Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d ėmesys į tai, kad šios ...web.vu.lt/tf/v.mizaras/wp-content/uploads/2012/06/Patent...Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d ėmesys į tai,

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas dėmesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektinės nuosavybės teisės dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teisės fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtinės teisės)

1

Patentų teisė (tezės) © Vytautas Mizaras

1. Patentų teisės esmė, reikšmė ir funkcijos

Patentų teisė reguliuoja teisinius santykius, atsirandančius dėl išradimų, kurie yra nauji, išradimo lygio ir turi pramoninį pritaikomumą (PatĮ 2 str. 1 d.), apsaugos. Išradimui suteikiama apsauga valstybės kompetentingai institucijai – Valstybiniam patentų biurui -išduodant patentą, kurio savininkui suteikiamos išimtinės teisės. Tai reiškia, kad patento savininkas turi teisę pats naudoti patentuotą išradimą, ir be jo sutikimo joks trečiasis asmuo neturi teisės to daryti, išskyrus įstatymo numatytas išimtis ir apribojimus. Kitaip tariant, patento savininkas turi teisę spręsti, ar ir kaip naudoti išradimą, ir tai daryti pačiam ar leisti kitiems asmenims. Patento išdavimas galimas trim b ūdais: nacionalinės registracijos, tarptautinės registracijos ir Europos patento registracijos būdu.

Patento apsaugos objektas yra išradimas. Nors išradimo sąvoka bus analizuojama kitame šios dalies skyriuje, jau dabar galima pasakyti, kad juo laikoma naujos techninės idėjos arba naujų techninių idėjų sukūrimas, kurios išsprendžia tam tikras išoriniame pasaulyje esamas problemas. Išradimas turi būti techninio pobūdžio, t. y. sukurti tam tikrą rezultatą, panaudojant gamtos jėgas. Kitaip tariant, rezultatą naudojant išradimą turi nulemti ne žmogaus intelektinė veikla, o kontroliuojamas gamtos jėgų panaudojimas. Išradėjo intelektinė veikla pasireiškia mąstant ir ieškant sprendimo, kaip gamtos jėgų panaudojimas gali sąlygoti rezultatą, pasiekiamą naudojant išradimą. Kai toks sprendimas (t. y. išradimas) sukuriamas, rezultatą sąlygoja to sprendimo naudojimas, o ne žmogaus intelektinė veikla. Taip pasireiškia išradimo techninis pobūdis. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad patentų teisė nesaugo vien tik idėjos kaip tokios, o idėja (idėjos) turi būti išreikštos konkrečiu rezultatu – išradimu.

Todėl teisės į patentą kartais dar vadinama techninio pobūdžio teisėmis, o patentų teisę galima vadinti techninio pobūdžio kūrybos rezultatų apsaugos teise.

Išradimų teisinė apsauga dogmatine prasme grindžiama keturiomis teorijomis. Pirmasis struktūriškai šias teorijas susistemino Prinstono (angl. Princeton) universiteto profesorius Fritz Machlup1, nors jos vienokia ar kitokia forma cituojamos iš esmės kiekviename reikšmingesniame patentų teisės veikale ar studijų knygoje2.

Pasak Machlup, patentų teisės apsauga gali būti grindžiama įvairiais aspektais, kuriuos galima sujungti į keturias teorijas, kurios aiškintinos ne izoliuotai viena nuo kitos, o, atvirkščiai, kaip viena kitą papildančios. Išskiriamos šios teorijos.

(1) Nuosavybės teorija. Ši teorija remiasi bendra prigimtinės teisės doktrina, kad kiekvienas intelektinės veiklos rezultatas yra jo kūrėjo nuosavybe. Išradėjui priklauso teisės į išradimą, kurios savo ruožtu trečiuosius asmenis įpareigoja susilaikyti nuo išradimo naudojimo be išradėjo leidimo.

(2) Atlygio teorija. Šios teorijos esmę sudaro tai, kad išradimas nėra traktuojamas kaip suteikiantis į nuosavybę panašias teises, tačiau suteikia išradėjui teisę reikalauti iš visuomenės priešpriešinio patenkinimo už išradimo sukūrimą. Kitaip tariant, išradėjui turi būti atlyginta už 1 Žr. MACHLUP, Fritz. Die wirtschaftlichen Grundlagen des Patentrechts - 1. Teil. GRUR Int. 1961, p. 373, 377. 2 Žr. pvz., MILLER, R. A., DAVIS, H. M. Intellectual Property. Patents, Trademarks and Copyright. St. Paul, Minn.: West Publishing Co., 1990, p. 15; OSTERRIETH, Christian. Patentrecht. 3. Aufl. München: C. H. Beck, 2007, p. 4 - 5; KRAßER, Rudolf. Patentrecht. 5. Aufl. München: C. H. Beck, 2004, p. 34 – 35.


2

išradimo sukūrimą, kadangi išradėjas sukuria kažką nauja, naudinga, ir visa visuomenė paprastai iš to gauna naudą.

(3) Paskatinimo teorija. Ši teorija labai susijusi su atlygio teorija, ir dėl to, kartais literatūroje neišskiriama į atskirą. Pagrindinė jos mintis yra tokia, kad suteikiant išradimui teisinę apsaugą, užtikrinama ekonominė išradybos veiklos nauda. Machlup šią teoriją išskyrė į atskirą, norėdamas pabrėžti, kad skirtingai nuo atlygio ir nuosavybės teorijos, kurios daugiau skirtos privataus išradėjo intereso užtikrinimui, paskatinimo teorija viršija privataus intereso ribas, ir orientuojasi į viešą interesą. Visuomenė irgi yra suinteresuota, kad išradybos veikla plėtotųsi, nes išradimai sąlygoja technikos, pramonės vystymąsi. Tai neabejotinai naudinga visuomenei.

(4) Atskleidimo teorija (arba dar kartais vadinama sutarties teorija). Šios teorijos pagrindu pagrindžiama išradimų teisinė apsauga dėl to, kad išradėjas, kuris nori gauti patentą, turi pateikdamas paraišką atskleisti išradimo esmę, ir dėl to tampa nauja techninė idėja žinoma visuomenei. Visuomenės interesas yra žinoti esamą mokslo ir technikos pažangos lygį. Kita vertus, atskleidus išradimo turinį, išradimas praranda naujumo savybę, o kartu ir galimybę kitą kartą būti apsaugotam patento forma. Teisinės apsaugos suteikimas yra traktuojamas kaip priešpriešinis patenkinimas tam, kad išradėjo sukurtą išradimą atskleistų visuomenei, kuri, minėta, iš to gauna naudą. Dėl to kartais atskleidimo teorija dar vadinama sutarties teorija – sutarties tarp visuomenės ir išradėjo, kad šiam už išradimo atskleidimą bus suteikiama teisinė apsauga.

Apibendrinimas: patentų teisė yra teisės normų visuma, reguliuojanti išradimo, t. y. naujos techninės idėjos išraiškos formos, teisinę apsaugą inter alia šios apsaugos įgijimo materialines sąlygas, patento išdavimo tvarką, išimtines patento savininko teises ir jų apribojimus, teisių gynimo būdus.

Patentų teisės, arba, kitaip tariant, išradimų teisinės apsaugos reikšmė labiausiai pasireiškia keliais aspektais.

Patentų teisė pirmiausiai atlieka dvejopo pobūdžio funkcijas: užtikrina privatų interesą, tačiau kartu tarnauja ir visos visuomenės interesams.

Suteikiant išradimui teisinę apsaugą, pirmiausiai, tenkinamas privatus išradėjo interesas. Patento savininkas įgyja išimtines teises dvidešimčiai metų, ir šis laikotarpis skirtas tam, kad, pirma, būtų kompensuojamos, naudojant apyvartoje išradimą, sąnaudos, kurios buvo patirtos kuriant išradimą, o, antra, išradėjas skatinamas investuoti į naujų išradimų kūrimą ar jau sukurtų išradimų tobulinimą.

Tačiau kartu išradimui suteikta teisinė apsauga skatina konkurenciją ta prasme, kad kiti subjektai, veikiantys toje rinkoje, kurioje saugomas išradimas, taip pat skatinami sukurti produktus ar juos patobulinti taip, kad jie nesutaptų su jau apsaugotu išradimu ir nebūtų pažeistos patento savininko išimtinės teisės. Praktikoje žinoma daug pavyzdžių, kai pralaimėtos patentų bylos privertė pralaimėjusią šalį vystyti savo produktus taip, kad jie sudarytų naują išradimą ir taip būtų įgyjama naujam produktui teisinė apsauga. Akivaizdu ir dėl to nėra ginčijamasi, kad patentų teisės suteikiama apsauga užtikrina techninį progresą, inovacijų vystymąsi bei konkurenciją. Visi šie reiškiniai sąlygoja ir visuomenės pažangą. Iš esmės nėra ginčijamasi dėl to, kad patentų teisė nuo pat šios apsaugos sistemos atsiradimo pradžios padėjo ir skatino technologijų vystymąsi ir visuomenės pažangą. Ypač tai akivaizdu industrinėse valstybėse, didesnėse rinkose.


3

Patentų teisės suteikiama išradimui apsauga skatina idėjų mainus, patentu apsaugoto produkto dalyvavimą apyvartoje, o tai sąlygoja išradimo ekonominę vertę bei makroekonominę naudą.

2. Patentų teisės šaltiniai

Patentų teisės šaltiniai skirstytini į tris grupes: (i) tarptautinės teisės šaltiniai; (ii) ES teisės šaltiniai ir (iii) nacionaliniai teisės šaltiniai.

1. Tarptautinės sutartys.

(1-a) 1883 m. Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės saugojimo. Kadangi šios konvencijos pagrindiniai principai ir nuostatos jau buvo analizuotos, tai šiame skirsnyje jų nenagrinėsime.

(1-b) 1970 m. Patentinės kooperacijos sutartis.

(1-c) 1971 m. Strasbūro sutartis dėl tarptautinės patentų klasifikacijos.

(1-d) 1973 m. Europos patentų konvencija (2000 m. redakcija).

(1-e) 1977 m. Budapešto sutartis dėl tarptautinio mikroorganizmų deponavimo pripažinimo patentavimo reikmėms (Lietuva ratifikavo 1997 m. lapkričio 18 d.).

(1-f) 1994 m. TRIPS sutartis.

(1-g) 2000 m. Patentų teisės sutartis (Patent Law Treaty).

(1-e) Iniciatyvos dėl Europos patentų ginčų nagrinėjimo sistemos sukūrimo.

Buvo minėta, kad Europos patentų konvencija numato vieningą patentų išdavimo procedūrą, materialines patentų apsaugos sąlygas. Tačiau ginčai, atsirandantys ir Europos patentų pažeidimo ar galiojimo, sprendžiami paskirų valstybių, kuriose saugomas Europos patentas, nacionaliniuose teismuose, kurių sprendimai turi teisinę galią tik tų valstybių teritorijoje. Todėl, tarkim, pareiškus reikalavimą dėl Europos patento pripažinimo negaliojančiu, jis galės būti pripažįstamas tokiu tik toje valstybėje, kurioje toks ieškinys bus pateiktas. Tam, kad Europos patentas būtų pripažįstamas negaliojančiu ir kitoje arba kitose valstybėse, turi būti paduoti atskiri ieškiniai šių valstybių teismams, ir teismai, spręsdami tokias bylas, nebūtinai gali vienodai jas išspręsti (pvz., Vokietijos teismas gali priimti sprendimą dėl pripažinimo Europos patentą negaliojančiu, o, tarkim, Italijos teismas, spręsdamas bylą dėl to paties Europos patento negaliojimo Italijoje, gali priimti priešingą sprendimą). Akivaizdu, kad tokia situacija nėra gera, nes sąlygoja ne vienodą teismų praktiką Europos patentų bylose, o taip pat teisinį neapibrėžtumą šioje srityje. Kartu tai skatino imtis iniciatyvų kurti viršnacionalinio teismo, vienodo proceso ir vienodos EPK normų taikymo tokio pat pobūdžio ginčuose mechanizmą.

1999 m. birželio 25 d. Paryžiuje Vadovų konferencijoje EPK šalys pritarė darbo grupės sudarymui, kuri užsiimtų papildomo EPK protokolo parengimu, kurio pagrindu būtų sukurta integruota teismų, užsiimančių Europos patentų ginčų nagrinėjimu, sistema, vienodos proceso taisyklės ir vienu apeliacinės instancijos teismu3. Vykusių darbų padarinys pasireiškė 2005 m. gruodžio 14 d. viešai paskelbtu Konvencijos dėl Europos patentų ginčų reguliavimo sistemos sukūrimo projektu (angl. European Patent Litigation Agreement (sutr. ir toliau – EPLA), o taip pat dar anksčiau (2004 m. balandžio 20 d.) parengtu Europos patentų teismo statuto projektu.

3 EPT Of. leid. 1999, p. 546, 548.


4

Šia tarptautine sutartimi būtų įsteigimas vienas Europos patentų teismas, kurį sudarytų pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas ir administracija. Pirmosios instancijos teismas susidėtų iš pagrindinės kolegijos, kurios buveinė sutaptų su Europos patentų teismo buveine, o taip pat, esant valstybės narės ar jų grupės prašymu suformuotų regioninių kolegijų. Pirmosios instancijos teismas būtų kompetentingas spręsti išimtinai bylas dėl Europos patento galiojimo ir pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas spręstų apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų, prašymus peržiūrėti pirmosios instancijos teismų sprendimus dėl šiurkščių proceso teisės taikymo klaidų, taip pat atliktų “eksperto” funkcijas, jeigu į jį kreiptųsi nacionaliniai teismai su prašymu EPK taikymo klausimais. Tačiau šio teismo nuomonė neturėtų privalomosios galios.

2. ES teisės aktai.

(2-a) Galiojantys ES teisės aktai.

Patentų teisė, skirtingai nuo kitų intelektinės nuosavybės teisės sričių ES, mažiausiai yra harmonizuota ES teisės aktų lygiu. Yra priimti keli ES teisės aktai atskirose patentų srityse.

1. 1992 m. birželio 18 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1768/92 dėl papildomos apsaugos liudijimų farmacijos produktams sukūrimo.

2. 1996 m. liepos 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1610/96 dėl papildomos apsaugos liudijimų augalų apsaugos produktams sukūrimo.

Abu paminėti reglamentai yra tiesioginio taikymo teisės aktai. Šių teisės aktų priėmimą sąlygojo tai, kad laiko tarpas nuo paraiškos dėl patento naujam vaistui ir augalų apsaugos priemonei gavimo iki leidimo pateikti šiuos produktus į rinką gavimo, sąlygoja, kad patento šioms medžiagoms savininkas negali realiai naudotis teisine apsauga visą patento galiojimo terminą. O trumpesnis apsaugos terminas yra nepakankamas tam, kad patento savininkas galėtų susigrąžinti investicijas į šių produktų tyrimus ar sukūrimą. Atsižvelgiant į tai, pagal reglamentų nuostatas vaistų ir augalų apsaugos veikliųjų medžiagų apsaugos terminas, pasibaigus patentų šioms medžiagoms galiojimui, gali būti pratęstas ne daugiau negu 5 metams suteikiant papildomos apsaugos liudijimą, kurio turėtojas įgyja tas pačias teises ir pareigas, kaip ir patento savininkas.

3. 1998 m. liepos 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/44/EB dėl biotechnologinių išradimų apsaugos.

Direktyva buvo siekiama nustatyti aiškias taisykles dėl patentavimo biotechnologijų srityje, kurios spartintų pažangą, skatintų investicijas ir norą prisiimti riziką šioje srityje, o kartu užtikrintų Bendrijoje pripažintų etikos principų laikymąsi. Direktyvos 98/44/EB nuostatos buvo įgyvendintos 2005 m. birželio 30 d. priėmus Patentų įstatymo pakeitimus4.

(2-b) Iniciatyvos ES patentų teisės srityje

1. Pasiūlymas dėl Bendrijos patento sistemos sukūrimo.

Iki šiol Europos Sąjungoje nėra galiojančios vieningos patento apsaugos sistemos, skirtingai negu, kad Bendrijos prekių ženklo, Bendrijos dizaino ar Bendrijos augalų veislių apsaugos srityje. Minėta, ir Europos patentas po jo išdavimo tampa saugomu atskirai kiekvienoje EPK valstybėje dalyvėje. Todėl jau dešimtmečius ES vyksta diskusijos ir iniciatyvos dėl vieningos ir autonominės Bendrijos patentų apsaugos sistemos sukūrimo.

4 Lietuvos Respublikos patentų įstatymo preambulės, 2, 4, 10, 11, 13, 19, 21, 22, 24, 26, 39, 40, 48, 50 straipsnių pakeitimo bei papildymo ir įstatymo papildymo 28-1, 38 straipsniais, X-1 skirsniu ir priedu įstatymas Nr. X-287 (Valstybės žinios, 2005, Nr. 85-3135).


5

2000 m. EB Komisija pateikė Pasiūlymą dėl Bendrijos patento reglamento5. Esminė šio pasiūlymo idėja – sukurti vieningą ES galiojantį Bendrijos patentą. Ši iniciatyva turi ir istorinį pagrindą. Dar 1975 m. gruodžio 15 d. buvo priimta Liuksemburgo konvencija dėl Europos patento Bendrajai rinkai (Bendrijos patento konvencija)6. 1989 m. konvencija buvo modifikuota7 ir buvo priimtas Protokolas dėl ginčų reguliavimo8. Tačiau Bendrijos patento konvencija ir ją papildantys dokumentai neįsigaliojo, kadangi ją ratifikavo tik šešios valstybės, o įsigaliojimui buvo būtini dvylika ratifikavimų. Pagrindinės priežastys, kodėl ši konvencija neįsigaliojo, buvo, pirma, per didelės apsaugos sistemos administravimo išlaidos (ypač didelės Bendrijos patento registravimui reikalingų dokumentų vertimo išlaidos), ir, antra, valstybių narių netenkino ginčų reguliavimo mechanizmas9. Ypatingai didelį teisinį neapibrėžtumą sukėlė ginčų reguliavimo nuostata, pagal kurią vienos valstybės narės nacionalinis teismas būtų galėjęs priimti sprendimą dėl Bendrijos patento negaliojimo, ir šis sprendimas būtų turėjęs galią visų kitų valstybių narių teritorijų atžvilgiu. Tiesa, buvo siūlyta sukurti vieningą vieną Bendrijoje veikiantį apeliacinės instancijos teismą, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimų priėmimas būtų lėmęs didelį teisinį neaiškumą10.

Jeigu Bendrijos patento reglamentas būtų priimtas, minėta, būtų sukurta vieninga visoje ES teritorijoje galiojančio patento apsaugos sistema. Ši sistema būtų derinama su Europos patento apsaugos sistema. Akcentuosime pagrindinius siūlomos Bendrijos patento apsaugos sistemos bruožus.

Pirma, Reglamento projekte numatyta, kad Europos Bendrija tampa Europos patentų konvencijos nare. Tos prisijungimas būtinas, nes tik EB tapus EPK nare bus galima paduoti Europos patento paraišką nurodant visos EB teritoriją, kurioje prašoma patentui apsaugos. Kitaip tariant, Bendrijos patento išdavimo procedūra būtų integruota į Europos patento išdavimo pagal EPK procedūrą. Dėl to Reglamento dėl Bendrijos patento projekte nėra nuostatų, susijusių su patento išdavimo procedūrinėmis taisyklėmis11. Patento, galiosiančio visoje EB teritorijoje, išdavimą vykdytų Europos patentų tarnyba, kuri išduotų Bendrijos patentą, jeigu paraiškoje būtų nurodyta ES teritorija. Europos patentų tarnybos apeliacijų kolegijos taip pat būtų kompetentingos ginčams dėl patento išdavimo ir juos nagrinėtų pagal EPK normas.

Antra, po patento išdavimo, skirtingai, negu, kad šiuo metu galiojantis Europos patentas, Bendrijos patentas galiotų vieningai visoje ES teritorijoje kaip vienas patentas. Šiuo aspektu Bendrijos patentas taip pat skirsis nuo Europos patento, kuris po išdavimo „išsiskaido“ į daugybę patentų, galiojančių tose valstybėse, kurios yra EPK dalyvės ir kuriose buvo prašoma suteikti apsaugą.

Trečia, Bendrijos patento galiojimą, nuginčijimo, negaliojimo ir pasibaigimo pagrindus ir kitus apsaugos klausimus reguliuotų Bendrijos patento reglamentas. Tai irgi skirtumas nuo Europos patentų, kurių atžvilgiu minėtus klausimus reguliuoja valstybių, kuriose šie patentai saugomi po išdavimo, vidaus įstatymai.

5 2000 m. rugpjūčio 1 d. Pasiūlymas dėl Tarybos reglamento dėl Bendrijos patento (COM (2000) 412 final). 6 OL 1976, L 17/1. 7 1989 m. gruodžio 15 d. Susitarimas dėl Bendrijos patento (OL 1989, L 401/1). 8 1989 m. gruodžio 15 d. Protokolas dėl ginčų, susijusių su Bendrijos patento pažeidimu ir galiojimu, reguliavimo (OL 1989, L 401/34). 9 Žr. GÖTTING, Horst-Peter. Gewerblicher Rechtsschutz. München: C. H. Beck, 2007, p. 231. 10 Žr. EB Komisijos 1997 m. birželio 24 d. Žaliąją knygą dėl Bendrijos patento ir patentų apsaugos sistemos Europoje (COM (1997) 314, p. 9). 11 Žr. Pasiūlymo dėl Bendrijos patento reglamento aiškinamąjį raštą, p. 6.


6

Ketvirta, Bendrijos patento reglamentu siūloma numatyti ir autonominę ginčų, susijusių Bendrijos patento pažeidimais ir negaliojimu, nagrinėjimo instituciją – Bendrijos intelektinės nuosavybės teismą, kuris spręstų tiek pirmąja, tiek apeliacine instanciją minėtus ginčus. Šis požymis taip pat skiria siūlomą Bendrijos patentų sistemą nuo dabar galiojančios Europos patentų sistemos, kadangi ginčų, susijusių su Europos patentų pažeidimais ir negaliojimu, nagrinėjimas yra decentralizuotas. Šią problemą bandoma spręsti atskirai, apie ką minėsime toliau.

Nežiūrint pažangių idėjų ir iniciatyvų, ES diskusijos dėl Bendrijos patentų sistemos vyksta sudėtingai ir ilgai. Praėjus beveik ketveriems metams po pirmojo pasiūlymo dėl reglamento pateikimo, 2004 m. buvo pateiktas perdirbtas Bendrijos patento reglamento projektas12. Tačiau net ir po šio antrojo pasiūlymo varianto, kilo esminiai nesutarimai dėl kelių klausimų: dėl Bendrijos patentų dokumentų privalomų vertimų, dėl klaidingų vertimų galiojimo klausimo, o taip pat dėl teismingumo klausimų. Europos Komisija dėjo politines pastangas, kad pasiūlymo dėl Bendrijos patentų sistemos sukūrimo iniciatyva nebūtų sužlugdyta: 2006 m. sausio 16 d. iniciavo viešąją konsultaciją dėl būsimos patentų politikos Europoje13, 2007 m. balandžio 3 d. pateikė Komunikatą Europos Parlamentui ir Tarybai dėl Europos patentų sistemos stiprinimo14. Pastarojo dokumento tikslas buvo surasti išeitį iš susidariusios situacijos ir mėginti rasti kompromisinius variantus, kurie netrukdytų Bendrijos patento sistemos sukūrimui, o taip pat spręsti Europos patentų ginčų sprendimo nuostatų klausimus.

Iniciatyvos dėl Bendrijos patentų ginčų nagrinėjimo sistemos. Minėta, kad Pasiūlyme dėl Bendrijos patento reglamento siūloma įsteigti Bendrijos intelektinės nuosavybės teismą. Tačiau darbo eigoje EB Komisija pateikė ir alternatyvius siūlymus. 2003 m. gruodžio 23 d. buvo pateikti du pasiūlymai: Pasiūlymas Tarybos sprendimo dėl Bendrijos patentų ginčų teismingumo klausimų perdavimo Europos Teisingumo Teismo kompetencijai15 ir Pasiūlymas dėl Tarybos sprendimo dėl Bendrijos patentų teismo įsteigimo ir proceso pirmosios instancijos teisme16. Daugiausiai nesutarimų kyla dėl to, kad nesutariama dėl to, ar Bendrijos patentų ginčai pirmąja instancija turėtų būti nagrinėjami nacionaliniuose teismuose (decentralizuota sistema) ar Bendrijos patentų teismo kolegijoje (centralizuota sistema). Sutariama iš esmės dėl to, kad teisėjais turėtų būti asmenys, turintys pakankamai teisinių ir techninių žinių (nebūtinai nacionaliniai teisėjai), o taip pat, jog tokių ginčų nagrinėjimui, nesvarbu, kur jie būtų nagrinėjami pirmąja instancija, reikia vienodų proceso normų.

2. Iniciatyvos dėl Bendrijos naudingųjų modelių apsaugos.

1995 m. liepos 19 d. EB Komisija paskelbė Žaliąją knygą dėl naudingųjų modelių apsaugos vidaus rinkoje17. Šioje knygoje numatyti keli alternatyvūs siūlymai, kurių pagrindu pirmiausiai buvo parengtas Pasiūlymas dėl naudingųjų modelių direktyvos18. Šis siūlymas buvo laikomas pirmuoju žingsniu derinant valstybių narių vidaus teisės taisykles suteikiant naudingiesiems modeliams teisinę apsaugą. Antrasis žingsnis turėjo būti Pasiūlymas dėl Bendrijos naudingojo modelio reglamento. Tačiau po suinteresuotų pusių apklausos paaiškėjo,

12 2004 m. kovo 8 d. Pasiūlymas dėl Bendrijos patento reglamento projekto (dokumentas 7119/04). 13 2006 m. liepos 12 d. konsulatacijos rezultatai (prieiga per internetą: http://ec.europa.eu/internal_market/indprop/docs/patent/hearing/preliminary_findings_en.pdf). 14 COM (2007) 165 final. 15 COM (2003) 327 final. 16 COM (2003) 328 final. 17 COM (1995) 370 final. 18 Pakeistas pasiūlymas dėl direktyvos dėl teisės nuostatų, susijusių su naudingųjų modelių apsauga, vienodinimo (COM (1999) 309 final).


7

kad dauguma apklaustųjų pasisakė prieš Bendrijos naudingojo modelio apsaugos sistemos sukūrimą. Bet kokiu atveju, ES pirmiausiai turėtų būti išspręstas Bendrijos patento apsaugos sistemos klausimas, o tik po to iš naujo pradėti diskusijas dėl vieningos apsaugos sistemos naudingųjų modelių srityje.

3. Vidaus teisės aktai.

1994 m. sausio 8 d. Patentų įstatymas (2010 m. gruodžio 23 d. Nauja redakcija (dar neįsigaliojo).

Patentinių paraiškų padavimo, ekspertizės ir patentų išdavimo taisyklės IR/01/98 (patvirtintos 1998 m. gruodžio 2 d. VPB direktoriaus įsakymu Nr. 88).

Papildomos apsaugos liudijimų išdavimo taisyklės PA/01/2001 (patvirtintos 2001 m. gruodžio 27 d. VPB direktoriaus įsakymu Nr. 118).

Lietuvos Respublikos patentų registro nuostatai (patvirtinti 2002 m. liepos 19 d. LRV nutarimu Nr. 1218).

Europos patentų išplėtimo taisyklės ER/01/95 (patvirtintos 1995 m. liepos 25 d. Valstybinio patentų biuro direktoriaus įsakymu Nr. 22).

Lietuvos Respublikos patentų registro duomenų ir duomenų apie Europos patentų išplėtimą Lietuvos Respublikoje skelbimo tvarka IR/02/2003 (patvirtinta 2003 m. kovo 28 d. Valstybinio patentų biuro direktoriaus įsakymu Nr. 3R-32).

3. Išradimo sąvoka

Kaip minėta, patentų teisė reguliuoja išradimų teisinę apsaugą (PatĮ 1 str., EPK 52 str. 1 d., TRIPS sutarties 27 str. 1 d.). Taigi pagrindinė kategorija, kurią būtina išsiaiškinti, yra išradimo sąvoka. Išradimo sąvoka paprastai nebūna įtvirtinta įstatymuose, o ji formuojama teisės doktrinos ir teismų ar kitokių teisinių institucijų praktikoje.

Pavyzdžiui, vokiečių profesorius Kohler dar praeito šimtmečio pradžioje suformuluotą išradimo sąvoką, išradimas objektyviąja prasme yra techniškai išreikšta žmogaus intelektine veikla sukurta idėja, kurios tikslas panaudojant gamtos jėgas realizuoti (pasiekti) tam tikrą rezultatą19. Kiti mokslininkai išradimą traktavo kaip intelektinės veiklos kūrinį, kuriuo išsprendžiama techninė užduotis taip, kad tam tikro svarbaus techninio rezultato pasiekimu patenkinami žmonių poreikiai20. Vokietijos teismų praktikoje suformuota tokia išradimo sąvoka: techninė idėja, kaip panaudojant gamtos jėgas vykdyti tam tikrą veiklą, nesiejant su žmogaus intelektine veikla, kad būtų pasiektas tam tikras numatomas rezultatas21. Kitaip tariat, išradimas yra pasiūlymas, kaip atlikti tam tikrą veiklą panaudojant technines priemones. Rezultatas gali būti gaunamas pagaminant naują gaminį ar sukuriant naują procesą arba patobulinant esamą produktą ar procesą.

Apibendrinimas: išradimu laikytinas konkrečios problemos (užduoties) sprendimas panaudojant technines priemones.

19 Žr. KOHLER, Josef. Handbuch des Deutschen Patentrechts in rechtsvergleichender Darstellung. Mannheim: Bensheimer, 1990, p. 84. 20 Žr. KISCH, Wilhlem. Handbuch des deutschen Patentrechts. Mannheim, 1923, p. 21. 21 Žr. Vokietijos Federalinio Aukščiausiojo Teismo sprendimus: 1969-03-27 byloje X ZB 15/67 („Rote Taube“), BGH GRUR 1969, p. 672; 2004-10-19 byloje X ZB 34/03 („Rentabilitätsermittlung”), BGH GRUR 2005, p. 143.


8

Remiantis išradimo sąvoka galima išskirti esminį išradimui keliamą reikalavimą arba, galima sakyti, savybę - techninį pobūdį (techninę išradimo prigimt į).

Šis požymis pirmiausiai buvo išvystytas extra legem teisės doktrinoje ir teismų praktikoje, o šiuo metu atsispindi ir kai kuriuose teisės aktuose. Pavyzdžiui, PatĮ 2 straipsnio 1 dalyje kalbama apie bet kokios technikos srities išradimus, TRIPS sutarties 27 straipsnio 1 dalyje taip pat nurodomas techninio pobūdžio reikalavimas išradimui22. EPK 52 straipsnio 1 dalyje, priėmus 2000 m. konvencijos redakciją, irgi buvo įterpta, kad Europos patentai išduodami visų technikos sričių išradimams. Dėl to šiuo metu netgi galima būtų vartoti sąvoką „ techninis išradimas“.

Patentų teisės taikymo sritis yra technikos sritis. Tai sąlygota iš esmės išradimų teisinės apsaugos istorinio vystymosi, nes nuo pat pradžių išradimai buvo sukuriami spręsti konkrečias problemas technikos, pramonės srityse (inžinierijos, fizikos, chemijos, mechanikos, biologijos ir kt.). Tačiau, kaip ir išradimo, taip ir techninio išradimo pobūdžio reikalavimo sąvoka nėra įtvirtinta nei viename šiuo metu galiojančiame teisės akte, o jos aiškinimas suformuotas valstybių teismų ir Europos patentų tarnybos praktikoje. Pavyzdžiui, Vokietijos teismų praktikoje priimta išradimo techninę prigimtį aiškinti taip, kad sąvoka „techninis“ reiškia kontroliuojamą gamtos jėgų panaudojimą, nesusijusį su žmogaus intelektine veikla, sukuriantį tam tikrą aiškų rezultatą23. Jungtinės Karalystės teismų praktikoje aiškinama, kad išradimas yra techninės prigimties, jeigu jį naudojant sukuriamas praktinis efektas fiziniame pasaulyje24. Remiantis Europos patentų tarnybos praktika, techninio pobūdžio savybių nebuvimas yra pagrindas neišduoti patentą išradimui25, o pati sąvoka „techninis“ nėra apibrėžiama, dažniausiai apibūdinamos technikos sritys arba aprašant požymius, kurie rodo, kad išradimas nėra techninės prigimties.

Reziumuojant galima teigti, kad išradimas yra techninės prigimties tada, kai juo, nepriklausomai nuo žmogaus intelektinės veiklos, panaudojant gamtos jėgas (tarp jų ir biologines) sukuriamas, pakeičiamas arba kontroliuojamas fizinis produktas ar procesas.

4. Išradimų rūšys

Išradimai į rūšis gali būti skirstomi pagal įvairius kriterijus.

1. Pagal išradimo objektą.

(a) Gaminiai. Tai gali būti mechanizmai (pvz., dulkių siurblys), medžiagos (pvz., cheminė medžiaga, biologinė medžiaga), įrenginiai, vaistinis produktas ir pan.

(b) Procesai. Procesas gali pasireikšti arba gamybos būdu (pvz., vaistinės medžiagos arba kokio nors įrenginio ar mechanizmo gamybos būdas), arba veikimo būdu (pvz., skaičiuotuvo veikimo būdas (tarkim, kompiuterio programos išradimas). Būtina turėti omenyje tai, kad jeigu išradimo objektu yra gamybos būdas, tai patento apsauga apima ir tuo būdu pagamintą gaminį (PatĮ 2 str. 6 d.).

22 Paminėtina ir tai, kad techninio pobūdžio reikalavimas tiesiogiai įtvirtintas ir Direktyvos dėl išradimų, susijusių su kompiuterių programomis, projekto 2 straipsnio (b) punkte. 23 Žr. PIERSON, Matthias; AHRENS, Thomas; FISCHER, Karsten. Recht des geistigen Eigentums. München: Vahlen, 2007, p. 49. 24 MUIR, Ian; BRANDI-DOHRN, Matthias; GRUBER, Stephan. European Patent Law. Law and Procedure under the EPC and PCT. 2nd ed. New York: Oxford University Press, 2002, p. 136. 25 Žr., pvz., Europos patentų tarnybos sprendimus: 1986-03-19 byloje T 51/84, OL EPT 1986, p. 226; 1988-10-05 byloje T 22/85, OL EPT 1990, p. 12, 17; 1989-03-14 byloje T 163/85, OL EPT 1990, p. 379, 383; 2000-12-08 byloje T 931/95, OL EPT 2001, p. 441, 448, 453.


9

2. Pagal išradimo pobūdį.

(a) „Pionieriški“ išradimai . Tai gaminių ar procesų išradimai, kurių iki tol nebuvo.

(b) Antriniai išradimai . Tai jau esamų išradimų patobulinimai.

3. Pagal išradimo sukūrimo pobūdį.

Tarnybiniai išradimai . Tai išradimai, kurie sukuriami vykdant išradėjui tarnybines ar darbo funkcijas.

Pagal 1971 m. Strasbūro konvenciją dėl tarptautinės patentų klasifikacijos (šiuo metu galioja 7 redakcija) išradimai klasifikuojami į šiuos skyrius: A – žmogaus poreikių tenkinimas; B – įvairūs technologiniai procesai; C – chemija, metalurgija; D – tekstilė, popierius; E – statyba, kalnakasyba; F – mechanika, apšvietimas, šildymas, ginklai, sprogdinimo darbai; G – fizika; H – elektra. Taip pat šioje klasifikacijoje skyriai skirstomi į klases (du skaičiai), poklasius (raidė), grupes ir pogrupius (skaičiai). Pavyzdžiui, A 01 B 1 / 24 (įrankiai gazonų žemei įdirbti rankomis).

5. Kas nelaikomi išradimais

Pagal PatĮ 2 straipsnio 1 dalį (atitinkamai pagal EPK 52 str. 2 d.) išradimais nelaikomi: atradimai, mokslo teorijos ir matematiniai metodai; gaminių išoriniai vaizdai; žaidimų, intelektinės arba ūkinės veiklos planai, taisyklės ir būdai, taip pat kompiuterių programos; informacijos teikimo būdai; natūralioje aplinkoje esantis žmogaus kūnas ar jo elementas. Apibūdinsime kiekvieną iš šių paminėtų objektų.

Paminėta įstatymo norma reiškia, kad išradimu nelaikomi paminėti gaminiai ar procesai kaip tokie, tačiau patentas gali būti išduodamas už išradimus, kurie susiję su minėtais objektais taip, kad jie yra techninės idėjos pasiekti tam tikrą problemos išsprendimo rezultatą pagrindu, tikslu ar sudėtine dalimi (EPK 52 str. 3 d.).

1. Atradimai, mokslo teorijos ir matematiniai metodai.

Šie objektai kaip tokie nelaikomi išradimais dėl to, kad jiems nebūdingos techninės prigimties savybės. Atradimas yra tada, kai kažkas egzistuojantis surandamas, t. y. nereikia specialiai sukurti (išrasti), o tas objektas natūraliai buvo tik niekas iki atradimo to nežinojo. Pavyzdžiui, atrandama natūraliai gamtoje esanti cheminė medžiaga. Pati savaime ta medžiaga neturi jokio techninio efekto. Tačiau, jeigu atrastai cheminei medžiagai būtų surastas praktinis panaudojimas (pvz., būtų galima šią medžiagą pagal jos turimas savybes naudoti gaminant geležinkelio bėgius), tai potencialiai būtų galima kalbėti apie techninį išradimą, jeigu atitiktų patentabilumo sąlygas.

Mokslinės teorijos nelaikomos išradimais, kadangi jos reiškia tik abstrakčius įsivaizdavimus apie reiškinius ir faktus, jų tarpusavio sąryšį. Tai yra tam tikros mokslo srities pagrindinių idėjų, principų sistema. Mokslinės teorijos, skirtingai nuo išradimų, nereiškia jokių konkrečių tam tikro techninio rezultato pasiekimui nukreiptų techninių idėjų. Ir tik konkretus mokslinės teorijos pritaikymas specialiai techninei problemai išspręsti gali būti pagrindu laikyti šį sprendimą išradimu. Tačiau irgi patentuojama būtų ne pati mokslinė teorija, o jos pritaikymas (t. y. konkretus rezultatas, gaunamas taikant teoriją). Tai logiškai susiję su jau minėtu dalyku, kad patentų teisės apsauga netaikoma pačioms idėjoms, o idėjų išraiškai – išradimui (idėjos pritaikymu pagrįstam techninės problemos sprendimo rezultatui).


10

Matematiniai metodai. Tai yra abstraktūs nurodymai žmogaus protui, kurie paprastai nereiškia jokios konkrečios idėjos techninei veiklai. Netgi algoritmas kaip toks nėra išradimas, nebent jis būtų naudojamas atitinkamos techninės problemos konkrečiam sprendimui26.

2. Gaminių išoriniai vaizdai.

Tai irgi objektai, kurie patys savaime neturi techninio efekto. Gaminių išorinis vaizdas yra estetinis vizualia, akustine ar jutimine suvokiamas rezultatas, kuris gali būti saugomas kaip taikomojo meno kūrinys pagal autorių teisę arba, kaip pramoninis dizainas pagal dizaino teisę. Tiesa, gali būti taip, kad ir gaminio išorinis vaizdas pateks į patento apsaugą, jeigu tai bus susiję su kokios nors techninės problemos išsprendimu panaudojant technines priemones27.

3. Žaidimų, intelektinės arba ūkinės veiklos planai, taisyklės ir būdai.

Šie objektai nelaikomi išradimais dėl to, kad tai paprastai yra tik nurodymai žmogaus protui, intelektinei veiklai, kurie įtakoja žmogaus įsivaizdavimus ir elgesio variantus, tačiau galutinius veiksmų variantus vis vien nulemia žmogaus intelektinė veikla. O, minėta, išradimo techninė prigimtis pasireiškia tik tais atvejais, kai rezultatas pasiekiamas naudojant vien tik technine priemones.

Prie objektų, kurie nelaikomi išradimais dar buvo paminėtos kompiuterių programos ir žmogaus kūnas ar jo elementas. Tai specifiniai atvejai, todėl juos apibūdinsime atskirai.

4. Kompiuterių programos ir išradimai, susiję su kompiuterių programomis

Vadovaujantis PatĮ 2 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir EPK 52 straipsnio 2 ir 3 dalimis, kompiuterio programa kaip tokia, nėra laikoma išradimu, o saugoma kaip kūrinys pagal autorių teisę. Tokios pozicijos laikomasi ir Europos patentų tarnybos Apeliacinio skyriaus praktikoje bei kitų valstybių teismų praktikoje. Bendroji taisyklė yra tokia, kad kompiuterio programa, kuri nesukuria techninio efekto nelaikoma išradimu, nes techninis pobūdis yra būtinas išradimo požymis. Kita vertus, reikia pažymėti, kad visos kompiuterių programos turi techninį pobūdį, nes sukelia techninius pasikeitimus kompiuteryje, tačiau toks savaiminis techninis programos pobūdis nėra pagrindas laikyti kompiuterio programą išradimu. Kaip ir prieš tai aptartų objektų atvejais, techninis efektas turi pasireikšti sprendžiant tam tikrą techninę problemą. Kitaip tariant, techninis pobūdis turi pasireikšti rezultatu, kuris pasiekiamas vykdant kompiuterio programos instrukcijas. Jeigu kompiuterio programų instrukcijų vykdymas turi techninį pobūdį arba sprendžia techninę problemą, tokio pobūdžio išradimas gali būti patentuojamas28. Patentas gali būti išduodamas išradimui, kuris susijęs su kompiuterio programa, kuria valdomi pramoniniai procesai ar mechanizmai, taip pat išradimams, kuriuose kompiuterio programa yra vienintelė arba viena iš priemonių pasiekti techninės problemos sprendimo rezultatui.

Jau minėtos 1997 m. Žaliosios knygos dėl Bendrijos patento pagrindu buvo pateiktas 2002 m. vasario 20 d. Pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl kompiuteriais įgyvendinamų išradimų patentavimo29. Direktyva siekiama sukurti teisinį aiškumą kompiuterinių išradimų patentavimo srityje, nes valstybių narių teismų praktika, kuri

26 Žr. Vokietijos Federalinio Patentų teismo 1996-03-25sprendimą byloje 20 W (pat) 12/94 ("Viterbi-Algorithmus"), GRUR 1996, p. 866. 27 Žr., pvz., Vokietijos Federalinio Aukščiausiojo Teismo sprendimus: 1967-05-18 byloje Ia ZR 37/65 (“Garagentor"), GRUR 1967, p. 590; 1987-03-11 byloje X ZR 27/86 ("Kehlrinne"), GRUR 1988, p. 290. 28 BERESFORD, Keith. Patenting Software Under the European Patent Convention. London: Sweet & Maxwell, 2000, p. 37 – 38. 29 OL, 2002 C 151/129.


11

nėra saistoma savaime Europos patentų tarnybos praktika, gali sąlygoti skirtingą EPK aiškinimą ir išradimų apsaugos lygį30. Kita vertus, Direktyva iš esmės nekeičiama iki šiol susiklosčiusios kompiuterinių išradimų patentavimo praktika Europos patentų tarnybos ir valstybių narių teismų praktikoje.

5. Žmogaus kūnas ar jo elementas.

Įgyvendinant Biotechnologinių išradimų direktyvos 5 straipsnį, PatĮ 2 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, kad išradimu nelaikomas natūraliai aplinkoje esantis žmogaus kūnas ar jo elementas, įskaitant geno seką ar jos dalis, bet kuriais jo formavimosi ir raidos etapais. Tai susiję su etikos, humaniškumo principų ir moralės normų laikymusi.

Tiesa, įstatyme numatyta viena išimtis – išradimu gali būti laikomas išskirtas iš žmogaus kūno ar kitaip, taikant technologinį procesą, gautas elementas, taip pat geno seka ar jos dalis, net jeigu šio elemento struktūra yra tapati natūralioje aplinkoje esančio elemento struktūrai. Tokia išimtis, vadovaujantis Biotechnologinių išradimų direktyvos 17 konstatuojamąja dalimi, skirta tam, kad užtikrinti patentavimą vaistinių produktų, kurie gaunami iš izoliuotų žmogaus kūno sudėtinių dalių ir (arba) pagaminami kitokiu būdu.

6. Biotechnologiniai išradimai.

1998 m. liepos 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/44/EB dėl biotechnologinių išradimų apsaugos. Direktyvos 98/44/EB priėmimą sąlygojo kelios priežastys. Pirma, valstybių narių nacionalinių įstatymų ir praktikos šių pramoninės nuosavybės objektų apsaugos srityje skirtumai bei neapibrėžtumas. Antra, biotechnologijų sektoriaus įvairiapusė svarba Vidaus rinkai: ypač didelis biotechnologinių išradimų sektoriaus potencialas sveikatos apsaugos (įskaitant, iki šiol nepagydomų ligų diagnozės ir gydymo), maisto žaliavų pramonės bei aplinkos apsaugos srityse. Ne mažiau svarbu ir tai, kad šis sektorius vertintas kaip vienas daugiausiai žadančių ekonominės plėtros ir užimtumo prasme31 - tinkamų sąlygų tyrimams biotechnologijų srityje ir šių tyrimų rezultatų panaudojimui sukūrimas gali turėti esminės reikšmės užtikrinant Bendrijos produkcijos šiame sektoriuje konkurencingumą pasaulinėje rinkoje, taip pat kuriant naujas darbo vietas. Tuo pačiu pripažinta, kad biotechnologinių išradimų kūrimas yra ilgalaikis procesas, kuris reikalauja ženklių investicijų jau pradiniuose jo etapuose ir kurio galutinį sėkmingumą numatyti dažnai labai sunku, todėl patentai yra vienas svarbiausių instrumentų, kurio dėka investicijos netampa beprasmėmis ir kartu yra skatinamos.

Direktyva 98/44/EB buvo siekiama nustatyti aiškias taisykles dėl patentavimo biotechnologijų srityje, kurios spartintų pažangą, skatintų investicijas ir norą prisiimti riziką šioje srityje, o kartu užtikrintų Bendrijoje pripažintų etikos principų laikymąsi. Direktyvos nuostatos iš esmės apsiriboja tam tikrų principų dėl biologinės medžiagos patentabilumo ir biotechnologinių išradimų patentų suteikiamos apsaugos apimties įtvirtinimu. Iš jų svarbiausios ir paminėtinos yra šios:

(1) Direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nustatomas reikalavimas, kad būtų leidžiama patentuoti „biotechnologinius išradimus“, t.y. išradimus, susijusius su produktu, susidedančiu iš ar turinčiu sudėtyje biologinės medžiagos, kaip ją apibrėžia direktyva, arba su procesu, kurio metu biologinė medžiaga yra pagaminama, apdorojama ar naudojama.

30 2002 m. vasario 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos projektas Nr. 2002/0047 (COD) dėl kompiuteriais įgyvendinamų išradimų patentavimo (OL, 2002 C 151 E, p. 129), p.17. 31 Žr. Development and Implications of Patent Law in the Field of Biotechnology and Genetic Engineering. Report from the Commission to the European Parliament and the Council. COM 2002 (545) final.


12

(2) Direktyvos 4 straipsnis nustato, kad išradimai, susiję su augalais ar gyvūnais, gali būti patentuojami, jeigu jie neapsiriboja vien tam tikra augalų ar gyvūnų veisle.

(3) Įtvirtinamos pagrindinės nuostatos dėl galimumo patentuoti žmogaus kūno elementus. Direktyvos 5 straipsnis nustato, kad žmogaus kūnas, įvairiais jo vystymosi laikotarpiais, ir paprasčiausias vieno iš jų elementų (įskaitant, geno sekos ar dalinės sekos) atradimas negali sudaryti patentuojamo išradimo, tačiau jeigu tokie elementai yra atskiriami nuo žmogaus kūno ar pagaminami techninio proceso būdu, jie gali sudaryti patentuojamą išradimą, net jeigu tokių elementų struktūra būtų identiška natūraliai egzistuojančio elemento struktūrai.

(4) Direktyvos 6 straipsnis numato, kad negali būti patentuojami išradimai, kurių komercinis panaudojimas prieštarautų viešajai tvarkai ar moralei. Tokia nuostata įtvirtinta dėl etikos principų laikymosi biotechnologinio patentavimo srityje užtikrinimo. Nors direktyva neapibrėžia, kokiais kriterijais vadovaujantis šis prieštaravimas turėtų būti nustatomas, ji įvardija, kad dėl nesuderinamumo su šiais principais negali būti patentuojami: (i) žmogaus klonavimo būdai; (ii) žmogaus embrionų genetinio identiškumo pakeitimo būdai; (iii) žmogaus embrionų panaudojimas pramoninės ar komercinėms reikmėms; (iv) būdai, kuriais keičiamas gyvūnų genetinis identiškumas, jeigu jie sukelia gyvūnams kančias be jokios esminės naudos žmogui ar gyvūnui, taip pat gyvūnai gauti kaip tokių būdų rezultatas.

(5) Direktyvoje nustatytas principas, kad biologinės medžiagos patento suteikiama apsauga turi apimti ir bet kokias iš tokios medžiagos tam tikrais būdais išvestas biologines medžiagas, pasižyminčias tomis pačiomis savybėmis. Jeigu išradimas yra biologinės medžiagos gamybos būdas, tai patento apsauga turi apimti ir biologinę medžiagą, gautą tokiu būdu, o taip pat iš tokios medžiagos tam tikrais būdais išvestas bet kokias kitas biologines medžiagas, pasižyminčias tokiomis pačiomis savybėmis.

Biotechnologinių išradimų direktyva buvo įgyvendinta Lietuvoje priėmus 2005 m. birželio 30 d. Patentų įstatymo pakeitimus32. Pažymėtina, kad šiais pakeitimais į Patentų įstatymą buvo pažodžiui perrašytos visos direktyvos nuostatos, reikalaujančios įgyvendinimo valstybių narių nacionalinėje teisėje, išskyrus tai, kad:

(1) Patentų įstatymo 281 straipsnio 3 dalis nustato, jog biologinės medžiagos patento suteikiama apsauga neapima iš tokios medžiagos dauginimo ar veisimo būdu gautos biologinės medžiagos, jeigu patento savininkas (ar kiti asmenys su jo leidimu) pateikė patentu saugomą biologinę medžiagą tokiam panaudojimui į Lietuvos Respublikos rinką. Ši nuostata vertintina kaip neatitinkanti direktyvos 98/44/EB 10 straipsnio, kurio pažodinis aiškinimas leidžia teigti, kad direktyva analogišką biologinės medžiagos patento apsaugos taikymo ribojimą sieja su patentu saugomos medžiagos pateikimu į bet kurią Europos Sąjungos valstybės narės rinką. Direktyvos nuostatos nenumato galimybės valstybei narei, taigi ir Lietuvai, nustatyti, kad minėtas patentinės apsaugos taikymo ribojimas galioja tik pateikus patentu saugomą biologinę medžiagą į jos rinką. Be to, priešingas aiškinimas taip pat būtų nesuderinamas su Europos Sąjungoje pripažintu regioniniu patentų savininko teisių išsėmimo doktrina. Atitinkamai, Patentų įstatymo 281 straipsnio 3 dalyje numatytos patento saugomos biologinės medžiagos pateikimo į rinką teisinės pasekmės turėtų būti taikomos, kai tokia biologinė medžiaga pateikiama ne tik į Lietuvos, bet ir į kitų Europos Sąjungos valstybių narių (EEE valstybių) rinką. Todėl nežiūrint tokio sureguliavimo PatĮ, šio įstatymo 281 straipsnio 4

32 Žr. Lietuvos Respublikos patentų įstatymo preambulės, 2, 4, 10, 11, 13, 19, 21, 22, 24, 26, 39, 40, 48, 50 straipsnių pakeitimo bei papildymo ir įstatymo papildymo 28-1, 38 straipsniais, X-1 skirsniu ir priedu įstatymą Nr. X-287 (Valstybės žinios, 2005, Nr. 85-3135).


13

dalis turi būti aiškinama vadovaujantis EB teisės principais ir taisyklėmis, ir sąvoka „Lietuvos Respublikos rinka“ aiškintina kaip „Europos ekonominės erdvės rinka“.

(2) Direktyvos 13 straipsnio 3 dalis nustato, kad asmeniui, norinčiam susipažinti su patentu saugoma biologine medžiaga, tokios medžiagos mėginys turi būti pateiktas tik jeigu asmuo įsipareigoja patento galiojimo laikotarpiu (a) neperduoti mėginio ar bet kokios iš jo išvestos medžiagos tretiesiems asmenims, ir (b) nenaudoti mėginio ar iš jo išvestos bet kokios medžiagos kitu negu tyrimo tikslu, išskyrus, kai patento savininkas (asmuo, padavęs paraišką patentui) aiškiai atsisako pastarosios sąlygos taikymo. Patentų įstatymas šių sąlygų, skirtų pareiškėjo ar patentų savininko interesų apsaugai, neįtvirtina, todėl tai vertintina, kaip nepakankamas Direktyvos nuostatų įgyvendinimas.

(3) Pagal Direktyvos 13 straipsnio 2 dalį asmens, padavusio patentinę paraišką biologinei medžiagai, prašymu, teisė susipažinti su deponuota biologine medžiaga ir gauti jos mėginį laikotarpiu nuo paraiškos oficialaus paskelbimo iki patento išdavimo gali būti suteikiama tik nepriklausomiems ekspertams. To paties straipsnio 4 dalis suteikia teisę pareiškėjui, jeigu patentinė paraiška yra atmetama arba ji atsiimama, prašyti apriboti galimybę susipažinti su deponuota biologine medžiaga, suteikiant ją 20 metų laikotarpiui nuo paraiškos padavimo datos tik nepriklausomiems ekspertams. Direktyvos 13 straipsnio 5 dalis numato, kad pareiškėjas gali prašyti nustatyti šiuos apribojimus ne vėliau kaip iki tos dienos, kurią techninis pasirengimas patentinės paraiškos skelbimui yra laikomas baigtu. Patentų įstatymas nenustato tokio termino šioms pareiškėjo teisėms įgyvendinti.

6. Patentavimo išimtys

Patentų įstatymas numato antrąją kategoriją išimčių, kurioms esant nesuteikiama patentų teisės apsauga – išimtis iš patentavimo. Skirtingai nuo aptartų 2.1.3 poskyryje atvejų, kai tam tikri objektai apskritai nelaikomi išradimais, dabar minėsime atvejus, kai objektai gali būti laikomi išradimais, tačiau dėl tam tikrų priežasčių jie negali būti patentuojami, net, jeigu jie atitiktų patentabilumo reikalavimus. Ar yra įstatyme numatyti pagrindai, kuriems esant patentai gali būti neišduodami, tikrina savo iniciatyva patentą registruojanti institucija (Valstybinis patentų biuras, Europos patentų tarnyba). Jeigu patentas būtų išduotas, esant šiems jo išdavimo atsisakymo pagrindams, tai patentas gali būti pripažįstamas negaliojančiu (PatĮ 45 str. 1 p.).

PatĮ 2 straipsnio 3 dalyje (atitinkamai EPK 52 str. 1 d.) numatyti keli atvejai, kai už išradimus negali būti išduodami patentai. Kiekvieną aptarsime atskirai.

1. Išradimai, kuri ų naudojimas prieštarautų viešajai tvarkai.

PatĮ 2 straipsnio 3 dalies 1 punkte (atitinkamai EPK 53 str. (a) p.) numatyta, kad už išradimus, kurių paskelbimas ar komercinis naudojimas prieštarautų visuomenės interesams, moralės ir humaniškumo principams, patentai neišduodami. Tačiau būtina atkreipti dėmesį į tai, kad vien tai, jog įstatymai draudžia naudoti kokius nors išradimus, tai dar nėra savaiminis pagrindas teigti, kad toks naudojimas prieštarauja visuomenės interesams, moralės ir humaniškumo principams. Apribojimas naudoti išradimą gali būti nustatytas ir dėl kitokių priežasčių, tarp jų ir dėl minėtųjų. Be to, pažymėtina, kad minėtos teisės aktų normos nustato draudimą suteikti patentu išimtinių teisių apsaugą vienam subjektui, bet nedraudžia tokių išradimų naudoti. Kitaip tariant, PatĮ ir EPK normos nėra pagrindu drausti naudoti išradimus, o yra tik pagrindu nesuteikti išimtinių teisių į tokius išradimus vienam subjektui.


14

Šis patento išdavimo draudimas atitinka bendrą teisės nuostatą, kad veiksmai, prieštaraujantys viešajai tvarkai laikytini neteisėtais, todėl jie negali būti leidžiami. Pavyzdžiui, negalėtų būti išduodamas patentas už įsilaužimui skirtą įrenginį arba [...].

PatĮ atskirai išskiriami biotechnologiniai išradimai, už kuriuos negali būti išduotas patentas, ir tai grindžiama prieštaravimu viešajai tvarkai. PatĮ 2 straipsnio 3 dalyje, įgyvendinant Biotechnolginių išradimų direktyvos 6 straipsnio 2 dalies (a) punkto nuostatas, numatytas nebaigtinis sąrašas atvejų, kai neišduodamas patentas už tokius biotechnologinius išradimus:

(1) už žmonių klonavimo būdus;

(2) už žmogaus lytinių ląstelių genetinės linijos tapatumo keitimo būdus;

(3) už žmogaus embrionų panaudojimą pramoniniais arba komerciniais tikslais;

(4) už genetinio gyvūnų tapatumo modifikavimo būdus, kurie gali jiems sukelti kančių be didesnės medicininės naudos žmonėms ar gyvūnams, ir šiais būdais produkuotus gyvūnus.

Tiesa, pavyzdžiui, Europos patentų tarnybos praktikoje dar anksčiau buvo priimtas sprendimas, kad vėžio tyrimams skirto proceso išradimui gali būti naudojami genetinio gyvūnų modifikavimo būdai. EPT tokią poziciją grindė tuo, kad tikėtina išradimo nauda ir privalumai viršesni už galimus žalingus poveikius33.

2. Augalų ir gyvūnų veislės.

Antroji patentavimo išimtis susijusi su augalų ir gyvūnų veislėmis ar iš esmės biologinius jų išvedimo būdus (PatĮ 2 str. 3 d. 2 p.; EPK 53 str. (b) p.). Išimtis netaikoma mikrobiologiniams augalų arba gyvūnų produkavimo būdams bei tokiais būdais gautiems produktams, taip pat augalams ir gyvūnams, jeigu išradimo techninis įgyvendinimas neapsiriboja konkrečia augalo arba gyvūno veisle.

Augalų veislės saugomos pagal atskirą įstatymą, o ES – pagal reglamentą.

3. Žmonių ir gyvūnų gydymo ir ligų diagnozavimo būdai.

PatĮ 2 straipsnio 3 dalies 1 punkte (atitinkamai EPK 53 str. (c) p.) numatyta, kad patentai neišduodami už žmonių ir gyvūnų chirurginio ar terapinio gydymo būdus ir ligų diagnozavimo būdus, taikomus žmogaus ir gyvūno kūnui. Ši išimtis pagrindžiama tuo, kad, pirma, gydymo ir ligų diagnozavimo būdai neturi pramoninio pritaikomumo (pramoninis pritaikomumas yra vienas iš patentabilumo reikalavimų), antra, užtikrinama tai, kad patento suteikiama apsauga nebūtų varžoma sveikatos apsaugos paslaugų teikimas.

Tačiau minėta išimtis netaikoma išradimo objektui, kuriuo yra įrenginys ar medžiaga, naudojama tiems būdams.

7. Materialinės patento apsaugos sąlygos.

Materialines išradimų teisinės apsaugos sąlygos vadinamos patentabilumo reikalavimais. Išskiriami trys patentabilumo reikalavimai:

(1) Išradimo naujumas;

(2) Išradimo lygis (neakivaizdumas);

33 Žr. EPT 1989-06-12 sprendimą byloje T 14/89 („Krebsmaus / HARVARD II“), GRUR Int. 1990, p. 978; EPT 1992-03-04 sprendimą byloje EP 0 169 672 („Krebsmaus / HARVARD III), GRUR Int. 1993, p. 240.


15

(3) Išradimo pritaikomumas praktikoje.

Visi šie reikalavimai yra kumuliatyvūs, t. y. patentas gali būti išduodamas tik tada, jeigu išradimas atitinka visus patentabilumo reikalavimus. Patentabilumo kriterijų nustatymas yra labai sudėtingas procesas tiek laiko sąnaudų prasme, tiek poreikio turėti specialistus, turinčius specialių žinių įvairiose technikos, pramonės srityse, prasme. Todėl dėl šių priežasčių skiriasi patentabilumo kriterijų nustatymo tvarka paskirose valstybėse ir patentų apsaugos sistemose. Vienur registruojant patentą patentabilumo reikalavimai netikrinami ir nenustatomi (taip yra, pvz., Lietuvoje ir kitose mažose rinkose), kitose (pvz., Vokietijoje, Europos patentų tarnyboje registruojant Europos patentą)- tikrinami. Be to, nuo to, ar registruojant patentą tikrinami patentabilumo reikalavimai ar ne, priklauso ir patento registravimo kaštai.

1.1. Naujumas

Tai pirmiausiai nustatomas išradimo patentabilumo reikalavimas. Naujumo reikalavimas yra apibūdintas PatĮ 3 straipsnio 1 dalyje (atitinkamai EPK 54 str. 1 d.). Išradimas laikomas nauju, jeigu jis nežinomas technikos lygiu. Išradimui gali būti išduotas patentas tik tada, jeigu išradimo esmė iki patentinės paraiškos padavimo datos nebuvo viešai atskleista.

Taigi, matome, kad su naujumo nustatymu siejama technikos lygio kategorija, todėl būtent šią sąvoką pirmiausiai ir būtina išsiaiškinti.

Technikos lygis. Nustatant technikos lygį, svarbūs du kriterijai: laiko ir turinio.

Laiko kriterijus. Technikos lygis nustatomas pagal patentinės paraiškos padavimo datą arba, jei pretenduojama į prioritetą, prioriteto datą. Taigi, nustatant technikos lygio turinį atskaitos taškas yra būtent šis laiko momentas.

Turinio kriterijus. Technikos lygio turinys bendriausia prasme yra visa informacija, susijusi su patentinėje paraiškoje nurodomo išradimo požymiais. Konkrečiai technikos lygį turinį sudaro iki minėto laiko momento:

(1) viešai skelbta arba naudota Lietuvos Respublikoje ar užsienyje informacija (PatĮ 3 str. 2 d., EPK 54 str. 2 d.);

(2) ankstesnės patentinės paraiškos.

1. Viešai skelbta arba naudota informacija.

Technikos lygį sudaro bet kokia informacija, viešai paskelbta ar naudota iki patentinės paraiškos padavimo datos. Akcentuotini tokie pagrindiniai dalykai. Technikos lygį sudaro:

(i) Informacija, kuri buvo viešai prieinama. Informacijos viešas prieinamumas reiškia, kad ji prieinama neapibrėžtam asmenų ratui: dėl didelio asmenų kiekio arba dėl to, kad jie nesusiję kokiais nors tampriais ryšiais su informacijos autoriumi, jie negali būti informacijos autoriaus sukontroliuojami34. Nesvarbu, kokia kiekiui asmenų informacija prieinama (pagal EPT praktiką pakanka, kad informacija būtų laisvai prieinama bent vienam asmeniui35. Nelaikoma, kad viešai buvo prieinama informacija, kai ji buvo prieinama konkretiems asmenims, tačiau turint rimtą pasitikėjimo pagrindą, kad informacija nebus toliau prieinama kitiems asmenims (pvz., informacija buvo perduota pagal konfidencialumo susitarimą arba susitarimą dėl komercinės paslapties, darbdavio patikėta darbuotojui informacija arba pardavėjo (paslaugų teikėjo) perduota informacija sutarties pagrindu pastoviam klientui).

34 Žr. KRAßER, Rudolf. Patentrecht. 5. Aufl. München: C. H. Beck, 2004, p. 265. 35 Žr. 1988-11-10 sprendimą byloje T 381/87.


16

Jeigu konfidencialumo įsipareigojimai pažeidžiami, ir informacija perduodama tretiesiems asmenims, patenkant į viešumo sąvoką, tokiu atveju laikytina, kad informacija tapo viešai prieinama. Tiesa, kaip toliau minėsime, yra galimybė tokiais atvejais įrodinėti teisę į lengvatinį terminą (PatĮ 6 str. 1 p.).

(ii) Informacija, nesvarbu, kokia forma ji buvo paskelbta (žodine, rašytine ar gauta naudojimo būdu (pvz., sumontuojant prašomus patentuoti veidrodėlius prie automobilio, kuriuo naudojasi neapibrėžtas asmenų ratas); laikraščiuose, žurnaluose, mokslo kūriniuose, enciklopedijose, žinynuose, vadovėliuose, konferencijų pranešimuose ar pan.)36. Nustatant technikos lygį informacija apie išradimo esmę turi būti aiškiai išreikšta, tačiau nėra būtina atlikti išsamaus tyrimo bendram suvokimui suformuoti; pakanka vien nustatyti ir žinoti, kur atitinkamą informaciją galima rasti.

(iii) Informacijos, nesvarbu kokioje ji pasaulio valstybėje buvo paskelbta ar naudojama (t. y. neribojama teritorija), kitaip tariant, būdingas pasaulinio naujumo reikalavimas.

(iv) Informacija viešai paskelbta bet kokia kalba.

(v) Informacija, kuria nesvarbu kas paskelbė ar naudojo: pats išradėjas ar kiti asmenys. Kitaip tariant, ir pats išradėjas, norėdamas nesudaryti kliūties registruoti išradimą, turėtų neatskleisti informacijos viešai apie išradimą iki patentinės paraiškos padavimo.

(vi) Informacija, nesvarbu, ar faktiškai kas nors ją matė, skaitė ar kitaip ja domėjosi, - svarbu, kad informacija yra viešai prieinama, o ar faktiškai ja pasinaudojo, neturi reikšmės.

(vii) Informacija sudarys technikos lygį, jeigu asmuo joje apibūdinamą išradimą galės praktiškai įgyvendinti, atkartoti.

2. Ankstesnės patentinės paraiškos.

Technikos lygį sudaro ir anksčiau, negu, kad tikrinama patentinė paraiška, paduota ir tą pačią dieną ar vėliau viešai paskelbta patentinė paraiška, kurioje yra aprašytas prašomas patentuoti išradimas (PatĮ 3 str. 3 d., EPK 54 str. 3 p.). Tiesa, PatĮ pagal jo 3 straipsnio formuluotę, atrodytų, kad ankstesnės patentinės paraiškos nepatenka į technikos lygio turinį, o yra atskira kategorija, tačiau tai reikėtų laikyti daugiau teisinės technikos ypatumu, negu, kad turinčiu kokią nors teisinę reikšmę dalyku.

Ankstesne patentine paraiška reiktų laikyti: (a) nacionalinę patentinę paraišką, paduotą Valstybiniam patentų biurui; (b) Europos patentinę paraišką, paduotą pagal EPK, jeigu joje nurodoma Lietuvos Respublika ir sumokėtas nurodymo mokestis; (c) tarptautinę patentinę paraišką paduotą pagal Patentinės kooperacijos sutartį, jeigu joje nurodytas Valstybinis patentų biuras kaip nurodytoji tarnyba, ir jeigu ji pateikta lietuvių kalba ir laiku sumokėtas registracijos mokestis. Technikos lygio nesudaro nacionalinės patentinės paraiškos paduotos užsienio valstybių nacionalinėms patentus registruojančioms tarnyboms.

Lengvatinis terminas.

PatĮ 6 str., EPK 55 str..

1.2. Išradimo lygis

Išradimo lygis yra antrasis patentabilumo reikalavimas. Pagal PatĮ 4 straipsnį ir EPK 56 straipsnį, išradimas yra laikomas išradimo lygio, jei, atsižvelgiant į technikos lygį, jis nėra

36 Žr. taip pat 2004-10-14 sprendimą byloje T 890/02, OL EPO 2005, Nr. 10, p. 497.


17

akivaizdus atitinkamos srities specialistui (specialistas šių teisės normų prasme suprantamas ir kaip specialistų grupė). Todėl kartais šis patentabilumo kriterijus dar vadinamas neaakivaizdumo kriterijumi. Tai vienas iš sudėtingiausiai nustatomų patentabilumo kriterijų.

Kad išradimas būtų išradimo lygio, jis turi būti susijęs su objektyvios techninės problemos sprendimu nežinomu būdu37. Europos Patentų tarnybos praktikoje vadovaujamasi tokiu principu: identifikuojama techninė problema, kurią reikia išspręsti, toliau svarstomos problemos sprendimo galimybės taikant arčiausiai technikos lygio esamus ir žinomus sprendimo variantus, ir tada nustatinėjama, ar naujas pasiūlytas sprendimo variantas, lyginant su jau esamais, yra tiek vertingas, kad specialistas jį laiko neakivaizdžiu sprendimu. Pirmiausiai taikant tokią formulę reikia nustatyti artimiausią techninį lygį, t. y. nuo kurio atskaitos taško bus vertinamas išradėjo pasiūlymas, o taip pat spręstiną problemą.

Pažymėtina, kad EPT praktikoje, nurodytas neakivaizdumo nustatymo principas nėra vienintelis. Pavyzdžiui, išradimo lygis gali būti nustatytas atsižvelgiant į tai, jog tam tikros problemos suvokimas yra pagrindinis indėlis išradimo vertei38. Kitaip tariant, jei išradimas prisidėtų prie tam tikros techninės problemos sprendimo supratimo, toks išradimas galėtų būti laikomas esantis išradimo lygio.

1.3. Pramoninis pritaikomumas

PatĮ 5 straipsnis ir EPK 57 straipsnis numato, kad išradimas laikomas turinčiu pramoninį pritaikomumą, jeigu jį galima pagaminti ar panaudoti bet kurioje pramonės srityje, įskaitant ir žemės ūkį. Europos patentų tarnybos praktikoje pramonės sritis yra aiškinama kaip bet kokia veikla, jei ji tęstinė, nepriklausoma ir ja siekiama finansinės naudos39. Taigi toks apibūdinimas iš esmės pramoninį pritaikomumą leidžia traktuoti, kaip išradimo pritaikomumą komercinėje veikloje. Pramoninis pritaikomumas paprastai nustatomas iš išradimo aprašymo. Todėl aiškiai neatskleidus, kaip išradimą galima naudoti, bus laikoma, kad jis nepritaikomas pramonėje. Kita vertus, nėra reikalaujama įrodyti realaus pritaikomumo fakto, o pakanka nurodyti, kad išradimas potencialiai gali būti pritaikytas komercinėje veikloje. Pramoninio pritaikomumo, kaip patentabilumo kriterijaus, išradimas neatitiks, jeigu išradimas nepaklus visuotinai pripažintiems fizikos dėsniams.

2.2.2. Teisių subjektai

Skiriamos šios kategorijos teisių ir jų subjektų: (i) teisė į išradimą ir teisė į patentą; (ii) teisė į patentinę paraišką; (iii) patento savininko teisės.

2.2.2.1. Teisė į išradimą ir teisė patentą

2.2.2.1.1. Bendrieji atvejai

Remiantis PatĮ 7 straipsnio 1 dalimi (atitinkamai EPK 60 str.), teisės į patentą subjektais gali būti: 37 PATERSON, Gerald. The European Patent System. The Law and Practice of the European Patent Convention. London: Sweet & Maxwell, 2001, p. 536. 38 PATERSON, Gerald. The European Patent System. The Law and Practice of the European Patent Convention. London: Sweet & Maxwell, 2001, p. 563. 39 Žr. 1986-03-27 sprendimą byloje T 144-83.


18

(1) Išradėjas;

(2) Išradėjo teisių perėmėjai , jeigu teisė į patentą paveldėta arba perduota sutarties pagrindu;

(3) Darbdavys arba užsakovas, kai išradimas yra tarnybinis, ir kitaip nenumatyta su užsakovu sudarytoje sutartyje (PatĮ 7-8 str.).

Išradėjas laikytinas pirminiu teisės į patentą subjektu. Išradėju gali tik fizinis asmuo, nes, minėta, išradimo turinį sudaranti techninė idėja ir jos įgyvendinimo būdas yra intelektinės veiklos rezultatas. Šią teisę išradėjas gali perleisti kitiems asmenims sutarties pagrindu arba ji gali pereiti kitiems asmenims įstatymo pagrindu (pvz., tarnybinio išradimo atveju darbdaviui arba universalaus teisių perėmimo atveju - įpėdiniams). Todėl teisių perėmėjai laikytini išvestiniais teisės į patentą subjektais. Išvestiniais teisės į patentą subjektais, o kartu ir patento savininku gali būti ir fiziniai, ir juridiniai asmenys.

Jeigu išradimą sukuria keli išradėjai bendru kūrybiniu darbu, tai teisė į patentą, teisė į patentinę paraišką, o taip pat išduotas patentas jiems priklauso bendrai (PatĮ 33 str. 1 d.) pagal analogiją taikant bendrosios dalinės nuosavybės institutą. Teisių įgyvendinimas tokiais atvejais reguliuojamas bendraturčių sutartimi. Jeigu bendraturčiai nesusitaria arba nėra jų sutartyje specialiai numatytų sąlygų, tai dėl teisių įgyvendinimo taikomos PatĮ 33 straipsnio 2 – 4 dalių normos: (i) kiekvienas patentinės paraiškos ar patento bendraturtis gali savarankiškai, be kitų sutikimo: (a) perleisti savo dalį kitiems asmenims, (b) kreiptis į teismą dėl teisių pažeidimo (patento) pažeidimo; (ii) tik visi kartu bendraturčiai gali atsisakyti teisinės apsaugos pagal išduotą patentą, atšaukti patentinę paraišką, sudaryti licencines sutartis su kitais asmenimis.

Įstatyme specialiai neišskiriama, tačiau turime kalbėti ir apie atskirą teisę į išradimą. Teisė į išradimą priklauso tik išradėjui, kaip pirminiam subjektui. Šios teisės savarankiškumas pasireiškia keliais aspektais. Pirmasis iš jų, tai išradėjo, kaip techninio išradimo autoriaus, asmeninių neturtinių teisių išsaugojimas net ir tuo atveju, jeigu teisė į patentą priklauso kitiems minėtiems išvestiniams subjektams. Antrasis aspektas pasireiškia dvigubos kūrybos išradimo atveju. Jeigu išradimą visiškai atskirai išrado ne vienas, o du ar daugiau fizinių asmenų, tai teisė į išradimą priklauso visiems asmenims. Tačiau teisė į patentą priklausys tam, kas pirmasis pateiks patentinę paraišką registruoti patentą (tai sąlygoja minėtasis „pirmumo“ principas) (PatĮ 7 str. 2 d.). Taip pat pažymėtina, kad teisė į išradimą yra dvigubos teisinės prigimties: ir asmeninio pobūdžio, ir turtinio pobūdžio.

Išradėjo asmeniniai neturtiniai interesai saugomi suteikiant jam teisę į jo, kaip techninio išradimo autoriaus vardą. Patentinėje paraiškoje ir patente turi būti nurodyta išradėjo arba išradėjų pavardės (PatĮ 9 str. 1 d.), Valstybinis patentų biuras, skelbdamas patentinę paraišką ar patentą, privalo nurodyti išradėjo ar išradėjų pavardes (PatĮ 9 str. 2 d.), taip pat išradėjas turi teisę reikalauti, kad jo pavardė nebūtų skelbiama. Ši teisė, minėta, yra asmeninio neturtinio pobūdžio, yra neperleidžiama ir nepaveldima.

Turtinis teisės į išradimą pobūdis pasireiškia teisės registruoti patentą ir išimtinių teisių įregistravus patentą suteikimu. Turtinis pobūdis pasireiškia tuo, kad įregistravus patentą, įgyjamos išimtinės išradimo naudojimo teisės (PatĮ 26 str.). Naudodamas išradimą (pvz., realizuodamas rinkoje patentuotą įrenginį) patento savininkas pats ar leisdamas tą daryti kitiems asmenims už atlyginimą (pvz., suteikdamas licencijas), gauna materialinę naudą.

Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisė į išradimą pati savaime nėra išimtinė teisė, t. y. išradėjas negali drausti kitam asmeniui naudoti išradimą. Išimtinės teisės įgyjamos tik nuo patento išdavimo momento (laikinoji apsauga suteikiama nuo patentinės paraiškos paskelbimo


19

iki tol, kol bus išduotas patentas). Pavyzdys: A išrado išradimą, tačiau B apie jį sužinojo ir pagamino produktą, kurį nori išleisti į apyvartą. A negali uždrausti, nes neturi išimtinės teisės. Turės tik tada, kai įregistruos patentą (patento suteikiamos teisės).

Tarnybiniai išradimai

PatĮ 8 straipsnis reglamentuoja teisių į tarnybinius išradimus subjektus ir su tuo susijusius ypatumus. EPK 60 straipsnio 1 dalyje, kiek susiję su tarnybiniais išradimais, reglamentuojami tik taikytinos teisės klausimai. Šiame straipsnyje numatyta, kad, jei išradėjas yra samdomas darbuotojas, teisė į Europos patentą nustatoma pagal valstybės, kurioje darbuotojas dirba savo pagrindinį darbą, įstatymus, o, jeigu negalima nustatyti valstybės, kurioje darbuotojas dirba savo pagrindinį darbą, taikomi valstybės, kurioje yra darbuotojo darbdavio verslo vieta, įstatymai.

1. Tarnybinio išradimo samprata.

Pagal PatĮ 8 straipsnio 1 dalį, tarnybinio išradimo sąvoka aprėpia tris atvejus.

Pirma, tarnybiniu išradimu laikomas išradimas, kuris sukuriamas darbuotojo, darbo sutarties, kuri numato išradybos veiklą, vykdymo metu. Šiam atvejui būdinga tai, kad turi būti nustatyta, kad (i) darbuotoją ir darbdavį siejo darbo santykiai, ir (ii) išradimo sukūrimas sudarė darbo funkciją, t. y. kad išradimo kūrimas įėjo į darbuotojo pareigas pagal darbo sutartį.

Antrasis atvejis, kai išradimas laikomas tarnybiniu, yra tada, kai išradimas sukuriamas vykdant konkretų pavedimą, projektavimo, konstravimo, mokslinio tyrimo arba technologijų kūrimo metu. Šis atvejis skiriasi nuo pirmojo tuo, kad išradimo sukūrimas nepatenka į darbuotojo darbo funkciją, o konkrečiu atveju darbdavys duoda pavedimą, susijusį su projektavimu, konstravimu, moksliniu tyrimu ar technologijų kūrimu, ir to metu darbuotojas sukuria išradimą. Kaip ir pirmuoju atveju, šiuo atveju būtini darbo santykiai.

Trečia, išradimas laikoma tarnybiniu ir tais atvejais, kai darbuotojas esant darbo santykiams, sukurdamas išradimą naudojosi sukaupta darbdavio patirtimi (komercinėmis, gamybinėmis paslaptimis, know-how ir pan.) arba jo technologijomis ir įrengimais. Tai vienas iš sudėtingiausių atvejų, o taip pat kontraversiškiausiai vertintinų tarnybinių išradimų atvejų.

2. Darbuotojo pareigos sukūrus tarnybin į išradimą.

Pranešimo apie sukurtą išradimą pareiga. Darbuotojas, sukūręs tarnybinį išradimą, privalo nedelsdamas apie tai raštu pranešti darbdaviui. Iki patento paraiškos padavimo darbdavys ir darbuotojas negali atskleisti išradimo esmės tretiesiems asmenims.

3. Darbdavio pareigos darbuotojui sukūrus išradimą.

Autorinio atlyginimo mokėjimo pareiga. Darbdavys, gavęs tarnybinio išradimo patentą, privalo mokėti išradėjui autorinį atlyginimą. Šio atlyginimo dydis priklauso nuo išradimo ekonominės vertės ar kitos naudos, kurią darbdavys gali gauti panaudojęs šį išradimą. Autorinio atlyginimo ir mokėjimo sąlygos nustatomos darbdavio ir išradėjo pasirašomoje autorinio atlyginimo sutartyje, kuri sudaroma ne vėliau kaip per pusę metų nuo patento išdavimo arba per metus nuo išradimo naudojimo pradžios, jeigu išradimas pradėtas naudoti iki patento išdavimo. Jeigu darbdavys nevykdo autorinio atlyginimo mokėjimo sutarties reikalavimų arba tokia sutartis nurodytais terminais nesudaroma, išradėjas turi teisę kreiptis į teismą, kad būtų pripažintas tarnybinio išradimo patento savininku. Jeigu tarp šalių nėra susitarimo, atlyginimo dydį nustato teismas


20

Autorinis atlyginimas nemokamas, jeigu darbuotojo darbo sutartyje yra numatytas išradimų kūrimas ir už tai jam buvo arba yra mokamas sutartas padidintas atlyginimas.

Darbdavio ir darbuotojo teisės ir pareigos, susijusios su tarnybiniais išradimais, išskyrus autorinio atlyginimo mokėjimą, pasibaigia patentui netekus galios arba po metų nuo darbo santykių nutraukimo.

Darbdavys ir darbuotojas gali susitarti, kad teisė gauti patentą, teisė į patento paraišką arba patentą priklauso darbuotojui, sukūrusiam išradimą. Tokiu atveju autorinis atlyginimas darbuotojui nemokamas, nebent susitariama kitaip.

Teisė į patentinę paraišką

Teisės į patentinę paraišką savarankiškumas gali būti išvedamas tik netiesiogiai sistemiškai aiškinant kai kurias PatĮ normas. PatĮ 31 straipsnio 1 dalyje sakoma, kad sutartis dėl patentinės paraiškos perleidimo turi būti sudaryta raštu. Nors įstatymas kalba apie patentinės paraiškos perleidimą, tačiau turima omenyje teisės į patentinę paraišką perdavimas, kadangi nei patentinė paraiška, nei patentas kaip toks nėra savarankiški civilinės teisės objektai, o tik teisę į paraišką ar patento suteikiamas teises patvirtinantys dokumentai. Todėl PatĮ 31 straipsnyje vartojamas terminas nuosavybės teisė į paraišką arba nuosavybės teisė į patentą nėra tiksli.

PatĮ 31 straipsnio 1 dalies norma rodo, kad teisę į patentinę paraišką pareiškėjas, kuriuo gali būti jau minėti subjektai, gali perduoti sutarties pagrindu bet kuriam asmeniui. Teisės į patentinę paraišką perdavimas galimas tik po patentinės paraiškos padavimo momento. Kol patentinė paraiška nepaduota, tol galime kabėti tik apie teisės į patentą perdavimą. Kai patentas išduotas, gali būti perduodamos teisės į išduotą patentą. Perdavus teisę į patentinę paraišką, pakeitimai, susiję su pareiškėjo pavadinimu (pavarde), registruojami Valstybiniame patentų biure, ir tik nuo šio momento naujasis pareiškėjas įgyja teisę į paraišką (PatĮ 31 str. 2 d.).

2.2.2.3. Patento suteikiamos teisės

Išdavus patentą jo savininkui suteikiamos PatĮ 26 straipsnyje numatytos išimtinės teisės.

9. Procedūrin ės išradimų teisinės apsaugos sąlygos

1. Nacionalinė patentų registravimo sistema

Patento registravimą Lietuvoje reglamentuoja:

(i) PatĮ 10 - 25 straipsniai;

(ii) 1998 m. gruodžio 2 d. Patentų paraiškų padavimo, ekspertizės ir patentų išdavimo taisyklės IR/01/98 (patvirtintos Valstybinio patentų biuro direktoriaus įsakymu Nr. 88).

Patento registravimo procedūrą galima suskirstyti į kelis etapus.

I. Patentinės paraiškos padavimas.

(I-1) Bendrosios taisyklės.

Patentinė paraiška paduodama Valstybiniam patentų biurui (toliau – VPB) (PatĮ 10 str. 1 d.). Patentinę paraišką gali paduoti pareiškėjas (t. y. teisės į patentą subjektas) arba jo


21

atstovas (jeigu pareiškėjų yra daugiau nei vienas, tai paraiška paduodama visų pareiškėjų kartu). Kas gali būti pareiškėjo atstovu, turinčiu teisę pareiškėjo vardu paduoti patentinę paraišką, priklauso nuo to, pareiškėjas turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba nuolatinę buveinę, įregistruotą filial ą ar atstovybę Lietuvos Respublikoje, kitoje EEE valstybėje ar EPK valstybėje narėje: (i) jeigu tokios vietos ar buveinės pareiškėjas neturi, tai atstovu gali būti tik asmuo, kuris įrašytas į Lietuvos Respublikos patentinių patikėtinių sąrašą (PatĮ 10 str. 2 ir 4 d.); (ii) jeigu tokią vietą ar buveinę turi, tai atstovu gali būti bet kuris asmuo, vadovaujantis bendromis atstovavimo normomis (PatĮ 10 str. 3 d.). Šis taisyklės taikytinos ir kitų veiksmų, susijusių su patento išdavimu, tarp jų ir atstovavimo VPB Apeliacijų skyriuje, atžvilgiu (PatĮ 10 str. 4 d.).

Turi būti laikomasi išradimo vienumo principo, t. y. viena patentinė paraiška paduodama dėl vieno išradimo ar išradimų grupės, kuriuos jungia bendra išradybos mintis (PatĮ 16 str. 1 d.). Jeigu šio reikalavimo buvo nesilaikyta, tai pareiškėjas savo iniciatyva turi atskirti patentinę paraišką į dvi ar daugiau paraiškų (PatĮ 17 str. 1 d.). Paraiškų atskyrimui taikomi tokie reikalavimai: (a) išradimo esmė atskirtoje paraiškoje negali būti atskleista plačiau negu pirminėje paraiškoje; (b) procedūrinis aspektas – vertimai ir teisę į prioritetą patvirtinantys dokumentai, pateikti su pirmine paraiška, tinka ir atskirtoms paraiškoms. Pažymėtina, kad išradimo vienumo reikalavimo nesilaikymas nėra pagrindu pripažinti išduotą patentą negaliojančiu (PatĮ 16 str. 2 d.).

(I-2) Patentinės paraiškos sudėtis.

Vadovaujantis PatĮ 11 straipsnio 1 dalimi, patentinę paraišką sudaro: (1) prašymas išduoti patentą; (2) išradimo aprašymas; (3) išradimo apibrėžtis; (4) brėžiniai, jeigu jų reikia išradimo esmei paaiškinti; (5) referatas; (6) dokumentas, patvirtinantis, kad sumokėtas mokestis; (7) dokumentas apie teisę paduoti patentinę paraišką, jeigu ją paduoda ne išradėjas, ir pareiškimas dėl išradimo autorystės; (8) prašymas dėl prioriteto (jeigu prašoma). Visi šie dokumentai yra sudėtinės patentinės paraiškos dalys. Prašymas išduoti patentą paduodamas tik lietuvių kalba, o kiti dokumentai gali būti iš pradžių paduodami ir kita kalba, tačiau per 3 mėnesius nuo paraiškos padavimo datos VPB turi būti pateikti dokumentų vertimai į lietuvių kalbą (PatĮ 11 str. 2 d.).

(I-3) Dokumentų ekspertizė.

Valstybinis patentų biuras gavęs patentinę paraišką tikrina, ar gauti aukščiau išskirtuose 1 – 5 punktuose nurodyti dokumentai. Šiame etape VPB tikrina tik tai, ar šie dokumentai pateikti, tačiau netikrina paraišką sudarančių dokumentų atitikimo teisės aktų keliamiems reikalavimams. Jeigu pateikti visi šie dokumentai, VPB suteikia patentinei paraiškai padavimo datą. Jeigu buvo pretenduojama į prioritetą, tai paraiškos padavimo data bus laikoma prioriteto data. Patentinės paraiškos padavimo data yra svarbi tuo, kad:

(1) nuo šios datos pareiškėjas įgyja pirmumo teisę į patentą;

(2) pagal šią datą yra nustatomas technikos lygis arba, kitaip tariant, pagal paraiškos padavimo datą nustatoma, ar išradimas atitinka vieną iš patentabilumo kriterijų – naujumą.

II. Patentinės paraiškos ekspertizė.

Patentinės paraiškos ekspertizės esmė yra tokia, kad:

(1) VPB savo iniciatyva tikrina, ar:

(1-a) prašoma patentuoti objektą, kuris gali būti išradimu (t. y. tikrina, ar prašomas patentuoti objektas gali būti laikomas išradimu pagal PatĮ 2 str. 2 d.);


22

(1-b) išradimas nėra tas, už kurį pagal įstatymą negali būti išduotas patentas (PatĮ 2 str. 3 d.);

(1-c) patentinė paraiška atitinka teisės aktų reikalavimus;

(1-d) atskleista išradimo esmė;

(1-e) išradimo apibrėžtis atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus;

(1-f) įvykdyti su prašomu prioritetu susiję reikalavimai.

(2) VPB netikrina išradimo patentabilumo reikalavimų, t. y. neatlieka vadinamosios materialiosios išradimo ekspertizės.

Lietuvos patentų registravimo sistema pasireiškia tik formaliąja patentinės paraiškos ekspertize, t. y. tuo, kad VPB netikrina ir nenustatinėja, ar prašomas patentuoti išradimas yra naujas, išradimo lygio ir turi pramoninį pritaikomumą. Šiuo požymiu Lietuvos nacionalinio patento registravimo sistema skiriasi nuo Europos patentų registravimo sistemos, nes Europos patentų tarnyba atlieka ir esminę (materialinę) išradimo ekspertizę.

Patentinės paraiškos trūkumų padariniai.

VPB atlikus patentinės paraiškos ekspertizę, gali būti nustatyti dvejopo pobūdžio trūkumai, kurie gali sukelti ir skirtingo pobūdžio teisinius padarinius.

(1) Jeigu nustatoma, kad prašomas patentuoti objektas yra nelaikomas išradimu, arba, kad už tokį išradimą negali būti išduodamas patentas, tai

- priimamas sprendimas neišduoti patento.

(2) Jeigu nustatoma, kad patentinė paraiška neatitinka kitų minėtų reikalavimų, tai

- pirmiausiai, pasiūlo pareiškėjui trūkumus pašalinti, o jų per nustatytą terminą nepašalinus,

- laikoma, kad paraiška yra atšaukta.

III. Patentin ės paraiškos skelbimas.

Bendroji taisyklė tokia, kad VPB skelbia patentinę paraišką praėjus 18 mėn. nuo jos padavimo arba, jeigu pretenduojama į prioritetą, tai nuo prioriteto datos. Paraiškos paskelbimas gali būti atliekamas anksčiau, jeigu: (a) to raštu prašo pareiškėjas, ir (b) nuo paraiškos padavimo datos praėjo ne mažiau kaip 6 mėn.

Patentinės paraiškos paskelbimo datos reikšmė. Nuo patentinės paraiškos paskelbimo:

(1) išradimo esmė tampa viešai prieinama susipažinimui bet kuriam suinteresuotam asmeniui;

(2) suteikiama laikina teisinė apsauga iki patento išdavimo. Laikina teisinė apsauga bus laikoma nesuteikta, jeigu paraiška vėliau bus atšaukta arba kito asmens nuginčyta.

Patentinė paraiška neskelbiama, jeigu praėjus 17 mėnesių nuo jos padavimo arba nuo prioriteto datos, ji atšaukiama.

IV. Patento išdavimas.

Patentas išduodamas: (1) jeigu patentinės paraiškos ekspertizė nustato, kad paraiška atitinka teisės aktų reikalavimus; (2) per 6 mėnesius nuo ekspertizės atlikimo, sumokėjus nustatytą patento išdavimo mokestį.


23

Sprendimas išduoti patentą skelbiamas oficialiame VPB biuletenyje, o duomenys apie išduotą patentą įrašomi į VPB tvarkomą patentų registrą.

2. Europos patentų apsaugos sistema (žr. atskirame dokumente)

legijos sprendimus.

Documents

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d ėmesys į tai, kad šios ...web.vu.lt/tf/v.mizaras/wp-content/uploads/2012/06/Patent...Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d ėmesys į tai,