Baltijos jūros regiono

INTERREG III B Kaimynyst÷s programos

INTERREG III A Pietų prioritetas

Projektas

INDUSTRINIO PAVELDO NAUDOJIMAS TURIZMO IR VERSLO PLöTRAI (TURBINE)

INDUSTRIAL HERITAGE FOR TOURISM AND BUSINESS DEVELOPMENT (TURBINE)

Paraiška Nr. SIV-123

Pramon÷s paveldo panauda šiandienos poreikiams:

gerosios patirties analiz÷

ATASKAITA

Ataskaitą pareng÷:

Marija Dr÷mait÷

Salvijus Kulevičius

Henrihs Soms

Rita Trimonien÷

Birut÷ Salatkien÷

Šiauliai,

2007

2

TURINYS

1. PRAMONöS PAVELDAS – KAS TAI? ………………………………………..…… 4

1.1. Sąvokos: pramon÷s paveldas ……………………………………………………….… 5

1.2. Sąvokos: pramon÷s archeologija …………………………………………………...… 6

1.3. Pramon÷s paveldo įvairov÷ …………………………………………………………… 7

2. PRAMONöS OBJEKTŲ PAVELDINIMO ISTORIJA EUROPOJE IR

LIETUVOJE ……………………… ………………………………………………………….….. 9

2.1. Pramon÷s paveldo apsaugos Europoje istorija ……………………………………… 10

2.2. Pramon÷s paveldo apsaugos Lietuvoje istorija ……………………………………… 12

3. TARPTAUTIN öS INSTITUCIJOS, DOKUMENTAI IR PROJEKTAI, SUSIJ Ę SU

PRAMONöS PAVELDU …………………………………………………………………….… 18

3.1. Tarptautinio pramon÷s paveldo išsaugojimo komitetas ir su juo susiję dokumentai .. 19

3.2. Europos Taryba ir jos parengti dokumentai ………………………………………… 19

3.3. Programos, susijusios su pramon÷s paveldo apsauga …………………………..…… 20

4. PRAMONöS PAVELDO PANAUDOS BŪDAI IR PRINCIPAI ………………… 22

4.1. Įvadin÷s pastabos ………………………………………………………………….… 23

4.2. Pramon÷s paveldo panaudos būdai ………………………………………………….. 23

A. Gamybin÷s veiklos tęsimas …………………………………………………….. 23

B. Muziejin÷ veikla ………………………………………………………………... 24

B.1. Pramon÷s ir technikos muziejai ………………………………………...… 24

B.2. Meno muziejai ir kiti muziejai ……………………………………………. 26

C. Pramoninis kraštovaizdis ……………………………………………………..… 27

D. Pramoninis miestovaizdis ………………………………………………………. 28

E. Pramon÷s pastatų konversija – naujos panaudos galimyb÷s ……………………. 28

E.1. Gyvenamieji rajonai, studijos, viešbučiai ………………………………… 29

E.2. Įstaigos, mokymosi patalpos, prekybos centrai ………………………...… 29

F. Kultūros / meno fabrikai ……………………………………………………...… 30

G. Pramon÷s paveldo turizmas …………………………………………………….. 31

H. Viešieji ryšiai, reklama …………………………………………………………. 32

5. PRAMONöS PAVELDO PANAUDOS PAVYZDŽIAI ………………………… 51

3

5.1. Užsienio pramon÷s paveldo panaudos pavyzdžiai ………………………………..… 52

5.1.1. Ironbridge Gorge Museum (Didžioji Britanija) ………………………….…. 52

5.1.2. Bergslageno ekomuziejus (Švedija) ………………………………...………. 53

5.1.3. Kohtla Jarv÷s skalūno pramon÷s muziejus (Estija) ……………………...….. 53

5.1.4. Norčiopingo miesto industrinis miestovaizdis (Švedija) ……………………. 54

5.1.5. Ruro industrinio regiono (Vokietija) atgaivinimo programa ………………... 55

5.2. Pramon÷s paveldo panaudojimo pavyzdžiai Lietuvoje …………………………...… 74

5.2.1. Žaliūkių v÷jo malūnas (Šiauliai) ……………………………………………. 74

5.2.2. Kleboniškio malūnas (Radviliškio r.) ……………………………………….. 75

5.2.3. Lietuvos energetikos muziejus (Vilnius) ……………………………………. 77

5.2.4. Belmonto pramogų ir poilsio centras (Vilnius) …………………………...… 79

5.2.5. Turistinis maršrutas „Vyno kelias Lietuvoje“ ………………………………. 81

6. PRAMONöS PAVELDO SITUACIJA LIETUVOJE …………………………….. 89

7. APIBENDRINIMAS: PRAMON öS PAVELDO PANAUDOS PLIUSAI IR

MINUSAI …………………………… ………………………………………………….………. 91

LITERAT ŪRA IR ŠALTINIAI ……………… ……………………………………….. 93

4

1. Pramon÷s paveldas – kas tai?

5

1.1. Sąvokos: pramon÷s paveldas

Žodžiai pramon÷s paveldas žmon÷ms dažniausiai asocijuojasi su senomis aprūkusiomis

gamyklomis arba atgyvenusiomis stakl÷mis, pastatytomis švariame ir šviesiame muziejuje. Iš

tikrųjų pramon÷s paveldą sudaro ne vien fabrikai ir seni mechanizmai. Jis apima kraštovaizdžius –

gamyklų ir kasyklų teritorijas, kelių ir gyvenviečių tinklus, kur žmogaus kūriniai jungiasi su gamta.

Pramon÷s paveldas atskleidžia visą pramonin÷s gamybos raidą – stambiosios, vidutiniosios,

smulkiosios pramon÷s ir iš dalies amatų istoriją. Pramon÷s paveldu laikomos ir nematerialusis

palikimas, tapęs mūsų aplinkos ir nūdienio gyvenimo dalimi.

Pramon÷s paveldo d÷mesio laukas apima praeities gamybos fizines liekanas, tokias kaip

kraštovaizdžiai, vietov÷s, struktūros, įmon÷s, įranga, produktai bei kiti įrengimai, o taip pat

dokumentaciją – tiek grafinę, tiek ir pasakojamąją, bei kitus atsiminimų užfiksavimus. Pramon÷s

paveldo tyr÷jai kelia tokius aktualius šiuolaikinei visuomenei klausimus: kaip stipriai per

pastaruosius 250 metų visuomenę pakeit÷ industrializacija? Kokie tai pokyčiai ir kaip galime juos

užfiksuoti? Kiek istorin÷s pramonin÷s atminties išliko pastatuose ir kraštovaizdžiuose, darbininkų

prisiminimuose, technikoje, žiniose ir technologijose? Kuriuos iš išlikusių objektų tur÷tume

saugoti? Kod÷l ir kokiais būdais?

Pramonin÷ gamyba – vienas svarbiausių industrin÷s visuomen÷s reiškinių, o jos paveldas

sudaro didžiąją kiekvienos pramonin÷s šalies kultūros palikimo dalį. Pramon÷s paveldas vienija

Vakarų pasaulio kultūros istoriją ir liudija jo raidos bendrumą. Gamyba nuo senų laikų sudar÷

didžiąją žmogaus veiklos dalį. Tačiau pramone mes vadiname socialiai organizuotą darbą ir

mašininę prekių gamybą, skirtą rinkai. Tod÷l pramon÷s paveldu laikome pastarųjų 250 metų

įvykius, aplinką ir daiktus, susijusius su pramonine gamyba, daugiausia nuo Pramon÷s

revoliucijos laikų XVIII a. II p. iki XX amžiaus pabaigos .

Pramon÷s paveldas jau daugiau nei 30 metų yra neatsiejama bendro Europos ir viso pasaulio

kultūros paveldo dalis. Daugiau nei 30 pramon÷s, technikos ir inžinerijos paminklinių objektų yra

įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Šį paveldą pripažįsta ir vertina ne tik siauros entuziastų

grup÷s, bet ir patys pramonininkai bei plačioji visuomen÷.

Aktyvusis pramon÷s paveldo – tokio kaip mes jį suvokiame dabar – išsaugojimo jud÷jimas

prasid÷jo maždaug prieš 30 metų, kai 1973 m. Anglijoje, o 1975 m. Vokietijoje, pramon÷s

paminklų išsaugojimo entuziastai sureng÷ tarptautines konferencijas. 1978 m., inspiruotas šių

konferencijų, Švedijoje buvo įkurtas Tarptautinis industrinio paveldo išsaugojimo (konservavimo)

komitetas – TICCIH1 – pasaulin÷ nevyriausybin÷ pramon÷s paveldo apsaugos organizacija, turinti

nacionalinius atstovus ir korespondentus 49 šalyse. TICCIH siek÷ paskleisti susirūpinimą praeities

1 The International Committee for the Conservation of Industrial Heritage, http://www.mnactec.com/TICCIH/.

6

pramoninio plaikimo išsaugojimu tarptautiniu lygiu ir skatinti tarptautinį bendradarbiavimą

pramon÷s paveldo išsaugojimo, konservavimo, tyrimų, dokumentavimo ir eksponavimo srityse, o

taip pat skatinti visuomen÷s švietimą bei lavinimą.

Pradžioje, 1960-1970 m., didžiausią d÷mesį tyr÷jai skyr÷ pastatams ir objektams,

susijusiems su pirmąja pramon÷s revoliucija. Tai buvo inventorinimo darbai skirti užregistruoti

materialiąsias pramon÷s liekanas. Tačiau 1980-1990 m. išsirutuliojo nauja pramon÷s paveldo

kryptis, kai paveldo objektai suvokiami platesniame kontekste, o ne kaip pavieniai daiktai. Jei

pastatai ir objektai yra svarbūs kaip istorijos šaltiniai, tai socialinis kontekstas yra ne mažiau

svarbus kaip visuomen÷s kultūros ir gyvenimo būdo šaltinis (tai ką žmon÷s prisimena, ką jie gali

paaiškinti, su kuo jie save identifikuoja). Taigi paveldo tyr÷jų d÷mesys nuo atskirų pastatų ar

įrengimų buvo nukreiptas į bendrą pramoninę aplinką. Susidom÷ta ne vien tik gamybos įmone, bet

ir darbininkų gyvenviete, aptarnavimo sfera, infrastruktūra bei kraštovaizdžiu aplink ją.

Visuomen÷je stipr÷jant politinio korektiškumo ir lygiateisiškumo nuostatoms, buvo akcentuota, kad

lygiai taip pat svarbus yra ir paprastų žmonių – darbininkų paveldas, tod÷l nuo didingų pasiekimų

(galingo fabriko ar įtakingos pramonininko šeimos) dokumentavimo buvo pereita prie platesnio

konteksto: darbininkų gyvenviečių, jų buities, socialinių tarpusavio ir ryšių su vadovybe; jų

socialin÷s aplinkos; mokyklų, ligoninių, laisvalaikio temų. Jei pradžioje buvo apsiribota pramonin÷s

revoliucijos laikotarpio (XVIII a. pab.- XIX a. vid.) objektais, tai šiuolaikin÷s pramon÷s

paveldotyros objektu tampa ir XX a. antrosios pus÷s objektai, susiję su pokariniu ekonominiu

pakilimu bei aštuoniasdešimtųjų ekonomine krize Europoje. Taip pat žvelgiama ir į ateitį – kokia

yra buvusių pramoninių vietovių ateitis; sprendžiami industrin÷s visuomen÷s palikimo išsaugojimo

ir pritaikymo klausimai.

1.2. Sąvokos: pramon÷s archeologija

Daugelyje Europos šalių pramon÷s paveldą nagrin÷ja pramon÷s arba industrijos

archeologija2. Šiuolaikin÷s kultūros kontekste pramon÷s archeologijos terminas yra palyginti

naujas3. Daugiausia pramon÷s archeologija domisi pastarųjų 200 metų laikotarpiu, tačiau yra

nemažas susidom÷jimas ir ankstyvosiomis technologijomis, ypač archeologine metalurgija.

Dabar šis terminas plačiai vartojamas visame pasaulyje. Pramon÷s archeologai inventorina,

tiria, interpretuoja ir siekia išsaugoti pramon÷s paveldą: daiktus, vietas ir vietoves, gamybos

sistemas, susiedami juos su kultūriniu bei istoriniu kontekstu. Juos domina ne tik senov÷s verslai,

bet ir šiuolaikin÷, vos prieš keliolika metų sukurta pramon÷, kurią sparti technologijų raida jau sp÷jo

paversti istorija.

2 Angl. industrial archaeology. 3 The Association of Industrial Archaeology, http://www.industrial-archaeology.org.uk/.

7

Pramon÷s archeologija – tai tyrimų laukas, apimantis industrijos paminklų žvalgymą,

tyrim ą, registravimą ir kai kuriais atvejais išsaugojimą. Taip pat jos tikslas yra įvertinti

industrijos paveldo reikšmę visuomen÷s bei technikos istorijos kontekste4. Pramon÷s

archeologijos bei pramon÷s paveldo objektai – tai pramonin÷s praeities fizin÷s liekanos, tokios

kaip kraštovaizdžiai, vietov÷s, struktūros, įmon÷s, įranga, produktai bei kiti įrengimai, o taip

pat dokumentacija – tiek grafin÷, tiek ir žodin÷, bei kiti atsiminimų užfiksavimai5.

1.3. Pramon÷s paveldo įvairov÷

Kaip jau min÷ta, pramon÷s paveldo objektai – tai ne tik statiniai, bet ir įrengimai, atskiros

įmon÷s ir jų grup÷s, konglomeratai, zonos ir rajonai, teritorijos su gamybinių statinių kompleksais,

o kartais – ištisi urbanistiniai junginiai – pramoniniai miestai ir gyvenviet÷s. Pramon÷s paveldo

objektams priskiriami ir kai kurie kraštovaizdžio objektai, pavyzdžiui, sanitarin÷s įmonių apsaugos

zonos, kasyklos ir pan., vadinami pramoniniu kraštovaizdžiu. Tod÷l pramon÷s paveldo tyrimai

pasaulio šalyse dabar suvokiami kaip tarpdisciplinin÷ tyrimų šaka, susidedanti iš materialių

(atvaizdų, objektų, archyvų, pastatų, vietovių bei kraštovaizdžių) ir nematerialių objektų

(atsiminimų, darbininkų folkloro, gyvenimo būdo), glaudžiai susijusių su kuria nors pramonin÷s

veiklos forma6.

Britų industrijos archeologas R. A. Buchanan’as išskiria penkias industrijos archeologijos

objektų temas, pradedant industriniu kraštovaizdžiu arba miestovaizdžiu ir palaipsniui siaurinant

akiratį link gyvenviečių, transporto sistemų, pastatų ir galiausiai atskirų artefaktų tokių kaip

įrankiai, mašinos ir gamybos procesų produkcija7.

Šiuo metu Europos paveldosaugoje priimta, kad pramon÷s, technikos ir inžinerijos paveldą

sudaro:

• industrializavimo ir techniniai procesai bei jų sąsajos su žmogaus gyvenimu;

• kraštovaizdžiai, kur žmogaus kūriniai jungiasi su gamta: gavybos, gabenimo,

apdorojimo bei prekybos vietos, kelių tinklai ir gyvenviet ÷s;

• statiniai ir j ų kompleksai, inžinieriniai įrenginiai;

• gamybos įranga – įrengimai, prietaisai, įrankiai , transporto priemon÷s; darbo

procesai;

• žmonių gyvenimas: darbininkų, inžinierių ir technologų, architektų, pramonininkų ir

vadybininkų darbas, kūryba, buitis, mokymasis ir karjera;

4 Buchanan R.A. Industrial Archaeology in Britain, 1972. P. 20. 5 TICCIH programa. 6 Dr÷mait÷ M. Pramon÷ kaip paveldo objektas // Kultūros paminklai, 2002. Nr. 9, p. 111. 7 Buchanan R.A. History and Heritage: The Development of Industrial Archaeology in Britain // The Public

Historian, Vol.11, No.1, 1989. P.8.

8

• visuomeninis gyvenimas: pramon÷s ir technikos poveikis žmonių bendruomen÷ms.

Taigi, šiuolaikin÷ pramon÷s archeologija ir paveldotyra – tai daugiaplan÷ tyrimų šaka – jos

tyrimams pasitarnauja mokslo bei technologijų istorijos, architektūros istorijos, archeologijos,

etnologijos, socialin÷s istorijos bei ekonomikos žinios. Pasaulyje leidžiami moksliniai pramon÷s

archeologijos leidiniai, vyksta konferencijos ir kongresai, veikia tarptautin÷s pramon÷s archeologų

organizacijos. Su pramon÷s archeologija tvirtai susipina mokslo ir technologijos istorija.

Pagrindinis pramon÷s paveldo tyrimų tikslas šiandien yra ne tik išaiškinti pramon÷s

objektus, ekonomines, socialines bei ideologines priežastis, l÷musias pramon÷s augimą ir kaitą, bet

ir analizuoti pramon÷s augimo ir kaitos poveikį žmogui, pastatams, struktūroms ir aplinkai.

9

2. Pramon÷s objektų paveldinimo istorija

Europoje ir Lietuvoje

10

2.1. Pramon÷s paveldo apsaugos Europoje istorija

Europiečiai prad÷jo dom÷tis technikos istorija dar XVIII a. 1794 m. Paryžiuje buvo įsteigtas

pirmasis technikos muziejus „Conservatorie National des Arts et Metiers“8. XIX a. viduryje

Europos aukštosios mokyklos prad÷jo rengti inžinierius. Tuo pat metu technika buvo įteisinta kaip

mokslo sritis, o techninis išsilavinimas pripažintas moksliniu, drauge įteisinant ir pramon÷s

inžinieriaus laipsnį. Šie naujieji specialistai nepaprastai paveik÷ Europos pramon÷s pl÷totę ir

kultūros raidą.

Visuomen÷ rimčiau susidom÷jo pramon÷s paveldu bei jo apsauga tik XIX a. pabaigoje – XX

a. pradžioje. Amžiaus pradžioje muziejumi buvo paverstos Rademacherio kalv÷s Eskilstunos

mieste, žymiausiame Švedijos metalo apdirbimo regione9, o 1906 m. Miunchene buvo įsteigtas

technin÷s pakraipos Vokiečių muziejus10. Olandai 1912 m. taip pat įkūr÷ Nyderlandų muziejų po

atviru dangumi Arnheme, kuriame buvo eksponuojama keletas pramon÷s gamybinių pastatų:

popieriaus malūnas ir arklių varoma aliejaus spaudykla.

XX a. pradžioje technologijos rutuliojosi itin sparčiai, bet Pirmojo pasaulinio karo metais

buvo sunaikinta aib÷ techninių objektų. Nenuostabu, kad karui pasibaigus, visus pagavo įkarštis

steigti pramon÷s muziejus. Olandijoje po pirmojo pasaulinio karo buvo pasteb÷tas spartus v÷jo

malūnų nykimas, ir tai 1923 m. l÷m÷ grup÷s entuziastų susibūrimą į V÷jo malūnų apsaugos

asociaciją. Jų pastangomis buvo išsaugota apie tūkstantis malūnų, kai kurie iš jų visiškai autentiški

ir su pilna įranga, kaip pavyzdžiui Kinderdijk drenažo malūnai prie Dordrechto (dabar UNESCO

pasaulio paveldo vieta) arba pramoniniai Zaandamo malūnai į šiaurę nuo Amsterdamo. Vokietijos

industrin÷ praeitis ir ypatingai jos sunkiosios pramon÷s svarba buvo pripažinta 1930, tuomet

šachtininkų iniciatyva buvo įkurtas Vokietijos kalnakasybos muziejus (Deutsches Bergbau-

Museum).

Antrojo pasaulinio karo metu sugriauta dar daugiau, tod÷l pokario metais žmon÷s prad÷jo

vis labiau rūpintis išlikusiais techniniais bei pramoniniais statiniais – atskirų šalių ir viso žemyno

istorijos liudininkais. Palaipsniui pramon÷s paveldas įgijo vis daugiau ir daugiau r÷m÷jų. Pramon÷s

paveldo pradžia laikomas XX a. šeštasis dešimtmetis, kai Didžiojoje Britanijoje sparčiai plečiantis

miestams kilo poreikis užfiksuoti, o galbūt ir išsaugoti svarbiausius industrin÷s revoliucijos

paminklus. Jud÷jimo pradininku laikomas Michaelas Rixas, kuris Birmingemo universitete ved÷

Darbininkų švietimo asociacijos užsi÷mimus. Jis pabr÷ž÷ staigius pokyčius britų geležies ir plieno

pramon÷s areale, vadinamajame Juodžemio regione. Straipsnyje, pavadintame „Industrijos

8 Conservatorie National des Arts et Metiers, http://www.cnam.fr. 9 The Rademacher forges, http://www.eskilstuna.nu/In-English/Start-page/Move-here/-Culture/The-

Rademacher-forges/. 10 Deutshes Museum, http://www.deutsches-museum.de/e_index.htm.

11

archeologija“jis raš÷, kad „Didžioji Britanija, kaip Industrin÷s revoliucijos gimtin÷, yra pilna šio

periodo monumentų. Bet kuri kita šalis tuoj pat užsuktų šio palikimo registravimo ir išsaugojimo

mašiną, palikimo, kuris simbolizuoja jud÷jimą, pakeitusį pasaulio veidą, tačiau mes esame tokie

abejingi mūsų nacionaliniam paveldui, kad, išskyrus keletą muziejinių eksponatų, visiškai

nesirūpiname šiuo paveldu, o jo ženklai tiesiog akyse nyksta ar yra naikinami“11. Skirtingai nuo

ankstesnių pramon÷s istorikų, M.Rixas pabr÷ž÷ būtent tai, ką galima pažinti ar išmokti iš šių fizinių

industrializacijos liekanų. Jis paskatino Britų archeologijos tarybą (CBA) jau 1959 m. įsteigti

Industrijos archeologijos tyrimo komitetą ir sušaukti viešą susirinkimą, kuris rekomendavo

vyriausybei suformuoti nacionalinę politiką ir prad÷ti registruoti ir apsaugoti ankstyvosios

industrijos liekanas. Būtent tuo metu buvo nugriautas reikšmingas akstyvojo geležinkelio

liudininkas – Eustono stotis. Šis veiksmas suk÷l÷ publikos pasipiktinimą, ir jau 1963 m. buvo įkurta

Pramon÷s paminklų inspekcija bei prad÷tas nacionalinis industrijos paminklų registras (NRIM,

National Record of Industrial Monuments). Nuo 1965 m. registras buvo vykdomas Technologijos

istorijos studijų centre, kuriam vadovavo R.A. Buchananas, tačiau objektai nebuvo įtraukiami į

bendrą Vietų ir pastatų registrą, kuris tuo metu taip pat dar buvo savo kūdikyst÷s stadijoje.

Karališkoji Anglijos istorinių monumentų komisija (RCHME) savo grafysčių (apskričių)

sąrašuose buvo įtraukusi keletą pramon÷s pastatų, tokių kaip vandens malūnai ir spirito varyklos,

tačiau dom÷josi tik labai senais istoriniais pastatais (iki 1700 m.). Tuo tarpu Škotijos registre jau

1950 m. buvo įrašyta nemažai XIX a. industrinių pastatų. Nors tokiais objektais buvo gana plačiai

domimasi kraštotyriniu lygiu, tačiau niekas nesisteng÷ paskelbti juos prioritetiniais nacionaliniu

lygiu. Jau nuo 1960 m. registrai pasipild÷ Industrin÷s revoliucijos laikotarpio gamybiniais objektais.

Temų įvairov÷ priklaus÷ nuo savanorių interesų, tačiau pramon÷s paminklo sąvoka buvo prapl÷sta

iki inžinerinių įrenginių ir sistemų, tokių kaip švyturiai, vandens k÷limo stotys, vandentiekio ir

kanalizacijos sistemos. 1981 m. industrijos monumentų inspekcija buvo sujungta su Royal

Commission.

1920 m. įkurta Newcomeno asociacija, tirianti inžinerijos ir technologijos istoriją, paskatino

naujos disciplinos – industrijos archeologijos – formavimą ir par÷m÷ žurnalo Journal of Industrial

Archaeology leidimą, pirmąkart pasirodžiusio 1964 m. Kasmetin÷s konferencijos, dažniausiai

vykusios Bath‘o universitete l÷m÷, kad 1973 m. susikūr÷ Industrijos archeologijos asociacija. Šios

organizacijos tikslas buvo paskatinti ir pagerinti industrijos paminklų registravimą, tyrimą,

konservavimą ir išsaugojimą, be to, ji 1976 m. išleido kasmetiniu tapusį žurnalą Industrial

Archaeology Review. Šios asociacijos tikslai atskleidžia industrijos archeologijos dichotomiją tarp

tyrimo ir išsaugojimo, kas ko gero, sutrukd÷ jai tapti akademine disciplina. Asociacija 1991 m.

išleido svarbų dokumentą „Industrijos archeologija: darbas ateičiai“, kuri nusak÷ šiuolaikin÷s

industrijos archeologijos tikslus ir nurod÷ priemones jų įgyvendinimui.

11 Rixas M. Industrijos archeologija // Amateur Historian, 1955. P. 225.

12

Nors industrin÷s archeologijos vajus yra laikomas grynai britišku reiškiniu, jau 1960-1970

m. pramon÷s archeologija perženg÷ Anglijos ribas ir paplito Jungtin÷se Valstijose. Europoje

susidom÷jimas pramon÷s paveldu buvo v÷lesnis. Tiesa, Prancūzijos istorikai nuosekliai dom÷josi

industrijos istorija, tačiau iki 1970 m. industrin÷ms vietoms buvo skiriama mažai d÷mesio: pirmoji

nacionalin÷ industrijos archeologijos studija Prancūzijoje pasirod÷ 1980 m. (Daumas). Pagrindinis

prancūzų kultūros paveldo registras Inventaire Generale, prad÷tas 1964 m., paskelb÷ pirmąsias

industrines vietoves 1983 m., tuo metu, kai jame buvo įsteigta industrijos paveldo grup÷ Cellule du

Patrimoine Industriel. Ilgalaikis projektas, skirtas sukurti Prancūzijos industrinių vietų nacionalinę

duomenų bazę buvo prad÷tas tik 1986 m. Tais pat metais toks pats duomenų baz÷s projektas

prad÷tas Nyderlanduose. Jei prancūzų registras akcentuoja vietas susijusias su ankstyvąja

industrializacija, tai olandų registras apima periodą nuo 1850 iki 1945 m. Belgijoje skirtingos

pramon÷s pastatų kategorijos buvo skirtingai ištirtos, daugiausia vandens ir v÷jo malūnai ir

nacionalinis tyrimas publikuotas 1986 m. Skandinavijos šalys pasižymi turtingu industriniu

paveldu, kurį vis labiau pripažįsta ir remia vyriausyb÷s. Norvegijoje industrines vietas tiria ir

registruoja kultūros taryba ir Norvegijos technikos muziejus, Švedijoje – veiklą koordinuoja

Nacionalin÷ senienų valdyba. Po 1990 m. paspart÷jo Rytų Europos šalių industrijos paveldo

registravimas ir tyrimas, kurį paskatino glaudesni kontaktai su Vakarų šalimis.

Nor÷dami pamin÷ti 15-ąsias Europos Sąjungos metines ir Europos architektūros saugojimo

programos 25-ąsias sukaktuves, Europos valstybių ir vyriausybių vadovai 1999-2000 m. vykd÷

kampaniją "Europa – mūsų bendras paveldas". Jos tikslas – skatinti Europos integravimąsi, labiau

atskleidžiant visuomenei žmogaus veiklos suformuoto pramoninio kraštovaizdžio savitumus,

paryškinant jo ekonominius išteklius, skatinti tvarią raidą ir raginti darbo žmones saugoti savo

paveldą. Prad÷ta įgyvendinti nemažai įdomių programų. Itin šiuolaikiškas projektas – "Pramon÷s

paveldo kelias" (Route of Industrial Heritage – ERIH), įgyvendintas Vokietijoje, Ruro baseine,

Šiaur÷s Reino-Vestfalijos vyriausyb÷s iniciatyva12. Jis skirtas pl÷toti turizmo raidai senojoje

pramonin÷s gamybos žem÷je ir atskleisti žmon÷ms šio rajono paveldo įvairovę, patrauklumą ir

vertę. Pramon÷s paveldui skirtos ir 2000 m. Europos paveldo dienos, pamin÷tos daugelyje šalių,

taip pat ir Lietuvoje.

2.2. Pramon÷s paveldo apsaugos Lietuvoje istorija

Pramon÷s paveldo istorija Lietuvoje labai trumpa ir fragmentiška. Nuosekliausiai juo

Lietuvoje dom÷josi tik Lietuvos TSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Technikos

paminklų apsaugos komisija. Tiesa, vadino juos technikos archeologija ir ap÷m÷ ankstyvosios

pramonin÷s gamybos medžiaginius tyrimus. Jos pirmininko Vilniaus inžinerinio statybos instituto

12 Shauen Sie rein! Das können Sie auf der Route erleben, http://www.route-industriekultur.de/.

13

(dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas) docento Vytauto Kazimiero Vaitkaus veikla – tai

didžiausias įnašas Lietuvos pramon÷s paveldotyros istorijoje. Pirmininkaudamas Lietuvos TSR

paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Technikos paminklų apsaugos komisijai jis 1985 m.

pareng÷ tęstinio leidinio „Kraštotyra 19“ numerį, skirtą technikos, pramon÷s ir mokslo istorijai13, o

1986 m. drauge su P.Vitkevičiumi ir A.Gamziuku išleido metodinę priemonę „Technikos

paminklinių objektų apskaitos ir tyrimo metodika“.

1980 m. vadovaujant V. K. Vaitkui, Vilniaus inžineriniame statybos institute buvo sukurta

technin÷s kultūros palikimo mokslin÷ tyrimo sistema, paremta sistemų sintez÷s metodu, kurio

pagrindą sudaro paieškos ir technikos palikimo fiksavimo sistemos: „Pirmajai sistemai priklauso

verbalin÷s, literatūrin÷s, dokumentin÷s ir natūrin÷s paieškos, o antrajai – grafinis, fotografinis

fiksavimas ir inventorizacinis apmatavimas. Pirmoji paieškų sistema sudaro galimybes atskleisti

objektų lokalizaciją, jų istorinę raidą, būklę bei išliekamąją vertę. Antroji sistema siekia užfiksuoti

techninio palikimo esamą pad÷tį ir numatyti restauravimo bei pritaikymo naujoms funkcijoms

galimybes“14. 1983 m. buvo sudarytas pirminis Lietuvos industrinio palikimo sąrašas, o 1984 m.

prad÷ta objektų fiksacija. Tačiau, kaip parod÷ apskaitos rezultatai ir papildomi tyrimai natūroje,

buvo padaryta klaidų. Daug pastatų nebuvo įtraukta į sąrašus vien d÷l to, kad juose neišlikusi visa

gamybos technika arba pastatas pritaikytas naujai paskirčiai. Šių tyrimų pagrindu buvo parengtas

katalogas „Technikos paminkliniai objektai“ (1984 m.)15. Oficialioji paveldosauga sovietmečiu

neregistravo ir nesaugojo istorinių pramon÷s objektų. Tiesa, istorijos paminklų grup÷je buvo

gamybinių objektų pogrupis, kurį daugiausia sudar÷ mediniai malūnai.

Istorikas Jonas Tatoris 1988 m. sudar÷ katalogą „Senieji pramon÷s pastatai Klaip÷doje“

(1988), o monografijoje „Senoji Klaip÷da“ (1994) supažindino su senųjų Klaip÷dos fabrikų ir

sand÷lių istorija16. 1993 m. Architektūros ir statybos institute vadovaujant akademikui Algimantui

Miškiniui buvo parengta studija „Kauno miesto pramon÷s statinių žvalgomieji tyrimai, vertybin÷

charakteristika ir siūlymai d÷l apsaugos statuso“ (darbo autor÷s N. Bortkevičiūt÷, A. Gaižulyt÷).

Rengiant šį darbą gamyklų pastatų kompleksų ir jų statinių išsamūs architektūriniai tyrimai nebuvo

atlikti, tik išskirti vertingi objektai, nurodyti bendriausi elgsenos su jais bruožai. Šie darbai liudija

pavienius susidom÷jimo pramon÷s pastatais Lietuvoje atvejus bei bandymus juos įvertinti

paveldosaugos požiūriu.

1992 m. Lietuvos kultūros paveldo moksliniame centre buvo prad÷tas technikos paminklų

registravimas. Centre m÷ginta sukurti programą, skirtą specialiai pramon÷s architektūros

įvertinimui17, tačiau jos nepavyko užbaigti. Nežiūrint į tai, Kultūros paveldo centre pramon÷s ir

13 Kraštotyra 19, 1985. 14 Vaitkus V. Lietuvos TSR technikos paminklų apsaugos ir tyrimo klausimu // Kraštotyra 19, Vilnius, 1985, p.

4. 15 Technikos paminkliniai objektai, 1984. 16 Tatoraitis J. Senieji pramon÷s pastatai Klaip÷doje, 1988; Senoji Klaip÷da, 1994. 17 Dagilien÷ G. Lietuvos pramon÷s raidą reprezentuojanti architektūra, Vilnius, KPC, 1994.

14

technikos paveldo objektai buvo tiriami ir registruojami. Didžioji dalis objektų, prad÷tų įrašyti į LR

Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą buvo paremti būtent V.K. Vaitkaus 1984 m. parengtu

sąrašu, tačiau jo parengta sistemine tyrimo ir fiksavimo metodika nebuvo remtasi.

Šiuo metu Lietuvos pramon÷s, technikos ir inžinerijos paveldo objektai yra skirstomi į šias

nekilnojamųjų ir kilnojamųjų objektų grupes:

I. Pastatai, statiniai, jų kompleksai, ansambliai, liekanos, dalys:

gamybiniai-pramoniniai (gamyklos, fabrikai, bravorai, spaustuv÷s, skerdyklos, pienin÷s,

motoriniai malūnai, lentpjūv÷s ir pan.);

gamybiniai-ūkiniai (v÷jo ir vandens malūnai, dirbtuv÷s, karšyklos, verpyklos, kalkin÷s,

kalv÷s, kalyklos ir pan.);

energetiniai (elektrin÷s, v÷jo j÷gain÷s, dujų fabrikai ir kt.);

ūkiniai (sand÷liai, magazinai ir pan.);

gynybiniai (fortai, bunkeriai, baterijos, bastionai, gynybin÷s sienos, gynybiniai grioviai,

gynybiniai pylimai, gynybiniai bokštai, pilių bokštai, įtvirtinimai ir kt.);

hidrotechniniai (kanalai, akvedukai, pralaidos, siurblin÷s, užtvankos, vandens bokštai,

vandens rezervuarai, vandens k÷limo stotys, šuliniai ir kt.);

transporto ir ryši ų (geležinkeliai, keliai, traktai, gatv÷s, funikulieriai, kelio stulpai,

telegrafai, paštai, stotys, švyturiai, semaforai, serpantinai, tiltai ir kt.);

mokslinių tyrim ų (observatorijos, astronominiai bokštai, ornitologijos stotys, vandens

matavimo stotys, mokslinių tyrimų institutai ir kt.);

specialios paskirties (pirtys, sargin÷s, gaisrin÷s, tualetai ir kt.).

II. Statinių priklausiniai:

technologin÷ įranga (gamybinių procesų atlikimo priemonių visuma);

prietaisai (laikrodžiai, termometrai, barometrai, svarstykl÷s ir kt.).

Iki 2005-04-20 d.18 į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą iš viso

buvo įrašyti 1073 statiniai ir 543 statinių kompleksai, iš jų 248 statiniai ir 79 statinių kompleksai,

turintys techninę bei technologinę vertes. Sąraše buvo 13 statinių ir 24 statinių kompleksai, susiję su

pramone (fabrikai, gamyklos, dirbtuv÷s, elektrin÷s). Ši objektų sklaida atskleidžia metodologines

paveldotyros klaidas: ji rodo, kad nebuvo atliekamas kompleksinis tarpukario pramon÷s

architektūros raidos tyrimas ir vertinimas, o įrašomi pavieniai, staiga patekę į gr÷smę objektai. Toks

kultūros vertybių registravimo pobūdis panašus į „gaisrų gesinimą“ – kai vienoje, ar kitoje Lietuvos

vietoje prad÷jus remonto darbus, tenka skubiai, be išsamių tyrimų ar palyginamosios analiz÷s,

įvertinti ir registruoti pramon÷s paveldo objektus. Tačiau pasaulin÷ paveldosaugos praktika

akcentuoja, kad objektų atranka turi būti vykdoma tik atlikus jų inventorinimą ir palyginamąją

18 Nauja Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo redakcija, įsigaliojusi 2005-04-20 d., laikoma

Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro vienu iš etapų.

15

chronologin÷s, tipologin÷s ir geografin÷s sklaidos analizę. Taigi, tik kompleksiškai tiriant ir

inventorinant pramon÷s paveldą, galima įvertinti, atrinkti ir saugoti reikšmingiausius laikotarpio ar

tipologin÷s grup÷s objektus.

Taigi, susidom÷jimas pramon÷s paveldu ir pramon÷s architektūros istorija Lietuvoje yra

pakankamai fragmentiškas. Vienų mokslininkų prad÷ti darbai netęsiami – pavieniai tyrimai

vykdomi skirtingose vietose ir skirtingais metodais, trūksta teorin÷s baz÷s. Lietuvos tarpukario

pramon÷s paveldas n÷ra išskiriamas kaip atskira susidom÷jimo sritis, tyrimuose daugiausia d÷mesio

skiriama XIX a. pramonei ir liaudies gamybai bei technikai (v÷jo ir vandens malūnams).

Pramon÷s (bei technikos) paveldo situacija Lietuvoje prad÷jo ger÷ti po 2000 m. Lietuvos

mokslin÷je literatūroje ir periodiniuose leidiniuose pasirod÷ naujos Aidos Štelbien÷s, Marijos

Dr÷mait÷s publikacijos, nagrin÷jančios Lietuvos pramon÷s paveldo teoriją ir praktiką šiuolaikin÷s

kultūros istorijos kontekste19. Susidom÷jimą pramon÷s paveldu paskatino ir Lietuvos specialistų

bendradarbiavimas su aktyviais užsienio paveldosaugininkais bei mokslininkais.

1999 m. finansuojant Šiaur÷s ministrų tarybai, parengtas Šiaur÷s ir Baltijos šalių

bendradarbiavimo projektas “Pramon÷s paveldo platforma 2000-2002” (Industrial Heritage

Platform 2000-2002). Tai trijų metų bendradarbiavimo projektas, kurio metu Baltijos jūros regiono

valstyb÷se buvo gilinamos žinios apie paveldo apsaugą, mokomasi objektyviai vertinti paveldo

problemas, siekiama surasti tinkamą pramon÷s paveldo panaudojimo alternatyvą, skatinti pramon÷s

paveldo apsaugą, konservavimą, dokumentavimą, tyrimą ir informacijos išplitimą Baltijos jūros

regione: www.ihp.lt20.

Pagrindin÷s projekto temos buvo: 1) pramon÷s paveldo išsaugojimas, renovacija ir

integravimas į šiuolaikinio miesto aplinką; 2) valstybinių institucijų, nevyriausybinių organizacijų,

vietin÷s valdžios ir privačių iniciatyvų koordinavimas pramon÷s paveldo funkcin÷s panaudos

srityje.

Baltijos šalyse, perimant tarptautinę patirtį, buvo surengti trišaliai kursai. Suomijos ir Estijos

kursai "Sena gamykla – nauja paskirtis" įvyko Taline. Danijos, Lietuvos ir Norvegijos kursai

"Gyvojo pramon÷s paveldo apskaita" buvo surengti Kaune. Švedijos ir Latvijos kursus "Pramon÷s

paveldas ir pereinančios visuomen÷s – naujasis pramoninių teritorijų gyvenimas: teorija, metodai,

žinios" sudar÷ dvi dirbtuv÷s: viena Norberte (Švedijoje), kita Liepojoje (Latvijoje). Tikslui

įgyvendinti buvo taikoma Norvegijos specialistų sukurta gyvojo pramon÷s paveldo inventorinimo

metodika, kuria naudotasi 2001 m. inventorinant Kauno degtukų fabriką “Liepsna”.

Dokumentavimo mokymui šis fabrikas buvo pasirinktas neatsitiktinai, nes yra unikalus savo

19 Štelbien÷ A. Pramon÷s paveldo istoriniai naratyvai: fragmentacijos aspektas // Istorinis naratyvas: problemos

ir tyrin÷jimai, Vilniaus dail÷s akademijos darbai 30, Vilnius, 2002, p. 237-251; Dr÷mait÷ M. Pramon÷ kaip paveldo objektas // Kultūros paminklai 9, 2002, p. 110-118; Štelbien÷ A., Dr÷mait÷ M. Pramon÷s paveldo tyrimas ir dokumentavimas: tarptautin÷ praktika Lietuvoje // Kultūros paminklai 12, 2005, p. 96-106; Dr÷mait÷ M., Štelbien÷ A. Pramon÷s paveldo panauda // Archiforma, 2004, Nr. 2, p. 52-57.

20 Industrial Heritage Platform 2000-2002, www.ihp.lt.

16

gamybos procesu ir technologijomis, kurios iš esm÷s nesikeit÷ nuo pat jo įsteigimo 1926 m. (šiaip

jau technologija ten pokarin÷, apie 1950-ųjų metų).

IHP projektas buvo reikšmingas trejų metų bendradarbiavimas propaguojant pramon÷s

paveldą Lietuvoje. Visų pirma reikia įvertinti Kaune ir Klaip÷doje vykusius mokymo kursus, kurie

paskatino nevyriausybines paveldo organizacijas įsitraukti į bendrą veiklą ir gauti finansinę paramą.

Viešoji įstaiga „Kultūros paveldo išsaugojimo paj÷gos“ 2002 m. pareng÷ projektą „The Power of

Water“, kurio metu sureng÷ mokymo kursus „Grigiškių popieriaus fabriko inventorinimas“ bei

pareng÷ kilnojamąją fotografijų parodą „Rytų Lietuvos vandens malūnai“. Šioje parodoje buvo

pristatyti senieji vandens malūnai ir jų įranga. Daugiau kaip 80-yje fotonuotraukų užfiksuoti jau

išnykusių ar nykstančių senųjų vandens malūnų archyviniai ir iki šių dienų išlikusių malūnų

vaizdai. Iš jų matyti malūnų vietos parinkimas, pastatų statyba ir įvairios konstrukcijos, jų puošyba

bei senųjų malūnų pritaikymas dabarčiai.

Lietuvos technikos biblioteka, dalyvaudama "Pramon÷s paveldo praktikos" (IHP) projekte,

drauge su ICOMOS Lietuvos nacionaliniu komitetu pareng÷ Lietuvos pramon÷s paveldo objektų

bibliografiją, kurioje yra pateikiama 300 bibliografinių aprašų, surinktų iš 271 rašytinio šaltinio.

Šioje bibliografijoje atsispindi kone visos prieškarin÷s pramon÷s objektų grup÷s, tarkim įvairūs

statiniai, vertingi architektūriniu požiūriu; gamybiniai–pramoniniai objektai (gamyklos, fabrikai,

elektrin÷s, spaustuv÷s, dirbtuv÷s, spiritų varyklos, pienin÷s, plytin÷s, skerdyklos ir pan.); transporto

statiniai (senieji keliai, geležinkeliai, tuneliai, viadukai, tiltai, keltai ir t.t); įvairūs mechanizmai

(senieji automobiliai, motociklai, traktoriai, žem÷s ūkio technika ir pan.); gynybiniai statiniai (pilys,

fortai, bastionai); hidrotechniniai statiniai (pašto stotys, geležinkelio stotys, užvažiuojamieji kiemai

ir t.t.) ir dar daugelis istoriškai unikalių objektų21. Šis darbas tur÷tų užpildyti tam tikras

retrospektyvines bibliografijos spragas, taip pat pasitarnauti supažindinant visuomenę su pramon÷s

paveldo situacija Lietuvoje, būti naudingas kraštotyros specialistams, istorikams. 2005 m. Lietuvos

technikos biblioteka jau antrą kartą sureng÷ pramon÷s paveldo fotografijų parodą (aut.

paveldosauginink÷ Ona Stasiukaitien÷).

Iš viso su IHP susijusiuose kursuose ir renginiuose dalyvavo Vytauto Didžiojo, Klaip÷dos,

Gedimino technikos universitetai, Kauno ir Klaip÷dos savivaldyb÷s, Valstybin÷ paveldosaugos

komisija, Kultūros paveldo departamentas, Kultūros paveldo centras, Kultūros paveldo akademija,

Lietuvos mokslininkų sąjunga, Lietuvos ICOMOS, Mažosios Lietuvos muziejus, o taip pat Kauno ir

Klaip÷dos pramon÷s įmon÷s.

Tarptautinio Šiaur÷s ir Baltijos šalių industrinio paveldo projekto „Industrial Heritage

Platform 2000-2002“ atgarsis Lietuvoje pasklido plačiai ir paveik÷ įvairią auditoriją. Visų pirma

buvo užmegzti ryšiai tarp pramon÷s paveldu besirūpinančių Šiaur÷s šalių ir Baltijos šalių specialistų

– architektų, mokslininkų, valdininkų. Antra, buvo pasidalinta turimomis skirtingų šalių bei įvairių

21 Pramon÷s paveldo apsauga Lietuvoje, http://www.ihp.lt.

17

profesijų atstovų žiniomis, išbandytos naujos pramon÷s paveldo dokumentavimo, tyrimo, bei darbo

grup÷se metodikos. Trečia, patyrin÷jus Lietuvos pramon÷s paveldą platesniame kontekste, buvo

galima nustatyti, ko labiausiai stinga jo priežiūrai. Tiksliau, akivaizdžiai pamatyta, kad kol kas n÷ra

ne tik efektyvios priežiūros strategijos, bet net ir inventorin÷s duomenų baz÷s, o pramon÷s

palikimas gan sparčiai nyksta. Kita vertus, tai, kad Lietuvos pramon÷s istoriniai objektai buvo

nagrin÷jami šalia kitų šalių plačiai išgars÷jusių objektų, suteik÷ mūsų šalies pramon÷s paveldui tam

tikro prestižo, leido suvokti, kad jis vertinamas ne menkiau, nei chrestomatiniais tapę pramon÷s

paveldo objektai. Ne mažiau svarbu buvo ir tai, kad šis projektas buvo garsinamas spaudoje,

televizijoje, radijo laidose, internete, leidžiamos knygos. Taip buvo atkreiptas visuomen÷s d÷mesys

į pramon÷s paveldą, kuriam jo bent Lietuvoje, kitose Baltijos šalyse vis dar stinga. Jau pripažinta,

kad būtent tie istorinių pramon÷s objektų regeneracijos projektai, kuriuose aktyviai dalyvavo ir

vietos bendruomen÷, yra s÷kmingiausi ir gyvybingiausi. Taip pat reikia tur÷ti omeny, kad mūsų

visuomen÷ – kaip ir daugelyje išsivysčiusių šalių – jau žengia į post-industrinę visuomenę, kurios

šaknys visgi glūdi industrin÷je visuomen÷je. Ir tod÷l, laikui b÷gant, pramon÷s paveldo svarba tik

augs iš kartos į kartą.

18

3. Tarptautin÷s

institucijos, dokumentai ir projektai,

susiję su pramon÷s paveldu

19

3.1. Tarptautinio pramon÷s paveldo išsaugojimo komitetas ir su juo susiję dokumentai

Gausiausia ir įtakingiausia šio meto organizacija, besirūpinanti pramon÷s paveldu –

TICCIH – Tarptautinis pramon÷s paveldo išsaugojimo komitetas. Be reguliariai organizuojamų

konferencijų, simpoziumų, ekspertin÷s veiklos ir kitų paveldosauginių renginių, TICCIH drauge

su ICOMOS organizacija jau yra parengusi tokius pramon÷s paveldui skirtus dokumentus:

• Tarptautiniai paminkliniai kanalai (The International Canal Monuments, 1996,

http://www.icomos.org/studies/canals-toc.htm);

• Pasaulio paveldo tiltai (Context for World Heritage Bridges, 1997,

http://www.icomos.org/studies/bridges.htm#19);

• Geležinkeliai kaip Pasaulio paveldo vietos (Railways as World Heritage Sites, 1999,

http://www.icomos.org/studies/railways.htm);

• Darbinink ų miesteliai kaip pramon÷s paveldo elementai (Les villages ouvriers

comme éléments du patrimoine de l'industrie, 2001, http://www.icomos.org/studies/villages-

ouvriers.htm);

• Tarptautin ÷ angliakasybos studija (The International collieries study, 2003,

http://www.icomos.org/studies/collieries.htm).

2003 m. tarptautin÷s konferencijos Maskvoje ir Nižnij Tagile (Rusija) metu TICCIH

pareng÷ pramon÷s paveldą apibr÷žiantį dokumentą „Nižnij Tagilo chartija “ 22, kuris laikomas

aktualiausiu pramon÷s paveldą apibr÷žiančiu tarptautiniu dokumentu.

3.2. Europos Taryba ir jos parengti dokumentai

Beveik prieš trisdešimtį metų – 1973 m. – Europos Taryba prad÷jo įgyvendinti techninio

bendradarbiavimo ir pagalbos programas, skirtas pramoninei Europos praeičiai išsaugoti. Pirmąjį

tarptautinį susitikimą pramon÷s paveldo problemoms nagrin÷ti, Taryba suorganizavo 1985 m. Nors

tuo metu Europa buvo politiškai nevieninga, tačiau poreikis išsaugoti pramon÷s paveldą visoje

Europoje tapo vienu iš Tarybos rūpesčių.

Europai visiškai aišku, kad pramon÷s paveldas vienija žemyną ne mažiau nei tradicin÷

kultūra. Europos Taryba, siekdama išsaugoti šią bendrą istoriją, dar 1979 m. pri÷m÷ rekomendaciją

"D ÷l pramon÷s archeologijos" (Europos Tarybos Parlamentin÷s asambl÷jos rekomendacija Nr.

872), o 1990 m. rekomendaciją “D ÷l pramon÷s, technikos bei inžinerijos paveldo Europoje

22 Nižnij Tagilo chartija, http://www.mnactec.com/ticcih/.

20

apsaugos ir konservavimo" (Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacija Nr. R (90) 20)23.

Pirmasis dokumentas teigia, jog šiuolaikin÷ visuomenin÷, tirdama pramon÷s paveldą, paj÷gs giliau

suvokti savo šaknis, o taip pat daugelį šiuolaikinių gyvenimo ir gamybos problemų. Jis skatina

inventorinti, įvertinti, išsaugoti bei palaikyti pramon÷s paveldo objektus ir kviečia šalis

bendradarbiauti pramon÷s archeologijos srityje. Antroji rekomendacija nurodo, kad pramon÷s,

technikos ir inžinerijos paveldas sudaro neatsiejamą Europos istorijos paveldo dalį, tod÷l visos

Europos Sąjungos nar÷s turi labiau remti jo mokslinį pažinimą, apsaugoti šį paveldą atitinkamais

įstatymais, sutelkti žmonių išteklius technologiniams pramon÷s procesams, įrankiams, įrangai ir

inžinierin÷ms struktūroms, o taip pat pramoniniam kraštovaizdžiui tirti, saugoti ir puosel÷ti. Taip

pat rekomenduojama rengti pramon÷s paveldo apsaugos specialistus universitetuose ir profesin÷se

mokyklose. Pagaliau, šalims siūloma parengti valstybines strategijas šiam paveldui saugoti ir

turtinti.

3.3. Programos, susijusios su pramon÷s paveldo apsauga

Šiandien programos skiriamos ištisoms pramon÷s šakoms, pavyzdžiui tekstilei, popieriaus

gamybai, metalurgijai, kalnakasybai.

• 2000 m. baigta programa “De Re Industriae 2000” – Europos XIX ir XX a. industrinių

vietovių bendradarbiavimo tinklas, kurį finansavo Rafaelio projektas, skirtas Europos Sąjungos

kultūros paveldui. Pagrindinis programos d÷mesys buvo skiriamas XX a. pramon÷s paminklų

konservavimo, restauravimo ir naujos panaudos klausimams.

• Vienas pagrindinių 1997 m. projekto "Iron and Man, The Innovative Iron Network –

ININ (Geležis ir žmogus)"24 tikslų buvo atkurti istorines metalo apdirbimo gamyklas, vienijančias

Vakarų Europos šalis, o taip pat atgaivinti ryšius su senaisiais metalo pramon÷s bei kasyklų regionai

Rusijoje.

• Muziejų projektas "The Watermark Route (Vandenženklių kelias)"25 buvo

vykdomas 1999-2002 m. Jį iš dalies taip pat finansavo Rafaelio projektas. Projekto tikslas –

nuosekliai parodyti popieriaus gamybos Europoje istoriją, evoliuciją ir panaudojimą. Tai

tarptautinis projektas, vienijantis muziejus, įsikūrusius buvusiuose popieriaus fabrikuose įvairiose

šalyse, ir taip reprezentuojančius vientisą Europinį popieriaus pramon÷s muziejų. Trys pagrindin÷s

projekto šalys buvo Ispanija, Vokietija ir Suomija, turinčios popieriaus muziejus; bet taip pat

projektas apjung÷ ir kitas šalis, kurių muziejai tiria ir saugo istorines popieriaus gamybos vietas bei

amatus. “Vandenženklių kelio” temos yra šios: “Istorin÷s popieriaus gamyklos ir amatų apsauga bei

23 Recommendation No. R(90)20 of the Committee of Ministers to Member States on the Protection and

Conservation of the Industrial, Technical and Civil Engineering Heritage in Europe, 1990. 24 http://webmuseen.de/Bayerische-Eisenstrasse/. 25 The Watermark Route, http://www.mmp-capellades.net/watermarkroute.

21

interpretavimas”, “Popieriaus pramon÷ ir istoriniai popieriaus gamyklų muziejai: bendradarbiavimo

būdai” bei “Istorin÷s popieriaus gamyklos ir jų ekologinis kontekstas”.

• Itin platus ir naujoviškas projektas – "Europos pramon÷s paveldo kelias" (The

European Route of Industrial Heritage – ERIH)26, kuris rengia Europos pramon÷s paveldo turizmo

tinklą. Tai daugiašal÷ bendradarbiavimo programa, finansuojama ir koordinuojama Europos

sąjungos INTERREG II C programos. Jos tikslas – skatinti Europos integravimąsi, labiau atskleisti

visuomenei žmogaus veiklos suformuoto pramoninio kraštovaizdžio vertes, paryškinti jo

ekonominius išteklius, skatinti tvarią raidą ir paakinti darbo žmones saugoti savo paveldą. Taip pat

programa siekiama pl÷toti tvarią turizmo raidą senovin÷je pramonin÷s gamybos žem÷je ir atskleisti

žmon÷ms šio paveldo įvairovę, patrauklumą ir vertę. Pirmasis programos etapas įgyvendintas

Vokietijoje, Ruro baseine, Šiaur÷s Reino – Vestfalijos vyriausyb÷s iniciatyva.

Nor÷dami pamin÷ti penkioliktąsias Europos Sąjungos metines ir Europos architektūros

išsaugojimo metų dvidešimt penktąsias sukaktuves, Europos valstybių ir vyriausybių vadovai 1999-

2000 m. vykd÷ kampaniją "Europa – mūsų bendras paveldas". Pramon÷s paveldui skirtos ir 2000 m.

Europos paveldo dienos, pamin÷tos daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje. Buvo parengtas leidinys

„Technikos paminklai Lietuvoje“, video filmas „Elegija girgždančiam ratui“, organizuoti specialūs

renginiai įvairiuose Lietuvos miestuose27.

Regioniniu lygmeniu taip pat vykdoma nemažai programų.

Jau min÷ta, kad didžiausią susirūpinimą pramon÷s paveldu reiškia nevyriausybin÷s

organizacijos, draugijos ir asociacijos. Pavyzdžiui, Anglijoje vienos pagrindinių organizacijų,

kurios rūpinasi industriniu (pramon÷s) paveldu – tai nevyriausybin÷s organizacijos: Nacionalinis

fondas (National Trust), Piliečių fondas (Society Fund), Anglijos Paveldas (England Heritage).

Nacionaliniam fondui priklauso didel÷ dalis Didžiosios Britanijos žemių, o Piliečių fondui –

nekilnojamasis turtas. Šios organizacijos rūpinasi joms priklausančiais objektais.

26 The European Route of Industrial Heritage, http://en.erih.net/. 27 Europos paveldo dienos 2000. Technikos paminklai Lietuvoje,

http://www.heritage.lt/epd/2000/epd2000.htm.

22

4. Pramon÷s paveldo panaudos būdai ir

principai

23

4.1. Įvadin÷s pastabos

Savaime suprantama, kad pramon÷s paveldas turi būti ne tik išsaugotas ar užkonservuotas –

tokiu būdu jis neturi ateities. Vienas svarbiausių dalykų yra rasti tinkamą pramon÷s paveldo

pritaikymą ir panaudojimą. Ne visada kultūrinę vertę turinčius fabrikus galima pritaikyti pramonei,

ne visus pastatus galime išsaugoti, tuo labiau, kad to ir nereikia. Pramon÷s esm÷ yra nuolat keistis ir

modernizuotis bei nešti ekonominę naudą. Tod÷l didžiausias paveldosaugininkų pasiekimas

Europoje buvo tai, kad “įteisinus” pramon÷s paveldą, šią nuostatą pri÷m÷ ir patys pramonininkai.

Visų pirma reikia suvokti pramon÷s pastatų potencialą. Pagrindinis faktorius nekilnojamojo

turto rinkoje yra šių pastatų pad÷tis mieste, kitaip tariant, lokacija. Juk dažniausiai ankstyvieji

fabrikai buvo statomi miesto centre ar netoli jo, šalia vandens telkinių bei pagrindinių susisiekimo

kelių ir geležinkelių. Atskirą tipą sudaro dokų rajonai uostamiesčiuose. Priemiesčių fabrikai ar

ištisos pramon÷s zonos taip pat buvo kuriamos vaizdingose vietov÷se greta vandens telkinių, o su

centru juos jung÷ patogūs susisiekimo keliai. Vertinga yra ir tai, ko mes nematome, t.y. fabrikų

infrastruktūra – visos komunikacijos, kurios įrengtos fabriko teritorijoje arba po jo žeme.

Daugiaaukščių fabrikų ir stambių sand÷lių struktūra yra patraukli d÷l didelių, gerai apšviestų

vientisų erdvių bei pakankamai patvarių statybinių konstrukcijų; jų privalumas yra ir tai, kad tokie

pastatai nesunkiai ir įvairiai gali būti pakeisti viduje. Žinoma, reikia įvertinti galimą pastato ar

žem÷s užterštumo laipsnį.

4.2. Pramon÷s paveldo panaudos būdai

Kaip gali būti panaudoti buvę ar esami vertingi pramon÷s objektai? Britų mokslininkas

Michaelas Strattonas, parašęs knygą “Pramon÷s pastatų konservavimas ir regeneravimas” išskiria

tokias komercines pramon÷s pastato galimos panaudos ir pritaikymo formas: pramon÷s

išsaugojimas, pramon÷s ir technikos muziejų steigimas arba pramon÷s pastatų konversija į

gyvenamosios ir visuomenin÷s paskirties pastatus.

A. Gamybin÷s veiklos tęsimas

Idealu, kai senieji pramon÷s objektai gali tęsti savo veiklą senuosiuose pastatuose. Tai

labiau tinka nedidelių apimčių kompanijoms, dirbančioms tradiciniais metodais. Senieji pastatai yra

laikomi prestižu ir dažnai tampa įmon÷s firminiu ženklu. Žinoma, gamybiniuose pastatuose

modernizuojami kai kurie įrengimai, tačiau autentiški objektai yra išsaugomi.

Kur kas sud÷tingesn÷ problema yra rasti pritaikymo būdus neveikiantiems, apleistiems

fabrikams. Ekonomin÷s sąnaudos čia gali būti didesn÷s, kadangi teritoriją reikia išvalyti nuo

24

užterštumo, atlikti pastatų konstruktyvinius tyrimus, tačiau kūrybin÷s menin÷s galimyb÷s yra kur

kas platesn÷s, kadangi tokios pramonin÷s vietos dažniausiai yra unikalios.

B. Muziejin÷ veikla

B.1. Pramon÷s ir technikos muziejai

Daugyb÷ ankstyvųjų fabrikų pastaraisiais dešimtmečiais buvo paversti technikos, pramon÷s

ir regioniniais muziejais ir pritaikyti stambioms turizmo rinkoms. Tokie buvę Didžiosios Britanijos

pramoniniai miesteliai kaip Bradfordas tapo turistiniu pramoniniu miestu, industrinio paveldo

vietose buvo įkurti ekomuziejai (Ironbridge) ir smarkiai išreklamuoti kaip industrijos lopšiai, atskiri

pramoniniai kompleksai pritaikyti darbo muziejams arba gyvenimo būdo muziejams; taip pat

įamžintos ir įpaveldintos didžiųjų industrialistų sukurtos pramonin÷s vietos, tokios kaip New

Lanark ar Saltaire. Daugelis tokių muziejų ir vietų pabr÷žią britų verslo ir technologijos

išradingumą, meistriškumą ir šaunumą.

Tai paskatino vieną labiausiai paplitusių nebeveikiančių pramon÷s įmonių išsaugojimo būdų

– technikos, pramon÷s, darbo, darbininkų, o kartais atskiros įmon÷s ar pramon÷s šakos muziejų

steigimą. Vienu pirmųjų tokių muziejų laikomos Rademacherio kalvių muziejus Eskilstunoje,

Švedijoje, įkurtas 1907 m. (1-3 pav.).

Rademacherio kalv÷s buvo pastatytos 1650 m. Iki šiol išlikę pastatai yra gerai išsaugoti ir

juose vis dar dirba nemažai amatininkų, jų gaminių galima įsigyti. Rengiamos miesto ir amatų

švent÷s, vedamos ekskursijos, animuotos ekskursijos ir edukacin÷s programos vaikams, pasakojama

apie kalvių ir kitų metalo pramon÷s darbininkų sunkias gyvenimo ir darbo sąlygas. Tai populiari

miesto turizmo vieta28.

Tačiau žymiausias šiuolaikinis pramon÷s muziejus yra UNESCO Pasaulio paveldo sąraše

esantis Anglijos Ironbridge Gorge Museum29, laikomas pramonin÷s revoliucijos simboliu (4-6

pav.). Šiame įspūdingame Severno up÷s tarpeklio kraštovaizdyje veikia 10 muziejų, iliustruojančių

šlovingą Didžiosios Britanijos industrinį laikotarpį, demonstruojančių senąsias kasyklas, 1708 m.

aukštakrosnę, pirmąjį pasaulyje metalinį tiltą ir bendrą industrinį kraštovaizdį. Be to, nuolat

pristatomos naujos temin÷s parodos, skirtos pramon÷s, technikos ir technologijos, darbo ir

darbininkų istorijai; sukurta puiki komforto ir paslaugų infrastruktūra, pritaikyta visos šeimos

poilsiui ir pramogoms. Be to, teikiamos papildomos paslaugos – patalpų nuoma renginiams ir

vestuv÷ms, konferencijoms, rengiami mokymo kursai.

Šio muziejaus pavyzdžiu visoje Europoje daugelis apleistų fabrikų buvo paversti technikos

muziejais. Toks pramon÷s ir technikos muziejų kūrimas yra vienas paprasčiausių ir efektyviausių

pramon÷s paveldo saugojimo aspektu būdas.

28 The Rademacher forges, http://www.eskilstuna.nu/In-English/Start-page/Move-here/-Culture/The-

Rademacher-forges/. 29 The Ironbridge Gorge Museum, http://www.ironbridge.org.uk/.

25

Didelis tekstil÷s pramon÷s kompleksas Breda miestelyje prie Kopenhagos (Danija) buvo

paverstas industriniu muziejumi, kuriame galima apžiūr÷ti ne tik vietov÷s istorijos bei tekstil÷s

pramon÷s ekspozicijas, bet ir įvairių laikotarpių gamybinius pastatus (ankstyviausieji XVIII a.

pab.), o taip pat darbininkų gyvenamuosius namus, meistrų ir inžinierių vilas, bei maloniai praleisti

laiką muziejaus restorane ar vaikščiojant po vaizdingas apylinkes.

Visgi masiškas technikos ir pramon÷s muziejų steigimas neišvengiamai sukelia problemų.

Viena, stinga l÷šų jų išlaikymui. Antra, kaip ir kitų sričių muziejai, jie atbaido didelę dalį turistų

savo statiškumu. Tod÷l tradicinius muziejus vis dažniau išstumia „gyvieji“. Tokiuose muziejuose

lankytojams svarbus veiksmas, kuris suteikia pilną gamybos proceso supratimą. Tai n÷ra sud÷tinga

pateikti, juo labiau jei dar yra išlikusi įranga. Kita galimyb÷ – filmų, skaidrių, kitų medijų

demonstravimas apie pramonę, kurie taip pat efektingai veikia lankytojus.

Pavyzdžiui, Švedijoje Klabböle hidroelektrin÷s (išlikę originalūs pagaminti 1892 m.

mechanizmai) muziejuje veikia įdomios parodos apie elektros gamybą ir jos naudojimą.

Specialiuose atrakcionuose lankytojai gali išbandyti kokią galią turi vanduo ir kaip atsiranda

elektra. Muziejuje yra veikianti vandens j÷ga varoma lentpjūv÷ ir nedidelis vandens malūnas.

Did÷jantis muziejų skaičius bei jų konkurencija su kitomis visuomen÷s laisvalaikio

praleidimo institucijomis paskatino muziejus įvairinti savo darbo formas, daugiau orientuotis į

visuomenę, jos socialinius poreikius. Pastaraisiais metais imta kurti planus kaip pagyvinti

pramon÷s paveldo pristatymą, o drauge rasti papildomų pajamų šaltinių. Vienas naujausių tokio tipo

muziejų yra Estijoje įsteigtas Kohtla Jarv÷s skalūno pramon÷s muziejus. Jis buvo įrengtas

nebenaudojamose skalūno šachtose pramoniniame Kohtla Jarv÷s mieste, o buvę įmon÷s darbuotojai

įdarbinti gidais. Šioje vietoje lankytojas gali patirti ekstremalių įspūdžių nusileisdamas į šachtas,

vaikščiodamas po jas arba važiuodamas požeminiais traukinukais, požemyje valgydamas

darbininkiškus pietus.

Pasteb÷ta, kad kai kurie pramon÷s objektai yra vertingi būtent d÷l savo įrengimų ar retos bei

unikalios technologin÷s linijos – tokius objektus svarbu išsaugoti švietimo tikslais, tod÷l imta steigti

muziejus, kuriuose išsaugomas pats gamybos procesas. Taip galima suderinti turizmo, švietimo ir

komercijos (suvenyrai, senomis technologijomis pagaminta produkcija) funkcijas. Tokiu principu

veikia Norvegijoje sudaryta 8 istorinių fabrikų-muziejų, reprezentuojančių reikšmingiausias šalies

pramon÷s šakas asociacija. Šiuose fabrikuose-muziejuose, remiant valstybei, išlaikomos senosios

gamybos technologijos, lankytojai patys gali dalyvauti kai kuriuose gamybos procesuose, veikia

suvenyrų krautuv÷s.

Išsaugoti senuosius technologinius procesus siekia ir privatūs gamintojai, kadangi tai

naudinga komerciškai, pabr÷žiant įmon÷s unikalumą arba ekologiškumą. Buvusiame XIX a.

bravoro ir malūno komplekse Ciuriche šiandien yra išsaugoti ne tik išraiškingos architektūros

26

pramon÷s pastatai, bet veikia ir muziejus, ekologiškas malūnas ir kepykla su parduotuv÷le,

restoranas ir teatras30 (pav. 7-10).

Vienas stambiausių pramon÷s paveldo muziejinių projektų Lietuvoje – tai Vilniaus

šilumin÷s elektrin÷s pritaikymas Technikos muziejui. Jo baze galime laikyti 2003 m. atidarytą

Lietuvos energijos muziejų, įsteigtą buvusioje miesto viešojoje elektrin÷je, statytoje 1903 m.

Pagrindin÷je mašinų sal÷je jau veikia energetikos istoriją nupasakojanti ekspozicija, rengiami planai

panaudoti ir kitas elektrin÷s pastalpas, paversti muziejų technin÷s kultūros centru.

Šiuo metu Lietuvoje veikia 23 muziejai, susiję su industriniu (pramon÷s) paveldu (kadangi

jie n÷ra tiesiogiai pramon÷s paveldo muziejai). Muziejaus pavadinime atsispindi muziejaus tipas,

rinkinių ir veiklos ypatyb÷s. Nors visų pramon÷s ar industrinio paveldo muziejų pavadinimai ir

skiriasi, bet jie gali būti priskiriami tai pačiai technikos arba pramon÷s muziejų grupei. Pavyzdžiui,

Žaliūkių v÷jo malūne Šiauliuose eksponuojami senieji malimo įrengimai ir įkurta senųjų v÷jo

malūnų ekspozicija. Kitas pavyzdys – „Zarasų tinklai“. Savo iniciatyva yra įkūręs savo krašto

energetikos muziejų (1986 m.), bei surinkęs aibę eksponatų, supažindinančių su elektrifikacijos

raida tiek Zarasų krašte, tiek visoje Lietuvoje. Muziejuje sukaupta per 2000 eksponatų, bylojančių

ne tik apie Zarasų krašto, bet ir visos Lietuvos kelią nuo „balanos gadyn÷s“ iki Ignalinos AE.

Eksponatai prad÷ti kaupti nuo 1956 m. ir daugelis jų susiję su Zarasų kraštu – yra čia rasti arba

pagaminti. Tačiau dalis atkeliavo iš gretimų ir tolimesnių rajonų31. Tačiau šis muziejus

neišreklamuotas ir beveik nežinomas plačiajai visuomenei.

B.2. Meno muziejai ir kiti muziejai

Pastaraisiais metais didel÷s pramon÷s pastatų erdv÷s s÷kmingai pritaikomos ne tik

technikos, bet ir kitų sričių muziejams – daugiausia modernaus meno galerijoms. Vienas

garsiausių s÷kmingos konversijos pavyzdžių – “Tate” modernaus meno galerija įrengta buvusioje

Londono elektrin÷je (11 pav.).

Tate šią transformacijų veiklą prad÷jo jau pra÷jusiame dešimtmetyje – itin s÷kminga buvo

Liverpoolio dokų sand÷lių konversija į „Tate“ meno galeriją (12 pav.).

1980 m. uždarytame miltų malūne Gateshead mieste Anglijoje 2002 m. atidarytas vienas

didžiausių Šiaur÷s Europoje šiuolaikinio meno centrų (13 pav.).

Šiuo keliu pasukta ir konvertuojant pramon÷s paveldo zoną Avestos mieste Švedijoje (14

pav.). Pirmasis naujai panaudai buvo pritaikytas Kopardaleno vario gamyklos pagrindinis pastatas,

statytas 1874 m. Jame įsteigtas Avestos modernaus meno centras, kuris orientuojasi į tarptautinę

auditoriją, rengia seminarus, plenerus, parodas, akcijas.

Buvę fabrikai, esantys miestų centruose, s÷kmingai pritaikomi ir kitokio pobūdžio

muziejams, dažnai miesto muziejui, ar muziejų kompleksui. Pavyzdžiui, 2002 m. buvusiame metalo

30 Mühlerama. Das Mmuseum in der Mühle Tiefenbrunnen, http://www.muehlerama.ch/. 31 Energetikos muziejus, http://www.zarasai.lt/index.php?mod=info.php&kas=0&ids=632.

27

apdirbimo fabrike Eskilstunos mieste Švedijoje buvo įsteigtas miesto muziejus. O 2004 m. į greta

esančio rekonstruoto cecho patalpas buvo perkeltas 1937 m. įsteigtas Eskilstunos meno muziejus32

(15 pav.).

C. Pramoninis kraštovaizdis

XX a. pabaigoje buvo atkreiptas d÷mesys ne tik į pavienius pramon÷s pastatus, bet ir į

bendrą vietov÷s pramoninę aplinką, pasteb÷ta, kad industrinis kraštovaizdis yra labai išraiškingas

savojo laikmečio liudininkas. Siekiant jį išsaugoti ryškiausiose pramonin÷s gamybos teritorijose

Europoje prad÷ti kurti vadinamieji ekomuziejai (ekonomikos muziejai), apimantys daugelį

pramoninio regiono objektų.

Nykstanti pramonin÷ aplinka ir gamyba paskatino 1974 m. Le Creusot pamoniniame

komplekse Prancūzijoje įkurti Ekomuziejų. Ši metalo apdirbimo vieta, įkurta anglų 1780 m. tapo

stambiausia gamykla Prancūzijoje. Ekomuziejus pristat÷ novatorišką iniciatyvą (dabar populiarią

visoje Europoje, ypatingai Prancūzijoje ir Italijoje) į savo veiklą ir istorijos bei vietov÷s

interpretavimą įtraukti vietin÷s bendruomen÷s narius. Esanti Ekomuziejų asociacija apjungia visą

Europą, nes Prancūzija, įkūrusi ekomuziejus, juos eksportavo į prancūziškai kalbančias šalis. Žoržas

Anri Rivjeras (G.H.Riviére), Prancūzijoje pritaik÷ skandinavijos muziejų “po atviru dangumi”

principus, kurie pasitarnavo ekomuziejų atsiradimui. Pats ekomuziejus – gyvosios istorijos

muziejus, esantis in situ; jo darbuotojai ir saugotojai yra vietiniai gyventojai33. Nereikia pamiršti ir

to, kad ekomuziejų atsiradimą įtakojo ir bandymas atgaivinti ekonomiką, ir taip sumažinti

bedarbystę sukuriant naujas darbo vietas ir vykdant užimtumo politiką.

Belgija, tapusi industrine nacija XIX a. pradžioje taip pat įsteig÷ savo industrinę praeitį

iliustruojantį geležies ir anglies muziejų Liege bei ekomuziejų Bois-du-Luc netoli La Louviere.

Apskritai, industriniai pastatai nebuvo teisiškai saugomi iki 1970-ųjų m. ir dabar atsakomybę

dalijasi Flamandai ir valonai. Flamandų dalyje didžiausius išsaugojimo darbus yra nuveikusi

savanoriška visuomenin÷ organizacija Vlaamse Vereniging voor Industriele Archeologie, įkurta

1979 m.

Švedijoje, pasinaudojus prancūzų prototipu, 1990 m. Dalarnos ir Vastmanlando apskrityse,

išilgai Stromholmo kanalo, buvo įkurtas Bergslageno ekomuziejus34, užimantis 7500 kvadratinių

kilometrų (16 pav.). Bergslageno ekomuziejų po atviru dangumi sudaro 49 vietos, kurias lanko

turistai. Pagrindiniu traukos objektu čia yra į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtraukta Angelsberg

Bruk metalo gamykla bei atstatyta industrijos archeologijos vieta – XIII a. metalo liejimo dirbtuv÷s

ir gyvenviet÷. Pasak muziejaus darbuotojų, jis išryškina vietos – metalo pramon÷s regiono –

specifiką bei puosel÷ja vietos gyventojų identitetą. Be to, greta pažintinę funkciją atliekančių

32 http://eskilstuna.se/templates/Page124935.aspx. 33 François Hubert, 1985, No.148: 6 – 7, 34 Ekomuseum Bergslangen, http://www.ekomuseum.se/.

28

objektų, ekomuziejuje yra ir viešbučiai, konferencijų centrai, lankytini kultūros objektai, žodžiu

sukurta bendra turizmo-komforto infrastruktūra.

Kitas pavyzdys – Ruhro regionas Vokietijoje (17, 18 pav.). Buvęs garsiausias vokiečių

kalnakasybos ir plieno pramon÷s regionų, aštuoniasdešimtųjų pabaigoje liko apleistas d÷l metalo

pramon÷s kriz÷s Europoje. Šis regionas buvo atgaivintas investuojant dideles l÷šas ir sukuriant

patrauklią investicijoms bei komercijai zoną. Regione buvo išsaugoti 83 pramon÷s paveldo objektai

(elektrin÷s, gyvenviet÷s, šachtos ir pan.), kaip gair÷s, nupasakojančios Ruhro regiono pramon÷s

istoriją, o kiti objektai rekonstruoti į universitetus, viešbučius, gyvenamuosius rajonus, aukštų

technologijų firmas ir panašius jau min÷tus dalykus.

D. Pramoninis miestovaizdis

Nemažai Europos miestų XIX a. išaugo iš pramoninių miestelių, o fabrikų ir gamyklų

kompleksai, sutelkti mietų centruse iš esm÷s pakeit÷ XIX a. miesto veidą. XX a. 7-8 deš.

ekonomin÷s kriz÷s metais daugelis stambių fabrikų užsidar÷, pramonin÷s miestų dalys ištušt÷jo,

jose išaugo nusikalstamumas. Daugelis tokių apleistų pramoninių rajonų Europos miestuose buvo

nugriauti, jų vietoje pastatyti nauji gyvenamieji ar verslo centrai. Tačiau kai kurie miestai pasuko

kitu keliu.

Nemažai pastangų ir investicijų pareikalavo Švedijos tekstil÷s pramon÷s centro Norčiopingo

renovacija (19 pav.). Šio miesto centre aplink įlanką susitelkę išraiškingos architektūros fabrikai

XX a. septintajame dešimtmetyje tapo pastatais vaiduokliais ir, kaip daugelyje panašių miestų,

tur÷jo būti nugriauti. Tačiau paveldo ir industrin÷s istorijos specialistai atkreip÷ d÷mesį į unikalią

pramoninio miestovaizdžio vertę ir pasiūl÷ užuot nugriovus pastatus juos renovuoti ir pritaikyti

naujai panaudai. Šios veiklos pradininkai buvo vadinamieji developers – vystytojai ir enterpreneurs

– verslininkai, o v÷liau prisijung÷ ir savivaldyb÷. Visi pastatai buvo įvertinti, dokumentuoti, jiems

nustatytas apsaugos ir restauravimo režimas. Tik nedidel÷ jų dalis buvo nugriauta. Panašiais

metodais buvo renovuoti stambių pramoninių Europos miestų Tamper÷s (20, 21 pav.), Chemnico

centrai.

E. Pramon÷s pastatų konversija – naujos panaudos galimyb÷s

Yra ir daugyb÷ pavyzdžių kaip gali būti pritaikomi ir panaudojami buvę fabrikai. Šiandien

pramon÷s paveldo apsaugoje aktuali problema yra apleistų pramoninių vietovių regeneravimas.

Europos miestuose pastarąjį dešimtmetį paplitęs buvusių pramoninių vietovių pritaikymas naujai

paskirčiai susiduria su klausimu: kaip regeneruojant vietovę užfiksuoti ir išsaugoti „pramoninę

atmintį“?

29

E.1. Gyvenamieji rajonai, studijos, viešbučiai

Dideli ir daugiaaukščiai nebenaudojami pramon÷s pastatai, ypač esantys miestų centruose ar

vaizdingose vietov÷se šalia vandens telkinių, dažnai yra pritaikomi gyvenamiesiems kvartalams,

viešbučiams, kitiems visuomenin÷s paskirties objektams (22 pav.).

Rekonstruoti buvusius pramon÷s pastatus į gyvenamuosius namus ar viešbučius tapo

madinga septintajame dešimtmetyje, kai apleistame pramoniniame žemutinio Manhatano SoHo

rajone prad÷jo kurtis menininkai, kuriems reik÷jo pigių didelių erdvių kūrybin÷ms studijoms,

kuriose jie ir apsigyveno. Greta prad÷jo kurtis galerijos ir restoranai, v÷liau jau mados skatinami

verslininkai. Šiais laikais tokios studijos, vadinamieji loftai – įrengiami įvairiai: nuo paprastų

studijų iki visiško komforto su moderniausiomis instaliacijomis (23 pav.). Ši mada paplito

Anglijoje, kur Londono, Mančesterio ir Liverpulio dokai bei tekstil÷s fabrikai, buvo paversti

madinga gyvenamąja vieta. Keičiant buvusius pramon÷s pastatus į gyvenamuosius namus ar

viešbučius, dažniausiai išsaugomi tik pastatų fasadai, kai kurios konstrukcijos ir kvartalo

užstatymas, o gyvenamosios patalpos įrengiamos įvairiai: nuo visiško komforto iki paprastų butų.

Tokios konversijos labai tinka viešbučiams bei studentų bendrabučiams – pastatams, kurie turi būti

miesto centre ir nereikalauja daug žalumos ir parkavimo aikštelių. Tiesa, kalbant apie loftus reikia

pasteb÷ti, kad tai madingas didmiesčio reiškinys, visiškai nesuprantamas provincijoje.

E.2. Įstaigos, mokymosi patalpos, prekybos centrai

Netoli miestų centrų esantys apleisti fabrikai dažnai pritaikomi ne tik gyvenamosioms

patalpoms, bet ir ofisams arba kultūros įstaigoms: koncertų sal÷ms, teatrams, modernaus meno

centrams, reikalaujantiems neįprastų erdvių (24-26 pav.). Priežastys v÷lgi tos pačios – gera pad÷tis

mieste, didel÷s patalpų erdv÷s ypač tinkamos moderniems atviriesiems ofisams.

Buvę gamybiniai kompleksai s÷kmingai pritaikomi komercinei veiklai. Nuo 1897 m.

gyvavusiame Kopparlundeno pramon÷s rajone (Västerås mieste Švedijoje) įsikūr÷ Västerås

technologijų parkas "TEKNIKBYN" (27, 28 pav.). "Technologijų parkas" reiškia, kad šioje

teritorijoje kuriasi programavimo, aplinkos inžinerijos, humanitarinių ir kultūros mokslų

kompiuterizavimo, elektrotechnikos kūrimo srityse dirbančios įmon÷s. "TEKNIKBYN" šiuo metu

veikia 106 firmos: ABB Business Systems, ABB Future Centre, GabMedia, Deva Management

Consulting AB, Microlux AB, OM Technology, SAAB Tech Systems ir kitos. Kopparlundene yra

virš dvidešimt pastatų, kurių bendras plotas siekia 100 000 m2, šalia įrengtas 1600 vietų parkingas.

Be administracinių pastatų, čia įsikūr÷ ir Kultūros bei sveikatos centras su konferencijų sal÷mis,

restoranai, mašinų nuomos punktas – nuomojančiu patalpas aukštųjų technologijų firmoms.

Nemažai investavus į modernizaciją bei gerai išreklamavus šią vietovę, verslininkams pavyko

sukurti madingą biurų rajoną, kuriame nuomos kainos 20 procentų viršija įprastą šiame mieste

nuomos kainą. (29-32 pav.).

30

Naujausias ir stambiausias komercinis pramonin÷s teritorijos konversijos projektas – tai 38

akrų buvusios Battersea elektrin÷s Londone teritorijos 750 milijonų svarų investicinis projektas (33

pav.).

Daugyb÷ apleistų Švedijos ir Vokietijos fabrikų kompleksų buvo pritaikyta universitetams

(34 pav.).

Tokios konversijos ryškiausiu pavyzdžiu Lietuvoje yra aukštoji vadybos mokykla ISM

įrengta buvusiame cigarečių fabrike (architektas A. Kančas, 2001 m.) (35 pav.). Šio projekto

užsakovai norvegai drauge su Lietuvos architektais s÷kmingai pritaik÷ populiarų Skandinavijos

kraštuose būdą. Senojoje pastato dalyje pagarbiai išsaugotos būdingos pramon÷s pastatams

metalinių sijų ir l÷kštų arkų perdangos bei fasadų architektūra, o naująją dalį akcentuoja skaidri

laiptin÷ su stikliniu liftu.

Pritaikant pramon÷s pastatus prekybos centrams dažnai nukenčia jų architektūra, kadangi

pastatas naudojamas tik kaip kevalas. Tačiau išsaugojus ne tik pastato fasadus, bet ir kai kurias

konstrukcijų ar technikos detales, galima sukurti unikalius objektus. Pavyzdžiui, konvertuojant

buvusį fabriką į baldų prekybos centrą Rygoje, buvo išsaugotos jo metalinių kolonų ir sijų

konstrukcijos, kurios suteik÷ išskirtinumo ir šarmo patiems eksponuojamiems baldams.

F. Kultūros / meno fabrikai

Meno fabrikų, arba kitaip vadinamų „artfactory“, id÷ja gim÷ Beneliukso šalyse. Per porą

dešimtmečių ji išplito po visą pasaulį. Dabar priskaičiuojama per 200 buvusių industrinių

pastatų, tapusių moderniais meno centrais bei studijomis. Garsiausi s÷kmingo perprofiliavimo

pavyzdžiai – Avestos modernaus meno centras, įkurtas buvusioje Kopardaleno (Švedija) metalo

gamykloje, šokolado fabrikas Londone, tabako – Marselyje, skerdykla Br÷mene (Vokietija)35 tai

pat tapo modernaus meno centrais, Norbergo (Švedija) šachtos bokšte – elektronin÷s muzikos

festivalių centras – tai tik keletas tokios transformacijos pavyzdžių. Visa tai galima apibendrinti

kaip meno ir kultūros fabrikas.

Kultūros fabrikai Lietuvoje – dar naujiena. Į tokį statusą pretenduoja nebent Menų

spaustuv÷ Vilniuje, įsikūrusi buvusioje “Tiesos” spaustuv÷je (ir jau radusi pirmus r÷m÷jus –

“Vilniaus energiją”), bei Klaip÷dos tabako fabrikas, kurio ateitis, tiesą sakant, dar labai miglota.

Menų spaustuv÷ – pirmoji tokio pobūdžio kregžd÷ Lietuvoje. Tačiau šis objektas jau

gerai žinomas visos Europos scenos menų profesionalams. Buvusioje tarybin÷je spaustuv÷je

Vilniaus senamiesčio pakraštyje įsikūrusi nepriklausoma renginių aikštel÷, keletas

daugiafunkcinių patalpų, administracijos bei reziduojančių organizacijų biurai, biblioteka,

35 Kraniauskait÷ J., Kultūros fabrikai Europoje – mada ar būtinyb÷?, http://www.durys.daily.lt.

31

kurioje kaupiama informacija apie šiuolaikinius scenos menus ir šiuolaikinę kūrybinę veiklą,

kitos būtinos tokiai institucijai patalpos36.

Klaip÷dos tabako fabrikas, kol kas tokio statuso kaip – Menų spaustuv÷, neturi. Pačiame

Klaip÷dos senamiestyje, brangioje žem÷je stovinčios patalpos – neribotų galimybių vieta. Deja,

yra manančių, kad pelningiausia jį būtų nugriauti ir žemę parduoti arba išnuomoti, jog čia gal÷tų

išaugti prestižinis privačių namų kompleksas ar naujas prekybos centras. Tokių pat diskusijų ir

dilemų susilauk÷ ir Klaip÷dos celiulioz÷s fabriko išlikęs gamybinis korpusas. Tačiau atsiranda

nuomon÷, kad buvusio tabako fabriko vietoje vert÷tų įkurti kultūros fabriką. Kad pastatuose,

kuriuose kadaise vyko techniniai procesai, imtų virti kūrybinis gyvenimas37.

Kultūros fabriko steigimas tabako fabriko patalpose kaip tik sudarytų sąlygas tokio

kultūros, verslo, rekreacijos komplekso atsiradimui. Pirmame fabriko aukšte gal÷tų įsikurti

spaustuv÷, leidykla, garso įrašų studija. Cechai – tinkamos erdv÷s spektakliams, parodoms,

įvairiems netradiciniams projektams rengti. Laikantis kultūros fabrikų principų, atidavus buvusį

pramoninį objektą kultūrai, siūloma palikti senąjį jo pavadinimą.

Min÷tosios konversijos pareikalavo nemažų investicijų ir laiko, tačiau yra ir kita tendencija

panaudoti apleistas gamyklas. Savita industrin÷ estetika ir neįprastos fabrikų erdv÷s sudomina

netradicinių meno ar sporto šakų, ekstremalių pojūčių entuziastus. Aukšti pastatai pritaikomi

alpinizmo treniruočių m÷g÷jams, didel÷se ir gerai apšviestose fabrikų sal÷se įsikuria skulptoriai bei

tapytojai, niūriose ir tamsiose patalpose, kaip, pavyzdžiui, Norbergo (Švedija) šachtos bokšte –

elektronin÷s muzikos festivalių centras (36 pav.). Tokia panauda remiasi entuziazmu ir vietinių

gyventojų ar bendraminčių klubų savanoriška veikla, jai reikia mažiau investicijų, dažniausia

sutvarkomi tik minimalūs, saugumui užtikrinti reikalingi dalykai.

Lietuvoje dažniausiai sutinkama pramoninių objektų panauda – pramoginis bei

pritaikymas gyvenamosioms patalpoms. Prieš pora metų, Klaip÷doje įkurtas alaus restoranas,

buvusiuose sand÷liuose, sukurtas artimas autentiškui interjeras38, bei aib÷ kitų pavyzdžių, kai

malūnai yra pritaikomi restoranams ir poilsiaviet÷ms.

G. Pramon÷s paveldo turizmas

Kasmet Europos šalyse ir JAV vis populiar÷ja nekasdieniškas pramon÷s paveldo turizmas.

Išsivysčiusių šalių visuomen÷ tarsi pavargsta nuo pilių ir rūmų arba poilsinio turizmo „po

palm÷mis“ ir ieškodama naujų iššūkių atranda įdomų pramon÷s paveldo turizmą. Vis daugiau

buvusių ir veikiančių pramoninių objektų įtraukiama į turistinius maršrutus. Populiar÷ja ir didžiųjų

36 Imbrasas A., Pradžia – kūrybin÷s pramon÷s fabrikai Vilniuje, Klaip÷doje ir Kaune,

http://www.culture.lt/lmenas/. 37 Lukoševičien÷ R. Buvęs tabako fabrikas „gamins“ menus?, http://www.durys.daily.lt 38 Pilaitis G. Alaus restorane išeiviai iš Mažosios Lietuvos braukia ašarą // Lietuvos rytas, 2002 rugs÷jo 2 d.

Nr. 202.

32

miestų „safariai“ – ekskursijos po miesto komunikacines “arterijas“, vandentiekį, kanalizaciją,

metro ir pan.

Itin platus ir naujoviškas projektas - "Europos pramon÷s paveldo kelias" (The European

Route of Industrial Heritage – ERIH)39, kuris rengia Europos pramon÷s paveldo turizmo tinklą. Tai

daugiašal÷ bendradarbiavimo programa, finansuojama ir koordinuojama Europos sąjungos

INTERREG II C programos. Jos tikslas – skatinti Europos integravimąsi, labiau atskleisti

visuomenei žmogaus veiklos suformuoto pramoninio kraštovaizdžio vertes, paryškinti jo

ekonominius išteklius, skatinti tvarią raidą ir paakinti darbo žmones saugoti savo paveldą. Taip pat

programa siekiama pl÷toti tvarią turizmo raidą senovin÷je pramonin÷s gamybos žem÷je ir atskleisti

žmon÷ms šio paveldo įvairovę, patrauklumą ir vertę. Pirmasis programos etapas įgyvendintas

Vokietijoje, Ruro baseine, Šiaur÷s Reino – Vestfalijos vyriausyb÷s iniciatyva.

H. Viešieji ryšiai, reklama

Įmon÷s nuo seno savo vardui reklamuoti ir įvaizdžiui kurti naudoja „senovę“. Gaminių

reklamose žymima kuo senesn÷ įmon÷s įkūrimo data, pabr÷žiama ilgamet÷ ir patikima gamybos

technologija, prestižas, patikimumas. Lietuvoje taip pat nemažai įmonių save pristato

pabr÷ždamos ilgametę patirtį: AB „Naujieji Verkiai“, AB „Šilut÷s baldai“, AB „ Vilniaus baldų

kombinatas“40bei AB „Vilniaus kailiai“, ypač AB „Vilniaus vandenys“ kartu pristato savo

įmonių vystymosi istoriją (nuosmukio ir pakilimo). Tai iš dalies kelia įmonių prestižą, nes

ilgalaik÷ patirtis, skatina vartotojų pasitik÷jimą įmon÷s teikiamos paslaugoms.

Geru paveldo vadybos pavyzdžiu gali būti „Vilniaus vandenys“ sugebantys įmon÷s istoriją

panaudoti reklamos ir savito identiteto kūrimui. Vanduo kaip ir elektros energija yra miesto

gyvenimui svarbus produktas, be kurio jis „miršta“.

„Vilniaus vandenys“ teikia daugiau d÷mesio save reprezentuojant edukaciniais tikslais.

Kiekvienais metais rengia vandens šventes, pristatydami savo veiklą nuo vandentiekio užuomazgų

iki moderniausių technologijų šioje srityje.

Šiais metais Lietuvos vandens tiek÷jų asociacija kartu su LR Švietimo ir mokslo ministerija,

siekdama paskatinti jaunimą dom÷tis gamta ir jos turtais, ypač vandens ištekliais bei jų naudojimu ir

išsaugojimu, organizavo moksleivių foto darbų konkursą "Vandens kelias 2004 - 2005 m."41.

39 The European Route of Industrial Heritage, http://www.erih.net/. 40 Morkevičius A., Lietuvos medienos pramon÷ nuo ištakų iki 2000 metų. Vilnius, 2001. p. 360-365. 41 UAB "Vilniaus vandenys" vyko moksleivių foto darbų konkursas "Vandens kelias 2004 - 2005 m." ,

http://www.vv.lt/vv/Informacija/naujienos.html.

33

1 įklija.

1 pav. Eskilstunos miesto centro planas. Nr 8 – Rademacherio kalv÷.

2. pav. Rademacherio kalv÷. Turistinis lankstinukas.

3. pav. Rademacherio kalv÷. Turistinis lankstinukas.

34

2 įklija.

4 pav. Industrinio muziejaus Breda prie Kopenhagos vaizdas. Fot. M.Dr÷mait÷, 2005.

5 pav. Industrinio muziejaus Breda prie Kopenhagos vaizdas. Fot. M.Dr÷mait÷, 2005.

35

3 įklija.

6 pav. Industrinio muziejaus Breda prie Kopenhagos vaizdas. Fot. M.Dr÷mait÷, 2005.

7 pav. Bravoro ir malūno komplekso muziejus Ciuriche. Iš: Mühlerama. Das Mmuseum in

der Mühle Tiefenbrunnen, http://www.muehlerama.ch/.

36

4 įklija.

8 pav. Industrinio muziejaus Breda prie Kopenhagos vaizdas. Fot. M.Dr÷mait÷, 2005.

9 pav. Bravoro ir malūno komplekso muziejus Ciuriche. Iš: Mühlerama. Das Mmuseum in

der Mühle Tiefenbrunnen, http://www.muehlerama.ch/.

37

5 įklija.

10 pav. Bravoro ir malūno komplekso muziejus Ciuriche. Iš: Mühlerama. Das Mmuseum in

der Mühle Tiefenbrunnen, http://www.muehlerama.ch/.

11 pav. “Tate” modernaus meno galerija įrengta buvusioje Londono elektrin÷je.

38

6 įklija.

12 pav. Liverpoolio dokų sand÷lių konversija į „Tate“ meno galeriją.

13 pav. Uždarytame miltų malūne Gateshead mieste Anglijoje atidarytas vienas didžiausių

Šiaur÷s Europoje šiuolaikinio meno centrų

39

7 įklija.

14 pav. Apleista vario gamykla Avestos mieste Švedijoje prieš renovacijos darbus pritaikant

modernaus meno muziejui.

15 pav. Eskilstunos miesto ir meno muziejus. Eskilstunos savivaldyb÷s internetinis tinklapis,

http://eskilstuna.se.

40

8 įklija.

16 pav. Išlikusi nebenaudojama aukštakrosn÷ Berglageno ekomuziejuje, Švedija.

17 pav. Ruhro industrinis kraštovaizdis, Vokietija.

41

9 įklija.

18 pav. Ruhro industrinis kraštovaizdis, Vokietija.

19 pav. Naujai panaudai pritaikyti buvę tekstil÷s fabrikai šalia vaizdingos vandens krioklių

instaliacijos formuoja Noršiopingo industrinį miestovaizdį. Fot. M. Dr÷mait÷, 2007.

42

10 įklija.

20 pav. Išsaugotas ir renovuotas Tamper÷s miesto (Suomija) industrinis miestovaizdis.

21 pav. Naujos panaudos formos buvusiuose Tamper÷s fabrikuose: barai, ekstremalaus

sporto patalpos, kūrybin÷s dirbtuv÷s.

43

11 įklija.

22 pav. Kopenhagos buvusio Karališkojo uosto sand÷liai perdaryti į prabangius butus.

23 pav. Gyvenamoji erdv÷ buvusiame pramoniniame pastate – loftas.

44

12 įklija.

24 pav. 2005 m. renovuotame Helsinkio alaus bravore įsikūr÷ bankas „Sampo“. Fot.

M.Dr÷mait÷, 2005.

25 pav. 2005 m. renovuotame Helsinkio alaus bravore įsikūr÷ bankas „Sampo“. Fot.

M.Dr÷mait÷, 2005.

45

13 įklija.

26 pav. 2005 m. renovuotame Helsinkio alaus bravore įsikūr÷ bankas „Sampo“. Fot.

M.Dr÷mait÷, 2005.

27 pav. TEKNIKBYN komerciniai nuomos pastatai, konvertuoti iš buvusių metalo

dirbtuvių, Vasteras, Švedija. Fot. M.Dr÷mait÷, 2005.

46

14 įklija

28 pav. TEKNIKBYN komerciniai nuomos pastatai, konvertuoti iš buvusių metalo

dirbtuvių, Vasteras, Švedija. Fot. M.Dr÷mait÷, 2005.

29 pav. Apleisti sand÷liai Liepojoje (2002 m.), 2005 m. rekonstruoti į įstaigų patalpas.

47

15 įklija.

30 pav. Apleisti sand÷lių Liepojoje konversija į įstaigų patalpas 2005 m.

31 pav. Dalis senojo Venecijos “Arsenale” (senųjų laivų statyklų pastatų) 2003-2005 m.

rekonstruotos į modernias nuomojamas įstaigų patalpas. Fot. M.Dr÷mait÷, 2004.

48

16 įklija.

32 pav. Dalis senojo Venecijos “Arsenale” (senųjų laivų statyklų pastatų) 2003-2005 m.

rekonstruotos į modernias nuomojamas įstaigų patalpas. Fot. M.Dr÷mait÷, 2004.

33 pav. Buvusios Battersea elektrin÷s Londone ir jos teritorijos Londone konversijos

projektas – naujausias ir stambiausias projektas.

49

17 įklija

34 pav. Meno mokykla, įkurta buvusiame Kopenhagos uosto sand÷lyje.

35 pav. Aukštoji vadybos mokykla ISM įsikūr÷ 2001 m. renovuotame cigarečių ir tabako

fabrike, Kaunas. Fot. M.Dr÷mait÷, 2004.

50

18 įklija.

36 pav. Norbergo šachtinis bokštas, uždarytas 1984 m., tapo nekomercin÷s muzikos

festivalių vieta. Fot. M.Dr÷mait÷, 2004.

51

5. Pramon÷s paveldo panaudos

pavyzdžiai

52

5.1. Užsienio pramon÷s paveldo panaudos pavyzdžiai

5.1.1. Ironbridge Gorge Museum (Didžioji Britanija)

Žymiausias šiuolaikinis pramon÷s muziejus yra UNESCO Pasaulio paveldo sąraše esantis

Anglijos Ironbridge Gorge Museum42, laikomas pramonin÷s revoliucijos simboliu (37-41 pav.).

Šiame įspūdingame Severno up÷s tarpeklio kraštovaizdyje veikia 10 muziejų, iliustruojančių

šlovingą Didžiosios Britanijos industrinį laikotarpį, demonstruojančių senąsias kasyklas, 1708 m.

aukštakrosnę, pirmąjį pasaulyje metalinį tiltą ir bendrą industrinį kraštovaizdį. Be to, nuolat

pristatomos naujos temin÷s parodos, skirtos pramon÷s, technikos ir technologijos, darbo ir

darbininkų istorijai; sukurta puiki komforto ir paslaugų infrastruktūra, pritaikyta visos šeimos

poilsiui ir pramogoms. Be to, teikiamos papildomos paslaugos – patalpų nuoma renginiams ir

vestuv÷ms, konferencijoms, rengiami mokymo kursai.

Ironbridge Gorge muziejaus pasitik÷jimo fondas buvo įkurtas 1967 m., siekiant išsaugoti ir

papasakoti Industrin÷s revoliucijos istoriją bei pademonstruoti jos paminklus, esančius šešių

kvadratinių mylių teritorijoje, supančioje Ironbridge tarpeklį. Fondas – tai nepriklausoma

labdaringa institucija, kuri savo lankytojus skatina įsitraukti į konservavimo ir išsaugojimo darbus,

rinkdama į÷jimo mokestį, o taip pat užsiimdama prekyba ir kita komercine veikla. Steigimas ir

vystymas įmanomas gaunant paramą iš įvairių fondų ir r÷m÷jų.

Atskaitingas patik÷tinių tarybai, muziejus valdo 35 istorines vietas, įeinančias į UNESCO

pasaulio paveldo vietovę – Ironbridge Gorge. 10 iš šių vietų yra specializuoti muziejai. Inovatyvi

muziejaus bei fondo veikla bei id÷jos yra plačiai kopijuojamos, ir jis yra laikomas pasauliniu

industrinių muziejų bei jų vadybos pionieriumi. Be lankytinų vietų ir 10 muziejų, vietov÷je dar yra

tyrimų biblioteka, turizmo informacijos centras, du jaunimo hosteliai, archeologin÷ vieta, istoriniai

miškai, istoriniai pastatai, koplyčia ir dvejos kvakerių kapin÷s.

Per metus muziejų aplanko vidutiniškai 300000 lankytojų, tarp kurių apie 60000 sudaro

organizuotos moksleivių grup÷s. Didelę dalį lankytojų sudaro ne iš regiono atvykstantys turistai ir

lankytojai (apie 60 proc.), iš Londono (apie 25 proc.).

Muziejaus apyvarta – 3,2 milijono Didžiosios Britanijos svarų. Pusę biudžeto įplaukų sudaro

į÷jimo mokestis, kiti 18 procentų gaunami iš prekybin÷s ir korporacin÷s veiklos, o likusios įplaukos

ateina iš paramos ir fondų. Iš šių l÷šų mokami atlyginimai darbuotojams, išlaikomas muziejus (tame

tarpe labai didel÷ teritorija su istoriniais pastatais ir paminklais). Keturių milijonų svarų vert÷s

patik÷tinių fondas (trust fund) buvo įsteigtas 1991 m. su Telford Development Corporation, ir dabar

jis duoda 300000 svarų kasmet biudžeto įplaukų, kurios didžia dalimi tenka muziejaus

42 The Ironbridge Gorge Museum, http://www.ironbridge.org.uk/.

53

nekilnojamojo turto priežiūrai ir išlaikymui. Taip pat muziejų remia Paveldo loterijos fondas,

europos regionin÷s pl÷tros fondas, kiti fondai, komerciniai r÷m÷jai ir privatūs r÷m÷jai. Turizmo

veikla atneša į Ironbridge Gorge kasmet apie 17 milijonų svarų.

Muziejuje yra sukurta 150 pilnai apmokamų darbo vietų, taip pat dar 100 darbo vietų

nuomojamose vietov÷se. Pasitik÷jimo fondo glob÷jas yra Velso Princas, fondą sudaro 16 narių ir

apie 200 dalyvių. Taip pat turima apie 400 aktyvių savanorių (tiek fonde, tiek ir muziejuje), o 2000

narių ir bičiulių visokeriopai remia organizaciją.

5.1.2. Bergslageno ekomuziejus (Švedija)

1990 m. Švedijoje, žymiausiame šalies metalo gavybos, ir apdirbimo regione Bergslagene,

Dalarnos ir Vastmanlando apskrityse, išilgai Stromholmo kanalo, buvo įkurtas Bergslageno

ekomuziejus, užimantis 7500 kvadratinių kilometrų (42-46 pav.). Šiame regione telk÷si daugiausia

rūdos kasyklų ir metalo apdirbimo įmonių, o kanalas kadaise buvo svarbiausia transporto arterija

regiono industrijoje. Bergslageno ekomuziejų po atviru dangumi sudaro 49 vietos, kurias lanko

turistai. Pagrindiniu traukos objektu čia yra į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtraukta Angelsberg

Bruk metalo gamykla bei atstatyta industrijos archeologijos vieta – XIII a. metalo liejimo dirbtuv÷s

ir gyvenviet÷. Taip pat Ramnaso metalo liejyklos ir kitos. Čia saugomi ir autentiški statiniai, ir

gamybos mechanizmai, vandens ratai, turbinos, aukštakrosn÷s ir kiti prietaisai. Ekomuziejui

priskiriami ir du regioniniai Dalarnos ir Västmanlando muziejai. Tokiose metalo gamyklose -

muziejuose ne tik galima pamatyti senąją įrangą, bet ir - kuriuose ji pilnai išlikusi – išvysti patį

geležies liejimo, apdirbimo procesą, o kai kur - net pačiam pabandyti pasigaminti kokį niekutį. Taip

pat skaitomos paskaitos, vyksta įvairūs muziejaus organizuojami kursai, leidžiamas įvairūs leidiniai.

Pasak muziejaus darbuotojų, jis išryškina vietos - metalo pramon÷s regiono - specifiką bei puosel÷ja

vietos gyventojų identitetą. Be to, greta pažintinę funkiją atliekančių objektų, ekomuziejuje yra ir

viešbučiai, konferencijų centrai, lankytini kultūros objektai, žodžiu sukurta bendra turizmo-

komforto infrastruktūra43.

5.1.3. Kohtla Jarv÷s skalūno pramon÷s muziejus (Estija)

Muziejus buvo įrengtas nebenaudojamose skalūno šachtose pramoniniame Kohtla Jarv÷s

mieste, o buvę įmon÷s darbuotojai įdarbinti gidais (47-50 pav.). Šioje vietoje lankytojas gali patirti

ekstremalių įspūdžių nusileisdamas į šachtas, vaikščiodamas po jas arba važiuodamas požeminiais

traukinukais, požemyje valgydamas darbininkiškus pietus.

43 http://www.ekomuseum.se/,

http://www.raa.se/cms/en/places_to_visit/world_heritage_sites/world_heritage_sites_from_north_to_south/engelsberg_ironworks.html

54

Šiaur÷s Rytų Estijos Kohtlos regione, kuris gars÷ja savo naudingomis iškasenomis –

skalūnu, tinkamu gaminti energiją, 2001 m. buvo įsteigtas Skalūno muziejus. Jis įkurtas pačiame

skalūno pramon÷s centre – nebenaudojamoje Kohtla-Jarv÷s skalūno šachtoje. Estijos skalūno

klodai, kuriems jau 450 milijonų metų, buvo vienos didžiausių eksploatuojamų kasyklų pasaulyje

po II pasaulinio karo (gavyba prad÷ta jau 1918 m.) 1980 m. buvo prikasama iki 31 tonos skalūno

per metus. Didžioji jo dalis tiesiai keliaudavo į šilumines elektrines kaip kuras. Taip pat jo unikali

organin÷ sud÷tis buvo vertinama ir chemijos pramon÷je.

Muziejaus steigimui ir darbuotojų apmokymui nemažai pad÷jo 2000-2002 vykęs Šiaur÷s ir

Baltijos šalių industrinio paveldo projektas “Pramon÷s paveldo platforma”44. Su šio projekto

finansine ir intelektualine parama Kohtla-Jarv÷je buvo įgyvendinti trys vietiniai projektai,

skatinantys muziejų veikti efektyviau, įdarbinti gidais buvusius darbuotojus, geriau panaudoti

pramon÷s paveldą turizmo reikm÷ms.

Muziejus suteikia galimybę ne tik daugiau sužinoti apie skalūno pramon÷s ir apskritai

kalnakasybos istoriją Estijoje, bet taip pat ir apsilankyti šachtoje bei susipažinti su visomis jos

įdomyb÷mis bei gavybos technologija. Laukia kelion÷ požeminiu traukinuku, šachtininkų pietūs po

žeme, gidų vedama ekskursija.

Pats muziejus yra įsikūręs miesto merijos pastate. Jis dirba darbo dienomis nuo 9 iki 5,

į÷jimas mokamas, nors mokestis palyginti nedidelis, nuo 5 iki 10 Estijos kronų. Muziejuje yra

surinkta apie 23000 eksponatų, liudijančių ne tik skalūno bet ir kitų mineralų bei naudingų iškasenų

istoriją.

Šiuo metu rengiamas projektas įrengti stambesnį Estijos skalūno GEOPARKĄ. Visų pirma

Kohtla regione yra labia aiškiai išreikšti socialiniai, kuriuos skalūno kasybos pramon÷ padar÷

socialiniai ir gamtiiai aplinkai. Taip pat yra kelios nebeveikiančios šachtos, kurios naudojamos

turistų atrakcijai ir ekskursijoms kaip gerai veikiančio Estijos skalūno muziejaus veikla. Taigi yra

pakankamai atraktyvi ekspozicin÷ erdv÷ ir tinkamas žmonių potencialas išvystyti s÷kmingą turizmo

projektą.

5.1.4. Norčiopingo miesto industrinis miestovaizdis (Švedija)

Nemažai Europos miestų XIX a. išaugo iš pramoninių miestelių, o fabrikų ir gamyklų

kompleksai, sutelkti mietų centruose iš esm÷s pakeit÷ XIX a. miesto veidą. XX a. 7-8 deš.

ekonomin÷s kriz÷s metais daugelis stambių fabrikų užsidar÷, pramonin÷s miestų dalys ištušt÷jo,

jose išaugo nusikalstamumas. Daugelis tokių apleistų pramoninių rajonų Europos miestuose buvo

nugriauti, jų vietoje pastatyti nauji gyvenamieji ar verslo centrai. Tačiau kai kurie miestai pasuko

kitu keliu.

44 http://www.ihp.lt/platform/pdf/training_exp_res1.pdf.

55

Nemažai pastangų ir investicijų pareikalavo Švedijos tekstil÷s pramon÷s centro Norčiopingo

renovacija (51-59 pav.). Šio miesto centre aplink įlanką susitelkę išraiškingos architektūros fabrikai

XX a. septintajame deš. tapo pastatais vaiduokliais ir, kaip daugelyje panašių miestų, tur÷jo būti

nugriauti. Tačiau paveldo ir industrin÷s istorijos specialistai atkreip÷ d÷mesį į unikalią pramoninio

miestovaizdžio vertę ir pasiūl÷ užuot nugrionus pastatus juos renovuoti ir pritaikyti naujai panaudai.

Šios veiklos pradininkai buvo vadinamieji developers – vystytojai ir enterpreneurs – verslininkai, o

v÷liau prisijung÷ ir savivaldyb÷.Visi pastatai buvo įvertinti, dokumentuoti, jiems nustatytas

apsaugos ir restauravimo režimas. Tik nedidel÷ jų dalis buvo nugriauta. Per 30 metų buvusių

fabrikų patalpose įsikūr÷ universitetas, koncertų ir pramogų sal÷s, įstaigos, visuomenin÷s

organizacijos. Teritorijos centre esančioje saloje, buvusiame tekstil÷s fabrike įkurtas Darbo

muziejus, simbolizuojantis visą šio miesto šlovingą industrinę praeitį. Panašiais metodais buvo

renovuoti stambių pramoninių Europos miestų Tamper÷s, Chemnico, centrai.

5.1.5. Ruro industrinio regiono (Vokietija) atgaivinimo programa

Stambių pramon÷s teritorijų likimas ir gamtos vaidmuo mieste susilauk÷ didžiausio darbo

grupių d÷mesio. Šiaur÷s Reino-Vestfalijos žem÷ Ruro regione yra antra pagal dydį Europos

aglomeracijos teritorijų gaivinimo ir grąžinimo miestų reikm÷ms praktika. Pramon÷s, logistikos ir

militarinių teritorijų pritaikymas naujoms reikm÷ms Vokietijoje vyksta įvairiais būdais. Pavyzdžiui,

Duisburge buvusios britų kareivin÷s nugriautos. Jų vietoje iškilo mažaaukštis gyvenamasis rajonas.

Projekto vystytojai pripažįsta, kad tokie projektai be valstyb÷s paramos būtų nuostolingi, nes

užteršto grunto keitimas ir kitos ekosistemos atkūrimo priemon÷s labai brangios.

Kita aktuali regiono patirtis – logistikos ir pramon÷s krantinių atgaivinimas ir pritaikymas.

Tokio pobūdžio projektai n÷ra naujiena. Stambiausių pasaulio uostų kaita – viena madingiausių

šiandien÷s urbanistikos temų. Buvusios krovinin÷s Duisburgo bei Kelno krantin÷s jau virto

prestižiniais miesto kvartalais, o Diuseldorfo krantin÷s – architektūros kūrinių kolekcija, kurios

autorių sąraše yra Frankas O. Gehry’s, Stevenas Hollas ir gausyb÷ kitų architektūros meno korif÷jų.

Šiaurinio Duisburgo kraštovaizdžio parkas (Landschaftspark Duisburg-Nord) ir Zeche

Zollverein UNESCO pramoninio paveldo teritorija ne tik tapo miestiečių darbo, poilsio bei

atrakcijų, bet ir turistų gausiai lankoma vieta. Šie du parkai yra dalis stambaus Emscher parko

projekto dalis. 1989 m., siekiant regeneruoti stambiausią ir tankiausią Vokietijos pramon÷s regioną,

buvo parengtas Emscher (Ruro regiono teritorija palei Emscher upę) parko projektas, kuriuo per

dešimt metų siekta atgaivinti teritorijos ekologiją, ekonomiką, gyvenamąją aplinką. Šio projekto

56

kulminacija ir aukščiausiu s÷km÷s įvertinimu tapo tai, kad regionas paskelbtas 2010 m. Europos

kultūros sostine45.

Pastarąjį dešimtmetį ši 200 hektarų pramonin÷ dykra virto industrinio paveldo, gamtos ir

meninių šviesos instaliacijų oaze, simbolizuojančia žmogaus kūrinių ir natūralios gamtos simbiozę.

Nuo XIX a. vidurio čia gyvavusi stambiausia Europos metalurgijos gamykla August

Thyssen, perdirbusi greta esančiose Friedrich Thyssen kasyklose išgaunamą žaliavą, d÷l permainų

metalo rinkoje sustabd÷ veiklą 1985 m. Nebenaudojama pramonin÷ įranga ir statiniai buvo

pritaikyti įvairioms kultūrin÷ms bei rekreacin÷ms reikm÷ms: senasis dujų rezervuaras virto

didžiausiu (20 000 m³) dirbtiniu nardymo centru Europoje; 70 metrų aukščio aukštakrosn÷ –

apžvalgos bokštu; alpinizmo centras įsikūr÷ rūdos saugyklose. Parke puosel÷jami ir kiti aktyvaus

poilsio būdai: pasivažin÷jimas dviračiais, jodin÷jimas, kopin÷jimas tinklais, įrengtos riedlenčių,

gatv÷s futbolo, paplūdimio tinklinio ir kitokių žaidimų aikštel÷s, BMX dviračių trasos. Šioje

teritorijoje nufilmuotas ne vienas meninis filmas, televizijos serialas bei muzikinis vaizdo klipas,

kasmet vyksta įvairūs festivaliai. Gamtos ir kultūros parko industrin÷je aplinkoje id÷ja gim÷ 1989

m., kaip Emscher parko projekto dalis46.

Nors šis objektas neabejotinai atitinka parko funkciją, vadinti jį kraštovaizdžio parku kiek

neįprasta. Bet parko kūr÷jai teigia, kad natūralios gamtos savaiminis plitimas teritorijoje

lankytojams leidžia į gamtą ir pramonę pažvelgti kitu „kampu“. Toks „žiūr÷jimas“ vis populiar÷ja:

nuo 1994 metų, kai buvo atidarytas parkas, lankytojų skaičius išaugo dešimt kartų (iki pus÷s

milijono per metus). Gausiai lankytojai plūsta pažiūr÷ti naktinio parko. Savaitgalių ir švenčių

naktys parke virsta meninio apšvietimo scena, jos autorius – žinomas britų šviesos menininkas

Jonathanas Parkas.

Architektų Fritzo Schuppo ir Martino Kremmerio suprojektuota ir 1932 m. įgyvendinta

Zollverein šachta vadinta racionalizacijos stebuklu, funkcionalizmo ir estetikos harmonijos etalonu.

Po 7 ir 8 dešimtmečių rekonstrukcijų ji tapo ir didžiausia Europos šachta. Tačiau d÷l permainų

pramon÷je 1986 m. ji buvo uždaryta. „Užmirštasis miestas“ buvo kruopščiai konservuotas,

restauruotas ir atvertas visuomenei. 1997 m. katilin÷s konversiją į dizaino centrą ir muziejų

projektavo britų architektas Normanas Fosteris47 Kaip ir Duisburgo kraštovaizdžio parke, čia

išpl÷tota aktyvaus ir pasyvaus poilsio funkcija. Lankytojai dar gali susipažinti su buvusios gamybos

technologija. Ekskursijų gidai yra buvę šachtų darbuotojai bei jų artimieji. Zollverein’e šimtuose

įmonių vis dar dirba daugiau nei tūkstantis darbuotojų. Dauguma jų kūrybininkai. Planuojama, kad

Europos Sąjungos, Šiaur÷s Reino-Vestfalijos žem÷s ir Eseno miesto palaikomoje bei pagal

45 Nekrošius, Liutauras. Pramon÷s paveldo konversijos poindustriniame Ruhro regione // Archiforma, 2006 Nr.

2. 46 Nekrošius, Liutauras. Pramon÷s paveldo konversijos poindustriniame Ruhro regione // Archiforma, 2006 Nr.

2. 47 Nekrošius, Liutauras. Pramon÷s paveldo konversijos poindustriniame Ruhro regione // Archiforma, 2006 Nr.

2.

57

architekto Remo Koolhaas’o projektą pl÷tojamoje teritorijoje ateityje darbo vietų dar daug÷s. Joje

statomi ir nauji statiniai. Šiemet tur÷tų būti baigtas japonų architektų SANAA projektuotas vadybos

ir dizaino mokyklos pastatas, reprezentuosiantis ekonomikos ir kūrybos simbiozę – pagrindinę šios

teritorijos temą. Jau dabar čia vyksta daugiau kaip 40 renginių per metus48. Kūrybin÷s dirbtuv÷s,

seminarai, pristatymai, konferencijos, parodos, ekspertų forumai, tikimasi, pad÷s šiai teritorijai tapti

pasauliniu dizaino, architektūros ir inovatyvių verslų centru.

48 Nekrošius, Liutauras. Pramon÷s paveldo konversijos poindustriniame Ruhro regione // Archiforma, 2006 Nr.

2.

58

19 įklija.

37 pav. Ironbridge – metalinis tiltas per Severno upę. Ironbridge miestelis.

38 pav. Ironbridge – metalinis tiltas per Severno upę. Ironbridge miestelis.

59

20 įklija.

39 pav. Coalbrooko keramikos gamyklos degimo krosnis.

40 pav. Coalbrooko keramikos gamyklos transportavimo b÷giai ir kanalas.

60

21 įklija.

41 pav. Coalbrooko geležies muziejus, viadukas.

42 pav. Bergslageno ekomuziejaus planas.

61

22 įklija.

43 pav. Senoji Engelsbergo dvaro sodybos kalv÷ (varoma vandens) su įranga.

44 pav. Lankytinos Bergslageno ekomuziejaus vietos: archeologin÷ rekonstrukcija.

62

23 įklija.

45 pav. Lankytinos Bergslageno ekomuziejaus vietos: šachtiniai bokštai.

46 pav. Lankytinos Bergslageno ekomuziejaus vietos: šachtiniai bokštai.

63

24 įklija.

47 pav. Kohtla-Jarv÷s skalūno muziejus. Atvirukas.

48 pav. Kohtla-Jarv÷s skalūno muziejus. Pramogos turistams: nusileidimas į šachtą ir

kelion÷ požeminiu traukinuku.

64

25 įklija.

49 pav. Kohtla-Jarv÷s skalūno muziejus. Pramogos turistams: nusileidimas į šachtą ir

kelion÷ požeminiu traukinuku.

50 pav. Kohtla-Jarv÷s skalūno muziejus. Pramogos turistams: nusileidimas į šachtą ir

kelion÷ požeminiu traukinuku.

65

26 įklija.

51 pav. Norčiopingas. Istorinių pramon÷s pastatų vertinimo schema.

52 pav. Norčiopingo industrinis miestovaizdis. Atvirukas.

66

27 įklija

53 pav. Norčiopingo industrinis miestovaizdis. Atvirukas.

54 pav. Renovuoti ir naujai panaudai pritaikyti Norčiopingo industrinio centro pastatai.

67

28 įklija.

55 pav. Renovuoti ir naujai panaudai pritaikyti Norčiopingo industrinio centro pastatai.

56 pav. Renovuoti ir naujai panaudai pritaikyti Norčiopingo industrinio centro pastatai.

68

29 įklija.

57 pav. Renovuoti ir naujai panaudai pritaikyti Norčiopingo industrinio centro pastatai.

58 pav. Renovuoti ir naujai panaudai pritaikyti Norčiopingo industrinio centro pastatai.

69

30 įklija.

59 pav. Renovuoti ir naujai panaudai pritaikyti Norčiopingo industrinio centro pastatai.

60 pav. Šiaurinio Duisburgo kraštovaizdžio parkas.

70

31 įklija.

61 pav. Zollverein pramon÷s teritorija – laisvalaikio, inovacijų ir kūrybos darna.

62 pav. Zollverein pramon÷s teritorija – laisvalaikio, inovacijų ir kūrybos darna.

Heike Maus, Lino Sinkevičiaus ir Liutauro Nekrošiaus fotografijos

71

32 įklija.

63 pav. Zollverein pramon÷s teritorija – laisvalaikio, inovacijų ir kūrybos darna.

64 pav. Zollverein pramon÷s teritorija – laisvalaikio, inovacijų ir kūrybos darna.

Heike Maus, Lino Sinkevičiaus ir Liutauro Nekrošiaus fotografijos

72

33 įklija.

65 pav.

66 pav.

Heike Maus, Lino Sinkevičiaus ir Liutauro Nekrošiaus fotografijos

73

34 įklija

67 pav. Heike Maus, Lino Sinkevičiaus ir Liutauro Nekrošiaus fotografijos

74

5.2. Pramon÷s paveldo panaudojimo pavyzdžiai Lietuvoje

5.2.1. Žaliūkių v÷jo malūnas (Šiauliai)

Šiaulių „Aušros“ muziejaus Žaliūkių v÷jo malūnas su technologine įranga, adresas:

Architektų g. 73, LT-78170 Šiauliai49. Malūnas statytas apie 1875-1880 m. Daugelį metų jis

priklaus÷ Danielių giminei. 1967 m. malūnas perduotas "Aušros" muziejui, 1977 m. paskelbtas

vietin÷s reikšm÷s architektūros paminklu. 1998 m. Žaliūkių v÷jo malūnas suremontuotas ir birželio

3 d. atidarytas lankytojams. Malūne demonstruojama išlikusi malimo technika ir įrenginiai, Šiaulių

krašto malūnų nuotraukos. Lankytojai malūną gali apžiūr÷ti nuo geguž÷s iki spalio m÷nesio. Šalia

malūno planuojama pastatyti malūnininko sodybą (gyvenamąjį namą, svirną ir klojimą).

Jau aštuonerius metus muziejus rengia senųjų amatų dienas. 2006 ir 2007 m. buvo kuriama

tarpukario miestelio nuotaika, kur galima paklausyti smagios muzikos, išmokti nusižiesti puodą,

išsidrožti šaukštą, nusipinti su akmenukais virvutę, nusikalti pasagą ar pasimokyti nendr÷mis dengti

stogą. Miestelio gyventojai-muziejininkai suteikia galimybę knygyne įsigyti senovinių atvirukų,

pašte išsiųsti laišką artimiausiam draugui, išgerti gaivinamosios arbatos arbatin÷je, paragauti ką tik

sumušto sviesto su šiltos duonos riekele, ant laužo kepto paršelio, išlenkti bokalą gero pasvalietiško

ar pakruojietiško alaus, o padauginusiesiems pabuvoti ir dabokl÷je. Renginiai mokami, suaugusiems

bilietas kainavo 4 Lt, moksleiviams – 2 Lt, šeimoms taikytos nuolaidos.

Visoje Europoje tarptautin÷s muziejų dienos proga organizuojami nemokami naktiniai

renginiai. Koncertuoja įvairios vaikų ir folkroko grup÷s, rodoma senoji Šiaulių kino kronika, ugnies

misterija ir lazerių šviesos žaismas.

Taip pat organizuojamos ekskursijos po Žaliūkių v÷jo malūną (J.Vainorius 52 43 91),

Smagurių švent÷ (rugs÷jo m÷n.) B.Kielien÷ (52 43 94).

2008-2010 metais numatoma restauruoti Žaliūkių v÷jo malūną ir prie malūno pastatyti

malūnininko sodybą - gyvenamąjį namą, kl÷tį ar svirną, kitus pagalbinius statinius, kuriuose įsikurs

etnografinis edukacinis centras. Teritorijoje ketinama net įrengti etnografinę vaikų žaidimų aikštelę

su medin÷mis sūpuokl÷mis, laipyn÷mis. Etnografin÷s sodybos statiniai būtų renčiami iš rąstų pagal

XIX amžiaus II pus÷s architektūros tradicijas. Į sodybą bus atvestos visos reikalingos

komunikacijos, įkurta automobilių stov÷jimo aikštel÷. Prie Žaliūkių v÷jo malūno švent÷s paprastai

vyksta tik du kartus per metus - tai Senųjų amatų dienos ir Užgav÷nių švent÷. Įkūrus etnografinį

muziejų, lankytojų būtų sulaukiama nuolat. Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius R. Balza sako

galintis pasidžiaugti, kad naujoji miesto valdžia ir miesto meras Genadijus Mikšys padeda realizuoti

šią id÷ją. Direktoriaus teigimu, savivaldyb÷ žada parengti teritorijos detalųjį planą. L÷šų malūnui ir

49 http://www.muziejai.lt/siauliai/zaliuku_malunas.htm,

75

jo aplinkai įrengti planuojama gauti iš Europos ekonomin÷s erdv÷s ir Norvegijos fondo Lietuvos

mediniam paveldui sutvarkyti. Atsakymą, ar projektą finansuos, norvegų ekspertai žada duoti

rudenį. R. Balza tikisi, kad projektui tikrai bus pritarta, nes jis jau įveik÷ tris atrankos etapus50.

5.2.2. Kleboniškio malūnas (Radviliškio r.)

Kleboniškių km., Pakalnišk÷s, Radviliškio rajonas, Tel. (8-422) 44292. Lankytojai

priimami: balandžio 1 d. – spalio 31 d., antradieniais – sekmadieniais 9.00–17.00 val. Bilieto kaina:

suaugusiems – 6 Lt; moksleiviams, studentams, II ir III grup÷s neįgaliesiems – 3 Lt; ikimokyklinio

amžiaus vaikams, I grup÷s neįgaliesiems – nemokamai. Muziejaus rinkinys: Kaupiami kaimų

architektūros, buities, žemdirbyst÷s bei technikos eksponatai. Ekspozicija: Gražiame Daugyven÷s

up÷s sl÷nyje, senoje kaimaviet÷je, 18 ha plote, kuriamas kaimo buities muziejus, į kurį iš apylinkių

perkeliami XIX a. ir XX a. pradžiai būdingi kaimų pastatai: gryčios, kl÷tys, pirtys, klojimai,

daržin÷s ir kt. Šalia išlikusių – atkuriamos buvusios Kleboniškių kaimo sodybos, kurias išryškina

įvairios tvoros. Seni kaimaviet÷s medžiai bei šiaudiniai pastatų stogai teikia muziejui

paslaptingumo, o jo gyventojai – tikroviškumo. Pastatuose įrengtose ekspozicijose atkurta ūkininkų

buitis nukelia į XIX a. pabaigą. Įrengta veikianti kaimo pirtis. Eksponuojamos ąsočių, bezm÷nų,

muštokių, ližių, linų šukų, motorų kolekcijos, 1926 m. pagamintas traktorius, XIX a. pab. Anglijoje

pagamintas lokomobilis (garo katilas). Kaime yra veikiantis 1884 m. statytas v÷jo malūnas.

Kleboniškių kaimo v÷jo malūnas stovi Daugyven÷s up÷s kairiajame krante, ant kalvel÷s,

šalia kelio Pakalniškiai-Rozalimas. Pro malūną ÷jo senasis kelias į Panev÷žį. XIX šimtmečio antroje

pus÷je kaimo ūkininkas Mykolas Silickas sm÷l÷tą, nedirbamą žem÷s r÷žio galą išnuomojo malūnui

statyti, malūnininko sodybai kurti. Kleboniškių malūną 1884 m. pastat÷ malūnų meistras

Šiaulinskis, Arčiau up÷s buvo pastatyti dar du pastatai - malūnininko grytel÷ ir tvartelis. V÷liau

buvo pastatytas ir kampininko namelis. Taip susiformavo atskira Kleboniškių kaimo dalis iš dviejų

sodybų ir malūno, kurią imta vadinti Šilais. Prie kelių sankryžos stov÷jo gražus medinis

koplytstulpis su keturiomis skulptūromis.

Malūnas medinis, aštuonkampis, kepurin÷s konstrukcįjos - olandiško tipo su lauko akmenų

pamatais. Kepur÷ pasukama grąžulu, sparninio veleno galva išlieta iš ketaus. Trijuose malūno

aukštuose išd÷styti mechanizmai: sparninis velenas su didžiuoju krumpliaračiu, statvolis su

viršutiniu mažu ir apatiniu dideliu krumpliaračiais, girnapusių išk÷limo "žirkl÷s" ir kt. Pirmame

aukšte įrengti aulai miltams į maišus suberti, volo didysis krumpliaratis, girnų ašys, pasienyje

pastatytas piklius. Ant jo užrašyta data - "1884". Antrajame malūno aukšte įrengtos dvejos girnos su

kubilais ir bertuv÷mis grūdams. Vienos naudojamos prastiems miltams malti, o antrosios

pikliavotiems miltams. Trečiajame aukšte yra įrengtas maišų keltuvas ir d÷ž÷s grūdams suberti.

50 http://www.siauliaiplius.lt/article/archive/241.

76

Maišai iš pirmo aukšto į trečiąjį pakeliami grandine, pritvirtinta prie maišų keltuvo. Malūno sparnai

dideli, platūs ir ilgi, beveik siekia žemę, pritvirtinti prie ąžuolinių "brūžtikių", kurie kryžmais

perkišti per sparninio veleno galvą. Malūno kepur÷je yra įrengtas mechanizmų stabdys. Stabdant

malūną, stabdys užgula sparninio veleno krumpliaratį, ir malūnas sustoja. Prieš pradedant malti,

malūno kepur÷ pasukama prieš veją, naudojant "ožiuką"(specialų įrenginį su voleliu), per kurį

perkišta kartis. Užkabinus "ožiuką" ant ąžuolinio stulpelio, nuo volelio einanti grandin÷ kabinama

prie malūno grąžulo uodegos. Sukant "ožiuko" volelį, grandin÷ įsitempia traukdama grąžulo uodegą

ir taip kepur÷ pasisuka. Apie maluną į žemę yra įkasti aštuoni ąžuoliniai stulpeliai "ožiukui"

užkabinti. Pasukus sparnus prieš v÷ją, ant jų kabinamos drobin÷s bur÷s, nukeliamas stabdys ir

malūno sparnai pradeda suktis, išjudindami girnas. Maišai iš vežimo sukraunami pirmajame aukšte,

čia ant įų užneriama grandin÷. Pak÷limo mechanizmui sukantis, vyniojama grandin÷, kuri ir

užtraukia maišus į trečiąjį aukštą. Grūdai supilami į d÷žes, iš jų patenka į bertuves virš girnų jau

antrame aukšte. Malūnininkas iš bertuv÷s pamažu, nedidele srove leidžia grūdus į girnas ir malūnas

pradeda malti. Prie malūno įrengti trys buomai, atvažiavusių ūkininkų arkliams pririšti eil÷je

belaukiant.

1908 m. Kleboniškių malūną už 1350 rublių iš Osipo Gvaldos nupirko Kazimieras

Grabaliauskas. 1910 m. K. Grabaliauskas malūną perdav÷ Norbertui Zenkevičiui iš Vardukšnių

kaimo. Naujasis malūnininkas mal÷ Kleboniškių ir aplinkinių kaimų ūkininkams, v÷liau jam pad÷jo

sūnūs Pranciškus, Stasys ir Romas. 1926 m. malūno savininku tapo sūnus Pranciškus. Su meile

÷męsis malūnininko darbo, remontuodamas, tvarkydamas ir prižiūr÷damas malūną, aplinkinių

ūkininkų tarpe įgijo gero malūnininko vardą. Į Kleboniškių malūną malti veždavo iš plačios

apylink÷s, net ir tolimesnių vietovių. Tačiau 1946 m., prad÷jus kurti kolūkius, valdžia malūną iš

Pranciškaus Zenkevičiaus at÷m÷. Malūnininkas neteko savo malūno, bet niekas kitas nemok÷jo

mechanizmų remontuoti nei gerai malti, tod÷l kolūkis P. Zenkevičių paskyr÷ dirbti malūne.

Malūnininkas labai myl÷jo malūną - mal÷ kaip sau, prižiūr÷jo kaip savo. Visame krašte šis malūnas

ilgiausiai mal÷ sukamas v÷jo, net iki 1975 m.. V÷liau buvo pastatytas elektros variklis. Prie sparnais

mojuojančio malūno užsukdavo ekskursantai iš įvairių Lietuvos vietų. 1976 m. malūnininkas buvo

atleistas iš darbo, malūnas liko be priežiūros.

1978 m. Monika Zenkevičien÷ ir Pakalniškių mokyklos mokytoja Birut÷ Senulyt÷ suman÷

įrengti vietos kraštotyrininkų visuomeninį muziej÷lį. Tačiau šis sumanymas nesulauk÷ reikiamos

paramos. Maiūnui likus be šeimininko, jis buvo prad÷tas ardyti ir pl÷šti. 1985 m. rajono

paminklosaugininkui pavyko susitarti su tuometiniu Šeduvos tarybinio ūkio-technikumo

direktoriumi d÷l maluno remonto. Darbai buvo prad÷ti - pakeistos supuvusios malūno kepur÷s

konstrukcijos, stogo danga, užd÷ti nauji sparnai, bet darbai iki galo nepavyko - sparnai nesisuko. Jie

buvo ne taip padaryti, girnos nemal÷. Nebaigus darbų, malūnas v÷l buvo apleistas.

77

1989 m., Egidijui Prascevičiui prad÷jus kurti Daugyven÷s kultūros istorijos muziejų-

draustinį, kilo sumanymas malūną įjungti į Kleboniškių kaimo buities ekspoziciją. Suremontuoti ir

eksponuoti lankytojams vejo malūnąsu autentiškais veikiančiais mechanizmais. Malūnininko našl÷

Monika Zenkevičien÷ tam pritar÷, pageidavo, kad malūną perimtų muziejus, toliau remontuotų,

tvarkytų ir prižiūr÷tų. 1996 m. Daugyven÷s muziejus įsigijo du dvylikos metrų ilgio ąžuolų

kamienus bei kitos reikiamos medienos ir prad÷jo malūno restauravimo darbus. Į darbą buvo

pakviestas Paežerių malūno savininkas Petras Liepa, kuris noriai sutiko malūną suremontuoti,

padaryti sparnus ir jį paleisti. Buvo sutarta taip: su malūnininku bus galutinai atsiskaityta, kai

malūnas sumals maišą grūdų. Meistras P. Liepa padar÷ naujus ąžuolinius posparnius "brūžtikius",

pagamino sparnus, tvark÷ girnas, remontavo krumpliaračius - sutrūkin÷jusius krumplius keit÷

naujais, tais÷ maišų pak÷limo mechanizmą ir kitus įrengimus. Sud÷tingi buvo sparnų montavimo

darbai, juos teko atlikti dideliame aukštyje. Meistrui talkino E. Oginskis ir S. Rakšnys.

1998 m. sausio m÷nesio pabaigoje, dalyvaujant M. Zenkevičienei, meistrui P. Liepai,

Daugyven÷s kultūros istorijos muziejaus-draustinio darbuotojams ir gausiam žurnalistų būriui,

Kleboniškių malūnas atgijo, ÷m÷ mojuoti sparnais. Tų pačių metų kovo pabaigoje buvo sumaltas ir

pirmasis maišas grūdų.

1971 m. Kleboniškių malūnas buvo įrašytas į vietin÷s reikšm÷s architektūros paminklų

sąrašą, o 1997 m. - į Lietuvos Respublikos nekilnojamų kultūros vertybių sąrašą.

1998 ir 1999 m. vasarą malūnas sulauk÷ dešimčių tūkstančių ekskursantų ir turistų,

apsilank÷ buvęs Lietuvos Respublikos kultūros ministras Saulius Šaltenis, įvairių įstaigų

paminklosaugininkai bei muziejų darbuotojai, daug užsieniečių. Veikiančio malūno muziejin÷

paskirtis leidžia lankytojams geriau pažinti šį unikalų technikos paminklą51.

5.2.3. Lietuvos energetikos muziejus (Vilnius)

2006 m. liepos 13 d. LR Ūkio ministerija, VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūra ir Lietuvos

energetikos muziejus pasiraš÷ paramos teikimo sutartį projektui „Lietuvos energetikos muziejaus

pertvarkymas į Lietuvos technikos muziejų, pritaikant kultūros ir istorijos paveldo objektą -

pirmosios Vilniaus centrin÷s elektrin÷s patalpas viešiesiems turizmo poreikiams“. Paramos suma –

10,9 mln. Lt.

Įgyvendinus šį Europos Sąjungos struktūrinių fondų l÷šomis remiamą projektą Lietuva

išsaugos istoriškai įdomų ir svarbų industrinį technikos objektą.

Technikos paveldas, išsaugotas savo tikrojoj vietoj, su savo originalia įranga ir aplinka, turi

neįkainojamą vertę, nes papildomai, be informacinių dalykų, perteikia laiko dvasią visai kitaip negu

tie patys eksponatai, pateikti „ant pjedestalo“. Lietuvos energetikos muziejaus, įsikūrusio pirmojoje

51 http://www.muziejai.lt/Radviliskis/malunas.htm.

78

Vilniaus miesto centrin÷je elektrin÷je, rekonstrukcija turi sukurti tokį galutinį „produktą“, kuris bus

ilgalaikio naudojimo, skirtas ir įdomus įvairiems visuomen÷s sluoksniams, vertingas edukacijos

požiūriu, turistin÷s traukos (ne tik regiono, bet ir tarptautiniu mastu) ir kultūros objektas. Galutinis

tikslas – dinamiškas kelių paskirčių centras: paveldo išsaugojimo, jo kaupimo ir tyrin÷jimo,

efektyvios edukacijos, mokslinių atrakcijų, kultūros ir laisvalaikio centras. Muziejaus plotas po

rekonstrukcijos išsipl÷s nuo 800 m2 iki 5230 m2. Čia atsiras transporto, Vilniaus miesto technikos

istorijos, interaktyvios ekspozicijos „Technikos mokslas“ ir „Technika vaikams“.

Projektą numatoma įgyvendinti iki 2008 m. rugs÷jo 1 d.

Muziejaus rekonstrukcija ir pl÷tra įeina į „Vilnius – 2009 metų Europos kultūros sostin÷“

programą.

Lietuvos energetikos muziejaus, įsikūrusio pirmojoje Vilniaus miesto centrin÷je elektrin÷je,

rekonstrukcija turi sukurti tokį galutinį „produktą“, kuris bus ilgalaikio naudojimo, skirtas ir įdomus

įvairiems visuomen÷s sluoksniams, vertingas edukacijos požiūriu, turistin÷s traukos (ne tik regiono,

bet ir tarptautiniu mastu) ir kultūros objektas.

Galutinis tikslas – dinamiškas kelių paskirčių centras: paveldo išsaugojimo, jo kaupimo ir

tyrin÷jimo, efektyvios edukacijos, mokslinių atrakcijų, kultūros ir laisvalaikio centras. Jo vertę

neabejotinai sustiprina tas faktas, kad pastatas yra istorinis industrinio Lietuvos paveldo,

išsaugojusio savo autentiškumą, pavyzdys. Muziejaus plotas po rekonstrukcijos išsipl÷s nuo 800 kv.

m iki 5230 kv. m.

Šiuolaikinio, visas pasaulio muziejų vystymosi tendencijas atitinkančio objekto, pliusai:

• lankytojų patirtis praturtinama gyvomis istorijos ir mokslo žiniomis, matant senuosius

energetikos, transporto ir Vilniaus miesto technikos istorijos eksponatus. Dalis jų – veikiantys.

• pedagogams pasiūlomos naujos mokymo proceso galimyb÷s;

• interaktyvi ekspozicija „Technika vaikams“ padeda nuo mažens vystyti vaiko geb÷jimus

kultūros, mokslo, meno ir technikos srityse, inspiruoja kūrybiškumą, norą pažinti bei mokytis (visą

gyvenimą);

• interaktyvi muziejaus „Mokslo ekspozicija“ tampa mokymo šaltiniu mokiniams ir

studentams, bet ji yra pagavi ir kitoms amžiaus grup÷ms;

• išsaugotas industrinis paveldas tampa prieinamas ir artimas kiekvienam bei leidžia

suprasti industrinius procesus net ir visiškai tuo nesidom÷jusiems;

• muziejus tampa visuomen÷s socialinio ir kultūrinio bendravimo vieta, praturtina miesto

ir Lietuvos kultūrinį gyvenimą;

• muziejus tampa patraukliu turistinių maršrutų punktu, nes autentiškas industrinis

paveldas priartina prie nūdienos pačią istoriją ir suteikia galimybę pažinti gyvenimą tokį, koks

buvo.

Tam tikslui projekte numatyta:

79

• įrengti muziejų moderniškai (ir interjere išsaugant industrinio pastato dvasią),

atraktyviai, naudojant šiuolaikines technologines priemones, su interaktyviais elementais

kiekvienoje ekspozicijoje;

• įrengti interaktyvias, atradimų ir bandymų džiaugsmą žadinančias „Technikos mokslo“

bei „Technika“ mažiesiems“ ekspozicijas;

• keletą įdomesnių istorinių eksponatų (pirmajame etape) sutvarkyti taip, kad jie būtų

demonstruojami veikiantys;

• kad muziejus apjungtų techninių vertybių saugojimo, edukacijos, mokslo tiriamąsias ir

gyvo pažinimo funkcijas;

• integruotis į Europos muziejų tinklą (Europos techninio, industrinio paveldo asociaciją).

Muziejaus veikla skatintų jaunimą bei visus lankytojus saugoti ir puosel÷ti industrinį

paveldą, suvokti jo svarbą. Įvertinant gerą muziejaus strateginę pad÷tį – tai neabejotinai bus miesto

turistų lankymo vieta. Projektą numatoma įgyvendinti iki 2008 m. rugs÷jo 1 d. Muziejaus

rekonstrukcija ir pl÷tra įeina į „Vilnius – 2009 metų Europos kultūros sostin÷“ programą52.

5.2.4. Belmonto pramogų ir poilsio centras (Vilnius)

Belmonto malūno istorija. Senov÷je Vilnia buvo energijos šaltinis. Nuo feodalizmo laikų

up÷s sl÷nis yra Vilniaus pramon÷s lopšys. Čia gyveno ir dirbo žmon÷s, kūr÷si pirmosios miesto

dirbtuv÷s, malūnai, pramon÷s objektai. Pirmieji Vilnios sl÷nio malūnai minimi XIV a., o pirmosios

plytin÷s, medžio apdirbimo bei kitos įmon÷s prad÷jo steigtis XIX a. pradžioje.

Ilgus šimtmečius, iki pat II Pasaulinio karo malūnas ir aplinkin÷s žem÷s priklaus÷ Leoniškių

dvarui. Ankstyviausi archyvinių šaltinių duomenys apie Leoniškių dvarą siekia XVI a. pirmąją

pusę, kai 1533 m. Leono Krylovičiaus našl÷ Marina pardav÷ Vilniaus miestui žemę Pavilnyje su

pievomis, miškais, šilais, giriomis ir up÷mis už 360 lietuviškų kapų. Nuo Leono Krylovičiaus vardo

ir kilo Leoniškių dvaro pavadinimas.

1536 m. rugs÷jo 16 d. Žygimanto Senojo privilegija patvirtintos Leoniškių dvaro ribos ir

duotas leidimas statyti ant Vilnios up÷s malūną Vilniaus miesto poreikiams tenkinti.

XVII — XVIII a. archyviniuose dokumentuose Leonišk÷s dažniausiai vadinamos palivarku.

Pagal 1795 m. inventorinius duomenis Leoniškių palivarke buvo medinis malūnas, karčema,

gyvenamasis namas, kluonas, svirnas, tvartas ir bravoras. XVII — XVIII a. Leoniškių palivarką

Vilniaus miesto magistratas išnuomodavo įvairiems asmenims, dažnai tai būdavo paties magistrato

burmistrai ir tar÷jai.

Leoniškių palivarkas labai nukent÷jo per 1812 m. karą. V÷liau, kaiminyst÷je esančio

Puškarnios palivarko savininkas Stanislovas Sidorovičius, gavęs leidimą, 1834 m. savo l÷šomis

52 http://muziejai.mch.mii.lt/Vilnius/energetikos_muziejus.htm.

80

nuties÷ kelią į Puškarnią ir pastat÷ tiltą per Vilnios upę. Šis kelias atitinka dabartinę Belmonto

gatv÷s trasą, o tiltas stov÷jo iki XX a. pirmosios pus÷s.

1838 m. Prancūzijos pilietybę turintis Karolis de Vimas išsinuomojo iš Vilniaus miesto

valdybos dalį Leoniškių palivarko žem÷s — sklypą prie Vilnios up÷s. Gavęs leidimą Karolis de

Vimas pastat÷ mūrinį malūną ir pagalbinį pastatą. Kadangi pus÷ pagalbinio pastato stov÷jo tuščias,

savininkas ketino jame atidaryti smuklę, tačiau leidimo negavo. Nepaisant to, 1849 m. šioje vietoje

nelegali smukl÷ veik÷. 1849 m. įsiskolinusio ir nesumok÷jusio nuomos mokesčių Karolio de Vimo

turtas buvo aprašytas ir parduotas kitiems nuomininkams.

V÷lesnieji savininkai išpl÷tojo malūno vandens privedimo sistemą — pastat÷ betoninę

užtvanką, įreng÷ privedimo ir nuvedimo kanalus, ant jų pastat÷ 3 medinius tiltus, vandens

reguliavimo įrangą. Paskutinieji ir ilgiausiai, nuo 1895 iki 1940 metų, malūną valdę buvo

Kinkulkinai. Visą jų valdymo laikotarpį malūnas nekeit÷ savo funkcijų, gamybin÷ veikla buvo

nuolat vystoma ir pl÷tojama. Malūnas nenustojo veikęs ir II Pasaulinio karo metu. Tuo metu jis

buvo reorganizuotas į Vilniaus valstybinį malūną Nr.2. Malūnas mal÷ ir pokario metais. Paskutinįjį

praeito amžiaus dešimtmetį malūno pastatai buvo nenaudojami ir stov÷jo apleisti.

2001 m. prad÷ti prancūziškojo (Belmonto) malūno komplekso atkūrimo darbai.

Karolio de Vimo malūnas. Ilgus dešimtmečius, iki pat II Pasaulinio karo, malūnas ir

aplinkin÷s žem÷s priklaus÷ buvusiam Leoniškių dvarui. Anot archyvų, leidimas statyti malūną buvo

duotas dar 1536 metais rugs÷jo 16-ąją. Prancūzas de Vimas šias žemes išsinuomojo 19 amžiuje ir

÷m÷si čia statyti malūną bei kitus reikalingus gamybinius pastatus. Šis mūrinis malūnas išgyveno

iki šių dienų — restauruojant buvo išsaugotos ir atkurtos visos autentiškos pastatų dalys ir atstatytas

po pastatu tek÷jęs kanalas. Dabar šiame pastate - banketin÷ sal÷ su dviem balkonais, viename jų

galima įkurdinti muzikantus, antrajame — ypatingus svečius. Sienas puošia senos afišos ir

fotografijos.

Joanos Carinovos smukl÷. Kas senov÷je užsukdavo smukl÷n?.. Žinoma, vyrai — palaukti,

kol malūne bus sumalti grūdai, ir atsipūsti. Smukl÷ — tai ta vieta, kur vyrai pasijunta tikrais vyrais!

Čia tikra vyrų karalyst÷: ant sienų kybo šautuvai, ragai, meškų kailiai, gyvulių odom nutiesti ir

suolai prie didelių vyriškų stalų, ant palangių budi kiškių, lapių, šeškų iškamšos. Čia tikrai nereik÷s

sukti galvos, ar ta šakute smeigiate silkę, ir nekreipti d÷mesio, jei per ūsą nuvarv÷s alus. Čia kaip

niekur kitur tiks daina apie vyrus, kurie vandens stiklin÷j neieško audros ir kartais negrįžta namo. O

jei jūra pasidaro iki kelių — nieko tokio, pirmas aukštas. Juk niekas nerengia vyriškų smuklių ten,

kur galima nusisukti sprandus!

Antrajame aukšte — kur kas tylesn÷ Seklyčia. Šioje moterų karalyst÷je galite ne tik užkąsti

ir pasilinksminti, bet ir pasivaikščioti it po muziejų: čia sienos nukabin÷tos senoviniais rakandais,

raktais, spynomis, rasite puodynių ir siuvimo mašinų... Beje, vyrams čia irgi rūp÷s užsukti, ypač per

81

svarbias krepšinio rungtynes: balta siena, tinkama būti ekranu, yra būtent šioje sal÷je — ir čia tilps

net pusantro šimto sporto aistruolių.

Apie 120 svečių talpinanti terasa įsikūr÷ pietin÷je pus÷je, tod÷l net žiemą čia pakaitins šonus

saulyt÷, o vasarą, kai išimami langai, galima m÷gautis ne tik lengvu v÷jeliu, bet ir nuostabiomis

tvenkinio gyventojomis: juodosiomis gulb÷mis.

Vila „Gloria“. 1838-1842 metais šioje vietoje stov÷jo prancūzo Karolio de Vimo statyto

vandens malūno pagalbinis pastatas, skirtas rakandams laikyti. Tačiau mūsų dienų pastatas, deja,

nesulauk÷. Dabar čia puikuojasi pagal Lietuvos dvaruose buvusių vilų bei paviljonų stilių sukurta

Vila Gloria — mat anuomet buvo įprasta viloms suteikti mylimų moterų vardus ar pavadinti kokiu

prasmingu žodžiu.

Čia įrengta restorano sal÷ su pirtimi ir baseinu. Paprastai baseinas būna uždengtas, bet jei

sumanysite šioje viloje surengti pobūvį — tikrai gal÷site po pirties pūkštel÷ti į maloniai v÷sų

vandenį. Beje, Vila Gloria ypač tinka rengti vestuv÷ms: jaunavedžiai ras, kur praleisti ypatingąją

naktį... Jei Jūsų svita — apie 80 žmonių, tai geresn÷s vietos vestuv÷ms tikrai nerasite!.. Juk šalia

nepaprasto grožio gamta, tvenkiniai, fontanai, kriokliai, kanalai, Vilnel÷ ir net 7 tradiciniai tiltai!

Juk kokios vestuv÷s, jei nuotaka per tiltus nepernešta? (Jaunikiai, nebijokite, tiltelius konstravo

vyrai, tad jie tikrai ne per ilgi!)53.

5.2.5. Turistinis maršrutas „Vyno kelias Lietuvoje“

2001 metų pabaigoje "Anykščių vynas" atv÷r÷ duris lankytojams ir pristat÷ šalyje analogo

neturinčią pažintinę programą "Vyno kelias Lietuvoje". Programa, kurią sudaro ekskursija po vyno

gamyklą ir "Anykščių vyno" produkcijos degustacija, kas m÷nesį sulaukia daugiau nei 400 turistų54.

"Vyno kelio" lankytojai, dalyvaudami šioje programoje keliauja dviem kryptimis - savo

akimis išvysta vaisiaus ar uogos virsmą vynu ir tuo pačiu susipažįsta su lietuviško vyno tradicijų

kaita, kurią įtakojo besikeičiantys laikmečiai ir požiūris į lietuvišką vyną.

Mokamos degustacijos metu pagal pasirinktą meniu bendrov÷s specialistai supažindina

lankytojus su g÷rimų sud÷timi, aromato ir skonio ypatumais, ragavimo kultūra. Išankstinis

ekskursijos ir gido užsakymas: tel.: (381) 5 0313. G÷rimų degustacijos kaina: 12 - 14 litų vienam

asmeniui (priklausomai nuo pasirinkto meniu). Ekskursijos vyksta darbo dienomis ir šeštadieniais.

Ekskursijos kaina: grupei iki 9 asmenų - 40 Lt, grupei virš 9 asmenų - 4 Lt vienam asmeniui.

2002 metų pradžioje "Anykščių vynas" tapo pilnaverčiu Europos kulinarinio paveldo tinklo

Aukštaitijos regiono nariu ir įgijo teisę Europos kulinarinio paveldo tinklo ženklu žym÷ti šiuos

53 http://www.belmontas.lt/. 54 http://www.anyksciu-vynas.lt/content_4_2.html.

82

g÷rimus: sidrą, natūralius, desertinius vynus, trauktines. Tokiu būdu buvo įvertintos ilgametes

vaisių - uogų vynų gamybos tradicijos Anykščių krašte.

Kulinarinis paveldas - tai kelias į tradicinius regiono patiekalus, maistą ir produktus.

Europos kulinarinio paveldo tinklas buvo sukurtas 1999 metais siekiant pad÷ti vartotojams ir

turistams be vargo paragauti specifinių regiono patiekalų visoje Europoje. Tradicinius sričių

patiekalus bei gaminius propaguojantis kulinarinio paveldo tinklas vienija daugiau nei 40 Europos

šalių regionų. Aukštaitija - pirmoji ir vienintel÷ iš Pabaltijo šalių regionų įtrauktų į šį tinklą. Šio

tinklo nariams taikomi ypač aukšti reikalavimai - produkcija turi būti gaminama tik iš vietinių

natūralių žaliavų, be to, ji turi atspind÷ti ir tam tikro regiono maisto bei g÷rimų tradicijas.

Su visais "Anykščių vyno kulinarinio paveldo tinklo g÷rimais galima susipažinti pažintin÷s

programos "Vyno kelias" metu55.

„Anykš čių Vyno“ gamyklos istorija. Nežinia, ar šiandien Anykščiai gal÷tų didžiuotis

Lietuvos vyno sostin÷s titulu, jei 1926 metais į šį kraštą nebūtų atvykęs diplomuotas trisdešimtmetis

agronomas Balys Karazija. Greitai sumojęs, kaip panaudoti ligi tol nelabai vertintas sodo, paežerių

ir miškų g÷rybes - vaisius ir uogas, B. Karazija netrukus buvo prad÷tas tituluoti Lietuvos vyno

karaliumi. O Anykščiai savo ruožtu tuometin÷s spaudos buvo pakrikštyti lietuviškąja Burgundija

arba Lietuvos vyno sostine.

Iš Žemaitijos kilęs būsimasis verslininkas Balys Karazija vaisių ir uogų vynų technologija

susidom÷jo dar besimokydamas Dotnuvos Žem÷s ūkio akademijoje. Tuo metu vynas Lietuvoje

nebuvo gaminamas - jį importuodavo iš užsienio, tačiau d÷l aukštų kainų gyventojai jo mažai

pirkdavo. Nujausdamas verslo s÷kmę diplomuotas trisdešimtmetis agronomas 1926 metais atvyko į

Anykščius. Iš valsčiaus valdybos gavęs leidimą, ÷m÷si organizuoti vyno gamybą ir užraug÷

pirmuosius obuolių vyno litrus. Anykšt÷nams tai buvo neeilinis įvykis, tad pirmąjį vyną išragavo

dar visai nesubrandintą! Netik÷tas ir didelis pelnas paskatino B. Karaziją tuoj pat pl÷sti gamybą.

B. Karazija siek÷ gaminti ne bet kokį raugalą, o gerą kokybišką vyną. Vyno butelis

priklausomai nuo rūšies tuo metu kainavo 2-3 litus. Kelerius metus išlaikytas ir tinkamą skonį

įgavęs vynas kainuodavo brangiau. Vaisiai ir uogos į gamyklą buvo priimami tik švieži, kur iš karto

būdavo skubiai perdirbami. Už 50 kilogramų obuolių vyndarys mok÷jo po vieną litą. Braškių

priaugindavo Puntuko kaimo rusai. Vyšnių atsivežti važiuodavo į Žagarę, m÷lynių vykdavo į

Labanorą, kur žmon÷s sutartu laiku sunešdavo uogas. Kad nepažeista žaliava kuo greičiau pasiektų

gamyklą į sutartas vietas B. Karazija siųsdavo už 7 tūkst. litų įsigytą aštuonių cilindrų 3 tonų talpos

sunkvežimį "Ford".

Karazijos vyną noriai pirkdavo visoje Aukštaitijoje ir net Klaip÷doje. Jei kokiame miestelyje

vyno nepirkdavo, B. Karazija naudoja vieną gudrybę. Nusamdydavo keletą jaunų vyrų, kurie

užeidavo į parduotuves, į užeigas ir prašydavo Karazijos vyno. Išgirdę, kad tokio g÷rimo n÷ra, jie

55 www.culinary-heritage.com/region.asp?regionid=46.

83

baisiai steb÷davosi ir nieko nepirkę išeidavo. Sako, tai gan neblogai suveikdavę. Be to, Karazijos

vaisvynių dirbtuv÷ visada buvo atvira ekskursijų lankytojams. Pats šeimininkas nepating÷davo

papasakoti vaisvynių gamybos subtilybes. Nuo pat pradžių Karazijos vynas peln÷ ne tik vartotojų,

bet ir tuometinių ekspertų pripažinimą. Jo gaminamas vynas nuolat pelnydavo Kauno žem÷s ūkio

pramon÷s parodų medalius. Tai paskatino B. Karaziją pristatyti savo vyną tarptautin÷se parodose.

1938 metais tarptautin÷je parodoje Paryžiuje Karazijos vynas "Birut÷" peln÷ pagrindinį prizą, o dvi

vyno rūšys "Senasis vynas", "Banga" - aukso medalius. Tokiu būdu B. Karazija tapo pirmuoju

plačiai pripažintu Lietuvos vyndariu. O Lietuvoje paplito romantiškas pasakojimas apie Karazijos

vyną geriančią Anglijos karalienę.

1939 metais B. Karazija planavo daug investuoti į gamybos modernizaciją. Prekybos

departamento praš÷ leidimo mašinoms buteliams plauti ir etiket÷ms lipdyti įsigyti. Tačiau

valdininkai, nor÷dami išsaugoti darbo vietas, jo prašymų nepatenkino. V÷liau šiaip ne taip gavęs

leidimą įrenginiams iš Vokietijos pirkti, jų pastatyti nebesusp÷jo - 1940 metų birželyje Lietuvą

okupavo sovietai. Vaisvynių dirbtuv÷ buvo įvertinta 2 mln. litų, tačiau, kaip manoma, į Vokietiją su

šeima emigravęs B. Karazija tų pinigų negavo. 1943 metais Lietuvą okupavus vokiečiams, B.

Karazija grįžo į Lietuvą ir energingai ÷m÷ tvarkyti pašlijusius dirbtuv÷s reikalus. Tačiau po metų

prie Lietuvos priart÷jus rusų kariuomenei B. Karazija visam laikui pasitrauk÷ į Vakarus. O jo

vaisvynių dirbtuv÷s vietoje po karo išaugo viena didžiausia Baltijos regione vyno gamykla

"Anykščių vynas".

„Vyno keliu“ susidom÷jo turizmo verslo atstovai. Anykščių kraštą nuo šiol garsins

unikali pažintin÷ programa „Vyno kelias Lietuvoje“. Vienintel÷ Lietuvoje programa, kurios metu

galima susipažinti su lietuviško vyno gamybos tradicijomis, jau įtraukta į Anykščių krašto turistinę

programą, o šiandien ji pristatyta Lietuvos turizmo informacijos centrams bei turizmo agentūroms56.

„Vyno kelią“ organizuoja seniausia ir didžiausia Lietuvos vyno gamykla „Anykščių vynas”.

Pasak bendrov÷s atstov÷s ryšiams su visuomene Aurikos Banien÷s, prieš keturis m÷nesius startavusi

programa sparčiai išpopuliar÷jo – dar neprasid÷jus turistiniam sezonui joje jau apsilank÷ per

tūkstantį žmonių. „Dabar, kai „Vyno kelias“ įtrauktas į Anykščių krašto turistinę programą ir

pristatytas turizmo verslo atstovams, tikim÷s dar didesnio lankytojų srauto“, - teig÷ A.Banien÷.

Anykščių turizmo informacijos centro direktorius Audriaus Vingrio nuomone, programa

„Vyno kelias Lietuvoje“ gali tapti vienu s÷kmingiausiu turistų traukos objektu Anykščiuose:

„Kulinarinis turizmas, kuriam priskiriamas ir „Vyno kelias“, populiarus visame pasaulyje – jis

leidžia giliau pažinti krašto savitumą ir jo gyventojų charakterį“, - sak÷ A. Vingrys.

„Anykščių vyno“ pažintinę programą „Vyno kelias Lietuvoje“ sudaro ekskursija po vyno

gamyklą ir „Anykščių vyno“ produktų degustacija. Ekskursijos metu galima susipažinti su turtinga

bendrov÷s istorija bei vyno gamybos technologija. Degustacijos sal÷je bendrov÷s specialistai

56 http://www.eurorscg-pr.lt/news_item.php?id=50.

84

supažindina turistus su g÷rimų sud÷timi, skonio ir kvapo ypatumais, vartojimo kultūra.

Degustuojami g÷rimai pasirenkami iš kelių skirtingų meniu.

85

35 įklija.

68 pav. Žaliūkių v÷jo malūnas, Šiauliai. Fot. M.Dr÷mait÷, 2006.

69 pav. Vilniaus viešoji elektrin÷, pastatyta 1903 m. XX a. pr. fotonuotrauka.

86

36 įklija

70 pav. Lietuvos energijos muziejus, įsteigtas 2003 m. Fot. M.Dr÷mait÷, 2006.

71 pav. Lietuvos energijos muziejus, įsteigtas 2003 m. Fot. M.Dr÷mait÷, 2006.

87

37 įklija

72 pav. Belmonto centro planas.

73 pav. Belmontas.

88

38 įklija.

74 pav. Belmontas.

75 pav. Belmontas.

89

6. Pramon÷s paveldo situacija Lietuvoje

90

Pramon÷s paveldas, nors ir n÷ra nauja apsaugos sritis, tačiau, ypač Europos buvusiuose

stambios pramon÷s regionuose, pastaruoju metu susilaukia vis didesnio susidom÷jimo. Lietuvos

pramon÷s paveldo sąraše dominuoja v÷jo ar vandens malūnai, jų vert÷ nekelia abejonių. V÷lesnio

laikotarpio pramon÷, deja, kol kas nesulaukia daugiau d÷mesio. Nors istorin÷s įrangos Lietuvoje

išlikę nemažai, ji sparčiai nyksta. Verslo interesai suprantami – gamyba senovine įranga vargu ar

gali būti konkurenciška, o paramos tokiam paveldui saugoti taip pat neskiriama. Pramon÷s objektų

kaip urbanistikos ar architektūros kūrinių reikšm÷ apskritai nediskutuojama. Dar mažiau d÷mesio

susilaukia 7–8 dešimtmečio pramon÷s statiniai, o tarp jų galima rasti išties unikalių, tuo metu

novatoriškų kūrinių. Juk tai mokslin÷s technin÷s revoliucijos laikotarpis!

Tyrimas parod÷, kad pagrindin÷s pramon÷s paveldo panaudos kryptys Lietuvoje yra šios:

muziejin÷ veikla, pastatų konversija, pramogos ir turizmas.

Lietuvoje dar labai menka pramon÷s paveldo turizmo praktika. Čia turizmas labiau sietina

su plačiau paplitusiu kaimo turizmu ir, iš esm÷s tik malūnai „atstovauja“ Lietuvos pramon÷s

paveldui. Pavyzdžiui, Utenos rajono malūnų maršrutas. Tačiau, pastaruoju metu, į turistinius

maršrutus įtraukiami ir pramoniniai objektai, parengti turistiniai maršrutai alaus arba vyno kelias

Lietuvoje. Kai kurios turizmo agentūros siūlydamos vienadienes išvykas po Lietuvą, įtraukia į

turistinius maršrutus pavienius industrinius objektus: Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę,

Ignalinos AE ir Zarasų energetikos muziejų, kartu pristatant vienintelę Lietuvoje Antaliepties kalnų

tipo hidroelektrinę.

Pasak Kauno regiono Turizmo informacijos centro direktoriaus Sigito Sidaravičiaus,

šiuolaikinių turistų poreikiai keičiasi, tod÷l reikia ir naujos kartos gidų: "Keliaujantiems žmon÷ms

jau neužtenka vien sausų faktų – turistai būna aplankę daugybę įžymių objektų ir jiems neįdomu

klausytis, kada vienas ar kitas pastatas atstatytas, restauruotas ir panašiai“. Turistai nori įdomių

istorijų, jiems reikia akcentuoti išskirtinius miesto bruožus". Taip pat laukiama naujų id÷jų.

"Pavyzdžiui, seniau baigę kursus gidai sukūr÷ ekskursijas "Kauno laiptai", "Technikos paveldas

Kaune", - kalb÷jo direktorius.

Muziejin÷ms įstaigoms reikalingas platus vadybos taikymas, kuris sužadintų visuomeninį

susidom÷jimą šio paveldo dalimi. Tokiuose muziejuose vertinga būtų pristatyti su pramone

at÷jusiomis technologijomis namų apyvokos reikmenų kitimo: nuo primityviai pagamintų audinio,

medžio bei k.t. pramon÷s gaminių iki šiuolaikin÷s modernios pramon÷s produkcijos, – parodą. Kaip

keit÷si pačios gamybos būdai, parodant rankinį mechaninį darbą, ir modernizuotą elektros įrangą.

Geras pavyzdys yra UAB „Vilniaus vandenys“ patirtis propaguojant savo istoriją bei technologijų

raidos istoriją.

91

7. Apibendrinimas:

pramon÷s paveldo panaudos pliusai ir

minusai

92

Lietuvoje dar tik kuriami regionų projektai ir naujos iniciatyvos, siekiant panaudoti

pramon÷s paveldo išteklius kultūrinio turizmo, verslo pl÷trai ir edukacin÷ms reikm÷ms.

Aptartieji pavyzdžiai rodo, kad senieji pramon÷s objektai gali būti panaudojami labai

įvairiai. Kol kas tokių rekonstrukcijų kokybę lemia vien architekto bei savininko norai: kiek

pramonin÷s atminties bus palikta šiuose objektuose juos pritaikant naujai paskirčiai: pvz. konsol÷s,

gemb÷s, slenkantys tiltai, kaminai ar atraminiai stulpai. Dar vienas svarbus transformacijos

galimybių yra dydžio faktorius: pagal M. Strattoną, jeigu statinio plotas neviršija 15000 m2, jis

paslankus pokyčiams. Jeigu didesnis - projektuotojai sunkiau tinkamai panaudoti tokias erdves. Be

to, dažnai renovuojamų pramon÷s pastatų aplinka yra išvaloma nuo įvairių stoginių ir pagalbinių

pastatų, apželdinant teritoriją, taip panaikinant autentišką vaizdą. Tod÷l Europos paveldosaugininkai

jau kelia klausimą – ar panašius objektus dar galime vadinti pramon÷s paveldu?

Šiuo metu Lietuvoje viena aktualiausių, o kartu ir sud÷tingiausių pramon÷s paveldo

išsaugojimo problemų yra teisingo pritaikymo problema (žinoma, sunkiausia yra rasti apsaugos

formas veikiantiems fabrikams, turintiems kultūrinę vertę). Ilgametę pramon÷s pastatų konversijos į

kitos paskirties objektus patirtį turinčiose šalyse jau įsisąmoninta, jog tam, kad pramon÷s objektai

būtų s÷kmingai pritaikyti naujai panaudai, reikia darnaus savininkų, konservavimo specialistų,

architektų, ekonomistų, paveldo vadybininkų bei politikų ir administratorių, dirbančių vykdomosios

valdžios lygiuose bei viešosiose tarnybose, darbo. Tik tuomet gali būti pasiektas tikrai kokybiškas ir

ekonomiškai efektyvus paveldo reprezentavimas. Tod÷l dabar Lietuvoje svarbūs tampa pramon÷s

paveldo propagavimas ir paveldo vadybininko profesija, kadangi valstybin÷ ar vietin÷

paveldosaugos institucija tampa pramonininko ar verslininko partneriu įgyvendinant paveldo

išsaugojimo uždavinius.

93

Literatūra ir šaltiniai

94

1. Dr÷mait÷, Marija. Pramon÷ kaip paveldo objektas // Kultūros paminklai T. 9, Vilnius,

Savastis, 2002, p. 110-118.

2. Dr÷mait÷, Marija, ir Štelbien÷, Aida. Pramon÷s paveldo panauda // Archiforma, 2004.

Nr. 2, p. 52-57.

3. Štelbien÷, Aida, ir Dr÷mait÷, Marija. Pramon÷s paveldo tyrimas ir dokumentavimas:

tarptautin÷ praktika Lietuvoje // Kultūros paminklai, T. 12, Vilnius, Savastis, 2005, p. 96-106.

4. Štelbien÷, Aida, ir Bružas, Almantas. Pilietiškos tautos moka rūpintis paveldu //

Statybų pilotas, 2000 m. rugs÷jo 15 d., Nr. 14.

5. Tarptautinio Šiaur÷s ir Baltijos šalių pramon÷s paveldo projekto „Industrial Heritage

Platform 2000-2002“ internetinis portalas: http://www.ihp.lt

6. Nekrošius, Liutauras. Pramon÷s paveldo konversijos poindustriniame Ruhro regione //

Archiforma, 2006 Nr. 2.

7. Europa Nostra/ European Cultural Heritage Review. Industrial Heritage. 2006, No. 1.

8. Recording Living Industrial Heritage: a practical approach to documenting industrial

structures. Course report by M. Dr÷mait÷, N.Pileičikien÷, J.Vaitkevičien÷. VšĮ Kultūros paveldo

akademija, Vilnius, 2001. Skaitmenin÷ laikmena.

9. Rossnes Gustav. Recording Living Industrial Heritage // Industrial Patrimony. TICCIH

Journal, 2003 No. 9.

10. Valpola Tiina. Mapping Industrial Identities around the Baltic Sea // Industrial

Patrimony. TICCIH Journal, 2003 No. 9.

11. Architectural Heritage: inventory and documentation methods in Europe. European

colloquy. Cultural Heritage, No. 28. Council of Europe Press, 1993. Study and documentation

problems in industrial heritage. P. 90-117.

12. Industrial Heritage in the Nordic and Baltic Countries: Seminar on Cooperation in

Strategies, Research and Training, 1999, Helsinki; Nordic Council of Ministres, Copenhagen, 2000,

TemaNord 2000:536.

13. Industrial Heritage in the Modern Urban Environment, International Conference, Riga,

2002; Riga City Council, 2003.

14. Stratton, Michael, ed. Industrial Building. Conservation and Regeneration. London,

Spon, 2000. (straipsnių rinkinys)

15. Guide to Industrial Heritage of Latvia, Riga, 2002.

16. Palmer M., Neaverson N. Industrial Archaeology: Principles and Practice, London,

Routledge, 1998.

95

17. Recommendation No. R(90)20 of the Committee of Ministers to Member States on the

Protection and Conservation of the Industrial, Technical and Civil Engineering Heritage in Europe,

1990.