VERSLO INKUBATORIŲ VADYBA

Metodinė priemonė

Kaunas ∗ Technologija ∗ 2001

UDK 658

Ve – 183 Knyga išleista parėmus Leonardo da Vinči programos projekto Nr. LT/99/1/088105/PI/I.1.1.b/FPC lėšomis Projekto koordinatorius KTU Inovacijų centras Projekto partneriai: Aachen Technology Centre (Vokietija), Alytaus verslo kolegija, ATLANTIS Consulting S.A. (Graikija), Business and Innovation Center in Northern Seeland (Danija), Latvian Technology Park (Latvija), Lietuvos Respublikos Ūkio ministerija, Telšių apskrities viršininko administracija

Metodinė priemonė parengta pasinaudojant Europos Komisijos Leonardo da Vinči programos suteikta parama. Visa pateikiama medžiaga atspindi autorių požiūrį ir Europos Komisija nėra atsakinga už pateiktą informaciją ir jos panaudojimą.

Recenzavo VGTU Vadybos katedros vedėjas prof. habil. dr. Borisas Melnikas

© KTU Inovacijų centras, 2001

ISBN 9986 – 13 – 966 – X

----------------------------------------------------------------------------- SL 344. 2001 05 10. 8 apsk. leid. l. Užsakymas 149. Kaina sutartinė. Leidykla „Technologija“, K. Donelaičio g. 73, LT-3006 Kaunas Spausdino KTU spaustuvė, Studentų g. 54, LT-3031 Kaunas

TURINYS ĮVADAS .........................................................................................................5 1. UŽSIENIO ŠALIŲ IR LIETUVOS PATIRTIS PLĖTOJANT SMULKŲ

IR VIDUTINĮ VERSLĄ..............................................................................7 1.1. Smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo svarba.......................................7 1.2. Verslo rėmimo struktūrų apibūdinimai...............................................8

1.2.1. Inovaciniai centrai ....................................................................10 1.2.2. Verslo inkubatoriai (VI) ...........................................................13 1.2.3. Mokslo parkai (MP)..................................................................17 1.2.4. Mokslo- tiriamieji parkai (MPT) .............................................18 1.2.5. Technologijų parkai (TP)..........................................................18 1.2.6. Komerciniai parkai ...................................................................19 1.2.7. Technopoliai .............................................................................20

1.3. Verslo rėmimo struktūrų pradininkė - JAV......................................21 1.4. Vakarų Europos šalių patirties apžvalga ...........................................23

1.4.1. Didžioji Britanija ......................................................................23 1.4.2. Vokietija ...................................................................................24 1.4.3. Suomija.....................................................................................28 1.4.4. Italija.........................................................................................29 1.4.5. Izraelis ......................................................................................30 1.4.6. Graikija .....................................................................................30 1.4.7. Danija .......................................................................................34

1.5. Vidurio ir Rytų Europos šalių patirtis ..............................................35 1.5.1. Lenkija ......................................................................................35 1.5.2. Rusijos Federacija.....................................................................36 1.5.3. “Kariškas” verslas Rusijoje ......................................................38 1.5.4. Uzbekistanas.............................................................................39 1.5.5. Latvija.......................................................................................40

1.6. Verslo inkubatorių ir mokslo technologijų kompleksų kūrimo bendrieji tikslai ..................................................................................42

1.7. Išvados...............................................................................................44 2. VERSLO INKUBATORIAUS KŪRIMAS...............................................45

2.1. Rinkos tyrimas...................................................................................45 2.2.Verslo inkubatoriaus sąjungininkai ir partneriai.................................48 2.3.Verslo inkubatoriaus konsultacinės tarybos sukūrimas......................53 2.4. Verslo inkubatoriaus komandos formavimas ....................................54 2.5. Studentų dalyvavimas inkubatoriaus veikloje ...................................57 2.6. Verslo inkubatoriaus administracijos darbo krūvio paskirstymas .....58 2.7. Pagrindiniai žingsniai formuojant inkubatoriaus komandą ...............59

3

3. INKUBATORIAUS VERSLO PLANAS..................................................60 3.1. Santrauka...........................................................................................60 3.2. Verslo inkubatorių įkūrimo efektas ...................................................61 3.3. Misija, tikslai, steigėjai......................................................................63 3.4. Marketingo strategija.........................................................................66

3.4.1.VI konkurentai ...........................................................................66 3.4.2. VI įvaizdžio formavimas ..........................................................66 3.4.3. Naujų narių paieška ir atranka ..................................................66 3.4.4. VI nuomininkų grupės ..............................................................69

3.5. Verslo inkubatoriaus veiklos planas..................................................69 3.5.1. Verslo inkubatoriaus paslaugų planas.......................................69

3.5.1.1. Verslo inkubatoriaus teikiamos mokymo paslaugos ........69 3.5.1.2. VI teikiamos techninės ir kitos paslaugos ........................70

3.5.1.2.1. Patalpų suteikimas ....................................................71 3.5.1.2.2. Techninės paslaugos (infrastruktūra)........................71

3.5.2. Techninės bazės charakteristika................................................73 3.5.3. Organizacinė valdymo struktūra ...............................................73

3.6. Finansiniai apskaičiavimai ................................................................76 3.7. Rizikos įvertinimas............................................................................77

4. VERSLO INKUBATORIŲ VAIDMUO TECHNOLOGIJŲ PERDAVIME ...........................................................................................79 4.1. Technologiniai verslo inkubatoriai ...................................................79 4.2. Technologinių verslo inkubatorių atsiradimas ..................................80 4.3. Inkubatoriai mokslo ir technologijų parkuose ...................................80

4.3.1. Infrastruktūra ............................................................................81 4.3.2. Vadybinė parama ......................................................................82 4.3.3. Techninė pagalba ......................................................................82 4.3.4. Finansavimas ............................................................................82 4.3.5. Teisinė pagalba .........................................................................83 4.3.6. Ryšių užmezgimas ....................................................................83

4.4. Regioninės inovacijų politikos vystymas ..........................................84 4.5. Technologijų perdavimo organizavimas ...........................................85 4.6. Europos Sąjungos politika technologijų perdavimo bei regionų

plėtros atžvilgiu ...................................................................................89 4.7. Inovacijų diegimo skatinimas SVV įmonėse.....................................93 4.8. Technologijų perdavimo dešimties stadijų modelis ..........................95 4.9. Pagrindinės technologijų perdavimo taisyklės ..................................98 4.10. Dažniausi technologijų perdavimo sunkumai................................100 4.11. Išvados...........................................................................................102

LITERATŪROS SĄRAŠAS ......................................................................103 PRIEDAI .....................................................................................................107

4

ĮVADAS

Pasaulyje egzistuoja įvairios smulkaus ir vidutinio verslo (SVV) paramos struktūros. Vienos iš tokių yra paskutiniais metais daugelyje šalių išplitę verslo inkubatoriai, dar vadinami technologijų/inovacijų centrais. Populiarėjant verslo inkubavimo idėjai Lietuvoje, jaučiamas poreikis specializuotai literatūrai, kuri apibūdintų verslo inkubavimą bei supažindintų su inkubatorių veikla. Tikimės, kad mūsų parengta metodinė medžiaga prisidės prie šios spragos užpildymo.

Atskiruose šaltiniuose yra gana plačiai išanalizuoti bendrieji verslo vadybos klausimai, pateikiama daug informacijos apie verslo valdymą, univer-sitetuose rengiami verslo vadybos specialistai. Tačiau bendruosiuose vadybos leidiniuose pasigendama specifikos susijusios su verslo inkubatorių rinkos tyrimais, steigimu, veiklos sąlygomis ir panašiai. Dėl šių priežasčių šioje priemonėje nenagrinėjami bendrieji vadybos dalykai, bet labiau akcentuojama konkreti inkubatorių veiklos specifika.

Knygoje apibūdinti įvairūs verslo rėmimo struktūrų modeliai, parodytos jų įgyvendinimo ypatybės, išanalizuota jų plėtros daugelyje šalių patirtis. Detaliai apibūdinta verslo inkubatoriaus steigimo, organizavimo ir jo veiklos planavimo metodika, parodytos jo praktinio panaudojimo sąlygos. Išryškintos technologijų perdavimo sistemos tobulinimo perspektyvos, išanalizuotos galimybės plėtoti technologinio profilio verslo inkubatorius ir kitas verslo rėmimo struktūras.

Metodinė priemonė parengta pasinaudojant Europos Sąjungos Leonardo da Vinči programos suteikta parama. Rengiant medžiagą bendradarbiavo Lietuvos bei keturių užsienio šalių (Graikijos, Latvijos, Vokietijos ir Danijos) organizacijos.

Tikimės, jog metodinė priemonė bus aktuali ir naudinga veikiančių inkubatorių vadovams, vadybininkams, ministerijų, apskričių, savivaldybių tarnautojams, dirbantiems verslo paramos srityje, ketinantiems steigti verslo inkubatorių, o taip pat visiems, besidomintiems verslo inkubatorių, kaip vienos iš smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo formų, veikla bei specifika.

Projekto vadovas Dr. Pranas Milius

5

1. UŽSIENIO ŠALIŲ IR LIETUVOS PATIRTIS PLĖTOJANT SMULKŲ IR VIDUTINĮ VERSLĄ

1.1. Smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo svarba

Tarptautinė patirtis rodo, kad XX a. antroje pusėje smulkus ir vidutinis

verslas ekonomikoje užėmė gana svarbią vietą. Šiuo metu išsivysčiusiose šalyse milijonai smulkių ir vidutinių firmų kartu su stambiomis kompanijomis sudaro ypatingą rinkos ekonomikos reguliavimosi mechanizmą.

Stambiam verslui svarbūs ir naudingi šie veiksniai: imli rinka su ilgai trunkančia paklausa, reikalaujamus standartus atitinkanti masinės gamybos produkcija ir pigi darbo jėga. Mažos įmonės valdymas turi nemaža privalumų: paprasta komunikacija, nėra griežtos hierarchijos, galima greitai koreguoti tikslus. Todėl produkcijos savikaina smulkiame ir vidutiniame versle dažnai yra mažesnė nei stambiame. Stambios kompanijos turi galimybę atsirinkti naujus, didesnę perspektyvą turinčius produktus. Serijinė gamyba ir produkto realizacija reikalauja didesnių kapitalo įdėjimų, gamybinių pajėgumų, žmogiš-kųjų ir kitų išteklių, nei jo paruošimas. Tai lengviau realizuoja stambus verslas.

Smulkaus verslo įmonės labiau pažeidžiamos nei stambios, kadangi pastarosios turi didesnę galimybę pritraukti tiek skolinto kapitalo, tiek panaudoti vidinius įmonės finansinius išteklius, yra sukūrusios platesnę infrastruktūrą.

JAV pokario laikotarpiu smulkus ir vidutinis verslas sukūrė iki 50% naujovių ir daugumą naujausių technologijų, kurios nulėmė techninį progresą. Remiantis JAV nacionalinio fondo apskaičiavimais, investicijos į mokslo tiriamuosius darbus vienam doleriui mažose įmonėse sukūrė 4 kartus daugiau naujovių nei vidutinėse ir 24 kartus daugiau nei stambiose įmonėse. Pagal statistiką vienam mažos įmonės darbuotojui tenka 2,5 karto daugiau inovacijų nei stambios įmonės darbuotojui.

Smulkaus ir vidutinio verslo lyginamasis produkcijos svoris bendrame nacionaliniame produkte (BNP) išsivysčiusiose šalyse jau peraugo 50%. JAV nuo 1960 metų vidurio iki dabar mažų įmonių padaugėjo daugiau nei 4 kartus. Europos Sąjungos (ES) valdžios institucijos su smulkaus ir vidutinio verslo vystymu sieja ekonominio pakilimo galimybę atsilikusiuose regionuose ir socialinės įtampos mažėjimą atskirose valstybėse. Pastaraisiais dešimtmečiais smulkaus ir vidutinio verslo dėka sukurta apie 80% darbo vietų tiek Vakarų Europoje, tiek JAV.

Priežastys, trukdančios smulkaus ir vidutinio verslo (SVV) plėtrą Lietuvoje:

1. Besikeičianti teisinė aplinka. Įstatyminė bazė nuolat keičiasi, yra paini ir netiksli, leidžia įvairiai interpretuoti atskiras jos dalis; teisiniai ir norminiai aktai prieštarauja vieni kitiems, trūksta poįstatyminių aktų.

7

2. Nepalanki ekonominė aplinka. Mokesčių sistema visiškai nepalanki SVV plėtrai: skatina mokesčių slėpimą, žlugdo suinteresuotumą veikti ir investuoti, nuolatinis mokesčių sąlygų sunkinimas ir kaitaliojimas žlugdo verslo planus, verslininkams vis sunkiau grąžinti kreditus. Be privalomų išmokų ir rinkliavų, Lietuvoje imama dar 19 mokesčių. Mokesčiai nustatomi ne tik įstatymais. Vis dar nėra mokesčių kodekso.

Daug problemų sukelia darbo santykius reguliuojantys įstatymai ir įmonių sąnaudų pripažinimas. Paini apskaitos sistema, palankios sąlygos mokesčių administratorių savivalei privertė nemažai SVV įmonių bankrutuoti.

3. Finansinės problemos. SVV įmonės stokoja nuosavo kapitalo apyvartinėms lėšoms ir investicijoms, nuolatos jaučiamas kreditų poreikis, tačiau smulkus verslininkas nėra patrauklus klientas bankui, o investitoriai nenori padėti smulkioms įmonėms. Pagrindinė priežastis, dėl kurios SVV įmonės negauna kreditų - garantijų (užstato) trūkumas; be to, bankai linkę investuoti į greitai atsiperkantį verslą – ilgalaikės investicijos rizikingesnės. Nėra finansinių institucijų, galinčių aptarnauti SVV sektorių, nepakankamai išvystytas lizingo mechanizmas, leidžiantis gauti kreditą su 20-25% garantija. SVV finansavimui būtina valstybinių institucijų parama.

4. Žinių trūkumas. Verslo įgūdžių ir žinių stygius pagreitino daugelio SVV įmonių bankrotą. Verslo konsultacijos komercinėse institucijose dažnai yra per brangios smulkiems verslininkams ir neduoda išsamios informacijos, ypač mokesčių srityje. Nėra vientisos verslo informacinės sistemos.

1.2. Verslo rėmimo struktūrų apibūdinimai

Efektyviam verslo vystymui būtina pagalba. Pirmiausia tai turi būti numatyta valstybės strategijoje. Visų išsivysčiusių šalių vyriausybės yra sudariusios ilgalaikę politiką smulkaus verslo atžvilgiu. Valstybės pagalba realizuojama per mažų įmonių infrastruktūros vystymą - suteikiama finansinė - kreditinė pagalba iš valstybės lėšų, lengvinamas komercinio banko kreditų gavimas (užstato problemos). Egzistuoja daugialypės struktūros, organizuo-jančios verslininkų pasiruošimą, teikiant informacinę ir konsultacinę pagalbą, padedant prekei žengti į rinką, gaunant kreditus ir investicijas. Galimos infrastruktūros modelis pavaizduotas 1.1 paveiksle.

Lietuvoje ekonominės reformos pradžioje SVV plėtrai buvo skiriama per maža dėmesio. 1995 m. pavasarį priimta pirma SVV plėtros programa, kurios įgyvendinimui 1996 m. pradžioje įsteigta nepelno organizacija - Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūra (LSVVPA). 1997 m. liepos mėn. LSVVPA reorganizuota į viešąją įstaigą.

Pagrindiniai LSVVPA tikslai yra analizuoti smulkaus ir vidutinio verslo plėtros Lietuvoje politiką, dalyvauti ją formuojant, tobulinti verslo aplinką, kurioje veikia smulkios ir vidutinės įmonės, skatinti smulkių ir vidutinių

8

įmonių steigimąsi ir plėtrą, įgyvendinti Europos Sąjungos PHARE programų teikiamą pagalbą smulkiam ir vidutiniam verslui bei regioninei plėtrai Lietuvoje.

Infor-macija

Rinka

Personalas

Organi-zacijos

Nuosavybė

Kapitalas

Tech-nolo gijos

Mugės, parodos Info centrai

Marketinginiai centrai

Lizingo firmos

Užsakymai sutartys

Inovaciniai centrai

Bankai

Investicinės ir finansinės firmos

Prekybos ryšiai ir centrai

Inžineriniai centrai

Personalo ruošimo centrai

Darbo birža, užimtumo centrai

Auditorių centrai

Konferencijos, seminarai

SVV asociacijos

Draudimo ir garantijų fondai

MTP

Projektiniai centrai

1.1 pav. Smulkaus ir vidutinio verslo infrastruktūros modelis Įgyvendindama tikslus, LSVVPA vykdo tokią veiklą: • analizuoja smulkaus ir vidutinio verslo plėtojimo ekonominę ir teisinę

aplinką; • kaupia ir atnaujina informacinę medžiagą apie smulkaus ir vidutinio

verslo sąlygas Lietuvoje; • rengia ir leidžia informacinius leidinius verslininkams; • koordinuoja Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programos vykdymą

bei inicijuoja programoje numatytų priemonių įgyvendinimą regionuose; • kaupia ir teikia informaciją apie finansinės paramos smulkiam ir

vidutiniam verslui gavimo galimybes; • koordinuoja valstybės remiamą verslininkų konsultavimą ir mokymą

Lietuvos apskrityse; • vykdo ES PHARE Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros projektą

Lietuvoje; • dalyvauja tarptautinėse programose bei projektuose.

9

Lietuva vis daugiau pagalbos sulaukia iš užsienio: 2,1 proc. visų paskolų buvo skirta SVV remti. SVV Lietuvoje skatinti atidarytos lengvatinio kredito linijos iš ES, Pasaulio banko (World bank – WB), Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko (European Reconstruction and Development Bank – ERDB), Lietuvos vystymo banko, įvairių valstybių per Lietuvos komercinius bankus.

Skandinavijos valstybių finansų ir ekonomikos ministrai patvirtino Baltijos investicijų programą, kurios tikslas - skatinti investicijas į SVV įmones Baltijos valstybėse bei stiprinti bendradarbiavimą tarp Skandinavijos ir Baltijos valstybių. Pagal šią programą Šiaurės investicijų bankas (Nordic Investment Bank - NIB) skyrė 1 milijono eurų kreditinę liniją Lietuvai, Latvijai ir Estijai moterų verslininkių įmonėms finansuoti.

Lietuvoje 1997 m. gruodžio mėn. įsteigta UAB draudimo įmonė “Lietuvos eksporto importo draudimas” (LEID). Pagrindinis bendrovės tikslas - skatinti Lietuvos įmonių gaminamos produkcijos eksportą, apdraudžiant eksportuojamų prekių riziką ir joms gaminti išduodamus kreditus, remti smulkaus ir vidutinio verslo įmones, apdraudžiant ilgalaikių investicinių projektų įgyvendinimui imamas paskolas.

Šiuo metu LEID siūlo ūkio subjektams šias draudimo paslaugas: • eksporto kredito (finansinio kredito) draudimą; • prekinio kredito draudimą; • politinės rizikos draudimą; • investicijų užsienyje politinės rizikos draudimą; • smulkaus ir vidutinio verslo paskolų draudimą. Pagrindinis LEID tikslas, įgyvendinant valstybės vykdomas programas:

didinti Lietuvos ūkio subjektų galimybes eksportuoti produkciją, apdraudžiant prekių bei paslaugų eksporto riziką ir joms gaminti bei tiekti imamas paskolas; remti smulkaus ir vidutinio verslo subjektus, apdraudžiant ilgalaikių investicinių projektų įgyvendinimui imamas paskolas.

LEID sudarytomis draudimo sutartimis prisiimtiems įsipareigojimams suteikiama valstybės garantija.

Be paminėtų paramos formų, Lietuvoje draudžiamos ir SVV paskolos. Draudimo esmė: sudaromos sąlygos gauti paskolą ūkio subjektams, neturin-tiems užstato, ar apskritai pradėti naują verslą.

1.2.1. Inovaciniai centrai

Pagrindinis šių centrų tikslas – formuoti inovacijų politiką regione, paremti pradedančias inovacines firmas, kad jos sėkmingai augtų, darytų teigiamą įtaką vietinei ekonomikai. Inovacinį faktorių sudaro ne tik taikomi metodai ir teikiamos paslaugos, bet ir naujos organizacijos formos, nauja perspektyvi įmonių finansavimo tvarka.

10

Daugelyje šalių skirtumai tarp inovacinių centrų, verslo inkubatorių ir mokslinių technologijos parkų atsispindi organizacinėse jų struktūrose. Nustatyti ribą tarp minėtų organizacijų gana sudėtinga. Šių struktūrų vystymosi koncepcija pavaizduota 1.2 pav.

Tyrimų Centrai/parkai

Technologijųcentras/ parkas

Informacinis ir komunikacinis

centras

Amatų, paslaugų ir prekybos centras

Verslo inkuba- torius Inovacijų

centras/parkas

Pramoninis parkas

1.2 pav. Verslo rėmimo centrų tarpusavio ryšys Daugeliu atvejų minėtų organizacijų branduolys būna inovaciniai centrai.

Tolimesnis jų vystymasis perauga į technologijos parkų arba centrų, verslo inkubatorių atsiradimą. Moksliniai parkai atsiranda, jeigu šių struktūrų veikloje dalyvauja universitetai arba mokslinio tyrimo institutai. Toliau vystant infrastruktūrą, šalia kuriasi pramoniniai parkai, paslaugų, prekybos ir amatų centrai, o prireikus – ir stambūs moksliniai padaliniai.

Lietuva. 1993 metais Jungtinių Tautų vystymo programa inicijavo

Lietuvoje projektą, kuriuo buvo siekiama sukurti prielaidas Lietuvos mokslo rezultatams komercializuoti tarptautiniu mastu. Buvo nuspręsta įkurti Lietuvos inovacijų centrą (toliau – LIC), remiantį tyrimų ir plėtros institucijas

11

komercializuojant mokslą, ypatingą dėmesį skiriant intelektualiosios nuosa-vybės apsaugai ir vadybai. Modeliuojant Lietuvos inovacijų centro veiklą, dalyvavo Jungtinių Tautų ir Danijos inovacijų centro ekspertai.

Lietuvos inovacijų centro misija – skatinti ir stiprinti Lietuvos mokslinį potencialą, naudojantis ir stipriomis mokslinėmis tradicijomis, siekiant pagerinti šalies ekonominę veiklą, sukurti naujų darbo vietų ir užtikrinti visišką Lietuvos integraciją į tarptautinę rinką.

Siekiant struktūrizuoti Lietuvos inovacijų centro veiklą, išskirtos keturios strateginės veiklos kryptys: technologijų perdavimas: technologijų “eksportas” ir “importas”, supažindinimas su inovacijų komercija, informacinės paslaugos, inovacinės verslininkystės skatinimas.

Šiuo metu Lietuvoje veikia keturi inovacijų centrai: jau minėtasis Lietuvos inovacijų centras, Kauno technologijos universiteto inovacijų centras (KTU IC), Lietuvos žemės ūkio universiteto inovacijų centras (LŽŪA IC) bei Alytaus verslo inovacijų centras (AVIC).

KTU inovacijų centras įkurtas 1994 m. Kauno technologijos universiteto iniciatyva. Inovacijų centro tikslas – skatinti inovacinius procesus Lietuvoje: naujovių perdavimą iš mokslo pramonei, naujų technologijų diegimą, smulkaus ir vidutinio verslo plėtrą. Siekiant įgyvendinti šiuos tikslus, ieškoma naujovių mokslo institucijose, plėtojama rinkodara, inovacijų diegimo problemų sprendimas, parama smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai, dalyvaujant tarptautinėse inovacijų bei SVV programose, projektuose bei renginiuose; verslo konsultacijų teikimas. IC ieško naujų technologijų, gaminių KTU padaliniuose, organizuoja “know-how” bei perspektyvių naujovių reklamą, rengia naujoves skelbiančius leidinius, dalyvauja parodose, publikuoja straipsnius periodinėje spaudoje.

LŽŪA. 1992 m. įkurtas savarankiškas struktūrinis universiteto pada-linys – Inovacijų centras, kuris, turėdamas gerą mokymo materialinę bazę bei galimybes kviestis Lietuvos žemės ūkio universiteto, kitų Kauno aukštųjų mokyklų dėstytojus, atlieka naujų žinių šalies agrariniame sektoriuje skleidėjo vaidmenį.

Alytaus verslo inovacijų centras (AVIC) įkurtas 1998 m. Centro misija – skatinti mokslo ir verslo inovacijas bei remti jų diegimą verslo praktikoje. Pagrindinės AVIC veiklos sritys apima informacijos apie verslo inovacijas kaupimą ir jos naudojimą mokymo, kvalifikacijos tobulinimo programose bei verslo praktikoje, taikomojo pobūdžio mokslinio tiriamojo darbo organiza-vimą, dalyvavimą įvairiuose projektuose, ieškant naujų verslo ryšių, investavimo ir tarptautinio bendradarbiavimo galimybių ir kt.

Verslo ir inovacijų centrai Tokiais centrais vadinama vietinė organizacija, kuri užsiima naujų firmų

atranka, įkurdinimu, taip pat padeda pasirinkti veiklos strategiją. Tokio centro

12

tikslas – padėti naujam, inovaciniam ir nepriklausomam verslui, teikiant jam daug paslaugų, taip pat visuomeninių ir asmeninių išteklių mobilizavimas.

Centre gali būti teikiamos šios paslaugos: • Verslo planų rengimas ir pagalba naujoms firmoms; • Kandidatų ir projektų atranka; • Verslo planavimas; • Finansavimas; • Konsultacijos inovacijų ir technologijų klausimais; • Rinkodara ir rinkos tyrimai; • Techninės rekomendacijos, ofiso patalpos ir paslaugos.

Verslo palaikymo centrai Tarp Verslo palaikymo centrų klientų būna ne tik aukšto lygio

technologijų firmų, bet ir siauro profilio technologijų firmų, taip pat paslaugų ir prekybos firmų. Pagrindinis tikslas – teikti firmoms konsultacinę pagalbą. Verslo palaikymo centras turi visą dėmesį skirti paslaugoms ir regiono verslo potencialui stiprinti.

Lietuvoje 1993-1995 metais EK Phare programos dėka buvo įsteigti 6

verslo konsultaciniai centrai (VKC) didžiausiuose šalies miestuose: Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose, Alytuje bei Klaipėdoje. Centrai bendradarbiauja su vietinės savivaldos institucijomis, verslo bei mokymo organizacijomis. Svarbiausi centro uždaviniai: konsultuoti verslininkus, įvertinti verslo idėjas, teikti juridinę informaciją, organizuoti kursus ir seminarus, padėti užmegzti kontaktus ir dalykinius ryšius su užsienio partneriais.

1.2.2. Verslo inkubatoriai (VI)

Tai organizacija, kurianti palankias sąlygas smulkių įmonių verslo pra-džiai. Paprastai VI teikia tokias paslaugas: rūpinasi patalpų nuoma lengva-tinėmis sąlygomis, padeda įrengti atitinkamas komunikacijas ir apsirūpinti biuro technika, gamybinėmis patalpomis, organizuoja apmokymus ir konsul-tacijas. Verslininkai, mokslininkai, išradėjai, norintys pradėti savo verslą nuo idėjos, VI gauna reikiamą informaciją vadybos ir ekonomikos klausimais, galimybę pasikonsultuoti su specialistais ir galų gale lengvatines sąlygas nuomoti biurą. Paprastai smulkių įmonių, įsikūrusių verslo inkubatoriuje, būna iki keleto dešimčių. Sėkmingo VI gyvavimo paslaptis ta, kad šiose struktūrose sukuriama savita aplinka, skatinanti jaunų įmonių vystymąsi.

Keletas dešimčių firmų arba atskiri verslininkai ir kūrybiniai kolektyvai dirba vieni šalia kitų, bendrauja ir veikia artimose srityse. Kiekvieno individuali patirtis (pvz., kredito gavimas lengvatinėmis sąlygomis) tampa viso

13

kolektyvo patirtimi. Mažos įmonės viena kitai teikia pagalbą, keičiasi operatyvia informacija. Svarbu, kad greta dirbtų talentingi ir išsilavinę žmonės – taip sukuriamas tinkamas mikroklimatas visame kolektyve. VI pradinė veikla subsidijuojama valdžios lėšomis; jie steigiami prie pramoninių kompanijų, mokslo ir mokymo įstaigų, įvairių fondų. Vėliau jie išsilaiko iš inkubatoriaus klientų nuomos mokesčio, kartais iš dalinių atskaitymų iš pelno, kurį gauna mažos įmonės, išėjusios iš VI. Praktika rodo, kad nedera tikėtis greito VI efekto.

Daug diskusijų sukelia įmonių buvimo inkubatoriuje laikotarpis. Inkuba-torius turi padėti verslininkams atsistoti “ant kojų” ir drąsiai išeiti į laisvą konkurencinę rinką. Europoje veikiančiuose inkubatoriuose šis laikotarpis dažniausiai tęsiasi nuo trejų iki penkerių metų. Pavyzdžiui, Čekijoje inkuba-vimo laikotarpis – 3-5 metai, tačiau paskutiniuosius dvejus metus inkubuo-jamos įmonės negauna jokios finansinės paramos, t.y. lengvatų, mažinančių įmonių sąnaudas. Įstojimo į VI ir išėjimo sąlygos tiksliai aptariamos sutartyse su klientais. Dažnai išeinančios iš inkubatoriaus firmos gali ir toliau naudotis konsultacinėmis paslaugomis.

Gan įdomi Švedijos patirtis. Šioje šalyje daugumos inkubatorių pagrindinis tikslas - mokslo žinių ir naujausių technologijų komercializavimas, aktyviai į šį procesą įtraukiant universitetinę visuomenę. Šiam tikslui pasiekti inkubavimo procesas suskirstytas į tris fazes.

Pirmoje fazėje rengiama programa priešinkubacinio laikotarpio, kuris dažniausiai trunka iki vienerių metų. Šioje fazėje būsimasis verslininkas pristato numatomo verslo idėją, parengia verslo planą.

Antroje fazėje, kuri trunka dvejus metus, verslininkas naudojasi nau-jausiomis informacinėmis technologijomis, renka reikalingus duomenis, informaciją.

Trečioje fazėje, kuri gali trukti trejetą metų, verslininkas išeina į rinką su nauju produktu.

Mūsų nuomone, inkubavimo trukmė ir reikalavimai kiekvienam laikotarpiui gali būti gana įvairūs, priklausantys tiek nuo verslo specifikos, tiek ir nuo kitų faktorių.

Visose šalyse skiriama nepakankamai lėšų VI subsidijavimui, todėl jo sėkmė dažnai priklauso nuo administracinio personalo profesionalumo. VI tipinių problemų analizė rodo, kad jos yra susijusios su nepalankiomis išorės sąlygomis, organizacijos vidaus klausimais, kurie išnagrinėti nepakankamai. VI sukuriamas tam tikroms užduotims realizuoti. Tai naujų darbo vietų kūrimas, sąlygų tam tikrai produkcijai arba tam tikroms paslaugoms vystyti sudarymas. Idėja steigti VI dažnai kyla universitetams, valstybinėms struktū-roms arba miesto valdžiai, stambioms įmonėms arba atskiriems asmenims.

Labai svarbus sėkmingos VI veiklos faktorius yra jo lokalizacija padedanti užmegzti kontaktus su įvairiomis firmomis tiekėjomis ir naujos

14

produkcijos ar technologijos vartotojais, taip pat galimybė išeiti į vidaus ir pasaulinę rinkas. Didelis atstumas nuo pagrindinių ekonominių ir mokslinių centrų bei tarptautinių prekybos kelių atima iš mokslinių pramoninių komp-leksų ir VI stimuliuojantį rinkos poveikį, kelia uždarumo pavojų.

Per dosnios valstybės subsidijos, vaidinusios teigiamą vaidmenį pirmame etape, vėliau gali neigiamai paveikti verslininką – sukurti “atsipalai-davimo”sąlygas.

Labai svarbus kultūrinis ir psichologinis klimatas, techninis nesėkmę patyrusių darbuotojų skatinimas: privalu ne kaltinti, o skatinti pabandyti viską atlikti dar kartą. Būtent rizikos baimę amerikiečių analitikai laiko Europos VI vystymo atsilikimo priežastimi.

Pasaulinėje praktikoje VI veikla dažniausiai vertinama remiantis šiais rodikliais – firmų, išleistų per VI gyvavimą, skaičiumi ir nuomininkių firmų sukurtų naujų darbo vietų skaičiumi.

Pirmasis VI JAV atsirado 1959 m. Tuščiuose jau uždarytuose fabrikuose, praradę darbą darbuotojai kūrė mažas įmones. Šis verslo vystymo metodas pasirodė esąs labai sėkmingas. Pagal Tarptautinės verslo asociacijos apžvalgos duomenis, JAV 1997 metais VI padaugėjo iki 550.

Viena VI klasifikacijų pagal Polą Chenoną iš D.Britanijos (Biznio mokykla, Darchemo universitetas):

• visuomeninės organizacijos (atlieka socialinį vaidmenį, palaikydamos smulkų ir vidutinį verslą, nukreipdamos į specifinių regiono problemų sprendimą; jų juridinis statusas - nekomercinės įmonės);

• VI, skirti formuoti ir vystyti smulkų ir vidutinį verslą. Pagrindinis kriterijus šiuo atveju - naujų darbo vietų kūrimas ir naujai kuriamų bei jau veikiančių įmonių palaikymas;

• VI, skirti padėti atskiroms žmonių grupėms (jaunimui, moterims, tautinių mažumų atstovams), taip pat techninėms grupėms, sunkiai pritam-pančioms rinkoje;

• VI, teikiantys nuomos paslaugas biurui ir kitas paslaugas (tokia orga-nizacija paprastai vadinama verslo centru);

• inovaciniai VI (technologijų centrai), kurie suinteresuoti palaikyti mažas įmones, vystančias inovacines technologijas ar inovacinius produktus.

Užsienyje vis plačiau globojami pramoninių kompanijų fundamentalieji

moksliniai tyrimai, tuo momentu nesantys komercinio pobūdžio. Rėmėjai moka už naujausią informaciją, kad galėtų susipažinti su projektu, kuris ateityje galbūt duos gerų rezultatų.

Be verslo inkubatorių, pasaulyje yra paplitę ir kiti moksliniai pramoniniai kompleksai, padedantys SVV įmonėms diegti naujas technologijas ir inovacinius gaminius praktikoje.

15

Moksliniuose parkuose, veikiančiuose VI, dažniausiai įsikuria keturių tipų kompanijos:

1. Firmos nuomininkės, diegiančios kūrėjų ir tyrinėtojų rezultatus; 2. Firmos nuomininkės, jau įdiegusios komercinį produktą parko ribose ir čia tam tikrą laiką pasiliekančios; 3. Stambių firmų laboratorijų, korporacijų padaliniai, tarp jų ir užsienio; 4. Firmos, sukurtos parkų iniciatyva ir jiems priklausančios, kurių specializacija -technologijų ir paslaugų perdavimas nuomininkams. Tokiame inkubatoriuje sutampa universiteto, pramonės ir paties regiono

interesai. Dažniausiai tai būna pirmas kartas, kai mokslininkams suteikiamos sąlygos baigti tyrinėjimus ir jų pagrindu sukurti naują techniką, naujas technologijas arba medžiagas. Darbas technologiniame VI leidžia įgauti verslininkystės patirties.

Verslo inkubatoriai Lietuvoje. 1997 metais Lietuvos Respublikos Vy-riausybė suteikė finansinę paramą verslo inkubatorių steigimo išlaidoms padengti (tam buvo panaudotos SVV rėmimo fondo lėšos): pirmasis Lietuvos inkubatorius įsteigtas 1998 metų birželio mėn. LR Ūkio ministerijos ir Kauno technologijos universiteto iniciatyva – KTU verslo inkubatorius (dar vadinamas Kauno Technologijų centru). 2001m. sausio 1d. Lietuvoje buvo 7 VI: Alytaus verslo inkubatorius, KTU Verslo inkubatorius, Telšių apskrities verslo inkubatorius, Vilnijos verslo inkubatorius (įkurti 1998 m.), Šiaulių verslo inkubatorius, Vilniaus M95 fondo verslo inkubatorius (įkurti 1999 m.), Kazlų Rūdos verslo inkubatorius (įkurtas 2000 m.).

1.3 pav. Verslo rėmimo struktūrų lokalizacija Lietuvoje

16

Nuo 1999 m. sausio 1 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymui, galutinai išreikšta valstybės pozicija smulkaus verslo atžvilgiu, įvardyti SVV subjektai ir jiems taikomos paramos formos. Iš įstatyme numatytų SVV rėmimo formų realiai taikomos tik kelios: konsultacinės ir mokymo paslaugos, pelno (pajamų) mokesčio lengvata, paskolų draudimas ir paskolų palūkanų dalinis dengimas, taip pat Verslo inkubatoriai. Nors pastarieji dar tik neseniai įsikūrė, kai kurie dar tik baigia patalpų remontą bei pradeda apgyvendinti pirmuosius subjektus – smulkias ir vidutines įmones, tačiau, įvertinant vis didėjantį visuomenės susidomėjimą bei vienintelio, ilgiausiai veikiančio KTU verslo inkubatoriaus pirmųjų veiklos metų rezultatus, galima drąsiai teigti, kad jų svarba, remiant SVV, tolydžio didės, jeigu šios struktūros būtų pripažįstamos ir remiamos valstybiniu lygiu.

Išsivysčiusių šalių patirtis rodo, kad rinkos sąlygomis labai svarbi valstybės parama smulkiam ir vidutiniam verslui. Palankiai verslo aplinkai formuoti rengiamos ir įgyvendinamos valstybinės SVV rėmimo sistemos. Nuo šių sistemų efektyvumo priklauso nacionalinio verslo plėtojimas, naujų darbo vietų kūrimas ir žmonių gyvenimo lygio augimas.

1.2.3. Moksliniai parkai (MP)

Moksliniai parkai dažniausiai yra įsikūrę universiteto teritorijoje ir turi palankias galimybes bendradarbiauti su universitetais mokslo srityje. Siekdami plėtoti aukštas technologijas, jie sujungia tyrinėtojų grupes, laboratorijas, institutus, mažas inovacines firmas ir atskirus verslininkus.

Konkrečios MP egzistavimo formos šiuo metu labai skirtingos. Pavyz-džiui, JAV iš 1981m. egzistavusių 80 MP tik 27 liko glaudžiai susiję su universitetais. 1970 metais MP turėjo konkrečią specializaciją, o dabar ją truputį keičia. Tai atspindi bendrą mokslo tiriamųjų darbų komercijos tendenciją.

MP reikia skirti nuo pramoninių parkų, kurie sujungia firmas tuo tikslu, kad bendrai būtų naudojami žemės sklypai, pastatai, įrengimai, taip pat dalykinės paslaugos. Pramoninių parkų koncepcija labai artima VI. Skirtumas tik tas, kad pagrindinė pramoninių parkų užduotis – padėti įmonėms išspręsti lokalinę gamybos organizavimo problemą.

MP susikūrė 1950 metais JAV ir D.Britanijoje. 1992 m. duomenimis, pasaulyje buvo 334 MP. Vakarų Europoje 1990m. veikė daugiau kaip 250 MP: Vakarų Vokietijoje – 200 (buvusioje Rytų Vokietijoje skirtingose gyvavimo stadijose – apie 60); D.Britanijoje – 40; Austrijoje ir Švedijoje – po 8; Prancūzijoje, Italijoje, Belgijoje - po 7; Ispanijoje – 6; Airijoje ir Olandijoje -po 4; Portugalijoje – 3; Šveicarijoje – 2; Norvegijoje ir Danijoje – po 1.

MP koncepcijos vystymasis glaudžiai susijęs su masiniu mažų inovacinių firmų atsiradimu JAV (t.y. atskilusių nuo kitų organizacijų ir pirmiausiai nuo

17

universitetų). Tokių firmų steigimo bumas kilo todėl, kad šuoliškai augo išlaidos nacionalinėms mokslo techninėms programoms ir projektams.

JAV ilga nepertraukiama stambių programų ir projektų grandinė realizuojama jau 30 metų, o tai lemia steigimąsi gausybės spin-off kompanijų, kurios yra didesnės rizikos įmonės. Jų gimimą sąlygoja mokslo tiriamieji ir konstruktoriniai darbai, įtraukti į universitetų valstybines programas ir MP, todėl jų sėkmingas augimas ir vystymas yra susijęs su rizikingu finansavimu.

Iki XX amžiaus 8-ojo dešimtmečio pabaigos pastebėta tam tikra parkų vystymosi krizė. Pirmiausia tai lėmė valdžios politika, susijusi su mažų inovacinių įmonių palaikymu, regionine ir struktūrine politika ir privačios iniciatyvos derinimu. Be to, dėl sumažintų vyriausybės dotacijų daugelis universitetų jautė finansų stygių, todėl atsirado būtinybė sukurti inovacinius centrus ir technologijos verslo inkubatorius mokslinių parkų viduje.

Lietuvoje įkurti du moksliniai technologijos parkai: Vilniaus mokslo ir technologijų parkas bei Lietuvos žemės ūkio universiteto žemės ūkio mokslo ir technologijų parkas. Vilniuje veikiančio parko paskirtis - inovacinės kultūros puoselėjimas. Parko bazėje ir teritorijoje veikia 35 smulkios ir vidutinės įmonės, kuriose dirba daugiau kaip 250 darbuotojų. Parkas siūlo unikalios struktūros paslaugų paketą; tai: techninė aplinka inovaciniam verslui, moderni ir įvairi mokslinių institutų įranga, informaciniai kanalai, ekspertai technikai technologijoms ir medžiagoms, konsultacijos ir trumpalaikis mokymas verslo įkūrimo bei valdymo klausimais, medžiagotyros metodikos ir technologijos, elektronikos gaminių technologijos, projektų ir partnerių paieška.

LŽŪU žemės ūkio mokslo ir technologijų parko paskirtis – kelti bendrą kaimo kultūros lygį - propaguoti mokslo naujoves ir diegti naujas technologijas, tobulinti žemės, vandens ir miškų ūkio specialistų kvalifikaciją, skatinti kaimo verslų plėtojimą.

1.2.4. Mokslo - tiriamieji parkai (MTP) Mokslo - tiriamieji parkai paprastai suburia įmones, dirbančias su aukšto

lygio technologijomis, arba tyrinėjimo institutus labai gražioje, mažai užsta-tytoje teritorijoje. Čia esančios įmonės dirba produktų tyrinėjimo arba analogų kūrimo srityje, išskyrus firmas, užsiimančias paslaugų teikimu. Taip pat svarbu, kad glaudus ryšys, pavyzdžiui, su universitetu, keičiantis idėjomis ir personalu, naudingas abiem pusėms.

1.2.5. Technologijos parkai (TP) Technologijos parko modelis plačiai paplitęs Vokietijoje ir Austrijoje; jis

skirtas verslininkams, turintiems technologinę idėją. Ten jiems suteikiamos reikiamos patalpos, infrastruktūra ir konsultacinės paslaugos. Pavadinimas “Technologijos parkas” kartais suklaidina klientą: šio parko tikslas yra sukurti verslą, o ne kurti naujas technologijas. Taigi TP kuriami ne tam, kad teiktų

18

pagalbą universitete atliekamiems tyrinėjimams, bet tam, kad, remiantis gautais rezultatais, būtų sukurtos naujos inovacinės firmos.

TP tikslas – sukurti minimalias darbo sąlygas ir kartu sumažinti prade-dančių smulkaus ir vidutinio verslo firmų riziką. Vakarų šalių patirtis rodo, kad spragą tarp mokslo ir gamybos greičiausiai ir efektyviausiai tegali užpildyti nedidelės daugiau ar mažiau specializuotos technologinės pakraipos įmonės arba jas vienijančios struktūros. Užsienyje jau įsitikinta, kad palankiausios sąlygos vystytis ryšiui „mokslas – verslui“ yra inovaciniuose centruose, mokslo ir technologijų parkuose (žr. 1.4 pav.).

⇔ ⇔

Tikslas: gerovės sukūrimas

(naujos įmonės, prekės ir paslaugos, technologijų

perdavimas, darbo vietos)

Pramoninis parkas

Verslo parkas

Verslo/ Inovacijų centras

Technologijųparkas

Mokslinis parkas

Mokslas ir tyrimai

Pramonė

Pagrindas: regioninis potencialas

1.4 pav. „Inovacijų namas“:

mokslo ir technologijų parkai ir jų santykis su aplinka

1.2.6. Komerciniai parkai

Inovaciniai centrai, verslo inkubatoriai gali sėkmingai veikti tik tuomet, kai netoliese yra sėkmingai veikiantis komercinis parkas. Verslo inkubatoriaus nuomininkai, kurie nori plėsti savo veiklą, gali išeiti į parką.

19

Tokio parko dėka gali būti pasiekti šie rezultatai: • Verslo inkubatoriaus nuomininkai, kurie išsiplėtė arba kurių buvimo

laikas inkubatoriuje pasibaigė, gali persikelti į naujas patalpas, nenutraukus bendradarbiavimo su kitomis firmomis; dažnai net nereikia keisti adreso.

• Verslo atstovai, kurie paliko inkubatorių, gali vis dar palaikyti ryšius su regionu. Parkas gali suteikti tokį firmos įvaizdį, kuris atitiktų klientų ir visuomenės reikalavimus.

• Patirtis dirbant su tokiu projektu parodė, kad daugiau darbo vietų sukuriama, kai firmos persikrausto į parką arba ruošiasi persikraustyti.

Esant tokiems vystymosi rezultatams, susiformavo angliško-amerikietiško tipo parko modelis, kurio pagrindinis tikslas yra pagalba naujoms aukštų technologijų firmoms. Pagal šį modelį, būtent savarankiškas juridinis asmuo yra patikimiausias ir labiausiai suinteresuotas naujų produktų, žinių, technologijų, paslaugų pateikimo į rinką garantas.

1.2.7. Technopoliai

Technopolis – tai japoniškas MP modelis. Jo būdinga ypatybė – orientacija į naujų miestų statymą – “technopolisą”, o ne į prisijungimą prie kokio nors universiteto.

Naujuose miestuose ketinama sutelkti mokslines pramonines įmones. Technopolius numatoma įkurti visose Japonijos salose. Jie bus įkurti tik tuo atveju, jei bus laikomasi šių reikalavimų: ne toliau kaip 30 min. kelio nuo “miesto-tėvo” ir vienos dienos atstumas nuo sostinės. Gyventojų technopolyje turi būti ne daugiau kaip 200 tūkstančių, o patys miestai turi turėti subalan-suotus mokslinius pramoninius kompleksus, universitetus ir tyrinėjimo institutus su moderniais gyvenamaisiais rajonais, kuriuose būtų gera kultūrinė ir rekreacinė infrastruktūra, išsidėsčiusi žalumoje, minimaliai įsibrovus į natūralią gamtą (ateities miestas).

Daugelis technopolių organizatorių jau projektavimo metu numato, kad čia įsikurs inovaciniai centrai. Inovacinio centro tikslas – suteikti pagalbą pradedančioms inovacinėms firmoms, kurios sugebės augti ir valdyti vietinę ekonomiką. Finansiškai technopolių statybą remia regionai – miesto dotaci-jomis ir pramoninių įmonių įnašais į fondus, lengvatiniais bankų kreditais. Centrinės valdžios pagalba – tai mokestinės lengvatos ir 1/3 investicijų į inovacinius projektus.

Panašiai technopoliai plėtojasi ir išsivysčiusiose azijietiškose šalyse. Jų yra jau 10. Organizaciniai technoplių principai buvo tie patys kaip ir kuriant laisvąsias ekonomines zonas, tai yra teikiant valdžios pagalbą perdirbėjams ir eksportinės produkcijos gamintojams, aktyviai pritraukiant užsienio kapitalą. Išsivysčiusiose azijietiškose šalyse moksliniai parkai savarankiškai įgyvendina iš principo visai naują technologijų, medžiagų ir prekių paruošimą, organizuoja

20

savo eksperimentinę gamybą. Didžiausias mokslinis parkas yra Taivane (70 km nuo sostinės Taibėjaus). Kaimynystėje yra Mokslo akademija ir daugiau kaip 100 pramoninių korporacijų (daugiau kaip pusė jų – Amerikos korporacijų filialai). Mokslinio parko tikslas – plėsti elektronikos pramonę.

Didelis mokslinis parkas sukurtas Singapūre; čia veikia 5 valstybiniai mokslinio tyrimo institutai ir 45 pramoninės kompanijos. Singapūro MP skiriasi nuo Taivano tuo, kad šio parko perspektyvos susijusios su agrariniu ekonomikos sektoriumi.

Honkonge 1990m. viduryje jau buvo 2 MP, jie specializavosi naujos kartos elektroninės technikos gamyboje. Čia aktyviai vystosi “rizikingas verslas” ir “rizikos firmos”, kuriose sujungia savo jėgas tiek miesto verslas, tiek tarptautinės finansinės organizacijos.

1.3. Verslo rėmimo struktūrų pradininkė – JAV

Pirmasis verslo inkubatorius JAV, o kartu ir pasaulyje, įkurtas 1952 m.

šiaurinėje Niujorko valstijos dalyje Botavijoje. Jo įkūrėjas buvo žinomas to meto verslininkas Joe Mancuso. Šią idėją subrandino JAV ekonominio vystymosi sąlygos – šalis išgyveno šaltojo ir “karštojo” karo krizes, daugybė gamyklų buvo uždaromos, milijonai žmonių neteko darbo, smulkusis ir vidutinis verslas merdėjo, dauguma smulkiųjų įmonių buvo uždaromos, augo nedarbas, krito gyventojų gyvenimo lygis. Vietinis verslininkas Joe Mancuso suprato, kad šalies žmonių gerovės kilimas tiesiogiai susijęs ir su jo paties verslo, ir su kitų smulkių ir vidutinių verslininkų veiklos sėkme. Visuomenės ekonominis augimas galimas tik kuriant naujas darbo vietas, vystant esamus ir kuriant naujus verslus. Tai buvo metas, kada šalyje reikėjo įveikti pesimistines nuostatas, rasti aktyvaus verslininkystės vystymo būdus. Pavieniams verslininkams be paramos tuo metu buvo sunku pradėti savarankišką verslą – stigo lėšų (patalpoms, įrangai įsigyti), žinių, o dažnai netgi paprasčiausios psichologinės paramos, kuri padėtų nugalėti nežinomybės ir rizikos baimę. Štai tokios sąlygos ir subrandino idėją, kad tik pradedančių verslininkų susibūrimas ir visokeriopa parama, jiems žengiant pirmuosius savarankiško verslo žingsnius, gali paspartinti smulkaus ir vidutinio verslo augimą.

Atsižvelgta ir į tai, kad naujos idėjos, nauji verslai, ypač naudojant naujas technologijas galimi tik daugelio žmonių pastangų dėka. Įkurtas pirmasis inkubatorius pateisino lūkesčius. Pirmosioms inkubuojamoms firmoms buvo suteiktos patalpos lengvatinėmis sąlygomis, teikiamos biuro paslaugos bei įvairios konsultacijos, kaip vykdyti ir plėtoti verslą.

Sėkmę patyrusi Joe Mancuso idėja greitai pasklido ne tik pačioje Botavijoje, bet ir visose JAV valstijose. Smulkaus ir vidutinio verslo inkubavimas išaugo į pagrindinę strategiją, spartinant naujų firmų kūrimąsi, ir tapo labai svarbiu įrankiu, užtikrinant sėkmingą firmų veiklą. Daugelis

21

bendruomenių įtraukė verslo inkubatorių veiklą į savo ekonominio vystymosi strategiją. Pagyvėjo šalies ekonomika, sumažėjo nedarbas.

Smulkų ir vidutinį verslą dažniausiai kuria pavieniai fiziniai asmenys, turintys įdomių idėjų bei verslininko savybių. To akivaizdus pavyzdys yra Microsoft kompanijos įkūrėjas Billas Gatesas. Jo indėlis į JAV ekonomiką yra neįkainojamas. Bet kiekvienas "Gates" atskirai, kokių kiekvienoje šalyje yra šimtai, tiek daug nepasieks, jeigu jų idėjos ir jų verslas nebus paremtas. Pirmųjų smulkaus ir vidutinio verslo inkubatorių kūrėjų idėjos padėti pradedantiesiems verslininkams įveikti veiklos sunkumus ir išplėsti savo idėjas iki komercinio lygio JAV pasiekė gerų rezultatų.

Nuo 1984 m. JAV smulkaus ir vidutinio verslo administravimas pradėjo labai skatinti verslo inkubatorių augimą. Iki 1984 m. JAV buvo tik 20 veikiančių verslo inkubatorių, o po kelerių metų šis skaičius labai sparčiai padidėjo. Galima sakyti, kad kiekvieną savaitę susikūrė po vieną naują verslo inkubatorių. Šiuo metu JAV veikia 497 verslo inkubatoriai, kuriuose įsikū-rusios 7795 firmos. JAV verslo inkubatoriai jau turi išleidę į savarankišką verslą 4651 įmonę, kurių 80% sėkmingai plėtoja pradėtą verslą. Pasaulyje yra apie 1100 verslo inkubatorių, įsteigtų JAV pavyzdžiu.

1985 m. įkurta JAV nacionalinė verslo inkubavimo asociacija (NBIA), vienijanti verslo inkubatorių steigėjus ir vadovus. Tik įsikūrus šiai organizacijai, jos narių buvo 40, o per 10 metų padaugėjo iki 800.

Verslo inkubavimo pionieriai, tokie kaip Joe Mancusas, June Lavelle, Robertas Meederis, Jimas Grewoodas, Markas Rice’as, Jonathanas Gorhane’as (visi JAV) ir daugelis kitų nenuilstamai plėtojo verslo inkubavimo idėjas. Jie išvystė besikuriančių smulkių ir vidutinių verslininkų mokymo ir konsultavimo idėjas, rėmė naujai susikūrusias įmones iki to momento, kol jos pačios galėjo samdyti darbuotojus, įgyti darbui reikalingų priemonių ir savarankiškai plėtoti verslą.

Per visą verslo inkubatorių gyvavimo laikotarpį verslo inkubavimo praktika atrado daug verslo skatinimo naujovių. Iš pradžių pagrindinė parama inkubatoriaus įmonėms buvo sukoncentruota į žemą patalpų nuomos kainą bei biuro paslaugas (sekretoriavimo, telefono ir kopijavimo), o ilgainiui verslo inkubatoriai plėtė paslaugų įvairovę - suteikė inkubuojamoms įmonėms galimybę naudotis įvairiausia laboratorine įranga; vėliau buvo parengtos verslo inkubavimo programos, apimančios visą to regiono verslo vystymosi infra-struktūrą; pradėjus verslininkų atranka, veiklos vertinimu, prieita prie speci-finių kiekvienos inkubuojamos firmos poreikių ir užtikrintas sėkmingas veiklos procesas. Ypač išsiplėtė konsultavimo ir mokymo paslaugos. Inku-buojamoms firmoms buvo padedama parengti rinkodaros planą, strateginius sprendimus, formuoti kompetentingą vadybos komandą, sudaroma galimybė pasinaudoti įvairiais informaciniais šaltiniais, konsultuotis finansų ir juridiniais klausimais, teikti lengvatinį finansavimą.

22

Amerikiečiai pabrėžia, kad verslo inkubatoriaus personalas, kuris dažniausiai apribojamas iki dviejų arba trijų asmenų, turi būti įvairių profesijų ekspertais. Jie turi gebėti valdyti turtą, sudaryti palankias patalpų nuomos sąlygas, plėtoti ryšius su rėmėjais, informuoti visuomenę apie verslo inkubavimo sąlygas, padėti regiono verslo visuomenei už inkubatoriaus ribų, disponuoti finansiniais ištekliais, kurie leistų teikti inkubuojamoms įmonėms reikiamą finansinę paramą. Visa tai turi būti numatyta verslo inkubatoriaus strateginiame veiklos plane, verslo inkubatoriaus kūrimosi stadijoje.

Vienas įdomiausių verslo inkubatorių pavyzdžių yra JAV Silikono slėnyje veikiantis Tarptautinis verslo inkubatorius, dar vadinamas Verslo ambasada. Inkubatorius skirtas tarptautinėms kompanijoms, ketinančioms pradėti savo verslą Amerikoje. Čia sudaromos sąlygos, palengvinančios užsienio kompa-nijoms įeiti į Amerikos rinką. Firmos, įsikūrusios inkubatoriuje, turi galimybę naudotis paslaugomis geriausių pasaulio universitetų: Santa Clara, San Jose State, Kalifornijos Berkelei, San Francisko ir kitų. Be to, kompanijos įsikuria šalia tokių žymių pasaulio verslo įmonių kaip Hewlett-Packard, Acuson, Sun Microsystems, Raychem, Apple, Intel ir kitų. Šiame verslo inkubatoriuje numatomas dvejų metų inkubavimo laikotarpis, per kurį įsikūrusios firmos turi galimybę naudotis aukšto lygio inkubatoriaus specialistų paslaugomis rinkodaros, teisės, audito, apskaitos ir kitose verslo srityse.

Apibendrinant amerikiečių patirtį, galima teigti, kad verslo inkubavimo praktika suvaidino teigiamą vaidmenį smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai. Amerikiečių patirtis greitai peržengė šios šalies ribas ir įsitvirtino pasaulyje kaip vienas iš pagrindinių smulkaus ir vidutinio verslo plėtros mechanizmų.

1.4. Vakarų Europos šalių patirties apžvalga

1.4.1. Didžioji Britanija

Daugelis D. Britanijos universitetų valdo dideles mažai užstatytas teritorijas netoli stambių miestų. Didelė dalis šių teritorijų skirta poilsiui arba tai paprasčiausiai laisva žemė, kurią universitetai išnuomoja. Būtent šiose teritorijose ir susikuria moksliniai parkai. Daugeliu atvejų jie siūlo savo išradimus ir inovacijas kaip komercinį verslo objektą, žadantį ateities pelną arba aukštą naudojamų technologijų ir gaminamų pramoninių prekių mokslinį techninį lygį. Pradinės investicijos pastatų statybai, techninis aprūpinimas įrengimais tenka suinteresuotoms firmoms, bankams ir vietos valdymo institucijoms, kartais ir patiems universitetams. Pateikiamoms idėjoms ir tiriamiems objektams būdinga didelė įvairovė, apimanti visas mokslo ir technikos sritis, kuriose dirba universitetai. Taigi, universiteto teritorijoje įsikuria daug savarankiškų firmų, kurios ir sudaro mokslinį parką. Šios firmos paprastai nėra didelės (kapitalo, apyvartinių lėšų, personalo požiūriu).

23

Šiuo metu D. Britanijos mokslo parkuose įsikūrę 650 firmų, kuriose dirba 7600 darbuotojų, vidutiniškai vienam moksliniam parkui tenka 200 dar-buotojų, o kiekvienai firmai – 10 personalo darbuotojų.

D. Britanijoje bendri kapitalo įdėjimai moksliniam parkui sukurti papras-tai viršija 100 mln. svarų sterlingų, be to, dvi trečiąsias kapitalo suteikia vyriausybė. Finansinis kapitalas skiriamas mokslinių parkų vystymui – naujų firmų kūrimui, neginant jų nuo komercinės sėkmės rizikos. Todėl moksliniai parkai finansavimo klausimus sprendžia, naudodamiesi specialių kompanijų, vadinamųjų “rizikos fondų” paslaugomis. Tokie fondai investuoja savo kapitalą į daugelį mažų įmonių, stengdamiesi gauti “vidutinį” pelną.

1.4.2. Vokietija

Vokietijos teisinė sistema regioninės ekonominės politikos formavimą perduoda atskirų administracinių vienetų – žemių – įtakos sferai. Anksty-vaisiais federalinės valstybės gyvavimo metais būtent žemės pirmosios ėmėsi įvairių priemonių, tačiau konkreti SVV įmonių vystymosi politika pradėta formuoti tik septintajame dešimtmetyje federalinės valdžios ir žemių iniciatyva. Šios politikos atsiradimą sąlygojo laipsniškas tyrimų ir inovacijų politikos vertinimas VFR. 1972 metais Federalinė prekybos ir finansų ministe-rija šiam tikslui įkūrė specialią programą “MTD bei originalių inovacijų skatinimui, ypač atsižvelgiant į šiuos procesus SVV įmonėse”. Šiuo metu vyriausybės tyrimų ir technologijų politika Vokietijoje ir atskirose žemėse pasireiškia kaip labai įvairių priemonių, programų, fondų konglomeratas su skirtingais tikslais, skirtais SVV paramai. Paramą SVV teikia ir įvairios institucijos: technologijų centrai ir verslo inkubatoriai, technologijų perdavimo ir inovacijų agentūros, inžineriniai biurai, tyrimo ir plėtros centrai.

Vokietijos verslo inkubatorių kūrimosi pradžia laikomi 1983 metai, kai prie Berlyno universiteto buvo įkurtas pirmasis verslo inkubatorius. Berlyno VI pagrindiniai tikslai buvo šie:

• padėti universiteto mokslininkams tyrėjams įgyvendinti savo tyrimų rezultatus, kuriant nuosavas verslo įmones;

• išvystyti smulkaus ir vidutinio verslo infrastruktūrą, ypač koncentruojant dėmesį į inovacijų įgyvendinimą;

• sukurti intelektualųjį potencialą, galintį kvalifikuotai prisidėti prie ekonominio regiono išvystymo;

• sukurti į ateitį orientuotų naujų darbo vietų esamose įmonėse bei įkurti naujų įmonių, orientuotų į naujausias technologijas ir mokslo laimėjimus;

• kooperuoti mokslą ir verslą. Ypatingai svarbūs verslo inkubatoriai buvo Acheno regiono restruk-

tūrizavimui. Išsekus tradicinės regiono pramonės šakos – kalnakasybos – galimybėms, vietinei valdžiai teko imtis iniciatyvos pakeisti regiono vystymosi

24

prioritetus. Nutarta tapti aukštų technologijų (high-tech) centru. Šį tikslą įgyvendinti padėjo steigiami verslo inkubatoriai, technologiniai centrai. 1984 m. birželio 1 d. atidarytas pirmasis technologijų centras Achene. Jis įkurdintas viršutiniame senos automobilių gamyklos (patalpos jau ilgą laiką nebuvo racionaliai naudojamos) aukšte. Palaipsniui, sėkmingai plėtodamas veiklą, pirmasis technologijų centras apėmė ir žemutinius aukštus. Maža to, šiai struktūrai patyrus didesnę nei tikėtasi sėkmę, idėja pasklido po visą regioną: dešimtyje kitų Acheno vietovių įsteigta 12 įvairaus dydžio technologijų centrų. Svarbiausia, kad kiekvienas jų turėjo savo unikalią koncepciją, t.y. jie buvo steigiami tam tikram konkrečiam tikslui. Vienas Acheno technologijų centras buvo skirtas Technikos universiteto absolventams, kitas – medicinos specialistams, Julicho TC – firmoms, kurios bendradarbiauja su tyrimo centrais šiame regione; galiausiai įkurti amatininkams skirti technologijų centrai.

Pirmieji verslo inkubatoriai – Berlyne ir Achene - buvo įsteigti siekiant sukurti naujas sąlygas prie mokslo įstaigų steigiamoms firmoms (spin-offs), integruoti mokslą ir praktiką, kuriant naujas SVV įmones, diegti naujausius mokslo laimėjimus esamose įmonėse. Ir šiuo metu vienas svarbiausių visų Vokietijos technologijų centrų bei verslo inkubatorių uždavinių – naujų įmonių kūrimo, dalyvaujant universitetams ir neuniversitetinėms tyrimų įstaigoms, skatinimas. Tai atsispindi ir technologijų centrų įmonių darbuotojų kvalifi-kacijos struktūroje: 50-60% jų darbuotojų yra mokslininkai. 48% TC įmonių – atėję tiesiogiai iš universitetų ir neuniversitetinių tyrimo įstaigų, dar 19% yra netiesioginiai akademiniai spin-offs.

Didelė dalis įmonių Vokietijos technologijų centruose ir verslo inkubatoriuose dirba informacinių technologijų, mikroelektronikos ir automatizavimo technikos, naujų medžiagų, biotechnologijų, medicinos technikos ir kitose aukštų technologijų srityse.

Dalis centrų Vokietijoje daugiausia dėmesio skiria technologinėms įmo-nėms, kiti veikia kaip bendro pobūdžio verslo inkubatoriai. Naujai įkurtos įmonės verslo inkubatoriuose sudaro 71%; technologinių įmonių dalis siekia 74%.

Vienas sėkmingiausių TC Vokietijoje laikomas Julicho technologijų centras, kuriame šiuo metu veikia daugiau nei 40 firmų, sukurta daugiau nei 300 naujų darbo vietų. Apskritai Vokietijos centruose per visą laikotarpį sukurta daugiau kaip 70 000 visiškai naujų darbo vietų. Pastaruoju metu TC tampa svarbiausiais regiono vystymosi centrais, ypač technologijų perdavimo pagrindu; juose plėtojamas smulkus ir vidutinis verslas.

Vokietijos technologijų centrų ir parkų tinklui priklauso daugiau nei 5000 technologiškai orientuotų firmų, inovacijas skatinančių paslaugų įmonių bei konsultacinių firmų, jose dirba daugiau nei 40 000 žmonių. Technologijų centruose ir inkubatoriuose vidutiniškai veikia po 26 firmas ir tyrimų centrus; vidutiniškai centre dirba 210 žmonių. Viena centro įmonė turi vidutiniškai

25

8 darbuotojus. Nuomojamas plotas centruose per pastaruosius metus labai išsiplėtė ir sudaro iš viso daugiau nei 1,3 mln.kv. m, vidutiniškai 7000 kv. m viename centre. Centrų dydis labai skirtingas ir labiausiai priklauso nuo regiono sąlygų ir galimybių.

Senosiose federalinėse žemėse 1996 m. veikė 125 centrai, naujosiose – 65. Vidutiniškai viename senųjų žemių centre buvo 29 firmos, naujosiose – 21.

1.1 lentelė

Regioninis technologijų centrų pasiskirstymas Vokietijoje 1996 m.

Žemė

VI skai-čius

Plotas, 10 000 km2

Gyventojų skaičius,

mln.

Darbuotojų skaičius,

mln. A B A/B C A/C D A/D

Badeno -Viurtembergo

22 3,50 6,29 9,8 2,24 4,7 4,68

Bajerno 15 7,00 2,14 11,4 1,32 5,7 2,63

Berlyno 13 0,09 144,44 3,4 3,82 1,5 8,67

Brandenburgo 18 2,9 6,21 2,5 7,2 1,2 15,0

Hamburgo 1 0,08 13,25 1,7 0,59 0,8 1,25

Heseno 3 2,1 1,43 5,7 0,53 2,7 1,11 Meklenburgo - Vorp.

9 2,3 3,91 1,9 4,74 0,9 10

Nyderzachseno & Brėmeno

19 4,7 4,04 8 2,38 3,5 5,43

Šiaurės Reino - Vestfalijos

63 1,7 37,06 17,3 3,64 7,4 8,51

Reinlando - Pfalco 6 1,9 3,16 3,7 1,62 1,7 3,53

Saro 3 0,25 12 1 3 0,4 7,5

Zachseno 24 1,8 13,33 4,7 5,11 2 12

Zachseno - Anhalto 11 2 5,5 2,8 3,93 1,2 9,17

Šlėzvigo - Holšteino 9 1,57 5,73 2,6 3,46 1,2 7,5

Tiūringijos 8 1,6 5 2,6 3,08 1 8

Senosios žemės 147 24,9 5,9 63,7 2,31 29,3 5,02

Naujosios žemės 77 10,8 7,13 15,9 4,84 7 11

Iš viso 224 35,7 6,27 79,7 2,81 36,3 6,17

26

1997 m. milijonui gyventojų Vokietijoje teko 2,8 technologijų centrai ir verslo inkubatoriai, iš jų 2,3 senosiose federalinėse žemėse ir 4,8 – naujosiose. Šis ryškus skirtumas atsirado dėl ekonominės plėtros ypatumų naujosiose federalinėse žemėse. Tai rodo ir ypatingą technologijų centrų reikšmę, atkuriant ekonomiką, užsidarius daugeliui didelių pramonės įmonių.

Technologijų centrų gausumas skirtingose Vokietijos žemėse skiriasi ir dėl skirtingos ekonominės situacijos. Berlyno ir Šiaurės Reino - Vestfalijos žemės anksti susidūrė su struktūriniais ekonomikos pokyčiais ir jau prieš 15 metų pradėjo remti regioninių tinklų kūrimą. Šiaurės Reino - Vestfalijos žemės tinklą sudaro daugiau nei 60 technologijų centrų. Berlyne planuojama išplėsti turimą tinklą iki 30-40 centrų.

Technologijų centrų ir verslo inkubatorių tinklas plečiasi bendromis bendruomenių, aukštųjų mokyklų, pramonės ir prekybos rūmų, ekonomikos skatinimo institucijų ir bankų pastangomis. Kiekvienais metais įkuriama vidutiniškai 16 naujų centrų. 1999 m. duomenimis, Vokietijoje įkurta per 300 panašaus pobūdžio struktūrų.

1.5 pav. Technologijos parkų ir verslo inkubatorių lokalizacija Vokietijoje

27

Daugelyje šalių, pvz., JAV, Prancūzijoje, D. Britanijoje, išskiriami verslo inkubatoriai ir technologijų (mokslo) parkai, kuriami atskiri tinklai ir sąjungos. Vokietijoje susiformavo požiūris, kad aiškios ribos – nei turinio, nei orga-nizaciniu aspektu - tarp tokių struktūrų nėra. Inovacijų centrai Vokietijoje iš esmės yra technologiškai orientuotų įmonių steigimo ir plėtros skatinimo centrai. Tačiau nemaža technologijų centrų Vokietijoje tokio dydžio, kad tarptautiniu mastu gali būti lyginami su technologijų parkais. Kartu su šalia veikiančiais universitetais ir aukštosiomis mokyklomis jie sudaro tai, kas visame pasaulyje vadinama mokslo parkais.

Daug Vokietijos technologijų centrų ir verslo inkubatorių pastaraisiais metais išsiplėtė iki technologijų parkų, kiti planuoja tokią plėtrą. Technologijų centrai Achene, Berlyne, Karlsruhėje, Dortmunde arba Bochume jau vien dėl savo dydžio gali būti laikomi technologijų parkais. Plėtimasis į technologijų parkus būdingas ir augantiems naujųjų žemių centrams Varnemunde, Berlyne, Drezdene, Magdeburge ir kt. Ryškėja naujų verslo ir pramonės parkų prie aukštųjų mokyklų kūrimosi tendencija, tačiau yra ir kitokių pavyzdžių – didelės įmonės, vykstant restruktūrizacijos procesui, inicijuoja įmonių pradžios centrų steigimą, tokiu būdu sukurdamos šalia įmonės veikiančią mažų inovacinių įmonių – bendradarbiavimo partnerių – bendriją.

1988 m. įkurta Vokietijos inovacijų centrų sąjunga – ADT. ADT padeda centrams keistis informacija ir patirtimi, rasti partnerių bendriems projektams, organizuoja seminarus ir konferencijas, remia naujų centrų steigimą, skatina bendradarbiavimą tarp Vokietijos ir užsienio mokslininkų, verslininkų ir politikų. ADT yra stiprus tinklas, visų pirma ginantis savo narius bei integruojantis į strateginius aljansus tyrimų institutus, technologijų perdavimo agentūras, įmonių konsultantus, bankus, draudimo bendroves, siekiant skatinti inovacinių įmonių steigimą bei augimą.

Technologijų centrai ir verslo inkubatoriai naujosiose federalinėse žemėse steigėsi remiami centrų senosiose žemėse. Šiuo metu įvairūs bendradarbiavimo ryšiai sieja centrus visoje Vokietijoje. Know-how perdavimas jau seniai vyksta ne viena kryptimi.

Įgyta patirtis, pasitelkiant technologijų centrus kaip vertingą perėjimo į rinkos ekonomiką instrumentą, perduodama Rytų Europos šalims. ADT nuo 1991 m. kartu su Berlyno senatu bei Vokietijos ūkio ministerija remia techno-logijų centrų steigimą Vidurio ir Rytų Europoje.

1.4.3. Suomija

Suomijoje spartesnis verslo vystymasis skatinamas kuriant naujas įmones. Šia prasme Suomijos valstybinė verslo vystymo programa ypač didelį dėmesį skiria verslo inkubatorių plėtrai, nes pastarųjų tikslas - padėti įsikurti ir įgyti

28

verslo įgūdžių pradedantiems verslininkams. Įmonės, įsikuriančios verslo inkubatoriuje, iš esmės turi spręsti regiono ekonominės plėtros programas.

Suomijoje atliktoje inkubatorių veiklos analizėje buvo konstatuota, kad pagrindiniai šios šalies verslo inkubatorių tikslai:

• naujų verslų kūrimas; • regiono ekonominės struktūros diversifikacija; • tarptautinės prekybos plėtra; • regiono ekonominio aktyvumo skatinimas; • laisvosios verslininkystės vystymas; • smulkių ir vidutinių įmonių bendradarbiavimas, daugelį didžiųjų

įmonių veiklos funkcijų atiduodant smulkiems ir vidutiniams verslininkams. Smulkios ir vidutinės įmonės, įsikūrusios inkubatoriuje, gauna inkuba-

toriaus paramą. Be to, jas papildomai finansiškai ir dalykiškai remia stambios įmonės, kurių paslaugas jos atlieka. Šią smulkaus ir vidutinio verslo vystymo formą suomiai laiko itin svarbia, kadangi tai labiausiai skatina regiono ekonominį vystymąsi. Suomijoje labai svarbi inkubuojamų įmonių veiklos sritis yra naujų technologijų praktinis taikymas. Vystant naujas technologijas, Suomijoje apie 50% verslo inkubatorių įkurta prie universitetų ar kitų aukštų mokyklų.

Inkubatoriai, įsikūrę prie aukštųjų mokyklų, siūlo studentams ir dėstyto-jams kurti savarankiškas įmones. Šioms įmonėms suteikiamos geros patalpos, visos reikiamos paslaugos, konsultacijos, patikima informacinė sistema, teikianti plačias vietinio ir tarptautinio bendradarbiavimo galimybes.

Be to, prie aukštųjų mokyklų įsikūrę verslo inkubatoriai yra gera praktinė bazė studentams bei kitiems norintiems pradėti savarankišką verslą aktyviems visuomenės nariams.

1.4.4. Italija

Šioje šalyje kuriami dviejų tipų verslo inkubatoriai. Pirmajam tipui priklauso verslo inkubatoriai, kuriems keliami trumpalaikiai tikslai; antrojo tipo inkubatoriams keliami ilgalaikiai tikslai. Trumpalaikių tikslų verslo inkubatorių uždavinys – padėti mažoms įmonėms įsitvirtinti versle – suteikti joms patalpas bei sudaryti kitas sąlygas, būtinas pirmaisiais veiklos metais.

Ilgalaikių tikslų inkubatoriuose inkubuojamos inovacine veikla užsi-imančios įmonės, kurių tikslas – diegti naujas technologijas, t.y. vystyti regiono ateities verslus. Be to, ilgalaikių tikslų inkubatoriuose inkubuojamos nuo didžiųjų įmonių atskilusios mažos inovacine veikla užsiimančios įmonės. Tokia mažų įmonių atskilimo praktika ypač populiari išsivysčiusiose Europos šalyse. Šio proceso teigiamas bruožas – atsipalaidavimas nuo ydingos biuro-kratinės priežiūros, kuriant mokslui imlias technologijas bei produktus. Tokio

29

tipo įmonės verslo inkubatoriuose ne tik įgyja kūrybos laisvę, bet ir gauna visapusišką paramą.

1.4.5. Izraelis

Izraelyje verslo vystymo koncepciją parengė ir patvirtino šalies vyriau-sybė. Šios srities politiką formuoja ir kuruoja pramonės ir prekybos ministerijos vyriausiojo mokslininko padalinys. Pagrindinis VI sukūrimo tikslas yra kvalifikuotų specialistų užsieniečių iš buvusių SSRS ir Rytų Europos šalių aprūpinimas darbu.

VI pirmiausia patikrina ar galima pasirinktą projektą įgyvendinti, organizuoja specialistų atranką, rengia rinkodaros ir išsamų verslo planą. Projektas vykdomas VI, kol tampa savarankišku. Buvimo laikotarpis VI turi būt ne ilgesnis kaip 2 metai.

Atsižvelgiant į ministerijos vyriausiojo mokslininko padalinio taisykles, VI yra nepriklausomas juridinis asmuo – asociacija arba nekomercinė kompanija. Kiekvienas inkubatorius sudaro sąlygas įgyvendinti nuo 5 iki 20 projektų; kiekviename jų dirba 5, tiriamąjį darbą atliekantys asmenys. Pusę jų turi sudaryti naujieji emigrantai. 30% pirminio kapitalo akcijų turi būti padalyta tarp projekto darbuotojų.

1992 m. rugsėjį Izraelyje jau veikė 25 VI.

1.4.6. Graikija

Graikijoje šiuo metu veikia keturi mokslo technologijų parkai. Kiekvienas MP turi VI, kuriuose yra: biurai, laboratorijos, konferencijų salės, poilsio kambariai, parodų salės, kavinės, automobilių stovėjimo aikštelės, interneto ryšys, kopijavimo aparatai, kompiuterinė įranga; čia firmoms teikiamos telekomunikacijų ir sekretoriavimo paslaugos.

Mokslo technologijų parkų veikloje aktyviai dalyvauja darbo ir socialinių reikalų, švietimo ir religinių reikalų bei plėtros ministerijos.

Pagrindinės mokslo technologijų parkų veiklos kryptys: • Profesinis tobulinimas ir gyventojams siūlomų profesinių alternatyvų

mokymai; • Parama ieškant darbo; • Subsidijų tiekimas darbdaviams, kuriantiems naujas darbo vietas, ir

specialistams, siekiantiems pradėti savo veiklą; • Naujo verslo kūrimo finansavimas ir kitų finansavimo šaltinių paieška; • Europos Sąjungos politikos ir programų skleidimas; • Inkubatorių kūrimas, bendradarbiaujant su vietos valdžia, SVI plėtros

agentūromis ir asociacijomis; • Paramą teikiančių struktūrų priežiūra;

30

• Valdžios konsultavimas komercijos, pramonės ir ekonomikos politikoje.

Tesalonikų technologijų parkas įkurtas 1990m. Jo paskirtis – spartesnis ir naudingesnis pasikeitimas naujomis idėjomis ir priemonėmis tarp universitetų ir pramonės įmonių. Čia įrengtos mokslinių tyrimų bei specialių tyrimų laboratorijos, administracinis ir konferencijų centras. Inkubatoriaus pastate telpa iki 12 firmų.

Tesalonikų technologijų parkas (TTP) dalyvauja daugelyje Europos ir regioninės plėtros projektų, teikia informaciją apie naujausias chemijos ir žaliavų, maisto ir gėrimų, tekstilės, energijos pramonės ir aplinkos apsaugos technologijas, atlieka partnerių paiešką technologijos perduoti, vertina mokslo tyrinėjimų rezultatus bei užtikrina šios informacijos greitą plitimą ir sėkmingą naudojimą. Vietiniams universitetams ir tyrimų centrams TTP ieško artimesnių pramonės ryšių per bendrus projektus Graikijoje ir už jos ribų. Padeda keistis technologijomis tarp Graikijos, ES, JAV, Rytų Europos ir Balkanų. Tesalonikų technologinis parkas organizuoja nacionalines ir Europos mokymų programas ir jose dalyvauja.

Atikos technologijų parkas “Lefkippos” sukaupęs 30 metų tyrimų ir naujų technologijų vystymo patirtį. Parkas įsikūręs prie Nacionalinio mokslinių tyrimų centro “Democritos”.

Jo pagrindiniai tikslai: • Sekti dabartines savo srities naujoves, dalyvaujant tarptautinės

mokslinės bendruomenės tyrinėjimuose; • Diegti ar perkelti ir koreguoti šias naujoves, atsižvelgiant į Graikijos

produkcijos techninius reikalavimus ir poreikius, taip pat pagal tarptautinės konkurencijos sąlygas platinti jas kaip aukštas technologijas;

• Organizuoti bendradarbiavimą tarp Graikijos kompanijų bei tarptautinių tyrimų institutų;

• Patenkinti Graikijos rinkos aukštų technologijų produkcijos poreikius ir plėtoti tokią gamybą;

• Organizuoti mokymus, siekiant esamo firmų personalo kvalifikacijos augimo, supažindinti visuomenę su technologine kultūra.

Kretos mokslo technologijų parkas įkurtas 1993m., padedant vienam žymiausių Graikijos “Hellas” technologijų ir tyrimų diegimo institutų. Parko statybą finansuoja ES programos per vyriausiąjį tyrimų ir technologijų sekretoriatą.

Pagrindiniai šio parko tikslai: vykdyti svarbius tyrimus, remiantis pati-kimais institutais, ir vaidinti išskirtinę rolę regiono plėtroje bei padėti kom-panijoms dalyvauti naujausių technologijų diegimo procese. Bendradar-biaudamas su daugybe organizacijų šis parkas teikia paslaugas tikriesiems nariams ir asocijuotiems nariams. Parko firmos užsiima elektronika, medicinine įranga, sistemų integravimu, telekomunikacijomis, pramonės

31

automatizavimu, konsultavimu naujos technikos ir kokybės vadybos įvertinimu.

“Patras” mokslinis parkas įkurtas 1989 metais. Parkas siekia išnaudoti puikius regiono privalumus: vieną žymiausių Graikijos technikos universitetų bei kitus tyrimų institutus. Parko tikslai:

• Realizuoti inovacinių idėjų, produktų, paslaugų ir mokslinių bei technologinių tyrimų rezultatus;

• Pritraukti aukštas technologijas turinčias firmas; • Modernizuoti esamą pramonę; • Panaudoti tarptautinių technologijų platinimo tinklus; • Užmegzti universitetų bei pramonės įmonių bendradarbiavimą; • Teikti mokslines, technologines konsultacijas ir mokyti, visus tuo

besidominančius. “Patras” mokslų parko verslo inkubatorius remia verslą, pasiekusį

inovacinių tyrimų rezultatų, ir siekia: • Užtikrinti inovacinių tyrimų rezultatus; • Rengti ir tikrinti šių inovacijų diegimo planą; • Vykdyti inovacijų diegimo planą. Kitos verslo rėmimo struktūros Tarp rėmimo paslaugas teikiančių nepelno organizacijų ypač svarbios yra

šios: verslo inkubatoriai, inovacijų perdavimo centrai (IPC), Euro-info centrai, verslo inovacijų centrai (VIC) ir kitos institucijos, dažniausiai sukurtos iš visuomeninių organizacijų.

Europos Sąjunga 1984 metais pradėjo eksperimentinį procesą - verslo inovacijų centrų kūrimą ir sklaidą visoje Europoje. VIC padeda ir esamam verslininkui, ir potencialiam kurti inovacijas ir sėkmingai jas realizuoti, skatinant regiono plėtrą. Savo klientams VIC siūlo konsultacines paslaugas, leidžiančias kuo geriau panaudoti jų turimas idėjas. Šiuo metu Graikijoje veikia keturi VIC (Patras BIC, Larissa’s BIC, Epirus BIC), remiami vietinės valdžios, rūmų, universitetų ir t.t.

Euroinfo centrų tinklas Europos Sąjungoje įkurtas 1987m., remiant daugeliui visuomeninių ir nevisuomeninių organizacijų, kaip antai: EOMMEX, CCI, AING, Regioninės plėtros korporacijos ir t.t. Dabar Graikijoje yra 15 euroinfo centrų. Jų tikslas – teikti informaciją ir paramos paslaugas SVI, siekiant plėsti tarptautinę jų orientaciją.

Graikijoje yra du inovacijų perdavimo centrai: IRC HELP FORWARD ir HELLENIC IRC.

Parama verslui teikiama visuomeninėse organizacijose: OAED – ją kuruoja darbo ir socialinių reikalų ministerija. Pagrindinės

veiklos kryptys : • Profesinis orientavimas apie siūlomas profesines alternatyvas;

32

• Profesinis darbo jėgos mokymas. Tam tikslui įkurti 57 mokymo centrai visoje šalyje. Organizacija dalyvauja 15 organizacijų tinkle, vadinamame EVTA (Europos profesinio mokymo asociacija). Jis apima mokymo centrus jauniems žmonėms, patiriantiems socialinę izoliaciją per kompiuterinį tinklą;

• Darbo vietų kūrimo skatinimas, suderinus darbo pasiūlą su paklausą; • Naujausi veiksmai - subsidijos darbdaviams, kurie sukuria naujų darbo

vietų; subsidijos laisvai samdomiems profesionalams, padrąsinant juos kurti nuosavas įmones. Taikoma dar visokių priemonių: mokymas, pačių savęs įdarbinimas ir t.t.

EOMMEX – prižiūrima plėtros ministerijos. Jos tikslai ir uždaviniai: 1. Pagerinti verslo aplinką, kuriant naujus verslus; mažinti biurokratinius

suvaržymus – tai susiję su įmonių įkūrimu ir registravimu ir t.t. 2. Finansiškai remti naują verslą – kurti finansinius šaltinius (bendras

įmonės išėjimo kapitalas, “verslo angelai”). 3. Pristatyti jauniems Graikijos verslininkams ir mokslininkams ”naująją

verslo kultūrą”. 4. Diegti ES SVV programas (veiksmų planas – paremti verslumą,

inovacijų palaikymas, padrąsinimas dalyvauti SVV įmonėms); 5. Kurti naują verslo kultūrą, orientuotą į inovaciją; 6. Organizuoti informacines dienas, konferencijas ir kitas informacines

priemones, padrąsinant naujų įmonių kūrėjus; 7. Tiekti techninę pagalbą ir patarimus naujoms įmonėms, organizuojant

seminarus ir konferencijas; 8. Skleisti inovacijas ir technologijos naujoves skleidimas, norint sukurti

NTBF - naujomis technologijomis paremtas įmones, - taip pat pristatyti naujas technologijas naujoviškuose versluose;

9. Išvystyti ir palaikyti kitokias paslaugas (ne finansavimą), siekiant pa-dėti naujoviškam verslui. (Verslo vadovai, geriausi praktiniai pavyzdžiai ir t.t.);

10. Plėtoti vietinę infrastruktūrą, dirbant kartu su vietine valdžia, vystymo agentūromis ir SVV asociacijomis;

11. Atrinkti vertus naujoviško verslo apdovanojimo prizų, taip pat geriausius NTBF;

12. Stebėti naująjį verslą Graikijoje ir ES; 13. Bendradarbiauti su Europos komisija ir panašiomis organizacijomis,

ES Nacionaline administracija, su įvairiomis viešosiomis įmonėmis, universitetais ir SVV asociacijomis;

14. Padėti bendradarbiauti smulkioms ir stambioms įmonėms, perduodant know-how ir technines žinias.

Norėdama tai pasiekti, EOMMEX: • Siūlo paslaugas visoje Graikijoje – per nacionalinį tinklą iš 8

regioninių centrų su 20 filialų įvairiuose miestuose. EOMMEX turi savo biurą

33

Briuselyje, administruojamą 11 tarybos narių, prezidento ir generalinio direktoriaus;

• Įdarbino 580 ekspertų, kurie diegia programas ir modernizuoja technologinį SVV vystymą;

• Bendradarbiauja su EK ir OECD (Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo organizacija), taip pat su kitomis tarptautinėmis organizacijomis, kaip WASME (Pasauline smulkių ir vidutinių įmonių asociacija, ISBC (Tarptau-tiniu smulkių įmonių kongresu), ECSB (Europos smulkaus verslo taryba);

• Išlaiko euroinformacijų centrus Atėnuose ir provincijoje; • Bendradarbiauja su profsąjungomis, pramonės bei prekybos rūmais ir

kitomis organizacijomis. CCI yra autonominė ir nepriklausoma organizacija - juridinių ir fizinių

asmenų asociacija, vykdanti komercinę veiklą regione. CCI turi kelis skyrius Graikijoje; jos veiklą kuruoja ekonomikos ministerija. CCI priklauso keletas departamentų Graikijoje. CCI yra pagrindinis vyriausybės konsultantas, spren-džiantis prekybos, pramonės ir ekonomikos vystymo problemas. Tai numato dabar galiojantys įstatymai. CCI padeda verslo veikloje, informuoja gamin-tojus apie esamą situaciją ir vystymąsi, siūlo finansinę pagalbą kai kurioms komercinių ar pramonės organizacijų operacinėms ar kitoms išlaidoms, organi-zuoja susitikimus, kuriuose analizuojamos sektoriaus problemos, organizuoja prekybines misijas iš šalies ar į šalį, siekiant ištirti prekybinius santykius. Yra įsteigtas centras, nemokamai konsultuojantis teisiniais klausimais.

1.4.7. Danija

SVV įmonės Danijoje sudaro 99,7 procentus visų esamų įmonių. Šalyje yra daugiau kaip 305 000 įmonių, ir iš jų beveik 300 000 dirba po mažiau negu 50 darbuotojų. Danijos industrinė struktūra paremta mažų kompanijų egzis-tavimu dėl tradiciškai susiklosčiusios, iš amatų išsivysčiusios gamybos situacijos. Šiuo metu Danijoje veikia dvidešimt šeši verslo inkubatoriai (iš kurių dvidešimt – technologijų) bei šeši mokslo ir technologijų parkai. Svarbiausi verslo inkubatoriai Danijoje: Innovation & Development "Syd" Aabenraa, NOVI Park, International Science Park Odense, South Jutland Innovation Centre (SIC), Centre For Advanced Technology. Moksliniai parkai Danijoje: NOVI Science Park, Science Park Aarhus, Symbion Science Park, Danish Science Park Horsholm, Forskerparken Fyn, CAT Science Park. Minėtų institucijų veiklai koordinuoti ir pagerinti, tarptautiniams ryšiams užmegzti, pasikeitimui patirtimi įkurta Danijos Nacionalinė verslo inkubatorių asociacija bei Danijos mokslinių parkų asociacija.

Danija pastaraisiais metais sukūrė ganėtinai įdomią ir naują technologijų perdavimo bei naujų firmų kūrimosi palaikymo strategiją. Remiantis JAV bei Izraelio patirtimi ir tą patirtį taikant Danijos sąlygoms buvo išvystyta efektyvi

34

technologinių kompanijų kūrimosi rėmimo sistema. Kadangi gana sunku įkurti įmonę ir pradėti vystyti veiklą, neturint pradinio kapitalo, o rizikos kapitalistai (angl. venture capitalists) paprastai nelinkę investuoti į ką tik įsikūrusią įmonę, kol nežinomas jos potencialas, Danija sukūrė savitą modelį įtraukdama į šį procesą valstybinį finansavimą. Buvo sukurtos institucijos (dažniausiai prie universitetų įsikūrę technologijų perdavimo, inovacijų centrai ar pan.), kurios atrenka potencialiai sėkmingus projektus, - įvertina verslo planus ir sėkmės tikimybę ir po to prisideda prie įmonės steigimo tam tikra akcinio kapitalo dalimi. Danijos Vyriausybė yra numačiusi galimybę kiekvienam tokiam projektui skirti iki 100 000 eurų. Įkūrus įmonę, prižiūrima jos veikla, pata-riama įvairiais veiklos klausimais, į patariamąją tarybą įtraukus atitinkamos srities specialistų, formuojama įmonės veiklos strategija. Įmonei sėkmingai pradėjus veiklą ir ją išvysčius, maždaug po vienerių metų, randami investuo-tojai (tuomet įmonė tampa patraukli ir rizikos kapitalistams) o valstybei (ar valstybės įgaliotai institucijai), priklausančios akcijos pelningai parduodamos. Aprašytasis veiklos modelis naudingas visoms šalims:

• verslininkams (jie gali sėkmingai pradėti veiklą, gauna patarimų, įgyja galimybę plėstis);

• valstybei (taip skatinamas technologijų perdavimas, įmonių vystymasis, kartu gerinama bendroji ekonominė situacija bei uždirbama pinigų perparduodant akcijas);

• rizikos kapitalistams (jie turi galimybę investuoti į jau gerai užsirekomendavusią ir sėkmingai veiklą vystančią įmonę).

1.5. Vidurio ir Rytų Europos šalių patirtis

1.5.1. Lenkija

Lenkijos Respublikoje, kuriant verslo inkubatorius bei vystant jų veiklą, siekiama:

• Kurti naujas darbo vietas. Darbą praradę žmonės, padedami inkubatorių personalo, turi galimybę įkurti savarankiškas įmones. Taigi į inkubatorių gali būti priimtos ir jau veikiančios firmos, kurios, vystydamos veiklą, taip pat sukurs naujų darbo vietų;

• Diversifikuoti ekonomiką. Naujos įmonės, konkuruodamos su esamu verslu, gali sukurti naujų produktų bei paslaugų tiek vidinei, tiek užsienio rinkai;

• Vystyti konkurencinę rinką. Naujos ir esamus įmonės gali rasti naujų rinkos nišų, naujų rinkos segmentų ir pagerinti paklausos bei pasiūlos santykį vietinėje ir užsienio rinkoje;

35

1.6 pav. Technologijų parkų ir verslo inkubatorių lokalizacija Lenkijoje

• Surasti alternatyvios veiklos sritis. Žmonės, norėdami pradėti savarankišką veiklą, turi mokytis ir įsigyti naujų kvalifikacijų, išmokti naujų, kartais netgi šalyje nekultivuojamų amatų. Tai skatina profesionalumą, kūrybines galias;

• Vietinės ekonomikos vystymas, kuriant naujus projektus. Privati-zavimas ir rinkos restruktūrizavimas verčia ieškoti naujų rinkos plėtros galimybių per įvairius projektus, pritraukiant vietinius ir užsienio inves-tuotojus. Tai ir pačių inkubatorių specialistų ir inkubuojamų firmų, kurios gali būti įkurtos tokiems tikslams, veiklos baras.

1.5.2. Rusijos Federacija

Rusijoje SVV įmonės koncentruojasi didžiuosiuose miestuose – (Maskvoje ir Sankt Peterburge. 1000-iui gyventojų Sankt Peterburge tenka 22 SVV įmonės (Leningrado apskrityje 9 įmonės), Maskvoje - 21 įmonė, kitose

36

vietovėse – 6 įmonės (1999 m. duomenys). Rusijoje, kaip ir daugelyje šalių, verslo inkubatoriai yra vienas iš pagrindinių smulkaus ir vidutinio verslo vystymo komponentų. Pirmieji verslo inkubatoriai valstybės lėšomis įsteigti 1994-1995 metais, o nuo 1996 m. prie verslo inkubatorių aktyviai prisideda ir vietinės valdžios institucijos. Šiuo metu Rusijos Federacijoje verslo inku-batorių kūrimo procesas įgauna didesnį pagreitį. Jau veikia Maskvos valstybinio universiteto technologijų centras, Universitetinių inovacinių firmų kooperacijos centras, Vladimiro, Tatarstano informacinių technologijų centrai ir kt. 1996 m. įkurta Rusijos inkubatorių asociacija.

Rusijos smulkaus ir vidutinio verslo sektoriuje ypatingą vietą užima smulkus inovacinis verslas. Nors inovacinis verslas sudaro tik apie 5 proc. viso Rusijos SVV, tačiau veikia apie 40 tūkst. firmų, kuriose dirba apie 300 tūkst. žmonių. Tai kvalifikuoti, darbo patirtį turintys specialistai; vidutinis amžius 35-40 metų. Inovaciniame versle dirba apie 30 proc. visų Rusijos mokslinių techninių darbuotojų. Inovacinis verslas sukuria apie 1 proc. Rusijos BNP. Šio verslo produkcijos pardavimų apimtys auga 10-15 proc. natūrine išraiška; tai didžiausias prieaugis pramonės sektoriuje.

Rusijoje inovacinį SVV remia 25 inovacijų arba technologijų centrai, kurių bendras plotas 70 tūkst. kv. metrų; juose įsikūrę šimtai firmų. Veikia apie 50 mokslo technologijų parkų (Altajaus TP, Zelenogrado MTP, Maskvos valstybinio universiteto MTP ir kt.), dažniausiai skirtų firmų inkubavimui.

Inovacinio verslo paramai skirtos įvairios specialios federalinės ir regioninės programos. Bendras biudžetas paramai sudaro apie 30 mln. dolerių. Pastaraisiais metais įsigaliojo pirmieji teisinę inovacijų vystymosi aplinką reglamentuojantys įstatymai – inovacinės veiklos įstatymas, Vyriausybės nutarimas apie inovacijų rizikos fondą.

Inovacinės firmos Rusijoje užima specialią rinkos nišą, kurioje būtina aukšta darbuotojų kvalifikacija, o produkto realizacijos rinka yra siaura, speci-finė. Daugiausia inovacinių firmų dirba šiose ūkio srityse:

• Informacinių technologijų; • Medicinos (vaistų, instrumentų, elektroninės aparatūros); • Patalpų, žmonių saugos sistemų; • Statybinių medžiagų, instrumentų; • Maisto produktų ir priedų; • Ekologijos, ypač kontrolės prietaisų ir energijos taupymo. Lyginant pardavimo apimčių didėjimą ir firmų skaičių, tokios įmonės

vystosi sparčiai. Tačiau pagal būtinas šalies ekonomikai apimtis įvairiais rodikliais jos atsilieka 5-8 kartus. O blogiausia, tai, kad šiame lygyje jų vystymasis sustojo.

Inovaciniam verslui skatinti Rusijoje įsteigtas Inovacijų rizikos fondas. Per 6 metus suteikta finansinė parama apie 1000 inovacinių firmų. Finansinė parama sudaro iki 30-50 proc. reikiamų investicijų ir teikiama 2-3 metams,

37

nereikalaujant užstato ir garantijų. Tai padidina lėšų negrįžimo riziką, tačiau skatina spartų ir patikimą įmonių augimą. Ypač efektyvus valstybės biudžeto lėšų naudojimas, teikiant finansinį lizingą. Tai aktualu ir valstybei, ir kompanijoms. Rentabiliausios inovacinių firmų veiklos sritys – tai IT, elektro-niniai prietaisai, mikroelektronika, taip pat medžiagos elektronikai.

Valstybės rankose yra dar vienas ekonominis svertas inovacinio verslo – moksle nenaudojamų patalpų ir įrangos suteikimas. Nors Rusijoje tai nebuvo efektyvu, tačiau Fondo patirtis rodo, kad, kuriant inovacinius technologijų centrus, investuotos biudžeto lėšos atsiperka per 2-3 metus mokesčių pavidalu.

1.5.3. “Kariškas” verslas Rusijoje

Verslo inkubatoriai – tai nauja smulkaus ir vidutinio verslo vystymosi Rusijoje kryptis. Galima tvirtinti, kad VI vystymas Rusijoje neapsiriboja vien tik pilietine sfera. Taigi VI tampa pagrindiniu programų, susietų su šimtais tūkstančių buvusių kariškių ir jų šeimos narių socialine adaptacija visuomenėje, komplekso elementu. Ne išimtis ir programa “Kariškių, išėjusių į atsargą arba priverstų atsistatydinti, socialinė adaptacija”, finansuojama “Atviros visuomenės” instituto (Sorošo fondas Rusijoje), įskaitant tai, kad bus vystomas VI ir kartu bus naudojamasi jų patirtimi, plėtojant smulkų ir vidutinį verslą tarp buvusių kariškių.

Rusijos Federacijos gynybos ministerijos duomenimis, nuo 1992 iki 1998 m.dėl karinės reformos, iš karo tarnybos atleista apie 500 tūkst. kariškių. Atleisti arba išėję į atsargą kariškiai yra priskiriami vyresnio amžiaus žmonių kategorijai (35 - 50 metų), turi gerą profesinį pasiruošimą, aukštąjį arba specia-lųjį išsilavinimą, valdymo, auklėjimo, ūkinių problemų ir t.t. sprendimo patirtį.

Išsivysčiusiose šalyse mažų ir vidutinių įmonių BNP sudaro 60-80 %, o Rusijoje iki krizės - tik 12 %. Iki 1998 m. rugpjūčio 7d. Rusijoje veikė apie 900 tūkst. mažų ir vidutinių įmonių, kuriose įdarbinta 12 mln. žmonių. Dabar šie skaičiai žymiai mažesni. Smulkaus ir vidutinio verslo vystymas yra vienas kelias išeiti iš krizės ir garantuoti stabilią ekonominę padėtį. Tačiau kariškis, pasiryžęs sukurti savo verslą, susiduria su eile daugeliu trukdymų, išskirtinų į dvi grupes:

Makroekonominiai: • ekonomikos augimo lygis, • infliacijos augimas ir tempai, • finansinis klimatas (brangūs kreditai), • valstybės politika (mokesčių rinkliava, netobulų įstatymų leidyba). Mikroekonominiai: • patirties ir specifinių žinių stoka, • išteklių trūkumas (kapitalas, žmonės), • didelės infrastruktūros išlaidos.

38

Smulkaus ir vidutinio “kariško” verslo sėkmė priklauso nuo valstybės ir nuo visuomeninių organizacijų palaikymo. VI ir kredito sąjungos – tai formos, palaikančios smulkų ir vidutinį verslą.

Verslo inkubatorius – tai organizacija, kuri suteikia gamybines ir ofiso patalpas mažoms “kariškoms” įmonėms, taip pat aprūpina jas biuro baldais ir konsultuoja verslo vystymo klausimais: finansavimo, rinkodaros, valdymo. Visomis paslaugomis, išskyrus VI patalpas, gali naudotis ir įmonės, kurios nėra verslo inkubatoriuje.

KSA programa numatė kiek kitokią, negu pasaulinės praktikos VI koncepciją. VI patalpos, pasitarus su vietine administracija, skiriamos 10 metų be nuomos mokesčio, jų plotas turi būti ne mažesnis kaip 1500 kv. m. Savo verslą vysto 30 – 40 įmonių, iš kurių dvi trečiosios tvirtai stovi ant kojų ir gali atsiskaityti už verslo inkubatoriaus paslaugas.

Labai svarbu, kad VI teiktų kuo įvairiausias paslaugas “kariškoms” įmonėms, informaciją apie verslą, finansus ir įstatymus, interneto ryšį. Įmonės, esančios VI, gauna galimybę sumažinti savo išlaidas infrastruktūrai iki minimumo ir visas jėgas sutelkti prie savo verslo. Jeigu VI dirba kartu su kredito sąjungomis, inkubuojamos įmonės gali gauti lengvatinius kreditus, realizuodamos perspektyvias verslo idėjas.

Išvada gali būti tokia: VI sukūrimas “kariškoms įmonėms” – tai galimybė per trumpą laiką su minimaliomis išlaidomis ir minimaliais nuostoliais ne tik išspręsti išėjusių į atsargą kariškių socialinę adaptaciją, bet ir vystyti ekonomikos sektorių – sukurti platesnę infrastruktūrą smulkioms ir vidutinėms įmonėms.

Komentaras. Panaši situacija kaip Rusijoje karinių miestelių, formuojasi Lietuvoje, Visagine. Lietuvai ketinant tapti ES nare, vienas pagrindinių ES reikalavimų yra uždaryti Ignalinos atominę elektrinę (IAE). Tada apie 5000 darbuotojų netektų darbo, daug kvalifikuotų ir patyrusių specialistų papildytų darbo rinką, tačiau Visagine nėra kitų įmonių, todėl jiems bus labai sunku susirasti darbą ir išgyventi. Be to, per IAE gyvavimo laikotarpį sukurta gana daug šiuolaikiškų technologijų, kurios galėtų būti panaudotos kitiems tikslams pramonėje. Vienas iš problemos sprendimo būdų galėtų būti verslo inkubatorių steigimas Visagine: tai padėtų integruoti žmones į darbo rinką bei pagerintų bendrąją socialinę ir ekonominę situaciją mieste. Steigiant VI Visagine, būtų galima atsižvelgti į Rusijos patirtį, kuriant “kariškąsias įmones”.

1.5.4. Uzbekistanas

Uzbekistanas, kaip ir Rusija, išsilaisvinęs iš ilgai kausčiusios socialistinės ūkio sistemos, pradėjo kurti laisvąją rinką, kur pagrindinis rinkos subjektas yra maža ir vidutinė įmonė, galinti savo iniciatyva ir rizika veikti konkurencinėje rinkoje. Tačiau laisvosios rinkos kūrimas Uzbekistane reikalauja ypatingų

39

pastangų, nes aktyvioji šalies visuomenė neturi laisvojo verslo patirties – varžo planinės ekonomikos įpročiai, stinga rinkodaros, finansų, vadybos žinių. Be to, laisvasis verslas negali užsidaryti vien vietinės rinkos rėmuose, privalu išeiti į tarptautinę rinką, bet be naujausių technologijų, ypač kompiuterių ir kalbų įvaldymo, kelias į kitas rinkas yra uždarytas. Esant tokiai situacijai, pavienis verslininkas mažai ką begali nuveikti, todėl Uzbekistane verslo inkubatorių kūrimasis tapo pirmaeiliu valstybės uždaviniu, vystant smulkų ir vidutinį verslą. Šalyje, remiant valstybei, buvo sukurtas verslo inkubatorių tinklas. Jau 1994 m. sukurti trys bandomieji inkubatoriai – du Taškente ir vienas Samarkande.

1.5.5. Latvija

Latvijoje įsteigta keletas organizacijų, teikiančių paramą smulkioms ir vidutinėms įmonėms.

Siekdama skatinti tiesiogines užsienio investicijas, Latvijos vyriausybė 1993 metais įsteigė Latvijos vystymosi agentūrą (LVA). LVA yra nepelno siekianti valstybinė akcinė bendrovė. Ji atstovauja šaliai projektuose, susijusiuose su tiesioginėmis užsienio investicijomis bei eksportu ir yra išvysčiusi informacinę sistemą, kuri leidžia potencialiems investuotojams greitai gauti visą reikalingą informaciją.

Latvijos prekybos ir pramonės rūmai yra nevyriausybinė organizacija, jungianti įvairių sektorių Latvijos firmas. Rūmai veikia pagal bendrus tarptautinius Pramonės ir prekybos rūmų principus – teikia informaciją, prisideda prie palankios verslo aplinkos sukūrimo, atstovauja Latvijos firmų ekonominiams interesams bei siūlo verslo skatinimo paslaugas.

1992 metais, remiami PHARE programos, buvo įkurti verslo paramos centrai (VPC) Rygoje (pastaruoju metu pavirtę privačiomis konsultacinėmis firmomis), Ventspilyje, Valmieroje, Daugpilyje, Rezeknėje ir Liepojoje. 1998 metais įsteigti papildomi centrai Kuldigoje, Salduse, Jekabpilse ir Aluksnėje. Pastarasis projektas buvo finansuojamas PHARE ir valstybės privatizavimo fondo lėšomis.

1992 metais mokslo ir studijų ministerija inicijavo mokslo komercia-lizavimo procesą, planuodama išvystyti technologijų centrus (parkus) kaip verslo paramos struktūras. Šie centrai užpildo spragą tarp aukštojo mokslo institucijų bei pramonės ir skatina SVV įmonių vystymąsi per tarptautinį ekonominį bei mokslinį bendradarbiavimą, diegiant aukštos kokybės produktus. Centrai siūlo įmonėms verslo planavimo, rinkodaros, kokybės valdymo, rinkos tyrimų bei tarptautinių ryšių užmezgimo paslaugas. Pirmosios tokio pobūdžio struktūros įsteigtos 1993 metais.

Kitas žingsnis buvo SVV vystymosi nacionalinės programos sukūrimas, inicijuotas ekonomikos ministerijos bei priimtas 1997 metais.

40

1998 m. kovo 28 dieną Latvijos vyriausybė priėmė Nacionalinės inova-cijų sistemos koncepciją. Pagrindinis koncepcijos tikslas – skatinti šalies ekonomikos vystymąsi bei Latvijos integracijos į Europos Sąjungą procesą.

Šiuo metu Latvijoje yra keturios inovacinio verslo paramos institucijos: • Latvijos technologijų parkas (LTP); • Latvijos technologijų centras (LTC); • Latvijos elektronikos pramonės verslo ir inovacijų centras (LEPBIC); • Latgalijos prietaisų technologijų centras. Latvijos technologijų parkas (LTP) įsteigtas Rygos technikos univer-

sitete, 8 ha žemės (anksčiau priklausiusios buvusios SSRS armijai) pavertus į technologiškai išvystytą plotą. Tai apėmė vietinės bei valstybinės valdžios, privačių įmonių, universitetų, finansinių institucijų ir privačių asmenų bendrą veiklą, kuriant aukštų technologijų kompanijas.

LTP verslo inkubatoriuje įsikūrė 28 firmos, kuriose dirba 320 žmonių. Planuojama įsteigti specializuotus chemijos, elektronikos ir automatikos centrus.

LTP veikia kaip verslo skatinimo forma. Atskiri verslo bei inovacijų centrų (VIC) padaliniai yra įsikūrę Rygos technikos universitete. VIC kultivuojamas technologijų perdavimo organizavimas.

Latvijos technologijų centras (LTC) yra klasikinis verslo ir inovacijų centro pavyzdys.

Jis įsikūręs 2200 kv. m plote Fizikinės energetikos pastate; tai tinkamai įrengtos laboratorijų bei ofisų patalpos.

LTC esančios firmos gali naudotis deramai įrengtomis patalpomis, gerai išvystyta infrastruktūra. Firmoms teikiamos gamybos, vadybos, rinkodaros, įmonių kūrimo bei partnerių paieškos paslaugos.

1999 m. pradžioje LTC buvo įsikūrusios 36 firmos, įdarbinusios daugiau kaip 250 darbuotojų. Centre taip pat įsikūręs Latvijos inovacijų perdavimo centras.

1993 m. siekiant SVV įmonių, dirbančių elektronikos pramonėje, techno-logijų perdavimo ir vystymo, įkurtas radioelektronikos technologijų centras (RTC). 1997 m. centras reorganizuotas į Latvijos elektronikos pramonės verslo ir inovacijų centrą (LEPVIC).

2000 m. spalio mėnesį naujiems instrumentams tobulinti įkurtas Latgalijos prietaisų technologijų centras (LITC).

1996 metais LTP, LTC, LEPBIC bei šeši privatūs asmenys įsteigė Latvijos technologijų parkų, centrų bei verslo inkubatorių asociaciją. Tai visuomeninė organizacija. Pagrindiniai jos tikslai yra šie:

• Sukurti pastovius ryšius tarp visų Latvijos verslo paramos institucijų; • Pakelti narių kvalifikaciją;

41

• Atstovauti narių interesams valstybinėse bei nevyriausybinėse organizacijose, juos saugoti;

• Sukurti informacinį tinklą, kuris padėtų technologiškai orientuotoms SVV įmonėms;

• Skatinti naujų verslo paramos struktūrų steigimą; • Skatinti technologijų perdavimą bei inovacijas; • Užmegzti kontaktus bei dalyvauti įvairių tarptautinių bei regioninių

organizacijų veikloje; • Bendradarbiauti su savivaldybėmis, vietinės valdžios institucijomis,

mokslo ir tyrimų centrais; • Propaguoti ir pristatyti asociacijos ir jos narių veiklą.

1.6. Verslo inkubatorių ir mokslo technologijų kompleksų kūrimo bendrieji tikslai

Ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, ir Europoje pagrindinis verslo inkuba-

torių kūrimosi tikslas yra parama besikuriantiems smulkiems ir vidutiniams verslininkams. Ši parama ypač gyvybiškai būtina šalims, prieš dešimtmetį perėjusioms į rinkos vystymosi kelią. Šiose šalyse ne tik nėra savarankiško verslo vystymosi tradicijų: čia vidurinės kartos žmonės linkę laukti samdo-mosios darbo vietos, užuot patys sau ir savo šeimai kūrę darbo vietas.

Labai svarbi verslo inkubatoriaus misija yra sukoncentruoti materialinius bei finansinius išteklius kuriantiems savarankišką verslą.

Šiame kontekste inkubatorius tampa viena efektyviausių smulkaus ir vi-dutinio verslo plėtros skatinimo priemonių, kadangi pradedantysis verslininkas čia turi galimybę gauti ne tik materialinę (patalpas), dalykinę (konsultacijos, mokymosi kursus), bet ir finansinę paramą.

Kaip paprastai, į verslo inkubatorių priimami, turintys verslo idėją bei parengę verslo planą šiai idėjai įgyvendinti žmonės. Tačiau besivystančios rinkos šalyse neretai aktyvesnius visuomenės narius (ypač aukštųjų mokyklų absolventus) dar reikia privesti prie galimos idėjos, padėti apmąstyti šios idėjos įgyvendinimo būdus. Šia prasme verslo inkubatoriaus uždavinys yra kartu su mokymo institucijomis aktyviai dalyvauti, rengiant visuomenę verslui.

Besikuriantys verslo inkubatoriai siekia labai įvairių tikslų, bet, kaip

rodo Europos šalių patirtis, pagrindiniai jų yra šie: • kurti naujas darbo vietas; • padėti pradedantiems smulkiems ir vidutiniams verslininkams

įsitvirtinti konkurencinėje rinkoje;

42

• modernizuoti gamybą ar teikiamas paslaugas, pasitelkus naujausias technologijas ir mokslo laimėjimus;

• aprūpinti aukštos kokybės technologijomis ir produktais, skirtais vietinės pramonės vystymui;

• integruoti mokslo žinias ir praktinę patirtį, plačiai įtraukiant mokslo darbuotojus į verslo pasaulį;

• padėti naujai susikūrusioms įmonėms kuo greičiau pasiekti aukštesnių veiklos rezultatų;

• didinti kapitalizuojamą vertę; • teikti pagalbą, sustiprinančią universitetų ir vietinės pramonės ryšius.

Specifiniai verslo inkubatoriaus tikslai gali būti šie: • padėti atskiroms žmonių grupėms (moterims, neįgaliesiems,

pensininkams, emigrantams, asmenims iš tautinių mažumų, aukštųjų mokyklų absolventams) kurti savarankišką verslą;

• vystyti ypač svarbią regionui gamybą ar paslaugas (turizmą, žemės ūkio verslus, kompiuterines technologijas, intelektualiąsias paslaugas ir pan.);

• diversifikuoti regiono ekonominę struktūrą; • skatinti regiono visuomenės ekonominį aktyvumą ir kartu spartinti

ekonominį augimą.

Taigi VI sukūrimo tikslai gali skirtis, bet jų esmė bus ta pati. Be visų paminėtų tikslų, daugelyje šalių kuriant inkubatorius siekiama, naudojantis pažangiausiomis ryšio technologijomis, kuo gilesnio verslo internaciona-lizavimo, t.y. keistis idėjomis, paslaugomis ir produktais, perimti tarptautinę patirtį.

Besikuriantys verslo inkubatoriai dažniausiai turi tikslą plėtoti ir remti regioninį smulkų ir vidutinį verslą. Šia prasme įdomi Kroatijos patirtis. Šioje šalyje inkubatoriuje inkubuojamos įmonės, sudarančios regioninį tarpusavyje susietų įmonių tinklą, kitaip tariant, sudarančios kompleksinį paslaugų tinklą, ko niekada nerealizuotų individualiai besikuriančios įmonės.

43

1.7. Išvados

1. Šiuo metu išsivysčiusiose šalyse milijonai smulkių ir vidutinių firmų kartu

su stambiomis kompanijomis sudaro ypatingą rinkos ekonomikos regulia-vimosi mechanizmą.

2. Smulkaus ir vidutinio verslo dėka paskutiniais dešimtmečiais buvo sukurta apie 80% darbo vietų tiek Vakarų Europoje, tiek JAV.

3. Yra įvairių SVV rėmimo struktūrų: inkubatoriai, moksliniai, technologijų parkai, technopoliai, inovaciniai centrai.

4. Viena efektyviausių SVV paramos formų yra verslo inkubatoriai.

5. Verslo inkubatoriai vaidina svarbų vaidmenį, skatinant inovacijų diegimą bei technologijų perdavimą.

6. Įvairių formų ir įvairių sričių VI tvirtai užėmė savo vietą, teikdami pagalbą smulkiam ir vidutiniam verslui įvairiose šalyse – ir Vakaruose, tiek ir Rytuose.

7. Paramos verslui per VI ideologija nepaliaujamai vystoma. Pastaraisiais metais atsiranda vis daugiau projektų, kurie VI tapatina su pelną teikiančiu verslu.

8. Efektyviausias VI veiklos modelis pasiekiamas, glaudžiai bendra-darbiaujant universitetams, įmonėms, įvairioms verslininkų asociacijoms bei valdžios struktūroms.

9. Valstybė, vietinė valdžia, universitetai, stambios kompanijos pirmame etape, o kartais ir nuolatos, suteikia finansinę ir organizacinę pagalbą VI.

10. Pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria SVV įmonės Lietuvoje: besikeičianti teisinė aplinka, nestabili ekonominė aplinka, apyvartinio kapitalo trūkumas, žinių trūkumas.

44

2. VERSLO INKUBATORIAUS KŪRIMAS

2.1. Rinkos tyrimas

Nuo ko pradėti? Iniciatyvinė verslo inkubatoriaus steigimo grupė turi užsiimti būsimojo

verslo inkubatoriaus idėjos populiarinimu, projekto šalininkų paieška ir, svarbiausia, detalaus investicinio verslo plano projekto rengimu.

Verslo plano projektas kaip tik ir baigia ilgą ir sunkų pradinį verslo inkubatoriaus kūrimo etapą.

Pirmas žingsnis, rengiant verslo planą, yra rinkos tyrimas tame regione, kuriame planuojama įkurti verslo inkubatorių.

Rinkos tyrimas turėtų atskleisti, kurie verslai būdingi pasirinktam regio-nui, kuriems jų reikėtų teikti prioritetinį vaidmenį ir teikti paramą jiems besivystant.

Apibrėžiant rinkos tyrimo tikslus ir metodus, pažymėtina, kad tai ganė-tinai nauja rinkos tyrimų kryptis, todėl akcentuosime specifines šioje srityje kylančias užduotis ir galimus jų sprendimo būdus.

Skirtingai negu komercinė rinka, turinti tik vartotojus, kurie sudaro esamo produkto ar paslaugos rinkos segmentą, nekomercinės organizacijos paprastai turi dviejų kategorijų partnerius: rėmėjus ir vartotojus [2, 11, 35]. Todėl nekomercinių organizacijų rinkos tyrimai turi apimti finansavimo galimybių, regiono verslo plėtros ir verslo inkubatoriaus įkūrimo galimybių studijas (patalpų nuomą, paslaugas ir pan.).

BENDRĄ RINKOS TYRIMŲ PROCEDŪRŲ SCHEMĄ GALĖTŲ SUDARYTI PENKI ETAPAI:

– problemų iškėlimas ir tikslų formulavimas; – informacijos šaltinių paieška ir atranka; – informacijos rinkimas; – surinktos informacijos analizė; – gautų rezultatų apibendrinimas ir užduočių rengimas. Potencialiais būsimojo verslo inkubatoriaus rėmėjais gali būti šalies ir

regioninė valdžios, komercinės organizacijos ir įmonės, įvairios sąjungos ir asociacijos. Rėmėjams skirto tyrimo tikslas susijęs su smulkaus verslo situa-cijos tyrimu regione, smulkaus verslo išvystymo laipsnio identifikavimu, nedarbo lygiu ir atskirų verslo šakų išvystymo lygiu.

Aiškinantis verslo vystymosi situaciją regione, tinka antrinė, t.y. jau pub-likuota, ir pirminė, surinkta konkretiems tikslams, informacija. Antrinė informacija pigesnė ir greičiau prieinama, todėl būtent ja patogiau naudotis.

Pirmiausia reikia surinkti informaciją, susijusią su smulkiu verslu: su-žinoti mažų įmonių skaičių, jų priklausomybės augimą, nuosavybės, organi-zacines ir valdymo formas.

45

Šiais duomenimis disponuoja regiono savivaldybės skyriai, vietinės mokesčių inspekcijos, ūkio subjektų veiklos registravimo institucijos, atitin-kami funkciniai vietinės savivaldos padaliniai, taip pat įvairios sąjungos, asociacijos, verslininkų ir įmonių fondai, sociologinės ir rinkodaros tarnybos.

Informacija, gauta iš įvairių šaltinių, gali būti prieštaringa. Pavyzdžiui, registracijos tarnybos neretai per daug vertina duomenis, nes įmonių bankroto procedūra nėra sureguliuota ir praktiškai neveikia. Statistikos departamentas turi duomenis tik apie mažas įmones, pateikiančias jam savo ataskaitas. Įvairių sąjungų ir sociologinių tarnybų teikiama informacija atspindi atrinktus duomenis kaip visumą. Vertingiausiais, bet sunkiausiai pasiekiamais reikėtų laikyti mokesčių inspekcijos duomenis.

Tačiau, kad ir koks būtų informacijos šaltinis, šiandien galima tvirtinti, kad gautas rezultatas vienareikšmiškai patvirtins nepakankamą smulkaus verslo vystymosi lygį, žiūrint ne tik iš išvystytų rinkos santykių pozicijos, bet ir atsižvelgiant į mūsų šalies dinamiškų persitvarkymų reikalavimus ekonomikoje.

Kitas būtinos informacijos blokas – duomenys apie darbo vietas, kuriuos suteikia regioninė Darbo birža bei smulkaus verslo įmonės. Juos taip pat galima gauti statistikos departamentuose ir mokesčių inspekcijose. Dinamiškai analizuojami, šie duomenys akivaizdžiai tvirtina (arba paneigia) smulkaus verslo indėlį į esamo regiono užimtumo problemos sprendimą. Be to, infor-macija apie dirbančius smulkaus verslo srityje teikia duomenis apie jų užimtumą, ir tai leidžia spręsti apie realias gyventojų pajamas.

Duomenys apie būtinumą prioritetiškai vystyti atskiras verslo šakas ir naujų technologijų naudojimą tam tikrame regione tampa, viena, pakankamai sudėtingos ir kvalifikuotai išplėstos sistemos ekonominio vystymosi rodiklių analizės rezultatu, kita vertus, šiandien kiekvienas regionas turi perspektyvinį socialinio ir ekonominio vystymo planą, kuriame nurodyti prioritetai patikri-nami. Siekiant užsibrėžtų tikslų, galima apsiriboti alternatyvių duomenų tyrimu ir apdorojimu. Visas šis procesas ilgas ir brangus. Prioritetinė kryptis neabejotinai bus palaikoma vietinės savivaldos administracijos – realiausio verslo inkubatoriaus rėmėjo – pradiniame etape.

Siekiant padidinti rinkodaros tyrimo efektyvumą, tikslinga surinkti ir išanalizuoti kai kurią papildomą antrinę informaciją.

Pirmiausia tai duomenys apie ir valstybinio, ir regioninio lygmens smul-kaus verslo terpę. Svarbu žinoti, kokie įstatymai reguliuoja mažų įmonių veiklą, kokios jų veiklos palaikymo bei stimuliavimo formos ir metodai, kokia vietinės valdžios politika ir požiūris į naujas ūkininkavimo formas.

Be to, sprendžiant apie verslo inkubatoriaus sukūrimo tikslingumą, reikia išsiaiškinti vietinius intelektinius išteklius ir galimybę prieiti prie esamų duo-menų bazių, teikiančių realią informaciją apie verslo struktūras.

46

Tokio tipo informacija gali būti gaunama informaciniuose patentų biuruose. Derėtų žinoti, kad šiandien tai yra mokama paslauga ir tokio tipo žinių rinkimas kainuoja gana brangiai. Situacija supaprastėja, kai regione rengiami atviri SVV situacijos pristatymai, naujų projektų konkursai, naujų verslo idėjų generavimas ir kt.

Intelektiniais ištekliais laikomi potencialūs organizatoriai ir būsimieji verslo inkubatoriaus darbuotojai. Būtina įvertinti jų, kaip naujo profilio specialistų (vadybininkų, buhalterių, auditorių ir kt.) profesionalumą.

Ir dar viena svarbi detalė, susijusi su žmogiškaisiais ištekliais. Būtina įsitikinti, ar planuojamuoju laikotarpiu yra pakankamai tinkamų žmonių, siekiančių savarankiškai užsiimti verslu, arba – susirasti smulkaus verslo įmonę, kuri suteiktų jiems darbą pagal tam tikras sąlygas (laikiną arba nuolatinį). Pageidautina turėti žinių apie augančias ir profesionalias potencialių verslininkų galimybes. Šiandien tokia informacija gali būti gauta, atlikus atitinkamus sociologinius tyrimus, todėl verslo inkubatoriaus kūrimo inicia-toriams vertėtų pasinaudoti atliktų apklausų rezultatais.

Siekiant nustatyti VI konkurentus, būtina išanalizuoti regiono organi-zacijas, kurios teikia pagalbą smulkaus verslo įmonėms. Kadangi jų veiklos rūšys ir finansavimo šaltiniai yra skirtingi, reikėtų jas klasifikuoti į valstybines, viešąsias, privačias ir užsienio [2, 14, 17].

Esminių funkcijų ir sprendžiamų užduočių analizė padės nustatyti jų veiklos rūšis, problemas ir sąlyčio taškus su būsimojo verslo inkubatoriaus darbu.

Pagal atliekamas smulkaus verslo palaikymo funkcijas jas galima suskirs-tyti į tokias grupes:

• teikiančias konsultavimo paslaugas; • besispecializuojančias SVV įmonių personalo mokymo srityje; • atliekančias SVV įmonių registracijos ir pagalbos ,,pajudant iš vietos”

paslaugas; • teikiančias kreditus SVV įmonėms; • rengiančias verslo planus ir projektuojančias pramonės bei žemės ūkio

veiklos schemas. Organizacijų, dirbančių smulkaus verslo palaikymo ir plėtros sferoje,

veiklos analizė leidžia išsiaiškinti tas, su kuriomis verslo inkubatorius turi tikslingai bendradarbiauti susitarimo sąlygomis. Tyrimo metu iškilusių proble-mų išaiškinimas padeda pamatyti VI potencialias galimybes ir problemas bei apgalvoti jų sprendimo būdus.

Atliekant rinkotyros darbus, gaunamas priešlaikinių duomenų sąrašas, kuriam reikalingos didesnės rinkodaros sąnaudos. Todėl labiausiai paplitęs apklausos metodas (anketavimas, telefoninė apklausa ir asmeniškas interviu). Apklausų metodologija ir technologija, nuosekli rezultatų analizė reikalauja specifinių žinių, kuriomis disponuoja specialių institucijų darbuotojai.

47

Informaciją surinkus ir ją išanalizavus, vertinant rinkotyros tikslų atžvilgiu, svarbi tampa galimybė pristatyti rėmėjams argumentais pagrįstą verslo inkubatoriaus įkūrimo konkrečiame regione informaciją.

Maksimaliausiu vartotojų (mažų įmonių – būsimųjų verslo inkubatoriaus nuomininkų) patenkinimo požiūriu, svarbu kvalifikuotai parinkti esmines funkcijas (teikiamų paslaugų komplektą).

Optimalaus funkcinio rinkinio tam tikrai teritorijai sudarymas – dar viena rinkotyros užduotis, šį kartą nukreipta į ,,apačią” – į verslo inkubatoriaus vartotojus. Šio tyrimo metu reikia iškelti esmines to regiono smulkaus verslo problemas; teikti pirmenybę smulkioms įmonėms, turint galvoje teikiamos pagalbos ir palaikymo formas; norimas verslumo vystymo kryptis ir tikslus. Visi šie ir daugelis kitų duomenų, išaiškinantys opius smulkaus verslo taškus, gali būti gaunami, tik atlikus specialius socialinius ir ekonominius tyrimus.

Efektyviam verslo inkubatorius funkcionavimui svarbu, kad rinkodaros tyrimas būtų atliktas dar prieš rengiant veiklos verslo planą.

2.2.Verslo inkubatoriaus sąjungininkai ir partneriai

Verslo inkubatorius objektyviai tampa regiono ekonominio vystymosi instrumentu, todėl iniciatyvinei grupei, kuri nusprendė įkurti verslo inkuba-torių, labai svarbu iš pat pradžių užmegzti partnerystės ryšius su visomis svarbiausiomis vietinėmis institucijomis: savivaldybių administracijomis, visuomeninėmis organizacijomis, pramonininkų ir verslininkų sąjungomis, finansų institucijomis, mokslo įstaigomis, informacijos tarnybomis ir kt. Tokių santykių kūrimas reikalauja daug pastangų ir darbo, bet verslo inkubatoriaus iniciatyvinė grupė turi įrodyti inkubatoriaus svarbą regione, siekdama laiku gauti reikiamą informaciją iš visų regiono organizacijų [24, 43].

Lietuvos verslo inkubatorių, kaip smulkaus verslo palaikymo struktūrų, kūrimas sutampa su šalies socialinės ir ekonominės plėtros prioritetais ir turi būti laikoma vyriausybės prioritetine veiklos sritimi tiek šalyje, tiek ir konkrečiame regione. Faktiškai tokia nuostata nereikalauja specialių įrodymų, kadangi smulkaus ir vidutinio verslo plėtra sąlygoja regiono ekonominį augimą, kurį sudaro:

• darbo efektyvumo didinimas, diegiant naujas technologijas; • naujų darbo vietų kūrimas; • ekonomikos restruktūrizacija ir naujų technologijų platinimas; • didelių įmonių veiklos diversifikacija; • vietinės pramonės plėtra; • vietinio regioninio verslo potencialo didinimas; • naujų rinkų kūrimas ir konkurencijos palaikymas;

48

• mokslinių žinių komercializacija ir efektyvus mokslinio-technologinio potencialo panaudojimas;

• atsiradimas tarpininko, kuris padėtų keistis ištekliais, idėjomis, įranga ir kadrais tarp valstybinių ir komercinių struktūrų, pramonės aljansų, bankų.

Vietinė regioninė administracija neretai suteikia konkrečią pagalbą steigiamiems verslo inkubatoriams. Pavyzdžiui, Lietuvoje Alytaus miesto savivaldybės administracija iš smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo fondo skyrė lėšų verslo inkubatoriaus veiklai vystyti, Telšių apskrities administracija suteikė verslo inkubatoriui patalpas ir padėjo jas remontuoti bei pritaikyti veiklai. Lietuvos vyriausybės finansinės paramos (apie 4 mln. Lt) dėka verslo inkubatoriai šalyje vos per dvejus gyvavimo metus sugebėjo sukurti 182 naujas darbo vietas. Iš viso buvo paremtos 88 SVV įmonės, kuriose 2000 metų pabaigoje dirbo 428 darbuotojai, o inkubatorius paliko 7 įmonės. 2.1 pav. pavaizduota patalpų nuomos dinamika pirmajame Lietuvos verslo inkuba-toriuje Kaune.

0

20

40

60

80

100

1998 1999 2000

Proc

enta

i

Išnuomota patalpų Firmų rotacija

2.1 pav. KTU verslo inkubatoriaus patalpų nuomos dinamika

Valstybės ir vietinės administracijos parama verslui per verslo inkuba-torius suteikia svarią paramą pradedantiems verslininkams. Inkubacinių sąlygų sudarymas ypač svarbus pirmaisiais veiklos metais, kol jauna firma stokoja ne tik specialiųjų žinių, patirties, bet ir lėšų firmos veiklai vystyti. Čia ir gali padėti verslo inkubatoriai - jie sumažina pirmųjų veiklos metų riziką. Štai kodėl visi verslo inkubatoriai pasirenka tokį paramos paslaugų paketą, kuris būtų pats naudingiausias smulkiam verslininkui. Valstybės ir vietinių savival-dybių investicijos sugrįš, kai įmonės sukurs naujų darbo vietų ir pradės mokėti

49

valstybei mokesčius. Krizės, ekonominės restruktūrizacijos laikotarpiu verslo inkubatorių kūrimas ypač svarbus. Šiuo žingsniu užtikrinama ne tik parama SVV sektoriaus įmonėms, bet ir naujų darbo vietų kūrimas, inovacijų paieška bei efektyvus jų tobulinimas ir diegimas [23, 25].

Verslo inkubatoriaus veikla sietina ir su regioninių darbo biržų veikla. Ši veikla gali vystytis dviem kryptimis. Pirma, bedarbiai, padedami verslo inkubatoriaus specialistų, gali rengti verslo planus ir įsikurti inkubatoriuje ir, antra, verslo inkubatoriaus specialistai, turėdami mokymo ir konsultacinės veiklos patirtį, gali rengti perkvalifikavimo kursus, suteikti bedarbiams naują kvalifikaciją.

Steigiamo verslo inkubatoriaus sąjungininkai gali būti ir regioniniai verslo rėmimo fondai. Verslo inkubatoriui naudinga bendradarbiauti su poten-cialiais verslo inkubatoriaus investuotojais. Kartu verslo rėmimo fondams naudinga bendradarbiauti su mažomis, konkurencingomis įmonėmis ir projek-tais, kurie jau yra gavę finansavimą dar prieš stodami į verslo inkubatorių. Paprastai firmos, turinčios finansavimą, daug sėkmingiau vysto savo veiklą ir naudojasi papildomomis verslo inkubatoriuje teikiamomis lengvatomis.

Verslo inkubatorius turėtų būti susietas dalykiniais ryšiais ir su regiono stambiomis įmonėmis, valstybinėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis. Užsienio šalių patirtis patvirtina, kad kiekviename regione turi būti bent viena (kartais ir daugiau) stambi įmonė ar organizacija, teikianti tam tikrą paramą inkubatoriuje inkubuojamoms įmonėms. Verslo inkubatorius turėtų tapti aktyviu regiono įmonių ir organizacijų įvairių verslo vystymo sričių partneriu.

Gana ženkliai verslo inkubatorių ir jame inkubuojamas firmas palaikyti galėtų regioninės smulkaus ir vidutinio verslo palaikymo firmos. Tai verslo konsultaciniai centrai, smulkaus ir vidutinio verslo agentūros, konsultacinės firmos. Jos galėtų mažesniais tarifais teikti tam tikras paslaugas inkubuo-jamoms firmoms ir kartu aktyviai prisidėtų prie regioninio smulkaus ir vidutinio verslo plėtros.

Daugelyje užsienio šalių prie savivaldybių steigiami visuomeniniai komitetai, regiono ekonominio vystymo agentūros, kurie, palaikydami ryšius su valstybinėmis šalies smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo institucijomis, siekia gauti atitinkamą finansavimą regiono smulkaus ir vidutinio verslo, o kartu ir inkubatorių, plėtrai.

Kuriant regioninius verslo inkubatorius, labai svarbu gerai pažinti regiono pramonės struktūrą, pramonės įmonių veiklos specifiką, jų vystymosi perspek-tyvas, kad galima būtų prognozuoti naujų technologijų plėtros bei komercializacijos galimybes rinkoje. Naujos technologijos pirmiausia ir gali būti išbandytos verslo inkubatoriuje. Tokių naujų firmų steigėjais galėtų tapti stambios regiono įmonės.

Būsimojo verslo inkubatoriaus iniciatyvinei grupei, o vėliau vadovams reikėtų palaikyti glaudžius ryšius su vietinių bankų atstovais, investuotojais,

50

fondais, lizingo kompanijomis. Tai galima padaryti įvairiomis formomis: organizuojant bendrus seminarus, prezentacijas ir pan. Palaikant glaudžius ryšius tarp verslo inkubatoriaus administracijos ir verslo inkubatoriaus poten-cialių investuotojų, sukaupiama informacijos apie investuotojų reikalavimus konkretiems projektams ir jų galimybes, remiant smulkų ir vidutinį verslą. Ekonominio gyvenimo stabilizacijos Lietuvoje ir kitose buvusiose komunis-tinės sistemos šalyse laikotarpiu bankai ir kitos finansinės institucijos supranta savo vaidmenį, kredituojant smulkų ir vidutinį verslą. Tai patvirtina daugelio pasaulio šalių smulkaus verslo plėtros praktika.

Svarbiu verslo inkubatorių partneriu gali tapti vietinė žiniasklaida: spauda, radijas, televizija. Tai gali būti verslo inkubatorių nemokamos rekla-mos šaltinis, kuris verslo inkubatoriaus kūrimosi etape gali padėti populiarinti verslo inkubatoriaus paslaugas, kelti visuomenės pasitikėjimą juo. Naudinga platinti spaudoje bei kitose žiniasklaidos priemonėse visus reikšmingus verslo inkubatoriaus renginius, jo teikiamas paslaugas. Žiniasklaidos atstovai turėtų būti kviečiami į visus verslo inkubatoriuje organizuojamus renginius.

Pažymėtina tai, kad verslo inkubatorius tampa ypač reikšminga institucija smulkiam ir vidutiniam verslui plėtoti. Visų pirma, tai naujų idėjų skleidėjas, ypač tų idėjų, kurias įgyvendinant gali būti panaudotos naujos technologijos, kadangi čia sukaupiama informacija apie naujų technologijų taikymą ir jų komercionalizavimo galimybes. Ir antra – tai galimybė pasinaudoti kvalifi-kuotų specialistų žiniomis, sprendžiant konkrečias problemas: bendradar-biaujant su kvalifikuotais specialistais, gimsta idėjos, kurios po to virsta naujomis technologijomis, teikiančiomis didelių pajamų tiems, kurie jas kuria - verslininkams ir toms finansinėms institucijoms, kurios rizikavo bendradar-biaudamos su verslo inkubatoriumi. Taip verslo inkubatorius sukuria gerą įvaizdį regione, o verslininkai – įsitvirtinta rinkoje. Spartus inovacinių tech-nologijų augimas pasaulyje kaip tik ir susijęs su besikuriančių įmonių, verslo inkubatorių ir technologijų parkų bendradarbiavimu.

Mokslinės technologinės pažangos spartėjimas XX amžiaus antrojoje pusėje pagrįstai privertė pramonės įmones atkreipti dėmesį į fundamenta-liuosius mokslo tyrimus. Pirmiausia jas domino mokslo idėjų praktinio taikymo ir komercializavimo galimybės. Mokslo idėjų sklaida į verslo pasaulį vyko labai įvairiomis formomis, bet pagrindinės jų buvo įvairios mugės, parodos, konferencijos, kur susitikę mokslo ir verslo atstovai užmegzdavo dalykinius kontaktus, kurie vėliau išsivystydavo į konkrečias bendradar-biavimo formas ir konkrečius projektus. Šia kryptimi turi žengti ir kuriami verslo inkubatoriai, t.y. jų uždavinys yra sujungti verslą ir mokslą abipu-siškai naudingais saitais [4, 10, 15, 20].

Dar vienu žingsniu į verslo ir mokslo integraciją tapo ekspertų grupių (,,tyrimo komandų”) sukūrimas iš universitetų ir verslo atstovų, kurie kartu turėtų organizuoti mokslinių idėjų vertinimą ir jų praktinį įgyvendinimą. Tai

51

padeda geriau atskleisti komercializuojamas verslo idėjas, surasti joms ideolo-ginių bei finansinių rėmėjų, o neretai ir pačių investuotojų.

Būtina pažymėti, kad mokslo tyrimų komercializavimui reikia aukštos kvalifikacijos verslo specialistų. Įmonėms, norinčioms panaudoti pažangias mokslo ir technikos naujoves, reikalingi specialistai, kurie tas naujoves padėtų įgyvendinti praktiškai. Sprendžiant šią problemą, didėja universitetų, kolegijų ir kitų mokslo institucijų bendradarbiavimo svarba.

Kokybiškai naujas etapas tarp mokslo ir pramonės atsiranda tada, kai, spartėjant mokslo ir technikos pažangai ir kuriant iš principo naujas moksliškai imlias technologijas, privatus verslas turi realią galimybę gauti pelną, komer-cializuojant mokslo rezultatus, kurie skelbiami universitetų mokslo tyrimų darbuose. Įmonės, siekiančios verslo pažangos, vis daugiau lėšų skiria mokslinėms konsultacijoms, specialistų perkvalifikavimui, subsidijoms ir kontraktams, įvairiems mokslo tyrimams atlikti. Netradicinis mokslo ir verslo integracijos rezultatas yra nedidelių įmonių atsiskyrimas nuo universitetų, kurių pagrindinis tikslas yra tyrimo rezultatų komercializavimas.Tokios įmonės, kaip rodo išsivysčiusių šalių patirtis, savo pradinę veiklą sieja su verslo inkubatoriais ar technologiniais parkais, kurie padeda mokslinėms idėjoms prasiskverbti į praktinį gyvenimą [25, 27].

Verslo inkubatoriams labai svarbu pritraukti baigiamųjų kursų studentus, kuriems verslo inkubatorius – labai svarbi praktinė verslo patirtis. Priimdamas praktikai studentus verslo inkubatorius gauna pigią (kartais ir nemokamą) darbo jėgą. Studentai, rašydami diplominius darbus, susipažįsta su verslo specifika, verslo praktika ir neretai inkubatoriuje gali sukurti netgi savarankiškas įmones.

Užsienio patirtis rodo, kad labai dažnai verslo inkubatorių steigėjais tampa aukštosios mokyklos. Lietuvoje pirmojo verslo inkubatoriaus steigėjai drauge su Ūkio ministerija buvo Kauno technologijos universitetas, o Alytuje – Alytaus aukštesnioji verslo kolegija.

Nors šiuo metu šalies aukštosios mokyklos neturi galimybių finansiškai remti verslo inkubatorių, tačiau verslo inkubatoriai turi galimybę naudotis aukštųjų mokyklų bibliotekomis, telekomunikaciniais ištekliais, laboratorine įranga ir kompiuteriais.

Steigėjas (aukštoji mokykla) kelia verslo inkubatoriui tik vieną principinį reikalavimą: turi sutapti jų veiklos tikslai ir uždaviniai. Tai patikrinti galima tik gaunant reguliarią patikimą informaciją iš verslo inkubatoriaus apie jo veiklą ataskaitos forma (susitarus – kartą per ketvirtį, pusę metų ar metus).

Verslo inkubavimo praktikoje susiklostė ir kita efektyvesnė verslo inku-batoriaus veiklos koordinavimo ir kontroliavimo forma, taikoma organizacijos steigėjos – tai jos įgaliotų atstovų dalyvavimas konsultacinės verslo inkuba-toriaus tarybos veikloje.

52

2.3.Verslo inkubatoriaus konsultacinės tarybos sukūrimas

Verslo inkubatoriaus konsultacinė taryba yra labai svarbus inkuba-toriaus veiklos rėmėjas. Konsultacinės tarybos nariai savo žiniomis ir tarnybine patirtimi gali padėti parinkti verslo inkubatoriaus veiklos profilį, rengti verslo inkubatoriaus strateginės veiklos kryptis, formuoti teigiamą verslo inkubatoriaus įvaizdį regione.

Konsultacinės tarybos narių parinkimas svarstomas dar pradinėje verslo inkubatoriaus kūrimosi stadijoje, t.y. prieš parenkant verslo inkubatoriaus veiklos kryptis, dislokavimo vietą bei rengiant jo veiklos perspektyvinį planą. Verslo inkubatoriaus veiklos krypties esmines funkcijas (paslaugų derinį) galutinai nustato iniciatyvinė grupė kartu su konsultacine taryba. Iniciatyvinės grupės ir konsultacinės tarybos bendradarbiavimas padeda įkurti verslo inkubatorių, visiškai atitinkantį ir vietines galimybes, ir vietinius išteklius. Todėl ir konsultacinės tarybos nariai prisiima tam tikrą atsakomybę už verslo inkubatoriaus sukūrimo projekto realizavimą regione [2, 3, 14].

Verslo inkubatoriaus kūrimo laikotarpiu konsultacinė taryba: • padeda iniciatyvinei grupei surasti visus įmanomus verslo inkuba-

toriaus tiesioginio ir netiesioginio finansavimo šaltinius; • reklamuoja teigiamą verslo inkubatoriaus įvaizdį regione; • padeda verslo inkubatoriui atrinkti kvalifikuotus administracijos

darbuotojus; • sudaro palankias sąlygas pritraukti potencialius verslo inkubatoriaus

nuomininkus – perspektyvias mažas įmones ir įmonininkus, padeda jiems aktyviai dalyvauti verslo inkubatoriaus sukūrimo projekte;

• kartu su iniciatyvine grupe sudaro pagrindą realizuoti verslo inkuba-toriaus tikslus ir užduotis.

Verslo inkubatoriaus kūrimosi laikotarpiu konsultacinė taryba turi suteikti verslo inkubatoriui kuo didesnę pagalbą. Pavyzdžiui, su vietine radijo stotimi bendradarbiaujantis konsultacinės tarybos atstovas gali organizuoti laidą apie verslo inkubatorių arba interviu su jo idėjos lyderiu, o konsultacinės tarybos narys, dirbantis vietinėse finansinėse institucijose, gali surasti reikiamų finansavimo šaltinių tiek pačiam verslo inkubatoriui, tiek jame inkubuojamoms firmoms.

Paprastai konsultacinė taryba formuojama iš 10 - 20 narių; ji gali turėti atstovų iš tokių įstaigų, įmonių ar organizacijų:

• organizacijos – steigėjos; • vietos savivaldybės, apskričių administracijos; • ekonominės plėtros tarybos; • stambių įmonių toje verslo šakoje, kurioje panašia veikla užsiima

inkubatoriuje inkubuojamos firmos;

53

• regioninio verslo palaikymo fondų; • verslininkų susivienijimų (asociacijų), taip pat atskirų sėkmingai

veikiančių verslininkų; • finansinių institucijų (bankų, lizingo kompanijų, investicinių firmų

ir pan.); • aukštųjų mokyklų; • žiniasklaidos; • įtakingiausių visuomeninių judėjimų ir partijų; • regioninės darbo biržos.

Pageidautina, kad kiekvienas tarybos narys turėtų: • tam tikros veiklos sferos aukštą kvalifikaciją; • teigiamą reputaciją vietinėje bendruomenėje; • galimybę daryti įtaką smulkaus ir vidutinio verslo plėtrą regione; • kompetenciją verslo inkubavimo srityje.

Konsultacinė taryba svarsto: • verslo inkubatoriaus strategijas; • verslo inkubatoriaus administracijos sudėtį; • metų biudžetą ir veiklos rezultatus; • firmų inkubavimo terminus verslo inkubatoriuje; • kitus svarbius klausimus. Svarbu prisiminti, kad konsultacinė taryba nustato strateginę verslo

inkubatoriaus veiklą, tačiau nereguliuoja kasdieninės jo veiklos. Darbas konsultacinėje taryboje yra visuomeninė, neapmokama veikla,

todėl rekomenduojama rengti pasitarimus ne dažniau kaip vieną du kartus per metus.

Konsultacinės tarybos nariai gali teikti konkrečią paramą atskiroms verslo inkubatoriuje inkubuojamoms firmoms: užmegzti kontaktus su potencialiais investuotojais bei inkubuojamų firmų gaminių ar paslaugų pirkėjais. Savotiška konsultacinės tarybos narių parama padeda joms sparčiau vystyti verslą ir sėkmingai baigti inkubavimosi laikotarpį.

2.4. Verslo inkubatoriaus komandos formavimas

Pagrindinė verslo inkubatoriaus misija – padėti jauniems verslininkams

pradėti savarankišką verslą. Verslo inkubatorius ne tik padeda vystytis pradedančioms firmoms – ir pats yra verslo įmonė, teikianti paslaugas verslu užsiimančioms įmonėms, gauna už tai pajamų. Taigi verslo inkubatoriaus komanda ir jo direktorius ne tik teikia paramą inkubuojamoms įmonėms, bet kartu atsako už inkubatoriaus kaip verslo įmonės savarankišką vystymąsi. Tokia dviguba verslo inkubatoriaus misija gana sudėtinga, todėl verslo

54

inkubatoriaus vadybinės komandos formavimas yra labai atsakingas ir sudėtingas uždavinys.

Inkubatoriaus direktorius

Kaip rodo užsienio šalių patirtis, verslo inkubatoriaus direktorius paskiriamas dar prieš įkuriant verslo inkubatorių. Tai suteikia galimybę pačiam direktoriui dalyvauti parenkant patalpas, formuojant komandą, vykdant finansavimo šaltinių paiešką, struktūrizuojant valdymo procedūras bei vykdant inkubatoriaus rinkodarą verslo bendruomenei.

Asmeninis verslo inkubatoriaus direktoriaus dalyvavimas pradinėje inkubatoriaus kūrimosi stadijoje sudaro sąlygas jau nuo pirmųjų verslo inkubatoriaus kūrimosi dienų parengti aiškią strategiją ir ją įgyvendinti. Be to, kvalifikuoto vadovo dalyvavimas kuriant verslo inkubatorių gali pagreitinti ir įrangos įsigijimo bei personalo atrankos procesą, suteikti inkubatoriaus įsitvirtinimo verslo bendruomenėje impulsą, daryti tiesioginę įtaką norinčiųjų įsikurti inkubatoriuje skaičiui.

Geriausios praktikos verslo inkubatorių direktorių uždaviniai yra šie: • inkubuojamų firmų konsultavimas; • pradedančiųjų verslininkų rengimas naudotis įvairiais informacijos

šaltiniais; • inkubuojamų firmų ryšių su išorine aplinka koordinavimas; • firmų vadovų vadybinių įgūdžių tobulinimas mokant ir konsultuojant. Steigėjų taryba į verslo inkubatoriaus direktoriaus pareigas turi rasti tokią

asmenybę, kuri pagalbą pradedančioms firmoms laikytų pagrindiniu savo veiklos uždaviniu. Direktorius turi užtikrinti, kad, vykdant pagrindines verslo funkcijas, būtų sukurtas tvirtas pagrindas teikti pagalbą inkubuojamoms firmoms ir pasiekti šį tikslą kuo mažesnėmis sąnaudomis. Ši asmenybė turi mėgti riziką, kuri būdinga veiklą pradedančioms verslo firmoms, bei privalo suprasti dvigubą jėgų išbandymą, kuris pasireiškia sėkmingos inkubatoriaus veiklos išvystymu ir sėkminga inkubuojamų firmų veikla. Jis privalo jautriai reaguoti į individualius kiekvienos firmos poreikius įvairiose jų vystymosi stadijose ir padėti surasti reikalingus firmų veiklos vystymui šaltinius.

Galiausiai verslo inkubatoriaus direktorius turi suprasti verslo kūrimo ir vystymo proceso tikroviškumą: vieni sėkmingai vysto pasirinktą verslą, kiti, nepaisant didelių verslo inkubatoriaus direktoriaus pastangų, merdi ir pagaliau nutraukia verslą. Svarbu pripažinti, kad sėkmė ir nesėkmė yra susiję dalykai. Inkubuojamos firmos, uždirbančios šiek tiek daugiau negu reikia jų išgyve-nimui, yra laikomos sėkmingos veiklos firmomis. Sėkme taip pat gali būti laikoma ir nedidelė nesėkmė, kai išvengiama didelių nuostolių, bei suteikianti verslininkui naudingos patirties ir praktinių žinių, padedanti išvengti tų pačių klaidų ateityje.

55

Vadybininkas

Kuriantis verslo inkubatoriui, vadybininku gali būti specialistas, dirbantis ne visą darbo dieną, kvalifikuotas savanoris arba samdomas darbuotojas, jeigu tai leidžia inkubatoriaus biudžetas.

Vadybininkas turi mokėti savarankiškai priimti sprendimus ir atsakingai vykdyti jam pavestas funkcijas. Taip pat jis privalo būti iniciatyvus ir prireikus turi turėti reikiamą kompetenciją pavaduoti inkubatoriaus direktorių. Vadybi-ninkas kasdien turės bendrauti su inkubuojamų firmų personalu daugiau negu bet kuris inkubatoriaus darbuotojas, todėl jis turi būti sukaupęs bendravimo įgūdžių. Vadybininko kvalifikacija turi visiškai atitikti jo vykdomas funkcijas, nes priešingu atveju bus trukdomas inkubatoriaus direktorius, spręsdamas papildomas problemas, ir tai atitrauks jo dėmesį nuo pagrindinio uždavinio – teikti pagalbą inkubuojamoms firmoms.

Vadybininkai, turintys didelę patirtį atrenkant įmones, kurias jie rekomenduoja priimti į verslo inkubatorių, peržiūri daugybę verslo planų, kad atrastų patikimiausias įmones. Bet netgi pačios geriausios praktikos inkuba-toriuose ne visos firmos sugeba pasiekti numatomą augimą, todėl ir verslo inkubatoriaus vadybininkų komandos, ir jo direktoriaus uždavinys – įžvelgti inkubuojamų firmų verslininkiškumo įgūdžius, perspektyvioms firmoms padėti, o neturinčioms būtiniausių verslininkiškumo savybių patarti nutraukti veiklą.

Verslo inkubatoriaus vadybininkas turi turėti verslo vadybininko išsila-vinimą, išlavintus bendravimo įgūdžius ir aiškiai suprasti inkubatoriaus misiją.

Pagrindinės verslo inkubatoriaus vadybininko funkcijos: • bendras įstaigos valdymas; • verslo inkubatoraus sutarčių su inkubuojamomis firmomis ir kitomis

institucijomis sudarymas; • įrangos ir patalpų priežiūra; • darbo su studentais praktikantais organizavimas; • klientų konsultavimo ir mokymo organizavimas; • inkubatoriaus rinkodara.

Sekretorė

Sekretorė taip pat labai daug prisideda prie verslo inkubatoriaus sėkmingos veiklos. Paprastai ji būna pirmas žmogus, sutinkantis į inkubatorių ar inkubuojamas firmas ateinančius klientus. Daugelyje inkubatorių sekretorė atsiliepia į inkubuojamų firmų telefonų skambučius. Firmų padaugėjus, telefono skambučių valdymas sunkina sekretorės darbą ir atitraukia jos dėmesį nuo pagrindinių veiklos funkcijų. Tada inkubatoriaus direktorius ir vadybi-

56

ninkas turėtų priimti sprendimus, kurie atlaisvintų sekretorę nuo papildomų pareigų.

Tuo pat metu sekretorė gali inkubuojamoms firmoms teikti biuro paslau-gas: teksto rinkimo, fakso, korespondencijos tvarkymo ir t.t. Tai darbuotojas, palaikantis reikšmingus kontaktus su verslininkais ir jų darbuotojais.

Inkubatoriaus sekretorei reikalingos šios savybės: • energingumas ir deramas darbo etikos supratimas; • rūpestingumas ir sąžiningumas; • profesionalios manieros ir daili išvaizda; • puikūs bendravimo įgūdžiai; • didelė tolerancija, bendraujant su firmų ir verslo inkubatoriaus

klientais ; • darbo su kompiuteriu įgūdžiai. Verslo inkubatoriaus administracijoje gali dirbti ir kiti darbuotojai.

Tipinės pareigybinės instrukcijos pateikiamos 1-5 prieduose.

2.5. Studentų dalyvavimas inkubatoriaus veikloje

Dažnai inkubatoriai bendradarbiauja su vietinėmis mokslo institucijomis

ir yra užmezgę nusistovėjusius ryšius tarp studentų ir inkubuojamų firmų, kurios labai teigiamai vertina studentų pagalbą. Bendri projektai gali būti labai sėkmingi ir reikšmingi inkubuojamų įmonių veiklai. Studentai gali atlikti rinkodaros tyrimus, kurti buhalterines apskaitos apdorojimo sistemas bei prisidėti rengiant finansinius dokumentus, reikalingus paskolai gauti.

Praktika rodo, kad studentų praktikantų ir dėstytojų programos, dirbant su inkubuojamomis firmomis, būna sėkmingos, kai studentai turi konkrečiai suformuotą užduotį, naudingą ir studentui, ir inkubuojamai firmai. Programos turi būti sudaromos taip, kad būtų pasiekti abipusiai tikslai: studentams suteikta praktinio darbo tikroje verslo įmonėje patirtis ir atlikti reikšmingi darbai inkubuojamoms firmoms. Be to, su studentais visada dirba dėstytojai, kurie gali tiesiogiai bendrauti su firmų darbuotojais, padėti spręsti iškilusias problemas, kartu padėdami verslo inkubatoriaus direktoriui atlikti konsultacinį darbą.

Studentų dalyvavimo inkubatoriaus veikloje nauda: • studentų talentas ir įgūdžiai gali tam tikrą laiką papildyti firmos

komandą; • teikia galimybę išbandyti potencialius ateities darbuotojus; • mokymosi įstaigos dėstytojų priežiūra; • vertinga parama su minimaliomis išlaidomis (jeigu studentų atliktą

darbą reikia įvertinti, firmai gali nieko nekainuoti);

57

• verslininko talento ugdymas gali tapti nauju verslo įmonių kūrimo šaltiniu arba galimybe studentams gauti darbą verslo įmonėse.

Studentų dalyvavimo inkubatoriaus veikloje trūkumai: • įmonės vadovo ir pagrindinių darbuotojų darbo laiko sąnaudos, dirbant

su studentais praktikantais; • inkubatoriaus direktoriaus darbo laiko sąnaudos, dirbant su studentais

ir dėstytojais, atsakingais už programos koordinavimą ; • atsakomybė už studentų atlikto darbo kokybės rezultatus.

2.6. Verslo inkubatoriaus administracijos darbo krūvio paskirstymas

Verslo inkubatoriaus veiklos uždaviniai skirstomi į dvi kategorijas: veiklą, susijusią su paties verslo inkubatoriaus valdymu, ir veiklą, koncent-ruotą į inkubuojamų firmų paramą. Dažniausiai verslo inkubatoriuose direk-toriaus veikla kuo daugiau koncentruota į darbą su inkubuojamomis firmomis, o vadybininkai, tarybos nariai, savanoriai ir studentai praktikantai atlieka funkcijas, susijusias su inkubatoriaus veiklos vadyba.

Verslo inkubatoriaus personalo darbo apkrova galėtų būti tokia:

DIREKTORIUS Ryšių palaikymas

Su taryba ir steigėjais Su techninių žinių ir mokslinės informacijos institucijomis

Pagalba inkubuojamoms firmoms Konsultacijos/ mokymai Išoriniai ryšiai su verslo aplinka Verslininkiškos aplinkos kūrimas

VADYBININKAS Patalpų ir įrangos priežiūra Patalpų nuoma Bendrų paslaugų priežiūra Darbas su studentais praktikantais Perspektyvių firmų (klientų) rinkodara Finansų valdymas Pirkimai

SEKRETORĖ Raštinės darbas Telefoniniai skambučiai Lankytojų priėmimas

58

Inkubatoriuose, remiamuose steigėjų ir kitų tarpininkų, vadybininkui gali būti priskiriamas ryšių su jais palaikymas ir valdymas. Tokiu atveju direktorius daugiau laiko galėtų skirti darbui su firmomis. Tačiau net jeigu inkubatoriuje dirba kompetentingas ir aktyvus vadybininkas, vis vien inkubatoriaus direkto-rius 20-30% savo darbo laiko skiria pagrindinių ryšių valdymui. Dažniausiai inkubatorių direktoriai darbui su inkubuojamomis firmomis skiria 50% savo darbo laiko.

Reikšmingą finansinę steigėjų paramą sunku išlaikyti ilgą laiką, todėl verslo inkubatoriai turi ieškoti finansavimosi būdų. Kadangi finansiniai ištekliai labai riboja verslo inkubatoriaus galimybes samdyti darbuotojus, kurie galėtų teikti paslaugas inkubuojamoms firmoms, labai svarbu rasti išorinių šaltinių, kurie pedėtų sustiprinti paramą inkubuojamoms firmoms. Geriausios praktikos inkubatoriuose dirba ne daugiau kaip trys keturi darbuotojai; jie dirba visą darbo dieną, jeigu neturi patikimo steigėjų finansavimo arba nesugeba vystyti veiklos finansavimosi pagrindais.

2.7. Pagrindiniai žingsniai formuojant inkubatoriaus komandą

• Pradėkite veiklą nuo verslo plėtros ir paramos verslui vystyti analizės regione.

• Sudarykite konsultacinę tarybą, kuri būtų įpareigota suformuoti inku-batoriaus komandą. Įtraukite asmenybes, kurios turėtų darbo su pagal-bos verslui programomis ir verslo aplinkoje patirtį. Jeigu reikia, kvieskite konsultantus, kurie konsultacinę tarybą papildytų savo kompetencija.

• Nustatykite inkubatoriaus direktoriaus ir personalo darbo užmokestį, kad būtų atrinkti reikalavimus atitinkantys darbuotojai.

• Nuspręskite kaip galima būtų paskirstyti atitinkamo darbo krūvį tarp savanorių konsultacinės tarybos narių, tarpininkų ir studentų prakti-kantų, ir tik po to sudarykite planą bei nustatykite jų plano įgyven-dinimo įsipareigojimus.

• Atsižvelgus į finansines galimybes, inkubatoriaus direktorių paskirkite dirbti, tuojau pat priėmus sprendimą įkurti verslo inkubatorių.

• Užtikrinkite, kad personalo atrankoje dalyvautų inkubatoriaus direkto-rius ir konsultacinės tarybos nariai.

Šiame skyriuje trumpai apžvelgėme verslo inkubatoriaus įkūrimo pagrin-dimą (rinkodaros tyrimus), pateikėme galimus verslo inkubatoriaus partnerius bei sąjungininkus ir apibūdinome verslo inkubatoriaus komandą, kuri turėtų vykdyti verslo inkubatoriaus funkcijas. Kitas labai svarbus žingsnis, kuriant verslo inkubatorių, yra verslo plano parengimas. Apie tai - kitame šio leidinio skyriuje.

59

3. INKUBATORIAUS VERSLO PLANAS

Naujai kuriamas verslo inkubatorius pereina tuos pačius veiklos etapus kaip ir bet kuri verslo įmonė. Verslo inkubatorių galime apibūdinti kaip infra-struktūrą, kurioje naujai įsikūrusi įmonė gauna kompleksinę paramą, reikalingą tam, kad padidėtų tikimybė šiai įmonei išgyventi pirmaisiais kritiniais įmonės veiklos metais. Todėl inkubatoriaus steigimas turi būti visapusiškai pagrįstas ir profesionalus.

Standartinį verslo planą sudaro šios dalys: 1. Santrauka. 2. Verslo inkubatoriaus įkūrimo, vystymo efektas. 3. Misija, tikslai, steigėjai. 4. Rinkodaros strategija:

4.1. VI konkurentai. 4.2. VI įvaizdžio formavimas. 4.3. Naujų narių paieška ir atranka. 4.4. VI nuomininkų grupės.

5. Veikla. 5.1. VI teikiamos paslaugos.

5.1.1. VI teikiamos mokymo paslaugos. 5.1.2. VI teikiamos techninės ir kitos paslaugos.

5.2. Techninė bazės charakteristika. 5.3. Organizacinė valdymo struktūra.

6. Finansiniai apskaičiavimai. 7. Rizikos įvertinimas.

3.1. Santrauka

Santrauka yra viena svarbiausių verslo plano dalių. Čia turėtų būti trum-

pai aprašytas verslo inkubatorius, jo siūlomos paslaugos ir galimybės, trumpai pristatyti pagrindiniai VI vadovai ir duomenys apie reikalingas investicijas.

Gera santrauka – tai paprastai glaustas, bet informatyvus viso verslo plano aprašymas. Ji turėtų būti logiška, aiški ir įdomi.

Santrauka turėtų būti ne ilgesnė nei 2-3 puslapių ir paremta faktais. Ją perskaitęs per 4-5 minutes, skaitytojas turėtų suprasti, kas šiame versle svar-biausia.

Keletas dažniausių klaidų, kurios sumažina santraukos efektyvumą: − Per ilga, per daug žodžių ir neišryškinta esmė; − Stengiamasi apimti viską; − Neakcentuojama ypatinga arba unikali galimybė; − Neaprašytos ieškomų investicijų sąlygos; − Nesukelia skaitytojo entuziazmo.

60

Reikėtų remtis tik konkrečiais faktais ir skaičiais, kurie paaiškina verslo idėją, rinkos nišą ir finansinius planus.

Santraukoje turėtų būti detaliai aprašytos investicijos. Taip pat reikia įvertinti tai, kas bus verslo plano skaitytojas, kodėl jis skaitys planą ir kokio atsakymo jūs tikitės.

3.2. Verslo inkubatorių įkūrimo efektas

Rengiant VI verslo planą, būtina įvertinti verslo inkubatoriaus įkūrimo

efektą ne tik konkrečių įmonių nuomininkių vystymuisi, bet ir regiono bei ša-lies ūkiui.

Inkubatorius gali daryti didelę įtaką struktūriniams regiono ekonomikos pokyčiams šiuo metu ir ateityje [35]. Paprastai inkubatoriai vertinami pagal šiuos kriterijus:

• naujų darbo vietų skaičius; • sėkmingai išėjusių iš inkubatorių firmų kiekis (sėkmės koeficientas); • išaugusi reziduojančių firmų pardavimų apyvarta bei pelnas; • aptarnautų klientų skaičius; • išaugusios inkubatoriaus pajamos (išsilaikymas arba pelnas); • rinkai pristatytų naujų technologijų kiekis; • inkubatoriaus bei firmų sumokėti mokesčiai.

Vertinimo kriterijų gali būti ir daugiau. Įvairios kriterijų pasirinkimo kryptys pateiktos 3.1 paveiksle.

Rengiant verslo planą, svarbiausia iš anksto pasirinkti VI veiklos verti-

nimo kriterijus, kurie leistų laiku įvertinti inkubatoriaus veiklą, siekiant nu-matytų tikslų. Tai vidinis valdymo instrumentas, leidžiantis fiksuoti nukry-pimus nuo plano ir vertinti atsirandančius pokyčius. Aiškiai suformuluoti kri-terijai įgauna vis didesnę reikšmę (tampa vis svarbesni), nes visoms progra-moms, skiriančioms lėšų SVV plėtros skatinimui, svarbiausia efektyvus lėšų panaudojimas.

Kuo daugiau VI veiklos vertinimo kriterijų pasirenkame, tuo tikslesnę informaciją turime strateginiams tolesniems VI valdymo sprendimams priimti. Kiekvieną kriterijų pasirinkti reikia atsakingai, išnagrinėjus visus galimus po-veikio VI veiklai niuansus. Pateiksime pavyzdį. VI kuria naujas darbo vietas. Tai atlieka tiesiogiai ir netiesiogiai.

Tiesioginę įtaką užimtumui daro: • įmonių steigėjai ir ypač aukštos kvalifikacijos specialistai inkubato-

riuje, • inkubatoriaus vadovybė ir aptarnaujantis personalas.

61

Aproksimuoti – kokybiniai įtakos rodikliai

Tikslūs – išskaičiuoti ekonominiai rodikliai

Pagal tikslumą

Pagal informacijos

gavimo šaltinį

Pagal rezultatų pobūdį

Organizaciniai – ploto panaudojimo procentas, teikiamų paslaugų, aptarnaujamų SVV įmonių,

naujų darbo vietų skaičius ir pan.

Nuolatiniai – remiantis apskaitos duomenimis

Periodiniai – gaunami specialių, VI įvertinimui skirtų renginių metu

Išoriniai vertinimai – ekspertų įvertinimas

Iš klientų – operatyvus grįžtamasis ryšys, anketų duomenys

Vidiniai šaltiniai – vidaus apskaitos duomenys

Ekonominiai – krypčių ir visos programos pelningumo rodikliai, klientų nuosavų lėšų augimas, SVV įmonių mokamų mokesčių didėjimas, santykis tarp naudos/ paramos

Pagal įvertinimo

periodiškumą

3.1 pav. VI veiklos efektyvumo vertinimo kriterijai

62

Netiesioginę įtaką užimtumui daro: • santykiai tarp inkubatoriaus nuomininkų ir šalies verslininkų, • prekių užsakymai, pateikti inkubatoriaus nuomininkų šalies gamybi-

ninkams, • inkubatoriaus ir jo nuomininkų veikla gali turėti teigiamą įtaką šalies

ūkiui ir tuo būdu pagerinti gamybinių įmonių konkurencingumą, • gero įvaizdžio perspektyva, kaip ir sinerginis efektas bei kiti inkuba-

toriaus teikiami privalumai, gali skatinti įmones iš kitų vietovių per-sikelti į atitinkamą rajoną.

Multiplikacinis inkubatoriaus efektas: • Investicijos sukurs naujų darbo vietų. Pajamos, gautos iš šių darbų,

savo ruožtu padidins vartojimo prekių paklausą. Ši paklausa sukels po-reikį naujų investicijų, kurios užbaigs ciklą, sukurdamos daugiau naujų darbo vietų.

• VI įmonėms reikia paslaugų ir prekių iš tiekėjų, kad pačios galėtų gaminti ar teikti paslaugas. Ši gamybinės paskirties prekių ir paslaugų paklausa savo ruožtu gali sukurti naujas galimybes gerinti užimtumą.

Visa ši informacija turi būti pritaikyta konkrečiam VI ir apibendrinta ro-dikliu, kurį bus galima naudoti, vertinant inkubatoriaus veiklos efektyvumą.

Patirtis rodo, kad VI veiklos sėkmė labai priklauso ir nuo papildomų veiksnių:

• mikrofaktorių (firmų atranka, vadyba, paslaugos firmoms); • makrofaktorių (geografinė padėtis, pramoninė specializacija, infra-

struktūra).

3.3. Misija, tikslai, steigėjai Verslo inkubatoriaus pagrindinis tikslas – padėti regiono ekonomikos

plėtrai, stimuliuojant verslininkystę ir didinant sėkmingų verslo įmonių ly-ginamąjį svorį, kartu sudarant galimybes didinti potencialų užimtumą. Be to, VI siekia inicijuoti naujų įmonių kūrimosi procesus smulkaus ir vidutinio verslo sektoriuje. Šiems tikslams pasiekti VI teikia pradedantiesiems versli-ninkams kompleksinę paramą, kuri reikalinga verslo pradžiai ir tolimesniam jo plėtojimui [11].

Verslo inkubatorių koncepcija yra kompleksinė. Verslo inkubatoriai gali siekti įvairių tikslų, būti skirtingų rūšių bei pasižymėti skirtingomis charak-teristikomis. Galimi tikslai priklauso nuo steigėjų suinteresuotumo sferų. Daly-vavimu verslo inkubatorių projekte gali būti suinteresuotos įvairios steigėjų grupės:

• politikai: padėti atkurti (smukus tradicinei pramonei) šalies ar miesto ekonomiką, remti specifinius pramonės sektorius (pvz., aukštas

63

technologijas ar aplinkos apsaugą), gerinti technologijų perdavimą (pvz., iš universitetų į mažas ir vidutines įmones), gerinti miesto ar regiono įvaizdį ar tiesiog paremti naujų įmonių bei darbo vietų kūrimą;

• universitetai ar tyrimų institutai: remti bendradarbiavimą su pramo-ne, siekiant įdarbinti absolventus, parduoti tyrimų rezultatus, gauti pel-no iš tyrimo sutarčių vykdymo, gauti praktinį grįžtamąjį ryšį, formuo-jant mokomąsias programas, gerinti mokslo institucijų įvaizdį;

• bankai, pramonė: rasti būsimųjų klientų ar tiekėjų, parduoti prekių ar paslaugų, gauti know-how, naujų prekių ar žaliavų;

• pradedantys verslininkai: gauti patarimų planuojant verslą, mažinti išlaidas, išsinuomoti prieinama kaina ofisą ar cechą, įgyti patirties ir know-how, rasti partnerių bendriems projektams, turėti gerą įvaizdį ir sumažinti verslo riziką.

Paprastai šie interesai ir viltys nesutampa. Politikai nori, kad įmonės įdar-bintų kuo daugiau žmonių (sukurtų darbo vietų), o verslininkai nori įdarbinti tik būtinai reikalingą žmonių skaičių (sutaupyti kaštus). Tyrimų institutai nori pritraukti kontraktų tyrimams (kuriuos apmoka pramonės įmonės), o verslinin-kai ieško informacijos ir know-how moksle (jei įmanoma, nemokamai). Jau verslo inkubatorių planavimo etape turi būti rasta interesų ir įtakos pusiaus-vyra.

Lietuvoje steigiamų verslo inkubatorių statusas – viešoji įstaiga. Fiziniai arba juridiniai asmenys, steigimo sutartyje numatytomis sąlygomis įnešę verslo inkubatoriui turtą, yra verslo inkubatoriaus dalininkai (steigėjai). Verslo inku-batoriaus dalininkais (steigėjais) gali būti:

− ministerijos arba kitos valdžios institucijos, − miesto arba rajono savivaldybės, − teritorinė darbo birža, − mokslo ir studijų institucija, − verslo įmonės, − verslo konsultaciniai centrai ar kitos nepelno organizacijos, teikiančios

regiono verslininkams informacines, konsultacines, ir mokymo paslaugas,

− komerciniai bankai, − fiziniai asmenys.

Inkubatoriaus kūrimu suinteresuoti galimi steigėjai pirmiausia privalo at-sakyti į šiuos klausimus:

− ar konkrečios vietovės verslininkams reikalinga VI pagalba; − ar verslo inkubatoriaus kūrimui pritaria vietinės valdžios institucijos; − ar yra pakankamai finansinių išteklių steigti VI.

64

Be to, inkubatoriaus steigėjai, prieš kurdami VI, turi atsakyti į klau-simą, ar jie pasirengę prisiimti atsakomybę ne tik už VI sėkmę, bet ir už inkubatoriaus narių verslą, žmonių likimus.

Tolesnis žingsnis – inkubatoriaus misijos apibrėžimas. Ji turi atspindėti fundamentalias priežastis, dėl kurių reikalingas verslo inkubatorius, inkuba-toriaus veiklos pobūdį, inkubatoriaus plėtros kryptis ir numatomą pagrindinę inkubatoriaus veiklos sritį.

Po to formuluojami planuojamo steigti inkubatoriaus tikslai. Pagrindinis verslo inkubatoriaus veiklos tikslas – sumažinti pradedančių ir veikiančių įmonių veiklos riziką, padėti jame inkubuojamiems ūkio subjektams pasiekti tokį lygį, kad jie galėtų savarankiškai užsiimti ūkine komercine veikla ir kon-kuruoti rinkoje. Be to, tai gali būti naujų darbo vietų steigimas, įdarbinant tam tikro kontingento žmones, naujų technologijų diegimas, mokslinių idėjų patik-rinimas gamyboje, amatų, paslaugų sektoriaus išplėtimas ir panašiai. Gali būti siekiama keleto tikslų.

Įgyvendindamas numatytus tikslus, verslo inkubatorius gali spręsti įvai-rius uždavinius:

1. Skatinti regiono socialinį ekonominį vystymąsi, prisidėti prie regiono verslo restruktūrizavimo;

2. Skatinti naujų darbo vietų kūrimą bei padėti veikiančioms įmonėms plėtoti veiklą;

3. Siekti, kad kuo daugiau inkubuojamų ūkio subjektų pirmais veiklos metais pasiektų spartų augimą, įsigytų pakankamai išteklių ir patirties plėtoti savo verslą, palikus verslo inkubatorių;

4. Skatinti naujų technologijų ir mokslo naujovių diegimą versle, ini-cijuoti inovacinių projektų komercializavimą;

5. Padėti pritraukti Lietuvos ir tarptautinių organizacijų, įmonių, fondų ir programų lėšas bei techninę pagalbą į verslo inkubatoriaus veiklą;

6. Ieškoti smulkaus ir vidutinio verslo įmonių finansavimo šaltinių ir analizuoti jų galimybes pasinaudoti kreditiniais ištekliais;

7. Užmegzti ir palaikyti ryšius su Lietuvos, kitų valstybių verslo inku-batoriais ir verslininkų organizacijomis;

8. Išnuomoti patalpas lengvatinėmis sąlygomis naujai kuriamoms ir jau veikiančioms inovacinėms firmoms. Ir t.t.

Remiantis steigėjų aptarta VI misija, tikslais bei uždaviniais, jau galima rengti VI verslo planą. Jis turėtų išsamiai analizuoti 3-5 metų įmonės veiklą. Kas metai jis turėtų būti koreguojamas. Be standartinių reikalavimų verslo planui, šiame plane turėtų atsispindėti bendra VI veiklos koncepcija bei spe-cifiniai kokybiniai (veiklos prioritetinės sritys, nuomininkų atrankos kriterijai, teikiamų paslaugų kokybė) ir kiekybiniai (būsimų nuomininkų skaičius, mo-kymų dalyvių skaičius, teikiamų paslaugų kiekis, nuomojamo ploto dydis, pa-talpų išdėstymas ir paskirtis, projekto atsiperkamumas) rodikliai.

65

3.4. Marketingo strategija 3.4.1. VI konkurentai

Kiekviename versle svarbu žinoti savo konkurentus. Čia svarbiausi klau-simai:

− Kas yra 5 artimiausi tiesioginiai konkurentai? − Kas yra netiesioginiai konkurentai? − Koks jų verslas: pastovus, augantis, smunkantis? − Kokios jų stipriosios ir silpnosios savybės? − Kuo jų produktai ar paslaugos skiriasi nuo VI?

VI tiesioginiai konkurentai yra kiti VI, o netiesioginiai – visos kitos panašias paslaugas teikiančios firmos: nuomojančios patalpas, organizuojan-čios įvairius mokymus, seminarus, siūlančios įvairias verslo konsultacines paslaugas. Nors paprastai VI yra pranašesni dėl teikiamų paslaugų kompleksiš-kumo, į konkurentų veiklą, planuojant VI veiklą, atsižvelgti yra būtina.

3.4.2. VI įvaizdžio formavimas

Verslo inkubatoriaus įvaizdžio formavimas – viena iš sėkmingos VI veik-los prielaidų. Verslo plane reikia numatyti priemonių planą, kuriuo remiantis vyks VI steigimo poreikio ir galimybių, paslaugų pristatymas visuomenei bei potencialiems nuomininkams. Tai gali būti aktyvi verslo inkubatoriaus galimy-bių propagavimo kampanija: straipsniai spaudoje, spaudos konferencijų orga-nizavimas, reklaminių laiškų apie verslo inkubatorių platinimas, centro dar-buotojų dalyvavimas SVV įmonių propagavimo renginiuose, organizuojamuo-se kitų įstaigų bei organizacijų, reklaminių leidinių apie verslo inkubatorių ren-gimas, platinimas ir pan.

Įvaizdis yra labai svarbus ir siekiant sukurti palankias sąlygas verslo inku-batoriaus firmoms įsiliejant į verslo pasaulį. Čia rekomenduojamos priemonės:

− kontaktai su tiekėjais, gamybos subrangovais, prekybinėmis firmomis, skatinant jų peraugimą į pastovų bendradarbiavimą;

− paslaugų profesionalumas (mokymas, konsultavimas); − ryšiai su visuomene, formuojant palankų požiūrį į verslo ugdymą; − tarptautinių kontaktų užmezgimas ir palaikymas. 3.4.3. Naujų narių paieška ir atranka

Potencialūs verslo inkubatoriaus nuomininkai gali būti randami dviem būdais [24]:

− organizuojant reklaminę kampaniją; − rengiant specialius kursus (seminarus).

66

Reklaminė verslo inkubatoriaus privalumų ir galimybių pristatymo kam-panija gali apimti straipsnių serijas šalies ir vietinėje spaudoje, susitikimus mokslo įstaigų kolektyvuose, mokymo įstaigų studentų bei absolventų grupėse, įvairiose firmose. Po to individualaus pokalbio metu įvertinamas kandidato pasirengimas, kvalifikacija ir priimamas vienas iš galimų sprendimų:

− priimti nuomininku į verslo inkubatorių; − kandidatas neturi galimybių tapti verslo inkubatoriaus nuomininku; − įtraukti interesantą į verslo pagrindų seminaro dalyvių sąrašą.

Antrasis būdas – tai specialūs seminarai, kurių metu būtų galima išsi-aiškinti potencialius verslo inkubatoriaus nuomininkus. Į seminarus gali būti kviečiami verslo inkubatoriaus vadybininko arba darbo biržos rekomenduoti interesantai, mokslo kolektyvų, inovacinių firmų atstovai, studentai, absolven-tai, turintys verslo idėjų, inovacinių projektų autoriai. Seminarus turėtų vesti aukštos verslo vadybos kvalifikacijos specialistai.

Naujų nuomininkų parinkimo schema pateikta 3.2 pav.

Verslo inkubatoriaus propagavimas

Specialių verslo pagrindų seminarų (kursų) organizavimas

Nuomininkas Verslo pagrindų

seminarai (kursai)

Klientas

Individualūs patarimai

(konsultacijos)

Klientas

Galbūt

Ne

Ne

Verslo inkubatoriaus nuomininkas

3.2 pav. Naujų nuomininkų parinkimo schema

67

Pretendento atrinkimui gali būti parengta konkretaus VI reikalavimus ati-tinkanti anketa, kurioje nurodyti šie kriterijai:

− inkubuojamo ūkio subjekto indėlis į regiono socialinį ekonominį vys-tymąsi;

− ūkio subjektų tarpusavio suderinamumas verslo inkubatoriuje; − naujų darbo vietų kūrimas; − įgyvendinamas verslo planas; − ūkio subjekto patirtis atitinkamoje ekonominėje veikloje; − ūkio subjekto poreikių ir verslo inkubatoriaus galimybių ir tikslų ati-

tikimas. Priklausomai nuo verslo inkubatoriaus veiklos pobūdžio galimi ir papil-

domi VI nuomininkų parinkimo kriterijai, teikiantys prioritetą šiems veiks-niams [24]:

firma įsikūrusi ne seniau kaip prieš tris metus; patalpos nuomojamos ne trumpesniam kaip 3 mėnesių laikotarpiui; įmonė gamybinė arba teikianti paslaugas; taiko ar siekia įdiegti naujas konkurencingas technologijas, produktus,

paslaugas; turi savarankiško vystymosi galimybes; tikisi ne didesnio kaip X m2 nuomojamo ploto; kuria naujas darbo vietas, visų pirma regiono gyventojams; vykdoma veikla nekenksminga gamtai ir kitoms verslo inkubatoriaus įmonėms nuomininkėms;

ruošiasi parduoti ar jau pardavinėja prekes ir paslaugas užsieniui. Ūkio subjekto veiklos verslo inkubatoriuje laikotarpis nustatomas sutar-

timi (6 priedas) ir gali trukti iki penkerių metų. Sutartyje apibrėžiami ir kiti įmonių nuomininkių ir verslo inkubatoriaus

tarpusavio ryšiai ir kontrolės priemonės: patalpų nuomos sąlygos, paslaugos ūkio subjektui ir jų tarifai, atsiskaitymo būdai ir terminai, ginčų sprendimo tvarka ir t.t.

Įmonė gali atsisakyti veiklos verslo inkubatoriuje pagal nuomos sutartyje numatytas sąlygas. Galimos įmonių išsikėlimo iš verslo inkubatoriaus prie-žastys:

− įmonė pažeidžia vidines verslo inkubatoriaus taisykles; − įmonė pažeidžia nuomos sutartį; − įmonė nesiima praktinės veiklos numatytu laikotarpiu; − įmonės veiklai reikalingų patalpų poreikis viršija verslo inkubatoriaus

galimybes; − įmonė užsiima veikla, kuri kenkia kitiems nuomininkams arba aplinkai; − įmonės veikla yra nelegali.

68

3.4.4. VI nuomininkų grupės

Pagal “Bendrą verslo inkubatorių steigimo ir plėtojimo schemą”, patvir-tintą 1998 06 26 Verslo plėtojimo tarybos prie LR Ūkio ministerijos posėdyje protokolu Nr. 10, į verslo inkubatorių gali būti priimami LR Vyriausybės nu-statyta tvarka įsigiję patentą ūkio subjektai, taip pat mažos ir vidutinės įmonės, priskirtos šios kategorijos įmonėms atitinkamais įstatymais ar kitais teisės aktais.

VI verslo plane būtina įvardyti, kurioms verslo įmonių grupėms gali pa-dėti VI. Verslo inkubatoriaus nuomininkų grupės gali būti suskirstytos į:

• naujas verslo įmones, kurios anksčiau nevykdė jokios praktinės veik-los;

• jau veikiančias įmones, norinčias plėsti savo veiklą, taikyti naujas technologijas arba plėsti veiklos sričių spektrą, kad padidėtų sinerginis efektas ir būtų garantuotos pagrindinės inkubatoriaus patalpų nuomos pajamos;

• paslaugas teikiančias institucijas (bankų, pašto, spaustuvių, draudimo, audito, reklamos, konsultacinių bendrovių padaliniai ir kt.).

Pradedantysis verslas turi suformuoti verslo inkubatoriaus pagrindą. Įmo-nių grupių santykis parenkamas atsižvelgiant į turimus finansinius išteklius, numatomas subsidijas ir planuojamas gauti pajamas iš nuomininkų.

Tikslinga įvertinti sėkmingai veikiančių įmonių, kurios taptų pavyzdžiu jaunoms įmonėms, galimybes likti inkubatoriuje ilgesnį laikotarpį.

3.5. Verslo inkubatoriaus veiklos planas

3.5.1. Verslo inkubatoriaus paslaugų planas

3.5.1.1. Verslo inkubatoriaus teikiamos mokymo paslaugos Verslo inkubatorių nuomininkams ypač svarbios konsultacinės ir moky-

mo paslaugos, kurias teikia inkubatoriaus administracija kartu su išoriniais ekspertais arba išplėstine tarybos komanda (apie VI konsultacinę tarybą pla-čiau rašyta II skyriuje). Pagrindinės mokymo, konsultacinių paslaugų sritys:

• verslo vadybos klausimai (smulkios įmonės valdymo ypatumai, verslo etika ir etiketas, naujausi raštvedybos reikalavimai, projektų valdymas, personalo vadyba, materialinė atsakomybė);

• rinkodara ir rinkos tyrimai (efektyvios rėmimo politikos formavimas, informacijos rinkimas ir panaudojimas, marketingo politika gamybinė-se firmose, tarptautinė rinkotyra);

69

• finansai (lengvatos SVV įmonėms, įmonės akcijos, paskolų gavimo sąlygos ir valdymas, apskaitos rezultatų pateikimas užsienio audito-riams);

• teisiniai patarimai (darbo sutartys, darbo teisė, autorinės sutartys); • draudimo paslaugos (turto draudimas, lizingas); • mokesčių klausimai; • tarptautinis bendradarbiavimas (sutartys su užsienio partneriais, prog-

raminės įrangos eksportas, užsienio partnerių paieškos būdai, bendrų įmonių steigimas);

• inovacinės ir technologinės konsultacijos (patentavimas, licencijos); • techninio konsultavimo paslaugos.

Verslo patalpos pradedančiajai įmonei yra besąlygiškai reikalingos, o ki-tos – konsultacinės paslaugos siūlomos priklausomai nuo poreikių ir potencialo specifikos konkrečiame verslo inkubatoriuje. Žinoma, pradedančių verslininkų finansavimas toks pats svarbus, kaip ir verslo planavimas. Bet pasaulyje yra tik keletas verslo inkubatorių, galinčių teikti finansavimą iš savo išteklių. Lietu-voje verslo inkubatorių steigimui ir plėtojimui, tarp jų ir mokymų subsidi-javimui, gali būti skiriama valstybinė finansinė parama.

Mokymo seminarai gali palengvinti sprendimų priėmimo procesą, padėti atsakyti į klausimą, ar kurti ir kaip kurti įmonę, būsimųjų verslininkų prašymu analizuoti ir įvertinti verslo planą, taip pat padėti vėliau įmonei augant.

Smulkus verslininkas dažnai nepajėgia samdyti aukštos kvalifikacijos, bet siauros specializacijos konsultantų. Dėl to neretai priimami rizikingi sprendi-mai. Gal vienas toks sprendimas ir nesukelia grėsmės verslui, bet nuolat pa-sikartojantys neprofesionalūs sprendimai veda įmonę prie konkurencingumo praradimo ribos.

Daugelio verslininkų patirtis teigia: įsteigti įmonę sunku, bet jei jau verslininkas pradėjo darbą, tikri sunkumai tik prasideda. Todėl verslo in-kubatoriuje konsultacijos įmonėms nuomininkėms turi būti teikiamos per visą jų augimo procesą. Sprendimą dėl konsultavimo apimčių ir gilumo, taip pat dėl jo šaltinio (vidinis ar išorinis), gali priimti tik inkubatoriaus vadovybė, priklau-somai nuo turimų išteklių ir nuomininkų poreikių specifikos.

3.5.1.2. VI teikiamos techninės ir kitos paslaugos Verslo inkubatoriuje, be mokymo paslaugų, gali būti suteikiamos patalpos

veiklai, nuomojamas turtas, vedama buhalterinė apskaita, atliekama verslo in-formacijos paieška, ji pateikiama, sudaromos galimybės profesiniam tobulini-muisi; teikamos reklamos, vertimo, sekretoriavimo paslaugos. Verslo plane bū-tina nuosekliai aprašyti būsimas paslaugas, planuojamą ūkio subjektų poreikį toms paslaugoms ir atsiskaitymą už jas. Panagrinėsime pagrindines paslaugas.

70

3.5.1.2.1. Patalpų suteikimas

Dėl finansinių išteklių stokos patalpų pirkimas arba nuoma verslo pra-džioje dažnai yra pagrindinis ribojantis veiksnys. VI suteikia patalpas versli-ninkui už priimtiną kainą laikinai nuomai. VI gali turėti įvairių patalpų nuomos pasiūlymų [11]:

įvairių gamybinių patalpų, išsidėsčiusių visame mieste, kompleksas; bendras pastatas biurų ir smulkios gamybos veiklai; kombinuotas būdas, kai gamybinės patalpos yra pramoniniuose rajo-

nuose, o biuras – miesto centre. Populiariausias antrasis patalpų nuomos variantas. Šio modelio priva-

lumai: • mažesnės eksploatacinės išlaidos, • paslaugos teikiamos vieno inkubatoriaus nario kitam, • bendrų produktų, projektų kūrimas.

Tačiau šis modelis turi ir trūkumų. Tai mažesnis įmonės individualumas, verslo kliūtys dėl pernelyg artimos įmonių kaimynystės.

Kombinuotas nuomos būdas ypač patrauklus, kai gamybinės ir biuro patalpos yra netoli.

Inkubatorius dažniausiai suteikia ofisus ir nedideles patalpas, kurie nau-dojami kaip laboratorijos ar cechai smulkioms įmonėms. Pagrindinis inku-batoriaus privalumas – galimybė nuomininkui gauti patalpas žemesne nei rinkos kaina, t.y. subsidijuojant vietinėms arba tarptautinėms programoms, kuriose numatyta parama pradedančioms įmonėms.

Inkubatoriuje paprastai nepageidaujami šie dalykai: • intensyvus patalpų naudojimas masinei gamybai; • gamyba sunkiomis ir triukšmą keliančiomis ir (arba) kitaip teršian-

čiomis aplinką mašinomis; • gamyba, kuriai reikia nuolatinės pervežimų ir tiekimų technikos ins-

taliacijos, tokios kaip geležinkelis, keliamasis kranas, trapas, konveje-riniai įrengimai;

• didmeniniai ar mažmeniniai žaliavų sandėliai; • priemonės, kurioms reikalingas sunkusis komercinis transportas, pa-

vyzdžiui, sunkvežimių transportas; • laboratorijos, kurių atliekoms (pvz., toksinėms dujoms) reikia brangių

atliekų perdirbimo arba valymo sistemų. 3.5.1.2.2. Techninės paslaugos (infrastruktūra) Be patalpų tiesioginei nuomininkų veiklai, reikalingos bendros paskirties

patalpos infrastruktūros arba kitų paslaugų teikimui. Verslo inkubatoriuje gali būti šios patalpos:

71

• ofisai inkubatoriaus administracijai; • konferencijoms ir susirinkimams skirtos patalpos; • priimamasis; • sekretoriato kabinetas; • sanitarinės higienos patalpos; • maisto ruošimo patalpa; • techninės patalpos kopijavimui, sandėliavimui ir t.t.

Be to, verslo inkubatoriuje dažnai būna telefono stotis, faksimilinis ir kopijavimo aparatai, kompiuteriai, kuriuos aptarnauja verslo inkubatoriaus specialistai, o paslaugomis prireikus gali naudotis visi nuomininkai.

Vienas iš pagrindinių verslo inkubatoriaus privalumų nuomininkams yra mažesnės verslo pradžios išlaidos. Tinkamai organizavus paslaugų teikimą, verslo inkubatorius tai gali pasiūlyti, nerizikuodamas savais pinigais. Du pa-vyzdžiai:

◊ Verslininkui (nuomininkui) nereikia investuoti į naujausią orgtechninę įrangą (galingus kopijavimo ar faksimilinius aparatus, skaitmeninę te-lefono stotį ir t.t.). Nuomininkai moka tik už naudojimąsi įranga. Tada ir verslo inkubatoriaus investicijos tampa ekonomiškai tikslingos, ir verslininkui mažėja verslo pradžios išlaidos;

◊ Pradedančiajam verslininkui nebūtina samdytis sekretorių, finansistą visai darbo dienai. Bendras sekretoriatas atsako į telefono skambučius, rengia biznio laiškus, verčia į užsienio kalbą.

Bendras paslaugas nebūtinai turi siūlyti verslo inkubatorius. Užsienio šalių verslo inkubatoriuose paplitusi praktika naudotis nepriklausomų įmonių paslaugomis, dažnai dirbančių pagal kontraktą su verslo inkubatoriumi.

Verslo inkubatorius gali pasiūlyti ir kitas paslaugas (jos nemokamos arba užmokestis už šias paslaugas įtraukiamas į nuomos mokestį):

• apšildymas; • patalpų priežiūra; • reguliarus šiukšlių išvežimas; • bendro verslo inkubatoriaus ploto apsauga ir aplinkos priežiūra; • naudojimasis automobilių aikštele; • pašto dėžutė; • informaciniai ištekliai (specializuota biblioteka, duomenų bazės, inter-

neto ryšys); • profesinės paslaugos (teisininkai, notarai, auditas, reklama, vertėjai); • tarptautiniai ryšiai (partnerystė su tarptautinėmis organizacijomis, aso-

ciacijomis, fondais, partnerystės ryšiai su verslo įmonėmis); • reguliarios konsultacijos su verslo inkubatoriaus vadybininku; • kursai ir seminarai.

72

Mokesčiai už paslaugas turėtų būti apskaičiuojami kiekvieno mėnesio pabaigoje, o atsiskaitoma pagal Lietuvoje galiojančią tvarką iki kito mėnesio 15 dienos.

3.5.2. Techninės bazės charakteristika

Verslo inkubatoriaus reikmėms gali būti statomas naujas pastatas arba pritaikomos, rekonstruojamos esamos patalpos. Pasirinkimą lemia poreikiai, žinomi iš rinkos tyrimų. Patalpos modeliuojamos pagal numatomą VI veiklą. Statybos arba rekonstrukcijos kaštai įvertinami, apskaičiavus inkubatoriaus steigimui reikalingus finansinius išteklius. Priklausomai nuo investicijų po-būdžio (paskola, dotacija), jos įskaičiuojamos arba neįskaičiuojamos, atsižvel-gus į investicijų atsipirkimą.

Apie pastatų ir patalpų struktūrą rašoma atskirame verslo plano skyriuje, kuriame, priklausomai nuo planuojamų nuomos sąlygų ir paslaugų, detaliai aprašomi būtini techninės VI bazės kūrimo darbai. Apraše detalizuojama pa-talpų paskirtis, jų aprūpinimas orgtechnine įranga, baldais, telekomunikacine technika, signalizacijos ir apsaugos įranga, sanitarinės higienos bei buities reikmenimis.

3.5.3. Organizacinė valdymo struktūra

Verslo inkubatoriaus organizacinė struktūra gali būti įvairi. Lietuvoje pa-plitęs modelis pateikiamas 3.3 pav.

Verslo inkubatoriaus valdymo organai yra visuotinis susirinkimas, taryba ir administracija. Verslo inkubatoriaus visuotinis susirinkimas yra aukščiau-siasis Verslo inkubatoriaus valdymo organas. Kiekvienas dalininkas deleguoja į visuotinį susirinkimą savo atstovus, o susirinkime priimant sprendimus turi vieną balsą nepriklausomai nuo jo įnašo į bendrą kapitalą. Jeigu verslo inku-batoriaus dalininku lieka vienas steigėjas, tai jo raštiški sprendimai prilygsta visuotinio susirinkimo nutarimams. Susirinkimo kompetencijai priklauso:

1. Keisti ir papildyti įstatus; 2. Rinkti (skirti) tarybos narius ir revizorių bei juos atšaukti; tvirtinti

tarybos darbo reglamentą; 3. Rinkti administracijos vadovą ir nustatyti jam atlyginimą; 4. Numatyti privalomas veiklos užduotis; 5. Nustatyti paslaugų, darbų kainas ir jų apskaičiavimo tarifus, jeigu to

nenustato Vyriausybė; 6. Nustatyti tarybos narių ir revizoriaus atlyginimą; 7. Tvirtinti metinę finansinę atskaitomybę; 8. Steigti verslo inkubatoriaus filialus; 9. Reorganizuoti ir likviduoti verslo inkubatorių; 10. Nustatyti verslo inkubatoriaus administracijos darbuotojų pareigybes,

jų pareigybinius atlyginimus.

73

Direktorius Konsultacinė taryba Valdyba

Vadybininkas Sekretorius Techninis personalas

Firmos nuomininkės

Firmos - asocijuoti nariai

Visuotinis VI steigėjų (dalininkų)

susirinkimas

3.3 pav. VI organizacinė struktūra

Visuotinis susirinkimas šaukiamas ne rečiau kaip vieną kartą per metus,

per 3 mėnesius nuo ūkinių metų pabaigos, verslo inkubatoriaus tarybos, dali-ninkų arba verslo inkubatoriaus direktoriaus iniciatyva.

Verslo inkubatoriaus taryba yra kolegialus organas, kuris iš savo narių 1 metams renka tarybos pirmininką. Tarybos kompetencijai priklauso:

1. Nustatyti nuomininkų priėmimo ir iškėlimo iš verslo inkubatoriaus tvarką;

2. Analizuoti verslo inkubatoriaus veiklos rezultatus, pajamų ir išlaidų sąmatas, revizijų inventorizacijos duomenis, tvirtinti administracijos darbo reglamentą;

3. Teikti visuotiniam susirinkimui verslo inkubatoriaus veiklos atas-kaitas;

4. Šaukti ir organizuoti verslo inkubatoriaus visuotinius susirinkimus; 5. Vykdyti kitas visuotinio susirinkimo nustatytas funkcijas, jeigu tai

neprieštarauja įstatymams ir inkubatoriaus įstatams.

74

Tarybos narių teises ir pareigas, paskyrimo, atšaukimo tvarką bei tarybos nario darbo apmokėjimo sąlygas nustato tarybos darbo reglamentas, kurį tvir-tina verslo inkubatoriaus visuotinis susirinkimas. Taryba sprendimus priima posėdžiuose.

Verslo inkubatoriaus veiklą organizuoja ir vykdo administracija, vado-vaudamasi Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais, verslo inku-batoriaus įstatais, pareigybių nuostatais, tarybos sprendimais, administracijos darbo reglamentu, kurį patvirtina verslo inkubatoriaus taryba. Administracijai vadovauja direktorius. Jis organizuoja ir vykdo verslo inkubatoriaus veiklą, tvarko jo reikalus, išskyrus tuos, kurie priskirti verslo inkubatoriaus visuotinio susirinkimo ir tarybos kompetencijai. Verslo inkubatoriaus direktoriaus funk-cijos:

1. Vadovauja verslo inkubatoriaus darbui, rengia verslo inkubatoriaus veiklos planus, tarybai apsvarsčius, teikia juos tvirtinti verslo inku-batoriaus visuotiniam susirinkimui;

2. Įgyvendina verslo inkubatoriaus visuotinio susirinkimo priimtus sprendimus, vadovaudamasis jam suteiktais įgaliojimais;

3. Atidaro ir uždaro sąskaitas bankuose, užtikrina verslo inkubatoriaus turto efektyvų panaudojimą ir jo apsaugą;

4. Priima bei atleidžia darbuotojus Lietuvos Respublikos Darbo sutarties įstatymo nustatyta tvarka;

5. Tvirtina verslo inkubatoriaus vidaus darbo taisykles, darbuotojų pa-eigybines instrukcijas, kitus vidaus tvarkomuosius dokumentus;

6. Verslo inkubatoriaus vardu pasirašo banko ir finansinius dokumentus, pavedimus;

7. Atstovauja verslo inkubatorių teisme, valdžios ir valdymo organuose ir santykiuose su kitais fiziniais ir juridiniais asmenimis;

8. Verslo inkubatoriaus visuotinio susirinkimo sprendimu steigia filialus; 9. Turi kitas teises ir pareigas, kurios neprieštarauja Lietuvos Respub-

likos įstatymams ir kitiems teisės aktams.

Verslo inkubatoriaus įsteigimą organizuoja steigėjų pasamdytas direkto-rius; pageidautina, kad jis turėtų vadybinio darbo patirtį.

Priklausomai nuo aptarnaujamų įmonių skaičiaus verslo inkubatoriaus administracijoje turėtų dirbti 1-3 vadybininkai, sekretorius-referentas ir finan-sistas. Vadybininkas (-ai) palaiko kontaktus su firmomis nuomininkėmis ir išorės partneriais, sprendžia vadovo deleguotus uždavinius. Paprastai dešimčiai inkubatoriaus firmų nuomininkių reikia vieno vadybininko. Sekretorė aptar-nauja VI, teikia biuro paslaugas nuomininkams. Papildomoms paslaugoms, darbams gali būti samdomi atskiri darbuotojai – konsultantai.

75

3.6. Finansiniai apskaičiavimai Šiame skyriuje aprašomi visi verslo inkubatoriaus funkcionavimo po-

reikiai: 1. Vienkartinės investicijos, kurios būtinos tam, kad būtų galima kreiptis

į kitus fondus dėl tolesnio veiklos finansavimo. 2. Nuolatinės išlaidos, užtikrinančios normalų verslo inkubatoriaus funk-

cionavimą.

Vienkartinės investicijos: a) Verslo inkubatoriaus investiciniam verslo planui rengti (jei pasitel-

kiamos išorinės konsultacinės firmos); b) Specialiems dokumentams rengti ir verslo inkubatoriui kaip juridi-

niam asmeniui registruoti; c) Verslo inkubatoriaus įstatiniam kapitalui sudaryti; d) Mokslinės konsultacinės veiklos licencijai gavimui; e) Patalpoms paruošti arba nuomai; f) Baldams, įrengimams, įrangai; g) Esant būtinybei, garažo nuomai; h) Patalpų apsaugai; i) Verslo inkubatoriui telefonizuoti; j) Nenumatytiems atvejams. Nuolatinės išlaidos verslo inkubatoriuje pavaizduotos lentelėje 7 priede. Norint nustatyti išlaidų lygį, būtina naudotis esamais normatyvais arba

sukurti turimų išteklių naudojimo normatyvus. Pavyzdžiui, įstatinio kapitalo, skirto verslo inkubatoriaus įkūrimui, dydis nustatomas pagal priimtą organi-zacinių darbų schemą. Apskaičiuojant nuolatines išlaidas, taip pat nevalia nu-krypti nuo parengto projekto, skirto sukurti darbo vietoms smulkiojo ir vidu-tinio verslo rėmimo sferoje.

Toliau aprašomos prognozuojamos išlaidos verslo inkubatoriuje. Šiame etape išlaidų apskaičiavimas praktiškai susijęs su verslo inkubatoriaus imlumu (inkubuojamų firmų maksimalus skaičius), taip pat su mažų įmonių, išlei-džiamų verslo inkubatoriaus kiekvienais metais, kokybe.

Atskirai analizuojama projekto finansavimo iš vyriausybės programų ir įdėtų lėšų sugrįžimo galimybės.

Vykdomas pinigų srautų (Cash flow) planas. Pageidautina, kad pristatomi finansiniai dokumentai būtų patikrinti vietinės audito firmos. Be to, reikia spe-cialaus verslo inkubatoriaus finansinių išteklių poreikio aprašymo, prognozuo-jamų finansinių šaltinių ir projektų finansavimo schemų; tikslinga peržiūrėti ir garantijų sistemą. Pagal svarbiausių aspektų svarbą ypatingą dėmesį verslo plane reikėtų skirti nuolatinių lėšų ir ekonominės terpės (infliacijos, mokesčių

76

rūšių ir t.t.) įvertinimui. Potencialiems investitoriams čia svarbiausia pristatyti projekto autorių atliktą didelį analitinį darbą. Turi būti paminėti net ir sunkiai prognozuojami veiksniai, surasti alternatyvūs jų sprendimo būdai.

Taigi finansiniai apskaičiavimai atliekami, siekiant įvertinti lėšų kiekį, reikalingą steigimui ir veiklos finansavimui tam tikru laikotarpiu (pvz., subsi-dijuojami treji pirmieji inkubatoriaus veiklos metai).

Apskaičiavimuose imama kuo mažiausia ploto kaina, tenkinant klientų poreikį būtinoms patalpoms pirmaisiais kritiniais jų veiklos vystymo metais.

Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad biuro patalpos verslo inkubatoriuje nuo-mojamos kartu su paslaugų kompleksu, į kurį įeina šildymas, elektra, bendros teritorijos apsauga ir kt., ir patalpų nuomos kaina gali būti nurodyta atskirai arba kartu su kitomis paslaugomis.

Lietuvoje nuomos mokestis diferencijuojamas pagal veiklos laikotarpį: 1 veiklos metai: 25 % bazinio nuomos mokesčio; 2 veiklos metai: 50 % bazinio nuomos mokesčio; 3 veiklos metai: 75 % bazinio nuomos mokesčio.

Bazinį nuomos mokestį gali sudaryti šilumos, elektros energijos, ryšių paslaugų, žemės mokesčių, darbo užmokesčio, trumpalaikio materialaus turto, einamojo remonto, reklamos ir kitos išlaidos, apskaičiuotos 1 kv.metrui.

Pastovūs nuomininkai (išėjimo iš verslo inkubatoriaus sąlygas atitinkan-čios, sėkmingai savo veiklą plėtojančios įmonės, kurioms leidžiama toliau pa-silikti centre, siekiant patraukti kitus nuomininkus) moka 100 % bazinio nuo-mos mokesčio.

Remiantis rinkos tyrimų duomenimis, sudaroma nuomininkų skaičiaus, struktūros bei patalpų užpildymo prognozė. Pagal šiuos bei rinkos tyrimų paslaugoms ir mokymams duomenis apskaičiuojamos būsimosios VI pajamos.

VI išlaidas sudaro bendros pastato išlaikymo, energetinės išlaidos, vady-binio ir techninio personalo darbo užmokestis, soc. draudimo, rinkodaros iš-laidos, išlaidos už komunikacijas bei kitos išlaidos priklausomai nuo VI spe-cifikos. Turint šiuos duomenis, modeliuojamas pesimistinis, optimistinis ir la-biausiai tikėtinas veiklos variantas. Apskaičiuojami pinigų srautai, investicijų atsipirkimo laikotarpis, rizikos veiksnių įtaka.

3.7. Rizikos įvertinimas

Atlikus esamos padėties analizę, ištyrus rinką bei įvertinus galimus šalies

ekonominius bei socialinius pokyčius, manytina, jog palankiam verslo plėto-jimui gali trukdyti šie veiksniai:

1. Eksploatacijos išlaidų didėjimas dėl infliacijos. 2. Susidomėjimo verslo inkubatoriumi mažėjimas:

2.1. dėl steigiamų naujų verslo inkubatorių įtakos; 2.2. dėl vyriausybės politikos pasikeitimo.

77

3. Vidinės verslo inkubatoriaus problemos: 3.1. dėl teisinių konfliktų, iškeldinant įmones nuomininkes iš verslo

inkubatoriaus; 3.2. dėl būtinybės keisti verslo inkubatoriaus valdymo personalą.

4. Problemos, kurios gali iškilti projekto vykdymo metu, pritrūkus finan-sinių išteklių.

5. Stichinės nelaimės.

Norint įveikti numatytus galimus sunkumus ir kliūtis, galimi tokie spren-dimo variantai:

1. Pastebėjus mažėjantį domėjimąsi verslo inkubatoriumi, nedelsiant imtis aktyvesnės reklaminės veiklos, ypač akcentuojant šio centro privalumus, palyginti su galimomis analogiškomis verslo rėmimo struktūromis: galimybę pasinaudoti profesionaliomis universitetų bei kitų įstaigų specialistų konsultacijomis, dalyvauti organizuojamuose renginiuose - seminaruose, konferencijose ir pan. Šią papildomą rek-lamą galima finansuoti iš lėšų, skirtų nenumatytoms išlaidoms.

2. Vidines verslo inkubatoriaus problemas dėl teisinių konfliktų, iškel-dinant įmones nuomininkes, reikėtų spręsti, samdant kvalifikuotus teisininkus bei kruopščiai parenkant potencialius kandidatus į verslo inkubatorių.

3. Atsiradus būtinybei pakeisti verslo inkubatoriaus valdymo personalą, tikslinga organizuoti viešus konkursus, informuoti apie tai masinėse informacijos priemonėse. Būsimuosius kandidatus atrinkti turėtų spe-ciali profesionali komisija. Būtina ieškoti galimybių inkubatoriaus valdymo personalui pasitobulinti užsienio verslo inkubatoriuose ar panašiose verslo rėmimo struktūrose.

4. Netikėtai pritrūkus finansinių išteklių projekto vykdymo metu, dėl finansavimo rekomenduojama kreiptis į įvairius Lietuvos ir užsienio fondus, galinčius paremti panašaus pobūdžio organizacijas.

5. Aktyviai agituoti verslo inkubatoriaus įmones nuomininkes apdrausti savo turtą.

78

4. VERSLO INKUBATORIŲ VAIDMUO TECHNOLOGIJŲ PERDAVIME

4.1. Technologiniai verslo inkubatoriai

Vienas svariausių elementų, veikiančių ekonomikos inovaciškumą, yra

modernių technologijų perdavimas. Tai susiję ir su daugeliu kitų dalykų – mokslinių (MTD) rezultatų komercializavimu arba pačių naujausių išradimų platinimu tarp kuo didesnio būrio suinteresuotų asmenų. Jau daugelį metų gerai ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse imamasi papildomų priemonių, siekiant rengti palankią aplinką žinių vystymui bei žinių rezultatų diegimui į ekonomiką. Viena sudėtingiausių problemų yra grįžtamasis ryšys ir moksli-ninkų bei praktikų apsikeitimas informacija. Ši problema ypač sudėtinga SVV įmonių atveju. [7,23,29,36].

Firmų sugebėjimas panaudoti inovacijas ir augti – tai plačiai pripažįstama pagrindinė jėga, veikianti pajamų bei gyvenimo lygio augimą. Mažos inova-cinės firmos, tarp jų ir naujos technologinės firmos, yra pagrindinė šio proceso dalis, nes jos pagreitina struktūrines permainas, sukuria naujų darbo vietų atleistiems iš senųjų pramonės įmonių žmonėms. Pastaruoju metu visame pasaulyje visuotinai skatinamas tokių inovacinių firmų kūrimasis. Verslo inkubatoriai tapo svarbia regionų ekonominio vystymo strategijos bei techno-logijų ir inovacijų skatinimo priemone.

Technologinių verslo inkubatorių steigimas gali būti pateisintas tuo, kad sunkus firmų darbas rinkos sąlygomis stabdo technologijų komercializaciją bei perdavimą. Didesnis rizikos laipsnis, susijęs su technologijų diegimu, padidina naujų technologiškai orientuotų firmų žlugimo tikimybę. Verslo inkubatoriai padeda mažinti šią riziką ir tuo didina firmos išlikimo galimybes. Europos Komisijos duomenimis technologinės kompanijos iš tiesų yra netgi mažesnės rizikos grupės įmonės, bet keblumų kelia investuotojų suvokimas apie įmonę bei pačių tokio tipo įmonių valdymo subtilybės. Technologiniai inkubatoriai valdžios institucijų remiami dėl to, kad padidintų tyrimų rezultatyvumą – skatintų jų komercializaciją bei sklaidą.

Kas gi yra tie technologiniai verslo inkubatoriai? Tai struktūros, kurių pagrindinė užduotis – skatinti technologijos įmonių vystymąsi. Jie dažniausiai yra įsikūrę universitetuose, prie jų arba prie mokslo ir technologijų parkų. Šio tipo inkubatoriai apibrėžiami kaip ryšys tarp universitetų, technologijų perdavimo agentūrų, tyrimų centrų, laboratorijų bei kvalifikuotų atskirų sričių mokslininkų. Inkubatoriai gali būti specializuoti ir remti specifines sritis – kompiuterines technologijas, biotechnologijas ir panašiai. Pagrindinis tikslas yra technologijų perdavimo skatinimas bei sklaida, vystant verslumą tarp mokslininkų bei tyrinėtojų. Kai kuriose šalyse technologiniai inkubatoriai remia ne tik naujas technologijų firmas, bet ir padeda jau egzistuojančioms.

79

4.2. Technologinių verslo inkubatorių atsiradimas Pradedant aštuntuoju 20 amžiaus dešimtmečiu, technologiniai inkubato-

riai tapo svaria technologijų bei inovacijų politikos dalimi Šiaurės Amerikoje, Europoje bei Japonijoje visų pirma dėl to, kad išaugo mažų ir vidutinių įmonių svarba. SVV įmonės vaidina ypač svarbų vaidmenį, kuriant naujas darbo vietas bei skatinant ekonomikos augimą. JAV 93 procentai aukštų technologijų įmo-nių turi mažiau negu 500 darbuotojų, 70 procentų šių įmonių įdarbina mažiau negu 20 žmonių. Visuotinai pripažinta, kad technologijos kompanijų kūrimąsi ir augimą gali labai trukdyti finansavimo, vadybos žinių ir rinkų trūkumas.

Technologinius inkubatorius sunku aiškiai suskirstyti į kokias nors kategorijas, o pati technologinės inkubacijos koncepcija įvairiose šalyse skiriasi. Inkubatoriai gali būti atskiri vienetai nuo universitetų, mokslinių parkų, tačiau gali būti ir inovacinių centrų dalis. Kai kuriais atvejais inkuba-toriai yra valdomi vienos institucijos, turi tam tikros autonomijos teisę, kitais atvejais inkubatoriai gali turėti keletą steigėjų arba akcininkų. JAV apie 30 procentų verslo inkubatorių yra technologiniai. Europoje technologinių inku-batorių augimas glaudžiai susijęs su mokslo ir technologijų parkų vystymusi, kai inkubatorius padeda firmoms komercializuoti technologijas. Vokietijoje 73 procentai visų technologinių ir verslo inkubatorių yra įsikūrę prie universitetų arba kitų tyrimų institucijų. Pereinamosios ekonomikos šalys, tokios kaip Rusija, Čekija, Lenkija, taip pat yra išvysčiusios verslo inkubatorių programas; daugelis remia naujas technologijų firmas.

Technologinių inkubatorių veiklos specifika reikalauja aktyvaus išorinių akcininkų, įskaitant verslininkus, universitetus, investuotojus, ekonomikos vystymo agentūras, įsitraukimo į šią veiklą. Patariamoji taryba numato inkuba-toriaus politiką, tikslus, parenka ir pasamdo inkubatoriaus vadovą bei numato firmų bendradarbiavimo struktūrą. Daugelis firmų yra mažos ir neturi jokios direktorių tarybos, todėl inkubatorių tarybos gali užpildyti šią spragą – stebėti bei padėti planuoti ir valdyti verslą. Patariamosios tarybos yra svarbus viene-tas, vystant bendradarbiavimo tinklus, kurie padeda kompanijoms gauti infor-maciją, technologijas bei finansavimą. Daugeliu atvejų tarybos veikloje dalyvauja ir tiesioginiai investuotojai, kurie padeda kompanijoms, pristi-gusioms kapitalo.

4.3. Inkubatoriai mokslo ir technologijų parkuose

Nors dauguma technologinių inkubatorių dar neveikia nė dešimties metų, technologijos firmų “inkubacijos” procesai yra kildinami iš tyrimų institucijų, pramonės ir kapitalo įstaigų sujungimo praktikos. 1951 m. išvysčius Stanfordo tyrimų parką ir 1959 m. Šiaurės Karolinos tyrimų parką JAV, visuomenės ir pramonės ryšiai, kuriant naujų firmų steigimo tyrimų bazę, tapo vienu

80

pagrindinių veiksnių, skatinančių ekonomikos augimą vietiniu ir valstybės lygiu. Šeštajame 20 amžiaus dešimtmetyje Prancūzijoje buvo įkurtas Sofia-Antipolis technologijų parkas bei panašios struktūros parkai Tulūzoje bei Grenoblyje. “Technopolio” koncepcija Prancūzijoje apima ne tik universitetų, tyrimų institucijų, industrijos bendradarbiavimo planus, bet išsiplečia ir iki regionų vystymo planų. Europos mokslo ir technologijų parkai, išskyrus keletą jų Prancūzijoje, yra mažesni negu JAV, kur inkubuojama keli šimtai firmų bei dirba tūkstančiai darbuotojų. Didžiojoje Britanijoje visuomeninė parama technologijų firmoms pradėta teikti 1970 m., įsteigus Kembridžo mokslinį parką, o tai darė įtaką daugelio kitų parkų atsiradimui aštuntajame 20 amžiaus dešimtmetyje [36].

Mokslo ir technologijų parkams perėjus nuo koncentracijos iš pramoniniu būdu gaminamos produkcijos tiražavimo prie naujų technologijų vystymo, verslo inkubatorių sukūrimas atstojo verslumo skatinimo etapą. Tradicinis universitetų vaidmuo yra pritraukti ir koncentruoti pagrindines mokslinių tyrimų institucijas; šiais laikais ši veikla išsiplėtė į paramą verslininkams ir mažoms technologijų firmoms. JAV vienas pagrindinių veiksnių, prisidėjusių prie technologinių inkubatorių sukūrimo, buvo tas, kad vyriausybė pakeitė intelektualiosios nuosavybės apsaugos įstatymus, o tai leido universitetams išlaikyti nuosavybės teises į inovacijas, atsiradusias iš valstybės finansuojamų programų. Šį procesą paspartino ir tai, jog universitetai turėjo komercializuoti tyrimų rezultatus, norėdami užsitikrinti papildomą vyriausybinį mokslinių tyri-mų finansavimą. Aštuntajame 20 amžiaus dešimtmetyje Didžiojoje Britanijoje, atsiradus finansiniams sunkumams universitetuose bei susidarius galimybei mokslininkams užsiimti verslu, buvo paskatintas universitetinių mokslinių parkų steigimas.

Atskirose šalyse technologiniams inkubatoriams gali būti keliami skirtingi tikslai. Belgijoje ir Ispanijoje technologijų parkų bei inkubatorių tikslas buvo remti multinacionalinių kompanijų filialus. Vokietijoje 99 procentai centrų remia inovatyvias, pradedančias firmas bei verslininkus. Prancūzijoje versli-ninkai remiami, vadovaujantis JAV praktikuojamu universiteto-inkubatoriaus modeliu. Japonijoje inkubatoriai bei mokslo ir technologijų parkai nesiekė tiesiogiai skatinti verslininkų, bet labiau stengėsi pritraukti esamas SVV firmas arba didelių technologinių kompanijų filialus. [5,9,10,29,36,43].

4.3.1. Infrastruktūra

Be administracinių patalpų ir administracijos teikiamų vadybinių paslaugų, technologiniams inkubatoriams reikia laboratorijų ir bandymų patalpų. Kai kurie inkubatoriai, turintys laboratorijų patalpas ir reikalingą įrangą, yra specializuoti, ir dažnai esama įranga gali neatitikti kitų inkubuojamų firmų poreikių. Daugelis technologinių inkubatorių išsprendžia

81

laboratorijų ir tyrimo patalpų trūkumo reikalus, bendradarbiaudami su universitetais, technologijų perdavimo agentūromis arba nuomodami reika-lingą įrangą. Pavyzdžiui, Kanadoje Lavalo mokslo ir technologijų parkas įkūrė inkubatorių, žinomą Kvebeko biotechnologijų inovacijų centro vardu. Inkubatoriaus firmos gali naudotis visomis parko paslaugomis – laborato-rijomis, gamybinėmis patalpomis bei parke įsikūrusių vaistų gamybos kompanijų tyrimų institucijomis.

4.3.2. Vadybinė parama

Technologinių firmų savininkai turi išmanyti verslo know-how, kad galėtų vystyti ir komercializuoti inovacijas. Verslo inkubatoriaus parama prasideda, įvertinus ir parinkus būsimąsias inkubuojamąsias firmas pagal pateiktą verslo planą. Daugelis inkubatorių, remdamiesi tinkamumo kriterijais, yra ištobulinę įvertinimo metodus, pagal kuriuos atrenka potencialias firmas, kartu padidindami “kokybiškų” firmų skaičių. Inkubatoriai taip pat gali teikti technologijų ekspertizės bei rinkos tyrimo paslaugas, kai, ekspertų padedamas, verslininkas įvertina technologijų naujumo, komercializavimo bei pardavimo galimybes.

4.3.3. Techninė pagalba

Pagrindinis technologinių inkubatorių tikslas – paspartinti technologijų know-how perdavimą ir sklaidą. Įvairių panašaus tipo inkubatorių patirtis rodo, kad tinkama technologijų perdavimo aplinka yra būtina, jog inkubatoriaus firmos galėtų įdiegti ir naudoti savo plėtrai naujas technologijas. Labai svarbus tarptautinis technologijų perdavimo programų ir firmų bendradarbiavimas, taip pat galimybė naudotis išorinėmis techninėmis priemonėmis, duomenų bazėmis bei bibliotekomis. Inkubatorių, susijusių su universitetais, veiklos sėkmę sąlygoja galimybė pasinaudoti konsultacinėmis mokslininkų bei studentų paslaugomis. Inkubatoriai gali kontrakto ar panašia forma pasamdyti išorinių ekspertų.

4.3.4. Finansavimas

Akcinio kapitalo formavimas itin svarbus pradedančioms technologinėms firmoms. Nors rizikos kapitalo (ang. venture capital) investuotojai yra poten-cialus resursas, tačiau firmos, dar neturinčios patirties arba neišsikovojusios padėties rinkoje, negali tikėtis daug paramos iš šios grupės. Rizikos kapitalo investuotojai dažniausiai padeda jau įsikūrusioms ir veikiančioms įmonėms. Technologiniai inkubatoriai stengiasi užpildyti šią spragą ir padėti firmoms parengti tinkamus verslo planus, prieš kreipiantis su pasiūlymu finansuoti pradines veiklos stadijas. Be to, inkubatoriai gali organizuoti rizikos kapitalo

82

forumus ir veikti kaip užtarėjai ir investuotojų garantas. Inkubatoriai gali patys kurti rizikos kapitalo investicinius fondus ir investuoti į firmas, padėdami suformuoti akcinį kapitalą, o tai vėliau, toms firmoms augant, teikia pelną pačiam inkubatoriui. Kai dalį investicinių lėšų įneša ne tik firma, bet ir inkubatorius, dažnai tai padeda firmoms vėliau rasti papildomo kapitalo iš kitų investuotojų.

4.3.5. Teisinė pagalba

Technologinių inkubatorių firmoms nuomininkėms dažnai reikalinga teisinė pagalba firmą įkuriant, rengiant licencijavimo sutartis bei užtikrinant intelektualiosios nuosavybės apsaugą. Nors inkubatoriui gali būti per brangu teikti tiesiogines teisines paslaugas, bet inkubatoriaus vadovai gali padėti palaikyti ryšius su teisine firma ar konsultantais. Pagalba galima ir iš vietinės bendruomenės, universitetų teisės katedrų arba teisinių firmų, teikiančių nemokamas arba nebrangias teisines paslaugas. Universiteto bazėje veikiantys inkubatoriai gali įtraukti į savo veiklą teisės specialybės praktikantus, kad šie padėtų firmoms ir kartu patys įgytų patirties. Šis inovacinis sprendimas panaudotas daugelyje verslo inkubatorių.

4.3.6. Ryšių užmezgimas

Ryšių mezgimas bei ryšių tinklo tarp įvairių organizacijų kūrimas ir stiprinimas yra svarbus sėkmingai veikiančio technologinio inkubatoriaus elementas. Inkubatoriai gali organizuoti “rizikos” forumus (muges), kur sukviečiami potencialūs investuotojai bei inkubuojamų firmų savininkai. Kanadoje Otavos-Carltono tyrimų institute kas mėnesį organizuojami susiti-kimai, į kuriuos sukviečiami patyrę verslo vadovai. Technologiniai inkuba-toriai vis dažniau užmezga ryšius su kitais to regiono arba net kitų šalių inkubatoriais. Tai padidina apsikeitimo informacija galimybes, padeda firmoms rasti naujų rinkų bei pagausina klientų. Inkubatoriams labai svarbu ir toliau palaikyti ryšius su firmomis, kurios subrendusios palieka inkubatorių ir veikia savarankiškai. Pavyzdžiui, JAV apie 80 procentų išėjusių firmų toliau tęsia savo veiklą tame pačiame regione.

Nors dauguma inkubatorių remiami ir finansuojami vietinių valdžios institucijų, vyriausybė taip pat gali būti aktyvi pagalbininkė: inkubatoriams padedama sujungti jų veiklą su kitų verslo paramos institucijų veikla.

Regionuose, kur nėra pakankamai aktyvių verslininkų ir firmų, inkuba-toriams gali būti sunku rasti pakankamai firmų nuomininkių bei išgyventi, nepaisant žemesnės negu rinkos patalpų nuomos kainos ir teikiamų paslaugų. Priklausomai nuo esamos technologinės infrastruktūros ir galimybės suteikti paramą inkubatoriams, “inkubatoriai be sienų” gali būti viena efektyvių išeičių, padedant augti naujoms technologinėms firmoms. Pavyzdžiui,

83

Australijoje “virtualūs inkubatoriai” sujungia nuošalių verslo regionų teritorijas per kompiuterinius ir telekomunikacinius tinklus. Rusijoje “virtualūs inkubatoriai” buvo įsteigti Maskvoje, Tomske bei Novgorode.

4.4. Regioninės inovacijų politikos vystymas

Išsivysčiusios ekonomikos šalių patirtis rodo, kad SVV įmonėse, ypač įsteigtose žmonių, susijusių su moksline aplinka, esama didžiulių galimybių. Didžioji dauguma naujų svarbių produktų sukuriama būtent SVV įmonių laboratorijose. Vis dėlto, norint padidinti susidomėjimą inovacijomis ir technologijų perdavimu, reikia išvystyti specialią infrastruktūrą, kur būtų pasidalijamos specifinės užduotys bei bendradarbiautų įvairios institucijos. Regioninė inovacijų sistema turėtų būti suvokiama kaip specializuotų tarpusavyje susijusių organizacijų, esančių tam tikroje teritorijoje, įsitraukimas į inovacijų diegimo procesą, technologinę pažangą bei skatinimą. Vienas būdingų tokio junginio bruožų turėtų būti privačių bei valstybinių struktūrų bendradarbiavimas. Minimus ryšius galima būtų formuoti, atsižvelgiant į esamas struktūras bei kuriant naujas [38].

Rytų bloko šalyse, keičiantis politinei sistemai, ryšiai tarp mokslo ir pramonės buvo sutraukyti arba stipriai pažeisti. Planinei ekonomikai būdingi vertikalūs ryšiai, kai viską organizuoja ir prižiūri centrinė valdžia. Perėjus prie rinkos ekonomikos, reikia sukūrti horizontalius ryšius tarp tyrimų institucijų bei gamintojų, siekiant užtikrinti reguliarų inovacijų diegimą, skleidimą bei komercializavimą.

Vakarų šalių patirtis rodo, kad technologijų perdavimas ir komercia-lizavimas yra neefektyvus, kol nesukurta vientisa regioninių (vietinių) struktūrų sistema, kuri būtų tiltas tarp mokslo ir pramonės, arba kol neska-tinamas inovatyvumas bei naujos inovacijų finansavimo formos.

Regioninė inovacijų sistema turėtų būti plėtojama trimis kryptimis. Tai • Institucinės infrastruktūros sukūrimas; • Inovacijų ir technologijų perdavimo finansavimo bei rizikos valdymo sistemos sukūrimas; • Verslumo skatinimas žmonėse dirbančiuose su aukštomis technolo gijomis. Privalu suvokti, kad, nepaisant to, kiek pinigų būtų išleista moksliniams

tyrimams finansuoti, atradimai neduos naudos visuomenei tol, kol bus sukurtas tų tyrimų komercializavimo skatinamasis mechanizmas. Kadangi niekas negalėtų tiksliai pasakyti, kuri įmonė dirbs sėkmingai, turime siekti tokios sistemos, kuri užtikrintų ir paskatintų inovacijų atsiradimą, diegimą, visuomenės problemas sprendžiančių įmonių kūrimą, tikint, jog, sprendžiant regiono SVV problemas, bus užtikrinta galimybė rizikuojant gauti pelną.

84

Atsižvelgiant į nuolatos besikeičiančią ekonominę situaciją ir į tai, kad nauji produktai sukuriami ne tik iš fundamentalių idėjų, bet ir vystant esamas technologijas, būtinybė remti tyrimus yra akivaizdi. Vien tyrimų rėmimo nepakanka – šis rėmimas turi būti dubliuojamas su technologijų perdavimo galimybe. Išradimas be inovacijos turi labai menką ekonominę vertę.

Mokslo ir technologijų parkų bei verslo inkubatorių uždavinys yra sukurti “inovatyvią aplinką”, taip pat sujungti moksliškumą bei techniškumą su regionų plėtra. Inkubavimo programų esmė – padėti sukurti sėkmingai veikian-čias, finansiškai stabilias ir savarankiškai egzistuojančias įmones, kurios galėtų palikti inkubatorius per dvejus penkerius metus. Ir investuotojai, ir inkubatorių vadybininkai nustato tam tikras potencialių firmų nuomininkių atrankos sąlygas. Vieni inkubatoriai pasirenka įvairių pramonės šakų įmones, o kiti susitelkia prie atskiros rūšies įmonių. Inkubatorių tikslas – sukurti įvairiapusę ekonomikos sistemą, padėti panaudoti mokslo žinias tam tikrose geografinėse zonose vystant inkubatorius, daug žinių reikalaujančias kompanijas bei mokslo ir technologijų parkus.

4.5. Technologijų perdavimo organizavimas Pasaulyje technologijų perdavimą koordinuoja įvairūs centrai. Vienas jų

yra JAV – Nacionalinis technologijų perdavimo centras (NTTC), įkurtas 1989 m., remiantis senatoriaus Roberto C. Byrdo idėja. Centras apėmė daugiau kaip 700 federalinių laboratorijų, kurios kūrė įvairias technologijas. 1990m. šiame centre buvo galima gauti informaciją apie 20 000 įvairių technologijų. Šiandien centras duoda 70 milijardų dolerių vertės užsakymų įvairiems moksli-niams tyrinėjimams ir laimėjimams, gaunamiems iš 100000 profesionalių mokslinių tyrinėtojų iš 700 federalinių mokslinių laboratorijų ir universitetų.

Kitas stambus privatus technologijų perdavimo centras PAX yra Lon-done, turintis 100 filialų ir 1000 profesionalių konsultantų visame pasaulyje. PAX turi surinkęs labai vertingų technologijų, kurios skatina tarptautinio verslo pagyvėjimą. PAX teikia technologijų prekybos, vadybos ir licenci-javimo paslaugas. Padalinys WITNESS dirba su patentų ir licencijų teisminėmis bylomis.

JAV Nacionalinė inžinerijos akademija plėtoja technologijų perdavimą tarp JAV ir Vokietijos, apibrėžiant technologijos perkėlimą kaip “technologijų tobulinimą ir giminingų technologijų organizacijų bendradarbiavimo stiprinimą, perkeliant technologiją iš vieno didesnės kompetencijos part-nerio kitam mažesnės kompetencijos partneriui”. Tai vyksta tarp JAV Abramso nacionalinės technologijų perkėlimo akademijos ir Vokietijos Pažinimo ir perspektyvų nacionalinės akademijos.

85

Technologijos perdavimas yra inovacijų, kylančių vienoje firmoje arba šalyje, perdavimas kitiems. Inovacijos gali apimti naujus gaminius, procesus arba darbo metodus, arba specializuoto patyrimo naudojimą. Visais atvejais žinios pereina iš novatoriaus vienam ar keliems gavėjams, kurie tuo būdu iš-vengia poreikio atlikti savarankiškus tyrimus arba patikrinti ir įvertinti tyrimų rezultatus. Technologija yra pagrindinis ekonominio ir socialinio tautų vysty-mosi veiksnys, taigi naujos technologijos importas aktyviai skatinamas daugelio šalių vyriausybių. Europos Komisija taip pat labai nori skatinti tech-nologijos perkėlimą tam, kad išvengtų technologijos “kartelizacijos” tam tikruose ES. Technologijos perdavimas dažnai sukelia naujas vadybines idėjas ir metodų pasikeitimą, nors kai kurios technologijos, norint padaryti jas suprantamas vietiniams darbininkams, gali būti supaprastinamos. [4,5,34,36,38].

Technologijos perduodamos papunkčiui (point-to-point), kai konkretus donoras perkelia technologiją atskiram gavėjui, pavyzdžiui, firma firmai arba vienas tyrimų institutas kitam. Difuzija (diffusion), atvirkščiai, remiasi situacija, kur yra daug gavėjų, galinčių lengvai prieiti prie technologijos. Papunkčiui atliekami technologijos perdavimo susitarimai reikalauja dvišalių partnerių derybų, ir apima kai kurias sutarties dalis perkeltų žinių konfiden-cialumui apsaugoti. Terminas “sunki technologija” kartais vartojamas norint apibūdinti patentus, techninę įrangą, projektus, technines specifikacijas ir kt. “Minkšta technologija”, atvirkščiai, yra techninių procesų vadyba, organizacija ir administravimas. Tačiau minkštoji technologija paprastai nesusijusi su autorine teise ir yra nepatentuojama. Svarbu suprasti, kad moderni pramoninė technologija yra daugiadimensė ir apima žymiai daugiau nei patentus, projek-tus ir mašinų bei kompiuterių naudojimą. Šiuolaikinių naujų technologijų kritiniai aspektai siejasi su vadyba ir paramos paslaugomis, vykstančiais tyrimais, gaminio tobulinimu, ir ekspertize, būtina produkcijos technikai ir metodams.

Supaprastintas technologijų perdavimo modelis pavaizduotas 4.1. pa-veiksle. Technologijų komercializavimas ir pardavimas yra žymiai sudė-tingesnis procesas, reikalaujantis aukštesnio intelektualinio pasiruošimo, negu kokios nors konkrečios prekės pardavimas. Mokslininkai, kuriantys techno-logijas, nebūtinai turi būti geri vadybininkai, todėl čia reikalinga tarpinė grandis tarp mokslo ir pramonės. Tarpininkai, padedantys komercializuoti naujas technologijas, dažnai vadinami dvigubais brokeriais, nes jie turi gerai išmanyti ir kuriamas technologijas, ir pramonės poreikį joms. Dažnai tarpininko vaidmenį atlieka verslo inkubatoriai, technologijų, inovacijų centrai arba privačios įmonės. Dvigubas brokeris, organizuojantis technologijų perdavimą, turi gerai išmanyti vykdomų tyrimų specifiką, kuriamas techno-logijas, situaciją rinkoje, firmų poreikius, kad laiku ir sėkmingai sugebėtų pagelbėti komercializuoti technologijas.

86

Technologijų perdavimo tarpininkai

Technologijų gavėjai

Technologijų kūrėjai

4.1 pav. Technologijų perdavimo procesas

Naudojantis fizikos dėsniais 4.2 paveiksle [34] atspindimas technologijų

perdavimas. Žinome, jog atomui, norint kietame kūne pereiti iš vieno lygmens į kitą, reikia įveikti tam tikrą energetinį barjerą E. Tokio perėjimo tikimybė priklauso nuo kūno temperatūros T ir yra proporcinga e-E/T. Taigi, bendras aukštos koncentracijos N1 ir žemos koncentracijos – N2 atomų srautas pagal 1-ąjį Fiko dėsnį yra tiesinėje priklausomybėje: J=D(N1 – N2) kur D=D0e-E/T. Atomų srautas bus tuo didesnis, kuo didesnis koncentracijos pokytis (N1 – N2), aukštesnė kūno temperatūra T ir kuo mažesnis energetinis barjeras E.

Technologijų perdavimo atveju įsivaizduokime, kad atomus atstoja inovacijos ir mokslo naujovės, kurioms, prieš patenkant į rinką, reikia įveikti tam tikrą barjerą E, kurį sudaro objektyvūs ir subjektyvūs aplinkos, kurioje vyksta technologijų perdavimas, veiksniai. Temperatūros veiksnį technologijų perdavimo procese atitinka investicijų gamyboje dydis. Šiuo atveju N1 yra visų žinių ir naujovių srautas, o N2 – įdiegtų naujovių kiekis. Koeficientas D0 – tai dydis, atvirkščiai proporcingas barjero įveikimo laikui.

Taigi, siekiant padidinti technologijų srautą, būtina ne tik didinti lėšų technologijų kūrimui kiekį, kas padidintų N1, o tuo pačiu ir srautą J. Svarbu didinti sklaidos koeficientą D, kuris šiuo atveju reiškia investicinį klimatą. Mažinant barjerą E, labai svarbų vaidmenį vaidina inkubatoriai bei įvairūs inovacijų ir technologijų centrai, atliekantys jau minėtą technologijų dvigubų brokerių vaidmenį, tačiau jie vieni nesugebėtų padidinti inovacijų srauto N1, jeigu lygiagrečiai nebūtų formuojama mokslo ir tyrimų finansavimo politika, kuriama institucinė infrastruktūra, gerinamas investicinis klimatas, taikomos mokesčių lengvatos ir panašiai.

87

4.2

pav.

Tec

hnol

ogijų

per

davi

mo

sche

ma

88

4.6. Europos Sąjungos politika technologijų perdavimo bei regionų plėtros atžvilgiu*

Vienas naujų elementų penktajame Europos Komisijos pranešime apie

socialinę ir ekonominę situaciją regionuose (“Konkurencingumas ir bendru-mas: kryptys regionuose”) yra išreikštas požiūris, kad labiausiai regionų nelygų išsivystymą lemia konkurencingumo ir darbo našumo skirtumai. Savo ruožtu regionų konkurencingumas ir produktyvumas laikomi tiesiogiai priklau-somais nuo regioninių firmų sugebėjimo inovuoti gamybos procese, įdiegti naujus produktus pradinėse jų ciklo stadijose, sumažinti logistines išlaidas inovuojant bei sugebėti prisitaikyti prie rinkos. Inovacijos ir intelektualioji nuosavybė laikomos stipriausiomis varomosiomis konkurencinių laimėjimų jėgomis. Esama aiškių statistinių ryšių tarp MTD, vadybinių sugebėjimų, intelektualinės nuosavybės, inovacijų, augančios rinkos dalies ir pridėtinės vertės bei naujų darbo vietų kūrimo [33].

Nors inovacijos tapo esminiu regionų klestėjimo ir turtėjimo rodikliu, daugelio tyrimų ataskaitų duomenys rodo, kad gegrafinis technologijų diegimo bei inovavimo pastangų pasiskirstymas Europos Sąjungoje yra ypač netolygus. Dauguma inovacijas (ypač tyrimų bei technologijų vystymąsi) palaikančių veiksnių yra netolygiai pasiskirstę tarp įvairių ES regionų. Esami regioniniai inovacinių veiksnių skirtumai rodo “technologinį atotrūkį”. “Technologinis atotrūkis” labai svarbus tiek kiekybiniu aspektu, tiek poveikiu jungimosi procesui, nes jis veikia netolygaus vystymosi sąlygas. Inovavimo galimybės mažiau išsivysčiusiuose regionuose dinamiškai kertasi su jungimosi procesu, o regionų skirtumai yra veikiami skirtumų naudojamose technologijose bei inovaciniuose procesuose. Šis sąryšis sąlygojo aiškų technologijų bei inovacijų sklaidos poreikį įvairioms MTD programoms EK regioninėje ir jungimosi politikoje.

Inovacijų ir technologijų sklaida mažiau išsivysčiusiuose regionuose buvo paremta įvairiomis MTD programų tinklo priemonėmis, nukreiptomis į tyrimų bei technologijų sklaidą (SPRINT, Value, Innovation Programme ir t.t.), bendruomenės paramos tinklais bei bendruomenės iniciatyvomis, sukurtomis skatinti technologijų perdavimą nuošalesniuose regionuose. Vis dėlto inovacijų ir technologijų skatinimo programų įgyvendinimas mažiau išsivysčiusiuose regionuose yra ganėtinai ribotas.

1994-1999 metų laikotarpiu EK nusprendė padidinti struktūrinių fondų apimtis ir suteikti techninę pagalbą, kuriant regionines tyrimų bei technologijų vystymosi strategijas. Buvo sukurta ar išplėsta daug inovatyvių regioninių

* Nikos Komninos, 1998, “The innovative region - the regional technology plan for

C. Macedonia”, Gutenberg.

89

veiksmų, tokių kaip Mokslinių parkų konsultavimo projektas, Regioninės inovacijų ir technologijų perdavimo infrastruktūros ir strategijos, Regioniniai technologijų planai ir Regioninės inovacijų strategijos.

Šių strategijų įgyvendinimas yra žingsnis pirmyn, palyginti su ankstes-nėmis strategijomis, kai buvo koncentruojamasi prie pigios darbo jėgos nau-dojimo mažiau išsivysčiusiuose regionuose. Bet šios strategijos patiria ne tik didelių taikomųjų tyrimų bei technologijų pasiūlos kliūčių, bet ir kliūčių paklausos tyrimų rezultatų bei galimybių inovacijomis didinti verslo konkurencingumą.

Regioniniai technologijų perdavimo planai yra šios sistemos dalis. Jie naudoja tyrimų bei technologijų politiką, kad paskatintų ekonominį vystymąsi, padėtų didinti produktyvumą bei konkurencingumą ir sumažintų netolygumus tarp Europos regionų. Tyrimų ir technologijų planais siekiama dvejopų tikslų. Visų pirma, norima paskatinti regionus vystyti regionines inovacijų strategijas bei pagerinti sugebėjimą formuoti tos srities politiką, atsižvelgiant į pramo-ninio sektoriaus poreikius bei mokslinės bendruomenės galimybes. Antra, siekiama sukurti struktūrą regionams ir Europos Bendrijai, kad būtų galima maksimaliai pasirengti sprendimams dėl būsimų jų investicijų į naujų tech-nologijų diegimo sektorių regioniniu lygiu. Šiuo atžvilgiu MTP kūrimas gali paspartinti finansavimo skyrimą tyrimų bei vystymo projektams per struk-tūrinius fondus ir geriau pritaikyti šiuos projektus regioniniams technologijų ir inovacijų poreikiams.

Kaip numatyta Regioniniame technologijų plano vadove, kiekvienas planas turėtų atspindėti specifines kryptis:

• požiūrį iš apačios į viršų, ypač pabrėžiant regioninį technologijų poreikį;

• regioninį požiūrį, koncentruojantis į vietinės struktūros, užtikrinančios universitetų, tyrimų centrų, pramonės bei Vyriausybės bendradar-biavimą, sukūrimą;

• strateginį požiūrį, jungiant regiono technologinio vystymosi analizę, ilgalaikių tikslų numatymą bei artimiausio laikotarpio veiksmų planą;

• integruotą požiūrį, jungiant viešojo ir privataus sektoriaus pastangas siekiant bendro tikslo – regiono produktyvumo ir konkurencingumo didinimo;

• tarptautinį požiūrį, vertinant pasaulinės rinkos pokyčius ir poreikius bei plėtojant tarptautinį technologinį ir ekonominį bendradarbiavimą.

Regioninėje startegijoje numatyta regiono infrastruktūra, technologijų ir inovacijų paslaugos gali padidinti regioninių firmų inovacines galimybes bei padidinti jų konkurencingumą regioniniu, nacionaliniu bei tarptautiniu mastu.

Vis dėlto regiono konkurencingumo valdymas yra sudėtingesnis dalykas negu gali pasirodyti iš šio bendrojo ekonominio termino. Regioninis konku-

90

rencingumas suprantamas kaip sugebėjimas pritraukti ir išlaikyti regione stiprias ir stabiliai veikiančias firmas, kurios galėtų užtikrinti aukštesnį gyvenimo lygį. Šis sugebėjimas priklauso nuo regiono turimų išteklių, infrastruktūros bei veiklos integravimo vietiniame lygmenyje.

Nuo 1994 metų EK įvairiuose politiniuose dokumentuose skatina Regio-ninių inovacinių struktūrų (RIS) vystymą. Visų pirma, RIS yra bandymas su-teikti politinio svorio vadinamajai Deloro “Konkurencingumo, augimo ir įdar-binimo” Baltajai knygai, kurioje, be kita ko, sakoma*:

“ “Grupių”, apimančių pramoninius, technologinius ir geografinius pranašumus, kūrimo skatinimas Bendrijoje gali būti viena iš sėkmingų naujų darbo vietų kūrimo sąlygų. Tai reikalauja visų su tuo susijusių asmenų įsitraukimo. Šiame lygmenyje, kaip ir ankstesniuose, turi būti pabrėžiamas horizontalus, tarpsektorinis bei daugiašakis bendradar-biavimas…” (Europos Komisija, 1992, p. 79). Antra, RIS paverčia EK 1993 metais pateiktus pasiūlymus dėl

“Bendradarbiavimas ir MTD politika – sinergija tarp tyrimų ir technologijų vystymo politikos bei ekonominio ir socialinio bendradarbiavimo politikos” praktiniu įgyvendinimu:

“Komisija yra pasirengusi suteikti techninę pagalbą regioninių tyrimų ir technologijų startegijų vystymui per struktūrinių fondų kūrimą…” (Europos Komisija, 1993, p.11). Trečia, RIS gali būti laikoma atsakymu į Komisijai pateiktą Euro-

parlamento Regionų politikos komiteto pasiūlymą dėl “SVV įmonių žinių apie MTD veiklą padidinimo (Europos Parlamentas, 1995)”.

1995 metais Žaliojoje inovacijų knygoje [16], kalbant apie “inovacijų skatinimą įmonėse (ypač SVV), taip pat regionų inovatyvumo stiprinimą”, aiškiai išreikšta parama Bendrijos lygiu:

“…išvystyti paramą regioninėms inovacijų strategijoms bei tarp-regioniniam technologijų perdavimui…”, pripažįstant, kad “vietinis ar regioninis lygmuo yra tinkamiausias kontaktams su įmonėmis ir joms būtinos išorinės paramos suteikimui…, tai taip pat yra tas lygmuo, kur egzistuoja natūralus solidarumas ir kur užmezgami konkretūs ryšiai…” (EK, 1995, p. 57).

1998 metų gegužę Generaliniai tyrimų bei Regionų politikos direktoratai kartu parengė ir išleido antrąjį bendrą pranešimą “Bendradarbiavimo ir konkurencingumo užtikrinimas per tyrimus, technologinį vystymąsi bei inovacijas”. Atsižvelgus į visą patirtį bei RIS projektus, šiame pranešime rekomenduojama, kad:

* “Regional Innovation Strategy Pilot Projects - Article 10 of the European Regional Development Fund”, Brochure for Publication, European Commission, DG Regional Policy & Cohesion.

91

• daromi išradimai turėtų būti nukreipti į integruotų tinklų, turinčių glaudžius ryšius su rinka, formavimą ir vystymą;

• šie tinklai visų pirma turėtų būti nukreipti į aplinką, kurioje veikia firmos (ypač SVV), MTD bei inovacijų palaikymo organizacijos;

• tinklai turėtų būti paremti efektyvia ir tikslia poreikių analize; • būtina svarbiausių politikos formuotojų partnerystė ir bendra-

darbiavimas.

1995 metais EK iniciatyva buvo įsteigti inovacijų perdavimo centrai. Šie centrai (nuo 2000 metų 68 tokių centrų tinklas veikia ES valstybėse, Vidurio ir Rytų Europos asocijuotose su ES šalyse, Norvegijoje, Izraelyje bei Šveicarijoje) funkcionuoja kaip bendras informacinis, konsultacinis ir tech-nologijų brokerių tinklas (4.3 pav.). IPC suteikia tarpininkavimo techninę pagalbą įmonėms bei mokslinėms laboratorijoms veikti Europos technologijų rinkoje, vaizdžiai kalbant, padeda užmegzti technologijų partnerystės ryšius, vykdyti technologijų eksportą ir importą.

4.3 pav. Europinis IPC tinklas

92

4.7. Inovacijų diegimo skatinimas SVV įmonėse

Sėkmingam ir nenutrūkstamam ekonomikos vystymuisi būtinos įvairių sričių inovacijos, didinančios įmonių pajamas, sudarančios galimybę reinvestuoti, bei užtikrinančios spartesnį ir efektyvesnį gamybos procesą. Priklausomai nuo naujovių tipo, kilmės ir galimo efekto galima išskirti šių rūšių inovacijas:

• mokslinės; • mokslinės techninės; • organizacinės vadybinės; • teisinės; • socialinės; • kompleksinės.

Mokslinės inovacijos – naujos mokslinės krypties formavimo procesas

arba vienų mokslinių laimėjimų panaudojimas kurioje nors kitoje srityje. Kaip mokslinių inovacijų pavyzdį galima pateikti tokias sritis kaip medicininė ir ekonominė kibernetika, radiofizika, kosminė biologija ir pan.

Mokslinės techninės inovacijos – kompleksinis mokslinių techninių naujovių įgyvendinimo procesas per inovacinį ciklą.

Organizacinės vadybinės – naujų valdymo metodų arba procedūrų įdiegimas organizacijoje, naujos darbo organizavimo formos (organizacinės struktūros arba sprendimo priėmimo sistemos daugelyje organizacijų gali iš esmės skirtis nuo ankstesnių).

Socialinės inovacijos – tai visuma priemonių, skirtų įvairių socialinių grupių tarpusavio santykiams pakeisti, darbo sąlygoms pagerinti, taip pat ekonominių, ekologinių, kultūrinių ir politinių aspektų pakeitimas. [31].

Dažniausiai išskiriamos penkios inovacinio proceso stadijos: 1. Idėja; 2. Moksliniai tiriamieji darbai (MTD); 3. Bandomoji gamyba; 4. Masinė gamyba; 5. Realizavimas. Industrinėje visuomenėje (tam tikroje socialinėje, ekonominėje bei

kultūrinėje aplinkoje) sukurtų technologijų perkėlimo į kitą aplinką procesas vadinamas technologijų perdavimu. Tai kur kas daugiau negu paprasčiausias įrengimų pergabenimas bei paleidimas. Iš tikrųjų raktas į sėkmingą tech-nologijų perdavimą yra technologijos adaptavimas naujoje aplinkoje. Kad šis patobulinimas geriau atitiktų ekonominę, socialinę, fizinę bei kultūrinę aplinką, dažnai būtini pasikeitimai ir pačioje visuomenėje, taip pat reikalingas ir vietinių ekspertų grupių, kurios galėtų inicijuoti techninius patobulinimus, sukūrimas.

93

Techninės inovacijos, reikalingos technologijoms įdiegti naujoje aplinkoje, – tai tik ledkalnio viršūnė. “Aplinkos” reikšmė suvokiama žymiai plačiau – tai ne tik geografinė aplinka ir klimatas.

Geografinė aplinka ir klimatas yra esminiai dalykai, perduodant bet kokias žemės ūkio technologijas, nes tai daro didžiulę įtaką derliui. Netgi čia aplinka apima tokius papildomus veiksnius kaip socialiniai poreikiai, ekonominio išsivystymo lygis, vietinė bei regioninė politika, verslo aplinka ir daugelis kitų veiksnių, dėl kurių įtakos technologija egzistuos.

Norint sėkmingai technologijas perduoti, ypač svarbu, kad būtų stengiamasi pritaikyti importuotą technologiją prie naujos vietinės aplinkos. Kuo panašesnė perduodanti ir priimanti aplinka, tuo labiau tikėtina, kad technologijų perdavimo procesas bus sėkmingas.

4.4 paveiksle pavaizduotas mokslo ir rinkos ryšys. Matome, kad skirtingoms tyrimų stadijoms būdingas skirtingas rinkos ir mokslo santykio artumas.

MOKSLAS

Fundamentiniai tyrimai

Taikomieji tyrimai

Rezultatų diegimas

RINKA

4.4 pav. Mokslo žinių perdavimas rinkai

94

Technologijų perdavimą įvardijus kaip technologijos adaptavimą naujoje aplinkoje, nederėtų pamiršti, kad yra trys skirtingos technologijų perdavimo rūšys:

1. Technologijos perdavimas iš vienos visuomenės į kitą; 2. Perdavimas toje pačioje visuomenėje (pvz.: iš karinės pramonės į

mediciną); 3. Perdavimas iš tyrimų laboratorijos per komercializavimą. Yra ir skirtingos technologijų perdavimo proceso stadijos. Šių stadijų

skaičius priklauso nuo to, kaip detaliai norime jas nagrinėti. [39].

4.8. Technologijų perdavimo dešimties stadijų modelis*

I. Svarbios technologijos. Daugelyje visuomenių išmokti naudotis

technologijomis nėra sudėtinga. Turint pakankamų ekonominių išteklių, nėra poreikio kurti technologijas arba užsiimti mechanizmų tobulinimu, nes tai gali padaryti užsienio šalys. Čia puikus pavyzdys – Saudo Arabija naftos bumo laikotarpiu. Šalyje esant pinigų pertekliui, nėra poreikio stengtis įgyvendinti technologijų perdavimą.

Šalys turi pasirinkti – ar pirkti naujus, ar dėvėtus pramoninius produktus bei įrangą. Netgi neturtingose šalyse dažnai pastebima, kad technologijų perdavimas šioje stadijoje yra susijęs su didele užsieniečių įtaka, kurių kvalifikacija reikalinga sudėtingų importuotų technologijų (pvz., šiuolaikiški koviniai lėktuvai, atominės elektrinės, naftos perdirbimo kompleksai ir pan.) priežiūrai. Mokymasis naudoti importuotas technologijas ir yra pradinis technologijų perdavimo etapas.

II. Priežiūra ir išlaikymas. Tai yra antrasis sunkumas, kurį technologijų

priėmėjas privalo sėkmingai įveikti. Technologijų išlaikymas dažnai yra labai sudėtingas perdavimo elementas – tai neretai sukelia konfliktų su priimančios šalies nusistovėjusiomis kultūrinėmis normomis. Daugelis perdavimo projektų šioje stadijoje žlunga dėl tokių šalutinių veiksnių kaip tvirtos valiutos neturėjimas atsarginėms dalims įsigyti arba tyčinis embargas. Trečiojo pasaulio šalyse yra gausybė rūdijančių ir nenaudojamų mechanizmų, nes įsigyti atsarginių dalių čia nebuvo numatyta nei pradi-niuose, nei tolimesniuose biudžetuose. Mokymasis, kaip išlaikyti technologijas ir sugebėti tai daryti tinkamai, yra didelis pasiekimas.

* Romualdas Sviedrys, A conceptual framework for understanding technology transfer

to the third world. - Lection materials. - 2001, Kaunas

95

III. Mechanizmų surinkimas vietoje, naudojant importuotas detales. Šis etapas dažnas automobilių, lėktuvų, elektronikos pramonės sektoriuose. Labai dažnai šios prekės surenkamos specialiose ekonominėse zonose ir eksportuojamos atgal į išsivysčiusias šalis. Kai surenkama vietinei rinkai, kai ką galima nežymiai pakeisti. Ofšoriniai mechanizmų surinkimai, naudojant pigią darbo jėgą, – tai ta eksporto rūšis, kuri atneša tvirtą valiutą, reikalingą tolimesniam technologijų perdavimui finansuoti, atsarginėms dalims įsigyti bei sumokėti užsienio ekspertams, kurių žiniomis naudojamasi.

IV. Atsarginių dalių gamyba. Atsarginių dalių gamyba labai skatina

papildomą technologijų perdavimą, kuris dažnai turi prasidėti, pasibaigus pirmajai stadijai, ir vėl pereiti pradines stadijas. Vietiniai verslininkai pradeda išnaudoti galimybes. Atsarginių dalių gamyba gali apimti vietinę reikalingų cheminių medžiagų gamybą, liejimo darbus ir pan. Technologijų įdiegimo lygis labai skirtingas, kai šalis gamina maždaug 10 proc. automobilių sudedamųjų dalių, ir kai šalis gali pagaminti jų nuo 50 iki 90 proc. Perėjimas nuo vietinės vos keleto detalių gamybos prie vietinės visų detalių gamybos užtrunka ilgokai. Šioje stadijoje labai svarbi permaina gali būti stipri ekonominė iniciatyva, leidžianti tęsti technologijų perdavimo procesą.

V. Licencija vietinei gamybai. Dažnai dukterinė multinacionalinės kompa-

nijos įmonė užsiima vietine gamyba arba suteikia licenciją vietinei kompanijai gaminti jos produktą. Jei licencija nesuteikiama, tai vietinės kompanijos gali pradėti kopijuoti ir gaminti vietinei bei eksporto rinkai. Užsieninio dizaino kopijavimas gali reikšti technologijų perdavimo pažangą. Tai ryškus signalas, kad jau yra prasidėjęs technologijos įdiegimo procesas, taip pat rodo išaugusį vietinių gamintojų pasitikėjimą, o tai sąlygoja vietinių produktų, pakeičiančių importuojamus, kūrimą. Šalims donorėms tai yra pirmieji atsirandančios konkurencijos ženklai. Licenci-juota ar nelicencijuota gamyba dažnai daro įtaką nežymiems užsienio dizai-no pakeitimams ir patobulinimams. Korėja, Brazilija, Taivanas, Ispanija ir dauguma kitų šalių turi didėjantį potencialą gaminti licencijuotą pro-dukciją. Izraelis, atsakydamas 1967 m. Prancūzijos embargui, nusprendė gaminti “Mirage” bombonešius be Prancūzijos leidimo.

VI. Užsieninių produktų patobulinimai. Jeigu patobulinimai labiau

universalūs negu reikalingi prisitaikymui prie vietinių sąlygų, atsiranda galimybė pereiti prie vietinio produkto ir eksportuoti. Tai aiškiai rodo tolimesnį penktoje stadijoje apibūdinto potencialo realizavimą. Penktoji ir šeštoji stadija sudaro esminį etapą, pereinant nuo pasyvaus priėmimo prie

96

aktyvaus technologijos įvaldymo. Dėl Prancūzijos embargo Izraelis perėjo prie amerikietiškų reaktyvinių variklių ir pagamino vietinę “Mirage” kopiją. Palaipsniui jie atliko šimtus pakeitimų ir taip sukurtas “KFIR” bombonešis, kuris buvo eksportuojamas į keletą šalių.

VII. Esminiai užsieninio produkto patobulinimai. Šioje stadijoje sugebė-

jimas perduoti technologijas iš vienos jų naudojimo srities į kitą tampa vis svarbesnis. Jaučiamas vis didesnis vietoje paruoštų inžinierių bei techno-logų poreikis. Šiame procese svarbų vaidmenį atlieka mokymosi įstaigos. Taip pat svarbu sugebėti tobulinti technologinį gamybos procesą po to, kai jau atliktos produkto inovacijos (tokie patobulinimai iliustruoti Izraelio patirties pavyzdžiu; antroji “KFIR” karta jau turėjo daugelį papildomų patobulinimų, atliktų, įdiegus 1973 m. karo pamokas).

VIII. Sugebėjimas kurti savo produktą. Šioje stadijoje vietiniai tyrimų ir

vystymo centrai gali kurti originalius tyrimų projektus. Vietinis produktas, sukurtas vietinių specialistų, tampa ilgo laikotarpio tikslu. Pirmieji produktų kūrėjai išsilavinimą dažnai įgyja užsienyje, bet vėliau grįžta dėstyti specializuotų studijų.

IX. Vietoje inicijuojamų inovacijų ir technologijų kūrimas. Atsiranda

aiškių technologinės autonomijos ženklų bei sukuriami grįžtamieji ryšiai tarp technologijų ir ekonomikos. Pradedama pardavinėti vietoje pagamintą technologiją užsienio rinkose, šalis ima gauti patentinius ir kitus mokesčius už savo sukurtas technologijas, tačiau pasigirsta nusiskundimų dėl nelegaliai kopijuojamo jos įmonių sukurto dizaino.

X. Sugebėjimas konkuruoti tarptautiniu mastu. Šioje stadijoje šalis tampa

pripažinta pažangių technologijų tiekėja (Vokietija ir JAV tokiomis tapo amžiaus pradžioje, Japonija pateko į šią stadiją prieš 10-20 metų, priklausomai nuo technologijos, o Izraelis tam tikrose srityse šiuo metu jau įgyja pripažinimą).

97

4.9. Pagrindinės technologijų perdavimo taisyklės*

Universitetas turėtų sukurti atinkamą infrastruktūrą – tai yra

struktūras, kurios leistų įveikti griežtus reikalavimus ir kliūtis, kad būtų lengviau vykdyti bendrus su pramonės įmonėmis projektus.

Tradiciniai universitetai buvo kuriami ne technologijų perdavimo tikslais. Dėl to universiteto struktūra turi būti pakeista ir atitinkamai pritaikyta prie tų sąlygų, kurios veiktų efektyvų bendradarbiavimą su pramonės įmonėmis. Daugeliu atvejų geriausias būdas užmegzti sėkmingą bendradarbiavimą su pramone yra sukūrimas papildomų stuktūrų, turinčių tam tikrą nepriklausomybės nuo universiteto laipsnį. Tokios struktūros dažniausiai gerai atitinka pramonės įmonių vadovų lūkesčius, t.y. įmonių atstovai tokiose struktūrose gali surasti lygiaverčių partnerių, kurie turėtų teisę derėtis dėl susitarimų bei būtų asmeniškai atsakingi už tinkamą šių susitarimų įvykdymą.

Platus technologijų perdavimo paslaugų rinkinys reikalingas, kad būtų

galima individualiai patenkinti specifinius skirtingų pramonės šakų įmonių poreikius.

Svarbus žingsnis užmezgant bendradarbiavimą su pramone yra į poreikius orientuoto technologijų perdavimo pasiūlos išvystymas. Gerai parengtas technologijų perdavimo portfelis turėtų užtikrinti vis intensyvesnę technologinio bendradabiavimo grandinę: vieno technologijų perdavimo projekto sėkmė turėtų būti pagrindas kitam, galbūt ambicingesniam projektui. Tokiu būdu strategiškai suformuota technologijų perdavimo pasiūla sudaro sąlygas ilgalaikiams tarpusavio ryšiams.

Aktyvi rinkodaros veikla, nukreipta į skirtingas tikslines pramonės

kompanijų grupes, būtina siekiant pritraukti kuo daugiau pramonės partnerių.

Neužtenka turėti tik orientuotą technologijų perdavimo pasiūlą. Technologijų perdavimo programa turi būti aktyviai propaguojama tarp potencialių partnerinių kompanijų. Yra daug šios paskirties mechanizmų,

* Inno, GmbH (D), “Good Practice In The University Technology To Industry”,

EIMS publication No 26, Vol. 2/3

98

padedančių efektyviai užmegzti pirmuosius kontaktus su pramoninėmis kompanijomis. Pavyzdžiui, galima dalyvauti įvairiuose renginiuose su pramoninėmis kompanijomis arba juos organizuoti.

Ilgalaikiai ryšiai su pramonės įmonėmis yra sėkmingiausias būdas daryti įtaką technologijų perdavimo projektams. Universitetų ir pramonės bendradarbiavimas, ypač pradinėse jo stadijose, paprastai silpninamas abiejų šalių “kultūrinių skirtumų”. Dažnai kompanijų vadovai menkai tepasitiki universiteto mokslininkų veiklos rezultatais tol, kol mokslininkai įrodo savo sugebėjimus. Tik po pirmųjų sėkmingų rezultatų gali būti pasiektas toks pasitikėjimo lygis, kuris užtikrintų intensyvų bendradarbiavimą. Tik ilgalaikiai ryšiai sąlygoja vienas kito potencialo suvokimą, o to reikia norint užtikrinti deramą pasiūlos ir paklausos atitikimą. Vienas kito stipriųjų savybių suvokimas pagrindžia sinerginį efektą. Todėl sėkmingiausi universitetinių technologijų perdavimo pramonei pavyzdžiai yra paremti tikslingu stiprių ir nenutrūkstamų ryšių užmezgimu.

Technologijos geriausiai perduodamos SVV įmonėms tuomet, kai

kartu kuriamas bendradarbiavimo tinklas ir remiamasi galimybe lengvai gauti įvairių finansinių programų paramą.

Perduodant technologijas, SVV įmonėms dažnai atsiranda smulkesnių projektų poreikis. Universitetas gali sėkmingai vykdyti tokius smulkius projektus, grupuodamas panašių interesų turinčias SVV įmones arba naudodamas specializuotas finansinės paramos programas. Panašių poreikių SVV įmonių grupavimas leidžia pasiekti pakankamą projekto apimtį, kuri reikalinga sprendžiant kompleksines problemas. Tai sąlygoja SVV įmonių pasikeitimą patirtimi ir gali tarp jų paskatinti techno-logijomis paremtus prekybinius ryšius. Tikslingas finansinės paramos programų naudojimas gali padėti SVV įmonėms sėkmingai išspresti savo problemas, tačiau labai svarbu suteikti įmonėms galimybę lengvai pasinaudoti šiomis viešosios paramos programomis.

Iš veiklos universitete atsiradusios įmonės (angl. spin-offs) gali būti

labai efektyviai paremtos specialiai sukurtomis veiklos programomis.

Iš veiklos universitete atsiradusios naujos technologinės firmos vystosi tinkamai, jei tai tikslingai skatinama ir jeigu yra galimybė pasinaudoti gerai sukurtomis paramos priemonėmis. Be įvairių būdų, suteikiančių universiteto mokslininkams daugiau informacijos apie galimybę įkurti

99

technologines kompanijas, dar yra tokie paramos būdai kaip specialiai parengtos entreprenerystės mokymo programos, taip pat patyrusių verslo vadybininkų pritraukimas kaip patarėjų. Pažymėtina, kad paprastai “spin-off” kompanijų įkūrimas yra gan nepriklausomas nuo kitos universitete vykdomos technologijų perdavimo veiklos. Vadinasi, jei universitetas net ir neteikia jokių kitų technologijų perdavimo paslaugų, yra įmanoma sėkmingai remti “spin-off” kompanijų kūrimą.

4.10. Dažniausi technologijų perdavimo sunkumai

Pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria firmos donorės – kaip perduoti technologiją kitai šaliai, t.y. ar per licencijavimą, tiesiogines užsienio investicijas, kontrakto sudarymą, ar patentavimą. Technologijos gavėjai turi atsižvelgti į tai, kaip geriausia integruoti naujas technologijas į esamas administravimo struktūras ir darbo metodus, reikalingus jų sėkmingam naudojimui standartus, mokymo teikiamų galimybių tinkamumą vietinėje aplinkoje ir vietinių garantų bei subsidijų naujų metodų įvedimui mastą.

Pagrindinės priežastys, dėl kurių firmos dalyvauja perduodant technologijas yra šios:

• kompanijos pelningumo padidinimas; • konkurencinio pranašumo užsienio rinkose įgijimas, aprūpinant

techniškai pranašesniais gaminiais; • grantų ir subsidijų gavimas iš užsienio vyriausybių; kai kurios

neišsivysčiusios šalys reikalauja, kad multinacionalinės kompanijos (MK) atsineštų naujausią technologiją kaip sąlygą, kuri leistų veikti vietinėje rinkoje;

• perkamosios galios sunkumų įveikimas savoje šalyje; • pranašesnių kapitalo rinkų, galimybės pasinaudoti kvalifikuota darbo

jėga ir kitų sąlygų ištyrimas užsienio šalyse; • kompetencijos ir potencialo padidinimas užsienio filialuose.

Sėkmingas technologijų perdavimas apima technologijų gavėjų

mokymosi proceso organizavimą. Tai sunkiau organizuoti transnacionalinių perkėlimų atvejais – dėl skirtumų kalboje, techninių standartų, gamybos metodų, perspektyvų kokybės vadybai ir nacionalinių tarnautojų nuostatų bei elgsenos. Kartais gali prireikti sukurti išsamią dokumentaciją, kontrolės vadovus ir mokymo programas gimtąja kalba. Gavėjo sugebėjimas gauti naudos iš technologijų perdavimo priklauso nuo jo specialistų iniciatyvumo, veikiančių sistemų lankstumo ir šalies technologinės infrastruktūros. [27,29,30].

100

Technologijų perdavimo vystymui Lietuvoje reikalinga simbiotinė sistema, kuri padėtų sukurti stiprų, galintį save išlaikyti mokslo sektorių. Ši simbiotinė sistema turėtų sukurti stiprų ryšį tarp fundamentinių ir taikomųjų mokslinių tyrimų programų. Beje, ir fundamentiniai moksliniai tyrimai, ir taikomųjų tyrimų programos turi būti kryptingi, kadangi tik taikomųjų tyrimų rezultatai, kurių ištakos – fundamentiniai moksliniai tyrimai – sukuria didžiausią vertę, didina kapitalą. Sukurtas kapitalas turėtų būti vėl grąžinamas į tyrimų sferą. Tokiu atveju būtų generuojama didžiausia visų mokslo ir tyrimų sričių pažanga. Lėšos, gautos iš atliekamų tyrimų, galėtų būti nukreiptos į aukštųjų technologinių idėjų brandinimo ir įgyvendinimo procesą, taip pat į šių idėjų diegimą masinės gamybos procese. Tokios veiklos rezultatas galėtų pasireikšti naujų darbo vietų kūrimu produktyviai dirbančiose įmonėse.

Dauguma Lietuvos įmonių jau suvokė, kad naujų technologijų įsigijimas ir diegimas gamyboje – tai jų konkurencingumo ir realių galimybių eksportuoti prielaida ir netgi būtina sąlyga.

Dėl globalizacijos procesų šiandieninėje ekonomikoje technologijų rinka taip pat tapo tarptautine. Lietuva šiuo atveju susiduria su keliomis problemomis vienu metu: būtina kurti bei apsaugoti vietinę technologijų rinką, tuo pat metu ją internacionalizuojant.

Vystant technologijų perdavimo veiklą, itin svarbų vaidmenį atlieka jai palanki nacionalinė politika. Tačiau tenka pripažinti, kad Lietuvoje nėra sukurtos ir suformuluotos vientisos ir nuoseklios politikos. Nėra suformuluota netgi atskirų sričių prioritetų, ir dar turi būti pašalinta daugelis kliūčių, kad technologijų rinka galėtų tinkamai funkcionuoti.

Firmoms, kurių strateginiuose tiksluose numatyta diegti naujas technologijas, kurios domisi inovacijomis, nacionalinė valdžia neteikia jokių išskirtinių lengvatų palyginti su tomis, kurios tokių ketinimų nedeklaruoja. Įsigyjant naujas technologijas, ir ypač nematerialųjį turtą, firmoms neteikiama mokesčių lengvatų.

Mokslo tyrimų institutuose turėtų vykti aktyvi veikla, užmezgant glaudesnius ryšius su pramone, ypač perduodant technologijas. Kita vertus, technologijų monitoringas bei tobulinimas taip pat neįmanomas be šio ryšio.

Parama inovacinei veiklai bei inovacijų diegimui turėtų būti numatyta ir nacionaliniu lygiu. Tai galėtų atsispindėti tam tikrais proporcingai paskirstytais asignavimais iš valstybės biudžeto ir teoriniams, ir taikomiesiems tyrimams. Technologijų perdavimas smulkaus ir vidutinio verslo sferoje taip pat turėtų būti skatinamas.

Nepaisant visos reikalo svarbos ir žodžiais deklaruojamų prioritetų, teikiamų inovacijoms ir naujoms technologijoms diegti pramonėje, dėl nepalankios ekonominės situacijos kasmet mokslinių taikomųjų tyrimų finansavimas vis mažėja, vangiai vyksta naujovių komercializacija, t.y. jų patentavimas ir licencijų pardavimas pramonei. Būtent tokioje situacijoje, kai

101

vietinio finansavimo nepakanka, norint pasiekti pakankamai aukštą technologinį lygį, ryškėja tarptautinio technologijų perdavimo svarba.

Iš visų pasaulinėje praktikoje išskiriamų technologijų perdavimo formų (prekyba licencijomis, prekyba aukštų technologijų pagrindu pagaminta pro-dukcija, pramoninių objektų statyba, įrengimų nuoma – lizingas, konsultacinių paslaugų teikimas, inžineringas, mokslinis – gamybinis kooperavimasis ir kt.) būtent tiesioginės užsienio investicijos ir bendros su užsieniu įmonės yra apčiuopiamiausi ir ryškiausi tarptautinio technologijų perdavimo pavyzdžiai. Todėl, analizuojant technologijų perdavimo problemas Lietuvoje, daugiausia galima būtų remtis multinacionalinių kompanijų patirtimi. Tačiau čia derėtų trumpai atsigręžti ir į patį technologijų perdavimo reiškinį.

Tarptautinis verslas yra pirminė technologijų perdavimo tarp tautų prielaida. Kaip žinia, technologijos yra ekonominio ir socialinio šalių vystymosi pagrindas, taigi naujų technologijų importas yra aktyviai skatinamas daugelio šalių vyriausybių. Lietuva – ne išimtis. Tačiau kokia forma perduoti technologijas, ar verta imtis tyrimų ir techninio vystymo užsienio vietovėse – į šiuos ir kitus panašius klausimus turi atsakyti multinacionalinių kompanijų vadovybės, ir jų sprendimai didžiąja dalimi priklausys nuo šalies, į kurią ketinama investuoti, ekonominių sąlygų, teisinės aplinkos (mokesčių ir patentų politikos ir pan.), specifinių išteklių prieinamumo. Pasaulio praktika parodė, kad tik gerai funkcionuojanti intelektualinės nuosavybės sistema lemia sėkmingą mokslinių tyrimų, technologijų vystymo veiklą bei skatina investicijas. Juolab kad pasaulinė prekyba licencijomis sudaro 15 proc. ir 2-3 kartus viršija prekybą prekėmis. [17,18,27,29,41].

4.11. Išvados 1. Inovacijos SVV įmonėse yra varomoji verslo vystymosi ir ekonomikos

augimo jėga. 2. Tarptautinis verslas yra pirminė technologijų perdavimo tarp šalių

priemonė. 3. Technologijų perdavimo metodų įvairovė palengvina perduodamų

technologijų adaptavimąsi konkrečiose vietose. 4. Technologiniai verslo inkubatoriai yra struktūros, skatinančios

technologinių įmonių vystymąsi bei teikiančios joms paramą. 5. Yra įvairių technologijų perdavimo formų bei būdų, tačiau visais jais

siekiama atnaujinti gamybą, sukurti naujų produktų bei paskatinti ekonomikos augimą.

102

PRIEDAI

1 Priedas

Viešoji įstaiga TVIRTINU: “ XXX verslo inkubatorius”

Tarybos pirmininkas …... m. ____________ mėn. ___ d.

PAREIGYBINĖ INSTRUKCIJA

DIREKTORIUS

1. BENDROJI DALIS 1.1. Viešosios įstaigos ………………. (toliau - įstaiga) ūkinės veiklos organizavimui ir vykdymui

vadovauja administracijos vadovas – direktorius. 1.2. Direktorius atskaitingas įstaigos steigėjų valdybai už strateginių ir marketingo planų

įgyvendinimą. 1.3. Direktorius, vadovaujantis įstatymais, įstaigos įstatais, galiojančiais norminiais aktais, turi teisę

vienasmeniškai priimti sprendimus, leisti įsakymus, nurodymus ir kitus tvarkomuosius dokumentus.

1.4. Draudžiama derinti administracijos vadovo pareigas su vyriausiojo finansininko pareigomis. 2. DARBO ORGANIZAVIMAS 2.1. Direktorių skiria ir jo pareiginį atlyginimą nustato steigėjų Taryba. Darbo sutartį su direktoriumi sudaro Tarybos pirmininkas arba visuotinio steigėjų susirinkimo įgaliotas asmuo. 2.2. Direktorius vadovauja administracijai, priima į darbą darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis. 2.3. Privalo užtikrinti, kad darbuotojai būtų informuojami apie įmonės siekius bei turėtų galimybę dalyvauti juos įgyvendinant . 2.4. Direktorius savo veikloje vadovaujasi ir realizuoja strateginius, organizacinius ir ūkinio valdymo uždavinius bei funkcijas, išdėstytas šiuose pagrindiniuose dokumentuose: Viešųjų įstaigų įstatyme; Įstaigos įstatuose;

2.5. Direktorius, dirbdamas pagal šį reglamentą ir priimdamas sprendimus, privalo laikytis verslą ir darbo santykius reglamentuojančių įstatymų, Vyriausybės bei kitų valdžios institucijų norminių dokumentų ir kolektyvinės darbo sutarties reikalavimų. 2.6. Direktorius, vadovaudamasis įstaigos įstatais bei šiuo reglamentu, sudarinėja visus jo kompetencijai priskirtus įstaigos raštus ir dokumentus. 2.7. Direktorius įgaliojamas įstaigos vardu: 2.7.1. civilinio proceso tvarka reikalauti atlyginti žalą, padarytą juridinių ir fizinių asmenų, o taip pat neteisėtais valstybinių organų ir organizacijų, pareigūnų, einančių tarnybines pareigas administracinio valdymo srityje, veiksmais; 2.7.2. administracinio valdymo veiksmais atstovauti įstaigos interesus visuose teisėsaugos ir administraciniuose organuose, o taip pat santykiuose su kitomis įmonėmis, įstaigomis, organizacijomis, fiziniais asmenimis;

2.7.3. atlikti šiuos procesinius veiksmus teismuose: ieškinio pareiškimą; visišką ar dalinį atsisakymą nuo ieškininių reikalavimų; ieškinio pripažinimą; ieškinio pagrindo arba dalyko pakeitimą; teismo sprendimo ir nutarties apskundimą; įgaliojimų perdavimą kitam asmeniui.

2.7.4. vykdyti naudojamų žemės sklypų, juose esančių pastatų, statinių bei įrengimų teisinę registraciją. 2.7.5.dalyvauti svarbiuose visuomeniniuose/specializuotuose renginiuose ir daryti pranešimus, atstovaujant įstaigą per įmonės atstovą spaudai, rengti ir spausdinti straipsnius. 2.8. Direktorius atstovauja įstaigą valstybės valdžios ir valdymo institucijose, teismuose, derybose su veiklos partneriais bei kitose institucijose be įgaliojimo. 2.9. Direktorius, vadovaujantis Kolektyvinių sutarčių įstatymu, kartu su dirbančiaisiais sudaro kolektyvinę sutartį jam suteiktų įgaliojimų ribose. 2.10. Direktorius įgaliojamas: 2.10.1. tvirtinti ir pratęsti įstaigos sudarytas sutartis, jų papildymus bei pakeitimus; 2.10.2. organizuoti įstaigos veiklą, vadovaujantis veikiančiomis taisyklėmis ir kitų norminių aktų reikalavimais; 2.10.2. tvirtinti įstaigos Vidaus tvarkos taisykles; 2.10.3. organizuoti ir vykdyti įstaigos ilgalaikio turto apskaitą ir jo teisinę registaciją Vyriausybės nustatyta tvarka; 2.10.4. pasirašyti banko ir finansinius dokumentus; 2.10.5. ginti įstaigos interesus, atsakant į oficialius paklausimus, bendradarbiauti su įstaigos auditoriumi, aptariant iškilusius neaiškumus ir rengiant tinkamus atsakymus; 2.10.6. bendradarbiauti su kitais įstaigos darbuotojais, ieškant technologinių sprendimų, atitinkančių naujas rinkos galimybes; 2.10.7. kontroliuoti savalaikį atsiskaitymą su biudžetu, vyriausybinėmis įstaigomis, valstybinio draudimo įstaigomis, kreditoriais, tiekimo bei rangovų organizacijomis; 2.10.8. tvirtinti darbuotojų pareiginius nuostatus, darbų saugos instrukcijas; 2.10.9. nustatyti darbuotojų atlyginimų dydžius bei premijavimo sąlygas; 2.10.10. užtikrinti darbuotojams saugias darbo sąlygas, skirti paskatinimus bei drausmines nuobaudas; 2.10.11. kontroliuoti vidaus tvarkos, priešgaisrinės saugos, saugos darbe reikalavimų vykdymą; 2.10.12. užtikrinti įstatymų įgyvendinimą ir Vyriausybės nutarimų vykdymą; 2.10.13. kontroliuoti įsakymų, lokalinių aktų vykdymą. 3. ATSTOVAVIMAS IR PAVADAVIMAS 3.1. Direktorius gali įpareigoti atstovauti įstaigai administracijos darbuotojus. Atstovo skyrimas gali būti žodinis ar patvirtintas dokumentu, priklausomai nuo atstovavimo reikalavimų ir atstovui suteikiamų teisių. 3.2. Direktorių jo atostogų, komandiruočių, stažuočių ar ligos metu pavaduoja ir šiuos nuostatus vykdo direktoriaus paskirtas įstaigos darbuotojas. 3.2. Direktorius atstovauja įstaigai ir valdybai aukščiausiojo lygmens marketingo ir žiniasklaidos renginiuose, 3.3. Atstovauja įstaigą valstybės valdžios ir valdymo institucijose, teismuose, derybose su veiklos partneriais.

4. ATSAKOMYBĖ 4.1. Šie nuostatai privalomi įstaigos direktoriui ir darbuotojui, laikinai vykdančiam jo pareigas. 4.2. Direktorius asmeniškai atsako už priimtus sprendimus ir jų pasekmes, už darbuotojams jo duotų įpareigojimų vykdymą. 4.3. Direktorius Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka privalo atlyginti nuostolius, padarytus įstaigai dėl jo kaltės. 4.4. Atsako už neteisėtą darbuotojų perkėlimą ir atleidimą iš darbo. 4.5. Atsako už pavėluotai sumokėtas išmokas, susijusias su darbo santykiais, išmokėjimo tvarką. 4.6. Atsako už įstaigos turto saugumą, vidaus tvarką, priešgaisrinę saugą, saugą darbe. 4.7. Atsako darbo drausmės pažeidimus.

Susipažinau ir sutinku: _________________________ (pareigos, vardas, pavardė)

____________________________________________

(parašas, data)

2 Priedas

Viešoji įstaiga TVIRTINU: “ XXX verslo inkubatorius”

Direktorius …... m. ____________ mėn. ___ d.

PAREIGYBINĖ INSTRUKCIJA

PROJEKTO VADYBININKAS

1. Bendroji dalis 1.1. Projekto vadybininkas (toliau – vadybininkas) savo darbe vadovaujasi Lietuvos

Respublikos įstatymais, norminiais aktais, galiojančiais darbo įstatymais, VšĮ “XXX verslo inkubatorius” (toliau - inkubatorius) direktoriaus įsakymais, šia instrukcija.

1.2. Vadybininkas skiriamas ir atleidžiamas įstatymų nustatyta tvarka inkubatoriaus direktoriaus įsakymu.

1.3. Vadybininkas yra tiesiogiai pavaldus inkubatoriaus direktoriui. 1.4. Vadybininkas privalo laikytis nustatytų inkubatoriaus vidaus tvarkos taisyklių. 2. Vadybininko pareigos 2.1. Palaikyti nuolatinius santykius su klientais- nuomininkais ir išoriniais klientais, rūpintis

naujų ryšių su potencialiais klientais užmezgimu. 2.2. Tobulinti teikiamas paslaugas ir didinti jų kiekį, spręsti visas su Inkubatoriumi susijusias

bei, pagal galimybes, kitas klientų problemas. 2.3. Savalaikiškai ir kokybiškai atlikti užduotis, susijusias su klientų aptarnavimu, dirbant

inkubatoriaus teikiamų techninių administracinių paslaugų, konsultacijų srityse. 2.4. Teikti klientams pasiūlymus, atsižvelgiant į jų poreikius ir esamą rinkos situaciją. 2.5. Konsultuoti ir padėti paruošti dokumentus, susijusius su klientų santykiais su

inkubatorium ir LR vyriausybinėmis institucijomis. 2.6. Užtikrinti savalaikį sutarties tarp kliento ir inkubatoriaus sąlygų vykdymą ir teikti visus

paruošiamuosius dokumentus ir reikalingus parėdymus, susijusius su kliento pageidaujama paslauga, kitiems inkubatoriaus darbuotojams tolimesniam vykdymui.

2.7. Sekti situaciją vietinėje ir užsienio rinkose. Kaupti ir analizuoti informaciją apie verslo inkubatorių, technologinių centrų bei panašių įstaigų veiklą.

2.8. Palaikyti glaudžius santykius su užsienio ir vietinėmis panašaus pobūdžio organizacijomis, finansinėmis bei kitomis institucijomis, siekiant gauti pakankamai informacijos apie esamą padėtį, tobulinti klientų aptarnavimą, siūlyti diegti naujus specifinius inkubatoriaus produktus ir paslaugas.

2.9. Pastebėjus nukrypimus, galinčius pakenkti kliento ir/ar inkubatoriaus interesams, nedelsiant pranešti apie juos atitinkamai klientui ar jo atstovui ir/arba savo darbo vadovui.

2.10. Vykdyti tiesioginio vadovo nurodymus. 3. Vadybininko teisės 3.1. Dalyvauti inkubatoriaus Tarybos susirinkimuose. 3.2. Dalyvauti inkubatoriaus darbuotojų susirinkimuose. 3.3. Dalyvauti inkubatoriaus organizuojamuose renginiuose.

3.4. Atstovauti inkubatorių dalykiniuose susitikimuose ir renginiuose. 3.5. Savalaikiai gauti inkubatoriaus Tarybos įsakymų, protokolų, kitų normatyvinių

dokumentų, susijusių su inkubatoriaus veikla, kopijas. Taip pat informaciją apie pasikeitimus kitose inkubatoriaus pagrindinės veiklos srityse, inkubatoriaus vidaus taisyklių papildymus ir pan.

3.6. Gauti iš kitų inkubatoriaus darbuotojų žodinę arba raštišką informaciją, metodinę medžiagą bei technines priemones, susijusias su tiesioginių darbo užduočių vykdymu.

3.7. Pasirinkti darbo metodiką užduočių, susijusių su klientų aptarnavimu, vykdymui, informacijos kaupimui, kontaktų su klientais užmezgimui.

3.8. Gauti pilną inkubatoriaus disponuojamą informaciją apie firmų-klienčių veiklą. 3.9. Pasirašyti informacinio pobūdžio raštuose, potvarkiuose ir paruošiamojo pobūdžio

dokumentuose. 3.10. Naudotis inkubatoriaus turima metodine medžiaga, laikantis nustatytos tvarkos. 3.11. Dalyvauti renginiuose, susijusiuose su darbinės informacijos rinkimu. 3.12. Dalyvauti konferencijose ir seminaruose, siekiant kelti savo kvalifikaciją. 4. Atsakomybė Vadybininkas atsakingas už: 4.1. Turimos informacijos apie klientus iratliekamas inkubatoriaus operacijas,

konfidencialumą. 4.2. Duomenų, pateikiamų vadovui, teisingumą, tikslumą ir savalaikiškumą. 4.3. Savalaikį ir kokybišką savo pareigų vykdymą. 4.4. Inkubatoriaus vidaus darbo taisyklių, darbo ir priešgaisrinės saugos taisyklių laikymąsi.

Susipažinau ir sutinku: _________________________ (pareigos, vardas, pavardė)

____________________________________________

(parašas, data)

3 Priedas

Viešoji įstaiga TVIRTINU: “XXX verslo inkubatorius”

Direktorius

…... m. ____________ mėn. ___ d.

PAREIGYBINĖ INSTRUKCIJA

FINANSININKAS

1. Bendroji dalis 1.1. Finansininkas vadovaujasi Lietuvos Respublikos įstatymais, LR Vyriausybės nutarimais, įstaigos įstatais, Tarybos nutarimais ir direktoriaus įsakymais; 1.2. Finansininkas skiriamas ir atleidžiamas Tarybos sprendimu; 1.3. Finansininkas yra tiesiogiai pavaldus įstaigos direktoriui; 1.4. Finansininkas privalo laikytis nustatytų įstaigos vidaus tvarkos taisyklių 2. Finansininko pareigos 2.1. Organizuoti finansinę ir buhalterinę apskaitą ir kontroliuoti, kad ataskaitiniai duomenys būtų teisingi ir savalaikiai pateikti finansų bei statistikos organams; 2.2. Užtikrinti finansinių- ūkinių operacijų teisėtumą, tinkamą dokumentų įforminimą; 2.3. Vadovaujantis apskaitos taisyklių ir instrukcijų nurodymais organizuoti finansinę ir buhalterinę apskaitą, kad būtų:

2.3.1. apskaitomos visos piniginės lėšos, materialinės vertybės bei pagrindinės priemonės; laiku bei teisingai fiksuojamos buhalterinės apskaitos dokumentuose operacijos, susijusios su lėšų cirkuliacija;

2.3.2. tiksliai apskaitomos paslaugų ir tarpininkavimų pajamos ir išlaidos, pelnas (nuostoliai) ir išmokėjimai;

2.3.3.užtikrinti, kad laiku būtų atsiskaitoma su valstybės, biudžeto ir kitomis valstybinėmis institucijomis;

2.3.4. užtikrinti, kad laiku ir teisingai būtų apskaičiuojamas ir išmokamas darbo užmokestis. 3. Finansininko teisės 3.1. Tikrinti ir kontroliuoti, kad laiku ir teisingai būtu vedama materialinių vertybių apskaita, laiku ir teisingai apiforminami nurašymo aktai. 3.2. Prireikus informuoti įstaigos direktorių, kad būtų imtasi priemonių lėšų naudojimo efektyvumui didinti, jų saugojimui užtikrinti, finansinei kontrolei stiprinti; 3.3. Kontroliuoti sutarčių vykdymą ir lėšų panaudojimą; 3.4. Dalyvauti įstaigos narių bei Tarybos susirinkimuose; 4. Atsakomybė

Finansininkas atsako: 4.1. Už teisingą ir laiku pateikiamą buhalterinę apskaitą; 4.2. Už Lietuvos Respublikos įstatymų bei kitų teisinių aktų, reglamentuojančių ūkinę finansinę veiklą laikymosi; 4.3. Už vidaus tvarkos taisyklių ir šioje instrukcijoje numatytų funkcijų laikymąsi; 4.4. Už savalaikį banko ir kasos operacijos vykdymą; atsiskaitymų su valstybės biudžetu ir valstybinio socialinio draudimo įstaigomis; 4.5 Už pareigų nevykdymą ar nesąžiningą vykdymą finansininkas atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. 4.6. Drausminę nuobaudą finansininkui skiria įstaigos direktorius.

Susipažinau ir sutinku: _________________________

(pareigos, vardas, pavardė)

____________________________________________ (parašas, data)

4 Priedas

Viešoji įstaiga TVIRTINU: “ XXX verslo inkubatorius”

Direktorius …... m. ____________ mėn. ___ d.

PAREIGYBINĖ INSTRUKCIJA

ADMINISTRATORIUS

2. Bendroji dalis 1.1. Administratorius savo darbe vadovaujasi Lietuvos Respublikos įstatymais, norminiais

aktais, galiojančiais darbo įstatymais, VĮ “XXX verslo inkubatorius” (toliau - inkubatorius) direktoriaus įsakymais, šia instrukcija.

1.2. Administratorius skiriamas ir atleidžiamas įstatymų nustatyta tvarka inkubatoriaus direktoriaus įsakymu.

1.3. Administratorius yra tiesiogiai pavaldus inkubatoriaus direktoriui. 1.4. Administratorius privalo laikytis nustatytų inkubatoriaus vidaus tvarkos taisyklių. 3. Administratoriaus pareigos 2.1. Palaikyti nuolatinius santykius su klientais- nuomininkais, analizuoti jų poreikius bei teikti

pasiūlymus, atsižvelgiant į esamas galimybes. 2.2. Tobulinti teikiamas paslaugas ir plėsti teikiamų paslaugų skaičių, spręsti klientų problemas,

susijusias su inkubatoriumi. 2.3. Laiku ir kokybiškai atlikti užduotis, susijusias su klientų- nuomininkų aptarnavimu, teikiant

inkubatoriaus technines/ administracines paslaugas. 2.4. Organizuoti inkubatoriaus pagalbinio personalo darbą, kontroliuoti personalo darbo kokybę

ir savalaikiškumą. 2.5. Organizuoti inkubatoriaus aprūpinimą reikalingu inventoriumi, baldais, orgtechnika,

kontroliuoti jų techninę būklę. 2.6. Dalyvauti inkubatoriaus materialinių vertybių inventorizacijose. 2.7. Laiku paruošti ir teikti buhalterijai reikalingus finansinius dokumentus. 2.8. Teikti visus paruošiamuosius dokumentus ir reikalingus nurodymus, susijusius su klientų

poreikiais ir pageidaujamomis paslaugomis, kitiems inkubatoriaus darbuotojams, tolimesniam vykdymui.

2.9. Pastebėjus nukrypimus, galinčius pakenkti kliento ir/ar inkubatoriaus interesams, nedelsiant pranešti apie juos atitinkamai klientui ar jo atstovui ir/arba savo darbo vadovui.

2.10. Vykdyti tiesioginio vadovo nurodymus. 3. Administratoriaus teisės Administratorius turi teisę: 3.1. Dalyvauti inkubatoriaus Tarybos susirinkimuose. 3.2. Dalyvauti inkubatoriaus darbuotojų susirinkimuose. 3.3. Dalyvauti inkubatoriaus organizuojamuose renginiuose. 3.4. Savalaikiai gauti inkubatoriaus Tarybos nutarimų, įsakymų, protokolų, kitų normatyvinių

dokumentų, susijusių su inkubatoriaus veikla, kopijas.

3.5. Gauti iš kitų inkubatoriaus darbuotojų žodinę arba raštišką informaciją, metodinę medžiagą bei technines priemones, susijusias su tiesioginių darbo užduočių vykdymu.

3.6. Perspėti inkubatoriaus darbuotojus ir klientus- nuomininkus, netinkamai naudojančius pagrindines priemones ir inventorių, nesilaikančius vidaus tvarkos taisyklių, saugos darbe, sanitarijos taisyklių reikalavimø, apie tai pranešti vadovui.

3.7. Pasirinkti darbo metodiką klientų aptarnavimo vykdymui, informacijos kaupimui. 3.8. Pasirašyti informacinio pobūdžio raštuose, potvarkiuose ir paruošiamojo pobūdžio

dokumentuose. 3.9. Naudotis inkubatoriaus turima metodine medžiaga, laikantis nustatytos tvarkos. 3.10. Dalyvauti konferencijose, seminaruose ir kituose renginiuose, siekiant gerinti savo

kvalifikaciją. 5. Atsakomybė Administratorius atsakingas už: 4.1. Turimos informacijos apie klientus ir inkubatoriaus dokumentų konfidencialumą. 4.2. Duomenų, pateikiamų vadovui, teisingumą ir tikslumą. 4.3. Savalaikį ir kokybišką savo tarnybinių pareigų vykdymą. 4.4. Inkubatoriaus vidaus tvarkos taisyklių, saugos darbe, priešgaisrinės saugos ir sanitarijos

taisyklių laikymąsi.

Susipažinau ir sutinku: _________________________

(pareigos, vardas, pavardė)

____________________________________________ (parašas, data)

5 Priedas

Viešoji įstaiga TVIRTINU: “XXX verslo inkubatorius”

Direktorius

…... m. ____________ mėn. ___ d.

PAREIGYBINĖ INSTRUKCIJA

REFERENTĖ

1. Bendroji dalis 1.1. Vadovaujasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, įstatymais, norminiais aktais, galiojančiais darbo įstatymais, verslo inkubatoriaus direktoriaus nurodymais ir įsakymais ir šia instrukcija. 1.2. Referentė yra tiesiogiai pavaldi VĮ “XXX verslo inkubatorius” direktoriui. 1.3. Skiriama ir atleidžiama įstatymo nustatyta tvarka direktoriaus įsakymu. 1.4. Referentė privalo laikytis nustatytų inkubatoriaus vidaus tvarkos taisyklių 2. Referentės pareigos 2.1. Informuoja verslo inkubatoriaus darbuotojus apie ruošiamus posėdžius, susirinkimus, supažindina su darbo planais. 2.2. Ruošia įsakymų, nutarimų ir kitų dokumentų projektus, derina juos su vadybininkais, pateikia juos tvirtinimui. 2.3. Gauna iš vadybininkų ir verslo inkubatoriaus firmų klienčių reikiamus duomenis ir dokumentaciją, pateikia juos inkubatoriaus vadovui. 2.4. Turi palaikyti nuolatinius santykius su inkubatoriaus firmomis klientėmis. 2.5. Perduoda telefonogramas, gauna ir perduoda žinias faksu. 2.6. Informuoja lankytojus apie verslo inkubatoriaus teikiamas paslaugas tiesiogiai ir telefonu. 2.7. Priima darbuotojų ir firmų klienčių asmeninius prašymus ir pareiškimus. 2.8. Spausdina įvairius raštus, įsakymus ir kitą reikiamą medžiagą. 2.9. Nustatyta tvarka registruoja, komplektuoja gaunamą ir siunčiamą informaciją, raštus ir kitą dokumentaciją, perduoda ją vykdytojams, kontroliuoja nurodytus atlikimo terminus. 2.10. Prenumeruoja spaudą ir registruoja darbui reikalingus straipsnius. 2.11.Užtikrina dokumentacijos apsaugą. 2.12. Organizuoja verslo inkubatoriaus darbuotojų aprūpinimą organizacinės technikos, kanceliarijos priemonėmis. 3. Referentės teisės Referentė turi teisę: 3.1. Dalyvauti visuotiniuose “XXX verslo inkubatoriaus” susirinkimuose, organizuojamuose renginiuose. 3.2. Savalaikiai gauti informaciją apie verslo inkubatoriaus vidaus taisyklių pasikeitimus ir papildymus.

3.3. Gauti iš kitų inkubatoriaus darbuotojų metodinę medžiagą bei technines priemones, susijusias su tiesioginių darbo užduočių vykdymu. 3.4. Pasirinkti darbo metodiką informacijos kaupimui, kontakto su klientais užmezgimui, klientų aptarnavimo vykdymui. 3.5. Nepriimti iš vadybininkų ir atskirų vykdytojų nekokybiškai ir netvarkingai paruoštą dokumentaciją perdavimui verslo inkubatoriaus vadovui ar kitai organizacijai. 3.6. Reikalauti iš pavaldžių asmenų, kad medžiaga spauzdinimui būtų pateikiama laiku, įskaitomai ir tvarkingai. 3.7. Informuoti vadovą apie padėtį verslo inkubatoriuje, laukiančius lankytojus. 3.8. Dalyvauti renginiuose, susijusiuose su darbinės informacijos rinkimu. 4. Atsakomybė Referentė atsako: 4.1. Už savalaikį ir teisingą savo pareigų vykdymą. 4.2. Už reikiamos dokumentacijos paruošimą laiku, jos nukreipimą atsakingiems vykdytojams ir reikalavimų įvykdymą. 4.3. Už gaunamos dokumentacijos perdavimą laiku, jos registravimą ir komplektavimą. 4.4. Už pateiktą ataskaitų ir dokumentų savalaikiškumą ir teisingumą. 4.5. Už tvarkingą techninių priemonių laikymą, mandagų lankytojų priėmimą.

Susipažinau ir sutinku: _________________________

(pareigos, vardas, pavardė)

____________________________________________ (parašas, data)

6 Priedas

Rekomenduojama verslo inkubatoriaus patalpų nuomos ir paslaugų teikimo sutartis ……………. verslo inkubatorius

……… ………. m. …..……….mėn. ….d. (Vieta)

Patalpų nuomos ir paslaugų teikimo sutartis Nr. ………………………………………………………… (toliau tekste – Inkubatorius), (inkubatoriaus teisinis pavadinimas) atstovaujama (-as) …………………………………, veikiančio (-os) Inkubatoriaus įstatų ribose, ir ………………………………………………………………………………………………,

(įmonė, bendrovė) (toliau vadinama Klientu), atstovaujama…………………………………………………..., (vardas, pavardė ,pareigos) veikiančio (-os) pagal tarnybinę padėtį, sudaro šią Sutartį: 1. Bendros sąlygos: 1.1. Inkubatorius, vadovaudamasis Inkubatoriaus ………m. ………………….…. mėn. ……… d. Tarybos

posėdžio Nr. ……. nutarimu, teikia Klientui inkubavimo paslaugas. 1.2. Inkubatorius, pasirašius šią sutartį, suteikia Klientui atlygintinai laikinai naudotis sutarto ploto

patalpomis ir teikia jam pagal pageidavimus reikiamas verslo vystymui paslaugas. Klientui suteiktos patalpos negali būti pernuomojamos ir suteikiamos neatlygintinai. Nuomos terminas sutartinis, bet ne trumpesnis nei 3 mėnesiai.

2. Klientui (Nuomininkui) suteikiama teisė: 2.1.Laikinai atlygintinai naudotis …….m2 ploto patalpomis Nr……. Patalpos suteikiamos:

- biurui, - laboratorijoms (išskyrus laboratorijas, kurioms dėl jų atliekų reikalingos perdirbimo sistemos), - paslaugų dirbtuvėms, smulkiai gamybai (neleidžiama gamyba sunkiomis ir triukšmingomis

ir/arba kitaip teršiančiomis aplinką mašinomis, gamyba, kuriai reikia pervežimų ir tiekimų technikos bei gamybinių įrengimų nuolatinės instaliacijos),

- patalpos konstravimui ir smulkiai eksperimentinei gamybai, išskyrus kenksmingą, teršiančią aplinką, nepritaikytą turimiems elektros galingumams, pavojingą darbuotojams ir patalpoms (bei jose esančiam Inkubatoriaus inventoriui), reikalaujančią pervežimų ir tiekimų technikos bei gamybinių įrengimų nuolatinės instaliacijos gamybą, arba specialių apsaugos ir ventiliacijos priemonių reikalaujančią veiklą. (reikalingą palikti)

2.2. Naudotis inkubatoriaus teikiamomis verslo konsultacinėmis paslaugomis ir paslaugomis, teikiamomis išorinių konsultantų pagal atskiras sutartis ir įkainius.

2.3. Naudotis bendros paskirties, techninėmis patalpomis; patalpomis, skirtomis konferencijoms bei susirinkimams; orgtechnika (fakso, kopijavimo aparatu, spausdintuvu) ir sekretoriato paslaugomis pagal patvirtintus įkainius už atitinkamą paslaugą. 3. Nuoma: 3.1. Nuomos mokestis priklauso nuo nuomojamų patalpų ploto. 3.2. Į mokesčio kainą įskaičiuotos Inkubatoriaus bendro naudojimo patalpų (koridoriaus, sanmazgų, virtuvėlės, laiptinių) ir aplinkos palaikymo, apšvietimo, šiukšlių išvežimo, patalpų apsaugos signalizacijos, pašto paslaugos, karšto ir šalto vandens tiekimo, patalpų priežiūros paslaugos, einamojo remonto bei turto nusidėvėjimo sąnaudos. 3.3. Už komunalines paslaugas (sunaudotą elektros energiją, vandenį, šildymą, telekomunikacijos ryšius) Klientas moka pagal atitinkamų aptarnaujančių įmonių įkainius. Kliento išlaidos šioms paslaugoms apmokėti taip pat gali būti subsidijuojamos iš SVV rėmimo fondo lėšų. 3.4. Remiantis šia Sutartimi, Klientui suteikiama patalpa Nr.……. pagal …..m. ……. mėn. ……d. priėmimo – perdavimo aktą Nr. ……..

3.4.1. nuomos mokestis nuo …….. m. ……………….. mėn. ………d. nustatomas…………………………litų už kv.metrą nuomojamo ploto. 3.4.2. Šios sutarties galiojimo laikotarpiu ……….. proc. nuomos kainos bus kompensuojama iš SVV rėmimo fondo. Todėl Klientas įsipareigoja sumokėti skirtumą, t.y. ……………… Lt/m2 per mėnesį (be PVM). 3.4.3. Už visą nuomojamą plotą ……. m2 Klientas įsipareigoja mokėti .........……........ Lt

mėnesinį mokestį (be PVM). 3.5. Orientacinė patalpų nuomos kaina kitiems metams - ……............. Lt/m2 (be PVM). 3.6. Nuomos sutarties terminas: nuo …….... m. ................. mėn. ..... d.

iki ....…... m. ................ mėn. ..…d.

4. Šalių įsipareigojimai: 4.1. Klientas įsipareigoja: 4.1.1. saugoti suteiktas patalpas ir naudoti jas tik pagal tiesioginę paskirtį, nurodytą šios Sutarties 1 punkte, griežtai laikytis Inkubatoriaus vidaus tvarkos taisyklių, 4.1.2. griežtai laikytis šios paskirties patalpoms keliamų priešgaisrinės apsaugos ir sanitarinių normų reikalavimų. Nuomininkas (Klientas) pats organizuoja ir atsako už priešgaisrinių, darbo saugos, elektros saugos, sanitarijos ir aplinkos apsaugos reikalavimų vykdymą. Nuomininkas yra pilnai atsakingas už šio įsipareigojimo nevykdymą. 4.1.3. be Inkubatoriaus leidimo neperplanuoti suteiktos patalpos, nekeisti įrangos ir elektroinstaliacijos, 4.1.4. be Inkubatoriaus leidimo neleisti naudotis išnuomotomis patalpomis kitoms firmoms arba asmenims, oficialiai neįdarbintiems Kliento firmoje, 4.1.5. nedubliuoti Inkubatoriaus ofiso teikiamų paslaugų (kompiuterinių, faksavimo, skanavimo, dauginimo, kopijavimo, įrišimo ir pan.) kitoms inkubuotoms firmoms, 4.1.6. pasibaigus Sutarties terminui arba ją nutraukus prieš terminą, atlyginti Kliento padarytą žalą (jeigu tokia yra) Inkubatoriui ir pagal aktą perduoti Inkubatoriui tvarkingas patalpas.

4.1.7. iš anksto informuoti Verslo inkubatoriaus administraciją apie iškilusias problemas versle, kurios gali pakenkti tolimesnei firmos veiklai.

4.1.8. Pateikti Verslo inkubatoriaus administracijai duomenis apie firmos veiklą (veiklos perspektyvas, finansinę padėtį ir pan.) bei operatyvinius duomenis (pasikeitusius rekvizitus, darbuotojų bei automobilių sąrašą ir kt.).

4.1.9. Inkubavimo paslaugas naudoti tik tų tikslų realizavimui, kurie numatyti Inkubatoriaus administracijai pateiktame verslo plane ar veiklos aprašyme.

4.1.10. Laikytis Inkubatoriaus įstatų, vidaus darbo tvarkos taisyklių bei patalpų priėmimo – perdavimo akte numatytų sąlygų. 4.2. Inkubatorius įsipareigoja: 4.2.1. Pagal perdavimo – priėmimo aktą suteikti Klientui šios Sutarties 2.1. punkte nurodytas patalpas. 4.2.2. Teikti pagal Inkubatoriaus patvirtintus tarifus pageidaujamas paslaugas ir dalyvauti Kliento verslo vystyme. 4.2.3. Saugoti Kliento komercines paslaptis.

4.2.4. Pagal galimybę populiarinti Inkubatoriuje įsikūrusias firmas.

5. Mokėjimai ir atsiskaitymai pagal Sutartį: 5.1. Sutartis įsigalioja, kai Klientas pateikia numatomos Inkubatoriuje veiklos planą ir sumoka pradinį avansinį nuomos mokestį …………….Lt. (be PVM) už tris mėnesius. Jeigu Klientas nutraukia sutartį per pirmuosius tris mėnesius, šis pradinis mokestis negrąžinamas. 5.2. Po trijų mėnesių laikotarpio (jeigu Sutartis pasirašyta ilgesniam laikui) Klientas moka už sekantį ketvirtį (jeigu nėra sutarta kitaip), bet ne vėliau kaip iki paskutinės apmokėtojo ketvirčio darbo dienos pabaigos. Jei dėl rimtų priežasčių Klientas neturi galimybės sumokėti avansinį mokestį už inkubavimo paslaugas laiku, turi iš anksto pranešti apie tai Inkubatoriaus administracijai. Priešingu atveju skaičiuojami delspinigiai (žr. 6.2.2. punktą). 5.3. Pagal LR Seimo ir Vyriausybės priimamus pokyčius, liečiančius šios Sutarties sąlygas, arba Force Majeure atveju, arba ženklios infliacijos (virš 10 proc.) Sutartis turi būti pakeičiama 10 darbo dienų laikotarpyje taip, kad neprieštarautų įstatymams, o jos įkainių dydžiai atitiktų naują valiutų santykį. Infliacinių reiškinių atveju, perskaičiavimai daromi ne dažniau kaip kiekvieno kalendorinio pusmečio pradžioje. 6. Šalių atsakomybė: 6.1. Inkubatoriaus atsakomybė: 6.1.1. Atsako už pastate esančios infrastruktūros saugų, ritmingą ir reikiamos trukmės darbą, 6.1. LR Civiliniame kodekse nustatyta tvarka atlygina Klientui patirtus nuostolius, jeigu tai įvyksta dėl Inkubatoriaus kaltės. 6.2. Kliento atsakomybė: 6.2.1.Klientas padengia dėl jo ir darbuotojų arba jo svečių padarytą žalą nuomojamoms ir Inkubatoriaus bendro naudojimo patalpoms bei inventoriui, o taip pat visas kitas dėl to atsiradusias išlaidas, 6.2.2.Klientas reguliariai moka nuomos mokestį, apmoka Telekomo, kitų trečiųjų šalių sąskaitas už patarnavimus ir kitas Inkubatoriaus suteiktas paslaugas. Jeigu mokesčiai neapmokami Sutartyje nustatytais terminais, Klientas moka 0.2 procentų delspinigius nuo neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. 6.2.3.Klientui nevykdant arba pažeidus įsipareigojimus, numatytus šios Sutarties punkte 4.1., užmoka 2 mėnesių nuomos dydžio baudą, o grubaus pažeidimo, sukėlusio grėsmę kitoms inkubuotoms firmoms arba jų darbuotojams atveju, arba pakartotino pažeidimo atveju Inkubatoriui nutraukus šią Sutartį – per 5 dienas išsikelia iš Inkubatoriaus (įmokėtas nuomos mokestis šiuo atveju negrąžinamas).

7. Sutarties galiojimo sąlygos: 7.1. Atsižvelgiant į tai, kad tiek pačiam Klientui, tiek ir Inkubatoriui svarbiausia yra kiekvienos inkubuotos firmos augimas ir pelningumas, Inkubatoriaus vadovai ir specialistai kartą per pusmetį kartu su Klientu nagrinėja jo firmos veiklos rezultatus bei parengtą verslo planą ir numato veiksmus jų gerinimui. Kilus abejonėms dėl veiklos tikslingumo ar naudingumo, Klientas įsipareigoja pateikti pagrindinius finansinius rodiklius, įrodančius veiklos pelningumą ir tikslingumą. 7.2. Sutarties pratęsimas ir/ar papildymas turi būti patvirtintas raštiškai, tai reiškia, kad nepratęsus sutarties, ji nėra tęsiama pagal nutylėjimą. 7.2. Nuomos sutartis gali būti nutraukiama prieš terminą:

A. Kliento iniciatyva, B. Šalių susitarimu, C. Inkubatoriaus iniciatyva, jeigu:

7.2.1.Klientas šiurkščiai pažeidžia Inkubatoriaus vidaus tvarkos taisykles arba nesilaiko sąlygų, numatytų šios Sutarties 4.1., 5, 6.2., ir 7.1. punktuose. 7.2.2.Klientas nevykdo nurodytos veiklos, arba pakeičia veiklos pobūdį neatitinkančia Inkubatoriaus kriterijams, arba nesistengia vystyti savo verslą ir daugiau nei 30 dienų nevykdo aktyvios veiklos. 7.2.3. Klientas nesumoka nuomos ilgiau nei per 20 sekančio nuomos laikotarpio dienų.

7.3. Visi tarp šalių kilę ginčai arba nesutarimai, susiję su šia Sutartimi, turi būti sprendžiami derybų keliu. Jeigu šalys negali susitarti derybų keliu, tai toks ginčas sprendžiamas LR įstatymais nustatyta tvarka. Inkubatorius apie sutarties nutraukimą informuoja klientą prieš mėnesį. Klientas informuoja Inkubatorių apie sutarties nutraukimą ne vėliau kaip prieš mėnesį. Jeigu klientas nori nutraukti sutartį anksčiau, jis apmoka Inkubatoriui mėnesio nuomos ir paslaugų išlaidas. 8. Papildomos sąlygos: 8.1. Paskelbus šią Sutartį negaliojančia – bet kurios Sutarties šalies patirta žala (jei tokia yra) turi būti atlyginta. 8.2. Verslo inkubatorius negarantuoja firmai konkurencijos ar bankroto apsaugos išorinėje rinkoje. 8.3. Sutarties sąlygos gali būti atskleistos trečiajai šaliai, tik gavus abiejų šalių sutikimą. 8.4.Informacija, susijusi su Kliento ir ………………………..verslo inkubatoriaus komercinėmis paslaptimis, gali būti paskleista tik gavus abiejų šalių sutikimą. 8.5.Elektros tinklų aptarnavimo ir atsakomybės riba nustatoma tokia:

8.3.1.Už elektros tinklus, iki kištukinių lizdų, esančių nuomojamose patalpose, atsako inkubatorius; 8.3.2.Už elektros tinklus, elektros įrengimus, esančius nuomojamose patalpose, nuo kištukinių lizdų,

atsako nuomininkas.

8.4. Sąlygos, neapibrėžtos Sutartyje, yra reglamentuojamos LR Civilinio kodekso normomis. 8.5. Šiame skyriuje šalys gali įrašyti ir kitas įstatymams neprieštaraujančias sąlygas: ____________________________________________________________________ ____________________________________________________________________ ____________________________________________________________________ ____________________________________________________________________

8.6. Ši sutartis sudaryta dviem egzemplioriais, po vieną kiekvienai šaliai; abu tekstai autentiški ir turi vienodą juridinę galią. Juridiniai šalių adresai: ……………………..Verslo Inkubatorius Nuomininkas (Firma):……………………………. ……………………………………... Registracijos Nr. …… Registracijos Nr. …………………… Kur registruota:… Kur registruota:…………………….. Registracijos data: … Registracijos data:………………….. Adresas:… Adresas:…………………………….. ………………………………… ……………………………………… Telefonas/faksas: Telefonas/faksas……………………. Bankas: Bankas:……………………………... Kodas:………………… Kodas:……………………………… A/s:……………………. A/s:………………………………….

Sutarties šalių parašai:

...................................... (parašas) Direktorius ….. m. .........………........mėn. ............d.

...................................... (parašas) ..................................... (vardas ir pavardė) …….. m. ........................mėn. ...….d.

A.V.

A.V.

7 Priedas

Lentelė EXCEL

8 Priedas

Nuorodos 1. Europos Komisija - Green papers: http://europa.eu.int/comm/off/green/index_en.htmRelated documents:

Green Paper on Innovation, COM(95)688, December 1995 Promoting Innovation Through Patents - Green Paper on the Community patent and the

patent system in Europe, COM(97)314, June 1997 2. Europos Komisija - White papers: http://europa.eu.int/comm/off/white/index_en.htm

Growth, Competitiveness, Employment: The Challenges and Ways Forward into the 21st Century - White Paper, COM(93) 700, December 1993

3. Europos Komisijos Interneto svetainė: http://europa.eu.int/comm/index_en.htm 4. Leonardo da Vinci programa: http://europa.eu.int/comm/education/leonardo/leonardo2_en.html 5. Projekto “Lietuvos verslo inkubatorių mokymo sistema” partnerių Interneto svetainės: KTU Inovacijų centras http://idc.ktc.lt Aachen Technology Centre (Vokietija) www.agit.de Alytaus Verslo Kolegija www.aavm.lt ATLANTIS Consulting S.A. (Graikija) www.atlantisresearch.gr Business and Innovation Center in Northern Seeland (Danija) http://www.innovation.dk/ Latvian Technology Park (Latvija) http://www.rtu.lv/www_ltp/ltp.htm Lietuvos Respublikos Ūkio Ministerija www.ekm.lt Telšių Apskrities Viršininko Administracija http://www.is.lt/telsiai.aps/

LITERATŪROS SĄRAŠAS 1. A.Darulis, I.Krutkienė ir kt. Verslo finansavimo galimybės. – V., 2000m.

– 40 psl. 2. Академия менеджмента и рынка. Как создать и сделать успешным

бизнесс-инкубатор. – 1996, Москва 3. Appleby R. Modern business administration. London: Pitman Publishing,

1994. 4. B. Gross, G. Baranowski. Innovations, Technologie und Grunderzentren

in Deutschland. - Internationale ADT-Jahreskonferenz. – 1996, Berlin 5. B. Melnikas, A. Jakubavičius, R. Strazdas. Inovacijų vadyba. Mokomoji

knyga. Vilnius.: Technika, 2000. 196 p. 6. B.Vijeikienė, J.Vijeikis. Inovacijų vadyba: mokymo priemonė. – V.,

2000m. – 184 p. 7. Baker M. J. Industrial innovation: Technology, Policy, Diffusion. Macmil-

lan, 1989. 8. Burton C. Practical guide to project management. London: Kogan Page,

1997. 9. Coopers and Lybrand, "Good practice in managing transnational tech-

nology transfer networks", EIMS publication and Lena J.Tsipouri, “The Transfer Of Technology Issue Revised: Some Evidence From Greece”, Entrepreneurship And Regional Development, 3(1991), 145-157 p.

10. Dietrich Franz, Fiedler Heinz, Nagy Peter. The Concept of Business Incubators and Innovation Centres. – WEIDLER Buchverlag Berlin, 1996. – 43p.

11. ECOFIN Vilnius. Verslo inkubatoriai (1-2 d.). – 1997, Vilnius. 12. E. Jančiauskas. Verslo plėtra Lietuvoje ir Vidurio Europoje. Vilnius: Sta-

tistikos tyrimai, 2000. 188 p. 13. Ekspertų grupė, SVV plėtros strategijos kryptys iki 2002 metų. – 1999,

Vilnius. 14. ES Phare programa. Verslo inkubatoriai. V.: 1996. 15. Europos Komisija, Pirmasis Europos inovacinių veiksmų planas. – Liuk-

semburgas, 1996. 16. Europos Komisija. Žalioji inovacijų knyga. – Liuksemburgas, 1996, 102 p. 17. Finanzwissenschaftliches Forschungsinstitut. Technologiezentren in Nord-

rhein-Westfalen. – 1997, Koln. 18. Freeman C. at. Al. Success and Failure in Industrial innovation. Centre for

the study of industrial innovation. University of Sussex, 1972. 19. G. Baranowski, B. Gross. Innovationszentren in Deutschland 1996/97. –

1996, Berlin, 829 p.

103

20. Гулинский Я., О. С. Лицкевич. – Инфраструктура инновационного предпринимателства и трансфера технологий. – Белоруский еконо-мический журнал Но. 3. – 2000, Минск.

21. Inno, GmbH (D). Good Practice In The University Technology Transfer To Industry. EIMS publication No 26, Vol. 2/3.

22. John Heebol. Įmonių pradžia. – 1995, Lyngby. 23. K. Samsonova. Technology incubators in Russia and Central and Eastern

Europe. – 1996, Moscow. 24. KTU Inovacijų centras. KTU Verslo inkubatoriaus steigimo verslo planas.

– 1997, Kaunas. 25. KTU Inovacijų centras ir KTU Ekonomikos ir vadybos fakulteto marke-

tingo katedra. Technologinės orientacijos įmonių Lietuvoje veiklos ty-rimas (mokslo tiriamojo darbo ataskaita Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo užsakymu). – Kaunas, 2000.

26. Kvedaravičius J., Sakalas A. Naujų gaminių kūrimo ir diegimo organi-zavimas. – Kaunas “Technologija”, 1992. – 103 p.

27. Lietuvos mokslo ir technologijų baltoji knyga. – Vilnius, 2000. 28. M.Kriaučionienė, R.Urbanskienė. Techniškai sudėtingo produkto marke-

tinginis planavimas: mokomoji knyga. – K., 1998 m.– 109p. 29. Milius P. Kauno technologijos universiteto patirtis organizuojant naujų

technologijų perdavimą.- Konferencijos “Lietuvos mokslas ir pramonė” pranešimų medžiaga. – Kaunas: “Technologija”, 1997. – 6 p.

30. Mилюс П., Литовский опыт в организации инновационной техноло-гической деятельности. – Наука и технология: Россия и мир. – Вы-пуск 12. Санкт Петербург. – 1998

31. N.P. Gončarova, P.G. Pererva ir kt. Inovacinio proceso marketingas: mo-komoji priemonė. – Kijevas, 1998, 267 p.

32. N.Pačėsa. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros Lietuvoje strateginių prin-cipų nustatymas: daktaro disertacijos santrauka. – K., 2000 m. – 35p.

33. Nikos Komninos. The innovative region – the regional technology plan for C. Macedonia. – 1998, Gutenberg.

34. Некоторые закономерности переноса знаний и технологий в произ-водственную сферу / Д. К. Даукеев и др. – Алматы: КазгосИНТИ, 1995.

35. О. В. Айгистова, В. Л. Горбунов и др. Основы построения бизнес-инкубаторов. – 1999, Москва.

36. OECD secretariat. Business incubators: a source of jobs and growth. 1997, Paris.

37. P.Adlys, O.Grigienė ir kt. Verslininkai apie verslą: tyrimo “Smulkiųjų ir vidutinių įmonių verslo sąlygos 1997 m” rezultatai. -V., 1998 m. – 92 p.

38. Programme of support to the development of regional institutions for technology transfer. – 1997, Warsaw.

104

39. Romualdas Sviedrys. A conceptual framework for understanding tech-nology transfer to the third world. – Lection materials. – 2001, Kaunas.

40. Rondomanskas M. Pakeisti verslo aplinką // Forumas: Kaunas XXI am-žiuje. – K., 1998m. – 20-23 p.

41. Technologiestiftung Schleswig-Holstein. Technology parks in the Baltic region. – 1992, Kiel, 72 p.

42. The Cambridge phenomenon (The growth of high technology industry in a university town). – Segal Quince Wicksteed. – 1990, Cambridge, 95 p.

43. United Nations Publication. Best practice in Business Incubation. – 2000, Geneva, – 120 p.

44. В. Г. Мединский, Л Г. Шаршукова. Инновационное предпринима-тельство: Учебное пособие. – М.: ИНФРА – M, 1997. – 240 с.

45. В. М. Бузник. Малий высокотехнологичный бизнес. Владивосток: 1996. 62 c.

46. Ward E. The dynamics of Planning. Pergamon Press, 1990.

105