BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS SAMPRATA, DALYKAS

Valstybės teisės sistema susideda iš teisės šakų, reguliuojančių tam tikrus visuomeninius santykius. Jos skiriasi teisinio reguliavimo dalyku ir metodu.

Baudžiamoji teisė reguliuoja santykius, atsirandančius dėl nusikalstamo veikos padarymo. Ji reguliuoja negatyvius santykius, kurie kyla asmeniui padarius nusikalstamą veiką: nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą, t.y. asmeniui pažeidus baudžiamąjį įstatymą.

Sąvoka BT vartojama 3 aspektais:1. kaip teisės šaka;2. kaip įst. leidybos sritis;3. kaip mokslo sritis.

Nusikalstamumas yra visur. Norint išvengti naujų nusikalstamų veikų, atskleisti padarytas, apginti asmenų interesus, turi įsikišti valstybė, t.y.BT. Nusikaltęs asmuo privalo atsakyti prieš valstybę. BT pamatas – nusikaltimo padarymas.

Problema: kiek ir kaip valstybė gali bausti nusikaltusį asmenį, kad nepažeistų asmens teisių ir kartu užtikrintų visuomenės interesą gyventi saugiai. Todėl yra daug BT apibrėžimų.

BT apibūdinama kaip teisės normų sistema, kuri uždraudžia tam tikras veikas kaip nuskalstamas ir numato atitinkamas bausmes ir kt. poveikio priemones už tų draudimų nesilaikymą. Tradiciškai BT suprantama kaip nusikaltimo ir bausmės teisė. Šiuolaikinėje visuomenėje, vertinant žmogiškumo, protingumo, demokratinius principus, toks apibrėžimas per siauras. Nes už nusikalstamą veiką gali būti skiriama ne tik bausmės, bet ir kitos poveikio priemonės. Kartais asmenį tikslinga atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės taikant so0cialines poveikio priemones: gydymą, auklėjimą ir pan.

BT – valstybės nustatytų teisės normų sistema, nustatančių, kokios veikos yra nusikalstamos, ir uždraudžiančių jas, nustatančių bendruosius teisinės atsakomybės pagrindus, valstybės prievartos priemonių turinį, sąlygas, kurioms esant bausmės gali būti pakeistos kt. poveikio priemonėmis.

Kai kur išskiriamos nusikaltimo teisė ir baudžiamoji teisė.BT visais atvejais yra ir privalo būti kraštutinė priemonė padarius teisės pažeidimą. BT veikia per valstybės prievartą. Iki

BT veikimo gali būti panaudotos kitų teisės šakų normos. Baudžiamoji atsakomybė negali būti numatyta už menkaverčius pažeidimus. Esminė BT savybė – jos normomis numatoma tik svarbiausių visuomenėje branginamų vertybių apsauga.

BT reguliavimo dalykas – visuomeniniai santykiai, atsirandantys dėl nusikalstamos veikos padarymo; santykiai tarp asmenų, tarp asmens ir valstybės dėl jo padaryto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo.

BT skirta apsaugoti asmenis ir visuomenę nuo nusikalstamų kėsinimųsi grasinant valstybės prievarta. Reaguojama į kėsinimąsi, rengimąsi padaryti nusikaltimą, patį nusikaltimą.

BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS SISTEMA

BT sistema – tai BT kaip teisės šakos vidinė sąranga, struktūra. Ją sudaro bendroji ir specialioji dalys. Jos kartu veikia sistemingai santykyje viena su kita.

1. Bendrojoje dalyje aptariamos bendrosios baudžiamosios atsakomybės sąlygos, baudžiamojo įstatymo galiojimo klausimai, nusikalstamos veikos samprata, patraukimo baudžiamojon atsakomybėn tvarka, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, bausmės bei kt. baudžiamosios atsakomybės priemonės, jų skyrimo tvarka bei kiti bendrieji klausimai, aktualūs vertinant kiekvieną nusikalstamą veiką.

2. Specialiojoje dalyje numatyti atskiri nusikaltimai, baudžiamieji nusižengimai ir bausmės už juos.

BT glaudžiai susijusi su baudžiamuoju įst.: nėra nusikaltimo be įstatymo, nėra ir bausmės be įstatymo. Taigi baudžiamųjų įstatymų struktūra atitinka BT sistemos struktūrą. BK taip pat sudaro bendroji ir specialioji dalys.

BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS REGULIAVIMO METODAS

1

BT išsiskiria iš kitų teisės šakų ir pagal savo teisinio reguliavimo metodą – imperatyvinį metodą. Jis realizuojamas per bausmes, baudžiamojo poveikio priemones, baudžiamąją atsakomybę, t.y. dalykus, turinčius privalomąjį pobūdį visiems be išimties asmenims. Šis metodas aiškiausiai pasireiškia teismui skiriant bausmę už padarytą nusikaltimą, bet jau iki bausmės paskyrimo taikoma valstybės prievarta: procesinė prievarta ir pan.

BAUDŽIAMOJO ĮSTATYMO SAMPRATA IR PAGRINDINIAI BRUOŽAI. SKIRTUMAI NUO KITŲ TEISĖS AKTŲ

BAUDŽIAMASIS ĮSTAYMAS

Baudžiamasis įstatymas – tai teisės normų aktas, priimtas įstatymų leidžiamosios valdžios (Seimo) ir nuo kitų teisės aktų skiriasi tuo, kad: apibrėžia, kokios veikos yra laikomos nusikaltimais, baudžiamaisiais nusižengimais, kokios bausmės taikytinos už tų veikų padarymą; reglamentuoja atleidimą nuo bausmės, atsakomybės pagrindus, taip pat atvejus , kada asmuo, padaręs žalą įstatymo saugomoms vertybėms, yra nebaudžiamas (pvz., būtinoji gintis, būtinasis reikalingumas); nustato kitas baudžiamojo poveikio priemones ir jų taikymo atvejus.

BĮ požymiai: bendrieji ir specifiniai (specialieji).1. Bendrieji požymiai:

BĮ priimamas/keičiamas/panaikinamas aukščiausios valstybės įstatymų leidimo institucijos (Seimo) arba tautos.

BĮ turi didžiausią teisinę galią, t.y. yra aukščiausioje hierarchijoje. BĮ yra norminio pobūdžio: numato formalias bendro pobūdžio taisykles, taikomas neapibrėžtam asmenų

ratui, t.y. visuotinai privalomas. BĮ – tiesioginio taikymo aktas.

2. Specialieji požymiai: Nustato bendrus baudžiamosios atsakomybės principus, nuostatas. Nustato/pakeičia/panaikina veikų nusikalstamumą, priešingumą BT. Nustato bausmes ir kt. poveikio priemones ir jų taikymo taisykles. Nustato atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės pagrindus ir rūšis, taip pat teistumą.

BT įstatymai nuo skiriasi savo paskirtimi. LR BK 1str. apibrėžia BĮ paskirtį: BT priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų (1str.1d.).

1str. 2d. detalizuoja paskirtį ir nurodo: BĮ apibrėžia, kokios veikos yra nusikaltimai ir baudžiamieji nužengimai bei jas uždraudžia. Nustato bausmes, baudžiamojo ir auklėjamojo poveikio priemones už numatytų veikų padarymą bei

priverčiamąsias medicinos priemones. Nustato Baudžiamosios atsakomybės pagrindus ir sąlygas, taip pat pagrindus ir sąlygas, kuriais nuskalstamas veikas

padarę asmenys gali būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės/bausmės.

Šiomis nuostatomis yra įtvirtinami BT uždaviniai. BĮ yra kodifikuoti ir susisteminti BK. Galiojantis BK patvirtintas 2000 07 26, įsigaliojo nuo 2003 05 01. Kai kuriose

valstybėse ne visos baudžiamosios veikos ir bausmės yra susistemintos BK. Šalia yra ir kt. tai reglamentuojančių įstatymų.

BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS NORMŲ ŠALTINIAI

1.BT normų pirminis šaltinis yra LR Konstitucija, kurioje yra pamatiniai tos sistemos dėsniai, kartu ir pagr. BT principai. Ja remiantis kuriami ir priimami baudžiamieji įstatymai. Nors Konstitucijoje (6str.) teigiama, kad ji yra vientisas ir tiesiogiai

2

taikomas aktas, patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn tik pagal Konstituciją neįmanoma, nes Konstitucijos t.normos yra tik deklaracija, už kurios pažeidimą nėra numatytos teisinio poveikio priemonės, tos normos neturi sankcijų. Kiekvienas asmuo gali kreiptis į teismą ir remdamasis Konstitucija reikalauti, kad būtų apgintos pažeistos jo teisės. BĮ detalizuoja visus pasikėsinimus į K.normas ir numato teisinio poveikio priemones už jų pažeidimą.

2.Taigi kitas BT šaltinis (po LR K) yra BĮ.3.BT šaltinis yra AT išaiškinimai, teismų praktikos apibendrinimai bei kasaciniai sprendimai baudžiamosiose bylose,

skelbiami AT biuletenyje, teismų praktika. Į šiuos sprendimus, išaiškinimus, apibendrinimus turi atsižvelgti visi, taikantys BĮ. Nors tiesiogiai niekur neįvardyta, AT išaiškinimai yra privalomi teismams bei teisėsaugos institucijoms. Šie išaiškinimai nėra BT šaltinis tiesiogine prasme, jais nesukuriamos t.n., bet jie paaiškina tikrąjį normų turinį.

4.Tarptautinės teisės normos bei ES teisės aktai, sprendžiantys BT klausimus. K 138str. sako, kad tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo LR Seimas, yra sudedamoji LR teisinės sistemos dalis. Atitinkamai tose sutartyse numatyti BT klausimai yra BT normų šaltinis. Taigi visuotinai pripažinti t.principai, t.normos taip pat yra BT šaltinis.BAUDŽIAMOJO KODEKSO STRUKTŪRA IR SISTEMA

BK yra sistematizuotas BĮ rinkinys, aktas, turintis vidinį vieningumą ir tarpusavyje susietų t.normų visumą, kuriam būdinga vienoda terminija, suderintas sąvokų vartojimas, viena struktūrinė logika.

BK struktūrą sudaro bendroji ir specialioji dalys.Bendrosios dalies normos nusako bendrus principus ir bendras baudžiamosios atsakomybės nuostatas apie įst.

galiojimą, nusikalstamų veikų sampratą, bausmę, atleidimą nuo bausmės ir baudžiamosios atsakomybės, teistumą ir pan. Bendrosios dalies normos yra definicinės.

Specialiosios dalies straipsniai numato atsakomybę už konkrečias nusikalstamas veikas.Bendroji ir specialioji dalys yra sudarytos iš skyrių (turinčių savo pavadinimą). Skyriai sudaryti iš atskirų straipsnių,

giminingų savo turiniu. Visi BK straipsniai sunumeruoti (1-330str.). Numeracija ištisinė ir nekintama. Nauji BĮ patalpinami į tą vietą, kur jiems labiausiai tinka pagal turinį. Panaikintų straipsnių numeriai neišbraukiami, o tik nurodoma, kad jie neteko galios. Straipsniai sudaryti iš dalių , kai kurios dalys – iš punktų. (dalys pažymėtos arabišku skaičiumi su tašku, punktai – su skliaustu). Visais atvejais taikant BK, traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn, atleidžiant nuo jos, privalu nurodyti straipsnį, jo dalį (ir punktą). Neteisingai nurodžius straipsnį, jo dalį (ir punktą), patraukimas baudžiamojon atsakomybėn yra neteisėtas ir neteisingas.

SPECIALIOSIOS DALIES STRAIPSNIO STRUKTŪRA

Spec.dalies straipsniai turi 2 dalis: dispoziciją ir sankciją. Dispozicija – spec.dalies straipsnio struktūrinė dalis, kurioje apibrėžta konkreti nuskalstama veika (pvz., tas, kas nužudė

žmogų….). Ji yra svarbiausia spec.dalies straipsnio dalis. Ji turi būti tiksli ir aiški. Taikant BĮ būtina gerai ją išaiškinti. Dispozicijų rūšys: paprastoji, aprašomoji, blanketinė, nukreipiamoji.

1. Paprastoji dispozicija – tokia, kurioje nurodyta tik nusikalstamos veikos pavadinimas, neapibrėžiant veikos požymių (pvz.,129str.1d.). Paprastoji dispozicija naudojama tada, kai veikos požymiai yra aiškūs iš vieno nuskalstamos veikos pavadinimo. Ji taikoma kai viskas l.aišku, taip pat l.retai.

2. Aprašomoji dispozicija – kurioje nurodomas ne tik nusikalstamos veikos pavadinimas, bet ir apibrėžiami šios veikos pagrindiniai požymiai (pvz., 127str.)

3. Blanketinė dispozicija nurodo nusikalstamos veikos pavadinimą, bet neapibrėžia požymių arba apibrėžia tik kai kurios veikos požymius ir kitiems reikalingiems požymiams nustatyti nukreipia į kitą teisės aktą (pvz., 279str.). Blanketinės dispozicijos akivaizdžiai atskleidžia BT ryšį su kitomis teisės šakomis, kitomis teisinio reguliavimo sistemomis. Blanketinės dispozicijos leidžia neapkrauti nereikalingais ir l.specifiniais požymiais, leidžia antrą kartą nekartoti to paties, kas jau yra išdėstyta kitam teisės akte.

4. Nukreipiamoji dispozicija – tokia, kuri nurodo ne visus nuskalstamos veikos požymius, o likusiems nustatyti nukreipia į kitą BK straipsnį, į kitą to paties straipsnio dalį (pvz.,219str.2d, 3d.).

5. Kai kurios dispozicijos yra kompleksinės – taikomos kelios dispozicijų rūsšys, pvz. aprašomoji ir blanketinė ir pan.

3

Sankcija - spec.dalies straipsnio struktūrinė dalis, kurioje nurodoma bausmės rūšis ir dydis, taikomas už veikos, numatytos dispozicijoje, padarymą. Sankcija parodo, kaip įst.leidėjas įvertino nusikalstamą veiką, t.y. atskleidžiamas veikos pavojingumas. Sankcijos gali būti:

1. Absoliučiai apibrėžta sankcija neleidžia dozuoti bausmės (pvz., mirties bausmė). Tokių sankcijų mūsų BK nėra. 2. Santykinai apibrėžtos sankcijos yra 2 rūšių :

numatančios bausmės minimumą; numatančios tik bausmės maksimumą (minimumas tada nustatomas remiantis BK bendrąja dalimi).

3. Sankcija gali būti alternatyvinė – tai tokia sankcija, kuri numato 2 ar kelias bausmės rūšis ir leidžia teismui rinktis vieną iš jų.

4. Sankcijos taip pat gali būti ir komuliatyvios – jos leidžia paskirti vieną pagrindinę bausmę ir vieną ar dvi papildomas.

Kalbant apie straipsnio struktūrą, būtina atskirti BĮ ir baudžiamąją teisinę normą. BĮ yra BT normos forma, formali išraiška, o BT norma sudaro įstatymo turinį. Dėl to BĮ ir BT normos struktūra skiriasi. Straipsnis gali būti sudarytas iš kelių normų, o kartais 1 norma išskaidoma į kelis straipsnius.

BAUDŽIAMŲJŲ ĮSTATYMŲ AIŠKINIMAS IR JO REIKŠMĖ

Įstatymų aiškinimas yra tam tikra intelektinė veikla, skirta tikrajam jų turiniui pažinti. Taigi įstatymų aiškinimas yra tam tikras mąstymo procesas. Šio mąstymo proceso rezultatas išreikštas visuma samprotavimų, gramatinių sakinių, atskleidžiančių aiškinamosios t.normos turinį. T.normos yra bendros, abstrakčios, o gyvenimiškos situacijos – konkrečios.

Aiškinimo rūšys:1. Pagal aiškinimo subjektus:

Autentiškasis – atlieka institucija, įgaliota oficialiai aiškinti įstatymus (pvz. Seimas). Teisinis aiškinimas – atlieka teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą. Šis aiškinimas gali būti taip pat ir

norminis, pvz. AT išaiškinimai. Doktrininis – pateikiamas moksliniuose straipsniuose, monografijose ir pan.

2. Pagal aiškinimo būdus: Gramatinis – gramatinis, loginis teksto aiškinimas. Istorinis – padeda atskleisti įst. priėmimo sąlygas ir pan. Sisteminis – normų visumos analizės būdas.

3. Pagal apimtį: Plečiamasis – negalimas BT, išskyrus atvejus kai lengvinama kaltininko atsakomybė. Siaurinamasis.

BAUDŽIAMŲJŲ ĮSTATYMŲ GALIOJIMO PRINCIPAI

BAUDŽIAMOJO ĮSTATYMO GALIOJIMAS ERDVĖJE

T. normos galiojimas apribotas tam tikra erdve, laiku, asmenimis. Taip ir BĮ galioja tam tikru laiku, tam tikroje erdvėje. Įst. galiojimas erdvėje yra jo galiojimas veikų, padarytų tam tikroje teritorijoje, atžvilgiu. Su BĮ galiojimu erdvėje siejam tokie klausimai:

1. galimybės patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenį, padariusį nusikaltimą ne Lietuvoje;2. galimybės patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenį pagal LR BĮ-mus, kuris nėra LR pilietis ir negyvena LR.

BĮ galiojimą erdvėje reglamentuoja BK normos (4,5,6,7,8 str.). Jei nusikaltimas padarytas LR teritorijoje, BĮ sprendimas vienareikšmis (4str.1d.): visi asmenys, padarę nusikaltimą LR teritorijoje, atsako pagal LR BĮ. Tokiu teiginiu įtvirtintas teritorinis BĮ galiojimo erdvėje principas. Teorine prasme jis reiškia, kad visi asmenys, traukiami baudžiamojon atsakomybėn pagal tuos BĮ, kurie galioja nusikaltimo padarymo vietoje.

4

Valstybės teritorijoje galioja teritorinės jurisdikcijos pirmenybė. Valstybė pati baudžia esančius jos valioje, jos žemėje, jos valdžioje asmenis, įskaitant piliečius, taip pat nuolat gyvenančius asmenis be pilietybės (apatridus), užsieniečius, bet neturinčius diplomatinio imuniteto.

Apsprendžiant teritorinį principą, svarbu žinoti, kas yra LT teritorija. LT teritorija suprantama visa valstybės sienų ribose esanti žemė ir jos gelmės, teritoriniai vandens telkiniai bei oro erdvė virš jų. Valstybės teritoriją apibrėžia tarptautinės teisės mokslas, konstitucinės ir tarptautinės teisės normos. Apibendrinus, LT teritorija galima laikyti:

1. Sausumos teritoriją (sausumos dalį valstybės sienų ribose – žemės paviršių ir jos gelmes);2. Vandens teritoriją (vidaus vandenys ir teritorinė jūra, pasienio upės ir ežerai iki skiriamosios linijos, nustatytos

vadovaujantis valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymais, tarptautiniais susitarimais);3. Oro teritoriją (oro erdvė (oro stulpas) virš sausumos ir vandens teritorijų.

LR teritorinę jūrą sudaro 12 jūrmylių pločio Baltijos jūros pakrantės dalis, skaičiuojant nuo didžiausio atoslūgio linijos, tiek žemyne, tiek apie salas.

LR BĮ galioja ir kontinentiniame šelfe bei ekonominėje zonoje. Kontinentinis šelfas yra besiribojantis su teritorine jūra iki tam tikro lygio, jūros dugno paviršius ir jūros dugno gelmės. (Pagal Ženevos konvenciją, 1958m. – 200-300 metrų). Kontinentinis šelfas nėra valstybės teritorija. Ekonominė zona yra jūros rajonas už valstybės teritorinių vandenų ir greta jų, 200 jūrmylių pločio nuo linijos, kur baigiasi teritorinė jūra. Ji irgi nėra LR teritorija. Tačiau šioje teritorijoje taikoma kranto valstybės jurisdikcija. Išimtį iš teritorinio įstatymų galiojimo principo sudaro asmenys, turintys diplomatinį imunitetą. Tai eksteritorialumas – nepriklausymas nuo valstybės jurisdikcijos. Juo naudojasi: diplomatinės atstovybės (jų patalpų, transporto neliečiamumas); diplomatinį imunitetą turintys asmenys. Eksteritorialumo klausimas aptariamas BK 4 str. 4d.

BK 4 str.1 d. įtvirtintas ir vėliavos principas, kuris reiškia, kad nusikalstama veika laive/orlaivyje su LR vėliava ar skiriamaisiais ženklais taikoma šį laivą įregistravusios ir suteikusios ženklus valstybės (LR) jurisdikcija. Bet tai nėra, LR teritorija, nėra teritorinio principo.

Kai nusikaltimas padaromas už LR teritorijos/laivo/orlaivio ribų, teritorinis principas yra papildomas personaliniu (asmenybės) arba pilietybės principu. Šis principas (BK 5str.): LR piliečiai ir kiti nuolatiniai LT gyventojai už užsienyje padarytus nusikaltimus atsako pagal LR BK. Įstatymas prilygina nuolatinius LT gyventojus piliečiams, bet jie nėra piliečiai. Taigi įvardinti šį principą pilietybės principu yra netikslu. Pagal LR įstatymus, šie asmenys atsako tada, kai padaryta veika pripažįstama nusikaltimu ir baudžiama pagal padarymo vietos įstatymą. Asmuo neturi būti teistas už tą veiką, įsiteisėjusiu teismo sprendimu išteisintas, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmė nepaskirta dėl senaties ar kitais reabilituojančiais pagrindais.

Valstybės interesų apsaugos/individualių interesų apsaugos (realinis arba apsaugos) principas (BK 6 str.): užsienio piliečiai, taip pat apatridai nuolat gyvenantys LT, padarę nusikaltimus užsienyje, traukiami baudžiamojon atsakomybėn pagal LR BĮ tais atvejais, kai jų užsienyje padarytas nusikaltimas yra padarytas prieš LR/LR piliečių interesus (BK 114 – 128 str. – nusikaltimai LT valstybei).

Universalusis (kosmopolitinis) principas (BK 7str.): įgalina traukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis, padariusius veiką bet kur užsienyje, bet kokius užsienio piliečius (apatridus, kurie padaro nusikalstamą veiką tarptautinei teisėtvarkai arba tarptautinius nusikaltimus, t.y. nusikaltimus žmoniškumui, karinius nusikaltimus, prekyba žmonėmis, teroro aktai, orlaivio/ stacionarių platformų užgrobimas ir kt. Šis principas yra kosmopolitinės teorijos teiginio, kad teisėtvarka branginama visų valstybių, todėl kiekviena valstybė turi teisę bausti tokius asmenis. Už tarptautinius nusikaltimus asmuo turi būti baudžiamas nepriklausomai nuo veikos baudžiamumo pagal padarymo vietos įstatymą.

Atstovavimo principas (labiau teorinis): asmuo, padaręs nusikalstamą veiką ir esantis kitoje valstybėje ir keičiantis savo buvimo vietą gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal faktinę buvimo vietą. BK 8str.1d. reikalauja, kad už padarytą nuskalstamą veiką būtų baudžiama ir jos padarymo vietoje, ir LT. Be to, čia dar pažymima, kad jei nusikaltimo padarymo vietos ir LR įstatymai numato skirtingas bausmes, taikytina ne didesnė bausmė nei numatyta švelnesniajame įstatyme.

NUSIKALSTAMOS VEIKOS PADARYMO VIETA

Kiekviena valstybė plečia savo jurisdikciją ir suformuluoja BĮ taip, kad galėtų bausti už kiek įmanoma platesnį veikų ratą. Tuo tikslu panaudojami įstatymo galiojimo erdvėje principai. Jie vienas kitą papildo, bet egzistuoja ir jų hierarchija.

5

Bet kiekvieną kartą sprendžiant patraukimą baudžiamojon atsakomybėn būtina nustatyti nusikaltimo padarymo vietą. Galimos įvairios situacijos, įvairios jų atmainos:

1. veika sumanoma ir padaroma LT;2. veika sumanoma ir padaroma už LT ribų;3. dalis veikos padaroma LT, dalis už jos ribų;4. veika padaroma bendrininkaujant, bendrininkams veikiant kelių valstybių teritorijose;5. veika padaroma panaudojus telekomunikacines priemones, internetą.6. 1 ir 2 atvejui taikomas teritorinis principas.

Nuo seno žinomi 2 pagrindiniai veikos teritorijos nustatymo būdai:1. subjektyvusis teritorinis principas – vadovaujasi valstybės, kurios teritorijoje padaryta nusikalstama

veika.2. objektyvusis teritorinis principas – vadovaujasi valstybės, kurios teritorijoje atsiranda veikos pasekmės.

Veika ir pasekmės – 2 fundamentalūs veiksmai, leidžiantys apibrėžti veikos padarymo vietą. LT taikoma ubikvitacinė teorija, apibendrinanti 2 aukščiau minėtas teorijas (principus): nusikaltimo padarymo vieta yra

ta vieta, kur jis buvo pradėtas/baigtas, taip pat kur nutrūko/buvo užkirstas/nutrauktas.Nusikaltimo vietos padarymo klausimus reglamentuoja BK 4str. 2,3d. BK 4str.2d. – nusikalstamos veikos padarymo

vieta – tai vieta, kurioje asmuo veikė, turėjo ir galėjo veikti, vieta, kurioje atsirado baudžiamojo įstatymo numatyti padariniai. Bendrininkų nusikalstamos veikos padarymo vieta – tai vieta, kurioje ši veika buvo padaryta, o jei bendrininkai veikė keliose vietose – jų veikimo vieta. Teiginys “vieta, kurioje asmuo veikė” reiškia faktinę veiksmų atlikimo vietą, t.y. vietą, kur padarytas nusikaltimas, realizuota pavojinga veika kaip sudėties požymis. Teiginys “turėjo ir galėjo veikti” reiškia vietą, kur asmuo turėjo pareigą ir galimybę veikti, jei nusikaltimą padarė neveikimu. Bendrininkų nusikaltimas laikomas padarytu ten, kur jie veikė, bet kartais veikia per kelias valstybės. Plečiant valstybės jurisdikciją, įstatymas suformuluotas taip, kad kur bendrininkai beveiktų, juos būtų galima patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal LT baudžiamuosius įstatymus. Nors įstatymo teiginys neinformatyvus, jo esmė – galimybė patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal LT įstatymus. Teorijoje teigiama, kad turi būti nustatyta tik 1 nusikaltimo padarymo vieta, dėl to ši norma turėtų būti aiškinama siaurinamai ir bendrininko atsakomybė siejama su vykdytojo veiksmais, nes visų bendrininkų veiksmai yra prielaida vykdytojui pasiekti nusikalstamą rezultatą. (Aksesorinė atsakomybė).

BK 4 str. 3 d.: kai ta pati nusikalstama veika padaryta ir LT valstybės teritorijoje, ir užsienyje, laikoma, kad ta veika padaryta LT teritorijoje, jei šioje teritorijoje ji buvo pradėta ar baigta, nutrūko ar buvo nutraukta. Remiantis šia nuostata, įstatymai leidžia patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis, jei bent dalis veikos padaryta LT.

Nusikaltimai internete. Tada veikos padarymo vieta yra ten, kur asmuo veikė, kartu ir interneto serverio turinio vieta, bet jis transportuojamas, todėl nusikaltimo padarymo vieta yra virtuali erdvė. Kai kurios valstybės laiko, kad tokiu atveju padarytas nusikaltimas ten, kur vartotojas gavo informaciją.

NUSIKALTIMAS IR BAUDŽIAMASIS NUSIŽENGIMAS

NUSIKALSTAMOS VEIKOS SAMPRATA IR RŪŠYS

Nusikalstama veika – tai pavojinga ir baudžiamojo įstatymo uždrausta veika. Nusikalstamos veikos rūšys (BK 10 str.): nusikaltimas ir baudžiamasis nusižengimas. Nusikalstamos veikos požymiai:

1. Nusikalstama veika – tai veika, kuri gali pasireikšti veikimu ar neveikimu. Veika turi pasireikšti objektyvioj tikrovėj. Veika padaroma dažniausia valingai ir sąmoningai.

2. Veikos pavojingumas. Padarant nusikalstamą veiką yra kėsinamasi į visuotinai pripažintus gėrius, saugomas vertybes. Tai yra suprantama, kad yra visuotinai pavojinga. Pavojingos veikos požymius apibūdina: pavojingumo pobūdis ir pavojingumo laipsnis. Pavojingumo pobūdis apibūdina tas vertybes, į kurias yra kėsinamasi nusikalstamos veikos darymu. Pobūdį apibūdinti gali objektas, kaltės forma, padariniai (žalos dydis). Tai kokybinė charakteristika. Pavojingumo laipsnis – tai kiekybinė nusikalstamos veikos charakteristika. Pavojingumo laipsnį apibūdina: kėsinimosi dalyko vertingumas, nusikalstamos veikos laikas ir vieta, naudojami įrankiai, padarytos žalos dydis, bendrininkavimo forma, nusikaltimo tikslai ir motyvai.

6

3. Priešingumas teisei – veika yra uždrausta baudžiamuoju įstatymu (BK 2str.). Tai formalusis nusikalstamos veikos požymis.

Visi šie požymiai yra privalomi, norint nustatyti, ar veika yra nusikalstama.

NUSIKALTIMO SAMPRATA, RŪŠYS, KLASIFIKAVIMAS

Nusikaltimo samprata įtvirtinta BK 11str.1d. Nusikaltimas – tai pavojinga BK uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė. Nusikaltimo požymiai: 1. tai yra tam tikra veika; 2. pavojinga veika; 3. priešinga teisei veika; 4. veika, už kurią numatoma laisvės atėmimo bausmė.

Klasifikacija:1. Pagal objektą (pvz. turtiniai nusikaltimai…) 2. Pagal subjektą:

nusikaltimai už kuriuos atsako asmenys nuo 14m, nuo 16m, nuo 18m.

3. Pagal kaltės formą (BK 11str.2d.): tyčiniai neatsargūs.

4. Pagal nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir pobūdį: nesunkus iki 3 m. laisvės atėmimo bausmė, apysunkis 3-6 m., sunkus 6-10 m., labai sunkus >10m.

Sunkumo laipsnis nustatomas pagal sankcijos maksimalią bausmę. Rengimasis daryti nusikaltimą BK 21 str. 1 d.: asmuo atsako tik už rengimąsi padaryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą.

Bendra nusikalstamų veikų klasifikacija: baudžiamasis nusižengimas, neatsargus nusikaltimas, nesunkus tyčinis nusikaltimas, apysunkis tyčinis nusikaltimas, sunkus tyčinis nusikaltimas, labai sunkus tyčinis nusikaltimas. Ši klasifikacija turi įtakos skiriant bausmę, taip pat baudos dydžiui (47 str.), teistumui. Už labai sunkių ir sunkių nusikaltimų padarymą, negalima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, galima tik palengvinti sankciją.

BAUDŽIAMOJO NUSIŽENGIMO SAMPRATA IR POŽYMIAI

Baudžiamojo nusižengimo samprata pateikiama BK 12 str. Baudžiamasis nusižengimas yra pavojinga ir BK uždrausta veika, už kurią numatyta bausmė nesusijusi su laisvės atėmimu, išskyrus areštą.

Baudžiamojo nusižengimo požymiai:1. tai yra tam tikra veika; 2. pavojinga veika; 3. priešinga teisei veika; 4. nenumatyta laisvės atėmimo bausmė.

Baudžiamasis nusižengimas nuo nusikaltimo skiriasi pagal pavojingumo laipsnį ir pobūdį, pagal šiuos skirtumus diferencijuojamos bausmės. Baudžiamasis nusižengimas neužtraukia teistumo, priešingai nei nusikaltimas. BK visada nurodyta, kad nusikalstama veika yra baudžiamasis nusižengimas.

BAUDŽIAMŲJŲ ĮSTATYMŲ ATRIBOJIMAS

Deliktas – žala padaroma civiline tvarka. Atribojimas nuo AT skirtumai:

1. Pagal nusikaltimo laipsnį ir pavojingumą.

7

2. Vagystė, kurios vertė iki 1 MGL užtraukia administracinę atsakomybę, daugiau nei 1 MGL – baudžiamąją. 3. Pagal priešingumo pobūdį.4. Skirtinga atsakomybė (bausmė, bauda, įspėjimas, atleidimas iš darbo ir pan.)5. Atribojamas nuo drausminių nusižengimų.

Administracinė ir baudžiamoji atsakomybė yra griežtai atribota.

NUSIKALSTAMOS VEIKOS SUDĖTIS

NUSIKALSTAMOS VEIKOS SUDĖTIES SAMPRATA IR REIKŠMĖ. NUSIKALSTAMOS VEIKOS IR NUSIKALSTAMOS VEIKOS SUDĖTIES SANTYKIS

Asmuo padaro nusikalstamą veiką ir už ją turi atsakyti. Tam reikalingas mechanizmas, kuris įgalintų nusikalstamą veiką padariusį asmenį susieti su BT normomis, to asmens atžvilgiu inicijuoti baudžiamąjį persekiojimą. Tuo tikslu egzistuoja BP normos, nustatančios procedūrą, kaip asmenį sulaikyti, kaip ir kam pareikšti kaltinimus, paskirti bausmę ir kt. procedūrinius dalykus.

Tačiau reikalingas ir materialiosios teisės mechanizmas, kuris įgalintų išspręsti šią užduotį, kuris padėtų atskirti, koks asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, kokie požymiai reikalingi, norint patraukti asmenį baudž. atsakomybėn.

Vien veikimas, kuris išoriškai gali atrodyti kaip nusikalstamas dar nėra pagrindas laikyti asmenį nusikaltėliu, nes tas asmuo gali veikti nekaltai, be nusikalstamų ketinimų ir pan. Šiuo tikslu BT yra sugalvotas nusikaltimo sudėties arba nusikalstamos veikos sudėties modelis (lot. Corpus delikti). Tai tam tikra formulė, kuria remiasi teisėsaugos institucijos tirdamos nusikalstamas veikas.

Nuskaltimo sudėtis nėra materialus, akivaizdžiai matomas dalykas. Ji nėra objektyvios tikrovės darinys. Tai teisės mokslo abstrakcija, įrankis teisininko rankose išvadai, ar padarytas nusikaltimas ar ne. Kartu nusikaltimo sudėtis yra kriminalizuojamo socialinio reiškinio teisinė išraiška, t.y. įstatymų leidėjas aprašydamas nusikalstamą veiką, nustato jos sudėtį. Nusikalstamos veikos tyrimo eigoje, įrodžius sudėties požymius ir priėmus apkaltinamąjį teismo nuosprendį, galima daryti išvadą, jog asmuo padaręs nusikalstamą veiką yra nusikaltėlis.

Sudėties nustatymas nėra savitikslis dalykas. Jis yra pagrindas patraukti asmenį baudž. atsakomybėn, paskirti bausmę, įvykdyti teisingumą. Baudžiamasis įstatymas neapibrėžia, kas yra nusikaltimo sudėtis, tačiau ši sąvoka įst. vartojama.

BK 2 str. 4 d.:“Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka BĮ numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.”

Sudėtis, jos apibrėžimas yra BT teorijos dalykas. Teorijoje sudėtis apibrėžiama įvairiai. Kaip BĮ nustatytų objektyvių ir subjektyvių požymių visuma, nulemianti pavojingos veikos pripažinimą nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu. Sudėtis netapatinama su nusikaltimu, konkrečia veika. Nusikaltimas yra objektyviai egzistuojantys reiškiniai, konkretaus asmens poelgiai, veiksmai ar neveikimas daromi erdvėje ir apčiuopiami jusliškai, o sudėtis yra tam tikra abstrakcija, objektyvių ir subjektyvių požymių visuma, kurie yra suvokiami protu, bet ne matomi. Nusikaltimo sudėčiai nebūdingi požymiai.

Nusikaltimo sudėtis yra bendra formulė, kuria remiantis konstruojamos konkrečių nusikalstamų veikų sudėtys BK specialiojoje dalyje.

NUSIKALSTAMOS VEIKOS SUDĖTIES STRUKTŪRA. OBJEKTYVIEJI IR SUBJEKTYVIEJI POŽYMIAI. PAGRINDINIAI IR FAKULTATYVINIAI SUDĖTIES POŽYMIAI

Požymių yra tiek, kad jie apibūdina nusikalstamą veiką, jos išorinę matomą (objektyvią) pusę, taip pat tos veikos nematomą (subjektyvią) pusę – tai, kas vyksta kaltininko galvoje, taip pat tą veiką padariusį asmenį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad senojoje teorijoje sudėtis apibūdinama kaip 4 elementų visuma:

1. Objektas – tai į ką kėsinamasi;2. Objektyvioji pusė – išoriškai matoma veikos pusė;3. Subjektas – asmuo, darantis nusikalstamą veiką;4. Subjektyvioji pusė – nematoma nusikaltimo pusė.

8

Kiekvieną iš jų apibūdina objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Įrodinėjami objektyvieji ir subjektyvieji požymiai neišskiriant šių keturių elementų.

Objektyvieji sudėties požymiai:1. Nusikalstamos veikos objektas arba BĮ saugomos vertybės.2. Pavojinga veika.

Pagrindiniai 3. Pavojingi padariniai. Požymiai 4. Priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir padarinių.

5. Nusikalstamos veikos dalykas.

6. Padarymo laikas.7. Vieta. 8. Būdas.

Fakultatyviniai 9. Įrankiai/priemonės. Požymiai 10. Kt. objektyvios aplinkybės.

11. Nusikalstamo subjekto amžius.12. Spec. subjekto požymiai.

Subjektyvieji sudėties požymiai: Pagrindiniai 1. Pakaltinamumas požymiai 2. Kaltė Fakultatyviniai 3. Motyvas požymiai 4. Tikslas

Nuo seno požymiai skirstomi į pagrindinius ir fakultatyvinius. Prie pagrindinių sudėties požymių priskiriami tie požymiai, kurie įstatymų leidyboje naudojami aprašant kiekvieną nusikalstamą veiką. Jie įrodinėjami tiriant kiekvieną nusikaltimą, net ir tada kai jie neaprašyti dispozicijoje. Fakultatyviniai požymiai yra tokie, kurie naudojami konstruojant tik kai kurias nusikalstamas veikas, pvz.: dalykas. Fakultatyviniai požymiai įrodinėjami tik tada, kai aprašyti konkretaus str. dispozicijoje.

NUSIKALSTAMOS VEIKOS SUDĖTIES IR BAUDŽIAMOJO KODEKSO SPECIALIOSIOS DALIES STRAIPSNIO DISPOZICIJOS TARPUSAVIO SANTYKIS

Straipsnio dispozicija ir nusikalstamos veikos sudėtis – netapačios sąvokos. BĮ straipsnio dispozicijoje konstruojant nusikaltimo sudėtį aprašomi ne visi išvardyti sudėties požymiai. Visų aprašyti nereikia, nes jie apsunkintų formuluotes, padarytų įst. sunkiai taikomu. Įstatymų leidėjas aprašo tik esmingiausius ir būdingiausius konkrečiai veikai požymius. Tai nereiškia, kad reikia įrodinėti tik aprašytus požymius. Įrodinėti reikia visus pagrindinius požymius. Neaprašyti požymiai nustatomi aiškinant BĮ. Objekto vertybių požymis nustatomas iš skyriaus pavadinimo. Pavojinga veika visais atvejais aprašoma dispozicijoje, išskyrus blanketines dispozicijas, kur nurodomi tik kai kurie veikos požymiai. Subjekto požymis – amžius, dispozicijoje nenurodomas, o nurodomas BK 13 str. Subjektyvusis požymis – pakaltinamumas neaprašomas dispozicijoje, bet BK 17 ir 18 str. aprašoma priešinga būklė – nepakaltinamumas. Subjektyvusis požymis – kaltė, kai ji tyčinė neaprašoma dispozicijoje. Neatsargi kaltė aprašoma arba dispozicijoje arba paskutinėje str. dalyje. Fakultatyviniai požymiai, jeigu yra aprašyti dispozicijoje, yra įrodinėjami ir įgauna pagrindinių požymių reikšmę.

Vertybės – skyriaus pavadinimas – nusikaltimai žmogaus gyvybei.

9

Pavyzdys: 129 str. 1 d.

Tas, kas nužudė kitą žmogų......

Nuoroda į dalykas subjektą (nukentėjusysis) Pavojinga veika ir pavojingi padariniai

NUSIKALSTAMOS VEIKOS SUDĖČIŲ RŪŠYS IR BAUDŽIAMOJI TEISINĖ REIKŠMĖ

Teorijoje sudėtys skirstomos įvairiais pagrindais. Didžiausią praktinę reikšmę turi skirstymas į:1. Pagrindines – numato minimalų kiekį požymių, būtinų nusikalstamą veiką pripažinti nusikaltimu. Pagrindinės

sudėtys įtvirtintos spec. d. straipsnių pirmosiose dalyse. 2. Kvalifikuotas – joje pagrindinės atžvilgiu numatyta daugiau požymių sunkinančių nusikalstamą veiką bei

atsakomybę. Šios sudėtys numatytos spec. d. str. 2,3,4 ir t.t. dalyse. Pvz.: 129 str. 2d. Jei viena po kitos seka kelios kvalifikuotos sudėtys, po pirmos kvalifikuotos einančios vadinamos itin kvalifikuotomis.

3. Privilegojuota – ji pagrindinės atžvilgiu numato požymių lengvinančių nusikalstamą veiką bei kaltininko atsakomybę. Dažnai įtvirtinama atskiru str. Pvz.: 130 str. 129 atžvilgiu.

Baudžiamojo nusižengimo sudėtys BK paprastai yra konstruojamos po nusikaltimo sudėčių 2,3,4 ...dalyse ar atskiru str.

Kitas sudėčių skirstymas pagal objektyvių požymių aprašymą dispozicijoje, įtraukiant į ją pavojingus padarinius arba ne: 1. Formalios – sudėtis sukonstruota taip, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik padarius veiką (neaprašyti padariniai)

pvz.: 227 str. 1 d. Nusikaltimas baigtas tik atlikus veiką. 2. Materialios – aprašoma ir veika ir padariniai. Kartais ir veika ir padariniai aprašomi tuo pačiu žodžiu (pvz.: 129 str.).

nuo to ar sudėtis materiali – nusikaltimas bus baigtas atsiradus padariniams.

Yra ir kitų kriterijų, pagal kuriuos yra skirstomos sudėtys. Sudėčių skirstymas į:1. Bendra – teorinė abstrakcija, pati bendriauisia, išskiriama mokslinio požiūrio tikslais. 2. Rūšinė – tai tam tikros rūšies besikėsinančių į tą patį objektą, nusikalstamų veikų sudėtis.3. Konkretaus nusikaltimo – konkrečiame str. įtvirtinta sudėtis.

Sudėtys pagal dispozicijų aprašymo būdą:1. Paprastos;2. Sudėtinės:

su dviem veiksmais; alternatyviais veiksmais;

3. Blanketinės;4. Nukreipiančiosios;5. Aprašomosios;

NUSIKALSTAMOS VEIKOS SUDĖTIS IR NUSIKALSTAMŲ VEIKŲ KVALIFIKAVIMAS

10

Nusikaltimo kvalifikavimas – tai sulyginimas konkretaus gyvenime pasitaikiusio fakto su įst. ir padarymas teisiškai reikšmingas išvadas procesiniuose dokumentuose.

Kvalifikavimo procesą sudaro:1. Įstatymo turinio išsiaiškinimas;2. Konkretaus atvejo požymių nustatymas;3. Konkretaus atvejo sulyginimas su teisės norma.

NUSIKALSTAMOS VEIKOS SUDĖTIES OBJEKTYVIEJI POŽYMIAI

OBJEKTYVIŲJŲ POŽYMIŲ SAMPRATA IR REIKŠMĖ

Objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra tie, kurie charakterizuoja išoriškai matomą nusikalstamos veikos pusę, tai į ką veika kėsinasi, kaip veika pasireiškia konkrečiais veiksmais, kokius padarinius sukelia, kada konkrečiai įvyksta, kokioje, vietoje, kokie įrankiai ar priemonės panaudojamos darant nusikalstamą veiką, koks asmuo tą veiką padaro.

Reikšmė: Pagal objektyviuosius požymius veika kvalifikuojama. Padarius nusikaltimą kyla padariniai ir pagal tų padarinių

buvimą kvalifikuojama veika. Kitais atvejais kvalifikuojama pagal pačią veiką, kai sudėtys yra formalios. Objektyvieji požymiai yra pradinis taškas tiriant nusikalstamą veiką, vėliau renkant įrodymus tas kvalifikavimas

patvirtinamas arba atsiradus naujų įrodymų veika perkvalifikuojama. Kartais išoriškai matomas veikimas neatitinka kaltininko subjektyvių paskatų, tikrojo jo nusikalstamo sumanymo, jo tyčios (pvz.: kaltininkas šovė norėdamas nušaut, bet nepataikė). Veika teisingai kvalifikuojama tik tada, kai objektyvieji išoriškai matomi požymiai sutampa su subjektyviaisiais.

Objektyvieji požymiai reikšmingi ir nustatant subjektyviuosius. Objektyvieji požymiai, būdami tam tikras materialus pokytis tikrovėje, byloja apie kaltininko norą ar nenorą nusikalstamai elgtis.

Būtent pagal objektyviuosius požymius kartais galima nustatyti ką kaltininkas galvojo darydamas nusikaltimą.

BAUDŽIAMOJO ĮSTATYMO SAUGOMAS OBJEKTAS

Kiekviena nusikalstama veika kėsinasi į tam tikras vertybes. Tai kiekviena nusikalstama veika yra nukreipta į tam tikrą objektą. Tačiau objektas labai abstrakti sąvoka. Kiekviena nusikalstama veika pažeidžiamos vis kitokios vertybės, kurios skiriasi pagal savo vertę, reikšmę bei turinį. Kėsinimasis į tam tikras vertybes, visuomenės ar atskirų individų branginamus teisinius gėrius apsprendžia nusikalstamos veikos pavojingumą. Bet kokioje visuomenėje, teisės sistemoje veikos, kurios kėsinasi į bendražmogiškas vertybes, vertinamos neigiamai ir yra draudžiamos įstatymu. Tačiau kai kurios vertybės skiriasi. Jos sąlyginai vadinamos ideologinėmis.

Bendražmogiškos vertybės: sveikata, gyvybė, seksualinio apsisprendimo laisvė ir t.t. – tokios, kurios susijusios su žmogiška prigimtimi. Ideologinės vertybės priklauso nuo konkrečios visuomenės.

Vertybės kaip požymis įrodinėjamos kiekvienoje konkrečioje byloje. Tai nėra įrodinėjama tiesiogiai, procesiniuose dokumentuose nenurodoma, kokia vertybė konkrečiai pažeista, tai matoma iš įrodymų visumos. Šio požymio įrodinėjimas sąlyginai apima 2 etapus:

1. Nustatymą, kokią vertybę saugo baudžiamasis įstatymas;2. Į kokią vertybę pasikėsinta konkrečiu nusikaltimu.

Kad tai išaiškinti ir įrodyti naudojamas įstatymų aiškinimas.

BĮ saugo daug svarbiausių vertybių: žmogaus gyvybę, sveikatą, laisvę, valstybės saugumą, konstitucinę santvarką, nuosavybę, žmogaus garbę ir orumą, gamtą ir jos išteklius, intelektinę nuosavybę, transporto, eismo saugumą ir pan. Kai kurių iš šių vertybių apsauga yra išimtinai BT teisinio reguliavimo dalykas – sveikata, gyvybė, laisvė. Kitos vertybės

11

saugomos įvairių teisės šakų: ir BT, ir AT, ir CT. Todėl gali kilti atribojimo klausimų. Kiekvienu atveju atriboti teks pagal tų vertybių pažeidimo mastą, sunkumą ir pobūdį. Kai kada pagal nukentėjusiojo valią. Kai kuriais atvejais, įstatymas leidžia nukentėjusiajam pačiam spręsti, ar veiką laikyti nusikalstama. Net svarbiausiosios vertybės saugomos su išimtimis. Pvz.: įstatymas nesaugo gyvybės nuo savižudybės ar savarankiško susižalojimo, išskyrus tokius atvejus, kai tokia veika siekiama padaryti kitą nusikaltimą pvz.: sukčiaujama.

Teisingo vertybių nustatymo reikšmė didelė. Nes tik tinkamai nustačius vertybes, teisingai kvalifikuojama veika. Vertybės (objektas) yra visų BK spec. d. str. suskirstymo į skyrius kriterijus. Kiekviename skyriuje grupuojamos normos,

kurioms būdingas vienas kėsinimosi objektas. Todėl priimant naują str. jis patalpinamas BK skyriuje pagal vertybes.

OBJEKTŲ (VERTYBIŲ) RŪŠYS

Vertybės skirstomos į: Bendros – visos baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės t.y visos BK spec. d. numatytos vertybės. Specialiosios – grupė vienarūšių vertybių, numatytų viename BK spec. d. skyriuje. Pvz.: nuosavybė. Tiesioginės – konkrečiame str. numatytos vertybės, nukenčiančios dėl nusikalstamo kėsinimosi.

Objektai klasifikuojami į: Pagrindinis – objektas yra tas kėsinimasis, į kurį išreiškia nusikaltimo esmę. Papildomas – objektas nusikaltimo esmės neišreiškia. Jis antraeilis, tačiau kiekvienu atveju jam keliamas pavojus

kėsinantis į pagrindinį objektą.

Egzistuoja nusikalstamos veikos, kurias padarant kėsinamasi į keletą vertybių vienu metu. Pvz.: 180 str. “Plėšimas” – visais atvejais egzistuoja dvi vertybės:

1. Nuosavybė/turtas;2. Sveikata.

PAVOJINGA VEIKA KAIP SUDĖTIES OBJEKTYVUSIS POŽYMIS, VEIKOS FORMA

Kiekvienas nusikaltimas matomas per veiką. Pagal veiką vienas nusikaltimas skiriasi nuo kito. Todėl įstatymų leidėjas dispozicijoje visuomet aprašo nusikalstamą pavojingą veiką.

Veikos aprašymas skiriasi nuo dispozicijos rūšies. Tiksliausiai veika aprašoma kai dispozicija aprašomoji. Lakoniškiausiai veika aprašoma paprastosiose dispozicijose, todėl jas būtina aiškinti.

Baudžiamoji atsakomybė galima tik esant veikai: sąmoningai, išoriškai pasireiškiančiam žmogaus elgesiui.Veika gali būti baudžiama pati savaime (formalių sudėčių atvejais) arba tokia veika, kuri sukelia įstatymų numatytus

padarinius (materialių sudėčių atvejais). Nusikalstami padariniai atsiranda ne savaime, o dėl žmogaus veikos. Visuose BK str. nusikaltimai aprašyti skirtingais žodžiais. Tačiau visų nusikaltimų bendras vardiklis yra “pavojinga veika”.

Veika siejama su žmogaus poelgiu, išoriškai pasireiškiančiu elgesiu. Toks elgesys, kuris negali padaryti žalos BĮ saugomoms vertybėms, negali būti laikomas pavojinga veika, nors išoriškai pasireikštų. Pvz.: burtai, magija...

Ypatingų žmogaus savybių ar įgūdžių panaudojimas tam tikrais atvejais gali būti pripažintas pavojinga veika pvz.: hipnotizavimas. Sunkumų gali sukelti žodžių vertinimas. Iš BĮ pozicijų vertinama taip: jei tokie teiginiai turi realų pagrindą, kelia pavojų vertybėms, kaltininkas turi tikrą sumanymą – tai gali būti pripažįstama pavojinga veika. Tuo tarpu kritika, pažiūrų dėstymas žodžiais jeigu jais nesiekiama neteisėtų, smurtinių veiksmų, neįžeidžiama ir nešmeižiama nelaikoma pavojinga veika.

Pavojinga veika dispozicijoje gali būti išreikšta:1. Vienu žodžiu;2. Keliais žodžiais (keli žodžiai gali sudaryti vieną veiką ar kelias alternatyvias veikas pvz.: BK 225 str.)

12

Labai svarbu įvertinti normos tekstinę ir loginę struktūrą. Ar keli žodžiai sudaro vieną ar kelias veikas, kokia logine jungtimi jie sujungti, jei sujungti, kokia yra tikroji įstatymų leidėjo valia.

Terminai “pavojinga veika”, “kūno judesys” ir “veiksmas” nėra tapatūs.

PAVOJINGOS VEIKOS FORMOS

Veika – specifinis BT terminas. Tai nėra nei veikla, nei veikimas. Veika – tai draudimo pažeidimas. Veika apima dvi žmogaus elgesio formas:

1. Veikimą;2. Neveikimą;

Dauguma nusikalstamų veikų padaroma veikimu. Kai kurios nusikalstamos veikos padaromos ir veikimu ir neveikimu (pvz.: nužudymas). Kai kurie nusikaltimai padaromi tik neveikimu (pvz.: nesuteikimas pagalbos). Pavojingas veikimas dažniausiai suprantamas kaip fizinis smurtas, tačiau esant pavojingai veikai, veikimas gali būti ir nesmurtinis.

Veikimo atmainos:1. Fizinis poveikis, smurtinis veikimas;2. Nesmurtinis fizinis veikimas (pvz.: vagystė);3. Žodis (šmeižimas);4. Rašymas /piešimas (grasinimas, įžeidimas).

Neveikimas – neatlikimas veiksmų, kuriuos asmuo turi ir gali atlikti arba netinkamas jų atlikimas. Tai neatlikimas kokios nors asmeniui numatytos pareigos (pvz.: nesuteikimas pagalbos; nepranešimas teisėsaugai). Neveikimas yra pasyvus žmonių elgesys/ pasyvi veiklos forma. Toks teiginys teisingas, bet ne visapusiškas, nes pasyvi veika jau savaime yra veika. Neveikimas:

Sąmoningas nieko nedarymas; Netinkamas veikimas;

Baudžiamoji atsakomybė kyla tada, kai subjektas nevykdo jam pavestų pareigų, turėdamas galimybę jas vykdyti. Pareigą veikti tam tikru būdu gali sukelti tokie veiksmai:

1. Įstatymo nuostata/nurodymas2. Tarnybinė padėtis (susijusi su teisės aktais)3. Savarankiškas įsipareigojimas4. Ankstesnis žmogaus elgesys, sukėlęs pavojų įstatymo saugomoms vertybėms (pvz.: rizikingi veiksmai sukėlus

avariją).

Jeigu asmeniui nepavesta speciali pareiga atitinkamu būdu veikti, jis negali būti traukiamas atsakomybėn už neveikimą. Kiekvienu atveju nustatant galimybę veikti, būtina atsižvelgti į konkretaus atvejo aplinkybes.

Veikimas ir neveikimas yra valinga, sąmoninga veikla. Tai reiškia, kad kontroliuojama jo valios, tai nėra refleksyvi, nevalinga veikla. Asmens valią gali apriboti:

1. Nenugalimos jėgos veikimas (viesulas, potvynis)2. Fizinė kitų asmenų prievarta (pvz.: asmuo surišamas)

Nenugalima jėga – yra gamtos jėgų, gyvūnų, žmonių, kitų objektyvių veiksnių poveikis pvz.: liga, dėl kurios žmogus netenka galimybės veikti, atlikti savo pareigą.

Fizinė prievarta – fizinis poveikis žmogui, siekiant apriboti jo valios laisvę, siekiant priversti atlikti pavojingą visuomenei veiklą, nenaudingą jam pačiam arba neveikti.

Sprendžiant apie fizinę prievartą ir jos įtaką asmens valiai, būtina atsižvelgti į konkrečios situacijos specifiką, nes ne bet kokia prievarta ar valios varžymas eliminuos atsakomybę, o tik kai asmuo negalėjo visiškai veikti, tada eliminuojama atsakomybė. Kai asmuo turėjo alternatyvą – tik lengvinanti aplinkybė.

13

Pavojingos veikos požymiai:1. Išoriškai pasireiškiantis elgesys;2. Tiktai sąmoningas ir valingas reiškinys;3. BT reikšmingas pavojingumo laipsnis.

PAVOJINGI PADARINIAI KAIP OBJEKTYVUSIS SUDĖTIES POŽYMIS. PADARINIŲ RŪŠYS

Nusikaltimas, koks jis bebūtų, daro žalą, pažeidžia tam tikras vertybes. Nusikaltimas yra žalingas visuomenei ir individui. Tai, kas suprantama, kaip nusikaltimu daroma žala yra labai plati socialinio pobūdžio kategorija. Žalingų dalykų yra daug, bet ne visi jie nusikalsta. Nusikaltimo sudėties ribose žala konkretizuojama labai aiškiu požymiu, turinčiu aiškų turinį. T.y. pavojingi nusikalstamos veikos padariniai (pavojingos pasekmės). Tai požymis konkrečiai įvardijantis tam tikro nusikaltimo daromą žalą. Pavojingi padariniai yra konkretaus nusikaltimo konkretus rezultatas, pasireiškiantis pokyčiais materialioje tikrovėje. Žala yra abstrakti, o padariniai – konkretūs (padariniai gali būti ne materialūs pvz.: nukentėjo valstybės prestižas).

Įstatymų leidėjas, formuluodamas sudėtis, dažnai įtraukia padarinius (BK 228 str. 1 d.). Kartais padariniai įvardijami tuo pačiu žodžiu kaip ir veika (BK 129 str., 178 str. 1 d.). Konkretizuojant nusikaltimų padaromą žalą, tam tikrais atvejais išskiriami nuostoliai, tai CT kategorija: dėl nusikaltimo negautos pajamos, kitokie neigiami materialiai pasireiškiantys nusikalstamos veikos rezultatai. Su padarinių įvardijimu spec. d. str. yra susijęs nusikalstamos veikos pavojingumas. Padariniai yra formalus kriterijus atriboti nusikaltimą nuo baudžiamojo nusižengimo ir baudžiamąjį nusižengimą nuo AT pažeidimo.

Nusikaltimo pavojingumas – pasekmių išraiška, akivaizdus konstruojant kvalifikuotas sudėtis (BK 178 str. 3 d.) arba laikant padarinius sunkinančia aplinkybe (BK 60 str. 1 d.). Padariniai yra nors ir pagrindinis sudėties požymis, tačiau aprašomas ne visais atvejais. Kai padariniai neaprašyti – sudėtis formalioji. Padariniai neįrodinėjami pvz.: kontrabanda. Tais atvejais kai padariniai nėra nurodomi sudėtyje, nusikaltimu gali būti padaryta itin didelė žala. Tais atvejais kai padariniai aprašyti, konkrečiu atveju padaryta veika, o reikalaujami padariniai dar nekilo, tokia veika laikoma nebaigta, nutrūkusia parengtinės nusikalstamos veikos stadijoje. Asmens veiksmai kvalifikuojami kaip pasikėsinimas padaryti veiką. Padarinių aprašymas turi įtakos veikos baigtumui.

Pagal tai kokias vertybes pažeidžia, kaip nusikalstamos veikos padarymas įtakoja santykius tarp asmenų, padarinius galima skirstyti į:

1. Turtinio pobūdžio padariniai (turto sunaikinimas, pagrobimas);2. Fiziniai padariniai;3. Organizaciniai;4. Politiniai;5. Socialiniai;6. Ekonominiai;7. Moraliniai;

Dauguma atvejų padariniai pasireiškia kaip materialus pokytis, kurį galima išreikšti pinigine verte, kitais atvejais nematerialus pokytis – pvz.: didelė žala valstybės prestižui.

PRIEŽASTINIS RYŠYS TARP PAVOJINGOS VEIKOS IR PADARINIŲ. JŲ NUSTATYMO YPATUMAI

Priežastinis ryšys – tai objektyvusis ryšys. Jis įrodinėjamas tik materialiose sudėtyse kai aprašyti nusikalstami padariniai. Išvada dėl priežastinio ryšio yra teisinė išvada, daroma nusikalstamą veiką tiriančio pareigūno kaltinamajame akte, išteisinamajame nuosprendyje. Yra daug teorijų apie priežastinį ryšį:

1. Adekvataus ryšio;

14

2. Tiesioginio ryšio (paskutinė veika/veiksmas)3. Būtinojo ryšio;4. Būtinosios sąlygos;

Priežastinis ryšys savo esme yra filosofinė kategorija. Tačiau priežastinį ryšį naudoja ir teisės mokslas, teisės šakos: AT, BT, CT spręsdamos atsakomybės klausimą. Išvada dėl priežastinio ryšio yra teisinė.

Priežastinio ryšio negalima pamatuoti, užfiksuoti procesiniuose dokumentuose. Apie jį, jo buvimą galima padaryti išvadą. Asmenys, ištyrę nusikalstamą veiką, daro išvadą apie priežastinį ryšį remdamiesi:

Visa surinkta bylos medžiaga; Teorinėmis žiniomis apie priežastinį ryšį.

Įstatymas nereglamentuoja priežastinio ryšio nustatymo. Daugumoje baudžiamųjų bylų priežastinio ryšio nustatymas sunkumų nekelia. Kai yra viena pavojinga veika, vienas padarinys, vienas kaltininkas nustatyti priežastinį ryšį nėra sunku, jei prie padarinių atsiradimo neprisidėjo papildomos sąlygos. (pvz.: smūgis peiliu į krūtinę). Kai kuriose nusikalstamose veikose priežastinio ryšio problema aktuali. Priežastinis ryšys komplikuojasi kai prie pavojingų padarinių atsiradimo prisideda keletas faktų, keletas atskirų savarankiškų ar susijusių priežasčių (pvz.: smūgis peiliu į krūtinę, asmuo sužalojamas, vežamas į ligoninę ir ten miršta dėl gydytojo padarytos klaidos).

Priežastinio ryšio nustatymas sunkus nusikaltimuose transporto, eismo saugumui, nes nusikalstami padariniai kyla dėl kelių asmenų veikų (pvz.: girtas vairuotojas mirtinai sužaloja pėstyjį, einantį draudžiamoj vietoj).

Pirmasis išeities taškas, sprendžiant priežastinio ryšio klausimą yra tezė apie objektyvų priežastinio ryšio pobūdį. Priežastinis ryšys yra objektyvus reiškinys, egzistuojantis tikrovėje, nepriklausomai nuo žmogaus valios ir noro.

Tam tikri veiksmai, tam tikromis sąlygomis visada sukelia tam tikras pasekmes, norim mes to ar ne. Objektyvus priežastinio ryšio pobūdis reiškia, kad ryšys gali būti pažintas, nustatytas, remiantis subjektyviais ir objektyviais požymiais. Objektyvus pobūdis taip pat reiškia, kad normalus žmogus, turintis normalius protinius gebėjimus, darydamas tam tikrą poelgį, gali numatytį priežastinio ryšio vystymosi eigą, t.y. prie kokių padarinių prives jo veika. Svarbios dvi sąvokos:

1. Priežastis – tai kas sukelia pasekmes. 2. Pasekmė – priežasties veikimo rezultatas.

Sutinkamai su visuotiniu reiškinių sąryšio principu, kiekvienas reiškinys yra veikiamas daugelio jėgų. Kiekviena pasekmė yra kelių priežasčių veikimo rezultatas. Kiekviena priežastis sukelia kelias pasekmes. Tiriant nusikalstamą veiką, svarbu nustatyti būtinąjį ryšį tarp asmens pavojingos veikos ir BĮ numatytų padarinių. T.y. išgryninti priežastinį ryšį, atmesti šalutines priežastis ir nustatyti aktualius padarinius. Tais atvejais kai priežastinis ryšys yra komplikuotas, padarinių atsiradimas sąlygotas keleto priežasčių, priežastinį ryšį nustatyti gali padėti būtinosios sąlygos taisyklė.

Kai tiriant veiką nustatoma, kad prie padarinių atsiradimo prisidėjo kelių asmenų veiksmai ar neveikimas, t.y. veikia keli subjektai, ar kai priežastinio ryšio vystymasis komplikuojamas pašalinių jėgų poveikio.

Pasitelkiant būtinosios sąlygos taisyklę, nustatinėjama, ar padaryta veika buvo būtina pasekmių kilimo sąlyga. Atmetant atskiras priežastis, atskirų asmenų veiksmus bandoma atsekti, kieno veiksmai sukėlė padarinius. Kitas etapas – priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas. Priežastinis ryšys skirstomas į:

1. Būtinasis – jis dėsningas, reiškiniui būdingas ryšys. Jį galima numatyti bendrais bruožais prieš darant veiką. 2. Atsitiktinis – tai reiškiniui nebūdingas ryšys. Daug kartų pasikartojančiose situacijose jis paprastai nesukelia

padarinių, tačiau išimtinais atvejais gali sukelti.

Išvada apie priežastinio ryšio pobūdį labai svarbi, nes teisinę reikšmę turi tik būtinasis priežastinis ryšys. Jei priežastinis ryšys atsitiktinis – baudžiamoji atsakomybė negalima.

PRIEŽASTINIO RYŠIO TEORIJA

Susiformavo keletas priežastinio ryšio teorijų: Adekvataus ryšio; Tiesioginio/būtinojo;

15

Ekvivalentinio; Tiesioginės priežasties;

Aktualios yra adekvataus ir ekvivalentinio ryšio teorijos.

Ekvivalentinio ryšio teorijaSusiformavo Vokietijos BT XIX a. pab. – XX a. pr. Postulatas: “Kiekviena sąlyga, be kurios žalingo rezultato nebūtų buvę,

yra to žalingo rezultato priežastis”(Conditio sine qua non). Priežastinis ryšys egzistuoja tik tada, kai veiksmas yra ekvivalentinė pasekmės priežastis. Veiksmas yra būtina sąlyga padariniui atsirasti. Jei ši grandinė nutrūksta, įsikišus kitam asmeniui, kitai priežasčiai, priežastinio ryšio nebelieka.

Priežastinis ryšys tarp kūno judesio ir rezultato yra tada, kai rezultatas negalimas be kūno judesio. Trūkumas – per daug plati teorija – apima per plačias baudžiamosios atsakomybės ribas.

Adekvataus priežastinio ryšio teorijaAdekvatus priežastinis ryšys egzistuoja tada kai veiksmai padidina žalos atsiradimo galimybę. Veiksmai didina žalos

atsiradimo riziką, todėl kilusi žala yra adekvati veiksmų pasekmė. Adekvati priežastis nėra vienintelė priežastis. Ji yra viena iš priežasčių, kuri nulemia pasekmių atsiradimą. Šis postulatas kilo iš to, kad dauguma pasekmių yra nulemta daugybės priežasčių ar jų visumos ir naivu tikėtis, kad visada yra tik viena priežastis. Veika reikšmingai padidina pasekmių atsiradimo galimybę. Padariniai adekvatūs veikai.

Priežastiniu ryšiu gali būti ir nusikalstamas neveikimas. Priežastinio ryšio nustatymas aktualus visų šalių BT. Bendrojoje teisėje kiekvienu atveju, kiekvienoj baudžiamojoj byloj, net tada kai priežastinis ryšys nekomplikuotas, nustatoma tiesioginė priežastis ir betarpiška/ artimiausia priežastis.

Tiesioginė priežastis turi būti numatoma ir suvokiama darant pavojingą veiką ir būti ne per toli nuo veiksmo ir neatsitiktinė, kad asmuo būtų kaltas. Egzistuoja tiesioginės ir artimiausios priežasties nustatymo taisyklė.

PavyzdysDu kaltininkai vėlų vakarą apiplėšė stipriai nuo alkoholio apsvaigusį asmenį. Buvo žiema, prisnigę. Kaltininkai paliko

auką be akinių šalia kelio. Kelias apsuptas sniego pusnių. Nukentėjusysis be akinių nematė, kur eiti – tapo bejėgiu. Nukentėjusysis išėjo į kelio vidurį ir ten atsisėdo. Netikėtai važiavo sunkvežimis, kurio vairuotojas viršijo greitį ir pervažiavo sėdintį asmenį. Šis vietoje mirė.

Kaltininkai teisme motyvavo tuo, kad nukentėjusiojo mirties nenorėjo, jų atlikti veiksmai nebuvo mirties, kaip pasekmės priežastis. Prie pasekmių atsiradimo prisidėjo kitos priežastys:

1. Pats nukentėjęs, nuėjęs į kelio vidurį;2. Sunkvežimio vairuotojas, kuris viršijo greitį ir negalėjo sustoti.

Taigi dėl šių priežasčių kilo pasekmė. Teismas nesutiko su kaltininkais. Jis konstatavo, kad jie palikdami asmenį bejėgiškose aplinkybėse, jį apiplėšę galėjo tikėtis, kad šis pajudės kelio link, ieškotis pagalbos, ypač todėl, kad nieko nematė. Taip pat teismas pridūrė, kad nieko ypatingo viršyti greitį tokiame kelio ruože, tokiu metu. Buvo pasakyta, kad kaltininkai taip pasielgdami suprato, kad nukentėjęs gali mirti nuo šalčio arba kad jis gali būti parblokštas transporto priemonės, kai eis palei kelią. Teismas konstatavo, kad kaltininkai galėjo nenumatyti būdo, kaip kils padarinys, tačiau tai nesvarbu, nes jie numatė pasekmių kilimo aplinkybę. Iš to seka, kad kaltininko veiksmai buvo būtino pasekmių atsiradimo sąlyga ir vien su kaltininkais nesusijusi priežastis, kuri sukeltų nukentėjusiojo mirtį paneigtų tiesioginės priežasties galimybę pvz.: meteoro nukritimas.

Taikant skirtingas priežastinio ryšio nustatymo teorijas, galima prieiti prie skirtingų išvadų.

NUSIKALSTAMOS VEIKOS SUBJEKTAS.

BĮ nusikalstamą veiką sieja su žmogumi, jo veika. Negalima bausti gyvūnų. Dėl to gali kilti problemų. Fizinį asmenį apibūdina daugybė požymių, tačiau BT subjekto pagrindinis požymis yra amžius. Kiti įv. Požymiai, kurie apibūdina subjektą – specialieji subjekto požymiai. BK 13 str. nusako asmens amžių. Baudžiamoji atsakomybė kyla nuo šešiolikos metų. Esant tokiam amžiui asmuo sugeba suvokti savo veiksmų socialinę reikšmę – intelektualinis momentas. Jis gali valdyti savo

16

veiksmus, gali priimti socialiai reikšmingus sprendimus – valinis momentas. Tai suponuoja galimybę patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn. BK 13 str. 2 d. numato išimtis, kada asmenį galima patraukti baudžiamojon atsakomybėn nuo 14 metų (plėšimas, nužudymas ir t.t.), taikant auklėjamojo poveikio priemones. Visose šalyse šis amžius labai skiriasi: pvz.: Anglijoje nusikaltimo subjektu gali būti dešimtmetis (tačiau tai taikoma išimtiniais atvejais); Švedijoje nepilnametis laikomas iki 25 metų amžiaus.

Emancipacija – nepilnamečių pripažinimas visateisiu asmeniu, tačiau BT tai nėra taikoma.

Amžiaus nustatinėjimo taisyklė – pažiūrimas asmens dokumentas (iki 16 metų – gimimo liudyjimas, nuo 16 metų – pasas). Asmuo yra gimęs sekančią dieną po gimtadienio. Pasitaiko atvejų, kad asmens dokumentų nėra (pamestas, slepiamas). Tokiu atveju taikoma teismo medicinos ekspertizė. Pasakoma, kokiais metais asmuo yra gimęs (pvz.: gimė 1980 m., o traukiama atsakomybėn 1981 m. Sausio 1 d.).

Kaltininko asmenybė – asmens padariusio nusikalstamą veiką požymiai, turintys įtakos baudžiamajai atsakomybei. Turi įtakos individualizuojant baudžiamąją atsakomybę, bausmę. Taip įgyvendinamas teisingumo principas. Taip pat įgyvendinama viena iš bausmės funkcijų – specialioji prevencija.

Požymiai apibūdinantys kaltininko asmenybę (LAT teisėjų senato nutarimas “Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis” 5 punktas):

1. Kaltininko elgesys iki nusikaltimo padarymo – ankstesnės nusikalstamos veikos, kiti teisės pažeidimai, polinkis į girtavimą, polinkis į narkotinių ar kitų svaiginančių priemonių vartojimą, vertybinė orientacija (kokiomis vertybėmis orientuojasi – požiūris į darbą, visuomenę), asmens charakteristika ir pan.

2. Elgesys nusikaltimo darymo metu – nusikalstamos veikos padarymo būdas, įrankiai, priemonės, laikas, vieta, kaltės forma, tikslas, motyvas, padarinių sunkumas.

3. Elgesys po nusikalstamos veikos – atvykimas ir prisipažinimas, gailėjimasis, padėjimas išaiškinti kitus bendrininkus, žalos atlyginimas, aktyvioji atgaila (pvz.: sukėlęs gaisrą, po to susivokia ir iškviečia gaisrinę).

Teismas atsižvelgia į visa tai, skiriant bausmę. Tai atsakomybės nenuima, bet gali palengvinti.

LAT teisėjų senato nutarimas 2001 m. birželio 15 d. nr. 30 “Dėl teismų praktikos atleidžiant nepilnamečius nuo baudžiamosios atsakomybės”. 9 punktas – teismas atsižvelgia į nepilnamečio asmenybę:

Nepilnamečio elgesys šeimoje Elgesys mokykloje Elgesys visuomenėje Amžius

Jeigu asmeniui teistumas jau yra išnykęs, laikoma, kad jis yra neteistas. Tačiau tai turi įtakos asmenybei, jos apibūdinimui. Teistumo išnykimas daro teigiamą įtaką teisiamajam.

Subjekto požymiai: kaip pagrindinis požymis – amžius, dar yra specialieji požymiai. Subjekto požymių reikšmė turi įtakos veikos kvalifikavimui. Jie yra įrodinėjami.

Nusikaltėlio asmenybės požymiai yra taip pat įrodinėjami. Jie neturi įtakos veikos kvalifikavimui, tik turi įtakos individualizuojant baudžiamąją atsakomybę ir bausmę.

Mažametis asmuo yra iki 14 metų amžiaus. Nepilnamečiu asmuo laikomas iki 18 metų. Kai kada atsakomybė kyla nuo 19 metų – dėl karinės tarnybos.

BK 11 skyrius “Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai”.

OBJEKTYVIEJI FAKULTATYVIEJI POŽYMIAI

1. Dalykas – tai yra materialaus pasaulio objektas, kurį veikiant yra daroma žala BĮ saugomoms vertybėms ar keliama tokios žalos grėsmė. Dalyku gali būti ir turtinės teisės, ir turtinės vertybės, ir kiti turtiniai interesai (BK 184 str.). Per dalyką yra daroma žala BĮ saugomoms vertybėms. Dalykas yra konkretus objektas. Ne visada žala padaroma dalyku. Dalykui padaroma žala nužudymu. Kontrabanda nėra padaroma žala dalykui. Dalykas pakankamai dažnai įtvirtinamas BK. Dalykas gali būti ir pagrindiniu požymiu, ir fakultatyviuju požymiu.

17

2. Būdas – parodo kaip padaryta nusikalstama veika. (pvz.: vagystė įsibraunant į patalpas; plėšimas panaudojant smurtą). Būdas taip pat būna įtvirtintas BK.

3. Nusikalstamos veikos padarymo priemonės – materialaus pasaulio daiktai, kurie palengvina n.v. atlikimą, tačiau tiesiogiai BĮ saugomoms vertybėms žalos nedaro ir grėsmės nekelia.

4. Įrankiai – materialaus pasaulio daiktai, kuriais tiesiogiai daroma žala BĮ saugomoms vertybėms ar keliama tokios žalos grėsmė. (Pvz.: Automobilis kuriuo atvažiuojam į nusikaltimo vietą – priemonė. Automobilis, kuriuo pervažiuojama žmogų – įrankis.)

5. Laikas.6. Vieta.7. Aplinkybės.

Specialaus subjekto požymiai – vienas iš subjekto požymių, įtvirtintų specialiojoje BK dalyje: Požymiai, kurie apibūdina subjekto teisinę padėtį pvz.: pilietybė. Požymiai, kurie apibūdina subjekto socialinį vaidmenį (užimamos pareigos, profesija, veiklos pobūdis). Fizinės savybės (lytis, amžius). Požymiai, kurie apibūdina santykį su nukentėjusiuoju (giminystės ryšiai). Kiti santykiai (tarnybinė priklausomybė, kita priklausomybė).

Specialaus subjekto požymis yra įtvirtinamas tada, kai turi išskirtinių požymių. Tose veikose, kuriose specialaus subjekto požymis įtvirtintas kaip būtinas, jų vykdytoju gali būti tik asmuo turintis

specialaus subjekto požymius, tačiau bendrininkai gali ir neturėti specialaus subjekto požymių.

NUSIKALSTAMOS VEIKOS SUDĖTIES SUBJEKTYVIEJI POŽYMIAI

SUBJEKTYVIŲJŲ POŽYMIŲ SAMPRATA, REIKŠMĖ IR ĮRODINĖJIMAS

Išoriškai matomas tam tikras veikimas ar neveikimas gali būti laikomas nusikalstamu. Tačiau, kaip gali paaiškėti vėliau, tas veikimas gali neturėti jokios nusikalstamos motyvacijos. Asmuo gali atlikti tam tikrus veiksmus, nesiekdamas nusikalstamų tikslų. Kiekvienu atveju, tiriant n.v. svarbu nustatyti ne tik išoriškai matomus sudėties požymius, tačiau ir kaltininko norą ar nenorą taip elgtis, jo požiūrį į įstatymo saugomas vertybes, kurias jis pažeidė.

Subjektyvieji požymiai yra nematomi ir su jų nustatymu susiję nemažai problemų. Teorijoje jie sudaro subjektyviąją pusę. “Nieko nėra tamsesnio už žmogaus mąstymus ir ketinimus” – Ciceronas. Žmogaus svarstymus ir ketinimus nustatyti svarbu kai tiriama konkreti nusikalstama veika. Vienas iš pagrindinių BT principų yra atsakomybės už kaltai padarytą veiką principas. Baudžiamoji atsakomybė negalima be kaltės. “Nullem crimen sinem culpa”. Subjektyvieji požymiai vidinės asmens psichikoje – susiformuojančios nuostatos kiekvienu konkrečiu atveju, kurios nukreipia veikti jį nusikalstamai, lydi ir kontroliuoja jo elgesį. Kiekvienas sąmoningas žmogaus elgesys, ar bet koks elgesys yra ne tik kūno judesys ar judesių visuma, tačiau ir socialinę vertę turintis poelgis, parodantis jo požiūrį į socialinę aplinką. Per išorinį poelgį, galima daryti išvadas apie žmogaus nusistatymą visuomenės saugomų vertybių atžvilgiu. Dar svarbi išvada – normalaus žmogaus poelgiai visada kontroliuojami jo psichikos ir sąmonės. Taigi prieš darydamas ir darydamas poelgį, jis visada galvoja apie šio darymo prasmę, reikšmę bei galinčius kilti padarinius. Kartu tai reiškia, kad vertindami poelgį, galim daryti išvadas apie žmogaus požiūrį į savo poelgį. Taigi objektyvieji išoriškai matomi, jusliškai apčiuopiami požymiai yra glaudžiai susiję su subjektyviaisiais. Padaryta n.v. teisingai kvalifikuojama tik tada, kai objektyvieji požymiai sutampa su subjektyviaisiais. Tačiau neretai pasitaiko atvejų, kad žmogus veikdamas nori vieno, bet rezultato nepasiekia. Visais tais atvejais, kai asmuo nori vienokių tikslų, tačiau jų nepasiekia, subjektyvieji požymiai nesutampa su subjektyviaisiais pvz.: asmuo nori nušauti, nusitaiko ir šauna, tačiau nepataiko, o tik lengvai sužaloja. Pirmenybė teiktina subjektyviesiems požymiams – tai, ko asmuo norėjo. Subjektyviųjų požymių įrodinėjimas sunkesnis nei objektyviųjų. Jų negalima jusliškai apčiuopti, jie yra kaltininko galvoje. Nežiūrint to, kad šie požymiai nematomi, ir kartais jų nustatyti visiškai neįmanoma, jie privalo būti įrodinėjami tiriant kiekvieną nusikalstamą veiką. Jie įrodinėjami ikiteisminio tyrimo metu, prokurorų, ikiteisminių tyrymų pareigūno, vėliau jie įrodinėjami teisme, apie juos savo poziciją pateikia kaltinamojo gynėjas, apie juos išvadas padaro teisėjas – konstatuoja, kad jie įrodyti ar neįrodyti. Pagrindinis informacijos šaltinis, nustatant subjektyviuosius požymius yra kaltininko veika, apie kurią duomenys gaunami iš objektyvių įrodymų ir subjektyvių asmenų parodymų. Detali įvykio vietos

18

apžiūra – ypatingai svarbus žingsnis atskleidžiant subjektyviuosius sudėties požymius. Svarbus subjektyviųjų požymių nustatymo žingsnis – kaltininko apklausa ir jos metu gaunami duomenys. Įtariamojo apklausos protokolas gali atskleisti tai, ką jis galvojo darydamas nusikalstamą veiką. Tačiau reikia daryti svarbią prielaidą, kad kaltininkai didžiąja dauguma atvejų, neigia savo kaltę, meluoja ir neprisipažįsta, todėl negalima absoliutizuoti šių subjektyvių parodymų reikšmės, galimos ir atvirkščios situacijos, kai kaltininkai prisiima tai, ko nepadarę, norėdami apginti bendrininkus. Tuo tikslu būtina atlikti kitus tyrimo veiksmus: akistatas, kratas, ekspertizes ir pan. Nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas prisipažįsta, ar neigia nusikalstamą veiką, reikia tęsti įrodinėjimą ir kuo pilniau nustatinėti objektyviuosius požymius, kurie duos pagrindą daryti išvadas apie subjektyviuosius. Subjektyvieji požymiai yra subjektyvusis baudžiamosios atsakomybės pagrindas. Baudžiamoji atsakomybė negalima be šių požymių. Be kaltės negali kilti atsakomybė. Be to subjektyvieji požymiai turi ypatingą ir lemiamą reikšmę teisingam veikos kvalifikavimui.

PAKALTINAMUMAS

Tai yra pirmas subjektyvusis požymis ir prielaida kitiems subjektyviesiems požymiams, nes jeigu nėra pakaltinamumo, asmuo yra nepakaltinamas, nėra prasmės kalbėti apie kaltę, tikslus, motyvus (pgl. MRU dėstytojus). Tiriant veiką gali paaiškėti, kad asmuo tą veiką padarė negalėdamas kontroliuoti savo veiksmų, dėl to, kad jis tą veiką padarė inspiruotas aukštesniųjų jėgų ar dvasių. Įtariamojo elgesys, kuris sukelia abejonių dėl jo gebėjimo orientuotis objektyvioje tikrovėje, kelia abejonių dėl jo galėjimo/gebėjimo atsakyti už savo veiksmus. Jei asmuo nesuprato, ką daro, vargu ar jis supras, kad daro blogai ir jis nesupras jeigu jis bus baudžiamas, traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.

Pakaltinamumas – yra asmens sugebėjimas suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Pakaltinamumas susijęs su asmens psichikos galiomis, supratimu savo asmenybės, savo veiksmų, jų esmės, socialinio pobūdžio reikšmės, jų keliamų padarinių, priežastingumo, gamtos dėsnių ir pan. Pakaltinamumas yra visuotinė prezumpcija – prielaida, pagrįsta tikimybe. Visi asmenys laikomi pakaltinamais, kol tyrimo metu neiškyla abejonių ir nenustatoma kitaip. Todėl BĮ apibrėžia priešingą būseną – nepakaltinamumą. BK 17 str. 1 d. – asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką, jis dėl psichikos sutrikimų negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. BK 18 str. 1 d. apibrėžia ribotą pakaltinamumą: “asmenį teismas pripažįsta ribotai pakaltinamu, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką, tas asmuo dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų”. Vadinasi nepakaltinamumas – tai negalėjimas suprasti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. BĮ įtvirtinti nepakaltinamumo požymiai bei kriterijai:

1. Juridinis arba psichologinis kriterijus, kuris apibūdinamas dviem požymiais: Intelektiniu – negalėjimu suprasti savo veiksmų esmės Valiniu – negalėjimu jų valdyti.

Šie požymiai yra alternatyvūs.2. Medicininis arba biologinis kriterijus – asmuo nesupranta savo veiksmų esmės, negali jų valdyti dėl psichikos

sutrikimo. Medicininį kriterijų sudaro konkretūs psichiniai sutrikimai ir ligos bei kitokios patologinės būsenos. Šie psichikos sutrikimai gali būti ilgalaikiai ar trumpalaikiai, priklausyti nuo konkretaus asmens ir priklausyti nuo sąlygų, kuriomis jis gyvena. Psichikos ligos gali būti įgytos arba įgimtos, turinčios arba neturinčios tendencijos progresuoti ir nuo tų ligų gali būti pasveikstama arba nepasveikstama. Detalus šių psichikos ir ligų sutrikimas yra teismo psichiatrijos nagrinėjamas dalykas. (1961 m. BK 12 str. detalizuojami psichikos sutrikimai, o vadovėlyje jie apibūdinti).

Išvada apie nepakaltinamumą – teisinė išvada. Medikai gali nustatyti tik psichikos sutrikimus ir jų poveikį asmens psichikai, tačiau apie nepakaltinamumą sprendžia teismas.

Teisinė nepaltinamumo pasekmė numatyta BK 17 str. 2 d. – asmuo teismo pripažintas nepakaltinamu, neatsako pagal BĮ už jo padarytą pavojingą veiką. Jam teismas gali taikyti BK 98 str. numatytas priverčiamąsias medicinos poveikio priemones. Teismas atsižvelgia į medikų išvadas. Kartais šių priemonių netaikymas priveda prie naujo nusikaltimo padarymo.

Pažymėtina, kad pakaltinamumo klausimas yra susijęs ir su asmens amžiumi. Nors amžius ir pakaltinamumas skirtingi požymiai (vienas objektyvus, kitas subjektyvus) asmens protiniai gebėjimai yra susiję su asmens fiziniu išsivystimu. Asmuo gali būti pripažintas ribotai pakaltinamu. Ribotas pakaltinamumas numatytas 2000 metų BK. Iki to laiko jis buvo numatytas 1995 m., bet straipsnis panaikintas jam neįsigaliojus. Teorijoje yra dvi nuomonės dėl riboto pakaltinamumo:

19

Asmuo arba yra pakaltinamas arba nepakaltinamas – nėra riboto nepakaltinamumo. Yra tarpinė būsena – ribotas nepakaltinamumas;

Įstatymų leidėjas konstruodamas ribotą pakaltinamumą numatė medicininį kriterijų su papildoma sąlyga: “dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas, pripažinti jį nepakaltinamu”.

Intelektinis kriterijus – apibrėžtas kaip asmuo negalėjo visiškai suvokti pavojingo n.v. pobūdžio. Įstatymo konstrukcija aiškintina taip: asmuo iš dalies galėjo suvokti dėl psichikos sutrikimo, o tas sutrikimas yra mažesnis ar lengvesnis. Ribotai pakaltinamam asmeniui švelninama baudžiamoji atsakomybė arba kai kuriais atvejais jis atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, taikant priverčiamąsias medicinos priemones.

Pavojingumo suvokimas:1. Faktinių aplinkybių suvokimas;2. Gyvenimiškų dėsningumų suvokimas.

Nepakaltinamumo struktūra:

Teisinis kriterijus Medicininis kriterijus1. Intelektinis – negalėjimas suvokti

padarytos BK uždraustos veikos pavojingumo.

2. Valinis – negalėjimas valdyti savo veiksmų.

1. Lėtiniais psichikos sutrikimai;2. Laikini psichikos veiklos sutrikimai;3. Protinis atsilikimas;4. Kitokios psichopatologinės būsenos;

Nepakaltinamumui reikia abiejų kriterijų: teisinio ir medicininio.

Skirtumai tarp veiksnumo ir pakaltinamumo:1. Priklauso skirtingoms teisės šakoms: veiksnumas – CT, pakaltinamumas – BT. 2. Skiriasi amžiaus riba.

KALTĖ

Kitas pagrindinis ir svarbiausias požymis yra – kaltė. Kaltė įrodinėjama kiekvienoje baudžiamojoje byloje. Nėra nė vienos sudėties nereikalaujančios kaltės įrodinėjimo. Kitose teisės šakose atsakomybė galima be kaltės. Kaltė – yra asmens padariusio pavojingą veiką vidinis (psichinis) santykis su kitais objektyviaisiais sudėties požymiais (pavojinga veika, pasekmėmis...). Kaltė yra pagrindinis sudėties požymis įrodinėjamas kiekvienoje baudžiamojoje byloje. Kaltė yra psichinis santykis. Lietuvos BT kaip ir kitų šalių BT fizinių asmenų atžvilgiu galioja psichologinė kaltės teorija. Kaltė suprantama kaip psichikos ir jo valios santykis su jo veiksmais. Kad asmuo būtų kaltas, jis turi būti protingas – pakaltinamas, adekvačiai suvokti tikrovę, savo asmenybę, gamtos dėsnius ir pan. Kaltę galima suprasti kaip tam tikrą psichikos procesą. Kaltė BT skiriasi nuo buitinio kaltės supratimo. Nėra kaltės apskritai. Yra konkreti, konkretaus asmens kaltė, padarant konkrečią nusikalstamą veiką. Išskiriami du kaltės konkretizacijos lygmenys, konkrečioj nusikalstamoj veikoj:

1. Kaltės formos nustatymas;Kaltė kaip asmens psichinis santykis gali pasireikšti dviem formomis:

Tyčine forma; BĮ 14 str. Neatsargia forma BĮ 14 str.

Kaltė gali būti tyčinė arba neatsargi. Šios dvi kaltės formos apima visas galimas asmens santykio su jo veika atmainas. Abiejų kaltės formų bendras pamatas – nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji požymiai, visų pirma pagrindiniai požymiai. Abi kaltės formos išreiškia psichinį santykį su pavojinga veika, pavojingais padariniais ir priežastiniu ryšiu. Taip pat egzistuoja santykis ir su fakultatyviniais požymiais.

2. Kaltės turinio nustatymas.Nustačius formą reikia nustatyti kaltės turinį. Kaltės turinys – tai konkretaus asmens konkretus psichinis santykis

(tyčia/neatsargumas) konkrečioje nusikalstamos veikos sudėtyje su konkrečiais objektyviaisiais požymiais. Kitaip tariant, tai vienos iš kaltės formų apibrėžimas, susietas su konkrečiu nusikaltimu ir jį padariusiu asmeniu.

20

Visi tyčiniai nusikaltimai, kurie sutampa pagal kaltės formą, skiriasi pagal kaltės turinį. Todėl turinio išsiaiškinimas yra būtina teisingo kvalifikavimo sąlyga. Negali būti atsakomybės be kaltės (Nullem crimen sine culpa).

Kaltės kriterijai (elementai) – konstruojant kaltės formas remiamasi intelektiniu ir valiniu kriterijais (elementais): Intelektinis yra susijęs su asmens proto galiomis, intelektinėmis galiomis ir suvokimu arba nesuvokimu tam tikrų

aplinkybių darant pavojingą veiką bei šios veikos pavojingumo, socialinės reikšmės, jos vertinimo. Valinis kriterijus išplaukia iš intelektinio ir siejamas su asmens norėjimu ar nenorėjimu tam tikrų padarinių,

kilsiančių dėl jo veikos arba abejingumu jiems.

Intelektinis Valinis1. Suvokimas2. Numatymas

1. Norėjimas2. Nenorėjimas

Kaltės kriterijai padeda atskleisti kaltės formas: Tiesioginė tyčia; Netiesioginė tyčia; Nusikalstamas pasitikėjimas; Nusikalstamas nerūpestingumas; Kazusas;

Suvokimas apima faktinių aplinkybių suvokimą ir padarinių numatymą – visą intelektinį kriterijų. Suvokimas (pavojingumo suvokimas):

1. Žala įstatymo saugomoms vertybėms, visuomenei.2. Grėsmė, sukelti įstatymo aprašytus padarinius;3. Faktinės aplinkybės, aprašytos įstatymo ir tam tikrais atvejais numatyti padariniai.

Numatymas – tai psichinis santykis su padariniais.

Intelektinis kriterijus Suvokimas Numatymas Valinis kriterijus

Tiesioginė tyčia Netiesioginė tyčia

(nenorėjo, bet sąmoningai leido atsirasti)

Nusikalstamas pasitikėjimas

(lengvabūdiškai tikėjosi išvengti)

Nusikalstamas nerūpestingumas(pareiga ir galimybė tą pareigą įvykdyti)

nėra

nėra

Kazusas nėra nėra

TIESIOGINĖ TYČIA (TYČINĖ KALTĖS FORMA)

Tyčia – tai santykis su veika ir padariniais; tai psichinis santykis kai suvokiamos visos faktinės aplinkybės. Tai pati pirmoji kaltės forma įtvirtinta BĮ. Tai pati sunkiausia kaltės forma. Absoliuti dauguma nusikalstamų veikų

padaroma tyčia. Tyčinė kaltės forma įtvirtina LR BK 15 str. 15 str. 1 dalis išskiria tyčios rūšis: “nusikaltimas ar nusižengimas padarytas tyčia jei jis padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia”. Veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, ar tyčia tiesioginė ar netiesioginė, tačiau skirstymas turi didelę teorinę ir praktinę reikšmę. Jei kaltininkas sako: “aš nenorėjau”, tai neatima galimybės inkriminuoti tyčinį nusikaltimą, net jei ir asmuo nemeluoja. Kadangi toks asmuo nors ir nenorėjo kilsiančių

21

pasekmių, jas numatė ir sąmoningai leido joms kilti. Arba kitaip tariant, nieko nedarė, kad jos nekiltų. Tiesioginės ir netiesioginės tyčios išskyrimas padeda individualizuoti bausmę.

BK 15 str. 2 dalis apibrėžia tiesioginę tyčią: “nusikalstama veika padaryta tiesiogine tyčia, jei ją darydamas asmuo suvokė pavojingą n.v. pobūdį ir norėjo taip veikti”.

BK 15 str. 2 d. 1 p. aprašyta tiesioginė tyčia formaliose sudėtyse. Žodžiai: “asmuo suvokė pavojingos veikos nusikalstama pobūdį” išreiškia intelektinį kriterijų (elementą), žodžiai: “norėjo taip veikti” – išreiškia valinį elementą.

Materialiose sudėtyse veika padaryta tiesiogine tyčia, jeigu ją darydamas asmuo suvokė pavojingą n.v. pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BĮ numatyti padariniai ir jų norėjo. 15 str. 2 d. 2 p. numatyta tiesioginė tyčia materialiose sudėtyse. Žodžiai: “asmuo suvokė pavojingą n.v. pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai” – išreiškia intelektinį tyčios kriterijų (elementą). Žodžiai: “ir jų norėjo” – išreiškia valinį elementą.

Psichinis santykis su daroma veika – asmuo supranta veikos pavojingą pobūdį (veikos pavojingumą). Pavojingumo supratimas susideda iš dviejų dalių:

1. Asmuo supranta faktinę veikos pusę – faktiškai atliekamus veiksmus (ima svetimą daiktą).2. Asmuo supranta veikos socialinę reikšmę. (supranta, kad paėmus svetimą daiktą visuomenė to netoleruoja).Nebūtina, kad asmuo žinotų įstatymus. Nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia.

Kartais kaltininkai darydami veiką nesupranta jos pavojingumo, nors supranta visus objektyviuosius požymius, tačiau mano, kad taip elgtis galima, kad tai nepavojinga. Pvz.: žmogus eina mišku ir randa lagaminą, o ten prikrauta pinigų. Tada pasiima tuos pinigus ir mano, kad tai nenusikalstama. Įstatymas draudžia tokią veiką, nes didelės vertės radinio pasisavinimas draudžiamas.

Kai kurias atvejais asmuo objektyviai nesupranta pavojingumo, ko reikalauja įstatymas. Todėl 15 str. formuluotės negalima aiškinti siaurai gramatiškai. Aiškinti reikia apsiribojant faktinių aplinkybių supratimu.

Nėra vienos nuomonės, kurių objektyviųjų požymių suvokimas yra būtinas, norint nustatyti tyčią (ar objekto, ar veikos, ar padarinių, ar priežastinio ryšio ir pan.). Pavojingumo suvokimo prielaida yra faktinių aplinkybių suvokimas. O faktinės aplinkybės – tai pati pavojinga veika ir kitos jos padarymo aplinkybės: veikos padarymo būdas, priemonės ar įrankiai, dalykas ar nukentėjusysis, padarymo laikas ar vieta.

Materiali sudėtis. Padarinių numatymas yra betarpiškai susijęs su veikos suvokimu. Padarinių numatymo sąvoka apima ne tik padarinių, tačiau ir priežastinio ryšio suvokimą (nors ir labai abstraktų). Kaltininkas darydamas pavojingą veiką, nebūtinai supranta ar turi suprasti tikslų kėsinimosi objektą. Objekto suvokimas teismų praktikoje paprastai nenustatinėjamas. Būtina ir pakanka nustatyti, kad kaltininkas suvokė savo veiką ir jos dalyką. Pažymėtina, kad tyčia veikiantis asmuo neprivalo suvokti savo, kaip nusikalstamos veikos subjekto, bendrųjų požymių. Jis juos gali suvokti, bet neprivalo. Kai kuriais atvejais, tyčinėse veikose svarbu nustatyti, kad kaltininkas suvokė savo konkrečias pareigas, kurias pažeidžia, ar, kurių neatlieka. Tačiau nereikia, kad jis suvoktų esąs specialusis subjektas. Išvada – nustatant tyčią, svarbu faktinės veikos aplinkybės ir jų supratimas. Ar galima inkriminuoti tyčinį nusikaltimą kai asmeniui buvo ribojama valios laisvė? Tokiu atveju klausimas turi būti sprendžiamas remiantis būtinojo reikalingumo sąlygomis. Kai asmeniui ribojama valios laisvė ir jis padaro pavojingą veiką, jis gali būti pripažintas tą veiką padaręs tyčia. Tačiau reikia nustatyti valios laivės ribojimo pobūdį ir pagal tai spręsti apie aplinkybės šalinančios baudžiamąją atsakomybę buvimą.

BK 225 str. 1 d.- 5 alternatyvio veikos:Veika – paėmęs kyšį:

a) Intelektinis – asmuo supranta gaunantis neteisėtą atlygį;b) Asmuo supranta, kad atlygis jam duodamas už tarnybos veiksmų atlikimą ar neatlikimą;c) Asmuo supranta, kad atlygio davėjo suvokimas taip pat atitinka aukščiau nurodytus momentus (a ir b);d) Valinis – asmuo nori gauti atlygį.

Apibenrinimas:Intelektinis kriterijus – asmuo supranta, kad priima tam tikras vertybes kaip kyšį, jam duodamą neteisėtą atlygį už tarnybos veiksmo atlikimą ir, kad duodantysis atlygį supranta kaip neteisėtą. Valinis kriterijus – asmuo nori taip elgtis, nori priimti šias vertybes.

22

NETIESIOGINĖ TYČIA

Netiesioginė tyčia BK 15 str. 3 d. Nusikalstama veika padaryta netiesiogine tyčia, jeigu ją darydamas asmuo suvokė pavojingą n.v. pobūdį, numatė, kad

dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai (intelektinis kriterijus) ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (valinis kriterijus). Netiesioginė tyčia galima tik materialiose sudėtyse, kai yra padariniai. Jeigu sudėtis formali galima tik tiesioginė tyčia. Intelektinis netiesioginės ir tiesioginės tyčios kriterijai sutampa. Sutampa asmens suvokimas savo veikos, jos pavojingo pobūdžio. Skiriasi valinis kriterijus. Kaltininkas, darydamas veiką, supranta faktinį veikos momentą, numato kilsiančias pasekmes, bet sąmoningai leidžia joms atsirasti. Pavojingi padariniai kaltininkui yra nereikalingi, jam svarbiausia pats veikimas. Šie padariniai yra tartum priverstiniai ar fakultatyviniai. Jų asmuo išvengtų, jei pasirinktų kitokį elgesio būdą. Tačiau jis taip stipriai/karštai siekia tikslo, nekreipdamas dėmesio į tai, kad to tikslo įgyvendinimas gali būti susijęs su įstatyme numatytų padarinių atsiradimu. “Nors nenorėjo, bet sąmoningai leido atsirasti” šiuo atveju nenoras neparemtas konkrečiais veiksmais. Abejingumas kilsiantiems padariniams. Kaltininkas nenori padarinių, tačiau nieko nedaro, kad jie neatsirastų. Nusikalstama veika padaryta netiesiogine tyčia gali idealiai sutapti su veika padaryta tiesiogine tyčia. Ir tik konkrečių aplinkybių nustatymas, konkretaus asmens paaiškinimas leis atriboti tiesioginę tyčią nuo netiesioginės. (pvz.: motina norėdama atsikratyti savo kūdikio, nuneša į mišką ir palieka. Jeigu ji norės kad tas kūdikis greitai numirtų dėl šalto oro miške – tai tiesioginė tyčia. Tačiau jeigu paliks parke, kur vaikšto daug žmonių ir gali greit surasti vaiką – tai netiesioginė).

APIBRĖŽTA IR NEAPIBRĖŽTA TYČIA

BĮ išskiria tik tiesioginę ir netiesioginę tyčią. Tačiau praktikoje to nepakanka, norint teisingai įvertinti nusikalstamą veiką. Kaltininkas veikdamas gali norėti konkretaus nusikalstamo rezultato tačiau gali jo nepasiekti arba pasiekti kitokį rezultatą negu jis norėjo, arba kaltininkas veikdamas gali nenumatyti jokio konkretaus rezultato. Kai kurios BĮ normos sukonstruotos taip, kad diferencijuoja/skirsto baudžiamąją atsakomybę priklausomai nuo padarinių išreikštumo laipsnio. 138 str, 140 str. – šios veikos skiriasi pagal padarinių išreikštumo laispnį. Kaltininkas darydamas veiką gali įsivaizduoti prie ko prives ta veika. Todėl tiriant nusikalstamą veiką ir nustatinėjant kaltę, nustačius tyčinę kaltę, reikia nustatyti tyčios apibrėžtumą – ar tyčia buvo apibrėžta ar neapibrėžta (konkretizuota ar nekonkretizuota). Tyčios apibrėžtumo išskyrimo pagrindas tyčios valinio kriterijaus ypatumai, norimų pasekmių/padarinių konkretizacijos laipsnis.

Apibrėžta tyčia laikoma tokia tyčia, kuomet asmuo darydamas pavojingą veiką supranta pavojingą jos pobūdį, numato kilsiančius pavojingus padarinius ir nori apibrėžtų padarinių, pvz.: šaudamas nušaut. Arba nori tam tikrų alternatyvių padarinių, pvz.: arba pavogti televizorių, arba šaldytuvą.

Neapibrėžta tyčia – yra tokia, kuomet asmuo supranta daromos veikos pavojingą pobūdį, numato kilsiančius padarinius ir jų nori, tačiau nekonkretizuoja jų išreikštumo laipnio. Pvz.: vagis įsibraudamas į gyvenamą ar negyvenamą patalpą, nori pagrobti tai, kas yra vertinga.

Tyčios apibrėžtumas labai svarbus kvalifikuojant nusikalstamą veiką. Esant apibrėžtai tyčiai, veika kvalifikuojama pagal tyčios kryptingumą, kokių pasekmių/padarinių kaltininkas norėjo, už tokius jis ir atsakys. Jei pavyko pasiekti tokius padarinius, bus inkriminuojama baigtinė veika su konkrečiais padariniais. Jei nepavyko pasiekti padarinių, kurių asmuo norėjo, bus inkriminuojamas pasikėsinimas padaryti/pasiekti konkrečius padarinius. Esant neapibrėžtai tyčiai, veika kvalifikuojama pagal realiai kilusius padarinius, tais atvejais, kai jie yra. Ką kaltininkas padaro, už tai jis ir atsakys. Kai padariniai nekyla, reikia kiek įmanoma detaliau, kiek įmanoma daugiau konkretizuoti tam tikram diapazone galėjusius kilti padarinius ir inkriminuoti reikia pasikėsinimą sukelti galėjusius kilti padarinius. Tokiais atvejais kai dėl galėjusių kilti padarinių yra dvejonių galimas dvejopas sprendimas:

1. Abejones aiškinti kaltininko naudai ir inkriminuoti mažesnius galėjusius kilti padarinius. Yra galimybė, kad kaltininko veika nebus deramai įvertinta.

2. Inkriminuoti didžiausius galėjusius kilti padarinius, o abejones dėl jų pašalins teismas, priimdamas apkaltinamąjį teismo nuosprendį.

Nustatant tyčios apibrėžtumą ar neapibrėžtumą, kaltininko parodymai lygintini su objektyviaisiais požymiais (veika, jos aplinkybėmis).

23

Uždavinys:Viename Paryžiaus kino teatrų moteris atsisėdo ant krėslo ir pajuto adatą. Ji atsistojo ir pamatė, kad ten buvo adata su

rašteliu: ”jūs buvote užkrėstas AIDS”. Kaip vertinti asmens veiksmus, kuris įsmeigia adatą į krėslą su tokiu rašteliu? Tokia veika yra pavojinga ar priešinga

teisei? Ką asmuo supranta darydamas tokį veiksmą ir ko jis siekė tokiu veiksmu? Kaip pasireiškia jo tyčia.

NEATSARGI KALTĖS FORMA

Tradiciškai neatsargiai padaromos nusikalstamos veikos laikomos mažiau pavojingomis už tyčines ir toks vertinimas atsispindi BĮ sankcijoje. Tačiau pažymėtina, kad iš tiesų neatsargios veikos, asmenų aplaidumas dažnai sukelia daug didesnius padarinius nei tyčinės veikos. BK 16 str. 1 d. – išskiria dvi neatsargios kaltės rūšis:

1. Nusikalstamas pasitikėjimas BK 16 str. 2 d. – nusikaltimas ar nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo/neveikimo gali atsirasti BĮ numatyti padariniai (intelektinis kriterijus), tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti (valinis kriterijus). Pvz.: vairuotojas važiuodamas gatve, nesilaikydamas saugaus atstumo trenkėsi į priešais važiuojantį automobilį, apysunkiai sužalojo vairuotoją ir dar pėstyjį. Nusikalstamo pasitikėjimo atveju, veikiantis asmuo numato, kad dėl jo veikos gali atsirasti padariniai, jis taip pat numato, kad jie gali ir neatsirasti. Intelektinio kriterijaus skirtumas nuo tyčios – tyčioje asmuo supranta pavojingą veikimo pobūdį, asocialų neigiamą veikimo pobūdį ir numato būtinai kilsiančius padarinius. Pasitikėjimo atveju asmuo neveikia pavojingai. Jis veikia rizikingai ir jis supranta rizikingą savo veikimo pobūdį. Esant tyčiai veiksmai iš esmės nukreipti į padarinius, kurie neišvengiami ar labai tikėtini. Esant pasitikėjimui, veiksmai nėra nukreipti į padarinių kilimą. Asmuo pasekmes numato tik kaip mažą tikimybę. Veikos kaip pasitikėjimo pripažinimas galimas tik esant abiems kriterijams: intelektiniam ir valiniui. Supratimui savo veikimo rizikingo pobūdžio ir lengvabūdiškam tikėjimuisi padarinių išvengti. Pasitikėjimas charakterizuojamas numatymu nekonkrečios pasekmių kilimo galimybės/tikimybės. Esant pasitikėjimui asmens sąmonė ir valia neabejingi galimoms pasekmėms ir nukreipti joms užkirsti (tai esminis skirtumas nuo netiesioginės tyčios). Pasitikėjimas reiškia asmens tikėjimą konkrečiomis aplinkybėmis, kurios padės išvengti padarinių. Asmuo tikisi konkrečių, realiai egzistuojančių aplinkybių, galinčių objektyviai atsverti nusikalstamo rezultato kilimą. Tačiau joms nepalankiai susiklosčius, asmens prognozės neišsipildo. Asmuo gali pasitikėti asmeninėmis savybėmis, pvz.: jėga, vikrumu, žiniomis, patyrimu, kvalifikacija. Galima pasitikėti kitų asmenų veiksmais, gamtos jėgomis, mechanizmais (gerais stabdžiais, gerom padangom) ir kitais visiškai realiais veiksniais. Asmuo pervertina šių veiksnių reikšmę. Apskaičiavimai būna nepakankami. Todėl nusikalstamo rezultato išvengti nepavyksta.

2. Nusikalstamas nerūpestingumas – antra neatsargios kaltės rūšis. BK 16 str. 3 d. – “n.v. padaryta dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jei ją padaręs asmuo, nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai (intelektinis kriterijus) nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numtatyti (valinis kriterijus).” Nusikalstamas nerūpestingumas iš esmės skiriasi nuo tiesioginės kaltės ir nuo nusikalstamo pasitikėjimo, nes šiuo atveju asmuo net nenumato, kad dėl jo veikos gali atsirasti kokie nors žalingi padariniai įstatymo saugomoms vertybėms. Kaltininkas veikdamas nenumato faktinės padarinių kilimo galimybės arba nenumato pavojingo pobūdžio tokių galimų padarinių. Pagal intelektinį kriterijų, nerūpestingumas yra savitas. Intelektinis kriterijus šiuo atveju yra kaip išvestinis, nes kažkas nenumato, protas nedalyvauja, o turėtų veikti. Valinis kriterjus nerūpestingumo atveju pasireiškia tuo, kad kaltininkas turi įpareigojimą ir realią galimybę numatyti galimus žalingus savo veikimo/neveikimo padarinius. Asmuo nesuaktyvina savo intelektinio ar proto galių, kad būtų užkirstas kelias galimiems padariniams. Įstatymas išskiria du požymius:

Veikos aplinkybės. Jas būtina nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju, aiškinantis kiekvieno asmens supratimą/nesupratimą šių aplinkybių.

Asmeninės savybės, apibūdinančios reikalavimą asmeniui veikti taip, kad būtų išvengta žalos įstatymo saugomoms vertybėms. Būtina nustatyti ir asmenines kaltininko savybes, kuriomis jis pasižymi: kaltininko amžių, gyvenimišką patirtį, išsilavinimą, gebėjimą naudotis prietaisais, naudoti padidinto pavojaus šaltinio prietaisais.

Išskiriami du nerūpestingumo vertinimo kriterijai:

24

1. Objektyvusis – kaltininko turėjimas numatyti pavojingus padarinius; kylantis iš pareigų, teisės aktų, gyvenimiškos patirties;

2. Subjektyvusis – asmens galėjimas numatyti pavojingus padarinius, reali galimybė konkrečioje situacijoje prognozuoti jos vystymąsi, numatyti priežastinio ryšio vystymąsi bent bendrais bruožais ir pan. Kiekvienas statistiškai, vidutiniškai protingas žmogus, turintis gyvenimiškos patirties gali numatyti savo vekimą, jo pobūdį, priežastinio ryšio vystymąsi, pasekmes, kurias sukels jo veikimas.

Šie du kriterijai įstatyme įtvirtinti žodžiais: “galėjo ir turėjo numatyti” – galėjimas ir pareiga.

Nepriklausomai nuo to ar konkrečiu atveju kaltė pasireiškia kaip nusikalstamas pasitikėjimas, ar kaip nusikalstamas nerūpestingumas, atsakomybė kyla pagal tą patį specialiosios dalies straipsnį, numatantį atsakomybę už neatsargią veiką. Tačiau neatsargumo rūšių išskyrimas svarbus detalizuojant kaltės turinį, bei skiriant ir individualizuojuant bausmę.

Pagal BK 16 str. 4 d. asmuo už neatsargią veiką baudžiamas tiktai tada, kai atsakomybė už neatsargią veiką numatyta konkrečiame specialiosios dalies straipsnyje. Tačiau baudžiamajame įstatyme egzistuoja spragų pvz.: BK 223 str.

MIŠRI (“DVIGUBA”) KALTĖ

Galiojant 1961 BK, buvo situacijų, kada aiškinant dispoziciją buvo galima padaryti tokią išvadą – dispozicijoje yra ir tyčinė ir neatsargi kaltė. 124 str. 3 d. tyčinis aborto padarymas sukėlęs nukentėjusiosios mirtį. Veika – abortas padaromas tyčia, padariniai – nėštumo nutraukimas atsiranda irgi tyčia, o tai, kad nukentėjusioji dėl šio nėštumo nutraukimo miršta jau yra neatsargi ir išvestinė pasekmė. Galimos ir kitokios situacijos kuomet vienoje sudėtyje galima sukonstruoti kaltininko skirtingą psichinį santykį su skirtingais sudėties objektyviaisiais požymiais. Pvz.: 2000 m. BK 149 str. 3 d. – iššaginimas. Tas, kas iššagino nepilnametį asmenį. Tas kas atlieka veiką tyčia, taip elgtis nori – sudėtis formali, o tai, kad nukentėjusysis yra nepilnametis, jis nenumato nors gali ir turi numatyti. Kai kurių autorių nuomone, tai yra mišri kaltė. Tokia nuomonė yra neteisinga. Trečia situacijų grupė, kuomet pažeidžiant kokias nors taisykles, blanketinę normą, kyla BĮ numatyti padariniai. Pvz.: 281 str. 4 d. eismo saugumo taisyklės pažeidžiamos tyčia (nes veika pati savaime nėra nusikalstama). Veikos nusikalstamumą nulemia neatsargi kaltė. Tačiau kai kurių autorių nuomone tai yra mišri kaltė.

Visais tais atvejais, kai skirtingų sudėties objektyviųjų požymių atžvilgiu galima nustatyti skirtingą kaltininko psichinį santykį, galima kalbėti apie mišrios kaltės galimybę.

Teorijoje teigiama, kad nustatant mišrią kaltę, galima teisingiau kvalifikuoti veiką, geriau nustatyti veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį bei individualizuoti bausmę. 275 str. 2 d., tačiau kodeksas neįtvirtina ir mišrios kaltės formos.

Mišri kaltė pvz.: BK 251 str. 4 d. ir 275 str. 2 d.

Mišrios kaltės du atvejai:1. Skirtingas psichinis santykis su veika ir padariniais. BK 251 str. 4 d. ir 275 str. 2 d.2. Skirtingas psichinis santykis su skirtingais objektyviaisiais požymiais (santykis su veika ir dalyku). BK 149 str. 3, 4 d.,

150 str. 3, 4 d., 129 str. 1, 4 d., 135 str. 1, 4 d.

KAZUSAS IR JO BAUDŽIAMOJI TEISINĖ REIKŠMĖ

Bendrinėj kalboj, kazusas – tai tam tikra situacija, tam tikras kėblus, kokio nors reiškinio susiformavimas. BT kazusu vadinama tokia situacija kuomet kyla nusikalstami padariniai dėl asmens veikos, tačiau nesant kaltės. Kitaip tariant, kazusas yra padarinių sukėlimas be kaltės, arba asmens veiksmai be kaltės. Dažniausiai asmuo nenumato pavojingų padarinių kilimo galimybės, neturi ir negali jų numatyti arba, nors ir turi, bet realiai negali numatyti. Pvz.: ginklas, iškritęs iš dėklo, pats savaime iššauna ir sužeidžia šalia buvusį žmogų. Kazusas tai aplinkybių sutapimas. Kartais tiriant nusikalstamas veikas susiduriama ir su ginčytinais atvejais. Įvairios situacijos, kai dėl gyvūnų veiksmų kyla nusikalstami padariniai. Paprastai teigiama, kad žmogus neatsako už gyvūnų veiksmus, visais atvejais, kai buvo ėmęsis visų nuo jo priklausančių atvejų. Tačiau būtina atsižvelgti į specifiką.

Galimos kitokios kazuso atmainos, kai asmuo supranta savo veiksmų rizikingą pobūdį (numato, kad dėl veikos gali atsirasti pavojingi padariniai), bet pagrįstai tikisi jų išvengti. Padariniai tokiu atveju kyla dėl kitų asmenų neatidumo ar dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių. Pvz.: medžioklėje varovai įsimaišo tarp žvėrių; automobilių lenktynių metu žiūrovai išeina į važiuojamają dalį.

25

Esant kazusui, asmuo baudžiamojon atsakomybėn netraukiamas, nes nėra jo kaltės, vadinasi nėra ir sudėties.

SUVOKIMO KLAIDOS IR JŲ BAUDŽIAMOJI TEISINĖ REIKŠMĖ

Kartais kaltininkas darydamas nusikalstamą veiką, neteisingai suvokia daromos veikos pavojingą pobūdį ar jos socialinę reikšmę. Tokiais atvejais, kai asmuo ne adekvačiai suvokia savo veiksmus, subjektyvus jo suvokimas atitolsta nuo objektyvios tikrovės, susiduriama su suvokimo klaida arba tiesiog klaida. BT išskiriamos dvi klaidų rūšys:

1. Juridinės (teisinės) klaidos – tai asmens apsirikimas dėl veikos teisinio vertinimo:a) Tariamas nusikaltimas – asmuo, darydamas veiką, nelaikomą nusikaltimu, mano darąs nusikaltimą. Pvz.: randa

piniginę su pinigais ir kredito kortelėmis. Jis mano, kad ją pavogė, nors iš tikrųjų rado. b) Daro nusikalstamą veiką, tačiau mano, kad ji nenusikalstama. Pvz.: vyras jėga siekia lytinių santykių su žmona ir jų

pasiekia. Mano, kad nenusikalstama, nors tai yra nusikalstama. 2. Faktinės klaidos – asmens apsirikimas dėl faktinių veikos aplinkybių. Faktinės veikos aplinkybės gali būti sudėties

požymiai, taigi toks apsirikimas gali turėti įtakos asmens veiksmų vertinimui. Pvz.: klaidos dėl objekto, dalyko, nukentėjusiojo. Norėjo nužudyti Petrą, o nužudė Joną. Asmuo gali norėti pasikėsinti į mažiau svarbią vertybę, o iš tikrųjų pasikėsina į labiau svarbią vertybę. Galimas pasikėsinimas į netinkamą objektą. Pvz.: kėsinamasi nužudyti jau mirusį žmogų. Tokiu atveju asmenys atsako už pasikėsinimą nužudyti. Galimos klaidos dėl objektyviųjų požymių: priežastinio ryšio vystymosi eigos, klaidos dėl priemonių. Panaudojamos netinkamos priemonės pvz.: užkeikimai. Panaudojamos didesnio poveikio priemonės nei norėta. Esant asmens klydimui, kvalifikuojant jo veiksmus, lemia jo kaltė – tyčia, jos apibrėžtumas. Asmens veiksmai vertintini taip, kad jis atsakytų už tai, ko norėjo. Jei kilo padariniai, inkriminuoti ir tuos kilusius padarinius.

Klaidos:1. Dėl faktinių aplinkybių (n.v. sudėties požymiai) – kaltininkas nesuvokia reikšmingos aplinkybės. 2. Dėl baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių. 3. Dėl elgesio vertinimo.

Teisinė reikšmė:1. Šalina tyčią (dėl n.v. sudėčiai priklausančių faktinių aplinkybių). 2. LAT 1997 m. nutarimas “Dėl būtinosios ginties” nr. 4 šalina tyčią. 3. BK 2 str. 2 d. “Įstatymų nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia”, tačiau 2 str. 3 d. – išimtis – negalėjimas žinoti

atleidžia nuo atsakomybės.

FAKULTATYVIEJI SUBJEKTYVIEJI POŽYMIAI

Nusikalstamos veikos motyvas yra tos vidinės paskatos, kurios stumia kaltininką daryti nusikalstamą veiką. Tai varomoji asmens elgesio jėga. Nusikalstamos veikos tikslas yra tai, ką kaltininkas nori pasiekti darydamas nusikalstamą veiką. Tai jo siekiamas įsivaizduojamas idealus nusikalstamo elgesio rezultatas. Motyvai ir tikslai savo turiniu labai įvairūs ir juos nulemia asmens vertybinė orientacija. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nusikaltimai padaromi siekiant tikslo gali būti:

1. Tikslas pasiekiamas po to kai atsiranda padariniai. (Nužudžius gaunamas palikimas.)2. Tikslas ir padariniai derinasi – atsiranda vienu metu. (Tyčinis sveikatos sutrikdymas keršijant)

(KITAS KONSPEKTAS)Aplinkybes, pašalinančias veikos pavojingumą

- asmuo numato arba net sukelia tam tikras pasekmes, tačiau tai padaroma vykdant socialiai vertingas veiksmus, todėl tuos aplinkybės šalina atsakomybę.

1) aplinkybes, pašalinančias veikos pavojingumą: veikos mažareikšmiškumas; savanoriškas atsisakymas nuo nusikaltimo padarymo; būtinoji gintis; asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas;

26

būtinasis reikalingumas; pateisinama profesinė ar ūkinė rizika; mokslinis eksperimentas.

2) aplinkybes, pašalinančias veikos priešingumą teisei: nukentėjusiojo sutikimas įsakymo vykdymas profesinių pareigų vykdymas savo teisės realizavimas teisėsaugos institucijos užduoties vykdymas nenugalima jėga

Bendri visų aplinkybių požymiai:a) žalos, numatytos baudžiamajam kodekse, padarymas;b) aplinkybė pašalina baudžiamąją atsakomybę, o ne veikos baudžiamumą;c) baudžiamoji atsakomybės pašalinimas negali būti siejamas su kaltės nebuvimu.

Visos aplinkybės gali būti klasifikuojamos:1) aplinkybės, numatytos baudžiamajame įstatyme

o būtinoji gintiso asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymaso profesinių pareigų vykdymaso būtinasis reikalingumaso teisėsaugos institucijos užduoties vykdymaso įsakymo vykdymaso pateisinama profesinė ar ūkinė rizikao mokslinis eksperimentas

2) aplinkybės, nenumatytos baudžiamajame įstatymeo nukentėjusiojo sutikimaso savo teisės realizavimaso donorystė

Būtinoji gintis. Nėra nusikaltimas, toks veikimas, kuris nors ir formaliai atitinka B. įstatyme numatytos veikos požymius,

tačiau padarytas ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Žmogus turi teisę į būtinąją gintį nepriklausomai nuo to ar jis galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios organus. Būtinoji gintis yra prigimtinė žmogaus teisė gintis nuo kėsinimosi(Ultima ratio – paskutinė galimybė)

Būtinoji gintis visada susijusi su žalos padarymu užpuolikui. Jei užpuolikui nepadaroma žala, kuri numatyta baudžiamosiose įstatymuose, tai veiksmai laikomi socialiai vertingais, tačiau nesudaro būtinosios ginties situacijos. Žalos padarymas užpuolikui pripažįstamas teisėtu tik tais atvejais, kai ji padaroma laikantis reikalavimų.

Išskiriami du dalykai kuriems keliami reikalavimai:- kėsinimasis - aktyvus veikimas- gynyba -

Kėsinimuisi keliami reikalavimai:1) turi būti pavojingas2) turi būti realus3) turi būti akivaizdus

27

1) Kėsinimosi pavojingumą rodo, kad jie nukreipti prieš asmens gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę, nuosavybę, būsto neliečiamybę ar kitas teises, valstybės ar visuomenės interesus. Pavojingu kėsinimusi laikomos tik baudžiamojo įstatymo numatytos veikos. Baudžiamajame kodekse kalba ne apie pavojingą veiką, bet apie pavojingą kėsinimąsi, nes gali kėsintis gali ir nepilnametis, ir nepakaltinamas. Besiginantis turi stengtis išvengti skaudžių pasekmių. Įstatymas suteikia teisę pradėti gintis anksčiau nei realiai prasideda kėsinimasis, bet tuo metu jau turi būti reali grėsmė. Ar kėsinimasis buvo tiesiogiai gresiantis, reikėtų vertinti kaip besiginantysis suvokė situaciją.

Akivaizdumas ir realumas – išraiška erdvėje ir laike.2) Realus – egzistuoja iš tikrųjų.Akivaizdžiu laikomas kėsinimasis, kuris jau daro arba jau yra aiški jo grėsmė. Būtinosios ginties būklė gali

būti ir kai gynybos aktas įvyksta vos tik pasibaigus kėsinimuisi, kurio pabaigos momentas besiginančiajam nebuvo iškus. Kėsinimosi sustabdymas, siekiant pagerinti kėsinimosi sąlygas, negali būti pripažįstamas kėsinimosi nutraukimu.

3) Akivaizdus – prasidėjo arba tuoj prasidės.Kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentai:1. jei užpuolikui žala padaroma po to, kai kėsinimasis buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo

reikalo panaudoti gynybos priemones, tai besiginančiojo veiksmai nėra būtinoji gintis. 2. nėra būtinoji gintis, kai įtaisomi pavojingi gyvybei įrengimai, nes nėra akivaizdžios kėsinimosi

grėsmės; 3. būtinoji gintis negalima tyčios iškėlimo aikštėn metu arba nusikaltimo rengimosi stadijoje. Šiuo

atveju gynybos būdas - pranešimas teisėsaugos organams apie rengiamą nusikaltimą.

Gynybai keliami reikalavimai:1) tik nuo pavojingo kėsinimosi,2) žala gali būti padaryta tik besikėsinančiajam,3) gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą.

1) Baudžiamasis įstatymas leidžia ginti ne tik savo, bet ir kitų asmenų, valstybės ar visuomenės interesus, tai yra gintis gali ne tik užpultasis. Ginant kitą asmenį - nebūtinas šio asmens sutikimas. Gynybos laikas. Pradėti gintis galima šiek tiek anksčiau, negu prasideda kėsinimasis, kuris turi būti traktuojamas kaip tiesiogiai gresiantis. O gynybos pabaiga leidžiama šiek tiek vėliau negu kėsinimasis baigėsi.

2) žalos nei trečiajam asmeniui nei kitų turtui padaryti negalimaNesvarbu ar žala padaryta besikėsinančiajam didesnė ar mažesnė už žalą, kurią šis kėsinosi padaryti

besiginančiajam.3) gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumąGynybos priemonės ir padaryta žala laikoma teisėtomis, jeigu jos atitinka kėsinimosi pavojingumą ir

pobūdį. Kėsinimosi pavojingumas ir pobūdis priklauso nuo objekto į kurį kėsinamasi vertingumo, veikimo būdo(pavartotos priemonės), kėsinimosi intensyvumo(užpuolikų skaičius, jų ginkluotumas), vietos, laiko ir kitų aplinkybių.

Tariamoji būtinoji gintis - kai besiginantysis klaidingai suvokdamas kėsinimąsi pradeda gintis. Jei besiginantysis galėjo ir privalėjo suvokti aplinkybes - atsakomybė už neatsargų nusikaltimą. Jei negalėjo ir neprivalėjo suvokti - būtinosios ginties taisyklės;

Būtinosios ginties provokacija - kėsinimąsi iššaukia besiginančiojo veiksmai. Šiuo atveju nepripažįstama būtinąja gintimi ir atsakomybė kyla už tai ką padarė. Žalos padarymą besikėsinančiajam po to, kai užpuolimas buvo sąmoningai sukeltas paties besiginančiojo, siekiančio panaudoti užpuolimą kaip pretekstą savo neteisėtiems veiksmams.

Būtinosios ginties viršijimas. - aiškų gynybos ir kėsinimosi pobūdžio bei pavojingumo neatitikimą. Būtinosios ginties viršijimas iš

objektyviosios pusės bus, kai yra sunkus kūno sužalojimas arba nužudymas. Iš subjektyvinės pusės - tik tyčinis kūno sužalojimas ar nužudymas bus peržengimas.

28

Būtinosios ginties peržengimu nelaikoma: a) jei besikėsinančiajam padaromas lengvas ar apysunkis kūno sužalojimas arba žala;b) jei žala padaroma dėl neatsargumo; c) žala neatitinkanti pavojingumo pobūdžio buvo padaryta dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio; d) kai buvo ginamasi nuo įsibrovimo į būstą

Svarbūs aspektai:1) įstatymų leidėjas nereikalauja žalos adekvatumo. Besiginantysis gali pažeisti geresnį gėrį nei yra

kėsinamasi.2) nereikalaujama gynybos priemonių atitikimo kėsinimosi priemonėms. Gynybos priemonės gali būti

galingesnės;3) ypač svarbu kėsinimosi intensyvumas ir apimtys (kiek užpuolikų, kokios priemonės, laikas, vieta,

besikėsinančiojo ir besiginančiojo fizinės galimybės, kokį gėrį siekiama pažeisti)

Visos abejonės dėl būtinosios ginties teisėtumo yra interpretuojamos iš besiginančiojo pozicijų. Būtinosios gintie viršijimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę, tačiau bausmė gali būti švelninama.

Asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas- tai tokia situacija, kai vejantis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai

bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padaro turtinės žalos, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, o sulaikydamas nusikaltimo vietoje asmenį, tyčia nužudžiusį ar pasikėsinusį nužudyti, - sunkų sveikatos sutrikdymą, jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyt.

Sulaikymas - žmogaus teisė, o ne pareiga, todėl ji netaikoma pareigūnų elgesiui. Pareigūnų vykdomi įtariamųjų sulaikymai turi būti traktuojamas kaip profesinės pareigos vykdymas, kurios teisėtumą reglamentuoja specialūs įstatymai. Asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas, net ir panaudojus fizinę prievartą, yra socialiai vertingas elgesys, nes juo užkertamas kelias naujiems nusikaltimams daryti, garantuojamas būsimas teisingumo vykdymas ar paskirtos bausmės atlikimas.

Sulaikymo teisėtumui keliami reikalavimai:1) sulaikomas turi būti asmuo, kuris padarė nusikalstamą veiką;Apie tai gali liudyti tokios aplinkybės: asmuo užklumpamas bedarantis nusikaltimą arba tuoj po jo

padarymo, mačiusieji tiesiogiai nurodo asmenį kaip padariusį nusikaltimą, ant asmens ar jo drabužių randami aiškūs nusikaltimo pėdsakai ir panašiai. Jei asmuo, sulaikydamas tariamą nusikaltėlį, suklydo ir pagal faktines aplinkybes neprivalėjo ir negalėjo to suvokti - baudžiamojon atsakomybėn netraukiamas. Jei galėjo ir privalėjo suvokti, kad daro klaidą - atsakys kaip už nusikaltimą, padarytą dėl neatsargumo.

2) sulaikančiojo veiksmai turi būti proporcingi įtariamojo veiksmams, tai yra turi imtis tokių veiksmų, kurių pakanka sulaikymui. Fizinę prievartą galima panaudoti tik tada, kai nusikaltėlis aktyviai vengia sulaikymo.

3) žalos apimtis - gali būti padaroma turtinės žalos, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, o sulaikydamas nusikaltimo vietoje asmenį, tyčia nužudžiusį ar pasikėsinusį nužudyti, - sunkų sveikatos sutrikdymą, jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyt. Tai maksimalios žalos ribos. Jei asmuo sulaikymo nevengia - žalos padaryti negalima.

Asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas nuo būtinosios ginties skiriasi tikslu: būtinosios ginties atveju siekiama apginti interesą, kurį saugo įstatymas, nuo žalos, o sulaikant asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, siekiama apginti teisingumo interesus. Sulaikant žalą galima padaryti tik nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, būtinosios ginties atveju galima ginantis padaryti žalą ir mažamečiui ar nepakaltinamam asmeniui vykdantiems kėsinimąsi. Sulaikymas galimas tik po nusikaltimo padarymo, aktyvus šiuo atveju yra sulaikantysis asmuo, tuo tarpu būtinosios ginties atveju galima kėsinimosi metu, ir aktyvus yra užpuolikas.

Sulaikymas gali peraugti į būtinąją gintį. Jei sulaikomasis pasipriešina, pradeda galioti būtinosios ginties taisyklės. Taip pat būtinoji gintis gali peraugti į asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymą.

Profesinių pareigų vykdymas

29

- tai baudžiamajame įstatyme numatytos veikos padarymas vykdant profesines pareigas, jei jas vykdant nebuvo peržengtos įgaliojimų ribos.

Ši aplinkybė dažniausiai siejama su gydytojo bei teisėsaugos institucijų pareigūnų veikla, Pagal tas pačias taisykles turi būti vertinami ir kitų pareigūnų arba darbuotojų, vykdančių profesines pareigas (gaisrininkų, gelbėtojų ir pan.), veiksmai. Pareigų vykdymas pateisina arba pašalina atsakomybę už žalos padarymą sveikatai arba turtui.

Profesinių pareigų vykdymo teisėtumo reikalavimai : 1) pareigas turi atlikti įgaliotas asmuo. 2) pareigos turi būti vykdomos įstatymo numatyta tvarka. Gydytojo profesinės pareigos vykdymas gali

sutapti ir su nukentėjusiojo sutikimu, nes reikalingas paciento sutikimas, tačiau įstatymo numatytais atvejais, jei asmens gyvybei gresia realus pavojus, tai pagalba gali būti suteikta ir be sutikimo, bet ne mažiau dviejų gydytojų konsiliumui nutarus bei informavus ligonį ar jo šeimos narius.

3) pareigos vykdymas neturi peržengti įstatyme nustatytų ribų.

Profesinės pareigos vykdymas gali sutapti su kita aplinkybe, pašalinančia veikos baudžiamąją atsakomybę - su įsakymo vykdymu. Tačiau neteisėto įsakymo vykdymas negali būti pateisintas profesinės pareigos vykdymu.

Būtinasis reikalingumas. - tai situacija, kai siekiama pašalinti pavojų, kuris gresia valstybės, visuomenės interesams, to asmens ar

kitų piliečių asmenybei arba teisėms, jeigu pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis, bei padaroma žala yra mažiau reikšminga, negu išvengtoji žala.

Būtinasis reikalingumas yra asmens teisė, todėl nepasinaudojus ja baudžiamoji atsakomybė neatsiranda. Būtinasis reikalingumas atsiranda susidūrus dviem teisės saugomiems interesams, kurių vieną galima apsaugoti tik padarant žalą antrajam. Veiksmai, padaryti esant būtinajam reikalingumui, yra socialiai vertingi, nes jais siekiama išsaugoti žymiai vertingesnį interesą.

Būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygos:1) pavojaus kilmės šaltinis turi būti objektyvus 2) pavojaus šaltinis turi kelti grėsmę valstybės, visuomenės, žmogaus interesams3) pavojus turi būti realus ir akivaizdusAkivaizdžiu laikomas toks pavojus, kuris iškilo, bet dar nesibaigė, ir nors dar nepasireiškia, tačiau kelia

tiesioginę grėsmę saugomiems interesams. Būsimas ir praėjęs pavojus negali sudaryti būtinojo reikalingumo. Realus - egzistuojantis tikrovėje. Klaidingas pavojaus ar klaidingas realumo suvokimas nesudaro būtinojo reikalingumo, tačiau daro įtaką subjektyviajai veikos pusei. Jei asmuo manė, kad egzistuoja pavojus, kurio realiai nebuvo ir jis neprivalėjo ir negalėjo to suvokti - baudžiamojon atsakomybėn netraukiamas. Jei nebuvo pakankamai apdairus ir todėl neteisingai suvokė pavojų, kurio iš tikrųjų nebuvo, už padarytą žalą atsakys kaip už nusikalstamą veiką padarytą dėl neatsargumo.

4) pavojaus negalima išvengti kitaip, o tik padarant žalą. Žala turi būti padaroma trečiajam asmeniui. Jei asmuo turi galimybę pašalinti pavojų nepadarydamas jokios žalos, tai jis privalo pasinaudoti šia galimybe, nes priešingu atveju jo veikimas nebus pripažintas būtinu reikalingumu.

5) padaryta žala turi būti mažesnė nei ta, kuri būtų atsiradusi, jei nebūtų imtasi veiksmų. Žalų palyginimas nereikalauja, kad padaryta žala būtų minimaliausia galima, svarbu kad būtų mažesnė už išvengtą. Savo gyvybės negalima gelbėti kitos gyvybės sąskaita. Žalų santykis turi būti vertinamas ne tik kiekybiniu, bet ir kokybiniu rodikliu.

Būtinasis reikalingumas yra teisėtas tik esant visoms sąlygoms. Baudžiamajame įstatyme nenumatytas būtinojo reikalingumo ribų peržengimas. Jei asmuo padaro nereikalingą žalą, tai jo veiksmai nebus vertinami kaip būtinasis reikalingumas. Pagal civilinius įstatymus, žalą, padarytą esant būtinajam reikalingumui, turi atlyginti asmuo, kurio labui buvo atlikti žalą padarantis veiksmai. Teismas, atsižvelgdamas į aplinkybes, kuriomis buvo padaryta žala, gali šį asmenį visiškai ar iš dalies atleisti nuo jos atlyginimo.

Teisėsaugos institucijos užduoties vykdymas.Galimos situacijos:

30

1) Nusikalstamą veiką imituojantis modelis2) Kitos teisėsaugos institucijos užduoties vykdymas

Modelis - turi būti teisėtas, teisėtumo sąlygos įtvirtina operatyvinės veiklos įstatymas ir BPK.Modelio teisėtumo reikalavimai:

1) turi būti pagrindas2) modelio atlikimui būtina sankcija3) vykdomas modelis turi atitikti sankcijoje numatytas ribas.

Teisėto modelio atlikimas, šalina atsakomybę. Elgesio teisėtumą apsprendžia to elgesio padėtis, kuri yra elgesio atlikimo metu. Jei asmuo atliekant modelį suvokė savo veiksmų neteisėtumą, tai jis atsako už šios veiksmus. Taip pat nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas asmuo, kuris be teisėto pagrindo sankcionavo, arba padarė teikimą, bet nepateikė visos informacijos.

Kitos užduoties vykdymas teisėtumo reikalavimai:1) asmuo dalyvavo organizuotos grupės ar susivienijimo veikoje, arba jų vykdytuose

nusikaltimuose.2) remiasi teisėsaugos institucijos užduotimi.3) šį užduotis teisėta4) neturi būti peržengtos užduoties ribų

Įsakymo vykdymas.- kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams asmuo padaro žalą vykdydamas aukštesnio pagal

pavaldumą pareigūno įsakymą, potvarkį ar nurodymą. Jei įsakymas teisėtas, tai už jo įvykdymą pavaldinys neatsakys net ir tuo atveju, jei padaroma žala baudžiamojo įstatymo saugomiems interesams.

Kai įsakymas neteisėtas, pavaldinys jį gali suvokti trejopai:1) suvokia, kad neteisėtas;2) abejoja teisėtumu;3) nesuvokia, kad jis neteisėtas.

Neteisėto įsakymo įvykdymo pasekmės skirtingos civilinėje ir karinėje sferoje.Civilinės tarnybos sąlygomis: 1) jei pavaldinys suvokė, kad įsakymas(nurodymas) neteisėtas, tai jis kartu su viršininku atsakys už tyčinę

nusikalstamą veiką;2) jei abejojo - atsakys už neatsargu(nusikalstamas pasitikėjimas) nusikalstamą veiką; 3) jei nesuvokė neteisėtumo - neatsakys už jo vykdymą. Išimtys: kai dėl tam tikrų įgaliojimų, numatytų

įstatyme, pavaldinys privalo ir gali numatyti pasekmes, šiuo atvejus pavaldinys atsakys už neatsargią(nusikalstamas pasitikėjimas) nusikalstamą veiką.

Karinės tarnybos sąlygomis:Pavaldinys neturi teisės svarstyti gauto įsakymo, nes jo nevykdymas užtraukai baudžiamąją atsakomybę.

Už tokio įsakymo vykdymo pasekmes atsako tik įsakymą davęs pareigūnas. Pavaldinys turi teisę nevykdyti tik aiškiai neteisėto įsakymo. Jei įvykdo ir sukelia sunkias pasekmes, tai baudžiamojon atsakomybėn traukiamas ir įsakymą davęs pareigūnas, ir jį įvykdęs pavaldinys.

Pateisinama profesinė ar ūkinė rizika- tai situacija, kai žala baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams padaroma, siekiant ekonomiškai

naudingų rezultatų ir neperžengus pateisinamos rizikos ribų.Profesinė arba ūkinė rizika įmanoma bet kurioje sąmoningoje žmogaus veiklos sferoje. Ši aplinkybė yra

socialiai vertinga, nes jos metu atliktais veiksmais siekiama pažinti gamtos ir visuomenės vystymosi dėsningumus, išbandyti naują techniką ar technologiją, išvengti didelių materialinių išlaidų, išrasti naujus gydymo preparatus ir panašiai.

Pateisinamos profesinės ar ūkinės rizikos teisėtumo reikalavimai:

31

1) padaryti veiksmai turi atitikti šiuolaikinius mokslo pasiekimus. Veiksmai turi atitikti šiuolaikinius mokslo laimėjimus, pasireiškiančius raidos dėsningumų pažinimu ir įvertinimu. Be to, būtinas veiksmų pagrindimas, jų modeliavimas ir bent jau apytikris rezultatas.

2) norimo tikslo negalima pasiekti be rizikos. Šio reikalavimo negalima vertinti vien formaliai, nes bet kokį tikslą galima pasiekti be žalos padarymo, tačiau per ilgą laiką arba išleidus milžiniškas pinigų sumas. Šiuo atveju būtinas norimo tikslo ir rizikos (galimos žalos) palyginimas, nes reikšmingesnis tikslas pateisina didesne riziką. Antra vertus, profesinė arba ūkinė rizika neturi peraugti į tyčinį žalos padarymą. Profesinės arba ūkinės rizikos metu galimas sprendimų įvairumas, tačiau negalima reikalauti, kad būtų pasirinktas objektyviai naudingiausias sprendimas. Asmuo turi pasirinkti tokį sprendimo variantą, kuris, jo nuomone, leis pasiekti maksimalų rezultatą minimaliai rizikuojant. Profesinės arba ūkinės rizikos objektu paprastai būna materialūs veiksniai. Galimi atvejai, kai netiesiogiai rizikuojama ir žmogaus gyvybe, pavyzdžiui, lakūnas bandytojas, - tokiais atvejais būtinas asmens, kurio gyvybe rizikuojama, sutikimas.

3) buvo imtasi visų galimų saugumo priemonių, užkertančių kelią žalai atsirasti. Asmuo turi imtis tik tų visų galimų saugumo priemonių, kurios egzistuoja rizikos metu. Reikalauti objektyviai visų galimų saugumo priemonių yra beprasmiška, nes tokiu atveju žala nebūtų padaroma. Veiksmai, kuriais peržengiama pateisinama rizika, yra pavojingi ir gali sudaryti nusikaltimo sudėtį. Pateisinamos rizikos ribų peržengimas galimas tik esant nusikalstamam pasitikėjimui, kai asmuo suvokia galimų pavojingų pasekmių atsiradimą, tačiau lengvabūdiškai tikisi jų išvengti. Pateisinamos rizikos ribų peržengimas negalimas esant tyčiai, nes tai pašalins pateisinamumo momentą, ir nusikalstamam nerūpestingumui, nes rizika turi būti iš anksto apgalvota.

Mokslinis eksperimentas- tai tokia situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamai žmogaus gyvybei arba sveikatai žala padaroma

siekiant socialiai naudingų rezultatų arba norint išvengti itin sunkių pasekmių.Mokslinį eksperimentą nuo profesinės arba ūkinės rizikos skiria tai, kad mokslinio eksperimento metu

tiesiogiai rizikuojama žmogaus gyvybe arba sveikata, pavyzdžiui, naujų vaistų bandymai su žmonėmis, operacija, kai tradicinės priemonės ir metodai negelbėja žmogaus gyvybės, ir pan.

Mokslinio eksperimento teisėtumo reikalavimai atitinka pateisinamos profesinės arba ūkinės rizikos teisėtumo reikalavimams:

1) padaryti veiksmai turi atitikti šiuolaikinius mokslo pasiekimus.2) norimo tikslo negalima pasiekti be rizikos.3) buvo imtasi visų galimų saugumo priemonių, užkertančių kelią žalai atsirasti.Plius:4) Asmens sutikimas, dalyvauti moksliniame eksperimente. Kai kurie įstatymai uždraudžia mokslo ir

medicinos bandymų atlikimą su kai kuriais asmenimis, net ir esant jų sutikimui.

Nukentėjusiojo sutikimas- tai tokia situacija, kai padaroma žala baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams, tačiau ji padaroma su

asmens, kuriam priklauso šie interesai, sutikimu. Nukentėjusiojo sutikimo teisėtumo reikalavimai :1) žmogaus sutikimą, turi duoti veiksnus, sulaukęs reikiamo amžiaus asmuo. 2) sutikimas turi būti savanoriškas ir duotas iki arba veiksmų atlikimo metu. Nebus laikomas teisėtu apgau-

lės būdu arba panaudojant prievartą gautas sutikimas.3) sutikimas susijęs su asmeniniais ar turtiniais interesais, kuriais gali laisvai disponuoti asmuo. Plačiausias yra turtinių interesų ratas. Baudžiamąją teisę domina tik savininko teisė į nuosavybės netekimą,

sužalojimą arba sunaikinimą. Tokios teisės turėjimas reiškia, kad savininko sutikimas šiuos veiksmus atlikti pašalina pastarųjų prieštaravimą įstatymui, tačiau šios teisės neturi būti ginčijamos, nes pasinaudojimas ginčijama teise gali pažeisti kitų asmenų teises ar teisėtus interesus ir kartu nepašalinti veikos priešingumo teisei.

Siauresnis yra asmeninių interesų ratas. Asmuo negali laisvai disponuoti savo gyvybe. Suprantama, kad savižudybė(suicidas) ar pasikėsinimas nusižudyti nebaudžiami, tačiau nužudymas nukentėjusiojo prašymu arba sutikimu(autonazija) pripažįstamas nusikaltimu. Asmuo pagal baudžiamuosius įstatymus gali disponuoti tik sveikata, kuriai padaroma žala negali viršyti nežimaus sveikatos sutrikdymo. Tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė už nesunkų ir sunkų sveikatos sutrikdymą gali iškylti net ir esant nukentėjusiojo sutikimui.

32

Savo teisės realizavimas - tai tokia situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žalą padaro asmuo, realizuojantis

savo teises.Dažniausiai siejamas su teise disponuoti turtu (jį sunaikinti ar sužaloti) arba tėvų teisių įgyvendinimu

panaudojant prievartos priemones vaikams auklėti, pvz. vaiko judėjimo teisės apribojimas negali būti vertinamas kaip neteisėtas laisvės atėmimas.

Savo teisės realizavimo teisėtumo reikalavimai:1) asmeniui turi būti suteikta tokia teisė. 2) ši teisė negali būti ginčijama arba tariama, nes tariamos arba ginčijamos teisės realizavimas gali būti

vertinamas kaip savavaldžiavimas. 3) teise realizuoti gali tik ją turintis asmuo ir tik įstatymo leistinais būdais.

DonorystėOrganų transplantacija- tai tokia veikla, kuria siekiama išgelbėti kito asmens gyvybę, prisilaikant organų transplantacijos

taisyklių.Donorystės - organų transplantacijos teisėtumo sąlygos:

1) atlikti gali tik medicinos aspektas2) turi būti atliekama tam tikroje medicinos įstaigoje, tam tikros įrangos pagalba.3) su daroma žala turi sutikti donoras.

Kraujo donorystėKraujo donorystės teisėtumo sąlygos:

1) nukentėjusiojo(donoro) sutikimas.

NUSIKALSTAMOS VEIKOS STADIJOS

STADIJŲ SAMPRATA IR REIKŠMĖ

Asmuo padaro veiką ir už tai turi atsakyti. Veikos atliekamos įvairai. Veiką asmuo gali kruopščiai suplanuoti, užverbuoti bendrininkus, suplanuoti kaip paslėps nusikaltimą, kaip suklaidins teisėsaugą. Gali būti, kad nusikaltimą jis padarys staiga: įtūžęs ar susijaudinęs. Schematiškai tai galima įsivaizduoti taip – žmogaus sąmonėj susiformuoja tam tikras nusikalstamas ketinimas, kuris stiprėja ir įgauna konkretumo, į kokias vertybes bus pasikėsinta, kokiais būdais, koks rezultatas bus pasiektas, norimi padariniai. Toks sumanymas/ketinimas perauga į tyčią (apibrėžtą, neapibrėžtą). Tyčia, nusikaltimo motyvai ir tikslai tampa varomoji elgesio jėga. Asmuo nusikaltimui rengiasi, jis pradedamas daryti ir padaromas. Dauguma atvejų asmeniui pavyksta. Jis padaro veiką, pasiekia nusikalstamus rezultatus, atsiranda nusikalstami padariniai, kurių jisai norėjo. Už tokią veiką jis ir turi atsakyti. Neretai pasitaiko atvejų, kada asmuo pradeda nusikalstamą veiką, ją daro, tačiau ši veika nutrūksta. Nusikaltimas darytas, tačiau nepadarytas. Galimi atvejai, kada asmuo realizuodamas nusikalstamą sumanymą, pradeda ruoštis jį įgyvendinti (pvz.: norėdamas nužudyti pasigamina savadarbį ginklą). BĮ spec. d. str. sukonstruoti taip, kad atsakomybė kyla konkrečiam asmeniui, kuris jau padarė veiką. Atsakomybė kyla už baigtinę veiką (pvz.: tas, kas nužudė). Pagal sudėties konstrukciją, sudėtys yra formalios ir materialios, taigi galimi du baigtinės veikos variantai:

Nusikaltimas baigtas tik atlikus veiksmus. Nusikaltimas baigtas atlikus veiksmus ir kilus padariniams.

Iš to seka, kad pagal dispoziciją galima bausti ar traukti atsakomybėn tik už baigtą veiką. Reikia sutikti su tuo, kad pavojingas ne tik nužudymas, tačiau ir rengimasis nužudyti, kėsinimasis nužudyti, ne tik baigta vagystė ar kitokia veika, tačiau ir rengimasis jai bei jos darymas, iki tol kol nekilo BĮ numatyti padariniai. Tuo tikslu BT suformuotas nusikalstamos veikos stadijų institutas.

Žodis “stadija” kilo iš graikų kalbos ir reiškė tiesiąją stadiono atkarpą. Pagal liet. k. žodyną – raidos tarpsnis.

33

Vertinant n.v. negalima daryti abstrakčios išvados apie jos baigtumą. Reikia vadovautis BĮ ir BT teorija. BT išskiriamos trys nusikalstamos veikos padarymo stadijos:

Rengimasis daryti nusikaltimą. Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką. Baigta nusikalstama veika.

Pirmosios dvi stadijos sudaro parengtinę nusikalstamą veiką (aprašytos bendrojoje dalyje). Parengtinė veika – tai tokia veika, kai jai sudaromos prielaidos arba ji pati pradėta daryti, tačiau dar nebaigta, kad būtų tokia, kokios reikalauja BK spec.d. str. dispozicija. Jei pamatysim pavojingą asmens elgesį, kuomet jis daro žalą įstatymo saugomoms vertybėms, tačiau jo veiksmai tik iš dalies atitinka spec. d. str. dispoziciją, nereiškia, kad toks asmuo atsakomybės išvengs. Stadijų atskyrimo ir suformavimo pagrindas – objektyviųjų požymių realizavimo laipsnis. Esant rengimuisi padaryti nusikaltimą, veika kaip objektyvusis požymis – dar nedaroma (pavojingi veiksmai neatitinka dispozicijos), tačiau sudaromos prielaidos veiką padaryti ar palengvinti padaryti ateityje. Esant pasikėsinimui veika jau daroma, tačiau ji arba nepabaigiama, arba pabaigiama, tačiau nekyla įstatymo numatyti padariniai. Pagal Lietuvos BT stadijas galima išskirti tik tyčinėse nusikalstamose veikose, tačiau ne visi tyčiniai nusikaltimai turi stadijas arba egzistuoja stadijos konkrečiuose nusikaltimuose, tačiau ne visos. Tai priklauso nuo asmens veiksmų, dispozicijos aprašymo. Dispozicijų negalima išskirti tokioje veikoje, kuri padaroma staiga arba parengime. Stadijas galima išskirti, kai yra nusikalstamas sumanymas, ketinimas peraugęs į tyčią ir tą patvirtinantys konkretūs nusikalstami veiksmai. Stadijos aprašytos bendrojoje dalyje: BK 20 str. – rengimasis ir 22 str. pasikėsinimas. Kai yra baigtos veikos stadija – ji neaprašyta, bet įtvirtinta pačioje spec. d. str. dispozicijoje. Kai asmuo padaro ne visą n.v. ji vadinama nutrūkusia parengtinės veikos stadijoje arba nutrūkusi rengimosi – pasikėsinimo stadijoje. Tokia veika kvalifikuojama ne tik pagal spec. d. str., numatantį atsakomybę už konkrečią veiką, bet ir pagal bendrosios dalies str., numatantį atitinkamą stadiją.

Kai nusikaltimas perauga į baigtą paskutinę stadiją, kvalifikuojamas tik pagal spec. d. str., nepriklausomai nuo to, kad buvo nustatytos ankstesnės stadijos. Ankstesnės stadijos padės atskleisti nusikaltimą.

TYČIOS ATSKLEIDIMAS

Teorijoje kalbant apie stadijas, išskiriama dar keletas niuansų, turinčių įtakos baudžiamajam nusikaltimui. Nusikalstamas ketinimas gali būtis abstraktus arba konkretus. Svarbu ar asmuo imsis priemonių tą ketinimą įgyvendinti, ar darys tai, ką sumanė. Gali atsitikti taip, kad asmuo, kuriam kilo nusikalstamas sumanymas/ketinimas, apie tokį sumanymą prabils viešai, ar paskelbs tokį sumanymą artimiems asmenims, ar neribotai plačiam asmenų ratui (pvz.: telefoninio pokalbio metu atskleidžia nusikalstamą ketinimą). Valstybė turi persekioti ir bausti už nusikalstamas veikas, už tai, kas pavojinga ir daro žalą, o ne už samprotavimus ar mąstymus. Už mintis nebaudžiama, išskyrus atvejus kai minčių užrašymas yra nusikalstamas pats savaime (pvz.: šmeižimas). Jeigu nėra duomenų apie konkrečius asmens veiksmų, kurių jis imsis realizuodamas tokį sumanymą, nėra nieko nusikalstama. Nėra ir parengtinės nusikalstamos veikos. Tokie atvejai, kai asmuo atskleidžia abstraktų, neapibrėžtą sumanymą, apie norą padaryti n.v., kai nėra jokių veiksmų, rodančių pasiryžimo įgyvendinimą, ............... tokie veiksmai nėra rengimasis ir už juos nebaudžiama. Jei apie tokius asmens samprotavimus sužino policija ar kitos teisėsaugos institucijos, joms belieka prevencinis darbas, stebėjimas, ne viešas operatyvinis tyrimas ar panašaus pobūdžio veiksmai, tačiau ne baudžiamasis persekiojimas.

Reikia atskirti tyčios iškėlimą nuo grasinimo. Jei asmuo užsimena, apie sumanymą padaryti nusikaltimą bet kam, ne potencialiam nukentėjusiajam, o šiaip trečiąjam asmeniui, neapibrėžtam asmenų ratui – t.y. tyčios atskleidimas. Tačiau jei asmuo savo sumanymą pareiškia potencialiam nukentėjusiajam, tokį pareiškimą reikia vertinti kaip grasinimą. Jei yra pakankamas pagrindas to grasinimo bijoti ar po jo slypi tyčia, tai yra baigtas nusikaltimas. Panašiai yra ir su kitom n.v. pvz.: su šmeižimu ar kurstymu.

RENGIMASIS NUSIKALTIMUI

Tai pirmoji stadija už kurią gali kilti baudžiamoji atsakomybė. Rengimasis apibrėžiamas BK 21 str. 1 d. Rengimasis padaryti nusikaltimą yra priemonių ir įrankių suieškojimas ar pritaikymas, veikimo plano sudarymas, bendrininkų telkimas arba kitoks tyčinis nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymas. “Asmuo atsako tik už rengimąsi padaryti sunkų ar

34

labai sunkų nusikaltimą” – BK 21 str. 1 d. Baudžiamas ne rengimasis n.v., o rengimasis sunkiam ar labai sunkiam nusikaltimui. Už rengimąsi nusižengimui atsakomybė nekyla. Senasis BK baudė už bet kokį nusižengimą, tačiau praktikoje tai nebuvo taikoma, nes įrodymas labai sudėtingas. Apibrėžime įtvirtinti rengimąsi sudarantys požymiai:

1. Priemonių ir įrankių padaryti nusikaltimą suieškojimas ar pritaikymas. Tai įv. materialaus pasaulio daiktų įsigijimas teisėtais ir neteisėtais būdais turint tikslą juos panaudoti nusikaltimo darymo procese. Sąvoka “suieškojimas” apima įv. įgijimo būdus – nusipirkimą, pagrobimą, pasiskolinimą. Sąvoka “pritaikymas” apibūdina veiksmus, kuriais tam tikri buitiniai daiktai ar daiktai turintys funkcinę paskirtį, pakeičiami taip, kad būtų panaudoti nusikaltimo padarymo procese.

2. Veikimo plano sudarymas. 3. Bendrininkų telkimas. Tai verbavimas ar organizavimas kitų asmenų padėsiančių padaryti nusikaltimą. 4. Kitoks tyčinis nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymas. Tai aukos sekiojimas, jos kasdienių įgūdžių

stebėjimas, pasislėpimo, maskavimo būdų tobulinimas ar įvaldymas. Tačiau tai turi būti konkretūs veiksmai, glaudžiai susiję su būsimo nusikaltimo objektyviųjų sudėties požymių realizavimu.

2000 m. BK pateikė patį plačiausią sąvokos “rengimasis nusikaltimui” apibrėžimą. Rengimąsi sudaromų veiksmų sąrašas nėra baigtinis, todėl vertinant konkretų atvejį, bet kokie veiksmai, jeigu jie

atitinką požymį, sąlygų padaryti nusikaltimą sudarymas turi būti vertinami kaip rengimasis. (Pvz.: tilto rekonstrukcijų sugadinimas ar perdarymas, kad būtų galima padaryti žalą nusikaltimu. Signalizacijos grandinės perdarymas.)

Veiksmai, kurie sąlygotų veikos padarymą ir padarinių atsiradimą: jei veiksmai apima būsimų padarinių slėpimą tai lyg ir nebėra rengimasis, nes išeina už rengimosi ribų.

Rengtis daryti nusikaltimą galima ir veikimu ir neveikimu – abiem veikos formomis. Rengimasis daugeliu atvejų yra aktyvūs veiksmai, kurie sudaro prielaidas realizuoti objektyviuosius požymius. Neveikimu rengimasis irgi įmanomas. Tai tokien atvejai, kai asmuo sąmoningai, tyčia neatlieka jam priklausančių veiksmų, taip sudarydamas sąlygas padaryti nusikaltimą. (Pvz.: sargas neįjungia signalizacijos, susitaręs su bendrininkais apiplėšti. Bankininkas nedaro dokumentų apskaitos, turėdamas tikslą paisavinti dalį pinigų.)

Akcentuotina tai, kad rengimasis nėra abstraktus dalykas. Nėra rengimosi šiaip sau. Rengimasis inkriminuojamas tada, kai yra konkretus rengimasis konkrečiam sunkiam ar labai sunkiam nusikaltimui. Kol nenustatytas konkretus nusikaltimas, kuriam rengiamasi, negalima inkriminuoti rengimosi. Yra tik rengimasis padaryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą.

ATSAKOMYBĖ UŽ RENGIMĄSI – BK 21 str.

21 str. 2 d. – už rengimąsi asmuo atsako pagal BK str., kuris numato atitinkamą baigtą nusikaltimą. Bausmė gali būti švelninama remiantis BK 62 str. Iš esmės teismų praktikoj, bausmės būna daug švelnesnės, bei rengimasis būna labai retai. Rengimąsi persekioti sunku, nes veiksmai labai panašūs ar atitinka kasdienius buitinius veiksmus (pvz.: kirvio ar laužtuvo vežiojimasis mašinoje).

PASIKĖSINIMAS PADARYTI NUSIKALSTAMĄ VEIKĄ

Tai antroji n.v. stadija. Pasikėsinti galima padryti bet kokią n.v. jeigu veikiama tyčia. “Pasikėsinimas yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas arba baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių” – BK 22 str. 1 d. “Pasikėsinimas padaryti n.v. yra ir tada, kai kaltininkas nesuvokia, jog jis veikos negali pabaigti todėl, kad kėsinasi į netinkamą objektą arba naudoja netinkamas priemones” – BK 22 str. 2 d. Pasikėsinimas prasideda tada, kai pradedama daryti pati nusikalstama veika. Ši veika arba nepabaigiama, arba pabaigiama, tačiau nekyla nusikalstamos veikos padariniai. Pasikėsinimo atveju galimos trys situacijos:

1. Padaryti ne visi veiksmai aprašyti dispozicijoje. Pvz.: išžaginimo atveju - smurtas ir grasinimai yra, o lytinio santykiavimo nėra.

2. Padaryti visi veiksmai aprašyti dispozicijoje, tačiau nekyla padariniai. Pvz.: iššauta, bet nepataikyta nužudymo atveju.

35

3. Padaryti visi veiksmai, kyla padariniai, tačiau ne tie, kurių norėjo kaltininkas. Pvz.: norėjo nušaut, iššovė, nepataikė, o tik sužeidė.

Visais atvejais nusikalstamas veikimas kvalifikuojamas kaio kėsinimas padaryti atitinkamą veiką pagal BK 22 str. ir atitinkamą spec. d. str. pasikėsinimas pagal veikimo pobūdį skirstomas į :

1. Baigtas pasikėsinimas – asmuo atliko visus būtinus veiksmus, norint padaryti nusikaltimą. Pvz.: iššovė ir nepataikė. 2. Nebaigtas pasukėsinimas – atlikti ne visi veiksmai būtini padaryti nusikaltimą. Pvz.:kaltininkas norėdamas

pasisavinti kompiuterinę informaciją, įlindo į kompiuterinę pasisavino dalį informacijos.

Pasikėsinimas pagal veikos pobūdį, įrankius ir pan. gali būti skirstomas į :1. Tinkamas – veda prie nusikaltimo pabaigimo. Niekaip neišskiriamas kvalifikuojant ir turi tik teorinę reikšmę. 2. Netinkamas – svarbus vertinant konkrečias situacijas, susijęs su asmens subjektyve (suvokimo) klaida. Netinkamas

pasikėsinimas gali būti netinkamomis priemonėmis, įrankiais, netinkamu laiku ir pan. Pvz.: norima nušauti mokomuoju ginklu.

Pasikėsinimas gali būti netinkamas į netinkamą objektą, netinkamą saugomą vertybę:1. Nėra objekto. Pvz.: pasikėsinimas nudurti negyvą asmenį. 2. Objektas iš esmės yra, tačiau neturi tam tikrų savybių. Pvz. Vogdamas iš draugo pavogia ir savo daiktus. 3. Objektas egzistuoja, tačiau tokios būklės, kuri objektyviai neleidžia pasiekti nusikalstamo rezultato. Pvz.: peiliu

smogiama apsišarvavusiam asmeniui. Realiai objektui žala nėra padaroma.

Vertinant pasikėsinimą, sprendžiama, ką asmuo norėjo padaryti, ar jo veiksmai kėlė pavojų visuomenei, bei ar pasikėsinimo būdai bei priemonės pagal savo savybes galėjo sukelti nusikalstamus padarinius.

RENGIMOSI IR KĖSINIMOSI ATRIBOJIMAS

Rengimusi tik sudaromos prielaidos realizuoti veiką (iki objektyviųjų požymių), o kėsinantis jau pati veika daroma. Pasikėsinimas aktualus tuo, kad n.v. nebaigiama dėl priežasčių, kurios nepriklauso nuo kaltininko (nuo gamtos jėgų, kitų asmenų veiksmų). Tai, kad padarinių išvengta, nepriklauso nuo asmens, nuo kaltininko, todėl nėra jį reabilituojantis pagrindas. Kaltininko protas, darant veiką, neapima fakto, kad veikos jis nepabaigs. Asmens valios nebuvimas, priežastys nepriiklausančios nuo asmens valios, atriboja pasikėsinimą nuo savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką. Atsakomybė už pasikėsinimą numatyta BK 22 str. 3 d. Asmuo už pasikėsinimą atsako pagal kodekso str., numatantį atitinkamą baigtą nusikaltimą, tačiau atsakomybė gali būti švelninama remiantis BK 62 str. Tas, kas darė, tačiau nepadarė, iš esmės baudžiamas, kaip ir būtų padaręs, tačiau atsižvelgiama į padarymo laipsnį ir kitas objektyvias aplinkybes. Tai, kad asmuo nebaigė daryti, baudžiamas švelniau. Pasikėsinimas nėra retas dalykas ir dažnas teismų praktikoj.

SAVANORIŠKAS ATSISAKYMAS NUO NUSIKALSTAMOS VEIKOS PADARYMO

Įstatymų leidėjas suinteresuotas tuo, kad joks asmuo nenusikalstų. Net ir tada kai pradeda daryti, nes ne vėlu atsisakyti. Todėl įstatymas numato lengvatą – jei asmuo atsisako baigti pradėtą nusikalstamą veiką, jis atsakomybėn netraukiamas.

BK 23 str. 1 d. apibrėžia savanorišką atsisakymą – “savanoriškas atsisakymas pabaigti n.v. yra tada, kai asmuo savo noru nutraukia pradėtą veiką, suvokdamas, kad gali ją pabaigti”.

BK 23 str. 2 d. numato teisinę pasekmę – “savo noru atsisakęs pabaigti n.v. asmuo atsako tik tuo atveju, jei padarytoje veikoje yra kito nusikaltimo ar nusižengimo sudėtis”. Įstatymas įtvirtina pagrindinius reikalavimus:

1. Atsisakymas turi būti savo noru;2. Asmens suvokimas, kad galima veiką pabaigti.

Atsisakyti galima abiejose parengtinės veikos stadijose tol, kol nusikaltimas nepabaigtas. Sprendimą nutraukti nusikalstamą veiką, asmuo turi priimti savo valia, niekieno neverčiamas, nespaudžiamas, neturi būti realios sulaikymo grėsmės. Tačiau atsisakymo motyvai reikšmės neturi. Jei kaltininkas neįstengia įveikti aukos ir ją palieka, pvz.: plėšimo

36

atveju, tai nebus atsisakymas, o bus pasikėsinimas. Taip pat atsisakymo nebus, jein kaltininkas nepajėgs padaryti nusikaltimo dėl objekyto specifikos, neadekvačių būdų, įrankių ar priemonių pvz.: nepajėgs įveikti signalizacijos.

Nuo savanoriško atsisakymo reikia atskirti aktyvią atgalią, tokią situaciją kai kaltininkas jau padaręs veiką prisipažįsta, nuoširdžiai gailisi, atlygina žalą. Aktyvi atgaila tik švelnina atsakomybę, išimtinais atvejais yra pagrindas atleisti nuo atsakomybės susitaikius su nukentėjusiuoju, tačiau jis yra padaręs nusikaltimą. Savanoriškas atsisakymas įmanomas ne visose situacijose.

Kai sudėtys yra formalios ir užtenka veiksmo, atsisakyti nėra galimybės ( pvz.: kyšininkavimas). Savanoriškas atsisakymas gali būti pavykęs ir nepavykęs. Pavykęs niekaip specialiai nekvalifikuojamas, nevertinamas, asmuo tiesiog netraukiamas atsakomybėn. Nepavykęs yra toks, kai asmuo savo noru atsisako, tačiau dėl kažkokių aplinkybių jam nepasisekė – BK 23 str. 4d. Esant nepavykusiam atsisakymui, asmuo traukiamas atsakomybėn, tačiau bausmė gali būti švelninama.

BENDRININKAVIMO PADARANT NUSIKALSTAMĄ VEIKĄ, SAMPRATA, POŽYMIAI IR TEISINĖ REIKŠMĖ

Neretai atsitinka taip, kad n.v. asmuo padaro ne vienas, o susitaręs su kitais asmenimis, su savo bendrininkais. Tokia n.v. neretai sunkesnė, geriau organizuota, kyla sunkesni nusikalstami padariniai ir šiaip tokia veika gali sukelti sunkesnes socialines pasekmes. Daugiau visuomenės narių įtraukiama į neteisėtą veiką. BĮ spec. dalies str. dispozicijos sukonstruotos taip, kad atsakomybė kyla vienam asmeniui, betarpiškai padariusiam veiką – tas, kas nužudė kitą žmogų... Taigi, išeina, kad pagal normą atsakyti gali tik tas, kas tiesiogiai veiką padarė. Tačiau galima įsivaizduoti sudėtingą nusikaltimą, kai vienas asmuo sugalvoja nužudyti kitą asmenį, sugalvoja kaip tą padaryti, pasamdo žudiką, suorganizuoja jam ginklą, o pats išvyksta į užsienio šalį, taigi, asmuo suorganizavęs nusikaltimą, betarpiškai jo nepadaro, veikos padarymo metu jis gali būti labai toli ir turėti alibi. Galima įsivaizduoti kitus asmenys, kurie įsitraukia į n.v., padėdami ją daryti, konsultuodami, instruktuodami, apmokydami, tačiau jie nėra tie, kurie padarė veiką. Taigi, norint teisiškai įvertinti panašias situacijas, suformuotas bendrininkavimo institutas. Kai į n.v. padarymą įsitraukia ar įtraukiami ar įpainioti keletas asmenų, iškyla reikalas pagal BĮ įvertinti visus jų veiksmus kartu. Įvertinti kiekvieno individualų indėlį ir numatyti atsakomybę už bendrai padarytą veiką. BĮ numato griežtesnę atsakomybę už nusikaltimus padarytus bendrininkavimu. Ne bet koks nusikaltimas, padarytas bendrininkaujant yra pavojingesnis, pvz.: koks maniakas.

Išimtinais atvejais bendrininkavimas yra būtinas nusikaltimo sudėties požymis, pvz.: 249 str. 3 d.: nusikalstamas susivienijimas. Kitais atvejais bendrininkavimas yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, 60 str. 1 d. 1-2 p. Pagal seną įstatymą bendrininkavimas buvo kartais laikomas sunkinančia aplinkybe. Bendrininkavimo instituto svarbiausia reikšmė yra ta, kad nustato ir pagrindžia baudžiamąją atsakomybę tų asmenų, kurie betarpiškai neatlieka dispozicijoje aprašytų veiksmų, o padarant nusikaltimą dalyvauja kaip organizatoriai, kurstytojai ar padėjėjai. Ne kiekvienas nusikaltimas kaltai padarytas kelių asmenų nors ir prieš ta patį objektą, toje pačioje vietoje, tuo pačiu metu, reiškia bendrininkavimą. Bendrininkavimas yra tada, kai egzistuoja objektyvūs ir subjektyvūs bendrininkavimo požymiai – 24 str. 1 d. Bendrininkavimu yra laikomas tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatymų nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant n.v. Apibrėžime yra įtvirtinti objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, kuriuos papildo teorija. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai yra tokie:

1. padarant nusikaltimą turi dalyvauti du ar daugiau asmenų (kiekybinis objektyvusis požymis);2. asmenys turi turėti subjekto požymius, t.y.: būti sulaukę įstatymo numatyto amžiaus, nuo kurio gali kilti BA - nebus

bendrininkavimo, jei bent vienas iš jų nebus sulaukęs įstatymo numatyto amžiaus;3. veiksmų bendrumas – vieno bendrininko veikla papildo kito bendrininko veiklą ir tai leidžia pasiekti bendrus

nusikalstamus padarinius;4. veiksmų bendrumas siejamas su vienu priežastiniu ryšiu tarp visų bendrininkų veiksmų ir kilusių nusikalstamų

padarinių. Kiekvienas bendrininkas savo veiksmais sudaro sąlygas kito bendrininko veiksmams. Bendrininkavime nusikalstamas rezultatas yra vykdytojo, organizatoriaus, kurstytojo ir padėjėjo veiksmų pasekmė. Bendrininkavimo atveju tik vykdytojas realizuoja dispozicijoje aprašytus veiksmus, tačiau kitų bendrininkų veiksmai sudaro būtinas sąlygas vykdytojui atlikti savo veiksmus, todėl iš anksto nepažadėtas nusikaltimo slėpimas, ar kitokie veiksmai dėl kurių nesitarta nėra priežastingai susiję su kilusiais padariniais. Konkrečiai veikos ar veiksmų bendrumas (kažkas gali prisidėti ir neveikimu) pasireiškia tokiomis formomis:

kiekvienas iš bendrininkų pilnai padaro veiką ar realizuoja objektyviuosius požymius (bendravykdytojai), pvz.: dviese muša nukentėjusįjį;

37

kiekvienas iš bendrininkų dalinai padaro veiką, dalinai realizuoja objektyviuosius požymius, pvz.: du asmenys užpuola nukentėjusįjį, vienas panaudoja fizinį smurtą, o kitas užvaldo turtą;

daromo nusikaltimo veiką, objektyviuosius požymius realizuoja vienas ar keli bendrininkai, tačiau yra ir tokių, kurie veikos nedaro, tačiau jau atliko veiksmus, padedančius tą veiką padaryti, ar ją suorganizavo, pvz.: asmuo suorganizuoja tyčinį nužudymą, pats išvyksta į užsienį, o nužudo vykdytojas, ar keli vykdytojai (pasidalijimas vaidmenimis).

Teorijoje galima rasti kad bendrininko atsakomybė yra akcesorinė atsakomybė – sudėtinė atsakomybė – visi bendrininkai veikia tam, kad padarytų bendrą nusikalstamą veiką. Nors ir veikia keletas asmenų, kiekvieno veiksmai, kiekvieno indėlis yra priklausomas nuo kitų asmenų veiksmų, indėlių.

Subjektyvieji bendrininkavimo požymiai:1. tyčinė kaltė – įstatymas nurodo, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dalyvavimas, todėl bendrininkavimas

galimas tik tyčinėje n.v. Neatsargioje veikoje nėra psichinio santykio tarp kelių asmenų, jų valia nei tiesiogiai nei netiesiogiai nėra nukreipta į tai, kad padaryti tam tikrą žalą, todėl keltininkai nederina savo veiksmų. Tyčios turinys bendrininkavimo atveju gali atrodyti taip: keli asmenys supranta, kad veikia bendrai ir taip veikti nori, arba keli asmenys supranta, kad veikia bendrai, numato, kad sukels bendrus nusikalstamus padarinius ir tų nusikalstamų padarinių nori. Galima tiesioginė ir netiesioginė tyčia. Padėjėjas ir vykdytojas gali veikti tiesiogine ir netiesiogine tyčia. Kurstytojo ir organizatoriaus veiksmai ir jų pobūdis leidžia daryti išvadą tik apie tiesioginę tyčią. Bendrininkavimo atveju intelektinį tyčios turinį sudaro tokie momentai:

kiekvienas bendrininkas suvokia, kad dalyvauja bendrai daromame nusikaltime ir padeda vienas kitam; bendrininkai – organizatorius, kurstytojas, padėjėjas- suvokia, kad vykdytojo ketinimus bei siekiamo

rezultato nusikalstamą pobūdį; bendrininkai supranta, kad savo veiksmais vykdytojui sudaro būtinas sąlygas padaryti nusikaltimą.

Valinį bendrininkavimo tyčios turinį sudaro: bendras normas veikti kartu su kitais bendrininkais ir siekimas sujungti savo nusikalstamas pastangas su kitų asmenų dalyvaujančių tame pačiame nusikaltime veika ir antra, bendro nusikalstamo rezultato siekimas arba sąmoningas leidimas tokiam rezultatui atsirasti;

2. susitarimas – bendrininkavimu galima pripažinti tik tokią veiką, dėl kurios buvo susitarta. Susitarimas išreiškia subjektyvųjį nusikaltimo padarymo bendrumą. Susitarimu išreiškiamas kiekvieno bendrininko noras ir pasiryžimas dalyvauti kartu su kitais asmenimis, padarant nusikaltimą. Bendrininkavimas prasideda susitarimu, gali būti susitariama dėl nusikaltimo tikslų, jo padarymo būdų ir aplinkybių, nusikalstamų padarinių panaudojimo sąlygų ir kitų dalykų. Susitarti galima iš anksto gerokai prieš nusikaltimą, arba tik prieš pat darant nusikaltimą. Kai kurie bendrininkai gali prisijungti prie jau daromo nusikaltimo ir išreikšti savo pritarimą, susitarimas gali būti išreikštas žodžiu, raštu ir kitaip;

3. bendrininkai turi būti pakaltinami, suprasti savo veikos esmę, soc.reikšmę, ir bendro veikimo pobūdį, galėti valdyti savo veiksmus;

4. tikslai ir motyvai. Bendrininkų tikslai ir motyvai gali sutapti, tačiau gali ir skirtis, tik tai padarant tokį nusikaltimą, kurio būtinu subjektyviuoju požymiu yra motyvas ar tikslas nurodytas dispozicijoje, bendrininkavimui būtina, kad kurstytojas ir padėjėjas žinotų apie vykdytojo motyvus ar tikslus ir kad jie sąmoningai padėtų įgyvendinti šiuos tikslus ir motyvus;

BĮ bendrininkavimo institutas išplėtotas. 24 str.apibrėžia bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, 25 str.apibrėžia bendrininkavimo formas, o 26 apibrėžia bendrininkų BA ypatumus.

Bendrininkavimo teisinė reikšmė: nustatomi objektyvieji ir subjektyvieji požymiai ir kelių asmenų padaryta veika atribojama nuo individualios asmens veikos. Apibrėžiamas asmenų ratas, kurie gali būti patraukti už bendrą veiką. Apibrėžiama kiekvienos bendrininkų rūšies nusikalstamo elgesio pobūdis, pastangų suvienijimo būdas, organizuotumo ir koordinuotumo laipsnis. Apibrėžiama kiekvieno bendrininko atsakomybės pagrindimo ypatumai ir ribos.

BENDRININKŲ RŪŠYSVYKDYTOJAS IR PADĖJĖJAS

38

Pagal atliekamų veiksmų pobūdį bendrininkai skiriasi.Vykdytojas – numatytas BK 24 str. 3d.: nusikaltimas yra padaromas, tačiau bendrininkavimo požiūriu asmuo, kuris jį

padaro yra vykdytoju. Nusikaltimas negali būti įvykdomi. Vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats, arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis, arba nesulaukusius įstatymų numatytų amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos padarymo nėra kalti. Jeigu NV padarė keli asmenis kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdytoju). Taigi, vykdytojas yra tas, kas betarpiškai padaro nusikaltimą. Vykdytojo veiksmai kvalifikuojami tik pagal spec.dalies str., be nuorodos į 24 str.3d.. Vykdytojas faktiškai realizuoja veiką, numatytą str.dispozicijoje ir pasiekia nusikalstamus padarinius. Taigi, vykdytojas visiškai arba iš dalies realizuoja nusikaltimo sudėtį. Stadijų požiūriu, vykdytojo veiksmuose yra pasikėsinimo ir baigto nusikaltimo požymiai. Vykdytojo veiksmai svarbūs tuo, kad visą tai, ką vykdytojas padaro pagal susitarimą su kitais bendrininkais, laikoma, kad yra padaryta visų bendrininkų bendrai, tačiau vykdytojo vaidmuo konkrečiame nusikaltime neeliminuoja kitų bendrininkų atsakomybės, pvz.: jeigu vykdytojas savanoriškai atsisako pabaigti nusikaltimą, tai kurstytojas, padėjėjas ir organizatorius neatleidžiami nuo atsakomybės ir traukiami atsakomybėn už rengimąsi padaryti tam tikrą veiką bendrininkaujant.

Labai svarbu, kad vykdytojas turi turėti visus subjekto požymius (amžius 14 ar 16 m.). O jei daromos veikos sudėtis numato spec. subjektą, tai jis turi turėti ir specialiuosius subjekto požymius. Jei tokių požymių neturi, bet atlieka dispozicijoje numatytus veiksmus, asmuo negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, nes nėra sudėties.

Vykdytojais pripažįstami asmenys, kurie nusikalstamam tikslui pasiekti pasitelkia kitus asmenis, kurie negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, dėl mažametystės, nepakaltinamumo ar kitų aplinkybių, be kaltės veikiančius asmenis. Vykdytoju turi būti pripažįstami ir tie asmenys, kurie priverčia kitus asmenis, veikiančius būtinojo reikalingumo būklėje pasiekti nusikalstamą rezultatą (asmuo grasindamas ginklu priverčia kasininką atiduoti pinigus). Kai veiką realizuoja keli vykdytojai kartu, kartu pasiekia nusikalstamus padarinius, tokie vykdytojai vadinami bendravykdytojais. Tokiu atveju bendravykdytojais pripažįstami ir tokie asmenys, kurie patys betarpiškai sukelia padarinius, taip pat ir tie, kurie sudaro vieną iš būtinų sąlygų padariniams atsirasti.

Vykdytojo veiksmai kvalifikuojami tik pagal BK spec. dalies straipsnį be nuorodos į BK bendr. dalies 24 str. jei vykdytojo veiksmai nutrūko pasikėsinimo stadijoje, tai kiti bendrininkai atsako už pasikėsinimą bendrininkaujant padaryti n.v. Inkriminuojami BK str. numatantys n.v.

Vykdytojui yra artimas padėjėjas. Padėjėjas – tai yra asmuo padėjęs padaryti n.v. duodamas patarimų, nurodymų, teikdamas priemonių ar šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, taip pat iš anksto pažadėdamas paslėpti nusikaltėlį, nusikaltimo darymo įrankius ir priemones, jo pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo iš anksto pažadėjęs realizuoti n.v. įgytus ar pagamintus daiktus (BK 24 str. 6 d.). teorijoje tradiciškai laikoma, kad padėjėjo veiksmai lyginant su kitų bendrininkų yra mažiau pavojingi. Jis lyg ir nėra pagrindinė nusikaltimo figūra, bendrininkauja tik iš dalies prisidėdamas, iš jo nekyla nusikaltimo darymo iniciatyva, jis nevadovauja nusikaltimo padarymui, nerealizuoja nusikalstamos veikos. Jis prisijungia bendrininkauti, kai kitiems bendrininkams jau yra susiformavęs nusikalstamas ketinimas ir tyčia pasidaryti nusikaltimą. Įstatymas išsamiai išvardija veiksmus, kuriais gali pasireikšti padėjimas. Teorijoje padėjimas skiriamas į:

1. Fizinį – pasireiškia kažkokia išoriškai matoma veika (parūpinimu reikalingų priemonių niskaltimui padaryti, pvz.: ginklo suteikimas, paskolinimas automobilio, įrangos suteikimas, nusikaltimo vietos saugojimas, prieigų prie jos saugojimas, kliūčių pašalinimas, signalizacijos išjungimas). Fizinis gali būti ir veikimas, ir neveikimas. Padėjėjas pats nerealizuoja veikos, bet jo veiksmai yra būtina sąlyga nusikaltimui padaryti ir yra priežastiniu ryšiu susiję su n.v. padariniais.

2. Intelektinį – kai padedama duodant patarimų, nurodymų, instruktuojant (pvz.: kur galima įsigyti nusikaltimo įrankių), suteikimas duomenų ar n.v. vietos planų, išaiškinami nusikaltimo padarymo būdai, aplinkybės, pažadėjimas paslėpti nusikaltėlį, nusikaltimo padarymo įrankius, susitarimas dėl galimo alibi, dėl galimų melagingų parodymų. Veiksmai susiję priežastiniu ryšiu su n.v padariniais.

Padėjėjas tik padeda, bet nekursto. Jo veiksmai nenukreipti sukelt pasiryžimą padaryti nusikaltimą. Jis tik palengvina padaryt nusikaltimą, bet nelenkia jo daryt ( tai kurstytojo veikla). Iš anksto nepažadėtas nusikaltimo slėpimas negali sąlygoti nusikaltimo padarymo, jis nelaikomas bendrininkavimu, o laikomas prisidėjimu. Padėjimas yra tyčinis, bet galima ir tiesioginė ir netiesioginė tyčia. Kaltininkas suvokia ruošiamo ar daromo nusikaltimo pobūdį, numato žalingų pasekmių atsiradimo galimybę ir nori tų pasekmių (tiesioginė tyčia) arba pasekmių nenori, bet sąmoningai leidžia joms kilti (netiesioginė tyčia). Sprendžiant padėjimo klausimą reikia žinoti, kad:

1.Jis galimas kiekvieno tyčinio nusikaltimo atveju.

39

2.Jis padeda padaryti konkretų nusikaltimą.3.Padedama konkrečiam asmeniui ar jų grupei. 4.Padedama pakaltinamam asmeniui ir turinčiam numatytą įstatymo amžių. 5.Būtina, kad asmuo, kuriam padedama sąmoningai suvoktų, kad jam padedama, pareikšdamas bent sutartiniais

veiksmais savo sutikimą bendradarbiauti. Slaptas padėjimas turi būti vertinamas kaip savanoriškas rengimasis ar pasikėsinimas.

BENDRININKŲ RŪŠYS: ORGANIZATORIUS IR KURSTYTOJAS

Organizatorių – tai asmuo, kuris yra subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų veiklą ar asmuo parengęs n.v. ir jai vadovavęs - BK 24 str. 4 d. Tradiciškai organizuotojas laikomas pavojingiausiu bendrininku, nes jis yra nusikaltimo iniciatorius. Šio asmens nusikalstamos ir antivisuomeniškos pažiūros yra pačios stipriausios. Jis yra pavojingas ne tik pats veikdamas nusikalstamai, bet ir palenkdamas kitus asmenis. Organizatorius paprastai veikia organizuotos grupės ar nusikalstamos bendrijos sudėtyje, kur yra taip pat organizuota struktūra. Bet gali būti ir esant paprastesnėms bendrininkavimo formoms. Organizatoriaus veikla labai aktyvi ir įvairi. Apima bendrininkų telkimą, nusikalstamo plano sudarymą, užduočių paskirstymą, vadovavimą bendrininkų veiksmams. Organizatorius nustato tarpusavio ryšius, bendrininkavimo tvarką ir pobūdį. Organizatorius suburia organizuotą grupę į nusikalstamą susivienijimą, sutelkia dalyvius, savo autoritetu palaiko drausmę ir tvarką, nusprendžia atlikti konkrečius nusikalstamus veiksmus, apsprendžia tokių veiksmų atlikimo būdus.

Organizavimas gali pasireikšti vadovavimu bendravykdytojams ir užtikrinimu, kad nusikaltimas bus padarytas. Organizatorius atsako už visus nusikaltimus, kuriuos padarė vykdytojas ar jų grupė, organizuota grupė ar susivienijimas ir kuriuos apima organizatoriaus tyčia. Organizatorius pats veikos nerealizuoja, jei neveikia kartu kaip bendravykdytojas. Organizatorius veikia tik tiesiogine tyčia, jis supranta veiksmų, kuriuos turi atlikti kiti bendrininkai pobūdį, numato nusikalstamus padarinius ir jų nori. Atskirais atvejais, organizatoriau veikla yra baigtas nusikaltimas (pvz.: nusikalstamo susivienijimo kūrimas). Organizatoriaus veiksmai kvalifikuojami pagal BK 24 str. 4 d. ir BK spec. dalies str., numatantį atitinkamą n.v. organizatoriui ir padėjėjui nebūtini spec. subjekto požymiai, tais atvejais, kai jie reikalingi.

Kurstytojas – asmuo, palenkęs kitą asmenį padaryti nusikaltimą (24 str. 5 d.) ,t.y. tyčia sukėlęs kitam asmeniui pasiryžimą apdaryti nusikaltimą. Kurstytojas fiziškai betarpiškai nedalyvauja nusikaltimo padaryme, nerealizuoja veikos ir nesukelia padarinių. Kurstytojas sukelia kitiems bendrininkams pasiryžimą, įdiegia jiem konkretų sumanymą padaryti nusikaltimą. Išsamaus veiksmų, kuriais galima kurstyti, sąrašo pateikti neįmanoma. Gali pasireikšti įkalbinėjimais, santažu, įtikinimu, prašymu, patarimu, apgaule, fizine prievarta ar grasinimu. Kurstymu galima padaryti tik konkretų nusikaltimą ir turi būti konkretus asmuo, lenkiamas jį padaryti. Raginimai bendrai daryti nusikaltimus kuire neadresuoti konkrečiam asmeniui nėra laikomi nusikaltimu, išskyrus kai jie patys sudaro nusikalstamos veikos sudėtį. Kurstymas gali būti daromas tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia, kad savo veiksmais sukelia kitam asmeniui pasirižymą padaryti nusikaltimą ir norėdamas šio nusikaltimo padarymo aktyviais veiksmais atitinkamai nukreipia asmens valią, kad būtų padarytas norimas nusikaltimas ir bori, kad konkretus nusikaltimas būtų padarytas. Kurstytojo veiksmai kvalifikuojami pagal BK 24 str. 5 d. ir spec. d. str. numatantį atitinkamą veiką.

VYKDYTOJO (BENDRININKO) EKSCESAS

Nuo seno BT išskiriamos situacijos kai vienas iš bendrininkų padaro vaiksmus, dėl kurių nebuvo tartasi, padaro veiksmus, kurių neapima bendrininkų susitarimas. Dažniausiai tai yra vykdytojo ekscesas. Nors teigiama, kad galimas ir kitų bendrininkų ekscesas. Teismų praktikoje bendrininkų eksceso nėra. Vykdytojo ekscesas yra bendrininkų susitarimo ribų peržengimas, kai vykdytojas padaro tokius veiksmus, kurie savo pobūdžiu ir apimtimi ar padarymo būdu neatitinka susitarimo turinio ir sudaro kvalifikuotą to nusikaltimo sudėtį arba visiškai kito nusikaltimo sudėtį. Už tuos veiksmus, kurių neapėmė kitų bendrininkų susitarimas, atsako tik juos padaręs asmuo. Todėl ekscesas nėra bendrininkavimas, nes nėra bendrininkavimo požymių:

1. Nėra veiksmų bendrumo;

40

2. Nėra bendrų padarinių;3. Nėra susitarimo; 4. Nėra bendros tyčios.

Vykdytojas gali nukrypti nuo susitarimo realizuodamas pačią veiką, pasikėsindamas į kitą objektą. Ekscesu nėra laikomas toks vykdytojo elgesys, kuris nors ir skiriasi nuo sutartos veikos, bet nekeičia kėsinimosi reikšmės ir neturi reikšmės nusikaltimo kvalifikavimui. Esant keliems bendravykdytojams, pvz.: plėšimo atveju, jei vienas iš bendravykdytojų auką sumuša, o kitas tuo pasinaudodamas ją apiplėšia, abu atsako už plėšimą – eksceso čia nebus, nors ir veiksmai skiriasi. Bendrai sąvoka ekscesas turi kelias reikšmes:

Ribinis ko nors pasireiškimas; Aštri ir nepageidaujama situacija, pažeidžianti nusistovėjusią įprastą tvarką – išsišokimas.

Kartais ekscesas apibrėžiamas pagal kilusius padarinius – tai situacija, kai n.v. padariniai nesutampa su tais, dėl kurių buvo susitarta. Ekscesas skiriamas į :

Kiekybinį – tokio eksceso atveju, vykdytojas padaro nusikaltimą, kuris išeina už bendrininkų tyčios ribų, tačiau, kuris yra giminingas tam nusikaltimui, kurį tartasi padaryti. Gali būti padarytas tas pats nusikaltimas, besiskiriantis objektyviaisiais požymiais.

Kokybinį – vienas iš vykdytojų padaro visai kitą nusikaltimą, nevienarūšį nusikaltimą. Vykdytojas pasikėsina į kitą objektą, dėl kurio nebuvo tartasi.

Teoriškai išskiriamos kiekybinio eksceso rūšys: Vykdytojas padaro sunkesnę vienarūšę veiką nei buvo susitarta. Vykdytojas padaro ne tokią sunkią veiką, kokia buvo numatyta.

Rusiškoje literatūroje išskiriami šeši eksceso atvejai:1. Vykdytojas pasikėsina ne į tą objektą, kuris buvo apimtas bendrininkų sumanymu ir nepadaro tos veikos, kuri buvo

apimta sumanymu. 2. Vykdytojas išeina iš už ankstesnio susitarimo ribų ir padaro sunkesnę vienarūšę veiką (sumanyta vagystė, o

padaromas plėšimas – vykdytojas atsakys už faktiškai atliktus veiksmus, jam bus inkriminuojama sunkesnė plėšimo sudėtis).

3. Vykdytojas padaro ne tokią sunkią vienarūšę n.v. negu buvo sumanyta (voetoj plėšimo, įvykdo vagystę – tokiu atveju vykdytojas bus traukiamas atsakomybėn už lengvesnę veiką, o kiti bendrininkai už rengimąsi padaryti sunkesnę veiką).

4. Kartu su sumanyta n.v. vykdytojas padaro kitą, neapimtą bendrininkų sumanymo, veiką. 5. Vykdytojas vietoj iš anksto sutartos veikos, padaro tą pačią veiką tik su kvalifikuojančiais požymiais. 6. Kai dėl vykdytojo veiksmų, realizuojant sumanytą sudėtį, atsiranda neatsargūs padarinai.

Vykdytojo eksceso negali būti tokiais atvejais, kai vykdytojui, siekiant sumanyto tikslo, paliekama visiška veiksmų laisvė. Organizatorius pats pritaria sutartinai, bet kokiem vykdytojo pasirinktiem veiksmam.

Teorijoje teigiama, kad gali būti kitų bendrininkų ekscesas. Tačiau klausimas lieka atviras. Galima įsivaizduoti padėjėjo ekscesą, kai jis parūpindamas nusikaltimo įrankius ar priemones, slapčia, nežinant pačiam vykdytojui, suteikia daug didesnius nusikalstamus padarinius, galinčius sukelti objektus ar mechanizmus. Gali būti kusrtytojo ir vieno iš vykdytojų ekscesas (suorganizuotas plėšimas, bendrininkai supranta, kad dalyvaus plėšime, o kurstytojas vieną iš vykdytojų sukursto, įkalba padaryti dar ir kitą nusikaltimą – nužudyti nukentėjusįjį). Organizatorius skirtingiem bendrininkam darant tą patį nusikaltimą, duoda skirtingas užduotis, kurios prives prie skirtingų nusikaltamų padarinių, tuo pat metu visiem suprantant, kad jie bendrininkauja. Organizatorius siekia kitiem bendrininkam nežinomų tikslų, ir taip kitiem nežinant bando sukelti sunkesnius nusikalstamus padarinius.

NUSIKALSTAMOS VEIKOS PADARYMAS PER TARPININKĄ

41

(TARPINIS VYKDYMAS)

Gyvenime pasitaiko situacijų, kai padaryti n.v. pasitelkiamas asmuo, negalintis būti nusikaltimo subjektu arba nors ir galintis būti subjektu, tačiau dėl pateisinamų priežasčių, negalintis suprasti daromų veiksmų nusikalstamo pobūdžio. Tokia situacija, kai nusikaltimą padaryt pasitelkiamas asmuo nesulaukęs įstatymo numatyto amžiaus, nepakaltinamas arba negalintis suprasti veikos pavojingumo, asmuo, t.y. toks, kuris yra nekaltas – vadinami n.v. padarymu per tarpininką / tarpiniu vykdymu. BK apie veikos padarymą per tarpininką kalba 23 str. 3 d. Toks asmuo, kuris n.v. padaro kito, nesuprantančio asmens rankomis, baudžiamojon atsakomybėn traukiamas pats, kaip vykdytojas, nors realiai veikos neatlieka. LAT teisėjų senato nutarimas “Dėl teismų praktikos kontrobandos bylose”.

BENDRININKAVIMO FORMOS

Bendrininkavimo forma – tai dviejų ar daugiau asmenų, bendrai darančių tyčinį nusikaltimą, tarpusavio ryšio struktūra. Bendrininkavimas gali būti labai prastai organizuotas, gali būti tik elementariai susitarta daryti nusikaltimą, tačiau bendrininkavimas gali būti ir labai gerai, visapušiskai organizuotas, numatant ilgalaikę stabilią struktūrą, tarpusavio ryšius, hierarchiją, paklusnumą ir pan.

Pagal seną BK nebuvo išskiriamos bendrininkavimo formos. Pagal seną BK nebuvo akcentuotas ir susitarimas kaip bendrininkavimo požymis, todėl bendrininkavimas buvo skaidomas į:

1. Bendrininkavimą be išankstinio susitarimo;2. Bendrininkavimą su išankstiniu susitarimu:

Bendrininkavimas su elementariu išankstiniu susitarimu; Organizuota grupė; Nusikalstamas susivienijimas (organizacija).

Teorijoje nuo seno išskiriamos dvi rūšys pagal objektyviųjų požymių ypatumus – bendrininkų vaidmenį, pasireiškianti jų dalyvavimo pobūdžiu, laipsniu, nevienodu aktyvumu, skirtingu indėliu į n.v.:

Paprastas bendrininkavimas (bendravykdymas/bendrakaltybė). Tai toks atvejis kai nusikaltimą padaro keli asmenys, patys betarpiškai realizuodami veiką ir sukeldami padarinius. Šie asmenys veikia bendrai, nepasidaliję vaidmenimis.

Sudėtingas bendrininkavimas – toks atvejis, kai bendrininkai pasidaliję vaidmenimis, kaip nurodyta BĮ 24 str. (vykdytojas, organizatorius, kurstytojas, padėjėjas).

Naujas BK, siekdamas aiškumo ir palengvinti n.v. kvalifikavimą, apibrėžia bendrininkavimo formas. BK 25 str. Bendrininkavimo formos yra:

1. Bendrininkų grupė; 2. Organizuota grupė; 3. Nusikalstamas susivienijimas

BK 25 str. 2 d. apibrėžia bendrininkų grupę. Bendrininkų grupė yra du ar daugiau asmenų, kurie susitaria n.v. daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Tai yra mažiausio organizuotumo bendrininkavimo forma. Bendrininkų grupė kai kuriais atvejais numatoma kaip kvalifikuojantis požymis – asmenų veiksmai kvalifikuojami pagal spec. d. str. d. Įstatymas įtvirtina tris požymius:

1. Du asmenys2. Susitarimas veikti kartu;3. Du vykdytojai;

42

BK 25 str. 3 d. – organizuota grupė – yra tada kai du ar daugiau asmnų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Tai aukšto organizuotumo lygio bendrininkavimo forma. Paprastai ta yra iš anksto organizuota pastovi struktūra, kurios tikslas n.v. darymas. Tai yra versliškas veikimas. Egzistuoja glaudūs bendrininkų tarpusavio ryšiai, tam tikra organizacija, tam tikra subordinacija. Aukščiausiasis teismas yra nurodęs dėl organizuotos grupės – organizuota grupė yra pripažįstama sunkinančia aplinkybe, atsižvelgiant į bendrininkų organizuotumo lygį, veikos trukmę ir intensyvumą, pasiskirstyą konkrečiomis funkcijomis, susitarimas pasidalyti teritorijomis. Pastovumas ir organizuotumas. Įstatymas akcentuoja tris požymius, kurie turi būti nustatomi teismų praktikoje:

1. Išankstinis susitarimas;2. Susitarimas padaryti vieną ar kelis nusikaltimus;3. Pasiskirstymas užduotimis ir vaidmenimis.

BK 25 str. 4 d. – nusikalstamas susivienijimas – (mafija) būna tada, kai bendrai n.v. vienam ar keliem sunkiem ar labai sunkiem nusikatimam daryti susivienija 3 ar daugiau asmenų, kuriuos sieja pastovūs tarpusavio ryšiai bei vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas. Susivienijimui prilyginama antikonstitucinė grupė ar organizacija bei teroristinė grupė. Nusikalstamas susivienijimas yra kvalifikuočiausia, geriausiai organizuota grupė. Nusikaltamas susivienijimas yra laikomas savarankiška n.v. Įstatymas įtvirtina tokius požymius:

1. Trys ar daugiau asmenų;2. Susitarimas vykdyti bendrą nusikalstamą veiką;3. Pastovūs tarpusavio ryšiai;4. Vaidmenų ir užduočių pasiskirstymas.

Išskiriami ir įstatyme nenumatyti požymiai būdingi nusikalstamam susivienijimui:1. Tvirta vidinė organizacija;2. Hierarchinė struktūra; hierarchinių ryšių slaptumas. 3. Veiklos tęstinumas ir pastovumas;4. Diferencijiotas dalyvių statusas;5. Užduočių ir vaidmenų pasidalijimas;6. Maksimalaus pelno siekimas, minimaliomis priemonėmis;7. Monopolizacijos siekimas;8. Rizikos vengimas;9. Siekimas kontroliuoti teritoriją ar veiklos sferą, kurioje veikia nusikalstmas susivienijimas;10. Baimės atmosferos sudarymas grasinant susidorojimu.

NUSIKALSTAMŲ VEIKŲ DAUGETAS

DAUGETO SAMPRATA IR REIKŠMĖ

Asmuo padaro n.v. ir privalo už tai atsakyti. Tačiau atsitinka taip, kad tas pats asmuo padaro keletą n.v. ir už jas visas turi atsakyti. Jis turi atsakyti už visas padarytas veikas, tačiau galimi įvairūs tų veikų santykio variantai.

1. Asmuo vienu veiksmu padaro kelias nusikalstamas veikas. Pvz.: padeda po mašina sprogmenį, norėdamas susprogdinti mašiną, įbauginti šeimininką, tačiau sprogsta mašina, žūva šeimininkas, keli praeiviai ir apgadintos šalia stovinčios mašinos.

2. Asmuo skirtingais veiksmais padaro kelias skirtingas veikas. keliais veiksmais padaro tokias pačias ar panašias veikas, pvz.: mašinų vagis vasario 2 d. pgarobė mašiną ir

vasario 5 d. pagrobė mašiną. keliais veiksmais padaro visiškai skirtingas veikas, pvz.: asmuo pagrobia svetimą turtą, o kitą dieną nužudo

asmenį.

43

3. Asmuo kelias veikas padaro, už kai kurias jau būdamas teistas, o už kai kurias – ne.

Taigi akivaizdu, kad egzistuoja vieno asmens padarytų kelių nusikaltimų variantai, tarp kurių, tarp tų veikų ir jas padariusio asmens reikia nustatyti tam tikrą teisinį santykį. Tokį santykį nustatyti reikia:

1. Tinkamai kvalifikuoti veikas (ar kvalifikuoti kiekvieną atskirai pagal atskirą BK str., ar kelias pagal vieną BK str.);2. Tinkamai paskirti bausmę (kai asmuo teisiamas už kelias veikas, reikia paskirti vieną galutinę subendrintą bausmę,

todėl reikia žinoti, ar bausmes už visas veikas sudėti; ar bausmė už sunkiausią iš veikų apims kitas smulkesnes bausmes) ir tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę, nes keleto veikų darymas byloja apie kryptingas asocialias pažiūras;

Todėl BT ilgainiui suformuotas daugeto institutas. Sąvoka daugetos kilo iš žodžio “daug”. Daugetas – nepavienė nusikalstama veika. Besikeičiant BĮ keičiasi ir požiūris į kelias vieno asmens padarytas n.v., todėl teorijoje šis klausimas nevientisas. Visi teoriniai teiginiai visuomet atspindi galiojantį BĮ ir jo numatytas kelių veikų santykio taisykles. Daugeto klausimas teisingai išsprendžiamas atsakant į klausimą: kam jis reikalingas? Jis reikalingas, norint teisingai kvalifikuoti veiką ir teisingai paskirti bausmęr. Daugetas – vieno asmens padaryti du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, kai nėra teisinių kliūčių patraukti baudžiamojon atsakomybėn bent už du iš jų.

Teisinės kliūtys: 1. asmuo turi būti neteistas už padarytas veikas;2. neatleistas nuo baudžiamosios atsakomybės;3. nėra suėję patraukimo atsakomybėn terminai;4. nėra baudžiamųjų procesinių kliūčių atsakomybei kilti (privataus kaltinimo atveju – neinicijavimas baudžiamojo

persekiojimo).

DAUGETAS IR PAVIENĖ NUSIKALSTAMA VEIKA

Kartais kelių nusiklatimų padarymą, būtina atriboti nuo vieno sudėtingo nusikaltimo. Kalbant apie n.v. buvo pasakyta, kad veika ir kūno judesys ar veiksmas nėra tapčios sąvokos. Kai kuriais atvejais, visuma veiksmų sudaro vieną nusikaltimą. Vieno nusikaltimo padarymas gali užsitęsti laike ir atrodyti kaip keli nusikaltimai. Norint suprasti daugetą reikia apibrėžti vieną nusikaltimą. Pavienis nusikaltimas yra toks, kuris sumanytas kaip vienas nusikaltimas ir, kurį sudarantys veiksmai turi vidinį organizacinį ryšį t.y. atskiri veiksmai jungiami vieno asmens mąstymo logikos. Pavienis nusikaltimas padaromas vienu nusikalstmau sumanymu ir jį galima apibūdinti formos ir turinio vienove. Forma – juridinė veikos išraiška, tai kaip ji atrodo ir vertinama pagal įstatymą. Turinys – kaltininko sumanymas ir jo įgyvendinimo išraiška. Pavienės veikos atveju sumanymas yra vientisas. O formos požiūriu pavienis nusikaltimas numatytas viename BK str. Jo kėsinimosi objektas yra vienas. Pavienis nusiklatimas yra toks, kuris padaromas viena ar vieninga tyčia arba viena kalte esant vienam nusikalstamam sumanymui (pvz.: sandėlininkas saugo statybinių medžiagų sandėlį ir sumano pagrobti 40 m 2 apdailos plytelių. Jeigu grobtų iš karto, būtų akivazdu. Todėl sandėlininkas grobia pamažu po kelias plyteles per savaitę). Pavienis nusikaltimas charakterizuojamas objektyvių ir subjektyvių požymių visuma – vienais nusikalstamais ketinimais, viena ar vieninga tyčia, vienu kėsinimosi objektu, vieningais veiksmais, priežastiniu ryšiu, atsirandančiais padariniais, vienu BĮ str. Paprastai esant pavienei veikai, kalbama apie vieningą tyčią, apimančią atskirus nusikalstamus veiksmus, tačiau kai kuriais atvejais galima ir neatsargi kaltė pvz.: aplaidus apskaitos tvarkymas. Apskaita yra tęstinis procesas, kurį sudaro daugybė tapačių veiksmų, kurie gali būti padaryti dėl neišmanymo, neatsargiai. Visuma tų veiksmų sudarys pavienę veiką.

Pavienis nusikaltimas gali turėti atmainų. Jis gali būti:1. Paprastas (vienaaktis) – viena veika, vienas padarinys, vienas priežastinis ryšys. Pvz.: pilietis x užsimoja peiliu ir

smogia piliečiui y, kuris dėl žaizdos miršta. ieną 2. Tęstinis – visuma tapačių ar panašių veiksmų, kurių kiekvienas paimtas atskirai galėtų būti vertinamas kaip

savarankiškas nusikaltimas, tačiau, kurie siejami vienu nusikalstamu sumanymu ir viena kalte. Pvz.: tęstinė vagystė – sandėlinko atlikti veiksmai.

3. Trunkantysis (trunkamasis) – tokia situacija, kai asmuo padaro neteisėtą veiksmą, nuo kurio padarymo prasideda nusikaltimo darymas ir jis trunka nepriklausomai nuo asmens veiksmų tol, kol nėra nutraukiamas paties kaltininko

44

ar trečiųjų asmenų, teisėsaugos institucijų ir pan. (pvz.: neteisėtas šaunamojo ginklo laikymas – nusikaltimas prasideda kai asmuo neteisėtai įgyja ginklą ir tęsiasi kol nėra nutraukiamas). Trunkantysis nusikaltimas – tai tam tikra nusikalstama būsena, kuri trunka pati savaime. Tęstinio nusikaltimo atveju veika tęsiasi kurį laiką, o trunkamojo – trunka.

Kartais aktualu atsakyti į klausimą, ar padarytas vienas nusiklatimas ar du? Atsakymas atrandamas tik tada kai ištiriamos visos aplinkybės, nustatoma kaip asmuo veikė, kokių tikslų siekė, kaip susiformavo jo tyčia, kokie įrodymai tai pagrindžia.

DAUDETO FORMOS

Vadovėlyje išskiriamos daugeto formos: 1. Idealioji sutaptis;2. Realioji sutaptis;3. Vienarūšių nusikaltimų pakartotinumas.

Kituose šaltiniuose galima tokia konstrukcija: 1. Nusikalstamų veikų sutaptis; 2. Pakartotinumas;3. Recidyvas.

Pagal BK išskiriamos tokios daugeto formos:1. Idealioji sutaptis;2. Pakartotinumas (sinonimiškai vartojama sąvoka realioji sutaptis).

Idealioji sutaptis

Nusikalstamų veikų idealioji sutaptis – yra tokia situacija, kai asmuo vienu poelgiu padaro dvi ar daugiau n.v. numatytų skirtingose BK str. Tai tokia situacija, kai asmuo daro vieną nusikaltimą, iš esmės ir nori padaryti vieną nusikaltimą, tačiau atsitinka taip, kad kyla kelių n.v. pasekmės. Tokia situacija nuo seno vadinama ideliąja sutaptimi, nes viename veiksme sutampa kelios veikos ir jų padariniai. Kadangi asmuo viena veika padaro keletą veikų į tai privalu atsižvelgti. Visos asmens veikos kvalifikuojamos pagal jas atitinkančius BK str. Idealioji sutaptis yra tikrasis/grynasis daugetas. Tačiau, kadangi asmuo norėjo padaryti vieną nusikaltimą, į tai atsižvelgiama skiriant bausmę. Įstatymų leidėjas numatė tokią nuostatą: BK 63 str. – bausmės skyrimas už kelias veikas. Kai yra ideali n.v. sutaptis, teismas taiko bausmių apėmimo principą – griežčiausia iš bausmių apinima švelnesniąsias bausmes. Vadinasi, asmuo baudžiamas už visas idealiosios sutapties būdu padarytas veikas, tačiau bausmė yra iš esmės už pavojingiausią veiką. Tai nereiškia, kad įvertinama tik viena n.v. Įvertinamos visos n.v., tačiau atsižvelgiama į veikimo pobūdį ir jo pavojingumą.

Pakartotinumas

Visi kiti atvejai, kai asmuo padaro kelias n.v. yra pakartotinumas. Asmuo pakartoja nusikaltimą. Pakartoti jis gali tokį patį, panašų arba visiškai kitokį nusikaltimą. Sinonimiškai pakartotinumui vartojama realiosios sutapties sąvoka. Pagal seną BK pakartotinumas ir realioji sutaptis skiriasi. Pakartotinumas buvo kvalifikuojantis požymis. Pagal galiojantį BK šio skirtumo nėra. Teismų praktikoje kalbama apie realiąją sutaptį. Terminas realioji sutaptis apibūdina tokią situaciją, kai asmuo skirtingais veiksmais, skirtingu laiku padaro kelias skirtingas veikas (realioji sutaptis, o realiai niekas nesutampa).

Kai asmuo padaro vieną veiką, po to padaro kitą veiką, už visas jas jis nėra baustas, visos jos turi būti įvertintos, už kiekvieną paskiriama bausmė ir bausmės subendrintos taip, kad atspindėtų kartojimą ir socialinį tokio elgesio sunkumą. Bausmės turi būti sudedamos. BK 63 str. 1 d. jei padarytos kelios veikos teimas paskiria už kiekvieną atskirai, po to sudeda.

Recidyvas

45

Recidyvas – iš lot.k. “sugrįžimas”. Pagal galiojantį BK recidyvas nėra daugeto forma. Tai tokia situacija kai asmuo padaro n.v., o prieš tai jau padarytos jo veikos teismo įvertintos paskiriant apkaltinamąjį nuosprendį. Todėl recidyvas yra iš esmės kaltininko asmens ypatybė, nusikaltėlio asmenybės specifika. Recidyvą detalizuoja BK 27 str. 1 d. Teorijoje si8loma atsisakyti recidyvo, nes turi socialinę ir teisinę reikšmę.

46