Žiniasklaidos teisė

Žiniasklaidos teisė

VIII Paskaita

Interneto žiniasklaidos teisė

Dr. Algimantas Šindeikis

Internetiniai tinklaraščiai

• LVAT konstatavo, kad, sistemiškai aiškinant Visuomenės informavimo įst., viešosios informacijos rengėjais (skleidėjais) gali būti pripažinti internetinių tinklaraščių autoriai, o jų internetiniai tinklaraščiai - visuomenės informavimo priemonėmis. Tokiais atvejais sprendžiant, ar asmuo atitinka žurnalisto požymius, pakanka nustatyti, ar fizinis asmuo profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą, kurią pats panaudoja, veikdamas kaip viešosios informacijos rengėjas. (Administracinė byla Nr. A444-70/2009. LVAT, 2009 m. balandžio 20 d.)

Internetiniai tinklaraščiai• Internetinių tinklaraščių autoriai gali būti prilyginami žurnalistams

akreditacijos tikslais, jei įrodo akreditaciją suteikiančiai institucijai, jog jų vykdomos funkcijos iš esmės tokios pačios kaip prie tos institucijos akredituojamų žurnalistų, taip pat jei jie laikosi žurnalistams numatytų pareigų, atitinka kitus akredituojančių institucijų numatytus reikalavimus (profesionalumo, tikslo nuolat ir sistemingai rengti ir skelbti viešąją informaciją apie akredituojančios institucijos veiklą, institucijos vidaus tvarkos ir kt.). Kadangi nagrinėjamu atveju atsakovas nepriėmė jokio formalaus sprendimo, todėl jis įpareigotinas išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl akreditacijos ir priimti dėl jo sprendimą. (Administracinė byla Nr. A444-70/2009. LVAT, 2009 m. balandžio 20 d.)

Visuomenės informavimo įstatymas

• 2str. 75. Viešosios informacijos rengėjas – visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugos teikėjas, radijo programų transliuotojas, leidykla, kino, garso ar vaizdo studija, informacijos, reklamos ar viešųjų ryšių agentūra, redakcija, informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas, nepriklausomas kūrėjas, žurnalistas ar kitas asmuo, rengiantys ar pateikiantys skleisti viešąją informaciją.

• 2 str. 76. Viešosios informacijos skleidėjas – visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugos teikėjas, retransliuotojas, radijo programų transliuotojas, informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas ar kitas asmuo, skleidžiantys viešąją informaciją visuomenei ir atsakantys už tos informacijos teisėtumą.


• Taigi Visuomenės informavimo įstatymas nenustato, kad viešosios informacijos rengėjas visais atvejais turi būti tik juridinis asmuo. Viešosios informacijos rengėjai - informacinės visuomenės informavimo priemonių valdytojai, gali būti ir fiziniai asmenys. Atsižvelgus į paminėtą, taip pat įvertinus konkrečių fizinių asmenų - interneto tinklaraščių autorių, veiklos pobūdį ir jų vykdomas viešosios informacijos teikimo visuomenei funkcijas, darytina išvada, kad jie gali būti pripažįstami sui generis informacinės visuomenės informavimo priemonių valdytojais, taigi ir viešosios informacijos rengėjais ir (ar) skleidėjais, o jų interneto tinklaraščiai - informacinės visuomenės informavimo priemonėmis Visuomenės informavimo įstatymo prasme.

Tinklaraščių autoriai - žurnalistai• Įvertinus interneto tinklaraščių autorių veiklos specifiką, taip pat konstatuotina, jog šie

asmenys tam tikrais atvejais ir atsižvelgus į jų vykdomų visuomenės informavimo funkcijų pobūdį gali būti prilyginti žurnalistams. Visuomenės informavimo įstatymu reikia aiškinti plačiai, apimant ne tik tradicines, bet ir šiuolaikines, nors tiesiogiai ir nereglamentuotas elektroninių visuomenės informavimo priemonių formas, dėmesį kreipiant ne į formaliuosius tokių informavimo priemonių organizavimo požymius, o į jų realiai vykdomas funkcijas. Priešingas įstatymo aiškinimas prieštarautų tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnyje įtvirtintam saviraiškos laisvės principui, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsniui, kuris aiškiai numato, jog žmogui neturi būti kliudoma ieškoti/ gauti ir skleisti informaciją, o tokia jo laisvė negali būti ribojama kitaip, kaip tik, įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai, tiek ir esminiams visuomenes informavimo, pliuralizmo ir visuomenės informavimo priemonių sąžiningos konkurencijos principams, numatytiems Visuomenės informavimo įstatyme. (Administracinė byla Nr. A444-70/2009. LVAT, 2009 m. balandžio 20 d.)


• 2 str. 87. Žurnalistas – fizinis asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui pagal sutartį su juo ir (ar) yra žurnalistų profesinės organizacijos narys.

Žurnalistas• Visuomenės informavimo įstatymas tiesiogiai nereguliuoja, tačiau ir nedraudžia tokių atvejų,

kuomet žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas yra tas pats asmuo. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 72 dalies (sena redakcija) sąvoką "Žurnalistas - fizinis asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui pagal sutartį su juo <...>" turi būti aiškinama protingai, atsižvelgiant į bendruosius sutarčių sudarymo principus. Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas (Civilinio kodekso 6.154 str. 1 d.). Fizinis asmuo pats su savimi sudaryti sutarties negali. Tačiau tai nereiškia, kad turi būti suvaržoma fizinio asmens, kuris tuo pačiu yra ir viešosios informacijos rengėjas, teisė verstis žurnalisto veikla. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 72 dalis turi būti aiškinama taip, kad tais atvejais, kai visuomenės informacijos rengėjas ir asmuo, profesionaliai renkantis, rengiantis ir teikiantis medžiagą viešosios informacijos rengėjui yra tas pats fizinis asmuo, norint šį asmenį pripažinti žurnalistu sutarties tarp jo ir visuomenės informacijos rengėjo sudarymas nėra būtinas, nes tokios sutarties sudarymas yra ir neįmanomas. Tokiu atveju sprendžiant, ar asmuo atitinka žurnalisto požymius, pakanka nustatyti, ar fizinis asmuo profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą, kurią pats panaudoja veikdamas kaip viešosios informacijos rengėjas. (Administracinė byla Nr. A444-70/2009. LVAT, 2009 m. balandžio 20 d.)

Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija

• Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi internetinių tinklaraščių autorių veiklos specifiką, taip pat konstatuoja, jog šie asmenys tam tikrais atvejais ir atsižvelgus į jų vykdomų visuomenės informavimo funkcijų pobūdį gali būti prilyginti žurnalistams. Tokią išvadą, be kita ko, patvirtina ir 2000 m. kovo 8 d. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacija Nr. R (2000) 7 dėl žurnalistų teisės neatskleisti savo informacijos šaltinio. Šioje rekomendacijoje numatyta, jog saviraiškos ir informacijos laisvė laikytina vienu iš esminių demokratinės visuomenės ir jos tolesnio vystymosi pagrindų. Laisvas ir netrukdomas žurnalistinės veiklos plėtojimas yra sudėtinė saviraiškos laisvės ir visuomenės teisės būti informuotai apie reikšmingus visuomenės gyvenimo įvykius dalis. Be to, remiantis šia rekomendacija, atspindinčia Europos Tarybos Ministrų komiteto, t. y. ir Europos Tarybos valstybių narių nuomonę, žurnalistu laikomas bet koks fizinis ar juridinis asmuo, kuris reguliariai arba profesiniais pagrindais renka informaciją ir ją skleidžia visuomenei per bet kokio tipo masines informavimo priemones. Iš šio apibrėžimo aiškiai matyti, jog žurnalisto sąvoka turi būti aiškinama plačiai.Toje pačioje rekomendacijoje taip pat įtvirtinta, jog informacija laikytinas bet koks faktų, nuomonės ar idėjos pareiškimas tekstine, garsine ar vaizdine forma. (Administracinė byla Nr. A444-70/2009. LVAT, 2009 m. balandžio 20 d.)

Europos Bendrijų Teisingumo Teismas

• Europos Bendrijų Teisingumo Teismas 2008 m. gruodžio 16 d. prejudiciniame sprendime byloje Nr. C 73/07 pažymėjo, kad veikla, ‑susijusi su pagal nacionalinės teisės aktus viešais pripažįstamuose dokumentuose esančiais duomenimis, gali būti vertinama kaip „žurnalistikos veikla“, jei ja visuomenei siekiama skleisti informaciją, nuomones ar idėjas bet kokiu perdavimo būdu. Šia veikla gali užsiimti ne tik visuomenės informavimo įmonės ir ja gali būti siekiama pelno (žr. 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimo Satakunnan, dar nepaskelbto rinkinyje, C-73/07, 61 punktą). Nors šis Teisingumo Teismo išaiškinimas priimtas visiškai kitokių faktinių ir teisinių aplinkybių kontekste, nei nagrinėjamoje byloje, jis atspindi tendenciją žurnalistika pripažinti bet kurią veiklą, kuria siekiama skleisti informaciją, nuomones ar idėjas, nepriklausomai nuo jų perdavimo būdo.

Dėl interneto komentaro šalinimo

Atsakovas S. G. yra interneto tinklalapio http://www.skundai.lt valdytojas. Šioje svetainėje 2009 m. gegužės 6 d. buvo paskelbtas toks tekstas: „Advokatų (duomenys neskelbtini) kontora – aferistų lizdas.

Dėl interneto komentaro šalinimoPo kiekvieno šių tekstų paskelbimo ieškovas advokatas V. G. buvo išsiuntęs atsakovui po elektroninį laišką, kuriuo prašė pašalinti iš svetainės šią publikaciją, suteikti jam informaciją apie tai, kokiu IP adresu naudojantis ji buvo įdėta, pranešti tikslų laiką. Tą pačią dieną elektroniniu laišku atsakovas ieškovui pranešė, kad prašymo ištrinti skundą patenkinti negali, nes nėra faktų, kad paskelbti teiginiai neatitinka tikrovės, ieškovui buvo pateikta informacija apie kompiuterio adresą, iš kurio buvo atsiųsta informacija, siūloma susitikti su savo klientu ir išsiaiškinti ginčytinus klausimus. Atsakovas nepanaikino publikacijų ir po pakartotinio ieškovo prašymo.Ieškovas, nurodęs, kad dėl publikacijų paskelbimo interneto svetainėje, jis, kaip advokatas, patyrė turtinę ir neturtinę žalą, nes po jų pasirodymo akivaizdžiai sumažėjo interesantų (būsimų klientų) kreipimasis dėl teisinės pagalbos teikimo, atsakovas pažeidė Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 14 straipsnio 2 dalies reikalavimus, vadovaudamasis CK 6.255 straipsnio 1 dalimi, prašo įpareigoti atsakovą pašalinti iš interneto svetainės http://www.skundai.lt nurodytas publikacijas.


• Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. vasario 8 d. sprendimu panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir priėmė naują – ieškinį tenkino iš dalies: įpareigojo atsakovą S. G. pašalinti iš interneto svetainės http://www.skundai.lt 2009 m. gegužės 6 d. publikaciją „Advokatų (duomenys neskelbtini) kontora – aferistų lizdas“.

Dėl interneto komentaro šalinimo• Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas kaip interneto svetainės

http://www.skundai.lt administratorius (valdytojas) yra tinkamas subjektas reikalavimui pašalinti informaciją iš interneto svetainės pareikšti, nes šiuo atveju ieškovas neturėjo galimybės pagal atsakovo pateiktus IP duomenis apie kompiuterius, iš kurių buvo atsiųsti publikuoti straipsniai, nustatyti publikacijų autorius, o atsakovas turėjo teisines prielaidas bei faktines galimybes koreguoti jo valdomos svetainės turinį. Kolegija pažymėjo, kad, nors įpareigojimas išimti iš interneto svetainės konkrečią medžiagą taikytinas asmeniui, atliekančiam administratoriaus funkcijas, tačiau tai nesietina su jo tiesiogine atsakomybe už medžiagos turinį ar paskleidimą. Atsižvelgusi į tai, kad tokio pobūdžio svetainės kūrimo ir veikimo tikslas yra neigiamos informacijos ar nuomonės apie kito asmens veiklą pateikimas, ir tai sukelia asmenų, apie kuriuos kalbama, nepasitenkinimą, kolegija padarė išvadą, kad asmens kreipimosi dėl skundo išėmimo iš svetainės tenkinimas turi būti įvertintas, susiejant jį su skundo turiniu.


• Teisėjų kolegija pažymėjo, kad interneto svetainėje http://www.skundai.lt paskelbtos publikacijos „Advokatų (duomenys neskelbtini) kontora – aferistų lizdas“ apie advokatą V. G. turinys žemina advokatą; niekas kitas, netgi svetainės lankytojas, kuris įdėjo šią publikaciją, neturėtų techninių galimybių ją pašalinti iš interneto svetainės, taigi internetinės svetainės administratorius yra tinkamas atsakovas, kuris turi pareigą pašalinti publikaciją dėl jos žeminančio, įžeidžiančio turinio.

Dėl interneto komentaro šalinimo• Bylos duomenimis, kasatorius yra interneto tinklalapio, kurio domenas

yra www.skundai.lt, valdytojas. Byloje nėra ginčo dėl to, kad kasatorius yra informacinės visuomenės paslaugų teikėjas. Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad informacinės visuomenės paslaugos – paprastai už atlyginimą elektroninėmis priemonėmis ir per atstumą individualiu informacinės visuomenės paslaugos gavėjo prašymu teikiamos paslaugos. Kasatoriaus vykdoma veikla valdant interneto tinklalapį atitinka nurodytus informacinės visuomenės paslaugų požymius; neatlygintinis prieigos prie jo valdomo tinklalapio ir galimybės skelbti jame informaciją pobūdis neužkerta kelio šią paslaugą pripažinti informacinės visuomenės paslauga, nes pagal pirmiau nurodytą apibrėžtį tokios paslaugos tik paprastai, t. y. ne visada, yra atlygintinio pobūdžio. (LAT. Civilinė byla Nr. 3K-3-479/2012)

Dėl interneto komentaro šalinimo• Kasaciniame skunde teigiama, kad kasatorius laikytinas informacijos

prieglobos paslaugų teikėju, nes jo veikla apsiriboja interneto tinklalapio tarnybinės stoties (interneto serverio) eksploatavimo techniniu procesu, ši veikla yra techninio, automatinio ir pasyvaus pobūdžio. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasatoriaus į bylą pateiktame „Interneto svetainės www.skundai.lt programos veikimo principe“ nustatyta, jog svetainės programa yra sukurta taip, kad skundas netampa viešai matomas tol, kol www.skundai.lt valdytojas nepatikrina, ar naujas skundas atitinka jo nurodytus reikalavimus; jei naujas skundas atitinka reikalavimus, www.skundai.lt valdytojas uždeda varnelę prie „rodomas viešai“ ir paspaudžia „rodyti viešai“. Šiame dokumente taip pat nurodyta, kad www.skundai.lt valdytojas nepaskelbia viešai skundų ir šie yra ištrinami iš www.skundai.lt duomenų bazės, jei, be kita ko, skunde yra panaudoti įžeidžiančio pobūdžio žodžiai.

Dėl interneto komentaro šalinimo• Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje

nustatyta, kad asmenys, kurių teises pažeidžia paslaugų teikėjo perduodama ir (ar) saugoma informacija ar su ja susijusi veikla, turi teisę kreiptis į teismą su prašymu įpareigoti paslaugos teikėją imtis veiksmų, kad būtų nutrauktas pažeidimas, vykdomas naudojant informacinės visuomenės paslaugas (informacijos perdavimą, laikiną informacijos saugojimą, saugojimą), ar užkirstas jam kelias, nepaisant to, kad už tokį pažeidimą pagal šį įstatymą paslaugos teikėjas neatsako. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad kasatorius kaip interneto tinklalapio http://www.skundai.lt valdytojas yra tinkamas atsakovas reikalavimui pašalinti informaciją iš šio tinklalapio pareikšti.

Dėl interneto komentaro šalinimo• Pažymėtina, kad ieškovas šioje byloje nereiškė reikalavimo taikyti

kasatoriui civilinę atsakomybę, t. y. atlyginti jam dėl prašomos pašalinti iš tinklalapio informacijos viešo paskleidimo atsiradusią žalą, todėl teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytais argumentais, kad įpareigojimas išimti iš interneto svetainės konkrečią medžiagą taikytinas asmeniui, atliekančiam administratoriaus funkcijas, tačiau tai nesietina su jo atsakomybe už medžiagos turinį ar paskleidimą. Atsižvelgdama į tai, kad byloje nepareikštas ir teismų nebuvo nagrinėjamas reikalavimas taikyti kasatoriui civilinę atsakomybę, teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo, Elektroninės komercijos direktyvos ir kitų teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių informacinės visuomenės paslaugų teikėjų atsakomybės pagrindus ir ribojimus, aiškinimu ir taikymu.

Elektroninės komercijos direktyva• Pagal Elektroninės komercijos direktyvos nuostatas ir jas aiškinančią ESTT

jurisprudenciją tarpiniu informacinės visuomenės paslaugų teikėju gali būti pripažintas toks subjektas, kurio vaidmuo neutralus, o veiksmai yra tik techninio, automatinio ir pasyvaus pobūdžio, ir todėl jis neturi žinių apie saugomus duomenis arba jų nekontroliuoja. Taip nėra, kai paslaugų teikėjas, užuot neutraliai teikdamas paslaugą tik techniškai ir automatiškai apdorodamas klientų pateiktus duomenis, atlieka aktyvų vaidmenį, leidžiantį jam turėti žinių apie šiuos duomenis ar juos kontroliuoti (ESTT 2010 m. kovo 23 d. sprendimo, priimto byloje Google France ir Google, sujungtos bylos Nr. C 236/08 iki C 238/08, 113 – 114, 120 punktai; 2011 m. liepos 12 d. sprendimo, priimto byloje L‘Oréal SA ir kt. prieš eBay International AG ir kt., bylos Nr. C-324/09, Rink. p. I-000, 116 punktas). Taigi tuo atveju, jei tinklalapio valdytojas atlieka aktyvų vaidmenį, leidžiantį jam turėti žinių apie paslaugos gavėjų jo valdomame tinklalapyje pateikiamą informaciją ar ją kontroliuoti, toks tinklalapio valdytojas nepripažintinas prieglobos paslaugų, t. y. informacinės visuomenės paslaugų tarpiniu teikėju.

Dėl interneto komentaro šalinimo• Įvertinusi 2009 m. gegužės 6 d. publikaciją, teisėjų

kolegija daro išvadą, kad joje pateikti asmenine patirtimi grindžiami ieškovo kaip advokato darbo atstovaujant publikacijos autorių vertinimai, samprotavimai ir išvados apie advokato darbo metodus, teiginiai išdėstomi su nuorodomis, kad tai autoriaus samprotavimai („išeina, kad“, „pagalvojau“), klausiamąja forma išreiškiant abejones („Ar galima mokėti tokius pinigus tokiems advokatams?). Įvertinusi šią publikaciją kaip visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad joje yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris, t. y. nuomonė.

Dėl interneto komentaro šalinimo• Kaip nurodyta pirmiau šioje nutartyje, nuomonė turi būti

reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų (Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 33 dalis); pagrįsta ir objektyvi kritika yra ginama, jeigu yra reiškiama tinkamai – neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ar menkinti, o turint pozityvių tikslų – norint išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti. Subjektyvūs samprotavimai pripažintini žeminančiais garbę ir orumą (įžeidžiančiais), kai jie yra nesąžiningi, neturi objektyvaus faktinio pagrindo, suponuoja neigiamas visuomenės nuostatas dėl asmens, apie kurį reiškiama nuomonė.

Dėl interneto komentaro šalinimo• Teisėjų kolegija, įvertinusi publikacijoje vartojamas formuluotes, sutinka su

apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jos (pvz., „aferistų lizdas“, „per tokius nevykėlius advokatus“, „mausto klientus“) yra neetiškos, teiginiai išsakomi nepadoria, įžeidžiančia, žeminančia ieškovo kaip advokato dalykinę reputaciją forma. Publikacijoje pateikiami nepagrįsti faktais autoriaus samprotavimai apie ieškovo kaip advokato numanomai neteisėtus darbo metodus, priskiriant jam baudžiamaisiais įstatymais uždraustas, teisės ir geros moralės požiūriu nepriimtinas savybes, tokias kaip paperkamumas, kyšininkavimas. Tokių samprotavimų paskleidimas, jų nepagrindus faktais, aiškiai buvo nukreiptas sumenkinti ieškovo reputaciją, negali būti toleruojamas ir vertinamas kaip gintina saviraiškos laisvės aspektu kritika. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2009 m. gegužės 6 d. publikacijoje esanti informacija atitinka Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje apibrėžtą, taigi yra neskelbtina

ŽURNALISTŲ ETIKOS INSPEKTORIUSSPRENDIMAS (Racas v. Tarasevičius)

DĖL publikacijoje „Ekskursas į istoriją: kodėl prostitutai bačiuliai ir matoniai nepasigauna ŽIV“ (http://racas.lt, 2012-11-12) PASKELBTOS INFORMACIJOS, 2013 m. vasario 11 d. Nr. SPR-25

ŽURNALISTŲ ETIKOS INSPEKTORIUSSPRENDIMAS, 2013 m. vasario 11 d. Nr. SPR-25

• Pareiškėjas mano, kad A. Račas skundžiamoje publikacijoje paskleidė ne nuomonę, o žinią apie pareiškėją, pavadindamas jį: 1. Prasigėrusiu; 2. Politiniu propagandistu; 3. Paėmusiu kyšį ar gavusiu atlygį už tai, kad kreiptųsi į Vyriausiąją rinkimų komisiją. Pareiškėjas prašo įvertinti skundžiamą publikaciją ir joje paskelbtą pareiškėjo garbę ir orumą žeminančią informaciją bei įpareigoti tinklaraštyje http://racas.lt atitinkama apimtimi paskelbti tekstą, paneigiantį tikrovės neatitinkančias žinias apie pareiškėją ir jo atsiprašyti.

ŽURNALISTŲ ETIKOS INSPEKTORIUSSPRENDIMAS, 2013 m. vasario 11 d. Nr. SPR-25• Pateiktame paaiškinime A. Račas nurodė, kad pareiškėjo pateiktas skundas

neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymų bei kitų galiojančių teisės aktų reikalavimų, kad tinklaraštis nėra nei laikraštis, nei žurnalas, nei biuletenis, nei televizijos ar radijo programa. Lietuvių kalbos žodyne nėra žodžio „tinklaraštis“ apibrėžimo, tačiau tarptautinėje literatūroje tinklaraštis yra suprantamas, kaip asmeninis dienoraštis, kuriame jį rašantis autorius dalijasi savo patirtimis, nuomonėmis, įžvalgomis ir pan. (http://dictionary.reference.com/browse/blog). Savo paaiškinime A. Račas pažymėjo, kad tarp Visuomenės informavimo įstatymo žurnalistų etikos inspektoriui priskirtos kompetencijos nėra nurodyta pareiga nagrinėti skundus dėl asmeniniuose dienoraščiuose paskelbtų nuomonių. Todėl pareiškėjo skundas dėl tinklaraštyje http://racas.lt trumpam paskelbtų įžvalgų nėra žurnalistų etikos inspektoriaus kompetencijos objektas ir turėtų būtu atmestas kaip neatitinkantis Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų.


• A. Račo teigimu, tinklaraštis nėra visuomenės informavimo priemonė, o yra vieta, kurioje asmenys skelbia savo asmenines nuomones, reakcijas į vykstančius įvykius, įžvalgas ir pan. Todėl pareiškėjo skundžiamus teiginius reikėtų vertinti ne kaip žinių skleidimą, o kaip nuomonę.


• Asmens garbė ir orumas yra ginami, kai nustatoma šių teisiškai reikšmingų faktų visuma: 1) žinių paskleidimo faktas; 2) faktas, jog paskleistos žinios yra apie pareiškėją; 3) faktas, jog paskleistos žinios žemina asmens garbę ir orumą; 4) faktas, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės. Pažymėtina, kad žeminančia žmogaus garbę ir orumą žinia laikoma tikrovės neatitinkanti, diskredituojanti asmenį informacija, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės ar paprotinių normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį buityje, šeimoje, viešajame gyvenime, nesąžiningą visuomeninę, komercinę veiklą ir pan.


• Įvertinus A. Račo pateiktus paaiškinimus, konstatuotina, kad jo argumentas, jog tinklaraštis http://racas.lt nėra visuomenės informavimo priemonė, yra nepagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. balandžio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-70/2009 konstatavo, kad, sistemiškai aiškinant Visuomenės informavimo įstatymą, internetinių tinklaraščių autoriai gali būti pripažinti viešosios informacijos rengėjais (skleidėjais), o jų internetiniai tinklaraščiai – visuomenės informavimo priemonėmis. Tame pačiame sprendime Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad atsižvelgiant į konkrečių fizinių asmenų – internetinių tinklaraščių (dienoraščių) autorių veiklos pobūdį ir jų vykdomas viešosios informacijos teikimo visuomenei funkcijas, jie gali būti pripažįstami sui generis informacinės visuomenės informavimo priemonių valdytojais, taigi ir viešosios informacijos rengėjais ir (ar) skleidėjais, o jų internetiniai tinklaraščiai – informacinės visuomenės informavimo priemonėmis Visuomenės informavimo įstatymo prasme.


• Taigi vien tai, jog internetinio tinklaraščio autoriaus veikla ar teisinis statusas formaliai ir eksplicitiškai nėra reglamentuojami Visuomenės informavimo įstatyme, dar nesudaro pagrindo teigti, kad tokie asmenys yra apskritai eliminuojami iš teisinio reguliavimo sferos, arba kad jie pagal savo vykdomas funkcijas negali būti prilyginti žurnalistams – komentatoriams, o taip pat, kad jų atžvilgiu tam tikra apimtimi negali galioti Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos, numatančios žurnalistų teises bei pareigas. Visuomenės informavimo įstatymą reikia aiškinti plačiai, apimant ne tik tradicines, bet ir šiuolaikines, nors tiesiogiai ir nereglamentuotas elektroninių visuomenės informavimo priemonių formas, dėmesį kreipiant ne į formaliuosius tokių informavimo priemonių organizavimo požymius, o į jų realiai vykdomas funkcijas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-70/2009).


• Konkrečiai nagrinėjamu atveju internetinis tinklaraštis (dienoraštis) http://racas.lt gali būti prilygintas informacinės visuomenės informavimo priemonei (taigi ir visuomenės informavimo priemonei), nes A. Račas joje rengia ir skleidžia viešąją informaciją Visuomenės informavimo įstatymo prasme ir taip teikia sui generis informacinės visuomenės informavimo paslaugas. Pažymėtina ir tai, kad A. Račas yra profesionalus žurnalistas, politikos apžvalgininkas, kuris savo internetiniame tinklaraštyje http://racas.lt skelbia viešąją informaciją politikos, kultūros, verslo, visuomenės gyvenimo, aktualijų ir kt. temomis. Iš to seka, kad jam, kaip žurnalistui, kuris kartu yra ir viešosios informacijos rengėjas bei skleidėjas, valdantis informacinės visuomenės informavimo priemonę http://racas.lt, taip pat jo veiklai rengiant ir viešai skleidžiant informaciją yra taikomas Visuomenės informavimo įstatymas. Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų įgyvendinimo priežiūrą atlieka žurnalistų etikos inspektorius, todėl A. Račo argumentas, kad pareiškėjo skundas nėra žurnalistų etikos inspektoriaus kompetencijos objektas, yra nepagrįstas.


• Kaip neturintis objektyvaus pagrindo atmestinas ir tas A. Račo argumentas, jog pareiškėjas savo skunde nenurodo nei visuomenės informavimo priemonės, nei joje skelbtos publikacijos. Priešingai – šie duomenys yra aiškiai nurodyti pareiškėjo skunde, t. y. publikacija „Ekskursas į istoriją: kodėl prostitutai bačiuliai ir matoniai nepasigauna ŽIV“, paskelbta 2012-11-12 interneto tinklaraštyje http://racas.lt. Ta aplinkybė, kad 2012-11-16, kai pareiškėjas pateikė skundą žurnalistų etikos inspektoriui, ši publikacija jau buvo ištrinta iš http://racas.lt, nepašalina galimybės pareiškėjui kreiptis su skundu dėl savo teisių gynybos, kaip ir nepašalina žurnalistų etikos inspektoriaus kompetencijos nagrinėti pareiškėjo skundą. Nagrinėjamu atveju nekyla ginčo dėl to, kad prieiga prie skundžiamos publikacijos tinklalapyje http://racas.lt buvo viešai prieinama visiems ja pasinaudoti norintiems asmenims per atvirus viešojo naudojimo elektroninius tinklus. Žurnalistų etikos inspektoriaus atliekamo tyrimo atveju nėra svarbu, kiek laiko skundžiama publikacija buvo viešai skelbiama, svarbus pats informacijos viešo paskelbimo visuomenės informavimo priemonėje faktas.


• A. Račas nepagrįstai pareiškėją laiko viešuoju asmeniu. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 73 dalyje įtvirtinta definityvinė norma, kurioje pateikiamas sąvokos „viešasis asmuo“ apibrėžimas. Pagal ją, viešasis asmuo – valstybės politikas, teisėjas, valstybės ar savivaldybės pareigūnas, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovas, kuris dėl einamų pareigų arba savo darbo pobūdžio nuolat dalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, arba kitas asmuo, jeigu jis turi viešojo administravimo įgaliojimus ar administruoja viešųjų paslaugų teikimą arba jeigu jo nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams. Šios nuostatos lingvistinė ir loginė analizė leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas, kaip dienraščio „Verslo žinios“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, nepatenka į išvardintų pareigybių sąrašą, jam nėra suteikti viešojo administravimo įgaliojimai, jis taip pat neadministruoja ir viešųjų paslaugų teikimo, o jo oficialiai vykdoma veikla nedaro jokios įtakos viešiesiems reikalams. Iš to seka, kad pareiškėjas neatitinka viešąjį asmenį charakterizuojančių požymių, nustatytų Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 73 dalyje.


• Nagrinėjamu atveju A. Račas šių reikalavimų nesilaikė, nes iš skundžiamos publikacijos turinio skaitytojams suteikiamas akivaizdus pagrindas manyti, jog pareiškėjas yra prasigėręs, t. y. moralės bei visuomenėje pripažintų normų požiūriu jo elgesys nepriimtinas, netoleruotinas, tačiau A. Račas neįrodė, kad pareiškėjas taip elgiasi. Paskelbdamas neigiamu aspektu pareiškėją vaizduojančią žinią, A. Račas neįsitikino skelbiamos informacijos teisingumu ir tikslumu, tokiu būdu nevykdė aukščiau išvardintų teisės aktuose jam numatytų pareigų. Visuomenės informavimo priemonė, paskelbusi tikrovės neatitinkančią informaciją (žinią), žeminančią asmens garbę ir orumą, privalo šią žinią paneigti (Visuomenės informavimo įstatymo 15, 44 straipsniai).


• Atsiprašymas. Atsižvelgiant į tai, kad atsiprašymas nėra nei teisinės atsakomybės, nei teisinės gynybos būdas, o asmens, paskleidusio duomenis, ir asmens, apie kurį paskleisti žeminantys jo garbę ir orumą duomenys, tarpusavio santykių aspektas, todėl žurnalistų etikos inspektorius negali tenkinti pareiškėjo prašymo įpareigoti A. Račą jo atsiprašyti.

ŽURNALISTŲ ETIKOS INSPEKTORIUSSPRENDIMAS (Racas v. Matonis,2013.02.11, Nr. SPR-19)

• 2012 m. lapkričio 15 d. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyboje buvo gautas pareiškėjo Audriaus Matonio skundas dėl publikacijoje „Ekskursas į istoriją: kodėl prostitutai bačiuliai ir matoniai nepasigauna ŽIV“ (http://racas.lt, 2012-11-12) paskelbtos informacijos. Pareiškėjas teigia, kad minėta publikacija buvo pažeista jo, kaip Lietuvos Respublikos piliečio ir žurnalisto, garbė ir orumas. Pareiškėjas mano, kad A. Račas skundžiamoje publikacijoje paskleidė ne nuomonę, o žinią apie pareiškėją, pavadindamas jį: 1. Prostitutu; 2. Priklausančiu (ar priklausiusiu) žurnalistinių prostitutų gaujai; 3. Parsidavinėjančiu už ordinus; 4. Prostitutu, kuris savo egzistavimą bando pateisinti tuo, kad prostitucija yra seniausia profesija pasaulyje. Pareiškėjas nurodė, kad A. Račas nuorodą į skundžiamą publikaciją paskelbė ir savo paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“. Pareiškėjas prašo įvertinti skundžiamą publikaciją kaip pažeidžiančią jo garbę ir orumą bei žeminančią profesinę reputaciją ir įpareigoti tinklaraštyje http://racas.lt paskelbti tekstą, paneigiantį minėtas tikrovės neatitinkančias žinias, tokia apimtimi, kuri buvo išspausdinta skundžiamoje publikacijoje bei paskelbti nuorodą į šį paneigimą A. Račo paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“.


• Pateiktame paaiškinime A. Račas nurodė, kad pareiškėjo pateiktas skundas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymų bei kitų galiojančių teisės aktų reikalavimų. A. Račas taip pat nurodė, kad tinklaraštis nėra nei laikraštis, nei žurnalas, nei biuletenis, nei televizijos ar radijo programa. A. Račo teigimu, Lietuvių kalbos žodyne nėra žodžio „tinklaraštis” apibrėžimo, tačiau tarptautinėje literatūroje tinklaraštis yra suprantamas, kaip asmeninis dienoraštis, kuriame jį rašantis autorius dalijasi savo patirtimis, nuomonėmis, įžvalgomis ir pan. (http://dictionary.reference.com/browse/blog). Savo paaiškinime A. Račas pažymėjo, kad tarp Visuomenės informavimo įstatymo žurnalistų etikos inspektoriui priskirtos kompetencijos nėra nurodyta pareiga nagrinėti skundus dėl asmeniniuose dienoraščiuose paskelbtų nuomonių. Todėl, A. Račo įsitikinimu, pareiškėjo skundas dėl tinklaraštyje http://racas.lt trumpam paskelbtų įžvalgų nėra žurnalistų etikos inspektoriaus kompetencijos objektas ir turėtų būti atmestas kaip neatitinkantis Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų.


• A. Račas paaiškino, kad tinklaraštis nėra visuomenės informavimo priemonė, o yra vieta, kurioje asmenys skelbia savo asmenines nuomones, reakcijas į vykstančius įvykius, įžvalgas ir pan. Todėl, A. Račo įsitikinimu, ir pareiškėjo skundžiamus teiginius reikėtų vertinti ne kaip žinių skleidimą, o kaip nuomonę.


• Be to, A. Račas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas yra laikytinas viešu asmeniu, kadangi jis yra gerai žinomos visuomeninės Lietuvos televizijos LRT naujienų tarnybos direktorius, komentuojantis politinius ir ekonominius įvykius televizijos ir radijo laidose, skelbiantis savo komentarus didžiausiuose Lietuvos naujienų portaluose, o po neseniai vykusių Seimo rinkimų vizitavo rinkimus laimėjusių partijų būstines, kur buvo maloniai priimtas ir vaišinamas alkoholiniais gėrimais (http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/fotoreportazas-is-darbo-partijos-rinkimu-stabo-be-zodziu). Tai, pasak A. Račo, liudija, kad pareiškėjas yra žinomas, atpažįstamas ir kai kurių net vertinamas, tai yra, neabejotinai viešas asmuo. A. Račas pažymėjo, kad Lietuvos teismų praktikoje yra nurodyta, kad viešųjų asmenų kritikos ribos yra gerokai platesnės nei privačių asmenų.


• Pažymėtina, kad teismų praktikoje yra pripažįstama, jog ginčijamos informacijos (publikacijos) pašalinimas iš atitinkamo internetinio tinklalapio yra reikšmingas sprendžiant galimą civilinės atsakomybės taikymo problemą. Tai reiškia, kad pašalindamas ginčo objektu esančią informaciją iš atitinkamo tinklalapio, viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) daromą teisės pažeidimą nutraukia. Ši aplinkybė nepanaikina asmens teisių pažeidimo fakto, tačiau yra svarbi vertinant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, kurį pagal kompetenciją sprendžia teismas.


• A. Račas nepagrįstai pareiškėją laiko viešuoju asmeniu. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 73 dalyje įtvirtinta definityvinė norma, kurioje pateikiamas sąvokos „viešasis asmuo“ apibrėžimas. Pagal ją, viešasis asmuo – valstybės politikas, teisėjas, valstybės ar savivaldybės pareigūnas, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovas, kuris dėl einamų pareigų arba savo darbo pobūdžio nuolat dalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, arba kitas asmuo, jeigu jis turi viešojo administravimo įgaliojimus ar administruoja viešųjų paslaugų teikimą arba jeigu jo nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams. Šios nuostatos lingvistinė ir loginė analizė leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas, kaip LRT televizijos TV naujienų tarnybos direktorius, nepatenka į išvardintų pareigybių sąrašą, jam nėra suteikti viešojo administravimo įgaliojimai, jis taip pat neadministruoja ir viešųjų paslaugų teikimo, o jo oficialiai vykdoma veikla nedaro jokios įtakos viešiesiems reikalams. Iš to seka, kad pareiškėjas neatitinka viešąjį asmenį charakterizuojančių požymių, nustatytų Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 73 dalyje.


• Analizuojant visą skundžiamos publikacijos turinį, darytina išvada, kad A. Račas nagrinėja ir vertina A. Matonio kaip žurnalisto profesinę veiklą ir asmenybę, todėl žodis „prostitutas“ ginčo teiginiuose yra naudojamas ne tiesiogine, o perkeltine reikšme. Iš to seka, kad ginčo teiginiuose yra atspindimas tik subjektyvus A. Račo požiūris, kuris pagal įprastinę pasakymo „prostitutas“ prasmę negali būti tapatinamas su šiais teiginiais išreikštos informacijos perteikimu aplinkiniams kaip objektyvios ir santykinai visuotinės tiesos. Todėl darytina išvada, kad ginčijamiems teiginiams, pareikštiems pareiškėjo atžvilgiu, objektyvios tiesos kriterijus negali būti pritaikytas ir kad tokie teiginiai laikytini subjektyvios nuomonės apie pareiškėją pareiškimu, o ne žinios paskelbimu. Nuomonei tiesos kriterijus nėra taikomas, jos neprivaloma įrodyti, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai (Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalis).


• paties A. Račo nuorodos „<…> esu įsitikinęs, kad <…>“. Nagrinėjamu ginčo teiginiu reiškiama A. Račo mintis yra ta, kad pareiškėjas nepelnytai gavo valstybinį apdovanojimą, ne už nuopelnus Lietuvai, o už palankumą Lietuvos Respublikos Prezidentui V. Adamkui. Pažymėtina, kad nuomonė, būdama subjektyvi, gali būti įvairiai išreiškiama, tačiau negali būti reiškiama neetiškai, žeminant ar skaudinant kitą asmenį. Visas skundžiamos publikacijos turinys, kontekstas, teiginių formuluotės rodo, kad A. Račas pareiškėją laiko ir viešai pavadino žurnalistiniu prostitutu, parsidavinėjančiu už ordinus. Pažymėtina, kad A. Račo paaiškinime akcentuojamas netikslus pareiškėjo pareigų nurodymas Lietuvos Respublikos Prezidento dekrete, ar V. Adamkaus prisiminimų knygoje, neturi nieko bendra su tariamu neetišku pareiškėjo elgesiu, kadangi nei šalies vadovo dekreto, nei prisiminimų knygos tekstai su pareiškėju nederinami. Nuomonės reiškimą riboja kito asmens teisė į garbę ir orumą. Atsakomybė už pareikštą nuomonę gali būti taikoma tuomet, kai nuomonė yra pareikšta nepadoria ar įžeidžiančia forma, t. y. padarant pažeidimą, kuris dėl jo aplinkybių ir pobūdžio visuomenei nepriimtinas ir netoleruotinas.


• Teisė turėti savo nuomonę, įsitikinimus ir juos laisvai reikšti yra viena pagrindinių žmogaus teisių, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnyje. Nors nuomonei ir netaikomas patikros, įrodomumo kriterijus, tačiau ji negali remtis nepagrįstomis prielaidomis arba pagal savo pobūdį ir raiškos formą žeminti ir žeisti kitą žmogų. Teisė reikšti nuomonę nėra absoliuti. Žmogaus garbės ir orumo apsaugos tikslais yra nustatyti naudojimosi saviraiškos laisve apribojimai. Šia teise, kaip ir bet kuria kita teise, negalima piktnaudžiauti, t. y. nuomonės reiškimo laisvės negalima panaudoti siekiant pažeminti kitą žmogų, pasityčioti, pažeisti jo garbę ir orumą. Reikšdamas nuomonę tokiu būdu, forma ar priemonėmis, kurios akivaizdžiai žemina kito asmens garbę ir orumą, ir vien turėdamas tikslą kitą žmogų įžeisti, pažeminti, asmuo laikomas piktnaudžiaujančiu savo teise viešai reikšti nuomonę.


• Nagrinėjamu atveju pareiškėjo pavadinimas labai konkrečiu neigiamą atspalvį turinčiu apibūdinimu „prostitutas“, priskyrimas jam geros moralės požiūriu nepriimtinų savybių, tokių kaip parsidavinėjimas už ordinus, pasakymas, kad „mane pykina nuo tokių prostitutų kaip <…> A. Matonis“, tikėjimasis, kad „tie parsidavinėjantys prostitutai vieną dieną pasigaus ŽIV ir padvės“ rodo, jog toks A. Račo nuomonės raiškos stilius yra akivaizdžiai užgaulus, niekinantis pareiškėją, nekorektiškas ir nekultūringas. Ginčo teiginių apie pareiškėją paskleidimas normalaus žmogaus požiūriu menkina tokį asmenį, formuoja neigiamą jo įvaizdį ir adekvačią visuomenės nuomonę. Apie pareiškėjo veiklą, savybes, asmenybę A. Račas ginčo teiginiuose daro savarankiškas negatyvias išvadas, kalba itin neigiamą atspalvį turinčiais išsireiškimais. Ginčo teiginiuose reiškiama nuomonė pagal savo pobūdį, prasmę, turinį ir formą yra akivaizdžiai žeminanti ir turi visuotinai pripažintą įžeidžiamą, niekinančią reikšmę. Neetiški A. Račo samprotavimai apie pareiškėjo veiklą ir asmenį, užgaulus pareiškėjo vertinimas nagrinėjamu atveju peržengė priimtinos asmens kritikos ribas, kadangi buvo išreikštas neleistinu būdu, forma ir priemonėmis. Pažymėtina ir tai, kad konkrečiu atveju viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) pasirinktos kritikos raiškos priemonės vertintinos kaip neproporcingos (nepriimtinos) ne tik privataus, bet ir viešojo asmens atžvilgiu.


• Atsižvelgiant į A. Račo elgesį bei tikslus, t. y. ar viešai skelbiant skundžiamą publikaciją buvo siekiama paniekinti ir pažeminti pareiškėją, ar atvirkščiai – siekta sąžiningai informuoti visuomenę apie tą asmenį ir jo veiklą, įvertinus ginčo objektu esančiuose teiginiuose reiškiamos nuomonės pobūdį, pasirinktą leksiką pareiškėjo atžvilgiu, darytina išvada, kad savo rašiniu A. Račas siekė sumenkinti pareiškėją visuomenės akyse ir peržengė teisės skleisti informaciją ribas.

Interneto komentaras, Baudžiamoji atsakomybė (Baudžiamoji byla Nr. 2K-677/2012, LAT, 2012 m. gruodžio 18 d.)

• J. J. nuteista pagal BK 170 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2009 m. lapkričio 29 d. 22 val. 25 min. iš kompiuterio IP: 78.62.137.23, registruoto jos vardu Kaune, Maironio g. 6–7, pasivadinusi slapyvardžiu „Visi“, interneto naujienų tinklalapyje www.lrytas.lt 2009 m. lapkričio 26 d. publikuoto vaizdo reportažo „Prie Seimo protestuojantys jaunuoliai nesulaukė parlamentarų dėmesio“ komentarų skiltyje paskelbė komentarą „kurie šiuose komentaruose prijaučia tų homikų išsišokimui, patys yra tokie pat iškrypėliai ir psichiniai ligoniai. Čia komentarus rašo ir to iškrypėliško sambūrio dalyviai. Gėda šio šlykštaus reginio organizatoriams ir dalyviams. Yra toks žodis PASILEIDĖLIS, kuris apibūdina žmogų, nemokantį kontroliuoti savo juslių. Taigi prieš mūsų akis -- pasileidėliai. Ir ne šiaip kokie, bet ypatingos rūšies pasileidėliai, -- tai IŠKRYPĖLIAI. Juos skubiai reikėjo surinkti ir išvežti į Psichiatrinę. Jų vieta -- TEN.“; taip ji viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą, kurstė diskriminuoti žmonių grupę dėl seksualinės orientacijos.


• Kasaciniu skundu J. J. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 9 d. nuosprendžio dalį, kuria ji buvo pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą BK 170 straipsnio 2 dalyje, ir jai paskirta 1 MGL, t. y. 130 Lt, bauda, ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 7 d. nutartį, kuria buvo atmestas jos apeliacinis skundas. Kasatorės teigimu, nurodyti teismų procesiniai sprendimai yra neteisingi, neteisėti, neobjektyvūs, priimti išsamiai ir objektyviai neištyrus su byla susijusių aplinkybių, todėl teismai netinkamai pritaikė baudžiamuosius įstatymus.


• BK 170 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų pagrindinis objektas yra asmens (žmogaus) lygiateisiškumas ir sąžinės laisvė. Papildomu objektu gali būti konkrečiais atvejais – atitinkamai žmonių grupei priklausančio asmens garbė, orumas, sveikata. Visi BK 170 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos, įvertinus būtent viso BK 170 straipsnio pavadinimą, pasireiškia aktyviais kaltinamojo veiksmais, kuriais kurstoma prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų.


• Būtent ši nusikalstama veika pasireiškia aktyviais kaltinamojo veiksmais tyčiojantis, niekinant, skatinant neapykantą, kurstant žmonių grupės ar jai priklausančio asmens diskriminaciją dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Kaltininkas aktyviais veiksmais tyčiodamasis, niekindamas, skatindamas neapykantą ir diskriminaciją kursto aplinkinius savo viešais pareiškimais, kuriuose pateikiamos specialiai, šališkai, neobjektyviajai parinktos ir išdėstytos žinios, nuomonės, faktai, vertinimai, išvados ir pan., išreiškiančios neigiamą, niekinantį, žeminantį pasisakančio asmens požiūrį į tam tikras įstatyme apibrėžtas žmonių grupes ar joms priklausančius asmenis. Taigi, pasisakantis asmuo nedviprasmiškai ir visiem suprantamai nurodo vieną iš įstatyme apibrėžtų žmonių grupių ir išreiškia jos atžvilgiu savo neigiamą, niekinantį ar žeminantį požiūrį, skatindamas ir kurstydamas kitų visuomenės narių (jo viešų pareiškimų respondentų) neigiamus jausmus, neapykantą nurodytai asmenų grupei ar jos nariui, tokių asmenų diskriminaciją


• Nurodyta nusikalstama veika laikoma baigta nuo jos padarymo momento, t. y. šios nusikalstamos veikos sudėtis formalioji, pasekmių atsiradimas nėra svarbus. Veikos padarymo būdas – būtinasis nusikalstamos veikos sudėties požymis – veika turi būti padaroma viešai, tam tikru viešu pareiškimu. Ši nusikalstama veika yra nukreipta prieš nurodytų požymių bendrumu individualizuojamą asmenų grupę ar konkretų jos narį. Kvalifikuojant veiką nebūtina nustatyti konkretaus asmens, prieš kurį buvo padaryta veika, pakanka nustatyti, ar šia nusikalstama veika buvo siekiama pasityčiojant, paniekinant, skatinti neapykantą ar diskriminaciją prieš konkrečių asmenų, pasižyminčių lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų bendrumu, grupę


• Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nagrinėdami šią bylą neįvertino visų aplinkybių, kurios reikšmingos veikos kvalifikavimui pagal BK 170 straipsnio 2 dalį. Teismai neatsižvelgė į įvykių kontekstą, dėl kurių buvo surašytas komentaras. Nebuvo įvertinta tai, kad vadinamoji akcija buvo nesankcionuotas renginys prie pat Lietuvos Respublikos Seimo rūmų, todėl bendru požiūriu nuteistosios negatyvi reakcija į patį neteisėtą renginį buvo natūrali pilietiška pozicija.


• Šiame kontekste būtina pažymėti ir provokuojantį šios akcijos aspektą, renginio dalyvių buvo pasirinkta neteisėta savo pažiūrų ir idėjų reiškimo forma – nesankcionuotas renginys prie pat Seimo rūmų, dalyvių ekscentriškas elgesys tikrai neprisidėjo prie visuomenėje kitokias pažiūras turinčių asmenų tarpusavio supratimo bei tolerancijos ugdymo.


• Renginio dalyviai naudodamiesi laisve reikšti savo įsitikinimus bei ugdyti toleranciją privalėjo atsižvelgti į tai, kad laisvė yra neatskiriama nuo pareigos gerbti kitų asmenų pažiūras ir tradicijas. Didžioji Lietuvos Respublikos visuomenės dalis itin vertina tradicinės šeimos vertybės. Tai įtvirtinta ir Konstitucijos 38 straipsnyje, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas; valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę; santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Konstitucinis Teismas taip pat išaiškino, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 38 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra saugomos ir ginamos santuokos bei kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos, inter alia santuokos nesudariusių vyro ir moters bendras gyvenimas, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas (Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas). Atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje galiojantį teisinį reglamentavimą, Konstitucijos ginamas vertybes, šeima – kaip konstitucinė vertybė, yra vyro ir moters sąjunga įvairiais pagrindais.


• Nagrinėjamoje byloje svarbu ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis teisiamojo posėdžio metu apklausto ekspertas doc. dr. A. S. parodymais, kuriais jis paneigė savo ekspertizės akto išvados dalį ir nurodė, kad dalimi slapyvardžiu „Visi“ pasirašiusio asmens (kasatorės) komentaro: „juos skubiai reikėjo surinkti ir išvežti į psichiatrinę“ išreiškiama tik autoriaus nuomonė, šis komentaro sakinys parašytas būtuoju laiku ir jame raginimo smurtauti prieš žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl seksualinės orientacijos nėra, konstatavo, jog J. J. veikoje nėra kurstymo smurtauti prieš žmonių grupę, išskiriamą seksualinės orientacijos pagrindu ir išteisino kasatorę pagal BK 170 straipsnio 3 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių


• Atsižvelgiant į tai bei įvertinus likusią internetiniame portale skelbto kasatorės komentaro (pasisakymo) dalį, pagal skundžiamus teismų sprendimus ir juose padarytas išvadas akivaizdu, kad kasatorė nuteista pagal BK 170 straipsnio 2 dalį, nes savo komentare viešai niekino ir tyčiojosi iš homoseksualios orientacijos asmenų dėl jų seksualinės orientacijos pavartodama žodžius: „iškrypėliai“, „pasileidėliai“. Tiek pagal Lietuvių kalbos žodyną (Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, IV tomas, 1957 m., Vilnius), tiek pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, IV leidimas, 2000 m., Vilnius) iškrypėlis – tas, kas yra iškrypęs; išsigimėlis; netvarkingai gyvenąs žmogus. Pasileidėlis – išdykęs, nenuorama; palaidūnas, ištvirkėlis (Lietuvių kalbos žodynas IX tomas, „Minties“ leidykla, 1973 m., Vilnius; Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, IV leidimas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000 m., Vilnius). Nors nurodyti žodžiai ir turi neigiamą ir niekinamą atspalvį lietuvių kalboje, tačiau tik dėl jų vartojimo parašytame komentare, nesant konkrečių ir tiesioginių pareiškimų skatinančių neapykantą ar kurstančių diskriminuoti šią asmenų grupę, kasatorės veiksmuose nepagrįstai nustatyta objektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 170 straipsnio 2 dalyje, požymiai.


• Įvertinus tai, kas nurodyta, internetinėje erdvėje paskelbti kasatorės teiginiai: „iškrypėliai“ ir „pasileidėliai“, išreiškiant jos nuomonę apie homoseksualių asmenų surengtą nesankcionuotą viešą renginį, vertintini kaip ne korektiški, prasilenkiantys su etišku savo konstitucinės informacijos, nuomonės sklaidos laisvės įgyvendinimu, tačiau savo pavojingumo laipsniu neatitinkantys BK 170 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos – kurstymo aktyviais veiksmais prieš homoseksualius asmenis, tyčiojantis, niekinant, skatinant neapykantą ar diskriminaciją.


• Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose yra išaiškinta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. Kasacinėje praktikoje taip pat ne kartą pabrėžta, kad bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (kasacinės nutartys 2K-P-267/2011, 2K-396/2009, 2K-526/2009, 2K-262/2011).


• Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, konstatuotina, kad kasatorė, pasirinkdama savo nuomonės apie internetiniame tinklalapyje skelbtą informaciją (reportažą) išraiškos būdą, pavartojo netinkamus žodžius, kaip pati nurodė, išreiškiančius jos nepritarimą neteisėtai surengtai homoseksualių asmenų akcijai, tačiau tik žodžių „iškrypėlis“ ir „pasileidėlis“ vartojimas, nėra pagrindas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 170 straipsnio 2 dalį kilti. Nurodytais aktyviais veiksmais kasatorė nekurstė kitų visuomenės narių prieš homoseksualius asmenis. Be to, tik dėl šių dviejų nurodytų neetiškų kasatorės pasisakymų viešojoje internetinėje erdvėje nenustatyti ir subjektyvieji veikos požymiai – tiesioginė konkretizuota kasatorės tyčia kurstyti interneto vartotojus, skaitančius kasatorės komentarą, prieš homoseksualius asmenis, skatinti neapykantą jiems ar diskriminaciją.


• Taigi, įvertinus tai, kad kasatorės veiksmai nesudaro nusikalstamos veikos, numatytos BK 170 straipsnio 2 dalyje būtinųjų sudėties požymių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla dėl J. J. nutrauktina, kasatorei nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 170 straipsnio 2 dalyje požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 382 straipsnio 2 punktas).

Documents

Žiniasklaidos teisė