DV\755341LT.doc PE415.241

LT

C direktoratasPiliečių teisės ir konstituciniai reikalai

FORUMAS DĖL TEISMŲ BENDRADARBIAVIMO CIVILINĖSE BYLOSE:DISKUSIJOS SU NACIONALINIAIS PARLAMENTAIS

2008 M. GRUODŽIO 2 D.

IV SESIJAŠEIMOS TEISĖ IR PAVELDĖJIMO TEISĖ

BENDROSIOS PASTABOS

TEISĖS REIKALAI

LT

PASTABOS

PE 415.241

PE415.241 4/76 DV\755341LT.doc

LT

DV\755341LT.doc 5/76 PE415.241

LT

Europos Sąjungos vidaus politikos generalinis direktoratasC direktoratasPiliečių teisės ir konstituciniai reikalai

FORUMAS DĖL TEISMŲ BENDRADARBIAVIMO CIVILINĖSE BYLOSE:

DISKUSIJOS SU NACIONALINIAIS PARLAMENTAIS

2008 M. GRUODŽIO 2 D.

IV SESIJAŠEIMOS TEISĖ IR PAVELDĖJIMO TEISĖ

BENDROSIOS PASTABOS

PE415.241 6/76 DV\755341LT.doc

LT

Šias pastabas užsakė Europos Parlamento Teisės reikalų komitetas.

Šios pastabos skelbiamos šiomis kalbomis: BG, CS, DA, DE, EL, EN, ES, ET, FI, FR, HU, IT, LT, LV, NL, PL, PT, RO, SK, SL, SV.

Autoriai: Bruno Nascimbene, Università degli Studi, Milanas; Nicole Gallus, Van Dieren, Gallus & Toussaint kontoros advokatė ir Briuselio universiteto Teisės fakulteto docentė;Christian Hertel, Vokietijos notarų instituto direktorius (Vokietijos notarų institutas – DNotI), Viurcburgas; Šveicarijos lyginamosios teisės institutas

Rankraščiai parengti 2008 m. lapkričio mėn.

Kopijas galima gauti:Roberta PanizzaTel. +32 2 2831433Faks. +32 2 2832365El. paštas roberta.panizza@europarl.europa.eu

Informacija apie Europos Sąjungos vidaus politikos generalinio direktorato leidinius: http://www.ipolnet.ep.parl.union.eu/ipolnet/cms

Europos Parlamentas, Briuselis

Už šiuose dokumentuose pareikštas nuomones atsako tik autorius, jos nebūtinai atitinka oficialią Europos Parlamento poziciją.

DV\755341LT.doc 7/76 PE415.241

LT

IV SESIJA. ŠEIMOS TEISĖ IR PAVELDĖJIMO TEISĖ

TURINYS

1. Jurisdikcija ir taikytina teisė santuokos klausimais: „Roma III“ reglamentas? Susituokusių ir nesusituokusių porų turtinės teisės: ES bendro sutuoktinių turto režimo taisyklių link?

- profesorius Bruno Nascimbene, Università degli Studi, Milanas.

2. Tarpvalstybinis alimentų išieškojimas

- Nicole Gallus, Van Dieren, Gallus & Toussaint kontoros advokatė ir Briuselio universiteto Teisės fakulteto docentė

3. Taikytinos paveldėjimo teisės kolizija ES viduje: Europos paveldėtojo sertifikato link?

- Christian Hertel, Vokietijos notarų instituto direktorius (Vokietijos notarų institutas – DNotI), Viurcburgas

4. Pažeidžiamų suaugusiųjų apsauga: ar turime imtis veiksmų?

- Šveicarijos lyginamosios teisės institutas [paskelbta atskirai]

PE415.241 8/76 DV\755341LT.doc

LT

DV\755341LT.doc 9/76 PE415.241

LT

JURISDIKCIJA IR TAIKYTINA TEISĖ SANTUOKOS KLAUSIMAIS:„ROMA III“ REGLAMENTAS. SUSITUOKUSIŲ IR

NESUSITUOKUSIŲ PORŲ TURTINĖS TEISĖS: ES BENDRO SUTUOKTINIŲ TURTO REŽIMO TAISYKLIŲ LINK.

PROF. BRUNO NASCIMBENEMILANO UNIVERSITETAS

PE415.241 10/76 DV\755341LT.doc

LT

1. Tarptautinės privatinės teisės šeimos srityje suderinimo Bendrijos lygmeniu perspektyvos. „Roma III" reglamento pasiūlymas

Bendrijos teisėkūroje santuokos ryšių krizei jurisdikcijos ir teismo sprendimų pripažinimo požiūriu dėmesio buvo skirta jau priimant Reglamentą 1347/2000, vėliau pakeistą Reglamentu 2201/2003 (arba „Briuselis II“ reglamentu)1. Nors doktrinoje pateikiant įvairius argumentus keliamas klausimas, ar Bendrija, vadinasi, Sąjunga, yra kompetentinga šeimos teisės srityje (srityje, kuri tradiciškai priskiriama valstybės suverenumui), dėl glaudaus ryšio su Sutarties pagrindinių laisvių, pvz., laisvo asmenų judėjimo, ir teismų bendradarbiavimo įgyvendinimu laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje atsakymas yra teigiamas. Tačiau esama apribojimų, kuriuos taikant atsižvelgiama į valstybių narių teisines sistemas ir nacionalines tradicijas.

Galvojant apie laipsnišką suderinimą, buvo klausiama, ar pakanka turėti sprendimų tarpusavio pripažinimo sistemą: tačiau tokia sistema neleidžia kontroliuoti valstybėje, priėmusioje sprendimą pagal savo tarptautinės privatinės teisės sistemą, taikomos teisės. Nors dėl tarpusavio pripažinimo teisės kolizijos taisyklių skirtumai tampa mažiau ryškūs, jis nei yra tikra alternatyva, nei gali atstoti teisės kolizijos taisyklių suderinimą. Pasiūlymais iš dalies keisti „Briuselis II“reglamentą ketinama užpildyti šią spragą. Kalbant apie priežastis, dėl kurių suderinimas yra tikslingas, derėtų pateikti tokį pavyzdį: susituokusi pora, kurią sudaro Italijos pilietis ir Prancūzijos pilietė, gyvena Belgijoje. Jei vyras pageidauja nutraukti santuoką, šiandien jis gali nuspręsti, į kokį teisėją kreiptis dėl bylos iškėlimo pagal Reglamente 2201/2003 nustatytus kriterijus, bet jis gali nežinoti (nes nėra informuotas), kad tokiu atveju pasirenka ir taikytiną teisę. Iš tiesų tas teisėjas nustatys, kuria teisine sistema remsis, taigi ir taikytiną teisę pagal savo siejančius veiksnius, kurie skirtingose valstybėse paprastai skiriasi. Šio pavyzdžio gerokai problemiškesnis „variantas“ yra nesusituokusi pora, kurios teisinis režimas – įregistruota partnerystė. Visų pirma reikėtų pripažinti (ir nuomonės šiuo požiūriu skiriasi), kad reglamentas taikytinas ir įregistruotai sąjungai, taigi ir jos nutraukimui. Vėliau reikėtų spręsti sunkumus, kylančius dėl to, kad teisėjas, teoriškai kompetentingas (jurisdikcijos požiūriu) išmanyti apie santuokos nutraukimą, negali priimti sprendimo, nes pagal jo nacionalinę teisinę sistemą toji pora (sąlygiškai taip vadinama) „neegzistuoja“: taigi neegzistuoja santuokos ryšių prielaida. Iš tiesų, taikytina teisė, įsivaizduojant, kad tai teisė, pagal kurią buvo sukurta įregistruota sąjunga, prieštarautų teismo viešajai tvarkai2.

Priėmus „Roma III“ reglamentą, kuriame būtų nustatyta ne tik jurisdikcija, bet ir santuokos nutraukimo bylose taikytina teisė ir būtų kalbama apie problemas, akivaizdžiau iškilusias

1 Nuomonėms šiuo klausimu palyginti žr. G. DE OLIVEIRA, A European Family Law?, in Familia, 2002, p. 1093 ss., o

vėliau apskritai šiuo klausimu plg. įvairius straipsnius Diritto di famiglia e Unione europea, a cura di S. M. CARBONE,I. QUEIROLO, Torino, 2008.

2 Dėl šios hipotezės ir kitos, kai susituokusi (arba sudariusi įregistruotą sąjungą) pora prašo nutraukti ryšius doktrinoje reiškiamos skirtingos nuomonės: pavyzdžiui, plg. R. BARATTA, Scioglimento e invalidità del matrimonio nel diritto internazionale privato, Milano, 2004, p. 156 ss.; R. CAFARI PANICO, Il riconoscimento e l’esecuzione delle decisioni in materia matrimoniale nel nuovo regolamento Bruxelles II, in Lo scioglimento del matrimonio nei regolamenti europei: da Bruxelles II a Roma III, a cura di S. BARIATTI, C. RICCI, Padova, 2007, p. 29 ss. Analogiškas reglamento taikymas, kuris vis dėlto negalimas faktinėms sąjungoms, galėtų būti pateisinamas tik tose teisinėse sistemose, kuriose įregistruotos sąjungos prilyginamos santuokai. Beje, primenama, kad TVR Taryba 2007 m. balandžio 19–20 d. posėdyje dėl pasiūlymo iš dalies keisti Reglamentą 2201/2003, pabrėžė, kad santuokos apibrėžimas turi būti laikomas nacionalinės teisės kompetencijos sritimi (kaip apskritai esminės teisės klausimai ir klausimai, susiję su santuokos galiojimu).

DV\755341LT.doc 11/76 PE415.241

LT

vystantis šeimos teisei, bus naudingai papildytas suderinimo procesas, pradėtas 1980 m. Romos konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, vėliau tapusia „Roma I“ reglamentu ir pratęsta Reglamentu dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“ reglamentas)1.

2. „Roma III“ reglamento pasiūlymas

2.1. Būtinybė Bendrijos lygmeniu suderinti santuokos nutraukimo bylose taikytiną teisę kyla dėl šiuo metu esamų nacionalinių teisės kolizijos taisyklių skirtumų ir dėl nepakankamo teisinio tikrumo. Komisija žaliojoje knygoje šiuo klausimu aiškiai nurodė keletą spragų: pavyzdžiui, spraga, susijusi su sutuoktiniais, kurie neturi bendros įprastinės nuolatinės gyvenamosios vietos ir yra skirtingų valstybių piliečiai2. Tai būtų problemiškas atvejis, kaip ir visi tie, kai tas sutuoktinis, kuris, „nuskubėjęs greičiau“ už kitą sutuoktinį, pirmas paduoda nacionaliniam teisėjui prašymą nutraukti santuoką, taip elgdamasis sukuria lis pendens situaciją ir priverčia tą teisėją taikyti savo šalies teisę.

a) Jei ketinama rasti sprendimą, tikslinga vengti tokios hipotezės kaip ta, kad nėra kompetentingo priimti sprendimą teisėjo (ES piliečių pora, kurios pilietybės yra skirtingos, gyvenanti trečiojoje valstybėje, ir nei tos valstybės, nei vienos iš valstybių narių teisėjas nėra kompetentingas). Tuomet tampa tikslinga iš dalies keisti normą dėl numatytos nuolatinės gyvenamosios vietos jurisdikcijos, šiandien pagal 7 straipsnį3 leidžiant sutuoktiniams pasirinkti kompetentingą teisėją pagal vadinamąją „jurisdikcijos prorogaciją“4. Čia būtų tikslinga pateikti vieną pavyzdį poros, kurią sudaro Prancūzijos pilietis ir Čekijos pilietė, gyvenantys trečiojoje šalyje, kurioje neleidžiama nutraukti santuokos. Valstybės, kurioje sutuoktiniai gyvena, teisėjas negali priimti teigiamo sprendimo dėl santuokos nutraukimo (arba, net jei toje teisinėje sistemoje tai būtų numatyta, teisėjas vis tiek galėtų laikyti save nekompetentingu). Tuo pat metu joks Bendrijos teisėjas nebūtų kompetentingas priimti sprendimą. Bet taip pat ir tada, jei tos trečiosios šalies teisėjas priimtų teigiamą sprendimą dėl santuokos nutraukimo, galėtų kilti problemų dėl

1 „Roma I“ reglamentas - 2008 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 593/2008 dėl

sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I), OL L 177, 2008 7 4, p. 6 ss. (reglamentas taikomas sutartims, sudarytoms po 2009 m. gruodžio 17 d.). „Roma II“ reglamentas - 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma II), OL L 199, 2007 7 31, p. 40 ss.

2 Komisijos žalioji knyga COM (2005) 82 galutinis.

3 7 straipsnyje numatyta hipotezė, kai neįmanoma taikyti reglamento kriterijų; ši hipotezė atsiranda tada, kai joks teisėjas nėra kompetentingas pagal tris nuostatas, kuriose nurodomi įvairūs jurisdikcijos pagrindai (3, 4 ir 5 straipsniai). Tokiu atveju būtent pagal kiekvienos valstybės narės teisę bus vertinama, ar yra pagal vidaus teisę tinkamas kompetencijos pagrindas, dėl kurio galima leisti spręsti bylą nacionaliniam teisėjui. Paaiškėjus, kad jo nėra, susidaro tekste minėta problemiška situacija, nes joks vienos iš valstybių narių teisėjas nebus kompetentingas, o esant tokiai situacijai galėtų negalioti nė trečiosios valstybės teisėjo jurisdikcija. Net jei ir trečiosios valstybės teisėjas būtų kompetentingas, vėliau galėtų kilti problemų dėl sprendimo pripažinimo, kuris turėtų būti atliktas pagal nacionalinę teisę arba pagal esamas šios srities sutartis, o ne taikant reglamentą. Žr. tolesnį tekstą.

4 Jurisdikcijos prorogacija galėtų padėti suteikti daugiau teisinio tikrumo, taip pat ir išspręsti problemą tuo atveju, kai joks teisėjas nėra kompetentingas. Prorogacija (kaip toliau bus pasakyta tekste) pagal Reglamentą (EB) Nr. 2201/2003 yra leidžiama tik dėl tėvų atsakomybės ir neperžengiant 12 straipsnyje numatytų ribų, o jame numatytos dvi kompetencijos prorogacijos hipotezės: pirmoji yra susijusi su teisėju, kompetentingu išnagrinėti klausimus dėl patikėtinių santuokos ryšių, o antroji – su tais atvejais, kai vaikas turi esminį ryšį su kuria nors valstybe nare.

PE415.241 12/76 DV\755341LT.doc

LT

sprendimo pripažinimo, kuris turės būti atliktas pagal nacionalinę teisę (arba pagal esamas šios srities sutartis), o ne taikant reglamentą.

Taigi taikant jurisdikcijos prorogaciją, kuri šiuo metu leidžiama tik dėl tėvų atsakomybės ir neperžengiant 12 straipsnyje numatytų ribų, būtų užpildyta aptariamoji spraga (dabartiniame 7 straipsnyje daroma nuoroda į nacionalines normas, taikomas tarptautinėje srityje). Naujajame 7 straipsnyje numatoma, kad tuo atveju, kai piliečiai neturi įprastinės nuolatinės gyvenamosios vietos kurioje nors valstybėje narėje ir nėra tos pačios valstybės narės piliečiai, nuolatinės gyvenamosios vietos kompetencija priskiriama valstybės narės, kurioje jie turėjo bendrą nuolatinę gyvenamąją vietą mažiausiai trejus metus, teisėjui arba valstybės, kurios pilietis yra vienas iš sutuoktinių, teisėjui.

b) Siekiant išvengti pirmiau minėto „skubėjimo į teismą“, normas dėl lis pendens1 reikėtų padaryti lankstesnes ir leisti perduoti bylą valstybės, kurioje daugiausia vyksta santuokinis gyvenimas, teisėjui.

c) Vis dėlto iš dalies pakeitus reglamentą turėtų būti leista, kalbant apie jurisdikciją ir taikytiną teisę, santuokos nutraukimą reglamentuoti pagal glaudžiausią ryšį poros atžvilgiu ir pabrėžti (taikant vadinamąją professio legis) sutuoktinių galimybę rinktis.

Taigi „Roma III“ reglamentas atrodo esąs tikslingas ir dėl pataisų, susijusių su jurisdikcinės kompetencijos aspektais, ir dėl to, kad nustato naujas taikytinos teisės taisykles2.

2.2. Pataisos ir naujovės, kuriais pabrėžiamas šalių savarankiškumas ir sprendimų lankstumas, turi teigiamą poveikį tikslui, t. y. teisinio tikrumo ir geresnės prieigos prie teisingumo užtikrinimui, o tai, kaip jau minėta, yra prioritetiniai tikslai3.

a) Taigi šalių savarankiškumas reiškiasi teismo pasirinkimu, nors esama tam tikrų apribojimų. „Roma III“ reglamente įterpiamas 3a straipsnis, kuriame numatoma, kad šalys gali sudaryti susitarimą dėl kompetentingo teismo pasirinkimo santuokos nutraukimo ir separacijos bylose su sąlyga, kad teismas turėtų ryšį su jų padėtimi. Pasirinkimas įmanomas, jei esama vienos iš

1 Šiuo metu ribota išlyga dėl lis pendens yra numatyta Reglamente (EB) Nr. 2201/2003 dėl tėvų valdžios:

15 straipsnyje numatyta perduoti kompetenciją tai jurisdikciją turinčiai institucijai, kuri labiausiai tinka konkrečiam atvejui nagrinėti.

2 2006 m. liepos 17 d. COM (2006) 339, Tarybos reglamento, iš dalies keičiančio Reglamentą (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir nustatančio taikytinos teisės taisykles bylose, susijusiose su santuoka, pasiūlymas. Teisinis pasiūlymo pagrindas yra EB sutarties 61 straipsnio c punktas. Dėl pastabų šia tema plg. F. POCAR, Osservazioni a margine della proposta di regolamento sulla giurisdizione e legge applicabile al divorzio, in La famiglia nel diritto internazionale privato comunitario, a cura di S. BARIATTI, Torino, 2007, p. 267 ss.; įvairius straipsnius minėtame Lo scioglimento del matrimonio ir minėtame Diritto di famiglia e Unione europea (ypač remiamasi mūsų La proposta di modifica del regolamento n. 2201/2003 nel quadro della libera circolazione delle persone, p. 207 ss.).

3 Dėl reglamento pasiūlymo taip pat žr. Komisijos tarnybų darbinį dokumentą: Tarybos reglamento, iš dalies keičiančio Reglamentą (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir nustatančio taikytinos teisės taisykles bylose, susijusiose su santuoka, pasiūlymo poveikio vertinimo santrauka {COM(2006) 399 galutinis}{SEC(2006) 949} SEC/2006/0950 ir dokumentą dėl pasiūlymo „Study to inform a subsequent Impact Assessment on the Commission proposal on jurisdiction and applicable law in divorce matters poveikio vertinimo, parengtą European Policy Evaluation Consortium“ (EPEC), kurį galima rasti šioje interneto svetainėje: http://europa.eu.int/comm/justice_home/news/consulting_public/news_consulting_public_en.htm.

DV\755341LT.doc 13/76 PE415.241

LT

hipotezių, numatytų Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 3 straipsnyje: jeigu paskiausioje bendroje įprastinėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje gyventa bent trejus metus; jei pasirenkama vieno iš dviejų sutuoktinių pilietybės valstybė (arba, kalbant apie Jungtinę Karalystę ir Airiją, nuolatinė gyvenamoji vieta)1.

b) Kalbant apie taikytiną teisę, numatytas sutuoktinių pasirinkimas bendru sutarimu, bet su sąlyga, kad būtų pasirenkama paskiausios bendros įprastinės nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės (jei vienas iš sutuoktinių ten tebegyvena) teisė arba valstybės, kurioje jie gyveno mažiausiai penkerius metus, teisė, arba pilietybės valstybės teisė, arba valstybės, kurioje pateikiamas prašymas nustatyti separaciją ar nutraukti santuoką, teisė. Pasirinkimo formos reikalavimai nėra nurodyti, išskyrus tai, kad ji turi būti rašytinė ir pasirašyta abiejų sutuoktinių. Kai šalys pasirinkimą suformuluoja tuo metu, kai dar yra jų susitarimas (jie yra susituokę arba bet kokiu atveju – iki to momento, kai pateikiamas prašymas nutraukti ryšius), žinoma, nėra lengva įrodyti padarytą pasirinkimą, jei nėra jį patvirtinančio dokumento. Kaip bus pasakyta toliau, EP pataisomis užpildoma spraga, taip pat įvedama įprastinės nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka, suvienodinus trejų metų trukmės svarbą ir jurisdikcijos, ir taikytinos teisės pasirinkimo atveju. Tačiau šis pasirinkimas, kaip ne kartą patikslina EP, turi būti „protingas“.

Nesant pasirinkimo, „Roma III“ reglamente numatomi įvairūs alternatyvūs kriterijai. Kriterijus, kuris turėtų nusverti visus kitus, – glaudžiausio ryšio su santuokiniu gyvenimu kriterijus. Taigi turės būti taikoma bendros įprastinės nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė (arba, jos nesant, paskiausios įprastinės nuolatinės gyvenamosios vietos teisė, su sąlyga, kad vienas iš sutuoktinių ten tebegyvena). Jeigu nebūtų galima taikyti nuolatinės gyvenamosios vietos kriterijų, santuokos nutraukimą ir separaciją reglamentuos abiejų sutuoktinių pilietybės valstybės teisė arba valstybės, kurioje buvo pateiktas prašymas, teisė. Antrasis kriterijus kelia tam tikrą susirūpinimą, nes leidžiama kiekvieną kartą, kai negalima taikyti kitų , prašymą pateikiančiai šaliai pasirinkti ir taikytiną teisę: būtų taikomas lex fori, tačiau tai pakenktų bendram artumo ar esminio ryšio kriterijui.

2.3. Jokia pasirinkimo galimybė (tikslinga pabrėžti, kad ir joks kitas siejantis veiksnys) nėra leidžiama, kai kalbama apie santuokos pripažinimą negaliojančia. Tokia nuostata išdėstyta ir 6 konstatuojamosios dalies punkte (pagal kurį santuokos pripažinimas negaliojančia yra glaudžiai susijęs su santuokos galiojimo sąlygomis ir šalių savarankiškumas tampa netinkamas), ir nuomonėse, pateiktose konsultuojantis dėl žaliosios knygos, pagal kurias pageidautinas toks sprendimas dėl santuokos pripažinimo negaliojančia, kuriuo pirmenybė būtų teikiama įvairiose nacionalinėse teisinėse sistemose numatytiems kriterijams, kurie paprastai grindžiami santuokos sudarymo vietos teise arba sutuoktinių bendra nacionaline teise2.

2.4. Įvertinus problemas, diskusijas ir sunkumus, kylančius siekiant patvirtinimui reikalingo sutarimo, galima savęs paklausti, ar nebūtų buvę geriau atskirti abu aspektus: jurisdikcijos taisyklių atnaujinimo ir tobulinimo bei tarptautinės privatinės teisės taisyklių suderintos sistemos

1 Kalbant apie Jungtinę Karalystę ir Airiją nuoroda į pilietybę visada yra susijusi su nuoroda į nuolatinę gyvenamąją

vietą. Kiekvieną kartą, kai pasiūlymo tekste minima pilietybė, bus tariama, kad Jungtinės Karalystės ir Airijos atveju kalbama apie nuolatinę gyvenamąją vietą.

2 Dėl santuokos pripažinimo negaliojančia atmetimo taip pat žr. Tarybos priimtą poziciją, minimą 2 išnašoje.

PE415.241 14/76 DV\755341LT.doc

LT

kūrimo. Šį požiūrį, regis, patvirtina ryžtingas kai kurių valstybių priešinimasis tarptautinės privatinės teisės taisyklių suderinimui. Pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė ir Airija pirmenybę teikia teismo vietos teisės taikymui ir (atsiliepimuose dėl žaliosios knygos) nepritarė siūlomiems sprendimams. Poreikiui suderinti nepritarė ir Švedija bei Nyderlandai, vis dėlto išlaikančios tam tikrą atvirumą dėl galimybės pasirinkti taikytiną teisę. Kalbant apie taikytinos teisės pasirinkimą, Suomija siūlytų ją apriboti iki lex fori ir atmesti galimybę pasirinkti skirtingą teisę. Tokia pat yra ir Slovakijos pozicija – ji vis dėlto remiasi prielaida, kad nebūtina numatyti galimybės pasirinkti teisę. Daug šalių nepalankiai žiūri į galimybę pasirinkti teisę tokioje opioje srityje arba bent numato apribojimų būtinybę. Pati Italija, nenumatanti tokios pasirinkimo galimybės, siūlo ją apriboti ir taikyti tik turimoms teisėms, bet netaikyti su vaikais susijusiais klausimais1. Tarp šalių, kurios palankiau žiūri į galimybę pasirinkti teisę (nors ir su apribojimais, kad nebūtų nukreipiama į teisę, nesusijusią su nagrinėjamu santykiu), paminėtinos Prancūzija, Belgija, Estija, Latvija.

Iš tiesų skirtingos valstybių pozicijos atspindi nacionalinių teisinių sistemų šios srities taisyklių skirtumus. Kita vertus, tai, kad siekiant sutarimo iškyla sunkumų, patvirtina Roma III reglamento2 naujoviškumą. Pasiūlymas, pateiktas TVR Tarybos 2008 m. birželio 5–6 d. posėdyje, patvirtintas TVR Tarybos 2008 m. liepos 24–25 d. posėdyje, plėtoti tik valstybių, sudarančių daugumą ir pritariančių pasiūlymui, glaudesnį bendradarbiavimą yra svarbus žingsnis į priekį aptariama tema3. Jei taip įvyktų, reikės numatyti valstybių, kurios liks saistomos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003, ir valstybių, kurios bus saistomos naujosios priemonės, būtiną sambūvį. Reglamento, susidedančio iš dviejų atskirų priemonių, pataisa tikriausiai būtų naudinga tuo, kad bent jurisdikcijos srityje nebūtų reikalingas glaudesnis bendradarbiavimas.

3. „ROMA III“ REGLAMENTAS: EUROPOS PARLAMENTO POZICIJA

Europos Parlamentas savo poziciją dėl Komisijos pasiūlymo pagal konsultavimosi procedūrą, numatytą EB sutarties 67 straipsnyje, išdėstė 2008 m. spalio 21 d. rezoliucijoje4.

Iš pataisų pasiūlymų paminėtini šie.

1 Taip pat ir Čekija, nors teigia pritarianti teisės pasirinkimui (ribotam), kalba apie „galimas bevaikes“ santuokas.

2 Norint palyginti įvairius Europos valstybių priimtus sprendimus galvojant apie jų galimą panaudojimą suderinimui Bendrijos lygmeniu, ir kritiškai įvertinti problemas, kylančias dėl skirtingų kriterijų taikymo keičiant Reglamentą (EB) Nr. 2201/2003, plg. A. BONOMI, Il diritto applicabile alla separazione e al divorzio nella recente proposta di regolamento comunitario, in Lo scioglimento del matrimonio, cit., p. 91 ss.

3 Sprendimas pirmą kartą minimas 2008 m. birželio 5–6 d. TVR Tarybos posėdyje. Iš pranešimo spaudai dėl 2008 m. liepos 24–25 d. minėtos TVR Tarybos posėdžio aiškėja, kad kai kurios valstybės patvirtino ketinančios pateikti Komisijai prašymą, kad ji pateiktų pasiūlymą dėl glaudesnio bendradarbiavimo šioje srityje, o kitos valstybės pareiškė esančios pasirengusios pritarti galimam Komisijos pasiūlymui šioje srityje. Pasiūlymui turėtų pritarti Italija, Prancūzija, Ispanija, Rumunija, Austrija, Vengrija, Graikija, Slovėnija, Liuksemburgas; jam prieštarauja Malta ir Švedija.

4 2008 m. spalio 21 d. Europos Parlamento teisėkūros rezoliucija dėl pasiūlymo dėl Tarybos reglamento, iš dalies keičiančio Reglamentą (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir nustatančio taikytinos teisės taisykles bylose, susijusiose su santuoka (COM[2006]0399 – C6-0305/2006 – 2006/0135[CNS]).

DV\755341LT.doc 15/76 PE415.241

LT

a) Įprastinės nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka konkrečiai įterpta į reglamento 2 straipsnį ir patikslinta, kad nuolatinė gyvenamoji vieta suprantama kaip „asmens įprastinė gyvenamoji vieta“. Apibrėžimas buvo nepakankamas ir šis, be abejo, teigiamas patikslinimas padeda įgyvendinti teisinį tikrumą.

b) Europos Parlamentas siūlo numatyti, kad naujajame 3a straipsnyje dėl galimybės pasirinkti kompetentingą jurisdikciją, reikia atsižvelgti į tą momentą, kada padaromas pasirinkimas . Vienas iš jurisdikcinės kompetencijos kriterijų, minimų 3 straipsnyje, turi būti pasirenkamas atsižvelgiant į tokių kriterijų buvimą pasirinkimo momentu (a punktas): pilietybė turi būti laikoma pasirinkimo kriterijumi, jeigu tuo momentu ji yra (c punktas) ir jeigu įprastinėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje gyvenama trejus metus (tuo momentu, b punktas). Tuo atveju, kai nuolatinėje gyvenamojoje vietoje atitinkamoje valstybėje kreipimosi į teisėją momentu nebegyvenama daugiau kaip trejus metus, padarytas pasirinkimas netenka galios. Be jurisdikcijos srities, pasirinkimo momentas yra svarbus ir taikytinos teisės srityje (20a straipsnis; kriterijai, numatyti abiem aspektams, kaip pirmiau minėta, tikslingai suvienodinami). Kadangi kalbama apie laikui bėgant kintančius siejančiuosius veiksnius, toks patikslinimas laiko atžvilgiu, be abejo, atrodo esąs tikslingas, siekiant nustatyti, ar konkrečiu momentu yra siejantysis veiksnys. Tam tikrą susirūpinimą gali kelti sprendimas nuolatinės gyvenamosios vietos nebeegzistavimą laikyti kriterijumi, pasirinkimas pagal kurį netenka galios: galbūt pasirodė tikslinga teisės tikrumą laikyti viršesniu už šalių valią.

c) Tačiau sutuoktiniams iš valstybių pasirinkus (kalbant apie jurisdikciją ir taikytiną teisę) tą valstybę narę, kurioje buvo sudaryta santuoka (3a straipsnio ir 20a straipsnio 1 dalies c a punktas(naujas)), galėtų būti nukreipta į teisinę sistemą, neturinčią faktinio ryšio su santuoka, ir tai gali kelti tam tikrą susirūpinimą. Iš tiesų, sprendimas susituokti vienoje šalyje nebūtinai reiškia, kad pripažįstama tos šalies teisė ar jurisdikcija1.

d) Kalbant apie taikytinos teisės pasirinkimą, papildoma dviem kriterijais: vienas, jau minėtas, yra valstybės, kurioje buvo sudaryta santuoka, kriterijus, o antras yra sutuoktinių įprastinės nuolatinės gyvenamosios vietos tuo momentu, kai buvo sudaryta sutartis, kriterijus.

e) Kalbant apie teisės pasirinkimą, Parlamentas siūlo ją renkantis laikytis ir pagrindinių teisių, apibrėžtų Pagrindinių teisių chartijoje, ir viešosios tvarkos principo. Dėl tokio privalomolaikymosi trečiosios šalies teisės pasirinkimas (kuris pagal tam tikrą nuostatą, konkrečiai kalbant, EP Teisės reikalų komiteto vertinimą, neturėtų būti leistas) yra gerokai apribojamas.

f) Teisės pasirinkimui taikomas dar vienas svarbus apribojimas, nustatytas apsaugant viršesnį vaiko interesą, kuris visada privalo būti užtikrintas (konkreti pastaba įrašoma punkte).

g) Kalbant apie pasirinkimo formą, Parlamentas pabrėžia būtinybę laikytis formalių pasirinkimo reikalavimų ir patikslina, kad reikia laikytis mažiausiai vienos valstybės, kurioje sutuoktiniai gyvena, formalių teisės reikalavimų (tuo atveju, jeigu valstybės numato tokius reikalavimus) ir vedybų sutarties reikalavimų (kai susitarimas įeina į vedybų sutartį). Šiuo tikslu valstybės turės informuoti Komisiją apie nacionalines normas dėl formalių poreikių (20 e a straipsnis (naujas)).

1 2008 m. rugsėjo 19 d. Gebhardto pranešime ši prielaida pateisinama teigiant, jog būtų logiška, kad pasirinkimas susituokti šalyje reikštų ir tai, kad pripažįstama tos valstybės teisė.

PE415.241 16/76 DV\755341LT.doc

LT

h) Dėl nuolatinės gyvenamosios vietos jurisdikcinės kompetencijos Parlamentas siūlo valstybės, kurioje buvo paskiausia bendra įprastinė nuolatinė gyvenamoji vieta, kompetenciją riboti –nustatyti, kad trejų metų gyvenimo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje laikotarpis turi būti pasibaigęs ne anksčiau kaip prieš trejus metus (taip būtų apribojamas forum shopping).

i) Naujajame 7a straipsnyje kalbama apie forum necessitatis. Tai yra tam tikras palankesnės išeities santuokos nutraukimo požiūriu principas, nes, viena vertus, pripažįstama valstybės, kurios pilietis yra vienas iš sutuoktinių, arba valstybės, kurioje sudaryta santuoka, kompetencija, kai kompetentinga jurisdikcija pagal reglamentą yra valstybėje narėje, kurioje santuokos nutraukimas nenumatytas arba pati santuoka ir jos galiojimas nėra pripažįstama. Kita vertus, mėginama išspręsti (bent mums taip atrodo) reglamento taikymo tos pačios lyties porų sąjungoms problemą – suteikti kompetenciją tų valstybių (pilietybės ar santuokos sudarymo vietos) teisėjams, kai šalies, (kuri būtų) kompetentinga, teisinėje sistemoje pati santuoka ar jos galiojimas nėra pripažįstama. Apskritai valstybė negali būti verčiama pripažinti santuoka (nors tik santuokos nutraukimo tikslais) akto, kuris jos teisinėje sistemoje tokiu nepripažįstamas; taip pat negalima versti kurios nors valstybės teisėjo priimti teigiamo sprendimo dėl santuokos nutraukimo, jei toks institutas tos valstybės teisinėje sistemoje neegzistuoja. Tai, kas numatoma, reikia vertinti kartu su pasiūlymu įterpti 2a dalį į 20a straipsnį, kuriame numatoma taikyti teismo vietos teisę (tai yra tos vietos, kurioje pateikiamas prašymas nutraukti santuoką), kai pasirinktoje teisėje nenumatyta separacija ar santuokos nutraukimas arba tai daroma diskriminuojant vieną iš sutuoktinių. Tai reikia numatyti atsižvelgiant į galimybę pasirinkti kitokią teisę, ne valstybių narių teisę, kuri galėtų diskriminuoti vieną iš sutuoktinių, ypač moterį.

l) Siejantieji veiksniai turės būti tuo momentu, kai kreipiamasi į teisminę instituciją (pagal teisinio tikrumo principą).

m) Teisėjas, atsižvelgdamas į srities opumą, visuomet privalės patikrinti, ar jurisdikcija ir taikytina teisė yra „protingo sprendimo“ rezultatas, tai yra ar sutuoktiniai žino ir teisinius, ir socialinius savo pasirinkimo padarinius. Komisija turės užtikrinti, kad reikiama informacija apie taikytinas nacionalines normas būtų teikiama naudojant viešo informavimo sistemą, paremtą internetu ir veikiančią Europos teisminiame tinkle, skirtame civilinėms ir komercinėms byloms.

EP pataisytas tektas yra gerokai patobulintas ir galima tikėtis teigiamo pradėtos procedūros rezultato, nors, kaip jau minėta, sunkumų (ypač politinio pobūdžio) netrūksta.

4. Jurisdikcija ir sutuoktinių turto režimui taikytina teisė: įregistruotos partnerystės ir gyvenimo nesusituokus problema

Be abejo, verta suderinti ir sutuoktinių turto režimui taikytinos teisės sritį: sutuoktinių turto režimu laikomas ir sutuoktinių turto aspektų, ir nesusituokusių porų turto aspektų reglamentavimas. Šioje srityje suderinimas vyksta lėčiau, palyginti su suderinimu santuokos nutraukimo srityje, t. y. sutuoktinių asmeninių santykių srityje.

Pirmas darbas gilinantis į šią sritį yra prieš keletą metų konsorciumo Asser-UCL atliktas susituokusių porų ir faktinių porų turto režimo tyrimas atsižvelgiant į tarptautinės privatinės

DV\755341LT.doc 17/76 PE415.241

LT

teisės ir vidaus teisės aspektus1. Pagal minimą tyrimą svarbiausias siejantysis veiksnys būtų „pirmoji“ bendra sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta: viena vertus, šis kriterijus leidžia įgyti teisinio tikrumo, kita vertus, dėl jo sutuoktiniams galėtų būti primesta teisinė sistema, su kuria jie nebeturi jokio ryšio, nes bėgant laikui nuolatinė gyvenamoji vieta pasikeitė.

Akivaizdu, kad ir šioje šeimos teisės srityje vis reikalingesnis darosi suderinimas tiek siekiant sukurti bendras teisės kolizijos taisykles, taikytinas vadinamosioms tradicinėms šeimoms, tiek siekiant reglamentuoti taikytiną teisę porų, kurios sudarė įregistruotos sąjungos sutartį ar susitarimą, turto režimui. Nors asmeniniai santykiai ir turtiniai santykiai yra skirtingi, įstatymų leidybos požiūriu abeji yra verti dėmesio.

4.1. Komisija (kaip žinoma) pasiūlė Žaliąją knygą dėl teisės normų, reglamentuojančių sutuoktinių turto režimą, kolizijos, įskaitant jurisdikcijos ir tarpusavio pripažinimo klausimą2. Žaliojoje knygoje ne tik aptariamas sutuoktinių turto režimo klausimas, bet ir analizuojamos įregistruotos sąjungos ir faktinės poros, keliant klausimą, ar būsimąją teisės aktų nustatytą priemonę taikyti ir šiems atvejams, o jei taip, ar taikyti tas pačias taisykles, kurios numatytos susituokusioms poroms.

Pirmoji svarbi problema, ryškėjanti ir iš konsultacijų dėl žaliosios knygos, yra susijusi su suvienodintais siejančiaisiais veiksniais dėl turtinių padarinių, kurie turi būti taikomi esant santuokai ir jos nutraukimo atveju3. Klausiama, ar kriterijai privalo būti tie patys, ar gali skirtis, atsižvelgiant į dvi hipotezes.

Imkime tokį pavyzdį. Švedijos pilietis Švedijoje susituokia su Rumunijos piliete. Sutuoktiniai persikelia į Italiją ir vyras įsigyja gyvenamąjį būstą. Pagal Italijos tarptautinės privatinės teisės normas turtinius santykius reglamentuoja teisė vietos, kurioje daugiausia vyksta santuokinis gyvenimas: taikomas jungtinės nuosavybės režimas ir būstas tampa jungtine nuosavybe. Po to sutuoktiniai persikelia į šalį, kurioje galioja atskiros nuosavybės režimas; čia gyvena keletą metų ir paskui persikelia į Švediją, kurioje pateikia prašymą nutraukti santuoką. Švedijos teisėjas turės įvertinti, ar santuokoje įgytas turtas yra tik vyro, ar ir žmonos. Pagal Italijos teisinę sistemą, kurioje numatytas jungtinės nuosavybės režimas, išskyrus atvejus, kai nustatyta kitaip, tas turtas turės būti laikomas abiejų nuosavybe lygiomis dalimis. Tačiau Švedijos teisėjas galėtų nuspręsti jų turtinius santykius reglamentuoti pagal skirtingą teisę, remdamasis savo šalies teisės kolizijos taisyklėmis, ir padaryti išvadą, kad įgytas turtas turi būti laikomas tik vyro nuosavybe.

1 Assero institutas, Haga, 2002 m. gruodis, Etude sur les régimes matrimoniaux des couples mariés et sur le patrimoine

des couples non mariés dans le droit international privé et le droit interne des Etats membres de l'Union, 2003 m. balandžio 30 d., konsorciumas ASSER-UCL, Europos Komisijos užsakytas tyrimas, randamas adresu: http://europa.eu.int/comm/justice_home/doc_centre/civil/studies/doc_civil_studies_en.htm. Dėl keleto vertinimų šia tema žr. CALÒ, L’influenza del diritto comunitario sul diritto di famiglia, Studi e materiali, Quaderni semestrali, in Consiglio nazionale del notariato, 2005, p. 625 ss.

2 2006 m. liepos 17 d. COM (2006) 400 galutinis.

3 Norint sužinoti konsultacijų, pradėtų dėl žaliosios knygos, rezultatus žr. 2008 m. vasario 5 d. Komisijos dokumentą „Summary of replies to the Green Paper on the conflict of laws in matters concerning matrimonial property regimes, including the questions of jurisdictions and mutual recognition“.

PE415.241 18/76 DV\755341LT.doc

LT

Taigi, regis, suvienodintų siejančiųjų veiksnių, kurie suteiktų daug kartų minėtą teisinį tikrumą, būtinybė yra neišvengiama, juo labiau atsižvelgiant į judėjimo ir viešnagės laisvę, kuria vis intensyviau naudojasi Bendrijos piliečiai. Konsultacijose dėl žaliosios knygos atsiskleidžiapirmenybiniai kriterijai: poros įprastinės nuolatinės gyvenamosios vietos kriterijus ir bendros pilietybės kriterijus, prie kurių prisideda šalių valios (tai yra jų pasirinkimo) kriterijus, kuris turėtų būti išreikštas raštu, jei galima, dalyvaujant trečiajam asmeniui, galinčiam informuoti šalis apie tokio pasirinkimo padarinius1. Šis kriterijus, kaip, beje, ir kiti, pagrįstas „Roma III“reglamentu, ir tai patvirtina, kad yra bendras asmeninių santykių ir turtinių santykių reglamentavimo vertinimas, bent kai kuriais aspektais.

4.2. Antra svarbi problema yra susijusi su Europos Sąjungos valstybėse narėse vis labiau plintančia įregistruota partneryste. Konsultacijų rezultatai rodo, jog, regis, reikėtų nustatyti konkrečias teisės kolizijos taisykles šioms hipotezėms. Iš tiesų, taisyklių, numatytų santuokos atvejui, analogiškas išplėtimas į tas valstybes, kuriose dar nėra numatyta įregistruota partnerystė ir kurios bijo sąjungos ar partnerystės asimiliacijos, neatrodo priimtina hipotezė ar alternatyva. Be to, taisyklės, reglamentuojančios įregistruotą sąjungą, įvairiose valstybėse skiriasi, ir nebūtinai šeimai, atsirandančiai iš įregistruotos sąjungos, nacionalinėse teisinėse sistemose numatytos tos pačios taisyklės, kaip ir šeimai, atsirandančiai iš santuokos.

Siejantysis veiksnys šiais atvejais galėtų būti registracijos vietos teisė: tai – bendras kriterijus, taikytinas tuo atveju, kai nėra pasirinkimo. Taigi būtent siekiant išsaugoti šalių savarankiškumą turto srityje ir atitikti poreikius, kylančius iš laisvo asmenų judėjimo, tikslinga numatyti skirtingos taikytinos teisės pasirinkimo kriterijų, atitinkantį palankesnę išeitį dėl šalių valios savarankiškumo, kurį Komisija pabrėžė žaliojoje knygoje kalbėdama apie susituokusias poras. Kita vertus, yra keletas įregistruotos partnerystės padėties aspektų, dėl kurių ji priartėja prie grynai sutartinių santykių, vadinasi, atsižvelgiant į tai, teisinga numatyti aiškų šalių valios vaidmenį. Tai galbūt būtų dar svarbesnis vaidmuo nei tas, kuris atliekamas susituokusių porų. Pasirinkimas turės būti pagrįstas (vadinasi, ir apribotas) teise, kurioje numatoma galimybė sudaryti įregistruotą partnerystę siekiant išvengti neveiksmingo pasirinkimo. Kitas pasirinkimo apribojimas gali būti apibrėžtas siejantysis veiksnys. Taigi, kaip ir sutuoktinių turtinių santykių srityje, galėtų būti pasirenkama bent vieno iš partnerių pilietybės ar nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisinė sistema, tačiau su sąlyga, kad toje teisinėje sistemoje būtų numatyta įregistruota partnerystė.

Kartu su taikytinos teisės taisyklėmis turėtų būti jurisdikcijos taisyklės, pagal kurias kompetencija suteikiama partnerystės įregistravimo vietos teisėjui ir pripažįstama šalių galimybė pasirinkti kitą teisėją, glaudžiai susijusį su nagrinėjamu atveju2.

4.3. Kitas dėmesio vertas dalykas yra faktinės sąjungos. Dėl nacionalinėse teisinėse sistemose esančių spragų pagal tam tikrą nuostatą (tačiau ne visų pripažįstamą, kaip matyti iš minėtų konsultacijų) būtų tikslingas suderinimas. Taip būtų išvengiama nacionalinių teisinių sistemų kategorijų, ypač normų dėl civilinės atsakomybės ir tokių priemonių kaip 1980 m. Romos

1 Plg. ankstesnę išnašą.

2 Remiantis palankesnės išeities principu dėl forum ir ius suvienodinimo ir analogiškai taikant tai, kas numatyta Reglamente (EB) Nr. 44/2001 dėl registracijos vietos teisėjo kompetencijos, aptariamasis sprendimas atrodytų nuosekliausias.

DV\755341LT.doc 19/76 PE415.241

LT

konvencija ar naujasis „Roma I“ reglamentas dėl sutartinių prievolių taikymo pagal analogiją visais atvejais, kai reikia vertinti faktinės sąjungos susitarimą ar sutartį. Jeigu reikia suformuluoti de jure condendo hipotezę, mums atrodo, kad būsimoji Bendrijos priemonė galėtų pritaikyti šiuo metu numatytas taisykles: dėl tarptautinės privatinės teisės aspektų – „Roma I“ reglamento, o dėl jurisdikcinės kompetencijos ir sprendimų pripažinimo aspektų – Reglamento Nr. 44/2001. Taip pat ir tuo atveju (ir juo labiau) galioja jau pateiktos pastabos dėl to, kad negalima susituokusioms poroms numatytų taisyklių pritaikyti analogiškai ir šiai hipotezei.

Siekiant pabrėžti dabartinį netikrumą, dar didesnį dėl galimo prievolių, kylančių iš faktinės sąjungos, priskyrimo ne prie jau esančių sutartinių, bet prie nesutartinių, primenama, kad sunkumų iškiltų taip pat analogiškai taikant „Roma III“ reglamentą. Iš tiesų, reglamente aiškiai pasakyta, kad jo taikymo sričiai nepriklauso nei prievolės, kylančios iš šeimos santykių, nei prievolės, kylančios iš santykių, kurie pagal jiems taikomą teisę laikomi turinčiais panašius padarinius (įskaitant prievoles dėl išlaikymo, 1 straipsnio 2 dalies a punktas), patikslinant, kad toks prilyginamumas apibrėžiamas pagal teisėjo, į kurį kreipiamasi, valstybės narės teisę (konstatuojamosios dalies dešimtas punktas). Jei tiesa tai, kad šiuo aspektu išsaugomas savarankiškas valstybių narių vertinimas, tiesa taip pat yra ir tai, kad minima spraga yra dar akivaizdesnė ir kad Bendrijos teisės aktų leidėjo veiksmai šiuo atveju imantis visų atsargumo priemonių yra tikslingi.

PE415.241 20/76 DV\755341LT.doc

LT

IŠLAIKYMO TARPTAUTINIS IŠIEŠKOJIMAS

NICOLE GALLUSVAN DIEREN, GALLUS & TOUSSAINT KONTOROS ADVOKATĖ IR

BRIUSELIO UNIVERSITETO TEISĖS FAKULTETO DOCENTĖ

DV\755341LT.doc 21/76 PE415.241

LT

Išlaikymo tarptautinis išieškojimas

Įžanga

1. Įžanginiai praktiniai sunkumų, su kuriais susiduria išlaikymo kreditoriai, pavyzdžiai

Lenkijos pilietė K., gyvenanti Lenkijoje, ir Italijos pilietis P., gyvenantis Italijoje, yra 1988 m. ne santuokoje gimusio vaiko motina ir tėvas.

1993 m. Lenkijos teismas priteisė iš tėvo išlaikymą. Teismo sprendimas įsigaliojo 1993 m. liepos 15 d.

Kadangi išlaikymas nebuvo mokamas, ponia K. inicijavo 1956 m. birželio 20 d. Niujorko konvencijoje dėl išlaikymo išieškojimo užsienyje numatytą išieškojimo procedūrą. Minėtoje konvencijoje yra numatyta išieškojimo procedūra, kurioje dalyvauja kiekvienos susitariančiosios valstybės paskirtos administravimo ir teisminės institucijos: valstybės, kurios teritorijoje yra išlaikymo kreditorius, siunčiančioji institucija, ir valstybės, kurios jurisdikcijai priklauso skolininkas, gaunančioji institucija.

Į Lenkijos siunčiančiąją instituciją, t. y. apygardos teismą, buvo kreiptasi 1994 m. gegužės mėn. Vidaus reikalų ministerija, t. y. Italijos gaunančioji institucija, 1996 m. gegužės mėn. įpareigojo Italijos prokurorą pradėti vykdymo procedūrą.

1998 m. sausio mėn. Italijos apeliacinis teismas, kompetentingas priimti sprendimą šioje srityje, paskelbė, kad Lenkijos teismo sprendimas dėl išlaikymo priteisimo yra vykdytinas Italijoje.

1999 m. kovo mėn. Italijos vidaus reikalų ministras paragino skolininką laikytis savo įsipareigojimų.

Kadangi sprendimas savanoriškai nebuvo vykdomas, 2000 m. gruodžio mėn. Italijos prokuroras pradėjo vykdymo procesą.

Teko laukti dar iki 2002 m. liepos mėn., kol galiausiai išieškojimas buvo įvykdytas, nukreipus jį į nekilnojamąjį turtą.

Nuo teismo sprendimo dėl išlaikymo priteisimo įsigaliojimo iki jo įvykdymo praėjo devyneri metai.

Europos Žmogaus Teisių Teismas 2004 m. liepos 20 d. vienbalsiu teisėjų sprendimu pripažino, kad buvo pažeista Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, t. y. teisė į tinkamą procesą, kuri apima asmens teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama per kiek įmanoma trumpiausią laiką, taip pat teisę į teismo sprendimo įvykdymą1.

1 EŽTT, 2004 m. liepos 20 d., K. prieš Italiją (Nr. 38805/97).

PE415.241 22/76 DV\755341LT.doc

LT

Teisė į tinkamą procesą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio prasme reiškia teisę į tai, kad byla būtų išnagrinėta per kiek įmanoma trumpiausią laiką, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir ginčo pobūdį, įvertinant ir tai, kad dėl kai kurių konfliktų būtinas labai greitas sprendimas, ypač dėl ginčų, susijusių su asmenų statusu arba tėvų ir vaikų santykiais1.

Teisė kreiptis į teismą būtų tik iliuzija, jei valstybės vidaus teisė leistų nevykdyti įsigaliojusių teismo sprendimų2.

Valstybė turi pozityviąją pareigą imtis priemonių, kad dėl asmenų priimti teismų sprendimai būtų tinkamai vykdomi.

Tai nėra pareiga užtikrinti rezultatą ar suteikti garantijas – negalima priekaištauti valstybei dėl tokio sprendimo nevykdymo, kuris neįvykdomas dėl privataus skolininko nemokumo3, – tai yra pareiga nustatyti tam priemones: valstybė turi imtis tinkamų priemonių, kad priverstų nesąžiningus skolininkus vykdyti ginčijamą sprendimą4.

2. Apribojimai, su kuriais susiduria išlaikymo kreditoriai

Pirmiau aprašyta situacija nėra išimtis, bet, priešingai, tai yra pavyzdys apribojimų, su kuriais susiduria išlaikymo kreditoriai.

Išlaikymo kreditoriui, gavusiam vykdomąjį raštą, iš tikrųjų dažnai būna labai sunku ar net neįmanoma pasiekti, kad šis raštas būtų tinkamai įvykdytas.

Išlaikymo nemokėjimas ar nereguliarus mokėjimas yra susirūpinimą keliantis reiškinys dėl savo socialinių pasekmių sunkiai gyvenančioms šeimoms ir dėl to, kad yra menkinamas teismų valdžios teisėtumas, nes nesilaikoma jų sprendimų.

Šiuos sunkumus iš dalies galima paaiškinti ekonominiais sunkumais, asmeninių ryšių susilpnėjimu dėl ištuokos ir šeimų, kuriose yra tik vienas iš tėvų, daugėjimo.

Nacionalinės valdžios institucijos įvairiais būdais mėgina spręsti šias problemas, pavyzdžiui:

- Užtikrinti nuspėjamumą, objektyviai nustatant išlaikymo, ypač vaikų, dydžius, taikyti statistinius metodus, leidžiančius nustatyti vaiko išlaidas atsižvelgiant į tėvo ir motinos pajamas, bei matematiniais metodais proporcingai apskaičiuoti kiekvieno jų dalį. Taigi manoma, jog skolininko požiūris, kad dėl jo priimtas teismo sprendimas priteisti iš jo, jo manymu, per didelį

1 EŽTT, 2002 m. vasario 7 d., Mikulic prieš Kroatiją; 2003 m. liepos 15 d., Berlynas prieš Liuksemburgą; 2003 m. vasario 18 d., Schaal prieš Liuksemburgą; 2004 m. birželio 29 d., Volesky prieš Čekijos Respubliką; 2000 m. sausio 23 d., Brumarescu prieš Rumuniją (teisės viršenybė yra bendro susitariančiųjų valstybių paveldo dalis). 2 EŽTT, 2001 m. balandžio 12 d. Logothetis prieš Graikiją; 2000 m. liepos 20 d., Antonetto prieš Italiją; 1991 m. vasario 15 d., Pialopoulos prieš Graikiją.3 EŽTT, 2004 m. gruodžio 22 d., Sanglier prieš Prancūziją.4 EŽTT, 2004 m. birželio 22 d., Pini, Bertani, Manera ir Atripaldi prieš Rumuniją.

DV\755341LT.doc 23/76 PE415.241

LT

išlaikymą, yra neteisingas bei nepakankamai pagrįstas ir yra nemokėjimo arba nereguliaraus mokėjimo priežastis1.

- Pagerinti taikytinas procesines prievartos priemones, pavyzdžiui, supaprastinti pinigų pervedimo procedūrą, kuri leidžia išlaikymo kreditoriui reikalauti, kad išlaikymo skolininko skolininkas mokėtų tiesiogiai išlaikymo kreditoriui2.

- Galiausiai įsteigti viešąją instituciją, kuri vykdytų dvejopas funkcijas: mokėtų kreditoriui reikiamas sumas ir vėliau jas, taikydama subrogacijos mechanizmą, išieškotų iš įsipareigojimų nevykdančio skolininko3.

3. Specifiniai tarptautinėje teisėje iškylantys sunkumai

Laisvo asmenų judėjimo plėtimasis, migracija, mišrių porų, kurių sutuoktiniai turi skirtingas pilietybes, daugėjimas, taigi ir konfliktų, susijusių su šeimos santykių nutraukimu tarp partnerių ir skirtingų pilietybių tėvų, daugėjimas yra priežastis to, kad išlaikymo prievolių santykiuose atsirado užsienio elementas.

Šis elementas gali būti susijęs su įvairiausiomis situacijomis: kreditoriaus ir skolininko įprastinės gyvenamosios vietos yra skirtingose valstybėse, skirtingos kreditoriaus ir skolininko pilietybės arba, esant išlaikymo santykiams, susijusiems tik su vidaus teise, – skolininko pajamų ir turto buvimas kitoje valstybėje, nei buvo priimtas sprendimas dėl išlaikymo.

Taigi išlaikymo kreditorius gali susidurti su dar didesnėmis kliūtimis, susijusiomis su tarptautinės privatinės teisės klausimais:

- kompetentingo teismo pasirinkimas, - taikytinos teisės nustatymas,- sprendimo dėl išlaikymo vykdymas kitoje valstybėje, nei jis buvo priimtas.

1 Cass., 16 avril 2004, Rev.trim.dr.fam., 2004, p. 1014 ; Cass., 2 mai 2005, Rev.trim.dr.fam., 2006, p. 543 ; R. RENARD, „Divorce, coût de l’enfant, pension alimentaire et fiscalité“, J.T., 1986, p. 101; R. RENARD et P.A. WUSTEFELD, Le calcul de contribution alimentaire (PCA), De Boeck-Larcier, 1996 ; J.L. FRANEAU, „Proportionnalité, statistiques et arithmétique“, note sous J.P. Soignies-le-Roeulx, 15 mars 2002, Rev.trim.dr.fam., 2002, p. 506 ; J.L. FRANEAU, „La méthode Renard étendue aux familles recomposées“, note sous J.P. Binche, 2 oct. 2003, Rev.trim.dr.fam., 2004, p. 700; Belgijoje, metodas „PCA“ (pasiūlymas dėl išlaikymo mokėjimo), skirtas išlaikymo išmokoms skaičiuoti, ir šiuo metu svarstomos teisės aktų reformos: pasiūlymas dėl įstatymo, iš dalies keičiančio Civilinį kodeksą, kuriuo siekiama objektyviau skaičiuoti tėvo ir motinos išlaikymo įsipareigojimus jų vaikams, 2008 m. vasario 28 d., Parlamento dokumentas, Rūmai, 2007-2008 sesija, dok. Nr. 52-0899/001; Pasiūlymas dėl įstatymo, iš dalies keičiančio kai kurias Civilinio kodekso nuostatas, susijusias su tėvo ir motinos įnašu į vaiko švietimą, 2007 m. spalio 30 d., Parlamento dokumentas, Rūmai, 2007-2008 sesija, dok. Nr. 52-0295/001. 2 N. GALLUS, Les aliments, Rép.not., Bruxelles, Larcier, 2006, p. 330 ; M.Th. MEULDERS-KLEIN, „Les vicissitudes de la délégation de sommes à la lumière de la loi du 31 mars 1987“, R.G.D.C., 1988, p. 73 Belgijoje, 2003 m. vasario 21 d. įstatymas, kuriuo įsteigiama Išlaikymo išmokų tarnyba prie Viešosios federalinės finansų tarnybos, 2003 m. kovo 28 d., p. 15784; N. GALLUS, „Le recouvrement des aliments en droit interne“, in Les ressources de la famille, Story-Scientia, 1992, p. 27 ; N. GALLUS, „Pour la constitution d’un fond de paiement des pensions alimentaires“, in L’argent pour vivre : vers une réforme de l’obligation alimentaire, Kluwer, Bruxelles, 2000, p. 281 ; N. GALLUS, „La loi du 21 février 2003 créant un service des créances alimentaires au sein du SPF Finances“, Div.act. 2004, p. 17 ; N. GALLUS, Les aliments, Rép.not., Bruxelles, Larcier, 2006, p. 349 ; P. SENAEVE, „Solidarité familiale et solidarité communautaire dans la société en crise“, in Famille, Etat et sécurité économique d’existence, Actes du 5e congrès mondial de l’Association internationale du droit de la famille, Bruxelles, 1985, Story-Scientia, 1988, p. 447.

PE415.241 24/76 DV\755341LT.doc

LT

Į šiuos klausimus mėginama atsakyti daugelyje tarptautinių konvencijų; jomis taip pat mėginama įgyvendinti administracinių valdžios institucijų bendradarbiavimą išlaikymo išieškojimo srityje.

Galiausiai 2004 m. spalio 1 d. įsigaliojusiame naujajame Belgijos tarptautinės privatinės teisės kodekse1 išlaikymo srityje yra įtvirtintos papildomos taisyklės, tai yra taisyklės, taikomos tada, kai netaikoma tarptautinė konvencinė ir Bendrijos teisė2.

I SKYRIUS. IŠLAIKYMO PRIEVOLĖMS TAIKYTINA TEISĖ

1 SKIRSNIS. TARPTAUTINĖ KONVENCINĖ TEISĖ

A. 1956 m. spalio 24 d. Hagos konvencija

4. Konvencijos objektas

1956 m. spalio 24 d. Hagos konvencija nustato vaikų išlaikymo prievolėms taikytiną teisę3.

Ši konvencija taikoma išlaikymo reikalingiems vienišiems vaikams, kurių apibrėžtis pateikta 1 straipsnio 4 dalyje: „kiekvienas santuokinis, nesantuokinis ar įvaikintas vaikas, nesusituokęs ir nesulaukęs 21 metų amžiaus“.

Pagal 5 straipsnį giminaičių išlaikymo santykiams ši konvencija netaikoma.

Be to, vadovaujantis 1 ir 6 straipsniais, konvencijoje nurodoma, kad visam išlaikymo laikotarpiui taikytina teisė yra vaiko įprastinės gyvenamosios vietos teisė, su sąlyga, kad tai yra susitariančiosios valstybės teisė.

Taigi, jei vaiko įprastinė gyvenamoji vieta yra trečiojoje šalyje, taikoma bendroji teisė.

1 L. 16 juillet 2004, Mon.b., 27 juillet 2004, p. 57344.2 Plačiau žr.: L’obligation alimentaire en droit international privé, vol. 1 et 2, Institut de recherches juridiques comparatives, rapports 1983-1987, édité par le CNRS et, notamment M.VERWILGHEN, „Les obligations alimentaires en droit conventionnel“, vol. 2, p. 181 et M. VERWILGHEN et M. DECAT, Rapport belge, vol. 1, p. 28; M. LIENARD-LIGNY, „Créances alimentaires en droit international privé belge“, in Les ressources de la famille, Coll.fam.et dr., Story-Scientia, 1992, p. 133 ; M. LIENARD-LIGNY, „L’exécution des obligations alimentaires envers les enfants“ in L’enfant et les relations familiales internationales, Bruxelles, Bruylant, 2003, p. 165 ; M. BILMANS, „Les conflits de lois en matière d’obligations alimentaires envers les enfants et la convention de La Haye du 24 octobre 1956“, J.T., 1972, p.129 ; J. ERAUW, „Duitse alimentatievorderingen en de openbare orde in België“, R.W., 1979-1980, p. 1729; E. GROFFIER, Les pensions alimentaires à travers les frontières. Etude de droit international comparé, Montréal, Les Presses de l’Université de Montréal, Bruxelles, Bruylant, 1980 ; E. GULDIX et K. CAUWELAERT, „De onderhoudsvordering van het kind jegens zijn ouders in het Belgisch internationaal privaatrecht“, R.W., 1982-1983, p. 258; F. HERZFELDER, Les obligations alimentaires en droit international privé conventionnel. Les deux Conventions de La Haye du 2 octobre 1973, Paris, L.G.D.J., 1985 ; A. HEYVAERT, „Onderhoudsgeld in het Belgische internationaal privaatrecht“, in X. (ed.), Onderhoudsgeld, Bruxelles, C.E.D. Samson, 1978, p. 212 ; M. VERWILGHEN, „Contribution à l’étude historique du droit international privé des obligations alimentaires“, Mélanges VANDER ELST, Bruxelles, Némésis, 1986, p. 863; Dvišalėms sutartims, žr. 1959 m. balandžio 29 d. Sutartis tarp Belgijos ir Šveicarijos dėl teismų ir arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo (L. 1962 m. gegužės 21 d.).3 L. 17 juillet 1970, Mon.b., 30 sept. 1970 ; Cass., 14 nov. 1997, Rev.not., 1998, p. 99.

DV\755341LT.doc 25/76 PE415.241

LT

Taikant konvenciją šalių pilietybė neturi reikšmės1.

5. Išimtys

1956 m. spalio 24 d. Hagos konvencijoje numatyta daug įprastinės vaiko gyvenamosios vietos teisės taikymo išimčių.

2 straipsnyje suteikiama teisė visoms susitariančiosioms šalims savo teisę taikyti tuo atveju, kai vienintelis santykių užsienio elementas yra vaiko gyvenimas užsienyje.

1970 m. liepos 17 d. įstatymo dėl 1956 m. spalio 24 d. Hagos konvencijos aprobavimo 2 straipsnyje, pasinaudojant šia teise, nurodoma, kad Belgijos teisė taikoma net ir tuo atveju, kai vaiko gyvenamoji vieta yra užsienyje, kai ieškinys dėl išlaikymo pareiškiamas Belgijos teisme, vaikas ir išlaikymo skolininkas yra Belgijos piliečiai ir skolininko įprastinė gyvenamoji vieta yra Belgijoje.

Be to, pagal Hagos konvencijos 3 straipsnį neleidžiama taikyti vaiko įprastinės gyvenamosios vietos teisės tuo atveju, kai šioje teisėje nėra numatyta vaiko teisė į išlaikymą.

Tokiu atveju taikomos nacionalinės teismo, į kurį kreipiamasi, šalies įstatymų kolizijos taisyklės.

Galiausiai 4 straipsnyje taip pat leidžiama konvencijoje numatytos bendros taisyklės netaikyti tuomet, kai dėl tokio taikymo būtų šiurkščiai pažeista valstybės viešoji tvarka.

B. 1973 m. spalio 2 d. Hagos konvencija

6. Konvencijos objektas

1973 m. spalio 2 d. Hagos konvencijoje dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės numatyta, kad išlaikymo prievolėms, atsirandančioms iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar partnerystės, taikoma išlaikymo kreditoriaus įprastinės gyvenamosios vietos teisė.

Ši teisė taikoma nepaisant jokių abipusiškumo reikalavimų ir nepaisant to, kad ji yra ne susitariančiosios valstybės teisė.

Tačiau išlaikymo prievolėms po ištuokos taikoma išimtis, todėl tokiais atvejais taikoma ištuokai taikyta teisė; ši teisė taikoma ir peržiūrint sprendimus dėl išlaikymo prievolių tarp išsituokusių sutuoktinių1.

1 Bruxelles, 18 févr. 1981, Rev.not., 1982, p. 415 (dėl Belgijos teisės taikymo nagrinėjant ieškinį Tuniso pilietybę turinčiam tėvui dėl Tuniso pilietybės vaiko, gyvenančio Belgijoje, išlaikymo; tėvas klaidingai tvirtino, kad Hagos konvencija negali būti taikoma, nes Tunisas nėra jos pasirašęs).

PE415.241 26/76 DV\755341LT.doc

LT

Belgija šios konvencijos neratifikavo2.

§ 2. BENDROJI TEISĖ

A. Bendroji teisė, galiojusi iki Tarptautinės privatinės teisės kodekso priėmimo

7. Civilinio kodekso 3 straipsnis

Iki įsigaliojant Tarptautinės privatinės teisės kodeksui, Civilinio kodekso 3 straipsnio 3 dalis buvo bendroji įstatymų kolizijos norma, o išlaikymo prievolė buvo apskritai įtraukta į asmens statusą ir jai buvo taikoma nacionalinė suinteresuotojo asmens teisė3, išskyrus išimtis, susijusias su tarptautine viešąja tvarka ir neatidėliotinais atvejais.

Viešosios tvarkos išimtis leido netaikyti taikytinos užsienio teisės ir taikyti nacionalinę teisę, jei užsienio teisėje apskritai nebuvo numatyta teisė į išlaikymą4.

Be to, Kasacinis teismas pripažino, kad nors turi būti taikoma nacionalinė kitos šalies teisė, laikiną Belgijos teisės taikymą buvo galima pagrįsti būtinybe priimti skubų sprendimą5.

8. Išlaikymo santykiai tarp skirtingų pilietybių šalių

Nuoroda į nacionalinę teisę, taikytiną pagal Civilinio kodekso 3 straipsnį, kėlė daug problemų tais atvejais, kai išlaikymo santykiai susiklostydavo tarp skirtingų pilietybių asmenų, kuriems dėl to turėjo būti taikoma skirtinga nacionalinė teisė.

Tam tikros abejonės atsispindėjo teismų praktikoje ir doktrinoje, kur buvo skirtingai pasisakoma dėl išlaikymo kreditoriaus nacionalinės teisės6, išlaikymo kreditoriui palankiausios teisės, taip pat kreditoriaus įprastinės gyvenamosios vietos teisės ar galiausiai teisės, reglamentuojančios santykius, iš kurių kyla teisė į išlaikymą, taikymą7.

1 Cass., 17 oct. 2002, Rev.trim.dr.fam., 2003, p. 341, note M. FALLON; R.W., 2002-2003, p. 1507, note B. VOLDERS, Echts.J., 2003, p. 2, note M. TRAEST.2 Taip pat žr. Protokolas dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės, priimtas 2007 m. lapkričio 23 d. 21-osios Hagos konferencijos sesijoje (neratifikuotas).3 Cass., 26 mai 2006, Rev.trim.dr.fam., 2006, p. 1101 ; 10 févr. 2006, Rev.trim.dr.fam., 2006, p. 1083 ; 18 juin 2007, Rev.trim.dr.fam., 2007, p. 1127 ; Civ. Liège, 30 mars 1988, R.G.D.C., 1989, p. 417 ; N. WATTE, Les droits et devoirs respectifs des époux en droit international privé, Bruxelles, 1987, p. 246.4 Bruxelles, 9 mai 1989, Rev.trim.dr.fam., 1989, p. 37 ; Bruxelles, 19 mars 1991, Pas., 1991, II, 129 ; Bruxelles, 15 janv. 2002, J.T., 2003, p. 55 ; Civ. Bruxelles, 31 janv. 1989, Rev.trim.dr.fam., 1989, p. 42, note M. FALLON ; Civ. Bruxelles, 26 nov. 1992, Pas., 1992, III, 125 ; Civ. Namur, 17 mai 1990, Rev.trim.dr.fam., 1990, p. 431 ; J.P. Liège, 30 janv. 1997, Div.Act., 1999, p. 52.5 Cass., 12 déc. 1985, Pas., 1985, I, 479.6 Cass., 24 mars 1960, Rev.crit. D.I.P., 1961, p. 367, note P. GRAULICH et R.C.J.B., 1961, p. 335, note F. RIGAUX (dėl išlaikymo ieškinio vaikui, gimusiam ne santuokoje); Bruxelles, 18 févr. 1981, Rev.not., 1982, p. 415 ; Civ. Bruxelles, 24 juin 1966, Ann.not., 1966, p. 193 ; Civ. Liège, 13 févr. 1976, Jur.Liège, 1975-1976, p. 229. 7 Įstatymas dėl bendro gyvenimo, kaip įstatymas, reglamentuojantis santuokos pasekmes; žr. M. LIENARD-LIGNY, „Ieškiniai dėl išlaikymo Belgijos tarptautinėje privatinėje teisėje“, Šeimos turtas, Coll. Fam. ir dr., Story-Scientia, 1992 m., p. 136.

DV\755341LT.doc 27/76 PE415.241

LT

Ypač didelė problema kildavo sprendžiant išlaikymo po ištuokos klausimą, kai, esant skirtingoms sutuoktinių pilietybėms, būdavo taikoma kartais kreditoriaus nacionalinė teisė, kartais pirmosios bendros gyvenamosios vietos teisė, o kartais teisė tos institucijos, iš kurios kyla išlaikymo teisė, nors ir nebuvo sutarta, ar šia institucija derėtų laikyti ištuoką, ar ją įforminusią instituciją1.

B. Tarptautinės privatinės teisės kodeksas

9. Išlaikymo prievolės, kaip atskira sąryšio kategorija

2004 m. spalio 1 d. įsigaliojus 2004 m. liepos 16 d. įstatymui dėl Tarptautinės privatinės teisės kodekso, išlaikymo prievolės buvo išskirtos į atskirą sąryšio kategoriją ir nurodytos viename skyriuje, kad ir koks būtų kreditorius2.

Visoms išlaikymo prievolėms taikoma kreditoriaus įprastinės gyvenamosios vietos tuo momentu, kai iškilo išlaikymo prievolės klausimas, teisė.

Tokia taisyklė, atitinkanti konvencinę teisę, o konkrečiau kalbant – 1956 m. spalio 24 d. Hagos konvenciją, yra aiškinama būtinybe apsaugoti išlaikymo kreditorių – pagrindinį šio teisinio santykio dalyvį, užtikrinant jam jo gyvenamosios vietos teisės, kaip labiausiai tinkamos, taikymą3.

10. Kreditoriaus gyvenamosios vietos teisės taikymo išimtis

Išlaikymo kreditoriaus įprastinės gyvenamosios vietos teisės taikymo išimtis numatyta tam atvejui, kai išlaikymo skolininko įprastinės gyvenamosios vietos teisė sutampa su abiejų šalių bendra pilietybės teise4.

1 Šiuo klausimu žr. Cass., 16 juin 1994, Rev.trim.dr.fam., 1994, p. 505, note M. FALLON ; Cass., 17 oct. 2002, J.L.M.B., 2003, p. 1135; Bruxelles, 4 oct. 1988, Pas., 1989, II, 66 ; Bruxelles, 19 mars 1990, Rev.trim.dr.fam., 1992, p. 54 ; Bruxelles, 10 oct. 2000, Rev.trim.dr.fam., 2001, p. 669 et Div. Act., 2001, p. 66 ; Civ. Bruxelles, 30 oct. 1990, R.G.D.C., 1991, p. 293 ; M. LIENARD-LIGNY, „L’après divorce en droit international privé“, J.L.M.B., 1995, p. 509 ; N. WATTE, „Les conséquences juridiques du divorce en droit international privé“, R.C.J.B., 1996, p. 5 ; F. RIGAUX et M. FALLON, Droit international privé, T. II, Droit positif belge, Bruxelles, Larcier, 1993, p. 432.2 TPTK 73 ir 75 straipsniai; Šio kodekso analizei žr.: N. WATTE, „Le droit international privé“, J.T., 2000, p. 34 ; J. ERAUW, „De codificatie van het Belgisch internationaal privaatrecht met het onderwerp van wetboek I.P.R.“, R.W., 2001-2002, p. 1557; J. ERAUW, „Het vernieuwde internationaal privaatrecht van België wordt van kracht“, R.W., 2004-2005, p. 121; G. STUER et C. TUBEUF, „La codification en droit international privé“, Rev.dr. U.L.B., 2003-2, p. 143 ; L. BARNICH, „Présentation du nouveau Code belge de droit international privé“, Rev.not., 2005, p. 6 ; J.Y. CARLIER, „Le Code belge de droit international privé“, Rev.crit. D.I.P., 2005, n° 1 ; „Le nouveau droit international privé belge“, sous la dir. de H. BOULARBAH, J.T., 2005, p. 173 ; M. FALLON et J. ERAUW, La nouvelle loi sur le droit international privé, Kluwer, Bruxelles, 2004, p. 154 ; P. WAUTELET, „Les aliments et les régimes matrimoniaux“, in Le nouveau code de droit international privé, Journée d’étude organisée par le Département de droit international de l’U.C.L., oct. 2004, Documents, p. 21.3 TPTK 74 straipsnio 1 dalies 1 punktas.4 TPTK 74 straipsnio 1 dalies 2 punktas, grindžiamas hipoteze, kad išlaikymo kreditoriaus gyvenamoji vieta yra vienintelis užsienio elementas.

PE415.241 28/76 DV\755341LT.doc

LT

Ši išimtis aiškinama siekiu vengti išlaikymo kreditoriaus „tyčinio persikėlimo“ – jis galėtų apsigyventi Belgijoje arba pasinaudoti įsikūrimu Belgijoje, kad ten galėtų pareikalauti išlaikymo pagal Belgijos teisę1.

Vis dėlto, jei taip parinktoje bendroje nacionalinėje teisėje nenumatyta išlaikymo teisė, yra numatytas subsidiarus Belgijos teisės taikymas2.

11. Tarptautinės viešosios tvarkos išimtis

Išimtis, susijusi su tarptautine viešąja tvarka, numatyta 74 straipsnio 2 dalyje, taikoma tuomet, kai kreditoriaus įprastinės gyvenamosios vietos teisėje nepripažįstama jo teisė į išlaikymą.

Tokiu atveju subsidiariai taikoma bendra kreditoriaus ir skolininko pilietybės teisė arba – taip pat subsidiariai – Belgijos teisė3.

Galima manyti, kad ši išimtis vis dėlto nebus taikoma tais atvejais, kai taikytinoje užsienio teisėje bus numatyta kreditoriui teisė į išlaikymą, tačiau mažesnio dydžio nei pagal Belgijos teisę4.

Be šios specifinės išimties, taikomos išlaikymo prievolių srityje, Tarptautinės privatinės teisės kodekso bendrosiose nuostatose yra įtvirtinta išimtinė viešosios tvarkos sąlyga5, pagal kurią taikytina užsienio teisė netaikoma, jei jos taikymas akivaizdžiai prieštarautų viešajai tvarkai.

Šis prieštaravimas vertinamas atsižvelgiant į tai, ar labai situacija yra susijusi su Belgijos teisės sistema, ir į pasekmių, kurios kiltų taikant šią užsienio teisę, sunkumą.

Ši bendra sąlyga dėl viešosios tvarkos išlaikymo srityje galėtų būti taikoma tuomet, kai Belgijoje būtina taikyti užsienio teisę, pagal kurią neatsižvelgiama į kreditoriaus poreikius ir skolininko išteklius arba kurioje būtų numatyta pareiga, nenumatyta Belgijos teisėje, arba pagal kurią būtų leidžiama sutuoktiniams prieš ištuoką sudaryti sutartį dėl reikalavimų, susijusių su išlaikymu, atsisakymo po ištuokos6.

12. Taikytinos teisės sritis

Pagal Tarptautinės privatinės teisės kodeksą taikytina pripažinta teisė reguliuoja šiuos klausimus:

1 S. SAROLEA, „Le nouveau droit international privé belge“, J.T., 2005, p. 188 ; taip pat galima pasakyti, kad išimtis, susijusi su piktnaudžiavimu teise (18 straipsnis), arba išimties taisyklė (19 straipsnis) galėtų būti taikomos siekiant nubausti kreditorių, jei, nesant bendros pilietybės, šis išvyktų gyventi į užsienį siekdamas vienintelio tikslo – gauti naudos, kurios jis nebūtų gavęs, jei būtų likęs savo kilmės šalyje; šiuo klausimu žr. M. FALLON et J. ERAUW, La nouvelle loi sur le droit international privé, Kluwer, Bruxelles, 2004, p. 155.2 74 straipsnio 2 dalis.3 Plg. su ankstesne situacija pagal TPTK, Civ. Briuselis, 1990 m. gegužės 15 d., Rev.trim.dr.fam., 1991 m., p. 422 dėl Belgijos teisės taikymo ir Maroko teisės, kuri turėtų būti taikoma, netaikymo, kadangi joje nenumatoma teisė į išlaikymą vaikui, kuris tęsia savo mokslus.4 P. WAUTELET, „Les aliments et les régimes matrimoniaux“, in Le nouveau code de droit international privé, Journée d’étude organisée par le Département de droit international de l’U.C.L., oct. 2004. Documents, p. 26.5 21 straipsnis.6 Mons, 2000 m. sausio 19 d., R.G.D.C., 2002, p. 185, note C. BARBE.

DV\755341LT.doc 29/76 PE415.241

LT

- Kaip ir iš ko kreditorius gali reikalauti išlaikymo?- Kas turi teisę kreiptis dėl išlaikymo priteisimo ir per kokį terminą?- Kokios yra ieškinio dėl išlaikymo pakeitimo ir atsisakymo sąlygos?1

13. Sutartys dėl išlaikymo

Sudarydamos sutartį dėl išlaikymo, susijusio su tėvystės, santuokos ar partnerystės santykiais, šalys gali pasirinkti taikytiną teisę, pasirinkdamos arba vienos iš šalių pilietybės teisę, arba teisę tos šalies, kurios teritorijoje yra vienos iš šalių įprastinė gyvenamoji vieta (TPTK 75 straipsnio 1 dalis).

Jei šalys nepasirenka, išlaikymo prievolėms taikomos įstatymų nuostatos dėl taikytinos teisės.

2 SKYRIUS. TARPTAUTINĖ JURISDIKCIJA

§ 1. BENDRIJOS TEISĖ: „BRIUSELIS I“ REGLAMENTAS

14. Reglamento objektas

2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo įsigaliojo 2002 m. kovo 1 d.

Į šį reglamentą yra perkeliamos ir jame suderinamos 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo, iš dalies pakeistos 1978 m., 1982 m. ir 1989 m. Danijos Karalystės, Airijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos Karalystės bei Šiaurės Airijos prisijungimo konvencijomis, nuostatos2.

Jis taikomas išlaikymo prievolėms, kad ir kaip jos būtų vadinamos vidaus teisėje, neatsižvelgiant į jų funkciją, į tai, ar jos buvo iš anksto nustatytos, ar ne, į jų mokėjimo būdą, taip pat net jei šių

1 Tuo tarpu kreditoriaus teisių subrogacijai trečiojo asmens naudai yra taikoma ta taikytina teisė, kuri taikoma ir trečiojo asmens prievolei kreditoriui, o ne išlaikymo prievolei (76 straipsnio 2 dalis). Tuo tarpu skolininko prievolės apimčiai taikoma išlaikymo prievolei taikytina teisė (76 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Taigi, jei valstybinė institucija išmoka avansą išlaikymo kreditoriui, bus taikoma ta teisė, kuri reguliuoja santykius tarp institucijos ir išlaikymo kreditoriaus. Šis sprendimas buvo pasirinktas tam, kad būtų išsaugota apeliacijos teisė valstybinėms institucijoms, tarp jų ir socialinės paramos visuomenės centrui (CPAS). P. WAUTELET, „Les aliments et les régimes matrimoniaux“, in Le nouveau code de droit international privé, Journée d’étude organisée par le département de droit international de l’UCL, 2004 m. spalio mėn. Dokumentai, p. 27; S. SAROLEA, „Le nouveau droit international privé belge“, J.T., 2005 m., p. 188.2 OL L 12/1, 2001 1 16, p. 3; Dėl Briuselio konvencijos ir „Briuselis I“ reglamento žr.: P. GOTHOT et D. HOLLEAUX, La Convention de Bruxelles du 27 septembre 1968, Paris, Jupiter, 1985 m.; M. LIENARD-LIGNY, „Créances alimentaires en droitinternational privé belge“, in Les ressources de la famille, Coll. Fam. et dr., Story-Scientia, 1992 m., p. 140; N. WATTE, A. NUYTS et H. BOULARBAH, „Le règlement Bruxelles I sur la compétence judiciaire, la reconnaissance et l’exécution des décisions en matière civile et commerciale“, J.T.D.E.,2002 m., p. 161. Daugiau apie pasikeitimus materialinio konvencijos taikymo srityje ir jos taikymą erdvėje (konvencijoje iš esmės suponuojama, kad atsakovas gyvena susitariančiosios šalies teritorijoje) žr. F. RIGAUX et M. FALLON, Droit international privé, T. II, Droit positif belge, Bruxelles, Larcier, 1993 m., p. 169 ir kiti.

PE415.241 30/76 DV\755341LT.doc

LT

prievolių šaltiniams – asmens statusui, nuosavybės teisėms ir paveldėjimui – konvencija netaikoma1.

15. Tiesioginės jurisdikcijos taisyklės

„Briuselis I“ reglamente dėl išlaikymo yra numatytos dvi tiesioginės jurisdikcijos taisyklės.

Pirmoji įtvirtinta 2 straipsnio 1 dalyje, ir ji nustato bendrą taisyklę, kad bylos yra teismingos atsakovo valstybės narės teismui. Šiame straipsnyje nurodyta, kad valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose.

5 straipsnio 2 dalyje nustatyta specialiosios jurisdikcijos taisyklė, leidžianti atsakovui, gyvenančiam valstybės narės teritorijoje, iškelti bylą dėl išlaikymo kitos valstybės narės teismuose, t. y. kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios arba gyvenamosios vietos teismuose.

Toje pačioje reglamento 5 straipsnio 2 dalyje yra numatyta speciali tvarka reikalavimams dėl išlaikymo, kurie yra papildomi reikalavimų dėl asmens statuso atžvilgiu: tokie ieškiniai gali būti pareikšti pagrindinio ieškinio teismams, išskyrus atvejus, kai tokio teismo jurisdikcija pagrįsta tik vienos iš šalių pilietybe2.

Ši nuostata buvo įtraukta siekiant išvengti situacijų, kai nacionalinis teisėjas, kompetentingas nagrinėti bylą dėl statuso, taigi ir dėl ištuokos, remdamasis išimtinėmis nuostatomis, pavyzdžiui, anksčiau galiojusiu Belgijos civilinio kodekso 15 straipsniu, priimtų sprendimą dėl išlaikymo priteisimo po ištuokos3.

16. 1988 m. rugsėjo 16 d. Lugano konvencija

Ši konvencija, pasirašyta tarp Europos Bendrijų valstybių narių ir Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) valstybių narių, yra grindžiama tais pačiais principais, kaip ir 1968 m.

1 EŽTT, 1979 m. kovo 27 d., byla Nr. 143/78, DE CAVEL prieš DE CAVEL, Rink., 1979 m., p. 1055 ir 1980 m. kovo 6 d., Rink., 1981 m., p. 731: bylos, susijusios su sutuoktinių išlaikymo išmokų reikalavimu; Teismas nurodo, jog nesvarbu, kad šis ieškinys pateiktas ištuokos procese. Taip pat žr. Civ. Nivelles, 1994 m. gruodžio 30 d., J.L.M.B., 1995 m., p. 1530: Briuselio konvencija reglamentuoja klausimus, susijusius su išlaikymo išmokų, kaip laikinųjų priemonių, reikalavimu, kol nagrinėjama byla dėl ištuokos, nepaisant to, kad tai yra papildomas reikalavimas pagrindinio ginčo atžvilgiu, kuriam konvencija netaikoma.2 EŽTT byla Nr. 170/79, 1980 m. kovo 6 d., DE CAVEL prieš DE CAVEL, Rink., 1980, p. 731; Cass., 29 mars 2001, Rev.trim.dr.fam., 2001, p. 729 ; Bruxelles, 1er avril 1977, Pas., 1977, II, 205 et J.T., 1978, p. 119, note A.M. STRANART ; Bruxelles, 19 sept. 1995, Div.Act., 1996, p. 57; Bruxelles, 30 oct. 2001, Div.Act., 2003, p. 42, note J.L. VAN BOXSTAEL ;M.Th. CAUPAIN, „Théorie et pratique de la reconnaissance et de l’exécution des décisions relatives aux aliments“, Act.dr., 1994, p. 1103 Jurisdikcijos kolizijas asmenų statuso srityje – ištuoka, gyvenimas skyrium, santuokos negaliojimas, tėvų prievolės – šiuo metu reglamentuoja „Briuselis II“ ir „Briuselis IIa“ reglamentai: 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1347/2000 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis abiejų sutuoktinių vaikams, pripažinimo bei vykdymo, OL L 160, 2000 6 30, p. 19, ir 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, OL L 338, 2003 12 23, p. 1.

DV\755341LT.doc 31/76 PE415.241

LT

rugsėjo 27 d. Briuselio konvencija, tapusi „Briuselis I“ reglamentu; prie jos gali prisijungti trečiosios, net ir ne Europos, valstybės1.

17. Laikinosios apsaugos priemonės

„Briuselis I“ reglamento jurisdikcijos taisyklės, taikomos jurisdikcijai bylą nagrinėti iš esmės, nedraudžia kitos susitariančiosios valstybės teismams, vadovaujantis savo tarptautinės jurisdikcijos taisyklėmis, taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, numatytų jų įstatymuose (31 straipsnis)2.

Ši nacionalinių teismų jurisdikcija imtis laikinųjų apsaugos priemonių suponuoja tai, kad yra tikras ryšys tarp prašomos taikyti priemonės objekto ir teisėjo, į kurį kreipiamasi, teritorinės kompetencijos3.

Taip pat būtina sąlyga yra tai, kad laikinosios priemonės turi atitikti Bendrijos teisės aktuose numatytą šių priemonių sampratą, t. y. jos turi būti skirtos faktinei arba teisinei situacijai išlaikyti siekiant apsaugoti teises, kurias reikalaujama pripažinti bylą iš esmės nagrinėjančiame teisme, turi būti įmanoma jas taikyti atgaline data ir jos turi būti laikino pobūdžio4.

§ 2. BENDROJI TEISĖ

18. Tarptautinės privatinės teisės kodeksas

Naujojo Tarptautinės privatinės teisės kodekso nuostatos yra mažiau reikšmingos tuo požiūriu, kad jos taikomos tik tuo atveju, kai klausimo nereguliuoja Bendrijos reglamentai arba dvišalės sutartys5.

Be įstatyme numatytų bendrųjų nuostatų, šio kodekso 73 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta Belgijos teismų jurisdikcija ieškinius dėl išlaikymo prievolių nagrinėti, kai išlaikymo kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta ieškinio pateikimo momentu yra Belgijoje arba išlaikymo kreditorius ir skolininkas ieškinio pateikimo momentu yra belgai6.

1 L. 10 janv. 1997, Mon.b., 8 janv. 1998.2 F. RIGAUX et M. FALLON, Droit international privé, T. II, Droit positif belge, Larcier, Bruxelles, 1993, p. 1893 EŽTT, 1998 m. lapkričio 17 d., VAN UDEN MARITIME BV prieš DECO-LINE e.a., byla Nr. C-391/95, Rink., 1998 m., p. 1-7091.4 Šiuos kriterijus sunku taikyti išlaikymo srityje: kaip iš išlaikymo kreditoriaus pareikalauti, kad jis įrodytų ir savo poreikį būti išlaikomam, ir savo pajėgumą pateikti apmokėjimo garantijas? Šios kliūtys verčia pasirinkti kreipimąsi į teismą, nagrinėjantį ginčą iš esmės, kad šis taikytų laikinąsias apsaugos priemones. Belgijos teismai taip pat gali priimti sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, jei jie yra kompetentingi nagrinėti ginčą iš esmės: jei išlaikymo kreditorius gyvena Belgijoje, niekas netrukdo Belgijos teismams, būtent laikinosios pagalbos teisėjas, imtis priemonių, nesvarbu, ar atsakovas gyvena valstybėje narėje (Reglamento (EB) Nr. 44/2001 5 straipsnio 2 dalis) ar, priešingai, trečiojoje šalyje (TPTK 73 straipsnis).5 Taigi TPTK taikomas, kai išlaikymo skolininkas gyvena už Europos Sąjungos ribų; Belgijos sudarytų dvišalių susitarimų nagrinėjimas nėra mūsų tyrimo dalykas; vis dėlto reikia atkreipti dėmesį į tai, kad daugelis jos susitarimų apsiriboja užsienio teismų sprendimų pripažinimu ir vykdymu, tačiau nenustato tiesioginės jurisdikcijos taisyklių, t. y. nenustato teismo, kuris kompetentingas nagrinėti klausimą.6 Įprastinės gyvenamosios vietos kriterijus taip pat taikomas nustatant taikytiną teisę, taip užtikrinant vienodą klausimo sprendimą. 73 straipsnio 1 dalies 1 punkte Įtvirtinant nuorodą į išlaikymo kreditoriaus įprastinę gyvenamąją vietą siekiama jį apsaugoti. Tai nebūtinai reiškia, kad išlaikymo skolininkas, norėdamas panaikinti ar sumažinti išlaikymo prievolę, negalėtų kreiptis į teismą pagal kreditoriaus įprastinę gyvenamąją vietą; šiuo klausimu žr. P. WAUTELET, „Les aliments et les régimes

PE415.241 32/76 DV\755341LT.doc

LT

Be to, 73 straipsnio 2 dalyje yra išplečiama Belgijos teismų jurisdikcija – nustatyta, kad Belgijos teismo teisėjas, kompetentingas nagrinėti bylą dėl asmenų statuso, gali nagrinėti ieškinį ir dėl išlaikymo, jei jis yra papildomas ieškinio dėl asmenų statuso atžvilgiu.

III SKYRIUS. TEISMŲ SPRENDIMŲ PRIPAŽINIMAS IR VYKDYMAS

19. Įžanga

Šią sritį iš esmės reglamentuoja „Briuselis I“ reglamentas, 1958 m. balandžio 15 d. Hagos konvencija dėl sprendimų, susijusių su išlaikymo prievolėmis vaikams, pripažinimo ir vykdymo1, 1956 m. birželio 20 d. Niujorko konvencija dėl išlaikymo išieškojimo užsienyje2, dvišalės sutartys ir galiausiai subsidiariai – Belgijos tarptautinės privatinės teisės kodeksas.

1§. BENDRIJOS IR KONVENCINĖ TEISĖ

A. 2000 m. gruodžio 22 d. „Briuselis I“ reglamentas

20. Reglamento objektas

2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 44/2001 („Briuselis I“ reglamente) nustatomos sąlygos, kurioms esant vienoje valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas dėl išlaikymo gali būti pripažintas ir įvykdytas kitoje valstybėje narėje.

Taip pat bus atkreiptas dėmesys į 2005 m. spalio 21 d. įsigaliojusį 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 805/2004, sukuriantį neginčytinų reikalavimų Europos vykdomąjį raštą3.

Jo tikslas – pasiekti, kad teismo sprendimai, susitarimai ir autentiški dokumentai galėtų laisvai judėti visose valstybėse narėse, iki pripažinimo ir sprendimo vykdymo neatliekant tarpinių procedūrų valstybėje narėje, kurioje turi būti vykdomas sprendimas.

Jis taikomas neginčytiniems reikalavimams.

Taigi teismo sprendimas, kilmės valstybėje narėje pripažintas Europos vykdomuoju raštu, yra pripažįstamas ir vykdomas visose kitose valstybėse narėse kaip spendimas, priimtas šių valstybių

matrimoniaux“, in Le nouveau code de droit international privé, Journée d’étude organisée par le département de droit international de l’U.C.L.,, 2004 m. spalio mėn. dokumentai, p. 211 Ši konvencija įsigaliojo 1962 m. sausio 1 d. (L. 11 août 1961, Mon.b., 28 oct. 1961); 1973 m. Hagos konvenciją dėl sprendimų, susijusių su išlaikymo pareigomis, kylančiomis iš šeimos, tėvų, santuokos ar partnerystės santykių, pripažinimo ir vykdymo, Belgija pasirašė 1976 m. lapkričio 9 d., tačiau jos neratifikavo; ji turėtų pakeisti 1958 m. balandžio 15 d. Hagos konvenciją.2 L. 6 mai 1968, Mon.b., 30 juillet 1968.3 OL L 143, 2004 4 30.

DV\755341LT.doc 33/76 PE415.241

LT

narių teismų, nereikalaujant vykdomumo patvirtinimo ir nesuteikiant jokios galimybės nepritarti jo pripažinimui.

Vis dėlto šiuo reglamentu reguliuojami tik neginčytini reikalavimai, t. y. reikalavimai, kurie skolininko yra pripažinti ir jis su jais sutinka, o tokių išlaikymo išieškojimo srityje yra tikrai ne dauguma1.

21. Pripažinimas

Pagal „Briuselis I“ reglamento 33 straipsnį pripažinimas – tai sprendimų privalomumo ir galios pripažinimas, atliekamas nereikalaujant pradėti kokio nors specialaus proceso.

Jei asmuo, dėl kurio yra priimtas sprendimas, atsisako jį pripažinti, taikoma supaprastinta vykdymo procedūra, leidžianti priverstinai pripažinti ginčijamą sprendimą2.

Jei klausimas dėl pripažinimo iškyla nenumatytai, t. y. valstybės narės teisme sprendžiant kitą ginčą tarp tų pačių šalių, šis teismas turi teisę nagrinėti ir pripažinimo klausimą.

Atsisakymo pripažinti sąlygos yra numatytos 34 ir 35 straipsniuose: dažniausiai jis yra susijęs su tuo, kad sprendimas aiškiai prieštarauja valstybės narės, kurioje prašoma jį pripažinti, viešajai tvarkai, jis yra priimtas pažeidžiant nemokaus atsakovo gynybos teises, jis yra nesuderinamas su sprendimu, priimtu dėl ginčo tarp tų pačių šalių prašomoje sprendimo pripažinimo valstybėje narėje arba su anksčiau priimtu kitoje valstybėje narėje teismo sprendimu dėl ieškinio tuo pačiu pagrindu tarp tų pačių šalių, jei ankstesnis sprendimas atitinka sprendimų pripažinimo sąlygas prašomoje pripažinti valstybėje narėje.

Reglamento 36 straipsnyje draudžiamas bet koks sprendimų peržiūrėjimas iš esmės.

Taip pat negali būti svarstomas kilmės valstybės teisėjo fizinių asmenų statusui arba teisnumui ir veiksnumui, nuosavybės teisėms, susijusioms su santuokiniais ryšiais, testamentais ir paveldėjimu, taikytinos teisės klausimas, jei teisėjas šiuo klausimu pareiškė nuomonę iš anksto, prieš priimdamas sprendimą dėl pagrindinio klausimo, patenkančio į reglamento taikymo sritį.

Galiausiai draudžiama svarstyti kilmės valstybės teismo jurisdikcijos klausimą, išskyrus kai kurias sritis, nesusijusias su išlaikymo prievolėmis.

22. Sprendimo paskelbimo vykdytinu procedūra

1 S S. BRIJS et J.F. VAN DROOGHENBROECK, Un titre exécutoire européen, Bruxelles, Larcier, 2006 m.Pagal reglamento nuostatas skolininko nebuvimas reiškia ginčo nebuvimą. Tuo tarpu Belgijos teisėje, priešingai, nedalyvavimas yra būdas ginčyti reikalavimą. Sunkumų gali kilti tuo atveju, jei į Belgijos teismus bus kreipiamasi reikalaujant už akių priimtą sprendimą pripažinti Europos vykdomuoju raštu (reglamento 3 straipsnio 1 dalies b punkte daroma nuoroda į kilmės valstybės narės procesines taisykles nustatant skolininką, kuris nepateikė prieštaravimų). 2 Žr. toliau tekste Nr. 531.

PE415.241 34/76 DV\755341LT.doc

LT

Ja siekiama valstybėje narėje priimtą ir joje turinti būti vykdomą teismo sprendimą pripažinti vykdytinu ir kitoje valstybėje narėje.

„Briuselis I“ reglamento tikslas – egzekvatūrą, reglamentuojamą 38 ir kituose straipsniuose, paversti visiškai formalia kontrole, leidžiančia labai greitai gauti vykdytiną sprendimą1.

Prašymas dėl egzekvatūros pateikiamas reglamento priede nurodytiems teismams ar atsakingoms valdžios institucijoms; Belgijoje tai yra pirmosios instancijos teismas.

Vietos jurisdikciją pareiškėjas gali pasirinkti arba pagal šalies, kurios atžvilgiu reikalaujama vykdyti sprendimą, nuolatinę gyvenamąją vietą, arba pagal sprendimo vykdymo vietą.

Vienoje valstybėje narėje priimtas sprendimas pripažįstamas vykdytinu kitoje valstybėje narėje atlikus paprastą prašymą pagrindžiančių dokumentų patikrinimą: teismo sprendimo kopijos, atitinkančios sąlygas, nustatytas tos valstybės, kurioje jis priimtas, įstatymuose, būtinas jos autentiškumui patvirtinti, ir reglamento V priede nurodytą pažymėjimą, kuris skirtas išaiškinti valstybės, į kurią kreipiamasi dėl vykdymo, institucijoms kilmės valstybės priimto sprendimo dalyką ir pasekmes.

Šiame etape negali būti tikrinamas nevykdymo pagrindų buvimas, nes šis klausimas gali būti svarstomas tik tuo atveju, jei šalis, kurios atžvilgiu leista vykdyti priimtą sprendimą, apskundžia tokį leidimą.

Šiame proceso etape asmuo, kurio atžvilgiu reikalaujama pripažinti sprendimą vykdytinu, negali pateikti jokių pastabų.

Bet kuri šalis gali apskųsti nutartį, susijusią su prašymu dėl teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu.

Šalies, kurios atžvilgiu prašoma vykdyti sprendimą, skundas paduodamas pirmosios instancijos teismui per mėnesį nuo teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu. O jeigu šalies, kurios atžvilgiu prašoma vykdyti sprendimą, nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje, kitoje nei valstybė narė, kurioje sprendimas buvo paskelbtas vykdytinu, skundas gali būti paduotas per du mėnesius.

Skundas nagrinėjamas pagal konfliktų sprendimo tvarką reglamentuojančias taisykles; vykdymo reikalavimas gali būti atmestas tik esant reglamente numatytoms priežastims: šios priežastys –tai prieštaravimas viešajai tvarkai, nemokaus atsakovo gynybos teisių pažeidimas ir nesuderinamumas su sprendimu, priimtu dėl ginčo tarp tų pačių šalių prašomoje sprendimo pripažinimo valstybėje narėje arba su anksčiau priimtu kitoje valstybėje narėje teismo sprendimu dėl ieškinio tuo pačiu pagrindu tarp tų pačių šalių.

Peržiūrėti sprendimą iš esmės draudžiama2.

1 N. WATTE, A. NUYTS et H. BOULARBAH, „Le Règlement Bruxelles I sur la compétence judiciaire, la reconnaissance et l’exécution des décisions en matière civile et commerciale“, J.T.D.E., 2002, p. 161.2 34, 35 straipsniai ir 45 straipsnio 2 dalis.

DV\755341LT.doc 35/76 PE415.241

LT

Šalis, kuri reikalauja vykdyti sprendimą ir kurios reikalavimas atmetamas, gali apskųsti tokį sprendimą Apeliaciniam teismui, kur taikomos konfliktų sprendimo tvarką reglamentuojančios taisyklės1.

23. Proceso sustabdymas

Teismas, kuriam pateikiamas skundas dėl atsisakymo vykdyti ar paskelbti teismo sprendimą vykdytinu, šalies, kurios atžvilgiu prašoma vykdyti sprendimą, prašymu gali sustabdyti bylos procesą, jeigu teismo sprendimui apskųsti kilmės valstybėje narėje buvo pateikta įprastinė apeliacija arba jeigu tokios apeliacijos pateikimo terminas dar nesibaigė2.

24. Laikinosios apsaugos priemonės

Remiantis valstybėje, kurioje pateikiamas prašymas, pripažintu, tačiau dar nepaskelbtu vykdytinu užsienio teismo sprendimu, vadovaujantis tos valstybės teisės aktais, gali būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės3.

Be to, per laikotarpį, nustatytą apeliacijai dėl sprendimo paskelbimo vykdytinu pateikti, iki tokios apeliacijos išnagrinėjimo valstybėje, kurioje pateikiamas prašymas, galima taikyti laikinąsias apsaugos priemones4.

25. Autentiški užsienio dokumentai

Supaprastinta vykdymo procedūra taikoma ir autentiškiems vykdomiesiems dokumentams, vykdytiniems valstybėje narėje.

Vienintelė atsisakymo vykdyti priežastis yra akivaizdus prieštaravimas viešajai tvarkai5.

Pagal „Briuselis I“ reglamentą autentiškais vykdomaisiais dokumentais yra laikomi suadministracinėmis institucijomis sudaryti arba jų patvirtinti susitarimai dėl išlaikymo prievolių.

Tos pačios taisyklės taikomos ir teismo patvirtintiems susitarimams6.

1 43 straipsnio 3 dalis.2 46 straipsnis.3 Dar iki „Briuselis I“ reglamento įsigaliojimo Belgijos teisėje buvo pripažįstama, kad užsienio teismo sprendimas, kuris turi būti pripažintas pagal tarptautinį susitarimą, yra sprendimas, atitinkantis Teismų kodekso 1414 straipsnį, todėl juo remiantis galima taikyti laikinąjį areštą. Taigi „Briuselis I“ reglamentas šiuo klausimu neįvedė nieko naujo. Tuo tarpu naujasis TPTK gerokai pakeitė šiuos principus, jame pripažinus, kad visi užsienio teismų sprendimai galioja be jokios papildomos procedūros; tai leis taikyti laikinąjį areštą net ir nesant tarptautinio susitarimo (žr. toliau tekste Nr. 539).4 47 straipsnis.5 57 straipsnio 1 dalis.6 58 straipsnis.

PE415.241 36/76 DV\755341LT.doc

LT

B. 1958 m. balandžio 15 d. Hagos konvencija

26. Konvencijos objektas

Šia konvencija siekiama užtikrinti sprendimų dėl pareigos išlaikyti santuokoje, ne santuokoje gimusį ar įvaikintą nesusituokusį ir nesulaukusį 21 metų amžiaus vaiką pripažinimą ir vykdymą tarp susitariančiųjų šalių.

Jei sprendimas yra susijęs ne tik su išlaikymo prievole, pagal šią konvenciją gali būti pripažintos ir vykdomos tik tos sprendimo dalys, kurios yra susijusios su išlaikymo prievolėms1.

Kalbant apie vaikų išlaikymo prievoles, ši Hagos konvencija gali prieštarauti 2000 m. gruodžio 22 d. „Briuselis I“ reglamentui.

Reglamento 69 straipsnyje nurodoma, kad šis reglamentas pakeičia dvišales tarp valstybių narių sudarytas konvencijas, susijusias su reglamento reguliavimo sritimi; 71 straipsnyje patikslinama, kad šis reglamentas netaikomas, jei yra sutartis, reglamentuojanti jurisdikciją arba teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą specialiose srityse.

Šis sutarties prioritetas taikomas sprendimui dėl išlaikymo, kuriam taikoma 1958 m. balandžio 15 d. Hagos konvencija.

Vis dėlto kolizijos galimybė išlieka, kadangi Hagos konvencijos 11 straipsnyje leidžiama išlaikymo kreditoriui remtis bet kuria kita vidaus teisės akto ar sutarties nuostata, taikytina valstybėje, kurioje reikalaujama vykdyti sprendimą2.

27. Pripažinimas ir egzekvatūra

Sprendimai dėl išlaikymo, priimti susitariančiojoje valstybėje, pripažįstami ir skelbiami vykdytinais kitose susitariančiosiose valstybėse jų neperžiūrint iš esmės, esant sąlygų visumai, kuri nelabai skiriasi nuo sąlygų, numatytų „Briuselis I“ reglamente.

Apibendrintai galima išvardyti tokias sąlygas:

- sprendimą priimanti institucija turi turėti jurisdikciją, numatytą pagal konvencijos nuostatas3;

- pagal valstybės, kurios institucija nagrinėjo bylą, įstatymus atsakovas turi būti dalyvavęs arba jam turi būti atstovauta jos posėdžiuose; vis dėlto, priėmus sprendimą už akių, gali

1 Civ. Termonde, 30 janv. 1986, R.W., 1985-1986, p. 2910 dėl sprendimų, susijusių su tėvystės ne santuokoje nustatymu, ir iš to kylančios išlaikymo prievolės.2 Hagos konvencijos taikymo pavyzdžius žr. Cass., 24 oct. 1975, Pas., 1976, I, 251 ; Civ. Liège, 8 oct. 1976, Jur.Liège, 1976-1977, p. 117 ; Civ. Bruxelles, 22 déc. 1976, R.W., 1976-1977, p. 2606, note H. VAN HOUTTE ; Civ. Bruxelles, 18 nov. 1981,Rev.trim.dr.fam., 1982, p. 296.3 Hagos konvencijos 3 straipsnyje yra nustatyta jurisdikcija pagal išlaikymo skolininko arba kreditoriaus įprastinę gyvenamąją vietą, arba pagal teismo, į kurį sąmoningai kreipėsi išlaikymo skolininkas, arba kuris nagrinėja klausimą iš esmės, vietą. „Briuselis I“ reglamente išlaikymo prievolių srityje nenumatyta kilmės valstybės teismų jurisdikcijos kontrolė.

DV\755341LT.doc 37/76 PE415.241

LT

būti atsisakyta jį pripažinti ir vykdyti, jei, atsižvelgdama į aplinkybes, vykdymo valstybės institucija pripažįsta, kad ne dėl pačios šalies, nedalyvavusios posėdyje, kaltės ji nežinojo apie vykstantį posėdį ir negalėjo jame apsiginti

- sprendimas turi būti įsigaliojęs valstybėje, kurioje jis priimtas; vis dėlto laikinai vykdomi sprendimai ir laikinosios apsaugos priemonės, nors ir gali būti skundžiami, vykdymo valstybės institucijų skelbiami vykdytinais, jei toks sprendimas gali būti priimtas ir vykdomas toje valstybėje;

- sprendimas neturi prieštarauti kitam sprendimui, priimtam dėl ginčo tarp tų pačių šalių, prašomoje sprendimo pripažinimo valstybėje narėje; gali būti atsisakyta pripažinti ir vykdyti sprendimą, jei iki sprendimo paskelbimo klausimas nagrinėjamas keliuose valstybės, kurioje prašoma jį vykdyti, teismuose;

- galiausiai sprendimas neturi prieštarauti valstybės, kurioje prašoma jį vykdyti, viešajai tvarkai1.

Šalis, kuri pateikia sprendimą arba prašo jį vykdyti, privalo pateikti įvairius dokumentus, tarp jų ir sprendimo kopiją, atitinkančią visas autentiškumo sąlygas, kitus dokumentus, kurie patvirtintų, kad sprendimas yra vykdytinas, ir, jei sprendimas priimtas už akių, autentišką šaukimo į teismo kopiją bei dokumentus, patvirtinančius, kad jis buvo tinkamai įteiktas2.

Be to, taikoma vykdymo valstybėje galiojanti egzekvatūros procedūra3.

Galiausiai konvencijoje nurodoma, kad tuo atveju, jei sprendimu, kurį prašoma vykdyti, nustatyta mokėti išlaikymą periodiniais mokėjimais, vykdymas pripažįstamas tiek mokėjimams, kurių terminas jau suėjęs, tiek būsimiems mokėjimams4.

C. 1956 m. birželio 20 d. Niujorko konvencija dėl išlaikymo išieškojimo užsienyje

28. Konvencijos objektas

Šioje 1956 m. birželio 20 d. konvencijoje, ratifikuotoje 1966 m. gegužės 6 d. Belgijos įstatymu, nėra nei įstatymų kolizijos, nei jurisdikcijos nustatymo ar užsienio sprendimų pripažinimo ir vykdymo taisyklių.

Ja iš esmės tik siekiama administracinėmis ir finansinėmis priemonėmis palengvinti iš skolininko, priklausančio kitos susitariančiosios šalies jurisdikcijai, išieškoti išlaikymą, į kurį kreditorius, gyvenantis susitariančiosios valstybės teritorijoje, turi teisę.

1 2 straipsnis.2 4 straipsnis.3 6 straipsnis.4 7 straipsnis.

PE415.241 38/76 DV\755341LT.doc

LT

Vadovaujantis šios konvencijos 2 straipsniu, kiekviena susitariančioji valstybė paskiria vieną ar kelias administracines arba teismines institucijas, kurios vykdys „perduodančiosios institucijos“ funkcijas, ir viešąją arba privačiąją instituciją, atsakingą už „gaunančiosios institucijos“ funkcijų vykdymą.

Belgijoje šias dvejas funkcijas vykdo Teisingumo ministerija1.

Perduodančioji institucija2 nemokamai surenka jos teritorijoje gyvenančiam kreditoriui išlaikymo reikalavimo pagrįstumą pagrindžiančius dokumentus, kurių reikalaujama skolininko gyvenamosios vietos valstybėje, ir, paprastai išverstus į reikiamą kalbą, perduoda juos tos valstybės paskirtai gaunančiajai institucijai3.

Ši institucija nemokamai atstovauja kreditoriaus interesams atliekant visus reikiamus išlaikymo išieškojimo veiksmus ir visas procedūras.

Jos tikslas – pasiekti, kad skolininkas pasirašytų taikos sutartį.

Jei to padaryti nepavyksta, gaunančioji institucija kreditoriaus vardu inicijuoja atitinkamą procedūrą.

Konvencijos 6 straipsnyje apibrėžiamos gaunančiosios institucijos funkcijos: ji kreditoriaus vardu imasi visų reikiamų priemonių, kad užtikrintų išlaikymo išieškojimą; ji sudaro taikos sutartį ir, jei tai yra būtina, pradeda ir vykdo veiksmus dėl išlaikymo išieškojimo bei vykdo teismo sprendimus, nutartis ar kitus teismo dokumentus4.

Kitaip tariant, gaunančioji institucija atstovauja kreditoriui ir todėl jai yra taikomos tos pačios teisės normos, kaip ir kreditoriui, ji susiduria su tomis pačiomis kliūtimis, kaip ir jis.

Svarbu paminėti, kad praktikoje 1956 m. birželio 20 d. konvencija retai naudojamasi: ja vadovaujamasi retais ar net išimtiniais atvejais, kai norima užsienyje įvykdyti jau priimtą sprendimą; konvencija taip pat suteikia gaunančiosioms institucijoms pareigą inicijuoti ir vykdyti išieškojimo veiksmus iš esmės.

Šiuo atveju reikia būti atidiems, kadangi kartais kreiptis į teismus, kurių jurisdikcijos teritorijoje gyvena skolininkas, yra veiksmingiau ir greičiau, nes taip galima išvengti antrosios, t. y. egzekvatūros, procedūros taikymo.

§ 2. BENDROJI TEISĖ

29. Tarptautinės privatinės teisės kodeksas 1 Pasin., 1966 m., p. 230.2 3–5 straipsniai.3 6 straipsnis.4 M. LIENARD-LIGNY, „Créances alimentaires et droit international privé belge“, in Les ressources de la famille, Coll. Fam. et dr., Story-Scientia, 1992, p. 133; M.Th. CAUPIN et E. LEROY, “Le recouvrement des créances alimentaires : état des lieux et perspectives“, in L’argent pour vivre : vers une réforme de l’obligation alimentaire, Kluwer, Bruxelles, 2000, p. 274.

DV\755341LT.doc 39/76 PE415.241

LT

Tarptautiniame privatinės teisės kodekse nėra numatytų specialių taisyklių, reglamentuojančių užsienio teismų sprendimų dėl išlaikymo priteisimo vykdymą Belgijoje.

Taikomi bendrieji principai, numatyti 22 ir kituose straipsniuose1.

30. Užsienio teismų sprendimų pripažinimas

Tarptautinės privatinės teisės kodekso 22 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad visi užsienio teismų sprendimai visiškai pripažįstami Belgijoje be jokių papildomų procedūrų.

Ši nuostata turi svarbių pasekmių išlaikymo srityje, kadangi ji reiškia, jog net ir nesant tarptautinės konvencijos nuostatų užsienio teismo sprendimu leidžiama taikyti prevencinį turto areštą be areštų teisėjo leidimo.

Iki reformos, nesant sutarties, buvo galima taikyti tik pinigų sumų ir turto, kurie iš kitų asmenų priklauso skolininkui, areštą; kito turto areštui reikėjo gauti areštų teisėjo leidimą2.

Jei užsienio sprendimas yra ginčijamas, ginčą nagrinėja arba teismas, kuriame šis klausimas iškyla nenumatytai, arba pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis 23 straipsnyje numatyta procedūra.

Šia procedūra asmenų statuso srityje gali naudotis visi asmenys, siekiantys, kad užsienio teismo sprendimas būtų pripažintas arba nepripažintas, taip pat ir ministerija.

Šiuo atveju jurisdikcija priklauso atsakovo faktinės ar įprastinės gyvenamosios vietos Belgijoje teismui arba, tokio nenustačius, ieškovo faktinės ar įprastinės gyvenamosios vietos teismui, arba galiausiai Briuselio teismui.

Vadovaujantis teismų kodekso 1025 ir 1034 straipsniais, taikoma vienašalio pareiškimo procedūra; vadovaujantis 23 straipsnio 3 dalimi, ieškovas turi pasirinkti gyvenamąją vietą teismo veiklos teritorijoje, ir teisėjas „per trumpą laiką“ turi priimti sprendimą.

Galiausiai 24 straipsnyje išvardijami dokumentai, kuriuos būtina pateikti.

31. Prašymas pripažinti įvykdomumą

Prašymas vykdyti užsienio teismo sprendimą, vykdytiną valstybėje, kurioje jis buvo priimtas, pateikiamas pirmosios instancijos teismui.

1 „Le nouveau Code de droit international privé belge“, sous la dir. de H. BOULARBAH, J.T., 2005, p. 184 ; L. BARNICH, „Présentation du nouveau Code belge de droit international privé“, Rev.Not., 2005, p. 14. 2 G. de LEVAL, Traité des saisies, éd. Fac. dr. Liège, 1988, p. 322 ; H. BOULARBAH, „Le nouveau droit international privé belge“, J.T. , 2005, p. 184.

PE415.241 40/76 DV\755341LT.doc

LT

23 straipsnyje numatyta procedūra yra bendra sprendimų pripažinimui ir paskelbimui vykdytinais1.

Jurisdikcija priklauso atsakovo faktinės ar įprastinės gyvenamosios vietos Belgijoje teismui arba, tokio nenustačius, vykdymo vietos teismui.

Tarptautinės privatinės teisės kodekso 23 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kuri skiriasi nuo Teismų kodekso 1029 straipsnio, ji leidžia taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik šalies, kurios atžvilgiu prašoma vykdyti sprendimą, turtui ir tik tol, kol nepasibaigęs nutarties leisti vykdyti sprendimą, terminas ir iki sprendimo dėl apeliacinio skundo priėmimo.

Galiausiai 23 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad tuo atveju, kai laikinai vykdytinas užsienio teismo sprendimas gali būti apskųstas valstybėje, kurioje jis priimtas, teisėjas gali pareikalauti pateikti tokio sprendimo laikino vykdymo Belgijoje garantiją.

32. Pripažinimo arba vykdymo sąlygos

Tarptautinės privatinės teisės kodekso 25 straipsnio 1 dalyje pateikiamas išsamus sąrašas pagrindų, kuriais remiantis gali būti atsisakyta pripažinti arba vykdyti sprendimą:

- akivaizdus ne paties sprendimo, bet jo pripažinimo ar vykdymo pasekmių prieštaravimas tarptautinei Belgijos viešajai tvarkai, atsižvelgiant į tai, ar situacija yra labai susijusi su Belgijos teisės sistema, ir į pasekmių sunkumą;

- gynybos teisių pažeidimas;

- piktnaudžiavimas paprastai šioje srityje taikytina teise, pagal kurią asmenys negali laisvai disponuoti savo teisėmis, siekiant nubausti pareiškėją, kuris išvyko į užsienį, kad gautų tai, ko nebūtų gavęs savo gimimo vietos teisme;

- prieštaravimas Belgijoje arba anksčiau užsienyje priimtam sprendimui, kuris gali būti pripažintas Belgijoje; taip pat sprendimą atsisakoma pripažinti arba paskelbti vykdytinu, kai Belgijoje pateikus vis dar galiojantį prašymą analogiškas tų pačių šalių prašymas ir dėl to paties objekto pateikiamas užsienyje;

- kai pagal kilmės valstybės teisę sprendimas gali būti apskųstas apeliacine tvarka, o apskųstas jis negali būti pripažintas ir vykdomas, išskyrus 23 straipsnio 4 dalies taikymą, kai gali būti taikomos laikinosios vykdymo priemonės, dėl kurių gali būti reikalaujama pateikti garantiją;

- gali būti atsisakyta sprendimą pripažinti ir vykdyti tais atvejais, kai jurisdikcija spręsti šį klausimą priklauso išimtinai Belgijos teismams arba užsienio teismo jurisdikcija yra neteisėta, nes remiamasi vien tuo, kad atsakovas ar jo turtas yra kilmės valstybėje, nors tai neturi tiesioginio ryšio su ginčo dalyku.

1 Žr. pirmiau tekste Nr. 539.

DV\755341LT.doc 41/76 PE415.241

LT

Galiausiai kodekso 25 straipsnio 2 dalyje griežtai draudžiamas peržiūrėjimas iš esmės.

33. Autentiškų dokumentų pripažinimas ir vykdymas

Vadovaujantis 27 straipsnio 1 dalimi, legalizuoti autentiški užsienio dokumentai Belgijoje pripažįstami be jokios papildomos procedūros, jei jų galiojimas patvirtintas vadovaujantis taikytina teise pagal Tarptautinės privatinės teisės kodekso sąryšio taisykles ir atsižvelgiant į tai, ar nėra piktnaudžiaujama įstatymu ir nėra prieštaravimo viešajai tvarkai.

Jei institucija atsisako pripažinti autentiško užsienio dokumento galiojimą arba jei šalis siekia, kad dokumentas būtų vykdomas, tai daroma pagal vienašalį pareiškimą pirmosios instancijos teisme, taikant užsienio sprendimų pripažinimo ir vykdymo procedūrą1.

IŠVADA

34. Visuose išlaikymo prievolių santykiuose, ypač tokiuose, kuriuose įsiterpia užsienio elementas, dėl kreditoriaus poreikių ir teisių yra reikalingos greitos ir nebrangios įsigaliojusio sprendimo dėl išlaikymo vykdymo procedūros.

Tarptautiniu mastu taikant šią teisę reikalaujama supaprastinti sprendimo vykdomumo patvirtinimo procedūrą, panašiai kaip buvo padaryta 2004 m. balandžio 21 d. Bendrijos reglamentu dėl Europos vykdomojo rašto sukūrimo arba 2003 m. lapkričio 27 d. Reglamentu (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo2.

Kreditoriui taip pat turi būti suteikta veiksminga pagalba įgyvendinant tarptautines vykdymo procedūras, tiek pradiniame etape, t. y. gaunant vykdomąjį raštą, tiek vėliau, jį vykdant, renkant reikiamą informaciją apie skolininko buvimo vietą, pajamas, turtą, lėšų buvimo vietą ir t. t.

35. Šiuo požiūriu reikia pabrėžti Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos, ypač išlaikymo prievolių specialiosios komisijos, darbo svarbą, – ji kūrė naują visavertę pasaulinio lygio priemonę3, pagerinančią išlaikymo prievolių srityje šiuo metu galiojančias Hagos konvencijas – 1956 m. spalio 24 d. ir 1973 m. spalio 2 d. – ir apimančią platesnę sritį:

1 Žr. pirmiau tekste Nr. 539.2 Šis reglamentas, vadinamas „Briuselis IIa“, – netaikomas išlaikymo prievolėms, – panaikina pareigą taikyti egzekvatūros procedūrą dviem 40 ir 45 straipsniuose numatytais atvejais: sprendimas suteikiantis teisę matytis, ir sprendimas, įpareigojantis grąžinti vaiką, kai jis buvo neteisėtai išvežtas; nurodyti sprendimai gali būti tiesiogiai vykdomi visose valstybėse narėse. Tai yra naujas mechanizmas, užtikrinantis tam tikrų sprendimų laisvą judėjimą tarp valstybių narių, o šio mechanizmo pagrindas yra visiškas pasitikėjimas kilmės valstybės teisėju.3 Darbuose dalyvauja valstybės, kurios nėra Hagos konvencijos narės, tarp jų ir valstybės, pasirašiusios 1956 m. birželio 20 d. Niujorko konvenciją dėl išlaikymo išieškojimo užsienyje; preliminarus konvencijos dėl vaikų ir kitų šeimos narių išlaikymo išmokų tarptautinio išieškojimo projektas, aiškinamojo pranešimo projektas, preliminarus dokumentas Nr. 32, 2007 m. spalis, www.hcch.net.

PE415.241 42/76 DV\755341LT.doc

LT

- taikytinos teisės nustatymą1;

- taip pat tarptautinį vaikui ir kitiems šeimos nariams skirtų išlaikymo sumų išieškojimą bendradarbiaujant teismams ir administravimo institucijoms.

Dokumentai, būtent Konvencija dėl vaikų ir kitų šeimos narių išlaikymo išmokų tarptautinio išieškojimo bei Protokolas dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės, buvo priimti 2007 m. lapkričio 23 d. 21-osios Hagos konferencijos sesijoje.

36. Konvencija dėl tarptautinio išlaikymo išmokų išieškojimo buvo parengta siekiant užtikrinti išlaikymo prievolių vykdymą, net jei kreditorius ir skolininkas nėra vienoje valstybėje.

Dokumentas apima visas išlaikymo prievoles, tačiau pirmiausia minimos prievolės vaikams, dėl kurios, vadovaujantis Jungtinių Tautų vaikų teisių konvencijos 2, 3 ir 27 straipsniais, kelia didžiausią susirūpinimą2.

Konvencijoje, atsižvelgiant į sunkumus siekiant bendro sutarimo tokiu klausimu, tiesioginės jurisdikcijos taisyklės nenumatytos.

Konvencijos pagrindas yra tarptautinio išlaikymo išmokų išieškojimo veiksmingumas pasinaudojant lengvai prieinamomis, greitomis3, ekonomiškomis, įvairioms situacijoms tinkamomis ir pritaikytomis procedūromis, ir visa tai – dėl susitariančiųjų valstybių bendradarbiavimo sistemos.

Šis bendradarbiavimas įgyvendinamas tarp kiekvienos susitariančios valstybės paskirtų centrinių institucijų4, kurios vykdo specialias funkcijas, susijusias su veiksmingesnio sprendimų dėl išlaikymo vykdymo paieškomis:

- pagalba kreditoriui – prašymų priėmimas ir persiuntimas, reikiamų procedūrų vykdymas tiek pripažįstant ar vykdant priimtą sprendimą susitariančiojoje valstybėje, tiek gaunant ar keičiant sprendimą5;

1 Ketinama patobulinti 1973 m. spalio 3 d. konvenciją siekiant rasti kompromisą dėl taikytinos teisės principų ir kompromisą tokiais klausimais kaip senaties terminas, šalių savarankiškumas išlaikymo srityje, vaiko dalyvavimas teismo posėdyje ir kt. Preliminarus protokolo dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės projektas, aiškinamasis pranešimas, preliminarus dokumentas Nr. 33, 2007 m. rugpjūtis, www.hcch.net.2 Dokumente minimos vaikų iki 21 metų amžiaus išlaikymo prievolės bei sutuoktinių ir buvusių sutuoktinių išlaikymo prievolės. Konvencija visoms susitariančiosioms šalims suteikia galimybę paskelbti deklaraciją dėl konvencijos taikymo išplėtimo kitoms išlaikymo prievolėms, kylančioms iš šeimos, giminystės, santuokos ir partnerystės santykių. Konvencija taip pat taikoma viešųjų institucijų prašymams atlyginti nuostolius, patirtus dėl nesumokėtų išlaikymo išmokų apmokėjimo.3 Turimas galvoje ir naudojimasis naujosiomis technologijomis elektroniniu būdu pervedant pinigus arba elektroninis bylų tvarkymas ir jų siuntimas.4 Ši sistema buvo įvesta priimant 1993 m. gegužės 29 d. Hagos konvenciją dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje. 5 Dalyvavimas yra labai platus, kadangi siekiama gauti sprendimą valstybėje, į kurią kreiptasi, darant prielaidą, kad nėra priimtas joks sprendimas, įskaitant, jei būtina, dėl giminystės nustatymo, taip pat darant prielaidą, kad priimto sprendimo pripažinimas ir vykdymas yra neįmanomas arba atmestas dėl kilmės valstybės teismo jurisdikcijos nebuvimo. Ypatingas dėmesys taip pat skiriamas skolininko teisėms centrinėms institucijoms teikiant pagalbą vykdant procedūras, kuriomis siekiama pakeisti sprendimus dėl išlaikymo.

DV\755341LT.doc 43/76 PE415.241

LT

- ėmimasis reikiamų priemonių, kad būtų suteikta teisinė pagalba, pagalba nustatant skolininko buvimo vietą1, ieškant informacijos apie skolininko turtą ar pajamas bei jų buvimo vietą2, skatinimas ginčą išspręsti taikiai siekiant, kad išlaikymo išmokos būtų mokamos savanoriškai, sprendimų dėl išlaikymo vykdymo palengvinimas, laikinųjų apsaugos priemonių inicijavimas siekiant užtikrinti sprendimo įvykdymą, dokumentų įteikimo palengvinimas ir t. t.3

37. Galiausiai šioje Hagos konvencijoje įtvirtinamos sprendimų dėl išlaikymo, įskaitant sutartis ir susitarimus, pripažinimo ir vykdymo taisyklės.

Pripažinimo ir vykdymo pagrindai, kaip ir atsisakymo motyvai, yra klasikiniai4.

Pripažinimo ir vykdymo procedūrą reglamentuoja valstybės, kurioje kreipiamasi, teisė.

Konvencijoje taip pat numatomos turto arešto procedūros, tačiau yra ir originalesnių priemonių, pavyzdžiui, išskaitymas iš socialinių išmokų ar mokesčių permokos grąžinimo, taip pat pranešimas kredito įstaigoms, atsisakymas išduoti arba tam tikrų teisių atėmimas, pavyzdžiui, vairuotojo pažymėjimo.

Šioje konvencijoje pabrėžiama viena iš pagrindinių kliūčių, su kuriomis kreditorius susiduria siekdamas gauti vykdomąjį raštą ir kad jis būtų įvykdytas, – tai prieinamos informacijos apie finansinę ir turtinę skolininko padėtį trūkumas.

Be kita ko, joje siekiama, kad vykdymas būtų grindžiamas solidarumo ir bendradarbiavimo mechanizmu, kurį veiksmingai įgyvendinus būtų galima išspręsti didžiausią susirūpinimą keliančias problemas dėl klasikinių nacionalinių vykdymo būdų brangumo ir lėtumo, dažnos jų neatitikties išlaikymo prievolės santykio ypatumams.

38. Ta pati veiksmingumo problema keliama ir reglamento jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje, dėl kurio buvo susitarta Europos Sąjungos Tarybos 2008 m. spalio 24 d. posėdyje, klausimais.

Jo tikslas – užtikrinti laisvą sprendimų dėl išlaikymo judėjimą tarp valstybių narių, panaikinant egzekvatūros procedūrą.

Reglamente taip pat numatoma nemokama teisinė pagalba dėl visų procedūrų, susijusių su tėvų išlaikymo prievolėmis vaikų iki 21 metų amžiaus atžvilgiu, taip pat administracinis bendradarbiavimas tarp valstybių narių, užtikrinantis keitimąsi informacija, be kita ko, ir apie skolininko buvimo vietą.

1 Įskaitant ir informaciją, padedančią potencialiam pareiškėjui apsispręsti, ar prašymas turi būti pateiktas. 2 Įskaitant ir informaciją, padedančią apsispręsti dėl tikslingumo pateikti prašymą.3 Centrinės institucijos taip pat teikia pagalbą nustatant giminystės ryšius, kai tai yra būtina išlaikymo išieškojimui.4 Valstybės, į kurią kreipiamasi, viešosios tvarkos pažeidimas, piktnaudžiavimas procesu, tarp tų pačių šalių valstybės, į kurią pirmiausia kreiptasi, institucijoje nagrinėjamas ginčas dėl to paties objekto, gynybos teisių pažeidimas, neatitiktis sprendimui, priimtam tarp tų pačių šalių ir dėl to paties objekto valstybėje, į kurią kreiptasi, arba šioje valstybėje jau pripažintam sprendimui.

PE415.241 44/76 DV\755341LT.doc

LT

TAIKYTINOS PAVELDĖJIMO TEISĖS KOLIZIJA ES VIDUJE:EUROPOS PAVELDĖTOJO SERTIFIKATO LINK?

CHRISTIAN HERTEL, LL.M.,DNOTI (VOKIETIJOS NOTARŲ INSTITUTO) DIREKTORIUS

(VOKIETIJOS NOTARŲ INSTITUTAS)

DV\755341LT.doc 45/76 PE415.241

LT

Bendrosios aplinkybės

Teisėkūros projekto būklėPaveldėjimas (įskaitant testamentus) – viena iš nedaugelio likusių sričių, kuriai dar netaikomi esami Bendrijos aktai. Pirmiausia „Briuselis I“ reglamento1 1 straipsnio 2 dalies a punkte konkrečiai nurodyta, kad reglamentas netaikomas testamentams ir paveldėjimui. Vis dėlto 2009 m. Komisija tikriausiai pateiks teisėkūros pasiūlymą dėl reglamento dėl paveldėjimo.

Iki šiol atlikti parengiamieji veiksmaiBūsimasis pasiūlymas rengtas ilgai ir parengtas gerai.

- 1998 m. Vienos veiksmų plane2 Europos teisės aktas dėl paveldėjimo nurodytas kaip vienas iš prioritetų.

- 2001 m. Europos Komisijos Teisingumo ir vidaus reikalų generalinis direktoratas3

Vokietijos notarų institute (DNotI)4, kuriam atstovauju, užsakė tyrimą. DNotI šį tyrimą atliko kartu su prof. Paulu Lagarde, Paryžiaus I universitetas (Sorbona – Panteonas), Paryžius, ir prof. Heinrichu Dörneriu, Miunsterio universitetas, Vokietija. DNotI tyrimaspaskelbtas 2002 m.5 Šio tyrimo pasiūlymai taip pat aptarti 2004 m. Briuselyje vykusioje tarptautinėje konferencijoje6.

- Po 2004 m. gruodžio mėn. Hagos programos7 2005 m. Komisija paskelbė Žaliąją knygą „Paveldėjimai ir testamentai“8. 2006 m. lapkričio 16 d. Europos Parlamentas priėmė pritariamąją rezoliuciją9. 2006 m. pabaigoje Komisija taip pat surengė svarstymą10.

- 2007 m. Komisijos skirta ekspertų grupė rengė pirmąjį projektą. Taip pat valstybių narių vyriausybėms perduotas „svarstymų dokumento“ projektas. Taigi dabar yra parengti pirmieji neskelbti projektai, bet dar nėra pateikta oficialaus teisėkūros pasiūlymo.

- Teisėkūros procesas galėtų būti pradėtas 2009 m. Tada, remiantis viešais Komisijos darbuotojų pareiškimais, visuomenei turėtų būti pristatytas būsimojo reglamento teisėkūros pasiūlymas ir pradėtas teisėkūros procesas.

Mišrus reglamentas 12000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo (toliau – „Briuselis I“ reglamentas).2 Tarybos ir Komisijos veiksmų planas, kaip geriausia įgyvendinti Amsterdamo sutarties nuostatas dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės – 1998 m. gruodžio 3 d. Teisingumo ir vidaus reikalų Tarybos priimtas tekstas, Oficialusis leidinys C 019, 1999 1 23, p. 1–15.3 Nuo to laiko pavadinimas pakeistas taip: Teisingumo, laisvės ir saugumo generalinis direktoratas. 4 DNotI – Deutsches Notarinstitut = Vokietijos notarų institutas; tinklalapis: www.dnoti.de.5 Paveldėjimo teisės kolizijų Europos Sąjungoje tyrimas, tinklalapis: http://ec.europa.eu/justice_home/doc_centre/civil/studies/doc_civil_studies_en.htm.6 „Paveldėjimo teisės kolizijų Europos Sąjungoje tyrimas – derinimo perspektyvos“. Pristatymai ir konferencijos diskusijų santrauka paskelbta internete: http://www.dnoti.de/eu_studie/eu_studie_en.htm. 7 Pirmininkaujančios valstybės narės išvados, Briuselio Europos Vadovų Taryba, 2004 m. lapkričio 4–5 d.8 2005 m. kovo 1 d. COM (2005) 65 galutinis.Gautas pastabas dėl žaliosios knygos žr.: http://ec.europa.eu/justice_home/news/consulting_public/ successions/news_contributions_successions_en.htm. 9 http://ec.europa.eu/prelex/detail_dossier_real.cfm?CL=en&DosId=192591#381915. 10 Svarstymas dėl teisės, taikytinos paveldėjimui ir testamentams Europos Sąjungoje, 2006 m. lapkričio 30 d., Briuselis, Berlaymont pastatas. Tinklalapis: http://ec.europa.eu/justice_home/news/events/events_2006_en.htm.

PE415.241 46/76 DV\755341LT.doc

LT

Vadovaujantis Briuselio ir Romos reglamentų pavyzdžiais, būsimasis aktas bus reglamentas, ne direktyva.

Tai bus mišrus reglamentas, kuriuo bus reglamentuojama jurisdikcija, pripažinimas ir vykdymas tarptautinėse bylose (šios sritys reglamentuojamos dviejuose dabartiniuose Briuselio reglamentuose) ir tarptautinė privatinė teisė (reglamentuojama dviejuose Romos reglamentuose). Šis tarptautinės proceso teisės ir tarptautinės privatinės teisės derinys reikalingas. Nesuderinus tarptautinės privatinės teisės taikymo paveldėjimui būtų neįmanoma reglamentuoti procesinių klausimų.

Kodėl EB turėtų teisės aktais reglamentuoti paveldėjimą? Nereikia nė sakyti, kad ES piliečiams iš vienos valstybės narės, gyvenantiems kitoje valstybėje narėje, itin svarbu žinoti, kad būsimą paveldėjimą galima vienodai sureguliuoti abiejose valstybėse narėse.

Negaliu pasakyti tikslių skaičių, kokiam žmonių kiekiui tai turėtų įtakos. Atlikdami tyrimą susisiekėme su ES ir įvairiomis valstybių narių statistikos tarnybomis bei teisingumo ministerijomis. Nė viena iš jų neturėjo jokių duomenų apie paveldėjimo atvejus Bendrijos viduje. Taigi, remdamiesi kitose valstybėse narėse gyvenančių ES piliečių procentine dalimi (ir darydami prielaidą, kad jų pasiskirstymas pagal amžių labai nesiskiria nuo visų gyventojų pasiskirstymo pagal amžių) nustatėme, kad (tuometinėse) penkiolikoje ES valstybių narių įvyksta 50 000–100 000 Bendrijos vidaus paveldėjimo aktų per metus. Žinoma, įvykus ES plėtrai iki 27 valstybių narių, šie skaičiai dar padidėjo. Taigi nesuklysime pasakę, kad kasmet įvyksta apie 100 000 arba daugiau šių aktų.

Tarptautinės privatinės teisės skirtumaiKodėl Bendrijos vidaus paveldėjimo aktai gali kelti ypatingų problemų? Valstybių narių paveldėjimo įstatymai labai skiriasi ir kiekviena valstybė narė, taikydama savo tarptautinę privatinę teisę, gali tuo pačiu atveju taikyti skirtingas taisykles.

DV\755341LT.doc 47/76 PE415.241

LT

Išnagrinėkime paprastą faktinį atvejį: mirusysis buvo Lenkijos pilietis, kurio paskutinė nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Prancūzijoje. - Jeigu dėl paveldėjimo turi spręsti Lenkijos teismas, jis taikys Lenkijos paveldėjimo teisę,

nes pagal Lenkijos tarptautinę privatinę teisę paveldėjimui taikoma valstybės, kurios pilietis mirusysis buvo savo mirties metu, teisė.

- Jeigu dėl to paties paveldėjimo turi spręsti Prancūzijos teismas, jis tiems patiems faktams taikys Prancūzijos paveldėjimo teisę. Vadovaujantis Prancūzijos tarptautine privatine teise, paveldėjimas reglamentuojamas pagal valstybės, kurioje nuolat gyveno mirusysis savo mirties metu, teisę.

- Jeigu taikant abiejų šalių teisės aktus gaunami skirtingi rezultatai, taikytinos teisės skirtumas tampa problema. Darykime prielaidą, kad mirusysis mirė nesudaręs testamento, palikožmoną, vieną santuokinį vaiką ir daugiau jokių palikuonių. Pagal Lenkijos paveldėjimo teisę, jeigu testamentas nesudarytas, likęs gyvas sutuoktinis gautų pusę paveldimo turto, kitą pusę – vienintelis vaikas1.

- Pagal Prancūzijos teisę, paveldint be testamento, likęs gyvas sutuoktinis gautų tik ketvirtadalį turto (ir teisę naudotis sutuoktinių butu už jį nemokant), o vaikas gautų tris ketvirtadalius. Likęs gyvas sutuoktinis gali pasirinkti ne jam priklausančią dalį, o viso turto uzufruktą arba teisę visą gyvenimą naudotis turtu ir gauti to turto duodamas pajamas2.

- Todėl likusio gyvo sutuoktinio ir vaiko gaunamos turto dalys priklauso nuo to, kuris teismas sprendžia bylą.

Šios problemos nederėtų spręsti derinant materialiąją paveldėjimo teisę. Toks derinimas visiškai nepageidautinas. EB gali ir turėtų suderinti tarptautinės privatinės teisės taisykles, kuriomis reglamentuojama konkrečiu paveldėjimo atveju taikytina teisė.

Taikytina teisė

Objektyviai taikytina teisė

Taigi vienas svarbiausių sprendimų, kuriuos, rengdami būsimą reglamentą dėl paveldėjimo, turi priimti EB teisės aktų leidėjai, – kokią teisę taikyti. Iš esmės EB teisės aktų leidėjai turi tris galimybes:

- taikyti valstybės, kurios pilietis yra mirusysis, teisę,

- taikyti valstybės, kurioje buvo paskutinė mirusiojo gyvenamoji vieta, teisę,- taikyti abiejų veiksnių derinį.

Dabartinė padėtis

Žr. priede pateiktą 1 žemėlapį „Objektyviai taikytina paveldėjimo teisė“.

Šiuo metu akivaizdi ES valstybių narių dauguma paveldėjimui taiko valstybės, kurios pilietis yra mirusysis, teisę:

1 Lenkijos civilinio kodekso 931 straipsnis. 2 Prancūzijos civilinio kodekso 757 straipsnis.

PE415.241 48/76 DV\755341LT.doc

LT

- 13 valstybių narių paveldėjimui taiko valstybės, kurios pilietis yra mirusysis, teisę, 12 iš jų (Austrija, Čekija, Vokietija, Graikija, Vengrija, Italija, Lenkija, Portugalija, Slovakija, Slovėnija, Ispanija ir Švedija) – ir kilnojamajam, ir nekilnojamajam turtui;

- viena iš šių 13 valstybių narių (Rumunija) taiko valstybės, kurios pilietis yra mirusysis, teisę, tačiau daliai palikimo – nekilnojamajam turtui – taiko situs (turto buvimo vietos) teisę (lex rei sitae), t. y. valstybės, kurioje yra žemė, teisę;

- 7 valstybės narės taiko valstybės, kurioje buvo paskutinė mirusiojo gyvenamoji vieta (arba civilinės teisės požiūriu – juridinis adresas (angl. domicile); šiame dokumente, kad būtų paprasčiau, abi šios sąvokos reiškia tą patį), teisę, tačiau tik dvi iš jų (Danija ir Estija) –visam palikimui;

- dažniau valstybės, kurioje buvo paskutinė mirusiojo gyvenamoji vieta, teisė taikoma kartu su palikimą sudarančio turto skaidymo išlyga (nekilnojamajam turtui taikoma lex sitae). Tokia tvarka taikoma 5 valstybėse narėse: Belgijoje, Bulgarijoje, Prancūzijoje, Lietuvoje ir Liuksemburge;

- 2 valstybės narės, remdamosi Hagos konvencijos dėl paveldėjimų pavyzdžiu, taiko pilietybės ir gyvenamosios vietos koncepcijų derinį1. Paprastai taikoma valstybės, kurios pilietis yra mirusysis, teisė. Vis dėlto, jeigu asmuo 5 metus nuolat gyvena kitoje valstybėje, taikoma tos valstybės teisė2. Tokia tvarka taikoma Suomijoje ir Nyderlanduose;

- galiausiai 4 valstybės narės (Kipras, Airija, Malta ir visos trys Jungtinės Karalystės teisės sistemos – Anglija ir Velsas, Škotija, Šiaurės Airija) taiko bendrosios teisės tarptautinę privatinę teisę – taip pat mišrią tvarką: nekilnojamojo turto paveldėjimui taikoma valstybės, kurioje tas turtas yra, teisė3. Kilnojamojo turto paveldėjimui taikoma gyvenamosios vietos valstybės teisė. Angliškoji gyvenamosios vietos sąvoka artima pilietybei. Supaprastinant beveik galima sakyti: anglas nekeičia savo gyvenamosios vietos; net jeigu jis gyvena užsienyje, širdyje jis lieka anglas – jo namai Anglijoje;

- galiausiai atrodo, kad viena valstybė narė (Latvija) visada taiko turto buvimo vietos teisę –ir kilnojamajam, ir nekilnojamajam turtui.

Nacionalinė teisė ar nuolatinė gyvenamoji vieta?Taigi, kurią taisyklę įtraukti į būsimąjį EB reglamentą?

- Jeigu vertinsime tik dabartinę padėtį, remiantis daugumos nuomone, reikėtų taikyti valstybės, kurios pilietis yra mirusysis, teisę. Jeigu įvairiose valstybėse narėse būtų apklausiami paprasti žmonės, tikriausiai taip pat būtų pritariama šiai nuomonei.

- Vis dėlto dauguma tarptautinės privatinės teisės ekspertų pirmenybę teikia valstybės, kurioje buvo paskutinė mirusiojo gyvenamoji vieta, teisės taikymui. Daugeliui ekspertų nepatinka pilietybe grindžiami kriterijai, nes jie mano, kad pilietybės kriterijus yra pasenęs arba, dar blogiau, diskriminuojantis (mano nuomone, jis toks nėra).

Dalykiniu požiūriu abu variantai turi vienodai svarbių pranašumų:

1 1989 m. rugpjūčio 1 d. Hagos konvencija dėl mirusių asmenų turto paveldėjimui taikomos teisės.2 Tikroji taisyklė šiek tiek sudėtingesnė, tačiau jos rezultatas būtent toks, kaip nurodyta. 3 Kipre taikoma teisė, nustatyta pagal valstybės, kurioje yra atitinkamas nekilnojamasis turtas, tarptautinę privatinę teisę.

DV\755341LT.doc 49/76 PE415.241

LT

- pilietybę lengviau nustatyti;

- tačiau nuolatinė gyvenamoji vieta dažniau gali sutapti su turto buvimo vieta ir įpėdinių gyvenamąja vieta.

Tad teisės aktų leidėjai turi priimti politinį sprendimą: abu variantai vienodai įmanomi. Spręsti lieka teisės aktų leidėjams.

Kodėl neapsvarsčius Hagos konvencijos teikiamo sprendimo? Aš netgi raginčiau apsvarstyti trečiąjį variantą, panaudotą Hagos konvencijoje dėl paveldėjimų1, taikomą Nyderlanduose ir labai panašiai – Suomijoje. 2002 m., DNOtI atlikdami tyrimą kartu su prof. P. Lagarde ir prof. H. Dörneriu, Hagos konvencijos sprendimą atmetėme daugiausia dėl dviejų priežasčių:

- Hagos konvencija nebuvo sėkminga. Ją ratifikavo tik Nyderlandai ir pasirašė (bet neratifikavo) dar vos trys valstybės (Argentina, Liuksemburgas ir Šveicarija);

- daug kalbėta ir rašyta apie konvencijos 3 straipsnyje numatytą per daug sudėtingą normą dėl taikytinos teisės; šiai normai taikomos išimtys, o šioms išimtims – kitos išimtys.

Vis dėlto dabar jau yra sukaupta keletas papildomų patirties metų praktiškai taikant Hagos konvencijos normas Nyderlanduose nuo 1996 m. ir labai panašią normą Suomijoje – nuo 2002 m. Pirmiausia kalbėjau su daugeliu kolegų iš Nyderlandų. Jie neminėjo, kad taikant šias normas būtų kilę kokių nors problemų.

Paprastai perfrazuojant, Hagos konvencijos dėl paveldėjimų 3 straipsnyje numatyta: - paveldėjimui taikoma valstybės, kurioje mirusysis nuolat gyveno savo mirties metu, teisė,

jeigu jis ten iki mirties gyveno ne mažiau kaip penkerius metus;

- kitais atvejais paveldėjimas reglamentuojamas pagal valstybės, kurios pilietis mirusysis buvo savo mirties metu, teisę.

Rekomenduočiau iš naujo įvertinti šias normas ir jas įtraukti į EB teisės aktų leidėjų svarstytinus variantus:

- Hagos konvencijos dėl paveldėjimų normos gali būti jungiamosios abiejų skirtingų požiūrių taikymo taisyklės;

- Hagos konvencijos normose atsižvelgta į tai, kad praeina tam tikras laikas, kol žmonės įsitvirtina naujojoje šalyje. Prisitaikymas prie naujosios šalies, kurioje apsigyvenama, yra laipsniškas procesas, paprastai trunkantis kelerius metus;

- galiausiai taikant laikotarpį, per kurį pilietybės valstybės teisė pasikeičia į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisę, testatoriui duodama laiko suvokti, kad jam dabar taikoma kita teisė negu anksčiau, ir suteikiama galimybė reaguoti – sudaryti testamentą.

1 1989 m. rugpjūčio 1 d. Hagos konvencija dėl mirusių asmenų turto paveldėjimui taikomos teisės.

PE415.241 50/76 DV\755341LT.doc

LT

Neskaidyti turtoKad ir kurį iš šių trijų variantų pasirinktų teisės aktų leidėjai, labai prašau nuspręsti taikyti turto nedalomumo principą ir jo neskaidyti. Kitaip tariant, lex rei sitae daugiau neturėtų būti taikomas nekilnojamajam turtui – ta pati teisė turėtų būti taikoma ir kilnojamajam, ir nekilnojamajam turtui.

Turto skaidymas buvo pateisinamas anksčiau, kai buvo sunku nustatyti užsienio teisės turinį ir kai nenorėta, kad nekilnojamasis turtas, kuris anuomet buvo vertingiausias, dėl užsienio teisės taikymo patektų į neapibrėžtą padėtį.

Tačiau dėl turto skaidymo taikant dviejų ar netgi keleto valstybių paveldėjimo teisę to paties asmens paveldėjimo santykiams kyla daugybė praktinių problemų. Daugelį šių problemų įdomu aptarti teisės paskaitose, bet jos gali tapti košmaru paveldėjimo santykiuose dalyvaujančioms suinteresuotosioms šalims. Šių problemų gali kilti:

- dėl mokėjimo turto kreditoriams,- dėl privalomosios turto dalies,

- arba tiesiog dėl suskaidyto turto administravimo.

Imkime našlės anglės, turinčios du vaikus, pavyzdį. Ji nuosavybės teise turi du namus: vieną Anglijoje, kitą Prancūzijoje (tačiau siekdami supaprastinkime atvejį ir tarkime, kad ji daugiau nieko vertingo neturi). Anglijoje esantį namą ji testamentu palieka sūnui, Prancūzijoje esantį namą – dukteriai. Tarkime, kad abu namai vienodos vertės. Taigi abu vaikai turėtų būti patenkinti tuo, ką gauna.

Tačiau ką daryti, jeigu Anglijoje gyvenantis sūnus pareiškia ieškinį Prancūzijoje gyvenančiaiseseriai ir reikalauja privaloma tvarka jam tenkančios dalies? - Pagal Prancūzijos teisę kiekvienas iš vaikų turi teisę į privaloma tvarka jam tenkančią turto

dalį – vieną trečdalį. Prancūzijoje ir Anglijoje esantys namai laikomi dviem atskirais palikimais, nes kiekvienam iš jų taikoma valstybės, kurioje jis yra, teisė. Todėl sūnus gali pareikšti ieškinį savo seserį ir reikalauti trečdalio Prancūzijoje esančio turto.

- Jo sesuo negali pareikšti priešieškinio, nes pagal Anglijos teisę nėra tokio dalyko kaip privaloma tvarka tenkanti turto dalis.

- Turbūt Prancūzijos teisėjas galiausiai pritaikys kokią nors išimtį, grindžiamą faktu, kad sūnus jau turi Anglijoje esantį namą. Vis dėlto tai gana sunku argumentuoti.

Todėl turto skaidymas kelia daug tokių keblių klausimų, kurių geriau išvengti.

Renvoi taikyti tik ES nepriklausančioms valstybėmsRenvoi (tarptautinės privatinės teisės nukreiptis) nebūtų taikoma tarp valstybių narių. Vis dėlto, remiantis Hagos konvencijos dėl paveldėjimų 4 ir 17 straipsnių pavyzdžiu, jeigu objektyviai taikytina teisė yra ES nepriklausančios valstybės teisė ir jeigu tos valstybės teisės pasirinkimo taisyklėse nustatoma, kad visam palikimui arba jo daliai bus taikoma kitos ES nepriklausančios valstybės narės teisė, o ši valstybė taikytų savo teisę arba valstybės narės teisę, turėtų būti taikoma antrosios valstybės teisė.

DV\755341LT.doc 51/76 PE415.241

LT

Teisės pasirinkimas (professio juris)

Dabartinė padėtis

Žr. priede pateiktą 2 žemėlapį.

Šiuo metu pasirinkti paveldėjimui taikytiną teisę leidžiama tik 7 ES valstybėse narėse, daugiausia tose, kurių tarptautinė privatinė teisė kodifikuota pastaruoju metu:

- Belgijoje (tarptautinė privatinė teisė kodifikuota 2004 m., teisės pasirinkimas nesusijęs su privalomąja dalimi),

- Estijoje (2002 m., tik kilnojamajam turtui),- Suomijoje (2002 m.),

- Vokietijoje (1986 m., tačiau leidžiama pasirinkti taikyti lex rei sitae tik Vokietijoje esančiam nekilnojamajam turtui),

- Italijoje (1995 m., norint pasirinkti teisę, reikalaujama, kad testatoriaus mirties metu jo nuolatinė gyvenamoji vieta būtų valstybėje, kurios teisę pasirinko; teisės pasirinkimas neturi įtakos privalomajai nuolat Italijoje gyvenančių įpėdinių daliai),

- Nyderlanduose (1996 m.)

- ir Rumunijoje (1992 m., tik kilnojamajam turtui).

Būsimasis EB reglamentasKad ir kurį variantą EB teisės aktų leidėjai pasirinktų, testatoriui turėtų būti suteikta galimybė taikytiną teisę (professio juris) pasirinkti testamente (arba kitokiame mortis causa akte).

- Politiniu požiūriu bus lengviau susitarti dėl bendros kolizijų šalinimo taisyklės (arba pilietybės principo, arba paskutinės gyvenamosios vietos principo), jeigu testatoriams valstybėse narėse, turinčiose atsisakyti savo kolizijų šalinimo taisyklių, bus suteikta galimybė gauti ankstesnius rezultatus pasirenkant teisę.

- Praktiškai į modernesnius sprendimus dėl kolizijų šalinimo taisyklių taip pat įtraukta paveldėjimų professio juris.

- Iš esmės testatoriui, gyvenančiam valstybėje narėje, kurios pilietis jis nėra, turėtų būti suteikta teisė pasirinkti, ar taikyti valstybės, kurios pilietis jis yra, teisę, ar valstybės, kurioje yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta, teisę.

Turėtų būti leidžiama pasirinkti teisę tik pagal du kriterijus, taikytinus teisės pasirinkimo laiku arba testatoriaus mirties laiku1:

- pilietybę,- nuolatinę gyvenamąją vietą.

1 Šis yra svarbus, nes nustatyti kriterijus mirties metu gali būti lengviau negu atgaline data teisės pasirinkimo metu.

PE415.241 52/76 DV\755341LT.doc

LT

Kitų kriterijų taikyti neturėtų būti leidžiama: Ypač nederėtų leisti pasirinkti nekilnojamojo turto situs (buvimo vietos) valstybės teisės. Priešingu atveju bus grąžintas turto skaidymas.

Turi būti daroma prielaida, kad testamentuose, kurie dabar galioja pagal taikytiną teisę, tačiau remiantis naujuoju reglamentu jiems būtų taikoma kitos valstybės teisė ir jie pagal naująją taikytiną teisę negaliotų, teisė pasirinkta netiesiogiai.

Pavyzdys: Nuolat Italijoje gyvenantis Vokietijos pilietis į savo testamentą įtraukė ankstesnius ir vėlesnius įpėdinius. Toks įpareigojamasis pavadavimas (substitutio fideicomissaria) leidžiamas pagal Vokietijos teisę1, bet paprastai draudžiamas pagal Italijos teisę2. - Šiuo metu testamentas galioja, nes ir pagal Vokietijos, ir pagal Italijos tarptautinę privatinę

teisę taikoma pilietybės valstybės teisė, t. y. Vokietijos teisė. - Vis dėlto, jeigu vadovaujantis būsimuoju EB reglamentu būtų taikoma valstybės, kurioje

buvo paskutinė mirusiojo gyvenamoji vieta, teisė, testamentas būtų vertinamas pagal Italijos teisę ir todėl būtų laikomas negaliojančiu.

- Šis rezultatas būtų nepriimtinas. Siūlyčiau daryti prielaidą (ir pripažinti), kad tokiais atvejais teisė buvo pasirinkta. Tada „senoji“ teisė, pagal kurią testamentas buvo parengtas, ir toliau taikoma visam testamentui3.

Netaikyti viešosios tvarkos išimties kitų valstybių narių atžvilgiuTeisės pasirinkimui objektyviai neturėtų būti taikoma viešosios tvarkos išimtis (ordre public). Viešosios tvarkos išimtis turėtų būti taikoma ne kitų valstybių narių, o tik trečiųjų šalių teisei.

Problemos, kylančios dėl nacionalinės teisės skirtumų

Privalomosios paveldimo turto dalys„Teisės pasirinkimas“ skamba kaip labai techninio pobūdžio teisinis klausimas, vargu ar galintis dominti plačiąją visuomenę ar tuo labiau kelti jos susirūpinimą. Nepaisant to, Komisijos idėja taikyti teisėkūros priemones paveldėjimo ir testamentų srityje, ypač galimybę pasirinkti teisę, sukėlė atgarsį pagrindiniame Airijos laikraštyje. Neprisimenu formuluotės, bet straipsnio mintis, šiek tiek hiperbolizuojant, buvo tokia: „Airiai, saugokitės! Komisija planuoja atimti privalomąją našlėms ir našlaičiams priklausančią turto dalį.“ Taigi teisės pasirinkimas susijęs su privalomosios dalies klausimu.

Privalomoji dalis – tikriausiai svarbiausias viešosios tvarkos klausimas paveldėjimo teisės srityje. Privalomųjų dalių taisyklės valstybėse narėse labai skirtingos ir susijusios su privalomosios dalies teisiniu pobūdžiu, teisę į ją turinčiais asmenimis ir privalomosios dalies dydžiu.

Kalbant apie teisinį pobūdį, galima paminėti keturis skirtingus metodus:

1 Vokietijos civilinio kodekso 2100 ir tolesni straipsniai. 2 Pagal Italijos civilinio kodekso 692 straipsnį įpareigojamasis pavadavimas leidžiamas tik asmenų, kuriems taikoma globa, naudai. 3 Kitas galimas sprendimas, nors ir ne toks veiksmingas, galėtų būti pereinamoji nuostata, kuria remiantis testamentai, teisėtai sudaryti pagal jų sudarymo metu taikytiną teisę, nepraras galios vien dėl to, kad taikomos naujos taisyklės.

DV\755341LT.doc 53/76 PE415.241

LT

- privalomoji dalis gali būti privaloma tvarka skiriama turto dalis, kurią privilegijuotieji giminaičiai ar sutuoktinis paveldi pagal įstatymą, net jeigu testamentu jiems nesuteikiama jokios paveldimo turto dalies ir net jeigu privilegijuotasis asmuo nepareiškia teisių į savo dalį. Tokia tvarka yra Bulgarijoje, Čekijoje (Civilinio kodekso 479 straipsnis), Graikijoje (Civilinio kodekso 1829 straipsnis), Lietuvoje (Civilinio kodekso 5.20 straipsnis), Slovakijoje (Civilinio kodekso 479 straipsnis);

- antrasis variantas – taip pat privaloma tvarka skiriama turto dalis, bet privilegijuotasis įpėdinis per tam tikrą nustatytą laiką turi pareikšti į ją teises; kitu atveju įsigalioja testamento nuostatos, kuriomis privalomoji dalis nepripažįstama. Tokia tvarka yra Belgijoje (Civilinio kodekso 920 ir tolesni straipsniai), Kipre (42 straipsnis „Testamentai ir paveldėjimo teisė“), Estijoje (Paveldėjimo įstatymo 104 ir tolesni straipsniai), Prancūzijoje (Civilinio kodekso 920 ir tolesni straipsniai), Italijoje (Civilinio kodekso 457 straipsnis), Latvijoje (Civilinio kodekso 693 straipsnis), Liuksemburge (Civilinio kodekso 920 ir tolesni straipsniai), Portugalijoje (Civilinio kodekso 2156 ir tolesni straipsniai), Rumunijoje (Civilinio kodekso 841 ir tolesni straipsniai), Slovėnijoje (Paveldėjimo įstatymo 40 straipsnis), Ispanijoje (Civilinio kodekso 806 ir tolesni straipsniai) ir Švedijoje (Paveldėjimo įstatymo 7 skyriaus 3 straipsnis). Laikas, per kurį galima pareikšti teises į privaloma tvarka skiriamą dalį, gali būti vos šeši mėnesiai (Švedijoje) arba net 30 metų nuo testatoriaus mirties (Prancūzijoje);

- trečiasis variantas yra tik piniginis reikalavimas, apskaičiuojamas pagal paveldimo turto vertę, tačiau taikant šį variantą privilegijuotieji asmenys netampa įpėdiniais. Jie nėra turto bendrasavininkiai ir negali nuspręsti dėl jo padalijimo. Jie gali tik pareikšti teises į tam tikrą pinigų sumą. Tokia tvarka yra Austrijoje (Civilinio kodekso 762 ir tolesni straipsniai), Danijoje (Paveldėjimo įstatymo 25 straipsnis), Suomijoje (Paveldėjimo įstatymo 7 skyrius), Vokietijoje (Civilinio kodekso 2303 ir tolesni straipsniai), Vengrijoje (Civilinio kodekso 666 ir tolesni straipsniai), Airijoje (sutuoktiniui: 1965 m. Paveldėjimo įstatymo 111 straipsnis), Maltoje (Civilinio kodekso 615 straipsnis), Nyderlanduose (Civilinio kodekso 4:63 ir tolesni straipsniai), Lenkijoje (Civilinio kodekso 991 ir tolesni straipsniai), ir Škotijoje;

- ketvirtasis variantas taip pat yra piniginis reikalavimas, tačiau neskaičiuojamas pagal turto vertę, o apibūdinamas tik kaip „deramas finansinis išlaikomų asmenų aprūpinimas“). Šis variantas pasirinktas trijose dviejų valstybių narių bendrosios teisės sistemose – Anglijoje, Airijoje ir Šiaurės Airijoje.

Žr. priede pateiktą 3 žemėlapį „Privalomųjų dalių dydis“.

Dar svarbiau tai, kad labai skiriasi privalomųjų dalių dydis. Išnagrinėkime, koks didžiausias galimas privalomosios dalies dydis. Kai kuriose valstybėse narėse privalomosios dalys gali būti 100 proc. paveldimo turto.

Čekijoje (Civilinio kodekso 479 straipsnis) ir Slovakijoje (Civilinio kodekso 479 straipsnis), jeigu mirusysis palieka tik nepilnamečių vaikų (ir nepalieka suaugusių vaikų ir gyvo sutuoktinio), visas turtas privaloma tvarka tenka vaikams.

Bulgarijoje privalomosios dalys gali sudaryti 5/6 turto (jeigu lieka gyvas sutuoktinis ir 3 arba daugiau vaikų, Paveldėjimo įstatymo 29 straipsnis).

Kai kuriose kitose valstybėse privalomosios dalys gali sudaryti iki ¾ turto: Belgijoje

PE415.241 54/76 DV\755341LT.doc

LT

(Civilinio kodekso 916 straipsnis, kai lieka 3 arba daugiau vaikų), Kipre (Testamentų ir paveldėjimo įstatymo 41 straipsnis), Prancūzijoje (Civilinio kodekso 913 straipsnis), Liuksemburge (Civilinio kodekso 913 ir tolesni straipsniai), Maltoje (Civilinio kodekso 615, 631 ir tolesni straipsniai) ir Rumunijoje.

Privalomosios dalys Lenkijoje (Civilinio kodekso 991 straipsnis), Portugalijoje (Civilinio kodekso 2156 straipsnis) ir Ispanijoje (Civilinio kodekso 806 ir tolesni straipsniai) gali sudaryti iki 2/3 turto.

14 teisės sistemų testatorius gali perduoti mažiausiai pusę turto; privalomosios dalys gali sudaryti tik ½ turto Austrijoje (Civilinio kodekso 765 straipsnis), Estijoje (Paveldėjimo įstatymo 104 ir tolesni straipsniai), Suomijoje (Paveldėjimo įstatymo 7 skyriaus 1 straipsnis), Vokietijoje (Civilinio kodekso 2303 straipsnis), Graikijoje (Civilinio kodekso 765 straipsnis), Vengrijoje, Airijoje (Paveldėjimo įstatymo 109 ir tolesni straipsniai), Italijoje (Civilinio kodekso 540 straipsnis), Latvijoje (Civilinio kodekso 425 ir tolesni straipsniai, Lietuvoje (Civilinio kodekso 5.20 ir tolesni straipsniai), Nyderlanduose (Civilinio kodekso 4:63 ir tolesni straipsniai), Škotijoje (tik kilnojamajam turtui), Slovėnijoje (Paveldėjimo įstatymo 25 straipsnis) ir Švedijoje (Paveldėjimo įstatymo 7 skyriaus 1 straipsnis).

Privalomosios dalys Danijoje gali sudaryti iki ¼ turto (Paveldėjimo įstatymo 10 straipsnis).

Galiausiai tradicinėje bendrosios teisės sistemoje nėra konkrečių privalomųjų dalių. Vis dėlto teismas gali suteikti tam tikrą turto lėšų dalį šeimai ar kitiems asmenims, kurie nuo mirusiojo finansiškai priklausė, jeigu mirusysis jų deramai finansiškai neaprūpino: tokia tvarka yra Anglijoje ir Velse1 bei Šiaurės Airijoje2.

Problema ir galimi sprendimaiTaigi testatorius, priklausantis jurisdikcijai, kurioje numatytos didelės privalomosios dalys, gali pasirinkti kitos jurisdikcijos teisę, kurioje numatytos daug mažesnės privalomosios dalys arba jų apskritai nenumatyta.

Kaip pavyzdį išnagrinėkime Airijos Respublikos ir Šiaurės Airijos privalomųjų dalių reglamentavimo skirtumus. - Pagal Airijos teisę, jeigu mirusysis palieka vaikų, likęs gyvas sutuoktinis turi teisę į 1/3

paveldimo turto, priešingu atveju – į 1/2 paveldimo turto (pusę dalies, kurią likęs gyvas sutuoktinis gautų nesant testamento)3.

- Šiaurės Airijoje likęs gyvas sutuoktinis neturi privalomosios dalies. Vis dėlto, jeigu teismas yra įsitikinęs, kad mirusiojo turtas testamentu arba, nesant testamento, pagal įstatymą paskirstytas taip, kad pareiškėjas finansiškai deramai neaprūpinamas, jis gali priimti įsakymą, kad vyrui arba žmonai būtų skirtas pagal visas bylos aplinkybes deramas finansinis aprūpinimas, neatsižvelgiant į tai, ar jis reikalingas šiam vyrui arba žmonai išlaikyti4. Šis

1 1975 m. Paveldėjimo (Šeimos ir finansiškai priklausomų asmenų aprūpinimo) įstatymas; tinklalapis: http://www.statutelaw.gov.uk. 2 1979 m. Paveldėjimo (Šeimos ir finansiškai priklausomų asmenų aprūpinimo) tvarka (Šiaurės Airija); tinklalapis: http://www.statutelaw.gov.uk.3 Airijos paveldėjimo įstatymo 111 straipsnis, tinklalapis: http://www.irishstatutebook.ie. 4 1979 m. Paveldėjimo (Šeimos ir finansiškai priklausomų asmenų aprūpinimo) tvarkos 3 straipsnio 1 dalis, 4 straipsnio 2 dalis, 2 straipsnio 2 dalis (Šiaurės Airija); tinklalapis: http://www.statutelaw.gov.uk.

DV\755341LT.doc 55/76 PE415.241

LT

deramas finansinis aprūpinimas gali būti trečdalio (ar netgi daugiau) paveldimo turto vertėsdydžio, bet paprastai jis būna daug mažesnis negu turto dalis, kurią pagal Airijos teisę gautų likęs gyvas sutuoktinis.

- Taigi Airijos testatorius, norintis atimti paveldėjimo teisę iš sutuoktinio, gali nuspręsti kuriam laikui pakeisti nuolatinę gyvenamąją vietą ir persikelti į Šiaurės Airiją. Ten jis galėtų pasirinkti Šiaurės Airijos teisę ir sudaryti testamentą, kuriuo iš žmonos atimtų paveldėjimo teisę1.

Pažvelgę į lentelę, kurioje nurodytas didžiausias privalomosios dalies dydis, matome, jog labiausiai tikėtina, kad, siekiant išvengti savo valstybės normų, kuriomis reglamentuojamos privalomosios dalys, būtų pasirinkta Danija, Anglija ir Šiaurės Airija. Vis dėlto, nelygu, koks atvejis, pasirinkus kurios nors kitos valstybės paveldėjimo teisę privalomosios dalys gali būti ir sumažintos.

Ar šie skirtumai tikrai problema? - Kaip matėme, pagal daugumos teisės sistemų normas privalomosios dalys gali sudaryti pusę

paveldimo turto. Kiekvienu atveju apsaugos lygis gali skirtis. Vis dėlto nė vienoje sistemoje artimieji giminaičiai ir sutuoktinis nepaliekami be turto dalies. Net Anglijoje ir Šiaurės Airijoje reikalaujama sutuoktiniui ir palikuonims suteikti deramą finansinį aprūpinimą. Todėl daugeliu atvejų praktiniai įvairių teisės sistemų skirtumai nėra tokie dideli, kad vienos iš jų rezultatus būtų galima laikyti nepriimtinais.

- Taip pat valstybės, kurios pilietis yra testatorius, teisės pasirinkimą vargu ar galima laikyti problema. Pasirinkdamas šią teisę testatorius tiesiog pasirenka daugumos ES valstybių narių taikomą sistemą.

- Tad problemų gali kilti tik tais atvejais, kai testatorius pasirenka savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisę ir tada persikelia gyventi į kitą šalį (grįžta į savo valstybę).

Kraštutinis pavyzdys galėtų būti toks: - Čekijos pilietis studijuoja Londone. Jis dar nevedęs. Nepaisant to, jis pasirenka Anglijos

paveldėjimo teisę, kad būtų užtikrinta jo laisvė sudaryti testamentą. - Vėliau jis grįžta į Čekiją, veda ir susilaukia vaikų. Po kelerių metų jis susikivirčija su žmona

ir vaikais. Tada, remdamasis ankstesniu teisės pasirinkimu, jis atima paveldėjimo teisę iš žmonos ir vaikų. Pagal Čekijos teisę, jeigu vaikai dar nepilnamečiai, žmona ir vaikai privaloma tvarka paveldi visą turtą.

- Tačiau taikydamas Anglijos paveldėjimo teisę teismas suteiktų tik deramą finansinį aprūpinimą. Žmonai ir vaikams suteikiamos išmokos priklausytų nuo turto dydžio ir jų poreikių, tačiau tikriausiai tai nebūtų visas turtas.

Kaip EB teisės aktų leidėjai galėtų ir turėtų reglamentuoti tokius kraštutinius atvejus? - Pirmasis variantas taikomas Italijos teisėje2: pagal Italijos teisę testatoriaus gyvenamosios

vietos valstybės teisės pasirinkimas galioja tik tada, kai testatorius savo mirties metu vis

1 Šis modelis netinka norint atimti paveldėjimo teisę iš vaikų, nes Airijos ir Šiaurės Airijos įstatymų nustatytos panašiospakankamo vaikų finansinio aprūpinimo taisyklės. 2 Italijos tarptautinės privatinės teisės įstatymo 46 straipsnis.

PE415.241 56/76 DV\755341LT.doc

LT

dar gyvena šioje valstybėje. Vis dėlto taikant šią taisyklę iki pat mirties lieka nežinoma, ar teisės pasirinkimas galioja.

- Antrąjį variantą pasirinko Belgijos teisės aktų leidėjai (ir iš dalies Italijos teisės aktų leidėjai)1: jį taikant, privalomosioms turto dalims teisės pasirinkimas negalioja. Vis dėlto vadovaujantis šia taisykle turtui būtų taikoma dviejų valstybių paveldėjimo teisė.

- Trečiasis variantas – reikalauti, kad prieš pasirenkant teisę praeitų tam tikras laukimo laikotarpis. Taigi nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisės pasirinkimas galiotų tik tuo atveju, jeigu testatorius šioje valstybėje būtų gyvenęs kelerius metus, galbūt trejus arba penkerius metus. Šis variantas suteikia daugiau teisinio apibrėžtumo negu ankstesnysis, nes dėl vėlesnių įvykių pasirinkimas negali prarasti galios.

- Galiausiai tokių kraštutinių atvejų, koks pateiktas mūsų pavyzdyje, vertinimą ir pareigą vadovaujantis fraus legis (teisės apgaulės) principu atšaukti teisės pasirinkimą teisės aktų leidėjai gali palikti teismams. Tai – sprendimas, kuriam aš pritariu. Mano nuomone, ši teisės apgaulė atsiranda, kai taikoma vien „nuoga“ teisės pasirinkimo nuostata, nesant testamento nuostatų, kuriomis būtų paskirstomas turtas.

Testamentai ir kiti mortis causa aktai

Testamentinis veiksnumasSpeciali nuostata turėtų būti taikoma testamentiniam veiksnumui nustatyti, t. y. atsakyti į klausimą, kokio mažiausio amžiaus ir protinių gebėjimų turi būti asmuo, kad galėtų sudaryti testamentą. Atrodo, sudarant testamentą (ar kitą mortis causa aktą) tinkamiausia taikyti valstybės, kurios pilietis buvo testatorius, teisę.

Formalus galiojimasVisose teisės sistemose testamentai turi būti tam tikros formos. Formos reikalavimais siekiama užkirsti kelią klastojimui ir ginčams dėl testamento tikrumo.

Vis dėlto įvairiose teisės sistemose formos reikalavimai yra skirtingi. Testamentas, kurisvienoje valstybėje puikiausiai formaliai galioja, kitoje gali būti laikomas neatitinkančiu nustatytos formos.

Žr. priede pateiktą 4 žemėlapį „Formalus vietos forma sudarytų testamentų galiojimas“.

Turbūt visi sutiksite su šiuo teiginiu: „Testamento aktas formos požiūriu galioja, jeigu jo forma atitinka vietos, kurioje testatorius jį sudarė, vidaus teisę.“ Tai – Hagos konvencijos dėl testamentų formų 1 straipsnio a punkte įtvirtinta norma2.

1 Belgijos tarptautinės privatinės teisės įstatymo 79 straipsnis. Ta pati taisyklė taikoma ir pagal Italijos tarptautinės privatinės teisės įstatymo 46 straipsnį dėl privalomųjų dalių įpėdiniams, Italijoje mirusiojo mirties metu nuolat gyvenantiems. 2 1961 m. spalio 5 d. Hagos konvencija dėl teisės aktų, reglamentuojančių testamento nuostatų formą, kolizijos.

DV\755341LT.doc 57/76 PE415.241

LT

- Vis dėlto tik 16 ES valstybių narių ratifikavo Hagos konvenciją dėl testamentų formų:Austrija, Belgija, Danija, Estija, Suomija, Prancūzija, Vokietija, Graikija, Airija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Lenkija, Slovėnija, Ispanija, Švedija ir Jungtinė Karalystė.

- Dar 9 valstybių narių tarptautinėje privatinėje teisėje yra įtvirtinta daugmaž tapati norma, kuria pripažįstama, kad galioja testamentas, atitinkantis valstybės, kurioje testatorius jį sudarė, reikalaujamą formą. Tai – Bulgarija (Tarptautinės privatinės teisės įstatymo 90 straipsnis), Čekija (Tarptautinės privatinės teisės įstatymo 18 straipsnis), Vengrija (Tarptautinės privatinės teisės įstatymo 36 straipsnis), Italija (Tarptautinės privatinės teisės įstatymo 48 straipsnis), Lietuva (Civilinio kodekso 1.61 straipsnis), Malta (Civilinio kodekso 682 straipsnis), Portugalija (Civilinio kodekso 66 straipsnis), Rumunija (Tarptautinės privatinės teisės įstatymo 68 straipsnio 3 dalis), Slovakija (Tarptautinės privatinės teisės įstatymo 18 straipsnis).

- Vis dėlto esama dviejų valstybių narių, dėl kurių neaišku, ar užtenka, kad testamentas formaliai galiotų jo sudarymo vietoje. Tai Kipras ir Latvija (Tarptautinės privatinės teisės įstatymo 16, 21 straipsniai).

Aptarkime Kipro arba Latvijos pavyzdį. Abi valstybės nėra pasirašiusios Hagos konvencijos dėl testamentų formų. Abi neturi konkrečios normos, kuria būtų pripažįstamas formalus testamentų galiojimas, jeigu jie atitinka vietoje, kurioje testatoriai juos sudarė, reikalaujamą formą. - Taigi net ir notaro patvirtinto testamento gali nepakakti, jeigu jis neįregistruotas dalyvaujant

dviem liudytojams. Pavyzdžiui, Vokietijos, Lenkijos ar Ispanijos įstatymuose, kuriais reglamentuojamas autentiškumo nustatymas, nenumatytas liudytojų dalyvavimas.

- Analogiškai Kipre nepakaktų ir ranka rašyto testamento, nors vietoje, kurioje jis sudarytas, ši forma galioja.

Todėl būsimajame reglamente turi būti pateikta nuoroda į taisyklę, parengtą pagal Hagos konvencijos dėl testamentų formų 1 straipsnio nuostatas.

- Pagal tą pačią taisyklę turėtų būti nustatomas formalus bendrų testamentų ir paveldėjimo sutarčių galiojimas1.

- Pagal tą pačią taisyklę turėtų būti nustatomas formalus testamento ar paveldėjimo sutarties atšaukimo galiojimas2.

Turinio galiojimas

Testamentų nuostatų turinio arba jų atšaukimo turinio galiojimui paprastai taikoma teisė, kuri būtų taikoma, jeigu testatorius būtų miręs testamento sudarymo momentu (tai yra numanoma paveldėjimo teisė). Ši tvarka turėtų būti taikoma ir pagal būsimąjį reglamentą.

1 Dėl bendrų testamentų taip pat žr. Hagos konvencijos dėl testamentų formų 4 straipsnį. 2 Taip pat žr. Hagos konvencijos dėl testamentų formų 2 straipsnį.

PE415.241 58/76 DV\755341LT.doc

LT

Paveldėjimo sutartis arba bendras testamentas

Paveldėjimo sutartis

Žr. priede pateiktą 5 žemėlapį „Paveldėjimo sutartys“.

Paveldėjimo sutartys arba bendri testamentai kelia specifinių problemų. Paveldėjimo sutartys, kuriomis privaloma tvarka reglamentuojamas vienos arba daugiau sutarties šalių paveldėjimas, leidžiamos tik kai kurių šalių teisėje:

- paveldėjimo sutartis leidžiama sudaryti Austrijoje (Civilinio kodekso 1253 straipsnis, tik tarp sutuoktinių ir tik ¾ turto), Estijoje (Paveldėjimo įstatymo 102 ir tolesni straipsniai), Vokietijoje (Civilinio kodekso 2278 straipsnis), Latvijoje (Civilinio kodekso 604 ir tolesni straipsniai), tam tikrų Ispanijos regioninių vienetų (Aragono, Baskų krašto, Katalonijos, Galicijos, Navaros, Balearų salų Ibicos ir Formenteros) teisėje;

- kitose sistemose nėra nuostatų dėl paveldėjimo sutarčių, tačiau leidžiama sudaryti teisiškai įpareigojančius bendrus testamentus; tokia tvarka yra Danijoje ir Lietuvoje (Civilinio kodekso 5.43 straipsnis);

- Vengrijoje leidžiama sudaryti paveldėjimo sutartį tik mainais už pareigą išlaikyti (Civilinio kodekso 655 straipsnis);

- kitose valstybėse paveldėjimo sutartis draudžiama, tačiau galima sudaryti privalomą donatio mortis causa – Graikijoje (Civilinio kodekso 368 ir 2032 straipsniai) ir Nyderlanduose (Civilinio kodekso 4:42 ir 4:44 straipsniai);

- bendrosios teisės valstybėse paveldėjimo sutartis nenumatyta kaip mortis causa aktas, tačiau leidžiama sudaryti privalomos galios sutartį, kurioje būtų nustatoma, ar sudaryti testamentą, ar ne. Tokia tvarka yra Anglijoje ir Velse, Airijoje, Šiaurės Airijoje ir Škotijoje, tikriausiai ir Kipre;

- vis dėlto 15 valstybių narių paveldėjimo sutartys draudžiamos (nors kai kuriose valstybėse leidžiama taikyti išimtis ikivedybinėse sutartyse): Belgijoje (Civilinio kodekso 1130 straipsnis), Bulgarijoje, Čekijoje (Civilinio kodekso 476 straipsnis), Suomijoje (Paveldėjimo įstatymo 10:5 straipsnis), Prancūzijoje (Civilinio kodekso 722 straipsnis), Italijoje (Civilinio kodekso 598, 635 straipsniai), Liuksemburge (Civilinio kodekso 1130 straipsnis), Maltoje (Civilinio kodekso 568 straipsnis), Lenkijoje (Civilinio kodekso 1047 straipsnis), Portugalijoje (Civilinio kodekso 1755, 2028 straipsniai), Rumunijoje (Civilinio kodekso 965 straipsnis), Slovakijoje (Civilinio kodekso 476 straipsnis), Slovėnijoje (Paveldėjimo įstatymo 103 straipsnis), Ispanijoje (Civilinio kodekso 1271 straipsnis), Švedijoje (Paveldėjimo įstatymo 17 skyriaus 1 straipsnis).

Pavyzdys: Vokiečių pora sudaro paveldėjimo sutartį, kurioje reglamentuojami abiejų sutuoktinių paveldėjimo santykiai. Tai Vokietijoje labai populiaru. Jie taip pat turi namą atostogoms Italijoje.- Ir pagal Vokietijos, ir pagal Italijos tarptautinę privatinę teisę paveldėjimui taikoma

valstybės, kurios pilietis yra palikėjas, teisė, o pagal Vokietijos teisę taip pat leidžiama sudaryti paveldėjimo sutartis.

DV\755341LT.doc 59/76 PE415.241

LT

- Italijos teisėje paveldėjimo sutartis draudžiama. Kai kuriuose Italijos teismų sprendimuose ir teisės mokslo autorių darbuose šis draudimas laikomas Italijos viešosios tvarkos (ordre public) dalimi. Jeigu jis yra viešosios tvarkos elementas, Italijos teismas arba žemės registro įstaiga turėtų laikyti paveldėjimo sutartį negaliojančia, net jeigu taikoma Vokietijos paveldėjimo teisė.

Todėl būsimajame reglamente šie atvejai turėtų būti reglamentuoti. Būtų galima vadovautis Hagos konvencijos dėl paveldėjimų 8–12 straipsnių pavyzdžiu, galbūt su nedideliais pakeitimais:

- remiantis 10 straipsniu, kai susitarime aptariamas daugiau negu vieno asmens turtas, susitarimo turinys galioja tik tuo atveju, jeigu jis galiotų pagal visų valstybių teisę, kuri būtų taikoma visų šių asmenų turto paveldėjimui kiekvienam iš šių asmenų mirus susitarimo sudarymo dieną;

- mano nuomone, kiekvienos paveldėjimo sutarties šalies padėtį reglamentuojančias nuostatas užtektų vertinti pagal šios šalies paveldėjimui taikomą paveldėjimo teisę. Jeigu kitos suinteresuotosios šalies padėtį reglamentuojančios nuostatos negaliotų, pagal tą teisę būtų reglamentuojami ir padariniai;

- šio sutartinio paveldėjimo atveju ypač svarbus taptų leidimas pasirinkti teisę (professio juris)1 ir draudimas viešosios tvarkos išimtį (ordre public)2 naudoti prieš kitos valstybės teisę.

Bendras testamentasBendrų testamentų padėtis panaši.

- Kai kuriose valstybėse narėse privalomos galios bendri testamentai leidžiami, pvz., Danijoje, Estijoje (Paveldėjimo įstatymo 87 ir tolesni straipsniai), Vokietijoje (Civilinio kodekso 2270 straipsnis), Lietuvoje (Civilinio kodekso 5.43 ir tolesni straipsniai) ir tam tikrų Ispanijos regioninių vienetų (Aragono, Baskų krašto, Galicijos, Navaros) teisėje.

- Kitose valstybėse narėse bendri testamentai pripažįstami, tačiau yra laisvai atšaukiami ir neprivalomi, pvz., Austrijoje (Civilinio kodekso 1248 straipsnis), Anglijoje ir Velse, Suomijoje, Airijoje, Šiaurės Airijoje, Latvijoje (Civilinio kodekso 604 ir tolesni straipsniai), Maltoje (Civilinio kodekso 592 straipsnis), Škotijoje, Slovėnijoje ir Švedijoje (Paveldėjimo įstatymo 10 skyriaus 7 straipsnis).

- Kitose valstybėse narėse bendri testamentai draudžiami ir negalioja – Belgijoje (Civilinio kodekso 968 straipsnis), Bulgarijoje, Čekijoje (Civilinio kodekso 476 straipsnis), Prancūzijoje (Civilinio kodekso 968 straipsnis), Graikijoje (Civilinio kodekso 1717 straipsnis), Vengrijoje (Civilinio kodekso 73 straipsnis), Italijoje (Civilinio kodekso 598 straipsnis), Liuksemburge (Civilinio kodekso 968 straipsnis), Nyderlanduose (Civilinio kodekso 4:42 straipsnis), Lenkijoje, Portugalijoje (Civilinio kodekso 2181 straipsnis), Rumunijoje (Civilinio kodekso 857 straipsnis), Slovakijoje (Civilinio kodekso 476 straipsnis) ir Ispanijoje (bendroje Ispanijos teisėje – Civilinio kodekso 669 ir 733 straipsniai, bendri testamentai draudžiami ir Katalonijoje bei Balearų salose).

1 Žr. 2.2 dalį. 2 Žr. 2.2.3 dalį.

PE415.241 60/76 DV\755341LT.doc

LT

Kadangi reglamentas bus taikomas ne tik testamentams, bet ir bendriems testamentams ir paveldėjimo sutartims, geriau taikyti ne specialiąją sąvoką „testamentas“, o bendrąją sąvoką„mortis causa aktas“.

Taikymo sritis

Paveldėjimo teisėPaveldėjimo teisė apima daug teisinių temų. Štai vos kelios iš jų:

- Kas yra įpėdiniai netestamentinio paveldėjimo atveju (t. y. nesant testamento nuostatų)? - Kokia forma turi būti sudarytas testamentas? Kokias nuostatas testatorius gali įtraukti į

testamentą?

- Kokia vaikų, sutuoktinio ir kitų artimų giminaičių privalomoji dalis?

- Kaip turtas administruojamas ir perduodamas įpėdiniams ir kitiems asmenims, kuriems įsipareigota perduoti turtą?

- Kaip apmokamos mirusiojo skolos? Kokia įpėdinių finansinė atsakomybė?

DV\755341LT.doc 61/76 PE415.241

LT

Turto administravimas pagal Bendrąją teisęVis dėlto Didžiosios Britanijos vyriausybė1 nori būsimąjį teisės aktą taikyti tik spręsdamaklausimą, kas ką gauna mirties atveju. Reglamentas neturėtų būti taikomas turtoadministravimui.

Daugumos kontinentinių sistemų praktikoje palikimo savininkais tampa įpėdiniai – arba iškart po palikėjo mirties, arba priimdami palikimą. Vis dėlto pagal Anglijos teisę, mirus palikėjui, jo turto savininku tampa ir turtą administruoja teismo paskirtas asmeninis atstovas. Jeigu asmeninį atstovą nurodė palikėjas, jis vadinamas testamento vykdytoju, jeigu skyrė teismas –administratoriumi. Asmeninis atstovas surenka turtą, sumoka skolas ir išdalija likusį turtą asmenims, kuriems įsipareigota jį perduoti.

Kipre, Airijoje, Šiaurės Airijoje ir Škotijoje asmeninis atstovas turi administruoti turtą (Maltoje –ne, nes materialiosios paveldėjimo teisės srityje Malta taiko civilinės teisės praktiką).

Teismo įgaliotiniai Austrijoje, Čekijoje ir SlovakijojePanaši tvarka taikoma ir Austrijoje, Čekijoje ir Slovakijoje, kur teismo paskirtas teismo įgaliotinis (Gerichtskommissär), paprastai civilinės teisės notaras, parengia turto aprašą, nustato paveldėtojus ir pasirengia galutiniam teismo sprendimui dėl turto paskirstymo paveldėtojams. Vengrijos sistema panaši, bet čia civilinės teisės notaras neveikia kaip teismo įgaliotinis, tačiau taip pat turi galią priimti galutinį sprendimą dėl turto paskirstymo.

Būsimojo EB reglamento variantaiTodėl Didžiosios Britanijos vyriausybė pasiūlė turto administravimui netaikyti būsimo reglamento arba taikytinos paveldėjimo teisės.

Vis dėlto tai keltų problemų daugumai valstybių narių, kuriose turto perdavimas ir administravimas yra materialiosios paveldėjimo teisės dalis. Jeigu nebus užtikrinta, kad ta pati teisė būtų taikoma administravimui ir kitiems paveldėjimo teisės klausimams, pirmiausia gali kilti klausimų, kaip tvarkyti turto skolas. Todėl ryžtingai raginu į reglamento taikymo sritį įtraukti ir administravimą. Jį įtraukus Anglijos teisės reglamentuojamos asmeninio atstovo arba Austrijos teismo įgaliotinio turimos turto administravimo galios būtų taikomos visoms valstybėms narėms.

Trečiasis, galbūt kompromisinis, variantas – pirmiau minėtų valstybių narių reikalaujamą specialiąją administravimo procedūrą (pagal kurią turtą administruotų asmeninis atstovas arba teismo įgaliotinis) taikyti tik toje valstybėje narėje esančiam turtui, kad ir kokia paveldėjimo teisė taikoma. Pasirinkus šį sprendimą turtas kai kuriais atvejais būtų skaidomas, tačiau šis skaidymas būtų ribotas, priešingai negu taikant Didžiosios Britanijos vyriausybės siūlomą absoliučią išimtį.

1 Jungtinės Karalystės vyriausybė taip pat nepritaria pasiūlymui, kad paveldėjimo teisėje turėtų būti reglamentuojami klausimai, ar mirusiajam esant gyvam jo padovanotas turtas turi būti įtrauktas apskaičiuojant privalomąją dalį. Taigi, ji nori užtikrinti, kad per mirusiojo gyvenimą padovanotas ar kitaip perduotas turtas neprarastų savo statuso dėl užsienio paveldėjimo teisės taikymo.

PE415.241 62/76 DV\755341LT.doc

LT

Bendras sutuoktinių turtasDaugumos valstybių narių praktikoje likęs gyvas mirusiojo sutuoktinis gauna mirusiojo turto arba bendro sutuoktinių turto dalį ne pagal paveldėjimo teisę, o dėl bendro sutuoktinių turto režimo. Tai taikoma įstatymu nustatytam daugumos valstybių narių, išskyrus tik bendrosios teisės sistemas, bendro sutuoktinių turto režimui. Todėl gali būti, kad tik pusė mirusiojo turto bus paveldima.

Todėl būsimasis reglamentas dėl paveldėjimo turi būti suderintas su būsimuoju reglamentu dėl bendro sutuoktinių turto, kuris numatytas Europos Komisijos Teisingumo, laisvės ir saugumo generalinio direktorato darbotvarkėje, bet jo projektas dar nepateiktas1. Reglamentas dėl bendro sutuoktinių turto taip pat apims taikytiną teisę (t. y. tarptautinę privatinę teisę), jurisdikciją, sprendimų pripažinimą ir vykdymą bei kitų valstybių narių autentiškų aktų vykdymą.

Nuosavybės teisė

Naujajame reglamente turės būti apibrėžtos paveldėjimo teisės ir nuosavybės teisės ribos. Tai –ypač keblus klausimas, nepamirštant, kad, remiantis EB sutarties 295 straipsniu, Bendrija negali keisti valstybių narių taisyklių, kuriomis reglamentuojama turto nuosavybės sistema. Pateiksiu du kylančių klausimų pavyzdžius:

- Kai kurių valstybių teisėje bendrasavininkiams leidžiama sudaryti susitarimą, kad vieno bendrasavininkio mirties atveju jo dalis automatiškai pereina likusiems bendrasavininkiams. Tai – nuosavybės teisės klausimas ir būsimajame reglamente dėl paveldėjimo jis neturėtų būti reglamentuojamas.

- Panašus klausimas kyla dėl įvairių teisiniai įsipareigojimo perduoti turtą po palikėjo mirties padarinių. Kai kuriose valstybėse narėse įsipareigojimu perduoti turtą sukuriama tik pareiga įpėdinio atžvilgiu. Kitose valstybėse narėse asmuo, kuriam įsipareigota perduoti turtą, mirus testatoriui iškart tampa paliekamo daikto savininku. Taigi jeigu italas testatorius palieka turtą Vokietijoje, kuri teisė būtų taikoma: Italijos teisė, pagal kurią nuosavybė automatiškai pereina asmeniui, kuriam įsipareigota perduoti turtą, ar Vokietijos teisė, pagal kurią reikia sudaryti atskirą aktą, pagal kurį įpėdinis perduoda turtą asmeniui, kuriam įsipareigota jį perduoti. Remdamasis Vokietijos teisės precedentu2, manau, kad paveldėjimo teisė negali būti viršesnė už taikytiną nuosavybės teisę. Automatinis turto perdavimas po mirties galimas tik tuo atveju, jeigu tai leidžiama pagal taikytiną nuosavybės teisę.

1 Žr. Kolizijų dėl jurisdikcijos, bendro sutuoktinių turto režimą reglamentuojančių įstatymų kolizijų ir nesusituokusių porų išsiskyrimo turtinių klausimų sprendimo reglamentavimo valstybėse narėse lyginamosios teisės tyrimą, tinklalapis: http://ec.europa.eu/justice_home/doc_centre/civil/studies/doc_civil_studies_en.htm.2 BayObLG (Bayerisches Oberstes Landesgericht – Bavarijos aukščiausiasis civilinių bylų teismas), 1961 01 10 sprendimas, BayObLGZ 1961 m., 1, 19 = IPRspr 1960/61, Nr. 143; 1995 10 26 sprendimas – 1Z BR 163/94, BayObLGZ 1995 m., 366 = 1996 m. DnotI pranešimas, 125 = FamRZ 1996, 694 = MittRhNotK 1996 m., 366 = Rpfleger 1996 m., 199; OLG Hamm, NJW 1954 m., 133.Panašia tvarka BGH (Bundesgerichtshof – Vokietijos aukščiausiasis civilinių bylų teismas) neleido pagal įstatymą nustatyti likusiam gyvam sutuoktiniui uzufrukto arba teisės visą gyvenimą naudotis turto duodamais vaisiais ar pajamomis; todėl įpėdiniai turi atskirai sukurti kiekvienos turto dalies uzufruktą: BGH, 1994 9 28 sprendimas – IV ZR 95/93, DNotZ 1995 m., 704 = FamRZ 1994 m., 1585 = IPRax 1996 m., 39 = MittBayNot 1995m., 224 = NJW 1995 m., 58 = Rpfleger 1995 m., 213 = ZEV 1995 m., 298.

DV\755341LT.doc 63/76 PE415.241

LT

Mano nuomone, šie klausimai turėtų būti išspręsti konkrečiose nuostatose numatant, kad būsimasis reglamentas netaikomas nuosavybės teisei.

Turto patikėjimas

Bendrosios teisės šalyse, siekiant reglamentuoti turto perdavimą kitai kartai, gana populiaru sudaryti turto patikėjimo aktą. Kyla klausimas, ar į būsimąjį reglamentą dėl paveldėjimo turėtų būti įtrauktos testamentinio turto patikėjimo normos.

Aš tvirtai prieštarauju šiam įtraukimui. Kiek mačiau, diskusijose šio įtraukimo neremia nė viena stipri suinteresuotoji šalis.

- Nebus įmanoma reglamentuoti vien testamentinio turto patikėjimo kartu nereglamentuojant patikėtojui esant gyvam sukuriamo patikėjimo, nes abi patikėjimo rūšys dažnai yra glaudžiai susijusios: patikėtojui esant gyvam patikėjimo teise perdavus turtą, šis turtas gali būti papildytas testamentu.

- Turto patikėjimo instituto pripažinimas civilinės teisės šalyse keltų tiek sudėtingų teisinių klausimų, kad dar kelerius metus nesusitartume dėl jokio paveldėjimą reglamentuojančio teisės akto, jeigu apskritai kada nors pavyktų susitarti.

Jurisdikcija, pripažinimas ir vykdymas

Kadangi būsimasis reglamentas – „mišri priemonė“, į jį bus įtrauktos ne tik tarptautinės privatinės teisės nuostatos, bet ir jurisdikcijos, pripažinimo ir vykdymo klausimai. Daugelį šių nuostatų galima parengti pagal atitinkamas „Briuselis I“ ir „Briuselis IIa“ reglamentų nuostatas.

Jurisdikcija

Bendroji jurisdikcijaVisuotinai sutariama, kad bendrąją jurisdikciją turės valstybė narė, kurioje mirusysis turėjo paskutinę nuolatinę gyvenamąją vietą.

Nuostata dėl kitos jurisdikcijos apims atvejus, kai mirusysis neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos nė vienoje iš valstybių narių (arba kai šios nuolatinės gyvenamosios vietos negalima nustatyti).

Jurisdikcijos prorogacija ir perdavimasKonkretaus ginčo šalims taip pat turėtų būti leidžiama jurisdikcijos prorogacija (bylos nagrinėjimo vietos pasirinkimas). Ši prorogacija, žinoma, gali būti privaloma tik susitarimo dėl jurisdikcijos šalims, o kitoms suinteresuotosioms šalims arba kitiems įpėdiniams – neprivaloma.

PE415.241 64/76 DV\755341LT.doc

LT

Ta pati taisyklė turėtų būti taikoma ir ne ginčo atveju, pvz., teikiant prašymą dėl paveldėtojo sertifikato, jeigu visi įpėdiniai (ir testamento vykdytojai, jeigu testatorius testamento vykdytojais nurodė konkrečius asmenis) sutinka dėl kitos valstybės narės jurisdikcijos.

Remiantis „Briuselis IIa“ reglamento 15 straipsniu, taip pat turėtų būti įmanoma jurisdikciją perduoti teismui, geriau tinkančiam nagrinėti bylą. Toks perdavimas galėtų būti naudojamas, kai:

- paveldėjimui taikoma valstybės narės, kuriai ketinama perduoti bylą, teisė,

- arba šioje valstybėje narėje gyvena dauguma įpėdinių,- arba šioje valstybėje narėje yra didžioji dalis turto.

Nekilnojamasis ir registruojamas turtasPavyzdžiu panaudojant „Briuselis I“ reglamento 22 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas, išimtinė jurisdikcija nekilnojamojo turto ar kito registruojamo turto atžvilgiu turėtų būti suteikta valstybei narei, kurioje yra tas turtas1.

Tai turėtų būti taikoma ne tik teismų jurisdikcijai ginčo atveju, bet ir ne ginčo klausimams, ypač registracijos procedūrai. Šiuo atveju būtų galima naudoti Europos tarptautinės privatinės teisės grupės (angl. GEDIP)2 1993 m.3 pasiūlytą formuluotę. Pagal šią taisyklę, jeigu valstybė narė, kurioje yra nekilnojamasis turtas arba įregistruotas kitas turtas, reikalauja, kad jos institucijos imtųsi priemonių turtui administruoti, sudaryti perdavimo aktą arba atlikti turto registraciją, tai šios valstybės narės institucijos turi išimtinę jurisdikciją imtis šių priemonių.

Palikimo priėmimas arba atsisakymasPraktinėms reikmėms turi būti numatyta speciali nuostata, kuria speciali jurisdikcija tvarkyti palikimo priėmimo, atsisakymo arba panašius pareiškimus (pvz., dėl turto aprašo sudarymo arba prašymo paskelbti palikėją nemokiu) taip pat suteikiama valstybės narės, kurioje yra palikimą priimančio arba jo atsisakančio asmens (ar tai būtų įpėdinis, ar kitas asmuo, kuriam įsipareigota perduoti turtą) nuolatinė gyvenamoji vieta, institucijoms. Priešingu atveju įpėdiniui gali prireikti vykti į kitą valstybę narę vien tam, kad atsisakytų palikimo.

Pripažinimas ir vykdymas

Pripažinimo ir vykdymo nuostatos tikriausiai bus rengiamos pagal atitinkamas „Briuselis I“reglamento nuostatas4. Taip pat aptariama galimybė vykdymo dalyje numatyti šiek tiek skirtingas taisykles, kaip pavyzdį panaudojant „Briuselis IIa“ reglamentą5. Abiem atvejais bus reikalinga vykdymo procedūra, bet jos kontrolės sritis sprendimus vykdančioje valstybėje narėje bus ribota. Pripažinti arba vykdyti sprendimą gali būti atsisakyta tais pačiais pagrindais, kaip 1 Kitos „Briuselis I“ reglamento 22 straipsnyje nurodytos išimtinės jurisdikcijos paveldėjimui netinka. 2 GEDIP = Europos tarptautinės privatinės teisės grupė. 3 Pasiūlymo dėl konvencijos dėl teismų kompetencijos ir sprendimų vykdymo šeimos ir paveldėjimo teisės klausimais 5 straipsnis, Heidelbergas, 1993 m.4 „Briuselis I“ reglamento 33 ir tolesni straipsniai, 38 ir tolesni straipsniai, 57 straipsnis. 5 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau – „Briuselis IIa“ reglamentas).

DV\755341LT.doc 65/76 PE415.241

LT

nurodyta šiuose reglamentuose, ypač jeigu pripažinimas arba vykdymas akivaizdžiai prieštarautų valstybės narės, kurioje šio pripažinimo arba vykdymo siekiama, viešajai tvarkai.

Mano nuomone, autentiškoms priemonėms „Briuselis I“ reglamentas būtų geras pavyzdys.

PE415.241 66/76 DV\755341LT.doc

LT

Europos paveldėtojo sertifikatas

Būsimojo Europos paveldėtojo sertifikato poveikis

Komisija nori į savo pasiūlymą įtraukti Europos paveldėtojo sertifikato taisykles. - Pažymėjimu būtų galima visiškai įrodyti savo, kaip įpėdinio arba testamento vykdytojo,

statusą. Pirmiausia pažymėjimu būtų galima įrodyti, kas turi teisę parduoti palikimą sudarantį turtą arba kitaip juo disponuoti.

- Apsaugomas ir trečiosios šalies sąžiningas pasitikėjimas paveldėtojo sertifikato turiniu, jeigu trečioji šalis įgyja palikimui priklausantį turtą arba sumoka sumas, kurias buvo skolinga palikėjui, ir ūkines operacijas atlieka su asmeniu, kuris pagal paveldėtojo sertifikatą įgaliotas tai daryti.

Todėl turėdamas Europos paveldėtojo sertifikatą (arba Europos testamento vykdytojo sertifikatą) įpėdinis ar testamento vykdytojas galėtų lengviau įrodyti savo statusą, o trečiosioms šalims būtų lengviau atlikti ūkines operacijas su įpėdiniais arba testamento vykdytoju iš kitos valstybės narės.

Dabartinė padėtis

Žr. priede pateiktą 6 žemėlapį „Paveldėtojo sertifikatas“.

Dabar šis paveldėtojo sertifikatas nėra vienodas visose valstybėse narėse. - Paveldėjimo sertifikatas (Erbschein) įpėdinio statusui įrodyti naudojamas daugumos

Vidurio ir Rytų Europos šalių, pvz., Bulgarijos, Estijos (Paveldėjimo įstatymo 140 straipsnis), Vokietijos (Civilinio kodekso 2353 ir tolesni straipsniai), Graikijos (Civilinio kodekso 1956 straipsnis), Latvijos, Lietuvos (Civilinio kodekso 5.66 straipsnis), Lenkijos (Civilinio proceso kodekso 669 ir tolesni straipsniai), Portugalijos (Civilinio kodekso 2031 ir tolesni straipsniai ir Notariato kodekso 82 ir tolesni straipsniai), Rumunijos (Notariato įstatymo 68 ir tolesni straipsniai), praktikoje. Jis taip pat naudojamas Prancūzijoje, trijuose Elzaso ir Lotaringijos departamentuose (certificat d’héritier), ir Italijoje, Bolcano-Boceno (Pietų Tirolio), Trento, Goricijos, Belno ir Udinės (certificato ereditario) provincijose. Vis dėlto sąžiningas pasitikėjimas paveldėtojo sertifikatu konkrečiomis nuostatomis apsaugotas tik kai kuriose valstybėse (konkrečiai – Estijos paveldėjimo įstatymo 140 straipsnio, Vokietijos civilinio kodekso 2366 straipsnio, Graikijos civilinio kodekso 1963 straipsnio nuostatomis ir minėtose Prancūzijos bei Italijos dalyse).

- Civilinės teisės šalyse, kurių teisė grindžiama įvairiais Napoleono kodekso variantais, įpėdinio statusas įrodomas pripažinimo aktu (acte de notorité), kurį paprastai parengia civilinės teisės notaras. Sąžiningas pasitikėjimas šio pripažinimo akto turiniu kai kuriose valstybėse apsaugotas – neseniai iš dalies pakeistas Civilinis kodeksas (Prancūzijos civilinio kodekso 730-3 straipsnis, Nyderlandų civilinio kodekso 4:187 straipsnis). Kitose šalyse sąžiningas trečiosios šalies pasitikėjimas neapsaugotas (Belgijoje, Italijoje, Liuksemburge ir Ispanijoje).

DV\755341LT.doc 67/76 PE415.241

LT

- Šiaurės valstybėse narėse (Danijoje, Suomijoje, Švedijoje) įpėdinio statusas įrodomas įpėdinių parengiamu palikimą sudarančio turto aprašu, kurį Danijoje ir Suomijoje dar turi patvirtinti teismas arba savivaldybės institucija. Sąžiningas pasitikėjimas šiuo aprašu saugomas pagal Suomijos ir Švedijos teisę.

- Kai kuriose Vidurio Europos valstybėse narėse paveldėtojus nustato ir pasirengia paskirstyti jiems turtą teismo paskirtas teismo įgaliotinis (Gerichtskommissär). Tada turto paskirstymas patvirtinamas teismo sprendimu (Austrijoje – Einantwortung), kuriuo nuosavybė perduodama paveldėtojams ir kuris yra nuosavybės liudijimas. Jeigu prieš galutinį turto paskirstymą įpėdiniai turi įrodyti savo statusą administraciniais aktais, teismo įgaliotinis gali jų statusą patvirtinti. Tokia tvarka Austrijoje, Čekijoje ir Slovakijoje. Vengrijoje – panaši. Šiai grupei būtų galima priskirti ir Slovėniją, kur dėl paveldėjimo sprendžia teismas (Paveldėjimo įstatymo 164 straipsnis).

- Bendrosios teisės šalyse turtą administruoja teismo paskirtas asmeninis atstovas. Tokia tvarka Kipre, Anglijoje, Airijoje, Šiaurės Airijoje ir Škotijoje. Šiose sistemose teismo įsakymu, kuriuo suteikiama teisė atstovauti, asmeniniam atstovui perduodami įgaliojimai tvarkyti turtą. Labiau specifinės sąvokos – paveldėtojo sertifikato išdavimas (jeigu testamentas sudarytas) arba teismo įgaliojimas tvarkyti palikimą (jeigu testamento nesudaryta). Išdavus paveldėtojo sertifikatą kartu atsiranda pagrindas patvirtinti testamentą: tai lems, ar pridedamas testamentas bus laikomas tinkamai įvykdytu ir galiojančiu kitais požiūriais. Kadangi palikimą sudarantį turtą tvarko ir paveldėtojams perduoda asmeninis atstovas, pakanka įrodyti jo statusą; papildomų (įpėdinių statuso) įrodymų nereikia.

- Maltoje apskritai neišduodama jokio sertifikato. Įpėdinius galima nustatyti tik atlikus paiešką testamentų registre.

Šiuo metu nėra bendros abipusio įvairių sertifikatų sistemų pripažinimo taisyklės: - 1973 m. spalio 2 d. Hagos konvencija dėl tarptautinio mirusių asmenų turto administravimo

nebuvo sėkminga. Konvenciją ratifikavo tik trys valstybės: Čekija, Portugalija ir Slovakija1;

- kai kurios valstybės, remdamosi savo vidaus teise, pripažįsta užsienio paveldėtojo sertifikatus.

Tokia padėtis dėl Europos paveldėtojo sertifikato. Ypač Bendrosios teisės valstybėms svarbu, kad sertifikatą būtų galima išduoti ir turto vykdytojui.

Europos paveldėtojo sertifikato variantaiEuropos sertifikatu negalima vien reikalauti pripažinti kitų valstybių narių sertifikatų, nes skirtingas dokumentinių įrodymų turinys ir poveikis. Todėl Europos paveldėtojo sertifikate turi būti nustatyti tam tikri minimalūs standartai.

- Viena iš galimybių būtų nustatyti visiškai naują Europos sertifikato išdavimo procedūrą. Tada tarptautinio paveldėjimo atveju įpėdinis galėtų nuspręsti prašyti ne šalies vidaus, o Europos sertifikato.

1 Todėl konvencija įsigaliojo tik 1993 m. liepos 1 d., kai buvusioji Čekoslovakija suskilo į Čekiją ir Slovakiją.

PE415.241 68/76 DV\755341LT.doc

LT

- Kita galimybė – neginčytinų reikalavimų Europos vykdomojo rašto pavyzdys1: valstybės vidaus sertifikatas, kuris galėtų būti bet kuris iš minėtųjų, turėtų būti pripažįstamas kitose valstybėse narėse, jeigu jis kilmės valstybėje narėje patvirtintas kaip Europos paveldėtojo sertifikatas. Sertifikavimo procedūrai atlikti gali prireikti papildomų veiksmų atnaujinant valstybės vidaus sertifikatą, jeigu nepakeistas jis neatitinka visų Europos paveldėtojo sertifikato reikalavimų (pvz., jeigu valstybės vidaus teisės aktais nebuvo reikalaujama, kad palikimą konkrečiais veiksmais priimtų visi įpėdiniai, arba buvo reikalaujama ne pareiškėjo priesaikos, o patvirtinimo, arba jeigu valstybės vidaus sertifikatą išdavė ne valstybės pareigūnas).

Aš pats pirmenybę teikiu antrajam variantui, pagal kurį mažiau kišamasi į valstybių vidaus teisę.

Bet kuriuo atveju Europos paveldėtojo sertifikatu EB teisės aktų leidėjai turės reglamentuoti ne tik abipusį pripažinimą, bet būtinai ir materialiąją teisę, nes sąžiningo pasitikėjimo šiuo sertifikatu apsaugos klausimas reglamentuotas ne visose valstybėse narėse.

Kitos priemonės

Valstybių narių testamentų registrus administruojančių institucijų bendradarbiavimasGlaudžiau bendradarbiaujant įvairioms valstybių narių testamentų registrus administruojančioms institucijoms Bendrijos vidaus lygmens paveldėjimo atvejais būtų lengviau nustatyti visus reikiamus mortis causa aktus.

Valstybių narių paveldėjimo teisės aktų skelbimas internete

Tarptautiniais paveldėjimo atvejais problemų gali kilti net norint rasti reikiamos užsienio teisės aktus. Dabar dauguma valstybių narių savo vidaus įstatymus yra paskelbusios internete. Dažnai –dėl suprantamų priežasčių – įstatymai skelbiami tik oficialia kalba. Jeigu būtų pateiktas vertimas ar bent jau pagrindinių nuostatų santrauka, kitų valstybių narių teisininkams (ar tai būtų teisėjai, civilinės teisės notarai ar advokatai) spręsti Bendrijos vidaus lygmens paveldėjimo klausimusbūtų lengviau. Todėl labai naudinga, kad keletas valstybių narių jau išvertė tam tikrą pagrindinių įstatymų dalį į anglų kalbą (pvz., Baltijos valstybės, Suomija; kitos – bent jau keletą atrinktų įstatymų). (Tai, žinoma, neturėtų būti įtraukta į reglamentą, bet galėtų būti neprivalomų teisės aktų nustatyta priemonė.)

1 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 805/2004, sukuriantis neginčytinų reikalavimų Europos vykdomąjį raštą.

DV\755341LT.doc 69/76 PE415.241

LT

1 žemėlapis.Objektyviai taikytina paveldėjimo teisė

tamsiai raudona = pilietybėšviesiai raudona = pilietybė + lex rei sitae (nekilnojamajam turtui) (Rumunija) tamsiai geltona = paskutinė nuolatinė gyvenamoji vieta (arba civilinės teisės požiūriu –juridinis adresas)šviesiai geltona = paskutinė nuolatinė gyvenamoji vieta + lex rei sitae (nekilnojamajam turtui)tamsiai oranžinė = pilietybė, po 5 metų: nuolatinė gyvenamoji vieta

PE415.241 70/76 DV\755341LT.doc

LT

šviesiai oranžinė = gyvenamoji vieta bendrosios teisės požiūriu + lex rei sitae(nekilnojamajam turtui)pilka = tikriausiai lex rei sitae ir nekilnojamajam turtui

DV\755341LT.doc 71/76 PE415.241

LT

2 žemėlapis. Paveldėjimo teisės pasirinkimas

Belgija (2004 m., neturi poveikio privalomosioms dalims)Estija (2002 m., tik kilnojamajam turtui)Suomija (2002 m.)Vokietija (1986 m., tik Vokietijoje esančiam nekilnojamajam turtui)

PE415.241 72/76 DV\755341LT.doc

LT

Italija (1995 m., priklauso nuo nuolatinės gyvenamosios vietos mirties metu; neturi poveikio Italijoje gyvenančių įpėdinių privalomajai daliai)Nyderlandai (1996 m.)Rumunija (2002 m., tik kilnojamajam turtui)

DV\755341LT.doc 73/76 PE415.241

LT

3 žemėlapis. Privalomųjų dalių dydis

tamsiai mėlyna = privalomosios dalys gali sudaryti 100 proc. turtotamsiai purpurinė = iki 5/6 turtošviesiai purpurinė = iki ¾ turtotamsiai raudona = iki 2/3 turtošviesiai raudona = iki ½ turto („standartinė dalis“)šviesiai oranžinė = iki ¼ turto

PE415.241 74/76 DV\755341LT.doc

LT

geltona = konkrečios dalies nenustatyta, bet numatytas išlaikomų asmenų „deramas finansinis aprūpinimas“

DV\755341LT.doc 75/76 PE415.241

LT

4 žemėlapis. Oficialus vietos forma sudarytų testamentų galiojimas

purpurinė = 16 ES valstybių narių, ratifikavusių 1961 m. spalio 5 d. Hagos konvenciją dėl testamentų formų

raudona = 9 ES valstybės narės, neratifikavusios Hagos konvencijos dėl testamentų formų, bet konkrečiomis nuostatomis pripažįstančios formalų vietos forma sudarytų testamentų galiojimą

pilka = 2 valstybės narės, kuriose vietos forma sudarytų užsienio testamentų formalus galiojimas neaiškus (Kipras ir Latvija)

PE415.241 76/76 DV\755341LT.doc

LT

5 žemėlapis. Paveldėjimo sutartys

tamsiai raudona = paveldėjimo sutartys leidžiamosšviesiai raudona = paveldėjimo sutartys neleidžiamos, bet leidžiami bendri testamentaitamsiai oranžinė = paveldėjimo sutartis leidžiama sudaryti tik mainais už išlaikymąšviesiai oranžinė = tik dovana mortis causageltona = tik privaloma sutartis, nėra sutartinių nuostatų mortis causapilka = paveldėjimo sutartys negalioja

DV\755341LT.doc 77/76 PE415.241

LT

6 žemėlapis. Paveldėtojo sertifikatas

raudona = paveldėtojo sertifikatasoranžinė = pripažinimo aktas (Napoleono kodekso tradicija)geltona = turto aprašas (Šiaurės šalys)purpurinė = teismo įgaliotinis arba teismo sprendimas (Austrijos tradicija)mėlyna = teisė atstovauti (paveldėtojo sertifikato išdavimas arba teisimo įgaliojimo

tvarkyti palikimą suteikimas)asmeniniam atstovui (bendrosios teisės šalyse)

PE415.241 78/76 DV\755341LT.doc

LT

pilka = reikalinga paieška testamentų registre (Malta)