1 tema. Bendroji teisės teorijos charakteristika• Teisės teorijos objektas ir metodas• Mokslinio metodo samprata• Teisės teorijos metodologija• Teisės teorijoje naudojami metodai, jų tarpusavio santykiai• Teisės mokslo specifika• Šiuolaikinės teisininko kvalifikacijos ypatumai• Teisės studijos

1.1. Teisės teorijos objektas ir metodas

Teisės teorija (gr. Stebėjimas, tyrimas) reiškia teisės, kaip socialinės tikrovės reiškinio stebėjimą, tyrimą, pažinimą.Teisės teorijos tikslas yra pažinti teisę, suformuluoti objektyvias (kiek įmanoma) žinias apie teisę, t.y. pateikti teisės sampratą, atskleisti teisės prigimtį (esmę).Teisės teorija kaip kokslas gali būti suprantamas dvejopai:1) kaip stebėjimo, tyrimo, pažinimo procesas, kurio metu tiriama teisė;2) kaip šio tyrimo, t.y. proceso, rezultatas – objektyvios žinios (kiek įmanoma) pie teisę.Teisės teorija taip pat įvardijama jurisprudencijos arba tiesiog teisės mokslo terminais. Lietuvių autorių mosklo darbuose ilgą laiką buvo vartojamas bene vienintelis – teisės teorijos terminas, o jurisprudencija pirmiausiai reiškė teismų (pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, administracinių ir bendrosios kompetencijos teismų) formuojamą praktiką, o ne teisės mokslą. Pažymėtina, kad jurisprudencijos terminu, kuriuo įvardijmas teisės mokslas, pastaruoju metu siekiama pabrėžti tai, jog teisės teorija tiria ne tik teisės aktuose (pirmiausia įstatymuose) įtvirtintą teisę, bet ir teismų praktikoje atskleidžiamą teisę.Teisės teorija yra bendrasis teisės mokslas, t.y. mosklas, kurio tikslas pateikti teisės, kaip socialinės tikrovės reiškinio (teisės kaip visumos), sampratą, atskleisti teisės prigimtį (esmę). Teisės teorija skirta teisei apskritai, t.y. teisei kaip visumai, pažinti, o ne kuriai nors teisės – civilinės, baudžiamosios, administracinės teisės ar kitos teisės - sričiai pažinti.Teisės teorijos fundamentalumas pasireiškia tuo, kad jos tyrimo objektas yra visa teisė kaip socialinės tikrovės reiškinys, taip pat su ja susiję reiškiniai (teisinė sąmonė, teisėkūra, teisės aktai, teisės įgyvendinimas, teisiniai santykiai, teisiniai faktai, teisinė kultūra irk t.)

Pagal A. Vaišvilą tiesioginis teisės teorijos tyrinėjimo objektas yra pozityvioji teisė ir jos santykis su žmonių interesais, jų diferencijacija, dinamika, o tokio tyrinėjimo tikslas – suformuluoti bedrąją teisės sampratą (specifiškai teisinį metoda), kuri, remdamasi bendrųjų teisės sąvokų sistema, idėjiškai ir metodologiškai vadovautų visam pozityviosios teisės kūrimo, aiškinimo ir taikymo procesui.Bendriausiu požiūriu, jis apibrėžia taip: teisės teorija tiria teisę ir valstybę iš pradžių kaip žmonių viešpatavimo, o vėliau – kaip tarpusavio bendradarbiavimo ir gyvenimo santarvėje priemones.Teisės teorijos objektas – bendros normos fundamentas.TT objektas yra dvejopas:a) Teisė apskritai, kaip žmogaus santykius reguliuojantis reiškinys;b) Tam pgr. Sąvokos: teisėkūra, teisės aktai, teisinė atsakomybė, įstatymas ir t.t.Teisės teorija suteikia pamatines sąvokas.Teisės teorija nagrinėja teisines priemones.Teisės teorija tiria:- Teisę, kaip soc. Reikšmę tikrovės reiškinių (teisės samprata,teisės atsiradimą, kaitą, funkcijas)- Bendruosius teisės reiškinius – teisnę sąmonę, teisėkūrą, teisins normas, teisės aktus, teisinį įgyvendinimą, teisinius santykius, teisinius faktus, teisinę kultūrą irk t. (t.y. bendrosios sąvokos).Teisės teorija suteikia pamatines žinias, kurios būtinos studijuojant kitus (šakinius, specialiuosius) teisinius dalykus.

1.2. Mokslinio metodo samprata

Mokslinė teorija – tai idėjinis tiriamos tikrovės modelis, sisteminis pagrindinių tos tikrovės požymių atspindys žmogaus sąmonėje.Kiekvieno mokslo teorija apima du struktūrinius elementus: gnoseologinį (objektyvias žinias) ir metodologinį (jų įgijimo, vertinimo būdus ir priemones). Mokslinio pažinimo metodai yra svarbūs tuo, kad jie parodo, kaip įgyjamos ir patikrinamos žinios.Nuo metodų pobūdžio priklauso turimų žinių patikimumas, žinojimo sąmoningumas, mokslinės pažangos greitis, kokybė. Mokslinio racionalumo ir ekonomiškumo požiūriu reikšminga ir tai, kad tais pačiais metodais, kaip minėta, savo problemas gali tyrinėti skirting mokslai. Vienų metodų perkėlimas į kitu smokslus lemia kokybiškai naują tų mokslų pažangą, atsiranda net naujų mokslo disciplinų.Metodo nereikia priešinti teorijai, nes tarp jų - tik santikinis skirtumas. Metodas - tai ta pati teorija, tik iš vidaus vienos ar kelių pagrindinių sąvokų suorganizuota į sistemą ir naudojama naujoms žinioms gauti ara jau gautoms patikrinti.Mokslų yra daugiau negu konkrečių metodų. Todėl tais pačiais metodais, kaip sakyta, naudojasi daugelis mokslų. Teisės teorija naudojasi tais pačiais mokslinio pažinimo metodais, kuriais remiasi ir kiti mokslai, pirmiausia filosofiniu, socialoginiu, taippat formaliosios logikos metodais.Teisės teorijos metodai:

- Filosofinis- Sociologinis- Dogmatinis- Kritinis- Istorinis- Lyginamasis

1.3. Teisės teorijos metodologijaTeisės teorijoje vyrauja pozitivystinė metodologija. Pozitivystine šiuo atveju – nustatyta, užrašytų, įsigaliojusių aktų, dokumentų tyrymo būdas.Dėl teisės teorijos naudojamus tyrimo būdus, metodus nėra vieningos moklsinės pozicijos. Skirtingos tyrimo metodologijos, t.y. naudojamų tyrimo būdų ir metodų sistemos, pateikia skirtingas žinias apie tiriamą objektą – būtent todėl teisės moksle egzistuoja įvairios teisės sampratos. Perkelti I trecia temąIstoriškai teisės teorija ilgą laiką buvo suprantama kaip teisės mokslas, naudojantis pozityvistinė tyrimo metodologiją. Teisinis pozitivyzmas, t.y. teisės teorija, grindžiama pozitivystine tyrimo metodologija, remiasi filosofinio pozitivyzmo, kurio kūrėjas yra Auguste Comte, postulatais.Filosofinis pozitivyzmas – tai filosofijos kryptis, teigianti, kad mosklas yra faktų tyrimas, pagrįstas gamtos mokslų metodika. Filosofinis pozitivyzmas naginėjamas kaip mokslo istorija.Pozitivyzmo pažinimas remiasi tik empiriniais pažinimo būdais, kai žinios gaunamos po to, po patyrimo (stebint, eksperimentuojant); pozityvizmas atmeta racionalumo pažinimo būdus, kai žinios gaunamos iš anksto, iki patyrimo (šie racionalizmo pažinimo būdai pozityvizmo teorijoje vadinami metafiziniais, nes empirizmas taip pat remiasi protu, besiremiančiu patyrimu).Teisinio pozityvizmo pagrindiniai teiginiai yra tokie, kad teisės prigimties (esmės) pažinti nėra įmanoma, negalima ieškoti teisės kilmės priežąsčių (šaltinių), nes jos negali būti atskleistos empiriniais pažinimo būdais. Kertinis teisinio pozitivyzmo teiginys yra tas, kad teisės turinys priklauso ir yra lemiamas tik socialinių faktų, suprantamų kaip aibė deskriptyvių faktų, t.y. nenorminių, nevertybinių faktų, kurie dar gali būti suprantami kaip teisę determinuojanti praktika. Šis teiginys išskaidomas į dvi tezes:a) šaltinių tezė, kuri teigia, kad nvisa teisė yra sukurta žmogaus ir nulemta tik socialinių faktų;b) atskiriamumo tezė, kuri teigia, kad nėra būtino (konceptualaus ar loginio) ryšio tarp teisės ir moralės.Teisinio pozitivyzmo pagrindinė metodologinė teorinių teisės tyrimų programa, sukonstruota Jeremy Benthamo ir Johno Austino, yra:a) Teisės teorija nagrinėja teisės normas (tik kaip suprantama teisė) kaip kompetetingo (turinčio tam įgaliojimus) autoriteto sukurtas ir paskelbtas elgesio taykles;b) Teisės normos nagrinėjamos be sąsajos su moralinėmis normomis;c) Teisės teorijos uždavinys – remiantis logine analize paaiškinti pagrindines pozityviosios teisės sąvokas.1.4. Teisės teorijoje naudojami metodai, jų tarpusavio santykiaiTeisės teorijos metodai:- Filosofinis- Sociologinis- Dogmatinis- Kritinis- Istorinis- lyginamasisFilosofinis metodas – reikalauja pažinti dalį tarpininkaujant visumai, t.y. siekia atskleisti teisės specifiką, nustatant teisės vietą žmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo priemonių sistemoje. Reikalinga atskleisti elgesio taisyklės turinį.Šiam metodui būdingi požymiai, kurie sudaro sistemą [Tiesos konkretumas yra šio metodo siekiamas tikslas, visi kiti- priemonės, tam tikslui pasiekti]: Raidos, arba evoliucijos, idėja. (į teisę reikia žiūrėti kaip į istorinį nuolat besikeičiantį reiškinį.) Tiesos konkretumas. (Kiekviena mokslinė tiesa visada yra istoriška ir dėl to konkreti. Jis būdingas faktų sistemai.) Mokslinės analizės visapusiškumas. (Teisė turi būti tiriama visapusiškai, t.y. atsižvelgiant į sąveika su ktais tos epochos soc. reiškiniais. Reikia tirti ir isorinius (formalius), ir vidinius (turininguosius) teisės požymius, kad būtų garantuojamas teisės pažinimas). Analizės teoriškumas (konceptualumas) (Norint pažinti teisę, reikia remtis ne tik stebėtojo patirtimi, bet ir teoriniu mąstymu.)Sociologinis metodas. Šiuo metodu teisės teorija siekia patikrinti, kiek teisės samprata atitinka konkrečios šalies teisinę tvarką ir veiksmingumą. Tai gali būti: stebėjimas, anketavimas, interviu, eksperimentas, statistinis tyrimas ir kt. Šio metodo pagrindu formuojasi naujos teisinės idėjos. Dogmatinis metodas – tai sisteminis matematinės logikos metodų taikymas [indukcija, dedukcija, analogija, įrodymas ir kt.] . Jo procedūromis laikoma: teisės normų kodifikacija, inkorporacija, konsolidacija, teisinis komentaras.Istorinis teisės pažinimos metodas. Teisės normų prasme gali būti suprantama tik žinant aplinkybes, kuriomis jie buvo priimti, ir tikslus, kurių jais siekta.Kritikos metodas – tai būdas vertinti, kaip teisė tenkina tam tikro meto žmogaus teisių saugos poreikius. Jis susideda iš 3 stadijų: - galiojancios teises kritikos ir neigimo. - teisės idealizavimo (geidžiamos teisės vizija). - priemonių ir būdų, kaip paversti vizijas galiojančia teise, siūlymas.

Lyginamasis metodas – tai įvairių šalių arba toje pačioje šalyje įvairiais istorijos etapais egzistavusių teisės sistemų, institutų, jų praktikų gretinimas. Vieno metodo vyravimo priežastys: - Kritikos metodas vyrauja, kai reikia naujų vertybių pagrindų garantuoti žmogaus teisių saugą. [Remiantis šiuo metodu kuriama nauja teisinė sistema.] - Dogmatinis metodas vyrauja, kai tik naujoji teisė stabilizuojasi, teisė yra kodifikuojama. - Kritikos metodas vėl populiarėja, kai teisė ima kaustyti asmens laisvę, saugumą. Tada didėja nepasitenkinimas esama teisėtvarka.1.5. Teisės mokslo specifkaTeisės mokslo specifika- visi gamtos mokslai nustato faktus, juos paaiškina, bet negali vertinti, teisės mokslai, kaip socialiniai mokslai – nustato ir pageidavimus, ne tik kas yra.Gamta yra tai,kas yra, o teisinė tvarka – kas yra ir kas pageidaujama, kad būtų.

Jurisprudencija (žinios apie teisę) kelia sau tris uždavinius 1) nustatyti socialinės tikrovės faktus ir reiškinius, jų savybes; 2) juos paaiškinti (atskleisti priežastinius šių faktų ryšius); 3) įvertinti tiriamą tikrovę jos naudingumo ar grėsmingumo žmogaus teisių saugai požiūriu.Teisės mokslo struktūra: t mokslų grupės: 1) bendrieji fundamentalieji t mokslai, nagrinėja bendrus visai teisei požymius: sampratą, raidą, poveikį, veiksmingumą (t teorija (filosofija), t istorija);2) šakiniai t m, būdinga žm. santykių reguliavimas ir sankcijų už pažeidimus nustatymas. Jie remiasi fundamentaliu t.mosklų sufomuluotom teisės sampratom. (konstitucinė, civilinė, baudž t);3) specialūs (pagalbiniai) t m, kurie atsiranda sąveikaujant su kitais mokslais (t medicina, teismo ekspertizė).Teisės teorijos vieta teisės mokslų sistemoje: ji yra metodologinis visų teisės mokslų pagrindas: 1) formuluoja argumentus, leidžiančius įvertinti konkretaus laikmečio teisę, 2) formuluoja visai teisei bendras teisines kategorijas ir analizuoja jau esančių teisingumą, 3) atlieka tarpininko vaidmenį tarp teisės ir kt. neteisinių mokslų (logikos, ekonomikos),4) apibendrina visų t mokslų pasiekimus,5) sprendžia sociotechnines problemas – kaip naudojant konkr teisėkūros politiką pasiekti užsibrėžtus rezultatus,6) formuoja t idealą ir priemones jam pasiekti.

Vieni mokslai t.t. tiria bendruoju poziuriu (kas yra teise apskritai, koks jos santykis su zmoniu interesais), o kiti – kaip konkreciu visuomeniniu santykiu reguliavimo technika.Teisės teorijos funkcijos (f – poveikio būdas arba kryptis): 1) metodologinė – apibendrina šakinių t m rezultatus, teises samprata pagrindzia bendra vertybine teisinio reguliavimo krypti.2) analitinė – bando atskleisti t reiškinių dėsningumus, siekia suvokti, kaip kokiomis priemonemis tie procesai turetu buti reguliuojami.3) prognostinė – nustatyti idealą, pletojimo tendencijas.

Teisės teorijos metodologinė reikšmė specialiesiems teisės mokslams:Teisės teorija tiria visa tai, kas yra bendra ir vienodai reikšminga visiems šakiniams teisės mokslams [bendra yra: teisės samprata, sąvokos, vykdomas teisingumas, žmogaus teisių apsauga ir įgyvendinimas]. Kurdama šias priemones, teisės teorija tampa bendraja teisės mokslu metodologija.

1.6. Šiuolaikinės teisininko kvalifikacijos ypatumaiŠiuolaikinės teisininko kvalifikacijos ypatumai: vienaip reikia organizuoti teisininkų legistų ir kitaip – teisinkų juristų rengimą.

- Jei teisė tapatinama su įstatymu, tai pirmumas teikiamas ne teisingumui, o teisėtumui. O teisėtumo primate grindžiama teisininko kvalifikacija reiškia teisininką legistą, iš kurio reikalaujama gerai išmanyti įstatymus, jų taikymo procedūras, tiksliai juos taikyti. Todėl teisininko legisto kvalifikacija – tai pasyvaus (teisės atžvilgiu) vykdytojo kvalifikacija.

- Jei įstatymas taikomas prie teisės, o ne atvirkščiai, tai pripažistamas tik teisingumo teisėtumas, kuris privalomas ne tik įstatymų vykdytojams, bet ir jų leidėjams.

Išvada: Šnd teisingumo nešėjas jau yra ne tik įstatymų leidėjas, bet ir teisėjas, sprendžiantis, ar valdžios įstatymai ir kt teisės aktai atitinka konstitucijoje suformuluotą teisingumą.

- Demokratinėje visuomenėje teisininkui tenka dalyvauti rengiant ar vertinant įv. teisės aktų projektus.

Teisininkui reikia:

- išmanyti ne tik teises mokslus, bet ir gretutinius soc. procesus tiriančius mokslus – filosofiją, sociologiją, psichologiją, vadybą. - priimti sprendimus dėl įvairių soc vertybių.- svarbu žinoti ne tik pačią normą, bet ir joje slypintį interesą bei tas sąlygas, kurioms esant tas interesas virsta visuomenine tvarka, garantuojanąia soc. santarvę ir rimtį.

1.7. Teisės studijos

Teisė yra tik viena iš daugelio socialinių norminių sistemų. Ši sistema laikoma svarbiausia mūsų valstybėje ir daugelyje kitų valstybių, kurios apibūdinamos bendru Vakarų teisės tradicijų vardu. Vienas iš pagrindiniųVakarų teisės tradicijos požymių – teisei ąia patikėta reguliuoti svarbiausius žmonių tarpusavio santykius. Būtent dėl tokio teisės, kaip svarbiausio žmonų tarpusavio santykių reguliatoriaus, vaidmens Vakarų teisės tradicijoje skirima itin daug dėmesio šios norminės sistemos psecialistų – teisininkų rengimui, taip pat teikiama didelė reikšmė jos analizei. Tokia analizė ir specialistų rengimas nėra paprasta užduotis pirmiausia dėl teisinių taisyklių sistemų apimties. Siekiant palengvinti naudojimąsi šia taisyklių gausa, jos sugrupuotos į tam tikrus sisteminius arinius, vadinamus teisės šakomis (tai ypač ryšku civilinės teisės tradicijos valstybėse, tarp jų ir Lt; kita vertus, bendrosios teisės tradicijos valstybėse ryškaus teisės taisyklių skirstymo į teisės šakas nėra). Šių šakų pagrindu ne tik vyksta teisininkų specializavimasis (pvz., vieni tampa administracinės, kiti baudžiamosios, treti – civilinės, ketvirti – darbo, penkti – ES, dar kiti – mokesčių teisės specialistais ir pan.), bet ir organizuojamos teisės studijos. Pradedant teisės šakų studijas arba netgi prieš jas studijuojami bendrieji teisiniai dalykai kaip teisės istorija ir teisės teorija. Todėl teisės teorijos studijos gali būti laikomos įvadu į teisės studijas.2 tema. Teisės tradicijos

• Tradicijos samprata. • Pagrindiniai teisės tradicijų bruožai ir klasifikacija. • Atskiros teisės tradicijos-teisinės erdvės: Bendrosios teisės tradicija. • Civilinės teisės tradicija. • Teisės tradicijų konvergencija.Tradicijos samprata.

Tradicija pirmiausiai apibūdinama kaip religijos, papročių ir įpročių, teisės ir apskritai kultūros paveldas, turintis ypatingą reikšmę visuomenės ir individo gyvensenai, duodantis palikuonims galimybę, remiantis protėvių gyvenimo patirtimi ir sukauptomis žiniomis, vertinti ir perimti tai, kas nauja, ir šitaip per kartas išlaikyti savo tapatybę.

Teisės tradicija – tai pirmiausia teisės, taip pat religijos, papročių, įpročių ir paskritai kultūros paveldas, formuojantis konkrečias teisės sistemas.

Teisės tradicijos įvairovė:

• Teisės šaltiniai (teisiniai dokumentai: indų – vedos, arabų – koranas)• Ginčų sprendimai• Bausmės

Teisė:• Pagr. Žmonių elgesio reguliatorius• Svarbus tik religiniame konstekte• Papildantis kitus elgesio reguliatorius• Ignoruojamas ir taikomas tik neišvengiamasi atvejais

Pagrindiniai teisės tradicijų bruožai ir klasifikacija.

Teisės tradicijos išskiriamos atsižvelgiant į skirtingus ir įvairius bruožus, dažniausiai įvardijant šiuos: istorinės ištakos, teisės šaltiniai, teisės sąvokų aparatas ir specifinis teisinis mąstymas, pasaulėžiūra.

Teisės tradicijas formuojantys veiksniai:

• Bendrosios istorinės ištakos• Analogiški teisės šaltiniai• Analogiškas teisių sąvokų aparatas• Panašūs teisininkų darbo metodai• Panašūs teisės institutai• Ryšys su tam tikra pasaulėžiūra.Atskiros teisės tradicijos-teisinės erdvės:

Civilinės teisės tradicija ir bendrosios teisės tradicija dažnai vadinamos vienu benru – Vakarų teisės tradicijos vardu. Būdingiausias Vakarų tradicijos bruožas tas, kad čia teisiniai institutai griežtai atriboti nuo kitų tipų socialinių institutų – religijos, politikos, moralės, papročių, kurie, nors ir turi įtakos teisei, bet kartu yra analitiškai atskirti nuo jos. Atskyrus teisė nuo moralės, religijos, papročių, liberalizmo ir veikiant teisinio pozityvismo doktrinoms, Vakaų teisės tradicijoje stengiamasi pabrėžti nešališkumą, nepriklausomumą nuo kokių nors pažiūrų kaip vieną pagrindinių teisnio mąstymo principų, o kitose teisės tradicijose pasaulėžiūra vaidina lemiamą vaidmenį. Induistinėje, kinų ir japonų, islamo ar Afrikos ir Madagaskaro teisės tradicijose teisei tenka tik papildomas vaidmuo, kur kas didesnį vaidmenį atlieka tradicinės žmonių elgesio reguliavimo priemonės – religija, dorovė, papročiai.• Vakarų teisės tradicijoje religija, nors ir turi įtakos teisei, yra analitiškai atskirta nuo jos.

Bendrosios teisės tradicija.

Bendrosios teisės tradicija, arba anglosaksų teisės tradicija, dar vadinama anglų – amerikiečių teisės tradicija, Anglijoje iškilo kaip teisėjų kuriama teisė, atribota nuo vietinių papročių – germanų genčių teisės, egzistavusios iki pat vėlyvųjų viduramžių. Bendrosios teisės tradicija formavosi laipsniškai – nuo sprendimo iki sprendimo. Savo kilme ji yra ne įstatymų, o bylų teisė.Bendrosios teisės tradicijos svarbiausias šaltinis yra precedentai. Čia galioja stare decisis principas - bylos su vienodomis aplinkybėmis turi būti sprendžiamos vienodai. Jei panašus ginčas buvo išspręstas anksčiau, teismas privalo vadovautis argumentais, naudotais ankstesniame sprendime, ir priimti analogišką sprendimą. Tačiau jei teismas nustato,kad ginčas iš esmės skiriasi nuo visų ansktesniųjų atvejų, jis sprendimą priima savo nuožiūrą. Naujasis sprendimas tampa precedentu ir įpareigoja ateityje teismuose nagrinėti analogiškas bylas remiantis stare decisis principu. Bendrosios teisės tradicijoje reikalavimas nustatyti „kas yra teisė“ tam tikroje situacijoje susideda iš kelių tyrimų ir analizės etapų:1) Nustatomi konkretūs faktai byoje2) Reikia rasti visus atitinkamus, tiesiogiai su nagrinėjama byla susijusius statutus ir bylas3) Reikia išanalizuoti tų teismų sprendimuose ar statutuose nurodytas analogijas, principus ir formuluotes. Vėlesni sprendimai ir aukštesniųjų instancijų sprendimai ar teisės aktai yra svarbesni nei ankstesni sprendimai ir žemesniosios instancijos teismų sprendimai. Viska susjungus nustatoma „kas yra teisė“. Tada ši teisė taikoma konkretiems faktams, ir byla išsprendžiama.XX. a. Dalis teisės nomų buvo kodifikuota suformuojant statutų teisę. Statutais bendrosios teisės tradicijoje vadnami teisės aktai plačiąja prasme. Klasikinė angliškoji teorija statutus laiko antriniu teisės šaltiniu.Precedentas turi būti netaikomas, jei statutas sak kitaip.Prie bendrosios teisės tradicijos šaltinių taip pat priskiriami paprotys ir tradicija. Papročiais buvo grindžiama ankstyvoji baudžiamoji teisė, kai kurie šeimos teisės institutai. Pvz. Tradicija nustato, kad ministras pirmininkas renkamas iš partijos, turinčios parlamente daugumą, narių, kad minarchas, formuodamas kabinetą ir skirdamas ministrus, teikdamas karališkąjį pritarimą, parlamento aktams, klauso minsitro pirmininko patarimų.Aiškinant teiės aktus bendrosios teisės tradicijoje nesiremiama istoriniu metodu. Teisėjai remiasi ne aktų rengimo medžiaga, o precedentais, kurie interpretavo tą tekstą.Bendrosios teisės tradicijoje, teisinis išsilavinimas yra praktinio – empirinio pobūdžio, daugiau dėmesio skiriama profesiniam ir praktiniam išsilavinimui. Jaunasis teisininkas teisinių žinių įgyja dalyvaudamas seiminaruose, imituojančiuose bylos svarstymą teisme, klausydamas patyrusių advokatų skaitomų paskaitų, dalyvaudamas teismo posėdžiuose ir diskutuodamas su vyresniais kolegomis apie praktines problemas.Anglai atsinešė į savo kolonijas ir savo teisę – bendroji teisė palčiai naudojama tose valstybėse. Kurias su Anglija sieja bendras teisinis paveldas, įskaitant Jungtines Amerikos Valstijas ir kitas buvusias Britų imperijos kolonijas (Pakistanas, Indija, Kanada, Naujoji Zelandija, Australija, Honkongas, Pietų Afrika ir Malaizija, Brunėjus, Singapūras. Civilinės teisės tradicija.

Civilinės teisės tradicija, arba romėnų – germanų teisės tradicija, dar vadinama kontinetinės teisės tradicija. Susiformavo kontinentinėje Europoje perimant ir pritaikant romėnų teisę. Civ. Teisės tradicija iki šiol modeliuojama pagal romėnų teisės sistemą, ji naudojasi ne tik romėnų teisės sąvokomis, bet ir svarbiausių nuostatų formuluotėmis. Istoriniu požiūriu ši tradicija siekia 450m. pr. Kr., XII lentelių išleidimo datą, tačiau lemiamą įtaką civilinės teisės tradicijai padaręs įvykis buvo 534 m. Bizantijos imperatoriaus Justiniano kodifikacija. Romėnų teisė skyrėsi nuo kitų tuo metu žinomų teisės sistemų pirmiausiai tuo, kad pasaulietinės teisės normos buvo atskirtos nuo sakralinių. Romėnų teisės normos buvo kūriamos ne konkretiems, o apibendrintiems atvejams. Jos sudarė darnią sistemą, kuri, pasitelkus mokslinę teisės koncepciją, reguliavo įvairius turtinius ir asmeninius santykius. (senovės Romoje teisėjas priimdamas sprendimą, kūrė ne naują teisės normą, o taikė jau galiojančią, teisę. Romėnai pirmieji sukūrė teisės sistemą, pagrįstą bendraisiais principais, o Romos teisininkai tą sistemą aprašė).Žlugus Romos imperijai, Vakarų Romos imperijos teritorijoje atsiradusios valstybės daugiau ar mažiau perėmė romėnų teisę.Civilinės teisės tradicija pasižymi spcifiniu polinkiu abstrahuoti teisės normas, ištisas normų grupes sujungti į gerai suskaidytą sistemą ir galiausiai sukurti juridines konstrukcijas. Pirminis teisės šaltinis civilinėje teisės tradicijoje – teisės aktai. Teisės aktų sistema kiekvienoje civilinės teisės tradicijos valstybėje sudaro hierarchinę struktūrą, kurios viršūnėje – konstitucija ir konstituciniai įstatymai. Žemesnės juridinės galios nei konstitucija yra parastieji įstatymai, o po jų poįstatiminiai teisės aktai. Federacinėse vasltybėse šią hierarchiją papildo normos, apibrėžiančios federacijos narių teisės ir federalinės teisės santykius.

Papročio kaip teisės šaltinio vaidmuo civilinės teisės tradicijoje nėra vienodas. Paprotys gali veikti vietoj teisės akto ar veikti kaip teisės aktą papildantis šaltinis.Mokslo doktrinos, arba mokslininkų darbų, darbų, reikšmė tradiciškai priklauso nuo autoriaus reputacijos ir nuo to, ar jis išreiškia savo požiūrį, ar atstovauja bendrai, labiausiai gerbiamų autorių nuomonei.Teisės tradicijų konvergencija.

Teisės tradicijų konvergencija – tai teisės tradicijų supanašėjimas. Teisės traqdicijų konvergencija suprantama kaip dveijų ardaugiau skirtingų teisės tradicijų supanašėjimas.Civilinės ir bendrosios teisės tradicijos suartėjimo tendencija turėjo įtakos ir naujosiosm civilinės teisės kodifikacijomas. XX a. Kodifikacijos, tarp jų ir LT turi tiek civilinės teisės tradicojos privatinės teisės, tiek bendrosios teisės tradicijų teisės bruožų. Taip pat pastebimos ir BT bei baudžiamojo proceso konvergencijos elementų tendencijos ir kitų teisės sričių panašėjimo procesai.Teisės tradicijų suartėjimas jaučiamas ir Lietuvoje – Konstitucinio Teismo nutarimais (2006 m. kovo 28 d. ir 2008 m. gegužės 8 d.) Lietuvos teisės sistemoje įtvirtintas teisminio precedento privalomumas.

3 tema. Teisės sampratų įvairovė.• Teisės sampratos, jų metodologinės prielaidos, pagrimintiniai teiginai: • Prigimtinės teisės samprata• Teisinis pozitivyzmas• Teisinis realizmas• Gimplevičiaus teisės samprata• Marksistinės teisės samprata • Iheringo interesų jurisprudencija• Visuomeninės sutarties teorija• Hermeneutinė teisės samprata• Kitos teisės sampratos• Pozityvistinės ir nepozityvistinės teisės sampratų diskusija• Teisės sampratų įvairovės apibendrinimas

Teisės sampratos, jų metodologinės prielaidos, pagrimintiniai teiginai: 1. teisės sampratos, jų metodologinės prielaidos, pagrindiniai teiginiai. Procesas yra ne tik pati teisė, bet ir jos suvokimas. Tai liudija teisės sampratų įvairovė. Vieniems teisė buvo tas pats, kas teisės normų, suformuluotų teisiniuose tekstuose, rinkinys arba teisėjų ir pareigūnų faktiškai priimtų sprendimų rinkinys, kitiems teisė yra tas pats, kas ir žmogaus psichiniai išgyvenimai, dar kitiems teisė- tai rinkinys teisės normų, kurios atsiranda iš vienaip ar kitaip suprantamos žmogaus prigimties. Istorijoje egzistavusias teisės sampratas galima suskirstyti į 2 pagrindines idėjines kryptis – pozityvistinę ir nepozityvistinę. Nepozityvistinė yra labiausiai diferencijuota ir jos ištakos siekia antiką, viduramžius ir naujuosius laikus. Nepozityvistinė teisės samprata siekė suvokti teisę kaip turiningą reiškinį. Šis požiūris pirmiausia formavosi aiškinantis teisės šaltinį. Įvairios teisės sampratos sutampa vienu požymiu – idėja, kad teisė yra visuomeninio gyvenimo tvarka. Skirtumai pirmiausiai iškyla atsakinėjant į klausimą kas yra teisės šaltinis, kokiu būdu teisė yra susijusi su žmonių interesais, kaip tie interesai transformuojasi į teisinę tvarką, kieno naudai ir prieš ką ta tvarka nukreipta.

Istorijoje egzistavusias teisės sampratas galima suskirstyti į dvi pagrindines idėjines kryptis – pozityvistinę ir nepozityvistinę.

Pagal požymių ontologinį lygmenį, visas t sampratos mokyklas g b suskirstyti į:1) mokyklos, kurios apibrėžia t kaip vienarūšių reiškinių visumą, tik nesutaria kokie faktai tą teisę sudaro, jos, priklausomai nuo to kurį iš ontologinių lygmenų akcentuoja, skirstomos į:a) prigimtinės t mokyklos – akcentuoja teisinę idėją,b) akcentuoja normą – pozityvizmas,c) akcentuoja teisinius santykius (sociologinė t samprata);2) neįmanoma apibrėžti kaip vienarūšių reiškinių – per daug sudėtinga, reikia tirti įv būdais kaip kelių lygmenų visumą (t idėja - t norma - t santykiai).

Prigimtinės teisės samprataPrigimties teisės teorija- tai doktrina, liudijanti metodologinį teisinės minties posūkį nuo teocentrizmo prie antropocentrizmo. Tai jurisprudencijos išsivadavimo iš teologijos būdas, perkeliant teisės šaltinį iš dievo valios į žmogų, į jo prigimtį, jo egzistencinius interesus, kartu išsaugant objektyvistinį požiūrį į teisės šaltinį. Prigimtinės teisės teorija: Teises šaltinis – žmogaus prigimtis, jo egzistenciniai interesai. Teise saugo tuos žm. interesus, kuriuos šis ne prasimano, o kurie slypi jo prigimtyje – gyvybėje, sveikatoje, orume, kurie žm. būtini, kuriuos praradęs nustotų būti kas yra. Prigimtiniu teisiu doktrina grindžiama asmens pirmenybe pries valstybes institucijas, plėtojama demokratine visuomenes organizacija. Prig t visada buvo žm. kuriamas teisės idealas. Pagr. jos postulatai:1) prigimtinė teisė – rinkinys normų, reglamentuojančių žm. elgesį ir priklausančių tai žm. interesų sričiai, kurią normina pozityvioji t;2) prigimtinė teisė nėra tikslinės žm. veiklos rezultatas, o egzistuoja nepriklausomai nuo žm. valios ir sąmonės;

3) prigimtinė teisė – ne santykinė, o absoliuti (tautos t į nepriklausomybę);4) prigimtinė teisė – kriterijus, vertinant pozityviąją teisę, valstybės institucijų veiklą žmoniškumo požiūriu.Pagal požiūrį į teisės turinio kintamumą skiriami tipai: 1) statiškoji koncepcija – p t turinys nesikeičia, o papročiai – religinio pobūdžio; 2) kintamojo turinio koncepcija – pažanga keičia p t turinį.Teisinis pozitivyzmasTeisinis pozityvizmas – tai XIX a. Pr. Teisinė ideologija, pagrįsta valstybės vaidmens teisėje išaukštinimu. Ji nesusiformavo į vientisą mokyklą. Išliko dviejų skirtingų versijų teisinis pozityvizmas: anglosaksų ir kontinentinis. Teisinis pozityvizmas: ideologija, pagrįsta valstybės vaidmens t pabrėžimu. Teise – valstybės nustatytų ir valstybės valią išreiškiančių įpareigojančių teisės normų rinkinys. Būdingi požymiai:1) subjektyvistinė t samprata, t – tai valstybės sukurtų teisės normų rinkinys;2) viskas, kas sukurta valstybės kaip privalomo elgesio taisyklė – teisinga ir teisėta;3) t griežtai skiriama nuo moralės, neteisingos t normos, vis tiek yra teisė, nes yra privalomos, teisėtumas ir teisingumas – ta pati sąvoka.

Teisinis realizmasŠios teisinės teorijos mokyklos realybės deklaracija kyla iš jos prieštaravimo kitoms žymioms jurisprudencijos mokykloms.Nors realistams būdingas pozityvistų troškima sį klausimą „kas yra teisė“ atsakyti pasitelkiant empirinę patirtį, jų pretenzija būti kuo „realesniems“ kyla iš antitezės, kad šis empirizmas turėtų remtis visuomeninio gyvenimo patirtimi, o ne paparastu teisės stebėjimu.Teisės šaltiniu laikoma praktika, o teisės apibrėžima kaip normų aiškinimas teisme.Yra Amerikos teisinis realizmas ir Skandinavijos teisinis realizmas.Teisės šaltiniu laikoma teismų praktika, o teisė apibrėžiama kaip normų aiškinimas teisme.Amerikos teisinis realizmasTeisėjas O.W. Holmesas tikėjo, kad pirminė jų funkcija buvusi suteikti žmonėms galimybę nuspręsti, kaip elgtis. Konkreęių teismų veiksmų numatymas, ir daugiau nieko, ir yra tai, ką ašturiu galvoje sakydamas „teisė“ Toks požiūris susijęs su visuotine Amerikos pragmatizmo folosofija, kuri buvo populiari tuo metu, kai jis rašė. Pragmatizmas atsižvelgia į idėjų ir žinojimo vaidmenį apibrėžiant, kaip žmogus turi elgtis. O.W. Holmesas stengėsi sukurti teisės mokslą, kuris suteiktų žmonėms, ar tiksliau teisininkams, kurie pataria žmonėms, galimybę nuamtyti, kokį nuosprendį tam tikroje byloje priims teismai, kad žmonės galėtų nuspręsti, kaip jiems elgtis.Teisės mokslas turi remtis ne formaliomis teisės normomis, o teisėsaugos institucijų sprendimų analize, kad būtų galima apibrėžti, kaip elgtis.Toks požiūris leido Amerikos teisės mokyklą pavadinti realizmu. Nors amerikiečiai ir Anglijos pozityvistai rėmėsi bendra empirine metodika, nes tikėjo, kad teisės mokslas turėtų būti labiau pagrįstas stebėjimu nei prigimtine teise (gamtos dėsniais), Amerikos realistai žengė žingsnį dar toliau skelbdami, kad teisės analizė turėtų būti paremta ne grynais svarstymais ar netgi dogmatišku taisyklių ar aksiomų įstatuose ir vadovėliuose mokslu, o tuo, kas iš tikrųjų vyksta teismo salėse, kadangi čia sprendžiama, kokia turi būti teisė, kuri žmonės privalo vadovautis.Šių Amerikos juristų realizmas kilo iš noro padaryti teisę funkcionalesnę. Jie tikėjo, kad teisė turėtų suteikti aiškias gaires, kad žmonės žinotų, kaip elgtis, ir dėl šios priežasties reikėjo stebėti, kaip tai apibrėš teismai ar aip žmonės atliks teisės darbus.Ką Amerikos realistai nuveikė teisės sociologijos srityje, Skandinavijos juristai padarė psichologinės teisės studijas.Skandinavijos teisės realizmasSkandinavijos realistai kvestionuoja požiūrį į įstatymą kaip normų rinkinį. Jie tiki, kad abstraktu manyti, jog visa įstatymo prasmė susideda iš normų, kurių reikia laikytis. Jie teigia, kad taip ignoruojama tikroji įstatymo prasmė. Jų „realizmas“ kyla iš tikėjimo,kad teisę reikia tyrinėti empyriškai, o ne abstrakčiai, tačiau apie tai jie klaba savaip.Vienintelė teisės paskirtis – socialinė nauda.Kita įdomi Skandinavijos realizmo teorija yra „įstatymo kaip fakto“ idėja.„Įstatymų leidybos poveikis nėra mistinio pobūdžio. Psichologiniame lygmenyje tai yra priežasčių ir padarinių klausymas. Įstatymų leidėju tikslas yra paveikti žmogaus veiksmus, tačiau tai galima padaryti tik veikiant protą. O poveikis protui yra psichologinis klausimas“.Kaip minėta, viena pagrindinių Skandinavijos teisinio realizmo skelbiamų minčių yra ta, kad priklausomybė nuo idėjų, tokių kaip prigimtinė teisė ir klasikinis teisinis pozityvyzmas, yra grynai metafizinė. ...teisė neturi konceptualios reikšmės, bet lingvistiniai sakiniai gali būti naudojami tam tikram žmonių elgesiui skatinti. Tokiu būdu teisė egzistuoja kaip socialiniai faktai, susiję su dogmatiškomis teisės studijomis ar teisės moklsu, bet jos tikslas vis daryra Skandinavijos realistų ginęų objektas“.Šios grupės jurisų „realizmas“ glūdi jų tikėjime, kad teisė yra ne tik amžinieji principai, suvokiami protu, ar yra įpareigojanti tik todėl, kad taip įsakė vadovas. Jie tikėjo, kad tikroji teisės reikšmė, jei iš tikrųjų ji yra, gali būti atrasta tik empiriškai ar moksliškai, stebint pačią visuomenės praktiką. Nesvarbu, ar tai reiškia pripažinimą, kad įmanoma, jog teisė apskritai neegzistuoja, nes tokie įvertinimai yra subjektyvus, ar kad visa teisė yra tik faktas priežasčių ir padarinių grandinėje, psichologiškai veikiantis elgesį, ar kad vienintelis teisės tikslas yra svarstyti, ar socialinė gerovė užtikrinta, tikroji teisės reikšmė glūdi pačioje visuomenėje.Amerikos teisinio realizmo įtaka ryški teisės sociologijos moksle, Skandinavijos teisinis realizmas didžiausią įtaką padarė teisės psichologijos studijoms.Bendras Amerikos ir Skandinavijos teisinio realizmo pagrindas yra jų teigimas, kad teisė nereiškia to, ką pateikė svarstyti kito sgarsios XX a. Pradžios jurisprudencijos mokyklos. Skandinavijos realistai nuėjo taip giliai, kad jų teiginius galima vadinti

metafiziniais. Abi šios šakos tvirtino, kad teisės šaknys glūdi praktikoje. Amerkos realsitai manė, kad tai reiškia, jog teismų ar teisės institucijų nuosprenžiai turi būti nagrinėjami tam, kad būtų galim apibrėžti, kaip žmonem sreikia elgtis. Skandinavijos realistai nuėjo daug toliau aiškindami, kad teisė neegzistuoja, ir net jei egzistuoja, vienintelė jos paskirtis yra faktinė arba socialinė nauda. Tačiau tai nereiškia, kad teisinis realizmas nebuvo kritikuojamas. Kai kurie žmonės taip pat kritikavo Amerikos realistus dėl pernelyg konservatyvios, ekonominės deterministinės teisės perspektyvos, kuri teisėjams suteikia per daug galios. Taip pat ginčytina, kad kai kurių juristų teisinis nihilizmas žmones traktuoja kaip robotus, nesugebančius atlkti moralinių sprendimų, kurie suteikia prasmę jų kasdieniniam gyvenimui. Kad ir kokia bebūtų teisinio realizmo kritika, ji reikšmingai prisideda prie empirinių teisės studijų ir galbūt didžiausia jos nauda glūdi čia: kad teisės tyrinėjimas turi remtis dabartine (tikra) praktika. Sociologinė teisės samprata: teikia pirmenybe teisiniams santykiams. Remiasi empirine teises samprata: kiekviena tiesa – tai praktiskai pritaikoma hipoteze, o hipotezes teisingumas priklauso nuo to, ar ji duoda reikiamu rezultatu. Raginama nuo teisės esmės pereiti prie teisės funkcijų klausimo, kokiais konkrečiais pavidalais teisė “egzistuoja”, reiškiasi asmens ir visuomenės gyvenime. Teise čia laikoma ne tai, kas parašoma teisės normų aktuose, o kas nusistovi žmonių santykių praktikoje. Įstatymų leidėjas ne sukuria naują elgesio normą, o ją tik atranda, fiksuoja, kai ji jau susiformavusi žmonių santykių praktikoje. Rašytiniai šaltiniai tik tada teisės normos, jei jie taikomi faktiškai, daro realų poveikį žm. elgesiui. Čia teismas tarnauja visuomenei, o ne įstatymus leidžiančiai valdžiai, tačiau nesant aiškių formulių visuomenė g b lengvai dezorganizuota, t b aukšto politinės ir t kultūros lygio.Gumplevičiaus teisės samprataL. Glumpovičiaus prievartos teorija – viešąją valdžią, valstybę ir teisę lis kildino iš to fakto, kad vienos gentys užkariavusios kitas, savo interesą smurtu pavertusios pralaimėjusiųjų elgesio taisykle. Pati valstybė atsiradusi kaip organizacija, reikalinga valdyti nugalėtuosius. Valstybė ir teisė – tai organizacinės priemonės įgyvendinti stipriųjų valią, paversti jų interesą visai visuomenei privaloma elgesio taisykle.Teisė – tai jėgos persvara besinaudojančios grupės interesas, paverstas visiems privaloma elgesio taisykle.L. Gumplovičiaus prievartos teorija viesaja valdžia, valstybe ir teise jis kildino is to fakto, kad vienos gentys privertė kitas laikytis savo interesus ginančių normų, po to jos švelnėjo. Čia valstybė ir t – organizacinės priemonės įgyvendinti stipriųjų valią, paversti jų interesą visai visuomenei privalomo elgesio taisykle. [siu grupiu interesai ikunijami kaip vienos salies intereso paneigimas, slopinimas kitos salies intereso naudai].

Marksistinės teisės samprata Klasinės teisės (marksistinė) teorija – teigia, kad visi, kur neturi privačios nuosavybės (kapitalo), nedalyvauja kuriant teisę. Teisė kylanti iš žmonių materialiųjų interesų ir nuosavybės santykių. Teisė esanti ekonomiškai ir politiškai viešpataujančios klasės valia, paversta įstatymu: „Jūsų teisė yra tiktai įstatymu paversta jūsų klasės valia, kurios turinį nulemia jūsų klasės materialinės gyvenimo sąlygos. Klasinės teisės (marksistinė) teorija. Teise - ekonomiškai ir politiškai viešpataujančios klasės valia, paversta įstatymu. Visi, kurie neturi privacios nuosavybes, nedalyvauja kuriant teise. Valstybes ir teises prasme priklauso nuo nuosavybes formos. Panaikinus privacia nuosavybe valstybe neišnyks; ji tik netarnaus vienai kuriai klasei. Klasinis tik istatymas, bet ne pati teise..Iheringo interesų jurisprudencijaRealistinė teisės samprata arba R. von Iheringo „interesų jurisprudencija“- pagal Iheringą, teisė – tai interesas, ginamas organizuota valstybės jėga. Jos tikslas – apsaugoti visuomenės ir asmens laisvę. Žmogus gimsta be teisių, todėl privalo jas įgyti kovodamas su kitais individais, trukdančiais jam įgyti subjektinę teisę ir ja naudotis. Tai jeigu teisė elgesio taisykle paverstas interesas, tai dėl teisės reikia kovoti kaip ir dėl savo interesųTeisės teorijos, grindžiančios teisės esmę priešingų interesų kompromisu:1 Visuomeninės sutarties teorija (Epikūras, Ciceronas, Džonas Lokas, Žanas Žakas Ruso ir kt.)2 Solidarumo arba „socialinių f-jų“ teorija 3 Kompromisinės krypties teisės sampratų vertinimas.

R. Jėringo „interesų jurisprudencija“. Teises realuma aiskino kaip asmens kovos del savo subjektiniu teisiu rezultata. Žmogus gimsta be teisių, privalo gauti, kovodamas su kitais, trukdančiais šias teises įgyti, jomis naudotis (vergovės, baudžiavos panaikinimas). T susideda iš 2 strukt elementų: intereso ir jo apsaugos mechanizmo. Šiai sampratai būdingi požymiai: kintant žm. interesams – keičiasi teisė; t egzistavimas – individo kova dėl subjektinių teisių; teisės ir valstybės vienovė; teisė strukt požiūriu – teisių ir pareigų vienovė.Visuomeninės sutarties teorijaVisuomeninės sutarties teorija – ji teisę kildina t. p. iš intereso, tik kitaip aiškina to intereso virtimą elgesio taisykle. Teisė ir valstybė atsirandančios iš būtinybės kompromisu (abipusėmis nuolaidomis) derinti priešingus žmonių interesus. Teisės ir valstybės vaidmuo – siekti soc. kompromiso ir remiantis juo garantuoti visuomenėje soc. santarvę bei rimtį.Visuomeninės sutarties teorija: t ir valstybė atsiranda iš būtinybės kompromisu derinti priešingus žmonių interesus. Teise suprantama, kaip priešingų interesų kompromisas, pavirtęs bendro elgesio taisykle. Prievarta čia tik saugo tvarką.Hermeneutinė teisės samprataVaišvila tai vadina „trečiojo kelio“ tarp teisnio pozityvyzmo ir prigimtinės teisės paieška, kurios idėjinės ištakos – Frankfurto mokyklos socialinė filosofija. Teisės hermeneutika Vakarų Europoje šiandien yra viena iš populiariausių idėjinių krypčių; ji šakojasi į dvi sroves: 1) Teisinę hermeneutiką kaip teisinio aiškinimo teoriją (josefas Esseris, Karlas Engišas (Engish), Karlas Larencas (Lorenz). Pagrindiniu teisės mokslo tikslu ji laiko teisinių tekstų supratimą ir konkrečių empirinių faktų teisnio sprendimo suradimą. Tai srovė, savo tyrimų problematiką ribojanti teisinės dogmatikos poreikiais;

2) Teisinę hermeneutiką kaip teisės filosofiją (A. Kaufmanas (Kaufmann), aiškinančią teisės formavimąsi kaip jos supratimo procesą.Pozityvistinės ir nepozityvistinės teisės sampratų diskusijaPozityvistinės ir nepozityvistinės teisės sampratų diskusija. Sutapatinę teisę su valstybės leidžiamomis teisės normomis pozityvistai buvo priversti atitinkamai aiškinti ir subjektinę teisę, jos šaltiniu laikyti tik objektinę teisę, skelbti šios pirmumą. Teisinio pozityvizmo ištakų galima aptikti jau Aristotelio raštuose. Teisiniam pozityvizmui teisė – tai valstybės nustatytų ir valstybės valią išreiškiančių įsipareigojamųjų teisės normų rinkinys. Čia postuluojama tik pareiga paklusti pozityviosios teisės imperatyvams, o atsakymas į klausimą, kuo gali būti grindžiama būtinybė tą pareigą vykdyti, nebūtinas. Kritikuojant teisinio pozityvizmo vienpusiškumą, formavosi nepozityvistinė teisės samprata, siekusi atsižvelgtu ir į teisės turinį. Ji įgijo pačius įvairiausius pavidalus. Viena iš reikšmingiausių nepozityvistinės teisės sampratos versijų, be abejo, yra naujai po Antrojo pasaulinio karo Europoje atgimusi prigimtinė teisė. Jos principai yra padarę ir toliau tebedaro vienokią ar kitokią įtaką visoms nepozityvistinės teisės sampratos versijoms. Svarbiausia jų idėja – tirti teisę ir turinio požiūriu, sieti ją su istoriniais žmonių interesais.

Teisės sampratų įvairovės apibendrinimasTeisės sampratų įvairovės apibendrinimas. Kiekviena teisės samprata turi istorinio, konceptualaus pagrindo egzistuoti, nes teisingai paaiškina teisę konkrečių istorinių sąlygų atžvilgiu. Konkreti teisės teorija yra teisinga tiek, kiek ji atitinka tam tikro meto tam tikros šalies teisinio reguliavimo poreikius, kiek ji įtikinamai paaiškina praeities ir dabarties teisinius ir soc. reiškinius, sutampa su soc. raidos tendencijomis. Po antrojo pasaulinio karo buvo teisinga marksistinė teisės teorija. Šiuo metu aktualios visuomeninės sutarties ir solidarumo teorijos.Teisės sampratų įvairovės apibendrinimas: kiekviena teisingai paaiškina teisę konkrečių istorinių sąlygų atžvilgiu (iki 2 pasaul k marksizmas, po jo solidarumo teorija).

4 tema. Teisinis personalizmas: šiuolaikinės nepozityvistinės teisės sampratos variantas• Teisės sampratos aksiomatika• Ką reiškia apibrėžti teisę totalitarinio ir demokratinio režimų sąlygomis?• Du teisės semantiniai lygmenys• Teisės struktūros vidinis prieštaringumas• Skirtumas tarp privilegijos ir teisės, tarp pareigos ir prievolės• Subjektinių teisių santykinumas ir jo pagrindai• Teisės konvencionalumo priežastys• Teisių ir pareigų vienovės atpažinimas istorinėse teisės diferencijacijose ir teisės norminiuose aktuose:• Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir „Visuotinėjė žmogaus teisių deklaracijoje“• Kaip gali būti įstatymuose pasiekiama teisių ir pareigų pusiausvyra?• Objektinės ir subjektinės teisių santykis teisnio personalizmo požiūriu• Termino „teisė“ etimologija• Prigimtinės ir pozityviosios teisės santykis• Institucinė teisės samprata• Teisės ontologizavimas ir sociologizavimas, jų privalumai ir trūkumai

Teisės sampratos aksiomatika: 1)pripažinimas asmens vertybinio pirmumo prieš valstybę ir kitus socialinius darinius; visi asmenys savo vertybių, teisių atžvilgiu yra lygūs 2) kilus būtinybei įgyvendinti įvairius savo interesus, paaiškėja, kad kiekvienas asmuo yra pats sau kultūriškai nepakankamas:nepajėgus susikurti savo interesams įgyvendinti visų reikalingų priemonių 3) poreikis įveikti šį kultūrinį nepakankamumą verčia asmenį bendrauti su kitais asmenimis – keistis su jais paslaugomis 4) laisvų ir lygiateisių asmenų keitimasis paslaugomis galimas tik esant lygiaverčiams mainams. Keturių aksiomų modelis. Determinuojantis atitinkamą teisės sampratą, yra objektyvus tuo atžvilgiu, kad nėra valstybės valdžios nustatytas ar kieno nors dirbtinai sugalvotas, o kyla iš natūraliai tarp laisvų individų besiklostančių santykių, nulemtų tų pačių individų išlikimo ir klestėjimo poreikių. Šis modelis, metodologiškai „įpareigodamas“ pradėti teisės pažinimą nuo individo, kartu reikalauja pradėti teisės formavimą ne nuo objektinės, o nuo subjektinės teisės kaip individui tiesiogiai priklausančios, susikuriamos.

Ką reiškia apibrėžti teisę totalitarinio ir demokratinio režimų sąlygomis?Nedemokratinio režimo sąlygomis apibrėžti teisę – tai apibrėžti valdžios teisę. Todėl demokratinio režimo sąlygomis „apibrėžti teisę“ – tai apibrėžti žmogaus teisę. Du teisės semantiniai lygmenys 1) vertybinis 2) norminis (valinis)Vertybinis teisės lygmuo – tai asmens įsisamoninti egzistenciniai interesai – vertybės, kurias jis nori apsaugoti, susikurti ar įgyti normindamas savo ir kitų asmenų ar institucijų elgesį. Apibendrinant jas galima vadinti teisės objektu. Norminis teisės lygmuo – tai subjektyvus asmens reikalavimas pagarbos savo egzistencinėms vertybėms. Tas reikalavimas yra adresuojamas kitiems

individams, kad jie susilaikytų nuo žalingo elgesio tos vertybės atžvilgiu, neliestų jos arba netrukdytų teisėtai įgyti, susikurti, ja naudotis, disponuoti. Teisės struktūros vidinis prieštaringumasTai autentiškasis teisės egzistavimo būdas, kuriame kaip tik ir slypi visuomenė, dinaminė teisės prigimtis. Tai išganingas prieštaringumas, nes jis neleidžia suabsoliutinti nė vienos iš tų priešybių, visada daro jas santykines, viena be kitos neegzistuojančias, tik šia vienove išsaugančias savo tapatumą, nes daro teisę pajėgią išreikšti bendrą naudą – vieno asmens naudą suderinti su kito asmens nauda. Skirtumas tarp privilegijos ir teisės, tarp pareigos ir prievolėsKai galvojame apie save, reikalaujame teisių, kai galvojame apie santarvę su artimu, vykdome pareigas. Teisėmis žmogus egoistas, pareigomis – altruistas. Siekdamas užtikrinti saugumą, jis turi garantuoti artimo saugumą. Tada altruizmas pasidaro būtinas kelias į egoizmą, daro tą egoizmą civilizuotą, teisėtą. Šuitaip pagarbos reikalavimas, suderintas su įsipareigojimu gerbti analogišką artimo teisę, iš egoistinės pretenzijos tampa legalia, socializuota subjektine teise ir ją turėdamas individas ima jausti, jog šia teise saugomas jo interesas yra saugus ne tiek dėl jo paties turimos pakankamos jėgos artimo agresijai atremti, kiek dėl šiuo įsipareigojimu sudarytos visuomenės sutarties, kuriai esant individas įgyja artimą kaip savo teisių saugos bendrininką. Subjektinių teisių santykinumas ir jo pagrindaiPožiūris į teisę kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovę atskleidžia visų asmens teisių santykinumą ir kartu pačioje teisėje atranda to santykinumo pagrindą. Tas santykinumas ne suteikiamas iš šalies, ne savavališkai nustatomas valstybės, o išplaukia iš pačios teisių ir pareigų pusiausvyros, yra būtinas jos sekmuo: nėra subjektinių teisių be pareigų ir nėra pareigų, kurios nesukurtų subjektinių teisių. Teisės atskirtos nuo pareigų, virsta privilegijomis, o pareigos, atskirtos nuo teisės – prievolėmis. Teisių ir pareigų vienovė apsaugo individą nuo vergavimo visuomenei, o visuomenę – nuo konkretaus individo agresijos. Šia vidine pusiausvyra teisė atneša į žmonių tarpusavio santykius santarvę ir socialinę rimtį, o privilegija – teisių ir pareigų nedarną, konfliktą ir destrukciją. Teisė jungia visuomenę, privilegijos ir prievolės – ardo iš vidaus. Teisės konvencionalumo priežastysŠitaip suprantama teisė jau yra ne kas kita, kaip visuomeninė sutartis: konvencialumas – pati teisės esmė, tik dėl jo teisė ir pajėgia sukurti bei palaikyti individų gebėjimą gyventi santarvėje, pasiekti tam tikros interesų įvairovės vienovę, mažinti prievartos poreikį individų tarpusavio santykiuose. Dar daugiau – teisių ir pareigų pusiausvyra sukuria pačią visuomenę kaip dėl interesų susipriešinusių individų sugyvenimo tikrovę ir kartu tik visuomenėje ši pusiausvyra turi prasmės. Žmonės gali taikiai kartu gyventi tik kai paklūsta savo pačių sudarytai sutarčiai, nustatančiai kiekvieno teisių ir pareigų pusiausvyrą. Ja asmuo garantuoja savo teises, nesukeldamas grėsmės kito asmens teisėms. Teisių ir pareigų vienovės atpažinimas istorinėse teisės diferencijacijose ir teisės norminiuose aktuose: Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir „Visuotinėjė žmogaus teisių deklaracijoje“LR konstitucijoje ir „Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje“. Teisių ir pareigų santykio problema teisės aktuose. Teisiniuose dokumentuose ir teisės literatūroje dažnai linkstama nagrinėti teises ir pareigas kaip tarpusavyje organiškai nesusijusias. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje iš esmės skelbiamas tik žmogaus teisės, apie pareigas čia kalbama tik paskutiniame – 29 straipsnyje. Panaši nuostata įtvirtinta ir LR konstitucijoje:“ Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis LR konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Čia kalbama tik apie negatyvią pareigą naudojantis teisėmis nevaržyti kito asmens teisių, bet ne apie pozityvias pareigas, kuriomis asmuo susikuria subjektinę teisę. Kaip gali būti įstatymuose pasiekiama teisių ir pareigų pusiausvyra?Teisių ir pareigų vienovė nustatoma ne „svarstyklėmis“, o socialiai aktyvių piliečių diskursu, vedančiu į kompromisus, ir juos įtvirtinančiomis sutartimis; įstatymuose ta pusiausvyra pasiekiama parlamentinėmis diskusijomis, besibaigiančiomis vienokio ar kitokio laipsnio kompromisu. Tas teisių ir pareigų santykis, dėl kurio susitaria santykio šalys ir kuris jas tuo metu bent iš principo patenkina, ir yra šią padėtį, šį jėgų santykį, iš piliečių socialinio aktyvumo laipsnį išreiškianti teisių ir pareigų pusiausvyrąObjektinės ir subjektinės teisių santykis teisnio personalizmo požiūriuSubjektinės ir objektinės teisių santykį teisinis personalizmas laiko abipusio papildymo santykiu, t.y. pripažįsta, kad pagrindinių asmens teisių įgyvendinimas civilizuotoje visuomenėje yra ne tik paties asmens, bet ir valstybės reikalas, tačiau šių subjektų vis tiek nelaiko lygiateisiais. Nors valstybės parama asmeniui socialinėje teisinėje valstybėje yra pernelyg didelė, vis dėlto ji yra ne taisyklė, o taisyklės išimtis. Taisyklė yra ta, kad asmens teisių įgyvendinimas pirmiausia remiasi paties asmens kultūriniu aktyvumu, įgyjančiu teisių ir pareigų vienovės pavidalą. Dėl to ir pirmumas esant minėtam santykiui teiktinas subjektinei teisei ir jos specifikai.

Termino „teisė“ etimologijaProfesorius Mindaugas Maksimaitis pirmasis mūsų literatūroje pamėgino atskleisti šio termino etimologiją nurodydamas vidinę terminų teisė ir tiesus sąveiką. Kalbininkas Kazys Būga įrodė, kad teisės terminas, kaip ir tiesa, yra kilęs iš žodžių tiesumas, tiesus. Jeigu teisė – subjektinių teisių ir pareigų pusiausvyra, tai ji yra tiesi linija, kur nei teisės neiškyla virš pareigų, nei pareigos – virš teisių. Ši pusiausvyra ir yra tiesumas, tiesi linija. Svarstyklės teisės simbolis, nes išreiškia teisės esmę – tiesią liniją tarp dviejų dydžių – teisių ir pareigų. Bet svarstyklės nepakankamas teisės simbolis, nes teisė ne šiaip lygybė, bet ir visuotinai privaloma lygybė. Todėl svarstyklės papildomos – kalaviju, kuris svarstyklėms skelbiamą vertybę daro visiems privaloma.Prigimtinės ir pozityviosios teisės santykisTeisių ir pareigų vienovė egzistuoja tik kaip prigimtinės teisės kategorija, nes ji nėra nustatyta kieno nors iš šalies valiniu aktu, o kyla iš žmonių tarpusavio paslaugų remiantis lygiaverčiais mainais. Todėl ji yra tik įprastas dorovės sukonkretinimas, jos vidinės struktūros suformulavimas; jos imperatyvai garantuojami tik abipuse individų nauda. Todėl teisė ir dorovė čia dar nėra atsiskyrusios viena nuo kitos ir neturi pagrindo atsiskirti . Bet kad reikštų ne tik moralinį pageidavimą, bet ir visuotinai privalomo elgesio normą, ši vienovė turi būti valstybės sankcionuota ir šitaip vietoj prigimtinio būvio įgyti pozityviosios teisės statusą, kur

imperatyvų privalomumas garantuojamas ne tik abipuse nauda. Visuotinės teisės privalomumas – tai savybė, kurią teisei iš šalies suteikia valstybės valia. Ši valia, įsipareigodama garantuoti teisių ir pareigų vienovės imperatyvus valstybės prievarta, lemia tai, kad teisė tampa privalomesnė už moralę ir šiuo atžvilgiu ji – daugiau negu moralė. Nuo to momento prigimtinė teisė virsta pozityviąja. Teisių ir pareigų vienovė egzistuoja kaip prigimtinės teisės kategorija, nes ji kyla iš žmonių tarpusavio paslaugų remiantis lygiaverčiais mainais. Todėl ji yra tik paprastos dorovės sukonkretinimas, jos vidinės struktūros suformulavimas. Visuotinis teisės privalomumas – tai savybė, kurią teisei iš šalies suteikia valstybės valia. Ši valia, įsipareigodama garantuoti teisių ir pareigų vienovės imperatyvus valstybės prievarta, lemia tai, kad teisė tampa privalomesnė už moralę. Nuo to momento teisė tampa pozityviąja (nustatyta).Institucinė teisės samprataInstitucinė arba pozityvioji teisės samprata – tai valstybės nustatyta ar sankcionuota teisė. Jai būdinga tai, kad į teisės esmę ji įtraukia ir valstybę, kaip būtiną elementą teisėms, nes įtraukia ir visuotinio privalomumo reikalavimą ir jo garantavimo priemones – abipusę individų naudą ir valstybės prievartą. Valstybė į teisės esmę įeina kaip teisėkūros subjektas (prigimtinę teisę verčia pozityviąja) ir kaip teisinių imperatyvų privalomumo garantas. Institucinės teisės samprata, iš vidaus suvienydama prigimtinę ir pozityviąją teisę, kartu parodo, kokio pobūdžio yra jų santykis. 1. Pozityvioji teisė išvedama iš prigimtinės, 2. Pozityvioji teisė paverčia prigimtinės teisės idėjas konkrečia valstybės ginama elgesio taisykle.Teisės ontologizavimas ir sociologizavimas, jų privalumai ir trūkumaiOntologizuoti teisę – tai sutapatinti teisės objektą su pačia asmens teise į jas ir šitaip supainioti du semantinius teisės lygmenis: vertybinį – su valiniu, gamtinį – su visuomeniniu, natūrą – su kultūra, daiktą – su veiksmais dėl jo. Šitaip ontologizavus teisę, gyvybė turi nebesiskirti nuo teisės į gyvybę, turtas – nuo nuosavybės teisės į jį, mokslas – nuo teisės į mokslą. Žodžiu, pasaulis ir metapasaulis, arba vertybės ir santykiai dėl tų vertybių, pasidaro tos pačios dimensijos pasauliai ir tampa tokie tik dėl to, kad pagrįstų subjektinės teisės nepriklausomybę nuo pareigos, kad paneigtų socialinę teisės prigimtį gamtinės prigimties suabsoliutinimo naudai. Tačiau teisės ontologizmas istoriniu požiūriu turėjo ir pozityvios prasmės, nes aiškino, kad teisė nėra grynas, savavališkas susitarimas. Čia norėta pasakyti, kad, kurdami teisę, žmonės nesukuria jos objekto. Tie interesai ir yra objektyvusis teisės elementas, dėl kurio apsaugos, įgyvendinimo ir sudaromi susitarimai ir kuris įpareigoja teisėkūrą atsižvelgti į jį, riboti, valdyti jį tik tiek, kiek to reikalauja bendra dėl interesų susipriešinusių individų gerovė. Minėtas elementas rodė, kad teisė yra ne paprastas socialinis santykis, o santykis dėl individui būtinų vertybių, kurias jis siekia apsaugoti.

5 tema. Teisės šaltiniai ir forma• Teisės šaltiniai materialąja prasme; teisinis procesas• Teisė ir teisės aktas; Teisė kaip interpretacija• Teisės formos arba teisės šaltiniai formaliąja prasme• Teisės veikimas (galiojimas)• Teisė ir valstybė• Teisės sistema• Diskusija dėl „teisės formos“ ir „teisės šaltinio“ skirtumų• Termino „teisės šaltinis“ daugiareikšmiškumasTeisės šaltiniai materiąja prasme; teisinis procesasMinėta, kad pagal teisinio pozityvyzmo metodologiją, naudojančią atskiriamumo tezę, tik deskriptyvūs, t.y. nenorminiai, nevertybiniai faktai, yra teisės šaltiniai materialiąja prasme, o norminiai, vertybiniai faktai (moralė, tradicijos, papročiai ar kiti socialiniai reguliatoriai) nėra teisės šaltiniai materialiąja prasme. Mūsų nacionaliniame teisęs moksle (kuriame gaji teisinio pozityvyzmo metodologija) teisės šaltiniai materialiąja prasme paprastai įvardijami kaip visuomeniniai faktiniai santykiai, kaip materialiosios, socialinės ir kitos visuomeninės gyvenimo sąlygos, objektyviai verčiančios išleisti arba pakeisti, papildyti teisės aktus ir net pertvarkyti visą teisės sistemą.V. Mikelėno požiūris, kasd teisės šaltiniai materialiąja prasme yra visuomenės ekonominiai, socialiniai, etiniai, religiniai, ideologiniai, kultūriniai ir kiti veiksniai, lemiantys teisės normų turinį ir padedantys nustatyti jų prasmę, nes toks požiūris apima tiek nenorminius, nevertybinius faktus (veiksnius), tiek vertybinius faktus (veiksnius) kaip teisės šaltiniai materialiąja prasme.Nacionalinėje literatūroje nurodoma, kad teisinis procesas vyksta tokia seka: faktiniai santykiai (kurių pagrindu kuriama ir kuriems kontroliuoti skiriama teisė) -> teisėkūra (pasibaigianti teisės akto išleidimu, kuriame nustatomas ir oficialiai sankcionuojmas socialinių santykių subjektų elgesio modelis) -> teisinis reguliavimas (teisės poveikis socialiniams santykiams): jis gali būti pakankamas/tiesioginis (iš pirminio reguliavimo pereinama į teisės realizavimo stadiją) arba nepakankamas/netiesioginis (teisėkūros procesas pratęsiamas išvestiniu teisiniu reguliavimu, kartu taikant pirminių teisės šaltinių nuostatas) -> teisės realizavimas (faktinių socialinių santykių derinimas su oficialiuoju modeliu).Tiesa, kartu nurodoma, kad ši schema gali ir turi būti tikslinama, atsižvelgiant į daugelį veiksnių. Teisinis procesas vyksta tokia seka: tiek deskriptyvūs, nevertybiniai, nenorminiai faktai (faktiniai santykiai), tiek vertybiniai, norminiai faktai (moralė, tradicijos, papročiai), kurių pagrindu formuojasi ir kuriama teisė -> sąmonė (padedanti suvokti, suprasti faktinius santykių subjektų elgesio modelio (teisės principų bei normų), išliekančio objektyviai veikiančios teisinės sąmonės lygmenyje ir neturinčio jokios teisinės išraiškos, susiformavimu) bei teisėkūra (pasibaigianti teiės akto išleidimu, kuriame nustatomas ir oficialiai sankcionuojamas socialinių santykių subjektų elgesio modelis (teisės principai ir normos) -> teisinis reguliavimas (teisės poveikis socialiniams santykiams) -> teisės realizavimas (faktinių socialinių santykių derinimas su oficialiuoju modeliu, išreikštu teisės tekste ir objektyviai veikiančioje teisinėje sąmonėje). Kartu pabrėžiama, kad ši schema gali būti tikslinama: antai vertybiniai faktai susiformuoja dėl faktinių santykių ir sąmonės veiklos.Teisinis šaltinis materialiaja prasme, teisinis procesas:T. Šaltinis materialaiaja prasme - Tai yra būdas, kuriuo įteisinamas teisinės normos; tai yra taisyklės, teorijos, iš kurių kyla teisė.

Teisinis procesas (teisinis reguliavimas):Pozityvinė metodologija.Idėja – norma – santykis.Faktiniai santykiai – teisėkūra – teisinis reguliavimas – teisinis realizavimasPozitivystinė metodologija – turi atitikti tam tikrus aukštesnius principus ir jų paisyti. Neapima teisės principų.Teisė ir teisės aktas; Teisė kaip interpretacijaSvarbu pabrėžti, kad teisės išorinės išraiškos forma nėra tik rašytinis tekstas; kitaip tariant, teisė nėra išreikšta tik raštu (lot. Expressis verbis). Dar romėnų teisė skyrė rašytinę teisę (lot. Ius scriptum), t.y. elgesio taisykles, kurias kuria viešoji valdžia, būtentvalstybė, ir nerašytinę teisę (lot. Ius non scriptum), nerašytine teise laikyti papročiai.Teises moksle pasiekta beveik vieninga išvada, kad teisė nėra tekstas, ir pabaigia teisinio pozityvyzmo metodologija grindžiamų teisės mokslo srovių ir nepozityvystine teisės metodologija grindžiamų teisės mokslo srovių santarvę. Pagal teisinio pozityvyzmo postulatus, jokios teisės greta teksto nėra – teksto įtaka yra tokia, kad teisė arba yra jame išreikšta eksplicitiškai, t.y. paraidžiui, arba būtent iš jo, o ne iš kur nors kitur, išvedama (ar implicitiškai jame išreiškiama). Tokia logika vadovaujasi ir Konstitucinis Teismas, kurio 2004m. gegužės 25 d. bei 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra nustatyta: „Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Tai aukščiausios teisinės galios aktas, aukščiausia teisė, visų kitų teisės aktų teisiškumo ir legitimumo matas. <...> taip, kaip teisės negalima traktuoti vien aip teksto, taip ir Konstitucijos, kaip teisinės realybės, negalima traktuoti vien kaip jos tekstinės formos, negalima suvokti Konstitucijos vien kaip eksplicitinių nuostatų visumos. <...> Pati Konstitucijos, kaip aukščiausios teisinės galios akto, prigimtis, konstitucingumo idėja suponuoja tai, kad Konstitucijoje negali būti ir nėra spragų, vadinasi, negali būti ir nėra tokio žemesnės galios teisės aktuose nustatyto teisinio reguliavimo, kurio nebūtų galima vertinti jo atitikties Konstitucijai atžvilgiu. Konstituciją, kaip teisinę realybę, sudaro įvairios nuostatos – konstitucinės normos ir konstituciniai principai, kuri eįvairiose Konstitucijos formuluotėse yra tiesiogiai įtvirtinti arba yra iš jų išvedami. Vieni konstitucinia principai yra 5tvirtinti expressis verbis konstitucinėse normose, kiti, nors ir nėra juose įtvirtinti expressis verbis, jose atsispindi ir yra išvdami iš konstitucinių normų, taippat iš kitų šiose normose atsisipindinčių konstitucinių principų, iš konstitucinio reguliavimo visumos, iš Konstitucijos, kaip svarbiausių valstybės bendruomenės – pilietinės Tautos vertybių sistemų įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės sistemai gaires nubrėžiančio akto, prasmės. Tarp konstitucinių principų ir konstitucinių normų negali būti ir nėra priešpriešos, visos konstitucinės normos ir konstitucinia principai sudaro darnią sistemą. Būtent konstituciniai principai organizuoja į darnią visumą visas Kontitucines nuostatas, neleidžia, kad Kontitucijoje būtų vidinių preštaravimų ar tokio jos aiškinimo, kai iškreipiam ar paneigiama kurios nors Konstitucijos nuostatos prasmė, kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta ar jos ginama vertybė. Per konstitucinius principus atsiskleidžia ne tik Konstitucijos raidė, bet ir jos dvasia – tos vertybės ir siekiai, kuriuos Tauta Konstitucijoje įtvirtino pasirinkusi tam tikrą jos nuostatų tekstinę formą, kalbinę išraišką, nustatčiusi tam tikras Konstitucijos normas, eksplicitiškai arba imlicitiškai įtvirtinusi tam tikrą konstitucinį reguliavimą. Tad priešpriešos negali būti ir nėra ne tik tarp konstitucinių principų ir konstitucinių normų, bet ir tarp Konstitucijos dvasios ir Konstitucijos raidės: Konstitucijos raidės negalima aiškinti ir taikyti taip, kad būtų paneigiama Konstitucijos dvasia, kuri gali būti suvoktatik konstitucinį reguliavimą matant kaip visumą ir tik įvertinus Konstitucijos, kaip visuomenės sutarties ir aukščiausios galios akto, paskirtį. Konstitucijos dvasią išreiškia konstitucinio teisinio reguliavimo visuma, visos jos nuostatos – ir Konstitucijos tekste tiesiogiai išdėstytos konstitucijos normos, ir Konstitucijos principai, taip pat ir tie, kurie išplaukia iš konstitucinio teisinio reguliavimo visumos ir Konstitucijos, kaip svarbiausių Tautos vertybių sistemą įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės sistemai gaires nubrėžiančio akto, prasmės“. Šis aiškinimas yra pagrįstas ir argumentuotas teisinio pozityvizmo metodologijos koordinačių sistemoje, kai Konstitucija, kaip teisės aktas, yra laikoma visa apimtii nustatyta, t.y. sukurta, Tautos, priėmusios šią visuomeninę sutartį. Konstraktarinis, arba konvencionalistinis, teisės ir apskritai visuomeninės tvarkos aiškinimas turi trūkumų, nes visuomeninė sutartis, grindžiama kolektyviniu (daugumos arba mažoritariniu) sprendimu, paneigia visuomenės vaidmenį. Būtent todėl Konstitucija, kaip antimažorinis aktas (ši sąvoka yra panaudota Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, ją itin yra pamėgęs R. Dworkinas), nėra visa apimtimi nustatyta, t.y. sukurta, nes antimažoritarinis reiškinys negali būti sukuriamas kolektyviniu (daugumos arba mažoritariniu) sprendimu: Konstitucija sudaro tiek sukurti principai ir normos, tik greta teksto evoliucijos keliu susiformavę teisės principai (teisingumas, sąžiningumas, protingumas).Konstituciją, kaip aukščiausiąją teisę (lot. Ius supremus), ir apskritai teisę sudaro susiformavę ir tikslingai sukonstruoti (sukurti) teisės prncipai ir normos, nereiškia ir negali reikšti, jog yra paneigiama Konstitucijos teksto reikšmė. Priešingai, Konstitucinio Teismo, besiremiančio metodologine nuostata, kad Konstitucijoje nėra spragų ( Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. bei 2004 gruodžio 13 d. nutarimai), veikla aiškinant Konstituciją pirmiausia turi būti ir yra siejama su Konstitucijos tekstu, kaip aiškiai išreikšta teise. Tačiau būtent minėta tezė ir išryškina, kad Konstitucinis Teismas ir apskritai visi teismai yra antimažoritarinės institucijos, kartais sprendžiančios visiškai priešingai partikuliariniams kolektyviniams visuomenės interesams (partikuliariniam viešajam interesui), bet apsaugančios ir ginančios atskiro individo interesus ir teises (kurios ir yra tikrasis, t.y. visuotinis (ne partikuliarinis) viešasis interesas). Kartu pažymėtina, kad Konstitucini sTeismas turi ir gali „atrasti“ susiformavusius teisės principus, pvz, teisngumo, protingumo principus ( žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą), esančius greta Konstitucijos teksto, tačiau Konstitucinis Teismas ne tik neprivalo, bet ir neturi galimybių tik iš Konstitucijos teksto atskleisti minėtų principų, jų turinio: tekstas kaip tikslingo visuomenės veiksmo rezultatas negali išreikšti evoliuciniu keliu susiformavusių principų.Pažymėtina, kad nepozityvistinės tekstų pažinimo filosofinės srovės – hermeneutikos, kuri gali buti suprantama kaip interpretacijos, supratimo teorija (atstovai Hansas Georgas Gadameris (1900 – 2002), Paulas Rocoeuras (1913-2005), Martinas Haideggeris (1889 – 1976), tekstą, be kita ko ir teisinį, suprantama kaip negalutinį produktą, kaip interpretacijai pavaldų reiškinį. Pasak hermeneutikų, aiškinant tekstą, reikia būtinai atsižvelgti į jo kontekstą, įvisuomenės tradicijas, papročius, kitus veiksnius: būtent todėl teisė nėra tik tekstas, jos prasmė atskleidžiama, „atrandama“ interpretuojant tekstą ir su juo susijusius reiškinius –

tradicijas, papročius ir pan. Hermeneutinis požiūris yra toks, kad joks teisės aktas nėra baigtinis, nustatytas (sukurtas) visa apimtimi (tai pozityvistinis požiūtis), t.y. galutinis produktas, nes to joks subjektas negali padaryti. Būtent todėl šiame vadovėlyje pabrėžiama, kad greta sukurtos, nustatytos tekste teisės yra teisė, susiformuojanti evoliucionuodama visuoenės sąmonėje ir visuomeniniuose santykiuose ( t.y. ne tekste) dėl netikslingų poelgių, nors ją atskleisti, „atrasti“ padeda tekstas. Vis dėl to pabrėžus, kad joks tekstas nėra baigtinis, nustatytas (sukurtas) visa apimtimi (tai pozityvistinis požiūris), t.y. galutinis produktas, nes to joks subjektas negali padaryti, , kartu pabrėžtina, kad ir teismai, kaip interpretacijos keliu atskleidžiantys teisės prasmę subjektai, negali savo rašytiniuose tekstuose visa apimtimi atskleisti teisės. Šia prasme teisė nėra akivaizdžiai postuluojamas reiškinys.Teisės formos arba teisės šaltiniai formaliąja prasmeKai kurie autoriai griežtai skiria teisės šaltinius formaliąja prasme nuo teisės formų, teisės šaltinius formaląja prasme apibrėždami kaip teisėkūros subjekto kompetenciją ir teisėkūros procedūras, kuriomis žmonių interesai paverčiami konkrečiomis elgesio taisyklėmis arba jau egzistuojančios visuomenėje elgesio taisyklės paverčiamos teisės normomis (sankcionavimas).Pažymėtina, kad atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos besiklostančią teisinę praktiką, teisės šaltiniais formaliąja prasme yra:a) Konstitucija, turinti dvylipį kumuliatyviai aiškinamą pobūdį: pirma, kaip nustatytas, sukurtas Tautos aukščiausios galios teisės aktas, kuriuo steigiama valstybė ir nustatomos pagrindinės teisės nuostatos (rašytinis aspektas), ir, antra, kaip principų, kurie suformuoja evoliucionuodami visuomenės sąmonėje ir visuomeniniuose santykiuise (t.y. ne tekste) netikslingų poelgių dėka, visuma (nerašytinis aspektas). Kitaip tariant, konstitucija yra, pirma, rašytiniame tekste, nustatytos teisės nuostatos (principai ir normos), antra, teisės principai ir normos, interpretacijos būdu išvedami iš Konstitucinio teksto, trečia, teisės principai, kurie susiformuoja evoliucionuodami visuomenės sąmonėje ir visuomeniniuose santykiuose (t.y. ne tekste), kuriuose ir glūdi, netikslingų poelgių dėka, tačiau kurie taip pat atskleidžiami, „atrandami“ naudojant Konstitucijos tekstą kaip įrankį. Konstitucija yra visos teisės sistemos branduolys, aukščiausioji teisė (lot. ius supremus) (nes turi aukščiausią juridinę galią), iš kurios kyla visi kiti principai ir normos. Jai negali prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas (Konstitucijos 7 straipsnis 1 dalis); Konstitucjos principams ir normoms negali prieštarauti jokie kiti teisės principai ir normos. Dar daugiau, Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas ( Konstitucijos 6 straipsnio 2 dalis).b) Teisės principai, kurie susiformuoja evoliusionuodami visuomenės sąmonėje ir visuomeniniuose santykiuose ( t.y. tekste), kuriuose ir glūdi, netikslingų poelgių dėka. Pažymėtina, kad kai kurie iš šių principų turi būti traktuojami kaip turintys Konstitucijos galią, todėl turi būti laikomi Konstitucijos dalimi. Taip pat principai, kurie susiformuoja evoliucionuodami visuomenės sąmonėje ir visuomeniniuose santykiuose (t.y. ne tekste), kuriuosi ir glūdi, netisklingų poelgių dėka, yra tiek tarptautiniai, tiek nacionaliainiai. Teismai, spręsdami bylas, juos „atranda“ ir fiksuoja savo aktuose, tačiau tai nereiškia, kad minėtieji teisės principai tampa rašytiniai.c) Tarptautinės teisės ir Europos sąjungos teisės aktai. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. Akte „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ yra, be kita ko, nustatyta, kad Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 135 straipsnyje, be kita ko, įtvirtinta, kad Lietuvos Respublika vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normmis. Tarptautinės teisės aktai – tai tarptautinės sutartys (nors ne tik); tarptautinės sutarties sapmratą, tokių sutarčių sudarymo ir vykdymo klausymus reglamentuoja 1999 m. birželio 22 d. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymas.Pažymėtina, kad pagal juridinę galią tarptautinės sutartys yra žemesnės juridinės galios negu pati Konstitucija. Antai Konstitucinis Teismas 1995 m. spalio 17 d. nutarime konstatavo, kad Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, kad Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat ir Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, nes Konstitucijos 7 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Kita vertus, kolizijos tarp nacionalinės teisės akto (išskyrus pačia Konstituciją) ir tarptautinės teisės akto atveju prioritetą turi tarptautinės teisės akto nuostatos. Antai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nuostatytos kitokios taisyklės negu to, kurias numato šis kodekas ir miti Lietuvos Respublikos įstatymai, taikomas Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių normos. Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos.2004 m. gegužės 1 d. Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, Europos Sjungos teisės aktai taip pat yra Lietuvos Respublikos teisės šaltiniai formaliąja prasme. Pirminiais ES teisės šaltiniais laikomos Europos Sąjungos steigimo sutartys, taip pat sutartys, keitusios minėtas sutartis (naujausia - 2007 m. Lisabonos sutartis, įsigaliojusi 2009 m. gruodžio 1 d.). stojimo į Europos Sąjungą sytartys ir bendrieji teisės principai. Antriniai Europos Sąjungos teisės šaltiniai – tai Europos Sąjongos institucijų priimami teisės aktai: Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos reglamentai, sprendimai, direktyvos, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo sprendimai. Sutartys ir reglamentai yra tiesiogiai taikomi aktai, t.y. norint taikyti, jų nereikia inkorporuoti į vastybinių narių vidaus teisę. Direktyvos nėra tiesiogiai taikomi aktai, todėl jų nuostatas būtina inkorporuoti į valstybės narės vidaus teisę.Pagal 2004 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos konstitucinį aktą „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, esantį Konstitucijos sededamąja dalimi (Konstitucijos 150 straipsnis) jo 2 straipsnį, Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis; jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveu jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime, aiškindamas minėtą konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ nuostatą, konstattavo, kad Konstitucijoje ne tikyra įtvirtintas principas,kad tais atvejais, kai nacionalinės teisės aktas nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytu tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis, bet ir – Europos Sąjungos teisės atžvilgiu – yra expressis verbis

nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisnė galia), išskyrus pačią Konstituciją.d) Nacionalinė statutinė teisė (termino vartojimas priimtas ir nacionaliniame teisės moksle), kurią sudaro Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti teisės aktai (vadinami arba poįstatiminiais, arba lydimaisiais, arba įstatymus įgyvendinančiais teisės aktais). Tai yra rašytinė teisė. Svarbu pabrėžti, kad Lietuvoje pagal skirtingą juridinę galią yra dvi įstatymų rūšys – konstituciniai įstatymai ir paprastieji (arba ordinariniai) įstatymai. Pastariesiems priskirtini kodifikuoti įstatymai (kodeksai). Kiti teisės aktai (vadinami arba poįstatyminiais, arba lydimaisiais, arba įstatymus įgyvendinančiais teisės aktais) yra Lietuvos Respublios Seimo aktai, neturintys įstatymo galios (pvz., nutarimai), Lietuvos Respublikos Prezidento aktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės aktai, ministerijų, kitų institucijų, savivaldybių institucijų aktai.e) Norminės sutartys. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 3 straipsnį, nustatatntį darbo teisės šaltinius (formaliąja prasme), kolektyviniu sutarčių normatyvinės nuostatos yra teisės šaltiniai formaliąja prasme. Pagal Darbo kodekso 49 straipsnį kolektyvinės sutartys gali būti: 1) kolektyvinė sutartis valstybės lygiu (nacionalinė);2) šakos (gamybos, paslaugų, profesiniu) ar teritoriniu (savyvaldybės, apskrities) lygiu sudaryta kolektyvinė sutartis;3) įmonėskolektyvinė sutartis.Šios sutartys nėra individualaus, vienkartinio pobūdžio, jų turinį sudaro ir bendrojo pobūdžio elgesio taisyklės, pagal Darbo kodeksą – “normatyvinės nuostatos”. Kolektyvinių sutarčių sudarymo, registravimo, keitimo, pildymo tvarka, jų kontrolę, sutarčių šalis, turinį reguliuoja Darbo kodekso 50-67 straipsniai.f) Teisinis paprotys. Pažymėtina, kad teisinis paprotys yra teisės šaltinis formaliąja prasme, o paprotys – teisės šaltinis materialiąja prasme: jų skirtumas tėra doktrininis, nes teisinis paprotys, lygiai kaip ir aprotys, suformuluoja evoliucionuodamas ir egzistuoja visuomenės sąmonėje ir santykuose (iš esmės, primityviai tariant, tai tas pats reiškinys (nors egzistuoja ir papročių, kurie apskritai neturi teisinės reikšmės, kurie nėra teisės šaltiniai materialiąja prasme, juolab nėra teisės šaltiniai formaliąja prasme). Teisinis paprotys yra nerašytinės teisės forma. Tai, kad teisiniai papročiai yra :atrandami“ teismų, fiksuojančių juos rašytiniuose procesiniuose sprendimuose, arba tai, kad teisiniai papročiai net sisteminami rašytiniuose dokumentuose, nedaro teisinių paproęių rašytine teise.Teisiniu papročiu laikoma tokia įstatyme nenustatyta visuotinai pripažinta elgesio taisyklė (lot. ius non scriptum, t.y. nerašytinė teisė), kuri yra atsiradusi dėl to, kad asmenys ilgą laiką ja vadovavosi ir jos laikėsi. Tam, kad būtų pripažinta papročiu, tam tikra elgesio taisėklė turi atitikti visas tokias sąlygas, t.y. ji turi būti: 1) visuotinė, t.y. plačiai taikoma tam tikros srities santykiams, pavyzdžiui, uostų, bižų veiklai, tarptautinei, naftos produktų prekybai ir pan.; 2) ilgalaikė, t.y. atsiradusi seniai; 3) tęstinio pobūdžio, t.y. jos buvo ir yra paisoma nuolat, nenutrūkstamai, pavyzdžiu, ji taikoma teismų, arbitražo; 4) vertinama kaip teisinga ir būtina (lot. opinio necessitatis) ir todėl taikoma savarankiškai, o ne prievarta.Teisinis paprotys, kaip civilinės teisės šaltinis, plačiai taikomas tarptautinėje prekyboje ir pan. Kai kurie tarptautinės prekybos papročiai yra sisteminami. Iš žinomiausių tarptautinės prekybos susistemintų papročių minėtini Tarptautinės prekybos rūmų parengtos Tarptautinės prekybos terminų taisyklės (INCOTERMS), Tarptautinės jūrų organizacjos parengtos Bendrosios avarijos taisyklės ir kita. Tarptautinės prekybos papročių visumą priimta vadinti lotynišku terminu lex mercatoria. Tačiau akcentuotina, jog tai, kad teisiniai papročiai yra „atrandami“ teismų, fiksuojančių juos rašytiniuose procesiniuose sprendimuose, arba tai, kad teisiniai papročiai net sisteminami rašytiniuose dokumentuose, nedaro teisinių papročių rašytine teise. Bet jeigu buvusi paproęiu taisyklė įtvirtinama įstatyme (arba kitame teisės akte), ji nebelieka teisiniu papročiu, o tampa įstatyme (arba kitame teisės akte) įtvirtinta taisykle, t.y. įstatymo (arba kitokio teisės akto) forma „praryja“ paprotį (pvz, tradicinė krikščioniška šventė Kalėdos, įtvirtinta Darbo kodekso 162 straipsnio 1 dalies 12 punkte, nėra paprotys – tai įstatyminė nuostata).Teiniai papročiai paparastai taikomi civiliniams santykiams įtvirtinti: pirma jie taikomi tada, kaiįstatymas tiesiogiai nurodo juos taikyti (pvz., Civilinio kodekso 6.173 straipsnio 3 dalis ir pan.); antra, taikyti paprotį gali nustatyti šalių sudaryta sutartis; trečia, paprotys taikomas, kai teisiniame tekste yra spraga. Teisiniais papročiais taip pat galima vadovautis aiškinant sutartis, nustatnat prievolės vykdymo vietą, laiką, būdą ir t.t. Tačiau nėra taikomi teisiniai papročiai, kurie prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms arba sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principams (Civilinio kodekso 1.4 straipsnio 2 dalis, 3.2 straispnio 3 dalis). Taigi Lietuvoje teisinio papročio ir imperatyvių teisės normų bei bendrųjų teisės principų kolizija sprendžiama pastarųjų naudai. Kita vertus, kai kuriuose Ispanijos provincijose, ypač Katalonijoje, nacionalinis Civilinis kodeksas netaikomas vietos teisinių papročių reguliuojamiems santykiams.Teisinį paprotį būtina skirti nuo civilinio teisinio santykio šalių dalykinės praktikos (pvz., Civilinio kodekso 6.173 str. 3 d., 6.327 str. 1 d., 6.337 str. 2 d.), t.y. nuo dviejų asmenų dėl ilgalaikio bendradarbiavimo tarpusavio santykiams taikomų nerašytų taisyklių. Šalių dalykinė praktika nėra teisės šaltinis, nes ši praktika taikoma ne visuotinai, o tik konkrečių asmenų tarpusavio santykiams. Tačiau tarp šalių susiklosčiusi dalykinė praktika reikšminga sprendžiant ginčą, pvz., aiškinant šalių sudarytą sutartį, todėl į šalių dalykinę praktiką turi būti atsižvelgiama.g) Teismų praktika. Iš karto pažymėtina, kad Lietuvos teismai teisės nekuria, nes jie tokios diskrecijos neturi (R. Dworkino žodžiais tariant, teismų diskrecija – nelyginant skylė pyragėlyje – egzistuoja tik kaip erdvė, palikta ją juosiančio suvaržymų saito). Tačiau teismų vaidmuo teisės takymo ir aiškinimo procese yra itin didelis: pirma, teismai aiškina teisę, išreikštą tekstuose (rašytinę teisę), antra, jie „atranda“ ir savo aktuose fiksuoja nerašytinę teisę, t.y. tesiės principus, kurie susiformuoja evoliucionuodami visuomenės sąmonėje ir visuomeniniuose santykiuose (t.y. ne tekste), kuriuose ir glūdi, netikslingų poelgių dėka, bei teisinius papročius. Teismų praktikos privalomumo esmę sudaro stare decisis principas, grindžiamas teismuo o sprendimo autoritetu: visas tapačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip, kaip byla kurioje suformuluotas teismo precedentas (lot. precedentis – ankstesnis). Nuostata užtikrina visų asmenų lygybės įstatymui įgyvendinimą, nes tik vinodai aiškinant ir taikant teisę įmanoma pasiekti, kad įstatymui

visi būtų lygūs. Teismo sprendimas, kuriame yra išaiškinama teisės norma bei atskleidžiama normos prasmė, tampa tam tikru tos teisės normos priedu, jos dalimi, todėl šiuo aspektu laikytinas teisės šaltiniu formaliąja prasme (Lietuvos Konstitucinio teismo 2007. Spalio 24 d. nutarimas – realiai jokios naujos teisės teismo sprendime nėra – jame tiesiog yra atskledžiama teisės prasmė). Jis tampa „autoritetu“ ne tik kitiems teisininkams, bet ir pačiam tą sprendimą priėmusiam teismui, t.y. teismo precedentas turi dvejopą poveikį: vertikalusis precedento poveikis reiškia, kad aukštesniosios instancijos teismo sprendimas yra privalomas žemesniosios instancijos teismams; horizontalusis teismo precedento poveikis, reiškia, kad jis privalomas ir pačiam jį suformavusiam teismui.Precedento doktrina susiklostė dėl daugelio priežąsčių: pirma, vienas iš pagrindinių visos teisinės sistemos tikslų – užtikrinti vienodą teisės taikymą, antra, vadovaujantis teismo precedentais, išvengiama skirtingų tos pačios teisės normos aiškinimo ir tokių pačių faktinių aplinkybių vertinimo; trečia, precedentus formuoja aukščiausios teismo instancijos – aukščiausieji teismai, kur dažniausiai dirba labiausiai patyrę ir aukščiausios kvalifikacijos teisininkai. Todėl šių teismų pateiktas teisės aiškinimas tradiciškai laikomas autoritetingu ir sektinu; ketvirta, nesutikimą su teismo precedentu reikia argumentuoti. Atmetus precedentą be jokių argumentų, teismo sprendimas naikintinas instancine tvarka; penkta, remiantis teismo precedentu ne tik išaiškinama konkreti teisės norma, bet ir pašalinama teisinio teksto spraga.Lietuvos teismų praktika (teismo precedentas) teisės šaltinis de jure pripažįstama po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo.h) Teisės doktrina (mokslas). Pavyzdžiui, Tar[tautinio teisingumo teismo statuto 38straipsnyje teisės doktrina pripažįstama tarptautinės viešosios teisės šaltiniu. Teisės doktrina svarbi dėl kelių priežasčių: pirma, ji dažniausiai pateikia sisteminę ir racionalią galiojančios teisės analizę. Todėl neigti teisės doktriną būtų tolygu neigti racionalumą; antra, mokslininkai teisininkai yra bene labiausiai nepriklausomi. Tai leidžia mokslininkui pateikti nešališką teisės interpretaciją ir ja remdamasis teismas gali sustiprinti tiek savo sprendimo nešališkumą, objektyvumą, tiek savo nepriklausomumą apskritai: trečia, teisės doktrina dažnai neapsiriboja tik nacionalinės teisės analize; ketvirta, teisės doktrina formuluoja teisės aiškinimo, teisinės argumentacijos taisykles, pateikia teisinių sąvokų definicijas, aiškina teisės principų turinį ir t.t.; penkta, teisės doktrinai būdingas tam tikras stabilumas, ns teisės mokslo suformuluotos taisyklės, teisinės tiesos kurį laiką yra pastovios ir nėra lengvai “sugriaunamos” – naują koncepciją galima sukurti tik argumentuotai paneigus ankstesniąją. Teisinės doktrinos stabilumas daro įtaką teisės aiškinimo, o kartu – ir teismų praktikos stabilumui.Teisės doktrinos, kaip teisės šaltinio formaliąja prasme, reikšmei, pasak V. Mikelėno, įtakos turi daugelis veiksnių: pirma, kuo labiau teismai linkę racionaliai argumentuoti savo sprendimus, tuo labiau didėja teisės doktrinos reikšmė; antra, kuo stabilesnis, nuoseklesnis įstatymų leidėjo darbas, tuo daugiau galimybių gyvuoti teisės doktrinai.Teismų formų rūšys:1. Konstitucija – pagrindinis tam tikros šalie sodkumentas, kuriam neturi prieštarauti visi tos šalies dokumentai/aktai.Pirmas požiūris: konstituciją nustato valstybės sąjunga ir jos institucijos, pagrindiniai žmogaus visuomeninio gyvenimo nuostatos (ūkio, nekilnojamo turto ir pan.)Antras požiūris: konstitucija suprantama principų, kurie susiformuoja visuomenės sąmonėje ir santykiuose visuma.Konstitucija – tai ne tik rašytinis tekstas su privalomomis normomis, bet ir principai, kurie įtvirtinti visuomenėje. 2. Tarptautinės teisės ir ES teisės aktai – tai yra valstybių sudaromos tarpusavio sutartys. LR tarptautinių sutarčių įstatymo 1 str. 1 d. yra nurodoma sutarties apibrėžimas (Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis - tarptautinės teisės principų ir normų reglamentuotas susitarimas, kurį raštu sudaro Lietuvos Respublika su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis, nesvarbu, koks sutarties pavadinimas ir ar sutartį sudaro vienas, du ar keli tarpusavyje susiję dokumentai)ES teisės aktai:Pirminiai: sutartysAntriniai: reglamentas, direktyva, sprendimas, rekomendcija ir išvada(antrinius priima ES parlamentas)3. Nacionalinės statutinė teisė 4. Norminės sutartys – tai yra kolektyvinės sutartys (pvz.: darbdavys ir kolektyvas, daruotojai – darbo k. 49 str.)5. Teisinis paprotys – Teisinis paprotys reguliuoja tai, ko nereguliuoja įstatymas ir poįstatiminiai aktaiPožymiai:IlgalaikiškumasVisuotinumasTęstinis pobūdis(LR CK 1.4 3 str. tarptautiniai papročiai, LAT byla Nr. 3K- 3-305/2006 – remiasi papročiu)6. Teisės doktrina – apima teisės mokslininkų darbus, veikalus, knygas. Moklsininkai analizuoja ir susistemina bylas. Teisės doktrina faktiškai veikia teisės sistemą ir priimant teisės sprendimus.7. Teisės precedentas – tai yra teismo sprendimas priimamas sprendžiant konkrečią teisinę bylą, kuris vėliau laikomas pavyzdžiu sprendžiant analogiškas bylas.Teiso precedento kpncepcija Lietuvoje: LR Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 28 d. nutarimas.Būdingi aspektai: horizontalusis privalomumas – teismai saistomi savo pačių priimtais sprendimais. Vertikalusis privalomumas – teismas saistomas ankstensnės instancijos teismo priimto sprendimo. LR teismų įstatymo 33 str. 4 d.Teismų praktika yra keičiama.Teisinis aiškinimas vs. teisės nustatymas:Konstitucinė teisė yra aiškinama, bendrosios teisės – nustatoma.

8. Teisės principai – tai teisės ir kartu visos teisinės sistemos dėsniai.Teisės veikimas (galiojimas).Teisė ir valstybėTiriant teisę tokią, kokia ji yra, t.y. kaip objektyviosios tikrovės reiškinį, reikia atsakyti į klausymą, ar teisė veikia (galioja), ar ji įkūnija galiojančius principus ir normas. Į pateiktą klausymą, galima atsakyti keturiais esminiais kriterijais:Elgesio kriterijus. Tam tikra visuomenė turi elgtis pagal tokias taisykles, kurios yra efektyvios, t.y. kurių laikomasi; be abejo, nereikėtų tikėtis, kad visos taisyklės būtų visiškai efektyvios. Pavyzdžiui, jeigu futbolo žaidėjus laikysime minimalia visuomene, tai kai šie žaidėjai žais ne pagal futbolo taisykles, sunku bus teigti, jog jie žaidžia futbolą. Taip teisę aiškina sociologinės teisės teorijos.Psichologinis elgesnos kriterijus. Šis kriterijus reiškia, kad visuomenės nariai turi turėti kritišką požiūrį į savo realų elgesį lygindami jį su jo modeliu, išreikštu teisėje. Veikianti teisė – tai teisės principai ir normos,kurie yra norminio pobūdžio asmenų elgesiui, t.y. jie naudojami kaip elgesio direktyvos.Deontinis kriterijus. Teigiama, kad psichologinis elgsenos kriterijus taip pat nėra pakankamas. Tai, kas teisės taisykles daro veikiančias, yra jų saistantis, įpareigijantis visuomenės nariams pobūdis. Jeigu nėra pareigos laikytis taisyklės, tai ji nėra teisė.Tačiau šis deontinis kr. Yra problematiškiausias teisės teorijoje. Kaip teisės privalomybė (saistymas, įpareigojimas) visuomenės nariams turi būti suprantama? Į tai egzistuoja keturi atsakymai(požiūriais):Pagal pirmą požiūrį teisė yra saistanti tuomet, kai ji gali būti priverstinai įvykdoma. Šis požiūris reikalauja institucijos, kuri u-tikrintų minėtą prievartinį teisės įgyvendinimą (tokia institucija paprastai laikoma valstybė, jos pareigūnai bei institucijos).Antras požiūris reiškia psichologinio kriterijaus tąsą, nes pagal jį teisė yra privaloma, kai ji yra pripažįstama kaip privaloma visuomenės narių. Kai buvo minėta pvz apie miniatiūrinę visuomėnę – futbolo žaidėjus, jie žaidžia futbolą, nes pripažįsta futbolo taisykles, kaip jas saistančias. Tai vadinamoji kontraktinė, visuomenės sutarties teorija.Trečias požiūris reiškia tai, kad teisė yra tokios taisyklės, kurios sukurtos pagal formalius teisėkūros reikalavimus, būdingus tam tikrai visuomenei. Tai reiškia, kad visuomenėje turi būti toks institutas, kuris nustatytų formalius reikalavimus, pvz, teisingumo principą.Ketvirtas požiūris reiškia, kad teisė yra privalomo pobūdžio tuomet, kai visuomenės nariai yra moraliai įpareigoti laikytis teisės principų ir normų. Tokiu atveju teisės nuostatos turi atitikti tam tikrus etinius standartus, pvz, teisingumo principą.Minimumo kriterijus. Jis išskiriamas į atskirą kriterijų, nors yra glaudžiai susijęs su deontinio kriterijaus ketvirtu požiūriu. Tai reiškia, kad teisės principai ir normos turi turėti minimalų turinį, pvz, turi būti įtvirtintas draudimas laisvai naudoti prievartą.Ubi ius, ibi remedium (išvertus iš lot. k. – kur yra teisė, ten yra ir poveikio priemonė) – šis lotyniškas posakis dažnai klaidingai suvokiamas kaip reiškiantis, jog teisė turi būti kuriama prievartos aparato, kuris paprastai tapatinamas su valstybę, ir teisės veikimas turi būti užtikrinamas preivartos aparatu, kuris paprastai taip pat tapatinamas su valstybe. Minėta, kad teisė gali būti suprantama kaip saistanti tuomet, kai ji gali būti priverstinai įvykdoma, kad šis požiūris reikalauja institucjos, kuriu užtikrintų minėtą prievartinį teisės įgyvendinimą. Būtent tokia institucija paprastai laikoma valstybė, tiksliau – valstybės valdžia, suverenas. Tačiau valstybė, kaip kurianti absoliučiai visą teisę, nėra ir negali būti laikoma tokia institucija, juolab kai, kaip minėta, yra teisės principų, evoliuciniu keliu besiformuojančių visuomenės teisinėje sąmonėje bei santykiuose, t.y. askritai nekuriamų.Teisės sistemaTeisės sistemą sudaro teisės principai ir normos, o pati teisės sistema yra minėtų principų ir normų visumos egzistavimo ir veimo būdas, kur visi principai ir normos koegzistuoja teisės institutuose, pošakiuose, šakose, susiję tarpusavio priklausomybe ir veikia garantuodami vienas kito veiksmingumą. Minėta, kad teisės šaltiniais materialiąja prasme yra socialiniai faktai, tarp jų ir vertybiniai, norminiai faktai (moralė, tradicijos, papročiai). Teisės šatinis materialaija prasme yra moralė, persmelkianti kiekvieną faktą, t.y. kiekvieną teisės šaltinį materialiąja prasme (nes kiekvienas socialinis, norminis faktas yra vertybinis ta prasme, kad jį galima įvertinti blogio ir gėrio, sąžiningumo ir nesąžiningumo sąvokomis, t.y. per moralės prizmę), drauge ir teisę, kuri veikia visuomenės narių moralinio įsipareigojimo dėka. Todėl teisė, kylanti iš moralėw yra visotinė ir reguliuojanti sistema. Teisės reguliavimas persmelkia visus visuomeninius santykius, kuriuos turi reguliuoti teisė, todlė teisėje nėra ir negali būti spragų.Nacionaliniame teisės moksle teigiama, kad teisės sistemoje, gali būti teisės spragų; pažymėtina, kad nors teisė reguliuoja itin įvairius santykius, gyvenimas visada yra įvairesnis; neįmanoma sukurti elgesio taisyklių, aprėpiančių visus galimus žmogaus elgesio variantus visokiausioms gyvenimo aplinkybėms; anksčiau a rvėliau gali paaiškėti, kad teisė tam tikro santykio nereguliuoja, - tai yra teisės spraga. Todėl teisinėje mokslinėje doktrinoje teisės spragos klasifikuojamos pagl įvairius kriterijus. Kone visi autoriai išskiria pirmines ir antrines teisės pareigas.Pirminė teisės spraga yra tada, kai dėl netobulos įstatymų leidybos, problemos nesupratimo ar kitokių priežasčių tam tikri faktiškai egzistuojantys visuomeniniai santykiai apskritai nėra teisinio reguliavimo dalykas (šis atvejis dar vadinams akivaizdžia teisės spraga). Pvz., Lietuvoje teisė ilgai nereguliavo santykių, susijusių su žmogaus audinių ir organų donoryste bei transplantacija.Antrinė teisės spraga esti tuomet, kai tam tikri visuomeniniai santykiai teisės normomis buvo sureguliuoti, tačiau keičiantis gyvenimiui atsiranda naujų, įstatyme (ar kitame teisės akte) nenumatytų ir neaptartų situacijų (šiuo atveju tiksliau būtų kalbėti ne apie teisės, bet apie įstatymo (ar kito teisės akto) spragą). Pvz., pagal CK įtvirtintą teisinį reguliavimą įvirūs autorių teisės objektai buvo ginmi, tačiau iki 1994 m. jame kaip savarnkiškas autorių teisių gynymo objektas nebuvo numatytos kompiuterių programos ir duomenų bazės.Teisės spragos taip pat skirstomos į atsitiktines ir neatsitiktines.Atsitiktinės teisės spragos atsiranda tada, kai įstatymų leidėjas tam tikrų faktinių santykių nesureguliuoja, nes nežino jų esant. Neatsitiktinė spraga yra tada, kai įstatymų leidėjas, žinodamas esant faktinius santykius, tikslingai jų nereguliuoja dėl politinių, ekonominių ar kitokių priežasčių. Pagal atsiradimo priežastis teisės spragos gali būti skirstomos į:

1) Spragas, atsiradusias dėl nepakankamai išsamaus teisinio reguliavimo; tai yra atvejai, kai įstatymas (ar kitas teisės katas) nereguliuoja konkretaus santykio;2) Spragas, atsiradusias dėl nepakankamo teisinio apibrėžtumo; tai yra atvejai, kai tam tikrą konkretų atvejį įstatymas (ar kitas teisės aktas) reguliuoja nepakankamai aiškiai. Kaip specifinė teisės spragų rūšis nurodomos ir aksiologinės spragos, t.y. atvejai, kai įstatymas (ar kitas teisės aktas) tam tikrą klausymą reguliuoja moraliai nepriimtinu būdu.Teisės taikymo proceso metu, kaip minėta, teismas, spręsdamas teisinį ginčą, negali atsisakyti jį spręsti, motyvuodams, esą nėra teisės, reguliuojančios ginčo santykį: būtent todėl teisės spraga, kaip juridinė kategorija, tėra fikcija. Kita vertus, teisės moskle, pasitelkiant teisnės praktikos pavyzdžius, manoma, kad yra teisėkūros arba legislatyvinės spragos: antai Lietuvos teisės sistemoje Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išrutuliojęs legislatyvinės spragos (omisijos) terminą (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą), o legislatyvinė omisija, suprantama kaip teisės spraga, kurią draudžia teisė, pirmiausia ius supremum (Konstitucija). Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas konstatuoja ne legislatyvinės omisijos buvimą ar nebuvimą, jos atitiktį Konstitucijai, bet teisinio reguliavimo, kuriame yra trūkumų (Konstitucinio teismo terminais – legislatyvinė omisija), atitiktį Konstitucijai. Kitaip tariant, dar kartą akcentuotina, kad galima kalbėti apie neaiškų, negalutinį, neakivaizdų teisinį reguliavimą, bet ne apie jo nebuvimą (spragas). Teisė visada yra: toks teisės supratimas kyla iš to, kad teisė nėra tik kuriama, tik rašytinė, kad egzistuoja teisės principai, kurie evoliuciniu keliu gali formuotis ir susiformuoja visuomenės teisinėje sąmonėje (prote ir jausme) bei santykiuose ir kurie reguliuoja visus santykius, kuriuos teisė turi reguliuoti.Diskusija dėl „teisės formos“ ir „teisės šaltinio“ skirtumųTeisės literatūroje teisės normų forma painiojama su teisės normų šaliniu – ta versme, iš kurios atsiranda pati norma.Teisės šaltiniui imama suteikti įvairių prasmių juo vadinant ne tik įstatymų leidėjo interesus (valią), paskatinusius normos atsiradimą, bet ir tuos aktus, kuriais norma yra išreiškiama, formuluojama.Teisės forma- tai privalomo elgesio taisyklės išraiškos būdas, dėl kurio taisyklė tampa prieinama savo adresatui (ir iš kurio paaiškėja jos juridinė galia- vieta kitų teisės normų hierarchijoje).Skiriamos dvi teisės normų formos:Vidinė- struktūrinių teisės normos elementų organizacija.Išorinė- tai teisės normos išraiškos forma.

Teisės formų rūšys

1. Konstitucija2. Tarptautinės teisės ir ES teisės aktai3. Nacionalinė statutinė teisė4. Norminės sutartys5. Teisinis paprotys6. Teisės doktrina7. Teisės precedentas8. Teisės principai

Teisės šaltinis pirmiausiai tapatinamas su teisinės minties šaltiniu. Tekstai, iš kurių gauname informacijos apie praeities visuomenių turėtas teisės normas ir jais materializuotas teisines idėjas, vadinami teisės šaltiniu. Diskusija dėl teisės formos ir teisės šaltinio skirtumų. Teisės šaltiniui imama suteikti įvairių prasmių juo vadinant ne įstatymų leidėjo interesus (valią), paskatinusius normos atsiradimą, bet ir tuos aktus, kuriais norma yra išreiškiama, formuojama, todėl teisės teorijos vadovėliuose teisės šaltinio ir teisės formos temos dažnai formuojamos kaip ta pati tema – teisės šaltinių (formos) sąvoka. Yra autorių (A.V.Mickevič), kurie šių sąvokų tapatinimą laiko natūraliu dalyku, nes ‘patogu vartoti”. Teisės mokslas vargu ar gali taikytis su “vartoti patogiomis’, bet logikos požiūriu netiksliomis sąvokomis, kurios atitinkamai veikia ir patį teisinį mąstymą, mažina jo samprotavimų aiškumą.Kodeksas yra materializuota teisės išraiškų forma, o teisės normos – dvasinis (idėjinis) kodekso turinys, nes kodeksą galima pamatyti, paimti į rankas, o teisės normą galima tik suvokti protu skaitant ir analizuojant kodeksų tekstus. Tačiau teisės normų forma painiojama su teisės normų šaltiniu – ta versme, iš kurios atsiranda pati norma. Termino „teisės šaltinis“ daugiareikšmiškumasTeisės šaltinis tapatinamas su teisinės minties šaltiniu.Įstatymai, jų rinkiniai kodeksai, teismų sprendimai, papročių užrašai, metraščiai, literatūros kūriniai, t.y. tie tekstai, iš kurių gauname informacijos apie praeities visuomenių turėtas teisės normas ir jais materializuotas teisines idėjas, vadinami teisės šaltiniu. Bet tai ne teisės normų, o informacijos apie jas šaltinis.Šaltinis – visa tai, iš kur kas išeina (atsiranda), kas duoda pradžią;Forma – kokiu būdu, pavidalu egzistuoja tas, kas atsirado kaip jutiminė realybė.Galimybė grąžinti šioms sąvokoms pirmapradę prasmę susidaro preziumuojant teisės ir įstatymo skirtumą.Teisė tada laikoma įstatymo turiniu, o įstatymas – viena iš tos taisyklės ir jos juridinės galios išraiškos formų.

Teisės normų šaltinis- tai žmonių interesai ir tuos interesus teisės normomis paverčiančios teisėkūros procedūros. Skirstomas į: Materialųjį- tai istoriškai besikeičiantys žmonių interesai, dorovinės nuostatos, religiniai įsitikinimai, kurie kuriant teisę transformuojasi į visuotinai privalomo elgesio taisyklę(teisės normą).

Formalųjį- tai teisėkūros subjekto kompetencija ir teisėkūros procedūros, kuriomis žmonių interesai yra paverčiami konkrečiomis elgesio taisyklėmis arba jau egzistuojančios visuomenėje elgesio taisyklės paverčiamos teisės normomis (sankcionavimas).

Teisinis paprotys- teisės normų egzistavimo forma, kuri atsiranda kompetentingai valstybės institucijai arba piliečiams civiline sutartimi sankcionavus (patvirtinus) elgesio taisyklę, susiformavusią pačioje visuomenėje dėl ilgalaikio ir daugkartinio kartojimosi. Papročiai atsiranda apibendrinus visuomenei reikšmingą besikartojantį elgesį, tapusį nuolatine žmonių tarpusavio bendravimo forma. Papročiai reguliuoja tuos socialiai reikšmingus santykius, į kuriuos įstatymų leidėjui nebūtina ir nepageidautina kištis. Paprotys, sankcionuotas kompetentingo subjekto įstatymu arba piliečių civiline sutartimi, virsta teisiniu papročiu. Papročio sankcionavimu sukuriama ne pati elgesio taisyklė, o tik jos forma- juridinė galia: privalomumas ir valstybės įsipareigojimas garantuoti jos vykdymą. Todėl teisinis paprotys egzistuoja kaip paprotinės elgesio taisyklės ir ją sankcionavusio teisės akto vienovė.

Teisinis precedentas- tai valstybės institucijos, dažniausiai teismo, sprendimas, priimtas sprendžiant konkrečią teisinę bylą ir vėliau laikomas pavyzdžiu sprendžiant analogiškas (panašias) bylas. Precedentai, kaip teisės forma, atsiranda tais atvejais, kai sprendžianti teisme konkrečią bylą nėra teisės normos, aiškiai reglamentuojančios konkretaus santykio dalyvių teises ir pareigas. Būtinybė, kad atsirastų precedentas, grindžiama ne tik įstatymo spraga, bet ir pozityvaus įstatymo priešingumu moralei, teisei. Būtinybės atsižvelgti į precedentą laipsnis priklauso nuo precedentą priėmusio ir taikančio teismo teisinės padėties (kompetencijos) teismų sistemoje. Juo aukštesnė teismo padėtis teismų hierarchijoje, tuo mažiau jis saistomas precedentų. Panašių bylų sprendimas panašiu būdu užtikrina teisės taikymo praktikos vienodumą, visų piliečių lygybę įstatymui ir teismui.

Norminės sutartys. Joms būdingi tokie požymiai: a) bendrojo pobūdžio elgesio taisyklės nustatymas; b) susitarimo savanoriškumas; c) interesų bendrumas; d) sutarties šalių lygiateisiškumas; e) sutarties dalyvių susitarimas visais esminiais sutarties aspektais; f) abipusė atsakomybė už prisiimtų pareigų neįvykdymą ar netinkamą vykdymą; g) sutarties užtikrinimas teisinėmis priemonėmis.Skirtingai nuo sandorių, norminės sutartys nėra individualaus, vienkartinio pobūdžio. Jų turinį sudaro bendrojo pobūdžio elgesio taisyklės. Norminės sutartys atlieka svarbų vaidmenį reguliuojant darbo santykius, užtikrinant darbo tvarką, darbuotojų poilsio, socialinės saugos sąlygas, demokratizuojant įmonių valdymą. Pagrindinė romanų-germanų tradicijos šalių teisės normų raiškos forma yra teisės normų aktas.

Teisės aktas- tai tautos, valstybės institucijų, pareigūnų ar pavienių asmenų tam tikra tvarka priimtas oficialus rašytinis dokumentas, kuriame yra suformuluotos teisės normos.

Teisės principai- tai bendrojo pobūdžio idėjos, konkretinančios teisės sampratą. Jie nurodo, kokio pobūdžio turi būti kuriamos teisės normos, sprendžiama konkreti teisinė byla, kad kiekvienu teisinio reguliavimo atveju būtų įgyvendinami teisės sampratos formuluojami tikslai.Pagal formulavimo pobūdį teisės principai skirstomi į: Principus-idėjas. Tai pagrindinės teisinės idėjos, kurios nėra įtvirtintos jokioje teisės normoje ar normų grupėje, o išplaukia iš pačios teisės sampratos. Principus-normas. Tai teisės principai, įtvirtinti vienoje arba keliose teisės normose. Principas-norma iš pradžių formuojasi kaip teisinė idėja, vėliau ši paverčiama įstatymo norma.Šiandien pripažinus ir teisės principų-idėjų įpareigojamąją galią, teisės principų-idėjų ir principų-normų skirtumas nustojo būti esminis.Pagal apimtį teisės principai, konkretinantys teisių ir pareigų vienovę (vadinamieji bendrieji teisės principai), skirstomi į grupes.Teisės principų konkurencija, teisės normų ir teisės principų kolizijos ir jų sprendimo būdai:1. Teisės principų prieštaravimo(kolizijos) atveju pirmumas teiktinas bendresniam principui.Beje, teisės principai negali tarpusavyje prieštarauti dėl vienos priežasties: jie neturi savarankiškos būties, o tik skirtingai išreiškia tą pačią jiems bendrą teisę- leidimų ir paliepimų pusiausvyrą. Ši pusiausvyra atitinkamai nustato kiekvieno teisės principo galiojimo, arba santykinumo, ribas: tokios ribos yra ne kas kita, kaip kito teisės principo buvimas.2. Esant teisės principo ir teisės normos prieštaravimui taikomas teisės principas, nes galioja bendroji nuostata: konkreti norma neturi prieštarauti teisės principui, nes šis fundamentaliau ir bendriau išreiškia teisės esmę. Teisės normos paskirtis- sukonkretinti teisės principą konkrečiai reguliuojamų santykių sričiai, o ne jį paneigti, suspenduoti.3. Teisės principo ir imperatyvios teisės normos konkurencijos atveju taikoma pozityviosios teisės norma.Teisės principais remiamasi:1) Kai nėra įstatymo normos, reguliuojančios konkretų santykį2) Kai neaiškus konkrečios teisės normos teisinis turinys ir aiškinant reikia jį atskleisti3) Kai konkuruoja kelios teisės normos4) Kai siekiama pasitikrinti, ar kuriami įstatymai neprieštarauja teisei.Teisės normų forma – tai istoriškai besiklostantis dalykas, kintantis nuo įvairiarūšių griežtai neišreikštų pavidalų vis unifikuotesnių ir griežčiau formuluojamų link.Dabar oficialiomis teisės normų išraiškos formomis laikomi:4. Teisins paprotys5. Teisinis precedentas

6. Norminio turinio sutartys7. Ratifikuotos tarptautinės sutartys8. Teisės normų aktas.

Teisės doktrinos, teismų praktika (ne precedentas) likytinos teisinės minties šaltiniais.Teisės normų forma ir jos diferenciacija tiesiogiai susijusios su formaliuoju teisės normų šaltiniu – teisėkūros procedūromis.Sankcionavimu pirmiausia buvo sukuriama tokia teisės normų išraiškos (egzistavimo) forma kaip teisinis paprotys. TEISINIS PAPROTYS

Teisinis paprotys – teisės normų egzistavimo forma, kuri atsiranda kompetentingai valstybės institucijai sankcionavus (patvirtinus) elgesio taisyklę, susiformavusią pačioje visuomenėje dėl ilgalaikio ir daugkartinio kartojimosi.Paprotys istoriškai ankstesnis už įstatymą.Papročio sankcionavimu sukuriama ne pati elgesio taisyklė, o tik jos forma – juridinė galia: visuotinis privalomumas ir valstybės įsipareigojimas garantuoti jos vykdymą.Todėl teisinis paprotys egzistuoja kaip paprotinės elgesio taisyklės ir ją sankcionavusio teisės akto vienovė. Tai sudaro paprotinių teisės normų formos specifiką. TEISINIS PRECEDENTASPrecedentas (lot.precedens – einantis priekyje) – tai elgesio taisyklė, atsirandanti ankščiau už įstatymų leidėjo valią.Istoriškai jis irgi kilo iš teismo sankcionuojamų papročių.Precedentai, kaip teisės forma, atsiranda tais atvejais, kai sprendžiant teisme konkrečią bylą nėra teisės normos, aiškiai reglamentuojančios šio konkretaus santykio dalyvių teises ir pareigas, arba teisėjui atrodo, kad pozityviosios teisės norma gerokai prieštarauja teisei kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovei, reikalaujančiai visus vienodai vertinti ir nepripažinti niekam teisių be jas legalizuojančių pareigų vykdymo. Tada teismui reikia savarankiškai spręsti ginčą remiantis bendraisiais teisės principais ar bendra tos šalies pozityviosios teisės dvasia ir sukurti teisės normą ad hoc, kuria vėliau galėtų vadovautis ir kiti teismai, spręsdami analogiškas bylas. Būtinybė precedentui atsirasti grindžiama ne tik įstatymo spraga, bet ir pozityvaus įstatymo priešingumu moralei, teisei.Teisinis precedentas – tai valstybės institucijos, dažniausiai teismo, sprendimas, priimtas sprendžiant konkrečią teisinę bylą ir vėliau laikomas pavyzdžiu sprendžiant analogiškas (panašias) bylas.Teisėkūros subjekto požiūriu precedentas gali būti teisminis ir administracinis.Išankstinis aprobavimas yra tų šalių konstitucijose, kurios numato, kad teismas, įgyvendindamas teisingumą, klauso įstatymo ir teisės. Lietuvos Konstitucijoje įtvirtinta kad teismas vykdo teisingumą klausant tik įstatymo.NORMINĖS SUTARTYS Joms būdingi tokie požymiai:bendrojo pobūdžio elgesio taisyklės nustatymassusitarimo savanoriškumasinteresų bendrumassutarties šalių lygiateisiškumassutarties dalyvių sutarimas visais esminiais sutarties aspektaisabipusė atsakomybė už prisiimtų pareigų neįvykdymą ar netinkamą vykdymąsutarties užtikrinimas teisinėmis priemonėmis.Skirtingai nuo sandorinių sutarčių, norminės sutartys nėra personifikuotos, individualaus, vienkartinio pobūdžio. Jų turinį sudaro bendrojo pobūdžio elgesio taisyklės.Labiausiai paplitusi norminių sutarčių rūšis – kolektyviniai susitarimai ir kolektyvinė sutartis.Teisės šaltinis:Teisės minties šaltinisTai tam tikri tekstai ar doktrinos iš kurių gaunama info apie galiojančią teisę (XII lentelių įst., I Lt Statuto skirsnis...

T. normų materialusis šaltinis:Tai yra tam tikros vertybės bei dorovinės nuostatos iš kurių kyla teisė. t. normų folmalusis šaltinis:tai tam tikra teisė, kurios subjektų kompetencija bei procedūros dėka sukuriama teisė.Teisės forma – tai tam tikri tekstai, simboliai (simboliai – dviprasmė sąvoka).Teisiškai reikšmingi simboliai: kelio ženklai, kelių policijos nurodomieji ženklai, vėliavos, heralgija, (įstatymų numeracija).

6 tema. Teisinė sąmonė.• Teisinės sąmonės sąvoka• Teisinės sąmonės rūšys• Teisinės sąmonės struktūra ir funkcijos• Teisinė psichologija ir teisinė ideologija, jų santykis• Teisinės sąmonės reikšmė teisės pažangai

Teisinės sąmonės sąvokaSąmonė – tai speciali, tik žmogui būdinga reakcija į išorinę aplinką siekiant šią pažinti, o pažinus – joje orientuotis, valdyti ją žmogaus egzistencijos įtvirtinimo interesais.

Tai dvasinis žmogaus įrankis, kuriuo žmogus siekia pažinti savo gyvenamąją aplinką, kad galėtų prie jos prisitaikyti ir kartu ją pritaikyti prie savo paties poreikių.Teisinė sąmonė – tai yra vaizdinių bei idėjų visuma apie galiojančią bei pageidautiną teisę.Pažinti teisinę sąmonę – tai pažinti, kaip žmonės kolektyviniu būdu įsisąmonina savo interesus, kaip ir kodėl juos transformuoja į teisines idėjas – pageidaujamo elgesio idėjinį modelį, o vėliau – į visuotinai privalomą teisinę tvarką.Teisinė sąmonė – tai sistema vaizdinių, idėjų, teorijų, kurias susikuria tam tikrais interesais besivadovaujantys žmonės apie galiojančią ir pageidautiną teisę, apie galiojančių įstatymų sutikimą ar nesutikimą su jų interesais (teisingumu), taip pat teigiamos ar neigiamos emocijos, kurias patiria skirtingų interesų turėtojai, susidūrę su galiojančia teise, vertindami ją savo ir visuomenės interesų apsaugos požiūriu.Skirtingų interesų turėtojai gali būti ir skirtingos teisinės sąmonės – skirtingai vertinti galiojančią teisę ir skirtingai įsivaizduoti pageidaujamą.Teisinės sąmonės rūšysTeisinė sąmonė skirstoma į rūšis remiantis dviem kriterijais:1) subjektu ir2) jo sprendimų (idėjų) kompetentingumo (nusimanymo) laipsniu

Subjekto atžvilgiu teisinė sąmonė gali būti:1) individuali – tai atskirų asmenų požiūris į galiojančią ar pageidaujamą teisę2) grupinė – tai tam tikro socialinio sluoksnio ar susivienijimo teisinė sąmonė3) visuomeninė – tai su galiojančia ir pageidaujama teise susijusios idėjos, kurias puoselėja visuomenės dauguma.

Taip pat:Paprastoji – asmu;Profesionalioji – teisininkai –specialistai;Mokslinė – teisininkų – mokslininkų.

Asmens turimos teisinės kompetencijos (teisės išmanymo) požiūriu teisinė sąmonė skirstoma į:1) paprastoji, arba empirinė sąmonė – masinė. Čia vyrauja teisinė psichologija, palyginti su teisine ideologija.2) Profesionali teisinė sąmonė – teisininkų, ji formuojasi sistemingai ir moksliškai studijuojant teisės doktrinas, galiojančią teisę ir jos taikymo praktiką. 3) Mokslinė teisinė sąmonė – tai teisininkų mokslininkų teisinė sąmonė. Ji formuojasi sistemingai tyrinėjant socialinius procesus, apibendrinant jų teisinio reguliavimo praktiką.

Teisinės sąmonės struktūra ir funkcijosTeisinę sąmonę sudaro du struktūriniai elementai (dalys): Teisinė psichologija Teisinė ideologija

Teisinė psichologija – tai jausmai, išgyvenimai, kuriuos žmonės patiria tiesiogiai susidurdami su įvairių valstybės institucijų veikla šioms kuriant ir taikant teisės aktus, ginančius ar siaurinančius asmens teises.T. psicologija – tai emocijos ir išgyvenimai žmonių, kurie susiduria su galiojančia teise.ArbaTeisinė psichologija – tai emociniai žmonių išgyvenimai, atsirandantys konkretiems asmenims vertinant, kokiu mastu jų interesai dalyvauja galiojančioje visuomenės teisinėje tvarkoje.Psichologinių reakcijų sritis atskleidžia, kiek piliečiai atpažįsta galiojančioje teisėje savo interesus, valdžios institucijų pastangas tuos interesus pripažinti, gerbti, lemti jų įgyvendinimą.Teisinė psichologija atlieka svarbų vaidmenį garantuojant galiojančios teisės veiksmingumą. Nuo to, žmonės emocionaliai pritaria tam tikriems įstatymams ar juos atmeta, priklausys, kaip uoliai jie juos vykdys.Teisinė psichologija dalyvauja formuojant ir palaikant įvairius teisinio mąstymo stereotipus, įpročius, kurie gali skatinti tiek teisėtą, tiek neteisėtą elgesį.Teisinio reguliavimo požiūriu teisinė psichologija reikšminga ir tuo, kad ji dažnai tampa emocine paskata kurti vienokios ar kitokios vertybinės orientacijos teisinę ideologiją (teisines idėjas), siūlyti ir priimti tam tikrus įstatymus, ryžtingai ginti savo pažeistas teises, organizuotai veikti ir t.t. Bet teisinė psichologija gali būti tokia pat emocinė priežastis ir palaikyti bei skatinti teisinį nihilizmą.Teisinė ideologija – tai argumentuotas, daugiau ar mažiau sąmoningas žmonių požiūris į galiojančią ir pageidaujamą teisę, iš kurio išsirutulioja teisės normos ir visa teisinių santykių tikrovė.Teisinė ideologija – argumentuotas žmonių požiūris į galiojančią bei pageidautiną teisę.Teisinėje ideologijoje sąmoningai pagrindžiama būtinybė arba tikslingumas tam tikrų žmonių interesus transformuoti į teisinę tvarką, kartu numatant tokios transformacijos padarinius bendrai tos visuomenės pažangai.Palyginti su teisine psichologija, kuri laikoma pirmine ir labiau stichiška teisinės sąmonės “substancija”, teisinė ideologija yra kryptingas mokslinis apmąstymas teisės kaip vientiso socialinio instituto, glaudžiai susijusio su kitais žmogaus kūrybos (kultūros) reiškiniais – ekonomika, politika, visuomenės socialine struktūra ir kt.

Šiuolaikinė teisinė ideologija siekia sumodeliuoti tokią socialinę tvarką, kuri būtų atvira įvairių socialinių grupių interesams ir kurioje kompromiso pagrindu dalyvautų įvairių socialinių grupių interesai.Teisinė ideologija teisės pažinimo laipsniu gerokai pranoksta teisinę psichologiją. Pastaroji dažniausiai fiksuoja išorinius, paviršinius, empirinius teisinių reiškinių požymius, o teisinė ideologija siekia atskleisti teisės esmę, siekia suformuluoti, išdėstyti teisės pažinimą kaip tam tikrų žinių ar socialinių veiksnių sistemą.Pvz., G.Hėgelio teisės filosofija, marksistinė valstybės ir teisės doktrina.

Tik neatsargus elgesys su ideologija, smurtinis, dogmatinis jos primetimas gali lemti neigiamą reakciją į ideologiją apskritai.Neįmanoma gyventi nesirenkant tam tikrų vertybių sistemos – gyvenimo krypčių, kuriomis žmonės tikisi geriausiai garantuoti savo teises. O vertybių pasirinkimas ir tokio pasirinkimo pagrindimas protu ir yra ideologija. Tai reiškia, kad ideologiją priversti kurti net ir tie, kurie mano, kad gyventi be ideologijos ir yra geriausia ideologija.Skirtingai nuo konkrečių ir utilitarinių programų, lozungų, planų ir pažadų, teisinė ideologija orientuojasi į ilgalaikes vertybes ir procesus, santykiškai pastovias elgesio normas.Į teisinės ideologijos statusą šiandien Lietuvoje pretenduoja teisinės valstybės koncepcija, kuriai būdingi požymiai:1) nacionalinė teisinė ideologija neturi būti kuriama remiantis socialinio ir politinio visuomenės supriešinimo idėja.2) Teisinė ideologija turi būti pakankamai atvira istorinei patirčiai ir jos apmąstymui.3) Ne asmenybės suverenumo visuomenės ir valstybės atžvilgiu propagavimas ir kartu ne žmogaus suvalstybinimas, ne jo savarankiškumo, iniciatyvos slopinimas turi būti ideologiškai grindžiami.4) Teisinė ideologija, propaguodama teisės viešpatavimą, kartu turi propaguoti ir valstybės stiprinimo idėją, kad valstybinė valdžia būtų pajėgi veiksmingai apginti teisę nuo kriminalinės agresijos.

Pilietinė teisės samprata yra šiuolaikinės teisinės ideologijos dalis, kuri lemia ją išpažįstančios visuomenės dvasinį, vertybinį bendrumą, komunikabilumą. Jos pagrindu gali formuotis visuomenės narių bendradarbiavimo ir tarpusavio pagalbos sąmonė.Pagal jurisprudencijoje nusistovėjusias pažiūras, pagrindinėmis teisinės sąmonės funkcijomis laikomos:1) Pažintinė – teisinės sąmonės tikslas – suvokti ir pagrįsti teisės vietą bei vaidmenį socialinio reguliavimo veiksnių sistemoje, o pagrindinė jos funkcija – apmąstyti tiek teisinius reiškinius, tiek paties socialinio gyvenimo raidos tendencijas, jų sąveiką su teisine tikrove. Tokio pažinimo subjektas yra tiek teisininkai, tiek piliečiai, vertinantys esamos teisės adekvatumą žmogaus teisių saugos poreikiams.

2) Vertybinė – remiantis teisine sąmone konkrečios gyvenimo aplinkybės įvertinamos kaip juridiškai reikšmingos. Teisinis įvertinimas – tai teisės subjektų veika, kuria nustatoma, ar parlamento priimami įstatymai atitinka teisę ir konstituciją, kaip valstybės institucijos, pareigūnai ir piliečiai laikosi teisėtumo ir teisingumo vykdydami įstatymus.

3) Reguliacinė – ji įgyvendinama remiantis sistema motyvų, vertybinių orientacijų, kurios veikia žmonių elgesį, jį normina.

Teisinė psichologija ir teisinė ideologija, jų santykisTeisinė psichologija yra tam tikras emocinis postūmis formuotis tam tikros vertybinės orientacijos teisinei ideologijai (doktrinai). Tai emocionaliai suvoktas asmens, grupės ar tautos interesų santykis su galiojančia ir pageidaujama teise.Teisinė ideologija formuluoja ir pagrindžia tų interesų siekį virsti tam tikra visuomeninio gyvenimo tvarka.Nuo emocijos prie logikos, o nuo logikos prie elgesio taisyklių ir konkrečių teisinių santykių – toks yra kelias nuo teisinės psichologijos iki teisinės ideologijos, o nuo jos – iki socialinių santykių tikrovės.Teisinės sąmonės reikšmė teisės pažangaiTeisinė sąmonė – tai teisinių idėjų formavimosi, jų ideologinio pagrindimo ir pasirengimo tapti teisės normomis stadija.Tai pradinė sąmoningo ir organizuoto žmonių interesų įgyvendinimo stadija verčiant tuos interesus socialine tvarka.7 tema. Teisės principai• Teisės principų sąvoka, jų požymiai• Teisės principųrūšys• Teisės principai Lietuvos Respublikoje• Teisės principų reikšmė • Teisės principų imperatyvinis pobūdis• Teisės principų taikymo taisyklėsTeisės principų sąvoka, jų požymiaiTeisės principai - tai teisės ir kartu visos teisinės sistemos dėsniai.Protingumo principas – asmens elgesys elgtis apdairiai.Požymiai:• Visuomeninio elgesio standartai;• Norminio pobūdžio;• Visuotinai privalomi;• Veikia sistemoje;• Bendro pobūdžio standartai;• Viešo pobūdžio standartai.Skitumai:

• Elgesio modelio pobūdis;• Teisnių sprendimų priėmimas;• Įtaka priimant teisinius sprendimus.Bendrieji teisės principų ir teisės normų požymiai:1. Teisė yra visuomeninis (socialinis) reiškinys. Nėra ir negali būti teisės be visuomenės. 2. Tiek teisės principai, tiek teisės normos yra elgesio standartai (modeliai), t.y. nurodymai, kaip reikia elgtis. (šia prasme t. principai ir t. normos tėra elgesio modeliai, standartai, o ne pats faktinis elgesys)3. Tiek teisės principai, tiek teisės normos yra visuotinai privalomi. (Deontinis teisės pobūdis. Tiek t. principų, tiek t. normų veikimą, jų privalomą pobūdį pirmiausiai lemia visuomenės moralinis įsipareigojimas, taip pat valstybės prievarta bei formalūs teisėkūros reikalavimai.)4. Tiek teisės principai, tiek teisės normos egzistuoja ne kaip mechaninė standartų krūva, o kaip organiška jų sąsaja, kai šie standartai tarpusavyje yra susiję vidiniu ryšiu – vienaskitą papildo, parengia, garantuoja vienas kito egzistavimą, t.y. sistemoje.5. Tiek teisės principai, tiek teisės normos visuomet yra bendrojo pobūdžio standartai. (Bendrumas yra būtinas teisės požymis)6. Tiek teisės principai, tiek teisės normos visuomet yra viešojo pobūdžio sandartai. (Teisė negali būti nevieša). Teisės principų ir teisės normų skirtumai:1. Principais ir normomis apibūdinamo elgesio modelio pobūdžio skitumai. Teisės principai yra deontinio – teleologinio pobūdžio standartai. Teisės principų deontinis (gr. Deon – pareiga) pareigų nustatymo) pobūdis pasireiškia tuo, kad jie apibūdina, išreiškia įpareigojimus, leidimus arba draudimus, o teleologinis (gr. Telos – tikslas) tikslų nustatymo – tuo, kad principuose išreiškiami siekiai, tikslai, vertybiniai orientyrai, į kuriuos nukreipti įpareigojimai, leidimai arba draudimai. Teisės normų deontinis (pareigų nustatymo) pobūdis pasireiškia tuo, kad jos apibūdina, išreiškia įpareigojimus, leidimus arba draudimus, o deontologinis (ne tik pareigų nustatymo, bet i šių pareigų turinio numatymo) – tuo, kad teisės norma nurodo, „ką“ tiksliai reikia padaryti, norint vikdyti įpareigojimus, leidimus arba draudimus. Kitaip tariant, teisės normos yra konkreęios elgesio taisyklės, o teisės principai – platūs, abstraktaus pobūdžio elgesio standartai (dėsniai). 2. Principais ir normomis grindžiamo teisinių sprendimų primėmimo pobūdžio skirtumai. Pasak R. Dworkino, normos taikomos pagal principą „viskas arba nieko“: jeigu faktai, kurių reikalauja norma, yra, tuomet arba norma galioja, ir tokiu atveju jos pateikiamas atsakymas yra privalomas priimti, arba negalioja, ir tokiu atveju ji nevaidinajokio vaidmens priiman sprendimą. O teisės principai nedeterminuoja konkretaus sprendimo, tačiau kreipia viena ar kita kryptimi.3. Principų ir normų įtakos priimant teisinius sprendimus skirtumai. Teisės principai teisinio sprendimo priėmimo procese yra papildančio ir dalinio pobūdžio standartai, vien tik kuriais remtis teisės procese gana sudėtinga, o teisės normos minėtame procese yra sprendžiamojo pobūdžio standartai.Teisės principų rūšys.Teisės principai Lietuvos RespublikojeRūšys:I. Pagal formavimosi pobūdį:• Suformuojami• SukuriamiII. Pagal išraiškos būdą:• Nerašytiniai• RašytiniaiIII. Pagal juridinę galią:• Turintys Konstitucijos galią• Esantys žemesnės juridinės galios už KonstitucijąIV. Pagal veikimo sritį:• Bendrieji Bendrieji teisės principai – būdingi visai teisės sistemai, persmelkia kiekvieną šaką, nurodo kaip t b formuluojamos tos teisės normos ir organizuojamas jų vykdymas, kad būtų apsaugomos pagr. žm. teisės. Jie yra:1) žmogus – ne priemonė siekti tikslo , o tikslas; visi gimsta laisvi ir lygūs;2) įstatymas – tautos valia;3) paklūstantis įstatymui pilietis turi turėti galimybę priversti laikytis įstatymų ir pačią valstybę, taip pat reikalauti, kad kiti laikytųsi įstatymų;1. teisėtumas [teisines demokratijos pagrindas] - visi teisės subjektai savo veiklos srityje tiksliai ir besąlygiškai įgyvendina teisės normų paliepimus:2. teisėtumo vieningumas,3. įstatymai turi būti taikomi visuotinai,4. įstatymo viršenybė kitų teisės aktų atžvilgiu;5. Lex retro non agit;6. įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės;7. įpareigojimas vykdyti pareigas, kurių būtinybę sukūrė naudojimasis savo teisėmis;8. niekas negali pelnytis iš neteisėtų savo veiksmų – teisė, kuria asmuo naudojasi nevykdydamas pareigų, nėra teisė.

Bendruosius teisės principus sukonkretina, papildo tarpšakiniai, šakiniai ir teisės institutų principai.• TarpšakiniaiTarpsaškiniai principai - būdingi kelioms teisės šakoms (pvz. civilinei ir tarptautinei t):1. niekas negali būti teisėjas savo byloje;2. tebūnie išklausyta ir antroji pusė;3. įrodinėja tas, kuris teigia, o ne kuris neigia;4. įrodinėjimo išsamumas (vienas liudininkas – ne liudininkas),5. neigiami teiginiai neįrodo;6. kai esti abejonių dėl kaltės – abejonė aiškinama gerojon pusėn;7. apgaulė sunaikina visus teisinius padarinius;8. individuali atsakomybė.• ŠakiniaiTeisės šakos principai – tai principai, kurie konkretina teisiu ir pareigu vienove kurios nors vienos teises sakos savokomis (baudziamosios, civilines irk t.). Civilinės t principai:1. padarytą žalą būtina atlyginti;2. neteisingas sandoris negalioja;Baudziamosios:1. niekas negali būti 2 k baudžiamas už tą patį nusikaltimą;2. nekaltumo prezumpcija [asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas istatymo nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.• Pošakiai• Institutų• Teisės instituto principai būdingi grupei teises normų, sudarančių dalį kurios nors teisės šakos. [pvz. Nuosavybė neliečiama – civilinės teisės nuosavybės instituto principas].• PoinstitučiųTeisės principų reikšmė • Principų tikslas – visapusiškai išreiksti teisių ir pareigų vienovę, daryti ja vaizdesne, geriau aprėpiama, lengviau pritaikoma norminti įvairius gyvenimo atvejus.• Teisės principų reikšmė atskleidžiama per jų atliekas funkcijas. Teisės principų funkcijos pagal jų atliekamus uždavinius yra:1) Organizavimo arba koordinavimo;2) Verifikavimo (pozytivaus arba negatyvaus pobūdžio) – remiantis principais patikrinamos funkcijos pagal poveikį teisiniam procesui.Teisinės principų funkcijos pagal jų poveikį teisiniam procesui yra:1) Teisinio reguiavimo (arba reglamentavimo);2) Teisinio realizavimo įgyvendinimo (CK 1.5.).Bendrieji teisės principai:1. Teisingumo2. Sąžiningumo3. Protingumo4. Lygybės5. Humanizmo6. Proporcingumo7. Demokratijos8. Teismų ir teisėjų nepriklausomumo9. Teisėtų lūkesčių10. Teisinio tikrumoKonstituciniai principai:1. Teisinės valstybės2. Konstitucijos viršenybės3. Konstitucijos tiesioginio taikymo4. Vientisumo5. Tautos suveriniteto6. Pilietinės visuomenės7. Valdžios padalijimo8. Pasaulietinės valstybės9. Valstybės socialinės orientacijos10. Nekaltumo preziumpcijaCivilinės teisės principai:1. Bendrieji reglamentavimo2. Subjektų lygiateisiškumo3. Diskriminacijos nebuvimo

4. Nuosavybės neliečiamumo5. Sutarties laisvės6. Nesikišimo į privačius santykius7. Proporcingumo8. Teisinio apibrėžtumo ir teisinių lūkesčių9. Draudimo piktnaudžiauti savo teise10. Visokeriopos civilinių teisių teisinės gynybosCivilinės teisės proceso principai:1. Bendrieji įgyvendinimo2. Teisingumo3. Protingumo4. SąžiningumoInstituciniai principai:1. Šeimos teisė2. Viešųjų pirkimų3. Prievolių teisėTarptautinės teisės principai:1. Jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo2. Taikaus ginčų sprendimo3. Nesikišimo į valst. Vidaus reikalus4. Valstybių bendradarbiavimo5. Laisvo tautų apsisprendimo6. Valst. Suverenios lygybės7. Sąžiningo įsipareigojimų pagal tarptaut. vykdymoTeisės principų imperatyvinis pobūdisImperatyvinis pobūdis – kai vienas gali įsakinėti, o kitas – paklusti. Jis vadinamas administraciniu.1) Viskas, kas nėra uždrausta yra leidžiama;2) Viskas, kas neleista – draudžiama.3) Tebūnie išklausyta ir kita pusėTeisės principų taikymo taisyklėsKonfliktai sprendžiami pagal tokias taisykles:1) teises principų prieštaravimo atveju pirmumas teiktinas bendresniam principui (pvz-pirmiau bus žmogaus teisėį orumą, negu rinkti ir skleisti info)2) Esant teises principo ir teisės normos prieštaravimui taikomas teisės principas, nes galioja bendroji nuostata: konkreti norma neturi prieštarauti teisės principui.3) Teises principo ir imperatyviosios teisės normos konkurencijos atveju taikoma pozityviosios teisės norma. 4)Teisės principais remiamasi:1) kai nėra istatymo normos, reguliuojančios konkretų santykį2) kai neaiškus konkrečios teisės normos teisinis turinys ir aiškinant reikia jį atskleisti3) kai konkuruoja kelios teisės normos4) kai siekiama patikrinti, ar kuriami istatymai neprieštarauja teisei.

8 tema. Teisės normos socialinių normų sistemoje• Socialinės normos sąvoka• Socialinių normų klasifikacija• Teisės normos požymiai• Teisės normų skirtumai nuo kitų socialinių neteisinių normų• Teisės normų ir moralės normų sutampantys ir besisikiriantys požymiai• Teisės normų ir kooperatyvinių normų santykis• Techninės normos ir jų vertinimo teisinėmis priežastys ir sąlygosSocialinės normos sąvokaNorma lotyniškai reiškia riba, saikas, valdantis pradas, taisyklė, pavyzdys.Elgesio norma – tai žmonių tarpusavio santykių standartas, schema, matrica, leidžiamo elgesio riba, aprėpianti leidimą ir draudimą.Socialinės normos – tai elgesio taisyklės, kurios skirtos norminti (reguliuoti) žmonių tarpusavio santykius ir kurių vykdymas garantuotas santykio dalyvių abipuse nauda, taip pat valstybinio arba visuomeninio poveikio priemonėmis.Socialines normas sukuria arba valstybė, arba konkreti organizacija, kolektyvas siekdami įgyvendinti konkrečios organizacijos, kolektyvo ar visos visuomenės savireguliaciją. Visos socialinės normos pasižymi tuo, kad jos išeina iš tam tikro autoriteto ir normina (standartizuoja) žmonių elgesį – suteikia jam teisių ir pareigų santykio pavidalą.Norminimo tikslas – vienodo teisinio veiksmingumo priemonėmis apsaugoti visų žmonių teises ir lemti tų teisių įgyvendinimą.

Norma - tai kalbinės raiškos rezultatas, kuris daro įtaką žmonių elgesiui, nustatydamas tam tikrą elgesio modelį, šabloną, standartą, pateikdamas pageiautino elgesio pavyzdį ar liepiančią, draudžiančią, įgalinančią, leidžiančią taisyklę.Normos – tai žmonių kalbinės, arba verbalinės, raiškos rezultatas, kurių tikslas – daryti įtaką žmonių elgesiui.Kodėl žmonės laikosi taisyklių, Atsakymas:Nes vienaip ar kitaip žmones įtakoja elgesio reguliatoriai: • religija, • tradicija, • įstatymai, • teismai,• asmuo, turintis galią, • Susižavėjimas, aistra, baimė,• Protas, sąžine ir pan.

Žmonių elgesį veikia dvi reguliatorių grupės (veisknių yra daugiau):• Nenormatyviniai reguliatoriai – reguliatoriai, kurių turinys nėra aiškiai išreikštas ir kuriuos racionaliai suformuluoti ar paaiškinti dažnai yra neįmanoma (pvz, vaikai elgiasi taip, kaip jū tėvai, paauglai - taip kaip jų (muzikos, kino, mados) dievaičiai, suaugusieji – pagal horoskopus, prietarus, nuojautas).• Normatyinia reguliaoriai – tokie, kurių turinys gali būti atskleistas kalbinėmis, loginėmis ir kitokomis formaliomis priemonėmis (įstatymo reikalavimai).Normos žmogaus elgesį gali veikti keliais būdais:• Liepti tam tikrus veiksmus (mokėti mokesčius)• Drausti atlikti tam tikras veikas (garsiai dainuoti naktį)• Įgalinti tam tikrus veiksmus konkrečioje srityje (Seimas yra įgaliotas priimti įstatymus)• Leisti tam tikrus veiksmus, paliekant jų atlikimo arba neatlikimo galimybės pasirinkimą paties asmens nuožiūrai (imti paskolą)Techninės ir socialinės normosNormų rūšys:• Techninės normos - tai elgesio taisyklės, kurios nurodo, kaip žmogus turi elgtis su daiktais, darbo įrankiais, technologijomis, gamtos reiškiniais.• Socialinės normos – jos reguliuoja žmonių tarpusavio santykius, o jų privalomumas užtikrinamas visuomeninio poveikio priemonėmis.Socialinių normų klasifikacijaAtsižvelgiant į tai, kas nustato socialinę normą ir kuo garantuoja jos vykdymą, socialinės normos yra skirstomos į:• Teisės normos• Paprotinės normos -• Korporacinės normas• Moralės normas• Estetikos normas• Etiketo normos• KitosSocialinių normų rūšys:• Paprotinės normos – tai elgesio taisyklės, kurios susiformuoja dėl ilgalaikio ir nuolatinio kartojimosi bei dėl to yra tapusios visuomeniniu įpročiu.1) Požymiai: ilgalaikiškumas2) Kilmė: visuomeninė3) Poveikio priemonės: visuomeninio poveikio4) Išraikos forma: nerašytinė5) Apibrėžtumo laipsnis: abstraktus

• Korporacinės normos – tai organizacijų vidaus elgesio taisyklės, garantuojamos vidinėmis poveikio priemonėmis.1) Požymiai: galioja tik organizacijos viduje ir jos nariams2) Kilmė: sukūria organizacijos steigėjai3) Poveikio priemonės: priemones taiko administracija4) Išraiškos forma: rašytinė, dažniausiai ir tam tokrose dokumentuose5) Apibrėžtumo laipsnis: konkrečiai apibrėžtos

• Moralės normas – tai elgesio taisyklės susiformavusios požiūrio į gėrį ar blogį, garbingumo, negarbingumo, teisingumo, neteisingumo pagrindu.1) Požymiai: vertinamasis pobūdis – pagrindinis elementas2) Kilmė: dvejopa – visuomeninė ir individuali3) Poveikio priemonės: visuomeninis (spaudimas)4) Išraiškos forma: nerašytine (neprivaloma rašytinė forma)5) Apibrėžtumo laipsnis: neapibrėžtos, abstrakčios

Teisės normos požymiaiTeisės normos yra:1. visuomeninis reiškinys2. elgesio standartai (modelis)3. visuotinai privalomas – moralinis įsipareigojimas, organizuota preivarta (teismai prokuratūra ir kt. Instancijos)4. egzistuoja sistemoje (sistemiškumas) – teisės normos neveikia pavieniui5. bendrojo pobūdžio standartai (bendrumas) – norma reguliuoja ne vieno, bet neapibrėžto skaičiaus žmonų santykius6. viešojo pobūdžio standartai (viešumas) – teisė galioja tik tada, kai ji yra paskelbta7. formalusis apibrėžtumas (diskutuotinas požymis) – dažniausiai teisės normos yra konkrečiai ir griežtai suforlmuluotos ir rašytinio pobūdžio. (vadovėlyje nėra, destytojo pakomentuotas)Teisės normų skirtumai nuo kitų socialinių neteisinių normųTeisės normų skirtumai nuo kitų socialinių neteisinių normų. Teisės normų ir moralės pozymiai

Teisės normų(TN) ir moralės normų sutampantys ir besiskiriantys požymiai. Moralė – tai vidinis žm. įsitikinimas gerbti kito asmens interesus (teise) ir kartu savanoriškas tokios pagarbos reiškimas.Teisės ir moralės normos sutampa tokiais požymiais: • Abi yra soc. žm. elgesio reguliatoriai; • Džn. yra to paties turinio ir turi tą patį tikslą, t.y. išreiškia žm. interesus, poreikį juos apsaugoti nuo agresijos, siekia įtvirtinti ž-m. tarpusavio pagarbą, soc. santarvę ir rimtį. • Teisė sutampa su morale tais atvejais, kai išreiškia vienodą pagarbą konkretaus santykio dalyviams – visų asmenų formaliąją lygybę, soc. kompromisą.Teisės ir moralės normų skirtumai: • Kilmė. Moralės normos formuojasi priklausomai nuo to, koks soc. jėgų santykis susiklosto visuomenėje, o jo pagrindu – ir atitinkamos pažiūros į gėrį ir blogį, į garbę, orumą, teisingumą. • Moralės normos tampa elgesio taisyklėmis tik kai visuomenės narių dauguma įsisąmonina jų reikšmingumą ir ima pgl. jas norminti kasdienį savo elgesį. • Tuo tarpu TN paprastai leidžia valstybė ir todėl jos iš karto pasidaro visiems privalomos.• Reguliavimo apimtis. TN reguliuoja svarbiausius žm. santykius, bet tik tuos, kuriuos galima išoriškai kontroliuoti ir kuriuose slypi potenciali būtinybė užtikrinti paliepimų vykdymą prievarta. • Moralės normos gali reguliuoti ir tuos santykius, kurie nepatenka į teisinio reguliavimo lauką (meilės, draugystės ir kt.). moralės normos reguliuoja daugiau visuomeninių santykių negu TN. • Teisė yra siauresnė sąvoka negu moralė. • Bet ir moralė neapima visų visuomeninių santykių. Ji nereguliuoja tokių santykių, kurie yra grynai techninio pobūdžio ir kuriems negali būti tiesiogiai taikomas moralinio vertinimo matas. • Taigi, į moralės ir teisės veikimo sritį patenka tik tie žm. veiksmai, kurie tam tikru būdu (agresijos ar pagarbos) paliečia kt. žm. teises ir todėl tų teisių atžvilgių gali būti vertinami kaip moralūs (naudingi) ar amoralūs (žalingi), teisėti ar neteisėti. Elgesio taisyklės (teisių ir pareigų) detalizavimo laipsnis. • TN yra griežčiau apibrėžtos, suformuluotos, išvardijami teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar išnykimo pagrindai, tuo tarpu moralės normoje gali būti išsakoma tik bendra pareiga(nevok, nemeluok ir kt.). • moralės normos yra veikiau žm. elgesio principai negu programos, planai, išplėtotos elgesio taisyklės. Normos išraiškos forma. Moralės normos paprastai yra žm. sąmonėje. Jos nefiksuotos specialiuose valstybės aktuose. Jos neturi griežtos sistemos, neskirstomos į šakas, institutus. • TN, atvirkščiai, yra suformuluotos specialiuose valstybės aktuose ir sudaro vientisą sistemą vien todėl, kad jos visuotinai privalomos. Būdai, kuriais užtikrinamas TN ir moralės normų vykdymas.TN vykdymas užtikrina abipuse nauda ir valstybės prievarta, moralės normų – pačių piliečių vidiniu įsitikinimu, abipuse nauda ir visuomeninio poveikio priemonėmis. Teisės ir kitų soc. Normų santykis:• Reguliavimo objektas: sutampa• Kilmė: nesutampa• Reguiavimo apimtis: soc. Norma apima plačiau, nei teisės normos• Detalizavimas: apibrėta, neapibrėžta• Išraiška: rašytinė, nerašytinė• Užtikrinimas: visuomenės, teisėsaugos institucijų

Techninės ir kitų soc. Normų skirtumai:

• Pagal reguliavimo objektą• Pagal kilmę: technines normas kuria sūria specialistai• Pagal taisyklės pobūdį: • Poveikis už taisyklės nesilaikymą: soc. Normos – privalomas subjektyviai, tecninės - objektyviaiTeisės normų ir moralės normų sutampantys ir besisikiriantys požymiaiMoralė – tai vidinis žmogaus įsitikinimas gerbti kito asmens interesus (teises) ir kartu savanoriškas tokios pagarbos reiškimas.

Moralės normos formuojasi remiantis abipuse pagarba, nes moralė visada suponuoja visų asmenų principinės lygybės ir vienodo vertingumo prielaidą.Teisės ir moralės normos sutampa tokiais požymiais:1) ir vienos, ir kitos yra socialinio žmonių elgesio reguliatoriai.2) Teisės ir moralės normos dažnai yra to paties turinio ir turi tą patį tikslą, t.y. išreiškia žmonių interesus, poreikį juos apsaugoti nuo individų tarpusavio agresijos, siekia įtvirtinti žmonių santykiuose tarpusavio pagarbą, priešingų interesų kompromisą ir galiausiai – socialinę santarvę ir rimtį.3) Teisė sutampa su morale tais atvejais, kai išreiškia vienodą pagarbą konkretaus santykio dalyviams – visų asmenų formaliąją lygybę, socialinį kompromisą.

Teisės normų ir moralės normų skirtumus lemia tokie požymiai:1) kilmė. Moralės normos formuojasi priklausomai nuo to, koks socialinių jėgų santykis susiklosto visuomenėje, o jo pagrindu – ir atitinkamos pažiūros į gėrį ir blogį, į garbę, žmogaus orumą, teisingumą. Moralės normos tampa elgesio taisyklėmis tik kai visuomenės narių dauguma įsisąmonina jų reikšmingumą ir ima pagal jas norminti kasdienį savo elgesį. Tuo tarpu teisės normas paprastai leidžia valstybė ir todėl jos iš karto pasidaro visiems privalomos.2) Reguliavimo apimtis. Teisės normos reguliuoja svarbiausius žmonių santykius, be to, tik tuos, kuriuos galima išoriškai kontroliuoti ir kuriuose slypi potenciali būtinybė užtikrinti paliepimų vykdymą prievarta. Moralės normos gali reguliuoti ir tokius santykius, kurie nepatenka į teisinio reguliavimo lauką (meilės, draugystės, įsitikinimų ir kt,) Tai rodo, kad moralės normos reguliuoja daugiau visuomeninių santykių negu teisės normos. Teisė yra siauresnė sąvoka negu moralė. Teisė yra tik ta moralės dalis, kuri paversta visuotinai privalomo elgesio taisykle ir galiausiai garantuojama valstybės prievarta. Bet ir moralė neapima visų visuomeninių santykių. Ji nereguliuoja tokių santykių, kurie yra grynai techninio pobūdžio ir kuriems negali būti tiesiogiai taikomas moralinio vertinimo matas.3) Elgesio taisyklės (teisių ir pareigų) detalizavimo laipsnis. Teisės normos yra griežčiau apibrėžtos, suformuluotos, išvardijami teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar išnykimo pagrindai, tuo tarpu moralės normoje gali būti išsakoma tik bendra pareiga (nevok; nekalbėk netiesos; mylėk savo artimą kaip save patį ir kt.) Teisės normoje yra įkūnyta privaloma egoizmo ir altruizmo vienovė (pusiausvyra), tuo tarpu moralėje gali būti tik altruizmas. Tuo moralinis altruizmas skiriasi nuo teisinio altruizmo.

4) Normos išraiškos forma. Moralės normos paprastai gyvena žmonių sąmonėje. Jos nefiksuotos specialiuose valstybės aktuose, neturi griežtos sistemos, neskirstomos į šakas, institutus nes nėra privalomos. Teisės normos atvirkščiai yra suformuluotos oficialiuose valstybės aktuose ir sudaro vientisą sistemą vien todėl, kad jos visuotinai privalomos ir, šitaip pateiktų, jų paprasčiau laikytis.5) Būdai, kuriais užtikrinamas teisės normų ir moralės normų vykdymas. Teisės normų vykdymas užtikrinamas abipuse nauda ir valstybės prievarta, moralės normų – pačių piliečių vidiniu įsitikinimu, abipuse nauda ir visuomeninio poveikio priemonėmis.

Teisė ir moralė viena kitą papildo, viena kita remiasi. Moralės skelbiamos vertybės yra tas orientyras, kuriam turi paklusti įstatymų leidėjas formuluodamas konkrečias teisės normas. Moralė formuluoja pageidaujamą reikalavimą gerbti žmogaus teises, o teisės normos tą reikalavimą paverčia privalomu. Todėl teisės normos dažnai yra ir moralės normos. Amoralus įstatymas negali būti teisinis įstatymas.Papročiai – tai bendro elgesio taisyklės, susidariusios dėl daugkartinio kartojimosi ir tapusios žmonių įpročiais.Papročiai susidaro tautoje palengva ir nereikia kokios nors išorinės jėgos, kuri garantuotų jų vykdymą. Geri papročiai padeda stiprinti teisėtumą. Papročių ir moralės normų skirtumas sunkiai nustatomas. Paprotys dažniausiai tėra moralės forma, o moralė – papročio turinys (kaip ir teisės normos).Teisės normų ir kooperatyvinių normų santykisSkirtumai:1) korporacijų normos skiriasi nuo teisės normų subjekto atžvilgiu: teisės normas leidžia valstybė, o korporacijų – konkreti korporacija ar jai atstovaujanti valdyba.2) Skiriasi reguliavimo apimties atžvilgiu: teisės normų privalo laikytis visi gyventojai ir užsieniečiai esantys Lietuvoje, o korporacijų normų – tik konkrečios korporacijos nariai. 3) Normų vykdymo užtikrinimo priemonėmis: Teisės normų vykdymą garantuoja valstybės prievarta, o korporacijų – tos organizacijos turimos poveikio priemonės (pastaba, papeikimas, pareigų pažeminimas, pašalinimas iš korporacijos ir kt.). Bet pagrindinis korporacijų normų garantas yra nauda, kurią asmuo gauna laikydamasis korporacijos normų ir dėl to išlikdamas joje.

Sutampa:1) elgesio taisyklės formulavimu: korporacijų normos taip pat yra formaliai apibrėžtos (išdėstytos raštu), jos sudaro tam tikrą sistemą, kuri įvardijama kaip tos korporacijos įstatai, statusas ar nuostatai. Techninės normos ir jų vertinimo teisinėmis priežastys ir sąlygosTechninės normos – tai elgesio taisyklės, nurodančios, kaip žmogus turi elgtis su daiktais, darbo įrankiais ir technologijomis, taip pat su gamtos reiškiniais, kad užtikrintų savo paties ir gyvenamosios aplinkos saugumą, kuo ekonomiškiau pasiektų praktinių tikslų. Techninių normų turinį lemia objektyvūs gamtos dėsniai. Tų dėsnių pažinimas, jų pavertimas elgesio taisykle kaip tik ir yra techninė norma.

Technines normas nuo socialinių normų skiria tokie požymiai:1) reguliavimo objektas. Socialinės normos reguliuoja žmonių tarpusavio santykius, o techninės – žmonių santykius su gamta, su darbo įrankiais ir technologijomis.2) Kūrybos subjektas – technines normas kuria konkretūs tam tikros srities specialistai, o socialines normas – tam tikras žmonių kolektyvas: valstybė, tauta, korporacija.3) Formuluojamos elgesio taisyklės pobūdis – socialinės normos išreiškia bendrą subjektyviai privalomo elgesio taisyklę, o techninės normos – objektyviai privalomą elgesio taisyklę, pagrįstą būtina gamtos reiškinių priklausomybe.4) Poveikio už taisyklės nesilaikymą pobūdis – pažeidus techninę normą neišvengiamai atsiranda neigiamų padarinių, ir dažniausiai tuoj pat. Tuo tarpu pažeidęs socialinę normą, pažeidėjas gali ir nesulaukti valstybinio ar visuomeninio poveikio, jeigu nebus nustatytas ir patrauktas teisinėn arba korporacinėn atsakomybėn.

Kai kurios techninės normos tam tikromis sąlygomis gali virsti socialinėmis. Naudodamiesi darbo įrankiais, technologijomis, vieni žmonės tampa pavojingi kitiems, o kartais – ir patys sau tiesiogiai arba dėl poveikio gyvenamosios aplinkos kokybei.Tokiomis jos virsta nuo to momento, kai kompetentingos valstybės institucijos jas sankcionuoja – suteikia joms teisės normų galią. Už jų pažeidimą nustatoma administracinė ar baudžiamoji atsakomybė.Šios rūšies techninės normos dažnai vadinamos techninio turinio socialinėmis teisinėmis normomis.Siekiant sumažinti techniškai apsiginklavusio žmogaus pavojingumą sau pačiam ir gyvenamajai aplinkai, kaip tik ir kuriamos techninio turinio socialinės teisinės normos.

Teisės norma Moralės norma Paprotinė norma Korporacinė normaKilmės šaltinis Dažniausiai – teisėkūros subjektai Visuomenė, individai bei jų grupės Visuomenė

AdministracijaReguliavimo apimtis Valstybės teritorija Neapibrėžta (vertybiniai įsitikinimai) Neapibrėžta (išorinis elgesys) Organizacijos teritorijaElgesio taisyklės detalizavimo laipsnis Formaliai apibrėžta Dažniausiai abstrakti Dažniausiai abstrakti Formaliai apibrėžtaNormos išraiškos form Rašytinė: teisinis paprotys, teisinis precedentas, norminės sutartys, teisės aktai Dažniausiai nerašytinė: Sąmonėje (nors gali būti ir etikos kodeksai) Dažniausiai nerašytinė:Sąmonėje (gali būti papročių rinkiniai) Dažniausiai rašytinė:Įstattai, statutai, nuostatai, taisyklėsVykdymo užtikrinimo būdai Moralinis įsipareigojimas, valstybinė prievarta Visuomenės, Grupės pasmerkimas, sąžinės graužimas Visuomėnes, grupės pasmerkimas Organizacijos nustatytos poveikio priemonės9 tema. Teisės normos vidinė struktūra• Teisės normos struktūros sąvoka ir elementai• Diskusija dėl teisės normos struktūros• Teisės normos struktūra ir teisės norminio akto teksto santykio problema• Trinarė teisės normos struktūra • Dvinarė teisės normos struktūra• Teisės normų įvairovė ir teisės normos struktūra

Teisės normos struktūros sąvoka ir elementaiTeisės normos struktūra – tai vidinių normos elementų organizacija, apibūdinanti teisės normą kaip vientisą, bet struktūrintą elgesio taisyklę.Teisės normos vidinę struktūrą sudaro tokie elementai:1) elgesio taisyklė (dispozicija);2) teisės normoje aprašyti realaus gyvenimo atvejai, nurodantys, kada teisės subjektai gali ar privalo elgtis pagal šią taisyklę (hipotezė)3) padariniai, atsirandantys teisės subjektui, nepaklususiam teisės normos reikalavimams (sankcija)

Šią struktūrą galima išreikšti formule: jei…, tai…, priešingu atveju”: jei įvyksta tam tikri teisiniai faktai – gyvenimo aplinkybės (hipotezė), tai santykio dalyviai turi elgtis taip ir taip (dispozicija), priešingu atveju jų teisės bus atitinkamai susiaurinamos ar likviduojamos (sankcija).Reikalavimai keliami teisės normos sandarai (struktūrai):1) teisės norma turi nurodyti, kokius visuomeninius santykius ji reguliuoja, su kokiomis aplinkybėmis (teisės teorijoje dar vadinamomis teisiniais faktais) sieja teisės normos numatytų teisių ir pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą.2) Teisės norma turi numatyti elgesio taisyklę, t.y. teisės normos reguliuojamo visuomeninio santykio dalyvių teises ir pareigas, jų atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą atsiradus aukščiau minėtoms teisės normoje numatytoms faktinėms aplinkybėms.3) Iš teisės normos visuotinio privalomumo seka, kad turi būti numatytos prievartos priemonės, kurio sbūtų taikomos, jei teisės normos nustatytos elgesio taisyklės nebūtų laikomasi savanoriškai, jei ji būtų pažeidinėjama.teisės normos struktūriniai elementai – hipotezė, dispozicija ir sankcija.

Teisės normos struktūra yravadinama teisės normų vidinių elementų organizacija.HipotezėHipoteze vadinama teisės normos struktūrinė dalis, nurodanti faktines aplinkybes, kurioms esant, teisės normos reguliuojamo visuomeninio santykio dalyviai turi teisės normos nustatytas teises ir pareigas.Hipotezė yra tas teisės normos struktūros elementas,kuris sieja teisės normą su realaus gyvenimo aplinkybėmis, nurodo teisės normos reguliavimo objektą.Pagal savo struktūrą hipotezės gali būti skirstomos:1) Paprastąsias – paprastosios hipotezės teisės normoje nurodytas teises ir pareigas sieja su viena aplinkybe2) Sudėtines – sudėtinės hipotezės teisės normoje nurodytas teises ir pareigas sieja su dviem ar daugiau aplinkybių. Sudėtinės hipotezės panaudojimas teisės normoje susiaurina jos reguliavimo sritį, kadangi nurodomi papildomi požymiai, kuriuos turi atitikti teisiniai santykiai, kad juos reguliuotų būtent ši teisės norma.3) Alternatyviąsias – nurodo kelias aplinkybes, su kurių buvimu siejamos teisės normoje nurodytos teisės ir pareigos, tačiau, skirtingai nei sudėtinės hipotezės, nereikalauja visų hipotezėje nurodytų aplinkybių buvimo. Alternatyviosios hipotezės atveju teisės normoje nurodytų teisių ir pareigų atsiradimas siejamas su bet kurios iš hipotezėje nurodytų aplinkybių atsiradimu.Alternatyviosios hipotezės dažnai naudojamos, kai skirtingoms faktinėms situacijosm taikomas analogiškas reguliavimas.4) Mišrias – turi ir sudėtinių, ir alternatyviųjų hipotezių požymių.Pagal apibrėžtumą hipotezės skirstomos į:1. Visiškai (absoliučiai) apibrėžtas – tokios hipotezės išsamiai, aiškiai ir konkrečiai nurodo aplinkybes su kuriomis yra siejamos teisės normoje nurodytos teisės ir pareigos.2. Iš dalies (santykinai) apibrėžtas – tokios hipotezės išsamiai nenurodo aplinkybių, su kuriomis siejamos teisės nomoje nurodytos teisės ir pareigos. Pagal aplinkybių, su kuriomis siejamos teisės normoje nurodytos teisės ir pareigos, išdėstymo teisės norminio ato tekste būdus hipotees galima skirstyti į:1. Paprastąsias – paprastosios hipotezės pačios nurodo aplinkybes, kurioms esant atsiranda teisės normos nustatytos teiėsės ir pareigos.2. Nukreipiančiąsias – nukreipiančios hip. Paęios nenurodo aplinkybių, su kurių buvimu siejamos teisės normos nustytos teisės ir pareigos, tačiau konkrečiai nurodo teisės normų aktą, jo straipsnį, straipsnio dalį ar punktą, kur šios aplinkybės yra išvardintos.3. Blanketines – blanketinės kaip ir nukreipiančios hip., pačios nenurodo aplinkybių, su kurių buvimu siejamos teisės normos nustatytos teisės ir pareigos. Taip pat kaip ir nukrepiančios hip., blanketinėse daroma nuoroda į kitas teisės normas, kuriose tos aplinkybės yra išvardintos. Esminis nukreipiančiųjų ir blanketinių hip. Skirtumas – daromas nuorodos pobūdis, jos konkretumas: nekreipiančiojoje hip. Nurodomas konkretus teisės normų aktas, jo straipsnis, spraipsnio dalis ar punktas, o blanketinės hip. Nuoroda nekonkreti.DispozicijaDispozicija yra vadinama teisės normos struktūrinė dalis, nurodanti teises ir pareigas, kurios atsirandda teisės normos reguliuojamo visuomeninio santykio dalyviams, įvykus hipotezėje nurodytoms aplinkybėms.Pagal apibrėžtumą skirstomos į:1. absoliučiai apibrėžtas – tokios dispozicijos nurodo aiškią, tikslią elgesio taisyklę.2. santykinai apibrėžtas – tokios dispozicijos pačios nurodomų teisių ir pareigų tiksliai neapibrėžia.Santykinis dispozicijos apibrėžtumas gali atsirasti dėl kelių priežasčių. Kaip ir santykiniai apibrėžtų hip. Atveju, santykinis dispoz. Apibėžtumas gali būti vertinamųų kriterijų naudojimo pasekmė.Santykinai apibrėžtomis laikyinos ir tokios disp., kurių nusttomų teisių ir pareigų turinys yra priklausomas nuo teisinio santykio dalyvių susitarimo.Dispozicijos gali būti klasifikuojamos pagal jų formulavimo (raiškos) būdus, išskiriant (kaip ir hipotezėje):1. Paprastąsias – paprastosios pačios nurodo teisės normos reguliuojamo teisinio santykio dalyvių teisės ir pareigas,atsiradus teisės normos hipotezėje nurodytoms aplinkybėms.2. Nukreipiančiąsias – nukreipiančios disp. Pačios aiškiai ir išsamiai teisinio santykio dalyvių teisių ir pareigų nenurodo, tačiau nukreipia į kitą konkrečiai nurodytą teisės normą (ar kelias normas), kurioje šios teisės ir pareigos yra išdėstytos.3. Blanketines – blanketinės disp. Taip pat aiškiai ir išsamiai nenurodo teisinio santykio dalyvių teisių ir pareigų bei nukreipia į kitas teisės normas, kur šios teisės ir pareigos yra išdėstytos. Skirtingai nuo nukreipiančiųjų dispozicijų, blanketinėse disp. Naudojamos nuorodos yra bendrojo pobūdžio, t.y. nekonkrečios.SankcijaSankcija gali būti suprantama arba tik negatyviai, arba tiek negatyviai, tiek pozityviai. Negatyviąja (siaurąją) prasme sankcija – neigiamos pasekmės, kurios kyla, jei asmuo nesilaiko jam nustatytų elgesio taisyklių, nevykdo savo pareigų.Plačiąja prasme sakncija – ne tik reakcija į teisės normų nustatytų elgesio taisyklių pažeidimą, bet ir reakcija į teisėtus, visuomenei naudingus asmens veiksmus, o kartais netgi į tokius veiksmus, kurių atlikti teisės normos asmens neįpareigoja. Pastarosios, su elgesio taisyklių pažeidimais, nesiejamos snkcijos vadinamos poziyviosiomis sankcijomis.Sankcija laikytinas teisės normos struktūrinis elementas, nustatantis negatyvias poveikio priemonės, taikomas teisės normos reguliuojamo visuomeninio santykio subjektams, nesilaikantiems teisės normos dispozicijoje nustatytos elgesio taisyklės.Sankcijų rūšys

Pagal sankcijų apibrėžtumą jos, kaip ir hip. ar disp., gali būti skirtomos į:1. absoliučiai apibrėžtas – tokios sankcijos nustato konkrečią poveikio priemonę ar priemones, taikomas pažeidus teisės normos dispozicijos nurodymus.2. santykinai apibrėžtas – tokios sankcijos tiksliai nenustato konkrečios poveikio priemonės, taikomos už dispozicijos nurodymų nesilaikymą, tačiau suteikia teisę konkrečią poveikio priemonę nustatyti valstybės įgaliotiems teisės normą taikantiems subjektams, taip pat numato ribas, kurių laikantis turėtų būti skiriama konkreti poveikio priemonė.Santykinio sankcijų apibrėžimo būdų gali būti įvairių: gali būti nustatomos kiekybinės poveikio priemonių ribos (viršutinė ir apatinė piniginės baudos ar laisvės atėmimo termino ribos), gali būti numatomos skirtingų rūšių poveikio priemonės, ir pan. Pagal sankcijoje nurodytų poveikio priemonių skaičių ir jų tarpusavio santykį sankcijos skirstomos į:1. paprastąsias – šios sankcijos numato vieno srūšies poveikio priemonę.2. Sudėtines – šios numato kelias poveikio priemones, kurios visos yra taikomos esant dispozicijoje numatytos elgesio taisklės pažeidimui.3. Alternatyvias – šios numato kelias poveikio priemones, iš kurių teisės normą taikantis subjektas pasirenka vieną, taikytiną konkretaus pažeidimo atveju.4. Mišrias – šios turi ir alternatyviųjų, ir sudėtinių sankcijų bruožų. Alternatyv. Sankc. Numatytos taikytinų poveikio priemonių alternatyvos gali būti sudarytos ne iš vienos, o iš kelių poveikio priemonių, sudėtinėje sankcijoje iš trijų ar dagiau poveikio priemonių vienos iš jų taikymas gali būti neprivalomas ir pan.Pagal išraiškos būdus sankc., kaip ir hip. bei disp., taip pat galima skirstyti į:1. Paprastąsias – šios pačios nurodo poveikio priemones, taikomas už disp. Nurodytos elgesio taisyklės nesilaikymą.2. Nukreipiančiąsias – šios pačios nenumato poveikio priemonių, tačiau nukreipia į kitą konkrečiai nurodytą teisės normą (normas), kur šios poveikio priemonės yra išvardytos. (vežėjo atsakomybė už keleivio žalą numatoma pagal XXII skyriaus tręiojo skirsnio taisyklės) 3. Blanketines – šios taip pat pačios nenumato poveikio priemonių ir nukreipia į kitas teisės normas, kurių taip pat konkrečiai nenurodo. (pvz... už kažko neislaikymo... baudžiamas įstatymų numatyta tvarka).Pagal sankcijoje numatytų neigiamų poveikio priemonių pobūdį sankcijos gali būti skirstomos į:1. Aktyvias – (aktyviai negatyvios) sankcijos asmeniui, nesilaikanęiam dispozicijoje nurodytos elgesio taisyklės, nustato papildomas pareigas (atlyginti žalą, sumokėti baudą ir pan.) arba jo turimų teisių praradimą ar suvaržymą (laisvės atėmimą, turto konfiskavimą, licencijos panaikinimą, specialiųjų teisių atėmimą, uždraudimaverstis tam tikra veikla ir pan.)2. Pasyvias – pasyvios negatyvios sancijos paprastai nustatomos tais atvejais, kai asmuo bando įgyti papildomų teisių, tačiau nesilaiko teisės normos hipotezėje nustatytos šių teisių įgyjimo tvarkos, nevykdo teisių įgyjimui būtinų pareigų ar jas vykdo netinkamai. (laidavimo sutartis turi būti rašytinė. Rašytinės formos nesilaikymas sutartį daro negaliojančią).Sankcijos skirstomos į:1. Baudžiamąsias – tokias sankcijas (laisvės atėmimą, areštą, baudą ir pan.) taiko teismas už nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus. 2. Administracines – šias sankcijas (pinigines baudas, specialiųjų teisių atėmimą, administracinį areštą, įspėjimą) taiko įgaliotos valstybinės institucijos (paprastai vykdomosios valdžios institucijos, taičiau kai kuriais atvejais sankcijas taiko ir teismai)3. Civilines – (netesybos, žalos atlyginimas ir kt.) taikomos už sutartinių įsipareigojimų netinkamą vykdymą, žalos padarymą ir kitais įstatymų ar sutarčių numatytais atvejais.4. Drausmines – (papeikimą, įspėjimą, atleidimą iš darbo ar tarnybos ir kitas) taiko įmonės, įstaigos ar organizacijos savo nariams, darbuotojams, valstybės institucijos – valstybės tarnyboje esantiems asmenims.Pagal sankcijų paskirtį sakncijas skirstoma į:1. Represines – šiu paskirtis – nubausti asmenį už teisės normos nustatytų elgesio taisyklių nesilaikimą. Jo sorientuotos į pažeidėjo teisių suvaržymą, adekvatų jo padaryto pažeidimo sunkumui, tokiu būdu pažeidėją nubaudžiant (taikant jam represijas – iš čia ir šios sankcijų rūšies pavadinimas) už tai, kad jis nesilaikė teisės normos dispozicijoje nurodytos elgesio taisyklės.2. Kompensacines - šių sankcijų pagrindinė paskirtis – užtikrinti, kad būtų atlyginta žala, kuri dėl teisės normos nustatytos elgesio taisyklės pažeidimo buvo padaryta kitų asmenų, organizacijų, visuomenės ar valstybės teisėms ir interesams. Šios rūšies sankcijos ypač būdingos civilinei teisei – netgi sutartinės netesybos (baudos, delspinigiai) negali žymiai viršyti dėl sutarties pažeidimo patirtų nuostolių.3. Prevencines – šiomis siekiama užkirsti kelią naujų teisės pažeidmų padarymui ateityje. Tokios sankcijos pvz. Yra daiktų, kurie buvo panaudoti kaip teisės pažeidimo (nusikaltimo ar administracinio teisės pažeidimo) įrankis ar priemonė, konfiskavimas.Specifinę sankcijų grupę sudaro vadinamos politinės sankcijos, joms prisiriemi:1. Pašalinimas iš pareigų apkaltos tvarka.2. Nepasitikėjimo pareiškimas.Vadinamos politinės sankcijos ypatingos tuo, kad jas taiko ne teisėsaugos, o politinės institucijos. Svarbiausia yra tai, kad vadinamos poitinės sankcijos yra ne tiek neigiamos teisinės pasekmės, kiek politinių sprendimų įgyvendinimo, politinių tiklsų siekimo priemonės.Trinarė teisės normos struktūra

Trinarės teisės normos struktūros šalininkai laikosi pozicijos, kad teisės normas visais atvejais sudaro trys pgr. Elementai – hip., disp., sanc. Trinarės teisės normos struktūros būtinumas kildinamas iš teisės funkcijų – teisės norma kuriam akaip technika,

įgyvendinanti ir integruojanti dvi pagrindines funkcijas – reguliavimo ir sankcijų nustatymo. Pasak A. Vaišvilos reguliavimo funkcijas sudaro dvi operacijos:1. Nurodyti juridinius faktus (gyvenimo situacijas), kurių agrindu atsiranda, keičiasi ar baigiasi teisiniai santykiai,2. Nustatyti tų fajtų pagrindu atsirandančio santykio dalyviams teises ir pareigas (formuluoti pačią elgesio taisyklę).Hipotezė, kurioje aprašyti realaus gyvenimo atvejai, nurodantys, kada teisės subjektams atsiranda normoje nustatytos teisės ir pareigos, dispozicija, kurioje nurodomos teisės ir pareigos, yra reguliavimo funkcijos išraiška teisės normos struktūroje. Sankcija, kurioje, nurodomi padariniai, atsirandantys subjektui, nepaklusniam teisės normos reikalavimams, išreiškia kitą agrindinę teisės funkciją - sankcijų nustatymo funkciją. Taigi tiek hipotezė, tiek dispozicija, tiek sankcija – visos yra būtinos teisės normai, kadangi neturinti hipotezės teisės norma neturės ryšio su realiomis gyvenimo aplinkybėmis, be dispozicijos ji nenustatys jokios elgesio taisyklės, o be sankcijos nebu sprivaloma, neįgyvendins valstybės prievartos legalozavimo ir norminio, arba represinės, teisės funkcijos.

Teisės normos struktūra – tai vidinių normos elementų organizacija, apibūdinanti teisės normą kaip vientisą, bet struktūrintą elgesio taisyklę. Teisės normos vidinę struktūrą sudaro tokie elementai:1. elgesio taisyklė (dispozicija – išdėstymas, paskirstymas);2. teisės normoje aprašyti realaus gyvenimo atvejai, nurodantys, kada teisės subjektai gali ar privalo elgtis pagal šią taisyklę (hipotezė – spėjimas, neįrodyta, reikalinga patikrinimo teorija);3. padariniai, atsirandantys teisės subjektui, nepaklususiam teisės normos reikalavimams (sankcija – valst. poveikio priemonė, taikoma nustatytų normų ir taisyklių pažeidėjui).Šią struktūrą galima išreikšti formule: „jei...,tai...,priešingu atveju“: Jei įvyks tam tikri teisiniai faktai – gyvenimo aplinkybės (hipotezė), tai santykio dalyviai turi elgtis taip ir taip (dispozicija), priešingu atveju jų teisės bus atitinkamai siaurinamos ar likviduojamos (sankcija).Teisės normos hipotezė – tai gr. klb. terminas, reiškiantis tam tikrų reiškinių, faktų egzistavimo prielaidą (spėjimą). Teisinė hipotezė – tai spėjimas, kad įvyks tokie gyvenimo faktai, kurių atžvilgiu reikės elgtis pagal dispozicijoje aprašytą elgesio taisyklę. Tai elgesio taisyklės veikimo, taikymo sąlyga. Teisės normos hipotezė paprastai prasideda žodeliu „jei“ ir baigiasi ties „tai“. Hipotezė yra būtinas kiekvienos teisės normos elementas. Be jos būtų neaišku, kokiais atvejais ir kam reikia teisės normą taikytiATPK ir BK teisės normų hipotezės yra veiksmai, kuriais pažeidžiamos reguliacinių teisės normų (konstitucinių, civilinių darbo ir kt.) nustatyti draudimai, pvz.: tyčinis nužudymas, nuosavybė neliečiama. BK ir ATPK galioja principas nėra nusikaltimo be įstatymo: reguliacinės normos nustatytą draudimą pažeidžianti veika neaprašyta B įstatymo hipotezėje, oficialiai nelaikoma nusikaltimu.Vidinės struktūros požiūriu hipotezės gali būti : paprastos – sieja teisės normos galiojimą tik su vienos aplinkybės buvimu, pvz.: „Degant raudonam šviesoforo signalui, draudžiama įeiti į važiuojamąją gatvės dalį“; sudėtinės – formuluoja kelias aplinkybes, kurių visuma yra teisės normos galiojimo sąlyga, pvz.: „Eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs sunkias pasekmes, baudžiamas laisvės atėmimu“; alternatyvios – sieja konkrečios normos galiojimą su viena iš kelių teisės normoje nurodytų aplinkybių, pvz.: „Medžiojimas be reikiamo leidimo, arba uždraustu laiku, arba uždraustose vietose [...] užtraukia baudą“.Teisės normos dispozicija – tai lot. klb. terminas, reiškiantis išdėstymą. Joje formuluojama pati elgesio taisyklė (teisių ir pareigų pusiausvyra). Dispozicijoje aprašomas teisės subjektų leidžiamo ir privalomo elgesio (teisių ir pareigų) mastas (apimtis) atsiradus hipotezėje aprašytoms aplinkybėms.Dispozicijos pagal teisių ir pareigų apibrėžtumo laipsnį skirstomos į: absoliučiai, arba vienareikšmiškai apibrėžtas – jos tiksliai nurodo reguliuojamo visuomeninio santykio dalyvių teises ir pareigas, kurių jie savo nuožiūra negali pakeisti. Tokios dispozicijos dar vadinamos imperatyviosiomis, pvz.: sutarčių reikia laikytis, teisingumą vykdo teismas arba savininkas turi teisę išreikalauti savo turtą iš svetimo, neteisėto valdymo; santykiškai apibrėžtos dispozicijos yra tokios, kurios leidžia ir patiems reguliuojamo santykio dalyviams nustatyti kai kurias savo teises ir pareigas, konkretų jų turinį, pvz.: „Nuomotojas privalo savo sąskaita daryti išnuomoto turto remontą, jeigu ko kita nenumato įstatymas arba sutartis“.Pagal raiškos būdus dispozicijos yra: paprastosios – nurodo reguliuojamo santykio dalyvių teises ir pareigas, tačiau jų neaiškina, pvz.: „Teisingumą LR vykdo tik teismai.“; aprašomosios, arba aiškinamosios, dispozicijos – ne tik nustato elgesio taisykles, bet dar ir paaiškina jas, nurodo esminius jų požymius, pvz.: „Prievolės turi būti vykdomos tinkamai ir nustatytu terminu pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o jei nurodymų nėra, - pagal paprastai reiškiamus reikalavimus.“; nukreipiamosios dispozicijos – sudaromos remiantis paprastosiomis ir aprašomosiomis. Jos nurodo tik bendrą elgesio taisyklę, o norintįjį tiksliau sužinoti, kokios šioje taisyklėje nustatomos teises ar pareigas, nukreipia į kitą to paties teisės normų akto straipsnį arba į kitą to paties straipsnio dalį, kurioje ta taisyklė išsamiai suformuluota; blanketinės dispozicijos – nurodo, jog tam tikro teisinio santykio dalyviai privalo laikytis tam tikros elgesio taisyklės, bet jos konkrečiai neišdėsto nei šioje dispozicijoje, nei nurodo esant kituose to teisės normų akto straipsniuose ar straipsnių dalyse. Tokios taisyklės konkretinimo siūlo ieškoti kito teisės akto normų dispozicijose.Nukreipiamosios ir blanketinės gali būti ir hipotezės. Šios hipotezės ir dispozicijos vartojamos siekiant išvengti formuluočių kartojimosi įstatymuose. Svarbu žinoti, kad visos BK specialiosios dalies teisės normų dispozicijos yra abstrakčios ir dėl to – blanketinės.

Sankcija – tai teisinio poveikio priemonė, kuria susiaurinamos teisės pažeidėjo už reguliacinės teisės normos reikalavimų nevykdymą, arba skatinamoji priemonė už teisėtą elgesį. Lot. sanctio – bausmės nustatymas. Reguliacinių teisės normų tekstai sankcijų neturi. Sankcijas tiesiogiai apima tekstas tik tų teisės normų, kurios konkretina teisinę valstybės prievartą, nustato jos apimtį ir rūšį. Tokios teisės normos yra BK ir ATPK normos, iš dalies kai kurios civilinės teisės normos, susijusios su sutartinių įsipareigojimų nevykdymu.Pagal tikslų pobūdį visos sankcijos skirstomos į asmens teises: siaurinančias; likviduojančias; plečiančias – skatinančias teisėtą elgesį.Siaurinančios ir likviduojančios sankcijos yra teisingumo vykdymo priemonės, skirtos grąžinti teisės pažeidėjo teisiniam statusui teisių ir pareigų pusiausvyrą padarius teisės pažeidimą. Prie jų priskirtinos tokios sankcijos: baudžiamosios (kriminalinės) – taikomos tik priėmus apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, ir tik teismo. Struktūros požiūriu šios sankcijos yra:1. paprastos – tai viena kuri nors poveikio priemonė, pvz.: bauda.2. sudėtinės – nustato kelias poveikio priemones, kurios turi būti taikomos teisės pažeidėjui visos kartu.3. alternatyvios – taip pat numato kelias poveikio priemones, tačiau realiai taikoma tik viena iš jų, pvz.: bauda arba pataisos darbai. administracinės sankcijos – taiko tam įgaliotos valstybės i-cijos (teismai, policija, inspekcijos), pareigūnai. Administracinių sankcijų rūšys: įspėjimas, nuobauda (bauda), pataisos darbai, praradimas teisės vairuoti transporto priemonę, ATP priemonių konfiskavimas, nušalinimas nuo pareigų, administracinis areštas ir kt.Bendra baudžiamųjų ir administracinių sankcijų specifika yra ta, kad jos gali būti nukreiptos ne tik į teisės pažeidėjo turtą, bet ir į jo asmenį. civilinės sankcijos – yra tik turtinės, jas skiria teismas, ir tik tais atvejais, jeigu jos numatytos įstatyme arba šalių sutartyje. drausmines sankcijas skiria įmonių, įstaigų, firmų administracija savo darbuotojams už darbo taisyklių, o sukarintose o-cijose – už vidaus tvarkos statuto pažeidimus. Tokios sankcijos yra: pastaba, įspėjimas, pažeminimas pareigose, pažeminimas laipsnyje, atleidimas iš darbo ir kt. asmens teisėtą elgesį skatinančios sankcijos - tai tam tikros lengvatos gauti verslo licenciją, importuoti tam tikras prekes be muito mokesčio arba atleidimas kuriam laikui nuo verslo mokesčio, apdovanojimai, premijos, garbės vardų suteikimas ir kt.

Šalia įprastos tekstinės, teisės normų akte išdėstytos teisės normos stuktūros skiriama loginė teisės normos struktūra. Loginė teisės normos struktūra – tai teisės normos elementų (hipotezės, dispozicijos, sankcijos) sistema, kuri apima tiek pačios normos teksto struktūrą, tiek jos būtiną sąveiką su kitomis teisės normomis ir todėl pajėgia nustatyti ne tik teises ir pareigas, bet ir teisių priklausomybės nuo pareigų vykdymo privalomumą garantuojančias priemones. Dalis teisės ormų neturi sankcijos tekstinėje struktūroje, siekiant neapsunkinti pačios normos teksto, tačiau loginė ir tokių teisės normų struktūra yra trinarė, t.y. pasitelkiant loginį mąstymą galima atskleisti realiai egzistuojančias, tačiau tekste tiesiogiai neatspindinčias teisės normos struktūrines dalis.Loginės ir tekstinės teisės normos struktūrų santykis gali pasireikšti dvejopai:1. Loginė teisės normos struktūra gali būti platesnė už tekstinę, t.y. loginė konkrečios normos struktūra išdėstoma dviejuose ar daugiau to paties ar kelių aktų straipsniuose. Pvz., konstitucinės teisės normos „Žmogaus asmuo neliečiamas“ hipotezė ir dispozicija išdėstytos LR Konstitucijos 21 str. 1 d., o priemonės, garantuojančios šios normos vykdymą, išvardijant galimus pažeidimo būdus ir sankcijas, už tai numatomos Baudžiamojo kodekso atitinkamuose straipsniuose (nužudymas, šmeižtas ir t.t.).2. Teisės normos struktūra gali sutapti su logine. Tai reiškia, kad normos tekste formuluojami visi trys stuktūros elementai.

Loginė struktūra susijusi su normos vykdomomis visomis trimis funkcijomis, o tekstinė – su konkrečios teisės f-jos specifika ir teisėkūros technikos ypatumais. Loginė teisė normos struktūra santykiauja su tekstine kaip tikslas su savo priemone. Skiriami du šio santykio atvejai:1. Teisės normos loginė struktūra gali būti platesnė už tekstinę: loginė konkrečios normos struktūra išdėstoma dviejose ar net keliose to paties ar net kito norminio teisės akto normose.2. Teisės normos tekstinė struktūra sutampa su logine.normos tekste yra suformuluoti visi trys teisės normos elementai. Tokios sutapties pavyzdžiai yra visos BK ir ATPK specialiosios dalies normos.Loginė teisės normos struktūra visada yra trinarė, o tekstinė struktūra gali susidėti iš trijų arba iš dviejų elementų (reguliacinės).Trinarė teisės normos struktūra apima visus pagrindinius formaliuosius normos požymius: norminamasis pobūdis (dispozicija), jos ryšiai su konkrečia soc. tikrove (hipoteze), sistemingumu ir visuotinu privalomumu bei jos vykdymo garantavimu valstybės prievarta (sankcija). Sisteminę teisės normos struktūrą galima pavaizduoti taip: Reguliacinė teisės norma: hipotezė → dispozicija → šios dispozicijos nustatytus paliepimus pažeidžiantys veiksmai virsta BK ar ATPK teisės normų hipoteze → baudžiama (dispozicija: visada blanketinė, nes nukreipia į proceso teisės normą) → sankcija už reguliacinės teisės normos dispozicijos nustatytų draudimų pažeidimus.

Trinarė dar yra vadinama tipinė struktūra – idealus modelis.Tipinė (trinarė) normos struktūra:

hipotezė – normoje numatytos arba preziumuojamos faktinės aplinkybės, su kuriomis siejamas atitinkamų subjektinių t. ir pareigų įgyvendinimas; dispozicija – normoje įtvirtintos subjektinės t. ir pareigos; sankcija – padariniai, taikytini asmeniui, pažeidusiam normą, „atpildas“ pažeidėjui.Jeigu + tai + priešingu atveju.Trinarės struktūros norma beveik niekuomet nebūna išdėstyti tam pačiam t. akto straipsnyje.Dvinarė teisės normos struktūra

Išskiriamos dviejų rūšių teisės normos:1. Elgesį reguliuojančios (pirminės) normos, formuojančios teisinius imperatyvus pirminiams adresatams; (jos formuluoja bendro pobūdžio elgesio taisykles, nustatydamos normos adresatams privalomą elgesio modelį).2. Sankcionuojančios (pirminės) normos, įpareigojančios sankcijas taikančias institucijas imtis nustatytų priemonių pirminių normų pažeidimų atveju; (jos formuluoja privalomo elgesio taisykles valstybinėms institucijoms, nustatydamos jų pareigą pritaikyti teisines sankcijas sankcionuojamų normų pažeidėjams.Dvinarė, kaip ir trinarė teisės normos struktūra turi savo trūkumų.Teisės normų įvairovė ir teisės normos struktūraTeisinis reguliavimas vykdomas nurodant tikslus, kurių juo norima paisekti, apibrėžiant teisės normose vartojamų terminų reikšmę. Teisės normomis yra virtusios daugybė įvaidios kilmės taisyklių – teisės normos gali būti kilusios iš moralės normų, jos gali turėti paprotinę kilmę ar netgi būti sukurtos iš techninių normų.Vertinant iš teisės normį įvairovės pozicijų, pagrindinis tiek dvinario, tiek trinario teisės normos modelio trukūmas yra jų universalizmas, siekimas visą įvairių teisės morų sistemą paaiškinti remiantis struktūriniu modeliu. Teisės normų įvairovė ir teisės normų sistemiškumas leidžia teisės normų sistemoje egzistuoti daugiau nei vieno struktūrinio modėlio teisės normoms. Reali situacija teisės normų sistemoje yra būtent tokia – dalis teisės normų yra sufonuluotos naudojant „pilną“ – trinarę, teisės normų struktūrą, kita dalis – dėl sisteminių ryšių tarp teisės normų sėkmingai funksionuoja ir būdamos dvinarės.

10 tema. Teisės normų klasifikacija• Teisės normų klasifikavimo reikšmė• Teisės normų klasifikavimo pagrindai ir rūšys• Teisės normų kolizija ir kolizinės teisės normos• Teisės normų kolizijos įveikimo taisyklės• Teisės normų konkurencija ir jos skirtumai nuo teisės normų kolizijos

Teisės normų klasifikavimo reikšmėKlasifikavimo aspektai:a) Pagilina teisės normos pažinimąb) Padeda tiksliau nustatyti kiekvienos teisės normos vietą teisės sistemoje, suvokti funkcijas ir vaidmenį teisinio reguliavimo mechanizme;c) Patikslina t.normos poveikio visuomeniniams santykiams ribas ir galimybes.d) Padeda tobulinti valstybės institucijų tesėkurą ir teisės taikymą.Teisės normų klasifikavimo pagrindai ir rūšysPagal teisinio reguliavimo objektą: konstitucinės, baudžiamosios, civilinės, šeimos, darbo, finansų kt. šakinės t.normos skirstomos toliau į: materialiąsias ir proceso, viešosios ir privatinės teisės.Pagal teisinio regul.metodą: įpareigojamąsias, įgaliojamąsias, įtvirtinamąsias, definicines, deklaratyvias, kompetencijos, kolizines kt. požymiai: imperatyvusis, dispozityvusis, skatinamasis, rekomendacinis.Pagal t.normų vaidmenį reguliuojant žmonių elgesį: dispozityvios t.n. – nustato elgesio variantą , reguliuoti tarpusavio santykius savo pačių nuožiūra neperžengiant įst. šia savybe pasižymi civilinės t.n. Kompetencijos n. – formuluojami valstybės institutų, pareigūnų įgaliojimai(teisės ir pareigos). Taip pat suteikia fiziniam asmeniui teisę surašyti testamentą, sudaryti sandorį, kreiptis į teismą kt. tačiau šis terminas vartotinas valstybės institucijų teisėms ir pareigoms nusakyti.Pagal atliekamas funkcijas t.n. skirstomos: - reguliacinės – jos nustato teisinio santykio dalyviams turiningąsias, procesines, teises ir pareigas. Tai konstitucijos, adm., civilinės, šeimos, kt.teisės šakų, civ., adm., baudž., proceso normos.- Sankcijas nustatančias – priskirtinos visos BK ir ATPK normos.Pagal juridinę galią: formuluojamos t.n. turinčios didž. Juridinę galią, ir įst. lydimųjų aktų normos – mažesnės juridinės galios.Pagal galiojimo apimtį: - bendroji t.n. – formuluoja bendrą elg. Taisyklę, taikoma neribotam subjektų ratui, nustato specialųjų normų formulavimo kryptį ir metodą.- specialioji t.n. – priima remiantis bendrąja norma, jai neprieštarauja ir skiria bendrosios normos imperatyvams konkretinti, plėtoti.- Individuali t.n. – formuluoja vienkartinį, teisinį paliepimą. - įpareigojamosios, arba imperatyviosios t.n. nustato įsakmią pareigą atlikti pozityvius veiksmus. Įpareigojamosios gali būti ir draudžiančiosios, kai jos įsakmiai įpareigoja susilaikyti nuo tam tikrų teisei priešingų veiksmų. Jos formuluojamos taip: draudžiama, neturi teisės, negali reikalauti, nėra nusikaltimo kt.- įtvirtinamosios – fiksuoja tam tikrą visuomeninių santykių būklę.

- Definicines – atskleidžia esminius teisės sąvokos požymius.- Deklaratyvios t.n. – skelbia institucijų veiklos tikslus, principus.jomis prasideda įstatymai.Pagal L.B.Pagal reguliavimo objektą: konstitucinės, baudžiamosios. Administracinės, civilinės, darbo, finansų, tartautinės ir kt.Pagal reguliavimo apimtį: bendrosios ir specialiosios normosPagal dispozicijos pobūdį: paprstosios (formuluoja elgesio taisyklę), nukreipiančiosios, blanketinės.Pagal teisnį reguliavimą: imperatyvios (formuluoja griežtą paliepimą ir nepalieka galimybės jį interpretuoti ar paaiškinti jį kaip nors kitaip) , dispozityvios(jos suteikia leidimą savo pačio nuožiūra reguliuoti arba apibrėžtose ribose, reguliuoti tarpusavio santykius)Pagal turinį: materialiosios (tai materialių šakų: civilinės, baudžiamosios, adm. t.), procesoPagal santykio pobūdį: viešosios teisės (reguliuoja santykius tarp piliečių ir valstybės institucijų), privatinės t. (reguliuoja santykius tarp privačių ir juridinių asmenų)Pagal paliepimo pobūdį: įpareigojančios, draudžiančios, leidžiančios, įgalinančios, įtvirtinančios, kolozinės (nurodo kuriomis iš teisės normų reikia vadovautis tais atvejais, kai jos viena kitai kitai prieštarauja ar skiriasi jų turinys).Teisės normų kolizija ir kolizinės teisės normosT. normų kolizija – tai dviejų ar daugiau teisės normų prieštaravimas viena kitai.t.n. kolizija (susidūrimas, sukrėtimas) – atvejis, kai tą patį visuomeninį santykį reguliuoja kelios viena kitai prieštaraujančios t.n. teisės n. Yra kolizinė, jei joje suformuluota taisyklė nurodo, kaip reikia elgtis, kai viena kitai prieštarauja dvi galiojančios t.n. pav. jei Liet. Įst.prieštarauja ratifikuotai tarptautinei sutarčiai, galioja tarptautinė sutartis. Ji nurodo, kaip reikia elgtis tais atvejais , kai ta patį santykį vienaip reguliuoja Konstitucija ir kitaip – įst. ar kitas teisės aktas.Teisės normų kolizijos įveikimo taisyklės1. hierarchijos taisyklė: kai viena kitai prieštarauja skirtingos juridinės galios t.n., galioja aukštesnės galios teisės norma (aukščiausia Konstitucija) 2. chronologijos taisyklė: kai viena kitai prieštarauja tą pačią juridinę galią turinčios t.n.(įstatymai), galioja vėliau išleista teisės norma (vėlesnės normos pakeičia ankstensę)3. esmiškumo taisyklė arba bendrosios ir specialiosios t.n. santykis. Jei specialioji t.n. prieštarauja bendrajai, galioja bendroji norma (jei viena kitai prieštarauja bendroji ir specialioji teisės norma, vadovaujamasi bendrąja)4. sistemiškumo taisyklė: kai kodifikuoto įst. normos prieštarauja nekodifikuoto įst. normoms, galioja kodifikuoto n. Kodifikuotas yra susistemintas tam tikros reguliavimo srities apmąstymas, suderintas su konstitucijos n. Ir bendraisiais teisės principais.Teisės normų konkurencija ir jos skirtumai nuo teisės normų kolizijosTeisės normų konkurencija – tai, kai dvi ar kelios normos reguliuoja tą patį ara panašų visuomeninį santykįt.n.konkurencija – situacija, kai kuri nors teisės n. Reguliuojama veikia atitinka keliose t.n. aprašytus kai kurius jos požymius. Normos gali konkuruoti apimties ir turinio požiūriu:1. pagal apimtį – bendrosios ir specialiosios normos konkurencija, kuri atitinka logikos subordinacijos santykį. Esant normų kolizijai taikoma bendroji n., o konkurencijai – specialioji.2. turinio požiūriu. Kai konkuruoja dvi specialios n. Sprendžiant n. Konkurencijos klausimą, galioja tokios taisykles:- taikoma ta norma, kuri apima daugiau požymiųir yra siauresnės apimties, t.y. numato daugiausia veikos požymių ir mažiausiai veikos variantų.- Elgiamasi ne šabloniškai, o kūrybiškai, t.y. atsižvelgiant į konkrečios veikos aplinkybes, nes normų konkurencija visada yra konkreti: normos konkuruoja tik taikymo konkrečiai veikai atžvilgiu.Teisės normų konkurencojos taisyklė: pagal turinio požiūrį taikoma ta norma, kuri nurodo daugiau požymių atitinkančią faktinę veiklą.Pagal apimtį, tai yra bendrosios ir spec. Normos konkurencija, kuri sprendžiama taikant spec. Normą.

11 tema. Teisės aktas ir jo rūšys• Teisės aktų sąvoka, požymiai• Teisės aktų rūšys• Bendrųjų teisės normų aktai, individualūs teisės normų aktai• Teisės norminių aktų struktūra• Teisinės tvarkos hierarchija• Teisės normų aktų galiojimas, laiko, teritorijos ir asmenų atžvilgiu

Teisės aktų sąvoka, požymiaiTeisės aktas – tai tautos, valstybės institucijų, pareigūnų ar pavienių asmenų tam tikra tvarka priimtas oficialus rašytinis dokumentas, kuriame yra suformuluotos teisės normos.“Teisės aktas” reiškia bet kokį u teise (prncipais ir normomis) susijusį aktą (veiką).Teisės aktai:• Teisės norminiai• Teisės taikymo aktai• Teisės įgyvendinimo, kurie nėra teisės taikymo katai• Teisės aiškinimo aktai.

Teisės norminių aktų požymiai:• Norminio pobūdžio • Privalomumas (būtinai privalomi, nes juose yra nustatomi, pakeičiami ir/ar pripažįstami netekusiais galios teisės principai ir normos)• Bendrumas, bendrojo pobūdžio• Teisėkūros subjektai (tauta – referendum atveju, viešosios institucijos (valstybės, savivaldybių ir Europos sąjungos) bei pareigūnai)• Teisėkūros procedūros (Teisės norminiai aktai yra priimami remiantis teisės nustatytomis procedūromis)• Rašytinis pobūdis (formalus teisės norminių aktų apibrėžtumas, teisės normos aktams keliami formos, struktūros turinio ir kalbos reikalavimai, nustatyti LR įstatymų ir kitų norminių aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatyme )• Viešumas• Hierarchija:1) Konstitucija2) Europos Sąjungos teisės normoniai aktai, tarptautinės sutartys (viršenybė tik taikymo aspektu)3) Konstituciniai įstatymai4) Įstatymai5) Poįstatiminiai teisės norminiai aktaiTeisės aktų rūšysPagrindinės teisės aktų rūšys:1) Bendrųjų teisės normų aktas – tai kompetentingų valstybės institucijų (teisėkūros subjektų) specialia tvarka išleistas oficialus rašytinis dokumentas, kurio turinį sudaro teisės normos, skirtos daugkartiniam naudojimui ir neribotam teisės subjektų skaičiui.2) Individualių teisės normų aktai formuluoja vienkartinę, nors laiko atžvilgiu ir tęstinę elgesio taisyklę. Tai dažniausiai teisės normų taikymo aktai (sutrumpintai – individualūs teisės aktai)3) Interpretuotų teisės normų aktai, kuriuos priima teisės normą aiškinanti institucija.Teisės normų aktų savybė – centralizuotai reguliuoti įvairius santykius, greitai reaguoti į besikeičiančius socialinės plėtros ir žmogaus teisių apsaugos poreikius. Teisinių nurodymų išdėstymo juose tikslumas ir prieinamumas daro šią teisės normų raiškos formą plačiai naudojamą. Be to, teisės normų aktų suformulavimas rašytine, dokumentine forma leidžia šalies gyventojams operatyviai susipažinti su jų turiniu.I. Pagal teisės norminių aktų juridinę galią (hierarchiją):1. Lietuvos Respublikos KonstitucijaLR norminių teisės aktų sistemą nustato Konstitucija. Norminiai teisės aktai klasifikuojami atsižvelgiant į konstitucinį valdžios padalijimą.Todėl pagrindinis jų klasifikavimo pagrindas – teisės akto juridinė galia (teisinis statusas, leidimo ir paliepimo ribos – apimtis), kuri priklauso nuo tą normą išleidusio teisėkūros subjekto kompetencijos.• Požymiai:1) Tai yra tautos priimtas aktas2) Yra pagrindinis teisės norminis aktas, turintis aukšiausia juridinę galią3) Yra steigiamojo pobūdžio aktas4) Konstitucija, įkūnijanti pagrindinius (pamatinius, fundamentalius) principus bei normas, yra teisėkūros ir teisės įgyvendinimo pagrindas. Ją būtina rentis tiek taikant (ar kitaip įgyvendinant) teisę.5) Turi ypatingą struktūrą:a) Preambulė (glaustai įtvirtinti svarbiausi principai)b) Pagrindinė dalis (14 skirsnių)c) Baigiamieji nuostatai (150-154 straipsniai)d) Sudedamosios dalys, nurodytos Konstitucijos 150 straipsnyje6) Keičiama ypatinga tvarka, kuri nustatyta Konstitucijos XIV skirsnyje „Konstitucijos keitimas“ 147-149 straipsniai7) Stabiles teisės aktas8) Tiesiogiai taikomas aktas2. Europos Sąjungos teisės normoniai aktai, tarptautinės sutartys (viršenybė tik taikymo aspektu)• ES teisės aktų keturi pagrindiniai šaltiniai:1) Pirminiai: a) ES steigimo sutartysb) Jas keitusios sutartysc) Stojimo į ES turinysd) Bendrieji teisės principai2) Antriniai:a) Reglamentaib) Direktyvosc) Sprendimai (parlamento, tarybos ir komisijos)d) Sprendimai (teisingumo teismo ir bendrojo teismo)

Netiesiogiai Europos Sąjungos teisės aktų teisėtumą gali kontroliuoti ir Lietuvos Respublikos teismai (tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, tiek bendrosios kompetencijos, tiek administraciniai teismai), prašydami Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pateikti prejudicinį sprendimą dėl abejotino ES akto atitikties aukštesnės juridinės galios Europos Sąjungos teisės aktams, iš kurių didžiausia juridinę galią turi ES steigimo ir veikimo sutartys, savo prigimtimi esančios tarptautinėmis sutartimis. Pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas yra privalomas ne tik jo paprašiusiam nacionaliniam teismui, kad šis galėtų išspręsti nagrinėjamą pagrindinę bylą, bet ir kitiems ES valstybių narių teismams, kai toks klausimas kyla jų nagrinėjamose bylose. Pirminė Europos Sčjungos teisės teisės normų kolizijos atveju turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus, išskyrus Konstutuciją. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, visos Europso Sąjungos teisės normos (be kita ko, antrinė ES teisė) taikomas tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus išskyrus Konstituciją.Pažymėtina, kad pagal juridinę galią tarptautinės sutartys yra žemesnės juridinės galios negu pati Konstitucija. LR tarptautinių sutarčių įst. 1 str. 1 d. (apibrėžimas) Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis - tarptautinės teisės principų ir normų reglamentuotas susitarimas, kurį raštu sudaro Lietuvos Respublika su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis, nesvarbu, koks sutarties pavadinimas ir ar sutartį sudaro vienas, du ar keli tarpusavyje susiję dokumentai.11 str. (kolizinės normos pvz).Tarptautinės sutartys Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje. Tam, kad atsakyti į klausimą, kokią vietą tarptautinės sutartys užima Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje, būtina remtis atitinkamais teisės aktais. Visų pirma nustatant tarptautinių sutarčių vietą reikia remtis LR Konstitucija, kurios 138 str. 3 d. nurodoma: „Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas yra sudedamoji LR teisinės sistemos dalis“. Jeigu LR prisiėmė įsipareigojimus tarptautinių sutarčių pagrindu reiškia, kad ši sutartis įeina į mūsų teisinę sistemą. Ar reikia daryti skirtumą tarp sąvokų teisinė sistema ir teisės sistema? – teisinė sistema susideda iš teisės sistemos plius valstybės viduje susiklosčiusios praktikos. Jeigu šitaip suprantame teisinės sistemos terminą, galime teigti, kad visos TS turi būti įgyvendinamos valstybės institucijų veikloje: jas turi taikyti teismai ir pan. 1991 m. LR Seimas priėmė įstatymą dėl LR tarptautinių sutarčių, 1999 m. Šis įstatymas buvo pakeistas. 1991 m. įstatymo 12 str. nurodoma: „Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys turi LR teritorijoje įstatymo galią“. Dėl šio įstatymo kilo abejonių Seimui, todėl kreiptasi į LR Konstitucinį Teismą su pakausimu, ar įstatymo 12 str. neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymo nuostata nepagrįstai išplečia jų juridinę galią LR teisės šaltinių sistemoje. Šiuo požiūriu Lietuvos teiginys LR Seimo neratifikuotos tarptautinės sutartys turi įstatymo galią prieštarauja LR Konstitucijos 138 str. 3d. Taigi teiginys „turi įstatymo galią“ taikomas tik ratifikuotoms Seimo sutartims. Teismas taip pat pažymėjo, kad LR Konstitucija neapibrėžta neratifikuotų tarptautinių sutarčių teisinės galios. Taigi neišspręsta neratifikuotų sutarčių hierarchijos problema. Dar viena problema: santykio tarp įstatymo ir tarptautinės sutarties: 1999 m. LR tarptautinių sutarčių įst. 11 str. nurodoma: „jeigu įsigaliojusi ratifikuota tarptautinė sutartis nustato kitokias teisės normas negu LR įstatymai ar kiti galiojantys teisės aktai, po sutarties įsigaliojimo taikomos LR tarptautinių sutarčių nuostatos“. 1999 m. 12 str. analizė nesuteikia prioriteto tarptautinėms sutartims, jis tik sako kaip spręsti koliziją. Jei sakytume, kad tarptautinė sutartis viršesnė galėtume rasti prieštaravimą su LR Konstitucija. Prof. S. Katuoka manytų, kad LR Konstitucija galėtų būti pataisa, sprendžianti šį klausimą ir prioritetas būtų atiduotas ratifikuotoms sutartims prieš įstatymus. Taikant tarptautines sutartis neišvengiamai gali kilti klausimas dėl jų prieštaravimo nacionaliniam įstatymui. O kas jei prieštaravimas atsirastų pačiai Konstitucijai. LR Konstitucijos 7 str. „negalioja joks įstatymas ar kitoks teisės aktas priešingas Konstitucijai“. LR Konstitucinis Teismas yra nagrinėjęs Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos atitikimą Konstitucijai. Konstitucinis Teismas nurodė: „nors LR Konstitucijos 7 str. nuostata pati savaime negali padaryti negaliojančia tarptautinės sutarties, bet ji reikalauja, kad tarptautinės sutarties nuostatos neprieštarautų LR Konstitucijos nuostatoms, jeigu toks prieštaravimas būtų, būtų problemiška taikyti konvenciją LR“. 3. Konstituciniai įstatymai. Konstituciniai įstatymai – tai yra siauresės kompetencijos nei konstitucija įtvritinimai, reguliuojantys kurią nor svieną itin svarbią valstybės gyvenimo sritį.Konstituciniais įstatymais laikytini(remiantis LR Konstitucinio Teismo suformuluota doktrina (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas):• Konstituciniai įstatymai, kuriuo nustatomas konstitucinių įstatymų sąrašas• Konstituciniai įstatymai įrašyti į konstitucinįsarašą• Konstituciniai įstatymai tiesiogiai numatyti KonstitucijojeKartu akcentuotina, kad iki šiol nėra išleistas konstitucinis įstatymas, kuriuo nustatomas konstitucinių įstatymų sąrašas, todėl nėra konstitucinių įstatymų sąrašo ir jame nurodytų konstitucinių įstatymų. Todėl Lietuvos Respublikoje galioja vienintelis konstitucinis įstatymas – LR Konstitucijos 47 str. 3 dalies įgyvendinimo konstitucinis įstatymas (2003 m. kovo 20 d. redakcija)Konstituciniai įstatymai nuo kitų įstatymų skiriasi priėmimo tvarka. Konstituciniai įstatymai negali būti keičiami ar panaikinami įstatymais. Konstituciniai įstatymai turi žemesnę galią nei pati Konstitucija: konstituciniu įstatymu negali būti apribota Konstitucijos ar kurių nors jos nuostatų galia, juo, be kita ko, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų apsiribota ar paneigta galimybė tiesiogiai taikyti Konstituciją. Konstituciniai įstatymai turi aukštesnę galią nei paprasti įstatymai.

Pabrėžtina, kad Lietuvos konstitucinių įstatymų, remiantis teisine praktika, negalima vadinti organiniais įstatymais (apskritai organinių įstatymų Lietuvos teisės sistemoje nėra – tai prancūziška tradicja, kuri Lietuvoje neprigijo).4. Įstatymai. • Socialinio elgesio standartai

• Technikos, muzikos, gramatikos taisyklės• Gamtos dėsniai• Metanormos (dieviškieji įstatymai)

Įstatymo sąvoka yra daugiareikšmė. Teisės atžvilgiu gana suvaržyta reikšmė – tai teisės norminis aktas priimamas tautos arba seimo, remiantis sudėtingomis teisėkūros procedūromis, turintys sudėtingą struktūrą, reguliuojantys svarbiausius visuomeninius santykius bei esantys pagrindu poįstatyminiam teisiniam reguliavimui.Įstatymų požymiai:1) Įstatymus leidžia tik tauta (referendum atveju) ir tautos atstovybė – Lietuvos Respublikos Seimas.2) Įstatymu reguliuojami svarbiausi visuomeniniai santykiai. Visuomeniniš santykiu “svarbumo” kriterijus – bendras gėris, t.y. tai, kas teisinga ir naudinga visuomenei. Bendrojo gėrio svarbiausias aspektas – individualios žmogaus teisės.3) Atsižvelgiant į konstitucinės teisės sistemos sampratos, pagal kurią aukščiausioji teisė – Konstitucija, įtvirtinimą, įstatymo, kaip pirminio teisės akto, įvardijimas netikslus. Lietuvos teisėje pirminis aktas – Konstitucija (tradiciškai vadinamas pagrindiniu įstatymu, tačiau pagal savo požymius iš tikrųjų esantis steigiamąja teise), įtvirtinanti pagrindinius (pamatinius, fundamentalius) principus bei normas (vok. Grundnorms)4) Lietuvoje įstatymai yra subordinuoti Konstitucijai ir Konstituciniams įstatymams, o konstituciniai įstatymai – Konstitucijai. Įstatymais įgyvendinami svarbiausi teisinio reguliavimo uždaviniai. Poįstatiminis reguliavimas turi remtis įstatymais ir negali jiems prieštarauti. Jei poįstatiminis aktas neatitinka įstatymo, vadinasi, pažeidžiama Konstitucijoje įtvirtinta teisės aktų hierarchija.5) Įstatymai priimami, keičiami ir pripažįstami netekusiais galios laikantis Konstitucijos ir įstatymo nustatytos sudėtingos procedūros, labia besiskiriančios nuo poįstatyminių teisės norminių aktų priėmimo procedūros. Įstatymų leidybos procedūra yra detaliai nustatyta Lietuvos Respublikos Seimo statute, pagal Konstitucijos 76 str. nuostatas turinčiame įstatymo galią. Jo V dalyje “Įstatymų procedūra” (135-186 straipsniuose)Įstatymai gali būti klasifikuojami:1. Pagal juridinę galią:• Konstituciniai• Paprastieji (arba ordinariniai)2. Pagal pačiame įstatyme numatyta jo galiojimo laiką:• Nuolatiniai (kurių galiojimo terminai nenumatyti)• Laikini (kurių galiojimo terminai numatyti)3. Pagal priėmimo subjektus:• Priimtus tautos• Priimti Seimo4. Pagal priėmimo tvarką:• Priimti įprastine tvarka• Priimti skubos tvarkaPabrėžtina, kad užsienio valstybėse įstatymai gali būti klasifikuojami ir pagal kitus kriterijus. Antai pagal įstatymų priėmimo subjektus federacinėse valstybėse įstatymai yra:• Federaciniai• Federacinių subjektų (pvz., JAv – valstijų įstatymai)Esant galimybei deleguoti įstatymų leidybą:• Tauos ir Parlamento šleisti įstatymai• Deleguotieji įstatymai, išleisti vykdomosios valdžios institucijų (pvz., Vyrausybės ar Prrezidento).Paprastųjų (ordinarinių) įstatymų klasifikacija:• Kodifikuotieji įstatymai (kodeksai). Kodeksai – juridiškai vientisi, bendra koncepcija suderinti įstatymai, pasižymintys aukštu norminio apibendrinimo laipsniu ir skirti kuriai nors socialinių santykių sričiai kompleksiškai reguliuoti. Sudaryti kodeksą – tai sujungti teisės principus į tam tikrą vientisą rinkinį, teisės aktą, kuris taptų aiškus ir visiems vienodai suprantamas. Kodifikuotų įstatymų (kodeksų) reikšmė teisės sitemoje yra labia svarbi tiek teisinio reguliavimo, tiek teisės įgyvendinimo apsektu: paprastai kodeksuose įtvirtinami teisės principai bei normos, sudarantys tam tikros šakos branduolį (pvz., LR BK nuostatuose įtvirtinti teisės principai bei normos yra Lietuvos baudžiamosios teisės branduolys).Pabrėžtina, kad kodifikavimo procesas yra teisėkūros procesas, kurio metu kodifikuojant teisės principus bei nomras sukuriamas kodifikuotas įstatymas – kodeksas. • Statutiniai įstatymai (statutai). Šie įstatymai skirti tam tikrų pareigūnų, taip pat institucijų teisėms ir pareigoms, institucijų struktūrai, uždaviniams, funkcijoms, darbo tvarkai nustatyti.Statutiniais įstatymais taip pat laikytini Vidaus tarnybos statutas, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statutas, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento statutas, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statutas irk t.• Kiti paprastieji įstatymai. Tai visi kiti, išskyrus kodifikuotus ir statutinius įstatymus, paprastieji įstatymai (pvz., Lietuvos Respublikos miškų įstatymas).Pabrėžtina, kad Lietuvoje nėra organinių įstatymų. Organiniai įstatymai yra numatyti tiesiogiai Prancūzijos Konstitucijoje (numatytas jų sąrašas), skirti įgyvendinti Konstituciją ir turi Konstitucijos galią. Lietuvos konstituciniai įstatymai yra subordinuoti Konstitucijai, todėl jie negali būti laikomi organiniai sįstatymais.

5. Poįstatyminiai teisės norminiai aktai. Poįstatiminiai teisės norminiai aktai – tai kompetetingų viešųjų (valstybės bei savivaldybių) institucijų priimti teisės norminiai aktai, kurie remiasi įstatymais, jiems neprieštarauja ir juos konkretizuoja bei užtikrina įstatymų įgyvendinimą.Poįstatyminiai aktai gali būti klasifikuojami pagal jų galiojimo teritoriją:• Galiojantys visos valstybės teritorijoje• Galiojantys administraciniame vieneteII. Teisės norminiai aktai pagal juos priimančius viešosios valdžios institucijas yra:• Atstovaujamųjų institucijų norminiai aktai (pvz., LR Seimo, savivaldybių tarybų teisės norminiai aktai).• Valstybės ir savivaldybių valdymo institucijų teisės norminiai aktai (Pvz, Respublikos Prezidento dekretai, Vyriausybės nutarimai)III. Pagal teisinio reguliavimo objektą teisės norminiai aktai yra:• Administraciniai, pvz., dauguma Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų• Baudžiamiei, pvz., LR baudžiamasis kodeksas• Civiliniai, pvz., LR civilinis kodeksas• Konstituciniai, pvz., LR Konstitucija• Europos Sąjungos teisės, pvz., Europos Sąjungos teisės norminiai aktai (reglamentai irk t.) ir t.t…IV. Teisės norminiai katai pagal jų galiojimo teritoriją yra:• Visoje valstybės teritorijoje galiojantys teisės norminiai aktai (Konstitucija, konstituciniai įstatymai, paprastieji (ordinariniai) įstatymai ir centrinės valdžios institucijų priimti poįstatiminiai teisės norminiai aktai)• Tam tikrame valstybės teritorijos administraciniame vienete galiojantys teisės norminiai aktai (teritorinių valstybės institucijų ir savivaldybių institucijų priimti teisės norminiai aktai).V. Pagal pačiame teisės norminiame akte numatytą jo galiojimo laiką yra:• Nuolatiniai (kurių galiojimo terminai nenumatyti)• Laikini (kurių galiojimo terminai numatyti)Bendrųjų teisės normų aktai, individualūs teisės normų aktai1) Bendrųjų teisės normų aktas, kitaip dar vadinamas norminiu teisės aktu - tai kompetentingų valstybės institucijų (teisėkūros subjektų) specialia tvarka išleistas oficialus rašytinis dokumentas, kurio turinį sudaro teisės normos, skirtos daugkartiniam naudojimui ir neribotam teisės subjektų skaičiui.2) Individualių teisės normų aktai formuluoja vienkartinę, nors laiko atžvilgiu ir tęstinę elgesio taisyklę. Tai dažniausiai teisės normų taikymo aktai (sutrumpintai — individualūs teisės aktai).Pagrindiniai norminių(bendrųjų) teisės aktų požymiai: skirtumai nuo individualių teisės taikymo aktų:1) Norminius teisės aktus leidžia tik tam tikrus įgaliojimus turinčios valstybės institucijos ir kai kurie tam įgaliojimus turintys pareigūnai, tuo tarpu individualius teisės taikymo aktus leidžia visos valstybės institucijos, firmos, pavieniai pareigūnai.2) Norminis teisės aktas neturi konkrečiai įvardyto adresato, nes dažniausiai formuluoja bendrąją elgesio taisyklę, tuo tarpu teisės taikymo aktai skiriami konkretiems subjektams.3) Norminių teisės aktų suformuluoti nurodymai išreiškia valstybės valią, o individualūs teisės taikymo aktai – ir pavienių piliečių subjektyvią valią (pvz., testamentas).4) Norminiai teisės aktai turi griežtai apibrėžtą dokumento formą (įstatymas, nutarimas, potvarkis ir kt.) ir tuo skiriasi nuo teisės taikymo aktų formos (sprendimas, nuosprendis, testamentas ir kt.)5) Norminiai teisės aktai skirti reguliuoti tipiškiausius, visuotinius santykius, o teisės taikymo aktai – konkrečius gyvenimo atvejus, situacijas.6) Norminis teisės aktas yra nuolatinis paliepimas, o teisės taikymo aktas – vienkartinis paliepimas.7) Norminio teisės akto išleidimo procedūra sudėtinga, tuo tarpu teisės taikymo aktų priėmimo ir įsigaliojimo tvarka paprastesnė, operatyvesnė.Tuo tarpu pagrindiniai norminių teisės aktų ir individualių teisės taikymo aktų skirtumai yra šie:1. Norminius teisės aktus leidžia tik tam tikrus įgaliojimus turinčios valstybės institucijos (Seimas, Prezidentas, Vyriausybė, ministerijos ir kt.), tuo tarpu individualius teisės aktus leidžia visos valstybės institucijos, įmonės, pavieniai pareigūnai (pvz., priėmimo į darbą, atleidimo iš darbo teisės aktus priima visų įmonių, valstybės institucijų vadovai).2. Norminis teisės aktas neturi konkrečiai įvardyto adresato, nes dažniausiai formuluoja bendrąją elgesio taisyklę. Jame nenurodoma, kokiam konkrečiam asmeniui ar institucijai skiriama teisės norma. Tuo tarpu individualūs teisės aktai skiriami konkretiems subjektams: konkrečiam asmeniui, pareigūnui, valstybės institucijai.3. Norminiai teisės aktai turi griežtai apibrėžtą dokumento formą (įstatymas, nutarimas, potvarkis, instrukcija ir kt.) ir tuo skiriasi nuo individualių teisės aktų formos (sprendimas, nuosprendis, nutartis, protokolas, testamentas, įsakymas ir kt.).4. Norminiai teisės aktai skirti reguliuoti tipiškiausius, visuotinius santykius, o individualūs teisės aktai - konkrečius gyvenimo atvejus, situacijas.5. Norminis teisės aktas yra nuolatinis paliepimas, o individualus teisės aktas – vienkartinis paliepimas.Teisės norminių aktų struktūra. Teisės norminių aktų struktūra nėra vienoda. Ji priklauso nuo akto rūšies, reikšmės ir kt.Daugelis teisės norminių aktų neturi bendrosios ir specialiosios dalių, preambulės, papildomų elementų, tačiau daugelio iš jų struktūra tokia:1. Įvadinė dalis: subjekto, išleidusio norminį teisės aktą, pavadinimas; teisės normų akto rūšis; akto turinio pavadinimas;

teisės akto priėmimo data, numeris ir priėmimo vieta; preambulė, kurioje nurodomi norminio teisės akto išleidimo tikslai, motyvai ir kita.2. Norminė dalis – pagrindinė, nes joje išdėstomos pačios teisės normos.3. Teisinės atsakomybės rūšį ir tvarką nustatanti norminio teisės akto dalis.Ši dalis gali būti banketinė.4. Baigiamoji dalis. Joje formuluojami tokie teisės akto požymiai: a) nuoroda į galiojančias teisės normas, kurios panaikinamos įsigaliojus naujosioms; b) akto įsigaliojimo laikas;c) teisės aktą pasirašiusio pareigūno pareigos, vardas ir pavardė.Teisės norminio akto struktūrą gali papildyti priedai, nuorodos.Teisinės tvarkos hierarchijaVisi teisės aktai funkcionuoja kaip vientisa sistema, kuriai būdingi šie požymiai: hierarkiškumas, suderinamumas, abipusė sąveika, specializacija, ir diferenciacija pagal teisės šakas.Teisės aktų hierarchija – sistema, sudaryta iš pakopų, susijusių pavaldumo ryšiais.Teisine tvarka primena piramidės struktūrą, kurios viršuje yra: konstitucija, bendrieji įstatymai, įstatymų lydimieji aktai, individualių teisės normų aktai: teismų sprendimai, nuosprendžiai, piliečių testamentai, civiliniai sandoriai. Ši hierarchija grindžiama juridinės galios diferencijavimu; žemesnę vieta hierarchijoje užimantis teisės aktas neturi prieštarauti aukščiau esančiam.Teisės normų aktų galiojimas, laiko, teritorijos ir asmenų atžvilgiuNorminių teisės aktų galiojimo laikas – tai laiko tarpas nuo akto įsigaliojimo pradžios iki jo galiojimo pabaigos.Galiojimo pradžia – tai data, nuo kurios galima naudotis teisės akte suformuluotomis teisės normomis, jas taikyti, jų laikytis ir jas vykdyti.Galiojimo pradžia: a) nuo akto priėmimo momento;b) nuo akto patvirtinimo dienos (patvirtina įsakymu vadovas);c) nuo akto paskelbimo dienos (įstatymai);d) kitą dieną po akto paskelbimo “Valstybės žiniose” (poįstatyminiai aktai);e) nuo teisės akto faktinio gavimo dienos (kanc. knygos, kurjeris, el. paštas);f) nuo datos, nurodytos pačiame akte;g) atsiradus tam tikroms aplinkybėms.Galiojimo pabaiga:a) baigiasi akto galiojimo laikas, jei nurodytas tame pačiame teisės akte;b) kompetentinga institucija kitu teisės aktu tiesiogiai panaikina norminį teisės aktą;c) išleidžiamas naujas norminis teisės aktas, kuris reguliuoja tuos pačius visuomeninius santykius;d) Konstitucinis teismas nutarimu pripažįsta įstatymą, prieštaraujantį Konstitucijai.Lex retro non agit –(įstatymas atgal negalioja). Įstatymo ar kito teisės akto galia yra nukreipta į ateitį.Išimtis: BA ir AA:a) panaikina veikos baudžiamumą;b) švelnina bausmę.Šiais atvejais įstatymas galioja atgal ne todėl, kad “taip pasakyta pačiame įstatyme”, o kad tai teisinga (atspindi gyvenimo dinamiškumą) ir todėl turi būti pasakyta įstatyme.NORMINIŲ TEISĖS AKTŲ GALIOJIMAS TERITORIJOS ATŽVILGIUGeografinė ir teisinė valstybės teritorijos sampratos nesutampa. Teisinė teritorijos samprata yra platesnė nei geografinė.Teisinė Lietuvos teritorija:o valstybės sienomis apribota sausumos teritorija;o vidaus ir teritoriniai Baltijos jūros vandenys;o oro erdvė virš sausumos;o žemės gelmės;o Lietuvos ambasadų teritorijos užsienio valstybėse;o visi laivai su Lietuvos vėliava, esantys atviroje jūroje;karo laivai, esantys kitų šalių teritoriniuose vandenyse;o skraidančių ir kosminių aparatų kabinos, esančios atmosferoje.

NORMINIŲ TEISĖS AKTŲ GALIOJIMAS ASMENŲ ATŽVILGIUTeisės normų aktų nustatyti nurodymai ir paliepimai galioja visiems asmenims, kurie yra tų aktų galiojimo teritorijoje. Tačiau kai kurie norminiai teisės aktai galioja tik tam tikrai gyventojų daliai, kuriai jie tiesiogiai adresuojami.

Norminių teisės aktų galiojimo riboms turi reikšmės teisės subjekto amžius.o nuo 18 m. visi teisės aktai;o nuo 16 m. administracinė atsakomybė;o nuo 16 m. baudžiamoji atsakomybė;o nuo 14 - 16 m. baudžiamoji atsakomybė (BK 11str.);

Administracinių teisių pažeidimų kodeksas ir baudžiamieji įstatymai netaikomi pareigūnams, turintiems diplomatinį imunitetą arba aukščiausių valstybės institucijų pareigūno asmens neliečiamybės teisę.

12 tema. Teisės normų sisteminimo poreikis.• Teisės sistemos sąvoka, jos skirtumas nuo teisės normų sistemos• Teisės normų sisteminimo lygmenys• Teisės normų sistemos sudarymo metodologiniai pagrindai• Teisės šakų katalogas ir bendra jų charekteristika• Teisės aktų sisteminimo rūšys: Tėisės aktų inkorporacija• Teisės akto konsolidacija• Teisės aktų kodifikacijaTeisės sistemos sąvoka, jos skirtumas nuo teisės normų sistemosTeisės normų sistema – visuma tarpusavyje susijusių teisės normų(teisės institutų, pošakių, šakų), iš vidaus sujungtų tos pačios teisės sampratos, tų pačių strateginių teisinio reguliavimo tikslų ir metodų. Teisės sistema apima ne tik teisės normų , bet ir teisės principų sistemą. Pagrindinis teisės šakos požymis – teisės normų (šakų) įvairovės vienovė, kuri reiškiasi teisės sampratos ir teisinio reguliavimo tikslų(saugoti žmogaus teises) bendrumu.Teisės sistema – tai teisės normų visumos egzistavimo ir veikimo būdas, kur visos teisės normos suorganizuotos į teisės institutus, pošakius, šakas, susijusias tarpusavio priklausomybe ir veikia garantuodamos viena kitos veiksmingumą.Teisės normų sisteminimo lygmenysPirasis lygmuo: teisės institutas – tai t.n. grupė, jungianti teisės normas, reguliuojančias tam tikrą visuomeninių santykių rūšį jai būdingų metodu ir sudaranti teisės pošakio ar teisės šakos dalį. pav.: ieškinio senaties, paveldėjimo institutas civilinėje teisėje, būtinosios ginties, nepakaltinamumo ik kt.Antras l. : teisės pošakis, jungiantis kelis teisės institutus ir sudarantis savarankiška teisės šakos dalį. Trečiasis l. : teisės šaka – plačiausios apimties t.n. grupė, apimanti teisės institutus, teisės pošakius ir reguliuojanti vienos rūšies visuomeninius santykius jai budingu metodu. Teisės šakos kyla iš teisinio reguliavimo diferenciacijos ir integracijos.

Savarankiškos teisės šakos atsiradimo sąlygos:1. visuomeninių santykių savitumo laipsnis.2. jų socialinė svarba;3. nebuvimas galimybės tuos santykius reguliuoti jau turimų teisės šakų normomis; 4. būtinybė taikyti šiai santykių grupei specialų teisinio reguliavimo metodą. Teisinio reguliavimo požymiai:1. kokių teisinių faktų pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutruksta reguliuojami santykiai.2. teisinio santykio dalyvių teisinė padėtis vienas kito atžvilgiu.3. valstybės prievartos priemonių(sankcijų) už teisės normų pažeidimus taikymas, to taikymo tvarka ir sankcijų pobūdis.Teisės normų sistemos sudarymo metodologiniai pagrindaiteisės n. organizuojamos į sistemą 2 loginemis operacijomis – subordinacija ir koordinacija. Subordinacija teisės normos yra telkiamos į vis bendresnius darinius ir galiausiai į teisės šakas, o koordinacija – atskleidžiama vidinė teisės šakų tarpusavio priklausomybė.Teisės šakų katalogas ir bendra jų charekteristikaKonstitucinė teisė – įtvirtina pagrindines žmogaus ir piliečio teises bei pareigas, nustato jų garantijas, valdžios struktūrą, valstybės institucijų sudarymo ir veiklos principus, nuosavybės formas, politinę sistemą, rinkimų sistemą, teritorinį administracinį skirstymą t.t. pagrindinis teisės aktas – konstitucija, kuri yra metodologinis vertybinis visos valstybės teisėkūros teisėtumo pagrindas. Administracinė teisė – reguliuoja visuomeninius santykius, kurie atsiranda valstybes institucijoms vykdant konstitucijos ir įstatymų reikalavimus. Ji nustato ministerijų, departamentu, savivaldybių struktūra ir kompetenciją, jų santykius su piliečiais tvarkant ir prižiūrint ūkinė ar kitokią piliečių veiklą.Adm.proceso t. – nustato tvarką, kuria teismai sprendžia adm. ginčus, valtstyb. Institucijos ir pareigūnai taiko konstitucinės, admi., finansų, teisės normas. AT išdėstyta- ATPK.Finansų teisės reguliavimo objektas – žmonių santykiai atsirandantys sudarant valstybės biudžeta, jį naudojant, nustatant mokesčių mokėjimo pagrindus ir tvarką, teikiant kreditus, vykdant bankų operacijas, kt. subjektai – valstybė, visi juridiniai ir fiziniai asmenys. Finansų teisės normos susijusios su konstitucine, administracine t. normomis. Metodas – imperatyvusis: valdžios paliepimai, kontrolė, revizijos.Baudžiamoji t. – sistema teises normų, kurios skirtos kitų teisės šakų nustatytiems draudimams garantuoti, įtvirtina valstybės baudžiamosios politikos principus, apibrėžia kokie veiksmai, laikytini nusikalstamais, kokie yra nusikaltusių asmenų patraukimo baudž. Atsak. pagrindai ir sąlygos, sankcijų rūšys, kaltės formos. Metodas – imperatyvusis, pagrindinis teisės aktas – LR baudž. K.Baudž.PT- baudž. Bylų iškėlimas, jų ikiteisminio ir teisminio tyrimo tvarka, baudž.proceso dalyvių teises ir pareigas nagrinėjant baudž. Bylas. Metodas – imperatyvusis, pagrindinis teisės aktas – LRBPK.Civilinė teisė – plačiausia teisės šaka, reguliuojanti turtinius ir asmeninius santykius(garbės, orumo, autorystes). Visa piliečių ir įvairių įmonių ūkinė veikla remiasi civiline teise ( valdymas, pirkimas-pardavimas, dovanojimas, paveldėjimas, nuoma, užstatas, kt.). metodas – dispozityvusis, pagrindinis teisės aktas – LRCK.Civilinio p.t. – sistema teisės normų, kuriuos reglamentuoja teismo ir kitų c.p. dalyvių veiklą nagrinėjant civilinius, darbo, šeimos, ir kt. ginčus. Griežtas proceso normų laikymasis – svarbi materialiosios teises įgyvendinimo tvarka. Pagr. Teises aktas – LRCPK.

Santuokos ir šeimos teise – susijusi su c.t. , ji reguliuoja santuokos nutraukimo ir sudarymo tvarką, sutuoktinių ir jų vaikų tarpusavio santykius, įvaikinimo, rūpybos, šeimos narių turtinius santykius. metodas – savanoriška sutartis, ir privalomas vykdymas pareigų, kylančių iš savanoriškos sutarties. Darbo teisė – reguliuoja darb santykius, atsirandančius iš darbo sutarties; nustato darbo santykiu atsiradimo ir pasibaigimo tvarką, darbo ir poilsio tvarką, darbo užmokesčio dydį, išdirbio normų, kt. darbo santykių subjektai – darbininkai, valstybės tarnautojai, kooperatinės organizacijos, privačių firmų savininkai, , valstybė. Metodas – sutarčių laisvė ir ją ribojančios norminės sutartys, bei imperatyvūs darbo įstatymų nurodymai, pagyrimas, materialusis skatinimas.Žemės teisė – reguliuoja žemės naudojimo ir tvarkymo santykius, nustato skirtingų žemės rūšių teisinį statusą ir kt.Tarptautinė teisė – sistema teisės normų, kurios išreiškia suderintą kolektyvinę tautų(valstybių), esančių tos teisės subjektais, valią.. ji reguliuoja ne valstybės vidaus, o tarptautinius, valstybių tarpusavio santykius. Ji jungia tarptautinę jūrų teisę, tarpt. Oro teisę, tarpt. Sutarčių teisę, diplomatinė, konsulinė, kt.Teisės aktų sisteminimo rūšys: Tėisės aktų inkorporacijaTeises aktų sisteminimas(TAS) – tai įvairių teisės subjektų(valst. Institucijų, firmų, pareigūnų, piliečių ), veikla kuria siekiama sugrupuoti teisės normų aktus į vientisą sistema siekiant palengvinti jų paiešką, tobulinti jų turinį ir formą, operatyviai ir tiksliai įgyvendinti jų nurodymus. TAS objektasyra tik juridinę galią turintys teisės aktai.Teisės aktų sist. Principai:1. informacijos išsamumas2. informacijos patikimumas3. naudojimosi patogumas.Teisės aktų sist. Reiškiasi: inkorpuracija, konsolidacija, kodifikacija.Inkorpuracija – tokia sisteminimo forma, kai tam tikri teisės aktai chronologine, abėcėline, sistemine, dalykine tvarka yra ištisai ar iš dalies sujungiami į rinkinius.ypatumas, kad ją atliekant nekeičiamas jungiamų į rinkinį t.a.turinys ir forma. Tai tik išorinis t.a. apdorojimas. Atliekant inkorp. Iš t.a.teksto pašalinami tie skyriai, straipsniai, punktai, pastraipos, kurie yra pripazinti netekusiais galios ar faktiškai neveikiančiais. Itraukiami visi padaryti tų aktų pakeitimai ir papildymai nurodant oficialius aktų rekvizitus:akto pavadinimą, išleidimo subjektą, pakeitimo ar papildymo data, akto numerį. Tai išorinis paviršinis sisteminimas.Inkorp. Pagal leidžiamų rinkinių juridinę galią yra skirstoma:1. oficialioji- atliekama kompetetingų teisėkūros institucijų pavedimu ir jų vardu.ją remiantis laikomas t.a. oficialiu.oficialus rinkinys turi pirmumo teisę.2. pusiau oficiali – kai t.a. rinkinį parengia ir išleidžia institucija, turinti teisėkuros įgaliojimą.bet nera teisekūros institucijos tvirtinamas oficialiai, todėl t.a. tekstas nėra oficialus. 3. Neoficialiaja ink. – atlieka įvairios organizacijos, valstyb. Ir privačios leidyklos, mokslo istaigos, firmos, pareigūnai, privatūs asmenys, kurie neturi specialių teisėkūros instit. Įgaliojimų leisti rinkinius. Jais negalima remtis kuriant ar taikant teisę.Pagal tekstų išdėstymo pobūdi t.a. rinkinius skirstome:1. chronologinius – pagal jų išleidimo datą. 2. sisteminius – pagal teminius skyrius, teises a. turinį, dalykine tvarka.Pagal aprėpiamos medž. Apimtį gali būti: 1. visuotinė- įtraukiami visi šalies teisės aktai. 2. daline – tik kai kurias socialinio gyvenimo sritis reglamentuojantys teisės aktai.Teisės akto konsolidacijaKonsolidacija – sisteminimo forma, kai daugelis t.a. , reguliuojančių tą pačią socialinių santykių sritį, sujungiami į vieną apibendrintą teisės aktą. Tai tam tikra teisėkūros rūšis, jo savitumas, kad naujas sustambintas t.a. nekeičia teisinio reguliavimo turinio, galiojančios teisės .sukuriama bendra loginė būsimo akto struktūra, daroma teisinių formuluočių redakcija, tik išorinė, stilistinė, šalinami prieštaravimai, pasikartojimai, trumpinamas apkrautas tekstas.Teisės aktų kodifikacijaKodifikacija- tai tam tikrą socialinių santykių sritį reguliuojančių t.a. jungimas į vientisą sistemą perdirbant jų turinį ir formą. Tai teisėkūros tobulinimo forma, naujų teisės normų kūryba, kuria siekiama užpildyti teisinio reguliavimo spragas, sukurti naujas normas. POŽYMIAI: 1. formuluojamos normos, kurios reguliuoja svarbiausius, esminius visuomeninio gyvenimo klausimus, nustato norminius teisės šakos pagrindus;2.sukurtas t.a. reguliuoja plačią santykių srytį;1. yra suvestas aktas, sutvarkantis tarpusavyje susijusius teisinius nurodymus;2. siekiama sukurti pastovesnes teisės normas, skirtas ilgai galioti3. visada yra reikšmingas teisinės kūrybos aktas, sudėtingos struktūros.Kodifik. Rūšys:1. visuotine kod. – siekiama susisteminti visų pagrindinių teisės šakų normų aktus;2. šakinė kod. – apimanti vienos teiės šakos įstatymus;;3. speciali kod. – išleidimas aktų, reguliuojančių tam tikram teises institutui būdingus socialinius santykius.Kodif. Aktai gali būti išreikšti įvairia forma:įstatymų pagrindai, įstatai, nuostatai, taisyklės, kt.paplitusi- kodeksai, stambiausias suvestinis taikymo aktas, konkrečiai reglamentuojantis tam tikrą santykių srytį, jis apima tam tikros šakos normas(BK), arba tik pačią svarb. Teisės normos dalį.13 tema. Teisėkūra• Teisėkūros sąvoka• Teisėkūros subjektai• Teisėkūros būdai ir rūšys• Teisėkuros stadijos• Teisėkūros principai• Teisėkūros juridinė technika• Konstitucinė teisėkūros kontrolė

• Sprendimų priėmimas Europos Sąjungoje

Teisėkūros sąvokaTeisėkūra – tai visuomenės ar įgaliotų valstybės institucijų veikla, kuria siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti teisės normas atsižvelgiant į visų visuomenės narių teisių ir teisėtų interesų apsaugos bei įgyvendinimo poreikius.Platesniu požiūriu teisėkūra – procesas nuo teisinio sumanymo, teisinės idėjos suformulavimo iki teisės normos priėmimo ir paskelbimo (promulgacijos).Teisėkūra yra tas momentas, nuo kurio į teisės tapsmą įsitraukia valstybė. Teisine kūryba valstybė tampa institucine teisės dalimi.Teisėkūros tikslas demokratinėje visuomenėje – formuluoti teisės normas siekiant užtikrinti žmogaus teisių saugą ir jų įgyvendinimą.Teisėkūros subjektaiTeisėkūros subjektai – valstybinės valdžios institucijos (parlamentas, savivaldybės), tauta (referendumas –sprendžiamasis, patariamasis, ratifikacinis), valstybinio valdymo institucijos (prezidentas, departamentai), nevalstybinės organizacijos (darbo taisyklės).Pagrindinis teisėkūros subjektas atstovaujamosios demokratijos sąlygomis :1. tam įgaliotos valstybės institucijos: parlamentas, prezidentas, vyriausybė, ministerijos, ministrai, savivaldybių tarybos, teismai (Lietuvoje oficialiai nepripažįstama)2. pati tauta – kai ji pareiškia savo valią referendumu.3. kitos valstybės institucijos ir piliečių susivienijimai gali būti teisėkūros subjektai tik kompetetingoms valstybės institucijoms sankcionuojant jų kuriamas elgesio taisykles.Teisėkūros būdai ir rūšysTeisėkūros būdai: 1) originalioji kūryba, 2) sankcionavimas (papročio), 3) ratifikavimas.Teisėkūros rūšys:1) valstybinių institucijų: a) originalioji teisėkūra, b) sankcionuota, c) deleguota (Lietuvoj nenumato),2) piliečių (referendumas),3) sutartinė teisės n formuluojamos konstitucinio, ekonominio it kt sutartyse. Remiantis valstybės aktyvumu kuriant teisę, skiriami keli teisės normų kūrimo būdai:1) originalioji kūryba – kai sukuriama nauja, visuomenėje neegzistavusi teisinio reguliavimo priemonė – elgesio taisyklė.2) Sankcionavimas – tai oficiali kompetentingos valstybės institucijos procedūra, kuria patvirtinama (sankcionuojama) jau esama elgesio taisyklė suteikiant jai teisės normos statusą. – visuotinį privalomumą.3) Ratifikavimas – speciali sankcionavimo rūšis, kai parlamentas vadovaudamasis tam tikra procedūra patvirtina tarptautinės sutarties, deklaracijos, konvencijos nustatytą elgesio taisyklę, suteikia jai įstatymo galią ir kartu įtraukia ją į nacionalinės teisės sistemą.Atsižvelgiant į teisės normų kūrimo būdus, teisėkūra skirstoma į rūšis.I. ORIGINALIOJI TEISĖKŪRA Tai kompetentingų valstybės institucijų (parlamento, prezidento, vyriausybės, ministerijų, departamentų, savivaldybių tarybų ar kt.valstybės institucijų) kūrybinė veikla, kuria sukuriama nauja elgesio taisyklė – teisės norma.Pagal subjektą originalioji teisėkūra gali būti:1. Tautos referendumas - tai tokia teisėkūros rūšis, kai pati tauta visuotiniu balsavimu priima konstitucijos ar konkretaus įstatymo nuostatas reglamentuoti vidaus ar užsienio politiką.Referendumas yra tiesioginės demokratijos institutas, kurio esmę nusako du pagrindiniai požymiai:1) tautos suverenių galių (suprema potestas) tiesioginis pareiškimas; ir 2) priimtų aktų speciali juridinė galia, kuri konkretinama tokiais požymiais: tik referendumu gali būti keičiamos konstitucijos I skirsnio “Lietuvos valstybė” bei XIV skirsnio “Konstitucijos keitimas” nuostatos; referendumu priimtos nuostatos ar kitas sprendimas yra galutinis ir nereikalingas kurios nors institucijos patvirtinimo.; referendumu priimti sprendimai įsigalioja kitą dieną po paskelbimo; referendumu priimtos nuostatos gali būti pakeistos ar panaikintos tik referendumu.

Referendumai gali būti skirstomi į: sprendžiamuosius – tai tokia tautos valios pareiškimo teisėkūros forma, kai tauta visuotiniu balsavimu priima įstatymus ar jų nuostatas.

patariamuosius – teikiami svarstyti klausimai, apie kuriuos valdžios institucijos siekia sužinoti tautos nuomonę konkrečiu klausimu, kurį valstybės institucijos rengiasi reglamentuoti. Ratifikacinius – kai tauta išreiškia pritarimą ar nepritarimą parlamento priimtam įstatymui arba valstybės institucijų pasirašytai tarptautinei sutarčiai.2. Kompetentingų valstybės institucijų – t.y. deleguota arba įgaliota teisėkūra – tai tokia originaliosios teisėkūros rūšis, kai kompetentinga valstybės institucija (pvz.parlamentas) paveda kitai valstybės institucijai (prezidentui, vyriausybei) išleisti įstatymo galią turintį teisės normų aktą. (LR Konstitucija nenumato deleguotos įstatymų teisėkūros.)II SANKCIONUOTA TEISĖKŪRAJi nesukuria originalios teisės normos, o tik sankcionuoja (patvirtina) jau egzistuojančią elgesio taisyklę, t.y. skelbia ją teisės norma ir įpareigoja garantuoti jos vykdymą valstybės prievarta. Sankcionuotos teisėkūros pavyzdžiai gali būti papročių sankcionavimas.Teisėkuros stadijos1) teisės normų akto parengimasprocedūros: įstatymų leidybos iniciatyvos teisės įgyvendinimas (pirminio norminio teisės akto projekto parengimas, arba teisinis siūlymas, projekto registravimas Tai leidimas siūlyti Seimui priimti ir išleisti tam tikrą norminį teisės aktą – turi seimo nariai, prezidentas, vyriausybė, 50 tūkst. Rinkėjų;) projekto svarstymas pagal tam tikras procedūras projekto priėmimas (įstatymas priimtas, jeigu balsavo daugiau kaip 50 proc. dalyvavusių posėdyje)2) teisės normų akto priėmimas ir paskelbimas.procedūros: Norminio teisės akto pasirašymas ir paskelbimas (promulgavimas) Teisės akto įsigaliojimas.Pirmoji stadija prasideda nuo teisinės idėjos susiformavimo ir jos paplitimo visuomenėje.Kiekviena pažangi socialinė idėja tame tarpe teisinė, aplenkia esamą visuomenės sąmonės ir visuomeninių santykių brandos lygį. Šitaip pasireiškia šios idėjos varomoji, kuriamoji galia. Bet dėl šio radikalumo ji sutinka ir tam tikrą pasipriešinimą visuomenėje. Juo visuomenė demokratiškesnė (jokia socialinė grupė neturi ekonominės ar politinės persvaros), juo plačiau visuomeninė tvarka pagrįsta įvairių socialinių grupių interesų kompromisu, tuo lengviau joje prasiskina kelią naujos idėjos, taip pat teisinės.Susiformavus teisinei idėjai, kyla reikalas ją svarstyti parlamentui ir paversti teisės norma. Todėl teisinės idėjos kelias prasideda nuo įstatymų iniciatyvos teisės įgyvendinimo.Įstatymo projekto pasirašymas ir paskelbimas spaudoje yra tas momentas, nuo kurio įstatymo projektas tampa įstatymu – realia socialinius santykius norminančia jėga. Tai visuomenės informavimas, kokio elgesio iš jos reikalaujama.Teisėkūros principaiTeisėtumo principas:Jis reikalauja, kad valstybės institucijos, kurdamos norminius teisės aktus, neviršytų savo kompetencijos, laikytųsi kiekvienai norminių teisės aktų rūšiai nustatytos tų aktų priėmimo ir išleidimo tvarkos (procedūrų) ir subordinacijos pagal juridinę galią.Teisėtumo principas teisinėje valstybėje reiškia ne tik formos, bet ir turinio teisėtumą: konkretus teisės aktas turi neprieštarauti ne tik aukštesnę juridinę galią turinčiam teisės aktui, bet ir pagrindinėms žmogaus teisėms; jis neturi įtvirtinti įstatymų leidėjo savivalės tų teisių atžvilgiu.Teisėkūros demokratiškumas ir viešumas:Šiuo principu siekiama sudaryti sąlygas įsitraukti į teisėkūrą visuomenei. Gautas visuomenės pastabas įstatymų leidėjas privalo svarstyti, jų pagrindu tobulinti rengiamo įstatymo projektą siekiant skirtingų interesų kompromiso ir bendros gerovės.Teisėkūros profesionalumas:Įstatymo kūrėjas yra įpareigojamas gerai išanalizuoti, pažinti žmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo poreikius, reikalaujančius atitinkamo teisinio reguliavimo; privalo prognozuoti priimamo teisės akto padarinius.Socialinio kompromiso principas:Įpareigoja įstatymų leidėją įkūnyti priimamų teisės aktų normose vienodą visų socialinių grupių interesų apsaugą, o jiems susipriešinus, jų priešpriešą įveikinėti abipusėmis nuolaidomis (kompromisu). Socialiniu kompromisu pagrįsti įstatymai palaiko socialinę santarvę ir socialinį stabilumą, o jų vykdymas užtikrinamas minimalia valstybės prievarta.Išsamumo principas:Parlamentas turi laiku išleisti įstatymus reikalingus įvykdyti pagrindinius Konstitucijos paliepimus, kad piliečiai turėtų visas Konstitucijoje nurodytas teisines priemones apsaugoti ir operatyviai, mažiausiomis pastangomis įgyvendinti savo konstitucines teises.Daugumos principas:Jis įtvirtintas Konstitucijoje kaip Seimo ir kitų atstovaujamųjų institucijų veiklos, įstatymų ir kitokių sprendimų priėmimo procedūros principas. Tačiau daugumos principas gali būti ir diktato principas, legalizuojantis mažumos teisių pažeidimą. Dauguma nėra teisė pažeisti mažumos teises. Todėl jis kuriant teisę neturi pakeisti socialinio kompromiso principo.Ekonomiškumo principas:Įstatymo projektas turi būti rengiamas, o priimtas įstatymas vykdomas mažiausiomis laiko, energijos, medžiagų ir kitokiomis sąnaudomis.Teisėkūros juridinė technika

Juridinė teisėkūros technika – tai sistema kalbinių, loginių ir organizacinių priemonių bei procedūrų, kuriomis formuluojamos, aiškinamos ir struktūriškai išdėstomos teisės normos, rengiami, sudaromi, įforminami, išleidžiami, sisteminami, saugomi ir randami teisės normų aktai.Įstatymų leidėjui privalu: Pažinti įvairių socialinių grupių ir visuomenės apskritai interesus, toje visuomenėje susiklosčiusius papročius, tradicijas, visuomenės daugumos ekonomines, intelektines, psichologines galimybes vykdyti projektuojamo įstatymo nustatomą tvarką ir į tai atsižvelgiant reguliuoti socialinius santykius; Panaudoti teisėkūrai mokslo ir technikos laimėjimus; Palyginti projektuojamą įstatymą ne tik su panašiais praeityje taikytais teisinio reguliavimo būdais ar su dabar galiojančiais kitų šalių įstatymais, bet ir su kitais tos pačios socialinių santykių rūšies reguliatoriais (dorovės normomis, visuomeninių organizacijų normomis) ir kita.Juridinei teisėkūros technikai keliami du tikslai:1) racionaliai reguliuoti visuomeninius santykius, vengti norminimo spragų, padėti taupiausiomis priemonėmis siekti bendrųjų teisėkūros tikslų;2) formuluoti ir išdėstyti teisės normas taip, kad jų adresatai (asmenys) aiškiai suprastų jiems nustatomų teisių ir pareigų turinį bei pobūdį, taip pat teisinius faktus, kurių pagrindu tos teisės ir pareigos atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia.Siekiant šių tikslų, teisėkūros technikos taisyklės skirstomos į tris rūšis:1) išorinio norminių teisės aktų tvarkymo taisyklės2) norminio teisės akto struktūrai keliami reikalavimai3) teisės normų kalbai keliami reikalavimai.1) Išorinio norminių teisės aktų tvarkymo taisyklėsKiekvienas teisės aktas privalo turėti išorinius rekvizitus (požymius), rodančius jo juridinę galią, reguliavimo objektą, galiojimo sritį, suteikiančius dokumentui oficialumo.Kiekvienas norminis teisės aktas turi turėti: Rūšies pavadinimą, Sudariusios institucijos ar pareigūno pavadinimą, Pavadinimą atspindintį teisės akto turinį, Reguliavimo objektą Sudarymo vieta ir data, eilės numeris Jį pasirašiusio pareigūno pareigybė, vardas ir pavardėIšvardinti teisės normos akto rekvizitai apibendrinant vadinami akto (dokumento) titulu.2) Norminio teisės akto struktūrai keliami reikalavimaiViename teisės normų akte turi būti išdėstomos tik vienos rūšies teisės normos.Teisės aktas turi turėti pakankamai apibrėžtą reguliavimo objektą ir būti skirtas reguliuoti vienarūšius visuomeninius santykius.Santykius, sudarančius skirtingų teisės šakų objektą, reguliuoja atskiri teisės aktai. Teisės normų aktuose: pirmiau išdėstomos bendrosios normos, paskui – specialiosios, konkretinančios pirmąsias; pirmiau – materialiosios teisės normos, paskui – proceso teisės.3) Teisės normų kalbai keliami reikalavimai.Nuo kalbos priemonių tikslumo labai priklauso teisinio mąstymo aiškumas, tikslumas, o galiausiai – ir žmogaus teisių gynybos operatyvumas, rezultatyvumas.Formuluojant teisės normas, vartojami trijų rūšių terminai: Bendrieji neteisiniai terminai, kuriais žymimos ne teisės, o visiems mokslams bendros sąvokos (asmuo, valstybė, žmogus) Bendrieji teisės terminai – tai žodžiai, kuriais žymimos plačiausios apimties teisės sąvokos, vartojami visuose arba daugelyje teisės mokslų (teisė, teisingumas, teisės pažeidimas) Specialūs teisės terminai, žymintys teisės sąvokas, vartojamas tik kai kuriuose teisės moksluose (netesybos, administracinė atsakomybė, ranga)Kad tinkamai išreikštų teisinius nurodymus ir paliepimus terminams keliami reikalavimai: Terminų vienareikšmiškumas. Reikalauja, kad teisės normos būtų formuluojamos trumpai, tiksliai ir apibrėžtai, kad teisės ir pareigos, jų atsiradimo, pasikeitimo ar išnykimo pagrindai būtų lengvai ir vienareikšmiškai atpažįstami, suprantami, kad žodinis teisės normų tekstas nesiskirtų nuo loginės jų prasmės.

Teisės terminijos vienovė – įvairiuose teisės normų aktuose teisės terminai turi būti vartojami ta pačia prasme. Termino prasmė – tai ta sąvoka (esminiai žymimo objekto požymiai), kurią terminas žymi. Negalima vienu terminu žymėti kelių teisės sąvokų arba keliais terminais – vienos sąvokos. Teisės akte turi būti vartojami visuotinai teisės moksle ir teisės praktikoje pripažinti terminai. Terminų tikslumo ir apibrėžtumo gali būti siekiama legaliomis definicijomis (definicinės normos), kuriomis yra apibrėžiami terminai, pateikiami jų aiškinimai, būtini teisės akto adresatams. Santykinis teisės terminų pastovumas kaip jų vienareikšmio suvokimo sąlyga. Teisės normų formuluotės turi pasižymėti tam tikru standartiškumu, gramatiniu vienodumu ir stabilumu. Nauji teisės terminai turi ateiti į oficialių teisės aktų terminiją per teisės mokslą, kur pirmiausia suformuojama, pagrindžiama ir logiškai legalizuojama tokio termino prasmė – teisinė sąvoka.

Teisės kalbos (terminų) ekonomiškumas. Teisės norma formuluojama naudojant mažiausiai kalbos priemonių (žodžių).Juridinė teisėkūros technika padeda aiškiau išreikšti įstatymų leidėjo valią, žmogaus teisių apsaugos poreikius, palengvina teisės normų paiešką, jų įgyvendinimą, racionalizuoja visą teisinį procesą.Konstitucinė teisėkūros kontrolėSprendimų priėmimas Europos Sąjungoje14 tema. Teisinis reguliavimas kaip socialinio reguliavimo rūšys• Socialinis reguliavimas ir jo priežastys• Teisinio reguliavimo sąvoka ir vieta socialinio reguliavimo sistemoje• Teisinio reguliavimo objektas (sfera) ir jo priklausomybė nuo teisės sampratos• Teisinio reguliavimo metodai• Teisinio reguliavimo stadijos• Teisinio reguliavimo subjektai

Socialinis reguliavimas ir jo priežastys• visų karo prieš visus busenos panaikinimo butinybe• minimalaus visuomeninio saugumo garantavimas• galimybes prognozuoti kitu elgesi sudarymo butinybe• visuomeniniu santykiu stabilumo uztikrinimo butinybe• zmogaus pazeidziamumas• ribotas zmogaus altruizmas. jo elgesys turi buti kontroliuojamas del jo egoizmo.• istekliu, kuriais naudojasi zmogus, ribotumas.SN – tai elgesio taisyklės, kurios skirtos norminti (reguliuoti) žm. tarpusavio santykius ir kurių vykdymas garantuotas santykio dalyvių abipuse nauda, t.p. valstybinio arba visuomeninio poveikio priemonėmis. Teisinio reguliavimo sąvoka ir vieta socialinio reguliavimo sistemojeTEISINIO REGULIAVIMO SĄVOKATeisinis reguliavimas – tai praktiškai funkcionuojanti (veikianti) teisės samprata. Iš jo poreikių kyla atitinkamos orientacijos teisinės idėjos, teisės normos, teisinės organizacinės procedūros. Visos teisės sąvokos įsiprasmina kaip teisinio poveikio žmonių elgesiui priemonės, o pati teisėkūra – kaip tokių priemonių gamyba.Teisinis reguliavimas – tai tokia socialinio reguliavimo rūšis, arba forma, kai teisinis poveikis žmonių elgesiui yra daromas teisės normomis.Reguliuoti žmonių elgesį – tai jį modeliuoti subjektinėmis teisėmis (leidimais) ir pareigomis (draudimais, pareigomis).Šiuo modeliavimu daromas tiesioginis poveikis žmonių elgesiui, jų santykiams, kreipiant tą elgesį ir visą visuomenės raidą įstatymų leidėjui norimų vertybių linkme.Teisinis poveikis yra platesnė sąvoka negu teisinis reguliavimas, nes teisinis poveikis daromas ne tik teisės normomis, bet ir teisinėmis idėjomis.Teisinio reguliavimo priežastys klasinėje ir demokratinėje valstybėse yra skirtingos: Klasinėje valstybėje – teisinėmis priemonėmis reguliuojamas žmonių elgesys siekiant legalizuoti (sunorminti) vienų socialinių grupių agresiją kitų grupių atžvilgiu, organizuotu būdu slopinti pavergtųjų pasipriešinimą. Reguliavimu siekiama suteikti vienai grupei pareigomis negarantuotų teisių (privilegijų), o kitai socialinei grupei – primesti prievoles. Tokiu reguliavimu įtvirtinamas vienų viešpatavimas ir kitų pavergimas. Demokratinėje valstybėje – derinti priešingų grupių interesus ir tokiu būdu įtvirtinti bei palaikyti visuomenėje socialinę santarvę bei rimtį. Siekiama užtikrinti visų visuomenės narių laisvę plėtojant teisę ne kaip socialinio pavergimo, o kaip visų išlaisvinimo priemonę.Teisinis reguliavimas atskiriamas nuo kitų socialinio reguliavimo formų apibrėžiant jo objektą, t.y. išsiaiškinant, koks žmonių elgesys reguliuojamas teisės normomis, kad nereikėtų naudotis juridinio poveikio priemonėmis ten, kur to paties galima pasiekti neteisinio reguliavimo priemonėmis.Teisinio reguliavimo objektas (sfera) ir jo priklausomybė nuo teisės sampratosTeisinio reguliavimo objektas – tai tas socialinis žmonių elgesys, kuriam daromas poveikis teisės normomis.Socialinis elgesys – tai žmonių tarpusavio santykiai, kurių pagrindu žmonės siekia apsaugoti ir įgyvendinti savo teises ir interesus.Teisės normos reguliuoja ne visus žmonių santykius, o tik reikšmingiausius apsaugoti ar įgyvendinti žmogaus teises.Teisės normos nereguliuoja draugystės, religinių įsitikinimų, kai kurių šeimos vidaus santykių, pvz., vyro ir žmonos teisių bei pareigų pasiskirstymo šeimoje, nes tai nėra kitų žmonių teisėms reikšmingi santykiai. Nekorektiška būtų teisės normomis įpareigoti studentą skolinti savo kolegai paskaitų užrašus. Tai kartu būtų ir asmens teisių autonomiškumo paneigimas, formuotųsi nuostata, kad asmuo negali savo nuožiūra disponuoti jokiomis savo teisėmis. Tai reikštų kraštutinį, totalitarinį režimą, ištisai disponuojantį asmeniu.Pats asmens autonomiškumo pripažinimas jau tampa prielaida, kad teisinis reguliavimas negali būti visuotinis; turi būti nustatoma riba, kuri saugotų asmens teisių autonomiškumą ir neleistų į tą sritį įeiti valstybės vykdomam teisiniam reguliavimui.Teisinio reguliavimo apimtis tiesiogiai priklauso nuo teisės sampratos pobūdžio.Remiantis normatyvistine (etatistine) teisės samprata, kuri teisę tapatina su įstatymu, teisinio reguliavimo sritis apribojama tik įstatymo nuorodomis.

Reguliuoti reiškia įsakmiai ar detaliai nurodinėti visuomeninio santykio dalyviams visas įmanomas teises ir pareigas bei tų teisių r pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar išnykimo pagrindus. Teisinis reguliavimas gali skverbtis į žmonių elgesį tiek, kiek įstatymų leidėjas laiko reikalinga.Nėra jokių nuo įstatymo leidėjo valios nepriklausomų ribų, kurių negalėtų peržengti reglamentuojanti valstybės valia.Objekto požiūriu normatyvistinis teisinis reguliavimas gali būti visuotinis, o metodo požiūriu – imperatyvus.Remiantis pilietine (demokratine) teisės samprata, kuri pripažįsta prigimtines žmogaus teises ir iš jų išplaukiantį asmens autonomiškumą, teisinis reguliavimas negali būti visuotinis.Pripažįstama, kad yra privatus žmogaus gyvenimas, kuris sudaro asmens neliečiamumo sritį. Gali būti reguliuojama pozityviosios teisės priemonėmis tik iki tam tikros ribos, kiek tai reikalinga garantuoti visų gerovę. Pripažįstamas ir toks teisinis reguliavimas, kai patiems piliečiams suteikiama teisė riboti savo elgesį vienas kito atžvilgiu.Remiantis pilietine teisės samprata, pripažįstamas teisinio reguliavimo ribų objektyvumas ir dispozityvaus metodo dominantė.Konkretinti teisinio reguliavimo sritį – tai klausti, kokie socialiniai santykiai, kokiu mastu teisinėje valstybėje patenka į teisinio reguliavimo sritį?Teisės normomis pirmiausia reguliuojami tie žmonių santykiai, kurie turi pirmaeilės reikšmės apsaugoti arba įgyvendinti žmogaus teises:1) turtiniai žmonių santykiai, nes turtas (vartojamosios vertės) yra žmogaus biologinės ir kultūrinės egzistencijos įtvirtinimo priemonė, visų žmogaus teisių ir laisvių tikrovės pagrindas ir garantas. Ekonomiškai nuskurdęs asmuo yra ne tik beteisis, bet konfliktiškas teisės atžvilgiu, nes nepajėgus vykdyti pareigas, kurios garantuoja naudojimąsi tam tikromis teisėmis. Turtiniai santykiai apima dvi pagrindines žmogaus veiklos sritis – gamybą ir mainus. Svarbiausi yra nuosavybės santykiai.2) Žmonių santykiai, atsirandantys valdant valstybę. Tai dažniausiai valdžios institucijų, pareigūnų, piliečių ar jų susivienijimų tarpusavio santykiai. Kadangi valdžios pareigūnai yra gavę iš tautos apibrėžtus įgaliojimus veikti tautos vardu ir tautos interesais, tai, vykdydami juos, įgyja teisę leisti visiems privalomus paliepimus ir kartu reikalauti, kad šie būtų visų besąlygiškai vykdomi. Tokių įgaliojimų turėjimas sudaro galimybę jais piktnaudžiauti. Todėl valdinių įgaliojimų įgijimas, naudojimasis jais turi būti griežtai reglamentuotas teisės normomis, t.p. kuriamas kontrolės mechanizmas.3) Teisėsaugos santykiai, atsirandantys užkertant kelią visuomeninės tvarkos pažeidimams, patraukiant teisės pažeidėjus teisinėn atsakomybėn ir įgyvendinant jiems paskirtas teisinio poveikio priemones.Tai pagrindinės visuomeninių santykių rūšys, kurios tiesiogiai patenka į teisinio reguliavimo sritį (yra to reguliavimo objektas).Bet ir šių trijų grupių ne visi visuomeniniai santykiai yra reguliuojami teisės normomis. Pvz., teisės normomis nėra reguliuojami techninės kūrybos santykiai. Teisinio reguliavimo sritis nesutampa su abstrakčiu visuomeninių santykių skirstymu į turtinius, valdymo, teisėsaugos santykius.Siekiant suvokti, kokie visuomeniniai santykiai patenka į teisinio reguliavimo sritį, reikia vadovautis ne tik turiningaisiais, bet ir formaliais tų santykių požymiais.Socialiniai santykiai patenka į teisinio reguliavimo sritį, jeigu yra tokio pobūdžio, kad:1) juos galima išversti į teisės kalbą (formuluoti);2) juos galima kontroliuoti valstybės priemonėmis.3) Jie kartojasi ir yra visuotiniai, kitaip sakant, yra tipiški tos visuomenės politinių, socialinių sąlygų atžvilgiu.Teisinio reguliavimo metodaiTeisinio reguliavimo objektas rodo, kokius socialinius santykius reguliuoja konkreti teisė, o teisinio reguliavimo metodas – kaip, kokiu būdu ji šitai daro.Metodo pobūdį lemia reguliuojamo objekto specifika: vienaip reikia reguliuoti turtinius santykius ir kitaip – valdymo ar teisėsaugos santykius.Teisinio reguliavimo metodas – tai teisinio poveikio žmonių elgesiui būdų ir priemonių sistema. Jis atsako į klausimą, kaip, kokiu būdu ir kiek reguliuojami visuomeniniai santykiai.Įstatymų leidėjas neturi daug teisinio poveikio priemonių. Siekdamas sukurti naujus visuomeninius santykius ar pakreipti juos kuria nors vertybine linkme, jis gali suformuluoti visuomeninio santykio dalyviams vieną iš trijų paliepimų arba įvairiai derinti juos tarpusavyje:1) elkitės tik šitaip2) taip nesielkite3) elkitės taip, kaip manote esant reikalinga (įgalinimas)Tai pagrindiniai teisinio reguliavimo būdai, kuriuos papildyti pagyrimas, rekomendacija, lengvata.Šių teisinių būdų tarpusavio derinimas sudaro teisinio reguliavimo metodą.Išskiriami du pagrindiniai teisinio reguliavimo metodai: imperatyvusis ir dispozityvusis.Jeigu darant teisinį poveikį vyrauja įpareigojamasis ir draudžiamasis paliepimai, tai turime imperatyvųjį teisinio reguliavimo metodą, o jei leidžiamasis – tai dispozityvųjį.Imperatyvusis teisinio reguliavimo metodas.Esmę sudaro įpareigojamieji ir draudžiamieji paliepimai. Jo esmė: kas nurodyta teisės normose, tą reikia daryti; kas daugiau, tas – už įstatymo ribų ir draudžiama. Galioja principas: viskas, kas nėra tiesiogiai leista įstatymo, draudžiama.Visuomeniniai santykiai negali atsirasti ankščiau negu juos leidžianti teisės norma.Imperatyvųjį reguliavimą apibūdina siekis detaliai ir smulkmeniškai reguliuoti visuomeninio santykio dalyvių elgesį.Šiuo metodu paprastai naudojasi administracinė ir baudžiamoji teisė (materialioji ir proceso)Dispozityvusis reguliavimo metodas

Jo turinį sudaro leidžiamieji ir draudžiamieji paliepimai, jų sąveika. Jis siekia ne detaliai, smulkmeniškai reguliuoti visuomeninio santykio dalyvių elgesį, o tik pagrindines tokio elgesio kryptis, bendras elgesio ribas, toliau suteikiama laisvė patiems santykio dalyviams savo nuožiūra sukonkretinti savo teises bei pareigas ir tai daryti nevaržant vienas kito teisių.Visuomeniniai santykiai eina pirmiau teisės normos, nes galioja taisyklė: viskas leidžiama, kas tiesiai neuždrausta. Šis metodas vyrauja privačioje teisėje.Reguliuojant žmonių santykius teisės priemonėmis, neturi būti absoliutinama nei imperatyviojo, nei dispozityviojo metodo kompetencija, nes tai lems vienpusiškumą.Imperatyvusis ir dispozityvusis reguliavimo metodai grynu pavidalu praktikoje nesutinkami.Visada turime reikalą su imperatyviojo ir dispozityviojo metodų tarpusavio derinimu, papildymu. Jų sąveika išreiškia principas: leidžiama viskas, kas nėra draudžiama, jeigu tai yra protingai reguliuojama.Kiti teisinio reguliavimo metodai:Administracinėje teisėje veikia subordinacijos ir valdingo įsakymo metodas, leidžiantis operatyviai reguliuoti administracinę, tarnybinę, operatyvinę ir kitokią valstybės institucijų ir pareigūnų veiklą.Pagyrimas kaip teisinio reguliavimo metodas iš esmės būdingas darbo teisei, kur veikia įvairios premijavimo sistemos, kuriomis siekiama stimuliuoti moralinį ir materialųjį darbuotojų suinteresuotumą…. Bet jos galimos ir administracinėje teisėje (ordinų suteikimas, garbės vardų suteikimas)Šalių lygiateisiškumo ir autonomijos metodas būdingas proceso šakų teisei, kur ieškovo ir atsakovo, kitų teisminio tyrimo dalyvių teisinė padėtis vienas kito atžvilgiu yra tokia pati.Teisinio reguliavimo stadijos1) teisės subjektų teisinės padėties, arba teisinio statuso, pirminis nustatymas. Šioje stadijoje konstitucija ir kiti įstatymai nustato pradinę visiems piliečiams vienodą teisinę padėtį (teises ir pareigas). Valstybės institucijų teisinė padėtis – tai jų kompetencija (gauti įgaliojimai, jų naudojimo tvarka ir ribos), apibrėžta įstatymu.2) Asmens įsitraukimas į teisinius santykius siekiant pačiam lemti savo teisinę padėtį, jos apimtį. Asmuo, prisiimdamas naujų pareigų artimui, plečia savo teisinę padėtį, o atsisakydamas vykdyti tam tikras pareigas, siaurina savo teises. Tuo tarpu padaręs teisės pažeidimą – atsisakęs vykdyti tam tikras pareigas, jis susiaurina savo pradinę teisinę padėtį – praranda tam tikram laikui teisę į laisvę, nuosavybę ar į kitas įstatymo jam garantuotas teises.Teisinio reguliavimo subjektaiTeisinis reguliavimas vyksta sąveikaujant valstybės ir pačių asmenų valiai.Valstybės dalyvavimas vykdant teisinį reguliavimą reiškia, kad valstybė pirmiausia sukuria teisinio poveikio žmonių elgesiui priemones (teisės normas), įkūnija jose tam tikrą žmonių elgesio reglamentavimo tipą (smulkmeniškąjį arba principinį), taip pat sukuria institucijų sistemą vykdyti ir prižiūrėti tą reguliavimą.Valstybinį reguliavimą papildo šalies gyventojų savivaldaPagrindinė žmonių savivaldos, arba savireguliacijos, priemonė – sandoriai. Jų turinys – pačių santykio dalyvių valios reikalas. Pozityvioji teisė juos tik legalizuoja nustatydama jiems tam tikrą teisinę formą.Teisinis reguliavimas suprantamas kaip valstybės ir pačių žmonių poveikis tarpusavio elgesiui (savireguliacija).16 tema. Teisės įgyvendinimas (realizavimas)• Teisės įgyvendinimo sąvoka• Teisės įgyvendinimo formos• Skirtumas tarp teisnumo ir subjektinės teisės įgyvendinimo• Piliečio ir pareigūno teisinio status įgyvendinimo specifika• Teisės taikymo priežastys, sąvoka, požymiai, principai, formos• Teisės taikymo aktai ir kiti teisės įgyvendinimo aktai, jų reikšmė• Teisės spragų problema• Teisės taikymo principaiTeisės įgyvendinimo sąvokaTeisės įgyvendinimas – tai naudojimasis teisės normų suteiktais ar neudraustais leidimais – subjektinėmis teisėmis, vykdant tas teises legalizuojančias pareigas.Teisės įgyvendinimą sudaro dvi tarpusavyje susijusios akcijos:1) naudojimasis subjektinėmis teisėmis2) kartu vykdymas tą naudojimąsi legalizuojančių pareigų.Naudojimasis teise – tai atlikimas teisės normų leistų arba neuždraustų veikų, kuriomis teisės subjektai apsaugo, įgyvendina savo teisėtus interesus, subjektines teises.Pareigų vykdymas gali būti suprantamas: Negatyviai –tai toks naudojimasis teisėmis, kai susilaikoma nuo kito asmens teisei žalingų veiksmų (teisės laikymasis). Pareigų vykdymo, įgaunančio teisės laikymosi prasmę, nereikia įforminti jokiu teisės aktu – dokumentu. Pozityviai – tai toks naudojimasis teise, kuris reikalauja iš teisės turėtojo atlikti kito asmens ar organizacijos naudai teigiamus veiksmus siekiant legalizuoti savo teisę visuomenėje ir kartu įgyti teisę reikalauti, kad tas “kitas asmuo” vykdytų šios teisės turėtojo naudai grįžtamąsias pareigas.Teisės laikymasis – tai naudojimasis teise susilaikant nuo žalingos kito asmens teisėms veikos.Teisės vykdymas – tai naudojimasis subjektinėmis teisėmis atliekant kito asmens naudai tam tikrus privalomus pozityvius veiksmus (pareigas).Kiekvienas teisėtas naudojimasis teise galimas tik būdamas susijęs su pareigų vykdymu abiem jų reiškimosi variantais.

Jei skelbiama įstatymo viršenybė, tai tos “formos” yra įstatymo reikalavimų įgyvendinimo formos, o jeigu pripažįstame teisės viršenybę, tai “formos” išnyksta ir teisės įgyvendinimas virsta vientisu procesu – naudojimusi teise vykdant jį legalizuojančias pareigas.Požiūris į teisės įgyvendinimą kaip procesą yra būdingas tik demokratinei visuomenei, kuri skelbia teisės viršenybę ir kurios teisinis gyvenimas prasideda žmogaus teisėmis, o pats teisės įgyvendinimas suprantamas tik kaip žmogaus teisių įgyvendinimas.Naudojimasis teisėmis yra tikslas, o pareigų vykdymas abiem savo pavidalais – priemonės legalizuoti, įgyvendinti šį tikslą, nes teisėmis naudojamasi ne šalia visuomenės, o visuomenėje.Teisės įgyvendinimo formos

Skirtumas tarp teisnumo ir subjektinės teisės įgyvendinimoTeisnumas – abstraktus leidimas asmeniui imtis, bet kurių pareigų ir jų vykdymu abstraktų teisnumą (leidimą) versti konkrečia subjektine teise.Šis leidimas asmeniui suteikiamas nuo gimimo.. Jis įgyjamas be asmens kultūrinių pastangų, užtenka asmeniui gimti civilizuotoje visuomenėje, kad tokį leidimą gautų.Subjektinė teisė reikalauja asmens kultūrinio aktyvumo, reikalauja vykdyti tam tikras pareigas, kad jomis susikurtų pageidaujamą vertybę, o tuo pagrindu – ir asmeninę teisę į ją.Tik vaikų ar kitokių neveiksnių asmenų teisnumas tiesiogiai virsta subjektine teise, bet tik tais atvejais, jei šeima, visuomenė, valstybė prisiima vykdyti tas pareigas, kuriomis šie asmenys privalėjo garantuoti teisnumo jiems suteiktą “teisę” į vieną ar kitą jiems reikšmingą gėrį.Teisnumą asmeniui suteikia valstybė savo įstatymais, o subjektinę teisę asmuo įsigyja pereigų vykdymu.Piliečio ir pareigūno teisinio status įgyvendinimo specifikaTeisės taikymo priežastys, sąvoka, požymiai, principai, formosTaikyti teisę būtina tokiais atvejais:1) kai teisės normose nustatytos konkrečių teisės subjektų subjektinės teisės ir pareigos negali atsirasti be kompetentingų valstybės institucijų ar pareigūnų dalyvavimo.2) Kai kyla ginčas, ar konkrečiam asmeniui priklauso tam tikra subjektinė teisė, o ginčo šalys pačios negali tuo klausimu susitarti (turto padalijimas ištuokos atveju), arba reikia pašalinti kliūtis, trukdančias naudotis subjektinėmis teisėmis, garantuoti tinkamą teisinių pareigų vykdymą (kelio perkasimas, trukdantis asmeniui įvažiuoti į savo sodybą)3) Kai reikia oficialiai nustatyti buvimą ar nebuvimą konkrečių faktų ir pripažinti juos juridiškai reikšmingais.4) Kai visuomeninis santykis dėl visuomeninio ar asmeninio reikšmingumo turi būti patvirtintas valstybės institucijų siekiant patikrinti jo teisėtumą5) Kai reikia priversti teisės subjektus, besinaudojančius subjektinėmis teisėmis, vykdyti iš šio naudojimosi (įstatymo ar sutarčių) kylančias pareigas kitų asmenų naudai, arba kai reikia teisės pažeidimo atveju apriboti teisės pažeidėjo subjektines teises – taikyti sankcijas (vykdyti teisingumą)6) Kai reikia valstybės vardu paskatinti tam tikrą visuomenei naudingą elgesį.Teisės normų taikymo požymiai:1) taikydama teisę, valstybė vykdo tokias funkcijas:a) padeda piliečiams įgyvendinti savo teisesb) saugo jas nuo pažeidimoc) organizuoja teisinių nurodymų vykdymąd) individualizuoja asmens teisinį statusą visuomenėje, nustatytą bendruoju teisiniu reguliavimu.

2) teisės normos taikomos visų tos teisės subjektų gerovės interesais.3) Teisės taikymo subjektai dažniausiai yra valstybės institucijos (teismai, prokuratūra, įvairios valdymo institucijos) ir pareigūnai, turintys tam specialius įgaliojimus (kompetenciją) valstybės vardu duoti kitiems asmenims, institucijoms privalomus paliepimus, teisėtai varžyti kito asmens teises.4) Teisės normų taikymas yra veikla, skirta priimti individualius, valdingus teisinius paliepimus.5) Teisės normų taikymas yra kūrybinė veikla.6) Teisės normos taikomos remiantis specialiomis teisinėmis procedūromis, kurias nustato proceso teisės normos.TEISĖS TAIKYMO STADIJOS.1) teisinės bylos faktinių aplinkybių nustatymas ir jų analizė. Reikalaujama nustatyti tik turinčias juridinę reikšmę bylos aplinkybes, t.y. galinčias paveikti veikos teisinį kvalifikavimą ir poveikio priemonės parinkimą; taip pat būtina atskleisti veikos padarymo tikslus, motyvus, priežastinį veikos ir jos sukeltų padarinių ryšį.2) Nustatytų faktinių aplinkybių (veikos) byloje teisinis įvertinimas (kvalifikavimas). Tai parinkimas konkrečios teisės normos ir poveikio priemonės (sankcijos), atitinkančių nustatytas bylos aplinkybes.3) Teisės normų aiškinimas4) Sprendimo teisinėje byloje priėmimas, jo pagrindimas ir išdėstymas teisės normų taikymo akte. Priėmus sprendimą teisės norma įgyja individualų valdinį pobūdį. Sprendimo (teisės taikymo akto) konkrečioje byloje priėmimas yra teisinis faktas – pagrindas atsirasti kitiems teisiniams santykiams.5) Teisės taikymo akte suformuluoto paliepimo vykdymas.Teisės taikymo aktai ir kiti teisės įgyvendinimo aktai, jų reikšmėTEISĖS TAIKYMO AKTAS IR JO STRUKTŪRA.

Oficiali teisės taikymo forma yra teisės taikymo aktai, kuriuose įtvirtinami kompetentingų institucijų (teismų, kitų valstybės institucijų) sprendimai konkrečioje byloje.Jiems būdingi tokie požymiai:1) teisės taikymo aktas – tai dažniausiai oficialios, kompetentingos valdžios institucijos sprendimas dokumentas, skirtas padėti asmeniui įgyvendinti savo teises arba sumažinantis asmens teises, šiam atsisakius vykdyti atitinkamas pareigas.

2) Teisės taikymo akte yra išreikštas privalomas valstybės paliepimas, kuris bendrųjų teisės normų pagrindu nustato konkretaus santykio dalyviams individualias teises ir pareigas.3) Teisės taikymo aktas turi įstatymo nustatytą formą.4) Teisės taikymo aktas skirtas individualizuoti bendrąjį teisinį reguliavimą, t.y. derinti konkrečių asmenų subjektines teises ir pareigas atsižvelgiant į jų elgesį konkrečių teisės normų atžvilgiu. Šiuo atveju teisės taikymo aktas – tai remiantis teisės normomis priimtas valstybės institucijų sprendimas, kuriuo oficialiai įforminamos tos teigiamos ar neigiamos asmens teisinio statuso permainos, kurias šis asmuo susikuria naujų pareigų vykdymu arba atsisakymu vykdyti pareigas, kuriomis privalėjo legalizuoti atitinkamas subjektines teises.5) Dažnas teisės taikymo aktas (pvz., teismo sprendimai, Konstitucinio teismo nutarimai) turi įstatymo galią, bet šią galią jis turi ne pats savaime (jis nesukuria naujos bendrosios ar savarankiškos teisės normos, išskyrus teisminio precedento atvejus), o jam pereina taikomo įstatymo galia – yra įstatymo galios įgyvendinimas konkretiems asmenims ir konkrečioms situacijoms.Skiriamieji teisės taikymo akto ir bendrųjų teisės normų akto požymiai:1) bendrųjų teisės normų aktas formuluoja bendrojo pobūdžio elgesio taisyklę, tuo tarpu teisės taikymo aktas formuluoja individualią elgesio taisyklę: reguliuoja konkretų visuomeninį santykį, yra skirtas konkretiems asmenims ir galioja konkrečiam atvejui.

2) Teisės normų aktas nustato, pakeičia arba panaikina teisės normas, tuo tarpu teisės taikymo aktas skirtas tik įgyvendinti bendruosius teisės normų akto nurodymus, paversti juos konkrečių asmenų ar institucijų elgesiu.3) Teisės taikymo aktas skiriasi nuo individualių teisės normų akto, tuo kad individualių teisės normų aktas formuluoja savarankišką aukščiausios valdžios paliepimą, tuo tarpu teisės taikymo aktas tokio savarankiško paliepimo neformuluoja; jis yra tik teisės normų akto nustatyto paliepimo pritaikymas, individualizavimas konkrečiam santykiui.Teisės taikymo aktus praktiškai priima beveik visos valstybės institucijos visose visuomeninio gyvenimo srityse, o kai kuriose srityse (darbo santykių) – ir privačių firmų vadovai. Gali būti išreiškiami dokumentais ar veiksmais (žodiniai, konkliudentiniai).Teisės taikymo aktų struktūra nėra vienoda. Ji priklauso nuo akto rūšies.Sudėtingesnių teisės taikymo aktų (teismo sprendimų, nuosprendžių) struktūra yra tokia:1) Įžanga. Joje nurodoma subjektas, priėmęs teisės taikymo aktą. Akto pavadinimas, priėmimo vieta, laikas, kokiems subjektams skiriamas2) Konstatuojamoji (aprašomoji) dalis. Joje išdėstomos faktinės bylos aplinkybės3) Motyvuojamoji dalis. Joje nurodomas priimamo teisės taikymo akto pagrįstumas4) Rezoliucinė dalis. Čia išdėstomas teisinės bylos sprendimo turinys.5) Baigiamoji dalis. Teisės taikymo aktą dokumentą pasirašo jį priėmęs pareigūnas. Patvirtinamas institucijos antspaudu.Teisės spragų problemaSpragas tiksliau būtų vadinti ne teisės, o įstatymo spragomis, nes teisės spragų, jeigu teise laikysime ne tik pozityviąją teisę, negali būti.Teisė, kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovė, demokratinėje visuomenėje galioja visur ir visada kaip bendra žmonių sugyvenimo nuostata, įpareigojanti reguliuoti socialinius santykius visų asmenų lygybės, vienodo jų teisių branginimo ir kitais požiūriais.Būdo išvengti įstatymo spragų nėra, gali būti tik jų operatyvaus šalinimo būdai.Kai visuomeninio santykio nereguliuoja pozityviosios teisės normos, jį gali reguliuoti remiantis įstatymu arba teisės analogija sukurta norma.Analogija yra loginio samprotavimo metodas, kai nustačius, kad sutampa kai kurie dviejų objektų požymiai, daroma išvada, jog sutampa ir kiti jų požymiai.Įstatymo analogija – taikoma tais atvejais, kai nėra teisės normos, reguliuojančios nagrinėjamą konkretų gyvenimo atvejį, bet yra norma, reguliuojanti į jį panašius atvejus.Teisės analogija taikoma tais atvejais, kai įstatymuose nėra reikiamos teisės normos, reguliuojančios aptariamą atvejį, ir negalima taikyti įstatymo analogijos.Tada teisinė byla sprendžiama remiantis bendrąja teisės esme – teisių ir pareigų vienove ir ją konkretinančiais principais: Visų piliečių lygybės įstatymui Visų subjektinių teisių santykinumo Socialinio kompromiso Niekas negali naudotis teisėmis, nevykdydamas joms proporcingų pareigų, išskyrus tuos atvejus, kai visuomenė oficialiai atleidžia nuo tokių pareigų vykdymo ir kt.Šie principai yra įtvirtinti konstitucijose ir iš esmės telpa normoje-principe: naudodamasis savo teisėmis, asmuo privalo nevaržyti kito asmens teisių.

Daugelyje romanų-germanų teisės tradicijos šalių tame tarpe Lietuvoje, draudžiama naudotis tiek įstatymo, tiek teisės analogija taikant BK ir ATPK normas.Veikas draudžia ne baudžiamosios, o reguliacinės teisės normos(konstitucija). Baudžiamasis kodeksas, sakydamas, kad už nusikaltimą galima bausti tik kai tokį baudžiamumą nustato baudžiamasis įstatymas, sustabdo kai kurių konstitucijos straipsnių taikymą tais atvejais, kai nėra baudžiamosios teisės normos.Draudimo spragų nėra, yra tik baudimo spragos. Tokio neteisėto suspendavimo galima išvengti tik pripažinus teismui teisėkūros ad hoc teisę.Ne analogijos leidimas ar jos draudimas baudžiamojoje ir administracinėje teisėje yra žmogaus teisių garantas, o pati demokratinė santvarka.

17 tema. Teisės aiškinimas (interpretavimas)• Teisės aiškinimo sąvoka, stadijos , etapai• Teisės aiškinimas ir argumentavimas, jų santykis• Teisės aiškinimo reglamentavimo problema• Teisės aiškinimo priežastys• Būtinybė aiškinti teisę• Teisės aiškinimo būdai (metodai)• Teisės aiškinimo rūšysteisės aiškinimo aktai• Teisės samprata kaip metodologinis teisės normų aiškinimo pagrindas• Teisės aiškinimo ir teisėkūros santykisTeisės aiškinimo sąvoka, stadijos , etapaiTeisės aiškinimas – tai teisės (principų ir normų) prasmės, esmės nustatymas, t.y. pažintinis procesas.Stadijos:1. Teisės principo arba normos prasmės išsiaiškinimas2. Teisės principo arba normos prasmės paaiškinimas kitiems subjektams.Etapai:1. Taikytino teisės principo arba normos parinkimas2. Nustatymas, ar teisės norma galioja3. Aiškinimo būtinumo nustatymas, ar taikytinas teisės prncipas arba norma yra aiškūs ar ne4. Taikytino teisės principo ar normos tikrosios prasmės išsiaiškinimas5. Vienintelio išaiškinto teisės principo ar normos prasmės varianto parinkimas6. Motyvuoto teisės aiškinimo akto priėmimasTeisės aiškinimas ir argumentavimas, jų santykisS (Sprendimas) = T (Teisė (principas arba norma)) + F (Faktas)Teismo sprendimo (ar kitas teisės taikymo aktas) yra teisės (principo arba normos) ir fakto ryšys, kai tiek faktai, tiek teisė įvertinami ir pasirenkamas vienas sprendimo variantas.Teisės aiškinimas, kaip teisės principo arba normos paaiškinimas kitiems subjektams, yra viena iš teisinės argumentacijos rūšių,kai yra grindžiami, t.y. pateisinami (motyvuojami), teisės taikymo aktai. Teisinis argumentavimas – tai teisinių teiginių, teisinių išvadų teisingumo įrodinėjimas; tai priemonė pasirinkti tam tikrą sprendimą ir pateisinti šį pasirinkimą; tai menas vieno asmens teisumu įtikinti ir kitus žmones.Teisinio argumentavimo tikslas – įtikinti kitus asmenis savo teisinių teiginių teisingumu, o įrodinėjimo tikslas – nustatyti tai, kas ištiesų yra įvykę praeityje.Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argument, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam aktui) pagrįsti.Inter alia – reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teisniame akte) negali būti nutylėtų argument, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisngo nuosprendžio (kito baigiamojo teisinio kato) priėmimui.Racionalaus argumentavimo taisyklės:1) Visi potencialūs diskusijos dalyviai turi lygias galimybes pradėti ir tęsti diskusiją2) Visi diskusijos dalyviai turi lygias galimybes kelti problem, pateikti savo argumentus, versijas, hipotezes (diskusijos laisvė)3) Visų diskusijos dalyvių galimybės dalyvauti joje yra lygios4) Kiekvienas diskusijos dalyvis privalo pateikti savo teiginio argumentus, kai to iš jo reikalaujama, išskyrus, kai jis nurodo priežastis,pakankamai pateisinančias atsisakymą pateikti savo teiginių argumentus5) Kiakvienas diskusijos dalyvis turi teisę ir galimybę kelti problem dėl kito diskusijos dalyvio pateikto teiginio6) Kiekvienas diskusijos dalyvis turi turėti teisę ir galimybę pareikšti savo nuomonę visais diskusijos klausymais7) Kiekvienas diskusijos dalyvis turi teisę ir galimybę pareikšti savo nuomonę visais diskutuojamais klausymais8) Nė iš vieno diskusijos dalyvio negali būti atimtos teisės ir galimybės numatytos 1-7 punktuose9) Kalbėtojas ir adresatas turi vartoti tokią pačią leksiką ir keli kalbėtojai negali vartoti tų pačių posakių skirtingomis prasmėmis10) Kalbėtojas gali remtis tik tuo, kuo jis pats neabejodamas tiki, ir pats turi sutikti su tais teiginiais, kuriems tikisi adresatą pritarsiant11) Kalbėtojas negali prieštarauti pats sau

12) Kalbėtojas, taikantis teisės principą ar norma X faktui Y, turi sutikti, kad teisės principas ar norma X turi būti taikoma kiekvienam kitam faktui, kuri sturi savybių Y.Teisės aiškinimo reglamentavimo problemaTeisėkūra negali būti laioma tobula tuo aspektu, kuriuo teisėkūros subjektai negali sukurti ir nesukuria absoliučiai visos teisės, be to, ir neatskleidžia visos teisės prasmės.Lygiai taip pat teisės aiškinimo procese.kurio metu preinterpretacinė teisė (nesvarbu, ar išraikšta rašytinių nuostatų pavidalu, ar nerašytine forma) virsta interpretacne teise, taip pat nėra įmanoma atskleisti visos teisės prasmės – teisei lemta būti nevisiškai aiškiai.Dėl pačios teisės neaiškumo neįmanoma detaliai reglamentuoti teisėkūros ir teisės aiškinimo procesų.Teisės aiškinimo priežastys. Būtinybė aiškinti teisęBūtinybė aiškinti teisę sietina su susiformavusia ir sukurtos teisės savaiminiu neaiškumu, kuomet teisės aiškinimo procese teisės prasmę siekiama kaip įmanoma labiau atskleisti – tai yra pagrindinė teisės aiškinimo priežastis.Kitos, išvestinės teisės aiškinimo proežastys:1. Socialinio gyvenimo dinamika2. Teisės kalbos ypatumai (lingvistinės aplinkybės)3. Vidinė teisės principų ir normų kolizija (prieštaravimas) ir/arba konkurencija4. Teisės kalbos universalumas ir neapibrėžtumas5. Sisteminis teisės principų ir normų funkcionalumas6. Teisinio reguliavimo neišsamumas, neišbaigtumas (vadinamosios teisinės spragos)7. Teisėkūtos proceso netobulumas, kuris lemia teisės norminių aktų netobulumą.Teisės aiškinimo būdai (metodai)Teisės aiškinimo būdas (metodas) – tai sistema giminingų loginio mąstymo priemonių, skirtų teisės principo arba normos turiniui (prasmei) atskleisti, suvokti.Pagrindiniai teisės aiškinimo metodai:1. Kalbinis (verbalinis)2. Sisteminsi3. Istorinis4. Lyginamasis (komparatyvinis)5. LoginisTeisės aiškinimo rūšysI. Pagal tai, kiek aiškinimo metu pateiktoji teisės principo arba normos prasmė (principas arba norma – interpretuota teisė) sutampa su tekstine teisės principo arba normos išraiška (nuostata – preinterpetacine (buvusi iki interpretavimo) teise):a) Adekvatusis aiškinimas (kai išaiškintasis teisė sprincipas arba norma atitinka jų tekstinę išraišką – nuostatą)b) Plečiamasis aiškinimas (kai išaiškintasis teisė sprincipas arba norma yra platesnės prasmės negu jų tekstinė išraiška – nuostata)c) Taisomasis aiškinimas (kai išaiškintasis teisė sprincipas arba norma yra ne tik platesnės prasmės negu jų tekstinė išraiška – nuostata, bet ir išeina už nuostatos lingvistiškai priimtinos prasmės ribų)d) Siaurinamasis aiškinimas (kai išaiškintasis teisė sprincipas arba norma yra siauresnės prasės negu jų tekstinė išraiška – nuostata)e) Redukcija (kai išaiškintasis teisė sprincipas arba norma siauresnės prasės negu jų tekstinė išraiška – nuostata, bet kai iš nuostatos pašalinama dalis jos lingvistinės prasmės)f) Atskleidžiamasis aiškinimas (ypatinga teisės aiškinimo rūšis, kai nesant tekstinės nuostatos, bet egzistuojant nerašytiniam teisės principui (ius non scriptum) – preinterpretacinei (buvusiai iki interpretavimo) teisei, yra atskleidžiamas minėtas teiss principas, jo turinio aspektai)II. Pgal subjektus, aiškinančius teisę1. Oficialus aiškinimas (kai teisę aiškina tik kompetetingi subjektai, turintys įgaliojimus pagal teisę)Oficialiojo aiškinimo rūšys:1) Pagal pobūdįa) Operatyvusis (arba veikiamasis, arba kazualusis aiškinimas, kuris kaip minėta, naudojamas sprendžiant konkreęias bylas, kai teisė taikoma (tuo pačiu ir aiškinama) konkretiems gyvenimo atvejams, konkretiems subjektams. Šis aiškinimas turi didžiausią praktinę reikšmę)b) Anstraktusis aiškinimas (kai teisė aiškinama nesprendžiant konkrečių bylų)2) Pagal tai, ar teisės aiškinimą atlieka tas pats subjektas, priėmęs teisės aktą, arkitas subjektas:a) Autentiškas aiškinimas (kai pats subjektas aiškina savo priimtą teisėkūros arba teisės taikymo katą)b) Atstovaujamasis aiškinimas (kai vienų subjektų priimtus aktus aiškina kiti subjektai)3) Pagal privalomumą:a) Privalomasis aiškinimasb) Neprivalomasis aiškinimas2. Neoficialusis aiškinimas (kai teisę aiškina subjektai, pagal teisę neturintys įgaliojimų tai atlikti)Neoficialiojo aiškinimo rūšys pagal teisę aiškinančio subjekto kvalifikacijos laipsnį:a) Paprastasis aiškinimas (kai teisę aiškina subjektai, neturintys teisinio išsilavinimo)b) Profesionalusis aiškinimas(kai teisę aiškina subjektai, turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą)

c) Mokslinis (arba doktrininis) aiškinimas (kai teisę aiškina subjektai, turintys ne tik aukštąjį išsilavinimą, bet ir gilų, kartu abstraktų, teisės, kaip socialinio reiškinio supratimą. Toks aiškinimas pateikiamas moksliniuose veikaluose)Teisės aiškinimo aktaiTeisės aiškinimo aktas, kaip teisės taikymo aktas, gali pasireikšti trimis formomis:• Konkliudentiniais veiksmais• Žodžiu• raštuTeisės samprata kaip metodologinis teisės normų aiškinimo pagrindasTeisės aiškinimo ir teisėkūros santykis18 tema. Teisiniai santykiai• Teisinių santykių sąvoka• Bendrieji teisinių santykių požymiai• Teisinio santykio prielaidos: teisiniai faktai ir jų rūšys• Teisinių santykių struktūra• Objektinė ir subjektinė teisė• Subjektinės teisės struktūra• Teisnumas ir veiksnumas, socialinis veiksnumas• Teisės subjektas ir teisinių santykių subjektas• Teisinių santykių rūšys

Teisinių santykių sąvokaBūtinybė keistis paslaugomis ir jomis abipusiškai garantuoti savo teises verčia žmones nuolat santykiauti – būti šalia vienas kito ir dėl vienas kito.Tai daro jų santykius stabilius ir itin reikšmingus pavienio individo egzistencijai, nes jų pagrindu atsiranda nauja socialinė realybė – visuomenė, kur tėra individų tarpusavio paslaugų teikimo santykiai. Visuomenė – šių santykių kūrinys ir jų tikroji būtis.Teisiniai santykiai – tai teisės normomis sureguliuoti ir dėl to socializuoti žmonių santykiai, kurių dalyviai tarpusavyje susaistyti privalomos abipusių teisių ir pareigų pusiausvyros, kurią gina valstybėReguliuoti socialinius santykius teisės normomis – tai įpareigoti tokių santykių dalyvius įgyvendinti savo interesus remiantis teisių ir pareigų vienove.Teisiniai santykiai – tai visų visuomenės narių gerovės interesais valdomi žmonių santykiai.Bendrieji teisinių santykių požymiai1) Teisiniai santykiai atsiranda ir funkcionuoja tik teisės normos pagrindu.2) Teisinis santykis yra teisės normos įgyvendinimo forma (būdas)3) Teisės norma yra idėjinis, norminis teisinio santykio modelis, kur teisės normos hipotezė nurodo, kokių reikia sąlygų, kad atsirastų teisinis santykis, dispozicija – kokias teises ir pareigas įgyja to santykio subjektai, o sankcija – galimus neigiamus padarinius, jeigu vienas iš santykio dalyvių nevykdys iš to santykio kylančių pareigų.4) Teisės normos paprastai nesukuria paties visuomeninio santykio, o tik suteikia jam teisinę formą ir vertybinę kryptį. Todėl teisinis santykis yra visuomeninio santykio ir teisės normos (formos) vienovė. Teisiniais santykiais bendri teisės normų reikalavimai individualizuojasi, virsta konkrečių asmenų konkrečiomis teisėmis ir pareigomis.5) Valstybė remdamasi teisės normomis negali savarankiškai keisti pradinio vienų ar kitų santykių pobūdžio ar laisvai savo nuožiūra jų sukurti. Remdamasi leidžiamais įstatymais valstybė gali tik paspartinti kai kurių santykių raidą, suteikti jiems daugiau erdvės arba juos slopinti, siaurinti. Teisė nėra visuomeninių santykių kūrėja, ji tik reguliuoja tuos santykius, jų raidą atsižvelgdama į žmogaus teisių saugos ir jų įgyvendinimo poreikius konkrečioje šalyje konkrečiu laiku.6) Teisės norma ir teisinis santykis yra sudedamosios teisinio reguliavimo mechanizmo dalys.Teisinio santykio prielaidos: teisiniai faktai ir jų rūšysTeisinių santykių struktūraTeisinių santykių struktūrą sudaro trys struktūriniai elementai: Teisinio santykio objektas Subjektas Turinys

Teisinio santykio objektas – tai tos vertybės, į kurias nukreiptos santykio dalyvių teisės ir pareigos, dėl ko asmenys sueina į tam tikrą teisinį santykį.Žmogus teisinėje valstybėje nėra teisinių santykių objektas, nes žmogus negali būti priemonė įgyvendinti kito asmens teises.Žmonės gali būti tik abipusio paslaugų teikimo santykių subjektai.Žmogaus vertimas teisinių santykių objektu prieštarautų pačiai teisei kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovei. Žmogus yra teisnumo turėtojas. Asmens pripažinimas teisinių santykių objektu reikštų, kad tas asmuo prarado ne tik visas subjektines teises, bet ir teisnumą, o be teisnumo nėra žmogaus kaip socialinės būtybės.Teismas, spręsdamas ginčą, kuriam iš tėvų turi atitekti vaikas, galvoja ne apie kurio nors iš tėvų teisę, o apie vaiko teises. Vaikas yra subjektas. Tokio santykio objektas yra socialinės, psichologinės vaiko gyvenimo sąlygos. Prostitutė – ir objektas ir subjektas.Teisinių santykių objektas yra tai, kuo to santykio dalyviai gali legaliai naudotis.

Konkrečiau – tai vertybės, kurias įsigyti, kuriomis pasinaudoti siekia teisinio santykio dalyviai įgyvendindami savo teises.Vertybės gali būti:• Materialios• DvasinėsTa pati vertybė gali būti kelių teisinių santykių objektas (pinigai gali būti paskolos, paveldėjimo, pasaugos ir kitokių teisinių santykių objektas)Teisinio santykio dalyviai (subjektai) yra teisės subjektai, turintys vienas kito atžvilgiu įstatymo ginamas teises ir pareigas.Kad taptų tokių santykių subjektais, konkretus asmuo ar organizacija turi pasižymėti tam tikra teisine charakteristika – teisiniu subjektiškumu.Ją sudaro du struktūriniai elementai: teisnumas veiksnumas

Teisinių santykių subjektai skirstomi į: individualius (fiziniai asmenys) kolektyvinius (valstybė, valstybės institucijos, firmos)Valstybė nelaikytina juridiniu asmeniu.Juridinio asmens teisnumas ir veiksnumas atsiranda tuo pačiu metu, nuo jo įstatų (nuostatų) patvirtinimo momento.Valstybės institucijų subjektiškumas ypatingas tuo, kad jos vykdo valdžios įgaliojimus – turi teisę duoti kitiems teisės subjektams (piliečiams, institucijoms) privalomus paliepimus ir jų vykdymą užtikrinti teisine valstybės prievarta.Jų subjektiškumą sudaro specialiu teisės aktu (dažniausiai įstatymu) nustatyta jų kompetencija (teisės ir pareigos).Teisinių santykių turinys – tai teisinio santykio dalyvių (subjektų) subjektinės teisės ir pareigos.Sukonkretinti teisinio santykio turinį – tai pažinti šias teises ir pareigas, jų tarpusavio santykius.Teisinis santykis yra priemonė paversti bendruosius teisės normų nurodymus konkrečiomis (subjektinėmis) visuomeninio santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis.Terminas teisė šiuo atveju turi dvi prasmes: Objektinės teisės Subjektinės teisėsObjektinė ir subjektinė teisėObjektinė teisė yra sistema pozityviosios teisės normų, kurios nustato visiems teisės subjektams bendras elgesio taisykles (teises ir pareigas); ji yra bendras socialinių santykių reguliatorius. (“Lietuvos pilietis turi teisę į mokslą”)Subjektinė teisė – tai konkrečiam asmeniui įstatymo leisto ar neuždrausto elgesio, ginamo valstybės prievarta, rūšis ir mastas. Teisė vadinama subjektine tada, kai ji priklauso konkrečiam asmeniui, dažniausiai yra įgyta jo paties individualiomis pastangomis (konkretaus asmens įgyta teisė studijuoti, išlaikius egzaminus)Objektinė teisė yra bendras visiems vienodai adresuotas leidimas mokytis, o subjektinė teisė – konkretus pasinaudojimas tuo leidimu įvykdant atitinkamas sąlygas.Subjektinės teisės samprata gali keistis priklausomai nuo vyraujančios teisės sampratos.Etatistinės teisės sampratoje – subjektinė teisė apibrėžiama, kaip valstybės teisės aktų nustatyta konkrečiam asmeniui leistino elgesio rūšis ir apimtis. Subjektinės teisės šaltinis – valstybės valia.Pilietinės (demokratinės) teisės sampratoje- subjektinė teisė – tai valstybės sankcionuotas konkretaus asmens elgesys, į kurį tas asmuo įgijo teisę (leidimą) vykdydamas tam tikras pareigas valstybei ar kitiems bendrijos nariams.

Subjektinės teisės struktūraSubjektinė teisė yra trijų leidimų vienybė:1) leidimas pačiam elgtis taip, kaip nustatyta teisės akte, - naudotis tam tikru visuomeniniu gėriu (subjektinės teisės objektu)2) leidimas reikalauti, kad kiti asmenys teisės turėtojo atžvilgiu susilaikytų nuo tam tikrų veiksmų arba vykdytų jo naudai pozityvią pareigą (grąžintų skolą, teiktų paslaugas)3) leidimas kreiptis į kompetentingą valstybės instituciją, kad ši, panaudodama valstybės prievartą, priverstų antrąją santykio šalį įvykdyti pareigą, kurią ši privalo atlikti subjektinės teisės turėtojui pagal įstatymą arba sutartį.Svarbus subjektinės teisės požymis yra tas, kad turinio požiūriu ji garantuojama ne tik tos teisės turėtojo pareiga, bet ir kitų teisinio santykio dalyvių pareigomis, o formos požiūriu – valtybės prievarta.Jeigu leidimas suponuoja būtinybę vykdyti atitinkamą pareigą kito teisės subjekto naudai, tai jau ne paprastas leidimas , o subjektinė teisė.Teisiniai santykiai įgyvendina teisių ir pareigų vienovę, tai jų dalyviai turi tarpusavio teisių ir pareigų: jie yra ir teisių turėtojai, ir pareigų vykdytojai.Todėl pareiga yra antrasis tiek subjektinės teisės, tiek teisinių santykių turinio elementas;Teisinio santykio požiūriu pareiga taip pat yra subjektinė, kaip ir teisė.Teisinė pareiga – rūšis ir mastas privalomo elgesio, kuriuo yra legalizuojama visuomenėje konkretaus asmens subjektinė teisė – leidimas naudotis tam tikru gėriu.Pareiga turi struktūrą. Ją sudaro tokie įpareigojimai:1) atlikti kito asmens, bendrijos naudai tam tikrus pozityvius veiksmus2) nekliudyti subjektinės teisės turėtojui naudotis gėriu (teisės objektu), į kurį jis turi teisę

3) atlyginti žalą kito asmens teisėms, kurią asmuo padaro naudodamasis savo subjektine teise.

Teisinė pareiga yra subjektinės teisės – leidimų įgyvendinimo, legalizavimo visuomenėje priemonė.Teisnumas ir veiksnumas, socialinis veiksnumasTeisnumas – tai teisės normų suteiktas asmeniui leidimas turėti, įgyti subjektines teises ir pareigas, Šis leidimas suteikiamas asmeniui gimus ir jis galioja visą žmogaus gyvenimą.Teisnumas nėra subjektinė teisė, o tik jos galimybė. Teisnumui būdinga:1) jis neatskiriamas nuo asmenybės, negalima atimti iš žmogaus bendrojo teisnumo kaip teisės į subjektinę teisę, jo riboti2) jis nepriklauso nuo lyties, amžiaus, profesijos, tautybės, socialinės padėties, gyvenamosios vietos3) jis neperduodamas, jo negalima kam nors deleguoti4) subjektinės teisės atžvilgiu jis pirmesnis, yra subjektinės teisės prielaida5) subjektinė teisė konkreti, o teisnumas abstraktus, nes tai leidimas įgyti ne kurią nors konkrečią, o bet kurią teisę6) subjektinę teisę galima prarasti pareigų nevykdymu, o teisnumo (bendrojo) – ne.Tik nepilnamečių ir neįgalių asmenų teisnumas sutampa su subjektine teise, nes pareigas perima tėvai, visuomenė, valstybė.Teisnumui būdingas visuotinumas – tai reiškia, kad valstybės valdžia iš pat pradžių pripažįsta savo piliečiams vieną bendrą savybę – juridinį leidimą įgyti atitinkamas teises ir pareigas ir šitaip skatina asmenį kultūriniam aktyvumui (pareigų vykdymui)Piliečių lygybė pirmiausia reiškiasi teisnumo lygmeniu. (automobilio kompanija)Teisnumas – tai nuolatinė ir būtina civilinė kiekvienos asmenybės būsena, asmens teisių įgijimo, turėjimo juridinė prielaida, teisinės diskriminacijos draudimas. Teisnūs negimstame todėl, kad teisnumas yra ne biologinė asmens savybė, o socialinis asmens ir visuomenės (valstybės) santykis. Gimę teisnumą gauname iš visuomenės kaip socialinę prielaidą būti savo teisių, savo likimo kūrėjai.Skiriamos kelios teisnumo rūšys:1) bendrasis – principinis leidimas turėti bet kurią subjektinę teisę, kurios nedraudžia įstatymas2) šakinis – tai specializuotas leidimas įgyti tam tikros teisės šakos teises, pvz., santuokos, darbo, rinkimų3) specialusis (arba tarnybinis, profesinis) – tai leidimas įgyti tokias teises, kurių įgyvendinimas reikalauja iš asmens specialaus išsilavinimo, talento (pvz., teisėjo, gydytojo). Organizacijų, juridinių asmenų teisnumas irgi specialus.Specializuotam teisnumui būdinga tai, kad jį asmuo gali prarasti nevykdydamas kai kurių pareigų. Jis negali prarasti tik bendrojo teisnumo.Veiksnumas – tai ne tik teisės normų suteiktas asmeniui leidimas įgyti bet kurias įstatymo neuždraustas subjektines teises, bet ir asmens dvasinis, intelektinis, fizinis gebėjimas pačiam savo veiksmais tokias teises susikurti, jas įgyvendinti atitinkamų pareigų vykdymu.Veiksnumas priklauso nuo asmens amžiaus ir psichikos būsenos. Visa apimtimi veiksnumas atsiranda asmeniui sulaukus 18 metų.Visiško veiksnumo neturi vaikai iki 14 metų ir psichikos ligoniai.Pagal teisių ir pareigų įgijimo pobūdį veiksnumas gali būti skirstomas į: Įstatyminį – tai asmens gebėjimas atlikti teisės normų jam nustatytas pareigas ( pvz., karinę tarnybą) Sandorinis – asmens gebėjimas pačiam savo veiksmais sudaryti civilinį sandorį, jo pagrindu įgyti teises ir vykdyti iš jų išplaukiančias pareigas.Teisinės atsakomybės požiūriu gali būti skiriamas:Deliktinis veiksnumas – tai teisės normų nustatytas asmens gebėjimas savo turtu arba asmeniu garantuoti naudojimąsi savo subjektinėmis teisėmis ir atlyginti tuo naudojimusi padarytą žalą kitų asmenų teisėms.Pagal apimtį veiksnumas gali būti:1) visiškas – kai asmuo pasiekia pilnametystę, yra psichiškai sveikas ir jo veikla nesuvaržyta teismo nuosprendžiu2) dalinis – nuo 14 iki 18 metų amžiaus3) suvaržytas – kai asmens gebėjimas įgyti tam tikras teises yra apribotas teismo nuosprendžiu ar nutartimi.Teisės subjektas ir teisinių santykių subjektasNe kiekvienas teisės subjektas gali būti kiekvieno teisinio santykio subjektu.Teisės subjektas yra platesnė sąvoka negu teisinio santykio subjektas, nes galimi atvejai, kai konkretus asmuo, būdamas teisės subjektas, negali būti tam tikrų santykių subjektas. Teisės subjektas – tai tik potencialus teisinių santykių subjektas, galintis niekada ir netapti konkrečių santykių subjektu.Teisinio santykio subjektas yra asmuo, kuris jau turi konkrečias teises ir pareigas, o teisės subjektas – kuris gali tokias teises ir pareigas įgyti.Sąvokų skirtumai:1) konkretus pilietis, būdamas nuolatinis teisės subjektas, negali kartu būti visų teisinių santykių subjektas2) kūdikiai, psichikos ligoniai, būdami teisės subjektai, nėra daugelio teisinių santykių subjektai;3) teisiniai santykiai nėra vienintelė teisės įgyvendinimo forma

Teisės subjektas sietinas su teisnumu, o teisinių santykių subjektas – dar ir su veiksnumu.Neveiksnus asmuo tik todėl nelaikomas teisinio santykio subjektu, kad jis nepajėgia vykdyti pareigų, kuriomis privalo legalizuoti savo teises visuomenėje ir garantuoti kitų teisinio santykio dalyvių teisių įgyvendinimą. Bet jeigu atsiranda kiti asmenys ar valstybė, kurie savanoriškai įsipareigoja vykdyti pareigas, kurios kyla iš neveiksnaus asmens naudojimosi teise, tai šis asmuo gali būti teisinių santykių subjektas.

Teisinių santykių rūšysTeisiniai santykiai dažniausiai skirstomi pagal šakas: Valstybiniai (konstituciniai), Administraciniai Civiliniai Finansų Darbo Šeimos ir kt.

Teisinio santykio subjektų atžvilgiu skiriami:1) teisiniai santykiai tarp fizinių asmenų2) teisiniai santykiai tarp juridinių ir fizinių asmenų3) teisiniai santykiai tarp piliečių ir valstybės4) teisiniai santykiai tarp valstybių

Pagal konkretumo laipsnį ir teisinio santykio subjektų skaičių teisiniai santykiai skirstomi į:1) absoliučius – nustatoma tik viena šalis – teisės turėtojas. Teisinio santykio absoliutinimas čia reiškia tai, kad ši pareiga nustatoma visiems ir kiekvienam2) santykinius – šiuo atveju yra apibrėžiami (nurodomi) abu dalyviai. Santykio dalyvio teisės įgyvendinimas čia siejamas su jo konkrečia pareiga kitam santykio dalyviui.

Pagal vykdomas funkcijas teisiniai santykiai skirstomi į: Reguliacinius – yra tokie, kuriais piliečiai siekia įgyti subjektines teises, jas įgyvendinti, apsaugoti. Valstybės (teisinės) prievartos taikymo santykiai –yra antriniai.

Teisiniai santykiai demokratinėje visuomenėje funkcionuoja kaip žmogaus teisių įgijimo, apsaugos ir įgyvendinimo santykiai.Jie yra socialinių santykių kultūrinimo, humanizavimo būdas.19 tema. Teisėtas elgesys ir teisės pažeidimas• Teisėtas elgesys: sąvoka ir rūšys• Teisės pažeidimas• Bendrieji teisės pažeidimo požymiai• Teisės pažeidimo sudėtis

Teisėtas elgesys: sąvoka ir rūšysTeisėto elgesio pažinimas – tai pažinimas “teisės gyvenime”Elgesys yra konkretus žmogaus buvimo visuomenėje būdas, socialinės žmogaus charakteristikos pagrindas.Spręsti apie elgesio teisėtumą – tai spręsti apie jo santykį su teise.Teisėtas elgesys – tai asmenų ir organizacijų elgesys, nepriešintas teisės normų reikalavimams.Elgesio teisėtumas paprastai vertinamas vadovaujantis pozityviąja teise.Demokratinėje valstybėje postuluojama, kad pozityvioji teisė neprieštarauja prigimtinei.Teisėtą elgesį apibūdina tokie požymiai:1) konkretaus asmens elgesys atitinka teisės normų reikalavimus ir reiškiasi toje socialinių santykių srityje, kuri yra reguliuojama teisės normų;2) elgesys visuomenei būtinas arba bent pageidautinas3) daugiau ar mažiau sąmoningas elgesys. Teisėto elgesio sąmoningumą sudaro asmens elgesio motyvai, elgesio pobūdis (tyčia ar neatsargumas) ir elgesio tikslai.1 ir 2 požymiai – objektyvieji teisėto elgesio požymiai, 3 – subjektyvieji požymiai.Kai asmenys, organizacijos veikia pagal teisės nurodymus, sakoma, kad teisė yra įgyvendinta, pasiekiami teisinio reguliavimo tikslai.Teisėto elgesio rūšys:Pagal aktyvumo laipsnį teisėtas elgesys gali reikštis: Veiksmais Neveikimu

Pagal elgesio motyvus teisėtas elgesys skirstomas taip:1) Įsisąmonintas elgesys remiasi asmens įsitikinimu, kad naudinga elgtis teisei nepriešingu būdu, kad teisėtas elgesys palaiko visuomenėje socialinę santarvę ir rimtį, nes garantuoja santykio dalyviams abipusę naudą.2) Marginalinis, arba ribinis, elgesys – tai elgesys, linkęs pažeisti teisę, bet dėl tam tikrų priežasčių nevirstantis teisės pažeidimu.3) Konformistinis, arba prisitaikėliškas, elgesys yra tada, kai asmuo paklūsta teisės reikalavimams, giliau nesuprasdamas jų laikymosi prasmės (naudos) arba sąmoningai į tai nesigilindamas. (minios sindromas)

4) Socialiai aktyvus elgesys – tai aukščiausio lygio teisėtas elgesys, pasireiškiantis visuomenei naudinga veika, kuria siekiama įtvirtinti žmonių santykiuose teisės viešpatavimą ir kuri ne visada pozityviosios teisės požiūriu teisėta. Subjektinių teisių pažeidimo atveju toks asmuo aktyviai gina savo teises teisėtomis priemonėmis.Socialiai aktyvų elgesį teisės srityje apibūdina keturi požymiai:1) Aktyvus dalyvavimas savarankiškų organizacijų (partijų, sąjungų ) veikloje.2) Aktyvumas teisėkūros srityje. 3) Aktyvus dalyvavimas sudarant alternatyvius arba gretutinius visuomenės ar valstybės darinius, taip pat dalyvavimas jų veikloje.4) Saviveiklinis asmenybės aktyvumas teisės srityje.Teisės pažeidimasTeisės pažeidimas – tai teisei priešinga, kalta asmenų ar organizacijų veika, kuria padaroma žala įstatymo saugomoms piliečių teisėms, teisėtiems interesams arba apskritai teisinei tvarkai.Remiantis pilietine teisės samprata:Teisės pažeidimas – tai asmens naudojimasis subjektinėmis teisėmis sąmoningai atsisakant vykdyti pareigas, kurių vykdymą įstatymas laiko būtina sąlyga legalizuoti asmens naudojimąsi subjektinėmis teisėmis visuomenėje.Asmuo gali pažeisti teisę tik tada, kai naudojasi subjektine teise ir kai tas naudojimasis įstatymo yra siejamas su būtinybe vykdyti tą teisę legalizuojančias pareigas.Bendrieji teisės pažeidimo požymiai1) Teisės pažeidimo subjektas gali būti tik žmonės ar jų susivienijimai, nes teisės pažeidimas yra sąmoninga veika.2) Teisė gali būti pažeista veikimu ar neveikimu.3) Teisės pažeidimas yra neteisėta, t.y. teisei priešinga veika.4) Teisės pažeidimas yra pavojinga visuomenei veikla, nes ja padaroma žala asmenų, organizacijų ar valstybės apskritai interesams.Teisės pažeidimo sudėtisTai tipiškiausių ir esminių, objektyvių ir subjektyvių veikos požymių sistema, kuri apibūdina konkrečią veiką kaip pavojingą visuomenei ir priešingą teisei.Į teisės pažeidimo sudėtį įeina:1) Teisės pažeidimo subjektas – tai asmuo pažeidęs teisės normų reikalavimus2) Teisės pažeidimo objektas – tai teisės normų saugomos vertybės, į kurias neteisėtai kėsinamasi.3) Teisės pažeidimo objektiniai požymiai yra: veika (veikimas ar neveikimas); veikos padariniai (žala – reali ar galima, materiali ar moralinė); tiesioginis priežastinis veikos ir jos sukeltų padarinių (žalos) ryšys.4) Teisės pažeidimo subjektiniai požymiai yra: veikos motyvai – paskatos dėl kurių padarytas teisės pažeidimas tislai – tai tas rezultatas, kurio siekiama teisei priešingais veiksmais. kaltė – veikos sąmoningumas, tai teisės pažeidėjo psichinis santykis su savo veika, priešinga teisei. Formos: tyčia ir neatsargumas.TEISĖS PAŽEIDIMO RŪŠYS.Pagal pavojingumo visuomenei laipsnį skirstomi į: Nusikaltimus NusižengimusNusikaltimas – yra tokia visuomenei pavojinga veika (veikimas ar neveikimas), kuri yra aprašyta baudžiamajame įstatyme ir kuria kėsinamasi į itin svarbias teisės saugomas vertybes.Nusižengimai – mažiau pavojingos visuomenei veikos. Prie jų priskirtini visi kiti teisės pažeidimai, kuriuos įstatymas nelaiko nusikaltimais ir už kuriuos numatytos administracinės, civilinės turtinės, drausminės sankcijos.Nusižengimai laikomi tokie teisės pažeidimai:1) administracinės teisės pažeidimai2) civilinės teisės pažeidimai3) drausminiai nusižengimaiPagal pobūdį teisės pažeidimas skirstomi į:Materialius – toks kuris sukelia jutimiškai apčiuopiamą žalą kito asmens teisėmsFormalus – kai pažeidžiama pati teisinė tvarka – sukeliama ne pati reali žala, o tik grėsmė tokiai žalai atsirasti.20 tema. Teisinė atsakomybė• Atsakomybė apskritai• Teisinės atsakomybės sąvoka• Tesinė atsakomybė kaip procesas• Teisinės atsakomybės atsiradimas• Teisinės atsakomybės įgyvendinimas• Teisinės atsakomybės principai• Deliktinės teisinės atsakomybės rūšys• Valstybinė deliktinė atsakomybė savo piliečiamsAtsakomybė apskritai

Teisės literatūra atsakomybės apskritai neapibrėžia, tik teisinę.Atsakomybės aiškinimas pareiga grįstinas tuo, kad atsakomybės sąmonė atsiranda kartu su visuomene ir galima tik visuomenėje.Teisinės atsakomybės sąvokaKaip suprasime teisę, toks ir bus požiūris į teisinę atsakomybę.Jeigu pripažinsime, kad teisės normų privalomumas pirmiausia garantuojamas teisinio santykio dalyvių abipuse nauda, tai ir teisinė atsakomybė nebebus vien valstybinės veiklos kategorija; ji negalės būti tapatinama tik su valstybės prievartos asmeniui taikymu jau vien dėl to, kad prievarta nesukuria teisinės atsakomybės, o tik ją garantuoja.Teisinė atsakomybė – tai teisinis įpareigojimas teisės subjektams garantuoti naudojimąsi savo teisėmis atitinkamų pareigų vykdymu nurodant, kad tokių pareigų nevykdymas virs atitinkamų teisių praradimu.Tesinė atsakomybė kaip procesasTeisinės atsakomybės poreikis kyla iš asmens naudojimosi subjektinėmis teisėmis.Tie leidimai, kuriais naudojantis negalima pažeisti kito asmens teisių, nėra subjektinė teisė. Subjektinė teisė gali būti ne bet koks leidimas, o tik toks, kuriuo naudojantis gali kilti grėsmė kito teisėms ir kuris įpareigoja tam tikrai pareigai.Atsakomybė – tai tokia asmens psichinė būsena, kai asmuo suvokia, kad pareigos vykdymas yra jo subjektinės teisės garantas ir kad nuo šio vykdymo priklauso jo paties teisių likimas.Atsakomybė – tai asmens suvokimas, kad jis naudojasi teisėmis nuolat būdamas visuomenėje ir dėl to yra jai nuolat atitinkamai įpareigotas.Teisinė atsakomybė susijusi ne su prievole, o su pareiga. Prievolė nėra atsakomybės pavidalas, nes prievolės vykdymas nėra vykdytojo subjektinių teisių įgyvendinimas.Pareiga susieja laisvą individą su visuomene tik subjektinei teisei tarpininkaujant. Būtent subjektinių teisių pobūdis nustato pareigos pobūdį ir jos intensyvumą.Būti atsakingam reiškia būti pareigingam: suvokti, kad naudojimasis teisėmis yra tik tiek legalus, leistinas, kiek jis garantuojamas pareigos nepažeisti kito asmens teisių, o pažeidimo atveju – įsipareigojimu atlyginti padarytą žalą.Į atsakomybės sąvoką būtino elemento teisėmis įeina asmens suvokimas visų savo subjektinių teisių santykinumo – priklausomybės nuo pareigų vykdymo.Niekas visuomenėje negali turėti absoliučių (nuo pareigų nepriklausomų) teisių, nes atleisti nuo pareigų – tai atleisti nuo atsakomybės.Būtent suvokimas, kad pareigų nevykdymas reikš atitinkamos subjektinės teisės praradimą, ir yra teisinė atsakomybė.Bendra išvada: žmogus negali būti visavertis teisinių santykių subjektas, kol negali būti atsakingas – negali vykdyti pareigų, proporcingų savo turimoms teisėms.Pareiga yra tas kriterijus (svarstyklės), kuris vieno teisę vertingumo požiūriu praktiškai įvertina, suvienodina su tokia pačia kito asmens teise.Asmens suvokimas būtinybės elgtis pagal teisių ir pareigų pusiausvyros reikalavimą bei šį reikalavimą atitinkantis elgesys ir yra atsakomybė.Ši pusiausvyra palaikoma, arba atsakomybė įgyvendinama:1) vykdant pareigas, kuriomis legalizuojamas naudojimasis subjektinėmis teisėmis; arba2) siaurinant subjektines teises, kai atsisakoma vykdyti teisėms proporcingas pareigas. Šis siaurinimas jau vykdomas valstybės prievartos priemonėmis.Atsižvelgiant į tai, kuriuo iš šių būdų yra palaikoma konkretaus asmens teisinio statuso teisių ir pareigų pusiausvyra, teisinė atsakomybė gali būti skirstoma į: Pozityviąją

Pozityvioji teisinė atsakomybė – tai asmens suvokimas, kad naudodamasis subjektinėmis teisėmis jis privalo vykdyti atitinkamas pareigas ir savanoriškai atlyginti žalą, jei ši bus padaryta, kito asmens teisėmis.Šitaip suprantamą atsakomybę sudaro trys struktūriniai elementai:1) naudojimasis subjektinėmis teisėmis2) pareiga naudotis savo teisėmis kito asmens teisėms nepavojingu būdu.3) Pareiga savanoriškai atlyginti kitam asmeniui padarytą žalą, atsiradusią nesugebėjus naudotis savo teisėmis nepažeidžiant kito asmens teisių.Būdingas pozityviosios, arba aktyviosios, atsakomybės požymis, kad ji įgyvendinama netaikant sankcijų. Savanoriškas žalos atlyginimas nėra sankcija.Kito asmens teisių pažeidimas čia visada yra netyčinis ir visada eina kartu su savo kaltės pripažinimu ir savanorišku žalos atlyginimu. Jeigu tokio prisipažinimo nėra, keičiasi atsakomybės forma.Tik kai pats teisių turėtojas nenori savo laisvu apsisprendimu vykdyti jo teises legalizuojančių pareigų (veikti atsargiai), jį tam pačiam imperatyvui palenkia valstybės prievarta. Pozityvioji teisinė atsakomybė tada pereina į negatyviąją, susijungia su prievartos taikymu ir valstybės dalyvavimu. Negatyviąją.Negatyvioji teisinė atsakomybė – tai valstybės akcija, kai valstybė priverčia vieną iš teisinio santykio šalių įvykdyti kitos šalies naudai pareigą arba susiaurina teisės pažeidėjo subjektines teises iki jo paties susisiaurintų pareigų apimties.ArbaNegatyvioji teisinė atsakomybė – tai teisės pažeidėjo subjektinių teisių praradimas arba susiaurinimas tokia apimtimi, kokio pobūdžio pareigas vykdymo ir kokia apimtimi jis atsisakė.

Šiuo požiūriu negatyvioji teisinė atsakomybė iš esmės sutampa su teisingumo vykdymu. Jos įgyvendinimo įrankis – sankcija ir jos prievartinis taikymas.Negatyvioji teisinė atsakomybė siekia užtikrinti asmens teises legalizuojančių pareigų vykdymą tais atvejais, kai tokių pareigų vykdymo nepajėgė užtikrinti abipusė nauda.Valstybė taiko teisės pažeidėjui prievartą, kad, siaurindama jo teises, mažintų jo pavojingumą visuomenei.Be sankcijų ši atsakomybės forma neįmanoma.Sankcija čia yra priemonė, leidžianti grąžinti teisės pažeidėjo teisiniam statusui teisių ir pareigų pusiausvyrą, kuri buvo pažeista atitinkamos pareigos nevykdymu.Sankcija yra ir teisių siaurinimo mastelis, nurodantis, kokia teisės pažeidėjo teisė siaurinama, likviduojama ir kokia apimtimi.Negatyvioji teisinė atsakomybė yra pozityviosios atsakomybės tęsinys ir garantas. Todėl ji – antrinė, o pozityvioji atsakomybė – pirminė (pagrindinė) teisinės atsakomybės forma.Valstybė, įgyvendindama negatyviąją atsakomybę, taikydama sankcijas, vykdo teisingumą – juridiškai įformina tokią asmens teisinio statuso padėtį, kurią pats asmuo susikuria atsisakymu vykdyti savo teises legalizuojančias pareigas. Todėl negatyvioji teisinė atsakomybė – tai tik teisės pažeidėjo teisinio statuso teisių ir pareigų pusiausvyros atkūrimas žemesniu lygiu padarius teisės pažeidimą.Dvi teisinės atsakomybės stadijos: pozityvioji ir negatyviojiYra ne dvi savarankiškos teisinės atsakomybės formos, o viena, tęstinė teisinė atsakomybė – procesas, kuris prasideda pozityviąja ir prireikus baigiasi negatyviąja.:1) pozityvioji atsakomybė – nuolatinis asmens įsipareigojimas ir įpareigojimas garantuoti naudojimąsi teisėmis atitinkamų pareigų vykdymu2) negatyviosios atsakomybės paskirtis – kompensuoti pozityviosios nepakankamumą, t.y. susiaurinti asmens teises tokia apimtimi, kokia tų teisių turėtojas atsisakė vykdyti pareigas, kuriomis jis privalėjo legalizuoti naudojimąsi savo teisėmis.Teisinės atsakomybės atsiradimasPozityviosios atsakomybės atsiradimo pagrindai:1) teisės norma, kurios pagrindu atsiranda konkreti subjektinė teisė ir įpareigojimas garantuoti ją atitinkamų pareigų vykdymu;2) naudojimasis subjektine teise;3) žalos padarymas naudojantis šia teise.Naudojimasis teise kartais dar turi remtis specialiu leidimu.(automobilio vairavimas)Pirmos dvi sąlygos yra pakankamas pagrindas atsirasti pozityviajai atsakomybei.Asmens gebėjimą būti atsakingam (vykdyti jo teises legalizuojančias pareigas) dažniausiai rodo jo deliktinis veiksnumas (gebėjimas atlyginti žalą), o tam tikrais atvejais ir specialusis teisnumas, kuris suteikia asmeniui leidimą imtis tam tikros veiklos ir vykdyti iš jos specifikos kylančias pareigas.Negatyviajai teisinei atsakomybei atsirasti reikalingos tokios sąlygos:1) teisės norma, įpareigojanti teisės subjektą vykdyti pareigas, legalizuojančias jo teises2) teisės pažeidimas (atsisakymas vykdyti pareigas, su kuriomis įstatymas sieja naudojimąsi teisėmis);3) negatyviosios teisinės atsakomybės subjektas gali būti tik kaltas asmuo, organizacija.Kaltė yra subjektyvusis teisinės atsakomybės pagrindas. Asmuo gali atsakyti tik už kaltai padarytą veiką. Jeigu jo veiksmuose nėra kaltės, tai jis neatsako už tokius veiksmus, nors jais ir būtų padaryta žala teisės saugomoms vertybėms.(nepakaltinamas asmuo)Civilinėje teisėje teisinė atsakomybė gali atsirasti ir be kaltės, remiantis vien materialiąja žala.(didesnio pavojaus šaltinio valdymas)(valstybės tarnautojų įgaliojimai)4) teisės taikymo aktas, kuris yra juridinis pagrindas pritaikyti teisės normoje nustatytas sankcijas konkretaus teisės pažeidėjo teisėms.Tik esant visoms keturioms sąlygoms, atsiranda pagrindas taikyti negatyviąją teisinę atsakomybę.NEGATYVIOSIOS TEISINĖS ATSAKOMYBĖS RŪŠYS.Pagal teisės pažeidimo rūšį skirstoma į:1) Baudžiamoji atsakomybė yra griežčiausia negatyviosios teisinės atsakomybės rūšis, kurią taiko teismai už pavojingiausius teisės pažeidimus – nusikaltimus. Yra viešo pobūdžio.2) Administracinė atsakomybė taikoma už administracinės teisės pažeidimus, t.y. už mažiau pavojingus teisės pažeidimus, aprašytus ATPK normose. Pagrindinis administracinės atsakomybės teisinis aktas – Administracinių teisės pažeidimų kodeksas, kuris aprašo, kokiais veiksmais pažeidžiami reguliacinių teisės normų draudimai ir kokios administracinės sankcijos už tai taikomos.3) Civilinė atsakomybė yra turtinio pobūdžio ir taikoma asmeniui ar organizacijai už sutartyje prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą, taip pat padarius žalą kito asmens teisėms.4) Drausminę atsakomybę taiko įmonės, įstaigos administracija savo pavaldiems darbuotojams už darbo drausmės pažeidimus.5) Materialioji atsakomybė – tai darbdavių ir darbuotojų tarpusavio pareiga atlyginti turtinę (materialiąją) žalą, atsiradusią jiems pažeidus darbo sutarties sąlygas.Teisinės atsakomybės įgyvendinimasTeisinės atsakomybės principaiTai pagrindinės idėjos, metodologiniai orientyrai, kuriais turi vadovautis valstybės institucijos ir pareigūnai, turintys teisę taikyti teisines sankcijas.Teisinės atsakomybės principai kyla iš tikslų, kurie keliami teisinei atsakomybei:

1) sumažinti teisės pažeidėjo subjektines teises iki jo paties susimažintų pareigų apimties (teisingumo vykdymas)2) atlyginti žalą, padarytą teisės pažeidimu3) ugdyti žmonių pagarbą teisei ir teisingumui4) vykdyti teisės pažeidimų prevenciją.

Šie tikslai yra bendri abiem teisinės atsakomybės formoms.Tačiau jų įgyvendinimas grindžiamas kiek skirtingais principais.Principai:1) sutarčių reikia laikytis. Tai reiškia, kad asmuo, naudodamasis subjektine teise, privalo vykdyti iš tos teisės išplaukiančias konkrečias pareigas, su kuriomis įstatymas ar sutartis sieja naudojimosi ja legalumą.2) Žala, kuri padaroma naudojantis savo teisėmis, turi būti atlyginama.3) Teisėtumo principas. Jis reiškia, kad teisinė atsakomybė taikoma tik už įstatyme numatytą veiką, ir pagal proceso teisės reglamentuotas procedūras.4) Pagrįstumo principas: teisinė atsakomybė gali būti taikoma tik nustačius objektyvią tiesą – teisės pažeidimo faktą ir su juo susijusias aplinkybes.5) Teisingumo principas. Jis reikalauja, kad teisinė atsakomybė pirmiausiai reikštų atkūrimą teisės pažeidėjo subjektinių teisių ir jo pareigų pusiausvyros, kuri buvo pažeista teisės pažeidimu: teisės įgijo persvarą prieš pareigą.6) Tikslingumo principas reikalauja nustatyti teisės pažeidėjui taikomos poveikio priemonės ir teisinės atsakomybės tikslų atitikimą.7) Atsakomybės neišvengiamumo principas – tai bausmės (teisių praradimo) neišvengiamumas padarius teisės pažeidimą.8) Teisinės atsakomybės veiksmingumo principas. Tai teisinės atsakomybės poveikio žmonių teisinei sąmonei ir jų elgesiui veiksmingumas. Jis susijęs ir su teisinės atsakomybės taikymo operatyvumu. Teisinė atsakomybė bus tuo veiksmingesnė, juo anksčiau ji atsiras.Deliktinės teisinės atsakomybės rūšysDeliktinės atsakomybės ypatumai:• Prievolės (atsakomybės) atsiradimo pagrindas – civilinis deliktas;• Kitokie negu sutartinės atsakomybės senaties terminai;• DCA negalima apdrausti;• DCA visada yra būtina žala - kontinentinėje teisėje, o bendrojoje teisėje yra išimtis – kompensuojami nominalūs nuostoliai, atliekantys ne pagrindinę kompensacinę funkciją, o auklėjamąją (kaimyno žąsis „atliko reikalus“ kaimyno darže – jokių nuostolių, bet nemandagu, neprižiūrėjai žąsies – mokėk svarą);• DCA pasireiškia tik nuostolių atlyginimu (priklausomai nuo teisės sistemos gali būti baudiniai ir nominalūs nuostoliai);• Skiriasi DCA dydis ir jo nustatymo principai – DCA atveju negalima susitarti dėl CA netaikymo ar nustatyti jos dydį (esminis skirtumas, jis yra visose valstybėse;• Siauras pažeistų teisių gynimo būdų ratas: šalia deliktinės atsakomybės negali būti taikomi bet kokie (dėl kurių gali susitarti sutarties šalys) būdai, o tik tie ir tokiu būdu, kurie numatyti įstatyme (pvz. restitucija).Delyktinės atsakomybės rūšys:• Pareiga atlyginti žalą • Samdančio darbuotojus asmens atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų kaltės• Atsakomybė už kitų asmenų padarytą žalą • Atsakomybė už daiktais, esančiais asmens žinioje, padarytą žalą • Atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą • Valstybės ir savivaldybės atsakomybė už jų institucijų ir pareigūnų neteisėtais veiksmaispadarytą žalą• Atsakomybė už žalą, padarytą nepilnamečių iki 14 metų veiksmais • Atsakomybė už žalą, padarytą nepilnamečių nuo 14 iki 18 metų veiksmais • Atsakomybė už žalą, padarytą neveiksnių ar riboto veiksnumo asmenų veiksmais • Atsakomybė už žalą, padarytą fizinio asmens, negalinčio suprasti savo veiksmų reikšmės • Atsakomybė už žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo arba gyvybės atėmimo • Atsakomybė už žalą, padarytą dėl netinkamos kokybės produkcijos (paslaugų) • Atsakomybė už žalą, padarytą klaidinančia reklama