepcija apima dinaminės pusiausvyros matematinę

interpretaciją. Tai ekonomikos plėtros funkcinės lygtys, kapitalo kaupimo lygtys, atspindinčios

tik kaupiamosios produkcijos dalies judėjimą.

Ekonomikos plėtros koncepcija apima R. Harodo ir E. Domaro modelius, kurie buvo

suformuluoti beveik vienu metu. Modeliai skiriasi tuo, kad Harodo modelio pagrindą sudaro

idėja apie investicijų ir santaupų lygybę, o Domaro modelyje – piniginių pajamų (paklausos) ir

gamybinių pajėgumų (pasiūlos) lygybė.

Remiantis neokeinsistų darbais išvystytose šalyse buvo koreguotos valstybinio reguliavimo

programos.

Kita neokeinsizmo banga susijusi su taip vadinama neoklasikine sintezę, atstovaujama P.

Samuelsono, Dž. Hikso, R, Solou ir kitų darbais, kuriuose bandoma apjungti neoklasikinę,

keinsistinę ir monetaristinę teorijas.

Maršalo neoklasikinėje teorijoje tyrimų branduolį sudarė mikroekonomikos kategorijų

sąveika (kaina, kaštai, verslininko veikla). Keinsas parodė agreguotų dydžių ( visuminės

paklausos ir visuminės pasiūlos, bendro nacionalinio produkto struktūros) makroekonominę

sąveiką.

Neoklasikinės sintezės teorijos atstovai siekia apjungti mikroekonominę ir

makroekonominę analizę.

Amerikiečių ekonomistas 1970 m. Nobelio premijos laureatas P. Samuelsonas – autorius

vieno iš populiariausių “Ekonomikso” vadovėlių, kurio išleidimas buvo pakartotas 12 kartų,

knygoje “Ekonominės analizės pagrindai”(1947), plačiai panaudodamas matematinį aparatą,

pateikė pagrindinius neoklasikinės sintezės teorinės ekonomikos skyrius. Jis rėmėsi tuo, kad

kiekviena analizės sfera (kainos teorija, apmokestinimo sistema, gamybos veiksnių

suderinimas, gamybos organizavimas nacionaliniu mastu) yra bendros koncepcijos konkreti

išraiška. Visos analizės sferas jungiančia grandimi buvo dvi idėjos: rezultatų maksimizavimas

ir judėjimo pusiausvyros link principas.

Samuelsonas siekė konkretizuoti analizę, priartinti ją prie praktikos. Kartu su R. Solou jis

analizuoja, kokiu būdu galima maksimizuoti atitinkamos struktūros gamybą. Esant

struktūriniams pokyčiams nesubalansuotai auga atskiros šakos ir gamybos.

Samuelsonas laikėsi pažiūros, kad priklausomai nuo konkrečių sąlygų gali būti panaudoti

tiek Keinso rekomenduoti biudžetiniai, tiek Fridmeno pinigų-kredito ekonomikos pusiausvyros

reguliavimo metodai. Jis kitaip suvokė, negu monetaristai, pusiausvyros suirimo mechanizmą,

kovos su infliaciją priemones. Samuelsono nuomone, griežta pinigų-kredito politika, nukreipta

kovai prieš infliaciją, gali duoti negatyvias pasekmes., nes gamybos netektys ilgame

laikotarpyje bus didesnės, negu infliacijos nuostoliai.

Kito žymaus neoklasikinės sintezės atstovo anglų ekonomisto 1972 m. Nobelio premijos

laureato Džono Hikso pagrindinis dėmesys skiriamas ekonomikos pusiausvyros problemai. Jis

kelia klausimus, kaip pasiekiama pusiausvyra, kokį vaidmenį turi vartotojo elgsena, kaip

pasiekiamas pusiausvyros pastovumas dinamiškai besivystančio ūkio sąlygomis. Šios

problemos nagrinėjamos pagrindiniame Hikso veikale “Vertė ir kapitalas” (1939). Analizės

instrumentu buvo paimtas IS-LM modelis, kuris naudojamas visuose dabartiniuose ekonomikos

teorijos vadovėliuose. Hiksas siekia nustatyti rinkos elgsenos dėsnį. Nagrinėjama vartotojo

reakcija į rinkos parametrų pokyčius. Jis atsiriboja nuo ribinio naudingumo koncepcijos. Vietoj

mažėjančio ribinio naudingumo jis siūlo taikyti mažėjančios ribinės pakeitimo normos principą.

Rusų kilmės amerikiečių ekonomistas 1973 m. Nobelio premijos laureatas Vasilijus

Leontjevas, skirtingai nuo Samuelsono, kuris naudojo įvairus analizės metodus ir tyrinėjo daug

problemų, pagrindinį dėmesį sutelkė metodo “sąnaudos-produkcija” sukūrimui. Jis iškėlė sau

uždavinį išnagrinėti ekonomikos sistemos elementų tarpusavio sąveiką ir ryšius kaip vieną

visumą. Analizės instrumentu buvo paimta balansų, dalinančių ūkį į šakas, sistema. Ji leido

nustatyti koks produkto, sukurto vienoje šakoje, kiekis dalyvauja kitų šakų produkto kūrime.

Teorinis “sąnaudų-produkcijos” modelis leido suformuoti JAV ekonomikos daugiašakį modelį,

taip vadinamą tarpšakinį dinaminį balansą. Jis buvo taikomas ekonominės politikos variantams

skaičiuoti, dviejų ekonomikų struktūrinių savybių palyginimo analizei arba tos pačios

ekonomikos įvairiais laikotarpiais struktūrinių charakteristikų analizei. Leontjevo darbų

ypatumas, kad jis ekonomikos pusiausvyros teorija glaudžiai siejo su JAV faktinių realių

duomenų naudojimu.

Prancūzų ekonomistas 1988 m.Nobelio premijos laureatas Morisas Alle pagilino

ekonomikos pusiausvyros teoriją, parodydamas ekonomikos augimo, investicijų ir palūkanų

normų tarpusavio sąveikos įtaką pusiausvyrai. Jis įveda rinkų ekonomikos sąvoką, įrodydamas

daugybės rinkų ir kainų sistemų buvimą. Vietoje vidaus nacionalinio produkto termino pasiūlė

įvesti grynojo suvartojamo realaus produkto 1 gyventojui kategoriją.

Prancūzų kilmės amerikiečių ekonomistas 1983 m. Nobelio premijos laureatas Žeraras

Debrė bendrosios ekonominės pusiausvyros problemą susiejo su pusiausvyros matematine

analize.

Amerikiečių ekonomistas 1987 m. Nobelio premijos laureatas Robertas Solou tyrinėjo

įvairius ekonominio augimo teorijos aspektus, pagrindė kokybinių veiksnių įtakos mokslo ir

technikos pažangos spartinimui, intensyviam ekonomikos augimui, vaidmenį.

XX a. 6-tajame – 7-tajame dešimtmečiuose atsirado nauja ekonomikos teorijos kryptis,

susijusi su ortodoksinės Keinso ekonomikos teorijos peržiūrėjimu, kuris buvo pavadintas

pokeinsizmu. Jos formavimuisi turėjo įtaką institucionalizmas, marksizmas, monetarizmas. Iš

vienos pusės, tai angliškasis kairysis keinsizmas, kurio centras buvo Kembridže ir lyderiai –

Dž. Robinson, N. Kaldoras, P. Srafa (neorikardininkas), o iš kitos,- tai amerikietiškasis

pokeinsizmas, atstovaujamas R. Klauerio, P. Devindsono, S, Vaintraubo, G. Minskio ir kitų.

Angliškojo pokeinsizmo metodologija remiasi klasikine politinės ekonomijos teorija,

keinsizmu ir marksizmu. Pradžioje ši kryptis turėjo kairiojo keinsizmo pavadinimą, nes

efektyvios paklausos išplėtimo pagrindiniu veiksniu pripažino darbo užmokesčio augimą ir

siūlė riboti monopolijos valdžią, vykdyti socialines reformas. Tas sąlygojo Kembridžo

mokyklos savotišką vystymąsi, kas atsispindėjo kapitalo kaupimo, ekonomikos plėtros ir

produkto paskirstymo teorijoje, atnaujintoje rikardinėje ir marksistinėje vertės koncepcijoje.

7-tajame dešimtmetyje Kembridžo mokykla įgijo ypatingą populiarumą, kas paaiškina,

kodėl padidėjo jaunų ekonomistų domėjimasis marksizmu. Atsirado poreikis atnaujinti teoriją,

perkeliant dėmesį į fundamentinių veiksnių, apsprendžiančių šalies industrinio vystymosi

dinamiką, analizę. Į pirmą vietą iškilo tokios problemos kaip kapitalo kaupimas, gyventojų

skaičiaus didėjimas, gamybos ekspansija, pajamų paskirstymas, techninė pažanga ir

struktūriniai pokyčiai.

Amerikietiškojo pokeinsizmo atstovai reikalavo atstatyti tikrąją keinsistinės revoliucijos

dvasią, tikrąją Keinso teorijos prasmę. Jie tvirtino, kad vyresnioji kartą, įskaitant Hanseną,

Samuelsoną, Hiksą, iškreipė Keinso teoriją.

8-tajame dešimtmetyje pokeinsizmo angliškoji ir amerikietiškoji kryptys kėlė sau tikslą

užbaigti Keinso ekonomikos teorijos revoliuciją ir sukurti naują mikro ir makroekonomikos

sintezę. Tačiau 9-tajame dešimtmetyje, įvykus ideologiniam ir politiniam posūkiui į

konservatizmą, radikalus pokeinsizmas neteko savo populiarumo. Išsiplėtė pokeinsizmas, kuris

susijęs su tolesniu Keinso teorijos atnaujinimu ir jos pritaikymu šiuolaikinei makroekonominei

politikai, kada padidėjo infliacijos ir ekonomikos internacionalizacijos vaidmuo.

Pokeinsizmas (post keynesian) - tai šiuolaikinės ekonomikos teorijos, kuriose toliau

ieškoma priemonių, leidžiančių vykdyti efektyvią reguliuojančią politiką nestabilios

rinkos ekonomikos sąlygomis.

Dabartinio pokeinsizmo tyrimų pagrindinės problemos yra tokios: kainodara, pinigų

paklausa ir pasiūla, finansų rinkos ir jų poveikis į ekonomikos nestabilumą ir infliaciją.

Šiuo metu pokeinsizmas kainodarą laiko naujosios makroekonomikos pagrindu.

Kainodaros teorijos tikslas yra parodyti kainų formavimosi ypatumus realiai egzistuojančiose

reguliuojamose prekių ir darbo jėgos rinkose, kada vyrauja stambios įmonės, galinčios tam

tikrose ribose reguliuoti kainas ir gamybos apimtis, derinti su profsąjungų viešpatavimu ir

darbo užmokesčio kolektyvinėmis sutartimis, valstybės kišimusi į kainodarą. Netobulos

konkurencijos sąlygomis kainos greitai nekinta ir yra neelastingos, neleidžia trumpu laikotarpiu

atvesti į naują paklausos ir pasiūlos pusiausvyrą. Todėl įmonės į rinkos pokyčius ir svyravimus

reaguoja gamybos mastu, kas ir yra ilgalaikio nukrypimo nuo pusiausvyros pasekmė, kuriai

būdinga pusiausvyra su nepilnu gamybinių pajėgumų ir darbo jėgos panaudojimu.

Pokeinsistai, remdamiesi transaksacinės arba kontraktinės ekonomikos koncepcija, aiškina

konkurencijos netobulumą, nes šiuolaikiniame ūkyje visi santykiai turi sutartinį pobūdį. Juo

pasireiškia kainų silpno judėjimo ir nelankstumo makroekonominė priežastis. Sutartis negali

remtis kainų kitimu ir numato pastovias kainas, kas sudaro sąlygas prognozuoti, planuoti ateitį.

Tas sąlygoja darbo užmokesčio pastovumą, kuris vėliau sąlygoja gamybos kaštų pastovumą ir

sudaro įmonei pagrindą nustatyti savo produkcijos kainas. Šią tendenciją stiprina valstybinis

darbo užmokesčio minimumo ir pajamų perskirstymo reguliavimas.

Pokeinsistai ekonominio nestabilumo šaltinį mato pinigų paklausos formavimo

neapibrėžtume. Pinigų paklausos apimtis priklauso nuo nuolatinio aktyvų portfelio kitimo,

subjektyvių vertinimų, kurie kinta veikiant įvairiems veiksniams, pradedant valstybine politika

ir baigiant informacijos netikrumu. Vienas iš aktyvų portfelinio požiūrio pinigų ekonomikos

nepastovumo autorių yra amerikiečių ekonomistas 1981 m. Nobelio premijos laureatas D.

Tobinas, finansinio ekonomikos nepastovumo teorijos kūrėjas amerikiečių ekonomistas G.

Minskis.

Dabartinės diskusijos liečia makroekonominės politikos tikslus ir priemones, ypač kokią

įtaką ekonominiam augimui turi biudžeto deficitas. Didelio valstybės biudžeto deficito

ekonomikai būdingas aukštas vartojimo lygis ir mažos investicijos, lėti augimo tempai ir

neigiamas užsienio prekybos balanso saldo. Todėl pereinama prie aktyvios pinigų-kredito

politikos, kaip pagrindinės netiesioginio poveikio priemonės į ekonomiką. Tradicinius

biudžetinės ir pinigų-kredito politikos metodus reikia papildyti pajamų politika, kuri yra

verslininkų, profsąjungų ir valstybės laisvanoriški susitarimai apie pajamų didinimo tempus,

orientuotus pagal darbo našumo augimą. Jos pagalba pokeinsistai tikisi išspręsti užimtumo ir

infliacijos problemas. Kartu su tuo iškyla darbo užmokesčio lygio nustatymo problema, kurią

siūloma spręsti per visuomeninio arbitražo ir kontrolės formas kartu su valstybinėmis

komisijomis, kurios galėtų įsikišti į darbo ginčus, nustatant darbo užmokesčio lygį, atitinkantį

darbo jėgos paklausos ir pasiūlos santykį duotame ekonomikos sektoriuje. Tuo pačiu valstybė

paimtų rinkos funkcijas, kurias ji vykdė grynosios konkurencijos sąlygomis.

6-to dešimtmečio pabaigoje ekonomikos moksle labai padidėjo institucionalizmo įtaka.

Tas, pirmiausia, buvo susiję su mokslo ir technikos revoliucija bei jos pasekmėmis

ekonomikoje. Antra, visuomenėje pasikeitė valstybės vaidmuo. Naują vystymosi postūmį gavo

tokios institucionalizmo idėjos kaip ekonomikos mokslo dalyko išplėstinė traktuotė,

visuomenės vystymosi šaltinių analizė, labai įvairus rinkos vertinimas. Ekonomikos teorijoje

labai didelis dėmesys pradedamas skirti techninių veiksnių vaidmeniui ir tai tampa pagrindu

aiškinant kapitalizmo transformaciją ir kuriant socialines institucines teorijas, kurios atsispindi

industrinės, poindustrinės ir informacinės visuomenės koncepcijose.

7.2. Istorizmo metodas politinėje ekonomijoje

Kaip matėme istorinė mokykla pradėjo formuotis Vokietijoje, šalyje ekonomiškai mažiau

išvystytoje negu Anglija. Vokietijoje buvo gilios istorinio tyrimo tradicijos ir jos, neturint

gilesnių sisteminės teorinės analizės tradicijų, leido susiformuoti naujos krypties ekonomikos

teorijai. Istorinės mokyklos atstovus jungia: 1) neigiama pažiūra į klasikinės politinės

ekonomijos doktrinas, 2) istorizmo šalininkai, nežiūrint kokių krypčių bebūtų, atiduoda

pirmenybę šiam metodui tirdami nacionalinį ūkį.

Skiriama ankstyvoji ir naujoji istorinės mokyklos. Ankstyvajai istorinei mokyklai

priklauso A.H.Miulerio (1779-1829), V.Rošerio (1817- 1894), K.Kniso (1821-1898),

B.Hildenbrando (1812-1878) ir kitų darbai. Ankstyvoji istorinė mokykla susiformavo 1840 –

1860 metų laikotarpiu. Jos atstovai manė, kad pirm negu pereiti prie apibendrinimų reikia

ištirti kaip atsirado ir vystėsi ekonominiai ir teisiniai institutai.

Rošeris siūlė papildyti bendrąją koncepciją ekonominio vystymosi istorija. Tai būtų

atitinkamas teorijos priedas. Hildenbrandto nuomone, politinė ekonomija privalo tirti tautos

ekonominio vystymosi procesus. Savo veikale “Dabarties ir ateities politinė ekonomija” jis

abejoja ekonominių dėsnių, suformuluotų klasikinėje politinėje ekonomijoje, egzistavimu.

Knisas veikale “Politinė ekonomija istorizmo metodo požiūriu” teigė, kad ekonomikos

mokslas gali tik aprašyti ekonominių procesų atsiradimą ir vystymąsi, tačiau negali duoti

adekvataus jiems apibendrinimo.

Žymiai argumentuotesnį vaizdą ką turi tyrinėti ekonomikos mokslas pateikia naujoji

istorinė mokykla. Jai priskiriami G.Šmolerio (1838-1917), G.F.Knapo (1842-1926),

M.Veberio (1846-1920), V.Zombarto (1863-1941), A.Vagnerio (1835-1917), K.Biuchero

(1847-1930) ir kitų darbai. Naujoji vokiečių istorinė mokykla jau neneigia ekonominių

dėsnių. Jos atstovai remiasi tuo, ekonomikos dėsniai negali būti atskleisti loginiu metodu. Jų

tyrimų centre – praktinės problemos, o ne teoriniai apibendrinimai. Tyrimuose daug dėmesio

skiriama etikai, moralės principams. Plačiai ir giliai nagrinėjama teisinės normos ir jų įtaka

ekonominiams santykiams, ūkio mechanizmui. Teisinės ekonomikos tvarkos, besiremiančios

istorizmu, tikslai iš karto neduodami. Šie tikslai atsiranda palaipsniui analizuojant istoriniu

aspektu ūkio praktiką. Teisinės ekonomikos tvarkos teisingumas atsiranda iš neplanuotos

ūkinės praktikos ,- tvirtina Knapas, pinigų teorijos ir ūkio istorijos darbų autorius.

Teisės ir ekonomikos ryšio problemai pašvęsti A.Vagnerio darbai. Juose atkreipiamas

dėmesys į tai, kad asmenybės ekonominė padėtis priklauso ne tiek nuo prigimtinės teisės arba

gabumų, kiek nuo šiuolaikinės teisinės organizacijos, kuri pati yra istorinio vystymosi

produktas. Istorinės mokyklos įtakoje atsirado daug ekonomikos istorijos darbų, tyrimų, skirtų

įvairių epochų ūkio mechanizmams – vergovės, vidurinių amžių, buržuazijos atsiradimo.

Istorikai ir ekonomistai Vokietijoje manė, kad panašaus pobūdžio tyrimai padėjo suvokti

esamų socialinių problemų esmę.

Ankstyvosios ir naujosios istorinės mokyklų atstovų darbai pripildyti iliustracijų, faktinių

duomenų, nuorodų į šaltinius. Rošerio “Liaudies ūkio pagrinduose” nuorodos neretai užima

daugiau vietos negu pagrindinis tekstas. Knygos įvade Rošeris rašo, kad ši knyga yra ne tik

vadovėlis, bet ir mokslo apie liaudies ūkį istorija.

Kokios pagrindinės ankstyvosios ir naujosios vokiečių istorinių mokyklų ekonominės

idėjos?

Istorinės mokyklos ekonomistai ne tik kritikuoja politinės ekonomijos teorijos klasikus už

pernelyg didelį teoretizavimą, bet ir išsako įsitikinimą, kad universalios schemos neatneša

naudos ūkinei praktikai. Kiekvienos šalies liaudies ūkis turi savo ypatumus, savo normas ir

santykių formas. Politinės ekonomijos uždavinys – ištirti liaudies ūkį konkrečioje realybėje,

istoriniame vystymesi. Istorizmo principo esmė ne aprašinėjimas, o ekonominių ryšių ir

priklausomybių atskleidimas.

Pirm negu padaryti kažkokius tai apibendrinimus, vokiečių autoriai siekė surinkti kuo

gausesnę medžiagą apie praeities ir dabarties įvykius. Tai atitiko senas vokiečių kameralinių

(terminas nuo kameralinių valdybų, kurios buvo sukurtos vokiečių valstybių valdovų ir kurios

turėjo nuosavus ūkius. Šiems ūkiams universitetų specialiuose fakultetuose bei kameralinėse

mokyklose buvo ruošiami darbuotojai ir dėstomi dalykai buvo pavadinti kameraliniais)

mokslų tradicijas.

Istorinės mokyklos atstovai rėmėsi tuo, kad įvairiose šalyse sąlygos yra skirtingos.

Ekonominė realybė prieštaringa ir nevienareikšmė. Todėl ekonominės rekomendacijos ir

ekonominė politika turi būti ruošiamos konkrečioms sąlygoms. “Vienodo ekonominio idealo

tautoms negali būti, lygiai kaip rūbas nesiuvamas pagal vienodą matą”,- rašė Rošeris

“Liaudies ūkio pagrinduose”.-Visi ekonomistai nori sukurti ir pateikti liaudies ūkio geriausią

idealą. Tačiau tektų, kad patenkinti tiesą ir praktikos poreikius, pateikti tiek idealų, kiek bus

individualybių.Tačiau ir to per mažai. Tektų nuolatos, kas keletą metų pervertinti savo

idealus, nes su kiekvienu liaudies poreikių pokyčiu keičiasi ir ekonominis idealas”. Atsisakius

panašių ekonominių idealų (šių dienų žodžiais liaudies ūkio formų) ruošimo, tektų, pagal

Rošerį, užsiimti “liaudies ūkio anatomija ir fiziologija”, t. y. ūkinės veiklos sąlygų tyrimu ir

konkrečių rekomendacijų rengimu, atsižvelgiant į praktikos interesus ir poreikius.

Liaudies ūkis yra viena visuomeninio gyvenimo pusių. Būtina vertinti visą įvairovę ir

visą sudėtingumą konkrečių ryšių visuomenėje – tradicijų, etninių ypatumų, papročių,

nacionalinių interesų, geopolitinės padėties. Žmonės savo veikloje vadovaujasi netik naudos ir

turto siekiu. Už šio siekio tikrovėje gali slėptis plati gama užmanymų ir norų, kurie bus labai

įvairūs ir keisis priklausomai nuo jų padėties visuomenėje, amžiaus, lyties ir kitų bruožų. Ir

svarbiausia, be ekonominės naudos motyvų žmogus vadovaujasi gausybe kitokių įvairiausių

siekių, kaip bendrumo jausmas, šeimos rūpesčiai, visuomeniniai interesai ir pan.

Ekonomikos teorija neatsitiktinai vadina politine ekonomija. Toks pavadinimas reiškia,

kad kartu su ekonominių procesų analize, labai didelę reikšmę turi teisėtvarkos, valstybinio

valdymo taisyklių, moralės ir kitų neekonominių reiškinių, kurie įtakoja ekonomiką, analizė.

Istorinių mokyklų ekonomistai nepretenduoja į gilesnius klasikinės politinės ekonomijos

teorijos tyrimus. Jie iš kitų pozicijų vertina ekonomikos mokslo dalyką, jo uždavinius,

ekonominės tikrovės pažinimo metodus. Jie praplėtė ir konkretizavo politinės ekonomijos

tematiką, iškėlė ir pagrindė eilę nuostatų, kurios svarbios ir šiandien. Jų įtakoje valstybės

vaidmuo ir funkcijos ekonomikoje rado vietą Keinso ekonominėje teorijoje, yra įsitvirtinę

šiuolaikinėje makroekonomikoje. Jų nuopelnas, kad padėjo pagrindus ekonominei

sociologijai, įrodę socialinių ir ekonominių reiškinių vienybę. Šios mokyklos atstovų darbai

atskleidė būtinumą skleisti ekonomines žinias, parodė statistikos faktų reikšmę, ekonominio

gyvenimo istoriją, giliai ir visapusiškai pagrindė ekonominės organizacijos vaidmenį, teisės

normatyvų svarbą ekonomikoje.

Vokiečių istorinė mokykla plėtėsi. Šiuo metu ji vyrauja Vokietijos ekonominėje teorijoje.

Plito ir kitose šalyse. Vyraujančios ekonominės sistemos vietą buvo užėmusi Jungtinių

Amerikos Valstijų ekonomikos teorijoje institucionalizmo pavadinimu.