1 tema. Baudžiamosios teisės samprata, funkcijos, sistema.

Baudžiamoji teisė – tai teisės šaka, kuri reglamentuoja 3 esminius aspektus:1. nusikalstamas veikas,2. bausmes ir kt poveikio priemones,3. sąlygas, kurioms esant taikoma arba netaikoma bausmė.

Baudžiamoji teisė tai teisės normų visuma, kuri uždraudžia veikas, kaip nusikalstamas. Numato už šių draudimų pažeidimą atitinkamas bausmes, kitokias poveikio priemones. Numato atleidimą nuo bausmės ar jos palengvinimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės ir kitus nusikalst veikų padarymo teisinius padarinius.

V. Piesliako Baudžiamosios Teisės apibrėžimas- BT, kaip teisės šaka, yra nusikalstamų veikų padarymo ir jų teisinių padarinių teisė.( Nusikalst veikos ir jų požymiai yra pirmoji BT, kaip teiės šakos, reguliavimo dalyko sudedamoji dalis, nusikalst veikų padarymo teisiniai padariniai – antroji BT dalyko sudedamoji dalis.

BT, kaip, mokymo disciplina, yra teisinė disciplina, kuri nagrinėja nusikalstamų veikų požymius ir šių veikų padarymo teisinius padarinius.

Baudžiamoji teisė vienintelė teisės šaka nukreipta į praeitį, jos veikimas siejamas su praeities veiksmais, padarytais praeityje. Ji numato atsakomybę už veikas praeityje.

BT skiriasi nuo kitų teisės šakų, nes:nereguliuoja visuomeninių santykių, kuriais tenkinami žmonių poreikiai;skirta saugoti vertybes;paskirtis - uždraudžia tokias veikas, kurios daro žalą; pateikiamas išsamus draudžiamų veikų sąrašas;nėra svarbi reguliuojamoji funkcija.

Baudžiamosios teisės uždaviniai: 1. uždrausti veikas, kurios padaro esminę žalą asmens, valstybės ar visuomenės interesams arba kelia grėsmę

tokiai žalai atsirasti; 2. tiksliai apibrėžti, kokios veikos pripažįstamos nusikaltimais; 3. nustatyti nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį bei laipsnį ir jas atitinkančias bausmes; 4. saugoti asmenis ir visuomenę nuo nusikalstamų kėsinimųsi grasinant kriminalinėmis bausmėmis ir nustatyti

pagrindus, kuriais remiantis baudžiami nusikaltusieji asmenys norint juos pataisyti.

Teorijoje baudžiamosios teisės sąvokos turinys yra skirstomas į dvi dalis:Baudžiamoji teisė subjektyvine prasme( IUS PUNLENDI ) - valstybės teisės nubausti asmenį, padariusį nusikalstamą

veiką. Ši teisė atsiranda todėl, kad valstybė teisės normų pagrindu imasi reguliuoti tvarką visuomenėje. Iš piliečių reikalavimo užtikrinti jų saugumą, išplaukia valstybės pareiga užtikrinti joje gyvenančių žmonių interesus ir saugumą. Ši valstybės pareiga yra atsiradusi iš jos pačios paskirties.

Baudžiamoji teisė objektyvine prasme( IUS POENALA ) - tai visuma įstatymo numatytų draudimų ar įpareigojimų, kurie išdėstyti baudžiamosios teisės normose. Šios baudžiamosios teisės normos apibrėžia saugomų teisinių gėrybių apimtį ir jiems padaromos žalos pobūdį.

Baudžiamosios teisės dalykas.Baudžiamosios teisės dalyką sudaro:

1. nusikalstamos veikos 2. bausmės3. sąlygos, kurioms esant taikoma bausmė ir alternatyvūs bausmei, atleidimo nuo bausmės ir atleidimo nuo

baudžiamosios atsakomybės instutai. Tik baudžiamoji teisė nustato bausmes, bendruosius bausmės požymius, bausmės paskirtį ir atskleidžia jos turinį. Tik

baudžiamoji teisė nustato kokiomis sąlygomis gali būti taikoma kriminalinė bausmė. BT nustato sąlygas.Teisės teorijoje teisinių santykių reguliavimo metodai yra du – civilinis ir administracinis. Civilinis metodas pagrįstas

teisnių santykių šalių lygybe, o administracinis teisnių santykių šalių pavaldumu.Baudžiamojoje teisėje ryškiausiai pasireiškia administracinis teisnio santykio reguliavimo metodas, bet yra normų,

kurios rodo civilinės teisės metodo buvimą, pvz.: atleidimas nuo atsakomybės nukentėjusiajam ir įtariamam susitaikius.

Lietuvos baudžiamosios teisės raidos etapai(A);

1

1. Kazimiero teisynas iki 1529m.2. Lietuvos statutų baudžiamoji teisė 1529 – 1840m.3. Carinės Rusijos baudžiamoji teisė 1840 – 1917m.4. Baudžiamieji įstatymai galioję Lietuvos valstybėje 1918-1940m.5. Sovietinės okupacijos metais galioję baudžiamieji įstatymai 1950-1990m.6. Lietuvos Respublikos baudžiamieji įstatymai 1990-2003m.7. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 2003 gegužės 1d.

Baudžiamieji teisiniai santykiai.Baudžiamosios teisės santykiai pasižymi tuo, kad tai yra santykiai tarp valstybės ir konkretaus fizinio asmens, kuris

padarė nusikaltimą. Santykių pagrindas yra nusikaltimo padarymas. Baudžiamosios teisės realizavimas galimas:1. paskiriant bausmę ir vykdant,2. paskiriant bausmę bet jos nevykdant ( pvz.: BT numato ir alternatyvius bausmei atleidimo nuo bausmės ir atleidimo

nuo baudžiamosios atsakomybės instititus).

Nusikalstama veika kaip teisinis reiškinys yra susijusi su dviem labai svarbiais momentais: 1) Žmonių ar valstybės interesams apginti baudžiamaisiais įstatymais ar kitomis normomis yra nustatomas draudžiamų

veikų ratas. Asmuo, savo veiksmais pažeisdamas vieną ar kelis nustatytus draudimus, padaro žalą teisės saugomiems gėriams – tai yra padaro nusikalstamą veiką.

2) dėl to kyla teisinė pasekmė – bausmė. Nusikalstama veika ir bausmė – tai tos dvi pagrindinės kategorijos, kurių pagrindu formuojama visa teisės šaka – baudžiamoji teisė.

Baudžiamoji teisė ir kitos visuomeninius santykius reguliuojančios normos: moralė, religija.Kitos socialinės normos (moralė ir religija) – atspindi visuomenėje susiklosčiusių vertybių sistemą ir daro įtaką:1. veikų, kurios laikytinos nusikalstamomis politikai – kriminalizacijai ar dekriminalizacijai,2. bausmių politikai,3. teismų praktikai.

Moralinės nuostatos – tai nuostatos, paremtos žmogaus vidiniu įsitikinimu. Moraliniam elgesiui svarbiausi yra vidiniai motyvai, dažniausiai nepriklausomai nuo elgesio turinio. Baudžiamoji teisė visuomet reikalauja objektyviai išreikšto žmogaus poelgio. Moralės normos smerkia ne tik tokius veiksmus, bet ir mintis. Moralės normos dažnai sutampa su baudžiamosios teisės draudimais, tuo paryškindamos šio draudimo prasmę. Daug moralinių nuostatų daro įtaką žmonių elgesiui, kurio baudžiamoji teisė ar kitos teisės šakos nereguliuoja.

Katalikų bažnytinė teisė skiria nusikaltimus ir nuodėmes:1. Nuodėmė yra dievo ar bažnyčios įsakymų, o nusikaltimas – baudžiamojo bažnytinio įstatymo nesilaikymas

ar sulaužymas,2. Nusidėti galima ir vidiniu būdu - mintimi, o nusikaltimui reikia išorinio veiksmo,3. Nuodėmes bažnyčia atleidžia priskirdama jas sąžinės sričiai, o nusikaltimai priklauso išorinei sričiai.4. Už padarytus nusikaltimus yra numatytos bausmės ar bausmių priemonės, už nuodėmes yra skiriamos

atgailos.Nuodėmės suvokimas formuoja dorovinio elgesio nuostatas, kurios turi reikšmės tam, kad žmonės nenusižengtų ne tik

bažnyčios, bet ir pasaulietiniams baudžiamiesiems įstatymams.

Atrankinis baudžiamosios teisės reguliuojamų santykių pobūdis. Tam, kad juridinis faktas atsirastų, teisė iki jo padarymo privalo nustatyti atitinkamus draudimus nedaryti kokių nors

veiksmų ar įpareigoti visuomenės labui tam tikru būdu elgtis(pvz.; nevogti, nežudyti ar mokėti lėšas savo vaikams išlaikyti ir pan.). Baudžiamosios teisės saugomi ne visi žmonių interesai - teisiniais gėriais, o tik kai kurie. Saugomų gėrių pasirinkimo pagrindai:

1) gėrių svarba visuomenėje ir 2) jiems padarytos žalos pobūdis.BT gina tokias svarbias vertybes kaip gyvybę, sveikatą, orumą, lytinę laisvę, nuosavybę, pačios valstybės egzistavimo

sąlygas ir daug kitų. Šiuos gėrius saugo ir kitos teisės šakos.

Baudžiamoji teisė teisės sistemoje.

2

Baudžiamosios teisės vieta teisės sistemoje gali būti aptariama dvejopai:1) Baudžiamoji teisė kitų baudžiamojo pobūdžio teisės šakų(baudžiamojo proceso ir bausmių vykdymo teisės)

požiūriu: Baudžiamoji teisė dar vadinama materialine teise, o baudžiamasis procesas ir bausmių - vykdymo teisė(formalioji teisė). Tai reiškia, kad tarp šių teisės šakų yra tiesioginis ryšys. Baudžiamoji teisė apibrėžia nusikalstamų veikų ratą ir bausmes už jų padarymą. Baudžiamoji teisė nesprendžia klausimo, kaip, kokia tvarka nusikaltusiam asmeniui turi būti inkriminuotas padarytas nusikaltimas ir paskirta bausmė. Ikiteisminio tyrimo organų bei visų instancijų teismų veikla traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn ir paskiriant bausmę sureguliuota baudžiamojo proceso. Bausmių vykdymo teisė sureguliuoja kaip praktiškai turi būti įvykdyta teismo paskirta bausmė už padarytą nusikaltimą. Ši teisės šaka numato bausmių vykdymo tvarką ir juos vykdančių institucijų teises bei pareigas.

Taigi baudžiamoji teisė, baudžiamasis procesas ir bausmių vykdymo teisė sudaro tam tikrą visumą, kuri teisiškai sureguliuoja visus klausimus, susijusius su padaryto nusikaltimo išaiškinimu, kaltojo asmens nubaudimu ir paskirtos bausmės realizavimu.

2) Visos teisės sistemos požiūriu:CT, DT, FT ir kitų teisės šakų normų pagrindu sukuriamos prielaidos subjektų tarpusavio santykiams formuotis ir

vystytis, kartu užtikrinant ir visuomenės raidos pažangą. Baudžiamosios teisės normos nekuria jokių prielaidų ir nereguliuoja jokių pozityvių visuomeninių santykių raidos. Baudžiamosios teisės uždavinys - užkirsti kelią tokių visuomeninių santykių susiformavimui ir raidai, kurie trukdo normaliam visuomenei naudingų santykių funkcionavimui. Baudžiamoji teisė ir kitos teisės šakos dažnai gina tą patį objektą (gyvybę, sveikatą, nuosavybę, viešąją tvarką ir kt.) tik skirtingomis priemonėmis ir panaudodamos skirtingus teisinio reguliavimo metodus. Šiuo metu vis didesnę reikšmę visose valstybėse įgyja tarptautinės teisės normos. Yra ir tokių konvencijų, kuriuose sprendžiami baudžiamosios atsakomybės klausimai. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucija ir susiklosčiusia įstatymų leidybos praktika, konvencijų nuostatai baudžiamojoje teisėje taikomi tada, kai jie yra inkorporuoti į Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus.

Baudžiamosios teisės funkcijos.Bendriausia prasme baudžiamoji teisė vykdo apsauginę funkciją.Specializuotos baudžiamosios teisės funkcijos:1. Bendrosios prevencijos: Baudžiamaisiais draudimais siekiama pilnai užkirsti kelia nusikalstamoms veikoms. Realus

baudžiamosios teisės įstatymų taikymas padariusiems nusikaltimus, daro atitinkamą poveikį kitiems, potencialiai linkusiems nusikalsti asmenims. Esmė: ne bausmių griežtumas, o atsakomybės neišvengiamumas.

2. Informacinė: Esant tinkamai pateiktai informacijai apie baudžiamosios teisės normų nustatytus draudimus ir įpareigojimus siekiama: 1) apsaugoti nuo neteisėtų veiksmų žmones, kurie nelinkę nusikalsti; 2) kad baudžiamosios teisės priemonėmis galėtų pasinaudoti nukentėjęs asmuo; 3) formuoti įstatymui paklusnių žmonių kategoriją, taip siaurinant galimybes daryti nusikaltimus.

3. Represinė: baudžiamosios teisės normose nustatytos sankcijos, kuriomis daromi asmeninio ar turtinio pobūdžio suvaržymai nuteistajam.

4. Individualios represijos(pataisymo). Nusikaltusiam asmeniui taikant įstatymą, tikimasi jo elgesio pasikeitimo. Baudžiamosios teisės poveikis priklauso nuo: tinkamai pritaikyto įstatymo, individualizuotos bausmės parinkimo, jos atlikimo organizacijos ir taip toliau.

Visuomenėje pripažintų teisinių gėrybių apsauga.Šiuolaikinė teisė, kai ginami valstybėje pripažinti gėriai, atiduoda pirmenybę CT, AT, KT teisės šakoms. Padaryta žala

sveikatai, garbei, nuosavybei ir kt. gali būti atlyginta pagal civilinį ieškinį, o už daugelį nusižengimų pritaikyta administracinė atsakomybė. Šių teisės šakų nustatyta atsakomybė gali ne tik apsaugoti šiuos gėrius, bet ir esant jų pažeidimui užtikrina nukentėjusiojo interesus. Baudžiamoji teisė yra paskutinė priemonė (ULTIMA RATIO) padarius pažeidimą. Tik kai kitomis teisės normomis negalima užtikrinti šių gėrybių apsaugos, gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.

Baudžiamosios teisės sistema.Baudžiamosios teisės sistema - tai logiška šios teisės šakos struktūra, ją sudaro: Bendroji dalis – bendri dalykai, kurie reikšmingi bet kurio nusikaltimo požymiui. Specialioji dalis – konkretaus nusikaltimo sudėtis. Teisės teorijoje šios dalys skaidomos į: Institutai – teisės normos reguliuojančios vienarūšius santykius.

Teisės norma – įstatymu nustatyta elgesio taisyklė Teisės normos skirstomos:1. normos definicijos - pateikia aprašymus2. normos – principai - įtvirtina baudžiamosios teisės principus

3

3. normos – sąlygos - artimos definicijai, bet nustato tam tikras sąlygas(normų galiojimą laike, apibrėžia nusikaltimo subjektų amžių).

Baudžiamosios teisės bendrojoje dalyje yra nustatyta:1. baudžiamųjų įstatymų galiojimo tvarka,2. nusikalstamų veikų bendrieji požymiai,3. nusikalstamų veikų padarymo formos, 4. asmenų, traukiamų baudžiamojon atsakomybėn, amžius,5. kaltės formos,6. bausmės,7. bausmių skyrimo ir atleidimo nuo jų tvarka.

Specialiojoje dalyje išvardijamos ir nustatomos:1. veikos, kurios yra laikomos nusikalstomomis,2. sankcijos už baudžiamosios teisės normų pažeidimą.

Pagrindiniai bendrosios ir specialiosios dalių sudarymo principai.Bendroji dalis ir specialioji dalis sudaro vieningą visumą. Dažnai yra taikomos kartu. Bendrojoje dalyje vyrauja

normos-definicijos, specialiojoje dalyje normos numato sankcijas. Bendroji dalis savarankiškai funkcionuoti negali, tačiau specialiosios dalies normų realizavimas praktiškai neįmanomas be bendrosios dalies.

Baudžiamosios teisės mokslas(A).- tai žinių visuma apie tokius išskirtinius visuomenės teisinius reiškinius kaip nusikalstama veika ir bausmė. Mokslo

dalykas yra tirti šios teisės šakos normas, pagal kurias veika pripažįstama nusikalstama ir kaltininkui paskiriama bausmė.Baudžiamosios teisės mokslo paskirtis.1. Analizuoja nusikalstamų veikų esmę, jų materialiuosius ir formaliuosius požymius, padarymo formas, nagrinėja

bausmės esmę ir jos teisingo taikymo prielaidas – tam kad tinkamai taikyti baudžiamąjį įstatymą.2. Tiriant baudžiamuosius įstatymus siekiama išaiškinti jų sąlygotumą bei taikymo efektyvumą.3. Tiria baudžiamųjų įstatymų raidą, kad galima būtų suvokti kovos su nusikalstamumu tendencijas ir pateikti

mokslines prognozes ateičiai.Mokslinės analizės metodai. 1. Sisteminis – naudojamas nustatant teisės normos vietą, parenkant bausmių rūšį ir dydį, sudarant BK dalis ir

panašiai.2. Lyginamasis(komparatyvinis) - taikomas lyginant atskirų šalių normas institutus,3. Statistinis – naudojamas įvertinti padarytų, išaiškintų nusikaltimų, paskirtų bausmių, nuteistųjų demografinius ir

kitus kiekybinius rodiklius.4. Sociologinis – apklausos būdas, naudojamas išsiaiškinti teisės institutų veikimą kriminalinės ar kitos statistikos

patikimumą ir kitus klausimus.5. Istorinis – atskleidžiama normų raida, įvertinamos taikymo galimybės.

Baudžiamosios teisės mokslo vieta visuomeninių mokslų struktūroje.Baudžiamosios teisės mokslas, nagrinėjantis nusikaltimo ir bausmės klausimus, susiduria su kitomis mokslo šakomis –

kriminologija, kriminalistika, teismų statistika, teismo pedagogika ir psichologija, teisminė psichiatrija, teisminė medicina.

Baudžiamosios teisės šaltiniai ir baudžiamasis įstatymas 1. Konstitucija – tiesiogiai taikomas aktas.Bendrieji aspektai taikant konstituciją baudžiamojoje teisėje:- negalioja joks aktas, kuris nėra paskelbtas,- įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės,- draudimas žiauriai elgtis su žmonėmis,- dar keletą.Specialieji aspektai taikant konstituciją baudžiamojoje teisėje:- niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą,- pripažinimas kaltu, nuo tada, kai įsiteisėja kaltinamasis teismo nuosprendis,- nelaikomas priverstiniu darbas, kurį dirba nuteistieji.

4

Konstitucinio teismo nutarimai – specifinis baudžiamosios teisės šaltinis. Tai šaltinis, kurio esmę sudaro draudimas taikyti vieną ar kitą baudžiamąjį įstatymą, pripažintą prieštaraujančiu konstitucijai ar kitiems teisės aktams, nuo nutarimo paskelbimo dienos.

2. Baudžiamieji įstatymai. Pagrindinis įstatymas – baudžiamasis kodeksas(įsigaliojo2003-05-01). BK – yra vientisas baudžiamasis įstatymas, kurio būtinumą pagrindžia LR Konstitucija ir joje įtvirtinti pagarbos žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams bei pan. principai, kartu yra Lietuvos teisės sistemos dalis. BK yra sistematizuotas, aukščiausią teisinę galią turintis teisės aktas – baudžiamasis įstatymas, kuris nustato kokios pavojingos veikos yra nusikalstamos, ir jas uždraudžia, nustato teisines tokių veikų padarymo pasekmes – bausmes, baudžiamojo ir auklėjamojo poveikio priemones bei priverčiamąsias medicinos priemones, baudž atsakomybės pagrindus ir sąlygas, kuriais nusikalstamas veikas padarę asmenys g.b. atleisti nuo baudž atsakom ar bausmės.

3. Tarptautinės sutartys. Konstitucijos 138str. – Seimo ratifikuotos sutartys yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis.Tarptautinių sutarčių įgyvendinimo būdai:1. Monistinis – kai sutartys taikomos tiesiogiai kaip nacionaliniai teisės aktai.2. Dualistiniai – kai valstybė pagal tos sutarties nuostatas turi pakeisti/priimti nacionalinius teisės aktus. Tokiu

būdu, per nacionalinius teisės aktus įgyvendindama šį tarptautinė sutartis.Lietuvos baudžiamojoje teisėje taikomas tik dualistinis Tarptautinių sutarčių įgyvendinimo būdas, tai yra Lietuva

pasirašant sutarti įsipareigoja padaryti tam tikrus baudžiamojo kodekso pakeitimus ar papildymus ir taip įgyvendinti tarptautinės sutarties reikalavimus.

Pvz.: Įvairios tarptautinės sutartys apibrėždavo, kokias veikas laikyti nusikaltimu, bet neapibrėždavo sankcijų. Valstybės turi pačios spręsti kaip bausti, o tai dualistinis būdas. Konstitucinis teismas pasisakė, kad tarptautinių sutarčių baudžiamojoje teisėje tiesiogiai taikyti neįmanoma, nes nėra sankcijos.

Ratifikuotos sutartys:1. Europos konvencija prieš pinigų plovimą. Lietuvai aktualu – pateikia pinigų plovimo kaip nusikaltimo

definiciją. Ji numato, kokios sankcijos turi nustatomos už šį nusikaltimą, tai yra turto konfiskavimas, o kitas nustato pati valstybė.

2. Europos konvencija prieš terorizmą. Numato kokios veikos yra pripažįstamos teroristiniais aktais ir valstybė ratifikuodama šią konvencija turi baudžiamuosius įstatymus priderinti prie jos. Nė viena konvencija nereikalauja, kad veikos būtų apibrėžtos identiškai. Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse yra keli savarankiški straipsniai, apimantys konvencijos numatytus veiksmus, kuriuos valstybė turi uždrausti.

3. Daugybė konvencijų skirtų aviacijos, orlaivių, laivų apsaugai nuo teroristinių veiksmų.Konvencijos, kurias galima taikyti tiesiogiai – monistinės.1. Europos konvencija dėl ekstradicijos;2. Europos konvencija pagalbos baudžiamosiose bylose;3. Visos dvišalės sutartys dėl teisinės pagalbos;4. Europos konvencija dėl nuteistųjų asmenų perdavimo;5. Europos konvencija dėl baudžiamojo proceso taikymo;6. Europos konvencija dėl baudžiamojo nuosprendžio taikymo;7. Europos konvencija dėl tarptautinių baudžiamųjų nuosprendžių pripažino ir vykdymo;8. Europos konvencija prieš korupciją;9. Tarptautinio baudžiamojo teismo statutas.4. Amnestijos aktai.Jie numato atleidimą nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės ir sąlygas, kurioms esant galima atleisti nuo bausmės

ir atsakomybės. Amnestijos aktas neprilyginamas įstatymui, bet jie priimami įstatymu. 5. LR Aukščiausiojo teismo pateikiami baudž. teisės normų - baudžiamųjų įstatymų išaiškinimai (pateikiami

Senato nutarimuose, Bb skyriaus teisėjų kolegijų nutartyseSu riebiu klaustuku ar tai šaltinis. Kur problema? Pagal formą ir privalomumą nekelia problemų, nes pagal teismų

įstatymą - teismai, kitos institucijos privalo atsižvelgti į AT Senato nutarimus(išaiškinimus). Problema kyla diskutuojant, kokia išaiškinimo esmė. Teismo aiškinimas nėra naujos teisės normos sukūrimas, tai tik aiškinimas teisės taikymo prasme. Tokiu atveju jie negali būti šaltiniu, nes nesukuriamos naujos normos. Kontrargumentas - išaiškinimai yra tokio lygmens, kad praktiškai tai yra sukūrimas naujų normų. Švedo nuomone tokią praktiką reikia pateisinti ir skatinti, nes įstatymo leidybos procedūra ilga, Aukščiausiasis teismas reaguoja greičiau, objektyviai Aukščiausias teismas turi turėti teisę daryti korekciją įstatymų taikyme, nes Seimas kartais neteisingai, neobjektyviai suvokia. Tačiau kartai būna atvirkščiai - įstatymo tekstas būna geras, o Aukščiausiasis teismas priima tokį išaiškinimą, kuris įstatymą iškreipia. Pvz.: išaiškinimas susijęs su būtinąja gintimi - asmuo gynybos metu sužalojęs ar nužudęs kitą, gali būti pripažintas kaltu ir tuo atveju, kai….Aukščiausiasis teismas šio atveju susiaurina baudžiamosios teisės nustatytą teisę į savigyną.

Teismo precedentas.5

Pasižymi didele specifika – į bet kurio aukštesniojo teismo sprendimą yra privaloma atsižvelgti žemesnės instancijos teismui. Lietuvos teismų įstatyme: teismo precedentu yra tik Aukščiausiojo teismo kolegijos priimti ir Aukščiausiojo teismo senato aprobuotos nutartys. Jos skelbiamos spaudoje – specialiame teismų biuletenyje ir į jas privalo atsižvelgti visi teismai, taikydami tuos pačius įstatymus analogiškoje situacijoje. Pagal šį įstatymą, aprobuotos teismo nutartis – įstatymas.

Šaltiniais gali būti tiktai įstatymo lygmens aktai. Visi kiti aktai – vyriausybės nutarimai, Lietuvos banko nutarimai ir kiti nelaikomi baudžiamosios teisės šaltiniais, bet jie turi tam tikros įtakos, nes padeda taikyti kitus įstatymus. Pvz.: kūno sužalojimas – nustatomas laikantis Vyriausybės nutarimu dėl kūno sužalojimo nustatymo laipsnio taisyklių. Jie nelaikomi baudžiamosios teisės šaltiniais, bet padeda įgyvendinti baudžiamąją teisę.

Baudžiamoji politika .Baudžiamoji politika - valstybės vidaus politikos sudedamoji dalis. Baudžiamosios politikos paskirtis - baudžiamųjų

įstatymų pagrindu apsaugoti valstybės gyventojus nuo nusikalstamų kėsinimųsi. Baudžiamoji politika skiriasi nuo kitų valstybės vykdomų socialinės politikos kryčių savo objektu, uždaviniais, metodais ir poveikio priemonėmis. Objektas – yra nusikalstamumas kaip socialinis reiškinys, kuriam valstybė daro poveikį baudžiamosios teisės priemonėmis.

Baudžiamąją politiką - baudžiamųjų priemonių visumą, sudarančią vieną iš nusikalstamumo kontrolės krypčių.Valstybės uždavinys – sudaryti maksimaliai saugias gyventojų egzistavimo sąlygas. Pagrindinė grandis, sprendžiant

nusikalstamumo kontrolės problemas – baudžiamoji teisė. Pagal ją nustatomos nusikalstamo elgesio ribos, formuojami baudžiamosios atsakomybės už padarytus nusikaltimus pagrindai ir t.t. Tai reiškia, kad baudžiamoji teisė sudaro baudžiamosios politikos pagrindą. Baudžiamoji procesinė, bausmių skyrimo, nusikalstamumo kontrolės ir kitos politikos yra tarpusavyje susijusios, bet gali funkcionuoti tiek, kiek nustatyta baudžiamosios politikos.

Baudžiamosios politikos turinys ir plėtotė įvairiais Lietuvos valstybės raidos laikotarpiais.Baudžiamosios politikos turinį lemia tie uždaviniai, kurie keliami valstybės tam tikrame raidos etape. Tai reiškia , kad

baudžiamosios politikos turinys nukreiptas į ateitį, į iškeltų uždavinių išsprendimą, naudojant baudžiamosios teisės priemones.

Baudžiamosios politikos turinį galima apibūdinti tokiais požymiais:a) baudžiamąja atsakomybe ir jos ribomis. Nusikalstamumo kontrolė prasideda nuo baudžiamosios

atsakomybės ribų nustatymo. Baudžiamojo įstatymo normos numato, kokios veikos pripažintos nusikaltimais ir su kuriomis galima kovoti baudžiamosiomis teisinėmis priemonėmis. Ribas nustatyti labai svarbu. Jeigu daug veikų bus pripažinta nusikaltimais, galima padaryti “kriminalinę“ visuomenę, be to tais išnyksta ribos tarp nusikaltimo ir administracinio teisės pažeidimo. Įstatymų leidėjas priverstas plėsti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kad susiaurintų asmenų, nubaustų kriminalinėmis bausmėmis ratą.

b) pavojingų nusikaltimų kriminalizacija ir dekriminalizacija. Naujų veikų baudžiamajame įstatyme nustatymas vadinama kriminalizacija, o atvirkščiai - dekriminalizacija.

c) nusikalstamų veikų penalizacija (bausmių struktūra , rūšys, bausmių ribos, alternatyvių bausmių buvimas).

Vykdant tam tikros krypties baudžiamąją politiką norimų rezultatų galima pasiekti , jeigu ne tik teisėsaugos organai, kurie ją realizuoja, bet ir visuomenė pripažins ją teisinga. Iš istorinės patirties aišku- jeigu nepaisoma baudžiamosios politikos teisingumo principo, visuomenė ją atmeta.

Pagrindiniai baudžiamosios politikos principai:Lietuvos įstatymų leidyboje pagrindiniai principai įtvirtinti Konstitucijoje:1. Lygybės principas(Konstitucijos 29 str.) – baudžiamieji įstatymai privalo užtikrinti, kad kiekvienas asmuo, padaręs

nusikaltimą būtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, nediskriminuojant ir nesuteikiant privilegijų pagal pilietybės, lyties ir kitus požymius. Tai negalima painioti su nubaudimu, nes ištyrus bylą, konkreti bausmė gali būti paskirta, atsižvelgiant į asmenines subjekto savybes(pvz. Kūdikio nužudymas gimdymo metu, vyras padaryti negalėtu).

2. Teisėtumo principas(Konstitucijos 20,21,22,23,24 str.) - Pirminė prielaida teisėtumui užtikrinti – įstatymai, garantuojantys žmogaus saugumą. Reikia siekti, kad nekiltų prieštaravimų tarp įstatymų, teisės spragų.

3. Humanizmas(Konstitucijos 21 str.) - negalima žmogaus žaloti, kankinti, žeminti jo orumo ir t.t. Baudžiamieji įstatymai turi įtvirtinti humanišką elgesį su teisiamuoju, užkirsti kelią ikiteisminio tyrimo metu, bausmės atlikimo metu taikyti priemones ir suvaržymus, kurie nenumatyti įstatymo ir kurios sukelia žmogui kančias ar žemina jo orumą.

Specialūs baudžiamosios teisės principai: 1.nėra atsakomybės, jeigu nenumatyta įstatyme(NULLUM CRIMEN, NULLA POENA SINE LEGE) - šiuolaikinių

įstatymų dauguma gana aiškiai apibrėžia įstatymo galiojimo laiką - pradžią, pabaigą, grįžtamojo galiojimo atvejus. Kategoriškai nurodoma, kad įstatymas neturi grįžtamosios galios. Nežiūrint į tai, kad baudžiamieji įstatymai yra kodifikuoti, neretai kyla klausimas ar konkreti veika yra uždrausta, dėl įstatymo netikslumo, neaiškumo ar blanketinių normų taikymo.

6

Dažnai tą pačią veiką draudžia skirtingi įstatymai. Pvz., baudžiamasis ir administracinis kodeksai išvardija panašias veikas, susidaro keblumai juos taikant. Kai įstatyme, aprašant nusikaltimo sudėtį panaudotas blanketinis požymis – normos turinys tampa aiškus tik žinant poįstatyminį aktą. Tai reiškia, kad ne įstatymas, o poįstatyminis aktas, kuris turi kitus tikslus. Tokiu atveju poįstatyminio akto netikslumai gali sukelti nepageidautinų padarinių baudžiamojoje teisėje.

2.atsakomybės neišvengiamumo principas- šio principo realizavimas reiškia, kad kiekvienas, padaręs nusikaltimą privalo už jį atsakyti. Šiuo metu šis principas realizuojamas tik iš dalies. Padarytų nusikaltimų statistiškai išaiškinama mažiau nei pusė visų registruotų.

3.bausmės individualizavimas - reiškia, kad baudžiamosios teisės normos turi užtikrinti, kad baudžiamojon atsakomybėn būtų traukiamas tik kaltas nusikaltimo padarymu asmuo. Tačiau įvairiose valstybėse yra taikoma ir kolektyvinės atsakomybės principas. Bausmės individualizavimas nėra atribotas nuo aplinkos - kaltininko nubaudimas daro įtaką kaltininko artimiesiems, šeimai ir tokios įtakos išvengti beveik neįmanoma. Bausmės individualizavimas reikšmingas siekiant nubaudimo teisingumo. Teisingumas reiškia įstatymo nustatytą, optimalų pataisymui reikalingą bausmės dydį.

4.visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai(IN DUBIO PRO REO) - susietas su baudžiamuoju procesu. Visų aplinkybių, kurios ne visiškai aiškios ir tikslios, įvertinimas atsisakymas lemia kaltinimo pagrįstumą. Tai reikšminga ir baudžiamosios teisės prasme, nes įstatymu turi būti numatyti visi nusikaltimo sudėties požymiai, negali būti jokių abejonių. Kai kyla abejonių sprendžiant veiklos kvalifikavimo klausimus, turi būti parinkta tik ta nusikaltimo sudėtis, kuri be abejonės atitinka surinktus duomenis. Neturi būti taikomi griežtesni įstatymai, kad nepažeistų žmogaus teisių.

5.bausmės ekonomijos principas - reikšmingas pereinamojo laikotarpio valstybėms, kai nusikalstamumo problemas siekia išspręsti griežtinant bausmes. Bausmės ekonomijos principas reiškia , kad turi būti nustatytos tokios sankcijų ribos, kurios leidžia teismui parinkti tokias minimalias bausmes, kurių užtektų nuteistajam pasitaisyti.

BAUDŽIAMASIS ĮSTATYMAS IR JO GALIOJIMO RIBOS

LR baudžiamieji įstatymai turi tokią paskirtį: 1) uždrausti veikas, kurios daro esminę žalą asmens,valstybės ar visuomenės interesams arba kelia grėsmę

tokiai žalai atsirasti;2) tiksliai apibrėžti, kokios veikos pripažįstamos nusikaltimais;3) nustatyti nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį ir jas atitinkančias bausmes;4) saugoti asmenis ir visuomenę nuo nusikalstamų kėsinimųsi grasinant kriminalinėmis bausmėmis ir nustatyti

pagrindus, kuriais remiantis baudžiami nusikaltusieji asmenys, norint juos pataisyti.

Baudžiamųjų įstatymų sandara.Baudžiamoji teisė remiasi išimtinai įstatymu, kurie neturi prieštarauti LR Konstitucijai, kuri numato bendruosius teisės

principus, bet ir įtvirtina daugelį reikšmingų nuostatų. Tai reiškia, kad kiekvienas asmuo gindamas savo teises gali tiesiogiai remtis ne tik baudžiamojo įstatymo, bet ir Konstitucijos nuostatomis.

Baudžiamasis Kodeksas – visų normų rinkinys. Bendroji dalis: apibūdina uždavinius ir kitus bendrus klausimus, atskleidžia priemonių esme, turinį. Specialioji dalis:

fiksuoja draudimus ir sankcijas. Abiejų dalių normų vienos be kitos taikyti negalima. Kodifikuojant atsižvelgiama į nusikaltimų pavojingumą, subjektų požymius. Numeracija yra griežta, priimant naują straipsnį, jis turi būti priderintas.

Straipsniai turi dalis (aprašyti skirtingu pavojingumo vienos rūšies nusikaltimus: kvalifikuotos bei privilegijuotos sudėtys) arba punktus. Bendrojoje dalyje dalys reikalingos, kad atskirti panašias nuostatas arba vystyti pirmines.

Straipsnio dispozicija – tai speciali dalis, nurodanti, aprašanti veiką, kurią padarius kaltiems asmenims numatytos sankcijos. 1. paprastos – kai nusikaltimas yra visiems aiškus, suprantamas, pateikiamas tik veikos pavadinimas; pvz.: tyčinis

nužudymas, nužudymas dėl neatsargumo; 2. aprašomosios – kai yra ne tik pavadinimas, bet ir atskleidžiamos jo detalės, išsamus ir aiškus veikos požymių aprašymas;

pvz.: diversija;3. blanketinės – kai yra pavadinimas, o požymiai nurodomi kituose įstatymuose ar teisės aktuose; pvz.: atsakomybė už

veterinarijos taisyklių pažeidimą;4. alternatyvinės – kelių veikų požymiai, kurios atskirai ar visos kartu sudaro vieno nusikaltimo sudėtį;5. nukreipiančios – kai yra nusikaltimo pavadinimas, o požymių reikia ieškoti kituose Baudžiamojo Įstatymo

straipsniuose; 6. kompleksinės – panaudojami kelių dispozicijų rūšių būdai;

7

7. su vertinamaisiais požymiais – įdedami žodžiai: didelė žala, sunkios pasekmės ir pan. Jiems nustatomi aiškūs vertinimo kriterijai pačiame įstatyme. Arba vertinamuosius požymius atskleidžia Teismų praktika, kur nurodo jog dar reikalingi ir kiti kriterijai.

Straipsnio sankcija – bausmės rūšis ir būdas už dispozicijoje nurodytą veiką. Jose atsispindi veikos pavojingumas. Visada nurodomos pagrindinės bausmės, gali būti ir papildomos.1. absoliučiai apibrėžtos ( buvo mirties bausmė, dabar nėra);2. santykinai apibrėžtos – galimi 2 porūšiai: a) kai nustatoma tik aukščiausia riba. b) kai nustatoma apatinė ir viršutinė

riba;3. alternatyvios – kai yra kelios pagrindinės bausmės ir teismas turi išrinkti vieną iš jų;4. kumuliatyvinės – kai yra ir pagrindinės, ir papildomos bausmės;5. kompleksinės – sankcija numatyta keliais būdais. Tokių daugiausia.

Baudžiamosios teisės normose yra aprašytos tam tikros elgesio taisyklės. Jose atsispindi baudžiamosios teisės esmė, o

straipsniai – išraiškos forma, aprašytos veikos.Normos struktūra:

1. hipotezė – sąlygos, kada yra taikoma baudžiamosios normos sankcija ( 1 ir 3 str.);2. dispozicija – atitinkamos elgesio taisyklė, reikalavimas arba draudimas (tam tikri draudimai yra bendrojoje dalyje);3. sankcija – poveikio priemonė už dispozicijoje nurodytos taisyklės nesilaikymą.

G.Švedas mano, kad yra klasikinė 3-jų dalių struktūra.

Baudžiamųjų įstatymų galiojimas erdvėje .Teritorinis principas – visi asmenys, padarę nusikaltimus LR teritorijoje, atsako pagal LR baudžiamuosius įstatymus. LR teritorija:

1. žemės paviršius ir gelmės valstybės sienų ribose,2. teritoriniai vandenys ir 12 jūrmylių pločio Baltijos jūros pakraščių vandenys,3. kiti vandens telkiniai iki nustatytos ribos , o jei jos nėra, tai iki vidurio,4. oro erdvė virš sausumos ir vandenų teritorijos,5. jūrų laivai ir orlaiviai su LR skiriamaisiais ženklais, esantys neutraliose teritorijose.

Užsienio diplomatinių atstovybių teritorija ir diplomatų automobiliai, kuriais jie važinėja, nelaikomi Lietuvos teritorija ir jie naudojasi neliečiamumo teise: juose negalima daryti kratos, arešto ir pan. Užsienio šalių diplomatinis korpusas naudojasi diplomatinio imuniteto teise – jų jurisdikcijos klausimas yra sureguliuotas Vienos konvencijos Dėl diplomatinių santykių bei tarpvalstybinėmis sutartimis.

Diplomatinis imunitetas yra dviejų rūšių:1) diplomatinių atstovybių imunitetas (eksteritorialumas) – patalpų ir transporto neliečiamybė;2) asmeninis diplomatų imunitetas – darbuotojai, turintys diplomatinius rangus ir einantys diplomatines pareigas, jų

šeimos nariai, nesantys LR piliečiais ir gyvenantys su diplomatais. Imunitetą turi konsuliniai pareigūnai, diplomatinių atstovybių personalas;taip pat užsienio valstybių vadovai, parlamentarai, vyriausybinių delegacijų nariai bei pagal dvipusį susitarimą – įvairių delegacijų nariai bei jų bendradarbiai. Tokį imunitetą turintis asmuo, padaręs nusikaltimą užsienyje, paskelbiamas PERSONA NON GRATA ir jam nustatomas išvykimo iš šalies laikas.

Pagal LR Konstituciją neliečiamybę turi Prezidentas, Seimo nariai (sesijų metu), Konstitucinio teismo teisėjai, teisėjai ir pan. – jiems yra numatyta tam tikra procedūra.

Nusikaltimo padarymo vieta - vieta, kurioje asmuo veikė ar galėjo veikti, arba ta vieta, kurioje kilo baudžiamojo įstatymo numatytos pasekmės. Bendrininkų nusikaltimo padarymo vieta yra ta, kur buvo šis nusikaltimas padarytas, o jeigu bendrininkas veikė kitoje vietoje – tai jo veikimo vieta.

Nusikaltimai pagal baigtinumą yra skirstomi į:1) formalius – tokie nusikaltimai, kurie laikomi juridiškai baigtais, padarius tam tikrą veiką,2) materialius - tokie nusikaltimai, kurie laikomi juridiškai baigtais, kilus įstatyme numatytoms pasekmėms,3) nukirstinius - tokie nusikaltimai, kurie laikomi juridiškai baigtais, atlikus nors vieną veiksmą, kuris įeina į

nusikaltimo objektyviąją pusę. Jei nusikaltimo sudėtis yra formali, tai nusikaltimo vieta - kur atlikta veika. Jei nusikaltimo sudėtis materiali – kur

atsirado pasekmės. Jei nukirstinė – kur padarytas pirmas veiksmas.

8

Padarius tą patį nusikaltimą LR ir kitos valstybės teritorijoje, nusikaltimas laikomas padarytu LR teritorijoje, jeigu jis buvo pradėtas arba baigtas ar jam užkirstas kelias. Pagal LR baudžiamuosius įstatymus asmenys, padarę nusikaltimus orlaiviuose, jūrų ar upių laivuose, kurie buvo su LR vėliava ar skiriamaisiais ženklais už LR ribų. Užsienio valstybių diplomatinių atstovų bei kitų jiems prilygintų asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimas, padarius nusikaltimą LR teritorijoje, sprendžiamas diplomatiniu būdu.

Pilietybės principas – LR piliečiai ir nuolatos LR teritorijoje gyvenantys asmenys be pilietybės už nusikaltimus, padarytus užsienyje, atsako pagal LR baudžiamuosius įstatymus. Jeigu asmuo, padaręs nusikaltimą užsienyje, traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal LR baudžiamuosius įstatymus,tačiau abiejose šalyse šis nusikaltimas baudžiamas skirtingai, nusikaltusiam asmeniui skiriama bausmė, numatyta švelnesnio įstatymo. Padaręs nusikaltimą užsienyje, asmuo netraukiamas baudžiamojon atsakomybės, jeigu jis: visiškai atliko užsienyje teismo paskirtą bausmę; užsienio valstybės įsiteisėjusio teismo nuosprendžiu buvo visiškai išteisintas, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės

arba bausmė nebuvo paskirta dėl senaties ar kitais toje šalyje numatytais teisiniais pagrindais.

Realinis principas – kiekviena valstybė baudžia už svarbius jai ir jos piliečiams užsienyje padarytus kitų šalių asmenų nusikaltimus: “kiti asmenys, padarę nusikaltimus užsienyje gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn pagal LR įstatymus tik tuo atveju, jei padaryta veika pripažįstama nusikaltimu ir yra baudžiama nusikaltimo padarymo ir LR baudžiamuosius įstatymus”. Lietuva yra suinteresuota asmenį, savo veiksmais padariusį žalos Lietuvos valstybei ar jos piliečiui, nubausti savo šalyje, o ne išduoti jį valstybei, kurios piliečiu kaltininkas yra.

Universalusis principas – visos valstybės baudžia nusikaltėlius, jeigu jie bet kurioje iš jų yra sulaikyti, neatsižvelgdamos į nusikaltimo padarymo vietą . Tokiam nubaudimui pagrindą sudaro tai, kad valstybės ratifikavusios tam tikras konvencijas ar tarptautines sutartis, paprastai papildo savo baudžiamuosius įstatymus, numatydamos atitinkamą atsakomybę.

Baudžiamųjų įstatymų galiojimas laike.Veikos nusikalstamumą ar baudžiamumą nustato įstatymas, galiojęs šios veikos darymo metu. Lietuvos įstatymai įsigalioja:

1) paskelbimo “Valstybės žiniose” diena; 2) data, nurodyta pačiame įstatyme, kuris paskelbtas VŽ; 3) paskelbimo Seimo spec. leidinyje diena.

Gyventojai turi susipažinti su teisės aktais, todėl praktiškai traukti baudžiamojon atsakomybėn galima tik tada, kai nusikalstama veika padaryta kitą dieną po įstatymo įsigaliojimo.

Baudžiamojo įstatymo galiojimas pasibaigia: 1) kai jis panaikinamas specialiu aktu; 2) kai jis pakeičiamas kitu įstatymu; 3) pasibaigus jo terminui, jeigu toks buvo nurodytas pačiame įstatyme.

Nusikaltimo padarymo laikas:1) kai atsirado šios veikos pasekmės;2) paskutinio veiksmo pabaiga, kai veiką sudaro keli veiksmai;3) šios veikos nutraukimo momentas trunkamojo nusikaltimo atveju;4) paskutinio į šio nusikaltimo sudėtį įeinančio veiksmo pabaiga tęstinio nusikaltimo atveju;5) bendrininkavimo atveju – kada kiekvienas bendrininkas padaro sutartus veiksmus.Įstatymas, panaikinantis veikos nusikalstamumą, sušvelninantis bausmę ar kitokiu būdu palengvinantis veiką

padariusio asmens teisinę padėtį, turi grįžtamąją galią. Įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Išimtis – įstatymų taikymas už genocido, karo nusikaltimus bei nusikaltimus žmogiškumui.

Medicininio ir auklėjamojo poveikio priemonės skiriamos tos, kurios yra nustatytos teismo sprendimo priėmimo metu.

Veikos baudžiamumas panaikinamas įstatymu pašalinant iš jo numatytas nusikaltimo sudėtis, o įvedamas – jas naujai nustatant. Taip pat veika gali būti ribojama arba plečiama įtraukiant ar pašalinant tam tikrus nusikaltimo požymius.

Bausmė gali būti švelninama:9

1) sumažinant minimumą arba maksimumą;2) įvedant naują alternatyvią sankciją;3) paliekant įstatyme numatytą pagrindinės bausmės min ar max, tačiau atsisakant visų ar dalies privalomų

papildomų bausmių ar jas paliekant fakultatyvias;4) įvedant naują straipsnio dalį, numatančią švelnesnę bausmę ir pan.Tarpinio baudžiamojo įstatymo problema – veikos padarymo metu galioja vienas įstatymas, tardymo metu kitas, o

sprendimo priėmimo metu trečias. Pirmiausia lyginamas veikos padarymo metu ir nuosprendžio priėmimo metu galioję įstatymai. Taikomas švelnesnis. Jei abu lygūs – taikomas veikos metu galiojęs įstatymas.

Teisės normų konkurencijaTeisės normų konkurencija - atvejai, kai kelios baudžiamosios teisės normos gali būti pritaikytos konkrečiam

juridiniam faktui. Normų konkurencijos ir kolizijos skirtumai: -kolizinės normos prieštarauja viena kitai, o konkurencinės neprieštarauja, o abi galioja savarankiškai ir savarankiškai

turi būti pritaikytos; -normų kolizija – tai įstatymų leidybos netobulumas, konkurencijos atveju tarp galiojančių įstatymų nėra

prieštaravimų – klausimas kokią normą pritaikyti atsiranda, kai yra konkretus nusikaltimas, kuriam galima pritaikyti skirtingas normas. Normų koliziją turi išspręsti įstatymų leidėjas, o konkurenciją – tardytojas, prokuroras, teisėjas ar kitas pareigūnas.

Normų konkurencijos rūšys:1) Bendrosios ir specialiosios normos konkurencija. Viena bendresnė, kita konkretesnė. Taikoma konkretesnė

(specialioji). Bendroji ir specialioji normos kartu gali būti taikomos tik tuo atveju, jeigu padaryti keli tarpusavyje nesusiję nusikaltimai (realioji sutaptis).

2) Specialiųjų normų konkurencija. Kartais su bendrąja norma konkuruoja ne viena, o kelios normos, kurios konkuruoja dar ir tarpusavyje. Taisyklės:

1) kai konkuruoja normos su lengvinančiomis ir sunkinančiomis aplinkybėmis, prioritetas atiduodamas normai su lengvinančiomis aplinkybėmis;

2) kiekvienas labiau pavojingas požymis apima visus kitus, mažiau pavojingus, taigi, jei tarpusavyje konkuruoja keli to paties straipsnio punktai arba dalys, numatančios skirtingas kvalifikuojančias aplinkybes, kurios numato labiausiai pavojingas.

3) Visumos ir dalies konkurencija. Kelios veiką atitinkančios normos sutampa nevienodai: viena norma šią veika apibūdina visapusiškai, o kitos – tik iš dalies, sudėjus šias dalis gaunama apytikrė veikos charakteristika. Tokiai konkurencijai būdinga:

1. dvi ar daugiau normų numato atsakomybę už padarytą veiką;2. bendra norma apima visą veiką, kitos atitinka kvalifikuojamos veikos dalis (viena norma atitinka

veiką bendrais bruožais, kitos – specifinius bruožus);3. bendroji norma atitinka veiką tiksliausiai, nes atskiras šios veikos dalis apibūdinančios normos

neišryškina šios veikos specifikos;4. normos dėl savo turinio yra tarpusavyje pavaldžios;

Todėl turi būti taikoma bendroji norma.

Baudžiamųjų įstatymų aiškinimasBaudžiamųjų įstatymų aiškinimas – intelektuali veikla, skirta tikram baudžiamojo įstatymo turiniui suvokti. Rūšys:pagal subjektus:1) autentiškas – aiškina įstatymo leidėjas. 2) teisminis: norminis – turintis norminę galią ir kazuistinis – nagrinėjant konkrečią baudžiamąją bylą;3) mokslinis – pateikiamas moksliniuose straipsniuose, monografijose, pranešimuose.pagal apimtį:

1) adekvatus – kas yra parašyta, taip ir aiškinama;2) siaurinamasis – taisoma įstatymo leidėjo padaryta klaida ir įstatymas praktiškai taikomas siauriau;3) plečiamasis – praktikoje taikomas plačiau, negu atrodo.

Principinės aiškinimo taisyklės:1) jei kyla neaiškumų dėl įstatymo teksto ar jo taikymo – naudojama asmeniui palankesnė kryptis;2) plečiamasis aiškinimas taikomas, kai reikia siaurinti atsakomybę ar kitaip palengvinti kaltininko padėtį;

10

3) plečiamuoju aiškinimu neturėtų būti išplečiamos baudžiamosios atsakomybės ribos ar kitaip apsunkinama kaltininko padėtis.

Pagal būdus:1) gramatinis – gramatinis teksto aiškinimas, nes reikšmės gali turėti ir padėtas ne vietoje kablelis;2) sisteminis – palyginant atskirus straipsnius ar jų dalis;3) istorinis – padeda atskleisti įstatymo priėmimo sąlygas;4) loginis – logikos taisyklių panaudojimas įstatymo turiniui atskleisti;5) teisminis – LAT;6) doktrininis(mokslinis).

Analogija ir spragų problema– tokie atvejai, kai baudžiamasis įstatymas numatė baudžiamąją atsakomybę už tam tikras veikas, tačiau dėl netinkamo

įstatymo formulavimo ar kitų įstatymų pakeitimo veikos, turinčios iš dalies analogiškus požymius, yra nebaudžiamos. Norint atskirti kriminalizacijos procesą nuo spragų, reikia išspręsti klausimus:

1) ar veikos baudžiamumo nustatymo reikalavimas nėra tik neteisingas sąlygų, kurioms esant baudžiamasis įstatymas apskritai gali būti pritaikytas, suvokimas;

2) ar nėra kitų teisės normų, kurias įstatymų leidėjas mano esant pakankamas, kad būtų galima išspręsti atsakomybės už padarytas veikas;

3) ar nėra sąmoningo įstatymo leidėjo vengimo nustatyti už tokias veikas baudžiamąją atsakomybę;4) ar negalima esamos įstatymų spragos užpildyti plečiamuoju aiškinimu, atitinkamai nukreipiant teismų praktiką.Vienintelis būdas panaikinti spragas baudžiamuosiuose įstatymuose yra jų pakeitimas ir papildymas.Analogijos problema. Baudžiamojoje teisėje analogija negalima. Tačiau įstatymuose yra kai kurie analogijos aspektai:

“sukelia sunkias pasekmes”, “sunkus įžeidimas”

Prieglobsčio suteikimas (asylum).Visuotinė žmogaus teisių deklaracija: “Persekiojamas žmogus turi teisę ieškoti prieglobsčio kitose šalyse ir juo

naudotis. Šia teise negali būti pasinaudota, kai persekiojimas tikrai pagrįstas padarytu kriminaliniu nusikaltimu ar veiksmų, prieštaraujančių JT tikslams ir principams”. BK neišsprendžia klausimo, dėl kokių padarytų veiksmų suteikiama prieglobsčio teisė. Tai turi išspręsti kiti įstatymai. Galima daryti prielaidą, kad prieglobsčio teisė pagal LR įstatymus suteikiama tada, jei užsienio pilietis padarė veiksmus, kurie pagal jo šalies baudžiamuosius įstatymus yra pripažįstami nusikaltimu. Jeigu tokie veiksmai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, atvykęs asmuo gali turėti kitą statusą, bet ne asmens, kuriam yra suteiktas prieglobstis. Iš visuotinės žmogaus teisių deklaracijos išplaukia, kad asmens padaryti veiksmai neturi būti kriminalinio pobūdžio. Tarptautinės teisės praktika paprastai sieja prieglobsčio suteikimą su politine veikla, kuri veikos padarymo šalyje yra vertinama kaip nusikaltimas.

Asmenų, padariusių nusikaltimus išdavimas (ekstradicija)Užsienio piliečiai, padarę nusikaltimus, išduodami atitinkamoms valstybėms remiantis tarptautinėmis ir

tarpvalstybinėmis sutartimis, o jeigu tokių sutarčių nėra – vadovaujantis LR įstatymais. LR pilietis, padaręs nusikaltimą, negali būti išduotas užsienio valstybei. Užsienio piliečiai neišduodami:

- jei nors vienoje iš valstybių asmens veika nėra pripažįstama nusikaltimu;- jeigu asmeniui yra suteikta prieglobsčio teisė.- jeigu to asmens atžvilgiu jau priimtas galutinis sprendimas;- jeigu prašančioje šalyje asmeniui gresia mirties bausmė ir kitais tarptautinėse sutartyse numatytais atvejais.Šiuo metu ekstradicija taikoma tik už nusikaltimus kurių bausmė yra daugiau kaip 1 metai laisvės atėmimo.ES jau pasiūlė naują ekstradicijos konvenciją: atsisakoma dvigubo nusikaltimo koncepcijos – prašančiojoje valstybėje

veika kvalifikuojama kaip nusikaltimas,o prašomojoje valstybėje to gali ir nebūti; negalima neišduoti asmens, jei jis yra prašančios valstybės pilietis. Nenumato sąlygos, kad ekstradicija netaikoma už nusikaltimus, kurie baudžiami mažesne nei 1 metų laisvės atėmimo bausme.

Tarptautinio baudžiamojo teismo Statutas įteisina asmens perdavimą šiai institucijai. Tai panašu į ekstradiciją. Skirtumas – perduodama ne kitai valstybei, o viršvalstybinei teisminei institucijai, nėra sąlygų atsisakyti išduoti, turi būti išduodamas ir savas pilietis.

Jeigu prašo kelios valstybės, atsižvelgiama į padarytų nusikaltimų sunkumą ir prašymų padavimo eiliškumą. Nurodoma, kad negali traukti baudžiamojon atsakomybėn už kitus nusikaltimus, kurie nebuvo nurodyti prašyme išduoti tą asmenį.

11

2 tema. Nusikaltimas ir nusikalstamumasNusikalstamumas - reiškinys, visuomenėje vykstantis procesas. Nusikalstamumo būklę nusako: nusikaltimų paplitimas, jų pavojingumas bei raidos tendencijos.Nusikaltimų paplitimas - matuojamas nusikaltimo lygiu(nurodoma kiek nusikaltimų ar nusikaltėlių tenka 100 ar 10

tūkstančių gyventojų, gyvenančių toje teritorijoje, kur analizuojamas nusikalstamumas). Nusikalstamumo struktūra - kokybinė nusikalstamumo išraiška. Parodo tam tikrų nusikaltimų rūšių ir grupių pobūdį

bei pavojingumą. Susideda iš 2 dalių: žinomos ir latentinės. Dėsningumas - kuo pavojingesni nusikaltimai, tuo mažesnis jų latentiškumas.

Nusikalstamumo struktūra - skirstoma ir pagal nusikaltimų pavojingumą(sunkūs nusikaltimai, mažiau sunkūs, nesudarantys didelio pavojaus), rūšinė nusikalstamumo struktūra(vagystės, chuliganizmas, plėšimas, tyčiniai nužudymai ir kt.).

Nusikalstamumo dinamika - būklės ir struktūros pakitimai per tam tikrą laiką. Nusikalstamumo priežastys. Tai viena sudėtingiausių mokslinių bei praktinių problemų. Priežastys yra įvairių

socialinių ir socialiai reikšmingų reiškinių, procesų, faktų ir įvykių, sukeliančių ir lemiančių nusikalstamumą visuma. Konkretaus nusikaltimo priežastys. Asmeninės žmogaus savybės sąveikauja su gyvenimo aplinka. Nusikaltimo

mechanizmas - sudėtinga aplinkybių sistema, kuri sudaro konkrečią gyvenimo situaciją, o jos suvokimas ir asmeninių savybių reakcija sukelia nusikaltimą.

Šiame mechanizme veikia dvi jėgos:1. aplinkybės, kurios labai vilioja žmogų padaryti nusikaltimą.2. asmeninės savybės, kurios viliojimą priima

Nusikalstamos veikos mechanizmo veiksniai:1. konkreti gyvenimo situacija2. situacijos suvokimas3. nusikaltimo motyvai4. aukos vaidmuo5. nusikaltimo pateisinimas ir kt.

Nusikaltimas yra baudžiamajame įstatyme uždrausta, pavojinga, sulaukusio baudžiamajame įstatyme nustatytą amžių ir pakaltinamumo arba ribotai pakaltinamo asmens kaltai padaryta nusikalstama veika (veikimas ar neveikimas), už kurią įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę.

BT teorijoje nusikalstamą veiką atspindi du momentai:Materialusis nusikaltimo momentas. Nusikaltimu laikoma ne bet kokia, o pavojinga veika. Pavojingumas pasireiškia

tuo, kad kėsinamasi į konkrečius valstybės saugomus teisinius gėrius.Formalus nusikaltimo momentas išreiškia - priešiškumą teisei. Šis momentas pašalina analogijos instituto taikymo

galimybę BT, daro pažeidėjus lygius prieš baudžiamąjį įstatymą.Pagrindiniai nusikaltimo požymiai:

1) pavojinga veika,2) teisei priešinga veika3) veika

1) Pavojingumas. Kadangi BT – griežčiausia valstybės reakcija į teisės pažeidimus, natūralu, kad ji reglamentuoja tik pačius svarbiausius. Svarbumo atskyrimas ir yra realizuojamas per pavojingumą. Pavojingumas - dinamiškas, kintantis požymis. Pavojingumą lemia objektyvūs ir subjektyvūs veiklos požymiai.

Pavojingumą apsprendžia:1. pavojingumo pobūdžiu - kokybinė veiklos charakteristika. Rodo koks yra pavojingumas, į kokį gėrį yra

nukreipta veika. Lemia nusikalstamos veikos objekto vertingumas, padarytos žalos turinys, kaltės forma.2. pavojingumo laipsniu - kiekybinė veiklos charakteristika. Rodo kokio dydžio yra pavojingumas. Lemia

padarytos žalos dydis, nusikaltimo padarymo būdas, padarymo tikslai, laikas, kitos aplinkybės.Pavojingumas yra objektyvus – įstatymų leidėjas išsiaiškinti, kad veikos pavojingumas toks, kad ji gali būti priskiriama

prie baudžiamųjų įstatymų.Požymio svarba:1. juo remiantis sprendžiama, ar veika pripažįstama nusikaltimu, ar ne.2. priklausomai nuo pavojingumo pobūdžio ir laipsnio konstruojamos bausmės ir nustatomos sankcijos.

2) Priešingumas teisei. Nusikaltimu gali būti laikoma tik tokia veika, kuri yra numatyta baudžiamajame įstatyme.12

Tai formalus nusikaltimo požymis. Reiškia, kad padaryta veika laikoma nusikaltimu, jei ji sutampa su baudžiamajame įstatyme aprašytais nusikaltimo sudėties požymiais. Priešingumas teisei yra teisinė pavojingumo išraiška baudžiamajame įstatyme.

1. BT negali būti taikoma analogija2. baudžiamųjų įstatymų negaliojimo atgal principas3. nusikaltimu gali būti pripažįstama tik ta veika, kuri visiškai ir pilnai atitinka įstatyme numatytos veikos požymius.Veika negali būti laikoma nusikaltimu vien dėl to, kad ji atitinka baudžiamajame įstatyme numatytų nusikalstamos

veikos sudėties požymių. Ji gali būti nepripažįstama nusikalstama jei yra mažareikšmė. Nusikalstamos veikos mažareikšmiškumą apibūdinantis kriterijai:

1. objektyvusis – baudžiamojo įstatymo numatytos veikos atlikimas nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems gėriams arba padaryta žala labai nežymi, todėl veikos pavojingumas mažas ir padaryta veika nėra laikoma pavojinga teisine prasme. Mažą pavojingumą lemia kilusių pasekmių pobūdis arba pačio nusikaltimo dalyko požymiai. (pavojingumo laipsnis).

2. subjektyvusis - kaltininko tyčios kryptingumas, jo tikslai(ar veika turi pavojingumo pobūdi ar ne)Už mažareikšmį nusikaltimą baudžiamoji byla nekeliama, tačiau asmuo gali būti traukiamas drausminėn ar

administracinėn atsakomybėn.

3) Veika:1) aktyvi veiksmai - veikimas,2) pasyviais veiksmais - neveikimas.

Negali būti baudžiamas žmogus už mintis ar sumanymus, kol yra nepereinama į veikimo ar neveikimo būseną. Veikimas - pasireiškia įvairių veiksmų, kuriais kėsinamasi į baudžiamojo įstatymo saugomus teisinius gėrius, atlikimu.

Veiksnumą sudaro sąmoningas ir valingas kūno judesys. Reikšmingi judesiai, kuriuos lemia asmens sąmonė ir valia. Veikimas gali susidėti iš vieno judesio ar judesių komplekso.

Neveikimas. Tai pasyvus žmogaus elgesys, sukeliantis ar galintis sukelti išoriniame pasaulyje tam tikrus pakitimus. Jam būdingas pavojingumas ir priešingumas teisei. Pavojingumas pasireiškia tuo, kad susilaikant nuo tam tikrų veiksmų atlikimo atsiranda žala teisiniams gėriams ar keliama tokios žalos grėsmė. Neveikimas nuo veikimo skiriasi fizine prasme. Asmuo neatlieka kūno judesių, kuriuos galėjo ir privalėjo atlikti. Toks elgęsis turi būti sąmoningas ir valingas. Asmuo turi suvokti, kad jis privalo veikti atitinkamu būdu, jei nesuvokė ar negalėjo suvokti – baudžiamoji atsakomybė jam neatsiranda., taip pat baudžiamoji atsakomybė neatsiranda, dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių priežasčių negalėjo to padaryti. Norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn už neveikimą, reikia nustatyti ar jis privalėjo veikti atitinkamu būdu.

Pareigą veikti gali lemti:1) asmens profesija ar tarnybinės pareigos,2) giminystės ryšiai,3) pilietinės pareigos,4) ankstesnis to paties asmens elgesys.

Baudžiamasis nusižengimas. Baudžiamasis nusižengimas – baudžiamajame įstatyme uždrausta, pavojinga, sulaukusio baudžiamajame įstatyme

nustatytą amžių ir pakaltinamo arba robotai pakaltinamo asmens kaltai padaryta nusikalstama veika (veikimas arba neveikimas), už kurią įstatymas nenumato laisvės atėmimo bausmės.

Nusikaltimų atribojimas nuo kitų teisės pažeidimų:1. dažniausiai įstatymo leidėjas numato konkrečius požymius. Kai yra konkurencija – taikomas įstatymas, švelninantis

atsakomybę ar kitaip lengvinantis padariusio veiką asmens teisinę padėtį.2. jei įstatymo leidėjas nenumatė konkrečius požymių atskyrimas turėtų remtis tokiais kriterijais:A) pavojingumo laipsniu ir pobūdžiu:

1) nusikaltimas pavojinga veika. 2) nusikaltimo pasekmės paprastai yra sunkesnės3) nusikaltimu kėsinamasi į labiausiai visuomenėje saugomus gėrius.

B) priešingumu teisei - nusikaltimai visada uždrausti baudžiamojo įstatymo.C) sukeliamomis teisinėmis pasekmėmis:

a. padariusiam nusikaltimą yra skiriama pati griežčiausia valstybės prievartos priemonė – kriminalinė bausmė. Kriminalinė bausmė kaltininkui visada užtraukia teistumą.

b. nusikaltimą atsako tik tas asmuo, kuris pats padarė nusikalstamą veiką.c. nusikaltimu yra laikoma tokia veika, kuri yra padaroma kaltai.

13

Nusikaltimo atskyrimas nuo amoralių poelgių:Amoralus elgesys – visuomenės moralės normų pažeidimas.1. nusikaltimas- amoralus poelgis, kuriuo kėsinamasi ne tik į visuomenės moralės normas, bet ir į baudžiamųjų

įstatymų saugomus teisinius gėrius. bet ne visi amoralus poelgiai pripažįstami nusikaltimais.2. nusikaltimu pripažįstama tik asmens veika, o amoraliais gali būti laikomi ir kito asmens įsitikinimai, mintys,

emocijos3. nusikaltimas sukelia valstybės prievartos priemonių taikymą, o amoralus poelgis – tik pasmerkimą.

Nusikalstamų veikų klasifikavimas pagal pavojingumo laipsnį ir pobūdį:1. Nusižengimai;2. Nusikaltimai:

1) neatsargus;2) tyčiniai:

1. Nesunkus – laisvės atėmimas iki 3 m.;2. Apisunkiai – laisvės atėmimas nuo 3 iki 6 m.;3. Sunkus – laisvės atėmimas nuo 6 iki 10 m.;4. Labai sunkus – laisvės atėmimas virš 10 m..

Toks skaidymas vykdomas pagal šiuos kriterijus:1) kaltė;2) bausmės pasirinkimo rūšies;3) bausmės didis.

Teorinė nusikalstamų veikų klasifikacija į grupes:1. nusižengimai, netyčiniai nusikaltimai, tyčiniai nesunkus ir apisunkiai nusikaltimai;2. tyčiniai sunkus ir labai sunkus nusikaltimai.

Baudžiamoji teisė numato atleidimą nuo atsakomybės rūšis, bet jei nusikaltimai patenka į 1 grupės nusikalstamą veiką.

Nusikaltimo baudžiamumas. NULLUM POENA SINE LEGE.BT teisės normos realizuojamos panaudojant imperatyvųjį metodą. BT normos – apsauginės, jos yra nukreiptos į teisės

pažeidėją, nes turi nustatytas sankcijas, taikomas už padarytą nusikaltimą. Baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tik kaltas nusikaltimu padarymu asmuo.

NULLUM CRIMEN, NULLA POENA SINE LEGE – niekas negali būti pripažintas kaltu ir nubaustas, jeigu nėra įstatymo. Baudžiama tik už baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintas veikas, kuriomis pažeidžiami teisiniai gėriai.

Nusikaltimas ir nusikaltimo sudėtisNusikaltimas – realaus gyvenimo reiškinys, konkretaus asmens poelgis. Pasireiškia pavojinga veika, kuria kėsinamasi

į valstybės saugomus teisinius gėrius. Veika turi būti uždrausta baudžiamuoju įstatymu. Įstatymai uždraudžia ne konkrečią veiką, o tam tikro pavojingumo veikos rūšį.

Nusikaltimo sudėtis - abstraktus asmens elgesio aprašymas įstatyme, išskiriant būdingiausius tokio elgesio požymius. Nusikaltimo sudėtis yra įstatymo abstrakcija, nusikaltimo įstatyminis modelis. Nusikaltimo sudėtis tik atspindi nusikaltimo pavojingumą. Nusikaltimo pavojingumo išraiška baudžiamajame įstatyme yra priešingumas teisei.

Nusikaltimo sudėties elementai – tai būtinos, sudedamosios jo vieningos struktūros dalys, apibūdinamos tam tikrais požymiais.

Nusikaltimo sudėties elementai:1. objektas;2. objektyvioji pusė;3. subjektas;4. subjektyvioji pusė.

14

Kiekvienas iš šių elementų apima ir išorinę, ir vidinę nusikaltimo padarymo puses. Kai bent vieno iš nusikaltimo sudėties elementų nėra, veika negali būti pripažįstama nusikaltimu. Kiekvieną iš nusikaltimo sudėties elementų apibūdina tam tikri požymiai.

Nusikaltimo sudėties požymiai – tai atitinkamos savybės, apibūdinančios, individualizuojančios sudėties elementus. Nusikaltimo sudėties požymius galima suskirstyti į pagrindinius ir papildomus (fakultatyvius). Ši klasifikacija yra

labai svarbi įrodinėjant nusikaltimą. Prie pagrindinių nusikaltimo sudėties požymių priskiriami tie nusikaltimo sudėties požymiai, kurie įstatymų leidėjo yra

naudojami aprašant kiekvieną nusikaltimo sudėtį, taigi, jie įeina į kiekvieno nusikaltimo sudėtį ir privalo būti įrodinėjami tiriant kiekvieną nusikaltimą.

Papildomiems nusikaltimo sudėties požymiams priklauso požymiai, kuriuos įstatymų leidėjas naudoja konstruodamas ne kiekvieną, o tik kaip kurias nusikaltimų sudėtis. Šie požymiai įeina ne į visas nusikaltimų sudėtis, todėl įrodinėjami tiriant ne visas bylas.

Reikia atkreipti dėmesį, kad nusikaltimo sudėties požymiai į pagrindinius ir papildomus skirstomi tik bendrojoje nusikaltimų sudėtyje. Konkrečiose nusikaltimų sudėtyse visi į konkretaus nusikaltimo sudėtį įeinantys požymiai yra pagrindiniai, tai yra įrodinėtini.

Požymiai, apibūdinantys nusikaltimo objektą, objektyviąją pusę, vadinami objektyviaisiais nusikaltimo sudėties požymiais, o požymiai, apibūdinantys subjektą, subjektyviąją pusę – subjektyviaisiais nusikaltimo sudėties požymiais

OBJEKTAS – teisiniai gėriai, baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės. Nusikaltimo dalykas – materiali objekto išraiška, per kurį pažeidžiamas objektas.

OBJEKTYVIOJI PUSĖ – išorinė, matoma nusikaltimo pusė, iš kurios pirmiausiai atskiriame vieną nusikaltimą nuo kito, pavojingą veiką nuo nepavojingos veikos. Požymiai:

1) veika;2) pasekmės;3) priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių;4) laikas;5) vieta;6) padarymo būdas, aplinkybės.

SUBJEKTAS – tas, kas pažeidžia baudžiamosios teisės normą, padaro nusikaltimą. Požymiai:1) amžius;2) pakaltinamumas.

SUBJEKTYVIOJI PUSĖ – tai vidinė, psichinė nusikaltimo pusė. Nusikaltimo subjektyvioji pusė nematoma. Požymiai:1) kaltė;2) motyvas;3) tikslas.

(pagrindiniai požymiai; papildomi nusikaltimo sudėties požymiai)

Nusikaltimo sudėties rūšysBaudžiamojoje teisėje vertikaliuoju principu išskiriami trys nusikaltimų sudėčių lygmenys:1) Bendroji nusikaltimo sudėtis - tai požymių, būdingų apskritai visiems nusikaltimams, visuma. Bendrosios

nusikaltimo sudėties paskirtis - atskleisti visų nusikaltimui būdingų požymių turinį. Remdamiesi bendrąja nusikaltimo sudėtimi nusikalstamas veikas galime atriboti nuo nenusikalstamų veikų.

2) Rūšinė nusikaltimo sudėtis - tai baudžiamajame įstatyme numatytų požymių, apibūdinančių vienarūšių nusikaltimų grupę, visuma. Rūšinė nusikaltimo sudėtis apima požymius, būdingus nusikaltimų grupei, turinčiai vieningą rūšinį objektą. Pagal šį kriterijų išskiriami turtiniai, valstybiniai ir kitokie.

3) Konkreti nusikaltimo sudėtis - tai požymių, būdingų atitinkamam nusikaltimui visuma. Tai BK straipsnis ar straipsnio dalis, numatanti atsakomybę už nusikaltimą. Kiekviena konkreti nusikaltimo sudėtis apibūdina keturias nusikaltimo puses: objektą, objektyviąją pusę, subjektą, subjektyviąją pusę. Pagal požymius, sudarančius konkrečią nusikaltimo sudėtį, vieni nusikaltimai atribojami nuo kitų nusikaltimų.

Konkrečios nusikaltimų sudėtys gali būti klasifikuojamos horizontaliuoju principu pagal 3 kriterijus:I. Pagal sudėties aprašymo būdą:

1) Paprasta nusikaltimo sudėtis - be sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių.15

2) Kvalifikuota nusikaltimo sudėtis - nusikaltimo sudėtis su sunkinančiomis aplinkybėmis;3) Privilegijuota nusikaltimo sudėtis - nusikaltimo sudėtis su lengvinančiomis aplinkybėmis.

II. Pagal sudėties aprašymo formą:1) Paprastoji nusikaltimo sudėtis – tai sudėtys, kuriose aprašomi vienos veikos, kuria kėsinamasi į vieną

objektą, požymiai esant vienai kaltės formai. Paprastosios sudėtys skirstomos į:a. Paprastas – tik veikos pavadinimas;b. Aprašomąsias – išsamus aprašymas;c. Blanketines – turinys atskleidžiamas kituose teisės norminiuose aktuose;d. Nukreipiančiąsias – tai tokios nusikaltimų sudėtys, kurios nekonkretizuodamos nusikaltimo požymių

nukreipia į kitą BK straipsnį ar jo dalį.2) Sudėtinė nusikaltimo sudėtis:

a. Su 2-iem veiksmais – tai tokios nusikaltimo sudėtys, kur objektyviąją pusę sudaro 2-jų veiksmų atlikimas. Esmė: jei asmuo neatlieka abiejų veiksmų, kalbėti apie baigtą nusikaltimą negalima (pvz., spekuliacija. Ją sudaro 2-jų veiksmų atlikimas: prekių supirkimas ir prekių pardavimas).

b. Su 2-iem objektais – kai kėsinamasi vienu metu į du objektus (pvz., plėšimas, kėsinamasi į nuosavybę ir asmens sveikatą). Nusikaltimų sudėtyse su dviem objektais vienas iš objektų yra pagrindinis, o kitas papildomas.

c. Alternatyvinės – keletas alternatyvių veiksmų, iš kurių bent vienas sudaro nusikaltimo sudėtį;d. Su 2-iem kaltės formomis – veika gali būti padaroma tiek tyčia, tiek neatsargiai, o pasekmės turi

atsirasti dėl neatsargumo (pvz., saugumo taisyklių pažeidimas, sukėlęs sunkias pasekmes).

III. Pagal sudėties konstrukciją:1) Formalios nusikaltimo sudėtys – kai įstatymų leidėjas konstruodamas nusikaltimo sudėtį apsiriboja tik

veikos aprašymu, o jos pasekmes palieka už nusikaltimo sudėties ribų. Nusikaltimo baigtumui pakanka tik pačios veikos atlikimo, o pasekmių atsiradimas gali turėti reikšmės tik bausmės individualizavimui.

2) Materialios nusikaltimo sudėtys – kurios apima ne tik pačią veiką, bet ir jos sukeltas pasekmes. Tai vagysčių, nužudymų, kūno sužalojimų ir kt. nusikaltimų sudėtys. Šiuo atveju nusikaltimų baigtumo momentas tokiose sudėtyse siejamas su tam tikrų pasekmių atsiradimu: mirtimi, kūno sužalojimo padarymu ir kt..

3) Nukirstines nusikaltimo sudėtys – tokios sudėtys, kur pakanka atlikti bent vieną veiksmą.

OBJEKTYVIEJI NUSIKALTIMO SUDĖTIES POŽYMIAI

Objektas- teisiniai gėriai, baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės. Gali būti saugomos:

- pats teisinis gėris.- asmens santykis su tuo teisiniu gėriu.

Reikšmė: padeda atriboti nusikaltimus nuo kitų teisės pažeidimų; padeda suprasti materialųjį pavojingumo požymį; svarbu atribojant vieną nusikaltimą nuo kito; padeda atskleisti pavojingumo pobūdį; diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė.Rūšys:Bendrasis objektas - visi teisniai gėriai, kurie yra saugomi mūsų valstybėje baudžiamųjų įstatymų,. Jis yra vieningas

visiems nusikaltimams. Pagal BK:-LR visuomeninė santvarka, -visuomeninės santvarkos politinė ir ekonominė sistema;-nuosavybė;

16

-piliečių asmenybė; -piliečių politinės, dabartinės, turtinės ir kitos teisės ir laisvės; -Lietuvos teisėtvarka. Rūšinis objektas - tai atitinkama vienarūšių ar tapačių teisinių gėrių dalis, saugoma baudžiamojo įstatymo. Jis būdingas

atitinkamai vienarūšių nusikaltimų grupei, kuriai priklauso. Tai pagrindas Specialiosios dalies sisteminimui. Pagal jį nusikaltimų sudėtys yra suskirstytos į skyrius:-valstybiniai nusikaltimai;-nusikaltimai asmens gyvybei, sveikatai, laisvei ir orumui;-nusikaltimai valdymo tvarkai; -nusikaltimai visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai;-nusikaltimai nuosavybei ir t. t. Tiesioginis objektas - tai teisinis gėris, į kurį kėsinamasi konkrečiu nusikaltimu. Jis yra būtinas kiekvienos konkrečios

nusikaltimo sudėties elementas. Kiekvienu nusikaltimu visada yra kėsinamasi į tam tikrą teisinį gėrį, tačiau yra nusikaltimų, kuriais vienu metu yra kėsinamasi į du ar daugiau teisinių gėrių. Tokiu atveju, išskiriamas pagrindinis objektas ir šalutinis(papildomas) objektas (pvz., plėšimas nusikaltimas ir nuosavybei, ir sveikatai). Ir pagrindinis, ir papildomas objektas yra privalomai konkrečios nusikaltimo sudėties elementai.

Objektyvioji pusė- išorinė, matoma nusikaltimo pusė, iš kurios pirmiausiai atskiriame vieną nusikaltimą nuo kito, pavojingą veiką nuo

nepavojingos veikos. Nusikalstama veika - tai priešingas teisei, pavojingas, sąmoningas ir valingas žmogaus elgesys išoriniame pasaulyje

(veikimas arba neveikimas). Veikos pavojingumas yra tame, kad ja daroma žala baudžiamojo įstatymo saugomiems gėriams, Priešinga teisei, nes uždrausta įstatymų. Ji turi pasireikšti išoriniame pasaulyje, nes negalima bausti už mintis, įsitikinimus, pažiūras.

Nusikalstama veika turi būti sąmoninga ir valinga, todėl asmuo, kuris veikė dėl nenugalimos jėgos ar fizinės prievartos, negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.

Nenugalima jėga - tai nenumatytas, neišvengiamas išorinis įvykis, kurio asmuo, padaręs veiką negalėjo kontroliuoti.Fizinė prievarta - tai veiksmai, nukreipti kito asmens valiai suvaržyti ar ją palenkti nusikaltėlio norima linkme. Dėl

psichinės prievartos įtakos reikia atsižvelgti į jos turinį, pavojingumą bei veikos, padarytos esant psichinei prievartai, pasekmes (ji gali būti traktuojama tik kaip atsakomybę švelninanti aplinkybė).

Nusikalstamos pasekmės - tai žala, padaroma nusikaltimo objektui. Nuo nusikaltimo objekto vertingumo priklauso ir pasekmių pavojingumas. Tačiau nusikaltimo objekto nereikia tapatinti su nusikalstamomis pasekmėmis. Nusikaltimo objektas - tai baudžiamojo įstatymo saugomi teisiniai gėriai, o nusikalstamos pasekmės - nusikaltimo rezultatas. Nusikaltimo pasekmės glaudžiai susijusios su nusikaltimo dalyku - materialūs daiktai, į kuriuos kėsinantis daroma žala objektui ir atsiranda nusikalstamos pasekmės; tačiau žala nusikaltimo dalykui gali būti ir nepadaroma, o nusikalstamos pasekmės atsiras. Pavyzdžiui, vagystė:nusikaltimo dalykas (vogtas daiktas) nenukenčia, o nusikaltimo pasekmės - turtinė žala atsiranda.

Rūšys:Pagrindiniai - atsiranda kaltininkui veikiant tyčiaPapildomos – neatsargiai

pagal žalos pobūdį:turtinėsfizinės;organizacinės; - padarinių padarymo būdai (LAT praktika, BK komentaras)politinės;socialinės;moralinės. – papildomas teisinis gėris

Reikšmė:nuo jų priklauso nusikaltimo pavojingumas;padeda atriboti nusikaltimus nuo kitų teisės pažeidimų;gali būti nusikaltimų kvalifikuojančių požymių;gali būti atsakomybę sunkinančiais aplinkybėmis.

Priežastinis ryšis.17

Žmogus gali atsakyti už atsiradusią žalą, kai žala buvo jo veikos pasekmė, t. y. kada tarp jo padarytos veikos ir atsiradusių pasekmių yra priežastinis ryšys.

Taisyklės nustatant priežastinį ryšį : veikimas ar neveikimas turi būti bent asocialus, todėl svarbiausia nustatyti, ar subjekto veika buvo uždrausta

baudžiamojo įstatymo; veika laiko požiūriu turi būti padaroma anksčiau, nei atsirado nusikalstamos pasekmės. nustatyti, ar atlikta veika buvo būtina nusikalstamų pasekmių atsiradimo sąlyga, ir šių būtiną atsiradusių

pasekmių priežastimi; nustatyti, kad ne tik pasekmės, bet ir veika yra to paties asmens, jei pasekmės atsiranda dėl kelių asmenų

veikos, tuomet priežastinis ryšys turi būti nustatomas kiekvieno asmens atveju.

Nusikaltimo padarymo vieta, laikas, aplinkybės bei priemonės.-tai fakultatyvieji bendrosios nusikaltimo sudėties požymiai. Konkrečioje nusikaltimo sudėtyje- jie tampa būtinaisiais. Nusikaltimo padarymo būdas parodo, kaip buvo padarytas nusikaltimas. Šis požymis gali būti klasifikuojančiu

nusikaltimą požymiu, taip pat gali būti atsižvelgiama skiriant bausmę. Nusikaltimo padarymo priemonės -tai daiktai, kurie patys nenaudojami nusikaltimui padaryti, tačiau palengvina atlikti

nusikalstamus veiksmus arba sudaro jo materialias prielaidas. Nusikaltimo įrankiai –tai daiktai ir priemonės, kurias kaltininkas tiesiogiai vartoja darydamas nusikaltimą. Paprastai į

nusikaltimo padarymo priemones ir įrankius atsižvelgiama individualizuojant bausmesNusikaltimo padarymo vieta ir laikas dispozicijoje nurodoma labai retai. Dažniausiai į šias aplinkybes atsižvelgiama

skiriant bausmes.Nagrinėjant objektyviąją nusikaltimo pusę gali būti atsižvelgiama ir į kitas aplinkybes, apibūdinančias objektyviąją

pusę, pavyzdžiui, nusikaltimo padarymo situaciją.

SUBJEKTYVIEJI NUSIKALTIMO SUDĖTIES POŽYMIAI

Nusikaltimo subjektasLR BT nusikaltimo subjektu gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys.

Reikalavimai fiziniam asmeniui, tam kad jis galėtu būti pripažintas subjektu:1. amžius2. pakaltinamumas

Amžius.Baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamas veikas iškyla jei asmuo padaro nusikaltimą veiką jau turėdamas 16 metų, tai

yra kitą dieną po gimtadienio.Amžius nustatomas remiantis gimimo liudijimu, pasu, o jei tokių neturi – medicinos ekspertize. Jei medikai duoda

tarpą – visada taikoma paskutinioji, palankiausia kaltininkui data (paskutiniai metai, paskutinis mėnuo, paskutinė diena).Atsakomybė nuo 14 iki 16 m. Baudžiamasis kodeksas įvardina nusikaltimų sąrašą, kuomet baudžiamoji atsakomybė

kyla asmenims sulakus 14, bet nesulaukus 16. Įtraukimo į sąrašą kriterijai yra apspręsti psichologinių momentų, tai yra asmens sugebėjimo suvokti savo elgesį, nes įvardinti tik pavojingiausi tyčiniai nusikaltimai.

Pakaltinamumas.Tai asmens sugebėjimas suvokti savo veiksmų esmę bei juos valdyti. Abi pusės būtinos vienu metu, jei bent 1 nėra –

kalba apie nepakaltinamumą arba apie ribotą pakaltinamumą.Įstatymas pasako – kas nėra pakaltinamumas, t.y. pakaltinamumo samprata išplaukia iš nepakaltinamumo sampratos.

Negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn toks asmuo, kuris padarė pavojingą veiką bet buvo nepakaltinamoje būsenoje – asmuo negalėjo suprasti savo veiksmų esmės arba jų valdyti dėl chroniškos psichinės ligos, laikino psichinės veiklos sutrikimo, silpnaprotystės ar kitos patologinės būsenos.

Nepakaltinamumo būsena skaidoma pagal 2 kriterijus:1. teisinį kriterijų:- intelektualusis kriterijus - nesugebėjimas suvokti veiksmų esmės- valinis kriterijus - nesugebėjimas valdyti tokių veiksmų

18

2. medicininį kriterijų:- chroniška psichinė liga- laikinas psichinės veiklos sutrikimas- silpnaprotystė- kita patologinė būsena

Tam, kad asmuo būtų pripažintas nepakaltinamu – turi būti bent 1 rūšis iš medicininio kriterijaus ir bent 1 rūšis iš teisinio kriterijaus. Pirmiausia nustatomas medicininis kriterijus. Medikai nenustato ar asmuo pakaltinamas, jie tik konstatuoja, kad asmuo serga psichine liga ar ne. Juridinį ir visą nepakaltinamumo klausimą sprendžia teisininkai - esant medicininiam kriterijui. Faktas, kad asmuo serga psichine liga, dar nereiškia, kad asmuo yra nepakaltinamas.

Baudžiamojoje teisėje nepakaltinamumas yra nustatomas atgal – ar veikos padarymo metu asmuo buvo pakaltinamas ar ne, tai yra siejamas su konkrečiom veikom, kuriomis asmuo kaltinamas. Todėl, jei dėl vienos veikos asmuo buvo pripažintas nepakaltinamu, ateityje dėl tos pačios veikos gali būti pripažįstamas pakaltinamu.

Asmuo, kuris yra pripažintas nepakaltinamu negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, bet teismas gali jam paskirti privalomojo pobūdžio medicinines priemones:

- atiduoti artimųjų giminaičių priežiūrai,- jei veika pavojinga – gali būti ir atiduodamas į psichiatrinę ligoninę ar bendro ar sustiprinto stebėjimo. Tuomet

teismas privalo kas 6 mėn priimti sprendimą dėl tolimesnio tokių priemonių taikymo.

Analogiškos pasekmės ir kai asmuo padaro nusikaltimą būdamas pakaltinamas, o iki nuosprendžio tampa nepakaltinamas. Skirtumas - tokiems asmenims vėliau pasveikus ir baudžiamosios atsakomybės senatis nėra suėjusi – jie gali būti baustini už tą veiką, kurią padarė. Tai esminis skirtumas nuo nepakaltinamumo darant veiką.

Ribotas pakaltinamumas - kai asmuo darydamas nusikalstamą veiką negalėjo pilnai suvokti savo veiksmų esmės arba negalėjo pilnai jų valdyti.

Artimas nepakaltinamumui, tik jį apibrėžiantį teisinį kriterijų sudaro siauresnis aspektas – asmuo tik iš dalies sugeba suvokti savo veiksmų esmę arba tik iš dalies juos valdyti, o medicininis pagrindas – didesnis (platesnis) – apima ir psichologines žmonių problemas – psichikos nukrypimus (tai ne ligonis, bet ir ne sveikas asmuo)

Medicininis aspektas yra platesnis nei nepakaltinamumo, tai yra :1. psichinė liga2. laikinas psichikos sutrikimas3. silpnaprotystė:

DebilasImbecilasIdijotas

4. kitokia pataloginė busena (baltoji karštligė)Plius:5. emocinė būsena6. asmenybės akcentacijos problema.

Ribotą pakaltinamumą gali nustatyti ne tik medikai, bet ir psichologai.

Reikšmė - esant ribotam pakaltinamumui:a) jei veika patenka į 1 grupės nusikalstamą veiką, tai įstatymai suteikia teismui teisę pasirinkti:

1) tačiau bausmė jam gali būti švelninama 2) gali atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, taikant baudžiamojo poveikio priemonės arba priverčiamosios

medicinos priemonės.b) jei veika patenka į 2 grupės nusikalstamą veiką, tai įstatymai suteikia teismui teisę švelninti atsakomybę.

Ribotas pakaltinamumo buvimo teigiami aspektai:1. leidžia adekvačiai reaguoti į gyvenimo aktualijas, nes ribos tarp psichiškai ir psichologiškai nesveiko griežtos nėra;

2. šis institutas atskirų straipsnių prasme jau yra ir bendros normos įvedimas praktine prasme problemų sukelti neturėtų.Ribotas pakaltinamumo buvimo neigiami aspektai:1. tokiais atvejais žmogui, turinčiam psichologinių problemų lyg ir iš anksto suteikiama tarsi indulgencija; 2. esant

ribotam pakaltinamumui medikai eitų lengviausiu keliu – iškilus abejonėms tvirtintų ribotą nepakaltinamumą; 3. LR BT yra klasikinės BT modelis – čia atiribojimas nuo nusikaltimo ir ne nusikaltimo turi aiškią ribą, jei abejojama – ar asmuo padarė

19

nusikaltimą ar ne, preziumuojama, kad ne. Šitoje vietoje ribotas pakaltinamumas neturi svarių teorinių argumentų, kurie pagrįstų jo įvedimo būtinumą.

Specialusis subjektas- toks subjektas, kuris be amžiaus ir pakaltinamumo turi turėti ir bent 1 specialų požymį:1. liudijantį apie kaltinamojo pilietybę - valstybės išdavimą gali padaryti tik LR pilietis 2. pareigas - prokuroras, teisėjas, tardytojas, kvotėjas, valstybės pareigūnas ir pan.3. išsilavinimas - kriminalinio aborto padarymas asmens, kuris neturi atitinkamo išsilavinimo4. amžius

Aspektai, susiję su amžiumi:1) 16 m. riba – baudžiamojoje atsakomybėje už nusikaltimus, tačiau realiai BK amžiaus ribų daug – pvz.

skyriuje apie nusikaltimus krašto apsaugai – nusikalsti gali tik karys, tai yra 19 m. amžiaus asmuo; teisėjo padarytas nusikaltimas – 25 m., nes teisėjais galima tapti tik sulaukus 25 metų ir pan.

2) išplaukia iš BK specialiosios dalies straipsnių konstrukcijų. pvz. nusikalstamo susivienijimo organizavimas – 16 m., bet jei asmuo, kuris yra 14 –16 dalyvauja, lygtai negali būti patrauktas, tačiau realiai – reikia žiūrėti – ką toks susivienijimas padarė – jei yra bent vienas nusikaltimas iš BK nurodyto sąrašo – nepilnametis bus patrauktas atsakomybėn už to nusikaltimo padarymą. Banditizmas – baudžiamoji atsakomybė nuo 16 metų, tačiau jei 14 –16 dalyvauja – jis bus patrauktas atsakomybėn už vagystę arba už plėšimą.

5. lytis

Specialiojo subjekto požymis keliamas tik nusikaltimo vykdytojui. Organizatorius, kurstytojas, padėjėjas gali ir neturėti šio požymio, tačiau jie bus traukiami atsakomybėn pagal straipsnį, kuriame yra numatytas šis požymis (pvz. kriminalinis abortas – daro medikas antisanitarinėmis sąlygomis, o jam padeda bobutė, baigusi 3 klases. Vykdytojas - gydytojas turintis aukštąjį med. išsilavinimą - bausmė bus švelnesnė, o bobutė – padėjėjas, traukiama atsakomybėn taip pat pagal šį straipsnį – nors jokio med. išsilavinimo neturi)

Alkoholio, narkotikų ar kitų psichotropinių medžiagų paveikto asmens atsakomybėBK girto ar apsvaigusio nuo narkotikų ir kt. medžiagų asmens padaryta veika užtraukia baudžiamąją atsakomybę

lygiai taip pat kaip ir blaivaus ar neapsvaigusio. Dvi išimtys:1. medicininis aspektas – ar apsvaigimo būsena fiziologinė ar patologinė. Tai viena iš medicininių nepakaltinamumo

kriterijų. Patologinis girtumas – daugumoje atveju pripažįstamas nepakaltinamumu.2. jei asmuo tokioje būsenoje atsiduria prievarta, buvo prieš savo valią apsvaigintas ir dėl to ne sugeba suvokti veiksmų

esmę ir juos valdyti – gali būti baudžiamas švelniau ar būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės.

Medicininiu kriterijumi yra laikinas psichikos sutrikimas, prie kurio priskiriamas ir apsvaigimas. Ar tas laikinas psichikos sutrikimas sukelia atitinkamas teisines pasekmes, ar ne – jau kitas klausimas, nes tai tik medicininis kriterijus, o dar turi būti juridinis, tai yra sugebėjimas suvokti ir valdyti. Vertinant girtumą, tokiais atvejais turi būti vertinama ne formaliai( medicininis kriterijai-promilių kiekiais), o vertinant kiek apsvaigimas išoriškai paveikė žmogų.

Juridinio asmens atsakomybėJuridinis asmuo atsako tik už nusikalstamas veikas, už kurių padarymą šio kodekso specialiojoje dalyje numatyta

juridinio asmens atsakomybė.Juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas tuo atveju:1) jeigu nusikalstamą veiką padarė fizinis 2) veiką padaryta juridinio asmens naudai arba interesais:

a. turtinė naudab. interesai turi būti labai svarbus juridiniam asmeniui

3) asmuo gali dirbti individualiai ar juridinio asmens vardu4) asmuo turi užimti juridinio asmens vadovaujančias pareigas, arba turėti vieną iš šių teisių:

a. atstovauti juridiniam asmeniuib. priimti sprendimus juridinio asmens varduc. kontroliuoti juridinio asmens veiklą.

Juridinis asmuo gali atsakyti už nusikalstamą veiką ir tuo atveju, jei juridinio asmens naudai padarė juridinio asmens darbuotojas ar įgaliotas atstovas, dėl asmens nepakankamos priežiūros arba kontrolės.

Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė nepašalina fizinio asmens baudžiamosios atsakomybės.20

Šie juridiniai asmenys, negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn:1) valstybė,2) savivaldybė, 3) valstybės ir savivaldybės institucija ir įstaiga 4) tarptautinė viešoji organizacija.

Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė, nuo fizinio asmens baudžiamosios atsakomybės skiriasi tuo, kad juridiniam asmeniui taikomos skirtingos nusikaltimo padarymo teisines pasekmes, poveikio priemones:

1) Juridinio asmens įspėjimas;2) Piniginė bauda3) Juridinio asmens veiklos apribojimas:

a. Draudimas užsiimti konkrečia veiklab. Padalinio uždarymasc. Juridinio asmens likvidavimas

Juridiniam asmeniui gali būti taikoma papildoma poveikio priemonė – juridinio asmens paviešinimas.

Subjektyvioji pusėKaltė.- asmens psichinis santykis su daroma veika ir pasekmėmis.Kaltė jungia - intelekto ir valios – kategorijos. Psichologinis katės turinys apima ir intelektualųjį ir valinį momentą.

Skirtingas šių momentų tarpusavio derinys padarant nusikalstamą veiką leidžia išskirti dvi kaltės formas: tyčia neatsargumas

Kaltės formos turi ypatingą reikšmę teisingai kvalifikuojant nusikaltimus. Nuo kaltės formos priklauso ir atsakomybės už konkretaus nusikaltimo padarymą dydis(tyčinis nusikaltimas laikomas pavojingesniu, todėl, be griežtesnės atsakomybė).

Kitas teisines pasekmes: - pripažinti itin pavojingu recidyvistu galima tik asmenį, anksčiau teistą už tyčinius nusikaltimus. - tik už tyčinius nusikaltimus, išskyrus nužudymą dėl neatsargumo, baudžiamojon atsakomybėn gali būti patraukti

asmenys nuo 14 metų- asmenims, nuteistiems už tyčinius nusikaltimus, baudžiamasis įstatymas nustato ilgesnį bausmės atlikimo laikotarpį, po

kurio gali būti taikomas lygtinis atleidimas nuo bausmės prieš terminą arba bausmės pakeitimas švelnesne bausme, lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų.

Tyčia - tai tokia kaltės forma kai kaltininkas supranta daromos veikos pavojingumą, numato jos pasekmes ir jų siekia arba jei ir nenori tokių pasekmių, tačiau sąmoningai leidžia joms kilti

Tyčios rūšys:o tiesioginėo netiesioginė

Tyčios požymiai:Intelektualinis momentas:1. asmuo suvokia savo veikos pavojingumą 2. numato savo veikos pasekmes Valinis momentas:tiesioginės tyčios atveju - kaltininkas nori(siekia) pasekmiųnetiesioginės tyčios atveju - nors ir nenori, bet sąmoningai leidžia joms kilti.

Tiesioginės ir netiesioginės tyčios skirtumas:jei akcentuoja pasekmes - tiesioginė tyčiajei kaltininkas pasekmėms abejingas, tai yra siekia tik veikos - netiesioginė tyčia

Tyčinės veikos klasifikacija:1. pagal tyčios atsiradimo momentą:a) iš anksto apgalvota tyčia (kai nuo nusikaltimo ketinimo iki realizavimo praeina pakankamai ilgas laiko tarpas, per

kurį apgalvojama, kaip bus daromas nusikaltimas. Ji santykinai pavojingesnė nei staigioji.

21

b) staiga atsiradusi tyčia - kai tarp ketinimo ir realizavimo yra laiko tarpas nedidelis arba nusikaltimo ketinimas realizuojamas tuoj pat. Ji mažiau pavojinga.

b1) staigiosios porūšis - afektinė tyčia. Jos esmė - staigiai kilęs ketinimas iš karto realizuojamas. Skirtumas tame, kad būtinas vienas iš dviejų tų veiksmų šaltinių:

- arba neteisėtas nukentėjusiojo elgesys- arba sunkus įžeidimas.

Šis išskyrimas nusikaltimų kvalifikavimui didelės reikšmės neturi, bet svarbus paskiriant bausmę.

2. pagal jos apibrėžtumą arba konkretumą: a) apibrėžta tyčia:

paprasta apibrėžta tyčia - kai tikslas aiškus ir vienas; alternatyviai apibrėžta tyčia - kai kaltininkas numato du ar daugiau konkrečiai apibrėžtų tikslų (eina vogti auto

arba radijo)b) neapibrėžta tyčia - kaltininkas suvokia savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato pasekmes, tačiau jų

neindividualizuoja.

Klasifikavimo reikšmė:a) esant apibrėžtai tyčiai, nusikaltimas kvalifikuojamas pagal tyčios kryptingumą:1) kaltininkas nepasiekė rezultatų - nebaigtas nusikaltimas ir veika bus kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti

nusikaltimą, kurio siekė (eina plėšti banko ir tikisi 1 mln. Lt, bet randa tik 200 tūkst.) - tikslo nepasiekė.2) kaltininkas pasiekė rezultatus, kurių siekė - baigtas nusikaltimas3) kaltininkas viršijo rezultatus - norėjo 1 mln., o paima 5 mln. - apibrėžta tyčia perauga į neapibrėžtą ir veika

kvalifikuojama pagal faktiškai atsiradusias pasekmes (kvalifikavimas pagal 5 mln. grobimą).b) esant neapibrėžtai tyčiai, nusikaltimas kvalifikuojamas pagal kilusias(faktines) pasekmės: Neapibrėžtos tyčios atveju, galimi du variantai kai sunku kvalifikuoti nusikalstamą veiką: tai vagystei ir nusikaltimuose

prieš asmenį. Pvz.: eina vogti (neapibrėžta tyčia), bet rezultatų nepasiekia ir nes sulaikomas. Kaip kvalifikuoti?1) grobimas smulkus iki 1MGL - administracinė atsakomybė2) nedidelės vertės turto pagrobimas2) paprasta vagystė3) vagystė stambiu mastuBaigto nusikaltimo neturime, o tik pasikėsinimą. Bet į ką?Teorijoje turtiniuose nusikaltimuose kvalifikuojama kaip pasikėsinimas į švelniausias pasekmes, o

nusikaltimuose prieš asmenį reikia kvalifikuoti, kaip pasikėsinimą į sunkiausias pasekmes, kurias galėjo numatyti kaltininkas. pvz., žiema, statybos, išgertuvės, du išėjo į kiemą, susistumdė ir vienas su metaliniu strypu trenkė kitam per galvą, bet kitas turėjo šalmą ir medikai sužalojimų nerado. Galimi keli straipsniai: nuo smūgio sudavimo iki nužudymo.

Bendroji tyčia - kaltininkas suvokia savo nusikalstamos veikos pobūdį ir numato konkrečias pasekmes, tačiau norimas pasekmes pasiekia kitais veiksmais nei planavo. Jei kaltininkas turi aiškų tikslą, bet pasiekia jį kitais būdais, tai pasekmės inkriminuojamos kaip tyčinės.

Neatsargumas - asmuo numatė pavojingas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, taip pat jei asmuo nenumatė, kad bus pasekmės, bet galėjo ir turėjo jas numatyti. Atsakomybė gali kilti tik tada, kai atsiranda pasekmės.

Neatsargi veikos forma tik materialiuose nusikaltimuose.

Nusikalstamas pasitikėjimas: Intelektualinis momentas - numato savo veikos pavojingas pasekmesValinis momentas - lengvabūdiškas tikėjosi, kad šių pasekmių bus išvengta.

Nusikalstamo pasitikėjimo intelektualinis momentas siejamas tik su pasekmėmis, nes vien tik veika be pasekmių neturi baudžiamosios teisinės reikšmės. Šiuo atveju veika negali sudaryti nei rengimosi, nei pasikėsinimo padaryti nusikaltimą. Asmuo pasekmes numato ne kaip neišvengiamą o tik kaip galimą dalyką.

Nusikalstamo pasitikėjimo valinį momentą sudaro tikėjimas išvengti pavojingų pasekmių. Šis tikėjimas remiasi konkrečiomis, realiomis aplinkybėmis. Šios aplinkybės iš tikrųjų galėtų užkirsti kelią pavojingoms pasekmėms, jei asmuo nebūtų jų lengvabūdiškai pervertinęs. Tikėjimas,pagrįstas neapibrėžtomis aplinkybėmis (sėkme, dievu) arba tokiomis aplinkybėmis, kurios objektyviai negali padėti išvengti pasekmių (burtai, amuletas), nesudaro nusikalstamo pasitikėjimo esmės ir gali būti pagrindu pripažįstant, kad asmuo veikė netiesiogine tyčia.

22

Nusikalstamo pasitikėjimo ir netiesioginės skirtumai:1) netiesioginės tyčios atveju asmuo savo veikos pobūdį ir pasekmes suvokia konkrečiai, o nusikalstamo pasitikėjimo

atveju - abstrakčiai, nesiedamas su konkrečia asmens veika.2) netiesioginės tyčios atveju kaltininkas suvokia, kad jo veika pavojinga, bet pasekmėms jis yra abejingas, tai

nusikalstamo pasitikėjimo atveju, kaltininkas mano, kad tokio pobūdžio veikla apskritai yra pavojinga, gali sukelti pasekmes, tačiau pasekmių nenumato kaip pavojingų, lengvabūdiškai tikisi jų išvengti. Svarbu išsiaiškinti valinį momentą. Kai kaltininkas rėmėsi objektyviomis aplinkybėmis: važiavo naktį, mažai žmonių, ilgas stažas be avarijų. Bet situacijos iki galo neįvertino - nusikalstamas pasitikėjimas.

Nusikalstamas nerūpestingumas:Intelektualinis momentas - nenumato savo veikos pavojingas pasekmes, tuo ignoruojant visuomenės interesus,

nepakankamai apdairiai vykdant tarnybines ar profesines pareigas, nesilaikant įstatymo ar kitų norminių aktų reikalavimų.Valinis momentas - galėjo ir turėjo pavojingas pasekmes numatyti, tai yra turėdamas realią galimybę numatyti

pavojingas savo veikos pasekmes, nesistengia įtempti psichines jėgas ir užkirsti kelią šioms pasekmėms. Jei konkrečioje situacijoje pareiga numatyti pavojingas pasekmes neatsiranda, tai negali kilti klausimo ir dėl veikos kaltumo. Subjektyvias savybes išreiškia žodis “galėjo”, suvokiamas kaip reali asmens galimybė numatyti pavojingas savo veikos pasekmes. Subjektyvios, individualios asmens savybės turi lemiamą reikšmę, nes liga ar pervargimas gali sutrukdyti asmeniui numatyti pavojingas pasekmes, net jei jis ir jaučia tokią pareigą.

Pagal klasikinį baudžiamosios mokyklos modelį: vertinamas konkretus asmuo, konkrečioje situacijoje padarytų veiksmų atsiradusios pasekmės. Esminiai terminai: gali, privalo. Jie liudija to konkretaus kaltininko abi psichologines puses - objektyvinę - privalėjo, subjektyvinę - galėjo. Privalomumas nustatomas per tam tikrų kaltininko pareigų prizmę. Subjektyvioji pusė liudija tai, ar konkrečioje situacijoje asmuo su savo žiniomis, išsilavinimu galėjo pasekmes numatyti. Jei nėra bent vieno elemento nusikaltimo nebus. Būtinai turi būti pasekmės.

Mišri kaltė - tai skirtingas kaltininko psichinis santykis su veika ir pasekmėmis. Veikla - tyčinė, pasekmės - dėl neatsargumo. Mišri kaltė galima tik materialiose nusikaltimų sudėtyse.

Baudžiamosios teisės teorijoje mišri kaltė suvokiama plačiąją ir siaurąją prasme:Plačiąją prasme - kai kaltininkas veikia tyčia, o pasekmės atsiranda dėl neatsargumo. Šio atveju galimi keli

kvalifikavimo variantai:1) materialiose nusikaltimo sudėtyse nusikaltimo kvalifikavimą nulemia kaltininko psichinis santykis su pasekmėmis,

todėl toks nusikaltimas bus laikomas padarytu dėl neatsargumo.2) minėta taisyklė nebus taikoma, kai baudžiamasis įstatymas numato dispoziciją, pagal kurią veika turi būti tyčinė, o

pasekmės gali atsirasti ir dėl neatsargumo (pvz., neteisėtas aborto darymas, sukėlęs nukentėjusiosios mirtį).Siaurąją prasme - kai kaltininko tyčinė veika sukelia dvi savarankiškas pasekmes, iš kurių vienos kaltė yra tyčinė, o

kitos - neatsargumas. Siaurąja prasme mišri kaltė interpretuojama tik teorijoje, jai būtinos 3 sąlygos:1) viena veika,2) ji turi sukleti dvi savarankiškas pasekmes,3) veika turi būti tyčinė, o pasekmių atžvilgiu vienu atveju - tyčia, o kitu - neatsargumas. Pasekmes turi sukelti skirtingi

priežastiniai ryšiai. Mišrios kaltės nustatymas svarbus norint teisingai kvalifikuoti nusikaltimą ir skirti pagrįstą bausmę.

Kazusas. Atsitikimas(Kazusas) yra toks atvejis, kai asmuo savo veika sukėlė pavojingas pasekmes, kurių neprivalėjo ir negalėjo

numatyti. Kadangi atsitikimo (kazuso) atveju asmuo pavojingas pasekmes sukelia nekaltai, todėl jo veikoje negalima nustatyti įstatymo numatytų nusikaltimo sudėties požymių, sudarančių b atsakomybės teisinį pagrindą.

Baudžiamosios teisės teorijoje atsakomybė už objektyvias pasekmes, neatsižvelgiant į psichologinius aspektus, vadinama objektyvaus pakaltinimo principu. Lietuvos baudžiamieji įstatymai nepripažįsta objektyvaus pakaltinimo, tai yra atsakomybės už padarytą žalą be kaltės.

23

KlaidaKlaida – tai asmens neteisingas padarytos veikos ar jos pasekmių teisinis arba faktinis įvertinimas. Klaida glaudžiai

susijusi su subjektyviu atsakomybės principu, nes asmeniui negali būti inkriminuojamos tos aplinkybės, kurių asmuo nesuvokė ir negalėjo suvokti.

Baudžiamosios teisės teorija išskiria teisinę (juridinė) ir faktinę klaidą. Ir teisinė, ir faktinė klaida apibūdina žmogaus sąmonės veiklą, todėl klaida galima tik tyčiniuose nusikaltimuose.

TEISINĖ KLAIDA - kai asmuo neteisingai vertina veikos draudžiamumą, veikos kvalifikavimą bei bausmės rūšį ir dydį.

Neteisingas veikos draudžiamumo įvertinimas gali pasireikšti dvejopai:Pirma, asmuo gali manyti, kad jo veika yra draudžiama, nors įstatymas tokios veikos nepriskiria prie nusikalstamų

(tariamas nusikaltimas). Šiuo atveju baudžiamoji atsakomybė neiškyla.Antra, asmuo gali manyti, kad jo veika nėra draudžiama, nors įstatymas tokią veiką priskiria prie nusikaltimų. Šiuo

atveju klaida nepašalina baudžiamosios atsakomybės, nes veikos draudžiamumo suvokimas nėra tyčios turinio elementas.

Neteisingas veikos kvalifikavimo bei bausmės rūšies ir dydžio vertinimas neturi jokios reikšmės baudžiamajai atsakomybei ir kaltės formai, nes į tyčios turinį įtrauktas tik veikos pavojingumo suvokimas, o ne teisingo veikos kvalifikavimo ar galimos bausmės suvokimas.

FAKTINĖ KLAIDA - kai asmuo neteisingai vertina faktines aplinkybes, kurios sudaro objektyviuosius nusikaltimo požymius.

Dėl nusikaltimo objekto - kai asmuo neteisingai suvokia tuos visuomeninius santykius, į kuriuos kėsinasi. Gali pasireikšti:

1) kaltininkas norėjo pasikėsinti į mažesnį objektą, o pasikėsino į didesnį (svarbesnį) - atsakomybė iškils už faktines pasekmes.

2) kaltininkas norėjo pasikėsinti į didesnį (svarbesnį) objektą, o pasikėsino į mažesnį - atsakomybė priklausys nuo tyčios apibrėžtumo;

3) kaltininkas norėjo pasikėsinti į vieną objektą, o pasikėsino į kelis - kaltininkas už pasikėsinimą į antrąjį objektą atsakys kaip už nusikaltimą, padarytą dėl neatsargumo;

4) kaltininkas norėjo pasikėsinti į kelis objektus, o pasikėsino į vieną - kaltininkas už pasikėsinimą į antrąjį objektą atsakys kaip už pasikėsinimą.

Klaida dėl nusikaltimo dalyko - kai asmuo neteisingai suvokia visuomeninių santykių, į kuriuos kėsinasi, materialinę išraišką. Gali pasireikšti:

1) kaltininkas norėjo pasikėsinti į vieną dalyką, o pasikėsino į kitą (norėjo nužudyti P., o nužudė J.) - klaida nedaro įtakos atsakomybei.

2) kaltininkas norėjo pasikėsinti į didesnį dalyką, o pasikėsino į mažesnį - atsakomybė priklausys nuo tyčios apibrėžtumo(apibrėžtos tyčios atveju veika bus kvalifikuojama kaip pasikėsinimas į didesnį dalyką, o neapibrėžtos tyčios atveju – kaip baigtas nusikaltimas pagal faktines pasekmes)

3) kaltininkas norėjo pasikėsinti į mažesnį dalyką, o pasikėsino į didesnį – atsakomybė iškils už baigtą nusikaltimą remiantis faktinėmis pasekmėmis.

Klaida dėl veikos pobūdžio gali pasireikšti neteisingai vertinant veikos faktinių aplinkybių, sudarančių objektyviąją nusikaltimo sudėties pusę, buvimą ar nebuvimą. Gali pasireikšti:

1) Jei asmuo klaidingai mano, kad jo veiksmuose yra faktinės aplinkybės, sudarančios objektyviąją nusikaltimo sudėties pusę, nors tikrovėje jų nėra - klaida nedaro įtakos kaltės formai, tačiau veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas.

2) Jei asmuo klaidingai mano, kad jo veiksmuose nėra faktinių aplinkybių, sudarančių objektyviąją nusikaltimo sudėties pusę, nors tikrovėje jos egzistuoja - ši klaida leis asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn tik už neatsargų nusikaltimą (jei tokią nusikaltimo sudėtį numato BK), nes tyčiai būtinas visų faktinių aplinkybių suvokimas.

Klaida dėl priemonių - kai panaudojamos kitos, nei buvo planuojama, priemonės. Gali pasireikšti:1) kai kaltininkas vietoj numatytos priemonės panaudoją kitą, lygiavertę priemonę (vietoj pistoleto – šautuvą) - klaida

neturi reikšmės atsakomybei.2) kai panaudojama žymiai galingesnė priemonė, nei kaltininkas ją vertino (asmuo prie tvoros prijungia elektros srovę,

manydamas, kad tai nepavojinga gyvybei, tačiau prie tvoros prisilietęs asmuo žūsta) – kaltininkas gali būti patrauktas atsakomybėn tik už neatsargų nusikaltimą.

3) kai panaudojama priemonė, kuri, kaltininko manymu, buvo tinkama, tačiau konkrečiu atveju negalėjo sukelti siekiamų pasekmių (sugedusio šaunamojo ginklo panaudojimas) - kaltininkas bus patrauktas atsakomybėn už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą, kurio pasekmių buvo siekiama.

4) kaltininkas panaudoja objektyviai netinkamas priemones (burtus, maldas ir pan.) - atsakomybės klausimas neiškyla, nes tai pripažįstama tik tyčios iškėlimu aikštėn.

24

Klaida dėl priežastinio ryšio. Gali pasireikšti:1) kai asmuo neteisingai suvokia priežastinio ryšio tarp veikos ir pasekmių plėtojimosi eigą. Šiuo atveju tyčiai

pripažinti pakanka, jog asmuo suvokia pasekmes kaip neišvengiamas ar galimas savo veikos rezultatą. 2) jei pasekmės kilo ne dėl veikos, kuria siekta rezultato, o dėl kitų asmens veiksmų - asmuo atsakys už pasikėsinimą

padaryti nusikaltimą, kurį jis galvojo padaręs ir už neatsargiai kilusias pasekmes, jei galėjo ir privalėjo numatyti tokias pasekmes.Klaida dėl vietos, laiko ar kvalifikuotų nusikaltimo sudėties požymių savo esme ir sprendimo taisyklėmis atitinka klaidą dėl veikos pobūdžio.

3 tema. Aplinkybes, pašalinančias veikos pavojingumą

- asmuo numato arba net sukelia tam tikras pasekmes, tačiau tai padaroma vykdant socialiai vertingas veiksmus, todėl tuos aplinkybės šalina atsakomybę.

1) aplinkybes, pašalinančias veikos pavojingumą: veikos mažareikšmiškumas; savanoriškas atsisakymas nuo nusikaltimo padarymo; būtinoji gintis; asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas; būtinasis reikalingumas; pateisinama profesinė ar ūkinė rizika; mokslinis eksperimentas.

2) aplinkybes, pašalinančias veikos priešingumą teisei: nukentėjusiojo sutikimas įsakymo vykdymas profesinių pareigų vykdymas savo teisės realizavimas teisėsaugos institucijos užduoties vykdymas nenugalima jėga

Bendri visų aplinkybių požymiai:a) žalos, numatytos baudžiamajam kodekse, padarymas;b) aplinkybė pašalina baudžiamąją atsakomybę, o ne veikos baudžiamumą;c) baudžiamoji atsakomybės pašalinimas negali būti siejamas su kaltės nebuvimu.

Visos aplinkybės gali būti klasifikuojamos:1) aplinkybės, numatytos baudžiamajame įstatyme

o būtinoji gintiso asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymaso profesinių pareigų vykdymaso būtinasis reikalingumaso teisėsaugos institucijos užduoties vykdymaso įsakymo vykdymaso pateisinama profesinė ar ūkinė rizikao mokslinis eksperimentas

2) aplinkybės, nenumatytos baudžiamajame įstatymeo nukentėjusiojo sutikimaso savo teisės realizavimaso donorystė

25

Būtinoji gintis. Nėra nusikaltimas, toks veikimas, kuris nors ir formaliai atitinka B. įstatyme numatytos veikos požymius, tačiau

padarytas ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Žmogus turi teisę į būtinąją gintį nepriklausomai nuo to ar jis galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios organus. Būtinoji gintis yra prigimtinė žmogaus teisė gintis nuo kėsinimosi(Ultima ratio – paskutinė galimybė)

Būtinoji gintis visada susijusi su žalos padarymu užpuolikui. Jei užpuolikui nepadaroma žala, kuri numatyta baudžiamosiose įstatymuose, tai veiksmai laikomi socialiai vertingais, tačiau nesudaro būtinosios ginties situacijos. Žalos padarymas užpuolikui pripažįstamas teisėtu tik tais atvejais, kai ji padaroma laikantis reikalavimų.

Išskiriami du dalykai kuriems keliami reikalavimai:- kėsinimasis - aktyvus veikimas- gynyba -

Kėsinimuisi keliami reikalavimai:1) turi būti pavojingas2) turi būti realus3) turi būti akivaizdus

1) Kėsinimosi pavojingumą rodo, kad jie nukreipti prieš asmens gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę, nuosavybę, būsto neliečiamybę ar kitas teises, valstybės ar visuomenės interesus. Pavojingu kėsinimusi laikomos tik baudžiamojo įstatymo numatytos veikos. Baudžiamajame kodekse kalba ne apie pavojingą veiką, bet apie pavojingą kėsinimąsi, nes gali kėsintis gali ir nepilnametis, ir nepakaltinamas. Besiginantis turi stengtis išvengti skaudžių pasekmių. Įstatymas suteikia teisę pradėti gintis anksčiau nei realiai prasideda kėsinimasis, bet tuo metu jau turi būti reali grėsmė. Ar kėsinimasis buvo tiesiogiai gresiantis, reikėtų vertinti kaip besiginantysis suvokė situaciją.

Akivaizdumas ir realumas – išraiška erdvėje ir laike.2) Realus – egzistuoja iš tikrųjų.Akivaizdžiu laikomas kėsinimasis, kuris jau daro arba jau yra aiški jo grėsmė. Būtinosios ginties būklė gali būti ir kai

gynybos aktas įvyksta vos tik pasibaigus kėsinimuisi, kurio pabaigos momentas besiginančiajam nebuvo iškus. Kėsinimosi sustabdymas, siekiant pagerinti kėsinimosi sąlygas, negali būti pripažįstamas kėsinimosi nutraukimu.

3) Akivaizdus – prasidėjo arba tuoj prasidės.Kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentai:1. jei užpuolikui žala padaroma po to, kai kėsinimasis buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo panaudoti

gynybos priemones, tai besiginančiojo veiksmai nėra būtinoji gintis. 2. nėra būtinoji gintis, kai įtaisomi pavojingi gyvybei įrengimai, nes nėra akivaizdžios kėsinimosi grėsmės; 3. būtinoji gintis negalima tyčios iškėlimo aikštėn metu arba nusikaltimo rengimosi stadijoje. Šiuo atveju gynybos

būdas - pranešimas teisėsaugos organams apie rengiamą nusikaltimą.

Gynybai keliami reikalavimai:1) tik nuo pavojingo kėsinimosi,2) žala gali būti padaryta tik besikėsinančiajam,3) gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą.

1) Baudžiamasis įstatymas leidžia ginti ne tik savo, bet ir kitų asmenų, valstybės ar visuomenės interesus, tai yra gintis gali ne tik užpultasis. Ginant kitą asmenį - nebūtinas šio asmens sutikimas. Gynybos laikas. Pradėti gintis galima šiek tiek anksčiau, negu prasideda kėsinimasis, kuris turi būti traktuojamas kaip tiesiogiai gresiantis. O gynybos pabaiga leidžiama šiek tiek vėliau negu kėsinimasis baigėsi.

2) žalos nei trečiajam asmeniui nei kitų turtui padaryti negalimaNesvarbu ar žala padaryta besikėsinančiajam didesnė ar mažesnė už žalą, kurią šis kėsinosi padaryti besiginančiajam.3) gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumąGynybos priemonės ir padaryta žala laikoma teisėtomis, jeigu jos atitinka kėsinimosi pavojingumą ir pobūdį.

Kėsinimosi pavojingumas ir pobūdis priklauso nuo objekto į kurį kėsinamasi vertingumo, veikimo būdo(pavartotos priemonės), kėsinimosi intensyvumo(užpuolikų skaičius, jų ginkluotumas), vietos, laiko ir kitų aplinkybių.

Tariamoji būtinoji gintis - kai besiginantysis klaidingai suvokdamas kėsinimąsi pradeda gintis. Jei besiginantysis galėjo ir privalėjo suvokti aplinkybes - atsakomybė už neatsargų nusikaltimą. Jei negalėjo ir neprivalėjo suvokti - būtinosios ginties taisyklės;

26

Būtinosios ginties provokacija - kėsinimąsi iššaukia besiginančiojo veiksmai. Šiuo atveju nepripažįstama būtinąja gintimi ir atsakomybė kyla už tai ką padarė. Žalos padarymą besikėsinančiajam po to, kai užpuolimas buvo sąmoningai sukeltas paties besiginančiojo, siekiančio panaudoti užpuolimą kaip pretekstą savo neteisėtiems veiksmams.

Būtinosios ginties viršijimas. - aiškų gynybos ir kėsinimosi pobūdžio bei pavojingumo neatitikimą. Būtinosios ginties viršijimas iš objektyviosios

pusės bus, kai yra sunkus kūno sužalojimas arba nužudymas. Iš subjektyvinės pusės - tik tyčinis kūno sužalojimas ar nužudymas bus peržengimas.

Būtinosios ginties peržengimu nelaikoma: a) jei besikėsinančiajam padaromas lengvas(nežymus) ar apysunkis kūno sužalojimas arba žala;b) jei žala padaroma dėl neatsargumo; c) žala neatitinkanti pavojingumo pobūdžio buvo padaryta dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio; d) kai buvo ginamasi nuo įsibrovimo į būstą

Svarbūs aspektai:1) įstatymų leidėjas nereikalauja žalos adekvatumo. Besiginantysis gali pažeisti geresnį gėrį nei yra kėsinamasi.2) nereikalaujama gynybos priemonių atitikimo kėsinimosi priemonėms. Gynybos priemonės gali būti galingesnės;3) ypač svarbu kėsinimosi intensyvumas ir apimtys (kiek užpuolikų, kokios priemonės, laikas, vieta, besikėsinančiojo

ir besiginančiojo fizinės galimybės, kokį gėrį siekiama pažeisti)

Visos abejonės dėl būtinosios ginties teisėtumo yra interpretuojamos iš besiginančiojo pozicijų. Būtinosios gintie viršijimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę, tačiau bausmė gali būti švelninama.

Asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas- tai tokia situacija, kai vejantis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti

sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padaro turtinės žalos, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, o sulaikydamas nusikaltimo vietoje asmenį, tyčia nužudžiusį ar pasikėsinusį nužudyti, - sunkų sveikatos sutrikdymą, jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyt.

Sulaikymas - žmogaus teisė, o ne pareiga, todėl ji netaikoma pareigūnų elgesiui. Pareigūnų vykdomi įtariamųjų sulaikymai turi būti traktuojamas kaip profesinės pareigos vykdymas, kurios teisėtumą reglamentuoja specialūs įstatymai. Asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas, net ir panaudojus fizinę prievartą, yra socialiai vertingas elgesys, nes juo užkertamas kelias naujiems nusikaltimams daryti, garantuojamas būsimas teisingumo vykdymas ar paskirtos bausmės atlikimas.

Sulaikymo teisėtumui keliami reikalavimai:1) sulaikomas turi būti asmuo, kuris padarė nusikalstamą veiką;Apie tai gali liudyti tokios aplinkybės: asmuo užklumpamas bedarantis nusikaltimą arba tuoj po jo padarymo,

mačiusieji tiesiogiai nurodo asmenį kaip padariusį nusikaltimą, ant asmens ar jo drabužių randami aiškūs nusikaltimo pėdsakai ir panašiai. Jei asmuo, sulaikydamas tariamą nusikaltėlį, suklydo ir pagal faktines aplinkybes neprivalėjo ir negalėjo to suvokti - baudžiamojon atsakomybėn netraukiamas. Jei galėjo ir privalėjo suvokti, kad daro klaidą - atsakys kaip už nusikaltimą, padarytą dėl neatsargumo.

2) sulaikančiojo veiksmai turi būti proporcingi įtariamojo veiksmams, tai yra turi imtis tokių veiksmų, kurių pakanka sulaikymui. Fizinę prievartą galima panaudoti tik tada, kai nusikaltėlis aktyviai vengia sulaikymo.

3) žalos apimtis - gali būti padaroma turtinės žalos, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, o sulaikydamas nusikaltimo vietoje asmenį, tyčia nužudžiusį ar pasikėsinusį nužudyti, - sunkų sveikatos sutrikdymą, jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyt. Tai maksimalios žalos ribos. Jei asmuo sulaikymo nevengia - žalos padaryti negalima.

Asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas nuo būtinosios ginties skiriasi tikslu: būtinosios ginties atveju siekiama apginti interesą, kurį saugo įstatymas, nuo žalos, o sulaikant asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, siekiama apginti teisingumo interesus. Sulaikant žalą galima padaryti tik nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, būtinosios ginties atveju galima ginantis padaryti žalą ir mažamečiui ar nepakaltinamam asmeniui vykdantiems kėsinimąsi. Sulaikymas galimas tik po nusikaltimo padarymo, aktyvus šiuo atveju yra sulaikantysis asmuo, tuo tarpu būtinosios ginties atveju galima kėsinimosi metu, ir aktyvus yra užpuolikas.

Sulaikymas gali peraugti į būtinąją gintį. Jei sulaikomasis pasipriešina, pradeda galioti būtinosios ginties taisyklės. Taip pat būtinoji gintis gali peraugti į asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymą.

27

Profesinių pareigų vykdymas - tai baudžiamajame įstatyme numatytos veikos padarymas vykdant profesines pareigas, jei jas vykdant nebuvo

peržengtos įgaliojimų ribos.Ši aplinkybė dažniausiai siejama su gydytojo bei teisėsaugos institucijų pareigūnų veikla, Pagal tas pačias taisykles turi

būti vertinami ir kitų pareigūnų arba darbuotojų, vykdančių profesines pareigas (gaisrininkų, gelbėtojų ir pan.), veiksmai. Pareigų vykdymas pateisina arba pašalina atsakomybę už žalos padarymą sveikatai arba turtui.

Profesinių pareigų vykdymo teisėtumo reikalavimai : 1) pareigas turi atlikti įgaliotas asmuo. 2) pareigos turi būti vykdomos įstatymo numatyta tvarka. Gydytojo profesinės pareigos vykdymas gali sutapti ir su

nukentėjusiojo sutikimu, nes reikalingas paciento sutikimas, tačiau įstatymo numatytais atvejais, jei asmens gyvybei gresia realus pavojus, tai pagalba gali būti suteikta ir be sutikimo, bet ne mažiau dviejų gydytojų konsiliumui nutarus bei informavus ligonį ar jo šeimos narius.

3) pareigos vykdymas neturi peržengti įstatyme nustatytų ribų.

Profesinės pareigos vykdymas gali sutapti su kita aplinkybe, pašalinančia veikos baudžiamąją atsakomybę - su įsakymo vykdymu. Tačiau neteisėto įsakymo vykdymas negali būti pateisintas profesinės pareigos vykdymu.

Būtinasis reikalingumas. - tai situacija, kai siekiama pašalinti pavojų, kuris gresia valstybės, visuomenės interesams, to asmens ar kitų piliečių

asmenybei arba teisėms, jeigu pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis, bei padaroma žala yra mažiau reikšminga, negu išvengtoji žala.

Būtinasis reikalingumas yra asmens teisė, todėl nepasinaudojus ja baudžiamoji atsakomybė neatsiranda. Būtinasis reikalingumas atsiranda susidūrus dviem teisės saugomiems interesams, kurių vieną galima apsaugoti tik padarant žalą antrajam. Veiksmai, padaryti esant būtinajam reikalingumui, yra socialiai vertingi, nes jais siekiama išsaugoti žymiai vertingesnį interesą.

Būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygos:1) pavojaus kilmės šaltinis turi būti objektyvus 2) pavojaus šaltinis turi kelti grėsmę valstybės, visuomenės, žmogaus interesams3) pavojus turi būti realus ir akivaizdusAkivaizdžiu laikomas toks pavojus, kuris iškilo, bet dar nesibaigė, ir nors dar nepasireiškia, tačiau kelia tiesioginę

grėsmę saugomiems interesams. Būsimas ir praėjęs pavojus negali sudaryti būtinojo reikalingumo. Realus - egzistuojantis tikrovėje. Klaidingas pavojaus ar klaidingas realumo suvokimas nesudaro būtinojo reikalingumo, tačiau daro įtaką subjektyviajai veikos pusei. Jei asmuo manė, kad egzistuoja pavojus, kurio realiai nebuvo ir jis neprivalėjo ir negalėjo to suvokti - baudžiamojon atsakomybėn netraukiamas. Jei nebuvo pakankamai apdairus ir todėl neteisingai suvokė pavojų, kurio iš tikrųjų nebuvo, už padarytą žalą atsakys kaip už nusikalstamą veiką padarytą dėl neatsargumo.

4) pavojaus negalima išvengti kitaip, o tik padarant žalą. Žala turi būti padaroma trečiajam asmeniui. Jei asmuo turi galimybę pašalinti pavojų nepadarydamas jokios žalos, tai jis privalo pasinaudoti šia galimybe, nes priešingu atveju jo veikimas nebus pripažintas būtinu reikalingumu.

5) padaryta žala turi būti mažesnė nei ta, kuri būtų atsiradusi, jei nebūtų imtasi veiksmų. Žalų palyginimas nereikalauja, kad padaryta žala būtų minimaliausia galima, svarbu kad būtų mažesnė už išvengtą. Savo gyvybės negalima gelbėti kitos gyvybės sąskaita. Žalų santykis turi būti vertinamas ne tik kiekybiniu, bet ir kokybiniu rodikliu.

Būtinasis reikalingumas yra teisėtas tik esant visoms sąlygoms. Baudžiamajame įstatyme nenumatytas būtinojo reikalingumo ribų peržengimas. Jei asmuo padaro nereikalingą žalą, tai jo veiksmai nebus vertinami kaip būtinasis reikalingumas. Pagal civilinius įstatymus, žalą, padarytą esant būtinajam reikalingumui, turi atlyginti asmuo, kurio labui buvo atlikti žalą padarantis veiksmai. Teismas, atsižvelgdamas į aplinkybes, kuriomis buvo padaryta žala, gali šį asmenį visiškai ar iš dalies atleisti nuo jos atlyginimo.

Teisėsaugos institucijos užduoties vykdymas.Galimos situacijos:

1) Nusikalstamą veiką imituojantis modelis2) Kitos teisėsaugos institucijos užduoties vykdymas

Modelis - turi būti teisėtas, teisėtumo sąlygos įtvirtina operatyvinės veiklos įstatymas ir BPK.Modelio teisėtumo reikalavimai:

1) turi būti pagrindas28

2) modelio atlikimui būtina sankcija3) vykdomas modelis turi atitikti sankcijoje numatytas ribas.

Teisėto modelio atlikimas, šalina atsakomybę. Elgesio teisėtumą apsprendžia to elgesio padėtis, kuri yra elgesio atlikimo metu. Jei asmuo atliekant modelį suvokė savo veiksmų neteisėtumą, tai jis atsako už šios veiksmus. Taip pat nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas asmuo, kuris be teisėto pagrindo sankcionavo, arba padarė teikimą, bet nepateikė visos informacijos.

Kitos užduoties vykdymas teisėtumo reikalavimai:1) asmuo dalyvavo organizuotos grupės ar susivienijimo veikoje, arba jų vykdytuose nusikaltimuose.2) remiasi teisėsaugos institucijos užduotimi.3) šį užduotis teisėta4) neturi būti peržengtos užduoties ribų

Įsakymo vykdymas.- kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams asmuo padaro žalą vykdydamas aukštesnio pagal pavaldumą

pareigūno įsakymą, potvarkį ar nurodymą. Jei įsakymas teisėtas, tai už jo įvykdymą pavaldinys neatsakys net ir tuo atveju, jei padaroma žala baudžiamojo įstatymo saugomiems interesams.

Kai įsakymas neteisėtas, pavaldinys jį gali suvokti trejopai:1) suvokia, kad neteisėtas;2) abejoja teisėtumu;3) nesuvokia, kad jis neteisėtas.

Neteisėto įsakymo įvykdymo pasekmės skirtingos civilinėje ir karinėje sferoje.Civilinės tarnybos sąlygomis: 1) jei pavaldinys suvokė, kad įsakymas(nurodymas) neteisėtas, tai jis kartu su viršininku atsakys už tyčinę

nusikalstamą veiką;2) jei abejojo - atsakys už neatsargu(nusikalstamas pasitikėjimas) nusikalstamą veiką; 3) jei nesuvokė neteisėtumo - neatsakys už jo vykdymą. Išimtys: kai dėl tam tikrų įgaliojimų, numatytų įstatyme,

pavaldinys privalo ir gali numatyti pasekmes, šiuo atvejus pavaldinys atsakys už neatsargią(nusikalstamas pasitikėjimas) nusikalstamą veiką.

Karinės tarnybos sąlygomis:Pavaldinys neturi teisės svarstyti gauto įsakymo, nes jo nevykdymas užtraukai baudžiamąją atsakomybę. Už tokio

įsakymo vykdymo pasekmes atsako tik įsakymą davęs pareigūnas. Pavaldinys turi teisę nevykdyti tik aiškiai neteisėto įsakymo. Jei įvykdo ir sukelia sunkias pasekmes, tai baudžiamojon atsakomybėn traukiamas ir įsakymą davęs pareigūnas, ir jį įvykdęs pavaldinys.

Pateisinama profesinė ar ūkinė rizika- tai situacija, kai žala baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams padaroma, siekiant ekonomiškai naudingų

rezultatų ir neperžengus pateisinamos rizikos ribų.Profesinė arba ūkinė rizika įmanoma bet kurioje sąmoningoje žmogaus veiklos sferoje. Ši aplinkybė yra socialiai vertinga,

nes jos metu atliktais veiksmais siekiama pažinti gamtos ir visuomenės vystymosi dėsningumus, išbandyti naują techniką ar technologiją, išvengti didelių materialinių išlaidų, išrasti naujus gydymo preparatus ir panašiai.

Pateisinamos profesinės ar ūkinės rizikos teisėtumo reikalavimai: 1) padaryti veiksmai turi atitikti šiuolaikinius mokslo pasiekimus. Veiksmai turi atitikti šiuolaikinius mokslo laimėjimus,

pasireiškiančius raidos dėsningumų pažinimu ir įvertinimu. Be to, būtinas veiksmų pagrindimas, jų modeliavimas ir bent jau apytikris rezultatas.

2) norimo tikslo negalima pasiekti be rizikos. Šio reikalavimo negalima vertinti vien formaliai, nes bet kokį tikslą galima pasiekti be žalos padarymo, tačiau per ilgą laiką arba išleidus milžiniškas pinigų sumas. Šiuo atveju būtinas norimo tikslo ir rizikos (galimos žalos) palyginimas, nes reikšmingesnis tikslas pateisina didesne riziką. Antra vertus, profesinė arba ūkinė rizika neturi peraugti į tyčinį žalos padarymą. Profesinės arba ūkinės rizikos metu galimas sprendimų įvairumas, tačiau negalima reikalauti, kad būtų pasirinktas objektyviai naudingiausias sprendimas. Asmuo turi pasirinkti tokį sprendimo variantą, kuris, jo nuomone, leis pasiekti maksimalų rezultatą minimaliai rizikuojant. Profesinės arba ūkinės rizikos objektu paprastai būna materialūs veiksniai. Galimi atvejai, kai netiesiogiai rizikuojama ir žmogaus gyvybe, pavyzdžiui, lakūnas bandytojas, - tokiais atvejais būtinas asmens, kurio gyvybe rizikuojama, sutikimas.

3) buvo imtasi visų galimų saugumo priemonių, užkertančių kelią žalai atsirasti. Asmuo turi imtis tik tų visų galimų saugumo priemonių, kurios egzistuoja rizikos metu. Reikalauti objektyviai visų galimų saugumo priemonių yra beprasmiška, nes tokiu atveju žala nebūtų padaroma. Veiksmai, kuriais peržengiama pateisinama rizika, yra pavojingi ir gali sudaryti

29

nusikaltimo sudėtį. Pateisinamos rizikos ribų peržengimas galimas tik esant nusikalstamam pasitikėjimui, kai asmuo suvokia galimų pavojingų pasekmių atsiradimą, tačiau lengvabūdiškai tikisi jų išvengti. Pateisinamos rizikos ribų peržengimas negalimas esant tyčiai, nes tai pašalins pateisinamumo momentą, ir nusikalstamam nerūpestingumui, nes rizika turi būti iš anksto apgalvota.

Mokslinis eksperimentas- tai tokia situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamai žmogaus gyvybei arba sveikatai žala padaroma siekiant socialiai

naudingų rezultatų arba norint išvengti itin sunkių pasekmių.Mokslinį eksperimentą nuo profesinės arba ūkinės rizikos skiria tai, kad mokslinio eksperimento metu tiesiogiai

rizikuojama žmogaus gyvybe arba sveikata, pavyzdžiui, naujų vaistų bandymai su žmonėmis, operacija, kai tradicinės priemonės ir metodai negelbėja žmogaus gyvybės, ir pan.

Mokslinio eksperimento teisėtumo reikalavimai atitinka pateisinamos profesinės arba ūkinės rizikos teisėtumo reikalavimams:

1) padaryti veiksmai turi atitikti šiuolaikinius mokslo pasiekimus.2) norimo tikslo negalima pasiekti be rizikos.3) buvo imtasi visų galimų saugumo priemonių, užkertančių kelią žalai atsirasti.Plius:4) Asmens sutikimas, dalyvauti moksliniame eksperimente. Kai kurie įstatymai uždraudžia mokslo ir medicinos

bandymų atlikimą su kai kuriais asmenimis, net ir esant jų sutikimui.

Nukentėjusiojo sutikimas- tai tokia situacija, kai padaroma žala baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams, tačiau ji padaroma su asmens,

kuriam priklauso šie interesai, sutikimu. Nukentėjusiojo sutikimo teisėtumo reikalavimai :1) žmogaus sutikimą, turi duoti veiksnus, sulaukęs reikiamo amžiaus asmuo. 2) sutikimas turi būti savanoriškas ir duotas iki arba veiksmų atlikimo metu. Nebus laikomas teisėtu apgaulės būdu arba

panaudojant prievartą gautas sutikimas.3) sutikimas susijęs su asmeniniais ar turtiniais interesais, kuriais gali laisvai disponuoti asmuo. Plačiausias yra turtinių interesų ratas. Baudžiamąją teisę domina tik savininko teisė į nuosavybės netekimą, sužalojimą

arba sunaikinimą. Tokios teisės turėjimas reiškia, kad savininko sutikimas šiuos veiksmus atlikti pašalina pastarųjų prieštaravimą įstatymui, tačiau šios teisės neturi būti ginčijamos, nes pasinaudojimas ginčijama teise gali pažeisti kitų asmenų teises ar teisėtus interesus ir kartu nepašalinti veikos priešingumo teisei.

Siauresnis yra asmeninių interesų ratas. Asmuo negali laisvai disponuoti savo gyvybe. Suprantama, kad savižudybė(suicidas) ar pasikėsinimas nusižudyti nebaudžiami, tačiau nužudymas nukentėjusiojo prašymu arba sutikimu(autonazija) pripažįstamas nusikaltimu. Asmuo pagal baudžiamuosius įstatymus gali disponuoti tik sveikata, kuriai padaroma žala negali viršyti nežimaus sveikatos sutrikdymo. Tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė už nesunkų ir sunkų sveikatos sutrikdymą gali iškylti net ir esant nukentėjusiojo sutikimui.

Savo teisės realizavimas - tai tokia situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žalą padaro asmuo, realizuojantis savo teises.Dažniausiai siejamas su teise disponuoti turtu (jį sunaikinti ar sužaloti) arba tėvų teisių įgyvendinimu panaudojant

prievartos priemones vaikams auklėti, pvz. vaiko judėjimo teisės apribojimas negali būti vertinamas kaip neteisėtas laisvės atėmimas.

Savo teisės realizavimo teisėtumo reikalavimai:1) asmeniui turi būti suteikta tokia teisė. 2) ši teisė negali būti ginčijama arba tariama, nes tariamos arba ginčijamos teisės realizavimas gali būti vertinamas kaip

savavaldžiavimas. 3) teise realizuoti gali tik ją turintis asmuo ir tik įstatymo leistinais būdais.

DonorystėOrganų transplantacija- tai tokia veikla, kuria siekiama išgelbėti kito asmens gyvybę, prisilaikant organų transplantacijos taisyklių.Donorystės - organų transplantacijos teisėtumo sąlygos:

1) atlikti gali tik medicinos aspektas2) turi būti atliekama tam tikroje medicinos įstaigoje, tam tikros įrangos pagalba.3) su daroma žala turi sutikti donoras.

Kraujo donorystė30

Kraujo donorystės teisėtumo sąlygos:1) nukentėjusiojo(donoro) sutikimas.

31

Tyčinio nusikaltimo padarymo stadijos

Kai veika turi visus įstatyme numatytus nusikaltimo sudėties požymius, nusikaltimas laikomas baigtu. Pradėta nusikalstama veika, kai nusikaltimas lieka nebaigtas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo asmens valios, objektyviai yra pavojinga. Todėl ir esant nebaigtam nusikaltimui reikalinga baudžiamoji atsakomybė. Nusikaltimo stadijos atspindi objektyvioje tikrovėje realiai egzistuojančius pavojingos ir nusikalstamos veikos raidos etapus.

Tyčinio nusikaltimo padarymo stadijos:1) Rengimasis padaryti nusikalstomą veiką;2) Pasikėsinimas padaryti nusikalstomą veiką;3) Baigta nusikalstoma veika.

Reikšmė:1. Baudžiama ir už parengtinę nusikalstamą veiką;2. Leidžia diferencijuoti atsakomybę bei individualizuoti bausmę.

Baigta nusikalstoma veika.Baigta nusikalstoma veika skiria du momentus:1. Juridinį nusikalstomos veikos baigtinumo momentą (pagal tai klasifikuojama į: materialios, formalios, nukirstinės);2. Faktinį nusikalstomos veikos baigtinumo momentą (tai yra, kada iš tikrųjų baigiasi nusikalstama veika).

Abu momentai sutampa tik materialiose sudėtyse. Juridinių ir faktinių momentų išskyrimas reikalingas tam, kad būtų tinkamai kvalifikuojama veika. Reikšmę turi tik juridinis baigtinumo momentas. Faktinio reikšmė - tik skiriant ir parenkant bausmę. Baigtu nusikaltimu laiko tokią asmens veiką, kuri turi visus būtinus šios rūšies nusikaltimo sudėties požymius, numatytus baudžiamajame įstatyme.

Materialiose sudėtyse – pavojingos pasekmės yra būtinas objektyvus nusikaltimo sudėties požymis; nusikaltimas yra baigtas tik toms pasekmėms atsiradus.

Formaliose sudėtyse – nusikaltimas laikomas baigtu atlikus įstatyme nurodytą pavojingą veiką, nesvarbu, ar veika sukėlė kokias nors žalingas pasekmes, ar ne.

Nukirstinėse sudėtyse – atlikus bent vieną veiksmą, kuris įeina į nusikaltimo objektyviąją pusę.

Rengimosi padaryti nusikalstomą veiką.- laikomas priemonių arba įrankių suieškojimas ar pritaikymas arba kitoks tyčinis sąlygų nusikaltimai veikai

sudarymas.Nusikalstamas sumanymas, ketinimas padaryti konkrečia nusikalstamą veiką, susiformavęs žmogaus mintyse, jo

sąmonėje, yra žmogaus smegenų, psichikos veikla, o tokia veikla, neišreikšta konkrečiais poelgiais, nėra nusikalstamos veikos padarymo stadija. Žmogaus pažiūros, įsitikinimai, mintys negali būti baudžiami. Tais atvejais, kai apie ketinimą padaryti nusikaltimą tampa žinoma (asmuo tai parašo, išsako ar kitaip išreiškia) baudžiamosios atsakomybės negali būti, kol jis nieko nepadaro, siekdamas bent pasirengti realizuoti šį sumanymą. Ketinimo padaryti nusikaltimą pareiškimas dar vadinamas tyčios iškėlimu.

Tyčios iškėlimas aikštėn – asmuo sumąsto, kad jis turi padaryti ką nors negero – jis nėra baudžiamas. Tai svarbu tam, kad nustatytume, kada atsirado sumanymas padaryti nusikaltimą. Nuo šio momento iki objektyviosios pusės realizavimo – rengimosi stadija.

Ši stadija kebli dviem aspektais:1. Atsakomybės pagrindas – ketinimas;2. Neįmanoma įrodyti rengimosi padaryti nusikaltimą.

Ketinimo padaryti nusikaltimą pareiškimas, išreikštas grasinimo forma, yra pavojinga veika. Grasinant daromas psichinis poveikis žmogui ar institucijai, todėl tam tikri grasinimai įstatyme yra suformuluoti kaip savarankišką baigtą nusikalstama veika. Tokie veiksmai nėra nusikaltimo padarymo stadija. Kai tokie veiksmai savaime yra pavojingi, jie sudaro savarankišką nusikaltimą.

Objektyvūs rengimosi požymiai – priemonių arba įrankių nusikaltimui padaryti suieškojimas, pritaikymas, kitoks sąlygų padaryti nusikaltimui sudarymas. Dažniausiai rengimasis yra aktyvūs veiksmai, tačiau sudaryti sąlygas nusikaltimui padaryti įmanoma ir neveikimu.

Subjektyvus rengimosi padaryti nusikaltimą požymis - tyčia. Rengimasis visada yra tyčinė veika, nes ja siekiama sudaryti sąlygas padaryti nusikaltimą. Tyčia visada yra tiesioginė ir apibrėžta, konkretizuota.

32

Kai asmuo, rengęsis padaryti nusikaltimą, savo noru atsisako jį daryti, už rengimąsi neatsako. Jeigu jis nutraukia rengimosi veiksmus ar negali padaryti nusikaltimo, kurį rengė, dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, už rengimąsi atsako.

Pasikėsinimo padaryti nusikalstamą veiką.- tyčinis veikimas, kuriuo tiesiogiai siekiama padaryti nusikaltimą, jeigu nusikaltimas nebuvo pabaigtas dėl priežasčių,

nepriklausančių nuo kaltininko valios.Užima tarpinę vietą tarp rengimosi padaryti nusikaltimą ir baigti nusikaltimo. Nuo rengimosi skiriasi tuo, kad

pasikėsinimo veiksmais kaltininkas tiesiogiai siekia nusikaltimą padaryti, t.y. jau yra pradėjęs realizuoti nusikaltimo subjektyviąją pusę kėsindamasis į konkretų objektą. Tuo tarpu rengimusi tik sudaromos sąlygos tokiam pasikėsinimui. Nuo baigto nusikaltimo pasikėsinimas skiriasi tuo, kad čia yra ne visi norėto padaryti nusikaltimo objektyviosios pusės požymiai.

Pasikėsinimo atveju kaltininkas atlieka veiką, kuri sudaro baudžiamojo įstatymo normos dispozicijoje numatytus objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius ar bent jų dalį.

Objektyvūs pasikėsinimo padaryti nusikalstamą veiką požymiai:1.Veika tiesiogiai siekiama nusikalstamų kėslų; 2.Veika tiesiogiai sukelia grėsmę kėsinimosi objektui;3.Ši veika nebaigiama dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios.Subjektyvūs pasikėsinimo padaryti nusikalstamą veiką požymiai:Pasikėsinimas - tyčinė veika, kuria tiesiogiai siekiama padaryti nusikaltimą.

Pasikėsinimo rūšys:1. Pabaigtas pasikėsinimas - kai kaltininkas atlieka visus veiksmus, kuriuos jis laikė būtinais nusikaltimui padaryti,

tačiau nusikaltimas nepadaromas dėl priežasčių, nepriklausiusių nuo jo valios.2. Nebaigtas pasikėsinimas - kai kaltininkas nepadaro visų veiksmų, kuriuos manė esant reikalingais, dėl priežasčių,

nepriklausiusių nuo jo valios. Baigtas ir nebaigtas pasikėsinimas skiriasi sumanymo realizavimo laipsniu, todėl ir jų pavojingumo laipsnis yra skirtingas.

3. Netinkamas pasikėsinimas - pasikėsinimas, kuris dėl pasirinktų nusikalstamo sumanymo realizavimo būdų bei priemonių realiai negali pažeisti baudžiamojo įstatymo saugomų interesų ir padaryti jiems žalos dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Netinkamo pasikėsinimo rūšys:

a) pasikėsinimas į netinkamą dalyką - kai kaltininkas klysta vertindamas nusikaltimo dalyko savybes. Tokios veikos baudžiamos kaip pasikėsinimas padaryti nusikaltimą, nes veika pavojinga ir nebuvo baigta dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios.

b) pasikėsinimas netinkamomis priemonėmis - kai kaltininkas naudoja tokias priemones ar būdus, kuriais dėl jų objektyvių savybių neįmanoma to nusikaltimo padaryti. Veika yra pavojinga ir užtraukia atsakomybę už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą. Tačiau tais atvejais, kai veika, kurią atlieka asmuo, iš viso neįmanoma padaryti siekiamos žalos(būrimu ar maldomis), tai yra kai nepadaroma nusikalstama veika, nėra ir atsakomybės.

Baudžiamoji atsakomybė už rengimąsi ir parkėsinimą padaryti nusikalstamą veiką. Pradėtą, bet nebaigtą nusikalstamą veiką nebaudžiama, jeigu asmuo, rengęs ar pradėjęs daryti nusikaltimą, pats savo

noru atsisako tęsti pradėtąjį nusikalstamą veiką. Skirdamas bausmę už rengimąsi ar pasikėsinimą, teismas turi atsižvelgti į:

1. Kaltininko padarytų veiksmų pobūdį ir laipsnį;2. Nusikalstamo ketinimo įvykdymo laipsnį;3. Priežastis, dėl kurių nusikaltimas nebuvo baigtas.

Rengimusi ir pasikėsinimu pirmiausiai lemia kėsinimosi objektas. Parengtinės nusikalstamos veiklos pavojingumo laipsnį lemia jos turinys, panaudotos priemonės, bendrininkų skaičius ir kitas aplinkybės.

Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką.Asmuo, savo noru atsisakęs pabaigti pradėtą nusikaltimą, atsako pagal baudžiamuosius įstatymus tik tuo atveju, jeigu

jo faktiškai padarytoje veikoje yra kito nusikaltimo sudėtis. Savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką teisėtumo reikalavimai:1.Atsisakymas turi būti savanoriškas: asmuo atsisako baigti nusikaltimą neverčiamas objektyvių aplinkybių ir įsitikinęs, kad gali tą nusikaltimą baigti; veiką nutraukia sąmoningai, o ne priverstas kokių nors objektyvių aplinkybių, sutrukdžiusių jam iki galo įvykdyti

nusikalstamą ketinimą; atsisakymas yra besąlygiškas ir galutinis.

2.Atsisakymas turi būti iki tol, kol apie tą veiką sužino teisėsaugos institucijos.33

3.Atsisakymas turi būti grindžiamas pozityviais motyvais.

Atsisakymas gali būti aktyvus ir pasyvus. Neįmanoma savanoriškai atsisakyti nuo nusikaltimo, kai pasikėsinus tuoj pat atsiranda pasekmės, bei kai nusikaltimas pripažįstamas faktiškai baigtu rengimosi stadijoje. Asmuo, savanoriškai atsisakęs pabaigti nusikaltimą, negali būti baudžiamas nei už rengimąsi, nei už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą.

Aktyvioji atgaila – pasekmės jau atsirado, tačiau kaltininkas aktyviais veiksmais arba švelnina tas pasekmes, arba atlygina pasekmes, arba neleidžia toms pasekmėms padidėti.

Aktyviosios atgailos esmė:1. Tai pagrindas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės;2. Atsakomybę švelninanti aplinkybė.Aktyvioji atgaila padaroma po to, kai nusikaltimas yra pabaigtas. Aktyvioji atgaila nėra aplinkybė, šalinanti veikos

pavojingumą ir baudžiamumą, o yra aplinkybė švelninanti baudžiamąją atsakomybę.

4 tema. Bendrininkavimas padarant nusikaltimą

Bendrininkavimu laikomas tyčinis bendras dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas nusikaltimo padaryme.Bendrininkavimui būdingos abi tyčios rūšys: tiesioginė ir netiesioginė. Bendrininkavimo intelektualusis momentas: kiekvieno bendrininko suvokimas, kad jis dalyvauja bendrai daromame nusikaltime ir padeda vienas kitam; bendrininkų suvokimas vykdytojo ketinimų bei siekiamo rezultato nusikalstamo pobūdžio; supratimas, kad savo veiksmais vykdytojui sudaro būtinas sąlygas padaryti nusikaltimą.

Bendrininkavimo valinis momentas: Bendrininko noras veikti kartu su kitais bendrininkais ir siekimas sujungti savo nusikalstamas pastangas su kitų

asmenų, dalyvaujančių tame pačiame nusikaltime, veika; Bendro nusikalstamo rezultato siekimas arba sąmoningas leidimas tokiam rezultatui atsirasti.

1.Susitarimas tarp bendrininkų - tiek išankstinis, tiek nusikalstamos veikos darymo metu, sujungia juos, tačiau jis nėra būtinas valinis subjektyviosios pusės požymis. Bendrininkavimas įmanomas net kai bendrininkai veikia bendrai remdamiesi ne susitarimu, o tik abipusiu žinojimu vieno apie kito prisidėjimą prie bendros veikos. Bendrininkavimą subjektyviąja prasme - bendrą tyčinį dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas tame pačiame tyčiniame nusikaltime, tačiau atskirų bendrininkų bendros nusikalstamos veikos tikslai ar motyvai gali skirtis. Tokia situacija įmanoma tik tada, kai bendrai daromo nusikaltimo sudėtyje motyvas ar tikslas nėra būtinas jos požymis. Neatsargiai bendrininkaut neįmanoma.

2.Veika daroma bendrai, jeigu tik susitariama ką nors padaryti, o padaro vienas, tai bendrininkavimo nėra. Abu asmenys turi nusikalsti bendrai nors vykdytojais abu būti neprivalo.

3.Du ir daugiau asmenų – reikalaujama, kad visi būtų sulaukę reikiamo amžiaus, nuo kurio būtų pakaltinami. Jei taip nėra, tai gaunasi tarpininkavimas. Nepakaltinamo asmens įtraukimas į nusikaltimo padarymą palengvina nusikaltėlio padėtį, tačiau iš kitos pusės toks asmuo yra nekontroliuojamas ir neprognozuojamas. Kaltininkai, pasinaudoję tokiais asmenimis lyg nusikaltimo padarymo priemonėmis, atsako kaip tiesioginiai atitinkamo nusikaltimo vykdytojai.

4.Tai ne dviejų asmenų nusikaltimo padarymas, o dalyvavimas. Galimi bendrininkai: Nusikaltimo vykdytojas – asmuo betarpiškai padaręs nusikaltimą, jis realizuoja nusikaltimo objektyviąją pusę; Organizatorius – asmuo, kuris organizavo arba vadovavo; Kurstytojas – asmuo, kuris palenkė kitą asmenį padaryt nusikaltimą; Padėjėjas – asmuo, kuris padėjo patardamas, teikdamas priemones, pašalindamas kliūtis arba, kuris iš anksto

pažadėjo paslėpti priemones, daiktus, pėdsakus, pavogtus daiktus. Intelektualusis padėjėjas - pataria, fizinis padėjimas - fizinių veiksmų atlikimas.

Kiekvieno bendrininko veiksmai yra reikšmingi bendroje nusikalstamoje veikoje, nes sudaro prielaidas, sąlygas kitų bendrininkų veiksmams. Šių veiksmų visuma nulemia tai, kad vykdytojas įgyja realių galimybių realizuoti objektyviąją nusikaltimo dalį. Dėl bendros veikos atsiradusios pasekmės yra bendros visiems ir atskirai nedalijamos bendrininkams. Kiekvieno bendrininko veiksmai (neveikimas) turi priežastinį ryšį su bendromis pasekmėmis.

Bendrininkavimo formos. 1.Pagal bendrininkų vaidmenį padarant nusikaltimą veiką: Paprastasis bendrininkavimas(bendravykdytojai) – kai visi yra vykdytojai.

34

Sudėtinis bendrininkavimas – kai yra vaidmenų pasidalinimas2.Pagal susitarimo momentą skirstoma: be išankstinio susitarimo - kai susitariama iki veikos pabaigos; su išankstiniu susitarimu - kai susitariama iki veikos darymo pradžios. Skirstoma:

o Bendrininkų grupė;o Organizuota grupė;o Nusikalstamas susivienijimas(antivalstybinė organizacija, banditinė gauja, nusikalstamas susivienijimas).

Nusikalstamas susivienijimas - aukščiausias organizuotumo lygmuo, kuriam reikia 3 asmenų, turi būti hierarchija, bendra piniginė kasa, techninės priemonės. Nusikalstamas susivienijimas sukuriamas siekiant daryti sunkius nusikaltimus. Kartais jis gali būti reikalingas vienam, bet labai sudėtingam nusikaltimui padaryti. Nusikalstamam susivienijimui būdinga išankstinis trijų ar daugiau bendrininkų susitarimas, aiškaus organizatoriaus buvimas, detalus vaidmenų pasiskirstymas (nors kartais ir visi nariai gali būti vykdytojais), ilgalaikiai, labai glaudūs, tvirti konspiraciniai tarpusavio ryšiai, sukurti ir išplėtoti atitinkami veiklos metodai.

Nusikalstamo susivienijimo subjektyviajai pusei būdinga tik tiesioginė tyčia. Asmuo įstodamas į nusikalstamą susivienijimą, suvokia jo tikslus, jų pasiekimo būdus bei priemones ir yra pasiryžęs aktyviai vykdyti jam paskirtą vaidmenį.

Organizuota grupė. Organizuotos grupės nariai iš anksto aptaria, suderina svarbiausius numatomo bendrai padaryti nusikalstamą veiką, paruošiamas ir suderinamas nusikalstamos veikos padarymo planas, išanalizuojamas nusikaltimo padarymo(ir slėpimo) mechanizmas, bendrininkams paskirstomi vaidmenys, sutariama dėl nusikaltimo padarymo vietos, laiko. Neretai atliekami ir tam tikri pasirengimo nusikaltimui veiksmai.

Bendrininkų grupė - 2 asmenys dalyvauja nusikaltimo padaryme iš anksto susitarę. Susitarimo pobūdis gali būti labai įvairus: dėl tam tikrų bendros nusikalstamos veikos epizodų, dėl konkrečių nusikaltimo padarymo mechanizmo momentų, dėl nusikaltimo slėpimo ir taip toliau. Tačiau iš anksto aptarto rengimosi nusikaltimui nėra, visa nusikalstama veika nesuderinama, pastovūs ryšiai tarp bendrininkų neatsiranda, bendrininkų nėra daug, paprastai jie visi būna nusikaltimo vykdymo bendrininkai.

Bendrininkavimo formų ir rūšių išskyrimas yra svarbus nusikaltimo kvalifikavimui. Nepriklausomai nuo dalyvavimo atskirų nusikaltimų padaryme, visi bendrininkai atsako už visus nusikaltimus.

Bendrininkų rūšys. Baudžiamojo įstatymo numatyto bendrininkų sąrašas yra baigtinis. Bendrininkų rūšies nustatymas yra būtinas, nes į tai

turi būti atsižvelgta sprendžiant bendrininkų atsakomybės pagrindą bei bausmės individualizavimą.

Vykdytoju laikomas asmuo, betarpiškai padaręs nusikaltimą, tai yra tiesiogiai įvykdęs bendro nusikaltimo sudėtį ir pasiekęs bendrą nusikalstamą rezultatą. Gali realizuoti tiek vienas asmuo, tiek keli(bendravykdytojai). Vykdytojui tenka ypatingas vaidmuo – jis realizuoja visų bendrininkų nusikalstamus ketinimus. Jei nėra vykdytojo, bendrininkavimas neįmanomas. Iš vykdytojo veiksmų sprendžiama apie nusikaltimo baigtumo laipsnį. Jei vykdytojas nusikalstamą veiką nutraukė pasirengimo ar pasikėsinimo stadijoje, tai laikoma, kad ir kiti bendrininkai baigė savo veiką atitinkamoje stadijoje.

Vykdymas gali būti:Tiesioginiu vykdytoju - pripažįstamas tas bendrininkas, kuris asmeniškai įvykdo baudžiamąją veiką.Netiesioginiu vykdytoju - laikomas tas bendrininkas, kuris baudžiamąją veiką o padaro per “kitą asmenį”, tai yra

“svetimomis rankomis” realizuoja nusikaltimo sudėtį. Netiesioginis vykdytojas – tai nusikaltimo užkulisiuose esantis asmuo, kuris supranta nusikalstamos veikos padarymo mechanizmą ir planingai panaudojęs, nukreipia “žmogiškąjį įrankį”. Jis supranta, kad veikos tarpininkas nepakaltinamas arba žino kitas aplinkybes, dėl kurių šis tarpininkas nebus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

Organizatoriumi laikomas asmuo, organizavęs nusikaltimo padarymą ir vadovavęs jo padarymui. Esminis požymis, kad jis sujungia ir nukreipia kitų bendrininkų pastangas, sukuria sistemą, organizuotumą bendroje nusikalstamoje veikoje - ar išankstinėse jos stadijose, ar nusikaltimo darymo metu. Tai nusikalstamos veikos vadovas. Organizatorius galimas darant bet kurį tyčinį nusikaltimą bet kuria bendrininkavimo forma – net jei bendrininkaujama be išankstinio susitarimo, kai vienas iš vykdymo bendrininkų jau paties nusikaltimo darymo metu imasi vadovautis kitiems. Organizuota grupė ir nusikalstamas susivienijimas be vadovo praktiškai neįmanomi.

Organizatorius vadovauja nusikaltimo pasiruošimui: lenkia, verbuoja asmenis dalyvauti nusikaltime, juos suvienija, kuria nusikalstamos veiklos planus, numato jų įvykdymo būdus, priemones, paskirsto vaidmenis bendrininkams, nustato tarpusavio ryšius ir taip toliau. Norint pripažinti vieną iš bendrininkų organizatoriumi nebūtinai visi šie veiksmai turi būti jo veikoje, užtenka bet kurio iš jų. Organizatorius gali atlikti ir vykdytojo veiksmus. Sprendžiant bendrininkų atsakomybės pagrindimo, bausmės individualizavimo klausimus visi to paties asmens vaidmenys bendroje nusikalstamoje veikoje turi būti

35

išskiriami. Organizatorius – pavojingiausias, todėl baudžiamasis kodeksas nustato, kad vien pati organizacinė veikla yra baigtas nusikaltimas(nukirstiniai nusikaltimai).

Kurstytoju laikomas asmuo, palenkęs kitą asmenį padaryti nusikaltimą. Tai nusikaltimo iniciatorius, nes sukelia kitiems asmenims pasiryžimą, norą siekti padaryti atitinkamą nusikaltimą. Tačiau kurstytojas nebūtinai turi būti nusikaltimo autoriumi. Kurstyti net ir užmaskuota forma, galima tik aktyviais veiksmais. Kurstymas turi būti konkretus, tai yra lenkiama padaryti konkretų nusikaltimą arba bent veiką apibūdintą rūšiniais požymiais, sukeliantį įvairaus sunkumo, bet vienodo pobūdžio pasekmes.

Padėjėju laikomas asmuo, padedantis padaryti nusikaltimą: duodamas patarimus, nurodymus; teikdamas priemonių; šalindamas kliūtis; iš anksto pažadėdamas paslėpti nusikaltėlį, nusikaltimo padarymo įrankius ir priemones, nusikaltimo pėdsakus ar

daiktus, įgytus nusikalstamu būdu.Padėjimas gali būti intelektualus ar fizinis. Galimas padėjimas ir neveikimu, tačiau tik tuo atveju, kai padėjėjas, turėjęs

specialią teisinę (ne moralinę) pareigą trukdyti, neleisti nusikalstamiems bendrininkų veiksmams atsirasti, sąmoningai jos nevykdo. Padėjėjo pagalba visados nukreipta į konkretaus nusikaltimo padarymą ir sudaro realias galimybes veikti kitiems bendrininkams. Padėjėjo veiksmai prisideda prie bendros veikos priežastinio ryšio su nusikalstamomis pasekmėmis

Norint pripažinti asmenį padėjėju būtina nustatyti jo veikoje tyčią. Dažniausiai tai tiesioginė tyčia, bet gali būti, kad padėjėjas suvokia, kad jo veiksmai padeda rengiamam ar vykdomam nusikaltimui ir sąmoningai leidžia tam įvykti.

Bendrininkavimas yra įmanomas praktiškai visuose tyčiniuose nusikaltimuose. Nusikaltimų sudėtį – bendrininkų veiksmų atsakomybės pagrindą sudaro bendrai daromo nusikaltimo požymių visuma.

Bendrininkų atsakomybės principai: Bendrininkams už bendras nusikalstamas pasekmes taikomos tos pačios bausmės, neperžengiant minimalios ir

maksimalios ribos, numatytos straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama jų veika, sankcijoje; Individualizuojant bausmę laikomasi tų pačių bausmės skyrimo pradmenų.

Taigi vienodi bendrininkų atsakomybės pagrindai nepaneigia bendrininkų atsakomybės individualizavimo ir nereiškia lygios visų bendrininkų atsakomybės. Bendrininkavimo faktas pats savaime dar nesunkina kiekvieno bendrininko atsakomybės. Šios taisyklės išimtis yra tik organizuota grupė, kuri visada laikoma sunkinančia aplinkybe. Visais kitais atvejais svarbūs yra dalyvavimo bendrame nusikaltime pobūdis ir laipsnis.

Bendrininko dalyvavimo nusikaltimo padaryme pobūdį apibūdina bendrininkavimo rūšis. Tačiau turi būti vertinamas realus kiekvieno bendrininko poveikis kitiems bendrininkams, nusikaltimo eigai.

Bendrininko dalyvavimo nusikaltimo padaryme laipsnį nulemia jo veiklos indėlis, šio indėlio svarba kitų bendrininkų veiksmams. Apie tai byloja bendrininko sumanumo, atkaklumo, valios, aktyvumo ir kt. savybių panaudojimo siekiant bendro nusikalstamo rezultato įvertinimas.

Paprastai bendrininkų veiksmų kvalifikacija priklauso nuo to, kiek vykdytojas realizuoja bendrą nusikalstamą ketinimą. Būtent vykdytojo veiksmai lemia, kurią stadiją pasiekia bendra nusikalstama veika. Tačiau negali būti visiško bendrininkų atsakomybės priklausymo nuo vykdytojo atsakomybės. Bendrininkams negali būti inkriminuojamos vykdytojo asmeninės savybės: pakartotinumas, itin pavojingas recidyvas. Bendrininkai neatsako už vykdytojo ekscesą.

Bendrininkų savanoriškas atsisakymas pabaigti bendrą nusikaltimą yra galimas tik jei vykdytojas dar nėra pabaigęs nusikaltimo. Kai savanoriškai pabaigti nusikaltimą atsisako vykdytojas, jo atsakomybės klausimas sprendžiamas kaip individualiai veikusio subjekto. Organizatorius ar kurstytojas, atsisakęs tęsti bendrą nusikalstamą veiką, privalo būti aktyvus. Savanoriškas padėjėjo atsisakymas gali pasireikšti:

nepadarymu tų veiksmų, kuriuos jis, kaip padėjėjas, privalėjo atlikti ir be kurių tolimesnė kitų bendrininkų veika būtų neįmanoma arba labai sunkiai tęsiama;

aktyvia veikla, kuria siekiama pašalinti savo indėlį, savo pagalbą ir užkirsti kelią galimoms pasekmėms, kurioms sąlygas atsirasti ruošė ir jis.

Jei organizatoriui ar kurstytojui, savanoriškai atsisakiusiam pabaigti nusikaltimą, nepasisekė nutraukti kitų bendrininkų veikos, jei padėjėjui nepavyko atsisakyti teikti savo pagalbą, jiems baudžiamosios atsakomybės pagrindai už bendrininkavimą neišnyksta ir tai gali būti tik kaip aplinkybė, švelninanti atsakomybę.

Bendrininkavimas padarant nusikaltimus, numatančius specialų subjektąBaudžiamajame kodekse yra numatyta nusikaltimų, kuriose akivaizdu, jog tokių nusikaltimų vykdytoju gali būti tik

asmuo, be bendrųjų subjekto požymių, turintis ir specialiuosius subjekto požymius. Asmenys, organizavę, kurstę ar padėję 36

padaryti nusikaltimus, kurių vykdytoju gali būti tik specialusis subjektas, atsako pagal tuos pačius straipsnius, kaip ir vykdytojas, tai yra nors tų specialiųjų subjekto požymių neturi.

Vykdytojo ekscesasBendrininkai neatsako už vykdytojo ekscesą, t.y. už tokius vykdytojo veiksmus, kurie nors kartais ir turi ryšį su bendrai

daroma veika, bet nebuvo apimti bendrininkų tyčia. Taigi išnyksta būtini bendrininkavimo požymiai: veiksmų bendrumas, subjektyvusis ryšys. Todėl vykdytojui, o ne visiems bendrininkams, turi būti inkriminuojamos tik jo suvoktos kvalifikuotos nusikaltimo aplinkybės. Vykdytojo ekscesu laikytini ir tokie veiksmai, kurie nebuvo bendrininkų susitarimo dalyku arba kurie buvo padaryti neatsargiai. Už tokius veiksmus ir jų pasekmes vykdytojas atsako vienas.

Ekscesu nebus laikomas toks vykdytojo elgesys, kuris nors ir skiriasi nuo bendrininkų numatytos, sutartos veikos, bet nekeičia kėsinimosi esmės ir neturi reikšmės veikos kvalifikavimui. Pažymėtina, kad ne tik vykdytojas, bet ir bet kuris bendrininkas gali pažeisti bendrai numatyto nusikaltimo padarymo mechanizmą, siekti kitų pasekmių ar atlikti bendrai neaptartus veiksmus ir taip toliau. Taigi galimas kiekvieno bendrininko ekscesas, už kurį jis atsako asmeniškai.

Prisidėjimas prie nusikalstamos veikosPrisidėjimo prie nusikalstamos veikos institutą sudaro normos, nustatančios atsakomybę už nusikalstamos veikos

slėpimą, nepranešimą apie nusikalstamą veiką, nesudraudimą.Prisidėjimo ir bendrininkavimo skirtumas tame, kad subjektas, nors ir prisideda prie nusikaltimo, jo veiksmai nėra

susiję priežastiniu ryšiu su kitų asmenų daroma ar padaryta nusikalstama veika ir jos pasekmėmis. Toks subjektas nėra kaltas už pasekmes, atsiradusias ne dėl jo, bet dėl kitų asmenų nusikalstamos veiklos, ir todėl nėra jų bendrininkas. Prisidedantis asmuo iš anksto nėra prižadėjęs padėti.

Prisidėjimo rūšys:1. Nepranešimas apie nusikaltimą, jei : subjektui apie kitų asmenų nusikalstamą veiklą turi būti tikrai žinoma; subjektui turi būti suvokiamas nusikalstamos veikos pobūdis.

Jeigu šios sąlygos yra, ir subjektas apie tai nepraneša policijai, tai subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia. Nepranešimo apie nusikalstamą veiką – formalioji sudėtis, todėl atsakomybė iškyla už patį nepranešimo faktą. Baudžiamoji atsakomybė negalima, jei po pranešimo policijai gali iškilti grėsmė artimiems giminaičiams, ar jiems gali būti iškelta baudžiamoji byla.

2. Nusikaltimo ar nusikaltėlio slėpimas.Nusikaltėlį slepiantis asmuo turi žinoti ne tik tai, kad slepia nusikaltėlį, bet ir suvokti nusikaltėlio padaryto nusikaltimo

esmę, nes ne už visų nusikaltimų slėpimą numatyta baudžiamoji atsakomybė. Už slėpimą šeimos narių baudžiamoji atsakomybė netaikoma.

Subjektyviajai nusikalstamos veikos slėpimo pusei būdinga: Slepiamos nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas; Suprantama, kad atliekami veiksmai, už kuriuos numatyta baudžiamoji atsakomybė Siekiama savo veika apsunkinti nusikalstamos veikos ir ją padariusių asmenų išaiškinimą bei nubaudimą.

3. Nesudraudimas- tai netrukdymas daryti nusikalstamą veiką, kai savo ar kitų asmenų pastangomis tai buvo galima padaryti. Tai

daugiau moralinė, o ne teisinė pareiga. Tačiau jeigu nusikaltimui kelio neužkerta pareigūnas, kuris tai privalo daryti, jis gali būti traukiamas už piktnaudžiavimą tarnyba. Subjektyviąja prasme būdinga tiesioginė tyčia, nes subjektas supranta kito asmens daromos veikos nusikalstamą pobūdį, suvokia savo pareigą užkirsti kelią nusikaltimui, nori likti daromo nusikaltimo nuošalyje. Skirtumas nuo kitu prisidėjimo formų - padaromas tik neveikimu.

37

Nusikaltimų daugėtasPavienis nusikaltimas tai veika, kuri yra nukreipta į vieningą objektą (objekto vieningumas nustatomas pagal tyčios

kryptingumą), vieninga kaltės forma ir padaroma tapačiais ar panašiais veiksmais.Pavieniai nusikaltimai, kurie yra panašūs į nusikaltimų daugėtą:1. Tęstiniai nusikaltimai – kuomet yra keli epizodai, kurie kartu sudaro vieną nusikaltimą(10 kartų vagia po 10 plytų –

objektas vieningas, veiksmai panašūs, kaltės forma – jeigu tikslas pavogti 100 plytų – tai bus pavienis nusikaltimas, nes tyčia buvo apibrėžta. Jeigu tyčia neapibrėžta ir pavogė daugiau tai jau mažiausiai du nusikaltimai. Jeigu pavogęs 100 plytų, nuspręs, kad nešiu kol išnešiu, tai kiekvienas epizodas – atskiras nusikaltimas.)

2. Trunkamieji nusikaltimai – kuomet veikimu ar neveikimu padaromas pareigos nevykdymas laiko tarpe. Pvz. : dezertyravimas, alimentų nemokėjimas.

3. Nusikaltimas su dviem objektais pvz. Plėšimas – pažeidžiama nuosavybė ir sveikata, bet nepažeidus jų abiejų, nebus baigto vieno nusikaltimo.

4. Nusikaltimai su alternatyviniais požymiais – kuomet įstatymų leidėjas, konstruodamas nusikaltimų sudėtis, nurodo kelis vienodos reikšmės skirtingus veiksmus, kurių kiekvienas atskirai paimtas kartu su kitais nusikaltimo sudėties požymiais sudaro vieną nusikaltimą. Pvz. Neteisėtas šaunamojo ginklo nešiojimas, gaminimas ir realizavimas.

5. Nusikaltimas su administracine prejudicija – nusikaltimu laikomi tokie veiksmai, kurie padaryti pakartotinai. Pirmą kartą padaryti veiksmai paprastai užtraukia administracinę atsakomybę, o antrą kartą yra baudžiama pagal baudžiamosios teisės normas(Naujajam BK lig tai nėra)

6. Kai nusikaltimą sudaro veikos kartotinumas – kai vienas veiksmas neužtraukia atsakomybės, o padarytas pakartotinai, užtraukia atsakomybę. Sistemingas smūgių sudavimas – ne mažiau 3 kartų.

7. Nusikaltimai su kvalifikuojančiom aplinkybėm - tai tokie veiksmai, kurie išoriškai atrodo kaip savarankiški nusikaltimai. Abortą, kuris sukelia apysunkį kūno sužalojimą, vertiname kaip vieną nusikaltimą; išžaginimas, sukėlęs itin sunkias pasekmes. Greta pagrindinės sudėties straipsny numatyta kvalifikuojantys požymiai, kurie gali būti atskiru nusikaltimu.

Nusikaltimų daugėtas yra tuomet, kai vieno asmens padaryta dvi ar daugiau nusikalstamų veikų, už kuriuos asmuo nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nėra kliūčių patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn už šias veikas.

Požymiai:1. Nusikaltimus padaro vienas asmuo;2. Padaryti mažiausiai du nusikaltimai;3. Nei už vieną iš padarytų nusikaltimų, asmuo nėra baustas (šio požymio neturi recidyvai);4. Neturi būti juridinių kliūčių patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn: senatis, atleidimo nuo

baudžiamosios atsakomybės aplinkybės ir panašiai.

Daugėto skirstymas:1. Pagal veiksmų atlikimo laiką: Idealioji sutaptis Realioji sutaptis

2. Pagal veikų pobūdį: Paprastąjį Specialusis, kuris skirstomas į:

o vienarūšį o tapatų.

3. Recidyvas: Paprastas; Pavojingas recidyvas

Pagal veiksmų atlikimo laikąIdealioji sutaptis - kai viena veika pažeidžiami dviejų baudžiamojo kodekso straipsnių reikalavimai (namo sprogimas ir

žūna žmonės – viena veika – du nusikaltimai). Požymis – veiksmų vienalaikiškumas.Realioji sutaptis - kai dviem veikom pažeidžiami dviejų BK straipsnių ar jų dalių reikalavimai. Dvi veikos – du

nusikaltimai.

Idealios ir realios sutapčių skirtumai:1. Skirtingai skaičiuojama patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis: Idealiosios sutapties atveju senaties terminas prasideda kartu, o baigiasi kai baigiasi senatis už sunkesnį

nusikaltimą;38

Realiosios sutapties atveju – antras nusikaltimas nutraukia pirmo nusikaltimo senatį ir pradeda eiti iš naujo.2. Baudžiamasis kodeksas įtvirtina skirtingas bausmės skyrimo taisykles;3. Padaromos nusikalstamos veikos: idealioji – nusikaltimai numatyti skirtinguose baudžiamojo kodekso straipsniuose,

o realioji - ir straipsnių dalyse.

Pagal veikos pobūdį(pakartotinumas):1. Paprastas pakartotinumas - bet koks dviejų nusikaltimų padarymas, kuris kvalifikavimui reikšmės neturi, o yra tik

sunkinanti aplinkybė, į kurią teismas gali ir neatsižvelgti.2. Specialus pakartotinumas:Tapatūs nusikaltimai - dviejų tapačių veikų padarymas, kurios kvalifikuojamos pagal vieno straipsnio vieną dalį.Vienarūšiai - dviejų veikų padarymas, kuriuos įstatymas prilygina vienarūšiams.

Specialus pakartotinumas yra svarbus kai reikia kvalifikuoti veiką kaip padarytą pakartotinai. Kai kuriais atvejais pakartotinumas tapatus su realiąja sutaptimi, bet jų išskyrimo kriterijai yra skirtingi.

Recidyvas1) Parastasis recidyvas - kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, teistumas už jį neišnykęs ar

nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. 2) Pavojingas recidyvas. Pavojingu recidyvistu teismas gali pripažinti asmenį, jeigu jis:

1) turėdamas neišnykusį teistumą už labai sunkų nusikaltimą, padaro naują labai sunkų nusikaltimą;2) būdamas recidyvistas, padaro naują labai sunkų nusikaltimą;3) būdamas recidyvistas, jeigu bent vienas iš sudarančių recidyvą nusikaltimų yra labai sunkus, padaro naują

sunkų nusikaltimą;4) turėdamas tris teistumus už sunkius nusikaltimus, padaro naują sunkų nusikaltimą.

Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį už paskutinį nusikaltimą, atsižvelgęs į kaltininko asmenybę, nusikalstamų ketinimų įvykdymo laipsnį, į dalyvavimo darant nusikaltimus pobūdį ir kitas bylos aplinkybes, asmenį gali pripažinti pavojingu recidyvistu. Asmenį pripažinti pavojingu recidyvistu – teismo teisė, o ne pareiga. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu, neatsižvelgia į teistumą už nusikaltimus, kuriuos asmuo padarė būdamas jaunesnis negu aštuoniolika metų, neatsargius nusikaltimus, nusikaltimus, už kuriuos teistumas yra išnykęs ar panaikintas, taip pat užsienyje padarytus nusikaltimus, už kuriuos Lietuvos Respublikos baudžiamieji įstatymai atsakomybės nenumato.

Reikšmė:Turi įtaką paskiriant bausmę: bausti asmenį laisvės atėmimu nesilaikant sankcijos ribų, bausmės rūšies maksimumą

didinant įstatymo numatyta tvarka: pusantro karto, dvigubai ir panašiai.

Baudžiamoji atsakomybė ir jos pagrindai.Baudžiamoji atsakomybė - tai teisinės pasekmės, baudžiamosios teisės normų taikymo rezultatas. Baudžiamosios

atsakomybės esmė - asmens, padariusio nusikaltimą, pasmerkimas valstybės vardu. Savo pobūdžiu, baudžiamoji atsakomybė reiškia - valstybės prievartos taikymą ir kartu asmens padaryto nusikalstamo elgesio pasmerkimą.

Baudžiamoji atsakomybė, išoriškai veikdama kaltininką, yra nukreipta į jo vidinę būseną - elgesio reguliavimą. Tokiu būdu yra realizuojama viena iš baudžiamosios teisės funkcijų - daryti poveikį kaltininko sąmonei ir psichikai ir per jo sąmonės ir psichikos sukrėtimus, tikimasi formuoti tokias šio asmens savybes, kurios neleistų jam daryti naujų nusikaltimų.

Atsakomybė ir sankcija. Šios sąvokos savo turiniu nesutampa. Baudžiamojo kodekso sankcija - tai įstatymo numatytos bausmės ribos. Šios

ribos pasireiškia ne tik nustatant bausmių rūšis ir dydžius baudžiamojo kodekso specialiosios dalies normoje, bet ir koreguojant jas bendrosios dalies normomis - skiriant švelnesnę, negu įstatyme numatyta bausmę ir kt. Tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė negali būti mažesnė arba didesnė - ji arba yra, arba jos nėra. O ją realizuojant jau gali būti pritaikytos aplinkybės, įtakojančios griežtesnį ar švelnesnį bausmės paskyrimą.

Atsakomybė ir bausmė.Atsakomybė ir bausmė iš tikrųjų yra artimos sąvokos, bet sutapatinti pagal baudžiamojo kodekso nuostatas jų

negalima. Baudžiamajame kodekse vartojamos sąvokos - “patraukimas baudžiamojon atsakomybėn”, “atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės”, “atleidimas nuo bausmės”. Baudžiamoji atsakomybė gali būti realizuota paskiriant bausmę. Tačiau baudžiamajame kodekse normos leidžia baudžiamąją atsakomybę realizuoti ir nepaskiriant bausmės, pvz. - kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, nepilnamečiui pritaikius priverčiamąsias auklėjimo priemones ir t.t. Asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės nereabilituojančiais pagrindais reiškia, kad asmuo pripažįstamas kaltu dėl padarytos veikos, ir tik

39

remiantis įstatymo numatytais pagrindais jam netaikoma kriminalinė bausmė. Tačiau asmuo pripažintas kaltu, tuo realizuojamas svarbiausias atsakomybės elementas - asmens ir jo padarytos veikos pasmerkimą. Kiti baudžiamosios atsakomybės ir bausmės skirtumai:

1. nesutampa jų atsiradimo ir pabaigos laikas;2. skirtinga teisinė padėtis asmens, kuris traukiamas baudžiamojon atsakomybės, ir asmens, nubausto

kriminaline bausme;3. specifinės pasekmės – teistumas, kuris atsiranda asmenį nubaudus kriminaline bausme.

Atsakomybės už konkrečią nusikalstamą veiką pagrindasAptariant baudžiamosios atsakomybės pagrindus reikia išskirti:- Įstatymo aprašytą nusikaltimo sudėtį, kuri tiksliai fiksuoja tos rūšies požymius. Jei skiriasi bent vienas iš aprašytų

nusikaltimo sudėties požymių, skiriasi ir nusikaltimas. (pvz. vagystė nuo sukčiavimo iš esmės skiriasi tik vienu požymiu: pirmu atveju turtas neteisėtai paimtas slaptai arba atvirai, o antruoju, panaudojant apgaulę);

- Veiką, kuria pažeistas baudžiamojo įstatymo draudimas arba reikalavimas. Baudžiamojo įstatymo draudimo pažeidimą paprastai fiksuoja kaltai padaryta veika, kuri atitinka visus įstatymo aprašytus nusikaltimo sudėties požymius. Tačiau gali būti atvejų, kai pažeistas baudžiamojo įstatymo numatytas draudimas, tačiau pripažįstama, kad ji padaryta nekaltai (pvz. dėl būtinosios ginties, nusikaltėlio sulaikymo ar pan.). Kiekvienas asmuo atsako ne už padarytą nusikaltimą apskritai, o už konkrečią kaltai padarytą nusikalstamą veiką, kurios požymiai aprašyti baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsniuose.

Nusikaltimo sudėties požymių nustatymas - formalus baudžiamosios atsakomybės pagrindas.Remiantis klasikinės teorijos idėjomis buvo sukurtas mokymas apie nusikaltimo sudėtį, kuris atspindi formalius

nusikaltimo sudėties požymius. Šie požymiai leidžia pasakyti ar buvo padarytas nusikaltimas, o jei taip, tai koks nusikaltimas. Nusikaltimo sudėtis apima požymius, būdingus tos rūšies nusikaltimams. Šie požymiai apibūdina nusikaltimo esmę, pobūdį, pavojingumą. Pagal baudžiamosios teisės teoriją - nusikaltimo sudėtis tai objektyvių ir subjektyvių nusikaltimo požymių, kurie apibūdina veiką , kaip nusikaltimą , visuma.

Teismas nagrinėjant baudžiamąją bylą, išanalizuoja faktus ir derina juos su baudžiamajame įstatyme numatytais nusikaltimo sudėties požymiais. Jeigu toks atitikimas nustatomas, tuomet daroma išvada, kad asmuo padarė ne nusikaltimo sudėtį, o nusikalstamą veiką, už kuria jis turi būti nubaustas.

40