Ilgalaikes Lietuvos Pramones Technologinio Vystymosi Perspektyvos

ILGALAIKĖS LIETUVOS PRAMONĖS TECHNOLOGINIO VYSTYMOSI PERSPEKTYVOS

MOKSLINIS TIRIAMASIS DARBAS

Vykdytojas: VšĮ „KTU regioninis verslo inkubatorius" Užsakovas: LR Ūkio ministerija

KAUNAS, 2004

Ilgalaikės Lietuvos pramonės technologinio vystymosi perspektyvos

TURINYS

1. ĮVADAS ..................................................................................................................................3

2. AUKŠTOSIOS IR VIDUTINĖS TECHNOLOGIJOS TARPTAUTINIAME KONTEKSTE.................................................................................................................................................4

2.1. AUKŠTŲJŲ IR VIDUTINIŲ TECHNOLOGIJŲ SAMPRATA ..............................4

2.2. AVT SVORIS ŠALIŲ EKONOMIKOJE ...................................................................5 2.2.1. Aukštųjų ir vidutiniškai aukštų technologijų pramonės kuriama pridėtinė vertė ir darbo našumas .........................................................................................................................5 2.2.2. AVT pramonės užsienio prekyba ............................................................................6 2.2.3. Pramonės ir mokslo ryšiai. Patentai. MTEP finansavimas......................................7 2.2.4. Užimtumas AVT pramonėje..................................................................................10

2.3. AVT PRAMONĖS PLĖTROS STRATEGIJOS IR POLITIKOS, VALSTYBĖS VAIDMUO ...................................................................................................................11

2.3.1. ES politika AVT pramonės atžvilgiu.....................................................................11 2.3.2. Sėkmingiausiai AVT pramonę plėtojančių šalių pavyzdžiai.................................14

3. AUKŠTŲJŲ IR VIDUTINIŲ TECHNOLOGIJŲ PRAMONĖS SITUACIJOS ANALIZĖ NACIONALINIAME KONTEKSTE ...................................................................................16

3.1. POLITINIŲ BEI STRATEGINIŲ AVT PLĖTRAI ĮTAKĄ DARANČIŲ DOKUMENTŲ APŽVALGA.....................................................................................16

3.2. LIETUVOS EKONOMINĖ SITUACIJA IR AVT PRAMONĖS RODIKLIAI ...21

3.3. ATSKIRŲ PRAMONĖS ŠAKŲ ANALIZĖ..............................................................33

3.4. ĮMONIŲ IR EKSPERTŲ APKLAUSOS ANALIZĖ...............................................36 4. AVT PRAMONĖS PLĖTROS PRIELAIDOS .....................................................................41

5. PASIŪLYMAI LIETUVOS AVT PRAMONĖS PLĖTRAI SKATINTI IR IŠVADOS....46

BIBLIOGRAFIJA .........................................................................................................................48

PRIEDAI .......................................................................................................................................52

I. TECHNOLOGIJŲ KLASIFIKACIJA......................................................................52 I.1. Technologijų klasifikacija pagal vieną požymį .....................................................52 I.2. Plataus profilio technologijų klasifikacijos ...........................................................52

II. LENTELĖS.....................................................................................................................54

III. PAVEIKSLAI................................................................................................................58

VšĮ “KTU regioninis verslo inkubatorius” 2


1. ĮVADAS

Lietuvos ekonomikos augimas labai priklauso nuo valstybės požiūrio į inovacijomis grįstą ekonomiką. Ūkio sistema, kurioje dominuoja tradicinės pramonės šakos ir naudojamos senos technologijos, negali konkuruoti rinkų globalizacijos sąlygomis. Aukštų ir vidutiniškai aukštų technologijų (AVT) verslas sukuria didžiausią pridėtinę vertę bei gali gerokai paspartinti ekonomikos augimą. Tačiau aukštų ir vidutiniškai aukštų technologijų įmonėms reikia didelių investicijų į žmoginius išteklius, mokslinius tyrimus bei modernias technologijas, tuo tarpu investicijų rizika yra didelė, finansavimo šaltiniai ir galimybės ribotos, pramonės ir mokslo bendradarbiavimas neefektyvus. Taigi siekis plėtoti AVT pramonę reikalauja atitinkamų Lietuvos ekonominės politikos pokyčių.

Mokslinio tiriamojo darbo „Lietuvos pramonės technologinio vystymosi perspektyvos“ tikslas − pasiūlyti AVT pramonės plėtros kryptis ir priemones šios pramonės įmonių daliai bendroje pramonės pardavimų struktūroje padidinti, kad iki 2015 m. ji sudarytų 25 – 30 proc.

Rengiant šį darbą, išanagrinėti pagrindiniai bei naujausi ES politiniai ir strateginiai dokumentai, atskleidžiantys AVT pramonės plėtros patirtį bei perspektyvas. Vėliau analogiškai atlikta Lietuvos strateginių, programinių bei teisės dokumentų bazės analizė. Tyrimo metu buvo lyginama, kuo Lietuvos situacija panaši į kitų ES šalių, įvardyti esminiai strateginių dokumentų skirtumai ir tapatumai.

Lyginant antrinių informacijos šaltinių duomenis, buvo analizuojamas AVT veiklų pasiskirstymas šalyje, pardavimų apimčių bei pridėtinės vertės dinamika ir struktūra, technologinis įmonių lygis. Vertinamas tiesioginių investicijų poveikis AVT plėtrai. Lietuvos situacija buvo lyginama su kitų ES šalių situacija remiantis analogiškais statistiniais duomenimis bei politiniais, strateginiais dokumentais ir sėkmingos patirties pavyzdžiais. Apžvelgtos Lietuvos ekonomikos stipriosios, silpnosios savybės, galimybės ir grėsmės, veikiančios AVT pramonės plėtrą. Atlikta empirinė SVV įmonių veiklos ir inovatyvumo analizė ekspertinės apklausos ir interviu metodais. Tyrimo metu į ekspertinio vertinimo procesą buvo įtrauktos visos interesų grupės (tarp jų AVT pramonės įmonių, valdžios, verslo organizacijų atstovai ir kt.), kurios tiesiogiai susiduria arba gali įtakoti AVT pramonės plėtrą. Respondentų nuomone, Lietuvos narystė ES ir integracija į bendrą Europos mokslinių tyrimų erdvę sudaro palankias galimybes AVT pramonės plėtrai. Tačiau moraliai ir fiziškai pasenusi mokslo bazė, žemas inovacijų, verslumo lygis, solidus mokslininkų amžiaus vidurkis, patirties ir sugebėjimo naudotis naujausiomis pasaulio žiniomis stoka stabdo AVT pramonės plėtrą ir verčia imtis skubių teisinių, finansinių ir ekonominių priemonių situacijai pagerinti.

Atlikus analizę, buvo patikslintos AVT pramonės plėtros prielaidos: pakankami ir tinkami žmoginiai ištekliai, verslumo ir inovacijų kultūra, prieinamas ir pakankamas finansavimas, mokslo-verslo ir verslo-verslo bendradarbiavimas, efektyvus valdymas ir paramos infrastruktūra, palanki teisinė ir administracinė aplinka. Lietuvos AVT pramonės plėtrą veikia ir vidiniai įmonių veiksniai, ir pasaulinės tendencijos bei gebėjimai prie jų prisitaikyti. Tačiau valstybės vaidmuo taip pat svarbus, ypač skatinant palankios verslo aplinkos ir investicinio klimato formavimąsi, verslumą ir bendradarbiavimą, tobulinant fizinę ir verslo paramos infrastruktūrą, skatinant ir sudarant sąlygas įgyti reikiamų žinių ir nuolat tobulėti.

Sukurti AVT pramonę Lietuvoje – ganėtinai ambicingas tikslas. Jį galima įgyvendinti tik koordinuotomis Seimo, Vyriausybės, verslo bei mokslo organizacijų pastangomis.



2. AUKŠTOSIOS IR VIDUTINĖS TECHNOLOGIJOS TARPTAUTINIAME KONTEKSTE

2.1. AUKŠTŲJŲ IR VIDUTINIŲ TECHNOLOGIJŲ SAMPRATA

Mokslinėje literatūroje dažnai pripažįstama, kad ekonominė šalies gerovė labiausiai priklauso nuo jos techninių ir technologinių inovacijų masto, tačiau empirinių tyrimų duomenimis ne visi sektoriai yra vienodai inovatyvūs. Todėl valstybinės politikos požiūriu pageidautina numatyti sektorius, pasižyminčius tiek aukštu inovacijų lygiu, tiek aukštu tarptautiniu konkurencingumu. Dažnai įrodinėjama, kad aukštųjų technologijų pramonės sektoriai, palyginti su žemų technologijų sektoriais, tenkina abi sąlygas, ir dėl to valstybės politika turėtų būti nukreipta į aukštųjų technologijų sektorių veiklos stiprinimą.

Jei darysime prielaidą, kad technologijos yra pagrindinis augimą ir konkurencingumą versle skatinantis veiksnys, tai valstybės politikai ir firmų strategijoms formuoti reikalingi patikimi technologinių charakteristikų rodikliai. Hatzichronoglou žodžiais, “siekiant išanalizuoti technologijų poveikį pramonei, svarbu sugebėti identifikuoti technologiškai intensyviausias pramonės šakas ir produktus pagal kriterijus, leidžiančius sukurti specialias tarptautiniu mastu harmonizuotas klasifikacijas”.

Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad nelengva atskirti technologijas pagal jų lygį ir kol kas nėra visiems priimtino aukštųjų technologijų apibrėžimo, kuriuo remiantis galima būtų atskirti aukštąsias ir vidutiniškai aukštas technologijas nuo žemų ar vidutiniškai žemų.

Sudaryti išsamų pramonės klasifikatorių pagal technologinį intensyvumą trukdo keletas kliūčių. Susiduriama su pramonės technologinio turinio kriterijų parinkimo ir naudojamos koncepcijos problemomis. Kas yra aukštųjų technologijų pramonė: ar tai technologijas kurianti ir gaminanti pramonė, ar technologijas intensyviai naudojanti ir taikanti pramonė? Trečioji problema ta, kad visuomet egzistuoja vertinimo netikslumo galimybė nustatant skiriamąją ribą tarp technologinių klasių. Dar vienas komplikuojantis veiksnys tas, kad dauguma firmų gamina produktus ar paslaugas, kurios yra įvairių bei skirtingų technologinių sričių komponentų mišinys. Šiuo metu technologijos gali būti klasifikuojamos pagal vieną ar kelias dimensijas (apibrėžimai pateikiami 1-ame priede), pagal produktų grupes ir pagal pramonės šakas (žr. 1-ą priedų lentelę).

Pagal Eurostat apibrėžimą, aukštųjų ir vidutiniškai aukštų technologijų pramonę sudaro šie sektoriai: chemikalų ir chemijos pramonės gaminių gamyba, mašinų, variklinių transporto priemonių ir kitų transporto priemonių gamyba, įstaigų įrangos, elektros mašinų, radijo, televizijos ir komunikacijos įrangos gamyba, medicinos, tiksliųjų ir optinių prietaisų gamyba (t.y. NACE 24, 29, 30-33, 35.2, 35.3, 35.4 ir 35.5).

Šiame darbe naudosime OECD priimtą technologijų klasifikaciją pagal pramonės šakas (priedų 1-a lentelė). Aukštųjų ir vidutiniškai aukštų technologijų pramonė yra apibrėžiama pagal MTEP išlaidų vidurkį arba MTEP intensyvumą.

Pažymėtina, kad, nepaisant pastaruoju metu dedamų pastangų suvienodinti apibrėžimus, naudojami OECD duomenys aukštųjų ir vidutiniškai aukštų technologijų gamybai skiriasi nuo Eurostat tyrimuose pateikiamų duomenų dėl skirtingų klasifikatorių naudojimo (Eurostat naudojamas NACE klasifikatoriaus Red. 1., OECD – ISIC klasifikatoriaus Red. 3). Šiuo atveju atsižvelgiama tik į gamybos pramonę, kadangi OECD naudojamose technologijų klasifikacijose (tiek pagal pramonės sektorius, tiek pagal produktus) į paslaugas neatsižvelgiama dėl duomenų trūkumo.



2.2. AVT SVORIS ŠALIŲ EKONOMIKOJE

2.2.1. Aukštųjų ir vidutiniškai aukštų technologijų pramonės kuriama pridėtinė vertė ir darbo našumas

Aukštųjų ir vidutiniškai aukštų technologijų pramonė 2000 m. sukūrė 8,5 proc. visos bendros OECD pridėtinės vertės, o žiniomis pagrįstos “rinkos” paslaugos – papildomai dar 19 proc. (arba 30 proc., įskaitant sveikatos apsaugą ir švietimą). 2000 m. ES gamybos sektoriuje pridėtinės vertės sukurta už beveik 1 500 milijardų eurų, iš kurių 453 milijardai susiję su vidutiniškai aukštų technologijų gamybos sektoriais ir 201 milijardas – su aukštų technologijų gamybos sektoriais. Pagal pridėtinės vertės santykį su apyvarta 2001 m. aukštųjų technologijų gamyba ES mastu pridėtinės vertės sukūrė tik šiek tiek daugiau, negu bendra gamyba (27 proc. bendram gamybos sektoriui, palyginti su 28 proc. aukštų technologijų gamybos) (žr. 2-ą priedų lentelę). Daugumoje Europos šalių, kuriose 2001 m. aukštųjų technologijų gamybos sektorius pasiekė daugiau kaip 30 proc. pridėtinės vertės nuo apyvartos (Belgija, Danija, Vokietija, Estija, Italija, Kipras, Slovėnija, Norvegija ir Rumunija), jis viršijo bendro gamybos sektoriaus kuriamą pridėtinę vertę nuo apyvartos nacionaliniu mastu. Daugumoje šių šalių aukštųjų technologijų gamybos sektorių sukurta apyvartos pridėtinė vertė gerokai viršijo ES-25 vidurkį. Šiose šalyse technologijų intensyvumas gali būti didesnę aukštų technologijų sektoriaus kuriamą pridėtinę vertę paaiškinantis veiksnys. Vis dėlto reikia atsižvelgti ir į kitu veiksnius - į įvairių sektorių dydį, įmonių sektoriuje dydį, jų rinkos dalį, konkurenciją, koncentraciją, automatizacijos lygį ir pan. Belgijoje, Čekijos Respublikoje, Danijoje, Airijoje, Kipre, Latvijoje, Lietuvoje, Maltoje ir Suomijoje vidutiniškai aukštų technologijų gamybos pramonės sektorių sukurtos pridėtinės vertės santykis su apyvarta yra didesnis nei visos gamybos pramonės. Panaši situacija ir Bulgarijoje, Rumunijoje, Norvegijoje. Šių šalių pavyzdžiai prieštarauja bendrai tendencijai, kad 2001 m. ES lygiu vidutiniškai aukštų technologijų gamybos pramonės sektorių sukurtos pridėtinės vertės santykis su apyvarta yra šiek tiek mažesnis negu visos gamybos pramonės (26 proc. ir 27 proc.). Darbo našumo santykis su bendra gamyba ES 2001 m. buvo 52 tūkst. eurų vienam darbuotojui, o aukštųjų technologijų gamybos sektoriuose – 73 tūkst. eurų vienam darbuotojui. Aukštųjų technologijų paslaugų sektoriuose darbo našumas – 68 tūkst. eurų vienam darbuotojui ir vidutiniškai aukštų technologijų gamybos sektoriuose – 58 tūkst. eurų vienam darbuotojui. Žinioms imlios rinkos paslaugos – darbo našumas 53 tūkst. eurų vienam darbuotojui. Lietuvos darbo našumas yra vienas mažiausių Europoje – 15 tūkst. eurų darbuotojui aukštų technologijų paslaugų sektoriuose ir 7 tūkst. eurų – žiniomis pagrįstų rinkos paslaugų sektoriuose. Pridėtinės vertės ir darbo našumo rodikliai aukštų, vidutiniškai aukštų technologijų pramonės šakose ir bendrai pramonėje parodyti 2.1 lentelėje.



2.1 lentelė Pridėtinė vertė ir darbo našumas aukštųjų, vidutiniškai aukštų technologijų pramonės

šakose ir bendrai pramonėje ES ir šalyse kandidatėse, 2000 m.

Pramonė Vidutiniškai aukštų technologijų pramonės šakos

Aukštųjų technologijų pramonės šakos

Pridėtinė vertė mln.

EUR

Darbo našumas tūkst.

EUR/darbuotojui

Pridėtinė vertė

mln. EUR


EUR/darbuotojui

Pridėtinė vertė

mln. EUR


EUR/darbuotojui

ES-15 * 1 488 402 62 463 370 68 201 121 73BE 44 482 66 13 844 78 5 534 103DK 24 599 50 5 903 51 3 511 79DE 405 409 54 172 378 60 46 320 65EL 8 901 40 1 280 40 552 44ES 100 442 39 26 230 47 6 666 57FR 210 339 52 57 891 59 37 521 72IE 33 812 132 11 659 244 10 201 154IT 204 184 42 55 417 48 19 988 58LU 2 339 68 344 69 72 44NL 56 861 62 14 961 72 6 762 69AT 35 558 57 9 750 63 4 018 71PT 18 127 19 3 378 26 1 134 35FI 30 748 71 5 745 59 7 301 126SE 48 951 62 16 171 65 7 816 76UK 243 650 59 58 379 60 43 725 82CZ 13 391 11 4 360 12 877 12EE 854 7 106 9 64 7CY 975 29 76 26 35 42LV 1 058 7 90 6 36 8HU 9 342 12 3 146 16 1 333 17MT 930 32 76 33 353 73PL 33 107 14 6 926 14 1 882 17SI 3 532 15 881 16 475 23SK 3 059 7 856 7 173 7BG 1 819 3 384 3 121 5RO 6 433 4 1 421 4 319 7Pastaba: laukeliai, pažymėti „u“, reiškia, kad duomenys yra tik iš dalies įvertinti ir jų tikslumas gali būti nepatikimas * Išimtys, atsižvelgiant į minimalų įmonės dydį – darbuotojų skaičių; EL: 10; HU: 5 Lietuva duomenų nepateikė.

Šaltinis: Eurostat, SBS

2.2.2. AVT pramonės užsienio prekyba

2001 m. aukštųjų technologijų pramonės šakų produkcijos eksportas − atitinkamai 29 proc., 25 proc. ir 20 proc. bendro JAV, Japonijos ir ES eksporto. Aukštųjų technologijų pramonės produkcijos importas − 19 proc. bendro importo JAV ir Japonijoje bei 21 proc. ES. Aukštųjų ir vidutiniškai aukštų technologijų pramonės šakų produkcija 2001 m. sudarė du trečdalius bendro OECD šalių gamybos eksporto. Vis dėlto skirtumai tarp šalių yra dideli. Aukštų ir vidutiniškai aukštų technologijų pramonės eksporto dalis kinta nuo 80 proc. Japonijoje ir Airijoje iki mažiau kaip 20 proc. Naujojoje Zelandijoje ir Islandijoje. Eksportas



ypač orientuotas į technologijas Airijoje, JAV, Jungtinėje Karalystėje ir Korėjoje, kur aukštų technologijų pramonė sudaro didesnę eksporto dalį, palyginti su vidutiniškai aukštų technologijų pramone. Pastarajame dešimtmetyje su technologijomis susietas eksportas sudarė didžiąją prekybos augimo dalį. Visose OECD šalyse AVT ir ypač aukštųjų technologijų pramonės produkcijos eksportas augo sparčiau nei bendras eksportas. Prekyba aukštų technologijų produktais, tokiais kaip skraidymo aparatai, kompiuteriai, farmacija, moksliniai instrumentai ir pan., 2000 ir 2001 m. sudarė daugiau nei 25 proc. bendros prekybos, tuo tarpu pirmojoje 9 -ojo dešimtmečio pusėje šis rodiklis siekė 20 proc. ES aukštųjų technologijų pramonės produkcijos importas ir eksportas auga beveik tokia pat sparta – eksportas 15,0 proc., o importas – 15,1 proc. kasmet. 1996–2001 m. šalyse kandidatėse užfiksuota didelė AT eksporto augimo sparta – 33,9 proc., o importo – 22,3 proc. (2 priedų paveikslas), tačiau, nors augimo tempas spartus, analizuojant absoliutinius skaičius, naujosios ES šalys žymiai atsilieka nuo pirmaujančių ES valstybių. Šalyse kandidatėse didžiausi eksporto augimo rodikliai pastebėti kompiuterių ir įstaigos įrangos – (69,0 proc.) ir elektronikos pramonėje – (36,0 proc.). ES šie rodikliai didžiausi buvo farmacijos, elektronikos, aeronautikos ir elektros mašinų pramonėje. Didžiausi vidutiniai kasmetiniai aukštų technologijų produkcijos importo augimo rodikliai šalyse kandidatėse buvo elektros mašinų, mašinų ir kompiuterių bei įstaigos įrangos pramonės šakose. ES didžiausias vidutinis kasmetinis importo augimo rodiklis pastebėtas elektronikos ir aeronautikos pramonėje, JAV - aeronautikoje.

2.2.3. Pramonės ir mokslo ryšiai. Patentai. MTEP finansavimas

2.2.3.1. Pramonės ir mokslo ryšiai. Patentai

ES, kaip ir Lietuvoje, mokslo ir pramonės ryšiai vis dar nepakankami, neefektyvūs, nors pagal tiesioginius finansų srautus verslo įmonės finansuoja vis didesnę MTEP išlaidų dalį. Pastarąjį dešimtmetį labai padaugėjo patentavimo veiklų visame pasaulyje. Tai parodo, kad žinių ekonomikoje patentų svarba vis didėja. 2002 m. Europoje, Japonijoje ir JAV užpildyta daugiau kaip 850 000 patentų paraiškų, o 1992 m. – 600 000. Daugiausia patentuojama biotechnologijų ir informacinių ir komunikacinių technologijų (IKT) srityse. Nuo 1991 iki 2000 m. biotechnologijų ir IKT patentų paraiškų Europos Patentų biure (EPO) padaugėjo atitinkamai 10,2 proc. ir 9,1 proc., palyginti su 6,6 proc. bendru augimu. Nors EPO paraiškų patentams iš šalių kandidačių pateikiama vis dar mažiau nei Europos Sąjungos vidurkis, daugiausia paraiškų pateikia Vengrija (2001 m. − 190), Čekija (110 paraiškų patentams), Lenkija (97). 2001 m. iš Lietuvos pateiktos 9 EPO patentų paraiškos arba 2 paraiškos milijonui gyventojų, iš Latvijos – 18 paraiškų, iš Estijos – 15. Aukštų technologijų patentai sudaro vis didesnę paraiškų dalį. Patentų paraiškos EPO aukštų technologijų srityje 1996 − 2001 m. augo vidutiniškai dukart sparčiau nei bendrai paraiškos patentams, tačiau Lietuvos aukštųjų technologijų patentų paraiškų EPO 2001 m. pateikta tik 3 (mikroorganizmai ir genetinė inžinerija), Latvijos – 1, Estijos – 2, tuo tarpu iš Europos senųjų šalių narių – 11 928.

2.2.3.2. Tyrėjų skaičius

Pažangesnėse Azijos ekonomikos šalyse ir Kinijoje, kaip ir OECD šalyse, daugiausia tyrėjų įdarbinama verslo įmonių sektoriuje. Tuo tarpu mažiau išsivysčiusiose ne OECD šalių ekonomikos, kaip ir mažiau pažengusiose OECD šalyse, daugiausia MTEP vykdoma tyrėjų, dirbančių vyriausybės ir aukštojo mokslo sektoriuose. Tyrėjų skaičius tūkstančiui darbuotojų ir tyrėjų dalis verslo įmonėse proc. nuo bendro tyrėjų skaičiaus 2002 m. pavaizduota 2.1 paveiksle.



2.1 pav. Tyrėjų skaičius tūkst. darbuotojų ir

tyrėjų dalis verslo įmonėse, proc. nuo bendro tyrėjų skaičiaus, 2002 m.

Tyrėjų skaičiustenkantis vienam tūkst. dirbančiųjų, 2002 m.

arba paskutiniai prieinami duomenys

Tyrėjai verslo įmonėseproc. nuo bendro tryėjų skaičiaus, 2002 m.

arba paskutiniai prieinami duomenys

Šaltinis: OECD, MSTI duomenų bazė, 2003 m. lapkritis; Eurostat, NewCronos duomenų bazė, 2003 m. lapkritis; OECD, nacionalinių šaltinių pagrindu

Bendras tyrėjų

skaičius

OECDKinijos Taipei

Rusijos FederacijaKinija

RumunijaSingapūras

Indija SlovėnijaBrazilija

KiprasLatvija

BulgarijaArgentina

EstijaLietuva

Singapūras Rusijos FederacijaOECD Kinijos Taipei Lietuva Slovėnija Estija Latvija Bulgarija Rumunija Argentina Kinija Kipras Brazilija Indija

2.2.3.3. Investicijos į MTEP

Investicijų į MTEP apimtys parodo šalies inovacinius gebėjimus ir atspindi naujų žinių įsisavinimo ir pritaikymo svarbą. „MTEP intensyvumo“ indikatorius rodo šalies išlaidų, skirtų MTEP ir BVP santykį. Šis indikatorius leidžia palyginti MTEP veiklą atskirose šalyse. MTEP skirtos išlaidos yra išskaidytos pagal pagrindinius finansavimo šaltinius ir parodo informaciją apie finansavimo struktūrą bei santykinę skirtingų šaltinių svarbą nacionalinėje MTEP sistemoje. Taip pat pateikiama informacija apie vyriausybės vaidmenį MTEP finansavime. 2001 m. ES-15 skyrė 175 mlrd. eurų MTEP (147 mlrd. pagal perkamosios galios standartus (PGS)). Šios apimtys buvo 15 proc. didesnės nei 1998 m. ir apie 24 proc. didesnės nei 1995 m. Pastarosios tendencijos ES-15 šalyse buvo šiek tiek pozityvesnės, palyginti su lėto augimo periodu (ypač prieš 1997 m.). 2001 m. atitinkami skaičiai JAV ir Japonijoje buvo 315 mlrd. eurų (PGS 234 mlrd.) ir 143 mlrd. eurų (PGS 87 mlrd.). Palyginti su grynosiomis investicijų į MTEP apimtimis trijuose ekonomikos blokuose (ES-15, JAV ir Japonija), EFTA šalys bei 13 tuometinių šalių kandidačių į MTEP investavo gana mažai (atitinkamai 10 mlrd. eurų arba 7 mlrd. PGS ir 5 mlrd. Eurų, arba 9 mlrd. PGS 2001 m.). Šalių kandidačių išlaidos MTEP sudarė mažiau nei 2 proc. visų ES-15 išlaidų tyrimams ir eksperimentinei plėtrai. Nepaisant palankios pastarųjų metų ES-15 plėtros, investicijų į MTEP Europos Sąjungoje atotrūkis nuo JAV ir toliau didėjo JAV naudai. 1997-2001 m. didžiausi investicijų į MTEP augimo tempai ekonomiškai menkai išsivysčiusiose šalyse ir šalyse, kurių palyginti mažos MTEP veiklų ir/(ar) MTEP intensyvumo apimtys. Didžiausi augimo tempai užregistruoti: ES – Graikijoje (17 proc. per metus), Suomijoje (9 proc.) ir Švedijoje (8 proc.); EFTA šalyse – Islandijoje (14 proc.); narystės siekiančiose šalyse ir šalyse kandidatėse – Estijoje (13 proc.), Vengrijoje (12 proc.), Turkijoje (11 proc.) ir Kipre (10 proc.). Izraelyje taip pat užregistruotas ypač didelis augimas (14 proc.). Žemiausias rodiklis užregistruotas Šveicarijoje (1,3 proc.). Tik trijų šalių – Bulgarijos, Rumunijos ir Slovakijos – rodikliai buvo neigiami, ir jos išsidėstė žemiau už Šveicariją. MTEP intensyvumas (MTEP išlaidos nuo BVP) labai skiriasi atskirose šalyse ir šalių grupėse. Pirmauja Šiaurės šalys: 2001 m. didžiausias MTEP intensyvumas tarp ES šalių



užregistruotas Švedijoje (4,3 proc.) ir Suomijoje (3,5 proc.). Toliau − Vokietija (2,5 proc.), Danija (2,4 proc.), Prancūzija ir Belgija (2,2 proc.). Tarp narystės siekiančių šalių ir šalių kandidačių geriausi MTEP intensyvumo rodikliai buvo Slovėnijoje (1,6 proc.) ir Čekijoje (1,3 proc.); kitose šios grupės šalyse bei trijose ES šalyse – Graikijoje, Portugalijoje ir Ispanijoje − šis rodiklis siekė 0,3−1,0 proc. 2001−2002 m. Švedija, Suomija ir Islandija bei Japonija − vienintelės OECD šalys, kuriose MTEP intensyvumas viršijo 3 proc.. Daugumoje Vidurio ir Rytų Europos šalių, Pietų Amerikoje MTEP intensyvumas nesiekia 1 proc.. Japonijoje 73 proc. MTEP išlaidų finansuoja verslo sektorius, JAV – 64 proc., tuo tarpu ES – tik 56 proc. Pastaraisiais metais augo MTEP finansavimas iš užsienio šaltinių. Kanada, JK, Islandija ir Austrija daugiau kaip 15 proc., o Graikija – beveik ketvirtį MTEP finansavimo gauna iš užsienio. MTEP išlaidos pagal finansavimo šaltinius ir pagal sektorius 2002 m. pavaizduotos 2.2 paveiksle.

MTEP išlaidos pagal finansavimo šaltinį, proc.(2002 m. arba paskutiniai prieinami duomenys)

Verslo įmonės

Kita(kiti nacionaliniai ir užsienio šaltiniai)

Vyriausybė

Nėra duomenų

Verslo įmonės Vyriausybė

Nėra duomenų

Aukštojo mokslo Privatus nepelno

MTEP išlaidos pagal sektorius, proc.(2002 m. arba paskutiniai prieinami duomenys)

2.2 pav. MTEP finansavimas ir efektyvumas

Japonija Korėja Švedija Suomija Šveicarija Airija Vokietija JAV Belgija OECD Danija ES Prancūzija Čekija Slovakija Nyderlandai Norvegija Ispanija Australija Jungtinė Karalystė Islandija Italija Turkija Austrija Kanada N. Zelandija Portugalija Lenkija Vengrija Graikija Meksika

Šaltinis: OECD, MSTI duomenų bazė, 2003 m. lapkritis

ŠvedijaKorėja

ŠveicarijaJaponija

BelgijaSuomija

JAVVokietija

OECDDanija

AirijaJungtinė Karalystė

ESSlovakija

AustrijaPrancūzija

ČekijaNorvegija

NyderlandaiIslandijaKanadaIspanija

ItalijaAustralija

N. ZelandijaLenkija

VengrijaPortugalija

TurkijaGraikija

Meksika

Lietuvos MTEP išlaidas, pagal finansavimo šaltinį, 2002 metais sudarė 92 proc. verslo įmonių lėšų, 7,3 proc. užsienio lėšų ir 0,7 proc. valstybės lėšų. 2003 metais MTEP išlaidas sudarė 54,2 proc. verslo įmonių lėšų, 36,2 proc. užsienio lėšų ir 9,6 proc. valstybės lėšų. Palyginti su BVP, rizikos kapitalo investicijos į AVT ganėtinai nedidelės, tačiau tai pagrindinis naujų, į technologijas orientuotų įmonių finansavimo šaltinis, turintis labai didelės įtakos remiant dažnai tokiose įmonėse kuriamas radikalias inovacijas. Aukštųjų technologijų įmonės pritraukia pusę OECD rizikos kapitalo investicijų, tačiau pastebimi labai dideli skirtumai tarp šalių. Kanadoje ir Airijoje joms tenka daugiau kaip 80 proc. viso rizikos kapitalo, tačiau



Australijoje ir Japonijoje – tik mažiau kaip ketvirtis. JAV jos pritraukia daugiau kaip pusę rizikos kapitalo, kurio pusė skiriama komunikacijų pramonei. Kanadoje ir Airijoje investicijos labiau sutelkiamos IT įmonėse, tuo tarpu vidurio Europos šalyse ir Italijoje komunikacijų įmonės pritraukia daugiausia investicijų. Danijoje daugiau kaip 25 proc. rizikos kapitalo investicijų tenka sveikatos ir biotechnologijų įmonėms, o Kanadoje ir Vengrijoje – beveik 20 proc.

2.2.4. Užimtumas AVT pramonėje

ES dirba daugiau kaip 163 milijonai žmonių, paslaugų sektoriuje – 68 proc. visų darbuotojų. 2002 m. aukštųjų ir vidutiniškai aukštų technologijų gamybos sektoriuose dirbo 7,4 proc. visų darbuotojų, kituose gamybos sektoriuose – 11,8 proc., o kituose sektoriuose, pvz., žemės ūkyje, žvejyboje, statyboje ir pan. – 12,9 proc. visos ES darbo jėgos. Užimtumas aukštų ir vidutiniškai aukštų technologijų pramonės šakose 2002 m. pavaizduotas 2.3 paveiksle.

2.3 pav. Užimtumas aukštųjų technologijų gamybos sektoriuose

Užimtumas aukštų technologijų gamybos sektoriuose ES-15 ir šalyse kandidatėse, 2002 m.

Vidutiniškai aukštų technologijų gamyba Aukštų technologijų gamyba

LU IR SI – nepatikimi aukštų technologijų gamybos duomenysŠaltinis: Eurostat, ES darbo jėgos struktūra, 2003 m. pavasaris

2002 m. didžiausias užimtumas aukštų ir vidutiniškai aukštų technologijų gamybos sektoriuose buvo Vokietijoje – 11,4 proc. visų darbuotojų, Italijoje ir Suomijoje − po 7,4 proc. Likusiose ES valstybėse narėse užfiksuoti rodikliai nesiekė ES vidurkio (ES-15 vidurkis 7,4 proc.). Lietuvoje iš 1,421 milijono darbuotojų aukštųjų ir vidutiniškai aukštų technologijų gamybos srityje dirbo 2,6 proc. − 2 proc. vidutiniškai aukštų technologijų ir tik 0,6 proc. aukštųjų technologijų gamybos sektoriuose. Tai – vienas mažiausių rodiklių Europoje (mažesni rodikliai tik Graikijoje – 2,2 proc., Latvijoje – 1,9 proc., Liuksemburge – 1,2 proc., Kipre 1,1 proc.). Iš 7,4 proc. užimtumo aukštų ir vidutiniškai aukštų technologijų pramonės šakose ES, 6,1 proc. yra vidutiniškai aukštų technologijų gamyboje, 1,3 proc. − aukštų technologijų. Pagal darbuotojų skaičių aukštųjų technologijų gamyboje pirmauja Airija − 2002 m. šis rodiklis siekė 3,2 proc. ir beveik 2,5 karto viršijo ES vidurkį. Aukštų technologijų pramonėje tarp šalių kandidačių labai išsiskiria Vengrijos rodikliai: 2,6 proc. užimtumas aukštų technologijų pramonės šakose lenkė visas ES valstybes nares, išskyrus Airiją. Čekijos Respublikoje (1,4 proc.) ir Slovakijos Respublikoje (1,5 proc.) rodikliai taip pat viršija ES 1,3 proc. vidurkį. 2002 m.



1997−2002 m. laikotarpiu užimtumas aukštųjų ir vidutiniškai aukštų technologijų pramonės šakose kasmet augo vidutiniškai po 0,9 proc., palyginti su 0,4 proc. augimu visoje gamyboje. Tarp ES-15 šalių didžiausia augimo sparta buvo pastebima Ispanijoje (3,9 proc.) ir Suomijoje (3,8 proc.). Vengrija, šalis kandidatė, turinti didžiausią aukštų technologijų gamybos sektorių (apie 100 tūkst. darbuotojų), išlaikė 12,2 proc. vidutinį augimo rodiklį kasmet 1997−2002 m. Čekijos Respublika, kurioje apie 67 tūkstančiai žmonių dirba aukštų technologijų gamybos sektoriuose, išlaikė vidutiniškai 4,3 proc. augimą kasmet. Lietuvoje aukštų technologijų gamybos sektoriuose dirbo apie 9 tūkstančiai žmonių. Nuo 1997 iki 2002 m. pastebimas vidutinis užimtumo šiuose sektoriuose sumažėjimas 1,3 proc., o užimtumas aukštų ir vidutiniškai aukštų technologijų gamybos sektoriuose tuo pačiu laikotarpiu mažėjo 10,7 proc.

2.3. AVT PRAMONĖS PLĖTROS STRATEGIJOS IR POLITIKOS, VALSTYBĖS VAIDMUO

2.3.1. ES politika AVT pramonės atžvilgiu

Europos Sąjunga neturi atskiro AVT pramonės politiką reglamentuojančio dokumento, tačiau šių pramonės šakų plėtrą veikia ES pramonės politika, atskirų pramonės šakų politika, inovacijų politika bei bendri strateginiai dokumentai, apibrėžiantys ES plėtros kryptis.

2.3.1.1. Lisabonos strategija

2000 m. priimtos Lisabonos strategijos tikslas – iki 2010 m. Europos Sąjungą paversti konkurencingiausia ir dinamiškiausia žinių pagrindu augančia ekonomika pasaulyje, kurioje darni ekonominė plėtra būtų suderinta su didesniu ir geresnės kokybės užimtumu ir tvirtesne socialine sanglauda. Daugelis Lisabonoje numatytų priemonių yra tarpvyriausybinio pobūdžio ir remiasi koordinacija bei lyginamąja analize tarp valstybių narių. Gioteburgo viršūnių susitikime prie Lisabonos proceso nutarta prijungti aplinkosaugos dimensiją. Strategiją sudaro trys sritys:

• ekonominė politika; • socialinė politika; • aplinkosauga.

Lisabonos strategija nenustato konkrečių siektinų ekonominių tikslų, tačiau kviečia Europos institucijas ir valstybes nares imtis priemonių įgyvendinant ekonomines ir socialines reformas, kurios užtikrintų maždaug 3 proc. ekonomikos augimą per metus. Užimtumo srityje Lisabonos strategija iki 2010 m. siekia padidinti užimtumo lygį nuo šiuo metu esančio 61 proc. iki 70 proc., o dirbančių moterų lygį iki 2010 m. nuo esamo 51 proc. vidurkio padidinti iki 60 proc.. Pripažįstama, kad švietimas ir moksliniai tyrimai turi didžiausią įtaką augimui ir užimtumui, tačiau ES šioje srityje gerokai atsilieka nuo JAV ir Japonijos. Todėl nutarta siekti, kad 3 proc. BVP būtų skiriama moksliniams tyrimams ir vystymui. Lisabonos strategija įtvirtino palyginti naują ES politikos įgyvendinimo priemonę – atviro koordinavimo metodą. Tokią situaciją sąlygojo tai, jog didžioji dalis Lisabonos strategijos klausimų priklauso valstybių narių kompetencijai ir todėl čia Europos Komisija negali naudotis įprastomis ES teisinėmis priemonėmis – direktyvomis ar reglamentais. Atviro koordinavimo metodas grindžiamas rekomendacinio pobūdžio priemonėmis; jį sudaro šie elementai: lyginamųjų gairių ir kiekybinių ekonominės politikos tikslų nustatymas, pasikeitimas geriausia praktika siekiant iškeltų tikslų ir reguliarus įgyvendinamos politikos rezultatų įvertinimas. Valstybės narės, siekdamos iškeltų tikslų, nuolat keičiasi informacija apie vykdomą politiką su kitomis šalimis, įvertina vienos kitų pasiekimus ir geros praktikos pavyzdžius, o Europos Komisija reguliariai pateikia lyginamuosius valstybių narių politikos rezultatų vertinimus ir teikia rekomendacijas dėl tolesnių priemonių ir uždavinių. Lisabonos strategijos



įgyvendinimo pažangos ataskaitos kiekvieną pavasarį pateikiamos ES viršūnių tarybai. Šiose ataskaitose palyginami Tarybos nustatyti struktūriniai rodikliai, įvertinantys šalių narių vykdomos politikos rezultatus siekiant Lisabonos tikslų.

2.3.1.2. ES pramonės politika

Europos Komisijos 2004 m. balandžio 24 d. komunikate „Struktūrinių pokyčių skatinimas: pramonės politika išsiplėtusiai Europai“ (Fostering structural change: an industrial policy for enlarged Europe) pabrėžiama, kad pramonė vis dar vaidina svarbiausią vaidmenį kuriant Europos gerovę. Tačiau ji susiduria su struktūriniais pokyčiais, kurie apskritai naudingi ir turėtų būti skatinami, ypač palaikant žinių kūrimą ir naudojimą. Šiuo požiūriu nerimą kelia Europos darbo našumo, tyrimų ir inovacijų rodikliai. Pramonės veiklų perkėlimas jau neapsiriboja tradiciniais darbui imliais sektoriais, šios tendencijos pastebimos ir tarpiniuose sektoriuose, kurie iki šiol buvo laikomi Europos pramonės stipriąja savybe, ir netgi aukštųjų technologijų pramonės šakose (perkeliama tyrimų veikla) arba paslaugų sektoriuose. Šios naujos tendencijos palankiausios Kinijai ir Indijai. Komunikate pažymima, kad būtina pasinaudoti naujųjų ES šalių pranašumais, tačiau šių šalių žemų darbo kaštų pranašumas bus trumpalaikis, todėl jų pramonės konkurencingumui bus ypač svarbus perėjimas prie žinių ekonomikos. Atsižvelgdama į struktūrinius pokyčius, EK planuoja įgyvendinti atitinkamą pramonės politiką. Ją galima išskirti į trijų tipų veiklas:

1) toliau tobulinti reguliavimą ir sukurti pramonei palankią reguliavimo sistemą, gilinti konkurencingumo analizę, įvertinti bendrą visų reguliavimų įtaką atskiriems pramonės sektoriams − ne tik EK, bet ir šalių narių iniciatyva ir pastangomis;

2) geriau panaudoti sinergiją atskirų Bendrijos politikų, darančių įtaką pramonės konkurencingumui. Sinerginis efektas gali būti sukurtas arba pagerintas, ir Europos pramonės gebėjimai įveikti su struktūriniais pokyčiais susijusias problemas gali būti padidinti veikiant 5 srityse: (1) žinių srityje – didinant sinergiją tarp inovacijų, tyrimų, mokymų ir konkurencijos politikų; (2) rinkų funkcionavimo srityje – šalinant vietinės rinkos trūkumus, verslui trukdančias, mokesčių kliūtis, (3) sanglaudos politika, ypač regionų politika ir užimtumo politika – skatinant žinių naudojimą ir sklaidą; (4) darnios plėtros srityje – kuriant darnios/(ilgalaikės) (sustainable) gamybos politiką; (5) būtina toliau tobulinti pramonės politikos tarptautinę dimensiją, ypač gerinant trečiųjų šalių rinkų prieinamumą ES firmoms ir perduodant kitoms šalims reguliavimo patirtį, kuri buvo sėkmingai pritaikyta vidaus rinkoje.

3) toliau tobulinant pramonės politikos sektorinę dimensiją: analizuoti horizontalaus pobūdžio politikos instrumentų efektyvumą sektorių lygyje, siekiant įvertinti jų tikslingumą ir tinkamumą ir, jei reikia, kai ka keisti.

2.3.1.3. ES inovacijų politika

Europos Sąjungos inovacijų politika buvo pradėta formuoti 1995 m., paskelbus „Žaliąją inovacijų knygą“ (Green Paper on Innovation), kurioje buvo pabrėžtas inovacinio požiūrio Europoje trūkumas ir iškeltos pagrindinės ekonominės plėtros problemos, su kuriomis Europos Sąjunga susiduria ar susidurs ateityje. Siekiant skatinti inovacinius procesus ES, 1996 m. EK priėmė Pirmąjį Europos inovacinių veiksmų planą (The First Action Plan for Innovation in Europe), kuriame buvo pateikta bendroji inovacinių procesų Europoje skatinimo schema. Plane numatytos trys pagrindinės veiksmų kryptys:

1) Inovacijų kultūros skatinimas; 2) Inovacijoms palankios aplinkos sukūrimas; 3) Mokslo orientavimas į inovacijas pramonėje ir paslaugų sferoje.



Remiantis Pirmuoju Europos inovacinių veiksmų planu, 1998 m. Europos Komisija pradėjo projektą „Europos inovacijų tendencijų schema“ (The European Trend Chart on Innovation). Tai praktinė priemonė inovacijų politiką kuriančioms ir vykdančioms institucijoms, specialistams. Nuolat renkama, atnaujinama ir analizuojama informacija apie ES ir nacionalinių inovacinių politikų lygį, inovacinio verslo vystymą, intelektinės nuosavybės apsaugą, technologijų perdavimą. Ši priemonė atitinka atvirą bendradarbiavimo politikos požiūrį, išdėstytą 2003 m. kovo mėn. Europos Taryboje Lisabonoje. Ji suteikia galimybę keistis inovacijų politikos gerąja praktika bei pateikia rodiklių sistemą. Duomenys pagal šiuos rodiklius yra viešai skelbiami. Pirmieji šio projekto duomenys paskelbti 2000 metais. „European Trend Chart on Innovation“ teminėje ataskaitoje „Start-up of Technology-Based Firms” (2003) pateiktos atliktos analizės išvados rodo, kad esama didelio atotrūkio tarp Europos Sąjungos politikoje deklaruojamo siekio skatinti naujų technologiškai orientuotų įmonių (NTOI) (tai naujos arba labai jaunos įmonės, kurių pagrindinė veikla – technologijų kūrimas, rinkodara arba naudojimas) steigimą ir konkrečių veiksmų nacionaliniame lygyje. Buvo surinkta informacija apie 150 paramos priemonių ir schemų 27-iose šalyse (iš 30 tirtų šalių trys nepateikė duomenų apie taikomas paramos priemones). Populiariausiomis paramos NTOI formomis išlieka tiesioginės subsidijos/ (paskolos) (47 proc.). Tuo tarpu mokesčių lengvatos yra mažiausiai populiarios (3 proc.). Senosios ES narės naudoja daugiau paramos priemonių (vidutiniškai 7,2) nei naujosios ES narės ir šalys kandidatės (2,3). Vienas naujausių Europos Komisijos dokumentų inovacijų politikos srityje yra 2003 m. kovo 11 d. komunikatas „Inovacijų politika: atnaujinant bendrijos požiūrį pagal Lisabonos strategiją“ (Innovation policy: updating the Union’s approach in the context of the Lisbon strategy). Jis parengtas atsižvelgus į ES vykstančius struktūrinius pokyčius ir problemų bei priemonių, taikomų inovacijoms skatinti skirtingose ekonominėse erdvėse, skirtumus. Patvirtinant Lisabonos strategijos teiginį, kad moksliniai tyrimai ir eksperimentinė plėtra yra inovacijų pagrindas, ir Europos Taryboje Barselonoje 2002 m. priimtą Europos valstybių vyriausybių nutarimą iki 2010 m. padidinti išlaidas moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai iki 3 proc. nuo BVP, kartu restruktūrizuojant Europos mokslinių tyrimų rinką, siekiant jos aukšto mobilumo, konkurencingumo, šis komunikatas pažymi, kad yra daug kitų inovacijų formų, tokių kaip organizacijos valdymo modelio pakeitimas, naujovės įmonės veiklos strategijoje, personalo mokymo organizavimas, kurioms neskiriama reikiamo dėmesio. Be anksčiau minėtų Europos inovacijų plėtros krypčių, šiame komunikate pateikiamos kelios naujos kryptys:

− sąveika su kitomis politikos sritimis siekiant pagerinti inovatyvių įmonių aplinką; (inovacinė politika turi būti siejama su kitomis politikomis, pavyzdžiui, mokesčių, prekybos, regionų, konkurencijos, darbo, ir kt.) − rinkos dinamiškumo skatinimas ir pažangių rinkų koncepcijų pripažinimas ir panaudojimas; − inovacijų viešajame sektoriuje rėmimas; − regioninio lygmens inovacinės politikos stiprinimas.

Komunikate pabrėžiama, kad ES valstybės privalo skatinti inovacijas visais įmanomais būdais, įskaitant ir mokesčių lengvatas. Naujosios ES narės raginamos kurti inovacines strategijas, remiantis ES šalių patirtimi ir atsižvelgiant į savo šalies situaciją. Naujasis ES inovacijų veiksmų planas (2004) siekia padidinti verslo svarbą Europos inovacijų politikoje. Veiksmų planas susideda iš 6 pagrindinių uždavinių:

1) skatinti visų formų (technologines ir netechnologines) inovacijas ir tobulumą versle; 2) skatinti efektyvią žinių ir technologijų sklaidą tarp įmonių; šalys narės ir regioninė

bei vietos valdžia turėtų vaidinti aktyvų vaidmenį, ypač skatindamos klasteriais pagrįstas iniciatyvas;

3) kurti žmonių išteklius inovacijoms, skatinti inovacijoms specifinių profesijų tarpusavio pripažinimą ir profesinį mobilumą, ypač tarp sektorių, ir į SVV įmones;

4) didinti finansinius išteklius investicijoms į inovacijas;



5) kurti ir skatinti reguliavimų ir administracinę aplinką, palankią inovacijoms. Gerinti intelektinės nuosavybės teisių vadybą, ypač mažinant kaštus mažoms įmonėms ir kuriant pagalbos tarnybą patentų ir intelektinės nuosavybės teisių apsaugai;

6) sukurti inovacijų valdymo modelį Europos Sąjungai. Šalys narės ir kiti suinteresuotieji bus įtraukti į diskusiją, siekiant nustatyti bendrus tikslus ir sukurti sinergiją.

2.3.2. Sėkmingiausiai AVT pramonę plėtojančių šalių pavyzdžiai

Visos ES šalys narės, kaip ir daugelis kitų pasaulio šalių, siekia didinti savo pramonės konkurencingumą bei didelę pridėtinę vertę sukuriančios pramonės dalį, tačiau šiam tikslui pasirenka skirtingas strategijas ir priemones. Apžvelgsime keleto ES šalių taikomas AVT plėtros politikas. Tarp sėkmingiausiai plėtojančių AVT pramonę senųjų ES šalių narių galima paminėti Suomiją ir Airiją, iš naujųjų ES šalių išsiskiria Vengrija.

2.3.2.1. Suomija

Suomijos technologijų politikos pagrindinis tikslas yra didinti privataus sektoriaus technologinį lygį ir didinti jo tarptautinį konkurencingumą, sudaryti sąlygas žiniomis pagrįstos ekonomikos augimui. Technologijų politika yra svarbiausia pramonės politikos dalis ir apima tris sritis:

• technologinės politikos planavimą; • tarptautinį technologinį bendradarbiavimą; • techninio saugumo ir kokybės gerinimą. Ši nuosekli ir ilgalaikė politika leido pakeisti Suomijos pramonės struktūrą. Ypatingas

dėmesys skiriamas pakankamo viešojo MTEP finansavimo užtikrinimui ir verslumo skatinimui, kuriant palankią verslo aplinką. Suomijos ekonominis augimas ir konkurencingumas ir toliau bus grindžiamas žiniomis ir naujų technologijų diegimu. Vyriausybė ketina nuolat didinti viešąjį finansavimą, skirtą tyrimams ir plėtrai. Naujame priemonių plane numatyta finansavimą skirti tyrimų rezultatų komercializavimui, tyrimams ir plėtrai paslaugų ir naujų technologijų sektoriuose, know-how ir inovacijoms, kurios prisideda prie darnios gamybos ir vartojimo.

Suomijoje pagrindinė parama naujoms technologiškai orientuotoms įmonėms (NTOI) steigti teikiama per rizikos kapitalo fondus ir įvairius verslo inkubatorius. Dauguma rizikos kapitalo fondų yra privatūs. Svarbiausios valstybinės rizikos kapitalo organizacijos – Sitra ir Finnvera. Jų vaidmuo yra svarbus teikiant paramą pačiai verslo pradžiai (seed capital). Sitra veikla apima technologijų perdavimą ir rizikos kapitalo investicijas į naujai steigiamas įmones ir NTOI. Sitra PreSeed paslaugų paketas sukurtas siekiant skatinti NTOI steigimą, pagerinti kapitalo vadybą ir pristatyti firmas tolesniems finansuotojams, taip pat ir privatiems. Firmos gauna informaciją ir paslaugas, susijusias su technologijų komercializavimu ir verslo planų rengimu, be to, joms padedama pasirengti prisistatyti finansuotojams. Šią programą papildo Tekes programa TULI, kuri siekia panaudoti tyrimų projektų komercinį potencialą kuriant naujas firmas.

2.3.2.2. Airija

Airijoje firmoms, veikiančioms Shannon zonoje, taikomos mokestinės lengvatos, tarp jų ir iki 10 proc. sumažintas pelno mokesčio tarifas, kuris galios iki 2010 m. Bendras pelno mokesčio tarifas Airijoje taip pat yra vienas mažiausių Europoje (12,5 proc.). Maži mokesčiai turėjo įtakos ryškiems Airijos ekonomikos pokyčiams. Žymiai sumažėjo nedarbas, į Airiją imigravo keli šimtai tūkstančių žmonių, tarp jų ir turtingųjų, kurie perkėlė savo investicijas į Airiją ir neretai tapo Airijos piliečiais, o kartu ir ES piliečiais. Investuotojai pasirinko Airiją dėl patrauklių mokesčių tarifų bei išsilavinusių ir angliškai kalbančių darbuotojų.



Valstybinė agentūra vietinės pramonės plėtrai Enterprise Ireland skatina ir remia naujų technologijų firmas. Teikiama parama apima ir „minkštą“ paramą (mokymus, konsultacijas), ir „kietą“ paramą (tiesioginę finansinę paramą). Pagal „R&D Investment“ schemą parama gali būti suteikta įmonių investicijoms, kurios padidintų išlaidas MTEP (proc. nuo pardavimų). 1998−2002 m. Enterprise Ireland suteikė paramą daugiau nei 200 pradedančių įmonių, kuriose dirba apie 3600 žmonių. 2004−2006 m. laikotarpiu siekiama pradedančių didelio potencialo įmonių skaičių padidinti 50 proc. per metus. Viena iš Enterprise Ireland pagalbos pradedančioms įmonėms schemų yra verslo inkubatoriai. 2002 m. Enterprise Ireland keturiems naujiems inkubatoriams steigti skyrė 8,5 mln. eurų. Tikimasi, kad šie inkubatoriai teiks paramą 80 − tai inkubuojamų įmonių ir dalyvaus 24− uose bendruose MTEP projektuose.

2.3.2.3. Vengrija

Vengrija siekia tapti aukštų technologijų šalimi. Daug dėmesio skiriama atsigaunančiai MTEP veiklai, vidaus patentams ir tyrėjų skaičiui verslo sektoriuje. Tarptautinės kompanijos Vengrijoje įsteigė apie 30 laboratorijų, didžiausias investicijas skirdamos chemijos, telekomunikacijų, automobilių ir IT sričių tyrimams. Vyriausybė pasiūlė keletą su MTEP ir inovacijomis susijusių mokestinių priemonių:

• 200 proc. MTEP išlaidų dydžio mokesčio kreditas (taip pat galioja subrangovų MTEP veiklai, jei parneris yra viešasis ar ne pelno siekiantis universitetas ar tyrimų institutas) – nuo 2001 m.;

• 400 proc. MTEP išlaidų dydžio mokesčio kreditas, jei kompanijos laboratorija yra universitete ar valstybiniame tyrimų institute – nuo 2004 m. rugsėjo 11 d.;

• Neapmokestinamas studentų įdarbinimas, mokant minimalų mėnesio atlyginimą – nuo 2004 m.;

• Greitesnis nusidėvėjimas MTEP, IKT ir įrangos investicijoms (2 metai) – nuo 2003 m.;

• Galimybė sukurti neapmokestinamą investiciją iki 500 mln. HUF – nuo 2003 m.; • 70 proc. mokesčio atleidimas aukojant viešųjų interesų MTEP; • Spartesnis mokesčių kompensavimas (pagreitinta procedūra).



3. AUKŠTŲJŲ IR VIDUTINIŲ TECHNOLOGIJŲ PRAMONĖS SITUACIJOS ANALIZĖ NACIONALINIAME KONTEKSTE

3.1. POLITINIŲ BEI STRATEGINIŲ AVT PLĖTRAI ĮTAKĄ DARANČIŲ DOKUMENTŲ APŽVALGA

Vienas iš strateginių Lietuvos ekonomikos plėtros tikslų – žinių ekonomikos kūrimas. Žinių ekonomika apima mokslą ir studijas, aukštųjų technologijų kūrimą, pramonės stiprinimą. Šių sektorių plėtros politiką nusakančiuose kai kuriuose dokumentuose įvardijami prioritetai jau dabar glaudžiai sieja mokslą ir gamybą, o kituose mokslo ir pramonės plėtrai siūlomi prieštaringi sprendimai. Juntamas institucijų nesusikalbėjimas.

Žinių ekonomikos plėtra siekiant įgyvendinti Lisabonos strategijoje numatytą konkurencingumo didinimą apima rezultatyvų mokslinių tyrimų ir pramonės bendradarbiavimą kuriant naujus konkurencingus produktus, skirtus pasaulinei rinkai. Kalbant apie mokslo ir technologijų plėtrą, galutinis produktas daugeliu atvejų yra aukštosios technologijos arba inovaciniai produktai.

Mokslo ir technologijų plėtrai bendrąja prasme, o kartu ir aukštųjų ir vidutiniškai aukštų technologijų (AVT) pramonės plėtrai, pirmiausia įtaka daro šalies politiniai sprendimai ir nacionalinė ūkio plėtros strategija.

Lietuvoje pastaraisiais metais parengta nemaža politinių, strateginių dokumentų, kuriuose įvardyta gana solidūs ir įvairiapusiai tikslai bei daug priemonių, kurių įgyvendinimas turėtų paspartinti mokslo ir technologijų plėtrą šalyje. Ypač svarų indėlį į ekonomikos plėtrą turėtų įnešti aukštų ir vidutiniškai aukštų technologijų pramonės augimas.

Lietuvos ūkio plėtros prioritetai, įvardyti dokumentuose, maksimaliai suderinti su ES dokumentais, reglamentuojančiais MTP ir AVT plėtrą. Trumpai apžvelgsime keletą svarbesnių dokumentų, įvardijančių mokslinių tyrimų, naujų produktų ir technologijų kūrimo, sklaidos galimybes bei prioritetus Lietuvoje. Tai

1. Lietuvos mokslo ir technologijų baltoji knyga (LMTBK). 2. Bendrasis programavimo dokumentas ir Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015

metų ilgalaikė strategija. 3. Aukštųjų technologijų plėtros programa. 4. Inovacijų versle programa ir jos įgyvendinimo 2003−2006 metų priemonės. 5. Ilgalaikė mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros strategija. Lietuvos mokslo ir

technologijų baltosios knygos nuostatų įgyvendinimo programa. Lietuvos mokslo ir technologijų baltosios knygos nuostatų įgyvendinimo programos priemonės.

1. Lietuvos mokslo ir technologijų baltojoje knygoje aptarti bendrieji šalies tikslai,

principinis mokslo, technologijų bei inovacijų vaidmuo tų tikslų realizavimo strategijoje, taip pat pačios technologinės plėtros strategijos svarbiausi aspektai. Nors LMTBK susiejo mokslinių tyrimų plėtojimą su šalies poreikiais, tačiau joje nerasime konkrečios strategijos, technologijos plėtros programos ar priemonių plano. Tokio tikslo dokumento rengėjai neturėjo. LMTBK − tai įvadas arba priemonė mokslo ir technologijų plėtros strategijai ir programoms rengti. Šios knygos teiginiais ir išvadomis pastaraisiais metais plačiai naudojamasi rengiant įvairius politinius ir strateginius šalies dokumentus. 2003 m. remiantis šia knyga buvo parengti ir patvirtinti trys svarbūs strateginiai dokumentai − Ilgalaikė mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros strategija, Lietuvos mokslo ir technologijų baltosios knygos nuostatų įgyvendinimo



programa ir Lietuvos mokslo ir technologijų baltosios knygos nuostatų įgyvendinimo programos priemonės. Jų teiginiai komentuojami toliau (5 punkte). Lietuvos mokslo ir technologijų baltoji knyga teigia, kad Lietuvoje turi vyrauti aukštų technologijų gaminių dalies ūkyje didėjimas, nes tam esama keletas būtinų prielaidų:

• jau gaminami kai kurie aukštųjų technologijų produktai; • yra pakankamas taikomųjų tyrimų potencialas; • Lietuvos pramonėje vyrauja šakos, naudojančios daugumą fundamentinių

technologijų; • pakankama mokslo ir pramonės koncentracija; • yra galimybių jungti įvairių sričių žinias.

Tačiau vien prielaidų AVT sektoriaus plėtrai nepakanka. Reikia žinoti išteklių (žmoginių, finansinių ir pan.) poreikius bei būsimą ekonominę naudą.

2. Pagrindinis 2004−2006 m. ekonomikos plėtros prioritetus Lietuvoje nustatantis dokumentas − tai Bendrasis programavimo dokumentas (BPD). Jis parengtas remiantis Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaike strategija.

BPD tikslas − augantis šalies ūkio konkurencingumas, sąlygojantis sparčią žiniomis grindžiamo ūkio plėtrą, išreikštą realaus BVP ir užimtumo augimu, bei vedančią prie didėjančios gerovės ir aukštesnių gyvenimo standartų visoje šalyje visiems jos gyventojams.

Plėtros strategijos įgyvendinimas turėtų sąlygoti Lietuvos virtimą aukštos kvalifikacijos visuomene, kuri tarptautinėje ekonomikoje konkuruotų, remdamasi inovacijomis ir produktyviu išteklių naudojimu, o ne mažais atlyginimais ar tradicine apdirbamąja pramone.

BVP augimui užtikrinti reikalingas spartus produktyvumo augimas. To numatoma siekti visuose ūkio sektoriuose skatinant diegti inovatyvius sprendimus bei koncentruojant paramą technologijų ir mokslinių tyrimų plėtrai, tuo užtikrinant ilgalaikį ūkio tarptautinį konkurencingumą.

Mokslinių tyrimų ir technologijų plėtra daugeliu požiūrių papildo pramonės pramonei ir verslui ryšius, nes pagrindinis jos siekis − sudaryti sąlygas nacionaliniam ūkiui gaminti konkurencingą produkciją, plėtoti aukštąsias technologijas gamybiniame sektoriuje, teikiant jam reikalingas aukšto lygio mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros paslaugas.

3. AT plėtros programos atsiradimą nulėmė riboti šalies finansiniai ištekliai ir aukštųjų technologijų svarbos ekonomikos plėtrai suvokimas bei įvardinimas. Programoje teigiama, kad Lietuvos sąlygomis, siekiant didinti šalies konkurencingumą, pasitelkus AT gamybai, realiausia pasirūpinti tais sektoriais, kuriuose jau sukurtas mokslinis potencialas, sukaupta įgyvendinimui tinkamų rezultatų ir net vyksta pati aukštų technologijų gamyba. Lietuvoje kaip plėtros prioritetai pasirinktos tos sritys, kurios yra perspektyvios tiek žvelgiant į mūsų gamtinius ir žmoginius išteklius, tiek į pasaulinės ekonomikos ir technologijų prioritetus bei tendencijas. Plėtodami šiuos sektorius, galime sumažinti savo technologinį atsilikimą. Žinoma, reikėtų įvertinti, ar tai ekonomiškai ir finansiškai naudinga. Užsienio ekspertai dažnai konstatuoja, kad ekonomiškai naudingiau pasinaudoti naujausiomis pasaulio žiniomis nei jas kurti vietoje, ir ekonominės plėtros greitis priklausys nuo šalių sugebėjimų laiku ir tinkamai konfigūruoti naujausias pasaulio žinias bei jas pritaikyti šalies poreikiams. Nors aukštųjų technologijų gamybos Lietuvoje nėra daug, bet ir esama nėra tinkamai ištirta bei įvertinta. Nesusistemintas perspektyvių sričių mokslinis potencialas bei jo pasiekti technologiniai rezultatai, kuriais remiantis jau dabar galima kurti ir gaminti aukštųjų technologijų gaminius. Programa iš dalies užpildo šias spragas. Programoje numatyta daug įvairių mokslinių, teisinių, ekonominių, organizacinių ir kt. priemonių esamai gamybai plėtoti ir naujoms įmonėms steigti. Ši programa nėra unikali tarptautiniu požiūriu. Joje įvardytos kai kurios priemonės, kurios jau išbandytos technologiškai stipriose šalyse. Tačiau Lietuvos finansinės galimybės bei kiti veiksniai toki „gerosios praktikos” panaudojimą griežtai riboja.



ATPP programoje aptariamos keturios aukštųjų technologijų gamybos šakos, perspektyvios ilgam laikotarpiui ir derančios su ES mokslinių tyrimų erdvės prioritetais:

• biotechnologija (vaistai, hormonai, genų inžinerijos priemonės ir kt. biosintezės produktai);

• mechatronika (mechanika + elektronika + informacinės technologijos + naujos medžiagos);

• lazerių technologijos (lazeriai, medicininiai ir kt. prietaisai, matavimo instrumentai, ryšių priemonės);

• informacinės technologijos. Informacinės technologijos ne tik įvardytos kaip atskiras prioritetas, bet figūruoja ir kituose prioritetuose kaip svarbus instrumentas plėtoti biotechnologiją, mechatroniką ir lazerių technologijas. Koreguojama ar pratęsiama programa galėtų būti papildyta naujomis sėkmingomis kryptimis. Tačiau Lietuvai ir keturiose kryptyse palaikyti pasaulinį konkurencingumą bus nelengva: finansiniai ir intelektiniai ištekliai yra riboti. Todėl tikėtina, kad ateityje, atvirkščiai, vyks tam tikrų krypčių konsolidacija, kuri duos papildomos naudos, stiprindama konkurencingumą ir didindama sąnaudų efektyvumą. Šios programos įgyvendinimui numatytos gana kuklios lėšos. Tai iš esmės lyg bandomasis projektas, kuriuo siekiama kuo greičiau pradėti tikslingus ir aktyvius veiksmus aukštų technologijų srityje, taip pat aprobuoti tokių programų valdymo metodus ir finansavimo mechanizmus.

4. Inovacijų versle programa (2003 – 2006 ) yra vienas pirmųjų nacionalinės inovacijų sistemos vystymo Lietuvoje elementas. Programos tikslas, kaip ir daugelio kitų strateginių dokumentų – didinti Lietuvos pramonės ir verslo konkurencingumą – sudaryti veikiančioms įmonėms palankias sąlygas atsinaujinti, naudoti Lietuvos ir tarptautinį mokslo ir technologijų potencialą, steigti naujas modernias įmones, kurios kurtų didelę pridėtinę vertę ir sugebėtų konkuruoti pasaulio rinkoje. Svarbiausieji šios programos uždaviniai:

• propaguoti inovacijas, didinti visuomenės sąmoningumą inovacijų srityje; • skatinti mokslo ir verslo visuomenės bendradarbiavimą; • stiprinti mokslinių tyrimų ir technologijų bazę, didinti jos naudojimo efektyvumą; • gerinti inovacijų finansinę aplinką ir plėtoti paramos infrastruktūrą; • koordinuoti inovacijų, mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros politiką formuojančių

institucijų veiklą, stiprinti jų administracinius gebėjimus. Sprendžiant šiuos uždavinius, priemonės įgyvendinamos irgi penkiomis kryptimis. Programoje konstatuojama, kad viena didžiausių kliūčių, su kuriomis tenka susidurti naujus

produktus ir procesus diegiančioms įmonėms, – per mažas inovacijų finansavimas, daugiausia dėl to, kad didelės išlaidos ir ekonominė naujovių diegimo rizika, ilgas inovacijų atsipirkimo laikas, trūksta tinkamų lėšų šaltinių. Šiuo laikotarpiu didelis vaidmuo tenka valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšomis teikiamai finansinei paramai. Iki 2004 m. rudens valstybės parama įmonių inovaciniams projektams įgyvendinti buvo teikiama iš Ūkio ministerijos administruojamų programų lėšų, tačiau ši parama dėl lėšų stokos nebuvo pakankama. Šiuo metu inovacinių projektų finansavimo galimybes papildė ES struktūrinių fondų lėšos. Inovacijų ir pažangių technologijų plėtrai labai svarbi ne tik finansinė parama. Reikalinga ir kitokia pagalba, pvz.: lengvatinėmis sąlygomis teikiamas plotas verslo pradžiai, informacinės paslaugos, mokymai ir konsultacijos teisiniais, verslo, technologijų ir inovacijų vadybos klausimais. Tai ypač aktualu nedidelėms ir naujai steigiamoms įmonėms. Minėtai paramai teikti sukurtos ir kuriamos įvairios inovacijų paramos organizacijos (infrastruktūra), t.y. mokslo ir technologijų parkai, verslo inkubatoriai, inovacijų centrai ir kt. Remiantis kitų valstybių patirtimi, galima teigti, kad, skatinant šios infrastruktūros organizacijų bendradarbiavimą ir



jungimąsi į tarptautinius inovacijų paramos tinklus galima per gana trumpą laiką pasiekti gerų rezultatų.

Inovacijų versle programos teiginių realizavimas ypač turėtų būti siejamas su švietimu, mokymais, inovacinių gebėjimų ugdymu, tačiau tiek inovacinės kultūros ugdymo, tiek informavimo paslaugų, remiantis apklausos duomenis, Lietuvoje dar gerokai trūksta, tai buvo akcentuota ir atliekant įmonių apklausą.

Norint valdyti procesus, juos reikia išanalizuoti. Programoje planuojama rengti pasiūlymus dėl teisės aktų ar kitų priemonių, skatinančių įmones ir organizacijas teikti išsamius ir teisingus inovacijų, mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros statistikos duomenis, tobulinimo; užtikrinti išsamią ir reguliariai teikiamą inovacijų, mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros statistikos informaciją (įskaitant Lietuvos ir svarbiausiųjų valstybių rezultatų palyginimą).

5. Vadovaujantis Lietuvos strateginiais dokumentais bei Pasaulio banko studija „Lietuva, siekianti žinių ekonomikos“, ir kitais šaltiniais, 2003 m. parengta Ilgalaikė mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros strategija (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1646). Strategija suderinta su Europos Sąjungos Lisabonos (2000) ir Barselonos (2002) rezoliucijose numatytais tikslais ir priemonėmis. Pagrindinis šios strategijos tikslas – sukurti aplinką, palankią kilti šalies materialinei ir dvasinei gerovei, kurią apibendrintai nusako žinių visuomenė, saugi visuomenė ir konkurencinga ekonomika. Moksliniai tyrimai ir eksperimentinė (technologinė) plėtra (toliau vadinama MTEP) yra glaudžiai susijusi su žinių visuomene ir konkurencinga ekonomika, todėl ši strategija neišvengiamai dubliuoja konkurencingos ekonomikos plėtojimo strategiją, kurios pagrindas − žinių ekonomikos plėtra. Strategija apima laikotarpį iki 2015 metų. MTEP politikos tikslai konkretinami ir tikslinami, objektyviai įvertinus šalies poreikius ir galimybes, taip pat tarptautinio bendradarbiavimo vaidmenį. Numatomi labai konkretūs strateginiai tikslai:

1. Lietuva iki 2015 metų turi tapti žinių visuomene. 2. Per artimiausius 7 metus turi būti pasiekta, kad mokslo ir gamybos sąveikos sistema

atitiktų europinę inovacijų diegimo praktiką. 3. Iki 2010 metų MTEP išlaidos iš visų finansavimo šaltinių turi padidėti iki 3 procentų

BVP taip, kad privačios MTEP išlaidos sudarytų 2 procentus BVP. 4. Per artimiausius 10 metų aukštųjų technologijų gamybos dalis turi pasiekti iki

20 procentų BVP. 5. Per artimiausius 5 metus turi būti pasiektas 70 procentų gyventojų kompiuterinis

raštingumas. 6. Lietuvos MTEP sistema turi integruotis į ES mokslo technologinę erdvę. 7. MTEP plėtra turi tapti neabejotinu Europos Sąjungos struktūrinių fondų naudojimo

prioritetu. Šiems tikslams pasiekti sukurta programa ir priemonės, tačiau programos uždaviniai įvardyjami labai aptakiai. Neaišku, ar pakaks numatytų priemonių ir finansinių išteklių strateginiams tikslams pasiekti. Lietuvos mokslo ir technologijų baltosios knygos nuostatų įgyvendinimo programa 2003−2005 m., kaip jau minėta, yra Ilgalaikės mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros strategijos įgyvendinimo I etapas. Svarbiausias šios Programos tikslas yra siekti šalies darnios plėtros – užtikrinti ilgalaikę sistemingą mokslo ir technologijų plėtrą, sudaryti sąlygas kurti moksliniais tyrimais, technologijų plėtra ir inovacijomis pagrįstą visuomenę Lietuvoje. Svarbiausios Programos vykdymo kryptys bei uždaviniai yra šie:

1. Mokslo ir technologijų (ypač informacinių) plėtra ir ja grindžiamų inovacijų visose socialinio gyvenimo ir ekonomikos srityse skatinimas.

2. Nuolatiniai strateginiai šalies raidos tyrimai, leidžiantys objektyviai analizuoti ir vertinti jos būklę, numatyti perspektyvias tolesnės plėtros kryptis ir būdus.



3. Prioritetinis investavimas į žmoginių išteklių ir intelektinio šalies potencialo išsaugojimą ir plėtrą.

4. Privačių ir visuomeninių iniciatyvų, padedančių kurti žinių visuomenę, rėmimas. 5. Glaudaus akademinės ir verslo bendruomenių bendradarbiavimo skatinimas.

Pagal Programą turėtų būti įgyvendinama labai daug uždavinių. Jų realizavimas turėtų prisidėti prie žiniomis pagrįstos ekonomikos kūrimo, žinių visuomenės formavimo. Tarp uždavinių įvardijimas vienos institucijos poreikis mokslo ir technologijų plėtros politikai formuoti ir vykdyti. Numatyta siekti, kad valstybinė mokslo tiriamųjų institucijų sistema labiau orientuotųsi į taikomuosius tyrimus, intensyvinti tarptautinę kooperaciją atliekant taikomuosius tyrimus, kad globaliais tyrimo rezultatų – naujų praktiškai naudingų žinių – ištekliais galėtų naudotis visos (net ir mažosios) Lietuvos verslo įmonės. Numatoma ypač daug dėmesio skirti prioritetinių mokslo sričių, padedančių plėtoti aukštųjų technologijų gamybą, plėtrai, nedelsiant pradėti seriją sėkmingiausių MTEP sričių (lazerių, biotechnologijos, programinės įrangos, medžiagotyros, mechatronikos ir kitų) bandomųjų projektų; plėtoti Ilgalaikei mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros strategijai rengti būtinus nuolatinius mokslinius tyrimus (socialinių ir humanitarinių mokslų), kurių rezultatai padėtų nustatyti ekonominių, socialinių, kultūrinių ir politinių veiksnių ryšius. Privalu tobulinti teisinę bazę, kad būtų sudarytos kuo palankesnės sąlygos investuoti į technologijų plėtrą ir infrastruktūrą (steigti verslo inkubatorius, mokslo ir technologijų parkus); sukurti palankią aplinką užsienio aukštųjų technologijų kompanijų investicijoms Lietuvoje. Būtina siekti, kad rengiamų specialistų skaičius ir kvalifikacija tenkintų rinkos poreikius. Pastarasis uždavinys siejamas su visos švietimo sistemos modernizavimu. Tai ilgalaikis ir daug investicijų (ypač mokymo bazės atnaujinimui) pareikalausiantis procesas. Sėkmingai Mokslo ir technologijų plėtrai būtina įdiegti investicijų į MTEP skatinimo ir priežiūros sistemą, leidžiančią reguliariai vertinti investicijų ir priemonių naudojimo efektyvumą. Dokumente pabrėžiama, kad „nors mokslas yra gana autonomiška sritis, o mokslinių tyrimų rezultatų diegimą lemia daugiausia privačios įmonės, valstybės vaidmuo MTEP vis vien yra didžiulis“. Programos uždaviniai suderinti su Valstybės ilgalaikės raidos strategijoje, taip pat Europos Sąjungos Lisabonos rezoliucijoje numatytais uždaviniais. Aukščiau išvardytuose dokumentuose minimas siekis sukurti intelektinę aplinką, patrauklią užsienio kompanijoms investuoti į žinioms imlias ūkio šakas Lietuvoje. Šiam tikslui pasiekti reikės ne tik finansinių, bet ir žmoginių išteklių. Dabar tai tampa daug kainuojančia investicija, nes susiduriama ne tik su specialistų parengimu, bet ir jų išlaikymu kuriant aukštos kvalifikacijos darbo vietas ir suteikiant tai kvalifikacijai adekvatų darbo užmokestį, konkurencingą jau tarptautiniu mastu. Be jau aptartų dokumentų, AVT ir MTEP plėtrą tiesiogiai veikia dar daug kitų galiojusių ir šiuo metu galiojančių politinių ir strateginių dokumentų priemonių įgyvendinimas:

• Valstybės ilgalaikės raidos strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 2002-11-12 nutarimu Nr. IX-1187;

• Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001−2004 m. programa patvirtinta Vyriausybės 2001-05-08 nutarimu Nr. 529;

• Eksporto plėtros ir skatinimo strategija, patvirtinta 2000-09-27 nutarimu Nr. 1160; • Valstybinis strateginis atliekų tvarkymo planas, patvirtintas 2002-04-12 nutarimu

Nr.519; • Pramonės plėtojimo vidutinės trukmės politika ir jos įgyvendinimo strategija,

patvirtinta Vyriausybės 2000 07 05 nutarimu Nr. 789; • Nacionaline kokybės programa; • Atitikties įvertinimo infrastruktūros (bandymų laboratorijų, sertifikacijos įstaigų)

plėtros programa; • Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros programa; • Nacionalinė turizmo plėtros programa; • Mokslo ir technologijų parkų plėtros koncepcija.



Atlikdami šį darbą autoriai įvertino minėtuose dokumentuose siūlomas arba jau įgyvendinamas priemones. Vienas didžiausių sunkumų, siekiant kuo efektyvesnio priemonių įgyvendinimo − jų teisinis suderinamumas ir veiksmų nuoseklumas.

3.2. LIETUVOS EKONOMINĖ SITUACIJA IR AVT PRAMONĖS RODIKLIAI

Makroekonominė aplinka. 2003 m. Lietuvos ekonomika sparčiai augo. Šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) siekė 56,2 mlrd. Lt, o realus BVP metinis pokytis 9,7 proc. Augo įmonių uždirbamas pelnas, mažėjo nedarbas, didėjo darbo užmokestis, didėjo išduodamų bankų paskolų apimtys. Remiantis Lietuvos ekonomikos tyrimo, 2004−2005 m., atlikto Lietuvos laisvosios rinkos instituto, rezultatais bei kitų ekspertų atliktų darbų išvadomis, Lietuvos ekonominė situacija ir 2004, ir 2005 metais turėtų būti stabili. Vidaus rinkos plėtra, importo ir eksporto augimas, tiesioginės investicijos, didėjanti konkurencija, verslo įmonių ir gyventojų lūkesčių patenkinimas (verslo aplinkos sąlygų gerinimas, didėjantis darbo užmokestis ir pan.) skatina Lietuvos ūkio augimą. 2004 m. Lietuvos ūkio augimas, palyginti su 2003 m., gerokai sumažėjo, nors išliko nemažas. 2004 m. pirmo pusmečio BVP paaugo 7,2 proc. Prognozuojama, kad 2004 m. BVP metinis pokytis bus 7 proc., o 2005 m. prognozuojamas dar lėtesnis ekonomikos augimas ir BVP metinis pokytis bus apie 6,5 proc. Lėtesnis Lietuvos ekonomikos augimas prognozuojamas dėl kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo (verslininkų planai ateityje importuoti pigesnę darbo jėgą iš Rytų gali likti neįgyvendinti dėl darbo užmokesčio kilimo NVS šalyse), stipriai veikiamo darbo jėgos migracijos į senąsias ES šalis nares, ilgalaikių investicijų trūkumų. Tačiau, kita vertus, Lietuvos ekonomikos augimą skatina vidaus rinkos ir užsienio prekybos plėtra. Optimistines nuotaikas skatina ir Lietuvos narystė Europos Sąjungoje. Ekspertai prognozuoja, kad teigiamas narystės poveikis bus stipriausias 2005−2008 m. Augant ekonomikai, prognozuojama, kad 2004m. pabaigoje nedarbo lygis bus 9,6 proc., tuo tarpu 2003m. nedarbo lygis siekė 11 proc. Pagrindinės priežastys – nauja emigracijos banga ir ūkio plėtra. Tikimasi, kad 2005 m. nedarbo lygis sieks 9 proc.. Tyrimo duomenimis, 2004m. prognozuojamas gana spartus darbo užmokesčio didėjimas. Manoma, kad darbo užmokestis išaugs 7 proc. (2003m. buvo 5,5 proc.). Vidutinis darbo užmokestis 2004 m. III ketv. buvo 1260 Lt/mėn. Tam įtaką turėjo mažėjantis nedarbas, stiprėjanti konkurencija dėl kvalifikuotos darbo jėgos, augantis verslo įmonių pelningumas ir Lietuvos narystė Europos Sąjungoje. Vidutinio darbo užmokesčio didėjimas lemia ir minimalaus mėnesio darbo užmokesčio didėjimą. Darbo užmokesčio didėjimas prognozuojamas ir tolimesniais metais. Remiantis ekonomikos tyrimo rezultatų apibendrinimu, eksportas 2004 m. auga lėčiau nei 2003 m., tuo tarpu importas kiek sparčiau. 2004m. prognozuojamas 11,6 proc. eksporto augimas ir 11,7 proc. importo augimas. Tikimasi, kad 2005 m. tiek eksporto, tiek importo tempai didės spartesniais tempais ( eksportas padidės 12,5 proc., importas 12,6 proc.). Mokesčių našta 2004 m., palyginti su 2003 m., padidėjo ir pasiekė 36,5 proc., tuo tarpu 2003 m. buvo 35 proc. 2005 m. taip pat prognozuojamas mokesčių kilimas beveik 1,5 proc. ir tai sąlygoja prognozuojamas mažesnis BVP augimas bei Vyriausybės mokesčių politika Lietuvos narystės Europos Sąjungos kontekste. Remiantis atliktais tyrimais praėjusių metų mikro − makro aplinkos rodikliais, nuo 1997m. įmonės investicijoms skyrė vis didesnę pelno dalį, išskyrus 2002 m., kada investuojama buvo mažiau, palygint su praėjusiu (1997-2001 m.) laikotarpiu. Ekspertai mano, kad 2004 m. bus investuojama 50 proc. uždirbto pelno ir tokia tendencija išliks 2005 m. Be to, manoma, kad 2004 m. tyrimams ir inovacijoms vidutiniškai bus skirta 6,2 proc. visų įmonių išlaidų, ir tai yra



daugiau nei 2003 m., tačiau mažiau nei ankstesniais metais (2001, 2002m.). Prognozuojama, kad išlaidų tyrimams ir inovacijoms didėjimo tendencijos išliks ir 2005m., ir sieks 6,7 proc. 2004 m. pirmąjį pusmetį tiesioginis užsienio investicijų srautas buvo vienas didžiausių, palyginti viso nepriklausomybės laikotarpio rezultatus. Tačiau investicijų augimas buvo lėtesnis nei BVP. Tikimasi, kad 2004 m. ženkliai padidės materialinės investicijos į įrengimus, ką turėtų paskatinti ir Europos Sąjungos fondų parama. Jau pirmąjį šių metų pusmetį buvo investuota 9,1 proc. daugiau lėšų (investuota 3744,1 mln. Lt.) nei prieš metus, o įrengimams skirtos lėšos ūgtelėjo 11,6 proc. Nepaisant bendro ekonominio augimo, dabartinis investavimo lygis, kaip teigia ekspertai, šalyje yra nepakankamas, atsižvelgiant į tai kaip sparčiai progresuoja Azijos gamintojų konkurencija, šiuo metu susiklosčiusias itin palankias bankų paskolų gavimo sąlygas ir pakilusį šalies įmonių pelningumą. Šio darbo autoriai analizavo aukštų ir vidutiniškai aukštų technologijų pramonės sektorių. Pagrindinis AVT gamybą nusakantis dydis − tai šioje gamyboje sukuriama pridėtinė vertė. 2003 m. tai sudarė 16,9 proc. visos pridėtinės vertės, sukuriamos apdirbamojoje pramonėje, o 2004 m. pirmame pusmetyje − jau 18,4 proc. Augimas pastebimas ir visu 2000−2004 m. laikotarpiu. Apdirbamojoje gamyboje sukurta pridėtinė vertė: 2000 m. (1307,9 mln. Lt), 2001 m. (1337,8 mln. Lt), 2002 m. (1450 mln. Lt), ir 2003 m. (1687,8 mln. Lt). 3.1 pav. AVT gamyboje sukuriama pridėtinė vertė, palyginti su apdirbamojoje pramonėje

sukuriama pridėtine verte

0 2000 4000 6000 8000 10000 12000

2000

2001

2002

2003

2004 I pusm.

Met

ai

Mln. Lt

Apdirbamoji gamybaAVT

Pagal apdirbamosios gamybos veiklas didžiausia pridėtinė vertė sukuriama chemikalų ir chemijos pramonės gaminių gamyboje. Antras pagal sukuriamą vertę yra radijo, TV ir ryšių įrangos gamybos sektorius bei mašinų ir įrangos gamyba. Mažiausiai pridėtinės vertės sukuriama variklių, transporto priemonių, priekabų gamybos bei įstaigos įrangos ir kompiuterių gamybos sektoriuose (žr. 3.2 paveiksle.).



3.2 pav. Pridėtinė vertė pagal AVT gamybos veiklas

0

100

200

300

400

500

2000 2001 2002 2003 2004 I pusm.

Metai

Mln

. Lt

Chemikalų ir chemijos pramonėsgaminių gamybaMašinų ir įrangos gamyba

Įstaigos įrangos ir kompiuteriųgamybaElektros mašinų ir aparatūrosgamybaMedicinos, optinių prietaisų gamyba

Variklinių, transporto priemonių,priekabų gamybaRadio, TV ir ryšių įrangos gamyba

Ekspertai teigia, jog, net pasiekus aukštą konkurencingumo lygį žemųjų technologijų, nesudėtingų bei negalutiniam vartojimui skirtų produktų srityje, negalima tikėtis šalyje pasiekti aukšto gyvenimo lygio. Todėl, siekiant priartėti prie ES šalių, BVP vienam gyventojui lygio, aukštųjų technologijų bei didelę pridėtinę vertę kuriančių pramonės sektorių plėtra turi lemiamą reikšmę. To priežastis – aukštųjų technologijų ir sudėtingo gamybos proceso dėka sukuriama didesnė pridėtinė vertė. Taigi dėl šiuolaikinėje ekonomikoje vykstančių pokyčių spartos, įmonių konkurencingumui didelę reikšmę turi jų sugebėjimas prisitaikyti prie regioninių ar pasauliniu mastu vykstančių permainų, naudojant turimus išteklius perspektyvioms veiklos sritims.

Kaip jau minėta, Lietuvoje darbo našumas yra vienas mažiausių Europoje – 15 tūkst. eurų aukštųjų technologijų sektoriaus. Didelę įtaką tam turi pasenusi įranga bei technologijos. Darbo našumo santykis su bendra gamyba ES 2001 m. buvo 52 tūkst. eurų vienam darbuotojui, o aukštųjų technologijų gamybos sektoriuose – 73 tūkst. eurų vienam darbuotojui.

Užimtumas AVT sektoriuje taip pat labai mažas − 2,6 proc. (2002 m.) − vienas žemiausių Europoje (ES vidurkis 7,4 proc.). Be to, užimtumas šiame sektoriuje pastaraisiais metais vidutiniškai 1,3 proc. mažėjo, tuo tarpu ES šalyse augo po 0,9 proc. per metus. Parduota pramonės produkcijos apdirbamosios gamybos sektoriuje 2003 m. už 25 mln. Lt, iš kurių 3,97 mln. Lt (15,8 proc.) sudarė aukštųjų ir vidutinių technologijų pramonės pagaminta produkcija. Palyginus 2003m. rezultatus su ankstesnių metų (t.y. 2000m. 2001m. ir 2002m.), parduota produkcija šiame pramonės sektoriuje didėjo vidutiniškai 6 proc. Taip pat augo ir aukštųjų bei vidutinių technologijų gamyboje pagamintos produkcijos pardavimai.



3.3 pav. Parduota pramonės produkcijos (to meto kainomis, be PVM ir akcizų, mln. Lt)

0

5

10

15

20

25

30

2000 2001 2002 2003Metai

Mlrd

. Lt

Apdirbamoji gamybaAVT

Aukštų ir vidutiniškai aukštų technologijų pramonėje gaminamos produkcijos dalis apdirbamosios gamybos sektoriuje 2001−2003 m. laikotarpiu padidėjo nuo 13 proc. iki 16 proc.. (žr. 3.3 pav.). Didžiausi pardavimai apdirbamosios gamybos sektoriuje buvo chemikalų ir chemijos pramonės gaminių gamyboje, antroje vietoje − radijo, televizijos ir ryšių įrangos bei aparatūros gamyba (žr. 3.4 pav.).



3.4 pav. Parduota pramonės produkcijos pagal AVT gamybos veiklas

0

0,2

0,4

0,6

0,8

1

1,2

1,4

2000 2001 2002 2003

Metai

Mlr

d. L

t

Chemikalų ir chemijos pramonėsgaminių gamyba

Mašinų ir įrangos gamyba

Įstaigos įrangos ir kompiuteriųgamyba

Elektros mašinų ir aparatūrosgamyba

Radijo, televizijos ir ryšių įrangosbei aparatūros gamyba

Medicinos, tiksliųjų ir optiniųprietaisų gamyba

Variklinių, transporto priemonių,priekabų ir puspriekabių gamyba

AVT gamybos pardavimai 2000 − 2004 metais stabiliai augo. Produkcijos indeksai rodo, kad 2003 m. bendras pramonės augimas buvo 16,1 proc. Apdirbamosios gamybos produkcijos pardavimai 2003 m. padidėjo 13,9 proc. Sparčiausiai produkcijos pardavimai 2003m. augo elektros mašinų ir aparatūros gamybos sektoriuje – 57,9 proc. 2003m. visose AVT veiklose pardavimai augo nuo 2 iki 35 proc. (žr. 3.5 pav.).

3.5 pav. Apdirbamosios ir AVT pramonės sektorių produkcijos pardavimų dinamika

0

25

50

75

100

125

150

175

200

225

2000 2001 2002 2003

Metai

Pro

dukc

ijos

inde

ksas

Apdirbamoji gamyba

Chemijos pramonės gaminių gamyba

Mašinų ir įrangos gamyba

Įstaigos įrangos ir kompiuterių gamyba

Elektros mašinų ir aparatūros gamyba

Radio ir TV ryšių įrangos gamyba

Medicinos, tiksliųjų prietaisų gamyba

Variklių, transporto priemonių irpuspriekabių gamyba

Kaip matome, pagal apdirbamosios pramonės pardavimų struktūrą tik apie 45 proc. produkcijos realizuojama Lietuvoje. AVT sektoriuje, išskyrus įstaigos įrangos ir kompiuterių gamybos pardavimus, pardavimai užsienio rinkose sudaro net 80 proc. (žr. 3.6 pav.).



3.6 pav. Parduotos produkcijos struktūra šalies rinkoje

Parduotos produkcijos struktūra šalies rinkoje

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

2000 2001 2002 2003

Metai

Pard

avim

ai, p

roc.

Apdirbamoji gamyba

Chemikalų ir chemijospramonės gaminių gamybaMašinų ir įrangos gamyba

Įstaigos įrangos ir kompiuteriųgamybaElektros mašinų ir aparatūrosgamybaRadio, TV ir ryšių įrangosgamybaMedicinos, optinių prietaisųgamybaVariklinių, transportopriemonių, priekabų gamyba

Gamybos apimčių ir produktyvumo augimui didelę įtaką daro investicijos. Deja, tiesioginės užsienio investicijos į AVT gamybą sudarė tik apie 15 proc. visų investicijų į apdirbamąją pramonę tiek 2003, tiek 2004 m.

3.7 pav. Sukauptosios tiesioginės užsienio investicijos (laikotarpio pradžioje, mln. Lt)

171

93

293

230

29 35 3352

1 1 0 1

50 5163

106129

141162

180

33 2641 50

10 11 14 21

0

50

100

150

200

250

300

350

2001 2002 2003 2004Metai

mln

. Lt.

Chemikalų ir chemijos pramonės gaminių gamyba Mašinų ir įrangos gamyba

Įstaigos įrangos ir kompiuterių gamyba Elektros mašinų ir aparatūros gamyba

Radijo, televizijos ir ryšių įrangos bei aparatūros gamyba Medicinos, tiksliųjų ir optinių prietaisų gamyba

Variklinių, transporto priemonių, priekabų ir puspriekabių gamyba



Investicijų į MTEP apimtys parodo šalies inovacinius gebėjimus ir atspindi naujų žinių įsisavinimo ir pritaikymo svarbą. 2000−2003 m. laikotarpiu MTEP intensyvumas Lietuvoje padidėjo 15 proc. ir 2003 m. buvo 0,68 proc. „MTEP intensyvumo“ indikatorius rodo šalies išlaidų, skirtų MTEP ir BVP santykį. Šis indikatorius leidžia palyginti MTEP veiklą atskirose šalyse. Daugumoje Rytų ir Vidurio Europos šalių šis rodiklis nesiekia 1 proc.

3.8 pav. Bendrų MTEP išlaidų Lietuvoje struktūra, proc.

35,3 40,9 35,5

36,329,8

36,338

2234,9

22,8 26,5

41,7

0

10

20

30

40

5060

70

80

90

100

2000 2001 2002 2003

Metai

proc

.

Pagrindiniai tyrimai Taikomieji tyrimai Eksperimentinis vystymas

3.9 pav. Bendros ir verslo sektoriaus MTEP išlaidos

MTEP išlaidos Lietuvoje nuolat auga (žr. 3.9 pav.), nors verslo sektoriaus investicijos

bendrame finansavime yra menkos. Išlaidų MTEP struktūrą bei jos dinamiką matome 3.8 pav.

0,0 50,0

100,0 150,0 200,0 250,0 300,0 350,0 400,0

Mln

. Lt

, Bendros išlaidos MTEPmln. Lt

Viso išlaidos MTEPverslo įmonių sektoriuje, mln. Lt

2000 2001 2002 2003

Metai



Verslo sektoriaus MTEP skirtos išlaidos, išskaidytos pagal pagrindinius finansavimo šaltinius parodo informaciją apie finansavimo struktūrą bei santykinę skirtingų šaltinių svarbą nacionalinėje MTEP sistemoje, taip pat vyriausybės vaidmenį finansuojant MTEP. Didėjanti užsienio parama eksperimentinei plėtrai (2003 m.) teikia vilčių dėl AVT gamybos plėtros. Aišku, jei tos tendencijos išliks ateinančiais metais.

3.10 pav. Verslo sektoriaus MTEP finansavimo struktūra

0,4 0,7 0,47,7

55,2

91,9

53,5 43,5

2,4

2,5

4,2

29

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

2000 2001 2002 2003

Metai

mln

. Lt.

Valstybės lėšos Verslo įmonių lėšos Užsienio lėšos

MTEP išlaidos tiesiogiai siejasi su atitinkamų šakų produkcijos augimu būsimais laikotarpiais. Tai patvirtina po investicijų 2001 m. gerokai išaugę (26 proc. per dvejus metus) radijo, TV ir ryšių aparatūros gamybos pardavimai 2003 m.



3.11 pav. MTEP išlaidos pagal AVT veiklos kryptis

2,3 4,7 2,5

23,5

3 3,80

3,30

59,1

5,11,4

6,40,6 2 2,7

0

10

20

30

40

50

60

70

2000 2001 2002 2003

Metai

Mln

. Lt

Chemikalų ir chemijos pramonės gaminių gamyba Mašinų ir įrangos gamybaRadio ir TV, ryšių, aparatūros gamyba Medicinos, tiksliųjų ir optinių prietaisų gamyba

Lietuvos pramonė regioniniu požiūriu pasiskirsčiusi netolygiai – stambesnis, modernesnis verslas telkiasi didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Tik Vilniaus ir Klaipėdos gyventojai sukuria BVP daugiau nei Lietuvos vidurkis. Vilniuje vienam gyventojui tenka 23,4 tūkst. Lt sukuriamo bendrojo vidaus produkto, tai yra 43,9 proc. daugiau nei šalies vidurkis (16,3 tūkst. Lt 2003 m.), o Klaipėdoje 17,4 tūkst. Lt, arba atitinkamai 7,1 proc. daugiau. Kauno apskrityje BVP vienam gyventojui praėjusiais metais siekė 15,6 tūkst. Lt (4,3 proc. mažiau nei šalies vidurkis), Panevėžio apskrityje 16,8 proc. mažiau šalies vidurkio, o Šiaulių apskrityje – 25,2 proc. mažiau. Tačiau sukurtas BVP, palyginti su 2002 m. pernai labiausiai išaugo Marijampolės apskrityje − 12,1 proc., Telšių apskrityje – 12 proc., Kauno ir Utenos apskrityse – po 11,4 proc. Vilniuje BVP vienam gyventojui išaugo 9,9 proc., o Klaipėdoje – 8 proc. Šie duomenys ypač sietini su investicijų lygiu. Daugiau nei 60 proc. tiesioginių šalies investicijų tenka Vilniui.



3.12. pav. Bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui 2003 m.

Bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui 2003 m.

Viln

iaus

aps

kritis

Klai

pėdo

s ap

skrit

is

Kaun

o ap

skrit

is

Telš

ių a

pskr

itis

Ute

nos

apsk

ritis

Pane

vėži

o ap

skrit

is

Šiau

lių a

pskr

itis

Alyt

aus

apsk

ritis

Mar

ijam

polė

s ap

skrit

is

Taur

agės

aps

kritis

0

5

10

15

20

25

1Apskritys

Tūks

t. Lt

Šalies bendrasis vidaus produkto (BVP) vidurkis vienam gyventojui 2003 metais buvo 16,3 tūkst.

3.13 pav. Šalies bendrojo vidaus produkto (BVP) pasiskirstymas vienam gyventojui pagal

apskritis 2003 m., tūkst. Lt



3.14 paveiksle pateiktas apskrityse sukurtos pramonės produkcijos pasiskirstymas.

3.14 pav. Šalies sukurtos pramonės produkcijos pasiskirstymas pagal apskritis 2002 m., proc.

− 1−5 proc.

− 5−10 proc. − 10−15 proc. − 15−20 proc. − 20−25 proc.



3.15 pav. Parduota pramonės produkcija vienam gyventojui 2002 m., tūkst. Lt

− 1-2 tūkst. Lt − 2-4 tūkst. Lt − 4-6 tūkst. Lt − 6-8 tūkst. Lt − >8 tūkst. Lt

Panašios ir AVT gamybos teritorinio pasiskirstymo tendencijos. Tikslių duomenų apie

AVT gamybą regionuose nėra, tai susiję su nepakankamu duomenų pateikimu Statistikos departamentui. Remiantis empiriniais duomenimis, didelis aukštųjų technologijų įmonių sektoriaus potencialas sutelktas Vilniuje, nes čia veikia universitetai, yra mokslinė tyrimų bazė, daug aukštos kvalifikacijos specialistų. Vilniaus apskrityje įsikūrė didelė dalis biotechnologijų, lazerių technologijų įmonių, daugiausia yra ir IT įmonių, kuriančių programinę įrangą. Kauno apskrityje veikia didžioji dalis elektronikos, chemijos pramonės įmonių. Čia taip pat nemenkas universitetinis, mokslinių institucijų bei inovatyvių firmų potencialas, geros galimybės AVT plėtrai. Vienas iš sėkmingiausiai besiplėtojančių regionų šalyje – Klaipėdos apskritis, kurioje investicinis klimatas vienas patraukliausių Lietuvoje (investuotojams patrauklus uostas), didėja mokslo ir verslo bendradarbiavimas, todėl auga investicijos į modernią gamybą. Sudėtingesnė situacija kituose regionuose. Ten vyrauja prekyba ir paslaugos, žemų technologijų pramonė. Panevėžio, Šiaulių, Utenos bei Telšių apskrityse aukštų ir vidutiniškai aukštų technologijų pramonės pagaminamos produkcijos dalis visoje pramonės produkcijoje yra nedidelė. Marijampolės, Tauragės ir Alytaus apskrityse vyrauja žemų ir vidutiniškai žemų technologijų pramonė. Didžiausias trukdis visos pramonės plėtrai − daugelyje įmonių naudojama nenaši, pasenusi įranga, su tuo sietinas ir žemas darbo našumas, aukštos kvalifikacijos darbo vietų trūkumas. Įmonėse žemas vadybos lygis. Visoje Lietuvoje dar labai stokojama verslumo ir verslo kultūros.



3.3. ATSKIRŲ PRAMONĖS ŠAKŲ ANALIZĖ

Kaip jau minėta, aukštųjų ir vidutiniškai aukštų technologijų pramonei priskiriamos farmacijos, medicininių chemikalų ir botaninių produktų gamyba, įstaigos įrangos ir kompiuterių gamyba, radijo, televizijos ir ryšių įrangos bei aparatūros gamyba, medicinos, tiksliųjų ir optinių prietaisų gamyba, chemijos ir mašinų gamyba. Chemikalų ir chemijos pramonės gaminių gamybai priskiriama pagrindinių chemikalų gamyba; pesticidų ir kitų agrocheminių medžiagų gamyba; dažų, lakų ir panašių dangų medžiagų, spaustuvinių dažų ir mastikų gamyba; vaistų pramonės, medicininių cheminių gaminių bei botanikos produktų gamyba; muilo ir ploviklių, valiklių ir blizgiklių, kvepalų ir tualetinių priemonių gamyba; kitų cheminių medžiagų gamyba; cheminių pluoštų gamyba. Pagal parduodamą produkciją tai viena stambiausių gamybų AVT sektoriuje. 2003 m. parduota produkcijos už 1177 mln. Lt, tai sudaro 34 proc. visos AVT pramonės parduotos produkcijos. Pagal sukuriamą pridėtinę vertę ją lenkia tik elektronikos sektorius. 2003 m. chemikalų ir chemijos pramonės gaminių gamyboje sukurta 27,5 proc. visos AVT pramonėje sukurtos pridėtinės vertės, arba 4,65 proc. visoje apdirbamojoje pramonėje sukurtos pridėtinės vertės. 2004 m. duomenimis, šie skaičiai atitinkamai 25 proc. ir 4,6 proc. 2000 − 2003 m. apie 80 proc. šio sektoriaus įmonių produkcijos parduodama užsienio rinkose. Šiai pramonei skirtos ir didžiausios AVT sektoriuje tiesioginės investicijos, t. y. 2002 m. 48,2 proc., 2003 m. 36 proc., arba palyginti su apdirbamojoje pramonėje gautomis investicijomis, tai sudarytų 2002 m. 7,6 proc., 2003 m. 5,4 proc. Vieni didžiausių šios pramonės atstovų yra:

AB "Achema"− pardavimai − 555 mln. Lt; AB "Lifosa"− pardavimai − 414 mln. Lt; AB "Sanitas"− pardavimai − 31 mln. Lt;

UAB "Fermentas" – pardavimai − 29 mln. Lt 2003 metų pardavimai. Šiai veiklų grupei dažnai priskiriama ir biotechnologijų pramonė. Tai nėra tikslu. Biotechnologijų pramonė (pramoninis procesas) − tai transformacijos procesas, naudojamas naujų gaminių (vartojimo prekių, tarpinių produktų arba pagrindinių gamybos priemonių) gamybai, buvusių vartojimo prekių perdirbimui arba paslaugų teikimui pramonei pagal EVRK klasifikuojamai sekcijose C (kasyba ir karjerų eksploatavimas), D (apdirbamoji pramonė), E (elektros, dujų ir vandens tiekimas) ir F (statyba). Taigi biotechnologijų pramonė nėra priskirtina tik vienai veiklos rūšiai. Ji gali būti naudojama ir maisto produktų, ir farmacinių preparatų, ir kitų produktų gamyboje. Nagrinėjant AVT gamybą, pateikiami tik daliniai biotechnologijų pramonės duomenys. Biotechnologijų pramonė visoje chemikalų ir chemijos pramonės gaminių gamyboje yra imliausia mokslui. Didžioji dalis Lietuvos biotechnologijos pramonės potencialo sukoncentruota Vilniuje. Tačiau ši pramonė atstovaujama vos keleto įmonių, iš kurių žinomiausios: UAB "Fermentas", UAB "SICOR Biotech" ir UAB "Biocentras". Šių įmonių veikla orientuota į genų inžinerijos produktų ir biotechnologinių vaistų gamybą bei cheminių teršalų šalinimą biotechnologiniais būdais. Didžioji šių įmonių produkcijos dalis yra eksportuojama. Pajamos iš eksporto, kaip ir visoje šakoje, sudaro apie 80 proc. visų šių įmonių pajamų. Šiuolaikinės biotechnologijos pramonės konkurencingumui įtaką daro biologijos ir su ja susijusių mokslų pasiekimai. Tolesnė biotechnologijos pramonės plėtros sparta Lietuvoje priklausys nuo to, kiek šalyje bus remiami moksliniai tyrimai ir kiek dėmesio bus skiriama šios srities aukštos kvalifikacijos specialistams rengti. Tačiau šios pramonės pardavimai nėra svarbūs Lietuvos pramonės pardavimų struktūroje ir investicijos į mokslinius tyrimus biotechnologijų sektoriuje gali būti ekonomiškai neefektyvios. Chemijos pramonei priklauso ir farmacijos pramonė. Farmacijos pramonėje išduota 30 licencijų vaistų gamybai, o realiai veiklą pagal šias licencijas vykdo 12 įmonių. Lietuvoje registruota apie 600 pavadinimų vietinių vaistų, kas dešimta vaistų pakuotė, parduota Lietuvos vaistinėse, yra pagaminta vietinės įmonės. Maždaug 10−15 proc. Lietuvoje parduodamų vaistų



importuojama iš Rusijos, Indijos, Azijos šalių, Lotynų Amerikos, Ukrainos, tačiau šie vaistai neturi GMP ES standarto. Maždaug 40−50 proc. Lietuvos farmacijos kompanijų pagamintų vaistų yra eksportuojami (pagrindinės eksporto rinkos – Baltijos šalys, Rytų Europa, Vidurio Azija, Lotynų Amerika), kiti parduodami Lietuvoje didmeninėms kompanijos ir vaistinių tinklams. Platesnę eksporto geografiją šiuo metu riboja Geros gamybos praktikos (GMP) standarto neturėjimas. Lietuvos farmacijos įmonėms konkurenciją didins ir integracija į ES bei pasaulio farmacijos pramonės globalizacija. Lietuvos farmacijai būsima narystė ES atveria 65 mlrd. eurų rinką, tačiau pasinaudoti savo galimybėmis joje galės tik įmonės, įdiegusios moderniausias technologijas. Geros gamybos praktikos (GMP) reikalavimai yra esminis vaistų saugos garantas; jų nesilaikymas nesuderinamas su ES vidaus rinka, todėl Lietuva įsipareigojo nuo 2004 05 01 sustabdyti vaistų, kurių gamyba neatitinka GMP reikalavimų, cirkuliaciją savo rinkoje. Atsižvelgiant į tai, kad vaistų registracijos galiojimas trunka penkerius metus, vaistų, kurių gamyba neatitinka GMP reikalavimų, registracijos dosjė iki 2007-01-01 turės būti papildyta GMP sertifikatu, kad jų registracija galiotų iki registracijos termino pabaigos. Elektronikos pramonė apima keletą AVT pramonės veiklų rūšių. Elektronikos sektoriaus gamyba yra taip pasiskirsčiusi:

• Elektros mašinų ir aparatūra; • Radijo, televizijos ir komunikacinė įranga bei prietaisai (elektroninių lempų ir

vamzdžių bei kitų elektroninių komponentų gamyba; televizijos ir radijo siųstuvų, laidinės telefonijos ir telegrafinės aparatūros gamyba; televizijos ir radijo imtuvų, garso ir vaizdo įrašymo ar atkūrimo aparatūros bei su ja susijusių reikmenų gamyba);

• Medicinos, precizikos ir optiniai prietaisai. 2000−2003 metais elektronikos pramonė nuolatos augo. Bendrieji elektronikos sektoriaus pardavimai 2003 metais, palyginti su 2000 metais, išaugo 1,7 karto ir buvo įvertinti 805,5 mln. eurų. Didžiausios šios pramonės įmonės:

AB "Ekranas"− pardavimai − 469 mln. Lt; AB "Vilniaus vingis"− pardavimai − 128 mln. Lt; UAB "Šiaulių Tauro televizoriai"− pardavimai − apie 120 mln. Lt; UAB "Skaidula"− pardavimai − 25 mln. Lt.

Pastaba: nurodyti 2003 metų pardavimai; jie apima visus įmonės pardavimus, neišskiriant paslaugų bei kitoms veikloms priklausančių produktų. Statistikos departamento duomenimis, šiame sektoriuje Lietuvoje dirba apie 15 tūkst. darbuotojų, veikia per 160 įmonių1. Didžioji dalis (per 50 proc.) Lietuvoje veikiančių elektronikos įmonių yra mažos, tik keliose dirba daugiau nei 500 darbuotojų. Dažnai šios įmonės yra smulkūs tiekėjai, vykdantys stambių Lietuvos ir užsienio įmonių užsakymus. Šiuo metu Lietuvoje veikia daugiau kaip dešimt lazerių technologijos įmonių, didžioji jų dauguma yra įsikūrusi Vilniuje. Jose kasmet pagaminama produkcijos, kuri realizuojama maždaug už 50 mln. litų. Šių bendrovių darbuotojas vidutiniškai pagamina produkcijos už 170 tūkst. litų. Tai gerokai daugiau už Lietuvos pramonės ir kitų gamybos šakų vidutinius dydžius. Tai vienas sėkmingiausių šalyje pavyzdžių, kaip galima kurti, gaminti ir realizuoti pasaulinėje rinkoje mokslui imlios aukštos technologijos gaminius. 95 proc. gamybos − tai produkcija eksportui. Daugiau kaip 200 lazerių ar lazerinių sistemų parduota į ES šalis, apie 130 – Japonijai, daugiau kaip 100 – JAV. Visas realizacijos tinklas apima beveik 100 šalių. Taigi Lietuvoje turime mokslo, studijų ir pramonės klasterį, dirbantį lazerių ir šviesos technologijų srityje. Jos atstovai neslepia ambicingų planų – po 10 metų gaminti produkcijos, kuri Lietuvos bendrajame vidaus produkte sudarytų 1 proc. Pirmiausia reikėtų pačių įmonių pastangų, kuriant lazerių ir šviesos technologijų plėtojimo nacionalinę programą. Tai skatina ir ES direktyvos.

1 Lietuvos plėtros agentūros duomenimis, elektronikos sektoriuje veikia daugiau kaip 90 įmonių.



Kaip pažymima "Aukštųjų technologijų plėtros programoje" nepaisant svarių pasiekimų lazerių technologijos sektoriuje, šiuo metu lazerių technologijos įmonėms gana sunku pateikti rinkai naujų produktų, kurie galėtų pakeisti rinkos pasiskirstymą. Šią problemą galima būtų spręsti parengiant Vyriausybės remiamą mokslo ir technologijų plėtros programą, kuri dalykiniais ir finansiniais ryšiais susietų mokslo institutus, universitetus ir aukštųjų technologijų kompanijas, nukreiptų jų bendrą veiklą į pagrindinį tikslą − į naujų žinių ir naujų produktų gamybą. Intensyvaus augimo 2000−2003 metais būta ir radijo, televizijos bei komunikacinės įrangos sektoriuje. Per šį laikotarpį pardavimai išaugo 1,4 karto. Ši šaka elektronikos sektoriuje yra didžiausia, jos pardavimai sudaro 55 proc. visų elektronikos sektoriaus pardavimų. Trys Lietuvos įmonės („Ekranas“, „Vilniaus Vingis“ ir „Šiaulių Tauro televizoriai“) sukuria maždaug 80 proc. visos elektronikos pramonės produkcijos, keliolika mažesnių įmonių dirba su didžiosiomis kaip subkontraktoriai. Inžinerinės-gamybinės įmonės, tokios kaip „Elsis“, „Elinta“, „Fima“, vis dar investuoja į savo gamybos tobulinimo ir plėtros projektus, ir kartu stengiasi įsitvirtinti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio rinkose. Lietuvos elektronikos sektoriaus produkcija, ypač mikroelektronika ir lazerių technologijos, yra labai specializuota, didžioji dauguma pagamintos produkcijos eksportuojama. 2003 metais tik 30 proc. elektronikos pramonės produkcijos parduota vietinėje rinkoje, tuo tarpu 70 proc. eksportuota. Radijo, televizijos bei komunikacinės įrangos, elektros mašinų ir aparatūros eksportuojama daugiau kaip 80 proc.; medicinos, precizikos bei optinių prietaisų eksportuojama apie 57 proc. Dėl aukštos kvalifikacijos elektronikos specialistų susitelkimo Lietuvoje (Lietuvos elektronikos įmonėse dirba ir nemažai mokslininkų), elektronikos sektoriaus gaminiai yra labai specializuoti. Vertinant elektronikos sektoriaus statistinius duomenis ir aukštos kokybės žmoginį kapitalą, galima manyti, kad Lietuvos elektronikos pramonė gali ir toliau sėkmingai veikti pasaulinėje rinkoje ir aktyviai konkuruoti su užsienio kompanijomis. Šiuo metu dauguma Lietuvos elektronikos įmonių, norėdamos konkuruoti su vietiniais ir užsienio gamintojais, sertifikuoja savo produktus pagal ISO standartus. Įmonės didelį dėmesį skiria ir ES aplinkos apsaugos reikalavimams; be to, Lietuvos elektronikos įmonės turi atsižvelgti į pagal ES reikalavimus atsirandančią elektros ir elektroninės įrangos gamintojų bei importuotojų atsakomybę už gaminamų produktų atliekų surinkimą bei perdirbimą, kurios direktyvos Lietuvoje turėjo įsigalioti 2004 metais. Lietuvos elektronikos rinkos plėtra, orientacija į eksportą, aukšta darbuotojų kvalifikacija sukūrė patrauklias sąlygas investicijoms į šį sektorių. Šiuo metu tiesioginės užsienio investicijos į Lietuvos elektronikos pramonę 2003 m. buvo 266,36 mln. Lt, 2004 m. pirmame pusmetyje jau siekė 335,36 mln. Lt. Didžioji dauguma pagamintų elektronikos produktų eksportuojami (1999 m. buvo eksportuojama 67 proc. biuro technikos ir kompiuterių, 82 proc. elektrinių prietaisų, 79 proc. radijo, televizijos ir komunikacijų prietaisų, 43 proc. medicinos, precizikos ir optikos instrumentų), 2002 metais eksportuota 70 proc. visos elektronikos produkcijos: 44 proc. į ES, 26 proc. į NVS, Latviją ir Estiją. Ilgalaikėje šakos plėtotėje turi dominuoti gaminių technologinio lygio kėlimas, ypač kooperuojant su mechanikos bei biotechnologijos gamyba ir MTEP. Informacinės technologijos (IT) − vienas sparčiausiai besivystančių sektorių Lietuvoje. Tačiau kalbant apie visą sektorių dažnai kartu vertinami prekybos, paslaugų ir gamybos rodikliai. Šiame darbe analizuojame tik aukštų ir vidutiniškai aukštų technologijų pramonę, todėl disponuosime su gamyba susijusiais rodikliais. Įstaigos įrangos ir kompiuterių gamybos produkcijos; 2003 m. parduota už 29,12 mln. Lt, tai sudaro iš viso 0,73 proc. visos AVT pramonės parduotos produkcijos, 2003 m. sukurta 16,4 mln. Lt pridėtinės vertės, 2004 m. I pusmetyje − 10,5 mln. Lt, atitinkamai 0,97 proc. ir 1,1 proc. nuo visos AVT sektoriuje sukurtos pridėtinės vertės.



Didžiausių šalies IT įmonių − "Alna", "Elsis", "Sonex grupė", "Varos Group" ir kitų − sukurta programinė įranga bei integruoti IT sprendimai platinami Baltijos ir NVS šalių pramonės, prekybos, energetikos ir telekomunikacijų srityse. Lietuvos IT bendrovės glaudžiai bendradarbiauja su užsienio IT įmonėmis. Sėkmingi projektai sulaukia pasaulinių kompanijų "Microsoft", "Compaq", "Hewlett-Packard", "Cisco systems" įvertinimų. Tačiau pagal produkcijos rinkų struktūrą užsienio valstybėse parduota apie 26 proc. įstaigos įrangos ir kompiuterių gamybos produkcijos, o 74 proc. pardavimų vyko šalies rinkoje. Aukštos kvalifikacijos specialistai, palyginti nedideli darbo kaštai ir didėjanti sudėtingos programinės įrangos kūrimo patirtis sudaro galimybes šios srities įmonėms kryptingai plėtoti IT eksportą. Nemažai šalies IT įmonių savo veiklą vykdo Baltijos ir NVS šalyse. Pastaruosius metus IT sektorius susilaukia vis didesnio tarptautinių investuotojų susidomėjimo. Užsienio investicijas pritraukusios kompanijos šiandien yra aktyviausios ir stipriausios šalies IT įmonės − "Alna" (investuotojas − Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB)), "Informacinės technologijos" (investuotojai − Baltijos investicijų fondas ir "Equitec") bei "Sonex" (investuotojas − ERPB). Mašinų ir įrangos gamyba Lietuvoje atsigauna. Per 2000−2003 m. laikotarpį ji išaugo 1,5 karto. 2003 m. parduota šios pramonės produkcijos daugiau nei už 700 mln. Lt. Pardavimai sudarė 17,6 proc. parduotos AVT pramonės produkcijos ir 2,8 proc. parduotos apdirbamosios pramonės produkcijos. Šioje veiklų grupėje 2003 m. sukurta 375 mln. Lt pridėtinės vertės, 2004 m I pusmetyje − 191,3 mln. Lt. Tai 22,2 proc. viso AVT sektoriuje sukurtos vertės, arba 3,8 proc. viso apdirbamojoje pramonėje sukurtos pridėtinės vertės 2003 m., (2004 m. I pusmetis atitinkamai 19,3 proc. ir 3,6 proc.).Pardavimai pasiskirstę maždaug po lygiai Lietuvoje ir užsienio rinkose. Investicijos į sektorių nėra didelės. 2003 m. tiesioginės užsienio investicijos − 33,25 mln. Lt, o 2004 I pusmetyje jau siekia 52,18 mln. Lt. Prie mašinų gamybos reikėtų prisikirti ir transporto priemonių gamybą Šioje gamyboje sukurta pridėtinė vertė 2003 m. buvo 22,8 mln. Lt ir sudarė tik 2,3 proc. viso apdirbamojoje gamyboje sukurtos pridėtinės vertės. Tačiau pati gamyba 2000-2003 m. labai intensyviai plėtėsi. Parduotos produkcijos apimtys per šį laikotarpį išaugo daugiau nei 4 kartus. Beveik 57 proc. produkcijos parduodama užsienio šalyse. Kaip fundamentalių technologijų naudotojas, be kurių neįmanoma plėtoti aukštųjų technologijų gamybos, mašinų ir įrengimų gamybos šaka turėtų būti atgaivinta, ją restruktūrizuojant ir modernizuojant. Išvada. Atlikus AVT gamybos sektorių analizę, galima konstatuoti, kad pasaulinį konkurencingumą kiekviename sektoriuje pasiekti per artimiausius dešimt metų bus nelengva: finansiniai ir intelektiniai ištekliai yra riboti. Todėl tikėtina, kad ateityje vyks tam tikrų krypčių konsolidacija, kuri teiks papildomos naudos stiprindama konkurencingumą ir didindama sąnaudų efektyvumą.

3.4. ĮMONIŲ IR EKSPERTŲ APKLAUSOS ANALIZĖ

Siekiant patikslinti kai kurias antrinės informacijos analizės išvadas, Lietuvos aukštų ir vidutiniškai aukštų technologijų pramonės šakų įmonėms iškylančias problemas ir veiksnius, darančius įtaką jų plėtrą, nustatyti šių įmonių konkurencingumo ir inovatyvumo lygį, 2004 m. rugsėjo-spalio mėn. buvo atliktas tyrimas − anketinė apklausa. Parengtas klausimynas buvo išsiųstas (el. paštu ir faksu) apie 300 įmonių visoje Lietuvoje, veikiančių pramonės šakose, priskiriamose aukštų ir vidutinių technologijų pramonei. Gauti 34 užpildyti klausimynai. 50 proc. atsakymų sulaukėme iš Kauno regiono organizacijų, 20 proc. iš Vilniaus regiono organizacijų, kiti respondentai savo buvimo vietos nenurodė.



Trumpai apžvelgsime apklaustų įmonių veiklos sritis, pardavimo rinkas, įmonių dydį ir jo kitimo dinamiką. Didesnės dalies apklaustų įmonių pagrindinė veiklos sritis – paslaugos (apie 49 proc.), gamybą kaip pagrindinę veiklą nurodė 38 proc. respondentų, kitų organizacijų pagrindinė veikla – moksliniai tyrimai. Dauguma respondentų didžiąją savo produkcijos (paslaugų) dalį parduoda Lietuvoje (53 proc.), eksporto struktūroje pagal šalis vyrauja Vakarų Europos šalys (jas kaip pagrindinę produkcijos pardavimo rinką nurodė 28 proc. visų dalyvavusių įmonių − 3 kartus daugiau nei pagrindinėmis eksporto rinkomis pasirinkusių NVS šalis). Vidutinis metinis darbuotojų skaičius daugumoje apklaustų įmonių 2003 m. buvo didesnis nei 2001 m., apie 25 proc. įmonių išliko pastovus ir tik 10 proc. sumažėjo. Apie 15 proc. yra didelės įmonės, kitos – SVV. Taigi dauguma apklaustų įmonių yra mažos ar vidutinės, tačiau augančios, kai kurių iš jų darbuotojų per 2 metus padaugėjo keletą kartų. Tikslaus geografinio respondentų pasiskirstymo nurodyti negalime, nes dalis gautų anketų – anoniminės (respondentai galėjo pasirinkti, ar nurodyti savo įmonės pavadinimą bei kitus rekvizitus), tačiau į tyrimo imtį buvo įtrauktos įmonės iš visų Lietuvos apskričių. Pusė įmonių teigė, jog gamina aukštų technologijų produktus, dauguma (79 proc.) − kad savo veikloje naudojasi aukštųjų technologijų produktais ir paslaugomis. Didesnė dalis (apie 38 proc.) šių produktų ir paslaugų importuojama, apie 31 proc. sukuria pačios juos naudojančios įmonės ir tokią pat dalį perka iš kitų organizacijų Lietuvoje.

Šiuos duomenis galime palyginti su Lietuvos statistikos departamento 2002 m. atliko įmonių inovacinės veiklos tyrimo rezultatais. Tyrimas apėmė inovacinę veiklą, vykdytą įmonėse 1999−2001 metų laikotarpiu. Atliktos apklausos rezultatai parodė, kad inovacinė veikla Lietuvos įmonėse nėra aktyvi (tik šiek tiek daugiau nei ketvirtis visų įmonių nurodė vykdę inovacinę veiklą), tačiau, kaip ir kitose šalyse, AVT pramonės šakų įmonės yra inovatyvesnės nei vidutiniškai žemų ir žemų technologijų pramonės šakų įmonės (pvz., medicinos, tiksliųjų ir optinių prietaisų gamybos sektoriuje inovacinę veiklą vykdė 64,7%, naftos produktų ir chemijos pramonės gaminių gamybos sektoriuje – 66,7% respondentų). Kadangi mūsų atliktas tyrimas apėmė tik AVT įmones, galime teigti, kad per pastaruosius keletą metų Lietuvos AVT įmonių inovatyvumas šiek tiek didėjo. Inovacijų kūrimo ir diegimo intensyvumas yra labai svarbus veiksnys siekiant užtikrinti aukštų ir vidutinių technologijų pramonės konkurencingumą. Be to, svarbu, ar įmonės inovacinius projektus vykdo savo jėgomis, ar bendradarbiauja su vietiniais ir užsienio partneriais. Aukštas bendradarbiavimo lygis sudarytų prielaidas klasterių formavimuisi ir kartu spartesniam konkurencingumo augimui. 2001−2003 m. daugiau nei pusė (beveik 53%) įmonių nurodė vykdžiusios bendrus su kitomis organizacijomis inovacinius projektus. Tačiau į klausimą, ar vykdė bendrus inovacinius projektus su klientais ir užsakovais, teigiamai atsakė net 64,7% respondentų, taigi galima teigti, kad tokia ir yra vykdžiusių inovacinę veiklą dalis. Daugumos (72,7%) vykdžiusių inovacinius projektus įmonių partneriai buvo kitos Lietuvos (50 proc.) ar kitų Europos šalių (40,9 proc.) įmonės iš tos pačios įmonių grupės, kai kurios įmonės turėjo ir Lietuvos, ir užsienio partnerių. Šiek tiek mažesnė įmonių dalis (68,2 proc.) vykdė bendrus inovacinius projektus su įrengimų, medžiagų, komponentų ar programinės įrangos tiekėjais, dar mažiau (apie 50 proc. visų vykdžiusių bendrus projektus) bendradarbiavo su konkurentais ar kitomis įmonėmis iš tos pačios pramonės šakos. Bendrą inovacinę veiklą su universitetais ir aukštosiomis mokyklomis vykdė 40,9 proc. tokia pati įmonių dalis − su komercinėmis laboratorijomis bei mokslo taikomųjų tyrimų įmonėmis. Mažiausia bendrų inovacinių projektų (apie 23 proc.) vykdyta su valstybiniais mokslo institutais bei su inovacijų centrais, mokslo ir technologijų parkais, verslo inkubatoriais ir kitomis inovacijų paramos organizacijomis (apie 27 proc. visų bendrus projektus vykdžiusių įmonių) .

Šiuos tyrimo rezultatus taip pat galime palyginti su jau minėto Statistikos departamento tyrimo rezultatais. Šis prieš dvejus metus atliktas tyrimas išaiškino, kad pagrindiniai įmonių inovacinės veiklos partneriai – įrengimų, medžiagų, komponentų ar programinės įrangos tiekėjai (63,9 proc.), klientai ar užsakovai (55,0 proc.), konsultantai (42,8 proc.) bei kitos įmonės (36,5



proc.), tuo tarpu mažiausiai bendradarbiauta su valstybiniais mokslo institutais ir ne pelno organizacijomis (12,3 proc.) bei universitetais ir aukštosiomis mokyklomis (17,3 proc.).

Taigi, nors Statistikos departamento tyrimas apėmė visą pramonę, o mūsų atliktas tyrimas – AVT pramonės šakas, galima pažymėti, kad per pastaruosius keletą metų stiprėjo bendradarbiavimas vykdant inovacinius projektus, ypač su kitomis įmonėmis, klientais ir užsakovais bei universitetais. Tuo tarpu abu tyrimai akivaizdžiai rodo, kad mokslo ir pramonės bendradarbiavimas, kuris turėtų būti viena svarbiausių pramonės konkurencingumo augimo ir plėtros prielaidų, didėja, tačiau jam aktyvinti dar reikia daug pastangų.

Bendradarbiavimo inovacinėje veikloje intensyvumas pavaizduotas 3.16 paveiksle.

3.16 pav. Lietuvos įmonių inovacinės veiklos partneriai

Lietuvos įmonių inovacinės veiklos partneriai

0,0

20,0

40,0

60,0

80,0

100,0

Kito

s įm

onės

toje

pač

ioje

įmon

ių g

rupė

je

Kito

s įm

onės

Klie

ntai

ar u

žsak

ovai

Įreng

imų,

med

žiagų

,ko

mpo

nentų,

pro

gram

inės

įrang

os ti

ekėj

ai

Univ

ersi

teta

i ir a

ukšt

osio

sm

okyk

los

Labo

rato

rijos

ir m

oksl

ota

ikom

ųjų

tyrim

ų įm

onės

/m

oksl

inės

ir g

amyb

inės

vei

klos

Vals

tybi

niai

mok

slo

inst

ituta

i

Inov

acijų

par

amos

orga

niza

cijo

s/ k

onsu

ltant

ai*

Partneriai

%

Lietuvos įmonių inovacinėsveiklos partneriai 1999-2001 m., %

Lietuvos AVT įmoniųinovacinės veiklospartneriai 2001-2003 m., %

Pažymėtina, kad tik labai maža įmonių dalis vykdė bendrus inovacinius projektus su

JAV, Rusijos ir kitų užsienio šalių (išskyrus Europos šalis) įmonėmis ir organizacijomis. Tuo tarpu Europos šalių partneriai sudaro beveik tokią pačią dalį partnerių kaip ir Lietuvos organizacijos.

Organizacijos, nevykdžiusios inovacinės veiklos diegiant aukštas technologijas ir aukštų technologijų produktus, pažymėjo visas tris pateiktas priežastis – nebuvo poreikio, nes patenkino ankstesnės inovacijos (34 proc.), esama rinka patenkino įmonę (37 proc.), sutrukdė įvairios priežastys (29 proc.). Tuo tarpu prieš dvejus metus atlikto tyrimo metu net daugiau nei pusė įmonių, nevykdžiusių inovacinės veiklos, teigė, kad tam nebuvo poreikio, esama rinka patenkino įmonę. Kitos dvi priežastys buvo paminėtos beveik tokios pačios įmonių dalies, kaip ir mūsų tyrime − daugiau nei trečdalį įmonių patenkino ankstesnės inovacijos, o apie 28 proc. įmonių nurodė, kad jų inovacinei veiklai sutrukdė įvairios priežastys. Taigi, nors rinkos poreikiai ir konkurencija didėja, daugeliu atveju organizacijose vis dar nėra jaučiamas poreikis inovacinei veiklai. Vis dėlto trečdalis įmonių linkusios užsiimti inovacine veikla, bet dėl įvairių trukdžių to įgyvendinti negali.



Siekiant išsiaiškinti, kas darė didžiausią neigiamą arba teigiamą įtaką įmonių inovacinei veiklai, buvo paprašyta įvertinti po keletą ekonominių-finansinių, teisinių-administracinių, vidinių įmonės, infrastruktūros bei kitų veiksnių. Ekonominis – finansinis veiksnys, labiausiai trukdęs įmonių inovacinei veiklai 2001-2003 m., buvo didelės inovacinės išlaidos – 59 proc. respondentų nurodė, kad tai trukdė jų inovacinei veiklai, 24 proc. − kad nežymiai trukdė. Šis veiksnys svarbiausias ir tarp visų veiksnių grupių. Ilgas inovacijų atsipirkimo laikas trukdė arba nežymiai trukdė daugiau nei 73 proc. įmonių, o 68 proc. kaip tokį neigiamą veiksnį nurodė ir atitinkamų finansinių šaltinių trūkumą. Daugiau nei pusė apklaustųjų mano, kad jų inovacinei veiklai trukdė didelė ekonominė rizika, tačiau apie 44 proc. teigia, kad tai jokios įtakos neturėjo. Didelės inovacinės išlaidos ir finansinių šaltinių trūkumas ir 2002 m. atliktame tyrime buvo nurodyti kaip svarbiausi inovacinei veiklai trukdantys veiksniai, nors tuo metu šiuos veiksnius nurodė tik apie trečdalis įmonių, o ekonominę riziką dar mažesnė dalis – tik 18,1% įmonių. Taigi galima teigti, kad inovacinę veiklą stabdo finansavimo trūkumas, ypač rizikos kapitalo stoka. Tinkamų specialistų stygių Lietuvoje kaip neigiamą veiksnį nurodo 56 proc. apklaustųjų, tačiau 36 proc. su tokia problema nesusidūrė. Dar mažiau įmonių inovacinei veiklai trukdo jų konkurentų veikla – beveik pusė apklaustųjų teigia, kad tai neturėjo jokios įtakos, tik 28 proc. mano, kad tai trukdė arba trukdė nežymiai. Iš teisinių-administracinių veiksnių didžiausią neigiamą įtaką inovacinei veiklai daro administracinės procedūros (70 proc. respondentų) bei netobula mokesčių sistema (50 proc.), tuo tarpu esamos teisinės sistemos neigiamą įtaką nurodo mažiau respondentų – apie 30 proc. Net 65 proc. įmonių teigia, kad teisinė sistema jokios įtakos jų inovacinei veiklai neturėjo. Panašiai vertinama ir valdžios įstaigų teikiama parama bei informacija – atitinkamai 72 proc. ir 80 proc. teigia, kad tai neturėjo jokios įtakos, ir tik 16 proc. ir 12 proc. pripažįsta, kad ši parama padėjo jų inovacinei veiklai. Vidiniai įmonių veiksniai − kvalifikuoto personalo trūkumas, informacijos apie technologijas trūkumas, informacijos apie rinkas stoka ir organizaciniai trūkumai turėjo panašaus lygio neigiamą įtaką įmonių inovacinei veiklai (šiuos veiksnius kaip trukdžiusius arba nežymiai trukdžiusius nurodė 55−66 proc. respondentų), tačiau vis dėlto svarbiausia buvo tinkamų žmonių išteklių stokos problema. Daugiau nei pusė įmonių teigia, kad jų inovacinei veiklai padėjo naujas ir augančias aukštų technologijų ar inovatyvias firmas skatinanti infrastruktūra (verslo inkubatoriai, technologijų parkai ir kt.), 38 proc. įmonių nepajuto jokios šios paramos infrastruktūros įtakos. Tik 22 proc. įmonių teigiamai įvertino konsultacinių paslaugų prieinamumą, o 65 proc. mano, kad tai neturėjo jokio poveikio jų inovacinei veiklai. 25 proc. respondentų sakė, kad jų inovacinei veiklai padėjo tyrimų institutų personalas ir specializuota įranga, tačiau daugiau nei pusė teigia, jog šis veiksnys jokios įtakos neturėjo. Nesuvokta konsultacijų ir žinių įtakos verslo, ypač inovatyvaus, plėtrai svarba tebėra vienas svarbių trukdžių šio verslo plėtrai. Tarp kitų svarbių įmonių inovacinei veiklai, nurodytas įtaką darančių veiksnių bendradarbiavimas su mokslo ir tyrimų institucijomis, nepakankamas normų ir standartų lankstumas, naujų produktų paklausos trūkumas. Pastarojo veiksnio neigiamą įtaką nurodė apie pusę visų respondentų, tačiau beveik tiek pat nepajuto jokios šio veiksnio įtakos savo inovacinei veiklai. Net 64 proc. įmonių nurodė, kad jokios įtakos neturėjo ir nepakankamas normų ir standartų lankstumas, o 28 proc. tai nežymiai trukdė. 44 proc. įmonių nurodė teigiamą bendradarbiavimo su mokslo ir tyrimų institucijomis įtaką inovacinei veiklai, tačiau 52 proc. tai jokios įtakos neturėjo. Apklaustos įmonės galėjo pareikšti savo nuomonę apie tai, kokiais būdais ir priemonėmis galima būtų veikti sėkmingą aukštų ir vidutinių technologijų pramonės ilgalaikę plėtrą Lietuvoje. Galimi pasiūlymai buvo sugrupuoti į

• siūlymus naujajam BPD, • pageidavimus aukštosioms mokykloms dėl specialistų parengimo, • galimas Vyriausybės paskatas pramonės technologinio vystymosi skatinimui,



• pasiūlymus sėkmingam ES paramos aukštų technologijų plėtrai įsisavinimui ir • pasiūlymus naujų technologijų ir produktų patentavimo skatinimui.

Pasiūlymų naujajam BPD beveik nesulaukta – tai gali veikti per menkas dabartinio BPD išmanymas ar kitos priežastys. Siūlyta didesnį prioritetą teikti informacinės visuomenės plėtrai, aukščiausios kvalifikacijos specialistų rengimui; skatinti informacijos apie aukštąsias technologijas sklaidą; įgyvendinti programinį finansavimą; numatyti lengvatinius kreditus bei kitas inovacijų skatinimo priemones. Pageidavimuose aukštosioms mokykloms vyrauja nuomonė, kad būtina gerinti specialistų rengimo kokybę, atnaujinti mokymo programas ir mokymo priemones, įtraukti daugiau praktinių užsiėmimų, rengti mokymo programas, atitinkančias rinkos poreikius. Taip pat siūloma daugiau rūpintis būsimų specialistų supažindinimu su aukštųjų technologijų naujovėmis, ES reikalavimais atitinkamose pramonės šakose, tyrimo rezultatų komercializavimo aspektais, skatinti siauresnę specializaciją, suteikti psichologijos žinių. Tarp pageidaujamų Vyriausybės paskatų pramonės technologinio vystymosi skatinimui aiškiai vyrauja mokestinės lengvatos, finansavimo prieinamumo gerinimas: siūloma apskritai mažinti mokesčius, taikyti mokestines lengvatas įmonėms, vykdančioms inovacinius projektus, investuojančioms į aukštų technologijų produktų kūrimą, teikti subsidijas inovatyviems projektams, kurti rizikos kapitalo fondus. Taip pat pageidaujama paramos darbuotojų kvalifikacijos kėlimui. Iš apklausos duomenų matome, kad Lietuvoje dar gerokai trūksta verslumo ir inovacinės kultūros ugdymo, verslo informavimo paslaugų. Siūloma labiau remti verslo paramos infrastruktūros organizacijas. Norima bendrų programų, jungiančių mažas įmones. Respondentai teigia, kad geriau panaudoti ES paramos aukštųjų technologijų plėtrai padėtų didesnis paramą skirstančių organizacijų veiklos skaidrumas, sprendimų operatyvumas ir aiškumas, paramos gavimo−administravimo procedūrų supaprastinimas. Siūloma susisteminti informaciją apie ES programas, remiančias aukštųjų technologijų plėtrą, teikti žymiai daugiau konsultacijų ir mokymų šiais klausimais. Be to, reikėtų įkurti vieną instituciją, koordinuojančią Lietuvos inovacijų politiką.

Siekiant aktyvinti naujų technologijų ir produktų patentavimą, siūloma teikti daugiau informacijos apie patentavimo svarbą ir privalumus bei patentų klasifikaciją, sukurti veikiančių patentų palaikymo kaštų mažinimo mechanizmą.

Remiantis tyrimų rezultatais, galima teigti, jog viešojo ir privataus sektoriaus pastangos turėtų būti nukreiptos į:

• Inovacinių projektų aprūpinimo finansinę paramą; • Specialistų, atitinkančių pramonės poreikius, rengimą ir tęstinį mokymą; • Bet kokios inovacijų vystymo ir įgyvendinimo pagalbos koncentraciją ir geresnį

koordinavimą; • Tyrėjų integracijos įmonėse aktyvinimą; • Mokslinių pasiekimų įgyvendinimo įmonėse pagreitinimą.



4. AVT PRAMONĖS PLĖTROS PRIELAIDOS

Teoriniu požiūriu (t.y. pagal parengtų dokumentų, programų kiekį) Lietuva yra labai gerai pasirengusi mokslo ir technologijų plėtrai. Spartus ekonomikos augimas daugelyje dokumentų siejamas su aukštųjų technologijų sektoriaus plėtra, kuri ne tik sukuria didelę pridedamąją vertę, bet ir atnaujina, modernizuoja gamybą, sudaro sąlygas geriausiems rezultatams siekti naujausiomis priemonėmis (naudojantis naujausiomis, produktyviausiomis žiniomis). Be abejo, tik savo šalyje sukurtomis naujausiomis technologijomis nepasivysime pasaulio. Svarbu ne tik kurti, bet ir mokėti pasinaudoti pasauline technologine patirtimi. Šis aspektas turėtų būti geriau įvertintas šalies politiniuose ir strateginiuose dokumentuose. Nors politikos lygmenyje AVT pramonės plėtra pripažįstama svarbiu viso šalies ekonominio augimo veiksniu ir jau imtasi kai kurių priemonių šių pramonės šakų plėtrai paspartinti, vis dėlto AVT įtaka šalies ekonomikai dar nėra pakankama. Kaip jau minėta ankstesniuose skyriuose, AVT įmonėse sukuriama tik 16,9 proc. visos apdirbamosios pramonės pridėtinės vertės. Siekiant nustatyti AVT pramonės plėtros prielaidas ir pasiūlyti priemones, kurios paspartintų AVT pramonės plėtrą, tikslinga nagrinėti Lietuvos ekonomikos stipriąsias ir silpnąsias savybes bei aplinkos galimybes ir grėsmes Lietuvos ekonomikai, veikiančias ir AVT pramonę. Lietuvos ekonomikos stipriosios savybės veikiančios AVT gamybą, − tai makroekonominis stabilumas, deramai išplėtota transporto ir ryšių infrastruktūra, įvairių sričių taikomųjų mokslinių tyrimų potencialas (iš jų pažymėtinos biotechnologijos, elektronikos, lazerių, mechanikos, informatikos ir kitos sritys), taip pat aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų institucijų sistema. Lietuvoje šiuo metu veikia 31 valstybinė aukštojo mokslo institucija, 17 valstybinių mokslo institutų. Palyginti aukštas darbo jėgos išsilavinimo lygis − apie 80 % darbuotojų turi baigtą vidurinį ar aukštąjį išsilavinimą; labai žemas asmenų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, nedarbo lygis (apie 4,6 proc.). Kai kuriuose Lietuvos regionuose, veikia po keletą mokslo ir universitetinių įstaigų, yra konkrečių sričių taikomųjų tyrimų potencialas, išplėtota fizinė, technologinė ir verslo paslaugų infrastruktūra (sukurtas verslo informacijos centrų tinklas, tačiau apie juos mažai žinoma, egzistuoja infrastruktūra verslo pradžiai ir technologijų perdavimui – verslo inkubatoriai, mokslo ir technologijų parkai, inovacijų centrai), o ūkio šakų įvairovė sudaro geras sąlygas pradėti ir plėtoti verslą, yra perspektyvūs tų sričių technologinei plėtrai. Pastaraisiais metais smarkiai plėtojama informacinė ir telekomunikacijų infrastruktūra. Lietuvos pramonėje stiprios šakos, naudojančios daugelį fundamentinių technologijų – informacines, mechanines, chemines, radioaktyviąsias, elektronines, lazerines, biologines technologijas, todėl yra kur taikyti naujas technologijas, pramonė ir tyrimai gali remti vienas kitą. Lietuva jau gamina kai kuriuos aukštųjų technologijų gaminius, konkurencingus pasaulio rinkoje, ir teikia mokslui imlias paslaugas. Yra pakankama pačių tyrimo krypčių įvairovė, todėl palankios sąlygos sintetinti įvairių sričių žinias ir kurti originalius produktus. Lietuvai būdinga žinių ir išsimokslinimo vertinimo kultūra. Pastaruoju metu pastebima spartesnė smulkiojo ir vidutinio verslo plėtra, įmonių gupių (ryšių) formavimas, technologijų ir inovacijų plėtra. Tačiau esama ir Lietuvos ekonomikos silpnų vietų. Jų atsiradimą dažnai sąlygoja tai, kad kai kurios nurodytos stipriosios savybės nevisiškai atitinka kokybės reikalavimus arba nepakankamai ir netikslingai pasitelkiamos naudingiems rezultatams siekti. Pramonėje naudojamos pasenusios technologijos, pramonės struktūra neatitinka žinių ekonomikos iššūkių: daugiau nei 85 % visos pramonės produkcijos gamybos apimties sudaro daug darbo jėgos reikalaujanti pramonė. Aukštas technologijas naudojanti pramonės gamyba (13 proc. visos šalies pramonės gamybos) siekia apie du trečdalius Vakarų Europos šalių lygio, šioje pramonėje dirba vos 4 proc. visos darbo jėgos Dėl menko finansavimo sunyko materialinė tyrimų bazė, o mokslinis potencialas beveik nepasipildo jaunais mokslininkais. Kryptingo ir pakankamo finansavimo stoka pradedančiosioms verslo įmonėms trukdo tiek verslo plėtrai, tiek kurti daug mokslo žinių reikalaujančius produktus ir šiuolaikines technologijas. Fizinė infrastruktūra



neatitinka šiuolaikinių kokybės reikalavimų. Stokojama rėmimo/(profesionalių) verslo konsultacinių paslaugų, neišplėtota mokslo pasiūla gamybai. Nepalanki mokesčių ir teisinė aplinka trukdo kurti naujas darbo vietas. Žemas mokslinių tyrimų, technologijų išsivystymo ir inovacijų diegimo laipsnis (bendrosios išlaidos tyrimams ir plėtrai (0,6 proc.) gerokai mažesnės už ES vidurkį; privataus sektoriaus išlaidos tyrimams ir plėtrai sudaro 0,07 proc. BVP (ES vidurkis – 1,28 proc.); įmonėse menkai išplėtota MTEP veikla; jose dirba mažiau kaip 1 proc. mokslininkų). Mokslinių tyrimų finansavimas menkai siejamas su galutiniais rezultatais. Nėra vienos inovacijų ir technologijų plėtrą koordinuojančios institucijos. Stokojama tinkamų darbo vietų Lietuvoje, todėl aukščiausiosios kvalifikacijos specialistai išvyksta dirbti į užsienį. Lietuvos MTEP silpnai integruota į Europos Sąjungos mokslinių tyrimų ir technologinę erdvę. MTEP statistikos nepakanka MTEP procesams analizuoti ir valdyti. Nėra nuolatinės mokslinės MTEP proceso stebėjimo ir analizės sistemos. Lietuva vis dar smarkiai atsilieka nuo Europos Sąjungos valstybių kompiuterizacijos ir informacinių technologijų naudojimo srityje. Specialistų rengimo ir darbo vietų kūrimo procesai nesuderinti, ir tai didina protų nutekėjimo problemą. Entreprenerystės lygis tebėra per žemas, kad būtų galima realizuoti sudėtingas verslo strategijas, pereiti nuo natūraliais ištekliais ir pigia darbo jėga grįstų technologijų prie produktyvesnių technologijų ir didesnės pridėtinės vertės produktų. Lietuvos ekonomikos galimybės dažnai siejamos su Lietuvos naryste Europos Sąjungoje. Tinkamai pasinaudojusi Europos Sąjungos finansine ir technine parama ir stiprindama kooperacinius ryšius su kitais Europos mokslinių tyrimų erdvės dalyviais, Lietuva galėtų sėkmingiau spręsti nacionalinius AVT plėtros uždavinius. Konkurencija Europos Sąjungos rinkose teiks naujų galimybių ir skatins daugiau investuoti į MTEP. Integracija į bendrąją Europos mokslinių tyrimų erdvę sudarys sąlygas įsitvirtinti europiniams MTEP vadybos principams. Perėmusi gerąją Europos Sąjungos patirtį MTEP srityje, Lietuva galės sukurti savo MTEP skatinimo ir rėmimo modelį, atitinkantį europinę inovacijų diegimo praktiką. Nukreipiant materialinius ir žmoginius išteklius perspektyviausioms tyrimų ir naujų technologijų diegimo kryptims, bus galima sparčiai gerinti tyrimų kokybę, efektyviau naudoti jų rezultatus. Gerėjant žmoginių išteklių kokybei, kylant verslumo lygiui ir valstybei tinkamai remiant, ne tik didės aukštųjų technologijų gamybos dalis – tradicinės gamybos šakos naudos produktyvesnes technologijas. Laukiama, kad radikaliausios XXI a. inovacijos bus atrastos kompiuterių mokslo, tiksliosios mechanikos, elektronikos ir biologijos sankirtoje, kur Lietuva turi pakankamą MTEP potencialą ir tradicijas. Atsiveria plačios galimybės tolesnei paslaugų sektoriaus plėtrai (ypač sparčiai plėtojamos finansinio tarpininkavimo, didmeninės ir mažmeninės prekybos bei transporto paslaugos); spartesnis augimas galimas tose ekonomikos šakose, kurios teikia paslaugas užsienio klientams arba gamina prekes eksportui (transportas, ryšiai, pramonė ir finansinis tarpininkavimas); atsiranda naujų galimybių verslo konsultacijų, mokymo ir įgūdžių plėtros srityse. Grėsmės Lietuvos ekonomikos augimui − tai NVS šalių rinkos nestabilumo ir cikliškų Vakarų rinkos svyravimų įtaka (atviro ir liberalaus režimo mažos šalies ekonomiką veikia išoriniai veiksniai, tokie kaip naftos kainos, tarptautinių valiutų kursai, eksporto apribojimai ir tarptautinės palūkanų normos; nepatikimas dujų tiekimas iš vienintelio šaltinio (Rusijos). Didėja užsienio pramonės ir paslaugų konkurencinis spaudimas vietos ir užsienio rinkose, jo socialiniai ir ekonominiai iššūkiai (narystė ES atveria vidaus rinką konkurencijai; didėja konkurencija su kaimyninėmis valstybėmis, įskaitant konkurenciją tarp Baltijos šalių). Gali pritrūkti politinės valios atlikti būtinas aukštojo mokslo, tyrimų organizavimo ir finansavimo, inovacijų skatinimo ir institucines reformas. Dėl išorės ar vidaus priežasčių pablogėjus socialinei ekonominei būklei, gali sumažėti MTEP finansavimas. Remdamiesi atlikta analize, galime teigti, kad svarbiausios AVT pramonės plėtros prielaidos yra šios:

1. Tinkami ir pakankami žmoginiai ištekliai; 2. Verslumo ir inovacijų kultūra; 3. Prieinamas, pakankamas, įvairių šaltinių finansavimas;



4. Efektyvus mokslo verslo, verslo-verslo vietinis ir tarptautinis bendradarbiavimas; 5. Efektyvus valdymas ir paramos infrastruktūra; 6. Palanki teisinė, administracinė aplinka.

1. Žmoginiai ištekliai. Viena svarbiausių AVT pramonės plėtros prielaidų – aukšta šių

pramonės sričių specialistų kvalifikacija ir pakankamas jų skaičius. Todėl akivaizdu, kad AVT pramonės plėtra glaudžiai susijusi su švietimo politika ir jos įgyvendinimu. Viena vertus, svarbi jaunų absolventų kvalifikacija, pasirengimas ir noras dirbti pramonės įmonėse, verslumas, kita vertus, – nuolatinis darbuotojų žinių atnaujinimas ir gilinimas.

Aukštos kvalifikacijos ir gebantys savo žinias praktikoje pritaikyti darbuotojai ypač svarbūs AVT pramonės šakose. Statistikos duomenys rodo, kad Lietuvai būdinga didelė aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių gausa ir mažas jų nedarbo lygis, tačiau pramonės atstovai dažnai pabrėžia kvalifikuotų darbuotojų trūkumą kaip vieną pagrindinių verslo plėtros sunkumų. Šį paradoksą sąlygoja keletas priežasčių: pasenusi technologijų mokslų sričių specialistų rengimo bazė ir mokymo programos, pernelyg teorinės absolventų žinios − praktikos stoka, naujų specialistų rengimas, menkai atsižvelgiant į pramonės poreikius, atitinkamų tęstinio mokymo programų trūkumas. Šias problemas gali padėti spręsti ES Struktūriniai fondai, nes atitinkamos veiklos šiuo programavimo laikotarpiu yra remtinos pagal BPD 1.5, 2.4, 2.5 priemones.

Siekiant užtikrinti žmoginių išteklių, būtinų AVT pramonės plėtrai, kokybę, svarbus ir Lietuvos mokslininkų, tyrėjų, dirbančių mokslo institucijose ir pramonės įmonėse, dalyvavimas tarptautinėse programose. Lietuva jau keletą metų dalyvauja Europos Sąjungos bendrosiose tyrimų ir demonstracinės veiklos programose. Pažymėtina, kad, vertinant Lietuvos dalyvavimo šiose programose rezultatus, dažnai buvo lyginama, kiek sumokėta už Lietuvos dalyvavimą programoje ir kiek lėšų gavo projektuose dalyvaujančios šalies organizacijos. Taigi, paprastai konstatuojama, kad Lietuvos dalyvavimas programose nėra pakankamai sėkmingas. Tačiau reikėtų įvertinti ir tai, kad Lietuvos mokslininkai ir kiti specialistai turi galimybę dalyvauti vykdant tarptautinius tyrimus, keistis žiniomis, gauti ar perduoti naujas technologijas, užmegzti naujus ryšius su užsienio organizacijomis, kelti kvalifikaciją. Taigi dalyvavimo rezultatai turėtų būti vertinami atsižvelgiant ir į šiuos veiksnius. Dalyvavimas ES tyrimų ir demonstracinės veiklos programose prisideda prie naujų technologijų kūrimo ir diegimo, inovacijų kultūros kūrimo, vadinasi skatina Lietuvos AVT pramonės plėtrą.

2. Verslumo ir inovacijų kultūra. ES atlikti tyrimai rodo, kad trys didžiausi barjerai naujoms technologiškoms įmonėms steigti yra verslumo kultūros stygius, verslininkų žinių ir įgūdžių trūkumas ir rizikos kapitalo stygius, o svarbiausiu veiksniu pripažįstamas kultūros, vertinančios verslumą ir inovacijas, kūrimas. Naujoje ES „Žaliojoje verslumo knygoje“ (2003) pažymima, kad ES vidutiniškai tik 45 proc., o JAV – net 67 proc. gyventojų norėtų turėti savo verslą. Europoje verslas dažnai nelaikomas tinkamu karjeros pasirinkimu. Versli visuomenė turėtų būti ugdoma mažinant kliūtis verslo plėtrai, palaikant balansą tarp rizikos ir atlyginimo už verslumą bei stiprinant teigiamą visuomenės požiūrį į verslumą. Be to, turėtų būti kuriama inovacijoms palanki kultūra, kūrybiškumą ir naujoves vertinantis požiūris, nes inovacijos (technologinės ir netechnologinės) yra vienas svarbiausių konkurencingumą lemiančių veiksnių.

Verslumo ir inovacijų kultūros skatinimo metodų ir įrankių sukūrimas ir pritaikymas neabejotinai turėtų tiesioginę teigiamą įtaką ir AVT plėtrai Lietuvoje. Verslumo ir inovacijų kultūros projektai (mokymo, mobilumo programos, konkursai ir kt.) gali būti remiami iš ES Struktūrinių fondų (Socialinio fondo) bei Ūkio ministerijos programų („Inovacijų ir konkurencingumo didinimo“ ir kt.).

3. Finansavimas. Prieinamas finansavimas yra svarbi bet kurio verslo kūrimo ir plėtros prielaida, tačiau AVT pramonė šiuo požiūriu turi tam tikrų ypatumų – kuriant naujas technologijas, tenka finansuoti tyrimų ir eksperimentinės plėtros veiklą, investicijos į naujų technologijų kūrimą dažnai yra didelės ir rizikingos; kita vertus, inovatyvus aukštų technologijų



verslas, turintis didelio ir spartaus augimo perspektyvų, gali būti patrauklus rizikos kapitalo fondams.

Lietuvoje investicijos į MTEP vis dar gerokai atsilieka nuo ES vidurkio, jas būtina nuolat didinti ir ieškoti paskatų platesniam verslo įmonių dalyvavimui finansavime. Taikomųjų tyrimų rizika yra didelė ir jos prisiimti daugelis verslo įmonių dar nepajėgios. Šiuo programavimo laikotarpiu yra galimybė dalį mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros projektų išlaidų padengti iš ES Struktūrinių fondų (3.1 priemonė), tačiau kol kas įmonių susidomėjimas šia galimybe mažas. Tai aiškinama tuo, jog projektų parengimas ir vėlesnis administravimas gana sudėtingas ir brangus, o įmonių kompetencija ir patirtis šioje srityje nėra didelė, be to, mokslinių tyrimų „įsigijimui“ gali būti skirta tik iki ketvirčio projekto vertės, o mokslo institucija negali tapti projekto partneriu.

Finansuoti reikia ir žmoginio kapitalo sektorių. Turėtų būti peržiūrėti švietimo, pirmiausia tretinio lygmens, finansavimo mechanizmai, siekiant padidinti finansavimo veiksmingumą, teisingumą ir prieinamumą, parengtos mokestinės ir kitos priemonės, skatinančios įmones ir darbuotojus investuoti į mokymą, nuo institucinio valstybinio mokslo tyrimų ir plėtros finansavimo pereita prie programų ir projektų finansavimo, taip didinant mokslo tyrimų ir plėtros finansavimo tikslingumą, efektyvumą bei atskaitingumą ir tuo pačiu metu užtikrinant ilgalaikį tyrimų finansavimą.

Rizikos kapitalo fondų lėšų panaudojimas aukštųjų ir vidutiniškai aukštų technologijų pramonės įmonių plėtros projektams galėtų tapti pagrindiniu tokių įmonių finansavimo šaltiniu. Tačiau Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, rizikos kapitalas AVT plėtrai praktiškai nenaudojamas. Šią situaciją nulėmė rinkos dydis ir tai, kad fondų valdytojai negauna pakankamai informacijos apie aukštųjų ir vidutiniškai aukštų technologijų pramonės įmonių finansavimo poreikius bei plėtros perspektyvas. Būtų tikslinga atlikti išsamų tyrimą, išsiaiškinantį, kuriuose Lietuvos AVT sektoriuose ir kokio finansavimo reikia – pateiktų tam tikrą finansavimo poreikių žemėlapį.

Kita vertus, net ir padidėjus rizikos kapitalo pasiūlai, visų AVT verslo ir ypač verslo pradžios finansavimo problemų tai neišspręs. Rizikos kapitalo fondai paprastai domisi tomis įmonėmis, kurios turi bent produkto prototipą ir žino, kas yra potencialūs klientai. Tuo tarpu pačiai verslo pradžiai finansavimą gauti kur kas sunkiau. Pradinio kapitalo (seed capital) problemą reikėtų spręsti iš valstybės arba kitų fondų (ES Struktūrinių fondų) lėšų, rengiant geriausių technologiško verslo planų konkursus, teikiant mikrokreditus, ieškant būdų skatinti „verslo angelų“ veiklą ir kt.

4. Mokslo verslo, verslo-verslo vietinis ir tarptautinis bendradarbiavimas. Įvairiuose politiniuose dokumentuose nepakankamas bendradarbiavimas tarp mokslo ir verslo nurodomas kaip ypač svarbi AVT sektoriaus bei visos ekonomikos augimo kliūtis, taigi, kitais žodžiais tariant, efektyvus bendradarbiavimas yra viena iš AVT pramonės plėtros prielaidų.

Šiuo metu egzistuoja oficialios ir neoficialios studijų ir mokslo institucijų ir verslo kooperacijos platformos, pasireiškiančios mokslo centrų ir institutų, mokslo parkų ar asmeninės tyrėjų iniciatyvos formomis, tačiau jos nepasiekia reikiamų apimčių. Turėtų būti glaudesnis mokslo ir verslo bendruomenių bendradarbiavimas inovacijų kūrimo ir jų perdavimo verslui darbuose, verslininkai turi turėti reikšmingesnį vaidmenį ateities inovacijų strategijų ir programų kūrimo veikloje, būtina stiprinti verslininkų ir švietimo sektoriaus bendradarbiavimą, taip pat ir per bendrą valdymą aukštajame moksle ir dalyvavimą formuojant švietimo politiką (įskaitant profesinį mokymą). Tačiau Lietuvoje yra mažai stiprių inovatyvių verslo įmonių, kurios užsakytų mokslo ir studijų institucijoms produkcijai atnaujinti reikalingus mokslinius tyrimus, kita vertus, tik dalis Lietuvos mokslininkų iki šiol yra atlikusi tokių darbų, kurių produktai galėtų būti konkurencingi pasaulio rinkose.

Bandoma kurti aukštųjų technologijų klasterius, tačiau kol kas pastebimos tik šios veiklos užuomazgos. Užsienio šalių patirtis rodo, kad klasteriai yra vienas iš būdų didinti konkurencingumą ir gali tapti svarbiu AVT pramonės plėtrą skatinančiu veiksniu.



Baltosios knygos įgyvendinimo ir Aukštųjų technologijų vystymo programose yra numatytos mokslo ir verslo kooperacijos tobulinimo priemonės. Jos apima platų veiklų spektrą – mokslo ir technologinių parkų steigimą, jungtinius tyrimų fondus, modernių technologijų verslo inkubatorius ir pan. Mokslo ir verslo bendradarbiavimą skatinančių projektų finansavimas yra numatytas ir Bendrajame programavimo dokumente.

Siekiant skatinti mokslo ir verslo bendradarbiavimą, būtų tikslinga sukurti technologinės kompetencijos duomenų bazę ir tarpininkavimo paslaugą, kurios dėka Lietuvos ir užsienio įmonės lengviau rastų ekspertus, kompetentingus spręsti įmonių technologines problemas. Tai būtų alternatyva jau siūlomoms technologijų perdavimo paslaugoms ir dar vienas žingsnis priartinant mokslą prie jo rezultatų vartotojų.

5. Valdymas ir paramos infrastruktūra. Lietuvos AVT pramonės plėtrą veikia vidiniai įmonių veiksniai, verslo aplinka ir verslumo lygis Lietuvoje, pasaulinės tendencijos ir gebėjimai prie jų prisitaikyti. Pagrindinis valstybės vaidmuo skatinant AVT plėtrą – skatinti palankios verslo aplinkos ir investicinio klimato formavimąsi, skatinti verslumą, mokslo ir pramonės bendradarbiavimą, tobulinti fizinę ir verslo paramos infrastruktūrą, skatinti ir sudaryti sąlygas įgyti reikiamų žinių ir tobulinti kompetenciją.

AVT gamybos bei inovacijų plėtrai trukdo bendro valstybinio organo nebuvimas, kuris vykdytų strategijos ir politikos formulavimo bei kontrolės funkcijas (jungiant įvairių valdžios institucijų veiklą aukštų technologijų srityje − politikos formavimą ir įgyvendinimą, individualiai ministerijų bei kitų organizacijų įgyvendinamų inovacijų ir AVT pramonės plėtros paramos iniciatyvų koordinavimą). Mokslo ir technologijų komisija, neturinti nuolatinio sekretoriato, neveikia pakankamai efektyviai. Įvairiose konferencijose bei pasitarimuose ūkio plėtros klausimais neretai išsakomi siūlymai steigti mokslo ir technologijų ministeriją, gal net žinių visuomenės ministeriją, kuri imtųsi koordinuoti visus šiuos procesus.

Pramonės augimas tiesiogiai sietinas su palankios aplinkos verslo sektoriui sukūrimu. Siekiant efektyvesnio šalyje sukurtų inovacinių produktų ir technologijų diegimo, būtina tobulinti ir AVT verslo plėtrą skatinančią infrastruktūrą. Lietuvoje jau veikia verslo inkubatoriai, mokslo ir technologijų parkai, inovacijų centrai, verslo informaciniai centrai, tačiau jų veikla turi būti tobulinama.

6. Teisinė, administracinė aplinka. ES dokumentuose dažnai akcentuojama, jog būtina mažinti administracinius ir reguliacinius verslo kaštus ir, vertinant naujų teisės aktų poveikį, konsultuotis su įmonėmis. Vertinant Lietuvos teisinę aplinką, pažymėtina, kad būtų tikslinga numatyti mokestines lengvatas išradėjams, patentuojantiems naujoves Lietuvoje ir užsienio šalyse, bei įmonėms, finansuojančioms mokslinius tyrimus. Kaip jau minėta, vienas iš būdų skatinti ir finansuoti AVT pramonės plėtrą palaikančius projektus – ES fondų ir programų aktyvesnis panaudojimas, visų pirma – ES Struktūrinių fondų paramos. 2004−2006 m. BPD 1.5, 2.2, 2.4, 2.5, 3.1, 3.2, 3.3 priemonių tiksluose numatyta:

• plėtoti ir atnaujinti švietimo, mokslinių tyrimų ir plėtros sektorių infrastruktūrą, gerinti šių paslaugų kokybę;

• didinti verslo įmonių konkurencingumą visame Lietuvos ūkyje, investuojant į mokymus ir įgūdžių formavimą;

• sukurti švietimo, profesinio ugdymo ir praktinio mokymo, mokslo ir aukštojo išsilavinimo sistemą ir sudaryti geresnės kokybės sąlygas mokymuisi visą gyvenimą;

• didinti mokslininkų gebėjimus plėsti mokslines žinias tarptautiniu lygmeniu, parengti specialistus, atitinkančius ekonomikos poreikius;

• padidinti įmonių konkurencingumą ir verslumo lygį, subalansuoti lygias galimybes versle, padidinti mokslinių tyrimų potencialą versle;



• tobulinti verslo aplinką sukuriant paslaugų verslui struktūrą, gerinant jų kokybę, užtikrinant paslaugų teikimą ir galimybes jomis naudotis bei plėtojant fizinę verslo infrastruktūrą;

• sudaryti būtinas sąlygas informacinės visuomenės plėtrai. Šie tikslai yra tiesiogiai susiję su svarbiausiomis AVT plėtros prielaidomis. Šiuo metu dar nėra duomenų apie tikslų įgyvendinimą, nes projektai nepradėti vykdyti. Tačiau verslo aplinkos tobulinimo, verslumo ugdymo, kvalifikacijos tobulinimo procesai yra ilgalaikiai, todėl nepriklausomai nuo šiuo programavimo laikotarpiu pasiektų rezultatų galima numanyti, kad tai išliks aktualu ir ateityje bei turėtų būti įtraukta į naujojo Bendrojo programavimo dokumento 2007−2013 m. prioritetus. 5. PASIŪLYMAI LIETUVOS AVT PRAMONĖS PLĖTRAI

SKATINTI IR IŠVADOS

Atlikta analizė ir apibrėžtos AVT pramonės plėtros prielaidos leidžia pateikti apibendrintus pasiūlymus AVT pramonės plėtrai skatinti.

Darbo autoriai pastebėjo statistinės informacijos duomenų trūkumą arba nenuoseklumą, ypač lyginant situacijos pokyčius Lietuvos ir kitų Europos šalių AVT pramonės sektoriuose. Norint parengti efektyvias pramonės plėtros priemones, būtina sistemingai analizuoti statistinę informaciją, todėl siūlome parengti pasiūlymus dėl teisės aktų ar kitų priemonių, skatinančių įmones ir organizacijas teikti išsamius ir teisingus inovacijų, mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros statistikos duomenis, tobulinimo; užtikrinti išsamią ir reguliariai teikiamą inovacijų, mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros statistikos informaciją (įskaitant Lietuvos ir kitų valstybių rezultatų palyginimą), parengtą pagal kriterijus, suderintus su naudojamais Europos Sąjungoje.

Siekiant spartinti AVT plėtrą, ypač daug dėmesio turėtų būti skiriama švietimui, mokymams, verslumo ugdymui, nes tiek inovacinės kultūros ugdymo, tiek informavimo paslaugų, remiantis atliktos apklausos duomenimis, Lietuvoje dar labai trūksta.

Pasiūlymai AVT pramonės plėtrai skatinti yra išskirti į 5 grupes.

ŽMOGINIAI IŠTEKLIAI IR VERSLUMAS • Aukštojo mokslo institucijose būtina gerinti techniškųjų specialybių (inžinierių,

technologų) rengimą, modernizuojant universitetų (kolegijų) laboratorinę bazę, plėtojant mokomųjų ir gamybinių praktikų atlikimą geriausiose Lietuvos ir užsienio AVT firmose.

• Siūloma remti specializuotas (taip pat ir virtualias) tęstinio mokymo ir konsultacijų programas (intelektinės nuosavybės vadybos, technologijų audito ir prognozavimo, naujovių patentavimo ir kt. temomis) bei programas, skatinančias verslumą ir naujų AVT įmonių steigimą, stabdančias vidinį ir išorinį „protų nutekėjimą“.

• Tikslinga sukurti Lietuvos mokslininkų technologinės kompetencijos duomenų bazę, prieinamą Lietuvos ir užsienio įmonėms ir skatinančią taikomųjų tyrimų plėtrą ir technologinę pažangą.

INSTITUCINĖ APLINKA

• Siūlome įsteigti valstybinę instituciją AVT plėtros strategijai ir politikai formuoti ir monitoringui, valstybės finansuojamiems mokslinių tyrimų užsakymo, inovacijų ekspertizės, diegimo darbams koordinuoti, viešųjų ryšių kampanijoms organizuoti ir t.t. (pvz., Technologijų perdavimo agentūra).



• Rekomenduojame inicijuoti technologinių perspektyvų analizės (technologijų įžvalgos) centro steigimą.

• Siekiant gerinti inovacijų ir SVV infrastruktūros efektyvumą, siūlome parengti inovacijų ir SVV paramos institucijų akreditavimo galimybių studiją.

FINANSAVIMAS

• Būtina sistemingai didinti MTEP finansavimą ir toliau siekti, kad iki 2015 metų 3% BVP būtų skiriama MTEP plėtrai (iš jų 2/3 sudarytų verslo sektoriaus išlaidos, o 1/3 – valstybės išlaidos).

• Tikslinga peržiūrėti AVT plėtros prioritetus, parengti šalies AVT plėtros strategiją, išdiskutuotą ir priimtiną šalies verslo ir mokslo bendruomenėms, patrauklią tikslinėms užsienio investicijoms pritraukti ir rizikos kapitalo fondų atsirasti.

• Siūlome parengti studiją apie rizikos kapitalo poreikį Lietuvos AVT pramonėje ir organizuoti jos pristatymą Lietuvos ir užsienio rizikos kapitalo fondams.

TEISINĖ APLINKA

• Siekiant aktyvinti Lietuvoje sukurtų naujovių komercializavimą, siūlome įteisinti mokestines lengvatas išradėjams, patentuojantiems naujoves Lietuvoje ir užsienio šalyse.

• Rekomenduojame įteisinti mokestines lengvatas įmonėms, finansuojančioms mokslinius tyrimus, investuojančioms į darbuotojų mokymą ir įdarbinančioms studentus.

TARPTAUTINIS BENDRADARBIAVIMAS

• Būtina remti Lietuvos institucijų dalyvavimą ES ir kitose tarptautinėse mokslo, technologijų vystymo ir perdavimo programose.

• Siūlome parengti ir išleisti vadovą apie ES ir kitas tarptautines programas ir fondus, remiančius AVT plėtrą.

• Rekomenduojame aktyviau remti verslininkų, mokslininkų dalyvavimą tarptautinėse inovacijų ir AVT pramonės šakų mugėse, parodose, konferencijose, mokymo programose bei informacinės medžiagos apie Lietuvos AVT pramonę rengimą, leidybą ir platinimą.

• Siekiant efektyviai panaudoti naujausias pasaulines žinias, tikslinga remti ekonomiškai pagrįstą naujų technologijų ir know-how importą.

Siekiant efektyviau įgyvendinti priemones, būtina atkreipti dėmesį į teisinį jų

suderinamumą ir veiksmų nuoseklumą.



BIBLIOGRAFIJA

1. Commission of the European Communities, Communication from the Commission. Fostering structural change: an industrial policy for an enlarged Europe, COM(2004) 274 final. Brussels, 20-4-2004.

2. Commission of the European Communities, Choosing to grow: Knowledge, innovation and

job in a cohesive society. Commission staff working paper in support of the report from the Commission to the Spring European Council, 21 March 2003, on the Lisbon strategy of economic, social and environmental renewal.

3. Commission of the European Communities, Commission Recommendation on the Broad

Guidelines of the Economic Policy of the Member states and the Community (for the 2003−2005 period). Brussels, 08-04-2003. - COM (170) 2003 final.

4. Commission of the European Communities, Entrepreneurship in Europe. Green Paper.

Brussels, 21-01-2003. Based on COM (27) 2003 final. 5. Commission of the European Communities, Implementation Report on 2002 Review of the

Internal Market Strategy – Delivering the Promise, Commission staff working paper, SEC (43) 2003, Brussels, 14-01-2003.

6. Commission of the European Communities, Progress on the implementation of the Joint

Assessment Papers on employment policies in candidate countries, COM (37) 2003 final. Brussels, 30.01.2003.

7. Commission of the European Communities, Communication from the Commission to the

Council, the European Parliament, the Economic and social Committee and the Committee of the Regions. The Future of the European Employment Strategy (EES). “A strategy for full employment and jobs for all”. Brussels, 14-01-2003. – COM (6) 2003 Final.

8. Commission of the European communities. Communication from the Commission, Investing

in research: an action plan for Europe, Brussels, COM (2003) 226 final; Raising EU R&D Intensity, EC - 2003.

9. Commission of the European communities. Communication from the Commission to the

Council and the European Parliament. Some Key Issues in Europe’s Competitiveness – Towards an Integrated Approach, COM(2003) 704 final. Brussels, 21-11-2003.

10. European Commission, EUR 20713 – Raising EU R&D Intensity – Improving the

Effectiveness of the Mix of Public Support Mechanisms for Private Sector Research and Development, Luxembourg; Office for Official Publications of the European Communities, 2003.

11. European Charter for Small Enterprises – Lithuania – 30-09-2002. 12. European Councils: Lisbon to Brussels (March 2003). Extracts from the Presidency

Conclusions on the Lisbon Strategy by Theme. 13. European Trend Chart on Innovation. Thematic Report: Start-up of Technology Based Firms,

Covering period: October 2002 - September 2003.



14. High-tech trade, employment and value added in High-tech industries & knowledge-

intensive services, European Communities, Statistic in focus, Science and technology, Theme 9 – February 2004.

15. High-tech and knowledge-intensive sectors creating employment in Europe, European

Communities, Statistic in focus, Science and technology, Theme 9 – October 2003. 16. Gotzfried A., High-technology and knowledge-intensity leading to more value added,

innovation and patents, European Communities, Statistic in focus, Science and technology, August 2004.

17. Science and technology statistical compendium, Meeting of OECD committee for scientific

and technological policy at ministerial level, 29-30 January 2004. 18. Statistics on science and technology in Europe, Part 1, European Communities, Panorama of

European Union, 2003. 19. Statistics on science and technology in Europe, Part 2, European Communities, Panorama of

European Union, 2003. 20. Statistics on innovation in Europe, Part 3, European Communities, Eurostat, 2004. 21. Seyoum B., The role of factor conditions in high-technology exports: An empirical

examination, Journal of High Technology Management Research (15) 2004, 145−162. 22. Park J. H., Strategic R&D policy under vertically differentiated oligopoly //Canadian Journal

of Economics 4 (34), 11/2001. 23. March-Chorda I., A new tool to classifying new technology-based firm prospects and

expectations //Journal of High Technology Management Research 2 (10) 2000, 347−376. 24. Oslo Manual. The measurement of scientific and technological activities, European

Commission, Eurostat, 2003. 25. Carroll P., Pol E., Robertson P. L., Classification of industries by level of technology: an

appraisal and some implications, Prometheus 4 (18), 2000. 26. Rogers E. W., A theoretical look at firm performance in high-tech organizations. What does

existing theory tell us? //Journal of High Technology Management Research (12) 2001, 39−61.

27. Working group on innovation and technology policy, Facilitating international technology

co-operation: proceedings of the seoul conference, 13-14 October 1997. 28. 2002 European Innovation Scoreboard. Commission Staff Working Paper. –

http://www.cordis.lu/trendchart 29. 2003 European Innovation Scoreboard: Technical Paper No 2. Analysis of national

performances. − http://www.cordis.lu/trendchart


http://www.cordis.lu/trendchart

http://www.cordis.lu/trendchart


30. 2003 European Innovation Scoreboard: Technical Paper No 6. Methodology Report. European Commission, Enterprise Directorate – General.

31. Innovation policy in seven candidate countries: the challenges. Enterprise Directorate-

General, 2003. 32. David B., Entreprenership: Determinants and policy in a European US comparison.

Audretsch, 2002. 33. Industrial policy in a competitive and open environment: guidelines for Community approach

(COM (90) 556 final). 34. Better Environment for Enterprises (COM (2002) 610 final). 35. Green Paper Entrepreneurship in Europe (COM (2003) 27 final). 36. Industrial Policy in an Enlarged Europe (COM (2002) 714 final). 37. Innovation Policy: updating the Union’s approach in the context of Lisbon strategy (COM

(2003) 112 final). 38. Thinking Small in an Enlarging Europe (COM (2003) 26 final). 39. Lietuvos laisvosios rinkos institutas. Lietuvos ekonomikos tyrimas 2002/2003. Vilnius, 2003

m. sausis. 40. LR užsienio reikalų ministerija. Priemonių Lisabonos strategijos tikslams įgyvendinti,

ruošiantis 2004 metų pavasario ES viršūnių tarybai, kontrolinis sąrašas, 2003. 41. Lietuvos Respublikos ūkio ministerija. Lietuvos mokslų akademija. Lietuvos ūkio

(ekonomikos) plėtros iki 2015 m. ilgalaikė strategija. Vilnius, 2002. 42. Pasaulio banko ataskaita. Žinių ekonomikos plėtra Lietuvoje. Vilnius, 2003 m. kovas. 43. Ilgalaikė Lietuvos ūkio ekonomikos plėtotės iki 20015 strategija. Vilnius: Lietuvos mokslas.

1016 p. 44. Lietuvos pasiūlymai 2004 m. Pavasario Europos vadovų tarybai. 45. Daujotis, V., Radžvilas, V., Sližys, R. P., Stumbrys, E. Lietuvos mokslo politika Europos

kontekste. Vilnius: Justitia, 2002. 248 p. 46. Dėl ilgalaikės mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros srategijos bei Lietuvos mokslo ir

technologijų baltosios knygos nuostatų įgyvendinimo programos patvirtinimo. 2003 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1646 //Valstybės žinios, 2003. Nr. 121- 5489.

47. Dėl smulkaus ir vidutinio verslo plėtros iki 2004 m. strateginių krypčių bei smulkaus ir

vidutinio verslo plėtros 2002−2004 m. priemonių patvirtinimo. 2002 metų liepos 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1175 //Valstybės žinios, 2002, Nr. 74-3174.



48. Inovacijų versle programa. Patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 metų liepos 15 d. nutarimu Nr. 911 //Valstybės žinios, 2003, Nr. 74-3225.

49. Inovacinės veiklos plėtra. Statistikos departamentas. Vilnius, 2003. 30 p. 50. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas //Valstybės žinios, 1999, Nr. 30-856. 51. Lietuvos Respublikos patentų įstatymas. Valstybės žinios, 1994, Nr.8-120. 52. Lietuvos mokslo ir technologijų baltoji knyga. Mokslo ir studijų departamentas prie Švietimo

ir mokslo ministerijos. Vilnius, 2001. 192 p. 53. Bendrasis programavimo dokumentas 2004−2006 m., patvirtintas Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 2 d. nutarimu Nr. 935. 54. Aukštųjų technologijų plėtros programa, patvirtinta Vyriausybės 2003 m. gruodžio 22 d.

nutarimu Nr.1645. 55. Valstybės ilgalaikės raidos strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m.

lapkričio 12 d. nutarimu Nr. IX-1187. 56. Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001−2004 m. programa patvirtinta Vyriausybės

2001 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. 529. 57. Eksporto plėtros ir skatinimo strategija, patvirtinta 2000 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 1160. 58. Valstybinis strateginis atliekų tvarkymo planas, patvirtintas 2002 m. balandžio 12 d.

nutarimu Nr.519. 59. Pramonės plėtojimo vidutinės trukmės politika ir jos įgyvendinimo strategija, patvirtinta

Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 789.


PRIEDAI I. TECHNOLOGIJŲ KLASIFIKACIJA I.1. Technologijų klasifikacija pagal vieną požymį I.1.1. MTEP intensyvumas. OECD pirmą kartą pateikta klasifikacija, matuojama MTEP

išlaidoms proporcingai produkcijai (aukštosios technologijos – 3 proc. ir daugiau, žemos technologijos – mažiau nei 3 proc.) ar pridėtinei vertei. Toks klasifikavimas pagrįstas indėliu, neatsižvelgiant į galutinio produkto technologines charakteristikas. Tokiu atveju aukštų technologijų pramonė apibrėžiama kaip tokia, kurios veikla labai priklausoma nuo inovacijų moksle ir technologijose (Medcof, 1999). Kai kurie autoriai (Medcof, 1999) apibrėžia ir „supertechnologijų“ pramonę, kuriai skiriama labai didelė dalis MTEP lėšų ir kuri ypatingai priklausoma nuo mokslo ir technologinių inovacijų.

I.1.2. Inovacijų lygis

Galima klasifikacija ir pagal technologinių inovacijų lygį. Tuomet aukštųjų technologijų pramonė apibrėžiama kaip pramonė, kurioje įmonių sėkmė labai priklauso nuo jų sugebėjimo išlaikyti inovatyvius produktus, gamybos procesus (atskirai arba abu kartu) (Krugman, Obstfeld, 1996). Šiuo atveju svarbu aukštas technologinių inovacijų lygis. Žemųjų technologijų pramonė apibrėžiama priešingai.

I.1.3. Galutinio produkto technologijų lygis. Kriterijus, kuriuo remiantis technologijos

klasifikuojamos pagal produktus ir pagal SITC Rev. 3 klasifikatorių išskiriami tik aukštųjų technologijų produktai (priedo 2 lentelė). Remiantis šiuo kriterijumi, farmacijos ir chemijos pramonė yra žemųjų technologijų, kadangi nors produkcijai gaminti naudojamos aukštosios technologijos, galutiniame produkte jų lygis yra žemas.

I.2. Plataus profilio technologijų klasifikacijos

Klasifikacija pagal vieną požymį kritikuojama dėl nepakankamo informatyvumo atskiriant pramonės technologijų lygį, neaiškių ribų tarp atskirų technologijų grupių. Autoriai literatūroje pateikia galimas klasifikacija pagal kelis požymius. I.2.1. Shankling ir Ryans schema

Verslas priskiriamas aukštųjų technologijų sektoriui, kai jis atitinka tris kriterijus: • Kai verslo stiprus mokslinis-techninis pagrindas. • Nauja technologija gali esančią technologiją greitai paversti atgyvenusia. • Naujoms technologijoms staigiai paplitus, jų pritaikymas sukuria ar drastiškai keičia

rinkas bei paklausą. Visos trys sąlygos yra ginčytinos. Pirmoji patvirtina, kad aukštųjų technologijų pramonė yra žinioms imli pramonė. Antrosios sąlygos problema ta, kad kartais inovacijos papildo savo pirmtakus, o ne eliminuoja juos iš rinkos. Trečioji sąlyga ne visada atrodo logiška – nors Coca-Cola ir pakeitė rinkos poreikius, mažai kas mano, kad gaivieji gėrimai yra aukštųjų technologijų pramonė.

I.2.2. Felsenstein ir Barel schema Autoriai pateikia klasifikaciją pagal technologinius profilius, kurie priklauso nuo trijų

kintamųjų: 1. Darbo technologinio intensyvumo (arba žmoginio kapitalo intensyvumo);

2. Kapitalo technologinio intensyvumo (gamybos procese naudojamų įrengimų); 3. Produkto technologinio intensyvumo (investicijų į naujų produktų ir procesų plėtrą).

I.2.3. Keeble schema

Aukštųjų technologijų pramonė gali būti apibrėžta kaip veiklos, kuriose staigūs technologiniai pokyčiai, didelės sąnaudos moksliniams tyrimams, vystymo išlaidos ir pritaikymas kuria naujus, inovatyvius ir technologiškai pažangius produktus. Pramonės, kurios vis dažniau vartoja aukštųjų technologijų produktus kaip pagrindinius gamybos veiksnius, neįskaičiuojamos. Pagrindinė šios multidimensinės schemos problema ta, kad Keeble neapibrėžia „technologiškai pažangių produktų“ koncepcijos, kuri pramonės priskyrimą aukštų technologijų kategorijai paverčia logiškai neįmanomą.

I.2.4. Technologijų intensyvumas

OECD pramonės šakų klasifikacijoje aukštosios technologijos vertinamos pagal technologijos intensyvumo lygį. Tai apima „idėjų gaminimo“ ir „idėjų vartojimo“ rodiklius: 1. tiesioginis technologinis intensyvumas (TTI), atspindintis technologijos gamybą, ir 2. netiesioginis technologinis intensyvumas (NTI), atspindintis technologijos

panaudojimą. Taigi atsižvelgiama į • tiesioginį MTEP intensyvumą (MTEP išlaidos padalytos iš produkcijos arba išlaidos

MTEP padalijamos iš pridėtinės vertės sektoriuje) ir • netiesioginį MTEP intensyvumą.

53

II. LENTELĖS

1 lentelė. Technologijų klasifikavimas pagal pramonės šakas

1990 1980 tiesi+neties MTEP MTEP ties+neties MTEP MTEP

ISIC Rev 2

MTEP produkcija

produkcija sukurta pridėtinė

vertė

MTEP produkcija

produkcija sukurta pridėtinė

vertė

Aukštųjų technologijų pramonė

Aeronautika 3845 17,30 14,98 36,25 16,06 14,13 41,11 Biuro ir kompiuterių įranga 3825 14,37 11,46 30,49 11,19 9,00 26,01 Vaistų ir medicinos 3522 11,35 10,47 21,57 8,37 7,62 16,89 Radijo, televizijos ir ryšių įranga 3832 9,40 8,03 18,65 9,33 8,35 18,43

Vidutiniškai aukštų technologijų pramonė Tikslieji instrumentai 385 6,55 5,10 11,19 4,69 3,61 8,63 Motorinės transporto priemonės 3843 4,44 3,41 13,70 3,68 2,81 10,05 Elektros įrengimai ir prietaisai (išskyrus ryšius) 383-3832 3,96 2,81 7,63 4,25 3,48 8,85 Cheminės medžiagos ir produktai (išskyrus vaistus)

351+352-3522 3,84 3,20 8,96 2,67 2,15 7,60

Kitos transporto priemonės 3842+3844+3849 3,03 1,58 3,97 1,69 0,98 2,70 Mašinos ir įranga (ne elektros) 382-3825 2,58 1,74 4,58 2,00 1,32 3,48

Vidutiniškai žemų technologijų pramonė Gumos ir plastmasių produktai 355+356 2,47 1,07 3,02 2,20 1,08 3,27 Laisvų statyba ir remontas 3841 2,21 0,74 2,13 1,42 0,39 1,11 Kita gamyba 39 1,76 0,63 1,52 1,45 0,79 2,19 Ne geležies metalai 372 1,57 0,93 3,48 1,04 0,54 2,29 Nemetalo mineraliniai produktai 36 1,44 0,93 2,20 1,10 0,66 1,72 Metalo dirbiniai 381 1,35 0,63 1,39 1,06 0,45 1,08 Naftos perdirbimas ir produktai 353+354 1,33 0,96 8,43 0,80 0,58 6,17 Juodieji metalai 371 1,10 0,64 2,48 0,78 0,45 1,71

Žemųjų technologijų pramonė Popierius, popieriaus gaminiai ir spausdinimas 34 0,88 0,31 0,76 0,68 0,23 0,61 Tekstilė, drabužiai ir oda 32 0,78 0,23 0,65 0,56 0,13 0,38 Maistas, gėrimai ir tabakas 31 0,73 0,34 1,14 0,56 0,23 0,93 Medienos dirbiniai ir baldai 33 0,65 0,18 0,47 0,55 0,14 0,39 Šaltinis: OECD, ANBERD, STAN, Input-Output ir BILAT duomenų bezės (DSTI, EAS padalinys)

54

2 lentelė. Pridėtinė vertė nuo apyvartos ir bendros investicijos nuo pridėtinės vertės pramonėje 2001 m.

Pramonė Aukštųjų technologijų pramonė

Vidutiniškai aukštų technologijų pramonė

Vidutiniškai žemų technologijų pramonė

Pridėtinės vertės dalis apyvartoje,

proc.

Bendrų investicijų

dalis pridėtinėje

vertėje, proc,


proc.


dalis pridėtinėje

vertėje, proc,


proc.


dalis pridėtinėje

vertėje, proc,


proc.


dalis pridėtinėje

vertėje, proc, EU-25 27 : 28 : 26 : 26 :BE 23 19 38 12 26 17 21 21CZ 23 32 22 28 24 37 25 34DK 33 15 42 15 36 13 : :DE 28 14 30 20 28 14 28 13EE 26 29 30 23 26 21 0 0EL : : : : : : : :ES 26 19 28 17 23 24 27 19FR 22 16 23 14 20 19 23 15IE 32 12 21 24 46 8 : :IT 25 19 32 25 24 16 24 20CY 31 22 41 15 34 15 28 20LV 45 23 : : 46 19 : :LT 21 31 29 54 25 28 : :LU 28 : : : : : 28 :HU 22 27 18 30 19 40 : :MT 29 19 16 28 43 10 0 0NL 23 13 : 23 : 24 12AT 32 17 31 25 31 14 : :PL 36 14 : : : : : :PT 26 29 23 21 24 27 25 35SI 24 26 32 26 20 30 : :SK 22 44 23 22 20 54 : :FI 29 : 28 : 30 : 28 :SE 28 18 18 25 27 15 34 17UK 31 13 30 16 28 15 31 12NO 29 13 32 8 30 13 28 12BG 17 46 : 26 25 28 0 0RO 29 50 39 32 35 40 24 56Pastabos: 1. CZ: laikini duomenys; 2. Kai kurie koeficientai buvo apskaičiuoti naudojant tik NACE 2 skaitmenų duomenis, kadangi dažnaiusiai nebuvo galima naudoti 3 lygio NACE rodiklių, leidžiančių įvertinti aukštųjų technologijų rodiklius; 3. „:“ reiškia, kad duomenų nėra arba duomenys yra konfidencialūs

55

3 lentelė. EEA šalių, kurios vykdo inovatyvią veiklą įmonės viduje, MVĮ dalis procentais, 2000 m.

Pramonėje Aukštųjų technologijų pramonėje

Vidutiniškai aukštų

technologijų pramonėje

Vidutiniškai žemų

technologijų pramonėje

Žemųjų technologijų pramonėje

Bendra paslaugų apimtis

Aukštųjų technologijų

paslaugos

BE 46 78 56 47 41 32 69CZ* 26 39 38 24 21 23 53DK 17 8 21 10 20 15 15DE 55 70 67 51 47 44 :EE 39 64 55 36 37 33 81EL 17 40 29 21 12 21 54E 29 46 40 : : 17 39FR 34 56 : 31 : 24 :IT 35 67 40 39 28 20 :LV* 19 40 34 23 16 11 31LT* 26 42 32 24 25 15 44LU 39 : 49 22 : 40 66NL 43 : 1 0 : 28 :AT 36 12 45 41 31 36 73PT 36 : : 40 32 38 69SI 22 35 37 17 16 13 31SK* 14 33 15 13 13 10 25FI 41 57 46 39 38 35 65SE 35 59 43 31 31 36 51UK 25 39 34 23 20 : :IS 45 39 52 37 46 48 90NO* 32 : 36 : 28 26 :Pastabos: 1. * - 2001 m. duomenys; 2. „:“ reiškia, kad duomenų nėra arba duomenys yra konfidencialūs; 3. „Bendros paslaugų apimtys“ apima NACE klasifikatoriaus G, I, J ir K dalis

4 lentelė. EEA šalių, kurios vykdo inovatyvią veiklą, bendradarbiaudamos inovacijų srityje MVĮ skaičius, 2000 m.

Bendra gamybos apimtis


gamyba

Vidutiniškai aukštų

technologijų gamyba

Vidutiniškai žemų

technologijų gamyba

Žemųjų technologijų

gamyba

Bendra paslaugų apimtis


paslaugos

BE : 34 19 : : 8 19CZ* 6 9 10 5 4 5 16DK : 16 25 : : 13 28DE 11 26 17 10 4 8 :EE 12 27 20 10 11 12 28EL : 35 9 : : 12 25E 3 11 7 : : 2 10FR 12 26 : 12 : 5 :IT 3 11 4 3 1 4 :LV* 4 14 10 4 3 4 9LT* 12 21 12 22 9 13 30LU : : 24 13 13 : 32NL 11 : 15 10 : 8 :AT 7 60 7 9 4 10 9PT 6 : : 6 4 9 29SI 8 12 14 6 7 4 13SK* 4 14 6 4 3 2 11FI 22 43 28 20 18 18 36SE : 37 21 : : 13 26UK 10 16 18 8 6 : :IS 11 39 20 11 9 : 29NO* 13 : 16 : 9 12 :Pastabos: 1. * - 2001 m. duomenys; 2. „:“ reiškia, kad duomenų nėra arba duomenys yra konfidencialūs; 3. „Bendros paslaugų apimtys“ apima NACE klasifikatoriaus G, I, J ir K dalis

56

5 lentelė. Aukštųjų technologijų eksportas, importas ir prekybos balansas ES-15 (1), 2001 m.

Aukštųjų technologijų eksportas Aukštųjų technologijų importas Aukštųjų technologijų prekybos balansas

tūkst. mln. eurų eksporto dalis, proc. tūkst. mln. eurų importo dalis, proc. tūkst. mln. eurų ES-15 (2) 195,5 19,8 218,6 21,3 -23,1BE 19,1 9,0 21,6 10,8 -2,5DK 8,1 14,0 7,8 15,4 0,3DE 100,7 15,8 98,8 18,2 1,9EL 0,6 5,5 3,2 10,1 -2,5ES 7,9 6,1 18,2 10,6 -10,3FR 92,4 25,6 86,6 23,6 5,8IE 37,7 40,8 22,2 39,3 15,5IT 23,2 8,6 32,2 12,4 -9,0LU 3,0 27,9 3,6 25,8 -0,5NL 57,4 22,3 52,8 22,7 4,7AT 11,6 14,6 12,6 15,1 -1,0PT 1,9 6,8 5,0 11,4 -3,2FI 10,2 21,1 6,6 18,2 3,6SE 12,0 14,2 11,5 16,3 0,5UK 80,4 26,4 72,5 19,5 7,9(1) Atskirų šalių duomenys apima prekybą ES viduje ir išorėje (2) ES-15 apima tik prekybą už ES ribų

Šaltinis: Eurostat, Comext

57

III. PAVEIKSLAI 1 paveikslas

Šaltinis: Eurostat, ES darbo jėgos struktūra, 2003 m. pavasaris

Maltos, Lenkijos ir Turkijos duomenų nėra, taip pat nėra duomenų, reikalingų apskaičiuoti ES darbo jėgos struktūros aukštųjų technologijų ir žinių intensyvumo pasižyminčio užimtumo indikatorius Visos kitos paslaugos, nereikalaujančios žinių Bendras užimtumas, išskyrus gamybos ir paslaugų sektorius Visa gamyba, išskyrus aukštųjų technologijų ir vidutiniškai aukštų technologijų gamybos sektorius

Kita gamyba (4) Kitos paslaugos (2)

ES

Bendras užimtumas, tūkst.

Užimtumas pagal sektorius ES-15 ir šalyse kandidatėse (1), 2002 m.

Aukštų technologijų ir vidutiniškai aukštų technologijų pramonė

Kita (nei gamyba ar paslaugos) (3) Žinių reikalaujančios paslaugos

58

2 paveikslas

Vidutinis kasmetinis aukštų technologijų eksporto augimas pagal produktų grupę ES-15, šalyse kandidatėse, Japonijoje ir JAV 1996-2001 m., proc.

-10 0 10 20 30 40 50 60 70

Aeronautika

Ginkluotė

Chemijos produktai

Kompiuteriai ir biuro įranga

Elektros prietaisai

Elektronika

Instrumentai

Mašinos ir įranga (ne elektros)

Farmacija

Viso aukštų technologijų

JAV Japonija Šalys kandidatės ES-15

3 paveikslas

Vidutinis kasmetinis aukštų technologijų importo augimas pagal produktų grupę ES-15, šalyse kandidatėse, Japonijoje ir JAV 1996-2001 m., proc.

-10 0 10 20 30 40

Aeronautika

Ginkluotė

Chemijos produktai

Kompiuteriai ir biuro įranga

Elektros prietaisai

Elektronika

Instrumentai

Mašinos ir įranga (ne elektros)

Farmacija

Viso aukštų technologijų

JAV Japonija Šalys kandidatės ES-15

59

4 paveikslas

MTEP išlaidos, USD mln. (dabartniais

PGV), 2002 m. arba paskutiniai prieinami

duomenys)

IzraelisOECDSingapūrasKinijos Taipei

KiprasRumunijaArgentinaLatvijaČilėBulgarijaHong KongasPietų AfrikaEstijaLietuvaIndijaBrazilijaRusijos FederacijaKinijaSlovėnija

Bendros vidaus išlaidos, skirtos MTEP(BPVP dalis, proc.), 2002 m. arba paskutiniai prieinami duomeny s

Singapūras

Rumunija

Argentina

Bulgarija

Čilė

Slovėnija

OECD

Rusijos Federacija

Latvija

Kinijos Taipei

Kipras

Lietuva

Izraelis

Estija

Bendrų vidaus išlaidų, skirtų MTEP kitimas (vidutinis metinis augimo lygis, 1998-2002 m. arba naujausi prieinami duomenys)

5 paveikslas Mokesčių lengvatos vienam MTEP USD

(didelės įmonės), 2001 m.

PortugalijaIspanija

Jungtinė

Aus

Vo

JŠ

N

Nor

A

KaralystėJAVtrija

Meksika Italija

kietijaKorėja

aponijaveicarija

yderlandaiBelgijaŠvedija

Airijavegija

KanadaSuomijaustralija

PrancūzijaDanija

Mokesčių lengvatų pasikeitimas vienam MTEP USD(didelės įmonės), 1995-2001 m.

MVĮ

Šaltinis: OECD, STI/EAS padalinys, 2003 m. lapkritis

aralystė

ūzija

ja

Ispanija Portugalija Australija Kanada Korėja Austrija Danija Nyderlandai Jungtinė KJAV PrancMeksika Japonija Airija BelgijaŠveicariSuomija Islandija Švedija Graikija Norvegija N. ZelandijaVokietija Italija

60

6 paveikslas

Šaltinis: OECD, reminatis EVCA, NVCA, CVCA ir Azijos rizikos kapitalo žurnalo duomenimis, 2003 m.

Ankstyvoji stad. Plėtra

Sveikata / biotechnologijos Informacinės technologijosKomunikacijos

Rizikos kapitalas

Rizikos kapitalo dalis aukštų technologijų sektoriujeproc. nuo viso rizikos kapitalo, 1998-2001 m.

KanadaAirija

NorvegijaDanija

BelgijaVengrijaČekija

JAVN.Zelandija

OECDIslandija

LenkijaSuomija

KorėjaVokietijaGraikija

Prancūzija Austrija

ŠveicarijaES

NyderlandaiPortugalija

Jungtinė

Is

A

aralystė

etija

a

KaralystėŠvedija

Italijapanija

Japonijaustralija

Slovakija

JAV Islandija OECD Kanada Nyderlandai Jungtinė KŠvedija Korėja Belgija SuomijaES VokiNorvegija Prancūzija Airija IspanijAustralija Šveicarija Lenkija Danija Italija Čekija N. Zelandija Portugalija Graikija Vengrija Austrija Japonija Slovakija

Rizikos kapitalo invesiticijos (pagal gyvavimo stadiją), proc. nuo BVP, 1998-2001 m.

61

Documents

Ilgalaikes Lietuvos Pramones Technologinio Vystymosi Perspektyvos