Aleksandro Stulginskio universitetas

Ekonomikos ir vadybos fakultetas

INOVACIJŲ IR TECHNINIŲ

POKYČIŲ EKONOMIKA

Mokomoji knyga

Ekonomikos ir vadybos fakulteto

studentams

Akademija, 2013

UDK 330.341.1 (075.8)

doc. dr. Juozas Kirstukas (1, 4 skyriai)

doc. dr. Bernardas Vaznonis (2, 3 skyriai)

lekt. Evaldas Serva (1, 4, 5, 6 skyriai)

lekt. Rolandas Rakštys (4, 5 skyriai)

Inovacijų ir techninių pokyčių ekonomika Mokomoji knyga

Recenzavo:

ASU Verslo ir kaimo plėtros vadybos instituto doc. dr. Audrius Gargasas

ASU Ekonomikos, apskaitos ir finansų instituto doc. dr. Valdemaras Maku-

tėnas

Aprobavo:

EVF Ekonomikos, apskaitos ir finansų instituto posėdyje

2013 m. kovo 27 d., protokolo Nr. 13.

ASU Ekonomikos ir vadybos fakulteto Studijų komisijos posėdyje

2013 m. balandžio 3 d., protokolo Nr. 2.

ASU metodinės komisijos posėdyje

2013 m. gegužės 6 d., protokolo Nr. 61.

Redagavo Laima Jonikienė

Maketavo Vita Spūdytė

Viršelio dailininkė Danguolė Raudonienė

© Juozas Kirstukas, Bernardas Vaznonis,

Evaldas Serva, Rolandas Rakštys, 2013

©Aleksandro Stulginskio universitetas, 2013

ISBN 978-609-449-056-9

SL399. 2013 06 18. Aut. l. 2,5. Užs. Nr. 22. Leido ASU Leidybos centras – 2013. Studentų g. 11, 53361 Akademija, Kauno r.

3

TURINYS

ĮVADAS ............................................................................................................................. 4

1. INOVACIJŲ IR TECHNINIŲ POKYČIŲ ESMĖ, REIKŠMĖ ŠIUOLAIKI-

NĖSE EKONOMIKOSE ...................................................................................... 5

1.1. Inovacijų ir techninių pokyčių sampratos ............................................. 5

1.2. Inovacijų klasifikavimas ......................................................................... 11

1.3. Inovacijų ir techninių pokyčių svarba ................................................. 18

1.4. Inovacijų ir techninių pokyčių vertinimo reikalingumas, vertinimo principai .................................................................................................... 20

2. INOVACIJŲ TEORIJŲ RAIDA ................................................................... 25

3. INOVACIJOS IR EKONOMINIS AUGIMAS ............................................ 28

4. INOVACIJŲ IR TECHNINIŲ POKYČIŲ VERTINIMO METODOLOGI-JA: VERTINIMO UŽDAVINIAI, RODIKLIAI BEI JŲ SISTEMOS ... 32

4.1. Inovacijų vertinimo uždaviniai ............................................................. 32

4.2. Inovacijų vertinimo rodikliai ................................................................. 35

4.3. Inovacijų ekonominio efekto nustatymas .......................................... 42

5. INOVACIJOS IR RIZIKA............................................................................. 48

6. ŠALIES INOVATYVUMO LYGIO VERTINIMO RODIKLIAI .............. 54

LITERATŪROS SĄRAŠAS .............................................................................. 59

PRIEDAI ............................................................................................................. 62

4

ĮVADAS

Viena iš pagrindinių šiuolaikinio žemės ūkio plėtros sąlygų – inovacijų

diegimas. Inovatyvumo žemės ūkyje svarba akcentuojama ir politinėje

plotmėje (pvz., skirstant paramą), ir mokslinėje literatūroje. Šiuolaikinėje

mokslinėje literatūroje plačiai diskutuojama apie inovacijų reikšmę, sam-

pratas, vadybą.

Ši mokomoji knyga, jos turinys ir specifiškumas sąlygotas siekio ati-

tikti nišinės žemės ūkio ekonomikos studijų programos tikslą – formuoti

supratimą apie inovacijas ir techninius pokyčius, suteikiant specialiųjų ver-

tinimo žinių, ugdant inovatyvų mastymą sudėtingoms specializuotoms

veiklos problemoms spręsti. Sparčiai besivystančiam žemės ūkio verslui,

taip pat besikeičiančioms šalies konkurencinėms pozicijoms tarptautinėse

rinkose reikia ekonomistų, gebančių vertinti ir specializuotas veiklos pro-

blemas, ir besikeičiančią makroekonominę situaciją.

Leidinys sudarytas iš 6 skyrių: 1) Inovacijų ir techninių pokyčių esmė,

reikšmė šiuolaikinėse ekonomikose, 2) Inovacijų raida, 3) Inovacijos ir

ekonominis augimas, 4) Inovacijų ir techninių pokyčių vertinimo metodo-

logija 5) Inovacijos ir rizika, 6) Šalies inovatyvumo lygio vertinimo rodik-

liai. Toks mokomosios knygos turinys pasirinktas siekiant suteikti studen-

tams žinių tiek mikro, tiek makro lygmeniu. Pirmame knygos skyriuje pa-

teikiamos inovacijų ir techninių pokyčių sampratos ir klasifikacijų apibrėž-

tys. Pirmo skyriaus empirinis tęsinys – ketvirtas ir penktas skyriai, juose

pateikiama metodika tinkama vertinti inovacijas ir techninius pokyčius že-

mės ūkio projektuose (taip pat ir vertinant inovacinių projektų riziką). Mak-

ro lygmens žinios formuojamos antrame, trečiame ir šeštame skyriuose –

pateikiamas inovacijų teorinis vertinimas makro lygmeniu ir metodikos,

vertinančios šalies inovatyvumo lygį.

Mokomoji knyga skirta Ekonomikos ir vadybos fakulteto žemės ūkio

ekonomikos studijų programos studentams, studijuojantiems Inovacijų ir

techninių pokyčių ekonomikos dalyką, ji taip pat gali būti naudojama kaip

papildomas literatūros šaltinis dalykų „Investicijų ekonomika“ ir „Verslo

vertinimas ir modeliavimas“ studijoms.

5

1. INOVACIJŲ IR TECHNINIŲ POKYČIŲ ESMĖ,

REIKŠMĖ ŠIUOLAIKINĖSE EKONOMIKOSE

1.1. Inovacijų ir techninių pokyčių sampratos

Innovare (lot.) - keisti.

Skyriuje sužinosite:

Inovacijų sampratą; inovacijas ir techninius pokyčius lemiančius

veiksnius; inovacijų sistemą ir svarbą; inovacijų rūšis.

Žodis „inovacija“ kilęs iš Vidurio Prancūzijos teritorijoje XV amžiuje

vartoto žodžio „inovacyon“, kuris išvertus pažodžiui reiškia „atnaujinimas“

arba „naujo pavidalo suteikimas esančiam daiktui“. Užsienio kalbose varto-

jami terminai: „innovation“ (angl.) ir „novation“ (angl.), „инновация“

(rus.) ir „нововведение“ (rus.).

Lietuvių kalboje vartojami du terminai – tarptautinis inovacija ir lietu-

viškas naujovė. Tikslinga būtų juos skirti pagal reikšmę: inovaciją reikia su-

prasti kaip procesą, o naujovę – kaip to proceso rezultatą (naujas produktas,

nauja technologija, naujas gamybos ar vadybos organizavimo metodas).

Diskutuojant apie inovacijų ir techninių pokyčių sampratas, galima

teigti, kad mokslinėje literatūroje vyrauja sampratų gausa. Inovacijos sąvo-

ką pirmasis įvedė Schumpeteris ketvirtajame XX a. dešimtmetyje. Schum-

peteris identifikavo penkis inovacijos apibrėžties kriterijus: nauji arba pato-

bulinti produktai, nauji gamybos metodai, naujos rinkos, nauji gamybos

veiksnių šaltiniai, nauji organizavimo būdai. Schumpeterio buvo pabrėžta,

kad inovacijos yra daugiau ekonominis nei technologinis reiškinys. Kad ir

koks būtų technologinis atradimas, jis nebus laikomas inovacija, jei nelems

ekonomikos ar grynojo pelno didėjimo. Tam, kad iš inovacijos įmonė galė-

tų gauti grynojo pelno, inovacija turėtų sukurti ir išlaikyti tam tikrą unikalų

pranašumą, palyginti su vidaus ir tarptautinių rinkų konkurentais.

Pamatiniams Shumpeterio teiginiams pritaria Gilbert (Gilbert, 2006),

teigdamas, kad noras diegti inovaciją susijęs su pelno pokyčiu prieš ir po

inovacijos diegimo. Gilbert teigia, kad šiuolaikinių ekonomikos modelių

kertinės ašys – žinios, technologijos, verslumas ir inovacijos. Neoklasikų ir

6

inovatorių teorinės nuostatos analizuojamos ir makro, ir mikro lygmeniu.

Pripažįstama, kad šiuolaikinės ekonominės politikos tikslas skatinti didesnį

produktyvumą diegiant naujoves ir vien tik rinkos veikimas, savireguliacija

ir kainų signalai ne visada veiksminga strategija, skatinanti didesnį našumą

ir ekonomikos augimą. Ekonomikos augimas šiuolaikinėmis žiniomis pa-

remtoje ekonomikoje nėra pagrįstas kapitalo kaupimo (neoklasikai), bet

inovaciniu pajėgumu (novatoriai).

Anot Terréi i Ohme (Terréi i Ohme, 2002), inovacijų valdymo teorijų

kaitą galima paaiškinti vis didėjančiu socialinių ir ekonominių sričių, kurio-

se naudojamos ir aiškinamos inovacijos, skaičiumi. Iš pradžių jų pagrindas

buvo tik apčiuopiamų, realių formų kapitalas. Šiuolaikiniame pasaulyje

inovacijos vertinamos:

− mokslo srityje (iš mokslo kilusios inovacijos);

− rinkos srityje (inovacijos, kilusios iš rinkos poreikių);

− technologijų srityje (inovacijos, kurias sukėlė technologiniai tink-

lai, sistemos);

− socialinėje srityje.

Inovacijų koncepcija labai pasikeitė. 1950 m. inovacijomis buvo lai-

komi tam tikrų pavienių mokslininkų rezultatai. Dabar inovacijos jau nėra

apibrėžiamos kaip žmonių veiksmų specifiniai rezultatai, bet daugiau kaip:

− procesas, sprendžiantis problemas;

− procesas, kuris pirmiausia yra susijęs su komercinėmis įmonėmis,

valstybės agentūrų vaidmuo yra antrinis;

− sąveikos procesas, įtraukiantis ryšius tarp įmonių bei kitų dalyvių.

Tie ryšiai gali būti formalūs ir neformalūs komercinės sistemos/tinklo viduje;

− diversifikuotas mokymo procesas;

− procesas, įtraukiantis užkoduotų ir neišreikštų žodžiais žinių pokyčius;

− sąveikos mokymosi ir pokyčių procesas, kuriame yra tarpusavio pri-

klausomybė tarp veikėjų, kurie kuria inovatyvias sistemas ar inovacijų klasterį.

Europos Komisija inovacijas apibūdina kaip produktų, paslaugų ir su-

sijusių rinkų asortimento, diapazono atnaujinimą bei padidinimą, naujų

gamybos metodų nustatymą, tiekimą ir paskirstymą, pokyčių valdyme įve-

dimą, darbo organizavimą bei darbo jėgos, darbuotojų darbo sąlygų ir įgū-

džių gerinimą.

7

O‘Sullivan (O‘Sullivan, Dooley, 2008) inovaciją apibrėžia kaip proce-

są siekiant pokyčių ir naujos pridėtinės vertės vartotojams.

JAV Komercijos departamentas inovaciją apibrėžia kaip naujų produk-

tų, paslaugų, procesų, sistemų, organizacinių struktūrų ar verslo modelių

kūrimą, išradimą, vystymą, siekiant sukurti naują vertę vartotojams ir fi-

nansinę naudą organizacijai.

1 lentelė. Inovacijos samprata

Autorius Samprata

M. Keršys

(2008)

naujovė, kuriama ir / arba diegiama siekiant padidinti tą daran-

čių subjektų konkurencingumą.

D. O‘Sullivan

(2008)

procesas siekiant pokyčių.

P. Kulviecas

(1991)

kompleksinis kūrimas, vystymas, visuotinis paplitimas ir efek-

tyvus naujovių naudojimas įvairiose žmonių veiklos sferose.

A. Jakubavičius

(2003)

funkcinė, iš esmės pažangi naujovė, orientuota į seno pakeitimą

nauju.

OECD (2005) sėkmingas naujų technologijų, idėjų ir metodų komercinis pri-

taikymas, pateikiant rinkai naujus arba tobulinant jau egzistuo-

jančius produktus ir procesus.

EUREKA

(2008)

procesas, kuriame tyrimų metu gautos žinios transformuojamos

į naujus produktus ar paslaugas.

J. Ramanauskas

ir kt. (2007)

naujų technologijų, idėjų ir metodų komercinis pritaikymas pa-

teikiant rinkai naujus arba patobulintus produktus (prekes ar pa-

slaugas), įdiegiant naujus (patobulintus) gamybos (paslaugų tei-

kimo) technologinius procesus. Inovacija laikoma įgyvendinta,

kai naujas (patobulintas) produktas pateikiamas rinkai (produk-

to inovacija) arba pradedamas naudoti gamybos procese (proce-

so inovacija). Gaminys arba procesas turi būti nauji arba pato-

bulinti įmonės lygiu, bet nebūtinai įmonės rinkos lygiu.

W. R. Maclau-

rin (1953)

kai išradimas yra komercializuotas taip, kad produktas yra pra-

dėtas gaminti arba pagerintas, jis tampa inovacija.

E.G. Carayan-

nis, M. Korres

(2013)

Procesas, kuriame nauji technologiniai metodai pritaikomi pro-

dukcijos gaminimui ar paslaugų teikimui.

J. Schmookler

(1996)

Žinios, kaip sukurti naują produktą ir kaip pagaminti naują pro-

duktą.

E. M. Rogers

(1983)

inovaciją galima apibrėžti kaip idėją, veiklą ar objektą, kuriuos

pritaikantys individai ar jų grupės suvokia kaip naujus.

8

O‘Sullivan (O‘Sullivan, Dooley, 2008) pabrėžia, kad inovacija skiriasi

nuo pagerinimo tuo, kad inovacijos reikšminė sąvoka susijusi su siekiamy-

be daryti kitaip.

Inovacijos tarptautiniu organizaciniu lygmeniu pirmą kartą apibrėžtos

OECD (liet. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija) organi-

zacijos (OECD Oslo Manual, 2005). Išskiriami keturi inovacijų tipai ir jų

sampratos – produkto arba paslaugos, proceso, rinkodaros ir organizacinė

(žr. 2 lent.).

2 lentelė. Inovacijos samprata (OECD klasifikacija)

Produkto/paslaugos

inovacija

naujo arba reikšmingai atnaujinto produkto ar paslau-

gos pateikimas.

Proceso inovacija

naujo arba reikšmingai atnaujinto gamybos arba prista-

tymo būdo pateikimas. Proceso inovacija apima gamy-

bos ar pristatymo technologiją, įrangą (taip pat ir pro-

graminę).

Rinkodaros inovacija

apima esminius produkto ar paslaugos dizaino, įpaka-

vimo, produkto ar paslaugos pateikimo, reklamos ir

kainodaros pokyčius.

Organizacinė inovacija nauji verslo praktikos organizavimo būdai.

Kiekvienas inovacijų sąvokos variantas atskleidžia naujų inovacijų

bruožų, suteikia naujų prasmių bei papildo tai, kas anksčiau dar nebuvo iš-

sakyta. Pabrėžtina, kad inovacija visada yra aktualus reiškinys, turintis di-

namišką prigimtį, dažnai konfrontuojantis su tuo, kas sena, ir griaunantis

organizacijoje nusistovėjusias normas bei tradicijas.

Inovacija nėra vien mokslininkų, gamybininkų ar verslininkų interesų

objektas, tai įvairialypis procesas, kuriame dirba skirtingos įmonės (valsty-

bės, valdžios institucijos, verslo partneriai, tiekėjai, klientai, konsultacinės

kompanijos, inovacijų įgyvendinimo paslaugų organizacijos, agentūros,

ekonominės plėtros agentūros, verslo asociacijos, mokslo institucijos, fi-

nansinės institucijos ir kt.). Todėl pirmiausia būtina, inovacijas įvardyti pa-

naudojimo kontekste, kaip pažangos procesą, kuriame tikslingai bendradar-

biauja įmonės ir jų partneriai.

Apibūdinant konkrečias inovacijas, kartais turimi galvoje tik nauji

produktai ar naujos paslaugos. Tai klaidinga nuostata, nes tokia inovacijų

9

samprata būtų pernelyg siaura. Žinoma, didelė dalis inovacijų yra sėkmin-

gai pritaikyti išradimai, sukūrę naujus produktus ar paslaugas. Bet dažnai

produktai tobulinami ar pritaikomi naujiems poreikiams tenkinti, jiems

randamos naujos rinkos. Taigi nauji darbo metodai bei naujos rinkos irgi

yra inovacijos.

Kartais neteisingai manoma, kad inovacija – tai visiškas originalumas, t.

y. absoliučiai viskas, kas iki tol buvę nežinoma. Iš tikrųjų inovacija – tai se-

niai žinomi dalykai ir tik maža dalis esminių naujovių. Dažniausiai inovacija

– tik mažas patobulinimas. Mokslininkų diskusijoje neretai pabrėžiama, kad

inovacija reiškia tobulinimą – objektyviai pridėtą vertę jos vartotojui. Taigi,

tobulinimas, o ne naujumas turėtų būti visose inovacijų definicijose.

Norint nuodugniau pažinti inovaciją, reikia ją susieti su veiklos sąvoka.

Galima teigti, kad veikla – tai specifinė žmonių aktyvaus požiūrio į tikrovę

forma, pasižyminti veiksmų tikslingumu, kryptingumu ir nuostatomis į per-

tvarką. Kiekviena veikla turi savo tikslą, pasižymi savo priemonėmis bei re-

zultatu ir nusako veikimo procesą, todėl inovacinė veikla traktuotina kaip

kryptingas inovacijų formavimas ir įgyvendinimas. Toks apibendrintas po-

žiūris į inovacinę veiklą yra akcentuojamas įvairiuose literatūros šaltiniuose.

Pabrėžtina, kad svarbiausias kiekvienos veiklos, taip pat ir inovacinės,

subjektas yra žmogus. Veiklos procese žmogus su kiekvienu daiktu sąvei-

kauja ne kaip šiam daiktui svetimo poreikio ar tikslo reiškėjas, o atsižvelg-

damas į to daikto prigimtį ir ypatybes. Jis išmoksta valdyti daiktą, padaro jį

savo veiklos matu ir objektu, kartu tenkindamas savo ir visuomenės porei-

kius. O poreikiai savo esme yra savotiškas pažangos katalizatorius, nes

žmogus, tenkindamas juos per tikslinę veiklą, pažįsta gamtos paslaptis, da-

ro atradimus bei kuria kokybiškai naujas materialines ir dvasines vertybes.

Teorinėje literatūroje inovacijų samprata dažnai pateikiama kartu su te-

chnologinių ir techninių pokyčių sampratomis. Technologiniai pokyčiai api-

brėžiami kaip procesas apimantis išradimus, inovacijas ir sklaidą. Kaip sino-

nimai technologinių pokyčių sampratai teorinėje literatūroje minimi techno-

loginis vystymasis, technologiniai pasiekimai ir technologinis progresas.

Praktikoje technologiniai pokyčiai įvardijami kaip technologijos (ar

proceso) pagerinimas, dėl to technologija tampa pigesnė ir užtikrinama jos

sklaidą pramonėje ar visuomenėje.

10

Techninių pokyčių samprata ekonomikoje suprantama kaip produkcijos,

paslaugos kiekio padidėjimas iš to paties įdėtų išteklių kiekio. Kaip teigia M.

Korres (Carayannis, Korres, 2013), techninių pokyčių inovacijos įgyvendina-

mos per įrangos pakeitimą, patobulinimą ar gamybos organizavimą.

Inovacijas, technologinius ir techninius pokyčius sąlygoja išorinės ir

vidinės prielaidos. Svarbiausios išorinės pokyčius sąlygojančios prielaidos:

− nauji mokslo atradimai;

− globaliniai pasikeitimai visuomeniniuose pasaulio vystymosi pro-

cesuose;

− neprognozuojami kitų organizacijų ekonominės ir vadybinės veik-

los veiksmai;

− ekonomikos globalizavimo ir internacionalizavimo procesai.

Vidinės pokyčius sąlygojančios prielaidos:

− organizacijos personalo kokybinis augimas, sąlygotas naujų žinių

įsisavinimo, bendrojo visuomenės išsivystymo lygio didėjimo, socialinių,

politinių ir kultūrinių pasikeitimų ir pan.;

− organizacijos kiekybinis plėtimasis, sąlygotas objektyvaus gami-

namų produktų ar paslaugų paklausos didėjimo, naujų realizavimo rinkų at-

siradimo;

− organizacijos išsigimimas (revitalizacija), sąlygotas organizacijos

technologinių, organizacinių, vadybinių, motyvacinių sistemų stagnacijos,

jų objektyvaus keitimosi būtinumo.

Inovacijos dažniausiai asocijuojasi su kūrybingumu, sėkme bei staigiu

įkvėpimu. Nors šie veiksniai yra lemiami, bet jie yra tik keli platesnio pro-

ceso elementai. Peter Drucker (Drucker, 1985) teigia, kad inovacijos nėra

staigus genialumas, bet sunkus darbas. Iš tikrųjų lengva turėti idėjų, tačiau

vystyti geras idėjas – žymiai sunkesnė užduotis. Organizacijos susiduria su

strateginiu iššūkiu – valdyti generuojamas geras idėjas ir paversti jas pro-

duktais bei paslaugomis, kurie būtų sėkmingi rinkoje.

Apibendrinant galima teigti, kad inovacija siaurąją prasme – tai naujo

produkto ar paslaugos išradimas, plačiąja – aukštosios technologijos, poky-

čių procesas, gebėjimas naudoti kūrybiškus sprendimus.

Įvertinus inovacijų apibrėžtis, kituose mokomosios knygos skyriuose

inovacijų vertinimas pateikiamas dviem kryptimis – mikro lygiu, vertinant

11

inovacijas žemės ūkyje, ir makro lygiu – klasifikuojant šalies inovatyvumą

nusakančius kriterijus.

1.2. Inovacijų klasifikavimas

Shumpeter (Shumpeter, 1998) inovacijas siūlo klasifikuoti pagal to-

kius tipus:

− naujų produktų sukūrimas ir pateikimas į rinką ar naujos kokybės

jiems suteikimas;

− naujų gamybos ar veiklos būdų sukūrimas;

− naujų rinkų, kuriose iki tol nebuvo šios šakos ar rūšies produktų,

konkrečios šalies įmonių atradimas, sukūrimas ar naudojimas, nepriklau-

somai nuo to, ar šios rinkos iki tol egzistavo ar ne;

− naujų aprūpinimo šaltinių ir kanalų naudojimas;

− naujų verslo sričių įdiegimas, sukūrimas. Monopolistinės situacijos

savame verslo šakoje sukūrimas ar atvirkščiai – jos panaikinimas.

Lietuvių autorių literatūroje išsamiausias inovacijų sisteminis klasifi-

kavimas pateikiamas A. Jakubavičiaus ir kt. (Jakubavičius A., Strazdas R.,

Gečas, K., 2008).

3 lentelė. Inovacijų klasifikacija

Klasifikacijos požymis Klasifikacija

Turinys Produkto, technologinės, socialinės, kompleksinės

Įgyvendinimo lygis Žmogus, įmonė, ūkio šaka, visuomenė ar valstybė,

ekosistema, pasaulis

Įgyvendinimo mastas Vienkartinės, daugkartinės

Naujumo laipsnis Radikalios, modifikuojančios

Organizacinės savybės Vidaus organizacinės, tarporganizacinės

Pobūdis Kiekybinės, kokybinės

Galutinis rezultatas Fundamentinės, eksperimentinės, bazinė, difuzinė, są-

lyginė

Poveikis Ekonominis, socialinis, ekologinis, kompleksinis

Atsižvelgiant į inovacijų klasifikavimo požymių įvairovę, galima su-

formuoti universalų inovacijų klasifikacijos modelį, išskiriant galimas

svarbiausias klasifikacines grupes:

1. Klasifikacija pagal inovacijų turinį:

12

− produkto; tokių inovacijų esmė – naujų galutinių produktų (gamybos

priemonės, vartojimo reikmenys, materialiniai ar intelektiniai produktai ir t.

t.) sukūrimas, gaminimas ir naudojimas;

− technologinės; jų esmė – naujų technologijų sukūrimas ir taikymas

įvairiose veiklos srityse;

− socialinės; jų esmė – naujų ekonominių, valdymo, organizacinių ir

kitų struktūrų bei formų sukūrimas ir diegimas įvairiose veiklos srityse;

− kompleksinės; jų esmė – produktų, technologinių ir socialinių inova-

cijų bendras kompleksas.

2. Klasifikacija pagal inovacijų įgyvendinimo lygį:

− žmogus;

− įmonės, įstaigos ar institucijos tipo organizacija;

− ūkio šaka ar kita veikla pasižyminčio sektoriaus tipo organizacija;

− visuomenė ir valstybė;

− ekosistema;

− pasaulis.

3. Klasifikacija pagal inovacijų įgyvendinimo mastą:

− vienkartinės (įgyvendinamos vieną kartą);

− daugkartinės (įgyvendinamos keletą ir daugiau kartų).

4. Klasifikacija pagal inovacijų naujumo lygį:

− radikalios; jų esmė – iš principo naujų priemonių, skirtų tenkinti

naujiems arba jau žinomiems poreikius, kurie kokybiškai keičia visuome-

nės veiklos būdus, sukūrimas;

− modifikuojančios; jų esmė – gerinimas ir papildymas; tobulėjimo

užtikrinimas esamomis priemonėmis, prisitaikant prie kintančių visuome-

nės poreikių.

5. Klasifikacija pagal inovacijų organizacines ypatybes:

− vidaus organizacinės; jų esmė – inovacijos įgyvendinamo proceso

(kūrimo, diegimo, vystymo) organizavimas tik vienoje organizacijoje;

− tarporganizacinės; jų esmė – inovacijos įgyvendinimo proceso atski-

rų funkcijų paskirstymas tarp įvairių organizacijų, pvz.: mokslinių tyrimo

institutų, konstravimo biurų, įmonių ir kt.

6. Klasifikacija pagal inovacijų pobūdį:

13

− kiekybinės; jų esmė – našumo, gamybos apimčių ir t. t. didinimas

kiekybiniais aspektais;

− kokybinės; jų esmė – gamybos, valdymo ir t. t. kokybės gerinimas.

7. Klasifikacija pagal inovacinės veiklos galutinį rezultatą:

− fundamentinė; jos esmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra

mokslinė teorija, pateikta rašytine forma. Šios inovacinės veiklos organiza-

vimas ir valdymas yra labai toli pažengęs ir atitolęs nuo kitų inovacijų;

− eksperimentinė; jos esmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas

yra remiantis moksline teorija sukurtas eksperimentinis produkto (technika,

technologinė linija ir t. t.) pavyzdys;

− bazinė; jos esmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra sukurto

eksperimentinio produkto pavyzdžio naudojimas masinei gamybai konkre-

čioje organizacijoje pirmą kartą;

− difuzinė; jos esmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra kur

nors jau gaminamo produkto gamybos patirties pritaikymas masinei gamy-

bai konkrečioje organizacijoje, tam tikrame regione, pasižyminčiame indi-

vidualia specifika;

− sąlyginė; jos esmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra ma-

sinėje gamyboje esančio produkto dalinis modernizavimas ir atnaujinimas,

tuo remiantis gaunamas visai kitas ar panašus, bet kitų techninių charakte-

ristikų produktas.

8. Klasifikacija pagal inovacijų poveikį:

− ekonominis; jo esmė – didėjantis darbo našumas, pelnas; mažėjan-

čios sąnaudos, didėjantis eksportas;

− socialinis; jo esmė – mažėjantis nedarbas, socialinių paslaugų plėtra,

visuomenės sluoksnių diferenciacijos mažėjimas;

− ekologinis; jo esmė – aplinkos taršos mažėjimas, ekologinių proble-

mų sprendimas;

− kompleksinis; jo prasmė – ekonominio, socialinio ir ekologinio po-

veikio bendras kompleksas.

O‘Sulivan (O‘Sullivan, Dooley, 2008), skirstydamas inovacijas į pro-

dukto ir proceso, analizuoja jų santykį su dominuojančia technologija (žr. 1

pav.).

14

Edquist (Edquist, 2005) produkto inovaciją apibrėžia kaip naują arba

patobulintą prekę arba paslaugą, proceso inovaciją – naują arba patobulintą

prekės gamybos arba paslaugos teikimo būdą.

Laikas

Ino

vac

ijo

s ly

gis

Dominuojanti

technologija

Produkto inovacija

Proceso inovacija

1 pav. Produkto ir proceso inovacija (pagal O‘Sullivan, Dooley, 2008)

Freeman ir Soete (Freeman, Soete, 1997) inovacijas taip pat siūlo kla-

sifikuoti įvertinant santykį su esama technologija, skiriant nedideles, radi-

kalias ir technologines revoliucijas.

Garcia ir kt. radikalią inovaciją įvardija kaip inovaciją, kurios kūrimo

ir diegimo rezultatų bei sėkmės neapibrėžtumo lygis yra aukštas, iš esmės

naujų technologijų, produktų, paradigmų kūrimas ar taikymas rinkose, ku-

rios arba neegzistuoja arba reikalauja esminių esamos rinkos atžvilgiu elg-

senos pokyčių (Garcia, Calantone, 2002; Fisher, 2001).

O‘Sulivan (O‘Sullivan, Dooley, 2008) radikalią inovaciją apibrėžia

kaip esminių pokyčių įgyvendinimą kažkame jau sukurtame (žr. 2 pav.).

Autorius teigia, kad esminiai pokyčiai gali būti įgyvendinami technologiniu

lygiu, bet poveikis turi būti jaučiamas, matomas ir organizaciniu lygiu.

Diskutuodami apie inovacijos radikalumo lygį, Freeman ir Soete

(Freeman, Soete, 1999) teigia, kad radikalumas susijęs su pastangomis sie-

kiant efektyvumo ir grįžtamojo rezultato organizacijos lygiu.

Utterback (1994) teigia, kad radikalios inovacijos grįžtamasis rezultatas

gali būti dvejopas – viena vertus, radikali inovacija gali vesti link rinkos pra-

15

radimo, kita vertus, tai gali dramatiškai padidinti pardavimus ir pelną. Auto-

riai teigia, kad radikalios inovacijos reikalauja daug išteklių ir yra rizikingos.

Laikas

Paj

amo

s/ef

ekty

vu

mas

Radikali inovacija

Nedidelė inovacija

2 pav. Radikali ir nedidelė inovacija (pagal O‘Sullivan, Dooley, 2008)

Garcia ir Calantone (Garcia, Calantone, 2002) teigia, kad organizacijos

kaip alternatyvą radikalioms inovacijoms (vengiant rizikos) naudoja modifi-

kuojančias arba nedideles inovacijas (naudojančios esamą technologiją kaip

startinę poziciją), kurios yra mažiau ambicingos, tačiau ir tikėtinas pelnas

mažesnis. Autorius skiria tokius modifikuojančių inovacijų privalumus:

− mažiau rizikingos;

− reikalauja mažiau pastangų ir išteklių;

− lengviau valdomos.

Autoriai teigia, kad organizacija, įgyvendinusi keletą nedidelių inova-

cijų, gali tikėtis tokio paties efekto kaip ir įgyvendinusi viena radikalią ino-

vaciją.

Kaip ir inovacijos, technologiniai ir techniniai pokyčiai taip pat gali

būti klasifikuojami pagal įgyvendinimo mastą:

− radikalūs, kai vyksta dideli, reikšmingi, staigūs ir dažniausiai neti-

kėti pasikeitimai. Tokių pokyčių atveju svarbiausia yra reakcija į pasikeiti-

mus. Nuo reagavimo reikiamu laiku, lankstumo, konstruktyvumo priklauso

tolesnės veiklos sėkmė;

16

− laipsniški, kai vyksta nedideli, priklausomi nuo situacijos pakeiti-

mai, kuriuos atlikus įvyksta kiti pokyčiai. Šie nuosekliai atliekami pokyčiai

gali peraugti į labai didelius pokyčius;

− inicijuoti, kurių priežastis yra ne pasikeitusi aplinka, bet pasikeitęs

pats žmogus ir jo požiūris. Inicijuoti pokyčiai gali būti planuoti iš anksto,

kai vykdomi apgalvoti struktūrinių inovacijų, naujos politikos ar tikslo su-

kūrimas ir įdiegimas arba neplanuoti, vykdomi spontaniškai, iš anksto ne-

pasiruošus.

Inovacijos

Mokslo srityje Gamyboje Paslaugų srityje

Technologinės Netechnologinės

Produkto inovacija Proceso inovacija Inovacinė veikla

Technologiškai naujas

produktas

Technologiškai patobulintas

produktas

Naujos technologijos

Nauji gamybos organizavimo

būdai

Kiti produktų ir procesų

pokyčiai

Naujų žinių generavimas ir

įsigijimas

Naujų ir patobulintų produktų

marketingas

Kiti gamybos proceso

tobulinimo darbai

3 pav. Inovacijų klasifikavimas (OECD, 2005)

OECD (liet. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija)

metodikoje inovacijos klasifikuojamos trijose srityse: mokslo, gamybos ir

paslaugų (OECD, 2005).

Žemės ūkio sektoriuje, ypač gamybiniame sektoriuje nėra sąlygų išsa-

miai inovacinei veiklai. Žemės ūkio sektoriaus inovacijoms artimiausia

P. Drucker (Drucker, 1985) klasifikacija, kurioje išskiriamos šio tipo inovaci-

jos:

1. Produkto inovacijos.

2. Proceso inovacijos. Įmonės gamybos proceso pertvarkymas gali pa-

didinti produkto vertę, mažinant gamybos kaštus, laiką bei gerinant kokybę.

17

3. Mokslo žinių naudojimas, technologinės inovacijos.

4. Perversmo ir atradimo inovacijos.

Taigi, remiantis P. Drucker klasifikacija, teigtina, kad aktualiausios

rinkos ekonomikos ir tarptautinės integracijos sąlygomis inovacijos žemės

ūkio sektoriuje pagal jų svarbą ir poveikį laikytinos:

− produkto inovacija – prekės ir paslaugos, kurios tam tikromis savy-

bėmis ar ketinimu panaudoti gerokai skiriasi nuo anksčiau rinkoje (ar konk-

rečioje įmonėje) gamintų prekių ar teiktų paslaugų. Skirtingai nuo proceso

inovacijų, jos yra tiesiogiai parduodamos pirkėjams. Produkto (prekės ar

paslaugos) inovacija gali būti dviejų tipų: technologiškai naujas produktas

ir technologiškai patobulintas produktas. Produkto inovacijas dažniausiai

vykdo žemės ūkio produktų perdirbimo įmonės (panaudodamos ir techno-

loginio proceso inovacijas);

− technologinio proceso inovacija – naujų ir patobulintų gamybos

metodų panaudojimas (visos rinkos arba įmonės lygmeniu), taikant naują

įrangą ar naujus gamybos organizavimo metodus. Proceso inovacijos die-

giamos tiek paslaugų, tiek gamybos srityse ir jos apima naujus ar patobulin-

tos produkcijos gamybos metodus ar pristatymą, paskirstymo sistemas.

Proceso inovacija pateikia gamybos efektyvumo, automatizavimo ar lanks-

tumo, prekių (paslaugų) kokybės ar grėsmės aplinkai ir saugumui užkar-

dymo patobulinimus. Technologinio proceso inovacijos labiausiai reikalin-

gos ir plėtojamos gamybiniuose ūkiuose;

− organizacinės inovacijos – naujos ar reikšmingai patobulintos įmo-

nės organizacinės struktūros ar valdymo metodų įgyvendinimas, siekiant

pagerinti įmonės žinių panaudojimą, produkcijos ar paslaugų kokybę ar

darbo srautų efektyvumą;

− rinkodaros inovacijos – naujo ar reikšmingai patobulinto produkto

dizaino ar pardavimo metodų įgyvendinimas, siekiant padidinti produkcijos

ar paslaugų patrauklumą ar įsisavinti naujas rinkas;

− perversmo ar atradimo inovacijos sietinos su terminu „Žalioji revo-

liucija“, pradėtu naudoti JAV tarptautinės vystymo agentūros vadovo Vil-

jamo Gauso 1968 m. Žaliosios revoliucijos pradžia laikoma 1943 m. Mek-

sikoje vyriausybės ir Rokfelerio fondo pradėta žemės ūkio programa. Kaip

pagrindinės žaliosios revoliucijos besivystančiose šalyse išdava minimi di-

18

dėjantys derliai ir derlingumai, mažėjančios maisto kainos, didėjantis užim-

tumas žemės ūkyje ir su juo susijusių paslaugų veiklos srityse. Žalioji revo-

liucija leido ne tik aprūpinti maistu didėjantį žmonių skaičių, bet ir pagerin-

ti jų gyvenimo lygį. Besivystančiose valstybėse vieno žmogaus suvartoja-

mo maisto kiekis padidėjo 25 %. Taip pat Žalioji revoliucija paspartino

globalizaciją ir praplėtė trąšų, pesticidų ir žemės ūkio technikos rinką. Tei-

giama, kad ji ne tik leido aprūpinti didėjantį pasaulio žmonių skaičių mais-

tu, bet ir sukėlė demografinį sprogimą. 1951-1956 m. Meksika pirmą kartą

aprūpino vidaus rinką grūdais ir pradėjo eksportą. Per 15 metų javų derlin-

gumas padidėjo 3 kartus. Žalioji revoliucija vykdyta naudojant selekciją

Kolumbijoje, Indijoje ir Pakistane. Žalioji revoliucija daugiausiai naudos

atnešė Indijai, šalis tapo viena didžiausia kviečių augintoja ir eksportuotoja

pasaulyje.

1.3. Inovacijų ir techninių pokyčių svarba

Inovacijos ir techniniai pokyčiai skatina darbuotojų kūrybiškumą, no-

vatoriškumą ir kartu su pačiomis inovacijomis sukuria jų pridėtinę vertę.

Inovacijų pačiose įvairiausiose gyvenimo srityse reikalingumas mažai kam

kelia abejonių. Kiekvienas naujas išradimas, leidžiantis patobulinti ir page-

rinti mus supančią aplinką, iš pat pradžių vertinamas labai optimistiškai.

Bet kokia inovacija turi teigiamų pasekmių:

− leidžia plėsti, gerinti mokslinę bazę, kuri buvo naudota šiai inovaci-

jai sukurti ir bus naudojama ateityje kurti naujoms inovacijoms;

− kyla mokslinių darbuotojų (inovacijos autorių) kvalifikacija ir didė-

ja jų patirtis;

− bent kuriam laikui atkreipia visuomenės dėmesį į šios inovacijos

sprendžiamą ar išspręstą problemą (dažniausiai, kaip rodo praktika, inova-

cijos vis dėlto problemų pilnai neišsprendžia, jei ir išsprendžia, tai akivaiz-

džiau matomos tampa kitos, labai artimos, iki tol buvusios labiau užslėptos,

problemos);

− inovacijos autorius atsiduria dėmesio centre, tokiu būdu skatinami

kažką panašaus pasiekti ir kiti potencialūs inovacijų kūrėjai;

19

− sukuriamas pagrindas atsirasti daugeliui įvairias inovacijos įdiegi-

mo stadijas vykdančių institucijų, taip atsiranda naujos darbo vietos, nauji

informacijos apiforminimo mechanizmai, skatinamos inovacijos ir visai ki-

tose, nesisiejančiose srityse.

Visus privalumus turi dar neįdiegta, galbūt netgi dar juridiškai neapi-

forminta inovacija. Inovacijos vertė nepalyginamai išauga tada, kai ji pri-

taikoma praktikoje, bet iki praktinio pritaikymo stadijos ateina tik labai ne-

didelė dalis inovacijų. Tokios apibrėžties pavyzdį pateikia Light ir Lexchin

(Light, Lexchin, 2003) – organizacija gali investuoti milijonus, siekdama

sukurti naują vaistą, bet ji neturi jokios garantijos, kad vaistas bus tinkamas

naudoti po bandymų ir kad jis atsiras rinkoje.

Praktiškai pritaikyta inovacija papildomai įgyja dar tokius privalumus:

− atneša firmai (įmonei, organizacijai) daugiau ar mažiau matomą

ekonominę naudą;

− gerokai sustiprina firmos pozicijas rinkoje (jos dalyje), pažymėtina,

kad be retkarčiais realizuojamų inovacinių sprendimų firma negali išsilai-

kyti ir įsitvirtinti rinkoje;

− inovacija, paprastai paskatina firmos tiekiamos produkcijos koky-

bės gerinimą ar kainos mažinimą, dėl to išlošia galutinis vartotojas;

− paskatina kitų firmų-konkurentų inovacijų paiešką ir diegimą ir

pan.

Iš vienos pusės, inovacijų reikšmę sunku pervertinti, tačiau, iš kitos

pusės, iškyla labai nemažas pavojus, kad susidarius pernelyg optimistines

pažiūras šiuo klausimu prasideda aklas inovacinių sistemų kopijavimas, ne-

atsižvelgiant į konkrečias ekonomines sąlygas, tai beveik visiškai panaikina

išvardintus praktiškai pritaikytos inovacijos privalumus.

Rinkos ekonomikos sąlygomis, inovacijos yra svarbus veiksnys kon-

kurencinėje ūkio subjektų veikloje.

Anot A. Jakubavičiaus ir kt. (Jakubavičius A., Strazdas R., Gečas, K.,

2008), inovatyvumas tampa pagrindinis konkurencingumą skatinantis

veiksnys bei efektyvi rinkodaros priemone. Inovacijos – svarbi verslo kon-

kurencingumo varomoji jėga įvairiuose ūkio sektoriuose. Inovacinės veik-

los plėtojimas ir aktyvinimas suteikia galimybę įvairiapusiškai modernizuo-

ti gamybos bei paslaugų teikimo struktūras, kurti naujus ir tobulinti gami-

20

namus produktus, naudoti naujas technologijas ir didinti tarptautinį konku-

rencingumą.

Aghion (Aghion, Grifith, 2005) teigia, kad inovatyvumas susijęs su

konkurencingumo lygiu – kuo didesnis inovatyvumas, tuo įmonė konku-

rencingesnė rinkoje (iki monopolinio lygmens, kai dominuojančios įmo-

nėms inovatyvumas nėra būtinybė) (4 pav.).

Konkurencingumas

Ino

va

tyvu

ma

s

Aukštas

AukštasŽemas

4 pav. Ryšys tarp inovatyvumo ir konkurencingumo (pagal Aghion, 2005)

Nevykdantys inovacinės veiklos ūkio subjektai, galima sakyti, tampa

beginkliai prieš dinamiškus konkurentus. Žemės ūkio sektorius yra vienas

problemiškiausių ekonomikos sektorių. Pagrindinė jo ūkio subjektų pro-

blema – atsilikusios technologijos. Ateityje išliks tik tie, kurie greitai ir

efektyviai pritaikys mokslinio-techninio progreso rezultatus ir bus orientuo-

ti į nuolatinę inovacinę veiklą.

1.4. Inovacijų ir techninių pokyčių vertinimo

reikalingumas, vertinimo principai

Šiuolaikinėje maisto gamybos grandinėje dalyvauja labai didelės ko-

mercinės įmonės, nuolat augančios ir stiprinančios savo padėtį, kad pasiek-

tų kritinį dydį. Ūkininkams reikia įvairių priemonių, pavyzdžiui: sėklų, trą-

21

šų ir degalų, jas ūkininkams paprastai tiekia privačios komercinės įmonės

ar ūkininkų kooperatyvai. Panaši padėtis yra ir vartotojų sektoriuje, t. y.

sektoriuje, kuriame ūkininkų parduoti produktai perdirbami ir parduodami.

Nors kai kurie ūkininkai savo produktus parduoda tiesiogiai vietos rinkose

ir smulkiems maisto perdirbėjams, pagrindinė jų dalis parduodama komer-

cinėms įmonėms, iš jų tik nedidelė dalis – ūkininkų valdomi kooperatyvai.

Vis didesnę reikšmę įgauna žemės ūkio įmonių konkurenciniai gebėjimai

rinkodaros ir pardavimų srityje. Minėtos aplinkybės verčia įvertinti nuolat

besikeičiančias verslo sąlygas, tarp jų inovacijas ir techninius pokyčius, ku-

rie turi didelę įtaką ūkių veiklos rezultatams. Verslo sąlygų ir rezultatų įver-

tinimui taikoma daugybė principų ir metodų.

Ūkių ir inovacijų ekonominis vertinimas pagal keliamus tikslus, užda-

vinius ir analizuojamuosius laikotarpius yra skirstomas į parengtinį (preli-

minarų), operatyvinį ir metinės veiklos. Parengtinis (preliminarus) vertini-

mas atliekamas nepasibaigus (neprasidėjus) ūkiniams procesams ir remiasi

einamojo ar perspektyvinio planavimo rodikliais. Dėl žemės ūkio specifi-

kos ūkio rezultatus visiškai įvertinti galima tik pasibaigus ūkiniams me-

tams, tad metinės veiklos rezultatų vertinimas būna išsamesnis ir detalesnis:

suskaičiuojamos ir paskirstomos gamybos išlaidos ir sąnaudos, išvedama

gamybinė ir pilnoji produktų savikaina, suskaičiuojami ūkininkavimo re-

zultatai ir ūkio ekonominiai rodikliai, nustatoma gamybos veiksnių, ypač

inovacijų, įtaka. Tačiau toks vertinimas konstatuoja buvusius faktus ir ne-

gali turėti įtakos metiniams rezultatams, tik numatomi rezervai ateičiai.

Operatyvinio vertinimo metu nustatomi gamybos organizavimo rezervai,

ūkinių sprendimų pagrįstumas, aptarus rezultatus galima pakeisti kai kurių

ūkinių reiškinių atlikimą ar sprendimus.

Ekonominėje analizėje pirmiausia tenka nustatyti, kokį poveikį įmonių

veiklai daro objektyvūs išoriniai veiksniai (išorinė aplinka) bei subjektyvūs

vidiniai veiksniai (vidinė aplinka). Analizė vykdoma naudojant suderintą

rodiklių sistemą, parodančią visus (arba daugelį) ūkinių procesų aspektus ir

teikiančią apibendrintas išvadas apie įmonės veiklos rezultatus remiantis

nustatytais kiekybiniais ir kokybiniais skirtumais, palyginti su lyginimo ba-

ze (planais, normatyvais, praėjusiais laikotarpiais, kitų įmonių laimėjimais,

kitais galimais lyginimo variantais).

22

Analizės metu suskaičiuoti rodikliai yra pagrindas atlikti įmonės verti-

nimą, t.y. nustatymą, kaip įmonė atitinka tam tikrus kriterijus ir rodiklių ly-

gį. Yra skiriama du įmonės vertinimo požiūriai: 1) įmonės veiklos vertini-

mas, kai pagal jos aplinkos veiksnius ir turimų išteklių kiekį ir kokybę nu-

statomos įmonės potencinės galimybės ir veiklos efektyvumas ir 2) įmonės

turto vertinimas, kai nustatoma įmonės kaip rinkos subjekto komercinė ver-

tė. Abu šie vertinimo požiūriai yra glaudžiai susiję – jei įmonė gerai išnau-

doja turimą gamybinį potencialą, dirba efektyviai, pelningai, tuo didindama

turimą turtą, kartu didėja ir įmonės komercinė vertė. Gerai įvertinus įmonę

kaip rinkos subjektą (kai atsižvelgiama ne tik į turimą įmonės turtą, bet ir į

jos darbuotojų ryšius, patirtį, patikimumą, prestižą), susidaro palankesnės

sąlygos ūkinei veiklai: patikimoms įmonėms lengviau gauti kreditus, gali

būti taikomos palūkanų lengvatos, mokėjimų atidėjimai, palankesnės tie-

kimo ir prekių realizavimo sąlygos.

Taigi, analizė ir vertinimas yra to paties proceso dalys, siekiančios tų

pačių tikslų:

1) nustatyti turimų darbo, materialiųjų ir finansinių išteklių naudojimo

ekonominį efektyvumą;

2) atitinkamais ekonominiais skaičiavimais pagrįsti rengiamus verslo

planus;

3) kontroliuoti parengtų verslo planų ir priimtų sprendimų vykdymą;

4) išaiškinti įmonės gamybos proceso vidinius rezervus ir kt.

Tad ir analizės, ir vertinimo metu naudojami panašūs principai:

1) mokslinis analizės ir vertinimo pobūdis. Tai reiškia, kad analizės ir

vertinimo metu būtina atsižvelgti į ekonominių dėsnių reikalavimus. Anali-

zė turi taikyti naujausius ekonominių tyrimų metodus, mokslo ir technikos

pasiekimus, informacines technologijas, pažangią patirtį;

2) kompleksinis pobūdis. Jis reiškia, kad analizė ir vertinimas turi ap-

rėpti visas įmonės veiklos sritis, visus padalinius, visapusiškai nagrinėti at-

skirų reiškinių tarpusavio priklausomybę ir poveikį ekonomikai;

3) sisteminis pobūdis. Tai reiškia, kad analizuojamasis objektas turi

būti nagrinėjamas kaip sudėtinga dinaminė sistema, susidedanti iš daugelio

elementų, kurie yra susiję tarpusavyje ir su išorine aplinka;

23

4) objektyvumas, konkretumas, tikslumas. Analizė ir vertinimas turi

būti grindžiami patikima, patikrinta informacija, išvados turi būti paremtos

tiksliais analitiniais skaičiavimais;

5) veiksmingumas. Analizė ir vertinimas turi daryti efektyvų poveikį

įmonės veiklai ir jos rezultatams, laiku išaiškinti trūkumus, klaidas ir rezer-

vus;

6) planingumas ir operatyvumas. Analizę ir vertinimą reikia daryti

pagal planą, periodiškai, nuosekliai, tam numatant analizės vykdytojus ir

paskirstant įpareigojimus;

7) efektyvumas, reiškiantis, kad analizės teikiama ekonominė nauda

turi viršyti jos atlikimui skirtas lėšas.

Atskirais analizės ir vertinimo atvejais naudojamai skirtingi metodai ir

techniniai būdai. Ekonominės analizės metodai yra: tradiciniai (statistiniai),

matematiniai, euristiniai (psichologiniai), specifiniai (SSGG, PEST ir kt.),

grafiniai.

Tradiciniams analizės metodams priskiriami metodai ir techniniai bū-

dai, tradiciškai paplitę nuo analizės atsiradimo pradžios. Tai absoliučių,

santykinių ir vidutinių dydžių skaičiavimas, rodiklių palyginimas ir sugre-

tinimas, grupavimas, indeksų skaičiavimas, grandininių pakeitimų (atsiri-

bojimo) metodas, balansinis metodas. Matematiniai metodai, naudojami

taikant šiuolaikius matematikos pasiekimus, informacines technologijas ir

modernią skaičiavimo techniką, leidžia ne tik operatyviau ir išsamiau atlikti

analizę ir vertinimą, bet ir tiksliau nustatyti veiksnių poveikį, modeliuoti

ūkinę veiklą, atlikti gausius variantinius skaičiavimus. Euristiniai (psicho-

loginiai) metodai pagrįsti specialistų patyrimu ir intuicija, kuri, savo ruožtu,

žadinama įvairiomis psichologinėmis priemonėmis. Naudojami analogijos

ir asociacijos, „smegenų šturmo“, kontrolinių klausimų ir kiti būdai padeda

priimti objektyvesnius valdymo ir vertinimo sprendimus, ypač tais atvejais,

kai trūksta kiekybinių reiškinius apibūdinančių rodiklių. Specifiniai anali-

zės ir vertinimo metodai naudojami kompleksinių, apibendrinančių klausi-

mų sprendimui, tarpe jų plačiai paplitęs SSGG (stiprybių, silpnybių, gali-

mybių ir grėsmių) analizės metodas, taikomas atrenkant svarbiausias

sprendimų kryptis bei kompleksiškai vertinant ir įmonės aplinką, išteklius,

ir pasiekimus. Grafiniai metodai – naudojami rodiklių prognozavimui;

24

praktinėje veikloje analizės ir vertinimo rezultatų iliustravimui. Čia rodik-

liai ir duomenys pateikiami įvairiomis grafinėmis formomis: grafikais,

diagramomis, paveikslais.

Ekonominio įmonės veiklos vertinimo metu randami atsakymai į šiuos

klausimus: kam reikia vertinimo; kiek ir kokius rodiklius matuoti; kada ir

kaip dažnai matuoti; kaip ir su kuo rodiklius lyginti; kam ir kokia forma pa-

teikti analizės rezultatus. Analizuojami ir vertinami finansiniai įmonės

veiklos rodikliai (likvidumo, pelningumo, kapitalo valdymo rodikliai), at-

liekama biudžeto vykdymo analizė (objektyvių veiksnių ir prognozavimo

netikslumų įtakos nustatymas, nukrypimų apskaičiavimas, neefektyvumo

nustatymas), skaičiuojami ir vertinami veiklos nefinansiniai rodikliai (par-

davimo rodikliai, gamybos efektyvumo rodikliai), nustatomas finansinių ir

nefinansinių rodiklių ryšys, įmonės veiklos vertinimo sąsajos su darbuotojų

motyvacija.

Klausimai:

1. Apibūdinkite sąvokos „inovacija“ turinį.

2. Pristatykite inovacijų tipus, apibrėžimus.

3. Apibūdinkite inovacijų, technologinių ir techninių pokyčių sąsajas.

4. Apibūdinkite inovacijų klasifikavimo naudą (reikšmę).

5. Apibūdinkite inovacijas pagal jų ekonominį poveikį.

6. Paaiškinkite, kokio pobūdžio inovacijos dažniausiai gali būti že-

mės ūkio gamyboje.

25

2. INOVACIJŲ TEORIJŲ RAIDA

Skyriuje sužinosite:

Inovacijų teorijų formavimosi etapus, jų esmę.

Inovacijų, kaip pagrindinio ekonominio augimo veiksnio problema nė-

ra visiškai nauja. Dar XVIII a. prancūzų mokslininkas ir švietėjas J. Con-

dorset atkreipė dėmesį į mokslo ir pramonės tarpusavio ryšį. Jis teigė, kad

mokslas užtikrina pramonės pažangą, o ši, savo ruožtu, greitina mokslo pa-

siekimus, ir ši tarpusavio įtaka gali būti laikoma galingiausia žmonių gimi-

nės tobulėjimo priežastimi.

Inovacinių procesų atskirų sudėtinių dalių (darbo pasidalijimo, išradi-

mų, techninės pažangos) tyrimus pradėjo A. Smitas. Pagal A. Smitą, darbo

pasidalijimas – tai variklis, kuris rinkos vystymąsi varo kylančia našumo

spirale. Knygoje „Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrimas“ autorius tei-

gia, kad darbo pasidalijimas yra našumo šaltinis dėl to, jog jo augimą skati-

na mašinų panaudojimas. Toks pramonės organizavimo modelis veda link

specializacijos ir mechanizacijos, kurioms nėra ribų. Ypač kruopščiai A.

Smitas išnagrinėjo darbo pasidalijimo, išradimų ir mechanizavimo ryšį.

Darbo pasidalijimas sukuria ypatingą grandinę, išlaisvinančią našumo po-

tencialą, o rinkos plėtrai reikia specializacijos ir darbo pasidalijimo. A.

Smito modelį galima išreikšti taip: darbo pasidalijimas – našumas – paja-

mos – mechanizavimas – techninė pažanga.

Tarp pirmųjų inovacijų pagrindų tyrėjų buvo ir D. Ricardo. Jis nurodė,

kad išradimų įdiegimo efektas yra darbo pasidalijimo augimas ir naujų rin-

kų atsiradimas. D. Ricardo darbuose atsispindėjo šie pažangos tipai – naujų

gėrybių gamyba, naujos prekių realizavimo rinkos ir naujos išteklių rinkos,

naujas gamybos organizavimas.

Galima teigti, kad A. Smitas ir D. Ricardo buvo inovacijų teorijos pra-

dininkai, jų idėjos yra tas pagrindas, kuriuo remiantis ir dabar yra kuriamos

inovacijų teorijos ir hipotezės. Išsamesni inovacijų teoriniai tyrimai pradėti

XX a. Galima išskirti keturis inovacijų teorijos formavimosi ir vystymosi

etapus.

26

4 lentelė. Inovacijų teorijos formavimosi ir vystymosi etapai

Etapai Laikotarpis Etapo esmė

Pirmasis XX a. 2–4 dešimtmečiai Inovacijų teorijos pagrindų formavimasis

Antrasis XX a. 5 dešimtmetis – 8

dešimtmečio vidurys

Ankstesnio laikotarpio idėjų vystymas ir

detalizavimas

Trečiasis XX a. 8 dešimtmečio vi-

durys – 9 dešimtmetis

Postindustrinės visuomenės formavimosi

tyrimai. Proveržis teorijos vystymesi

Ketvirta-

sis

Nuo XX a. 10 dešimtme-

čio iki dabar

Naujosios pasaulinės žinių ekonomikos

formavimosi proceso, pasaulinių ekono-

minių krizių ir jų pasekmių tyrimai

Pirmojo etapo (XX a. 2–4 dešimtmečiai) pradžia siejama su rusų eko-

nomisto N. Kondratjevo atliktais tyrimais, pristatytais knygoje „Pagrindi-

niai ekonomikos ciklai“. Jo tyrimų objektas nebuvo tiesiogiai inovaciniai

procesai, tačiau nagrinėdamas didžiuosius konjunktūros ciklus (ilgąsias

bangas), ieškojo tų ciklų priežasčių, tarp kurių svarbiausia buvo pripažintos

inovacijos. Didieji Kondratjevo ciklai trunka 40–60 metų ir susideda iš

dviejų bangų – krentančios ir kylančios. Jie laikomi hipotetiniais kapitalis-

tinių ekonomikų aktyvumo ciklais.

Didžiųjų konjunktūros ciklų kylančias ir krentančias bangas N. Kond-

ratjevas siejo su techniniais išradimais ir jų praktiniu panaudojimu, teigda-

mas, kad egzistuoja dėsningas ryšys tarp techninių išradimų ir ekonominio

aktyvumo kitimo. Jo teigimu, prieš kiekvienos kylančios ilgojo ciklo ban-

gos pradžią ar pačioje jos pradžioje vyksta reikšmingi visuomenės ūkinio

gyvenimo pagrindinių sąlygų pokyčiai. Šie pokyčiai pasireiškia dideliais,

reikšmingų išradimų ir atradimų nulemtais, gamybos technikos ir mainų

pokyčiais, pinigų apyvartos sąlygų pasikeitimu, naujų šalių sustiprėjimu

pasauliniame ūkiniame gyvenime. Taigi, iš esmės N. Kondratjevas dėsto

teoriją apie technologinių ir ekonominių inovacijų bangas.

N. Kondratjevo idėjas panaudojęs austrų ekonomistas J. Schumpeteris

kūrė inovacinių procesų teoriją. Jis inovacijas laikė svarbiausiu ekonominės

pažangos veiksniu ir darė išvadą, kad gamybai būtini nuolatiniai revoliuci-

niai gamybos technikos ir technologijos pasikeitimai, naujų rinkų užkaria-

vimas, rinkos struktūrų reorganizavimas. Tokios gamybos proceso inovaci-

27

jos yra pelno šaltinis. Inovacijos yra naujo tipo konkurencijos, veiksmin-

gesnės nei kainų konkurencija, pagrindas.

Antrajame etape (XX a. 5 dešimtmetis – 8 dešimtmečio vidurys)

moksliniai tyrimai buvo labiau taikomojo, praktinio pobūdžio, tyrėjai nag-

rinėjo inovacijų ir ekonominio augimo sąryšį. Žymiausi šio laikotarpio at-

stovai – S. Kuznets (JAV) ir F. Hayek (Austrija).

Trečiajame etape (XX a. 8 dešimtmečio vidurys – 9 dešimtmetis) buvo

sukurti šiuolaikinės inovacijų ekonomikos pagrindai. Šiuo laikotarpiu

mokslininkų darbuose vis plačiau pradedamas taikyti terminas „nacionalinė

inovacijų sistema“. Inovacijos nagrinėjamos ne tik kaip ekonomikos augi-

mo svarbiausias veiksnys, bet ir išryškinama socialinė inovacijų reikšmė.

Socialinė reikšmė atsiranda ne įdiegus atskirus projektus konkrečioje ga-

myboje, o suformavus lanksčią ir dinamišką nacionalinę inovacijų sistemą,

pajėgią pakeisti arba modernizuoti visuomenės technologinę bazę.

Šiuolaikinio ketvirtojo inovacijų teorijos vystymosi etapo (nuo XX a.

10 dešimtmečio iki dabar) tyrimai susiję su pasaulinės ir nacionalinių eko-

nomikų transformacija, pasaulinėmis krizėmis ir jų padariniais.

XX a. pabaigoje gana stabilus ekonominis augimas pasaulyje kuriam

laikui buvo sumažinęs mokslininkų dėmesį inovacijų teorijai, svarbiausios

tuo metu buvo inovacijų diegimo ir platinimo taikomosios problemos.

2001–2002 m. ir ypač 2008–2009 m. pasaulinės ekonominės krizės vėl la-

bai padidino mokslininkų susidomėjimą inovacijų teorijos problemomis,

ekonominių ciklų, krizių ir inovacijų teorija. Didelis dėmesys skiriamas

inovacijų vykdymo ekonominiam mechanizmui – kaip suderinti rinkos

konkurenciją, skatinančią inovacijas, su aktyviu valstybės vaidmeniu, pa-

laikant svarbiausias inovacijas, lemiančias šalies konkurencingumą.

28

3. INOVACIJOS IR EKONOMINIS AUGIMAS

Skyriuje sužinosite:

Žinių ekonomikos bruožus, industrinės ekonomikos ir naujosios pasau-

linės žinių ekonomikos skirtumus.

Dabartiniam laikotarpiui būdingas žinių reikšmės augimas. Žinios

tampa svarbus išteklis, atsispindintis „žmogiškojo“ kapitalo kokybėje. Ži-

nios įsikūnija produktuose, kurie praranda apčiuopiamą materialų pavidalą.

Jų esmė – neapčiuopiamos vertybės, nauji sumanymai ir sprendimai, ku-

riuos galima apibrėžti kaip intelektualų indėlį.

XX amžiaus pabaigoje įvyko pirmasis esminės institucinės, technolo-

ginės ir socialinės transformacijos etapas, kurio metu buvo naujai įvertinta

materialiųjų ir nematerialiųjų, pagrįstų žiniomis, gamybos veiksnių reikš-

mė. Lemiami palaipsniui tampa nematerialieji gamybos veiksniai. P. Druc-

keris šią transformaciją apibūdino kaip perėjimo iš industrinės visuomenės

į post-kapitalistinę visuomenę etapą, kurio metu žinios ir efektyviai panau-

dojama informacija tampa pagrindinis produktyvumo didinimo veiksnys.

Žinios dabartinėje visuomenėje yra svarbiausias turto kūrimo išteklis, pa-

grindinis šalies lyginamųjų pranašumų ir tarptautinio konkurencingumo

šaltinis. Formuojasi naujoji pasaulinė žinių ekonomika, kurioje informaci-

nės gėrybės tampa lemiantysis inovacingumo, gamybos, vartojimo lygio ir

kokybės augimo, apskritai makroekonominio efektyvumo veiksnys.

Žinių ekonomikos pagrindiniai bruožai:

− žinių generavimas ir panaudojimas vaidina dominuojantį vaidmenį

turto gamyboje;

− įvairių rūšių žinios naudojamos visose ekonominės veiklos srityse;

− idėjų, o ne gėrybių gamyba tampa ekonominio augimo šaltinis;

− smarkiai išauga inovacijų svarba – naujos technologijos, nauji vers-

lo sprendimai ir valdymo metodai bei lankstumas tampa sėkmingo verslo

sąlyga;

− žinios efektyviai panaudojamos ekonominei ir socialinei plėtrai.

Naujosios pasaulinės žinių ekonomikos formavimosi procesas pasi-

reiškia augančiu verslo ekonominiu aktyvumu, ūkio subjektų veiklos reor-

29

ganizavimu, pokyčiais darbo rinkoje, kapitalo rinkų efektyvumo ir dina-

miškumo augimu, ekonomikos globalizacija. Naujoji ekonomika iš esmės

skiriasi nuo nacionaliniu ir korporaciniu lygmeniu organizuotos industrinės

ekonomikos, dominavusios XX amžiaus 6–8 dešimtmečiais ir besirėmusios

masine gėrybių gamyba. Naujoji ekonomika – tai globali, žiniomis ir vers-

lumu grįsta ekonomika, kurioje sėkmė daugiausia priklauso nuo to, kokiu

laipsniu žinios technologijos ir inovacijos įsikūniję kuriamuose produktuo-

se ir paslaugose. Žinių ekonomikos variklis – išsilavinę ir kvalifikuoti

žmonės, intelektualiojo kapitalo nešėjai, gebantys kurti ir naudoti žinias bei

jomis dalintis.

Svarbiausi naujosios ir industrinės ekonomikos skirtumai pateikti 5

lentelėje.

5 lentelė. Industrinės ekonomikos ir naujosios pasaulinės žinių ekonomikos palygimas

Lyginamieji dalykai Industrinė

ekonomika

Naujoji pasaulinė

žinių ekonomika

Makroekonominė aplinka

Rinka Didelis stabilumas Didelis dinamiškumas

Konkurencija Nacionalinė Pasaulinė

Dominuojanti organizacinė

forma

Hierarchinė, biu-

rokratinė, linijinė Horizontali, tinklinė

Mikroekonominis lygmuo

Gamybos organizavimas Masinė gamyba Lanksčios gamybos sistemos

Svarbiausi gamybos veiksniai

Investicijos į rea-

lųjį kapitalą

Darbas

Aukštas inovacingumas

Žinios

Dominuojanti technologija Mechanizacija Digitalizacija

Konkurencinių pranašumų

šaltiniai

Kaštų mažinimas,

panaudojant mas-

to efektą

Inovacingumas, kokybė, or-

ganizacinės inovacijos

Tyrimų ir inovacingumo

svarba

Žema arba viduti-

nė Aukšta

Santykių su kitais ūkio sub-

jektais pobūdis Savarankiškumas

Aukštas kooperacijos laips-

nis, bendradarbiavimas,

įmonių grupuotės

Darbo rinka

Darbo rinkos politikos tikslai Visiškas užimtu-

mas

Įvairiapusiškesnis darbo jė-

gos panaudojimas ir jos pro-

30

Lyginamieji dalykai Industrinė

ekonomika

Naujoji pasaulinė

žinių ekonomika

duktyvumo didinimas

Aukštas darbo užmokestis ir

aukštos pajamos

Gebėjimai Ribotumas ir spe-

cializacija Platumas, tobulinimas

Išsimokslinimas

Didelė formalaus

išsimokslinimo,

juo įgytų gebėji-

mų reikšmė

Mokymasis visą gyvenimą

Įdarbinimo pobūdis Didelis stabilumas

Didesnis rizikos laipsnis

Didesnė rinkos galimybių

reikšmė

Vyriausybės reikšmė

Dominuojantys vyriausybės ir

verslo santykiai Reguliavimas

Sąlygų ekonominiam augi-

mui kūrimas

Ekonominio reguliavimo po-

būdis Kontroliavimas

Rinkos įrankiai, lankstumo

skatinimas

Industrinės ekonomikos ir naujosios pasaulinės žinių ekonomikos pa-

lygimas parodo, kad jos yra kardinaliai skirtingos. Technologinės ir eko-

nominės sistemos kreipia prie institucinės sistemos transformacijos. Keičia-

si ekonominis valstybės vaidmuo, darbo rinkos situacija, verslo struktūrų

organizavimas, tai kreipia ir prie teisinės sistemos keitimosi, pagaliau net ir

prie socialinių-kultūrinių pokyčių visuomenėje.

Žmonijos raidos tyrinėtojai teigia, kad per XIX a. buvo padaryta dau-

giau išradimų, nei per visą ligtolinę istoriją. XX a. kiekviena nauja žmonių

karta kūrė daugiau žinių, nei visos ankstesnės žmonių kartos (6 pav.).

Dabartiniu metu ir ekonomiškai išsivysčiusios, ir besivystančios, sie-

kiančios panaikinti ekonominį atsilikimą šalys ekonominį augimą gali užtik-

rinti tik gamindamos prekes ir paslaugas, kuriose įsikūnijusios žinios ir inte-

lektinė nuosavybė. Tokios prekės ir paslaugos – ne tik aukštųjų technologijų

šakų produktai. Dabar daugumoje ekonomikos sektorių, netgi tokiuose, kurie

yra laikomi tradicinės ekonominės veiklos sritimis, gamybos procesai yra im-

lūs ne tik fiziniam kapitalui, bet ir reikalauja aukštos kokybės „žmogiškojo“

kapitalo, žinių, intelektinės nuosavybės pobūdį turinčių išteklių.

31

6 pav. Įdėjimų į mokslinius tyrimus ir taikomąją veiklą ir ekonominio augimo ryšys

Ši tendencija, augant ūkio subjektų ekonominiams ryšiams, tampa

globali. OECD skaičiavimais dėl vykstančių struktūrinių pokyčių jau praė-

jusio amžiaus devintojo dešimtmečio viduryje ekonomiškai išsivysčiusiose

šalyse žiniomis besiremiantys ir žinias generuojantys sektoriai kūrė daugiau

kaip 50 proc. bendrojo vidaus produkto.

Klausimai (2, 3 skyriai):

Išvardinkite inovacijų teorijos formavimosi etapus.

Kokie pagrindiniai naujosios pasaulinės žinių ir industrinės ekonomi-

kos skirtumai?

Mikroekonominės pasekmės

Aukšta

investici-

jų grąža

Produk-

tyvumo

augimas

Rinkos

dalies au-

gimas

Kaštų maži-

nimas, pelno

augimas

Makroekonominės pasekmės

Darbo produk-

tyvumo augimas

Aukštesnis ekonominio augimo tempas

Bendro gamybos

veiksnių produk-

tyvumo augimas

Įdėjimai į mokslinius tyrimus ir taikomąją veiklą:

- technologiniai pokyčiai

- inovacijos

32

4. INOVACIJŲ IR TECHNINIŲ POKYČIŲ VERTINIMO

METODOLOGIJA: VERTINIMO UŽDAVINIAI,

RODIKLIAI BEI JŲ SISTEMOS

Skyriuje sužinosite:

Inovacijų vertinimo principus, vertinimo rodiklius, susipažinsite su

žemės ūkio projektų inovatyvumo lygio nustatymo metodika.

4.1. Inovacijų vertinimo uždaviniai

Inovacijų vertinimas apima:

1) projekto inovatyvumo lygio nustatymą;

2) inovacijų generuojamo ekonominio efekto nustatymą;

3) inovacijų naudos vertinimą.

Inovatyvumo lygio nustatymas aktualus tada, kai norime projektus pa-

lyginti pagal jų inovatyvumą. Nors inovatyvumas pats savaime nėra tikslas,

bet inovatyvūs projektai potencialiai suteikia daugiau galimybių techni-

niam, organizaciniam progresui. Priklausomai nuo tikslų, galima suteikti

prioritetą labiau mažiau ar daugiau inovatyviems projektams.

Inovacijų generuojamo rezultato nustatymas – svarbiausias vertinimo

aspektas, kurio metu yra nustatoma, ar inovacija turėjo teigiamą ar neigia-

mą efektą.

Inovacijų naudos vertinimas remiasi ne tik finansinio efekto nustaty-

mu. Vertinant naudą, galima įvertinti kitus kriterijus, pvz., socialinius, ap-

linkosauginius, kultūrinius ir pan. Priklausomai nuo inovacijų diegimo tiks-

lo, net jei ekonominis efektas nepakinta, ar yra neigiamas, inovatyvus pro-

jektas gali būti vertinamas teigiamai. Taip gali nutikti, jei prioritetą skirsi-

me ne finansiniams, o kitiems kriterijams.

Inovacijos ir jų kokybė paprastai vertinami tokiais kriterijais:

− tinkamumas;

− aktualumas;

− efektyvumas;

− ekonominis pagrįstumas, gyvybingumas;

− poveikis politikai.

33

Bendrojo vertinimo atveju užtektų pasakyti, ar inovacijų kokybė pa-

tenkina (nepatenkina) numatytus lūkesčius. Tačiau tokiam vertinimui būti-

nas tam tikras atskaitos taškas, nurodantis, nuo kurio lygio prasideda verti-

nimas.

Vertinimo kriterijai grupuojami pagal svarbos (ekonominė ir socialinė

nauda, mokslinė technologinė reikšmė) ir galimybių (plėtros potencialas,

rezultatų pritaikymo galimybės) kategorijas, siekiant suderinti reikmes,

naudą ir galimybes nacionaliniu lygmeniu.

Inovacijoms diegti ūkio subjektai privalo parengti ir įgyvendinti inova-

cinius projektus. Inovacinio projekto aktualumas – tai jo atitiktis šalies, jos

regiono ar ūkininkaujančio subjekto mokslinio-inovacinio ir socialinio-

ekonominio vystymosi uždaviniams. Uždaviniai nustatomi atsižvelgiant į

mokslinius-inovacinius, ekonominius, socialinius ir ekologinius šalies, regio-

no ar verslo prioritetus, lyginant su pirmaujančių industrinių šalių prioritetais.

Prioritetai suformuluojami atitinkamų šalies, regiono bei verslo subjekto stra-

tegijų pagrindu. Labiausiai apibendrinančios strategijų kryptys yra:

− mokslo ir technikos vystymosi prioritetinių krypčių nustatymas;

− technologinio vystymosi pirmavimo užtikrinimas sukuriant naujo-

ves, užtikrinančias naujus išteklių perdirbimo principus;

− konkurencingesnių už importinius gaminius sukūrimas;

− gyventojų gyvenamosios aplinkos priežiūros ir paslaugų objektų

techninis tobulinimas panaudojant inovacinį regiono potencialą.

Bendras inovacinio projekto reikšmingumas vertinamas šalies, regiono

ar ūkininkaujančio subjekto lygmenims.

Reikšmingumas šalies lygiu yra susijęs su valstybinio masto problemų

sprendimu siekiant visos visuomenės mokslinio inovacinio ir socialinio-

ekonominio vystymosi tikslų. Reikšmingumas ūkio šakos mastu svarbus iš-

siaiškinant projekto poveikį, sprendžiant bendras šiai ūkio šakai problemas.

Regioninis reikšmingumas atspindi tam tikros teritorijos potencialo re-

alizavimo tikslus, būdingus jos ekonominių, socialinių ir ekologinių pro-

blemų sprendimui.

Ūkininkaujančio verslo subjekto mastu projekto reikšmingumas pasi-

reiškia pastarojo subjekto vaidmens didėjimu rinkoje, sprendžiant techno-

logines, ekonomines, socialines ir ekologines problemas.

34

Pagal inovacinio projekto poveikio sferas (lygius, kryptis, vertinimą)

išskiriami tokie vertinimo rodiklių blokai: moksliniai-techniniai, ekonomi-

niai, socialiniai-ekologiniai.

Moksliniai-techniniai vertinimai duoda atsakymus į tokius klausimus:

− kokiu laipsniu priimti techniniai sprendimai atitinka šiuolaikinius

išvystytų šalių technologinius reikalavimus ir sudaro sąlygas įgyvendinti

naują technologinę gamybos struktūrą;

− koks projekto, jo sudedamųjų dalių intelektualumo, naujoviškumo

masto lygis;

− ar perspektyvūs numatomi projekte technologijų ir techninio aprū-

pintumo lygiai ir į kokias rinkas – vidaus, užsienio – orientuota jų pagrindu

gaminama produkcija.

Ekonominis vertinimas apima rodiklių sistemą, išreiškiančią sąnaudų

ir rezultatų santykį (naudos-kaštų analizės metodas). Rinkos ekonomikos

sistemos sąlygomis svarbiausieji rinkos kriterijai (pelno maksimizavimas ir

konkurencingumo didinimas) nulemia inovacinio projekto ekonominio ver-

tinimo proceso struktūrą:

− rinkos paklausos ir pardavimų apimties pokyčių duotuoju laikotar-

piu vertinimą;

− realių produkcijos, investicijų, einamųjų sąnaudų, finansinės veik-

los srautų vertinimą;

− prognozuojamos kainos, susietos su sąnaudomis, bendruoju ir gry-

nuoju pelnu, kapitalo kaina, infliacijos tempais, vertinimą.

Kartu su išvardintais pagrindiniais ekonominio vertinimo elementais

nustatomi papildomi ekonominiai projekto vertinimai – gamybos išteklių

(darbo, materialinių, finansinių, teritorijos potencialo) panaudojimo geri-

nimo, intelektinės nuosavybės, sukuriamos įgyvendinant projektą, parda-

vimų apimties pokyčio ir pan. vertinimas.

Socialiniai vertinimai atspindi projekto indėlį socialinės sferos gerini-

me, t. y. žmonių gyvenimo kokybės didinimui, išreiškiamu tokiais vertini-

mais:

− gyvenimo lygio – gyventojų pajamos (darbo užmokestis ir kitos

išmokos); aprūpintumas vartojimo prekėmis ir paslaugomis; prekių ir pa-

slaugų kainos ir tarifai; maisto produktų suvartojimas; ne maisto prekių ir

35

paslaugų naudojimas; aprūpintumas gyvenamuoju plotu ir komunalinėmis

paslaugomis;

− gyvenimo stiliaus – gyventojų užimtumas (naujų darbo vietų skai-

čius), personalo rengimas (darbuotojų perkvalifikavimas, kvalifikacijos kė-

limas, naujų profesijų įgijimas); gyventojų aprūpintumas švietimo ir kultū-

ros įstaigų paslaugomis; meno, sporto įstaigų tinklas, jų prieinamumas ir

panaudojimo lygis; teisinis saugumas;

− sveikatos ir gyvenimo trukmės – darbo sąlygų gerinimas (darbo

sunkiomis ir pavojingomis sąlygomis vietų mažinimas, profesinio serga-

mumo ir gamybinio traumatizmo mažėjimas).

Ekologiniai vertinimai apima:

− emisijos bei atliekų ir aplinkos vertinimą (hidrosfera, atmosfera,

žemės ištekliai, miško resursai, biosfera), lyginant nuodingų medžiagų po-

veikį aplinkai prieš projekto įgyvendinimą ir po jo įgyvendinimo pagal eko-

loginį teritorijos imlumą bei ekologinę riziką (katastrofų, susijusių su ino-

vacijomis kilimo tikimybės mažėjimas);

− gamybos be atliekų lygio vertinimą (uždaro technologinio proceso

ciklo perdirbant žaliavas tobulinimas arba susidarančių atliekų perdirbimas

bei atliekų utilizavimas);

− naujų technologijų taikymo lygis (perėjimas nuo gamtinių išteklių

perdirbimo technologijų prie beveik natūralių produktų su uždaru materia-

liu-energetiniu ciklu gamybos ar produktų, mažinančių gamtinių išteklių

perdirbimo apimtis, gamybos).

4.2. Inovacijų vertinimo rodikliai

Inovacijos ekonominio efektyvumo vertinimas organizacijos lygiu ne-

turi visuotinai pripažintos metodikos. Šiuolaikiniuose empiriniuose tyri-

muose inovacijų efektyvumas vertinamas finansine prasme, inovacijos pro-

ceso efektyvumu, darbuotojų indėlių ir motyvuotumu, taip pat nauda varto-

tojams. Kaip pagrindiniai inovacijų ir techninių pokyčių efektyvumo rodik-

liai paminėtini pelnas ar pajamos, gaunamos iš naujo produkto, išlaidos ty-

rimams ir vystymui, patekimo į rinką laikas, vartotojų ir darbuotojų pasi-

tenkinimo lygmuo, patentų skaičius ir kt.

36

Yra siūlomos įvairios inovacinės veiklos projektų įvertinimo formulės.

I. Ansoff (Ansoff, 1984) siūlo du kokybinius vertinimo rodiklius – pelną ir

riziką.

Pelnas SJC

PPEMM

d

psbt*

***)(

,

(1)

čia: Mt – techninis lygis;

Mb – ekonominiai pranašumai;

E – visuminis įplaukų įvertinimas per visą gyvavimo ciklą;

Ps – projekto pasisekimo tikimybė;

Pp – sėkmingo išėjimo į rinką tikimybė;

S – strateginė siūlomo projekto atitiktis kitiems projektams;

Cd – suminės investicijos;

J – kaupimo veiksnys, išreiškiamas daliniu esamų pajėgumų panaudojimu.

p

ar

MF

CRizika

* ,

(2)

čia: Car – suminės išlaidos taikomiesiems tyrimams;

F – suminės išlaidos pagalbiniam aprūpinimui;

Mp – kokybinis rodiklis (pelnas).

Paminėtina, kad projektų inovatyvumų vertinimas kokybiniais rodikliais

neretai painus. Apibendrinant inovatyvumo vertinimo metodikas, Melnikas ir

kt. (Melnikas, Jakubavičius, Strazdas, 2000) siūlo remtis finansiniais rodik-

liais ir inovacinės veiklos pasisekimo tikimybę vertinti analizuojant pelnin-

gumą, pardavimų apimčių pokyčius ir tyrimams būtinas išlaidas.

Malinoski ir Pery (Malinoski, Perry, 2000) inovacijos efektui vertinti

siūlo naudoti grynojo pelno ir išlaidų inovacijoms pasiekti rodiklius.

PDE

PDEGMRoPDE

, (3)

čia: GM – grynasis pelnas;

PDE – inžinerinės, techninės, rinkodaros, darbuotojų darbo užmokesčio išlaidos.

Ekonominis įvertinimas sukuria finansinius matus įmonei prieinamų

inovacinių investicijų galimumui įvertinti. Šie matai gali būti panaudoti

sprendžiant, kuriuos projektus finansuoti ir kokį prioritetą jiems suteikti.

Ekonominis įvertinimas parodo projektų naudą, siedamas ją su kapitalo są-

37

naudomis, nes dažnai sunku surasti vienintelį parametrą, kuris tai įvertintų.

Projekto ekonominio vertinimo metu naudojama daugybė rodiklių, tačiau

būtina turėti omenyje, jog kiekvienas iš jų atspindi tik tam tikrą projekto

aspektą. Nė vienas jų nėra tobulas, kiekvienas turi savų pranašumų bei trū-

kumų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama ekonominio vertinimo metu.

Skiriami šie inovacinių investicijų ekonominiai statiniai (be laiko

veiksnio) rodikliai:

1. Investicijų atsipirkimo laikas. Efektyviausias yra tas projekto va-

riantas, kuris leidžia jį įgyvendinti per trumpiausią laikotarpį ir su mažiau-

siomis sąnaudomis. Taigi laiko požiūriu efektyvumą nusako atsipirkimo

laikas ir efektyvumo koeficientas. Šie rodikliai apskaičiuojami taip:

SV

IT

* ; (4)

I

SVEf

, (5)

čia: T* – atsipirkimo laikas;

V – metinės produkcijos vertė;

S – metinės produkcijos gamybos išlaidos;

I – objekto vertė arba kapitalinės išlaidos;

Ef – efektyvumas.

Laikas, per kurį projekte numatytos pajamos padengia investicijas

šioms pajamoms gauti, vadinamas investicijų atsipirkimo laiku. Kai inves-

tavimo procesas trunka ne vienerius metus, o pajamos iš investicijų prade-

damos gauti investavimo procesui dar nesibaigus, patogu pasinaudoti tokia

atsipirkimo laiko skaičiavimo formule:

n

t

n

t

P

IP

nT

1

1)1(* ; kai tn

t

P

1

1

>I, (6)

čia: T* – atsipirkimo laikas;

t – investavimo ar pajamų gavimo metų indeksas (t = 1, 2, ..., n);

Pn – pajamos, gautos tais metais, kai akumuliuotos pajamos viršija visas in-

vesticijas;

Pt – t-ųjų metų pajamos;

I – bendra investicijų suma.

38

Investicijų atsipirkimo laiko rodiklis apibūdina investicijų likvidumą,

kuris yra atvirkščiai proporcingas investicijų atsipirkimui. Kuo reikšmės

mažesnės, tuo likvidumas didesnis ir projektas priimtinesnis. Atsipirkimo

laiko būdas leidžia iš kelių turimų projektų pasirinkti tą, kuris leidžia grei-

čiausiai atgauti pradines investicijas. Šio būdo pagrindinis reikalavimas –

greitas atsipirkimo laikas. Informacija, reikalinga atsipirkimo laikui nusta-

tyti, gaunama iš projektuojamų finansinės padėties pakitimų ataskaitų. At-

sipirkimo laikas paprastai parodo kapitalinių investicijų apyvartumą, tačiau

neparodo tos priemonės pelningumo.

2. Pelningumo koeficientai

Paprastas kapitalinių investicijų atsipirkimo lygis, parodantis visų inves-

tuotų kapitalinių įdėjimų pelningumą, apskaičiuojamas pagal šią formulę:

100*I

iGPPI

, (7)

čia: PI – visų numatomų kapitalinių investicijų atsipirkimo laipsnis (pelningumas);

GP – grynasis pelnas;

I – bendra palūkanų suma už banko paskolas;

I – visa kapitalinių investicijų suma.

Įmonės kapitalo paprastas atsipirkimo koeficientas skaičiuojamas taip:

100*K

GPPk , (8)

čia: PK – įmonės kapitalo paprastasis atsipirkimo koeficientas (pelningumas);

GP– grynasis pelnas;

K– įmonės kapitalas.

Paprastas atsipirkimo koeficientas leidžia palyginti kelių kapitalinių

įdėjimų variantų pelningumą. Tačiau jis turi ir trūkumų. Pirmiausia tai, kad

skaičiuojant neatsižvelgiama į įplaukų ir išlaidų išdėstymą laiko atžvilgiu.

Be to, rodiklio apskaičiavimui gali turėti įtakos numatomos pagaminti pro-

dukcijos lygio pasikeitimas, palūkanų už paskolas pasikeitimas ir kiti

veiksniai, kurie turi įtakos šio rodiklio apskaičiavimui atskirais metais.

39

Ribinis pelningumo dydis nustatomas remiantis stebėjimais diegiant

panašius projektus, taip pat atsižvelgiant į projekto įgyvendinimo sąlygas.

Jis parodo tiriamo projekto minimalų efektyvumą pirmaisiais metais.

Pasirenkant valdymo sprendimą, šie paprasti investicinių projektų

efektyvumo įvertinimo būdai padeda priimti sprendimą tik tada, jeigu in-

vestavimas vyksta ir investicijos veikia sąlyginai trumpą laiką (1 – 2metus).

Investicinių projektų įgyvendinimo srityje priimamų sprendimų atsi-

pirkimo tikslesnis vertinimas gaunamas taikant diskontavimo būdus. Tai-

kant pastaruosius, atsižvelgiama į laiko veiksnį, naudojant diskontavimo

techniką. Įmonės interesų atžvilgiu labai svarbią reikšmę turi investicijų iš-

dėstymas laiko atžvilgiu, taip pat finansiniai rezultatai, gaunami tais laiko-

tarpiais. Diskontavimo technika leidžia palyginti investicijas su jų rezulta-

tais įvairiais laikotarpiais, t. y. įvertinti investicijas ir gautą rezultatą jų

esamos vertės atžvilgiu. Dažniausiai taikomi šie rodikliai: grynoji dabartinė

vertė, projekto ribinė pelno norma arba ribinis pelningumas, grynosios

esamos vertės koeficientas, vidaus grąžos norma.

Žemės ūkio gamyboje inovacijos daugiausia pasireiškia naujų, moder-

nių augalų auginimo bei gyvulių laikymo technologijų įdiegimu. Savo

ruožtu, technologiniai pokyčiai (t. y. pakeitimai, siekiant tobulinti ar net iš

esmės keisti ūkio veiklos procesus) reikalauja ir atitinkamų techninių poky-

čių. Pvz., žemės ūkio gamyboje plačiai propaguojama bearimė žemės dir-

bimo technologijai būtina atitinkama nauja technika – specialūs ražienų

skutikai, gilaus purenimo (neapverčiant viršutinio dirvožemio sluoksnio)

kultivatoriai bei specialios javų sėjamosios.

Technologinių inovacijų pavyzdžiai šiuolaikiniame žemės ūkyje:

– procesų skaitmeninis valdymas;

– naujos kartos tiksliojo trąšų paskleidimo barstomoji;

– naujos rūšies įrenginys pasėliams drėkinti su automatine drėgmės

matavimo dirvožemyje sistema;

– išmetamųjų dujų (tvartų dujų emisijų) matavimas davikliais;

– naujų gamybos procesų, naudojant skirtingas biomasės žaliavas,

įdiegimas;

– elektroninės valdymo sistemos;

40

– programos vykdomų komandų (operacijų), registrų būklės ir naudo-

jamų kintamųjų pateikimas ir stebėjimas vaizduoklio ekrane, panaudojant

internetą;

– naujų ar patobulintų gamybos technologijų diegimas (pvz., automa-

tizuota įranga (automatizuotas suvirinimas), skubūs jutikliai, galintys pa-

rinkti gamybą, nauja įranga, būtina naujiems ar patobulintiems produktams,

kompiuteriais atliekamas produktų tobulinimas ir pan.);

– pasikeitimai aptarnavimo tinkle, tiekimo ir paskirstymo tobulinimas

ar prekių (paslaugų) pritaikymas pagal rinkos poreikius (pvz., brūkšninės

kodinės sekimo sistemos, programinė įranga, ieškanti optimalių tiekimo ke-

lių, GPS transporto įrangos sekimo sistema, automatizuotas grįžtamasis ry-

šys su tiekėjais, elektroniniai produkcijos katalogai ir pan.);

– naujos ar patobulintos paramos operacijos ar programos pirkimui,

buhalterijai, kompiuterių naudojimui ir priežiūrai (pvz., nauja programinė

įranga, skubus inventorizacijos duomenų apdorojimas ir pan.).

Inovatyvumo lygiui (žemės ūkio projektams) nustatyti autoriai siūlo

naudoti kompleksinio vertinimo metodiką, kurios pagrindas yra integruoto

inovatyvumo lygio rodiklio apskaičiavimas. Inovatyvumo lygis vertinamas

pagal tris kriterijų grupes, kuriose yra bent keli vertinimo rodikliai.

Šią metodiką sudaro tokie etapai:

1. Kriterijų (rodiklių grupės) reikšmingumo (svorio) nustatymas. Ver-

tinama, kurie kriterijai turi daugiau įtakos ūkio subjekto inovatyvumui ir

kurie iš jų nėra tokie svarbūs. Svoriai nustatomi naudojantis ekspertų ap-

klausos rezultatais, ir apskaičiuojami pagal tokią formulę:

n

k

ik

m

i

n

k

ik

i

s

s

S

11

1 , (9)

čia: iS – i-ojo kriterijaus svorio koeficientas;

iks –k-ojo eksperto i-ojo kriterijaus vertinimas balas (naudojama procentinė

skalė);

n – ekspertų skaičius;

m – kriterijų skaičius.

41

2. Rodiklių reikšmingumo (svorių) rodiklių grupėje nustatymas. Verti-

nami rodikliai kiekvienos rodiklių grupės (kriterijaus) viduje. Svoriai nusta-

tomi naudojantis ekspertų apklausos rezultatais. Svoriai apskaičiuojami pa-

gal tokią formulę:

n

k

ijk

m

j

n

k

ijk

ij

s

s

S

11

1 , (10)

čia: ijS – j-ojo rodiklio i-ojo kriterijaus grupėje svorio koeficientas;

ijks –k-ojo eksperto j-ojo rodiklio i-ojo kriterijaus grupėje vertinimas balas

(naudojama procentinė skalė);

n – ekspertų skaičius;

m – rodiklių grupėje skaičius.

3. Rodiklių reikšmingumo (svorių) nustatymas bendrojoje rodiklių vi-

sumoje. Svoriai apskaičiuojami pagal tokią formulę:

ijij SSS , (11)

čia: jS – j-ojo rodiklio reikšmingumas (svoris) bendrojoje rodiklių visumoje.

4. Vertinimo skalės pasirinkimas. Pasirenkama procentinė vertinimo

skalė suskaidyta į penkias dalis, t. y. vertinamo ūkio subjekto (projekto)

inovatyvumo lygis pagal kiekvieną rodiklį gali būti įvertintas 20, 40, 60, 80

ir 100 balų.

5. Kiekvieno rodiklio galimų reikšmių kritinių ribų vertinimo skalėje

nustatymas. Kritinės ribos nustatomos eksperto nuožiūra.

6. Ūkio subjekto (projekto) dalinių inovatyvumo lygį atspindinčių ro-

diklių apskaičiavimas

( jur ).

7. Ūkio subjekto (projekto) inovatyvumo lygis iš pradžių vertinimas pa-

gal kiekvieną metodikoje esantį rodiklį. Vertinimas atliekamas tokiu būdu:

jei jju rr 20 , suteikiama 0 balų;

42

jei jj

u

j rrr 4020 , suteikiama 20 balų;

jei jjuj

rrr 6040 , suteikiama 40 balų;

jei jjuj

rrr 8060 , suteikiama 60 balų;

jei jjuj

rrr 10080 , suteikiama 80 balų;

jei jju rr 100 , suteikiama 100 balų.

Čia: jr20 , j

r40 , j

r60 , j

r80 , j

r100− j-ojo rodiklio normatyvinė reikšmė nusta-

tytoje balų skalėje.

8. Apibendrintas ūkio subjekto (projekto) inovatyvumo lygis apskai-

čiuojamas nustatant svertinį inovatyvumo rodiklių vidurkį ( uIL ), kuris ap-

skaičiuojamas tokiu būdu:

m

jj

juu SBIL

1

, (12)

čia: j

uB – u-tojo ūkio subjekto (projekto) j-ojo rodiklio vertinimo balas.

Apskaičiuotasis svertinis inovatyvumo rodiklis gali būti nuo 0 iki 100

balų.

Praktiniam metodikos taikymui pakanka 6, 7 ir 8 etapų. Etapai nuo

pirmojo iki penktojo imtinai atspindi inovatyvumo nustatymo metodikos

parengimo procesą.

Inovatyvumo lygio nustatymo metodikos pavyzdys pateikiamas prie-

duose.

4.3. Inovacijų ekonominio efekto nustatymas

Inovacijų vertinimas praktine prasme tiesiogiai susijęs su projektų ver-

tinimu. Įgyvendinami projektai gali būti iš esmės (absoliučiai) inovatyvūs,

arba turėti didesnių ar mažesnių inovatyvumo požymių. Jei projektas abso-

liučiai inovatyvus, nustatę projekto generuojamą