VERSLO ETIKA (1 DALIS)

1. BENDRAVIMO, MORALĖS IR ETIKOS RYŠYS

Šio skyriaus tikslas:

išryškinti etikos ir dorovės reikšmę žmonių bendravime; pateikti informaciją apie moralės ir etikos ryšį bei etikos funkcijas; supažindinti su pagrindinėmis etikos teorijomis ( deontologine, utilitarizmo,

teisingumo ir verslo organizacijos suinteresuotųjų bei teleologijos), jų teiginiais bei ryškiausiais tų teorijų propaguotojais.

1.1. Etikos, moralės ir dorovės esmė

Etika (graik. ethos - įprotis, charakteris, elgesys) - tai mokslo sritis, tirianti moralės normas ir principus bei problemas, kylančias tarp žmogaus ir aplinkos ar tarp susijusių įvairiais ryšiais asmenų. Joje moraliniai klausimai analizuojami per gėrio ir blogio prizmę.

Pirmą kartą etikos sąvoką kaip moralės teoriją įvardino graikų filosofas Aristotelis (4 a. prieš Kristų). Jo knygoje “Nikomacho etika” skiriamos intelekto (išmintis, intelektas, apdairumas) ir dorovės (pakantumas, nuosaikumas) vertybės (žr. 1.1 pav.).

1.1 pav. Žmogaus veiklos kryptys pagal Aristotelį

Aristotelis suformulavo išmokstamų įpročių idėją. Jis teigė, kad gimdami žmonės neturi jokių moralinių vertybių, jos atsiranda vėliau kaip įpročio rezultatas, jų išmokstama socializacijos procese. Išmokstama ir patikrinama, kas gera ar bloga, teisinga ar neteisinga. Etika moko trijų dalykų (D. Vyšniauskienė ir kt., 2002):

1. Ką reiškia būti žmogumi?2. Kas yra asmens gyvenimas (ar žmogaus gyvenimas turi prasmę)?3. Koks yra vieno individo santykis su kitais ir su gamta?Vėlesniais amžiais romėnai pateikė būdvardį moralis (lot. moralis –

dorovingas), o dar vėliau imtas vartoti žodis moralitas (moralė) (pranc. morale – dorovė). (Beje, lietuvių kalboje dar vartojamas terminas dorovė – žodžio moralė sinonimas).

Moralė – tai konkrečios žmogaus veiklos ar poelgio doroviškumo matas. Ji pasireiškia:

atliekant veiksmus; jausmų plotmėje; siekiant tikslų; per įpročius ir papročius; žmogaus gyvenimo būde;

socialinėse institucijose (D. Vyšniauskienė ir kt.,2002).Moralinis vertinimas pirmiausia paliečia mūsų poelgius (mes vertiname savo

3

Žmogaus veikla

Teorinė Pažinimas (filosofija, matematika, fizika).Praktinė Elgesys, praktika (etika, politika).Kūrybinė Darymas (menai, amatai,

taikomieji mokslai)

pačių ar kitų poelgius, jiems pritariame arba juos smerkiame). Asmenis taip pat vertiname moralės požiūriu: juos vadiname gerais arba blogais (moraliais arba nemoraliais, sąžiningais arba nesąžiningais). Moralė padeda reguliuoti tarpusavio santykius, išvengti konfliktų, ja vertiname žmonių santykius ir susivokiame aplinkiniame pasaulyje. Visos moralės funkcijos išryškėja per gėrio ir blogio prizmę. Tai žmogui pasako jo sąžinė. Kaip akcentavo filosofas I.Kantas,”Visų moralių moralė – elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad su tavimi būtų elgiamasi”.

KTU doc. J. Palidauskaitės teigimu, “moralės (dorovės) ištakos – žmonių socialinis gyvenimas. Žmogus yra kartu ir individuali (atskira, nepakartojama), ir visuomeninė būtybė (socialinio junginio narys). Toks žmogaus padėties dvilypumas sąlygoja dorovės reikalingumą. Moralė bando suderinti asmeninius ir visuomeninius interesus. Moralė nėra abstraktus mąstymo, bet socialinės išminties produktas. Ji kuriama ir patikrinama per ilgesnį laiką” (J.Palidauskaitė,2001).

Moralę arba dorovę lemia du veiksniai. Pirmiausia, tai tikėjimai, įgaunantys vertybių ir principų formą (jų pagrindu formuojasi tam tikri pavyzdiniai elgesio modeliai). Antra, tų tikėjimų pagrindu besiformuojantis asmens elgesys (jis vertinamas kaip visuomenės požiūriu priimtinas ar nepriimtinas, gerbtinas ar smerktinas, teisingas ar neteisingas). “Moralė atspindi skirtingose kultūrose, skirtingais istorijos laikotarpiais susiformavusius požiūrius ir elgesio taisykles bei standartus, o etika yra kritinė moralės analizė. Moralė atspindi esamą praktiką, kurią analizuoja, studijuoja ir vertina etika. Moralė yra istorinė, konkreti, santykinė, tuo tarpu etika siekia racionalių, objektyvių, universalių normų” (J.Palidauskaitė, 2001).

Profesinėje etikoje yra vartojamos asmeninės ir kolektyvinės dorovinės atsakomybės sąvokos, kurios yra glaudžiai susijusios tarpusavyje. Ypatingą vaidmenį vaidina asmeninė atsakomybė, kad žmogus įgautų pareigingumą ir kitas taurias asmenybės savybes. Mokslininkai skiria individualiąją etiką (t.y. asmens moralę) ir struktūrinę etiką, kuri suprantama kaip bendravimo ir socialinės kultūros rezultatas (tai visuomenės dorovės normų laikymasis).

Išskiriami keturi glaudžiai tarpusavyje susiję žmonių etiško bendravimo lygmenys (A. Anzerbacheris,1998):

1. moralumas;2. dorovė;3. teisė;4. tikėjimas.

Moralumas – tai veikiančiojo asmens sąžinė. Gėris apibrėžiamas kaip moralinis sąžinės atitikimas, o moralinis blogis – kaip priešingybė sąžinei.

Dorovė – tai mūsų poelgių visuomenėje vertinimas pagal pripažintas normas. Jei teisės normos (įstatymai) yra privalomos, tai dorovinės – įsigalioja, kai joms pritaria socialinių struktūrų visuma. Pagal A. Anzerbacherį, humaniškumas socialinėje erdvėje yra įmanomas tiek, kiek kiekvienas asmuo, būdamas dorovingas, visuotinį interesą įstengia paversti savo paties sąžinės įsitikinimu. Perėjimas nuo vien subjektyvaus moralumo prie dorovės yra būtina sąlyga, kad visose visuomenės srityse viešpatautų žmogiškas sugyvenimas (pavyzdžiui, vedybinio gyvenimo darna priklauso nuo to, kiek partneriai geba atsisakyti savo subjektyvių pozicijų bei įsitikinimų ir pripažinti bendras dorovines pozicijas).

Teisė – tai tarptautinių ir kitų organizacijų (pvz., Lietuvos Seimo priimti įstatymai, vyriausybės nutarimai ir kt.) normatyviniai aktai. Teisės normų veikimą garantuoja valstybė. Demokratiški įstatymai atspindi visuomenės didžiosios dalies požiūrį į

4

teisingumą ir dorą. Idealiu atveju įstatymai ir etika turėtų sutapti, t.y tai, kas įstatymiška, turėtų būti etiška ir atvirkščiai.

Tikėjimas. Šiuo lygmeniu praktika apibrėžiama kaip gyvenimas meilėje ir tarpusavio supratime (pavyzdžiui, tai asmens santykis su Jėzuje Kristuje apreikšta Dievo meile ir nuodėmės svarba).

KTU doc. J. Palidauskaitės teigimu, svarbiausios etikos funkcijos, kurios sudaro etiško bendravimo pagrindus, yra:

1. Reguliuojanti funkcija. Moralė nustato tvarką visuomenėje, palaiko nusistovėjusią praktiką ir visuomenės tęstinumą, o etika kaip vidinis mechanizmas skatina efektyviau atlikti savo darbą. Susirūpinimas tikslumu, teisingumu, vientisumu, pagarba profesiniams standartams, atsidavimas vykdant pareigą yra geras būdas išvengti skubotų, nepagrįstų sprendimų.

2. Aprašomoji funkcija. Etika aprašo žmonių bendravimo vertybes, normas ir kitus įsipareigojimus. Etikos studijos gali padėti individams moraliai subręsti, tapti sąmoningesniais, tobulinti bendravimo įgūdžius ir santykius. Moraliniai svarstymai gali padėti geriau orientuotis gyvenime, priimti nuoseklesnius ir teisingesnius sprendimus asmeniniame bei visuomeniniame gyvenime.

3. Į praktiką orientuojanti funkcija. Moralinės ar etinės nuostatos yra normatyvinio pobūdžio, jos padeda priimti praktinius sprendimus. Tų nuostatų svarba išryškėja, kai sprendimai gali paveikti atskirų individų ar bendruomenių gyvenimą. Todėl etika yra lyg orientaciniai rėmai - ne tik abstraktus teoretiškas, bet ir į praktiką orientuotas mokslas.

4. Moralinio švietimo funkcija. Svarbus uždavinys yra šviesti visuomenę ir bandyti diegti praktikoje toleranciją, rūpinimąsi visuomenės gerove, etišką bendradarbiavimą, priularizmą ir kt. Moralė negali būti palikta privačiam sprendimui, nes ji yra socialinės prigimties. Moralinės normos ir vertybės susiklosto natūraliai plėtojantis žmonių tarpusavio santykiams. Kadangi ne kiekvienas asmuo gali objektyviai tas vertybes įvertinti ir suvokti jų prasmę konkrečiame visuomenės kontekste, tai padaryti gali padėti etika. Individai turi būti mokomi objektyvios kritikos, nes kritiškas požiūris gali tapti ne tik griaunančia, bet ir kuriančia jėga, atveriančia kelią tobulėjimui.

5. Pilietiškumo ugdymo funkcija.. Svarbu, kad kuo daugiau asmenų suvoktų, jog rūpinimasis bendruomenės gerove kartu užtikrina ir kiekvieno jos nario gerovę. Siekimas geranoriškai atlikti pareigą visuomenei, tobulėti, plėtoti savo kompetenciją labai svarbus ne tik darbuotojui, jo organizacijai, bet ir visai bendruomenei (J.Palidauskaitė, 2001).

1.2. Etikos teorijos

Specialistai išskiria tokias pagrindines etikos teorijas: deontologijos, utilitarizmo, teisingumo, teleologijos, organizacijos suinteresuotųjų ir kt. Jas panagrinėsime išsamiau.

1.2.1. Deontologinė etikos teorija

Deontologijos terminą sukūrė 19 a. anglų sociologas teisininkas Jeremy Benthamas (1748-1932). Darbe “Deontologija ar moralės mokslas” dorovės teorija buvo pavadinama deontologija. Deontologija (lotyn. deontos – pareiga; logos – sąvoka, mokslas) yra etikos teorija, akcentuojanti paties veiksmo ar sprendimo turinį. Ji pabrėžia principus, susijusius su konkrečiu veiksmu, pareigos vykdymą ir kitų teisių gerbimą ( aš privalau; mano pareiga).

5

Vienas ryškiausių šios teorijos skleidėjų yra vokiečių filosofas Immanuelis Kantas.

I. Kantas (1724-1804)I. Kanto gyvenimas susijęs su Karaliaučiaus (Kaliningrado) universitetu, kur jis mokėsi, vėliau

buvo magistru, profesoriumi, rektoriumi. Universitete I. Kantas dėstė daug disciplinų – matematiką, fiziką, geografiją, logiką, filosofiją ir kt. Jau būdamas brandaus amžiaus sukūrė filosofijos sistemą, kurioje išsiskiria pažinimo teorija, etika ir grožio bei tikslingumo teorija. Visos šios dalys glaudžiai susijusios ir pajungtos vienam tikslui: filosofija turi padėti nustatyti žmogaus galias, atskleisti jo esmę ir vertę. Savo filosofijos sistemą I. Kantas išdėstė trijuose svarbiausiuose veikaluose: “Grynojo proto kritika”, “Praktinio proto kritika” (pagrindinis I. Kanto etikos veikalas) ir “Sprendimo galios kritika” (D.Vyšniauskienė ir kt., 2002).

I.Kantas iškelia pareigos ir teisingumo siekiant gėrio svarbą. Filosofas teigia, kad vadovaudamasis protu žmogus sukuria moralės normas ir joms paklūsta. O tam, kad būtų galima etiškai gyventi, kaip reikalauja protas, reikia ne tik apsisprendimo, bet ir valios. Valia – tai vidinė jėga, duodanti impulsą veiksmui, o gera valia – tai toji, kuri skatina kokybiškai atlikti pareigą. Žmogaus valia lemia jo norų ir siekimų kryptį bei pastovumą. Moralė siejama su gera valia, kuri laikoma gėriu. Moralinę vertę įgyja tik tas veiksmas, kuris atliekamas savarankiškai, apsisprendus paklusti proto diktatui. I. Kanto nuomone, elgesys gali būti laikomas moraliu tik tuo atveju, kai elgiamasi iš pagarbos dorovės dėsniui. Gerai, kai žmogus paiso ne savisaugos ar kitų instinktų ir ne jais remdamasis vertina galimus savo elgesio, kuriam jį skatina jo juslinė prigimtis, padarinius, bet kai jis elgiasi iš pareigos, sukuriančios būtiną moralinę prievartą, kuriai jis besąlygiškai paklūsta. I. Kantas pareigą suprato kaip paklusimą dorovės dėsniui, kaip poelgį, atliekamą besąlygiškai laikantis dėsnio. Elgesio normas žmogus pirmiausia nusistato sau. Tokias individualaus elgesio taisykles I. Kantas vadina maksimomis.

Maksima – tai subjektyvus praktinis moralės principas (empirinio pobūdžio), kuris patikrintas pagal proto kriterijų tampa moralės dėsniu (pavyzdžiui, būk garbingas; būk malonus; gyvenk sveikai ir kt.). Maksimos tampa etiško bendravimo taisyklėmis, jos įgyja dėsnių, įsakymų formą (filosofas jas vadina kategoriniais imperatyvais).

Pirmasis imperatyvas – dorovės. Jis primena pagrindines moralaus bendravimo taisykles: 1. Elkis taip, kaip norėtum, kad su tavim būtų elgiamasi; 2. Nedaryk to, ko nenorėtum, kad kiti tau darytų (nieko neskriausk ir visiems, kam gali, padėk).

Antrasis - kategorinis imperatyvas yra žmonių lygybės reikalavimo išraiška. Šiuo savo imperatyvo teiginiu I. Kantas pasirodo kaip humanistas, teigiantis absoliučią žmogaus vertę: į kitus žmones mes turime žiūrėti kaip į asmenybes (o ne kaip į tai, kas naudinga). Šis I. Kanto principas suteikia etinę bazę demokratijai. Pažymėtina, kad šis filosofo dorovės dėsnis nenumato rangų – tik moralumas yra žmogaus vertės kriterijus.

Pagal filosofą gerą valią žmogus rodo tuomet, kai elgiasi taip, kaip reikalauja protas. O pareiga – tai veiksmai, paremti protu, neatsižvelgiant į savo polinkius, norus ar laimę. Pareiga yra vienintelis moralinio veiksmo kriterijus. I. Kantas akcentavo pareigą gerbti ir save, ir kitus žmones, jis pabrėžė žmogaus orumo svarbą. Todėl pareigos atlikimas sietinas su reikalavimu nepažeisti kitų asmenų teisių. Asmuo, besivadovaujantis doentologine etika, elgiasi remdamasis pareigos jausmu: priimant sprendimus, būtina nepažeisti kitų individų teisių.

1.2.2. Utilitarizmo etikos teorija

Utilitarizmas (lotyn. utilitaris - nauda), kaip etinė teorija, siejama su 19 amžiaus anglų filosofų Jeremy Benthamo ir Johno Stuarto Millio teiginiais.

6

J. Benthamas (1748-1832)Jo skurta etika darė didelį poveikį dvasiniam 19 a. Anglijos gyvenimui. Giliai įsitikinęs, kad jam

pavyko suvokti žmonių elgesio tikslą - kuo daugiau laimės kuo didesniam žmonių skaičiui - jis tai propagavo visą savo gyvenimą. Žmonijos laimė jam nebuvo tuščias garsas: Prancūzijoje, Lenkijoje, JAV, Rusijoje jis siūlė savo parengtus švietimo programų projektus. Ypač reikšminga jo veikla buvo Anglijos įstatymų leidybai. Net mirdamas jis siekė tarnauti žmonijos labui –paliko savo kūną medicinos tyrimams.

J. S. Millis (1806-1873)Tai žymus Anglijos visuomeninės minties atstovas. Jo etinės pažiūros išdėstytos šeštoje “Logikos

sistemos” knygoje (1843 m.) ir “Utilitarizme” (1863 m.). J. Millis buvo auklėjamas J. Benthamo etikos idėjų dvasia. Jo tėvas buvo artimas J. Benthamo draugas ir bendramintis. J. Millis populiarino utilitarizmą, tęsė jo idėjas (pirmasis “utilitarizmo” terminą pavartojo J. Millis).

“Autobiografijoje” J. Millis aprašo, kokią įtaką jam turėjo J. Benthamo idėjos. “Pradedant 1821 metų žiema, kai pirmą kartą perskaičiau Benthamą, aš suradau kaip sakoma, gyvenimo tikslą: aš norėjau dėti visas pastangas pasauliui pakeisti… Bet kartą ši viltis išsisklaidė kaip svajonė. Tai buvo 1826 metų rudenį… Aš iškėliau sau tokį klausimą – jei visi tavo tikslai, kurių sieki gyvenime, išsipildytų… Ar pajustum didžiausią džiaugsmą ir ar būtum visiškai laimingas? – “Ne” – aiškiai atsakė man vidinis balsas, kurio aš negalėjau nutildyti… aš nežinojau nieko, kam galėčiau paskirti savo gyvenimą” (Mill, Autobiografie, 1896, p.117)”. Toliau jis rašo, kad išsivaduoti iš alinančio pesimizmo jam pavyko tik po to, kai pajuto nesavanaudiško elgesio grožį. Vadinasi, asmeninės laimės siekimas negali būti gyvenimo tikslas. Ir šitaip jis žengia žingsnį nuo egoizmo prie altruizmo”(D. Vyšniauskienė ir kt.,2002, p.40).

Pagrindiniai J. Benthamo etikos teiginiai:1. Bet kokios žmonių veiklos šaltinio reikia ieškoti žmonių pojūčiuose, nes

dorovės pagrindas – jaučiantis žmogus. 2. Malonumas - elgesio kriterijus, vadinamas nauda. ”Gamta žmonijai valdyti

paskyrė su aukščiausius valdovus – kančias ir malonumus. Jiems vieniems leista nuspręsti, ką mes galime daryti, ir nurodyti, ką mes privalome daryti. Prie jų sosto pritvirtinti gėrio ir blogio pavyzdžiai, antra vertus, visur, nesvarbu, ką mes darytume, ką kalbėtume, apie ką galvotume: visi veiksmai, kurių galime griebtis, norėdami atmesti šį viešpatavimą, tik padės jį įrodyti ir patvirtins jo buvimą “(J.Rolsas,1989).

Pagrindiniai J. Millio teiginiai:1. Asmeninės laimės siekimas negali būti gyvenimo tikslas;2. Žmogus, galvodamas apie savo interesus, neišvengiamai galvoja ir apie kitų

asmenų interesus;3. Ieškodamas vidinio ryšio tarp egoizmo ir altruizmo, jis kiek išplečia malonumo

sąvokos turinį (siedamas jį su dvasinėmis žmogaus prigimties savybėmis): egzistuoja ne tik veiksmai, kurių rezultatas bendras gėris, bet ir ketinimai, norai, kurių tikslas – visuotinė gerovė, kurios siekiant nesiskaitoma su asmenine nauda;

4. Moralaus elgesio kriterijų sudaro tokios elgesio taisyklės, kurių laikymasis užtikrina daugiausia malonumų visai žmonijai (ne asmeninė nauda, o didžiausia bendra laimė, kuri turi būti žmogaus veiklos tikslas);

5. Taikydamas savo moralumo kriterijų gyvenimo praktikoje, jis tvirtina, kad laimės turinys priklauso ne nuo malonumų kiekybės, o nuo jų kokybės.

Utilitarizmą apibūdina keturi pagrindiniai principai:1. Padarinio (pasekmių) principas. Poelgiai vertinami pagal jų sukeltus

padarinius: moraliniu požiūriu teisingi ar neteisingi.2. Naudingumo principas. Padarinius reikia vertinti pagal naudingumą laimei.

Laimė ir skausmo nebuvimas yra aukščiausia vertybė arba aukščiausias gėris.3. Hedonizmo (graik. hedone – malonumas, pomėgis) principas. Žmonių laimė

suprantama kaip galutinis moralės tikslas. Laimės kriterijus yra džiaugsmas (malonumas). Kiekvienas asmuo turi savo tikslus, kurių ir siekia. Svarbu, kad kuo

7

daugiau individų galėtų realizuoti savo prioritetus. Tam reikia dviejų sąlygų: laisvės (galimybių pasirinkti) ir gerovės (sąlygų, leidžiančių efektyviai pasinaudoti turima laisve). Su pakankamu turtu, fizine sveikata, siekti tobulėjimo ir kitų prioritetų;

4. Socialinis principas. Veiksmai, prisidedantys prie individo laimės, yra geri, o sukeliantys nelaimes – negeri. Universalusis hedonizmas (hedonistinis universalizmas) veiksmus vertina pagal tai, kiek jie prisideda prie visų kitų žmonių laimės.

1.2.3. Teisingumo etikos teorija

Vienas pirmųjų teisingumo sąvoką apibrėžė graikų filosofas Aristotelis: “Teisingumas – tai susilaikymas nuo įsigijimo tam tikro pranašumo, užgrobiant tai, kas priklauso kitam ( jo nuosavybę, pajamas, užimamą vietą ir pan.), arba pripažinimą kitam to, kas jam priklauso ( tesėti pažadą, grąžinti skolą, deramai gerbti ir t.t.)”. Prie šios teorijos kūrinio prisidėjo Thomas Hobbsas (1588-1679). Johnas Locke (1632-1704), Jacques Rousseau (1712-1778), Immanuelis Kantas (1724-1804) ir kiti.

Vienas žymiausių dabartinių tos srities filosofų yra JAV mokslininkas Johnas Rawlsas, kuris teisingumo teoriją išplėtojo kaip utilitarinio mąstymo alternatyvą. Jo darbas “Teisingumo teorija” (1971) pasirodė kaip atsakas kritikuojamam utilitarizmui. Filosofas teikia pirmenybę teisingumui, o ne naudingumui. Teisingumas, J. Rawlso teigimu, apibrėžiamas kaip pagrindinė visuomeninių institucijų vertybė, kaip visuomeninio idealo dalis. Net ir efektyvūs neteisingi įstatymai, institucijos ir teorijos turi būti naikinami arba reformuojami. Teisingumą J. Rawlsas prilygina tiesai, o neteisingumas pateisinamas tik tuomet, kai jis būtinas, norint išvengti dar didesnio neteisingumo.

Pagrindinė J. Rawlso teisingumo teorijos idėja yra teisingumas kaip nešališkumas. Būdami laisvi, racionalūs ir išsiugdę teisingumo jausmą žmonės turi nustatyti visuomenės principus neakcentuodami, kuriai klasei ar kultūrinei terpei jie priklauso, t.y. nebūdami pranašesni už kitus. Autorius pažymi didžiausios galimos laisvės principą (jis užtikrina visų lygias galimybes į pagrindines teises ir pareigas). Kitas - skirtingumo ir nešališkos galimybių lygybės principas. Socialinė ir ekonominė nelygybė turi būti reguliuojama taip, kad, apribojus teisingą taupymo principą, mažiausiai privilegijuoti patirtų didžiausią galimą naudą, kad nešališkos galimybių lygybės sąlygomis būtų suteikiami kiekvienam prieinami visi postai ir vietos( J.Rolsas, 1989).

Pagal I. Rawlsą, svarbi naudos principo vieta teisingumo sutartyje. Kiekvienas žmogus teikia pirmenybę savo interesams, tačiau etiškame bendravime turi lemti ne naudos, o teisingumo principas:

1. Kiekvienas turi lygias teises į plačią vienodų laisvių sistemą, kur visiems yra pasiekiama.

2. Socialinė ir ekonominė nelygybė mažiausiai privilegijuotiems turi atnešti kiek įmanoma didesnę naudą.

Pagal filosofą, nelygybė nepateisinama, jeigu ji maksimizuoja privilegijuotųjų naudą (tai vadinamas “sutarties” principas, kuris remiasi teisingumu, bet ne naudos siekimu).

Teisingumo teorijos tęsėjas amerikiečių etikos profesorius R. De George šiuolaikinėje visuomenėje skiria keturis teisingumo tipus (De George Richard T., 1995):

1. Kompensacinis teisingumas, kada yra atlyginama už praeities žalą ir neteisingumą.

2. Baudžiamasis teisingumas, kada yra baudžiami asmenys, padarę žalos kitiems. Pagrindinis šio teisingumo kriterijus: “Ar bausmė atitinka nusikaltimą?”

8

3. Skirstomasis teisingumas apima dorą gėrybių paskirstymą. Pagrindinis šio teisingumo kriterijus: “Ar tam tikras suinteresuotasis dėl tam tikros mūsų politikos ar veiksmų gavo teisingą dalį? Ar žmogus sąžiningai praturtėjo dėl tam tikrų veiksmų?”

4. Procedūrinis teisingumas nustato sąžiningą sprendimų praktiką ir įvairių suinteresuotųjų susitarimus. Pagrindinis kriterijus: “Ar atlyginimų ir bausmių, naudos ir išlaidų skirstymo bei valdymo taisyklės yra sąžiningos?”

Taikant teisingumo principus, iškyla akivaizdžių praktinių problemų: kas greta valstybės jurisdikcijos ir teisinių organų (kur yra atitinkami įstatymai ir procedūros) gali nuspręsti, kas teisus, o kas ne? Kas turi moralinę teisę bausti? Ar gali tie, kurie turi valdžią, sąžiningai paskirstyti galimybes ir gėrybes?

1.2.4. Teleologijos etikos teorija

Teleologija (graik. telos – tikslas, rezultatas; logos – sąvoka, mokslas) yra etikos teorija, akcentuojanti patį veiksmo ar sprendimo tikslingumą ir juos vertinanti pagal sukeltas pasekmes. Galima išskirti keletą pagrindinių tikslų, lemiančių, kas yra gera ar bloga etinėse sistemose. Kiekvienam iš toliau vardijamų tikslų atstovauja atskiri filosofai ar etikos mokyklos ( J.Palidauskaitė, 2001):

1. Laimė ( J. Benthamas, J. Millis, H. Sidgwickas); 2. Savirealizacija (F. Bradley. Jis teigia, kad savirealizacija yra kiekvieno racionalaus asmens tikslas, žmogus vertina moralines būsenas pagal tai, kokiu mastu per jas galima realizuoti save. Filosofas savirealizaciją suvokia kaip tapimą tuo, kas ilgą laiką gali patenkinti patį asmenį);

3. Asmeninis išganymas ar vienybė su Dievu (religijos filosofų požiūriai – krikščionybė, islamas ir kt.- pabrėžia, kad geri yra tie asmens veiksmai, kurie pamalonina Dievą); 4. Žmonių rasės tobulėjimas (F. Nietzcshe. Jo nuostata: elgesio tikslas- superžmogaus atsiradimas. Tai keletas didžių individų, kurių buvimas suteiktų prasmę jų visuomenėms).

1.2.5. Organizacijos suinteresuotųjų etikos teorija

Bendrovėje ar kitoje organizacijoje dirbantis personalas bendrauja tarpusavyje bei su išorės partneriais. Tai sudaro jos vidinę socialinę sistemą (organizacija yra tarpinis elementas tarp individo ir visuomenės). Šioje sistemoje yra daug suinteresuotųjų. Pagal R. L. Daftą, “Suinteresuotasis – tai individas arba grupė individų, kurie daro įtaką organizacijos veiksmams, sprendimams, politikai bei tikslams arba jų veikiami”( D.Vyšniauskienė ir kt, 2002).Suinteresuotieji skirstomi į vidinius ir išorinius. Pirminiams (vidiniams) organizacijos suinteresuotiesiems priskiriami akcininkai (savininkai), darbuotojai, vartotojai, tiekėjai, antriniams (išoriniams) suinteresuotiesiems – visuomenė, konkurentai, specialistų interesų grupės ir pan. (žr. 1.2 pav.).

Kaip nurodo KTU docentai D. Vyšniauskienė ir V. Kundrotas, analizuojant organizacijos suinteresuotuosius, tikslinga atsakyti į šiuos pagrindinius klausimus:

1. Kas yra potencialūs suinteresuotieji?2. Kaip kiekvienas suinteresuotasis veikia mus?3. Kaip mes veikiame kiekvieną suinteresuotąjį?4. Kas yra kiekvieno skyriaus ir viso verslo suinteresuotasis?5. Kokios yra mūsų pagrindinės strategijos prielaidos apie kiekvieną

suinteresuotąjį?

9

6. Kokie kintamieji veikia mus ir mūsų suinteresuotuosius (infliacija, BNP, palūkanų norma, verslo konfidencialumas, žiniasklaidos įvaizdis ir t.t.)?

7. Kaip nustatome kiekvieną iš šių kintamųjų ir kokią įtaką jie daro mums ir mūsų suinteresuotiesiems? (D. Vyšniauskienė ir kt., 2002)

1.2 pav. Suinteresuotųjų skirstymas ( D.Vyšniauskienė ir kt., 2002).

Suinteresuotiesiems identifikuoti ir ypač jiems valdyti reikia žinoti įtrauktųjų grupių motyvaciją ir suprasti suinteresuotųjų interesus. Tai galima atspindėti moralinės atsakomybės matricoje (žr. 1 lentelę).

1 lentelėSuinteresuotųjų moralinės atsakomybės matrica

Organizacijos moralinės atsakomybės rūšysSavininkai Teisinė Ekonominė Etinė SavanoriškaVartotojai

DarbuotojaiBendruomenės

interesų grupės

Visuomenė

Šiuos analizės rezultatus galima panaudoti organizacijos strategijai ir taktikai kurti kiekvieno suinteresuotojo atžvilgiu.

Minėtų ir kitų teorijų studijos bei racionalus jų panaudojimas padės būsimiems ekonomistams ir verslo organizavimo specialistams įgyti verslo etikos ir etiško bendravimo pagrindus.

10

SUINTERESUOTIEJI

PIRMINIAI(pagrindiniai):

Savininkai Klientai Darbuotojai Tiekėjai ir kt.

ANTRINIAI:

Masinės informavimo priemonės

Vartotojai Lobistai Teismai Vyriausybė Varžovai Visuomenė ir

kt.

Pirmos temos kontroliniai klausimai:

1. Apibrėžkite moralės ir dorovės sąvokas.2. Kokie požymiai parodo ryšį tarp moralės ir etikos?3. Apibūdinkite etikos sąvoką ir pakomentuokite etikos funkcijas.4. Ką nagrinėja deontologinė etikos teorija?5. Paaiškinkite I. Kanto deontologinės filosofijos sistemos pagrindines

sąvokas( pareiga, protas, valia ir laisvė) ir jų tarpusavio ryšį.6. Koks veiksmas I. Kanto mokyme turi moralinę vertę?7. Kokia utilitarizmo etinės teorijos esmė?8. Kokie pagrindiniai J. Benthamo etikos teiginiai?9. Kokie yra J. Millio pagrindiniai etikos teiginiai?10.Kas, pasak J. Rawlso, yra teisingumo objektas? Paaiškinkite.11.Kokie yra teisingumo etinės teorijos principai?12.Kokie yra pagrindinė J. Rawlso teisingumo teorijos idėja?13.Kokia teleologijos etinės teorijos esmė?14.Paaiškinkite organizacijos suinteresuotųjų etikos teorijos esmę.

11

2. VERSLININKO ETIKA. ETIKOS KODEKSAI

Šio skyriaus tikslas: apibūdinti etiško bendravimo esmę; pateikti žinių apie verslo ir ekonominę etiką; apžvelgti verslininko profesinės etikos esmę; išryškinti verslininko etiškos veiklos pagrindines nuostatas; aptarti specialistų moralinio išsivystymo lygius; paanalizuoti etikos kodeksų reikšmę, tikslus bei naudą; supažindinti su etikos kodeksų pavyzdžiais.

2.1. Bendravimo ir verslo etikos ryšys

Bendraujant realūs santykiai turi vertybinės reikšmės, nes jais žmogus išreiškia ir realizuoja save kaip asmenybę, veikia visuomeninį gyvenimą, stiprina arba silpnina ryšius. Būtina tam sąlyga – kad moralės, kultūros ir etiketo normas verslininkai ir kiti asmenys ne tik įsisavintų, bet ir laisva valia jas taikytų savo kasdienėje veikloje. Etišką bendravimą suprantame kaip klasikinės etikos, teorinių teiginių, moralės normų, aukštos kultūros ir etiketo taisyklių studijas bei praktiškąjį jų panaudojimą.

Verslo etika - tai etikos sritis, besiremianti moralės principų ir verslo pasaulyje veikiančių standartų visuma, atsirandanti sąveikaujant verslui ir etikai. Tai etikos kodeksų kūrimas verslo organizacijose, įmonėse ir bendrovėse, visuomenės priimtų etiketo taisyklių taikymas, moralinio švietimo ir pilietiškumo ugdymo gerinimas. Be to, tai ir machinacijų versle atskleidimas bei viešas paskelbimas, vartotojų interesų gynėjų, "žaliųjų" ir kitų organizacijų veiklos aktyvinimas prieš aplinkos teršimą, nesaugius produktus ir kt. Beje, literatūroje sutinkame ekonominės etikos terminą (jos pradininkas buvo JAV verslininkas Henry Fordas). Ekonominė etika – tai mokslas, nurodantis, kad ekonomiškai ir etiškai pateisinami yra tie ekonominiai tikslai, tos gamybos formos ir tie metodai, kurie padeda kelti visuomeninio darbo našumą ir kartu kilti visos visuomenės gerovei. Tokia etika būdinga bendrovėms, pasižyminčioms aukšta darbo kultūra ir efektyvumu, gerais darbuotojų atlyginimais, moksliniais gamybos organizavimo metodais, partnerių atsakomybe, sutvirtinta ne tik sutartimi, bet ir verslininko garbės žodžiu. Tad verslo etika yra platesnės prasmės etikos sritis nei ekonominė etika.

Specialistai atkreipia dėmesį į šias bendravimo ir verslo etikos problemų grupes: etiško bendravimo normų nesilaikymas, apgavystė, korupcija, piktnaudžiavimas, interesų konfliktas ir seksualinis priekabiavimas.

Etiškas bendravimas. Verslininkas neturi užmiršti, kad visuomenėje bei rinkos erdvėje jis veikia ne vienas ir todėl privalo paisyti moralės bei etiketo normų, siekti kultūringo bendravimo ir per tai - naudingos partnerystės. Pažymėtina, kad etiškas bendravimas, moralus verslas ekonomiškai yra naudingas tiek pačiam verslininkui, tiek valstybei, nes civilizuoto verslo taisyklių (etiketo normų, duoto žodžio, prisiimtų įsipareigojimų ir t.t.) laikymasis garantuoja pelną pačiam verslininkui, o valstybei –pajamas. Toks bendravimas atspindi asmeninės moralės principus ir profesines vertybes, o nesilaikant jų rekomenduojami draudimai ir nuobaudos. Gyvenime šios vertybės yra susipynusios, nes dėmesys skiriamas ne tik profesinei, bet ir bendražmogiškai etikai. Verslininko asmeninė moralė turėtų remtis aukščiausiais garbės, dorybės, teisingumo, sąžiningumo, integralumo, mandagumo, nešališkumo

12

standartais. Profesinės vertybės reikalauja tarnauti visų žmonių geriausiems interesams, siekti profesinio tobulumo, tarnauti visuomenei.

Apgavystė - tai žodžiai ar veiksmai, kuriais sąmoningai norima nuslėpti, iškreipti (ar tik iš dalies atskleisti) tiesą, suklaidinti, siekiant savanaudiškų tikslų. Tai informacijos slėpimas ar iškreipimas, melas, šmeižtas, agentų bei provokatorių naudojimas, "fiktyvių įrodymų" sukūrimas ir kt. Viena plačiausiai pasklidusi apgaulės forma – melas. Ar tai būtų "garbingas melas" ir "baltasis melas", “šventas melas” – tai blogybės.

Korupcija - tai veiksmai, atlikti naudojantis turima valdžia, pažeidžiant teisės normas, visuomenės interesus bei moralės standartus, ir kuriais siekiama asmeninės ar grupinės naudos. Vienas iš realiausių būdų sumažinti korupciją yra asmeninės atsakomybės nustatymas, dažnesnis auditas ir kontrolė. Tam padeda neseniai priimtas LR Antikorupcijos įstatymas.

Piktnaudžiavimas - tai asmens tarnybinių pareigų netinkamas atlikimas, pažeidžiant objektyvius profesinius reikalavimus. Piktnaudžiavimas gali būti tarnybine padėtimi, organizacijos turtu ir lėšomis, sprendimų šališkumu, pavaldžių specialistų veikla, turimu pasitikėjimu ir kt.

Interesų konfliktas - situacija, kai gali susidurti privatūs darbuotojo ir jo artimųjų (įskaitant šeimos narius, gimines ir draugus) ir visuomenės interesai, kuriems jis turi atstovauti, eidamas savo tarnybą. Specialistai turi laikytis keturių visuomeninės tarnybos principų: paklusti įstatymams ir juos įgyvendinti, tarnauti visuomenės interesui, prisiimti asmeninę atsakomybę ir vengti daryti žalą.

Seksualinis priekabiavimas - tai užgaulus, žodžių ar fizinių veiksmų išreikštas seksualinio pobūdžio elgesys su asmeniu, su kuriuo sieja darbo, tarnybiniai ar kitokio priklausomumo santykiai.

2.2. Verslininko etikos aspektai

Ką nagrinėja ekonomisto ar verslininko etika? Tai etikos sritis, nustatanti reikalavimus bei normas, kurių turi laikytis tos profesijos atstovai. Jei profesinės etikos apimtis apsiriboja tos profesijos asmenų elgesiu (santykiai su klientu, kitais tos srities atstovais ir kt.), tai etiškas bendravimas išplečia specialisto etikos sampratą.

Tikslinga išryškinti septynias pagrindines verslininko etiškos veiklos nuostatas ( D.Vyšniauskienė ir kt., 2002):

1. Verslas neturi įskaudinti kitų žmonių. Verslo rezultatai neturėtų kenkti žmogaus sveikatai, prievartauti jo prigimties, pasinaudoti liga ar psichologine negalia. Ryškiausias tokio verslo pavyzdys - prostitucija ir narkobiznis (tai bene pelningiausias verslas). Kita problema - gamtosauga, ekologiniai pažeidimai. Taip pat kenkia sveikatai prekyba ekologiškai nešvariais produktais, nuslepiant jų paskirtį ir adresatą.

2. Verslininkas turi mokėti dorai uždirbti pinigus. Pelnas, gautas nedoru būdu ir pažeidžiant įstatymus, yra moraliai žalingas dviem atžvilgiais. Pirma, neišvengiamai supriešina verslininką su įstatymu (įstatymų nesilaikančių verslininkų įvaizdis visuomenės akyse menkėja). Antra, neteisėtai gautam pelnui paslėpti tenka sunaudoti daug jėgų, kurios galėtų būti nukreiptos verslui plėtoti. Be to, šios rūšies paslaugos susieja verslo žmones su nusikaltėlių pasauliu.

3. Verslininkas neturi užmiršti, kad rinkos erdvėje jis veikia ne vienas ir todėl privalo paisyti kito interesų, siekti ne sunaikinti konkurentą, bet ieškoti abipusiškai naudingos partnerystės. Konkurencija turi būti sąžininga ir civilizuota. Deja, Lietuvoje pastebima "laukinė" konkurencija. Sprogdinimai, barbariškas turto naikinimas, fizinis susidorojimas su konkurentais tapo kasdienybe, kuri lydi mūsų verslo žmones. Abipusiškai naudingos partnerystės paieškos turėtų būti verslininkų dėmesio centre.

4. Verslininkas turi sąžiningai vykdyti savo įsipareigojimus partneriams ir siekti, kad šie taip pat elgtųsi su juo. Įsipareigojimų verslo partneriui pažeidimas sudaro įtampą, nepasitikėjimą tarp partnerių ir galiausia bendradarbiavimas nutrūksta, kas neišvengiamai didina

13

įtampą rinkos santykiuose. Verslo etikos normų pažeidėjas patiria ne tik materialinių nuostolių. Nukenčia ir jo reputacija verslo pasaulyje bei visuomenės akyse. Tai labai apsunkina jo tolesnę veiklą.

5. Verslininkas visada rizikuoja, tačiau ši rizika turėtų būti pagrįsta, o atsakomybė už jos pasekmes - asmeniška. Rizika versle - neišvengiama. Civilizuoto verslo šalyse įprasta, jog apie rizikingus, nestandartinius sprendimus firmos savininkai darbuotojus informuoja iš anksto, suteikdami jiems pasirinkimo alternatyvą. Lietuvoje, deja, apie rizikingus savininkų sprendimus ir jų pasekmes firmos darbuotojai sužino neretai paskutinieji - iš spaudos ir policijos.

6. Verslas - rizikingas užsiėmimas: galima ne tik praturtėti, bet ir viską prarasti, todėl tam reikia būti psichologiškai pasirengusiam. Tikras verslininkas turi mokėti garbingai pralaimėti. Nesėkmė versle neturi tapti individo katastrofa, nedera ieškoti vien priešų ir suvedinėti su jais sąskaitas. Gerai išanalizavus nesėkmės priežastis ir realiai įvertinus savo galimybes, racionaliam verslininkui neišvengiamai kils noras vėl ieškoti ir rasti savo nišą rinkoje.

7. Verslininkas pirmiausia turi mylėti žmones, o tik vėliau pinigus. Meilę žmonėms verslininkas turi ne deklaruoti, o praktiškai rodyti organizuodamas verslą, kuris tenkintų žmonių poreikius.

JAV mokslininkai M. Guy ir K. Denhardtas išskiria šias etiško ir moralaus specialisto vertybes: rūpestingumas, geranoriškumas, garbingumas, sąžiningumas, atsiskaitomumas, pažado laikymasis, siekimas tobulėti, ištikimybė, teisingumas, integralumas, pagarba kitiems, atsakingas pilietiškumas ( J.Palidauskaitė, 2001). Išsamiau aptarsime dalį jų.

Rūpestingumas. Vargu ar įmanoma būti etiškam ir nesirūpinti kitais. Besirūpindamas ne tik savo asmenine gerove, bet ir bendrovės dirbančiųjų, kaimynų bei kitų bendruomenės narių reikmėmis verslininkas sukuria bendradarbiavimo ir savitarpio pagalbos pagrindus.

Geranoriškumas. Rūpestingumui artima geranoriškumo vertybė, nes be geros valios sunkiai įsivaizduojama parama ir rūpinimasis kitais. Tai ne tik veiksmas, bet ir nusiteikimas taip elgtis, nusiteikimas daryti gera ir taip užtikrinti kitų visuomenės narių gerovę.

Garbingumas - tai aukštų standartų, duotų pažadų ir įsipareigojimų sąžiningas laikymasis. Tai atsakomybė prieš kitus nesiekiant asmeninės naudos bei pripažinimo bet kokia kaina.

Sąžiningumas. Jis apima tiesos sakymą, netoleravimą melo ir apgavystės (pusiau tiesa, nutylėjimai, atskiros iš konteksto paimtos frazės ir kt.), tiesumą (savo valia suteikiama informacija, kurią asmuo turi žinoti ir kt.), pažadų laikymąsi, pagarbą asmenims ir nuosavybei (nesikėsinama į kitų turtą, nebandoma pasinaudoti kitais asmenimis ir kt.). Ši savybė siejama su garbingais, pasitikėjimo vertais ir gerbiamais žmonėmis.

Atsiskaitomumas atspindi verslininkų susirūpinimą teisinėmis, institucinėmis ir procedūrinėmis priemonėmis, kurios įpareigoja juos atsakyti už savo veiksmus. Atskaitingumo stygius dažnai sąlygoja piktnaudžiavimą turima valdžia.

Pažado laikymasis asmenį įpareigoja vengti išsisukinėjimų (pažadas ar susitarimas turi būti sąžiningai tesimas), vengti neprotingų pažadų (prieš pažadant reikia gerai viską apgalvoti), vengti neaiškių įsipareigojimų (žmonės skirtingai supranta tuos pačius dalykus, todėl duodamą pažadą reikia patikslinti, kad ir kitas asmuo taip pat jį suprastų).

Siekimas tobulėti siejamas su specialisto būtinumu tobulėti, siekti pažangos, įsisavinti naujas technologijas, darbo metodus. Nuolatinis verslininko tobulėjimas yra svarbus ne tik darbuotojui, bet ir bendruomenei. Informacinės visuomenės sąlygomis siekimas tobulėti siejamas su devizu "studijos - visą gyvenimą".

Ištikimybė - moralinių principų laikymasis bei lojalumas savo organizacijai, bendruomenei ar asmenims, pasiaukojimas dėl kitų. Ištikimybė pasireiškia per elgesį (atsidavimas objektui ar atsakomybės prisiėmimas). Lojalumas apsaugo nuo socialiai destruktyvaus savo intereso ir savo teisių reikalavimo. Organizacijai susidūrus su sunkumais, labiau tikėtina, kad ištikimi žmonės, užuot pasitraukę kitur, padės susidoroti su sunkumais ir bendrovei atsinaujinti.

2.2.1 Moralinio išsivystymo įvertinimas

Įvertinant verslininko moralės ir etikos lygį JAV psichologas L. Kohlbergas išskiria šešis individo moralinio išsivystymo etapus ( D.Vyšniauskienė ir kt.,2002 –žr. 2.1 paveiksle):

14

1 lygis 1 etapas “Bausmės vengimas”Ikisutartinis(orientacija į save) 2 etapas “Apdovanojimo siekimas”

2 lygis 3 etapas “Geras žmogus”Sutartinis(orientacija į kitus) 4 etapas “Įstatymas ir tvarka”

3 lygis 5 etapas “Socialinis kontraktas”Posutartinis, automatiškas ar principų lygis(universali orientacija) 6 etapas “Universalūs etiniai

principai”

2.1 pav. Šeši individo moralinio išsivystymo etapai ( D.Vyšniauskienė ir kt.,2002)

Pirmame etape žmonės yra motyvuoti baimės jausmo. Laikomasi taisyklių, siekiant išvengti bausmės. Tokie asmenys mano, kad gera priklauso nuo viršininkų sprendimo, o kitų individų interesai juos mažai domina.

Antrajame etape individai vertina veiksmus pagal tai, kiek pasitenkinimo šie suteikia jiems, retkarčiais – ir kitiems. Čia veikia principas: tu man – aš tau. Kitų individų interesai neignoruojami, bet jie nėra vertinami kaip “geri” ar “blogi”.

Trečiajame etape geras elgesys toks, kuris padeda kitiems ir yra gerai vertinamas kitų (draugų, šeimos narių ar pan.). Šiame etape turi didžiulę reikšmę grupės interesai.

Ketvirtajame etape individas supranta, kad jo teisės turi būti suderintos su visuomenės siekiais bei galiojančiomis taisyklėmis. Pareigos visuomenei vykdymas – geras elgesys. Asmuo elgiasi teisingai ir garbingai, remiantis visuomenėje galiojančiais įstatymais ir tvarka.

Penktajame moralinio išsivystymo etape individai siekia darnos pliuralistinėje visuomenėje. Teisingi veiksmai – tai kitų teisių pripažinimas, remiantis visos visuomenės standartais. Tačiau griežtos normos ar taisyklės ne tokie svarbūs, kaip kompromiso tarp konfliktuojančiųjų grupių siekimas. Asmuo supranta vertybių reliatyvumą ir toleruoja skirtingus požiūrius.

Šeštajame - žmogus gyvena pagal savo sąžinę. Elgiamasi remiantis universaliais teisingumo ir teisių principais. Individas pats pasirenka principus, kuriais remiasi gyvenime ir yra pasiruošę elgtis pagal juos, nes tvirtai jais tiki. Toks asmuo visuomet elgiasi pagal aukštą moralę bei savo įsitikinimus.

Kaip pasiekti šeštąjį moralinio išsivystymo lygį? Minėtas JAV mokslininkas siūlo:

etiškai bendradarbiauti tarpusavyje, vertinant situacijas, siekiant išspręsti moralines dilemas;

pasistengti suprasti kito požiūrį; diskutuoti ir argumentuoti, ginant savo požiūrį;

15

nuolat gilinti savo žinias sprendimams pateisinti; bendrauti su žmonėmis, pasiekusiais aukštesnį moralinio išsivystymo lygį; apie etiką mąstyti principingai.

Individo moralinio išsivystymo lygiai gali būti įvardyti ir formuluoti taip (L.Jovaiša,1995):

1. Hedonistinė dora – tai, kas teikia malonumą, nedora – kas atima malonumą, teikia skausmą.

2. Egoistinė dora – tai, kad man reikia to, ką turi kiti. Dora siekti tokios garbės, tokių daiktų, kuriuos turi kiti.

3. Pragmatinė dora – elgesys, skatinamas praktinės naudos troškimo, nors ir atsižvelgiama į kitus.

4. Konformistinė dora reiškiasi siekimu daryti taip, kaip kiti daro. Kiti ir yra doros kriterijus.

5. Nurodymų dora reguliuojama pagarba įstatymams, pareigos jausmu, tvarkos ir įstatymu laikymusi.

6. Saiko dora kyla iš individo sampratos, orumo, savigarbos. Ją reguliuoja “vidinis balsas”, neleidžiąs pažeisti doros.

7. Humaniškumo dora atsiranda iš pagarbos žmogaus prigimčiai, jo kūriniams. Ji apima daug įvairių dorybių, kylančių iš priedermių žmogui vykdymo.

8. Darnos dora – iškili vertybė, apibūdinanti subrendusią asmenybę, adekvačią sau ir pasauliui.

9. Dvasinė dora motyvuojama transcedentinių (lotyn. transcedens – išeinantis už ribų) vertybių, kurias išgyvena žmogus, veikdamas pasaulyje. Tai doros suklestėjimas. Aprėpia saiko, sąžinės, humaniškumo ir darnos dorą. Šiuos lygius įkvėpia dvasia – absoliutinis žmogaus subjektas.

Nedorumas reiškiasi savo įgeidžių tenkinimu, neatsižvelgiant į kitus žmones, pažeidžiant doros principus, normas.

Verslininkams rekomenduotinos 13 etikos taisyklių (D. Vyšniauskienė ir kt.,2002), kurios pateiktos 2.1 lentelėje.

2.1. lentelėEtikos taisyklės verslo specialistams

Taisyklės pavadinimas Taisyklės paaiškinimas1. Nauda ir moralė Išsiugdykite įprotį visur ieškoti ne tik naudos savo

verslui, bet būtina neužmiršti ir moralės normų2. Pažado laikymasis Laiku įvykdykite pažadus; jeigu jūs to negalėsite

atlikti, paskirkite kitą terminą ir ištesėkite pažadą3. Įtartinas pasiūlymas Būkite atidūs ir objektyvūs siūlomoms idėjoms,

įtartinus pasiūlymus mandagiai atmeskite4. Kuklumas Venkite būti pernelyg pasitikintis savimi5. Pasimetimas Labiausiai verslininką kompromituoja jo

pasimetimas6. Kitų nuomonės vertinimas Neužmirškite, kad jūsų pozicija ne visada optimali,

išklausykite ir kitų nuomonę7. Nesėkmių analizė Nepalikite kruopščiai neišanalizavęs nei vienos

nesėkmės, nei vienos kam nors padarytos moralinės žalos

8. Neverbalinis bendravimas Bendraudami su žmonėmis stenkitės suvokti tai, kas neišsakyta žodžiais

9. Trys “ne” Versle vadovaukitės trimis "ne": nesinervinkite, nesiblaškykite ir nepasimeskite

16

Taisyklės pavadinimas Taisyklės paaiškinimas10. Pakantumas Būkite pakantūs žmonių trūkumams11. Įžeidimas Atsiminkite, kad žmogų galima įžeisti net to nenorint12. Kategoriškumas Venkite pokalbyje kategoriško, savimi patenkinto ir

pasipūtėliško tono, kuris liudija apie jūsų nepagarbą aplinkiniams

13. Pažeminimas Nieko nėra žmogui skausmingesnio kaip jo orumo pažeminimas; venkite savo veikloje neteisingumo

Mokslininkai dar atkreipia dėmesį į verslininkų elitizmą, paternalizmą, susvetimėjimą, diskriminaciją ir kitas negeroves.

Elitizmas - tai reiškinys , kuris gali būti suvoktas kaip itin siauro profesijos atstovų būrio atsiradimas. Jie linkę siekti išskirtinumo ir visuomenės pripažinimo, nes tai suteikia tam tikrą monopoliją ir sumažina kitų kontrolę.

Paternalizmas. Disponuodami specifinėmis žiniomis ir turėdami patyrimą atskirų profesijų darbuotojai (pvz., informatikai) kai kada yra linkę elgtis pernelyg globėjiškai, imdamiesi atsakomybės nuspręsti, kas bus geriausia kitiems. Tai prieštarauja profesinės etikos reikalavimams.

Išpuikimas, susvetimėjimas bei abejingumas. Priklausomai nuo asmens moralės, kultūros, elgesio ir mąstymo susiformuoja tam tikras atstumas tarp jų ir likusios visuomenės dalies (vystosi "mes" ir "jie" mentalitetas). Toks dirbtinis išpuikimas, atstumo tarp visuomenės ir konkrečios specialybės žmonių atsiradimas apsunkina jų tarpusavio santykius, trukdo bendradarbiavimui ir geresniam savitarpio supratimui.

Diskriminacija (išnaudojimas). Tai atskirų socialinių sluoksnių narių nevienodos galimybės, renkantis profesinę veiklą. Dėl menkos finansinės galimybės, nepakankamo išsilavinimo lygio ir kitų priežasčių jiems gali būti sunkiau kopti karjeros laiptais (pvz., ne visi gerai baigę gimnazijas ir vidurines mokyklas gali studijuoti norimoje specialybėje universitete).

Bet kurioje profesijoje greta turimo išsilavinimo, vadovavimosi etikos kodeksais, institucinės savikontrolės ir kitų bruožų labai svarbus pareigingumas, atsidavimas darbui, noras kuo geriau jį atlikti. Profesinės etikos normos ir vertybės gali prisidėti prie darbo kokybės ir efektyvumo didinimo. Jį lemia šie veiksniai: techniniai (įgudimo), žmogiškieji (sugebėjimas bendrauti) ir konceptualūs (bendras suvokimas, kaip priimami sprendimai, vystosi įvykiai ir kt.), įgūdžiai, atsakingumas, dėmesys rezultatams, sugebėjimas dirbti komandoje ir rasti konsensusą (sprendimų ir veiksmų subalansavimas ir kt. ) . Svarbu, kad tos etikos normos būtų ne tik deklaruojamos, bet ir taptų kasdieninės veiklos orientyru.

2.2 Etikos kodeksai

Atskirų profesijų, organizacijų nariams privalu laikytis priimtų moralės normų ir tam tikro elgesio draudimų: piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, interesų konflikto, neteisėto visuomeninių lėšų pasisavinimo ir kt. Tai įrašoma organizacijos etikos kodekse.

Verslininkų etikos kodeksai adresuojami: profesijos nariams, jų bendruomenėms, klientams ar paslaugų pirkėjams bei institucijoms, turinčioms reikalų su ta profesija ar organizacija. Kaip teigia KTU doc. J. Palidauskaitė, etikos kodeksas - tai dokumentas, atspindintis asmeninės moralės reikalavimus, profesines vertybes bei teisinius draudimus atskirų profesijos atstovų ar

17

organizacijos darbuotojų sprendimams bei veiklai ir tarnaujantis kaip tam tikras elgesio gidas (J. Palidauskaitė, 2001).

2.3.1. Etikos kodeksų tikslai ir rūšys

Pirmaeiliai etikos kodeksų tikslai (J.Palidauskaitė, 2001):1. Užkirsti kelią neetiškam žmogaus elgesiui. Rengiant etikos kodeksus,

pirmiausia, orientuojamasi ne į numatomas bausmes už netinkamą darbuotojo elgesį ar sprendimus, bet į tokių situacijų prevenciją.

2. Nubrėžti atsakomybės ribas. Kodeksai aiškiai nusako profesijos atstovų ar organizacijos narių atsakomybę ir gina juos nuo neteisėtų pretenzijų ( susidūrus su pretenzingais ir neturinčiais pagrindo reikalavimais, etikos kodeksas gali būti kaip ginamasis skydas).

3. Skatinti būti etiškus. Etikos kodeksuose kalbama apie daugelį svarbių asmeninių, profesinių ar organizacinių moralės vertybių, į kurias turėtų būti orientuojamasi. Kadangi kodeksuose galima rasti veiklos kriterijus, etikos kodeksai yra lyg elgesio gidas. Visi profesijos atstovai ar organizacijos nariai inspiruojami ne tik veikti, bet ir mąstyti, vadovaujantis asmeninės bei profesinės etikos reikalavimais.

4. Atlikti moralinio švietimo funkciją. Kodeksas gali būti naudojamas tiek formalaus, tiek neformalaus etinio mokymo procese, siekiant darbuotojus padaryti jautresnius etikos klausimams bei dilemoms. Jis gali būti etiško elgesio ir galvojimo mokytojas, ypač organizacijose, kur etiniam švietimui neskiriama pakankamai dėmesio (tokiose situacijose daug kas priklauso nuo moralinio asmens subrendimo lygmens).

5. Drausminti profesijos atstovus ar organizacijos narius. Etikos kodeksas kontroliuoja veiklos bei sprendimų priėmimo kokybę. Jie nurodo daugelį reikalavimų bei standartų, kurių privalu laikytis (nešališkumo, lygybės principo ir kt.). Prekių ar paslaugų gavėjai užtikrinami, kad prekės ar paslaugos atitiks tam tikrus standartus, o darbuotojai įpareigojami rūpintis visuomenės interesais.

6. Padėti priimti sprendimus. Kai susiduria skirtingos vertybės ar interesai, ir reikia apsispręsti, darbuotojas gali tikėtis etikos kodekse rasti tam tikras gaires, padedančias priimti sprendimą. Jame dažnai nurodomi prioritetai (pvz., ištikimybė visuomenės interesams yra aukščiau už asmeninius ), puoselėtinos asmeninės (sąžiningumas, garbingumas ir kt.) bei profesinės vertybės (interesų konflikto vengimas, nešališkumas ir kt.).

7.Didinti visuomenės pasitikėjimą. Nurodytos siektinos vertybės bei standartai turi sudaryti įspūdį, kad tos profesijos ar organizacijos darbuotojai verti pasitikėjimo, nes savo veikloje vadovaujasi jiems keliamais reikalavimais (sąžiningumu, kompetencija ir kt.).

Iš antraeilių minėtų kodeksų tikslų pažymėtini:

1. Padidinti profesijos įvaizdį visuomenės akyse. Doc.J.Palidauskaitės teigimu, kiekvienos profesijos elitas, organizacijų vadovai ir eiliniai darbuotojai yra susirūpinę teigiamo įvaizdžio, geros reputacijos kūrimu. Nemaža organizacijos sėkmės dalis priklauso nuo teigiamos nuomonės apie ją. Įvaizdį svarbu ne tik sukurti, bet ir tobulinti taikantis prie besikeičiančios aplinkos.

2. Ugdyti organizacijos kultūrą. Etikos kodeksas sujungia organizacijos darbuotojus po vienos kolektyvinės etikos skraiste, nubrėžia jų elgesio gaires. Aprėpdamas tam tikras vertybes bei standartus, toks dokumentas gali užtikrinti profesijos ar organizacijos darbuotojų kartų perimamumą, puoselėja geriausias tradicijas.

18

"Bene pirmasis etikos kodeksas buvo 1924 m. JAV priimtas Tarptautinės miesto valdytojų asociacijos etikos kodeksas (International city managers asociation - ICMA). Iki 1973 m. tik 4 JAV valstijos turėjo etikos kodeksus. Šios šalies 19 valstijų juos priėmė po Votergeito skandalo 1973-1979 m., 1980-1988 m. dar 5 valstijos parengė tokius kodeksus. 1998 m. duomenimis, 36 JAV valstijos turėjo etikos kodeksus, komisijas ar agentūras, kurios rūpinasi etikos klausimais bei jų sprendimo raida. Daugybė JAV miestų ir apskričių, 80 proc. didžiausių Amerikos verslo korporacijų turi etikos kodeksus. Pirmasis ICMA etikos kodeksas siekė atspindėti profesionalizmo idealą; 1938 m. versija liudijo atsidavimą mokslinės vadybos principams; 1952 m. - pabrėžė bendruomenės lyderių vaidmenį; 1969 m. buvo bandoma reikšti atsidavimą demokratijos principams; 1976 m. tekstas buvo keičiamas, siekiant neutralumo lyties klausimais (žodžiai "jis", "jo" išmesti iš teksto); per 1986-1995 m. atlikti kiti pakeitimai. Dabar galioja 1998 m. pataisyta redakcija" – nurodo KTU doc. J. Palidauskaitė (J. Palidauskaitė, 2001, p.161).

Etikos kodeksai gali būti skirtingos formos: vieni labai apibendrinti (pavyzdžiui, krikščioniškieji Dešimt Dievo įsakymų), kiti - labai specifiniai (pvz., JAV ICMA kodeksas - gana detalus dokumentas: dabartinį ICMA kodeksą sudaro 12 punktų; šalia etikos kodekso yra įgyvendinimo procedūrinės taisyklės (Rules of procedure for enforcement), kuriose kalbama apie procedūros inicijavimą, tyrimą, sprendimus, klausymus, taikomas sankcijas ir kt.).

Etikos kodekso misija - tarpininkauti formaliuose santykiuose tarp visuomenės ir atskiros profesijos ar organizacijos atstovų, nustatyti profesijos ar organizacijos narių tarpusavio etiško bendravimo santykius. Šie kodeksai padeda užkirsti kelią neetiškam elgesiui. Nurodyti etikos kodeksų tikslai leidžia teigti, kad tokio dokumento priėmimas svarbus ne tik atskirai profesijai ar organizacijai, bet ir visai visuomenei.

Skirtingai nei etikos kodeksai tarnybinės priesaikos yra daug trumpesnės, jose akcentuojamos pagrindinės vertybės, nesigilinant į niuansus. Priesaikas dažniau duoda politikai (prezidentas, parlamentarai, vyriausybės nariai), prieš pradėdami eiti savo pareigas. Jų tekstą reglamentuoja atskiri įstatymai (pvz., LR Prezidento įstatymas, LR Seimo statutas ir kt.). Priesaikos būna individualios, tuo tarpu etikos kodeksai, atspindi profesijos ar atskiros organizacijos nuostatas.

Skirtingai negu kodeksai, etikos įstatymai palieka mažiau laisvės interpretavimui, taikymui ir revizijai. Tokio etikos įstatymo pavyzdys yra 2000.02.29 priimtas LR viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pakeitimo įstatymas.

2.3.2. Kas nurodoma etikos kodekse?

Pirmiausia, čia pateikiami moralaus elgesio standartai. Tai moralės, asmeninio teisingumo ir sąžiningumo normos. Raginama tarnauti kilniems tikslams, pripažinti, kad svarbiau yra tarnauti visuomenei, o ne sau, inspiruojama siekti asmeninio profesinio tobulumo ir elgesio kultūros. Skatinama pozityviai vertinti atliekamas pareigas, siekti kultūringo ir etiško bendravimo, pasiaukojimo ir kokybiškesnės veiklos.

Kitas reikalavimas - draudimas vengti netinkamo elgesio, tinkamai elgtis su bendrovės turtu ir informacija - nenaudoti jų asmeniniais ar kitais tikslais. Turint galią priimti sprendimus, reikalaujama paisyti visuomenės interesų. Pabrėžiama būtinybė šalinti visų formų diskriminaciją, apgavystę ir neteisingą materialinių bei žmogiškųjų išteklių panaudojimą.

Trečias nurodymas - interesų konflikto draudimas. Asmeniui draudžiama dalyvauti priimant sprendimus, jei aiškiai gresia interesų konfliktas. Neleidžiama piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, siekiant asmeninių ar grupinių interesų.

19

Svarbu finansų deklaravimas. Siekiant išvengti galimo interesų konflikto, etikos kodekse numatomas pajamų, nuosavybės, vertybinių popierių, paskolų, dovanų ne iš šeimos narių, atlyginimų už keliones ir kt. deklaravimas. Paprastai nurodoma tam tikra leistina dovanų vertės suma. Pagal 1997.07.02 priimtą LR viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą turėjo būti deklaruotos dovanos, suteiktos paslaugos ar pramogos, kurių vertė viršiją 100 litų. Pagal minėto įstatymo 2000.02.17 pakeitimą turi būti deklaruotos dovanos, kurių vertė viršija 1 MGL, ir paslaugos, kurių vertė viršija 5 MGL . Finansų deklaravimas turi būti viešas. Skirtinguose verslininkų lygiuose deklaravimo formos ir reikalavimai gali būti nevienodi: vienur reikalaujama, kad būtų deklaruojamos visų šeimos narių pajamos, kitur pasitenkinama tik atsakingas pareigas einančio asmens deklaracijų formų užpildymu ir pan.

Etikos kodeksuose gali būti papildomi apribojimai. Čia gali būti numatyta, kad užimantis tam tikras pareigas asmuo negali gauti papildomų pajamų arba turėti kitas tarnybas (ar net dalyvauti politinėje veikloje). Kai kur atskiras dėmesys skiriamas darbuotojams, kurie į viešumą kelia esamas negeroves. Tuo siekiama ne tik gerinti etinį profesijos ar organizacijos klimatą, bet ir kartu apsaugoti tą asmenį nuo galimo keršto (iš anksto žinodamas, kad su juo nebus susidorota, darbuotojas labiau linkęs bandyti keisti esamą situaciją).

Minėtuose etiniuose dokumentuose taip pat numatomos drausminės nuobaudos, administracines bausmės ar baudžiamosios sankcijos. Etikos kodeksuose gali būti aiškiai pasakyta, kas laukia darbuotojo, pažeidusio kodekse numatytus reikalavimus. Nuobaudos gali būti įvairios: nuo paprasčiausio įspėjimo nekartoti pažeidimų iki perkėlimo į žemesnes pareigas ar net draudimo eiti pareigas, informacijos perdavimo prokuratūrai.

Sudarydamos savo etikos kodeksą, įmonės gali pasinaudoti tokiais esminiais principais, padedančiais nuspręsti, ar veiksmai yra etiški, ar ne :

Pirmiausia, “auksinė taisyklė” – elgtis su kitais taip, kaip norėtumei, kad su tavimi būtų elgiamasi;

Žiniasklaidos testas – ar aš patogiai jaučiausi prieš savo kolegas, jei apie mano sprendimą būtų publikuojama žiniasklaidos priemonėse?

Sąskaitų testas: ar visi reikalaujami mokėjimai galėtų būti parodomi įmonės sąskaitose?

Ketvirta - geriausiems įmonės interesams tarnauja moralė ir etika; Profesinė etika – ar objektyvi profesionalių kolegų grupė įvertins veiksmą

kaip teisingą? Galiausiai, jei abejoji - nedaryk.

Paprastai įmonėje ar organizacijoje numatoma savarankiška institucija, kurios pagrindinė funkcija yra prižiūrėti, kaip laikomasi etikos kodekso. Tai neturėtų būti atskira pareigybė, o struktūrinio padalinio pagalbinė funkcija, leidžianti įmonei siekti strateginių tikslų. Sukurti ir realizuoti aiškias etikos nuostatas – reiškia bendrovėje ar organizacijoje puoselėti skaidrų klimatą. Tai įmonės ar organizacijos įvaizdžio formavimas bei gerinimas, skleidžiant informaciją apie įmonės etiškas nuostatas darbuotojams, investitoriams, visuomenei, pirkėjams bei kitiems.

KTU specialistai rekomenduoja tokią organizacijos etikos kodekso struktūrą (L.Girdauskienė, 2002 - žr. 2.2 lentelę).

2.2. lentelėOrganizacijos etikos kodekso struktūra

Dalis CharakteristikaĮvadinis žodis Deklaruojama organizacijos misija, vizija bei etikos vertybės.

20

Dalis CharakteristikaIšsakoma, kam dokumentas skiriamas, ko juo siekiama ir kaip naudotis. Pareiškiama, kad kodeksas atitinka įstatymus ir poįstatyminius aktus.

Santykiai su vadovybe

Užtikrinama aukščiausiojo lygio vadovų parama.

Darbuotojai Formuluojami darbuotojų etikos įsipareigojimai organizacijai bei organizacijos įsipareigojimai dirbantiesiems.

Dalyvavimas Išsakomas eilinių darbuotojų dalyvavimas priimant svarbius sprendimus bei galimybė dirbantiesiems pasireikšti.

Interesų konfliktai Akcentuojamas bendrų tikslų siekimas, asmeninių interesų teisėtumas, galimų interesų konfliktų numatymas ir vengimas.

Elgesio kontrolė Elgesio, nustatyto etikos kodekse, kontrolės instrumentai.Veikos įvertinimo formos

Apibūdinama organizaciją diskredituojanti veikla. Lyčių, tautinės ir rasinės diskriminacijos vengimas, organizacijos nuosavybės nenaudojimas asmeninėms reikmėms ir t.t.

Skatinimas laikytis etiško elgesio standartų

Išsakomos elgesio normos bei numatomos nuobaudos nusižengusiems toms normoms, įtvirtintoms etikos kodekse.

Reikalavimai aprangai

Nurodomi pageidaujami aprangos, išorinės elgsenos stiliai; darbo reglamentas ir kt.

Konfidencialumas Nurodoma, kaip elgtis su vidine įmonės informacija.Informavimas Akcentuojama informavimo, raštų, pranešimų ir kitų dokumentų

rengimo klausimai.Dokumentavimas Pabrėžiami darbuotojų įsipareigojimai kruopščiai tvarkyti

dokumentus, fiksuoti kiekvieną ūkinę operaciją.Dovanos, kyšiai Akcentuojamas negatyvus požiūris priimti dovanas dėl

organizacijoje užimamų pareigų bei iš asmenų, susijusių su organizacijos veikla.

Santykiai su vartotojais

Pabrėžiama, kad su vartotojais visur ir visada elgiamasi sąžiningai ir garbingai, teikiamos tik aukščiausios kokybės prekės ar paslaugos.

Santykiai su kreditoriais, tiekėjais

Nurodoma, jog įmonės darbuotojai gerbia kreditorius bei tiekėjus, tiksliai vykdo sutarčių reikalavimus.

Saugumas Įmonė ar institucija įsipareigoja teikti tik saugius produktus bei paslaugas, o galimą žalą – atlyginti.

Santykiai su konkurentais

Pabrėžiama, kad vykdoma tik sąžininga, įstatymais pagrįsta veikla, ori konkurencija.

Santykiai su valdžia

Atspindimas įmonės santykis su valdžios institucijomis, požiūris į politiką, išsakoma tolerancija ar draudimas dalyvauti politinėje veikloje.

Santykiai su bendruomene, kaimynais

Parodomas įmonės ryšys su visuomene, pozityvus poveikis jai (minimum – įsipareigojimas nepakenkti), nurodymai aplinkosaugai.

Viešieji santykiai Kiekvienas asmuo, turintis ryšių su šia organizacija, visada jaustų pasitikėjimą ir pagarbą jai.

2.3.3. Etikos kodeksų nauda

21

Moksliniai tyrimai įrodo etikos kodeksų privalumus. Jie taurina verslininkus ir kitus specialistus, suteikia elgesio gaires bei gerina bendruomenių moralinę aplinką. Be to, tai padeda spręsti kylančius konfliktus, sureguliuoti santykius su išorės atstovais ar institucijomis, įneša moralumo bei profesionalumo aspektus bei skatina dirbančiųjų tobulėjimą. Svarbu, kad standartai, atspindintys etikos kodeksuose, taptų bendrovės darbuotojų ar profesijos atstovų mąstymo, veikimo, stiliaus ir kultūros dalimi.

Kodeksą galima laikyti nusisekusiu tuomet, kai jis nelieka vien popieriuje, o realiai paveikia organizacijos ar profesijos darbuotojų moralę, kultūrą ir darbo standartus. Čia didelės įtakos turi bendruomenės vadovų ar konkrečios profesijos lyderių pozicija kodeksų atžvilgiu ir realus santykis su jais. Etikos kodeksai, kuriais patys bendrovės vadovai vadovaujasi, turi didesnes galimybes tapti organizacijos kultūros dalimi. Etikos tarybos ar komisijos taip pat gali prisidėti prie etikos kodeksuose deklaruojamų vertybių įgyvendinimo konkrečioje aplinkoje( jos gali būti kaip patariamieji dariniai, padedantys užkirsti kelią galimoms problemoms ir gerinantys moralinį bendruomenės klimatą).

Tačiau vien etikos kodeksų nepakanka etiškam elgesiui užtikrinti. Turėtų būti sudaryta būtinybė nuolatiniam darbuotojų švietimui, tam padėtų nuolatiniai seminarai etiško bendravimo ir verslo etikos klausimais.

2.3.4. Etikos kodeksų pavyzdžiai

Kadangi šalies verslo bendrovėse etikos kodeksų dar nepastebėta, pateiksime kitų organizacijų tokių kodeksų pavyzdžius:

1. Tarptautinį etikos kodeksą (žr. 2.2 paveikslą).2. Lietuvos ryšių su visuomene specialistų sąjungos etikos kodeksą (žr. 2.3

paveikslą).3. KTU etikos kodeksą (žr. 2.4 paveikslą).

22

Tarptautinis etikos kodeksas (Atėnų kodeksas (Code of Athens)

ATSIŽVELGDAMI į tai, kad visos šalys – Jungtinių Tautų Organizacijos narės susitarė laikytis jos Chartijos, kuri patvirtina “ ištikimybę fundamentalioms žmogaus teisėms, asmenybės orumui ir vertybei” ir paisydami pačios savo profesijos prigimties, šių šalių ryšių su visuomene praktikai turėtų įsipareigoti priimti ir laikytis šios Chartijos nustatytų principų;

ATSIŽVELGIANT į tai, kad be “teisių” žmonės turi ne tik fizinių ar materialių , bet ir intelektualių, moralinių, socialinių poreikių ir kad jų teisės iš tiesų naudingos tik tada, kai šie poreikiai iš esmės patenkinami;

ATSIŽVELGIANT į tai, ryšių su visuomene praktikai atlikdami savo profesines pareigas ar priklausomai nuo to, kaip tos pareigos yra atliekamos, gali ženklai padėti patenkinti šiuos intelektualius, moralinius ir socialinius poreikius;

ATSIŽVELGIANT į tai, kad panaudojimas technikų, leidžiančių jiems vienu metu kontaktuoti su milijonu žmonių, suteikia ryšių su visuomene praktikams galios, kuri turi būti suvaldyta, prisilaikant griežto moralinio kodekso.

Remdamasi visu tuo žemiau pasirašiusios Ryšių su visuomene asociacijos šiuo paskelbia , kad jos pripažįsta savo moraliniu statutu šio Etikos Kodekso principus. Jei pateikus Tarybai akivaizdžius įrodymus atlikdamas savo profesines pareigas šių asociacijų narys bus pripažintas pažeidęs šį Kodeksą, jis/ji bus laikomas/a kaltu dėl netinkamo elgesio, užtraukiančio atitinkamą bausmę.

Remiantis tuo, kiekvienas šių Asociacijų Narys:

Sieks

1. Prisidėti prie kūrimo kultūrinių ir moralinių sąlygų, leidžiančių žmonėms pilnai atsiskleisti ir pasinaudoti nepanaikinamomis teisėmis, suteiktomis “Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos”; 2. Nustatyti tokius komunikacijos būdus ir kanalus, kurie skatindami laisvą informacijos judėjimą, leis kiekvienam grupės nariui jaustis informuotu, o taip pat suteiks suvokimą apie jo/jos asmeninį dalyvavimą ir atsakomybę bei jo/jos solidarumą su kitais nariais; 3. Elgtis visada ir esant visokioms aplinkybėms taip, kad būtų apsaugotas ir apgintas konfidencialumas tų, su kuriais kontaktuojama. 4. Atsižvelgti į tai, kad dėl jo/jos profesijos ir visuomenės santykio, jo/jos elgesys – net ir privatus – turės įtakos bendram profesijos vertinimui.

Įsipareigoja

5. Savo profesinėje veikloje laikytis “Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos” moralinių principų; 6. Paisyti ir puoselėti žmogišką orumą ir pripažinti kiekvieno individo teisę spręsti pačiam; 7. Formuoti moralines, psichologines ir intelektualias tikro dialogo sąlygas ir pripažinti kiekvienos dalyvaujančios šalies teisę išdėstyti savo argumentus ir pateikti savo nuomonę; 8. Bet kokiom sąlygom veikti atsižvelgiant į atitinkamus dalyvaujančių šalių interesus: ir atstovaujamos organizacijos, ir atitinkamos publikos; 9. Vykdyti savo pasižadėjimus ir įsipareigojimus, kurie visada turi būti išreikšti taip, kad būtų išvengta klaidingo supratimo, ir bet kokiom aplinkybėm reikšti lojalumą bei sąžiningumą, išlaikant savo dabartinių ar buvusių klientų ar darbdavių bei veiklos įtakojamų publikų konfidencialumą.

Susilaikys nuo

10. Tiesos pajungimo kitiems reikalavimams; 11. Informacijos, kuri nepagrįsta pripažintais ir patikrinamais faktais, platinimo; 12. Dalyvavimo bet kokiuose rizikinguose sumanymuose ar žingsniuose, kurie yra neetiški ar nesąžiningi, ar galintys pakenkti žmogiškam orumui ir dorumui; 13. Bet kokių ‘manipuliacinių” metodų ar technikų, skirtų sukurti nesąmoningas motyvacijas, kurios nekontroliuojamos paties individo laisva valia ir dėl kurių atliktų veiksmų jis negali būti atsakingas.

2.2 pav. Tarptautinis etikos kodeksas (Internetas, 2002)

23

Lietuvos ryšių su visuomene specialistų sąjungos etikos kodeksas

Šis etikos kodeksas (toliau – Kodeksas) priimtas Lietuvos ryšių su visuomene specialistų sąjungos (toliau – LRVS) narių, siekiant palaikyti aukštus ryšių su visuomene veiklos standartus, visuomenės, klientų, darbdavių ir žiniasklaidos pasitikėjimą ryšių su visuomene specialistais. Kodeksas privalomas tik LRVS nariams, tačiau gali būti taikomas visiems dirbantiems ryšių su visuomene srityje. LRVS narys gali pateikti pasiūlymus dėl Kodekso pakeitimo ir papildymo.

I. Bendroji dalis

LRVS narys: 1. Savo profesinėje veikloje atsižvelgia į visuomenės interesus. 2. Elgiasi sąžiningai su publikomis, žiniasklaidos, kitų profesijų atstovais, darbdaviais, klientais, kitais ryšių su visuomene specialistais. 3. Elgiasi taip, kad nebūtų pakenkta ryšių su visuomene profesijos reputacijai. 4. Naudojasi savo naryste LRVS tik LRVS įstatuose nurodytiems tikslams. 5. Gerbia ir saugo konfidencialią informaciją, gautą vykdant profesinę veiklą. 6. Nenaudoja jokios konfidencialios informacijos, gautos vykdant profesinę veiklą, asmeninei ar kitų asmenų naudai. 7. Neatstovauja konfliktiniams interesams, tačiau gali atstovauti konkuruojantiems interesams, jei dalyviai sutinka.

II. Elgesio su publikomis, žiniasklaidos ir kitų profesijų atstovais principai

LRVS narys: 8. Skleidžia tik teisingą ir patikrintą informaciją. 9. Susipažįsta ir atsižvelgia į kitų profesijų etikos kodeksus.

III. Elgesio su darbdaviais ir klientais principai

LRVS narys: 10. Laikosi visų teisės aktų, susijusių su jo darbdavio ar kliento veikla bei visuomenės informavimu, nuostatų. 11. Nedirba darbdaviui ar klientui pagal tokį sandorį ar sąlygas, kurios gali prieštarauti šio kodekso principams. 12. Nepriima jokio atlygio iš kitų asmenų neinformavęs darbdavio ar kliento. 13. Gerbia darbdavių (esamų ir buvusių) ar klientų (esamų ir buvusių) konfidencialumą ir privatumą. 14. Informuoja darbdavį ar klientą apie savo interesus kompanijoje, kurios paslaugas rekomenduoja. 15. Nesiūlo, nesiima bei neskatina darbdavio ar kliento imtis veiksmų, kurie darytų netinkamą įtaką valdžios institucijoms, įstatymų leidybai, oficialiems asmenims bei žiniasklaidai. 16. Negarantuoja pasiekti ar išvengti rezultatų, kurie yra už profesinių nario galimybių ribų.

IV. Elgesio su kitais ryšių su visuomene specialistais principai

LRVS narys: 17. Vengia nesąžiningos konkurencijos. 18. Nebando nutraukti bet kokios galiojančios sutarties ar sumenkinti jau dirbančio tam darbdaviui ar klientui kito ryšių su visuomene specialisto reputacijos ar sugebėjimų. 19. Laikosi tikslumo ir teisingumo standartų, vengia neatsakingų pareiškimų ar palyginimų, visada pateikia pasiskolintų iš kitų idėjų ir žodžių nuorodas.

2.3 pav. Lietuvos ryšių su visuomene specialistų sąjungos etikos kodeksas (Internetas, 2002)

24

KTU dėstytojų etikos kodeksasKauno technologijos universiteto dėstytojai (mokslo ir mokslo pedagoginiai darbuotojai), suvokdami

istoriškai jiems atitenkančios misijos reikšmingumą ir pareigą dirbti visuomenės išsimokslinimo bei mokslo plėtros labui, skelbia šį Kauno technologijos universiteto dėstytojų ETIKOS KODEKSĄ.

Kauno technologijos universiteto dėstytojai, gerbdami Žmogaus teisių deklaracijos bei Didžiosios Europos universitetų chartijos nuostatas, laikydamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų bei Kauno technologijos universiteto statuto, garbingai įsipareigoja: visais atvejais, prisiimdami solidarią atsakomybę už Universiteto misijos įgyvendinimą, aktyviai remti

Universiteto bendruomenės siekius ir garbingai jai atstovauti; siekti kompetencijos moksliniame ir pedagoginiame darbe, žinoti savo mokslo srities raidą ir naujausius

laimėjimus bei jos vaidmenį bendrame kultūros kontekste. Remtis šiuo žinojimu atlikdami mokslininko, dėstytojo ir piliečio pareigas;

nevykdyti mokslinių tyrimų, jeigu jie patys arba jų rezultatai būtų antihumaniški ir antiekologiški; savo ir mokinių darbuose neleisti atsirasti plagijavimo, duomenų klastojimo, aplaidaus skaičiavimų ar

eksperimentų vykdymo, atmestinumo apraiškoms; būti inteligento pavyzdžiu studentams ir visuomenei, savo aplinkoje ugdyti tolerancijos, santarvės, išminties

gerbimo ir pasitikėjimo atmosferą, nežeminti dėstytojo vardo netaisyklingu kalbėjimu arba rašymu, etiketo nesilaikymu, nevalyvumu ir nemandagumu ar net girtavimu, narkomanija ir kitais visuomenei nepriimtinais, žalingais įpročiais;

skatinti ir palaikyti akademinę laisvę, tiesos siekimą, laisvą keitimąsi idėjomis; nesitaikstyti su kolegų ar studentų netaktiškumu ar žmogaus teises bei orumą pažeidžiančiu elgesiu. Visomis

išgalėmis kovoti su tokiais reiškiniais; pagarbiai elgtis su kitais žmonėmis, atsižvelgiant į kultūrinius ir lyties skirtumus, nepažeisti kolegų ir studentų

orumo, jų demokratinių ir asmens laisvės teisių, niekada ir jokiu būdu nediskriminuoti kolegų arba studentų dėl jų lyties, tautybės, rasės, religijos, įsitikinimų ar negalių;

objektyviai, remdamiesi moksliniais metodais ir mokslo laimėjimais, vertinti kitų darbus ir pastangas atskleisti neišnaudotas galimybes, patarti;

aktyviai reikšti kategorišką nepakantumą akademiniam nesąžiningumui; neignoruoti ir neneigti pedagoginei ar mokslinei veiklai talkinusių žmonių arba organizacijų įnašo; darbo Universitete nenaudoti savigyrai, savo ar kitų asmenų komercinių tikslų įgyvendinimui, politinių ir

ideologinių grupuočių propagandai arba kitų įsitikinimų ir ideologijų žeminimui; pagarbiai, be puikavimosi savo išsimokslinimu vertinti kitas mokslo ir kultūros sritis arba kitokią legalią žmonių

veiklą; taupiai naudoti valstybės ir rėmėjų skiriamas lėšas, gerbti jų turtinius interesus, visada viešai padėkoti

mecenatams ir kartu informuoti juos apie lėšų panaudojimą bei gautus rezultatus; nesinaudoti saviems tikslams turima tarnybine galia, kategoriškai atmesti bet kuria forma pasireiškiančius

kyšininkavimo arba papirkinėjimo ketinimus; Paaiškėjus, kad sistemingai pažeidinėja ar šiurkščiai pažeidė šio Kodekso nuostatas, atsistatydinti iš Kauno technologijos universiteto mokslo ir mokslo pedagoginio darbuotojo pareigų.

2.4 pav. KTU akademinės bendruomenės etikos kodeksas

Antros temos kontroliniai klausimai:

1. Kaip suprantate etišką bendravimą ir verslo etikos sąvoką?2. Kaip apibūdintumėte verslininko profesinę etiką?3. Kokios pagrindinės septynios verslo darbuotojų etinės veiklos

nuostatos?4. Kokios svarbiausios verslo etikos problemų grupės?5. Kokios vertybės sudaro etikos kodeksų esmę?6. Kokie individo moralinio išsivystymo etapai pagal L.Kohlbergą?

Pakomentuokite juos.7. Pateikite Lietuvos etikos įstatymų pavyzdžių.8. Kokie pirmaeiliai etikos kodeksų tikslai?9. Kokios verslo etikos taisykles rekomenduoja KTU mokslininkai?10. Paminėkite etikos kodeksų privalumus verslininkų moralei tobulinti.

25

3. ETIŠKI SPRENDIMAI IR ETIKOS PROBLEMOS ĮMONĖSE

Šio skyriaus tikslas: pateikti žinių apie organizacijos etikos standartus; išanalizuoti etiškų sprendimų svarbą; paanalizuoti etiškų sprendimų modelių pavyzdžius; supažindinti su etikos įtaka rinkodaros sprendimams; aptarti etikos įtaką audito ir finansų veiklai; panagrinėti darbdavių etikos problemas Lietuvoje.

Kiekvieno verslininko veiklos efektyvumo svarbiausias rodiklis - sprendimų priėmimas. Nesvarbu, ar sprendimą priima vienas žmogus ar grupė asmenų, keliami tokie reikalavimai: sprendimas turi būti ne tik ekonominiu aspektu, bet ir etiškai pagrįstas (atsižvelgiant į aplinkybes, juridinį ir moralinį sprendimo leistinumą). Prieš priimdami sprendimą organizacijos darbuotojai turi numatyti tokio sprendimo pasekmes, potencialią naudą ir galimą riziką bei žalą sau patiems, organizacijai, kurioje jie dirba, bei visuomenei. Reikalavimas nedaryti žalos yra svarbiausias moralinis reikalavimas, liečiantis tiek atskirų individų, tiek organizacijų etiką.

Į etikos problemas gali būti žvelgiama skirtingai bendruomenės ir asmeniniais aspektais (B. Donaldsonas, 1998). Tai parodyta 3.1 paveiksle.

3.1 pav. Organizacijos etikos standartų hierarchija (B. Donaldsonas, 1998)

Minimalus – įstatymų laikymosi lygis – yra teisingų ar klaidingų sprendimų pagrindas. Tai etiško elgesio teisinio minimumo lygis. Jis išreiškiamas įstatymų, poįstatyminių aktų ir taisyklių bei normų forma.

Antrasis lygis –bendrovės etikos standartai. Tai etikos normos, kurios atsispindi įmonės taisyklėse ir procedūrose bei pareigybinėse instrukcijose ar darbo sutartyse.

Aukštesnis etikos lygis pasiekiamas įgyvendinant įmonės ar organizacijos etikos kodeksą, kuris etikos standartus apibrėžia priklausomai nuo veiklos pobūdžio. Šiame

26

lygyje bendrovės, įmonės ar organizacijos dirbantieji įsipareigoja, kad bus etiški, paslaugūs, korektiški ir moralūs.

Tolesnis yra visuotinio supratimo lygis. Jame kiekvieno asmens pastanga skirta visuomenės naudai didinti.Tai ne tik partnerių, bet ir visos bendruomenės ar kitų visuomenės grupių, kurios turėtų naudos iš įmonės verslo sėkmės, nauda. Šiame lygyje etikos standartai iškeliami kaip pripažinta moralinė atsakomybė visuomenei.

Penktasis lygis – tai proaktyvi veikla (pasiekiama, kai bendrovės, įmonės ar organizacijos būna pionierėmis: čia sukurti etikos kodeksai ir kiti dokumentai tampa pavyzdiniais, kurie gali būto etikos pagrindais ir standartais kitiems).

3.1 Etiško sprendimo esmė

Geras, teisingas, visuomenės daugumos puoselėjamoms vertybėms neprieštaraujantis sprendimas gali būti vadinamas etišku sprendimu. Etiškas sprendimų priėmimas yra vienas efektyviausių būdų užkirsti kelią galimiems etikos pažeidimams. Specialistai pažymi, kad etinis sprendimo parengimas rodo asmens moralumą. Kaip pastebime 3.2 paveiksle, moralių sprendimą lemia ne tik specialisto valia, drąsa ir asmeninis integralumas, bet ir organizacijos kultūra, vyraujanti apdovanojimų ir poveikio tvarkos bei informacinės sistemos.

3.2 pav. Darbuotojų elgesį skatinantys veiksniai etiškų (moralių) sprendimų priėmime (J.Palidauskaitė, 2001)

Etiškas sprendimas turėtų remtis (J.Palidauskaitė, 2001):1. Praktiškais sumetimais. Remdamasis elementaria logika, patyrimu,

naudingumu, teisingumu ir kt. verslininkas apsisprendžia. (Kartais, akcentuojant sprendimo racionalumą, universalumą, remiamasi auksinės taisyklės principu: "Elkis su kitais taip, kaip norėtumei, kad su tavimi būtų elgiamasi").

2. Teoriniu pagrindu. Kaip ir šachmatuose žaidėjai numato daugelį ėjimų remdamiesi sukaupta informacija, taip ir versle svarbu išstudijuoti teorinius variantus.

27

INDIVIDUALŪS VEIKSNIAI:valingumasdrąsaintegralumas

MORALUS SPRENDIMAS

ELGESYS

ORGANIZACINIAI VEIKSNIAI:organizacijos kultūraapdovanojimo sistemapoveikisinformacinės sistemos

Teorijos pritaikymas - subjektyvus veiksmas, nurodantis, kurioms vertybėms asmuo teikia pirmenybę.

3. Priklausyti nuo situacijos. Žinia, praktikoje susiklostančios situacijos yra kur kas sudėtingesnės nei atskirų teorijų pateikiami pavyzdžiai. Kadangi kiekvienu atveju ne visada paprasta pritaikyti teorinius sprendimus, todėl net ir remiantis mokslo siūlomais sprendimais reikia realiai įvertinti galimas pasekmes prieš priimant galutinį sprendimą.

3.2. Etiško sprendimo modeliai

Kadangi versle iškylančios etinės problemos dažnai esti labai kompleksiškos, sudėtingos, priimant etiškus sprendimus būtina išsamiai išanalizuoti informaciją, numatant galimas alternatyvas ir galiausiai priimant moralų sprendimą. Minėtų problemų esmei išanalizuoti būtina 3 lygių analizė (D. Vyšniauskienė ir kt., 2002) :

1. šalies ekonominės sistemos moralinis įvertinimas ir jo galimos alternatyvos bei modifikacijos (makrolygis);

2. įvairių verslo rūšių šalies viduje moralinis įvertinimas (mikrolygis);

3. asmenų ir jų veiksmų versle moralinis įvertinimas (individualus lygis).

Tam gali būti panaudotas sisteminis sprendimų priėmimo modelis (žr. 3.3 pav.).

Identifikavimas Dilemos Moralinis Nusistatymas Veiksmai supratimas vertinimas

Pasekmės

Elgesio įvertinimas

3.3 pav. Sisteminis etinių sprendimų priėmimo modelis (D. Vyšniauskienė ir kt., 2002)

Mokslininkai siūlo įvairias etiško (moralaus) sprendimo priėmimo sistemas. Išsamiau paanalizuosime tris moralaus sprendimo priėmimo pavyzdžius.

Pirmajame pateikta etiško sprendimo priėmimo seka, sujungus JAV mokslininkų L. Nasho, T. Coopero ir M. Riono pateiktus modelius (J.Palidauskaitė, 2001) :

1. Apžvelgti situacijos faktus (be svarbių faktų būtina žinoti įstatymus ir kitus teisinius dokumentus);

2. Identifikuoti susiduriančias (suinteresuotas) jėgas ir jų atsakomybę (čia išskiriami vidiniai dalyviai, tiesioginiai išorės dalyviai - partneriai, klientai ir kt., bei dalyviai, kuriuos sprendimas paveiks netiesiogiai - ateities kartos ir pan.);

28

Etinė dilema

Moralinio išsivystymo etapas

DeontologinisTeleologinisTeisingumo

Keitimasis

Etiškas arba neetiškas

Organizacijų kultūra

Galimybė

Individualūs kintamieji

3. Nustatyti susiduriančių jėgų motyvus ir tikslus;4. Apibūdinti situacijos susidarymo priežastį (-is);5. Apibrėžti esamą problemą (-as). Siekiant kuo geriau išsiaiškinti situaciją ir priimti

labiau optimalų sprendimą vertinant problemą, reikia laikytis nešališkumo ir objektyvumo. Paprastai įžvelgiamos ne vieną, bet kelios problemos ar grupių interesai, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi ir kt.). Idealiu atveju reikia bandyti spręsti visas problemas iš karto, tačiau tai retai įmanoma dėl laiko ir išteklių. Tuomet patartina imtis spręsti vieną svarbiausių, kitas atidėti vėlesniam laikui;

6. Suprasti susiduriančių jėgų vaidmenis ir jų puoselėjamas vertybes;7. Tiksliai apibūdinti įmanomas alternatyvas (tam gali būti panaudotos utilitarizmo,

t.y. orientacijos į tikslą, deontologijos, t.y. orientuojantis į suinteresuotųjų teises; teisingumo ir kitos teorijos);

8. Palyginti galimas teigiamas ir neigiamas alternatyvų savybes (patariama surašyti galimo sprendimo teigiamas ir neigiamas ypatybes);

9. Nustatyti su kiekviena alternatyva susijusias vertybes (sprendimo alternatyvų moraliniai aspektai pagerina priimamų sprendimų kokybę. Remiantis utilitarizmo pozicija, bus akcentuojamas veiksmingumas (efektyvumas); vadovaujantis deontologija, bus pabrėžiamas principingas kitų teisių gerbimas, pareigingumas; teisingumo teorija akcentuos teisingumo principo įgyvendinimą. Atskiros alternatyvos gali būti susijusios ne su viena, bet keliomis vertybėmis, kai kurios alternatyvos gali akcentuoti neigiamas vertybes (nesąžiningumas, pažado nesilaikymas ir kt.);

10. Surikiuoti vertybes, išskiriant prioritetus (reikia atsižvelgti į sprendimo materialinę ir moralinę žalą; sprendimo mastą ir apimtį; analitinius sunkumus nustatant vertybes, visuomenės poreikius; pasipriešinimo veiksmui lygį ir kt.);

11. Apmąstyti, kaip paaiškinsite savo sprendimą (asmuo, besiruošiantis priimti sprendimą, turi apsvarstyti, kaip jausis (pasitenkinimas, apgailestavimas, gėda, kaltės jausmas ir kt.) ir kaip paaiškins savo sprendimą visuomenei, spaudai, vadovams, partneriams ir kt. Kartais asmuo dėl teisingumo turi blogai pasielgti, bet atvirai aiškindami priimamą sprendimų sudėtingumą tokie specialistai gali nusipelnyti visuomenės pagarbą);

12. Priimti sprendimą ir jį įgyvendinti. Reikia įvertinti sprendimo negrįžtamumą (priimtas sprendimas gali turėti negrįžtamų pasekmių, todėl svarbu už priimamą sprendimą jausti atsakomybę); bendrą sprendimo svarbą (kuo didesnė numatoma sprendimo įtaka, tuo daugiau privalu diskutuoti dėl galimų pasekmių); ir sprendimo pagrįstumą. Priimamas sprendimas turi remtis kuo tikslesne informacija, faktais, argumentais, bet ne hipotezėmis. Neetiška priimti sprendimą, patenkinantį šiandieninius ekonominius poreikius, jei tuo kenkiama ateities kartoms);

13. Įvertinti sprendimą (strategiškai mąstantys verslininkai yra dėmesingi sprendimų įvertinimui, nes iš pasitaikančių klaidų ar patyrimo mokomasi, numatomos tobulėjimo kryptys).

Antrasis pavyzdys - etinių sprendimų priėmimo modelis (remiantis JAV prof. M. G. Valasquezo darbais). Jis susideda iš septynių etapų (D. Vyšniauskienė ir kt., 2002) (žr. 3.1 lentelė).

3.1 lentelėSeptynių etapų sprendimų priėmimo tvarka

Etapas Veiksmas1 Nustatyti svarbiausius įvykusius faktus2 Nustatyti ir išskirti iškilusias etines problemas3 Įvardyti esamas alternatyvas4 Nustatyti pagrindinius suinteresuotus asmenis, organizacijas5 Taikant etines teorijas, įvertinti pasirinktų alternatyvų moralumą6 Įvertinti praktinius apribojimus7 Nurodyti veiksmus ir sprendimus, reikalingus padaryti esamoje situacijoje

Panagrinėsime šiuos etapus išsamiau.1 etapas: Svarbiausių faktų nustatymas

identifikuokite visus situacijos faktus; atskirkite reikšmingus faktus nuo nereikšmingų;

29

kritiškai įvertinkite informacijos šaltinį.2 etapas: Etinių problemų išskyrimas

nustatykite etinių problemų lygį: individualios, aktualios visai organizacijai ar sisteminės;

įvardykite etines problemas, iškilusias tam tikroje situacijoje; suklasifikuokite problemas; sukoncentruokite dėmesį į vieną ar dvi etines problemas.

3 etapas: Kokios galimos alternatyvos? įvardykite visas galimas alternatyvas; išskirkite tinkamiausias.

4 etapas: Kas yra pagrindiniai suinteresuotieji? identifikuokite pagrindines grupes ir asmenis, kuriems turės įtakos priimtas

sprendimas.5 etapas: Alternatyvų etiškumas.

įvertinkite, kaip kiekviena alternatyva paveiks suinteresuotuosius asmenis; įvertinkite šią įtaką iš trijų etinių perspektyvų: utilitarizmo, teisių ir

teisingumo.Utilitarizmo:

išsiaiškinkite kiekvienos alternatyvos naudą suinteresuotiesiems.Atsiminkite:1. Veiksmas moraliai teisingas, jei suteikia daugiau naudos didesniam žmonių

skaičiui.2. Veiksmas moraliai teisingas, jei jo teikiama grynoji nauda yra didesnė nei

nauda visais kitais atvejais.

Teisių: įvardykite, kokias moralines teises ir įsipareigojimus turi kiekvienas

suinteresuotasis, taip pat kokias pareigas jis turi kitiems; išskirkite šių teisių ir pareigų santykinę svarbą; nustatykite, ar nepažeistos kieno nors teisės; pasirinkite alternatyvą, kuri suteiktų kuo daugiau teisių ir pareigų

atskiriems suinteresuotiesiems, bet ne jiems visiems.Teisingumo:

išnagrinėkite paskirstymo pasekmes: ar malonumų ir rūpesčių paskirstymo suinteresuotiesiems alternatyva yra teisinga?

Nustatykite, kurie suinteresuotieji asmenys laimės ir kurie pralaimės, jei bus pasirinkta ši alternatyva.

6 etapas: Kokie yra praktiniai apribojimai? reikia pasirinkti labiausiai jums moraliai priimtiną alternatyvą ir pažiūrėti,

kokie praktiniai suvaržymai galės turėti įtakos jūsų sprendimui; išnagrinėkite sisteminius, organizacinius ir individualius motyvus, galinčius

sutrukdyti pasirinkti alternatyvą; nustatykite, ar kliūtys yra tokios didelės, kad reikėtų pasirinkti kitą

sprendimą.7 etapas: Kokie veiksmai turėtų sekti?

pasirinkite vieną ar daugiau alternatyvų ir numatykite, kaip jas įgyvendinti; apgalvokite žingsnius ir tikslus, į ką reikia atsižvelgti ir ką daryti, jei

nepasisektų.

30

Trečias pavyzdys. JAV mokslininkų (D. Dalrymple, 1992) pateiktame modelyje pavaizduota verslo organizacijų etinių sprendimų priėmimo procedūra (žr. 3.4 paveikslą).

3.4 pav. Etinių sprendimų priėmimo modelis (D. Dalrymple, 1992)

A dalyje procesas prasideda specialistui susidūrus su konfrontuojančiomis etikos alternatyvomis. Jei žmogus turi aukštus moralinius įsitikinimus, didėja tikimybė, kad bus priimami etiški sprendimai. Tai rodo, kad sąžiningų ir principingų darbuotojų samdymas yra pirmas žingsnis, įmonėje diegiant aukštos moralės elgesio normas.

B dalis parodo veiksmų, kuriuos asmuo atlieka priimdamas etinius sprendimus, seką. Pirmiausia reikia įvardyti įvairias alternatyvas, identifikuoti trūkumus ir galimas kiekvieno pasirinkimo pasekmes. Tada gali būti nustatomi moralinių vertybių prioritetai ir sprendimų veiksmų seka. Pastarieji apriboti visuomenės bei organizacijos etikos standartais, elgesio su konkurentais, pirkėjais ir kitų sričių specialistais normomis.

C dalis numato etinių problemų sprendimo proceso pasekmes. Tai gali būti nusakoma įmonės ar organizacijos tikslų pasiekimo terminais.” Pavyzdžiui, pardavimo agentai, atsisakantys duoti kyšius, kad galėtų sudaryti sutartį, gauna savo vadovų paramą; tai pagerina organizacijos klimatą, o tai savo ruožtu stiprina galimybes, kad jie ir vėliau bus linkę paisyti etikos normų. Kita vertus, jei agentams, priėmusiems etišką sprendimą, pareiškiamas papeikimas ar jie baudžiami už savo veiksmus, organizacija vėliau gali patirti sunkumų,”- nurodo KTU doc. I. Bučiūnienė (I. Bučiūnienė, 2002).

31

Dirbančiųjų etiško elgesio taisyklės paprastai pateikiamos pareigybinėse instrukcijose. Pareigybinės instrukcijos – vienas iš etinių problemų prevencijos elementų. Jose nurodomos specialisto pareigos, teisės bei atsakomybė. Tikslios ir išbaigtos pareigybinės instrukcijos padeda darbuotojams efektyviau spręsti etikos problemas. Šiuose dokumentuose turėtų būti nurodyta, kaip darbuotojas turi elgtis, kai jam siūlomas kyšis ar iš jo reikalaujama kyšio. Beje, etikos principų darbo vietoje laikymosi garantija yra aukščiausio lygio vadovų veiksmai - būtent jie turi rodyti sąžiningumo ir garbingumo pavyzdį savo darbuotojams. Vadovai turi prisiimti atsakomybę už skiriamas drausmines nuobaudas tiems darbuotojams, kurių elgesys neatitinka įmonės etikos kodekso. Nereagavimas į tokius prasižengimus gali būti blogas pavyzdys kitiems įmonės darbuotojams ir paskatinti juos taip pat neetiškai elgtis. Įmonės politika, nukreipta į etikos kodekso pažeidimų netoleravimą, stabdo daugelį potencialių pažeidėjų.

3.3. Etikos įtaka rinkodaros sprendimams

Verslo veiklos sričių yra gana daug. Dėl leidinio apimties ribotumo, pirmiausia, išsamiau panagrinėsime vieną populiariausių – rinkodarą (marketingą). Kaip nurodo JAV specialistai W. J. Stantonas, M. J. Etzelis, B. J. Walkeris, rinkodaros specialistai privalo elgtis etiškai dėl šių priežasčių (D. Vyšniauskienė ir kt., 2002):

1.Tai padėtų padidinti mažėjantį visuomenės pasitikėjimą rinkodara. Pavyzdžiui, ne kartą esame girdėję apie klaidingus užrašus ant pakuočių, etikečių, melagingas reklamas, įvairiausius gerai žinomų prekių ženklų padirbinėjimus ir pan.

2. Leistų išvengti didėjančio vyriausybės reguliavimo. “Dauguma vyriausybinių marketingo apribojimų yra menedžmento nesugebėjimo vienu ar kitu metu veikti pagal etinius įsipareigojimus rezultatus… nors daugelio dabartinių Lietuvos verslininkų nuomonė apie vyriausybę, jos institucijas, leidžiamus įstatymus, teisėtvarką nėra visiškai teigiama, jie turėtų atkreipti dėmesį į aptartą atvirkščiai proporcingą verslininkų elgesio etiškumo ir vyriausybės kontrolės priklausomybę. Tai leistų jiems ateityje išvengti dar didesnio vyriausybės reguliavimo ir padėtų Lietuvoje sukurti tikrąją laisvą ekonominę sistemą”, - rašoma (D. Vyšniauskienė ir kt., 2002, p.144].

3. Etiška rinkodara padėtų grąžinti visuomenės pasitikėjimą. Verslininkai privalo jausti atsakomybę visuomenei: jie daro įtaką rinkai, išsako savo nuomonę apie ekonomines problemas, todėl neetiškas jų elgesys turės įtakos jų socialiniam statutui.

4. Etiškas elgesys padeda išsaugoti organizacijos įvaizdį. Pavyzdžiui, apie visą mažmeninę parduotuvę dažnai sprendžiame vien iš jos pardavėjo elgesio. Vartotojai patikusias bendroves rekomenduoja draugams bei pažįstamiems ir dėl to ne tik padidėja firmos gaunamos pajamos, bet ji konkurentų atžvilgiu tampa pranašesnė.

Sprendžiant rinkodaros etines problemas, ypač svarbi sąveika su suinteresuotųjų grupėmis: konkurentais, vartotojais ir apskritai visuomene (D. Vyšniauskienė ir kt., 2002)

Etines problemas galima skirstyti į tris grupes ( žr. 3.5 pav.).

1. sąžininga konkurencinė veikla;2. etinės problemos, susijusios su vartotojais;3. gyvenimo kokybės problemos.

Pirmas dvi grupes panagrinėsime išsamiau.

32

1. Sąžininga konkurencija. Daugelyje šalių sąžiningą konkurenciją reglamentuoja įstatymai. Konkurencija padeda vartotojui, pavyzdžiui, per prekių kainų mažėjimą. Tačiau konkurencinė rinka veikia pirkėjo labui tik tuo atveju, jei konkuruojama sąžiningai. Kai kada pažeidžiami verslininkų garbingumo ir sąžiningumo principai, siekiant naudos sau ar bendrovei. Pavyzdžiui, konkurentai bendru susitarimu nustato vienodas kainas. Nors pagal Lietuvos įstatymus toks kainų suokalbis yra neetiškas, dar

Trys suinteresuotųjų grupės ir problemos, sudarančios rinkodaros atsakomybės laipsnį

Trys pagrindinės suinteresuotųjų Socialinės atsakomybės grupės problemos

3.5 pav. Trys suinteresuotųjų grupės ir problemos, sudarančios rinkodaros (marketingo) atsakomybės laipsnį ( D.Vyšniauskienė ir kt., 2002)

egzistuoja nelegalūs konkurencijos būdai (susitarimų laužymas, kyšininkavimas, melavimas, apgaudinėjimas, bendrovės paslapčių vogimas, konkurento planų šnipinėjimas bei sabotažas ir kt.). Kitas žalingos konkurencijos būdas – monopolijų kūrimas. Pavyzdžiui, “Lietuvos telekomas”. Ji naudojo kainų pakėlimą – ryšio paslaugos kaina gerokai viršija prekės tikrąją vertę, nes monopolistui mūsų įstatymai beveik nenumatė kainų apribojimų. Taip buvo pasinaudojama ypatinga padėtimi: “Lietuvos telekomas” pakėlė kainas, gaudami viršpelnį, žinodamas, jog gyventojai neturi kitos išeities. Šiuo atveju yra gaunamas monopolio efektas.

Kai kurie komercijos agentai ir realizacijos skyrių vadovai gali praktikuoti kainų diskriminaciją – tai vienos rūšies prekių pardavimas skirtingiems užsakovams skirtingomis kainomis. Tokia praktika gali virsti neįstatymiška, jei ji kenkia konkurencijai. Be to, tokia veikla yra neetiška ir neteisinga pirkėjų atžvilgiu.

Konkursai yra plačiai paplitę rinkos sistemoje, kai norima surasti valstybinių programų, projektų vykdytojus, tiekėjus ar subrangovus ir kt. Sąžiningi konkursai yra

33

Mikro-lygis

Makrolygis

Konkurentai

Vartotojai

Visuomenė

Vyriausybė

Sąžininga konkurencinėveikla

Su vartotojaissusijusiosproblemos

Gyvenimokokybės problemos

moralūs, tačiau užtikrinti jų moralumą nevisada pavyksta. Slaptos informacijos perdavimas konkurentams tendencingai sumažina kainas pirkėjui ( faktiška suma, kurią yra pasiryžęs sumokėti pirkėjas, turėtų būti laikoma paslaptyje, o bet koks slaptumo nesilaikymas kenkia konkursų sąžiningumui ).

Dar vienas sąžiningos konkurencijos aspektas – prisirišimas prie vieno tiekėjo ar vartotojo.

2. Iš etinių problemų, susijusių su vartotojais, yra pardavimas. Čia svarbu prekės kokybė, gaminio pakuotė ir pagaminimo datos pateikimas bei prekės ženklas. Žinia, kiekvienos prekės pagrindinė savybė yra jos kokybė. Etinė problema atsiranda, kai marketingo specialistai neinformuoja vartotojų apie pasikeitusią prekės kokybę, pavyzdžiui, kai mažinant gamybos kaštus, pakeičia komponentus, dėl ko nukenčia prekės kokybė. Neretai ( ypač prekiaujant maisto gaminiais) klaidinami pirkėjai dėl produkto pagaminimo datos. Neetiška suklastojant prailginti prekių galiojimo laiką arba, pavyzdžiui, yra užrašas, skelbiąs: “Prekės galiojimo laikas:”, o toliau, deja, nieko. Arba toje vietoje, kur turi būti nurodytas prekės galiojimo laikas, yra užklijuojama kaina… Dar dažnai pasitaiko, kad nusiperkame maisto produktų, kurie jau nebetinkami vartoti ir gali sukelti sveikatos sutrikimų.

Prekės ženklas – tai žodžių ir simbolių kombinacija, apibūdinanti vienos firmos prekes ir atskirianti jas nuo konkurentų prekių. Neretu atveju gaminiui suteikiamas toks pat ženklas kaip ir garsios firmos tam, kad ta prekė išpopuliarėtų. Tuomet pirkėjai būna pasirengę mokėti už populiarų prekės ženklą turinčią prekę gerokai daugiau. Tai tikra klastotė, kuri nepateisina nei etikos nei verslo teisės požiūriais.

Ypač daug etinių problemų yra reklamoje. Jos tikslas – talkinti pardavimui, įdiegti į rinką naują gaminį, išplėsti prekės vartojimą, padėti pirkėjui orientuotis rinkoje, supažindinti vartotoją su naujienomis ir paslaugomis, prekių savybėmis, vartojimo būdais ir pan. Reklama panaudojama konkurencinėje kovoje, siekiant didžiausio pelno.

Nors tarptautinio reklamos kodekso pagrindinis principas – bet kokia reklama turi būti teisiškai nepriekaištinga, garbinga, morali ir teisinga, nenusikalstanti konkurencijos normoms, priimtoms komercijos praktikoje ir kartu nediskredituoti visuomenės pasitikėjimo reklama, neretai siekiant didelio pelno to nesilaikoma.

Išsamiau panagrinėsime šiuos moralinio reklamos įvertinimo klausimus:1. Tiesa ir reklama. Visi suprantame, kad informacija reklamoje turi būti teisinga.

Tačiau ne tik mūsų šalyje pasitaiko klaidinančios reklamos, kuri sudaro sąlygas iškreiptai konkurencijai. Todėl Europos Taryba 1984 m. rugsėjo 10 d. priėmė direktyvą dėl klaidinančios reklamos. Ji apibrėžiama, kaip “bet kokia reklama, kuri kokiu nors būdu, įskaitant pateikimą, apgauna ar gali apgauti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir dėl savo apgaulingo pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį ar dėl tų pačių priežasčių kenkia ar gali pakenkti konkurentui”. ( D.Vyšniauskienė ir kt., 2002, p.155]. Klaidinantis yra toks skelbimas, kuriame nėra klaidingos informacijos, bet ji pateikiama tokia forma, kad žmogus, skaitydamas jį greitai, nelabai įdėmiai, susidarys klaidingą nuomonę ir padarys klaidingas išvadas. Melagingas skelbimas yra toks, kuris arba pateikia klaidinantį teiginį ir tuo pat metu meluoja, arba be įspėjimo pateikia klaidinančią paslaugos ar produkto recenziją. Lietuvos žiniasklaidoje nemažai kelionės agentūrų reklaminių skelbimų, kuriuose siūlomos turistinės kelionės būna “pagrąžintos”. Žadamas aukščiausio lygio aptarnavimas, bet tikrovėje negauna visų žadėtų patogumų: žmonės suklaidinti daug žadančios reklamos, patiria ne tik materialinę, bet ir moralinę žalą. Naudojantis žmonių patiklumu taip peržengiamos leistinos reklamos etikos ribos.

2. Manipuliuojanti ir prievartinė reklama. Reklama dažnai ne tik informuoja, bet ir bando įtikinti. Žinia, įtikinėjimas pats savaime nėra amoralus. Tačiau amorali prievartinės manipuliacijos forma – pasąmonės reklama (naudojant aukšto dažnio

34

signalus net ir prieš mūsų norą veikia mūsų pasąmonę), o taip pat reklama, skirta ikimokyklinio amžiaus vaikams (kadangi vaikai yra imlūs ir naivūs, juos lengva įtikinti, sužavėti, patraukti į savo pusę. Tai, žinoma, galima padaryti naudojant reklamą). “Mokslininkai apskaičiavo, kad vidutinis vaikas per metus žiūri televiziją 1300 valandų ir pamato daugiau kaip 20 000 reklaminių skelbimų. Didžiausią susirūpinimą kelia tai, jog vaikai nesugeba įvertinti reklamos ir atsirinkti, kur tiesa, o kur pramoginiai elementai,“ – rašoma D. Vyšniauskienė ir kt., 2002, p.157-158. JAV vaikiškos reklamos kontrolės tarnyba (Children’s Advertising Rewiew Unit), atsakinga už reklamą vaikams skirtų laidų metu, suformulavo penkis principus, kurių pagrindu vėliau buvo kuriama reklama vaikams:

“1. Reklamuotojai turi atkreipti dėmesį į auditorijos, kuriai tiesiogiai skirta reklama, žinių iškraipymo galimybes ir subrendimo lygį. Mažesni vaikai turi ribotas galimybes suvokti tai, ką mato. Dėl to reklamuotojai yra atsakingi už tai, kad apsaugotų vaikus;

2. Reklamuotojai, suprasdami, kad vaikų vaizduotė ypač laki ir kad jie labai patiklūs, neturi tuo naudotis. Jie gali tiesiogiai ir netiesiogiai stimuliuoti galimus produkto kokybės ir vartojimo vaizdinius;

3. Reklama vaidina svarbų mokomąjį vaidmenį, todėl informacija turi būti pateikta teisingai ir subtiliai, nes vaikai gali iš reklamos išmokti tokių dalykų, kurie vėliau turės įtakos jų sveikatai ir gerovei;

4. Reklamuotojai turi iškelti visuomenės moralines vertybes, pavyzdžiui, draugystę, švelnumą, sąžiningumą, teisingumą, kilnumą ir pagarbą kitiems;

5. Nors vaiko asmeninį ir socialinį vystymąsi veikia daug išorinės aplinkos veiksnių, didžiausia atsakomybė formuojant vaiko orientaciją tenka tėvams. Reklamuotojas turi konstruktyviai atsižvelgti į šį tėvų ir vaikų santykį”, - rašoma (D.Vyšniauskienė, 2002, p.157-158).

4.Lyginamoji reklama. 1997 metais buvo papildyta ES direktyva dėl lyginamosios reklamos: ji apibrėžiama kaip reklama, kurioje tiesiogiai ar netiesiogiai nurodomas konkurentas arba jo siūlomos prekės ar paslaugos. Tokiai reklamai, kad nebūtų padaryta žalos konkurentams bei suklaidinti vartotojus, keliami ypatingi reikalavimai.

Lyginamoji reklama leidžiama, jei:1. joje lyginamos prekės ar paslaugos, kurios tenkina tuos pačius poreikius;2. joje objektyviai lyginamos viena ar daugiau esminių, patikrinamų ir būdingų prekių ar paslaugų

savybių, taip pat gali būti lyginama kaina;3. ji nesukelia rinkoje painiavos tarp reklamos davėjo ir konkurento, taip pat tarp reklamos davėjo

ir konkurento, prekių ar paslaugų, jų prekių ženklų, firmų vardų, kitų žymenų;4. ji nediskredituoja ir nešmeižia konkurento prekių, paslaugų, jo prekių ženklų, firmos vardo, kitų

žymenų, veiklos, jo teisinės, finansinės ar kitos padėties, taip pat jo vadovų ar darbuotojų asmeninių savybių ( D.Vyšniauskienė ir kt., 2002, p.159).

Lietuvoje reklamos patikimumą kontroliuoja Valstybinė konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnyba. Ypač daug diskusijų sulaukia alkoholio ir tabako reklama. Pavyzdžiui, pagal Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymą draudžiama visų formų alkoholio reklama, kuri:

- skirta vaikams ir paaugliams iki 18 metų;- naudoja sportininkus, gydytojus ir politikus, meno ir mokslo įžymybes ar

kitus iškilius visuomenės veikėjus, jų asmenį, vardą, atvaizdą ar pan.;- sieja alkoholio vartojimą su psichinės ar fizinės būklės pagerėjimu,

stimuliuojančiomis, raminančiomis ar kitomis gydomosiomis savybėmis, socialine sėkme, seksualinio aktyvumo padidėjimu;

- pateikia didesnę tūrinę alkoholio koncentraciją kaip alkoholinių gėrimų pranašumą ir pan.

Tyrimai įrodo, kad 23 procentais mažiau žmonių žūva autoavarijose tose šalyse, kuriose draudžiama visų alkoholinių gėrimų reklama. 10 procentų mažiau žmonių žūva avarijose tose šalyse, kuriose draudžiama tik stiprių alkoholinių gėrimų reklama. Lietuvoje mes neturime reklamos draudimo tyrimo statistinių duomenų, tačiau mūsų šalis pagal savižudžių skaičių pirmauja Europoje. Viena to priežasčių – alkoholio vartojimas. Dėl alkoholio vartojimo Lietuva kasmet netenka apie 8000 žmonių. Pagal 2002 m. suvartojamo alkoholio kiekį (7,5 l spirito vienam gyventojui per metus)

35

pirmaujame pasaulyje. 2002 m. tėvų globos neteko per 4 tūkstančius vaikų, 80 procentų jų iš girtaujančių šeimų .

Tabako reklama visiškai uždrausta 27 pasaulio šalyse. Kadangi rūkymas yra plaučių ir kitų organų vienas pagrindinių vėžio susirgimų veiksnių, Lietuvoje uždrausta tabako reklama.

Kas yra moraliai atsakingas už reklamą? Tai:1. gamintojas;2. reklamos agentūra;3. žiniasklaida;4. visuomenė;5. vyriausybė.Didžiausia atsakomybė už prekės reklamą tenka gamintojui, kuris nustato, ką ir

kaip reklamuoti. Tad gamintojas labiausiai atsakingas už reklamos turinį ir tvarką, rūšį, kurią jis pasirenka, ir pan.

Daugelis gamintojų naudojasi reklamos agentūrų paslaugomis. Jos turi suvokti savo atsakomybę klientui ir visuomenei. Reklamos agentūros yra moraliai atsakingos už melą, klaidinimą ar neteisingą informaciją apie prekę. Pajutusios įtarimą dėl reklamos teisingumo, jos gali ištirti, ar jiems pateiktos žinios apie prekę yra teisingos. Čia svarbi reklamos agentūrų atsakomybė visuomenei.

Žiniasklaida – TV stotys ir radijas, žurnalai ir laikraščiai yra moraliai atsakingi už tai, kas skelbiama arba spausdinama. Iškyla klausimas: ar jie turi teisę klausti, cenzūruoti tai, už ką jiems užmokėta? Yra tik vienas atsakymas: taip. Negana to, jie privalo nespausdinti skelbimo, jei jis yra neteisingas, nemoralus, nes tai tolygu dalyvavimui nemoralioje veikloje. Pavyzdžiui, beveik visi laikraščiai turi parengę reklamai keliamų reikalavimų kodeksus, kuriuose labai aiškiai nurodyta, kas leidžiama, o kas ne. Ypač griežtus reikalavimus yra nustačiusios televizijos kompanijos. Pagal paskelbtus vertinimus, apie pusė visų reklaminių siužetų grąžinama reklamos davėjams, rekomenduojant pakeisti tekstą arba papildyti esamus teiginius.

Visuomenė neturi būti pasyvi, pastebėjusi amoralią reklamą ar informaciją. Jos spaudimas turi labai didelę įtaką žiniasklaidos darbuotojams. Visuomenės požiūris į reklamą yra tas filtras, kuris nepraleidžia etiniu požiūriu netinkamos reklamos.

Vyriausybė atlieka reguliuojamąjį vaidmenį ir per savo institucijas (teisiniai aktai, kontrolės mechanizmai) ji privalo ginti visuomenės interesus. Deja, Lietuvoje reklamos reguliavimas ir jos kontrolės mechanizmai dar nėra nusistovėję. Jie nepakankamai užkerta kelią vartotojų klaidinimui ir kitiems jų teisių pažeidimams, nesąžiningai konkurencijai. Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungos struktūras tenka priimti įvairių sričių teisės aktų (tarp jų ir reguliuojančių reklamą), suderinimų su ES teise bei įkurti struktūras, turinčias šiuos teisės aktus įgyvendinti.

3.4. Etikos įtaka audito ir finansų veikloje

Žinia, auditas – nepriklausomas įmonės finansinių ataskaitų patikrinimas ir nuomonės apie jas suformavimas. Jo tikslas – objektyviai įvertinti apskaitos ir finansinės atskaitomybės būklę, padėti bendrovėms geriau ją sutvarkyti bei patobulinti. Be to, siekiama padėti verslo žmonėms, teikiant konsultacijas mokesčių, finansų, teisės ir kitais aktualiais ekonominiais klausimais.

Deja, atsiranda verslininkų, kurie stengiasi pasinaudoti dar netobulais įstatymais, esama konjunktūra ir taip pasipelnyti. Mokesčių ir teisėtvarkos organai neretai privalo įsikišti į tokių žmonių veiklą, fiksuoti pažeidimus, klaidas. Firmų buhalterijos darbuotojas

36

neturėtų meluoti ir dalyvauti kitoje neetiškoje veikloje: falsifikuoti dokumentus arba juos pasirašyti, jeigu jaučia, kad jie yra klaidingi.

Auditorių tikrinimo tikslas – įtikinti visuomenę, akcininkus, kad bendrovės ar organizacijos sąskaitos tvarkingos ir kad jų pateikta ataskaita atitinka tikrą finansinę būklę.

Kokie etikos reikalavimai auditoriams?Auditorių etikos ir profesinio elgesio reikalavimai:

1. Nepriklausomybė;2. Profesinė kompetencija;3. Sąžiningumas ir objektyvumas;4. Atstovavimas visuomenės interesams;5. Konfidencialumas;6. Atsakomybė ( D. Vyšniauskienė ir kt., 2002).

Nepriklausomybė. Auditorius privalo atlikti auditą savarankiškai. Jam niekas neturi daryti įtakos. Auditorius neturi teisės užsiimti veikla, kuri galėtų turėti įtakos jo nepriklausomybei, negali konsultuoti ar atlikti kokį nors darbą tai įmonei, kurioje atlieka auditą. Jis yra nepriklausomas nuo tikrinamos organizacijos, t.y. nuo kliento.Toks specialistas negali atlikti audito, jei: auditorius yra susijęs šeimos, artimos giminystės ryšiais su įmonės, kurioje atliekamas auditas, administracija, savininkais, tarybos arba valdybos nariais arba buvęs audituojamos įmonės arba užsakovo darbuotojas ir nuo darbo santykių pasibaigimo dienos praėję mažiau kaip treji metai (yra arba buvo audituojamos įmonės akcininkas ir nuo nuosavybės santykių pasikeitimo praėję mažiau kaip treji metai).

Profesinė kompetencija. Lietuvoje auditoriaus kvalifikaciją suteikia, išduoda leidimus atlikti auditą ir auditorių bei audito įmonių veiklos priežiūrą vykdo LR Audito ir apskaitos institutas. Profesionalumo reikalavimas reiškia, kad kiekvienas auditorius turi turėti aukštą profesinę kvalifikaciją bei nuolat tobulintis ir būti kompetentingas spręsti pačias sudėtingiausias problemas. Šis principas teigia, kad profesionalus auditorius turi atsisakyti atlikti tas paslaugas, kurias nėra pasirengęs atlikti arba neturi pakankamos kvalifikacijos (šis reikalavimas nepažeidžiamas, jei profesionalus auditorius tam tikriems darbams atlikti samdo kitus – kompetentingus specialistus).

Sąžiningumas ir objektyvumas. Auditorius privalo būti objektyvus, atlikdamas visus audito darbus, vengti situacijų ir atsispirti poveikiams, kurie gali turėti įtakos jo sąžiningumui. Pavyzdžiui, jo nuomonė neturėtų priklausyti nuo honoraro, kurį jam moka klientas. Auditorius turi visada rodyti, kad jis vertas pasitikėjimo, kurį jam suteikia profesija. Jis turi elgtis taip, kad nediskriminuotų savęs ir profesijos (kai kuriose šalyse, siekiant padidinti auditoriaus sąžiningumą, duodama priesaika ir Dievo vardu pasižadama vykdyti visas auditoriaus pareigas).

Atstovavimas visuomenės interesams. Visuomenės, vyriausybės ir verslo žmonių pasitikėjimas finansinėmis ataskaitomis verčia auditorius jausti didžiulę atsakomybę. Nors toks specialistas dirba klientui ir paiso jo interesų, tačiau darbdavio interesai neturi trukdyti jam atlikti pareigą visuomenei, kuri laukia iš jo objektyvaus, kompetentingo atsakymo apie realią padėtį. Savo asmeniniame ir profesiniame gyvenime privalo vengti tokių poelgių, kurie galėtų sumenkinti visuomenės pasitikėjimą audito profesija (auditoriaus profesija pasaulyje yra laikoma viena iš prestižiškiausių ir lyginama su gydytojo ir teisininko profesijomis). Todėl auditorius turi daryti viską, kad garbingai jai atstovautų.

Konfidencialumas. Auditorius neturi teisės skelbti informacijos, kurią sužinojo audito metu (išskyrus tuos atvejus, kai tai yra jo pareiga arba kai sutinka klientas). Kai kuriais atvejais, jei klientas neprieštarauja, audito metu surinktą informaciją galima panaudoti: paskelbti spaudoje, konferencijoje ir pan. (tačiau prokuratūra, mokesčių inspekcija, policija, teismai turi teisinius įgaliojimus pareikalauti iš auditoriaus informacijos arba dokumentų net ir tais atvejais, kai klientas nesutinka).

Atsakomybė. Auditorius turi jausti profesinę ir pilietinę atsakomybę už atlikto darbo kokybę (klientas, bankai, akcininkai, kreditoriai, pirkėjai ir kt., dėl auditoriaus kaltės patyrę nuostolių, turi teisę pareikšti ieškinį teismui).

Iš auditoriams kylančių etikos problemų svarbiausios yra šios:1. Nors audito firma yra nepriklausoma, už paslaugas jai moka klientas . Tai

kelia pagundą elgtis taip, kad nesukeltum samdančios firmos nepalankumo.2. Audito firma tikrina, kad įmonės sąskaitos būtų tinkamai tvarkomos. Tačiau

audito firma neatsakinga už įmonės, kurios sąskaitos tikrinamos, pateiktą informaciją (nėra įsipareigojusi iškelti viešumon vidinių prieštaravimų, melo ar kitų nukrypimų).

37

3. Kliento spaudimas: prašo nuslėpti pajamas, daryti atitinkamas išvadas, keisti finansinius duomenis (neretai sakoma, kad už pinigus galima nupirkti viską, net auditoriaus išvadą…). Auditoriai, nenorėdami prarasti užsakymų, kartais pasiduoda kliento spaudimui ir pasielgia neetiškai. Už rekomendacijų ir išvadų padarinius auditoriams gali tekti atsakyti materialiai arba moraliai.

4. Atotrūkis tarp kliento lūkesčių ir auditoriaus pareigų. Pasaulinė audito praktika rodo, kad buvo daug nesąžiningai atliktų auditų, įvairių papirkinėjimo faktų. Beveik visuomet po įmonės bankroto buvo keliamas klausimas, kodėl auditorius, tikrinęs finansines ataskaitas, neperspėjo apie gresiantį pavojų. Kad nekiltų minėtų problemų, auditorius privalo dirbti griežtai pagal savo profesinės etikos reikalavimus.

Finansinių institucijų etikos problemos. Mūsų šalies bankai, kredito unijos ir kitos institucijos priima indėlius ir juos skolina. Dar kitos institucijos, pavyzdžiui, draudimo kompanijos, pensijų fondai ir t.t., atlieka finansinę ir investavimo politiką. Deja, per paskutinį dešimtmetį žlugo Lietuvos akcinis inovacinis bankas (LAIB), Litimpex, “Senamiesčio”, “Sekundės”, “Apus”, “Ateities”, “Ekspress”, “Nidos” ir kiti bankai. Apgavysčių banga ištuštino tūkstančių indėlininkų kišenes. Šias problemas sąlygojo ne tik teisinė netvarka, teikiami neatgaunami kreditai, korupcija, bet ir moraliniai dalykai: Lietuvos banko neatsakingumas, išduodant leidimus pradėti darbą, kontrolės stoka.

Lietuvos finansinių institucijų veiklos etikos svarbiausios problemos ( D. Vyšniauskienė ir kt., 2002):

1. nepagrįstų paskolų išdavimas;2. tarptautinių skolos;3. slaptumas ir demaskavimas.

1. Nepagrįstų paskolų išdavimas. Pavyzdžiui, LAIB valdyba ir paskolų komitetas išdavė bei perkėlė iš galimos rizikos į abejotinų paskolų grupę aštuonių tarp savęs susijusių įmonių paskolas, sudarančias 129 mln. Lt. Taip pažeistas Lietuvos banko valdybos nutarimas, kuriame nurodoma, kad vienam skolininkui suteiktos paskolos neturi viršyti 30 proc. banko kapitalo. Pinigų plovimo iš banko mechanizmas buvo toks: aštuonios įmonės, kurių kontrolinių akcijų paketo savininkas yra vienas ir tas pats asmuo, lengvai gaudavo iš banko kreditus ir įmonės tuo būdu dengdavo viena kitos skolas. Žala Lietuvos visuomenei padaryta didžiulė, bet šiandien už ją dar niekas neprisiėmė kaltės. Pagrindinis etikos reikalavimas – kiekviena žala privalo būti atlyginta. Šis pavyzdys rodo atsakomybės bei kontrolės reikalingumą, o taip pat ir struktūrų, kurios padėtų žmonėms elgtis etiškai, poreikį. Kas atlygins šių bankų indėlininkams? Biudžete tokių lėšų nėra. Kita vertus, ar etiška klaidinti klientus (o kartu ir visuomenę), siekiant prisitraukti kuo daugiau indėlininkų, kas užtikrintų bankui didesnį pelną?

2. Tarptautinės skolos. Turtingų šalių piliečiai savo pinigus laiko JAV, Šveicarijos ir kituose užsienio bankuose, kurie išduoda milžiniškas, neapsaugotas paskolas besivystančioms šalims visai realiems projektams įgyvendinti. Pasiskolinusios šalys susiduria su problema, kaip apmokėti savo skolas tvirta valiuta, kurios neturi. Išaugus infliacijai šiuose kraštuose, vyriausybės yra priverstos didinti mokesčius. Žmonės, kurie neturėjo nieko bendra su paskolomis, susiduria su liūdna ateitimi, kur didėja nedarbas, o gyvenimo lygis smunka. Šalys negali plėtoti savo gamybos galimybių, o neapibrėžtam laikui ateityje turi skirti visas jėgas palūkanoms už skolas mokėti. Galimi būdai toms etinėms problemoms išspręsti yra: kai kurių skolų, kaip negalimų apmokėti, nurašymas bankams; dalies skolų išpardavimas su nuolaida klientams ( D. Vyšniauskienė ir kt., 2002).

3. Slaptumas ir demaskavimas. Kaip ir kiekviena įmonė ar kompanija, bankai turi šiuos pagrindinius įsipareigojimus:

38

1. Moralinis konfidencialumo įsipareigojimas (kiekvienas indėlininkas turi teisę į privatumą: jo sąskaitos ir pervedimai turi būti laikomi paslaptyje);

2. Demaskavimo įsipareigojimas (vyriausybė turi teisę išsiaiškinti mūsų sąskaitos smulkmenas, jei yra svarbi priežastis, pvz., kriminalinis nusikaltimas);

3. Tik klientams suteikti išsamią ir tikslią informaciją.Šie bankų įsipareigojimai iškelia tokias problemas:

1. Nelegaliai įsigytų pinigų, esančių slaptose sąskaitose, paleidimas į legalų verslą (vadinamasis “pinigų plovimas”).

2. Slaptos sąskaitos gali tapti kriminalinės ar neetiškos veiklos dalimi.3. Nesugebėjimas susekti pinigų – kliūtis teisingumui.

“Vertybinių popierių komisijos (VPK) 2002 08 20 dieną užregistravo savanorišką nekonkurencinį Danijos bendrovės “Codan” oficialųjį pasiūlymą supirkti iki 2,36 proc. “Lietuvos draudimo” akcijų po 245 litus arba maždaug 20 proc. brangiau nei jos kainavo biržoje. Diena anksčiau biržoje netikėtai suaktyvėjo prekyba “Lietuvos draudimo” akcijomis. Su tuo susijęs Vilniaus banko, kuris rengė oficialiojo pasiūlymo dokumentus, finansų maklerio R. Kirdulio pasitraukimas iš užimamų pareigų.

2002 08 19 draudimo bendrovės akcijos pabrango 5,3 procento – iki 200 litų, o jų apyvarta siekė 97 tūkst. litų ir buvo didžiausia nuo 2000 metų rugpjūčio. Prekybos suaktyvėjimas sukėlė rinkos dalyvių įtarimus, kad asmenys, pirkę “Lietuvos draudimo” akcijų, pasinaudojo viešai neatskleista informacija. Rinkos priežiūrą vykdanti VPK pradėjo tyrimą, siekdama nustatyti šios prielaidos pagrįstumą.

VPK taip pat yra paskelbusi, jog dėl prekybos “Lietuvos draudimo” akcijomis kreipsis į teisėsaugą. “Lietuvos draudimas” yra didžiausia draudimo bendrovė Lietuvoje. 51,45 proc. jos akcijų valdo “Cordan”,” – rašė “Letuvos rytas” 2002 09 30.

3.5. Etikos problemos dėl verslo restruktūrizavimo ir bendrovių perėmimo

Specialistai išskiria dvi pagrindines kompanijų susiliejimo priežastis: pelningesnės veiklos ir diversifikacijos.

Pavyzdžiui, du ar keli to paties produkto gamintojai susijungia, siekdami išnaudoti koncerno teikiamus pranašumus (t.y. galėjimą pigiau pirkti žaliavas ar prekes didesniais kiekiais). Taip gaunama efektyvesnė ir pelningesnė veikla (pvz., AB “Vilniaus prekyba” su “Minima”, “Media” ir “Maksima” tinklais). Diversifikacija padeda kompanijoms ekonominio nuosmukio metu, kai susijungia dvi kompanijos: viena, turinti pastovią paklausą produkcijai, o kita – nepastovią. Tokiu būdu pelnas, gaunamas iš vienos įmonės veiklos srities gali sumažinti nuostolius kitoje srityje.

Priežastys kompanijoms susijungti, atrodytų, yra pagrįstos. Nėra jokių aiškių etinių problemų, kad būtų galima skųstis susiliejimais ir perėmimais (išskyrus monopolijų formavimąsi). Toks efektyvumo padidėjimas naudingas visuomenei, nes didina tautos gamybinį produktyvumą ir pajamas. Tačiau įmonių restruktūrizacija iškėlė daug etinių problemų ir atsirado daugybė perėmimo strategijų, kurios etikos požiūriu “nešvarios”.

Perėmimai etiniu požiūriu pateisinami, jei užtikrina ilgalaikį efektyvumą ir nepateisinami, jei atliekami, siekiant trumpalaikių tikslų. To šalininkai tvirtina, kad:kompanijų užvaldytojai (vadinamieji “rykliai” (shark), “juodieji riteriai” (black knight) turi teisę užpulti, o norimos užvaldyti kompanijos vadovai turi teisę gintis; akcininkai turi laisvę pasirinkti: priimti ar atmesti pasiūlymus parduoti perimamos bendrovės akcijas;

39

rinka atskirs gėrį nuo blogio, pažangius metodus nuo nepažangių daug efektyviau nei valstybiniai įstatymai.

Išskiriami trys kompanijų perėmimo būdai (R. T. De George, 1995, p.317):1. Įteisintas šantažas;2. “Auksiniai parašiutai”;3. Svertinis išpirkimas.

Įteisintas šantažas - tai metodas, kada potencialūs užpuolikai išperka 5 procentus kompanijos akcijų ir paskelbia apie savo ketinimus perimti kompaniją ir siūlo atakuojamai kompanijai perpirkti akcijas už aukštesnę nei rinkos kainą. Tai nėra neteisėta, tačiau ar etiška? Specialistai, kovojantys su šia blogybe, bando apibrėžti sąlygas, kada planuojamas tikras, o ne apgaulingas perėmimas:

reikalavimas, kad užpuolančioji kompanija disponuotų visu kapitalu, reikalingu tam perėmimui atlikti;

numato ilgesnį laikotarpį tarp ketinimo perimti paskelbimo ir akcininkų balsavimo dėl šito pasiūlymo;

visas kompanijos akcijas pardavinėti vienoda kaina (tai užkirstų kelią netikro šantažo praktikai).

“Auksiniai parašiutai”. Tai reikalavimas, kad kompanijos vadovai turėtų tam tikrą asmeninę naudą (piniginę kompensaciją), jei kompanija bus perimta ir jie neteks einamų pareigų (pvz., taip buvo kompensuota AB “Švyturys” senajam direktoriui, kai šią bendrovę perpirko danai). Šią praktiką galima pateisinti, nes: “auksinis parašiutas”, garantuodamas finansinę kompensaciją, turėtų pašalinti vadovo baimę būti atleistam ir priverstų jį veikti, vadovaujantis akcininkų interesais. Kita vertus, tai netinkamas kompanijos pinigų naudojimas, švaistymas, nes vadovams mokamos didelės algos už tam tikrą riziką. Jiems nereikalingas papildomas draudimas, kad gerai vadovautų kompanijai.

Vadovų svertinis išpirkimas. Daugelis kompanijų vadovų į gresiantį perėmimą gali sureaguoti vadinamuoju vadovų svertiniu išpirkimu (VSI), kuris paprastai atliekamas su finansuojamomis iš šalies (VSI atveju daugelio žmonių nuosavybe esančios akcijos išperkamos privačiai) gautomis lėšomis. Tam panaudojami vadinamųjų “antrinių obligacijų” finansai (šios obligacijos neįtrauktos į oficialų kompanijos turtą). Bendrovė išperka savo paprastąsias akcijas už obligacijas, atitinkamai įsiskolindama už jas. Ekonomikos nuosmukio metu, jeigu kompanija dirba nepelningai, ji finansuojama iš akcinio kapitalo ir dividentai akcininkams nemokami. Toje pačioje situacijoje finansuojama iš antrinių obligacijų, tačiau palūkanas vis tiek reikia mokėti. Jeigu įmonė neišgali to padaryti, gresia bankrotas.

VSI dažnai paveikia kompaniją kaip priešiškas perėmimas. Kokia yra priešiškų perėmimų blogio priežastis? Tai godumas, jis neproduktyvus, nes jo vienintelis tikslas – greitai įsigyti visų galimų gėrybių. Pagrindinis priešas – greito pelno siekimas.

Kovos su priešiškais perėmimais priemonės galėtų būti tokios: įstatymiškai bausti kaltininkus; padaryti tokius priešiškus perėmimus nepelningus, t.y. pilnai apmokestinti

juos.

3.6. Darbdavių ir darbuotojų interesų derinimas

Lietuvos Respublikos darbdavių ir darbuotojų santykius reguliuoja šie pagrindiniai įstatymai:

1. Darbo sutarties įstatymas (DSĮ);2. Darbo įstatymų kodeksas;

40

3. Kolektyvinė sutartis ir kt.Darbo sutarties sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo bendrąją tvarką nustato

Darbo sutarties įstatymo (DSĮ) 3 straipsnis. Jame ir DSĮ 2 skyriuje išdėstytos darbdavių ir darbuotojų pagrindinės teisės ir pareigos, susijusios su priėmimu į darbą, darbo sąlygų pasikeitimu, savanorišku darbuotojo išėjimu ir atleidimu iš darbo.

3.6.1. Atvira ir paslėpta diskriminacija įsidarbinant

DSĮ 19 straipsnyje nurodoma, kad darbuotojas turi būti priimtas į darbą nepriklausomai nuo jo lyties, rasės, tautybės, pilietybės, politinių įsitikinimų, pažiūros į religiją ir kitų aplinkybių, nesusijusių su jo dalykinėmis savybėmis. Darbdavys pretendentui į darbą neturi teisės pateikti klausimų apie jo asmeninį gyvenimą (religinius ar politinius įsitikinimus, seksualinę orientaciją ir kt.), nes tai pažeidžia teisę į slaptumą. Darbdavys turi teisę klausti tik su darbu susijusių dalykų.

Atrodytų, kad DSĮ garantuoja visiems Lietuvos piliečiams lygias teises į įsidarbinimą. Tačiau ne visada darbdaviai laikosi šio įstatymo. Šalyje susiduriama su diskriminacija, kurią galima suskirstyti į dvi dalis - atvirą ir paslėptą diskriminaciją. Atvira diskriminacija, pavyzdžiui, yra darbo skelbimai žiniasklaidoje, nurodant ieškomo darbuotojo lytį, amžių, šeimyninę padėtį ir pan. Paslėpta diskriminacija dažniausiai išryškėja darbo santykiuose, kai yra skriaudžiami vienos lyties darbuotojai, bet nurodomos kitos priežastys.

Norėdamos įsidarbinti daug sunkumų patiria moterys. Vienas jų yra nuomonė, jog moteris ir vyras yra nelygiaverčiai galimi tarnautojai. Tokie darbdaviai mano, kad vyrai daugiau atsidavę darbui, labiau domisi naujovėmis bei labiau nei moterys linkę prisiimti atsakomybę.

Jaunos moterys ypač neparankios darbdaviams dėl to, kad yra didelė tikimybė, jog jauna darbuotoja ištekės ir susilauks vaikų. O tai būtų nuostolinga darbdaviui, nes jis privalėtų apmokėti moters dekretines atostogas, ieškoti ją pakeisiančio darbuotojo ir mokėti atlyginimą. Todėl kartu su prašymu priimti į darbą darbdavys tuo metu prašo ir kito dokumento - prašymo atleisti iš darbo (tik be datos). Žinoma, toks darbdavio veiksmas yra neteisėtas. Ne mažiau kliūčių įsidarbindamos patiria ištekėjusios ir turinčios vaikų moterys, kadangi joms įstatymai numato papildomas atostogas, lengvatas, o taip pat papildo darbdavio įsipareigojimo sąrašą.

Spaudoje skiltyje "Siūlome darbą" dažnai yra reikalavimas būsimoms sekretorėms: "Ne vyresnė kaip 35 metų". Tai ryškus darbuotojo teisių pažeidimas, nes amžius nėra dalykinė darbuotojo savybė ir juo remiantis negalima priimti į darbą. Šiuo atveju nuvertinama patirtis, darbinė kompetencija ir jiems priešpriešinama jaunystė.

Darbuotojas teises ir pareigas įgauna po darbo sutarties pasirašymo. Tai reglamentuojama DSĮ 7-39 straipsniuose. Sudarydamas darbo sutartį, darbuotojas turi teisę susipažinti su darbo tvarkos taisyklėmis ir sąlygomis, kolektyvine sutartimi bei kitais vietiniais norminiais aktais, reglamentuojančiais jo darbo sąlygas.

Darbuotojas turi teisę atsisakyti atlikti darbą, nenumatytą darbo sutartyje (dėl papildomo darbo turi būti sudaryta papildoma sutartis). Darbdavys gali pakeisti darbuotojo darbo sąlygas (pakeisti darbo vietą toje pačioje organizacijoje, pavesti dirbti su kitu mechanizmu ir pan.), taip pat pakeisti kitas sąlygas (lengvatas, darbo režimą, materialinės atsakomybės dydį, pareigų pavadinimą ir pan.) tik tuo atveju, jei keičiama gamyba, jos technologija arba pertvarkomas darbo organizavimas. Darbuotojas šiuo atveju turi teisę sužinoti apie numatomą darbo sąlygų pakeitimą ne vėliau kaip prieš mėnesį. Jei keičiama gamybos technologija, darbuotojas turi teisę į sąlygas pasirengti dirbti esant pakeistai gamybos technologijai (patobulinti kvalifikaciją, pakeisti specializaciją ir pan.). Pasikeitus darbo sąlygoms dėl ne nuo darbuotojo priklausančių

41

priežasčių sumažėjus darbo užmokestis, darbuotojas turi teisę ne mažiau kaip 3 mėn. nuo darbo sąlygų pasikeitimo dienos gauti priemokas prie atlyginimo, kad jis siektų ankstesnį vidutinį darbo užmokestį.

Lietuvoje neretai pažeidinėjami darbo įstatymai dėl šių priežasčių:Darbdaviai, vengdami mokėti socialinio draudimo įmokas bei mokesčius, su

samdomais darbuotojais nesudaro darbo sutarčių;Neaptariamos būtinos darbo sutarties sąlygos;nors darbai yra nuolatinio pobūdžio, darbuotojai verčiami sudaryti terminuotas

darbo sutartis;Nemokama už viršvalandinį ir naktinį darbą, ne laiku ir nereguliariai mokamas

darbo užmokestis, nesuteikiamos kasmetinės atostogos arba jos keičiamos pinigine kompensacija;

Nesilaikoma įstatymu nustatytos darbo laiko trukmės.Be to, darbo sutartyse dažnai nenurodoma darbuotojo darbo vieta, veiklos

funkcijos, darbo užmokesčio dydis ir sąlygos. Neretai, sudarydami sutartis, darbdaviai pasirašytinai nesupažindina priimamų darbuotojų su būsimo darbo sąlygomis, kolektyvine sutartimi, darbo tvarkos taisyklėmis, kitais darbo sąlygas reglamentuojančiais dokumentais, kaip reikalaujama DSĮ. Būdinga, kad sutartyse labai nekonkrečiai formuluojamas susitarimas dėl darbo užmokesčio. Pavyzdžiui, rašoma: "Atlyginimas pagal susitarimą", nenurodant jo dydžio ir mokėjimo sąlygų.

Lietuvą pakvietus stoti į Europos Sąjungą mūsų šalyje nauji darbo santykiai artinami prie vakarų valstybių standartų. Ypatingos reikšmės įgauna darbo sutartis, kolektyvinės sutartys bei kolektyviniai susitarimai`bei darbo ginčų reguliavimas. Beje, dabartiniuose Lietuvos įstatymuose dar nepakankamai apgalvoti darbo ginčų sprendimo, darbuotojų materialinės atsakomybės už padarytą žalą, darbo garantijų ir kompensacijų, darbdavių organizacijų kompetencijų bei trišalio bendradarbiavimo klausimai. Tad mūsų šalyje tęsiamas darbo įstatymų suderinimas su Europos Sąjungos teisės aktais.

Atleidimo iš darbo ypatumai. Darbuotojas turi tam tikras teises ir tuomet, kai darbdavys nusprendžia atsisakyti jo paslaugų. Darbo sutartis gali būti nutraukta abiejų šalių susitarimu. Tam reikia, kad viena iš šalių pasiūlytų kitai šaliai nutraukti sutartį. Kita šalis turi į šį pasiūlymą atsakyti per 5 kalendorines dienas (kitaip pasiūlymas nutraukti sutartį bus laikomas atmestu). Kadangi darbuotojas gali pasinaudoti savo teise į apsisprendimo laisvę, darbo sutartis teisiškai gali būti nutraukta ir jo iniciatyva. Jei pavaldinys apsigalvoja, jis turi teisę atšaukti pareiškimą nutraukti darbo sutartį ne vėliau kaip per 3 kalendorines dienas nuo jo padavimo dienos.

Darbuotojas gali būti atleistas iš darbo darbdavio iniciatyva, tačiau nepažeidžiant teisės ir moralės normų. Dažniausiai tai būna, kai įmonė ar organizacija likviduojama; kai darbuotojas atskleidžia konkurentams įmonės komercines bei technologines paslaptis; kai darbuotojas nerūpestingai atliko savo pareigas ar kitaip pažeidė darbo drausmę, jei prieš tai jam nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikytinos drausminės nuobaudos; kai paaiškėja, kad darbuotojas negali tinkamai atlikti jam pavesto darbo dėl pablogėjusios sveikatos, buvo neblaivus ar kitais atvejais.

Darbo sutarties nutraukimas yra ribojamas: nėščioms moterims, motinoms, auginančioms vaikus iki 3 metų, invalidams ar kitiems asmenims pagal įstatymus.

Nepateisinamos atleidimo priežastys, jei yra nesutarimų su vadovybe, dėl nuomonių skirtumo, dėl darbdavio asmeninių priežasčių, dėl politinių ar religinių įsitikinimų ir kt. Moralės normos reikalauja, kad darbuotojas dėl to nebūtų šalinamas iš darbo. Darbuotojai turi tikėti, kad jie yra traktuojami kaip turintys pasitikėjimą specialistai.

42

3.6.2. Darbuotojų diskriminacijos reguliavimas Lietuvoje

Mūsų šalies įstatymai garantuoja bendrovių, įstaigų ir organizacijų darbuotojams nemaža teisių:

- į poilsio laikotarpį (mokamas atostogas, laisvas dienas);- į atsistatydinimą;- į pensiją (senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių);- į atleidimo užmokestį (išeitinę pašalpą, jei darbuotojas atleistas dėl

pablogėjusios organizacijos finansinės padėties);- į nedarbingumo kompensaciją;- į tikslines atostogas (nėštumo, gimdymo, vaiko priežiūros, mokymosi,

nemokamas);- į bedarbio pašalpą (kada atleidžiami iš darbo darbdavio iniciatyva);- į laisvą saviraišką.Darbdaviai suinteresuoti gauti kuo didesnį pelną, mažindami darbo jėgos kaštus

ir socialinio draudimo išmokas. Kartais tai daroma slepiant dalį darbo užmokesčio, išmokant jį per "juodąją" kasą. Nesąžiningi darbdaviai vengia mokesčių ir tuo mažina visuomenės socialinės apsaugos galimybes.

Tad neetiški ir įstatymus pažeidžiantys darbdavio santykiai su darbuotojais išsirutuliuoja į valstybės problemas:

- neįforminus darbo sutarties su darbuotoju, pažeidžiamos jo teisės, nes išbraukiami metai senatvės pensijai gauti;

- darbdaviai vengia mokesčių ir šitaip skurdina valstybinį socialinio draudimo fondą.

Darbuotojas, pradėdamas dirbti organizacijoje, privalo susipažinti su teisėmis ir pareigomis bei laikytis darbo įstatymuose numatytų reikalavimų. Tačiau pasitaiko, kad darbuotojai jiems priklausančių teisių negauna, darbdaviai pažeidžia įstatymus ir poįstatyminius aktus.

Pagrindinės darbuotojų teisės, pareigos ir atsakomybė atsispindi pareigybinėje instrukcijoje. Jie privalo tinkamai vykdyti tiesiogines pareigas, paklūstant elgesio normoms ir civilinei darbo teisei (negrobstyti, nepiktnaudžiauti bendrovės ar organizacijos turtu, neužsiimti kita veikla, kuri kliudo atlikti tiesioginį darbą, savavališkai netrumpinti darbo dienos ir kt.). Darbuotojas savo darbovietėje privalo etiškai elgtis su bendradarbiais, vadovais, ginti organizacijos, kurioje dirba interesus, neskleisti apie ją klaidingos informacijos. Jis privalo būti lojalus savo organizacijai, tačiau tai nereiškia, kad jis negali ar neturi teisės kritikuoti savo darbdavį, jo sprendimus. Kiekvienas darbuotojas turi teisę į laisvą saviraišką, tik, aišku, į teisingą saviraišką bendradarbių ir organizacijos atžvilgiu.

Moterų ir vyrų lygių teisių galimybių įstatymu ginami asmenys nuo seksualinio priekabiavimo, kuris apibrėžiamas kaip užgaulus, žodžiu ar fiziniu veiksmu išreikštas seksualinio pobūdžio elgesys su asmeniu, su kuriuo sieja darbo, tarnybiniai ar kitokio priklausomumo santykiai. Asmuo, tapęs seksualinio priekabiavimo objektu, turi teisę kreiptis į moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierių (skundai paduodami raštu per 3 mėnesius nuo skundžiamų veiksmų padarymo). Įstatymu numatoma nediskriminacijos principo užtikrinimas, darbdavio pareiga, garantuojant lygias moterų ir vyrų teise bei galimybes darbe. Įgyvendindamas lygias moterų ir vyrų teises ir galimybes darbdavys privalo:

1. priimdamas į darbą, taikyti vienodus atrankos kriterijus;2. sudaryti vienodas darbo sąlygas ir lengvatas, taip pat galimybes kelti

kvalifikaciją;3. taikyti vienodus darbo kokybės vertinimo kriterijus;

43

4. mokėti vienodą užmokestį už tokį pat darbą ar tokias pat pareigas.Įstatyme taip pat numatyta valdžios ir valdymo institucijų atsakomybė, įtvirtinant

moterų ir vyrų teises bei galimybes, rengiant ir įgyvendinant programas bei priemones, keičiančias diskriminacines visuomenės nuostatas, remiant visuomeninių organizacijų, ne pelno įmonių ir labdaros fondų programas, padedančias įgyvendinti moterų ir vyrų lygių teisių ir galimybių principą.

Darbdavio veikla yra pripažįstama pažeidžianti moterų ir vyrų lygias teises ir galimybes, jeigu jis dėl asmens lyties:

taiko asmeniui mažiau (labiau) palankias įdarbinimo arba darbo apmokėjimo sąlygas tokiam pačiam arba tos pačios kategorijos darbui atlikti;

sukuria darbuotojui blogesnes (geresnes) darbo sąlygas skirstydamas užduotis ar kitu būdu vadovaudamas darbui;

skiria darbuotojui drausminę nuobaudą, keičia darbo sąlygas, perkelia į kitą darbą arba nutraukia darbo sutartį.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis skelbia piliečio privataus gyvenimo neliečiamumą. Įstatymai ir teisėtvarkos institucijos saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į žmonių asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į asmens garbę ir orumą. Nediskriminacijos principas yra vienas iš pagrindinių žmogaus teisės principų. LR Konstitucijos 28 straipsnyje nurodoma, kad žmogaus teisių negalima varžyti ar teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų.

Lygias galimybes moterims bei vyrams numato ir kiti Lietuvos įstatymai (Darbo sutarties įstatymas, Žmonių saugos darbe įstatymas bei kt.). Darbo sutarties įstatyme įrašyta, kad vienas iš darbo santykių reguliavimo principų yra darbuotojų lygiateisiškumas nepriklausomai nuo jų lyties, rasės, tautybės, pilietybės, politinių įsitikinimų, pažiūros į religiją ir kitų aplinkybių, nesusijusių su dalykinėmis darbuotojo savybėmis.

Nuo 1999 m. veikiančiame Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme numatytos konkrečios priemonės ir sąlygos diskriminuojamiems asmenims kreiptis į teismą. Beje, Lietuva priėmusi minėtą įstatymą, tapo pirmąja valstybe Rytų Europos regione, specialiu įstatymu įtvirtinusi vienodas moterų ir vyrų teises bei pareigas. Čia apibrėžiama, kad lygių teisių ir galimybių pažeidimas - tai pasyvus ar aktyvus elgesys, kuriuo išreiškiamas pažeminimas, paniekinimas, taip pat teisių apribojimas ar privilegijų teikimas dėl asmens lyties, išskyrus: specialią moterų apsaugą nėštumo bei gimdymo ir vaiko žindymo metu; tik vyrams taikomą karinę prievolę; skirtingo pensinio amžiaus nustatymą moterims ir vyrams; žmonių saugos darbe reikalavimus, taikomus moterims, siekiant išsaugoti jų sveikatą ir atsižvelgiant į jų fiziologines savybes ir kt.

Darbdavio veikla nelaikoma pažeidimu, jeigu jis gali įrodyti, kad jo sprendimas nebuvo sąlygotas asmens lyties arba kad sprendimu buvo siekiama įtvirtinti skirtingų lyčių asmenų vienodas galimybes darbe. Lygių teisių įstatyme numatyti konkretūs procedūriniai reikalavimai, susidūrus su diskriminacijos atvejais, bei priemonėmis, užtikrinančios įstatymo laikymąsi. Jeigu kontrolieriaus tarnybos pareigūnų reikalavimai nevykdomi, yra numatytos baudos nuo 1000 iki 2000 Lt.

Lygių galimybių užtikrinimą Lietuvoje prižiūri tiek LR Seimas ir Vyriausybė, tiek kitos vyriausybinės ar nevyriausybinės organizacijos bei komitetai. Seime yra įsteigta speciali Šeimos ir vaiko komisija bei susibūrusi Moterų parlamentinė grupė. Statistikos departamentas, Tarpžinybinių konsultantų grupė, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir kitos institucijos atlieka vykdomąją politiką įgyvendinant diskriminacijos įstatymus.

44

Trečios temos kontroliniai klausimai:

1. Kokia organizacijos etikos standartų hierarchija?2. Ką suprantame etišku sprendimu?3. Kokie veiksniai apibūdina etinį klimatą? 4. Apibendrinkite svarbiausius veiksnius, turinčius įtakos specialisto elgesiui

priimant vienokius ar kitokius sprendimus.5. Kokia yra moralinių sprendimų priėmimo tvarka pagal G. Valasquezą?

Plačiau apibūdinkite kiekvieną iš septynių etapų.6. Pakomentuokite D. Dalrymple pasiūlytą etinių sprendimų priėmimo modelį.7. Kodėl rinkodaros specialistai turi elgtis etiškai?8. Kokiose rinkodaros srityse yra didžiausia pagunda veikti amoraliai? Kodėl?9. Kuo dažniausiai yra kaltinama reklama?10.Kada moralinis reklamos įvertinimas yra ypač svarbus?11.Kaip reklama yra reguliuojama Lietuvoje?12.Paaiškinkite moralinę atsakomybę reklamoje. Kas yra moraliai atsakingas

už reklamą?13.Kokie auditorių etikos reikalavimai?14.Pakomentuokite auditorių etikos problemas.15.Kokios finansinių institucijų etikos problemos?16.Kokios etikos problemos kyla dėl verslo restruktūrizavimo ir bendrovių

perėmimo?17.Kokios dirbančiųjų diskriminavimo reguliavimo priemonės mūsų šalyje?

45

4. MORALINĖ, SOCIALINĖ IR EKOLOGINĖ ATSAKOMYBĖ BEI VARTOTOJŲ SAUGUMAS

Šio skyriaus tikslas: supažindinti su moraline ir socialine atsakomybe; apžvelgti verslo etikos ir ekologijos ryšį; išanalizuoti ekologinės atsakomybės sistemą; panagrinėti svarbiausias Lietuvos gamtosaugos problemas; aptarti vartotojų saugumo aspektus; išryškinti KTU mokslininkų darbus gamtosaugai gerinti.

4.1.Atsakomybės subjektas ir objektas

Vadovaujantys specialistai priimdami verslui naudingus sprendimus, greta laukiamo efekto privalo įvertinti moralinę, socialinę ir ekologinę atsakomybę dėl galimų neigiamų pasekmių visuomenei bei gamtai. Kaip teigia KTU prof. J. Leonavičius, “Atsakomybė – etikos ir teisės kategorija, atspindinti specifinį socialinį ir moralinį teisinį asmens santykį su visuomene (su visa žmonija), kuriam būdingas savo moralinės pareigos ir teisės normų vykdymas”(J. Leonavičius, 2000, p.19).

Moralinės, socialinės ir ekologinės atsakomybės subjektas – kiekvienas asmuo, kurio veiksmai gali įgauti dorovinę kvalifikaciją, objektas – elgesys, jo būdai, veiksmai ir priimti sprendimai.

4.2.Moralinė atsakomybė

Sprendimai dažnai grindžiami vien tiesiogine veikla – pelno siekimu, veiklos plėtimu, įsitvirtinimu rinkoje ar pirmavimu prieš konkurentus. Greta ekonominių tikslų, norint sėkmingai plėtoti savo veiklą, būtinas ir moralinis vertinimas.

Filosofijos žodyne rašoma, kad moralinė atsakomybė – tai tam tikras žmogaus santykis su pasauliu, asmenybės veiklos ir elgesio reguliavimo būdas. Moralinė atsakomybė kyla iš moralės. Moralė (lot. mores-papročiai) – viena iš visuomenės sąmonės formų, socialinis institutas, reguliuojantis žmogaus elgesį visose be išimties visuomenės gyvenimo srityse (Filosofijos žodynas, 1975).

Bendrovėse moralinė atsakomybė paprastai nagrinėjama dviem aspektais:1. kaip tam tikros grupės narių tarpusavio moralinę atsakomybę;2. organizacijos, kaip subjekto, vidinę atsakomybę jos nariams.Verslo bendrovės nariai – tai vadovas, prezidentas, direktorius, padalinių

vadovai, kiti darbuotojai, ir iš dalies akcininkai (žr. 4.1 pav.). Pagal nuostatus akcinėje ar kitoje bendrovėje apibrėžiami sprendimus priimantys organizacijos struktūros valdymo organai, kiekvieno jų darbuotojo teisės, pareigos bei jų turimi įgaliojimai. Todėl yra įvairi atskirų darbuotojų moralinė atsakomybė: vadovo atsakomybė padaliniams, darbuotojų atsakomybė vadovui, darbuotojų tarpusavio atsakomybė, vadovo atsakomybė akcininkams ir pan. Kiekvienu atveju tenka susidurti su kasdieniais santykiais ir netradiciniais įvykiais, kurių metu pasireiškia moralinė atsakomybė arba jos nebuvimas.

Gamybinės organizacijos bendruomenės moraliniai įsipareigojimai: nedaryti žalos, nebloginti aplinkos (neteršti oro ir vandens, kontroliuoti keliamo triukšmo lygį ir t.t.), nepažeisti saugumo tų, kurie yra organizacijos veiklos zonoje (gyvenantys netoliese ar perkantys produktą), minimizuoti žalą dėl galimo gamyklos atidarymo ar

46

uždarymo, nesumažinti ekonominių veiksnių laisvės, būti sąžiningos savo sandoriuose bei remtis sudarytais kontraktais.

4.1 pav. Akcinės bendrovės organizacinė struktūra

Moralinė atsakomybė – viena iš pagrindinių dorovės sąvokų, nusakanti asmenybės santykį su jai keliamais doroviniais reikalavimais.

Kaip pastebime 4.1 lentelėje, bendrovėse yra skirtinga personalo grupių moralinė atsakomybė.

Kiekvieno specialisto organizacijos viduje atsakomybė turėtų būti sustiprinta sankcijomis (už neatsakingą bei nemoralų sprendimą darbuotojas turėtų būti baudžiamas). Morali ir etiniu požiūriu brandi organizacija turėtų sukurti mechanizmus ir procedūras, kurios leistų bet kuriam organizacijos nariui išsakyti savo moralinius svarstymus ar prieštaravimus, nepakenkiant sau (pvz., etikos kodekso dokumentu).

4.1 lentelėOrganizaciją sudarančių grupių moralinė atsakomybė

( D. Vyšniauskienė ir kt., 2002)

Struktūra Funkcijos Pagrindinė moralinė atsakomybėDirektorių taryba

1.Akcininkų interesų gynėja

2.Valdybos veiksnių vertintoja

Atsakinga akcininkams už sąžiningų, efektyviai dirbančių vadovų parinkimą.Atsakinga už organizacijos stilių ir pagrindinę strategiją bei politiką, suteikiančią kompanijai moralumo.Atsakinga už bendrą kompanijos gerovę.

Valdyba (skiriama stebėtojų tarybos)

Gamybos ir valdymo organizavimas

Atsakinga tarybai.Per tarybą atsakinga akcininkams už sąžiningumą ir efektyvų valdymą.Atsakinga darbuotojams:

47

VISUOMENĖ

VISUOTINIS AKCININKŲ SUSIRINKIMAS

AKCININKAI

STEBĖTOJŲ TARYBA

TIEKĖJAI

VARTOTOJAI

DIREKTORIŲ TARYBA

VALDYBA

DARBUOTOJAI

- įdarbindama laikosi “teisingo įdarbinimo” taisyklių;- sudaro sąlygas darbuotojų pareigoms paaukštinti, sąžiningai su jais elgiasi;- sudaro saugias darbo sąlygas.Atsakinga vartotojams už pagamintų prekių kokybę.

Darbuotojai Tiesioginių pareigų vykdymas

Atsakingi už sąžiningą savo darbo atlikimą.Darbą turi atlikti, remdamiesi moralės principais.

4.3. Socialinė atsakomybė

Sociologijos žodyne nurodoma: “Socialinė atsakomybė – sąmoningai formuojamų ekonominių, politinių, teisinių, dorovinių santykių tarp organizacijos ir visuomenės, įvairių jos struktūrų forma; pasirengimas atsakyti už savo poelgius ir veiksmus, gebėjimas atlikti pareigą ir prisiimti sau visuomenės sankcijas, esant tam tikromis teisingumo arba kaltumo sąlygoms” ( J. Leonavičius, 2000, p.19).

Socialinė atsakomybė reiškia, kad priimant sprendimus specialistai už kiekvieną savo veiksmą, kuris paveikia žmones, jų bendruomenes ir aplinką. Neigiama verslo įtaka žmonėms ir visuomenei turi būti pripažįstama, o padaryta žala atlyginama iš bendrovės pelno. 4.2 paveiksle apibūdintos JAV profesoriaus A. Carrollo minimos tarpusavyje susiję socialinės atsakomybės rūšys: ekonominė, juridinė, etinė ir filantropinė.

4.2 pav. Socialinės atsakomybės piramidė pagal A. Carrollą (D. Vyšniauskienė ir kt., 2002)

Specialistai pažymi socialinės atsakomybės du principus: labdaros ir valdymo (žr. 4.2 lentelę).

4.2 lentelėSocialinės atsakomybės pagrindai (D. Vyšniauskienė ir kt., 2002)

48

FILANTROPINĖ ATSAKOMYBĖĮnešti didelį indėlį į bendruomenės gyvenimą, įrodyti gyvenimo kokybę.

ETINĖ ATSAKOMYBĖĮsipareigoti daryti tai, kas yra teisinga, sąžininga ir dora.Vengti žalos.

JURIDINĖ ATSAKOMYBĖLaikytis įstatymų.

EKONOMINĖ ATSAKOMYBĖGauti pelno. Tai visų kitųatsakomybių pagrindas.

Labdaros principas Valdymo principaiApibrėžimas Verslas turėtų suteikti

savanorišką, sąmoningą pagalbą visuomenės skurstantiems asmenims ir jų grupėms.

Verslas, kaip visuomenės globėjas, turėtų nagrinėti interesus visų tų, kurie yra veikiami verslo sprendimų ir politikos.

Moderni išraiška Korporacijų filantropija;

Savanoriški veiksmai visuomenės gerovei

Pripažįstant verslo ir visuomenės tarpusavio priklausomumą;

Apmąstant įvairių visuomenės grupių interesus ir poreikius.

Pavyzdžiai Korporacijų filantropinė veikla;

Privati iniciatyva, sprendžiant socialines problemas;

Socialinis bendradarbiavimas su skurstančiaisiais

Akcininkų dalyvavimas korporacijų strateginiame planavime;

Ilgo laikotarpio optimalus pelnas yra svarbiau už trumpo laikotarpio maksimalų pelną;

Savų interesų išreiškimas.

4.4.Ekologinė atsakomybė

4.4.1. Etikos ir ekologijos ryšys

Verslo etika glaudžiai siejasi su žmogaus ekologine kultūra. Ekologija (graik. oikos - namai, tėvynė; logos - mokslas) - tai gyvosios gamtos ryšys su žmogaus aplinka. Dėl sparčiai besivystančios pramonės, automobilių, chemijos, energetikos ir kitų kompleksų susikaupė daug ekologinių problemų ir dėl jų sutriko ryšys tarp žmogaus ir gamtos. Norint įveikti ekologinę krizę, būtina ugdyti žmogaus sąmoningumą, moralinę atsakomybę už švaresnės gamtos išsaugojimą ateities kartoms. Svarbu ekologizuoti specialistų pasaulėžiūrą, kelti verslininkų ekologinę kultūrą, stiprinti gamtosaugos atsakomybę.

Pasak KTU Aplinkos inžinerijos instituto direktoriaus prof. J. Staniškio, "norint išsaugoti ekologinę pusiausvyrą, gamybininkų veikla turi būti determinuota: technologinis ciklas turi būti uždaras ir neteršti aplinkos. Tačiau neretai verslininkai dėl pelno pamiršta gamtosaugą ir etines nuostatas".

Žmogaus etinio ir ekologinio tobulėjimo procesas apima šias pagrindines nuostatas:

ekologinių problemų atskleidimas;gamtosaugos problemoms spręsti reikalingos žinios;asmenybės aktyvios pozicijos formavimas sprendžiant ekologines

problemas;

49

nuolatinis bendražmogiškosios moralės principų aktualizavimas;ekologinės sąžinės formavimas.

4.4.2. Lietuvos svarbiausios ekologinės problemos

Sovietmečio ekologinis palikimas Lietuvoje gana liūdnas. Buvusios SSSR armijos pėdsakai karinėse bazėse dar ilgai kels didelių rūpesčių šalies gamtosaugininkams. Labai gausi iki 1990 metų buvusios pramonės ir žemės ūkio tarša - jos normos buvo tolimos nuo griežtų Europos Sąjungos standartų. Daugelį ypač jaudina branduolinė tarša, kuri siejama su Ignalinos AE (čia dirba rizikos veiksnį turintys RBMK reaktoriai, dėl kurių įvyko Černobylio AE avarija). Šios elektrinės pirmasis blokas privalo būti uždarytas iki 2005 m. Tam Europos Sąjunga jau skyrė beveik milijardą litų. Šioje elektrinėje ES reikalauja antrąjį bloką uždaryti iki 2009 metų. Tačiau tam būtina skirti arti keturių milijardų litų.

Aktualia gamtosaugos problema išlieka branduolinio kuro panaudotų kasečių saugojimas. Lietuvoje esančios saugyklos neatitinka vakaruose keliamų saugos reikalavimų. Radioaktyvių atliekų saugyklų įrengimą taip pat žada finansuoti ES. Pasak Lietuvos Energetikos instituto direktoriaus LMA akademiko prof. J. Vilemo, “Tiesiogines Ignalinos AE eksploatacijos nutraukimo ir socialines išlaidas bei visą Ignalinos regionui reikalingą investicijų poreikį visiškai padengtų įgyvendintas Europos Komisijos pasiūlymas, pagal kurį Lietuva iš EK ir kitų valstybių donorių galėtų gauti iki 1.3 mlrd. litų negrąžintinos paramos bei Donorų konferencijoje pažadėtos lėšos – 165 mln. eurų (570 mln.litų). Likusios investicijos, reikalingos infrastruktūrų projektams, galėtų būti finansuojamos iš ES struktūrinių fondų ar kitų finansinių institucijų teikiamomis paskolomis”.

Įskaičiavus šiuos projektus į bendrąsias su Ignalinos AE nutraukimu susijusias investicijas, iki 2020 metų bendras techninių, socialinių ir ekonominių investicijų poreikis energetikos balansui atkurti ir kitoms, su jėgainės uždarymu susijusioms, išlaidoms sudarytų iki 3,5 mlrd.eurų. Visa ši suma negalės būti finansuojama tik iš negrąžintinų paskolų, todėl reikės naudotis ir lengvatinėmis paskolomis. Tam reikės ir finansavimo nacionalinėmis lėšomis. Jei ši dalis sudarytų apie 15 proc. visos paramos, tai būtų apie 207 mln.litų. Tokias lėšas Lietuva gali sukaupti per kelerius metus nacionaliniame eksploatacijos nutraukimo fonde, kuriame šiuo metu yra apie 140 mln.litų.

Lietuvoje taip pat aktuali problema - vandens užteršimo mažinimas. Žinia, mūsų šalies turi beveik 30 tūkstančių upių, upelių ir kanalų, kurių bendras ilgis 63,7 tūkstančio kilometrų bei arti trijų tūkstančių ežerų. Deja, daug jų užteršta, o dauguma vandenvalos įrengimų techniškai bei moraliai pasenę ir blogai veikia.

Didelį pavojų kelia rūgštūs lietūs, susidarę reaguojant degimo produktuose esantiems sieros oksidams su atmosferos drėgme. Daugelyje šalių jų įtaka mažinama kalkinant dirvas ir miškus, o Lietuvoje trūksta lėšų. Kita didelė problema - blogai saugomi pesticidai ir trąšos teršia vandens telkinius bei požeminius vandenis. Jų iš sovietmečio Lietuvoje yra likę per 2000 tonų. Tolimesnis jų poveikis sunkiai nuspėjamas - tai uždelsto veikimo bomba, kurios nukenksminimas - etikos ir ekonomikos problema.

Vis didesne grėsme tampa pasenę vakarietiški automobiliai, ypač teršiantys orą dideliuose miestuose. Senų padangų sąvartynai taip pat kelia didelę ekologinę grėsmę. Per metus mūsų šalies teritorijoje susikaupia apie 13 tūkst. tonų senų padangų. Cementininkai teigia, kad cheminės mazuto ir padangų struktūros yra labai panašios, tad, šioms medžiagoms degant, neišmetama naujų pavojingų medžiagų. Kita vertus, nenuneigiama, kad į aplinką patenka kur kas daugiau anglies monoksido. Aplinkosaugininkai sako, kad dar daugiau problemų su kietų atliekų tvarkymu.

50

Pavyzdžiui, į Lietuvą įvežama apie milijoną automobilių filtrų, o surenkama panaudotų tik apie du tūkstančius. Tuo tarpu panaudoti tepalai mažai regeneruojami.

Šalyje didžiuliai žemės plotai taip pat užteršti sunkiaisiais metalais ir technologiniais toksiškais junginiais. Labai didelę įtaką dirvožemiui turi buitiniai ir pramoniniai sąvartynai. Lietuvoje atliekos šalinamos 335 stambesniuose ir apie 600 smulkių sąvartynų. Į juos per metus išvežama net 3,2 mln. tonų atliekų, iš kurių per 1 mln. tonų nerūšiuotų komunalinių atliekų. Pusę to skaičiaus sudaro organinės kilmės atliekos, kurios gali būti naudojamos biodujų gamybai. Lietuva turėtų uždaryti prastai įrengtus sąvartynus ir įrengti 14 didelių sąvartynų, kurie atitiktų tarptautinius reikalavimus. Vienas gražių pavyzdžių - kuriamas Kauno atliekų tvarkymo centras. Kauno savivaldybė kartu su Danijos aplinkos apsaugos agentūra įgyvendina miesto kietųjų atliekų tvarkymo projektą. Jame dalyvauja Danijos “Cowl” konsultacinė firma, Kauno savivaldybė ir bendrovė “Kauno švara”. Kauno regionui numatoma skirti per 100 milijonų eurų atliekų tvarkymo sistemai: kai kuriems sąvartynams uždaryti, Lapių sąvartynui modernizuoti ir išplėsti, prailginti jo eksploatavimo laiką ir kt. Kauno aplinkosaugininkų ir Danijos specialistų įgyvendinimas projektas žada tapti pažangiausia atliekų tvarkymo sistema Lietuvoje.

Pagal Lietuvos Vyriausybės parengtą sąvartynų tobulinimo planą iki 2010 metų tikimasi sukurti 12 regioninių atliekų tvarkymo sistemų ir 14 sąvartynų. Europos Komisijos aplinkos transporto paramos fondo ISPA valdymo komitetas patvirtino šešis aplinkosaugos projektus, kuriuos 2002 m. pateikė Lietuva, ir jiems įgyvendinti skyrė 37,96 mln. eurų. Pagal šiuos projektus numatoma uždaryti senus sąvartynus ir įrengti naujus regioninius, atitinkančius ES direktyvų reikalavimus. Būtina sukurti buitinių atliekų tvarkymo, surinkimo ir transportavimo sistemas Vilniaus, Klaipėdos bei Marijampolės regionuose, taip pat modernizuoti vandentvarkos ūkį Kėdainiuose, Radviliškyje ir Mažeikiuose. Ten bus rekonstruojami seni ir statomi nauji įrenginiai, renovuojami ir plečiami nuotekų bei geriamojo vandens tinklai. Iš viso Lietuvos aplinkos sektoriui iki 2006 m. numatyta per ISPA programą skirti 182 mln. eurų.

Ne mažesne grėsme yra ozono sluoksnio retėjimas, kuriam didelę įtaką turi pramonėje vartojami freonai. Todėl verslininkams iškyla moralinė pareiga taip organizuoti savo ūkinę veiklą, kad jos padariniai nebūtų pražūtingi gamtai ir visuomenei. Pakuočių ir pakavimo atliekų tvarkymas. Tai Lietuvoje viena didžiausių ekologinių problemų. Šalys, priklaususios Europos pakavimo atliekų panaudojimo organizacijai PRO EUROPE (Packaging Recovery Organisation Europe), vienijančios Vokietiją, Austriją, Prancūziją, Ispaniją, Belgiją ir kitas šalis, turi teisę naudoti ekologiškų pakuočių ženklinimui “žalią tašką” (Green spot), t.y. gamintojas įgijęs teisę ženklinti pakuotes šiuo ženklu, yra apmokėjęs pakuočių utilizavimui skirtą mokestį ir eksportuojant tokią produkciją į minėtas šalis, atleidžiamas nuo papildomų ekologinių mokesčių. Tad įgyvendinamas principas: už taršą – moka teršėjas.

Europos Parlamento pakuočių ir pakavimo atliekų direktyva 94/62/EC numato griežtus reikalavimus kandidatėms į Europos Sąjungą. Kai kurios nuostatos jau įtrauktos į LR pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymą, kuris įsigaliojo nuo 2003 m. sausio 1 d. Jame taip pat numatyta, kad su pakuočių medžiagos ženklinimu ir kenksmingų medžiagų kiekių nustatymu pakuotėse bei kiti su šio įstatymo įgyvendinimu susiję klausimai reglamentuoti Vyriausybės parengtuose teisės aktuose. KTU Centro “Pakavimo technika” specialistai prognozuoja, kad atliekų tvarkymo sistema mūsų šalyje geriausiu atveju pradės veikti 2004 m. Norint pasiekti minėtoje direktyvoje numatytas užduotis, bendrą atliekų surinkimą ir perdirbimą reikia padidinti apie 2,5 karto, o plastikų - net 7 kartus. Tai sudėtinga užduotis, pareikalausianti daug pastangų ir lėšų.

51

Ją įgyvendinti galima tik iš esmės pertvarkius jau egzistuojančias atliekų surinkimo ir apdorojimo sistemas bei įdiegus modernią atliekų perdirbimo technologiją.

Kadangi atliekų tvarkymui Lietuva tegali skirti ribotas lėšas plastikų atliekų deginimui energetiniams tikslams numatomas pradėti tik nuo 2010 metų. Analizuojant kitų šalių patirtį, Lietuvoje pakuočių atliekų perdirbimo užduotys galėtų būti tokios: iki 2006 m. – šalyje perdirbti 25-30 % pakuočių atliekų bei perdirbti ne mažiau kaip 15 % kiekvienos pakuočių medžiagos (stiklo, plastikų, popieriaus ir kartono, metalų). Iki 2010 m. – tikslinga panaudoti (įskaitant energijos gavimą) 50-65 % pakuočių atliekų. Aplinkos apsaugos finansavimo strategijos projekte numatoma, kad vien regioninėms atliekų tvarkymo sistemoms įdiegti iki 2009 m. reikės apie 400 mln. litų investicijų arba vidutiniškai po 40 mln. litų per metus (tarp jų atliekų surinkimui – apie 4 mln. litų per metus arba 10% visų investicijų). Investicijos turėtų atsipirkti per gamintojų nustatomas antrinių žaliavų supirkimo kainas. Tam teks organizuoti efektyvesnę antrinių žaliavų rinką. Beje, daugumoje vakarų šalių pakavimo ir su juo susijusių atliekų tvarkymo darbų apimtys sudaro keletą procentų nuo BVP (Lietuvoje tam skiriama šimteriopai mažiau lėšų).

Gamtosaugos požiūriu ir vertinant jų atliekų panaudojimo galimybes nustatyti tokie reikalavimai pakuotėms :

1. pakuotės, kurių atliekos panaudojamos perdirbant jų medžiagą, privalo būti gaminamos taip, kad tam tikrą jų medžiagų svorio dalį būtų galima perdirbti į rinkai tinkančius produktus, laikantis esamų ES standartų (perdirbama jų medžiagų dalis gali svyruoti priklausomai nuo medžiagų, iš kurių pakuotė sudaryta, rūšies);

2. pakuočių atliekos, iš kurių numatoma apdorojimo metu gauti energiją, privalo turėti tam tikrą minimalų kaloringumą, kad energijos gavimas būtų optimalus;

3. pakuočių atliekas, kurias numatoma apdoroti kompostuojant, atskirai surinkti. Jos turi taip biologiškai skaidytis, kad nesudarytų kliūčių kompostavimo ar kitiems procesams, kurių metu šios atliekos yra apdorojamos;

4. biologiškai skylančios pakuočių atliekos turi būti tokios prigimties, kad jos galėtų fiziškai, chemiškai, termiškai ir biologiškai irti taip, kad dauguma pasigaminusio komposto galiausiai suskiltų į anglies dvideginį, biomasę ir vandenį.

Švaresnės gamybos technologijos. KTU Aplinkos inžinerijos instituto (APINI) mokslininkai padeda įdiegti švaresnės gamybos (ŠG) technologijas. Pvz., APINI kartu su Danijos technikos institutu ištirs ŠG technologijų diegimą Lietuvos medžio apdirbimo ir popieriaus pramonėje. Dalis KTU APINI specialistų tiria ir modeliuoja paviršinių vandens telkinių kokybę Lietuvos upių baseinuose.

Kitas šio instituto stambus tarptautinis projektas "Didžiųjų ežerų - Baltijos jūros bendradarbiavimo programa (upių baseinų vadybos demonstraciniai projektai Šešupės, Lielupės, Parnu upėms)". Partneriai: JAV 5-ojo regiono aplinkos apsaugos agentūra, Ohajo upės baseino vandens sanitarijos komisija - ORSANCO (JAV) bei Latvijos, Lietuvos ir Estijos Aplinkos ministerijos). Dar vienas APINI darbų pavyzdys "Trijų valstybinių susitarimų bendradarbiavimo išvystymas Nemuno baseine". Šio KTU darbo partneriai: Švedijos aplinkos apsaugos agentūra (SEPA), Lietuvos, Baltarusijos bei Rusijos aplinkos ministerijos bei Aplinkos politikos centras.

KTU APINI sukūrė Nemuno, Nevėžio, Lielupės, Kulpės, Vilnelės, Šešupės upių vandens kokybės deterministinius (aprašomi vykstančiais upėje fiziniais procesais) modelius upių būsenai įvertinti, savaiminio apsivalymo procesams tirti, vandens kokybei prognozuoti, įvairiems upių vandens kokybės valdymo scenarijams kurti. APINI mokslininkai parengė tarptautinių baseinų ekologinio ir aplinkosauginio įvertinimo metodiką (Ventos ir Lielupės baseinų pavyzdžiu) ir sukūrė upės vandens kokybės bei

52

taršos šaltinių vertinimui duomenų bazių pavyzdžius (naudojant ACCESS programinę įrangą). Be to, parengta pertvarkos koncepcija dėl perėjimo prie baseininio upių valdymo - tai įgalina sudaryti veiksmų planą baseino vandens kokybei valdyti ir gerinti.

Dar vienas šio instituto darbų pavyzdys – NATO finansuojamas projektas “Švaresni gaminiai ir procesai”.1969 metais Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (NATO) įkūrė Moderniosios visuomenės problemų sprendimų komitetą (CCMS). Jo tikslas – kurti prasmingas programas bei platinti jas įvairiose šalyse ir spręsti specifines problemas, su kuriomis susiduria šiuolaikinė modernioji visuomenė. Pagrindinis CCMS vaidmuo – paskleisti pažangius technologinius ir mokslinius sprendimus tose šalyse, kurios susidūrė su panašiomis aplinkosauginėmis problemomis.

Vis daugiau šalių siekia subalansuotosios plėtros, kurios esmė yra žmogiškosios veiklos, įskaitant gamybą bei paslaugas, harmonija su natūraliąja gamta, t.y. energijos bei kitų gamtos išteklių tausojimas. Plečiantis globalizacijai ir sparčiai vystantis informacinėms technologijoms, visuomenė pateikia vis griežtesnius aplinkosauginius reikalavimus pramonei. Taigi daugelio šalių įmonėms atsiranda problema – tenkinti subalansuotosios plėtros principus ir tuo pačiu sėkmingai konkuruoti tarptautinėje rinkoje. Siekiant spręsti šią problemą ir buvo pradėta bandomoji studija “Švaresni gaminiai ir procesai”, kurios metu vykdoma atvira tarptautinė diskusija, kaip efektyviai visame pasaulyje diegti švaresnius procesus bei gaminti aplinkai palankius gaminius. `

KTU prof. J. Staniškis informavo, kad ketvirtosios NATO CCMS konferencijos metu, kuri vyko Oviedo mieste (Ispanija) buvo nuspręsta penktąją konferenciją vykdyti vienoje iš šalių, kurios yra asocijuotos NATO narės. Įvertinus visas šalis kandidates, nuspręsta, kad Lietuva yra tinkamiausia šalis konferencijai surengti. Šią išvadą priimti paskatino tai, kad KTU Aplinkos inžinerijos institute (APINI) šiuo metu veikia geriausias Europoje Švaresnės gamybos centras. 2002 m. konferencijos metu KTU specialistai pademonstravo kitų šalių atstovams, kaip švaresnės gamybos koncepcija efektyviai įgyvendinama Lietuvoje.

4.4.3. Ekologinės atsakomybės sistema

KTU doc. D. Vyšniauskienės ir V. Kundroto teigimu, " Moralinė atsakomybė gamtosaugoje suprantama kaip fundamentinė teisės kategorija, žyminti juridinio subjekto pareigą atsakyti už nusižengimą, nusikaltimą, padarytą žalą. Tačiau įstatymai ne visagaliai. Patys savaime jie negali garantuoti racionalaus gamtos išteklių panaudojimo ir apsaugos. Labai svarbus visuomenės moralinis nusistatymas tų dalykų atžvilgiu. Atsakomybė už gamtos išnaudojimą - tai atsakomybė už ateitį, tai perspektyvinė, ekologinė atsakomybė (D. Vyšniauskienė ir kt., 2002). Rekomenduojama ekologinės atsakomybės sistemos schema pateikta 4.3 paveiksle. Joje yra įstatyminės ir etinės atsakomybės, ekologinės žalos bei teisinių sankcijų dalys. Būtina vengti ne tik tiesioginės, bet ir netiesioginės žalos gamtai, nes kenkdami gamtai, kenkiame taip pat žmogui, ypač – ateities kartoms. Pavyzdžiui, pesticidai, žemėje užteršia gruntinius vandenis ar upes, užkrečia žuvis, o per tai artėja ligos, apsigimimai – atsiranda organizmo imuniteto sumažėjimas. Tačiau pradžioje ši žala buvo daroma nesąmoningai, nes ūkininkai džiaugėsi gausiu derliumi, gautu pelnu. Bet ilgainiui, prasidėjus ligoms, mokslininkai atrado pesticidų sudėtyje kenksmingą cheminę medžiagą. Visada yra riba, kuri nusako, kada medžiaga tampa žalinga. Atrasti tą ribą – tai mokslininkų darbas. Visuomenės tikslas – neviršyti leistino žalingų medžiagų lygio. Dabar plečiama turinti didelę perspektyvą ekologinė žemdirbystė (pavyzdžiui, programa “Tatula”).

Ekologinis užterštumas etiškai ribojamas taip:

53

1. Užkirsti jam kelią pačioje pradžioje (t.y. keisti technologiją);2. Pašalinti užterštumą;

Jei atsiranda žala, būtina atlyginti žalą paveiktai gamtai ar žmonėms. Įvertinant ekologinę riziką gaminių vartotojai turėtų žinoti:

1. Kad rizika yra. Vartotojai turi teisę žinoti, kad, pirkdami senesnę maisto prekę ar kitą produktą, jie kažkuo rizikuoja. Todėl gamintojas turėtų informuoti savo vartotoją apie galimą riziką, jei ji nėra akivaizdi. Pavyzdžiui, ant maisto produktų nurodomas jų vartojimo terminas, iki kurio rizikos nėra. Pasibaigus terminui, prekės nukainuojamos.

2. Rizikos priežastis ir šaltinius. Ar visada produktas ar gaminys pavojingi, ar tik esant tam tikromis sąlygomis (pvz., paveikus aukštesne temperatūra, esant padidintai drėgmei ir kt.).

3. Ar didelė rizika ir ar galima jos visai išvengti, ar tik minimizuoti. Vartotojas privalo būti informuotas, nes kitu atveju jis yra sąmoningai pastatomas į sunkią padėtį. Gamintojai prie savo produktų (gaminių) turi pateikti teisingą jų vartojimo instrukciją.

4. Kokios yra alternatyvos, arba jų iš viso nėra?

4.3 pav. Ekologinės atsakomybės sistema ( D. Vyšniauskienė ir kt., 2002)

54

Baudžiamosios

Ekologinės atsakomybės sistema

Įstatyminė atsakomybė:

Konstitucinės gamtos apsaugos normosGamtosaugos įstatymų normosŪkinės teisės normos

Etinė atsakomybė:Visuotinės gamtosaugos pareigos paskelbimasGamtosaugos pareigos įtvirtinimas gamtos naudotojamsGamtosaugos pareigų sukonkretinimas

Ekologinė žala

Teisinės sankcijos

Drausminė Administracinės

Civilinės

Ketvirtos temos kontroliniai klausimai:

1. Apibūdinkite moralinę atsakomybę.2. Kokios yra socialinės atsakomybės rūšys (pagal A. Carrollą)? 3. Koks verslo etikos ir gamtosaugos ryšys?4. Apibūdinkite organizacijos grupių moralinę atsakomybę.5. Kokius jūs įžvelgiate etines, ekologines ir socialines Ignalinos atominės

elektrinės uždarymo problemas?6. Kodėl teršalai yra problema? Kaip ji sprendžiama Lietuvoje?7. Kokios ekologinės atsakomybės sistemos dalys?8. Kaip numatyta pertvarkyti Lietuvos sąvartynus ?9. Kodėl ir kaip spręsti polimerinių pakuočių problemą?10.Kokios gamtosaugos problemas sprendžia KTU mokslininkai? Pateikite

pavyzdžių.

55

VERSLO ETIKA (2 DALIS)

7. BENDRAVIMO PROCESO KLIŪTYS IR EFEKTYVUMO DIDINIMAS

Šio skyriaus tikslas: išryškinti svarbiausius bendravimo trikdžius; aptarti organizacinius ir asmeninius komunikacijų barjerus; paanalizuoti priemones siunčiamos informacijos efektyvumui didinti; Apžvelgti galimybes priimamos informacijos kokybei gerinti; atskleisti konfliktų priežastis ir pateikti būdus joms išvengti; atskleisti pagyrimo, kritikos ir skundimo vaidmenį.

7.1. Bendravimo trikdžiai

Bendravimo procese pasitaiko nemažai kliūčių, kurios iškraipo informaciją. Komunikacijos sistemoje – pranešimo siuntėjas, pats pranešimas, informacijos perdavimo kanalas, gavėjas, jo reakcija ir grįžtamasis ryšys – dėl įvairių priežasčių atsiranda trukdymai, t.y. neplanuoti pranešimo iškreipimai ar aplinkos poveikis, dėl kurių pranešimas praranda savo prasmę (žr. 7.1 pav.). Didinant bendravimo efektyvumą būtina išsiaiškinti ir pašalinti minėtus įvairius trukdymus ir barjerus.

Kodavimas

dekodavimas

trikdžiai

reakcija

grįžtamasis ryšys

7.1 pav. Bendravimo procesas ir trikdžiai (V. Šilingienė ir kt., 2000)

Iš komunikacijos barjerų pirmiausia išskiriami organizaciniai ir asmeniniai trikdžiai. Kaip nurodo KTU doc. V. Šilinginė ir prof. A. Sakalas, organizaciniai barjerai susiję su įvairiais trukdymais formaliuose informacijos perdavimo kanaluose, atsirandančiais dėl skirtingų tikslų, darbuotojų padėties, skirtumų, specializacijos. Prie vertikalios (hierarchinės) komunikacijos trikdžių priskiriama:

1. Neišsami ir neaiški informacija;2. Informacijos perteklius (dėl to sunku sukoncentruoti dėmesį į svarbiausias

žinias);3. Netinkamas laikas;4. Informacijos iškraipymas (pvz., dėl nemokėjimo aiškiai reikšti savo mintis arba

dėl sąmoningų tikslų);

56

siuntėjas pranešimaskanalas

gavėjas

5. Netinkamos bendravimo priemonės (specialistai pataria dažniau naudoti žodinę komunikaciją, nes atsiranda geresnis psichologinis klimatas ir palankesnės sąlygos grįžtamajam ryšiui užtikrinti);

6. Hierarchinės padėties skirtumai (neretai žemutinių grandžių darbuotojų geros idėjos nepasiekia vadovų, nes jie nekreipia dėmesio į pavaldinių nuomonę);

7. Kiti trikdžiai.Iš horizontalios komunikacijos trikdžių paminėtini:1. Darbuotojų specializacija (atskirų valdymo funkcijų darbuotojų grupės kai

kada pasižymi profesiniu uždarumu bei saviizoliavimu);2. Konkurencija ir motyvacijos stygius (kai konkuruojantys darbuotojai nelinkę

dalintis naujovėmis ar naudotis grupinio darbo privalumais);3. Didelis darbo krūvis (tarpusavio bendravimui nebelieka laiko);4. Kiti trikdžiai (V. Šilingienė ir kt., 2000, p.97).Asmeniniai bendravimo trikdžiai susiję su žmonių bendravimu: psichologiniu

klimatu, kultūros bei intelekto nevienodu lygiu ir pan. Tai:1. Skirtingas informacijos supratimas (dėl intelektualumo ir kompetencijos

skirtumų, žmonių emocinės būklės, skirtingų interesų ir pan.);2. Skirtinga žodžių interpretacija (dėl atskirų žodžių skirtingo supratimo);3. Neverbaliniai (gestų) trikdžiai (dėl kultūros savitumų ar nacionalinių ypatumų

tie patys gestai gali būti suprasti nevienareikšmiai);4. Blogas grįžtamasis ryšys (dėl nesugebėjimo išklausyti, blogų tarpusavio

santykių ir pan.). Svarbu įvertinti ir socialinį suvokimą. Didžiosios Britanijos mokslininkai G. Burton

ir R. Dimbleby pažymi šias būdingiausias socialinio suvokimo klaidas (V. Baršauskienė, 2002):

1. Dalį informacijos mes praleidžiame;2. Kai kurioms detalėms suteikiame per didelę reikšmę;3. Neteisingai interpretuojame ryšius tarp atskirų suvokiamų elementų;4. Darome neteisingas prielaidas apie žmones, remdamiesi ankstesne savo

patirtimi ir klaidingai manydami, kad kai kurie būdo bruožai visada susiję su kitais.

Vienas pagrindinių šių trikdžių šaltiniais yra suformuluojama išankstinė nuomonė bei stereotipai. Taip pat įtakos turi pradmės efektas (jis turi didesnę įtaką mūsų sprendimams, kai bendraujame su nepažįstamais žmonėmis); baigmės efektas (paskutinius žmogaus, su kuriuo bendraujame žodžius, poelgius įsimename geriau nei viduriniuosius, ir jais labiau pasikliaujame, darydami sprendimus apie žmones) bei aureolės efektas (jis lemia tai, kad dalis mūsų gautos informacijos apie žmogų ima dominuoti ir daro įtaką galutiniam sprendimui). Būtina įvertinti ir vieningumo iliuziją. Ji pasireiškia, kai mes nepagrįstai tikimės, kad kito žmogaus elgesys bus nuoseklus, kad vienas jo poelgis neprieštaraus kitam. Todėl, kartą iš ko nors išgirdę nedraugišką “užsičiaupk”, greičiausiai manysime, kad tas žmogus – grubus nepraustaburnis, nors tąkart jis galbūt tik nevykusiai pajuokavo…

7.2. Siunčiamos informacijos efektyvumo didinimas

Vienas svarbiausių siuntėjo tikslų – kad informacija gavėją pasiektų be iškraipymų. Tam būtinas pranešimo aiškumas, tikslumas ir išbaigtumas. KTU specialistai rekomenduoja naudoti šias efektyvaus informacijos siuntimo priemones (V. Baršauskienė, 2002):

1. Pranešimo glaustumas. Tam tikslinga:

57

1.1. Tekste naudoti trumpus sakinius;1.2. Nurodyti konkrečius faktus, tikslius teiginius;1.3. Vengti ilgų įžangų, smulkmeniškų paaiškinimų (papildomą medžiagą

galima pateikti priede);1.4. Vengti nereikalingų pakartojimų;1.5. Duomenis pateikti lentelėse, grafikuose ir pan. Patariama parašytą

tekstą keletą kartų perskaityti, patikslinant ir sutrumpinant pranešimą.2. Dėmesys ir atidumas gavėjui. Siuntėjas turi pastebėti gavėjo galimą gauti

naudą. Tada jis į pasiūlymus reaguos palankiai. Svarbu pabrėžti teigiamus ir malonius faktus.

3. Konkretumas. Taip suteikiama pranešimui vienareikšmė prasmė. Patariama atsakyti į penkis aspektus: kas, ką, kur, kada ir kodėl. Jeigu siuntėjas vartoja bendrus, abstrakčius išsireiškimus, gavėjas priverstas rinktis iš daugelio reikšmių. Žodžių (daug, mažai, gerai, blogai) prasmė priklauso nuo kiekvieno žmogaus asmeninės patirties ir suvokimo, konkretūs skaičiai, terminai suvokiami tiksliau. Pagrindinius teiginius tikslinga paryškinti.

4. Pasitikėjimo palaikymas. Jį didina:Siuntėjo kompetencija. Gavėjas bus dėmesingesnis, jei tikės, kad siuntėjas yra patyręs ir kompetentingas nagrinėjamoje srityje.Abipusis pasitikėjimas. Gavėjas visada nori žinoti siuntėjo motyvus: ar jie savanaudiški, kiek yra paisoma gavėjo interesų. Atviras išsiaiškinimas leidžia sukurti abipusio pasitikėjimo atmosferą.Draugiškumas. Draugiški santykiai rodo, kad vadovas pasitiki bendradarbiu. Tai suteikia pastarajam pasitikėjimo, vykdant užduotis, išsiaiškinant neaiškius klausimus. Tai tinka ir tais atvejais, kai darbuotojas padaro klaidų, nes nuteikia bendromis jėgomis ieškoti jų pašalinimo būdų.

5. Mandagumas. Mandagūs pranešimai leidžia sustiprinti gerus ir darbingus santykius. Tam reikia:

būti taktiškam ir supratingam; nevartoti išsireiškimų, kurie gali suerzinti, įžeisti ar pažeminti gavėją

(pvz., “jūs užmiršote”, “jums nepasisekė”, “jūs privalote” ir pan.).6. Asmeninis įvaizdis. Siuntėjo reputacija, kurią susidaręs gavėjas, apsprendžia jo pirmąją reakciją. Todėl vadovas turi nuolat rūpintis savo geru asmeniniu įvaizdžiu. Žinokite, kad gerus poelgius mes linkę užmiršti greitai, blogus – prisimename ilgai.

7.3. Priimamos informacijos efektyvumo didinimas

Gavus pranešimą ir apmąsčius jo turinį informacijos gavėjas gali pateikti klausimus. Dažniausiai jie būna:

1. Uždari (siauros apimties), kurie reikalauja konkretaus atsakymo į specifinį pasiteiravimą (jie prasideda žodžiu “ar”, o tipiniai atsakymai – “taip” arba “ne” ir naudingi, kai norima pasitikslinti pašnekovo poziciją, sustiprinti pozityvius ar negatyvius teiginius);

2. Atviri, reikalaujantys papildomos informacijos (jie prasideda žodžiais: kodėl? kaip? kada? kiek? ir reikalauja išsamių atsakymų);

3. Reikalaujantys patikslinimo (jais siekiama pasitikrinti, ar teisingai suprastos pateiktos sąvokos, teiginiai).

Klausymosi svarba. Aktyvus klausymas yra sudėtingas, reikalaujantis susikaupimo, protavimo bei aktyvaus dalyvavimo bendraujant su informacijos siuntėju.

58

Komunikacijos sėkmė priklauso ne tik nuo kalbėjimo, bet ir nuo pašnekovo klausymo. Vadybininkai apie pusę darbo laiko klauso (žr. 7.2 pav.). Klausymo efektyvumą lemia: suvokimo tikslumas, supratimo efektas ir procedūros kultūra.

Svarbi supratimo fazė, kurioje išsiaiškinama, ar teisingai suprastas pranešimas, užduotis (svarbu, kad gavėjas nebijotų klausti siuntėjo ir išsiaiškinti neaiškias vietas). Kai kada pasigendama atsiskaitymo ir kontrolės. Žinia, kiekvienas pranešimas reikalauja atsakymo. Įmonės viduje tai turi užtikrinti nustatytos procedūros (kada, kokia forma turi būti pateikiami atsakymai į pranešimus).

7.2 pav. Įvairiai komunikacijai skiriamas laikas (J. Almonaitienė ir kt., 2001)

Dažniausiai skiriamos trys gero klausymo savybės:1. Tiesumas (falšo nebuvimas) - kai klausytojas su kalbančiuoju elgiasi tiesiai,

natūraliai, neegoistiškai, be vaidybos;2. Akceptacija (kalbantysis priimamas be išankstinio nusistatymo - jam

jaučiama pagarba);3. Empatiškumas (klausytojas jaučia, ką kalbantysis išgyvena emociškai).Specialistai rekomenduoja Brownell efektyvaus klausymosi modelį, kuris

pateiktas 7.3 paveiksle.

7.3 pav. Efektyvaus klausymosi modelis (J. Almonaitienė ir kt., 2001)

Pagal šį modelį girdėjimas reiškia dėmesio nuolatinę koncentraciją (ausimis "gaudant" garsus, kurie pasiekia tam tikrą smegenų dalį). Supratimas - tai įsisąmoninimas, kad pašnekovas pranešimą persiuntė, o atsiminimas - gebėjimas

59

Reagavimas

Supratimas

AtsiminimasGebėjimas

Įvertinimas

Interpretavimas

Efektyvus klausymasis

atkartoti gautą pranešimą. Interpretavimas - tai sugebėjimas pranešime įžvelgti daugiau negu išreikšta žodžiais. Įvertinimas - po pranešimo daromas sprendimas ar susiklostanti nuomonė. Pagaliau reagavimas - tai savo dėmesingumo parodymas pranešimo siuntėjui.

Kalba laikoma tarpusavio įtakos instrumentu - savo siunčiamu pranešimu kitą žmogų sąmoningai ar nesąmoningai paveikiame. KTU psichologai nurodo sakomo žodžio tris komponentus:

1. Referentinis komponentas (jis atspindi žodžio reikšmę - pragmatinis kalbos aspektas);

2. Asociacinis komponentas ( tai sakomo žodžio prasmės ar asociacijų visuma);3. Emocinis komponentas (žodžio sukelti jausmai arba emocijos).Kiekvienas kalbėtojas įtakoja pranešimo priėmėją naudodamas įvairius

instrumentus. Dažniausiai naudojami šeši tokios "valdžios" instrumentai:1. Žodžių ir sakinių pasirinkimas (pagal tai galime spręsti apie žmogaus

intelektualumą ir pan.);2. Naujų žodžių ar posakių pateikimas, "tušti" išsireiškimai;3. Aktyvios arba pasyvios gramatinės formos pasirinkimas;4. Nuoseklumo pasirinkimas (asmenybę nusakančių būdvardžių ir kitų elementų

nuoseklumas veikia besiformuojantį įspūdį - gerąsias ir blogąsias savybes);5. Akcentavimas ir intonacija;6. Slaptų arba numanomų prielaidų pasirinkimas ( galima panaudoti žodžių

formuluotes norimam kontekstui sukurti) (J. Almonaitienė ir kt., 2001). Klausydami vieni kitų, suvokiame ne tik esminę informaciją, bet ir pajuntame

pašnekovo emocijas. Emocinę būseną pajusti ypač svarbu, nes taip nustatomas ir palaikomas palankus psichologinis klimatas (kyla abipusė simpatija, pagarba, pasitikėjimas ir kt.).

Kalbos suvokimas bei supratimas priklauso nuo bendravimo stiliaus ypatybių, nuo žmogaus patirties, nuo kliūčių perduodant informaciją bei nuo klausytojui prieinamų leksikos priemonių vartojimo (būtinas naujadarų minimumas). Klausymo būdai pateikti 7.1 lentelėje.

7.1 lentelėKlausymo tipai (J. Almonaitienė ir kt., 2001)

Gynybiškasis Pasyvusis Aktyvusis informacija suvokiama

kaip grėsminga ne tiek klausomasi

partnerio, kiek kuriami kontrargumentai

skubama teisintis arba ginčytis

informacija atsijojama ne tiek klausomasi

partnerio, kiek galvojama apie savo interesus, problemas

demonstruojamas abejingumas

klausomasi atidžiai partneris skatinamas

kalbėti daugiau, plačiau valdomas pokalbis stengiamasi suprasti

"tarp eilučių” kreipiamas dėmesys į

neverbalinę kalbą

Psichologai išskiria vidinius ir išorinius klausymosi barjerus.Vidiniai barjerai - išankstinis nusistatymas, savi apmąstymai, neigiamos

emocijos, požiūris ir kt. Jie kliudo suvokti siūlomą informaciją, tampa "filtrais", iškraipančiais pranešimą.

Išoriniai klausymosi barjerai - tai aplinka, kurioje kalbama (triukšmas, žmonių judėjimas, temperatūra, apšvietimas, drėgmė, telefono skambučiai, įjungtas radijas ar televizorius, durų trankymas ir kt.), kalbančiojo individualios ypatybės (mikčiojimas, kalbos kultūra, apranga, manieros, įžūlus elgesys ir kt.) bei kalbos forma ir turinys

60

(įmantrūs posakiai, gausybė skaičių ar formulių, šokinėjimas nuo minties prie minties, lėta, monotoniška kalbos maniera arba greitakalbė ir kt.).

Būtina atminti, kad žmogus mąsto apie šešetą kartų greičiau, negu kalba (kalbama apie 100 žodžių per minutę, o mąstoma - per 600 žodžių per minutę). Klausydamas žmogus apmąsto, vertina, kritiškai analizuoja gaunamą informaciją, "deda" ją į vietą (be kritinės analizės klausymas beprasmis).

Rekomenduojamos pagrindinės gero klausymosi taisyklės:

Nepertraukinėkime pašnekovo;Nekeiskime pokalbio temos;Nesiblaškykime;Netardykime pašnekovo (neužduokime bereikalingų klausimų);Neprimeskime savo pastabų;Savo elgesiu, gestais ar žodžiais atspindėkime kalbančiojo jausmus;Klausykime … tarp eilučių

7.3.1. Kaip išvengti socialinio suvokimo klaidų?

KTU specialistai pataria atkreipti dėmesį į šiuos verslininkų bruožus, kurių dėka galima išvengti socialinio suvokimo klaidų? Tai:

1. Atidumas detalėms (bendraujant reikia atidžiai stebėti visus, tiek žodinius, tiek nežodinius “pranešimus”, neretai partneris sako viena, o kūno kalba, veido mimika, akių išraiška, gestai, poza ir kt. byloja visai ką kita);

2. Sprendimo atidėjimas (stengtis kuo ilgiau nedaryti galutinio sprendimo apie žmogų – tai leis sukaupti apie jį daugiau ir įvairiapusiškesnės informacijos);

3. Nuomonės keitimas (būti nusiteikus keisti savo požiūrį į žmogų, sužinojus apie jį ką nors naujo);

4. Duomenų tikrinimas (nuolat lyginti tai, ką pastebime, su turima nuomone ir kreipti dėmesį į prieštaravimus);

5. Informacijos lyginimas (įvairias pastebėtas detales lyginti vienas su kitomis, siekiant išvengti aureolės efekto, stereotipų poveikio ir kt.);

6. Alternatyvus elgesio priežasčių aiškinimas (stengtis rasti ne vieną, bet keletą skirtingų paaiškinimų, kodėl žmogus pasielgė taip, o ne kitaip, atkreipiant dėmesį tiek į vidinius, tiek į išorinius poelgį lėmusius veiksnius);

7. Papildomos informacijos rinkimas (ieškoti papildomų informacijos šaltinių, padedančių susidaryti objektyvesnę nuomonę);

8. Įsijautimas (pažvelgti į situaciją kito žmogaus akimis, įsijausti į jo padėtį);9. Emocijų apribojimas (neigiamas emocinis žmogaus nusiteikimas sąlygoja

neteisingą gautos informacijos interpretavimą: geriausia šioje situacijoje išeitis – susilaikyti nuo bendravimo, kol bus atgauta rami būsena) (J. Almonaitienė ir kt., 2001).

Priimant pranešimus svarbus neverbalinės komunikacijos įvertinimas. Dažnai žmonės sako viena, bet kūno kalba, balso intonacija išduoda juos manant visai ką kita. Priešingi signalai verčia informacijos gavėją rinktis kuo tikėti – verbaline ar neverbaline informacija. Neretai gavėjas pasirenka būtent neverbalinę. Tokia prieštaringa informacija kelia baimę ir nepasitikėjimą, nes gavėjas jaučia, kad siuntėjas kažką slepia. Todėl labai svarbu atkreipti dėmesį į įvairius neverbalinės informacijos požymius.

Vieni svarbiausių yra vizualiniai neverbalinės kalbos aspektai: kūno kalba, veido mimika, akių išraiška, gestai, poza ir kt. “Skaitant” žmogaus veido išraišką, dažnai

61

galima atskleisti neišreikštus žodžiais jausmus: džiaugsmą, pyktį, liūdesį, nuostabą, baimę ar pasibjaurėjimą. Visi žinome posakį: “akys – tai sielos veidrodis”. Akių kontaktas leidžia atskleisti daugelį svarbių dalykų. Tiesioginis akių kontaktas, atviras žvilgsnis rodo pašnekovo nuoširdumą, susidomėjimą, atvirumą ir pasitikėjimą. Jeigu akių kontakto vengiama, galima pajusti, kad pašnekovas yra neramus, nervingas ar ką nors slepia. Daug pasakyti gali ir pašnekovo poza, gestai.

Svarbu stebėti ir kitą neverbalinės kalbos priemonę – balso intonaciją. Ji dažnai gali iškreipti tikrąją žodžių prasmę. Todėl reikia išgirsti, ne tik tai, kas yra sakoma, bet ir kaip tai pasakoma. Balso garsumo, aiškumo, ritmo pokyčiai gali suteikti informacijai skirtingą reikšmę (J. Almonaitienė ir kt., 2001, p.104].

7.4. Konfliktai ir jų išvengimas

Konfliktas (lotyn. conflictus - susidūrimas) - tai priešiškų interesų, pozicijų, nuomonių bei požiūrių susidūrimas ar rimti nesutarimai, kai žmogų užvaldo nemalonūs išgyvenimai. Jo eigoje specialistai išskiria konflikto etapus ir fazes.

Dažniausiai skiriami penki konflikto etapai (žr. 7.4 pav.).

Konfliktinės situacijos atsiradimas Intuityviai pajuntame, jog kažkas ne taip kaip buvo anksčiau

Konfliktinės situacijos suvokimas Bendravimas sukelia susierzinimą ar susijaudinimą: tai signalas apie prasidėjusį konfliktą

Atviro konflikto situacijos pradžia Pradedame riboti kontaktus su potencialiu priešininku, santykiai su kitais tampa įtampos šaltiniu (kito atžvilgiu kyla neigiamos nuostatos bei jausmai, imamasi aktyvių įspėjimų, grasinimų ir pan.).

Atviro konflikto plėtra Įnirtingi ginčai, prievarta, kontrolės netekimas. Nesilaikoma įprastų elgesio normų. Atvirai reiškiamos skirtingos nuostatos ir reikalavimai, kurie gali baigtis santykių nutraukimu.

Konflikto išsprendimas

7.4 pav. Konflikto etapai (J. Almonaitienė ir kt., 2001, p.178)

Specialistai pažymi keturias fazes (kurios konflikto metu gali cikliškai pasikartoti po kelis kartus: pradinė ir kilimo fazės, konflikto pikas bei kritimo fazė. Kaip nurodoma 7.2 lentelėje, didžiausia tikimybė išspręsti konfliktą yra pirmojoje (pradinėje) fazėje.

7.2 lentelė

62

Konflikto fazių ir etapų santykis (J. Almonaitienė ir kt., 2001, p.178)

Fazės pavadinimas Konflikto etapas Tikimybė išspręsti konfliktą (%)

Pradinė Konfliktinės situacijos atsiradimas. Konfliktinės situacijos suvokimas,

įsisąmoninimas.

92

Kilimo Atviros konfliktinės sąveikos pradžia 46Pikas Atviro konflikto plėtra Mažiau nei 5

Kritimo - Apie 20

7.4.1. Konfliktų rūšys

Konfliktai dažniausiai skirstomi į penkias grupes (žr. 7.5 pav.).

Tarpasmeniniai

Struktūriniai Interesų

VertybiųPseudokonfliktai

7.5. pav. Konfliktų grupės (V. Barvydienė ir kt., 2001)

Pseudokonfliktai - tai įvairūs nesusipratimai, kylantys dėl klaidingos informacijos (jie sprendžiami užtikrinant patikimą informaciją).

Vertybių konfliktai - tai individualių esminių dorovinių, socialinių, politinių, estetinių nuostatų sandūra (jie sprendžiami tikslinant pozicijas, nuostatas bei vertybines orientacijas).

Interesų konfliktai būna psichologiniai (kai nesuderinti tų pačių tikslų siekimo būdai ) ir esminiai (kai asmenys siekia skirtingų tikslų). Tokie konfliktai sprendžiami derybų keliu.

Struktūriniai konfliktai - tai gamybos ir darbo organizavimo trūkumai (neaiškios darbuotojų funkcijos, grupės narių funkcinis nesuderinamumas, neefektyvus administravimas ir kt.). Šie konfliktai sprendžiami tiksliai apibrėžiant darbuotojų funkcijas, vykdant reikiamus pokyčius valdymo organizacinėse struktūrose ir pan.

Tarpasmeniniai konfliktai dažniausiai kyla dėl individualybių nesuderinamumo bei įvairių bendravimo problemų (nesugebėjimo išklausyti, nepriimtino elgesio, bendravimo kultūros, emocijų nevaldymo ir pan.).

7.4.2. Konflikto prevencija

Kai susiklosto situacija su nesuderinamais tikslais, patariama pasinaudoti konflikto prevencija, t.y. priemonių nepageidaujamam bendruomenės narių elgesiui nutraukti. Vienas iš galimų būdų yra psichokorekcija. Specialistai išskiria šiuos psichokorekcijos būdus (V. Barvydienė ir kt., 2001):

63

Konfliktai

1. Jausmų išreiškimas;2. Emocinis atpildas;3. Agresijos nuvainikavimas;4. Autoritetingas trečiasis.Jausmų išreiškimo metodas rekomenduoja negesinti "užsidegusio" asmens

emocijų. Jei jis save gerbia, galbūt "nuleidus garą" neigiami jausmai priešininkui pasikeis į teigiamus.

Emocinis atpildas. Besiskundžiantysis bando parodyti save nukentėjusiu. Parodęs, jog skaitotės su jo kančiomis, jūs emociškai kompensuojate vidinę jo būseną: pokalbyje įterptas pagyrimas, teigiama pastaba sušildys besiskundžiantįjį. Būtent geras žodis - raktas į prasižengusiojo sąžinę.

Agresijos nuvainikavimas. Grupės vadovas bando stabdyti įsiliepsnojusį konfliktą prašydamas jo dalyvius pasikeisti vietomis. Būtinybė pažiūrėti į problemą iš kito pozicijų, pasijusti varžovo vietoje verčia žmogų susimąstyti. Šis būdas nors sunkus, bet labai veiksmingas.

Kartais kilusį konfliktą padeda išspręsti trečiasis asmuo, t.y. asmuo, kuris nėra suinteresuotas kurios nors pusės pergale ar pralaimėjimu. Jis tampa konflikto komunikacijos lyderiu. Toks tarpininkas turi būti nepriklausomas, konfliktuojančioms pusėms autoritetingas, neutralus, šaltakraujiškas, nešališkas, iniciatyvus bei komunikabilus. Specialistai pataria (J. Almonaitienė ir kt., 2001):

Niekada nesusigundykime duoti patarimus, ką konfliktuojančios pusės turėtų daryti; mes galime pateikti nebent alternatyvius pasiūlymus. Konfliktuojantys asmenys turi elgtis taip, kaip nori patys, net jei jų sprendimas mums atrodys neprotingas.

Neįsitraukime į aptarinėjimus apie "siaubingą" konfliktuojančiųjų padėtį, nepulkime palaikyti vienos kurios nors pusės, nes greit įgysime naujų priešų. Paaiškinkime jiems savo vaidmenį: trečiojo asmens paskirtis - ne vertinti, o tik atspindėti situaciją, kurios turinys priklauso nuo konfliktuojančiųjų.

Trečiojo asmens tikslas - skatinti abiejų pusių lankstumą, atkreipti jų dėmesį į vienas kito požiūrį. Paprašykime priešininkų, kad savo požiūrį pateiktų ne kaip nepajudinamus faktus, o kaip savo nuomonę: "Mano požiūriu,…", "Aš manau,…" ir pan.

Negatyvius konfliktuojančių teiginius paverskime pozityviais: reaguokime į kategoriškus tvirtinimus "niekada", "nei vienas" ir pan. Jei kuris nors iš konfliktuojančiųjų pradeda aiškintis, ko jis nenori, pertraukime jį ir paklauskime, o ko jis norėtų.

Kontroliuokime konfliktuojančiųjų emocijas: jas reikšti galima, bet pulti - neleistina. Verbalizuokime emocijas (išsakykime žodžiais): "Aš matau, kad tave labai supykdė (nuvylė, įžeidė, nuliūdino …). Garantuokime vienodas dalyvavimo sąlygas abiem pusėms.

Būkime empatiški. Atskleiskim konfliktuojančiųjų nesugebėjimą įsijausti į kito padėtį. Naudinga kartkartėmis paprašyti priešininkus pakartoti tai, ką jie ką tik girdėjo; esant emocinei

įtampai dažnai negirdima, ką sako priešininkas.Nuolat akcentuokime, kad dėl kai ko jau pasiektas susitarimas. Orientuokime priešininkus į

veiksmą: "Ką jūs galvojate daryti toliau?" Pripažinkime ir priimkime kaip faktą abiejų pusių vertybių, stilių, požiūrių skirtingumus.

Būdami trečiaisiais asmenimis konfliktinėje situacijoje, nevaidinkime "gelbėtojų". Turime rasti aukso vidurį tarp abejingumo ir perdėto įsitraukimo į kitų problemas.

7.4.3. Konflikto sprendimo algoritmas ir rezultatai

Grupė Vilniaus psichologų sukūrė konflikto sprendimo veiksmų algoritmą. Pagal potencialią konfliktinę situaciją galima paversti konstruktyviu dialogu (žr. 7.6 pav.).

64

7.6 pav. Konfliktinės situacijos sprendimo veiksmų algoritmas (V. Barvydienė ir kt., 2001)

Kiekvieną etapą panagrinėsime išsamiau remiantis psichologų patarimais."Garo išleidimas". Supykusiam partneriui būtina leisti išsakyti savo nuoskaudas

(beprasmiška iškart bandyti racionaliai įsiterpti - partneris jūsų vis tiek neišgirs). Pradžioje geriau patylėti, leisti partneriui išsikalbėti. Kai jo emocijos atlėgsta, o partnerio akyse tarsi atsiranda klausimas: "Na, ką gi tu pasakysi?" Tai ženklas, kad galima pradėti dialogą.

Nepasitenkinimo konkretizavimas. Norėdami pagerinti situaciją, turite tiksliai žinoti nepasitenkinimo priežastį. Sukonkretinant priežastį racionalu paklausti, patikslinti: (Pvz., "Kas sukėlė nepasitikėjimą manimi? Kas liudija, kas aš esu blogas vadovas? Iš ko sprendžiate, kad mūsų įstaigoje - netvarka?"). Verta konkretizuoti tol, kol tiksliai sužinosite, koks veiksmas, įvykis ar poelgis sukėlė partnerio nepasitenkinimą.

Sutikimas, kad kaltinimas, priekaištai turi pagrindą. Paprastai puolantysis tikisi, kad jūs ginsitės. Kai randate būdą sutikti su kaltinimu, nuginkluojate priešininką (sutikti, kad priekaištai turi pagrindą, nereiškia, jog pripažįstate partnerį esant teisų). Jei pavyko partnerį įtikinti, kad jo nepasitenkinimas pagrįstas, pastebėsite, kad priešininkas nurimo, klausosi jūsų kalbos, artėja į tarpusavio supratimą. Tada belieka rasti kompromisinį sprendimą.

Paaiškinimas, kaip jūs vertinate situaciją. Tai, kad išklausėte partnerį ir sutikote, jog jo nepasitenkinimas pagrįstas, teikia vilties, kad ir partneris jus išklausys. Pasistenkite savo nuomonę išdėstyti kuo aiškiau, pabrėždami jos subjektyvumą (pažymėti, kad kiekvienas žmogus turi teisę į individualią nuomonę). Gali būti tokios situacijos:

Prisitaikymas. Tai savo interesų aukojimas dėl kitų žmonių. Kilus ar paūmėjus konfliktui, bandykime raminti kitą ir išsaugoti gerus santykius; stengtis neužgauti kito žmogaus jausmų. (Užuot aptarus abiejų šalių skirtumus, pažymėti kuo abi pusės sutinka).

Kompromisas. Kompromiso šalininkai dažnai bando rasti konsensusą (t.y. geriausių pliusų ir minusų derinį, tinkantį abiem konfliktuojančiom šalims).

65

"Garo išleidimas"

Nepasitenkinimo konkretizavimas

Sutikimas, kad kaltinimai ar priekaištai turi pagrindą

Paaiškinimas, kaip vertinate situaciją

Abiem šalims priimtino sprendimo radimas

Bendradarbiavimas. Sprendžiant ginčytiną klausimą, visada stengiasi, kad būtų atsižvelgta į visų norus (konflikto dalyviai pateikia alternatyvą, patenkinančią abiejų ar įvairių šalių interesus).

Abiem šalims priimto sprendimo radimas. Išvardytieji konflikto valdymo etapai turi būti nuoseklūs ir savalaikiai. Tada didelė tikimybė, jog pabaigoje teigiamas rezultatas bus pasiektas.

JAV mokslininkas K. Thom'as siūlo dvimatį konfliktų reguliavimo modelį (žr. 7.7 pav.). Čia svarbiausia - kooperacija (dėmesys kitų konflikto dalyvių interesams).

Dėmesys savo interesams

Varžymasis Bendradarbiavimas

Kompromisas

VengimasPrisitaikymas

Dėmesys kito interesams (kooperacija)

7.7 pav. Dvimatis konfliktų reguliavimo modelis (V. Barvydienė ir kt., 2001)

Minėtas specialistas siūlo penkis konflikto sprendimo stilius:1. Vengimą;2. Varžovo spaudimą;3. Prisitaikymą;4. Kompromisą;5. Bendradarbiavimą.

Vengimas. Vengiantis spręsti konfliktą asmuo atidėlioja ginčytino klausimo sprendimą, vildamasis, jog laikui bėgant pavyks jį išspręsti. Jis teigia, kad dėl iškylančių nesutarimų nebūtina jaudintis. Vengiantysis naudoja asmenybės savisaugą.

Varžovo spaudimas - tai siekimas laimėti bet kuria kaina, kad pasiektų savo interesus. Mažai paisoma kitų, reikalaujama, kad būtų daroma taip, kaip jis mano (toks pašnekovas pokalbyje dažnai demonstruoja savo nuostatų teigiamus aspektus);

Prisitaikymas. Partneris parodo kilnumą ir aukoja dalį savo interesų dėl derybų dalyvių tikslų (jis bando išsaugoti gerus santykius, stengiasi neužgauti kito žmogaus jausmų, pokalbyje būna atidus kito asmens norams ir pan.);

Kompromisas. Jo šalininkai randa "aukso vidurį", t.y. pliusų ir minusų derinį, tinkantį abiem konfliktuojančioms šalims.

Bendradarbiavimas. Tai vienas demokratiškiausių metodų - partneriai linkę aiškiai apibrėžti, kokie klausimai ir interesai pažeisti, ginčuose bando įrodyti savo pozicijų privalumus bei įveikti kylančius nesutarimus. Taip rūpinasi ne tik savimi, bet ir kitų poreikiais.

66

7.5. Pagyrimo, kritikos ir skundimo vaidmuo

Teigiamas grįžtamasis ryšys - tai pagyrimas, komplimentas ir kitoks paskatinimas, apgalvotas pritarimas formuluojamas atsižvelgiant į tai, kas vertinga pašnekovui. Pritarti sunkiau pavyksta tiems, kuriems keblu užmegzti emocinį ryšį su žmonėmis, kadangi tikras pritarimas reikalauja tikrų jausmų ir iš to, kuris giria, ir iš to, kurį giria. (Dirbtinis pritarimas sukelia diskomforto jausmą ir nereikalingą įtampą tarp partnerių).

Komplimentu dažnai laikomi žmogaus laimėjimai, gero veiklos organizavimo, išvaizdos ar aprangos pastebėjimas. Jei gerosios savybės paryškintos, kyla įtikinimo efektas (asmuo pajunta poreikį būti geresniu, aktyvesniu, veiklesniu, stengiamasi "pateisinti pasitikėjimą").

Pas mus dar gaji nuomonė, jog geri dalykai savaime suprantami, privalomi, kad apie tai kalbėti nėra reikalo (kartais net bijoma "išpaikinti", pervertinti). Iš tiesų teisingas komplimentas, pagyrimas, tai yra dėmesio atkreipimas, pasitenkinimas, pritarimas, pripažinimas, paskatinimas - labai motyvuojantys dalykai. Tik jie turėtų būti konkretūs, nurodantys, kas būtent patiko. Kartais pagirti būtina ne vien už rezultatus (kurie dažnai yra ilgalaikių pastangų vaisius), o už pastangas (aktyvumą, lojalumą, paramą, bendradarbiavimą ir t.t.).

Pagyrimas, komplimentas turi būti skiriamas darbuotojui asmeniškai. Jį reikšti taip pat būtina asmeniškai (ne "kompanija dėkinga", o "aš dėkoju…", "aš didžiuojuosi Tavimi"…).

Deja, lietuviai nepratę būti giriami, verti pasididžiavimo, todėl ir nuvertina, sumenkina savo laimėjimus, o pagyrimą priima kaip pajuokavimą. Taip įskaudinamas pagyręs asmuo. Būtina atsakyti giriančiajam trumpai, sąžiningai, asmeniškai: "Ačiū, pone. Aš džiaugiuosi, kad Jums patiko". Dėkojant kartais tinka išsakyti ir savo nuomonę: "Ačiū. Aš pats esu tuo labai patenkintas". Jei asmuo ir nesutinka su pagyrimu, vis vien verta padėkoti.

Neigiamas grįžtamasis ryšys, tai yra kritika - nepalanki nuomonė apie darbuotojo elgesį ar veiklos rezultatus. Ji būna konstruktyvi ir nekonstruktyvi (destruktyvi).

Konstruktyvi kritika - tai darbo tobulinimo priemonė, kito asmens elgesio analizavimas, vertinimas, akcentuojant trūkumus ir nurodant priemones jiems pašalinti. Kritika naudinga tik tada, kai kritikuojamasis supranta ir pripažįsta esant teisingą.

Specialistai rekomenduoja konstruktyvios kritikos motyvus (V. Barvydienė ir kt., 2001):

1. Įsitikinti, jog žmogus supranta kritiką;2. Neskubėti kritikuoti (kai kritikuojama supykus, emocingai, galima sukelti

priešiškumą, paskatinti asmeninį konfliktą, "sąskaitų suvedinėjimą");3. Kritikuoti individualiai, "akis į akį" - tegirdi tik tas, kam kritika skirta (vieša

kritika - didžiausia bausmė);4. Nusižengimo turinį būtina atskleisti faktais, o ne savais vertinimais;5. Kritikuoti tinka elgesį, įvykį, o ne asmenybę;6. Būtina pabrėžti tai, kas galėtų padėti kritikuojamam, ką jis pasistengęs galėtų

pakeisti;7. Kritikuojant būtina susitelkti ties "čia" ir "dabar", o neišsiplėsti į praeitį (jokių "tu

visada…", "tu niekada…");8. Vengti:

8.1. asmeniškumo (nes jis provokuoja intrigas);8.2. kritikos, norint išsaugoti savo prestižą;8.3. kontrkritikos (tai yra puolimo, bijant, jog kritikuos jus);

67

9. Reikia parodyti, jog suprantame kito jausmus ir problemas; nuspėti galimas reakcijas;

10. Įsitikinti, jog žmogus supranta kritiką: pasiūlyti paskatas už pasikeitusį elgesį.Tinkamiausia kritikos forma - pokalbis, diskusija, o būdingiausiomis

klaidomis laikytinos nemandagumas, nepagarba, storžieviškumas, neteisėti apibendrinimai, pamokslavimas, pamokymai, nepagrįstos interpretacijos ir kt.

Grupėje vadovai kai kada naudojasi "slaptais informatoriais". Neretai žmogus, norėdamas veikti visuomenės labui, atsiduria kryžkelėje tarp savo moralinių nuostatų ir baimės būti nesuprastam. Tokia situacija susidaro, kada asmuo nori atskleisti kažkieno nedorus veiksmus. Toks demaskavimas paprastai yra vadinamas skundimu. Tai pastangos perspėti kitus dėl veiklos, kuri laikoma nemoralia ir neteisėta.

Specialistai nurodo du požiūrius į skundimą (D. Vyšniauskienė ir kt., 2002):1. Moraliai nepateisinamo skundimo šalininkų argumentai:1.1. "neskalbk savo nešvarių baltinių" viešumoje;1.2. skundėjas nelojalus savo organizacijai;1.3. lojalumas - aukščiausias įsipareigojimas;1.4. darbuotojas yra įsipareigojęs savo darbovietei ir turi būti dėkingas už

darbą.2. Moraliai pateisinamo skundimo šalininkai teigia:2.1. kiekvienas turi kalbos, žodžio laisvę;2.2. jei kritikuojame valdžią - galime kritikuoti ir darbdavį.Svarbiausia - nedaryti žalos: negali būti teikiama pirmenybė slaptumo ir

lojalumo įsipareigojimams prieš svarbiausią pareigą - apsaugoti kitus nuo galimos žalos (skundimas ar demaskavimas yra moraliai priimtinas, leistinas, jei jo teikiama nauda nusvers žalą ir bus pasiekta kas nors gero).

JAV mokslininkai (Richard T. De George, 1995) išskiria penkias sąlygas, kurias patenkinus pasikeičia moralinis skundimo statusas (jei patenkinamos pirmosios trys sąlygos, skundimas tampa moraliai pateisinamas ir leistinas. Jei pateisinamos kitos dvi sąlygos, skundimas tampa moraliai privalomas).

Skundimas yra moraliai leistinas, jei:1. Firma savo produktu ar veikla padarys didelę žalą visuomenei ar asmenims,

vartojantiems jos produkciją.2. Jei darbuotojas aptinka realią ir didelę grėsmę gaminio vartotojui ar

visuomenei, jis turėtų pranešti apie tai savo tiesioginiam viršininkui ir jam išreikšti savo moralinį susirūpinimą. Kol to nepadarys, skundimas nėra visiškai pateisinamas.

3. Jei tiesioginis viršininkas nesiima efektyvių priemonių dėl pareikšto susirūpinimo ar skundo, darbuotojas turi išbandyti visas vidines procedūras ar galimybes organizacijos viduje. Paprastai tai reiškia to klausimo pateikimą hierarchiniais laiptais iki pat viršaus.

Moraliai įpareigojantis skundimas, kai:1. Demaskuotojas turi turėti arba turi dokumentais pagrįstą įrodymą, kuris įtikintų

bešališką stebėtoją, kad jo požiūris į situaciją yra teisingas ir kad firmos produktas ar veikla kelia didelį pavojų visuomenei ar produkto vartotojams.

2. Darbuotojas turi turėti svarių argumentų tikėti, kad viešas demaskavimas duos laukiamus rezultatus. Šansas, kad pasiseks, turi būti vertas tos rizikos ar pavojaus, į kurį stato save skundėjas.

KTU doc. D. Vyšniauskienė ir kiti specialistai nurodo klausimus, kuriuos reikėtų apsvarstyti prieš skundžiant:

1. Įsitikinkite, ar situacija tikrai tokia, kad reikia skųsti. (Asmuo turėtų įsitikinti, ar yra padaryta nelegalių ar amoralių veiksmų, kurie kenkia kitiems;

68

ar situacija nėra tokia, kad bus atskleisti asmeniniai dalykai, dalykinės firmos paslaptys ar pan.);

2. Išnagrinėkite savo motyvus. (Motyvų analizė padės išsiaiškinti, ar tikrai situacija įgalioja skųsti);

3. Patikrinkite ir patvirtinkite savo informaciją dokumentais. (Kai kada, renkant papildomą informaciją, tenka pasinaudoti nelegaliais būdais, nes ne visada lengva gauti ją legaliais. Todėl skundėjas turi įsitikinti, ar šioje situacijoje daroma žala yra tokia didelė, kad pateisina jo riziką);

4. Apibrėžkite, kokio tipo žala yra daroma ir kam apie tai turėtų būti pranešta. (Tiksliai nustatęs, kokia blogybė yra daroma, skundėjas galės nuspręsti, kokios rūšies įrodymus reikia įsigyti ir kartu, ką reikia informuoti).

5. Tinkamai parašykite prašymą. (Prašymas turi būti parašytas labai konkrečiai, remiantis faktine medžiaga, tiksliai apibrėžiant amoralią veiklą, kam ir kaip daroma žala);

6. Apsiribokite faktais. (Skundėjas turėtų vengti "drabstytis purvais", nors ir manytų, kad atskiri organizacijos asmenys yra atsakingi už šią žalą - tai padėtų skundėjui sumažinti galimo keršto pavojų);

7. Nuspręskite, ar skundimas turėtų būti vidinis ar išorinis. (Skundėjas turi susipažinti su visais informacijos kanalais, kuriais jis galėtų pranešti apie neteisėtą veiklą);

8. Nuspręskite, ar skundimas turėtų būti atviras, ar anoniminis. (Jei skundėjas nutaria skųsti anonimiškai, jis turėtų nuspręsti, ar anonimiškumas turi būti visiškas, ar dalinis. Kartais anonimiškumą labai sunku išlaikyti, todėl skundėjas turi numatyti, kaip jis pasielgs, jei išaiškės jo asmenybė);

9. Nuspręskite, ar reikia skųstis tuoj pat. (Kartais skundėjui patartina prieš skundimą pakeisti darbo vietą. Tai padeda jam apsisaugoti nuo atleidimo iš darbo su neigiamomis rekomendacijomis);

10. Įsitikinkite, kad laikotės reikalavimų, pranešdami apie nedorą veiklą. (Skundėjas privalo laikytis reikalavimų, nustatytų jo organizacijoje ar išorinėse organizacijose, priklausomai nuo skundimo tipo, t.y. kad nebūtų pažeisti senaties terminai, įvairios procedūros);

11.Pasikonsultuokite su teisininku (D. Vyšniauskienė ir kt., 2002, p.220).

Verslo etikos literatūroje yra skiriami šie skundimo būdai:1. Vidinis skundimas;2. Išorinis skundimas;3. Asmeninis skundimas;4. Skundimas aukštesnėms institucijoms.

Vidinis skundimas - kai informacija apie netinkamą veiklą pateikiama organizacijos viduje.

Išorinis skundimas - kai informacija apie nemoralų elgesį išeina už organizacijos ribų, t.y. kada pranešama išoriniams asmenims, jų grupėms ar atitinkamoms institucijoms (pavyzdžiui, ekonominei policijai, prokuratūrai ir kt.).

Asmeninis skundimas nukreiptas ne į organizaciją, bet į žalą darantį asmenį. Asmeninis skundimas (daugeliu atvejų) moraliai leistinas, tačiau nebūtinas. Nebent grėsmė kitiems būtų akivaizdi. Asmeninis skundimas dažniausiai pasireiškia organizacijos viduje.

Apie valstybės tarnautojų neetišką veiklą galima pranešti LR Vyriausybės atstovams apskrityse, Seimo kontrolieriams ir kt..

69

Septintos temos kontroliniai klausimai:

1. Paminėkite vertikalios (hierarchinės) komunikacijos trikdžius.2. Kokie svarbiausi horizontalios komunikacijos trukdymai?3. Apibūdinkite asmeninio bendravimo trikdžius.4. Kokios būdingiausios socialinio suvokimo klaidos?5. Apibūdinkite priemones siunčiamos informacijos efektyvumui didinti.6. Kokie veiksniai lemia klausymo efektyvumą ir koks gero klausymosi

modelis?7. Kokie verslininko bruožai gali padėti išvengti socialinio suvokimo

klaidų?8. Paminėkite konfliktų etapus ir pakomentuokite konfliktų grupes.9. Kokie konflikto sprendimo algoritmo veiksniai?10.Apibūdinkite konflikto sprendimo būdus.11.Kokie bendravimo grįžtamojo ryšio teigiami ir neigiami aspektai?12.Kas lemia konstruktyvią kritiką?13.Kada skundimas yra moraliai leistinas?

70

8. TARPTAUTINIO BENDRAVIMO PROTOKOLO ASPEKTAI

Šio skyriaus tikslas: išryškinti tarptautinio protokolo svarbą; paanalizuoti diplomatijos personalą, jo imunitetus ir privilegijas; aptarti tarptautinę korespondenciją; apžvelgti tarptautinių vizitų ypatumus; atskleisti priėmimų organizavimo darbus; supažindinti su svečių susodinimo schemomis, priėmimų apranga ir kt.

8.1. Tarptautinio protokolo svarba

Kadangi mūsų dienomis pasaulyje tarptautiniu lygiu bendrauja apie 200 valstybių, turinčių skirtingas visuomenines-politines santvarkas, tradicijas, kultūrą, kalbą, suprantama, kad jų tarpusavio santykiai turi remtis visuotiniais bendradarbiavimo principais. Norint įgyvendinti šiuos principus praktikoje, reikia tam tikro instrumento, kuriuo šalys galėtų pademonstruoti palankumą viena kitai ir bendrauti. Susiformavo tarptautinis diplomatinis protokolas. Ši sąvoka pasaulinėje literatūroje apibūdinama įvairiai: "protokolas - vyriausybių ir jų atstovų oficialaus ir neoficialaus bendravimo elgesio taisyklių visuma”; "diplomatinis protokolas - bendrai priimtų taisyklių ir tradicijų visuma, kurių laikosi vyriausybės, užsienio reikalų žinybos, diplomatinės atstovybės, oficialūs asmenys tarptautiniame bendravime” (V. Misevičius, 1998).

Beje, žodis "protokolas", kilęs iš graikų kalbos (gr. protokollon - pirmasis lapas: protos - pirmas + kollao - lipdau), dar Bizantijos laikų diplomatijoje reiškė pirmąją (iškilmingąją) dokumento dalį, kurioje vardijami garbingi iškilmių dalyviai. Vėliau ši sąvoka reiškė dokumentų įforminimo ir archyvų tvarkymo taisyklių visumą, o ilgainiui diplomatinio protokolo turinys pasipildė bendravimo etikos ir ceremonialo sąvokomis.

Tarptautinio bendravimo protokolo taisyklės reguliuoja įvairių ceremonijų, derybų, bendrų nutarimų rengimą, garantuoja visų pareigūnų naudojimąsi savo teisėmis, privilegijomis bei imunitetais. Protokolas suteikia galimybę kiekvienam atlikti savo funkcijas, reglamentuoja valstybės, kurioje yra užsienio šalies diplomatinė atstovybė, veiklą jos atžvilgiu, taip pat diplomatinių atstovybių, akredituotų prie konkrečios šalies vyriausybės, oficialią veiklą. Protokolas taip pat apibrėžia oficialų ir asmeninį susirašinėjimo tarp tarptautinių įstaigų bei asmenų pobūdį.

Protokolo taisyklės nėra "šventos", ir iškilaus ceremonialo nereikėtų lyginti su religinių apeigų atlikimu. Tai - noras parodyti reikiamą pagarbą atitinkamam asmeniui ir kartu būtinybė išvengti nesusipratimų su trečiuoju asmeniu. Protokolas - tai tarptautinė kategorija, kurio pagrindinėmis normomis turi vadovautis visos šalys. Tačiau kiekvienoje valstybėje jis turi ypatumų, kuriuos nulemia konkrečios šalies socialinė-ekonominė santvarka, ideologija, nacionaliniai bruožai ir istorinės tradicijos. Tad remiantis tarptautinio protokolo taisyklėmis kuriami nacionaliniai protokolai.

Šiuo metu griežtai laikomasi protokolo taisyklių ir normų, kai užmezgami tarptautiniai santykiai, skiriami nauji diplomatinių atstovybių vadovai, įteikiami skiriamieji raštai, vykdomi vizitai, vedamos derybos, pokalbiai, pasirašomos sutartys ir susitarimai, ruošiami oficialių delegacijų priėmimai, rengiami tarptautiniai pasitarimai ir konferencijos. Protokolo normų pagrindas - tarptautinės mandagumo taisyklės. Šios taisyklės nėra visiems privalomos, tačiau, kaip rodo tarptautinė praktika, kultūringi asmenys stengiasi jų laikytis. Žymus prancūzų diplomatas Ž. Kambonas (Jules Cambon) rašė, kad "... protokolo taisyklės šiandieną atrodo truputį senamadiškos. Tačiau jų nesilaikymas tai tokia pat kvailystė, kaip nenusiimti kepurės įeinant į bažnyčią

71

ar nenusiauti batų - į mečetę. Apskritai ne viskas taip jau beprasmiška tuose iškilminguose niekniekiuose".

Tarptautinių santykių istorijoje yra daug pavyzdžių, kai nesilaikant protokolo taisyklių atsirasdavo įtampa tarp šalių ar net kildavo konfliktų. Protokolo normų ignoravimas visuomet traktuojamas kaip konkrečios šalies orumo ir garbės žeminimas. Kartais net atsitiktinė klaida gali būti palaikyta tyčiniu įžeidimu.

Norėdamos išvengti įvairių nesusipratimų, valstybės nuo seno siekė kai kuriems protokolo aspektams suteikti tarptautinės teisės normų prasmę. Kadangi XVII-XVIII amžiais kildavo daugybė konfliktų, ginkluotų susirėmimų tarp įvairių šalių atstovų dėl garbingesnės vietos ceremonialų bei priėmimų metu, 1815 metais Vienos bei 1818 metais Acheno kongresuose pirmą kartą tarptautinių santykių istorijoje buvo nustatyta diplomatinių atstovybių vadovų vyresnybės tvarka. Šių kongresų nutarimai daugiau kaip pusantro amžiaus reguliavo tarptautinių santykių normas, kol didelėmis pastangomis, protingais kompromisais 1961 metais buvo pasirašyta Vienos konvencija "Dėl diplomatinių santykių", kurioje išsamiai apibrėžti įvairūs tarptautinės veiklos aspektai.

8.2. Diplomatijos personalas

Kadangi tarptautinio bendravimo vadyboje dažnai tenka kreiptis į užsienio diplomatines atstovybes, pateikiame jų vadovų oficialius pavadinimus lietuvių ir anglų (arba lotynų bei prancūzų) kalbomis.

Ambasadorius - nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius (Ambassador Extraordinary and Plenipotentiary), o sutrumpintai - ambasadorius; Šventojo Sosto ambasadorius vadinamas Apaštaliniu Nuncijumi (Apostolic Nuncio);

Pasiuntinys - nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras, sutrumpintai - įgaliotasis ministras arba specialiųjų misijų ministras (Plenipotentiary Minister);

Nuolatinis reikalų patikėtinis - reikalų patikėtinis. Kad atskirtume šios klasės diplomatinės atstovybės vadovą nuo laikinojo reikalų patikėtinio, priimta adresuojant dokumentus (ir bendrai dokumentuose) nuolatiniam reikalų patikėtiniui pavadinti vartoti prancūziškąjį jo pavadinimą - Chargé d'Affaires en pied arba Chargé d'Affaires avec lettres;

Laikinasis reikalų patikėtinis - laikinasis reikalų patikėtinis. Jo visuotinai priimtas prancūziškasis pavadinimas - Chargé d'Affaires ad interim arba Chargé d'Affaires a.i.

Diplomatinėje atstovybėje dar gali būti:patarėjas (Counsellor), pirmasis sekretorius (First Secretary), antrasis sekretorius (Second Secretary), trečiasis sekretorius (Third Secretary), generalinis konsulas (Consul General), konsulas (Consul) ir atašė (Attache). Pastarieji du dar skirstomi :karo atašė - savo šalies diplomatinės atstovybės vadovo patarėjai kariniais

klausimais;specialieji atašė - kultūros, mokslo ir technikos, žemės ūkio, ekonomikos,

pramonės, finansų, darbo ir kiti (kai kurios šalys paskiria atašė religijos reikalams). Specialieji atašė - tai kvalifikuoti specialistai, kuriems pavedama tirti savo srities dalykus, taip pat organizuoti operatyvų darbą, palaikyti ryšius tarp savo žinybų ir šalies, kurioje yra giminingos tarnybos (kartais specialieji atašė turi diplomatinį patarėjo rangą);

72

atašė spaudos reikalams (spaudos atašė) - tai diplomatijos darbuotojas, tvarkantis tos šalies atstovybės spaudos ir informacijos dalykus. Juo gali būti bet kuris patyręs diplomatijos darbuotojas - vienas iš sekretorių arba atašė;

garbės atašė - asmenys, pasirinkę diplomatinę karjerą, bet dar nesantys etatiniais darbuotojais ir negaunantys atlyginimo.

Diplomatinė vienos valstybės atstovybė, vadovaujama ambasadoriaus, vadinama ambasada (prancūziškai ambassade). Beje, ambasada - tai ir pastatas su savo teritorija, kiemu ir rezidencijomis, kur gyvena oficialūs valstybės atstovai. Jei diplomatinei atstovybei vadovauja pasiuntinys arba nuolatinis reikalų patikėtinis,- tai misija. Be to, yra konsulatas (lotyniškai consulatus) - vienos valstybės atstovybė įvairiose kitos valstybės teritorijos vietovėse, vadovaujama konsulo (arba generalinis konsulatas su generaliniu konsulu priešakyje).

Atkreipia dėmesį trečiosios klasės diplomatinės atstovybės vadovas - reikalų patikėtinis (turint omenyje skirtumą tarp nuolatinio ir laikinojo reikalų patikėtinių). Tarptautinėje praktikoje minėtosios trečiosios klasės diplomatinių atstovų yra mažai. Jais keičiasi šalys, palaikančios ribotus tarpusavio santykius dėl ekonominių ir kitokių interesų (paprastai to rango diplomatinius atstovus skiria šalys, nepageidaujančios palaikyti aukštesnio lygio diplomatinių santykių su tam tikra šalimi).

Laikinuoju reikalų patikėtiniu gali būti asmuo, pavaduojantis laikinai nesantį šalyje ambasadorių, pasiuntinį arba nuolatinį reikalų patikėtinį. Juo dažniausiai paskiriamas vyriausias arba vienas iš vyriausių diplomatinės atstovybės diplomatų. Toks patikėtinis gali būti paskirtas ir tuo atveju, jeigu diplomatinės atstovybės vadovas yra svečioje šalyje, tačiau negali vykdyti savo įsipareigojimų, pavyzdžiui, dėl sveikatos būklės, dėl dalyvavimo tarptautinėje konferencijoje ir kitais atvejais. Laikinasis reikalų patikėtinis vadinasi savo šalies diplomatinės atstovybės vadovu, bet ne ambasados laikinuoju reikalų patikėtiniu, kaip kartais jį klaidingai vadina. Jis turi visas diplomatinės atstovybės vadovo teises ir privilegijas, išskyrus protokolinius pagerbimus, kurie jam rodomi žemesniu lygiu negu ambasadoriui arba pasiuntiniui.

Tarptautinėje praktikoje yra nemažai tradicinių dokumentų. Vienas jų - tos valstybės, į kurią numatomas skirti kitos šalies diplomatinės atstovybės vadovas, sutikimas - agremanas. Jeigu nėra ypatingų priežasčių, minėtojo sutikimo prašoma per diplomatinį atstovą, kuris palieka šį postą. Gavęs Lietuvos vadovybės nurodymą, diplomatinis atstovas aplanko kitos šalies užsienio reikalų ministeriją (arba kitą žinybą bei asmenį - priklauso nuo diplomatinių santykių papročių) ir žodžiu praneša apie atsistatydinimą. Taip pat pasako apie įpareigojimą prašyti agremano jo šalies naujam diplomatiniam atstovui. Prie žodinės informacijos pridedamas curriculum vitae, t. y. gyvenimo aprašymas asmens, kuriam prašomas agremanas. Tame dokumente nurodoma vardas, pavardė, gimimo data, išsilavinimas, šeimyninė padėtis, taip pat trumpai aprašoma pretendento darbinė veikla (kartais dar nurodoma ir apdovanojimai, hobis, kiek kalbų moka ir pan.). Pažymoje turi būti pateikti tikslūs ir konkretūs faktai apie numatomą asmenį - priešingu atveju galima sulaukti neigiamo atsakymo.

Į visus žurnalistų, užsienio diplomatų ir kitų asmenų klausimus atsakoma, kad diplomatinės tradicijos neleidžia šiuo klausimu ką nors skelbti. Informacijos apie agremano prašymą atskleidimas (ypač tada, kai nesutinkama duoti sutikimo) gali komplikuoti santykius tarp dviejų valstybių, pakenkti to diplomato, kuriam nebuvo duotas agremanas, karjerai.

Kodėl prašomas agremanas? Visų pirma, tai tarpvalstybinių santykių reikalavimas. Antra, šis diplomatinis formalumas būtinas paskiriant diplomatinį atstovybės vadovą (negavus teigiamo atsakymo tokio diplomato negalima skirti). Trečia, tai būdas sutrukdyti skirti diplomatiniu atstovu asmenį, kurio nepageidaujama. Todėl

73

diplomatiniai darbuotojai būna atsargūs pokalbiuose, interviu ir kalbėdami apie svečią šalį spaudoje.

Laikotarpis nuo agremano pateikimo iki atsakymo gavimo yra tam tikras valstybių tarpusavio santykių rodiklis. Kuo draugiškesni tie ryšiai, tuo greičiau patenkinamas prašymas. Delsimas duoti atsakymą visada sukelia neigiamas pasekmes. Todėl labai svarbu greit surinkti informaciją apie asmenį, kuriam prašomas agremanas, ir kuo sparčiau pateikti išvadas savo vyriausybei. Beje, priminti apie agremano prašymą ir paraginti greičiau duoti atsakymą - nepriimtina. Kai delsiama atsakyti, rekomenduojama užfiksuoti, per kiek laiko buvo gautas atsakymas ir tiek pat uždelsti būsiantį kitos šalies agremano atsakymą.

Darbuotojas, kuriam duodamas sutikimas, vadinamas persona grata, t.y. pageidaujamu asmeniu. Priešingas pavadinimas - persona non grata, t.y. nepageidaujamas asmuo - taikomas diplomatams, kurie išprašomi išvykti iš valstybės, kurioje dirbo. Nors jų nepasitikėjimo priežastys neanalizuojamos, tai galėtų būti atviras kitos šalies negerbimas žodžiu ar per informacijos priemones, kišimasis į vidaus reikalus, šalies įstatymų ar papročių ignoravimas, elgesio normų pažeidimas.

Kai diplomatinės atstovybės vadovas turi išvykti iš akreditacijos vietos, jis siunčia šalies, kurioje dirbo, užsienio reikalų ministerijai notą. Taip pat praneša ir naujo ambasadoriaus ar kito darbuotojo pavardę. Užsienio reikalų ministerijos atsakymas į šią notą užbaigia naujo diplomato paskyrimo formalumus.

Šią diplomatų praktiką naudoja ir tarptautinių ryšių vadybos specialistai bendrų įmonių personalo parinkimo metu bei kitais atvejais.Remiantis Lietuvos Respublikos įstatymu "Dėl Lietuvos Respublikos diplomatinių rangų"nustatyti septyni diplomatiniai rangai.

Lietuvos Respublikos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus bei Lietuvos Respublikos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro rangus suteikia Lietuvos Prezidentas. Šie rangai suteikiami iki gyvos galvos. Patarėjo, pirmojo sekretoriaus, antrojo sekretoriaus, trečiojo sekretoriaus ir atašė rangus suteikia Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras. Pagrindinė Lietuvos diplomatų rengimo mokykla yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas.

8.3. Diplomatinis korpusas, diplomatų privilegijos ir imunitetai

Diplomatiniu korpusu vadinamas visų užsienio atstovybių prie kurios nors vyriausybės diplomatų personalas. Jiems išduodami specialūs dokumentai - diplomato pažymėjimas, kuris galioja su diplomato pasu. Diplomatinio korpuso vadovu laikomas

74

Lietuvos Respublikos diplomatiniai rangai:1. Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis

ambasadorius (sutrumpintai - ambasadorius);2. Lietuvos Respublikos nepaprastasis pasiuntinys ir

galiotasis ministras (sutrumpintai - įgaliotasis ministras);

3. Patarėjas;4. Pirmasis sekretorius;5. Antrasis sekretorius;6. Trečiasis sekretorius;7. Atašė.

dekanas (prancūziškai doyen) - asmuo, kurioje nors šalyje esantis diplomatinio korpuso priešakyje, vyriausiasis aukščiausiojo rango diplomatijos vadovas. Juo būna seniausiai akredituotas užsienio valstybės ambasadorius, tačiau katalikiškosiose valstybėse - paprastai Šventojo Sosto atstovas, nepaisant nuo jo akreditavimo trukmės (taip yra ir Lietuvoje).

Dekanas diplomatinio korpuso vardu reaguoja į įvairius šalies, kurioje akredituotas, įvykius - ne tik politinius, bet ir šventinius, gedulingus ir kt. Jis dalyvauja įvairiose ceremonijose. Todėl šio asmens pareigos ne tik atsakingos, bet ir delikačios, nes jis aprėpia kitų diplomatų nuomonę bei savo šalies nuostatą. Paprastai dekanas savo kalbų tekstų nederina su kolegomis - juo pasitikima. Jam tenka dalyvauti ir pačių atstovybių gyvenime. Dekanas viso korpuso vardu organizuoja kurios nors atstovybės vadovo palydas, įteikia jam atminimo dovanas ir kt. Tad, dekanas - ypatingo prestižo diplomatinis asmuo. Per jį kyla dekano vyriausybės prestižas pasaulio valstybėse. Jis turi galimybę plėsti ryšius, daryti teigiamą įtaką vietinei valdžiai. Šis asmuo gina ir diplomatinio korpuso teises, numatytas diplomatiniame protokole. Pavyzdžiui, iškilmėse stebi, kad diplomatinio korpuso nariai turėtų viršenybę prieš vietinę valdžią ir kt. Paprastai ta viršenybė realizuojama ypatingu dėmesiu diplomatiniam korpusui. Pakvietus į oficialų viešą renginį, ceremonijoje jam suteikiama garbingesnė vieta negu tos šalies atstovams. Taip pat turi būti gerbiama ir diplomatinio korpuso vienybė, pavyzdžiui, negalima renginyje skirtingas vietas skirti pasiuntiniui bei kitiems atstovybės nariams.

Diplomatinė viršenybė numato ir įvairių šalių diplomatinių atstovybių vadovų eiliškumą. Šiame hierarchiniame diplomatų lygyje tai atliekama atsižvelgiant į vietinę praktiką, diplomatinio atstovo atvykimo į buvimo šalį dieną arba akreditacijos raštų įteikimo datą.

Diplomatų privilegijos ir imunitetai. Svarbiausias dokumentas, apibrėžęs diplomatų privilegijų ir imunitetų pobūdį, yra 1961 m. Vienos konvencija "Dėl diplomatinių santykių”. Tai reiškia, kad šios valstybės dvišalio susitarimo pagrindu užsienio diplomatams, dirbantiems jų teritorijoje, netaiko akredituojančios valstybės jurisdikcijos. Užsienio atstovams ji sudaro sąlygas efektyviai vykdyti savo diplomatines funkcijas remiantis tarptautinės teisės normomis. Kadangi diplomatinėse atstovybėse dirba įvairių pareigybių tarnautojai, kai kuriems iš jų gali būti suteikiamos diplomatinės privilegijos ir imunitetai. Visų pirma - tai diplomatinių atstovybių vadovams (ambasadoriams, reikalų patikėtiniams), diplomatinio korpuso darbuotojams (patarėjams, pirmiesiems, antriesiems ir tretiesiems sekretoriams, atašė), taip pat prekybos atstovams ir specialiesiems atašė (kultūros, karo, spaudos ir t.t.). Dvišalio susitarimo pagrindu privilegijos ir imunitetai gali būti suteikiami ir diplomatinių atstovybių techniniams bei aptarnaujantiems darbuotojams, jeigu jie nėra valstybės, kurioje dirba, piliečiai. Imunitetai taikomi ir diplomatų šeimos nariams, gyvenantiems kartu su jais.

Nuo ko gi saugo diplomatiniai imunitetai? Jo pagrindas - asmeninis diplomato neliečiamumas. Jis nėra šalies, kurioje dirba, jurisdikcijoje. Valstybiniai ar vietiniai valdžios organai negali užsienio diplomato sulaikyti, areštuoti nei reikalauti, kad jis duotų parodymus teisėsaugos organams ar teisme. Deja, pasaulinėje diplomatijos praktikoje yra nemaža pavyzdžių, rodančių, jog diplomatai, nepaisant diplomatinio imuniteto, dažnai tampa teroristų ar ekstremistinių grupuočių veiksmų aukomis.

Diplomatinės privilegijos atleidžia diplomatą nuo visų priimančios valstybės mokesčių ir rinkliavų, darbo ir karo prievolių, taip pat nuo muito mokesčių. Diplomato bagažas muitinėje netikrinamas. Reikia pabrėžti, kad ne tik asmenys, bet ir diplomatinių atstovybių pastatai, jų vadovų ir diplomatinio korpuso darbuotojų butai yra neliečiami. Patalpos ir juose esantis turtas negali būti tikrinamas. Į minėtąsias patalpas net ir

75

ypatingų situacijų metu (gaisras, žemės drebėjimas, potvyniai) valstybės, kurioje yra diplomatinė atstovybė, atstovai gali įeiti tik gavę oficialų šios atstovybės leidimą. Nepaisyti šių reikalavimų gali reikšti, jog bus ne tik sukelti griežčiausi konkrečios valstybės protestai ar net nutraukti diplomatiniai santykiai, bet ir daugumos pasaulio valstybių neigiamas požiūris į Vienos konvencijos pažeidėjus.

Kaip jau minėta, diplomato negalima patraukti baudžiamojon, civilinėn ar administracinėn atsakomybėn, todėl visi įvairaus pobūdžio diplomato atsakomybės už prasižengimus klausimai sprendžiami diplomatiniais kanalais. Užsienio diplomatas gali būti paskelbtas nepageidautinu asmeniu (persona non grata) ir už prasižengimus atsako pagal savo valstybės įstatymus.

Dvišalių susitarimų pagrindu privilegijų sąrašą galima išplėsti. Diplomatinėje praktikoje pasitaiko atvejų, kai diplomatai savo noru atsisako imuniteto ir dalyvauja teismuose bei duoda parodymus teisėsaugos organams. Dažniausiai tai kelių eismo įvykių ar nedraugiškų veiksmų to diplomato atžvilgiu nagrinėjimas. Daugiausia nesusipratimų kyla dėl eismo taisyklių pažeidimų. Kelių policijos pareigūnai turėtų žinoti, jog, sustabdę eismo taisyklių pažeidėją diplomatą, jie turi teisę pareikalauti jo dokumentų, užsirašyti reikiamus duomenis, bet neleidžiama patiems atidaryti mašinos durų, nes mašina ir joje tuo metu esantys keleiviai, kaip ir diplomato butas, yra neliečiami. Įvykus sunkesnei avarijai, juo labiau - esant aukų, būtina paprašyti, kad diplomatas pats dalyvautų įforminant reikiamus protokolus, o jam atsisakius tai daryti, jo jokiu būdu nesulaikyti, bet užsirašyti jo diplomatinio paso ar kortelės numerius ir kuo skubiausiai apie įvykį pranešti į Užsienio reikalų ministeriją (URM). Jokių baudų diplomatams skirti negalima. Jei diplomatas yra neblaivus ir atsisako pateikti savo dokumentus, tuomet jis laikomas nenustatytu asmeniu ir gali būti sulaikytas. Apie tai reikia pranešti į URM, o diplomatui būtina leisti susisiekti su savo diplomatine atstovybe. Neblaiviam asmeniui policija turi teisę neleisti vairuoti mašinos, nors vežti jį į blaivyklą ar medicinos įstaigą girtumo laipsniui nustatyti taip pat negalima.

1961 metų Vienos konvencija ir iš visų diplomatų reikalauja gerbti šalies, kurioje jie dirba, įstatymus ir nesikišti į šios šalies vidaus reikalus. Sėkminga užsienio diplomatų veikla labai priklauso nuo to, kaip šalies, kurioje jie yra, vyriausybė suteikia diplomatinį imunitetą ir privilegijas. Jei užsienio pasiuntinybės ir diplomatai įžvelgia jų imuniteto ir privilegijų pažeidimą, jie kreipiasi į Lietuvos URM Valstybinio ir diplomatinio Protokolo tarnybą. Kiekvienas toks atvejis atidžiai ir visapusiškai išnagrinėjamas. Iš Protokolo tarnybos pasiuntinybės taip pat gali gauti informaciją apie įvykius, kuriuose dalyvavo jų darbuotojai ar šeimų nariai.

Atsižvelgiant į užsienio diplomatų teisinį statusą, Protokolo tarnyba nagrinėja incidentus, įvykusius dėl jų kaltės. Dažniausiai tai būna kelių eismo taisyklių pažeidimas. Po objektyvios ir visapusiškos analizės Protokolo tarnyba informuoja tos šalies pasiuntinybę apie pažeidimo pobūdį bei darbuotojo kaltumą (ar nekaltumą). Jei įrodyta jo kaltė, mašina neapdrausta, jis turi atsilyginti už padarytą žalą. Protokolo tarnyba yra tarpininkė tarp nukentėjusiojo organizacijos ar piliečio ir pasiuntinybės. Pasiuntinybės prašymu ji turi būti supažindinta su medžiaga, patvirtinančia pretenziją. Pasiuntinybių ar jų darbuotojų mėginimai abejoti oficialiais tyrimo organų duomenimis, pagrindžiant tai savo tyrimo duomenimis ar kitų darbuotojų - įvykio liudininkų - parodymais, neturi teisinio pagrindo, nes yra subjektyvūs.

Ypatingais atvejais (kai dėl užsienio diplomato ar kito darbuotojo kaltės būna aukų) Protokolo tarnyba tarpininkauja diplomatams padėdama spręsti klausimus diplomatiniais kanalais. Šiuo atveju pažeidėjas gali būti paskelbtas persona non grata (nepageidaujamu asmeniu) arba, susitarus su pasiuntinybe ar užsienio šalimi, apleisti šalį be jokių papildomų sąlygų. Notoje, kurią Protokolo tarnyba paprastai siunčia į

76

pasiuntinybę, išreiškiama viltis, kad įvykio kaltininkas bus patrauktas atsakomybėn pagal savo šalies įstatymus.

Protokolo tarnyba stebi praktinį privilegijų įgyvendinimą. Pirmiausia tai muitinės lengvatos. Valstybė ir jos diplomatinė tarnyba privalo sudaryti tokias darbo ir gyvenimo sąlygas pasiuntinybių personalui, kad nekiltų jokių nepatogumų ir sunkumų, atvirkščiai, jos visaip padėtų sėkmingam darbui. Pavyzdžiui, diplomato atleidimas nuo muitinės apžiūros yra svarbi diplomato privilegija. Ne mažiau svarbu yra bagažo atleidimas nuo muito mokesčių, nes tai tarptautinė norma. Kadangi skirtingose šalyse ši norma skirtingai vykdoma, Protokolo tarnyba siūlo taisyklių sugriežtinimo ar sušvelninimo pataisas.

Muitinės privilegijos, kurias šalis suteikia pasiuntinybių darbuotojams ir jų šeimoms, yra ypatingo pasitikėjimo išraiška. Bet nėra šalies, kurios taisyklėse nebūtų numatyta apžiūros galimybė, jei įtariama, kad įvežami ar išvežami draudžiami daiktai. Valstybė neleidžia, kad diplomatai naudotųsi jiems suteiktomis privilegijomis kenkdami šaliai. Protokolo tarnyba, remdamasi muitinės duomenimis, operatyviai reaguoja į kiekvieną faktą.

8.4. Tarptautinė korespondencija

Formaliai organizacijų, verslo ir kitų institucijų tarptautinė korespondencija gali būti rašoma nacionaline kalba. Bet tai gali adresatams sukelti sunkumų dėl vertimo ir kartu apsunkinti bei užlaikyti klausimo, kuris iškeltas dokumente, sprendimą. Kad to būtų išvengta, rekomenduojama susirašinėti kokia nors trečia kalba. Pasaulyje tam tikslui dažniausiai naudojama anglų kalba, bet susirašinėjant su Prancūzijos partneriais patariama naudotis prancūzų kalba, su Vokietijos - vokiečių, o su kitų Europos Sąjungos šalių atstovais - anglų kalba.

Labiausiai paplitę tarptautinės korespondencijos dokumentai yra šie:1. Dalykinis laiškas;2. Asmeninė (pasirašytina) nota;3. Verbalinė nota;4. Cirkuliacinė nota;5. Atmintinė;6. Memorandumas.

Dalykinis laiškas - tai tarnybinis dokumentas. Kadangi tarptautinėje korespondencijoje dominuoja anglų kalba, tad pateiksime dalykinio laiško reikalavimus ir pavyzdžius rašant šia kalba (8.1 ir 8.2 pav.).

77

8.1 pav. Dalykinio laiško reikalavimai

Antraštė /The Heading/. Antraštėje rašomas tik rašančiojo adresas (vardas ir pavardė nenurodomi). Data sudaro antraštės dalį. Ją reikia rašyti taip: August 12 arba 12 August. Nerašykite skaičių su galūnėmis, pavyzdžiui, 3rd arba 9th. Yra du būdai antraštei parašyti. Ją galima rašyti ir dešiniojoje lapo pusėje, ir kairiojoje, ten, kur rašomas ir vadinamasis vidinis adresas. Šiuo metu dažniausiai rašoma antruoju būdu, kadangi taip kur kas patogiau (žr. 8.2 pav.).

Vidinis adresas (The Inside Address). Vidinis adresas turi būti tas pats, kuris rašomas ant voko. Jį reikia rašyti kairėje lapo pusėje ir dažniausiai didžiosiomis raidėmis. Tarpas tarp datos ir adreso priklauso nuo laiško apimties. Jei laiškas nėra labai ilgas, tam paprastai paliekamos trys tuščios eilutės. Tarp vidinio adreso eilučių paprastai nevartojami skyrybos ženklai. Vidinį adresą galima papildyti, kad atkreiptume dėmesį į reikiamą asmenį. Pavyzdžiui:

Ajax Lumber Company240 BroadwayNew York, N. Y.

Attention of Mr. John Brown(ponui Dž. Braunui)

Pasisveikinimas (The Salutation). Pasisveikinimas rašomas kairiojoje lapo pusėje. Tarp vidinio adreso ir pasisveikinimo praleidžiamos dvi tuščios eilutės, kaip ir tarp pasisveikinimo ir laiško esmės (dėstymo). Po kreipimosi dedamas dvitaškis (:). Dalykiniuose laiškuose dažniausiai pasveikinama taip: “Dear Sir:”. Moteris visada sveikinama “Dear Madam:”, nepaisant jos šeimyninės padėties, t. y. nekreipiant dėmesio į tai, ar ji ištekėjusi, ar ne. Daugelis rašančiųjų vis dar tebesilaiko senos

78

tradicijos ir pasisveikindami vartoja žodį “Dear”, nors rašo tiems žmonėms, kurių pavardę ir vardą žino. Kad adresatas neįsižeistų, verta kreiptis taip: “Dear Mr. Andrews:”.

Laiško esmė (The Body of The Letter). Dalykinis laiškas visada rašomas turint kokį nors tikslą. Ir tas tikslas turi būti išsakytas. Nerašykite nė vieno sakinio, neturinčio ryšio su dėstomu reikalu. Nerašykite neaiškiai ir neužsiminkite apie asmeninius dalykus, nesusijusius su reikalu. Nešvaistykite žodžių bendriems dalykams ar pastaboms. Rašykite laišką aiškiais trumpais sakiniais ir trumpomis pastraipomis.

Dėstydami laiško esmę, rašykite kas antrą eilutę ir palikite dvi tuščias eilutes tarp pastraipų. Labai trumpuose, keliolikos eilučių, laiškuose rašykite kas trečią eilutę ir atitinkamai padidinkite tarpus tarp pastraipų. Sakinio minčiai suformuluoti vartokite ne daugiau kaip 14-17 žodžių ir pastraipas rašykite 6-7 eilučių ilgio. Švarūs balto popieriaus tarpai tarp eilučių ir pastraipų laiške sudaro gerą įspūdį ir patraukia skaitytojo dėmesį, o sugrūsti sakiniai ir pastraipos daro neigiamą poveikį.

Laiško pabaiga (The Complimentary Close). Kai rašoma asmeniškai nepažįstamiems žmonėms, laiškas baigiamas tradicine fraze “Sincerely” arba “Sincerely yours”, kai rašoma draugams - nuoširdžių linkėjimų fraze “Warm regards...”. Frazę “Respectfully yours” (su pagarba) paprastai vartoja pardavėjai, rašantys savo pirkėjams, arba pavaldiniai, rašantys darbdaviui (viršininkui). Frazė “Warmly yours” (Jums ištikima(s)) yra nepageidautina ir jos reiktų vengti. Baigiamosios frazės tik pirmasis žodis pradedamas didžiąją raide po frazės dedamas kablelis. Baigiamoji frazė rašoma praleidus dvi eilutes po laiško dėstymo dešiniojoje lapo pusėje, lygiai ties ta vieta, kur rašoma data. Paskutiniu metu praktikuojama rašyti baigiamąją frazę “Sincerely,” ir kairiojoje lapo pusėje.

Parašas (The Signature). Atspausdinkite savo vardą ir pavardę praleidę 4-5 eilutes nuo laiško pabaigos (close). Laišką įskaitomai pasirašykite dešiniojoje arba kairiojoje lapo pusėje. Moteris, neturinti tokių titulų kaip “Professor” (profesorė) šiais laikais pasirašo “Ms.”, o vyras, neturintis garbės titulų, “Mr.”. Jei moteris pageidauja pasirašyti “Miss” arba “Mrs.”, ji tai rašo lenktiniuose skliaustuose {} atspausdinto vardo ir pavardės kairiojoje pusėje. Atspausdinto vardo ir pavardės apačioje užrašykite einamųjų pareigų pavadinimą (business title), jeigu jį turite.

Kiekvienas dalykinis laiškas būtinai pasirašomas rašalu ar tušinuku ranka, ir pageidaujama, kad jį pasirašytų būtent tas asmuo, kuris dėsto laiške reikalą ar suteikia informaciją. Laikoma blogu tonu palikti tik atspausdintą vardą ir pavardę, o naudoti antspaudą visiškai netinka. Jei kartu su laišku siunčiami ir kiti dokumentai, pavyzdžiui, sąskaita, kvitas, po parašu, kairiojoje lapo pusėje, parašoma “Enclosure”.

Vakarų šalyse dar naudojami supaprastinti dalykiniai laiškai (8.2 pav.).

79

8.2 pav. Supaprastinto dalykinio laiško reikalavimai

Asmeninė nota (lotyniškai nota - ženklas, pastaba, užrašas) - oficialus diplomatinis vienos valstybės vyriausybės kreipimasis raštu į kitą - siunčiama itin svarbiais klausimais ar informuojant apie kokį nors įvykį pagal atitinkamus diplomatinio protokolo reikalavimus. Pavyzdžiui, asmenine nota pranešama apie šalies pavadinimo ar vyriausybės pasikeitimą, dvišalių santykių reguliavimo reikalus ir t. t. Pasiuntinys siunčia asmenines notas diplomatinio korpuso kolegoms apie savo įgaliojimus ir atsako į tokias pat jų notas; teikia informaciją akreditavimo vietos užsienio reikalų ministrui apie savo laikiną išvykimą ar visam laikui paliekant šią šalį; kai paskiriamas laikinasis reikalų įgaliotinis; kai grįžtama į šalį po laikino išvykimo iš jos bei kitais atvejais. Taip pat asmeninės notos siunčiamos protokoliniais klausimais: tai sveikinimai nacionalinės šventės ir valstybės vadovų asmeninių švenčių progomis, raštai vyriausybės vadovui, užsienio reikalų ministerijai ir kitiems asmenims, su kuriais pasiuntinys arba pasiuntinybės diplomatinis darbuotojas palaiko ryšius, užuojautos dėl mirties.

Asmeninė nota turi šiuos formalius požymius:1. Rašoma pirmuoju asmeniu.2. Spausdinama notos blanke.3. Blanko viršutiniame dešiniajame kampe spausdinamas siuntėjo miesto

pavadinimas (pvz., Vilnius) ir notos išsiuntimo data (numeris notos originale niekada nerašomas).

Asmeninė nota pradedama nuo adresato titulo, pavyzdžiui:Jūsų Ekscelencija (kai kreipiamasi į prezidentą, ambasadorių),Jūsų Karališkoji Didenybe (kai kreipiamasi į karalių),Jūsų Eminencija (kai kreipiamasi į kardinolą).

Asmeninės notos tekstas baigiamas išreiškiant pagarbą arba komplimentą. Tai labai svarbus formalusis ir asmeninės notos elementas. Todėl jam skiriama daug dėmesio. Netinkamai parinktas komplimentas gali būti suprastas kaip tikslingas noras

80

sumažinti asmens, kuriam adresuota asmeninė nota, prestižą. Todėl būtina labai dėmesingai parinkti komplimentą, stengiantis išlaikyti “aukso vidurį".

Rašant ministrui pirmininkui, Seimo ar parlamento pirmininkui, užsienio reikalų ministrui bei kitiems ministrams, ambasadoriams ir jų padėčiai ar rangui tolygiems asmenims, paprastai pradedama tokiais žodžiais: "Prašau Jus (nurodoma pareigos) priimti mano didžiausią pagarbą Jums". Pavyzdžiui: “Prašau Jus, Ekscelencija Ambasadoriau, priimti mano didžiausią pagarbą”. Beje, į žodžius "...labai aukštą pagarbą" bei į kreipinį "Jūsų Didenybe" turi teisę taip pat buvę aukšto rango diplomatai, asmenys, dabar esantys atsargoje ir iki tol turėję teisę į pateiktą išskirtinumą.

Ministro pavaduotojams, departamentų direktoriams, pasiuntiniams ir asmenims, tolygiems pagal padėtį, rašoma: "Prašau Jus (nurodoma padėtis, pvz., Didžiai Gerbiamas Pone) priimti mano didžią pagarbą".

Laikinajam reikalų patikėtiniui, neturinčiam pasiuntinio rango, rašoma: "Prašau Jus, Gerbiamasis pone Laikinasis Reikalų Patikėtini, priimti didžią pagarbą...".

Po to eina asmeninis (asmens, kuris pasiuntė asmeninę notą) parašas. Parašas turi būti aiškus. Spausdinti žemiau parašo pavardę ar pareigas (arba ir tą, ir kitą kartu) to asmens, kuris pasirašė notą, leidžiama, bet nėra būtina, o antspaudas nededamas.

8.5. Neverbalinio bendravimo ypatumai bendraujant su užsieniečiais

Ekspresyvūs verslininkai (pavyzdžiui, italai, brazilai, meksikiečiai ir kt.) mėgsta kalbėti garsiai, kad visi girdėtų. Jie dažnai pakelia balsą, kad atkreiptų dėmesį į svarbią derybų dalį, o jeigu kokią mintį reikia ypatingai pabrėžti, net trenkia kumščiu į stalą. Ekspresyviems žmonėms nesmagu, jei pokalbis netikėtai trumpam nutrūksta. Santūrios kultūros atstovai pauzes tarp žodžių vertina ne mažiau už pačius žodžius. Ekspresyviems verslininkams pašnekovų pertraukimas atrodo normali pokalbio dalis, bet santūrių kultūrų žmonės tokį elgesį laiko nepaprastai šiurkščiu.

Santūriose kultūrose (pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje) garsus balsas reiškia pyktį, o dažni gestai ir besikeičianti mimika verčia manyti, kad žmogus neišauklėtas. Santūrūs, negarsiai kalbantys verslininkai irgi neretai pakliūva į nemalonią padėtį derėdamiesi su ekspresyviais partneriais (rami, tyli bei monotoniška kalba gali būti suvokiama kaip nesvarbi).

Tarptautinio verslo ekspertų nuomone, skirtingų kultūrų atstovų deryboms daugiausia sunkumų gali sudaryti keturi kūno kalbos aspektai.

1. Proksemika ( t.y. asmeninė erdvė ir distancija tarp asmenų). Pavyzdžiui, du anglai, ką tik susitikę pobūvyje, stovės per ištiestą ranką vienas nuo kito. 8.3 paveiksle nurodomos distancijos, ištyrus atstumus tarp tos pat lyties įvairių kultūrų verslininkų.

81

8.3 pav. Ekspresyvios ir santūrios kultūros šalių pavyzdžiai(R. R. Gesteland, 1997)

Pavyzdžiui, amerikiečiai artimu atstumu tarp pašnekovų laiko zoną nuo 15 cm iki 1 m 20 cm, o tolimu – zoną nuo 1 m 20 cm iki 3 m ir daugiau. Prisiartinant ir atsitraukiant nuo pašnekovo galima reguliuoti santykius su juo. Svarbu atkreipti dėmesį į partnerio norus bei jo reakciją laikantis bendravimo atstumų. Dalykiniuose pokalbiuose rusai prieina prie pašnekovo daug arčiau negu amerikiečiai. Tokį atstumo sumažinimą amerikietis gali suvokti kaip “suvereniteto” pažeidimą. Nereikalingą familiarumą, o rusai didinimą gali suprasti kaip santykių šaltumą, perdėtą oficialumą. Pavyzdžiui, teko stebėti vienos konferencijos metu amerikietį ir japoną, kurie kalbėdami po truputį vaikščiojo per kambarį. Amerikietis manė, kad dalykinio pokalbio metu atstumas turi būti 90 cm ir visą laiką žengė žingsnį į šoną, o japonas, kuriam toks atstumas 25 cm, visą laiką artinosi prie jo. Atkreipsime dėmesį į skirtingų tautybių atstumus pokalbio metu (žr. 8.4 pav.).

Atstumas TautaArtimas Arabai, japonai, Pietų Amerikos

gyventojai, prancūzai, negrai, ispanai, italai

Vidutinis Anglai, austrai, vokiečiai, švedai, šveicaraiDidelis Australai, Naujosios Zelandijos gyventojai,

baltieji Šiaurės Amerikos gyventojai

8.4 pav. Tarpasmeninės erdvės ypatumai

2. Haptika( t.y. prisilietimai, fizinis kontaktas). Įvairių kultūrų žmonės paduoda ranką bei pasisveikina įvairiai. Vien Europoje yra daug rankos paspaudimo būdų. Vokiečių rankos paspaudimas tvirtas ir greitas, prancūzų – lengvas, anglų – paprastas ir santūrus. Skandinavijoje yra įprotis ranką paspausti du kartus iš eilės, o po to jūs iš karto atstumiamas, kad aplinkui susidarytų pakankama erdvė. Italijoje ir Graikijoje ranką krato apie minutę ir tuo pačiu gal dešimt kartų švelniai paspaudžia. Arabų pasisveikinimas gana dažnas, švelnus, ilgai trunkantis. Tolimuosiuose Rytuose, t.y. Japonijoje, Taivanyje, Malaizijoje ir kitur fizinis kontaktas nėra mėgstamas, nors šių šalių verslininkai jau įprato trumpo rankos paspaudimo sveikinantis, kai sudaromi

82

prekybiniai sandėriai. Daug europiečių spaudžia ranką kiekvieną kartą susitikę ir išsiskirdami. Šiaurės amerikiečiai spaudžia ranką tvirtai, tačiau rečiau už europiečius.

Dalykiniuose susitikimuose vyrai sveikinasi su moterimis paduodami ir tvirtai paspausdami ranką. Tačiau, susitikus su užsienio prekybos partnerio žmona, nuo rankos paspaudimo reikėtų susilaikyti. Jeigu pristatinėjate kolegą grupei žmonių, pirmiausia prieikite prie vyriausio, aukščiausias pareigas užimančio asmens. Jeigu tenka prisistatyti pačiam, apeikite visus dalyvius iš eilės – taip leisite suprasti, kad jums jie visi lygūs.

Tarptautinio bendravimo praktikoje ranka paspaudžiama ne tik pasisveikinant, bet ir reiškiant galutinį sutikimą, pasitikėjimą bei pagarbą partneriui. Beje, trumpas rankos paspaudimas rodo abejingumą. Drėgnos rankos byloja apie stiprų susijaudinimą. (Svarbu atkreipti dėmesį į individualias žmogaus savybes: yra žmonių, kurių delnai beveik visada drėgni.) Vos vos uždelstas rankos paspaudimas kartu su kitomis neverbalinėmis priemonėmis (šypsena, žvilgsniu) demonstruoja draugiškumą. Bet nereikėtų per ilgai užlaikyti pašnekovo rankos - tai sukeltų “patekimo į spąstus” jausmą ir susierzinimą. Ranka, ištiesta paspausti ir laikoma delnu į viršų, rodo pranašumą. Kartais ranka spaudžiama abiem rankomis. Pavyzdžiui, dešiniąja spaudžiama pašnekovo ranka, o kairiąja ji imama iš kitos pusės. Toks rankų paspaudimas vadinamas “pirštine”, t.y. ranka pašnekovo rankose atsiduria tarsi pirštinėje. Panašaus rankų paspaudimo reikėtų vengti per pirmąjį susitikimą. Kai nusistovės šilti, draugiški ir gana neformalūs santykiai, galima ranką paspausti ir“pirštine”.

3. Okuletika ( t.y. žiūrėjimas tiesiai į akis, akių kontaktas). Skirtingose kultūrose žvilgsnių kontaktai skiriasi. Pas mus priimta šnekantis žiūrėti į pašnekovą. Afrikos tautų kultūroje, atvirkščiai, mandagu kalbantis nežiūrėti į pašnekovą, jeigu jį gerbiame. Rytuose moterys, kurios žiūri vyrui į veidą, laikomos įžūliomis. 8.5. paveiksle pateikiama kontakto akimis įvairovė skirtingose verslo kultūrose.

8.5. pav. Kontakto akimis įvairovė skirtingose verslo kultūrose (R. R. Gesteland, 1997)

4. Kinetika ( t.y. kūno judesiai ir gestai). Tarptautiniams derybininkams ypač svarbūs du kinetikos aspektai: veido mimika ir plaštakų bei rankų judesiai. Ekspresyvūs žmonės labai išraiškingai ir daug gestikuliuoja, norėdami pabrėžti savo žodžius. Santūrių kultūrų atstovai vertina ramesnį neverbalinį elgesį ir nemėgsta atviro emocijų reiškimo. Pietiečiai pasitiki žmonėmis, atvirai rodančiais savo jausmus, ir įtariai žiūri į juos slepiančius. Tuo tarpu japonai ir vokiečiai emocijų demonstravimą gali palaikyti vaikiškumu ir nesubrendėliškumu.

Įvairiose kultūrose gali visiškai skirtis kurio nors gesto, mimikos ar poelgio vertinimas. Pavyzdžiui, įvairiose kultūrose antakių pakėlimas reiškia visiškai skirtingus

83

dalykus. Šiaurės amerikiečiai šia veido išraiška parodo susidomėjimą ar nustebimą; anglai – skeptiškumą; vokiečiai nori pasakyti “Jūs protingas”; filipiniečiai – “Sveiki!”; arabai ištaria “Ne”; azijiečiai išreiškia nepritarimą.

Galvos linktelėjimas daugumoje šalių reiškia “taip”, o papurtymas “ne”. Tačiau, pavyzdžiui, Indijoje, Bulgarijoje, kaip tik atvirkščiai.

Jei kas nors rodo į mus pirštu, mes galime pagalvoti: “Jis visai neišauklėtas”. Šis gestas Tailande laikomas itin pikta panieka ir rodomas tik tuo atveju, kai paliečiama žmogaus galva, kuri laikoma sielos buveine.

Kojos – tai galinti suteršti kūno dalis, ir būtų nepagarbu ištiesti jas sėdint prieš tenykštį gyventoją Arabų šalyse, Indijoje. Musulmonų, induizmo ir budistų kultūrose kairė ranka laikoma nešvaria. Manoma, jog ji turi teršiamųjų savybių, todėl ja draudžiama prisiliesti, ja neleistina nė valgyti.

Savo vizitinę kortelę teisingiausia paduoti dešine ranka, tuo pat metu prilaikant jos alkūnę kairiąja. Pietryčių Azijoje nevalia glostyti vaiko galvos, nes tikima, kad tokiu būdu galima sužaloti vaiko sielą…

Skirtinga neverbalinės kalbos gestų interpretacija atskleidžia vieną iš svarbiausių tarptautinio verslo problemų: mandagus ir tinkamas elgesys vienoje kultūroje gali tapti labai nemandagus ir įžeidžiantis kitoje. Todėl, vykdami į užsienį bei priimdami kitos šalies derybininką (ypač, jeigu jis pirkėjas), nepatingėkite pasidomėti tos šalies papročiais ir kultūra.

Tarp neverbalinio bendravimo priemonių pažymėsime kai kurių gestų naudojimą. Simboliniai gestai. Jiems priklauso, pavyzdžiui, šiandien labai paplitęs daugelyje pasaulio šalių amerikietiškas simbolis “OK”, reiškiantis “viskas gerai”, “viskas tvarkoje” ir perduodamas didžiuoju ir rodomuoju pirštais, kurie tarsi parodo “O” raidę. (Tačiau šis gestas nėra vienprasmis: pavyzdžiui, Prancūzijoje jis gali reikšti nulį, o Japonijoje - pinigus).

Beje, dėl šių gestų būna daugiausia nesusipratimų. Žmonės jais dažniausiai naudojasi, kai gerai nemoka kalbos. Jie mano, kad gestai visose šalyse vienodi. Deja, tokia nuomonė sukuria daug komiškų ir keblių situacijų, Mūsų šalyje į viršų pakeltas nykštys reiškia aukščiausią įvertinimą, o Graikijoje - “užsičiaupk”. JAV šis gestas vienu atveju reiškia “viskas tvarkoje”, o kitu - norą sustabdyti mašiną, o jeigu pirštas smarkiai iškeltas į viršų, tai reiškia necenzūrinį žodį. Galime įsivaizduoti, koks būtų nesusipratimas ar netgi išgąstis amerikiečių veiduose, kai po dalykinio susitikimo vienas iš dalyvių, norėdamas išreikšti pasitenkinimą susitikimu, smarkiai iškeltų didįjį pirštą į viršų. Išvada aiški: jeigu nežinoma tiksli gestų reikšmė, kalbant su užsieniečiu geriau jų visai atsisakyti. Gestai būna arba paprasčiausiai nesuprantami, arba turi kitą reikšmę.

Simbolinių gestų vartojimo intensyvumas skirtingose kultūrose yra labai įvairus. JAV jų vartojama apie 100, Izraelyje - 250.

Iliustruojamieji gestai. Jais paaiškinama tai, kas pasakyta, geriau akcentuojami svarbiausi pokalbio momentai. Pavyzdžiui, parodymas ranka. Šių gestų intensyvumas priklauso nuo temperamento, žmogaus kultūros. “Skaityti” iliustruojamuosius gestus truputį lengviau negu simbolinius, nes pirmieji paaiškina tai, kas pasakyta žodžiais.

Adaptuojami gestai paprastai papildo jausmus ir emocijas. Jie primena vaiko reakcijas ir atsiranda streso, susijaudinimo metu, tampa pirmaisiais pergyvenimo požymiais. Pavyzdžiui, jeigu žmogus susijaudinęs, jis gali judinti ausies spenelį arba rūbo atbrailą, o esant ypač sunkiai situacijai - kasyti pakaušį. Pokalbių, derybų metu svarbu tai, kada pasirodo tam tikras gestas ir koks yra bendras pokalbio kontekstas.

Gestų kalba labai ištobulinta arabų pasaulyje. Jeigu policininkas ar valdininkas suduoda vienos rankos briauna į kitos rankos sulenkimą netoli alkūnės, tai jis siūlo parodyti dokumentus. Ištiesta į priekį ranka delnu žemyn, pirštais darant grandymo judesius ore, simbolizuoja prašymą prieiti, prisiartinti. Jeigu arabui patinka jūsų sąmojis,

84

jis impulsyviai griebs jūsų delną ir savo pirštais garsiai pliaukšės į jį. Tas pats gestas reiškia, jog sutinkama sudaryti sandorį. Trumpas galvos judesys atgal, pakeliant barzdą ir antakius, reiškia neigimą.

Visose Artimųjų Rytų šalyse trys pirštai, sudėti žiupsneliu ir pakelti į viršų, reiškia prašymą neskubėti, palaukti minutėlę. Jeigu toks gestas parodomas per priekyje važiuojančios mašinos langą, tai reiškia įspėjimą “atsargiau, priekyje pavojus”.

8.6. UŽSIENIO VERSLO KULTŪRŲ ASPEKTAI

Verslo institucijoms būdingas dvejopas verslininkų kultūrų pasiskirstymas (R. R. Gesteland, 1997):

1. orientacija į dalykinius reikalus (OR);2. orientacija į tarpusavio santykius (OS) (žr. 8.6 paveikslą).

Verslininkai, orientuoti į dalykinius reikalus (OR), daugiausia dėmesio skiria užduotims. OR verslininkai mano, kad jų partneriai, atstovaujantys OS kultūrai, dažnai be reikalo atidėlioja sprendimus, neturi savo nuomonės, yra tiesiog nenuspėjami. Kadangi OR žmonės yra dalykiški ir gana lengvai pradeda dirbti su nepažįstamais, eksporto rinkodarininkai paprastai gali užmegzti tiesioginį kontaktą su potencialiais pirkėjais tose rinkose. Pavyzdžiui, JAV verslininkai išaugę itin dinamiškoje, įvairių kultūrų visuomenėje, dalykinius reikalus su nepažįstamais kolegomis aptaria gana lengvai. Tokį atvirumą iliustruoja e-marketingo populiarumas (kasmet amerikiečiai perka gaminių ir paslaugų už daugiau kaip 300 milijardų dolerių iš visiškai nepažįstamų asmenų per internetą). Į reikalus orientuotose kultūrose rinkodarininkai gali užmegzti kontaktą su perspektyviu pirkėju be jokio išankstinio paruošimo ar ryšių.

OR verslininkai labai pasitiki raštiškomis sutartimis, derybose dažnai dalyvauja teisininkas, su kuriuo konsultuojamasi. Griežtai į tarpusavio santykius orientuotose rinkose verslo ryšius (OS) galima pradėti tik tada, kai pažįstate reikalingus asmenis arba gebate suruošti viską taip, kad būtumėte jiems pristatyti. Tie verslininkai, kurie orientuojasi į tarpusavio santykius (OS), akcentuoja dėmesį žmonėms. (OS kultūrose planuojama užmegzti ryšius su galimu klientu ar partneriu netiesiogiai - tarptautinės mugės ar prekybos misijos metu, arba padedami trečiosios šalies pristatymo (tam tinka aukštas pareigas užimantis asmuo arba organizacija, pažįstama abiem pusėms).

Verslo derybos paprastai trunka ilgiau OS kultūrose nei OR šalyse. OS rinkose pirmiausia susidraugaujama, o tik paskui sudaromas sandėris (nepasitikėjimas nepažįstamais asmenimis, ypač užsieniečiais, dažnai verčia pareigūnus delsti). Pavyzdžiui, “Vokswagen” bendrovei prireikė devynerius metus trukusių derybų, kad susitartų su Kinijos valdžia dėl automobilių gamyklos statybos) – reikėjo ilgo derybų periodo bei kantrybės.

85

8.6 pav. Verslo kultūrų pasiskirstymas – orientacija į dalykinius reikalus ir orientacija į tarpusavio santykius (R. R. Gesteland, 1997)

OR bei OS verslo kultūros skiriasi ir savo bendravimo būdu. Derybininkai iš OR šalių vertina tiesią, atvirą, nesudėtingą kalbą, o derybininkai iš OS dažnai mieliau vartoja netiesioginį, subtilų, vingrų stilių (šis skirtumas dažnas būna nesusipratimų tarp OS ir OR verslo žmonių šaltinis). OS derybininkai pirmenybę teikia harmoningiems ir sklandiems tarpusavio santykiams. Jie slepia savo emocijas (ypač neigiamas), stengiasi išsaugoti harmoniją, atidžiai kontroliuodami savo kalbą ir veiksmus, kad neįžeistų ir neįstumtų aplinkinių į nemalonią padėtį (šios kultūros atstovai nekantravimo, susierzinimo, nusivylimo ar pykčio rodymą suvokia kaip harmonijos ardymą ir laiko tai šiurkštumu ir įžeidimu).

Daugelis japonų, kinų ir Pietryčių Azijos žmonių “ne” laiko beveik nepriimtinu žodeliu. Kad neįžeistų, jie verčiau sumurmės: “Tai gali būti sunku” arba “Mes turime į tai pasigilinti”. Pavyzdžiui, daugelis atvykstančiųjų į Japoniją mano pasiekę susitarimą, nes jų partneriai keletą kartų pasakė “taip” (lydėdami tą “taip” daugybe šypsenų ir palinksėjimų). Tačiau tai nebūtinai reiškia sutikimą. Neužmirškite, kad japonai bet kuria kaina vengia nuomonių priešiškumo arba konfrontacijos. Jeigu jie priversti atsakyti į tiesiai užduotą klausimą, galvoja, kad privalo sutikti, nenorėdami sudrumsti jūsų harmonijos. Jie nemato jokios problemos dėl to, kad vėliau pasirodys su visiškai priešingu sprendimu, priimtu kompanijos reikalų gerovės vardan. Mandagus azijiečių, arabų, afrikiečių ir lotynų amerikiečių bendravimo būdas padeda išsaugoti harmoniją. To, ką jie sako prie derybų stalo, tikroji prasmė dažnai būna tik numanoma, t.y. prasmė aiškėja iš konteksto. JAV antropologas E. T. Hallas sugalvojo šias kultūras pavadino plataus konteksto kultūromis. Kai kalba Lietuvos verslo žmonės ir kiti šiaurės europiečiai didžioji prasmės dalis būna akivaizdi, t.y. išreiškiama žodžiais (klausytojas sugeba suprasti, kas sakoma, nekreipdamas ypatingo dėmesio į kontekstą). E. T. Hallas tai pavadino siauro konteksto kultūromis (pvz., toks Danijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos verslininkų elgesys) (R. R. Gesteland, 1997).

Specialistai atkreipia dėmesį formalias ir neformalias verslo kultūras (žr. 8.7. pav.). Pirmosioms būdingos hierarchinės struktūros, kuriose yra skirtingų lygių darbuotojai. Formalios kultūros labiau vertina egalitarines (pranc. egalitaire – lygybė) bendruomenes su skirtumais, pažymi narių lygybę. Laisvesnis bendravimas gali piktinti aukšto rango žmones iš hierarchinių kultūrų, kita vertus, neformalių kultūrų atstovai gali palaikyti formalaus elgesio partnerius per daug sureikšminančiais užimamų pareigų svarbą. Tad būtina įvertinti skirtingų kultūrų verslininkų elgesį.

86

Europoje formalūs kreipiniai (pavardėmis, pareigomis, laipsniais, titulais) yra vieni svarbiausių būdų parodyti pagarbą aukšto rango ar titulo asmenims. Kilmė, išsilavinimas taip pat gali suteikti aukštesnį statusą. Lotynų Amerikoje ir didžiojoje Europos dalyje aukštesnė padėtis priskiriama žmogui, sugebančiam protingai kalbėtis apie meną, muziką, literatūrą, istoriją, filosofiją, o ne vien apie verslą.

8.7 pav. Formalios ir neformalios verslo kultūros (R. R. Gesteland, 1997)

Formalių kultūrų atstovai linkę vertinti žmones pagal amžių, lytį ir užimamas pareigas. Tai būdinga Japonijai, Pietų Korėjai, Saudo Arabijai, kur vyrai verslo pasaulyje tradiciškai turi prioritetų prieš moteris ir pradedančius verslininkus. Jauniems eksporto specialistams, dirbant su hierarchinių kultūrų pirkėjais, rekomenduojama laikytis šių taisyklių:

1. Pasistengti, kad jus pristatytu pats vyriausias rangu vyras;2. Sukaupti profesinių žinių ir įrodyti jas darbe – tai suteikia jums aukštą

statusą;3. Susipažinkite su vietos protokolu (išmokti kaip reikšti pagarbą

nepadlaižiaujant).Skirtingose kultūrose svarbus bendravimo aspektas – punktualumas. Jeigu

pusvalandį pavėluosite Ispanijoje, tai jums atleis, bet jeigu daugiau kaip penkias minutes pavėluosite Niujorke – tai derybos gali pasibaigti net neprasidėjusios: griežtai traktuojančiose laiką bendruomenėse punktualumas yra privaloma savybė. Ten sudaromos griežtos dienotvarkės, o dalykiniai susitikimai pertraukiami labai retai. Mokslininkai šias tikslų laiką vertinančias kultūras pavadino monochroniškomis (graik. monos – vienas, chronos – laikas), o priešingos – polichroniškos visuomenės, kuriose mažiau dėmesio skiriama punktualumui. Jų atstovai – 8. 8 paveiksle.

87

8.8 pav. Orientavimasis į laiką ir dienotvarkes įvairiose verslo kultūrose (R. R. Gesteland, 1997)

Paveiksle pastebime, kad šaltesnio klimato verslo kultūros atstovai griežtai traktuoja laiką, o karštesnio klimato kultūros požiūris į laiką kur kas laisvesnis. “Svarbiausia – būkite kantrūs! Sudarydami sandėrį ar pasirašydami sutartį, atminkite, kad polichroniškose kultūrose santykiai reiškia kur kas daugiau nei prievarta primesti terminai. Planuodami turėkite kuo didesnę laiko atsargą ir kuo artimiau (geriausiai – susitikinėti asmeniškai) bendraukite su partneriais”, - apie polichroniškas verslo kultūras rašoma (J. Almonaitienė ir kt., 2001).

Skirtingas laiko ir dienotvarkių supratimas gali sukelti konfliktų. Griežtai pagal darbotvarkę dirbantys žmonės laisviau laiką traktuojančius kolegas ima laikyti nedrausmingais ir nemandagiais žmonėmis. Tuo tarpu pastarieji pirmuosius neretai mano esant smulkmeniškais pedantais, vergaujančiais pačių susikurtomis elgesio taisyklėmis. Lietuvos, Vokietijos, Italijos ir kitų šalių rinkos specialistai teigia, kad, atvykęs į susitikimą prieš penkias minutes, parodysite, jog jums, kaip ir jūsų klientui, itin svarbus laikas. Šioje monochroniškoje kultūroje sampratos “punktualumas” ir “patikimumas” labai susijusios.

8.7.Tarptautiniai vizitai ir priėmimai

Tarptautiniame bendravime vizitai skirstomi į penkias grupes:1. Oficialiuosius(Vakarų šalyse dar yra vadinamasis valstybinis vizitas (angl. State

visit), kai su oficialiu vizitu lankosi valstybės vadovas);2. Darbo;3. Neoficialiuosius;4. Tranzitu (vykstant per konkrečią valstybę);5. Mandagumo.

Valstybinis vizitas nuo kitų skiriasi ir trukme (jis trunka ne mažiau kaip tris dienas), ir iškilmingumu bei specialiu protokolu. Valstybės vadovas į bet kurią užsienio šalį gali vykti valstybinio vizito tik vieną kartą per savo kadenciją (Lietuvoje - per 5 metus). Jo pavyzdys yra Prezidento Algirdo Brazausko vizitas į Švediją 1995 metų lapkričio 21 - 23 dienomis. Tai buvo pirmasis mūsų šalies vadovo valstybinis vizitas po sovietinės okupacijos atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.

88

Oficialusis vizitas. Tai aukščiausio lygio, didelės politinės reikšmės vizitas. Čia tiksliai laikomasi ceremonialo tiek sutinkant (palydint) aukštus svečius, tiek organizuojant kitus renginius (oficialius pusryčius, pietus, priėmimus, susitikimus su visuomene, teatrų ar kitų objektų lankymą ir t.t.).

Oficialusis vizitas dažniausiai baigiasi konkretaus politinio dokumento pasirašymu. Tokio vizito pavyzdys – Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus vizitas į Graikiją 2002 m. gegužės 13-15 d.

Darbo vizitas. Tai vizitas, kurio metu verslo atstovai atvyksta į Lietuvą arba išvyksta į užsienį konsultacijoms, nuomonių pasikeitimui, dalyvauti tarptautiniuose pasitarimuose bei konferencijose, pasirašyti konkrečių susitarimų ir pan. Dažniausiai tarptautiniai susitarimai įforminami sutartimi (angl. Treaty), susitarimu (agreement), sutarimu (arrangement), konvencija (convention), deklaracija (declaration), bendruoju aktu (general act), laikinuoju susitarimu (modus vivendi), posėdžio protokolu (proces-verbale), protokolu (protocol) bei statutu (statute).

Darbo vizito metu, skirtingai nuo oficialių vizitų, ceremonialas yra minimalus. Dažniausiai organizuojamas tik vienas protokolinis renginys - pietūs ar pusryčiai. Vizito organizavimas nukreiptas tik pagrindiniam tikslui - deryboms ar konsultacijoms. Darbo vizitai paprastai yra trumpalaikiai.

Neoficialusis vizitas. Tai vizitas, kurio metu užsienio valstybės atstovai atvyksta į Lietuvą poilsiauti, gydytis, asmeniniais reikalais ar kaip turistai. Tokio vizito metu oficialūs protokoliniai renginiai neorganizuojami.

Vizitas tranzitu. Šiam vizitui priskiriami trumpalaikiai užsienio valstybių delegacijų, vykstančių tranzitu per Lietuvos teritoriją, lankymaisi. Svečiai trumpam sustoja kuriame nors mūsų krašto mieste. Ten gali būti organizuoti kai kurie protokoliniai renginiai. Tokio vizito metu, iš anksto susitarus, gali būti organizuoti svečių ir šeimininkų susitikimai bei pokalbiai.

Mandagumo vizitas. Prieš pradedant dalykinę vizito dalį, garbingas svečias (užsienio delegacijos vadovas) dažnai apsilanko priimančioje organizacijoje. Tai - mandagumo (protokolinis) vizitas.

Sutartu laiku svečią įstaigos vestibiulyje pasitinka šeimininko įgaliotas asmuo, kuris palydi iki vadovo (jis pats pasitinka tik ypač gerbiamus svečius) kabineto.

Protokolo reikalavimus geriausiai atitinka 8.9 paveiksle pavaizduota pokalbio vieta, kurioje greta staliuko yra krėslai ir ištaigingas minkštasuolis. Svečias sodinamas taip, kad šeimininkui jis būtų dešinėje. Jei delegacijos vadovas yra su dama, jai skiriama vieta svečio dešinėje ant minkštasuolio.

8.9 pav. Mandagumo vizito pokalbių vietos schema

89

Priėmimai yra viena pagrindinių įvairių organizacijų bei oficialių asmenų ir partnerių ryšių plėtojimo priemonė. Jie organizuojami parodant pagarbą atskiriems asmenims ar atvykusiai į šalį delegacijai. Dažniausiai naudojamos šios priėmimo rūšys:

1. Taurė šampano (pranc. coup de champagne) arba taurė vyno (pranc. vin d’Honneur). Ši priėmimų rūšis labiausiai paplitusi bendravimo praktikoje. Priėmimas dažniausiai vyksta nuo 12 iki 13 valandos. Jo metu paprastai paduodamas ne tik šampanas - galima užsisakyti ir degtinės, viskio ar vyno. Užkandžiai nebūtini, tačiau nebus klaidos, jei bus pasiūlyta sumuštinių, mažų pyragaičių, vaisių, riešutų. Svečiai vaišinami stovint. Ši priėmimo rūšis patogi tuo, kad užima mažai laiko ir nereikia sudėtingo pasiruošimo. Tačiau toks priėmimas laikomas mažiau pagarbiu.

2. Pusryčiai (angl. Lunch). Rengiami dieną - tarp 12 ir 15 valandos ir trunka apie 1,5 valandos. Labiausiai paplitęs pusryčių laikas nuo 12 iki 13 valandos. Pusryčių meniu parenkamas atsižvelgiant į esamas šalyje tradicijas ir susideda iš šaltų užkandžių, karšto patiekalo ir deserto. Paprastai per pusryčius sriuba nevalgoma, nors etiketas tam neprieštarauja. Prieš pusryčius vaišinama aperityviniais gėrimais. Nuo senų laikų buvo žinomi tam tikri augalai, turintys savybę atgaivinti arba “atverti” (pranc. “aperire” - atverti) apetitą. Aperityvai (pranc. “aperitifs” – nestiprūs, apetitą žadinantys svaigieji gėrimai) - tai gėrimai, pagaminti vynų pagrindu (pvz., vermutas), antpilai, trauktinės ir kt. Geriausia vengti labai stiprių alkoholinių gėrimų, kurie gali pakenkti skonio receptoriams. Kai kuriems svečiams labiau patinka šampano taurė.

Per pusryčius patiekiami patiekalus atitinkantys gėrimai, mineralinis vanduo, sultys. Po pusryčių pasiūloma kavos ar arbatos, konjako arba likerio. Apranga nurodoma kvietime.

3. Arbata (angl. Tea). Toks priėmimas organizuojamas dažniausiai moterims nuo 16 iki 18 valandos. Tačiau yra šalių, kur toks priėmimas laikomas oficialiu ir į jį kviečiami vyrai. Pavyzdžiui, Turkijoje šis priėmimas rengiamas vadovaujančių veikėjų vardu aukštų svečių garbei.

Arbatai dengiami vienas ar keli stalai (priklauso nuo pakviestų asmenų skaičiaus), paduodami konditerijos ir kt. gaminiai, vaisiai, desertiniai ar sausi vynai, sultys bei mineralinis vanduo. Užkandžiai (sumuštiniai su ikra, žuvimi, sūriu) prie arbatos paduodami retai arba jų būna labai mažai. Šis renginys užtrunka 1-1,5 valandos, apranga - kaip ir per pusryčius.

4. Žurfiksas (pranc. Jour fix). Šį priėmimą rengia užsienio reikalų ministro žmona arba kito tolygaus vadovo (arba ambasadoriaus) žmona vieną kartą per savaitę. Paprastai renginys vyksta tradiciškai tą pačią dieną ir tą pačią valandą visą rudens ir žiemos sezoną arba nuo pavasario iki vasaros. Kvietimai į tokius priėmimus išdalijami vieną kartą sezono pradžioje ir galioja iki sezono pabaigos (jeigu negaunamas specialus pranešimas apie laikiną pertrauką). Gavusieji kvietimą į žirfiksą gali eiti be papildomo pakvietimo. Laiko trukme vaišėms ir apsirengimo forma šis priėmimas nesiskiria nuo arbatos priėmimo. Kartais tokie priėmimai sutampa su muzikos ar literatūros vakarais. Į žurfiksą kviečiamos moterys bei vyrai.

5. Furšetas (pranc. A la fourchette). Šiuo būdu priimant svečius galima pavaišinti daug pakviestųjų mažoje patalpoje. Toks priėmimas prasideda 17-20 valandą ir tęsiasi iki dviejų valandų. Ten vaišės - įvairūs šalti užkandžiai, konditerijos gaminiai ir vaisiai. Kartais paduodami ir karšti užkandžiai, valgomi tik su šakute. Vaišės neturi būti gausios. Tokio tipo priėmimuose gėrimai statomi ant stalų arba iš karto supilstomi į taures ir padavėjų išnešiojami. Kartais vienoje salėje ruošiamas bufetas, kuriame padavėjai įpila norintiems gėrimų.

Šie priėmimai pravedami stovint, švedų stalo pavyzdžiu. Svečiai prieina prie stalo, įsideda užkandžių į lėkštutes ir nueina nuo stalo, kad duotų galimybę apsitarnauti ir kitiems svečiams. Stalus su vaisiais rekomenduojama statyti ne salės ar kambario

90

viduryje, bet išilgai sienų su nedideliais tarpais nuo jų, kad galėtų prieiti aptarnaujantis personalas. Salės arba kambario centras turi būti paskirtas svečiams. Apsirengimo forma – išeiginis kostiumas arba smokingas (tai priklauso nuo konkretaus atvejo, kuris nurodomas kvietime).

6. Kokteilis (angl. Coctail) taip pat rengiamas tarp 17-20 val. ir tęsiasi 1,5 val. Skirtingai nuo furšeto, nėra dengiami stalai, o užkandžius ir gėrimus nešioja padavėjai. Šių priėmimų metu svečiai vaišinami ir bendrauja tarpusavyje stovėdami bei prieidami vieni prie kitų. Salėje būna nedideli staliukai su cigaretėmis, degtukais, peleninėmis ir servetėlėmis.

7. Iškilmingieji pietūs (pranc. Dinner). Tai itin garbinga priėmimo forma. Jie prasideda 19-21 valandą. Pietų meniu priklauso nuo vietinių tradicijų: 1-2 šalti (žuvies ir mėsos) užkandžiai, mišrainės, sriuba, 1-2 karšti mėsos (žuvies) patiekalai ir desertas (želė, kremai, saldumynai, vaisiai) ir kt. Po pietų svetainėje duodama kava arba arbata.

Gėrimai - tokie patys kaip ir per pusryčius. Prieš pietus svečiams pasiūloma gėrimų: aperityvų, degtinės, viskio, sauso vyno ir kt.

Pietų trukmė - 2-3 valandos: už stalo - apytiksliai valanda, o likęs laikas - svetainėje.

Kai kuriais oficialiais atvejais iš karto po pietų rengiamas furšeto ar kokteilio priėmimas. Tai pati garbingiausia priėmimo forma. Po pietų garbingiausi svečiai eina į antrąjį priėmimą, kuriame jau būna susirinkę kiti svečiai, pakviesti tik į šį priėmimą. Toks dviejų priėmimų derinys rengiamas tik dalyvaujant valstybės vadovui ar kitam asmeniui, užimančiam labai aukštą postą.

Kai kada vartojamas kuklesnis pietų variantas. Šis priėmimas nuo tradicinių pietų skiriasi tokiomis ypatybėmis: svečiai sėdasi už atskirų stalų po 5-6 žmones, vaišės vyksta savitarnos principu, t. y. svečiai patys ima maistą, kuris sudėtas ant atskiro stalo. Ši rūšis mažiau oficiali ir mažiau garbinga. Aprangos forma nurodoma kvietime.

Vakarienė (angl. Supper). Ji prasideda 21 valandą ir vėliau. Vakarienės meniu ir gėrimai tokie patys kaip ir pietų.

Apsirengimo forma – kostiumas, smokingas arba frakas, moterims – vakariniai rūbai (nurodoma kvietime).

Iš esmės vakarienė nuo pietų skiriasi tik laiku – prasideda ne anksčiau kaip 21 valandą.

Kiti priėmimai. Prie jų priskiriami kino seansai, muzikos ir literatūros vakarai, spaudos konferencijos, draugystės vakarai, susitikimai žaisti šachmatais, kitokius sportinius žaidimus ir kt. Vaišės būna lengvos.

8.8. Tarptautinių vizitų ir priėmimų vadybos ypatumai

Prieš atvykstant užsieniečių delegacijai priimantieji parengia du renginio projektus: bendrąją programą ir scenarijų.

Bendrojoje programoje numatomi šie darbai (bei atsakingi už juos asmenys):1. Delegacijos sutikimas;2. Vizito dalykinė programa (susitikimai, seminarai, pokalbiai,

dokumentų pasirašymas ir kt.);3. Priėmimai (pusryčiai, pietūs, vakarienė ir kt.);4. Kultūros renginiai;5. Išvykos po šalį;6. Delegacijos palydos.

Rengiant delegacijų priėmimo scenarijų iki smulkmenų numatomi visi organizaciniai darbai, planuojamas laikas, jų atlikėjai bei techninės priemonės.

91

Pavyzdžiui, delegacijos sutikimui akcentuotina: sutinkančiųjų asmenų sudėtis; kas, kada ir kam įteiks gėlių; sveikinimo kalbos; aprūpinimas transportu; apgyvendinimas ir kt.

Jei delegacijos vadovas bei grupės nariai atvyksta su žmonomis, numatomos atskiros programos joms bei jas lydintiems asmenims.

Priėmimo scenarijuje svarbi vieta tenka protokolinei rangų sekai. Ji lemia eilės tvarką, kurios laikantis reikėtų sveikinti (garbės) svečius.

Protokolinės rangų sekos principas (pagal Vokietijos FR protokolą):- to paties rango užsieniečiai prieš tėvynainius;- teisėjai prieš bažnyčių atstovus;- moteris (dama) prieš vyrą (poną) (netaikoma žmonoms, kurios rangų

sekoje turi savo vyro rangą);- senesni svečiai prieš jaunesnius (atsižvelgiant ir į amžių, ir į tarnybos

trukmę);- svetimos institucijos darbuotojai prieš to paties rango savos institucijos

darbuotojus.

Prieš rengdami svečių vizito bendrąją programą, šeimininkai privalo gerai išsiaiškinti užsienio svečių atvykimo tikslus, buvimo laiką, svarstytinus klausimus, asmeninę sudėtį. Sudarant programą, būtina atsižvelgti į delegacijos pobūdį ir šalį, iš kurios atvyksta svečiai, jų pageidavimus (jei jie buvo pareikšti iš anksto), pasirūpinti vertėju, aptarti sutikimo ir palydų tvarką. asmeninę sutinkančiųjų sudėtį, gėlių įteikimą (jei jos bus teikiamos), bagažo nuvežimą į viešbutį, oficialių priėmimų organizavimą, kviečiamų į priėmimus asmenų sąrašą, sudaryti svečių susodinimo prie stalo schemą ir t.t.

Priimančioji pusė privalo sutikti ir išlydėti svečius, organizuoti jų vežiojimą ir maitinimą, tarpininkauti sprendžiant iškilusius klausimus, nesusijusius su oficialia svečių viešnagės programa. Atsižvelgiant į delegacijos sudėtį, jų žinias apie Lietuvą, specifinius šalies, iš kurios jie atvyko, bruožus, be oficialios (darbinės) programos, reikia pasirūpinti ir turiningu užsienio svečių poilsiu (teatru, sporto varžybomis ir kt.). Rekomenduojama parengti ir įteikti užsienio svečiams atskirą programą, kurioje nurodomi tik pagrindiniai momentai: pusryčių, pietų bei vakarienės laikas, susitikimų laikas ir asmenų, su kuriais susitiks svečias, pavardės bei pareigos, kultūrinių renginių laikas ir išvykimo iš Lietuvos laikas. Pageidautina, kad šios įteikiamos svečiams programos būtų nedidelio formato.

Sutinkant svečius, būtina laikytis vadinamojo vienodo lygio principo. Tai reiškia, kad sutinkantis asmuo negali būti pagal pareigas aukščiau už sutinkamąjį (ministras neturėtų sutikti ministro pavaduotojo, direktorius - direktoriaus pavaduotojo, rektorius - prorektoriaus ir pan.). Šis vienodo lygio principas turi tik vieną išimtį - sutinkantis asmuo pagal pareigas gali būti vienu rangu žemesnis už svečią, bet ne atvirkščiai. Asmenys, sutinkantys svečius, privalo tiksliai žinoti sutikimo ceremonijos schemą: kas ir kur turi stovėti, kas pirmas prieis prie atvykusių, kas ir kada įteiks gėlių, kas pristatys kitus sutinkančius asmenis (kurie paprastai turėtų sustoti į gretą, kad patogiau būtų pasisveikinti). Šeimininkų uždavinys - sutikimą organizuoti greitai ir tiksliai, jokiu būdu nesiūlyti svečiams eiti pirmiems, o vesti juos (kadangi jie nežino kelio). Tokio pat principo reikia laikytis ir išlydint svečius. Pagal tarptautinį etiketą išlydėti turi tie asmenys, kurie juos pasitiko.

Svečiams atvykus, šeimininkai privalo su jais aptarti svečių buvimo programą, paaiškinti numatytų konkrečių renginių tikslus, išklausyti svečių pageidavimus ir pasiūlymus. Jei aptarimo metu svečiai pareiškia daugiau pageidavimų (apie kuriuos iš anksto nebuvo tartasi), galutinį atsakymą reikėtų duoti tik gerai išsiaiškinus visas aplinkybes ir tų pageidavimų įgyvendinimo galimybes. Darbo praktikoje yra daug atvejų,

92

kai šeimininkai piktnaudžiauja neapgalvotais ir neatsakingais pažadais. Svarbu, kad programai aptarti būtų skirta pakankamai laiko ir jauki patalpa, kurioje niekas netrukdytų (nerekomenduojame darbo kabineto - telefono skambučiai, lankytojai ir pan.). Aptarus ir svečiams pritarus pateiktai programai, ją vykdyti privalu tiek šeimininkams, tiek svečiams.

Vykdant svečių viešnagės programą, turbūt svarbiausia - laikytis punktualumo ir vizitų trukmės tikslumo. Šiuo principu būtina vadovautis tiek dalykiniuose pokalbiuose, tiek kultūrinės programos metu. Įvairiose organizacijose, žinybose ar įmonėse jau yra nusistovėjusi svečių priėmimo "technologija", tačiau daugelis vadovų mano, jog kuo daugiau objektų parodysi ar kuo daugiau informacijos pateiksi svečiui, tuo geriau. Šis svečių "persotinimo" informacija sindromas gana paplitęs pas mus.

Dažnai svečių garbei organizuojami priėmimai ir įvairios vaišės. Kartais tai organizuoja ir patys svečiai. Pastaruoju atveju būtina visaip padėti svečiams. Rengiant priėmimą, reikia numatyti jų pobūdį, sudaryti kviestinių sąrašą, išsiuntinėti kvietimus, paruošti susodinimo schemą, sudaryti meniu, pasirūpinti stalų serviravimu ir svečių aptarnavimu, parengti tostus bei iškilmingas kalbas, aptarti svečių priėmimą pobūvyje ir kita.

Vizito programa rengiama dviem kalbomis - svečio ir lietuvių. Be to, parengiama informacinė medžiaga apie objektus, miestus, gyvenvietes, numatytus lankymo plane. Kitas svarbus dokumentas - svečių apgyvendinimo lydraštis, kuris taip pat spausdinamas dviem kalbomis. Jame yra visų svečių sąrašas (pradedant vyriausiuoju), nurodant jų gyvenimo vietas (rezidencija, viešbutis ar kita), telefono numerius. Be to, parengiami kvietimai į įvairius protokolinius renginius.

Tais atvejais, kai prieš aukšto lygio delegacijos vizitą į mūsų šalį atvyksta svečio šalies parengiamoji grupė, šis darbas atliekamas kartu su ja, o kitais atvejais - su svečio šalies pasiuntinybe. Prieš kiekvieną vizitą reikėtų pasirūpinti svečio valstybės vėliava, pasiteirauti apie asmeninius aukšto svečio atributus (jei jis turi) ir kt.

Susodinimas į automobilius. Vietos automobiliuose skirstomos į prestižines ir mažiau garbingas. Garbingiausia vieta laikoma dešinėje ant užpakalinės sėdynės (pagal automobilio judėjimo kryptį). Pirmasis įsodinamas ir išlaipinamas garbingiausias asmuo. Greta jo automobilyje sėdi sutinkančios grupės vadovas, o šalia vairuotojo - vertėjas (8.10 pav.). Jei delegacijos vadovas atvyko su žmona, tai rekomenduojama sodinti pagal schemą, pateiktą 8.11 paveiksle. Jei delegacijai skiriami daugiaviečiai automobiliai, susodinama pagal 8.12 paveiksle pateiktą schemą. Daugiaviečiuose automobiliuose su atlenkiamomis sėdynėmis susodinama pagal 8.13 paveikslo schemą. Kai žmonių mažiau nei sėdimų vietų, sodinama tik galinėse sėdynėse. Jei transportui naudojamas asmeninis automobilis, garbingiausia vieta svečiui yra greta vairuotojo. Priminsime, jog vairuotojas ar vertėjas privalo svečiams atidaryti bei uždaryti automobilio duris.

Užsieniečių delegacija palydima į viešbutį. Palaukę, kol bus sutvarkyti apgyvendinimo formalumai, bei sutarę dėl mandagumo (protokolinio) vizito, sutinkantieji atsisveikina viešbučio vestibiulyje.

93

1 2

3 Vairuotojas

8.10 pav. Susodinimo automobilyje schema:

1 - delegacijos vadovas; 2 - sutinkančios grupės vadovas;3 - vertėjas (apsauga).

1 2 1” 2”

3 Vairuotojas 3” Vairuotojas

8.11 pav. Susodinimo automobilyje schema:

1 ir 1”n - delegacijos vadovas ir jo žmona; 2 ir 2” - sutinkančios grupės vadovas ir jo žmona;3 ir 3” - vertėjai (apsauga)

1 3 2 1” 3” 2”

4 5 4” 5”

Vairuotojas Vairuotojas

8.12 pav. Penkių svečių susodinimo automobilyje schema

94

1 2

3 4

5

6

8.13 pav. Susodinimo automobilyje su atlenkiamomis sėdynėmis schema:

1 ir 1” - garbinigiausias svečias ir jo žmona; 2 ir 2” - sutinkančios grupės vadovas ir jo žmona; 3, 4, 5 ir 3”, 4”, 5” - kiti svečiai ar sutinkantieji bei jų žmonos; 6 ir 6”- vairuotojas, vertėjai (apsauga)

Priėmimo organizavime svarbūs pasirengimo darbai:1. Priėmimo rūšies pasirinkimas; 2. Kviečiamų svečių sąrašo sudarymas; 3. Kvietimų parengimas ir išsiuntimas; 4. Svečių sodinimo už stalo plano sudarymas pusryčiams, pietums,

vakarienei; 5. Meniu sudarymas; 6. Patalpos paruošimas; 7. Stalų serviravimas; 8. Svečių aptarnavimas; 9. Tostų ir kalbų parengimas; 10. Priėmimo scenarijaus sudarymas (vedimo tvarka).

Priėmimo rūšies pasirinkimas. Priėmimo rūšis priklauso nuo tikslo. Tuo atveju, kada į šalį atvyksta su oficialiu vizitu valstybinė, parlamentinė ar kita delegacija, paprastai vadovo vardu rengiami pusryčiai, pietūs, kokteilio, furšeto, taurės šampano ar kitoks priėmimas svečio garbei. Tačiau visuomet reikia atsižvelgti į šalies protokolo tradicijas. Jos bei numatytos lėšos padės išsirinkti priėmimo rūšį.

Nepatartina rengti priėmimus esant nacionaliniam gedului, kviečiant svečius musulmonus - Ramadano periode.

Kviečiamų svečių sąrašo sudarymas. Vienas iš pagrindinių priėmimo organizavimo elementų yra to sąrašo sudarymas. Atsakingas darbuotojas pirmiausia nustato kviečiamų asmenų skaičių. Šis skaičius neturi viršyti normalių aptarnavimo galimybių bei patalpų, kuriose vyks priėmimas, dydžio. Būtina atsižvelgti ir į procentą svečių, kurie dėl įvairių priežasčių negalės ar atsisakys atvykti į priėmimą. Iš užsieniečių į sąrašą pirmiausia įtraukiami diplomatinio korpuso atstovai (jei jie kviečiami) bei visuomenės veikėjai. Labai atsargiai į kviečiamųjų sąrašą trauktini politinių organizacijų atstovai, taip pat atskiri asmenys, esantys opozicijoje. Į priėmimą (pusryčius, pietus ir t.t.), kuris apima "siaurą ratą", nerekomenduojama kviesti asmenų su ryškiai besiskiriančiomis vienas kito atžvilgiu politinėmis pažiūromis ir pozicijomis. Kad tokie priėmimai praeitų sėkmingai, į juos tikslinga kviesti asmenis, susijusius abipusiais interesais ir draugyste.

Būtina kruopščiai patikrinti kviečiamų į priėmimus asmenų sąrašus. Priešingu atveju gali būti didelių klaidų (pasitaiko, kad kvietime nurodomos neteisingos pareigos ar kita).

95

Kvietimų parengimas ir išsiuntimas.Kvietimai į priėmimą. Kvietime turėtų būti nurodyta:

– kviečiančiojo/osios vardas ir pavardė;

– kviečiamojo asmens vardas, pavardė ir kreipinys;

– pakvietimo proga arba renginio rūšis;

– renginio data ir laikas;

– renginio vieta;

– pastaba kaip rengtis (jei būtina);

– prašymas atsakyti iki...

Kvietimai spausdinami baltame brangaus popieriaus blanke. Pagrindinis kriterijus - estetinė išvaizda. Pagarbiau, jei adresato vardas ir pavardė bei jo pareigos rašomos ranka, o ne kompiuterio spausdintuvu. Jei priėmimo organizatoriai pageidauja iš anksto sužinoti, ar svečias atvyks į renginį, tuo atveju kvietimo apačioje rašomos prancūziško sakinio “Repondez s’il vous plait” (t.y. prašytume atsakyti) pirmosios raidės - R.S.V.P. bei gali būti nurodomas telefonas.

Svarbu ne tik kvietime nurodyti pradžios laiką, bet dar pažymėti s.t. arba c.t. Santrumpa s.t. (lotyniškai sine tempore) reiškia, kad atvykti reikia labai punktualiai, t.y. minutės tikslumu. C.t. (lotyniškai cum tempore) suprantamas kaip vadinamasis akademinis ketvirtis (kuo mažiau svečių, tuo punktualesni jie turi būti).

Tais atvejais, kai priėmimas rengiamas aukštas pareigas užimančio asmens garbei, kvietimas jam išsiunčiamas tik tada, kai prieš tai gaunamas sutikimas žodžiu. Šiuo atveju virš užrašo R.S.V.P. kvietime rašoma primename raidės p.m. (pranc. pour memoire) ar t.r. (angl. to remind) (žr. 8.14 pav.).

8.14pav. Kvietimo anglų kalba pavyzdys

Apatinėje kvietimo dalyje (pavyzdyje kairiajame kampe) nurodoma, kokia apranga svečiai turėtų vilkėti priėmime. Iškilmingiausia vyro aprangos rūšis - frakas (pranc. cravate blanche, angl. White Tie). Frakas paprastai dėvimas tik per oficialius vakarinius renginius, pavyzdžiui, iškilmingus pietus ar vakarienes. Prie juodo frako dėvima balta liemenė, pastandinti balti marškiniai su apykakle atlenktais kampeliais, juoda arba balta peteliškė, juodos kelnės su dviem juodomis šilkinėmis juostelėmis, juodi lakiniai batai, apdovanojimų ir ordinų atributika. Tuo atveju moterys dėvi ilgas vakarines sukneles. Jeigu suknelė be rankovių, galima mūvėti ilgas pirštines, prie suknelės su rankovėmis tinka trumpos pirštinės. Pirštinių nereikia nusimauti sveikinantis ar šokant, jos nusimaunamos tik prie stalo.

Smokingas (pranc. cravate noire, angl. Black Tie). Jis dėvimas ir iškilminguose, ir neoficialiuose vakariniuose priėmimuose (netinka dieniniams pobūviams). Prie juodo smokingo atlasiniais arba šilkiniais atlapais mūvimos juodos kelnės su viena šilkine

96

juostele, dėvimi balti marškiniai standžia apykakle, plati šilkinė ar atlasinė juosmens juosta ir varlytė (nebūtinai juodos spalvos), juodi plonapadžiai batai (gali būti ir lakiniai). Moterys dažniausiai vilki ilgas ar trumpas vakarines sukneles (galimas ir ilgas sijonas).

Jei kvietime į vakarinį priėmimą apie aprangą neužsimenama arba jei nurodyta neformali (angl. informal), svečiai dėvi vizitinę aprangą: vyrai – tamsius vienspalvius kostiumus ir baltus marškinius, moterys – vizitines sukneles arba kostiumėlius.

Tautinius drabužius galima vilkėti per visus oficialius renginius. Svečių susodinimo už stalo plano sudarymas. Jis būtinas pusryčiams,

pietums ir vakarienei (nereikalingas furšetui, kokteiliui, žurfiksui ir kt.). Pateikiame dalį rekomenduojamų svečių susodinimo už stalo schemų. 8.15 ir

8.16 paveiksluose pavaizduotas atvejis, kai priėmime dalyvauja tik vyrai. Stalui vadovauja namų šeimininkas. Nurodyta 10 ir 12 svečių, iš kurių 1,2,3,4 - garbingiausi. 8.17 pav. - dešimties asmenų susodinimas (moterys ir vyrai).

8.18 – 8.21 paveiksluose pavaizduoti atvejai, kai už stalo - 14,16 ir 20 asmenų. Renginiui čia vadovauja šeimininkas bei garbingiausias svečias (pvz., vizito delegacijos vadovas). Šiose schemose garbingiausios vietos yra 1,2,3 ir 4.

8.20 paveiksle pavaizduotas prancūziškasis variantas - 20 žmonių susodinimo už stalo schema. Čia šeimininkės dešinėje - garbingiausias svečias, o šalia šeimininko - garbingiausia moteris. Šeimininkės ir šeimininko kairėje - pagal rangą bei pagarbą 3 ir 4 garbingiausi asmenys. Jei priėmime dalyvauja šeimos, paprastai žmona ir vyras sodinami už stalo atskirai. Garbės svečias paprastai sodinamas veidu į langą arba, jei pagrindinis salės akcentas yra puošnios raižytos durys, - priešais duris, o restorane - priešais orkestrą.

8.15 pav. Dešimties svečių ir šeimininko susodinimo pavyzdys (tik vyrai)

8.16 pav. Keturiolikos asmenų susodinimo pavyzdys (tik vyrai)

97

8.17 pav. Dešimties žmonių susodinimo pavyzdys ( x’ - moteris)

8.18 pav. Keturiolikos žmonių susodinimo pavyzdys (x’ - moteris)

8.19 pav. Šešiolikos žmonių susodinimo pavyzdys (x’- moteris)

8.20 pav. Dvidešimt žmonių susodinimo pavyzdys (prancūziškasis variantas) (x’- moteris)

98

8.21 pav. Dvidešimt žmonių susodinimo pavyzdys (angliškasis variantas) (x’-moteris)

8.22 pav. Dvidešimt keturių žmonių susodinimo pavyzdys (x’moteris)

8.23 pav. Dvidešimt aštuonių žmonių susodinimo pavyzdys (x’-moteris)

99

 

8.24 pav. Trisdešimt asmenų susodinimo pavyzdys (x’-moteris)

 

8.25 pav. Trisdešimt dviejų asmenų susodinimo pavyzdys (x’-moteris)

 

8.26 pav. Trisdešimt šešių žmonių susodinimo pavyzdys ( x’-moteris)

100

8.27 pav. Trisdešimt keturių žmonių susodinimo pavyzdys (x’-moteris)

8.28 pav. Penkiasdešimt vieno asmens susodinimo pavyzdys (x’-moteris)

8.17 ir 8.21 paveiksluose pateikti angliškieji susodinimo variantai. Prie stalo šeimininkas sėdi stalugalio centre, o šeimininkė - priešais jį. Garbingiausio svečio žmona sodinama šeimininko dešinėje, o pats garbingiausias svečias - šeimininkės dešinėje. Angliškasis variantas užtikrina du pagrindinius pokalbių polius - šeimininkės ir šeimininko zonose, o prancūziškasis - vieną.

Kai stalas U formos, šeimininkas ir šeimininkė sėdi vienas prieš kitą. Šalia šeimininkės - garbingiausi svečiai vyrai, šalia šeimininko - garbiosios moterys. Toliau nuo jų ir galugaliuose - žemesnio rango svečiai.

8.28 paveiksle pateikta 51 žmogaus susodinimo už M formos stalo schema, kur šeimininkė ir šeimininkas sėdi greta. Čia aštuoni svečiai (1-8 vietos) - garbingiausi.

Pavyzdinė svečių susodinimo už stalo oficialiuose pusryčiuose, pietuose ar vakarienėse nuostata - griežtai laikytis vyresniųjų tarnautojų ar visuomeninių svečių rango. Nesilaikymas to gali būti suprantamas kaip sąmoningas ne tik svečio, bet ir šalies, kuriai jis atstovauja, prestižo pažeminimas. Tai gali apsunkinti šalių

101

santykius. Kad būtų išvengta svečių susodinimo nesklandumų, rekomenduojama dar prieš išsiunčiant kvietimus apgalvoti, į kurią vietą kiekvienas atsisės. Patartina sudaryti susodinimo planą. Pagal mūsų šalies nacionalinį protokolą aukščiausio rango svečias visuomet sėdi šeimininkei iš dešinės.

Pagrindinė susodinimo taisyklė - artimiausios vietos prie šeimininko ir šeimininkės laikomos garbingiausiomis. Kuo toliau nuo šių asmenų, tuo jos mažiau garbingos. Vieta iš dešinės pusės garbingesnė negu iš kairės . Pirmos iš dešinės ir kairės pusės nuo šeimininko sodinamos moterys, pirmi nuo šeimininkės - vyrai. Po to vietos mainosi: šalia moters sodinamas vyras ir atvirkščiai. Moteris nesodinama gale stalo, jei jame nesėdi ir vyras. Beje, pasaulio šalyse yra ir išimčių. Pavyzdžiui, Kinijoje garbės vietos yra šeimininkui iš kairės. Švedijoje garbės svečias sodinamas šeimininkės kairėje, o garbės viešnia - šeimininkui iš dešinės.

Ištekėjusi moteris turi pirmenybę prieš vedusį vyrą. Jeigu namų šeimininkė nedalyvauja, jos vietą gali užimti vieno iš garbingiausių svečių žmona. Taip pat svarbu, kad dalyviai mokėtų užsienio kalbą, jei šie sėdi šalia užsienio šalių svečių.

Dideliuose priėmimuose, kur gausu svečių, dar naudojamos svečių vietas nurodančios kortelės (8.29 pav.). Pagal tarptautinį etiketą jos vadinamos prancūzišku žodžiu placement. Be jų matomoje vietoje pritvirtinamas užstalės susodinimo planas, kuris neretai vadinamas afiša.

8.29 pav. Svečių vietas nurodančios kortelės pavyzdys

102

Tvarkos prie stalo svarbiausios taisyklės:– visada laikytis protokolinės rangų tvarkos;

– garbės vieta yra šalia šeimininko arba šeimininkės;

– žmonoms/vyrams ir gyvenimo draugams/draugėms tenka pakviestojo partnerio rangas;

– santuokinės ir kitos poros sodinamos atskirai , paliekant joms galimybę pasikalbėti;

– užstalės partneris sėdi savo užstalės partnerei iš kairės;

– niekada šalia nesodinti dviejų damų (tabu);– užstalės afiša turi bûti pritvirtinama matomoje vietoje;

– užstalės kortelės padeda susirasti vietą.

Meniu sudarymas. Sudarant meniu būtina įvertinti svečių skonį, nacionalines ir religines tradicijas. Meniu sudaromas pradedant karštu patiekalu bei įtraukiant tik tarpusavyje derančius patiekalus.

Patalpos paruošimas ir stalų serviravimas.Vienas pagrindinių dekoracijos elementų - gėlės. Jos merkiamos taip, kad

neuždengtų svečių, sėdinčių vienas priešais kitą, netrukdytų jiems bendrauti. Vazos su gėlėmis paprastai statomos stalo viduryje ar kraštuose (jeigu ten nėra indų). Kai daugiau svečių, jos statomos ant kiekvieno stalo (10-12 žmonių grupei). Gėlės gali būti tos pačios ar skirtingų spalvų ir rūšių. Gėlės parenkamos atsižvelgiant tiek į vazos spalvą, tiek į jos formą. Gėlių spalva turėtų derėti prie indų ir staltiesės spalvos.

Priimdami svečius iš kitų šalių, stalą galime papuošti gėlėmis, kurių spalvos atitinka tų šalių nacionalines spalvas. Šventinę nuotaiką galima sukurti specialiai tai progai sukomponuota puokšte. Ji turėtų būti neaukšta, kad netrukdytų svečiams bendrauti. Geriausiai tinka bekvapės gėlės, nes tarp svečių gali pasitaikyti alergiškų kvapams.

Vazos aukštis neturi viršyti pusės puokštės aukščio. Rekomenduotinas santykis – 5 su 3.

Kitas dekoracijos elementas - metalinėse, krištolinėse ar porcelianinėse žvakidėse degančios žvakės. Jos gali būti tiek baltos, tiek spalvotos, bet visada priderintos prie stalo elementų.

Iškilminguose pobūviuose, degant žvakėms, uždegami šviestuvai, sietynai. Jauku, kai šviestuvai patalpą apšviečia iš šono ar kampo. Mažas šviesos žiburėlis - žvakė ilgais rudens ar žiemos vakarais prie priėmimo stalo suteikia paslaptingumo ir iškilmingumo.

Stalo serviravimas. 8.30 pavyzdyje pateiktas įrankių ir taurių išdėstymas iškilmingiems pietums. Paprastai padėklinėje lėkštėje padedama apvali medžiaginė servetėlė, kad sumažintų dedamos užkandžių lėkštutės garsą. Jei pietūs bus pradedami nuo sriubos, ant tos servetėlės bus dedama gili sriubos lėkštė. Kita servetėlė, sulankstyta trikampiu, gobtuvu ar kitu būdu, dedama ant užkandžių lėkštutės arba ant lėkštelės duonai.

Įrankiai serviruojami tokia tvarka, kokia bus patiekiami valgiai, t.y. peiliai, šakutės, šaukšteliai išdėstomi pagal naudojimosi jais eilę. Iš kairės dedamos šakutės, iš dešinės – peiliai. Visi jie aštriuoju galu nukreipti į kairę. Virš lėkštės dedami įrankiai desertui valgyti. Šaukštelis dedamas virš šakutės. Šaukštelio rankenėlė yra viena iš dešinės, o šakutės – iš kairės pusės, nes viena ranka naudojamės šaukšteliu, o kita – šakute. Jei bus patiekta sriuba, tarp peilių žuvies patiekalui ir užkandžiams dedamas didelis šaukštas išgaubtąja dalimi į apačią. Šakutės taip pat serviruojamos išgaubtąja dalimi į apačią: prie pagalbinės lėkštės - didelė mėsos patiekalams, po to žuvies patiekalams ir mažoji - užkandžiams. Atstumas tarp įrankių ir stalo galo yra 1-2 cm. Tokiu pačiu atstumu atskiriami vienas nuo kito ir įrankiai. Desertui įrankiai dedami virš pagrindinės lėkštės (išskyrus tą atvejį, kai serviruojamas stalas tik desertui – tuomet deserto įrankiai dedami kaip pagrindiniai – dešinėje arba abiejose desertinės lėkštelės pusėse).

103

1 – lėkštelė duonai; 2 – servetėlė; 3 – maža šakutė užkandžiams; 4 – šakutė žuvies patiekalams; 5 – didelė šakutė mėsos patiekalams; 6 – lėkštelė užkandžiams; 7 – pagalbinė lėkštė; 8 – peilis mėsos patiekalui; 9 – peilis žuvies patiekalui; 10 – šaukštas sriubai; 11 – peilis užkandžiams; 12 – šaukštelis desertui; 13 – šakutė desertui; 14 – taurelė stipriems alkoholiniams gėrimams (prie užkandžio); 15 – taurelė sausam baltam vynui (prie žuvies patiekalo); 16 - taurelė sausam raudonam vynui (prie mėsos patiekalo); 17 – taurė šampanui (prie deserto); 18 – taurė mineraliniam vandeniui ar sultims

8.30 pav. Stalo įrankių ir taurių išdėstymo pavyzdys

Tostai ir kalbos. Jeigu pusryčių, pietų ar vakarienės metu numatomos oficialios kalbos ir tostai, šeimininkas privalo garbingiausiam svečiui, kuris rengiasi tokiam žodžiui, nusiųsti savosios kalbos ar tosto teksto kopiją, kad šis galėtų pasirengti atsakymui. Svarbiame susitikime atsakymas išsiunčiamas anksčiau. Kalba ar tostu galima išreikšti padėką, pasveikinti, kreiptis į susirinkusius, ko nors palinkėti.

Atsakydamas į kalbą garbingasis svečias turi išreikšti dėkingumą už parodytą svetingumą, apžvelgti buvusių susitikimų rezultatus, pritarti suinteresuotumui šiuo susitikimu, užtikrinti draugiškus jausmus ir t.t.

Tostas arba kalba ir atsakymas į juos turi būti parašytas ta pačia (pvz., anglų) kalba. Jei neįmanoma vartoti svečio šalies kalbos, tostai arba kalbos rašomos ir sakomos abiem pusėm suprantama (t.y. trečiąja) kalba arba bent daugumai svečių suprantamais žodžiais, nors tarptautinis etiketas neprieštarauja esant daugiakalbei auditorijai visiškai nekelti tostų ir nesakyti kalbų arba priėmimo dalyviams išdalyti vertimus.

Tarptautinis etiketas numato net savotišką priėmimuose keliamų tostų scenarijų. Taigi tostai ir kalbos prasideda lojalumo tostu, kuris sakomas po pagrindinio patiekalo arba po deserto, kai išpilstomas šampanas (arba putojantis vynas). Tosto trukmė - nuo dešimties žodžių iki minutės (ypatingais atvejais šiek tiek ilgiau). Pobūvio šeimininkas pasveikina garbės svečią ir kitus susirinkusius. Po to nurodo aplinkybes ir priežastis, nulėmusias šį susitikimą, o pabaigoje palinki sveikatos garbės svečiui ir sėkmės jo šaliai. Kalboje (jos trukmė - 5 min.) galima paminėti priėmimo priežastį bei pakviesti garbės svečią pasakyti savo žodžius. Toliau - garbės svečio kalba. Svečias, atsakydamas į šią kalbą, padėkoja už šį palinkėjimą ir priėmimą, pasidalija įspūdžiais apie susitikimą ir pobūvį bei palinki sveikatos šeimininkams bei priėmimo dalyviams.

104

Europiečiai dažniausiai tostus kelia priėmimo pradžioje. Lietuvoje pastaruoju metu per oficialius priėmimus tostais pasikeičiama pobūvio pradžioje. Sakyti reikia gerai apgalvotus tostus: jie turi tikti priėmimo progai, nieko neįžeisti, nebūti familiarūs. Paprastai kiti tostai priklauso nuo pirmojo (lojalumo) ir pagrindinio tosto turinio.

Gana dažnai tenka matyti, kaip aukšto rango pareigūnai skaito kalbas “iš popieriaus”. Tarptautinis etiketas teigia, jog tai nėra labai mandagu, nors iškilmingų priėmimų metu garbingiausiam svečiui ir šeimininkui skaityti tosto arba oficialios kalbos tekstą ir nedraudžiama.

Pagal etiketą negeriantis alkoholio žmogus po kiekvieno tosto pakelia savo taurę ir, prilietęs prie lūpų, vėl pastato. Oficialių pusryčių, pietų ar vakarienių metu nepriimta susidaužti taurėmis, bet jei susidaužiama - vyro taurė moters taurę turi liesti žemiau.

Ar dera moteriai pirmajai pradėti sakyti tostą ar kalbą? Pagal Vakarų etiketo taisykles rekomenduojama, jog tostus ar kalbas pradėtų sakyti vyrai. Be to, jų metu būtina tyla - negalima valgyti, kalbėtis, pilstyti gėrimus ar pan.

Susėdus prie stalo reikia vengti pokalbio apie šeimyninį gyvenimą, bėdas, ligas, politiką, religiją, šeimos pajamas. Nepridera kalbėti ir apie verslo reikalus, dalykus, dominančius tik jus ir jūsų kaimyną. Taip pat nekalbama ir apie asmenis kurių dalyvaujantys nepažįsta. Pokalbio prie stalo metu reikia dėmesingai klausytis savo pašnekovo, ypač sėdinčio dešinėje. Pokalbis turi būti lengvas, malonus, netrukdantis valgyti. Bendravimą prie stalo baigti galima galvos linktelėjimu su žodžiais “buvo malonu”.

Vizitinės ir stalo kortelės. Vizitinės kortelės (pavadinimas kilęs iš prancūziško žodžio “viziter”, t.y. vizituoti, lankytis, susipažinti) yra įvairių formatų ne per daug kieto kartono lapeliai. Pagal tarptautinį protokolą vyrams rekomenduotinos 100 x 60 mm arba 90 x 50 mm kortelės, o jų žmonoms - maždaug kvadratiniu centimetru mažesnės, t.y. 80 x 40 mm. Tarptautinių firmų atstovai savo vizitinėse kortelėse be pagrindinio turinio (vardo, pavardės ir profesijos) nurodo darbovietės ir ryšio priemonių (telefonų, faksų) numerius. Tokia vizitinė kortelė papuošiama firmos ženklu.

Pažintis su svečiais bei verslo partneriais prasideda nuo pasikeitimo vizitinėmis kortelėmis. Tarptautinio bendravimo etiketas tam siūlo keletą taisyklių. Vizitinę kortelę svečiui galima įteikti tik tada, kada jūs jam jau pristatyti. Momentą reiktų pasirinkti tokį, kad asmuo, kuriam įteikta jūsų vizitinė kortelė, galėtų ją ramiai perskaityti ir įteikti savąją. Atsakyti kortele į kortelę - privaloma mandagumo taisyklė. Tuo metu reikia garsiai ir aiškiai pasakyti savo pavardę, kad užsienietis galėtų išgirsti, kaip teisingai tariama pavardė. Taigi praktinė vizitinių kortelių reikšmė gana aiški - oficialus asmeninės pažinties įforminimas. Tačiau tai ne vienintelis kortelių vartojimo gyvenime atvejis. Vizitine kortele galima pasveikinti ir nacionalinių švenčių, gimimo dienos arba jubiliejaus progomis, pareikšti užuojautą arba padėką - tada vizitinė kortelė adresatui nuvežama asmeniškai kartu su gėlių puokšte, dovana ar suvenyru.

Etiketas reikalauja, kad vyro vizitinėje kortelėje, siunčiamoje arba įteikiamoje moteriai, būtų atspausdintas tik jo vardas ir pavardė. Moteris neturėtų palikti savo kortelės nevedusio arba išsiskyrusio vyro namuose. Jei vyras siunčia savo vizitinę kortelę ištekėjusiai moteriai, jis turėtų jas nusiųsti dvi: vieną damos vyrui, nors ir nebuvo pristatytas jam.

Grynai oficialiais atvejais tarptautinėje praktikoje vartojami trumpi simboliai - paprastai ranka kairiajame apatiniame vizitinės kortelės kampe užrašomos lotyniškos raidės. Dažniausiai vartojamos prancūzų kalbos žodžių pirmosios raidės:

- p. r. (pour remercier) - išreiškiant padėką ir dėkingumą. Neatsakoma;- p. f. (pour feliciter) - sveikinant kokios nors šventės proga. (Atsakoma

siunčiant savo kortelę su užrašu p. r.);

105

- p. f. N. A. (pour feliciter Nouvel An) - sveikinant su Naujaisiais Metais. (Atsakoma savo kortele su užrašu p. r.);

- p. c. (pour condolence) - pareiškiant užuojauta. (Atsakoma savo kortele su užrašu p.r.);

- p. p. c. (pour prende conge) - kai galutinai išvažiuojate iš šalies (vietoje asmeninio vizito). Neatsakoma;

- p. p. (pour presenter) - kai neakivaizdžiai pristatomas naujas pareigūnas. Jo viršininkas siunčia savo kortelę kartu pridėdamas naujojo pareigūno kortelę, ant kurios nieko nerašoma. Atsakoma siunčiant naujajam pareigūnui savo kortelę, ant kurios nieko nerašoma.

Mažiau oficialiomis progomis vietoje šių simbolių užrašomi žodžiai trečiuoju asmeniu, pavyzdžiui: “...sveikina su švente”, “...reiškia padėką”, “...dėkoja už naujametinius sveikinimus”, “...sveikina su Vasario 16-ąja” ir t.t.

Ir dar viena labai svarbi taisyklė – jei į vizitinę kortelę būtina atsakyti. Tai darome tą pačią dieną, t.y. per 24 valandas (taip pat su vizitine kortele).

Stalo kortelės. Jos taip pat kaip ir vizitinės kortelės neturi tiksliai nustatyto formato, tačiau paprastai nebūna didelės. Stalo kortelės gaminamos iš standaus balto popieriaus. Firmos, įmonės, organizacijos ir kitos įstaigos jose gali atspausdinti savo firminius ženklus arba emblemas - tik patariama kortelių neperkrauti. Maketuojant stalo kortelių tekstą, išryškinamas pakviestojo vardas, pavardė bei titulas.

Jei kortelė yra vienguba, ją rekomenduojama padėti į svečio pagrindinę lėkštę. Tačiau daugiausia vartojamos stogo formos kortelės. Patariama abiejose jos pusėse užrašyti svečio vardą ir pavardę originalo (dažniausiai anglų) kalba. Tai daroma tam, kad būtų galima iš tolo matyti ir nesuklystant kreiptis į svečią pavarde.

Stogo kortelės statomos ant stalo kiek dešiniau prieš pakviestojo asmens lėkštę. Kai vienguba kortelė padėta lėkštėje, svečias ją paima ir padeda šalia savęs ant stalo. Ne lėkštėje padėtų kortelių liesti visiškai nereikia. Pasiimti kortelę atminimui galima, bet tik pasibaigus pobūviui (nors tai dažniausiai nemandagu).

Ant švediško, taip pat kokteilio ir furšeto priėmimų stalo minėtosios kortelės nereikalingos. Apie priėmimo pobūdį galima spręsti iš kvietimo.

Aštuntos temos kontroliniai klausimai:

1. Apibūdinkite tarptautinio protokolo sąvoką.2. Kokie rangai sudaro diplomatijos personalą?3. Kokie diplomatų imunitetai bei privilegijos?4. Kokie labiausiai paplitę tarptautinės korespondencijos dokumentai?5. Pateikite įvairių šalių gestų pavyzdžių.6. Kokie naudojami tarptautiniai vizitai?7. Paminėkite svarbiausius priėmimus.8. Kokie pasirengimo svečių priėmimui dešimt darbų?9. Apibūdinkite priėmimų aprangos rūšis.10.Nubraižykite dešimties žmonių susodinimo už stalo schemą (angliškas

ir prancūziškas variantai).11.Kuo skiriasi užstalės tostas nuo kalbos?12.Kokie simboliai (prancūzų kalbos žodžių pirmosios raidės) naudojami

įrašams vizitinėse kortelėse ir kokia jų prasmė?13.Kuo skiriasi viengubos ir stogo formos stalo kortelės ir kur jos dedamos

ant vaišių stalo?

106

10. LABIAUSIAI PAPLITUSIOS ELGESIO IR ETIKETO TAISYKLĖS

Šio skyriaus tikslas: studentams pateikti žinių apie elgesio ir bendravimo etiketo taisykles; apžvelgti labiausiai paplitusią iškilmių aprangą; paanalizuoti laikysenos, elgesio prie stalo ir vizitų metu taisykles; išryškinti etišką dovanų ir suvenyrų teikimą; aptarti patarimus kaip valgomi kai kurie patiekalai.

10.1 Etiketas ir jo elementai

Etiketas (pranc. étiquette) - tai elgesio taisyklės ir formos.Šiuolaikinio etiketo reikalavimai susiklostė per daugelį dešimtmečių. Praktinė

etiketo reikšmė yra ta, kad jis suteikia galimybę be ypatingų pastangų būti mandagiam bendraujant su skirtingų žmonių grupėmis. Pagrindiniai bendravimo etiketo elementai yra šie:

1. Kalbos kultūra. Tai ne tik nepriekaištingas gramatikos ir stilistikos mokėjimas, bet ir vulgarių žodžių, necenzūrinių posakių vengimas.

2. Nuoširdus mandagumas. Tai mokėjimas pasisveikinti, atsisveikinti, reikiamu laiku pasakyti “prašau”, “būkite malonus”, “atsiprašau”, padėkoti už pagalbą, palinkėti labos nakties, gero ryto, gero apetito, sveikatos ir t.t.

3. Išvaizda. Bendraujant su užsieniečiais labai svarbu apranga. Gerą įspūdį svečiui palieka tvarkingai ir skoningai apsirengęs žmogus.

4. Gebėjimas palaikyti pokalbį. Kad būtum įdomus pašnekovas, neužtenka vien profesinių žinių. Reikia išmanyti savo šalies ir miesto istoriją, meno bei kultūros dalykus.

5. Gebėjimas valdyti savo neigiamas emocijas. Išsiauklėjęs žmogus neįsižeis dėl kito asmens netakto, su šypsena, ramiai išklausys pašnekovą, suteiks pagalbą ir pan.

10.2. Verslininko tinkamos aprangos ir išvaizdos svarba

Specialistai, siekdami tinkamai atstovauti bendrovei, daug dėmesio skiria ne tik savo intelektui, bendravimo kultūrai, bet ir rūpinasi išvaizda, kuriai labai svarbu apranga. Rūpestingai parinktas, atitinkantis paros laiką ir aplinkybes drabužis sutiktajam palieka gerą pirmąjį įspūdį, rodo asmenį esant tvarkingą, gerbiantį save ir kitus, leidžia jam pačiam gerai jaustis aplinkoje. Puošni pokylių apranga byloja apie pagarbą šeimininkams ir svečiams. Tačiau pernelyg puošni, neadekvati situacijai apranga verčia jaustis nepatogiai. Taigi kaip tinkamai pasirinkti aprangą? Kas tai yra “gerai apsirengęs vyras” ar “gerai apsirengusi moteris”? Apranga turi atitikti tam tikras taisykles, be abejo, būti labai švari ir tvarkinga, gerai išlyginta. Renkantis drabužį atsižvelgiama į figūros ypatybes, ūgį, odos ir akių spalvą, amžių ir t.t. Negalima tapti mados belaisviu - ji mums tik nurodo bendras kryptis, pataria, bet ne diktuoja , ką dėvėti. Reikėtų atsiminti, kad salonų ar parduotuvių vitrinose bei madų šou demonstruojami drabužiai yra pritaikyti idealiai figūrai, tad būtina atsižvelgti į savo ypatybes. Komplektuojant garderobą vertėtų nepamiršti ir aprangos priedų: skrybėlių,

107

šalikėlių, kaklaraiščių, kojinių, batų, diržų, pirštinių. Šie priedai su drabužiais turi sudaryti vieną visumą ir derėti tarpusavyje. Jei vyro kostiumas dryžuotas, marškiniai gėlėti, o kaklaraištis taškuotas, apie jį niekas nepasakys, kad tai “gerai apsirengęs vyras”. Nors kiekviena detalė atskirai paėmus gali būti ir labai graži, tačiau jos nedera tarpusavyje. Reikia mokėti pasirinkti ne tik suknelę ar kostiumą, bet ir tinkamai prisitaikyti priedus. Kiekvienai progai reikia skirtingo apsirengimo: moteris, dalyvaudama iškilminguose pietuose apsirengs puošnią išeiginę suknelę ir kruopščiai parinktus papuošalus. Jei vyras ir moteris kartu eina į priėmimą, jie ir aprangą turi suderinti.

Apranga priklauso nuo renginio pobūdžio ir dienos laiko. Neretai ką rengtis būna parašyta ir kvietime (apie tai rašyta 6 skyriuje). Jei kvietime apranga nenurodyta, reikia vilktis išeiginį kostiumą. Iškilmingą aprangą rengiamės tik tada, kai tokia nurodyta kvietime. Dar viena pastaba: geriau ateiti su išeiginiu kostiumu, kai kiti svečiai apsirengę smokingais, nei atvirkščiai - pasirodyti su smokingu, kai kiti apsirengę kukliau. Anglai tam vartoja terminus: “overdressed” (per daug puošniai rengtis ) ir “underdressed” (nepakankamai elegantiškai rengtis), t. y. būti nei pernelyg išsipuošus, nei nepakankamai gerai apsirengus - “aukso viduryje”.

Svarbiausi reikalavimai išvaizdai. Derinantis prie mados reikalavimų dažniausiai vyrai priėmimuose būna apsirengę kostiumu (patartina verslininkui turėti bent šešis kasdieninius kostiumus – tris jų žiemos ir tiek pat vasaros sezonui). Dienos metu ir vasarą dėvimi šviesesnių spalvų kostiumai, vakare ir žiemos metu – tamsesnių. Rekomenduojami marškiniai – vienspalviai, su apykakle, būtinai priderinti prie vilkimo kostiumo. Įsiminkite, kad kaklaraištis derinamas prie kostiumo ir marškinių. Veiklos žmogui nepatartina ryšėti labai ryškius ar stambiais raštais margintus kaklaraiščius. Batai yra sudėtinė aprangos dalis. Jie neturi būti šviesesni už kostiumą. Prie visų kostiumų tinka juodi batai, šviesiais apsiaunama tik vasarą, kai dėvimas šviesus kostiumas. Prie oficialios aprangos netinka storapadžiai ar sportiniai batai, sandalai. Puskojines taip pat būtina derinti prie kostiumo. Jos neturi būti šviesesnės už kelnes (baltos kojinės tinka tik prie sportinės aprangos). Vyrų puskojinės turi būti pakankamai

Kokie yra oficialūs drabužiai ir kokiomis progomis dera juos vilkėti pagal pobūvio laiką

1. Per priėmimus ir oficialius renginius, vykstančius 12 - 15 val. (taurės šampano, taurė vyno ir kitus), tinka dėvėti: vyrams (v.) - išeiginį kostiumą, moterims (m.) - kostiumėlį arba suknelę su švarku.

2. Arbatos metu (rengiama 16 - 18 val. paprastai tik moterims) - kostiumėlį arba suknelę su švarku.

3. Furšeto metu (17 - 20 val.) - išeiginį kostiumą (v.), suknelę su švarku arba kostiumėlį (m.).

4. Kokteilio metu (rengiamas tuo pačiu laiku kaip ir furšetas) - išeiginį kostiumą (v.), suknelę su švarku arba kostiumėlį (m.).

5. Per pietus - iškilmingiausią priėmimą (19 - 21 val.) - tamsų kostiumą, smokingą arba fraką (pagal kvietime nuorodą); moterims - ilgą vakarinę suknelę.

6. Vakarienės metu (prasideda 21 val. arba vėliau) - tamsų kostiumą, smokingą arba fraką (pagal kvietimo nuorodą); moterims - ilgą arba pusiau ilgą vakarinę suknelę.

7. Į visus priėmimus, prasidedančius iki 20 val., vyrai gali rengtis bet kokios neryškios spalvos kostiumu, jeigu tik tie priėmimai nerengiami nacionalinės šventės proga, valstybės vadovo garbei arba jo vardu, taip pat vyriausybės ar ministro vardu. Į visus priėmimus, prasidedančius po 20 val., vyrams dera rengtis tamsiu kostiumu, o moterims – vakarine suknele.

108

ilgos, kad sėdint nesimatytų nuogos blauzdos. Atkreipkite dėmesį: klasikinis etiketas reikalauja, kad turėtumėte visad švarią nosinę. Tai būtina vyro garderobo detalė, ji laikoma vidinėje švarko kišenėje.

Svarbu verslininko kūno kvapas (neturi jaustis prakaito kvapo). Dieną vartojamas neaštraus kvapo tualetinis vanduo, dezodorantai, odekolonas, vakare – kvepalai. Jie taip pat neturi būti labai aštrūs. Kvepalų nepatartina maišyti.

Svarbu priderinti galvos apdangalus. Vyro skrybėlė užsidedama tik prie palto, kepurė ar beretė – prie sportinės aprangos, striukės, puspalčio. Pirštinės, šalikas turi būti suderinti su kitomis kostiumo dalimis arba portfeliu (vilkint fraką, būtina užsirišti baltą šilkinį šaliką). Rašymo priemonės (parkeriai, rašikliai), akiniai laikomi tam skirtoje vidinėje švarko kišenėje.

Oficialioje aplinkoje švarkas turi būti užsegtas (įeinant pas oficialius asmenis, į restoraną, į kabinetą, kur vyks pasitarimas, teatro žiūrovų salę, sėdint prezidiume, darant pranešimą, šokio metu). Jei yra kelios švarko sagos, apatinioji saga gali būti neužsegama. Atsisegti švarką leidžiama užstalėje pusryčių, pietų ar vakarienės metu, taip pat sėdint fotelyje. Jei dėvima liemenė, švarkas gali būti nesegamas.

Einant į visus priėmimus derėtų vilktis akinančiai baltus marškinius ir elegantišką kaklaraištį bet kokios (tačiau ne ryškios ir ne juodos) spalvos (juodą kaklaraištį rišamasi tik gedulo metu arba kai to reikalauja uniforma). Beje, kaklaraištis tik tada yra tvarkingas, kai jis taisyklingai parištas.

Prie griežto kostiumo rekomenduotini juodos spalvos ar tamsių atspalvių batai bei pusbačiai. Smėlio ar rudos spalvos avalynė visiškai netinka prie juodos, tačiau tinka prie rudos spalvos kostiumo. Vasaros metu prie šviesaus kostiumo galima avėti smėlio ar kt. spalvos avalynę. Į priėmimą negalima ateiti su sandalais. Lakiniai batai dera tik prie frako (galima ir prie juodo smokingo).

Vyriškų batų spalva bet kuriuo atveju turi būti tamsesnė už kostiumo. Tamsiai mėlynos, tamsiai pilkos, tamsiai žalios ir juodos spalvos (taip pat dryžuotos arba languotos - tačiau jokiu būdu ne į priėmimą) tinka prie bet kokio griežto kostiumo.

Pirštinės, galvos apdangalas, šalikas ir nosinė turi spalva ir piešiniu derintis prie kitų tualeto detalių. Populiariausi vyrų papuošalai yra laikrodžiai ir žiedai. Papuošalai su brangakmeniais tinka tik ypatingoms progoms.

Pasirenkant rūbus, moteris gali laisviau elgtis nei vyras. Svarbiausia, kad drabužis atitiktų tikslą, laiką ir aplinką. Kyla klausimas, kaip turi būti apsirengusi moteris, kai vyras apsirengęs: išeiginiu kostiumu, vizitine eilute, fraku ar smokingu? Atsakyti vienprasmiškai sunku, nes tai priklauso nuo konkrečios situacijos.

Dramos ir operos premjerų metu prabangūs vakariniai drabužiai dera tik iškiliose šventinėse premjerose; tokiu atveju vyrams tinka frakas arba smokingas ir juodas apsiaustas su balto šilko šaliku, o moterims - puošni vakarinė suknelė ir ilgas vakarinis apsiaustas, o dramos premjerose šventiniai drabužiai mažiau oficialūs.

Laidotuvių metu vyrai vilki labai tamsų arba juodą kostiumą ir ryši juodą kaklaraištį; batai ir kojinės juodi; moterys vilki taip pat juodą arba tamsią suknelę ilgomis rankovėmis, geriausia kostiumėlį; tamsios kojinės, juodi bateliai, juoda skrybėlaitė, papuošalai turi būti kuklūs.

Šventės arba iškilmingo renginio metu vyrams nepatariama nusivilkti švarkus (visi viršutiniai marškiniai, kurį laiką pavilkėti po švarku, neišvengiamai įgauna apatinių baltinių kontūrus, o tai labai užgauna kitų svečių estetinį skonį). Geras tonas, be abejo, reikalauja viso renginio metu išlikti apsirengus taip, kaip buvo į jį ateita. Tas pats pasakytina ir apie kaklaraiščius. Subtilaus skonio draugija, savaime suprantama, neleis atsipalaiduoti, kad atsisagstytumėte apykaklę, atsileistumėte kelnių diržą ar dar ką nors, kas veržia.

109

10.1.1. Iškilmių apranga vyrams

Išeiginis kostiumas siuvamas iš tamsiai pilkos, tamsiai mėlynos ar kitos spalvos medžiagos. Kuo vėlesnis renginys, tuo tamsesnės spalvos kostiumas rekomenduotinas (bet tik ne visiškai juodas). Prie jo dėvimi balti marškiniai ir kaklaraištis, kurio paskirtis - sudaryti kontrastingą ar paryškintą vaizdą (sakoma, jog kaklaraištis - vyro “vizitinė kortelė”). Beje, marškinių rankogaliai turėtų šiek tiek matytis iš po švarko rankovių. Tinka tamsi avalynė ir kostiumo spalvos kojinės.

Vizitinė eilutė paprastai ji siuvama iš pilkai juosvo audinio. Švarko šonai užapvalinti iki kelių. Prie šio kostiumo dėvima juoda ar pilka liemenė, balti marškiniai su atlenkta apykakle ir juodai pilkas kaklaraištis. Juodi batai (jokiu būdu ne lakiniai), tamsiai pilkos ar juodos kojinės. Į liemenės kišenę įsikišama balta nosinaitė. Tai dieninė iškilmių apranga, vienu pustoniu šventiškesnė už išeiginį kostiumą, rekomenduojama oficialiuose priėmimuose (10.1 pav.).

110

Frakas atsirado XVIII amžiuje. Pradžioje jis buvo karininkų apranga. Apie 1850 m. frakas tapo vakariniu tualetu, bet išliko ir kaip jojimo drabužis. Dabar frakas yra puošni apranga ypatingoms šventėms, tinka oficialiems vakaro renginiams, priėmimams, pokyliams, operai ir kt. Jis siuvamas iš juodos vilnos, atlapai - iš juodo atlaso. Kelnių šoninės siūlės turi dvigubą šilko ar aksomo juostelę. Švarkas iš priekio trumpas, prigludęs prie liemens, o užpakalyje garsiosios “kregždžių uodegėlės” siekia kelius. Švarkas neužsagstomas, o liemenė balta ir standi. Frako marškiniams ir liemenei nepakartojamo savitumo suteikia puošnios sagos - dažniausiai iš perlamutro arba perlų, gali būti ir briliantų. Prie frako dėvimi specialūs marškiniai su standžia apykakle ir rankogaliais. Marškinių apykaklė stati, užlenktais kampučiais, kuriuos dengia balta peteliškė. Juodi lakiniai batai, juodos šilkinės kojinės. Į frako kairiąją kišenę laisvai įdedama balta šilkinė nosinaitė. Kelnės negali nei pernelyg laisvai kristi, nei būti pernelyg aukštai užkeltos (geriausiai jos atrodo su petnešomis). Beje, dėvint fraką, nenaudojamas rankinis laikrodis: tinka tik kišeninis su grandinėle.

10.1 pav. Vizitinės eilutės pavyzdys

111

Prie frako dėvimas juodas ar pilkas lietpaltis, baltas šalikas, cilindras, ožkos odos baltos pirštinės.

Smokingas pradėtas dėvėti XIX amžiuje Anglijoje. Teigiama, jog smokingą (kostiumą skirtą rūkyti) pirmasis įvedė į madą lordas Diuzelendas vyrų klube. Jis siuvamas iš juodo vilnonio audinio (kartais būna tamsiai mėlynos, tamsiai violetinės, o vasarą - baltos plonos medžiagos), atlapai - iš šilko. Išorinėje kelnių (kurios yra be atvartų) pusėje - vienguba juoda šilko juostelė (galionai arba lampasai). Ilgą laiką smokingas buvo vienaeilis, vėliau atsirado ir dvieilis, dar vėliau vienaeilio smokingo atlapai įgavo šalinę apykaklę ir atsirado trečiasis smokingo fasonas. Šiuo metu naudojami visi šio rūbo variantai. Vienaeilis smokingas dėvimas su juoda šilko liemene ir tos pačios medžiagos peteliške (“varlyte”), dvieilis - be liemenės. Pastaraisiais metais vietoj liemenės pradėta naudoti 12 - 18 cm pločio ispaniškoji juosta. Ji gali būti dėvima tiek prie vienaeilio, tiek prie dvieilio smokingo. Balti arba pasteliniai marškiniai - su pusiau kieta apykakle ir rankogaliais. Prie smokingo dėvimos juodos šilkinės kojinės, lakiniai arba paprasti plonapadžiai batai. Dera juodas ar pilkas lietpaltis bei juoda minkšta skrybėlė. Rankinio laikrodžio dirželis juodas, plonos ožkos odos. Rankogalių sagos - sidabro ar aukso, kartais - su brangakmeniais, jos gali būti iš briliantų.

Smokingas (žr. 10.2 pav.) – tai klasikinis vakarinis rūbas (nors iškilmėse jis gali būti dėvimas ir dieną).

10.2 pav. Smokingas ir prie jo dėvimi marškiniai

10.1.2. Iškilmių apranga moterims

112

Moters gyvenime apranga turi ypač didelę reikšmę. Kaprizinga moterų mada yra labai nepastovi, todėl kiekvienas sezonas atneša ką nors nauja. Gerai apsirengusi moteris vilki rūbais, kurie tinka jos figūrai, amžiui, yra paprasti, atitinka iškilmių pobūdį ir dienos laiką. Ji rengiasi skoningai, tačiau aklai neseka mada - pasirenka iš siūlomų modelių tik tai, kas paryškina jos individualų grožį. Darbo metu verslininkei nedera ekstravagantiškos naujovės: ji visada turi būti patraukli, simpatinga ir elegantiška, bet išlaikyti konservatyvų stilių (nebūti gundančia, reikia vengti kraštutinumų - puritoniško kuklumo ir žemę siekiančių sijonų bei itin trumpų sijonėlių ar suknelių, o brangią madingą suknelę dera vilkėti vakarop).

Įvairiai ir sudėtingai moters aprangai svarbu įvairūs priedai: skrybėlės, pirštinaitės, bateliai, skarelės, rankinukai ir kita. Šie aksesuarai, kaip ir rūbai, keičiasi pagal madą. Priedai paįvairina aprangą, suteikia jai naujumo, atskleidžia moters skonį ir individualybę. Moteris, pasirinkdama aksesuarus, turėtų prisiminti, kad šie priedai turi sudaryti vieną harmoningą ansamblį ir gerai derėti prie pagrindinio rūbo. Reikia įsidėmėti griežčiausią tabu: nubėgusi kojinių akis, netvarkingai atsilenkusi sijono apačia bei (tiek vyrams, tiek moterims) nenuvalyti batai, išklaipyti batų kulnai.

Vizitinė suknelė. Moteris, kuriai dažnai tenka dalyvauti įvairiuose renginiuose, turi turėti bent kelias sukneles, tinkančias įvairaus pobūdžio renginiams. Dažnai kalbama apie vizitinę, priešpietinę, kokteilių, vakarinę ir kitas sukneles. Tiksliai nusakyti, kuo jos skiriasi, yra gana sunku. Ta pati suknelė, pritaikius priedus, neretai gali būti ir vizitinė, ir priešpietinė. Dažnai ji būna juoda, taip pat gali būti ir kitokios spalvos. Vizitinė suknelė yra su rankovėmis, nedideliu dekoltė (bet jo gali ir nebūti). Taip apsirengusi moteris gali eiti į teatrą, koncertą, parodą, lankyti draugus - vienu žodžiu, dalyvauti visuomeniniame gyvenime.

Prie vizitinės suknelės nešiojamas nedidelis, elegantiškas rankinukas. Avalynė spalva ir fasonu turi atitikti suknelę. Tinka auksiniai ir sidabriniai papuošalai ar bižuterija - tik svarbu, kad papuošalų nebūtų per daug.

Kostiumėlis. Atsirado Anglijoje. Daugelį metų švarkas priminė vyriškąjį, tačiau vėliau laki prancūzų modeliuotojų vaizduotė jį pakeitė ir patobulino, pritaikydama prie moteriško silueto. Kostiumėlis tinka ir priešpiet ir popiet, tačiau jis netinka vakaro iškilmėms. Audinys ir priedai turi pabrėžti iškilmingumą, todėl jis siuvamas iš aksomo ar šilko. Beje, prie švarko tinka moteriškos kelnės. Tačiau tarptautinio lygio priėmimuose pirmenybė teikiama kostiumėliams bei suknelėms.

Ilga vakarinė suknelė. Pagrindinė šios suknelės ypatybė - dekoltė ir ilgos pirštinės (dekoltė dydis priklauso nuo mados ir silueto).

Ilga iškilmių suknelė. Ji iškilmingesnė už vakarinę. Dažniausiai be rankovių, su didele dekoltė. Ji siuvama iš šviesesnių spalvų nei vakarinė, iš brangesnės medžiagos, turi daugiau priedų.

Priedai. Viena iš svarbiausių smulkmenų yra medžiaginė nosinaitė. Ji turėtų būti kiekvieno nepriekaištingo kostiumėlio kišenėje bei kiekvienos damos rankinėje. Popierinės nosinaitės funkcija yra tik praktinė. Ji vartojama esant slogai ir tinka kai kuriems kitokiems pavalymams, pavyzdžiui, greitosiomis patrinti lifte batus, jeigu ką tik teko klampoti per balas, arba pašluostyti netyčia iš puodelio išsiliejusią kavą.

Labai svarbus dekoratyvinis elementas yra rankinukas. Paprastai jis nedidelis ir elegantiškas. Bateliai turėtų būti aukštakulniai.

Moters aprangą papildo pirštinaitės. Pagal ilgį, jos skirstomos į ilgas, pusilges ir trumpas. Ilgos pirštinaitės mūvimos tik prie ilgų suknelių be rankovių (arba su labai trumpomis rankovėmis) iškilmingų pobūvių metu. Ilgų pirštinaičių, pritaikytų vakarinėms suknelėms, nemūvi dieną ar po pietų. Pusilgės pirštinaitės mūvimos prie suknelės su 3/4 ilgio rankovėmis, o trumpos - prie visų kitų ilgių rankovių. Primename, kad moteris, paduodanti ranką, pirštinaičių nenusimauna.

113

Papuošalai (vėriniai, sagės, auskarai, apyrankės, žiedai) dažniausiai būna vienos rūšies,tradiciškai nerekomenduojama kartu dėvėti papuošalų iš aukso ir sidabro. Taip pat jų neturi būti tiek, kad moteris panėšėtų į “kalėdinę eglutę” ar juvelyrinės parduotuvės vitriną...

Populiariausi yra du skrybėlaičių derinimo būdai: prancūziškasis, kai skrybėlaitės spalva derinama prie batelių, pirštinių ir rankinuko spalvos, bei angliškasis – čia skrybėlaitė derinama prie drabužių spalvos.

Oficialiam priėmimui tiktų įmantresnė šukuosena ir efektingesnis grimas, švelnūs kvepalai.

10.3. Etiketo reikalavimai

Šiame skyriuje pateikta dalis aukštuomenės elgesio visuomenėje taisyklių. Manome, kad daugumai studentų bei būsimųjų specialistų tai bus atmintinė, primenanti, kaip elgtis ir ko negalima daryti konkrečiais atvejais.

Verslininkams ir kitiems specialistams pravartu gerai mokėti etiketo ypatumus.Laikysena. Vyrams niekada nederėtų stovėti ar sėdėti pernelyg atsainiai ir plačiai

išskėtus kojas. Stovint rankos turėtų būti ramiai nuleistos, tarsi tas atsainumas būtų kontroliuojamas. Žinoma, ilgiau stovint, rankų, kaip ir kitų kūno dalių, padėtį derėtų retsykiais keisti. Dar keli patarimai vyrams dėl rankų padėties:

– nelaikykite rankų kaip futbolininkas pozicijoje “siena” (juk toks pavojus normalioje būsenoje kyla retai);

– negrūskite į kišenes abiejų rankų - viena ranka gali ramiai trumpam nuslysti į kelnių kišenę;

– nekiškite rankų į švarko kišenes;– neslėpkite rankų už nugaros (nebent trumpai poilsio valandėlei);– vyrų kojų padėtis, žinoma, laisvesnė nei damų, tačiau stovėsena irgi nelabai plati.Sėdint nugara turi būti tiesi, o atstumas iki stalo - per plaštaką. Vyrams dar yra tokie

apribojimai:– sėdėti ne pernelyg plačiai;– neištiesti kojų visu ilgiu prieš save;– nekelti vienos kojos pėdos ant kito kelio;– leidžiama atsisagstyti švarką (visos kitos sagos, pavyzdžiui, apykaklės, lieka

užsegtos), tačiau kiekvieną kartą, kylant nuo stalo, švarką reikia užsisagstyti.Moterims apribojimų daug daugiau:– stovint rankos nuleidžiamos žemyn. Stovint ilgiau, retsykiais galima rankas

sukryžiuoti. Moteris turi atkreipti dėmesį, kad abu delnai gulėtų ant dilbio, kitaip ji atrodys tarsi uždaryta. (Visa kita, kas nerekomenduotina vyrams, netinka ir moterims);

– blauzdos turėtų būti, kiek įmanoma, arčiau viena kitos; be to, yra natūralios ribos, kurių geriausia neperžengti, kad nepargriūtum. Ir dar vienas patarimas: jei iš priekio fotografuojama, geriau vieną koją pastatyti šiek tiek į priekį, nes net pačios tiesiausios blauzdos, suglaudus jas lygiagrečiai, nuotraukoje gali atrodyti neestetiškai;

– sėdint keliai visada suglausti (ypač reikia prisiminti sėdint prezidiume, scenoje ir kt.);

– kojas galima laikyti lygiagrečiai, tačiau ištiesti į priekį visu ilgiu - nedera;– kitais atvejais galioja tie patys draudimai kaip ir vyrams.Patariama:– kuo mažiau rankomis lieskite savo kūną kitiems matant, taigi negalima kasytis,

glostytis ir pan.;– neleiskite jokių garsų, nedera garsiai kalbėtis ir juoktis;

114

– neverskite aplinkinių dalyvauti pokalbyje arba pokštuose vien tik dėl to, kad Jums patinka gausesnis būrys klausytojų;

– garsiai nežiovaukite - žiovaujama be garso, susičiaupus arba prisidengus ranka;– garsiai nekosėkite arba nečiaudėkite, būtinai burną prisidenkite ranka arba

nosinaite;– taip pat venkite garsaus jausmų protrūkio, cypimo, riaumojimo ar juoko salvės;

kiti tradiciškai neleistini kūno garsai - riaugėjimas ir pan. - jau senai yra tabu, todėl ir kontroliuojami automatiškai.

Prie stalo. Patariama nevėluoti, kai esate pakviestas pokalbiui, deryboms ar priėmimams (svečiai turėtų susirinkti per 3-5 min.).

Jei jau svečiai sėdi už stalo (garbingiausių svečių laukiama ne ilgiau kaip 10-15min.), pavėlavusysis turi prieiti prie šeimininkės ar šeimininko ir atsiprašyti. Šeimininkams nereikia atsistoti iš savo vietų, jie niekam neaiškina svečio pavėlavimo priežasties, tik parodo jam, kur atsisėsti. Svečiai pavėlavusiajam neskiria daug dėmesio.

– Jei į svečius ar į priėmimą ateina vyras su žmona, tai pirmoji sveikinasi žmona su šeimininke, po to su šeimininku.

Svečiuose vyrą turi pristatyti žmona (supažindinant nereikia sakyti “mano draugas”, “mano draugė”, o pasakyti pavardę).

– Nesisėskite už stalo, kol neatsisėdo moterys arba kol šeimininkas ar šeimininkė nepakvies. Sėskite ten, kur nurodyta.

– Lydėdamas prie stalo, pasiūlykite damai tik dešinę ranką ir pasodinkite savo dešinėje. (Nepamirškite, kad dama, sėdinti šalia jūsų dešinėje, verta didesnio dėmesio. Damą, sėdinčią greta, reikia užimti, nepaisant to, pristatytas jūs jai ar ne).

– Neprisistatinėkite po to, kai svečiai susėdo už stalo.– Nesėdėkite labai toli arba arti stalo.– Prieš pradėdamas valgyti, servetėlę (nesvarbu kaip ji padėta) išlankstykite,

sudėkite dvigubą ir pasidėkite ant kelių. Jeigu netyčia valgydamas išsitepėte pirštus, juos atsargiai nusišluostykite į viršutinę servetėlės dalį, nepakeldamas jos nuo kelių.

– Indeliai rankoms plauti atnešami po kiekvieno patiekalo, valgomo rankomis. Nesistenkite nusiplauti rankų “kaip reikiant”. Pamerkite pirštus į vandenį ir nusišluostykite servetėle, nepakeldamas jos nuo kelių.

– Nešluostykite servetėle veido. Norėdamas nusišluostyti lūpas, servetėlę (dvigubą) abiem rankom paimkite nuo kelių ir lengvai priglauskite prie lūpų ir vėl padėkite ant kelių. Jeigu valgydamas geriate, prieš tai būtinai nusivalykite lūpas, kad neišteptumėte taurės.

– Jei norite ką nors paimti nuo stalo, netieskite rankos virš kaimyno lėkštės.– Neimkite duonos šakute - imkite ją ranka.– Nekąskite nuo visos duonos riekės - duoną reikia laužyti gabalėliais.– Nevalgykite nuo peilio (niekada nekelkite peilio prie burnos).– Nedėkite ant šakutės maisto su peiliu, o imkite su šakute tik tiek, kiek galima

paimti be vargo.– Nevalgykite per daug greitai.– Nepripildykite burnos per dideliu maisto kiekiu.– Neišskėskite plačiai alkūnių - jas reikia laikyti priglaustas prie šonų (kūno). Per

daug nesusilenkite ties savo lėkšte. Sėdėkite kaip įmanoma tiesiau. Valgydamas nečepsėkite, nekramtykite išsižioję, nepūskite, nors ir karšta.

– Nedėkite alkūnių ant stalo.– Nekelkite stikliuko ar taurės per daug aukštai.– Nevalgykite šaukštu to, ką galima valgyti šakute. Nevalgykite sriubos iš galo

šaukšto.

115

– Nesistenkite suvalgyti paskutinį šaukštą sriubos, paskutinį gabalėlį mėsos ar kito kokio nors patiekalo, nedažykite duona lėkštėje likusio padažo ar užpilo.

– Nepaduokite lėkštės pats, prašydamas antros porcijos - tegul tai padaro padavėjai. (Geriau visai neprašyti antros porcijos.)

– Nespjaudykite žuvies ar kitų kaulų į lėkštę - kaulą iš burnos reikia padėti ant šakutės, priglaustos prie lūpų, ir po to padėti ją ant lėkštės. Vaisių kaulelius reikia nepastebimai dėti į šaukštelį.

– Neprašykite kaimyno ką nors paduoti, jeigu šalia yra patarnaujantieji.– Nežaiskite servetėle, šakute ar kitais stalo įrankiais.– Neatsukite kitam nugaros, jei norite pakalbėti su kaimynu. Nekalbėkite su kitu

per kaimyną ar su kuo nors, sėdinčiu daug toliau nuo jūsų.– Nekalbėkite pilna burna.– Neatsiloškite ir nesikūprinkite kėdėje.– Stenkitės visada būti ramus.– Nemėtykite peilio ar šakutės. Bet jeigu nukrito įrankis, tai nesigėdykite

paprašyti kito, neakcentuodamas šio atsitikimo. (Apskritai geriau daryti klaidas, nei įsitempus jų nedaryti - tuo atkreipiamas aplinkinių dėmesys.)

– Valgydamas pradėkite naudotis peiliu ir šakute, padėtais toliausiai nuo lėkštės, ir “keliaukite” vis artyn.

– Suvalgęs patiekalą, šakutę padėkite ant lėkštės danteliais į viršų šalia peilio, kurio ašmenys nukreipti į valgiusįjį; įrankių rankenėlės turi būti dešinėje.

– Nesinaudokite prie stalo dantų krapštukais. Ypatingu atveju tai darykite nepastebimai.

– Nevaišinkite svečio be perstojo.– Būdamas šeimininku (ar šeimininke) niekados nepabaikite valgyti pirmas, o tik

tada, kai padės įrankius svečias. Tai itin svarbu, kai paduotas paskutinis valgis.– Neprašykite antro kavos ar arbatos puoduko, kol svečiams nebuvo paduoti

pirmieji puodukai.– Nedarykite jokių pastabų apie paduodamą valgį.– Nekritikuokite to, kas nešama ant stalo.– Neatsisakykite kokio nors valgio, teisindamasis, jog jums nepatinka ar

kenksminga sveikatai. Geriausia atsisakyti nenurodant priežasties. Nepasakokite prie stalo apie savo ligas.

– Nedėkite šaukštelio į stiklinę ar puoduką. Pamaišęs arbatą arba kavą, padėkite šaukštelį į lėkštelę.

– Pavalgęs nesulankstykite servetėlės. Ją reikia padėti ant stalo bet kaip.– Nepamirškite pakilti nuo stalo po to, kai atsistojo moterys, ir stovėkite tol,

kol jos neišeis iš kambario. Po to galima atsisėsti vėl, jei esate linkęs dar pasilikti.– Neskaitykite laiškų, laikraščių arba dokumentų prie stalo.– Kai padavėjas renka indus ir įrankius nuo stalo, nesistenkite jam padėti.– Išsirinkus restorane ar kavinėje staliuką, vyrui pridera: pasodinti moterį,

švelniai atitraukiant ir pristumiant kėdę, atsisėsti jai iš kairės, o jei staliukas nedidelis - priešais.

– Atsisėdęs už stalo, vyras paduoda damai meniu ir suteikia jai galimybę pačiai išsirinkti norimus patiekalus, o tik paskui išsirenka pats. Moteris gali suteikti vyrui teisę išrinkti patiekalus jai. Patiekalus visada užsako tik vyras.

– Visų pirma vaišės siūlomos moteriai, sėdinčiai vyrui (šeimininkui) iš dešinės, po to - sėdinčiai iš kairės ir t.t. Jei tarp svečių yra tik viena dama, tai patiekalus atneša visų pirma jai, o galiausiai - šeimininkams.

– Nedera pradėti valgyti, jei vaišės dar nebuvo pasiūlytos visiems svečiams. Vyras visada turi laukti, kol pradės valgyti greta sėdinti dama.

116

– Alkoholinius gėrimus pradėti gerti galima tik po bendro tosto. Pripilti taurę damai, sėdinčiai iš dešinės, reikia kaire ranka, truputį pasisukus į dešinę. Jei yra tik ką atidarytas naujas butelis, iš pradžių vyras turi įsipilti šiek tiek vyno sau, o paskui damai.

– Jei patekote į nemalonią situaciją (netyčia išliejote ar kažkas nukrito), nesistenkite iš karto taisyti savo klaidos. Jeigu trupiniai arba lašai netyčia užkrito ant jūsų rūbų, pasistenkite nepastebimai nuvalyti juos nosine.

– Naudotis šukomis prie stalo neetiška. Dama pudruotis ir dažytis lūpas gali tik po valgio. Už stalo moteris gali sėdėti su skrybėlaite, bet pirštines būtina nusimauti.

– Nepatartina be ypatingo reikalo nueiti nuo stalo nepasibaigus pietums ar vakarienei.

– Atsistojęs nuo stalo nepamirškite padėkoti šeimininkams. O pasibaigus pietums ar vakarienei nereikia skubėti išeiti, bet ir per ilgai užsibūti nepatartina.

– Po to, kai nuo stalo pakyla moteris, vyras taip pat turi baigti savo pietus ar vakarienę.

Vizitų metu, svečiuose. Prisiminkite pristatymo taisykles: moteriai pristatomas vyras; vyresnio amžiaus žmonėms pristatomi jaunesni; aukštesnio rango ar pareigų asmenims - rangu, pareigomis žemesni; pristatant vyrai turi atsistoti, moterims tai neprivalu, nebent tuo jos norėtų parodyti ypatingą pagarbą vyresnei už save moteriai ar vyrui; pristatant pasakoma pavardė ir išvardijami akademiniai vardai ar titulai. Pristatomam žmogui, jei neįteikiama vizitinė kortelė, privalu įsiminti pavardę ir titulus. Nenugirdus jų, prašoma pakartoti.

– Jei patys prisistatote, pasakykite savo pavardę ir palaukite, kol pašnekovas ar pašnekovė taip pat pasakys savo pavardę ir išties ranką. Prisistatančiajam netinka nurodyti savo titulą, mokslinį ar pedagoginį vardą ar laipsnį. Prisistatančiai moteriai patartina ne tik pasakyti savo pavardę, bet ir visą šią procedūrą apgaubti jaukumu, šiluma.

– Įsidėmėkite, kad kreipiamasi pavarde. Kartu su pavarde sakomi ir mokslų vardai, laipsniai, titulai. Pavyzdžiui: “Pone daktare Jonaiti” (o kreipiniu “Pone daktare” kreipiamasi tik į gydytoją). Į vyresnio amžiaus moterį, nors ji ir neištekėjusi, kreipiamasi “Ponia” (kreipinys “Panele” tinka tik jaunoms mergaitėms, merginoms iki 16 m.).

– Prisiminkite sveikinimosi etiketo reikalavimus: vyras visad pirmas sveikina moterį, jaunesnis amžiumi - vyresnį, žemesnes pareigas užimantis - vyresnį pareigūną; pasisveikinant ir atsisveikinant ištiesiama ir paspaudžiama ranka tik pažįstamam asmeniui. Taip daugiausia sveikinasi vyrai; sveikindamasis su moterimi vyras visad nusimauna dešinės rankos pirštinę (moteriai to daryti nebūtina); moterys paspausdamos ranką viena kitai sveikinasi rečiau. Tačiau, kai vyresnė moteris ištiesia ranką jaunesnei ar bendraamžei, ji irgi sveikinasi paduodama ranką; kai vyras sveikinasi su moterimi, ji ranką ištiesia pirmoji; moterys kartais sveikinasi ar atsisveikina pasibučiuodamos. Šiuolaikinis etiketas reglamentuoja šį sveikinimosi būdą tik priglaudžiant skruostą prie skruosto, lūpomis neliečiant veido ar lūpų (tai daroma higienos sumetimais ir kad nebūtų ištepama lūpų dažais).

– Netieskite rankos vyresniems ar einantiems aukštesnes pareigas, taip pat moteriai, kol jie neišties savosios pirmieji.

– Nesistenkite paspausti rankos kiekvienam iš susirinkusiųjų. Būtinai pasisveikinti reikia su šeimininku ir šeimininke, o likusiems pakanka linktelėti.

– Lankydamasis kabinete, neikite į patalpą su paltu - apsiaustą palikite rūbinėje ar prieškambaryje.

– Neįeikite į kambarį nepabeldęs.– Neįeikite į kabinetą su rūkstančia cigarete ar pypke.– Neskubėkite sėstis. Verčiau palaukite, kol jums pasiūlys arba kol šeimininkas

ar šeimininkė patys atsisės. Sėdėkite ramiai ir tiesiai, nedarykite bereikalingų judesių.

117

– Nežiūrėkite per daug įdėmiai į baldus, paveikslus ar kitus daiktus.– Nepamirškite atsistoti kiekvieną kartą, kada įeina dama.– Sėsdamas į automobilį, pirmiausia atidarykite dureles ir leiskite įlipti

damai. Iš automobilio išlipkite pirmas ir padėkite išlipti damai, pasiūlydamas jai ranką. Lygiai tas pats lifte.

– Įeidamas ar išeidamas iš kambario visada praleiskite pirma moterį. Žinoma, duris moteriai atidarykite truputį aplenkdamas ją.

– Moteris lipa laiptais į viršų pirma vyro, o žemyn - jam iš paskos. Čia, žinoma, kalbama apie laiptus, kuriais negalima patogiai eiti vienam šalia kito. Plačiais laiptais ir aukštyn, ir žemyn ji eina iš dešinės, jis - iš kairės.

– Jei moteris vilki ilgą vakarinį rūbą, tai vyras turėtų ją lengvai prilaikyti už alkūnės, nes ji abiem rankom turi šiek tiek kilstelėti savo suknelę, kad jos neprimintų, o tuo pat metu dar laikytis turėklų beveik neįmanoma.

– Lipdamas laiptais žemyn, vienu dviem laipteliais lipkite pirma moters, o lipdamas aukštyn - pirma praleiskite moterį tam, kad prireikus visada galėtumėte jai padėti.

– Nelieskite pašnekovo, norėdamas atkreipti jo dėmesį.– Nebūkite familiarus su savo draugais. Netapšnokite jų per petį, išreikšdamas

savo pasitenkinimą. – Nekalbėkite draugijoje apie dalykus, liečiančius jus ir jūsų pašnekovą, arba

apie dalykus, suprantamus tik jums abiem.– Neskubėkite. Jeigu norite pasakyti tai, ko negalima sakyti garsiai, palaukite

tinkamesnio momento.– Nepasakokite daug apie save. Nekalbėkite apie savo ligas, nesėkmes ir t.t.– Nesijuokite pernelyg triukšmingai. Juokitės nuoširdžiai, jei tam yra priežastis.

Niekada nesijuokite be priežasties.– Visus refleksinius veiksmus reikia kontroliuoti. Žiovauti kompanijoje neleistina.

Kosėdamas pasukite galvą į šoną ir užsidenkite burną ranka. Jeigu kosulys stiprus, burną prisidenkite nosine. Jeigu negalite susivaldyti nečiaudėjęs - nusisukite ir prisidenkite burną nosine.

– Nesiekite vadovauti pokalbiui ir neaštrinkite jo.– Nekalbėkite apie žmones, kurių kiti nepažįsta.– Nešmaikštaukite kito adresu. Nesijuokite iš kito manierų. Nekreipkite dėmesio į

čiaudintįjį (jis nusičiaudėjęs atsiprašys).– Nepertraukinėkite pašnekovo.– Nesiginčykite dėl smulkmenų.– Nepasakokite senų istorijų, juokų, anekdotų. Neparodykite, kad gerai

nusimanote apie meną, techniką ar kitus dalykus.– Neatsisakykite padainuoti, pagroti instrumentu arba papasakoti ką nors, jeigu

esate prašomas ir galite tai padaryti.– Nebūkite niūrus, jeigu jums atrodo, jog jūsų nepastebi.– Neparodykite nepasitenkinimo nuobodžiais ir įkyriais žmonėmis. Jūs būsite

tikrai mandagus, jeigu kiti nepastebės jūsų susierzinimo ir nusiminimo.– Būkite dėmesingas pagyvenusiems žmonėms. Tai itin svarbu jauniems, kurie

iš lengvabūdiškumo būna neatidūs vyresniesiems.– Jei svečiuose organizuojami šokiai, nepamirškite pirmiausia pakviesti

šeimininkę, taip pat jos dukterį.– Pakvietus damą šokiui bei lydint ją, reikia pasiūlyti dešinę ranką.– Jeigu esate rūkantis, visur prieš pradėdamas rūkyti paprašykite šalia esančių

leidimo. Yra nemaža vietų, kuriuose nerūkoma: ligoninėse, gydytojų kabinetuose, darbo kabinetuose, jei dirba ir kiti, mokyklose, bibliotekose, kinų, teatrų, koncertų salėse,

118

bažnyčiose, kapinėse ir visur, kur parašyta “čia nerūkoma”. Rūkant nedera įeiti į svetimą butą; sutikti svečius; sveikintis ar atsisveikinti su jais; šokti; ateiti į įstaigą; įeiti į kabinetus.

– Neapsunkinkite šeimininkų pernelyg ilgai užsibūdamas svečiuose.– Nežiūrėkite dažnai į laikrodį. Išmokite teisingai nustatyti laiką, kada reikia išeiti.

Jei jums būtina išeiti anksčiau, nei pradės skirstytis svečiai, padarykite tai nepastebimai, atsiprašęs šeimininkų.

– Kai viešite pas ką nors namuose, nepamirškite pasiteirauti apie šeimininkų įpročius: ar galima rūkyti miegamajame, kada keltis ar eiti miegoti. Nevėluokite prie stalo.

– Jei numatote viešėti ilgiau, nepamirškite su savimi pasiimti skutimosi reikmenų, dantų šepetuko ir kitų asmens higienos daiktų.

Viešosiose vietose, gatvėje vyras turi eiti moters kairėje (nes dešinė pusė yra garbingesnė). Be to, moteriai nedera eiti šaligatvio pakraščiu, nes tai pavojingesnė vieta.

– Jeigu vyras eina su dviem maždaug vienodo amžiaus moterimis, jis turi eiti viduryje ir skirti abiem moterims vienodai dėmesio. Jeigu viena moteris yra daug vyresnė, ji turi eiti viduryje.

– Vyras pirmas išlipa iš automobilio, autobuso, troleibuso, traukinio vagono ir, padėdamas moteriai išlipti, pasiūlo jai ranką, kad moteris galėtų į ją atsiremti.

– Užsakęs taksi, vyras atidaro užpakalines dešiniąsias dureles, moteris sėdasi pirmoji, vyras sėdasi šalia moters.

– Kai vyras pats vairuoja automobilį, jis turi padėti moteriai atsisėsti ir tik tada sėstis už vairo.

– Sėsdama į automobilį, moteris nežengia į jį, bet atsisėdusi ant sėdynės krašto įtraukia abi kojas iš karto į vidų. Išlipdama iš mašinos, pirma iškelia kojas ant grindinio ir tik po to pasikelia nuo sėdynės.

– Atėjęs į kiną ar teatrą su moterimi, vyras, laikydamas bilietus taip, kad matytų juos kontrolierius, praleidžia moterį. Tarp eilių pirma eina moteris, paskui vyras, veidu pasisukę į sėdinčiuosius.

– Įėjęs į kino ar teatro vestibiulį, vyras nusiima galvos apdangalą, o išeidamas jį užsideda beveik tarpduryje. Prie rūbinės vyras padeda moteriai nusivilkti paltą, atiduoda rūbininkui ir tik po to nusivelka pats.

– Jeigu susitarėte su moterimi susitikti kavinėje ar restorane, turite ateiti anksčiau ir atsisėsti prie staliuko. Atėjusią moterį prie staliuko palydi metrdotelis. Jeigu nėra metrdotelio, vyras prie užsakyto (arba laisvo) staliuko eina pirmas. Kitais atvejais prie staliuko einama tokia tvarka: metrdotelis, moteris, vyras.

– Priėjęs prie staliuko, vyras padeda moteriai atsisėsti atitraukdamas nuo stalo kėdę ir pristumdamas ją, kai moteris sėdasi.

– Kai restorane ar kavinėje yra pažįstamų, juos būtinai reikia pasveikinti. Prie artimesnių pažįstamų galima prieiti ir pasisveikinti, o su tolimesniais pakanka pasisveikinti iš tolo galvos linktelėjimu. Prisėsti prie pažįstamų galima tik tada, kada jie iš tikrųjų kviečia. Galite būti pakviesti ir iš mandagumo. Privalote tai pastebėti, padėkoti ir atsisėsti atskirai.

– Vyras, pamatęs įeinančią moterį, pirmas pasisveikina. Moteris išeidama, kad ir iš tolo, pirmoji atsisveikina galvos linktelėjimu.

– Jei prie stalo laukiama asmens, su kuriuo susitarta susitikti, laukiama tik 15 minučių. Praėjus šiam laikui, pradedama valgyti.

– Nemandagu, o todėl negražu: rodyti į ką nors pirštu; nagu krapštyti dantis;

119

trankyti durimis. – Būkite mandagus aplinkiniams ir praeiviams. Nepamirškite atsiprašyti, jeigu

sudarėte kam nors nepatogumų.– Nežiūrėkite įdėmiai į aplinkinius.– Neatsisukinėkite ir nežiūrėkite į nueinančius žmones.– Nevalgykite autobuse ar troleibuse ir eidamas gatve. – Keliaudamas atkreipkite dėmesį į savo drabužių tvarką. Kai kuriais atvejais,

pavyzdžiui, keliaujant garlaiviu, tikslinga pasiteirauti dėl tinkamų drabužių.– Išvažiuodamas į užsienį nepamirškite, kad iš jūsų elgesio sprendžiama apie

jūsų šalį. Laikykitės tos šalies, kurioje esate, taisyklių ir papročių.– Nepamirškite, kad yra šalių, kur uždrausta fotografuoti per traukinio, laivo ar

lėktuvo langus. – Pajudėjus traukiniui, be reikalo neužstokite jo lango, nes jūsų bendrakeleiviai

galbūt taip pat nori su kuo nors atsisveikinti. Kupe neatidarykite lango prieš tai negavę kitų keleivių sutikimo.

– Nesidrovėkite to, kad nežinote arbatpinigių dydžio. Šitai galima sužinoti iš bendrakeleivio, turinčio daugiau patirties. Beje, į daugelio avialinijų bilietų kainas įtraukiami ir arbatpinigiai.

– Sėdėdami prie automobilio vairo, laikykitės ne tik eismo taisyklių, nepamirškite kitų vairuotojų ir pėsčiųjų saugumo ir patogumo. Nesignalizuokite be reikalo. Važiuodami šlapia, purvina gatve neužmirškite, kad jūsų mašina gali aptaškyti pėsčiuosius ir kitas mašinas.

– Apie verslininką sprendžiama pagal išvaizdą… Nepamirškite nuolat rūpintis savo išore, tvarkingumu ir švara. Rūpinkitės kiekviena savo išorės detale. Tačiau daryti tai galima tik namie arba ten, kur nėra aplinkinių. Niekada nereikia šukuotis, valytis nagų, tvarkytis kostiumą ir pan. priėmimuose, viešosiose vietose arba gatvėje.

– Nedėvėkite labai ryškių spalvų drabužių. Rinkitės ramius tonus ir fasonus, kurie labiausiai jums tinka.

– Nenešiokite brangenybių tik kaip papuošalų. Galima nešioti segtuką kaklaraiščiui, grandinėlę laikrodžiui, sagę ir panašiai, kadangi tai naudingi daiktai, ir kuo jie paprastesni, tuo geriau. Moterys ypač turi būti dėmesingos ir saikingos savo papuošalams.

– Stenkitės, kad rankinuke būtų ir iš karto galėtumėte rasti, kas reikalinga. – Jei norite būti elegantiškas (-a), sekite mada protingai ir talentingai. Atsiminkite

vieną iš elegantiškumo paslapčių: jūsų drabužiai ir avalynė turi būti tokie, kad jums būtų patogu, galėtumėte jaustis natūraliai ir laisvai.

– Žinokite, kad tikrasis elegantiškumas visada nerėksmingas. (Garsiai rėkia tik prastas skonis!...)

– Nedėvėkite gatvėje sportinio kostiumo.– Nedėkite į išorines kišenes akinių, šukų ir kitų daiktų.– Neikite į gatvę nevalytais batais.– Nedėvėkite suglamžyto kostiumo, neišlygintų marškinių, taip pat marškinių be

kaklaraiščio.– Nevilkėkite po dvieiliu švarku liemenės ar megztinio.– Oficialioje aplinkoje švarkas turi būti užsegtas. Švarkas turi būti užsegtas

įeinant į kabinetą, žiūrovų salę, pas pažįstamus, sėdint prezidiume, einant gatve ir pan. Atsisegti švarką leidžiama valgant, taip pat sėdint fotelyje.

– Netinka į priėmimus ateiti su sandalais ar basutėmis.– Puskojinių spalva turi būti tamsesnė už kostiumo spalvą. Rekomenduotinos

vienspalvės arba su neryškiais ruoželiais puskojinės. Prie kostiumo netinka baltos puskojinės.

120

– Jeigu vyras sėdi užmetęs koją ant kojos, jis turi pasižiūrėti, kad nesimatytų nuoga koja virš puskojinės. Sėdint ant kėdės, nederėtų išsiskėsti.

– Moteris sėsdama nepakelia palto ar suknelės. Sėdėdama ant kėdės, gali uždėti koją ant kojos, tačiau ji negali sau to leisti sėdėdama ant sofos ar ant žemos kėdutės. Tokiu atveju kojas reikia suglausti ir pakreipti į vieną pusę. Galima vieną pėdą uždėti ant kitos.

– Kvietime į oficialias iškilmes nurodymai, kaip dera apsirengti, adresuojami tik vyrams. Jei, pavyzdžiui, kvietime nurodyta, kad būtinas smokingas, moteris apsivilks smokingą atitinkančią vakarinę suknelę, o jei frakas, moteris apsirengs iškilmių suknele.

– Nenešiokite kepurės, užtrauktos ant akių arba uždėtos tik ant pakaušio.– Nepamirškite savo eisenos. Nevaikščiokite krypuodamas. Vaikščioti reikia

tvirtai, tiesiai, nesilankstant ir oriai.– Negestikuliuokite be reikalo. Visados kontroliuokite savo rankas. Nekiškite

rankų į kišenes.– Nešvilpaukite gatvėje ir kitose viešosiose vietose.– Nesijuokite ir nekalbėkite per daug garsiai.– Nerūkykite, jeigu tai nemalonu kitiems.– Niekada nepamirškite, kad į jūsų išorę ir manieras atkreipia dėmesį aplinkiniai.

(Sakoma, sutinkama pagal išorę, o išlydima pagal protą...).Šis tas apie gėrimus. Atskiriems patiekalams tinkamai parinktas vynas

paaštrina jų skonį. Todėl prie tamsios mėsos (jautienos, laukinių žvėrių ir paukščių, avienos, kalakutienos, raudonos žuvies) patiekalų tinka raudonieji vynai, o prie šviesios mėsos (veršienos, baltos žuvies, vištienos) - baltieji. Jie tinka ir prie žuvies valgių.

Svarbus dalykas - vyno temperatūra. Ji turi būti tokia, kad geriausiai atsiskleistų vyno savybės. Raudonasis vynas dažniausiai patiekiamas kambario temperatūros. Yra tokių kvapnių raudonųjų vynų, kuriuos geriau atkimšti viena valanda anksčiau, kad jis galėtų “pakvėpuoti”. Deguonis vyną “pasendina” ir padaro aromatingesnį. Baltuosius vynus būtina atšaldyti (tačiau į šaldiklį nedėkite, kad neprarastų aromato).

Rekomenduojama vynų temperatūra:baltojo vyno - 8-12°C,raudonojo vyno - 16-18°C,desertinio vyno - 13-16°C,šampano - 6-8°C.Paprastai vienas vyno butelis išpilstomas į penkias ar šešias taures, o

šampano - į aštuonias. Baltieji vynai pilstomi į taures iš aukščiau - tada jų skonis esti geresnis. Raudonieji - butelį laikant apie 1 cm virš taurės.

Gėrimai pilami iš sėdinčiojo dešinės pusės. Kai prie svečio iš dešinės prieiti negalima, jam įpilama kairiąja ranka iš kairės pusės. Gėrimus prie stalo pilsto šeimininkas, pirma įsipildamas šiek tiek į savo taurę. Šis paprotys atkeliavo iš tų laikų, kai kamštį atstodavo aliejus. Vaišintojas, pašalinęs aliejų, pirmiausiai gėrimo pildavo sau, po to tik svečiui. Kartu tai buvo įrodymas, jog šeimininkas neturi ketinimų svečią nunuodyti. Mūsų laikais šitaip elgiamasi, kad į svečio taurę nepatektų kamščio trupinėlių. Restorane ar kavinėje padavėjas visų pirma įpila vadinamąjį paragavimo gurkšnelį gėrimą užsakiusiajam vyriškiui; šis tuojau pat ragauja, kad nustatytų vyno skonį ir temperatūrą. Jei vynu patenkintas, patvirtindamas linkteli galva. Padavėjas tuomet pripila kitas taures. Stengiamasi staigiai indo neversti. Įpylus butelis keliamas truputį pakreiptas, kad nenulašėtų vyno ant staltiesės (gali būti kaklelis nušluostomas balta servetėle ar rankšluostėliu). Ir šampanas, ir vynas geriamas mažais gurkšneliais, gardžiuojantis jo skoniu ir aromatu. Vyno pilama vėl tik tada, kai taurė jau tuščia. Ne iki

121

galo išgerta taurė - atsisakymo gerti ženklas. Nepilama į laikinai nuo stalo pasikėlusio svečio taurę.

Kelių rūšių vynai geriami laikantis tokio eiliškumo: pirmiausiai - silpnesni, vėliau - stipresni (iš pradžių - baltieji, po to - raudonieji). Galiausiai patiekiami desertiniai vynai. Sausas vynas po desertinio atrodys labai rūgštus, o su sūriu, kuris paryškina jo skonį - labai švelnus. Išlaikyti vynai geriami po jaunesnių.

Prie neaštrių užkandžių rekomenduojami stiprūs vynai - portveinai, kurie pirma atšaldomi. Šie vynai geriami iš 75 ml talpos taurelių. Prie visų rūšių užkandžių, ypač aštrių, - iki 10°C atšaldyta degtinė bei įvairios karčiosios trauktinės. Degtinei ir trauktinei naudojamos 30-50 ml talpos taurelės. Prie lengvų žuvies ir jūros gyvūnų produktų užkandžių siūloma derinti baltuosius vynus. Prie karštų užkandžių rekomenduojami stiprūs kambario temperatūros sausi ar pusiau sausi vynai. Prie antrųjų žuvies ir jūros gyvūnų patiekalų - baltasis sausas arba pusiau sausas vynas. Kai patiekiamos daržovės - žiediniai kopūstai, pupelės, šparagai, artišokai, grybai - labai tinka pusiau saldūs vynai. Jie pilami į 100 ml talpos taures atšaldyti iki 15-18°C temperatūros. Prie saldžių patiekalų ir vaisių tinka iki 10-12°C atšaldyti desertiniai vynai. Jie patiekiami 75-100 ml talpos taurėse. Prie vaisių, saldainių, konditerijos gaminių rekomenduojamas pusiau saldus, saldus ir muskatinis, iki 8-10°C atšaldytas šampanas: pilstomas į 100-180 ml talpos taures. Butelis paprastai aprišamas balta medžiagine servetėle. Šampanas taip pat tinka su neaštriu sūriu, migdolais, žemės ir kitokiais riešutais, šokoladu, ledais.

Gaivieji gėrimai pateikiami atšaldyti taurėse, kūgio ir cilindro formos 200-250 ml talpos stiklinaitėse. Kokteiliai - šalti gėrimų mišiniai, į kuriuos dažnai įmaišoma alkoholio (vyno, likerio, konjako), cukraus sirupo ir pridedama citrinos, konservuotų vaisių ir pan. Paprastai kokteilio recepte nurodomas ir taurės tipas.

Karšti gėrimai su vynu:grogas - karštas gėrimas iš konjako arba romo ir cukraus, praskiestas verdančiu

vandeniu ar arbata;punšas - gali būti patiektas tiek šaltas, tiek karštas. Į karštą konjaką arba likerį

dedama cukraus ir citrinos;karštas midus - arbata, medus, konjakas ir prieskoniai. Rekomenduojamas prie

sklindžių;glintveinas - gaminamas iš raudonojo vyno, dedama cukraus, prieskonių,

įpilama konjako.Karšti gėrimai su vynu patiekiami bokaluose ant lėkštučių arba specialiose

storasienėse taurėse, šalti gėrimai su vynu (kriušonas, punšas, kokteiliai) - didelėse, aukštose ar kokteilių taurėse.

Konjakas. Konjako gimtinė - Prancūzija. Yra sakoma, kad visi konjakai yra brendžiai, bet ne kiekvienas brendis yra konjakas. Taip paaiškinama šių gėrimų gamybos technologija. Brendis - tai distiliuotos vynuogių sultys, kurios, kaip ir konjakai, laikomos ąžuolinėse statinėse. Norint gauti konjaką, distiliuotos vynuogių sultys distiliuojamos pakartotinai. Kitaip tariant, konjakas - dvigubas stiprios vynuogių ištraukos distiliatas.

Konjakas ir brendis patiekiami tulpės formos taurėse žema kojele. Į 75-250 ml taurę pilama tiek, kad pavertus ją gėrimas neišsilietų - apie 20 ml. Šildomas rankomis konjakas paskleidžia savo aromatą, kuris pirmiausiai ir įvertinamas, ir nepakartojamą skonį, pajuntamą tik ragaujant gėrimą gurkšneliais. Konjakas patiekiamas su kava, saldumynais. Prie arbatos labiau tinka romas.

Viskis. Tai stipraus skonio ir kvapo svaigusis gėrimas, pagamintas iš grūdų ir išlaikytas statinėse. Kiekvienoje šalyje viskis gaminamas savaip. Populiariausi yra keturių rūšių viskiai: amerikietiškas, škotiškas, airiškas, kanadietiškas. Viskis geriamas

122

po pietų, iš žemų, plačių storasienio stiklo taurių, dažniausiai skiestas. Skiedžiamas šaltinio (tuomet išryškėja kvapai), gazuotu vandeniu ar pridedama ledo gabaliukų.

Vaišinant svečius reikėtų prisiminti: stiklinė gaiviesiems gėrimams (200-250 ml) - pilama ¾ stiklinės tūrio; taurė raudonam vynui (100-200 ml) - pilama 2/3 taurės tūrio; taurė baltam vynui (100 ml) - pilama ½ taurės tūrio; taurė desertiniam vynui (75-100 ml) - pilama ½ taurės tūrio; taurė šampanui (75-180 ml) - pilama 2/3 taurės tūrio; taurė likeriui (25-50 ml) - pilama 2/3 taurės tūrio; taurelė degtinei ar stipriai trauktinei (30-50 ml) - pilama ½ taurelės tūrio; taurė konjakui (75-250 ml) - pilama tiek, kad paguldžius taurę, gėrimas neišsilietų - apie ¼ tūrio (apie 20 ml).

10.4. Apie dovanas ir suvenyrus

Dovana turi atitikti progą: kai ji teikiama jubiliejų ar reikšmingų žmogaus gyvenime įvykių proga, gali būti vertingesnė, paprastesne proga - paprastesnė. Tačiau stenkitės nedovanoti tokių dovanų, kokių pats nenorėtumėte gauti.

Labai svarbu dovaną įteikti laiku (praėjus iškilmėms, įteikta dovana ne tokia reikšminga). Ji skirta konkrečiai tam asmeniui, kuriam dovanojama, todėl dera žinoti to žmogaus pomėgį, o gal ir norus. Tačiau jo paties klausti - neetiška. Pasiteirauti galima draugų, artimųjų. Pagal LR Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo tarnyboje įstatymą turi būti deklaruojamos ne iš giminių gautos dovanos, kurių vertė viršija vieną MGL ir paslaugos, kurių suma viršija penkis MGL.

Patariama: nedovanokite labai brangių, įpareigojančių ar per daug asmeniškų dovanų. Neseniai dirbantis darbuotojas turėtų vengti dovanoti brangias dovanas savo viršininkui (kad neatrodytų, jog nori jam įsiteikti).

Įvairioms progoms tinka gėlės. Jos įteikiamos išvyniotos iš pakavimo taros. Kai į svečius ateina vyras su moterimi, gėlių įteikia šeimininkei svečias (tabu - niekada nedovanojame dirbtinių gėlių!). Beje, pasitinkant ar išlydint gėlių dovanojame jas įvyniojus.

Gėles paprastai dovanojame moterims, tačiau jų galima įteikti ir vyrams (pavyzdžiui, jubiliejų ar kitų iškilmių proga).

Vazonėliuose gėlės dovanojamos tik tada, kai žinoma, kad jos patinka dovanojamam asmeniui ir jis turi tinkamas sąlygas joms laikyti.

Į siunčiamų gėlių puokštę būtina įdėti sveikinimo atviruką ar vizitinę kortelę.Už visas dovanas (nesvarbu kokia jų materialinė vertė) nuoširdžiai dėkojama.

Gautą dovaną būtina išvynioti, ja pasigrožima, išreiškiamas susižavėjimas. Suvenyrai skirti atvykusiems iš kitų šalių svečiams arba svetur teikiami

atsakomojo vizito metu. Tai kuklios dovanos, reprezentuojančios valstybės meną. Venkite menkaverčių suvenyrų (kičo).

10.5. Kaip valgomi kai kurie patiekalai, užkandžiai, vaisiai, uogos

Duona iš duonlėkštės imama rankomis ir dedama į lėkštutę, o valgoma atlaužiant po nedidelį gabalėlį. Vaisius, natūralias daržoves, sausainius, pyragėlius, cukrų (jei prie jo nepadėtos specialios repliukės) įprasta imti tik rankomis. Ranka liečiama tik tai, kas įsidedama į lėkštę. Jeigu daržovės supjaustytos, jos imamos šakute.

Sumuštiniai (taip pat ir karšti) prie stalo valgomi su peiliu ir šakute. Jei yra maži ir perverti specialia šakute, jie imami už tos šakutės, padedami į užkandinė lėkštutę, po to įsidedami į burną, šakutė ištraukiama ir vėl padedama ant lėkštutės.

Kai reikia ką nors įsidėti iš bendros lėkštės, negalima rinkti ir perdėjinėti gabalus, o greitai įsidėti tą, kuris yra arčiausiai.

123

Jeigu norite ką nors pasūdyti, o druska ant stalo padėta atvirame indelyje, tai švaraus peilio galu paimkite druskos ir lengvai dešiniosios rankos smiliumi daužydami peilį pabarstykite druska savo patiekalą.

Įprasta salotas, pudingus, užkepus, kotletus ir kitus patiekalus valgyti tik šakute, bet galima naudotis šakute ir peiliu.

Ikrai, sviestas. Ikrai iš bendro indo mentele dedami į lėkštutę, po to specialiu peiliu įsidedama sviesto. Mentelė paliekama ikrinėje. Nuo riekelės duonos ar pyrago atlaužiamas gabalėlis ir aptepamas sviestu ir ikrais. Tepama pasidėjus ant lėkštutės. Valgoma rankomis.

Paštetas imamas savo peiliu ir dedamas į lėkštutę iš dešinės. Sviestu duonos gabalėlis tepamas, pasidėjus ant lėkštelės duonai. Jeigu lėkštelės duonai nėra, tai duonos gabalėlį reikėtų padėti ant užkandžių lėkštutės krašto. Duoną, užteptą sviestu arba paštetu, valgome peiliu ir šakute. Jeigu duoną reikia užtepti medumi ar uogiene, tai duonos gabalėlį prieš tai supjaustome į tam tikrus gabalėlius. Sviestą galima tepti ant įvairios duonos - šviežios, pakeptos, džiūvėsių ir kt. Sviestas į daržoves dedamas šakute, o ne peiliu.

Karšti užkandžiai. Karšti žuvies užkandžiai valgomi iš pačių indelių, naudojantis tik specialiomis šakutėmis. Karšti mėsos užkandžiai valgomi iš indelių arbatiniu šaukšteliu. Indelio rankenėlė prilaikoma kairiąja ranka.

Kiaušiniai patiekiami šilti, lėkštutėje, suvynioti į medžiaginę servetėlę. Kiekvienam valgančiajam turi būti padėtas specialus indelis. Kiaušinis įsidedamas į indelį, peiliu nupjaunamas kiaušinio viršus, kevalas dedamas ant lėkštutės. Kiaušinis iš taurelės neišimamas ir valgomas šaukšteliu. Kiaušinienė valgoma vien tik su šakutėmis, kiaušinienė su kumpiu - peiliu ir šakute.

Makaronai spageti. Valgoma specialiais įrankiais, bet jeigu jų nėra arba jūs visiškai nemokate jais naudotis, imkime šakutę, atrėmus ją į lėkštės kraštą, užvyniokite du tris kartus makaronus. Greitai dėkite į burną.

Sultinys. Valgoma desertiniu šaukštu. Pyragėlis nelaužomas ir nepjaustomas. Baigiant valgyti, sultinį galima išgerti iš puoduko.

Sriuba. Valgoma semiant šaukštu nuo savęs. Nesemkite pilno šaukšto, kad sriuba nesilaistytų. Baigiant valgyti sriubą, galima kairiąja ranka pakelti lėkštės kraštą ir palenkti nuo savęs. Baigus valgyti, šaukštas paliekamas lėkštėje.

Karšti žuvies patiekalai. Valgoma žuvies įrankiais (šakute ir peiliu). Prilaikant žuvies gabalą peiliu, šakute žuvies minkštimas atskiriamas nuo kaulų. Kaulai iš burnos atsargiai išspjaunami ant šakutės ir padedami ant lėkštės krašto.

Mėsos patiekalai. Valgoma peiliu ir šakute. Negalima visko supjaustyti lėkštėje, o po to valgyti tik šakute. Atpjaunama tik po gabaliuką ir dedama į burną. Jeigu patiekalas maltos mėsos (maltiniai, maltinukai), galima valgyti su šakute. Tačiau galima naudoti ir peilį.

Garnyro daržovės nepjaustomos. Gabalėliai atskiriami šakutės šonu, prilaikant daržovę peiliu. Žirneliai prispaudžiami nugarine šakutės dalimi ir sumaigomi. Imama šakute. Padažas užpilamas tik ant mėsos.

Paukštieną reikia valgyti su šakute ir peiliu. Kai mėsa jau beveik nupjaustyta nuo kaulo, galima ranka paimti kauliuką, ant kurio dažniausiai būna užvyniotas popierius, ir suvalgyti likusią mėsą. Tačiau per daug nesistenkite nugraužti kaulų.

Kijevo kotletai. Arčiau kauliuko šakute daromos skylutės, smailiojoje kotleto dalyje atpjaunamas gabalėlis, kad po truputį ištekėtų sviestas.

Austrės patiekiamos paruoštos. Jų geldelės atidaromos šakute, kairiąja ranka prilaikant. Po to moliuskas pašlakstomas citrinos sultimis ir valgomas. Suvalgius išgeriamos geldelėje atsiradusios sultys.

124

Krabai. Krabų šarvai nuimami pirštais ir sudedami ant lėkštės krašto. Mėsa taip pat imama ir dedama į burną rankomis. (Rankoms nusišluostyti paduodamos sudrėkintos servetėlės arba joms nusiplauti - indeliai su vandeniu.)

Vėžiai iš bendro indo imami pirštais ir dedami į lėkštę. Kairiąja ranka vėžys imamas už priekinės dalies, o dešiniąja - už užpakalinės ir narstomas. Mėsa nuo kiauto atskiriama specialiu peiliuku ir valgoma specialia šakute. Kaklelių, žnyplių ir kojelių mėsa iščiulpiama. Valgyti tinka tik balta mėsa.

Omaras gali būti patiekiamas kaip šaltas užkandis ir kaip pagrindinis patiekalas. Pirmuoju atveju per pusę perpjauto omaro uodegos mėsą iš šarvo galima imti peiliu ir šakute. Kaip pagrindinis patiekalas virtas omaras valgomas specialiais įrankiais - šakute ir žnyplėmis, kuriomis nugnybiamos omaro žnyplės. Kojelės nulaužiamos per sąnarius, po to mėsa išimama specialia šakute. Kojelėse likusią mėsą galima iščiulpti. Taip pat valgoma uodega. Prie omarų patiekiamas majonezas arba ištirpintas sviestas, kurio kiekvienas įsideda į lėkštę. Valgant gabalėliai padažomi (šakute) į majonezą. Būtinas dubenėlis su vandeniu pirštams nusiplauti.

Artišokai valgomi rankomis. Lapeliai po vieną panardinami į padažą ir mėsingoji lapo pusė traukiama tarp dantų taip, kad rankose liktų lapas su keletu sausų plaušų, jis padedamas ant lėkštės krašto. Likęs artišoko pagrindas valgomas peiliu ir šakute.

Šparagai pjaustomi peiliu ir valgomi šakute.Žuvis paprastai valgoma naudojant specialius žuvies įrankius. Visos marinuotos

žuvys, pavyzdžiui, visų rūšių marinuota silkė, rūkyta žuvis - ungurys, lašiša ir t.t. - valgomos su peiliu ir šakute.

Midijos patiekiamos karštos, geldelėse, kurios atidaromos specialiomis žnyplėmis ir šakute. Žnyplėmis geldelė prispaudžiama prie lėkštės, o šakute moliuskas iškrapštomas. Tuščios geldelės paliekamos lėkštėje.

Varlių kojytės skoniu panašios į vištieną. Kojytė imama toje vietoje, kur kauliukas, ir dantimis nuplėšiama mėsa.

Kava ir arbata. Išmaišius cukrų, šaukštelis išimamas ir padedamas ant lėkštelės. Nelaižykite jo. Negrandykite juo likusio cukraus. Jei išgėrėte kavą ir jums pila dar, nekelkite puodelio virš lėkštelės. Citrinos griežinėlis imamas specialia šakute ir dedamas į kavą ar arbatą. Puodelyje šaukšteliu išspaudžiamos sultys, o žievelė padedama ant lėkštelės krašto.

Saldų patiekalą galima patiekti bendrame dideliame inde, iš kurio kiekvienas įsideda į savo lėkštę tiek, kiek nori. Galima taip pat patiekti jau padalytą porcijomis stikliniuose induose ar plačiuose bokaluose. Kremai, želė, ledai su grietinėle ir uogomis ir kiti saldūs patiekalai, patiekti atskiromis porcijomis, valgomi su arbatiniu šaukšteliu. Saldūs patiekalai, kurie yra patiekiami giliose desertinėse lėkštelėse, valgomi desertiniu šaukšteliu.

Desertui taip pat galima patiekti sūrį. Jį serviruoja ant padėklo, supjaustytą specialiu peiliu arba visą (peilis dedamas šalia). Sūris valgomas šakute iš lėkštutės.

Tortas ir minkšti pyragaičiai valgomi arbatiniu šaukšteliu arba šakute, skirta pyragaičiui. Kietus pyragaičius valgome specialia šakute.

Sausainius, saldainius imkite ir valgykite rankomis, o biskvitinius pyragaičius - specialia šakute.

Kaštonai patiekiami karšti ir valgomi rankomis. Jeigu lukštas kietas, naudojamasi peiliu.

Kompotai patiekiami stiklinėje kreminėje ant lėkštelės. Vyšnių kauliukai iš burnos atsargiai išspjaunami į šaukštelį ir dedami ant lėkštelės.

Obuolys ir kriaušė, laikant virš lėkštutės, supjaustomi į keturias dalis, nulupama luoba, išpjaunamas sėklalizdis ir valgoma rankomis. Kriaušę, jeigu ji minkšta ir sultinga, patogiau valgyti peiliu ir šakute.

125

Vyšnios ir trešnės. Patiekiamos su koteliais vazelėje. Į savo lėkštutę įdedamos paėmus už kotelių. Kauliukai, naudojantis arbatiniu šaukšteliu, dedami ant dešinėje padėtos lėkštelės.

Vynuogės patiekiamos sukarpytos kekėmis. Vynuogės kekė imama kairiąja ranka, dešiniąja uogos po vieną nutraukiamos ir valgomos. Grūdeliai iš burnos išspjaunami į šaukštelį ir dedami ant lėkštutės.

Apelsiną reikia nulupti vaisių peiliu, padalyti skiltelėmis, sėklas pašalinti peiliu, skilteles valgyti rankomis.

Mandarinas nulupamas rankomis. Valgoma rankomis, kauliukai išspjaunami į šaukštelį ir dedami ant lėkštutės.

Arbūzas valgomas vaisių peiliu ir šakute: pjaunama po gabalėlį, sėklos išimamos peiliu, šakute prilaikant, ir valgoma su šakute.

Ananasas supjaustomas prie stalo, kad pasklistų jo aromatas. Valgomas šakute, pjaunant peiliu po gabalėlį.

Avokados vaisius perpjaunamas pusiau, pašalinamos sėklos, minkštimas valgomas šaukšteliu iki pat žievės. Valgydami vaisių laikome vienoje rankoje. Taip pat valgome ir kivi.

Abrikosas ir persikas perpjaunamas pusiau, šakute ir peiliu pašalinamas kaulas. Valgoma rankomis. Dešinėje gali būti padėta lėkštelė kauliukams.

Greipfrutas patiekiamas perpjautas skersai. Peiliu atskiriamas nuo žievės minkštimas ir šaukšteliu pabarstomas cukrumi (pagal skonį). Valgoma šaukšteliu.

Bananas nulupamas rankomis, bet valgomas peiliu ir šakute.Jeigu braškes paduoda su koteliais, už jų jas ir reikia paimti, pamirkyti į cukraus

pudrą ir valgyti. Braškės be kotelių valgomos su arbatiniu šaukšteliu.Kai vaisiai valgomi rankomis, visada ant stalo pastatomas indas su vandeniu

pirštams nusiplauti, po to nusišluostoma servetėle. Jei vandens nėra, pirštai nusivalomi servetėle.

Jei jūs nežinote, kaip valgyti kurį nors patiekalą, pažiūrėkite, kaip tai daro šeimininkai ar kiti svečiai, ir pasekite jų pavyzdžiu.

126

Dešimtos temos kontroliniai klausimai:

1. Paminėkite pagrindinius etiketo reikalavimus bendravime.2. Kokie svarbiausi reikalavimai vyrų aprangai?3. Kokie batai ir jų spalva taikytina prie frako, smokingo bei kostiumo?4. Kuo skiriasi frakas nuo vizitinės eilutės?5. Kokios yra smokingo rūšys?6. Kokie etiketo reikalavimai stovint ir sėdint?7. Kokie pristatymo ir prisistatymo ypatumai?8. Kokie vynai ir kokios temperatūros naudojami prie mėsos ir žuvies

patiekalų?9. Kokie dovanų dovanojimo apribojimai?

127