ALEKSANDRO STULGINSKIO UNIVERSITETAS

AGRONOMIJOS FAKULTETAS

MIŠKŲ IR EKOLOGIJOS FAKULTETAS

Elena Jakienė, Vytautas Liakas, Evaldas Klimas, Julius Bačkaitis

ENERGETINIŲ ŽOLINIŲ IR SUMEDĖJUSIŲ

AUGALŲ AUGINIMO TECHNOLOGIJOS

Mokomoji knyga

Akademija, 2013

3

UDK 620.925:58:631.5(075.8)

Autoriai: E. Jakienė, V. Liakas, E. Klimas, J. Bačkaitis

Sudarytoja E. Jakienė

ENERGETINIŲ ŽOLINIŲ IR SUMEDĖJUSIŲ AUGALŲ AUGINIMO

TECHNOLOGIJOS

(Mokomoji knyga pirmosios studijų pakopos studentams)

Recenzavo: ASU AF Žemės ūkio ir maisto mokslų instituto

doc. dr. Ilona Vagusevičienė

ASU AF Biologijos ir augalų biotechnologijos instituto

doc. dr. Regina Malinauskaitė

ASU MEF Miško biologijos ir miškininkystės instituto doc. dr. Janina Šepetienė

ASU ŽŪIF Žemės ūkio, inžinerijos ir saugos instituto doc. dr. Algirdas Jasinskas

Aprobuota:

ASU Agronomijos fakulteto Augalininkystės ir gyvulininkystės katedros posėdyje,

2012 m. rugsėjo mėn. 10 d., protokolo Nr. 2.

ASU Miškų ir ekologijos fakulteto Miškininkystės katedros posėdyje, 2012 m.

rugpjūčio mėn. 28 d., protokolo Nr. 1.

ASU Agronomijos fakulteto Metodinės komisijos posėdyje, 2012 m.

gruodžio mėn. 3 d., protokolo Nr. 22(92).

ASU Žemės ūkio inžinerijos fakulteto metodinės komisijos posėdyje, 2013 m.

sausio 23 d., protokolo Nr. 105.

ASU metodinės komisijos posėdyje, 2013 m. kovo 13 d., protokolo Nr. 59.

Kalbą redagavo Laima Jonikienė

Viršelio dizainerė Danguolė Raudonienė

Nuotraukos: Elenos Jakienės, Vytauto Liako, Evaldo Klimo, Juliaus Bačkaičio

Maketavo Vita Spūdytė

© Elena Jakienė, Vytautas Liakas, Evaldas Klimas, Julius Bačkaitis, 2013

© Aleksandro Stulginskio universitetas

ISBN 978-609-449-055-2

4

TURINYS

PRATARMĖ .................................................................................. 6

ĮVADAS .......................................................................................... 7

1. ENERGETINIŲ ŽOLINIŲ AUGALŲ BIOMASĖS

IŠTEKLIAI IR PERDIRBIMAS ............................................ 10

2. Biodegalų samprata ir vartojimo galimybės ......................... 13

3. Biodegalų įmonės Lietuvoje ................................................... 15

4. Ateities biodegalai ................................................................... 16

5. Žolinių lauko augalų naudojimo energetinėms reikmėms

galimybės ................................................................................ 18

6. Žolinių lauko augalų savybės ir auginimo technologijos ..... 22

6.1. Žieminiai kviečiai ................................................................... 22

6.2. Žieminiai kvietrugiai ............................................................... 28

6.3. Žieminiai rugiai ...................................................................... 33

6.4. Vasariniai miežiai .................................................................... 35

6.5. Avižos ..................................................................................... 40

6.6. Kukurūzai ............................................................................... 42

6.7. Rapsai ..................................................................................... 49

6.8. Linai ........................................................................................ 61

6.9. Cukriniai runkeliai .................................................................. 70

6.10. Bulvės ................................................................................... 82

6.11. Netradiciniai bioenergetiniai augalai ..................................... 92

6.11.1. Topinambai ......................................................................... 92 6.11.2. Sėjamoji judra ..................................................................... 94 6.11.3. Burnočiai ............................................................................ 95

7. Žalienų auginimas energetinėms reikmėms ......................... 97

7.1. Žalienų plotai Lietuvoje, jų paplitimas ir panaudojimo

galimybės ....................................................................................... 97

7.2. Daugiamečių žolių biologinės, ekologinės ir ūkinės savybės ... 98

7.3. Aplinkos veiksniai, turintys įtakos daugiamečių žolių

produktyvumui .............................................................................101

7.4. Derlingiausios miglinės (varpinės) žolės ir jų auginimas

energetinėms reikmėms ................................................................103 7.4.1. Nendriniai dryžučiai............................................................ 104 7.4.2. Beginklės dirsuolės ............................................................. 106 7.4.3. Nendriniai eraičinai ............................................................. 106 7.4.4. Paprastosios šunažolės ......................................................... 107

5

7.4.5. Didieji miskantai (drambliažolės) ........................................ 108

7. 5. Derlingiausios pupinės (ankštinės) žolės ir jų auginimas

energetinėms reikmėms ................................................................110

7.5.1. Rytiniai ožiarūčiai ............................................................... 110 7.5.2. Mėlynžiedės liucernos ......................................................... 112 7.5.3. Baltažiedis barkūnas ............................................................ 113

Literatūros sąrašas ........................................................................115

2 DALIS. ENERGETINIŲ SUMEDĖJUSIŲ AUGALŲ

AUGINIMO TECHNOLOGIJOS ..................................................118

1. Plantacinių miško želdinių veisimo tikslas ir paskirtis .......118

2. Plantaciniai miško želdiniai kaimyninėse šalyse .................121

3. Plantaciniai miško želdiniai Lietuvoje .................................123

4. Pagrindiniai veiksniai, sąlygojantys plantacinių miško

želdinių įveisimą ir jų našumą .............................................125

5. Medžių rūšių trumpos apyvartos želdiniams parinkimas ...127

6. Energetinių miško želdinių įtaka kraštovaizdžiui ...............130

7. Plotų parinkimas energetinių miško želdinių įveisimui

bei taikomi apribojimai ........................................................131

8. Plotų paruošimas energetinių miško želdinių įveisimui .....136

9. Sodinamosios medžiagos energetiniams želdiniams

paruošimas ir sodinimas .......................................................138

10. Atrankos, hibridizacijos ir poliploidijos panaudojimas

veisiant plantacinius miško želdinius..................................141

11. Energetinių miško želdinių agrotechninė priežiūra .........144

12. Energetinių miško želdinių kaip biofiltro panaudojimas .149

13. Energetinių miško želdinių apsauga ...................................152

14. Energetinių miško želdinių augimo dinamika,

eksploatavimo trukmė ir plantacijų panaikinimas ............156

15. Energetinių miško želdinių ekonominis įvertinimas ........159

16. Trumpos ir sutrumpintos apyvartos plantaciniai

miško želdiniai ......................................................................160

16.1. Sparčiai augantys spygliuočiai ..............................................160

16.2. Sparčiai augantys kietieji lapuočiai .......................................175

16.3. Sparčiai augantys minkštieji lapuočiai ..................................179

Terminai .....................................................................................195

Literatūros sąrašas ......................................................................197

6

PRATARMĖ

Pastoviai didėjantis energijos poreikis, šiltnamio efekto dujų emisijų kiekio

didėjimas atmosferoje, mažėjančios naftos atsargos skatina ieškoti alternatyvaus

kuro. Europos Sąjungos šalių tikslas – iki 2020 m. sumažinti šiltnamio efektą

sukeliančių dujų kiekį 20 proc. ir atsinaujinančios energijos dalį iki 20 proc.

Lietuva neturi savo iškastinių energetinių žaliavų šaltinių. Tai daro šalies

ūkį labiau ekonomiškai ir politiškai priklausomą nuo kaimyninių šalių.

Biodegalų gamybą ir naudojimą Lietuvoje skatina tarptautiniai įsipareigoji-

mai, nuolat didėjanti dyzelio paklausa ir kylanti naftos bei mineralinių degalų

kaina. Šalyje intensyviai vystoma biodyzelino gamyba, investuojama į biokuro

katilines bei biodujų jėgaines. Taigi, energetinių augalų auginimas ir naudojimas

neišvengiamai plėsis – nenaudojamas, dirvonuojančias dirvas bus galima užsėti

žoliniais ar užsodinti sumedėjusiais energetiniais augalais.

Mokomosios knygos tikslas – suteikti žinių energetinių žolinių ir sumedė-

jusių augalų produktyvumo formavimo ir inovatyvių auginimo tech-nologijų

klausimais.

Knygą sudaro dvi dalys. Pirmoje dalyje nuosekliai aptariamos žolinių au-

galų, auginamų energetinėms reikmėms, auginimo technologijos. Ji apima

energetinių lauko augalų (miglinių javų, kukurūzų, rapsų, cukrinių runkelių)

bei žalienų (miglinių ir pupinių žolių) auginimo technologijas ir jų naudojimo

energetinėms reikmėms galimybes.

Antroje knygos dalyje aprašomi sumedėjusių energetinių miško želdinių

įveisimo, agrotechninės priežiūros, apsaugos, eksploatavimo trukmės ir plan-

tacijų panaikinimo klausimai.

Mokomoji knyga skirta biomasės inžinerijos studijų programos studentams.

Ji bus naudinga energetinius augalus auginantiems ūkininkams ir kitiems atsi-

naujinančiomis energetinėmis žaliavomis užsiimantiems gamybininkams.

Už vertingas pastabas ir patarimus autoriai dėkingi recenzentams:

doc. dr. I. Vagusevičienei, doc. dr. R. Malinauskaitei, doc. dr. J. Šepetienei,

doc. dr. A. Jasinskui.

Autoriai

2013 m. kovas

7

ĮVADAS

Nenumaldomai senkant naftos ištekliams ir sparčiai brangstant naftos pro-

duktams, teršiant aplinką automobilių išmetamosiomis dujomis, žmonės pri-

versti ieškoti alternatyvių produktų. Vienas jų – biodegalai. Tai biologinės

kilmės skysti degalai, pagaminti iš biomasės ir naudojami vidaus degimo va-

rikliuose.

ES Komisijos direktyvose numatoma padidinti įvairių atsinaujinančių

energijos rūšių gamybą iš perteklinės augalininkystės produkcijos. Pagal ES

direktyvas, jau 2005 m. Lietuva privalėjo ne mažiau kaip 2 proc. visų sunau-

dojamų degalų pakeisti biokuru. Tai sudarė daugiau nei 20 000 t biodegalų, iš

jų 14 000 t biodyzelino ir 7 000 t bioetanolio. Žemės ūkio plėtrai tai naudin-

ga, nes sukuriamos naujos darbo vietos kaime bei mieste, padidinamos žem-

dirbių pajamos, sumažinama grūdų ir rapsų perteklinė produkcija.

Nuo 1990 m. ES vykdo ambicingą planą tapti atsinaujinančios energijos

lydere pasaulyje. Reikalavimai diegti ir plėtoti atsinaujinančių išteklių energi-

jos naudojimą, griežtėjantys aplinkosauginiai reikalavimai, susiję su šiltnamio

efektą sukeliančių dujų emisijų bei atliekų mažinimu, skatina kuo plačiau pa-

naudoti vietinius atsinaujinančius energijos išteklius, tarp jų ir biodegalus.

Brazilijoje ir JAV biokuras jau užima nemenką rinkos dalį. Europa turi dar

labai daug padaryti, kad pasiektų šių šalių lygį. Vokietijos ekspertai skelbia,

kad 2020 metais kas ketvirtas litras benzino ar dyzelino bus pakeistas biodega-

lais. Todėl jau dabar daugelyje ES šalių daromos milijoninės investicijos spiri-

to bei biodyzelino gamyklų statybai.

Etanolio gamybai tinkama žaliava Europoje yra cukriniai runkeliai, kvie-

čiai, rugiai, kvietrugiai, kukurūzai ir bulvės. Vienas automobilis vidutiniškai

gali nuvažiuoti 50 tūkst. kilometrų etanoliu, pagamintu iš 1 ha cukrinių run-

kelių. Iš 1 ha kviečių atitinkamai – 26,5 tūkst., rugių 21 tūkst. kilometrų.

Įprastos konstrukcijos varikliuose benziną visiškai pakeisti etanoliu neįma-

noma – reikia juos perkonstruoti. Brazilijoje, kur pigus etanolis gaminamas iš

cukranendrių, jau dabar beveik visi lengvieji automobiliai naudoja gryną eta-

nolį. JAV šis biologinis kuras vis populiarėja. Toks kuras jau naudojamas ir

Europoje – Švedijoje, Vokietijoje (Aleksynas, 2005).

Šiuo metu pasaulyje kasmet pagaminama apie 300 mln. m3 bioetanolio. Du

trečdalius šio kiekio pagamina Šiaurės ir Pietų Amerikos valstybės, 1/5 tenka

Azijos šalims ir 1/7 Europai. Vien Brazilijoje per metus pagaminama apie

120 mln. m3 bioetanolio, t. y. per 40 proc. visos pasaulinės gamybos. JAV kiek-

8

vienais metais pagaminama apie 80 mln. m3 bioetanolio. Abi šios šalys gamina

bioetanolio 10 kartų daugiau negu visos Europos valstybės kartu paėmus.

Europos Sąjungoje biodyzelino gamybai naudojamos žieminių bei vasari-

nių rapsų sėklos, o bioetanolio – miglinių (varpinių) javų grūdai. Paskaičiuo-

ta, kad esant vidutiniam šių augalų derlingumui (3,2 t ha-1), galima pagaminti

apie 1,25 t biodyzelino, o iš vieno hektaro javų (5,0 t ha-1) – 1,80 t bioetano-

lio. Didžiausias bioetanolio gamintojas Europoje yra Ispanija. Čia pagrindinė

bioetanolio gamybos žaliava yra grūdai (kviečiai, miežiai). Antroje vietoje yra

Prancūzija, kur bioetanolis daugiausia gaminamas iš cukrinių runkelių. Iš vi-

dutinio Europoje cukrinių runkelių derliaus (60 t ha-1) galima pagaminti 5,5 t

bioetanolio ir gaunama mažesnė savikaina nei bioetanolį gaminant iš kviečių.

Švedijos vyriausybė, siekdama sumažinti CO2 ir azoto oksidų išmetimą į

aplinką, leido į benziną įmaišyti 5 proc. etanolio. Skaičiuojant pagal benzino

sunaudojimą (5,4 mln. m3 per metus), teorinis bioetanolio poreikis Švedijoje

sudarytų 270 tūkst. m3. Šiuo metu veikiantis etanolio gamybos fabrikas kas-

met perdirba apie 135 tūkst. t grūdų ir pagamina 50 tūkst. t bioetanolio. No-

rint visiškai patenkinti šalies bioetanolio poreikius, reikėtų dar bent 4 pana-

šaus pajėgumo fabrikų.

Iš 2,65 kg kviečių grūdų pagaminamas 1 litras bioetanolio. Bioetanolio sa-

vikaina – 52 euro centai arba 1,79 Lt l-1. Švedijoje bioetanolio gamybai dau-

giausia naudojama vietiniai grūdai, todėl sunku konkuruoti su iš Brazilijos

įvežamu bioetanoliu, kurio vieno litro kaina Europos rinkose yra tik apie

45 euro centai, arba 1,45 Lt l-1.

Biodegalų gamybą ir naudojimą Lietuvoje skatina tarptautiniai įsipareigo-

jimai, susiję su šiltnamio efektą skatinančių dujų emisijų mažinimu ir trans-

portui naudojamų biodegalų kiekio didinimu. Įtakos turi ir nuolat didėjanti

dyzelino paklausa, palyginti su benzinu, ir nuolat kylanti naftos bei minerali-

nių degalų kaina. Tačiau ekologiškų degalų vartojimas mūsų šalyje nesulaukia

tiek dėmesio ir nėra taip skatinamas, kaip Vakarų Europos valstybėse. Lietu-

voje iš žemės ūkio augalų gaminamų degalų paklausa nuo 2010 m. net suma-

žėjo. Biologinių priedų pardavimui įtakos turi bendra benzino ir dyzelino pa-

klausa, kuri, augant degalų kainoms, palyginti su ankstesniais metais, yra su-

mažėjusi.

Pagal ES direktyvas, 2011 m. Lietuvoje sunaudojamų biodegalų dalis turė-

jo sudaryti 5,75 proc. visų degalų. Apie 5 proc. biodegalų buvo sunaudota

2010 metais. 2011 m. šios rūšies degalų buvo sunaudota mažiau ir nesudarė

net 5 procentų. Akcizo lengvata buvo panaikinta, todėl vartotojai neturėjo

stimulo pirkti ir maišyti biodegalus.

9

Lietuvoje labiausiai paplitusios biodegalų rūšys yra biodyzelinas ir bioetano-

lis – dyzelino ir benzino analogai. Šalyje šiuo metu suvartojama apie 300 tūkst.

t per metus benzino. Taigi šiam kiekiui pakaktų 15 tūkst. t bioetanolio, kad bū-

tų galima paruošti 5 proc. mišinius. Tačiau didžioji dalis Lietuvoje pagamintų

biodegalų iškeliauja į užsienį – eksportuojama apie 70 proc. produkcijos, o Lie-

tuvoje pagrindiniai klientai yra „Orlen Lietuva“ ir terminalai, galintys patys

maišyti biodegalus į benziną ir dyzeliną.

Šalyje per metus suvartojama apie 550 tūkst. t dyzelinių degalų ir apie

15 tūkst. t įvairių alyvų. Degalai gaminami iš importuojamos naftos, o alyvos

įvežamos iš užsienio. Mažinant importo kaštus, sprendžiant užimtumo ir gam-

tosaugines problemas, tikslinga dalį mineralinių degalų ir alyvų pakeisti bio-

loginėmis, pagamintomis iš Lietuvoje užauginto rapso.

Mokomoji knyga „Energetinių žolinių ir sumedėjusių augalų auginimo te-

chnologijos“ skirta „Biomasės inžinerija“ studijų programos pirmosios pako-

pos studentams. Mokomoji knyga sudaryta pagal pagrindinės studijų krypties

dalykų „Energetinių žolinių augalų auginimo technologijos“ (AFAGB21E) ir

„Energetinių sumedėjusių augalų auginimo technologijos“ (MEMIB75) pro-

gramas. Studijų sritis – Technologijos mokslai. Mokomoji knyga suteiks žinių

pagrindinių energetinių žolinių ir sumedėjusių augalų produktyvumo forma-

vimo ir inovatyvių energetinių augalų auginimo technologijų klausimais.

10

1. ENERGETINIŲ ŽOLINIŲ AUGALŲ BIOMASĖS

IŠTEKLIAI IR PERDIRBIMAS

Lietuvos mokslininkai nustatė, kad kai kurie net ir ne itin derlingose dirvose

augantys vienamečiai ir daugiamečiai, mažai priežiūros reikalaujantys augalai

galėtų būti Lietuvos bioenergetinės augalininkystės pagrindas. Tai ne tik iš-

spręstų iki šiol vis dar dirvonuojančių Lietuvos laukų klausimą – skaičiuojama,

kad dabar nedirbama maždaug 0,5 mln. ha žemdirbystei tinkamos žemės, bet ir

skatintų energetikos decentralizaciją. Biokuro gamybai naudojami rapsai Lietu-

voje auginami 37,4 tūkst. ha plote, tačiau „Rapsų auginimo plėtojimo ir gyven-

tojų aprūpinimo aliejumi programoje“ nurodoma, kad Lietuvoje, nepažeidžiant

agrotechnikos, rapsus galima auginti 240–390 tūkst. ha plote.

Pastaruoju metu strateginiais tampa augalai, tinkami bioetanoliui arba bio-

dyzelinui gaminti. Bioetanolio gamybai vertingiausi daug angliavandenių, o

biodyzelino – daug riebalų kaupiantys augalai. Daug ląstelienos (biomasės)

turintys augalai turėtų būti auginami ir naudojami kietojo kuro gamyboje.

Augalija, veikiant saulės energijai, iš anglies dioksido, vandens ir nedidelio

mineralinių medžiagų kiekio sintetina organinę masę. Fotosintezės metu pa-

gamintos organinės medžiagos kiekis per vienerius metus vadinamas fitoma-

sės prieaugiu. Lietuvoje per metus susintetinama 51,6 mln. t sausosios orga-

ninės masės. Fitomasės prieaugis įvairiose ekosistemose nėra vienodas ir že-

mės ūkio naudmenose siekia 29,4 mln. t per metus. Dalį fitomasės prieaugio

galima naudoti energetikoje kaip augalinės biomasės kurą, kuris yra atsinauji-

nantis energijos šaltinis.

Augalinė biomasė (mediena, šiaudai, energetiniai augalai) yra vienas

reikšmingiausių atsinaujinančios energijos šaltinių Lietuvoje ir sudaro svarbią

vietinio kuro dalį. Biomasė yra ekologiškai gana švarus kuras. Kūrenti galima

kietą, skystą arba dujinę biomasę. Pirmuoju atveju pakanka biomasę susmul-

kinti. Norint iš biomasės gauti skystą ar dujinį kurą, būtina pasitelkti termi-

nius, cheminius ir mikrobiologinius perdirbimo būdus.

Energijos gamybai iš žemės ūkio augalų kietųjų atliekų dažniausiai panaudo-

jami javų šiaudai. Statistinių duomenų apie susidarančius derliaus nuėmimo

metu šiaudų kiekius nėra. Tačiau tai galima apskaičiuoti pagal grūdinių javų pa-

sėlių plotus, derlingumą bei atskirų rūšių augalų grūdų ir šiaudų santykį. To-

kiais skaičiavimais nustatyta, kad šalyje kasmet gaunama apie 3,5–4,0 mln. t

šiaudų. Tačiau ne visi šiaudai surenkami. Dalis jų lieka dirvoje, sutrupa, išsi-

11

barsto ir yra prarandami. Kita dalis panaudojama gyvulių pašarui ir pakratams.

Kitų šalių patirtis rodo, kad apie 10–15 proc. bendro šiaudų kiekio būtų galima

panaudoti energijai gaminti, t. y. apie 400 tūkst. tonų.

Energetinių augalų biomasę reikiamai perdirbus galima pagaminti produk-

tus, tinkamus vidaus degimo variklių kurui. Kurą, pagamintą iš biomasės, įpras-

ta vadinti biodegalais. Biodegalai gali būti skirti kibirkštinio uždegimo arba dy-

zeliniams varikliams. Pirmieji gaminami etanolio arba metanolio, antrieji – au-

galinių aliejų pagrindu. Lietuvoje tinkamiausia žaliava etanoliui gaminti yra

grūdai, bulvės, cukriniai runkeliai ir kukurūzai (1 pav.). Dyzeliniai biodegalai

Lietuvoje daugiausia gaminami iš rapsų, pasaulyje gaminami ir iš saulėgrąžų, so-

jų, alyvų ar kitų aliejinių augalų. Daugiausia dyzelinių biodegalų gaminama iš

rapsų (apie 80 proc.) ir iš saulėgrąžų (apie 10 proc.). Trečioje vietoje būtų sojų

aliejus (ypač JAV).

1 paveikslas. Biomasės panaudojimas energijos gamybai

(Lietuvos biomasės energetikos asociacija, 2010)

KURAS

Kietas Skystas Dujinis

Žemės ūkio augalų kietosios atliekos

(šiaudai, grūdų išvalos ir kt.)

Energetinėms reik-mėms auginamos žolės

(nendrinis dryžutis, nendrinis eraičinas, rytinis

ožiarūtis, lubinai ir kt.)

Greitai augantys

krūmai (žilvičiai, gluosniai, drebulės ir kt.)

Mediena

Bioetanolis, biodyzelinas

Kviečiai, kvietrugiai,

rugiai ir kt.

Bulvės, cukriniai runkeliai ir kt.

Rapsai, saulėgrąžos,

linai ir kt.

Biodujos

Gyvulinės atliekos (mėšlas, nuotekos)

Silosas

Maisto pramonės

organinės atliekos

Komunalinių atliekų

organinė frakcija ir kt.

Panauda

Šilumos energijos

gamyba

Transportas,

savaeigė technika

Šilumos ir elektros

energijos gamyba

12

Lietuvoje maistinio aliejaus poreikiams pakanka 50 tūkst. ha rapsų ploto,

todėl nepažeidžiant agrotechnikos rapsus auginant likusiame 240–390 tūkst.

ha plote galima užauginti 720–975 tūkst. t rapsų sėklų ir išspausti 238–

433 tūkst. t aliejaus skirto biodegalų ir bioalyvų gamybai. Papildomai būtų

gauta apie 600 tūkst. t išspaudų, kurios yra vertingas pašarų priedas, galintis

pakeisti importuojamus sojos rupinius.

Energetinių augalų auginimas ir naudojimas Lietuvoje turėtų plėstis, nes

yra daug nenaudojamos, dirvonuojančios žemės, kurią būtų galima užsėti žo-

liniais ar užsodinti sumedėjusiais energetiniais augalais. Tam tikslui būtų ga-

lima panaudoti ir mažiau derlingas, rekultivuojamas, esančias prie kelių ir kitų

užteršto oro objektų, žemes.

Energetinėms reikmėms tikslinga naudoti ir tradicines, Lietuvoje gerai au-

gančias gyvulių pašarui naudojamas žoles (geriau tinka miglinės). Pačios der-

lingiausios Lietuvoje augančios šakniastiebinės miglinės žolės yra nendriniai

dryžučiai, beginklės dirsės, nendriniai eraičinai, jos išaugina 5,0–15,0 t ha-1

sausos biomasės. Energetinėms reikmėms tiktų ir peraugusi, pašarui nesunau-

dojama žolė (ji sudaro apie 15 proc. pašarui auginamos žolės) ir užliejamų

pievų žolė. Tiktų ir nendrės, tačiau tikslių duomenų apie jų plotus ir tikslin-

gumą panaudoti kurui kol kas nėra.

ASU Žemės ūkio inžinerijos institute atlikti stambiastiebių energetinių au-

galų auginimo ir jų naudojimo kurui tyrimai. Buvo tirti įvairūs stambiastiebiai

augalai – topinambai, saulėgrąžos, kanapės, kukurūzai. Nustatyta, kad Lietuvos

klimato sąlygomis gerai auga topinambų stiebai, jie derlingoje dirvoje užauga

iki 4 m aukščio ir užaugina iki 10 t ha-1 sausųjų medžiagų masę. Šie augalai nė-

ra jautrūs klimato sąlygoms, gana gerai auga netręšti ir nederlingose dirvose,

todėl juos tikslinga auginti Lietuvos klimato sąlygomis energetinėms reikmėms.

Biodujoms gauti naudojamų organinių medžiagų ištekliai žemės ūkio ga-

myboje nuolat kaupiasi ir atsinaujina. Svarbiausi iš jų – gyvulių mėšlas bei

maisto perdirbimo įmonių organinės atliekos. Tačiau rentabilus jo perdirbi-

mas biodujoms gauti įmanomas tik stambiuose gamybos objektuose. Tokiais

laikytini 26 Lietuvoje veikiantys 6–30 tūkstančių vietų kiaulininkystės komp-

leksai, kuriuose laikoma 989 tūkstančiai kiaulių, stambesnės kaip 200 vietų

bendrovių ir ūkininkų kiaulių fermos su 162 tūkstančiais kiaulių ir 704 stam-

besnės kaip 50 vietų karvių – galvijų fermos su 270 tūkstančių galvijų. Kiau-

lininkystės kompleksuose sukaupiamo mėšlo metinis energetinis potencialas

sudaro 15 mln. m3 biodujų, ūkininkų ir bendrovių kiaulių fermose –

7,2 mln. m3, o šios kategorijos ūkių karvių – galvijų fermose – 65,2 mln. m3.

13

Bendras minėtose gyvulininkystės įmonėse sukaupiamo mėšlo energetinis po-

tencialas sudaro 87,4 mln. m3 per metus, arba 524,4 GWh.

Kaip ir bet kuri kita kuro rūšis, biokuras turi privalumų ir trūkumų. Di-

džiausi trūkumai yra susiję su finansais – didelės pradinės investicijos, tačiau

žvelgiant į tolesnes perspektyvas, šios nemažos investicijos į biokuro gamybą

atsiperka.

Biokuro gamybos privalumai:

o priklausomybės nuo importuojamo kuro mažinimas;

o pigiausia kuro rūšis;

o dideli ištekliai Lietuvoje;

o naujų darbo vietų kūrimas;

o mažesnis degimo metu susidarančių teršalų ir šiltnamio efektą suke-

liančių dujų kiekis.

Taigi, mažėjant iškastinio kuro rezervams ir brangstant jo gavybai ir gamy-

bai, biokuro panaudojimas transporte suteikia šias teigiamas galimybes:

Demonopolizuojama degalų tiekimo rinka, dažnai priklausanti nuo už-

sienio ekonominių ir politinių faktorių.

Degalų gamyba vyksta netoli jų vartojimo, todėl sumažėja pačių degalų

transportavimo išlaidos.

Suteikiamos naujos galimybės žemės ūkio įmonėms.

Svarbiausia – mažinama tiesioginė aplinkos tarša, nes beveik visa bio-

kuro gamyba ir vartojimas dalyvauja uždarame gamtos cikle.

Apskaičiuota, kad naudojant 100 proc. biodyzeliną, oro tarša galėtų būti su-

mažinta 40–50 proc. (bioetanolį – 50–60 proc.), palyginti su tradiciniais degalais,

gaminamais iš naftos. Naudojant 5 proc. biodyzelino mišinį, anglies dioksido iš-

metama 2–2,5 proc. mažiau (bioetanolį – apie 2,5–3 proc. mažiau). Biodyzelinas

yra skaidomas mikroorganizmų, todėl juo užterštas dirvožemis greičiau apsivalo.

2. BIODEGALŲ SAMPRATA IR VARTOJIMO

GALIMYBĖS

Biodegalai – tai iš biomasės gaminamas kuras, paprastai naudojamas kaip

kuras transportui. Labiausiai paplitusios biodegalų rūšys – biodyzelinas ir bioe-

tanolis. Biodyzelinas paprastai gaminamas iš augalinių aliejų ar gyvulinės kilmės

riebalų (Lietuvoje – iš rapsų aliejaus), o bioetanolis – iš krakmolo ar cukraus tu-

rinčių žaliavų (Lietuvoje – daugiausia iš kvietrugių, kviečių, cukrinių runkelių).

14

Biomasė – žemės ūkio (įskaitant augalinės ir gyvulinės kilmės medžia-

gas), miškų ūkio ir kitų susijusių pramonės šakų produktai ir atliekos ar šių

produktų bei atliekų biologiškai skaidoma dalis, taip pat pramoninių ir buiti-

nių atliekų biologiškai skaidoma dalis.

Bioetanolis – etanolis (etilo alkoholis), pagamintas iš biomasės ar biolo-

giškai skaidomos atliekų dalies, fermentuojant turinčias daug cukraus ar

krakmolo žaliavas, skirtas naudoti kaip biokurą. Lietuvoje bioetanolis gami-

namas iš grūdų. Bioetanolio gamybai gali būti panaudojamos:

cukraus turinčios žaliavos: cukriniai runkeliai, cukranendrės;

krakmolo turinčios žaliavos: grūdai, bulvės;

lignoceliuliozė, mediena, šiaudai.

Iki 20 proc. bioetanolio priemaišos benzine nereikalauja techninių variklio

pakeitimų ir nemažina variklio galios. Norint naudoti aukštesnės koncentraci-

jos bioetanolį būtini variklio pakeitimai. Paprastai jis 5 proc. santykiu maišo-

mas su benzinu ir gali būti vartojamas įprastiniuose varikliuose. Modifikuoto-

se varikliuose, prisiderinančiuose prie degalų, bioetanolio dalis gali sudaryti

iki 85 proc. ar net iki 100 proc. viso degalų kiekio. Bioetanolio energetinė

vertė sudaro 2/3 benzino vertės, todėl jo suvartojamas kiekis yra didesnis.

Bioetanolis yra alkoholis, savo sudėtyje turintis deguonies (C2H5OH). Bioe-

tanolis turi aukštesnę slaptąją garavimo šilumą, todėl sunkiau užvesti variklį

žiemą. Bioetanolis didina oktaninį skaičių – jį naudojant gali būti aukštesnis su-

spaudimo laipsnis. Bioetanolis – labiausiai pasaulyje paplitę biodegalai.

Biodyzelinas – metilo (etilo) esteris, pagamintas iš augalinės kilmės aliejų

ar gyvulinės kilmės riebalų, prilygstantis dyzelino kokybei, skirtas naudoti kaip

biokuras. Lietuvoje biodyzelinas gaminamas iš rapsų sėklų (rapsų metilo esteris

– RME). Biodyzelinas naudojamas mišiniuose su tradiciniu dyzelinu arba gry-

nas. Dažniausiai naudojamus 20 proc. biodyzelino mišinius galima vartoti įpras-

tiniuose varikliuose be techninių pakeitimų. Lietuvoje biodyzelinas vartojamas

dyzeliniuose varikliuose, įmaišant iki 5 proc. jo į dyzeliną lengvuosiuose auto-

mobiliuose ir iki 30 proc. – modifikuotiems miesto autobusų varikliams. Leng-

vuosiuose automobiliuose naudojant mišinį, kuriame daugiau kaip 5 proc. bio-

dyzelino, gamintojas nesuteikia garantijų transporto priemonei. Biodyzelinas

yra geras tirpiklis, todėl pradėjus vartoti jo mišinius iš pradžių tenka dažniau

keisti kuro filtrus. Naudojant mišinius, kuriuose daugiau kaip 30 proc. biodyze-

lino, būtina keisti variklio konstrukciją, nes guminės tarpinės sukietėja ir užblo-

kuojami purkštukai. Grynas biodyzelinas gali būti naudojamas tik tam tikslui

pritaikytuose varikliuose. Šiuo metu daugelis automobilių gamintojų (VW, Au-

di, Seat ir kt.) išleidžia automobilius, pritaikytus biodyzelinui.

15

3. BIODEGALŲ ĮMONĖS LIETUVOJE

Lietuvoje pastaraisiais metais biodegalų gamybos pajėgumai nuolat didina-

mi. Veikia stambi biodyzelino gamykla Klaipėdoje – UAB „Mestilla“, jos ga-

mybos apimtys siekia apie 100 tūkst. t biodyzelino per metus. Metilo esteris

gaminamas iš rapsų aliejaus. Metilo esterio gamyba iš augalinio aliejaus apima

du pagrindinius etapus. Pirmajame iš rapsų sėklų dviejų pakopų karšto mecha-

ninio spaudimo būdu išgaunamas aliejus. Priklausomai nuo rapsų sėklų aliejin-

gumo iš tonos rapsų gaunama apie 340–390 kg rapsų aliejaus. Po spaudimo

gaunamas ne tik rapsų aliejus, bet ir rapsų išspaudos – baltymingas pašaras gy-

vuliams bei paukščiams. Antrame gamybos etape aliejus rafinuojamas ir peres-

terinamas alkoholiais, naudojant katalizatorius. Augalinio aliejaus peresterinimo

proceso metu nuo metilo esterio atsiskiria du šalutiniai produktai – glicerolis ir

kalio sulfatas. 80 proc. grynumo glicerolis yra žaliava farmacijoje naudojamo

glicerino gamybai. Gamykloje kasmet pagaminama apie 12 166 tūkst. tonų ka-

lio sulfato, kuris naudojamas kompleksinių trąšų gamybai. Šios bendrovės ga-

minamas biodyzelinas kasmet net 300 000 tonų sumažins anglies dvideginio

(CO2) išmetimą į atmosferą.

UAB „Rapsoila“ – gamybos apimtys sudaro apie 30 tūkst. t per metus.

Aliejaus spaudimo ceche iš rapsų šaltu spaudimo būdu spaudžiamas aliejus,

kuris toliau gali būti panaudojamas ir maisto pramonėje. Išspaustas aliejus pa-

tenka į esterifikacijos cechą, kur dėl technologinio proceso metu vykstančių

cheminių reakcijų tampa rapsų metilesteriu (RME). Rapsų išspaudas perka

ūkininkai kaip baltyminį pašarą gyvuliams. Tobulinant technologiją, gamina-

mas geresnės kokybės glicerolis, jo gryno produkto koncentracija siekia iki

90 proc., gaminamos kalio fosfato trąšos.

UAB „Arvi cukrus“ – gamybos apimtys sudaro apie 24 tūkst. tonų per me-

tus. Aliejus spaudžiamas šaltuoju būdu. Įmonėje vykdomi riebalų rūgščių este-

rinimo ir peresterinimo procesai. Tai suteikia galimybę naudoti ir blogesnės ko-

kybės žaliavas bei riebalingąsias atliekas, turinčias daug laisvųjų riebalų rūgščių.

Rapsų išspaudos naudojamos pašarams. Glicerolis parduodamas (1 lentelė).

KB „SV Obeliai“ gamybos apimtys sudaro apie 20 tūkst. tonų per metus.

Biodyzelinas gaminamas perdirbant augalinės kilmės riebalus.

Bioetanolis – antroji biodegalų rūšis pagal gamybą Europoje. Jis sudaro

18,5 proc. visų pagaminamų biodegalų. 2010 m. bendrosios bioetanolio ga-

mybos apimtys ES viršijo 700 tūkst. t. Lietuvoje bioetanolio gamybos pajė-

gumai nuolat didinami.

16

1 lentelė. Biodyzelino gamintojai ir jų gamybiniai pajėgumai (tūkst. t)

Lietuvos energetikos institutas, 2011 m.

Nr. Įmonės pavadinimas 2007 2008 2009 2010

1 UAB „Rapsoila“ 30 30 30 30

2 UAB „Arvi cukrus“ 12 12 24 24

3 KB „SV Obeliai“ 8 20 20 20

4 UAB „Mestilla“ - 100 100 100

5 UAB „Baltijos biodyzelino centras“ - 30 30 30

Iš viso: 50 192 204 204

UAB „Biofuture“ – gamybos apimtys sudaro apie 40 tūkst. tonų per metus.

Įmonėje gaminamas bioetanolis (dehidratuotas etilo alkoholis). Dehidratacijai

naudojama pažangi neolitinių membranų technologija. Bioetanolis naudojamas

degalams, pridedant į benziną E5 ir E85 atitinkamai 5 ir 15 proc. UAB „Biofu-

ture“ šiluminės energijos gamybai naudoja medienos atliekas (2 lentelė).

2 lentelė. Bioetanolio gamintojai ir jų gamybiniai pajėgumai (tūkst. t)

Lietuvos energetikos institutas, 2011 m.

Nr. Įmonės pavadinimas 2007 2008 2009 2010

1 UAB „Biofuture“ 40 40 40 40

2 UAB „Arvi cukrus“ - 12 12 12

3 UAB „Leo ir Co“ - - 50 50

4 UAB „Nordetanolis“ - - 80 80

5 UAB „Pasvalio agrochemija“ - - 18 18

Iš viso: 40 52 200 200

Baigiama statyti ir montuoti UAB „Kurana“ (Pasvalys) bioetanolio gamykla,

kurios gamybos apimtys sudarys apie 18 tūkst. tonų per metus. Šiluminės ener-

gijos gamybai numatoma naudoti biodujas, gaminamas iš spirito žlaugtų.

Bioetanolio gamybos pajėgumai nuo 2013 m. gali dar daugiau padidėti,

kadangi bioetanolį gaminti ruošiasi UAB „Sūduvos kuras“ (Marijampolė), kur

gamybos apimtys sudarys apie 100 tūkst. tonų per metus, ir UAB „Bioetan

LT“ Telšiuose, kur gamybos apimtys sudarys apie 85 tūkst. tonų bioetanolio

per metus.

4. ATEITIES BIODEGALAI

Šiuo metu Lietuvoje gaminami tik pirmos kartos biodegalai. Pirmos kar-

tos biodegalai – tai degalai, kuriems kaip žaliava naudojami maistui augi-

nami augalai. Visame pasaulyje tai kukurūzai, soja, palmės, cukranendrės,

17

saulėgrąžos, rapsai, grūdiniai augalai ir kt., kurie turi lengvai išgaunamų cuk-

rų, krakmolo ir aliejaus. Tačiau pirmos kartos biodegalai susiduria su daugeliu

problemų – jų gamybos apimtys yra ribotos, kadangi gamybos apimčių didi-

nimas kelia grėsmę maisto produktų gamybai ir bioįvairovei. Be to, jų gamy-

ba brangesnė, lyginant su degalų gamyba iš iškastinio kuro – naftos. Kai kada

biodegalų gamybos metu šiltnamio efektą skatinančių dujų emisijų išsiskyri-

mas yra didesnis nei tradicinių degalų, jei vertinamas visas gamybos ir eksplo-

atacijos ciklas, įskaitant trąšų gamybą, transportavimą ir kt.

Antros kartos biodegalai – tai degalai, kuriems kaip žaliava naudojama

lignoceliuliozės turinti biomasė. Tai mediena ir jos atliekos, žemės ūkio atlie-

kos (šiaudai, kukurūzų kotai ir pan.) bei energetiniai augalai, tokie kaip sora,

sorgas, drambliažolė ir kt. Šių žaliavų kiekiai yra dideli ir nesudaro konkuren-

cijos maisto produktų gamybai. Be to, antros kartos biodegalų gamybai suvar-

tojama visa žaliava, o ne tik atskiri jos komponentai.

Antros kartos biodegalai gali būti gaminami naudojant du pagrindinius te-

chnologinius procesus. Pirmasis – tai biocheminis procesas, kurio metu fer-

mentai ir kiti mikroorganizmai skaido celiuliozės komponentus į cukrus, kurie

vėliau fermentuojami į etanolį. Antrasis – tai termocheminis procesas, kurio

metu iš biomasės gaminamos sintezės dujos – anglies monoksido ir vandenilio

dujų mišinys. Iš sintezės dujų galima gaminti biodimetileterį, bioetanolį, bio-

vandenilį. Šie biodegalai turi puikų anglies balansą ir juos vartojant galima su-

mažinti CO2 emisijas iki 90 proc., lyginant su degalais, pagamintais iš naftos.

Lyginant tarpusavyje biocheminių ir termocheminių procesų metu pagamintų

biodegalų skirtumus pažymėtina, kad pirmu atveju gaminamas tik bioetanolis, o

termocheminio proceso metu iš sintezės dujų galima gaminti įvairius sudėtin-

gos molekulinės struktūros angliavandenius, kurie labiau tinkami aviacijos ir

laivybos tikslams.

Lyginant tarpusavyje pirmos ir antros kartos biodegalus, pastarųjų galima

pagaminti daug daugiau iš biomasės, užauginamos tame pačiame žemės plote.

Be to, antros kartos biodegalų gamybai naudojama biomasė gali būti augina-

ma mažiau derlingose dirvose.

Trečios kartos biokuro gamintojai siekia patobulinti pačią žaliavą, pvz.,

labiau aliejingų augalų išvedimas. Mokslininkai nustatė saulėgrąžų ir sojų ge-

notipus, kurie leistų genetikams patobulinti genus, atsakingus už aliejaus ga-

mybą. Trečios kartos biodegalų gamybai pradėti tirti ir aliejiniai dumbliai.

Lyginant tarpusavyje tame pačiame plote išaugintas sojų pupeles ir dumblius

nustatyta, kad iš pastarųjų galima pagaminti iki 30 kartų daugiau energijos.

18

Ketvirtos kartos biodegalų gamybos technologijos apima genetiškai

modifikuotų augalų auginimą, kurio metu iš atmosferos absorbuojami didžiu-

liai CO2 kiekiai sukaupiami augalų stiebuose, šakose ir lapuose. Vėliau iš au-

galų biomasės biocheminių procesų metu, naudojant sintezuotus mikrobus,

efektyviai gaminami biodegalai. Proceso metu susidaręs CO2 yra sugaudomas

ir išsaugomas. Viso biodegalų gamybos proceso metu, įskaitant ir biomasės

augimą, CO2 yra šalinamas iš atmosferos. Tačiau silpnoji grandis šiame proce-

se yra anglies dioksido sugaudymo ir išsaugojimo technologija, kuri vis dar

sunkiai realizuojama.

Šiuo metu Lietuvoje tik pradedami kai kurie antros kartos biodegalų

moksliniai tyrimai. Lietuvos mokslininkai tiria naujus aliejinius augalus, ma-

žiau tinkamus ir nepritaikytus maisto produktų gamybai, bet patrauklius bio-

degalų gamybai, pvz., judrų, balžų sėklų aliejai. Jei biokurui (bioetanoliui)

tinkami augalai būtų auginami įprastiems žemės ūkio augalams netinkamose

dirvose, neliktų kaltinimų, kad bioenergetiniams poreikiams skirti augalai už-

ima naudingus žemės plotus.

Biodegalus gaminti tradiciniais biocheminiais būdais reikia aukštos tempe-

ratūros ir daug vandens. Šiuo metu siekiama rasti tokių technologijų, kurias

taikant to nereikėtų. Pasauliniu mastu ieškoma būdų, kaip atpiginti biodegalų

pagaminimo technologijas.

5. ŽOLINIŲ LAUKO AUGALŲ NAUDOJIMO

ENERGETINĖMS REIKMĖMS GALIMYBĖS

Šiuo metu energetikoje vis plačiau naudojami įvairūs alternatyvūs energijos

šaltiniai. Vietinių resursų panaudojimas leistų sumažinti išlaidas energijos ištek-

lių importui, pagerintų šalies prekybos balansą, stiprintų energetinę valstybės

nepriklausomybę. Daug ląstelienos turintys ir didelę biomasę sukaupiantys au-

galai turėtų būti auginami ir naudojami kietojo kuro gamyboje. Pastaruoju me-

tu strateginiais tampa augalai, tinkami bioetanoliui arba biodyzelinui gaminti.

Bioetanolio gamybai vertingiausi daug angliavandenių, o biodyzelino – daug

riebalų kaupiantys augalai. Dabartiniu metu etanolį ar biodyzeliną Lietuvoje

gaminti ekonomiškai būtų tikslinga tik iš perteklinių bei prekinę kokybę prara-

dusių grūdų ar rapsų sėklų. Rapsų aliejus buvo pirmoji žaliava, panaudota bio-

dyzelino gamybai, iš kurios pagaminama apie 84 proc. biodyzelino Europoje.

Kita pagal sunaudojimo apimtis žaliava yra saulėgrąžų sėklos (apie 13 proc.), ta-

čiau dėl didesnės saulėgrąžų aliejaus kainos ir specifinių auginimo sąlygų, sau-

19

lėgrąžų sėklų biodyzelino gamybai panaudojama apie 6 kartus mažiau negu rap-

sų. Saulėgrąžos daugiausia auginamos pietinėje Europoje. Jų sėklose randama

apie 47 proc. aliejaus, kuriame yra apie 12 proc. sočiųjų riebalų rūgščių,

23 proc. mononesočiųjų ir 65 proc. polinesočiųjų rūgščių. Būtent dėl didelio

polinesočiosios linoleno rūgšties kiekio saulėgrąžų aliejus mažiau tinkamas bio-

dyzelino gamybai nei rapsų aliejus, nes iš jo pagamintas biodyzelinas neatitinka

ES biodyzelino standarto reikalavimų. Dėl šių priežasčių išvestos ir auginamos

saulėgrąžų sėklos, kuriose yra padidintas mononesočiosios oleino rūgšties kie-

kis. Be rapsų ir saulėgrąžų sėklų, biodyzelino gamybai nedideliais kiekiais ES

naudojamas importuotas sojų bei palmių aliejus.

Didelį potencialą Lietuvoje turi energetiniai augalai, iš kurių galima ga-

minti biodegalus ir juos tiesiogiai naudoti šilumos gamybai deginant. Augalų

biomasė yra vienas svarbiausių atsinaujinančios energijos šaltinių Lietuvoje ir

jau dabar sudaro gana didelę vietinio kuro dalį. Energetinėms reikmėms ga-

lima naudoti ir žemės ūkio gamybos šalutinį produktą – šiaudus, ir specialiai

energetinėms reikmėms augintus augalus. Energijai gauti svarbiausia tų auga-

lų biomasė, kurioje yra daugiausia celiuliozės arba angliavandenių. Naudinga

taip pat hemiceliuliozė arba ligninas. Šiose organinėse medžiagose daugiausia

yra sukaupta pagrindinių energijos nešėjų – anglies ir vandenilio. Tradicinį

kietąjį kurą vis labiau pakeis netradicinio kuro rūšys ir viena iš jų bus stam-

biastiebiai energetiniai augalai. Stambiastiebių energetinių augalų auginimas

galėtų tapti pelninga žemės ūkio šaka. Lietuvoje atliekami išsamesni tyrimai

augalinės biomasės auginimo, nuėmimo ir ruošimo kurui srityse, įvertintos

perspektyvių stambiastiebių žolinių augalų fizikinės-mechaninės savybės, tu-

rinčios įtakos jų deginimui. Stambiastiebių energetinių augalų auginimo ir

ruošimo kurui paieškomieji tyrimai buvo atliekami Aleksandro Stulginskio

universitete bei Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centre. Atliekant tyrimus

nustatyti efektyvūs stambiastiebiai žoliniai augalai, tinkantys energetinėms

reikmėms Lietuvos klimato sąlygomis. Tuo tikslu buvo tirti įvairūs stambias-

tiebiai žoliniai augalai – topinambai, saulėgrąžos, kanapės, kukurūzai, nustaty-

tos augalų stiebų fizikinės-mechaninės savybės, įvertintas stiebų džiūvimas

natūraliomis sąlygomis (3 lentelė). Nustatyta, kad Lietuvos klimato sąlygomis

topinambų (Helianthus tuberosus L.) stiebai derlingoje dirvoje užauga iki 4 m.

aukščio ir užaugina iki 10–15 t ha-1 sausųjų medžiagų masę. Gana didelis ir sau-

sų topinambų stiebų tankis – 219 kg m-3.

Remiantis tyrimų rezultatais nustatyta, kad stambiastiebius žolinius augalus

geriausiai nupjauti ir susmulkinti anksti pavasarį, kada jie yra natūraliai išdžiūvę

iki 20 proc. drėgnio (Jasinskas, Liubarskis, 2003).

20

3 lentelė. Lauko augalų biomasės parametrai Lietuvos ūkiuose

(pagal Šiuliauską, 2007)

Augalai

Augalų biomasė (sausosios medžiagos) t ha-1 Lieka

dirvoje

t ha-1

iš viso

iš jų ražienų masė grūdų šiaudų šaknų

Žieminiai kviečiai 20 6,5 9,0 4,5 6,5 13,5

Žieminiai rugiai 20 5,5 9,5 5,0 7,0 14,5

Vasariniai miežiai 17 6,0 7,0 4,0 5,2 11,0

Žieminiai rapsai 20 4,0 10,5 5,5 8,0 16,0

Vasariniai rapsai 15 3,0 7,5 4,5 6,0 12,0

Kukurūzai 20 7,0 8,0 5,0 6,5 6,5

Stambiastiebius augalus (topinambus, saulėgrąžas, nendres) kurui galima

pjauti ir vėlai rudenį, kai daugelis lapų jau būna nudžiūvę. Energetiniu požiūriu

kuro ruošimo iš tradicinių žolių technologija yra pranašesnė nei kuro ruošimo iš

stambiastiebių augalų – topinambų ir saulėgrąžų - stiebų technologijas. Ypač tai

išryškėja auginant varpinių (miglinių) ir ankštinių (pupinių) žolių mišinius, kai

nereikia naudoti azoto trąšų (Jasinskas, 2011).

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro mokslininkai vykdomuose tyri-

muose vertinama daug tradicinių ir naujai įvežtų augalų bioenergetiniams po-

reikiams. Biomasei tinkamais laikomi žoliniai augalai: drambliažolės, topinam-

bai, nendriniai dryžučiai, sachalininės rūgtys, spartinos, soros. Biodujoms – ku-

kurūzai, sorgai, rugiai, kvietrugiai, cukriniai runkeliai, topinambai, sidos, nen-

driniai dryžučiai. Biodegalams – kukurūzai, kvietrugiai, rugiai, cukriniai runke-

liai, rapsai. Kad energetinių augalų auginimas būtų efektyvus, reikia rinktis to-

kius augalus, kuriems užauginti ir jų derliui sudoroti būtų sunaudojama kuo

mažiau energijos – kitaip tariant, kad gautas energijos kiekis viršytų biokurui

užauginti ir paruošti sunaudotą energiją.

Realus Lietuvoje išaugintų rapsų derlingumas kol kas siekia tik 2 t ha-1 –

per pastarąjį dešimtmetį derliaus vidurkis buvo 1,7 t ha-1. Optimistiniais skai-

čiavimais, rapsų pasėlius galima būtų išplėsti iki 300 tūkst. hektarų, iš jų gali-

ma kulti 600 tūkst. tonų sėklų. 2011 m. šalyje rapsų plotai užėmė apie

250 tūkst. ha.

Cukrinių runkelių plotas Lietuvoje per dešimtmetį sumažėjo beveik per-

pus: 2000 m. buvo 27,7 tūkst. ha, o 2011 m. – 15,5 tūkst. ha. Plotai mažėja

dėl nustatytų cukraus kvotų, didėjančio derlingumo (per 5 metus derlingumas

išaugo nuo 38,8 iki 45,8 t ha-1), cukringumo ir cukraus išeigos didėjimo (nuo

5,67 iki 7,54 t ha-1 balto cukraus). Manoma, kad cukrinius runkelius tikslinga

naudoti bioetanolio gamybai.

21

Kukurūzų plotai siekia apie 25 tūkst. ha. Lietuvos sąlygomis tik nedidelė da-

lis (apie 10 tūkst. ha) kukurūzų gali būti auginama grūdams, o likusieji – silo-

sui. Artimiausiu metu kukurūzų plotai gali plėstis iki 30–50 tūkst. ha ir dau-

giau. Kukurūzai puikiai tinka biodujoms gaminti, nes jų biomasė siekia iki

50 t ha-1. Biodujoms gaminti taip pat tinka žemės ūkio ir augalų atliekos: mėš-

las, srutos, šiaudai, cukrinių runkelių lapai, kulenos, sugedęs silosas. Beje, bio-

dujų gamybos atliekos yra vertinga trąša, turinti apie 1,5 proc. azoto (22,5 t at-

liekų = 1t amonio salietros), 0,1 proc. fosforo, 0,2 proc. kalio. Tik būtina nuo-

lat tikrinti biodujų procese perdirbto substrato kokybę, kad į dirvožemį nepa-

tektų kenksmingų medžiagų, o tręšti galima tik tam tikru laiku, laikantis reika-

lavimų. Ar tinka biomasei naudoti daugiametes žoles? Nustatyta, kad naudojant

grynų žolynų ir miglinių bei pupinių mišinių biomasę, iš 1 kg SM gali būti pa-

gaminta 0,531–0,678 m3 biodujų, kuriose yra 64,5–72,8 proc. metano.

ES Komisijos direktyvose numatoma padidinti įvairių atsinaujinančių ener-

gijos rūšių gamybą iš perteklinės augalininkystės produkcijos. Europos Sąjun-

goje bioetanolio gamybai naudojami miglinių javų grūdai. Paskaičiuota, kad

esant vidutiniam šių augalų derlingumui (5,0 t ha-1) galima pagaminti 1,80 t

bioetanolio, o iš vidutinio Europoje cukrinių runkelių derliaus (60 t ha-1) gali-

ma pagaminti 5,5 t bioetanolio ir, svarbiausia, gaunama mažesnė savikaina nei

bioetanolį gaminant iš kviečių.

Europos šalių mokslininkai jau prieš 10 metų pradėjo kalbėti apie cukrinių

runkelių auginimo kitiems tikslams galimybę ir apie būtinybę sukurti naują

tokių runkelių auginimo technologiją. Mokslinėse publikacijose randama pra-

nešimų apie bioetanolio gamybą arba ruošimąsi jį gaminti iš cukrinių runkelių

ne tik pietinėse ES šalyse, bet ir Lenkijoje, Vokietijoje, Danijoje ir netgi

Suomijoje.

Cukrinių runkelių konkurentabilumą bioetanolio gamybai padidino labai iš-

augusios miglinių javų grūdų kainos ir cukraus gamybos reforma ES šalyse. Be

to, klimato šiltėjimas iš esmės veikia cukrinių runkelių tolesnį derliaus didėjimą

Vidurio ir Rytų Europos šalyse. Šiltėjančio klimato sąlygomis svarbu diegti

priemones, skatinančias atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą, mažinti

išmetamų į atmosferą šiltnamio efektą sukeliančių dujų ir teršalų kiekį.

Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje per praėjusius dešimt

metų cukrinių runkelių derlingumai ūkiuose išaugo 50–60 proc. Augalų veis-

lių tyrimo stotyse cukrinių runkelių vidutiniai derlingumai jau viršija 70 t ha-1

šakniavaisių, arba 12,0 t ha-1 cukraus. Iš šio cukraus kiekio galima pagaminti

6,3 tonos bioetanolio, o iš 7 tonų kviečių bioetanolio išeiga sudaro tik 2,5 to-

nos. Lietuvos ūkiuose yra reali galimybė auginamų cukrinių runkelių derlin-

22

gumą padidinti dar 40-50 proc. Pagrindinis veiksnys, lemiantis cukrinių run-

kelių derliaus didinimą, yra mineralinių trąšų normų padidinimas 60–

100 proc., lyginant su dabar rekomenduojamomis. Bioetanolio gamybai skir-

tiems šakniavaisiams nėra kokybės apribojimų kaip alfa aminoazoto, nitratinio

azoto, natrio, kalio kiekių šakniavaisiuose.

Energijos gamyba iš alternatyviųjų energijos šaltinių sparčiai plinta. Pasta-

ruoju metu biodujoms gaminti naudojamas mėšlas, šalutinės gyvūninės kil-

mės atliekos, specialiai auginami augalai. Biodujoms gauti galima panaudoti

šiaudus, šieną, grūdus, žoles, kukurūzus, cukrinių runkelių lapus, aliejinius

augalus, įvairias pramonines ir kitokias atliekas.

6. ŽOLINIŲ LAUKO AUGALŲ SAVYBĖS IR

AUGINIMO TECHNOLOGIJOS

6. 1. ŽIEMINIAI KVIEČIAI

Istorijos šaltiniuose minima, kad 8000 m. pr. Kr. rytinėje Viduržemio jū-

ros pakrantėje javai jau buvo sukultūrinti. Ankstyvosios žemdirbystės pagrin-

dą sudarė trys sukultūrintų javų rūšys: vienagrūdis kvietys (Triticum monoco-

cum), dvigrūdis kvietys (Triticum dicocum) ir dvieilis miežis (Hordeum vulgare

ssp. distichum). Dar ir dabar tarp Graikijos ir Afganistano randama laukinių

vienagrūdžių ir dvigrūdžių kviečių.

Kviečiai (Triticum) skirstomi į 22 rūšis, iš jų tik dvi turi platų pritaikymą –

tai minkštieji kviečiai ir kietieji kviečiai.

Lietuvoje auginami tik minkštieji kviečiai. Geriausios kokybės grūdus

kviečiai išaugina pusiau kontinentiniame klimate, kur didelis saulės radiacijos

intensyvumas ir nedidelis drėgmės deficitas grūdų formavimosi metu. Ten,

kur blogesnės klimatinės ir dirvožemio sąlygos, susiformuoja menkesnės ver-

tės grūdai, jų didžiausias trūkumas – mažas baltymų kiekis.

Poreikis augimo sąlygoms. Lietuvoje tik kai kurie metai visiškai atitinka

optimalias kviečių augimo ir vystymosi sąlygas. Žieminių kviečių vegetacija,

priklausomai nuo veislės ypatumų, yra 45–55 rudens dienos ir 90–105 pavasa-

rio ir vasaros dienos. Žieminiams kviečiams reikia didesnės aktyvių ir efektyvių

temperatūrų sumos per vegetaciją nei kitiems javams. Geriausiai dygsta, kai

temperatūra 10–12 oC. Rudenį normaliam išsikrūmijimui (3–4 ūgliai) augalai

turi gauti 300–350 oC efektyvių temperatūrų sumą. Rudenį žieminiai kviečiai

geriausiai užsigrūdina, kai naktimis oro temperatūra nukrenta iki 0 oC, o dieną

23

vėl pakyla iki 10–12 oC. Grūdinimosi laikotarpyje vyksta sudėtingesnių sachari-

dų hidrolizė iki monocukrų, o baltymų – iki aminorūgščių, kurie sujungia dide-

lį kiekį vandens molekulių, ir krioskopinis koeficientas didėja. Neužsigrūdinę

žieminių kviečių krūmijimosi mazgai pakelia šalčius iki – 12 oC, o užsigrūdinę

– iki – 18 oC. Žieminiai kviečia mėgsta drėgną ir šiltą klimatą, tačiau blogai pa-

siruošia žiemoti esant dideliam dirvožemio drėgniui. Pavasarį kviečių vegetacija

atsinaujina, kai temperatūra pakyla iki 3–5 oC. Vegetacijos metu optimalus

drėgnis – 70 proc. lauko drėgmės imlumo. Kviečių transpiracijos koeficientas –

450. Kviečių augimo optimalioms sąlygoms sudaryti reikia 2100 teigiamų tem-

peratūrų sumos ir apie 450 mm produktyvios drėgmės. Ypač daug drėgmės

kviečiai sunaudoja augalų plaukėjimo–žydėjimo metu. Didžiausią fotosintezės

produktyvumą augalai pasiekia, kai orų temperatūra būna 20–22 oC. Tačiau

anksti pavasarį, vegetacijai prasidėjus, geriau, kai orų temperatūra būna ne aukš-

tesnė nei 12 oC. Tada kviečiai gali baigti rudenį prasidėjusį krūmijimosi proce-

są, o lėčiau augant vegetatyviniams organams, šaknų sistema nenusilpsta ir gerai

aprūpina augalą vandeniu bei mineraliniais elementais. Prasidėjus grūdų bran-

dai, reikia aukštesnės orų temperatūros – 24–26 oC, tada grūdai išauga balty-

mingi. Ilgamečiai stebėjimai rodo, kad jei pavasarinės vegetacijos pirmosios

80 dienų būna beveik optimalios žieminių kviečių augimui, tai paskutinės 20–

25 dienos tik 75–80 proc. atitinka jų biologinius reikalavimus. Ši paskutinė ve-

getacijos periodo dalis turi mažą įtaką derlių dydžiams, tačiau labai didelę –

grūdų sėklinėms, cheminėms ir technologinėms savybėms. Būtent dėl šios prie-

žasties mūsų šalyje žieminiai kviečiai dažnai būna žemo baltymingumo, turi pa-

lyginus nedaug glitimo.

Dirvožemių parinkimas. Vieta sėjomainoje. Tinkamiausi dirvožemiai

žieminių kviečių auginimui – neutralios arba silpnai rūgščios reakcijos, nor-

malaus drėgmės režimo, ne mažesnio nei vidutinio humusingumo ir aukšto

fosforingumo bei kalingumo lengvi ir vidutinio sunkumo priemoliai. Tinka ir

tų pačių savybių priesmėliai arba sunkūs priemoliai.

Netinka rūgštūs, mažai humusingi, nedaug maistinių elementų turintys arba

uždžiūstantys dirvožemiai, nepriklausomai nuo jų granuliometrinės sudėties.

Nepatariama auginti smėlio, lengvo priesmėlio bei durpžemių dirvožemiuose.

Tinkamiausi priešsėliai žieminiams kviečiams yra liucernos, dobilai, rapsai,

miglinių ir pupinių mišiniai žaliajam pašarui, žirniai. Vidutiniškai tinka cukri-

niai runkeliai, bulvės, kukurūzai, linai, vasariniai miežiai salyklui, kviečiai.

Netinka kelerius metus atsėliuojami migliniai javai, ligoti arba žaladariais už-

krėsti laukai.

24

Dirvos dirbimas. Po ražieninių augalų – priešsėlinio augalo pjūties dieną

arba 1-2 dienos po jos, skutamos ražienos 5 cm gyliu. Geriausiai tinka skuti-

kai su strėliniais noragėliais. Toks skutimas sunaikina priešsėlinio augalo ra-

žienas, esamas piktžoles ir dalinai sumaišo šiaudus su žemėmis. Prasideda

spartus mikrobiologinis procesas, kurio metu suardomos augalinėse liekanose

esantis ligninas. Lietuvoje ligninas suardomas vidutiniškai per 20–25 dienas.

Suardymo požymis – lenkiami šiaudai lengvai lūžta. Antrą kartą skutama 6–

8 cm gyliu. Šiuo skutimu sunaikiname sudygusias pabiras bei piktžoles, dar

kartą sumaišomi šiaudai su ražienomis. Po skutimo paspartėja tolesnis augali-

nių liekanų irimas, jos tampa prieinamos sliekų mitybai. Vidutinė irimo pro-

ceso trukmė – apie 14–16 dienų. Taip suirę šiaudai papildo dirvožemius hu-

musu, be to, šiuo laikotarpiu dar sudygsta bei po to sunaikinama apie 50 proc.

tų piktžolių, kurios būtų sudygusios po kviečių sėjos. Prieš sėją laukas dirba-

mas priešsėjinio dirbimo agregatais.

Po daugiamečių žolių yra du dirvų ruošimo būdai. Pirmas – klasikinis,

daugumai žemdirbių gerai žinomas. Pirmą ar antrą dieną po žolių pjūties lėkš-

tinėmis akėčiomis 8–10 cm gyliu supjaustoma velėna. Mineralizacijos pirmi-

nis etapas taip pat tęsiasi apie 3 savaites, po to dirva ariama 18–22 cm gyliu.

Antrinės mineralizacijos periodas dar turėtų tęstis 12–14 dienų, vėliau arimas

lyginamas, o prieš sėją dirbama priešsėjinio žemės dirbimo agregatais. Antras

– dobilienų ruošimo būdas yra velėnos prievartinė mineralizacija herbicidų

pagalba. Po žolių pjūties laukas purškiamas 4–6 l ha-1 glyfoso, o po 3–4 savai-

čių 10–12 cm gyliu purenamas dirvos paviršius. Taip leidžiama baigti suirti

stambesnėms žolių šaknims, skatinamas piktžolių sėklų dygimas. Prieš sėją

laukas paruošiamas priešsėjinio žemės dirbimo agregatais.

Po cukrinių runkelių, bulvių, daržovių, jei žemė yra permirkusi arba su-

slėgta – geriausiai tinka 14–16 cm gylio arimas arba skutimas. Kitais atvejais

– purenamas dirvos paviršius 6–8 cm gyliu. Lyginama, paruošiama priešsėji-

nio žemės dirbimo agregatais ir sėjama.

Sėklos paruošimas. Sėjant žieminius kviečius, taip kaip ir kitus miglinus

javus, ypač didelis dėmesys turi būti skiriamas sėklų kokybei. Be abejo, ge-

riausias sėklas paruošia specializuoti sėklininkystės ūkiai bei sėklų ruošimo

įmonės, be to, jie sėklas realizuoja išbeicuotas. Jei sėjama sėkla, užauginta sa-

vo ūkyje, tai jas reikia tinkamai paruošti. Pagrindiniai reikalavimai: motininiai

pasėliai negali būti išgulę, ligoti ir netolygaus subrendimo. Derlius nuimamas

pasiekus pilną brandą. Leistinas vėlavimas – ne daugiau kaip 7 dienos po pil-

nos brandos. Po iškūlimo grūdai iš karto išvalomi (atskiriamos šiukšlės ir grū-

dinės priemaišos) ir išdžiovinami. Grūdai kalibruojami – t. y. suskirstomi į dvi

25

frakcijas pagal jų storį. Prieš tai reikia atskirti 10–15 proc. smulkiausių grūdų

ir iki 5 proc. – stambiausių. Likusi sėklų dalis kalibruojama. Tik pasėjus pana-

šaus stambumo grūdus, galima gauti tolygiai sudygusį pasėlį. Sėklos prieš sėją

beicuojamos beicais. Jie sunaikina ligų pradus ir kenkėjus, esančius sėklų pa-

viršiuje ir jų viduje, taip pat dirvoje.

Sėja. Optimalus žieminių kviečių sėjos laikas – rugsėjo 10–25 d. Sėti gali-

ma dar ir iki rugsėjo pabaigos. Pagrindinis sėjos reikalavimas – žieminiai kvie-

čiai turi būti pasėti tokiu laiku, kad iki rudeninės vegetacijos pabaigos spėtų ge-

rai išsikrūmyti ir pasiruoštų žiemojimui, t.y. pereitų grūdinimosi ciklą. Žiemi-

nių kviečių sėkla pradeda dygti 1–2 oC temperatūroje, kai dirvos drėgnumas

65–70 proc. lauko drėgmės imlumo. Geriausiai žiemoja ir dera tie augalai, kurie

iki žiemos suspėja išauginti 3–4 ūglius. Tiek ūglių išauga per 50–60 vegetacijos

dienų, kai efektyvių temperatūrų suma – 300–350 oC. Pasėliai iki žiemos su-

kaupia pakankamą kiekį atsarginių medžiagų ir gerai žiemoja. Žieminiai kviečiai

paprastai sudygsta per 7 dienas.

Sėklų normos apskaičiuojamos taip, kad rudens vegetacijos pabaigoje gau-

tume ne mažesnio kaip 750 vnt. m-2 ūglių tankumo pasėlius.

Sėklų normą galime apskaičiuoti pagal formulę:

S ═ kL

P,

čia S – sėklų norma mln. ha-1;

P – pasėlio tankumas vnt. m-2;

k – krūmijimosi koeficientas;

L – lauko daigumas %.

Vidutinė sėklos norma ~ 200–220 kg ha-1.

Žieminių kviečių nereikėtų sėti sekliau kaip 3 cm ir giliau kaip 5 cm. Sėją

ankstinant sėti reikia giliau, vėlinant – sekliau. Sėjos būdas – eilinė sėja 12–

15 cm tarpueiliais.

Tręšimas. Technologinis tręšimas – privalomas trąšų išbėrimas ar jų tir-

palų išpurškimas ant priešsėlinių augalų ražienų. Šiuo tręšimu paspartinamas

mikrobiologinis procesas dirvose, dėl to pagerėja ražienų mineralizacija ir

greičiau atsikuria dirvos derlumas. Lietuvoje daugiau praktikuojamas tręšimas

azoto trąšomis. Vidutinė norma – 30 kg ha-1 azoto. Atsėliuojamų trečius me-

tus varpinių javų ražienoms reikėtų skirti ne mažiau 45 kg azoto. Kai kuriose

ES šalyse ant ražienų išberiama ir kompleksinės trąšos, kuriose be azoto dar

yra fosforo, kalio bei mikroelementų.

26

Planinis tręšimas – tai tikslinis trąšų parinkimas ir atidavimas augalams,

prognozuojamiems derliams gauti. Tręšimo normos apskaičiuojamos remian-

tis dirvožemių agrocheminių bei fizikinių savybių parametrais ir prognozuo-

jamo derliaus dydžiais.

Tręšimo normas siūloma apskaičiuoti pagal šias formules:

Azoto trąšų norma apskaičiuojama:

N D · 35 – Nd,

čia N – azoto trąšų norma kg ha-1;

D – planuojamas grūdų derlius t ha-1;

Nd – mineralinio azoto kiekis dirvožemyje pavasarį kg ha-1.

Fosforo trąšų norma apskaičiuojama:

P D · 25 – 0,3 · Pd,

čia P – fosforo (P2O5) trąšų norma kg ha-1;

D – planuojamas grūdų derlius t ha-1;

Pd – dirvožemio fosforingumas mg kg-1.

Kalio trąšų norma apskaičiuojama:

K D · 30 – 0,3 · Kd,

čia K – kalio (K2O) trąšų norma kg ha-1;

D – planuojamas grūdų derlius t ha-1;

Kd – dirvožemio kalingumas mg kg-1.

Prieš kviečių sėją išberiama apie 50–60 proc. fosforo kalio ir apie 15 proc.

azoto trąšų apskaičiuotų normų. Likusi trąšų dalis barstoma pavasarį arba net

vasarą.

Pavasarį optimalus fosforo bei kalio trąšų atidavimo laikas – balandžio

pirmoji dekada (pavasarinės vegetacijos pradžia). Daugeliu atvejų šiuo laiku

dirvos būna per šlapios trąšų barstytuvų darbui, todėl šias trąšas geriau išberti

sniegui nutirpus dar ant sušalusios žemės. Jei pasėliai yra „pavargę“ po žie-

mos, tai ir dalį azoto (25–35 kg ha-1) reikėtų išberti kartu su fosforo kalio trą-

šomis. Normaliuose pasėliuose nereikia skubėti išberti azoto trąšų. Optimalus

laikas – balandžio antroji dekada. Galima tręšti ir iki balandžio pabaigos. Ant-

rą kartą azotu patariama tręšti kviečių krūmijimosi pabaigoje ir bamblėjimo

pradžioje (gegužės pirma ir antra dekada).

Papildomas tręšimas per lapus. Yra tiksliniai ir palaikomieji tręšimai per

lapus. Palaikomieji tręšimai per lapus atliekami kartu su pesticidų tirpalais.

27

Rekomenduojama tręšimo norma – 5–10 kg ha-1 azoto. Tokie tręšimai page-

rina pesticidų efektyvumą, pagerina augalų augimą.

Tiksliniai tręšimai per lapus atliekami planine tvarka, norint pasiekti aiškiai

apibrėžtų tikslų. Dažniausiai Lietuvoje yra naudojamas tikslinis kviečių tręši-

mas per lapus grūdų užpildymo tarpsniu (7–14 dienų po žydėjimo) 50–

70 kg ha-1 karbamido. Šiuo tręšimu siekiama padidinti baltymų ir glitimo kie-

kius grūduose. Augindami maistui bei pašarams skirtus grūdus, žemdirbiai

stengiasi, kad juose būtų kuo didesnis baltymų kiekis. Gaminant etanolį, bal-

tymai grūduose yra kliuvinys, mažinantis alkoholio išeigą. Tikslas – kuo ma-

žiau baltymų ir kuo daugiau krakmolo grūduose, todėl siūloma tręšti mažes-

nėmis azoto normomis.

Pasėlių priežiūra. Herbicidai. Tinkamai paruošus dirvą ir optimaliu laiku

pasėjus žieminius kviečius, piktžolių kiekis rudenį dažniausiai neviršija eko-

nominio žalingumo ribos. Todėl prieš naudojant herbicidus rudenį, pirmiau-

sia reikia įvertinti pasėlio piktžolėtumą ir piktžolių botaninę sudėtį. Pavasarį

daugelis piktžolių pradeda vegetuoti anksčiau nei žieminiai kviečiai ir balan-

džio mėnesį stipriai suveši, be to, sudygsta daug naujų. Todėl purškimo her-

bicidais atidėlioti negalima, nes peraugusios piktžolės daug atsparesnės herbi-

cidams, o jų daroma žala kasdien didėja. Įvertinus piktžolių kiekį ir botaninę

sudėtį parenkami herbicidai.

Augimo reguliatoriai. Pagrindinės išgulimo priežastys: per tankūs pasėliai,

per didelės azoto normos, padidintas užsikrėtimas ligomis ir kt. Svarbiausia

kovos priemonė su pasėlių išgulimu – pasėlių purškimas augimo reguliato-

riais. Purškiama du kartus: pirmą – krūmijimosi pabaigoje, pvz., cycoceliu

1,0 l ha-1; antrą – bamblėjimo viduryje Modus 0,5–1,0 l ha-1. Pirmą purškimą

galima derinti su purškimu herbicidais.

Fungicidai. Lietuvoje daugiau paplitę didesnio tankumo pasėliai, o vešliuo-

se pasėliuose yra didesnė ligų išplitimo tikimybė. Pirmieji ligų išplitimo po-

žymiai kviečių pasėliuose pasirodo dar rudeninio krūmijimosi laiku. Tačiau

tik retas ūkininkas tada naudoja fungicidus. Ligotų augalų nemažai randama ir

anksti pavasarį, vegetacijai atsinaujinus. Anksčiausiai (krūmijimosi pabaiga –

bamblėjimo pradžia) pasėliuose galima pastebėti išplitusią miltligę, o atsėliuo-

jamuose pasėliuose dryžligę. Fungicidai naudojami, jei ligos išplitimas viršija

ekonominio žalingumo ribą.

Tikslinis (praktiškai privalomas) fungicidų naudojimas prasideda vėliavinio

lapo tarpsniu ir baigiasi 10–14 dienų po žydėjimo. Sėklai skirti pasėliai fungi-

cidais purškiami du kartus, o gamybiniai – vieną kartą. Šiuo periodu vešliuose

pasėliuose rekomenduojama naudoti efektyvesnius fungicidus. Kasmet regist-

28

2 pav. Žieminių kviečių šiaudai,

paruošti biokurui (autoriaus nuotrauka)

ruojama vis naujų fungicidų, skirtų javų apsaugai nuo lapų ligų. Kokius fun-

gicidus pasirinkti, kada ir kiek kartų juos purkšti, lemia ligų plitimo intensy-

vumas, meteorologinės sąlygos, auginamos veislės, priešsėliai, žemės dirbimo

sistema bei laukiamas derlius.

Insekticidai. Gegužės antroje pusėje, kviečiams suformavus pirmą – antrą

bamblius, pasėliuose pasirodo lemai, pjūkleliai, amarai. Šiltų bei drėgnų orų

sąlygomis jie padaro didelę žalą, todėl purškimas insekticidais yra būtinas. Jei

numatomas javinių tripsų pasirodymas arba norima ilgalaikio insekticidų po-

veikio, vertėtų naudoti sisteminį insekticidą.

Glifosatai. Gausiai patręštuose, daugiau piktžolėtuose ir pagulusiuose pasė-

liuose žieminių kviečių branda būna labai netolygi. Tokiuose pasėliuose, net

esant ir saulėtiems orams, sunku gauti mažesnio nei 18 proc. drėgnio grūdus,

todėl viena iš agrotechninių priemonių yra pasėlių purškimas GLYFOS BIO

360 SL – 2–3 l ha-1 vaškinės brandos pradžioje.

Cheminę augalų apsaugą reglamentuoja Lietuvos Respublikos augalų ap-

saugos įstatymas, Geros augalų apsaugos praktikos taisyklės, Augalų apsaugos

produktų įvežimo, sandėliavimo, preky-

bos ir naudojimo taisyklės.

Derliaus nuėmimas. Lietuvoje vis

dar vėluojama javapjūtė, nes tikimasi

gauti sausesnius grūdus. Tačiau dėl to

dažniau patiriami didesni nuostoliai nei

sutaupoma lėšų grūdų džiovinimui. Nu-

statyta, kad geriausios kokybės grūdai

gaunami javus kuliant vaškinės brandos

pabaigoje ir javapjūtę baigiant 5 dienos

po pilnosios brandos. Optimalus javapjū-

tės terminas vidutiniškai tęsiasi 8–12

dienų.

6. 2. ŽIEMINIAI KVIETRUGIAI

Kvietrugiai (Triticale) yra naujas augalas, gautas dirbtinai sujungus žiemi-

nių kviečių ir žieminių rugių chromosomas. Pavadinimas sudarytas iš lotyniš-

kų žodžių: triticum – kvietys, secale – rugys. Sujungti gerąsias rugio ir kviečio

savybes pirmiesiems pavyko Ukrainos mokslininkams (autorius A. Šulindi-

nas), sujungus trijų skirtingų augalų branduolius (rugio, kietojo kviečio ir

minkštojo kviečio). Sukurtas augalas 1973 metais buvo perduotas valstybi-

29

niams tyrimams. Lietuvoje kvietrugiai (Triticosecale Wittmack) plinta, tačiau

šių javų auginama dar palyginti nedaug – visų pasėlių struktūroje jie sudaro

tik 1,1–1,4 procentų. Veislių tyrimo punktuose žieminiai kvietrugiai daugeliu

atveju buvo derlingesni nei žieminiai kviečiai ir rugiai.

Kvietrugiai gerai prisitaiko prie dirvožemio ir agroklimato sąlygų, turi ver-

tingų biocheminių ir ūkinių savybių, išlaiko geriausius tėvinių formų požymius:

derlingi, geriau žiemoja, neišgula, atsparūs ligoms, sausroms, auga rūgščiose

dirvose. Kvietrugius galima auginti ir tuose Lietuvos rajonuose, kuriuose žiemi-

niai kviečiai blogiau dera. Kvietrugiai – viena iš pagrindinių biomasės išteklių

rūšių. Bioetanolio gamybos technologijų analizė rodo, kad vienai bioetanolio

tonai pagaminti reikia 3,38 tonos kvietrugių.

Poreikis augimo sąlygoms. Kvietrugiai turi galingą šaknų sistemą ir ge-

rai krūmijasi, geriau nei žieminiai kviečiai, tačiau blogiau nei žieminiai rugiai.

Augalai lengvai pakenčia nepalankias žiemojimo sąlygas ir geriau žiemoja nei

žieminiai kviečiai. Žiemą augalai pakenčia 18–20 oC šalčius. Kvietrugiai at-

sparesni už kitus žiemkenčius grybinėms bei virusinėms ligoms, visiškai at-

sparūs kietosioms ir dulkančiosioms kūlėms. Aukštesni negu kviečiai ir geriau

stelbia piktžoles.

Dirvožemių parinkimas. Vieta sėjomainoje. Kvietrugiai gali augti

priesmėlio ir lengvo priemolio sausesnėse dirvose, tačiau gerai dera geruose,

pakankamai drėgme aprūpintuose ir įtręštuose dirvožemiuose. Blogai dera

sausuose smėlynuose, kur rugiai dar gali išauginti neblogą derlių. Kvietrugiai

nepakenčia greitai užmirkstančių, su nelaidžiu podirviu dirvų.

Geriausi priešsėliai – vienamečiai mišiniai, daugiametės žolės, ankstyvosios

bulvės, ankštiniai javai.

Dirvos dirbimas. Po ražieninių augalų – priešsėlinio augalo pjūties dieną ar-

ba 1–2 dienos po jos, skutamos ražienos 5 cm gyliu. Geriausiai tinka skutikai su

strėliniais noragėliais. Toks skutimas sunaikina priešsėlinio augalo ražienas, esa-

mas piktžoles ir dalinai sumaišo šiaudus su žemėmis. Prasideda spartus mikrobio-

loginis procesas, jo metu suardomos augalinėse liekanose esantis ligninas. Lietu-

voje ligninas suardomas vidutiniškai per 20–25 dienas. Suardymo požymis – len-

kiami šiaudai lengvai lūžta. Antrą kartą skutama 6–8 cm gyliu. Šiuo skutimu su-

naikiname sudygusias pabiras bei piktžoles, dar kartą sumaišomi šiaudai su ražie-

nomis. Po šio skutimo paspartėja tolesnis augalinių liekanų irimas, jos tampa pri-

einamos sliekų mitybai. Vidutinė irimo proceso trukmė – apie 14–16 dienų. Taip

suirę šiaudai papildo dirvožemius humusu, be to, šiuo laikotarpiu dar sudygsta bei

po to sunaikinama apie 50 proc. tų piktžolių, kurios būtų sudygusios po kviečių

sėjos. Prieš sėją laukas dirbamas priešsėjinio dirbimo agregatais.

30

Po daugiamečių žolių yra du dirvų ruošimo būdai. Pirmas – klasikinis, dau-

gumai žemdirbių gerai žinomas. Pirmą ar antrą dieną po žolių pjūties lėkštinė-

mis akėčiomis 8–10 cm gyliu supjaustoma velėna. Mineralizacijos pirminis eta-

pas taip pat tęsiasi apie 3 savaites, po to dirva ariama 18–22 cm gyliu. Antrinės

mineralizacijos periodas dar turėtų tęstis 12–14 dienų, vėliau arimas lyginamas,

o prieš sėją dirbama priešsėjinio žemės dirbimo agregatais. Antras – dobilienų

ruošimo būdas yra velėnos prievartinė mineralizacija herbicidais. Po žolių pjū-

ties laukas purškiamas 4–6 l ha-1 glyfoso, o po 3–4 savaičių 10–12 cm gyliu pu-

renamas dirvos paviršius. Taip leidžiama baigti suirti stambesnėms žolių šak-

nims, skatinamas piktžolių sėklų dygimas. Prieš sėją laukas paruošiamas priešsė-

jinio žemės dirbimo agregatais.

Po cukrinių runkelių, bulvių, daržovių, jei žemė yra permirkusi arba su-

slėgta – geriausiai tinka 14–16 cm gylio arimas arba skutimas. Kitais atvejais

– purenamas dirvos paviršius 6–8 cm gyliu. Lyginama, paruošiama priešsėji-

nio žemės dirbimo agregatais ir sėjama.

Sėja. Ilgai naudojant savo ūkyje išaugintą kvietrugių sėklą, labai suprastėja

grūdų technologinės savybės gaminant bioetanolį, nes dalis kvietrugių skyla į

motininius augalus (kviečius ir rugius), kuriuose būna daug mažesnis krakmo-

lo kiekis. Auginant kvietrugius bioetanolio gamybai negalima naudoti vėles-

nio negu 5–6 atsėlio sėklą. Ją reikia nuolat, kas 4–5 metai, pakeisti atnaujinta

sertifikuota sėkla.

Kvietrugiai sėjami rugsėjo pirmoje dekadoje. Sėti galima dar ir iki rugsėjo

pabaigos. Sėjama eiliniu būdu 180–200 kg ha-1 sėklos. Pašarinių veislių sėklos

norma padidinama iki 240 kg ha-1. Kvietrugių sėklos stambesnės nei kviečių,

todėl jos įterpiamos giliau. Vidutinis sėklos įterpimo gylis – apie 6–7 cm. Sėją

ankstinant sėti reikia giliau, vėlinant – sekliau. Sėjos būdas – eilinė sėja 12–

15 cm tarpueiliais. Po sėjos pasėliai voluojami pentinuotais volais, ypač sausą

rudenį. Labai svarbu, kad pasėliuose būtų sureguliuotas paviršinio vandens nu-

tekėjimas.

Tręšimas. Auginant kvietrugius, skirtus bioetanolio gamybai, reikia at-

kreipti dėmesį į keletą agrotechnikos priemonių, kurios skiriasi nuo maistinių

grūdų auginimo technologijos. Tikslas – kuo mažiau baltymų ir kuo daugiau

krakmolo grūduose. Augindami maistui bei pašarams skirtus grūdus, žemdir-

biai stengiasi, kad juose būtų kuo didesnis baltymų kiekis. Gaminant etanolį,

baltymai grūduose yra kliuvinys, mažinantis alkoholio išeigą. Vokietijos Ho-

henheimo universitete atliktų tyrimų duomenys rodo, kad dėl kiekvieno bal-

tymų procento grūduose prarandami 5 litrai bioetanolio iš kiekvienos tonos

žaliavos, taip pat pasunkėja gamybos procesai. Vokietijoje mokslininkai nusta-

31

tė, kad didžiausias krakmolo derlius pasiekiamas tada, kai azoto norma kviet-

rugiams neviršija 120 kg ha-1. Suprantama, kad naudojant mažas azoto normas

grūdų baltymingumas nebus didelis, bet tuomet užaugs ir menkesnis bendras

derlius, bus mažiau ir krakmolo. Tačiau iš skirtingų javų veislių grūdų, net

esant vienodam jų krakmolingumui, alkoholio išeiga būna gana skirtinga. Tai

priklauso ir nuo kitų faktorių, pavyzdžiui, nuo fermentų aktyvumo, kuris ma-

tuojamas kritimo skaičiais. Kuo mažesnis kritimo skaičius, tuo aktyvesni yra

fermentai, paverčiantys krakmolą cukrumi. Nustatyta, kad kalio trąšos ne tik

didina krakmolo kiekį grūduose, bet labiau suaktyvina fermentų veiklą raugi-

nimo proceso metu. Todėl bioetanolio gamybai auginamiems kvietrugiams

reikia skirti didesnes kalio trąšų normas. Maistui ar pašarui naudojamiems

kvietrugiams kiekvienai tonai grūdų derliaus skiriama 23 kg K2O, etanolio

gamybai 26 kg K2O. ES reglamentai pasisako už platesnį skystųjų trąšų nau-

dojimą, kaip efektyvią priemonę, mažinančią aplinkos teršimą. Tręšiant skys-

tosiomis trąšomis, daug mažiau cheminių elementų patenka į mus supančią

aplinką. Augalams tręšti naudojant skystąsias trąšas, jas galima tolygiau pa-

skleisti. Jose esančios maisto medžiagos greičiau patenka į dirvožemio sorbci-

jos kompleksą ir augalai greičiau jas pasisavina. Toks augalų mitybos būdas

naujai kuriamose tręšimo technologijose atitinka šiuolaikinius konkurencin-

gumo, savikainos bei produkcijos homogeniškumo reikalavimus.

Dotnuvoje 2008 metais atliktų tyrimų duomenimis, didžiausia bioetanolio

išeiga nustatyta N120 P120K120 prieš sėją tręštus vasarinius kvietrugius papildo-

mai patręšus N60. Apskaičiavus už vieną kilogramą trąšų azoto gautą bioetano-

lio kiekį, nustatyta, kad prieš sėją be papildomo tręšimo naudojant skystąsias

trąšas Lyderis 9-9-9, gauta 3,8–6,4 litras bioetanolio, o tręšiant papildomai –

3,7–5,4 litras bioetanolio. Taigi prarandant 5,5 proc. bioetanolio išeigos, tačiau

trąšų efektyvumą padidinant iki 6,4 l kg-1, galima tenkintis vienkartiniu N120

P120K120 SKT Lyderis 9-9-9 vasarinių kvietrugių, auginamų bioetanoliui, tręšimu

(Janušauskaitė, 2008).

Pasėlių priežiūra. Herbicidai. Tinkamai paruošus dirvą bei optimaliu lai-

ku pasėjus kvietrugius, piktžolių kiekis rudenį dažniausiai neviršija ekonomi-

nio žalingumo ribos. Todėl prieš naudojant herbicidus rudenį pirmiausiai rei-

kia įvertinti pasėlio piktžolėtumą bei piktžolių botaninę sudėtį. Pavasarį dau-

gelis piktžolių pradeda vegetuoti anksčiau nei žieminiai kvietrugiai ir balan-

džio mėnesį stipriai suveši, be to, sudygsta daug naujų. Todėl purškimo her-

bicidais atidėlioti negalima, nes peraugusios piktžolės daug atsparesnės herbi-

cidams, o jų daroma žala kasdien didėja. Įvertinus piktžolių kiekį ir botaninę

sudėtį parenkami herbicidai.

32

Augimo reguliatoriai. Pagrindinės išgulimo priežastys: per tankūs pasėliai,

per didelės azoto normos, padidintas užsikrėtimas ligomis ir kt. Svarbiausia

kovos priemonė su pasėlių išgulimu – pasėlių purškimas augimo reguliato-

riais. Purškiama du kartus: pirmą – krūmijimosi pabaigoje, pvz., cycoceliu

1,0 l ha-1; antrą – bamblėjimo viduryje Modus 0,5–1,0 l ha-1. Pirmą purškimą

galima derinti su purškimu herbicidais.

Fungicidai. Ligoms plisti lemiamos įtakos turi meteorologinės sąlygos bei

atskiros agrotechninės priemonės ir bendroji žemdirbystės kultūra. Ligos la-

biau plinta atsėliuojamuose pasėliuose ar po netinkamų priešsėlių, tręšiant di-

delėmis trąšų normomis. Kvietrugiai, kaip ir kiti javai, jautriausi ligų sukėlė-

jams yra plaukėjimo ir žydėjimo metu, todėl didesnis drėgmės kiekis tuo me-

tu suintensyvina ligų plitimą. Kuo ankstyvesniu augimo tarpsniu augalai su-

serga, tuo didesnė žala padaroma. Palankiais ligoms plisti metais vien agro-

techninės priemonės kvietrugių neapsaugo, tenka purkšti fungicidais. Biolo-

ginį fungicidų veiksmingumą lemia pradinis ligos intensyvumas iki purškimo

fungicidais. Fungicidai veikia veiksmingiausiai, kai jais purškiama iki staigaus

ligos išplitimo arba ligos pradžioje. Du kartus purkšti yra veiksmingiau negu

vieną kartą. Mažai plintant ligoms, nupurkštuose kvietrugiuose, net ir praėjus

kelioms savaitėms po purškimo, ligų intensyvumas esti labai menkas, todėl

prevencinei ligų apsaugai pakaktų sumažintų fungicidų normų.

Insekticidai. Gegužės antroje pusėje, augalams suformavus pirmą – antrą

bamblius, pasėliuose pasirodo lemai, pjūkleliai, amarai. Šiltų bei drėgnų orų

sąlygomis jie padaro didelę žalą, todėl purškimas insekticidais yra būtinas. Jei

numatomas javinių tripsų pasirodymas arba norima ilgalaikio insekticidų po-

veikio, vertėtų naudoti sisteminį insekticidą, pvz., aktarą (Actara 25 WG) –

0,05–0,07 kg ha-1.

Glifosatai. Gausiai patręštuose, daugiau piktžolėtuose bei pagulusiuose pa-

sėliuose kvietrugių branda būna labai netolygi. Tokiuose pasėliuose, net esant

ir saulėtiems orams, sunku gauti mažesnio nei 18 proc. drėgnio grūdus, todėl

viena iš agrotechninių priemonių yra pasėlių purškimas glyfosu – 2–3 l ha-1

vaškinės brandos pradžioje.

Derliaus nuėmimas. Lietuvoje vis dar vėluojama javapjūtė, nes tikimasi

gauti sausesnius grūdus. Tačiau dėl to dažniau patiriami didesni nuostoliai nei

sutaupoma lėšų grūdų džiovinimui. Nustatyta, kad geriausios kokybės grūdai

gaunami javus kuliant vaškinės brandos pabaigoje ir javapjūtę baigiant 5 die-

nos po pilnosios brandos. Optimalus javapjūtės terminas vidutiniškai tęsiasi

8–12 dienų.

33

3 pav. Žieminiai rugiai (autoriaus nuotrauka)

6. 3. ŽIEMINIAI RUGIAI

Rugys (Secale), miglinių šeimos vienamečių ir daugiamečių žolių genties

augalas, žinoma jų apie 13 rūšių. Sukultūrinta tik viena rugių rūšis – sėjamasis

rugys (Secale cereale L.). Kitų rūšių rugiai savaime auga kaip piktžolės. Lietu-

voje auginamas tik sėjamasis rugys (3 pav.).

Kilę iš Kaukazo priekalnių,

Mažosios ir Vidurinės Azijos. Pa-

saulyje pradėti auginti prieš 3–

4 tūkst. metų. Lietuvoje jau buvo

paplitę I–IV amžiuje ir buvo pa-

grindiniai grūdiniai javai.

Grūdai vartojami maistui bei

perdirbimui (krakmolas, spiritas,

sirupas). Šiaudai tinka kraikui,

naudojami kaip statybinė medžia-

ga, presuojami į plokštes ar blo-

kus, biokuro gamybai.

Poreikis augimo sąlygoms. Sėklos gali dygti 1–2 oC temperatūroje, op-

timali dygimo temperatūra 12–16 oC, sudygsta per 5–6 dienas. Rudens augi-

mo ir vystymosi tarpsniu, kuris tęsiasi 45–50 dienų, vystosi vegetatyviniai or-

ganai. Pavasario – vasaros augimo ir vystymosi tarpsniu, kuris tęsiasi 75–

100 dienų, susidaro generatyviniai organai ir subrandinamas grūdų derlius.

Krūmijasi rudenį. Pavasarį rugių vegetacija prasideda anksčiau už žieminių

kviečių. Pavasarinio krūmijimosi periodas trunka apie 17–18 dienų. Rugiai

normaliai plaukėja ir žydi ne žemesnėje kaip 14–15 oC temperatūroje. Žiemi-

niai rugiai yra kryžmadulkiai augalai.

Dirvožemių parinkimas. Vieta sėjomainoje. Žieminiai rugiai nereik-

lūs dirvožemio našumui. Jų derliai didėja dirvožemių našumui didėjant iki 45

boniteto balų. Jie gerai auga lengvuose priemoliuose ir priesmėliuose. Šiek

tiek blogiau dera vidutinio sunkumo bei sunkiuose priemoliuose ir smėliuose.

Optimalaus dydžio derliai gaunami, jei dirvožemiuose yra ne mažiau nei

2 proc. humuso, 120 mg kg-1 fosforo bei kalio, o dirvožemio reakcija didesnė

kaip pH 5,5.

Kaip priešdėliai, tinka visi augalai, svarbu, kad po jų būtų galima laiku pa-

ruošti dirvą. Tačiau didžiausi derliai gaunami sėjant juos po daugiamečių žolių.

Dirvos dirbimas. Jei dirvos labai užsikrėtusios šakniaatžalinėmis bei šak-

niastiebinėmis piktžolėmis, tai nuėmus priešsėlį ir piktžolėms atžėlus laukas

34

purškiama glifosu (glifos 360 SL) – 3,0–4,0 l ha-1. Po to kartą nuskutamos ra-

žienos (tam, kad pagerėtų organinių liekanų mineralizacija), o vėliau dirva

ariama. Rekomenduojama rudenį arimą sukultivuoti ir paruošti dirvą sėjai.

Pavasarį dirva akėjama 4 cm gyliu.

Žemės dirbimas po įvairių priešsėlių:

juodieji pūdymai – pavasarį neužsėjama, per vasarą dirbama, likus 2–3 sa-

vaitėms iki sėjos giliai suariama;

užimtieji pūdymai – anksti pavasarį užsėjama trumpos vegetacijos greitai

derančiais augalais, liepos mėnesio pradžioje derlius nuimamas, skutamos ra-

žienos, likus 2–3 savaitėms iki sėjos giliai suariama;

I naudojimo metų daugiametės žolės – pirmosios žolės derlius imamas dobi-

lams pradėjus žydėti, o antrosios – liepos pabaigoje – rugpjūčio pradžioje, gi-

liai suariama;

II naudojimo metų daugiametės žolės – birželio pabaigoje, žolių derlių nuė-

mus velėnos ardymui negiliai ariama arba lėkščiuojama, likus 2–3 savaitėms

iki sėjos giliai suariama.

Sėja. Išvaloma ir išrūšiuojama pagal stambumą. Sėti galima grūdų frakci-

jas, besiskiriančias 2 mm. Didelius derlius bei aukštos kokybės grūdus galima

gauti sėjant netolimesnės kaip C4 generacijos grūdus. Sėjant C1 ar C2 repro-

dukcijos sėklą, gaunamas iki 0,5 t ha derliaus priedas, lyginant su C4 ar C5

reprodukcijos sėklomis. Sėklų beicavimui siūloma nemažai registruotų beicų.

Beicavimo laikas prieš sėją neribojamas.

Žieminiai rugiai visa savaite sėjami anksčiau nei žieminiai kviečiai. Opti-

malus kalendorinis žieminių rugių sėjos laikas rugsėjo 5 d. Šiauriniuose rajo-

nuose sėja ankstinama, o pietiniuose - vėlinama. Aukšto našumo dirvože-

miuose ir intensyviai tręšiant sėja vėlinama, ir atvirkščiai. Esant didesnėms

sėklos normoms, sėjama 7,5–12 cm tarpueilių pločiu, o esant mažesnėms –

15 cm. Sėjos gylis – 2–3 cm.

Tręšimas. Lengvuose dirvožemiuose didelį efektyvumą turi organinės

trąšos. Jų reikėtų 30 t ha-1. Azotu tręšiama vegetacijai prasidėjus (balandžio

pirma pusė). Pirma azoto tręšimo norma ne didesnė kaip N80. Papildomai azo-

tu per lapus tręšiama javams išplaukėjus ir grūdų formavimosi tarpsniu, tręši-

mą derinant su pesticidais.

Vienas iš svarbiausių auginimo agrotechnikos elementų, auginant rugius

bioetanolio gamybai, yra sugebėjimas teisingai apskaičiuoti tręšimo normas

bei parinkti tinkamas trąšų formas, normas bei jų išbėrimo laiką. Pagrindinis

tikslas – kad azoto trąšas augalai naudotų grūdų masės didinimui ir neturėtų

įtakos baltymų kiekiui grūduose. Tai pasiekiama tręšiant perteklinėmis fosfo-

35

ro, kalio ir tik minimaliomis azoto trąšų normomis. Rugių tręšimas pertekli-

nėmis PK trąšų normomis (lyginant su azoto trąšomis) didina išaugintų grūdų

sėklinę kokybę, mažina baltymų kiekį juose bei jų užsikrėtimą ligomis.

Mineralinių trąšų normos turi būti apskaičiuojamos priklausomai nuo dir-

vožemio apsirūpinimo šiais elementais. Bioetanolio gamybai auginamiems ru-

giams reikia skirti didesnes kalio trąšų normas. Maistui ar pašarui naudoja-

miems rugiams kiekvienai tonai grūdų derliaus skiriama 26 kg K2O, etanolio

gamybai 28 kg K2O.

Pasėlių priežiūra. Po sėjos pasėliai voluojami pentininiais volais. Tinka-

mai paruošus dirvą ir optimaliu laiku pasėjus žieminius rugius, piktžolių kiekis

rudenį dažniausiai neviršija ekonominio žalingumo ribos. Todėl prieš naudojant

herbicidus rudenį pirmiausia reikia įvertinti pasėlio piktžolėtumą ir piktžolių

botaninę sudėtį. Rudenį žieminiai rugiai daug jautresni dirvų užmirkimui, ypač

pavasariniam jų užliejimui, nei žieminiai kviečiai. Rudenį po jų sėjos suformuo-

jamos vagos vandens nutekėjimui. Jei pavasarį po žiemos žieminių rugių išlieka

ne mažiau kaip 300 augalų m2, tai pasėlis tinkamas. Optimalus augalų kiekis –

450–500 augalų m2. Žieminių rugių pasėliuose herbicidai naudojami tik esant

dideliam piktžolių kiekiui. Jei sėklos buvo beicuotos, ligos gali pasireikšti

bamblėjimo tarpsniu. Didžiausias efektas gaunamas tada, kai preparatai naudo-

jami pagal instrukciją. Dažniausiai taikomas dukartinis purškimas (pasirodžius

paskutiniam lapui bei grūdų formavimosi pradžioje) purškiant fungicidais. Daug

žalos padaro tripsai. Nuo šių kenkėjų būtina naudoti insekticidus, jei viršijama

žalingumo riba.

6. 4. VASARINIAI MIEŽIAI

Miežis (Hordeum), miglinių šeimos gentis. Žinomos 28 rūšys. Auga viduti-

nio klimato zonoje. Miežiai vieni iš seniausių žemės ūkio augalų (4 pav.). Iška-

senos rodo, kad miežiai kartu su kviečiais buvo žinomi jau akmens amžiuje.

Egipte miežius augino prieš 5 t. pr. m. e. Iki istorinių laikų jie buvo auginami

Graikijoje, Italijoje, Kinijoje. Iš randamų iškasenų nustatyta, kad vidurinėje Azi-

joje miežiai buvo auginami maždaug prieš 4 t. pr. m.e. Dabartinės Ukrainos ir

Moldovos teritorijoje miežiai auginti trečiame tūkstantmetyje pr. m. e. Šiuo

metu miežiai auginami visame pasaulyje.

Grūdai daugiausia vartojami gyvulių šėrimui, vartojama ir maistui – gami-

namos kruopos, kavos surogatas, iš auginamų salyklui daromas alus. Šiaudai

tinka kraikui, pašarui, naudojami kaip statybinė medžiaga, presuojami į plokš-

tes ar blokus, biokuro gamybai.

36

4 pav. Vasariniai miežiai (autoriaus nuotrauka)

Poreikis augimo sąly-

goms. Miežių sėklos dygsta

3–4 oC temperatūroje. Daigai

gali pakęsti šalnas iki – 4 oC.

Miežių šaknų sistema yra sil-

pnoka ir dėl trumpo vegeta-

cijos tarpsnio maisto medžia-

gų panaudojimas iš dirvos

yra ribotas.

Padidintas vasarinių

miežių atsparumas karš-

čiams susijęs su jų sugebėjimu intensyviai išnaudoti maisto medžiagas anksty-

vais augimo tarpsniais. Tarp pirmos grupės javų vasariniai miežiai labiausiai

atsparūs sausrai. Jų transpiracijos koeficientas – 400. Sausringais metais be-

veik visuomet suformuoja aukštesnius derlius nei vasariniai kviečiai. Sausrai

miežiai labiausiai jautrūs bamblėjimo tarpsniu. Jei šiuo periodu dirvoje nebū-

na pakankamo drėgmės kiekio, padidėja tuščiavarpiškumas.

Dirvožemių parinkimas. Vieta sėjomainoje. Miežiai yra labai reiklūs

dirvožemių derlumui (našumui) ir jo sukultūrinimo lygiui. Lietuvoje dides-

nius reikalavimus dirvožemių derlumui kelia tik kviečiai ir cukriniai runkeliai.

Nepriklausomai nuo dirvožemių derlumo lygio, vasarinių miežių nepata-

riama sėti:

į varputėtas dirvas (daugiau nei 4 šakniastiebių m-2);

į linkusias užmirkti ir susislėgti;

į padidinto kalvotumo dirvas;

žemo humusingumo (< 1,8 proc.).

Biologine prasme miežiams geriausiai tinka lapinių augalų priešsėliai (bul-

vės, cukriniai runkeliai, rapsai, žirniai). Galima auginti ir po kukurūzų silosui.

Padidėjus vasarinių rapsų pasėlių plotams, vasarinius miežius geriausia sėti

būtent po jų. Jei ūkyje vasarinių rapsų pasėlių plotai dar per maži, tai miežius

galima sėti ir po žieminių javų, einančių po rapsų ar daugiamečių žolių, tačiau

jokiu būdu jų negalima sėti po atsėliuotų miglinių javų. Nerekomenduojama

sėti ir po labai piktžolėtų pasėlių, nepaisant, kokios rūšies jie būtų. Tinkamai

parinkus priešsėlius, galima racionaliau spręsti augalų mitybos, gamtosaugos

klausimus, kontroliuoti piktžolių, ligų bei kenkėjų plitimą, taupyti technolo-

ginio proceso lėšas, mažinti savikainą, užtikrinti reikiamą produkcijos kokybę.

Po vasarinių miežių geriausia sėti tuos augalus, kurie geriau už kitus sugeba

37

5 pav. Dirvos dirbimas

(autoriaus nuotrauka)

įsisavinti neišnaudotus maistinius elementus iš dirvos. Tam geriausiai tinka

žirniai, vasariniai rapsai ir kvietrugiai.

Dirvos dirbimas. Esant klasikinei dirvų dirbimo sistemai, galimi du ru-

deninio dirvų dirbimo būdai:

Pirmasis. Po priešsėlinio augalo pjūties iš karto skutamos ražienos 6–8 cm

gyliu. Praėjus 2–3 savaitėms, kai sudygsta pabiros ir pradeda dygti piktžolės,

laukas suariamas (5 pav.). Vasariniai miežiai geriau dygsta ir sparčiau auga, kai

pavasarį dirvos būna geriau susigulėjusios, todėl nereikėtų ankstinti rudeninio

arimo. Optimalus arimo laikas – spalio antroji dekada;

Antrasis. Jei priešsėlinio

augalo pasėliai buvo užkrėsti

šakniastiebinėmis piktžolėmis,

vietoj ražienų skutimo laukas

purškiamas visuotinio veikimo

herbicidais. Purškimo laiką ir

herbicidų normas reikia pasi-

rinkti pagal faktinį piktžolių są-

statą, jų gausumą ir ataugimo

laipsnį. Praėjus 3–4 savaitėms

po purškimo herbicidais, laukas

suariamas, tačiau ne anksčiau

kaip spalio mėnesį.

Jei ūkyje naudojama bearimė žemdirbystės sistema, tai yra trys rudeninio

dirvų dirbimo būdai:

Pirmasis. Du kartus skusti ražienas. Šis būdas paprastai taikomas pirmai-

siais keturiais bearimės sistemos įgyvendinimo metais ir tada, kada neplanuo-

jame naudoti visuotinio veikimo herbicidų. Tada po priešsėlinių augalų pjū-

ties, iš karto skutamos ražienos 5–7 cm gyliu. Taip yra pakertamos visos gy-

vos piktžolės ir kultūrinių lauko augalų ražienos, sumaišomi paskleisti šiaudai

su žeme bei įterpiamos į dirvą priešsėlinių augalų ir piktžolių sėklų pabiros.

Po 3–4 savaičių pakartojame skutimą, tik šį kartą – 8–10 cm gyliu.

Antrasis. Purškimo visuotinio veikimo herbicidais ir vienkartinio ražienų

skutimo derinys. Galima pradėti ir nuo purškimo herbicidais (jei nurinkti

šiaudai) ir galima pirmiau skusti ražienas, vėliau purškiama herbicidais (jei ra-

žienose paskleisti šiaudai).

Trečiasis. Be ražienų skutimo. Šis būdas taikomas ūkiuose, kuriuose bea-

rimė žemdirbystė įgyvendinta seniau kaip prieš 4 metus. Tada, tokių laukų

dirvų viršutiniuose horizontuose būna susiformavę daugiau humuso ir kelis

38

kartus daugiau dirvos mikroorganizmų. Dėl to priešsėlinių augalų ražienos ir

paskleisti šiaudai gerai mineralizuojasi ir be paviršinio dirvos supurenimo.

Todėl tokiuose laukuose po priešsėlinių augalų pjūties ražienos paliekamos be

skutimo. Pavasarį, kai dirva įšyla iki 7–8 °C, purenamas dirvos paviršius ir tą

pačią dieną sėjami miežiai. Ankstesnio bearimės žemdirbystės įsisavinimo

laukuose vasariniai miežiai gali būti sėjami ir tiesiai į ražienas be paviršinio

dirvos purenimo.

Sėja. Visi vasariniai javai kelia didesnius reikalavimus sėklų kokybei nei jų

žieminės formos. Tai aiškinama tuo, kad geresnės kokybės sėklos ir greičiau, ir

tolygiau sudygsta. Be to, iš jų išaugę augalai intensyviau krūmijasi. Taip prailgi-

namas jų krūmijimosi laikotarpis ir padidėja atsparumas ligoms.

Sėklų išsėjimo normų konkretų dydį dažniausiai nulemia prognozuojamo

pasėlio tankumo, sėklų lauko daigumo, krūmijimosi bei pasėlių retėjimo pa-

rametrai. Didesnės nei optimalios išsėjimo normos ne tik didina išlaidas sėk-

loms, bet ir mažina herbicidų patekimą ant piktžolių daigų, didina pasėlio iš-

retėjimą, mažina jų atsparumą išgulimui ir ligoms. Dėl to padidėja išlaidos

pesticidams ir mažėja kombainų darbo našumas.

Vasariniai miežiai yra vieni iš anksčiausiai sėjamų augalų Lietuvoje. Šių

augalų genetinis kalendorius taip užkoduotas, kad jų krūmijimasis negali il-

giau tęstis kaip iki gegužės antros dekados. Po to, nepaisant augalo išsivysty-

mo laipsnio, jie pereina į bamblėjimo tarpsnį. Silpnesnis krūmijimosi mazgas

– silpnesnė ir varpa. Lietuvos sąlygomis, priklausomai nuo auginimo vietos

geografinės padėties, vasarinių miežių optimalus sėjos laikas yra balandžio

15–25 d. Sėjos suvėlinimas dviem savaitėmis miežių derlių sumažina iki

1,0 t ha-1. Suvėlinus sėją, ne tik mažėja grūdų derliai, bet mažėja ir jų atspa-

rumas išgulimui bei ligoms. Be to, vėlyvesnės sėjos laukuose reikia didesnių

sėklų išsėjimo normų.

Sėjamos sėklos turi patekti ant drėgno, nesupuolusio, bet gerai kapiliariniu

vandeniu maitinamo dirvos sluoksnio. Ruošiant dirvas prieš sėją, būtina pu-

renti ne giliau kaip 3 cm. Sėklos guolį geriausiai paruošti kultivatoriumi

(germinatoriumi). Jeigu dirva buvo gerai suarta, tai prieš sėją pakanka vieno

germinatoriaus važiavimo. Blogiau suartą dirvą reikia kultivuoti 2–3 kartus.

Svarbiausia – dirvos neperdžiovinti.

Sėklų įterpimo gylis 3–5 cm. Sausesniuose arba lengvos granuliometrinės

sudėties dirvožemiuose sėklų įterpimo gylis didinamas (4–5 cm), o šlapes-

niuose arba sunkesniuose – mažinamas. Kad sudygimas būtų tolygus – būtina

privoluoti.

Sėjos būdai: eilinė sėja – tarpueiliai 12–15 cm pločio, plačiajuostė.

39

Tręšimas. Maisto medžiagų poreikis (kg t-1) 1 tonai derliaus užauginti: 21–

34,1 kg azoto, 11,7 kg fosforo, 23,7 kg kalio. Optimalus tręšimo laikas – prieš

priešsėjinį dirvų dirbimą. Miežių bamblėjimo pradžioje, esant užsitęsusioms

sausroms, pasėlius rekomenduotina nupurkšti vienu iš registruotų gydomuoju

tirpalu. Dėl to labai sumažės išretėjimas, padidės augimo intensyvumas.

Tyrimais nustatyta, kad azoto trąšos turi didžiausią įtaką vasarinių miežių

derlingumui. Didinant azoto trąšų normas augalai formuoja didesnį lapų pa-

viršių, pailgėja vegetacijos periodas, geriau išnaudoja saulės radiaciją, dėl to

padidėja derlingumas. Azoto perteklius, kaip ir trūkumas, neigiamai veikia

augalų produktyvumo formavimąsi. Taip pat tręšiant didesnėmis azoto nor-

momis pasėliai išgula, labiau plinta ligos, blogėja dirvos biologinės savybės.

Miežių derliaus formavimuisi iš pagrindinių maisto medžiagų (NPK) ma-

žiausiai sunaudojama fosforo, tačiau šio elemento vaidmuo labai svarbus, nes

svarbiausi fiziologiniai procesai, vykstantys augaluose, tiesiogiai susiję su šiuo

elementu. Fosforas pagerina augalų atsparumą neigiamiems aplinkos faktoriams,

sustiprina šaknis bei stiebą, šis elementas labai svarbus augalų augimo pradžioje.

Trūkstant fosforo, miežiai blogiau krūmijasi, gali apmirti kai kurie audiniai,

stiebai būna violetinio atspalvio. Padidinus fosforo trąšų normas, pagerėja visų

kitų maistinių elementų įsisavinimas tiek iš trąšų, tiek iš dirvožemio.

Ne mažiau svarbus ir kalis, tačiau jis neįeina į organinių junginių sudėtį.

Kalis svarbus fotosintezės bei kvėpavimo procesuose, aktyvina daugelį fer-

mentų, dalyvauja žiotelių varstymesi (transpiracija). Dėl gebėjimo pereiti pro

ląstelių membranas, nulemia išskirtines elemento savybes dalyvaujant fiziolo-

giniuose procesuose. Kalis palaiko ir reguliuoja normalią maisto medžiagų ap-

ykaitą augaluose, aktyvuoja produktyvųjį krūmijimąsi, gerina sėklų kokybę.

Jis taip pat didina augalų atsparumą išgulimui, ligoms, inicijuoja krakmolo

kaupimąsi grūduose, turi įtakos augalų sugebėjimui įsisavinti didesnius mine-

ralinių elementų kiekius iš dirvožemio.

Miežių derliaus formavimuisi reikalingas ir magnis. Šis elementas labai

svarbus fotosintezei, nes įeina į chlorofilo sudėtį ir būtinas šio pigmento susi-

darymui. Magnis dalyvauja daugelyje biocheminių ir energijos mainų proce-

sų. Jis turi įtakos azoto, fosforo ir kalio efektyvumui. Magnis labai judrus ir jo

trūkstant yra pernešamas iš senesnių augalo audinių į jaunesnius, todėl šio

elemento trūkumai pirmiausia pastebimi ant senų augalo dalių. Magnio trū-

kumo požymiai gali pasireikšti vyraujant vėsiems ir apsiniaukusiems orams.

Iš makroelementų miežiai mažiausiai sunaudoja sieros. Tačiau siera būtina

pagrindinių nepakeičiamų amino rūgščių sintezei. Ji reguliuoja baltymų, chlo-

rofilo sintezę, augalo energetinį balansą. Siera pagerina azoto įsisavinimą iš

40

dirvožemio, padidina augalų atsparumą stresams. Be makroelementų mie-

žiams labai reikalingi ir mikroelementai.

Pasėlių priežiūra. Ji prasideda iš karto po miežių sėjos ir gali baigtis tik

prieš javapjūtę. Miežiams dygstant arba formuojantis antrajam lapeliui, galimas

švedinių muselių pasirodymas. Jos labai pakenkia augalams. Dažniausiai žūsta

pagrindinis augalo stiebas, išlieka daug silpnesni šalutiniai stiebai. Pradiniais au-

gimo tarpsniais taip pat galimas raudonkrūtinių lemų, pjūklelių bei amarų išpli-

timas. Jei kenkėjai pasirodys ir jų bus gausu – reikia purkšti vienu iš insekticidų,

registruotų nuo šių kenkėjų. Labai didelę žalą padaro tripsai. nuo tripsų bamb-

lėjimo tarpsniu geriausiai naudoti sisteminio veikimo insekticidus.

Tankesniuose pasėliuose palankesnės sąlygos ligų plitimui. Jau nuo daigų

tarpsnio gali pradėti plisti tinkliškoji ir rudadėmė dryžligės ir plisti iki vaškinės

brandos. Krūmijimosi pabaigoje – bamblėjimo pradžioje miežių pasėliuose pa-

sirodo pirmieji miltligės, geltonųjų rūdžių ir rinchoporiozės ligų požymiai.

Miežiams išplaukėjus galima rasti miežių septoriozės, juodųjų rūdžių, varpų

fuzariozės bei miežių dulkančių kūlių pažeistų augalų.

Ligų daug ir jos įvairios. Parinkti pesticidus atskirai nuo kiekvienos ligos yra

per brangu. Paprastai vasarinius miežius patariama nupurkšti fungicidais du kar-

tus: pirmą kartą – bamblėjimo pradžioje, antrą kartą – augalams išplaukėjus.

Vasarinių miežių pasėliuose dažniausiai aptinkamos usnys, kibieji lipikai, pa-

jūrinis šunramunis, balandos, rūgtys ir kitos būdingos vasariniams javams pikt-

žolės. Panašiai kaip ir nuo ligų, parenkami registruoti Lietuvoje herbicidų miši-

niai, priklausomai nuo piktžolių botaninės sudėties ir piktžolėtumo laipsnio.

Derliaus nuėmimas. Miežių grūdų geriausia kokybė būna jų kietosios

brandos tarpsniu. Tada grūdai turi pilnai susiformavusią fermentų sistemą, sėklų

luobelė glaudžiai suaugusi su endosperma ir joje nėra plyšių, per kuriuos galėtų

patekti ligų sukėlėjai. Visiškos brandos arba perbrendę grūdai dėl nuolatinio

kontakto su rytinių rasų vandeniu turi jau išbalansuotą fermentinę sistemą, o

tarp endospermos ir luobelės atsiranda įplyšimai arba net tuštumos. Miežius ge-

riausia pjauti jų kietosios brandos metu.

6.5. AVIŽOS

Aviža (Avena sativa) laikoma lengvų dirvų augalu (6 pav.). Šaknų sistema

išvystyta geriau negu miežių ir kviečių, todėl jos mažiau reiklios dirvos reak-

cijai ir geriau pasisavina jose esančias maisto medžiagas, mažiau reiklios ir

priešsėliams. Joms labiausiai tinka lengvo priemolio ir priesmėlio dirva. Avi-

žos – drėgmę mėgstantys augalai. Sėkloms sudygti reikia daug vandens – 60–

41

6 pav. Avižos (autoriaus nuotrauka)

100 proc. grūdo masės. Drėgmė avi-

žoms reikalinga visą vegetacijos laiką,

daugiausia bamblėjimo tarpsnio pabai-

goje ir plaukėjant. Šiuo laiku trūkstant

drėgmės, mažėja grūdų skaičius šluote-

lėje, subrandinami smulkesni, prastos

kokybės grūdai. Avižos auga įvairiuo-

se, netgi vidutinio rūgštumo dirvože-

miuose (pH 5 ar didesnis).

Avižų sėkloms sudygti reikia daug

drėgmės, todėl negalima suvėlinti sėjos

laiko. Anksti pasėjus, jų šaknys išauga

stiprios, augalai geriau panaudoja iš po

žiemos dirvoje sukauptą drėgmę, maisto medžiagas, geriau krūmijasi, geriau de-

ra. Avižos sėjamos anksti, jos nebijo žemų temperatūrų. Neilgai trunkančios

šalnos iki – 5 °C joms nekenkia, todėl avižas galima pasėti iš karto, kai tik gali-

ma pradėti lauko darbus. Sėjos vėlinimas neigiamai veikia sėklų dygimą, nes

brinkdami avižų grūdai sunaudoja 65 proc. vandens nuo grūdo masės, o pritrū-

kus drėgmės, augalai silpniau auga, labiau nukenčia nuo ligų. Sėjama 5 mln.

daigių sėklų viename hektare. Esant geram sėklos daigumui ir 1 000 grūdų svo-

riui apie 29 g, sėklos norma būtų 150–160 kg ha-1. Pasėjus laukas suvoluoja-

mas. Avižų auginimo agrotechnika nesiskiria nuo kitų vasarinių javų auginimo

agrotechnikos. Žemė joms dirbama kaip ir visiems vasariniams javams.

Avižos reiklios trąšoms – 100 kg absoliučiai sausų grūdų išauginti avižos

sunaudoja: N – 3,6; K2O – 2,8; P2O5 – 1,27; CaO – 1,28; MgO – 0,6 kg. No-

rint gauti didelius avižų derlius, jas reikia sėti po gerų priešsėlių ir tręšti mine-

ralinėmis trąšomis. Lengvose dirvose azoto trąšas geriausia išberti prieš sėją.

Sunkesnėse dirvose avižoms azoto trąšos gali būti išbertos per du kartus. Api-

bendrinant Lietuvoje atliktų tyrimų duomenis, nustatyta, kad, siekiant gauti

didelį avižų grūdų derlių, vienam hektarui reikėtų skirti 40–60 kg ha-1 azoto,

fosforo ir kalio veikliosios medžiagos, turint galimybių, normą galima didinti

iki 80–90 kg ha-1. Auginant avižas, svarbu žinoti auginamų veislių poreikį trą-

šoms. Azoto trąšos didina avižų grūdų baltymingumą. Procentinis baltymų

kiekis avižų grūduose ir jų išeiga iš ploto vieneto dažnai pralenkia kitų javų

rodiklius. Vidutiniškai baltymų kiekis avižų grūduose yra 9–13 proc., nors kai

kurių veislių siekia iki 20 procentų.

42

7 pav. Kukurūzai (Autoriaus nuotrauka)

Herbicidai, fungicidai ir insekticidai naudojami tokie pat, kaip ir miežiuo-

se. Avižos pradedamos pjauti, kai šluotelėje didesnė pusė grūdų yra kietosios

brandos. Grūdai turi būti džiovinami jų neperkaitinant.

6. 6. KUKURŪZAI

Kukurūzas (Zea mays) – miglinių šeimos vienametis augalas. Kukurūzai

laikomi seniausiais kultūriniais lauko augalais. Jų tėvynė – Centrinė ir Pietų

Amerika – atogrąžų ir paatogrąžų zona, nes čia rastos seniausios (4500–

8000 metų senumo) kukurūzų iškasenos. Vienanamiai dvilyčiai, apsidulkinan-

tys kryžmiškai. Laukinių formų nerandama. Kukurūzas – labiausiai stebėtinas

gamtos kūrinys, kuris per trumpą laiką pagamina labai daug maisto medžiagų

(7 pav.). Iš vieno 0,25–0,30 g grūdo po maždaug 12 savaičių išauga 2–3 m

aukščio augalas ir per tą

laiką jis suformuoja 400–

600 grūdų turinčią burbuo-

lę. Kitos grūdinių augalų

rūšys dauginasi tik apie

40–50 kartų, ši savybė ku-

kurūzų savybę atitinka tik

1/10. Tai paaiškinama tuo,

kad asimiliacija – panašiai

kaip kitose tropinėse žolėse

– vyksta C-4 ciklu – todėl

ji susijusi su aukštesniais

fotosintezės rezultatais.

Kukurūzai auginami beveik visame pasaulyje – nuo tropinių platumų iki

Skandinavijos šalių. Pasaulinėje žemdirbystėje kukurūzų auginimo grūdams

plotai užima apie 130 mln. ha. Apie 23 proc. pasaulyje auginamų kukurūzų

sutelkta JAV. Čia jie sudaro 60 proc. bendro grūdų derliaus. Brazilijoje kuku-

rūzais užsėjama 12,4 mln. ha, Indijoje – 6,0, Argentinoje – 3,2 mln. ha. Eu-

ropoje daug kukurūzų auginama Ispanijoje, Italijoje, Graikijoje, Prancūzijoje.

Paskutiniame dešimtmetyje kukurūzus grūdams pradėjo auginti Vokietijoje,

Lenkijoje, Anglijoje, Švedijoje.

Kukurūzai – aukšto derlingumo grūdiniai augalai. Vidutinis jų grūdų der-

lius pasaulio šalyse siekia 2,75 t ha-1. Labiau palankesnėmis klimatinėmis sąly-

gomis ir esant geresnei agrotechnikai gaunamas 5,0 t ha-1 ir didesnis sausų

grūdų derlius, o JAV, Kanadoje – 8–10 t ha-1.

43

Daugelis augintojų Lietuvoje gauna 50–60 t ha-1 žaliosios masės, arba 4–

6 t ha-1 grūdų derlius.

Poreikis augimo sąlygoms. Kukurūzai – subtropinių platumų augalai,

priešingai nei kiti mums įprasti grūdiniai ir pašariniai augalai, labiau reiklūs ši-

lumai. Sėklos pradeda dygti esant 8–10 oC temperatūrai, daigai pasirodo – 10–

12 oC temperatūroje. V. H. Stepanovo, I. S. Šatilovo duomenimis, gyvybingų

daigų pasirodymo biologinis temperatūros minimumas titnaginių kukurūzų –

10–12 oC, o dantinių – 11–12 oC. Ankstyva kukurūzų sėja į šaltą ir drėgną dir-

vą skatina sėklų žuvimą, dėl to dažnai išretėja pasėliai. Palankiausia augalų au-

gimui temperatūra – 20–30oC, tai aukštesnė temperatūra nei kitų varpinių javų.

Aukščiausia temperatūra, kuriai esant sustoja augalų augimas – 45–47 oC. Au-

ginant kukurūzus ir vykdant jų selekciją, pavyko jų auginimo ribas išplėsti tolyn

į šiaurę. Kukurūzų auginimui temperatūra sumažinta taip, kad kukurūzai galėjo

prasiskverbti iki Danijos, Lietuvos, taip pat Švedijos ir Suomijos pietinių rajonų.

Tačiau čia kukurūzai auginami tik lengvose ir greitai įšylančiose dirvose. 2–3oC

šalnos dažnai pakenkia daigams, o rudenį lapams. Šiaurinėse valstybėse sukurtos

kukurūzų veislės, galinčios dygti ir augti žemesnėje temperatūroje, bei galinčios

greičiau vystytis, ypač pradiniais augimo tarpsniais. Didesnio atsparumo šalčiui

nesitikima. Tačiau kukurūzų daigai pakenčia keletą valandų trunkančias vėlyvą-

sias šalnas pavasarį nuo – 2 iki – 4 oC. Tuomet pakitus temperatūrai augalai

pradeda lapoti iš vegetacinio stiebelio, kuris yra apsaugotas žemės sluoksniu.

Nustatyta, kad ankstyvų veislių kukurūzai labiau pakenčia žemesnes temperatū-

ras nei vėlyvų veislių.

Biologiškai aktyvių temperatūrų suma, reikalinga ankstyvų veislių kukurū-

zų subrendimui, yra 1800–2000oC, vidutinio ankstyvumo veislių – 2300–

2600oC. Vėlyvos veislės Lietuvoje neauginamos. 100 kg sausųjų medžiagų

kukurūzai sunaudoja 17400–40600 kg vandens, t. y. mažiau nei avižos ar

miežiai. Tačiau dideliems derliams augalai sunaudoja daugiau vandens, nei

minėti augalai. Kukurūzai labiau išnaudoja kritulius antroje vasaros pusėje ir

iš dalies rudenį. Dėl gerai išvystytos šaknų sistemos kukurūzų augalai sukau-

pia daug organinės masės, netgi esant kritulių trūkumui. Daugiausia drėgmės

reikia žydėjimo metu. Iki bamblėjimo tarpsnio augalai iš dalies gali pakęsti

drėgmės trūkumą. Tačiau vėliau jiems reikia daug drėgmės. Drėgmės trūku-

mas 10 dienų iki šluotelės pasirodymo ir 20 dienų po šluotelės pasirodymo

(kritinis periodas) labai mažina kukurūzų grūdų derlių. Kukurūzai pakenčia

laikiną drėgmės trūkumą dirvoje ir santykinės oro drėgmės sumažėjimą. Ta-

čiau ilgalaikis lapų apvytimas pažeidžia augalų reproduktyvinių organų susida-

rymą. Optimalios kukurūzų augimo sąlygos būna, kai dirvožemio drėgmė bū-

44

na ne mažesnė kaip 75–80 proc. nuo mažiausio dirvos drėgmės imlumo. Ta-

čiau kukurūzai nepakenčia drėgmės pertekliaus dirvožemyje. Permirkusiose

dirvose trūksta deguonies, todėl sulėtėja fosforo pasisavinimas, sutrinka auga-

lo energetinių procesų ir baltymų apykaita.

Kukurūzai – šviesamėgiai trumpos dienos augalai. Kukurūzų augalai grei-

čiausiai pradeda žydėti, kai dienos ilgumas būna 8–9 valandos. Jei dienos ilgu-

mas 12–14 valandų, vegetacijos periodas užsitęsia. Kukurūzams reikia intensy-

vaus saulės apšvietimo, ypač pradiniais augimo tarpsniais. Pernelyg didelis pikt-

žolių kiekis augalus užtemdo, todėl gaunami dideli grūdų nuostoliai. Atlikti

bandymai parodė, kad esant pasėlio tankumui 63 tūkst. augalų hektare, viduri-

nio ardo lapų apšvietimas buvo 53 proc. ir apatinių – 29 proc. palyginus su vir-

šutinių lapų apšvietimu. Padidinus pasėlio tankumą iki 150 tūkst. augalų ha-1 –

atitinkamai 23 ir 10 proc. Fotosintezės produktyvumas sumažėjo 15–30 proc.

Išskiriami šie kukurūzų augimo ir vystymosi etapai: daigų pasirodymas,

šluotelių pasirodymo pradžia ir pilnas jų pasirodymas, burbuolių žydėjimo pra-

džia ir pilnas žydėjimas (piestelių pasirodymas), pieninė branda, pieninė – vaš-

kinė branda, vaškinė branda, pilnoji branda. Šių periodų trukmė priklauso nuo

veislių savybių, meteorologinių sąlygų ir agrotechnikos.

Dirvožemių parinkimas. Vieta sėjomainoje. Didžiausi kukurūzų der-

liai gaunami purios struktūros, humusinguose, greitai įšylančiuose dirvože-

miuose. Svarbu, kad dirvožemiai būtų gerai apsirūpinę maisto medžiagomis,

o pH 5,5–7,0. Užmirkstantys, druskingi, taip pat rūgštūs (pH < 5,5) dirvože-

miai kukurūzų auginimui netinka. Nustatyta, kad kukurūzai gerai auga ir dur-

pinėse dirvose. Tačiau tokie dirvožemiai būna žemose vietose, todėl augalai

dažnai nukenčia nuo šalnų. Gerai kukurūzai auga ir durpiniuose dirvožemiuo-

se, kurie yra geros granuliometrinės sudėties ir gerai įšyla. Sėkloms dygstant

būtina gera dirvos aeracija, nes stambiems daigams reikia daug deguonies.

Aukštus derlius galima gauti dirvožemiuose, kuriuose yra ne mažiau kaip 18–

20 proc. deguonies. Jei deguonies būna tik apie 10 proc., šaknų vystymasis

sulėtėja, o esant 5 proc. praktiškai visiškai sustoja. Tuomet šaknys nepaima

vandens ir maisto medžiagų iš dirvos, sutrinka maisto medžiagų apykaita tarp

šaknų ir antžeminės augalo dalies.

Geriausi priešsėliai yra pūdymai, rapsai, žieminiai javai. Kukurūzai lauko sė-

jomainoje dažniausiai auginami po žieminių javų, pupinių augalų, bulvių, cuk-

rinių runkelių ir kitų kaupiamųjų augalų. Sausringuose rajonuose nerekomen-

duojama sėti po augalų, išnešančių iš dirvos daug drėgmės (saulėgrąžų, cukrinių

runkelių). Anglijoje kukurūzai sėjama po pupinių javų, auginamų grūdams.

Praktikuojama juos sėti ir po žirnių žaliajai trąšai.

45

Nustatyta, kad kukurūzus galima auginti keletą metų toje pačioje vietoje.

Tačiau dideli derliai gaunami tik griežtai laikantis agrotechnikos reikalavimų.

Išberiant nepakankamą kiekį trąšų ir nenaikinant piktžolių bei kenkėjų paste-

bimas aiškus derliaus mažėjimas.

Dėl geros priešsėlinės vertės grūdiniai kukurūzai, kaip lapiniai augalai,

įtraukiami į sėjomainą. Grūdams auginami kukurūzai priešsėline verte nusi-

leidžia tik rapsams ir cukriniams runkeliams. Kukurūzų silosui priešsėlinė ver-

tė yra panaši kaip bulvių. Augalininkystės ūkiuose kukurūzai grūdams sudaro

esminę sėjomainos grandį.

Dirvos dirbimas. Pagrindinio dirvos ruošimo būdas priklauso nuo jos gra-

nuliometrinės sudėties, priešsėlio ir, žinoma, piktžolėtumo. Rudenį laukus, kur

bus auginami kukurūzai, geriausiai lėkščiuoti ir suarti, o jei laukas nepiktžolėtas,

geriau arti iš karto. Taip pat nustatyta, kad keletą metų ariant tuo pačiu gyliu,

susidaro kietas padas, kuris trukdo kukurūzų šaknims prasiskverbti į gilesnius

sluoksnius, pablogėja augalą mityba. Todėl sėjomainoje būtina taikyti skirtingus

arimo gylius, atsižvelgiant į augalų biologinius reikalavimus. Auginant kukurū-

zus keletą metų toje pačioje vietoje, pastebimas labai lėtas augalinių liekanų

irimas. Liekanos trukdo tinkamai paruošti dirvą. Augalinių liekanų irimą skatina

azoto trąšos, be to, nustatyta, kad nuimant kukurūzų derlių reikia palikti 15 cm

aukščio ražienas, lėkščiuoti ir giliau suarti plūgais su sraigtiniais verstuvais.

Pavasarinio dirvos ruošimo tikslas – išsaugoti drėgmę, piktžolių naikini-

mas. Tai dirvos ruošimas germinatoriais, frezais arba kultivatoriais.

Atsižvelgiant į pavasario meteorologines sąlygas ir dirvos įšilimą, pasiren-

kamas toks sėjos laikas, kad kukurūzų daigai kuo greičiau pasirodytų dirvos

paviršiuje, o kiti augimo tarpsniai praeitų palankiausiomis sąlygomis. Kukurū-

zai dažniausiai sėjami, kai dirva sėklų įterpimo gylyje įšyla iki 10–12 oC. Der-

lingose, gerai patręštose, nepiktžolėtose dirvose sėją galima pradėti anksčiau

(8–10 oC), sėjant labiau šalčiui atsparias veisles. Greičiau įšylantys laukai apsė-

jami pirmiau, o lėčiau įšylantys dirvožemiai paliekami vėlesnei sėjai.

Sėja. Kukurūzai sėjami punktyriniu (tiksliuoju) būdu. Sėjant punktyriniu

būdu galima išsėti tikslų sėklų kiekį ir suformuoti norimo tankumo pasėlį. Ta-

čiau šiuo atveju sėklos turi būti labai aukšto daigumo, tinkamai paruošta dirva,

gerai sureguliuota sėjamoji ir dirvoje neturi būti kenkėjų, kurie galėtų išretinti

pasėlį. Sėjant punktyriniu būdu atstumai tarp sėklų eilutėje turi būti 15–25 cm,

priklausomai nuo norimo pasėlio tankumo ir tarpueilių pločio. Tarpueilių plotis

rajonuose, kur iškrenta pakankamas kritulių kiekis (500–600 mm), rekomen-

duojamas 70 cm. Pietiniuose sausringuose rajonuose (vidutinis kritulių kiekis

300–400 mm) kukurūzai sėjami pagal šią schemą – 210 + 3 x 140, o tarpueiliai

antroje vegetacijos pusėje purenami aukštą vėžę turinčiais kultivatoriais.

46

Skirtingo ankstyvumo kukurūzų veislių optimalus pasėlio tankumas skir-

tingose klimatinėse auginimo zonose formuojamas atsižvelgiant į drėgmės at-

sargas dirvoje sėjos metu, vidutinį kritulių kiekį vegetacijos metu, taip pat į

sėjamų veislių bei hibridų ypatumus.

Retame pasėlyje augalai nepilnai išnaudoja maisto medžiagas ir dirvožemio

drėgmę, todėl mažėja derlingumas, nors atskirų augalų produktyvumas gali būti

didelis. Didinant pasėlio tankumą grūdų ir bendras derlius didėja, tačiau tik iki

tam tikros ribos, toliau didinant augalų kiekį – derlius pradeda mažėti. Per tan-

kiame pasėlyje augalai vienas kitą temdo ir stelbia. Tai atsitinka dėl nepakankamo

šaknų išsivystymo bei sulėtėjusio fotosintezės intensyvumo. Tokiame pasėlyje

sumažėja burbuolių kiekis augale, burbuolių svoris, grūdų kiekis burbuolėje,

1000 sėklų svoris. Tokiuose pasėliuose pradeda greičiau plisti ligos. Optimalaus

tankumo pasėlyje visiškai atsiskleidžia naudingas augalų produktyvumas, tinkamai

išnaudojamos dirvos maisto medžiagos ir drėgmė, būna didelis lapų fotosintezės

aktyvumas. Tyrimais nustatyta, kad rajonuose, kur per metus iškrenta 300–400

mm kritulių, tinkamiausias pasėlio tankumas – 20–25 tūkst. augalų hektare, iš-

krentant 400–500 mm kritulių – 30–40, iškrentant pakankamam kritulių kiekiui

– 40–60 tūkst. augalų hektare. Svarbiausia, kad optimalus pasėlio tankumas išlik-

tų iki derliaus nuėmimo. Aukštaūgių, greitai besivystančių kukurūzų veislių auga-

lai didesnius derlius duoda retesniame pasėlyje nei žemaūgiai ir trumpesnio vege-

tacijos periodo augalai. Ankstyvų veislių ar hibridų pasėliai turi būti 20–25 proc.

tankesni nei vidutinio ankstyvumo, o vėlyvų – 15–20 proc. mažesnis. Lietuvos

sąlygomis optimalus pasėlio tankumas – 35–60 tūkst. ha-1 augalų.

Nustatant sėklų normą atkreipiamas dėmesys į sėklų stambumą, lauko dai-

gumą ir pasėlio išretėjimo tikimybę vegetacijos metu. Lauko daigumas vi-

suomet būna mažesnis nei laboratorinis. Taip pat mechanizuotai prižiūrint pa-

sėlį dalis augalų sunaikinami. Todėl norint gauti optimalaus tankumo pasėlį,

sėklos normą reikia padidinti. Išsėjamų sėklų kiekis turi 15–30 proc. viršyti

faktinį augalų kiekį derliaus nuėmimo metu.

Kukurūzus auginančiuose pietiniuose kraštuose kukurūzų sėklos dažniau-

siai įterpiamos 8–10 cm gyliu. Tarpinio klimato šalyse, pilnai apsirūpintose

drėgme, dirvose sėjos gylis mažinamas iki 4–6 cm.

Tręšimas. Kukurūzo augalai pasisavina daug maisto medžiagų. 100 kg

grūdų ir atitinkamam vegetacinės masės kiekiui suformuoti reikia 2,4–3,0 kg

azoto, 1,0–1,2 kg fosforo ir 2,5–3,0 kg kalio. 6–7 t ha-1 grūdų derliui arba

50–60 t ha-1 žaliosios masės derliui išauginti augalai iš dirvos vidutiniškai pa-

ima 150–180 kg azoto, 60–70 kg fosforo ir 160–190 kg kalio. Didesnė dalis

visų maisto elementų iš dirvos paimami antroje augalų vegetacijos pusėje.

47

Kukurūzų tręšimo sistema susideda iš pagrindinio tręšimo – trąšos išberiamos

rudenį arba pavasarį iki sėjos, sėjos metu (lokalus) ir papildomo tręšimo auga-

lų vegetacijos metu. Pradiniais augimo tarpsniais didžiausią įtaką augalams tu-

ri azotas. Trūkstant azoto sutrinka augalų augimas bei vystymasis.

Praktikoje kukurūzams daugiausia išberiama azoto trąšų. Pietvakarių Ispa-

nijoje, auginant kukurūzus lietinamose dirvose ir gaunant 15 t ha-1 ir daugiau

grūdų, jiems azoto išberiama iki 500 kg ha-1. Turkijoje, kurios klimatinės są-

lygos visiškai atitinka kukurūzų fiziologinius reikalavimus, azoto jiems išbe-

riama 200–350 kg ha-1, fosforo skiriama 80–100, o kalio 100–150 kg ha-1. Pa-

našiai kukurūzai tręšiami Graikijoje bei Bulgarijoje. Lietinamuose laukuose

išberiama N360P180K220 (derliai iki 20 t ha-1 grūdų), o be lietinimo – N120P70K90

(derliai 5–6 t ha-1).

Tręšimo normas geriausiai apskaičiuoti balansiniu metodu. Kukurūzų au-

galų aprūpinimui fosforu pradiniais augimo tarpsniais kartu su sėkla reikia

įterpti mažas fosforo normas (5–10 kg ha-1 v. m.). Trąšas reikia įterpti 3–5 cm

giliau nei sėkla ir 2–3 cm į šoną nuo sėklos. Tai sustiprina pradinį augalo vys-

tymąsi ir yra labai svarbu, kai kukurūzai sėjami anksti į nepilnai įšilusią dirvą,

nes tada augalai silpnai pasisavina fosforą.

Išbėrus nepakankamą kiekį trąšų pagrindinio tręšimo metu, lengvuose dir-

vožemiuose, taip pat metais, kai šalti pavasario orai, kukurūzai teigiamai rea-

guoja į papildomą tręšimą. Tačiau dalį pagrindinio tręšimo trąšų normos skirti

papildomam tręšimui yra netikslinga. Labai efektyvus ankstyvas papildomas

tręšimas azoto trąšomis 3–5 lapelių tarpsniu. Bandymuose nustatyta, kad ge-

riausi rezultatai gaunami papildomai tręšiant N20-30. Trūkstant azoto kukurūzų

augalai būna žemi su nedideliais šviesiai geltonais arba šviesiai žaliais lapais.

Trūkstant fosforo ankstyvais augimo tarpsniais užsitęsia augimas ir vystymasis,

apatiniai augalų lapai būna tamsiai žali, o lapų pakraščiai su violetiniu atspal-

viu. Trūkstant kalio lapai darosi banguoti, tamsiai žali, lapų pakraščiai iš pra-

džių šviesėja, o vėliau pasidaro tamsiai kaštoniniai. Augalai papildomai trę-

šiami, kol dar nėra maisto medžiagų trūkumo požymių. 50–60 proc. azoto

trąšų tikslinga išberti pavasarį prieš sėją, o likusią dalį tręšiant papildomai 4–6

lapelių tarpsniu. Mikroelementinės trąšos taip pat didina kukurūzų grūdų der-

lių. Dažniausiai kukurūzams trūksta boro, magnio bei cinko.

Nustatyta, kad maisto medžiagų trūkumas, dygstant sėkloms ir pirmomis

daigų augimo dienomis, neturi reikšmės augalų vystymuisi. Maisto medžiagų

trūkumas pastebimas, kai šaknis turi perimti jauno augalo maitinimą, ypač kai

pasikeičia maisto medžiagų ėmimas iš pirminių šaknų į vainikines šaknis.

48

Didžiausias azoto poreikis būna likus 2–3 savaitėms iki šluotelės pasiro-

dymo. Azoto poreikis labai sumažėja prasidėjus pieninei brandai ir baigiasi

prasidėjus vaškinei brandai.

Fosforas reikalingas augalų vystymosi pradžioje, kai formuojasi būsimi

žiedynai (4–6 lapelių tarpsniu). Trūkstant fosforo nepilnai susiformuoja bur-

buolės, formuojasi netaisyklingos grūdų eilės. Pakankamas augalų aprūpini-

mas fosforu stimuliuoja šaknų augimą, didina atsparumą sausroms, greitina

burbuolių susidarymą ir brendimą. Fosforą augalai pasisavina lėčiau ir į auga-

lus jo patenka mažiau nei azoto ar kalio. Didžiausias fosforo poreikis būna

formuojantis grūdams ir tęsiasi beveik iki jų subrendimo.

Trūkstant kalio sulėtėja angliavandenių judėjimas, susilpnėja šaknų sistema

ir sumažėja atsparumas išgulimui. Kalis į augalus pradeda patekti jau nuo daigų

pasirodymo. Šluotelių pasirodymo pradžioje augalai pasisavina iki 90 proc. ka-

lio, pasibaigus žydėjimui kalio patekimas į augalą stabilizuojasi. Nuo pieninės

brandos kalio kiekis augalo audiniuose sumažėja.

Mokslininkai teigia, kad pradėjus formuotis grūdams sausųjų medžiagų

kaupimas stiebuose, o pieninės – vaškinės brandos tarpsniu ir lapuose baigia-

si, tada prasideda maisto medžiagų judėjimas iš vegetatyvinių organų į repro-

duktyvinius. Grūdų užpildymui tuo metu iš kitų augalo dalių sunaudojama iki

59 proc. azoto, 36 proc. fosforo ir 82 proc. kalio. Likusi dalis azoto, fosforo, o

kartais ir kalio į grūdus patenka iš dirvos. Kalio trąšos labiausiai reikalingos

auginant kukurūzus po runkelių, bulvių ir kitų augalų, išnešančių daug kalio.

Pasėlių priežiūra. Esant būtinybei (sausas dirvos sluoksnis) po sėjos lau-

ką galima privoluoti.

Susidarius dirvos paviršiuje plutai, naudojamos akėčios jai suardyti. Akėjama

4–5 dieną po sėjos, kartu sunaikinamos ir dygstančios piktžolės. Akėčių darbi-

nės dalys į dirvą turi smigti 1–2 cm sekliau nei sėjos gylis. Jei dirvos pluta susi-

daro kukurūzams sudygus, ji suardoma pentininiais volais.

Pradiniame periode kukurūzai auga lėtai, todėl susidaro sąlygos greitai au-

gančioms piktžolėms suvešėti. Nustatyta, kad vegetacijos metu kultūrinių lau-

ko augalų ir piktžolių konkurencijos sąlygos kinta, todėl ir piktžolės per visą

vegetacijos laikotarpį kenkia nevienodai. Pavojingiausios tos piktžolės, kurios

sudygsta anksčiau nei kultūriniai augalai arba kartu su jais. Ypač tai aktualu

kukurūzų pasėlyje, nes jie per pirmąsias 2–3 savaites po sudygimo suformuoja

tik 2–3 proc. galutinio derliaus, o piktžolės per tą patį laikotarpį – 15–

18 proc. Vėliau sudygusios piktžolės daro mažesnę žalą, nes jos, užstelbtos

pasėlio, blogiau pasinaudoja maisto medžiagomis, šviesa bei vandeniu.

49

Piktžolių žalingumas priklauso ir nuo aplinkos sąlygų – klimato, dirvože-

mio ir nuo pasėlio piktžolėtumo.

Su piktžolėmis kukurūzų pasėliuose galima kovoti pasėlį akėjant 3–6 lape-

lių tarpsniu. Šiuo periodu labiausiai jautrus fiziniams pažeidimams augimo

taškas dar būna dirvoje ir, be to, patikimai uždengtas lapeliu. Akėjant šiuo

tarpsniu sunaikinama 75–80 proc. dygstančių piktžolių. Akėjant kukurūzus

pradiniais augimo ir vystymosi tarpsniais, pasitaiko, kad nemažai augalų iš-

raunama, 2–3 lapelių tarpsniu daug augalų žūsta nuo užpylimo žemėmis. To-

dėl akėjant 5–6 lapelių tarpsniu akėčios negali augalų nei išrauti, nei užžerti

žemėmis. Tačiau ne visada vien agrotechninėmis priemonėmis pavyksta su-

naikinti piktžoles, piktžolėms naikinti naudojami ir herbicidai.

Ligos ir kenkėjai gali labai sumažinti kukurūzų derlių. Iš kenkėjų reikėtų

paminėti sprakšius (Elateridae), švedines museles (Oscinella frit), daigų muse-

les (Hylemyia cilicrura), raudonkrūčius lemus (Lema melanopa), javinius ama-

rus (Sitobium granarium), paukščius. Iš ligų būtų galima paminėti pūslines ku-

kurūzų kūles, dulkančias kūles, fuzariozę (Fuzarium moniliforme), sklerotinį

stiebų puvinį (Sclerotana tibertiana), kukurūzų rūdis (Puccinia sorghi), lapų

helmintosporiozę (Helminthosporium turcicum), sėklų ir daigų pelėsį.

Agrotechnikos reikalavimų laikymasis leidžia sėkmingai išvengti ligų bei

kenkėjų, tačiau nereikia pamiršti ir cheminių būdų, ypač naikinant kenkėjus.

Derliaus nuėmimas. Kukurūzai grūdams nuimami pilnosios brandos

pradžioje ir šį darbą reikia baigti per 10–12 dienų. Norint išvengti derliaus

nuostolių dėl užsitęsusio derliaus nuėmimo, tikslinga sėti skirtingo ankstyvu-

mo veisles. Tokiu atveju skirtingų veislių augalų derlių galima doroti optima-

liais agrotechniniais terminais. Kukurūzų derlių galima nuimti javų kombai-

nais šiek tiek juos pertvarkius. Iškultus 30 proc. drėgmės kukurūzų grūdus ga-

lima konservuoti arba išdžiovinus – sandėliuoti. Geriausiai sandėliuoti

13 proc. drėgmės grūdus. Didžiausias sausųjų medžiagų, proteinų ir riebalų

derlius gaunamas vaškinės brandos tarpsniu.

Biomasei auginamus kukurūzus geriausiai nuimti pieninės–vaškinės bran-

dos tarpsniu. Kraštuose, kur kukurūzai nepasiekia šios brandos, derlius nui-

mamas iki pirmųjų šalnų, o kai kurių veislių derlių galima nuimti ir po šalnų.

6. 7. RAPSAI

Rapsai yra seniai auginami augalai. Kaip rašė Dekandolis (1883), rapsai

buvo žinomi jau prieš 4000 metų. Pirmų istorinių žinių apie rapsų aliejų ran-

dama Frankfurto prie Maino 1291 metų aktuose. Europoje rapsai paplito iš

50

8 pav. Žieminiai rapsai (autoriaus nuotrauka)

Olandijos. Ypač greitai jie plito Vokietijoje, Lenkijoje. Rapsų pasėlių plotai

pradėjo labai didėti tik po to, kai buvo sukurtos naujos vasarinių bei žieminių

rapsų veislės (Velička, 2002).

Mokslininkai tiksliai nežino, kada buvo sukultūrinti rapsai. Nežinomos ir

jų laukinės formos. Genetiniai tyrimai rodo, kad rapsų kilmė yra hibridinė. Jie

susiformavo natūraliai susikryžminus rapsiukams ir kopūstams. Kadangi lau-

kinių rapsiukų formų randama Viduržemio jūros baseino šalyse, reikia many-

ti, kad būtent čia ir galėjo susiformuoti rapsų rūšis – Brassica napus var. oleife-

ra DS, kuri priklauso bastutinių (Cruciferae arba Brassiceae) šeimai. Ši rūšis

turi dvi formas: žieminę – Brassica napus L. ssp. oleifera biennis Metzg. ir va-

sarinę – Brassica napus L. ssp. oleifera annua Metzg. (Velička, Rimkevičienė,

Trečiokas, 2000).

Žieminiai rapsai

Poreikis augimo sąlygoms. Žieminiai rapsai yra vienamečiai žoliniai au-

galai (8 pav.). Rudens vegetacijos periodas tęsiasi 70–95 dienas, o pavasario –

vasaros augimo – brendimo periodas užtrunka 105–130 dienų. Jei į vegetacijos

periodą įtrauksime ir žiemojimo laikotarpį, tai iš viso susidarys net 320–340

dienų vegetacijos periodas.

Žieminiai rapsai yra viduti-

niškai reiklūs temperatūrai. Jų

sėklos pradeda dygti 2–3 oC

temperatūros aplinkoje. Sėjami

vasaros pabaigoje, tad dygsta

esant 14–28 oC temperatūrai.

Optimali dygimo temperatūra

yra 12–16 oC. Pasėti į optima-

laus drėgnumo žemę paprastai

sudygsta per 6–8 dienas. Saus-

rų periodu jų dygimas gali už-

sitęsti net 20–30 dienų (Šiuliauskas, Liakas, Malinauskas, 2003). Nustatyta, kad

žieminiai rapsai tolygiai ir energingai dygsta, jei sėklos yra įterpiamos 2–4 cm

gyliu. Žieminių rapsų daigai rudens periode pakelia 3–5 oC šalčio šalnas, o ru-

dens vegetacijos viduryje – ir iki 8 oC šalnas.

Optimali dygimo temperatūra yra 12–16 oC. Pasėti į optimalaus drėgnumo

žemę paprastai sudygsta per 6–8 dienas. Sausrų periodu jų dygimas gali užsi-

tęsti net 20–30 dienų (Šiuliauskas, Liakas, Malinauskas, 2003). Nustatyta, kad

žieminiai rapsai tolygiai ir energingai dygsta, jei sėklos yra įterpiamos 2–4 cm

51

gyliu. Žieminių rapsų daigai rudens periode pakelia 3–5 oC šalčio šalnas, o

rudens vegetacijos viduryje – ir iki 8 oC šalnas.

Įvairių šalių mokslininkai yra nustatę, kad žieminiai rapsai gerai žiemoja,

jei iki rudens vegetacijos pabaigos suformuoja 7–8 lapus, šaknies kaklelio

diametras būna ne mažesnis nei 10 mm, o viršūninis pumpuras susiformavęs

virš dirvos paviršiaus ne aukščiau nei 3 cm. Jei žiemos metu augalai būna pa-

dengti apie 15 cm storio sniego apklotu, tai jie neiššąla net esant 20–25 oC

žemiau nulio.

Svarbus taip pat ir sėkmingas rapsų užsigrūdinimo procesas. Rapsų užsigrū-

dinimas prasideda spalio mėnesį, kai oro temperatūra paros metu stipriai svy-

ruoja, nukrisdama iki +7 – +5 oC. Viršūniniame pumpure ir šaknies kaklelyje

kaupiasi tirpios sausosios medžiagos (cukrus, riebalai). Ši pirmoji užsigrūdinimo

stadija tęsiasi 14–20 dienų (iki spalio mėn. vidurio arba pabaigos). Antroji užsi-

grūdinimo stadija tęsiasi 5–7 dienas, kai žemiausia oro temperatūra paros metu

būna neigiama – nuo -5 iki -7 oC. Tuomet reikia mažai šviesos arba augalai gali

būti net po sniegu. Per šį laikotarpį iš rapsų lapų bei šaknies kaklelio ląstelių pa-

šalinamas laisvas vanduo, dėl to padidėja protoplazmos koncentracija.

Tiek rapsų augintojai, tiek jų tyrėjai yra pastebėję, kad žieminiai rapsai yra

labiau jautrūs pavasario nei žiemos periodo orams (Velička, 2002). Be to, nu-

statyta, kad pavasariniu (kovo – balandžio mėn.) augimo periodu žieminiams

rapsams geriau vėsūs ir normalaus drėgmės režimo nei labai šilti bei sausi

orai. Lietuvoje optimali žieminiams rapsams kovo pabaigos temperatūra yra

2–3 oC, o balandžio mėnesio temperatūra – prilygstanti daugiamečiams vi-

durkiams. Rapsų žydėjimas ir apsivaisinimas geriausiai vyksta esant 12–16 oC

temperatūroms. Esant šaltokiems ir lietingiems orams žydėjimas užsitęsia.

Viršūniniai kekių žiedai tada gali net iš viso nepražysti, o šalutinių stiebų žie-

dynuose lieka daug neapsivaisinusių žiedų. Žiedų apsivaisinimui kenkia ir per

šilti (daugiau nei 22 oC) orai, ypač jei ilgai užsitęsia sausros (Velička, 2002).

Žieminių rapsų ankštarų susidarymui, augimui bei brendimui palankiausios

temperatūros intervalas yra labai didelis: 12–24 oC. Todėl yra maža tikimybė,

kad Lietuvoje dėl orų temperatūros birželio – liepos mėnesiais gali stipriau nu-

kentėti rapsų derlius. Šią tiesą gerai liudija ir 2001 (karšti orai) bei 2004 (šaltoki

orai) metų rezultatai, kai žieminių rapsų sėklų derliai buvo panašūs.

Žieminiai rapsai priklauso prie reiklesnių drėgmei augalų. Tačiau dėl savo

galingos bei gilios šaknų sistemos jie gerai pakelia ir ilgiau užsitęsusias saus-

ras, dėl to gali išauginti gerą derlių net ir lengvos granuliometrinės sudėties

dirvožemiuose.

52

Stipri šaknų sistema padeda žieminiams rapsams geriau už kitus augalus

paimti maistinius elementus iš gilesnių dirvožemio horizontų. Todėl, nors

rapsai biomasės kaupimui ir sunaudoja daug maistinių medžiagų, jie gali būti

auginami ir mažesnio derlumo žemėse. Rapsai yra vidutiniškai jautrūs dirvo-

žemių reakcijai. Esant dirvos reakcijai pH 6,0, žieminiai rapsai faktiškai nejau-

čia diskomforto. Lietuvos žemdirbystės instituto Vėžaičių filiale darytų ban-

dymų duomenys rodo, kad patenkinamą žieminių rapsų derlių galima gauti

net esant pH 4,5–5,0 dirvos reakcijai.

Tačiau pati silpniausia žieminių rapsų biologinė savybė yra jų nesugebėjimas

prisitaikyti prie dirvų užmirkimo. Optimaliai išsivysčiusių žieminių rapsų lie-

meninės šaknies storoji dalis pasiekia 35–40 cm gylį. Būtent iš šios dalies ir

formuojasi visas šaknynas. Kovo pabaigoje, balandžio pradžioje orų temperatū-

rai pakilus daugiau nei 3 oC, atsinaujina jų vegetacija. Lapuose prasideda inten-

syvūs fotosintezės bei kvėpavimo procesai. Saulėtomis dienomis įšilę orai inten-

syvina transpiracijos procesą. Tačiau tik viršutinėje dalyje atgyja šaknų veikla,

nes užmirkusiuose dirvožemiuose 10–20 cm esantys horizontai būna visiškai

pripildyti vandens, ir temperatūra čia dažnai būna tik 0–2 oC. Vanduo išstumia

deguonį, šaknys nekvėpuoja. Be to, žemesnėje už minimalią temperatūroje ne-

gali vykti ir šaknies vidiniai procesai. Todėl, orams staigiau atšilus, lapija ir vir-

šutinė šaknies dalis pradeda funkcionuoti, o žemiau esanti jos dalis pradeda pa-

prasčiausiai pūti, dėl to tokie pasėliai palaipsniui žūsta arba stipriai išretėja.

Dirvožemio parinkimas. Vieta sėjomainoje. Žieminiai rapsai gerai

auga ir gausiai dera priesmėlio, lengvo ir vidutinio sunkumo priemolių neuž-

mirkstančiuose dirvožemiuose, kurių reakcija didesnė nei pH 6,0, humuso –

daugiau 2,0 proc., fosforingumas (P2O5) bei kalingumas (K2O) viršija 80 mg

kg-1 dirvožemio. Žieminiams rapsams nebūtini sukultūrinti arba labai derlingi

dirvožemiai. Be abejo, rapsai geriau auga ir subrandina geresnį derlių našiose

žemėse. Pasirenkant žieminiams rapsams dirvas, būtina prisiminti, kad jie

nemėgsta didesnio drėgmės pertekliaus, bet kenčia ir nuo jos didelio trūku-

mo. Rapsams būtinas vandeniui laidus podirvis, gera aeracija. Todėl norint iš-

vengti galimo užmirkimo tam tikrose lauko dalyse, pirmumą reikia teikti ly-

gaus reljefo su nežymiu nuolydžiu melioruotiems laukams. Yra žinoma, kad

žieminiams rapsams pavasarį labai kenkia didesnės šalnos, todėl reikia vengti

juos sėti į didesnės rizikos šalnoms pasireikšti dirvas, t. y. į durpynus bei gi-

laus smėlio laukus. Nevertėtų žieminių rapsų sėti ir į labai mažo humusingu-

mo (<1,2 proc.) bei fosforingumo ir kalingumo (0–50 mg kg-1) žemes. Vaka-

rų Lietuvoje yra daug rūgščių ir turinčių nemažai judriojo aliuminio dirvože-

53

mių. Tyrimų duomenys įrodo, kad žieminių rapsų sėklų derliui įtakos turi ne

tik dirvožemio rūgštumas, bet ir judriojo aliuminio kiekis dirvožemyje.

Pasirenkant dirvožemius žieminiams rapsams sėti reikėtų vadovautis

prof. R. Veličkos suformuota nuostata: „Žieminiai rapsai geriausiai auga lygiose,

drenažų nusausintuose vidutinio sunkumo ir smėlingo priemolio bei priesmėlio

su laidžiu podirviu, rūgštokos bei neutralios reakcijos (pHKCl 5,6 ir daugiau), ge-

rai maisto medžiagomis aprūpintuose dirvožemiuose. Netinka žieminiams rap-

sams molio, smėlio dirvožemiai, rūgščios, nelaidų podirvį bei arti žemės pavir-

šiaus turinčios gruntinius vandenis dirvos. Rūgščias dirvas reikia kalkinti prieš-

sėlių laukuose“ (Velička, 2002).

Žieminių rapsų negalima sėti po rapsų bei kitų jiems giminingų augalų ar-

ba po kitų rūšių augalų, sėtų po vasarinių ar žieminių rapsų per 3–4 metus.

Visi kiti augalai, jei jų derlius nuimamas iki liepos pabaigos, gali būti žieminių

rapsų priešsėliais. Juodas pūdymas, žieminiai migliniai javai, ypač žieminiai

miežiai yra tinkamiausi žieminių rapsų priešsėliai.

LŽŪU (ASU) Bandymų stotyje Žemdirbystės katedros įrengtuose sėjo-

maininiuose bandymuose buvo lyginami net septyni rapsų priešsėliai: anksty-

vosios bulvės, dobilai, vikių – avižų mišinys, vasariniai rapsai žaliajai masei,

žieminiai kviečiai, miežiai bei žieminiai rapsai sėklai. Buvo nustatyta, kad ge-

riausias priešsėlis buvo vikių – avižų mišinys žaliajam pašarui ir pirmųjų nau-

dojimo metų dobilai. Mažiausi žieminių rapsų derliai gauti juos atsėliuojant

(Stancevičius, Velička, 1994). LŽI Dotnuvoje 1991-1997 metais taip pat buvo

daromi bandymai – buvo tiriama įvairių priešsėlių (daugiametės žolės, vikių ir

avižų mišinys, žieminiai rapsai, žieminiai kviečiai, miežiai, žirniai ir bulvės)

įtaka žieminių rapsų augimui bei derliui. Bandymų autoriai padarė išvadas,

kad patikimiausi žieminių rapsų priešsėliai yra daugiametės žolės po pirmos

pjūties bei vikių ir avižų mišinys. Ir tik tais metais, kai nevėluoja javų branda,

juos galima sėti po žieminių kviečių, miežių ar žirnių. Po bulvių galima sėti,

jei jų derlius nukasamas iki rugpjūčio mėnesio.

Dirvos dirbimas. Žieminiams rapsams žemės dirbimas gali būti dvejopas

– klasikinis (su arimu) ir supaprastintas (be arimo, apsiribojant purenimu).

Klasikinis dirvos dirbimas žieminiams rapsams pradedamas ne vėliau kaip

3 savaites prieš jų sėją ir apima kelis pagrindinius darbus: ražienų ar dobilienų

skutimą 10–12 cm gyliu lėkštiniais skutikliais (nevarputėtose dirvose), po 10–

12 dienų – arimą 20–25 cm gyliu bei priešsėjinį įdirbimą – dirvos lyginimą,

purenimą, suslėgimą. Visi šie darbai atliekami laikantis svarbiausių reikalavi-

mų – dirvos neperdžiovinti, nedirbti šlapios, nesuslėgti sunkiąja technika.

54

Atkreipti dėmesį į tai, kad dobilai yra geras žieminių rapsų priešsėlis, ta-

čiau ilgalaikė praktika bei mokslo duomenys rodo, kad drėgnesnę vasarą,

anksti suarus dobilieną, rudenį rapsai, gavę mineralizacijos procese papildo-

mai maisto medžiagų, ypač azoto, labai suveši, smarkiai ištįsta, dėl to blogai

žiemoja ir pavasarį išretėja. Ankstyvas dobilienos lėkščiavimas taip pat dau-

giau naudos neduoda, o dobilų atolas sunaikinamas. Pakanka dobilieną suarti

prieš 1–2 savaites iki rapsų sėjos, iki to nušienavus atolą. Dirvos susigulėjimo

stoką kompensuoja volavimas. Jei nespėjama suarti dobilienos prieš 1–2 savai-

tes iki sėjos, galima arti ir prieš pat sėją, tiktai prieš arimą reikia gerai suardyti

dobilienos velėną bei sutankinti armenį.

Prieš sėją dirva purenama 2–3 cm gyliu. Geriausiai priešsėjiniam dirvos pa-

ruošimui tinka germinatorius. Kultivatorių sudaro 1 m pločio darbinės sekcijos,

kurių kiekviena atskirai kopijuoja dirvos paviršių ir visada vienodu gyliu įdirba

dirvą. Kiekvienos sekcijos priekyje yra ardelinis volas ir du nariuoti volai – už

jos. Priekinis volas palaiko kultivatorių ir smulkina grumstus viršutiniame dir-

vos sluoksnyje. Galiniai nariuoti volai dirvą sutankina 2–3 cm gylyje, o jos pa-

viršių supurena. Noragėliai pritvirtinti atitinkamu kampu neišverčia į paviršių

drėgnos žemės. Neturint germinatoriaus, galima naudoti sunkias virbalines akė-

čias arba kultivatorius su S pavidalo noragėliais ir prikabintomis virbalinėmis

akėčiomis. Sunkias, išdžiūvusias ir grumstuotas dirvas prieš sėją ir po jos reikia

privoluoti sunkiais žiediniais arba pentininiais volais. Lygieji volai tinka leng-

voms dirvoms. Normalaus drėgnumo ir negrumstuotų dirvų voluoti nereikia.

Pasirinkus klasikinį dirvų dirbimo būdą, galimi du jų rudeninio dirbimo va-

riantai.

Pirmasis. Nupjovus priešsėlinius augalus, tuoj pat skutamos ražienos 6–

8 cm gyliu. Po 2–3 savaičių, kai sudygsta pabiros ir pradeda dygti piktžolės,

laukas suariamas.

Antrasis. Jei priešsėlis buvo piktžolėtas ir vyravo šakniastiebinės piktžolės,

vietoj ražienų skutimo laukas purškiamas neatrankinio poveikio herbicidais

(glyfos). Purškimo laikas ir herbicidų norma pasirenkama pagal vyraujančių

piktžolių botaninę sudėtį, gausumą ir išsivystymą. Praėjus 3–4 savaitėms po

purškimo herbicidais, laukas suariamas.

Supaprastintas dirvos dirbimas – be arimo, naudojami tik paviršinio pu-

renimo padargai – lėkštinės akėčios, kultivatorius, virbalinės akėčios. Šis būdas

tinka rapsus sėjant į bulvienas. Šiuo atveju irgi galima naudoti germinatorių.

Supaprastintas dirvos dirbimas yra ir tiesioginė sėja į ražienas. Agrotechni-

niu požiūriu žieminiams rapsams tinka tiek klasikinis dirvos paruošimas, tiek ra-

55

žieninė sėja. Ekonominiu požiūriu žieminius rapsus geriau sėti į ražienas, tačiau

šis sėjos būdas efektyvus tik gerai sukultūrintose, nepiktžolėtose dirvose.

Jei ūkyje naudojama bearimė žemės dirbimo technologija, tai galimi trys ru-

deninio dirvų dirbimo variantai.

Pirmasis. Du kartus skusti ražienas. Šis variantas taikomas pirmuosius

ketverius bearimės technologijos metus, kai neplanuojama naudoti neatranki-

nio poveikio herbicidų. Nupjovus priešsėlinius augalus, iš karto skutamos ra-

žienos 5–7 cm gyliu. Taip pakertamos visos gyvos piktžolės ir kultūrinių au-

galų ražienos, paskleisti šiaudai sumaišomi su žemėmis bei įterpiami į dirvą.

Kartu įterpiamos ir priešsėlinių augalų sėklos (pabiros), ir piktžolių sėklos. Po

3–4 savaičių pakartotinai skutama skutikliais su strėliniais noragėliais, tik šį

kartą 8–10 cm gyliu.

Antrasis. Purškiama neatrankinio poveikio herbicidais ir vieną kartą skuta-

mos ražienos. Galima pirmiau purkšti herbicidais (jei nurinkti šiaudai) arba pir-

miau skusti ražienas, o po to purkšti herbicidais (jei ražienose paskleisti šiaudai).

Trečiasis. Ražienos neskutamos. Šis būdas taikomas ūkiuose, kur ilgiau nei

4 metus taikoma bearimė žemdirbystės technologija. Šių laukų dirvų viršuti-

niame horizonte būna daugiau humuso ir kelis kartus daugiau dirvos mikroor-

ganizmų. Dėl to priešsėlinių augalų ražienos bei paskleisti šiaudai gerai minera-

lizuojasi ir nesupurenus dirvos paviršiaus. Tokiuose laukuose, nupjovus, prieš-

sėlinius augalus, ražienos paliekamos neskustos. Purškiama herbicidais.

Sėja. Sėjamos sėklos turi patekti ant drėgno, nesupuolusio, bet gerai kapi-

liariniu vandeniu maitinamo dirvos sluoksnio. Ruošiant dirvas prieš sėją, bū-

tina purenti ne giliau kaip 3 cm. Sėklos guolį geriausiai paruošti kultivatoriu-

mi (germinatoriumi). Jeigu dirva buvo gerai suarta, tai prieš sėją pakanka vie-

no germinatoriaus važiavimo. Blogiau suartą dirvą reikia kultivuoti 2–3 kar-

tus. Svarbiausia – dirvos neperdžiovinti.

Optimalus žieminių rapsų įterpimo gylis yra 2–3 cm. Esant normaliai

drėgmei, 2–3 cm gyliu pasėtos sėklos priemolio dirvožemyje sudygsta per 5–

7 dienas. Priesmėlio dirvožemyje, trūkstant drėgmės, dygimas užsitęsia iki 9–

10 dienų. Seklesnis kaip 2 cm sėklų įterpimas gali būti rizikingas, kadangi

greitai džiūsta paviršius.

Sunkesnės granuliometrinės sudėties dirvožemiuose rapsų sėklos įterpia-

mos 1,5–2,0 cm, o lengvesnėse dirvose – 2,0–3,0 cm gyliu. Rapsai sėjami

15–20 cm tarpueiliais.

Esant sausesnėms dirvoms, po sėjos laukas voluojamas. Lietuvos sąlygomis

pranašesnė yra siauraeilė (11–12,5 cm) rapsų sėja. Vidutinis kalendorinis žie-

minių rapsų sėjos laikas iki rugpjūčio 15 d. Šiaurinėje respublikos dalyje jis

56

sėjamas šiek tiek anksčiau, o pietinėje – vėliau (4 lentelė). Per anksti pasėti

rapsai iki žiemos perauga ir blogai žiemoja. Vėlai pasėti nespėja suformuoti

atitinkamos masės šaknis, tokie rapsai blogai žiemoja, o jei peržiemoja, su-

formuoja silpnus žiedinius stiebus.

4 lentelė. Žieminių rapsų sėjos optimalūs terminai skirtinguose klimatiniuose

regionuose (pagal Šiuliauską, Liaką)

Klimatiniai

regionai Rajonai

Sėjos laikas

(mėnuo, dienos)

1 Alytaus, Lazdijų, Marijampolės, Prienų, Ša-

kių, Vilkaviškio, Varėnos 08 15–30

2

Jonavos, Jurbarko, Kaišiadorių, Kauno, Kė-

dainių, Kelmės, Klaipėdos, Raseinių, Šilalės,

Šilutės, Tauragės

08 12–25

3

Akmenės, Anykščių, Joniškio, Kretingos,

Mažeikių, Pakruojo, Panevėžio, Pasvalio,

Plungės, Radviliškio, Skuodo, Šalčininkų,

Šiaulių, Telšių, Trakų

08 08–22

4

Biržų, Ignalinos, Kupiškio, Molėtų, Rokiškio,

Širvintų, Švenčionių, Ukmergės, Utenos,

Vilniaus, Zarasų

08 05–18

Derliaus nuėmimo metu optimalus pasėlio tankumas 40 augalų kvadrati-

niame metre. Atsižvelgiant į lauko daigumą, žiemojimą ir vasarinį augalų nu-

nykimą, tokio tankumo pasėlis gaunamas išsėjus 1,5 mln. ha-1 daigių sėklų.

Linijinės selekcijos veislių žieminiai rapsai didžiausius sėklų derlius išaugina,

kai jų pasėliuose derliaus nuėmimo metu būna 40–60 vnt. m-2 augalų, o hib-

ridinių veislių pasėliai yra derlingiausi esant 20–40 vnt. m-2 augalų tankumui.

Paprastai mokslinėse rekomendacijose sėklų išsėjimo normos nurodomos

kiekiniais matais ir daugiausia mln. ha-1 daigių sėklų. Todėl norint perskai-

čiuoti jas į svorinius matus, naudojama formulė:

d

mNS

100,

čia S – sėklų išsėjimo norma kg ha-1;

N – sėklų išsėjimo norma mln. ha-1;

m – 1000 sėklų masė g;

d – sėklų laboratorinis daigumas proc. (ne mažesnis nei 80 proc.).

57

Faktinį sėtinos sėklos kiekį nustatome:

Kf = Ūv

AM 100,

čia M – sėklos norma mln. ha-1;

A – 1000 sėklų masė g;

Ūv – sėklos ūkinė vertė proc.;

Optimali sėklos norma – 6-7 kg ha-1.

Tręšimas. Lietuvoje žieminiai rapsai sukuria net 10–12 t ha-1 biomasės

derlių, iš to skaičiaus 3–4 t ha-1 – sėklų. Tokiam derliui reikia daug ir įvairių

maistinių junginių, iš jų didžiąją dalį gauna iš trąšų. Žieminiai rapsai daugiau-

sia tręšiami azoto, fosforo, kalio, sieros bei magnio makrotrąšomis, o iš mik-

roelementinių dažniausiai naudojamos boro, mangano bei cinko.

Tręšimo normos apskaičiuojamos:

Azoto tręšimo normų skaičiavimas:

N=1,2nD – dn,

čia N – azoto tręšimo norma kg ha-1;

n – (60) (suvartojamo derliui išauginti azoto kiekis kg t-1);

D – prognozuojamas derlius t ha-1;

dn – mineralinio azoto kiekis dirvožemyje kg ha-1.

Fosforo tręšimo normų skaičiavimas:

P=1,5pD – 0,3dp,

čia P – fosforo tręšimo norma kg ha-1;

p – (24) (suvartojamo derliui išauginti fosforo kiekis kg t-1);

D – prognozuojamas derlius t ha-1;

dp– judraus fosforo kiekis dirvožemyje mg kg-1.

Kalio tręšimo normų skaičiavimas:

K=0,8kD – 0,3dk,

čia K – kalio tręšimo norma kg ha-1;

k – (49,5) (suvartojamo derliui išauginti kalio kiekis kg t-1);

D – prognozuojamas derlius t ha-1;

dk – judraus kalio kiekis dirvožemyje mg kg-1.

Sieros tręšimo norma:

S=D·20

D – prognozuojamas derlius t ha-1.

58

Sieros poreikis tiesiogiai priklauso nuo azoto. Didinant azoto trąšų normą,

didėja ir sieros panaudojimas.

Tyrimais nustatyta, kad pagrindinis tręšimas pavasarį azotu yra efektyvesnis

negu papildomas.

Pavasarį augalams azotą išberti per tris kartus:

Pirmą kartą (50 proc. apskaičiuotos N normos) – pagrindinę azoto trąšų

normos dalį rapsams būtina išberti augalų vegetacijai tik prasidėjus (balandžio

1–10 d.);

Antrą kartą (35 proc.) – lapų skrotelei atsinaujinus;

Trečią kartą (15 proc.) – pradėjus formuotis šoniniams ūgliams.

Tręšimas azotu turi būti derinamas su tręšimu siera. Jei naudojamos pa-

grindinės mineralinės trąšos, kuriose yra pakankamai augalams prieinamų sie-

ros junginių, papildomai siera tręšti nereikia. Jei tręšiama rudenį, tai N išberti

ne daugiau kaip 20 kg ha-1 (atimti iš bendros normos).

Žieminiams rapsams reikia daugiau mineralinių elementų. Tai gausiausiai

tręšiami augalai. Tačiau vienos nuomonės, kada augalus tręšti pagrindine fos-

foro ir kalio trąšų dalimi – rudenį prieš sėją ar pavasarį, augalų vegetacijai at-

sinaujinus, nėra. Pagal klasikinius agrochemijos dėsnius, fosforo ir kalio trą-

šas, skirtas anksti sėjamiems žiemkenčiams, būtina išberti prieš jų sėją ir įterp-

ti į dirvą ne sekliau kaip 4–7 cm. Toks tręšimas pranašus tuo, kad sudaromos

sąlygos optimaliam augalų išsivystymui rudens vegetacijos metu ir maksima-

liai padidina sėkmingo peržiemojimo tikimybę. P, K trąšomis tręšiama prieš

sėją, tačiau jei dirvožemiuose yra ne mažiau kaip po 120 mg kg-1 P2O5 ir K20,

fosforo ir kalio trąšas berti prieš rapsų sėją nebūtina, nes tokio šių elementų

kiekio dirvožemyje rudens vegetacijos metu augalams pakanka. Šios trąšos

pavasarį išberiamos atsinaujinus žieminių rapsų vegetacijai nuo balandžio 1 d.

Žiedų formavimosi tarpsniu rapsai tręšiami per lapus mikroelementinėmis

trąšomis. Mikroelementinėmis trąšomis rapsai tręšiami papildomo tręšimo per

lapus metu, derinant jį su purškimu pesticidais. Mikroelementų poveikis būna

didžiausias, jei augalai tręšiami prieš žydėjimą.

Pasėlių priežiūra. Rudens periodas. Prasideda pasėlių volavimu tuoj po

sėjos, geriausia – nelygiais volais. Voluoti nereikia tik esant pakankamai

drėgnai dirvai arba vėsiems ir drėgniems orams. Rapsai, jei jie pasėti 1,5–

2 cm gyliu, sudygsta per 6–10 dienų. Ir tik esant didesnėms sausroms jų dy-

gimas užsitęsia. Bedygstantiems rapsams daug žalos gali padaryti spragės.

Spragėms viršijant žalingumo slenkstį pasėlis purškiamas insekticidais. Be to,

nebeicuotų sėklų rapsai gali susirgti fomoze (pašaknio puvinys).

59

9 pav. Vasariniai rapsai (autoriaus nuotrauka)

Piktžolių naikinimas. Jis prasideda dar prieš sėją tuo atveju, jei dirva stip-

riai užkrėsta piktžolių sėklomis. Tokiu atveju prieš sėją laukas purškiamas

herbicidais. Jei piktžolių sėklų mažiau, efektyvesnis piktžolių naikinimas būna

herbicidus naudojant iš karto po sėjos.

Pavasario periodas. Žieminiai rapsai vegetaciją pradeda balandžio pradžioje.

Šiuo laikotarpiu jiems labiausiai reikia azoto. Naudojant aviaciją – tręšiama

balandžio pradžioje, antžeminėmis priemonėmis, kai tik galima įeiti į lauką.

Butonizacijos tarpsnio pradžioje (04 15–05 10) ir vėliau galimas rapsinių žie-

dinukų, ankštarinių paslėptastraublių bei kopūstinių gumbauodžių antplūdis.

Jų kiekiui viršijant žalingumo ribą, purškiama piretroidų grupės kontaktiniais

insekticidais.

Iš ligų anksčiausiai gali pasirodyti pilkasis puvinys ir fomozė. Augalams

peržydėjus, ankštarų ir sėklų formavimosi metu, augalus gali pažeisti ankštarų

juodoji dėmėtligė, baltasis puvinys, miltligė ir kt. Esant didesniam ligų išpli-

timui naudojami fungicidai.

Derliaus nuėmimas. Negalima vėluoti. Ankštaros subręsta nevienodai.

Suvėlinus pjūtį, savaime gali išbyrėti daug sėklų. Vyraujant vėsiems ir drėg-

niems orams suvienodinti ir paspartinti rapsų brendimą galima naudojant de-

sikantus.

Vasariniai rapsai

Poreikis augimo sąlygoms. Vasariniai rapsai yra vienamečiai žoliniai

augalai (9 pav.), turintys šaknis, stiebą su jo šoninėmis atžalomis, pagrindinį ir

šalutinius žiedynus. Po apsivaisinimo susiformuoja ankštaros, o ankštarose –

sėklos. Šaknys yra liemeninės formos ir stipriai išvystytos. Iš Lietuvoje augan-

čių kultūrinių vienamečių lauko augalų rapsai turi stipriausiai išvystytą šaknų

sistemą. Stipresnes ir dides-

nės masės šaknis suformuoja

tik daugiametės pupinės žo-

lės, kaip mėlynžiedės liucer-

nos, raudonieji dobilai ir kt.

Vasarinių rapsų vegetacijos

trukmė yra 100–120 dienų. Jų

sėklos pradeda dygti esant 1–

3 oC temperatūros. Esant op-

timaliam dirvos drėgnumui, o

oro temperatūrai 13–15 oC bei

1,5–2,5 cm sėklų įterpimo gy-

60

liui, rapsų daigai pasirodo po 4–5 dienų ir pakelia nedideles – 2–3 oC šalčio pa-

vasarines šalnas, o suaugę augalai – net iki – 8 oC. Dėl to vasariniai rapsai priski-

riami prie ankstyvosios sėjos augalų. Pasėti anksti pavasarį jie greičiau pasiekia

žydėjimo ir sėklų brandos tarpsnius. Vasarinių rapsų sėkloms užauginti būtina

1400–1800 oC aktyviųjų temperatūrų suma (Милащенко, 1989).

Vasarinių rapsų žydėjimo bei apsivaisinimo procesas sėkmingai vyksta esant

14–18 oC orų temperatūrai. Pernelyg lietingi arba saulėti orai slopina apsivaisini-

mo procesą, dėl to susiformuoja mažiau ankštarų. Sėklų formavimuisi ankštarose

bei jų brandai palankiausios sąlygos būna esant 16–20 oC temperatūrai ir viduti-

nio saulėtumo orams. Užsitęsusios sausros ankštarų augimo bei sėklų formavimosi

metu mažina sėklų kiekį ankštarose ir jų vidutinę masę.

Dirvožemio parinkimas. Vieta sėjomainoje. Vasariniai rapsai geriau-

siai auga vidutinio sunkumo ir lengvuose priemoliuose bei rišliuose priesmė-

liuose. Optimali dirvožemio reakcija pH 6–7. Maksimalūs rapsų sėklų derliai

gaunami, jei dirvožemiuose yra 120 mg kg-1 ir daugiau fosforo bei kalio.

Nerekomenduojama sėti į stipriai užmirkstančias ar išdžiūstančias, rūgščios

reakcijos dirvas. Netinka rapsams ir smėlio žemės.

Vasariniams rapsams priešsėlius parinkti lengviau. Juos galima sėti po visų

augalų, išskyrus tos pačios šeimos augalus.

Dirvos dirbimas. Jei priešsėliniuose augaluose buvo išplitusios šakniastie-

binės ar šakniaatžalinės piktžolės, ražienos purškiamos glifosu (glyfos 360 SL) –

3,0 – 4,0 l ha-1. Pagrindinis dirvos ruošimas analogiškas jos ruošimui pavasari-

nės sėjos augalams. Priešsėjinis dirvos ruošimas atliekamas labai sekliai – 1,5–

2,0 cm gyliu.

Sėja. Vasariniai rapsai yra kryžmadulkiai augalai, todėl jų sėklos labai

greitai (1–2 metai) praranda veislei būdingas savybes. Blogiausia tai, kad iš

tokių sėklų sunku išauginti rapsus, neturinčius eruko rūgšties ir gliukozinola-

tų. Todėl rapsų sėklas būtina bent kas dveji metai pirkti iš sėklininkystės ūkių

– C1 ar C2 reprodukcijos. Naudojant savo išaugintą sėklą, likus 2–3 savaitėms

iki sėjos jas rekomenduojama savaitę ventiliuoti šiltu oru. Po to sėklos laiko-

mos vėdinamoje patalpoje iki sėjos. Išrūšiuotos sėklos prieš sėją beicuojamos.

Sėjos laikas – ankstyvas, kai tik galima įeiti į dirvą. Sėjos vėlinimas labai

mažina sėklų derlių, didina augalų užsikrėtimą ligomis.

Derliaus nuėmimo metu optimalus pasėlio tankumas turi būti 75–120 au-

galų kvadratiniame metre. Atsižvelgiant į lauko daigumą ir vasarinį augalų

nunykimą, tokio tankumo pasėlius galima gauti išsėjant 150–200 tūkst. ha-1

daigių sėklų. Rapsai sėjami 15–20 cm tarpueiliais. Sėklos įterpiamos 1,5–

2,0 cm gyliu.

61

Tręšimas. Norint išauginti 3,0 t ha-1 sėklų derlių, rapsai turi sukaupti

12 t ha-1 antžeminės sausosios medžiagos. Tokiam derliui gauti augalus reikia

tręšti. N120 - 150 P75-90 K90-120, priklausomai nuo dirvožemio apsirūpinimo mais-

tiniais elementais. Mikroelementinėmis trąšomis rapsai tręšiami papildomo

tręšimo per lapus metu, derinant jį su purškimu pesticidais. Mikroelementų

poveikis būna didžiausias, jei augalai jais tręšiami prieš žydėjimą.

Pasėlių priežiūra. Piktžolių naikinimas prasideda dar iš rudens. Vyrau-

jant vienaskiltėms ir dviskiltėms piktžolėms nuėmus priešsėlį, laukas purškia-

mas glifosatais. Vasariniai rapsai gerai stelbia piktžoles, ypač antroje vegetaci-

jos pusėje. Tačiau vegetacijos pradžioje piktžoles būtina naikinti, todėl po sė-

jos iki augalų sudygimo purkšti herbicidais. Herbicidą pasirinkti tokį, kuriam

būtų jautrūs net dirviniai ridikai ir dirviniai garstukai, kurie konkuruodami su

rapsais mažina derlių, o susimaišiusios rapsų ir minėtų piktžolių sėklos labai

pablogina gaunamo aliejaus kokybę. Norint išnaikinti varputį purkšti reikia,

kai varputis turi 3–4 lapelius.

Kenkėjai vasarinius rapsus puola daug intensyviau nei žieminius. Todėl

norint išvengti netikėtumų laukas insekticidais purškiamas rapsų dygimo pra-

džioje. Jei pasėlio plotas yra mažas spragės gali išplisti pakartotinai, tuomet

purškimas insekticidu gali būti kartojamas.

Butonizacijos tarpsnio pradžioje ir vėliau galimas rapsinių žiedinukų, ankš-

tarinių paslėptastraublių bei kopūstinių gumbauodžių antplūdis. Jų kiekiui

viršijant žalingumo ribą purškiama registruotais insekticidais. Augalų purški-

mą pesticidais šiuo augimo tarpsniu reikėtų derinti su augalų purškimu per la-

pus azoto (iki 5,0 proc. karbamido tirpalu) ir mikroelementų mišiniu.

Iš ligų anksčiausiai gali pasirodyti pilkasis puvinys ir fomozė. Augalams

peržydėjus, ankštarų ir sėklų formavimosi metu augalus gali pažeisti ankštarų

juodoji dėmėtligė, baltasis puvinys, miltligė ir kt. Esant didesniam ligų išpli-

timui naudojami fungicidai.

Derliaus nuėmimas. Negalima vėluoti. Ankštaros subręsta nevienodai.

Suvėlinus pjūtį savaime gali išbyrėti daug sėklų. Vyraujant vėsiems ir drėg-

niems orams suvienodinti ir paspartinti rapsų brendimą galima naudojant de-

sikantus.

6.8. LINAI

Be plačiausiai naudojamų žieminių ir vasarinių rapsų sėklų, potencialiomis

žaliavomis biodyzelino gamybai galėtų būti ir linų sėmenys. Tradiciškai Lie-

tuvoje buvo paplitusi linininkystė, todėl mūsų šalyje nuo seno kaip maistas ir

62

vaistas gaminamas ir vartojamas sėmenų aliejus. Jis gali būti naudojamas ir

biodegalams gaminti, tačiau žlugus linų pramonei pastaraisiais metais šalyje

plito rapsų auginimas. Linų sėmenų aliejus naudojamas ne tik maistui, bet yra

ir pagrindinė žaliava alyvų, lakų, dažų, linoleumo, gumos ir kt. pramonėje.

Linai yra lininių šeimos augalai (10 pav.). Šeimoje yra 22 gentys, iš jų že-

mės ūkiui svarbi tik viena – Linum. Šioje gentyje yra per 200 rūšių. Ūkiškai

svarbūs tik vienos rūšies (Linum usitatissimum L.) kultūriniai linai, kurie skirs-

tomi į vasarinius ir žieminius. Žemės ūkiui ir energetinei pramonei naudin-

giausi vasariniai linai, jie pagal stiebų aukštį, šakotumą, galvenų skaičių bei

kitus požymius skirstomi į 4 grupes: 1) pluoštinius (elongata), 2) tarpinius (in-

termedia), 3) sėmeninius (brevimulticaulia) ir 4) rėpliojančius (prostata).

Pluoštinių linų stiebas lygus, cilindro formos, nešakotas, 60–125 cm aukščio.

Žiedynas trumpas, galvenų nedaug. Normalaus tankumo pluoštiniai linai būna

aukšti, vienastiebiai, žiedyne 2–6 galvenos, stiebų pluoštingumas 20–30 proc. ir

daugiau. Pluoštinių linų stiebų masės būna 75–80 proc., o sėmenų 10–12 proc.

Pagrindinė linų pluošto sudedamoji medžiaga yra celiuliozė, ji sudaro 65–

90 proc. Kuo daugiau linų pluošte yra celiuliozės, tuo pluoštas geresnis. Liku-

sią dalį sudaro ligninas, inkrustuojančios bei pektininės medžiagos ir kt.

Tarpinių linų pagrindinis stiebas užauga iki 50–75 cm aukščio. Linai daž-

niausiai būna vienastiebiai, tačiau neretai išaugina ir po 1–3 žemesnius (35–

55 cm) šoninius stiebus. Galvenų ant augalo būna nuo 7 iki 20 ir daugiau. Tar-

pinių linų stiebuose būna apie 12–15 proc. pluošto. Šiuo metu yra išvesta veis-

lių, kurių pluošto išeiga siekia net 16–17 proc. Tačiau pluoštas yra prastesnis nei

pluoštinių linų – trumpesnis, kietesnis, šiurkštesnis.

Bioenergetinėms reikmėms tinkami yra sėmeniniai linai. Sėmeninių linų

stiebas užauga iki 30–50 cm aukščio, prie pagrindo šakojasi, išaugindamas dar

10–20 plonesnių šoninių stiebų. Jie šakojasi ir viršutinėje dalyje išaugina net

iki 50–100 galvenų. Galvenos kiek smulkesnės nei tarpinių linų, o 1000 sėklų

masė svyruoja nuo 5,0 iki 11,0 gramų.

Linų augimo ir vystymosi tarpsniai

Linų augimas – augalo tūrio ir masės didėjimas, tai yra stiebo ir šaknies il-

gėjimas, storėjimas, naujų lapelių ir galvenų susidarymas bei didėjimas.

Linų vystymasis – augalo kitimas tarpsniais, prasidedantis sėklos sudygimu

ir besibaigiantis sėklų subrandinimu.

Daigų tarpsnis. Linams dygstant, dirvos paviršiuje pasirodo du skilčiala-

piai ir mažas augimo kūgelis, iš jo išauga stiebas su lapeliais, žiedais ir galve-

nomis. Linų dygimo pradžia – kai apie 10 proc. daigų pasirodo dirvos pavir-

63

šiuje, o visiškas sudygimas – 75 proc. daigų. Nuo linų pasėjimo iki visiško su-

dygimo, priklausomai nuo meteorologinių sąlygų, praeina 6–12 dienų.

„Eglutės“ tarpsnis. Šiuo tarpsniu linai būna suformavę penkias poras tik-

rųjų lapelių ir yra 5–10 cm aukščio. Tuo metu itin greitai auga ir formuojasi

šaknų sistema. Nuo visiško linų sudygimo iki „eglutės“ tarpsnio pradžios praei-

na 15–20 dienų. Šiuo tarpsniu intensyviai naikinamos piktžolės.

Greito augimo tarpsnis. Jis trunka 12–25 dienas. Šiuo tarpsniu linai au-

ga gana greitai – net po 3–6 cm per parą. Linų augimo intensyvumas priklau-

so nuo drėgmės, šilumos bei maisto medžiagų kiekio dirvoje.

Butonizacijos arba žiedinių pumpurų formavimosi tarpsnis. Auga-

lo viršūnėje formuojasi žiediniai pumpurai, jie matyti praskleidus viršūnėje

esančius lapelius. Linai auga greitai. Vėsūs orai ir sausros augimą stabdo, o ši-

luma (15–17 °C) ir drėgmė – skatina.

Žydėjimo tarpsnis. Žydėjimo pradžia laikoma tada, kai pražysta 10 proc.

augalų, o visiškas žydėjimas – 75 proc. Žydėjimo pabaiga – kai dar tebežydi

10 proc. augalų. Jei orai giedri ir šilti, linų pasėlis žydi 5–9 dienas, jei vėsūs ir

lietingi – 7–12 dienų.

Žalioji branda. Linų stiebai ir galvenos yra žalios spalvos, o apatinė stiebo

dalis gelsvai žalia. 65–75 proc. galvenų būna gelsvai žalios su normalaus dydžio

sėklomis, o 25–35 proc. galvenų – žalios, sėmenys nepilnai išsivystę, balsvi.

Sėklą paspaudus, išsiskiria pieno spalvos skystis. Šios brandos sėmenų ir pluošto

derlius menkas, sėmenys sėklai dar netinka, o pluošto išeiga nedidelė.

Ankstyvoji geltonoji branda. Ji prasideda praėjus 24–35 dienoms po linų

žydėjimo ir trunka 7–10 dienų. Stiebų apačia gelsva, o likusi dalis – žalsvai

gelsva. 65–75 proc. galvenų būna gelsvo ir geltono atspalvio, apie 15 proc. –

rusvos bei rudos, o 10 proc. – žalios. Daugumos galvenų sėmenys yra geltonai

žali ar geltoni, rusvėjančiose galvenose – šviesiai rudi, o žaliose – dar žalsvi su

šviesiai geltonu atspalviu. Sėmenys išsivystę, daigūs.

Tokių linų pluoštas jau visiškai susiformavęs. Raunant linus esant anksty-

vajai geltonajai brandai, gaunamas gausesnis bei geresnės kokybės pluošto

derlius, todėl tuo metu raunami visi pluoštui auginti linai.

Geltonoji branda. Ji prasideda praėjus 6–10 dienų po ankstyvosios gelto-

nosios brandos. Stiebai įgauna geltoną spalvą. Apie 50 proc. galvenų yra rusvos,

apie 45 proc. – geltonos ir apie 5 proc. žalios. Daugelyje galvenų geltoni sėme-

nys pradeda ruduoti, kai kurie būna geltonai rudi, o kiti – rusvi ar rudi.

Esant šiai brandai linų pluoštas pradeda medėti, darosi kietesnis, šiurkštes-

nis. Geltonosios brandos linus rauna auginamus sėmenims.

64

Rudoji branda. Ji prasideda praėjus 7–10 dienų po geltonosios brandos.

Stiebai pasidaro geltonai rusvi arba rudi, be lapelių. Dauguma galvenų gelto-

nai rusvos arba rudos. Galvenose pastebimi maži plyšeliai. Sėklos rudos, kie-

tos, blizgančios. Pakratytos galvenos barška.

Esant rudajai brandai linų pluoštas būna sumedėjęs, šiurkštus, kietas, mažo

lankstumo, blogiau skaidosi. Pluošto ir sėmenų derlius būna mažesnis nei

esant geltonajai brandai.

10 pav. Linai (autoriaus nuotraukos)

Linų poreikis augimo sąlygoms. Linai yra vidutinio klimato augalai,

todėl geriausiai auga ir bręsta tada, kai vidutinė oro temperatūra daigų tarps-

niu būna 9–12 °C, o „eglutės“ tarpsniu – 14–15 °C. Linai sudygsta per 6–

12 dienų. Daigai ištveria 3–5 °C šalnas. Linams tinka toks klimatas, kai efek-

tyvių temperatūrų suma per vegetaciją būna 1600–1800 °C.

Linų auginimui reikia parinkti tinkamas dirvas. Labai svarbu atsižvelgti į

dirvos reakciją. Geriausiai linai auga neutraliuose ar beveik neutraliuose

(pH 6,5–7,0) dirvožemiuose. Norint linus auginti rūgštesnėse dirvose, pir-

miausia tokias dirvas reikia kalkinti. Pagal granuliometrinę sudėtį linams tin-

kamiausi lengvi ir vidutinio sunkumo priemoliai.

Linų šaknų sistema silpna, todėl reikia, kad dirvožemio ariamajame

sluoksnyje būtų lengvai pasisavinamų, linų augimui ir vystymuisi reikalingų

maisto medžiagų. Nuo daigų iki „eglutės“ tarpsnio maisto medžiagų reikia

nedaug, nes stiebas auga lėtai, tačiau sparčiai vystosi šaknų sistema.

Labai svarbu, kad tuo laikotarpiu linai turėtų pakankamai fosforo ir kalio.

Laikotarpiu nuo „eglutės“ iki butonizacijos tarpsnio padidėja visų maisto me-

džiagų, ypač azoto poreikis, nes tuo metu sparčiai auga stiebas. Greito augimo

tarpsniais linai jau būna sunaudoję apie pusę maisto medžiagų kiekio, kuris

patenka į derlių. Žydėjimo metu maisto medžiagos reikalingos sėmenų bren-

65

dimui, o pluošto formavimasis jau būna baigtas. Po žydėjimo stiebas aukštyn

beveik neauga, tik storėja. Įvairių literatūros šaltinių teigimu, kiekvienas sė-

menų kilogramas turi vidutiniškai 3,8 proc. azoto, 1,5 proc. fosforo, 1 proc.

kalio, o stiebeliai – 0,37 proc. azoto, 0,17–0,39 proc. fosforo ir 0,96–

1,65 proc. kalio, taigi gausesniam ir vertingesniam derliui išauginti reikia ne-

mažai maisto medžiagų.

Tręšimas. Organinės trąšos linų sėjomainoje yra būtinos, tačiau tiesiogiai

linų mėšlu tręšti negalima. Mėšlu reikėtų tręšti kitus sėjomainos augalus: žie-

minius javus, bulves, runkelius, kukurūzus.

Apie tai, kiek linams reikalingos mineralinės trąšos, galima spręsti pagal

dirvožemio gausumą pasisavinamų maisto medžiagų, granuliometrinę sudėtį,

rūgštingumą, linų priešsėlius ir jų tręšimą. Jei dirvožemiai maisto medžiago-

mis neturtingi, linus reikėtų tręšti azotu 20–30 kg ha-1 veikliosios medžiagos,

(60–87 kg ha-1amonio salietros), fosforu 20–60 kg ha-1 v. m. (100–300 kg ha-1

granuliuoto superfosfato) ir kaliu 60–90 kg ha-1 v. m. (100–150 kg ha-1 kalio

chlorido).

Linų tręšimas priklauso ir nuo priešsėlio: kokie yra priešsėliniai augalai bei

kaip buvo tręšiami kiti sėjomainoje auginami augalai. Jei linų priešdėlis buvo

dobilai ar gausiai tręšti azoto trąšomis kiti augalai, tai azoto trąšų normą galima

mažinti arba jų iš viso nenaudoti. Jei augantiems linams trūktų azoto, juos ga-

lima papildomai patręšti azotu „eglutės“ tarpsniu (15–30 kg ha-1 v. m.) barstant

amonio salietrą ar purškiant karbamido tirpalu.

Azoto trąšomis geriausia tręšti pavasarį ruošiant dirvą. Galima tręšti ir li-

nams esant „eglutės“ tarpsnio. Fosforo ir kalio trąšas galima išberti rudenį

prieš arimą. Užmirkstančiose dirvose trąšas geriau naudoti pavasarį – pirmą

kartą nuakėjus dirvą, o jei dar turima granuliuoto superfosfato, papildyto bo-

ru, jį (50 kg ha-1) reikėtų išberti į eilutes sėjos metu.

Linai jautrūs ir kai kurių mikroelementų (ypač cinko ir boro) trūkumui.

Mikroelementines trąšas reikia naudoti tik ten, kur jos tikrai reikalingos, nes

netinkamai panaudotos šios trąšos ne tik nepadidina derliaus, bet užteršia ap-

linką ir padidina linų auginimo išlaidas. Kai mikroelementų dirvožemyje ma-

žai – boro iki 0,3 mg kg-1, vario – iki 1,5 mg kg-1, cinko – iki 2 mg kg-1, re-

komenduojama jų druskas barstyti ar išpurkšti tirpalus pavasarį ruošiant dirvą

ar prieš sėją.

Kai dirvožemiai yra vidutiniškai gausūs mikroelementų (boro 0,31–

0,60 mg kg-1, vario 1,51–3,00 mg kg-1, cinko 2,01–3,00 mg kg-1), jų drusko-

mis apdorojama linų sėkla arba purškiami pasėliai.

66

Rekomenduojama vienu metu naudoti ne daugiau kaip du mikroelemen-

tus, nustačius pagal dirvožemio analizes, kurie jų yra reikalingiausi. Sėklos

apdorojimą mikroelementais galima derinti su sėklos beicavimu. Linų purš-

kimą mikroelementais – su papildomu tręšimu azotu, purškimu herbicidais,

fungicidais, insekticidais.

Linų priešsėliai ir sėjomainos. Pagrindiniai reikalavimai linų priešsėliui

– kad jis paliktų nepiktžolėtą ir nenualintą dirvą. Geriausias linų priešsėlis –

pirmų naudojimo metų dobilienos, bet jos retai ariamos. Linai gali būti sėjami

ir po kukurūzų, bulvių ar cukrinių runkelių. Galima linus sėti po pupinių ir

miglinių javų mišinių, skirtų žaliajam pašarui. Jei po jų dirvos būna piktžolė-

tos, mišinius nupjovus, dirva turi būti intensyviai dirbama iki pat rudeninio

arimo arba naudojami herbicidai.

Linai gali būti sėjami ir po nepiktžolėtų javų. Tinkamiausias priešsėlis linams

– žiemkenčiai. Pasėti po žiemkenčių, linai vienodžiau subręsta, rečiau išgula,

nuėmus žiemkenčių derlių, lieka pakankamai laiko paruošti dirvą linams.

Pasirinkus linų priešsėlį, galima sudaryti sėjomainą. Visoms sėjomainoms

bendra tai, kad linų jose būna ne daugiau kaip vienas laukas ir tame pačiame

lauke jie auginami kas 6–7 metai. Auginant linus tame pačiame lauke dažniau

kaip treji metai, labiau išplinta piktžolės, ypač paprastieji varpučiai, linai la-

biau serga fuzarioze, išretėja, dėl to sumažėja derlius, pablogėja pluošto ir sė-

menų kokybė.

Auginant linus tiktų tokios sėjomainos:

a. I naudojimo metų daugiametės žolės 1. I naudojimo metų daugiametės

žolės

b. II naudojimo metų daugiametės žolė 2. II naudojimo metų daugiame-

tės žolės

c. Žiemkenčiai 3. Žiemkenčiai

d. Linai 4. Linai

e. Kaupiamieji augalai 5. Pupiniai ar jų mišiniai su migliniais javais

f. Vasarojus su įsėliu 6. Vasarojus su įsėliu

Dirvų linams ruošimas. Dirvos dirbimu reikia paruošti sėklos guoliavie-

tę, kad būtų užtikrintas vienodas ir greitas linų sudygimas bei geras jaunų au-

galų šaknų vystymasis. Tam dirva prieš sėją turi turėti tokį profilį; paviršinis

1–3 cm sluoksnis, sudarytas iš smulkių grumstelių, po juo – suspaustas

sluoksnis, kuris apriboja sėjamosios noragėlių darbo gylį, ir gilus sluoksnis,

supurentas, bet be tuštumų, užtikrinantis gerą šaknų vystymąsi.

Rudeninis dirvos dirbimas. Auginant linus po žiemkenčių, patartina šiaudus

surinkti ir išvežti, kadangi šiaudams ne visiškai suirus per žiemą, dirvos struktū-

67

ra bus nevienoda. Jei šaudai apariami, prieš tai juos reikėtų gerai susmulkinti,

vienodai paskleisti ražienoje ir išberti atitinkamą kiekį azoto trąšų ar apipurkšti

biologiniais preparatais (pvz.: Azofit ir Amalgerol).

Nupjovus javus, dirva su vestuviniais, lėkštiniais ar čyzeliniais skutikais

įdirbama 6–8 cm gyliu arba 10–12 cm gyliu, jei vyrauja vegetatyviškai plin-

tančios piktžolės. Sudygus piktžolėms, dirva kultivuojama arba skutama antrą

kartą (vyraujant daugiametėms piktžolėms). Dar kartą piktžolėms sudygus,

dirva suariama.

Nuėmus priešsėlį, kai atželia daugiametės piktžolės, dirva gali būti nupurš-

kiama herbicidais (pvz.: raundapu, glyfosu, uraganu ar kt.). Kai piktžolės nu-

ruduoja (po 2–3 savaičių), dirva suariama.

Arimo laikas priklauso nuo dirvos tipo. Sunkias, piktžolėtas dirvas reikėtų

suarti anksčiau, o nepiktžolėtas ir lengvas – galima ir vėliau. Tačiau visas dir-

vas būtina suarti iki spalio vidurio. Linams labai svarbu arimo kokybė. Arimas

turi būti lygus, suartas plačiomis varsnomis, neišverčiant podirvio. Tik vieno-

dai ir lygiai suartoje dirvoje galima tikėtis išauginti vienodus linus.

Pavasarinis dirvos dirbimas. Pavasarį dirva pradedama dirbti, kai pradžiūsta

tiek, kad nesivelia ant padargų. Pirmiausia patartina nuakėti, apsaugant dirvą

nuo perdžiūvimo. Po kelių dienų laukas dirbamas sekliai kultivatoriumi, ne

didesniu kaip 5–7 cm gyliu. Dirvai pradžiūvus dirbama antrą kartą kultivato-

riumi arba akėčiomis. Taip įdirbtą dirvą būtina privoluoti pentininiais volais.

Nedideli lysteliniai voliukai gali būti prikabinami prie kultivatoriaus ar akėčių,

taip mažiau suvažinėjama dirva. Gerai tinka ir „Germinator“ tipo priešsėjinio

dirvos dirbimo agregatai.

Ruošiant dirvas linų sėjai, būtina laikytis principo – dirvą įdirbti ir linus

pasėti per vieną dieną. Taip dirbant neperdžius dirva, linai dygs greitai ir vie-

nodai.

Sėklos paruošimas ir sėja. Norint išauginti gerus linus ir gauti kokybiš-

ką derlių, reikia sėti aukštos kokybės sėklą. Gera sėkla, patekusi į dirvą, greitai

sudygsta ir išaugina stiprų daigą.

Ruošiant sėklą sėjai, būtina sėmenis beicuoti. Linų ligos – fuzariozė, svyla-

rūdė, stiebalūžė ir kt. – plinta ir per sėklą. Beicuojant sėmenis, sunaikinami

grybeliai, esantys sėklos paviršiuje. Beicuojama vitavaksu 200 FF. Vienai to-

nai sėmenų išbeicuoti rekomenduojama 1,5–2,0 litrų vitavakso 200 FF. Bei-

cas turi ir sėklų daigumą stimuliuojančių savybių, o tai labai svarbu, jei po sė-

jos būna sausa ar per giliai įterptos sėklos. Jei sėkla sausa (12 proc. drėgnu-

mo), ją galima beicuoti likus 2–3 savaitėms iki sėjos. Drėgnesnė sėkla beicuo-

68

jama likus 2–3 dienoms iki sėjos. Beicuojant sėmenis galima pridėti ir mik-

roelementų.

Linai sėjami siauraeilėmis (7,5 cm) SZL-3,6 tipo sėjamosiomis, važiuojant

4-6 km h-1 greičiu. Ankstyva sėja yra viena iš svarbiausių sąlygų, kad linai ne-

išgultų ir tolygiai augtų. Optimalus pasėlio tankumas yra tada, kai 1 m2 auga

1700 –1900 augalai.

Geriausiai linus sėti, kai vidutinė paros oro temperatūra aukštesnė nei

5 °C, dirvos temperatūra 10 cm gylyje – apie 7 °C, dirvos drėgnumas –

60 proc. visiško imlumo.

Sėklos įterpimo gylis lemia jų daigumą. Molio ir priemolio dirvose linai

įterpiami 1–1,5 cm gyliu, o priesmėlio – ne giliau kaip 2 cm.

Linų derliui nemažos reikšmės turi sėklos norma. Ji apskaičiuojama pagal

formulę:

S = D x A x 100 / V,

čia S – sėklos norma kg ha-1;

D – daigių sėklų norma mln. ha-1;

A – tūkstančio sėklų masė g;

V – sėklos ūkinė vertė (V = švarumas % x daigumas % / 100).

Linų pasėliams vidutinė sėklos norma rekomenduojama 22–25 mln. ha-1

(110–125 kg ha-1).

Optimalus sėjos laikas yra balandžio antroji – gegužės pirmoji pusė.

Piktžolių kontrolė. Dėl piktžolių, kurios iš dirvos pasisavina didelį mais-

to medžiagų ir drėgmės kiekį, linų derlius vidutiniškai sumažėja 15–20 proc.

Linuose auga ir trumpaamžės, ir daugiametės piktžolės. Dažniausiai linus už-

teršia baltosios balandos, vijokliniai rūgčiai, dirvinės aklės, bekvapės ramunės,

paprastieji varpučiai ir kt. Kai dirvos labai piktžolėtos, vien gera agrotechnika

nepavyksta išauginti švarių linų. Tada piktžolių naikinimo agrotechninius bū-

dus reikia derinti su cheminiu – herbicidais. O pačiame linų pasėlyje piktžolės

naikinamos tik herbicidais.

Linams skirtose dirvose daugiametėms piktžolėms naikinti rudenį dažniau-

siai naudojami glifosato analogai (raundapas, glifosas ir kt.) (5 lentelė).

Augančiuose linuose dviskiltės piktžolės naikinamos herbicidais: MCPA,

glinu, bazagranu ir kt. bei jų mišiniais.

69

5 lentelė. Linų pasėlyje naudojami herbicidai (Valstybinės augalų apsaugos

tarnybos duomenys, 2012)

Augalų apsaugos pro-

dukto pavadinimas,

forma, registracijos

savininkas, registraci-

jos numeris, registra-

cijos galiojimo laikas

Veiklio-

sios me-

džiagos

pavadini-

mas,

kiekis

Naudoji-

mo norma

kg ha-1,

l ha-1

Piktžolės Apdorojimo

laikas

Basagran480

BASF A/S,

0038H/06,

2016-04-29

Bentazo-

nas

480g/l

2,0-3,0 Vienametės

dviskiltės

Pasėliai purškiami

„eglutės” tarpsny-

je, t. y. 3–8 cm

aukščio, o piktžolės

išskleidžia 3 –5 la-

pelį

Ceridor MCPA750

NufarmGmbH&Co

KG 0380H/10

2020-02-08

MCPA

750g/l

1,0-1,3 Vienametės ir

daugiametės

dviskiltės

Purkšti, kai linai

„eglutės” tarpsnyje

(3-8 cm aukščio)

Dalgis

MonsantoCrop

Science Denmark

A/S, 0235H/06,

2016-02-09

Glifosatas

360g/l

3,0

Vienametės

vienaskiltės ir

dviskiltės,

mažai išplitu-

sios daugia-

metės vienas-

kiltės

Purškiama 10 die-

nų iki derliaus nu-

ėmimo, kai viduti-

nė linų sėklų

drėgmė yra mažes-

nė nei 30 %

4,0

Daugiametės

vienaskiltės ir

dviskiltės

Purškiama 10 die-

nų iki derliaus nu-

ėmimo, kai viduti-

nė linų sėklų

drėgmė yra mažes-

nė nei 30 %

Focus ultra

BASF A/S,

0103H/07,

2010-12-31

Cikloksi-

dimas

100 g/l

1,5-2,0

l/ha+0,5-

1,0 l/ha

Dash HC

Vienametės ir

daugiametės

vienaskiltės

Purškiama, kai

piktžolės turi 3-5

lapelius

Lontrel300

Dow AgroSciences

DanmarkA/S,

0043H/05,

2015-05-31

Klopirali-

das

300 g/l

0,3

Vienametės ir

daugiametės

dviskiltės

Purškiama, kai li-

nai yra "eglutės“

tarpsnio stadijoje, o

piktžolės –

skrotelės

70

Augalų apsaugos pro-

dukto pavadinimas,

forma, registracijos

savininkas, registraci-

jos numeris, registra-

cijos galiojimo laikas

Veiklio-

sios me-

džiagos

pavadini-

mas,

kiekis

Naudoji-

mo norma

kg ha-1,

l ha-1

Piktžolės Apdorojimo

laikas

Pantera 40EC

Crompton (Uniroyal

Chemical) Registra-

tionsLtd,

0297H/06,

2011-05-11

Kvizalo-

fop-P-

tefurilas

40 g/l

1,0 Vienametės

vienaskiltės

Pasėliai purškiami,

kai piktžolės iš-

skleidžia 2 lapelius

iki krūmijimosi

tarpsnio pabaigos

1,0–1,5 Daugiametės

vienaskiltės

Pasėliai purškiami,

kai piktžolės išsklei-

džia 4–6 lapelius

Linų rovimas. Pluoštui auginami linai raunami ankstyvosios geltonosios

brandos tarpsniu, kai nuo stiebų nukrinta apie pusė lapų, o galvenos įgauna

geltonai žalią ir geltoną spalvą. Auginant linus energetinėms reikmėms, linai

raunami geltonosios brandos tarpsniu, kai stiebeliai tampa geltoni, o galvenos

– geltonai rusvos. Esant šiai brandai linų sėmenys pilnai subręsta ir sukaupia

optimalų kiekį aliejinių medžiagų. Linai turėtų būti nurauti per 8–12 dienų.

Linai raunami kombainu LK-4A, klojant stiebelius linienoje. Raunant li-

nus, reikia stebėti, kad būtų gerai nukaršiamos galvenos, todėl būtina tinka-

mai sureguliuoti rovimo aukštį, karšimo būgno šukų pasvirimo kampą bei

karšimo kameros padėtį suspaudimo transporterio atžvilgiu.

Siekiant sumažinti energijos bei darbo sąnaudas, vertėtų taikyti Vakarų

Europoje paplitusią linų derliaus dorojimo technologiją – rauti ir kloti linus

su galvenomis. Vėliau sėmenis galima surinkti savaeigėmis mašinomis nukar-

šiant galvenas ir jas kartu iškuliant.

6.9. CUKRINIAI RUNKELIAI

Cukrinis runkelis priklauso magnolijūnų (Magnoliophyta) skyriui, magnoli-

jainių (Magnoliopsida) klasei, gvazdikažiedžių (Caryophyllidae) poklasiui, gvaz-

dikiečių (Caryophyllales) eilei. Cukrinis runkelis – burnotinių (Amaranthaceae)

šeimos augalas, gautas iš sukryžmintų lapinių ir šakniavaisinių runkelių. Tai pa-

prastojo runkelio varietetas (Beta vulgaris L. var. saccharifera). Cukrinių runke-

lių protėviais laikomi vienamečiai lapiniai runkeliai, kurių laukinės formos ir

dabar auga Viduržemio, Kaspijos, Juodosios jūros pakraščiais (11 pav.).

71

Dabartiniai cukriniai runkeliai – ilgadieniai dvimečiai augalai. Pirmais me-

tais išaugina lapų skrotelę ir šakniavaisius, o antrais – 1,2–1,8 m. aukščio stie-

bus, žiedynus, vaisius ir sėklas. Šaknų sistema liemeninė, sudaryta iš pagrin-

dinės šaknies ir šoninių kuokštinių šaknelių.

11 pav. Cukriniai runkeliai (autoriaus nuotraukos)

Cukrinių runkelių poreikis augimo sąlygoms. Cukriniai runkeliai

vidutiniškai reiklūs šilumai. Sėkloms dygti minimali temperatūra yra 2–4 °C.

Tačiau esant tokiai temperatūrai sėklos sudygsta per 18-20 dienų. Dygimas

vyksta greičiau, kai dirva šiltesnė (6 lentelė). Optimali temperatūra 14–18 °C.

Cukriniams runkeliams dygstant žemoje temperatūroje, šaknys auga lėtai ir

šio proceso nepagreitins nei tręšimas, nei kitos agrotechninės priemonės.

6 lentelė. Dirvos temperatūros įtaka cukrinių runkelių sėklų dygimui

Dirvos temperatūra °C Laikas paromis nuo sėklų brinkimo iki sudygimo

5 17

10 8

15 4

20 3

Trumpalaikės šalnos iki – 5 °C nekenkia sėklų dygimui, tačiau cukrinių

runkelių jauni daigai, dirvos paviršiuje pasirodžius skilčialapiams ir iki dviejų

tikrųjų lapelių porų tarpsnio, yra jautrūs šalnoms. Šalnos iki – 3 °C yra nepa-

vojingos. Naktimis atšalus daugiau kaip iki – 4 – 6 °C, daigai nukenčia iš da-

lies, o esant – 8 °C – visiškai žūva.

Vasarą labai aukštos temperatūros mažina fotosintezės intensyvumą, suma-

žėja derlius ir šakniavaisių cukringumas. Saulėtos dienos nuo birželio iki rugsė-

jo, pakankamas drėgmės kiekis bei optimali augimui temperatūra (16–20 °C)

teigiamai veikia sausųjų medžiagų susidarymą ir didina derlingumą. Debesuoti

orai neveikia maisto medžiagų pasisavinimo iš dirvos, tačiau išsklaidyta šviesa

72

neužtikrina tinkamos asimiliacijos. Trūkstant energijos, nesusidaro stambiamo-

lekuliniai junginiai, šakniavaisių technologinė kokybė blogėja.

Rudenį cukriniai runkeliai atlaiko net iki – 5 °C šalčius. Toliau mažėjant

temperatūrai šakniavaisiai sušąla, tačiau cukraus kiekis juose nekinta. Po atši-

limo šakniavaisių cukringumas greitai mažėja, nes sacharozė invertuojasi, per-

eina į monosacharidą. Tai mažina cukraus išeigą, todėl cukrinių runkelių šak-

niavaisius reikia saugoti nuo apšalimo.

Drėgmė. Augalo gyvybiniai procesai optimaliai vyksta tada kai augalo van-

dens režimas atitinka augalo vystymosi tarpsnį. Atskirais laikotarpiais (kriti-

niais) augalai būna ypač jautrūs vandens kiekiui dirvožemyje. Vandens nepri-

teklius mažina augalų produktyvumą.

Cukrinių runkelių poreikis drėgmei kinta priklausomai nuo augalų vys-

tymosi ir augimo intensyvumo. Jaunų cukrinių runkelių nedidelį vandens po-

reikį aprūpina dirvoje sulaikyti žiemos krituliai. Drėgmės mažėjimas viršuti-

niuose dirvos sluoksniuose skatina šaknų augimą gilyn. Daugiausia drėgmės

cukriniams runkeliams reikia birželio – rugpjūčio mėnesiais, kai augimas labai

intensyvus. Vandens poreikis labai priklauso ir nuo oro temperatūros. Kai vi-

dutinė mėnesio temperatūra didesnė nei vidutinė daugiametė, vandens reikia

daugiau, o jei ji mažesnė, vandens reikia mažiau. Drėgmės perteklius sumaži-

na dirvos aeraciją, šakniavaisiai išsišakoja, sulėtėja jų vystymasis, mažėja cuk-

ringumas. Cukriniai runkeliai atsparūs sausroms, tačiau sausesnę vasarą šak-

niavaisių derlingumas ir jų kokybė būna prastesnė.

Šviesa. Cukriniai runkeliai yra ilgos dienos augalai ir šviesos jiems reikia

daug. Saulės švytėjimo trukmė ir intensyvumas turi didelę įtaką šakniavaisių

derliui ir cukringumui. Kuo geresnis apšvietimas tuo sėkmingiau vyksta ang-

liavandenių sintezės procesas. Ypač cukriniams runkeliams reikia šviesos cuk-

raus kaupimo laikotarpiu. Šakniavaisių cukringumas labai priklauso nuo sau-

lėtų dienų skaičiaus antroje vegetacijos pusėje, rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais.

Jei tuo laikotarpiu pakanka drėgmės ir maisto medžiagų, runkelių lapai išvysto

energingą asimiliaciją, šakniavaisiai užauga cukringesni.

Cukriniai runkeliai ypač gerai auga tada kai būna ir saulėtų, ir debesuotų

dienų. Tada asimiliatai greičiau nuteka į šaknis, lapuose pagreitėja asimiliaci-

jos procesas. Tačiau per didelius karščius, kai trūksta drėgmės, lapai vysta,

asimiliacija sulėtėja, šakniavaisyje lėčiau kaupiasi cukrus.

Dirva. Cukriniai runkeliai yra vieni iš reikliausių dirvožemiui augalų. Cuk-

riniams runkeliams netinka nei per daug lengvi, nei per sunkūs, nei durpingi

dirvožemiai. Geriausiai tinka karbonatingi rudžemiai (Calcaris Cambisols) ir

karbonatingi glėjiški rudžemiai (Gleyic Cambisols), lengvi ir vidutiniai prie-

73

moliai. Sunkiuose priemoliuose pavasarį po smarkesnio lietaus susidariusi

pluta pavojinga dygstantiems runkeliams, o priesmėliuose sausesnę vasarą už-

auga mažesnis derlius nei priemoliuose. Jiems reikia derlingų, gerai sukultū-

rintų dirvų, patogių mechanizuotam auginimui – lygių, taisyklingos konfigū-

racijos, vienodos granuliometrinės sudėties laukų. Geriausios cukriniams run-

keliams neakmenuotos, gausios humuso, kurių armens sluoksnis yra neutra-

lios arba silpnai rūgščios reakcijos (pH 6,5–7,5), turinčios aukštą biologinį ak-

tyvumą, stabilią struktūrą, gerą vandens režimą, kur gruntinis vanduo ne

aukščiau kaip 0,9–1,0 m, purios, gausios maisto medžiagų dirvos. Laukai, kur

gruntinis vanduo yra aukštai (mažiau nei 60 cm nuo paviršiaus), taip pat dir-

vos, kuriose ilgai užsistovi vanduo, netinkamos cukrinių runkelių auginimui.

Pasėti į rūgščias dirvas (pH 5,0) cukriniai runkeliai dažnai serga daigų juod-

šakne, sulėtėja jų augimas, pasireiškia lapų antociano pigmentacija, dėl to labai

sumažėja derlius. Rūgščios dirvos sulėtina laisvo azoto nitrifikaciją ir asimiliaciją.

Susilpnintas bakterijų veikimas neigiamai veikia dirvos biologinius procesus.

Sausų regionų cukrinių runkelių derliai daugiausiai priklauso nuo žiemos

kritulių ir dirvos vandens talpumo, t. y. nuo dirvos sudėties. Lengvose dirvose

ariamojo sluoksnio ir podirvio vandens talpumas nepakankamas gerų derlių

formavimui.

Cukriniams runkeliams, kaip ir kitiems kaupiamiesiems augalams, netinka

kalvotos ir akmenuotos dirvos.

Vieta sėjomainoje. Cukriniams runkeliams auginti tinkamos priesmėlio

ir priemolio lygios, derlingos, nepiktžolėtos dirvos. Augalus tame pačiame

lauke reikia kaitalioti, kad nebūtų kasmet su augalais iš dirvos išnešamos tos

pačios maisto medžiagos, kad mažiau plistų ligos, kenkėjai ir piktžolės. Tvar-

kingai naudojant žemę reikia parinkti priešsėlius ir sudaryti tinkamą augalų

kaitą (sėjomainos rotaciją). Joje augalai turi augti vienas po kito taip, kad

kiekvienam jų tektų kuo geresni priešsėliai ir toje rotacijoje būtų patogu įgy-

vendinti visą agronominių priemonių sistemą.

Cukrinius runkelius į tą pačią vietą patartina sėti ne anksčiau kaip po 3–4 me-

tų. Geriausi priešsėliai cukriniams runkeliams yra žieminiai kviečiai, pasėti po

daugiamečių arba vienamečių žolių. Auginant juos po žiemkenčių, gaunamas ne

tik geras derlius, bet ir geros kokybės šakniavaisiai. Žiemkenčiai gerai stelbia pikt-

žoles, neįveisia dirvoje runkeliams pavojingų ligų pradų ir kenkėjų. Žiemken-

čiuose rudenį ir pavasarį piktžolės naikinamos dar ir cheminėmis priemonėmis.

Runkeliai neblogai auga ir po kukurūzų, mišinių žaliam pašarui, ankstyvų

bulvių, auginamų užimtame pūdyme, žieminių rapsų. Tačiau jei dirvoje yra run-

kelinės nematodos (Heterodera schachtii Schmidt.) užkrato, cukrinių runkelių sė-

74

jomainos rotacijoje reikėtų vengti kryžmadulkių šeimos augalų, nes šie augalai

yra nematodos platintojai. Nereiktų cukrinių runkelių sėti ir po dobilų, nes run-

kelių šakniavaisiuose susikaupia daug azoto, todėl mažesnė cukraus išeiga.

Patys cukriniai runkeliai yra geras priešsėlis daugeliui vasarinių augalų. Po

jų lieka mažai piktžolėtos dirvos, posėliniai augalai randa daugiau maisto me-

džiagų ir geriau dera nei po kitų pasėlių.

Dirvos dirbimas. Dirvos dirbimo tikslas – dirvožemio sąlygų optimiza-

vimas augalams augti ir vystytis, t. y. augalų liekanų ir trąšų įterpimas, tinka-

mo oro ir vandens balanso sudarymas, žaladarių ir piktžolių naikinimas, dir-

vos derlingumo atkūrimas, palaikymas ir didinimas.

Pagrindinis (rudeninis) dirvos dirbimas cukriniams runkeliams – tai ražienų

skutimas ir gilus arimas arba ariminis dirvos dirbimas. Ražienų skutimo tikslas

yra piktžolių, ypač daugiamečių, naikinimas. Daugiausia piktžolių išnaikinama,

kai ražienos skutamos du kartus. Be to, skutant ražienas, įterpiama augalų lie-

kanų, sudaromos geresnės sąlygos mikroorganizmų veiklai, taupoma drėgmė,

naikinami kenkėjai ir ligų sukėlėjai. Įterptos augalų liekanos sparčiau suirsta.

Nuėmus priešdėlio derlių smulkūs šiaudai tolygiai paskleidžiami ant dirvos

paviršiaus, o sudygus piktžolėms ir priešdėlio pabiroms, tokią ražieninę dirvą

reikia nupurkšti visuotinio veikimo glifosatų grupės herbicidu. Piktžoles bei

pabiras gerai naikina ir ražienų skutimas, nes gilokas išbirusių grūdų ir piktžo-

lių sėklų įterpimas kenkia jų dygimui. Todėl dažnai, nuėmus derlių, ražiena

nedelsiant skutama sekliai iki 4–5 cm gylio, o pakartotinai giliau lėkščiuojant

ir kultivuojant sunaikinami daigai ir įterpiama organika.

Svarbiausia arimo funkcija yra geresnių augimo sąlygų augalams sudarymas

– dirvos supurenimas ir oro įleidimas, dirvožemio struktūros gerinimas, piktžo-

lių, kenkėjų ir ligų sukėlėjų naikinimas, trąšų įterpimas. Tačiau kasmet ariant

vienodu gyliu, ypač drėgnesnes dirvas, susidaro vadinamasis armens padas – su-

tankėjęs dirvos sluoksnis, per kurį blogai cirkuliuoja vanduo, sunkiai prasi-

skverbia gilyn augalų šaknys. Arimo gylį sėjomainoje tikslinga kaitalioti – šak-

niavaisiams ir žieminiams javams arti giliau, o vasariniams javams – sekliau.

Didžiausios energetinės sąnaudos, 30–45 proc., tenka pagrindiniam dirvos

dirbimui – arimui. Vienas arimo atpiginimo būdų yra jo gylio mažinimas. Ty-

rimais nustatyta, kad cukriniai runkeliai mažai reagavo į arimo gylį – ariant

giliai (20–22 cm gyliu) šakniavaisių derlius siekė 35,9 t ha-1, o ariant sekliai

(10–12 cm gyliu) šakniavaisių prikasta nuo 35,3 iki 35,9 t ha-1. Seklus arimas

(12–14 cm) iš esmės didina apatinio dirvos sluoksnio struktūros patvarumą,

tačiau esminės įtakos lauko augalų pagrindinės produkcijos derliui neturi.

75

Priešsėjinis (pavasarinis) dirvos dirbimas yra pagrindinis cukrinių runkelių

sudygimo veiksnys ir vienas atsakingiausių cukrinių runkelių auginimo darbų.

Nuo dirvos paruošimo kokybės daug priklauso pasėlio sudygimas ir augalų

augimas bei vystymasis. Priešsėjiniu dirvos dirbimu siekiama: paruošti purų,

lygų dirvos paviršių cukrinių runkelių sėjai, išsaugoti dirvoje susikaupusią

drėgmę, naikinti piktžoles.

Pavasarį pirmiausia pradžiūsta viršutinis armens sluoksnis. Nors gilesni

sluoksniai dar drėgni, jau galima dirvą akėti ir kultivuoti. Sekliau prieš sėją

dirvą įdirbant, galima anksčiau pradėti ir užbaigti pavasario sėjos darbus.

Prieš sėją reikia kultivuoti 1~2° kampu sėjos kryptimi. Taip geriau yra iš-

lyginama dirva ir pasėta runkelių eilutė nesutampa su kultivavimo metu palik-

tomis traktoriaus vėžėmis. Pavasariniam dirbimui dirva būna fiziškai pribren-

dusi, kai kultivuojama ir akėjama gražiai trupa ir nesivelia ant traktoriaus ir

padargų ratų. Ypač reikia vengti dirbti drėgną dirvą, nes kultivatoriaus nora-

gėlių išversti grumstai greitai sudžiūsta ir vėliau jokiais žemės dirbimo padar-

gais jų negalima sutrupinti. Labai grumstuotoje dirvoje blogai dygsta cukrinių

runkelių sėklos, silpniau veikia herbicidai, pasėlius sunkiau prižiūrėti, todėl

cukrinių runkelių derlius būna mažesnis.

Cukrinių runkelių sėja. Sėjos laikas. Cukrinių runkelių yra ilgas vegeta-

cijos periodas (160–170 dienų), dėl to juos reikia anksti sėti. Geriausias sėjos

laikas yra balandžio mėn. antroji pusė. Nepasėjus optimaliu laiku, kiekviena

pavėluota diena sumažina derlių 1 procentu. Anksti sudygę cukriniai runkeliai

optimaliu laiku suformuoja lapus ir greičiau uždengia tarpueilius bei efekty-

viau išnaudoja ilgas birželio-liepos dienas maisto medžiagų asimiliacijai. Be

to, anksti pasėti runkeliai mažiau serga virusine gelta. Vėlyvos sėjos daromų

nuostolių nekompensuoja derliaus nuėmimo vėlinimas. Derliaus skirtumai

ypač išryškėja sausringą pavasarį.

Pasėti reikia kuo anksčiau, kai dirva sušyla iki 5–6 °C ir viršutinis sluoks-

nis gerai trupa. Jei dirva šalta, sėklų dygimas sulėtėja. Atliekant tyrimus nusta-

tyta, kad cukrinių runkelių sėklų dygimas prasideda tada, kai viršutinis dirvos

sluoksnis sušyla iki 6 °C ir tokia temperatūra laikosi ilgiau, daigai pasirodo po

15–20 dienų. Jei dirvos temperatūra 12–14 °C, daigai pasirodo po 8–10 die-

nų, o jei temperatūra 15–25 °C ir esant optimaliai drėgmei – po 4–5 dienų.

Jei drėgmės per daug, daigai žūsta nuo deguonies trūkumo ir anaerobinė-

mis sąlygomis plintančių pašaknio ligų. Sėklų išbrinkimui reikia daugiau

drėgmės negu jos sveria, o dražuotoms – dar daugiau. Greičiausiai ir vienodai

sėklos sudygsta esant 20–23 proc. viršutinio dirvos sluoksnio drėgnumui.

76

Sėjos gylis. Prieš sėją purenti reikia tokiu intensyvumu, kad armens viršu-

tinis sluoksnis, į kurį bus įterpiama sėkla, būtų pakankamai purus, nebūtų di-

desnių grumstų, žemė gerai byrėtų ir užsižertų įterpta sėkla.

Vienas pagrindinių dirvos priešsėjinio purenimo tikslų yra dirvos drėgmės iš-

saugojimas. Saulėtą pavasario dieną iš nepurentos dirvos išgaruoja iki 100 t ha-1

vandens. Purenimo metu nutraukiami dirvos kapiliarai, kuriais drėgmė sparčiai

kyla į paviršių. Sėklų lauko daigumas yra geresnis, kai virš sėklos yra purus dir-

vos sluoksnis, o sėkla gula ant tankesnio sėklos guolio. Sėkla turi patekti į nesu-

ardytą dirvos sluoksnį, kad kapiliarais ją pasiektų drėgmė. Virš sėklų užpiltame

dirvos sluoksnyje turi vyrauti 1–10 mm trupinėliai.

Vienas iš pagrindinių sėklų sudygimą lemiančių faktorių yra priešsėjinio

dirvos purenimo gylis, nes tikslaus išsėjimo sėjamosios mašinos įterpia sėklą

tuo pačiu gyliu, kokiu dirva buvo supurenta. Tik sekliai supurentoje dirvoje

susidaro optimalios sąlygos cukrinių runkelių sėkloms sudygti. Kuo giliau

įterpiama cukrinių runkelių sėkla, tuo ilgiau ji dygsta, sunaudodama daugiau

savo maisto medžiagų, daigai išdygsta ne vienu metu ir dalis jų žūva. Dėl

prasto lauko daigumo mažėja pasėlio tankumas, derlius, blogėja jo kokybė.

Daugelio tyrimų rezultatai parodė, kad sausesnį pavasarį dirvą reikia pu-

renti iki 4 cm gyliu, o drėgnesnį – 2–3 cm. Lietuvoje optimalus priešsėjinio

dirvos purenimo gylis yra 3–4 cm.

Sėklos norma ir pasėlio tankumas. Cukrinių runkelių pasėlio tankumas tie-

siogiai priklauso nuo: sėklų normos, sėklų kokybės, sėjos būdo ir laiko, sėklų

lauko daigumo, dirvožemio savybių, naudotų trąšų ir augalų apsaugos prie-

monių, pasėlio retėjimo vegetacijos metu.

Optimalus cukrinių runkelių pasėlio tankumas yra 80-95 tūkst. ha-1. Sėklų

daigumas nėra šimtaprocentinis, dalis sėklų žūva sėjos metu (4 proc.), dalis

daigų žūva dėl kenkėjų ir nepalankių augimui sąlygų (5–10 proc.), todėl rei-

kia pasėti 120–130 tūkst. ha sėklų. Sėjos norma reiškiama sėjos vienetais.

Vienas sėjos vienetas – 100 tūkst. sėklų. Vadinasi, vienam hektarui apsėti rei-

kės 1,2–1,3 sėjos vienetų. Sėklos eilutėje išdėstomos kas 17–19 cm arba 5–6

sėklos viename išilginiame metre. Didinant sėklos normą (per daug tankiame

pasėlyje) augalai negali normaliai vystytis ir išauga smulkūs šakniavaisiai, be

to, didėja išlaidos sėklai. Derliaus nuėmimo metu išilginiame metre turi augti

4–5 augalai. Geriausia cukraus išeiga gaunama auginant apie 95 tūkst. šaknia-

vaisių hektare. Cukriniai runkeliai auginami plačiais – 45–50 cm tarpueiliais.

Cukrinių runkelių tręšimas. Normaliam cukrinių runkelių augimui yra

būtini makro- ir mikroelementai: azotas, fosforas, kalis, kalcis, magnis, natris

bei boras.

77

Tręšti augalus reiktų sudarius konkrečius tręšimo planus. Tręšimo planas –

tai visuma augalų mitybą reguliuojančių priemonių planuojamam derliui išau-

ginti. Saikingas, taupus organinių ir mineralinių trąšų naudojimas didina trąšų

veiksmingumą, mažina derliaus savikainą ir nekelia pavojaus aplinkai. Paren-

kant augalams tinkamiausias optimalias pagrindinių maisto medžiagų – azoto,

kalio, fosforo ir kitų elementų normas, būtina atsižvelgti į augalų fiziologines

savybes ir planuojamos išauginti produkcijos dydį. Reikia atsižvelgti ir į agro-

technikos sąlygas: priešsėlį, jo tręšimą organinėmis trąšomis ar žaliąja trąša,

trąšų panaudojimo būdą ir daugelį kitų veiksnių (Vaišvila, 1998).

Tręšiant nesubalansuotomis trąšų normomis trąšų veiksmingumas būna

daug mažesnis. LAMMC Žemdirbystės instituto atliktų tyrimų duomenimis,

tręšiant nesubalansuotai, iš 1 kg NPK veikliųjų medžiagų gauta apie

21,9 proc. šakniavaisių mažiau negu tręšiant subalansuotai.

Dauguma cukrinių runkelių tyrėjų pastebėjo, kad pasikeitus cukrinių runke-

lių auginimo tikslui pirmiausia reikia keisti tręšimo technologiją, pradedant nuo

azoto ir kalio trąšų didinimo. Vėliau galima keisti ir patį tręšimo laiką ir būdą.

Tręšimo laikas priklauso nuo trąšų savybių – jų tirpstamumo, sąveikos su

dirvožemiu, išplovimo nuostolių ir kt. Azoto trąšos greitai tirpsta, greitai vei-

kia, todėl geriausiai jas išberti prieš cukrinių runkelių sėją. Vidutinės minera-

linių trąšų normos cukriniams runkeliams – N80-100 P60-80 K120-140.

Cukrinių runkelių NPK tręšimo normų didinimas iš esmės didina šaknia-

vaisių derlingumą. Patręšus padidintomis N200 P150 K300 normomis, cukrinių

runkelių prikasta 18,4–25,5 t ha-1 daugiau, nei patręšus N80 P60 K120. Padidin-

tos cukrinių runkelių tręšimo normos mažina šakniavaisių cukringumą, bet iš

esmės didina biologinio cukraus masę derliuje. Patręšus runkelius rekomen-

duojamomis – N80 P60 K120 – tręšimo normomis, biologinio cukraus vidutinė

išeiga buvo 7,9, o maksimalaus tręšimo – net 10,7 t ha-1. Azoto trąšų normų

didinimas nei rekomenduojama blogina šakniavaisių kokybę, reikalingą cuk-

raus gamybai, bet mažai lemia jų tinkamumą bioetanolio gamybai.

Trąšų efektyvumas labai priklauso ir nuo jų paskleidimo būdo – pakriko ar

lokalinio. Dažniausiai laukai tręšiami pakrikai, naudojant mašinas su diskiniais

skleidimo aparatais. Tokiomis priemonėmis trąšas tolygiai paskleisti sunku. Be

to, ant dirvos paviršiaus išbertos trąšos žemės dirbimo mašinomis įterpiamos

nevienodame gylyje, jos sumaišomos su dideliu dirvožemio tūriu, dalis lieka

dirvos paviršiuje neįterptos, kuriomis pirmiausia pasinaudoja piktžolės.

Daug tobulesnis, atitinkantis augalų mitybos poreikius bei aplinkosaugos

reikalavimus yra lokalinis tręšimo būdas. Tręšiant lokaliai trąšos panaudojamos

15–20 proc. efektyviau, t.y. trąšų normą galima mažinti 15–20 proc. Šiuo būdu

78

trąšos kombinuotomis sėjamosiomis sėjos metu įterpiamos šalia ir giliau sėklų,

iš kur augalai šaknimis gali jas lengviau paimti. Lokaliniam tręšimui būtinos

kompleksinės trąšos, maisto medžiagų turinčios kiekvienoje granulėje.

Mikroelementinės trąšos. Norint išauginti geros kokybės produkciją, be

azoto, fosforo ir kalio, didelę svarbą įgauna ir mikroelementai. Trūkstant mik-

roelementų sutrinka normalus augalo augimas ir vystymasis. Mikroelementų

augalams reikia labai nedaug. Derliui hektaro plote išauginti jų sunaudojama

keletas kilogramų arba net gramų. Patręšus mikroelementinėmis trąšomis, au-

galų derlius būna didesnis ir kokybė geresnė, jie tampa atsparesni ligoms ir

kenkėjams, lengviau pakelia nepalankias gamtines sąlygas (šaltį, sausras). Mik-

roelementai yra vienas iš derlių lemiančių faktorių. Trūkstant mikroelementų

kai kuriose Lietuvos vietovėse praktiškai neįmanoma išauginti norimo der-

liaus. Dažnai mikroelementų trūkumo požymius bandoma priskirti ligų po-

žymiams ir net pradedamos naudoti cheminės augalų apsaugos priemonės.

Rezultatas būna labai menkas.

Tręšti mikroelementinėmis trąšomis galima dviem būdais: į dirvą ir per la-

pus. Tręšti į dirvą paprasčiau, bet ir mažiau efektyvu, maisto medžiagas pasi-

savinti per šaknis dažnai trukdo nepalankios klimatinės sąlygos ar dirvos che-

miniai procesai (dėl elementų tarpusavio blokavimo). Būtent dėl to ne visada

yra aišku, ar greitai ir kokius mikroelementų kiekius augalai spės pasisavinti

svarbiausiais augimo tarpsniais. Tręšiant per lapus mikroelementų reikia 5–7

kartus mažiau nei barstant pakrikai. Apskaičiuotos hektarui trąšos tirpinamos

nedideliame kiekyje vandens. Ištirpintos trąšos praskiedžiamos su 500–600 l

vandens ir gautu tirpalu purškiami pasėliai. Vartojamos tik vandenyje tirps-

tančios trąšos. Augalai purškiami tada, kai jų lapai uždengia dirvos paviršių

arba kai pastebimi mikroelementų trūkumo požymiai.

Augalų apsauga. Piktžolių kontrolė. Cukriniai runkeliai, ypač augimo

pradžioje, yra jautrūs piktžolėtumui. Piktžolės gali sumažinti runkelių derlių

net iki 70 proc. Pagrindinis piktžolių naikinimo tikslas – neleisti joms naudo-

tis saulės šviesa, vandens ir maisto medžiagų ištekliais, skirtais runkelių augi-

mui. Taip pat labai svarbu nesudaryti sąlygų piktžolėms daugintis.

Piktžolės iš dirvos paima didelį maisto medžiagų bei vandens kiekį, kurį

galėtų pasisavinti runkeliai. Jos užstoja saulės šviesą ir taip trukdo fotosintezės

procesams vykstantiems cukrinių runkelių lapuose. Piktžolės ne tik konku-

ruoja su cukriniais runkeliais dėl maisto medžiagų ir vandens, bet ir apsunki-

na derliaus nuėmimą. Be to, piktžolės dar gali būti tarpiniai šeimininkai ligų

sukėlėjams ir kenkėjams.

79

Cukrinių runkelių pasėlio piktžolėtumą didina dažnas atsėliavimas, nekoky-

biškas dirvos dirbimas, pavėluotas herbicidų naudojimas. Daugiametes piktžoles

galima naikinti skutant ražienas. Skatinant daugiamečių ir trumpaamžių sėklo-

mis plintančių piktžolių dygimą, pirmą kartą reikėtų skusti sekliai – 4–5 cm gy-

liu. Varputį geriau naikinti verstuviniais skutikais. Jie geriau nei lėkštiniai pa-

kerta piktžoles, įterpia jų sėklas bei augalų likučius, geriau išpurena žemę.

Lengvo priemolio ir priesmėlio dirvas, jeigu jose nėra daugiamečių piktžolių,

galima skusti lėkštiniais skutikais arba karpytomis lėkštinėmis akėčiomis. Praė-

jus dviems savaitėms po pirmo skutimo, kai pradeda atželti piktžolės, skutama

antrą kartą paprastais, 10–12 cm gyliu nustatytais plūgais, prie kurių prikabintos

akėčios. Agrotechniniu požiūriu geriausia ražienas skusti rugpjūčio 1 – rugsėjo

15 d. Praėjus maždaug 2 savaitėms po paskutinio skutimo, rugsėjo viduryje,

ariama plūgais su priešplūgiais 12 cm gyliu. Į vagos dugną įversti nusilpę varpu-

čio daigai negali atželti. Anksti suartą dirvą reiktų kultivuoti iki vėlyvo rudens.

Tuomet sunaikinamos dygstančios trumpaamžės ir daugiametės piktžolės.

Piktžolės ražienose naikinamos ir herbicidais. Šiuo atveju efektyviausi pre-

paratai, kurių veiklioji medžiaga – glifosatas. Po priešsėlio derliaus nuėmimo,

kai atželia piktžolės (varputis turi 4–5 lapelius, o kitos daugiametės piktžolės

yra skrotelės tarpsnio), galima purkšti raundapu 4–5 l ha-1. Oro temperatūra

turėtų būti ne žemesnė kaip 10 °C. Tirpalo norma – 200–300 l ha-1. Prepara-

to efektyvumui padidinti į tirpalą galima įdėti 10 kg ha-1 amonio salietros. Ra-

žienose piktžoles galima naikinti ir glifosu (3–4 l ha-1), utalu (5–7 l ha-1), ura-

ganu (2–3 l ha-1) – purškiamos vegetuojančios piktžolės po derliaus nuėmi-

mo. Praėjus 10–12 dienų po purškimo herbicidais, lauką reikėtų suarti. Ru-

denį piktžolių naikinimas ražienose herbicidais labai piktžolėtuose laukuose

yra efektyvesnis nei mechaninis, nes reikia mažiau laiko, darbo ir lėšų.

Pavasarį piktžolių naikinimo dirvos dirbimu būdas pasirenkamas priklau-

somai nuo dirvožemio tipo ir atlikto rudeninio dirbimo būdo. Svarbu, kad

būtų kokybiškai įterptos priešsėjinių augalų liekanos, sunaikintos piktžolės ir

paruoštas optimalus sėklos guolis.

Prieš ar po sėjos cukriniai runkeliai purškiami dirviniais herbicidais. Sudy-

gusių runkelių purškimų skaičius priklauso nuo reikalingumo, t. y. piktžolių

dygimo ir meteorologinių sąlygų. Dažniausiai runkeliai purškiami po sudygi-

mo. Kokybę lemia tinkamai parinktas purškimo laikas. Kuo mažesnės piktžo-

lės, tuo geriau jos yra sunaikinamos, naudojant leistinai mažas herbicidų nor-

mas ir nepažeidžiant runkelių.

Lietuvoje runkelių apsaugai nuo piktžolių yra registruoti ir rekomenduo-

jami naudoti pavieniai herbicidai ar jų gamykliniai mišiniai, savo sudėtyje tu-

80

rintys keletą veikliųjų medžiagų. Galimi ir lauko mišiniai. Cukrinių runkelių

pasėlyje dažniausiai naudojami herbicidai: Agil 100EC (1,5 l ha-1), Betanal

Expert (3,0-3,75 l ha-1), Focus ultra (1,5-2,0 l ha-1), Fiesta T (6,0 l ha-1),

Fiuzilade forte 150EC (0,75-1,0 l ha-1), Goltix 700SC (3,0 l ha-1), Lontrel 300

(0,3-0,5 l ha-1), Pantera 40EC (1,0 l ha-1), Pyramin Turbo (4,0-5,0 l ha-1), Re-

gio (4,0-5,0 l ha-1), Torero 500SC (4,0 l ha-1).

Ligos ir kenkėjai. Cukrinių runkelių apsaugos nuo ligų ir kenkėjų pagrindas

– gera agrotechnika, tai yra optimali runkelių dalis sėjomainoje, geri priešdėliai,

gera dirvos struktūra, reikiamu laiku ir subalansuotas tręšimas, ankstyva sėja, at-

sparių arba tolerantiškų ligoms hibridų parinkimas, fitohigienos laikymasis (ligų

sukėlėjų ir kenkėjų tarpinių šeimininkų sunaikinimas), sėklos dražavimas, pa-

naudojus fungicidus ir insekticidus (7–8 lentelės).

7 lentelė. Fungicidai cukrinių runkelių apsaugai nuo ligų

(Valstybinės augalų apsaugos tarnybos duomenys, 2012)

Augalų apsaugos

produkto pavadinimas

Naudojimo norma

kg ha-1 l ha-1 Ligos

Artea 330 g/l k. e. 0,4-0,5 Miltligė, baltuliai, fomozė, rudmargė

Impaktas 125 g/l k. s. 0,5 Miltligė, fomozė, rudmargė, rūdys

Impaktas 250 g/l k. s. 0,25 Miltligė, fomozė, rudmargė, rūdys

Opus 125 g/l k. s. 1,0 Miltligė, rudmargė, baltuliai, fomozė

Sfera 267,5 g/l k. e. 0,5 Miltligė, rudmargė, baltuliai, rūdys

Tango super 334 g/l s.e. 1,0 Miltligė, rudmargė, baltuliai, rūdys,

fomozė

8 lentelė. Insekticidai cukrinių runkelių apsaugai nuo kenkėjų

(Valstybinės augalų apsaugos tarnybos duomenys, 2012)

Augalų apsaugos produkto

pavadinimas

Naudojimo norma kg ha-1 l ha-1

Kenkėjai

Bulldock 025 EC 0,1-0,3 Runkelinės spragės, runkelinės musės, amarai, sprakšiai

Decis mega 50 EW 0,25-0,5 Runkelinės spragės, maitvabaliai,

amarai

Fastac 50 EC 0,2 Amarai, runkelinės spragės, runkelinės musės

Karate Zeon 5CS 0,1-0,15 Amarai, runkelinės musės, runkelinės spragės

Proteus 110 OD 0,75 Amarai, runkelinės musės

81

Ligų sukėlėjai negali ilgai gyventi be augalo šeimininko, todėl tinkamu au-

galų kaitaliojimu sėjomainoje galima reguliuoti dirvoje esančios naudingos

mikrofloros kiekį ir išvengti ligų išplitimo. Atsėliuojant cukrinius runkelius,

užariant jų lapus, sudaromos palankios sąlygos ligoms plisti. Jei susidaro pa-

lankios ligų plitimui meteorologinės sąlygos, nusilpusi augalų imuninė siste-

ma, lapų ligos gali plisti sparčiai, ypač atsėliuojamuose plotuose.

Runkelių miltligė, baltuliai, rudmargė ir šakniavaisių puviniai labiau plinta

ir daugiau žalos padaro šiltais ir drėgnais metais, o runkelių sausasis vidurinių-

jų lapų puvinys – sausą ir karštą vasarą. Dažniausiai pasitaikančios runkelių li-

gos: lapų rudmargė (Cerkosporozė), lapų baltuliai (Ramularia betae), miltligė

(Sphaerotheca pannosa), juodšaknė (Phoma betae, Pythium ultimum, Aphano-

myces spp. ir kt.), alternariozė (Alternaria tenuis Nees), runkelių rūdys (Uro-

myces betae (Pers.), runkelių lapų mozaika (Beta virus 2 (Lind) Smith), sausasis

vidurinių lapų puvinys.

Cukrinių runkelių augalams Lietuvoje kenkia 114 kenkėjų rūšių. Svarbes-

nių kenkėjų randama 18 rūšių, o tokių, kurie darytų ekonomiškai apčiuopia-

mą žalą, yra dar mažiau. Tai amarai (Aphis fabae), runkelinės spragės (Chae-

tocnema concinna), sprakšiai (Agriotes obscurus), runkelinės musės (Pegomya

hyoscyami), maitvabaliai (Aclypaea apaca) ir runkeliniai nematodai (Heterode-

ra schachtii).

Cukrinių runkelių derliaus nuėmimas. Lietuvoje cukriniai runkeliai

auga trumpiau negu Vakarų Europos šalyse. Todėl labai svarbu kuo anksčiau

juos pasėti ir kuo vėliau nukasti. Tačiau vėlinant derliaus nuėmimą yra pavo-

jus, kad prasidėję šalčiai labai padidins derliaus nuostolius. Cukrinių runkelių

kasimo pradžią daugiausia nulemia kiekvieno augintojo galimybės. Reikėtų

apskaičiuoti taip, kad kasimas būtų baigtas spalio pirmoje pusėje, o tęstųsi 10–

12 dienų. Spalio mėnesį cukrinių runkelių šaknų augimas sulėtėja, o cukrin-

gumas dar didėja, tačiau cukraus derliaus priedas gaunamas nepatikimas.

Auginamų cukrinių runkelių pasėlių plotai nulemia derliaus dorojimo būdus

ir mašinas. Runkelių derlius gali būti dorojamas vieno, dviejų, trijų ir keturių

eilių prikabinamaisiais ir dviejų, trijų, šešių ir devynių eilių savaeigiais cukrinių

runkelių kombainais, kurie yra vienfaziai (lapų nupjovimas, šakniavaisių iškasi-

mas ir krovimas vyksta vienu metu) ir dvifaziai (lapai ir šakniavaisiai nuimami

atskirai). Priklausomai nuo to, kaip šakniavaisiai išvežami iš lauko, cukrinių

runkelių nuėmimo būdas gali būti srautinis, perkrovimo arba mišrus. Srautinis

– kai šakniavaisiai tiesiai iš kombainų kraunami į transporto priemones ir veža-

mi į fabriką. Perkrovimo – kai šakniavaisiai išpilami lauko gale aikštelėse ir iš

ten kraunami krautuvais išvežti. Mišrus – kai dalis šakniavaisių tiesiai iš kom-

82

bainų vežami į fabriką, o dalis perkraunama. Nesvarbu, kuri mašina naudojama,

nuėmimo reikalavimai visoms vienodi – tinkamas lapų nupjovimas ir šakniavai-

sių išvežimas. Šiuo metu daugiausia cukrinių runkelių plotų Lietuvos ūkininkai

nuima prikabinamaisiais dviejų – trijų eilių kombainais. Stambesni ūkininkai ir

agroserviso įmonės turi įsigijusios savaeiges mašinas, Vakarų Europos šalyse pa-

grindinė derliaus dorojimo mašina – savaeigis kombainas.

6.10. BULVĖS

Lietuvoje tinkamiausia žaliava etanoliui gaminti yra miglinių javų grūdai,

bulvės ir cukriniai runkeliai. Kitose šalyse tam tikslui dažniausiai naudojami

kukurūzai ir cukranendrės.

Žemės ūkio produktų gamyboje bulvės užima vieną iš pagrindinių vietų

su tokiais prekiniais augalais kaip kviečiai, rapsai, kukurūzai. Kasmet pasaulyje

užauginama 300 mln. tonų bulvių. Apie 52 proc. pasaulyje išaugintų bulvių

yra panaudojama maistui. 34 proc. – kaip pašaras gyvuliams, 10 proc. – sėklai

ir 4 proc. – techniniams poreikiams. Perdirbus vieną toną bulvių, kurių

krakmolingumas siekia 17 proc., galima gauti vidutiniškai 170 kg krakmolo ar

atitinkamai 80 kg gliukozės, 65 kg hidrolizinio spirito, 160 kg dekstrino, 110 l

spirito. Bulvės – augalai, pasižymintys didesniu krakmolingumu, tai viena iš

pagrindinių žaliavų bioetanolio gamybai.

Bulvės (Solanum tuberosum) nuo seno buvo skirstomos į valgomąsias, pašari-

nes ir pramoninės paskirties. Pramoninės paskirties bulvių veislės turi būti krak-

molingos, tinkančios krakmolo ir spirito gamybai. Svarbu, kad gumbuose nebū-

tų medžiagų, sunkinančių krakmolo išskyrimą ir bloginančių bulvių kokybę.

Bulvės yra daugiamečiai augalai (12 pav.), tačiau vėsaus klimato sąlygomis

jų gumbai neatlaiko minusinės temperatūros (sušąla), todėl čia bulvės tampa

vienamečiais kultūriniais augalais. Kerą sudaro antžeminiai stiebai ir požemi-

nės ataugos, arba stolonai, ant kurių auga gumbai. Dauginamos vegetatyviniu

būdu (gumbais, jų dalimis, daigais, atžalomis) ir sėklomis.

Bulvių veislės. Įvairių bulvių veislių vegetacijos periodas nevienodas.

Vegetacijos periodo trukmė – tai laikas nuo pasodinimo iki lapų apmirimo.

Nuo bulvių pasodinimo iki žydėjimo pradžios paprastai praeina 35–40 dienų.

Ankstyviausių bulvių veislių vegetacijos periodas būna 60–70 dienų, o vėly-

viausių – iki 130 dienų ir daugiau.

Pagal vegetacijos periodą veislės yra skirstomos į penkias grupes: labai

ankstyvos, ankstyvos, vidutinio ankstyvumo, vidutinio vėlyvumo ir vėlyvos.

Būdingiausia labai ankstyvų bulvių veislė yra ‘Venta‘, nes prekiniai gumbai iš-

83

auga anksčiau už kitų šalyje auginamų ankstyvųjų veislių. Ankstyvųjų bulvių

veislių gumbų derlius visuomet būna mažesnis nei vėlyvesnių, todėl jų ir au-

ginama gerokai mažiau. Ankstyviausių veislių bulvės Lietuvoje dažnai prade-

damos kasti jau birželio pabaigoje – liepos pradžioje, o vėlyvosios – rugsėjo

mėnesį ir net spalio pradžioje.

Auginant bulves energetinėms reikmėms, reikėtų pasirinkti vieną iš anks-

tyvų ar vidutinio ankstyvumo veislę. Nenorint bulviakasį nutęsti į lietingą

rugsėjo mėnesio vidurį, bulves geriau kasti rugsėjo pradžioje. Tokiu atveju,

auginant ankstyvas bulvių veisles, gumbų formavimosi periodas būna 10–20

dienų ilgesnis, nes būtent tiek dienų šių veislių augalai anksčiau pradeda žy-

dėti. Nuo šio laikotarpio ir prasideda intensyvus gumbų augimas.

‘Izora’ – labai ankstyva bulvių veislė. Gumbai apvalūs, su daug gilių aku-

čių. Luobelė ir minkštimas - balti. Veislė atspari bulvių vėžiui, vidutiniškai at-

spari bulvių fitoftorozei, neatspari sausojo fuzariozinio puvinio užkratui.

‘Gloria’ – labai ankstyva maistinio tipo bulvių veislė. Atspari bulviniams

nematodams, vidutiniškai atspari fitoftorozei bei rauplėms.

‘Impala’ – Olandijos selekcijos labai ankstyva veislė. Tinka auginti viduti-

nio našumo lengvesnės granuliometrinės sudėties dirvožemiuose.

‘Agave’ – Vokietijos selekcijos ankstyva veislė. Tinka vidutinio ir aukšto

našumo dirvožemiams. Derlinga. Gumbai tinka maistui ir pašarui.

‘Vineta’ – Vokietijos selekcijos ankstyva bulvių veislė. Labai derlinga. At-

spari nematodams. Tinka auginti vidutinio ir aukšto našumo dirvožemiuose.

‘Helena’ – vidutinio ankstyvumo bulvių veislė. Atspari bulviniams nema-

todams. Augalus silpnai pažeidžia fitoftorozė. Gumbai atsparūs fitoftorozės ir

rauplių pažeidimams.

‘Rossella’ – vidutinio ankstyvumo bulvių veislė. Augalai atsparūs bulvi-

niams nematodams. Augalų beveik nepažeidžia fitoftorozė.

12 pav. Bulvės (autoriaus nuotraukos)

84

Bulvių augimo sąlygos. Dirvožemis. Bulvės – vienos reikliausių dirvože-

miui augalų. Joms tinka nepiktžolėtos, kenkėjais neužkrėstos, humusingos, ge-

rai įtręštos, purios priesmėlio ir lengvo priemolio dirvos. Svarbu, kad žemė bū-

tų puri ir netrukdytų bulvių gumbams augti. Bulvių stolonai sudaryti iš santy-

kinai stambių ląstelių, todėl pasižymi silpnu skvarbumu. Supuolusioje dirvoje

bulvių šaknys silpnai vystosi, stolonai šakojasi, formuoja smulkius ir dažnai de-

formuotus gumbus. Todėl bulves reikia sodinti į mažai supuolančias, lengvas

pagal granuliometrinę sudėtį (lengvi priemoliai arba priesmėliai) dirvas. Bulvių

jautrumą supuolusioms dirvoms lemia tai, kad požeminėms dalims (šaknims,

stolonams, gumbams) labai reikia deguonies. Bulvių šaknys sunaudoja dirvoje

esančio oro dešimt kartų daugiau negu kitų žemės ūkio augalų šaknys.

Temperatūra. Bulvių gumbai, ypač ankstyvųjų veislių, dygsta esant 3–

5 °C, tačiau esant žemesnei kaip 6–8 °C temperatūrai, normalus daigų augi-

mas nevyksta, nesiformuoja šaknų sistema.

Oro ir dirvos temperatūra lemia visą pasodintų bulvių tolesnį augimą ir

vystymąsi. Lietuvoje nedaigintos bulvės sudygsta vidutiniškai per 30 dienų, o

daigintos – 7–8 dienomis anksčiau. Optimali dirvos temperatūra bulvėms

dygti yra 18–22 °C.

Bulvės jautrios šalnoms. Bulvienojai jau pažeidžiami esant – 1–1,5 °C, o

tokiai temperatūrai trunkant ilgiau, žūva. Bulvių gumbai nuo šalčio taip pat

žūva. Pavyzdžiui, bulvių gumbai esant – 6 °C žūsta per 8 valandas, o – 9 °C

– per valandą.

Bulvės yra jautrios ne tik šalnoms, bet ir karščiams. Dirvos temperatūrai

pasiekus 20 °C, gumbų formavimasis labai sulėtėja, o viršijus 29 °C, visiškai

sustoja. Normalus gumbų formavimasis, maisto medžiagų juose kaupimasis

vyksta ne šiltesnėje kaip 18 °C dirvoje.

Drėgmė. Bulvių poreikis dirvos drėgmei yra glaudžiai susijęs su dirvos pu-

rumu – aeracija bei jos temperatūra. Nustatyta, kad nuo sudygimo iki butoni-

zacijos pradžios bulvės yra mažiau jautrios drėgmės trūkumui nei pertekliui.

Žydėjimo metu bulvės yra labai jautrios drėgmės trūkumui, o nuo žydėjimo

pabaigos iki derliaus nuėmimo bulvėms drėgmės reikia daugiau. Kritinis lai-

kotarpis bulvėms yra butonizacija – žydėjimas. Trūkstant drėgmės šiuo laiko-

tarpiu, bulvių derlius gali sumažėti 2–3 kartus.

Šviesa. Bulvės yra šviesiamėgiai augalai, pavėsio nemėgsta. Trūkstant švie-

sos, bulvių lapai gelsta, stiebai ištįsta, bulvės mažai arba visiškai nežydi, ma-

žesnis būna jų derlius.

85

Bulvių poreikis šviesai nulemia jų sodinimo lauke tankumą bei tarpueilių

plotį. Lietuvoje bulvės sodinamos 60–70 cm pločio tarpueiliais, gumbus iš-

dėstant 30–35 cm atstumais.

Maisto medžiagos. Bulvių šaknų sistema yra silpnesnė negu visų kitų žemės

ūkio augalų. Ji apima 1,4 karto mažesnį dirvos tūrį negu miežiai ir net 2,2

karto mažesnį dirvos tūrį negu cukriniai runkeliai. Visi augalai, taip pat ir

bulvės, maisto medžiagas iš dirvos gali paimti tik tirpalų pavidalu. Todėl, no-

rint išauginti didelį bulvių derlių, dirva turi būti gerai patręšta azotu, fosforu,

kaliu. Augalas turi gauti pakankamai mikroelementų – boro, kalcio, magnio,

sieros, vario, molibdeno, cinko ir kitų. Bulvės turi būti tręšiamos optimaliais

kiekiais subalansuotomis makro- ir mikrotrąšomis.

Azoto poreikis priklauso nuo bulvių veislės ir paskirties, priešsėlių ir jų trę-

šimo. Dažniausiai organinės trąšos yra skiriamos priešsėliui. Didelė dalis azoto

lieka bulvėms antrais metais, todėl naudojant organines trąšas, azotu tręšiama

tik papildomai. Geriausiai azoto trąšomis bulves tręšti sodinant. Tręšiant vėliau,

augalai paima mažiau azoto, didesnė jo dalis išsiplauna.

Fosforą augalai sunkiau pasisavina, ypač rūgštingesniuose dirvožemiuose.

Kasmet reikalingas papildomas fosforo trąšų kiekis. Fosforo trąšomis taip pat ge-

riausia tręšti sodinimo metu. Trūkstant kalio, bulvių gumbai patamsėja ir pra-

randa blizgesį. Chloridas, esantis kalio chlorido trąšose, neigiamai veikia bulves.

Dirvos dirbimas. Parinkus tinkamas dirvas, svarbu sudaryti palankias au-

gimo sąlygas, kad dirva išliktų puri iki derliaus nuėmimo. Blogai įdirbtoje

dirvoje bulvių derlius visuomet būna mažesnis. Dirvą reikia purenti giliai.

Rotoriniais kultivatoriais ar kitais gilaus dirbimo agregatais dirvą galima išpu-

renti iki 25 cm gylio. Tai geriausia atlikti tada, kai dirvos ariamasis sluoksnis

jau pradžiūvęs, kad kultivuojama žemė byrėtų, važinėjant nesusislėgtų. Sun-

kesnes dirvas reikia dirbti, palaipsniui keičiant įdirbimo gylį, svarbu neišversti

šlapios žemės, kad nesuirtų dirvos struktūra, nepablogėtų sąlygos bulvėms su-

dygti ir augti. Tradiciniais kultivatoriais dirva supurenama iki 15 cm gylio.

Sodinant bulves po javų, tikslinga iš rudens nuskusti ražienas, o vėliau ru-

denį suarti ariamojo sluoksnio gyliu. Skusdami ražienas, naikiname vegetaty-

vines piktžoles ir sudarome palankias sąlygas piktžolėms sudygti, kurios išnai-

kinamos rudenį ariant. Sodinant bulves po pupinių ar kitų vėlyvųjų augalų,

skusti ražienas nėra laiko, todėl laukas rudenį iš karto giliai suariamas.

Tinkamai prižiūrint dirvas pavasarį pirmiausia reikia suakėti. Po to, jeigu

reikia, dirvos kultivuojamos ir akėjamos. Anksti pavasarį suakėtos arba negi-

liai sukultivuotos dirvos greičiau įšyla, anksčiau dygsta piktžolės, kurios vėliau

86

išnaikinamos kultivuojant ir akėjant. Antrą kartą kultivuoti tikslinga po savai-

tės. Paskutinį kartą prieš bulvių sodinimą kultivuoti reikia giliau.

Priešsėliai. Tinkamai parinkus priešsėlius, laikantis tam tikros augalų augi-

nimo kaitos, galima apsaugoti bulvių pasėlius nuo masinių, plintančių per dirvą,

ligų ir kenkėjų. Į tą patį lauką bulvės turėtų būti sodinamos ne anksčiau kaip po

4–5 metų. Geriausi bulvių priešsėliai yra tie, po kurių dirvoje lieka daugiau or-

ganinių medžiagų. Geri priešsėliai yra žiemkenčiai, pasėti po daugiamečių žolių

arba tręšti mėšlu, pupiniai, į pūdymą sėjamos vienametės žolės.

Tręšimas organinėmis trąšomis. Bulvės, ilgo vegetacijos periodo auga-

lai, gerai išnaudoja organines ir mineralines trąšas. Augimo pradžioje iš dirvos

jos paima palyginti nedaug maisto medžiagų, bet vėliau poreikis didėja ir

daugiausiai maisto medžiagų reikia vegetacijos periodo viduryje, bulvėms

pradėjus žydėti.

Bulvės – reiklus dirvos derlingumui augalas. Vienas svarbiausių dirvų sukul-

tūrinimo rodiklių yra humuso ir fosforo bei kalio kiekis dirvoje. Kai humuso

dirvoje mažai, blogesnės būna jos fizikinės ir mechaninės savybės. Humuso

kiekiui dirvoje ir bulvių derlingumui labai didelę reikšmę turi organinės trąšos.

Bulvės ypač gerai pasisavina maisto medžiagas iš organinių trąšų. Pagrindinė

organinė trąša yra mėšlas. Su juo į dirvą patenka iki 50–70 proc. svarbiausių

maisto medžiagų. Tyrimų duomenimis, 1 tona mėšlo bulvių derlių padidina

200 kg. Ypač veiksmingas mėšlas lengvose žemėse.

Jei turima mėšlo, jis iškratomas iš rudens – 30–40 t ha-1. Didinti jo normą

nerekomenduojama, nes gaunami didesni maisto medžiagų nuostoliai.

Tręšimas mineralinėmis trąšomis. Vienas svarbiausių gero derliaus

garantų – tinkamas tręšimas. Vienai tonai bulvių užauginti reikia vidutiniškai

5 kg azoto (N), 1,6 kg fosforo (P2O5), 5,6 kg kalio (K2O). Atitinkamai, užau-

ginus 30 t bulvių gumbų, iš dirvožemio bus paimta apie 150 kg azoto, 5 kg

fosforo ir 170 kg kalio. Tačiau azotas ir kalis, palyginus su kitais maisto ele-

mentais, labiausiai veikia gumbų kokybę. Dalį šių medžiagų augalai gauna iš

dirvožemio, kitą dalį – iš mineralinių arba organinių trąšų. Tiksliai nustatyti

maisto medžiagų poreikį ir trąšų kiekį galima tik žinant lauko, kuriame bus

auginamos bulvės, dirvožemio agrochemines savybes, tai yra mineralinio azo-

to, judriųjų fosforo ir kalio kiekius.

Tyrimais nustatyta, kad labiausiai bulvių derlių didina azoto trąšos. Reko-

menduojama vidutinė azoto trąšų norma bulvėms yra 60–90 kg ha-1 azoto

mėšlo fone ir 90–120 kg ha-1 azoto, jeigu laukas iš rudens nebuvo tręštas mėš-

lu. Auginant bulves pagal intensyviąją technologiją, azoto trąšų normą galima

87

padidinti iki 150 kg ha-1. Per gausus tręšimas azoto trąšomis suvėlina bulvių

brendimą, gumbai blogiau laikosi, suprastėja jų skonis.

Labiausiai bulvėms tręšti tinka amonio sulfatas, karbamidas, skystoji trąša

KAS, šiek tiek mažiau – amonio salietra. Šios trąšų formos, beriant vienodą

pagal azotą normą, iš esmės turi panašų poveikį bulvių gumbų derliaus dy-

džiui, bet amonio salietra labiau sumažina sausųjų medžiagų kiekį gumbuose,

jų krakmolingumą, skatina nitratų kaupimąsi. Tręšiant didele karbamido

norma, dirvožemyje gali susidaryti amonio jonų perteklius, kuris stabdo šaknų

ir dygstančių ūglių augimą, todėl didelius karbamido kiekius geriau įterpti per

du kartus.

Iš fosforo trąšų dažniausiai naudojamas granuliuotas superfosfatas. Jis gerai

tinka bulvėms. Kompleksinė trąša diamoniofosfatas, kurio sudėtyje yra 18 proc.

azoto ir 46 proc. fosforo, tinka bulvėms tręšti kartu su azoto ir kalio trąšomis.

Iš kalio trąšų bulvėms geriausiai tiktų bechlorės trąšų formos – kalio sulfatas

ir kalio magnezija. Kalio chloridas ir kalio druska irgi tinka bulvėms tręšti, ta-

čiau esantis jų sudėtyje chloras gali pabloginti bulvių skonį, tamsėja gumbų

minkštimas, todėl siūloma šias trąšas išberti iš rudens, kad per žiemos laikotarpį

chloras išsiplautų į podirvį. Sulfatinės kalio trąšos kainuoja daug brangiau negu

turinčios chloro, todėl jų panaudojimo ekonominis veiksmingumas turi būti

įvertintas kiekvienam konkrečiam laukui.

Labai tinka bulves tręšti kompleksinėmis trąšomis, kurių sudėtyje yra ne

tik pagrindinių maisto elementų, bet ir mikroelementų, skatinančių augalų

augimą. Azoto, fosforo ir kalio santykis įvairiose trąšose būna skirtingas, todėl

pagal dirvožemio savybes galima parinkti trąšas su tinkamu elementų kiekiu.

Tyrimais nustatyta, kad palyginus su tręšimu vienanarėmis trąšomis, patręšus

kompleksinėmis trąšomis, bulvės turėjo daugiau didelių prekinių gumbų ir

buvo labiau krakmolingos.

Įvairios firmos gamina daug trąšų mišinių, kuriuose maisto elementų san-

tykis subalansuotas pagal bulvių fiziologinius poreikius. Pasirenkant komplek-

sinę trąšą, reikėtų atsižvelgti į azoto kiekį joje, kurio turi būti ne mažiau kaip

10 proc. (nes bulvėms reikia daug azoto), bei į azoto ir kalio santykį. Kalio tu-

rėtų būti 1,3–2,0 kartus daugiau negu azoto, jei numatoma bulves auginti dir-

vožemyje, kuriame kalio mažai ar vidutiniškai.

Tręšiant mėšlu mineralinių trąšų išberiama N90-110 P60-90 K120-150. Netręšiant

mėšlu optimali mineralinių trąšų norma N 120-150 P90-120 K150-200.

Bulvių sėklos parinkimas ir paruošimas sodinimui. Siekiant gauti

gausų ir geros kokybės bulvių derlių, labai svarbu yra gera sėkla. Sėklinės

bulvės turi būti sveikos ir produktyvios. Pavasarį bulves sėklai, pagal oro sąly-

88

gas, reikia ruošti kovo ir balandžio mėnesiais. Jeigu bulvės surūšiuotos iš ru-

dens, tuomet ruošiant sėklą sodinimui būtina atskirti ligotus ir pradėjusius

gesti gumbus. Bulvės turėtų būti rūšiuojamos ne žemesnėje kaip 10 °C tem-

peratūroje, nes vėsesni gumbai būna jautresni mechaniniams pažeidimams.

Prieš sodinimą bulvės turėtų būti suskirstytos į tris frakcijas: smulkūs (35–

50 g), vidutiniai (51–80 g) ir stambūs (81–110 g) gumbai. Didesnės bulvės iš-

augina stipresnius daigus, iš jų išauga stipresni kerai ir gaunamas didesnis der-

lius. Nerekomenduojama sodinti labai smulkius gumbus, nes jie dažniausiai

būna išaugę iš ligotų augalų. Toks pasėlis bus ligotas ir derlius bus mažesnis.

Kai trūksta sėklos arba norima greičiau padauginti naują veislę, labai stambūs

gumbai gali būti pjaustomi. Pjaustomi tik visiškai sveiki gumbai prieš pat bul-

viasodį. Esant galimybei geriau sodinti nepjaustytus gumbus.

Beicavimas. Bulvių gumbams beicuoti dažniausiai naudojami beicai –

TMTD arba benlatas. Bandymuose gerus rezultatus davė beicas vitavaksas

200 FF (vitavax 200 FF) – 1,5–2 l t-1.

Bulvių sodinimas. Geriausiai bulves sodinti tada, kai 10–20 cm gylyje

dirva yra įšilusi iki 7-8 °C. Tokia temperatūra paprastai būna tuomet, kai vi-

dutinė paros temperatūra būna aukštesnė kaip 8 °C šilumos. Geriausias kalen-

dorinis bulvių sodinimo laikas Lietuvoje yra balandžio III ir gegužės I deka-

dos. Šiaurės Lietuvoje sunkesnės dirvos įšyla vėliau, todėl čia bulves gali tekti

sodinti ir gegužės viduryje. Pagrindinis sodinimo laiko kriterijus visais atvejais

turi būti dirvos temperatūra. Sodinant reikia žiūrėti, kad gumbai kuo mažiau

daužytųsi, nes per žaizdas ar net nedidelius įdrėskimus patenka puvinių sukė-

lėjų, kurių gausu dirvoje, o puviniais užsikrėtę gumbai nesudygsta ir pasėliai

išretėja. Anksčiau pasodintų bulvių derlius būna didesnis, o gumbuose susi-

kaupia daugiau krakmolo. Tačiau bulvėms anksti sudygus gali nušalti daigai.

Bulvių daigai nukenčia ir dalis jų žūsta jau esant beveik –2 °C temperatūrai.

Dar vienu laipsniu žemesnėje temperatūroje žūsta beveik visi bulvių daigai.

Pradėjus bulviasodį, visas bulves reikia pasodinti greitai. Optimalus bulvių

sodinimo laikotarpis yra 7–9 dienos. Paprastai pirmiausia sodinamos anksty-

vosios ir vidutinio ankstyvumo veislės, skirtos vartoti anksti, po to vėlyvesnės

veislės. Sėkloms ankstyvąsias bulves galima sodinti ir vėliau, nes jų gumbai

subręsta gana anksti.

Sėklos kiekis. Sodinimo norma apskaičiuojama taip, kad vasarą gautume

180 tūkst. ha-1 stiebų tankumo pasėlį. Sodinimo normą nulemia ir tai, kiek

vienas gumbas „sugeba“ išauginti stiebų. Perrinktos bulvės vidutiniškai su-

formuoja 3,0 stiebus, o kartais ir mažiau. Tokiu atveju sodinimo norma –

60 tūkst. ha-1 gumbų (180 000/3 = 60000 gumbų ha-1).

89

Jeigu pasėlis bus labai tankus, augalai vienas kitą stelbs ir derlius mažės, o jei

per daug retas, derlius taip pat bus gautas mažesnis, nes augalai neišnaudos visų

dirvos maisto medžiagų. Optimalios augalams augti sąlygos būna tuomet, kai

bulvių žydėjimo pradžioje bulvienojai ir lapai visiškai uždengia eilių ir tarpueilių

žemę. Sodinimo tankumas priklauso nuo bulvių gumbų dydžio, veislių savybių,

dirvos, oro sąlygų, auginimo agrotechnikos, trąšų kiekio ir bulvių paskirties. So-

dinant smulkius gumbus ar pjaustytas bulves, sėklos reikia 20–30 proc. daugiau.

Ankstyvos bulvės sodinamos tankiau, vėlyvesnės veislės sodinamos rečiau. So-

dinant vidutinio stambumo gumbus, didžiausias bulvių derlius gaunamas, kai

1 ha būna 50–55 tūkst. kerų. Auginant maistui ar energetinėms reikmėms, į 1 ha

reikėtų pasodinti ne mažiau kaip 60 tūkst. gumbų. Sodinant bulves 60 cm tarpu-

eiliais, eilėje reikėtų sodinti 25 cm atstumais. Sodinant vidutinio dydžio gumbus

60 cm atstumu, vagoje tarp gumbų turėtų būti 30 cm tarpas. Jeigu tarpueiliai

70 cm pločio, tai tarp gumbų turėtų būti 25–26 cm atstumas.

Sodinimo būdai. Bulvių sodinimo būdą lemia dirvožemis, jo drėgmė ir

temperatūra. Lengvose dirvose bulves geriau sodinti lygioje dirvoje, nes joje

labai svarbu taupyti drėgmę, o sunkesnėse dirvose – vagose, nes drėgmės čia

paprastai užtenka, be to, jos geriau pašalina drėgmės perteklių. Vagomis gali-

ma sodinti ir priesmėlio dirvose. Vagose pasodintos bulvės greičiau dygsta,

auga ir bręsta, nes dirva įšyla, lengviau į ją patenka oras. Be to, bulves čia ga-

lima kaupti ir akėti išilgai iki pat sudygimo, neišverčiant gumbų. Bulves sodi-

nant didesnio našumo žemėse tarpueilių plotis – 75–90 cm, vidutinio –

75 cm, o žemo našumo – 60–75 cm.

Sodinimo gylis. Bulvių sodinimo gylis priklauso nuo dirvožemio granu-

liometrinės sudėties, sodinimo laiko, bulvių priežiūros būdo, sėklos stambu-

mo ir kitų sąlygų. Sunkiose priemolio ir molio dirvose, ypač lietingą ir šaltą

pavasarį, kai blogos oro, šilumos bei maitinimo sąlygos, giliai pasodintos bul-

vės ilgai nedygsta, pasėlis išretėja, augalai auga lėtai. Jeigu sausa ir šilta, per

daug sekliai pasodintoms bulvėms gali trūkti drėgmės. Sodinant vėlai, gum-

bus reikia įterpti giliau, kad užtektų drėgmės. Jei ant vagų bus supiltas gana

purus žemės sluoksnis, bulvės sodinamos sekliau. Stambias bulves geriau so-

dinti giliau, o smulkias sekliau. Vagotoje dirvoje bulves geriausiai sodinti 5–

10 cm gylyje (lengvesnėse dirvose giliau, o sunkesnėse – sekliau). Į sunkes-

nes, per daug drėgnas ir sunkiau įšylančias dirvas bulves reikėtų sodinti 5–

6 cm gylyje, o vėliau kaupiant pastorinti purų dirvos sluoksnį ant vagų iki 8–

10 cm. Į sukultūrintas normalaus drėgnumo smulkesnes dirvas bulves galima

iš karto sodinti 7–8 cm gylyje. Lengvose priesmėlio ir smėlio dirvose tikslinga

sodinti 10–12 cm gylyje. Tokiose dirvose labai sekliai pasodintoms bulvėms

90

gali trūkti drėgmės. Jei sodinama anksti, kai dirva drėgna ir nepakankamai įši-

lusi, tuomet bulves reikia įterpti sekliau 6–8 cm gylyje. Į sausą įšilusią dirvą

gumbus reikia pasodinti giliau. Reikia atsižvelgti ir į sodinamų gumbų stam-

bumą: smulkesnius sodinti 1–2 cm sekliau, o stambesnius – 1–2 cm giliau re-

komenduojamo sodinimo gylio.

Pasėlių priežiūra. Pasėlių priežiūra priklauso nuo bulvių sodinimo būdo.

Lygiu paviršiumi pasodintų bulvių pasėlis iki sudygimo akėjamas, o joms sudy-

gus purenamas ir kaupiamas. Pasodintų vagomis bulvių pasėlio akėjimas deri-

namas su kaupimu. Akėjant suardomos vagų viršūnės, todėl susidaro pavojus

išvartyti pasodintus gumbus. Prieš kitą akėjimą vagas vėl tenka daryti kaupikais.

Sudygusių bulvių pasėlių tarpueiliai purenami ir bulvės kaupiamos tol, kol bul-

vienojai visiškai uždengia tarpueilius. Mažiau kartų įdirbus tarpueilius, užauga

daugiau piktžolių, mažėja bulvių derlius. Dažniausiai bulves reikia kaupti 2–3

kartus. Tarpueiliai pradedami kaupti ir purenti tada, kai bulvės išauga 10–14 cm

aukščio. Lengvesnėse dirvose sausringais metais bulves naudingiau purenti ne-

gu kaupti, o sunkesnėse, ypač lietingais metais, tenka kaupti du, o kartais ir tris

kartus, suformuojant aukštesnes vagas. Svarbu, kad pasėlių dirva visuomet būtų

labai puri ir nesusikauptų vanduo. Tarpueiliai purenami 10–12 cm gyliu, prie

augalų paliekant 10–12 cm apsauginę juostą. Purenti galima tik lygiuose plo-

tuose ir tiesiomis vagomis pasodintas bulves. Kalvotose dirvose ir nelygiomis

vagomis pasodintas bulves geriau kaupti, nes tuomet mažiau pažeidžiama bul-

vių kerų. Kaupimo ir purenimo tikslas – sunaikinti piktžoles ir palaikyti purią

dirvą. Priesmėlio dirvose normaliomis sąlygomis tarpueilius reikėtų purenti ne

giliau kaip 8–12 cm, kai orai sausi – tik 5–6 cm gyliu. Paskutinį kartą kaupia-

mos iki 25 cm paaugusios bulvės (prieš butonizaciją). Tada baigiamos formuoti

vagos. Kaupiant vėliau gali būti pažeidžiamos bulvių šaknys ir stolonai. Bulvių

priežiūros darbus reikia atlikti gana sausoje dirvoje. Šlapių laukų dirbti negali-

ma, nes dirva suspaudžiama, išklampojami laukai, susidaro grumstai, todėl labai

pablogėja augalų augimo sąlygos.

Intensyviai naudojant pesticidus, prieš bulvių sudygimą kauptuvu-

purentuvu paaukštinamos vagos. Po šio purenimo purškiama ilgalaikio poveikio

(3–4 mėn.) herbicidu, naikinančiu trumpaamžes dviskiltes ir kai kurias trumpa-

amžes vienaskiltes piktžoles – gezagardu (gesagard 500 FW) – 3,0–4,0 l ha-1. Šis

herbicidas geriausiai veikia, jei piktžolės nebūna pasiekusios trečiojo lapelio

tarpsnio. Jei dėl nenumatytų veiksnių ar netinkamo panaudojimo herbicido po-

veikis buvo silpnesnis ir piktžolės pradėjo dygti, tai bulvėms esant 10–15 cm

aukščio galima purkšti kitais registruotais herbicidais. Jei bulvių pasėlyje yra

daug varpučio, naudojami herbicidai agilas (agil 100 EC) – 1 l ha-1 arba pantera

91

(pantera 40 EC) - 1,0 l ha-1. Piktžolėms esant 3 lapelių – krūmijimosi tarpsniu

naudojama 0,5, o nuo krūmijimosi vidurio iki bambėjimo – 1,0 l ha-1 preparato.

Pasirodžius kolorado vabalams purškiama sisteminiu insekticidu aktara

(actara 25 WG) – 0,06–0,08 kg ha-1, kinmiksu (chinmix 5EC) – 0,2 l ha-1 arba

kitais registruotais insekticidais.

Didesni bulvių gumbų derliai gaunami pasėlį per vasarą purškiant 4–6 kar-

tus saugant pasėlį nuo bulvių maro fungicidais. Pirmą kartą naudojami kon-

taktiniai fungicidai: penkocebas (penncoceb 800 WP) – 1,5–2,0 kg ha-1 arba

ditanas. Vėlesniems dviems ar trims purškimams naudojamas ridomilas (rido-

mil gold MZ 68 WP) – 2,5 kg ha-1. Jis naudojamas pačioje sistemos pradžioje,

kerams susilietus eilutėse kas 10–14 dienų, bet ne vėliau kaip iki žydėjimo

pabaigos. Jis apsaugo naujai užaugusias bulvių dalis. Likusiems purškimams

naudojami vėl kontaktiniai fungicidai.

Augalams žydint, pasėlis papildomai tręšiamas per lapus karbamidu (kon-

centracija ne didesnė kaip 5 proc.) ir labai gerai subalansuotu mikroelementų

kompleksu foligrynu (foligreen NPK) – 1,0 l ha-1. Antrą kartą papildomai per

lapus karbamidu tręšiama bulves purškiant ridomilu gold (ridomil Gold MZ

68 WP) – 2,5 kg ha-1.

Bulvių derliaus nuėmimas. Likus 10–12 dienų iki bulvių kasimo, būtina

nupjauti bulvienojus. Bulvienojai nuo lauko turi būti surinkti ir išvežti, nes

dažnai jie būna užkrėsti maro ir kitų ligų sukėlėjais. Bulves galima kasti kom-

bainu arba bulviakase. Bulviakase iškastas bulves reikia surinkti tą pačią dieną.

Ankstyvųjų veislių bulves galima pradėti kasti jau liepos mėnesį, vidutinio vė-

lyvumo – rugsėjo pradžioje, vėlyvąsias veisles – rugsėjo trečią dekadą. Bulvia-

kasį reikėtų baigti iki spalio pradžios. Jį suvėlinus patiriami dideli nuostoliai, nes

pablogėjus orams ir įmirkus dirvoms daug bulvių lieka neiškastų, jas labiau

puola ligos. Nuimant bulvių derlių vėsesniu oru, labiau pažeidžiami gumbai.

Bulves reikia kasti, kai giedra ir gana sausa žemė. Šlapiose, ypač sunkesnėse

dirvose lyjant bulvės būna žemėtos, negreitai išdžiūsta ir laikomos labiau pūva.

Bulvių sandėliavimas. Bulves galima laikyti saugyklose, rūsiuose, kau-

puose, tranšėjose ar duobėse. Geriausiai bulvės išsilaiko saugyklose, kuriose

įrengta aktyvioji ventiliacija. Labai svarbu švariai išvalyti saugyklas, nes bulvių

puvinių sukėlėjai laikosi sugedusiose bulvėse, daigų liekanose, žemėje ir kito-

se atliekose. Reikia išvalyti ne tik patalpą, bet ir ventiliacijos kanalus, ertmes

po aruodais ir saugyklos aplinką.

92

6. 11. NETRADICINIAI BIOENERGETINIAI AUGALAI

6.11.1. Topinambai

Topinambų panaudojimas. Ateityje pagrindinė topinambų panaudojimo

sritis galėtų būti etanolio, skirto maišyti su benzinu, gamyba iš gumbų. Vokieti-

joje iš 1 ha topinambų vidutiniškai gaunama 4,5 tonos etanolio. Palyginus iš to-

pinambų gumbų gaunamas etanolio derlius yra apie 2 kartus didesnis ir pigesnis

nei gaunamas iš kviečių. Šviežioje topinambų gumbų masėje yra apie 15 proc.

cukraus. Sausojoje gumbų masėje, pagal vokiečių tyrimų duomenis, hidratuotas

cukrus sudaro 72 proc., o po hidrolizės – 58,1 proc. (47,6 proc. fruktozės ir

10,5 proc. gliukozės). Laisvas cukrus sausojoje gumbų masėje sudaro

13,6 proc., kurio sudėtyje yra 12,4 proc. sacharozės, 0,6 fruktozės ir 0,6 proc.

gliukozės. Pagrindinė žaliava, iš kurios išgaunamas etanolis, yra cukrus, tiksliau

gliukozė ir fruktozė, kurių topinambų gumbuose yra beveik 72 proc. Šie augalai

prilygsta cukriniams runkeliams, pranoksta grūdus ir net kukurūzus. Teoriniai

etanolio gavybos skaičiavimai: 100 g topinambų gumbų sausųjų medžiagų = 71,3 g

gliukozės ir fruktozės; 1 tona gliukozės = 648,01 litrų alkoholio; gumbų derlius =

10,1 t ha-1 sausųjų medžiagų (atitinka 45,3 t ha-1 šviežių gumbų; 10,1 t x 0,713 =

7,201 t gliukozės ir fruktozės; 7,201 t x 0,648 = 4 666 litrai etanolio ha-1.

Botaninės savybės. Topinambas (Helianthus tuberosus L.) arba šaknia-

gumbinė saulėgrąža priklauso graižažiedžių (Matricaria chamomilla L.) šeimai

(13 pav.). Tėvynė – Pietų Amerika. Per vieną vegetaciją jie išaugina įvairios

formos, ant stolonų besilaikančius gumbus bei aukštus (iki 5 m) antžeminius

stiebus.

13 pav. Topinambai (autoriaus nuotraukos)

93

Gumbų forma bei jų spalva priklauso nuo topinambų veislės ir augimo są-

lygų. Kiekvienas gumbas turi daugybę pumpurų, iš kurių pasodinus išauga

stiebai ir kiti gumbai.

Veislės. Lietuvoje nėra registruotų veislių. Naujos veislės kuriamos lėtai,

pvz., Vokietijoje dabar auginamos anksčiau sukurtos skirtingo vegetacijos pe-

riodo bei ūkinių savybių topinambų veislės. Didžiausia etanolio išeiga buvo

pasiekta iš veislių Gute Gelbe, Medius, Landsoete Weiss, Rote Zonenkugel.

Dirva ir sėjomaina. Topinambai labiau mėgsta lengvas smėlio negu

sunkias molio dirvas. Molingose dirvose sunku nuimti jų derlių. Žemė turi

būti humusinga ir pakankamai drėgna. Netinka gausiai akmenuotos ir dau-

giametėmis piktžolėmis užkrėstos dirvos. Topinambų nereikėtų auginti po

rapsų. Juos galima auginti toje pačioje vietoje 3–5 metus iš eilės. Nepatartina

topinambų auginimo įtraukti į bendrą sėjomainą.

Dirvos dirbimas ir sodinimas. Žemės ruošimas topinambams yra toks

pat kaip ir bulvėms. Labai svarbu, kad nebūtų stambių grumstų, o dirva būtų

pakankamai giliai (18–20 cm) supurenta. Sodinti topinambus galima anksti

pavasarį, kai tik galima įvažiuoti į dirvą. Sodinimui tinka naudoti bulvių sodi-

namąsias mašinas, atitinkamai jas paruošus ir pritaikius. Atstumai tarp eilių

yra tokie pat, kaip ir bulvėms, tačiau eilėse gumbai turi būti išdėstyti daug re-

čiau – 33–35 cm. Optimalus sudygusio pasėlio tankumas yra apie 40 000 au-

galų hektare. Sodinamosios medžiagos poreikis labai priklauso nuo gumbų

stambumo ir svyruoja nuo 1,5 iki 2 t ha-1.

Tręšimas, augalų apsauga ir priežiūra. Kiekvienai tonai gumbų užau-

ginti topinambai sunaudoja apie 30 kg azoto, 83 kg kalio ir 13 kg fosforo. To-

pinambai gali būti tręšiami organinėmis trąšomis, tada atitinkamai mažinamos

mineralinių trąšų normos. Antžeminės augalų dalys gali būti pažeidžiamos

grybinių ligų – tikrosios miltligės, pilkojo bei baltojo puvinio, taip pat žalą

gali padaryti bakteriniai gumbų puviniai. Tačiau naudoti fungicidus ar insek-

ticidus topinambų pasėliuose ekonomiškai neapsimoka, nes ligų bei kenkėjų

padaroma žala nebūna didelė. Piktžolėms naikinti dažniausiai naudojamos

mechaninės priemonės: pasėlių akėjimas bei kaupimas. Registruotų herbicidų

kol kas nėra. Todėl labai svarbu, kad prieš topinambų sodinimą būtų išnaikin-

tos daugiametės piktžolės, ypač varputis. Topinambų stiebai greitai auga, to-

dėl gausi lapų masė vėliau daugumą piktžolių nustelbia ir neleidžia joms pa-

kenkti pasėliui ar pasidauginti.

Derliaus nuėmimas. Topinambų gumbų kasimas dažnai gali užsitęsti iki

lapkričio, net iki gruodžio mėnesio, jeigu per tą laikotarpį nepasitaiko dides-

nių šalnų ar šalčių. Nuo šalčių nustoja vegetuoti tik antžeminės topinambų

94

dalys, gumbams šalčiai yra nepavojingi, todėl jų kasimą dažnai galima atidėti

iki pavasario, tačiau tada derliaus nuėmimo laikas yra gana trumpas, nes, atši-

lus orams, gumbai pradeda dygti. Prieš gumbų kasimą augalų antžeminė masė

nupjaunama, susmulkinama ir paskleidžiama dirvos paviršiuje tame pačiame

lauke arba, jeigu masės derlius yra ypač didelis, ji gali būti kaip žalioji trąša

išvežta į kitą lauką arba sukompostuota. Jei gumbų kasimas atidedamas iki pa-

vasario, topinambų stiebus galima smulkinti bet kuriuo žiemos metu. Geriau-

sia, kai dirva būna pakankamai įšalusi, kad traktoriaus ir smulkinimo mašinos

ratai neklimptų. Gumbų derliui nuimti gerai tinka bulvių kasimo kombainai

ar kitos mašinos. Kurui skirtos biomasės nuėmimui tinka tos pačios technolo-

gijos ir technika, kaip ir pašarinėms žolėms bei šiaudams. Kurui, kaip ir paša-

rui, ruošiamą biomasę reikia nupjauti, išdžiovinti iki 17–20 proc. drėgnio, su-

presuoti ir laikyti dengtoje saugykloje.

6.11.2. Sėjamoji judra

Sėjamosios judros panaudojimas. Dėl didelio nesočiųjų rūgščių kiekio

judrų aliejus (kaip ir linų) priklauso greitai džiūvančių aliejų grupei, todėl jis

naudojamas aplinkos neteršiančių polimerų, lakų bei dažų gamybai. Be to, šis

aliejus tinka kai kuriems vaistams gaminti. Dėl tinkamo nesočiųjų rūgščių

santykio judrų aliejus yra nepakeičiamas komponentas kosmetinių aliejų,

kremų ar losjonų gamyboje. Kaip ir visi kiti augaliniai aliejai, judrų aliejus ga-

li būti naudojamas biodyzelino gamyboje. Šalutinis aliejaus gamybos produk-

tas yra išspaudos. Priklausomai nuo aliejaus spaudimo būdo, vokiečių tyrimų

duomenimis, išspaudose lieka nuo 8,5 iki 16,4 proc. riebalų.

Botaninės savybės. Sėjamoji judra (Camelina sativa) yra vienas seniausių

kultūrinių lauko augalų. Judros priklauso kryžmadulkių šeimai, kaip ir rapsai,

garstyčios, kopūstai. Kaip ir rapsų, sėjamųjų judrų yra vasarinė ir žieminė

formos. Augalai išauga 30–120 cm aukščio ir turi šalutinių stiebų. Žiedai –

geltonos spalvos, žiedynai – kekės. Po žydėjimo susidaro kriaušės formos

smailios ankštaros su 8–16 sėklų, jos gali būti pailgai ovalios iki kylio formos,

geltonos iki rausvai rudos spalvos. 1 000 sėklų sveria apie 1,5 g. Lietuvoje na-

tūraliai auga kai kurios laukinių judrų rūšys. Linų ir vasarojaus pasėliuose

dažnai pasitaiko lininių ir vasarinių judrų, žiemkenčiuose – plaukuotųjų, pa-

miškėse, pakelėse bei pakrantėse – smulkiavaisių judrų.

Auginimo agrotechnika. Sėjamoji judra nereikli nei dirvožemiui, nei kli-

mato sąlygoms. Jų agrotechnika yra beveik tokia pat kaip vasarinių rapsų arba

garstyčių. Sėjamoji judra gali augti lengvuose priesmėliuose, taip pat, kalkingose

95

molio dirvose, t. y. visur, kur joms pakanka maisto medžiagų. Dažniausiai augi-

nama vasarinė šių augalų forma, sėti jas reikia anksti pavasarį. Judros yra nejaut-

rios pavasarinėms šalnoms, pasėti jas reikia kuo anksčiau, kai tik pradžiūva dirva.

Sėklos norma, priklausomai nuo sėjos būdo bei pasėlio paskirties, gali svyruoti

nuo 6 ik 12 kg ha-1. Labai svarbu, kad judrų sėjai būtų gerai paruošta dirva. Sėk-

lų įterpimo gylis neturi viršyti 3 cm, todėl dirvą prieš sėją reikia stengtis įdirbti

kuo sekliau. Lietuvoje sėjamosios judros auginimo patirties kol kas nėra. Taip

pat nėra išsamesnių mokslinių duomenų, todėl apie jų auginimo technologiją ga-

lima kalbėti tik remiantis užsienio šalių augintojų patirtimi. Sėjamoji judra trę-

šiama panašiai kaip ir vasariniai rapsai. Kiekvienai planuojamo sėklų derliaus to-

nai išberiama apie 33 kg azoto, 18 kg fosforo, 10 kg kalio ir 5 kg magnio trąšų.

Vidutiniai judrų sėklų derliai, priklausomai nuo vietovės, klimato bei auginimo

sąlygų, svyruoja nuo 0,8 iki 2,1 t ha-1. Sėjamosios judros stiebas yra gana tvirtas,

tad pasėlis niekada neišgula. Paprastai judrų sėklos pribręsta šiek tiek anksčiau

negu žirnių arba peliuškų, tačiau jos beveik nebyra ir derliaus nuostolių nebūna.

6.11.3. Burnočiai

Burnotis (Amaranthus spp.). Šiai genčiai priklauso apie 60 rūšių augalų,

kurių dauguma yra laukiniai. Burnočiai paplitę visuose žemynuose ir pasižymi

geromis adaptacinėmis savybėmis. Lietuvoje rastos 5 burnočių rūšys. Kai ku-

rios iš jų aptinkamos dykvietėse, darželiuose auginamos kaip gėlės, o šiurkštu-

sis burnotis (Amaranthus retroflexus L.) yra piktžolė. Burnočius actekai augino

prieš 5–7 tūkst. metų. Jų auginimo arealas driekėsi nuo dabartinių JAV piet-

vakarių, per Centrinę Ameriką iki Argentinos. Didžiausi burnočių plotai

Meksikoje buvo apie 1400 metus. Dabar yra selekcionuotos 4 burnočių gru-

pės: salotiniai (lapiniai), grūdiniai, dažiniai ir dekoratyviniai. Selekcionuojant

burnočius, atsižvelgiama į didelį jų derlingumą, sėklų spalvą, stiebų aukštį,

ankstyvumą, cenozės pastovumą, sėklų išsibarstymą, geras maistines ir naudo-

jimo savybes. Dėl didžiulės Amaranthus L. genties įvairovės burnočių takso-

nominė klasifikacija yra gana komplikuota. Ją sunkina ir tai, jog įvairios bur-

nočių formos lengvai kryžminasi, nors tolesnių rūšių hibridai dažnai būna ste-

rilūs. Dėl to iki šiol nesukurtas universalus botaninis burnočių klasifikacijos

raktas, o botanikai nesutaria dėl burnočių sistematikos. Įvairūs burnočių tipai

dar nepakankamai ištirti, o sukurtos veislės – netobulos. Daugelyje šalių grū-

dams plačiausiai naudojamos 3 burnočių rūšys: raibasis (A. cruentus L.), hibri-

dinis (A. hypochondriacus L.) ir uodeguotasis (A. caudatus L.). Burnočiai pri-

skiriami prie augalų su C4 tipo CO2 fiksacija. C4 tipo augalai pasižymi efekty-

96

vesne fotosinteze, intensyvesne azoto apykaita, taip pat ir fiziologinėmis bei

biologinėmis metabolinių procesų ypatybėmis. Burnočių atranka daryta ne

sėklų stambumo, bet jų gausumo kryptimi. Atskiri augalai užauga daugiau

kaip dviejų metrų aukščio ir subrandina iki 50 tūkst. sėklų, o jų žiedynų ilgis

kartais siekia daugiau kaip metrą. Hektarui apsėti pakanka 0,5–3,0 kg sėklos.

Burnočiai auga ir prastesniame dirvožemyje, gerai pakelia sausras, karštį, jų

beveik nepuola kenkėjai (14 pav.). Sėklų derlius Lietuvoje siekia nuo 1 iki

6 t ha–1, o žalios masės – iki 70 t ha–1. Burnočių žalioji masė prilyginama liu-

cernoms. Iš neigiamų burnočių savybių reikėtų paminėti, kad nelengva tin-

kamai pasėti ir iškulti labai smulkias jų sėklas, nepakankamai ištirti kovos su

piktžolėmis, tręšimo klausimai. Nors burnočių sėklos neturi ilgo ramybės perio-

do, dalis išsibarsčiusių sėklų sudygsta kitais metais ir užteršia pasėlius.

14 pav. Burnotis (autoriaus nuotrauka)

Burnočiai labai jautrūs herbicidams. Be to, juos galima auginti kaip mono-

kultūrą. Didžiausias derlius gautas burnočius pasėjus gegužės viduryje 2–

4 kg ha–1, 50 cm pločio tarpueiliais ir iškūlus išdžiūvusius po didelių šalnų

(–3–5 oC). Optimaliausias sėklų nuėmimo būdas – tiesioginis burnočių kom-

bainavimas.

97

7. ŽALIENŲ AUGINIMAS ENERGETINĖMS

REIKMĖMS

7.1. ŽALIENŲ PLOTAI LIETUVOJE, JŲ PAPLITIMAS IR

PANAUDOJIMO GALIMYBĖS

Kiekvienos šalies augalijos įvairovę nulemia jos gamtinės-klimatinės sąly-

gos, kurios yra nusakomos dviem svarbiausiais rodikliais: vidutine metine oro

temperatūra ir vidutiniu metiniu kritulių kiekiu. Vidutinė metinė oro tempe-

ratūra Lietuvoje 6,5 oC, vegetacijos laikotarpio (balandžio–rugsėjo mėnesiai)

13,4 oC. Vidutiniškai per metus šalyje iškrinta 628 mm, o per vegetacijos lai-

kotarpį apie 379 mm kritulių. Tokios gamtinės sąlygos yra labai palankios

augti daugiametėms žolėms. Būdamos ilgos vegetacijos, jos itin gerai išnaudo-

ja saulės energiją, o susintetinamu biomasės kiekiu per vieną vegetaciją lenkia

daugelį kitų augalų. Neatsitiktinai žalienų plotai šalyje yra dideli. Žemės ūkio

informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis Lietuvoje kasmet deklaruo-

jama apie 1,07–1,18 mln. ha pievų ir ganyklų. Didžiausi žalienų plotai yra

mažiau derlinguose, labiau kalvotuose Žemaitijos, Aukštaitijos ir Dzūkijos re-

gionuose. Šiose vietovėse sąlygos tradicinei augalininkystei yra mažiau palan-

kios, ten labiau vystoma gyvulininkystė, o dalis žalienų tiesiog nenaudojama

arba apželia krūmais. Lietuvos upių slėniuose yra 150 tūkst. ha užliejamų pie-

vų, iš jų gyvulininkystei šiuo metu naudojama gal tik trečdalis ploto, o kiti

sugedus polderiams užpelkėjo arba yra nenaudojami. Nederlingose žemėse

daugiametėmis žolėmis per pastaruosius du dešimtmečius apaugo ir dirvonuo-

ja nemaži buvusios ariamosios žemės plotai. Apibendrintai galima teigti, kad

įvairios žalienos ir kiti daugiametėmis žolėmis apaugę plotai šalyje sudaro ne

mažiau kaip 1,2 mln. ha. Palyginimui deklaruotos ariamosios žemės plotas

2004 m. buvo 1,18 mln. ha, o 2011 m. 1,62 mln. ha (Lietuvos žemės ūkis,

faktai ir skaičiai). Pagal savo kilmę visos žalienos yra skirstomos į natūralias

(sukurtos gamtos) (15, 16 pav.) ir sėtines (įrengtos žmogaus).

Žalienų ir daugiamečių žolių produkcija žolė yra svarbiausias galvijų paša-

ras ganykliniu vasaros laikotarpiu ir vertingiausia žaliava konservuotiems žie-

mos pašarams (šienui, šienainiui ir silosui). Lietuvoje gyvulininkystė visada

buvo svarbi ūkio šaka. Prieškario metais galvijų skaičius viršijo 1 mln., o kar-

vių skaičius buvo pasiekęs 0,8 mln. Nors mėsos ir pieno poreikis pasaulyje yra

pastovus ir jokių jo mažėjimo tendencijų nepastebima, galvijų skaičius mūsų

šalyje pastoviai mažėja.

98

15 pav. Užliejamos pievos 16 pav. Kalvotos pievos (autoriaus nuotraukos)

2009 m. ūkininkai augino apie 751 tūkst. galvijų, iš jų 375 tūkst. karvių.

2012 m. galvijų skaičius šalyje sumažėjo iki 670 tūkst., o karvių iki mažiau

negu 330 tūkst. Vyriausybės politikoje yra numatyti ekonominiai postūmiai

spartesniam gyvulininkystės vystymui šalyje. Turimi žalienų plotai ir jų biolo-

ginis potencialas, net ir padvigubinus dabartinę galvijų ir karvių skaičių dvi-

gubai, ženkliai viršija šalies gyvulininkystės poreikius.

Vykstant sparčiai gyvulininkystės plėtrai šalyje būtų galima 200–400 tūkst.

ha žalienų panaudoti energetinėms reikmėms. Tai kasmet užtikrintų maždaug

0,5–1,5 mln. t sausųjų medžiagų, kurias galima sudeginti arba panaudoti bio-

dujų gamybai (17 pav.).

17 pav. Iš žalienų biomasės (kairėje) pagamintas silosas (dešinėje) naudojamas

biodujų gamybai (autoriaus nuotraukos)

7. 2. DAUGIAMEČIŲ ŽOLIŲ BIOLOGINĖS, EKOLOGINĖS

IR ŪKINĖS SAVYBĖS

Lietuvoje auga apie 500 iš pasaulyje esančių maždaug 1000 žolių rūšių.

Gausiausia yra viksvinių (Cyperacea) šeima – 62 rūšys. Šios žolės auga pelkėse

99

ir užmirkusiose augavietėse. Miglinių (Poaceae) šeimą atstovauja 52 žolių rū-

šys. Tai labai svarbios mezofitinių (normalaus drėgnumo) augaviečių įvairių

tipų žalienų žolės. Pupinių (Fabiaceae) šeimos 43 rūšių žolės pasižymi unika-

liomis biologinėmis savybėmis. Ant jų šaknų simbiozėje įsikūrusios gumbeli-

nės azotą fiksuojančios bakterijos (Azotobacteris sp.) sugeba fiksuoti atmosfe-

roje esantį azotą ir kaupti jį šaknų zonoje, todėl pupinės žolės pilnai aprūpi-

namos azotu (papildomai tręšti nereikia). Dalį pupinių šeimos augalų šaknų

zonoje sukaupto azoto įsisavina mišinyje augančios žolės. Moksliniais tyrimais

yra nustatyta, kad 1 proc. pupinių žolių mišinyje prilygsta maždaug 3 kg bio-

loginio azoto (tai atitinka apie 10 kg amonio salietros) 1 ha per metus. Todėl

neatsitiktinai miglinės ir pupinės žolės mišinyje auga geriau negu atskirai. Pu-

pinės žolės yra reiklesnės dirvožemiui negu miglinės. Jos neauga šlapesnėse ir

rūgštesnėse žemėse, kai kurių iš jų (pvz., raudonųjų dobilų) trumpa gyvenimo

trukmė – tik 2–3 m. Mėlynžiedės liucernos gali augti tik karbonatingame dir-

vožemyje, kurio pH > 7,0, tokių dirvožemių yra ne visur.

Daugiamečių žolių vegetacija prasideda tada, kai vidutinės paros oro tem-

peratūra viršija + 5 oC. Kalendoriškai tai būna maždaug balandžio pirmą de-

kadą. Tokiu metu vasarinius augalus dar tik ruošiamasi sėti. Žolių vegetacija

baigiasi vidutinei oro temperatūrai nukritus žemiau 5 oC. Maždaug antrą spa-

lio dekadą, kai visi žieminiai augalai jau seniai nuimti, o vasariniai baigiami

imti net ir vėlyviausi (pvz., kukurūzai ar cukriniai runkeliai).

Daugiamečių žolių augimo tarpsniai:

1. Sėklos sudygimas (sėjos metais)

2. Krūmijimasis (sėjos), pavasarinis atžėlimas (vėlesniais metais)

3. Bamblėjimas (vamzdelėjimas) – miglinių, stiebo augimas (pupinių)

4. Žiedynų formavimasis (miglinių plaukėjimas, pupinių butonizacija)

5. Žydėjimas

6. Sėklų brendimas

7. Pogeneracinė vegetacija (sėklų išbyrėjimas)

Daugiamečių žolių vystymosi ankstyvumas (pagal K. Rimkų)

Daugiametės žolės vegetacijos metu auga ir vystosi nevienodu greičiu.

Skirtingu laiku jos pasiekia ir augimo tarpsnius.

Ankstyvosioms žolėms yra priskiriami:

Pieviniai pašiaušėliai (Alopecurus pratensis L.)

Paprastosios šunažolės (Dactylis glomerata L.)

Pievinės miglės (Poa pratensis L.)

Nendriniai dryžučiai (Typhoides arundinacea L.)

(pagal sėklų subrendimą)

100

Vidutinio ankstyvumo žolės:

Tikrieji eraičinai (Festuca pratense L.)

Nendriniai eraičinai (Festuca arundinaceae L.)

Raudonieji eraičinai (Festuca rubra Schrb)

Daugiametės svidrės (Lolium perenne L.)

Vėlyvosios žolės:

Pašariniai motiejukai (Phleum pratense L.)

Beginklės dirsuolės (Bromopsis inermis L.)

Baltosios smilgos (Agrastis stolanifera L.)

Pupinės (ankštinės) žolės pagal sėklų subrendimą

Daugiamečių žolių dauginimasis

(iliustracijos: miglinių kerų tipai, palaipos – balt. dobil)

Žolės dauginasi 2 būdais:

generatyviškai (sėklomis)

vegetatyviškai (šakniastiebiais, šaknų atžalomis, palaipomis)

Šie dauginimosi būdai gerai papildo vienas kitą, o vegetatyvinis daugina-

masis prailgina žolyno ilgaamžiškumą – žolyno amžius gali būti ilgesnis negu

atskirų jį sudarančių motininių augalų, o žalienos velėna ilgam išlieka tvirta.

Daugiamečių žolių dauginimosi ypatumų žinojimas itin svarbus sudarant ilga-

laikius patvarius žolių mišinius.

Daugiamečių žolių amžius

Pagal amžiaus ilgumą žolės skirstomos į trumpaamžes, vidutinio amžiaus ir

ilgaamžes.

Trumpaamžės išsilaiko iki 3 metų. Šiai grupei priskiriami raudonieji dobilai,

gausiažiedės ir daugiametės svidrės, baltieji barkūnai ir aukštosios avižuolės.

Vidutinio amžiaus žolės išsilaiko žolyne 4–8 metus. Tai tikrieji eraičinai,

paprastosios šunažolės, pašariniai motiejukai, baltieji ir rausvieji dobilai.

Ilgaamžės žolės išgyvena 10 ir daugiau metų. Tai vegetatyviškai besidaugi-

nančios pievinės miglės, nendriniai dryžučiai, beginklės dirsuolės, nendriniai

eraičinai, rytiniai ožiarūčiai ir mėlynžiedės liucernos.

Ilgaamžiškumas yra svarbi biologinė ir ūkinė žolių savybė sudarant ilgalai-

kius žolių mišinius energetinėms reikmėms.

Daugiamečių žolių aukštis ir atolingumas

Pagal aukštį visos daugiametės žolės yra skirstomos į:

žemąsias (iki 40 cm)

vidutinio aukščio (40–70 cm)

aukštąsias (daugiau negu 70 cm)

101

Žemosios žolės dar yra vadinamos tipiškomis ganyklinėmis. Joms bū-

dinga gausi lapija požeminėje dalyje bei daug trumpųjų ūglių. Priskiriami bal-

tieji dobilai, daugiametės svidrės, raudonieji eraičinai, pievinės miglės. Joms

yra būdingas geras atolingumas (tai yra sugebėjimas atželti po nupjovimo ir

nuganymo). Atolingos žolės, esant pakankamam maisto medžiagų ir drėgmės

kiekiui, per vegetaciją sugeba išauginti 3–4 atolų derlius.

Vidutinio aukščio žolės dar vadinamos universaliosiomis. Jos sudaro

viršutinį ganyklinių ir vidurinį pievinių žolynų ardą. Jos turi lapuotą pažeminę

dalį ir daug trumpųjų ūglių su ilgais lapais. Tai raudonieji dobilai, rausvieji

dobilai, mėlynžiedės liucernos, pieviniai pašiaušėliai, tikrieji eraičinai, papras-

tosios šunažolės.

Šio augimo tipo žolėms (išskyrus liucernas) būdingas vidutinis atolingu-

mas. Nupjautos jos suspėja išauginti 2 atolus per vegetaciją.

Aukštosios žolės vadinamos tipiškomis pievinėmis. Jos sudaro viršutinį

šienaujamą žolynų ardą. Jų aukštis palankiomis sąlygomis gali siekti 150 cm ir

daugiau. Šių žolių lapiją sudaro ilgieji vegetatyviniai ūgliai. Aukštosioms žolėms

būdingas menkas atolingumas. Nupjautos jos išaugina 1 atolą (itin palankiomis

sąlygomis daugiausia 2). Šiai grupei priklauso sėjamieji esparcetai, baltieji bar-

kūnai, pašariniai motiejukai, nendriniai dryžučiai, beginklės dirsuolės.

7. 3. APLINKOS VEIKSNIAI, TURINTYS ĮTAKOS DAUGIAMEČIŲ

ŽOLIŲ PRODUKTYVUMUI

Kiekvieno žolyno būklę ir jo produktyvumą nulemia daugybė aplinkos

veiksnių. Juos galime suskirstyti į:

o augavietės (dirvožemio granuliometrinė sudėtis, pH lygis, maisto me-

džiagų gausumas, drėgmės režimas, apšviestumas, temperatūra);

o žmogaus veiklos nulemtus (mišinio sudarymas žolynui, papildomas trę-

šimas, pjovimo intensyvumas, drėgmės režimo sureguliavimas, piktžo-

lių kontrolė);

o nenumatytų (įvairios gamtos stichijos, gyvūnų padaryta žala).

Priklausomai nuo visų šių faktorių derinio, skirtingų žalienų produktyvu-

mas (žaliosios masės ir sausųjų medžiagų derlingumas) gali labai skirtis. Eks-

tensyvaus nederlingame ir sausringame dirvožemyje augančio žolyno metinis

sausųjų medžiagų (SM) derlius gali nesiekti ir 3 t iš hektaro. Produktyvaus sė-

tinio žolyno metinis produktyvumas, esant pakankamam maisto medžiagų ir

drėgmės kiekiui, gali siekti net 15 t ha-1, tai yra net 5 kartus viršyti ekstensy-

vaus žolyno produktyvumą.

102

Žolių biomasės derliui sukaupti reikalingi tam tikri svarbiausių maistinių

elementų kiekiai, kuriuos augalai turi paimti iš dirvožemio. Daugiametėms

žolėms svarbiausi maistiniai elementai yra azotas (N), fosforas (F), kalis (K) ir

kalcis (Ca). Miglinėms (varpinėms) žolėms labiausiai reikalingi azotas ir kalis,

o pupinėms (ankštinėms) labiausiai reikia fosforo ir kalio.

Mišriame žolyne augančioms žolėms tręšti geriausiai tinka kompleksinės

trąšos, kuriose NPK santykis yra 1:2:3. Daugiametėms žolėms tręšti gerai tin-

ka ir organinės trąšos (ypač skystas mėšlas), kuriame kaip tik gausu kalio.

9 lentelė. Maisto medžiagų išnešimas kg su 6 t ha-1 kviečių ir 5 t ha -1 šieno

derliumi (Pagal A.Petkevičių)

Maistiniai elementai Kviečiai Daugiametės žolės

Azotas 150 80

Fosforas (P2O5) 72 32

Kalis (K2O) 108 100

Kalcis (CaO) 36 15

Subalansuotas žalienų tręšimas ne tik užtikrina didesnį jų derlingumą, bet

ir prailgina žolyno amžių, padaro jį atsparesnį žiemos šalčiams ir vasaros saus-

roms. Dirvoje trūkstant drėgmės, vanduo tampa žolių derlingumą ribojančiu

faktoriumi. Pagal atsparumą sausrai žolių seka yra tokia:

o aviniai eraičinai

o nendriniai eraičinai

o hibridinės liucernos

o raudonieji eraičinai

o beginklės dirsuolės

o rytiniai ožiarūčiai

o paprastosios šunažolės

o nendriniai dryžučiai

o pašariniai motiejukai

o pievinės miglės

o daugiametės svidrės

o baltosios smilgos

Natūraliose pievose ilgainiui susiformuoja fitocenozės (žolinių augalų ben-

drijos), kurių botaninė sudėtis bei horizontalioji ir vertikalioji struktūros yra tie-

siogiai paveiktos visų aplinkos veiksnių derinio. Kitaip sakant, kiekviename

konkrečiame plote auga toks žolynas, kuris geriausiai prisitaikęs prie tos augavie-

tės sąlygų. Todėl neatsitiktinai vienoks žolynas yra sausringoje smėlėtos kalvos

viršūnėje, kitoks derlingoje lygumoje, o dar kitoks užmirkusioje žemapelkėje.

103

18 pav. Žolių silosas pūdomas dengtose talpyklose (kairėje), o surinktos metano

dujos deginamos specialiose jėgainėse (dešinėje) (autoriaus nuotraukos)

Auginant daugiametes žoles energetinėms reikmėms didesnės sėkmės ga-

lime tikėtis derlingesnėse žemėse, o prastesnėse augavietėse itin svarbu pa-

rinkti tinkamiausias žolių rūšis mišiniui ir subalansuotai žolyną patręšti.

7. 4. DERLINGIAUSIOS MIGLINĖS (VARPINĖS) ŽOLĖS IR

JŲ AUGINIMAS ENERGETINĖMS REIKMĖMS

Auginant daugiametes žoles energetinėms reikmėms svarbiausi šios veiklos

efektyvumo rodikliai yra žaliosios masės ir sausųjų medžiagų išeiga iš 1 ha. Be

augavietės ir kitų aplinkos veiksnių šių rodiklių dydžiui didelės įtakos turi ir

žolyną sudarančių žolių biologinės savybės. Energetinėms reikmėms tikslin-

giausia auginti derlingas ilgaamžes aukštaūges ir vidutinio aukščio žoles. ASU

(seniau LŽŪU) Bandymų stotyje buvo vykdomi ilgalaikiai tyrimai, siekiant

nustatyti atskirų miglinių žolių ir jų mišinių produktyvumą. Metinė trąšų

norma N180 P90 K100, žolės kasmet buvo pjaunamos 3 kartus.

Išanalizavus tirtų žolių cheminę sudėtį buvo nustatyta, kad gausiam žaliosios

masės ir sausųjų medžiagų derliui sukaupti žolės sunaudoja didelius azoto ir ka-

lio kiekius (10 lentelė). Su nendrinių dryžučių derliumi iš 1 ha kasmet išnešama

apie 320 kg N ir 270 kg K2O, p. šunažolių – 255 ir 244 kg, pašarinių motiejukų

– 242 ir 216 kg, o tikrųjų eraičinų atitinkamai 222 kg N ir 188 kg K2O.

Tręšiant biomasei auginamas daugiametes žoles labai svarbu žinoti, kad:

o vienas maistinis elementas neatstoja kito (vienu metu reikalingi visi)

o augalai (žolės) suformuoja tokį derlių, kokiam pakanka minimame

esančio maistinio elemento.

104

Auginant miglines ir pupines žoles mišinyje iš dalies sprendžiama nepigių

azotinių trąšų problema. 40 proc. pupinių žolių turinčiame mišinyje minerali-

nio azoto normą galima sumažinti iki N100-120.

10 lentelė. Daugiamečių žolių ir jų mišinių derlingumo palyginimas

(LŽŪA Bandymų stotis 1992–1995 m.)

Žolės ir jų mišiniai %

Žaliosios masės derlius

t ha-1 Vidutiniš-

kai per 4 metus

Sausųjų medžiagų derlius t ha-1

I

naudo-jimo metų

II

naudo-jimo metų

III

naudo-jimo metų

IV

naudo-jimo metų

Nendriniai dryžučiai, 100 67,9 12,7 15,9 13,8 13,9

Pašariniai motiejukai, 100 60,6 10,9 11,9 10,2 10,5

Tikrieji eraičinai, 100 61,6 10,3 11,1 10,0 10,2

Paprastosios šunažolės, 100 65,0 11,1 12,5 11,7 11,8

N. dryžučiai, 50 + p. motiejukai, 50 74,0 12,6 14,6 13,8 14,2

N. dryžučiai, 50 + t. eraičinai, 50 63,9 11,7 13,2 12,0 11,7

N. dryžučiai, 50 + p. šunažolės, 50 72,4 11,7 13,3 12,1 12,4

N. dryžučiai, 33 + p. motiejukai,

33 + t. eraičinai, 33 63,9 11,8 12,6 13,1 12,3

N. dryžučiai+ p. motiejukai+ t. eraičinai + p. šunažolės, po 25

68,9 10,6 13,3 12,5 11,9

Svarbus daugiamečių žolių pranašumas prieš vienamečius augalus yra tai,

kad tinkamai įsėjus žolyną jį galima sėkmingai naudoti nuo kelerių iki kelioli-

kos metų. Gaunant kasmet 50–70t ha-1 žaliosios masės (tai prilygsta kukurūzų

derliui) galima nemažai sutaupyti žemės dirbimo, sėklų pirkimo, sėjos darbų

kaštų sąskaita. Kasmetines sąnaudas žolių auginimo atveju sudaro tik trąšų,

tręšimo ir derliaus dorojimo išlaidos. Tai naudinga ne tik ekonominiu, bet ir

organizaciniu požiūriu.

7.4.1. Nendriniai dryžučiai

Nendrinis dryžutis (Typhoides arundinocea L.) – tai aukštas (180–200 cm)

ilgaamžis šakniastiebinis augalas su plačiais lapais, turinčiais ilgą liežuvėlį. Jo

žiedynas – tanki glausta šluotelė (panaši į paprastosios šunažolės), kurioje var-

putės susitelkusios į kamuolėlius. Apatinį šluotelės ardą (skirtingai negu

šunažolės) sudaro dvi šakutės.

105

Sėklos smulkios (2000 vnt. 1 grame), blizgančios pilkšvai rusvos spalvos

(19 pav.). Išvaizda truputį panašios į linų sėmenis. Sėklos prinoksta liepos II

dekadą ir labai greitai (per 2–3 d.) išbyra iš šluotelių. Sėklos rinkoje labai pa-

klausios, todėl tikslinga dryžučių pasėlį laikyti iki sėklų brandos, o kūlenų

derlių supresavus į ritinius panaudoti kūrenimui. Nukulti dryžučiai dar užau-

gina atolą, kurį galima silosuoti ir panaudoti biodujų gamybai.

19 pav. Nendrinių dryžučių sėklos (kairėje) ir sėklažolių presuotos kūlenos

(dešinėje) (autoriaus nuotraukos)

Dirvožemiui nendrinis dryžutis nereiklus, gerai pakenčia aukštą gruntinį

vandenį, ilgalaikį (iki 70 dienų) užliejimą. Natūraliai auga upių slėniuose.

Dažniausiai sėjamas šlapesnėse augavietėse, kurių neįmanoma tinkamai nu-

sausinti, o kiti augalai ten tiesiog negali augti. Augalas labai derlingas (iki

15 t ha-1 SM), gerai reaguoja į gausų tręšimą azotu bei skystu mėšlu.

Pavasarį anksti sužaliuoja, tinkamai patręštas užaugina 3 gausius žalios ma-

sės derlius. Silosavimui dryžutis pirmą kartą pjaunamas plaukėjimo pradžioje

(gegužės pabaigoje), o atolai kas 6–8 savaites. Pjovimo aukštis ~ 10 cm.

Nupjovus žemiau, lėčiau ir sunkiau atželia atolas.

Sėjama į gerai išlygintą, sekliai (3–5 cm) supurentą dirvą. Sėklos norma 8

kg ha-1, sėklų įterpimo gylis 0,5–1,5 cm, sėjama pavasarį, gegužės mėn. be

antsėlio. Pasėjus naudinga privoluoti lygiu arba pentiminiu volu. Piktžolių

kontrolei sėjos metais tinka visi migliniams (varpiniams) javams naudojami

herbicidai. Pasirenkama vasariniams javams taikytina herbicido norma. Vėles-

niais naudojimo metais dryžučių pasėlyje jokių herbicidų naudoti nereikia.

Dryžučių pasėliai tręšiami naudojant skystą mėšlą, geriausia jį išlaistyti pra-

sidėjus žolių vegetacijai balandžio pradžioje arba nupjovus žolę. Vengiant

gruntinių vandenų taršos vienkartinė skysto mėšlo norma neturėtų būti di-

desnė negu 30 m3 ha-1. Turint galimybę dryžutyną tręšti skystu mėšlu du kar-

tus per vegetaciją, vienkartinę normą reikėtų sumažinti iki 20m3 ha-1. Vokieti-

joje ir kitose Vakarų Europos šalyse yra bandoma energetinėms reikmėms

106

skirtus intensyvius žolynus tręšti valymo įrenginių dumblo kompostu. Tokiu

atveju griežtai kontroliuojama sunkiųjų metalų ir kitų toksinių medžiagų kon-

centracija.

7.4.2. Beginklės dirsuolės

Beginklė dirsuolė (Bromapsis inermis L.) yra viena iš derlingiausių aukštųjų

miglinių žolių. Derlingoje augavietėje dviejų pjūčių šieno derlius gali viršyti

12–13 t ha-1.

Žolės stiebai lapuoti, užauga iki 100–150 cm aukščio. Formuoja ilgus šak-

niastiebius, todėl laikui bėgant žolynas neretėja, gali net nustelbti kitas ma-

žiau agresyvias žoles. Specifinėse augavietėse (kur negausu maisto medžiagų

ir drėgmės) dirvuolės dažnai suformuoja ištisinius sąžalynus. Ši žolė labai at-

spari žiemos šalčiams, gerai pakenčia pavasario šalnas bei vasaros karščius bei

sausrą. Gali augti įvairios granuliometrinės sudėties dirvožemiuose, išskyrus

šlapius ir rūgščius.

Beginklės dirsuolės žiedynas yra šakota šluotelė. Ant kiekvienos šake-

lės būna 3–7 varpelės su 7–10 žiedų. Sėklos yra stambiausios iš visų miglinių

žolių. 1 g yra apie 280 sėklų.

Sėjama pavasarį su antsėliu arba be jo į gerai išlygintą ir sekliai (3–4 cm)

supurentą dirvą. Sėklos norma apie 25 kg ha-1, tarpueilių plotis 15–20 cm,

sėklų įterpimo gylis 2–3 cm. Po sėjos privoluojama. Tręšimui naudojamos

kompleksinės trąšos NPK 5:15:30, trąšų norma 250–300 kg ha-1.

Sėjos metais beginklė dirsuolė vystosi lėtai, užaugina tik lapus. Stiebai

pradeda formuotis tik antrais metais. Didžiausias biomasės derlius gaunamas

trečiais – ketvirtais ir vėlesniais metais. Tinkamai naudojamas bei tręšiamas

žolynas vienoje vietoje gali išlikti 10 ir daugiau metų. Kaip ir kitas aukštąsias

žoles, dirsuoles reikia pjauti 7–10 cm aukščiu. Biomasę galima silosuoti dir-

suolėms išplaukėjus birželio antroje pusėje, vėliau dar gauti 1 arba 2 atolus.

Dirvuolės, auginamos sėklai, kuliamos liepos antrą dekadą. Išdžiovintos

kūlenos (5–6 t ha-1) presuojamos į ritinius ir kūrenamos katilinėse. Sėklažolių

plote tais pačiais metais patręšus skystu mėšlu arba azotinėmis trąšomis dar

užauga silosavimui tinkantis dirsuolių atolas.

7.4.3. Nendriniai eraičinai

Nendrinis eraičinas (Festuca arundinacea Schreb) yra daugiametė, aukšta

(60–150 cm), ilgaamžė retakerė miglinė žolė. Priskiriama higromezofitų

(drėgnų pievų) grupei. Natūraliai auga apyšlapėse pievose. Formuoja didelius

107

20 pav. Nendrinio eraičino sėklos

(autoriaus nuotrauka)

kerus (panašiai kaip paprastoji šunažolė). Lapai platoki (20–30 cm), šviesiai

žalios spalvos, šiurkštūs.

Žolė labai nereikli augavietės sąlygoms, gali augti įvairiuose dirvožemiuo-

se (nuo šlapio durpinio iki sauso priesmėlio). Šaknų sistema labai stipri, todėl

nendrinis eraičinas suformuoja labai tvirtą velėną, gerai apsaugančią dirvože-

mį nuo vėjo ir vandens erozijos. Žolynas išlieka iki 7 ir daugiau metų.

Žolė labai atspari žiemos šalčiams, pakenčia ilgalaikį (iki 30 dienų) užlie-

jimą vandeniu, vidutiniškai jautri užpavėsinimui. Nors yra būdinga šlapių au-

gaviečių žolė, gerai pakenčia aukštas temperatūras ir sausrą.

Žiedynas – netikra šluotelė, o tiksliau dalinai paprasta, dalinai dviguba

kekė. Žydi vėliau už tikrąjį eraičiną. Sėklos subręsta liepos antroje pusėje.

Atole nendrinis eraičinas generatyvinių (vaisinių) ūglių beveik nesuformuoja.

Sėklos priskiriamos stambiųjų sėklų grupei. Viename grame jų yra apie

500 vnt. Sėklos yra visiškai vienodo dydžio kaip ir tikrojo eraičino, dau-

giametės bei gausiažiedės svidrės bei panašaus dydžio kaip varpučio. Jokiomis

valomosiomis jų neįmanoma išskirti (20 pav.).

Sėklos norma 17 kg ha-1. sėjama gegu-

žės–birželio mėn. į nepiktžolėtą gerai išly-

gintą sekliai (3–4 cm) supurentą dirvą.

Tarpueilių plotis 15–20 cm, sėklų įterpimo

gylis 1–2 cm. Po sėjos privoluojame. Dėl

savo šiurkščių lapų nendrinis eraičinas pa-

šarui gali būti naudojamas tik jaunas (iki

išplaukėjimo).

Energetinėms reikmėms galime pa-

naudoti šios žolės sėklažolių kūlenas. Jos

išdžiovinamos, presuojamos ir kūrenamos

kietojo kuro katiluose.

Biodujų gamybai gali būti naudojamos nendrinio eraičino ar jo mišinių su

kitomis žolėmis silosas. Vienas iš svarbiausių nendrinio eraičino pranašumų

prieš kitas žoles yra jo išskirtinis nereiklumas dirvožemiui. Kitaip sakant,

šią žolę galima sėti tokiose žemėse, kur kitos žolės negali augti dėl sausros ar

drėgmės pertekliaus.

7.4.4. Paprastosios šunažolės

Paprastoji šunažolė (Dactylis glomerata L.) yra ankstyva aukštoji kerinė žo-

lė, turinti kuokštines šaknis, kurios prasiskverbia į žemę iki 100 cm gylio. Au-

108

21 pav. Paprastosios šunažolės

sėklos (autoriaus nuotrauka)

ginant mišinyje su kitomis žolėmis formuoja tankius ir didelius krūmus. Vie-

name krūme gali būti iki 100 ir daugiau stiebų. Geromis sąlygomis stiebai už-

auga statūs, stiprūs iki 140–180 cm aukščio. Išgulimui atsparūs.

Lapai – ilgi (iki 60 cm), platoki (iki 2 cm), šiurkštoki, augalui peržydėjus

greitai sumedėja.

Žiedynas – tanki šluotelė, varputės susitelkę į šonuose suplotus kamuolė-

lius. Jaunas neprasiskleidęs žiedynas panašus į nendrinio dryžučio (skiriasi

tuo, kad šakutės prie stiebo prisegtos po vieną).

Sėklos vidutinio stambumo (1000 vnt. 1 g), dydžiu beveik nesiskiria nuo

raudonojo eraičino sėklų, bet yra už jas platesnės ir turi riestą akuotuką (21 pav.).

Augavietei paprastoji šunažolė nereikli, gerai pakenčia užpavėsinimą, lai-

kiną drėgmės trūkumą. Gali augti įvairiuose dirvožemiuose nuo lengvo prie-

smėlio iki nusausinto dirvožemio. Žemapelkėse pasitaikančios vėlyvosios šal-

nos gali apšaldyti šunažolių lapus ir ūglius, bet patys augalai nežūva.

Sėklos norma 14 kg ha-1 (gryname pasėlyje) arba dedama į mišinius. Sė-

jama pavasarį siaurais (12–15 cm) pločio

tarpueiliais arba pakrikai. Sėklos įterpiamos

1–2 cm gyliu ir privoluojamos. Derlingame

dirvožemyje SM derlius gali siekti 10–

120 t ha-1. Naudojimo metais gaunami 2–3

šunažolės biomasės derliai. Šunažolių bio-

masėje yra mažai cukraus, todėl ji blogiau

silosuojasi. Kaip greitai senstančias ir medė-

jančias žoles, šunažoles naudingiau džiovinti

ir naudoti kūrenimui. Tokiu pat būdu gali-

ma panaudoti ir presuotą jų sėklažolių kūle-

nų masę.

7.4.5. Didieji miskantai (drambliažolės)

Didysis miskantas (Miscanthus gigantheus) natūraliai auga Afrikos ir Pietų

Azijos subtropikuose bei Rytų Azijos vidutinio klimato juostoje nuo Ramiojo

vandenyno salynų iki Japonijos kalnynų ir Himalajų. Pagal fotoperiodą šie au-

galai priskiriami trumpadieniams.

Pastaraisiais dešimtmečiais Vakarų Europos šalyse (Vokietijoje, Švedijoje,

Danijoje, D. Britanijoje), dabar ir Lietuvoje vykdomi intensyvūs tyrimai siekiant

adaptuoti didžiuosius miskantus jiems nebūdingose geografinėse platumose.

109

Didžiojo miskanto aukštis priklauso nuo augavietės sąlygų. Jis svyruoja

nuo 3–4 m Vidurio Europoje iki 6–8 m Afrikoje. Augalas daugiametis, tame

pačiame plote gali augti 20 ir daugiau metų (22, 23 pav.). Ši žolė formuoja

tvirtus trumpus šakniastiebius, todėl tinkamai suformuotas žolynas laikui bė-

gant neretėja.

Miskanto biomasę sudaro tvirti stiebai su plačiais (iki 3 cm) ilgais lapais.

Lapai pasižymi ryškiai matoma šviesesne vidurine gysla.

22 pav. Lietuvoje drambliažolė 23 pav. Pavasarį drambiažolės

užauga iki 2 metrų pradeda vegetuoti vėlai

Žiedyną sudaro skėsta šluotelė. Lietuvoje (ir kitose panašaus klimato šaly-

se). Žydi rugsėjo mėnesį, todėl nespėja sėklų užmegzti, tuo labiau subrandin-

ti. Miskantas dauginamas vegetatyviniu būdu, sodinant 2–3 lapelius turinčius

šakniastiebių ūglius. Sodinama gegužės mėnesį į nepiktžolėtą, giliau (apie

30 cm) supurentą dirvą, 2–3 augalus į 1 m2. Sodinimo metais augalai vystosi

lėtai, dalis jų žūva dėl patirto streso. Jaunas žolynas dažnai praretėja ir po

žiemos. Pirmųjų biomasės SM derlius retai viršija 2 t ha-1. Vėlesniais metais

biomasės derlius stabiliai didėja, o ketvirtaisiais metais vokiečių mokslininkų

duomenimis SM derlius jau gali siekti 19–20 t ha-1.

Yra apskaičiuota, kad 10 t ha-1 SM derliui sukaupti d. miskantui reikia apie

250 mm (t. y. 250 l m2) vandens. Dėl šios priežasties didesnio biomasės der-

liaus galime tikėtis įrengiant miskantų plantaciją drėgnesnėse augavietėse arba

dirbtinai drėkinant. Kaip ir kiti migliniai augalai, d. miskantai gerai reaguoja į

tręšimą azotinėmis trąšomis (N60-120). Pavasarį ši žolė pradeda vegetuoti vėlai

– apie gegužės vidurį. Rugsėjo viduryje (Lietuvoje) žolė jau būna didesnė nei

110

2 m aukščio. Spalio pradžioje pasitaikančios stiprios šalnos (daugiau nei –

5 oC) sustabdo jų vegetaciją. Lapai, vėliau ir stiebai palaipsniui nudžiūva.

Biomasės derlių naudingiausia nuimti žiemą, kai drėgmės kiekis joje priartėja

prie 80 proc. Tokio sausumo smulkintą biomasę galima naudoti kaip kietąjį

kurą. Tyrimais yra nustatyta, kad iš d. miskantų biomasės gaunama viena iš

didžiausių metano išeiga, lyginant su kitais žoliniais augalais.

Didžiųjų miskantų tyrimai Lietuvoje dar tik pradėti. Sodinamoji medžiaga

dažniausiai atsivežama iš užsienio ir yra brangi. Tai labai riboja šio augalo plitimą.

7. 5. DERLINGIAUSIOS PUPINĖS (ANKŠTINĖS) ŽOLĖS IR

JŲ AUGINIMAS ENERGETINĖMS REIKMĖMS

Energetinėms reikmėms sėkmingai gali būti naudojamos ir derlingos ilga-

amžės pupinės žolės. Šios žolės turi unikalią biologinę savybę – gumbeliuose

ant jų šaknų gyvenančios, azotą fiksuojančios bakterijos. Fiksuoja atmosferos

azotą ir kaupia biologinį azotą šaknų zonoje. Dėl šios vertingos savybės pupi-

nėms žolėms visiškai nereikia azotinių trąšų, kurios visoms miglinėms žolėms

yra būtinos vystymosi pradžioje. Yra nustatyta, kad pupinės žolės dalinai

aprūpina azotu mišinyje kartu augančias miglines žoles, todėl mišiniai dera

geriau negu atskirai auginamos žolės. Žoles auginant mišiniuose sumažinamos

išlaidos mineralinėms trąšoms, be to, biologinis azotas yra stabilesnis už mi-

neralinį ir neteršia aplinkos. Pupinės žolės pasižymi didesniu reiklumu auga-

vietės sąlygoms (gruntinio vandens lygiui, dirvožemio pH).

Energetinėms reikmėms tikslingiausia auginti rytinius ožiarūčius, hibridi-

nes liucernas ir barkūnus (specifinėse augavietėse). Kad didesnis azoto kiekis

nepakenktų pupinėms žolėms, grynų pupinių žolių ir jų mišinių žolynuose

reikia naudoti mažesnes (iki 25 m3) per vegetacijos laikotarpį skysto mėšlo

normas. Didesnę (30 m3) metinę skysto mėšlo normą derėtų išlaistyti per du

kartus.

7.5.1. Rytiniai ožiarūčiai

Rytinis ožiarūtis (Galega orientalis Lam.) (senesnėje literatūroje vartojamas

sinonimas „žirnytis“) – labai produktyvi, aukšta (iki 150 cm), ilgaamžė, šak-

niaatžalinė žolė.

Turi liemenines šaknis, kurios kelių cm gylyje šakojasi ir sudaro šoninių

šaknų ir šaknelių tinklą, ant jo susiformuoja ovalios formos maždaug 2–3 mm

skersmens azotą fiksuojančių bakterijų gumbeliai. Ant gerai išsivysčiusio au-

111

galo šaknų gali susiformuoti net keli šimtai gumbelių. Pagrindinė šaknų masė

išsidėsčiusi maždaug 50–70 cm gylyje, o pavienės šaknys gali pasiekti net 2 m

gylį. Pagal atsparumą sausrai rytiniai ožiarūčiai nusileidžia tik liucernoms.

Ši žolė neformuoja antžeminių skrotelių kaip dauguma pupinių žolių, bet

požeminėje dalyje maždaug 3 cm gylyje suformuoja 3–4 žiemojančius pum-

purus, kurie pavasarį atželia. Tokiu būdu augalas dauginasi vegetatyviškai (t.

y. keras kasmet platėja).

Ožiarūčio kerą sudaro nuo kelių iki keliolikos stačių tuščiavidurių stiebų.

Augalo lapai sudėtiniai, stambūs, neporiškai plunksniški, sudaryti iš 10–14 pa-

ilgų kiaušiniškų lapelių. Skirtingai negu kitų pupinių žolių, sudžiūvę ožia-

rūčių lapai netrupa.

Žiedynas kekės pavidalo, sudarytos iš 20–60 mėlynos spalvos žiedų (24,

25 pav.). Pražysta birželio pradžioje, žiedynas pradeda žydėti nuo apačios.

Sėklos subręsta liepos antroje pusėje, pailgose ankštelėse, kurios savaime ne-

prasiveria ir sėklos neišbyra. Sėklos geriau iškuliamos desikavus pasėlį reglonu

(norma 2 l ha-1). Ožiarūčiai nereiklūs dirvožemiui, anksti sužaliuoja pavasarį,

yra atsparūs vėlyvosioms šalnoms, gerai žiemoja. Biomasės derlius gali siekti

70–80 t ha-1 per vegetaciją. Žolynas išlieka produktyvus 15 ir daugiau metų.

24 pav. Ožiarūčiai vegetacijos 25 pav. Ožiarūčiai gegužės pabaigoje

pradžioje (autoriaus nuotraukos)

Sėklos savo forma panašios liucerną, tik dvigubai stambesnės (26 pav.). 1 g

telpa 130–150 sėklų. Sėklos norma, priklausomai nuo tarpueilių pločio, 20-

30 kg ha-1. Prieš sėją sėklos būtina apvelti specialiu gunbelinių bakterijų prepa-

ratu nitraginu. Neapveltos sėklos nitraginu sudygsta, bet augalai normaliai

nesivysto ir per 1–2 metus žūva. Sėjant ožiarūčius lauke, kuriame jie jau yra

augę, nitraguoti nereikia nes gumbelinės bakterijos išlieka dirvoje daug metų.

Ožiarūčiai lėtai vystosi sėjos metais, todėl norint tinkamai suformuoti pasėlį

112

26 pav. Rytinio ožiarūčio

sėklos (autoriaus nuotrauka)

juos būtina pasėti ne vėliau kaip gegužės mėnesį. Vėliau pasėti ožiarūčiai gali

neperžiemoti.

Vengiant jaunų augalų stelbimo ožiarū-

čius reikia sėti į nepiktžolėtą dirvą be antsėlio

arba sumažinus antsėlio sėklos normą 50

proc.

Energetinėms reikmėms galima panaudoti

ožiarūčių sėklažolių kūlenos. Po desikavimo

jos labai gerai išdžiūsta. Supresavus kūlenas

sėkmingai deginamos kietojo kuro krosnyse

vietoj javų šiaudų. Nuėmus sėklažolių derlių

ožiarūčiai dar suspėja užauginti atolą, kurio

biomasės derlius gali siekti 20 t ha-1. Bioma-

sei auginami ožiarūčiai esant pakankamai

drėgmės ir maisto medžiagų užaugina 3 žaliosios masės derlius, kurie gali būti

sudžiovinami ir sukūrenami arba silosuojami biodujų gamybai.

7.5.2. Mėlynžiedės liucernos

Mėlynžiedė liucerna (Medicago sativa L.) (sinonimai: hibridinė arba mar-

gažiedė) – ilgaamžė, viena iš produktyviausių pupinių žolių. Gerai auga hu-

musiniuose laidžiuose kalkinguose priemoliuose ir priesmėliuose, kurių pH

6,5–7,4. Nepakenčia aukšto gruntinio vandens ir dirvožemio užmirkimo. Dėl

šių priežasčių liucernoms tinkančių žemių Lietuvoje yra nedaug.

Liucerna turi gausiai besišakojančią liemeninę šaknį, jos ilgis gali siekti iki

10 m. Ant šaknų yra azotą fiksuojančių bakterijų gumbeliai. Ilgos šaknys už-

tikrina išskirtinį liucernų atsparumą sausrai. Jos gali būti sėkmingai auginamos

kalvose, kurių viršūnėse sausringu laikotarpiu neatželia kitos žolės.

Liucernos šakoti stiebai sudaro krūmą, kuris užauga 120–150 cm aukščio.

Stiebas tuščiaviduris arba turi minkštą širdį. Augalas turi bamblius. Lapai tri-

lypiai kaip dobilų, bet siauresni ir smulkesni, o vidurinysis lapelis turi kotelį.

Liucernos žiedynas yra trumpa kekė, kabanti stiebo ir šakų viršūnėse. Au-

galas vasarinio tipo, todėl gali žydėti ir jų atolas. Pirmoji žolė pražysta birželio

pradžioje. Sėklų derlius labai priklauso nuo giedro oro ir vabzdžių apdulkin-

tojų gausumo.

Sėklos smulkios, plikos, geltonai rusvos spalvos. 1 g yra apie 800–850 vnt.

(27 pav.). Sėklos norma apie 17 kg ha-1. Prieš sėją sėklas naudinga (bet nebū-

tina) nitraginuoti.

113

27 pav. Mėlynžiedės liucernos sėklos (autoriaus nuotrauka)

Nitraginuotų sėklų negalima laikyti saulė-

toje vietoje, o geriausia jas pasėti ne vėliau

kaip per savaitę po nitroginavimo. Sėjama 1–

1,5 cm gyliu, 12–18 cm tarpueiliais. Liucerna

yra labai atolingas ilgos dienos augalas, per ve-

getaciją galintis užauginti 4 žaliosios masės

derlius. Anksti sužaliuoja pavasarį, vidutiniškai

atspari vėlyvosioms šalnoms, gerai pakenčia

žiemos šalčius, bet jautri užliejimui vandeniu.

Liucernos geriausiai auga lietingą vasarą,

nes 1 kg sausųjų medžiagų jos sunaudoja 2–4

kartus daugiau vandens negu kiti augalai.

Liucernų žaliojoje masėje yra mažiau vandenyje tirpių angliavandenių (sa-

charidų) negu kitų žolių. Dėl šios priežasties naudingiau auginti liucernas mi-

šiniuose su miglinėmis žolėmis. Tokio mišinio biomasė geriau silosuojasi. Ty-

rimais yra nustatyta, kad žydėjusių ir sėklas brandinusių liucernų pasėlys su-

stiprėja, todėl yra naudinga periodiškai leisti liucernų pasėliui pražysti.

7.5.3. Baltažiedis barkūnas

Baltasis (baltažiedis) barkūnas (Melilotus albus L.) yra dvimetis natūraliose

augavietėse savaime atsisėjantis pupinis augalas, gerai augantis kalkinguose

dirvožemiuose. Augalas labai medingas, noriai lankomas bičių. Po žydėjimo

labai sparčiai kaupia ląstelieną ir greitai sumedėja, stiebai turi iki 10 proc.

pluošto.

Barkūnas turi liemeninę gausiai besišakojančią iki 2 m ilgio šaknį, ant ku-

rios yra azotą fiksuojančių bakterijų gumbeliai.

Augalas neturi dominuojančio pagrindinio stiebo, o iš šoninių stiebų for-

muoja krūmą, kurio aukštis antrais metais gali viršyti 2 metrus.

Barkūno lapai sudėtiniai (trilapiai). Lapeliai siauresni negu dobilų, pailgi,

dantytais krašteliais. Žiedynas – ilga (iki 25 cm) kekė, turinti daug baltų že-

myn nusvirusių nektaringų žiedų. Pražysta iš apačios. Sėklos užsimezga

vienasėklėse ankštyse, jos kuliant išsilukštena ne visos. Dėl šios priežasties

dalis barkūno sėklų būna plikos, o kita dalis su lukštu.

Sėklos smulkios, kiaušinio formos, geltonos spalvos. 1 g telpa apie

550 vnt. Sėklos norma 12 kg ha-1, sėjos gylis 1–2 cm (28 pav.).

114

28 pav. Baltažiedžio barkūno

sėklos (autoriaus nuotrauka)

Gali būti sėjamos įvairiuose dirvožemiuose

išskyrus rūgščius ir šlapius, tačiau geriausiai ši

žolė tinka rekultivuotiems žvyro karjerams

apsėti. Iš barkūno pasėlio gaunama trejopa

nauda: kokybiškas medus, sėklų derlius ir kū-

renimui puikiai tinkanti sumedėjusi sėklažolių

kūlenų biomasė.

Pasėtas pavasarį barkūnas pirmais metais

užauga iki 60–75 cm aukščio, pražysta tik ma-

ža dalis stiebų. Tai yra trumpos dienos auga-

las, sužaliuojantis vėliau negu ankstyvosios

žolės. Pražysta liepos pradžioje, ilgai žydi, o

sėklos subręsta rugpjūčio mėn. Nupjautas prieš žydėjimą barkūnas gerai atže-

lia. Pjaunama maždaug 10–12 cm aukščiu. Žaliąją biomasę galima silosuoti ir

panaudoti biodujų gamybai. Per vegetaciją gaunami du biomasės derliai. Kai-

taliojant technologiją (sėklinio pasėlio ir žaliosios masės) tame pačiame plote

be papildomo sėjimo barkūnų pasėlį galima išlaikyti keletą metų.

115

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Ambrozaitienė D. Ankštinių žolių derlingumo didinimas naudojant gumbe-

linių bakterijų preparatus ir sėklų dražavimą. LŽI Mokslo darbai. – Akade-

mija, 1995, t. 43, p. 51-56.

2. Asher M. J. C., Hanson L. E. Fungal and bacterial diseases // Sugar beet /

eds. A. P. Draycott. Blackwell Publishing Ltd / Oxford, 2006, p. 286-315.

3. Bačėnas R. Liucernų ir varpinių žolių mišiniai, jų tręšimas azotu lengvose

dirvose. LŽI Žolių ūkis: Mokslinių straipsnių rinkinys. – Vilnius, 1992, t.

69, p. 69-81.

4. Balsys M., Gruzdevienė E., Šiuliauskas A., Liakas V. Šiuolaikinės augalinin-

kystės technologijos. T. 5. Lietuvos žemės ūkio universitetas, 2003, 162 p.

5. Blottnitz H., Curran M. A. A review of assessments conducted on bioetha-

nol as a transportation fuel from a net energy, greenhouse gas, and envi-

ronmental life cycle perspective. Journal of Cleaner Production. Volume 15,

issue 7, 2007, p. 607-619.

6. Bluzmanas P., Borusas S., Dagys J. ir kt., 1991. Augalų fiziologija. –V.:

Mokslas.–p.156-201.

7. Brazienė Z., Kaunas J. Naujos kalio trąšos cukriniams runkeliams // Mano

ūkis. Nr. 6, 2005, p. 5-6.

8. Bulvių auginimas. Elmininkai, 1999, p. 29-42,

9. Daugėlienė N. Žolininkystė rūgščiose dirvose: monografija. – Akademija,

2002. – 261 p.

10. Deveikytė I., Petkevičienė B., Kaunas J. Cukriniai runkeliai. Agrobiologija,

tyrimai, technologijos. Monografija. Akademija, Kėdainių r., 2009, 255 p.

11. Endriukaitis A., Bačelis K., Jankauskienė Z., Mikaliūnienė V., Mikšinė G.,

Mikelionis S., Gruzdevienė E. Pluoštiniai linai. Lietuvos žemdirbystės insti-

tutas, 1999, 81 p.

12. Endriukaitis A., Bačelis K., Jankauskienė Z. Gruzdevienė E., Mikelionis S.

Sėmeniniai linai. Lietuvos žemdirbystės institutas, 2001, 34 p.

13. Feiza V., Feizienė D., Jankauskas B., Jankauskienė G., Šlepetienė A. Soil use

and management impact on surface runoff and som/soc content on hilly

landscape of lithuania // Proceedings of COST 634 International Conferen-

ce „Off-site impacts of soil erosion and sediment transport“. Prague, Czech

Republic, October 1–3, 2007, p. 55–72.

14. Feiza V., Malinauskas A., Putna J. Arimo teorija ir praktika: monografija. –

Dotnuva: LŽI. 2004. -219 p.

15. Gipiškis V. N, P, K, Ca (kalkinimo) veikimas įvairiose Nemuno žemupio

pievose. Žemdirbystė: mokslo darbai. – Akademija, 1996, t. 52, p. 122-143.

116

16. Jacobs J. Ethanol from Sugar, Rural Cooperatives. 2006, Sept./Oct. p. 25-38.

17. Jasinskas A., Plieskis K., Sakalauskas A., Kalinauskaitė S. Evaluation of

willow stem chaff masture content and temperature variation in the store.

Journal of Food, Agriculture , Environment. Vol. 9 (1): 667-670. 2011.

18. Jasinskas A., Liubarskis V. Energetinių augalų auginimo ir naudojimo kurui

technologijos. LŽŪU Žemės ūkio inžinerijos institutas, 2005, p. 6-16.

19. Jasinskas, A.; Liubarskis, V. Energetiniai augalai ir jų naudojimo technologi-

jos. Kaunas: Technologija, 2003, 96 p.

20. Jundulas J., Ražukas A. Bulvių biologija ir jų auginimas. 1997, p. 6-42.

21. Katutis K. Augimvietės bei pjūčių dažnumo įtaka žolynų derlingumui ir nu-

pjautos biomasės irimui Nemuno žemupyje. Žemdirbystė: mokslo darbai. –

Akademija, 2008, t. 95, Nr. 1, p. 107-124.

22. Lazauskas J., 1987. Augalininkystė Lietuvoje: Monografija. – V.: Mokslas.–

p. 258.

23. Lazauskas J., Ražukas A. Bulvininkystė Lietuvoje 1900-2000 m. Lietuvos

Žemdirbystės institutas, 2001, 155 p.

24. Lubytė Z., Mineikienė V., Tamulis T. Linų derliaus priklausomumas nuo

dirvožemyje esančio mineralinio azoto ir trąšų normų. Agrocheminių tyrimų

centre, Vėžaičių filiale ir Upytės bandymų stotyje darytų lauko bandymų

apibendrinančioji ataskaita. Vėžaičiai, 1998, 63 p.

25. Märländer B. Einfluss der Bestandesdiche auf Ertrags und Qualitätskriterien

sowie über mögliche Ursachen der konkurrenz in Zuckerrrüben beständen

// L. Acker und Pflanzenbau, 1990, Nr. 2, p. 120-130.

26. Narkevičius G., Šiuliauskas A., Liakas V., Romaneckas K. Šiuolaikinės auga-

lininkystės technologijos. T. 6, Akademija, 2004, p. 10-42.

27. Petkevičius A., Stancevičius A. Pašariniai pievų ir ganyklų augalai. – Vil-

nius, 1982. – 175 p.

28. Rainys K., Mikalajūnas J. Įvairių bulvių veislių jautrumas herbicidams //

Žemdirbystė: LŽI mokslo darbai. Dotnuva-Akademija, 1995, t. 45, p. 32-37.

29. Rauckis V., Liakas V., Šiuliauskas A. Šiuolaikinės augalininkystės technolo-

gijos. LŽŪU Žemės ūkio mokslo ir technologijų parkas, Augalininkystės ka-

tedra. -3 tomas, Akademija, -2002. -135 p.

30. Ražukas A. BULVĖS biologija, selekcija, sėklininkystė. Monografija. Lietu-

vos žemdirbystės institutas, 2003, 166 p.

31. Rimkus K. Pievotyra. – Kaunas, 2003. – 192 p.

32. Romaneckas K., Narkevičius G., Liakas V., Šiuliauskas A. Šiuolaikinės auga-

lininkystės technologijos. Akademija, 2003, p. 8-15.

33. Selevičius A. Daugiamečių žolių parinkimas ir auginimas velėniniame jauri-

niame priesmėlio ir smėlio dirvožemyje. Žemdirbystė: mokslo darbai. –

Akademija, 1997, t. 60, p. 186-196.

117

34. Svirskis, A. Burnočių auginimo maistui ir pašarui technologijos parametrų

tyrimai Lietuvoje. Gyvulininkystė. Mokslo darbai, 2003, 43, p. 83-94.

35. Šiuliauskas A., Liakas V., Rauckis V., Venskutonienė E., Venskutonis V. Ja-

vų augimo bei derliaus formavimosi ypatumai ir pagrindiniai jų agrotechni-

kos reikalavimai. – Akademija. – 2000. – 44 p.

36. Šiuliauskas A., Liakas V., Paltanavičius V. Šiuolaikinės augalininkystės te-

chnologijos. LŽŪU Žemės ūkio mokslo ir technologijų parkas, Augalinin-

kystės katedra. -2 tomas, Akademija, -2002. -136 p.

37. Šlapakauskas V., Duchovskis P. Augalų produktyvumas. LŽŪU, 2008, p.

52-54.

38. Tripolskaja L. Bulvių tręšimas. Lietuvos žemdirbystės institutas, 2003, 9-12 p.

39. Tripolskaja L. Organinės trąšos ir jų poveikis aplinkai. – LŽI, 2005. – 205 p.

40. Vaišvila Z. Ilgalaikio tręšimo įtaka cukriniams runkeliams // Žemės ūkio

mokslai. Nr. 3, 2002, p. 3-13.

41. Velička R. Rapsai. Kaunas, „Lututė“, 2002.

42. Шпаар Д. Сахарная свекла. DLV Агродело, 2006, с. 315.

41. Шпаар Д., Дрегер Д., Захаренко А. Сахарная свекла. Минск: ФУ

Аинформ, 2000, 264 с.

118

2 DALIS. ENERGETINIŲ SUMEDĖJUSIŲ

AUGALŲ AUGINIMO TECHNOLOGIJOS

1. PLANTACINIŲ MIŠKO ŽELDINIŲ VEISIMO

TIKSLAS IR PASKIRTIS

Sparčiai vystantis pramonei, eksploatuojama vis daugiau gamtinių resursų

– pasaulio mokslininkai mano, kad žemėje per 40 metų gali išsekti nafta, –

per 100 metų – anglis.

Kadangi tradiciniai miško atkūrimo ir išauginimo metodai, kai kirtimo ap-

yvarta 60–120 ir daugiau metų, nepatenkina augančių visuomenės poreikių,

todėl pereinama prie plantacinių želdinių, kuriuose, priklausomai nuo šalies

klimatinių sąlygų, želdomų rūšių ir norimų išauginti sortimentų, medienos iš-

auginimas iš ploto vieneto per tą patį laiką padidėja 2–5 (7) kartus, nepadidi-

nant arba netgi sumažinant produkcijos vieneto gamybos kainą.

Europoje plantaciniams miško želdiniams daug dėmesio skiria Italija, Por-

tugalija, Ispanija, Graikija, Slovėnija, Švedija, Suomija. Dėl mažesnės aplinkos

taršos, naudojant biokurą, daugelio šalių vyriausybės linkusios subsidijuoti

energetinių miško plantacijų veisimą, panaudojant tam lėšas, gautas apmokes-

tinus labiau aplinką teršiantį kurą (naftą, anglį, dujas) naudojančias įmones.

Daug dėmesio šių želdinių tyrimams skiria įvairios tarptautinės organizaci-

jos: Tarptautinė energetikos agentūra (IEA), Tarptautinė mokslinių tyrimų

organizacijų sąjunga (IUFRO); FAO kaimo energijos kooperatinis tinklas

(FAO Cooperative Network on Rural Energy); Tarptautinė tuopų komisija

(International Poplar Commission).

2007 m. LR Seimo svarstyta ketvirtoji Nacionalinė energetikos strategija,

apibrėžianti energetikos kryptis 2007–2013 m, įtvirtina dabartinę 8,6 proc. at-

sinaujinančių energijos išteklių dalį pirminiame energijos balanse 2025 m. pa-

didinti iki 25 proc. (vykdant tarptautinius įsipareigojimus sumažinti šiltnamio

efektą sukeliančių dujų emisiją (Kioto protokolas, ratifikuotas 2002 m.)).

2000 metais pasaulyje buvo apie 187 mln. ha miško plantacijų. Palyginus su

miškais padengtu žemės plotu (4,2 mlrd. ha), tai nėra daug – tik apie 4,5 proc.

Plantacijų įveisimas nėra paprastas dalykas – kasmet pasaulyje įveisiama apie

4,5 mln. ha miško plantacijų, deja, sėkmingų būna tik apie 3 mln. ha.

Lietuvoje yra apie 0,5–0,6 mln. ha nepalankų ūkininkavimui dirvų, kurias

būtų galima apželdinti mišku ar plantaciniais želdiniais. LR žemės fondo

duomenimis (2012 01 01), nenaudojamos žemės Lietuvoje sudaro

119

139 092 ha. Ypač daug nenaudojamos žemės ūkio paskirties žemės yra Vil-

niaus (25 316 ha), Utenos (22 534 ha) ir Kauno (18 406 ha) apskrityse.

Lietuvoje veikia daugiau nei 100 stambesnių medžio atliekomis kūrenamų

katilinių, kurios galėtų naudoti karklų kurą. Šiuo metu Lietuvoje auginama

apie 1000 ha žilvičių plantacijų. Siekiama, kad iki 2015 m. šalyje būtų įveista

11 500 ha, o iki 2025 m. – 17 500 ha energetinių plantacijų.

Plantaciniai miško želdiniai veisiami pagal intensyvias technologijas, sie-

kiant pagreitintai gauti medieną ar kitą su sumedėjusiais augalais susijusią

produkciją.

Plantacinius želdinius medienai auginti galima suskirstyti į atskiras grupes

pagal auginimo laiką (apyvartos trukmę arba rotacijos ilgį), o kategorijų

viduje – pagal galutinio naudojimo paskirtį:

1) labai trumpos apyvartos (2–15 m.) želdiniai, arba trumpos rota-

cijos PMŽ:

a) kurui (energetinės plantacijos (EMŽ);

b) medienos masei (cheminiam perdirbimui, plokštėms). Tikslinis laibga-

lio skersmuo 4–10 cm.

Kartais trumpos apyvartos želdiniams priskiriamos ir plantacijos pynimo

medžiagai bei rauginei žaliavai gauti.

2) trumpos apyvartos (15–30 m.) želdiniai (fanerai, popiermedžiams,

pjautinei medienai – tikslinis laibgalio skersmuo nuo 18 cm), arba vidutinės

rotacijos PMŽ.

3) sutrumpintos apyvartos (40–50 (60) m.) želdiniai (popierme-

džiams, pjautinei produkcijai – tikslinis laibgalio skersmuo nuo 14 cm), arba

ilgos rotacijos PMŽ.

Želdinių apyvartos trukmę nulemia užsibrėžtas auginimo tikslas, kuris

dažniausiai grindžiamas ekonominiais paskaičiavimais. Paprastai, kuo intensy-

vesnė auginimo agrotechnika, tuo trumpesnis jų apyvartos amžius.

Išrenkant medžių ir krūmų rūšis ir nustatant apyvartos laiką, griežtų ribų

tarp skirtingos paskirties plantacinių miškų nėra. Dažnai tos pačios medžių rū-

šys gali būti auginamos ir kurui, ir medienos produktams.

Plantacijose kurui medžiai ir krūmai, priklausomai nuo rūšių, dažniausiai

išdėstomi labai glaudžiai, o kirtimo apyvarta būna trumpesnė. Plantacijose

medienai (priklausomai nuo norimo gauti produkto) kultivuojamos medžių

rūšys išdėstomos daug rečiau, o kirtimų apyvarta būna ilgesnė.

Siekiant didesnio efekto, Švedijoje bandoma tose pačiose plantacijose siekti

kelių tikslų (derinti energetinės masės, masės perdirbimui ir medienos sorti-

mentų auginimą). Vykdomi platūs daugiatikslių plantacijų auginimo tyrimai.

120

Pagal veiklos mastą (plantacijos dydį) ir poveikį aplinkai plantaci-

niai želdiniai skirstomi į:

1) vietinės reikšmės rinkos plantacinius želdinius (iki 3 (5) ha). Dažniau-

siai tai trumpesnės rotacijos plantacijos įveistos ūkininkų žemėse, jų pačių pri-

žiūrimos, orientuotos į kasmetinį pelną. Šios plantacijos panašesnės į daugia-

metes kultūras nei į miškų ūkį;

2) komercinės reikšmės plantacinius želdinius (5(10) ha ir daugiau). Šių

plantacijų rotacija paprastai būna ilgesnė, nukreipta į komercines kompanijas ar

ūkininkų kooperatyvus veikiančius kaip miškų ūkio įmonė, orientuota į ilgalai-

kes investicijas. Šiuo atveju, sistema labiau panašesnė į tradicinį miškų ūkį.

Svarbiausi įvairių trumpos apyvartos želdinių plantacijų auginimo tikslai yra:

1. Gauti energetinę žaliavą, kuri nors dalinai pakeistų importuojamą naftą ir

anglį;

2. Išauginti medieną įvairiai paskirčiai (žaliavai cheminiam perdirbimui,

plokščių gamybai, medienos sortimentams).

Be to, šie želdiniai atlieka daugybę labai svarbių pagalbinių funkcijų, tai:

– gamtosauginė funkcija (nutekamųjų vandenų dumblo utilizavimas,

gruntinio vandens apvalymas), vandens telkinių apsauginės juostos;

– sanitarinė-higieninė funkcija (CO2 bei įvairių teršalų ore mažinimas);

– ekonominė funkcija (pelningesnė alternatyvi žemės ūkio gamyba, esant

maisto produktų pertekliui);

– pelningas netinkamų žemės ūkiui plotų panaudojimas, gaunant ver-

tingą produkciją išeksploatuotuose durpynuose ir karjeruose, nutekamųjų van-

denų dumblo sąvartynuose, pelkėse, rekultivuotuose šiukšlynuose.

Teigiami pokyčiai įveisus plantacinius želdinius:

o priešingai, nei naudojant iškasenų kurą, energetiniai želdiniai neprisi-

deda prie CO2 atmosferos sudėtyje padidinimo;

o labai mažai atmosferą teršia siera (mažėja rūgščių lietų pavojus);

o naudojama mažiau herbicidų, lyginant su tradicine žemės ūkio praktika;

o sodinamoji medžiaga atspari grybinėms ligoms ir vabzdžiams, todėl

mažiau reikia naudoti insekticidų ir pesticidų;

o efektyvus maistmedžiagių įsisavinimas dėl gerai išvystytos šaknų sis-

temos ir ilgo vegetacijos periodo, lemiančio minimalų azoto nuotėkį;

o dirvožemio charakteristikų (humuso kiekio, struktūros) pagerinimas;

o galimybė panaudoti sistemą kaip biofiltrą nuotekoms valyti;

o galimybė tarpti daugiau faunos rūšių negu tradiciniuose žemės ūkio

pasėliuose.

121

2. PLANTACINIAI MIŠKO ŽELDINIAI

KAIMYNINĖSE ŠALYSE

Europos miškų komisijos duomenimis, pasaulinės miško paruošų apimtys

kasmet didėja po 1 proc. ir pagal prognozes gali kilti net iki 3 proc. Žinoma,

kad išvystytos pramonės ar ją vystančios šalys negali ilgą laiką eksploatuoti sa-

vaiminių miškų be grėsmės pažeisti ekologinę pusiausvyrą, todėl plantaciniai

želdiniai vaidina svarbų vaidmenį aprūpinant žmoniją mediena ir kuru.

1995 metais daugiausia plantacinių želdinių pasaulyje turėjo JAV

(31,3 mln. ha), Rusija (28,3 mln. ha), Kinija (21,4 mln. ha). Gaila, bet Lietu-

vos plantaciniuose želdiniuose, nepriklausomai nuo auginamų rūšių ar taiko-

mų technologijų, niekada nepavyks pasiekti, pvz., Brazilijos eukaliptų vegeta-

tyvinių plantacijų rodiklių, kur per metus pasiekiamas 70 (54–113) m3 ha-1

tūrio prieaugis (sėklinių plantacijų prieaugis apie 2 kartus mažesnis).

Latvijoje plantacinių miško želdinių veisimas siejamas su žemės ūkiui ne-

reikalingų žemių (apie 400–500 tūkst. ha) apželdinimu mišku. Šalyje veisiami

bandomieji želdiniai, kurių tikslas – nustatyti medžių rūšių parinkimo priori-

tetus pagal augavietes, optimizuoti želdinių pradinį tankumą, medynų ugdy-

mo kirtimus, tręšimo efektyvumą, išaiškinti želdinių apsaugos ir dirvožemio

agrocheminių savybių problemas.

Be autochtoninių medžių rūšių (B, P, E, U, Ą, D, J, K, L), ten įveisti ir

bandomieji kai kurių introdukuotų medžių rūšių – raudonojo ąžuolo, trešnės,

buko, europinio maumedžio želdiniai.

Latvijoje yra parengti „Apželdinimo ir plantacinių miškų nuostatai“ (2001).

Estijoje plantacinius miško želdinius numatoma veisti apie 150 tūkst. ha

plote, išimtinai tik žemės ūkiui nereikalingose žemėse.

1989 m. pradėtas bendras Estijos ir Švedijos projektas, kurio metu įvai-

riuose Estijos regionuose įveista 14 eksperimentinių lapuočių medžių želdinių

(baltalksnio, gauruotojo alksnio, beržo ir hibridinės drebulės). 1995 metais 6

objektuose įveistos bandomosios baltalksnių plantacijos. Be to, Estijoje įveista

gluosnių energetinių plantacijų poligonai, kurių tikslas – atrinkti labiausiai

tinkamus pramoninėms plantacijos jų klonus.

Lenkijoje plantacinių želdinių veisimas labiausiai siejamas su žemės ūkyje

naudotų žemių apželdinimu mišku. Tinkamoms šiam tikslui priskiriamos tur-

tingesnės (I–IV bonitetinių klasių) žemės, kurių čia yra apie 140 tūkst. ha.

Švedija yra viena iš pirmaujančių šalių energetinių plantacinių miško žel-

dinių srityje. Plantacinių miško želdinių veisimo programa pradėta 1960-ųjų

122

viduryje. Tačiau tuomet ji buvo orientuota į celiuliozės pramonei reikalingą

produkciją. 1970 metais, po energetikos krizės, didelis dėmesys buvo sutelktas

į medienos kurą.

Manoma, kad daugiau nei 0,5 mln. ha ūkininkų žemės gali būti naudoja-

ma alternatyviai žemės ūkio veiklai.

Sodinamosios medžiagos selekcija didelėms (komercinės reikšmės) planta-

cijoms pradėta jau 1977 metais, o veisimas – nuo 1981 metų. Energetinėje

miškininkystėje atliekami tyrimai su gluosnio, tuopos, alksnio, beržo genčių

rūšimis, tačiau didžiausias tyrimų dėmesys ir įgyvendinimas praktikoje sutelk-

tas į gluosnio genties energetines plantacijas.

Fermeriams įveisiantiems bent 3 ha plantacijos, suteikiamos subsidijos už

plantacijų įveisimą, plačialapių medžių rūšių pasirinkimą jose ir aptvėrimą.

Didžiojoje Britanijoje plantacinių miško želdinių poveikio aplinkai ver-

tinimas reglamentuojamas „Poveikio aplinkai vertinimo taisyklėse miškų ūkio

srityje“, yra parengtos „Rekomendacijos plantacinių miško želdinių įkompo-

navimui į kraštovaizdį“.

Rusijos europinėje dalyje arti stambių medienos perdirbimo įmonių jau

prieš keliasdešimt metų planuota veisti plantacinius eglių ir pušų želdinius su

50–60 m. kirtimo apyvarta, skirtus popiermedžiams ir pjautiniams išauginti ir

iš 1 ha gauti 300–400 m3 medienos. Ir šiuo metu nagrinėjamos vis intensy-

vesnio eglės bei pušies auginimo ir priežiūros technologijos.

Baltarusijoje labiausiai domimasi pušies, eglės ir maumedžio plantacinių

želdinių auginimu. 1984–2009 metais vien eglės ir pušies plantacinių želdinių

buvo įveista 5648 ha. Energetiniams tikslams 2007–2009 metais Baltarusijoje

buvo pasodinta 863,4 ha pušies, beržo, gluosnio, eglės, T ir D bei J ir Bt žel-

dinių.

Plantaciniuose miško želdiniuose teikiamas prioritetas lapuočiams, kurie

gerai želia ataugomis, todėl svarbiausios plantacinių miško želdinių medžių ir

krūmų rūšys yra:

eukaliptai (Prancūzijoje, Graikijoje, Italijoje, Portugalijoje, Ispanijoje).

Neauginami teritorijose, kuriose minimali temperatūra < –5 Co (12 Co – at-

skirų rūšių).

tuopos (Belgijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Italijoje, Portu-

galijoje, Ispanijoje, JAV, Kanadoje),

gluosniai (Vokietijoje, Airijoje, Švedijoje, Suomijoje, Didžiojoje Brita-

nijoje, Graikijoje),

123

alksniai (Belgijoje, Prancūzijoje – atrenkami širdžialapio alksnio, juo-

dalksnio, raudonojo alksnio klonai; Vokietijoje – juodalksnio, juodalksnio x

širdžialapio alksnio klonai).

Platanalapio klevo selekcija plėtojama Olandijoje (daugiau tradiciniams

miškams), Anglijoje – energetinėms plantacijoms.

Beržo genties rūšių selekcija vykdoma Vokietijoje. Italijoje auginamas

plaukuotasis beržas.

Platano genties rūšių selekcija atliekama Prancūzijoje, Graikijoje.

Raudonojo ąžuolo selekcija atliekama Prancūzijoje.

Didžiausia patirtis baltažiedės robinijos selekcijoje sukaupta Vengrijoje;

auginama Italijoje, Bulgarijoje.

Spygliuočių atranka plantaciniams miško želdiniams vykdoma Prancūzi-

joje (japoninės kriptomerijos, sitkinės eglės), Graikijoje, Čilėje, Naujojoje Ze-

landijoje, Australijoje (Monterėjaus (spindulinės) pušies).

3. PLANTACINIAI MIŠKO ŽELDINIAI LIETUVOJE

Lietuvoje iki šiol yra sukaupta palyginti nedidelė mokslinė ir praktinė

trumpos apyvartos želdinių auginimo patirtis. Nors gluosnių (karklų) plantaci-

jų įveisimo ir eksploatavimo problemas nagrinėjo dar M. Daujotas (1954),

M. Daujotas ir A. Kirklys (1978), tačiau platesni tyrimai pradėti tik 1989 me-

tais, kai UAB „Žilvitis“ gamybinėje gluosnių plantacijoje įveisė didelę bioma-

sę kaupiančių gluosnių taksonų kolekciją.

Plantacinių želdinių produktyvumo ir jų panaudojimo įvairiems tikslams

klausimais dirbo Botanikos institutas (Labokas, 1997; Stackevičienė ir kt.,

2005) bei Lietuvos miškų institutas (Gradeckas, 1997; 1999; 2001; 2005).

Tuopų-drebulių bei jų hibridų plantacinius želdinius yra tyrę R. Murkaitė

(1974) ir A. Pliūra (1991), gluosnius ir karklus – D. Smaliukas (1996).

Lietuvoje karklų auginimo technologija bene išsamiausiai aprašyta „Ener-

getinių želdinių augintojo vadove“ (2012) bei „Plantacinių miškų veisimo,

auginimo ir panaudojimo rekomendacijose“ (2007), yra parengta mokslinė

ataskaita „Plantacinių želdinių įveisimo ir auginimo teisinio reglamento tobu-

linimas“ (2005).

Kol kas Lietuvoje atlikta tik keletas bandymų įveisti moksliniu ir ūkiniu

požiūriu vertingų tuopų plantacijų (pvz., A. Monstavičiaus 2004 metais Telšių

raj. įveisė juodosios tuopos plantaciją; Dubravos EMMU 2006 metais įveisė

smulkiadantės tuopos bandomąją plantaciją, o 2008–2012 m. LAMMC Miškų

124

institutas ir ASU, bendradarbiaudami su miškų urėdijomis, įveisė 7 eksperi-

mentinius plantacinius (tuopų hibridų ir drebulių hibridų skirtingų kryžmi-

nimo kombinacijų tipų) želdinius skirtinguose kilmės rajonuose (109 klonai ir

veislės iš 8 šalių)).

Nuo 2010 metų Lietuvoje pradėtas drebulės hibridų išauginimas in vitro

metodais gamybiniu mastu.

UAB „Jūsų sodui“, bendradarbiaudama su Švedijos koncernu „Agro-

bränsle AB“ daugino bei platino Švedijoje išvestas ir užpatentuotas greitai au-

gančių gluosnių veisles ir 2004–2006 m. įveisė 240 ha želdinių, daugiausia

skirtų sodinamajai medžiagai gauti (pirmoji motininė švediškų gluosnių plan-

tacija pasodinta 2003 m. pavasarį Varėnos r.). Šiuo metu Lietuvoje jau augi-

nama apie 1000 ha žilvičių plantacijų.

Pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Že-

mės ūkio valdų modernizavimas“ trečiąją veiklos sritį „Trumpos rotacijos plan-

tacinių želdinių įveisimas” remiamas tokių plantacinių želdinių, kaip gluosnių,

karklų, drebulių ar baltalksnių veisimas. Šių želdinių rotacija privalo būti

trumpa, t. y. laikas tarp 2 kirtimų negali būti ilgesnis kaip 5 metai. Trumpos ro-

tacijos plantaciniai želdiniai turi būti veisiami ne mažesniame kaip 1 ha žemės

ūkio naudmenų plote (laikantis Geros ūkininkavimo praktikos ir aplinkosaugos

reikalavimų), negali būti sodinami „Natura 2000“ vietovėse.

Paramos lėšos gali būti panaudotos kompensuojant želdinimo projekto

parengimo išlaidas, želdavietės ir (arba) dirvos paruošimo išlaidas, sodinukų

įsigijimo išlaidas, sodmenų transportavimo išlaidas, sodinimo darbų išlaidas,

bendrąsias išlaidas (iki 10 000 Lt be PVM) (atlyginimas architektams, inžinie-

riams ir konsultantams, konsultuojantiems techniniais, ekonominiais ir orga-

nizaciniais projekto rengimo ir įgyvendinimo klausimais, kai tokios paslaugos

nėra tęstinė ar periodinė veikla, susijusi su asmens įprastine veikla ir išlaido-

mis) ir projekto viešinimo išlaidas. Trumpos apyvartos želdiniams ne-

kompensuojamos prarastosios pajamos, priežiūros ir apsaugos darbų kaštai.

Parama trumpos rotacijos želdiniams įveisti negali būti didesnė kaip

5 179 Lt už 1ha. Didžiausia paramos suma vienam projektui negali viršyti

690 560 Lt. Parama projektams skiriama pagal valstybės pagalbos teikimo tai-

sykles per 3 fiskalinių metų laikotarpį).

Finansuojama iki 50 proc. visų tinkamų finansuoti projekto išlaidų, o

ūkininkaujantiems mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse – iki 60 proc.

Jauniesiems ūkininkams finansuojama iki 60 proc. visų tinkamų finan-

suoti projekto išlaidų, o ūkininkaujantiems mažiau palankiose ūkininkauti

vietovėse – iki 70 proc.

125

Kai savininkas pateikia išlaidas patvirtinančius dokumentus, kompensuojamos

faktiškai padarytos išlaidos, neviršijant nustatytų maksimalių sumų, arba iš-

mokama 60 proc. maksimalios nustatytos sumos dydžio išmoka, kai savi-

ninkas miško įveisimo ir priežiūros darbus atlieka pats (nepateikia dokumentų).

Reikia pažymėti, kad mūsų klimato sąlygomis, energetinėms (2–

5 metų rotacijos) plantacijoms drebulė ir baltalksnis nėra tinkamos

medžių rūšys – medienos masės prieaugiu jos nusileidžia karklams, o jų atžėli-

mas po dažnai besikartojančių nupjovimų – prastesnis. Be to, bent jau drebulės

sodmenų kaina labai sumažintų jos energetinių želdinių ekonominį efektyvumą.

4. PAGRINDINIAI VEIKSNIAI, SĄLYGOJANTYS

PLANTACINIŲ MIŠKO ŽELDINIŲ ĮVEISIMĄ

IR JŲ NAŠUMĄ

Plantacinių miško želdinių veisimą tiesiogiai ar netiesiogiai veikia įvairūs

veiksniai:

1) Politiniai ir teisiniai veiksniai (valstybės vykdoma politika ir jos po-

žiūris į šią veiklą. Reikia įvertinti, kokie įstatymai reglamentuoja veiklą, kaip

jie stimuliuoja ar stabdo jos plėtojimą (mokesčiai, parama, subsidijos, aplinko-

sauginiai reikalavimai ir t. t.)). Lietuvoje aktualus lėtas PMŽ įstatymų bazės

formavimas ir kūrimas; dalies įstatymų ir teisės aktų neatitikimas pasaulinės

praktikos normoms; įstatymų ir teisės aktų dažnas taisymas, pildymas, keiti-

mas ir t. t. (pvz., ūkininkai yra linkę pereiti nuo ūkininkavimo žemės ūkyje

prie medžių auginimo savo žemėje, jeigu ateityje jie vėl galės sugrįžti prie

įprastinio žemės naudojimo būdo – deja, Lietuvoje tai uždrausta);

2) Ekonominiai veiksniai (būtina įvertinti ne tik pačios įmonės ar ūkio

ekonominę, bet ir vidinę valstybės bei tarptautinę padėtis. Konkretus ekono-

minės aplinkos pasikeitimas vienai veiklai gali būti didelis privalumas, o kitai

– trūkumas. Reikia prognozuoti galimus variantus visam veiklos laikotarpiui);

Norint pradėti auginti PMŽ reikia turėti pradinį kapitalą.

3) Socialiniai ir kultūriniai veiksniai (nuostatos, tradicijos, išsilavinimas

ir kt. netiesiogiai, bet labai stipriai veikia veiklos rezultatus. Socialinė aplinka

nebūna stabili, ji nuolat kinta ir būna sąlygojama politikos bei ekonomikos);

4) Technologiniai veiksniai (žemas darbo našumas; reikalingos techni-

kos stygius, didelės darbo, energijos ir medžiagų sąnaudos gamybos procese;

prastas produkcijos konkurentiškumas, realizacijos rinkų praradimas dėl blogo

126

produkcijos kainos/kokybės santykio; kvalifikuoto personalo trūkumas; in-

formacijos stoka);

5) Ekologiniai veiksniai (abiotiniai, biotiniai ir antropogeniniai). Ekolo-

giniai veiksniai augaliją veikia ne atskirai, bet kompleksiškai.

1 pav. Ekologinių veiksnių ir energetinių želdinių tarpusavio sąveika

(www.renergija.lt)

Abiotiniams veiksniams priklauso:

1) klimatiniai veiksniai (šviesa, šiluma (šalčiai ir šalnos), drėgmė (kritu-

liai), vėjas;

2) edafiniai veiksniai (dirvožemio derlingumas (mechaninė, cheminė ir

biologinė sudėtis), drėgnumas, aeracijos sąlygos ir temperatūra);

3) topografiniai veiksniai (reljefas ir ekspozicija).

Biotiniams veiksniams priklauso:

1) medžių tarpusavio sąveikos (genealoginė, fiziologinė biotrofinė, biofi-

zinė, mechaninė ir alelopatinė (biocheminė));

2) kenkėjai (vaisių ir sėklų, šaknų, spyglių-lapų ir liemenų);

3) ligos (miltligės, rūdys, spygliakrėtės, kempiniai grybai, vėžys, maras ir kt.);

4) miško žvėrys (elniniai, peliniai graužikai ir kt.).

Antropogeniniams veiksniams priklauso:

1) gaisrai (žemutiniai, viršutiniai ir požeminiai);

2) tarša pramonės dujomis ir dulkėmis (labai kenksmingi sieros dioksidas,

fluoridai, chloras, amoniako dujos).

Skirtingų rūšių medžiai ir krūmai nevienodai reiklūs ir atsparūs

įvairiems aplinkos veiksniams. Tai priklauso nuo medžių rūšies, amžiaus,

127

medynų mišrumo, skalsumo, kilmės, selekcinės vertės, atitikimo augavietėms

ir kitų ypatybių. Labai svarbios ir taikomos tinkamos priežiūros ir apsaugos

priemonės.

Trumpos apyvartos želdinių sėkmingam įveisimui ir išauginimui

turi būti taikomas šis priemonių kompleksas:

• tinkamų, pakankamai derlingų dirvožemių parinkimas;

• įvairiapusė plotų melioracija (hidrotechninė, cheminė, biologinė);

• efektyvus (racionalus, kokybiškas) dirvos įdirbimas;

• geros kokybės selekciniai sodmenys;

• sodinimo tankumo ir išdėstymo optimizavimas;

• intensyvi želdinių priežiūra (dirvos purenimas, piktžolių naikinimas,

tręšimas, ugdymas);

• efektyvi apsauga (žalą daryti galinčių žvėrių skaičiaus reguliavimas, che-

minė apsauga, kova su entokenkėjais ir ligomis, apsauga nuo gaisrų ir teršalų);

5. MEDŽIŲ RŪŠIŲ TRUMPOS APYVARTOS

ŽELDINIAMS PARINKIMAS

Plantacinių miško želdinių auginimo programų neturi net labiausiai išsi-

vysčiusios ES šalys. Yra tik detalių mokslinių tyrimų pagrindu parengtos šių

želdinių klasifikacijos ir jų veisimo bei auginimo technologijos su augintinų

medžių ir krūmų rūšių (bet ne klonų, šeimų, populiacijų) sąrašais.

Būtini specialūs eksperimentiniai tyrimai, kurių pagrindu būtų parengtos

rekomendacijos, kokiose Lietuvos augavietėse (dirvožemiuose) kokias medžių

rūšis (bei šių rūšių patikrintus klonus), pagal norimą produkciją, tikslinga au-

ginti, tikintis gauti ne mažesnį už anksčiau nurodytą produkcijos kiekį.

Taip pat tikslinga veisti parodomąsias-eksperimentines plantacijas techno-

logijų tobulinimui, demonstravimui potencialiems augintojams, poveikio ap-

linkai įvertinimui.

Pakankamam trumpos apyvartos želdinių plantacijų našumui už-

tikrinti būtina parinkti tokias medžių ir krūmų rūšis, kurios atitinka

šiuos reikalavimus:

- gerai atitinka turimą dirvožemį;

- gerai dauginasi vegetatyviškai (energetiniams želdiniams);

- produkuoja daug medienos (daug ir stambių stiebų);

- ypač intensyviai auga jauname amžiuje;

128

- išlaiko ilgą atžėlimo pajėgumą po kelių derliaus nuėmimo apyvartų

(energetiniams želdiniams);

- yra atsparūs kenkėjams ir ligoms; gerai atitinka klimatines sąlygas, yra at-

sparūs šalnoms;

- turi tinkamus medienos kokybės rodiklius - energetinę vertę, specifinį

svorį, drėgmės kiekį (priklausomai nuo želdinių paskirties).

Gluosnių klonai, naudojami kaip biofiltrai vandenvalos nuosėdų

utilizavimui, turi atitikti tokius papildomus atrankos kriterijus:

- būti tolerantiški (atsparūs) kenksmingam sunkiųjų metalų poveikiui;

- ypač gerai kaupti biomasėje aplinkai kenksmingus sunkiuosius metalus.

Būdai, kaip plantacijos auginimo laiką galima sutrumpini ir gauti

daugiau produkcijos:

1) kuo tolygesnis medžių išdėstymas ir jų vienamžiškumas – efektas 15–

20 proc. (lyginant su savaiminiais medynais);

2) kuo stambesnių sodmenų sodinimas su uždara šaknų sistema – efektas

4–6 proc.;

3) tik aukšto produktyvumo klonų, šeimų, populiacijų palikuonių (iš se-

lekcinių tyrimų metodais atrinktų specialiai produkcijai gauti) medžių ir krū-

mų rūšių auginimas. Išsiauginus sodmenis iš geriausių rinktinių medžių –

efektas 5 proc.;

4) medžių-lyderių, kurie vid. želdinių medį pagal augimo tempą lenkia

1,5–2 kartus, auginimas;

5) plantacinių miško želdinių tik aukšto našumo dirvose veisimas. Vyk-

domas tręšimas, ypač mažesnio derlingumo dirvožemiuose (kartu ir žemesnio

boniteto medynuose).

6) priklausomai nuo pageidaujamų sortimentų stambumo ir kiekio - kore-

guojamas želdinių tankis.

Europoje energetinėse plantacijose auginamos ir kitų medžių rūšys.

Vis didesnį susidomėjimą kelia tuopos (kanadinės, didžiosios, plaukuotavai-

sės), kurių plantacijų produktyvumas nedaug nusileidžia karklams – 7–

12 t ha-1 per metus. Laikoma, kad pagal augimą ankstyvame amžiuje gluosniai

ir tuopos gali rodyti beveik dvigubai didesnį prieaugį nei alksniai ar beržai.

Alksniai, beržai, robinijos blogiau atželia po nupjovimo, plantacijose duo-

da mažesnį nei 8 t ha-1 s. m. per metus prieaugį, tačiau kai kurios jų taip pat

gali būti laikomos perspektyviomis dėl mažiau intensyvios priežiūros (dirvos

įdirbimas, piktžolių kontrolė, tręšimas). Šios rūšys mažiau nei tuopos ar

gluosniai yra jautrios maistmedžiagių nepritekliui, prastesnei piktžolių kontro-

129

lei, palyginus greitai ir gerai auga nederlinguose dirvožemiuose, fiksuoja jame

oro azotą ir taip didina dirvožemio derlingumą.

Plantaciniuose miško želdiniuose Lietuvoje gali būti bandomi auginti

įvairūs spygliuočiai (pušys, eglės, maumedžiai, pocūgės), kietieji lapuočiai

(raudonasis ąžuolas ir baltažiedė robinija) bei minkštieji lapuočiai (beržai,

alksniai, drebulės ir tuopos, įvairūs gluosniai ir uosialapis klevas).

Deja, dėl neaiškių priežasčių „Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatuose“

(2008) buvo įteisinta nuostata, kad „vidutinės ir ilgos rotacijos plantaciniai

želdiniai, kurių auginimo trukmė ilgesnė kaip 5 metai, priskiriami

miško želdiniams“, t. y. ūkininkams netiesiogiai buvo uždrausta pelningai

auginti bet kokius miško želdinius, išskyrus karklus. Nuostatuose nebuvo atsi-

žvelgta ir į tai, kad pagal visuotinai priimtą klasifikaciją netgi labai trumpos ap-

yvartos (energetiniai) miško želdiniai auginami 4–15 metų (1 lentelė).

1 lentelė. Plantaciniai miško želdiniai pagal apyvartos trukmę

(Lygis ir kt., 2006)

Želdinių tipas Rotacijos

trukmė m. Paskirtis Auginamos rūšys

Labai trumpos

apyvartos 4–15

Energetinei žaliavai (kurui)

Gluosniai (4–10 metų) Tuopos (ir hibridinė

drebulė (5–10 metų) Alksniai (9–12 metų) Beržai (12–15 metų)

Robinijos (12–15 metų)

Medienos masei

Gluosniai, tuopos (ir hibridinė drebulė),

alksniai, beržai, robinijos (5–15 metų)

Vidutiniškai

trumpos apyvartos

15–30

Popiermedžiams,

fanermedžiams, pjautinei medienai

Tuopos, iš jų – hibridinė

drebulė, beržai, alksniai

Sutrumpintos

apyvartos 40–50

Popiermedžiams,

pjautinei medienai

Eglės, maumedžiai

Pagal LAMMC Miškų institute anksčiau atliktus tyrimus, Lietuvoje durpi-

niuose ir derlinguose mineraliniuose dirvožemiuose buvo tikslinga auginti

gluosnio žilvičio, o mažiau derlinguose mineraliniuose dirvožemiuose – smai-

lialapio ir pajūrinio karklų energetines plantacijas.

Šiuo metu laikoma, kad Lietuvos sąlygomis tinkamiausios energetiniams

želdiniams veisti žilvičio, ilgalapio ir Šverino gluosnių vietinės bei atvežtinės

130

veislės ir klonai. Perspektyviausi: Šverino gluosnio veislė ’Tora‘, ilgalapio

gluosnio klonas 9977, gluosnio žilvičio klonai 9822 ir 98147, gluosnio žilvičio

veislės ’Americana‘ klonai 9872 ir 9876 bei veislė ’Tordis‘. Į Lietuvą naujai

atvežta ir Lenkijoje gerai užsirekomendavusi švedų sukurta veislė ’Inger‘

(krantinio ir žilvičio gluosnių hibridas).

Latvijoje šiuo metu populiariausi klonai ’Gudrun‘,’Tora‘,’Sven‘ ir ’Tor‘ ir kiti.

6. ENERGETINIŲ MIŠKO ŽELDINIŲ ĮTAKA

KRAŠTOVAIZDŽIUI

Kraštovaizdyje gluosnių plantacijos užima tarpinę padėtį tarp tradicinių

žemės ūkio pasėlių ir miško naudmenų. Įveisimo metu ir po derliaus nuėmi-

mo gluosnių plantacijos vaizdas kraštovaizdyje būna įprastinis agrarinio kaimo

kraštovaizdyje. Kitais metais plantacijos jau uždengia vaizdą, stebimą iš arti.

Žiūrint iš toli jos turi gerai prižiūrimų žemės ūkio pasėlių vaizdą.

Dėl savo greito augimo, daugybės skirtingų formų ir tikslų gluosniai tin-

kami formuojant kraštovaizdį, žaliąsias erdves, industrinėse vietovėse, sąvar-

tynuose, kur siekiama greito padengimo, vizualinės taršos sumažinimo.

Daugiamečiai gluosnių želdiniai toje pačioje vietoje gali augti iki 30 metų,

pasiekti iki 6 (8) m aukštį derliaus nuėmimo metais, todėl turi poveikį vieti-

niam kraštovaizdžiui, ekologijai, archeologijai.

Energetiniai želdiniai turi savo tūrį kraštovaizdyje (kitaip nei kitos žemės

ūkio naudmenos) ir gali formuoti erdves, užstoti vaizdus (2 pav.). Dėl trum-

pos želdinių rotacijos gali būti staigūs kraštovaizdžio peizažo (vaizdingumo)

pasikeitimai. Plantacijos spalva, tekstūra, sezoninė kaita artimesnė miškams

nei žemės ūkio naudmenoms.

2 pav. Jau 2 metų amžiaus energetiniai želdiniai gali smarkiai pakeisti kraštovaiz-

dį (www.technologijos.lt/n/zmoniu_pasaulis/kaip_mes_gyvename/S-13231)

131

Veisiant plantaciją šalia namų reikėtų palikti pakankamą atstumą neužsodin-

tą (ne mažiau kaip 1,5 suaugusios plantacijos aukščio atstumu) – karklai per

pirmuosius metus užauga iki 1,5–1,8 m, po 3 metų – iki 5–7 m aukščio); įvai-

ruoti kirtimų ciklą mažesniuose pjūties ir sodinimo ploteliuose; komponuoti

erdves, kad šalia namo nebūtų paprasčiausia „siena“, o trimatis erdvių raštas.

Energetiniai miško želdiniai pagerina mikroklimatines sąlygas, sudaro

priedangą žemės ūkio pasėliams. Atskirais atvejais plantacijos atlieka biofiltro

vaidmenį, apsaugo nuo dirvožemio ardymo, nupustymo.

Energetiniai miško želdiniai turi mažesnį neigiamą poveikį vandens koky-

bei negu intensyviai eksploatuojamos ariamosios kultūros ar ganyklos - tikėti-

nas mažesnis nitratų išplovimas iš dirvožemio negu žemės ūkio plotuose

(daugiametė išvystyta šaknų sistema, pirmaisiais įveisimo metais gali būti ne-

naudojamos azotinės trąšos).

7. PLOTŲ PARINKIMAS ENERGETINIŲ MIŠKO

ŽELDINIŲ ĮVEISIMUI BEI TAIKOMI

APRIBOJIMAI

Parenkant plotus plantaciniams miško želdiniams, kaip jau minėta 4 sky-

riuje, reikia atsižvelgti į politinius-teisinius, ekonominius, socialinius-

kultūrinius, technologinius bei ekologinius veiksnius.

Patirties ES šalyse analizė rodo, kad plantacinius miško želdinius (ypač

naudojant genetiškai pagerintą sodinamąją medžiagą) tikslinga auginti tik

gausių maisto medžiagomis dirvožemių augavietėse. Lietuvoje tinkamos šiam

tikslui žemės visais atvejais bus didesnio dirvožemio našumo negu 32 (39) ba-

lai, t.y. didesnio našumo negu žemės numatytos tinkamoms apželdinimui

mišku. Pagal drėgmės sąlygas tinkamos gali būti „N“ ir „L“ hidrotopų auga-

viečių, paprastai jau žemės ūkiui naudoti dirvožemiai.

Mažiau derlingose augavietėse, kalvotose vietovėse, teritorijose su sil-

pniau išvystytu kelių tinklu kartais tikslingiau veisti ilgesnės rotacijos (16–

20 metų) vieno stiebo plantacinius miško želdinius faneros, pjautinės

medienos gamybai.

Augavietė – ne pagrindinis veiksnys, lemiantis vietovės potencialą planta-

ciniams miško želdiniams – taip pat turi įtakos ir piktžolių kontrolė, tręšimas,

t. y. mažiau palankios gamtinės sąlygos gali būti kompensuojamos per tinka-

mą plantacijos priežiūrą.

132

3 pav. pH įtaka gluosnių augimui

akivaizdi (Lazdina, Lazdinš, 2008)

Gluosniai labiau priklauso nuo vandens negu kiti žemės ūkio pasėliai. Ge-

riausiai jie auga smėlžemiuose, gerai aprūpintuose vandeniu ir maistmedžia-

gėmis: pH 5,5–7,0, lengvai prieinamo fosforo yra 41 mg kg-1 dirvožemio, ka-

lio – > 81 mg kg-1 dirvožemio, gruntinis vanduo turi būti ne žemiau

kaip 1 m, nebent plantacija bus papildomai drėkinama ir tręšiama.

Taip pat tinka ir priemoliai, molžemiai (molio dalelių iki 60 proc., nebent

humusas sudaro yra 12–20 proc.).

Organiniuose dirvožemiuose didesnis atkritimas po 1 metų nei minerali-

niuose dirvožemiuose, kadangi organiniuose dirvožemiuose daugiau minerali-

zuoto N, dėl to ūgliai nespėja sumedėti ir nukenčia nuo rudeninių šalnų,

vėliau ir nuo grybinių ligų. Tad juose gluosnių sodinimas nerekomenduojamas.

Plantaciniai miško želdiniai durpžemiuose ekonomiškai pasiteisina tik tam

tikromis sąlygomis, pvz.: atliekant nuotekų dumblo ir pelenų įterpimą į dir-

vožemį.

Plantaciniams miško želdiniams netinka augavietės, kur yra:

seklus dirvožemis;

dirvožemiai su susicementavusiu padu, suslėgti dirvožemiai;

gruntinis vanduo seklesnis kaip 30 (40) cm ar esantis giliau kaip 2,5–3 m;

kalvagūbriai, kalvos, kopos;

vietovės, linkusios užmirkti, būti apsemtos bet kuriuo sezono metu,

užpelkėjusios vietos;

intensyvus žemės eksploatavimas, trukęs daugiau kaip 20 metų;

A horizonto nėra arba jis plonesnis kaip 8 cm;

pH šaknų zonoje < 4,5 ar > 8,5 (3 pav.).

Maži, netaisyklingos formos laukai, nepatogūs derliaus nuėmimui.

Taip pat mažai tinkami ir maži laukai

apsupti miškų, kuriuose gausu medžio-

jamų žvėrių.

Nors karklai auga įvairiomis sąlygo-

mis, bet kiekviena jų rūšis turi savo labiau

mėgiamus dirvožemius. Pvz., sausesniems

smėlynams tinka smailialapis ir pajūrinis

gluosniai, drėgniems smėlynams – purpu-

rinis karklas, priesmėliams ir lengves-

niems priemoliams tinka krantinis gluos-

nis, gluosnis žilvitis, pelkėtiems dirvože-

miams — pilkasis karklas, gluosnis virbis.

133

4 pav. Reljefo įtaką būtina įvertinti

(Lazdina, Lazdinš, 2008)

Kai kurios karklų rūšys, kaip krantinis gluosnis, purpurinis karklas, dažnai

nukenčia nuo pavasarinių šalnų, todėl jų nereikia sodinti tokiose vietose

(pvz., lomose, išeksploatuotuose durpynuose), kuriose dažnai pasireiškia vėly-

vos pavasario šalnos.

Plantacijoms turėtų būti parinktos tokios vietos, kuriose PMŽ produkcija

siektų ne mažiau kaip 10 t o. m. ha-1 per metus. Europoje metinis prieaugis

svyruoja apie 10–12 t o. m. ha-1 per metus (tik Airijoje 13–17 t o. m. ha-1 per

metus).

Energetinių miško želdinių sklypų konfigūraciją tikslinga nustatyti tokią,

kad želdinių eilės nebūtų ilgesnės kaip 200 m (dėl žaliavos išvežimo patogu-

mo), būtų priderintos prie kelių, melioracinio tinklo ir kitų technologinių rei-

kalavimų. Geriausios tos vietos, kuriose nereikia naujų drėkinimo ar

sausinimo sistemų įrengimo, kadangi tai žymiai padidina plantacijos eksp-

loatavimo kaštus; sodinimo eilės tiesios, su pakankamo pločio tarpuei-

liais, leidžiančiais pravažiuoti mašinoms ar mechanizmais. Tarp kvadratų pa-

daromi 3–4 m pločio keliai, o aplink plantaciją 5–6 m pločio kelias (lauko ga-

luose rekomenduojama palikti 7–8 m pločio neapsodintą plotą traktoriui,

kombainui ar kitoms mašinoms apsisukti).

Daugiau nei 50 proc. visų energetinių želdinių auginimo išlaidų sudaro

derliaus nuėmimas ir transportavimas. Siekiant jas sumažinti, komercinės

plantacijos įveisiamos ne didesniu atstumu kaip 50–100 km nuo stambaus

vartotojo, o nekomercinės – 10–15 km nuo vietinio vartotojo.

Plantacijos turėtų būti įveisiamos pakankamai lėkštose teritorijose, kuriose

palankesnės sąlygos mechanizuotai priežiūrai ir derliaus nuėmimui (pjūčiai).

Nerekomenduojama veisti šlaituose statesniuose kaip (7)15 proc. (4 pav.).

Sunkiai prieinamas vietas, nepatogias mechanizavimui, tikslingiau užsodinti

tradiciniu mišku

Individualūs plantacijų plotai turi

atitikti dydį siekiamai produkcijai.

Ūkininkui, auginančiam miško bio-

masę savo reikmėms, gali apsimokėti

1–2 ha ar net mažesnis plantacinių

miško želdinių plotas, o investicijos

komerciniams biomasės želdiniams

retai atsiperka plotuose < 10 ha.

Norint veisti karklus žemės

ūkio paskirties žemėje, nereika-

lingas leidimas miškui veisti (to-

134

dėl derlingumo balas neturi reikšmės). Nereikalingas ir joks kitoks leidi-

mas bei projektų derinimas, bet draudimų ir apribojimų vis tik esama:

1) Saugant melioracijos griovius nustatoma (matuojant nuo griovio šlaito

viršutinės briaunos) 15 m pločio griovio priežiūros juosta, kurioje draudžiama

sodinti medžius ir krūmus. Saugant požeminį drenažo tinklą po 15 m į abi

puses nuo rinktuvo ašinės linijos nustatoma apsauginė juosta, kurioje drau-

džiama sodinti medžius ir krūmus (Melioracijos statinių techninės priežiūros

taisyklės, 2008).

Jei karklai užkimš drenažą (5 pav.) ir dėl to bus patvenkti kaimyniniai

sklypai, želdinių įveisėjui teks atsakomybė už melioracijos įrenginių netauso-

jimą. Nusausinti 1 ha plotą melioratoriams kainuoja apie 10 000 Lt, o jei rei-

kia kasti griovius – dar daugiau.

2) Elektros linijos apsaugos zonoje be elektros tinklų įmonės raštiško lei-

dimo draudžiama sodinti arba kirsti medžius ir krūmus. Elektros oro linijos

apsaugos zonos plotis (2–40 m nuo šoninio laido) nustatomas atsižvelgiant į

šios linijos įtampą (< 1 kV – 750 kV). (Specialiosios žemės ir miškų naudoji-

mo sąlygos, 2010).

5 pav. Karklai greitai pasiekia ir užkemša požemines drenažo sistemas (www.selonija.lt/2011/01/17/lietuva-virs-karklynais; Lazdina, Lazdinš, 2008)

3) Geležinkelio viešojo (bendrojo) naudojimo kelių ir jų įrenginių apsau-

gos zonoje be viešojo (bendrojo) naudojimo geležinkelių valdytojo, o gele-

žinkelio želdinių apsaugos zonoje – be želdinius eksploatuojančios įmonės ra-

šytinio sutikimo draudžiama sodinti ir kirsti medžius bei krūmus (Specialio-

sios žemės ir miškų naudojimo sąlygos, 2010).

4) Pakrantės apsaugos juostose draudžiama dirbti žemę, ardyti velėnas.

Apsaugos juostos išorinė riba turi būti nutolusi nuo pakrantės šlaito, o kai pa-

krantės šlaito nėra – nuo kranto linijos, 5–25 m atstumu (prie mažų upelių ir

135

vandens telkinių atstumai 2 kartus mažinami, o prie vandens telkinių esančių

valstybiniuose parkuose, draustiniuose arba biosferos rezervatuose – 2 kartus

didinami) (Specialiosios žemės ir miškų naudojimo sąlygos, 2010).

5) Gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose bei Valstybiniuose par-

kuose (nacionaliniuose ir regioniniuose) draudžiama sodinti želdinius, užsto-

jančius istorinę, kultūrinę bei estetinę vertę turinčias panoramas. (Lietuvos

Respublikos saugomų teritorijų įstatymas, 2011).

Fiziniam ar juridiniam asmeniui, norint veisti plantacinius miško želdinius

saugomose teritorijose, reikėtų žinoti, kad veiklą jose reglamentuoja ne tik Lie-

tuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas, bet ir Aplinkos apsaugos, Ne-

kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos, Miškų, Teritorijų planavimo, Statybos

bei kiti įstatymai; Saugomų teritorijų nuostatai; Saugomų teritorijų planavimo

dokumentai; Saugomų teritorijų, jų zonų, teritorijos dalių ar paveldo objektų

tipiniai ir (ar) individualūs apsaugos, taip pat Saugomų teritorijų regioniniai ar-

chitektūriniai reglamentai, įskaitant laikinus reglamentus; Apsaugos sutartys,

kurios gali būti sudaromos dėl veiklos apribojimų saugomose teritorijose, konk-

rečių žemės, miško bei vandens telkinio naudojimo sąlygų nustatymo.

6) Ūkinių miškų zonose (Saugomose teritorijose) draudžiama veisti plan-

tacinius miškus, taikomos tradicinio ūkininkavimo priemonės (Saugomų teri-

torijų tipiniai apsaugos reglamentai, 2010) .

7) Draudžiama sausinti, suarti natūralias (užliejamąsias ir sausumines), (t.y.

nesausinamas ir neariamas ne mažiau kaip 25 metus ir kuriose vyrauja natūra-

lūs žolynai) pievas bei ganyklas (išskyrus polderines) arba kitaip keisti jų būk-

lę ir žolynų sudėtį (Specialiosios žemės ir miškų naudojimo sąlygos, 2010).

8) Įveisiant mišką medžiai nuo gretimo žemės ūkio paskirties žemės savi-

ninko sklypo ribos turi būti projektuojami ir sodinami ne arčiau kaip 15 m at-

stumu, krūmai – ne arčiau kaip 6 m atstumu. Šio atstumo galima nesilaikyti,

kai miško želdiniai ar žėliniai ribojasi su mišku, kitais miško želdiniais ar žėli-

niais, numatomu apželdinti sklypu arba gretimo žemės sklypo savininkai raštu

patvirtina sutinką, kad miškas būtų sodinamas mažesniu atstumu nei nurody-

tasis (Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatai, 2008).

9) Plantaciniai miško želdiniai gali būti auginami tik tuose plotuose, ku-

riuose prieš tai miškas neaugo, išskyrus atvejus, kai jie sodinami moksliniams

tyrimams atlikti (Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatai, 2008).

136

8. PLOTŲ PARUOŠIMAS ENERGETINIŲ MIŠKO

ŽELDINIŲ ĮVEISIMUI

Prie plotų ruošimo priskiriami tokie darbai kaip a) plotų pagerinimas ir b)

racionalus dirvos įdirbimas.

Plotų pagerinimui priklauso: techninė ir/arba biologinė melioracija,

nepageidaujamos augalijos sunaikinimas, akmenų surinkimas, pirminis tręši-

mas ir pan.

1) ploto sausinimas. Dirva sausinama dendrolaukuose, kuriuose vegeta-

cijos pradžioje gruntinio vandens lygis yra ne giliau kaip 25 cm. Sausinimo

tinklo parametrai (griovių gylis, atstumas tarp jų) turi būti tokie, kad gruntinis

vanduo būtų giliau kaip 40 cm vegetacijos sezono pradžioje. Įrengus magist-

ralinius griovius bei pralaidas griovių ir kelių susikirtimo vietose, atliekama

papildoma melioracija ir kelių tiesimas dendrolaukų viduje.

2) sideralinio pūdymo taikymas ar kitoks dirvos papildymas

maistmedžiagėmis, tręšimas (nedidelio derlingumo plotuose). Gali būti:

a) metus iki įveisiant plantaciją plotą laikomas žaliasis pūdymas (lubinai,

seradėlė, rapsas – užariami esant blizgančių anksčių ir ankštarų tarpsnyje).

Deja, yra paskaičiuota, kad rapsų ar javų auginimas po piktžolių sunaikinimo

ir užarimas, nors ir naudingi plantacijai, bet ekonomiškai neapsimoka.

b) iš rudens tręšiama perpuvusiu mėšlu (20–30 t ha-1) ar kompostu (30–

45 t ha-1), žemapelkinėmis durpėmis. Nerealu, kad tai bus vykdoma (ypač di-

deliuose plotuose).

c) iš rudens tręšiama komunaliniu dumblu (400 t ha-1).

d) iš rudens tręšiama mineralinėmis trąšomis – P– (30) 60 kg ha-1 (v. m.),

K–80 kg ha-1 (v. m.).

e) iš rudens plotas pakalkinamas 2–3 t ha-1 kalkių (ištyrus dirvožemio pH).

Kalkinimui tinka klintmilčiai, dolomitmilčiai, degtos kalkės, gesintos kalkės ir

kt. Gera kalkinė žaliava yra skalūnų pelenai, turintys pakankamai mikroele-

mentų.

f) tręšiama iš medienos atliekų pelenų pagamintomis kietomis granulėmis,

dirvožemyje tirpstančiomis iki 20 metų. Augalai mineralines medžiagas įsisa-

vina po truputį, o išplauti jų negali net stipriausias lietus.

3) nepageidaujamos žolinės ar sumedėjusios augmenijos sunaiki-

nimas herbicidais ar kitomis agrotechninėmis priemonėmis.

Pradedantys gluosnių auginimo verslą Lietuvoje dažnai šiam tikslui skiria

mažiau produktyvius, apleistus (dirvonuojančius) plotus arba menkai naudo-

137

jamas pievas, ganyklas. Tokią žemę (pievą, ganyklą arba dirvonuojantį lauką)

reikia pradėti ruošti sodinimui dar vasarą, geriausia liepos mėn. viduryje. Pir-

miausia nušienaujama bei pašalinama sena augmenija. Iki 10–15 cm aukščio

ataugusios žolės nupurškiamos sisteminiu herbicidu Roundup (4 valandos

prieš lietų, kai oro temperatūra yra +10–20 °C ir dirvoje pakanka drėgmės).

Praėjus 2–3 savaitėms po nupurškimo, dirva ištisai suariama 25–40 cm gy-

liu. Suarta, dirva lėkščiuojama, akėjama. Jei po kelių savaičių vėl atauga pikt-

žolės, rekomenduojama pakartoti purškimą Roundup.

Norint pasiekti geriausių rezultatų bei sumažinti laukų erozijos pavojų, ga-

lima iš rudens pasėti žiemkenčius. Pavasarį dirva dar kartą suariama bei sukulti-

vuojama. Aparti žiemkenčiai tampa gera trąša ir pagerina dirvožemio struktūrą.

Atmintina, kad efektyvus piktžolių pašalinimas prieš įveisiant plantaciją

gali nulemti gluosnių plantacijos produktyvumą visam jos likusiam gyvavimo

laikotarpiui. Glifosatais galima nupurkšti ir jau apsodintą lauką (kol sodinukai

dar neišsprogę).

4) Ruošiant dirvą, būtina pašalinti kliūtis (stambesnius akmenis,

kelmus ar pan.), kurie vėliau gali trukdyti mechanizuotiems darbams plan-

tacijoje.

Racionalus dirvos įdirbimas – tai kokybiškas dirvos paruošimas iki

40 cm gylio (tiek gali pasiekti augalo šaknys per metus), užtikrinantis viso

želdomo sklypo ploto išnaudojimą, želdinių priežiūros darbų ir ligų bei ken-

kėjų daromos žalos sumažinimą, pasodintų medelių išsilaikymo pagerinimą ir

jų augimo paspartinimą.

Santykinai derlingų ir derlingų normalaus drėkinimo ir laikinai užmirks-

tančių dirvožemių sklypuose, dažniausiai geriausias dirvos paruošimo bū-

das yra ištisinės juostos pavidalo arba diskretiškas mikropakilimas.

Nesant kliūčių normalaus drėkinimo dirvožemių sklypai suariami iš-

tisai. Dirvos paruošimas gali būti derinamas su žolinės augmenijos sunaiki-

nimu. Visos kultivuojamos rūšys teigiamai reaguoja į ištisinį dirvos suarimą,

net jeigu dirvožemis lengvos granuliometrinės sudėties, o dirvožemio struktū-

ra gera.

Esant galimybei dirva turėtų būti įdirbama tamsiu paros metu – tai leistų

sumažinti piktžolių kiekį teritorijoje apie 25 proc.

Cheminis dirvų įdirbimas vietoj arimo galimas tik tose vietose, kur yra di-

delis erozijos pavojus, augalija su gilia šaknų sistema.

Geras, tolygus žemės įdirbimas sąlygoja standartizuotos produkcijos išeigą.

138

9. SODINAMOSIOS MEDŽIAGOS

ENERGETINIAMS ŽELDINIAMS PARUOŠIMAS

IR SODINIMAS

Sodinamosios medžiagos paruošimas. Gluosnių plantacijos veisiamos

vadinamaisiais sumedėjusiais auginiais arba gyvašakėmis. Gyvašakės ruošia-

mos rudenį lapams nukritus (pasibaigus vegetacijai) iš 2–7 metų amžiaus

plantacijose išaugintų gluosnių vienamečių atžalinių ūglių (kuo stiebas se-

nesnis, tuo mažesnė yra įsišaknijimo zona). Gyvašakės galima paruošti ir pava-

sarį, nupjaunant jas iki pumpurų sprogimo (vegetacijos pradžios).

Sodinamajai medžiagai parenkami tik stipriausi ir gyvybingiausi atžaliniai

ūgliai (stiebai) iš sveikų, grybinių ligų ar mechaniškai nepažeistų augalų krū-

mų. Gyvašakėms ruošti geriausiai tinka ½ ūglio storgalio, nes maksimalaus

įsišaknijimo zona dažniausiai yra vidurinėje ir apatinėje ūglio dalyse. Sodinant

iš viršutinės ūglio dalies paruoštomis gyvašakėmis gaunamas 1,5–2,0 kartus

mažesnis derlius.

Pavasariniam sodinimui rudenį paruošti gyvašakių ryšuliai sustatomi į 40–

50 cm gylio tranšėjas, apkasanti žemėmis ir uždengiami eglišakėmis arba lai-

komi specialiuose vėdinamuose šaldytuvuose, kuriuose palaikoma pastovi

(– 4 °C) temperatūra.

Sodinant rudenį ūgliai iki gyvašakių ruošimo taip pat laikomi šaltoje, vė-

dinamoje patalpoje. Geriausiai auga ir didžiausias derlius gaunamas sodinant

20–25 cm ilgio gyvašakėmis.

Gyvašakės pjaustomos tik labai aštriu peiliu. Supjaustytos gyvašakės rišamos

į ryšulėlius po 100, 200, 500 gyvašakių plonagaliais į vieną pusę, prikasamos ar

laikomos rūsyje, ar šaldytuve (–4 –6 °C ), kad neišdžiūtų. Prieš saugojimą šal-

dytuvuose visa medžiaga dar turėtų praeiti kokybės kontrolę: patikrintas gyva-

šakių gyvybingumas, šaknydinimasis, augimo energija, mechaniniai pažeidimai,

ar atitinka nustatytus dydžio (storio) standartus (skersmuo turėtų būti ne ma-

žesnis kaip (5)8 mm viršūnėje ir ne daugiau kaip 22 mm apatinėje dalyje).

Jei sodinamas nedidelis plotas (pavyzdžiui, motininei plantacijai įveisti) –

naudinga į ryšulėlius surištų gyvašakių viršutinius galus (1–2 cm) pamerkti į

kalkių skiedinį ar į baltus aliejinius dažus. Tuo apsisaugoma nuo klaidų sodi-

nimo metu, mažiau išdžiūsta gyvašakių galai.

Geri gyvašakių prigijimo rezultatai gaunami prieš sodinimą jas apdorojus

augimo skatintojo heteroauksino tirpalu (100–125 mg l-1). Vonioje su paruoš-

tu tirpalu gyvašakių ryšulėliai sustatomi drūtgaliais ant dugno. Pageidautina

139

paruošti tiek tirpalo, kad būtų apsemta ⅓–½ gyvašakių ilgio. Gyvašakės hete-

roauksino tirpale mirkomos 20–24 val. Išimtos iš tirpalo gyvašakės priden-

giamos, kad neapdžiūtų. Deja, pramoninėms plantacijoms sodinti tai per

brangus metodas.

Jei nėra galimybių gyvašakes apdoroti augimo skatintojais, prieš sodinimą

jas būtina bent parą pamirkyti vandenyje.

Gyvašakių sodinimas. Prieš sodinimą svarbu labai gerai išlyginti dirvos

paviršių. Tinkamiausias laikas sodinti gyvašakes yra rudenį nuo spalio mėn. vi-

durio iki dirvos įšalimo, tačiau rudeninis sodinimas nėra labai tinkamas, nes per

žiemą šaltis iškilnoja gyvašakes (išskyrus atvejus, kai sodinama specialiomis so-

dinimo mašinomis, kai gyvašakė tiesiog „įkalama“ į dirvą), dėl permainingų orų

negalima prognozuoti sodinimo sezono trukmės ir apsodinimo ploto.

Pasodinus gluosnius rudenį galima tikėtis ankstyvesnės vegetacijos pra-

džios, tai prailgina gluosnių augimo laiką (rudenį pasodinti gluosniai pavasarį

pradės dygti jau tada, kai žemės ūkio technika dar negalės įvažiuoti į laukus

pavasariniam sodinimui).

Pavasarį sodinimas pradedamas išėjus pašalui, o baigiamas balandžio mėn.

pabaigoje - gegužės mėn. pradžioje (kol žemėje dar netrūksta drėgmės, o oro

temperatūra sparčiai kyla). Sodinti anksčiau nepatartina dėl dažnai besikarto-

jančių pavasario šalnų. Jei dirvoje pakanka drėgmės, gluosnių plantaciją gali-

ma veisti net ir liepos mėn. pradžioje.

Eilės turi būti tiesios. Jos pažymimos žymekliu ar kitu padargu.

Nedidelis plantacijos plotas (iki 10 ha) gali būti įveisiamas ir rankomis.

Trys apmokyti žmonės 1 ha gali apsodinti per vieną dieną.

Gyvašakės sodinamos statmenai (nes tik tokiu atveju gyvašakė į visas puses

išleidžia šaknis, o pasodinus su polinkiu – šaknys formuojasi tik apatinėje gy-

vašakės pusėje, todėl 30–40 proc. sumažėja ūglių, augalas tampa labiau

pažeidžiamas ligų).

Sodinti būtina plongaliu į viršų, nes kitaip netgi dalis sužėlusių

gyvašakių žūsta. Plongaliai turi būti lygiai su dirvos paviršiumi ar išsikišę ne

daugiau 1 (2–3) cm, o išskirtiniais atvejais (pvz., sodinama vasaros pradžioje)

jos gali būti užberiamos maždaug 1 cm storio dirvos sluoksneliu. Palikus virš

žemės per ilgą gyvašakės galą išauga per daug ūglių.

Labai svarbu, kad kiekviena pasodinta gyvašakė būtų kruopščiai apspausta

žemėmis.

140

6 pav. Gluosnių gyvašakių

sodinimo žymeklis (Noreika, 2012)

7 pav. Gyvašakių sodinimas

rankomis (Lygis ir kt., 2006)

8 pav. Karklų sodinimo atstumai

energetinėse plantacijose (Lazdina,

Lazdinš, 2008)

Tam, kad jas būtų lengviau įspausti į že-

mę, patartina specialiai tam sukonstruotu so-

dintuvu su žymekliu (6 pav.) (arba papras-

čiausiu metaliniu strypu) iš anksto padaryti

siaurą atitinkamo gylio duobutę.

Jeigu gluosnių plantacijos plotas yra daugiau

nei 10 ha, naudojamos specialios gyvašakių so-

dinimo mašinos. Tinkamu agregatu 1 ha galima

apsodinti per 1–2 valandas (9 pav.).

Pradėjus veisti plantaciją, išsodinti paruoš-

tas gyvašakes reikėtų per kelias dienas, kol jos

nepradėjo intensyviai leisti šaknelių ir neiš-

sprogo pumpurai. Negalima jų laikyti šiltai,

ypač saulėkaitoje. Sodinimo metu patartina

laikyti polietileniniuose perforuotuose mai-

šuose prieš tai šiek tiek sudrėkinus vandeniu.

Gamybiniai energetiniai želdiniai dažniau-

siai auginami poruojant eilutes. Priklausomai

nuo sodinamų karklų kiekio, tarpueiliai dvi-

gubose eilėse daromi (70) 75 cm, tarpueiliai

tarp dvigubų eilių – 150 cm, o atstumai eilėse

tarp krūmų – (45) 50 arba 60 (65) cm pločio

(8 pav.). Tokio tipo plantacijose auginama apie

15 000 (10 – 20 000) krūmų 1 ha.

Pasirenkamą tarpueilių plotį taip pat lemia

turima tarpueilių purenimo technika.

Plantacijų produktyvumas gali priklausy-

ti nuo auginamų krūmų 1 ha skaičiaus.

Skirtingose šalyse tyrimais nustatyta, kad

sodinukų kiekis gali būti didinamas iki 30

000 vienetų 1 ha, atitinkamai gaunant daug

didesnį derlių (pvz., Lenkijoje gluosnių

(daugiausia žilvičių švediškų klonų) planta-

cijose gaunamas derlius siekia 20,5–25 t s.

m. ha-1 per metus). Lietuvoje to nedaroma

todėl, kad šiuo metu maksimali kompensa-

cija už plantacijos įveisimą mokama, jei so-

dinama 20 000 sodinukų 1 ha).

141

Švedijos sąlygomis tankumo sumažinimas nuo 18 iki 10 000 vnt. ha ne-

sumažina biomasės produkcijos prieaugio. Tiriant gluosnio veislių ’Tora’ ir

’Tordis’ augimą Lietuvoje, tankumo padidinimas nuo 13 700 vnt. ha iki

17 800 vnt. ha tik šiek tiek padidino krūmų aukštį ir 1,1–3,7 proc. – užaugu-

sios žaliosios masės derlių. Mažesnis želdinių tankumas gali sąlygoti stores-

nius stiebus, kartu ir skiedrų dydį.

9 pav. Mechanizuotam sodinimui naudojami įvairūs padargai

(Lazdina, Lazdinš, 2011)

Neprigijusios gyvašakės kuo skubiau atsodinamos rankomis.

Sodinimo schema ir rotacijos ilgis priklauso dalinai nuo rinkos,

įrengimų, mechanizmų priežiūrai ir pjūčiai, rūšies augimo greičio.

Energetiniai želdiniai turėtų būti vienarūšiai.

Glaudesnis išdėstymas užtikrina greitą susivėrimą (aktualu piktžolių kont-

rolei). Jei įmanoma plantaciją apsaugoti nuo piktžolių po pasodinimo, retesnei

plantacijai teikiamas prioritetas.

Kenkėjų ir grybinių ligų rizika mažėja didėjant atstumams tarp sodinimo

vietų. Esant mažesniam tankumui – mažesnis kelmelių atkritimas (mažesnė

augalų tarpusavio konkurencija).

10. ATRANKOS, HIBRIDIZACIJOS IR

POLIPLOIDIJOS PANAUDOJIMAS VEISIANT

PLANTACINIUS MIŠKO ŽELDINIUS

Planuojant auginti intensyvaus ūkininkavimo režimo trumpos apyvartos

plantacinius miškus, kuriose išauginta mediena bus naudojama bioenergetiko-

je kurui, pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas selekcijai bendro medyno

produktyvumo didinimo kryptimi, ypač – produktyvumo jauname amžiuje.

142

10 pav. Hibridinės drebulės plantaciniai

želdiniai (kloniniai) (www.forstgen.mi.lt)

Svarbiausia ne atskirų medžių (krūmų) geri parametrai, o bendras medyno

produktyvumas iš ploto vieneto.

Numatant auginti medieną celiuliozės ir popieriaus pramonei, tampa aktu-

alu selekcionuoti genotipus, pasižyminčius ne tik aukštu produktyvumu, bet

ir reikiamomis medienos fizinėmis-mechaninėmis bei biocheminėmis savy-

bėmis.

Vidurūšinė, ypač tarprūšinė hibridizacija yra efektyviausias ir perspekty-

viausias būdas didinant vertingų požymių kintamumą, kartu ir visos selekcijos

efektyvumą. Hibridizacija leidžia gauti ir produktyvumo požymių heterozinį

efektą, ir palikuonyse sujungti geriausius motininių ir tėvinių genotipų bei rū-

šių savybes.

Švedijoje, Danijoje, Norvegijoje, JAV, Latvijoje ir kitur sparčiausiu augi-

mu pasižymėjo drebulės ir kanadinės drebulės hibridai. Jų einamasis 16–38

metų amžiaus prieaugis yra 21,3–26,8 m3 ha-1. Gana didelio produktyvumo

vidutinio klimato zonoje yra ir drebulės hibridai su baltąja tuopa. Lietuvoje

kryžminant drebulę, kanadinę drebulę ir baltąją tuopą taip pat buvo gauta ke-

letas vertingų sparčiai augančių hibridų.

Poliploidai randami gluosniuo-

se, tuopose ir drebulėse, daugelyje

kitų sumedėjusių augalų. Skirtingų

taksonų poliploidiškumas nevieno-

das, kaip ir vienos ar kitos rūšies

poliploidiškumo laipsnis. Labiau-

siai paplitę tetraploidai, o optima-

liu poliploidiškumu butų galima

laikyti triploidus.

Selekcijoje galima suformu-

luoti 3 pagrindinius uždavinius:

I) Produktyvumo (našu-

mo) padidinimas:

1) augimo spartos į aukštį bei skersmenį padidinimas;

2) santykinio produktyvumo (iš auginimo ploto vieneto) padidinimas at-

renkant siauralajus genotipus (11 pav.). Selekcija 10 proc. sumažinus lajos

plotį ir esant nepakitusiems kitiems medžio parametrams, selekcinis efektas

pagal santykinį produktyvumą sudarytų 14,6 proc., o 10 proc. padidinus me-

džio aukštį arba skersmenį, selekcijos efektas sieks tik 4,2–8,2 proc.;

3) santykinio produktyvumo didinimas atrenkant mažo konkurentabilumo

genotipus;

143

4) genotipų su santykinai didele stiebo medienos masės dalimi bendroje

medžio masėje atrinkimas;

5) genotipų su ankstyva prieaugio kulminacija atrinkimas.

11 pav. Selekciškai pagerinto (kairėje) ir natūraliai gamtoje išaugusio (dešinėje)

karklo išvaizdos skirtumai (Lazdina, Lazdinš, 2008)

II) Atsparumo grybinėms ligoms padidinimas:

1) potencialiai atsparesnių genotipų atrinkimas natūraliose populiacijose

pagal tiesioginius pažeistumą charakterizuojančius požymius arba pagal šaluti-

nius požymius;

2) kryžminimas su kitomis rūšimis, labiau atspariomis vietiniams ligų su-

kėlėjams.

III) Stiebo ir medienos techninės kokybės selekcinis pagerinimas:

1) stiebo formos pagerinimas, atrenkant tiesius ir pasižyminčius nedideliu

nulaibėjimu genotipus;

2) šakotumo sumažinimas, atrenkant genotipus su plonesnėmis šakomis,

bukesniu šakojimosi kampu ir geresniu nusivalymu nuo šakų;

3) fizinių-mechaninių medienos savybių pagerinimas, atrenkant genotipus

su didesniu medienos lyginamuoju svoriu, atsparumu gniuždymui, lenkimui

ar tempimui.

Net tai pačiai medžių rūšiai atranka skirtingose šalyse ir net skir-

tinguose ūkiuose gali būti nevienoda. Pavyzdžiui, tuopos gali būti at-

renkamos:

a) greičiausiai augančios (pageidaujami sortimentai per minimalų laikotarpį);

144

b) duodančios maksimalų medienos kiekį (gebančios augti tankiuose me-

dynuose);

c) duodančios geros kokybės medieną, geros stiebo formos ir atsparios li-

goms;

d) atsparios ligoms ir galinčios augti skirtingomis ekologinėmis sąlygomis;

e) greito augimo, su dideliu celiuliozės kiekiu medienoje;

f) greito augimo, su dideliu plaušo ilgiu (popieriaus gamybai);

g) ilgo plaušo, didelio tankio ir spartaus augimo deriniai.

Švedijoje gluosnių žilvičių ir ilgalapių gluosnių klonų ir kryžmintų klonų

selekcinė medžiaga prieaugį padidino 120–140 proc., lyginant su selekcine

medžiaga, naudota iki 1988 metų.

11. ENERGETINIŲ MIŠKO ŽELDINIŲ

AGROTECHNINĖ PRIEŽIŪRA

Plantacijų priežiūrai priklauso tarpueilių purenimas, piktžolių naikinimas,

plantacijos tręšimas, kalkinimas ir t. t. Visos želdinių priežiūros ir apsaugos

priemonės plantacijoje turi būti suderintos su auginamų želdinių ekologijos ir

intensyvių technologijų ypatumais, atliekamos kruopščiai ir laiku.

Tarpueilių purenimas ir piktžolių naikinimas

Purenimo ir ravėjimo tikslas – pagerinti dirvos aeraciją ir sunaikinti pikt-

žoles. Gluosnių apsauga nuo piktžolių pirmaisiais auginimo metais yra labai

svarbi.

Kai gyvašakės prigyja, ūgliukai paauga bent 5–10 cm, išryškėja eilutės, bū-

tina pradėti tarpueilių purenimą mechaninėmis priemonėmis – puri dirva ge-

riau sulaiko drėgmę, leidžia šilumai ir orui prieiti prie šaknų ir padeda ilgiau

išlaikyti plantacijos produktyvumą.

Jei piktžolės ima intensyviai augti, pirmąjį ravėjimą gali tekti pradėti jau

po 10–14 dienų po sodinimo, t. y. dar neišsprogus gyvašakių pumpurams. Ei-

lutėse piktžolės ravimos rankiniu būdu (12 pav.). Pirmojo ravėjimo metu rei-

kia stengtis neiškilnoti dar silpnai įsitvirtinusių gyvašakių.

Tarpueilių purenimo ir ravėjimo intensyvumas ir dažnis priklauso nuo dir-

vos pobūdžio ir lauko piktžolėtumo. Tarpueilių purenimui ypač tinka freza

„Badalini” (ją naudojant galima atsisakyti herbicidų naudojimo gluosnių plan-

tacijose), galima naudoti kultivatorių-kaupiką KON-2,8 PM (jį šiek tiek pato-

bulinus) ir pan.

145

12 pav. Piktžoles galima naikinti įvairiais būdais (Lazdina, Lazdinš, 2008)

Herbicidų naudojimas (pvz., pritaikius rankinį purkštuvą su specialiu krei-

piančiuoju gaubtu) praktiškai visada pakenkia gluosnių sodinukams – kuriam

laikui (1–2 savaitėms) sutrikdo jų augimą, o neretai juos sunaikina. Matyt,

dirvose, kur dirvožemio absorbcinis imlumas nedidelis, esant drėgmės pertek-

liui, dalis herbicido patenka į jaunų augalų šaknų augimo zoną. Gluosnių šak-

nų siurbiamoji galia gana didelė, todėl herbicidas gali pakenkti augalams. Be

to, herbicidų naudojimas ekonomiškai visada yra brangesnis.

Frezos privalumas dvigubas – sunaikinamos ne tik piktžolės, bet ir supu-

renama dirva, gluosnių šaknys gauna daugiau deguonies, suaktyvinamas jaunų

krūmų augimas. Pirmaisiais plantacijos įveisimo metais būtini 2–3 ravėjimai

bei purenimai (pagal būtinybę).

Pagrindinės gluosnių šaknys išsidėsčiusios 50–60 cm gylio dirvos sluoks-

nyje, tačiau jų gausu ir paviršutiniame dirvos sluoksnyje. Dėl to tarpueilių pu-

renimą reikia atlikti sekliai – (5) 7–10 cm gyliu, kad gluosnių šaknys būtų

kuo mažiau pažeidžiamos.

Purenant dirvą patartina karklų krūmų apačią lengvai apkaupti,

tai skatina apkauptoje stiebelio dalyje naujų šaknelių susidarymą. Atsijaunina

pats krūmas, ir plantacijos produkcija didėja.

Antraisiais metais piktžoles dar tenka naikinti mechaniniu ir rankiniu

būdu. Priklausomai nuo piktžolių kiekio, ravėti gali tekti 1–2 kartus (birželio

mėn. pab. piktžolių padengimas neturėtų sudaryti daugiau nei 20 proc. plan-

tacijos ploto). Vėliau, pakankant drėgmės ir netrūkstant maistmedžiagių,

146

13 pav. Susivėrusios gluosnių

plantacijos ravėti nereikia

(Lazdina, Lazdinš, 2011)

gluosnių stiebai sudaro žalią „stogą“, nepraleidžiantį saulės ir stabdantį pikt-

žolių augimą, o gausiai nukritę gluosnių lapai, tarsi natūralus mulčias,

neleidžia dygti piktžolėms (13 pav.). Nei dirvos purenimas, nei tręšimas

taip pat neatliekami, nes technika į lau-

kus tiesiog negali įvažiuoti.

Dėl minimalaus poveikio želdinims ir

maksimalios įtakos piktžolėms ravėjimas

ir tarpueilių purenimas turėtų būti vyk-

domi pirmoje dienos pusėje (ypač tai pa-

sakytina apie plantacijose augančių me-

džių priežiūrą).

Apskritai dirvos purenimo efektyvu-

mas gerokai pervertinamas, nes jis pai-

niojamas su piktžolių pašalinimo efektu.

Nesant piktžolių, epizodiniai ir sistemi-

niai dirvos paviršiaus purenimai, bent jau

jaunų medžių augimui plantacijose, prak-

tiškai neturi reikšmės.

Laistymas, pildymas, lyginamasis pjovimas

Kai gyvašakių sodinimas pavėluotas, o dirva dėl sausros išdžiūsta, tokiu at-

veju vienintelė išeitis išsaugoti pasodintą plantaciją (nesuspėjusias pilnai įsi-

šaknyti gyvašakes) – jos laistymas.

Karklų plantacijoje dalis krūmų dėl įvairių priežasčių kasmet žūva. Kad tai

nepakenktų plantacijai, žuvusiųjų karklų vietose reikia pasodinti naujus krū-

mus. Žuvusiųjų krūmų papildymas daromas rudenį, ypač pirmaisiais planta-

cijos metais.

Žuvusio krūmo vietoje reikia kastuvu giliai perkasti žemę ir ten pasodinti

gyvašakę. Papildymas gali būti atliktas ir kaimyninio krūmo ūglių atlankomis.

Rugpjūčio mėn. ūglius reikia atlenkti prie žemės, prismeigti kuoliukais ir api-

pilti žemėmis. Kai atlenkti ūgliai išsiaugina šaknis ir pradeda savarankiškai gy-

venti, nuo motininio krūmo atpjaunami.

Pirmaisiais auginimo metais kiekviena pasodinta gyvašakė, priklausomai nuo

gluosnio rūšies (ar kito žemesnio rango taksono) biologinių savybių, išaugina

1–3 stiebus (ūglius), kurių aukštis siekia nuo 1,0 iki 1,8 m. Ne augalų vegetaci-

jos metu (lapkričio – kovo mėn.) pirmųjų metų ūgliai nupjaunami šienavimo

technika ar rankiniu būdu, paliekant 5–10 cm kelmelį (kitur nurodoma 2–3 cm

virš motininės gyvašakės) virš žemės – atliekamas taip vadinamasis lyginama-

147

sis pjovimas. Pjaunant reikia stengtis kelmelio nepažeisti (pjauti kuo aštresniu

peiliu), neišrauti iš žemės (pjauti, kai dirva bent kiek įšalusi). Minėti pažeidimai

mažina kitų metų atžalinių ūglių augimo intensyvumą.

Nupjautus stiebus galima palikti lauke kaip žaliąją trąšą (bet pūdami jie ga-

li tapti grybinių ligų plitimo židiniais), o pavasariop nupjauti geriau išsivystę

stiebai gali būti naudojami kaip sodinamoji medžiaga. Iš likusio kelmelio pa-

vasarį atauga 5–7 nauji stiebai.

Jei pirmaisiais metais ant plantacijos krūmų užauga po 2–3 aukštus (iki

2 m aukščio) gyvybingus stiebus, galima juos palikti ir nepjautus.

Motininėse plantacijose ūglius kasmet pjaustant susidaro gana storas

krūmo kelmelis, kuris pradeda silpniau želti. Plantacijos pajėgumui atgaivinti

rudenį toks senas krūmo kelmelis nupjaunamas prie žemės. Pjūvis turi būti

lygus ir apteptas moliu. Po tokios operacijos krūmas atsijaunina ir pradeda

gausiai leisti ūglius.

Siekiant išlaikyti motininės plantacijos pajėgumą, po 5–6 eksploatacijos

metų patartina leisti 1–2 metus pailsėti (nepjaunami ūgliai). Ar dažnai reikia

leisti plantacijai pailsėti, priklauso nuo karklų rūšių, augavietės – kuo geresnės

sąlygos, tuo rečiau duodamas plantacijai poilsis. Per tą laiką išauginta me-

džiaga (2–3 metų ūgliai) panaudojama lazdelėms ir kuolams gaminti.

Genėjimas

Genėjimas, kaip medienos kokybę pagerinanti priemonė, minima jau I a.

pr. m. e Lukrecijaus. Energetinių želdinių plantacijose jis, be abejo, nenaudo-

jamas, bet plantaciniuose miško želdiniuose auginant hibridines drebules ar

kitus medžius gali būti taikomas.

Tręšimas ir kalkinimas

Reikia stebėti, ar pasodintiems augalams netrūksta maisto medžiagų.

Trūkstant azoto augalų lapai būna labai blyškūs, gelstantys nuo lapo krašto.

Jo perteklių rodo dideli, minkšti lapai, ištįsę augalai – jie būna neatsprūs li-

goms ir kenkėjams.

Fosforas labiausiai reikalingas šaknų vystymuisi. Jo trūkstant augalai

nyksta, neauga, turi labai silpnas šaknis, senesni lapai nusidažo raudonai vio-

letine spalva. Esant fosforo pertekliui, augalai labai silpnai įsisavina geležį, to-

dėl jauni lapeliai smulkėja, gelstas tarpugysliai.

Kalio trūkumas atsiliepia augalų žiemojimui. Augalai skursta, žiemą nušą-

la šakos. Kalcio trūkstant augalai lėtai auga, gelsta, džiūsta lapai.

Magnis reikalingas augalų augimui. Jo trūkumą rodo geltonos ar rudos

dėmės lapų pakraščiuose ar tarp gyslų.

148

Norint gauti aukštus ir pastovius derlius, taip pat išsaugoti plantacijų ilga-

amžiškumą, būtina dirvoje sukaupti ir palaikyti reikiamą kiekį organinių me-

džiagų. Reikalingas trąšų normas, atlikus dirvožemio agrocheminę analizę, pa-

rodo jame esančios maisto medžiagų atsargos.

Pirmametė plantacija gali būti tręšiama azoto trąšomis. Tręšiama po

nuravėjimo, prasidėjus intensyviam augimui, kai ūgliai pasiekia 10–20 cm

aukštį (dažniausiai gegužės mėn. pab. – birželio mėn. pr.). Azoto trąšų norma

60–90 kg v. m. 1 ha želdinių. Rekomenduojama tręšti pasirinktinai tokiais

azoto junginiais: natrio salietra, amonio salietra, amonio sulfatas, karbamidas

(šlapalas). Tačiau jei dirvoje yra pakankamai azoto (po juodojo arba žaliojo

pūdymo), pirmaisiais metais po pasodinimo gluosnių plantacijų tręšimo azoti-

nėmis trąšomis reikia atsisakyti.

Vegetacijos pabaigoje plantacija tręšiama kalio (80–100 kg ha-1 v. m., nau-

dojant kalio chloridą, kalio druską ar kalio sulfatą) ir fosforo trąšomis

(60 kg ha-1 v. m., naudojant miltinį arba granuliuotą superfosfatą).

Antraisiais metais po plantacijos įveisimo rekomenduojama papildomai

tręšti azotu – 45 ar net 60–90 kg ha-1. Azoto norma galėtų būti ir didesnė, ta-

čiau azotinės trąšos labai skatina ir piktžolių augimą. Iš kitos pusės – patręšti

augalai būna stipresni ir greičiau nustelbia žolę (kartais net herbicidų nereikia).

Derlius gaunamas gausesnis azoto trąšas išbarstant per 2 kartus. Tuo atveju

pirmasis tręšimas atliekamas kai ūgliai pasiekia 5–8 cm aukštį (20–30 kg ha-1)

v. m., antrasis – kai ūgliai pasiekia 40–50 cm aukštį (20–30 kg ha-1 v. m.), ta-

čiau tai visada susiję su papildomomis išlaidomis, būtina viską kruopščiai pa-

skaičiuoti.

Patariama rudenį tręšti ir fosforu – 50–60 kg ha-1 v. m. bei kaliu – 70 –

80 kg ha-1 v. m.

Vėlesniais metais nukritę gluosnių lapeliai pūdami padengia di-

desnę dalį poreikio azotui. Jei pirmaisiais metais buvo tręšiama komunali-

niu dumblu – antrais ir vėlesniais metais reikėtų laukus patręšti tik trūkstamu

kalio kiekiu. Galimas tręšimas srutomis (10 m3 ha-1).

Po pirmos rotacijos dirva papildomai tręšiama, o tarpueiliai bent vieną

kartą supurenami freza.

Intensyviai tręšiant ir prižiūrint per metus galima pasiekti iki 24 t ha-1 s.

m. prieaugį tuopų ir gluosnių plantacijose, iki 8 t ha-1 s. m. – juodalksnio

plantacijose. Ūkininkų ūkiuose per metus paprastai pasiekiamas 10–12 t ha-1

s. m. prieaugis.

Gluosnių, tuopų ir beržų plantacijose tręšimas gali padvigubinti ar net patri-

gubinti derlių. Alksniai ir baltažiedė robinija mažiau ir lėčiau reaguoja į tręšimą.

149

Baltalksnis mažiau produktyvus nei juodalksnis ir yra netinkamas labai

trumpam rotacijos ciklui.

12. ENERGETINIŲ MIŠKO ŽELDINIŲ KAIP

BIOFILTRO PANAUDOJIMAS

Lietuvoje nutekamųjų vandenų valymas – viena iš svarbių ekologinių pro-

blemų.

Nutekamųjų vandenų dumblas skirtingose šalyse apdorojamas nevienodai

– sandėliuojamas sąvartynuose, išmetamas į vandenyną, deginamas, bet daž-

niausiai juo bandoma tręšti miškus, miestų želdinius; jis pilamas išeksploatuo-

tuose durpynuose, karjeruose, rekultivuojamuose šiukšlynuose.

Dumble esantys augalams naudingi elementai (N, P, K, Ca, Mg), daug ba-

zių, neutralus rūgštingumas padidina dirvožemio biologinį aktyvumą, humuso

kiekį, sumažina dirvožemio gludumą, rūgštingumą. Tačiau dumble yra sun-

kiųjų metalų (Cd, Hg, Ni, Cu, Zn, Cr, Pb ir kt.), todėl naudojant žemės ūkyje

jį reikia chemiškai nukenksminti. Taigi dumblu geriau tręšti techninius auga-

lus. Tręšiant dumblu medienos produkcija plantaciniuose želdiniuose padidėja

2–5, o kai kurių autorių duomenimis – net 3–7 kartus.

Sprendžiant miestų nutekamųjų vandenų dumblo panaudojimą būtina at-

sižvelgti į vietos topografiją, nuolydį, dirvožemio mechaninę sudėtį, vandens

laidumą, drenažą, paviršinį nutekėjimą ir eroziją, drėgmės imlumą, gruntinių

vandenų gylį, pH, sunkiųjų metalų kiekį, gyvenamųjų vietovių vandens šalti-

nių apsaugos limitus.

Sunkieji metalai dažnai būna tirpių ir judrių cheminių junginių formų, gali

migruoti į gilesnius dirvožemio sluoksnius, ypač pralaidžiuose smėlinguose,

žvyringuose dirvožemiuose. Tai tiesiogiai priklauso nuo tręšimo dozės.

Lietuvos geologijos institute nustatyta, kad sunkiųjų metalų migraciją į gi-

lesnius dirvožemio sluoksnius bei gruntinius vandenis didina aplinkos rūgš-

tingumas. Dirvos rūgštingumą, kartu ir sunkiųjų metalų judrumą, mažina kal-

kinimas, o migraciją – žemės paviršiuje slūgsantis durpių sluoksnis bei prie-

molis, taip pat nepralaidus priemolio bei molio podirvis.

Neutralios reakcijos dumblą galima naudoti kaip kalkių pakaitalą. Vanden-

valos nuosėdų utilizavimui, auginant energetinius želdinius, gamtosauginiu

požiūriu tinkamiausi yra išeksploatuoti aukštutinio ir tarpinio tipo durpynai.

150

Komunalinių nutekamųjų vandenų dumble paprastai būna gausu azoto ir

fosforo, tačiau kalio kiekis dažnai būna nepakankamas, todėl būtina organi-

zuoti papildomą tręšimą mineralinėmis kalio trąšomis (įprastine 80–100 kg

ha-1 v. m. norma). Dumble esantis organinis azotas išsiskiria lėtai ir augalai

juo apsirūpina dar kelerius metus po jo iškratymo.

Didelė organinių medžiagų koncentracija dumble didina dirvos purumą,

padeda išlaikyti optimalų dirvožemio drėgnumą. Tręšimas vandenvalos nuo-

sėdomis pagerina gluosnių šaknų augimą ir vystymąsi, padidina smulkių šak-

nų kiekį.

Užsienyje dažniausiai naudojamos nedidelės tręšimo normos (1–40 t ha-1),

bet kai siekiama utilizuoti dumblą, orientacinė pirminio tręšimo dozė derlingo

priesmėlio dirvožemiuose gali būti 100–300, o durpiniuose (išeksploatuotuose

durpynuose) priklausomai nuo liekaninio durpių sluoksnio – net iki 400–

600 t ha-1 (s. m.).

Mažos vandenvalos nuosėdų dozės (3–5 t ha-1 s. m.) gamtosauginiu požiū-

riu yra nepavojingos, todėl jos gali būti plačiai naudojamos žemės ūkyje ne

maistinių kultūrų tręšimui. Didžiojoje Britanijoje net 40 proc. žemės ūkio

naudmenų yra tręšiama vandenvalos nuosėdomis.

Gluosniai sunkiuosius metalus kaupia tiek nuotėkų dumblu patręštuose,

tiek netręštuose dirvožemiuose. Tačiau nutekamųjų vandenų dumblu patręšti

gluosniai sukaupia sunkiųjų metalų 1,5–3,9 karto daugiau nei netręšti. Savo

biomasėje jie daugiausia sukaupia cinko ir vario, mažiausia chromo ir nikelio.

Vandenvalos nuosėdoms žymiai padidinus sunkiųjų metalų koncentracijas

dirvožemyje, jų kiekis gluosniuose padidėja neproporcingai – iki biologinio

įsisavinimo ribos.

Pagrindinė dalis cheminių elementų kaupiasi lapuose (50–80 proc.), ma-

žiau šaknyse (15–50 proc.) ir mažiausiai stiebuose (1–25 proc.). Gluosnius

reikėtų kirsti rudenį, kol jie dar su lapais, ir visą antžeminę dalį išvežti iš plan-

tacijų. Vis tik gluosniai savo biomasėje sukaupia labai nedidelius sunkiųjų

metalų kiekius (0,004 proc. (Cd) – 0,269 proc. (Zn)), lyginant su kiekiais bu-

vusiais vandenvalos nuosėdose, tad bendrame kenksmingų medžiagų apykai-

tos balanse sunkiųjų metalų susikaupimas gluosnių biomasėje yra nežymus ir

praktinės reikšmės neturi.

Šiuo metu yra sukurtos gluosnių veislės, kurios pasižymi tuo, kad savo

biomasėje kaupia sunkiuosius metalus.

1 ha gluosnių energetinių želdinių stiebuose kasmet susikaupia apie 20–30 g

Cd (esant vidutiniam 12 t ha-1 s. m. derliui per metus). Sudeginus nutekamųjų

vandenų dumblu tręštų gluosnių stiebus, 1 t pelenų rasta apie 150 g kadmio, t.

151

y. apie 10–20 kartų daugiau negu vidutiniškai netrešto biokuro pelenuose, ta-

čiau didesnė dalis sunkiųjų metalų, deginant biomasę, lieka ne pelenuose, bet

kartu su dūmais išmetama į atmosferą. Jau yra sukurtos Cd ir kitų sunkiųjų me-

talų išskyrimo iš pelenų ir dūmų bei nukenksminimo technologijos.

Optimalus nutekamųjų vandenų dumblo paskleidimo energetinėse plan-

tacijose laikas – gegužės – birželio mėn., jis priklauso nuo želdinių amžiaus.

Technologiniu požiūriu patogiau ir pigiau tręšti vandenvalos nuosėdomis

vieną kartą gausiai, nei keletą kartų per vegetaciją mažomis dozėmis.

Energetiniai želdiniai savo stiebuose ir šakose sugeba sukaupti ir ilgai iš-

laikyti reikiamas maisto medžiagų atsargas netgi susidarius jų trūkumui dir-

vožemyje. Todėl vienas gausesnis patręšimas vandenvalos nuosėdomis gali

keleriems metams labai padidinti biomasės produktyvumą.

Vandenvalos nuosėdose yra apie 30–35 kg t-1 s. m. azoto, todėl optimali

nuosėdų dozė 1 ha yra apie 2,5–3 t ha-1 s. m. nuotėkų dumblo.

Auginant gluosnius žilvičius rekultivuotame žemapelkės durpyne arba ne-

derlingame mineraliniame dirvožemyje (Nb), paskleidus 250 t ha-1 nuotekų

dumblo biomasė padidėja kelis kartus.

Išeksploatuotame durpyne gluosnių žilvičių ’Americana‘ geriausias augi-

mas buvo gautas nuosėdas paskleidus volais. Mineraliniuose dirvožemiuose

rekomenduojama dumblą paskleisti dirvos paviršiuje apie 10 cm storio

sluoksniu ir per 12 valandų užarti. Kartais rekomenduojama dumbą supilti

pylimėliais arba palikti paskleistą dirvos paviršiuje.

Gluosnių energetines plantacijas vandenvalos nuosėdomis (250 t ha-1 s. m.)

pakartotinai tikslinga tręšti kas 3 metai, nes šaknų zonoje pastebimas maisto

medžiagų stygius.

Komunaliniu dumblu patręštus laukus reikia ypač atidžiai stebėti dėl padi-

dinto pavojaus augalams užsikrėsti grybinėmis ligomis. Pastebėjus ligų pasi-

reiškimo židinius – reikia nedelsiant sunaikinti fungicidais.

Visais atvejais, tręšiant tiek mineralinėmis trąšomis, tiek vandenvalos

dumblu, būtina paisyti aplinkosauginių reikalavimų. Žemės ūkio plote norint

tręšti nuotekų dumblu reikia gauti RAAD pažymą, o komunalininkai pateikia

cheminės dumblo analizės duomenis apie jo sudėtį (kiek ir kokių sunkiųjų

metalų bei NPK ten esama) ir ūkininkas pats sprendžia naudoti ar nenaudoti

dumblą tręšimui.

Švedijoje vandenvalos įmonės nuosėdas nemokamai atveža ir paskleidžia,

Lietuvoje – tik atveža (pvz., Vilniaus vandenvalos įmonė – iki 30 km spindu-

liu), bet ir tokiu atveju labai sumažėja energetinės plantacijos eksploatacijos

kaštai.

152

13. ENERGETINIŲ MIŠKO ŽELDINIŲ APSAUGA

Plantacijų apsaugai nuo laukinių žvėrių paprastai jokios priemonės ne-

taikomos. Pirmaisiais gluosnių augimo metais laukinių žvėrių – stirnų, elnių,

briedžių, šernų ar bebrų pakenkimai nebaisūs, nes pagal technologiją kitą

žiemą po pasodinimo rekomenduotina juos nupjauti, kad pradėtų krūmytis.

Antraisiais metais iš kiekvieno pasodinto sodinuko išdygsta keletas ūglių ir

tokiame dideliame ūglių kiekyje sveikose ir gyvybingose plantacijose, paso-

dintose net ir netoli miško, laukiniai žvėrys pastebimos žalos nepadarys.

Gluosniams užaugus iki 2–3 m aukščio, žvėrių daroma žala pastebima tik

plantacijų pakraščiuose (vadinasi, stačiakampio formos plantacijos pažeidžia-

mos labiau nei kvadratinės) (14 pav.).

14 pav. Gluosnių pažeidimai plantacijos pakraštyje (Lazdina, Lazdinš, 2011)

Šiuo metu yra išvesta keletas žvėrims nepatrauklių S. viminalis veislių, ku-

rių veisimas turėtų gerokai sumažinti ūkininkams iškylančių rūpesčių.

Apsaugai nuo žvėrių gali būti naudojamos biologinės, cheminės ar mecha-

ninės priemonės.

Nemažai žalos plantacijoms gali padaryti ir vabzdžių-kenkėjų antplūdžiai.

Kenkėjų daroma žala įvairi: kai kurių kenkėjų lervos išgraužia karklų stie-

belių vidurius ir padaro jų vyteles netinkamas pynimui, kitų kenkėjų vabz-

džiai nuėda karklų lapus ir taip sumažina ūglių augimą, pagaliau kiti užpuola

gležnas ūglių viršūnes ir silpnina plantacijos augimą.

Kenkėjų kiaušinėliai dažnai padedami karklų kelmelių senoje susprogusio-

je žievėje, nunykusiose šakelėse, įvairiose gamybos liekanose, todėl labai

153

svarbi priemonė nuo kenkėjų yra švara. Reikia kasmet rinkti visas gamybos

atliekas, jas krauti į krūveles ir deginti.

Ūglius su vystančiais ir nuvytusiais lapais reikia šalinti iš plantacijų ir de-

ginti, nes jų viduriuose būna kenkėjų vikšrai. Toks kenkėjų pažeistų ūglių iš-

rinkimas daromas pavasarį iki gegužės mėn. vidurio, kol dar iš ūglių neišskri-

dę vabzdžiai, ir rudenį, kai juose jau padėti kenkėjų kiaušinėliai.

Bene labiausiai žalingas yra paprastasis lapgraužis (Pharatora vulgatis-

sima L.), kurio nekontroliuojama populiacija gali staigiai išaugti jau pavasarį

(15 pav.). Tiek lapus graužiantys suaugėliai, tiek lervos gali labai stipriai pa-

kenkti plantacijai. Pvz., 90 proc. lapijos nugraužimas gali sumažinti plantaci-

jos prieaugį net iki 40 proc.

15 pav. Paprastojo lapgraužio suaugėliai

(http://professor-moriarty.com/info/fr/sec/entomologie/coleoptera/

chrysomelidae/phratora-phratora-vulgatissima)

Jei suaugusių vabalų skaičius (nupurčius 1 m2 žemės paviršiaus uždengian-

tį gluosnio šakų plotą) pasiekia 100 vnt., būtina nupurkšti insekticidais arba

pavienius pavojingus židinius, arba visą plantaciją, jei vabalai yra gausiai išpli-

tę visame plote.

Tuopinis lapgraužis (Chrysomela populi L.) dažniausiai aptinkamas ant

drebulių, tuopų, gluosnių (16 pav.). Pavojingiausias yra jauniems medeliams,

ypač didėlę žalą gali daryti medelynuose. Per metus išsivysto dvi generacijos,

susiklosčius palankioms sąlygoms gali išsivystyti ir 3 generacijos. Efektyviau-

sia priemonė yra insekticidai.

154

16 pav. Tuopinio lapgraužio suaugėliai, lervos ir pažeidimai

(http://professor-moriarty.com/info/fr/sec/entomologie/

coleoptera/chrysomelidae/chrysomela-populi)

Potencialiais gluosnių kenkėjais įvardinami paprastasis grambuolys

(Melolontha melolontha L.), gluosninis žalsviukas (Earias chlorana L.) ir kt.

Ginantis nuo vabzdžių – lapų graužėjų dažniausiai praktikuojamas jų

surinkimas ir naikinimas. Bet toks būdas dar neužkerta kelio jiems plisti.

Kenkėjų daromai žalai sumažinti taip pat taikomas rūšių ar formų bei klonų

mišrinimas.

Gluosnių plantacijose reikia nuolat stebėti pirmuosius ligų pasireiškimo

simptomus. Pastebėjus pavojingesnių ligų požymius, būtina imtis kuo sku-

biausių apsaugos priemonių – nedelsiant sunaikinti, neleidžiant išplisti.

Rauplės (Venturia saliciperda Nuesch.) labiausiai pažeidžia jaunų gluosnių

ūglius, lapus (17 pav.), todėl anksti pavasarį ir rudenį reikia apžiūrėti jaunus

augalus ir išpjaustyti pažeistas šakučių dalis. Rudenį būtina sugrėbti ir sude-

ginti pažeistus rauplėtus lapus.

Profilaktiškai, atlikus sanitarinį medelių valymą, nupurkšti juos 0,2 proc.

Score fungicidais.

155

17 pav. Rauplės ant gluosnio lapo

(www.commanster.eu/commanster/Mushrooms/Asco/SuAsco/Venturia.saliciper

da.html)

Būtina stebėti rūdligių (18 pav.), miltligių plitimą. Čia bene daugiausia ža-

los padaro Melampsora genties grybai. Svarbiausia yra laiku sunaikinti ligos

židinius, antraip ji gali apimti visą plantaciją: dėl lapų ir ūglių pažeidimų gali

pastebimai susilpnėti plantacijos prieaugis. Augalai purškiami fungicidais tu-

rinčiais sieros: 0,1 proc. Tiovit arba Artea, Effector. Šie grybai produkuoja

gausybę sporų, kuriomis jie plinta, todėl pavienius pažeistus augalų lapus rei-

kia nuskinti ir sunaikinti.

Norint sumažinti šių ligų daromą žalą, rekomenduojama vengti monokul-

tūrų didesniuose plotuose: patariama naudoti bent 5 skirtingų rūšių ar

tos pačios rūšies formų, klonų mišrinimą.

18 pav. Rūdligė ant gluosnio lapų (Lygis ir kt., 2006)

Nuo grybo Septoria salicis sukeliamos septoriozės augalai purškiami

0,1 proc. Bumper, Juventus fungicidais. Būtina stebėti greta ir netoliese au-

gančius gluosnio, karklo genties augalus.

156

Pavasarį apšalusius ar nudžiūvusius gluosnių stiebus reikėtų išpjaustyti, tuo

užkertant kelią ligų sukėlėjų plitimui.

Nuo gaisrų plantacijas reikėtų labiausiai saugoti pirmaisiais metais, jei ap-

link jas yra ne dirbamieji laukai, o apleistos pievos, ganyklos ar dykvietės.

Tokiu atveju ploto kultivavimas ir ravėjimas reikalingas ne tik dėl geresnės

ploto aeracijos ir piktžolių sunaikinimo, bet ir kaip priešgaisrinė priemonė.

14. ENERGETINIŲ MIŠKO ŽELDINIŲ AUGIMO

DINAMIKA, EKSPLOATAVIMO TRUKMĖ IR

PLANTACIJŲ PANAIKINIMAS

Iš pradžių gluosnių žilvičių žaliosios masės prieaugis yra gana nedidelis –

maždaug 1,5 t ha-1 per pirmąjį sezoną (19 pav.). Pirmaisiais metais gluosnių

stiebų skaičius paprastai svyruoja nuo vieno iki keturių, o jų aukštis – nuo 1,0

iki 1,5 m.

Antrųjų metų gluosnių žaliosios masės prieaugis siekia 10 t ha-1, o augalų

aukštis – iki 2 m.

19 pav. Žilvičių plantacijos prieaugio dinamika per 10 pirmųjų eksploatavimo

metų (derlius nuimamas 4, 7 ir 10-ais metais) (Lygis ir kt., 2006)

Trečiaisiais ir ketvirtaisiais metais gluosnių augimas būna intensyviausias

(prieaugis siekia 20–22 t ha-1). Trečiųjų metų vasaros pabaigoje gerai prižiū-

rimoje plantacijoje gluosniai siekia 3–5 m aukštį, ketvirtais metais – iki 5–

7 m. Antrasis ir kiti derliai paprastai būna didesni nei pirmasis, o tarpas tarp

derliaus nuėmimų sumažėja iki 3 metų.

157

Gluosnių plantacijos derlius nuimamas ne vegetacijos metu (nuo lapkričio

iki balandžio mėn.), naudojant modifikuotus kombainus kukurūzams nuimti

ar specialią techniką. Kombainai iš karto smulkina stiebus į skiedras ir beria

jas į šalia traukiamas priekabas (20 pav.).

20 pav. Gluosnių matmenys po 3 auginimo metų ir derliaus nuėmimas žiemą

(http://renergija.lt/?page_id=397; www.lasa.lv/EEA/D_pak/6-3_Karklu_plantac_metode.pdf)

Specialūs kombainai paprastai nupjauna 1 ha plantacijos per 1,5 valandos.

Kompaktiškoje teritorijoje (kur sąlyginai nedideli technikos pervežimo atstu-

mai) užtenka vieno kombaino nupjauti 1000 ha plantacijų. Šiuo metu Lietu-

voje vienintelį specializuotą kombainą, atrodo, turi įsigijusi UAB „Renergija“.

Laikoma, kad respublikos mastu iš pradžių užtektų kelių kombainų visoms jau

įveistoms ar artimiausiu metu planuojamoms įveisti gluosnių plantacijoms.

1–2 metų amžiaus stiebelių 15 proc. drėgnumo gluosnių medienos tankis

yra apie 170 kg m3, vyresnių – gali siekti 380 kg m3 ir daugiau. Tam tikrą įta-

ką tos pačios rūšies medžių (krūmų) medienos tankiui turi ir plantacijos dir-

vos ypatumai, geografinė vieta (kritulių kiekis, vegetacinio sezono trukmė,

aukštis virš jūros lygio ir kt.). Todėl netgi tos pačios rūšies medienos tankis

kai kada gali skirtis 10–20 proc.

Pagaminta nedžiovinta skiedra iš karto gali būti transportuojama į rajonines

katilines sudeginimui. 1 t gluosnio skiedrų žaliosios masės (t. y. apie 52 proc.

drėgnumo) turi apie 8,9 GJ t-1 šiluminingumą. 1 t gluosnio skiedrų (sausosios

masės) turi apie 17,6 GJ t-1 šiluminingumą, o vieno Lietuvoje auginamo gluos-

nių (trapiojo x baltojo) hibrido klono šilumingumas – net 18,4 GJ t-1. Palygi-

nimui – anglių šiluminingumas – apie 26 GJ t-1, mazuto – 38,5 GJ t-1, šiaudų ir

sausos žolės – 11–15 GJ t-1, durpių – 8,9 GJ t-1 (1GJ atitinka 278 kWh t-1).

158

Norint patenkinti Lietuvos poreikius reikėtų apie 50 000 ha, o pagal kitus

skaičiavimus net apie 300 000 ha, energetinių želdinių plantacijų.

Karklai gerai atželia maždaug iki 25 metų, vėliau jų atžalinė galia ima

sparčiai mažėti, todėl paprastai taikomos 6 karklų plantacijų apyvartos, nui-

mant plantacijų derlių (biomasę) kas 4 metai (laikoma, kad 4 m. – optimali

karklų rotacijos trukmė). Imant derlių kas 3 metai, būtų gaunami 8 derliai.

Plantacijų ilgaamžiškumas priklauso nuo daugelio veiksnių: dirvožemio ir

klimatinių sąlygų, agrotechnikos lygio, auginamos gluosnio rūšies ar jos klo-

no. Dėl to net atskirųjų plantacijos sklypų, eksploatacijos trukmė gali būti ne-

vienoda.

Auginant tuopų (drebulių) ar kitų greitai augančių medžių rūšių plantaci-

jas, be biomasės, gaunama ir aukštesnės vertės mediena, naudojama lentpjū-

vystėje, celiuliozės pramonėje, popieriaus, faneros gamybai.

Plantacijos keitimas kitomis naudmenomis (panaikinimas)

Po paskutinio gluosnių plantacijos nupjovimo žiemą likę kelmeliai palie-

kami iki pavasario, kad sužaliuotų.

21 pav. Panaikinant plantaciją dirva sulėkščiuojama (Lazdina, Lazdinš, 2008)

Kai ūgliai pasiekia apie 15 cm aukštį, plantacija nupurškiama glifosato pa-

grindu pagamintais herbicidais, o dirva giliai sulėkščiuojama (21 pav.) ar ki-

taip kultivuojama siekiant atkirsti horizontaliai išsidėsčiusias struktūrines me-

džių (krūmų) šaknis.

Kai ūgliai apmiršta, kelmeliai užverčiami 5–10 cm storio dirvos sluoksniu.

Dabar lauką galima užsėti žole ir palikti metų pūdymą, arba jau kitais metais

159

(jei leidžia sąlygos) galima žemę arti ir naudoti pagal poreikį. Visa naudmenų

pakeitimo procedūra užtrunka apie 18–24 mėnesius.

Procesą galima paspartinti derlių nuimant vasaros pabaigoje ir rudens pra-

džioje, leidžiant kelmeliams išleisti naujus ūglius jau tą patį rudenį ir panau-

dojant aukščiau aprašytą metodiką.

Priklausomai nuo dirvožemio tipo, kelmeliai gali būti aparti dar prieš žie-

mą ir jau ateinantį pavasarį galima sėti ar sodinti pageidaujamas kultūras ar kt.

Procesą galima vykdyti ir kitaip: kai nupjautas plotas kitą pavasarį atželia ir

ūgliai pasiekia 40–50 cm aukštį, nupurškiama raundapu. Gluosnių šaknys ap-

miršta, tuomet melioraciniu plūgu galima tiksliai palei augalų eilę išarti, iš-

rinkti šaknis (jos, beje, nėra labai galingos) ir jas sudeginti. Toks būdas kai-

nuotų gana brangiai – apie 1 000 Lt ha-1.

Yra paprastesnis būdas: sužėlęs plotas nupurškiamas raundapu, gluosniai

apmiršta, likę neaukšti ir gana minkšti kelmeliai per vasarą kokius 3–4 kartus

sulėkščiuojami, o rudenį į tą plotą sėjami žiemkenčiai. Kitąmet žiemkenčiai

nupjaunami ir dar kartą pasėjami. Taip per dvejus metus galutinai sugrįžtama

į žemės ūkį.

Naudmenų pakeitimas po tuopų (drebulių) auginimo yra labiau kompli-

kuotas, kadangi pastarosios išvysto didesnę ir gilesnę šaknų sistemą, kurios at-

žalinė galia labai stipri. Kelmų pašalinimui paprastai pasitelkiamos kelmarovės

ar ekskavatoriai. Ne ką paprasčiau panaikinti ir kitų medžių rūšių plantacijas.

15. ENERGETINIŲ MIŠKO ŽELDINIŲ

EKONOMINIS ĮVERTINIMAS

Trumpos apyvartos želdinių auginimo ekonominis įvertinimas gana priešta-

ringas. Kai kurių šalių (Danija, Italija, Austrija) ekonominė patirtis rodo, kad

energetinių plantacijų auginimas ne visada pelningas, tad dažnai subsidi-

juojamas valstybės. Lėšos subsidijoms gaunamos apmokestinant aplinką ter-

šiančių kuro rūšių (naftos, anglies, dujų) naudotojus. Švedijoje taikomi pri-

dėtinės vertės energijos bei aplinkos apsaugos mokesčiai.

Plantacijų auginimo technologinė darbų savikaina priklauso nuo dirvožemio

derlingumo, medienos produkcijos paskirties, pradinio sodinimo tankumo,

kirtimo apyvartos periodo, auginimo technologijos. Tačiau didžiausios įtakos

produkcijos savikainai turi derliaus nuėmimo ir transportavimo išlaidos

(> 50 proc. išlaidų).

160

Trumpos apyvartos želdinių auginimo išlaidos gali būti paskirs-

tomos į 4 pagrindines grupes: Įveisimo išlaidos (23 proc.), tręšimo ir prie-

žiūros išlaidos (21 proc.), derliaus nuėmimo išlaidos (28 proc.), produkcijos

transportavimo ir administravimo išlaidos (28 proc.).

Išlaidos gali būti sumažintos naudojant našesnę techniką derliui nuimti

bei mažinant transportavimo atstumą iki vartotojo. Bet koks kaštų sumažini-

mas padidina PMŽ konkurencingumą.

Lenkijoje iš gluosnių plantacijų gaunama iki 600–800 € ha-1 grynojo pelno

per metus (metinis plantacijų prieaugis siekia 18–25 t s. m. ha-1).

Švedijoje, naudojant plantacijų tręšimui vandenvalos nuosėdas vietoj tradi-

cinių trąšų, gaunamas apie 150 € ha-1 per metus pelnas. Europoje laikomasi

nuomonės, kad energetinių plantacijų veisimas ekonomiškai apsimoka, kai

gluosnių vidutinis metinis biomasės prieaugis ne mažesnis kaip 8 t s. m. ha-1.

Perskaičiavus tai į 1 ha vidutinį metinį derlių, Lietuvoje ūkininkas geriau-

siu atveju turėtų gauti iki 20 t ha-1 medienos (žaliosios masės) kasmet. Šis

biokuro kiekis duotų augintojui vidutiniškai (600)800 Lt ha-1 metinio pelno. Į

šią sumą nėra įskaičiuotos įvairios išmokos augintojams, kurių suma galėtų

siekti 500 Lt. Už 1 t gluosnio skiedrų šiuo metu supirkėjai moka nuo 50–

60 Lt iki 100–110 Lt (1 t skiedrų atitinka 1,4 ktm arba 3 erdm).

Ukrainoje yra paskaičiuota, kad plantaciniuose želdiniuose auginamos rū-

šinės tuopos (hibridai, klonai) duoda 2,5–3,5 karto daugiau pelno nei įprastos

tuopos ir 8–10 kartų daugiau pelno nei kitų medžių rūšių medynai.

16. TRUMPOS IR SUTRUMPINTOS APYVARTOS

PLANTACINIAI MIŠKO ŽELDINIAI

16.1. SPARČIAI AUGANTYS SPYGLIUOČIAI

Paprastoji pušis (Pinus sylvestris L.)

Paplitimas. Lietuvoje pušynai užima 35,1 proc. miškų ploto, o jų di-

džiausias plotas yra Varėnos ir Druskininkų miškų urėdijose.

Taksaciniai parametrai. Paprastoji pušis siekia iki 30–40 (48) m aukš-

čio ir 1 (2) m skersmens, gyvena 300–400 (600) metų. Našiausiuose 60–

70 metų pušynuose 1 ha būna iki 500–600 m3 medienos. Vidutinis pušynų

einamasis prieaugis yra 8,6 m3 ha-1 medienos.

161

Poreikis aplinkos sąlygoms ir abiotinių veiksnių įtaka. Pušis švie-

samėgė, nuo šalčių ir šalnų nenukenčia, dirvožemiui ir drėgmei nereikli. La-

bai jautri užterštam orui. Atspari vėjavartai.

Savaiminius medynus formuoja Nae-Nc, Lb-Lc, Ub ir Pa-Pb augavietėse,

labiausiai paplitusi Nb (Šb) augavietėje (57,2 proc.). Pasodinta gali augti prak-

tiškai bet kurioje augavietėje, bet pušies sortimentai labai derlinguose dirvože-

miuose nebūna kokybiški – medžiai dėl labai spartaus augimo išsikreivina, me-

diena minkštesnė, o šakos – labai storos, tad stiebai sunkiai nuo jų nusivalo.

Dauginimas. Dažniausiai sėklomis. Gyvašakėmis – sudėtinga.

Sodinimo tankumas. Pasirenkamas atsižvelgiant į norimos išauginti

produkcijos pobūdį – jei reikalingas didelis medienos kiekis, sodinama kelio-

lika tūkstančių medžių, jei reikalingi stambūs ir kokybiški asortimentai, sodi-

nama tik 500–1000 medžių. Pvz., Baltarusijoje buvo nustatyta, kad auginant

pušį plantaciniuose želdiniuose maksimalus ekonominis efektas gaunamas so-

dinant 432 ir 642 vnt. ha-1. Rusijoje nustatyta, kad norint išauginti maksimalų

kiekį vidutinės ir stambios medienos, 7 metų amžiaus pušelių turėtų būti

2000 vnt. ha-1, o 50 metų amžiaus likti 650 vnt. ha-1.

Veisti pušies želdinius reikia mažiausiai 3–3,5 karto tankesnius nei norime

kirsti. Tik taip galėsime atlikti intensyvius selekcinius kirtimus. Pirmuosius

kirtimus pušies želdiniuose reikėtų atlikti apie 10 (8–12) metų amžiuje (nes

rangai patikimai diagnozuojami daugiau nei 8 metų).

Lietuvoje priklausomai nuo kirtimo amžiaus ir pageidaujamų sortimentų

reikėtų orientuotis į 1000–4000 vnt. ha-1 sodinimo tankumą.

Mišrinimas. Teigiama įtaka tūriui ir medynų tvarumui gaunama mišri-

nant su juodalksniu (Nb, Lb augavietėse), baltalksniais, kiek mažiau su liepa,

ąžuolu, Bankso pušimi, netgi kalnine pušimi (Lietuvos pajūrio smėlynuose).

Pušies – eglės medynai išaugina 15–50 proc. didesnius tūrius.

Beržai gali būti naudingi tik vietose, kur jie auga lėčiau už pušį (Nae, Na

augavietėse), o kitur beržai stelbia pušį ir mažina jos tūrį (beržų juostos pa-

geidautinos priešgaisriniu požiūriu).

Augimo eiga. Geriausiai pušys auga Nc augavietėje, kur želdiniai spar-

čiausiai auga į aukštį (69 cm per metus) 12–14 metų amžiaus. Gerai želdiniai

auga (prieaugis > 50 cm per metus) iki 30 metų amžiaus. Sulaukus 50–

60 metų amžiaus vidutinis metinis prieaugis į aukštį dar sudaro 21 cm.

Nb ir Lb augavietėse intensyvaus augimo laikotarpiu (nuo 5–6 metų) vi-

dutinis metinis prieaugis į aukštį pasiekia 50 cm. Na augavietėje pušys spar-

čiausio augimo laikotarpiu (15 metų amžiaus) per metus priauga po 37 cm.

162

Sprendžiant pagal tyrimus Baltarusijoje, pušynų prieaugį būtų galima padi-

dinti sėjant ilgamečius lubinus. Deja, lubinus įveisus kartu su pušimis, jie daž-

nai pastarąsias nustelbia ir net sukelia jų žuvimą, o norint lubinus pasėti vyres-

niuose pušynuose sunku ar neįmanoma tai atlikti mechanizuotai. Iš kitos pusės,

pupinės žolės su želdiniais nekonkuruoja tik dėl azoto, o dėl kitų medžiagų ir

drėgmės jie tokie pat konkurentai, kaip ir kitos gyvosios dangos žolės.

Vertingesni hibridai. Verti dėmesio (kaip sparčiai augantys) paprastosios

pušies hibridai su Bankso pušimi, su juodąja pušimi subsp. pallasiana, su hib-

ridu (P. paprastoji x P. hondinė).

Biotinių veiksnių įtaka. Pušies jaunuolynus užpuola didysis ir mažasis

straubliukai, pušinė požievinė blakė, pušinis šakniagraužis, ūgliagraužiai

(evetria). Kartais nemažose teritorijose pasireiškia įvairūs spyglių (neporinis

verpikas, paprastasis, rudasis ir žvaigždėtasis pušiniai pjūkleliai, pušinis pelėd-

galvis, verpikas vienuolis, pušinis verpikas, pušinis sprindis) ar liemenų (didy-

sis ir mažasis kirpikai, viršūninis smaliukas, pušinis ožiaragis) kenkėjai.

Pušys dažniai nukenčia nuo spygliakrėčio (5–6 metų amžiaus), ūgliasukio,

šakninės pinties (30–50 metų amžiaus), saklio.

Skabydami pušelių ūglius, briedžiai stipriausiai pažeidžia 3–8, elniai – 1–

5, stirnos - 1–3 metų pušų želdinius. Pažeistos pušelės prasčiau auga, vystosi

daugiaviršūniškumas, didelė jų dalis žūsta.

Medienos savybės ir panaudojimas. Mediena vidutiniškai minkšta, ne-

sunki, apie 520 (465–586) kg m3 patvari, skali. Pušis skiriama prie atsparių

puviniui medžių rūšių (2 lentelė).

2 lentelė. Medžių rūšių atsparumas puviniui (Горшин, Черенцов, 1966)

Atsparumas puviniui Medžio rūšis Santykinis atsparumas

branduolio balanos

Atsparios (4,0) Maumedis 9,1 3,1 (1-2 cm storio)

Ąžuolas 5,2 2,2

Pušis 4,6 4,0

Vid.atsparios (3–3,9) Kėnis 3,6 3,4

Eglė 3,6 3,2

Bukas 3,3 2,5

Mažai atsparios (2–2,9) Skroblas - 2,4

Beržas 1,8 2,0

Neatsparios (< 2,0) Alksnis 1,5 1,1

Drebulė 1,2 1,0

Liepa - 1,0

163

Veimutinė pušis (Pinus strobus L.)

Paplitimas. Veimutinė pušis paplitusi Šiaurės Amerikos rytuose. Lietuvo-

je pradėta veisti nuo XIX a. vidurio.

Taksaciniai parametrai. Tėvynėje užauga iki 40–50 (67) m aukščio ir

1–1,8 m skersmens, gyvena iki 150, rečiau 450 (600) metų. Lietuvoje veimu-

tinė pušis siekia iki 32 (42) m aukščio ir 1 m skersmens.

Poreikis aplinkos sąlygoms ir abiotinių veiksnių įtaka. Medis pa-

kenčia ūksmę (ypač jaunystėje), ypač derlinguose dirvožemiuose, bet geriau

auga ir produkuoja medienos esant pakankamam apšvietimui.

Mėgsta vidutinio drėgnumo ir derlingesnius humusingo smėlio – priemo-

lio dirvožemius, o šlapius ir užpelkėjusius dirvožemius bei sausus, nederlingus

smėlius tik pakenčia.

Veimutinė pušis gerai pakelia šalčius, šalnas. Jos lanksčios šakos nuo gau-

saus sniego beveik nenukenčia. Veimutinės pušies optimalios augimo sąlygos

yra artimos mūsų respublikos klimatinėms sąlygoms. Atspari vėjui ir dūmams.

1–2 metų amžiaus pušelėms nuo saulės gali apdegti šaknies kaklelis, o vy-

resnio amžiaus staigiai atvėrus tiesioginiam apšvietimui – žievė.

Dauginimas. Dažniausiai sėklomis. Atsparius veimutrūdei individus ga-

lima dauginti gyvašakėmis, panaudojant augimo stimuliatorius. Galima dau-

ginti skiepijant į paprastąją pušį.

Sodinimo tankumas. Lietuvoje medynai buvo veisiami 5–6000 vnt. ha-1

tankumu. Pastaruoju metu Rusijoje rekomenduojama sodintini 3x1 m arba

4x1 m atstumais, tarpueiliuose sodinant eglę, vėliau palaipsniui iškertant ją

kaip kalėdinius medelius.

Mišrinimas. Mišrūs želdiniai paprastai būna šiek tiek našesni, mažiau

jautrūs veimutrūdei ir entomokenkėjams, medžių kamienai tiesesni, aukštes-

ni, aukščiau nusivalę nuo šakų.

Reikėtų mišrinti su liepa, klevu ir kitomis unksminėmis rūšimis, sodinant

jas 1 m atstumu vieną nuo kitos. Galima mišrinti ir su egle, netgi su maume-

džiu, pocūge, beržu, paprastąja pušimi, raudonuoju ąžuolu, guobiniais, skrob-

lu, šermukšniu, lazdynu, buku.

Augimo eiga. Veimutinė pušis pirmuosius 5–10 metų auga lėtai. Geriau-

sias augimas pastebimas 10–40 metų laikotarpiu, kai metinis prieaugis į aukštį

siekia bent 40–50 (100) cm. 20–70 metų veimutinės pušies medynuose 1 ha

metinis tūrio prieaugis – 6–12 (15) m3.

J. Repšio duomenimis, veimutinė pušis Lietuvoje 10–30 proc. lenkia pa-

prastąją pušį pagal aukštį, iki 60 proc. – pagal einamąjį skersmens prieaugį ir

164

20–40 proc. – pagal produktyvumą. Rusijos europinėje dalyje laikoma, kad

auginant 45–50 metų veimutinė pušis duotų 173 proc. ekonominį efektą.

Veimutinė pušis pasižymi didesniu tankumu (nes labiau unksmę paken-

čianti rūšis), plonesne žieve nei paprastoji pušis. Deja, turint omenyje, kad

veimutinės pušies tūrinis svoris apie 21 proc. mažesnis nei paprastosios pušies,

produktyvumo skirtumas ne toks jau ir didelis.

Geriausi 44–48 metų amžiaus medelynai Lietuvoje produkuoja 335–357 m3

ha-1 tūrio, o 65 metų amžiaus – apie 524 m3 ha-1. Akivaizdu, kad Kaliningrado

srityje yra daug geresnio genotipo medynų, kurie būdami 67–70 metų amžiaus

pasiekia 922–933 m3 ha-1 tūrį. Rusijoje nustatyta, kad selekciniais sodmenimis ga-

lima veimutinės pušies želdinių produktyvumą padidinti daugiau nei 40 proc.

Vertingesni hibridai. Rezistentiškumo veimutrūdei padidinimo ir spar-

tesnio augimo atžvilgiu vertas dėmesio hibridas su balkanine pušimi.

Biotinių veiksnių įtaka. Medis pažeidžiamas serbentinės veimutrūdės.

Veimutrūdei mažiausiai atsparūs pirmo dešimtmečio želdiniai, šiek tiek atspa-

resni 20–30 metų, o dalis želdinių, vyresnių nei 40–50 metų, esant tam tik-

roms sąlygoms, iš viso pasveiksta.

Veimutrūdės pažeisti medžiai būna daugmaž tolygiai pasiskirstę visame žel-

dinių plote, tad jų išėmimas sanitariniais kirtimais nesudarko medyno ir nesusi-

daro didesnių prošvaisčių, o likusiųjų medžių padidėja skersmens prieaugis.

Apie ¼ veimutinės pušies individų želdiniuose būna atsparūs šio grybo pa-

žeidimams. Ligai jautresni geriau išaugę ir išsivystę medžiai.

Ligos tarpininkai serbentai (ypač juodieji) ir agrastai turėtų aplinkinėse te-

ritorijose (bent apie 1 km spinduliu) neaugti, be to, reikėtų saugoti pušų ka-

mienus nuo mechaninių pažeidimų.

Jauniems želdiniams pavojingesni paprastieji ir miškiniai grambuoliai (ler-

vos), pjūkleliai-audėjai, chermesai, mažiau – smaliukai, kirpikai, žievėgraužiai.

Būdama jauno amžiaus ši pušis nukenčia ir nuo žvėrių (stirnų ir kiškių) ap-

kandžiojimų bei stirninų ragų trynimo. Elniai gali nulaupyti jaunų pušaičių žievę.

Medienos savybės ir panaudojimas. Mediena lengva, minkšta (sausos

medienos lyginamasis svoris (395) 420 kg m3), ne tokia tvirta ir patvari kaip

paprastosios pušies, bet džiovinama labai nedaug susitraukia.

Mediena ypač sakinga, todėl atspari puviniui ir greitai užsigydo padarytas

žaizdas.

Bankso pušis (Pinus banksiana Lamb.)

Lietuvos miškuose sodinama nuo 1904–1906 metų ir pasižymi ypač inten-

syviu augimu pirmąjame dvidešimtmetyje. Deja, dėl tolesnio augimo sulėtė-

165

jimo, didelio kamienų kreivumo, ankstyvos gamtinės brandos ir iškritimo iš

medynų ši pušis plantaciniuose želdiniuose tinkama tik kaip tūrį didinanti ir

stiebų kokybę gerinanti priemaiša paprastosios pušies želdiniuose.

Suktaspyglė pušis (Pinus contorta Douglas ex Loudon var. latifolia)

palankiomis sąlygomis iki 30 metų amžiaus auga sparčiau už paprastąją pušį ir

būna panašaus ar truputį didesnio produktyvumo (nes jų išsiretinimas daug

lėtesnis, todėl medynai 25–46 proc. tankesni). Geriausių genotipų medžiai

Lietuvoje šiek tiek aukštesni už to paties amžiaus paprastąsias pušis, bet gero-

kai plonesni ir mažesnio stiebo tūrio.

Geltonoji pušis (Pinus ponderosa Dougl. ex P. et C. Laws) Lietuvoje

pradėta auginti prieš pat Antrąjį pasaulinį karą ir iki šiol negausiai auginama

dekoratyviniuose želdynuose. Jautroka šalčiui, jauna gali nukentėti nuo šalnų.

Iki 10 ar net 25 metų auga lėtokai, vėliau greitai. Lietuvos želdiniuose pasi-

žymi didesniu skersmeniu ir stiebo tūriu nei paprastosios pušys, bet daug di-

desniu atkritimu.

Šiuo metu geltonosios pušies masinis veisimas plantaciniuose želdiniuose

rizikingas.

Paprastoji eglė (Picea abies (L.) H. Karst.)

Paplitimas. Lietuvoje eglynai sudaro 20,8 proc. miškų ploto, o jų di-

džiausias plotas yra Telšių, Rietavo ir Kretingos miškų urėdijose.

Taksaciniai parametrai. Siekia iki 30–40 (50) m aukščio ir 1 (2) m

skersmens. Gyvena iki 200–300 (500) metų. Našiausiuose 50–70 metų medy-

nuose užauga 500–640 m3 ha-1 medienos. Vidutinis einamasis tūrio prieaugis

eglynuose yra 7,9 m3 ha-1 medienos.

Poreikis aplinkos sąlygoms ir abiotinių veiksnių įtaka. Mėgsta prie-

smėlio ir priemolio derlingus ir vidutiniškai derlingus drėgnokus dirvožemius.

Gerai pakenčia unksmę, atspari šalčiui, kartais nukenčia nuo vėlyvųjų pavasari-

nių šalnų (dažniausiai ankstyvoji forma). Labai neatspari užterštam miestų orui.

Dauginimas. Paprastai sėklomis. Šiltnamyje galima dauginti pavasarį pa-

ruoštomis sumedėjusiomis gyvašakėmis (ypač sėkmingai nuo medelių iki 10

metų amžiaus).

Sodinimo tankumas. Netgi sodinant to paties amžiaus sodmenis esama

skirtumų tarp želdinių augimo, priklausomai nuo sodmenų parametrų sodi-

nimo metu. Rekomenduotina veisti kuo stambesniais sodmenimis su uždara

šaknų sistema.

166

Lietuvoje eglės tankumo bandymuose (0,8–100 tūkst. vnt. ha-1) 44 metų

amžiaus didžiausią aukštį ir vieną didžiausių tūrių produkavo želdiniai, įveisti

2000 vnt. ha-1 tankumu. Baltarusijoje 52–58 metų amžiaus didesniu tūriu pa-

sižymėjo medynai, įveisti 2200 vnt. ha-1 nei 1100 vnt. ha-1 tankumu. Rusijoje

taip pat buvo nustatyta, kad optimalus pradinis eglių tankumas 1,8–2,2 tūkst.

vnt. ha-1, tokiu atveju retinimus galima pradėti esant 30–40 metų amžiaus.

Mišrinimas. Pietų Pabaltijo miškuose, mišrių eglės-pušies želdinių (pu-

šies priemaiša 20–30 proc.) tūris vidutinio derlingumo augavietėse didesnis

6–10 (17) proc. nei grynų eglės želdinių.

Pagal sudėtį 2–4 dalių juodalksnio priemaiša eglės želdiniuose padidina

eglės medynų prieaugį į aukštį, skersmenį ir tūrį. Juodalksnis pagerina eglės

aprūpinimą mineralinės mitybos elementais, skatina eglės šaknų išplitimą gi-

lesniuose dirvožemio sluoksniuose, padidina eglynų atsparumą vėjavartoms,

grybinėms ligoms ir kenkėjams bei jų našumą. Perspektyvu sodinti juodalksnį

ploteliais žemesnėse reljefo vietose. Su juodalksniu rekomenduotina eglių

želdinius mišrinti Lc, Ld, Nf, Lf, Uf, o P-E želdiniuose, kaip priemaiša pagei-

dautinas ir Lb augavietėse.

Mišrinimas su beržu menkai propaguojamas, nes jos augavietėse beržas

pats sėkmingai želia. Ilgainiui jis ima stelbti ir šakomis čaižyti pagrindines

medžių rūšis, o beržo apsauginis vaidmuo nuo vėjų yra nedidelis. Tokie me-

dynai būna gerokai mažesnio produktyvumo už grynus eglynus.

Augimo eiga. 0,8-6 tūkst. vnt. ha-1 tankumu augančios eglės (viršaujan-

čios), radialinio prieaugio kulminciją pasiekia būdamas 11–13 metų amžiaus.

Lb augavietėje eglės želdinių intensyvaus augimo periodas prasideda nuo

7 ir tęsiasi iki 20 metų amžiaus (vid. prieaugis 40 cm).

Nc ir Lc augavietėse intensyvus želdinių augimo periodas prasideda nuo

5 metų ir tęsiasi iki 30 metų (vid. metinis prieaugis iki 57 cm). Kultūriniai

medynai Nc augavietėje produktyvumu visą augimo laikotarpį lenkia Lc au-

gavietės eglynus.

Nd ir Ld augavietėse eglės želdinių intensyvaus augimo periodas praside-

da 6 augimo metais ir tęsiasi iki 16–17 metų.

Baltarusijoje lubino pasėjimas į 2 metų amžiaus eglės želdinius duoda aki-

vaizdžią naudą.

Biotinių veiksnių įtaka. Jaunuolynuose (ypač 1–5 metų amžiaus) eglai-

čių viršūnes intensyviai skabo stirnos ir elniai, o vyresnio amžiaus, kamieno

apačiai nusivalius nuo šakų, elniai ir briedžiai laupo žievę ir beveik visi me-

džiai apsikrečia medieną pūdančiais grybais. Svarbiausi puvinių sukėlėjai –

kraujuojanti plutpintė ir šakninė pintis.

167

Eglės labiausiai nukenčia nuo įvairių žievėgraužių, ūsuočių, ožiaragių, eg-

linių smaliukų, eglinių pjūklelių, verpikų vienuolių, žaliųjų chermesų, netik-

rųjų skydamarių.

Šakninė pintis pažeidžia ne tik į žemės ūkiui naudotose dirvose, bet ir se-

nuose miško dirvožemiuose įveistus eglynus. Į eglių kamienus ji įsiskverbia ne

tik pro šaknis, bet ir pro žaizdas, padarytas šaknies kaklelio aukštyje ir aukščiau.

Medienos savybės ir panaudojimas. Mediena minkšta, Lietuvoje ir

Baltarusijoje – apie 465 kg m3, lengva, mažai sakinga, palyginti tvirta, tačiau

ne tokia patvari kaip pušies. Žievėje yra iki 12 proc. rauginių medžiagų.

Eglių plaušai (tracheidės) vidutiniškai siekia 2,5–3 mm ilgio (50 metų am-

žiaus) ir celiuliozės-popieriaus gamyboje yra tinkamiausios.

Sitkinė eglė (Picea sitchensis (Bong.) Carr.) dekoratyviniuose želdiniuo-

se Lietuvoje sodinta dar prieškariu. Daugeliu atžvilgių lenkia paprastąją eglę, bet

vis tik ją geriausia auginti vietovėse su 8–9 ºC ir 16–17 ºC metine temperatūra.

Jauname amžiuje auga lėtai, vėliau augimas spartėja. Airijoje sitkinė eglė per

metus priauga po 14–23 m3 ha-1 tūrio, deja, Lietuvoje sitkinių eglių pavieniai

egzemplioriai sutinkami tik dendrologinėse kolekcijose ir ypatinga augimo spar-

ta nepasižymi (galbūt prastas genotipas). Mediena kietesnė už paprastosios eglės

ir daug atsparesnė puviniui nei paprastosios eglės ar pušies.

Iš Lietuvoje introdukuotų maumedžio rūšių labai sparčiu augimu išsiskiria

europinio maumedžio lenkų kilmė. Už jį Lietuvoje šiek tiek sparčiau auga tik jo

hibridai su japoniniu maumedžiu, bet šie yra kreivesni, šakos storesnės, nors ir

atsparesni maumedžių vėžiui. Bandymais nustatyta, kad japoninis maumedis

geriausiai auga šlapioje, europinis – sausoje, o jų hibridas – drėgnoje dirvoje.

Europinis maumedis (Larix decidua Mill.)

Paplitimas. Europinis maumedis paplitęs Vidurio ir Rytų Europoje. XIV a.

maumedis Europoje buvo gana paplitęs, bet dėl 500 metų intensyvios eksploa-

tacijos šiuo metu jo savaiminiai medynai aptinkami tik nedidelėse teritorijose.

Lietuvoje ši rūšis augo nuo ledynmečių laikų. Iš pleistoceno laikų maume-

džio žiedadulkių rasta Anykščių rajone, o holocene – Apšrūtuose (Kaliningra-

do srityje, 23 km nuo Lietuvos sienos). Ne vienas XIX a. garsus asmuo

(A. Polujanskis, E. Eichvaldas, J. Junzilas) mini maumedynų likučius Lietu-

vos giriose, neretas poledyniniu laikotarpiu jis buvo ir Baltarusijos miškuose.

XIX a. viduryje iš maumedžių sėklų, surinktų geriausiuose Lenkijos maume-

dynuose, buvo įveisti ir pirmieji kultūrinės kilmės maumedynai Lietuvoje

(Degsnėje, Vidgiryje ir kitur).

168

Pagal J. Danusevičių, šiuo metu visų rūšių maumedynai Lietuvoje užima

780 ha plotą, arba 0,04 proc. miškų ploto.

Taksaciniai parametrai. Tai 20–40 (54) m aukščio ir 0,8–1 (1,6) m

skersmens medis. Gyvena iki 500 (600) metų. Einamasis vidutinis maume-

džio želdinių prieaugis įvairiose šalyse siekia 8-12, net iki 18 m3 ha-1. Eglę ir

pušį maumedis savo augimu prašoka 35–50 proc. 90–100 metų amžiaus Lie-

tuvoje produkuoja 700–950, netgi 1270 m3 ha-1 tūrio.

Poreikis aplinkos sąlygoms ir abiotinių veiksnių įtaka. Šviesamėgis,

atsparus šalčiui, retkarčiais pažeidžiamas šalnų, vidutiniškai atsparus užterštam

miestų orui.

Gerai auga lengvuose ir vidutinio sunkumo, gerai drenuotuose, bet su pa-

kankamu drėgmės kiekiu, priemolio dirvožemiuose. Karbonatams nėra reik-

lus, taip pat menkai reaguoja į jų gausą.

Jautrus aukštoms vasaros temperatūroms ir oro sausumui, ypač jaunystėje.

Nuo gausaus sniego nenukenčia. Maumedynai turi būti prapučiami, kad ne-

užsistovėtų drėgnas oras. Geriausia jį auginti pietinės ir rytinės ekspozicijos

šlaituose.

Dauginimas. Paprastai sėklomis. Katrais dauginamas skiepijimu, atlan-

komis ir gyvašakėmis, nukirsti jauni atauga iš kelmo.

Sodinimo tankumas. Pagal Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatus (2008)

maumedžius galima sodinti Nb, Nc ir Nd augavietėse, > 2000 vnt. ha-1 tanku-

mu. Pagal A. Malinausko ir V. Suchocko (1995) tyrimus buvo siūloma mau-

medžiukų sodinti 1500–2000 vnt. ha-1, nors pagal K. Tutlio (1991) tyrimus 8

miškų urėdijų maumedžio želdiniuose geriausi kiekybiniai ir kokybiniai rodik-

liai buvo pasiekti esant vidutiniam 750–1500 vnt. ha-1 želdinių tankumui. Pro-

duktyviausi europinio maumedžio želdinių plotai Rusijoje buvo įveisti 540–

1660 vnt. ha-1 tankumais, paprastai su eglės, pušies, liepos gausia priemaiša.

Greitai augantys medžiai europinio maumedžio želdiniuose sudaro apie

20 proc., todėl pradinis želdinių tankumas turėtų būti apie 5 kartus didesnis

nei medžių skaičius pagrindinių kirtimų metu.

Eiles orientuojant iš šiaurės į pietus (dėl padidėjusio apšvietimo) jaunuose

želdiniuose medelių aukštis būna didesnis iki 29 proc. (atrodo, tai labiau bū-

dinga atšiauresnio klimato šalių maumedynams).

Mišrinimas. Maumedžiai, išaugę mišriuose medynuose, pasižymi stiebų

liemeningumu ir yra aukštai nusivalę nuo šakų. Mišriuose medynuose to pa-

ties amžiaus maumedžiai pasiekia šiek tiek didesnį aukštį ir skersmenį, negu

grynuose medynuose.

169

Kaip parodė naujesni tyrimai, mišriuose želdynuose su pušimi, egle, liepa,

taip pat kitomis rūšimis (išskyrus juodalksnį ir baltalksnį), esant medyno for-

mavimosi fazei, maumedis auga blogiau ir ypač jo prieaugis sumažėja susi-

formavus medynui. Komponentinės medžių rūšys atsilieka nuo maumedžio

augimo sparta ir jų mišriuose želdynuose išlieka labai nedaug.

Siekiant pagerinti maumedžių augimą pušynų su eglėmis kirtavietėse ar

atitinkamo dirvožemių derlingumo kituose plotuose (Nb), jį reikėtų mišrinti

su baltalksniais, o derlingų dirvožemių sklypuose – su juodalksniais. Maume-

dį su baltalksniais ar juodalksniais galima mišrinti pagal šią schemą: 3–5eM,

1eBt arba J.

Teigiamas juodalksnio ar baltalksnio poveikis Nb augavietėje maumedžio

augimui išryškėja 20 metų ar vyresnio amžiaus. Mišrinimas su buku, kai kurių

mokslininkų nuomone, maumedį apsaugo nuo susirgimo vėžiu.

22 pav. Maumedžio želdynų, įveistų skirtingose augavietėse, tūris

(Gradeckas, Malinauskas, 2005)

Augimo eiga. Nb augavietėje įveisti maumedžio želdiniai auga bent

15 proc. lėčiau nei Nc-Nf augavietėse. Vis tik ir Nb augavietėje 50 metų am-

žiaus maumedžio želdynai pasiekia 500 m3 ha-1 tūrį (22 pav.), o pušynai (I ir

II boniteto) atitinkamai tik 335 ir 261 m3 ha-1 tūrį.

Lb augavietėje maumedynai auga blogiau nei Nb, be to, čia palankesnės

sąlygos užsikrėsti maumedžių vėžiu ar kitomis ligomis, maumedžiai Lb auga-

vietėje nepakankamai atsparūs vėjui.

170

Nc augavietėje 5 metų maumedžiai siekia 4,0 m aukštį, 10 metų – 7,7 m,

15 metų – 11,7 m, o 20 metų – iki 16,1 m aukščio.

Mūsų geriausi 50–60 metų amžiaus maumedynai produkuoja iki 550 m3 ha-1,

o pvz., Maskvos srityje pasitaiko to paties amžiaus medynų su 700–800 m3 ha-1

tūriu.

Pirmus 2 metus europinis maumedis auga lėtai – 10–15 cm per metus,

3 metais – 50 cm, o toliau po 50–60 cm ir net 1 m per metus. Maumedžio

spartus augimas paaiškinamas ilgu vegetacijos periodu. Europinio maumedžio

prieaugio kulminacija būna apie 10–25 metų amžiuje.

Pagal aukštį pušį ir eglę Lietuvoje, Lb ir Nc augavietėse, europinis maume-

dis lenkia 17–33 proc., pagal skersmenį – 13–34 proc., pagal tūrį – 27–60 proc.

Biotinių veiksnių įtaka. Maumedžius ypač reikia saugoti nuo stirninų,

kurie savo ragais nutrina pagrindinio stiebelio žievę ir dažnai nukandžioja vir-

šūnėles.

Dauguma maumedžio kenkėjų yra tie patys, kaip ir eglės ar pušies. Palygi-

nus nemažai žalos padaro makštinė maumedinė kandis, taip pat maumedinis

pjūklelis.

Nuo maumedžio vėžio labiausiai Lietuvoje nukenčia jaunuolynai. Laimei,

nuo šios ligos dažniausiai žūva sibirinio maumedžio želdiniai. Maumedžių

spygliakrite serga įvairaus amžiaus (iki 20–30 metų) maumedžiai. Spyglius

gali pažeisti maumedžių spyglių rūdys.

Medienos savybės ir panaudojimas. Mediena sakinga, labai atspari pu-

viniui, tvirta (apie 573–600 kg m3), patvari, nelengvai išdžiovinama ir apdir-

bama, medienos fizikinės-mechaninės savybės apie 30 proc. geresnės nei pu-

šies, bet apie 17 proc. minkštesnė nei sibirinio maumedžio.

Maumedžiai yra gera statybinė medžiaga, ypač vertinama hidrotechni-

niams statiniams. Maumedžio žievėje yra iki 13 proc. tanidų, t. y. daugiau nei

gluosnio, jauno ąžuolo ar eglės žievėje.

Maumedžių stiebai su amžiumi tampa tiesesni. Mažesnis kreivumas būna

ir ten, kur maumedžiui augti būna prastesnės sąlygos (dėl mažesnių aukščio

prieaugių). Alpių geografinis varietetas pasižymi kreivais, kardiškai lenktais

kamienais, stipriai išvystyta laja, lėčiau auga, dauguma pažeidžiamas vėžio.

Kardiškų stiebų skaičius sudaro 5–8 proc. medyne augančių medžių.

Maumedžių stiebai, ypač apatinėje stiebo dalyje, pasižymi gana stora suragėju-

sia ir supleišėjusia žieve, kurios tūris 50 metų amžiuje sudaro apie 22,8 proc. stie-

bo tūrio (palyginimui – pušies ir eglės, atitinkamai, tik 13,5 proc. ir 12 proc.).

171

Lenkinis maumedis (Larix polonica Racib.) panašus į europinį mau-

medį, todėl jau du šimtmečius nenutyla diskusijos, ar tai atskira rūšis, ar eu-

ropinio maumedžio lenkinis porūšis. Yra pastebėjimų, kad lenkinis maumedis

įvairiais rodikliais artimesnis rusiniam maumedžiui nei europiniam.

Įspūdingiausias ir produktyviausias – Degsnės lenkinis maumedynas, kuris

Nc augavietėje, 1480 vnt. ha-1 tankumu (2,6 x 2,6 m), apie 1849 m. buvo įveis-

tas Prienų rajone. Šiuo metu 165 metų amžiaus maumedžiai siekia iki 46,5 m

aukščio, 1,08 m skersmens, o pats medynas – apie 1198 m3 ha-1 tūrio. Šio

maumedyno palikuonys jau 22 metų amžiaus produkavo 412 m3 ha-1. Lenkinis

maumedis 30 metų amžiuje europinį maumedį lenkia apie 1 m aukščio.

Maumedžių vėžiui jis atsparesnis nei europinis maumedis. Medienos savy-

bės identiškos.

Japoninis maumedis (Larix leptolepis (Siebold et Zucc.) Gord.) pa-

plitęs Japonijoje, Hondo saloje. Prieš 50 metų Lietuvoje jis augo 23 vietovėse.

Lyginant su europiniu maumedžiu, jis labai šakojasi (būtinas genėjimas, bet

žievė plona), o stiebai stipriai nulaibėja. Reiklesnis drėgmei nei europinis

maumedis. 25 metų japoninio maumedžio stiebo tūris būna apie 1,5 karto

mažesnis nei europinio ar lenkinio maumedžių (kartais produktyvumas būna

panašus). Pasiekus 50 metų jo augimas tampa visai lėtas.

Mediena nuo europinio maumedžio pagal tvirtumą atsilieka apie 30 proc.,

o pagal kietumą – apie 20 proc. Dekoratyviniu požiūriu laikomas vienu gra-

žiausių.

Plačiažvynis (hibridinis) maumedis (Larix x eurolepis Henry)

Paplitimas. 1904 metais išaugintas Škotijoje iš sėklų, surinktų nuo japo-

ninių maumedžių, augusių kartu su europiniais maumedžiais. Lietuvoje pra-

dėtas auginti daugmaž nuo 1930 metų. Dabar Lietuvoje yra įveista 34 ha šio

maumedžio sėklinių plantacijų, išskirta 2,7 ha genetinių draustinių, 6,3 ha

sėklinių medynų, o Dubravos EMMU yra įveisti ir tankumo bandymai (0,5–

10 tūkst. m vnt. ha-1).

Taksaciniai parametrai. Kaliningrado srityje 56–58 metų amžiaus me-

dynai pasiekia iki 32 m aukščio, 64 cm skersmens ir iki 1036 m3 ha-1 tūrio.

Poreikis aplinkos sąlygoms ir abiotinių veiksnių įtaka. Geriausiai

auga sąlygomis panašiomis kaip ir europiniai maumedžiai, nors pageidauja di-

desnio dirvos drėgnumo. Dėl ilgesnio augimo periodo kartais nuo rudeninių

šalnų apšąla viršūnės.

Dauginimas. Sėklomis, skiepais. Iš hibridų medyne surinktų sėklų augi-

nami medeliai auga blogiau nei pirmoji hibridų karta.

172

Sodinimo tankumas. Apie 36 proc. medelių hibridiniuose želdiniuose

yra genetinis brokas, t. y. juos kirtimų metu būtina pašalinti, o želdant reikia į

tai atsižvelgti ir sodinti apie tiek pat didesnį nei optimalus medelių kiekis

1 ha. Optimalus želdinių kiekis būtų 750–1000 vnt. ha-1, bet atsižvelgiant į

prigijimo nuostolius, natūralų atkritimą ir genetinį broką reikėtų sodinti apie

1200–1600 vnt. ha-1.

Mišrinimas. Matyt, kaip ir kiti maumedžiai turi būti mišrinamas su rūši-

mis, kurios su juo nekonkuruotų dėl šviesos ir maisto medžiagų. Maumedžių

lajos turėtų būti bent ⅓ apšviečiamos tiesioginių saulės spindulių ir prapučia-

mos vėjo, todėl 1 ardo skalsumas turėtų būti apie 0,5–0,6. Antrame arde turė-

tų augti unksmę pakenčiančios rūšys, padedančios maumedžiui valytis nuo

šakų. Atrodo, geriausia mišrinti su mažalapėmis ir didžialapėmis liepomis, pa-

prastaisiais klevais, egle, buku, baltalksniu, lazdynu ir t. t. Liepų ir klevų šak-

nų išskyros teigiamai veikia maumedžių augimą.

Augimo eiga. Iki 30–40 metų auga sparčiau už europinį ir japoninį

maumedžius (metinės rievės būna apie 1 (1,5) cm pločio), vėliau auga lėčiau.

30 metų amžiuje medynai siekia 22–25 m aukštį, 26–32 cm skersmenį ir apie

400 m3 ha-1 tūrį. Orientacinis jų kirtimo amžius galėtų būti pasiekus 35–

40 metų.

Nc augavietėje sparčiausiai auga hibridiniai maumedžiai su europinio mau-

medžio požymių vyravimu, Lc – su japoninio maumedžio požymių vyravimu.

Biotinių veiksnių įtaka. Atsparus maumedžių vėžiui bei kitiems grybi-

niams susirgimams, kenkėjams ir nepalankiems aplinkos veiksniams.

Medienos savybės ir panaudojimas. Dėl plačių rievių (ir mažo vėlyvo-

sios medienos procento jose) medienos mechaninės savybės yra gerokai pras-

tesnės nei pušies.

Pusantrahibridis maumedis (Larix x eurolepis x Larix decidua arba

L.x eurolepis x L. leptolepis) gautas lietuvių mokslininkų V. Ramanausko ir

S. Tuminausko apie 1957 metus, sukryžminus plačiažvynį (hibridinį) mau-

medį su europiniu arba japoniniu maumedžiais.

Šis maumedis pasižymi ypač sparčiu augimu – 25–26 metų amžiaus 3 me-

dynai įveisti (1,2–2,0 tūkst. vnt. ha-1 tankumu) buvo apie 23 m aukščio, 23–

25 cm skersmens, produkavo 548–592 m3 ha-1 tūrio bei turėjo iki 23 m3 ha-1

metinį prieaugį. 55 metų amžiaus pusantrahibridžio maumedžio medynai pa-

siekė vidutinį 28–31 m aukštį (max 38 m), 34–37 cm (max 64 cm) skersmenį

ir 1,2–1,7 m3 vieno medžio tūrį. Nors anksčiau buvo manoma, kad šių mau-

medžių techninė branda bus sulaukus 30–40 metų amžiaus, bet pagal nupjau-

173

23 pav. 16 metų amžiaus pusantra-

hibridžio maumedžio ,,ripka“.

(Туминаускас, Раманаускас, 1983)

tų modelinių medžių metines rieves ir medienos savybes preliminariai galima

teigti, kad kirtimo amžius neturėtų būti didesnis nei 30 metų.

Pagal vidutinį stiebo tūrį 9–26 metų amžiaus visada buvo perspektyviausi

medžiai su europinio maumedžio požymiais.

Šių maumedžių metinės rievės siekia iki 2,5 cm skersmens (23 pav.).

Daugeliui maumedžių būdingas kamieno išsikreivinimas (gyvatiška kamieno

forma), tai pastebima ir kai kuriose euro-

pinio maumedžio populiacijose augan-

čiose derlinguose dirvožemiuose.

Atsparus maumedžių vėžiui. Pagal

mechanines savybes pusantrahibridžių

maumedžių mediena, dėl mažesnio vė-

lyvosios medienos procento jų medie-

noje, yra blogesnė nei europinių ar ja-

poninių maumedžių mediena.

Jonavos MU pasodinti vakarinio

maumedžio (Larix occidentalis Nutt.)

želdiniai pirmąjame dešimtmetyje auga

sparčiau už europinius ir hibridinius

maumedžius. Tarp kitko, iš maumedžių

ši rūšis tėvynėje užauga aukščiausia – iki

60 m.

Didžioji pocūgė (Pseudotsuga menziesii (Mirb.) Franco)

Paplitimas. Paplitusi Šiaurės Amerikos vakarinėje dalyje. 1995 metais

Lietuvoje buvo žinoma daugiau nei 60 pocūgių augimo vietų.

Taksaciniai parametrai. Tėvynėje užauga iki 50–75 (115) m aukščio ir

1–2 (4,5) m skersmens, gyvena iki 700–1000 (1400) metų. 140 metų amžiaus

produkuoja iki 1600 m3 ha-1. Aukščiausios pocūgės Lietuvoje (Rambyno miš-

ke) yra 32 m aukščio ir 60 cm skersmens (65 metų amžiaus).

Poreikis aplinkos sąlygoms ir abiotinių veiksnių įtaka. Šviesinis

medis, bet jauno amžiaus pakenčia pavėsinimą. Atspari vėjams – tai didina ir

pocūgių geba suauginti skirtingų medžių šaknis.

Iš pocūgių mažiausiai atspari šalčiui, nors ištveria iki 41 °C. Pakenkia jai ir

vėlyvosios šalnos.

Didelis pocūgės plastiškumas leidžia ją auginti įvairiomis ekologinėmis są-

lygomis, išskyrus šlapius ir karbonatinius dirvožemius Atsižvelgiant į drėgną

174

Lietuvos klimatą, pocūgės želdynai pirmiausia veistini Nc, Nd augavietėse.

Atspari sniegolaužai.

Dauginimas. Paprastai sėklomis. Pocūgių skiepijimo sėkmė prieštaringa.

Gyvašakėmis, ypač paimtomis nuo vyresnių medžių, dažniausiai dauginasi

prastai.

Sodinimo tankumas. Laikoma, kad pocūgei tinkami tankumai sodinant

1,5 x 1,5 – 4 x 4 m atstumais. Lietuvoje buvo rekomenduojama jas sodinti

3 x 3 m atstumais, tarpueiliuose sodinant apie 3 kartus didesnį eglių kiekį (dėl

žvėrių įtakos sumažinimo), kurias (susiveriant pocūgynui) reikia iškirsti kaip

kalėdinius medelius. Rekomenduojamas periodinis šakų genėjimas (vienu

kartu išimant ne daugiau 2 žalius vainikus), nes tankesni pocūgės želdiniai ne-

išsprendžia nusivalymo nuo šakų problemos. Sodinimo eiles reikėtų orientuo-

ti iš rytų į vakarus.

Mišrinimas. Įvairūs autoriai jas siūlo mišrinti su klevu, liepa, skroblu, bu-

ku, guoba, taip pat su ąžuolu, egle, maumedžiais, beržu, raudonuoju ąžuolu,

uosiu (svarbu, kad kitos rūšys neužtamsintų pocūgių). Pagal N. Bolotovo origi-

nalią metodiką nustatyta, kad mišriuose želdiniuose galima pocūgę auginti bet

kokiu santykiu su egle ir veimutine pušimi, o su ąžuolu optimali sudėtis 5Pc5Ą.

Pagal kitų mokslininkų tyrimus, mišriuose želdynuose (su egle, plaukuo-

tuoju beržu, šermukšniu, paprastąja ir vėlyvąja ieva) pocūgės auga blogiau nei

grynuose.

Augimo eiga. Iki 20–30 metų amžiaus pocūgė auga palyginti lėtai, t. y.

jos augimo sparta yra panaši į paprastosios eglės arba pušies. 20–30 metų am-

žiaus eglės ir pušies aukščio prieaugiai pradeda mažėti, o pocūgė ir toliau iš-

laiko tokius pat aukščio prieaugius (iki 1 m per metus).

Baltarusijoje 40 metų pocūgynai siekia iki 620 m3 ha-1, Latvijoje ir Kali-

ningrade geriausi 60–65 metų amžiaus medynai siekia iki 700–900 m3 ha-1, o

75 metų amžiaus – net 1050–1600 m3 ha-1.

Optimaliose sąlygose pocūgės kiekinę ir techninę brandą (su optimaliu

stambios ir vidutinės medienos kiekiu) pasiekia apie 60 metų, kai stambios ir

vidutinės medienos kiekiu 28 proc. viršija eglę.

Biotinių veiksnių įtaka. Nemažai žalos padaro stirninai, kurie ragais nu-

trina žievę 0,2–0,8 m aukštyje. Atspari grybiniams susirgimams ir kenkėjams.

Nepažeidžiama šakninės pinties.

2–50 metų amžiaus labai nukenčia nuo šveicariškosios ir škotiškosios

spygliakritės. Įvairių individų atsparumas šiai ligai labai skiriasi. Ligai atspa-

resni vėjo prapučiami, nei augantys nuo vėjo apsaugotose vietose želdiniai.

Pasitaiko kamieno ir šakų vėžys, šaknų puvinys ir kelmutis.

175

Medienos savybės ir panaudojimas. Pocūgės mediena tvirta, apie 550

(470–610) kg m3, o Kaliningrade – net 637 kg m3. Kitų pocūgių rūšių (varie-

tetų) mediena šiek tiek prastesnė.

Pocūgės žievėje yra iki 18 proc. rauginių medžiagų ir ji užima lygias pozi-

cijas su ąžuolo ir eglės žieve. Pocūgės savo spygliais gerina dirvožemį.

Melsvosios (Pseudotsuga menziesii var. glauca (Beissn.) Franco) ir pilko-

sios (Pseudotsuga caesia (Schwer.) Flous) pocūgės Lietuvoje auga šiek tiek

menkiau nei didžiosios pocūgės, nors melsvosios pocūgės dekoratyvesnės ir

atsparesnės nepalankiems veiksniams. Pilkoji pocūgė mažiau reikli dirvože-

miui ir mažiau jautri užterštam orui negu kitos pocūgių rūšys.

Melsvoji ir pilkoji pocūgės auga lėtokai, todėl nebuvo rekomenduojama

veisti net Lietuvos miškuose. Šiaip jau melsvoji pocūgė pasiekia mažiausių

aukščio ir skersmens parametrų, bet Baltarusijoje žinomas 47 metų amžiaus apie

30 m aukščio, 28 cm skersmens ir net 856 m3 ha-1 tūrio medelynas. Lietuvoje

geriausias melsvosios pocūgės 55 metų amžiaus medynas siekė 28 m aukštį ir

46 cm skersmenį. Estijoje perspektyvus 35 metų amžiaus pilkosios pocūgės

medynas buvo pasiekęs 21 m aukštį, 18 cm skersmenį ir 430 m3 ha-1 tūrį.

Lenkijoje, pajūrio zonoje, pilkoji pocūgė yra 1,5–2 kartus produktyvesnė

nei paprastoji eglė. Suomijoje pilkoji pocūgė auga apie 2 kartus greičiau nei

didžioji pocūgė.

16.2. SPARČIAI AUGANTYS KIETIEJI LAPUOČIAI

Raudonasis ąžuolas (Quercus rubra L.)

Paplitimas. Raudonasis ąžuolas natūraliai išplitęs Šiaurės Amerikos ryti-

nėje dalyje. Į Lietuvą introdukuotas 1820 m., o miškuose pradėtas auginti nuo

1875 metų. Pagal 5-osios sklypinės miškų inventorizacijos (2000 m.) duome-

nis, Lietuvos miškuose buvo 79 sklypai, kuriuose augo raudonieji ąžuolai

(116,4 ha plote). Nors šiuo metu bandoma raudonąjį ąžuolą priskirti prie in-

vazinių rūšių, bet kaip rodo tyrimai (Straigytė, 2008), jo invazyvumo rodiklis

yra žemesnis už vidutinį, ši rūšis daro mažą neigiamą įtaką visuomenei, aplin-

kai ir ekonomikai.

Taksaciniai parametrai. Tai 20–30 (49) m aukščio ir 0,8 (2,4) m

skersmens liemeniu medis, gyvena 200–300 (400) metų. Optimaliomis sąly-

gomis Lietuvoje per metus šie ąžuolai priauga iki 12–14 m3 ha-1. Medienos

tūris vidutinėmis dirvožemio sąlygomis augančiuose 80 metų ąžuolynuose

siekia nuo 680 iki 1400 m3 ha-1.

176

Poreikis aplinkos sąlygoms ir abiotinių veiksnių įtaka. Sausras pa-

kelia blogiau nei paprastasis ąžuolas. Nepakelia ir stipraus dirvos užmirkimo,

aukštai esančių gruntinių vandenų, užpelkėjusių bei ilgai užtvindomų dirvo-

žemių (juose ne tik blogai auga, bet ir stipriai nukenčia nuo šalčių).

Dirvožemio sąlygoms raudonasis ąžuolas mažiau reiklus už paprastąjį. Au-

ga įvairios granuliometrinės sudėties dirvožemiuose, tačiau geriausiai auga

derlinguose priesmėliuose. Nemėgsta karbonatingų dirvožemių. Geriausiai

auga Nd, Nc ir Lc augavietėse, gerokai prasčiau Nb augavietėje. Lietuvos kli-

matinės sąlygos, ypač vakarinėje ir pietvakarinėje Lietuvos dalyje, yra artimos

optimalioms šiems medžiams.

Atsparus vėjams. Jauni ąžuoliukai šiek tiek nukenčia nuo gausaus sniego.

Šalčiams raudonasis ąžuolas atsparesnis už paprastąjį. Nuo pavasarinių šal-

nų raudonasis ąžuolas nukenčia beveik tiek pat, kaip ir paprastasis. Šaltomis

žiemomis, ypač netinkamose jam augavietėse, gana stipriai apšąla, ir kamie-

nuose neretai susidaro žiemospirgių (iki 24–37 proc. medžių).

Šviesamėgis – jauni ąžuoliukai jautriai reaguoja į žolės ar krūmų stelbimą.

Pakankamai atsparus užterštam orui.

Dauginimas. Paprastai gilėmis. Nupjauti jauni ąžuolai atauga iš kelmo.

Įsišaknyja 10–20 proc. žalių gyvašakių.

Sodinimo tankumas. Vyresnio amžiaus želdiniai, įveisti Lietuvos piet-

vakarinėje dalyje ir Kaliningrado miškuose, buvo sodinami reti – 2,5–

1,0 tūkst. vnt. ha-1. Jauni, iki 20 metų amžiaus, želdiniai tankesni – jų sodi-

nimo tankumas 4,7–6,0 tūkst. vnt. ha-1.

Mišrinimas. Raudonąjį ąžuolą galima sodinti gryną, vėliau įterpiant po-

miškines ir pavarančiąsias rūšis naudojamas auginant ir paprastąjį ąžuolą. Bu-

vo siūloma, be kitų rūšių, mišrinti ir su veimutine pušimi, paprastąja egle, pa-

prastąja pušimi, lazdynais, pocūge, klevu, buku.

Šiaurės Amerikos medžių rūšys (pocūgė, veimutinė pušis) veikia raudonąjį

ąžuolą kaip aktyvatoriai, todėl į sodinimo schemas jų reikėtų įterpti iki 40–

50 proc.

Baltažiedė robinija, uosialapis klevas, taip pat ąžuolas, paprastoji pušis, uo-

sis yra raudonajam ąžuolui inhibitoriai, todėl jų galima mišrinti iki 10–

15 proc. Palydovinių rūšių – sidabrinių klevų, mažalapių liepų verta pasodinti

iki 20–30 proc.

Ūkiniu požiūriu tikslingiausia mišrinti eilėmis su liepa, klevu, alksniais.

Augimo eiga. Pirmame dvidešimtmetyje raudonasis ąžuolas auga daug

greičiau už pušį, eglę, paprastąjį ąžuolą, mažai atsilieka nuo beržo bei juo-

dalksnio ir daugiau tik nuo europinio maumedžio (25 proc.) (3 lentelė). Pir-

177

mus du dešimtmečius raudonojo ąžuolo skersmens prieaugis siekia 4-6

(8) mm per metus, o nuo 30 metų prieaugis krinta iki 1–2 mm per metus.

3 lentelė. Pagrindinių medžių rūšių augimo grynuose želdiniuose

palyginimas su r. ąžuolu (Gradeckas, Malinauskas, 2005)

Medžių

rūšies pavadinimas

Augavietė Aukštis (m) pagal amžių (metai) Aukštis

20 metų amžiaus proc.

5 10 15 20

E Nc 0,6 2,7 5,4 8,1 63

P Nc 1,2 4,1 7,6 10,4 81

Ąp Nc 2,1 4,7 7,5 10,6 82

Ąr Nc 2,8 6,2 9,6 12,9 100

B Lb - 6,2 10,7 13,6 105

J Lc 2,7 7,1 11,0 13,8 107

M eur. Nc 4,0 7,2 11,7 16,1 125

Nuo 40–50 metų raudonojo ąžuolo augimas sulėtėja, tad teigiama, kad 60

metų amžiaus paprastojo ir raudonojo ąžuolo aukščiai medynuose susivieno-

dina (beje, duomenys prieštaringi).

Bręstančių želdinių vidutinis aukštis Nb augavietėje mažesnis 26 proc., o

skersmuo – 17 proc. nei Nc.

Nc augavietėje jauno amžiaus raudonieji ąžuoliukai auga labai sparčiai,

metinis prieaugis į aukštį (nuo 8 iki 13 metų amžiaus) – po 1 m. 27–30 metų

amžiaus raudonieji ąžuolai Nc augavietėje lenkia paprastuosius ąžuolus pagal

aukštį 24–32 proc., o pagal tūrį – net 37 proc.

Nd augavietėje raudonojo ąžuolo augimas taip pat spartus – jo vidutinis

skersmuo 6–11 proc., o vieno medžio tūris – 24–28 proc. didesnis už papras-

tojo ąžuolo.

Geriausiuose Lietuvos raudonojo ąžuolo medynuose 30 metų amžiaus fik-

suotas 365 m3 ha-1 tūris, o 52 metų amžiaus – net 733 m3 ha-1 tūris, bet šie

medynai yra pernelyg tankūs ir tikėtina, kad ateityje gali labai smarkiai nu-

kentėti nuo nepalankių aplinkos veiksnių.

Kiekinės brandos optimaliomis sąlygomis raudonieji ąžuolai pasiekia

50 metų amžiaus, techninė branda stambiai ir vidutinei medienai ateina 60

metų. Auginti raudonąjį ąžuolą ilgiau nei 50–60 metų nėra prasmės, nes me-

dyno tūris ir 90 metų amžiaus išlieka nepakitęs (matyt, dėl medžių atkritimo).

Vienoduose dirvožemio derlingumo ir artimo tankumo želdiniuose 20–

30 metų amžiaus raudonojo ąžuolo vidutinis aukštis didesnis už paprastojo

178

15–24 proc., o skersmuo 23–29 proc. Raudonojo ąžuolo ir paprastojo ąžuolo

aukščiai susilygina tik 80, rečiau 50 metų amžiaus.

Raudonasis ąžuolas, be savo teigiamų biologinių savybių, turi ir neigiamų.

Kamienų išsikreivinimas, didelis lajos išvešėjimas, stambios šakos, polinkis į

simpodinį šakojimąsi mažina jo kamienų kokybę ir rodo, kad jį tikslingiau au-

ginti mišriuose medynuose.

Pusamžiuose ir bręstančiuose želdynuose neišsikreivinusių kamienų rasta

tik 15–20 proc. Retesniuose želdiniuose tiesių kamienų daugiau nei tankes-

niuose. Kamienai dažnai apaugę smulkiomis atauginėmis šakelėmis – jonūg-

liais, kurie prasideda 4–6 m aukštyje. Palyginti didelė kamienų dalis (24–

37 proc.) turi žiemospirgių.

Raudonajam ąžuolui būdingas kamienų dviviršūniškumas, kuris retesniuo-

se želdynuose raiškesnis nei tankesniuose – pvz., 27 metų 1100 vnt. ha-1 tan-

kumo želdiniuose beveik kas trečias kamienas (35 proc.) yra dviviršūnis, o

dvigubai tankesniuose – dviviršūniškumas būdingas 7–16 proc. medžių.

Raudonajam ąžuolui taip pat būdingas stambiašakiškumas. Tirtuose želdy-

nuose rasta 44–53 proc. medžių stambiomis šakomis.

Vienas iš tinkamiausių būdų raudonojo ąžuolo kamienų kokybei pagerinti

yra selekcinės priemonės – atrenkant ir dauginant rinktinius medžius stačiais,

tiesiais, gerai šakas numetusiais kamienais, smulkiomis ar vidutinio stambumo

šakomis.

Biotinių veiksnių įtaka. Raudonasis ąžuolas, palyginti su kitomis me-

džių rūšimis, mažiau pažeidžiamas ligų ir kenkėjų. Rimta raudonojo ąžuolo

liga yra puvinys, sukeltas raudonučio (Nectria). Mažiau reikšmingos – antrak-

nozė, lapų rūdligė ir miltligė (pastaroji, matyt, ypač reta). Jauno amžiaus rau-

donąjį ąžuolą pažeidžia taškuotoji pintis, sukelianti aktyvų baltąjį puvinį, bręs-

tančiuose raudonojo ąžuolo medynuose paplitusi kietoji ąžuolinė pintis, suke-

lianti aktyvų gelsvai baltą centrinį medienos puvinį. Raudonasis ąžuolas taip

pat tinka daliniams želdiniams įveisti dėl šakninės pinties pažeidimų išretėju-

siuose pušynuose Nb ir Lb augavietėse.

Iš vabzdžių didžiausią žalą jam daro liemenų kenkėjai – ūsuočiai ir žievėg-

raužiai. Lapams kenkia neporinis ir auksauodegis verpikai. Giles pažeidžia

straubliukai ir kandžių vikšrai.

Jauni (2–4 metų) raudonieji ąžuoliukai masiškai nuskabomi elninių žvėrių,

todėl nuo pat jaunystės jie auga kreivi. Laimei, raudonųjų ąžuolų žievė brie-

džių mažiau mėgstama.

Medienos savybės ir panaudojimas. Raudonojo ąžuolo medienos te-

chninės savybės išties ne blogesnės už paprastojo – nors raudonojo ąžuolo

179

medienos tankumas (apie 705 kg m3) truputį mažesnis nei paprastojo ąžuolo

(apie 720 kg m3, bet gali varijuoti ± 20 proc.), mediena lengvesnė 7,5 proc.,

bet tvirtumas lenkiant ir gniuždant išilgai pluoštų – didesni nei paprastojo

ąžuolo.

Raudonojo ąžuolo medynų kokybė labai priklauso nuo medyno ugdymo.

Raudonojo ąžuolo žievė sudaro apie 12 proc. nuo tūrio, paprastojo ąžuolo

– apie 20 proc.

Raudonojo ąžuolo medienos kaina sudaro ⅔ paprastojo ąžuolo kainos.

Baltažiedė robinija (Robinia pseudoacacia L.) Lietuvoje nuo seno au-

ginama parkuose, dažna miestų gatvėse, veista prie Jonavos ,,Azoto“ bei Kur-

šių nerijoje. 2009 metais paskelbta invaziniu augalu.

Dirvožemiui nereikli – šaknys įsisavina oro azotą ir tokiu būdu gerina dir-

vožemį. Šaltomis žiemomis apšąla (atšokus žievei kamienus intensyviai ardo

medieną pūdantys grybai). Jauni ūgliai nukenčia nuo pavasarinių bei rudeni-

nių šalnų. Plačiai plinta šaknų atžalomis. Mediena tvirtesnė už ąžuolo ir

skroblo. Medingas augalas.

Intensyviai auga pirmus 10–15 metų, o vėliau lėtai. Ypač sparčiai robinijos

auga Vokietijoje, Vengrijoje, šiek tiek prasčiau – Ukrainos upių slėniuose.

Lietuvoje plantaciniuose želdiniuose galėtų būti auginama tik po ilgalaikės in-

tensyvios selekcijos atrenkant šalčiui atsparius ir tiesiastiebius individus.

16.3. SPARČIAI AUGANTYS MINKŠTIEJI LAPUOČIAI

Karpotasis beržas (Betula pendula Roth)

Paplitimas. Karpotasis beržas paplitęs Europoje, mažosios Azijos šiaurės

rytuose, Kaukaze ir Vakarų Sibire. Lietuvoje beržynai (abiejų rūšių kartu) su-

daro 22,3 proc. miškų ploto.

Taksaciniai parametrai. Užauga iki 30 (35) m aukščio ir 0,4–0,6

(1,0) m skersmens. Gyvena iki 100–150 (250) metų. Našiuose beržynuose už-

auga iki 350–400 m3 ha-1 medienos. Beržynų (neskirstant pagal rūšis) einama-

sis prieaugis – 7,0 m3 ha-1.

Poreikis aplinkos sąlygoms ir abiotinių veiksnių įtaka. Šviesamėgė,

atspari šalčiams, šalnoms ir sausroms, dirvožemiui nereikli rūšis. Produkty-

viems beržynams išauginti tinka visos girių augavietės (Nc, Lc, Nd, Ld, Nf,

Lf). Pakelia didelį dirvos rūgštumą, atsparus vėjams.

180

Beržus pažeidžia gausus sniegas ir plikledis (lijundros) – medžių lajos

smarkiai aplaužomos, jauni medeliai išlankstomi ir pilnai jau nebeatsitiesia.

Jautrus oro taršai.

Dauginimas. Paprastai dauginamas sėklomis. Atauga iš kelmų (dažniausiai

iki 30 metų amžiaus), šaknų atžalos pasitaiko retai ir tik pažeidimų vietose.

Sodinimo tankumas. Estijoje pradinis tankumas beržo plantacijose 1330–

2500 vnt. ha-1. Sodinimo vietas vertėtų išdėstyti 2,5–3 x 1,5 m atstumais.

Mišrinimas. Mišriuose beržo želdynuose su juodalksniu ar baltalksniu

(3eB 3eJ(Bt)) palankiai dera komponentinių medžių rūšių biologinės savybės,

tad beržo aukščiai būna dar didesni (pvz., 20 metų – 16,3 m).

Augimo eiga. Nc augavietėje beržas pirmame amžiaus penkmetyje augi-

mo greičiu lenkia visas kitas medžių rūšis. Nb, Lb ir Nc augavietėse 20 metų

amžiuje beržai jau siekia 13,6–15,1 m aukštį. Intensyviausiai karpotasis beržas

auga būdamas 20–30 metų amžiaus, kai metinis aukščio prieaugis siekia iki

0,75–1,0 m.

Vertingesni hibridai. Švedijoje užfiksuoti du tipai triploidinių beržų –

susidarę iš diploidinių beržų bei iš karpotųjų ir plaukuotųjų beržų hibridų.

Pagal medienos tūrį šie beržai viršija diploidinius apie 36 proc. Voroneže

sparčiu augimu pasižymi karpotųjų ir popiržievių beržų hibridai.

Biotinių veiksnių įtaka. Beržus gana negausiai pažeidžia kenkėjai

(žiemsprindžiai, neporinis verpikas, lapgraužiai, sidabražvynis lapinis straub-

liukas), ligos (lapų rūdžių, lapų rauplių) ir grybai (miltligės, rūdys, pintys), o

žvėrys jais mažai domisi.

Beržai nuo grambuolių nukenčia dvigubai, grambuolių lervos maitinasi

šaknimis, o išsiritę suaugėliai graužia lapus.

Medienos savybės ir panaudojimas. Beržo mediena gana tvirta, apie

640 (614–679) kg m3, pagal kai kurias technines savybes artima kietųjų la-

puočių medienai.

Iš beržo galima gauti daugiausia celiuliozės, lyginant su kitomis rūšimis (iš

drebulės jos gaunama apie 13 proc., iš pušies ir maumedžio – apie 28 proc., iš

eglės – 36 proc. mažiau).

Beržo sula teka 7–12 dienų, per šį laikotarpį galima gauti iš vieno suaugu-

sio medžio iki 60 l sulos.

Plaukuotasis beržas (Betula pubescens Ehrh.) dažniausiai auga užmir-

kusiose ir pelkinėse dirvose ir pasiekia menkesnių matmenų nei karpotasis

beržas. Šis beržas, ypač jauno amžiaus, auga lėčiau už karpotąjį – Švedijoje,

Suomijoje ir Norvegijoje karpotųjų beržų našumas 15–20 proc. didesnis nei

plaukuotųjų beržų, augančių tose pačiose augavietėse. Medienos fizinės ir

181

mechaninės savybės artimos karpotojo beržo medienos savybėms, bet jos ko-

kybė šiek tiek prastesnė, kamienai smulkesni.

Juodalksnis (Alnus glutinosa (L.) Gaertn.)

Paplitimas. Juodalksnis paplitęs Europoje, Kaukaze, Mažojoje Azijoje ir

Šiaurės Afrikoje. Lietuvoje juodalksnynai sudaro 6,9 proc. miškų ploto, o jų

didžiausias plotas yra Marijampolės, Šakių ir Kazlų Rūdos miškų urėdijose.

Taksaciniai parametrai. Užauga iki 30 (35) m aukščio ir 0,7(1) m

skersmens, gyvena iki 200 metų. Našiausių juodalksnynų tūris siekia 420–

450 m3 ha-1. Einamasis juodalksnynų tūrio prieaugis yra 8,7 m3 ha-1 (15–

30 metų amžiaus gali siekti iki 17–18 m3 ha-1).

Poreikis aplinkos sąlygoms ir abiotinių veiksnių įtaka. Atsparus vė-

jams. Jauni kartais žiemomis apšala, ypač atvirose vietovėse, dažnai nukenčia

ir nuo pavasarinių šalnų. Atsparus taršai.

Sąlyginai šviesamėgis. Auga užmirkusiuose ir pelkiniuose dirvožemiuose –

Uc, Ud, Pc, Pd. Mėgsta derlingus dirvožemius, bet geba augti ir nederlinguo-

se dirvožemiuose, net Kuršių nerijos palvių smėliuose. Našiausi medynai būna

Ld ir Lc augavietėse. Dėl šaknyse esančių azotą fiksuojančių mikroorganizmų

gumbelių per metus 1 ha juodalksnyno gali fiksuoti nuo 200 iki 700 kg azoto

(liucerna tik 300 kg, lubinai ir dobilai iki 150 kg).

Dauginimas. Sėklomis, gerai atauga iš kelmo. Lietuvoje laikoma, kad at-

auginiai juodalksniai pirmame dešimtmetyje auga sparčiau už sėklinius, o vė-

liau pamažu jų augimas susilygina.

Sodinimo tankumas. Ukrainoje juodalksnius priklausomai nuo dirvo-

žemio derlingumo ir drėgnumo siūloma sodinti 2x1,5 m; 2,5-3 x 2,5 m;

2x1 m; 2,5x1,5 m; 3x1 m atstumais.

Mišrinimas. Sklypuose su aiškiu reljefu juodalksnio grupeles ar plotelius

tikslinga sodinti žemesnėse vietose, o aukštesnėse veisti eglę arba kitas tikslines

medžių rūšis: taip sukuriamas mišrus medynas su juodalksnio priemaiša. Sau-

sesniuose ps, pm ar s dirvožemiuose juodalksnis mišrinamas su E, P, U ar B.

Augimo eiga. Pirmame dvidešimtmetyje Lc augavietėje greitai auga ir

pagal vidutinį aukštį atsilieka tik nuo europinio maumedžio. 20 metų amžiaus

jis pasiekia – 13–13,8 m vidutinį aukštį.

T. Kapustinskaitės duomenimis 4-8 metų juodalksnių maksimalus aukščio

prieaugis yra 1,2–1,5 m, o atauginės kilmės – 1,5–1,7 m. Nuo 20–30 metų

prieaugis mažėja, o nuo 45–50 metų augimas beveik sustoja.

Vėlyvoji forma sparčiau auga į aukštį ir skersmenį bei mažiau pažeidžiama

puvinio.

182

Vertingesni hibridai. Galingai vystosi triploidiniai juodalksniai.

Biotinių veiksnių įtaka. Juodalksnius dažnokai pažeidžia lapgraužiai, o

vyresnio amžiaus ir įvairios kamienus pūdančios pintys, šerdies puvinys (atau-

ginės kilmės labiau pažeidžiami). Plinta nauja liga – alksnių fitoftorozė.

Laukiniai žvėrys pažeidžia mažai, stirninai kartais nuplėšia žievę trindami

ragus.

Medienos savybės ir panaudojimas. Mediena minkšta, apie 525 (485–

535) kg m3, vandenyje patvari kaip ir ąžuolo. Žievėje yra 10–14 proc. taninų,

o kankorėžiuose – net iki 27 proc.

Baltalksnis (Alnus incana (L.) Moench)

Paplitimas. Baltalksnis paplitęs Europoje ir Šiaurės Kaukaze. Lietuvoje

baltalksnynai sudaro 6,3 proc. miškų ploto, o jų didžiausias plotas yra Utenos,

Telšių ir Biržų miškų urėdijose. Labiausiai paplitęs Ld, Nc(Šc), Nd(Šd) ir Lc

augavietėse.

Taksaciniai parametrai. Lietuvoje užauga iki 20 (26) m aukščio ir

24 (50) cm skersmens, gyvena 50–70 (80) metų. Einamasis baltalksnynų tūrio

prieaugis yra apie 7,6 m3 ha-1 medienos (maksimalus – net 15–18 m3 ha-1),

geriausių medynų tūris siekia iki 410 m3 ha-1.

Poreikis aplinkos sąlygoms ir abiotinių veiksnių įtaka. Skandinavi-

joje bandomas auginti energetinėse plantacijose. Geriausiai auga priesmėlio ir

priemolio dirvožemiuose, visiškai nepakenčia rūgščių, durpinių ir užpelkėju-

sių vietų. Labiau šviesinė rūšis ir mažiau dirvai reikli nei juodalksnis.

Ant šaknų turi azotą fiksuojančių bakterijų, todėl lapais papildo dirvožemį

azotu.

Dauginimas. Plinta sėklomis. Dauginasi šaknų atžalomis ir negausiai

kelmo ataugomis.

Sodinimo tankumas. Estijoje įveistos bandomosios baltalksnių plantaci-

jos, kurių tankumas – 4,4–15,75 tūkst. vnt. ha-1.

Mišrinimas. Baltalksnio gebá gerinti dirvos fizines ir chemines savybes

bei sudaryti puikią priedangą kitoms rūšims leidžia jį panaudoti įveisiant jaut-

resnes medžių rūšis – paprastojo ir raudonojo ąžuolo želdinius, o Pietų Lietu-

voje – ir pušis.

Augimo eiga. Iki 10–15 metų amžiaus auga greičiau nei juodalksnis. Ve-

getatyvinės kilmės medeliai gali paaugti iki 1 (2) m į aukštį kasmet. Šios mo-

komosios knygos autoriui yra tekę matyti 11 metų amžiaus baltalksnyną, turintį

13–14 m vidutinį aukštį ir 10 cm skersmenį, o turint omenyje, kad medynas

buvo ne mažesnio kaip 1,0 skalsumo, jo tūris galėjo siekti apie 150 m3 ha-1.

183

24 pav. Gauruotojo alksnio žievės

tekstūra (www.baumkunde.de)

25 metų amžiaus geriausi Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijojs baltalksnynai siekia

iki 200 ir net 290 m3 ha-1 medienos. Ia-II boniteto medynus tikslinga kirsti 20–

25 metų amžiaus (ypač našius galima kirsti dar šiek tiek anksčiau, prastesnius –

šiek tiek vėliau).

Biotinių veiksnių įtaka. Pažeidžia kempinis grybas, geltonoji kempinė

sukeliantys baltąjį ir raudonąjį branduolio puvinį. Lapus užpuola mėlynasis

alksninis lapgraužis. Miško žvėrims baltalksnis nepatrauklus.

Medienos savybės ir panaudojimas. Medienos fizinės ir mechaninės

savybės panašios į juodalksnio, Sankt Peterburgo srityje medienos tankis sie-

kia apie 452 kg m3, bet dėl smulkumo dažniausiai naudojama kurui. Atitin-

kamai apdirbus naudojama raudonmedžio, juodmedžio, palisandro medžio

baldų imitacijoms gaminti. Žievėje daug rauginių medžiagų (kaip ąžuolo).

Gauruotasis (hibridinis) alksnis

(Alnus x hybrida A.Braun ex Rchb.)

yra juodalksnio ir baltalksnio hibridas

(24 pav.), jis iki 30–40 metų auga spar-

čiau nei tėvinės rūšys ir pasitenkina ne

tokiais derlingais dirvožemiais.

Lietuvoje, miškuose, kur juodalksniai

auga kartu su baltalksnynais, neretai

randama pavienių mišrūnų. Latvijoje šių

hibridų daugiau, čia jie buvo specialiai

tyrinėti.

35–40 metų amžiaus hibridai siekia

apie 26 m aukščio ir 38 cm skersmens.

Natūraliai juodalksnio ir baltalksnio

hibridizacijai labiausiai trukdo neviena-

laikis šių alksnių žydėjimas (baltalksnis

žydi anksčiau nei juodalksnis). Be to,

geresnių rezultatų sulaukiama, kai moti-

ninis medis būna baltalksnis, bet, kaip jau minėta, pradėjus sklisti juodalksnio

žiedadulkėms, baltalksnis jau būna peržydėjęs.

Duoda šaknų atžalas. Įmanoma dauginti gyvašakėmis. Hibridams mažiau

nei juodalksniams kenkia vidaus puvinys.

Lyginant su motininiais medynais, hibridai auga 12–16 proc. sparčiau į

aukštį ir 33–45 proc. į skersmenį. 7 metų amžiaus geriausių hibridinių alksnių

aukštis siekia 6,5 m.

184

Gauruotųjų alksnių tarpusavio kryžminimosi palikuonys augimo sparta

nepasižymi.

Kartais labai sparčiu augimu pasižymi hibrido ir baltalksnio arba hibrido ir

juodalksnio hibridai.

Drebulės ir tuopos

Išskirtinai greitu tuopų auginimu Vakarų Europoje buvo susidomėta jau

beveik prieš 300 metų. Lietuvoje, plantacijose, tinkamos auginti tuopos pri-

klauso drebulių, baltųjų, juodųjų ir balzaminių tuopų sekcijoms.

Labiausiai paplitę perspektyviausi gamybinėms plantacijoms rekomen-

duojami tuopų veisliniai klonai yra kanadinės, didžiosios tuopos, plaukuota-

vaisės x didžiosios, juodosios x P. Maximowiczii, P. Maximowiczii x plaukuo-

tavaisės tuopų hibridai. Šie veisliniai klonai, gauti iš tarprūšinės tuopų hibri-

dizacijos, yra skirtingos kilmės ir turi savus pavadinimus, pvz., kanadinės

tuopos ’Allenstein‘ (DN1), ’Gelrica‘ (DN5) klonai ir t. t.

Vien Italijoje atrinkta net 20 naujų daug produktyvesnių tuopų klonų,

negu ankstesnis, vienas iš perspektyviausių, pasaulyje paplitęs klonas ’I-214‘,

pvz., ’Luisa-Avanzo‘,’Cima‘,’Guardi‘ ir kiti.

Ne visada pavieniai augantys ir gigantiškus matmenis pasiekiantys medžiai

būna labiausiai produktyvūs grupiniuose želdiniuose. Pagal gebėjimą draugiškai

augti kitų medžių apsuptyje tuopos skirstomos į labai bendraujančias (baltosios

tuopos ir drebulė), pusėtinai bendraujančias ir nemėgstančias didelio tankumo

ir konkurencijos (juodosios ir balzaminės tuopos). Pagal tuopų gebėjimą augti

bendrijoje sudaryta eilė: drebulė, pilkoji, baltoji, juodoji, kanadinė.

Geriausią augimą tuopos rodo giliuose ir gerai aeruojamuose puriose dirvose

su optimaliu drėkinimu ir neutralia arba artima jai dirvos reakcija (pH 6–7).

Visos tuopos šviesamėgės, be to, plačialajės reiklesnės šviesai nei siaurala-

jės (piramidinės). Šviesamėgiškiausios – baltoji, pilkoji, drebulė, vidutiniškiai

reiklios – plaukuotavaisė, o mažiausiu apšvietimu pasitenkina juodoji, kana-

dinė tuopos.

Balzaminės tuopos, drebulė, baltoji ir juodoji tuopos atsparios šalnoms ir

šalčiams. Kanadinės tuopos šiek tiek jautresnės. Pagal kitus autorius šalčiams

atsparios tik drebulės, o visos tuopos – tik vidutiniškai atsparios.

Didelis tuopų prieaugis, ypač pietiniuose rajonuose, daugiausia priklauso

nuo jų ilgo augimo periodo vegetacijos metu (iki 190 dienų), taip pat dėl in-

tensyvios fotosintezės ir transpiracijos.

Kokios turėtų būti idealios tuopos? Aukšto produktyvumo ir adaptyvumo

(t. y. pasižyminčios geru augimu įvairiomis augimo sąlygomis, atsparios šal-

185

čiams, sausroms, vėjui, ligoms ir kenkėjams), tiesaus kamieno, gerų medienos

savybių (t. y. didelis medienos tankis (pvz., 5–10 metų amžiaus – > 360 kg

m3), pluošto ilgis – > 1,1 mm, celiuliozės kiekis – ne < 50 proc. ir kt.).

Drebulė (Populus tremula L.)

Paplitimas. Drebulė paplitusi Europoje ir Azijoje, jos arealas yra didžiau-

sias tarp tuopos genties rūšių. Lietuvoje drebulynai sudaro 3,8 proc. miškų plo-

to, o jų didžiausias plotas yra Ukmergės, Panevėžio ir Biržų miškų urėdijose.

Taksaciniai parametrai. Užauga iki 30 (35) m aukščio ir 1 m skersmens.

Gyvena 80–90 (150) metų. Brandžių drebulynų maksimalus tūris siekia iki

500 m3 ha-1, einamasis prieaugis – 9,3 m3 ha-1 (max Lietuvoje – iki 22 m3 ha-1).

Poreikis aplinkos sąlygoms ir abiotinių veiksnių įtaka. Atspari šal-

čiui, šalnoms. Abejinga oro drėgmei, bet nemėgsta dirvos sausros. Mažiausiai

iš tuopų reikli dirvožemio derlingumui. Lapais gerina dirvožemį, sukurdama

minkštą humusą ir papildydama dirvą kalkėmis.

Šviesamėgė, nors nusileidžia maumedžiui, beržui ir iš dalies pušiai.

Dauginimas. Plinta sėklomis, gausiomis šaknų atžalomis. Kelmų ataugos

išauga retai ir greitai žūva. Gyvašakėmis drebulės nesidaugina, bet gerai dau-

ginasi gyvašaknėmis.

Sodinimo tankumas. Priklausomai nuo želdinių tikslinės paskirties ir ša-

lies klimatinių sąlygų, kurios turi didelę įtaką želdinių produktyvumui, tuopų

želdiniai veisiami nuo < 0,2 iki 20 tūkst. vnt. ha-1 pradiniu tankumu. Di-

džiausiu pradiniu tankumu veisiamos energetinės plantacijos.

Lenkijoje želdiniai, pasodinti 2,5 x 2,5 – 4 x 4 m atstumais buvo produk-

tyvesni, nei pasodinti 6,5 x 6,5 m ir 9 x 9 m. Kuo derlingesni dirvožemiai,

tuo želdiniai gali būti retesni. Rusijoje siūloma želdinti drebulaites 2,5 x 2,5

arba 3 x 3 m atstumais, o po 2–3 metų pavasarį apipjaustyti šakeles.

Nuspręsti, ar tuopoms (ar kitoms medžių rūšims) auginimo tankumas nėra

per didelis, galima pagal želdinių pakraštyje augančių medžių parametrus – jei

jie nuo želdinių viduje augančių medžių savo parametrais skiriasi nedaug, va-

dinasi, sodinimo kiekis pasirinktas teisingai.

Didžiojoje Britanijoje tuopų energetinėse plantacijose optimalus sodinimo

tankumas yra apie 10 – 12 000 vnt. ha-1. Lyginant su gluosnių plantacijomis,

tuopų energetinės plantacijos duoda didesnį prieaugį, naudojant 4 ir daugiau

metų rotaciją.

Aukštesnis biomasės produkcijos lygis su tuopomis, kaip ir gluosniais, gali

būti pasiektas trumpesnėmis 2–3 metų apyvartomis, sodinant labai dideliu

(20 000 vnt. ha-1 ir daugiau) tankumu. Tačiau šios rotacijos neperspektyvios

186

dėl greitai nusialinančio atžalinio tuopų pajėgumo ir nepasiteisina ekonomiš-

kai. Dažniausiai energetinėms tuopų plantacijoms rekomenduojamos 5–

15 metų rotacijos, sodinant 1200 – 3000 vnt. ha-1 (geriausių klonų gamybinė-

se plantacijose gaunama 7–12 t s. m. ha-1 per metus).

Drebulės vegetatyvinės kilmės, ypač produktyvių klonų sodinukai, turėtų

būti sodinami 600-800 vnt. ha-1 tankumu eilėmis kas 5–5,5 m, eilėse kas 2,5–

3 m (sodinant ilgos apyvartos želdinius rekomenduojama sodinti apie

2000 vnt. ha-1 – 3-3,5 x 1,4–1,7 m atstumais).

Savaiminiuose drebulynuose apytiksliai iki 20 metų galima retinimų netai-

kyti, vėliau reikia intensyviai išretinti paliekant 1 ha apie 1200 vnt. medžių (20–

40 metų medynuose, išretintuose iki 0,3–0,5 skalsumo, skersmens prieaugis di-

dėja ir pasiekia po 3–5 mm per metus). Nors išretintame medyne tūrio bus kiek

mažiau, bet pagal sortimentus bus gaunama iki 30 proc. daugiau lėšų.

Augimo eiga. Pirmaisiais metais šaknų atžalos pasiekia vidutiniškai 0,5–

0,7 (2) m aukštį ir vystosi išimtinai motininėmis šaknimis, o savo šaknų sis-

temą formuoja lėtai. Per kelis metus sėklinių ir atžalinių drebulaičių augimas

susilygina. Gerai išsivysčiusios ir gerai apšviestos drebulaitės duoda 2 aukščio

prieaugius per metus.

Sparčiai auga ir sėklinės drebulaitės – iki 15 metų amžiaus aukščio prieau-

gis dažnai siekia 1 m ir daugiau. Jau 12 metų medžiai pasiekia 14 m aukščio, o

30 metų medyne stambiausi medžiai siekia iki 24 m aukščio (vid. 21 m) ir

25 cm skersmens. Nuo 40–50 metų drebulės praktiškai nebeauga.

Nustatyta, kad drebulių augimo sparta 40–50 proc. priklauso nuo geneti-

nių veiksnių, o 50–60 proc. – nuo aplinkos sąlygų (dirvožemio derlingumo,

drėgnumo, augimo tankumo ir kt.). Atsparumą puviniui genetinės priežastys

lemia net 60–70 proc., o ekologinės – 30–40 proc.

Priklausomai nuo pradinio tankio drebulės techninė branda popierme-

džiams pasiekiama 10–15 m. amžiaus želdiniuose, tarmedžiams – 20–30 m.

amžiaus, o pjautiniams rąstams – 30 m. ar vyresnio amžiaus želdiniuose. Di-

dėjant pradiniam želdinių tankiui techninės brandos amžius didėja.

Drebulių hibridų želdiniai ekonominę brandą pasiekia 30 m. arba vyresnio

amžiaus.

Vertingesni hibridai. Labai geri rezultatai buvo gauti sukryžmius drebu-

les su baltosiomis, smulkiadantėmis ir kvapiosiomis (’Pamaskvio‘ hibridas)

tuopomis. Drebulės hibridizacijoje tinkamų rūšių parinkimas kryžminimams

nėra pats svarbiausias etapas – daug svarbiau parinkti tinkamus motininius

medžius, pasižyminčius didele bendrąja arba specifine kombinacine galia.

187

Biotinių veiksnių įtaka. Drebulė – vienas iš labiausiai ligų ir kenkėjų

puolamų medžių. Vien tik grybų, galinčių pakenkti drebulei, priskaičiuojama

per 100 rūšių. Miškų monitoringo duomenimis, beveik pusė drebulių

(45,3 proc.) turi vienokio ar kitokio pobūdžio pažeidimų, dažniausiai vabz-

džių (30,7 proc.) bei grybinių ligų (19,8 proc.). Vabzdžiai dažniausiai pažei-

džia lapus, o grybai – liemenį (sukelia šerdies puvinį).

Tarp lapus graužiančių kenkėjų dažnesni: tuopinis kuodis, gluosninis baltasis

verpikas, tuopinis lapgraužis, drebulinis lapgraužis, taip pat drebulinis cigarsu-

kis, minadarės kandys, gumbauodžiai, amarai (pastarieji 4 mažai reikšmingi).

Liemenis pažeidžia mažasis drebulinis ir didysis drebulinis ūsuočiai. Pasta-

rasis yra vienas iš žalingiausių liemenų kenkėjų – kai kur pažeidžia net iki

80 proc. medžių. Pažeisti medžiai skursta, džiūva jų viršūnės, per žaizdas už-

sikrečia puviniu.

Didysis ūsuotis pažeidžia baltąją, pilkąją, juodąją, kanadinę, ypač balzami-

nę tuopas, rečiau kitas. Labiausiai jam patinka I–II dešimtmečių tuopų želdi-

niai, kurių žievė ilgai ,,neakmenėja“. Mažasis ūsuotis prie mėgstamiausių tuo-

pų prideda (bent jau Ukrainoje) ne tik balzaminę, bet ir kanadinę tuopas.

Drebules ir tuopas pažeidžia lapų ir jaunų ūglių rauplės, juodasis vėžys,

bakterinis vėžys, o ir viena iš pavojingiausių ir labiausiai paplitusių drebulės

ligų – liemens šerdies (centrinis) puvinys. Jį sukelia drebulinė pintis ir kietoji

pintis. Puvinys per sėklas nepersiduoda, per šaknis – retai.

Sėklinė kilmė nėra garantija nuo apsikrėtimo centriniu puviniu – nepa-

žeistos drebulės beveik nenukenčia nuo puvinio iki 25–30 metų (25 pav.), o

vėliau didžioji dalis drebulių centriniu puviniu užsikrečia per sausų šakų ne-

apaugusias žaizdas ir mechaninius pažeidimus.

Šerdies puviniui šiek tiek atsparesni moteriškieji drebulės medžiai, vėlyvo-

sios formos, žaliažievės ir pilkažievės, viršutinio ardo drebulės bei individai su

santykinai trumpesne laja, taip pat medžiai, kurie auga optimalaus drėgnumo

ir derlingumo augavietėse.

Drebulės atsparumą centriniam puviniui lemia ne žievės spalva ar panašios

išorinės savybės, o greitas medžių augimas, nestoros šoninės šakos (ir nedide-

lis jų kiekis), tanki mediena, su didesniu libriformo, mažesniu indų bei šerdies

spindulių kiekiu medienoje. Šios savybės yra paveldimos ir persiduoda iš šak-

nų atžalų atsiradusiai naujajai drebulių kartai.

Dažnai drebules pažeidžia kiškiai, stirnos, briedžiai, o prie vandens telki-

nių – bebrai.

188

0 1,4 5,4

16,7

38

61,9

77,6

100

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

Pu

vin

io p

ažeis

tų m

ed

žių

%

1 2 3 4 5 6 7 8

Amžiaus klasė

25 pav. Centrinio puvinio apimtų medžių kiekiai įvairaus amžiaus drebulynuose

(Jurelionis, 1970)

Medienos savybės ir panaudojimas. Drebulių mediena minkšta – Lat-

vijoje ir Baltarusijoje 475 – 495 (kitur – 400–570) kg m3, yra gerų biologi-

nių ir fizinių-mechaninių savybių.

Gigantinė (triploidinė) drebulė (Populus tremula f. gigas Nilsson-

Ehle) pirmą kartą 1935 m. aptikta pietinėje Švedijoje, vėliau buvo aptiktos

Suomijoje, Rusijoje, Švedijoje, Baltarusijoje, Estijoje ir kitur. Tikėtina, kad

gigantinė drebulė Lietuvoje buvusi aptikta Biržų (1956) ir Raseinių (1969)

miškų urėdijose. Tiploidinės drebulės skiriasi nuo tipinių visų kamieno dalių

didesniais parametrais, dvigubai stipresniu augimu ir atsparumu puviniui,

daug didesniu lapų kiekiu lajose.

Iki 20 metų ir drebulė, ir gigantinė jos forma į skersmenį auga panašiai, o

vėliau gigantinė drebulė paprastąją drebulę aplenkia ir 50 metų amžiaus

skersmens skirtumas siekia 70 proc., o tūris – net 2,8 karto būna didesnis nei

drebulės. Triploidų mediena truputį kietesnė, turi daug daugiau mechaninių

ir mažiau apytakos bei sandėlinių audinių negu paprastosios drebulės, sparčiau

apauga susidariusias žaizdas.

Triploidinės drebulės klonas ’Astria’ išsiskiria ypač dideliu produktyvumu,

stiebų tiesumu, gera medienos kokybe, atsparumu ligoms.

Hibridinės drebulės (P. tremula x P. tremuloides) Lietuvoje, Dubravos

EMMU įveistuose 500–10 000 vnt. ha-1 tankumo želdiniuose, medeliai į aukštį

sparčiai pradėjo augti tik trečiais metais po įveisimo. 10 metų amžiaus jų aukštis

189

jau siekė 10–13 m, 19 metų –15–19 m, 23 metų – 22–24 m, 30 metų – apie

27–29 m (prognozė), o vidutinis prieaugis – iki 14–16 m3 ha-1. Didžiausias vidu-

tinis metinis tūrio pokytis 10–19 metų amžiaus periodu buvo 3000 vnt. ha-1 pra-

dinio tankumo želdiniuose ir siekė 21,2 m3 ha-1, o 19–23 metų amžiaus periodu

– 2000 vnt. ha-1 pradinio tankumo želdiniuose – 22,5 m3 ha-1.

Norvegijoje geriausių hibridų tūrio prieaugis buvo 21,3 m3 ha-1, o paties

geriausio hibrido – net 29,8 m3 ha-1.

Estijoje šio hibrido šiuo metu yra užveisti bent 58 plotai, juose pradinis

drebulių tankumas – 1200–1700 vnt. ha-1.

Orientuojantis į 10 metų auginimo apyvartą Lietuvoje reikėtų sodinti 1000

– 3000 vnt. ha-1, nes tai užtikrina panašios kokybės medienos išauginimą.

Orientuojantis į 25 m. apyvartą pradinis želdinių tankumas turėtų būti apie

1500 vnt., orientuojantis į 15–20 m. apyvartą – 3000–1500 vnt. ha-1.

Didesnis drebulių hibridų produktyvumas siejamas su daug ilgesniu augi-

mo periodu. Suomijoje atliktais drebulių ir drebulių hibridų fenologiniais ty-

rimais nustatyta, kad vidutinė drebulių augimo periodo trukmė buvo 110 d.,

o drebulės hibridų klonų – 143–158 d.

Nuo 2010 metų pradėtas drebulės hibridų išauginimas in vitro metodais

gamybiniu mastu.

Pietinėje Švedijoje palyginus hibridinės drebulės ir gigantinės drebulės

augimą nustatyta, kad hibridinė 32 metų amžiaus drebulė pagal H ir D prilygo

60 metų gigantinei drebulei, o pagal tūrį – apie 20 proc. pralenkė. Vadinasi,

hibridinė drebulė Švedijoje auga apie 2 kartus intensyviau nei gigantinė dre-

bulė ir netgi šiek tiek viršija juodosios tuopos ’Robusta‘ augimą (o pastarajai

reikia gerų dirvų ir specialios priežiūros).

Baltoji tuopa (Populus alba L.) pasižymi palyginus dideliu atsparumu

šalčiui, šalnų nepažeidžiama. Geriausiai auga užliejamuose upių slėniuose, bet

pakenčia užliejimą trumpiau nei juodoji tuopa – 20–30 (44) dienų. Geriausiai

auga pasodintos 2,5 x 2,5 m, 3 x 3 m, 4 x 4 m atstumais. Mišrinti verta tik su

alksniais, nes kitos rūšys augimą lėtina.

Baltosios ir pilkosios tuopos iki 15–20 metų auga lėčiau nei juodosios ir

balzaminės, o vyresnės nei 20–30 metų amžiaus, kai juodosios tuopos sulėtina

augimą, o balzaminės beveik nustoja augti, šios tuopos tebeauga iki 50 metų,

ir pagal medienos kiekius nuo 25 metų aplenkia juodąją tuopą.

Baltosios ir pilkosios tuopos želdiniai dažnai produktyvesni (iki 1,5–2 kar-

tų) nei juodosios tuopos ir dėl daug didesnių tankumų – tai siejasi su labai

dideliu šaknų atžalų kiekiu po motininio medyno nukirtimo. 26–47 metų am-

190

žiuje skirtingose augavietėse pasiekiamas 20–33 m3 ha-1 baltųjų ir pilkųjų

tuopų vidutinis tūrio prieaugis.

Žinomesni produktyvūs hibridai su drebule (pilkoji tuopa), gigantine dre-

bule (’Piervieniec Uzbekistana‘,’Striemitelnyj‘). Kanadoje ir Nyderlanduose

pasitaiko baltosios tuopos triploidų.

Baltosios ir pilkosios tuopų mediena turi geriausias technines savybes iš vi-

sų tuopų.

Pilkoji tuopa (Populus x canescens (Aiton) Sm.), būdama baltosios

tuopos ir drebulės hibridas, pasiekia panašius matmenis kaip ir baltoji tuopa.

Pagal augimą ir produktyvumą pilkųjų tuopų savaiminiai medynai Ukrainoje

šiek tiek nusileidžia geriausiems kanadinių tuopų želdiniams. Ypač sparčiai

pilkosios tuopos auga esant juodalksnio priemaišai. Upių salpose Ukrainoje

turi iki 22,5 m3 ha-1 vidutinį metinį tūrio prieaugį.

Kanadoje pasitaiko pilkosios tuopos triploidų. Atsparesnė nei tėvinės rūšys

entomokenkėjams ir ligoms.

Juodoji tuopa (Populus nigra L.) gana atspari šalčiui. Mažiausiai reikli

dirvožemio sąlygoms iš visų tuopų, bet geriausias augimas pastebimas aliuvi-

niuose upių dirvožemiuose (lenkia baltąsias, pilkąsias tuopas ir jų hibridus),

gerai pakenčia ilgoką užliejimą pratekančiais vandenimis.

Latvijoje, pajūryje, duoda 0,7–1,3 m metinį aukščio prieaugį. Palankiau-

siomis augimo sąlygomis net 35 metų amžiaus tuopos per metus priauga 1 m į

aukštį ir apie 1 cm į storį, o augimo maksimumas būna 3–4 metų amžiuje, kai

medeliai priauga 2,5–3 m kasmet. Maksimalus skersmens prieaugis būna 9–

10 metų amžiuje, kai per metus medeliai pastorėja 1,8–2,2 cm.

Lyginant su kanadinėmis tuopomis ir kai kuriomis kitomis – mažiau pro-

duktyvi rūšis derlinguose dirvožemiuose.

Auginami didelio produktyvumo hibridai su didžiąja, berlynine tuopomis,

juodosios tuopos ’Italica‘ forma (’I-121‘,’Russkij‘,’Pionier‘). Pasitaiko sparčiai

augančių triploidų.

Lyginant su kanadine tuopa – mažiau pažeidžiama vidaus puvinio. Šių

tuopų mediena turi mažiau lignino ir trumpesnį plaušą nei eglių mediena, bet

daugiau celiuliozės. Be to, pagal plaušo ilgį lenkia baltąją, kanadinę, balzami-

nę, lauralapę ir kvapiąją tuopas.

Kanadinė tuopa (Populus x canadensis Moench.) yra didžiosios ir juo-

dosios tuopų hibridas. Šalčiams atspari, bet kartais nukenčia nuo šalnų.

Drėgmės trūkumą dirvoje, taip pat jos perteklių pakelia blogai, nors upių slė-

191

niuose trumpalaikius užliejimus pakelia gerai. Pasiteisina mišrinimas su juo-

dalksniu.

Kanadinių tuopų ir jų formų vidutinis metinis prieaugis joms palankiame

klimate siekia 30–50 m3 ha-1, o drėkinant – ir daugiau. Geresniu augimu ka-

nadinių tuopų pasižymi vyriški individai.

Vertingesni hibridai su juodaja tuopa ’Italica‘ bei su balzamine tuopa (’I-

214‘, klonas Nr.154, ’I-455‘,’I-154‘,’I-488‘,’I488b‘,’I-45/51‘).

Perspektyvus ir kanadinės tuopos ‘Robusta‘ klonas ’Nr. 236‘ (Lietuvoje

derlinguose dirvožemiuose 16 metų amžiaus pasiekiantis 20,5 m aukštį ir

37 cm skersmenį).

Gana stipriai pažeidžiama vidaus puvinio, nors yra ir sąlyginai atsparių

klonų. Medienos fizinės-techninės savybės šiek tiek prastesnės už juodosios

tuopos.

Berlyninė tuopa (Populus x berolinensis (K.Koch) Dipp.) prieš

160 metų išaugo Berlyno botanikos sode susikryžminus lauralapei ir juodąjai

tuopai ’Italica‘.

Trumpaamžė pagal savo savybes panaši į balzaminę tuopą, tik šiek tiek už

ją produktyvesnė. Tinkamomis sąlygomis neretai produkuoja iki 30 m3 ha-1

vidutinį tūrio prieaugį (pvz., Lipecko srityje, upės salpoje, 30 metų amžiaus

produkavo net 1350 m3 ha-1 tūrį ir turėjo 45 m3 ha-1 vidutinį tūrio prieaugį).

Sausose ir nederlingose dirvose ši tuopa auga labai blogai. Mažai atspari li-

goms ir kenkėjams.

Balzaminė tuopa (Populus balsamifera L.) labai atspari šalčiams, nepa-

kenčia dirvos užmirkimo, nederlingesnėse dirvose turi pirmumą prieš kanadi-

nes, baltąsias ir kitas tuopas. Balzaminės tuopos pagal produktyvumą nusilei-

džia juodosioms ir baltosioms tuopoms, bet greičiau subręsta - pasižymi grei-

tu augimu jaunystėje (15 metų amžiaus pasiekia kiekinę brandą), o apie 40

gyvenimo metus augimas labai sulėtėja. Juodžemių rajonuose 20–30 metų

amžiaus metinis prieaugis siekia 35,2–48,5 m3 ha-1.

Latvijoje ši tuopa nepasiteisino – mažas prieaugis, stipriai pažeidžiama li-

gų, kenkėjų, šalčių.

Vertingesni hibridai su lauralape tuopa (hibridas Nr. 89), berlynine, pilka-

ja, juodąja tuopa, juodąja tuopa ’Italica'. Portugalijoje yra aprašytas balzaminės

tuopos triploidas.

Balzaminės tuopos ir jų hibridai mažiausiai iš tuopų atsparūs bakteriniam

vėžiui.

192

Plaukuotavaisė tuopa (Populus trichocarpa Torr. et A.Gray) Lietuvo-

je paplito po Antrojo pasaulinio karo. Atspari šalčiui, nepakenčia užmirkimo.

Laikoma, kad ypač sparčiai auga Pabaltijyje ir Vakarų Baltarusijoje, pvz.,

Latvijoje per 27 metus pasiekia 27 m aukštį ir 33 cm skersmenį.

Sėkmingai kryžminama su balzamine tuopa, juodąja tuopa ’Italica‘ (hibri-

das Nr. 2257). JAV ypač dideliu prieaugiu pasižymi plaukuotavaisės x didžio-

sios tuopos hibridas, antros rotacijos metu produkuojantis iki 43,5 t ha-1 per

metus. Yra aprašyta triploidinė plaukuotavaisė tuopa.

Puviniui šiek tiek atsparesnė nei kitos tuopos.

Reziumuojant galima teigti, kad be vienodomis sąlygomis (su 3 pakarto-

jimais, įveisus sausose ir drėgnose, derlingose ir nederlingose dirvose) ir vie-

nu metu įveistų įvairių tuopų rūšių ir jų hibridų augimo bandymų, neįmano-

ma teisingai nustatyti, kurios tuopos Lietuvos sąlygomis augtų produktyviau-

siai. Ukrainoje tokie tuopų želdiniai buvo įveisti dar 1960–1963 m.

193

***

Lietuvoje savaime auga 18 gluosnio, karklo, blindės rūšių. Jos savaime

paplitusios įvairiuose biotopuose – upių ir ežerų pakrantėse, pelkėse ir miš-

kuose, palaukėse ir smėlio kopose. Be savaime augančių rūšių, yra 3 introdu-

kuotos rūšys; išskirta 11 porūšių, 12 varietetų, 67 formos ir 31 hibridas. Ge-

riausiai išsivysčiusį stiebą ir kamieną turi medžiais išaugantys gluosniai.

Baltasis gluosnis (Salix alba L.) paprastai auga upių slėniuose ar šiaip

upių pakrantėse. Medynų kiekis Lietuvoje neaišus – miškotvarkos darbų metu

gluosniai inventorizuojami kartu.

Mažiau reiklus dirvai nei tuopos, atsparus šalčiams ir šalnoms. Ypač gerai

pakenčia 2–3 mėnesių užliejimą (deja, tik iki prasidedant ir pasibaigus vegeta-

cijai).Esant ilgesniam užtvindymui kamienų apačioje formuojasi papildomos

šaknys.

Iš visų (medžiu augančių) gluosnių šis pasižymi pačiu sparčiausiu augimu ir

didžiausiu produktyvumu. Iš sumedėjusių gyvašakių išaugusių augalų prieaugis

siekia iki 1,2 (1,4) m per metus. Taip sparčiai baltasis gluosnis auga 6–8 metus.

Rusijoje, užliejamuose upių slėniuose, 20 metų amžiaus turi iki 16 m3 ha-1

vidutinį prieaugį, Ukrainoje – kartais iki 27 m3 ha-1. Nuo 20 metų intensyvus

augimas į aukštį sulėtėja, o prieaugis į skersmenį išlieka ilgiau. Retinimai būtini.

Olandijoje didžiausią derlių duoda baltojo gluosnio klonas ’Belders’.

Lietuvoje neretai pasitaiko ir baltojo bei trapiojo gluosnio hibridas – rau-

donžiedis gluosnis (Salix x rubens Schrank). Jo klonai ’Olimpijskij ogon‘,

’Jaroslavna‘,’Liesja Ukrainka‘,’Liesnaja Piesnia‘ 4 metų amžiuje siekia iki 7 m

aukščio ir 19 cm skersmens.

Mediena minkšta, nepatvari. Žievėje būna 3–11 proc. rauginių medžiagų.

Trapusis gluosnis (Salix fragilis L.) – dirvai šiek tiek reiklesnė, šalčiui

atsparesnė rūšis nei baltasis gluosnis. Puikiai pakelia ilgus užliejimus. Gali

augti su juodalksniu.

Iki 10 metų auga sparčiai, bet vienodomis sąlygomis auga šiek tiek lėčiau

už baltąjį gluosnį. Gerokai mažiau tyrinėtas.

Pajūrinis gluosnis (Salix daphnoides Vill.) dažnas tik pajūrio smėlingose

vietose. Atsparus šalčiams, šalnoms ir sausroms, gali sėkmingai augti smėlėto-

se dirvose. Pasodintos gyvašakės pirmus 3 metus auga po 1 m į aukštį, vėliau

augimas lėtėja. Tai vienas vertingiausių augalų smėlynams sutvirtinti, šlaitams

apželdinti.

194

Blindė (Salix caprea L.) mėgsta drėgnokus priesmėlio ir priemolio dirvo-

žemius, atspari šalčiams ir šalnoms. Sparčiai augti pradeda 3–4 metais. Kelmi-

nės ataugos auga ypač sparčiai – pirmaisiais metais jos išauga iki 1–2,5

(3,5) m aukščio. Maksimalų aukštį blindės pasiekia per 20 metų.

Mediena minkšta, žievėje daug tanidų (iki 16 proc.), dėl ankstyvo žydėji-

mo blindė svarbus medingasis augalas. Naudojant malkoms – šiluminės savy-

bės gana menkos.

Uosialapis klevas (Acer negundo L.) Europos želdiniuse auginamas nuo

1688 metų. Lietuvoje – invazinis augalas. Nereiklus dirvožemiui, bet neder-

lingesnėse smėlio ir žvyro dirvose 18–20 metų amžiaus augimas sulėtėja, ka-

mienai apkerpėja, džiūsta viršūnės. Sunkiuose moliuose taip pat.

Atsparus šalčiui. Pakelia užliejimą iki 30 dienų. Jauno amžiaus jis visas rū-

šis užtamsina, bet pats nei kiek nepakenčia užtamsinimo.

Aukščio prieaugio kulminacija būna 5–15 metų amžiaus ir siekia 0,92–

1,14 m per metus. Pasiekus 20 metų amžių augimas sulėtėja. Baltarusijoje

20 metų mažiaus jų aukštis siekia apie 14,7 m, skersmuo – 22,9 cm. Vyriški

egzemplioriai užauga aukštesni.

Suaugę medžiai priauga po 10–20 cm, rečiau – 40–60 cm per metus.

Galima sukryžminti su paprastuoju klevu – hibridai auga sparčiau nei uo-

sialapis klevas.

Mediena minkšta, nepatvari. Vyriškų egzempliorių žiedadulkės erzina

kvėpavimo takus, gali sukelti šienligę. Uosialapio klevo sula gali būti naudo-

jama kaip sirupas.

195

TERMINAI

Apyvartos trukmė (rotacijos ilgis) – laiko tarpas nuo želdinių paso-

dinimo iki jų nukirtimo.

Atsinaujinanti energija – energija, kuri gaunama iš lengvai prieinamų ir

aplinkai nekenksmingų šaltinių. Jai priskiriama saulės energija, vėjo energija,

bioenergija, hidroenergija ir geoterminė energija.

Biodegalai – biokuras, tinkamas naudoti vidaus degimo varikliuose kaip

degalai.

Bioenergija – specializuotose jėgainėse biocheminių procesų metu iš-

siskirianti energija paverčiama į šilumą ir elektrą. Ji dar vadinama bioma-

sės energija, nes naudoja augalinę masę (medieną, šiaudus, energetinius

augalus), žemės ūkio ir komunalines atliekas.

Biokuras – iš biomasės tiesiogiai ar netiesiogiai pagaminti degūs kietieji,

skystieji ir dujiniai produktai, naudojami energijai gaminti.

Biomasė – žemės ūkio (įskaitant augalinės ir gyvūninės kilmės medžia-

gas), miškų ūkio ir kitų susijusių pramonės šakų produktai ir atliekos ar šių

produktų bei atliekų biologiškai skaidoma dalis, taip pat pramoninių ir buiti-

nių atliekų biologiškai skaidoma dalis.

Desikacija – išdžiovinimas; drėgmės netekimas augalui prisitaikant prie

aplinkos sąlygų.

Energetinės plantacijos – žemės sklypai, kuriuose auginami energeti-

niai želdiniai.

Energetiniai miško želdiniai (EMŽ) – plantacijoje auginami (paso-

dinti ir prižiūrimi), dažniausiai vienos medžių ar krūmų rūšies želdiniai, bio-

masei (kurui) gauti, taikant pažangią agrotechniką ir naudojant selekciškai pa-

gerintą sodinamąją medžiagą. Lietuvoje nuo pasodinimo iki nupjovimo augi-

nami ne > 5 metų. Neretai terminai „plantaciniai miško želdiniai“ ir

„energetiniai miško želdiniai“ neteisingai vartojami kaip sinonimai.

Kirtimo atliekos – kelmai, žievė, viršūnės (didžiausias skersmuo po žie-

ve ne > 5 cm), smulkūs stiebai ir nelikvidinės šakos (didžiausias skersmuo po

žieve ≤ 5,5 cm).

O. m. – orasausė masė (t. y. 12-15 (20) proc. drėgnumo).

Nitrifikacija – amoniako oksidacija dirvoje į nitritus ir nitratus (ją at-

lieka nitrifikacinės bakterijos.

196

Plantacija – žemės plotas tam tikriems augalams auginti. Tai nenatūrali

ekosistema, dažniausiai iš monokultūrų; be žmogaus priežiūros virsta sulaukė-

jusiomis biocenozėmis.

Plantaciniai miško želdiniai (PMŽ) – plantacijoje auginami (pasodin-

ti ir prižiūrimi), dažniausiai vienos medžių rūšies želdiniai, skirti greitái įvai-

rios paskirties žaliavinei produkcijai (popiermedžiams, tarmedžiams ar pjauti-

niams rąstams) išauginti. Lietuvoje nuo pasodinimo iki nupjovimo paprastai

auginami > 5 metų (15–50 metų).

Rotacijos ilgis (apyvartos trukmė) – laiko tarpas nuo želdinių pasodi-

nimo iki jų nukirtimo.

s. m. – sausa medžiaga. Laikoma, kad drėgmės kiekis žaliojoje medie-

nos masėje - 52 proc.

v. m. – veiklioji medžiaga (trąšose).

197

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Bačkaitis J., Lazdina D. 2012. Energetinių želdinių augintojo vadovas.

Šiauliai-Jelgava, 47 p.

2. Gradeckas A. 1998. Gluosnių (Salix L.) energetinių plantacijų auginimo,

tręšiant vandenvalos nuosėdomis, technologiniai ir ekologiniai ypatumai.

Disertacija. Girionys, 148 p.

3. Gradeckas A., Malinauskas A. 2005. Miško želdynų veisimo biologiniai ir

ekologiniai veiksniai bei patirtis Lietuvoje (monografija). Kaunas, 403 p.

4. Jasinskas A., Zvicevičius E. 2008. Biomasės gamybos inžinerija. Akade-

mija, 98 p.

5. Kapustinskaitė T. 1983. Juodalksnynai. Vilnius, 231 p.

6. Lazdina D., Lazdinš A. 2008. Karklu plantacijas energetiskas koksnes ie-

guvei. Salaspils, 23 p.

7. Lazdina D., Lazdinš A. 2011. Īscirtmeta kārklu plantācijas un to izman-

tošanas iespējas. Salaspils, 35 p.

8. Lygis V., Matelis A., Stackevičienė E., Šimėnas J. 2006. Plantacinių miš-

kų veisimo, auginimo ir panaudojimo rekomendacijos. Vilnius, 44 p.

9. Navasaitis M. 2004. Dendrologija. Vilnius, 850 p.

10. Navasaitis M., Ozolinčius R., Smaliukas D., Balevičienė J. 2003. Lietu-

vos dendroflora. Kaunas, 575 p.

11. Pliūra A. 1993. Drebulės (Populus tremula L.) populiacijų genetinės-

biologinės ypatybės, hibridizacija ir selekcijos galimybės (disertacija).

Kaunas, 142 p

12. Riepšas E., Žalkauskas R., Pranskūnas R. 2005. Plantacinių želdinių įvei-

simo ir auginimo teisinio reglamentavimo tobulinimas. Mokslinio – tai-

komojo darbo Nr. SBMŪRP5 5-39 ataskaita, Kaunas, 71 p.

13. Smaliukas D. 1996. Lietuvos gluosniai (Salix L.): taksonomija, biologija,

fitocenologija, biocheminės savybės ir ištekliai. Vilnius, 252 p.

14. Žeimavičius K. 1995. Klimato veiksnių įtaka melsvosios pocūgės radiali-

niam prieaugiui Lietuvoje (disertacija). Akademija, 139 p.

15. Анциферов Г. И. 1984. Ива. Москва, 101 с.

16. Иванников С. П. 1980. Тополь. Москва, 85 с.

17. Редько Г. И. 1975. Биология и культура тополей. Ленинград, 174 с.

18. Туминаускас С. А., Раманаускас В. И. 1983. Селекция лиственницы

в Литве. Каунас, 34 с

198

19. Царев А. П., Погиба С. П., Тренин В. В. 2002. Селекция и

репродукция лесных древесных пород. Москва, 503 с.

20. Штукин С. С. 2004. Ускоренное выращивание сосны, ели и

лиственницы на лесных плантациях. Минск, 241 с.

21. Шутов И. В. и др. 2007. Плантационное лесоводство. СПб, 366 с.

22. Щепотьев Ф. Л. 1982. Дугласия. Москва, 81 c.

23. Щепотьев Ф. Л., Павленко Ф.А. 1975. Разведение быстрорастущих

древесных пород. Москва, 232 с.

199

SL399. 2013 03 25. Aut. l. 12,5,0. Užs. Nr. 6. Leido ASU Leidybos centras –

2013. Studentų g. 11, 53361 Akademija, Kauno r.