1

PRIEVOLIŲ TEISĖ I (prof. Vytautas Mizaras) Dalyko programos 6 tema: Civilinės teisinės atsakomybės bendrieji klausimai Civilinės teisinės atsakomybės samprata. Civilinės teisinės atsakomybės ir kitų civilinių teisių gynimo būdų santykis ir skirtumai. Civilinės teisinės atsakomybės tikslai (funkcijos): kompensacinis, prevencinis. Turtinis civilinės teisinės atsakomybės pobūdis. Kompensacinis ir prevencinis civilinės teisinės atsakomybės vaidmuo.

Civilinės teisinės atsakomybės rūšys. Sutartinė ir nesutartinė atsakomybė. Dalinė, solidarioji ir subsidiarinė atsakomybė. Pilna (visiška) ir ribota civilinė teisinė atsakomybė.

Civilinės atsakomybės formos. Nuostolių ir netesybų santykis civilinėje teisėje. Civilinės teisinės atsakomybės sąlygos ir jų įrodinėjimo pareiga. Žalos (nuostolių) sąvoka. Neturtinė žala ir jos

atlyginimo galimybės. Žalos atlyginimo būdai. Priežastinis ryšys kaip civilinės teisinės atsakomybės sąlyga. Kaltės samprata civilinėje teisėje. Objektyvioji (“griežta”) (be kaltės) civilinė teisinė atsakomybė. Neteisėtumo kaip civilinės teisinės atsakomybės sąlygos samprata.

Aplinkybės, kurioms esant gali būti atleidžiama nuo civilinės atsakomybės. Civilinės teisinės atsakomybės dydis. Padarytos žalos arba nuostolių dydžio nustatymas. Civilinės teisinės

atsakomybės dydžio padidinimo ir sumažinimo atvejai. Prevencinis ieškinys.

Literatūra: V. Mizaras. Paskaitos skaidrės ir tezės (prieiga http://web.vu.lt/tf/v.mizaras). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Prievolių teisė. T. 1. Vilnius: Justitia, 2001, 6.245-6.262 straipsnių komentaras, p. 333-366. Papildomas šaltinis: Civilinė teisė. Prievolių teisė. Vadovėlis. Mykolo Romerio universitetas, 2004, p. 178-211. Papildomai apie neturtinės žalos kompensavimą galima skaityti: R. Volodko. Neturtinės žalos atlyginimas Lietuvoje. Vilnius: Registrų centras, 2010; Apie civilinės atsakomybės problematiką lyginamuoju aspektu V. Mikelėnas. Civilinės atsakomybės problemos: lyginamieji aspektai. Vilnius: Justitia, 1995. Privaloma praktinė medžiaga Dėl civilinės teisinės atsakomybės sąlygų aiškinimo LAT CBS 2011-01-25 nutartis c. b. Nr. 3K-3-3/2011: <...> Kiekvienas asmuo privalo laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Kai asmuo pažeidžia šią įstatymo nuostatą ir savo veiksmais padaro žalą kitam asmeniui, atsiranda deliktinės civilinės atsakomybės teisinis santykis – viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą), o kita šalis privalo juos atlyginti. Deliktinė civilinė atsakomybė galima tik nustačius visas jos sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį ir kaltę, išskyrus atvejus, kai civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. „Civilinėje teisėje nėra svarbus žalą padariusio asmens veiksmų vidinis vertinimas, asmens požiūris į savo veiksmus, į jų pasekmes bei asmens elgesio visuomeninis įvertinimas. Į pirmą eilę iškeliamas žalą padariusio asmens faktinio elgesio ir tam tikro elgesio standarto santykis. Asmuo pripažįstamas kaltu dėl žalos padarymo, jeigu jo elgesys neatitinka įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytų veikimo tam tikroje situacijoje standartų, nes jis nesugebėjo elgtis taip, kaip turėjo pasielgti protingas žmogus [...]” (ištrauka iš 2000 m. birželio 16 d. LAT padarytos teismų praktikos taikant įstatymus dėl atlyginimo turtinės žalos, padarytos eismo įvykio metu, aprobavimo apžvalgos (skelbta Teismų praktikos biuletenyje, Nr. 13). LAT CBS 2010-04-12 nutarties c. b. Nr. 3K-3-158/2010: <...> Žalą padariusio asmens kaltė preziumuojama, todėl šiam tenka pareiga įrodyti priešingai (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybė už joje dirbančių gydytojų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytą žalą pacientams yra deliktinė civilinė atsakomybė, žalą padariusio asmens kaltė preziumuojama, todėl kol ši prezumpcija nepaneigta, kaltės įrodinėti nereikia (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).

Spręsdamas klausimą dėl gydymo įstaigos veiksmų neteisėtumo, kasacinis teismas bylose dėl žalos, padarytos

netinkamu gydymu, yra nurodęs, kad tokiais atvejais susiduriama ne su bet kokia, o su profesine civiline atsakomybe. Profesionalui yra taikomi didesni atidumo, rūpestingumo, atsargumo standartai. Taigi profesionalo veiksmų neteisėtumą gali lemti bet koks neatidumas, nerūpestingumas, nedėmesingumas, nepakankamas profesinės pareigos atlikimas, profesinės etikos taisyklių pažeidimas ir pan. Pacientą ir gydytoją (sveikatos priežiūros įstaigą) sieja prievolė, kurios turinį sudaro gydytojo (sveikatos priežiūros įstaigos) pareiga užtikrinti, kad ši prievolė būtų vykdoma dedant makslimalias pastngas, t. y. užtikrinant maksimalų atidumo, rūpestingumo, atsargumo ir kvalifikuotumo laipsnį.

2

Taigi, sprendžiant dėl neteisėtumo, būtina atsakyti į klausimą, ar tikrai medicinos paslaugos buvo teikiamos dedant maksimalias atidumo, rūpestingumo, dėmesingumo, atsargumo pastangas. Dėl šio tikslo turi būti remiamasi ne tik teisės aktų, reglamentuojančių medicinos paslaugų teikimą, bet ir gydytojų profesinės etikos, medicinos praktikos nuostatomis. Taip pat galima žr. LAT CBS 2010-04-13 nutartį c. b. Nr. 3K-3-170/2010; LAT CBS 2010-02-10 nutartį c. b. Nr. 3K-3-77/2010.

LAT CBS 1999-09-27 nutarties c. b. L. Kazlauskienė v. D. Jungevičienė, Nr. 3K-3-398/1999: Tam tikrų profesijų (notarų, gydytojų, advokatų ir pan.) veiklos specifika sąlygoja jų civilinės atsakomybės ypatumus. Būtent notaro profesija, jo darbas, yra veikla, susijusi su didesne rizika padaryti žalą tiek savo, tiek ir trečiųjų asmenų turtui. Dėl notarų veiklos reikšmingumo ir ypatingumo notarams taikytini griežtesni atidumo, atsargumo, rūpestingumo reikalavimai. <...> notaro civilinę atsakomybę (kompensacinio pobūdžio) lemia bet kuri, net ir pati lengviausia kaltės forma - nepakankamas atidumas, klaida ir pan., ir nustatinėdami notaro civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindus, teismai turi nustatinėti ne tik tyčios ar neatsargumo, bet ir kitokias nusižengimo formas, kurias nulemia būtent profesinės veiklos specifika. LAT CBS 2003 12 08 nutartis c. b. R. Velička v. VšĮ Kauno 2-oji klinikinė ligoninė, Nr. 3K-3-1180/2003: Sveikatos priežiūros priimtinumas SSĮ 2 str. nurodytas kaip valstybės nustatyta tvarka pripažįstamos sveikatos priežiūros sąlygos, užtikrinančios sveikatos priežiūros paslaugų ir medicinos mokslo principų bei medicinos etikos reikalavimų atitiktį. Deliktinės atsakomybės požiūriu ši nuostata derinama su žalos padarymu ir jos atlyginimu. Tai reiškia, jog valstybė turi realiai užtikrinti, kad asmenims būtų suteikiamos medicininės paslaugos, atitinkančios pasiektą mokslo lygį, nepažeidžiant medicinos etikos reikalavimų ir nepadarant asmeniui žalos. Jei tokių nuostatų nesilaikoma, tai yra pagrindo išvadai dėl sveikatos priežiūros priimtinumo neužtikrinimo. Medicinos įstaigos, teikdamos sveikatos priežiūros paslaugas, turi vykdyti prievolę, vadovaudamiesi maksimalių pastangų principu (pabr. – V. M.). Jo nesilaikymas yra ne tik medicinos įstaigos kaltė, bet ir sveikatos priežiūros priimtinumo realus neužtikrinimas bei pagrindas taikyti civilinę atsakomybę pagal SSĮ 91 str. Dėl iš ikisutartinių santykių kylančios civilinės atsakomybės. LAT CBS 2009-09-29 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-363/2009: Tam, kad sudaryti sutartį atsisakiusiai šaliai būtų taikoma civilinė atsakomybė, turi būti konstatuoti CK 6.163 straipsnio 3 dalyje išvardyti pagrindai - kad šalis pradėjo derybas dėl sutarties sudarymo arba derėjosi nesąžiningai; laikoma, kad derybos pradedamos ar deramasi nesąžiningai, kai derybų šalis neturi tikslo sudaryti sutartį, taip pat atlieka kitus sąžiningumo kriterijų neatitinkančius veiksmus. Už įstatyme nustatytos pareigos derėtis sąžiningai nevykdymą ar netinkamą vykdymą kylanti civilinė atsakomybė savo prigimtimi yra deliktinė (CK 6.245 straipsnio 4 dalis), jai atsirasti būtinas sąlygų visetas: žala, priežastinis ryšys, neteisėti veiksmai ir padariusio žalą asmens kaltė. Jeigu derybas šalis nutraukė dėl to, kad negali sudaryti sutarties dėl objektyvių, nuo jos valios nepriklausančių priežasčių, nėra pagrindo jai taikyti civilinę atsakomybę. Taikant ikisutartinę atsakomybę siekiama nukentėjusiąją šalį sugrąžinti į tokią padėtį, kurioje ji buvo iki teisių pažeidimo, t.y. kaip nuostoliai atlyginama tai, ką asmuo prarado dėl nesąžiningų derybų, o ne tai, ką jis būtų gavęs, jeigu pagrindinė sutartis būtų sudaryta. Dėl sutartinės ir deliktinės civilinės atsakomybės nekonkuravimo LAT CBS 2015-05-28 nutartis c. b. Nr. 3K-3-327-687/2015:

Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl to, kad nevykdoma ar netinkamai vykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius ar netesybas, o kita privalo juos atlyginti (CK 6.245 straipsnio 3 dalis). Sutartinei civilinei atsakomybei būdinga tai, kad šalis dar iki civilinės teisės pažeidimo sieja civiliniai teisiniai santykiai. Civilinės teisės pažeidimas tokiais atvejais dažniausiai pasireiškia sutarties pažeidimu (CK 6.256 straipsnis). Sutartis laikoma įvykdyta netinkamai, ją įvykdžius tik iš dalies, praleidus įvykdymo terminą, pažeidus kitas sutartas jos vykdymo sąlygas, bendradarbiavimo pareigą, imperatyviąsias teisės normas ir pan. Iš esmės sutartine teise ginamas lūkesčių interesas. Tai reiškia, kad šalis tikisi atsidurti tokioje padėtyje, kurioje ji būtų, jei būtų tinkamai įvykdyta sutartis, todėl taikant sutartinę atsakomybę siekiama užtikrinti, kad nukentėjusioji šalis tokioje padėtyje ir atsidurtų. Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, nesusijusios su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis). Iš esmės deliktine teise ginamas tikrumo interesas, kuris reiškia, kad asmuo tikisi išlikti tokioje padėtyje, kokioje yra (tikisi, kad padėtis neblogės), taigi deliktinės atsakomybės taikymo tikslas – grąžinti asmenį į tą padėtį, kurioje jis būtų

3

likęs, jei nebūtų delikto. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog nagrinėjamoje byloje kasatoriui atsakomybė turėtų kilti pagal deliktinės atsakomybės taisykles. Tokia išvada darytina iš pirmiau nurodytų CK 6.245 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatų dėl sutartinės ir deliktinės atsakomybės atribojimo. Šių teisės normų lingvistinė analizė leidžia daryti išvadą, kad nėra delikto, jeigu žala yra susijusi su sutartiniais santykiais. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad pagal teisinį civilinės atsakomybės reguliavimą sutartinės ir deliktinės atsakomybės konkurencija negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje D. V. ir UAB „Trinapolis“ v. Nordea Bank Finland Plc, bylos Nr. 3K-3-520/2012; 2015 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. ir kt. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-88/2015).CK 6.245 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu non cumul principu draudžiama šalių sutartiniams santykiams taikyti deliktinę atsakomybę, tačiau įtvirtinama galimybė įstatymu nustatyti šios taisyklės išimtis.

Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl sutartinės ir deliktinės atsakomybės atribojimo, svarbu pažymėti, kad pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai, tai reiškia, kad, neatsižvelgiant į tai, kokias nuostatas pažeidė – įstatymo ar sutarties, šalių atsakomybė laikytina sutartine. Šioje teisės normoje nustatytas sutarties privalomumo ir vykdytinumo principas, kuriuo vadovaudamasis kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis), priešingu atveju atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė už netinkamą prievolės įvykdymą (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). Sutarčių vykdymo principai įtvirtinti CK 6.200 straipsnyje: šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai; vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis; sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu; jeigu pagal sutartį ar jos prigimtį šalis, atlikdama tam tikrus veiksmus, turi dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, tai ši šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo. Pirmiau minėta, kad prievolė laikoma įvykdyta netinkamai ją įvykdžius tik iš dalies, praleidus įvykdymo terminą, pažeidus kitas sutartas jos vykdymo sąlygas, bendradarbiavimo pareigą, imperatyviąsias teisės normas ar bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Bendradarbiavimo principas (CK 6.38 straipsnio 3 dalis, 6.200 straipsnio 2 dalis) reikalauja, kad šalys sudarytų tinkamas sąlygas įvykdyti prievolę, prireikus keistųsi informacija, reikšminga prievolei įvykdyti, laiku praneštų apie kylančias prievolės įvykdymo kliūtis. Bendradarbiavimo pareiga vienodai svarbi abiem sutarties šalims, o šalis, nesilaikiusi bendradarbiavimo pareigos, neturi teisės panaudoti kitos šalies bendradarbiavimo stokos prieš ją kaip pagrindo atsisakyti vykdyti savo prievolę ir nepriimti atliktų darbų bei nemokėti rangovui už faktiškai atliktus darbus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. V. įmonė „Egistena“ v. AB „Hermis investicija“, bylos Nr. 3K-3-685/2004; 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Dizaino kryptis“ v. UAB ,,TLO“, bylos Nr. 3K-3-599/2012; 2015 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. ir kt. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-88-684/2015; 2015 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Auster ir Ko“ v. UAB „Terra IT“, bylos Nr. 3K-3-177/2015; kt.). Taigi, esant sutartiniams šalių santykiams deliktinę atsakomybę vienai iš šalių galima taikyti tik įstatyme nustatytu atveju, t. y. turi būti įstatyme nustatytas pagrindas taikyti sutartiniuose santykiuose deliktinę atsakomybę. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo (nenurodė) įstatymu, kurio pagrindu sutartiniuose santykiuose būtų galima taikyti šaliai pažeidusiai sutartį deliktinę atsakomybę. Priežastinio ryšio, kaip civilinės atsakomybės sąlygos aiškinimas: LAT CBS 2002-04-17 nutartis c. b. Nr. 3K-3-614: Priežastinio ryšio nustatymo procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmame etape, naudojant conditio sine qua non testą, nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija). Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą. Taip pat svarbi yra atsakomybės prigimtis ir įprasta gyvenimiška rizika. Taigi tam, kad būtų konstatuotas priežastinio ryšio buvimas ar nebuvimas, būtina visapusiškai analizuoti atsakovų veiksmus ir bylos faktines aplinkybes (žr. taip pat LAT CBS 2007-11-26 L. B. ir kt. v. DNSB „Medvėgalis” ir kt., Nr. 3K-7-345/2007.

LAT CBS 2007-06-26 nutartis c. b. A. J. v. Lietuvos valstybė, Nr. 3K-3-263/2007:

Pagal CK 6.247 straipsnį nereikalaujama, kad skolininko elgesys būtų vienintelė nuostolių atsiradimo priežastis; priežastiniam ryšiui konstatuoti pakanka įrodyti, kad skolininko elgesys yra pakankama nuostolių atsiradimo priežastis, nors ir ne vienintelė.

LAT CBS 2007-11-26 L. B. ir kt. v. DNSB „Medvėgalis” ir kt., Nr. 3K-7-345/2007:

4

CK 6.6 straipsnio 3 dalies ir CK 6.279 straipsnio 1 dalies normos gali būti taikomos, t. y. atsakomybė yra solidari, kai ne vienam asmeniui yra priskirtina visa žala arba aiški jos dalis, o priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmų ir atsiradusios žalos pobūdis yra vienodas. Pagal formuojamą teismų praktiką, taikant deliktinę atsakomybę, netiesioginis priežastinis ryšys pripažįstamas tinkama civilinės atsakomybės sąlyga, jeigu neteisėti veiksmai padėjo žalai (nuostoliams) atsirasti ar jiems padidėti, o tais atvejais, kai priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmų ir atsiradusios žalos pobūdis yra skirtingas, t. y. kai vieno atsakovo veiksmai buvo tiesioginė žalos atsiradimo priežastis, o kito veiksmai tik netiesiogiai turėjo įtakos žalos atsiradimui, atsakovų atsakomybė bus dalinė. (taip pat galima žr. LAT CBS 2005-03-09 nutartį c. b. R. L. v. VĮ Registrų centras, Nr. 3K-3-156/2005).

LAT CBS 2008-03-26 nutartis c. b. Nr. 3K-7-59/2008: Nustatant priežastinį ryšį, turi būti įvertinta deliktinės atsakomybės apimtis <...>. Paprastai solidarioji atsakomybė <...> taikoma tada, kai yra bent viena iš šių sąlygų: 1) asmenis sieja bendri veiksmai pasekmių atžvilgiu; 2) kai asmenis sieja bendri veiksmai neteisėtų veiksmų atžvilgiu, t. y. <…> jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą; 3) kai asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, t. y. kai iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo; 4) kai asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų <...>.

LAT CBS 2010-02-26 nutartis c. b. Nr. 3K-3-91/2010:

Pagal CK 6.247 straipsnyje pateiktą priežastinio ryšio sampratą ir kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką priežastinis ryšys gali būti tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsirado tiesiogiai, ir netiesioginis, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti. Netiesioginis priežastinis ryšys yra tada, kai asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik prisideda prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, t. y. kartu su kitomis neigiamų padarinių atsiradimo priežastimis pakankamu laipsniu lemia šių padarinių atsiradimą.

Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procese sąlygiškai išskiriami du etapai. Pirma, nustatomas faktinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar konkretūs neigiami padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo (conditio sine qua non testas). Antra, nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar žalingi padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje L. B. ir kt. v. DNSB „Medvėgalis“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-345/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „ Riviva“, KB „Alytaus prekyba“, bylos Nr. 3K-3-554/2007; 2008 m. birželio 9 d. nutartį civilinėje byloje UAB „ Rudeta“ v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-322/2008; kt.). Būtent sprendžiant dėl teisinio priežastinio ryšio buvimo atsižvelgtina į pirmiau nurodytą netiesioginio priežastinio ryšio taisyklę, kad, norint konstatuoti esant priežastinį ryšį, pakanka nustatyti, jog atsakingo asmens elgesys yra, nors ir ne vienintelė, bet pakankama žalos atsiradimo priežastis. Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, taigi padaryta žala nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėtų veiksmų, jam tenka civilinė atsakomybė pagal deliktinę prievolę.

Kartu pažymėtina, kad priežastinio ryšio nustatymo ypatumas neveikimo atveju yra tas, jog šiuo atveju nėra veiksmo, dėl kurio galėtų būti sprendžiama, ar jis pripažintinas conditio sine qua non konkrečių neigiamų padarinių atžvilgiu, todėl nėra ir faktinio priežastinio ryšio. Tačiau teisine prasme pripažįstama, kad priežastinis ryšys yra, jeigu asmuo turėjo pareigą ką nors atlikti, kokiu nors būdu veikti, tačiau neveikė, ir toks, neadekvatus susiklosčiusiai faktinei situacijai, jo elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, tiesiogiai sukeldamas žalingus padarinius arba sukurdamas sąlygas tokiems padariniams atsirasti. Taigi net ir nesant faktinio priežastinio ryšio, teisinis priežastinis ryšys gali būti nustatomas ir to gali pakakti civilinei atsakomybei taikyti.

Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad po pirmojo eismo įvykio susidariusioje situacijoje, nesiėmus visų įmanomų priemonių visų eismo dalyvių (tarp jų ir G. U.) saugumui po pirmojo įvykio užtikrinti, nebuvo veikiama taip, kaip pagal policijos veiklą reglamentuojančius teisės aktus buvo privalu veikti. Byloje taip pat pripažinta, kad šis policijos pareigūnų neveikimas savaime nelėmė to fakto, jog įvyko antroji autoavarija, kurios metu žuvo G. U., taigi – tiesiogiai nesukėlė šios žūties nulemtų neigiamų padarinių ieškovams. Antroji autoavarija įvyko dėl atsakovo D. N. nusikalstamų veiksmų, taigi G. U. žūtį lėmė (tiesioginių neigiamų padarinių kilo) konkretaus asmens atlikti neteisėti veiksmai, tai patvirtinta esant faktinį (kartu ir teisinį) priežastinį ryšį.

Tuo tarpu, analizuojant šioje konkrečioje byloje konstatuotą policijos pareigūnų neveikimą, nesiimant priemonių, taip pat ir nustatytų Instrukcijos 98.8 punkte, bendro eismo, taigi ir kitų, tiesiogiai eismo įvykyje nedalyvavusių,

5

tarp kurių buvo ir G. U., saugumui užtikrinti, darytina išvada, kad toks jų elgesys nebuvo adekvatus susiklosčiusiai situacijai ir taip, nors nebuvo vienintelė antrosios autoavarijos, kurios metu žuvo G. U., įvykimo priežastis, kartu su atsakovo D. N. veiksmais padidino šio eismo įvykio galimybę, taigi, prisidėdamas prie sąlygų žalingiems padariniams kilti sudarymo, buvo pakankama šių padarinių atsiradimo priežastis.

Remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, kad teisine prasme priežastinis ryšys tarp policijos pareigūnų veiksmų ir kilusių neigiamų padarinių neabejotinai yra.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje konstatuotas neteisėtas policijos pareigūnų neveikimas pakankamai prisidėjo prie žalos ieškovams atsiradimo, todėl atsakovui Lietuvos valstybei, kurios vardu veikė policijos pareigūnai, tenka pareiga atsakyti pagal deliktinę prievolę, tačiau tenkinti ieškovų kasacinį skundą jame nurodytais motyvais, jog šis policijos pareigūnų neveikimas tokia pačia apimtimi kaip ir atsakovo D. N. įvykdyti nusikalstami veiksmai lėmė žalingų padarinių atsiradimą, nėra pagrindo.

Atsižvelgdama į byloje nustatytą priežastinį neteisėtų veiksmų ir D. U. žūties, kaip antrojo eismo įvykio padarinio, sukėlusio ieškovams žalos, ryšį – tiesioginė ir pagrindinė atsiradusių žalingų padarinių priežastis buvo atsakovo D. N. nusikalstami veiksmai, šiam būnant vidutinio girtumo būklės didesniu nei leistinas greičiu atvažiavus automobiliu į pirmojo eismo įvykio vietą ir sukėlus antrąjį, tuo tarpu teisines pareigas pažeidusių policijos pareigūnų elgesys tik prisidėjo prie sąlygų antrajai autoavarijai įvykti sudarymo, – teisėjų kolegija kasatorių (ieškovų) argumentus dėl atsakovo Lietuvos valstybės atsakomybės dydžio atmeta kaip teisiškai nepagrįstus, o apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl atsakovo D. N. ir atsakovo Lietuvos valstybės atsakomybės proporcijų – atitinkamai 95 proc. ir 5 proc. – pripažįsta pagrįstomis bei teisingomis.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šią bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes (CPK 353 straipsnio 1 dalis) pagrįstai pripažino pirmojo eismo įvykio vietoje dirbusių pareigūnų nesiėmimą pakankamų priemonių viešosios tvarkos, visų eismo dalyvių saugumo užtikrinimo, taip pat saugaus eismo priežiūros kiekvieno kelyje įvykusio įvykio metu pareigoms įvykdyti neteisėtu neveikimu, kvalifikuotinu pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį, 6.263 straipsnio 1 dalį, 6.271 straipsnio 4 dalį, pasireiškusiais, pakankamai prie neigiamų padarinių atsiradimo prisidėjusiais ir nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste Lietuvos valstybės atsakomybę dėl ieškovams kilusios žalos lėmusiais veiksmais.

LAT CBS 2010-02-08 nutartis c. b. Nr. 3K-3-33/2010:

Nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste darytina išvada, kad teismo padarytas proceso teisės normų pažeidimas yra tai, kad, patvirtinęs varžytynių aktą, nepatikrinęs antstolio veiksmų visais aspektais ir nenustatęs antstolio padaryto CPK 663 straipsnio 3 dalies pažeidimo (imperatyviosios proceso teisės normos pažeidimo), t. y. neįvykdęs CPK 725 straipsnio 4 dalyje nustatytos teismo pareigos, jis netinkamai atliko antstolio veiklos kontrolę, todėl neištaisė antstolio padarytos klaidos ir neapsaugojo ieškovo interesų. Dėl to ginčo atveju kilo ir trečiojo asmens Lietuvos Respublikos, atsakingos pagal CPK 6.272 straipsnį už teisėjo neteisėtais veiksmais padarytą žalą, deliktinė civilinė atsakomybė. Iš varžytynių ieškovo butas neteisėtai parduotas dėl kelių asmenų veiksmų – antstolio ir teismo. Taigi šioje byloje yra skolininkų daugetas. Tokiu atveju, ieškovei pareiškus ieškinį dėl jai padarytos turtinės žalos priteisimo, turi būti sprendžiamas klausimas dėl šių asmenų prievolės rūšies. Bendraskolių prievolė yra dalinė, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus (CK 6.5 straipsnis). Šios taisyklės išimtis nustatyta CK 6.6 straipsnio 3 dalyje ir 6.279 straipsnio 1 dalyje – bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Kasacinis teismas yra suformavęs praktiką, kad tais atvejais, kai atsakovų veiksmus ir žalą siejančio priežastinio ryšio pobūdis yra skirtingas, t. y. kai vieno atsakovo veiksmai buvo tiesioginė žalos atsiradimo priežastis, o kito veiksmai tik netiesiogiai turėjo įtakos žalai atsirasti, atsakovų atsakomybė yra dalinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje L. B. ir kt. v. DNSB „Medvėgalis“ ir kt., byla Nr. 3K-7-345/2007; 2005 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje R. L. ir kt. v. VĮ Registrų centras, byla Nr. 3K-3-156/2005).

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad žalos ieškovui atsirado dėl antstolio ir teismo bendrų veiksmų, kurie abu neatskiriamai susiję priežastiniu ryšiu su žalos atsiradimo faktu, todėl šuo atveju kilo solidarioji civilinė atsakomybė. Prievolės solidarumas lemia kreditoriaus pasirinkimo teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Šioje byloje ieškovas pareiškė reikalavimą dėl žalos atlyginimo tik vienam iš atsakingų solidariųjų skolininkų – antstoliui ir jo profesinės civilinės atsakomybę apdraudusiam kasatoriui. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo žalos priteisimo tik iš kasatoriaus klausimą ir nesprendė žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės klausimo.

Klausimai, susiję su turtui padaryta žala Dėl sunaikinto turto atkuriamosios vertės nustatymo

6

LAT CBS 2009-04-14 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-166/2009: Pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti yra žalos padarymo faktas, todėl turto sunaikinimo ar sugadinimo atveju žalą patyręs asmuo turi teisę reikalauti žalos atlyginimo nepriklausomai nuo to, ar yra turėjęs realių turto atstatymo išlaidų, ir ar iš viso ketina prarastą turtą atkurti. Ginčuose dėl žalos atlyginimo, kai įrodinėjimo dalykas yra žalos dydis, teismas diskrecijos teisę dalyvauti įrodinėjimo procese turi įgyvendinti, atsižvelgdamas į tai, kad nenustačius tikrojo žalos dydžio negali būti teisingai išspręstas šalių ginčas. CK 6.249 straipsnio, reglamentuojančio žalos (nuostolių) nustatymą, 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas; tai reiškia, kad tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio. Sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas, t.y. pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais. Negauto pelno kaip nuostolių samprata ir susiję aspektai LAT CBS 2008-02-11 nutartis c. b. Nr. 3K-3-62/2008: Negautos pajamos kaip nuostoliai, kurios suprantamos kaip grynasis pelnas, turi būti įrodomos. Jos neturi būti suprantamos kaip sąmatoje nurodoma pelno norma ar pelnas. Negautos pajamos yra pagrįstai iš statybos rangos sutarties tikėtinos gauti lėšos, kurios šaliai liktų įvertinus visas sąnaudas ir įplaukas. Taip gaunamas ikimokestinis pelnas. Jis nesudaro negautų pajamų kaip nuostolių, nes nuo šios sumos turi būti mokamas pelno mokestis pagal Pelno mokesčio įstatymą. Atskaičiavus pelno mokestį likęs grynasis pelnas būtų asmens iš neteisėtai sutrikdytos veiklos gautina nauda, kuria jis pagrįstai tikėjosi praturtėti. Negautos pajamos yra nuostoliai, kuriuos šalis turi įrodyti.

LAT CBS 2012-05-24 nutartis c. b. Nr. 3K-3-246/2012: Nagrinėjamoje byloje ieškovė siekė nuostolių negautų pajamų forma atlyginimo. Negautos pajamos yra asmens negautos lėšos, kurių jis tikėjosi gauti ir kurių negauta todėl, kad buvo sutrikdyta veikla, iš kurios buvo numatyta jų realiai gauti. Pažymėtina, kad negautos pajamos turi būti realios, o ne hipotetinės. Dėl to, remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, turi būti nustatytos realios asmens galimybės gauti konkrečias pajamas, atsižvelgiant į ankstesnes jo pajamas, pasiruošimą ir priemones, kurių ėmėsi siekdamas gauti šių pajamų, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ŽŪB „Vanaginė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-305/2007; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Acumen“ v. UAB „Rovė“, bylos Nr. 3K-3-469/2009; kt.). Nuostolių kaip piniginės žalos išraiška turi būti atlyginama tiek, kiek ieškovas prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją, o didesnio nei faktiškai asmens patirta žala, dydžio atlyginimas reikštų tokio asmens nepagrįstą praturtėjimą. Nagrinėjamoje byloje nuostoliais laikytinos negautos pajamos už automobilio ir priekabos nuomą, kurias ieškovė būtų gavusi, jeigu šiam turtui nebūtų taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Nuostolių faktą bei dydį ieškovė įrodinėjo V. F. individualios įmonės savininko 2006 m. liepos 1 d. pasiūlymu (T. 1, b. l. 92) išnuomoti jo įmonei ilgam laikui automobilį ir priekabą automobiliams vežti bei pasiūlyme nurodyta jų nuomos kaina, o automobilio ir priekabos saugojimo išlaidų dydį – ieškovės ir UAB „Savina“ direktoriaus V. F., kurie yra UAB „Savina“ akcininkai, 2006 m. liepos 7 d. automobilio ir priekabos pasaugos sutartimi (T. 1, b. l. 142).

Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškinį ir nustatydamas ieškovei padarytų nuostolių dydį, vadovavosi ieškovės aiškinimu ir V. F. individualios įmonės savininko pasiūlyme nurodyta automobilio ir priekabos nuomos kaina (T. 1, b. l. 92), padarė išvadą, jog ieškovė normaliomis sąlygomis, jeigu automobiliui ir priekabai nebūtų pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštas – uždraudžiant jas perleisti kitų asmenų nuosavybėn ir bet kokį suvaržymą prievolėmis – būtų gavusi 287 184 Lt nuomos mokesčio, t. y. negautų pajamų. Teismas nustatė, kad ieškovė krovinių pervežimo verslu neužsiiminėjo. Minėta, kad ieškovas turi įrodyti nuostolių atsiradimo faktą ir dydį bei priežastinį ryšį su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Ieškovė nepateikė įrodymų apie automobilio ir priekabos tinkamumą jas eksploatuoti, nes ši aplinkybė yra svarbi siekiant jas išnuomoti ir gauti pajamų, taip pat įrodymų (išskyrus jos aiškinimus ir V. F. pasiūlymą), patvirtinančių nuostolių atsiradimo faktą ir dydį bei priežastinį ryšį su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis.

Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškinį, nesiaiškino, ar ieškovė buvo pasiruošusi išnuomoti automobilį ir priekabą, kokia buvo šių priemonių techninė būklė ar jas realiai buvo galima išnuomoti automobilių pervežimui, ar jos buvo apdraustos transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės draudimu ir pan. Teismas tinkamai neapsvarstė, ar pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės užkirto kelią ieškovei gauti atitinkamų pajamų, neįvertino jos elgesio, kai ji, gavusi pasiūlymą išnuomoti transporto priemones, nesiėmė aktyvių veiksmų pakeisti laikinąją apsaugos priemonę, kad galėtų išnuomoti automobilį ir priekabą bei gauti

7

atitinkamų pajamų. Teismas, priteisdamas automobilio ir priekabos saugojimo išlaidas, neįvertino, ar šios išlaidos buvo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tiesioginis padarinys. LAT CBS 2012-03-29 nutartis c. b. Nr. 3K-3-127/2012:

LAT pažymėjo, kad negautas pajamas kaip netiesioginius nuostolius apibūdina tokie požymiai, kaip pagrįstas tikėtinumas jas gauti, jeigu pažeidimo nebūtų, be to, pajamos turi būti realios, o ne tikėtinos. Nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė, jog turėjo realią, o ne tikėtiną galimybę gauti pajamų iš darbinės veiklos pagal darbo sutartį, sudarytą su Vokietijos įmone: jo ir įmonės pateikti darbo sutarčių egzemplioriai ir juose nurodytas darbo užmokestis skyrėsi, darbo sutarčiai sudaryti buvo būtinas leidimas dirbti ES, kurio ieškovas neturėjo, sutartis nebuvo tinkamai įforminta ir dar nesudarė realios galimybės pradėti dirbti ir gauti už tai atlygį. Teismai pagrįstai atmetė ir reikalavimą dėl būsimų gydymo išlaidų atlyginimo, kadangi jų dydis buvo grindžiamas tik preliminariais gydymo planais, todėl jų priteisimas prieštarautų visiško žalos atlyginimo principui arba nulemtų nepagrįstą nukentėjusiojo praturtėjimą LAT CBS 2008 m. liepos mėn. 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008: Asmens atžvilgiu buvo pradėtas tyrimas dėl nusikalstamų veikų, jis apie metus buvo suimtas. Apeliacinės ir kasacinės instancijos teismai jį išteisino. Asmuo pareiškė ieškinį dėl nuostolių .Ieškovo prašomas priteisti negautas darbo užmokestis CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme yra netiesioginiai nuostoliai – negautos pajamos. Negautomis pajamomis pagal įstatymą pripažįstamos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Ieškovui priteista iš valstybės žalos atlyginimo suma savo teisine prigimtimi nėra tapati negauto darbo užmokesčio priteisimui iš darbdavio. Nepagrįsti ieškovo teiginiai, kad jam turėtų būti priteista ne tik realaus darbo užmokesčio suma, bet ir atitinkama pajamų mokesčio bei socialinio draudimo mokesčio suma, nes šių lėšų gavėjai pagal įstatymą būtų valstybės ir socialinio draudimo biudžetai, o ne pats ieškovas. Galima pripažinti pagrįsta prielaidą, kad jeigu ieškovas nebūtų buvęs suimtas, jis būtų gavęs darbo užmokestį, tačiau nėra pagrindo prielaidai, kad kartu jam darbdavys būtų mokėjęs ir netesybas- delspinigius. Ieškovas suėmimo laikotarpiu nedirbo, todėl nepagrįstai reiškia reikalavimą dėl kompensacijos už nepanaudotas per šį laikotarpį atostogas; išteisinamojo nuosprendžio priėmimas nereiškia, kad savaime kaip neteisėtos anuliuojamos suėmimo taikymo teisinės pasekmės visose teisinių santykių, tarp jų ir darbo, srityse)

LAT CBS 2008 m. birželio mėn. 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2008: Ieškovas nurodė, kad jis buvo paskirtas išimtiniu distributoriumi konkrečiose teritorijose. Atsakovas taip pat buvo paskirtas išimtiniu distributoriumi, tik kitoje Lietuvos teritorijoje. Atsakovas taip pat galėjo vykdyti pardavimus tik savo parduotuvėse, kurios veikė iki sutarties pasirašymo už teritorijos ribų, bet tabako gaminius į šias parduotuves privalėjo pirkti iš toje teritorijoje veikiančio ieškovo. Atsakovas šių nuostatų nesilaikė, todėl ieškovas prašė priteisti jam iš atsakovo 112 288 Lt žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino, apeliacinės - priteistą sumą sumažino iki 34 276 Lt. Negautos pajamos yra asmens tikėtinos gauti lėšos, kurios negautos dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, sutrukdžiusių ieškovo veiklą, iš kurios buvo numatyta jas realiai gauti. Negautos pajamos suprantamos kaip suma, kurią sudarytų lėšos, kuriomis asmuo praturtėtų iš teisėtos veikos. Tai turi būti jo grynasis pelnas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Atskaičius iš visų pajamų (įplaukų) sąnaudas, o iš šių – ir pelno mokestį pagal Pelno mokesčio įstatymą, asmeniui liktų grynasis pelnas, t. y. tai, kuo būtų pagerėjusi nukentėjusio asmens turtinė padėtis. Tokia nuostolių negautų pajamų forma dydžio nustatymo praktika yra formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartyje civilinėje byloje R. J. firma (duomenys neskelbtini) su Kauno miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-62/2008; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ Rudeta“ su AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-322/2008).

LAT CBS 2008 m. birželio mėn. 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-333/2008: Ieškovas nurodė, kad 2006-02-24 preliminariąja nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovai įsipareigojo iki 2006-06-01 parduoti ieškovui nekilnojamąjį turtą, tačiau šio įsipareigojimo neįvykdė ir pardavė turtą kitam pirkėjui. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovų sutartyje numatytą 60 000 Lt baudą, o atsakovų gautą naudą pripažinti ieškovo nuostoliais. Teismai ieškinį tenkino iš dalies - priteisė ieškovui baudą, o reikalavimus dėl negautų pajamų atmetė. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį atlyginami tiesioginiai nuostoliai ir negautos pajamos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2006 m. lapkričio 6 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006, konstatavo, kad ir ikisutartinių prievolių pažeidimo atveju galimos tokios faktinės ir teisinės situacijos, kai teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai reikalautų, kad nukentėjusiai sąžiningai ikisutartinių santykių šaliai būtų kompensuotos ne tik tiesioginėse derybose dėl sutarties sudarymo turėtos išlaidos, tačiau taip pat prarastos konkrečios galimybės piniginė vertė, kurios realumą ši šalis sugebėtų pagrįsti. Taigi pagal šią teismų praktiką ieškovas privalo įrodyti, kad

8

patyrė nuostolių negautos naudos forma (CPK 178 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006; 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2007; 2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008).

CK 6.249 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu atsakingas asmuo iš savo neteisėtų veiksmų gavo naudos, tai gauta nauda kreditoriaus reikalavimu gali būti pripažinta nuostoliais. Ieškovas remiasi šia įstatymo nuostata, teigdamas, kad atsakovai pardavė sandėlius už 240 000 Lt didesnę sumą negu buvo sutarta preliminariojoje sutartyje, todėl ši suma yra negauta nauda dėl atsakovų tyčinių neteisėtų veiksmų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2006 m. lapkričio 6 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006, konstatavo, jog sąžininga šalis galėtų reikalauti pripažinti šią naudą jos nuostoliais, nes faktiškai nesąžiningos šalies gauta nauda ir yra sąžiningos šalies patirti nuostoliai. Taip pat pirmiau nurodytame nutarime konstatuota, kad nustatant piniginę prarastos galimybės vertę kiekvienu atveju labai svarbu įvertinti konkrečios preliminariosios sutarties šalių sąžiningumą, jų apdairumą ir rūpestingumą. Teisinės preliminariosios sutarties nevykdymo pasekmės (tarp jų ir prarastos galimybės piniginės vertės atlyginimas) visada priklauso nuo konkrečių individualios preliminariosios sutarties ypatumų, jos sudarymo aplinkybių, tikslų, objekto, dėl kurio tariamasi, specifikos, taip pat teisingumo, sąžiningumo, sąžiningos dalykinės praktikos ir protingumo kriterijų.

Pažymėtina, kad kaina gali būti vienas iš įrodymų, patvirtinančių gautą naudą. Tačiau daikto pardavimas didesne kaina savaime nereiškia, kad kita sutarties šalis dėl to patyrė nuostolių (negavo naudos). Kaina gali kisti ir dėl subjekto supratimo apie turto vertę, reklamos, pirkėjų, subjekto sugebėjimo suprasti tikrąją turto vertę ir kitų įvairių aplinkybių. Atsakovai sudarė kitą preliminariąją sutartį didesne kaina praėjus tik vienam mėnesiui nuo tos dienos, kai buvo sudaryta sutartis su ieškovu. Taigi yra pagrįstų abejonių, ar realiai pakito sandėlių rinkos vertė. Pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnį sąvokos „rinkos vertė“ ir „kaina“ yra netapačios ir turi skirtingas reikšmes. Taigi kainos pokytis dar nereiškia, kad pasikeitė daikto rinkos vertė ir dėl to ieškovas negavo naudos. Teismai, vertindami ieškovo reikalavimą priteisti negautą naudą, iš esmės į šiuos kriterijus atsižvelgė. CPK nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių teismai nepažeidė, todėl jų sprendimai paliktini galioti.

LAT CBS 2008 m. birželio mėn. 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2008:

Ieškovas 2004-09-29 kreipėsi į teismą ir nurodė, kad atsakovui laiku neįvykdžius pareigos išmokėti jam priklausančią draudimo išmoką, ieškovas negalėjo įsigyti naujos transporto priemonės ūkinei veiklai vykdyti ir negavo 83 083,70 Lt pajamų. Ieškovas prašė teismo priteisti jam iš atsakovo (draudimo bendrovės) draudimo išmoką ir nuostolių atlyginimą. Teismai ieškinį tenkino iš dalies.

Negautos pajamos yra asmens tikėtinos gauti lėšos, kurios negautos dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, sutrukdžiusių ieškovo veiklą, iš kurios buvo numatyta jas realiai gauti. Negautas pajamas, kaip nuostolius, apibūdina tokie požymiai, kaip pagrįstas tikėtinumas jas gauti, jeigu pažeidimo nebūtų, ir pajamas suprantant kaip sumą, kurią sudarytų lėšos, kuriomis asmuo praturtėtų iš teisėtos veiklos. Tai turi būti jo grynasis pelnas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Negautos pajamos, kaip nuostoliai, kurie suprantami kaip grynasis pelnas, turi būti įrodomos. Jos neturi būti suprantamos kaip visos tikėtinos gauti iš asmens veiklos sumos, neatskaičius sąnaudų. Atskaičius iš visų pajamų (įplaukų) sąnaudas, gaunamas ikimokestinis pelnas. Jis dar nesudaro negautų pajamų, kaip nuostolių, nes tik nuo šios sumos atskaičius pelno mokestį pagal Pelno mokesčio įstatymą, asmeniui liktų grynasis pelnas, t. y. tuo, kuo būtų pagerėjusi nukentėjusio asmens turtinė padėtis.

Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė žalos nustatymą reglamentuojančias CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatas įtvirtintos negautų pajamų sampratos, nes iš negautų pajamų neatėmė ieškovo išlaidų (mokesčių, darbuotojų darbo užmokesčio ir kitų sumų), kurias jam būtų reikėję patirti tam, kad gautų grynąjį pelną. Pajamų dydį turi įrodyti ieškovas. Šios pajamos turi būti realios. Dėl to, remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, turi būti nustatytos realios asmens galimybės gauti konkrečias pajamas, atsižvelgiant į ankstesnes jo gautas pajamas, pasiruošimą ir priemones, kurių jis ėmėsi, siekdamas gauti tokių pajamų. Jeigu šalys dėl nuostolių dydžio nesutaria ir pateikia įrodymus, pagal kuriuos nuostolių dydis skiriasi, arba jeigu ieškovo pateikti įrodymai prieštaringi, konkretų nuostolių dydį nustato teismas, įvertindamas šalių pateiktus įrodymus. Ieškovas (rangovas) su atsakovu (užsakovas) 1997 m. sudarė statybos rangos sutartį dėl objekto statybos už 3 735 000 Lt. Šalys 1998 ir 1999 m. papildomais susitarimais objekto statybos kainą padidino. Statyba buvo finansuojama valstybės lėšomis, atsakovas ieškovui sumokėjo 377 800 Lt avansą. Rangovas 1999 m. gruodžio pabaigoje sustabdė darbus, nes atsakovas neatsiskaitinėjo. Teismo 2002 m. sprendimu konstatuota, kad statybos darbai buvo sustabdyti dėl atsakovo kaltės, nes jis nefinansavo statybos. Valstybė 2000–2002 m. numatė statybai skirti lėšų, tačiau atsakovas nuo 2000 m. nefinansavo statybos darbų. Ieškovas 2003 m. nutraukė statybos rangos sutartį, o 2004 m. pareiškė ieškinį dėl skolos, nuostolių ir netesybų priteisimo. Teismai ieškinį tenkino iš dalies.

9

Dėl neturtinės žalos atlyginimo LAT CBS 2005-04-26 nutartis c. b. Nr. 3K-7-159/2005: 2009-03-16 nutartis civilinėje byloje T. N. ir kt. v. UAB „Mentora“ ir Ko, bylos Nr. 3K-3-92/2009 (Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ginamos vertybės specifiką (asmens teisę į šeimą, kuri pagal Konstitucijos 38 straipsnį yra valstybės saugoma vertybė), pažymi, kad kasatoriai dėl sutuoktinio ir tėvo netekties patyrė sunkių išgyvenimų, nes juos siejo glaudūs ryšiai, bylą nagrinėję teismai nustatė šią aplinkybę, įvertino kitas bylai reikšmingas aplinkybes, kurios buvo pagrindas priteisti nustatyto dydžio neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija nesiremia teismų praktika, suformuota civilinėse bylose, kur neturtinės žalos dydžiai nustatyti šią priteisiant iš gydymo įstaigų ar nepilnamečiams vaikams ar dėl nepilnamečių vaikų netekties, nes šios kategorijos bylose keliami specifiniai neturtinės žalos dėl artimo žmogaus netekties klausimai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje civilinėse bylose dėl neturtinės žalos priteisimo gyvybės atėmimo ne gydymo įstaigoje atveju pažymėta, kad: 1) sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pilnamečiams vaikams ir jos dydžio klausimą, reikia atsižvelgti į šių asmenų santykius su žuvusiuoju; byloje pilnamečiams vaikams dėl tėvo netekties priteista po 15 000 Lt (LAT CBS 2005 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. A., G. A. v. N. J., AB ,,Lietuvos draudimas“; bylos Nr. 3K-3-86/2005); 2) teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus; akcentuota žalą padariusio asmens kaltė, glaudus ryšys tarp šeimos narių, tėvams už sūnaus netektį buvo priteista po 70 000 Lt (2008 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. G., V. G. v. AB „Achema“; bylos Nr. 3K-3-556/2008); 3) asmeniui, padariusiam nusikaltimą, atsiranda pareiga atlyginti neturtinę žalą, teismas atsižvelgia į visas svarbias aplinkybes ir kriterijus, reikšmingus įvertinant neturtinės žalos dydį, taip pat į atsakovo turtinę padėtį, jo kaltės pobūdį, laipsnį ir dydį; neturtinės žalos dydis motinai už sūnaus netektį kompensuotas 7000 Lt. Dėl neturtinės žalos dydžio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje civilinėse bylose dėl neturtinės žalos priteisimo gyvybės atėmimo ne gydymo įstaigoje atveju pažymėta, kad: 1) sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pilnamečiams vaikams ir jos dydžio klausimą, reikia atsižvelgti į šių asmenų santykius su žuvusiuoju; byloje pilnamečiams vaikams dėl tėvo netekties priteista po 15 000 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. A., G. A. v. N. J., AB ,,Lietuvos draudimas“; bylos Nr. 3K-3-86/2005); 2) teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus; akcentuota žalą padariusio asmens kaltė, glaudus ryšys tarp šeimos narių, tėvams už sūnaus netektį buvo priteista po 70 000 Lt (2008 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. G., V. G. v. AB „Achema“; bylos Nr. 3K-3-556/2008); 3) asmeniui, padariusiam nusikaltimą, atsiranda pareiga atlyginti neturtinę žalą, teismas atsižvelgia į visas svarbias aplinkybes ir kriterijus, reikšmingus įvertinant neturtinės žalos dydį, taip pat į atsakovo turtinę padėtį, jo kaltės pobūdį, laipsnį ir dydį; neturtinės žalos dydis motinai už sūnaus netektį kompensuotas 7000 Lt (2005 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. J. v. V. Č., UAB „ERGO Lietuva“; bylos Nr. 3K-7-159/2005) (LAT CBS 2009-03-16 d. nutartis c. b. T. N. ir kt. v. UAB „Mentora“ ir Ko, bylos Nr. 3K-3-92/2009). Reikėtų žr. taip pat 2005-04-18 nutartis c. b. L. Zdanys, M. Zdanys, V. Zdanienė, G. Zdanys v. VšĮ Marijampolės ligoninė, Nr. 3K-7-255/2005, kat. 44.2.4.2 (neturtinės žalos atlyginimo aspektu) LAT CBS 2015-10-26 nutartis c. b. Nr. 3K-7-328-248/2015: <...> paminėtina, kad Aukščiausiojo Teismo nutartyse ne kartą konstatuota, jog tais atvejais, kai neturtinės žalos atlyginimo, kaip konstitucinio principo, neužtikrina galiojantys įstatymai, reikia tiesiogiai remtis konstitucinėmis žalos atlyginimo nuostatomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-490/2010; 2007 m. sausio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. Š. v. Lietuvos advokatūra, bylos Nr. 3K-3-26/2007;2014 m. balandžio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. M. v. UAB „Stamona“, bylos Nr. 3K-3-173/2014).

Dėl žalos dydžio apskaičiavimo momento

LAT CBS 2010-02-08 nutartis c. b. Nr. 3K-3-33/2010:

Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl žalos dydžio apskaičiavimo momento, nurodoma, kad žala turėjo būti apskaičiuota pagal žalos padarymo metu buvusią ginčo buto kainą. Apeliacinės instancijos teismas žalą apskaičiavo pagal kainas, galiojusias ieškinio pareiškimo dieną. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno apygardos teismo pozicija dėl žalos dydžio nustatymo momento nepagrįsta, o kasacinio skundo – pagrįsta. Pagal CK 6.249

10

straipsnio 5 dalį žala apskaičiuojama pagal kainas, galiojančias teismo sprendimo priėmimo dieną, jeigu įstatymai ar prievolės esmė nereikalauja taikyti kainų, buvusių žalos padarymo ar ieškinio pareiškimo dieną. Nagrinėjamu atveju žalos atsirado 2004 m. spalio 6 d. pardavus turtą iš varžytynių, todėl pagal prievolės esmę, atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, žalos dydis apskaičiuotinas pagal iš varžytynių parduoto turto rinkos vertę, buvusią neteisėtų veiksmų atlikimo ir žalos padarymo momentu, t. y. turto pardavimo iš varžytynių dieną (šiuo atveju neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo momentas sutampa). Iš byloje surinktų duomenų nustatyta, kad pagal VĮ Registrų centro pateiktą informaciją ginčo buto vidutinė rinkos vertė, apskaičiuota atkuriamosios vertės (kaštų) metodu 2004 m. rugpjūčio 16 d., buvo 12 100 Lt (T. 3, b. l. 7). Tokia vertė laikyt ina pagrįsta, atsižvelgiant į kitus byloje ieškovo pateiktus duomenis apie tokio paties pobūdžio nekilnojamojo turto vidutines kainas, galiojusias 2004 metais, t. y. ieškovo buto pardavimo iš varžytynių metu (T. 1, b. l. 50–55; T. 2, b. l. 1–18). Nurodyta ginčo buto vertė laikytina ieškovo nuostoliais, patirtais dėl neteisėtai prarasto ginčo buto (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Nuostolių dydis mažintinas vykdymo procese išieškota 2861,10 Lt skola ir 540 Lt vykdymo išlaidomis, todėl ieškovui iš kasatoriaus priteistina 8698,90 Lt. Kaltės ir neteisėtų veiksmų aiškinimas skirtingose teisės šakose ir prejudicijos klausimas 2001-11-15 nutartis c. b. Nr. 3K-7-874/2001 Civilinę bylą nagrinėjantis teismas nėra saistomas teismo nuosprendžiu tais atvejais, kai sprendžiamas klausimas dėl faktų, kurie baudžiamąją bylą nagrinėjusio teismo nebuvo nagrinėti ir vertinti. Baudžiamojoje byloje teisiamojo asmens veiksmai vertinami baudžiamosios atsakomybės požiūriu. Tuo tarpu civilinėje byloje asmens veiksmai vertinami civilinės atsakomybės požiūriu. Baudžiamojoje ir civilinėje teisėje asmens veiksmų neteisėtumas, kaltė vertinami pagal skirtingus kriterijus. Todėl baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali būti teisėti, o civilinės teisės požiūriu – neteisėti. Tai reiškia, kad baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali nesukelti baudžiamojoje teisėje numatytų teisinių padarinių, tačiau gali sukelti civilinius teisinius padarinius.

Klausimai, susiję su civilinės atsakomybės draudimu (CK 6.254 str.) LAT CBS 2003-09-15 nutarties c. b. Nr. 3K-3-810 Esant civilinės atsakomybės draudimui, nukentėjusysis įgyja du skolininkus – asmenį, atsakingą už atsiradusią žalą, kuriuo pareiga atlyginti nuostolius kyla iš delikto, o taip pat draudiką, kurio pareiga atlyginti žalą kyla iš sutarties. [...] draudimo įmonės ir žalą padariusio asmens civilinė atsakomybė gali būti solidarinė. LAT CBS 2016-02-29 nutartis c. b. Nr. 3K-7-43-706/2016: Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, formuluoja tokią teisės taikymo taisyklę: civilinės atsakomybės draudiko ir žalą padariusio asmens solidarioji prievolė atlyginti žalą TPVCAPDĮ nenustatyta. Tuo atveju, kai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudęs draudikas atlygina tik dalį nukentėjusiojo draudikui jo išmokėtos draudimo išmokos, nes ši viršija kaltininko TPVCAPD sutartyje ir įstatyme nustatytas maksimalias turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ribas, nukentėjusio asmens draudikas įgis teisę reikalauti iš kaltininko atlyginti tik tą draudimo išmokos dalį, kuri viršija draudimo sutartyje ir įstatyme nustatytą draudimo sumą. LAT 2013-03-01 nutartis c.b., Nr. Nr. 3K-3-67 <…> draudikui perėmus nukentėjusio asmens reikalavimo teisę ir reiškiant reikalavimą atlyginti žalą ją padariusiam asmeniui, tarp pastarojo ir reikalavimą jam pareiškusio draudiko susiklosto deliktiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja bendrosios deliktinės atsakomybės normos. Kai nukentėjusiajam žalą atlyginęs draudikas tokį reikalavimą pareiškia žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui (kaip nagrinėjamu atveju), tarp šalių susiklosto draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinos draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, įskaitant CK 1.125 str. 7 d. įtvirtintą vienerių metų ieškinio senaties terminą, kuris prasideda draudikui atsisakius tenkinti pareikštą reikalavimą arba jį patenkinus iš dalies.

Kasatorė kasaciniame skunde nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, sprendžiant klausimą, ar

eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui reiškiant reikalavimą priteisti žalą iš kaltininko civilinę atsakomybę

apdraudusio draudiko taikytinas sutrumpintas trejų (CK 1.125 straipsnio 8 dalis) ar vienerių metų (CK 1.125

straipsnio 7 dalis) ieškinio senaties terminas, yra nevienoda. Iš tikrųjų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas,

spręsdamas dėl ieškinio senaties termino per eismo įvykį žalą patyrusio asmens reikalavimui eismo įvykio

kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, ankstesnėje savo praktikoje buvo išaiškinęs, kad toks

reikalavimas kyla iš delikto, todėl jam taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nurodytas sutrumpintas trejų metų

ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m.

11

gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. E. v. R. Č. pieno surinkimo įmonė ir kt., bylos Nr. 3K-3-634/2005,

2008 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. ir kt. v. UAB ,,Vilniaus autobusai“ ir kt., bylos r. 3K-3-

150/2008). Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. spalio

23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje VSDFV Vilniaus skyrius v. UADB „Seesam Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-

368/2012, pakeitė iki tol egzistavusią pirmiau minėtą praktiką, grįsdama tai objektyvia būtinybe, ir išaiškino, kad

kai nukentėjęs asmuo su reikalavimu atlyginti žalą kreipiasi į draudiką, tai tarp jo ir draudiko susiklosto draudimo

teisiniai santykiai, kuriems taikytini draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės

aktų reikalavimai. Tokia išvada grįsta tuo, kad kai žalą padariusį asmenį ir draudiką sieja draudimo sutartis, joje

nustatytos teisės ir pareigos, jų apimtis turi įtakos įgyvendinant nukentėjusiojo teisę reikalauti žalos atlyginimo iš

draudiko. Be to, kai nukentėjęs asmuo reikalavimą atlyginti žalą reiškia tiesiogiai draudikui, jis turi laikytis

atitinkamus draudimo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų reikalavimų (Transporto priemonių valdytojų

civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d.

nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo

taisyklių, kt.), kuriuose nustatyta speciali reikalavimo atlyginti žalą pateikimo, jo vertinimo ir draudimo išmokos

išmokėjimo tvarka. Taigi, tuo atveju, kai nukentėjęs asmuo pareiškia reikalavimą atlyginti žalą ne tiesiogiai žalą

padariusiam asmeniui, o jo civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, jis tampa žalą padariusio asmens ir

draudiko draudimo sutarties pagrindu susiklosčiusių draudimo teisinių santykių dalyviu, o tokia draudimo sutartis

atitinka sutarties trečiojo asmens naudai esmę (CK 6.191, 6.987 straipsniai, Draudimo įstatymo 108 straipsnis).

<...> Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, plėtodamas išplėstinės teisėjų kolegijos pakeistą praktiką, ne kartą

pakartojo, kad kai nukentėjęs asmuo su reikalavimu atlyginti žalą kreipiasi tiesiogiai į draudiką, tai tarp jo ir

draudiko susiklosto draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytini draudimo sutarties ir draudimo teisinius

santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai, o nukentėjęs asmuo tampa žalą padariusio asmens ir

draudiko draudimo sutarties pagrindu susiklosčiusių draudimo teisinių santykių dalyviu. Taip pat išaiškino, kad

tokiu atveju žalą patyrusio asmens reikalavimui žalą padariusio asmens draudikui taikomas CK 1.125 straipsnio 7

dalyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m.

liepos 3 d. nutartis c. b. Nr. e3K-3-444-611/2015 UAB „Rodena“ v. AB „Lietuvos draudimas“, V. V.).

Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių kreditoriaus teisę reikšti reikalavimą asmeniui, kuris atsako

subsidiariai

Atsižvelgiant į TPVCAPDĮ paskirtį ir tikslus, aptartų ir kitų minėto įstatymo normų analizė leidžia daryti išvadą, kad

juo ginčo teisiniai santykiai sureguliuoti taip, kad visais atvejais žalą nukentėjusiam asmeniui turi atlyginti žalą

padariusio asmens draudikas ar įstatymo nustatytais atvejais – Biuras, kurie vėliau įstatymo nustatytais atvejais,

išmokėję draudimo išmoką, įgyja teisę išreikalauti sumokėtų sumų iš už žalą atsakingo asmens (TPVCAPDĮ

trečiojo skirsnio normos). Darytina išvada, kad už eismo įvykio metu padarytą žalą atsakingas asmuo pagal

deliktinę atsakomybę reglamentuojančias normas atsako tik tuo atveju, jeigu žala viršija draudimo sumas, kurios

yra įtvirtintos TPVCAPDĮ 11 straipsnio 1 dalyje. Toks TPVCAPDĮ normų aiškinimas atitinka šio įstatymo paskirtį ir

tikslus, užtikrina tiek nukentėjusio asmens, tiek už žalą atsakingo asmens interesų teisingą ir tinkamą apsaugą,

padeda išsaugoti balansą tarp jų interesų. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis c. b. Nr.

e3K-3-444-611/2015 UAB „Rodena“ v. AB „Lietuvos draudimas“, V. V.).

Dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo reglamentuotos

nukentėjusio eismo įvykyje asmens pretenzijos dėl padarytos žalos reikšmės

Įvykus draudžiamajam įvykiui, kurio metu savo civilinę atsakomybę apdraudęs asmuo padaro trečiajam asmeniui

žalą, šis įgyja teisę reikalauti ją atlyginti. Civilinės atsakomybės draudikas nėra žalą padaręs asmuo, ir nors

civilinės atsakomybės draudimo sutartimi jis prisiima pareigą sutartyje nurodytomis sąlygomis atlyginti žalą už

kaltininką, ši draudiko prievolė yra sutartinė, kylanti iš draudimo teisinių santykių, o ne iš delikto. Atsižvelgiant į

privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikslus pirmiausia turi būti vykdomos

prievolės, atsirandančios iš šios draudimo sutarties, t. y. nukentėjęs asmuo turi tenkinti savo reikalavimą

pareikšdamas jį tiesiogiai draudikui, išskyrus TPVCAPDĮ 21 straipsnyje nurodytus atvejus. Nukentėjusio trečiojo

asmens tiesioginio reikalavimo teisė draudikui reiškia, kad jis negali atsisakyti šios teisės CK 6.191 straipsnio 2

dalyje nustatyta tvarka. Draudikas, egzistuojant šiems draudimo prievoliniams santykiams, yra pagrindinis

skolininkas, turintis pareigą vykdyti sutartinę prievolę, neviršijant draudimo sutartyje ir TPVCAPDĮ 11 straipsnyje

nurodytų draudimo sumų, padengti padarytus nuostolius kreditoriui – trečiajam asmeniui (naudos gavėjui), kuris

nėra sutarties šalis. Žalą padariusio asmens (draudėjo) ir draudiko draudimo sutartyje ir įstatyme nustatytos teisės

ir pareigos, jų apimtis turi įtakos nukentėjusio (trečiojo asmens) teisės reikalauti žalos atlyginimo iš draudiko

įgyvendinimui. Jeigu nukentėjusiam asmeniui apskaičiuotas turtinės (neturtinės) žalos atlyginimo dydis viršys

TPVCAPD sutartyje ir TPVCAPDĮ 11 straipsnyje nustatytas maksimalias turtinės (neturtinės) žalos atlyginimo

ribas, draudikas turi pareigą sumokėti nukentėjusiajam tik šių ribų neviršijančią žalos atlyginimo dalį. Tokiais

atvejais, kai draudimo išmokos suma mažesnė už padarytą žalą nukentėjusiajam, pastarasis turi teisę

neatlygintos žalos dalies reikalauti iš kalto asmens (CK 6.254 straipsnio 2 dalis, TPVCAPDĮ 13 straipsnio 2 dalis).

12

Šiems santykiams taikomos deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos. <...> Nors ir yra prielaidų

nukentėjusiam eismo įvykyje asmeniui gauti draudimo išmoką, dar nėra žinomas žalą padariusio asmens

draudiko (toliau – ir atsakingo draudiko) sprendimas dėl draudimo išmokos mokėjimo, t. y. kaip draudikas vykdys

atsiradusią sutartinę prievolę. Tuo tikslu įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs pretenzijos pateikimo atsakingam draudikui

sąlygą. Tam, kad nukentėjusiajam taptų žinoma, ar atsakingas draudikas sutinka ar atsisako išmokėti draudimo

išmoką (jos dalį), jis pateikia draudikui pretenziją. Jei nukentėjusiam asmeniui atsisakoma išmokėti draudimo

išmoką ar jos dalį ar į jo pretenziją draudikas iš viso neatsako, tai nukentėjęs asmuo turi dėl savo pažeistos teisės

į draudimo išmoką kreiptis į teismą, kad būtų apginta jo pažeista ar ginčijama teisė. Išplėstinė teisėjų kolegija,

remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, formuluoja tokią

teisės taikymo taisyklę: TPVCAPDĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nukentėjusiojo (trečiojo asmens pagal draudimo

sutartį) teisė gauti draudimo išmoką iš draudiko reiškia, jog jis TPVCAPDĮ 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka

turi pateikti pretenziją atsakingam draudikui ar jo atstovui dėl padarytos žalos tam, kad gautų informaciją iš

atsakingo draudiko (jo atstovo), ar šis sutinka ar atsisako vykdyti sutartinę prievolę – išmokėti draudimo išmoką

nukentėjusiajam (trečiajam asmeniui), ir atitinkamai galėtų spręsti, ar jo materialioji subjektinė teisė į draudimo

išmoką ir jo TPVCAPDĮ saugomas interesas yra pažeisti. TPVCAPDĮ 13 straipsnio 1 dalies nuostata dėl

pretenzijos pateikimo tiesiogiai draudikui negali būti aiškinama kaip ikiteisminė privaloma pažeistos teisės gynimo

stadija, nes kol nėra atsakymo iš draudiko, kad jis atsisako vykdyti sutartinę prievolę, nėra pagrindo konstatuoti

nukentėjusio asmens subjektinės teisės į draudimo išmoką pažeidimo. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m.

vasario 29 d. nutartis c. b. Nr. 3K-7-43-706/2016 Seesam Insurance AS v. UAB „Techninė instaliacija“, UAB DK

„PZU Lietuva“).

Dėl termino pareikšti pretenziją atsakingam draudikui skaičiavimo ir praleidimo pasekmių pagal TPVCAPDĮ

TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nustatyti pretenzijos pareiškimo atsakingam draudikui mokėti išmoką terminai, bet ne ieškinio senaties terminai kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynybos. Nustatyto vienerių metų pretenzijos pareiškimo termino praleidimas nelemia nukentėjusio trečiojo asmens materialiosios subjektinės teisės, t. y. teisės gauti žalos atlyginimą, tarp jų – ir draudimo išmokos forma, pasibaigimo. Atsakingas draudikas net ir tokiu atveju, kai nukentėjęs trečiasis asmuo pareiškia pretenziją praleidęs vienerių metų terminą, neturi teisės atsisakyti išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui tuo pagrindu, kad praleistas šis terminas, nes toks atsisakymo mokėti išmoką pagrindas TPVCAPDĮ nenustatytas. <...> Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, formuluoja tokią teisės taikymo taisyklę: kai nukentėjęs trečiasis asmuo pavėlavo pareikšti atsakingam draudikui pretenziją per įstatyme nustatytą vienerių metų terminą, šis turi teisę sumažinti mokėtiną draudimo išmoką tik tais atvejais, kai tam yra TPVCAPDĮ 19 straipsnio 5 dalyje nustatytas pagrindas, t. y. kai pavėluotas pretenzijos pareiškimas turėjo įtakos žalos padarymo aplinkybių tyrimui ar padidino žalą. Jei tokių pasekmių neatsiranda, vien tuo pagrindu, kad pretenzija buvo pareikšta praleidus vienerių metų terminą, atsakingas draudikas negali atsisakyti mokėti draudimo išmoką ar ją sumažinti. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartis c. b. Nr. 3K-7-43-706/2016 Seesam Insurance AS v. UAB „Techninė instaliacija“, UAB DK „PZU Lietuva“). Dėl civilinės atsakomybės ir kitų civilinių teisių gynimo būdų (pvz., restitucijos) santykio

LAT CBS 2010-02-08 nutartis c. b. Nr. 3K-3-33/2010:

Nagrinėjamo ginčo atveju ieškovas prašė teismo apginti jo teises dviem būdais: pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu ir priteisti nuostolius (CK 1.138 straipsnio 2, 6 punktai). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad restitucija ir civilinė atsakomybė yra savarankiški civilinių teisių gynimo būdai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje N. B. v. antstolė R. M., A. K., byla Nr. 3K-3-46/2008). Asmeniui, prašant apginti jo civilines teises keliais gynimo būdais, teismas turi įvertinti, kuriam būdui ieškovas teikia prioritetą ir kuris yra tinkamiausias bei efektyviausias. Kasacinis teismas formuoja praktiką, kad, esant teisės aktų įtvirtintam dvigubam varžytynių teisėtumo kontrolės mechanizmui (antstolio ir teismo), teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas pagal galiojančiuose teisės aktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą vertintinas kaip teisinis rezultatas, kuris orientuoja į asmenų veiksmų skundimą bei civilinės atsakomybės taikymą ir kuriam teisės aktai nustato tik minimalias, specialiųjų teisės normų reglamentuojamas nuginčijimo galimybes. Pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu civilinio proceso teisėje yra tik esminiai imperatyviųjų teisės normų pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus. Dėl to pripažintina, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. G. ir kt. v. antstolė R. S. ir kt., byla Nr. 3K-7-90/2009). Be to, iš kasacinio teismo praktikos analizės galima daryti išvadą jeigu priverstinio turto pardavimo vykdymo procese neteisėtumą lėmė antstolio atlikti neteisėti veiksmai, tai pažeistas asmenų teises teismas gina taikydamas civilinę atsakomybę, bet netaiko restitucijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje L. V. ir kt. v. S. V. ir kt., byla Nr. 3K-3-434/2009).

13

Iš bylos duomenų matyti, kad pagrindinis ieškinio reikalavimas yra atlyginti nuostolius, o reikalavimas pripažinti negaliojančiu varžytynių aktą yra papildomas, pagrindžiantis neteisėtus veiksmus kaip privalomąją civilinės atsakomybės sąlygą (CK 6.246, 6.263 straipsniai). Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje ginčijamas varžytynių aktas yra niekinis ir negaliojantis, nes prieštarauja imperatyviajai teisės normai – CPK 663 straipsnio 3 daliai (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Tokio sandorio negaliojimo padarinys yra restitucija (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Restitucijos taisyklės nustatytos CK šeštosios knygos normose. Pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje ieškovo teisės bus tinkamai apgintos išieškant nuostolius civilinės atsakomybės pagrindu (CK 1.138 straipsnio 6 punktas, 6.245 straipsnis). Visus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių tekstus galite rasti: http://www.lat.lt arba www.infolex.lt/praktika