1

Aleksandro Stulginskio universitetas Ekonomikos, apskaitos ir finansų institutas

Vlada Vitunskienė

ŽEMĖS ŪKIO EKONOMIKA

Mokomoji knyga

Akademija, 2013

UDK 338.43 (075.8)

Vlada Vitunskienė

ŽEMĖS ŪKIO EKONOMIKA

Mokomoji knyga

Recenzavo:

ASU Ekonomikos, apskaitos ir finansų instituto

prof. dr. Astrida Slavickienė;

ASU Ekonomikos, apskaitos ir finansų instituto

doc. dr. Daiva Makutėnienė.

Aprobuota:

ASU Ekonomikos, apskaitos ir finansų instituto posėdyje 2013 m. kovo

27 d., protokolo Nr. 13.

ASU Ekonomikos ir vadybos fakulteto Studijų komisijos posėdyje 2013 m.

balandžio 3 d., protokolo Nr. 2.

ASU metodinės komisijos posėdyje 2013 m. gegužės 6 d., protokolo

Nr.61.

Kalbą redagavo Laima Jonikienė

Maketavo Aldona Bagdonienė

Viršelio dailininkas Danguolė Raudonienė

© Vlada Vitunskienė, 2013

© Aleksandro Stulginskio universitetas, 2013

ISBN 978-609-449-056-9

4

TURINYS

PRATARMĖ 9

I dalis. ŽEMĖS ŪKIO PRODUKTŲ RINKOS 13

1. ŽEMĖS ŪKIO PRODUKTŲ RINKŲ YPATUMAI 14 1.1. Žemės ūkio produktų rinkų samprata ir klasifikacija 15

1.2. Žemės ūkio produktų rinkos struktūra 18

1.3. Žemės ūkio produktų paklausos ir pasiūlos ypatumai 37

1.4. Žemės ūkio produktų kainų susidarymas ir jų veiksniai 47

1.5. Žemės ūkio produktų kainų svyravimai ir jų padariniai 56

2. ŽEMĖS IR MAISTO ŪKIO GRANDINĖS 76 2.1. Maisto tiekimo grandinės 77

2.2. Žemės ir maisto ūkio vertės grandinės 87

II dalis. ŽEMĖS ŪKIO PAJAMOS: EKONOMINĖ SAMPRATA 98

3. KLASIKINĖ EKONOMINĖ PAJAMŲ SAMPRATA 99

3.1. Ankstyvoji ekonominė pajamų samprata 100

3.2. Schanz-Haig-Simons (SHS) pajamų samprata 102

3.3. Hicks pajamų samprata 105

4. ŪKIO PAJAMOS: EKONOMINĖ SAMPRATA 111 4.1. Ūkių apskaitos duomenų tinklas (ŪADT) 112

4.2. Ūkio pajamų įvertinimo principai ŪADT 114

4.3. Standartiniai ūkio pajamų rodikliai ŪADT 121

4.4. Ūkio ekonominis pelnas 133

5. ŽEMĖS ŪKIO PAJAMOS: MAKROEKONOMINĖ

SAMPRATA 144

5.1. Žemės ūkio ekonominės sąskaitos 145

5.2. Žemės ūkio kaip ekonomikos šakos interpretacija 146

5.3. Suvestiniai žemės ūkio pajamų rodikliai 147

5.4. Žemės ūkio verslo pajamų vertinimo skirtumai namų ūkių ir

korporacijų sektoriuose 155

5.5. Žemės ūkio pajamų dinamika 159

6. EINAMŲJŲ SUBSIDIJŲ POVEIKIO PAJAMOMS

ĮVERTINIMO METODIKA 166

6.1. EBPO paramos gamintojams ekvivalento koncepcija 167

6.2. Tiesioginės paramos poveikio pajamoms įvertinimo metodika 169

ŽODYNAS 181

5

Paveikslų sąrašas

1 paveikslas Žemės ūkio produktų rinkos struktūros klasifikacijos

kriterijai (išplėsta schema)

2 paveikslas Žemės ūkio produkto paklausos elastingumas kainos

atžvilgiu

3 paveikslas Maisto produktų suvartojimas, tenkantis vienam gyven-

tojui, Lietuvoje

4 paveikslas Žemės ūkio produkto pasiūlos elastingumas kainos at-

žvilgiu

5 paveikslas Žemės ūkio produkto rinkos pusiausvyros modelis

6 paveikslas Faktinių ir prognozuojamų pieno gamybos apimčių in-

deksai (2000=100)

7 paveikslas Žemės ūkio produktų ir žemės ūkyje panaudotų išteklių

metiniai kainų indeksai ir santykinis pokytis Lietuvoje

(2005=100)

8 paveikslas Žemės ūkio produktų ir žemės ūkyje panaudotų išteklių

realių kainų indeksai ES-15 šalyse (2005=100)

9 paveikslas Kviečių, miežių ir ryžių pasaulinių kainų kintamumas

2000–2012 m.

10 paveikslas Maisto tiekimo grandinės veiklų seka pagal platųjį po-

žiūrį

11 paveikslas Trumpų maisto tiekimo grandinių TMTG tipai pagal

erdvės ir laiko kriterijus

12 paveikslas Trumpų maisto tiekimo grandinių TMTG tipai pagal

ekologiškumą ir ryšį su gamintoju

13 paveikslas Vertės grandinės seka „nuo lauko iki stalo“

14 paveikslas Vertės grandinių sistema žemės ir maisto ūkyje

15 paveikslas Maisto vertės grandinės vystymo varomosios jėgos

16 paveikslas Schanz-Haig-Simons pajamų samprata (Holmes, 2001)

17 paveikslas Kaštų klasifikacijos ŪADT schema

6

18 paveikslas Ūkių pajamos ir jų elementai ŪADT

19 paveikslas ŪADT standartiniai rezultatai: individualių (šeimos)

ūkių pajamų rodikliai

20 paveikslas ŪADT standartiniai rezultatai: bendrovių ir žemės ūkio

įmonių pajamų rodikliai

21 paveikslas Ūkio grynoji pridėtinė vertė metiniam darbo vienetui

(ŪGPV/MDV) ES šalyse 2009 m.

22 paveikslas Žemės ūkio standartinės produkcijos struktūra pagal

ūkių grupes ES šalyse 2010 m.

23 paveikslas Ūkio pajamų funkcinio paskirstymo loginė schema

24 paveikslas Ūkio ekonominio ir apskaitos pelno palyginamoji sche-

ma

25 paveikslas Gamybos rezultatų ir išteklių sąnaudų įvertinimo gamy-

bos veiksnių, bazinėmis, gamintojų ir pirkėjų kainomis

schema

26 paveikslas Grynosios pridėtinės vertės gamybos veiksnių kainomis

/ gamybos išteklių pajamų funkcinis paskirstymas

27 paveikslas Žemės ūkio verslo pajamų vertinimo skirtumai pagal

sektorius

28 paveikslas Žemės ūkio verslo pajamų ir ūkininko ar ūkininkaujan-

čios šeimos namų ūkių pajamų ryšys

29 paveikslas Realiųjų žemės ūkio pajamų rodikliai (A, B, C) ir jų de-

damosios

30 paveikslas Realiųjų pajamų kitimas Lietuvos žemės ūkyje (pagal

Žemės ūkio ekonominių sąskaitų pajamų rodiklį A)

31 paveikslas Tiesioginės paramos subsidijų procentinė dalis individu-

alių (šeimos) ūkių bendrosiose įplaukose Lietuvoje

32 paveikslas Tiesioginės paramos subsidijų įtaka individualių (šei-

mos) ūkių bendrosioms įplaukoms Lietuvoje

33 paveikslas Subsidijų produktams ir gamybai procentinė dalis ga-mybos išteklių pajamose ES šalių žemės ūkyje

34 paveikslas Subsidijų produktams ir gamybai įtaka gamybos išteklių

pajamoms ES šalių žemės ūkyje

7

Lentelių sąrašas

1 lentelė Ekologiškų produktų pardavimai JAV

2 lentelė Tradicinės maisto tiekimo grandinės ir vertės grandinės

kriterijų skirtumai

3 lentelė Paramos / pagalbos ūkiams iš ES ir nacionalinių fondų sub-

sidijų klasifikacija (2007–2013 m. programavimo laikotar-

piui)

4 lentelė Individualių (šeimos) ūkių pajamų ir jų elementų standarti-

niai rezultatai Lietuvoje 2010 metais

5 lentelė Pajamos ir jų komponentai žemės ūkyje

6 lentelė Subsidijų poveikio pajamoms vertinimo rodikliai ir duome-

nų šaltinai

Akronimai

BAP bendrieji apskaitos principai

BPV bendroji pridėtinė vertė

BVP bendrasis vidaus produktas

BŽŪP Bendroji žemės ūkio politika

EBPO Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija

EDV europinis dydžio vienetas

EEB Europos Ekonominė Bendrija

ES Europos Sąjunga

ESS Europos integruotų ekonominių sąskaitų sistema

EUROSTAT Europos Bendrijų statistikos tarnyba

EVA ekonominė pridėtinė vertė (angl. – Economic Value Added)

EVRK Europos Bendrijos ekonominės veiklos rūšių klasifika to-

riaus

8

FADN Farm Accountancy Data Network

FAPRI Maisto ir žemės ūkio politikos tyrimų institutas (JAV)

(angl. – Food and Agricultural Policy Research Institute (US))

GPE gamintojų paramos ekvivalentas

GPV grynoji pridėtinė vertė

GTC Prekybos javais konvencija (angl. – Grains Trade Conven-

tion)

HS Haig-Simons pajamų modelis

IGC Tarptautinė javų taryba (angl. – International Grains Coun-

cil)

LIFFE Londono tarptautinė finansinių ateities sandorių ir pasirin-

kimo sandorių birža (angl. – London International Finan-cial Futures Exchange)

MDV metinis darbo vienetas

NOPAT grynasis veiklos pelnas po mokesčių

PGS perkamosios galios standartas

PSE subsidijų gamintojams ekvivalentas

PVM pridėtinės vertės mokestis

SHS Schanz-Haig-Simons pajamų modelis

SP standartinė produkcija

ŠŪP šeimos ūkio pajamos

TAS tarptautiniai apskaitos standartai

TFAS tarptautiniai finansinės atskaitomybės standartai

TMTG trumpa maisto tiekimo grandinė

ŪADT ūkių apskaitos duomenų tinklas

ŪGP ūkio grynosios pajamos

ŪGPV ūkio grynoji pridėtinė vertė

VGV vienarūšės gamybos vienetas

VRV veiklos rūšies vienetas

ŽŪPKI žemės ūkio produktų kainų indeksas

9

PRATARMĖ

Mokslas apie ekonomikos principų taikymą, priimant ūkio spren-

dimus, sprendžiant žemės ūkio verslo ir žemės ūkio šakos vystymosi

problemas, atkreipiant dėmesį į sąryšį su kitomis ekonominės veiklos

sritimis, yra vadinamas žemės ūkio ekonomika. Žemės ūkio ekonomika

yra taikomosios ekonomikos mokslo šaka, kuri nagrinėja ekonomikos

principų specifiškumą žemės ūkyje ir neatsiejamose giminingose eko-

nominės veiklos srityse. Reikia pastebėti, kad taikomosios ekonomikos

mokslas aprėpia ekonomikos teorijos principų taikymą realiose situaci-

jose, realioje ekonominės veiklos praktikoje. Šiuo požiūriu, žemės ūkio

ekonomika yra mokslas apie ekonomikos principus, kurie galėtų padėti

ūkininkui, siekiančiam efektyviai naudoti žemę, darbo jėgą ir kapitalą.

Šiuolaikinio žemės ūkio ekonomikos mokslo vaidmuo yra akivaizdus

ne vien tik ūkio lygmeniu ieškant sprendimų dėl efektyvaus ribotų iš-

teklių naudojimo, bet ir politiniu lygmeniu, ieškant sprendimų dėl gam-

tinės aplinkos ir gamtinių išteklių tausojimo, žemdirbių bendruomenės

pajamų didinimo, visuomenės aprūpinimo maistu užtikrinimo ir gero-

vės didinimo.

Žemės ūkio ekonomikos mokslo ištakos glūdi 19-ame amžiuje, kai

ekonomikos principus ir tyrimo metodus buvo pradėta taikyti augali-

ninkystės ir gyvulininkystės valdyme. Žemės ūkio ekonomikos mokslo

šaknis galima rasti ekonomikos klasikų darbuose, pradedant Adam

Smith darbais. Žemės ūkio ekonomikos mokslas pradiniame savo vys-

tymosi etape daugiausia dėmesio skyrė mikroekonomikos principams

žemės ūkyje nagrinėti. Po 1930-ųjų ekonomikos krizės metų, staigiai

kritus žemės ūkio produktų kainoms, o pramoninės gamybos prekių

kainoms išlikus stabilioms, žemės ūkio ekonomistai pradėjo gilintis į

agrarinės politikos, nukreiptos į ūkininkų pajamų palaikymą, klausi-

mus. Pirmiausia jų akiratyje atsidūrė kainų pariteto klausimo sprendi-

10

mas politiniu būdu. Dabartinis žemės ūkio ekonomikos mokslas yra

neatsiejamas nuo agrarinės politikos klausimų nagrinėjimo ekonomikos

principų požiūriu, kitaip sakant, žemės ūkio ekonomikos ir politikos

sąsajų nagrinėjimas yra perkeliamas į žemės ūkio politinės ekonomijos

mokslo plotmę.

Ši žemės ūkio ekonomikos knyga aprėpia dviejų tarpusavyje tie-

siogiai susijusių šiuolaikinio žemės ūkio vystymosi problemų nagrinė-

jimą:

žemės ūkio produktų rinkų vystymosi ypatumus, kurie daro

didelę įtaką ūkių pajamoms, ir

žemės ūkio pajamų, kurių diduma uždirbama rinkoje, ekono-

minės sampratos ir apskaičiavimo metodikų mikro ir makro

lygmenimis ypatumus.

Viena vertus, per pastaruosius dešimtmečius sparčiai keičiantis

žemės ūkio ir maisto produktų vartojimo tendencijoms, ypač išsivysčiu-

siose šalyse, kai ne tiek jų kaina, kiek išskirtinės jų savybės (tokios kaip

jų gamybos vieta, aplinkai draugiška jų gamybos technologija, šviežu-

mas, natūralumas, vartojimo patogumas ir kt.) tampa svarbios vartoto-

jams. Per pastarąjį laikmetį akademinėje literatūroje vykstanti plati

mokslinė diskusija apie naujas tendencijas žemės ūkio ir maisto pro-

duktų rinkose, o Europos Sąjungos bendrojoje žemės ūkio politikoje

skiriamas didelis dėmesys trumpoms maisto tiekimo grandinėms bei

diferencijuotiems aukštos kokybės produktams, rodo, kad nepakanka

remtis klasikine žemės ūkio produktų rinkos samprata priimant spren-

dimus tiek ūkiniuose, tiek politikoje. Tad yra būtinas naujas apibendri-

nantis požiūris į žemės ūkio produktų rinkų klasifikaciją ir jos naujus

bruožus, vystymosi kryptis bei veiksnius. Dėl to šioje knygoje atsklei-

džiami šiuolaikiniai žemės ūkio produktų rinkų vystymosi ypatumai

visos maisto tiekimo grandinės kontekste.

Kita vertus, keičiantis žemės ūkio produktų rinkoms, išryškėja

nauji pajamų žemės ūkyje kontekstai šiuolaikinėmis sąlygomis, o rin-

kos kintamumas sąlygoja ūkių pajamų problemos kintamumą. Klasiki-

nė ūkio pajamų problemos, ar tiesiog „ūkio problemos“, kaip ji dar

dažnai vadinama, samprata siejama su dviem aspektais: viena vertus, su

žemesniu ūkininkų uždirbamų bendrųjų pajamų lygiu, palyginti su dir-

11

bančių kitose ekonomikos veiklose; ir, antra vertus, su dideliais pajamų

žemės ūkyje svyravimais laikui bėgant. Šiuolaikinėje šios problemos

koncepcijoje taip pat akcentuojamas ir trečiasis aspektas – itin mažos

pajamos iš žemės ūkio veiklos tam tikruose regionuose arba tam tikro

dydžio ūkiuose. Dėl to yra poreikis išmatuoti ir ūkių pajamas, sekti jų

pokyčius ir palyginti tarp įvairių ūkių, regionų ar atskirų šalių. Reikia

pastebėti, kad ūkių pajamų problema visomis minėtomis trimis raiško-

mis yra Europos Sąjungos bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP)

sprendimų objektas. Vykdant šių sprendimų įgyvendinimo kontrolę,

neapsiribojama vien makroekonominiais duomenimis apie žemės ūkio

šakos pajamų lygį ir kitimo tendencijas valstybėse narėse. Taip pat ste-

bimos ūkių pajamos, jos palyginamos tarp skirtingų ūkių grupių ir įver-

tinamas BŽŪP poveikis ūkių pajamoms. Be to, reikia pridurti, kad lie-

tuviškoje literatūroje dėl naudojamų terminų įvairovės trūksta aiškumo

tiek pajamų sampratoje apskritai, tiek jų apskaičiavimo ūkių lygmeniu

metodikose, tiek vykstančiose diskusijose tarp mokslininkų ir profesio-

nalių praktikų.

Atitinkamai, knyga sudaryta iš dviejų dalių. Pirmoji dalis skirta

žemės ūkio produktų rinkų ir tiekimo grandinių bei vertės grandinių

žemės ir maisto ūkyje ypatumas šiuolaikinėmis vystymosi sąlygomis

nagrinėti. Kadangi šie klausimai akademinėje literatūroje yra atskleisti

daugiau empirinių tyrimų rezultatais ir jų teoriniais apibendrinimais, o

ne visuotinai pripažintomis koncepcijomis, dėl to šioje knygoje remia-

masi žemės ūkio produktų rinkų vystymosi patirties Lietuvoje bei kito-

se šalyse atvejais, kurie iliustruoja koncepcines žemės ūkio rinkos ele-

mentų bei ypatumų nuostatas. Tai palengvina naujų reiškinių ir procesų

žemės ūkio produktų rinkoje, atitinkamai ir žemės ūkio šakoje, supra-

timą.

Antroji dalis skirta ekonominei žemės ūkio pajamų mikro ir makro

lygmeniu sampratai ir apskaičiavimo metodikoms nagrinėti. Šioje kny-

goje pristatomi:

1) klasikiniai pajamų ekonominės sampratos principai ankstyvojo-

je pajamų koncepcijoje bei Schanz-Haig-Simons (SHS) ir Hicks paja-

mų modeliuose;

12

2) ūkių pajamų įvertinimo pagal ekonominę sampratą ypatumai,

pasiremiant Ūkių apskaitos duomenų tinklo (ŪADT) Europos Bendrijo-

je metodika bei ekonominio pelno koncepcija; atskleidžiama, kuo jie

skiriasi nuo pajamų nustatymo metodikos verslo apskaitoje, kokios yra

tarp šių dviejų požiūrių ir metodikų sąsajos;

3) žemės ūkio šakos pajamų įvertinimo ypatumai, pagal žemės

ūkio ekonominių sąskaitų Europos Bendrijoje metodiką; atskleidžiamas

jų ryšys su ūkių pajamomis bei jų apskaičiavimu tiek pagal ekonominę,

tiek pagal apskaitos metodikas. Pajamų sampratai ir jų nustatymo me-

todikoms vaizdžiai atskleisti knygoje pateikiama daug loginių schemų,

o apskaičiuoti pavyzdžiai – grafikuose ar lentelėse.

Kiekvieno poskyrio pabaigoje pateiktas pagrindinių terminų lietu-

vių ir anglų kalbomis sąrašas. Taip siekiama apibrėžti lietuviškų termi-

nų naudojimo šioje knygoje kontekstą ir atitikmenį angliškoje ekono-

minėje ar, atskirais atvejais, ir kitų mokslų literatūroje. Knygos pabai-

goje pateiktas pagrindinių specifinių terminų sarmatos žemės ūkio eko-

nomikos kontekste žodynas.

Mokomoji knyga skirta žemės ūkio ekonomikos ir žemės ūkio

verslo vadybos pirmosios pakopos studijų programų studentams, studi-

juojantiems dalyką „Žemės ūkio ekonomika“. Taip pat ši knyga gali

būti naudojama ir Žemės ūkio ekonomikos arba Žemės ūkio ekonomi-

kos ir politikos dalykų studijoms Universiteto agronomijos ir žemėtvar-

kos pirmosios pakopos studijų programose. Knyga bus naudinga spe-

cialistams ir politikams, kurių veiklos sritys aprėpia žemės ir maisto ūkį

bei agrarinę politiką, ūkininkams ir kitiems, besidomintiems žemės

ūkio ir maisto produktų rinkomis bei žemdirbių pajamų problemomis.

Už didelę techninę pagalbą rengiant šią knygą dėkoju Petrutei Ka-

zakevičienei ir Linai Blockytei.

I dalis

ŽEMĖS ŪKIO PRODUKTŲ RINKOS

14

1. ŽEMĖS ŪKIO PRODUKTŲ RINKŲYPATUMAI

1.1. Žemės ūkio produktų rinkų samprata ir klasifikacija

1.2. Žemės ūkio produktų rinkos struktūra

1.3. Žemės ūkio produktų paklausos ir pasiūlos ypatumai

1.4. Žemės ūkio produktų kainų susidarymas ir veiksniai

1.5. Žemės ūkio produktų kainų svyravimai ir jų padariniai

15

1.1. Žemės ūkio produktų rinkų samprata ir klasifikacija

Kasdieninėje praktikoje daugumai žmonių žemės ūkio ir / ar

maisto produktų rinka asocijuojasi su fizine vieta – jų kaimynystėje

esančiu prekybos centru, pilnomis lentynomis įvairiausių maisto pro-

duktų, arba artimiausiu ūkininkų turgumi, gausiu šviežių produktų.

Nors iš pradžių terminu „rinka“ ir buvo apibrėžiama vieta, kurioje susi-

tinka tam tikrų produktų pirkėjai ir pardavėjai, tačiau mūsų laikais rinka

reiškia abstrakčią veiksmo vietą, kurioje pirkėjai ir pardavėjai sudaro

sandorius.

Rinkai nebūtina fizinė vieta. Šiuo laikmečiu rinką gali sudaryti

nuotolinio ryšio priemonių tinklas, kuriame pardavėjai bendrauja su

pirkėjais ir sudaro pirkimo pardavimo sandorius, neturėdami tiesioginio

kontakto „akis į akį“. Pavyzdžiui, Mineapolio grūdų birža (JAV) opera-

cijas atvirame prekybos aukšte nutraukė 2008 m. ir toliau kasdien ope-

racijas vykdo vien tik per elektroninės prekybos platformą. Londono

tarptautinė finansinių ateities sandorių ir pasirinkimo sandorių birža

(LIFFE) prekybą grūdų ir kitokių žemės ūkio produktų ateities sando-

riais vykdo abiem būdais, ir atvirame prekybos aukšte, ir per elektroni-

nės prekybos platformą. Reikia pridurti, kad nuo 2012 m. ir Lietuvoje

pradėjo veikti žemės ūkio produktų elektroninės prekybos platforma

„AgroBirža“ (www.agrobirza.lt). Šiuo metu ,,AgroBiržos“ elektroninės

prekybos sistema jungia Lietuvos grūdų pardavėjus ir pirkėjus pirkimo–

pardavimo sandoriams sudaryti, atsižvelgiant į abiejų pusių skelbimuo-

se nurodytas sąlygas.

Ekonomikos teorijoje rinka nebūtinai siejama su konkrečia pre-

kiavimo vieta. Jeigu yra tam tikro produkto pirkėjas ir pardavėjas, tai

reiškia, kad yra ir rinka. Galima sakyti, kad rinka yra pirkėjų ir pardavė-

jų, gebančių prekiauti, sąveika. Ekonomistai terminą „rinka“ taip pat

naudoja prekių ar paslaugų mainų tarp pirkėjų ir pardavėjų mechaniz-

mui apibūdinti. Klasikiniai ekonomistai sukūrė tobulos konkurencijos

modelį, kuriame vaizduojama laisva rinka, kaip vieta, kurioje: yra dide-

lis kiekis pirkėjų ir pardavėjų; jie nevaržomi gali patekti į tokią rinką

arba pasitraukti iš jos; prekiaujama homogeninėmis, t. y. vienodomis,

16

vienalytėmis, neturinčiomis sandaros skirtumų prekėmis, kurios gali

būti lengvai pakeičiamos pakaitalais; kiekvienas pirkėjas ir pardavėjas

turi išsamią informaciją apie prekes ir kainas; tokioje rinkoje kainos

nustatomos tik esant pasiūlos ir paklausos sąveikai.

Nuo 1930-ųjų ekonomistai dėmesį sukoncentravo į netobulos

konkurencijos rinkos, kurioje ne vien tik pasiūlos ir paklausos veiksniai

daro įtaką jos veikimui, teoriją. Netobulos konkurencijos modelyje yra

ribotas pardavėjų ar pirkėjų skaičius, konkurentų produktai yra diferen-

cijuoti (pagal dizainą, kokybę ir t. t.) ir yra įvairių kliūčių, kurios trukdo

naujiems gamintojams patekti į rinką.

Struktūros požiūriu ekonomikos teorijoje išskiriamos trijų tipų

rinkos: konkurencijos rinkos (tobulos ar monopolinės konkurencijos),

monopolijos ir oligopolijos. Dauguma ekonomistų tobulos konkurenci-

jos rinką (ji taip pat dar vadinama grynosios konkurencijos rinka) laiko

idealia rinkos struktūra bet kokiai ekonominės veiklos rūšiai, tarp jų – ir

žemės ūkiui. Konkurencijos rinka susideda iš daugybės pirkėjų ir par-

davėjų, kurių nė vienas rinkoje negali paveikti produkto ar paslaugos

kainą. Monopolija, priešingai, yra rinka, kurioje yra tik vienas produkto

ar paslaugos pardavėjas, dėl to pats vienas ir nustato rinkai pasiūlyto

produkto ar paslaugos kainą. Trečiasis tipas – oligopolija, tai rinka, ku-

rioje egzistuoja tik keletas pardavėjų.

Tad žemės ūkio produktų rinkos terminu gali būti apibūdinama:

gamintojų, prekiautojų ir vartotojų ekonominiai santykiai,

kai jie derasi dėl tam tikro žemės ūkio produkto mainų;

tam tikro žemės ūkio produkto pirkimo–pardavimo sando-

riai (įskaitant būsimuosius sandorius);

fizinė vieta, institucija ar nuotolinio ryšio priemonių tink-

las, kur parduodami ir perkami tam tikri žemės ūkio pro-

duktai ar jų artimi pakaitalai;

rinkos struktūra, kai yra daug žemės ūkio produktų parda-

vėjų ir pirkėjų, masiškai prekiaujama homogeniškais že-

mės ūkio produktais; patekimas į rinką ir / ar pasitrauki-

mas iš jos yra laisvas arba menkai suvaržytas.

Apibrėžiant žemės ūkio produktų rinkas, svarbu atsižvelgti į šių

produktų įvairovę pagal kilmę ar kitus požymius (pavyzdžiui: ar tai –

17

karvių, ožkų, avių bei kitokios rūšies žemės ūkio gyvūnų patelių pienas;

ar pienas yra šviežias, pasterizuotas ar kitaip apdorotas; be to, kokios

gamybos technologijos buvo laikomasi laikant bandą – tradicinės, tau-

sojančios aplinką, ekologinės ir pan.). Siekiant sukonkretinti žemės

ūkio produktų rinkos apibrėžimą, į jos apibūdinimą turi būti įtrauktas

konkretus produktas (ar produktas ir jam artimi pakaitalai ar papildi-

niai) ir ryšiai tik tarp tų rinkos dalyvių, kurie šį produktą ir jam artimus

pakaitalus gamina, paskirsto, prekiauja ir vartoja. Pakaitalai yra tie že-

mės ūkio produktai, kurie skirti tiems patiems vartotojų poreikiams

tenkinti ir keičia vienas kitą juos vartojant, pavyzdžiui, vaisiai ir daržo-

vės. Papildiniai yra produktai, kurie visada vartojami kartu.

Tačiau tam tikro žemės ūkio produkto rinkos apibrėžimas dažnai

yra netikslus, nes ne visada aišku, kaip turi būti apibrėžiamas vienarūšis

produktas ir jam artimi pakaitalai. Produktas turi būti homogeniškas.

Homogeniškumas paprastai apibrėžiamas fizine forma, vieta, laiku ir

laikymo savybėmis. Pavyzdžiui, kai kuriais atvejais žemės ūkio pro-

duktas gali būti tokių pačių fizinių savybių, bet gali skirtis pagal jo ga-

mybos vietą, pardavimo laiką ir laikymo sąlygas. Nagrinėjant tam tikro

žemės ūkio produkto rinką, daugeliu atvejų nėra aišku, kokiu laipsniu

turi būti atsižvelgta į jiems artimus pakaitalus, nes ne visada yra aki-

vaizdus produkto ir jam artimų pakaitalų homogeniškumas. Pavyzdžiui,

kokiu laipsniu artimais pakaitalais gali būti laikoma paukštiena (vištie-

na, kalakutiena, antiena, žąsiena ir kt.), galvijiena, kiauliena, arkliena ir

pan., jeigu būtų atsižvelgta į vartotojų skirtingus pomėgius ar mėsos

vartojimo tradicijas tautiniu, religiniu pagrindu. Šis pavyzdys rodo, kad

žemės ūkio produkto rinka gali būti nagrinėjama, atsižvelgiant į įvairius

produkto ir jam artimų pakaitalų agregavimo būdus, kaip: vištienos rin-

ka; paukštienos rinka; mėsos rinka ir pan.

Nagrinėti pavyzdžiai rodo, kad egzistuoja įvairūs žemės ūkio

produktų rinkų klasifikavimo būdai. Be pavyzdžiuose pateiktų kriterijų,

tokių kaip produkto ir jo pakaitalų homogeniškumas, rinkos struktūros

kriterijai, pardavimo fizinė vieta, pardavimo virtuali erdvė, galima rem-

tis ir kitokiais įvairiais kriterijais.

Tam tikro žemės ūkio produkto rinka gali būti apibrėžta, atsi-

žvelgiant į jo paskirtį maisto vertės gandinėje, t. y. ar tai šviežias mais-

18

to produktas, ar žaliava apdirbamajai pramonei, pavyzdžiui, šviežių

vaisių ir daržovių rinka; vaisių ir daržovių žaliavos apdirbamajai pra-

monei rinka.

Kitas būdas rinkos tipui nustatyti – pagal produktų pardavimo

laiką ir sandėliavimo trukmę, pavyzdžiui, šviežių vaisių ir daržovių

tiesioginių pardavimų rinka ūkininkų turguose arba tiesiogiai iš lauko.

Tiesioginių pardavimų būdu švieži vaisiai ir daržovės „nuo lauko iki

stalo“ vartotoją pasiekia per gerokai trumpesnį laiką, be to, jiems nusta-

tomas trumpesnis galiojimo laikas, nes nėra apdoroti laikymą prailgi-

nančiais preparatais, palyginti su pardavimais mažmeninės prekybos

centruose.

Dar vienas būdas žemės ūkio produktų rinkos tipui išskirti – že-

mės ūkio produktų gamybos ir perdirbimo technologijos pobūdis, pa-

vyzdžiui: ekologiškų produktų rinka; išskirtinės kokybės produktų, ku-

rių gamyba reglamentuojama pagal nacionalines kokybės schemas, rin-

ka; chemizuotos gamybos produktų rinka ir kt.

1.2. Žemės ūkio produktų rinkos struktūra

Pagal klasikinę rinkos struktūros koncepciją žemės ūkio produk-

tų rinka yra artima teoriniam tobulos konkurencijos modeliui. Labai

taiklų konkurencijos apibūdinimą pateikė Milton Friedman (1998).

Anot jo, žodis „konkurencija“ turi dvi visiškai skirtingas reikšmes.

Kasdieninėje kalboje konkurencija reiškia varžybas, kai vienas indivi-

das mėgina įveikti kitą, savo varžovą. Ekonomikoje konkurencija reiš-

kia beveik priešingą dalyką. Konkurencinėje rinkoje beveik nėra asme-

ninių varžybų. Šią mintį pratęsiant pavyzdžiu iš žemės ūkio, galima

pastebėti, jog laisvojoje rinkoje ūkininkas nesijaučia esąs savo kaimyno

varžovas, nors išties yra jo konkurentas. Konkurencinė rinka yra iš es-

mės beasmenė – nė vienas jos dalyvis negali diktuoti sąlygų, kurių kiti

rinkos dalyviai turėtų laikytis. Loginė schema, kuri gali padėti atpažinti

žemės ūkio produktų rinkos struktūrą ir nustatyti rinkos tipą, taip pat

identifikuoti konkurencines jėgas bei atskleisti jų elgseną rinkoje, pa-

vaizduota 1 paveiksle.

19

Kriterijai

(1)

GAMINTOJŲ SKAIČIUS

(2)

PRODUKTŲ DIFERENCIACIJA

(3)

PATEKIMO IR PASITRAUKIMO

LAISVĖ

(4)

PIRKĖJŲ SKAIČIUS

GRYNOJI MONOPOLIJA GRYNOJI KONKURENCIJAOLIGOPOLIJA

OLIGOPSONIJAGRYNOJI MONOPSONIJA GRYNOJI KONKURENCIJA

Vienas

Visiška

Nėra

Vienas

Daug

Daug

Visiška

Nėra

Komentarai: 1) G. L. Cramer, C.W. Jensen ir D. D. Southgate (1997)

rinkų klasifikacijos trijų kriterijų (gamintojų skaičiaus, produktų dife-

renciacijos bei įėjimo ir išėjimo į rinką laisvės) modelio schema, papil-

dyta ketvirtuoju – pirkėjų skaičiaus – kriterijumi, taip pat oligopolinės

ir oligopsoninės rinkų struktūros elementais; 2) teoriškai žemės ūkio

produktų rinkai būdingos kriterijų, atvaizduotų dešinėje pusėje, savy-

bės: yra labai daug žemės ūkio produktų gamintojų-pardavėjų, jie ga-

mina ir teikia rinkai daugiausia homogeniškus, t. y. nediferencijuotus –

daugiau ar mažiau vienarūšius, standartinius reikalavimus kokybinei

atitinkančius – žemės ūkio produktus; yra santykinai menkos patekimo į

rinką arba pasitraukimo iš jos kliūtys; ir rinkoje daug žemės ūkio pro-

duktų pirkėjų-tarpinių ar galutinių šių produktų vartotojų.

1 pav. Žemės ūkio produktų rinkos struktūros klasifikacijos kriterijai

(išplėsta schema)

Rinkos kriterijų bruožai dešinėje (daug žemės ūkio produktų ga-

mintojų; žemės ūkio produktai yra homogeniški, standartizuoti, santy-

kinai menki patekimo į rinką arba pasitraukimo iš jos suvaržymai; daug

žemės ūkio produktų pirkėjų) atvaizduoja idealią žemės ūkio produktų

rinkos struktūrą – hipotetinį modelį, kuris veikiau skirtas specialioms

mokslinėms problemoms analizuoti, nei realiai padėčiai apibūdinti.

Praktikoje tokios idealios grynosios konkurencijos rinkos nėra. Tiek

20

gamintojai, tiek tarpiniai (perdirbėjai, prekybininkai), galutiniai vartoto-

jai, o daug kur ir vyriausybės daro įtaką žemės ūkio produktų pasiūlai,

paklausai ir kainoms rinkoje. Tai atsispindi toliau atskleistuose žemės

ūkio produktų rinkos struktūros kriterijų bruožuose ir pateiktuose Lie-

tuvos bei užsienio šalių žemės ūkio patirties atvejų aprašymuose.

Žemės ūkio produktų gamintojai ir jų elgsena rinkoje

Žemės ūkio produktų gamyba ir pardavimu užsiima labai daug

ūkių (žiūrėkite rinkos struktūrų klasifikacijos schemos pirmą kriterijų).

Dėl to kiekvieno jų parduodamų produktų kiekis, palyginus su bendro-

sios pasiūlos apimtimi, yra toks mažas, jog nė vienas atskirai neturi ga-

lios pakeisti rinkos sąlygų ir kainų. Gamintojų pozicijas rinkoje silpnina

dar ir tai, kad dažniausiai jie turi vienintelį pagamintų žemės ūkio ža-

liavų pirkėją. Ūkiai paklūsta rinkos kainai. Pasaulio šalių, kurioms bū-

dingos kelių šimtmečių šeimos ūkininkavimo tradicijos, patirtis rodo,

kad dėl didelės ūkių gausos ir jų dydžio skirtumų labai skiriasi ūkininkų

interesai ir dėl to yra mažai tikėtini jų bendri sprendimai dėl žemės ūkio

produktų gamybos ir pasiūlos didinimo ar mažinimo, siekiant reaguoti į

kainų ar kitokių sąlygų rinkoje pokyčius.

Visgi žemdirbiai bendrais politiniais ar ūkiniais veiksmais daro

tam tikrą įtaką žemės ūkio produktų pardavimo sąlygoms ir kainoms.

Įvairiomis politinėmis akcijomis – per atstovavimą parlamentuose, mi-

tingų ar kitokių protesto akcijų organizavimą, profesinių organizacijų

dialogą su politikais ar valdininkais bei kitais būdais – jie bando daryti

įtaką agrarinės politikos kūrėjams, pramonininkams ar prekybininkams.

Tačiau dėl didelio gausumo žemdirbiai dažnai nesugeba suderinti inte-

resų skirtumų, dėl to dažniausiai jų politinės akcijos lieka nerezultaty-

vios. Tokios patirties atvejų galima surasti ir Lietuvoje. Dar 2002 me-

tais, protestuodamos prieš žemas pieno supirkimo kainas, žemdirbių

organizacijos, daugiau ar mažiau suderinusios veiksmus, paskelbė pra-

monininkams boikotą – pieno nepardavimo akciją, kuri per kelias die-

nas sužlugo, nes prie jos neprisidėjo nemaža dalis pieno gamintojų. Jau

tais pačiais metais apie alternatyvių žemdirbių organizacijų kūrimąsi ir

jų veiksmų nesuderinamumą prabilo ir stambiausių žemdirbių organi-

zacijų vadovai.

21

Žemdirbiai nesugeba suderinti interesų skirtumų: Lietuvos patirties atvejis

Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) ir Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) vadovų pasirašy-

tame kreipimesi (2002 m.) šalies žemdirbiai buvo raginami pamiršti savo as-

menines ambicijas ir nebandyti jų įgyvendinti per atskiras nedideles organiza-

cijas. Kreipimesi akcentuojama, jog pavieniai nuomonės ar reikalavimų pa-

reiškimai nepasiekia tikslo ir neduoda norimų rezultatų. Tai dažniausiai tik

skaldo žemdirbius. Be to, kreipimesi apgailestaujama, kad derinant žemdirbių

poziciją, ne visada surandamas kompromisas, o neretai atskiros nedidelės

grupės interesai pateikiami kaip visų žemdirbių nuostata. Tuometinė LŪS va-

dovė pastebėjo, kad kreipimasis į šalies žemdirbius buvo priimtas po to, kai

nemaža dalis žemdirbių organizacijų pradėjo savarankiškai rengti protesto

akcijas bei kelti reikalavimus, kurie tarpusavyje nesuderinti.

Šaltinis: Žemdirbiai paraginti vienytis. ELTA, 2002 m. liepos 24 d.

[http://verslas.delfi.lt/archive/article.php?id=1216514]

Žemdirbių bendri ūkiniai veiksmai, pavyzdžiui, jų jungimasis į

kooperatyvus ar gamintojų organizacijas, veda į ilgalaikę ekonominę

naudą jų nariams. Suderintais veiksmais lengviau atstovauti kooperuotų

žemdirbių interesus rinkoje. Į kooperatyvus (ar gamintojų organizaci-

jas) susijungę žemės ūkio produktų gamintojai rinkoje įgyja ekonominį

pranašumą – masto efektą. Kuo didesnę pasiūlos dalį rinkoje atstovauja

kooperatyvas, tuo didesnę galią jis įgyja poveikio žemės ūkio produktų

kainoms ar kitoms rinkos sąlygoms (1 paveiksle žiūrėkite punktyrine

linija pažymėtą poslinkį iš dešinės į kairę link oligopolijos). Realiai

galiai rinkoje įgyti kooperatyvas turėtų kontroliuoti didelę visuminės

pasiūlos dalį.

Pieno gamintojų kooperacijos sėkmė rinkoje: Suomijos patirties atvejis

Kooperatyvų valdoma pieno produktų kompanija „Valio“ skaičiuoja antrą

savo šimtmetį, nes kompanijos pradžia laikomi 1905-ieji, kai nedideli šalies

pieno ūkiai ėmė vienytis tam, kad galėtų kartu realizuoti savo produkciją. Da-

bar ji yra Suomijoje veikiančių 22 pieno kooperatyvų, vienijančių 10 tūkst.

narių – pieno ūkių, nuosavybė. Pasak ūkininko P. Suokannas, Suomijoje stam-

bių fermų beveik nėra, pieno ūkiai vidutiniškai turi po 25 karves. Tačiau sun-

kiai būtų galima rasti ūkininką, kuris dirbtų nepriklausydamas vienam ar ki-

tam kooperatyvui. Tik per kooperatyvus ūkininkai parduoda pieną. P. Suokan-

no teigimu, į kooperatyvus ūkininkai stoja ginti savo interesų.

22

Kompanijos „Valio“ atstovai, kalbėdami apie tai, iš ko susideda pieno ir jo

produktų gamybos sėkmė rinkoje, pademonstravo paprastą schemą, kurios

pradžioje stovi ūkininko karvė, toliau – supirkimas ir perdirbimas, pardavimas

ir, galiausiai, pieno produktų įsigiję patenkinti pirkėjai. Maždaug 95 proc.

pieno ūkių su kooperatyvais sudaro sutartį dėl pieno kokybės. Laikydamiesi

šios sutarties ir vykdydami jos reikalavimus, ūkininkai gali gauti papildomą

kainos priedą (0,5 euro cento/kg).

Šaltinis: Jagaitė R. Laiko patikrintas pieno gamybos ir perdirbimo modelis –

Suomijos kompanija „Valio“. Ūkininko patarėjas. 2009-09-30

[http://www.lrytas.lt/-12543225761252092118-laiko-patikrintas-pieno-

gamybos-ir-perdirbimo-modelis-suomijos-kompanija-valio.htm]

Pastaba: LR žemės ūkio ministerijos duomenimis, 2013 m. pradžioje Lietuvoje

veikė 41 pieno supirkimo kooperatyvas. Visų kooperatyvų superkamas pienas

aprėpia 37 proc. žaliavinio pieno rinkos šalyje.

Homogeniški ir diferencijuoti žemės ūkio produktai

Diduma rinkoje parduodamų žemės ūkio produktų yra homoge-

niški, vienalyčiai (žiūrėkite rinkos struktūrų klasifikacijos schemos ant-

rą kriterijų). Viena vertus, dėl žemės ūkio produktų specifinės – gamti-

nės – kilmės ūkių masiškai gaminami produktai yra vienodi, tokių pačių

vartotojiškų savybių ir skirti tokioms pačioms vartotojų reikmėms ten-

kinti (pavyzdžiui, karvės duoda vienokį pieną, jis labiau skiriasi tik nuo

ožkų, avių ar kitokios rūšies žemės ūkio gyvūnų patelių pieno). Homo-

geniški žemės ūkio produktai, besiskiriantys kokybinėmis savybėmis,

skirstomi į rūšis ar klases (pavyzdžiui, kiauliena turi kelias rūšis: pir-

mos rūšies yra nugarinė ir užpakalinis kumpis, antros rūšies yra mentė,

krūtininė, šoninė ir sprandinė). Tačiau skirtingos rūšies ar klasės pro-

duktai nėra laikomi diferencijuotais. Yra mažai būdų gamtinės kilmės

produktams diferencijuoti, t. y. sukurti individualizuotus išskirtinių sa-

vybių ir specifinės paskirties pirminės žemės ūkio gamybos produktus.

Antra vertus, perdirbėjai, vartodami žemės ūkio produktus kaip

žaliavą, juos perdirba daugiau ar mažiau vienodu technologiniu būdu.

Dėl to jie nėra suinteresuoti pirkti diferencijuotus išskirtinių savybių

žemės ūkio produktus ir už juos mokėti aukštesnes kainas. Netgi at-

virkščiai, perdirbimui skirtiems žemės ūkio produktams keliami tam

tikri standartiniai reikalavimai. Šių reikalavimų neatitinkantys produk-

23

tai rinkoje nesuperkami arba jiems pritaikomos kainų nuoskaitos, o

standartus pranokstantiems produktams kainų priedai netaikomi. Tai į

masinę gamybą besiorientuojančius ūkius skatina gaminti standartinę

žaliavą apdirbamajai pramonei.

Nepaisant to, augantis vartotojų susidomėjimas aukštos kokybės

ir vietinės gamybos maisto produktais skatina ūkius gaminti ir rinkai

teikti ne tik homogeniškus, bet ir diferencijuotus žemės ūkio produktus.

Diferencijavimas yra gebėjimas teikti pirkėjui unikalios ir didesnės ver-

tės žemės ūkio produktus, kurie pasižymi išskirtine kokybe arba kito-

mis išskirtinėmis savybėmis, patraukliomis vartotojui. Kaip minėta,

žemės ūkio produktai yra gamtinės kilmės. Dėl to diferencijuotieji ga-

minami iš analogiškų įprastų produktų, gamybos procese suteikiant

jiems išskirtines savybes, patrauklias pirkėjui, pavyzdžiui, išskirtinės

kokybės „žalioji“ mėsa arba kompaktiški laikymui ir sandėliavimui ku-

bo formos arbūzai (tai, atitinkamai, aplinkai draugiškų produktų ir pro-

duktų su natūraliai pakeistomis savybėmis pavyzdžiai, skaitykite toliau

tekste). Diferencijuoti produktai paprastai išsiskiria maisto sauga, ap-

linkosaugos valdymu, kilmės geografine vieta arba funkcionalumu.

Diferencijuoti produktai dažniausiai yra gaunami iš savų įprasti-

nių analogų, pakeitus žemės ūkio gamybos technologinius procesus

tokiu būdu, kuris padidina produktų vertę. Pavyzdžiui, ekologiškos dar-

žovės nuo savo analogų skiriasi tuo, kad yra išaugintos be cheminių

trąšų ir augalų apsaugos priemonių, laikantis ekologiškų produktų serti-

fikavimo reikalavimų, todėl yra saugesni vartoti. Dėl to diferencijuoti

žemės ūkio produktai – tai didesnės pridėtinės vertės produktai.

Yra dvi diferencijuotų žemės ūkio produktų pridėtinės vertės rū-

šys:

kokybės;

aplinkosaugos.

Kokybės pridėtinę vertę sukuria išskirtinės žemės ūkio produktų

vartojimo ar kitokios pirkėjo pageidaujamos savybės. Pavyzdžiui, kubo

formos arbūzai yra kompaktiškesni transportuoti ir saugoti, palyginti su

tradiciniais ovalo formos arbūzais.

Aplinkosaugos pridėtinė vertė atsiranda dėl žemės ūkio gamybos

metodų ar sistemų, kurios nekenkia aplinkai arba yra mažiau žalingi nei

24

įprastiniai tradiciniai. Pavyzdžiui, ūkininkaujant ekologiškai nenaudo-

jamos aplinką teršiančios, nenatūralios cheminės trąšos ir augalų ap-

saugos priemonės.

Diferencijuotiems žemės ūkio produktams gaminti naudojamos

technologijos, dėl kurių patiriami papildomi kaštai arba prarandamos

pajamos. Atitinkamai, dėl aukštesnių pasiūlos kainų jie skirti ne masi-

niam vartojimui, o tik tam tikram vartotojų segmentui. Dažniausiai tai

pasiturintys vartotojai, teikiantys pirmenybę produktų išskirtinei koky-

bei ar aplinkai draugiškoms jų gamybos technologijoms, o ne mažes-

nėms kainoms.

Diferencijuotiems galima priskirti šių kategorijų žemės ūkio pro-

duktus:

ekologiškus produktus;

aplinkai draugiškus produktus (arba draugiškus gamtai,

„žaliuosius“ produktus);

išskirtinės kokybės produktus;

produktus su natūraliai pakeistomis savybėmis;

produktus su nenatūraliai pakeistomis savybėmis (arba ge-

netiškai modifikuoti organizmai).

Ekologiški produktai

Nors ekologiškų produktų fizinės vartojamosios savybės yra to-

kios pačios, kaip ir analogiškų masinės gamybos produktų, tačiau jie

išsiskiria vartotojams patrauklia kokybe: jų sudėtyje yra tik natūraliai

gamtoje aptinkamų medžiagų, kurios integruojasi į žmogaus ir aplinkos

natūralų medžiagų apykaitos ciklą; jie nesukelia šalutinio neigiamo po-

veikio žmogaus sveikatai; yra apdirbami naudojant tik natūralius prie-

dus iš atsinaujinančių medžiagų. Ekologinis ūkininkavimas nenaudoja

chemikalų bei yra paremtas tam tikromis taisyklėmis, kurių vykdymas

yra prižiūrimas sertifikavimą vykdančių institucijų. Todėl rinkoje pro-

duktas su ekologiniu ženklu nurodo, kad produktas yra užaugintas pa-

gal specifines taisykles. Visa tai padidina ekologiškų produktų gamybos

kaštus, kurie turi būti padengiami kainomis, aukštesnėmis už analogiš-

kų masinės gamybos produktų kainas. Vartotojams ekologiškus pro-

duktus rinkoje atskirti padeda jų sertifikavimas ir specialus ženklini-

25

mas. Siekiant atsekti, kur produktas buvo pagamintas, nuo 2009 m. Eu-

ropos Sąjungos šalyse ekologiški produktai ženklinami bendru atpažin-

ties ženklu.

Ekologiškų produktų gamyba ir vartojimas yra sukoncentruoti

ES ir JAV bei kitose išsivysčiusiose šalyse, kurioms būdingas aukštas

gyventojų pajamų lygis. FAO organizacijos duomenimis, sertifikuoti

ekologiniai plotai ES ir JAV, siekiantys 7 481 tūkst. ha, sudaro per 45

proc. visų pasaulyje sertifikuotų plotų, siekiančių 16 509 tūkst. ha

(2010 m.).

Bendrojoje maisto produktų rinkoje ekologiški produktai užima

labai mažą dalį. Pavyzdžiui, pagal ekologiškų produktų pardavimus

pirmaujančiose Jungtinėse Amerikos Valstijose, šių produktų proporci-

ja maisto produktų pardavimuose siekia 4 proc. (2010 m., žiūrėkite 1

lentelėje). Išskirtinis žemės ūkio ir maisto produktų rinkų bruožas išsi-

vysčiusiose šalyse – spartūs ekologiškų produktų pardavimų augimo

tempai, atitinkamai ir jų proporcijos rinkoje didėjimas.

1 lentelė. Ekologiškų produktų pardavimai JAV

Kategorija 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010

Ekologiškų maisto

produktų pardavimai

(mlrd. dol.)

6,1 7,4 8,6 10,4 12,0 14,2 17,2 20,4 23,6 24,8 26,7

jų augimas (proc.) 21,0 20,7 17,3 20,2 15,6 18,5 21,1 18,5 15,7 5,1 7,7

Visų maisto produk-

tų pardavimai (mlrd.

dol.)

498 522 531 535 544 567 598 628 659 670 673

jų augimas, proc. 5,0 4,7 1,7 0,9 1,6 4,2 5,5 5,0 4,9 1,6 0,6

Ekologiškų maisto

produktų proporcija

(proc.)

1,2 1,4 1,6 1,9 2,2 2,5 2,9 3,2 3,6 3,7 4,0

Šaltinis: parengta pagal Organic Industry Overview 2011. The Organic Trade

Association’s Organic Industry Survey (U.S).

26

Aplinkai draugiški žemės ūkio produktai, kitaip – gamtai pa-

lankūs, draugiški produktai, „žalieji“ produktai

Šie produktai pradėti gaminti prieš ketvirtį amžiaus, kai žemės

ūkis iš pramonės perėmė aplinkosaugos vadybos patirtį, pagal kurią

aplinkosauginių reikalavimų laikomasi visoje produkto tiekimo grandi-

nėje – nuo žaliavų išgavimo iki galutinio produkto sunaudojimo. Ap-

linkai draugiškoje žemės ūkio gamyboje diegiama aplinkosaugos vady-

bos sistema, kurioje daug dėmesio kreipiama ne tik į ekologinius, bet ir

į gamtinės aplinkos, ypač į bioįvairovės išsaugojimo klausimus. Reikia

pastebėti, kad net ekologinis žemės ūkis nebus draugiškas bioįvairovės

atžvilgiu, jei nebus ribojamas gyvulių tankis ploto vienete, šienavimo

laikotarpis, kai per anksti šienaujant bus sutrypiami perintys paukščiai,

sunaikinamos vertingos augalų rūšys ir pan.

Aplinkai draugiški žemės ūkio produktai yra brangesni, nes aukš-

tesnė jų kaina turi padengti didesnius gyvulių auginimo kaštus, atsira-

dusius dėl aplinkosauginių apribojimų. Tačiau vartotojui yra svarbu,

kad jis valgo ne tik ekologiškai saugius produktus, bet ir prisideda prie

aplinkos kokybės išsaugojimo, pavyzdžiui, bioįvairovės išsaugojimo

bei agrarinio kultūrinio paveldo palaikymo.

„Žaliosios“ mėsos gamybos patirtis – darnaus ūkininkavimo pavyzdys:

Švedijos patirties atvejis

Pusiau natūralios pievos, ganyklos ir kitos ganomos vietovės Švedijoje buvo

ganomos tradiciškai. Tačiau intensyvėjant žemės ūkiui, pusiau natūralūs žoly-

nai buvo nebenaudojami, todėl jie apžėlė krūmais ir medžiais. Taip iškilo

grėsmė tipiškai pievų ir ganyklų bioįvairovei. Gamtosaugininkai suprato, kad,

norint išsaugoti pusiau natūralias pievas ir miškapieves, nepakanka taikomų

agrarinės aplinkosaugos priemonių, ir kad reikia imtis papildomų. Švedijos

ūkininkai sutiko ūkininkauti bioįvairovei palankiais būdais. Tačiau tai padidi-

no produktų gamybos kaštus. Kaštų augimą lėmė ir tai, kad galvijai ganymo

metu nėra papildomai šeriami, naudojamos lėčiau augančios ekstensyvios

mėsinių galvijų veislės, ganant laikomasi papildomų gamtosauginių reikalavi-

mų. Norint palaikyti bioįvairovei palankius ūkininkavimo būdus, šalyje reikėjo

sukurti vadinamųjų „žaliųjų“ produktų rinką bei įgyvendinti nemažai švietimo

projektų, aiškinančių tokių produktų visapusę vertę.

Švedijos gamtos fondas ėmėsi bendradarbiauti su didžiausiais mažmeninės

prekybos centrais, kurie suteikė didelę erdvę „žaliesiems“ produktams šalyje,

27

ir taip pat prisidėjo prie jų rinkos. Šią iniciatyvą taip pat palaikė Švedijos ūki-

ninkų sąjunga. Tokiu būdu keliant visuomenės supratingumą apie „žaliąjį“

produktą bei turint plačią rinką šalyje, ūkininkams tokia veikla tapo ne tik

ekonomiškai naudinga, bet atsirado ir moralinė paskata saugoti bioįvairovę, o

vartotojams teikiami sveiki ir kokybiški žemės ūkio produktai, išauginti natūra-

lioje aplinkoje, išsaugant saugomas, taip pat vertingas augalų ir gyvūnų rūšis.

Šaltinis: Mierauskas, P. Gamtos įvairovę puoselėjantis žemės ūkis. Lietuvos

gamtos fondas. Vilnius. 2010. [http://www.glis.lt/?pid=48]

Išskirtinės kokybės produktai

Išskirtinės kokybės produktai ir jų gamybos bei perdirbimo pro-

cesai išsiskiria natūralumu, maistingumu ir aplinkos tausojimu. Tai

produktai, kokybe pranokstantys Europos Sąjungos ir nacionalinės tei-

sės nustatytus maisto saugos, gyvūnų gerovės ir sveikatos, aplinkosau-

gos reikalavimus ir (arba) pasižymintys ypatingomis savybėmis, įgyto-

mis dėl tam tikrų gamybos būdų naudojimo. Išskirtinės kokybės pro-

duktai yra sertifikuojami ir prižiūrimi nepriklausomų sertifikavimo

įstaigų pagal nacionalinių kokybės schemų reikalavimus. Per pastaruo-

sius metus Europos Sąjungos šalyse sukurta ir įgyvendinta daugiau kaip

400 nacionalinių kokybės užtikrinimo ir sertifikavimo schemų. Jų skai-

čius ir toliau auga. Populiariausios jų: Label Rouge (Prancūzija), KlasA

(Čekija), Q (Ispanija), The Little Red Tractor (Didžioji Britanija),

Qualité certifiée Carrefour (Prancūzija, Ispanija, ir kt.), QS – Qualität

und Sicherheit (Vokietija) ir kt.

Išskirtinės kokybės produktai yra naujovė Lietuvoje. Jų gamybai

skatinti sukurta Nacionalinė maisto kokybės schema ir nuo 2010 m.

gamintojams teikiama parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–

2013 m. programos priemonę „Dalyvavimas maisto kokybės schemo-

se“. Pagal šios schemos reikalavimus, produktai gaminami iš lietuviškų

žaliavų, tausojant aplinką, yra natūralūs ir maistingi.

Aplinka tausojama šiais būdais: naudojant aplinką saugojančias te-

chnologijas; augalus tręšiant pagal apskaičiuotus augalams būtinų maisto

medžiagų balansus, naudojant tik minimalų trąšų kiekį, būtiną visavertei

augalų vegetacijai; ir maksimaliai panaudojant gamybos atliekas.

Produktų natūralumui užtikrinti ribojamas atstumas nuo laukų, ku-

riuose auga augalai ir ganosi gyvuliai, iki taršos šaltinių, mineralinių trą-

28

šų, pesticidų, veterinarinių vaistų naudojamas kiekis, dažnumas ir laikas.

Perdirbant išskirtinės kokybės žemės ūkio produktus, nenaudojami sinte-

tiniai maisto priedai (konservantai, dažikliai, skonio stiprikliai ir kt.).

Produktų maistingumas padidinamas, per trumpesnį laikotarpį

vartotojui pateikiant šviežesnius ir turinčius trečdaliu trumpesnį galio-

jimo laiką už įprastus produktus. Taikomi ekstensyvūs auginimo, ga-

mybos bei maistingumą išsaugojantys perdirbimo būdai, dėl to produk-

tai pasižymi išskirtiniu skoniu, kvapu, išvaizda ir konsistencija.

Vartotojams išskirtinės kokybės produktus rinkoje atskirti padeda

jų sertifikavimas ir specialus ženklinimas ženklu „Kokybė“ (žiūrėkite

http://www.maistokokybe.lt/). Išskirtinės kokybės produktus gaminan-

čius ūkius sertifikuoja viešoji įstaiga „Ekoagros“ ir Lietuvos žemės ūkio

ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra. Iki 2012 m. pabaigos

Lietuvoje buvo sertifikuota 18 daržoves auginančių ūkių, 23 ūkių sodai, 2

vaisių perdirbėjai, 19 bitininkų, o 2013 m. sertifikuotas pirmasis pieno

ūkis. Iš viso sertifikuotas 1969 ha gamybos plotas: 1210 ha – daržovių,

581 ha – vaisių, 172 ha – uogų, taip pat 1065 bičių šeimos. 2012 m. iš

sertifikuotų plotų gautas išskirtinės kokybės produktų derlius: 15,1 tūkst.

t bulvių, 14 t morkų, 6,2 tūkst. t burokėlių, 5,3 tūkst. t obuolių, 0,2 tūkst. t

juodųjų serbentų ir kitų rūšių daržovių, vaisių bei uogų.

Produktai su natūraliai pakeistomis savybėmis

Diferenciacijos, siekiant natūraliu būdu pakeisti gamtinės kilmės

žemės ūkio produktų vartojamąsias savybes, praktinių pavyzdžių pa-

saulyje nėra daug. Vienas jų yra japoniška inovacija – netradicinės ge-

ometrinės formos arbūzai ir natūrali jų auginimo technologija. Naujo-

viškos geometrinės formos arbūzai yra pranašesni už tradicinės ovalo

formos arbūzus individualizuotomis vartojamosiomis savybėmis. Pa-

vyzdžiui, kubinius arbūzus yra patogu sukrauti ir transportuoti, patal-

pinti į buitinį šaldytuvą. Įvairios geometrinės arbūzų formos vartoto-

jams patrauklūs estetinėmis savybėmis kaip suvenyrai. Dėl papildomų

auginimo kaštų ir, atitinkamai, aukštesnių kainų tokie produktai skirti

ne masiniam, o tik tam tikram vartotojų segmentui.

29

Žemės ūkio produktų diferenciacija – netradicinės geometrinės formos arbū-

zai: Japonijos patirties atvejis

Tradicinės ovalo formos arbūzus nepatogu sukrauti. Didelį apvalų vaisių var-

totojams keblu patalpinti į šaldytuvą. Prieš daugiau nei dešimtmetį ūkininkas

iš Japonijos pietvakarinės salos Šikoku sugalvojo, jog šią problemą galima

išspręsti auginant kubo formos arbūzus. Kad idėja virstų tikrove, ūkininkai

arbūzus augina stiklo dėžėse ir natūraliai pakeičia vaisių tradicinę formą. Ku-

bo ir piramidės formos arbūzai yra rankomis išrūšiuojami ir parduodami dvie-

jų pagrindinių miestų Tokijo ir Osakos prekybos centruose. Kiekvienas išskir-

tinės netradicinės geometrinės formos arbūzas parduodamas už dvigubai ar

net trigubai didesnę nei įprasto arbūzo kainą. Dėl to daugiausia juos perka

turtingi ir mada besidomintys vartotojai.

Šaltinis: Odd Innovations: Geometric Fruit

[http://www.2loop.com/articles/gfruit.html]

Produktai su nenatūraliai pakeistomis savybėmis

Tai – genetiškai modifikuoti organizmai (GMO): genetiškai mo-

difikuoti mikroorganizmai, genetiškai modifikuoti gyvūnai ir genetiškai

modifikuoti augalai. Genetinės inžinerijos ir biotechnologijos laimėji-

mai sudaro galimybes kurti anksčiau natūralioje gamtoje neegzistavu-

sius genetiškai modifikuotus organizmus. GMO turi genų inžinerijos

metodais iš kitų rūšių perkeltus genus, nulemiančius jų naujas savybes,

kurios negalėtų atsirasti jiems dauginantis natūraliu būdu. Genetiškai

modifikuoti augalai išsiskiria pagerintomis technologinėmis savybėmis,

tai yra padidintu atsparumu patologiniams grybams, bakterijoms, viru-

sams, vabzdžiams, šalčiui, herbicidams ir pagerintomis maistinėmis

savybėmis – padidintu vitaminų kiekiu ir pagerinta baltymų bei riebalų

kokybe. Dėl šių savybių genetiškai modifikuoti augalai naudojami au-

30

galininkystės produktų gamyboje. Šiuo metu dar ne visiškai žinoma, ar

atsparių pesticidams ir herbicidams augalų auginimas susijęs su jų po-

veikiu aplinkai. Genetiškai modifikuotų augalų auginimas gali didinti

bioįvairovę dėl mažesnio pesticidų vartojimo arba ją mažinti dėl inten-

syvesnių žemės ūkio technologijų.

Siekiant išvengti nenumatytų pasekmių, genetiškai modifikuotų

augalų auginimo ir produktų pateikimo į rinką kontrolę numato Europos

Sąjungos direktyvos ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Ieškoma būdų,

kaip būtų galima palengvinti vartotojams identifikuojant GMO produktus

rinkoje. Būtų tikslinga ženklinti ne tik modifikuotų augalų, bet ir mėsos,

pieno produktus, žuvį bei kiaušinius. Produktų ženklinimu siekiama at-

skirti, kuriuose ūkiuose naudojami genetiškai modifikuoti pašarai.

Žemės ūkio produktų diferenciacija – „ginkluoti“ augalai

Derlius visais laikais buvo ir yra vienas svarbiausių ne

tik žemdirbių, bet ir visos žmonijos siekių. Vienas iš

būdų išsaugoti ir padidinti įvairių žemės ūkio augalų

derlių – veiksminga kova su augalų kenkėjais. Ilgą

laiką šiai kovai naudoti plataus veikimo spektro insek-

ticidai. Tačiau jais nupurškus laukus, žūdavo ne tik

kenkėjai, bet ir tie organizmai, kuriems nenorėta pakenkti. Jie buvo kenksmingi

ir žmogui. Atrodė, kad išeitis rasta – sukurti augalai, galintys patys apsiginti

nuo kenkėjų gamindami toksinus. Tokiais augalais užsėti didžiuliai laukai.

Tačiau vabzdžiai išmoko prisitaikyti prie žmogaus „patobulintos“ gamtos.

Pastebėjus, kad jie pasidarė atsparūs, pavyzdžiui, vilnamedžio (nuotraukoje)

gaminamiems toksinams, suskubta aiškintis, kokius genetinius įrankius naudo-

ja šie kenkėjai, norėdami išgyventi.

Šaltinis: „Ginkluoti“ augalai. Nuotrauka © Gary Kramer, United States De-

partment of Agriculture Natural Resources Conservation Service

[http://www.gmo.lt/]

Patekimo į žemės ūkio produktų rinką ir pasitraukimo iš jos

laisvė

Laikomasi nuomonės, kad žemės ūkio produktų rinkai būdingas

santykinai laisvas patekimas ir pasitraukimas iš jos (1 paveiksle žiūrė-

kite rinkos struktūrų klasifikacijos schemos trečią kriterijų). Palyginti

http://gmolt.files.wordpress.com/2013/04/medvilne-vilnamedziai.jpg

31

su nedideliais žemės, darbo ir investiciniais ištekliais galima pradėti

gaminti žemės ūkio produktus ir juos parduoti rinkoje. Ūkiai, patirian-

tys nuostolius ar dėl kitokių priežasčių, beveik nevaržomi gali pasi-

traukti iš rinkos ir nutraukti žemės ūkio gamybą. Ilgalaikė patirtis rodo,

kad rinkos ekonomikos šalyse žemės ūkio produktų gamintojų skaičius

yra dinamiškas. Tokia tendencija būdinga ir Lietuvai. Žemės ūkio sura-

šymų duomenimis, Lietuvoje mažiau nei per dešimtmetį ūkių, turinčių

vieną ir daugiau hektarų naudojamų žemės ūkio naudmenų, skaičius

sumažėjo daugiau nei ketvirtadaliu (27 proc., arba 72 tūkst.), t. y. nuo

272 tūkst. – 2003 m. iki 200 tūkst. – 2010 m. Reikia pridurti, kad ma-

žesnių kaip 30 ha ūkių skaičius sumažėjo beveik 30 proc., o už juos

didesnių ūkių – atvirkščiai, netgi padaugėjo 43 proc. Tai rodo, kad dalis

smulkesnių ūkių nutraukė veiklą, o dalis sustambėjo.

Tačiau praktikoje žemės ūkio produktų gamintojų-pardavėjų da-

lyvavimo rinkoje laisvė nėra absoliuti. Atsiranda įvairios kliūtys tiek

siekiant patekti į rinką, tiek norint pasitraukti iš jos. Reikia pastebėti,

kad kalbant apie patekimo į rinką ir pasitraukimo iš jos kliūtis, plačiąja

prasme, jos gali būti suprantamos kaip kliūtys žemės ūkio verslui, ati-

tinkamai, pradėti arba jį nutraukti. Abiem atvejais gali būti dviejų rūšių

kliūtys:

struktūrinės (arba ekonominės);

teisinės (arba reguliuojamojo pobūdžio).

Struktūrinės kliūtys, trukdančios patekti į rinką, atsiranda dėl pa-

siūlos ar paklausos sąlygų, kurios sukuria nevienodas galimybes esa-

miems ir naujiems žemės ūkio produktų gamintojams-pardavėjams, ir

kliudo arba neleidžia pastariesiems patekti į rinką. Jos dar yra vadina-

mos ekonominėmis kliūtimis. Struktūrinės kliūtys gali egzistuoti dėl

tokių sąlygų, kaip masto ir (arba) aprėpties ekonomija, gamybinių pajė-

gumų apribojimas ir pan. Struktūrinėmis kliūtimis žemės ūkio verslui

pradėti ir (ar) patekti į žemės ūkio produktų rinką gali tapti:

žemės ūkio veiklai skirtų žemės plotų ribotumas;

didelė investicijų į ilgalaikes specializuotas žemės ūkio

gamybos priemones proporcija ir kt.

Viena pagrindinių struktūrinių kliūčių žemės ūkio verslui, ypač

augalininkystėje, pradėti ir ūkiams įkurti yra žemės ūkio veiklai skirtų

32

žemės plotų apribojimas, sąlygotas urbanizacijos, gamtinių ir rinkos pro-

cesų. Viena vertus, dėl miestų, infrastruktūros plėtros, dirvų erozijos ir

kitų veiksnių visame pasaulyje mažėja žemės ūkyje naudojamos žemės

proporcija. Pavyzdžiui, Pasaulio banko duomenimis1, per pastarąjį dvide-

šimtmetį (1991–2011 m.) žemės ūkio paskirties žemės proporcija pasau-

lyje sumažėjo nuo 39,5 iki 37,5 proc., Europos Sąjungoje – nuo 39,5 iki

37,5 proc., o Lietuvoje 54,1 iki 44,8 proc. Antra vertus, rinkos ekonomi-

kos šalyse nuo praėjusio šimtmečio vidurio žemės ūkio versle nuolat di-

dėja nuomojamos žemės proporcija. Pastebima tendencija, kad šalyse su

šimtametėmis šeimos ūkininkavimo tradicijomis, iš žemės ūkio verslo

pasitraukiantys ūkininkai privačios žemės nelinkę parduoti, dažniausiai ją

išnuomoja. Tai lemia menką žemės pardavimo-pirkimo rinkos aktyvumą

ir varžo naujų ūkių kūrimą. Žemės privati nuosavybė taip pat pasireiškia

kaip labai inertinis veiksnys, lėtinantis ūkių stambinimo procesą.

Kliūtys žemės ūkio verslui pradėti: Lietuvos patirties atvejis

„Mažai tokių, kurie ūkininkauti pradeda nuo nedidelio apleisto žemės lopinėlio

ir su tuščiu garažu. Daugelis jaunųjų ūkininkų tokie tampa didelius augalinin-

kystės arba gyvulininkystės verslus paveldėję iš tėvų ar senelių“, – sako jaunas

Ukmergės rajono ūkininkas P. Dilys, pradėjęs ūkininkauti prieš trejus metus vos

7 ha senelio žemės sklype. Per tą laiką jo valdoma teritorija išaugo daugiau kaip

dešimt kartų, nusipirkta modernios technikos. Pasak ūkininko, „eilinis žmogus

be pinigų ir žemės pradėti ūkininkauti neturi jokių šansų. Gerai, kai paveldėji

bent kokį žemės sklypą ir sugebi gauti Europos Sąjungos lėšų“.

Šaltinis: „Sunkiausia ūkį sukurti pačiam“. Verslo žinios, 2012 m. rugsėjo 27 d.

[http://vz.lt/article/2012/10/6/sunkiausia-uki-sukurti-paciam]

Teisinės arba reguliuojamojo pobūdžio pasitraukimo iš rinkos

kliūtys atsiranda dėl teisės aktų, administracinių ar kitų valdžios prie-

monių, kurios daro tiesioginį poveikį patekimo į rinką arba pasitrauki-

mo iš jos sąlygoms ir (arba) žemės ūkio verslo būklei. Jomis gali tapti

Europos Sąjungos ir nacionalinėje teisėje nustatytieji aplinkosaugos,

1 Agricultural land (% of land area). World bank data: Agriculture & Rural

Development. http://data.worldbank.org/indicator/AG.LND.AGRI.ZS/countries/1W?display=graph

33

maisto saugos ir kokybės, gyvūnų gerovės reikalavimai. Šiems reikala-

vimams įgyvendinti reikalingos papildomos investicijos. Patekimo į

rinką kliūtimi gali tapti ir kitokie teisiniai administraciniai žemės ūkio

verslo suvaržymai. Pavyzdžiui, reguliuojamojo pobūdžio kliūtimi že-

mės ūkio verslui pradėti gali tapti Lietuvos kaimo plėtros 2007–

2013 m. programos priemonės „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“ privalo-

mas įsipareigojimas pareiškėjui, per 5 metus nuo paraiškos pateikimo,

išplėsti savo valdą ne mažiau kaip iki 20 ha nuosavybės teise priklau-

sančio žemės ūkio naudmenų ploto. Šiam įpareigojimui įgyvendinti

kliūtimi gali tapti anksčiau aprašyta struktūrinė kliūtis – žemės ūkio

veiklai skirtų žemės plotų ribotumas.

Struktūrinėmis kliūtimis pasitraukti iš rinkos, kartu ir iš žemės

ūkio verslo, gali tapti įvairūs šio verslo struktūriniai elementai, pavyz-

džiui:

ilgalaikiai specializuoti žemės ūkio aktyvai (t. y. ilgalaikės

specializuotos žemės ūkio gamybos priemonės);

pasitraukimo iš rinkos kaštai;

Ilgalaikiai specializuoti žemės ūkio aktyvai pasitraukimo iš rin-

kos kliūtimi gali tapti dvejopu atveju. Tai – dėl palyginti mažo jų likvi-

dumo arba labai sumažėjusios jų likvidacinės vertės. Viena vertus, ūkio

ilgalaikiai specializuoti aktyvai priskiriami mažo likvidumo turtui dėl jų

specializuotos paskirties. Žemės ūkyje naudojamos įvairios specializuo-

tos ilgalaikės gamybos priemonės nėra tinkamos jokiai kitai veiklai,

t. y. jos neturi panaudojimo alternatyvos. Grūdų sėjamosios, javų kom-

bainai, karvių melžimo aikštelės ir kitokia specializuota žemės ūkio

technika bei įrenginiai yra pritaikyti tik specialioms žemės ūkio gamy-

bos proceso operacijoms atlikti, atitinkamai, grūdiniams augalams sėti,

jų derliui nukulti, karvėms melžti ir pan. Dėl to jos gali būti parduotos

tik tokiai pačiai paskirčiai. Taip pat mažai likvidžiais aktyvais galima

laikyti ir ūkinius pastatus, ypač stovinčius vietovėse, nutolusiose nuo

pramoninių centrų. Tad specializuota žemės ūkio technika ir įrenginiai

gali būti parduoti tik toje pačioje žemės ūkio šakoje veiklą tęsiantiems

ar naujai besikuriantiems ūkiams, o ūkiniai pastatai, dažniausiai tik no-

rintiems ūkininkauti toje pačioje vietovėje. Antra vertus, rasti norinčius

investuoti į nepelningas ar smunkančias žemės ūkio šakas yra maža

34

tikimybė. Dėl to pasitraukimui iš rinkos kliūtimi gali tapti labai menka

specializuotų žemės ūkio aktyvų, parduotų už labai žemą kainą ar kaip

metalo laužas, likvidacinė vertė. Dėl to, pasitraukdami iš žemės ūkio

verslo, ūkininkai patirtų didesnius nuostolius, nei jį tęsdami.

Svarbia kliūtimi trauktis iš žemės ūkio produktų rinkos gali tapti ir

dideli su tuo susiję kaštai. Kliūtimi gali tapti dvejopo pobūdžio kaštai:

papildomi produkto gamybos nutraukimo kaštai, tokie,

kaip ilgalaikės žemės nuomos įsipareigojimų padengimas,

kompensacija atleistiems darbuotojams, kiti papildomi

žemės ūkio gamybos nutraukimo kaštai;

baudos už nutrauktas ilgalaikes produktų pardavimo sutar-

tis, kuriose gali būti nustatytos sankcijos dėl jose numatytų

įsipareigojimų neįvykdymo. Pasitraukdamas iš rinkos ūkis

patiria papildomus kaštus, susijusius su įsipareigojimų

partneriams nuostolių padengimu, numatytų sutarties nu-

traukimo atveju.

Teisinio arba reguliuojamojo pobūdžio kliūtimis pasitraukti iš

rinkos ir / ar iš žemės ūkio verslo gali tapti ūkių, gavusių Europos Są-

jungos ar nacionalinę paramą, tikram laikotarpiui prisiimti įsipareigo-

jimai:

tiekti produktus, remiamus agrarinės politikos subsidijo-

mis, rinkai;

nenutraukti žemės ūkio veiklos, remiamos agrarinės politi-

kos subsidijomis.

Pavyzdžiui, ūkiai, remiami pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–

2013 m. programos priemonę „Išmokos ūkininkaujantiems vietovėse su

kliūtimis, išskyrus kalnuotas vietoves (mažiau palankios ūkininkauti

vietovės)“, įsipareigoja vykdyti žemės ūkio veiklą ne trumpiau kaip

penkerius metus nuo pirmos gautos išmokos. Kiek kitokio reguliuoja-

mojo pobūdžio kliūtis pasitraukti iš rinkos gali atsirasti ir dėl „Ekologi-

nio ūkininkavimo programos“ privalomojo reikalavimo paramos gavė-

jams – įsipareigoti dalį produktų parduoti ir teikti į rinką.

35

Kliūtys pasitraukti iš žemės ūkio produktų rinkos: Lietuvos patirties atvejai

„Dar metai kiti, ir tradicinę, ne vieną šimtmetį Lietuvoje augintą kultūrą ma-tysime tik užsienio ūkininkų laukuose. Mūsų šalyje apie linus primins tik gels-

telėjusios fotografijos bei muziejuose sukaupta įvairių laikotarpių linų apdir-

bimo technika“, rašo K. Kazakevičius.

Nors B.Vasiliauskienė (tuometinė žemės ūkio kooperatyvo „Jurbarko linų vers-

las" direktorė) viliasi, kad linų augintojai Lietuvoje visiškai neišnyks. Kai ku-

rie, paėmę Europos Sąjungos paramą, yra įsipareigoję dar kurį laiką auginti

linus.

„Pas daugelį ūkininkų, bendrovėse dabar linų apdorojimo technika rūdi-

ja nenaudojama ir neaišku, ar jos kam nors greitu laiku prireiks“ – pastebi

tuometinis Voniškių žemės ūkio bendrovės vadovas H. Braškis, dalyvavęs ruo-

šiant paraišką Europos Sąjungos paramai linininkystės vystymui gauti.

Šaltinis: „Kazakevičius K. Linai – ant išnykimo ribos. Bernardinai.lt. interneto

dienraštis. 2007-09-09 [http://www.bernardinai.lt/archyvas/straipsnis/6715]

Žemės ūkio produktų pirkėjų skaičius ir jų elgsena rinkoje

Žemės ūkio produktus apdirbimui ar galutiniam vartojimui perka

labai daug pirkėjų (1 pveiksle žiūrėkite rinkos struktūrų klasifikacijos

schemos ketvirtą kriterijų). Tradicinių žemės ūkio produktų rinkoje yra

daug pirkėjų, pavyzdžiui, žaliavas perka perdirbėjai, maisto produktus –

galutiniai vartotojai. Idealioje – teorinėje šių produktų rinkos schemoje

kiekvieno jų perkamų žemės ūkio produktų dalis visuminėje paklausoje

per maža, kad pavieniui galėtų paveikti kainas ar kitas sąlygas rinkoje.

Kita vertus, stambūs žemės ūkio produktų supirkėjai, slaptai susitarę, tam

tikrais atvejais, įgyja galios mažinti kainas rinkoje. Taip susiformuoja

oligopsoninė situacija žemės ūkio produktų rinkoje. Monopsonija (mono

+ gr. opsõnia – supirkimas) apibūdina rinkos situaciją, kai yra tik vienas

tam tikros prekės pirkėjas. Jeigu tokių pirkėjų yra keli, tuomet susifor-

muoja oligopsoninė rinkos struktūra (žiūrėkite kairiąją 1 paveikslo pusę).

Oligopsonija žemės ūkio žaliavos rinkoje gali susiformuoti dėl

kelių stambių įmonininkų dominavimo tam tikroje apdirbamosios ga-

mybos šakoje. Vienas iš būdų, leidžančių jiems daryti įtaką kainoms

rinkoje, yra slapti susitarimai (arba suokalbiai). Ekonomistai išskiria du

pagrindinius suokalbių tipus: kartelius ir lyderystę kainodaroje. Abu

36

tipai priskiriami prie slaptų susitarimų, nes suokalbiai yra draudžiami

daugelyje šalių. Kartelis – vienos kurios gamybos šakos įmonininkų,

susitarusių veikti drauge, sąjunga. Slaptais susitarimais jie siekia suma-

žinti superkamos žemės ūkio žaliavos kainas rinkoje ar pasidalinti rin-

kas, kad maksimizuotų jų visų pelnus. Karteliai – tai labai pavojinga

konkurencijos teisės aktams prieštaraujanti veikla, kurią nustačius už

teisės aktų vykdymą atsakingos institucijos turėtų imtis veiksmų šiai

veiklai nutraukti. Karteliais labai ribojama konkurencija. Pastarojo me-

to Lietuvos ir kitų Europos Sąjungos šalių patirtis rodo, kad karteliai

gali atsirasti maisto sektoriuje ir kad jų teritorinė aprėptis skiriasi.

Kitas būdas kainoms kontroliuoti – lyderystė kainodaroje, kai

nustatomos panašaus dydžio kainos, nors dėl to nesusitariama. Lyderys-

tės kainodaroje esmė yra tai, kad viena įmonė (kainų lyderis) nustato

naują produktų kainą tikėdamasi, kad kitos įmonės paseks jos pavyz-

džiu.

Pavyzdžiui, Lietuvos pieno pramonėje dominuoja penkios stam-

biausios įmonių grupės (AB „Pieno žvaigždės“, AB „Rokiškio sūris“,

AB „Žemaitijos pienas“, AB „Vilkyškių pieninė“, UAB „Marijampolės

pieno konservai“), kurios šiuo metu aprėpia apie 93 % pieno žaliavos

rinkos. Atskirais laikotarpiais, po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo,

pieno gamintojams ir valdžios atstovams vis kildavo įtarimų dėl šių

pramoninkų kartelinių susitarimų mažinti superkamo žaliavinio pieno

kainas. Pirmą kartą Lietuvos Vyriausybės iniciatyva 2002 metais buvo

pradėtas tyrimas dėl pieno perdirbimo įmonių veiksmų, nustatant pieno

supirkimo kainas. Tačiau Konkurencijos taryba, nenustačiusi įrodymų,

kad pieno perdirbėjai slaptai būtų taręsi ir derinę savo veiksmus dėl

pieno supirkimo kainų mažinimo bei rinkos pasidalinimo, tyrimą nu-

traukė. Prie šio klausimo dar ne karą buvo sugrįžta ir vėliau. Galima

daryti prielaidą, kad poveikis pieno kainoms Lietuvoje yra daromos ne

kartelinių, o lyderystės kainodaroje būdu.

Taigi, apibendrintai galima teigti, kad Lietuvoje klaidingai kal-

bama apie apdirbamosios gamybos pramonininkų „monopolį“ žemės

ūkio produktų rinkoje. Šiuo požiūriu svarbu pateikti keletą pastebėjimų.

Monopolis (gr. monopõlion – monos – vienintelis + põleõ – parduodu)

arba „grynoji monopolija“ atsiranda tada, kai vienas atskiras gaminto-

37

jas-pardavėjas kontroliuoja tokią rinkos dalį, kad gali primesti kitiems

rinkos dalyviams savo prekės kainą ar kitas jos įsigijimo sąlygas. Jeigu

tokių gamintojų-pardavėjų yra keli, susiformuoja oligopolija (1 pa-

veiksle žiūrėkite kairiąją pusę). Ko gero, būtų keblu surasti kokių nors

„monopolijos“ ar „oligopolijos“ žemės ūkio produktų rinkoje pavyz-

džių, pirmiausia dėl to, kad yra labai daug ūkių, gaminančių ir parduo-

dančių homogeniškus, standartinius reikalavimus atitinkančius žemės

ūkio produktus. Be to, dėl žemės ūkio produktų gamtinės kilmės, ūkiai

turi ribotas galimybes diferencijuoti savo siūlomus produktus rinkoje,

t. y. sukurti kokias nors naujas, pirkėjui patrauklias unikalias jų savy-

bes, kurių nesugebėtų pakartoti konkurentai, ir taip diktuoti kainas bei

kitas sąlygas rinkoje.

1.3. Žemės ūkio produktų paklausos ir

pasiūlos ypatumai

Žemės ūkio produktų paklausos ypatumai

Žemės ūkio produkto paklausa – tai kiekio, kurį pirkėjas nori ir

gali pirkti, ryšys su kaina, už kurią šis produktas yra perkamas. Žemės

ūkio produktai gali būti perkami kaip maisto produktai ir kaip žaliava

apdirbamajai gamybai. Abiem atvejais žemės ūkio produktų paklausos

elastingumas kainų atžvilgiu yra žemas. Paklausos elastingumas parodo

pirkėjų ar vartotojų reakciją į tam tikro produkto kainos pokyčius. Eko-

nomikoje žemės ūkio produktų paklausos elastingumas nagrinėjamas

trejopai: to paties produkto kainos, pakaitalų kainų ir vartotojų pajamų

atžvilgiais.

Pirma. Paklausos elastingumas kainos atžvilgiu suprantamas

kaip produkto paklausos jautrumas jo kainos pokyčiams. Elastingumas

yra išreikiamas koeficientu – dydžiu, nusakančiu produkto paklausos

kiekio pokytį, pakitus produkto kainai. Paklausos kiekio pokytis, tai –

nupirkto žemės ūkio produkto kiekio pasikeitimas, pasikeitus šio pro-

dukto kainai, kai kiti veiksniai nekinta.

Paklausos elastingumo kainai koeficientas gali būti skaičiuoja-

mas tam tikrame paklausos kreivės taške (a ar b) arba intervale (ab)

38

(2 paveikslas). Intervalo galuose apskaičiuoti elastingumo koeficientai

yra vadinami taškiniais, o intervalo viduryje lankiniu.

Produkto paklausos elastingumo kainai koeficientas gali būti iš-

reiškiamas santykiu tarp procentinio paklausos ir procentinio kainos

pokyčių (žiūrėkite 3c paveiksle ∆Q ir ∆P), kuris matematiškai gali būti

užrašomas šia formule:

d

ddddd

Q

P

P

Q

PP

QQ

procP

procQE

/

/

.)(

.)(,

čia:

Ed – paklausos elastingumo kainų atžvilgiu koeficientas;

∆Qd (proc.) – procentinis paklausos pokytis;

∆P (proc.) – procentinis kainos pokytis (žiūrėkite pagal 2 paveiksle

pateiktas paklausos kreives).

a) neelastinga paklausa b) elastinga paklausa

Komentaras: kai žemės ūkio produkto paklausa didėja lėčiau nei krenta

jo kaina, paklausa neelastinga kainos pokyčiui (a kreivė). Ir, atvirkš-

čiai, kai produkto paklausa didėja greičiau nei krenta jo kaina – elas-

tinga (b kreivė).

2 pav. Žemės ūkio produkto paklausos elastingumas kainos atžvilgiu

Paklausos elastingumo kainai koeficientas intervale apskaičiuo-

jamas pagal vidurkio formulę:

P1

P2

Qd1 Qd2

D

P1

P2

Qd1 Qd2

D

∆Qd ∆Qd

∆P

∆P

a

bb

a

39

2/)(/

2/)( 12

12

12

12

PP

PP

QQ

QQE

dd

ddd

,

čia:

Ed – paklausos elastingumo kainų atžvilgiu koeficientas;

Qd1 ir Qd2 – pradinis ir pasikeitęs produkto paklausos kiekiai;

(Qd1 + Qd2)/2 – produkto paklausos kiekio vidurkis;

P1 ir P2 – pradinė ir pasikeitusi produkto kainos;

(P1 + P2)/2 – produkto kainos vidurkis (žiūrėkite pagal 2 paveiksle pa-

teiktas paklausos kreives).

Paklausos elastingumo kainai koeficientai turi neigiamą ženklą,

nes paklausos dėsnis išreiškia atvirkščią kainų ir paklausos kiekio pri-

klausomybę. Žemės ūkio ar maisto produkto pasiūlos elastingumas kai-

nai, atsižvelgus į koeficientų reikšmes, gali būti interpretuojamas taip:

santykinis paklausos elastingumas, kai Ed > 1. Laikoma,

kad produkto paklausa yra elastinga jo kainos atžvilgiu. Šiuo

atveju norimo pirkti produktų kiekio procentinis pokytis ∆Qd

yra didesnis už jo kainos procentinį pokytį ∆P;

santykinis paklausos neelastingumas, kai Ed < 1. Laikoma,

kad produkto paklausa yra neelastinga jo kainos atžvilgiu.

Šiuo atveju norimo pirkti produktų kiekio procentinis pokytis

∆Qd yra mažesnis už kainos procentinį pokytį ∆P;

vienetinis paklausos elastingumas kainai, kai Ed = 1. Šiuo

atveju tam tikras kainos procentinis pokytis ∆P sukelia tokį

pat perkamo produkto kiekio procentinį pokytį ∆Qd;

absoliutinis paklausos neelastingumas, kai Ed = 0. Šiuo atveju

produkto kainos procentinis pokytis ∆P nepakeičia norimo

pirkti produktų kiekio Qd rinkoje;

absoliutinis paklausos elastingumas kainai, kai Ed = . Šiuo

atveju labai mažas produkto kainos procentinis pokytis ∆P są-

lygoja didelį perkamų produktų kiekio procentinį pokytį ∆Qd.

Išsivysčiusiose šalyse, kuriose pasiektas aukštas gyventojų paja-

mų lygis ir išlaidos maistui sudaro mažą vartojimo išlaidų dalį namų

ūkiuose (iki 15 proc.), žemės ūkio ir maisto produktų paklausos elas-

tingumas kainoms siekia nuo 0,20 iki 0,25. Tai rodo, kad žemės ūkio

40

produktų kainos turėtų sumažėti 4–5 proc., kad paklausa padidėtų

1 proc. Besivystančiose šalyse, kuriose pasiektas žemas ar vidutinis

gyventojų pajamų lygis ir dažniausiai išlaidos maistui sudaro didelę

vartojimo išlaidų dalį namų ūkiose, žemės ūkio ir maisto produktų pa-

klausa kainoms yra pastebimai jautresnė.

Antra. Kryžminis paklausos elastingumas kainų atžvilgiu yra nu-

statomas tarpusavyje susijusiems žemės ūkio ar maisto produktams,

kitaip sakant, produktams pakaitalams. Jeigu tam tikro produkto kaina

rinkoje auga, vartotojai jį linkę pakeisti kitais produktais pakaitalais,

kurių kainos nesikeičia arba krenta. Kryžminis paklausos elastingumas

parodo, kaip keičiantis vieno produkto kainai, pasikeičia su juo susiju-

sio produkto pakaitalo paklausa.

Kryžminio paklausos elastingumo kainai koeficientas apskai-

čiuojamas kaip santykis tarp procentinio produkto A (pavyzdžiui,

paukštienos) paklausos pokyčio ir procentinio B produkto (pavyzdžiui,

galvijienos) kainos pokyčio. Kryžminio paklausos elastingumo kainai

koeficientas matematiškai gali būti užrašomas:

dA

B

B

dA

BB

dAdA

B

dAdA

Q

P

P

Q

PP

QQ

procP

procQE

/

/

.)(

.)(,

čia:

EdA – produkto A paklausos elastingumo koeficientas produkto B kainos

atžvilgiu;

∆QdA (proc.) – produkto A procentinis paklausos pokytis;

∆PB (proc.) – produkto B procentinis kainos pokytis.

Kryžminio paklausos elastingumo kainai koeficientai turi teigia-

mą ženklą, nes paklausos dėsnis išreiškia tiesioginę produktų pakaitalų

kainų ir paklausos kiekio priklausomybę. Žemės ūkio ar maisto produk-

to kryžminis pasiūlos elastingumas kainai, atsižvelgus į koeficientų

reikšmes, gali būti dvejopo pobūdžio:

kai EdA >1 – produkto B kainos procentinis padidėjimas ∆PB

padidins produkto A paklausą ∆QdA. Atvirkščiai, sumažėji-

mas – sumažins;

kai EdA = 0 – produktų A ir B paklausos nėra priklausomos

viena nuo kitos kainų.

41

Kryžminį paklausos elastingumą kainai lemia maisto produktų

pakeičiamumo efektas. Kai tam tikro produkto kaina rinkoje krenta,

vartotojai šiuo produktu linkę pakeisti kitus produktus, kurių kainos

nesikeičia arba kyla.

Reikia pažymėti, jog ekonomiškai išsivysčiusiose turtingose ša-

lyse, kuriose pasiektas aukštas gyventojų pajamų lygis, maisto produktų

pakeičiamumo efektas labai žemas. Vartotojai pirmenybę teikia aukštos

kokybės ir saugiems produktams, o ne žemoms maisto kainoms. Šias

tendencijas rodo ankstesniame skyrelyje 1 lentelėje pateikti duomenys

apie visų maisto produktų ir atskirai ekologiškų produktų pardavimų

Jungtinėse Amerikos Valstijose metinių pokyčių skirtumai. Spartūs

ekologiškų produktų pardavimų augimo tempai 2002–2011 m. maisto

produktų pardavimo tempus vidutiniškai lenkė net pusaštunto karto.

Besivystančiose šalyse, kuriose gyventojų pajamų lygis žemas,

maisto produktų kainos išlieka lemiantis mitybos struktūros veiksnys.

Lietuvoje pasireiškiantį maisto produktų pakeičiamumo efektą galima

matyti 3 paveiksle pavaizduotose brangesnių gyvulininkystės ir piges-

nių augalininkystės produktų suvartojimo kitimo ilguoju laikotarpiu

kreivėse.

Trečia. Paklausos elastingumas pajamų atžvilgiu − tai žemės

ūkio ir maisto produkto paklausos jautrumas vartotojų (namų ūkių) pa-

jamoms. Elastingumas yra išreikiamas koeficientu, nusakančiu produk-

to paklausos kiekio pokytį, pakitus vartotojų namų ūkių pajamoms. Pa-

klausos elastingumo pajamoms koeficientas apskaičiuojamas kaip san-

tykis tarp norimo pirkti produktų kiekio procentinio pokyčio ir pajamų

procentinio pokyčio:

d

dddddI

Q

I

I

Q

II

QQ

procI

procQE

/

/

.)(

.)(,

čia:

EdI – paklausos elastingumo pajamų I atžvilgiu koeficientas; ∆Qd (proc.) – procentinis paklausos pokytis;

∆I (proc.) – procentinis pajamų pokytis.

42

Komentaras: Lietuvoje per pastaruosius du dešimtmečius pastebimos

atvirkštinės maisto produktų vartojimo kaitos tendencijos. Praėjusio

šimtmečio paskutiniajame dešimtmetyje sumažėjo santykinai brangių

gyvulininkystės produktų (pieno ir mėsos) suvartojimas, o padidėjo pi-

gesnių produktų (grūdų ir bulvių) suvartojimas. Skaičiuojant vidutiniš-

kai vienam gyventojui per metus, pieno ir pieno produktų suvartojimas

1990–1998 m. smuko nuo 476 iki 190 kg, o mėsos ir jos produktų su-

vartojimas 1990–2001 m. sumažėjo nuo 90 iki 44 kg, grūdų ir jų pro-

duktų suvartojimas 1990–1998 m. padidėjo nuo 109 iki 153 kg, o bulvių

suvartojimas 1992–1998 m. padidėjo nuo 96 iki 136 kg. Šio šimtmečio

pirmajame dešimtmetyje – atvirkščiai, gyventojai didino vartojamą pie-

no ir pieno produktų (nuo minėtų 190 iki 301 kg 1998–2011 m.) bei mė-

sos ir jos produktų (nuo minėtų 44 iki 85 kg 2001–2008 m., ir apie

10 kg smuktelėjo prasidėjus ekonomikos krizei), o sumažino grūdų ir jų

produktų suvartojimą nuo 153 iki 116 kg (1998–2011 m.) bei bulvių su-

vartojimą nuo 136 iki 99 kg (1998–2011 m.).

Šaltinis: parengta pagal Lietuvos statistikos duomenis.

3 pav. Maisto produktų suvartojimas, tenkantis vienam gyventojui,

Lietuvoje

Paklausos elastingumo pajamoms koeficientai turi teigiamą ženk-

lą, nes paklausos dėsnis išreiškia tiesioginę vartotojų namų ūkių pajamų

ir maisto paklausos kiekio priklausomybę. Žemės ūkio ar maisto pro-

dukto paklausos elastingumas pajamoms, atsižvelgus į koeficientų

reikšmes, gali būti dvejopo pobūdžio:

kai EdI >1 – maisto produktų vartojimo apimtys, atitinkamai ir

jų paklausa ∆Qd padidėja, išaugus vartotojų pajamoms ∆I ar-

ba, atvirkščiai, pajamų sumažėjimas apriboja maisto produktų

vartojimą;

0

50

100

150

200

250

300

350

400

450

500

19

90

19

91

19

92

19

93

19

94

19

95

19

96

19

97

19

98

19

99

200

02

00

12

00

22

00

32

00

42

00

52

00

62

00

72

00

82

00

92

01

02

01

1

Suvartojimas, tenkantis vienam gyventojui per metus, kg

Grūdų produktai

Daržovės

Bulvės

Mėsa ir mėsos produktai

Pienas ir pieno produktai

43

kai EdI = 0 –